I DALIS FILOSOFIJOS FENOMENO SAMPRATA 1.

Filosofijos kilm ir jos dalyko genez Filosofija ir filosofavimas yra vienas i niekuo kitu nepakeiiam painimo bd. Svokos ,,filosofija ir ,,filosofavimas viename sakinyje nra nesusipratimas, nes jos sutampa tik i dalies. Filosofavimas tai mini apie tai, kas mog stebina, jaudina, kas jam kelia nerim, kankina ir t. t. kalbin raika kasdieniniame gyvenime ir kitose paintins veiklos formose (pvz., mene, sociologijoje, psichologijoje), o filosofija yra tik tai, k filosofuojantys mons ura tekstuose. Taigi ne visi filosofuojantys mons yra filosofai. Savaime suprantama, kad filosofavimas pirmuiausiai reikiasi paioje filosofijoje, o filosofavimo apraikos kai kuriuose moksluose, mene, politinje ideologijoje, mistikoje, teologijoje ir pan. nra filosofija. Mat filosofavimas ia yra tik atsitiktinis ir pagalbinis dalykas. Pavyzdiui, V. ekspyro tragedijose daug filosofuojama, taiau ios tragedijos nra filosofija, o menas. Painimas mogui yra btinyb, nes be ini mogus negalt bti tuo, kas yra, todl painimas yra esmikas mogaus raikos bdas, kurio metu dvasikai yra sisavinama tai, kas vadinama tikrove arba pasauliu visoje jo vairovje. Istorijos aptiktos tiesos parod, kad moni paintin veikla evoliucionavo, t. y. inios ir j gavimo bdai pltsi ir tobuljo. iandien inomos tokios painimo rys arba painimo bdai kaip mitologija, okultizmas, misticizmas, menas, politin ideologija, teologija, mokslas ir pagaliau filosofija. Kartu reikia sidmti, kad ne vis ivardyt mogikosios veiklos ri pagrindin funkcija yra ini gavimas: vienose j painimas yra pagrindinis (pvz., moksle, filosofijoje), kitose - alutinis (pvz., mene). Kadangi nuo antikos laik yra inoma, jog, norint suvokti kur nors dalyk, btina aikintis ir to dalyko prieyb ar kelias prieybes (pvz., viesos nesuvoktume nepatyr tamsos), todl aikiai suprasti, kas yra filosofija, galima tik sugebant paaikinti bent pagrindini paintins veiklos bd skirtumus ir panaumus. Beje, filosofijos aikinimo metod gana vaisingai taiko angl mokslininkas ir filosofas Bertranas Raselas (r. Bertrand Russel. Wisdom of the West. London, 1989). Pasak filosofo, mokslas tiria gamtin pasaul, o teologija - antgamtin, taiau tarp i dviej painimo srii, kurias krypsta mogaus protas, neivengiamai atsiranda ,,niekieno em, kurios dalykas ir atitenka filosofijai. Raselas pasitenkina trij painimo bd gretinimu, taiau praktiniame gyvenime mons retai ino mokslo teorijas ir teologijos tiesas. Jie fantazuoja ir medituoja, politikuoja ir mistifikuoja, paranojikai kliedi ir raganauja, o kartais tiesiog taukia, paisto ir postringauja. Taigi tai, kas aukiau parayta, galima pavaizduoti tokia trikampi sistema:

Teologija

Filosofija Mitologija Politin ideologija Mokslas Menas Okultizmas

Painimo pamat sudaro mokslas. Atsirms tikrov gamtos painimu ir eidamas painimo laiptais, pasiekia formalum (matematikoje, logikoje) ir perduoda painimo ,,estafet filosofijai. Pastaroji pradeda gamtos filosofija, sveikaudama su mokslu, mitologija, menu, ideologija, religija bei okultizmo formomis ir, isismusi mogaus proto spekuliatyvinio mstymo galiomis, pereina antgamtinio pasaulio painim teologijoje. Teologijos trikampis prasideda Prigimtine teologija ir baigiasi Apreikimo teologija. Dar aukiau atsiveria absoliuti neinia. Apskritai kiekvieno painimo tikslas yra painti save ir pasaul, mogaus santyk su tikrove. Seniausia ikifilosofinio painimo forma yra mitai, kurie intensyviai kuriami ir dabar. Mitai apibdinami kaip fantastiniai pasakojimai apie kosmoso kilm, pasaulio sandar, moni kilm, gyvenimo paslaptis ir pan. Senovs mituose susiformavo religijos, meno form, mokslo, filosofijos bei politini teorij pradmenys. Visos ios smons formos pamau gijo savarankikus pavidalus, taiau nuo mitologinio mstymo visikai neatsiskyr. Net kai kurios nerodytos mokslo hipotezs turi mitologijos bruo. Dabarties mitai reikiasi religijos, meno, okultizmo ir politins ideologijos pavidalais. Meninink kuriami mitai suvokiami adekvaiai, t. y. priimami kaip menininko pasilyta tikrovs imitacija, kaip aism, kaip netikri dalykai, o religini ir socialini mit mons danai neatpasta, ir mit fenomenas beveik niekuo nesiskiria nuo mit senovs laikais. Pvz., ideologiniai mitai skirti mogui, moni grupms ar net visai monijai igelbti. Tarkime, naujausiais laikais ypating vaidmen atlieka politins ideologijos mitai - faizmas, bolevizmas, islamikasis fundamentalizmas, demokratijos teorijos ir t. t. J krjai remiasi mokslu, filosofija, religija. ie mitai tam tikra prasme guodia skurstanius mones, sumaina stres, nes patenkina moni geresnio gyvenimo iliuzij poreik . Kaip ir senovje, socialini mit krjai (daniausiai partiniai ideologai ir sekt krjai) savo ,,atradimus pateikia kaip vent ties: mito krjai kritikuoja visus, iskyrus save. Okultizmas irgi yra labai senas kultros reikinys. Lotynikos kilms svoka ,,occultus reikia paslaptingum, paslptum. iandien ia svoka ymima pair vairov, kuri vienija sitikinimas, kad tikrovje, t. y. gamtoje ir paiame moguje, slypi mokslui neprieinamos jgos, kurios gali suteikti pageidautin ini. Antai viena seniausi okultizmo atmain astrologija, t. y. tikjimas vaigdi ir planet magiku poveikiu pasaulio ir moni likimui, iais laikais tiesiog klesti. Senas reikinys yra ir spiritizmas, t. y. tikjimas galimybe bendrauti su dvasiomis (lot. spiritus - dvasia) ir i j gauti kitais bdais neprieinam informacij. Naujausiais laikais paplito tokios spiritizmo formos kaip laidininkavimas, t. y. bandymas gauti informacij per ypatingus mones, t. y. tarpininkus ar laidininkus (mediumus), OUIJO lenta (pranc. Oui, vok. - ja, t. y. ,,taip-taip lenta), kuri, atlikus atitinkamus veiksmus, ,,susisiekia su antgamtinio pasaulio btybmis. Visikai iuolaikikas spiritualizmo metodas tapo ufonautika, t. y. gebjimas gauti ini i kosmoso ,,ateivi. Okultizmas yra glaudiai susijs su magija ir mistika. Pirmoji, t. y. magija (gr. mageia, lot. magia - raganavimas, brimas, stebukladaryst), yra pair, ir veiksm visuma, pripastanti antgamtins taigos jg, kuri panaudojus galima veikti gamtos reikinius ir moni gyvenim siekiant ger ir blog tiksl. Antroji, t. y. mistika (gr. mystikos - paslaptingas), pripasta, kad pasaulyje yra antgamtin dvasin jga arba antgamtinis dvasinis pradas - absoliutus Dievas. Jis gali bti ir asmuo, ir beasmenis, taiau neprieinamas nei juslms, nei protui. Tam tikroje imoktoje fizinje ir dvasinje bsenoje su ia dievybe galima suartti ir net susijungti. Tie bdai gali bti asketizmas, meditacija, okis, ilgalaiks kno pozos ir pan. Naujausiais laikais mistika teorin pavidal gijo antroposofijoje ir teosofijoje. Teosofijos apraikos vairuoja (gr. theos - dievas, sophos - imintis). Apskritai - tai religini koncepcij visuma, mokanti bd, kaip su antgamtine dievybe susilieti, kaip painti pasaulio paslaptis. Teosofijos pagrindja laikoma J. P. Blavatskaja (1851-1891). Antroposofija (gr. anthropos - mogus) kilo i teosofijos, taiau nuo jos atsiskyr. Antroposofija ,,demokratikesn, nes, prieingai teosofijai, skelbia, kad ,,aukiausias inojimas intuityviai, t. y. virprotikai, painti gyvenimo paslaptis prieinamas to siekiantiems visiems monms. Antroposofijos pagrindju laikomas R. teineris (Steiner, 1861-1925). Religija irgi aikina pasaul, mog ir pagaliau antgamtin pasaul. Tikybos Katekizme raoma: Religija vadinama savita pair ir veiksm visuma, turinti palaikyti ry su Aukiausia Btybe. Teorinis religijos pagrindas yra teologija (gr. theos - dievas, logos mokslas), t. y. ini sistema apie Diev, Jo esm, veikl, paremta paties Dievo apreiktomis tiesomis. Filosofijos kritikai

