Albert Camus

SIZIFO MITAS
PASCALIUI PIA1

O siela, negeisk nemirtingumo, bet pasistenk patirti viska, kas imanoma. PINDARAS Pitikos giesmes (III, 62-63) 2

TURINYS
SAMPROTAVIMAI APIE ABSURDA...............................................................2 ABSURDAS IR SAVIUDYBE...................................................................................3 ABSURDO SIENOS..................................................................................................7 FILOSOFINE SAVIUDYBE ....................................................................................16 ABSURDO LAISVE................................................................................................28 ABSURDO MOGUS..........................................................................................36 DONUANIZMAS................................................................................................38 TEATRO VAIDINIMAS..........................................................................................42 UKARIAVIMAS..................................................................................................46 ABSURDO KURYBA...........................................................................................51 FILOSOFIJA IR ROMANAS .....................................................................................51 KIRILOVAS...........................................................................................................57 KURYBA BE RYTOJAUS.........................................................................................62 SIZIFO MITAS.......................................................................................................65 PRIEDAS: VILTIS IR ABSURDAS FRANCO KAFKOS KURYBOJE...........................68 PAAIKINIMAI...................................................................................................76

SAMPROTAVIMAI APIE ABSURDA

ios knygos puslapiuose bus kalbama apie absurdo jutima, iplitusi musu imtmetyje, o ne apie absurdo filosofija, kuri, tiesa sakant, musu laikais nebuvo inoma. Del elementaraus padorumo pirmiausia reikia nurodyti, kas cia perimta i kai kuriu nudienos protu. A visikai neketinu to slepti, ir jie bus cituojami bei komentuojami visame kurinyje. Bet kartu verta paymeti, jog absurdas, i kuri ligi iol buvo iurima kaip i ivada, iame ese traktuojamas kaip ieities takas. ia prasme mano samprotavimai gana provizoriki: sunku i anksto numatyti, kokia pozicija jie nulems. Cia bus pateiktas tik grynas proto negales apraymas. Kol kas cia nebus ipinta jokios metafizikos, jokio tikejimo. Tokios tad ios knygos ribos ir vienintele iankstine jos nuostata.

ABSURDAS IR SAVIUDYBE

YRA tik viena tikrai rimta filosofine problema saviudybe. Nuspresti, ar gyvenimas vertas, kad ji gyventum, ar ne, - reikia atsakyti i pagrindini filosofijos klausima. Visa kita ar pasaulis trimatis, ar esama devyniu ar dvylikos proto kategoriju ne tokie svarbus dalykai. Tai jau aidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakyma. Ir jeigu tiesa, kad filosofas, kaip mane Nietzsche 3 , noredamas pelnyti pagarba, privalo rodyti pavyzdi, tuomet suvoki, koks svarbus yra tasai atsakymas, nes po jo eina lemiamas veiksmas. Tai akivaizdus, irdimi pajuntami dalykai, taciau reikia juos nuodugniau panagrineti, kad taptu aikus protui. Paklauses saves, i ko tureciau spresti, kad itas klausimas skubesnis u ana, atsakau i veiksmu, kuriems jis skatina. Dar nesu mates, kad kas nors mirtu u ontologini argumenta. Galilejus, laikesis svarbios mokslo tiesos, lengviausiai jos isiadejo, vos tik ji sukele pavoju jo gyvybei4 . Tam tikra prasme jis gerai padare. Toji tiesa nebuvo verta lauo. Kuri i ju, eme ar Saule, sukasi viena apie kita, visikai nesvarbu. Atvirai kalbant, tai tucias klausimas. Utat matau, kaip daugelis moniu mirta todel, kad mano, jog gyvenimas nevertas to, kad ji gyventum. Matau ir tokiu, kurie, kad ir kaip tai butu paradoksalu, mirta u idejas ar iliuzijas, suteikusias pagrinda ju gyvenimui (tai, kas vadinama gyvenimo pagrindu, kartu yra ir kuo puikiausias pagrindas mirti). Taigi manau, kad skubiausias yra gyvenimo prasmes klausimas. Kaip i ji atsakyti? Visoms esminems problemoms ispresti (turiu galvoje tas, kurios gali pastumeti i mirti, arba tas, kurios deimteriopai padidina gyvenimo geisma) yra, matyt, tik du mastymo budai La Palisseo5 ir Don Kichoto. Tik akivaizdiu tiesu ir ju jausmingo suvokimo pusiausvyra leidia mums patirti sykiu ir jausma, ir aikuma. Tokiuose kukliuose ir sykiu kupinuose patetikos dalykuose moksline klasikine dialektika privalo uleisti vieta (tas pajuntama savaime) paprastesnei proto nuostatai, kuria diktuoja sveika nuovoka ir palankumas. Saviudybe visuomet buvo traktuojama tik kaip socialinis reikinys. Cia, prieingai, pirmiausia bus kalbama apie ryi tarp individo mastysenos ir saviudybes. Toks poelgis bresta tylomis irdyje, kaip ir reikmingas kurinys. Pats mogus nieko apie tai neino. Tik viena vakara nutaiko i save pistoleta arba neria i vandeni. Karta man papasakojo apie toki nusiudiusi namu valdytoja, kad jis prie penkerius metus netekes dukters, labai po to pasikeites, ir kad ta istorija ji pribaigusi. Tiksliau ir nepasakysi. Pradeti mastyti reikia pradeti save pribaigineti. Visuomene i pradiu cia ne ka tepastebi. Kirminas lindi mogaus irdyje. Ten ir reikia jo iekoti. Reikia pasekti ir suprasti ta prautinga aidima, kuris vercia begti nuo aikumo egzistencijos akivaizdoje i viesos uribius. Saviudybe turi nemaa prieasciu, ir pacios regimiausios daniausiai pasirodo buvusios ne pacios veiksmingiausios. Retai udomasi (hipoteze vis

delto galima) viska gerai apsvarscius. Krizes atomazgos beveik neimanoma susekti. Laikraciai danai kalba apie intymias irdgelas ar nepagydoma liga. Tai priimtini paaikinimai. Taciau reiketu suinoti, ar ta diena nusivylusiojo draugas nekalbejo su juo atsainiai. Tuomet jis yra kaltininkas. Nes to pakanka, kad visos nuoskaudos, visa apatija, lig tol kabojusios ore, ugriutu ji*. Jeigu sunku tiksliai nustatyti momenta, kada protas susilains i mirties, ir apibreti subtilu jo manevra tuo metu, tai kur kas lengviau padaryti ivadas i paties poelgio. Nusiudyti, panaiai kaip melodramoje, tam tikra prasme reikia prisipainti. Prisipainti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti. Bet nenuklyskim pernelyg toli i itas analogijas ir sugrikim prie iprastiniu odiu. Tai reikia prisipainti, kad gyvenimas nevertas to vargo. Savaime suprantama, gyventi niekad nera lengva. Del daugelio prieasciu, ir pirmoji ju iprotis, tolydio elgiamasi taip, kaip reikia, kad egzistuotum. Savanorika mirtis leidia manyti, jog pripaistama, tegu ir instinktyviai, kad tasai iproti juokingai menkas, kad nera jokios gilios prasmes gyventi, kad tas kasdienis blakymasis yra beprotikas ir kad kancia yra bergdias daiktas. Koks gi yra tasai neimatuojamas jausmas, atimantis proto gyvybei reikalinga miega? Pasaulis, kuri galima paaikinti, tegu ir netikusiais argumentais, yra mums iprastas pasaulis. Ir prieingai, pasaulyje, kuriame umai isisk laido iliuzijos ir viesos blyksniai, mogus pasijunta svetimas. Toji tremtis be prieglobscio, nes joje nera prarastos tevynes prisiminimu ar paadetosios emes vilties. Butent ita nedarna tarp mogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir ji supanciu dekoraciju ir yra absurdo jausmas. Kadangi visi sveiki mones kada nors yra galvoje apie saviudybe, galima be tolesniu aikinimu pripainti, jog tarp to jausmo ir nebuties siekimo yra tiesioginis ryys. io ese tema butent ir yra ryys tarp absurdo ir saviudybes, nustatymas ribos, ties kuria saviudybe tampa ieitimi i absurdo. Galima vadovautis principu, jog negudraujancio mogaus veiksmus lemia tai, ka jis laiko esant teisinga. Tad tikejimas egzistencijos absurdikumu turi diktuoti jo poelgius. Teisetas smalsumas vercia saves paklausti, aikiai ir be dirbtines patetikos, ar padarius tokio pobudio ivada, reikia kuo greiciausiai vaduotis i tokio nesuprantamo buvio. inoma, cia kalbu apie mones, linkusius susitarti su savimi. Aikiai suformuluota, i problema gali pasirodyti sykiu paprasta ir neisprendiama. Taciau klaidingai manoma, kad i paprastus klausimus galima paprastai atsakyti ir kad akivaizdus dalykai yra akivaizdiu dalyku prielaida. Sukeitus vietomis problemos narius, nepriklausomai nuo to, ar udomasi, ar nesiudoma, a priori aiku, jog yra tik du filosofiniai sprendimai taip arba ne. Tai butu pernelyg puiku. Taciau reikia atsivelgti ir i tuos mones, kurie,
*

Ta proga noreciau atkreipti demesi i santykini io ese pobudi. Saviudybes prieastis gali buti ir kur kas didesnes pagarbos verti sumetimai: pavyzdiui, vadinamosios protesto saviudybes per kinu revoliucija.

nedarydami ivadu , nuolat klausia. Cia a kalbu beveik be ironijos: tokiu dauguma . A taip pat matau, jog tie, kurie atsako ne, elgiasi taip, tarytum manytu atvirkciai. Taigi jeigu sutikciau su Nietsches kriterijumi6 , galeciau pasakyti, kad jie ir vienu, ir kitu atveju mano taip. Ir prieingai, danai atsitinka, jog tie, kurie nu siudo, buvo isitikine savo gyvenimo prasmingumu. Tokiu prietaravimu esti nuolatos. Galima net teigti, jog jie niekur kitur nebuvo tokie rykus, kaip cia, kur logika atrodo itin pageidautina. Danai lyginamos filosofines teorijos ir elgsena tu, kurie jas ipaista. Taciau reikia sutikti, jog i mastytoju, neigianciu gyvenimo prasme, ne vienas nepasinaudojo savo logika taip, kad to gyvenimo isiadetu, iskyrus Kirilova, kuris priklauso literaturai, legendini Peregrina *, ir Julesa Lequiera, kurio mirtis hipotetika 7. Danai juoko delei minimas Schopenhaueris8 , liaupsines saviudybe prie valgiais apkrauto stalo. Cia nera ko aipytis. Ne taip jau svarbu, kad cia i tragikus dalykus iurima nerimtai, juk galiausiai toks poiuris pasmerkia pati mogu. Ar esant tokiems prietaravimams ir neaikumams reikia manyti, jog nera jokio ryio tarp paiuros i gyvenima ir to veiksmo, kuri mogus atlieka, kad i jo pasitrauktu? iurekim i tai blaiviai. mogaus prieraiume prie gyvenimo esama kako stipresnio u visus pasaulio vargus. Kunas sprendia ne blogiau u prota ir traukiasi nuo nebuties. Gyventi iprantame dar prie iprasdami mastyti. Begsme, kuris su kiekviena diena vis labiau artina mus prie mirties, kunas nenumaldomai buna priekyje. Pagaliau ito prietaravimo esme sudaro tai, ka pavadinciau vengimu, nes jis yra sykiu daugiau ir maiau nei paskalikoji pramoga 9 . Prautingas vengimas trecioji io ese tema yra viltis. Viltis kito gyvenimo, kuri reikia usitarnauti, arba vingrybes tu, kurie gyvena ne del paties gyvenimo, o del kakokios didios idejos. Ji pranokstancios, sutaurinancios, suteikiancios jam prasme ir galiausiai ji iduodancios. Taigi viskas padeda sumaiyti kortas. Ne veltui lig iol buvo aidiama odiais ir apsimetama tikint, jog gyvenimo prasmes neigimas neivengiamai vercia pareikti: gyvenimas nevertas, kad ji gyventum.i teisybes neprivalu matuoti tuodu dalykus vienu matu. Reikia tik nesileisti paklaidinamam painiavos, prietaravimu ir nenuoseklumu, kurie cia buvo nurodyti. Reikia viska atideti i ali ir eiti tiesiai prie tikrosios problemos. udomasi todel, kad gyvenimas nevertas, kad ji gyventum, - tai, inoma, tiesa, taciau bergdia, nes ji yra truizmas. Bet argi itas egzistencijos paniekinimas, itas jos paneigimas, kyla i to, kad ji neturi prasmes? Ar jos absurdikumas vercia begti nuo jos pasitelkus vilti arba saviudybe tai ka reikia iaikinti, patyrineti, atmetant visa kita. Ar absurdas lemia mirti ia problema privalu ikelti i pirma vieta, nepaisant mastymo budu ir nealiko proto aismo. Niuansams, prietaravimams, psichologijai, kuriais objektyvusis protas sumaniai papildo visas problemas, itame tyrinejime ir aistringame iekojime vietos nebus. Cia reikia tik neteisingos,
*

Esu girdejes apie Peregrino varova, viena pokario raytoja, kuris, paraes savo pirmaja knyga, nusiude, tuo noredamas atkreipti demesi i savo kurini. Knyga i tikruju buvo susidometa, taciau ivertinta ji buvo prastai.

t. y. logikos, minties. Tai nera lengva. Visuomet lengva buti logikam. Ir beveik neimanoma buti logikam iki galo. mones, uvantys nuo savo rankos, eina iki pat galo savo jausmo nuolydiu. Tad samprotavimai apie saviudybe duoda man proga ikelti vienintele mane dominancia problema: ar mirtis yra logika ieitis? Suinoti itai galiu tik rutuliodamas samprotavima, kurio kilme cia nurodau, nepasiduodamas neabotoms aistroms, vadovaudamasis tik akivaizdiais dalykais. Butent tai a ir vadinu samprotavimais apie absurda. Daugelis jau buvo pradeje eiti tuo keliu. Tik dar neinau, ar liko itikimi pradinems prielaidoms. Kai Karlas Jaspersas10 , suvokes, jog pasaulio negalima sumodeliuoti kaip darnios vienoves, suunka: is apribojimas sugraina mane prie manes paties, t. y. ten , kur a jau nebesislepiu u objektyvaus poiurio, kuriam tik atstovauju, ten, kur nei a pats, nei kito mogaus egzistencija nebegali tapti man objektu, jis pakui daugeli kitu mastytoju primena tas bevandenes dykumas, kuriose mintis pasiekia savo ribas. Paskui daugeli kitu, inoma, taciau taip skubejusiu i ten itrukti! Ta paskutini posuki, kur mintis ima svyruoti, priejo daugelis mastytoju, net ir paciu nuolankiausiu. Cia jie isiadejo to, kas jiems buvo brangiausia, - savo gyvenimo. Kiti, proto kunigaikciai taip pat isiadejo, tik griebesi kitko: gryniausio maito budu eme udyti savo minti. Bet tikros pastangos tai prieinga pozicija: kiek tik imanoma laikytis ir tyrineti i arti savotika tu tolimu kratu augalija. Atkaklumas ir ivalgumas yra privilegijuoti iurovai nemoniko vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis. Tuomet protas gali ianalizuoti to paprasto ir sykiu subtilaus okio figuras, prie jas pailiustruodamas ir pats igyvendamas.

A BSURDO SIENOS

KAIP ir didieji meno kuriniai, gilus jausmai visuomet reikia kur kas daugiau, negu jais samoningai isakyta. Sielos potraukiu ar atostumiu pastovumas persiduoda veiklos ar mastysenos iprociams ir baigiasi paciai sielai neinomais padariniais. Didieji jausmai atskleidia visa savo pasauli , prabangu ar vargana. Tas vienintelis pasaulis, kuriame jie jauciasi savi, buna nuviestas ju aistros. Yra pavydo, garbes trokimo, egoizmo arba kilnumo pasauliai. Pasaulis tai tam tikra metafizika ir tam tikra proto nuostata. Tai, kas yra tikra, kalbant apie dvasinius igyvenimus, kuriu pagrindas neapibretas, kurie yra tokie neaikus ir sykiu tokie tikri, tokie tolimi ir tokie cia pat esantys, kaip tie, kuriuos mums sukelia grois ar sukursto absurdas. Absurdikumo jausmas gali priblokti b kuri mogu ties bet kuriuo gatves et kampu. Pats savaime apgailetinai apnuogintas, gaubiamas viesos be spindesio, jis neapciuopiamas. Taciau jau vien del to keblumo jis vertas apmastymo. Matyt, tiesa, kad mogus lieka mums nepaistamas iki galo, kad kakas jame visados nesuprastinama ir prasprusta pro musu suvokima. Taciau praktikai a paistu mones ir atpaistu juos i elgesio, i ju veiksmu visumos, i pedsako, kuri jie palieka po saves gyvenime. Tas pats ir su iracionaliais, ianalizuoti neimanomais jausmais a galiu praktikai juos apibreti, praktikai ivertinti, protaudamas susumuoti ju padarinius, apciuopti ir irykinti visus ju pavidalus, apibreti ju pasauli. Tegu ir imtaji karta pamates ta pati aktoriu, a, inoma, asmenikai del to geriau jo nepainsiu. Bet jeigu sujungsiu draugen jo ikunytus herojus ir pasakysiu, jog po imtojo personao paistu ji iek tiek geriau, tai jau bus dalis tiesos. Nes is akivaizdus paradoksas yra kartu ir alegorija. Su moralu. Jis moko, kad vaidyba apibudina mogu ne prasciau negu nuoirdus polekiai. Ta pati, tik kiek tyliau, galima pasakyti ir apie jausmus, slypincius irdies gelmeje, taciau iek tiek iduodamus veiksmu, kuriems tie veiksmai paskatino, ir ju salygojamos mastysenos. Tad galima nujausti, kad itaip a apibreiu tam tikra metoda. Bet sykiu galima nujausti, jog tai analizes, o ne painimo metodas. Juk kiekvienas metodas neivengia metafizikos ir nejucia atskleidia ivadas, kuriu kartais dedasi dar nenumanas. Taigi paskutiniai knygos puslapiai jau gludi pirmuosiuose. i sasaja neivengiama. Cia apibretas metodas patvirtina jausma, jog bet koks tikras painimas neimanomas. Galima tik ivardyti regimybes ir pajusti dvasine atmosfera. Galbut mums pavyks atskleisti ta neapciuopiama absurdikumo jausma skirtinguose, bet kartu giminikuose protines veiklos, gyvenimo meno ar tiesiog meno pasauliuose. Absurdikumo atmosfera cia tvyro jau pacioj pradioj. Pabaigoje irykeja absurdo pasaulis ir tokia proto nuostata, kuri nuviecia viska savo viesa, kad iskirtinis ir iaurus pasaulio veidas, kuri ji sugeba ivelgti, suspindetu.

Visi didieji darbai ir visos didiosios mintys prasideda nuo juokingai menku dalyku. Didieji kuriniai danai gimsta ties kokiu nors gatves kampu ar restorano prieangyje. Taip ir absurdas. Absurdo pasaulis labiau negu bet kuris kitas taurumo semiasi i savo varganos kilmes. Tam tikromis aplinkybemis, kai paklaustas, apie ka galvoja, mogus atsako nieko, jis, galimas daiktas, apsimeta. Ta puikiai ino tie, kurie yra mylimi. Bet jeigu tas atsakymas nuoirdus, jeigu jis atliepia ta savotika sielos busena, kai tutuma tampa ikalbinga, kai nutruksta kasdieniu veiksmu grandine, kai irdis bergdiai ieko jungiamosios tos grandines grandies, tuomet itoks atsakymas gali buti laikomas lyg ir pirmu absurdo enklu. Kartais dekoracijos sugriuva. Kelimasis i ryto, tramvajus, keturios valandos kontoroje arba gamykloje, pietus, vel tramvajus, keturios valandos darbo, vakariene, miegas, - pirmadieni, antradieni, treciadieni, ketvirtadieni, penktadi eni bei etadieni viskas vyksta tuo paciu ritmu, ir itaip netrikdomai engiama tuo keliu didiaja gyvenimo dali11 . Tik viena graia diena ikyla tasai kodel, ir viskas prasideda ituo nuovargiu, kuriame atsiranda nuostabos. Tasai prasideda itin svarbu. Nuovargis yra paskutine mainalaus gyvenimo apraika, bet sykiu ir akstinas ijudeti samonei. Jis ja paadina ir provokuoja tolesne dalyku eiga. O tolesne eiga arba nesamoningas griimas i ta veiksmu grandine, arba galutinis nubudimas. Visikai nubudus, po tam tikro laiko sulaukiama ir padarinio: saviudybes arba pusiausvyros atstatymo. Pats savaime nuovargis ities leiktus dalykas. Bet iuo atveju privalau padaryti ivada, kad jis iganingas. Mat viskas prasideda nuo samones ir tik per ja igyja verte. iose pastabose nera nieko originalaus. Taciau jos akivaizdios: pradioje to pakanka, kad bendrais bruoais butu atskleistos absurdo itakos. Viskas kyla i paprasciausio susirupinimo 12 . itaip diena po dienos gyvenant nyku gyvenima, laikas nea mus. Taciau visuomet ateina momentas, kai reikia neti jo nata. Mes gyvename ateitimi: rytoj, veliau, kai io to pasieksi, ilgainiui suprasi 13 . ie nenuoseklumai tiesiog nuostabus, nes pagaliau vis tiek reikes numirti. Juk ateina diena, kai mogus konstatuoja ar pasako, kad jam jau trisdeimt. itaip jis patvirtina savo jaunuma. Bet kartu nustato ryi su laiku. Uima jame savo vieta. Pripaista esas tam tikrame kreives, kuria tures nueiti, take. Jis priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokes atpais ta jame baisiausia savo priea. Jis troko rytojaus, butent rytojaus, tuo tarpu, kai visa savo esybe privalejo jo kratytis! is kuno maitas ir yra absurdas *. Nusileide viena pakopa emiau, susiduriame su svetimumu: pastebime, kad pasaulis yra tankus, suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklustantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizaas gali mus neigti. Bet kokio groio
*

Bet ne tiesiogine prasme. Tai ne apibreimas, tai ivardijimas jausmu, kurie gali tureti absurdo apraiku. Juos ivardijus, absurdas vis delto nebus isemtas.

gelmeje gludi kakas nemonika: itos kalvos, itas dangaus velnumas, itie mediu konturai akimoju gali prarasti iliuzine prasme, kuria mes jiems suteikiame, ir tampa tolimesni u prarasta roju. Primityvus pasaulio prieikumas engia musu link per tukstantmecius. Akimirka mes jo nesuprantame, nes amiu amiais suvokdavome tik jo pavidalus bei konturus, kuriuos i anksto patys jam suteikdavome, o dabar nebeturime jegu naudotis ta dirbtine gudrybe. Pasaulis pro mus prasprusta, nes vel tampa savimi. Dekoracijos, kurias umaskuodavo iprotis, vel tampa kuo yra. Jos nutolsta nuo musu. Buna dienu, kai pamates paistama moters, kuria mylejai prie daugeli menesiu ar metu, veida, ivysti ja tarsi visai svetima, ir gal net geidi to, kas umai padaro tave toki vienia. Taciau tas laikas dar neatejo. Aiku tik viena: itas pasaulio tankumas ir svetimumas yra absurdas. mones irgi skleidia kaka nemonika. Tarpais aikumo valandelemis ju mechaniki judesiai, beprasme pantomima daro kvaila vis , kas juos supa. U stiklines pertvaros mogus kalba telefonu. Mes jo negirdime, tik matome bereikme mimika kyla klausimas, kodel jis gyvena14 . Tas nejaukumas paties mogaus nemonikumo akivaizdoje, ta baisi kapituliacija prie savo paciu atvaizda, tas leiktulys, anot vieno musu dienu autoriaus15 , taip pat yra absurdas. Kaip ir tas svetimas mogus, kartais ieinantis mus pasitikti veidrodyje, tas toks artimas, taciau nerima keliantis brolis, kuri regime savo fotografijose, irgi yra absurdas. Galiausiai prieinu prie mirties ir to jausmo, kuri ji mumyse sukelia. ia tema jau viskas isakyta, cia i padorumo reiketu vengti patoso. Ir vis delto negali atsistebeti tuo, kad visi gyvena taip, tarsi nebutu ne inoje apie ja. Mat mirties patirtis i tikruju neegzistuoja. Tiesiogine prasme patiriama tik tai, kas igyvenama ir isisamoninama. Cia galima kalbeti nebent apie kitu moniu mirties patyrima 16 . Tai patirties surogatas, vaizduotes padarinys, ir todel jis niekad musu visikai neitikins. Toks melancholikas susitarimas negali buti itikinamas. I tikruju ta siauba sukelia matematinis io ivykio aspektas17 . Laikas mus baugina tik todel, kad udavinys prad ioje idestomas, o tik paskui sprendiamas. Visos graios kalbos apie siela cia bus matematikai paneigtos, bent jau kuriam laikui. Tame inertikame kune, kuriame net kirtis per veida nepalieka pedsako, sielos nebera. is elementarus ir neataukiamas to nutikimo aspektas sudaro absurdo jausmo turini. Mirtingoje tokios lemties viesoje pasirodo beprasmikumas. Jokia morale, jokios pastangos nera a priori pateisinamos prie kruvina matematika, tvarkancia musu lemti. Pakartosiu: visa itai buvo isakyta ir persakyta. Cia apsiriboju tik tuo, kad skubotai suklasifikuoju ir nurodau tas akivaizdias temas. Jos minimos visose literaturose ir visose filosofijose. I ju semiamasi peno kasdienems nekoms. Nera reikalo i naujo ju iradineti. Tik reikia isitikinti ju akivaizdumu, kad paskui sau paciam galetum duoti pamatini klausima. Dar syki pakartosiu, jog mane domina ne tiek absurdo atradimai, kiek ju padariniai. Jei esi tikras del tu faktu, tai kokias gali padaryti ivadas, kaip toli privalai eiti, kad nieko nepraleistum?

Ar reikia mirti savo valia, ar nieko nepaisant tureti vilti? Taciau pirmiausia butina trumpai apvelgti ias problemas proto lygmeniu. Pirmasis proto veiksmas atskirti, kas teisinga ir kas klaidinga. Bet vos tik mintis susikoncentruoja ties savim pacia, ji ikart atskleidia prietaravima. Cia beprasmika stengtis tai irodineti. Per amius niekas aikiau ir elegantikiau nera irodes ito dalyko u Aristoteli: Tokiu nuomoniu idava, i kurios danokai pasiaipoma, yra ta, kad jos pacios save paneigia. Teigdami, jog viskas yra teisinga, mes teigiame ir mums prieingo dalyko teisinguma, vadinasi, patvirtiname musu paciu tezes klaidinguma (nes prieingas teigimas neleidia jai buti teisingai). Tvirtindami, kad viskas yra klaidinga, mes taip pat isakome klaidinga teigini. Jeigu pareikime, kad klaidingas yra tik teiginys, prieingas musikiam, arba kad tik musu teiginys nera klaidingas, mes vis tiek busime priversti sutikti, kad teisingu ar klaidingu teiginiu skaicius yra begalinis. Mat tas, kuris paskelbia, kad teisingas teiginys yra teisingas, sykiu sako tiesa, ir taip truks iki begalybes 18 . Tai tik pirmas ydingas ratas i tos ratu sekos, kurioje protas, tyrinedamas pats save, pasiklysta svaiginanciuose sukuriuose. Jie neisprendiami del paties itu paradoksu paprastumo. Kad ir kokie buna odiu aismai bei logikos akrobatika, suprasti visu pirma reikia surasti bendra mata. Net ir sudetingiausias operacijas atliekancio proto didiausias geismas siejasi su nesamoningu prie pasauli atsidurusio mogaus jausmu iprastumo poreikiu, aikumo alkiu. Suprasti pasauli mogui reikia padaryti ji mogika, paenklinti ji savo antspaudu. Kates pasaulis tai ne skruzdedos pasaulis. Truizmas kiekviena mintis yra antropomorfika kitos prasmes neturi. Taip ir protas, siekiantis suprasti tikrove, gali buti patenkintas tik tuomet, kai pavercia ja savo mastymo savokomis. Jeigu mogus pripaintu, kad ir pasaulis gali myleti ir kenteti, jis butu nuramintas. Jeigu mirganciuose reikiniu veidrodiuose mintis atsektu aminus ryius, galincius sutalpinti tuos reikinius ir save pacius i vieninga principa, tai butu galima kalbeti apie tokia proto laime, prie kuria mitas apie palaimintuosius atrodytu tik juokinga klastote. itas vienoves ilgesys, itas absoliuto geismas atskleidia esmika mogaus dramos tendencija. Taciau to ilgesio buvimas dar nereikia, kad jis kaipmat privalo buti numalintas. Jeigu perenge praraja, skiriancia geisma nuo pasiekto tikslo, mes drauge su Parmenidu 19 patvirtinsime Vienio (kad ir koks jis butu) realuma, ikart susidursime su ypsena kelianciu proto prietaravimu, - jis teigia visuotine vienove ir jau paciu tuo teigimu irodo savo paties skirtinguma ir ivairove, kuria ketino panaikinti. ito antro ydingo rato pakanka visoms musu viltims nuslopinti. Tai ir vel akivaizdus dalykai. A dar syki pakartosiu, kad jie idomus ne patys savaime, o tomis ivadomis, kurias i ju galima padaryti. Man inomas dar vienas akivaizdus dalykas: jis man pasako, kad mogus mirtingas. Taciau ant pirtu galima suskaiciuoti mastytojus, kurie i to padare galutines ivadas.

10

Nuolatiniu atskaitos taku iame ese reikia laikyti pastovu nesutapima to, ka mes isivaizduojame ina, ir to, ka i tikruju inome, praktiko susitaikymo ir apsimestinio neinojimo, padedancio mums gyventi su tokiomis idejomis, kurios turetu apversti visa musu gyvenima , jeigu jas i tikruju patirtume. itas neipainiojamas proto prietaravimas i tikruju padeda mums aikiai suvokti, koks atotrukis skiria mus nuo musu paciu susikurtu dalyku. Kol protas tyli sustingusiame savo vilciu pasaulyje, viskas atsispindi ir isirikiuoja jo ilgesio vienoveje. Bet vos jam krustelejus, tas pasaulis pleieja ir griuva: painimui perasi aibe mirganciu ukiu. Reikia atsisveikinti su viltim, jog kada nors pavyks atkurti ta iprasta ir glotnu paviriu, kuris mums nuramintu irdi. Po tiekos amiu iekojimu, po tiekos mastytoju isiadejimu puikiai inome, jog tai tiesa, taikytina visam musu painimui. iandien visi, iskyrus profesionalius racionalistus, yra prarade tikroj o painimo vilti. Jeigu reiketu parayti reikminga monijos minties istorija, tai ji turetu buti atsikartojanciu atgailu ir bejegiku istangu istorija. I tiesu, apie ka galeciau pasakyti: Man tatai inoma! Jauciu plakant krutineje irdi, todel tvirtinu, kad ji egzistuoja. Cia ir baigiasi visas mano mokslas, visa kita yra vien proto konstrukcijos. Bet vos tik pameginciau uciuopti ita a, kurio buvimas nekelia man jokiu abejoniu, vos tik pameginciau ji apibreti ir reziumuoti, jis ikart taptu nelyginant pro pirtus tekantis vanduo. Galiu atkurti viena po kito visus pavidalus, kuriuos jis sugeba igauti, ir tuos, kuriais jis buvo apdalytas, - jo isilavinima, kilme, aistras arba ramybe, didinguma arba menkuma. Taciau visu itu pavidalu nesudesi i viena. Man net manoji irdis taip ir liks niekados neapibreiama. Niekada nebus ulygintas griovys tarp mano egzistencijos tikrumo ir turinio, kuri meginu suteikti tam tikrumui. A liksiu svetimas pats sau visiems laikams. Psichologijoje, kaip ir logikoje, esama tiesu, bet nera tiesos. Sokrato pasakymas paink save 20 savo verte prilygsta musu nuodemklausiu odiams buk dorybingas. Abiem atvejais atsiskleidia ilgesys sykiu su neinojimu. Tai bergdi aidimai dideliais dalykais. Jie teiseti tik tiek, kiek yra apytikriai. Arba tai mediai inau, kad jie grubleti, vanduo jauciu jo skoni. oles kvapai ir vaigdes, naktis, tie vakarai, kai atlegsta irdis, - kaipgi galeciau neigti ita pasauli, kurio galia ir stiprybe nuolat jauciu? Ir vis delto net visam ios emes mokslui nepavyks itikinti manes, kad itas pasaulis mano. Jus man ji aprainejate ir mokote mane ji klasifikuoti. Jus vardijate jo desnius, ir a, itrokes inojimo, sutinku, kad jie teisingi. Jus ardote pasaulio mechanizma, ir mano viltis stipreja. Galiausiai jus pareikiate, kad itas kerintis margas pasaulis dalijasi i atomus, o atomai dalijasi i elektronus. Visa tai puiku, ir a laukiu, kad aikintumete toliau. Bet jus man kalbate apie kakokia nematoma planetu sistema, kur elektronai sukasi aplink branduoli. Jus aikinate man ita pasauli, remdamiesi ivaizdiu. Tuomet a konstatuoju, kad jus nuklydote i poezija: a niekad nepainsiu. Ar spesiu tuo pasipiktinti? Juk jus jau perejote prie kitos teorijos. Taigi mokslas, kuris turejo padeti man painti, ilgainiui virsta hipoteze,

11

aikuma aptemdo metafora, o netikrumas isikunija meno kurinyje. Tad kam gi reikejo visu tu mano pastangu? velnus kalvu konturai ir vakaro ranka ant neramios mano irdies, imoko mane kur kas daugiau. Sugritu prie to, nu o ko pradejau. Suprantu: jei ir galiu per moksla apciuopti reikinius ir juos ivardyti, tai vis delto suvokti pasaulio negaliu. Net jeigu per visa jo reljefa perbraukciau pirtu, daugiau apie ji nesuinociau. O jus man siulote rinktis tarp apraymo, kuris yra tikras, bet nieko manes neimoko, ir hipoteziu, kurios neva mane moko, taciau nera tikros. Svetimas pats sau ir itam pasauliui, apsiginklaves vien mintimi, kuri, vos tik pradejusi teigti, ikart save paneigia, - kokia gi tai dalia, kur galiu nurimti tik atsisakes inojimo ir gyvenimo, kur uvaldymo trokimas nuolat atsitrenkia i sienas, metancias iuki ju apgulciai. Noreti reikia kurti paradoksus. Viskas sutvarkyta taip, kad atsirastu ita unuodyta ramybe, kuria teikia nerupestingumas, irdies snudulys arba pragaitingi isiadejimai. Taigi ir intelektas savaip man sako, kad is pasaulis absurdikas. Kad ir kaip stengiasi jo prieingybe, aklas protas, vaizduoti, jog viskas aiku, a vis tiek laukiau irodymu ir geidiau, kad jis butu teisus. Taciau nepaisant tiekos pretenzingu amiu ir juolab tiekos ikalbingu ir mokanciu itikinti moniu, inau, jog tai netiesa. Bent jau iuo poiuriu laimes nera, jei negaliu inoti. Tas visuotinis intelektas, nesvarbu, praktinis ar etinis, tasai determinizmas, tos viska paaikinancios kategorijos, - doram mogui yra i ko cia pasijuokti. Visa tai neturi nieko bendra su protu. Visa tai neigia didia jo tiesa, - kad jis supanciotas. mogaus likimas nuo iol igyja prasme itoje nepaaikinamoje ir ribotoje visatoje. Iracionalumu gausa lydi ji iki paskutinio atodusio. Sugrainto ir jau atsikraciusio prietaravimu ivalgumo deka absurdo jausmas nuskaidreja ir darosi rykiau apibretas. A tvirtinau, kad pasaulis absurdikas, ir pernelyg paskubejau. Pats savaime is pasaulis nera protingas, ir tai viskas, ka apie ji galima pasakyti. Absurdika yra toji iracionalumo ir aikumo paelusio geismo jo auksmas aidi paciose mogaus sielos gelmese akistata. Absurdas vienodai priklauso nuo mogaus ir nuo pasaulio. Kol kas ji judvieju vienintele jungtis. Jis laiko juos tvirtai prispaudes viena prie kito taip gali sulydyti mones tik neapykanta. Tai viskas, ka galiu aikiai iskirti neimatuojamoje visatoje, kur vyksta mano gyvenimo nuotykis. Cia sustokim. Jei pripaistu, kad absu rdas, reguliuojantis mano santykius su gyvenimu, yra tiesa, jei persiimu ituo jausmu, kuris uvaldo mane ivydus pasaulio reginius, ituo aikumu, kuri man teikia mokslo tyrimai, - tuomet privalau paaukoti viska iems tvirtiems isitikinimams ir iureti i juos tiesiai, kad galeciau juos palaikyti. Ypac prie ju privalau derinti savo elgsena ir sutikti su visais ju padariniais. Cia kalbu apie saininguma. Taciau prie tai noreciau suinoti, ar mintis gali gyvuoti tuose tyruose. Jau inau, kad mintis yra bent iengusi i tuos tyrus. Ji susirado juose peno. Ten ji suprato, jog lig iolei mito pameklemis. Ji dave akstina kai kurioms skubiausioms monijos apmastymu temoms. Vos pripaintas, absurdikumas tuoj pat virsta labiausiai irdi veriancia aistra. Bet ar galima gyventi su savo aistromis, ar galima priimti pamatini ju

12

desni sudeginti irdi tuo pat metu, kai sukeli jos diugesi, - tai visas klausimas. Taciau kol kas mes dar nekelsim jo. Jis pagrindinis ioje patirtyje. Bus dar laiko prie jo sugriti. Veikiau prisiminkime tyruose gimusias temas bei dvasios polekius. Pakaks ivardyti juos. iandien ir jie visiems jau inomi. Visada budavo moniu, gynusiu iracionalumo teises. Tradicija, kuria galima butu pavadinti nuolankia mintimi, niekad nesiliove gyvavusi. Racionalizmas tiek kartu buvo kritikuotas, jog, rodos, nera reikalo prie to sugriti. Taciau musu laikais atgimsta paradoksalios sistemos, kurios kaip imanydamos stengiasi suklupdyti prota, tarytum jis i tikro visuomet butu enges priekyje. Bet tai veikiau irodo ne proto veiksminguma, o jo vilciu gajuma. Istorijos lygmeniu iu dvieju traktuociu pastovumas iliustruoja pagrindine aistra, deginancia mogu, draskoma vienoves geismo ir aikaus ji varanciu sienu regejimo. Taciau, ko gero, protas niekad nebuvo taip inirtingai puolamas, kaip musu laikais. Po Zaratustros garsaus uksnio: Apytikrumas tai pasaulyje seniausias aristokratas. Visiems daiktams sugrainau a varda ita, <...> kai aikinau ir mokiau, jog nei vir ju ir nei per juos jokia valia ten aminoji nereikia noru savo 21, po Kierkegaardo mirtinos ligos, kuri baigiasi mirtimi, po kurios jau nieko nebuna 22, reikmingos ir kankinancios absurdo minties temos keite viena kita. Ar bent jau ir tai svarbus niuansas iracionalios ir religines minties temos. Nuo Jasperso iki Heideggerio, nuo Kierkegaardo iki estovo, nuo fenomenologu iki Schelerio 23 tiek logikos, tiek etikos srityje visa eimyna iminciu, artimu vienas kitam savo ilgesiu, bet skirtingu savo metodais bei tikslais, inirtingai puole statyti utvaras karalikame proto kelyje ir iekoti tiesaus kelio i tiesa. Cia darau prielaida, kad tos ju mintys inomos ir igyventos. Kad ir kokie butu ar buvo iu moniu siekiai, visu ju ieities takas ita nenusakoma visata, kur viepatauja prietaravimai, antinomija, nerimas ar negalia. Visus juos sieja butent itos anksciau minetos temos. Reikia pripainti, jog ir jiems uvis svarbiausia buvo ivados, kurias jie sugebejo padaryti i tu atradimu. Jos tokios reikmingos, kad jas reikes patyrineti atskira i. O kol kas mums rupi tik ju atradimai ir pradine patirtis. Svarbu konstatuoti ju minties sutapimus. Butu perdem ipuikelika aikinti ju filosofija, taciau galima, - o ir pakanka, - perteikti visiems jiems bendra atmosfera. Heideggeris altakraujikai iuri i mogaus dalia ir pareikia, kad musu egzistencija tai paeminimas. Vienintele realybe susirupinimas visose buties pakopose. mogui, pasiklydusiam pasaulyje ir jo pramogose, tas susirupinimas yra trumpalaike ir netvari baime. Bet vos tik ita ba ime pati save suvokia, ji virsta nerimu, nuolatine aikiai matancio mogaus atmosfera, kurioje pasireikia egzistencija. Ne nevirptelejes itas filosofijos profesorius pacia abstrakciausia pasaulio kalba rao, kad baigtinis ir ribotas mogaus egzistencijos pobudis yra pirmesnis u pati mogu. Jis domisi Kantu, bet tik tam, kad irodytu jo Grynojo proto ribotuma. Ir kad savo tyrinejimu pabaigoje padarytu ivada, jog pasaulis nieko nebegali pasiulyti nerimo apimtam mogui. Anot jo, tas susirupinimas savo tikrumu taip pranoksta protavimo

13

kategorijas, jog jis galvoja tik apie ji ir kalba tik apie ji. Jis ivardija jo pavidalus: apmauda, kai paprastas mogus stengiasi ji numaldyti ir uslopinti, siauba, kai protas masto apie mirti. Heideggeris irgi neatskiria samones nuo absurdo. Mirties isisamoninimas yra to susirupinimo auksmas, ir tuomet egzistencija per samone nukreipia ta auksma i save. Tai nerimo balsas, meldiantis egzistencija sugriti prie saves po to, kai buvo save praradusi bevardiame Tai . Heideggeris irgi kviecia ne umigti, o budeti iki bus atlikta 24 . Jis laikosi isikibes ito absurdo pasaulio ir kaltina ji netvarumu. Jis ieko savo kelio tarp griuvesiu. Jaspersas nepasitiki jokiomis ontologijomis, nes nori, kad atsikratytume naivumo. Jis ino, kad negalime pasiekti nieko, kas pranoktu pragaitinga regimybiu aisma. ino, kad protas galiausiai pralaimi. Jis lukuriuodamas stebi dvasines veiklos peripetijas, kuriu mums paeria istorija, ir negailestingai demaskuoja kiekvienos sistemos trukumus, viska igelbejusia iliuzija, nieko nepaslepusi pamoksla. itame nuniokotame pasaulyje, kur nepainumas yra irodytas, kur nebutis atrodo vienintele realybe, o neivengiama neviltis vienintele pozicija, jis megina susigrainti Ariadnes siula 25 , vedanti prie dieviku paslapciu. estovas visoje nepaprastai monotonikoje savo kuryboje, tolydio kreipiamoje i tas pacias tiesas, be paliovos irodineja, jog ir pati grieciausia sistema, pats universaliausias racionalizmas galiausiai visuomet atsitrenkia i mogaus minties iracionaluma. Pro ji nepraslysta jokie ironijos verti akivaizdus dalykai, jokie net menkiausi prietaravimai, kurie nuvertina prota. Ji domina tik viena iimtis, nesvarbu, ar ji susijusi su irdies, ar proto gyvenimo istorija. Pasinaudodamas dostojevskikaja myriop pasmerktojo patirtimi, nirtulingais Nietzsches dvasinio gyvenimo epizodais, Hamleto prakeikimais ar kartelio kupinu Ibseno aristokratikumu 26 , jis atseka, nuviecia ir iauktina mogaus maita prie tai, kas nepataisoma. Jis neigia proto teisuma ir pradeda engti bent kiek rytingiau tik vidury itos bespalves dykumos, kur visi tikri dalykai virto akmenimis. Ko gero, patraukliausias i visu Kierkegaardas bent jau viename savo egzistencijos tarpsnyje ne tik atskleidia absurda, bet ir igyvena ji. mogus, raantis taip: Pati tikriausioji nebylyste yra ne tylejimas, o kalbejimas, pirmiausia isitikina, kad jokia tiesa nera absoliuti ir negali padaryti patenkinama egzistencijos, kuri pati savaime yra neimanoma. Jis, tasai painimo Don Juanas27 , daugina pseudonimu ir prietaravimu skaiciu, rao Pamokomasias kalbas ir tuo pat metu ciniko spiritualizmo vadoveli Suvediotojo dienorati. Jis atsisako guodimu, morales, bet kokios ramybes principu. Jis ne kiek nesistengia numaldyti skausmo, kuri jam kelia i irdi ismeigtas dyglys28 . Prieingai, jis ji dar labiau aitrina ir, neviltingai diaugdamasis savo dalia tarsi nukryiuotasis, patenkintas prikalimu prie kryiaus, tolydio konstruoja aikuma, isiadejima, komedija, demonikumo kategorij a. Tas sykiu velnus ir paaipus veidas, tie piruetai, lydimi i sielos gelmiu prasiverusio riksmo, - tai absurdo dvasia, besigrumianti su ja pranokstancia tikrove. Dvasinio gyvenimo peripetijos, kurios

14

baigiasi Kierkegaardo irdiai taip mielais skandalais, irgi prasideda nusimetusio visus pagrainimus patyrimo, ilaikiusio pirmykti patyrima, chaose. Visikai kitu metodo lygmeniu jau paciais savo kratutinumais Husserlis29 ir fenomenologai reabilituoja pasaulio ivairove ir neigia transcendentine proto galia. Dvasinis pasaulis per juos be galo praturteja. Roes lapelis, kilometrao stulpas ar mogaus ranka tampa tokie pat svarbus kaip ir meile, geismas ar traukos desniai. Mastyti jau nebereikia viskam surasti bendra mata, priartinti prie mogaus iorinius reikinius, traktuojant juos kaip koki didi principa. Mastyti reikia i naujo imokti matyti, buti demesingam, tai reikia valdyti savo samone, tai reikia suteikti kiekvienai minciai, kiekvienam vaizdui iskirtinuma, kaip tatai dare Proustas30 . Nors tai ir paradoksas, viskas yra iskirtina. Minti pateisina visikas jos isisamoninimas. Husserlio mastysena, nors ir pozityvesne u Kierkegaardo ar estovo, i pagrindu neigia klasikini protavimo metoda, sunaikina vilti, atveria intuicijai ir irdiai galimybe fiksuoti tolydio besidauginancius reikinius, kuriu gausumas staciai nemonikas. itie keliai veda i visus mokslus arba i joki. Kitaip tariant, budas cia svarbesnis u tiksla. Svarbu tiktai painimo nuostata, o ne paguoda. Dar karta pabreiu bent jau i pradiu. Kaip gali nepajusti didiulio visu itu protu giminingumo? Kaip gali nepastebeti, jog jie susitelkia ties ta iskirtine karteliu persunkta vieta 31 , kur inyko viltis? A noriu, kad man butu paaikinta viskas arba nieko. O protas bejegis prie ita irdies auksma. ito reikalavimo paadintos proto galios ieko ir randa vien prietaravimus ir neatitikimus. Tai, ko nesuprantu, yra neprotinga. Pasaulis kupinas tokiu iracionaliu dalyku. Ir jis pats tera didiulis iracionalus dalykas, jeigu nesuvokiu jo vieninteles prasmes. Jeigu bent karta butu galima pasakyti: itai yra aiku, viskas butu igelbeta. Taciau itie mones vienas per kita skelbia, jog nieko nera aikaus, jog viskas tera chaosas, jog mogui lieka tik ivalgumas ir tikslus ji supanciu sienu painimas. Visos itos patirtys sutampa ir papildo viena kita. Priejes paskutine riba, protas privalo paskelbti nuosprendi ir pasirinkti ivadas. tai cia ikyla saviudybes klausimas ir atsakymas i ji. Taciau a noriu pakeisti tyrinejimo tvarka, pradeti nuo mastymo peripetiju ir tik paskui griti prie kasdieniu veiksmu. Cia suminetos patirtys atsirado dykumoje, i kurios neprivalu pasitraukti. Reikia bent jau suinoti, kaip toli jos paenge i prieki. itame savo pastangu etape mogus susiduria su iracionalumu. Jis jaucia, jog trokta laimes ir protingumo. Absurdas gimsta i ito mogaus geismo ir pasaulio neprotingo tylejimo prieprieos. Butent ito nereikia pamirti. Butent i itai reikia kabintis, nes i to gali kilti visi gyvenimo padariniai. Iracionalumas, mogaus ilgesys ir absurdas, atsirades i anu dvieju prieprieos, - tai trys personaai dramos, kuri neivengiamai turi baigtis pagal visus buciai imanomos logikos desnius.

15

FILOSOFINE SAVIUDYBE

ABSURDO jausmas dar nera absurdo savoka. Jis tik pagrindia ja, ir tiek. Jis negali buti ja paverstas, nebent tik ta trumpa akimirka, kai pareikia savo nuomone apie pasauli. Paskui jam belieka eiti toliau. Jis gyvas, vadinasi, privalo arba mirti, arba stumtis i prieki. Tas pats pasakytina apie jo santyki su temomis, kurias mes cia sujungeme. Bet cia ir vel man rupi ne kuriniai ar ju kurejai, - ju kritikai reiketu surasti kita forma ir kita vieta, - man rupi atskleisti tai, kas yra bendra ju ivadose. Ko gero, dar niekad mastytojai nebuvo tokie skirtingi. Taciau dvasiniai peizaai, kuriuose jie pajuda i vietos, mums atrodo vienodi. Vienodai nuaidi ir tasai ju auksmas nueito kelio gale, kad ir koks skirtingas ju painimas. Nesunku pajusti, jog visus ka tik minetus kurejus gaubia ta pati dvasine atmosfera. Vargu, ar tai bus odiu aismas, jei pasakysime, kad ta atmosfera udanti. Gyvenimas po ituo trokiu dangumi toks, kad i jo reikia pasitraukti arba jame pasilikti. Svarbu suinoti, kaip i jo pasitraukiama pirmuoju atveju ir kodel pa siliekama antruoju. Taigi a apibudinu saviudybes problema ir egzistencializmo filosofijos ivadu galima reikme. Bet prie tai noreciau trumpam isukti i tiesaus kelio. Ligi iol mes apibredavome absurda iorikai. Taciau galima saves paklausti, kas itoje savokoje aiku, ir pameginti tiesiogines analizes budu, viena vertus, surasti jos reikme, kita vertus, - i jos iplaukiancias ivadas. Jeigu nekalta mogu apkaltinsiu siaubingu nusikaltimu, jeigu itikinesiu dorybinga mogu, kad jis geide savo sesers, jis atsakys man, jog tai absurdika. Tas pasipiktinimas iek tiek komikas. Bet jis turi ir tvirta pagrinda. ituo atsakymu dorybingas mogus irykina esmine antinomija, egzistuojancia tarp mano jam priskiriamo veiksmo ir jo gyvenimo principu. Tai absurdika reikia tai neimanoma, o drauge ir tai prietaringa. Jeigu pamatysiu mogu, puolanti kulkosvaidius altuoju ginklu, laikysiu jo veiksma absurdiku. Taciau toks jis yra tik del jo ketinimo ir realybes, su kuria jis susidurs, disproporcijos, del prietaravimo, kuri regiu tarp realiu jo jegu ir usibreto tikslo. Tokiu pat absurdiku laikysime ir koki nors nuosprendi, prieprieindami ji nuosprendiui, kuri neva diktavo faktai. itaip per absurda ir irodinejame, lygindami samprotavimo ivadas su logine tikrove, kuria norime itvirtinti. Visais itais atvejais, pradedant paprasciausiu ir baigiant sudetingiausiu, absurdikumas bus juo didesnis, juo didesnis bus atotrukis tarp mano palyginimo nariu. Esama absurdiku vedybu, iukiu, absurdiko apmaudo, tylejimo, absurdiku karu ir netgi absurdikos taikos. Kiekvienu tokiu atveju absurdikumas atsiranda lyginant. Tad a turiu pagrindo teigti, kad absurdikumo jausmas neatsiranda vien tyrinejant koki nors fakta ar ispudi, o isirutulioja lyginant faktini dalyku buvi su tam tikra realybe, veiksma su ji pranokstanciu pasauliu. I esmes

16

absurdas tai nedarna. Jo nera nei viename, nei kitame i lyginamuju elementu. Jis atsiranda i ju prieprieos. Tad protavimo lygmeniu galiu teigti, kad absurdas gludi ne moguje (jeigu tokia metafora i viso turi kokia prasme) ir ne pasaulyje, o bendroje ju esaty. Kol kas absurdas vienintelis juos jungiantis ryys. Noredamas neatitrukti nuo akivaizdiu dalyku, inau, ko nori mogus, inau, ka jam siulo pasaulis, o dabar galiu pasakyti, jog dar inau, kas juos jungia. Man nera butina skverbtis gilyn. Tam, kuris ieko, utenka vienos tikrybes. Svarbu tik padaryti i jos visas ivadas. Tiesiogine ivada kartu yra ir metodo taisykle. itaip pateikta savotika trejybe visai nepanai i netiketai atrasta Amerika. Taciau su patyrimo duomenimis ja sieja tai, kad ji yra be galo paprasta ir sykiu be galo sudetinga. Pirmasis jos bruoas iuo poiuriu yra tai, kad ji nedaloma. Panaikinti viena i jos nariu reikia panaikinti ja visa. Negali buti absurdo u mogaus proto ribu. Taigi absurdas, kaip ir visa kita, baigiasi drauge su mirtimi. Bet negali buti absurdo ir u io pasaulio ribu. Vadovaudamasis iuo elementariu kriterijumi, teigiu, kad absurdo savoka pagrindine ir kad ji gali buti pirmoji i mano tiesu. Cia irykeja mineto metodo taisykle: jeigu manau, kad kas nors yra tikra, privalau tai isaugoti. Jeigu nusprendiu igvildenti kokia problema, tai savo sprendimu neprivalau gudriai utemdyti ne vieno tos problemos komponento. Vienintele mano duotybe yra absurdas. Problema suinoti, kaip i jo ibristi ir ar sa viudybe privalo buti to absurdo padarinys. Pirmoji ir i esmes vienintele mano tyrinejimu salyga yra isaugoti net tai, kas mane gniudo, ir, savaime suprantama, laikytis to, ka cia manau esant svarbiausia. Ka tik apibreiau tatai kaip priepriea ir nenuilstama kova. Rutuliodamas ta absurdo logika iki galo, turiu pripainti, jog i kova visikai eliminuoja vilti (tatai neturi nieko bendra su neviltim), suponuoja nuolatini atsisakyma (kurio nereikia painioti su isiadejimu) ir samoninga nepasitenkinima (kurio nevertetu tapatinti su jaunatviku nerimu)32. Visa, kas griauna, gudriai paslepia ar suvelnina ituos reikalavimus (o pirmiausia tai susitaikymas, griaunantis nedarna), naikina absurda ir nuvertina nuostata, kuria galima pasiulyti. Absurdas turi tik tiek prasmes, kiek su juo nesutinkama. Esama akivaizdaus fakto, kuris atrodo labai etikas, - mogus visuomet yra savo tiesu auka. Syki jas pripaines, jis nebesugeba i ju isivaduoti. Juk u viska reikia bent kiek sumoketi. Isisamonines absurda, mogus lieka susijes su juo visiems laikams. Prarades vilti ir itai suvokes, jis nebepriklauso ateiciai. Tai normalu. Bet normalu ir tai, kad jis stengiasi isiverti i pasaulio, kuri pats susikure. Visa, kas buvo pasakyta, igyja prasme tik tuomet, kai turimas galvoje is paradoksas. iuo poiuriu labiausiai pamokomas dalykas bus meginimas patyrineti, kaip toli mones, pradeje nuo racionalizmo kritikos ir per ja suvoke absurdo atmosfera, pasistumejo su savo ivadomis.

17

Taigi, apsiribojes egzistencializmo filosofijomis, matau, jog visos jos be iimties siulo man vengti tos problemos. Ieities taku imdami absurda, kerojanti tarp proto griuvenu udarame ir mogikojo prado apribotame pasaulyje, tie filosofai savotikais argumentais sudievina tai, kas juos gniudo, ir randa pagrindo vilciai tame, kas juos skurdina. Toji priverstine viltis visu ju filosofijoje turi religini prada. Prie to verta sustoti. Paanalizuosiu cia kaip pavyzdi tik keleta temu, budingu estovui ir Kierkegaardui. Tipika ir netgi sukarikaturinta tokios nuostatos pavyzdi pateikia Jaspersas. Per ji paaikes visa kita. Skirdamasis su Jaspersu, suvoki, kad jis yra bejegis realizuoti transcendencija, nesugeba imatuoti patirties gylio ir aikiai suvokia, kad viskas iame pasaulyje neivengiamai pasmerkta uciai. Ar paengs jis toliau, ar bent padarys ivadas i ios uties? Nieko naujo jis neatskleidia. Patirtis vien tik priverte ji pripainti savo bejegikuma, jis nemate joje jokios dingsties kokiam nors priimtinam principui atrasti. Ir vis delto, nors ir neturedamas tam jokio pagrindo (kaip pats prisipaista), jis vienu kartu teigia ir transcendencija, ir patyrimo buti, ir antmogika gyvenimo prasme raydamas: Argi utis, nepaisant visu aikinimu ir visu galimu interpretaciju, liudija ne nebuti, o transcendencine buti. ita buti, kuri staiga aklu mogaus pasitikejimo aktu viska paaikina, jis apibudina kaip nesuvokiama bendrybes ir skirtybes vienove. Taip absurdas tampa dievu (placiaja io odio prasme), o itas negalejimas suprasti virsta viska paaikinancia butimi. itas iprotavimas visai nepagristas logika. Galiu pavadinti ji uoliu. Kad ir kaip tai paradoksalu, galima suprasti Jasperso atkakluma, begaline kantrybe, kai jis siekia irodyti, jog i transcendencija negalima isitraukti per patirti. Juk juo sunkiau apciuopiamas tas priartejimas, juo bergdesne tampa ta definicija ir juo realesne pati transcendencija, nes aistra, su kuria jis ja teigia, yra tiesiogiai proporcinga atotrukiui tarp jo gebejimo paaikinti ir pasaulio bei patirties iracionalumo. Tad pasirodo, kad Jaspersas tuo inirtingiau griauna proto prietarus, kuo radikaliau aikina pasauli. itas nuolankios minties apatalas net prie paskutines nuolankumo ribos suras kuo atgaivinti buti iki pat jos gelmiu. Tokie metodai jau paistami mums i mistiku filosofijos. Jie teiseti lygiai kaip ir bet kuri kita proto nuostata. Taciau dabar elgiuosi taip, tarsi rimtai iureciau i tam tikra problema. Nesistengdamas i anksto nustatyti, kiek reikminga ita nuostata, kiek ji pamokanti, noriu tik pasvarstyti, ar ji atitinka tas salygas, kurias keliu pats sau, ar ji verta mane dominancio konflikto. Todel gritu prie estovo. Vienas komentatorius cituoja tokius vertus demesio jo odius: Vienintele tikra ieitis yra butent ten, kur mogaus sprendimas neturi ieities. Antraip, kam mums reiketu Dievo? I Dieva kreipiamasi tik tam, kad gautum tai, kas neimanoma. Imanomiems dalykams pakanka moniu. Jeigu esama estovo filosofijos, galiu drasiai teigti, kad ji visutele sutilpo i iuos odius. Juk aistringu savo tyrinejimu pabaigoje atrades pamatini visos egzistencijos absurdikuma, jis nesako: tai absurdas, jis sako: tai Dievas, butent juo ir dera pasikliauti, net jeigu jis ir neatitinka jokios racionalios musu kategorijos. Noredamas ivengti

18

painiavos, rusu filosofas netgi itikineja, kad tasai Dievas, galimas daiktas, yra kupinas neapykantos ir keliantis neapykanta, nesuprantamas ir prietaringas, taciau juo bjauresnis jo veidas, juo labiau jis teigia savo galia. Jo nenuoseklumas tai jo didybe. Jo nemonikumas tai jo buvimo irodymas. Reikia padaryti uoli jo link ir tuo uoliu isivaduoti i racionaliu iliuziju. Todel estovui susitikimas su absurdu ir pats absurdas yra vienalaikiai dalykai. Konstatuoti absurda reikia su juo sutikti, ir visa estovo minties logika sutelkta absurdui atskleisti, kad taip itryktu didiulis jame slypincios vilties altinis. Kartoju: toks poiuris yra teisetas. Bet cia atkakliai apsiriboju tik viena problema ir visomis i jos iplaukianciomis ivadomis. Man nera reikalo tyrineti kokios nors filosofijos ar tikejimo akto patosa. Tam galiu paskirti visa likusi savo gyvenima. inau, kad racionalista toks estovo poiuris suerzins. Bet taip pat jauciu, kad estovas teisus racionalisto atvilgiu, ir tik noriu suinoti, ar jis lieka itikimas absurdo reikalavimams. Taigi, pripaine, jog absurdas yra vilties prieingybe, aikiai matysime, kad egzistencialistu filosofija estovui suponuoja absurda, taciau jis irodo ji esant tik tam, kad paskui ji isklaidytu. ita subtili mintis tera efektingas onglieriaus triukas. Kita vertus, kai estovas prieprieina absurda iprastinei moralei ir protui, jis vadina ji tiesa ir atpirkimu. Tad estovas pritaria absurdo esmei ir jo definicijai. Jeigu pripaistame, kad visa absurdo savokos galia gludi jo gebejime ieisti elementarius musu lukescius, jeigu jauciame, jog tam, kad absurdas iliktu, reikia su juo nesutikti, tuomet aikiai matome, kad cia jis prarado savo tikraji pavidala, savo mogikaji ir salygikaji pobudi, kad susilietu su nesuprantama ir drauge raminancia aminybe. Jeigu absurdo esama, tai tik mogaus pasaulyje. Vos tik jo savoka pavirsta tramplinu i aminybe, ji ta pacia akimirka prarand a ryi su aikiu mogaus matymu. Absurdas jau nebera tas akivaizdus dalykas, kuri mogus konstatuoja pats su juo nesutikdamas. Kovos isilenkiama. mogus integruoja absurda ir itoje komunijoje inyksta tai, kas jame svarbiausia priepriea, kancia ir nedarna. itas uolis yra gudrus manevras. estovas, taip mielai cituojantis Hamleto posaki: The time is out of joint 33 , rao ji su tokia inirtinga viltim, kuri gali buti priskirta tik jam paciam. Juk ne itaip ji itaria Hamletas ir ne itaip ji parae Shakespeareas. Iracionalumo svaigulys ir ekstazes geismas nukreipia nuo absurdo ivalgu prota. estovui protas yra bergdias, taciau yra kakas anapus proto. Absurdo mastytojui protas bergdias ir nieko nera anapus proto. itas uolis gali bent kiek rykiau atskleisti mums tikraja absurdo prigimti. Mums inoma, kad jis galimas tik tuomet, kai yra pusiausvyra, kad visu pirma jis gludi palyginime, o ne to palyginimo nariuose. Bet estovas perkelia visa svori i viena i nariu ir sugriauna pusiausvyra. Musu aistringas trokimas suprasti, musu absoliuto ilgesys paaikinami tik tiek, kiek i tikro galime suprasti ir paaikinti daugeli dalyku. Bergdia absoliuciai neigti prota. Esama tokios sferos, kur jis yra veiksmingas. Tai mogaus patirties sritis. tai kodel mes norim viska paaikinti. Jeigu mums tai nepavyksta, jeigu i to randasi absurdas, tai itai

19

atsitinka butent susidurus iam veiksmingam, taciau ribotam protui ir nuolatos atgimstanciam iracionalumui. Tad kai estovas susierzina kad ir del tokio hegeliko teiginio, kaip: Saules sistema juda pagal nekintamus desnius, ir tie desniai yra jos protas, kai jis itin aistringai stengiasi sugriauti Spinozos racionalizma, jis prieina ivada, jog bet koks protas yra beprasmikas dalykas. I to naturaliai ir nepagristai iplaukia, kad iracionalumas yra pranaesnis*. Taciau tasai perejimas ne itin aikus, nes cia gali isibrauti ribs ir lygmens savokos. Gamtos desniai galioja iki tam tikros ribos, kuria perenge jie atsigreia prie save pacius, kad pagimdytu absurda. Arba: jie gali buti pagristi apraymo lygmeny, nors ir nebudami teisingi aikinimo lygmeny. Cia viskas paaukota iracionalumui ir, gudriai ivengus aikumo poreikio, absurdas dingsta drauge su vienu i savo palyginimo nariu. Absurdo mogus, prieingai, nesiekia tokio suvienodinimo. Jis pripaista kova, visikai neniekina proto ir priima iracionaluma. itaip jis aprepia vilgsniu visus patyrimo duomenis ir nesiryta daryti uolio, i anksto neinodamas, kur link oks. Jis tik ino, kad itame demesingame samoningume nebeliko vietos vilciai. Tai, kas juntama Levo estovo filosofijoje, galimas daiktas, bus dar labiau juntama Kierkegaardo darbuose. Taciau kad ir kokie prietaringi i paiuros tie rainiai, u gausiu pseudonimu, juoku ir paaipos visoje jo kuryboje galima ivelgti tarsi nuojauta (o sykiu ir suvokima) tiesos, kuri galop pratruksta paskutiniuose jo kuriniuose: Kierkegaardas irgi daro uoli. Taip baiminesis krikcionybes vaikysteje, jis galiausiai vel sugrita prie paties rusciausio jos pavidalo. Ir jam antinomija bei paradoksas tampa religingumo kriterijais. O tai, kas verte nusivilti io gyvenimo prasme bei gilumu, dabar jam tampa tiesos ir aikumo altiniu. Krikcionybe tai skandalas, ir kierkegaardas paprasciausiai reikalauja treciosios Ignoto Lojolos34 numatytos aukos, tos, kuri labiausiai pradiugino Dieva: Intelekto aukojimo . itas uolio rezultatas yra keistas, taciau jis nebeturi musu stebinti. Kierkegaardas pavercia absurda kito pasaulio kriterijumi, tuo tarpu jis tera io pasaulio patirties substratas. Tikinciojo utis ir yra jo triumfas, - tvirtina Kierkegaardas. Man nera reikalo saves klausti, su kokia jaudinancia pranayste susijusi ita nuostata. Man tik reikia saves paklausti, ar absurdo reginys ir jo pobudis ja pateisina. inau, kad taip nera. I naujo idemiau patyrinejus absurdo turini, galima geriau suprasti metoda, kuris ikvepia Kierkegaarda. Jis nepalaiko pusiausvyros tarp to, kas pasaulyje iracionalu, ir maitingo absurdo ilgesio. Jis sugriauna santyki, kuris i esmes sukelia absurdo jausma. Budamas tikras, jog negales ivengti iracionalumo, Kierkegaardas nori atsikratyti bent jau ito
*

Kai gincijasi su Aristoteliu del iskyrimo savokos.

Galima pamanyti, jog cia a nepaisau esmines, t. y. tikejimo, problemos. Bet a netyrineju Kierkegaardo, estovo, ar, kiek toliau, Husserlio filosofijos (ta reiketu padaryti kitur ir kitaip nusiteikus), a tik pasiskolinu i ju tema ir tyrineju, ar jos ivados atitinka anksciau nustatytas taisykles. Cia kalbama tik apie usispyrima.

20

bevilcio ilgesio, kuris atrodo jam bergdias ir bereikmis. Jeigu iuo poiuriu jis ir teisus, tai neigdamas absurda, nebebus teisus. Pakeites maito auksma nirtulingu pritarimu, jis priverstas nepaisyti absurdo, kuris lig iol nuviesdavo jam prota, ir sudievinti vienintele jam likusia tikrybe iracionaluma. Svarbu ne pasveikti, o gyventi su savo skausmais, - kalbejo abatas Galiani poniai dEspinay35. Kierkegaardas nori pasveikti. Pasveikti jo paeles trokimas, juo persmelktas visas dienoratis. Visomis savo protines veiklos pastangomis jis siekia ivengti mogaus likimo antinomijos. Pastangos juoba neviltingos, kad tarpais jis aikiai ivysta ju bergduma, pavyzdiui, tuomet, kai pasakoja, kaip nei Dievo baime, nei pamaldumas nepajege jo nuraminti. Va itaip kankinamai isisukinedamas, jis suteikia pavidala iracionalumui, o savo Dievui priskiria neteisingo, nenuoseklaus ir nesuprantamo absurdo atributus. Tik jo intelektas stengiasi ugniauti gilius mogikosios irdies reikalavimus. Kadangi niekas neirodyta, vadinasi, viskas gali buti irodyta. Kierkegaardas pats atskleidia, kokiu keliu ejo. Nenoriu nieko cia iteigti, bet kaip neivelgsi jo kuriniuose beveik samoningo sielos luoinimo ymiu, kai jis nuolankiai pritaria absurdo luoinimui? Toks Dienoracio leitmotyvas. Man truksta gyvuliko prado, kuris irgi yra mogikosios lemties dalis... Nagi duokite man kuna. Ir toleliau: Ak! Ko tik nebuciau atidaves, ypac ankstyvoje jaunysteje, kad buciau galejes tapti vyru, nors pusei metu... i esmes man stinga kuno ir fiziniu egzistencijos salygu. Ir vis del to kitoje vietoje tas pats mogus prisiima didiji vilties auksma, praskriejusi per tiek amiu ir atgaivinusi tiek irdiu, iskyrus absurdo mogaus irdi. Juk krikcioniui mirtis anaiptol nereikia visa ko pabaigos, ir joje gludi kur kas daugiau vilties, negu jos teikia gyvenimas, netgi kaupinai kupinas sveikatos ir jegu. Susitaikymas per skandala vis tiek yra susitaikymas. Galimas daiktas, jis leidia, kaip matom, pasisemti vilties i jos prieingybes mirties. Bet net jeigu simpatija ir skatina priimti tokia nuostata, vis delto reikia pripainti, kad nesaikingumas nieko nepateisina. Kartais sakoma: tatai pranoksta mogaus galimybes, vadinasi, tatai privalo buti antmogika. Taciau tas vadinasi cia nereikalingas. Nes cia nera jokios logikos tikrybes. Ir netgi jokios eksperimentines tikimybes. Tatai i tikruju pranoksta mano galimybes, ir tai viskas, ka a galiu pasakyti. Jeigu ir nepadariau i to neigiamos ivados, tai bent jau nenoriu ir gristi ka nors nesuprantamais dalykais. Noriu inoti, ar galiu gyventi su tuo, ka inau, ir tik su tuo. Dar man sako, kad intelektas privalo pa aukoti savo puikybe, o protas nusilenkti. Bet nors ir pripaistu proto ribas, vis delto neneigiu jo, nes pripaistu reliatyvias jo galimybes. A tik noriu laikytis to kelio vidurio, kur intelektas gali ilikti aikus. Jeigu itai ir yra jo puikybe, a nematau pakankamo pagrindo jos atsisakyti. Nepaprastai gili kad ir tokia Kierkegaardo mintis: neviltis yra ne faktas, o busena pati nuodemes busena. Juk nuodeme yra tai, kas nutolina nuo Dievo. Absurdas, kuris yra metafizine samoningo mogaus busena, neveda prie Dievo*.
*

A nepasakiau paalina Dieva, nes tai jau butu teigimas.