nurodo, kad teologai ties jau ,,ino, kuri reikia tik pagrsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak krikionybs filosofo Aurelijaus Augustino, teologija siekia painti protu tai, kuo tikima. inias apie pasaul teikia ir menas. Savo laiku vokiei filosofas A. G. Baumgartenas (17141762) estetik apibdino kaip paintins veiklos r, kurios aukiausia apraika yra menas. Tam tikra prasme itai yra teisinga, nes meno kriniai i tikrj ireikia moni gebjim jausmikai painti. Kiekvienas meno krinys k nors vaizduoja. Taiau meno kriniuose svarbiausioji pus yra emocionalumas, todl meno kriniai atskleidia ties ne tiek racionalumu, kiek jausmus adinania meninio vaizdo forma. Labai vertingas meno krinys visada patinka, nes jis yra graus, o apie kitas painimo formas taip sakyti negalima. Kartu meno kriniai turi ir proting prigimt, nes jie juk yra proting btybi pastang produktai. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo juslumo, t. y. nuo juslmis fiksuojam dalyk, taiau menas ir baigiamojoje krybos stadijoje, t. y. ibaigtame krinyje, ilieka groio, t. y. juslumo lygmenyje, o mokslas arba filosofija - proto lygmenyje. Politins praktikos teorinis pagrindas yra politin ideologija. Apskritai ideologijomis vadinamos visos teorijos (skirtingai nuo buitins smons lygmens), o kartais net visa mogaus smon su visomis jos formomis ir apraikomis. Taiau politins ideologijos atveju partijos ideologai smoningai ar nesmoningai tikrov aikina sau palankia prasme ir taip neivengiamai ireikia kurios nors tautos ar visuomens dalies interesus. Ideologijos prieyb mokslui ir filosofijai akivaizdiai atskleidia demokratijos slygos: u ideologines tiesas balsuoja valstybs pilieiai ir parlament nariai. Taigi ideologijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomon (sofizmas). Jeigu taip bt moksle ar filosofijoje, tai bt paprasiausias nesusipratimas. Be to, ideologijos ibandomos praktikoje, o filosofija beveik niekada. Ariausiai i vis painimo ri filosofijai yra mokslas. Vis moksl inios turi vien bendr poym: jos gaunamos empirinio (gr. empeiria painimas, paremtas jutimais, patirtimi) stebjimo bdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinja. Mokslo ir filosofijos takoskyr tikinamai parodo lietuvi filosofas Antanas Maceina (19081987). Knygoje ,,Filosofijos kilm ir prasm filosofas teigia, kad n vienas moksl neieko dalyk esms, nes mokslo metodais tos esms ir nemanoma rasti. Dl to mokslai niekada neklausia ,,kas yra kas. Jeigu mokslininkas (pvz., fizikas) imt samprotauti, kas yra mokslas, tai reikt, kas jis nutrauk savo tyrinjimus ir pradjo filosofuoti. Neturdamas filosofini ini gamtininkas neinos, kas yra gamta, fizikas, kas yra mediaga, biologas, kas yra gyvyb. Mokslininkui rpi, kaip tikrov reikiasi, t. y. kaip knai juda, kaip gyvyb dauginasi, kaip jungiasi mediagos ir t. t. Tik filosofijai rpi dalyk esm, todl nra ir negali bti esmi mokslo. Esms paieka filosofijos udavinys. Laikui bgant mginimai paversti filosofij vienu i moksl reik bandymus j sunaikinti, todl visi ie bandymai buvo neskmingi. Jeigu, tarkime, tai kada nors pavykt (eksperimentikai bt aptikta bties prasm), tai reikt filosofijos pabaig. Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos inovas (pvz., profesorius) yra skirtingi dalykai. Filosofas yra tas, kuris sukuria filosofij, o filosofijos inovas yra tas, kuris tyrinja atskir filosof kryb, filosofijos kryptis, atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Taigi mogus, tyrinjantis filosof kryb, yra mokslininkas, o ne filosofas (kaip menotyrininkas, tyrinjantis men, nra menininkas, o mokslininkas). Mokslo ir filosofijos skirtybes rodo ne tik pats mokslininko ar filosofo darbo pobdis, bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo ties, savo atradim autoriai, o mokslininkai nra ir negali bti savo surast ties (dsni ar fakt) autoriai: dsniai atrandami, o ne sukuriami. Be to, mokslo tiesos yra priimtinos visiems monms, o to nra ir negali bti su filosofinmis tiesomis. mogus filosofines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprends. Rastas dsnis yra niekieno, o filosofin teorija yra tik objektyvuota, ,,sudaiktjusi filosofo dvasia, nors ji ir nra grynas prasimanymas, nes turi real pagrind. Antra vertus, filosofins tiesos monms yra net svarbesns u mokslines tiesas: dl mokslo ties maai ginijamasi, o u filosofijos inias mons rytasi net saviaukai. Tuo filosofija panai politin ideologij ir religij. Filosofijos atsiradimas Atsakant klausim ,,kas yra kas? arba ,,kas egzistuoja? visada filosofuojama, todl atsakyti klausim, kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofijos mokslininkai. Tai keblus klausimas. Nedaug kas ginijasi, pavyzdiui, dl mokslo ir religijos esms, taiau dl filosofijos ginijamasi daug ir ne visada vaisingai. Kodl taip yra?

Prietaringos nuomons filosofijos fenomeno aikinime atsiranda i paios filosofijos prigimties. Danai taip atsitinka dl atskir filosof keliam paiam sau tiksl, aptariam dalyk, dl filosofini tekst ,,nesterilumo, t. y. dl samplaikos su mitais, teologija, atskirais mokslais, mistika, politine ideologija ir t.t. Painiav filosofijos sampratoje sukelia atsiradusios filosofins kryptys (pvz., materializmas ir idealizmas), atmainos (pvz., objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas), srovs, mokyklos, todl filosofij galima suprasti tik i konkretaus laikotarpio istorinio turinio ir to meto filosof mstymo ypatum. Taigi, siekiant suprasti filosofijos fenomen, neivengiamai reikia studijuoti tiek visuotin, tiek filosofijos istorij. Istorik duomenimis, filosofija m rastis Kinijos, Indijoje ir Graikijoje madaug prie 3-2,5 tkstani met. Filosof poiriu filosofikai mstyti mog privert tokios mogikosios savybs kaip sugebjimas stebtis, abejoti, kentti, o taip pat mirties baim. Tie dalykai vadinami filosofijos itakomis, slypiniomis paties mogaus sieloje. Nors filosofins tiesos paiekos ne visada buvo skmingos, taiau jos visada sukeldavo nuostab bv, t. y. vilt nesibaigianioje kovoje u savo bt ir tiesiant keli absoliut inojim. Taigi vilt galima laikyti penktja filosofijos itaka ir prieastimi. Taiau civilizacijos raidoje vien i mogikosios sielos itak filosofijai atsirasti nepakako. Visur mons stebjosi, abejojo, kentjo ir vylsi aminu gyvenimu, visur atsirasdavo mit ir religij, taiau filosofija atsirado tik Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje. visas kitas planetos vietas filosofija ,,atjo btent i i ali. Kodl? Akivaizdu, kad filosofo profesijai atsirasti reikjo ir palanki visuomenini slyg. T jau suprato didysis graik filosofijos krjas Platonas. Viena i slyg verg darbas, kuris leido atsirasti pakankamam skaiiui moni, nedirbani sunkaus fizinio darbo. Taigi neabejotina, kad vergov buvo btina socialine prielaida, taiau ir jos neuteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas rod, kad filosofavimui btina pakankama asmenin laisv nuo valdios moni. Ten, kur tvyro dvasin priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujausiais laikais komunistinio reimo alyse. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai bdingo vergovs tipo, filosofija iki klasikins, t. y. pavyzdins, teorijos formos nepakilo. Net iki i dien, palyginti su Vakarais, Ryt ali filosofijoje iliko pirmaprad ym. Ryt ali filosofijas kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija (gr. proto pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para prie, alia, nuo), t. y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofini ar nefilosofini prad. Vadinasi, filosofijai atsirasti ir pltotis reikia laisvos, demokratikos visuomens, kurioje nedraudiama kitamintyst. Kaip tik dl to klasikins filosofijos tvyn yra Senovs Graikija, kurioje atsirado demokratikos santvarkos valstybi. Be graik kalbos odi phileo myliu ir sophia imintis filosofijos nemanoma paaikinti. Graikai buvo pirmieji pradj aikinti ir filosofinio painimo specifik. Jie pirmieji aikiai pasak, kad tik dvasia gali imti ir turti pasaulio viset. Sukritikav mitus ir pradj iekoti dalyk esms, graikai greitai suprato, kad imintis tra idealas, t. y. geidiamas ir niekada netampantis tikrove smons bvis, todl kaip tik dl to savo mstytojus m vadinti ne iminiais, bet tik myliniais imint, t. y. besistengianiais bti imintingais. Imintis, o ji sutapatinama su inojimu, pripastama aukiausia dorybe. Jos siekti, vadinasi, artti prie diev, yra pati garbingiausia veikla, nes tik dievai kaip visainiai yra imintingi. Graikai taip pat pastebjo, kad daugeliu atvej teisingas inojimas neteikia tiesos turtojui jokios materialins naudos. Tai reikia, kad filosofavimas materialins naudos atvilgiu yra visikai bevertis: filosofija neimokys pastatyti namo, pasiti drabu ir pan. Todl Platonas ir sieja filosofavim su laisvalaikiu, t. y. ne su btinu ir nelaisvu darbu neivengiamiems materialiniams poreikiams tenkinti. Turdamas omeny i filosofavimo slyg, graikas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) filosofin inojim pripaino paiu laisviausiu, t. y. nuo niekieno nepriklausomu inojimu ir laisviausia paintine veikla. Filosofas Antanas Maceina, interpretuodamas Aristotelio poir filosofij ir filosofavim, primena, kad Aristoteliui filosofija reik ,,theorein speculari, t. y. apsidairym aplinkui, apmstym kaip pai kilniausi veikl, neturini jokio kito tikslo, o tik painim, nesiekiant nieko keisti. Graikijos filosofija prasidjo nuo pasaulio prad paiek. Istorikai filosofijos pradia laiko vadinamj Mileto mokykl ir jos steigj Tal (624-547 m. pr. Kr.). Tai laikas, kai imama neigti mitologin pasaulira. Taiau pirmasis filosofas, suteiks filosofijai ypating inojim ir prasm, yra Platonas (427-347 m. pr. Kr.). Rytieiams nepavyko taip kaip graikams men, mistik ir religij atskirti nuo filosofijos, o btent Platonas pagrind tikrojo inojimo slyg ir priemon. Tikrasis inojimas yra proto, o ne jusli dalykas. inojimas yra natralus sielos ilgesys, kyls i nuostabos ir abejons, ir jis, t. y. inojimo ilgesys, niekada nepasotinamas, nes mogus niekada negali tapti visk