21

Gal ita savoka pasidarys aikesne, jeigu idrisiu pasakyti toki pasibaisetina dalyka: absurdas tai nuodeme be Dievo. Bet juk esme yra tai, kad reikia toje absurdo busenoje gyventi. inau, kuo ji pagrista: protas ir pasaulis paremia viena s kita, bet negali apsikabinti. A klausiu, kokia turi buti gyvenimo tokioje busenoje taisykle, bet tai, kas man siuloma, ignoruoja jos pagrinda, neigia viena i tos kankinancios prieprieos nariu, liepia man nusialinti. A klausiu, kokie yra padariniai tos lemties, kuria pripaistu kaip sava, inau, kad ji suponuoja tamsa ir neinojima, o mane itikineja, kad itas neinojimas viska paaikina ir kad ita naktis yra mano viesa. Bet juk tai ne atsakymas i mano klausima, ir itas egzaltuojantis jausmingumas negali paslepti nuo manes paradokso. Vadinasi, reikia nuo to nusigreti. Kierkegaardas gali aukti ir perspeti: Jeigu mogus nebutu isisamonines aminybes, jeigu visu tu dalyku pagrindas butu vien laukines kunkuliuojancios jegos, tamsiu aistru verpete k uriancios viska ir didius, ir menkus dalykus, jeigu po viskuo slypetu beribe tutuma, kurios niekas negali upildyti, kas gi tuomet butu gyvenimas, jeigu ne neviltis? itame auksme nera nieko, kas sulaikytu absurdo mogu. Iekoti tiesos nereikia iekoti to, kas geidiama. Jeigu, noredami ivengti nerima keliancio klausimo Kas gi tuomet butu gyvenimas?, privalome nelyginant asilas misti iliuziju roemis, tuomet absurdiko mogaus protas, uuot taikesis su melu, verciau nevirpteledamas priima Kierkegaardo atsakyma: Neviltis. Rytinga siela, viska gerai pasverusi, visuomet su tuo apsipras. A dristu cia egzistencine nuostata pavadinti filosofine saviudybe. Taciau itame teiginy nera jokio vertinimo. Tai tik patogus budas nuymeti tokia minties raida, kai ji pati save paneigia ir stengiasi save pranokti tuose dalykuose, kurie ja paneigia. Egzistencialistams neigimas ir yra ju Dievas. Tiksliau sakant, vienintele to Dievo paspara yra mogaus proto neigimas*. Taciau, kaip ir saviudybes buda, kiekvienas mogus turi savo dieva. Yra daug budu padaryti uoli, bet svarbiausia okti. itie iperkamieji neigimai, itie pabaigos prietaravimai, neigiantys dar neperokta kliuti, gali atsirasti tiek i tam tikro ikvepimo (tai paradoksas, kurio siekiama itais samprotavimais), tiek ir i iracionalaus prado. Jie visuomet pretenduoja pasiekti aminybe, ir butent cia yra to uolio esme. Privalau vel pakartoti, kad io ese samprotavimai palieka visikai nuoaly labiausiai paplitusia musu apsivietusiame amiuje dvasine nuostata ta, kuri remiasi principu, jog viskas yra protas, ir kuri siekia paaikinti pasauli. Naturalu pateikti aiku pasaulio vaizda, kai pripaisti, kad jis turi buti aikus. Tai netgi teiseta, taciau mums tatai visai nerupi. Musu tikslas nuviesti ta proto veiksma, kuriuo, ieities taku pasirinkes pasaulio beprasmikumo filosofija, jis galiausiai suranda jo prasme ir gyli. Patetikiausias i tu veiksmu yra religinio pobudio; jis
*

Patikslinkim dar karta: cia abejojama ne Dievo teigimu, o prie to vedancia logika.

22

rykiausiai atsiskleidia iracionalumo temoje. Taciau visu paradoksaliausias ir reikmingiausias yra tas, kuris protu pagrindia ir pateisina pasauli, kuri i pradiu isivaizdavo neturint vadovaujanciojo prado. iaip ar taip, negalima pradeti daryti mus dominanciu ivadu, prie tai nenuvietus ito naujo ilgesio kupinos dvasios atradimo. A patyrinesiu tik intencionalumo tema, kuria padare madinga Husserlis ir fenomenologai. Apie tai jau buvo usiminta. Paprastai tariant, Husserlio metodas neigia klasikine proto elgsena. Pakartokim tai, kas jau buvo sakyta. Mastyti tai nereikia viskam surasti bendra mata, priartinti prie mogaus iorinius reikinius, traktuojant juos kaip koki didi principa. Mastyti reikia i naujo imokti matyti, valdyti savo samone, suteikti kiekvienam vaizdui iskirtinumo. Kitaip tariant, fen omenologija atsisako aikinti pasauli, ji nori buti tik apraymas to, kas igyventa. Su absurdo mastymu ja sieja pradinis teiginys: nera tiesos, yra tik tiesos. Ir vakaro vejas, ir ita ranka ant mano peties, - kiekvienas daiktas turi savo tiesa. Ja atskleidia samone, skirianti tam daiktui demesio. Samone neformuoja painimo objekto, ji, budama demesio aktas, tik fiksuoja ji. Anot Bergsono 36 ivaizdio, samone panai i projekcini aparata, kuris ikart fiksuoja vaizda. Skirtumas tas, kad cia nera scenarijaus, ir samone tik tolydio iliustruoja nenuoseklius vaizdus. ito magiko ibinto viesoje visi vaizdai yra iskirtiniai. Samone palieka pakibusius patirtyje savo demesio objektus ir stebuklingai juos izoliuoja. Nuo iol jie atsiduria u bet kokio vertinimo ribu. tai itas intencionalumas ir apibudina samone. Taciau is odis neimplikuoja jokios tikslo siekimo idejos; jis pavartotas krypties reikme: jo prasme grynai topografine. I pirmo vilgsnio atrodo, jog cia niekas neprietarauja absurdo dvasiai. Akivaizdus minties, apsiribojancios apraymu to, ka atsisako paaikinti, kuklumas, savanorika drausme, per kuria, kad ir kaip butu paradoksalu, patyrimas turteja ir gileja, pasaulis atgimsta visu savo platumu, - visa tai budinga absurdo elgsenai. Bent jau taip atrodo i pirmo vilgsnio. Juk iuo atveju, kaip, beje, ir visais kitais, mastymo metodai visuomet turi du aspektus: psichologini ir metafizini*. Taigi juose gludi dvi tiesos. Jeigu intencionalumo tema apsiriboja pailiustravimu vien psichologines nuostatos, kuria remiantis realybe veikiau isemiama nei paaikinama, tuomet ji i tikro niekuo nesiskiria nuo absurdo dvasios. Ji siekia ivardyti tai, ko negali transcenduoti. Ji tik teigia, kad nesant jokio vienoves principo mintis dar gali rasti diaugsma aprainedama ir suprasdama kiekviena patirties apraika. Visu itu apraiku ties yra psichologinio pobudio. Ji liudija tik susidomejima, kuri gali sukelti tikrove. Tai budas paadinti snuduriuojanti pasauli ir, toki atgijusi, sugrainti protui. Taciau ka i norima iplesti ir racionaliai pagristi ta tiesos savoka, kai itaip ketinama atskleisti kiekvieno painimo objekto esme, tuomet patirciai
*

Net pacios grieciausios epistemologijos suponuoja metafizikas. Ir taip placiai, kad daugumos musu laiku mastytoju metafizika tera tik epistemologija.

23

sugrainama jos gelme. Absurdo protui tai nesuprantama. Taigi butent itas svyravimas tarp kuklumo ir savikliovos, toks rykus intencionalumo nuostatoje, ir itas fenomenologines minties mirgejimas geriausiai pailiustruos samprotavimus apie absurda. Juk Husserlis kalba ir apie u laiko ribu esancias esmes, kurias ikelia aikten intencionalumas, ir tuomet tarsi girdime Platona 37 . Visi dalykai aikinami remiantis ne vienu, o visais dalykais. Nematau cia jokio skirtumo. inoma, tos idejos arba esmes, kurias samone realizuoja po kiekvieno apraymo, cia dar neskelbiamos tobulais modeliais. Taciau tvirtinama, kad jos tiesiogiai dalyvauja visuose suvokimo elementuose. Nebera vienos idejos, kuri viska paaikintu, yra tik begalybe esmiu, teikianciu prasme begalybei objektu. Pasaulis sustingsta, bet praskaidreja. Platonikasis realizmas tampa intuityvus, bet tai vis dar realizmas. Kierkegaardas inykdavo savo Dieve, Parmenidas nugrimzdavo mintimis i Vieni. O cia mintis ipuola i abstraktu politeizma. Dar geriau: haliucinacijos ir fikcijos taip pat tampa u laiko ribu esanciu esmiu dalimi. itame naujajame ideju pasaulyje kentauro kategorija bendradarbiauja su kuklesne miesto-sostines kategorija. Absurdo mogui itame grynai psichologiniame poiuryje, esa visi pasaulio pavidalai iskirtiniai, slypejo sykiu ir tiesa, ir kartelis. Pasakymas, jog viskas yra iskirtina, tolygus teigimui, kad viskas lygiavertika. Taciau metafizinis itos tiesos aspektas nuveda ji taip toli, kad elementari reakcija vercia absurdo mogu pasijusti esant, ko gero, arciau Platono. I tikruju jam teigiama, kad kiekvienas vaizdas suponuoja ir iskirtine esme. itame idealiame hierarchijos neturinciame pasaulyje formali kariuomene sudaryta vien i generolu. inoma, transcendencija cia buvo eliminuota. Taciau umus minties posukis vel suteikia pasauliui tam tikro fragmentinio imanentikumo, sugrainancio pasauliui jo giluma. Ar tureciau baimintis, kad per toli irutuliojau tema, kuria jos kurejai gvildena atsargiau? Bet a paprasciausiai skaitau tuos Husserlio teiginius, kurie atrodo paradoksalus, taciau kuriuose juntama grieta logika, turint galvoje tai, kas buvo pasakyta: Tai, kas yra teisinga, yra teisinga absoliuciai, teisinga savyje; tiesa yra viena, ji identika pati sau, kad ir kas ja suvoktu mones, pabaisos, angelai ar dievai. Cia diugauja ir garsiai skelbia savo triumfa Protas. Ir a negaliu to paneigti. Ka gali reikti toks jo saves teigimas absurdo pasaulyje? Angelui ar dievui budingas suvokimas neturi man jokios prasmes. ita geometrine vieta, kur dievikasis protas iteisina manaji, visados liks man nesuprantama. Cia ir vel ivelgiu uoli, ir nors tas uolis vykdomas abstrakciju plotmeje, jis anaiptol nereikia man umarties to, ko a nenoriu umirti. Ir kai toliau Husserlis suunka: Net jeigu visi traukai paklustantys kunai inyktu, traukos desnis nenustotu galiojes, tik liktu be galimo pritaikymo, inau, jog susiduriau su paguodos metafizika. O jeigu noriu surasti ta posuki, kur mintis iklysta i akivaizdiu dalyku kelio, man pakanka perskaityti Husserlio samprotavima apie dvasine veikla: Jeigu galetume nekliudomai stebeti tikslius

24

psichiniu procesu desnius, jie pasirodytu esa tokie pat amini ir nekintami kaip ir pagrindiniai teoriniu gamtos mokslu desniai. Taigi jie galiotu netgi tuomet, jeigu nebutu jokio psichinio proceso. Net jeigu nebutu dvasines veiklos, tie desniai egzistuotu! Tuomet suprantu, kad Husserlis ketina paversti psichologine tiesa racionalia taisykle: paneiges integruojancia mogaus proto galia, jis itaip peroka i aminaji Prota. Todel manes ne kiek nestebina Husserlio konkrecios visatos tema. Teigimas, kad ne visos esmes yra formalios, kad esama ir materialiu, kad pirmosios yra logikos, o antrosios gamtos mokslu objektas, man reikia tik definicijas. Mane itikineja, kad abstraktybe ymi tik nematerialiaja universalios konkretybes dali. Taciau minetasis svyravimas leidia man atskleisti itu terminu painiava. Juk tai gali reikti, kad konkretus mano demesio objektai va itas dangus, va itie vandens laai ant va ito apsiausto skverno usklendia savy tos realybes, kuria iskyre mano demesys, avesi. Ir a to neneigsiu. Bet tai taip pat gali reikti, kad pats tas apsiaustas yra universalus, turi savo atskira ir pakankama prasme ir priklauso formu pasauliui. Dabar a suprantu, jog pakeista tik sekos tvarka. is pasaulis nebeatsispindi auktesneje visatoje, o formu dangus isikunija gausybeje ios emes vaizdu. Man tatai nieko nekeicia. A cia ivelgiu ne polinki i konkretuma, ne mogaus lemties prasme, o gana neabota intelektualizma, kuris nesugeba apibendrinti pacios konkretybes. Butu bergdia stebetis tariamu paradoksu, kad mintis pati save paneigia dviem prieingais budais per nuolanku prota ir per triumfuojanti prota. Nuo abstraktaus Husserlio dievo iki ugningo Kierkegaardo dievo ne taip jau toli. Ir protas, ir iracionalumas veda i ta pati pamokslavima. To del kad i teisybes ne taip jau svarbu, kokiu keliu eiti, pakanka noro kaka prieiti. Ir abstraktus filosofas, ir religinis filosofas pradeda savo kelia nuo to paties samyio ir esti apimtas to paties nerimo. Taciau uvis svarbiausia jiems paaikinti. Cia ilgesys svarbesnis u moksla. Reikminga tai, kad iuolaikine mintis taip persiemusi pasaulio nereikmingumo filosofijos ir sykiu tokia drastika savo ivadomis. Ji nesiliauja blakiusis tarp kratutinio tikroves suracionalinimo, verciancio skaidyti ja i iprotautus modelius, ir kratutinio jos suiracionalinimo, verciancio ja sudievinti. Taciau is nesutapimas tik tariamas. Svarbu susitaikyti, ir abiem atvejais cia pakanka uolio. Visuomet klaidingai manoma, kad proto savoka turi tik viena reikme. I teisybes, kad ir kokia noretu buti grieta, i savoka ne maiau kintanti u kitas. Protas turi grynai mogika pavidala, bet kartu geba pasigreti ir i dievikaji prada. Nuo Plotino 38 , kuris pirmasis sugebejo sutaikyti prota su aminybes dvasia, laiku protas imoko nusigreti nuo paties brangiausio savo principo prietaravimo, - kad prisiimtu pati keisciausia,

25

staciai magika dalyvavimo principa *. Jis yra minties instrumentas, o ne pati mintis. mogaus mintis visu pirma yra jo ilgesys. Protas mokejo nuraminti plotinikaja melancholija, lygiai taip pat jis randa budu numaldyti ir iuolaikini nerima tarp iprastiniu aminybes dekoraciju. Absurdo protui ne taip pasiseke. Pasaulis jam nei koks racionalus, nei pernelyg iracionalus. Jis neprotingas, ir tiek. Husserlio filosofijoje protas galiausiai nebetenka ribu. Absurdas, prieingai, apsibreia ribas, nes neistengia numalinti savo nerimo. Kita vertus, Kierkegaardas tvirtinas, jog utenka vienu vieninteles ribos protui paneigti. Taciau absurdas neina taip toli. Jam toji riba ymi tik proto siekius. Iracionalumo problema, egzistencialistu supratimu, tai protas, kuris susipainioja ir isilaisvina paneigdamas save. O absurdas tai aikus protas, pripaistantis savo ribas. Butent ito kelio gale absurdo mogus ir suranda tikrasias savo paskatas. Lygindamas savo giluminius poreikius su tuo, kas jam siuloma, jis umai pajunta, jog netrukus nuo to nusigre. Husserlio visatoje pasaulis tampa aikus, ir itas toks brangus mogaus irdiai iprastumo trokimas nebetenka prasmes. Kierkegaardo apokalipseje itas aikumo geismas privalo saves isiadeti, kad butu patenkintas. Nuodeme yra ne tiek inojimas (ia prasme visi nekalti), kiek trokimas inoti. Ir tai yra vienintele nuodeme, del kurios absurdo mogus gali jaustis sykiu ir kaltas, ir nekaltas. Jam siuloma atomazga, kur visi buve prietaravimai tampa tik polemikais aidimais. Bet juk jis juos pajuto ne itaip. Reikia isaugoti ju tiesa, o ta tiesa teigia, kad jie nebus panaikinti. Jis nenori pamokslauti. Mano samprotavimai turi likti itikimi tam akivaizdiam dalykui, kuris juos ir paadino. Tas akivaizdus dalykas tai absurdas. Tai nedarna tarp geidiancio proto ir apviliancio pasaulio, tai manasis vienoves ilgesys, itas padrikas pasaulis ir juos susiejantis prietaravimas. Kierkegaardas numaldo mano ilgesi, o Husserlis sutelkia draugen ta pasauli. A laukiau anaiptol ne ito. Man rupejo gyventi ir mastyti itoje kankinancioje nesantarveje, suinoti, ar reikia taikytis su ja, ar atsisakyti to susitaikymo. Negali buti ne kalbos apie to akivaizdaus dalyko umaskavima, absurdo panaikinima, paneigiant viena i jo lygties demenu. Reikia inoti, ar galima gyventi su absurdu, ar logika reikalauja, kad nuo jo numirtum. Juk mane domina ne filosofine saviudybe, o paprasciausiai saviudybe. A tik noriu apvalyti ja nuo susijusiu su ja emociju ir suvokti, kas joje logika ir saininga. Bet kuri kita pozicija siulo absurdo protui vingrybe ir atsitraukima nuo to, ka jis pats nuviecia. Husserlis sako, jog reikia paklusti norui vengti isiaknijusio iprocio gyventi ir mastyti tam tikromis gerai inomomis ir patogiomis egzistencijos salygomis, taciau baigiamasis uolis
*

A. Tais laikais protas turejo prisitaikyti arba mirti. Jis prisitaiko. Plotino deka i logiko jis tampa estetiku. Metafora pakeicia silogizma. B. Beje, tai ne vienintelis Plotino inaas i fenomenologija. Ta nuostata jau gludi taip brangioje Aleksandrijos mastytojui mintyje, jog esama ne tik mogaus idejos, bet ir Sokrato idejos.

26

graina jo filosofija i aminybe ir jos patogumus. uolis nereikia didiausio pavojaus, kaip mane Kierkegaardas. Prieingai, pavojus gludi nenusakomoje akimirkoje prie uoli. Moketi isilaikyti ant itos svaiginancios keteros ir reikia buti sainingam, visa kita vingrybe. A taip pat inau, jog negale niekad nera ikvepusi tokiu jaudinanciu akordu kaip Kierkegaardo. Bet jeigu negalei ir randasi vietos abejinguose istorijos peizauose, tai samprotavimuose, kuriu reikme dabar jau inoma, jos nebus.

27

A BSURDO LAISVE

SVARBIAUSIA jau padaryta. Mano dispozicijoje keletas akivaizdiu dalyku, su kuriais negaliu isiskirti. Tai, ka inau, tai, kas yra tikra, tai, ko negaliu paneigti ar atmesti, yra svarbu. Galiu paneigti viska toje savo dalyje, kuri gyvena neaikiu ilgesiu, iskyrus ta vienoves geisma, ta didiuli nora surasti sprendima, ta aikumo ir rilumo poreiki. Galiu atmesti viska tame pasaulyje, kuris mane supa, eidia ar pasiutusiai avi, iskyrus ta chaosa, ta viepataujanti atsitiktinuma ir ta dievika pusiausvyra, kuria pagimdo anarchija. Neinau, ar is pasaulis turi kokia ji pranokstancia prasme. Taciau inau, kad a tos prasmes nesuvokiu ir kad kol kas man jos suvokti neimanoma. Ka man reikia prasme, nesusijusi su mano dalia? Galiu suprasti tik tai, kas ireikta mogikomis savokomis. Ka lieciu, kas man prieinasi, - tai itai ir suprantu. Ir dar inau, kad yra dvi tikrybes, kuriu a negaliu sutaikyti: mano didiulis absoliuto ir vienoves geismas ir negalimumas apriboti io pasaulio vienu racionaliu ir protingu principu. Kokia gi tiesa galeciau pripainti nemeluodamas, nepasitelkdamas vilties, kurios neturiu ir kuri nieko nereikia mano dalios remuose? Jeigu buciau medis tarp mediu, kate tarp gyvuliu, itas gyvenimas turetu prasme ar veikiau ita problema nebetektu prasmes, nes a buciau io pasaulio dalis. A buciau itas pasaulis, prie kuri dabar stoju visa savo samone ir visu savo poreikiu suarteti su butim. Kad ir koks niekingas itas protas, butent jis ir prieprieina mane pasauliui. Negaliu to paneigti vienu plunksnos bruktelejimu. Vadinasi, privalau isaugoti tai, kas man atrodo visikai akivaizdu, netgi prie savo paties valia. Ir kas gi yra ito konflikto, itos sprogymes tarp pasaulio ir mano proto pagrindas, jei ne paties konflikto suvokimas? Tad noredamas isaugoti ta konflikta, turiu visalaik buti ji isisamon ines, vis per nauja, vis su itampa. tai ko kol kas privalau neumirti. Ta akimirka absurdas, sykiu toks akivaizdus ir toks nepaabojamas, sugrita i mogaus gyvenima ir randa ten tevyne. Ta akimirka protas dar gali pasitraukti i bevaisio ir ideginto aikiai suvokiamu pastangu kelio. Dabar tas kelias isilieja i kasdienybe. Jis vel sugrita i bevardes moniu daugumos pasauli, taciau nuo iol mogus i ji iengia su savo maitu ir su savo aikiu matymu. Jis nebemoka viltis. itas dabarties pragaras pagaliau tampa jo karalyste39 . Visos jo problemos vel pasidaro opios. Abstraktus akivaizdumas atsitraukia, uleisdamas vieta formu bei spalvu lyrikumui. Dvasios konfliktai isikunija ir randa prieglobsti vargana ir nuostabu mogaus irdy. Ne vienas tu konfliktu neisprestas. Taciau visi jie jau pakeite pavidala. Reikes mirti, isisukti padarius uoli ar perstatyti pagal savo mata ideju bei formu nama? O gal, prieingai, eiti irdi verianciu, bet nuostabiu laybu su absurdu? Padarykime paskutine pastanga ir priei kime prie visu ivadu. Tuomet kunas, velnumas, kuryba, veikla, mogaus taurumas vel

28

uims savo vieta itame beprasmikame pasaulyje. mogus pagaliau suras cia absurdo vyna ir abejingumo duona, kuriais maitina savo didybe. Dar karta pabrekime metoda: jo e sme buti atkakliam. Tam tikrame savo kelio take absurdo mogus buna gundomas. Istorijai nestinga nei religiju, nei pranau, netgi tokiu, kurie neturi dievo. Absurdo mogui siuloma padaryti uoli. Atsakyti jis gali tik viena, - kad ne itin gerai supranta, ko i jo norima, ir kad to uolio butinybe nera akivaizdi. O jis nori daryti tik tai, ka gerai supranta. Jis itikinejamas, kad tai puikybes nuodeme, bet nuodemes savoka jam neaiki; kad, galimas daiktas, pabaigoje jo laukia pragaras, bet jam stinga fantazijos isivaizduoti tokia keista ateiti; kad jis praranda teise i nemirtinguma , bet itai jam atrodo mamois. Norima, kad jis pripaintu savo kalte. Bet jis jauciasi esas nekaltas. Tiesa pasakius, tik itai jis ir jaucia ta savo nepataisoma nekaltuma. Butent jis ir leidia jam viska. Taigi jis vercia save gyventi vien tik tuo, kas jam inoma, apsieiti su tuo, kas yra, ir neisileisti nieko, kas nera tikra. Jam atsakoma, kad niekas nera tikra. Taciau bent jau itai yra tikrybe. Su ja jis ir susiduria, jis nori suinoti, ar galima gyventi be paskatos. Dabar jau galiu pradeti gvildenti saviudybes savoka. Prie tai pajutome, kaip galima ispresti ta problema. Cia ji pateikiama ivirkcia. Anksciau buvo svarbu inoti, ar gyvenimas privalo tureti prasme, kad butu verta ji nugyventi. Cia, prieingai, atrodo, jog jis juo geriau bus nugyventas, juo maiau tures prasmes. Igyventi patirti, likima reikia visikai ji priimti. Taigi, inodamas, kad tas likimas absurdikas, negyvensi jo, jeigu nepadarysi visko, kad ilaikytum ta isisamoninta absurda prie akis. Paneigti viena i prieprieos, kuria gyveni, nariu reikia jos ivengti. Slopinti samoninga maita reikia apeiti problema. itaip permanentines revoliucijos tema perkeliama i individualia patirti. Gyventi reikia leisti gyvuoti absurdui. Leisti jam gyvuoti pirmiausia reikia ji stebeti. Prieingai negu Euridike 40 , absurdas mirta tik tuomet, kai nuo jo nusigreiama. Tad viena i nedaugelio nuosekliu filosofiniu poziciju yra maitas. Jis yra aminoji mogaus ir jo tamsumo akistata. Jis yra neimanomo vaiskumo reikalavimas. Jis kiekviena sekunde vercia abejoti pasauliu. Kaip pavojus teikia mogui nepakeiciama proga suvokti maito esme, taip ir metafizikas maitas daro samoninga visa patirti. Tuo maitu mogus nuolat teigia sau, kad jis yra. Tai ne siekis, jame nera vilties. Tas maitas tera tikrumas, jog mogaus lemtis yra gniudanti, tik jame nera nuolankumo, kuris turetu ta tikruma lydeti. Butent cia ir matome, kaip smarkiai absurdo patirtis nutolsta nuo saviudybes. Galima pamanyti, kad saviudybe lydi maita. Bet tai butu klaidinga, nes saviudybe nera logika maito baigtis. Ji yra visika jo prieingybe, nes numato susitaikyma. Saviudybe, kaip ir uolis, yra visikas pritarimas. Viskas jau ieikvota, mogus grita i pagrindine gyvenimo ivykiu vaga 41 . Jis ivelgia savo ateiti, vienintele ir baisia ateiti, ir skuba i ja. Saviudybe savotikai isprendia absurdo problema. Ji itraukia ji i ta pacia mirti. Taciau man inoma ir tai, jog noredamas ilikti, absurdas negali leistis buti isprestas. Budamas sykiu ir mirties isisamoninimas, ir nesusitaikymas su ja, jis isilenkia

29

saviudybes. Jis, nuteistojo myriop paskutinei minciai artejant prie pabaigos, nelyginant tas bato raitelis, kuri nepaisydamas nieko is staiga pastebi u keleto metru nuo saves prie ta svaiginanti kritima i bedugne42 . Saviudio prieybe kaip tik ir yra tasai nuteistasis myriop. Toks maitas suteikia verte gyvenimui. Apimdamas visa kokio nors mogaus egzistencija, jis graina jai didinguma. mogui be akiraiciu nera graesnio reginio u intelekto susiremima su ji pranokstancia tikrove 43 . mogaus ididumo reginys su niekuo nepalyginamas. Bet koks nuvertinimas cia bejegis. Toji drausme, kuria protas primeta sau paciam, toji nukalta valia, toji akistata turi kaka galinga ir nepaprasta. Nuskurdinti tikrove, kurios nemonikumas teikia mogui didybes, - reikia sykiu nuskurdinti ir pati mogu. Dabar suprantu, kodel doktrinos, kurios nori man viska paaikinti, sykiu mane ir silpnina. Jos ilaisvina mane nuo sunkios gyvenimo natos, o vis delto privalau ja neti pats. Cia a jau nebegaliu isivaizduoti, kad skeptika metafizika sietusi su isiadejimo morale. Samoningumas ir maitas, abi ios nesutikimo su tikrove formos, yra isiadejimo prieingybe. Dargi atvirkciai, visa, kas nepalenkiama ir aistringa mogaus irdyje, ikvepia jiems gyvybes. Svarbu mirti nesusitaikius, o ne savo paties noru. Saviudybe tai neteisingas supratimas. Absurdo mogus gali tik viska ieikvoti ir isekti pats. Absurdas yra didiausia itampa, kuria jis nuolatos palaiko vieniomis savo pastangomis, nes ino: tuo samoningumu ir tuo kasdieniu maitu jis liudija vienintele savo tiesa iuki. Tai pirmoji ivada. Laikydamasis itos iankstines pozicijos, - t. y. padaryti visas ivadas (ir nieko daugiau), kurios iplaukia i atskleistos savokos, - a atsiduriu prieais kita paradoksa. Noredamas likti itikimas itam metodui, privalau atmesti metafizines laisves problema. Man nerupi suinoti, ar mogus laisvas. Patirti galiu tik savo paties laisve. Negaliu samprotauti apie ja bendromis savokomis, cia turiu tik keleta aikiu pastebejimu. Laisves savyje problema neturi prasmes, nes ji, nors ir visikai kitaip, yra susijusi su Dievo problema. inoti, ar mogus yra laisvas, - reikia inoti, ar jis gali tureti eimininka. Savotikai absurdika i problema tampa todel, kad jau pati savoka, leidianti ikelti laisves problema, sykiu padaro ja visikai beprasmika: juk Dievo akivaizdoje veikiau ikyla blogio nei laisves problema. Visiems inoma alternatyva: arba mes nesame laisvi ir visagalis Dievas atsakingas u blogi. Arba mes esame laisvi ir atsakingi, o Dievas nera visagalis. Ivairiu mokyklu rafinuotos gudrybes nieko nepridejo prie io paradokso ir jo nesuvelnino. tai kodel man nevalia toli nuklysti auktinant ar tiesiog apibreiant savoka, kuri tampa nebeapciuopiama arba praranda prasme vos perengusi mano individualios patirties ribas. Nesuprantu, kas yra laisve, duota man auktesnes butybes. A praradau hierarchijos jausma. Laisve galiu suvokti tik taip, kaip ja suvokia kalinys arba iuolaikineje valstybeje gyvenantis individas. Vienintele man inoma laisve yra proto ir veiklos laisve. Absurdas sunaikina visas mano

30

aminosios laisves galimybes, utat sugraina man veiklos laisve ir jai paskatina. Tas vilties ir ateities neturejimas reikia, kad mogus turi didesne veiksmu galimybe. Prie suvokdamas absurda, paprastas mogus gyvena su savo tikslais44 , ateities rupesciais ar rupesciais, kaip save pateisinti (nesvarbu prie ka). Ji s ivertina savo galimybes, pasikliauja tuo, kas bus veliau: iejimu i pensija ar savo vaiku darbu. Jis dar tiki, kad kakas jo gyvenime gali buti reguliuojama. I esmes jis elgiasi taip, tarsi butu laisvas, net jeigu visi faktai stengiasi paneigti ita laisve. Susidurus su absurdu, viskas isiklibina. Minti a esu, mano gebejima veikti taip, tarsi viskas turetu prasme (net jeigu kartais ir pasakau, kad jos nera), svaiginamai paneigia galimos mirties absurdikumas. Galvojimas apie rytdiena, tikslo usibreimas, teikimas kam nors pirmenybes, - visa tai suponuoja tikejima laisve, net jeigu kartais ir itikineji save jos nejaucias. Taciau dabar puikiai inau, kad tos aukciausiosios laisves, tos laisves buti, kuri vienintele gali pagristi tiesa, nera. Mirtis yra cia pat kaip vienintele realybe. Po jos viskas bus baigta. Be to, a nesu laisvas testi savo gyvenima, a esu tik vergas ir, svarbiausia, - vergas be aminosios revoliucijos vilties, be galimybes griebtis paniekos. O kas be revoliucijos ir be paniekos gali likti vergu? Kokia laisve gali egzistuoti tikraja to odio prasme be aminumo garantijos? Bet tuo paciu metu absurdo mogus supranta, jog ligi iol su iuo laisves postulatu ji siejo iliuzija, kuria jis gyveno. Tam tikra prasme tatai ji panciojo. Isivaizduodamas turis gyvenimo tiksla, jis taikesi prie reikalavimu, butinu tam tikslui pasiekti, ir tapdavo savo laisves vergu. Taigi a mokesiu elgtis tik kaip eimos tevas (arba ininierius, arba tautos vadas, arba neetatinis ryiu skyriaus tarnautojas), kuriuo rengiuosi tapti. Tikiu, jog galiu pasirinkti buti veikiau vienu nei kitu. Teisybe, tikiu tuo nesamoningai. Bet kartu paremiu savo postulata aplinkiniu tikejimu, savo sferos moniu prietarais (kiti taip isitikine esa laisvi, o gera nuotaika tokia ukreciama !). kad ir kaip vengtum prietaru, moraliniu ar socialiniu, i dalies vis tiek jiems paklusti, o prie geriausiuju (yra geru ir blogu prietaru) netgi priderini savo gyvenima. Taip absurdo mogus supranta, kad i tikruju jis nebuvo laisvas. Aikiau tariant, vildamasis, bugtaudamas del savo tiesos, del savo egzistencijos ar kurybos pobudio, pagaliau tvarkydamasis gyvenima ir tuo irodydamas, jog pripaistu ji turint prasme, a pats statausi barjerus, kuriais savo gyvenima ir apriboju. Elgiuosi kaip daugybe proto ir irdies pareigunu, kuriais bjauriuosi ir kuriu svarbiausias usiemimas (kaip dabar aikiai matau) rimtai iureti i mogaus laisve. Cia absurdas paaikina man: rytojaus nera. Ir tai tampa nuo iol didiules mano laisves prieastim. Pateiksiu du palyginimus. Mistikai pirmiausia pajunta laisve isiadedami saves. Nugrimzdami i savo dieva, laikydamiesi jo taisykliu, jie savo ruotu slapta pasijunta laisvi. Spontanikai priimdami vergove, jie atgauna tikraja nepriklausomybe. Bet ka gi tokia laisve reikia? Galima pabreti, kad jie jauciasi laisvi prie save pacius, ne tiek laisvi, kiek ilaisvinti. Taip ir absurdo mogus, visas atsigrees i mirti (kuri cia laikoma paciu akivaizdiausiu

31

absurdu), pasijunta isilaisvines nuo visko, kas nera tas aistringas jame besikristalizuojantis demesys. Jis megaujasi laisve nuo visuotinai pripaintu taisykliu. Tad matome, jog egzistencialistu filosofijos ieities temos isaugojo visa savo verte. Griimas prie samoningumo, isiverimas i kasdienybes snudulio tai pirmosios absurdo laisves prielaidos. Taciau taikiniu tampa egzistencialistu pamokslas ir sykiu tasai dvasinis uolis, kuris i esmes yra nesamoningas. Taip (tai antrasis mano palyginimas) nepriklause patys sau antikos vergai. Taciau jie patyre tokia laisve, kurios esme nesijausti atsakingam*. Mirtis irgi turi patriciju rankas, jos traiko, bet ilaisvina. Pasinerti i ita bedugne tikrybe ir pasijusti gana svetimam savo paties gyvenimui, kad ji turtintum ir nugyventum be isimylejelio trumparegikumo, tai cia ir gludi isilaisvinimo principas. Kaip ir kiekviena veiklos laisve, ita naujoji nepriklausomybe laikina. Ji neturi aminybes cekio. Taciau pakeicia laisves iliuzijas, lugdavusias mirties akivaizdoje. Dievika galimybiu laisve, kuria patiria nuteistasis myriop, kai viena ankstu ryta prie ji atsiveria kalejimo durys, tasai neitiketinas abejingumas viskam, iskyrus tyra gyvenimo liepsna, mirtis ir absurdas cia tampa (tatai aikiai pajunti) vieninteles protingos laisves principais, tos laisves, kuria mogaus irdis gali patirti, kuria jis gali gyventi. Tokia yra antroji ivada. Taip absurdo mogus valandele regi ugninga ir suledejusi, vaisku ir ribota pasauli, kuriame nera nieko imanomo, bet viskas duota; anapus jo laukia lugimas ir nebutis. Jis gali rytis sutikti gyventi tokiame pasaulyje ir semtis i jo jegu, atsisakydamas vilties ir atkakliai liudydamas, jog galima gyventi be paguodos. Bet ka reikia gyventi tokiame pasaulyje? Kol kas nieko, iskyrus abejinguma ateiciai ir aistringa nora patirti viska, kas yra duota. Tikejimas gyvenimo prasme visuomet suponuoja vertybiu skale, pasirinkima, pirmenybes teikima vienam ar kitam dalykui. Tikejimas tokiu absurdu, koki apibreeme, moko prieingo dalyko. Bet cia verta sustoti. Mane domina tik viena suinoti, ar galima gyventi be paskatos. A nenoriu ieiti u ios sferos ribu. Ar galiu prisitaikyti prie man duoto gyvenimo vaizdo? Prie toki savotika rupesti tikejimas absurdu tolygus patyrimo kokybes pakeitimui jo kiekybe. Jeigu itikinu save, jog is gyvenimas turi tik absurdo pavidala, jeigu jauciu, kad jo pusiausvyra palaikoma tik nuolatines prieprieos tarp mano samoningo maito ir tamsos, kurioj jis vyksta, jeigu pripaistu, kad mano laisve prasminga tik savo riboto likimo atvilgiu, tuomet priva lau pasakyti, jog svarbu gyventi ne kuo geriau, bet kuo daugiau igyventi. Ir man nereikia saves klausti, vulgaru tai ar lyktu, elegantika ar apgailetina. Vertinancias nuomones cia visiems laikams istumia konstatuojancios nuomones. Privalau daryti iva das tik i to, ka matau, ir jokiu budu nesikliauti
*

Cia svarbu tik fakti kas palyginimas, o ne nuolankumo apologija. Absurdo mogus yra susitaikelio prieingybe.