inaniu, t. y. Dievu. i laik filosofas Jaspersas i idj ireik taip: ,,filosofuoti - tai bti kelyje. Platonas taip pat suformulavo pagrindinius ir ,,aminus filosofavimo klausimus bei pradjo pagrindines filosofavimo kryptis. Vokiei filosofijos istorikas Arnas Anzenbacheris (,,Filosofijos vadas, V., 1992, 49 p.) ias Platono pradtas idjas pavaizdavo grafikai, pavadins tai ,,Platono trikampiu. ABSOLIUTAS Georgas Hegelis

anamnesis

methexis

patyrimas

PAINIMAS Imanuelis Kantas

BTIS Aristotelis

Platonas nebuvo bties teorijos pradininkas, taiau vadinamoji jo idj teorija pradjo tradicin bties aptart (metafizik, ontologij) pagrindin filosofijos dal, be kurios vienaip ar kitaip neapsieina n vienas filosofas. Laikui bgant, pagrindinmis ios filosofijos svokomis tampa ,,substancija, ,,pasaulis, ,,ontologin refleksija ir kt. Tai reikia, kad klasikinje filosofijoje pasaulis yra ,,tikras, t. y. objektyvus, o inios apie j yra tiesa, kuri mogus tik fiksuoja. Anzenbacherio poiriu iki iol nepralenktas bties teoretikas yra Aristotelis. Aristotelis filosofin inojim pirmasis m sisteminti. Klasifikavimo pagrindu jam tampa bties dualizmas, t. y. juslinis, empirikas, materialus pasaulis ir neempirikas, nematerialus. Btent toki bties struktr teig Platonas. Jeigu bt tik juslinis empirinis pasaulis, tai filosofijos, ko gero, nebt, nes, pasak Aristotelio, pagrindinis inojimo tikslas yra dalyko esm, kuri yra mstoma. Esm likt nepainta, jeigu neinotume kiekvieno dalyko buvimo prieasi. Svarbiausios ir yra nematerialios (veikimo, formalios, tikslo) prieastys, todl j paiekos yra rimiausias usimimas, kur Aristotelis ir pavadino ,,pirmja filosofija. Tuo tarpu fizika, kuri aikinasi materialias dalyk prieastis, yra ,,antroji filosofija. Vadinasi, Aristotelis abiej ,,filosofij grietai (kaip ,,filosofijos ir ,,mokslo i dien prasme) neatskyr. is nesusipratimas naujausiais laikais ir reikiasi mginimu filosofij tapatinti su vienu i moksl. Aristotelio nenuoseklumas pasireik dar ir tuo, kad jis ,,vis filosofij (pirmj ir antrj) suskirst teorin, praktin ir poetik. Dauguma naujausi laik Aristotelio interpretatori teorinei filosofijai priskiria ,,inojim dl paties inojimo (nors pats Aristotelis teorinei filosofijai priskyr ,,pirmin, ,,matematin ir ,,fizikin ,,filosofijas, praktinei inojim krybos tikslams (retorik ir poetik). Nepaisant akivaizdi prietaravim, aristotelikasis filosofinio inojimo sisteminimo principas iliko iki iol. Po Aristotelio filosofija silpsta, o po Romos lugimo, sitvirtinus krikionybei, ima viepatauti teologija, t.y. ,,mokslas apie Diev. Teologai filosofij ima vadinti teologijos tarnaite (philosophia est ancilla theologiae), nes tikjimas paskelbiamas aukiau u inojim (panai situacija susiklost naujausiais laikais komunistinse alyse, kuriose viepatavo politin ideologija, o filosofija merdjo ir i esms buvo tik politins ideologijos tarnait). Istorikai pirmj vidurami met (apie 600 met) vadina civilizacijos sutemomis, kuri prieastis barbar siverimas, po j j nesibaigiantys niokojimai, iaurumai, epidemijos ir bukas religinis fanatizmas. Atgyti filosofija pradeda 11-14 a., nors ir tada tebeviepatauja teologija. To laikotarpio filosofija vadinama scholastika (gr. scholastikos - mokyklinis). Scholastikai bdinga tarnyst ir pavaldumas teologijai, Aristotelio iminties nekritikas liaupsinimas ir formaliosios logikos, t.y. mstymo taisykli teorijos, pltojimas. Scholastikos laikais menkinami mokslo duomenys ir faktai, inojim mginama pagrsti v.Ratu ir logine argumentacija. iandien odis ,,scholastas turi

neigiam prasm ir reikia tuiaodiavim, nors scholastika ir turi savo nuopeln: ivystoma logika, o ymiausio scholasto Tomo Akvinieio filosofija ir iandieninje katalikikojoje filosofijoje tebelaikoma pavyzdine. Treiojo, t. y. naujj laik, filosofijos raikos etapo pradininku laikomas Nyderland filosofas Ren Dekartas (Descartes, 1596-1650), kuris ireik nepasitikjim scholastika. Reikmingas dalykas filosofijos atgimimui buvo banyios reformacija ir banyios autoriteto smukimas bei naujos visuomens klass buruazijos atsiradimas. Btent ekonomikai sutvirtjusi nauja visuomens klas sukyla prie banyios viepatavim. Smukus banyios autoritetui, kultra ima pltotis spariau. Ypa mokslas. Dl to naujj laik svarbiausioji filosofijos ym sveika su mokslu. is laikmetis baigiasi vokiei idealist klasika, pranokusia visus mstytojus. Jos virne laikomas Georgas Hegelis (Hegel, 1770-1831) - paskutinis filosofas, mgins sukurti visk apimanio inojimo sistem. 19 a. viduryje pradeda formuotis naujausi laik filosofija, i dalies tsianti klasikines, t.y. ,,aminosios filosofijos (philosophia perennis) tradicijas, i dalies vairius bties aspektus pagrsdama netradicinmis iracionaliomis prieastimis. Naujausiais laikais atsiranda pozityvizmas, t.y. metafizik neigianti paira ir bandymas sukurti nemetafizin filosofij (O. Kontas); marksizmas siekis sukurti filosofij kaip praktin vadov socialiniams reikalams sprsti (K. Marksas); neokantizmas painimo problem filosofija (O. Libmenas, G. Kogenas, E. Kasireris ir kt.); intuityvizmas filosofija, neigianti galimyb protu painti iracionalios prigimties pasaul (A. Bergsonas); gyvenimo filosofija iracionalizmo atmaina, velgianti iracionalum visose gyvenimo srityse (A. openhaueris, F. Ny, V. Diltjus, O. pengleris); fenomenologija mginimas paversti filosofij painimo bdu tik smons aktuose (E.Huserlis); neopozityvizmas (kitaip analitin filosofija), siekiantis dalyk aikinti tik kalbos prasmi analize (B. Raselas, L. Vitgenteinas ir kt.); personalizmas teistin asmenybs filosofija (E. Munj); neotomizmas dabarties katalikikoji filosofija (. Maritenas, K. Voityla ir kt.); pragmatizmas mogaus veiklos naudingumo filosofija (. Pirsas, V. Deimsas); filosofin antropologija (M. eleris, A. Gelenas, E. Kasireris ir kt.); hermeneutika sampratos filosofija (M. Heidegeris, Ch. Gadameris ir kt.); egzistencializmas - bties apskritai ir mogaus bties filosofija (S. Kierkegoras, . P. Sartras, K. Jaspersas, A. Kamiu, M. Heidegeris ir kt.), komparatyvizmas (paraleli paieka pasaulins filosofijos kultroje); postmodernizmas (pastarj keli deimtmei netradicin filosofija) ir t. t. Esmi paiekos tsiasi, todl filosofijos krypi ir atmain baras pleiasi. Vienaskaita filosofijos fenomenui suprasti lyg ir nebetinka (kaip ir mokslui) ir tampa prasminga naudoti daugiskait. Pagal tradicin filosofijos sisteminim ir dabar skiriama teorin ir praktin filosofija. ioje tradicinje sistemoje teorinei filosofijai paprastai priskiriama bties teorija (ontologija), gamtos filosofija, teodicja (Dievo filosofija), antropologija, hermeneutika ir pan. Praktinei filosofijai daniausiai priskiriama etika, estetika ir technikos filosofija. Toks filosofijos ini sisteminimas yra gana santykikas, nes ir praktikiausios paskirties filosofija turi teorijos form. Be to, kai kuri filosofijos krypi net remiantis j vyraujania tendencija nemanoma taip grietai riuoti. Antai mokslo filosofijos, religijos filosofijos, kultros filosofijos, meils filosofijos, teiss filosofijos ir t. t. prie teorins-praktins filosofijos schemos nepriskirsime, nes jos uima lyg ir tarpin grand. Kalbant apie filosofijos genez, jos kryptis, atmainas bei sroves, reikt paminti senosios ir dabartins Ryt filosofijos bent pagrindini atmain, einani pasaulins kultros lobyn ir sveikaujanias su vakarietiku mstymu. Paprastai mokslininkai kalba apie ind ir kin filosofijas, kurios dl kurso apimties ia nebus aptariamos, nors iuolaikiniam komparatyvizmui tai yra filosofavimo dalykas. Apskritai filosofijoje yra dvi pagrindins kryptys: materializmas, kai filosofas bties pagrindu, pagrindine prieastimi ir esmine kiekvieno dalyko slyga laiko materialum, ir idealizmas, kai filosofas tais dalykais laiko idealum, t. y. nematerialum: idj, Diev, Absoliut arba mogaus smon. Kryptys turi savo atmainas. Materializmas turi savo atmainas: naivj, mechanicistin, geografin, vulgarj, dialektin ir pan. Idealizmas turi dvi pagrindines atmainas: objektyvj, kai bties pradu laiko nematerial prad, nepriklausant nuo mogaus smons, ir subjektyvj, kuris tikrovs realumo slyga laiko mogaus psichik pojius, jausmus, vali, prot ir pan. Kiekvienos i krypi stambiausi padaliniai klasikiniame pavidale yra bties teorija (ontologija) ir painimo teorija (gnoseologija). Pagal pastarj sand filosofija skirstoma racionalizm ir empirizm arba sensualizm. Dar smulkesniam filosofijos skirstymui vartojamos srovs ar mokyklos svokos.