32

hipotezemis. Jeigu padarytume prielaida, jog itaip gyventi nedora, tuomet tikrasis dorumas reikalautu, kad buciau nedoras. Igyventi kuo daugiau placiaja prasme ita gyvenimo taisykle nieko nereikia. Reikia ja patikslinti. Pirmiausia, rodos, pati kiekybes savoka dar nepakankamai igvildenta. O juk ja galima ireikti didiule monijos patirties dali. mogaus dorove, jo vertybiu skale igyja prasme tik per kieki ir ivairove tos patirties, kuria jam buvo lemta sukaupti. O nudienos gyvenimo salygos daugumai moniu teikia vienoda patyrimu kieki, vadinasi, vienodai gilia patirti. inoma, reikia atsivelgti ir i spontanika individo inaa, i tai, kas jam duota. Bet spresti apie tai a negaliu ir kartoju, jog cia laikausi taisykles tenkintis tiesiogiai akivaizdiais dalykais. Tad matau, kad visu pripaintos morales ypatybes priklauso ne tiek nuo ja palaikanciu principu idealaus reikmingumo, kiek nuo patirties, kiek nuo patirties, kuria galima imatuoti, normos. Kiek perdedant galima pasakyti, kad senoves graikai turejo laisvalaikio morale, kaip mes turime atuoniu valandu darbo dienos morale45 . Taciau daugybes tragikiausiu moniu pavyzdys leidia mums nujausti, kad ilgesne patirtis keicia ita vertybiu skale. Galime isivaizduoti kasdienybes nuotykiu iekotoja, kuris vien patyrimu skaiciumi sumutu visus rekordus (vartoju i sporto termina samoningai) ir taip isikovotu savo morale*. Taciau palikim romantika nuoaly ir tik paklauskime saves, ka gali reikti tokia nuostata mogui, pasiryusiam testi laybas ir grietai laikytis to, ka mano esant aidimo taisyklemis. Sumuti visus rekordus pirmiausia ir iimtinai reikia kaip galima daniau stoti akis i aki su pasauliu. Kaip to pasiekti be prietaravimu ir be odiu aismo? Juk, viena vertus, absurdas moko, kad visos patirtys vienodos, o kita vertus, skatina ji tureti kuo daugiau. Tad kodel gi nepasielgus kaip daugelis mano paminetu moniu, nepasirinkus tos gyvenimo formos, kuri mums duoda kuo daugiausiai mogikos patirties, ir itaip nepritaikius tos vertybiu skales, kuria, kita vertus, dediesi atmetes? Bet cia ir vel absurdas bei jo prietaravimai mus pamoko. Juk klystame manydami, kad itas patyrimu kiekis priklauso nuo musu gyvenimo aplinkybiu, kai jis priklauso tik nuo musu. Cia reikia iureti primityviau. Dviem monems, gyvenantiems vienoda metu skaiciu, pasaulis visuomet pateikia vienoda patyrimu suma. Privalome patys tai isisamoninti. Justi savo gyvenima, savo maita, savo laisve, justi juos visomis igalemis. Ten, kur viepatauja aikumas, vertybiu skale tampa nebereikalinga. Kalbekime dar primityviau. Sakykime, kad vienintele kliutis, vienintelis praiopsotas laimejimas ankstyva mirtis. Cia iteigtas pasaulis gyvuoja tik kaip priepriea pastoviai iimciai mirciai. Todel joks patyrimu gilumas, joks igyvenimas, jokia aistra, jokia auka negaletu sulyginti absurdo mogaus akyse (net jeigu jis to ir noretu) keturiasdeimties

Kiekybe kartais virsta kokybe. Jeigu tikesim paskutiniais mokslo teorijos apibreimais, visa materija sudaryta i energijos centru. Didesnis ar maesnis ju kiekis daro ja daugiau ar maiau specifika. Milijardas jonu ir vienas jonas skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Nesunku rasti analogija mogaus patirtyje.

33

samoningo gyvenimo metu su eiasdeimt metu trunkanciu aikiu matymu*. Beprotybe ir mirtis jam yra nepataisomi dalykai. mogus nesirenka. Absurdas ir tai, kuo jis papildo gyvenima, nepriklauso nuo mogaus valios, jie priklauso nuo jos prieingybes - mirties . Gerai pasvere tuos odius, suprasime, jog cia kalbama apie sekme. Reikia moketi ja pasinaudoti. Niekas niekada neatstos dvideimties gyvenimo ir patirties metu. Keistas nenuoseklumas, taciau tokia patyrusi tauta kaip senoves graikai, teige, jog mones, kurie mirta jauni, yra dievu numyletiniai. Tai teisinga tik tuo atveju, jei pripainsime, kad iengti i apgailetina dievu pasauli reikia visiems laikams prarasti tyriausia i diaugsmu jausti, ir jausti ioje emeje. Dabartis ir dabarties akimirku seka, suvokiamos samoningos sielos, - tai absurdo mogaus idealas. Taciau odyje idealas cia juntama netikra gaida. Tai ne absurdo mogaus paaukimas, o tik trecioji jo samprotavimu ivada. Prasidejusi nuo pasaulio nemonikumo nerimastingo suvokimo, meditacija apie absurda galiausiai baigiasi ties aistringa mogaus maito liepsna . Taigi absurdo padariniai man trejopi: mano maitas, mano laisve ir mano aistra. Vien samones veikla a paverciu gyvenimo taisykle tai. Kas buvo kvietimas mirti, - ir atsisakau saviudybes. Be abejo, nuolat girdiu duslu jos aida. Taciau galiu pasakyti viena tai neivengiama. Kai Nietzsche rao: Matyt, esminis dalykas danguje ir emeje yra ilgalaikis, kryptingas klusnumas: i jo visada iaugdavo ir iauga koks nors vaisius, del kurio verta gyventi emeje, pavyzdiui, dorybe, menas, muzika, okis, protas, dvasingumas nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotikas ir dievikas 46, jis iliustruoja auktos morales taisykle. Bet kartu nuymi ir absurdo mogaus kelia. Paklusti liepsnai sykiu lengviausia ir sunkiausia. Vis del to gerai, kad mogus kartais vertina save pagal sunkumus, kuriuos sugeba iveikti. Tik jis vienas gali tai padaryti. Malda, - sako Alainas, - tai kai minti apgaubia naktis 47 . Bet reikia, susidurtu su naktim, - atsako mistikai ir egzistencialistai. Be abejo, tik ne su ta naktim, kuri g imsta po umerktais vokais vien mogaus valios pastangomis, niuria naktim, be jokiu provaisciu, kuria sukuria protas, kad joje pasiklystu. Jeigu jam lemta su ja susidurti, tebunie tai veikiau giedros nevilties naktis, poliarine naktis, proto budravimas, i kuriu gal pakils tasai baltas tyras vaiskumas, nubreiantis kiekvieno daikto konturus proto galiu viesoje. itoje
*

Taip pat galima samprotauti ir apie tokia skirtinga savoka kaip nebuties ideja. Ji nieko neprideda prie realybes ir nieko i jos neatima. Psichologiniame nebuties patyrime musu paciu nebutis i tikro igyja prasme tik atsivelgiant i tai, kas ivyks po dvieju tukstanciu metu. Vienu i iu aspektu nebutis yra suma itu busimu gyvenimu, kurie nebus musu gyvenimai. Valia cia tera varomoji jega: ji stengiasi palaikyti samoninguma. Ji suteikia gyvenimui drausmes, ir tai itin vertinga. Svarbu rilumas. Cia pradedama nuo susitaikymo su pasauliu. Taciau Rytu filosofija moko, jog galima remtis ta pacia logika, kai pasirenkamas prieinimasis pasauliui. Tai irgi teiseta ir suteikia iam ese erdves, o kartu apibreia jo ribas. Bet kai taip grietai pasaulis neigiamas, danai pasiekiama (tam tikrose Vedantos mokyklose) panaiu rezultatu, pavyzdiui, kad ir kalbant apie kuriniu beskirtikuma. Labai reikmingoje knygoje Pasirinkimas Jeanas Grenier itaip pagrindia tikra beskirtikumo filosofija.

34

stadijoje lygiavertikuma lydi aistringas supratimas. Tuomet nebelieka prasmes vertinti egzistencialistu uoli. Jis vel uima savo vieta imtmetines mogikuju nuostatu freskos viduryje. Samoningam stebetojui is uolis vis dar atrodo absurdikas. Manydamas ispresias i paradoksa, jis atkuria ji nuo pradios iki galo. Tuo poiuriu jis jaudinantis. Tuo poiuriu viskas atsistoja i savo vietas, ir absurdo pasaulis vel atgimsta, spindintis ir ivairus. Bet nedera sustoti kelyje, sunku tenkintis vieninteliu matymo budu ir atsisakyti prietaravimo, tos, ko gero, subtiliausios dvasines jegos. Tai, kas buvo rayta anksciau, nusako tik mastymo buda. O dabar bus kalbama apie gyvenima.

35

ABSURDO MOGUS
Jeigu Stavroginas tiki, tai netiki, kad tiki. O jeigu netiki, tai netiki, kad netiki. Kipai 48

MANO sfera laikas, - sako Goethe 49 . tai kur ities absurdiki odiai. Kas gi tas absurdo mogus? Tasai, kuris, neneigdamas aminybes, nieko nedaro jos labui. Ir ne todel, kad jam butu svetimas ilgesys. Tik drasa ir gebejimas protauti jam kur kas svarbesni dalykai. Drasa moko gyventi be paskatos ir tenkintis tuo, ka turi, gebejimas protauti padeda suvokti savo ribas. Budamas tikras, kad jo laisve laikina, kad jo maitas neturi ateities ir kad jo samone netvari, jis igyvena savo gyvenimo nuotykius jam skirtu laiku. Cia ir yra jo sfera, jo veikla, kuria jis ilaisvina nuo bet kokio teismo, tik ne savojo. Ilgesnis gyvenimas negali reikti jam kito gyvenimo. Tai butu nedora. A jau nekalbu apie ta juokinga aminybe, kuri vadinama busimosiomis kartomis. Ponia Roland ja pasikliove50 . U toki neapdairuma ji buvo pamokyta. Busimosios kartos mielai cituoja jos odius, tik umirta juos vertinti. Ponia Roland visai nerupi busimosioms kartoms. Nera jokio reikalo diskutuoti cia apie dorove. Esu mates blogai besielgianciu labai dorovingu moniu ir kasdien isitikinu, kad padorumui taisykles nereikalingos. Yra tik viena morale, priimtina absurdo mogui. Tai toji, kuri eina i Dievo, kuri padiktuojama i viraus. Bet juk absurdo mogus gyvena be to Dievo. Kitose moralese (iskaitant ir amoraluma) absurdo mogus mato tik pateisinimus, bet jam nera ko teisintis. Ieities taku cia imu prielaida, jog jis nekaltas. Tas nekaltumas pavojingas. Viskas leista, - suunka Ivanas Kazarmovas51 , Cia irgi jauciamas absurdas. Tik su salyga, kad i formule nebus suprasta vulgariai. Neinau, ar buvo deramai pastebeta, jog tai ne isilaisvinimo ir diaugsmo, o apmaudaus konstatavimo uksnis. Isitikinimas, jog yra Dievas, galintis suteikti gyvenimui prasme, kur kas patrauklesnis u galimybe nebaudiamai piktadariauti. Pasirinkimas cia nebutu sunkus. Taciau pasirinkimo nera, ir tuomet atsiranda apmaudas. Absurdas neilaisvina, jis supancioja. Jis sankcionuoja ne visus veiksmus. Viskas leista nereikia, kad niekas nera draudiama. Absurdas tik padaro lygiavercius tu veiksmu padarinius. Jis nesiulo daryti nusika ltima, - tai butu vaikika, - jis tik atskleidia saines grauaties

36

beprasmybe. Jeigu visi patyrimai yra beskirciai, tai ir pareigos patyrimas toks pat teisetas, kaip ir bet kuris kitas. Galima buti dorybingam i inorio. Visos morales pagristos mintimi, kad veiksmas turi padariniu, kurie ji pateisina arba nuvertina. Absurdo persiemes protas linkes tik ramiai iureti i tuos padarinius. Jis pasirenges u viska moketi. Kitaip tariant, jeigu atsakingieji jam ir egzistuoja, tai kaltu nera. Daugiausia jis sutiks pasinaudoti praeities patirtimi, kad pagristu savo busimus veiksmus. Laikas atgaivins laika, o gyvenimas tarnaus gyvenimui. itoje sferoje, sykiu ribotoje ir kaupinai kupinoje galimybiu, viskas, kas perengia aikumo ribas, atrodo nenumatoma. Kokia gi taisykle galetu buti irutuliota i itos neprotingos tvarkos? Vienintele tiesa, kuri galetu pasirodyt pamokoma, toli grau nera kategorika: ji atgyja ir atsiskleidia monese. Tad baigdamas samprotauti, absurdo protas ieko ne etikos taisykliu, o pavyzdiu bei mogiko gyvenimo dvelksmo. Keletas tokio pobudio iliustraciju pateikiama toliau. Jos pratesia absurdo samprotavimus, suteikdamos jiems konkretumo ir mogikos ilumos. Ar reikia rutulioti minti, kad pavyzdys nebutinai sektinas (juoba absurdo pasaulyj e) ir kad ios iliustracijos nera jokie modeliai? Nekalbant apie tai, jog tam butinas paaukimas, juokinga butu daryti ivada i Rousseau mokymo52 , esa reikia vaikcioti keturiomis, o i Nietzsches esa padoru tyciotis i savo motinos. Reikia buti absurdikam, - rao vienas iu dienu autorius, - bet nereikia buti apgautam 53 . Nuostatos, kurias aptarsime, igis visa savo prasme tik tuomet, jeigu bus atsivelgta i prieingas nuostatas. Neetatinis ryiu skyriaus tarnautojas prilygsta ukariautojui, jeigu jie vienodai samoningi. iuo poiuriu visos patirtys vienodos. Skirtumas tik tas, kad vienos padeda mogui, o kitos kenkia. Jos jam pasitarnauja, jeigu jis samoningas. Prieingu atveju jos tampa nebesvarbios: mogaus nesekmes apibudina ne aplinkybes, o pati mogu. A pasirinkau tik tuos mones, kurie siekia patirti viska, kas imanoma, arba kuriuos manau tokius esant. Didesniu ketinimu neturiu. Kol kas kalbesiu tik apie toki pasauli, kur nei mintys, nei gyvenimai neturi ateities. Visa tai, kas skatina mogu dirbt i ir veikti, paremta viltimi. Vadinasi, vienintele nesumeluota mintis tai bergdia mintis. Absurdo pasaulyje savokos ar gyvenimo verte matuojama ju bergdumu.

37

DONUANIZMAS54

JEIGU pakaktu to, kad myli, viskas butu pernelyg paprasta. Juo labiau mogus myli, juo labiau tvirteja absurdas. Anaiptol ne del meiles stygiaus Don Juanas skuba nuo moters prie moters. Juokinga vaizduoti ji kaip ikvepimo genama mogu, iekanti tobulos meiles. Ir butent todel, kad visas moteris jis myli su vienodu polekiu ir kiekvienasyk vis savo esybe, jam tolydio tenka kartoti ta atsidavimo akta ir skverbtis vis gilyn. Todel ir kiekviena ju tikisi duosianti jam tai, ko iki iol nera davusi ne viena moteris. Kiekvienasyk jos iauriai apsirinka ir tik privercia ji pajusti butinybe pakartoti ta pati. Pagaliau, - suunka viena ju, a atidaviau tau savo meile. Argi nuostabu, kad atsakydamas i tai Don Juanas tik nusijuokia: Pagaliau? Ne, - sako jis, - tik dar viena karta55 . Kodel gi, norint myleti stipriai, reikia myleti retai? Ar Don Juanas liudnas? Sunku butu tuo patiketi. Pakanka vilgteleti i kronika. Tas juokas, tas pergalingas iulumas, tie vaikeziki isiokimai ir teatralikumas visa tai kupina giedros ir diaugsmo. Kiekviena sveika butybe siekia daugintis. Toks ir Don Juanas. Be to, tokie mones buna liudni del dvieju prieasciu: jie neino arba jie turi vilti. Don Juanas ino ir neturi vilties. Jis primena tuos menininkus, kurie suvokia savo galimybiu ribas, niekada ju neperengia ir pasiekia nuostabaus meistrikumo ir lengvumo tomis trumpomis akimirkomis, kai pasijunta atsidure savo stichijoje. Genijus tai intelektas, suvokiantis savo ribas. Iki pat savo fizines mirties slenkscio Don Juanas neino, ka reikia liudeti. O vos tik suinojes, pratruksta juoku, ir todel jam viskas atleidiama. Jis buvo liudnas tuomet, kai turejo vilti. iandien, prigludes prie va itos moters lupu, jis ir vel pajunta kartu ir paguodianti vienintelio tikro inojimo skoni. Kartu? Kartoka: tiek netobulumo, kiek butina norint pajusti laime! Smarkiai apsigausim, jeigu meginsime ivelgti Don Juane mogu, peno pasisemusi i Ekleziasto56 . Jam tutybe tik busimo gyvenimo viltis. Jis tai irodo kviesdamas i jos paloti pati dangu. Apgailestavimas del malonumu gausoje prarasto geismo, toks budingas negalei, jam svetimas. Tai labiau tinka Faustui, kuris pakankamai tikejo Dieva, kad pasiduotu velniui. Don Juanui viskas kur kas paprasciau. Bauginamas pragaru, de Molinaos57 Idykelio herojus atkakliai kartoja: Palukek! Atidek tai kuo ilgesnia m laikui! kas bus po mirties visai nesvarbu, o kokia dienu virtine laukia to, kuris moka buti gyvas! Faustas atkakliai prae io pasaulio gerybiu: vargeliui reikejo tik itiesti ranka. Nemoketi pradiuginti savo sielos reikia ja parduoti. Don Juanas, prieingai, yra savo sotumo eimininkas. Jis palieka moteri anaiptol ne todel, kad nebegeidia jos. Grai moteris visados geidiama. Jis palieka ja todel, kad geidia kitos, o tai visai ne tas pats.

38

is gyvenimas patenkina ji su kaupu, ir nera nieko blogiau, kaip ji prarasti. itas beprotis didis imincius. Taciau mones, gyvenantys viltim, negali prisitaikyti prie pasaulio, kuriame gerumas uleidia vieta irdies dosnumui, velnumas vyrikam tylejimui, paiuru, jausmu bendrumas vienatves drasai. Ir visi puola aikinti: Jis buvo silpnas mogus, idealistas arba ventasis. Juk reikia kaip nors sumenkinti diduma, kuris ieidia. Buvo itin piktinamasi (arba aipomasi, siekiant suniekinti tai, kas kelia susiavejima) Don Juano kalbomis ir ta viena vienintele fraze, kuria jis kreipiasi i visas moteris. Bet tam, kuris nori patirti kuo daugiau diaugsmu, svarbu tik veiksmingumas. Kam komplikuoti slaptaodi. Jeigu jis jau imegintas? Nei moteris, nei vyras nesiklauso jo, veikiau jie isiklauso i ji tarianti balsa. Tie odiai tai taisykle, susitarimas, mandagumo apraika. Juos itarus, telieka padaryti tai, kas svarbiausia. Don Juanas tam jau rengiasi. Kodel jis turetu kelti sau morales problema? Prakeiksma jis usitraukia todel, kad nori tapti ventuoju kaip Miloszo Manara58 . Pragaras jam iprovokuotas dalykas. Dievu ituiui jis turi tik viena atsakyma mogaus garbes teigima: Tai mano garbes reikalas, - sako jis komandorui, - ir a vykdau savo paada, nes esu riteris. Taciau tokia pat didele klaida butu laikyti ji amoralumo puoseletoju. iuo atvilgiu jis toks kaip visi: jo morale tai jo simpatijos ir antipatijos. Don Juana gerai suprantame tik turedami galvoje tai, ka jis vulgariai simbolizuoja: paprasta suvediotoja ir bobiiu. Jis yra paprasciausias suvediotojas*. Skirtumas tik tas, kad jis tai daro samoningai ir butent todel yra absurdo mogus. Taciau suvediotojas, nors ir aikiai mastantis, vis tiek lieka suvediotoju. Gundymas tai jo buvis. Tik romanuose buviai gali keistis ir tik ten galima tapti geresniais. O iuo atveju galima pasakyti, kad niekas nepasikeite ir sykiu viskas transformavosi. Don Juano poelgiuose itvirtinama kiekybes etika, o ventasis, prieingai, siekia kokybes. Absurdo mogui budinga netiketi gilia prasme. Jis probegmais nuvelgia tuos aistringus ar susiavejusius veidus, surenka juos i kruva ir sudegina. Laikas engia drauge su juo. Absurdo mogus su laiku nesiskiria. Don Juanas neketina kolekcionuoti moteru. Jis stengiasi tureti ju kuo daugiau, o drauge su jomis ir ieikvoti savo gyvenimo galimybes. Kolekcionuoti reikia sugebeti gyventi praeitimi. O jis atmeta apgailestavima, kuris tera tik kita vilties forma. Jis nemoka iurineti portretu. Ar jis egoistas? Ko gero, savotikas. Bet cia ir vel reikia susitarti. Y moniu, ra sukurtu gyvenimui, ir moniu, sukurtu meilei. Don Juanas bent jau mielai su tuo sutiktu. Taciau jis gali rinktis tik trumpesni kelia. Mat meile, apie kuria cia kalbama, papuota aminybes iliuzijomis. Visi aistru specialistai mus moko: amina meile gali buti tik tuomet, kai ji susiduria su kliutimis. Aistru nebuna be kovos. Ir tokia meile baigiasi tik susidurusi su paskutiniu prietaravimu mirtimi. Reikia buti arba Verteriu 59 , arba niekuo. Be to, yra keletas budu
*

Tikraja to odio prasme ir su visais trukumais. Sveikas poiuris implikuoja taip pat ir trukumus.

39

nusiudyti, vienas i ju visikas pasiaukojimas ir savo asmenybes umirimas. Don Juanas, kaip ir bet kuris kitas, ino, jog tai gali jaudinti. Taciau jis vienas i nedaugelio, kurie suvokia, jog svarbu ne itai. Jis puikiai ino dar ir tai, jog mones, kurie i dideles meiles isiada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, taciau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko myleti. Motinos ar aistringos moters irdis neivengiamai apdirta, ne ji nusigreusi nuo pasaulio. Vienas jausmas, viena butybe, vienas veidas, o visa kita sunaikinta. Don Juana sukrecia kitokia meile, meile-ilaisvintoja. Ji atsinea su savimi visus pasaulio pavidalus ir esti tokia virpanti, nes ino, kad ji netvari, nes ino, kad ji netvari. Don Juanas pasirinko buti niekuo. Jis siekia aikiai matyti. Savo prieraiuma prie kai kuriu moniu mes vadiname meile tik todel, kad remiames kolektyviniu poiuriu, u kuri visa atsakomybe tenka knygoms bei legendoms. Pats a tiek ir teinau apie meile, kad ji yra tas geidulio, velnumo ir supratimo miinys, kuris sieja mane su kita butybe. Kitam mogui ta kombinacija jau bus kitokia. A neturiu teises visu tu patyrimu vadinti vienu vardu. Tatai apsaugo mane nuo vienodu poelgiu visais atvejais. Ir cia absurdo mogus daugina tai, ko negali pamatuoti bendru matu. Taip jis atranda nauja buda buti, kuris ji ilaisvina, bent jau tiek pat, kiek ilaisvina tuos, kurie su juo suarteja. Dosni meile tik ta, kuri ino, kad ji trumpalaike ir nepakartojama. Visos tos mirtys, visi tie atgimimai ir sudaro Don Juano gyvenimo puokte. Tai jo maniera duoti ir skatinti gyventi. Patys spreskite, ar cia galima kalbeti apie egoizma. Dabar galvoju apie visus tuos, kurie butinai geidia, kad Don Juanas butu nubaustas. Ne tik aname gyvenime, bet dar ir itame. Prisimenu visas tas pasakas, lege ndas ir anekdotus apie nusenusi Don Juana. Bet Don Juanas tam jau pasirenges. Samoningam mogui senatve ir visa, ka ji pranaauja, nera netiketa. Jis i tikruju samoningas tiek, kiek neslepia nuo saves jos siaubo. Atenuose buvo ventykla, skirta senatvei. I ja vediodavo vaikus. O del Don Juano: juo labiau i jo aipomasi, juo labiau rykeja jo veido bruoai. Ir tuo paciu jis nusimeta tuos, kuriuos jam priskirdavo romantikai. Niekas nenores juoktis i to ikankinto ir apgailetino Don Juano. Jo gailimasi, ga l net pats dangus atleis jam nuodemes? Bet viskas cia ne taip. Pasaulyje, kuri ivysta Don Juanas, ir juokingi dalykai buna suprasti. Jis nenustebtu, jeigu butu nubaustas. Tokios aidimo taisykles. Butent cia ir gludi jo kilnumas: jis sutinka su visomis aidimo taisyklemis. Taciau ino, kad yra teisus ir kad negali buti ne kalbos apie bausme. Likimas ne bausme. Tai ir yra jo nusikaltimas, tad nenuostabu, kad aminybes alininkai geidia ji nubausti. Jo inojimas, nebeturintis iliuziju, paneigia visa, ka jie ipaista. Myleti ir tureti, ukariauti ir patirti viska tai jo painimo budas. (Esama prasmes tame pamegtame ventojo Rato odyje, kuris meiles akta ivardija odiu painti.) Don Juanas pikciausias ju prieas, nes juos ignoruoja. Vienos kronikos autorius 60 pasakoja, jog tikraji Idykeli nuude prancikonai, noreje

40

padaryti gala Don Juano ipuoliams ir bedievystei: mat aukta kilme garantavo jam nebaudiamuma. Paskui paskelbe, kad dangus paleido i ji aibus. Niekas neirode, kad viskas baigesi taip keistai. Bet niekas to ir nepaneige. Ir net neklausdamas saves, ar tai itiketina, galiu pasakyti, jog tai logika. Tik noriu atkreipti demesi i kronikos termina kilme (naissance) ir paaisti odiais: gyvenimas Don Juanui garantavo nekaltuma (innocence). Tiktai mirty jis rado ta kaltuma, dabar jau virtusi legendiniu. O ka gi kita reikia itas akmeninis komandoras, alta statula, ijudejusi i vietos nubausti krauja ir drasa, idrisusius mastyti? Komandoras sutelke savy visas aminojo Proto, drausmes, visuotines morales galias, Dievo, galincio supykti, abejinga didybe. is milinikas besielis akmuo simbolizuoja tiktai tas galias, kurias Don Juanas visiems laikams atmete. Bet cia komandoro misija ir baigiasi. aibas ir griaustinis gali sugriti i dirbtini dangu, i kurio buvo ikviesti. Tikroji tragedija vyksta be ju pagalbos. Ne, Don Juanas mire ne nuo akmenines rankos. Mielai tikiu ta legendine bravada, tuo beprotiku juoku sveiko mogaus, metancio iuki neegzistuojanciam dievui. Bet dar labiau tikiu, kad ta vakara, kai Don Juanas lauke jo pas Ana, komandoras neatejo ir kad po vidurnakcio bedieviui teko pajusti baisu savo teisumo karteli. Dar mieliau priimu ta jo gyvenimo aprayma, kur sulaukes senatves jis pasitrauke i vienuolyna61 . Ne todel, kad pamokomoji tos istorijos puse butu itikinama. Kokio prieglobscio galima prayti Dieva? Ko gero, tai butu logika baigtis gyvenimo, kiaurai persunkto absurdo, nuomi atomazga egzistencijos, atgretos i diaugsmus, neturincius rytojaus. Malonumu gausa cia baigiasi askeze. Reikia suprasti, jog tai gali buti du to paties nepritekliaus pavidalai. Ar galima isivaizduoti baisesni regini: mogus, kuri idave jo kunas, kuriam nepavyko laiku numirti, laukdamas galo, baigia vaidinti komedija prieais dieva, kurio negarbina, taciau kuriam tarnauja taip, kaip anksciau tarnavo gyvenimui; jis klupo prieais tutuma, itieses rankas i tylinti dangu, u kurio, - jis ino, - nieko nera. A regiu Don Juana vienoje i tu pasiklydusio tarp Ispanijos kalvu vienuolyno celiu. Jei jis ir velgia i ka nors, tai anaiptol ne i prabegusiu meiliu meklas, o galimas daiktas (pro saules ikaitinta audymo anga), i kokia tykia Ispanijos lyguma, ikilnia ir besiele eme, kurioje atpaista pats save. Taip, butent ties ituo liudnu spindulingu vaizdu ir reikia sustoti. Galas, laukiamas, bet niekados negeidiamas, nusipelno paniekos.