Filosofiniam painimo bdui taikoma ir ,,metafizikos svoka. iuo terminu dar I a. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekininkas ir Aristotelio krybinio palikimo sistemintojas Andronikas Rodosietis pavadino t didiojo antikos mstytojo krini dal, kuri pats Aristotelis vadino ,,pirmja filosofija. Andronikas filosofo krybin palikim kakodl surikiavo atbuline tvarka, nes filosofij (,,pirmj) ,,padjo po fizikos (,,antrosios), t. y. ,,ta meta ta physika tai, kas eina po fizikos. Kartais metafizikais vadinami filosofai, ir tai reikia, kad metafizika yra filosofijos sinonimas, o kartais metafizika vadinama tik ontologija, t. y. bties teorija jos siauriausia prasme. 2. Bdingiausieji filosofavimo ir filosofijos bruoai Filosofijos atsiradimo, filosofijos krypi bei atmain schemin apvalga yra ieitis rodyti, kad filosofija ir filosofavimas neturi nei savo grietai apibrto dalyko, nei metodo, taiau filosofijos objektas i esms nesiskiria nuo vis kit painimo ri objekto. is objektas yra tikrov, kurios pagrindin savyb paenklinta odiu ,,yra. Visos skirtybs tarp painimo bd prasideda nuo io objekto atskleidimo specifikos. Tikrov filosofijos atvilgiu yra btinai dvejopa: materiali ir fiksuojama mogaus jutimo organais arba mogaus irastais prietaisais, taip pat ideali, t. y. tiesiogiai neprieinama nei pojiams, nei prietaisams, taiau aptinkama mogaus protu ir mstoma. Taigi daugelyje knyg tvirtinimas, kad filosofija neturi savo objekto, velniai tariant, yra nesusipratimas. is teiginys atsirado i svok ,,objektas ir ,,dalykas painiojimo arba net j neinojimo. ,,Objektas yra tai, k plaiausia prasme mokslininkai, menininkai, ideologai, teologai ir filosofai nukreipia savo paintin veikl. Tai visada yra reali (materiali ar ideali) tikrov. Tuo tarpu ,,dalykas yra ta objekto dalis, ikarpa, itrauka, vaizdas, momentas, faktas ir t. t., kur i objekto iskiria paintine veikla usiimantis mogus (mokslininkas, filosofas, ideologas). iuo poiriu mokslas ir filosofija niekuo nesiskiria: nra mokslo paties, ir nra paios filosofijos, bet yra vairs mokslai ir vairios filosofijos. T pat galima pasakyti ir apie od ,,mokslas: nra mokslo, bet yra daugyb moksl. Aptariamo momento sampratos keblumai kyla ne i paios tikrovs, o i jau sukurt tekst, kuriuose ,,objekto ir ,,dalyko sveika visai neaptariama. Tuose tekstuose taip ir sakoma: ,,mokslas savo objekt turi, o ,,filosofija neturi. I tokio teiginio daniausiai ir mginama nustatyti, skiriasi mokslas nuo filosofijos, ar ne. Tie, kurie ias skirtybes mato, teigia, kad mokslas negeba apvelgti tikrovs kaip visumos, o filosofai t padaryti sugeba. Sugeba, bet ne visada taip daro. Tok poir galima sukritikuoti remiantis faktu, kad i tikrj egzistuoja ,,gamtos filosofija, ,,meno filosofija, ,,teiss filosofija ir t. t. Pripainus toki filosofij gaus, nebegalima sakyti, jog filosofija nuo mokslo skiriasi tuo, kad mokslinink domina tik tikrovs atskiros dalys, o filosof tik pati btis, pati btyb ir pan. Vadinasi, filosofijos istorijoje dominuodavo vienas ar kitas dalykas, o ne objektas. Mokslas nuo filosofijos skiriasi paiais painimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Taigi tiesos paiekose ypatingo klausimo iklimas yra pirmas filosofavimo ir filosofijos iskirtinis bruoas. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu j negalima pateikti atsakymo empirins patirties bdu. Tokio klausimo pavyzdiu gali bti klausimas, ar pasaulis yra aminas ir begalinis? Mokslininkai tai ino, todl tokio klausimo ir nekelia. Filosofas gi kaip tik ir kelia tokius klausimus, kuriuos joks mokslas savo metodais atsakyti negali. Nors filosofini klausim tematika daniausiai priklauso nuo laikotarpio, kuriame gyveno ar gyvena filosofai, taiau yra ir ,,aminas filosofijos klausimas. Tas klausimas paprastai vadinamas bties klausimu, nes, suinoj, kas yra btis, galiausiai suinotume ir labiausiai rpim dalyk - kas esame mes patys. Taigi pagrindinis klausimas yra bties klausimas, nors to paties galima paklausti vairiai. Pvz., ,,kas yra pasaulis? arba ,,kodl apskritai yra btis, o ne prieingai niekas?. Imanuelis Kantas (Kant, 1724-1804) vienas pirmj naujaisiais laikais msi rodinti, kad mokslas yra viena, o filosofija kita (jis, kurdamas savo transcendentin painimo teorij, taip ir klaus: kaip galimas mokslas? Kaip galima filosofija?), ir galiausiai atsak, kad filosofija kaip mokslas negalima. Jis filosofijos dalykui paliko sprsti keturis klausimus: k galiu inoti? (aikinti mogaus painimo galias); K turiu daryti? (aikinti moni gyvenim bendrijoje); Ko galiu tiktis? (aikinti mogaus gyvenimo tikslus ir prasm); Kas yra mogus? (klausimas, integruojantis kiekvien filosofin klausim). visus iuos klausimus atsakyti moksliniais metodais nemanoma, nors filosofai ir naudojasi vis moksl laimjimais. Netiesa yra aikinimas, kad filosofijai svarbiau pats klausimo iklimas, negu patys atsakymai. Juk ne pagal klausimus, o pagal atsakymus juos filosofija klasifikuojama kryptis, sroves, atmainas. Jeigu filosofas nesitikt vienaip ar kitaip atsakyti ikelt klausim, jis, ko gero, net nefilosofuot.