41

TEATRO VAIDINIMAS

VAIDINIMAS bus spastai, - sako Hamletas, - kuriais a pagausiu karaliaus saine 62 . Gerai pasakyta pagausiu, nes saine mesteli arba susiguia, todel ja reikia ciupti, kai ji vysteli, ta neikainojama akimirka, kai ji meta skubru vilgsni i save. Paprastas mogus anaiptol nemegsta gaiuoti. Viskas veja ji priekin. O sykiu niekas jo taip nedomina, kaip jis pats, ypac tai, kuo jis galetu buti. Todel jis taip megsta teatra, vaidinima, kur jam pasiuloma itiek likimu: jis persiima ju poezija, neikentedamas ju kartelio. Cia bent jau gali atpainti nesamoninga mogu: jis vis dar skuba neinia kokios vilties link. Absurdo mogus prasideda ten, kur baigiasi is vilties puoseletojas, kur liovesis avetis aidimu, protas nori i ji isitraukti. Isismelkti i visus ituos gyvenimus, patirti visa ju ivairove ir reikia juos suvaidinti. Nesakau, kad aktoriai apskritai paklusta iai paskatai, kad jie absurdo mones, tik manau, kad ji dalia absurdika ir gali suvilioti bei patraukti ivalgia irdi. i ianga butina norint ivengti klaidingo dalyku, apie kuriuos bus kalbama toliau, interpretavimo. Aktoriaus viepatija duli. Visiems inoma, jog i visu loviu jo love efemerikiausia. Taip bent jau apie ja kalbama. Taciau visos loves efemerikos. Sirijaus gyventojo poiuriu 63, Goethes kuriniai po deimties tukstanciu metu pavirs dulkemis, o jo vardas bus umirtas. Keletas archeologu galbut iekos musu epochos paliudijimu. ita mintis visada buvo pamokoma. Gerai apmastyta, ji pavercia musu jaudulius didiu kilnumu, kuris atsiranda i abejingumo. Ji ypac kreipia musu rupescius i tai, kas tikriausia, t. y. i tiesioginius dalykus. I visu loviu maiausiai apgaulinga ta, kuria gyvenama kasdien. Tad aktorius pasirinko ivairialype love, tokia, kuri pati save iteisina ir imegina. Butent jis padaro geriausia ivada i fakto, kad viskas viena diena turi mirti. Aktorius susilaukia arba nesusilaukia sekmes. Raytojas nepraranda vilties, net jeigu lieka nepripaintas. Jis mano, kad jo kuriniai paliudys, kas jis buvo. Aktorius geriausiu atveju paliks mums fotografija, o i viso, kas jis buvo, i jo gestu, pauziu, dusulio ar kvepavimo prisipaistant meileje musu nepasieks niekas. Nebuti garsiam jam reikia nevaidinti, o nevaidinti reikia imtus kartu mirti sykiu su visomis tomis butybemis, kurioms jis butu ikvepes gyvybes ar prikeles i numirusiuju. Tad argi reikia stebetis, kad duli love remiasi efemerikiausiais kuriniais? Aktoriui duotos trys valandos, kad pabutu Jagu ar Alcestu, Fedra ar Glosteriu64 . Per ta trumpa laiko atkarpa jis juos pagimdo ir numarina penkiasdeimties kvadratiniu metru plote, iklotame lentomis 65 . Dar niekad absurdas nebuvo taip gerai ir ilgai iliustruojamas. Nuostabus gyvenimai, nepakartojami ir vientisi likimai, susipinantys ir usibaigiantys per keleta valandu tarp keturiu sienu, - ar galima noreti dar rykesnes miniatiuros? Nuenges nuo scenos, Sigismondas66 jau niekas. Po dvieju valandu ji jau matai pietaujanti mieste. Tikriausiai tuomet

42

gyvenimas ir virsta sapnu. Taciau po Sigismondo ateina kitas personaas. Dvejoniu kankinamas herojus pakeicia mogu, staugianti po ka tik ivykdyto kerto. itaip lekdamas per amius, isikunydamas i viena veikeja po kito, vaizduodamas mogu, koks jis galetu buti ir koks yra, aktorius suarteja su kitu absurdo personau keliauninku, kaip ir pastarasis, aktorius atlieka koki udavini ir nesustodamas bega tolyn. Jis keliauninkas per laika, o geriausiais atvejais nuolat genamas keliauninkas67 per moniu sielas. Jeigu kiekybes morale ivis gali rasti sau peno, tai tik ioje savotikoje scenoje. Sunku pasakyti, kiek naudos aktorius pasisemia i itu personau. Taciau svarbu ne tai. Svarbu inoti, kiek jis sutapatina savo gyvenima su itais unikaliais gyvenimais. Pasitaiko atveju, kai jis neiojasi juos savyje, ir tuomet jie prasikia pro juos pagimdiusiu laiko ir erdves ribas. Jie lydi aktoriu, kuris jau nebegali lengvai isiskirti su tuo savimi, kuriuo buvo. Pasitaiko atveju, kai keldamas taure jis pakartoja taure keliancio Hamleto mosta. Ne, nuotolis, skiriantis ji nuo personau, kuriems jis ikvepia gyvybes, ne toks jau didelis. Tad kiaurus menesius ar dienas jis gausiai iliustruoja ta vaisinga tiesa, jog riba tarp to, kuo mogus nori buti, ir to, kas jis yra, inyksta. Nuolatos stengdamasis suvaidinti savo vaidmeni kaip galima geriau, jis ir irodo, jog atrodyti didia dalim yra buti 68 . Juk tai ir yra jo menas apsimesti be jokiu ilygu, maksimaliai iengti i ne savo gyvenimus. Kaip tu pastangu rezultatas, irykeja jo paaukimas: visomis igalemis stengtis buti niekuo arba buti keliais isyk. Juo siauresnes ribos, duotos sukurti personaui, juo butinesnis jam talentas. Po triju valandu jis numirs usidejes kauke, kuri iandien jam tapo veidu. Per tris valandas jis turi igyventi ir ikunyti nepakartojama likima. itai ir vadinama prarasti save, kad vel i naujo atrastum. Per tas tris valandas jis iki galo nuengia kelia be ieities, o parteryje sedinciam iurovui tam reikia viso gyvenimo. Netvarumo mimas aktorius tik iorikai lavinasi ir tobuleja. Teatras salygikas tuo, kad irdies virpesiai jame ireikiami tiktai gestais ir kunu arba balsu, kuris priklauso tiek sielai, tiek kunui. ito meno desnis toks: viskas turi buti sustambinta ir perteikta kunu. Jeigu scenoje reiketu myleti taip, kaip mylima gyvenime, susikalbeti nepakartojama irdies kalba, iureti taip, kaip iurima paprastai, musu kalba liktu uifruota. Pauzes cia turi buti girdimos. Meile isakoma garsiau, ir net rimtis cia tampa ispudingu reginiu. Kunas cia karalius. Ne kiekvienas panorejes gali buti teatralikas, ir nepagristai nepagarbiai vartojamas is odis aprepia itisa estetika ir itisa morale. Puse mogaus gyvenimo prabega speliojant, nusigreiant ir tylint. Aktorius cia tampa isibroveliu. Jis nuima kerus nuo tos sukaustytos sielos, ir aistros pagaliau laisvai isilieja. Jos prabyla kiekvienam liudesy, jos aukte aukia. Taip aktorius kuria savo personaus, kad parodytu juos scenoje. Jis pieia juos ar kala i akmens, jis isilieja i vaizduotes sukurtas ju formas ir suildo tas meklas savo krauju. Savaime suprantama, kalbu apie didiji teatra, ta, kuris suteikia aktoriui galimybe grynai fizikai ikunyti savo likima. Imkime kad ir Shakespearea. Jo teatre nuo pat pirmuju judesiu viska tvarko kuno nirtuliai. Jie viska paaikina. Be ju viskas

43

sugriutu. Karalius Lyras jokiu budu nebutu iejes i pasimatyma su beprotybe, jeigu prie tai nebutu buve to iurktaus gesto, kuriuo jis itreme Kordelija ir prakeike Edgara. Tuomet i tragedija pagristai rutuliojasi po pamiimo enklu. Sielos atiduodamos demonams ir ju sarabandai. Maiausiai keturi beprociai (vienas i profesijos, antras savo valia, kiti du del patirtu kanciu): keturi neaboti kunai, keturi nenusakomi tos pacios lemties pavidalai. Net ir visu mogaus kuno galimybiu nepakanka. Kauke, koturnai, grimas, fiksuojantis tik svarbiausius veido bruous ir juos parykinantis, perdetai pabretini ir supaprastinantys kostiumai itame pasaulyje viskas aukojama regimybei ir skirta tik akiai. Absurdo stebuklo deka kunas irgi leidia painti. Niekad gerai nesuprasiu Jago jo nesuvaidines. Kad ir kiek klausyciausi, suvokiu ji tik tuomet, kai matau. Taigi i absurdo personao aktorius gavo monotonija nepakartojama, gluminanti, svetima ir sykiu sava silueta, irykejanti visuose jo herojuose. Didis teatro kurinys dar ir per tai igyja tono vienoves *. Cia aktorius pats sau ir prietarauja: tas pats ir vis delto toks ivairus, tiek sielu viename kune. Bet juk tas individas, troktantis viska pasiekti ir viska igyventi, tos bergdios pastangos, tas tucias usispyrimas tai paties absurdo prietaravimas. Ir vis delto visalaik prietaraujantys kits kitam dalykai aktoriuje susijungia. Jis ten, kur liejasi ir stipriai susikabina kunas ir dvasia, kur i, pavargusi nuo nesekmiu, atsigreia i itikimiausia savo sajungininka. Palaimintas, kieno dvasia ir kraujas sulydyti taip darniai, kad jisai tera vilpyne pirtuose Fortunos, juo grieiancios 69 , - sako Hamletas. Kaipgi galejo Banycia neprakeikti aktoriaus u tokia veikla? Ji atmete itam mene eretika sielu dauginima, emociju ela, skandalingas dvasios, atsisakancios gyventi tik viena likima ir nepripaistancios jokio santurumo, pretenzijas. Ji eme persekioti polinki i dabarti ir Protejo70 triumfa, paneigiancius visa, ko moko ji. Aminybe ne aidimas. Protas, tiek sutrikes, kad ikeite ja i teatra, nebus iganytas. Tarp visur ir visuomet kompromisas neimanomas. Todel tas toks nuvertintas amatas gali sukelti didiuli dvasios konflikta. Svarbu ne aminas gyvenimas, o aminas gyvybingumas, - sako Nietzsche 71 . Visa drama i tikro gludi itame pasirinkime. Mirties patale Adrienne Lecouvreur 72 norejo atlikti ipainti ir priimti komunija, taciau atsisake isiadeti savo profesijos. Taip ji prarado ipainties malone. Tad ko gi cionai buta, jei ne aikaus pasisakymo prie Dieva u savo didia aistra? Agonijoje, su aaromis akyse atsisakanti paneigti tai, ka vadino savo menu, toji moteris paliudijo didinguma, kurio niekada nebuvo pasiekusi rampos viesoje. Tai buvo graiausias ir sunkiausias jos vaidmuo. Pasirinkti dangu ar juokinga itikimybe, siekti aminybes ar ugesti Dievo akivaizdoje tai aminoji tragedija, kur kiekvienas turi uimti savo vieta.
*

Cia turiu galvoje Moli reo Alcesta. Ten viskas taip paprasta, aiku ir grubu. Alcestas prie Filinta, Selimena prie Elianta, visas siuetas absurdikas vieno charakterio rutuliojimas iki galo; netgi tos eiles, vos iskanduojamos, netikusios eiles, yra monotonikos tarsi pats charakteris.

44

To meto aktoriai inojo esa ekskomunikuoti. Pasirinkti ta profesija reike pasirinkti Pragara. Ir Banycia regejo juose pikciausius savo prieus. Kai kurie literatai piktinasi: Kaip? Atsakyti Molireui paskutinio patepimo! Bet juk tai buvo teisinga, juolab kad tas mogus mire scenoje ir po grimo sluoksniu baige gyvenima, visut visutelaiti paaukota sklaidai. Jo atveju prisimenamas viska pateisinantis genialumas. Taciau genialumas nieko nepateisina kaip tik todel, kad pats atsisako to pateisinimo. Tad aktorius inojo, kokia bausme jam paadeta. Bet argi tokie neaikus bauginimai galejo tureti kokia prasme, palyginti su paskutine bausme, kuria jam skyre pats gyvenimas? Ta, kuria jis i anksto patirdavo ir priimdavo be ilygu. Aktoriui, kaip ir absurdo mogui, prielaikine mirtis yra nepataisomas dalykas. Niekas negali kompensuoti daugybes veidu ir amiu, kuriuos jis butu ikunijes scenoje. Bet kad ir kaip ten butu, nuo mirties nepabegsi. Aktorius, be abejones, yra visur, taciau ir jis pavaldus laikui, enklinancia m ji savo yme. Pakanka trupucio vaizduotes, kad pajustum, ka reikia aktoriaus dalia. Jis kuria savo personaus viena paskui kita laike. Ir laike mokosi juos valdyti. Juo daugiau skirtingu gyvenimu nugyveno, juo lengviau su jais isiskiria. Ateina metas, kai reikia numirti scenai ir pasauliui. Viskas, ka nugyveno, ikyla prie akis. Jis mato aikiai. Jaucia, koks kankinamas ir nepakenciamas itas itampos kupinas nutikimas. Jis ino ir dabar gali numirti. Buna pensionu seniems aktoriams.

45

U KARIAVIMAS 73

NE, nemanykite, jog i meiles veiklai atpratau mastyti, - sako ukariautojas. Prieingai, galiu puikiai apibudinti tai, ka tikiu. Kadangi tikiu stipriai ir regiu tvirtu bei aikiu vilgsniu. Netikekite tais, kurie sako: itai pernelyg gerai inau, kad galeciau isakyti. Jeigu negali, vadinasi, neino arba i tingumo pasitenkino paviriumi. A neturiu daug nuomoniu. Gyvenimo pabaigoje mogus suvokia, jog nugyveno daugybe metu, kad isitikintu viena vienintele tiesa. Bet tos vienos vieninteles tiesos, jei ji akivaizdi, pakanka, kad butu ja vadovaujamasi gyvenime. A pats tikrai turiu ka pasakyti apie mogu. Apie ji privalu kalbeti rusciai, o jeigu reikia, ir su derama panieka. mogu mogumi labiau daro tie dalykai, kuriuos jis nutyli, nei tie, kuriuos isako74 . A daug ka nutylesiu. Taciau tvirtai tikiu, jog visi, sprende apie individa, remesi kur kas maesne patirtim nei musike savo sprendimui pagristi. Intelektas, jaudinantis intelektas, galimas daiktas, nujaute tai, ka reikejo konstatuoti. Taciau musu epocha su jos griuvesiais ir krauju gausiai pateikia mums akivaizdiu dalyku. Senoves tautos ir netgi tos, kurios gyveno neseniai, prie pat mechanika musu era, turejo galimybe pasverti visuomenes ir individo dorybes, paaikinti, kas kam turi tarnauti. Tatai buvo imanoma pirmiausia del to stipriai isiaknijusio mogaus irdyje paklydimo, kuris skatino tiketi, jog mones buvo paleisti i pasauli tarnauti arba naudotis kitu patarnavimais. Tatai buvo imanoma ir todel, kad nei visuomene, nei individas dar nebuvo parode visu savo sugebejimu. Maciau, kaip blaiviai mastantys mones avejosi olandu tapytoju edevrais, sukurtais per kruvinu Flandrijos karu ikarti, kaip juos sujaudindavo Silezijos mistiku maldos, pagimdytos siaubingo Trisdeimties metu karo. Aminosios vertybes inyra prieais ju nustebusias akis vir pasaulietiko urmulio. Bet laikai keiciasi. Nudienos tapytojams stinga itos giedros. Net jeigu ju irdis tokia, t. y. bejausme, ji niekam nereikalinga, nes musu laikais visi, netgi ventieji, mobilizuoti. Ko gero, itai a ir ijauciau uvis stipriausiai. Su kiekviena prie laika apkasuose pagimdyta forma, su kiekvienu brukniu, metafora ar malda, kuria sutraike geleis, aminybe praranda dali saves. Suvokdamas, jog negaliu atsiskirti nuo savo laiko, pasiryau suaugti su juo kunu. Todel ir teikiu tiek daug reikmes individui, nes jis atrodo man menkas ir paemintas. inodamas, jog nera laimetu kovu, veikiau linkstu prie pralaimetu: tam reikia visos sielos, gebancios vienodai priimti tiek pralaimejimus, tiek ir laikinas pergales. Tam, kuris jauciasi solidarus su io pasaulio likimu, civilizaciju susidurimas kelia ioki toki nerima . Prisiemiau ta nerima tuomet, kai panorau isitraukti i tas grumtynes75 . Rinkdamasis istorija ar aminybe, pasirinkau istorija, nes megstu tikrus dalykus. Ja bent neabejoju, o ir kaip paneigti ta mane triukinancia jega?

46

Visuomet ateina laikas, kai reikia rinktis pasyvu stebejima arba veiksma. Tatai vadinama tapti mogumi. Tos kancios baisios. Taciau ididiai irdiai vidurio cia negali buti. Yra Dievas arba laikas, kryius arba kalavijas76. Arba pasaulis turi auktesne prasme, pranokstancia jo jaudulius, arba niekas nera tikra, iskyrus ituos jaudulius. Reikia gyventi su savo laiku ir mirti drauge su juo arba i jo isivaduoti renkantis didesni gyvenima. inau, jog galima sudaryti sanderi ir gyventi savo laike tikint aminybe. Tatai vadinama susitaikymu. Bet a bjauriuosi iuo terminu ir geidauju visko arba nieko. Jeigu pasirenku veiksma, nemanykite, kad pasyvus stebejimas yra man neinoma eme. Taciau tai negali duoti man visko, ir kadangi i manes atimta aminybe, a noriu sudaryti sajunga su laiku. Nenoriu varginti saves nei ilgesiu, nei karteliu, noriu tik aikiai viska pro juos matyti. Sakau jums: rytoj jus busite mobilizuotas. Ir jums, ir man tai isilaisvinimas. Individas negali nieko, ir vis delto jis gali viska. itos nuostabios galimybes paaikina, kodel auktinu ir sykiu triukinu individa. Pasaulis ji sumala i dulkes, o a ji ilaisvinu. A suteikiu jam visas teises. Ukariautojai ino, kad pati savaime veikla yra bergdia. Naudinga butu tik ta veikla, kuri pertvarkytu mogu ir eme. moniu a niekados nepertvarkysiu. Bet reikia elgtis taip, tarsi butum pertvarkes. Juk kovos kely susitinki su kunu. Net ir paemintas, kunas vienintele mano tikrybe. Galiu gyventi tik ja. mogus mano tevyne. tai kodel pasirinkau itas absurdikas ir bereikmes pastangas. tai kodel esu kovojanciuju puseje. Jau minejau, kad metas tam tinkamas. Ligi iol ukariautojo didumas buvo geografinis. Jis buvo matuojamas ukariautu teritoriju plotu. is odis ne iaip sau pakeite prasme ir nebereikia vado nugaletojo. Didybe persikele i kita stovykla. Ji proteste ir aukoje, kuri neturi ateities. Kartoju: ne i polinkio p ralaimeti. Pergale butu pageidautina. Taciau esama tik vienos pergales aminosios. Toji, kurios a niekad nepasieksiu. tai i ka atsitrenkiu ir kabinuosi. Revoliucija visuomet vykdoma prie dievus, nuo Prometejo77, primojo naujuju amiu ukariautojo, laiku. Tai mogaus pretenzijos savo paties lemciai: vargo pretenzijos tera pretekstas78 . Taciau revoliucijos dvasia galiu aptikti tik tuomet, kai ji pasireikia istorijoje, ir butent cia a prie jos prisijungiu. Bet nemanykit, jog randu tame pasitenkinima: esminio prietaravimo akivaizdoje a palaikau savo mogika prietaravima. Isiterpiu su savo aikumu tarp tu dalyku, kurie ji neigia. Auktinu mogu, nepaisydamas to, kas gniudo ji, ir mano laisve, mano maitas bei aistra susijungia itoje itampoje, itame ivalgume ir itoje pasikartojimu begalybeje. Taip, mogus yra pats sau tikslas. Ir vienintelis. Jeigu jis nori kuo nors buti, tai tik itam gyvenime. Dabar jau tai inau. Ukariautojai kartais kalba, kad reikia nugaleti ir iveikti. Taciau visuomet turi galvoje iveikti save. Jus puikiai inote, ka tatai reikia. Kiekvienas mogus tam tikromis akimirkomis buvo pasijutes lygus dievui. Bent jau taip kalbama. To prieastis it aibo blyksnio nutvieksta jis pajuto stulbinancia mogaus proto didybe. Ukariautojai tik tie mones, kurie jauciasi turi pakankamai jegu, kad butu isitikine, jog nuolatos

47

gyvens tose auktumose, aikiai suvokdami ta didybe. Tai tik aritmetikos klausimas daugiau ar maiau. Ukariautojai gali uvis daugiausia. Bet ne daugiau nei gali pats mogus, kai to nori. Todel ir karciausiose revoliucijos liepsnose jie visuomet ilieka monemis. Jose jie regi sumaitota moniu paderme, bet dar ir tas vieninteles vertybes, kurias myli ir kuriomis avisi, - mogu ir jo tylejima. Tai ju skurdas ir sykiu ju turtas. Jie tepripaista vienintele prabanga, ir toji prabanga mogiki santykiai. Argi galima nesuprasti, jog iame taip lengvai paeidiamame pasaulyje visa, kas mogika ir tiktai mogika, igyja dar dilgesne prasme? Itampos kupini veidai, brolybe, i kuria kesinamasi, moniu draugyste, tokia stipri ir tokia tyra, tai tikrieji turtai, nes jie dulus. Tarp ju protas geriausiai jaucia savo galimybes ir ribas. Kitaip tariant, savo veiksminguma. Kai kas kalbejo apie genialuma. Taciau genialumas pernelyg skubotai pasakyta, man labiau patinka intelekto savoka. Jis irgi gali buti nuostabus. Jis nuviecia ta dykuma ir pakyla vir jos. Jis ino nesas laisvas ir atvirai tai skelbia. Jis mirs kartu su kunu. Taciau tasai inojimas ir yra jo laisve. Mes inome, kad visos Banycios yra prie mus. Itampos kupina irdis vengia aminybes, o visos Banycios, dievikos ar politines, aminybes siekia. Laime ir drasa, atlyginimas ir teisingumas joms antraeiliai dalykai. Jos paskelbia doktrina, ir su tuo reikia sutikti79 . Bet kas man darbo tos idejos ar ta aminybe. Mano mato tiesos palieciamos ranka. A negaliu nuo ju atsiriboti. tai kodel negaliu buti niekam pagrindas: i ukariautojo nieko nelieka, netgi jo doktrinu. Vis delto visa ko pabaigoje musu laukia mirtis. Mes tai inome. inome ir tai, kad su ja viskas baigiasi. tai kodel tokios bjaurios tos kapines, nuklojusios Europa ir ikyriai uvaldiusios kai kuriu musikiu protus. Grainame tik tai, kas mylima, o mirtis mus atstumia ir vargina. Ja irgi tenka ukariauti. Paskutinysis Carrara, maro iluotos, venecijieciu apgultos Padujos belaisvis, stugaudamas lakste po itutejusiu savo rumu menes ir aukesi etona, praydamas pasiusti jam mirti. Tai buvo vienas i budu ja iveikti. Subjaurojimas tu vietu, kur mirtis isivaizduoja garbinama dar vienas Vakaru drasos irodymas. Maitininko pasaulyje mirtis didina neteisybe. Ji didiausia piktadaryste. Kiti, irgi neidami i sanderi, pasirinko aminybe ir atskleide io pasaulio iliuzikuma. Ju kapines ypsosi utvindytos geliu ir paukciu. Tai tinka ukariautojui ir aikiai parodo, ka jis atstume. O jis, prieingai, pasirinko juoda geleine tvorele arba bevarde duobe. Geriausieji i aminybes alininku kartais pajunta, kaip juos apima pagarbus siaubas ir gailestis tiems, kurie gyvena su tokiu savo mirties suvokimu. Ir vis delto ie mones semiasi i jo jegu ir galimybes pasiteisinti. Musu likimas prieais mus, ir butent jam mes metam iuki. Ne tiek i ididumo, kiek todel, kad suvokiame, kokia bereikme musu dalia. Ju k kartais gailimes patys saves. Tai vienintele uuojauta, kuri atrodo mums priimtina, - tas jausmas mums tikriausiai nesuprantamas ir atrodo

48

nevyrikas. Vis delto ji patiria narsiausieji i musu. Tik mes vadinam vyrikais tuos, kurie turi aiku prota, ir mums nereikia jegos, atsietos nuo ivalgumo.

49

Pasirinkau pacius kratutiniausius; itame lygmenyje absurdas suteikia jiems karalikos galios. Teisybe, tie valdovai neturi karalystes80 . Taciau jie turi pranauma prie kitus jie ino, jog visos karalystes iliuzines. Jie tai ino cia ir gludi visa ju didybe, - tad bergdia butu kalbeti apie ju paslepta skausma arba palaidotu iliuziju pelenus. Netekti vilties dar nereikia nusivilti. emes liepsnos vertos dangaus aromatu. Nei a, nei kuris kitas negalime ju teisti. Jie nesiekia buti geresni, jie stengiasi buti nuoseklus. Jeigu odis imincius taikytinas mogui, gyvenanciam tuo, ka turi, ir nepostringaujanciam apie tai, ko neturi, tuomet jie iminciai. Vienas ju, ukariautojas bet dvasios sferoje, Don Juanas bet painimo sferoje, aktorius bet supratimo sferoje, ino tai geriau u bet kuri kita: Neusitarnavo jokios privilegijos nei emeje, nei danguje tasai, kuris itobulino savo avinelika romuma; taip ir liko geriausiu atveju juokingu avineliu, turinciu tik ragus ir daugiau nieko, - net jeigu isivaizduotume, kad jis nesprogsta i tutybes ir nesukelia skandalo, vaizduodamas teiseja. iaip ar taip, reikejo susieti tuos samprotavimus apie absurda su personaais, skleidianciais daugiau ilumos. Vaizduote gali prideti prie minetuju dar daugeli kitu, neatsiejamu nuo ju laiko ir tremties, irgi mokanciu gyventi pasaulio be ateities ir nuolaidu auktumoje. Taigi ita absurdo pasauli, kuriame nera dievo, upildo aikiai mastantys ir nebeturintys vilties mones. Bet a dar nekalbejau apie visu absurdikiausia personaa kureja.

50

ABSURDO KURYBA
F ILOSOFIJA IR ROMANAS

VISI itie gyvenimai ugestu ykcioje absurdo atmosferoje, jei kokia nors gili ir pastovi mintis neteiktu jiems jegu. ikart tai bus savotikas itikimybes jausmas. Esame mate, kaip mones samoningai vykde savo pareiga per pacius kvailiausius karus, nemanydami, jog prietarauja patys sau81 . Utat kad jiems svarbiausia buvo nesivangstyti. Panaiai metafizine laime randasi palaikant pasaulio absurdikuma. Ukariavimas, vaidyba, nesuskaiciuojamos meiles istorijos, absurdikas maitas taip pasireikia mogaus pagarba savo orumui kovoje, kurioje jis jau i anksto nugaletas. Svarbu tik likti itikimam kovos taisyklems. itos minties pakanka, kad protas pasisemtu i jos peno: Karo neimanoma paneigti. Reikia jame mirti arba juo gyventi 82 . Taip ir su absurdu: reikia juo kvepuoti, pripainti jo pamokas ir jas ikunyti. iuo poiuriu absurdikas diaugsmas par excellence yra kuryba. Menas, vien tik menas, - sako Nietzsche, - menas mums duotas tam, kad nemirtume nuo tiesos 83 . Patirtyje, kuria meginu cia aprayti ir perteikti ivairiais budais, neabejotina viena: vos tik dingus vienai kanciai, ikart atsiranda kita. Vaikiki umarties iekojimai, noras surasti pasitenkinima dabar jau lieka be atgarsio. Nuolatine itampa, padedanti mogui atsilaikyti prie pasauli, tvarkinga beprotybe, skatinanti viska priimti, stumia ji i kita kartine. iame p asaulyje kuryba yra vienintele galimybe itvirtinti savo samone ir ufiksuoti jos nutikimus. Kurti reikia gyventi dukart. Nerimastingas Prousto iekojimas apciuopomis, jo geliu, gobelenu bei nerimu skrupulingas kolekcionavimas nereikia nieko kita. O sykiu jis ne kiek ne reikmingesnis u ta nenutrukstama bei neikainojama kuryba, kuriai kasdien visa gyvenima atsiduoda autorius, ukariautojas ir visi absurdo mones. Visi jie stengiasi perteikti gestu, pakartoti, i naujo atkurti realybe, kurioje gyvena. Galiausiai mes visuomet igauname savo tiesu pavidala. Nusigreusiam nuo aminybes mogui egzistencija tera tik nesibaigianti grandiozine pantomima, atliekama usidejus absurdo kauke. Kuryba tai didioji pantomima. itie mones pirmiausia igyja inojima, o paskui visos ju pastangos sutelkiamos ivaikcioti, iplesti ir praturtinti ta ateities neturincia sala, kuria jie ka tik priplauke 84 . Bet i pradiu reikia inoti. Juk absurdo atradimas sutampa su pauze, kurios metu ugdomos ir iteisinamos busimos aistros. Net mones, netikintys evangelija, turi savo Alyvu kalna 85 . Ir ant jo irgi nevalia umigti86 .

51

Absurdo mogui neberupi aikinti ir spresti, jam rupi tik patirti ir aprayti87 . Viskas prasideda nuo ivalgaus abejingumo. Aprayti tai viskas, ko siekia absurdo mintis. Juk ir mokslas, isemes savo paradoksus, irgi liaujasi ka nors siules ir tenkinasi kontempliuodamas bei piedamas visuomet tyra reikiniu peizaa. Taip irdis suino, kad ita jauduli, apemusi mus ivydus pasaulio pavidalus, lemia ne musu jausmo gilumas, o tu pavidalu ivairove. Aikinimas cia bergdias, bet ispudis ilieka, o drauge su juo ir nepaliaujami kiekybikai neisemiamo pasaulio skatinimai. Cia darosi aiku, kokia vieta tenka meno kuriniui. Jis ymi kokios nors patirties mirti ir sykiu jos gausinima. Jis yra tarsi monotonikas ir aistringas pasaulio jau suorkestruotu temu pakartojimas: kunas, tas tolydio reprodukuojamas ivaizdis ventyklu frontonuose, formos arba spalvos, skaicius arba sielvartas. Tad pabaigai deretu pagvildenti pagrindines io ese temas nuostabiame ir vaikikame kurejo pasaulyje. Klaidinga butu cia ivelgti simboli ir manyti, kad meno kurinys gali tapti absurdo prieglobsciu. Jis jau pats savaime yra absurdo fenomenas, ir musu tikslas tik ji aprayti. Jis nera ieitis i dvasios negales. Prieingai, jis viena tos negales ymiu, atsiliepianti visam mogaus mastymui. Jis pirmasyk suteikia dvasiai galimybe perengti savo ribas ir atsistoti prieais kita mogu ne tam, kad ji savyje paklaidintu, o tam, kad pirtu prikiamai par odytu jam ta kelia be ieities, kuriuo engia visi. Tuomet, kai samprotaujama apie absurda, kuryba eina paskui abejinguma ir atradimus. Ji ymi ta momenta, kai prasiveria absurdo aistros ir liaujamasi protauti. Tuo ir pateisinama jos vieta iame ese. Pakaks irykinti keleta kurejui ir mastytojui bendru temu, kad surastume meno kurinyje visus absurdo minties prietaravimus. Protus giminikus daro ne tiek tapacios ivados, kiek bendri prietaravimai. Panaiai ir su filosofija bei kuryba. Vargu ar reikia aikinti, jog ir vienai, ir kitai paskatina ta pati kancia. Butent tuo jos ir sutampa i pradiu. Bet pastebejau, jog i visu minciu, kuriu ieities takas absurdas, jame teisilaiko vos keletas. Ir butent i tu ju nukrypimu bei neitikimybes a tiksliausiai nustaciau, kas priklauso tik absurdui. Sykiu privalau saves paklausti: ar imanomas absurdikas meno kurinys? Nepakenks, jeigu pabreime, jog senoji meno ir filosofijos priepriea nepagrista. Pernelyg siauras jos supratimas bus, be abejo, klaidingas. Pa sakymas, jog abi ios veiklos ruys turi savitumu, tikriausiai bus teisingas, taciau miglotas. Vienintelis priimtinas argumentas butu nurodymas prietaravimo tarp filosofo, usisklendusio savo sistemos viduje, ir menininko, stovincio prieais savo kurini. Bet is argumentas tiktu tik tam tikrai meno ir filosofijos formai, kuria mes laikome cia antraeile. Meno, atsieto nuo jo kurejo, ideja ne tik pasenusi. Ji klaidinga. Paprastai pabreiama, jog, prieingai menininkui, joks filosofas niekada nebuvo sukures keleto filosofiniu sistemu. Bet itai teisinga tik tiek, kiek teisinga tai, kad joks menininkas niekada nera ireikes daugiau kaip viena

52

vieninteli dalyka ivairiais pavidalais. Staigus meno tobulejimas, jo atsinaujinimo butinybe tai tiesos, atsiradusios i prietaro. Juk meno kurinys irgi yra konstrukcija, ir visi ino, kokie monotoniki gali buti didieji kurejai88 . Menininkas, kaip ir mastytojas, sudeda visa save i kurini ir jame tampa. itas abipusis isismelkimas kelia viena svarbiausiu estetiniu problemu. Be to, mogui, isitikinusiam dvasios siekiu vienove, nieko nera bergdiau u toki skirstyma pagal tu siekiu metodus ir objektus. Nera ribu tarp veiklos ruiu, kurias mogus pasirenka noredamas suprasti ir myleti. Jo isismelkia viena i kita, ir jas jungia bendras nerimas. itai privalu pasakyti i pat pradiu. Kad absurdo kurinys taptu imanomas, reikia, kad i ji butu iausta mintis, ireikta pacia aikiausia forma. Taciau kartu reikia, kad ji iryketu jame tik kaip dominuojantis intelektas. itas paradoksas paaikinamas paciu absurdu. Meno kurinys randasi tuomet, kai intelektas atsisako samprotauti apie konkrecius dalykus. Jis ymi kunikojo prado triumfa. Ji rastis paskatina aiki mintis, taciau tai padariusi ji saves isiada. Ji nepasiduoda pagundai su teikti gilesne prasme tam, kas parayta, nes laiko tai neteiseta. Meno kurinys ikunija intelekto drama, taciau irodo ja tik netiesiogiai. Absurdo kuriniui butina, kad menininkas aikiai suvoktu savo ribas ir kad mene konkretus dalykai reiktu tik save pacius ir nieko daugiau. Jis negali buti gyvenimo tikslas, prasme ir paguoda. Kurti ar nekurti nieko nekeicia. Absurdo kurejas nebrangina savo kurybos. Jis galetu jos isiadeti; kartais jis taip ir padaro. Jam pakanka kokios nors Abisinijos89 . Cia sykiu galima ivelgti ir estetikos taisykle. Tikras meno kurinys visuomet atitinka mogaus mata. I esmes juo pasakoma maiau. Esama tam tikro ryio tarp menininko patirties ir ja atspindincio kurinio, tarp Vilhelmo Meisterio ir Goethes brandumo. Tas ryys prastas, kai isivaizduojama, jog kurinyje literaturiniais aikinimais ant mezginiuoto popieriaus sutalpinama visa patirtis. Tas ryys geras, kai kurinys tera luitas, iskeltas i patirties, deimanto briauna, kur susitelkia, nenubredamas sau ribu, vidinis jo spindesys. Pirmuoju atveju tai nesaikingumas ir pretenzijos i aminybe. Antruoju vaisingas kurinys, nes nesunkiai nuspejame, kokia turtinga patirtis jame numanoma. Absurdo menininko udavinys pasiekti, kad mokejimas gyventi pranoktu mokejima rayti. Baigdami pasakysime, jog iuo poiuriu didis menininkas visu pirma yra didis mokovas gyventi, jeigu gyventi cia reikia tiek patirti, tiek mastyti90 . Vadinasi, meno kurinys ikunija intelekto drama. Absurdo kurinys parodo, kaip mintis isiada savo keru ir nuolankiai sutinka buti tik intelektu, ijudinanciu i vietos regimybes ir pridengianciu ivaizdiais nepagristus dalykus. Jeigu pasaulis butu aikus, meno nebutu. Nekalbu cia apie formos ar spalvos menus, kur viepatauja vien nuostabiai kuklus apraymas* . Iraikingumas pasideda ten, kur baigiasi mintis. Juk visu tu
9 1

Idomu, kad pati intelektualiausia tapyba, toji, kuri stengiasi apriboti realybe jos pagrindiniais elementais, paskutineje savo stadijoje tera tik diaugsmas akims. I pasaulio joje liko vien spalvos91.

53

jaunuoliu tuciomis akimis, upildiusiu ventyklas ir muziejus, filosofija sutalpinta gestuose 92 . Absurdo mogui ji kur kas labiau pamokanti nei visos bibliotekos. Kitu poiuriu tas pats pasakytina ir apie muzika. Jeigu esama meno be pamokymu, tai toks menas butent muzika. Ji pernelyg artima matematikai, kad nepasiskolintu i jos nesavanaudikumo. is dvasios aismas su savimi pagal sutartas ir pamatuotas taisykles pletojasi musu garsineje erdveje, o anapus jos virpesiai jungiasi jau nebemogikame pasaulyje. Grynesniu jutimu nebuna. itie pavyzdiai pernelyg paprasti. Absurdo mogus ias dermes ir formas suvokia kaip savas. Bet cia dar noreciau pakalbeti apie kurini, kur pagunda aikinti buna pati didiausia, kur iliuzija perasi pati savaime, kur ivada beveik neivengiama. Turiu galvoje romanu kurima. Ir klausiu saves, ar absurdas gali cia ilikti. Galvoti tai visu pirma geidauti sukurti koki nors pasauli (arba apriboti savaji, o tai tas pat s). Tai reikia trauktis nuo esminio prietaravimo tarp mogaus ir jo patirties, iekant pasaulio, saistomo prieasciu arba vieciamo analogiju, pasaulio, kuris leistu iveikti ta nepakeliama nedarna. Filosofas, net jeigu jis ir Kantas, yra kurejas. Jis turi savo personaus, savo simbolius ir savo paslepta veiksma. Jis turi ir savo atomazgas. O faktas, jog romanas tapo populiaresnis u poezija bei ese, prieingai, nepaisant regimybes, liudija tik dar didesni meno intelektualizavima. Susitarkime, - cia kalbame tiktai apie didiuosius romanus. Apie anro vaisinguma ir didinguma danai sprendiama pagal nevykusius jo pavyzdius. Del to, kad esama prastu romanu, neturetume umirti geriausiuju vertes. Butent juose ir atsiranda itisi pasauliai. Romanas turi savo logika, savo samprotavimus, savo intuicija ir savo postulatus. Jis turi ir savo aikumo reikalavimus *. Klasikine priepriea, kuria jau minejau, iuo ypatingu atveju pateisinama dar maiau. Ji turejo reikmes tais laikais, kai buvo lengva atskirti filosofini mokyma nuo jo autoriaus. O iandien, kai mintis nebepretenduoja i universaluma, kai geriausia jos istorija butu jos atgailavimu istorija, inome, jog bet kuris turintis vertes mokymas nebeatskiriamas nuo jo autoriaus. Net Etika93 tam tikra prasme tera ilga ir nuosekli ipaintis. Abstrakti mintis pagaliau susijunge su savo kunikaja atspara. O kuno diaugsmai bei aistros romanuose vis labiau paklusta vienos ar kitos pasaulio vizijos reikalavimams. Jau nebepasakojamos istorijos, o kuriamas savas pasaulis. Didieji romanistai tai romanistai filosofai, t. y. romanistu, iliustruojanciu kokia nors teze, prieingybe. Tokie yra Balzacas, Sadeas, Melvilleis, Stendhalis, Dostojevskis, Proustas, Malraux, Kafka, ir cia tik keletas ju.
*

Verta apie tai pasvarstyti: tatai paaikina tu blogiausiu romanu atsiradima. Beveik visi isivaizduoja gali mastyti ir tam tikra prasme i tikro geriau ar prasciau masto. Ir tik nedaugelis gali isivaizduoti esa poetai ar odio meistrai. Taciau nuo to momento, kai mintis ugoe stiliu, roma na upludo minia. itai nera taip blogai, kaip kalbama. Geriausi romanistai buvo priversti tapti reiklesni patys sau. O tie, kurie patyre nesekme, nebuvo verti ilikti.