Filosofija, kaip kiekviena kita mogikosios veiklos ris, susijusi su painimu, ieko tiesos. Patirtis sako, kad tiesa, t.y. loginis (kalbinis) aptariamo dalyko paaikinimas, yra viena. Taiau ta pati patirtis akivaizdiai rodo, kad taip yra tik tiksliuosiuose moksluose, t. y. moksluose, kuriuose taikomi matematiniai imatavimai. Tik tokie mokslai (pvz., fizika, chemija) ties aptinka dsni pavidalu. Visi kiti mokslai ir kitos paintins veiklos rys rodinja ,,teisyb. Tiesa nuo teisybs skiriasi tuo, kad teisybi yra daug. Taip yra net istorijos moksle, jeigu trksta duomen, jeigu istorikas ima politikuoti. Teisyb, o ne tiesa yra bdinga politinei ideologijai. Ideologai ir sako, kad siekiama ne tiesos, o teisingumo, kuris suprantamas nevienodai. Teisyb paskelbiama tiesa, jeigu valdi ugrobia totalitariniai reimai. Tada taip ir sakoma: ,,viena partija, viena tiesa, nes kitos partijos draudiamos. Filosofin tiesa kol kas tra teisyb, turinti, kaip sako filosofas Maceina, tam tikr tiesos vidurk. is ,,vidurkis irykja aptariamo dalyko (fakto) interpretacijoje. Jeigu filosofo surasta teisyb virstu tiesa, ji prarast interpretavimo pobd ir tapt moksline tiesa, visiems priimtinu ir galutinai suformuluotu trafaretu, nebereikalaujaniu jokio mstymo. Rasta teisyb yra tik ingsnis pakeliui ties, nes filosofiniai atsakymai t pat klausim filosofijos istorijoje netapo mokslinmis tiesomis dl ribot mogaus proto gali ir aptariam dalyk esms ,,sislaptinimo. Interpretavimas yra tai, kad bties apskritai ir bties fakt paslaptis suprantama ir aikinama kiekvienu atveju vis kitaip, t. y. savaip. Tai visai panau menin kryb, kai t pat dalyk skirtingi menai ir atskiri menininkai vaizduoja vis savaip, o meniniame vaizde visada yra daugiau ar maiau tiesos. Filosofinis atsakymas filosofin klausim, prieingai moksliniam atsakymui, visada perengia mokslo galimybes. Visuose moksluose klausimai ir atsakymai yra empiriniai, t. y. klausiama apie jutimais (arba prietaisais) prieinamus dalykus, o atsakymas taip pat patvirtinamas tokiais pat empiriniais faktais, stebjimu ar eksperimentu. Filosofinis klausimas i pirmo vilgsnio atrodo irgi nukreiptas patirties pasaul. Taiau pradj filosofuoti, pastebsime, kad klausiame ne apie kok nors konkret mog, pagaliau ne apie vyr ar moter, vaik ar sen, o apie abstrakt mog, t. y. apie pat mog, apie mog, kurio konkreiai lyg ir nra. Jau tai rodo, kad filosofas visada engia toliau u juslinius dalykus. Juk nemanoma stebjimu ar eksperimentu aptikti mogaus esms i pirmini ar galutini prieasi, todl ,,grynasis mogaus protas skverbiasi u juslinio pasaulio rib ir perengia j mstydamas. Juk klausdami, pavyzdiui, kas yra begalyb ar aminyb, mes klausiame apie dalykus, kurie juslms neprieinami net tiek, kiek kalbant apie mog. Mstymas, perengiantis patirties pasaulio ribas, vadinamas transcendentavimu (lot. transcedens perengiantis). Taigi transcendentavimas yra viena esmini filosofavimo savybi. Interpretacija yra nuoroda kit filosofijos bruo laisv. Interpretacij gausa reikia, kad filosofinis inojimas yra laisvas inojimas. odis laisv pirmiausia reikia nepriklausomyb, tai, kad filosofas yra nepriklausomas mogus, kad jis nepriklauso jokiai partijai ar organizacijai. Apie filosofo laisvum pirmasis kalbjo graikas Pitagoras. Pasak legendos, Pitagoras atkeliavs Fliunto miest, kurio valdovas Leonas Pitagoro paklauss, kok moksl jis imano. Pitagoras atsaks, kad jokio, nes ess tik filosofas. Nustebusiam Leonui Pitagoras paaikino taip: mogaus gyvenim galima palyginti su turgumi ir olimpinmis aidynmis. Turguje bna prekeiviai ir pirkjai, kurie ieko sau naudos, o aidjai siekia lovs. Taiau be j dar yra irovai, kurie dmiai iri tai, kas ten vyksta. Taip yra ir moni gyvenime apskritai. Daugumai rpi turtai ir lov ir tik nedaugelis ioje maiatyje nedalyvauja, bet stebi ir tyrinja daikt prigimt. Jiems vertingiausias dalykas yra tiesa. Jie save vadina filosofais, t. y. monmis, myliniais imint, o ne sofosais, t. y iminiais, nes tik dievyb yra imintinga. Aristoteliui irgi buvo aiku, kad filosofin tiesa vertinga tik dl paios tiesos, kad filosofavimas neteikia jokios materialins naudos (jei taip atsitinka, vyksta filosofijos idavyst), kad filosofini ini negalima pritaikyti jokiai praktinei veiklai, susijusiai su daikt, reikaling knui, gamyba. Antanui Maceinai is filosofavimo bruoas reikia nesikiim niekieno reikalus. Jeigu filosofas mgina savo filosofavim sieti su kokiais nors interesais arba savo mstym primesti kitiems panaudodamas, tarkime, politin reim arba pritaikyti kokiems nors praktiniams tikslams, jis i tikrj ikrypsta i filosofijos kelio ir i esms pradeda arba politikuoti, arba mistifikuoti, arba klastauti apskritai, vadindamas save filosofu. Laisv, kaip filosofinio inojimo bruo, parykina ir tokia filosofijos savyb kaip surastos tiesos ilgalaikikumas. Kaip sak I. Kantas, metafizika primena kovos pratybas, kuriose dar niekas nenugaljo, o inios daugeliu atvej uleidia viet tikjimui, nes mogus visada turi vilt gyventi ir po kno ties. Akivaizdu, kad aktualios tebra ir Platono, ir Aristotelio, ir stoik, ir Tomo Akvinieio, ir Markso ir t. t. idjos, nes jas daugelis individ tebelaiko savomis, jas pripasta ir jomis gyvena. Taigi mokslo inios sensta, filosofins lieka aktualios vis laik, jei tik j nedraudia valdia. Naujos

filosofins sistemos, kritikuojanios ankstyvesnes, nra paangesns ta prasme, kad kritikuojamsias filosof pairas tik kritikuoja, bet nepaneigia galutinai. mogui, kuris domisi filosofijos istorija, filosofini sistem seka laike atrodo lyg proto pratybos filosofuojamojo fakto atvilgiu. Niekas dar nerod, kad Platono sukurtas idj pasaulio mitas yra melas, kad neegzistuoja Aristotelio apraytas pirmasis judintojas. Naujas filosofavimas daniausiai yra savotikas atsakas kitomis istorinmis slygomis, nauj kart protuose atsiradusias abejones. Beje, stoikai filosofij ir apibdino kaip proto pratybas. Dabarties filosofijoje ginas su buvusiais ir tebesaniais filosofais jau pasidar btinas filosofijos bruoas. Neinant filosofijos istorijos, filosofavimas tapo nemanomas. Filosofijos disciplina ugdo auditorijos klausytoj tolerancij (lot. tolerantio kantryb), t. y. kitos nuomons pakantum ir gerbim. I k tik paminto filosofavimo bruoo iplaukia ir dar vienas santykikai savarankikas filosofijos bruoas. Tai nepasitikjimas jau sukauptomis iniomis. Taikliausiai bruo ura R. Dekartas (1596-1650), tardamas, kad ,,de omnibus dubitantum est, t. y. viskuo privalu abejoti. Tai principas, bdingas ne tik filosofiniam painimo bdui, nes numato nesibaigiani kelion galutin ties. Pasitaikantis ugaulus filosofavimo tonas yra tam tikras filosofinio mstymo sutrikimas. Tai enklas, kad ties einama ne tik racionaliai, bet ir emocionaliai. Emocionalumas negali bti filosofavimo savyb. Klasikin, t. y. tobula (,,sterili), filosofija savo ties ieko ir suranda tik logikai, be emocij, t. y. be pykio, simpatij, antipatij, savanaudik interes ir t. t. ia savybe ,,grynoji filosofija rykiausiai skiriasi nuo meno, politins ideologijos, religijos ir labiausiai panai moksl. Logikas mstymas suponuoja ir ypating filosofin kalb. Filosofuoti vadinasi, interpretuoti faktus kratutinio lygmens abstrakcijomis. Tai reikia, kad dauguma filosofijos svok ir kategorij yra grynojo proto produktas. Nuo Kanto laik ios svokos vadinamos apriorinmis (lot. a priori - nepriklausantis nuo patyrimo), nes, neturdamos daiktinio atitikmens, jos nesuvokiamos pojiais. Tai, pavyzdiui, pasaulis, protas, substancija, smon, laikas, erdv, btis, begalyb, Dievas, painimas, menas, grois, gris ir t. t. i dalyk nemanoma paliesti, pamatyti, paskanauti, pasiklausyti. Pojiams jie neprieinami, nors pirmasis postmis jiems isiaikinti ateina i jutimo organ. Dl to, kad filosofins svokos ir kategorijos yra abstraktaus turinio (lot. abstractio atitraukimas), todl filosofini ini nemanoma patikrinti empiriniais metodais. Filosofai taip pat primena, kad filosofuojanio, t. y. mstanio, mogaus kalb reikia skirti nuo kliedesio, taukal, paistal ir postringavimo. Kliedinio mogaus kalbos esminis bruoas yra nesavikritikumas. Podraug tai ir ne sofistika, nes sofistas ino, kad jis meluoja ir kalbdamas smoningai maskuoja ties. Mstydami nesugeba iki filosofinio lygmens pakilti ir smalsautojai. Smalsus mogus nesistebi, o mstymas, kaip rodo patirtis, i smalsumo nekyla. Smalsuolis apie faktus nekalba, o taukia. Taukianiojo, kaip ir kliediniojo, nemanoma paklausti, nemanoma su tokiu mogumi ginytis, diskutuoti. Taiau taukalai plinta greiiau nei mokslo ar filosofijos inios, nes iuo atveju nereikia mstyti. Taukalas kartu reikiasi ir kaip lktumas, t. y. bandymas rodyti save tuo, kuo nesi. Taigi kliedint ar taukiant nemanoma rasti nei savyje, nei u savs bties pilnatvs, dvasins ramybs. ie bendriausi samprotavimai apie filosofij yra tik filosofijos sampratos vadas, kuris geriausiu atveju gali tik suteikti protui teigiam nuostat skaityti filosofijos tekstus, nes geriausias bdas suinoti, kas yra filosofija yra bendravimas su filosofijos dvasia. Taip mano ir filosofai, ir filosofijos specialistai. Naujausi laik vokiei filosofas M. Heidegeris taip ir sako: ,,kas tai yra filosofija, mes imokstame inoti ir suprasti tik tada, kai patiriame, kaip, kokiu bdu filosofija yra (Rinktiniai ratai, V., 1992, p. 329). 3. Lietuvos filosofija Filosofija, kaip antikos kultros dalis, per krikionyb atjo Lietuv jau naujajame amiuje. Taigi vlai. Lietuva paskutin pagonika alis Europoje. Kaip ir dera pagonims, lietuviai tikjo daugeliu diev. Vyriausiojo dievo nebuvo. Tikta ir pomirtiniu gyvenimu ia pat emje. Ilgas prieinimasis krikionybei rodo, kad lietuviai savo dievus gerb, kad savo pasaulira buvo patenkinti. Istorikai filosofijos pasirodymas Lietuvoje susijs su Renesansu ir humanizmo sigaljimu Europoje apskritai. Lietuvos kunigaikiai kultra niekada nesirpino, didikai pamgdiojo Vakar

didikus ir gdijosi savo praeities. Krato likimas jaudino nedaugel. Anais laikais viesi galv mons buvo Abraomas Kulvietis (gim 1510 m.), Albertas Gotautas (m. 1539), Mykolas Lietuvis (,,Apie totori, lietuvi ir maskvn paproius) ir dar vienas kitas. Lietuva politikai nusilpo, kultros veikj balso niekas nesiklaus, ir galiausiai alis politin identitet prarado. Taiau Renesanso epochoje gim lietuvi ratija: 1547 m. buvo ileista pirmoji lietuvika knyga. Lietuvos mstytojai netolim praeit idealizavo, o Vakar humanistai viduramius vertino labai kritikai. Filosofijos atsiradimas susijs tik su Vilniaus universiteto steigimu. Pirmj auktj mokykl kolegij 1570 m. kr jzuitai. 1579 m. Stepono Batoro aktu ji reorganizuojama universitet Vilniaus Jzaus draugij (Alma Academia et universitas Vilnensis societatis Jesu). Tada ir pradjo veikti Filosofijos fakultetas, kur iki 1773 m. globojo Jzuit ordinas. Pradioje viepatavo scholastin filosofija: nominalizmas ir realizmas. Tiek nominalistai, tiek realistai buvo nuosaikieji ir kratutiniai (r. painimo teorijos skyri). Realistai pripaino bendrybi (bendr svok) savarankikum smons ir atskirybs atvilgiu. Nominalistai pripaino tik atskirybes, o bendrybes proto veiklos rezultatu. Konceptualistai (nuosaikieji nominalistai) taip ir teig, kad bendrosios svokos egzistuoja tik prote, kai mstymas iskiria panaias daikt savybes. Universitete buvo tomist, t. y Tomo Akvinieio, ir skotist, t.y. Johano Dunso Skoto sekj. Buvo skaitomos natrfilosofijos, logikos, metafizikos ir kt. paskaitos. Charakteringas bruoas buvo tas, kad Vakaruose Atgimimas klostsi ant scholastikos, o Lietuvoje ant pagonikos kultros pamato. Pirmas Lietuvoje paraytas veikalas yra Petro Vijanos (1550-1609) ,,Filosofijos teiginiai, kur aptariamas filosofijos ryys su kitais mokslais, filosofijos vieta painimo sistemoje. Remiamasi Aristoteliu, kuris tampa Vilniaus universiteto filosof kelrodiu. Prof. R. Plekaiio (g. 1933)duomenimis, pirmas Lietuvos nominalistas buvo Jonas Kimbaras, 1600 metais baigs Graco akademij. Europos masto filosofas buvo Lvove gims lenkas Martynas Smigelskis (1562-1818). Svarbesni veikalai ,,Apie palkanas ir ,,Logika. Jo ,,Logika buvo dstoma visoje Europoje iki XIX a. Pirmieji universiteto profesoriai buvo svetimtauiai. Vliau atsirado ir lietuvi: Jonas Gruevskis (1808-1865), pirmasis lietuvis rektorius Danielius Butvilas (1600-1682), Jeronimas Burba, Konstantinas Sirvydas (1578-1631), ygimantas Liauksminas (1596-1670), Albertas VijkasKojelaviius (1617-1677). Universiteto spaustuv ispausdino Mikalojaus Daukos (1523-1613) verst ,,Katekizm ir ,,Postil (1599). Dauka suformulavo tautos apbrim tauta, tai mons, gyvenantys vienoje teritorijoje, turintys bendrus paproius ir nekantys viena kalba. Jis beveik nesiskiria nuo iuolaikinio tautos apibrimo. XVIII a. (vietimo epocha) susidar dvi filosofijos kryptys kompromisin ir antischolastin. Pirmieji mgino isaugoti kai kurias scholastins filosofijos pairas ir derinti jas su naujj ami filosofija ir mokslais. I j ymiausi Antanas Skorulskis (1715-1780, ,,Filosofijos apybraiose pirm kart Lietuvoje pateik Naujj ami filosofijos ir gamtos moksl teorijas, scholastas) ir Benediktas Dobeviius (1722-1792). Kadangi universitet sunkiai rado keli naujos idjos, tai buvo steigta Edukacin komisija pirmas v. ministerijos prototipas. i komisija kuriam laikui sustabd scholastins filosofijos dstym. Filosofins minties raid veik ir Karaliauiaus universitetas. Vienas i io universiteto krj buvo Abraomas Kulvietis, ten moksi Jonas Bretknas (1536-1602), moksi ir dst Karaliauiaus universitete Liudvikas Rza (1776-1840). Apskritai vietimo filosofija susiformavo Pranczijoje ir gyvavo tarp 1715 m. (mir Liudvikas XIV) ir 1789 m. (Bastilijos pamimas). ios idjos aikiausiai isakytos Deni Didro leistoje Enciklopedijoje. vietjai darni filosofini sistem nesukr, juos labiausiai domino gamtos reikiniai ir mogaus elgesio motyvai. Jeigu filosofai ik tol ra filosofams, tai vietjai ra visiems monms, atsisak tradicins lotyn kalbos, siek reformuoti moksl, filosofij, men ir t. t. Jie kovojo su dogmatizmu, pripaino paang. Lietuvoje ios idjos plito XVIII a. pabaigoje, t. y. politins krizs metu. Lietuvi didikai save laik lietuviais, bet kalbjo lenkikai, todl vietimo idjos plito tik tarp bajor. Tuo tarpu lenkai propagavo centralizuotos valstybs idjas, kurias rm dauguma lenk. Tai irgi slopino lietuvi tautin mentalitet.