54

Bet butent ju pasirinkimas rayti veikiau ivaizdiais nei samprotavimais94 atskleidia tam tikra ju mastysenos bendruma jie isitikine, kad bet koks aikinimas bergdias ir tik jutiminis iorinis daiktu pavidalas yra pamokantis. Jie iuri i kurini kaip i pabaiga ir sykiu pradia. Jis ubaigia danai neisakyta filosofija, ja iliustruoja ir apvainikuoja. Taciau tik filosofines potekstes daro ji daugiau ar maiau tobula. Pagaliau jis irodo, jog to senojo pasakymo variantas truputis filosofijos atitolina nuo gyvenimo, o daug filosofijos prie jo sugraina yra teisingas95 . Nesugebedama sutaurinti tikroves, mintis tenkinasi tuo, kad ja vaizduoja. Romanas, apie kuri cia ir kalbama, yra io santykinio ir sykiu neisemiamo painimo, tokio panaaus i meiles painima, irankis. Ir tas pradini s susiavejimas, ir vaisingas sumanymo brandinimas daro romanu kuryba panaia i meile. Bent jau iuos kerus romano kurybai priskiriu nuo pat pradiu. Bet a priskyriau juos ir tiems nuolankios minties kunigaikciams, kuriu saviudybes paskui galejau stebeti. Pirmiausia man rupi suvokti ir aprayti ta jega, kuri pastumeja juos i banalu iliuziju kelia. Tad ir cia pasinaudosiu tuo paciu metodu. Tai, kad jau esu juo naudojesis, pades man sutrumpinti samprotavimus ir glaustai idestyti ju esme pasitelkus viena tikslu pavyzdi. A noriu suinoti, ar sutinkant gyventi be paskatos galima sutikti be paskatos dirbti ir kurti ir koks kelias veda i ita laisve. Noriu ivaduoti savo pasauli nuo itu vaizdiniu ir upildyti ji vien kunikomis tiesomis, kuriu buvimo negaliu paneigti. Galiu sukurti absurdo kurini, pasirinkti veikiau kurybine negu kokia kita nuostata. Taciau kad absurdo nuostata tokia ir iliktu, joje turi buti isaugotas nepagristumo suvokimas. Tas pats pasakytina ir apie kurini. Jeigu jame nesilaikoma absurdo reikalavimu, jeigu jis neiliustruoja nedarnos ir maito, jeigu jame aukojamasi iliuzijoms ir jis skatina vilti, tuomet jis praranda nepagristuma. A nebegaliu nuo jo atsiskirti. Mano gyvenimas gali rasti jame prasme, o tai juokinga. Jis liaujasi buves abejingumo ir aistros lavinimu, apvainikuojanciu mogaus gyvenimo spindesi ir beprasmybe. Ar toje kurybos ruyje, kur aikinimo pagunda stipriausia, vis delto galima ja iveikti? Ar fikciju pasaulyje, kur itin rykus realaus pasaulio suvokimas, galesiu likti itikimas absurdui, nepasiduodamas stipriam norui padaryti ivada? itiek klausimu liko aptarti. Jau inome, ka jie reikia. Tai samones, kuriai baisu atsisakyti savo svarbiausio ir sunkaus priesako baigiamosios iliuzijos labui, paskutines dvejones. Kas tinka kurybai, i kuria iurima kaip i viena i galimu mogaus, suvokiancio absurda, nuostatu, tinka ir visiems kitiems jam prieinamiems gyvenimo stiliams. Ukariautojas ar aktorius, kurejas ar Don Juanas gali ir umirti, jog neimanoma butu gyventi ju gyvenimo, neisisamoninus jo beprasmikumo. Juk priprantama taip greitai. mogus nori usidirbti pinigu, kad galetu laimingai gyventi, - ir visos pastangos, geriausia gyvenimo dalis atiduodama tam pinigu vaikymuisi. Laime liko umirta, priemone tapo tikslu. Panaiai ir visos ukariautojo pastangos netrukus virsta

55

garbes siekimu, kuris i pradiu buvo tik kelias i pilnesni gyvenima. Don Juanas savu ruotu irgi susitaikys su likimu, pasitenkins ta egzistencija, kuri tampa didi tik esant maitui. Pirmuoju atveju prarastas samoningumas, antruoju maitas, ir abiem atvejais absurdas dingsta. mogaus irdy gludi tiek atkaklios vilties. Netgi didiausi vargdieniai kartais pasiduoda iliuzijoms. Toks pritarimas, padiktuotas ramybes poreikio, labai artimas egzistenciniam sutikimui. Tad yra viesos dievai ir purvo stabai96 . Taciau svarbu surasti vidurio kelia, vedanti prie mogaus pavidalu. Ligi iol absurdo poreikio esme mums geriausiai atskleisdavo jo nesekmes. Panaiai ir cia, norint suvokti romano kurybos esme, pakanka pastebeti, jog romanai gali buti tokie pat dviprasmiki, kaip ir kai kurie filosofiniai mokymai. Tad pavyzdiu galiu pasirinkti kurini, kuriame sujungta viskas, kas budinga absurdo samonei, kurio ieities takas lengvai suvokiamas, o atmosfera aiki. Nagrinejimo ivados bus pamokancios. Jeigu absurdas cia nebus isaugotas iki galo, pamatysime, kokiais aplinkiniais keliais i ji isiskverbia iliuzija. Pakaks vieno aikaus pavyzdio, vienos temos ir kurejo itikimybes. Analize bus tokia pati, kokia jau taikeme placiau. Panagrinesiu viena Dostojevskio megstama kurybos tema. Galeciau patyrineti ir kitus kurinius *. Bet cia i problema traktuojama tiesiogiai, didingai ir emocingai kaip mokymuose tu egzistencialistu, apie kuriuos jau buvo kalbeta. Toks panaumas palengvins mano udavini.

Pavyzdiui, Malraux romanus. Taciau tuomet reiketu sykiu paliesti ir socialine proble ma, kurios absurdo mastymas negali apeiti (juoba kad jis gali pasiulyti keleta labai skirtingu jos sprendimu). Bet privalu apsiriboti.

56

KIRILOVAS97

VISI Dostojevskio herojai kelia gyvenimo prasmes klausima. Tuo jie iuolaikiki: jie nebijo atrodyti juokingi. Nudienos jausena nuo klasikines skiria tai, kad i semiasi peno i moraliniu problemu, o nudiene i metafiziniu. Dostojevskio romanuose tas klausimas keliamas taip intensyviai, jog ipareigoja imtis kratutiniu sprendimu. Egzistencija yra melas, arba ji yra amina. Jeigu Dostojevskis pasitenkintu io klausimo sprendimu, jis butu filosofas. Taciau jis parodo, kokius padarinius ie proto aidimai gali tureti mogaus gyvenime, ir cia jis menininkas. I visu tu padariniu labiausiai sudomina ji paskutinysis, tas, kuri Raytojo dienoratyje jis pavadina logika saviudybe. 1876 m. gruodio leidinyje jis pateikia samprotavimus apie logika saviudybe 98 . Isitikines, jog mogaus egzistencija yra visikas absurdas tam, kuris netiki nemirtingumu, nusivylelis prieina prie tokiu ivadu: Kadangi i klausimus apie laime per savo samone i gamtos gaunu tik toki atsakyma, esa galiu buti laimingas vien prisitaikes prie visumos harmonijos, kurios nesuprantu ir man tatai visikai akivaizdu niekados nesugebesiu suprasti... ... Kadangi galiausiai, esant tokiai tvarkai, prisiimu sykiu iekovo ir atsakovo, kaltinamojo ir teisejo vaidmenis ir manau, kad ita gamtos komedija yra visikai kvaila, o kesti man ta komedija yra dargi eminantis dalykas... Tad budamas neabejotinas iekovas ir atsakovas, teisejas ir kaltinamasis, a pasmerkiu ta gamta. Taip begedikai ir iuliai pagimdiusia mane kentejimams, sunaikinimui drauge su savimi... itoje pozicijoje dar esama iek tiek humoro. Saviudis nusiudo todel, kad metafiziniu poiuriu jis ieistas. Tam tikra prasme jis atsikerija. Taip jis irodo, kad jo nepaimsi. Taciau mes inome, kad toji pati tema tik jau su kur kas nuostabesniu umoju ikunyta Kipu personae Kirilove, kuris irgi yra logikos saviudybes alininkas. Ininierius Kirilovas kakur pareikia noris nusiudyti, nes tokia jo mintis. inia, tuos odius reikia suprasti tiesiogiai. Jis stengiasi mirti del minties, del idejos. Tai aukciausio lygio saviudybe. Scena po scenos Kirilovo kauke aikeja, ir mums atsiveria ta pragaitinga mintis, kuria jis gyvena. Ininierius i tikro persiima Dienoracio mintimis. Jis jaucia, jog Dievas yra butinas ir reikia, kad jis egzistuotu. Taciau jis ino, kad jo nera ir negali buti. Nejaugi tu nesupranti, - suunka jis, - kad vien del ito galima nusiudyti? Tokia nuostata irgi lemia kai kuriuos absurdo padarinius jo sa moneje. Jis abejingai sutinka, kad jo saviudybe butu panaudota reikalui, kuri jis niekina. A nustaciau ianakt, kad man vis vien. Pagaliau jis rengiasi iam ingsniui, apimtas sumio laisves ir maito jausmo: A udausi, kad parodyciau nepaklusnuma ir nauja baisia savo laisve. Tai jau nebe kertas, tai maitas. Taigi Kirilovas yra absurdo personaas tik su ta esmine ilyga, kad nusiudo. Taciau jis pats paaikina ta prietaravima, ir dargi taip, kad kuo gryniausiai atskleidia

57

absurdo paslapti. Savo mirties logika jis papildo nepaprastu siekiu, suteikianciu tam personaui aikia perspektyva: jis nori nusiudyti, kad taptu dievu. Klasikinio aikumo iprotavimas. Jeigu Dievo nera, Kirilovas dievas. Jeigu Dievo nera, Kirilovas privalo nusiudyti, kad taptu dievu. i logika absurdika, bet butent to ir reikia. Vis delto idomu butu iprasminti ita i eme nuleista dievybe. Kitaip tariant, irykinti premisa: Jeigu Dievo nera, tai a dievas, kuri tebera gana miglota. Svarbu i pradiu paymeti, kad mogus, reikiantis tokia beprotika pretenzija, yra visikai emikas. Jis diaugiasi drauge su atovu, kai pas i sugrita mona. Ant ratelio, kuris bus rastas po jo mirties, jam knieti nupieti veida, rodanti jiems lieuvi. Jis vaikikas, umus, aistri ngas, nuoseklus ir jautrus. Jo tiktai logika ir ikyri ideja antmogio, o visa jausmu gama mogaus. Ir vis delto ne kas kitas, o jis pats kuo ramiausiai kalba apie savo dievikuma. Jis ne beprotis arba tuomet beprotis Dostojevskis. Vadinasi, ji veikia ne didybes manijos sukelta iliuzija. Ir iuo atveju juokinga butu suprasti jo odius tiesiogine prasme. Pats Kirilovas padeda mums geriau ji suprasti. Atsakydamas i Stavrogino klausima, jis patikslins, jog kalba ne apie dieva -mogu. Galima pamanyti, jog itaip jis nori buti nepanaus i Kristu. Bet i tikruju ketina prisijungti ji prie saves. Akimirka Kirilovas ities isivaizduoja, jog numires Jezus neatsidure rojuje. Ir staiga suprato, kad jo kancia buvo bergdia. Gamtos desniai, - sako ininierius, - priverte ji ir gyventi tarp to melo, ir mirti del melo. Tik ia prasme Jezus ikunija visa mogikaja drama. Jis buvo tobulas mogus, nes realizavo absurdikiausia dalia. Jis ne Dievas-mogus, o mogus-dievas. Kaip ir Kristus, kiekvienas musu gali buti ir tam tikra prasme yra nukryiuotas ir apgautas. Tad dievybe, apie kuria cia kalbame, visai emika. A trejus metus iekojau savo dievikumo atributo, - sako Kirilovas, - ir suradau ji; mano dievikumo atributas Savavalyste. Dabar tampa aiki ir Kirilovo premisos prasme: Jeigu Dievo nera, tai a dievas. Tapti dievu tai tik buti laisvam ioje emeje ir netarnauti nemirtingai butybei. O svarbiausia, inoma, padaryti visas ivadas i itos skausmingos savavalystes. Jeigu Dievas egzistuoja, tai viskas priklauso nuo jo, ir mes bejegiai prie jo valia. Jeigu jo nera, viskas priklauso nuo musu paciu. Kirilovui, kaip ir Nietzschei, umuti Dieva reikia paciam tapti dievu ir jau ioje emeje realizuoti aminaji gyvenima, apie kuri kalba Evangelija *. Bet jeigu ito metafiziko nusikaltimo pakanka, kad mogus pats save realizuotu, tai kam dar reikia saviudybes? Kam udytis, palikti i pasauli, kai usikariavai laisve? Cia esama prietaravimo. Kirilovas puikiai tai supranta ir priduria: Jeigu tu itai suvoki, tu caras ir jau nebenusiudysi, o gyvensi pacioje didiausioje loveje. Bet mones to neino. Jie ito nejaucia. Kaip ir Prometejo99 laikais, jie minta aklomis viltimis . Jiems butina, kad kas nors
*

Stavroginas: Jus itikejot busimu aminuoju gyvenimu? Kirilovas: Ne, tik cionykciu aminuoju gyvenimu. mogus nieko daugiau ir nedare, tik kure sau Dieva, kad pats nenusiudytu; tai ir yra visa pasauline istorija iki musu dienu.

58

nurodytu kelia, jie negali apsieiti be pamokslu. Ta d Kirilovas turi nusiudyti i meiles monijai. Jis privalo nurodyti savo broliams sunku karalika kelia, kuriuo pats engs pirmasis. Tai pedagogika saviudybe. Taigi Kirilovas aukojasi. Nors jis ir nukryiuotas, bet apgautas nebus. Jis taip ir lieka mogumi-dievu, isitikinusiu, jog po mirties nieko nera, ir kupinu evangeliko liudesio. A nelaimingas, - sako jis, - nes privalau apreikti savavalyste. Taciau kai jis bus jau mires ir mones pagaliau viska supras, ioje emeje apsigyvens carai, ir ji nuvi s mogika love. Kirilovo pistoleto uvis bus paskutines revoliucijos signalas. Tad i mirti ji stumia ne neviltis, o nesavanaudika meile artimam. Prie kruvina neapsakomo dvasinio nutikimo finala Kirilovas itaria sena kaip monijos kancios fraze: Viskas gerai. Taigi saviudybes tema Dostojevskio kuryboje yra absurdo tema. Prie eidami toliau, tik paymekim, kad Kirilovas atsikartoja kituose personauose, kurie savo ruotu pradeda naujas absurdo temas. Stavroginas ir Ivanas Kazarmovas praktikuoja absurdo tiesas. Butent juos ir ilaisvina Kirilovo mirtis. Jie megina tapti carais. Stavroginas gyvena ironika gyvenima, gerai inome koki. Jis sukelia aplinkiniu neapykanta. Taciau odiai-raktas i ita personaa slypi jo atsisveikinimo laike: A niekam negalejau pajusti neapykantos. Jis abejingumo caras. Kaip ir Ivanas, atsisakantis isiadeti karalikuju proto galiu. Tiems, kurie, kaip jo brolis, savo gyvenimu irodo, jog norint tiketi, reikia buti nuolankiam, jis galetu atsakyti, jog ta salyga niekin ga. Raktas i ji yra toji fraze Viskas leista su deramu jai liudesio niuansu. inoma, jis, kaip ir Nietzsche, tasai garsiausiasis Dievo udikas, baigia gyvenima beprotybe. Taciau tai neivengiama rizika, ir pamacius itokias tragikas baigtis absurdo protui svarbiausia paklausti: O ka tatai irodo? Taigi romanuose, kaip ir Raytojo dienoratyje, keliamas absurdo klausimas. Jie teigia logika, vedancia iki pat mirties, diugesi, siaubinga laisve, caru love, tapusia moniu love. Viskas gerai, viskas leista ir nera nieko, ko vertetu neapkesti, - tai absurdo postulatai. Bet kokia gi stebuklinga toji kuryba, kur itos i ugnies ir ledo sukurtos butybes atrodo mums tokios artimos! Aistringas abejingumo pasaulis, uaujantis ju irdyse, visai mums neatrodo lyktus. Mes atpaistame jame kasdienius savo nerimus. Ir, ko gero, tik Dostojevskiui pavyko suteikti absurdo pasauliui tokio suprantamo ir tokio kankinamo avesio. O vis delto prie kokios ivados jis prieina? Dvi citatos parodys visika raytojo metafizikos sujaukima, lemianti kitus atradimus. Kadangi samprotavimai apie logika saviudybe sukele kritiku protestus, kituose Raytojo dienoracio leidiniuose Dostojevskis ipletoja savo nuostata ir padaro tokia ivada: Jeigu tikejimas nemirtingumu yra toks butinas mogaus buciai (kad be jo mogus pradeda galvoti apie saviudybe), vadinasi, tai ir yra normali monijos busena, o jeigu taip, tai ir mogaus sielos nemirtingumas egzistuoja be jokios abejones 100. Kita vertus, paskutiniuose paskutiniojo jo romano puslapi uose, besibaigiant toms gigantikoms kautynems su Dievu, vaikai klausia Alioos:

59

Kazarmovai, nejaugi i tikruju religija sako, kad visi mes prisikelsim i numirusiuju ir atgysim, ir vel pamatysim vieni kitus? Ir Alioa jiems atsako: Butinai atgysim, but inai pamatysim ir linksmai, diaugsmingai papasakosim vieni kitiems viska, kas buvo. Vadinasi, Kirilovas, Stavroginas ir Ivanas pralaimejo. Broliai Kazarmovai atsakymas Kipams. Tai ir yra galutine ivada. Alioos atvejis nera toks dviprasmikas kaip ku nigaikcio Mykino. Budamas ligonis, is gyvena aminoje dabartyje, cia besiypsancioje, cia abejingoje, ir ita palaimos busena galetu buti tasai aminasis gyvenimas, apie kuri kunigaiktis kalba. Alioa, prieingai, pasako aikiai: Butinai pamatysim. Apie saviudybe ir beprotybe cia jau nebegali buti ne kalbos. Kam jos reikalingos mogui, isitikinusiam nemirtingumu ir jo diaugsmais? mogus ikeite savo dievikuma i laime. Ir linksmai, diaugsmingai papasakosim vieni kitiems viska, kas buvo. Kirilovo pistoletas poktelejo kakur Rusijoje, taciau pasaulis ir toliau puoselejo aklas savo viltis. mones ito nesuprato. Vadinasi, su mumis kalba ne absurdo romanistas, o egzistencinis romanistas. Ir cia uolis jaudinantis ir teikiantis didingumo ji ikvepusiam menui. Tas susitaikymas graudus, kupinas dvejoniu, netvirtas, bet aistringas. Dostojevskis rae apie Brolius Kazarmovus: Svarbiausias klausimas, gvildenamas visose itos knygos dalyse, yra klausimas, samoningai ir nesamoningai kankines mane visa gyvenima, - Dievo buvimas. Sunku patiketi, jog pakako vieno romano, kad viso gyvenimo kancia virstu diugiu tikrumu. Vienas komentatorius * teisingai paymi: Dostojevskis turi nemaa bendro su Ivanu ir todel pozityviems Kazarmovu skyriams prireike triju menesiu pastangu, o tie, kuriuos jis vadino ventvagikais, buvo sukurti per tris savaites, uejus ikvepimui. Nera ne vieno Dostojevskio personao, kuris neturetu kune tos rakties, jos nedirgintu arba neiekotu usimirimo geiduliuose ar itvirkavime . Pasilikime prie itos abejones. Prieais mus kuryba, kurios eeliuose, skvarbesniuose u dienos viesa, iiurime mogaus kova su savo viltimis. Priejes pabaiga, kurejas renkasi, prietaraudamas savo personaams. itas prietaravimas leidia padaryti iokia tokia pataisa. Prieais mus ne absurdo kurinys, o kurinys, keliantis absurdo problema. Dostojevskio atsakymas tai nusieminimas, geda, anot Stavrogino. Absurdo kurinys, prieingai, nepateikia jokio atsakymo, tai ir visas skirtumas. Baigdami paymekime: absurdui Dostojevskio kuryboje prietarauja ne krikcionikas jos pobudis, o tai, kad ji skelbia nemirtinguma. Galima buti krikcioniu ir sykiu absurdo mogumi. Esama krikcioniu, kurie netiki nemirtingumu. Kalbant apie meno kurini, butu galima patikslinti viena absurdo analizes krypti, kuria buvo galima nujausti i ankstesniu puslapiu. Ji skatina ikelti Evangelijos absurdikumo klausima. Ji irykina ta turtinga busimu atgarsiu minti, kad tvirtas isitikinimas ne kliutis netikejimui. Prieingai,
*

Borisas de Schloezeris. Idomi ir ivalgi A. Gideo pastaba: Beveik visi Dostojevskio herojai yra poligamai.

60

matome, kad Kipu autorius, gerai inodamas ituos kelius, galiausiai pasirinko visai kita taka. Stulbinantis kurejo atsakymas savo personaams, Dostojevskio atsakymas Kirilovui i tikro gali buti reziumuojamas itaip: gyvenimas yra melas, ir jis yra aminas.

61

KURYBA BE RYTOJAUS

TAIGI matau, kad vilties negalima atsisakyti visiems laikams ir kad ji uvaldo butent tuos, kurie isivaizduoja jos atsikrate. Tuo man ir idomus kuriniai, apie kuriuos buvo kalbeta ligi iol. Ga leciau, bent jau kurybos sferoje, ivardyti keleta tikru absurdo kuriniu *. Bet viskas privalo tureti pradia. ito tyrinejimo objektas tam tikra itikimybes ruis. Banycia buvo tokia iauri eretikams tik todel, kad mane, jog nera baisesnio prieo u jos paklydusius vaikus. Taciau gnostiku narsumo istorija ir manikeju krypciu gyvybingumas labiau u visas maldas prisidejo prie ortodoksikos dogmos sukurimo. Su visomis butinomis ilygomis tas pats pasakytina ir apie absurda. Jo kelias randamas aptikus kelius, kurie veda nuo jo tolyn. Ne taip jau nesvarbu, baigiant samprotauti apie absurda, vienoje i nuostatu, padiktuotu jo logikos, vel rasti vilti, sugritancia tokiu jaudinanciu pavidalu. Tai rodo, kokia sunki yra absurdo askeze. Tatai ypac rodo, jog butina, kad samone nesiliautu budravusi, vadinasi, i esmes tinka itam ese. Jeigu kol kas nesvarbu ivardyti absurdo kurinius, tai galima bent apibudinti viena tu kurybiniu nuostatu, kurios gali papildyti absurdo egzistencija. Tokia puikia paslauga menui gali padaryti tik negatyvus mastymas. Neaikus ir nuolankus, jis taip pat reikalingas reikmingam kuriniui, kaip juoda spalva reikalinga baltai. Dirbti ir kurti niekam, lipdyti skulpturas i molio, inoti, kad tavo kuryba neturi ateities, matyti, kaip tavo kurinys sunaikinamas per viena diena ir suvokti, kad i esmes tai taip pat nesvarbu, kaip ir statyti amiams sunki imintis, kuria aprobuoja absurdo mastymas. Vykdyti tuodu udavinius sykiu, - viena vertus, neigti, kita vertus, auktinti, - tai kelias, atsiveriantis absurdo kurejui. Jis turi nuspalvinti tutuma savo spalvomis. itai lemia ypatinga meno kurinio koncepcija. Pernelyg danai i kurejo darba iurima kaip i paskiru liudijimu seka. Tuomet menininkas supainiojamas su literatu. Gili mintis yra nuolatinis tapsmas, ji susilieja su gyvenimo patirtimi ir igauna joje pavidala. Taip ir unikali mogaus kuryba tvirteja tuose vienas paskui kita atsirandanciuose sudetinguose pavidaluose jo kuriniuose. Vieni ju papildo kitus, pataiso juos arba upildo ju spraga s, o kartais ir paprietarauja. Jeigu kas ir ubaigia kuryba, tai toli grau ne pergalingas ir apgaulingas apakinto menininko uksnis: A viska pasakiau, o kurejo mirtis, nutraukianti jo patirti ir uvercianti knyga, kur jis sudejo savo talenta. itos kurejo pastangos, ita antmogika savivoka nebutinai skaitytojui matomos. mogaus kuryboje nera jokios paslapties. Ta stebukla sukuria valia. Ir vis delto tikros kurybos nebuna be slepiniu. inoma, kuriniu ciklas gali buti tik serija priartejimu prie tos pa cios minties. Bet galima isivaizduoti ir kitokio pobudio kurejus, megstancius sugretinima. Ju kuriniai gali atrodyti visikai
*

Pavyzdiui, Melvilleio Mobi Dikas.

62

tarpusavy nesusije. Tam tikru mastu netgi prietaraujantys vienas kitam. Taciau surinkti draugen jie atgauna darna. Tad galutine savo prasme jie igyja po autoriaus mirties. O rykiausia viesa juos nuviecia ju autoriaus gyvenimas. Tuomet jie tera tik nesekmiu rinkinys. Bet jeigu visos tos nesekmes turi vienoda rezonansa, vadinasi, kurejas sugebejo atkartoti savo paties likimo vaizda, priversti suskambeti ta bergdia paslapti, kuria laike savy. Pastangos valdyti cia gana stiprios. Taciau mogaus protas gali kur kas daugiau. Jis parodo, kad kuryba tera valios aktas. Esu minejes, kad mogaus valia neturi kito tikslo, kaip palaikyti sa mones budruma. O tai neimanoma be disciplinos. I visu kantrybes ir ivalgumo mokyklu kuryba veiksmingiausia. Be to, ji stulbinamai liudija vienintele mogaus orumo apraika: nenumaldoma maita prie savo dalia, atkakluma siekiuose, kurie i anksto laikomi bergdiais. Jai reikia kasdieniu pastangu, savitvardos, tikslaus tiesos ribu ivertinimo, saiko ir jegos. Ji yra askeze. Ir visa tai niekam, kad kartotum ta pati ir mindikuotum vietoje. Bet galbut didis meno kurinys svarbus ne pats savaime, o kaip mogaus ibandymas ir jam suteikta galimybe iveikti savo iliuzijas bei dar truputi priarteti prie nuogos tikroves. Nesuklyskim del estetikos. A cia kalbu ne apie kantriai teikiama informacija ar nepaliaujama ir bergdia kokios nors tezes iliustravima. Kaip tik atvirkciai, jei man pavyko aikiai tai parodyti. Romanas, irodinejantis teze visu neapkestiniausias kurinys, - daniausiai buna ikveptas savimi patenkinto mastymo. Isivaizduojama turint savo tiesa ir ji irodinejama. Tuomet paleidiamos i darba idejos, o idejos minties prieingybe, tokie kurejai tai susigede filosofai. O tie, apie kuriuos kalbu arba kuriuos isivaizduoju, prieingai, - aikiai mastantys filosofai. Ten, kur mintis saves isiada, jie ikelia savo kuriniu ivaizdius nelyginant akivaizdius ribotos, mirtingos ir maitaujancios minties simbolius. Galbut tie kuriniai kaka irodo. Bet romanistai pateikia tuos irodymus veikiau patys sau nei kam kitam. Svarbiausia, kad jie triumfuoja konkretybeje, cia ir yra ju didybes esme. Ta grynai kunika triumfa jiems parenge mastymas, atstumes bet kokias abstrakcijas. Kai ju atsisakoma visikai, kunas ikart suteikia galimybes kuriniui suspindeti visu absurdo spindesiu. Aistringus kurinius rao ironiki filosofai. Kiekvienas vienoves isiadantis mastymas auktina ivairove. O ivairove meno sritis. Prota ilaisvina tik ta mintis, kuri palieka ji viena su savimi, aikiai suvokianciu savo ribas ir greita gala. Jokia doktrina jo nepaakina. Jis laukia subrestant kurini ir gyvenima. Atsiskyres nuo jo, kur inys dar syki prabils prislopintu suvis praradusios vilti sielos balsu. Arba neprabils, jeigu kurejas, pavarges nuo savo aidimo, nuspres nuo jo nusigreti. Tai lygiaverciai dalykai. Taigi a reikalauju i absurdo kurybos to paties, ko reikalavau i absurdo mastymo, - maito, laisves ir ivairoves. Paskui kuryba pademonstruos savo

63

visika nereikalinguma. Tose kasdienese pastangose, kur protas ir aistra susipina ir palaiko kits kita, absurdo mogus atranda drausme, tapsiancia jo pagrindine jega. Tam reikalingi stropumas, atkaklumas ir ivalgumas suartina kurejo ir ukariautojo nuostatas, vadinasi, kurti reikia suteikti forma savo likimui. O del visu minetu personau, tai jie apibudinami kuryba bent jau tiek, kiek patys ja apibudina. Aktorius jau irode mums ribos tarp atrodyti ir buti nera. Pakartokime dar syki. Niekas i minetu dalyku neturi realios prasmes. itame laisves kelyje dar yra kur eiti i prieki. Paskutine tu giminiku protu kurejo ar ukariautojo pastanga bus imokti isilaisvinti i savo ketinimu: sugebeti padaryti prielaida, jog ir paciu ju kuriniu ar tai butu ukariavimas, ar meile, ar kuryba gali nebuti, ir taip isisamoninti visika individualaus gyvenimo nereikalinguma 101. itai dargi suteikia jiems laisvumo kuriant tuos kurinius, kaip absurdo pastebejimas gyvenime suteike jiems galimybe siautulingai i ji pasinerti. Lieka dar likimas, kurio fatalika tik ieitis. U ito unikalaus mirties fatalikumo ribu viskas diaugsmas ar laime yra laisve. Lieka pasaulis, ir vienintelis jo eimininkas mogus. Ji vare tiktai kito pasaulio iliuzija. Dabar jo mastymui jau lemta ne saves isiadeti, o pairti ivaizdiais. Jis elioja mituose, taciau tuose, kuriems gelme suteikia tik mogaus skausmas, toks pat neisemiamas kaip ir ji. Tai jau ne pasaka apie dievus, pradiuginanti ir apakinanti, o emikieji veidas, gestas ir drama, kuriuose sukaupta sunkiai igyta imintis ir aistra be rytojaus.

64

SIZIFO MITAS

DIEVAI pasmerke Sizifa 102 tolydio ridenti didiuli akmeni i kalno virune, nuo kurios is nuriededavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo mane, jog nesama baisesnes bausmes u bergdia ir beviltika darba. Jeigu tikesime Homeru, Sizifas buvo imintingiausias ir apdairiausias i mirtinguju. Pasak kito altinio, prieingai, jis buvo linkes pleikauti. A nematau cia prietaravimo. Tiesiog skiriasi nuomones del prieasciu, privertusiu ji tapti nereikalingu poemio karalystes darbininku. Pirmiausia jam priekaitaujama del lengvabudiko elgesio su dievais. Jis iduodaves ju paslaptis. Egina, Azopo dukte, buvo pagrobta Jupiterio. Tevas, nustebintas dukters dingimo, pasiguode Sizifui. is, inojes, kas ja pagrobe, pasiule atskleisti paslapti su salyga, kad Azopas duos vandens Korinto tvirtovei. Dangaus aibus ir perkunijas jis ikeite i palaiminima vandeniu. U tai buvo nubaustas poemio karalysteje. Homeras dar pasakoja, kad Sizifas sukauste grandinemis Mirti. Plutonas negalejo itverti, regedamas savo karalyste tucia ir nebylia. Jis pasiunte karo dieva, ir is ilaisvino Mirti i jos nugaletojo ranku. Dar pasakojama, kad Sizifas prie mirdamas neapdairiai isigeide ibandyti savo monos meile. Liepe jai nelaidoti savo kuno, o numesti ji miesto aiktes viduryje. Pasipiktines del tokio paklusnumo, prietaraujancio mogaus meilei, gavo Plutono leidima sugriti i eme ir nubausti mona. Taciau kai vel ivydo io pasaulio vaizdus, pasimegavo vandeniu, saule, iltu akmeniu ir jura, nebepanoro griti i poemio tamsa. Negelbejo nei raginimai, nei rustus grasinimai, nei ispejimai. Dar daug metu gyveno Sizifas ant ilankos kranto, prie tviskancios juros, tarp emes ypsniu. Prireike ypatingo dievu nuosprendio. Merkurijus nusileido suciupti narsuolio u pakarpos ir, atplees ji nuo emiku diaugsmu, jega sugraino i poemio karalyste, kur jo jau lauke paruotas akmuo. Nesunku suprasti, kad Sizifas absurdo herojus. Tiek savo aistromis, tiek ir kancia. U panieka dievams, neapykanta mirciai ir geisma gyventi jis sumokejo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nera galo. Tai kaina, kuria reikia moketi u ios emes aistras. Mes nieko nesuinome apie Sizifa poemio karalysteje. Mitai juk tam ir kuriami, kad musu vaizduote juos pagyvintu. O del Sizifo mito, tai cia matai tik nemonikai itemptus raumenis, siekiant ijudinti milinika akmeni, uritinti ji auktyn ir vel pradeti viska i naujo imtaji katra; matai melungikai ikreipta veida, prie akmens prispausta skruosta, peti, paremusi molina luita, ji prilaikancia koja, rytingai stumiancias akmeni rankas, labai mogika dvieju emetu delnu tvirtuma. Galiausiai po itu ilgu pastangu, matuojamu erdve be dangaus ir laiku be gelmes, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keleta akimirku nurieda apacion, i kuri ji vel reikes uritinti i virune. Sizifas vel leidiasi i lyguma.