1791 05 03 Konstitucija panaikino veto teis, karaliaus sostas tapo paveldimas, o Lietuva prarado paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas. Lietuvi konfederatai pasikviet pagalb Rusijos imperator Jekaterin II. Taip bukaproiai bajorai atved prie antrojo valstybs padalijimo. ymiausias t laik filosofas yra Kazimieras Narbutas (1738-1807), kuris savo ,,Logikoje remiasi Vokietijos filosofu Ch. Volfu (Wolff, 1679-1754): filosofija yra mokslas apie visa tai, kas yra ir kas gali bti. Filosofijos disciplinas Narbutas suskirst kaip ir Volfas: logik, ontologij, psichologij, natrin teologij, morals filosofij (etik, politik, ekonomik), fizik (bendrj, specialij, eksperimentin), prigimtin teis. Vilniaus universiteto profesorius buvo Hieronimas Stroynovskis (1752-1814), Angelas Daugirdas (1776-1835), kuris dst filosofij ir logik, mgino derinti moksl ir tikjim, laik save D. Loko (Locke, 1632-1704) ir E. Kondiljako (Condillac, 1715-1780) mokiniu. ymesni kit taut profesoriai buvo Johanas Georgas Adamas Forsteris (1754-1794), Janas Sniadeckis (1756-1830), Johanas Heinrichas Abichtas (1762-1816), Jozefas Goluchovskis (1797-1858). Tautinis smonjimas vyko ltai. Pvz., XVIII a. jau buvo aiku, kad rusai, vokieiai, tai yra ateiviai i alies (ukariautojai), yra svetimieji. Tuo tarpu lietuviai nesijaut es atskiri nuo lenk. Nors I. Danilaviius (1787-1843), I. Onaceviius (1780-1845) domjosi Lietuvos praeitimi, iskyr Lietuvos istorij i kit taut istorijos, bet lietuviais vadino visus Lietuvos gyventojus, tarp j lenkikai nekanius LDK pilieius. Vadinasi, visi Lietuvos gyventojai nebuvo svetimieji. Tik XIX a. nelietuvikai nekani bajorij pradjo suvokti kaip svetim. Lietuviai i esms buvo tapatinami tik su sodieiais. Tautiniam smonjimui didiausi poveik dar A. Mickeviius (1798-1855), Kuprijonas Lukauskas, kurio veikalai pasiek visuomen tik 1996 metais (ra pamokslus), Dionizas Poka (17651830), Simonas Daukantas (1793-1864). XIX a. formuojasi naujos filosofins mokyklos, srovs, kryptys: hegelizmas, ,,gyvenimo filosofija, pozityvizmas, religins filosofijos koncepcijos, marksizmas. Lietuvoje niekas nesidomjo iracionalistinmis kryptimis (S. Kierkegoru, A. openhaueriu, F. Nye). Istorijos altiniai rodo, kad domtasi religine filosofija ir sociologinmis idjomis, taiau Lietuvos dvasininkai ir tikintys intelektualai inojo ir kitas filosofijos sroves, bet nemgino net nauj religini mstytoj rat versti lietuvi kalb arba komentuoti. Taip buvo iki profesionaliosios filosofijos atsiradimo Lietuvoje. io reikinio prieastys matyt tokios: manyta, kad paprastam tikiniam reikalinga pragmatin religin literatra, o ne gils filosofiniai apmstymai; daugeliui atrod, kad, jeigu ios mintys idstytos lenk kalba, to utenka, mat visi isilavin mons mokjo lenkikai. Be to, pati Katalik banyia laiksi dar prolenkik pozicij. Tik suvokus nacionalum kaip vertyb, susirpinta lietuvi skaitytojui pateikti ir religins filosofins literatros. G. Hegelio teigimu, absoliutin idja vystosi ir, iekodama sau adekvaios formos, siknija tam tikros tautos dvasioje, kuri rykiausiai atsiskleidia valstybje, jos statymuose, mene, filosofijoje ir kitur. Tautos istorinio gyvenimo tikslas ir ess painti dvasin individualyb bei ypatingumus. Aukiausias tautos dvasios vystymosi rodiklis ess tautos kultros pripainimas. Hegelio dialektikos idjos pasitarnavo rengiant 1863 m. sukilim. Per Hegel Lietuvos kultr atjo rutuliojimosi idja. Moksl, men, publicistik veik ir Vakaruose susiformavs pozityvizmas. Pozityvizmas buvo nevienalytis. Pvz., Ogiustas Kontas (Comte, 1798-1856) mgino sukurti protu pagrst religij, Ernestas Renanas (Renan, 1823-1892) teig, kad pasaulio tikslas ess sukurti tobulesn mog, o raidos tikslas sukurti Diev. Pozityvistai atmet iracionalias religijas krikionyb, judaizm, islam ir kt. Taigi pozityvizmo idjos skatino Lietuvoje domtis gamtos mokslais, nes pozityvistams nieko kito nra, iskyrus faktus. Ypa pozityvizmo idj populiarinimu pasiymjo Jonas lipas (1861-1944), Juozas Adomaitis (1859-1922), Vincas Kudirka (1858-1899), Jonas Kairiktis (18961957). Gil pdsak Lietuvoje paliko marksizmas. ios idjos Lietuv pateko anksiau, negu Rusij. Markso koncepcija i esms rmsi aristotelizmu ir hegelizmu: visa, kas atsiranda, turi savo prieastis; materija amina, dvasia sielos vedinys; vis reikini akn reikia iekoti objektyvioje tikrovje. Markso sekjai suformulavo teorij, gavusi istorinio materializmo pavadinim. ia pltojama krikionikoji tez, kad visi mons i prigimties lygs, tik kitur sudedami akcentai (mons tapo nelygs, nes vieni pasisavino tai, kas turt priklausyti kitiems). Kartu rodinjama, es istorijos variklis gamybini jg isivystymas paangos pamatas, kad mogus istorijos krjas, bet jis kuria ne savavalikai, o pagal istorijos raidos dsnius ir kad vyksm skatina klasi kova (i

nuostata kertasi su krikionikja pasaulio samprata). Remiantis ia koncepcija, buvo suformuluota inaudotoj klass likvidavimo btinybs teorija, kuri savo ruotu gimd totalitarizm. Markso idjos atjo i Vakar Europos per Lenkij, ir skyrsi nuo leninizmo modelio Rusijoje. Susidomti XIX a. marksizmu Lietuvoje vert ir tai, kad Marksas ir jo bendraygiai labai nemgo Rusijos, kad reik uuojaut pavergtoms tautoms, tame tarpe ir Lietuvai. Pirmasis lietuvi kalba paskelbtas Markso ir Engelso veikalas buvo ,,Komunist partijos manifestas (1904 m.). Iki 1905 met marksistins idjos eklektikai plito kartu su kitomis filosofinmis koncepcijomis (pozityvizmu, religinmis), o po 1905 m. ima formuotis savarankika marksistin mintis: Zigmas Aleksa-Angarietis (1882-1940), Vincas Mickeviius-Kapsukas (1880-1935) ir kt. Taiau XX a. Lietuvos marksistai fundamentali veikal nesukr, o tik supaindino visuomen su istoriniu materializmu. Nepriklausomoje Lietuvoje kai kurias marksizmo idjas propagavo Juozas Galvydis (1899-1976), Kostas Korsakas (g. 1909). Apskritai pozityvizmas ir marksizmas Lietuvoje plito tada, kai formavosi Tautinio sjdio filosofija. steigus Kauno Vytauto Didiojo universitet, filosofijos katedroje niekas ias kryptis neatkreip dmesio, nors niekas ito nedraud. Lietuvoje buvo udrausta tik komunist partijos veikla, bet ne marksizmas. Taigi jau tada buvo suprasta, kad filosofija yra viena, o ja pagrsta politin ideologija kita. XIX a. pavergtoje Lietuvoje ima formuotis filosofin tautinio isivadavimo mintis. io Sjdio apogjus XIX a. pabaiga ir XX a. pradia, ypa atkrus Lietuvos valstybingum, kai atsirado galimyb puoselti tautin kultr, kurti filosofin ratij gimtja kalba. Kadangi Lietuvoje trko mstytoj, socialines ir filosofines problemas sprend publicistai. Jie domjosi Vakar teorijomis, kurios naudingos praktinei veiklai. Vienas ymiausi tautinio Atgimimo ideolog buvo Motiejus Valanius (1801-1875). Kadangi jis rmsi teiginiu, kad mogaus gyvenimo normas tvarko Krjas Dievas, taiau savo poelgius mogus renkasi pats, todl rpinosi tautos vietimu, organizavo parapij mokyklas. Ypa aktyvus tautos vietimo reikaluose buvo Juozas Adomaitis-ernas (1859-1922). is valstietikos kilms, neturintis auktojo isilavinimo, mogus pareng ir ispausdino 20 knyg, apie 2000 straipsni. Buvo,,Varpo redaktoriumi, 1895-1912 m. redagavo lietuvi laikrat ,,Lietuva JAV. Jo parengtos knygos buvo vienintelis mokslo informacinis altinis lietuvi kalba. Lietuv jos buvo gabenamos slapta. Jonas lipas (1861-1944) pasiymjo laisvamanybe. 1880 m. baig Mintaujos gimnazij, studijavo Maskvos ir Peterburgo universitetuose. U dalyvavim student riause i universiteto visiems laikams buvo paalintas. 1883 m. lipas atvyko Bitn kaim (iluts raj.) ir tapo ,,Auros redaktoriumi. Tautinio susipratimo idjos ukliuvo Ryt Prsijos valdiai, ir lipas turjo Vokietij palikti. 1844 m. atvyko JAV, baig medicinos studijas, vertsi gydytojo praktika, redagavo lietuvikus laikraius ,,Unija, ,,Lietuvikasis balsas ir kt. Jis propagavo balt bendrumo idj, teig, kad lietuviai ir latviai praeityje buvo ,,viena gimin. Jis buvo tas, kuris velg skirtum tarp taut ir jas valdani moni, dl lietuvi nelaimi kaltino ne tiek lenkus, kiek nutautjusius lietuvi bajorus. Filosofijoje kritikuoja indeterminizm: niekas nevyksta atsitiktinai. Jis materialistas, kitim mat materijos rutuliojimesi. Gyvyb ir smon irgi materijos raidos produktai. 1886 m. knygelje ,,Iganymas vargdienio, remdamasis vairiomis filosofinmis idjomis, aikina mogaus gyvenimo esm: mons i prigimties lygs, elges lemia ir prigimtis, ir patirtis. Teorinio mstymo tikslas suvokti moni tarpusavio santyki prieastis. Be ini pasikeisti nemanoma. Istorijos raid lemia mokslo raida. Pirmu filosofu profesionalu yra laikomas Vydnas (Vilhelmas Starosta). Gim pastoriaus eimoje 1868 03 22 dabartinio iluts rajono Jonaii kaime, tada Prsijoje. Kadangi vokieiai lietuvius niekino, tai vieni laiksi lietuvybs, kiti siek tapti vokieiais. Lietuvikiausi buvo valstieiai. Toks buvo ir Vydnas. Vydnas tautos ilikimo garantija laik tik vidin mogaus kultr. Vydnas Vakar Europos universitetuose moksi filosofijos, kalb, pramoko net sanskrito, taiau nuolat gyveno Tilje. Jam Til ir Ragain buvo lietuvikos ems. Kadangi jie kviet lietuvius siekti intelekto ir dvasine kultra prilygti ir net pranokti vokieius, tai itai siutino hitlerininkus. Jis buvo ne kart kalintas, ,,hitlerinis jaunimas dau jam langus, gatvje apspjaudydavo. Lietuvoje jis skaitydavo paskaitas, kur laik dirbo Teli gimnazijoje, kultros istorij dst Klaipdos muzikos mokykloje. Vydnas buvo filosofas, poetas, dramaturgas, muzikas. ymiausi filosofijos traktatai: ,,Slaptinga mogaus didyb, ,,Ms udavinys, ,,Tautos gyvata, ,,Smon. Ankstyvuosiuose