65

Butent ito nusileidimo, ito trumpo atokvepio metu Sizifas mane ir domina. Veidas, taip varges prie akmens, pats jau virto akmeniu! Matau, kaip tas mogus sunkiu, taciau vienodu ingsniu vel leidiasi prie kankynes, kuriai nebus galo. Toji valanda, nelyginant atokvepis, atsikartojanti taip pat neivengiamai, kaip ir jo nelaime, - jo samonejimo valanda. Kiekviena akimirka, kai i virunes tolydio leidiasi dievu urktynen, jis pranoksta savo lemti. Jis tvirtesnis u savo akmeni103 . Jeigu is mitas tragikas, tai tik todel, kad jo herojus samoningas. I tikruju, argi tai butu bausme, jeigu kas ingsni ji palaikytu sekmes viltis? iandien darbininkas visa gyvenima diena i dienos dirba atlikdamas tas pacias uduotis, ir jo likimas ne maiau absurdikas. Taciau jis buna tragikas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa samoningas. Dievu proletaras Sizifas, bejegis ir maitaujantis, iki galo suvokia vargana savo dalia: butent apie ja jis galvoja leisdamasis emyn. Ivalgumas, kuris turetu tapti jo kancia, sykiu tampa jo pergale. Nera tokios lemties, kurios nebutu galima iveikti panieka. Taigi jei kartais ta nusileidima lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali buti lydimas ir diaugsmo. Neperdesime taip pasake. Isivaizduoju Sizifa, gritanti prie savo akmens. I pradiu buta skausmo. Kai emes vaizdai pernelyg stipriai isikibe i atminti, kai laimes auksmas tampa pernelyg isakmus, mogaus irdyje sukyla liudesys, - tai akmens pergale, tai pats akmuo. Tas begalinis sielvartas itin sunkus itverti. Tai musu Getsemanes naktys104 . Taciau lugdancios tiesos uva atpaintos. Taip Edipas105 i pradiu paklusta lemciai pats to neinodamas. Akimirka, kai suino, prasideda jo tragedija106 . Ir vis delto ta pacia akimirka, aklas ir prarades vilti, jis pripaista, jog vienintelis ryys, siejantis ji su pasauliu, gaivi jaunos mergaites ranka. Tuomet ir nuskamba ie didus jo odiai: Nepaisant itiekos ibandymu, mano senatve ir didybe patyrusi siela ragina mane pripainti, jog viskas gerai 107 . itaip Sofoklio Edipas, kaip ir Dostojevskio Kirilovas, suranda absurdikos pergales formule. Antikine imintis jungiasi su nudienos herojikumu. Absurdo neatskleisi nepasidaves pagundai parayti koki laimes vadoveli. Nieko sau! Eidamas tokiais siaurais takeliais..? Bet juk pasaulis tera vienas. Laime ir absurdas du tos pacios emes vaikai. Jie neatskiriami. Klaidinga butu tvirtinti, , jog laime butinai atsiranda suvokus absurda. Vis delto buna ir taip, kad absurdo jausmas kyla i laimes. Pripaistu, jog viskas gerai, - sako Edipas, ir tie jo odiai venti. Jie atsiliepia aidu nuomiame ribotame mogaus pasaulyje. Jie moko, jog ne viskas yra ar buvo patirta. Jie ivaro i io pasaulio dieva, iengusi i ji su nepasitenkinimu ir beprasmiku kanciu pomegiu. Likimas per juos tampa moniu reikalu ir turi buti ju paciu tvarkomas. Cia ir gludi tylus Sizifo diaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Taip ir absurdo mogus, mastydamas apie savo kancia, privercia nutilti visus stabus. Ir tuomet pasaulyje, umai sugraintame i jo tyla, pasigirsta tukstanciai pakeretu plonu emes balsu. Nesuprantami paslaptingi uksniai, visu

66

emes pavidalu viliones neivengiama ivirkcioji pergales puse ir atpildas u ja. Nera saules be eelio, nakti irgi reikia painti. Absurdo mogus sako taip, ir nuo iol jo pastangos bus nepaliaujamos. Jeigu ir esama asmeniko likimo, tai auktesnes lemties nera, ar bent jau esama tik vienos lemties, kuria absurdo mogus mano esant fatalika ir verta paniekos. O del viso kito, jis ino esas savo dienu eimininkas. Ta skvarbia akimirka, kai mogus atsigreia i savo gyvenima, Sizifas, gritantis prie savo akmens, atidiai stebi beryiu veiksmu eiga, tampancia jo likimu, jo paties susikurtu, suvienytu jo atminties ir veikiai uantspauduotu jo mirties. Taigi isitikines grynai mogika viso, kas mogika, kilme, jis, aklys, troktantis praregeti ir inantis, kad nakciai nera galo, eina nesustodamas. Akmuo rieda ir vel. A palieku Sizifa kalno apacioje! Nuo savo natos nepabegsi. Taciau Sizifas moko aukciausios itikimybes, neigiancios dievus ir pakeliancios akmenis. Jis irgi pripaista, kad viskas gerai. Dabar itas pasaulis, likes be valdovo, jam nebeatrodo nei bergdias, nei beprasmis. Kiekviena ito akmens kruopelyte, kiekvienas mineralo ybtelejimas itam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime itisas pasaulis. Jau vien sunkaus kopimo i virunes pakanka mogaus irdiai upildyti. Reikia isivaizduoti Sizifa laiminga.

67

PRIEDAS

VILTIS IR ABSURDAS FRANCO KAFKOS KURYBOJE 108

VISAS Kafkos 109 menas gludi gebejime priversti skaitytoja perskaityti kurini i naujo. Jo atomazgos arba ju nebuvimas pera aikinimus, taciau neisako ju tiesiogiai, ir noredamas isitikinti ju pagristumu, skaitytojas turi perskaityti pasakojima dar syki, pavelgdamas i ji kitu kampu. Kartais galimas dvejopas supratimas, todel ir vel butinas pakartotinis skaitymas. Autorius to ir sieke. Taciau klystum stengdamasis Kafkos kuryboje viska smulkiai paaikinti. Simbolis visuomet gl udi bendrybeje ir, kad ir koks tikslus butu jo vertimas, menininkas gali atkurti tik jo impulsa, paodikumas cia neimanomas. Beje, nera nieko sunkiau, kaip suprasti simbolini kurini. Simbolis visuomet pranoksta ta, kuris ji pavartoja ir privercia ji pasakyti daugiau, nei jis mano pasakes. Tuo atvilgiu patikimiausias budas prisigauti prie to simbolio yra neprovokuoti jo, pradeti skaityti kurini be iankstines nuostatos ir neiekoti slaptu jo sroviu. Kafkos atveju reikia garbingai priimti jo aidimo taisykles ir prieiti prie dramos per iorini jos pavidala, o prie romano per jo forma. I pirmo vilgsnio (ir bealikam skaitytojui) atrodo, jog tai neraminantys nuotykiai, genantys personaus paskui problemas, kuriu jie taip niekad ir neformuluoja. Procese Jozefas K... turi stoti prie teisma. Bet jis neino, kuo yra kaltinamas. Jis, be abejo, nori gintis, taciau neino del ko. Advokatams jo byla atrodo sunki. Tuo tarpu jis nesikrato meiles, valgo, geria ir skaito laikrac ius. Paskui jis teisiamas. Bet teismo saleje labai tamsu. Jis ne ka tesupranta. Tik mano esas nuteistas, taciau nesusimasto del tokio nuosprendio. Kartais jis netgi suabejoja juo ir gyvena kaip gyvenes. Praeina nemaai laiko, ji aplanko du elegantikai apsirenge mandagus ponai ir pakviecia eiti paskui juos. Kuo pagarbiausiai nusiveda ji i negyvenama priemiesti ir, nulenke jo galva ant akmens, nudobia. Prie mirdamas nuteistasis tepasako: Kaip uni. Matom, jog sunku klabeti apie simboli romane, kurio rykiausia savybe tikrovikumas. Taciau tikrovikumas sunkiai suvokiama kategorija. Esti kuriniu, kur ivykiai atrodo tikroviki skaitytojui. Taciau esti ir tokiu (teisybe, ju pasitaiko reciau), kur butent personaui atrodo tikrovika tai, kas jam nutinka. Susidaro savotikas, taciau akivaizdus paradoksas: kuo nepaprastesni personao nuotykiai, tuo tikrovikesnis pasakojimo tonas: jis tiesiog proporcingas atotrukiui tarp mogaus gyvenimo keistumo ir paprastumo, su kuriuo tas mogus ji priima. Butent toks yra Kafkos tikrovikumas, mes puikiai juntame, ka

68

jis nori pasakyti Procesu. Buvo kalbama, jog tai mogaus dalios ivaizdis. Be abejones. Bet viskas kur kas ir paprasciau, ir sudetingiau. Kitaip tariant, romano prasme asmenikesne ir labiau susijusi su paciu Kafka. Tam tikra prasme cia kalba jis pats, nes klauso musu ipainties. Jis gyvena, ir jam paskelbtas nuosprendis. Jis suino apie tai jau pirmuose romano savo gyvenimo istorijos puslapiuose ir nors ir stengiasi ivengti tokios baigties, visikai ja nesistebi! Jis niekad nesiliaus stebejesis tokios nuostabos stoka. Tokie prietaravimai pirmieji absurdo kurinio poymiai. Dvasios tragedija perkeliama i konkretybe. Ir tai pavyksta tik pasitelkus amina paradoksa, suteikianti spalvoms galia ireikti tutuma, o kasdieniams poelgiams aminus siekius. Panaiai ir Pilis, matyt, yra veikianti teologija, taciau pirmiausia tai individuali nerimastingo malones iekancios sielos istorija, istorija mogaus, kuris siekia igauti i io pasaulio daiktu ju karalikas paslaptis, o i moteru jose slypincio dievo ymes. Metamorfoze savo ruotu siaubinga fantazija aikumo etikos tema. Taciau tai ir rezultatas tos begalines nuostabos, kuria patiria mogus, pajutes, jog be jokiu pastangu gali virsti gyvuliu. itoje fundamentalioje dviprasmybeje ir gludi Kafkos paslaptis. Amino svyravimo tarp to, kas naturalu, ir to, kas nepaprasta, tarp to, kas individualu, ir to, kas visuotina, tarp tragiko ir kasdieniko, absurdiko ir logiko esama visuose jo kuriniuose, ir tai lemia jo kurybos rezonansa bei reikme. Norint suprasti absurdo kurini, reikia ivardinti tuos paradoksus, parykinti tuos prietaravimus. I teisybes simbolis suponuoja du planus, du pasaulius minciu ir pojuciu bei ju atitikmenu odyna. Sunkiausia sukurti ta odyna. Taciau suvokti tu dvieju pasauliu buvima reikia engti ju slaptu ryiu atskleidimo keliu. Kafkos kuriniuose tiedu pasauliai yra, viena vertus, kasdienybe, kita vertus, antbutikas nerimas*. Juos skaitant, kyla ispudis, jog esi liudininkas to, kaip tolydio pasiteisina Nietzsches formule: Didiosios problemos randasi gatveje 110 . mogaus dalioje esminis absurdikumas ir nenumaldoma didybe eina sykiu (tai banalybe, atsikartojanti visose literaturose). Tiedu dalykai naturaliai sutampa. Abu pasireikia, kartojame, ta absurdika nedarna, tarp musu sielos nesaikingu siekiu ir laikinu kuno diaugsmu. Absurdika yra tai, kad siela, priklausanti kunui, taip smarkiai ji pranoksta. Ireikti ta absurdikuma galima naudojantis lygiagreciu kontrastu aismu. itaip Kafka, vaizduodamas kasdienybe, ireikia tragedija, o pasitelkes logika absurda. Juo santuriau aktorius vaidina tragika personaa, juo didesne jo itaiga. Saikingumas gimdo begalini siauba. iuo poiuriu labai pamokoma graiku
*

Reikia paymeti, jog Kafkos veikalus pagristai galima aikinti kaip socialine kritika (pavyzdiui, Procesa). Beje, gal ir nera jokio reikalo rinktis. Abu aikinimai vienodai geri. Kalbant absurdo terminais, mes jau matem, kad maitas prie mones yra taip pat maitas prie Dieva: didiosios revoliucijos visuomet metafizikos.

69

tragedija. Tragikame kurinyje lemtis visuomet juntama geriau, kai jai suteikiamas logikas ir naturalus pavidalas. Edipo lemtis inoma i anksto. I aukciau nuspresta, kad jis ivykdys mogudyste ir kraujomaia. Visas sunkumas tas, kad reikia parodyti logine sistema, kurioje desningai prieinama prie tragikos baigties. Jeigu mums butu tik praneta apie tokia neiprasta lemti, tatai neatrodytu siaubinga, nes butu neitiketina. Bet jeigu jos neivengiamumas irodomas neperengiant kasdienybes, visuomenes, valstybes, bei iprastu jausmu remu, tuomet siaubas iventinamas. Maite, sukretusiame mogu ir privertusiame ji pasakyti: Tai neimanoma, jau slypi neviltingas tikrumas, jog tai imanoma. Tokia graiku tragedijos ar bent vieno jos aspekto paslaptis. Yra dar ir kitas aspektas, kuris, pasitelkus atvirktini irodinejimo buda, pades mums geriau suprasti Kafka. mogaus irdis turi apmaudu polinki vadinti lemtimi tik tai, kas ja sulugdo. Bet juk laime savu ruotu irgi neturi loginio pagrindo, nes ir ji neivengiama. Musu dienu mogus vis delto priskiria sau jos nuopelna tuomet, kai suvokia esas laimingas. Ir atvirkciai, daug ka butu galima pasakyti apie iskirtinius likimus graiku tragedijoje bei apie graiku legendu numyletinius, kurie, kaip, pavyzdiui, Uliksas, isigelbsti i nelemciausiu nuotykiu. Bet kuriuo atveju reikia neumirti to slapto ryio, kuris jungia tragikus dalykus su logika ir kasdienybe. tai kodel Zamza, Metamorfozes herojus, komivojaeris. tai kodel jam, taip neiprastai pavirtusiam vabalu, kelia nerima vienintelis dalykas: eimininkas bus nepatenkintas, kad jo nera. Jam iauga leteneles ir usiukai, stuburas ilinksta, baltos demeles imua pilva netvirtinsiu, jog tai nenustebina, tuomet dingtu visas efektas, - taciau itai sukelia jam tik menka apmauda. Kafkos menikumas gludi itame niuanse. Pilyje, svarbiausiame jo kurinyje, viru ima kasdienybes detales, ir vis delto itame keistame romane, kur niekas nesibaigia ir viskas vel prasideda i naujo, vaizduojama palaimos iekancios sielos istorija. Problemos perteikimas veiksmo lygmeniu, bendrybes ir atskirybes sutapimas meistrikumo vingrybes, budingos kiekvienam dideliam menininkui. Proceso herojus galejo vadintis mitu arba Francu Kafka. Bet jis vadinamas Jozefu K... Tai ne Kafka ir vis delto jis. Tai eilinis europietis. Jis toks kaip visi. Bet jis kartu ir esybe K., tampanti itos kunikos lygties iksu. Panaiai, noredamas ireikti absurda, Kafka taiko nuoseklumo metoda. Visi inome istorija apie beproti, mekeriojusi vonioje; gydytojas, nebanalus psichiatras, paklause jo: Ar kimba?, ir jam buvo kuo logikiausiai atauta: Ne, kvaily, juk tai vonia. Tai tik absurdikas anekdotas. Taciau jame aikiai jauciama, kaip susijes absurdo efektas su logikos pertekliumi. Kafkos pasaulis i tikro nenusakomas pasaulis, kur mogus leidia sau kankinama prabanga mekerioti vonioje, inodamas, jog nieko neitrauks. Taigi pripaistu, jog Kafkos kuryboje ilaikyti pagrindiniai absurdo principai. Apie Procesa, pavyzdiui, galiu pasakyti, kad jis visikai nusisekes. Kunas triumfuoja. Cia nieko netruksta: nei neireikto maito (butent jis ir vedioja

70

raytojo ranka). Nei giedros ir nebylios nevilties (butent ji ir kuria), nei tos stebinancios laisves, kuria personaai alsuoja iki pat mirties. Vis delto tas pasaulis nera toks udaras, kaip atrodo. I ta visata be paangos Kafka labai netiketa forma ileidia vilti. ia prasme Procesas ir Pilis skirtingu krypciu romanai. Jie papildo vienas kita. Menkas juos skiriantis poslinkis didiulis laimejimas iekant ieities. Procesas ikelia problema, kuria Pilis i dalies isprendia. Pirmajame kurinyje aprainejama kone moksliniais metodais ir nedaroma jokiu ivadu. Antrajame tam tikra prasme aikinama. Procesas nustato diagnoze, Pilis siulo gydyma. Taciau pasiulytas vaistas neigydo. Jis tik sugraina ligoni i normalu gyvenima. Ir padeda susitaikyti su liga. Tam tikra prasme (prisiminkime Kierkegaarda) vercia ja puoseleti. Matininkas K... nesugeba isivaizduoti jokio rupescio, tik ta, kuris neduoda jam ramybes. Netgi jo aplinkiniai pamilsta ta tutuma ir ta neivardinta skausma, sakytum jo kancia butu tapusi irinktumo enklu. Kaip tu man reikalingas, - sako Frida matininkui K... Nuo tada, kai painau tave, jauciuosi tokia vienia, kai taves nera alia. Tas subtilus vaistas, priverciantis myleti tai, kas mus lugdo, ir pagimdantis vilti pasaulyje be ieities, tas staigus uolis, del kurio viskas pasikeicia, ir yra egzistencines revoliucijos bei pacios Pilies paslaptis. Nedaugelio kuriniu forma grietesne u Pilies. K..., paskirtas Pilies matininku, atvyksta i kaima. Bet i kaimo susisiekti su Pilimi neimanoma. Per imtus puslapiu K... atkakliai iekos kelio, imsis ivairiausiu ygiu, gudraus, iekos aplinkiniu keliu, niekad nepraras savitvardos ir su stulbinanciu patiklumu stengsis uimti jam patiketas pareigas. Kiekvienas skyrius baigiasi nesekme. Ir kiekviename vel viskas pradedama i naujo. Cia nera logikos, bet yra nuoseklumas. To usispyrimo mastas suteikia kuriniui tragizmo. Paskambines telefonu i Pili, K... igirsta ragelyje sutrikusius, sumiusius balsus, neaiku juoka, tolimus uksnius. To pakanka jo vilciai palaikyti, kaip mums pakanka tu negausiu enklu vasaros danguje ar tu vakaro paadu, suteikianciu prasme musu gyvenimui. Cia atsiskleidia savotiko Kafkos liudesio paslaptis. To paties liudesio, kuris jauciamas Prousto kuriniuose ar Plotino peizauose, - tai prarasto rojaus ilgesys. Mane apima baisus liudesys, kai Barnabas sako man i ryto, kad eis i Pili, - aikina Olga, - tikriausiai beprasmika kelione, tikriausiai prarasta diena, tikriausiai tucia viltis. Tikriausiai niuansas, kuriuo pagrista visa Kafkos knyga. Bet niekas nepadeda, aminybes iekojimas nesiliauja. Ir to ikvepimo pagauti automatai Kafkos personaai parodo, kuo mes taptume, neteke savo pramogu* ir visikai atsidave nuolankumui prie dievikaji prada. Pilyje tas pasiaukojimas kasdienybei tampa etika. K... gyvena viltimi, jog vis tiek bus priimtas i Pili. Negaledamas pasiekti to pats vienas, jis visas savo pastangas sutelkia tam, kad taptu kaimo gyventoju, liautusi buti jame svetimas,
*

Pilyje paskalikosios pramogos, matyt, ikunytos Padejeju, atitraukianciu K... nuo jo rupescio. Jeigu Frida galiausiai tapo vieno i padejeju meilue, vadinasi, apgaule jai buvo mielesne u tiesa, kasdienybe u nerima, kuriuo dalijamasi su kitu.

71

kaip pabredavo visi aplinkiniai, ir itaip tikisi usitarnausias Pilies malone. Jis nori igyti amata, namus, gyventi normalaus ir sveiko mogaus gyvenima. Jis nebepakelia savo beprotybes. Jis nori vadovautis sveiku protu. Nori nusikratyti prakeiksmo, del kurio jis svetimas kaime. ia prasme reikmingas epizodas su Frida. Jis priima ja i meilues tik todel, kad kitados ji painojo viena i Pilies tarnautoju. Ji turi savy kaka, kas ji pranoksta, nors sykiu jis suvokia ir tai, kas daro ja neverta Pilies. Cia nejucia prisimeni savotika Kierkegaardo meile Reginai Olsen. Kai kuriu moniu aminybes liepsna, galiausiai juos suryjanti, tokia stipri, kad joje sudega net aplinkiniu irdys. Prautinga klaida: Dievui atiduodama tai, kas jam nepriklauso, taip pat irykeja Fridos epizode. Taciau Kafka nemano, jog tai klaida. Tai doktrina ir uolis. Nera nieko, kas nepriklauso Dievui. Dar reikmingiau tai, kad matininkas palieka Frida ir nueina pas Barnabo seseris. Juk Barnabo eima vienintele kaime, kuria visikai paleido ir Pilis, ir pats kaimas. Amalija, vyresnioji sesuo, atmete gedingus vieno Pilies tarnautoju pasiulymus. Po to visiems laikams prakeikta u amoralu elgesi, ji liko nualinta nuo Dievo meiles. Tasai, kuris nesugeba paaukoti savo garbes Dievui, nevertas jo malones. Cia atpaistame iprastine egzistencialistines filosofijos tema: tiesa prietarauja moralei. iuo atveju Kafka neapsiriboja konstatavimu. Juk jo herojaus nueitas kelias nuo Fridos iki Barnabo seseru tai kelias nuo patiklios meiles iki absurdo sudievinimo. Cia ir vel Kafkos mintis sutampa su Kierkegaardo mintimi. Tad nieko nuostabaus, kad Barnabo pasakojimas idetas knygos pabaigoje. Matininkas paskutini karta megina surasti Dieva tame, kas ji neigia, atpainti ji ne mums iprastuose geryje ir groyje, o tuciuose ir bjauriuose abejingumo, neteisingumo, neapykantos pavidaluose. Tasai praalaitis, kuris praosi priimamas i Pili, savo keliones pabaigoje atsiduria dar didesneje tremtyje, nes ikart jis jau nebeitikimas ir pats sau, jis atmeta morale, logika ir proto tiesas, kad neturedamas nieko, tik savo beprotika vilti iengtu i dievikosios malones dykuma *. odis viltis cia neatrodo juokingas. Prieingai, juo tragikesne Kafkos pavaizduota mogaus dalia, juo sunkiau palauiama ir labiau iaukianti darosi toji viltis. Juo tikresnis Proceso absurdikumas, juo labiau jaudinantis ir nepateisinamas atrodo tasai egzaltuotas uolis Pilyje. Cia matome gryna egzistencines minties paradoksa, toki kaip Kierkegaardo: Reikia kirsti milinika smugi emikajai vilciai, tik tuomet isigelbesi tikraja viltimi ; ji galima iversti taip: Reikejo parayti Procesa, kad galetum imtis Pilies. Dauguma raiusiuju apie Kafka i tikruju apibudino jo kuryba kaip neviltinga auksma, kur mogui nepa likta jokios ieities. Taciau tokia nuomone turi buti periureta. Viltis nelygu vilciai. Optimistika pono Henry Bordeaux111 kuryba atrodo man ypac neviltinga. Nes joje nera nieko, kas duotu peno reiklioms
*

Tai tinka, matyt, tik nebaigtajam Pilies variantui, kuri Kafka mums paliko. Abejotina, kad raytojas butu sugrioves paskutiniuose skyriuose romano intonacijos vienove. irdies grynumas.

72

irdims. O Malraux mintis, prieingai, visuomet gaivina. Taciau abiem atvejais mes kalbame apie skirtinga vilti ir skirtinga nevilti. A tik matau, kad ir absurdo kurinys gali nuvesti i neitikimybe, kurios noriu ivengti. Kuryba, buvusi tik bereikmes bergdios dalios atkartojimu, ivalgia dulumo apoteoze, cia tampa iliuziju lopiu. Ji aikina, suteikia forma vilciai. Kurejas nebegali be jos apsieiti. Ji jau ne tragikas aidimas, kuriuo turejo buti. Ji suteikia prasme autoriaus gyvenimui. Reikia pasakyti, jog tokie giminingos dvasios kuriniai, kaip Kafkos, Kierkegaardo ar estovo, trumpai tariant, egzistenciniu romanistu bei filosofu kuriniai, visi nukreipti i absurda ir jo padarinius, galiausiai baigiasi ituo galingu vilties uksniu. Jie apglebia Dieva, kuris juos praryja. Viltis isliukina per nuolankuma. Kadangi itos egzistencijos absurdikumas dar labiau juos itikina, jog esama antbutikos tikroves. Jeigu ito gyvenimo kelias atveda prie Dievo, vadinas, ieitis yra. Ir atkaklumas, usispyrimas, su kuriuo Kierkegaardas, estovas ir Kafkos herojai kartoja savo marrutus, liudija apie ypatinga ikvepiancia tokio isitikinimo galia *. Kafka neigia savo dievo moralini diduma, akivaizduma, geruma, nuosekluma, bet tik tam, kad dar karciau pultu i jo glebi. Absurdas pripaintas, priimtas, mogus su juo susitaiko, ir nuo tos akimirkos mes jau inome, kad jis liovesi buves absurdu. Ar gali mogus tureti patrauklesne vilti u vilti ivengti savo dalios? A dar karta isitikinu, nors paplitusi visai kita nuomone, jog egzistencine filosofija yra persunkta begalines vilties, vilties, kuri kartu su primityviaja krikcionybe ir gerosios naujienos paskelbimu suaudrino senaji pasauli. Taciau kaip neivelgti kapituliuojancio minties aikumo enklu tame uolyje, apibudinanciame egzistencine filosofija, tame usispyrime, tame dievikos tutumos matavime? Tatai aikinama kaip puikybes isiadejimas vardan isigelbejimo. Toks isiadejimas butu vaisingas. Taciau tai nieko nekeicia. Mano akyse moraline minties aikumo verte nesumenkeja pareikus, kad jis bergdias kaip ir bet kokia puikybe. Juk ir tiesa paciu savo apibreimu yra bergdia. Tokie yra visi akivaizdus dalykai. Pasaulyje, kur viskas duota ir niekas nepaaikinta, vertes ar metafizikos vaisingumas beprasme savoka. Cia bent jau matom, i kokia minties tradicija isilieja Kafkos kuryba. Butu neprotinga manyti, kad perejimas nuo Proceso prie Pilies yra grietas. Jozefas K... ir matininkas K... tera tik du Kafka traukiantys poliai . Pasinaudosiu Kafkos odiu ir pasakysiu, kad jo kuryba tikriausiai neabsurdika. Bet tai neturi kliudyti mums matyti jos diduma ir visuotinuma. Tai nulemta Kafkos sugebejimo su tokiu umoju pavaizduoti kasdieni perejima nuo vilties prie nevilties ir nuo beviltes iminties prie savanoriko apakimo. Jo kuryba universali
*

Vienintelis prarades vilti Pilies personaas yra Amalija. Butent jai matininkas labiausiai ir prieinasi. Tuos du Kafkos minties aspektus galima palyginti. Pataisos kolonijoje : Kaltumas (turima galvoje mogaus) niekad nekelia abejoniu, o fragmente i Pilies (Momo ataskaita): Matininko K... kaltuma sunku nustatyti.

73

(tikrai absurdika kuryba neuniversali), nes joje atsiranda jaudinantis paveikslas mogaus, nusisukancio nuo mogikojo prado, randancio pagrinda tikejimui savo paties prietaravimuose, o pagrinda vilciai neviltyje, mogaus, vadinancio gyvenimu savo siaubinga mokymasi mirti. Ji universali, nes ikvepta religijos. Kaip ir visose religijose, mogus cia ilaisvintas nuo sunkios savo gyvenimo natos. Ir nors a tai inau ir aviuosi Kafkos kuryba, inau ir tai, kad iekau ne universalumo, o tiesos. Tiedu dalykai gali nesutapti. Mano poiuris bus suprantamesnis, jeigu pasakysiu, kad tikra nevilties filosofija tiksliausiai apibudinama prieingais kriterijais ir kurinys, vaizduojantis laimingo mogaus gyvenima, i kurio itremta busimo gyvenimo viltis, gali skambeti tragikai. Juo diugesnis gyvenimas, juo absurdikesne mintis apie jo praradima. Gal cia ir gludi paslaptis to ididaus bergdumo, kuriuo alsuoja Nietzsches kuriniai. Tarp savo bendraminciu Nietzsche, rodos, bus vienintelis menininkas, padares galutines ivadas i absurdo estetikos: jo paskutinis odis mums tai bergdias ir pergalingas aikumas ir atkaklus bet kokios antbutikos paguodos neigimas. To, kas pasakyta, pakanka, kad iame ese butu atskleista didiule Kafkos kurybos reikme. Cia priejome mogaus minties riba. Galime pasakyti, jog viskas jo kuryboje esmika tikraja to odio prasme. iaip ar taip, ji kelia absurdo problema visais aspektais. Tad jeigu sugretinsime itas ivadas su pradinemis pastabomis, esme su forma, paslepta Pilies prasme su tikroviku apraymu, aistringus bei ididius K... iekojimus su kasdienika aplinka, kurioje jie pasireikia, suprasime, koks didis raytojas yra Kafka. Jeigu ilgesys yra mogikumo poymis, tai, ko gero, niekam kitam nepavyko suteikti apgailestavimo mekloms tiek kunikumo ir iraikingumo. Ir sykiu suprasime ta didinguma, kurio reikalingas absurdo kurinys ir kurio, galimas daiktas, cia nesama. Kadangi menui budinga sieti bendrybe su atskirybe, dulia vandens lao aminybe su jo atspindiu aismu, tai juolab teisinga bus vertinti absurdo raytojo diduma pagal atotruki tarp iu dvieju pasauliu. Jo paslaptis gludi mokejime surasti ta vieninteli taka, kur jiedu susiliecia labiausiai skirdamiesi vienas nuo kito. Tiesa pasakius, tyros irdys geba visur ivelgti ta mogaus ir to, kas nera mogika, geometrini susikirtimo taka. Faustas ir Don Kichotas tokie ikilus meno personaai tik todel, kad be galo didelius dalykus parodo mums emikomis rankomis. Bet visuomet ateina valandele, kai protas paneigia tiesas, kurias tos rankos gali paliesti. Valandele, kai kurinys suvokiamas jau nebe tragikai, kai jis suvokiamas tiesiog rimtai. Tuomet mogus pradeda puoseleti vilti. Bet viltis ne jo reikalas. Jo reikalas nusigreti nuo vingrybiu. O butent jas a ir matau audringo proceso, kuri Kafka ikele visam pasauliui, pabaigoje.

74

Neitiketinas jo nuosprendis galiausiai iteisina i bjauru ir stulbinanti pasauli, kur net kurmiai drista viltis*

Tai, kas cia siuloma, inoma, yra viena i Kafkos kurybos interpretaciju. Bet nesuklystume pridure, jog niekas nekliudo tyrineti ja, nepaisant interpretaciju, grynai estetiniu poiuriu. Pavyzdiui, B. Groethuysenas, budamas imintingesnis u mus, savo puikioje Proceso pratarmeje apsiriboja atskleides skaudias fantazijas to, kuri labai tiksliai pavadino nubudusiu sapnuotoju. Kafkos kurinio dalia, o gal ir didybe viska pateikti ir nieko nepatvirtinti.

75

PAAIKINIMAI

Pia, Pascalis prancuzu literatas, Camus draugas, bendradarbiaves su juo laikraciuose LAlger rpublicain ir Combat.
2

Pindaras (516? -438? m. p.m.e.) graiku poetas lyrikas. Cia jauciama sasaja su P. Valry, kurio Jureiviu kapines nuo 1930 m. spausdinamos su iuo Pindaro dvieiliu vietoj epigrafo. A. Camus 1940 m. pasiymi ji savo Urau knygelese.
3

Nietzsche, Friedrichas Wilhelmas (1844-1900) vokieciu filosofas, vienas svarbiausiu imoralizmo ir iracionalizmo atstovu. Pagrindine jo filosofijos teze buvo isitikinimas, kad pats gyvenimas yra mogaus egzistencijos tikslas ir didiausia vertybe. Jis teige, kad mogaus veikla lemia gyvenimo p oreikiai, o kiekviena tiesa yra subjektyvi ir salygika.
4

Galilejus, Galilejas (1564-1642) italu matematikas, fizikas ir astronomas. Isiadejo savo sukurtos heliocentrines sistemos Romos inkvizicijos teisme 1633 metais.
5

La Palisseas (tikr. Jacques de Chabannes, 1470-1525) Prancuzijos maralas, vienas auniausiu savo laiku karikiu, dalyvaves karuose su Italija valdant Karoliui VIII, Liudvikui XII ir Prancikui I. uvo muyje ties Pavija. Kareiviu sudeta daina apie jo narsuma, kur kiekvienas kupletas baigiasi odiais: Ketvirti valandos prie mirti jis dar buvo gyvas, pagarsejo savo naivumu, kuris klaidingai buvo priskiriamas ir paciam La Palisseui.
6

Nietzsche danai aisdavo evangelijos odiais: Verciau jus sakykite : Taip, jei taip, Ne, jei ne, o kas viraus, tai i piktojo (Ev. pagal Mata V, 37 ir v. Pauliaus II Kor. I, 18-19.) Plg. Stabu saulelydyje (44): Mano laimes formule: vienas Taip, vienas Ne, tiesi linija, vienas tikslas... ir Antikrikcionyje (1) bei Valioje viepatauti (46): Mano penki Ne; (476): Mano naujasis kelias, kuris veda i Taip.
7

Kirilovas Dostojevskio romano Kipai herojus. Peregrinas, pramintas Protejumi, - II a. vidurio graiku filosofas kinikas, susidegines ant lauo per 165 metu Olimpines aidynes. Lukianas parae pamfleta Apie Peregrino mirti. Lequier, Julesas (1814-1862) prancuzu filosofas, paslaptingai dinges juroje.
8

Schopenhaueris, Arthuras (1788-1860) vokieciu filosofas, voliuntaristinio pobudio filosofines sistemos kurejas. Jo filosofijai budinga fenomenalistine painimo teorija, iracionalistine ir voliuntaristine metafizika, programinis neistorikumas ir itin pesimistinis poiuris i pasauli, todel jos negalima priskirti jokiai didiajai mastymo krypciai, dominavusiai vokieciu filosofijoje pirmoje XIX a. puseje.
9

Pascalis, Blaiseas (1623-1662) prancuzu filosofas ir mokslininkas. Savo Mintyse taip rae apie pramoga: Ne moniu valioje panaikinti mirti, vargus, visika neinojima, tad jie ir stengiasi negalvoti apie tai ir bent itaip jaustis laimingi... Pramoga vienintele musu paguoda bedoje ir sykiu didiausia beda: trukdydama mums galvoti apie musu lemti, ji nepastebimai veda mus i prauti. Jeigu nebutu pramogu, mes pajustume toki ilgesinga liudesi, kad pasistengtume sunaikinti ji ne tokiu efemeriku budu. Taciau pramoga mus linksmina, ir nepastebedami to mes skubame i mirti.
10

Jaspersas, Karlas (1870-1969) vokieciu psichologas ir filosofas, dvasikai artimas Nietzschei ir ypac Kierkegaardui. Jo egzistencines filosofijos ieities takas kritine objektyvaus inojimo analize, jo ribu ir racionaliosios ontologijos negalimumo konstatavimas.

76

11

Toks buvo Camus gyvenimas kuriant Sizifo mita. Urau knygelese (1937 m. gruodis) raoma: Daugybe vilciu teikes vyrukas, dabar dirbantis kontoroje. Nieko kito neveikia, pargrita namo, atsigula ir ruko iki vakarienes, paskui vel atsigula ir miega ligi ryto. Sekmadieni keliasi labai velai, sedasi prie lango, iuri i lietu arba i saule, i praeivius arba i tyla. Ir taip kiaurus metus. Jis laukia. Laukia mirties. Kam tie paadai, jeigu vis vien... (I, p. 98.)
12

Susirupinimas M. Heideggerio terminas i Buties ir laiko, apibudinantis mogaus egzistencija.

13

Plg. Jungtuves: Ka cia reikia odiai ateitis, gerove? ka reikia dvasinis tobulejimas? Jeigu a atkakliai atsisakau visu imanomu paskui, tai tik tam, kad neisiadeciau savo dabartinio turtingumo ir Urau knygeles (1937 m. spalio 4 d.): Iki iol a gyvenau mintimi, kad gyvenime reikia kaka veikti, tiksliau pasakius, kad jei jau esi skurdius, privalai usidirbti pragyvenimui, prasisiekti, isikurti. Ir, matyt, toji mintis, kurios dar nedrisau pavadinti prietaru, buvo pakankamai many isiaknijusi, nes vis urbe man smegenis, nepaisant mano ironijos ir rytingu pasisakymu ita tema. Ir tai, kai tik buvau paskirtas dirbti i Bel Abesa (Camus buvo paskirtas destytoju i Sidi Bel Abeso koleda vert.), viskas vel staiga upludo tokia galutine atrode ta galimybe isikurti. Atsisakiau to pasiulymo, matyt, saugi gerove nieko man nereike, palyginti su mano tikrojo gyvenimo galimybemis. Atsitraukiau, regedamas tokios egzistencijos niuruma bei stinguli. Jeigu buciau ilaukes pirmasias dienas, tikriausiai buciau sutikes. Bet cia ir slypejo pavojus. A isigandau, isigandau vienatves ir galutinumo. Ir dabar dar negaleciau pasakyti, ar tai, kad atmeciau toki gyvenima, atsiribojau nuo to, kas vadinama ateitimi, vel pasirinkau netikruma ir skurda, buvo stiprybe ar silpnumas. Taciau inau bent jau tai, kad jeigu to konflikto ir buta, tai jis vertas to vargo. Nebent gerai viska pasverus... Ne. Mane priverte begti tikriausiai ne tiek isikurdinimo, kiek isikurdinimo kakame bjauraus jausmas. O ivis ar sugebu daryti tai, kas vadinama rimtais dalykais? Ar a tingus? Nemanau, ir esu tai irodes. Taciau ar turi mogus teise atsisakyti darbo todel, kad jis jam nepatinka? Mano galva, dykinejimas itvirkina tik tuos, kurie stokoja temperamento. Ir jeigu a jo stokociau, man liktu tik viena ieitis. (I, p. 88.)
14

Analogikas ivaizdis Urau knygelese (1939 m. pavasaris): Moteris gyvena su savo vyru nieko nesuvokdama. Karta jis pakvieciamas kalbeti per radija. Ji stebi ji pro stikline utvara negirdedama, ka jis kalba. Tik mato ji gestikuliuojant. Pirma karta pamato ji ne tik kaip fizika butybe su kunu ir krauju, bet ir kaip pajaca toks jis yra i tikruju. Palieka ji. ir ita marionete kasnakt ropciasi man ant pilvo. (I, p. 156.)
15 16

Turimas galvoje Jeano Paulio Sartreo romanas leiktulys.

ia Kierkegaardo ( ost scriptum filosofiniams fragmentams) ir Heideggerio ( utis ir laikas) minti P B Camus ne syki kartoja. Plg. Jungtuves: Mes nemokame samprotauti apie mirti ir apie spalvas. Bet juk labai svarbu tas mogus prieais mane, - sunkus kaip pati eme, tas mano ateities prototipas. Taciau ar galiu i tikro apie tai mastyti? Sakau sau: a turiu mirti. Bet juk tai nieko nereikia, nes man nepavyksta tuo patiketi, ir mano patirtis cia apsiriboja kitu mirtimi.
17

Plg. Urau knygelese (1938 m. gruodis): Apie Absurda. Yra tik vienas atvejis, kai neviltis yra gryna. Tai nuteistojo myriop atvejis (tegu mums bus leista pasinaudoti menku priminimu). Jeigu paklaustume nusivylusi meile mogu, ar jis noretu buti rytoj giljotinuotas, jis atsakytu ne. I baimes, kad ji kankins? Taip. Taciau baime cia atsiranda i tikrumo jausmo, veikiau i matematinio elemento, kuris pagrindia ta tikrumo jausma. Absurdas cia visikai aikus. Jis iracionalumo prieingybe. Jis turi visus akivaizdumo poymius. Iracionali yra arba butu blykstelinti merdinti viltis, jog visa tai praeis ir tos mirties bus galima ivengti. Visai kas kita absurdas. Cia akivaizdu yra tai, kad jam nukirs galva, ir tatai bus padaryta tuomet, kai jis tures viesu prota dargi tuomet, kai visas jo viesus protas susikoncentruos ties tuo faktu, kad jam nukirs galva. Kirilovas teisus. Nusiudyti reikia irodyti savo laisve. Ir jo laisves problema isprendiama labai paprastai. mones turi iliuzija, kad jie laisvi. Nuteistieji myriop tos iliuzijos neturi. Visas klausimas kiek reali ita iliuzija. (I, p. 141.)

77

18

Aristotelis, Metafizika (IV, VIII, 6). Camus ji cituoja i Levo estovo Raktu galios vertimo. Parmenidas (544? -450?) graiku filosofas, laikomas ontologijos tevu.

19

20

Posakis Paink save, iraiytas Apolono ventykloje Delfuose, pasak legendos, priklauso ne Sokratui, o Kilonui, vienam i Septyniu Graikijos iminciu. Taciau filosofijos istorijoje is posakis siejamas su Sokrato mokymu, nes jis nuleme jo tiesos iekojimu krypti.
21

Camus cia sugretina kelis skyriaus Prie sauleteki (F.Nietzsche tai taip Zaratustra kalbejo, III dalis) versetus, juos supaprastindamas. Cia remiamasi A. Tekoriaus vertimu (F. Nyce. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 162).
22

Kierkegaardas, Srenas (1831-1855) danu filosofas, egzistencializmo pradininkas, filosofiniu sistemu (ypac Hegelio) prieininkas. mogaus udaviniu laike autentiko asmeninio gyvenimo siekima. Garsus jo kurinys Traktatas apie nevilti turi paantrate Mirtina liga.
23

Jaspersas r. 13 paaik., Heideggeris, Martinas (1889-1976) vokieciu filosofas, Husserlio mokinys, vienas rykiausiu egzistencializmo atstovu. Jam labiausiai rupi praradusio darna, kupino rupesciu ir baimes, vienio svetimame daiktu pasaulyje mogaus buties problema. mogaus egzistencijos autentiku ma jis mato jos baigtinumo isisamoninime ir gyvenimo ivertinime busimos mirties pajautimo poiuriu. estovas, Levas (1866-1939) rusu filosofas ir raytojas. Nuo 1920 m. gyveno Paryiuje. Remdamasis Dostojevskio ir Nietzsches mintimis, sukure mokyma apie tragika mogaus egzistencijos absurdikuma, apie individo nepriklausomuma nuo jokiu gamtos ar visuomenes desniu, visuotiniu tiesu ar visuotinai privalomu morales normu. Filosofiniam protui prieprieino dievikaji apreikima. Scheleris, Maxas (1874 -1928) vokieciu filosofas, vienas i filosofines antropologijos pradininku. Patyre didiule Husserlio fenomenologijos itaka ir i dalies pasinaudojo pastarojo mokymu apie intuityvu esiniu stebejima savo religiniam filosofiniam mokymui pagristi.
24

Evangelija p agal Mata (XXIV, 42-43), Evangelija pagal Jona (XIX, 28-30). Plg. Pascalio Jezaus paslapti, komentuota Levo estovo Getsemanes naktyje.
25

Ariadne, Kretos karaliaus Mino dukte, isimylejusi Teseja, kuris atvyko i Kreta nukauti Minotaura, duoda jam siulu kamuoli, kad, ivyniojes ji Labirinte ir nukoves ta baidykle, surastu kelia atgal.
26

Ibsenas, Henrikas (1826-1906) norvegu dramaturgas, kurio kurybai turejo itakos Kierkegaardo ir Nietzsches idejos.
27 28

Nietzsches apibudinimas (Aura, 327).

Ivaizdis, pasiskolintas i antrojo Pauliaus laiko korintieciams (XII, 7), nuolat kartojamas Kierkegaardo darbuose. Traktatas Raktis kune skirtas iai obsesijai.
29

Husserlis, Edmundas (1859-1938) vokieciu filosofas, fenomenologijos mokslo apie samones fenome nus - pradininkas. Jo darbai turejo dideles itakos filosofams egzistencialistams: Heideggeriui, Sartreui, Merleau-Ponty, pasinaudojusiems jo fenomenologiniu metodu, taciau atmetusiems jo transcendentini idealizma ir mokyma apie grynuosius esinius.
30

Proustas, Marcelis (1871-1922) prancuzu raytojas, pagrindiniame savo kurinyje, romane Prarasto laiko beiekant, pamegines ivengti laiko desnio ir per mena apciuopti i pasamone nugrimzdusius tikroves reikinius bei atkurti juos per minti.
31

Sasaja su Husserliu: Pastarosios [filosofijos] stokoja bendros dvasines vietos, kur jos galetu susilieti ir apvaisinti viena kita ( Dekartikieji apmastymai).

78

32

Tai Camus filosofijos leitmotyvas. Plg. Jungtuves: Tik nedaugelis supranta, jog esama tokio atsisakymo , kuris neturi nieko bendra su isiadejimu, Sizifo mita (p. 30).
33

The time is out of joint Nutruko laiku ryys (paodiui gali reikti ir: Laikas isinarino sanari). (Hamletas, I veiksmas, 5 scena.)
34

Loyola, Ignotas (1491-1556) ispanu dvarininkas, kontrreformacijos veikejas, jezuitu ordino steigejas. Jo Dvasinese pratybose tarp kitu nurodymu yra Camus minetas intelekto aukojimas, kadangi svarbiausias tikinciojo tikslas absoliuciai paklusti dievikajai valiai, apvalyti siela nuo aistru, savavaliku ketinimu ir puikybes.
35

Galiani, Ferdinandas (1728-1787) abatas, italu diplomatas, ekonomistas, raytojas. Buvo Neapolio karalystes sekretorius Paryiuje, kur palaike ryius su enciklopedistais. Jo literaturiniame palikime garsus Pagiriamasis odis popieiui Benediktui XIV (1758), Dialogas apie moteris ir daug laiku poniai dEspinay. Ponia dEspinay (tikrasis vardas Louise Tardieu dEsclavelles) (1726-1783) prancuzu raytoja, Jeano Jacqueso Rousseau globeja, kurios salone rinkdavosi daugelis ymiu to amiaus moniu. Camus minimas laikas, paraytas 1777 vasario 8 d., byloja: Reikia gyventi su savo skausmais. Problema yra gyventi, o ne pasveikti. Nietzsche keliskart cituoja Galianio laikus savo kurinyje Anapus gerio ir blogio .
36 37

Bergsonas , Henri (1859-1941) prancuzu filosofas, intuityvizmo pradininkas.

Platonas (428?-348?) graiku filosofas, Sokrato mokinys, pirmosios idealistines filosofines sistemos kurejas. Jos pagrindas buvo teorija apie tobulas idejas kaip prototipus aminu ir nekintamu daiktu, kurie tera vien netobulas ir kintamas tu ideju atspindys.
38

r. Jungtuviu 23 paaik. (Plotinas (1205-1277) graiku filosofas neoplatonikas. Jo filosofijos ryys su v. Augustino mokymu A. Camus nagrinejo auktojo mokslo diplominiame darbe Krikcionikoji metafizika ir neoplatonizmas.)
39

Plg. Urau knygelese (1938 m. rugpjucio 21 d.): Tik tas, kuris paino dabarti, i tikro ino, kas yra pragaras (Jacobas Wassermannas). (I, p.119.)
40

Euridike senoves graiku mitologijoje Orfejo mona, mirusi nuo gyvates ikandimo. Orfejas nusileidia paskui ja i poemio karalyste ir gauna leidima sugrainti Euridike i eme su salyga, kad jis neatsigre ir nepavelgs i ja, kol nepareis namo. Orfejas netesejo paado, atsigree, ir Euridike liko amiams poemio karalysteje.
41

Toki likima pasirenka Kaligula (IV veiksmas, 14 scena). Plg. Urau knygelese (1937 m. sausis): ...Pabaiga: Kaligula praskleidia udanga ir ieina i avanscena: Ne, Kaligula nemire. Jis ten, ir ten. Jis kiekviename i jusu. Jeigu jums butu duota valdia, jeigu jus turetumet irdi, jeigu jus myletumet gyvenima, tai pamatytumet, kaip ta baidykle arba angelas, kuriuos neiojates savy, nusimeta grandines. Musu epocha mirta todel, kad tikejo vertybemis ir tuo, jog dalykai gali buti graus ir neabsurdiki. Sudie, a gritu i istorija, kur mane taip ilgai laiko udare tie, kurie bijo per daug myleti. (I, p. 43.)
42

r. 17 paaikinima.

43

Seneka De Providetia (Apie numatyma) , II, 7. Romenu filosofo veikale toks susiremimas teikia ma lonumo Dievui.
44 45

r. 13 paaikinima.

Plg. Urau knygelese (1941 m. spalis): Nudienos pasaulio prietaravimas. Atenuose liaudis i tikruju galejo valdyti tik todel, kad skyre tam didiaja savo laiko dali, o vergai kiaura diena dirbo darbus, kuriuos reikejo padaryti. Kai tik vergove tapo panaikinta, visi buvo priversti dirbti. Ir butent tuomet, kai europiecio

79

suproletarinimas kaip niekad smarkiai paenge i prieki, isiviepatauja liaudies suvereniteto idealas neimanomas dalykas. (I, p. 247.)
46

F. Nyce. Anapus gerio ir blogio. Rinktiniai ratai Vilnius: Mintis, 1991, p. 390.

47

Alainas (tikr. mile -Auguste Chartier, 1863 -1951) filosofas, padares didiules itakos XX a. prancuzu filosofams ir raytojams tiek savo eseistika, tiek pedagogine veikla. Netiksli citata i knygos Idejos ir amiai I tomo: Melstis tai tartum pajusti, kaip ateina nuovargis ir naktis apgaubia visas mintis.
48

F. Dostojevskis. Kipai (III dalis, VI skyrius).

49

Atkartodamas Euforiano odius antroje Fausto dalyje: Oras mano stichija, Maksimose ir apmastymuose Goethe rao: Laikas pats savaime yra stichija.
50

Turimas galvoje pilietes Roland (Jeanne-Marie Roland de la Platire (1759-1793), jakobinu nukirsdintos irondistu vyriausybes vidaus reikalu ministro monos, kreipimasis i bealikas busimasias kartas arba jos ratu, sukurtu kalint Abatijos bei v. Pelagijos kalejimuose, rinkinys.
51

Camus tolydio sugrita prie itos Ivano Kazarmovo minties. Plg. Urau knygelese (1938 m. rugpjutis): Vienintele galima laisve yra laisve mirti. I tikro laisvas mogus yra tas, kuris, priimdamas mirti, sykiu priima ir jos padarinius, t. y. visu tradiciniu gyvenimo vertybiu perkainojima. Ivano Kazarmovo viskas leista yra vienintele nuosekli laisves iraika. Bet reikia suvokti tos formules esme. (I, p. 118.) Plg. Taip pat Sizifo mita (p. 58) bei Maitaujancio mogaus skyriu Isigelbejimo atsisakymas.
52

Rousseau, Jeanas Jacquesas (1712-1778) prancuzu filosofas ir raytojas, vietimo epochos atstovas. Samprotavimuose apie moniu nelygybes kilme ir pagrindus Rousseau prieprieina mogaus naturalia busena ir privacios nuosavybes, pinigu, smurto, engimo sugadinta civilizacija. Tai paskatino Voltairea i jo pasiaipyti: Dar niekad nebuvo padeta tiek proto pastangu, kad mumyse sukiltu noras tapti gyvuliais; skaitant jusu kurini, kyla noras pradeti vaikcioti keturiomis. Bet jau daugiau kaip eiasdeimt metu esu prarades i iproti ir jauciu, kad, deja, nesugebesiu prie jo sugriti; palieku ta naturalu susisiekimo buda tiems, kurie jo verti labiau u mane ir jus.
53

Sizifo mite (p. 59) Camus sako apie Kirilova: Nors jis ir nukryiuotas, bet apgautas nebus.

54

iame A. Camus etiude panaudoti kai kurie Gendarmeo de Bvotteo knygos Don Juano legenda (1906, 1911) bei Lorenzio de Bradi knygos Don Juanas, legenda ir istorija (1930) teiginiai.
55 56

A. Pukino Don Juane, suvaidintame 1937 m. kovo 24 d. A. Camus vadovaujamos Darbo teatro trupes. Senojo Testamento knyga, kurios autoryste priskiriama karaliui Saliamonui.

57

Tirso de Molina (tikr. Gabrielis Tllezas, 1583-1648) ispanu dramaturgas, daugiau kaip 400 komediju autorius.
58

Miloszas Oscaras Vladislovas de Lubiczius (Milaius, 1877-1939) lietuviu kilmes prancuzu poetas ir raytojas. Mistine drama Miguelis Manara parayta 1913 metais.
59

V. Goethes romano Jaunojo Verterio kancios pagrindinis herojus. Citata i Gendarmeo de Bvotteo teksto. i tema gvildenama ir Urau knygeliu I tome. O. Miloszo Miguelyje Manaroje. W. Shakespeare. Hamletas, II veiksmas, 2 scena.

60 61

62

80

63

Sirijaus gyventojas milinas Mikromegas Voltaireo Mikromege (1752) iuri pro mikroskopa i emes gyventojus ir nustebes, kad jie turi proto, kalbasi su jais filosofinemis temomis.
64

Jagas W. Shakespeareo tragedijos Otelas personaas. Alcestas pagrindinis Molire o komedijos Mizantropas herojus, Fedra Sofoklio, Euripido, Senekos, Racineo to paties pavadinimo tragediju heroje, Glosteris Ricardas, Glosterio hercogas, Anglijos karalius, daugelio Shakespeareo pjesiu (svarbiausia ju Ricardas III) herojus.
65

Plg. Urau knygelese (1939 m. vasario 1 d.): Tragedija udaras pasaulis, kur ukliuvama, kur atsitrenkiama. Teatre ji turi gimti ir mirti anktoje scenos erdveje. (I, p. 147.)
66

Calderono pjeses Gyvenimas tai sapnas pagrindinis herojus.

67

r. Jungtuviu 26 paaik. (Nuolat genamo keliauninko tema yra A. Montherlanto kurybos leitmotyvas. Plg. Sizifo mita (p. 193). ita mintis irutuliota Urau knygelese (1937 m. spalio 21 d.): Reikia kur kas daugiau energijos keliaujant varganai, nei dedantis ginte genamu keliauninku. Plaukti laivo denyje, atvykti i vieta pavargusiam ir sugniuusiam, ilgai keliauti treciaja klase, daniausiai valgyti tik vienakart per diena, visalaik skaiciuoti pinigus ir kas minute bijoti, kad koks nenumatytas nutikimas nenutrauktu tos jau ir taip sunkios keliones, - visa tai reikalauja drasos ir valios, todel negali rimtai iureti i postringavimus apie tremti i tevynes. Keliauti nei linksma, nei lengva. Reikia megti sunkumus ir myleti neinomybe, kad igyvendintum savo kelioniu svajones, kai esi vargas ir bepinigis. Bet idemiau pavelges pamatai, jog tai apsaugo nuo diletantizmo, ir, inoma, neteigsiu kad Gideas ir Montherlantas daug prarado nevainedami traukiniais papigintu tarifu ir todel neustrigdami savaitei kuriame nors mieste, taciau puikiai inau, kad negaliu iureti i dalykus kaip Montherlantas ar Gideas butent del to papiginto traukinio tarifo. (I, p. 9.))
68

i tradicine priepriea (J.J. Rousseau: Kiekvienas mogus ideda savo buti i atrodyti) danai minima Nietzsches darbuose: mogika, perdem mogika (51); Kaip atrodyti tampa buti, Aura (306). Camus manipuliuoja tomis savokomis Urau knygelese (1937 m. spalio 20 d.): ...Taciau visu svarbiausia norint buti nesistengti atrodyti. (I, p. 92.) r. taip pat Sizifo mita (p. 64) ir Maitaujanti mogu.
69

W. Shakespeareas. Hamletas, II veiksmas, 2 scena. (A.Churgino vertimas.) Protejas senoves graiku mitologijoje juru dievas, gebantis keisti savo pavidalus. Nuodemes ir sentencijos pramaiiui (408).

70

71 72

Adrienne Lecouvreur (1692-1793) garsi prancuzu aktore, vaidinusi Racineo, Corneilleo, Molireo pjesese.
73

Parayti i skyriu A. Camus paskatino apmastymai apie A. Malraux romanus Ukariautojai, Karalikasis kelias, mogaus dalia, perskaicius Rachelle Bespaloff studija apie A. Malraux kuryba Keliuose ir krykelese (1938).
74

Plg. Kierkegaardo minti: Kaip vykusiai yra pasakes vienas graikas: mones imoko mus kalbeti, o dievai tyleti (Traktatas apie nevilti).
75

Plg. Urau knygelese (1938 m. rugsejis): Individo gyvenimas visuomet pernelyg sureikminamas. Tiek moniu neino, ka su juo daryti, kad atimti ji i ju ne itin amoralu. Kitaip paiurejus viskas igyja nauja verte. Bet apie tai jau buvo kalbeta. Esminis tos katastrofos absurdi kumas nieko joje nekeicia. Jis tik apibendrina kiek esmingesni gyvenimo absurdikuma. Jis daro ji labiau tiesiogini ir opesni. Jei itas karas ir tures kokio poveikio mogui, tai tik tiek, kiek sustiprins jo egzistencijos suvokima ir jo nuomone apie ta egzistencija. Nuo tos akimirkos, kai tas karas yra, bet kuri ji apeinanti nuomone melaginga. Mastantis mogus paprastai taiko susikurta dalyku samprata prie nauju, ja paneigianciu faktu. Butent itame ilinkyje, itame minties nukrypime, itoje samoningoje pataisoje ir gludi tiesa, t. y. gyvenimo mokymas. tai kodel, kad ir koks lyktus butu is karas, neleistina likti jo nuoaleje. Visu pirma, inoma, man paciam: a galiu

81

rizikuoti savo gyvybe ir be baimes laintis i mirties. Ir visiems tiems bevardiams ir nuolankiems monems, kurie eina i itas nepateisinamas skerdynes ir su kuriais jauciuosi susietas stipriausiais brolystes saitais. (I, p. 166.) Visuomet beprasmika noreti atsiriboti nuo kitu kvailybes ar iaurumo. Negali pasakyti: A apie tai nieko neinau. Arba kolaboruoji, arba kauniesi. Nera labiau nepateisinamo dalyko u kara ar nacionalines neapykantos kurstyma. Bet jei jau karas kilo, beprasmika ir niekika noreti nusialinti nuo jo dingstimi, jog nesi u ji atsakingas. Dramblio kaulo boktai sugriuvo. Draudiama nuolaidiauti sau ar kitiems. Spresti apie ivyki i alies neimanoma ir amoralu. Tik budamas itos absurdikos nelaimes tirtyneje, isaugai teise ja niekinti. Pati savaime individo reakcija neturi jokios reikmes. Ji gali buti kam nors naudinga, taciau nieko nepateisins. Noredamas diletantikai iureti i viska i viraus, atsiskirti nuo savo aplinkos, irodai niekingiausia i laisviu. tai kodel a privalejau stengtis patekti i fronta. O jeigu manes neima, privalau susitaikyti su paniekinto civilio pozicija. Abiem atvejais mano sprendimas gali likti negincijamas, o mano panieka be ilygu. Abiem atvejais busiu karo tirtyneje ir turesiu teise apie ji spresti. Spresti ir veikti. (I, p. 172.) Camus poiuris i karo paskelbima, paskui dalyvavimas Pasiprieinimo judejime patikslina ia minti.
76

Evangelija pagal Luka, XXII, 36-38. Plg. simbolini Kafkos apsakyma Kalavijas.

77

Prometejas senoves graiku mitologijos titanas, monijos geradaris. Eschilas tvirtino, kad visus menus mones gavo i Prometejo, pavogusio monems ugni i dievu. U tai jis buvo prikaltas prie Kaukazo kalnu ir kankinamas erelio, lesusio jo kepenis.
78

Plg. Urau knygelese (1938 m. vasaris): Revoliucijos dvasia yra tik mogaus protestas prie savo dalia. ia prasm nors jos formos ir ivairios, ji vienintele amina meno ir religijos tema. Revoliucija visuomet e, vykdoma prie dievus nuo Prometejo laiku. Tai mogaus pretenzijos savo lemciai, tironai bei buruazines marionetes cia tera tik pretekstas. Ir veikiausiai ta revoliucijos dvasia galima aptikti jos istoriniame pasireikime. Tik reikia Malraux emociju itampos, kad nepasiduotum norui irodineti. Lengviau surasti ta jos dvasia jos esmeje ir jos lemty. Ta prasme meno kurinys, kuris parodytu, kaip ukariaujama laime, butu revoliucinis kurinys. (I, p. 105.)
79

Plg. Urau knygeles (1939, lapkritis): Italu muziejuose nedidukes tapytos irmos, kurias kunigas laikydavo prie pasmerktuju veidus, kad jie nematytu eafoto. Egzistencinis uolis ta nediduke irma. (I, p. 177.)
80

Plg. Kierkegaardo pasakyma: A karalius be karalystes (Nerimo koncepcija). Tolesne citata irgi i to paties Kierkegaardo veikalo.
81

Plg. Urau knygelese (1939 m. rugsejis): ...Priimti imeginima ir visa, kas su juo susije. Taciau prisiekti, jog vykdydamas pacia netauriausia uduoti elgsies kuo tauriausiai. O taurumo (tikrojo, irdies taurumo) pagrindas panieka, drasa ir visikas abejingumas. (I, p. 168.)
82

r. 75 paaik. Valia viepatauti. (822).

83

84

Salos ivaizdis, pamegtas Nietz sches (Diugusis mokslas (372), tai taip Zaratustra kalbejo: Palaimos salose), - vienas pagrindiniu Camus kuryboje. ia prasme reikminga ianga, kuria jis parae J. Greniero knygai Salos, per nauja ileistai 1959m.
85

Alyvu kalnas evangelijos kaln as, kur yra Getsemanes sodas. Ten Jezus meldesi, kad i taure aplenktu ji, jeigu imanoma, ten idaves ji Judas atveda dideli buri, ginkluota kalavijais ir vezdais, suimti Kristu.
86

r. 24 paaik.

82

87

Plg. Urau knygelese (1939 m. rugsejis): Derinti kurinyje aprayma su aikinimu. Suteikti apraymui tikraja jo prasme. (I, p. 169.)
88

Plg. Urau knygelese (1941 m. ruduo): Apie monotonija. Paskutiniuju Tolstojaus kuriniu monotonija. Induistu knygu monotonija Biblijos pranau monotonija Budos monotonija. Korano ir visu religiniu knygu monotonija. Nietzsches Pascalio estovo monotonija siaubinga Prousto, markizo de Sadeo monotonija, etc., etc... (I, p. 241.)
89

Plg. panaias mintis Jungtuviu skyriuje Dykuma ir r. Jungtuviu 37 paaikinima. (Plg. Sizifo mita (p. 53). Rimbaudas Arthuras (1854-1891) prancuzu poetas, turejes didiules itakos iuolaikinei poezijai, maitinga asmenybe. Jo gyvenimas tapo legenda. Maitaujancio mogaus ivade pateikta kita A. Rimbaudo kurybos atsisakymo interpretacija, o skyriuje Maitaujanti poezija trecia. Beje, A. Rimbaudas mire ne Abisinijoje, o Prancuzijoje.)
90

Plg. Urau knygelese (1938 m. ruduo): Svarbiausia pasiekti, kad mokejimas gyventi (veikiau tai, kas nugyventa) pranoktu mokejima rayti. Juk galiausiai didis menininkas visu pirma yra didis mokovas gyventi (jeigu gyventi cia reikia dar ir galvoti apie gyvenima ir netgi ta subtilu ryi tarp patirties ir jos isisamoninimo). (I, p. 127.) r. kita ios temos variacija Jungtuvese: Ukariauti visa tai kam privalau naudoti savo jegas ir iteklius. Cia niekas nekliudo man buti paciu savimi, a nieko savy neisiadu, neusidedu jokios kaukes: man pakanka kantriai semtis sunkaus gyvenimo mokslo, kuris atstoja visa ju mokejima gyventi.
91

Plg. Urau knygelese (1940 m. kovas): Lger. Tas intelektas ta metafizine tapyba, perprasminanti materija. Keista: kai tik perprasmini materija, vienintelis pastovus dalykas pasirodo besas tas, kuris atrode regimybe: - spalva. (I, p. 208.)
92

Plg. Urau knygelese (1936 m. lapkritis(, kur komentuojama tikriausiai i Kierkegaardo mintis: Nuostabu, kad graiku menas pasiekia savo virune, sukures statula, kurioje truksta butent vilgsnio (Nerimo koncepcija): Pamatyti Graikija. Dvasia ir jausmas, polinkis i iraikinguma kaip dekadanso irodymas. Graiku skulptura degraduoja, kai atsiranda ypsena ir vilgsnis. Panaiai ir italu tapyba su savo XVI koloristu amiumi. Graiko paradoksas didis menininkas prie savo valia. Dorenikieji apolonai nuostabus, nes neiraikingi. Iraikingumas atsirado juos nuspalvinus (apgailetinai). Taciau spalvai inykus lieka edevras. (I, p. 42.) Galimas daiktas, Alaino Idejose Camus aptiko dar budingesne Hegelio citata: Statula be akiu velgia i mus visu savo kunu. Panai mintis isakyta Ivirkciojoje ir gerojoje pusese: Ir puikiai inau, kodel tuomet galvodavau apie bevilgsnes dorenikuju apolonu akis arba apie liepsningus sustingusius Giotto personaus (Tik atsiradus ypsenai ir vilgsniui, prasideda graiku skulpturos dekadansas ir italu meno susiskaidymas. Tarytum grois baigtusi ten, kur prasideda protas.). Todel, tuo metu i tikro supratau, ka man gali duoti tokios alys.
93 94

Turimas galvoje B. Spinozos veikalas.

Plg. Urau knygelese (1936 sausis): Mastoma tik ivaizdiais. Jei nori tapti filosofu, rayk romanus. (I, p. 23.)
95

r. Jungtuviu 3 paaik. (Sasaja su prancuzu raytojo ir urnalisto Antoineo Rivarolio (1753-1801) Maksimu odiais, atkartojanciais F. Bacono minti: Truputis filosofijos atitolina nuo r eligijos, o daug filosofijos prie jos sugraina. A. Camus gvildeno ia tema Sizifo mite (p. 55.)
96

Plg. Jungtuviu pabaiga: eme ! itoje didiuleje dievu apleistoje ventykloje visu mano stabu kojos molines ir 39 paaik.: Cia jauciamas Nietzsches kontekstas: itikimybe emei, Dioniso ventes, dievu nualinimas. Bibline reminiscencija: Danieliaus knyga, II, 31-45. tas ivaizdis itin ekspresyvus Urau knygelese (1938 m. gruodis): Jungtuviu pabaigai. eme! Ta didiule dievu apleista ventykla, mogaus udavinys upildyti ja nenusakomais, i ji panaiais stabais, kuriu veidai kupini meiles, o kojos

83

molines... Tie didiuliai diaugsmo stabai, kuriu veidai kupini meiles, o kojos molines (I, p. 140). Plg.: viesos dievus ir purvo stabus Sizifo mite.
97

iai analizei Camus daug mediagos semesi i A. Gideo studijos Dostojevskis (1923). Camus nuoroda netiksli, tatai isakyta 1876 m. spalio leidinyje.

98

99

A ilaisvinau mones nuo ikyrios minties apie mirti... A suteikiau jiems aklu vilciu. (Eschilas. Prikaltas Prometejas, 248-250.)
100 101

Raytojo dienoratis (1876 m. gruodis). Fraze skliaustuose pridurta paties Camus. r. 75 paaik.

102

Sizifas senoves graiku mitologijoje Korinto isteigejas, Eolo sunus. Pagarsejes savo gudrumu ir u tai kartais laikomas Ulikso tevu. Mirusiuju karalysteje pasmerktas aminai ritinti i kalna akmeni, kuris, vos tik uritintas, vel nurieda emyn. Esama ivairiu tokios bausmes prieasciu aikinimu.
103

Paskalikas akcentas: mogus... tvirtesnis u tai, kas ji gniudo. (Mintys, VI, 347.) r. 85 paaik.

104

105

Edipas senoves graiku mitologijoje Tebu karalius; pats to neinodamas, umua savo teva ir veda motina. Suinojes, kas ivyko, isiduria akis ir leidiasi kelionen po Graikija, lydimas dukters Antigones.
106

Plg. Urau knygelese (1939 m. rugpjutis): 1) Edipas nugali sfinksa ir isklaido paslaptis per savo gebejima painti mogu. Visas graiko pasaulis aikus. 2) Bet jis yra taip pat mogus, kuri verikai drasko lemtis, nenumaldoma aklos logikos lemtis. Vaiskus tragizmo ir laikinumo aikumas. (I, p. 161.)
107

camus gana laisvai traktuoja Sofoklio teksta. I tikro Edipas deklaruoja: Paklusti tai ko mane imoke imeginimai, senatve ir igimtas taurumas. Jis itaria ituos odius ne ta pacia akimirka, kai suino lugdancia tiesa ( Edipas karalius), o daug veliau, kai Antigones vedamas ateina pas Teseja paprayti prieglobscio (Edipas Kolone). Viskas gerai primena Kreonto formule Edipe karaliuje (1516): Viskas gerai, kas daroma laiku.
108

Pirmajame Sizifo mito leidime (1942) vietoj studijos apie F. Kafka A. Camus buvo ispausdines skyriu Dostojevskis ir saviudybe. Visuose velesniuose leidimuose Viltis ir absurdas figuruoja kaip priedas prie Sizifo mito.
109

Kafka, Francas (1883-1924) austru raytojas. Jo kuryboje atsisakyta tradiciniu prozos konvenciju (fabulos, apraymo) ir kuriami daugiareikmiai paraboliniai ivaizdiai, demonstruojantys individo tragizma iuolaikineje visuomeneje; jo prozos herojus vienias mogus, beviltikai kovojantis su anonimikomis subiurokratinto pasaulio jegomis.
110

Panaias formules aptinkame Diugiame moksle (213), Ecce homo (Kodel a toks gudrus, 1), Stabu saulelydyje (Posakiai ir streles, 34).
111

Bordeaux, Henry (1870-1963) prancuzu raytojas, Paulio Bourget mokinys, auk tines dorove, isikunijusia tradiciniuose eimos santykiuose bei tradicineje tikyboje.

84