kriniuose jis rutuliojo abstrakias idjas, vliau perjo prie savo tautos analizs. itai labiausiai jis dar savo dramose. Vydno filosofinse pairose jungsi senovs ind filosofija, neoplatonizmas ir krikionyb. Indijos filosofija apsiriboja etika, ji susijusi su religija. Ind filosofins mokyklos veik tkstantmeius. Filosofijoje rykios dvi pagrindins tendencijos: astika (ortodoksalioji filosofija) ir nastika ( neortodoksalioji). ie ypatumai atsirado i skirting ved vertinimo. Pirmoji tendencija vedas tik aikino. Antroji vertino kritikai. Bet ir kritikosios atmainos (pvz., dainizmas ir budizmas) i esms buvo religins sistemos, nors ir skyrsi nuo Vakar religij. Pastarosios siek viena kit sunaikinti fizikai, o Indijos religijos taikiai sugyveno iki musulmon ir europiei siverimo. Pvz., dainistai prisipaino, kad j nuomon apie pasaul yra ne absoliuti. Be to, visos ind religijos panteistins. mogus jose yra gamtos dalis, j valdo aminieji gamtos dsniai. Sistemose mistiniai elementai persipyn su materializmu. Indus domino gyvenimo prasm, tikslas, mirtis, pats gyvenimas. Pvz., sankjos mokykla gyvenim suprato kaip kani, o mirt kaip isilaisvinim. Mirtis kelia baim tik dl neinios. Pasak filosofijos istoriko B. Genzelio (g. 1934), Vydn ind filosofija domino dl to, kad ji mok kovoti nenaudojant prievartos, kad dl gebjimo atsilaikyti prie pavergjus (dungarus, mongolus, arabus, anglus) yra gyvybingiausia, vadinasi, teisingiausia. Lietuviai neva panas indus, nes nepajgia gintis nuo grobik, todl isigelbti gali padti tautos itverm, orumas, atsakomyb u savo veiksmus. Galima udrausti vieai reikti savo mintis, bet ne vidin laisv. Nei mokslai, nei religija (krikionyb) nepaaikina mogui esms ir veiklos tiksl. Mokslas nepadeda orientuotis gyvenimo situacijose, nes inios gyjamos intuityviai, kurias vliau mgina pagrsti protas. Vydno filosofavimo centre mogus, jo prigimtis, kurioje daug slpiningumo. Pats mogus yra materialumo ir dvasingumo vienov. Knas priklauso gamtai, o veiksmus reguliuoja dvasia, arba smon. Pvz., Vydnas rao taip: ,,kaip dvasia yra subtilus materijos virpjimas, taip materija yra dvasia sustingimo bsenoje. Budistai irgi teigia, kad pasaulis nepastovus, todl individas yra nepakartojamas, jis visada yra kitoks, negu kiti. Atjs i visumos, individas vl su ja susilieja. Pirmas aktas (atjimas) yra gimimas, antras ijimas (mirtis). Vydnas tikjo reinkarnacija, pagal kuri gimusi individ savybs yra susijusios su ankstesniais gyvenimais. is principas kalba apie mogaus bties aminum. Kartu mogus tobulja, nes tobulja pati gamta. monikumas yra dvasinio prado raika, pamonikumas materialiojo prado, todl tobuljimas priklauso nuo gebjimo valdyti kno aistras. Sumaterialjs mogus praranda monikum. Taiau vis dlto dominuoja tobuljimo tendencija, kuri reikiasi vairiomis tobulumo pakopomis. Aukiausio tobulumo laipsnio individas yra krybikas. Vadinasi, svarbiausias dalykas mogui yra jo dvasinis gyvenimas tobuljant. mogaus esm sudaro savimon, sin, imintis, teisingumas, meil ir pan. Individo smonjimas veikia monijos tobuljim. Taigi smonjimo procese yra trys pakopos: smonjimas sau, smonjimas tautai ir smonjimas monijai. Tautos lygiateiss ir lygiaverts, todl tautos pavergjos ,,nesmonja sau. Paskutin pakopa yra baigtinis mogaus dvasinio tobuljimo tikslas. Tik suvokus savo vert, galima siekti moralinio tobulumo. Vadinasi, individas turi siekti vienovs su monija. Suvokti savo esm sunku, taiau Vydnas tikino, kad vis i naujo atgimdamas individas bus tobulesnis. Didel dmes mstytojas skyr individo ir asmenybs santykio aikinimui. io santykio konkretus aspektas yra individo ir tautos santykis. Be ryio su tauta ir jos kalba asmuo yra bejgis. Kartu, kaip jau sakyta, filosofas tautikumo fenomen suprato tik kaip antrj egzistencijos pakop. monijos mastu tauta yra lyg individas tautai, todl visos tautos yra reikmingos, jos turi lenktyniauti kultros sferoje be smurto ir prievartos. Socialini santyki pagrindu Vydnas laik vidin mogaus turin. Ypa svarbus io turinio sandas inojimas, taiau iame lygmenyje mons nelygiaveriai. Dauguma moni, deja, yra savo vaizdini vergai, o laisv moni nedaug. Taip yra dl to, kad mogus negeba atsispirti kno malonumams. Tokiam mogui didiausia vertyb yra daiktas. Kartu daiktas yra ir laim, ir nelaim: jis btinas civilizacijai, bet kelia grsm dvasingumui, kuris yra mogaus esm. Mir Vydnas 1953 metais Vokietijos mieste Detmolde. Palaikai perveti Lietuv tik atgavus nepriklausomyb. Taigi, kaip jau sakyta, iki XIX a. Lietuvos filosofija tilpo visuotinybje: i esms buvo gvildenamos tos paios problemos, kaip Vakar Europoje. Poskis vyko tada, kai buvo suprasta, kad mogus priklauso ne tik monijai ir tam tikrai religijai, bet ir tautai. Pirmasis itai suvok Daukantas, o Vydnas i koncepcij ubaig. Nuo tada Lietuvoje pasaulins filosofijos idjos gretinamos su Lietuvos problemomis.

Atsiradus lietuvikai inteligentijai, m kurtis mokslo draugijos, brendo universiteto atgaivinimo idja. Tuo metu profesionaliajai Lietuvos filosofijai pamatus klojo jaunuoliai, kurie moksi Vakar universitetuose. 1922 m. kurtame Kauno universitete pradtos dstyti filosofijos disciplinos, imta leisti urnal ,,Logos, kultivuojamas neotomizmas, fenomenologija, egzistencializmas. Moderniosios filosofijos pradininku Lietuvoje laikomas Romanas Bytautas (18861915). Anksti mirs, talentingas mstytojas sprend aminus objektyvi ir subjektyvi prad santyk, smons ir kitas problemas. Sprsdamas iuos klausimus, Bytautas mgino derinti materializm ir idealizm. Rmsi Vilhelmo Vunto (Wundt, 1832-1920) fiziologine psichologija. Bytauto poiriu, dvasiniai reikiniai priklauso nuo materijos, teig, kad asociacijos smonje atsiranda tik i smons igyvenim, kurie yra skirtingi vairi asmen smonje, nors ir kil i to paties objektyvaus reikinio. Daug ra kalbos klausimais: kalbos raida sutampa su tautos kultros istorija; kalba yra esminis tautos saviraikos forma. Tautos struktra nevienalyt, todl bajorai ir nutauto. Teig, kad pasaulira priklauso tiek nuo mogaus psichikos savybi, tiek nuo kit slyg. Kartu pripaino tikjimo btinum: jis gali bti racionalus arba iracionalus, bet abiem atvejais yra tikrasis istorijos judintojas. Pasauliros branduoliu Bytautas laik filosofija, todl teig, kad filosofinis isilavinimas btinas kiekvienam mogui. Kiti inomi filosofijos specialistai buvo: Kauno universiteto profesorius Petras Leonas (18641938), kuris dst teiss filosofij, ra teiss, sociologijos klausimais; Adomas Jaktas (Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938) - neotomizmo Lietuvoje pradininkas, lietuvik filosofijos termin krjas, logikos vadovlio autorius; Pranas Dovydaitis (1886-1942) - Kauno universiteto profesorius, neotomizmo propaguotojas; Stasys alkauskis (1886-1941) - Kauno universiteto profesorius, savo pairose derins Vladimiro Solovjovo, tomizmo, pozityvizmo ir kt. idjas, filosofas sistematikas. Para Veikalus: ,,Filosofijos vadas (pirm dal), ,,Kultros filosofijos metmenys, ,,Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai, ,,Visuomeninis aukljimas, ,,Lietuvi tauta ir jos ugdymas, ,,Bendrieji pedagogikos pagrindai, ,,Bendroji filosofijos terminija, ,,Bendroji estetika bei daugel straipsni. Filosofas mgino sukurti filosofin sistem, kuri jis vadino ,,gyvenimo filosofija. J jis skirst prigimties filosofij, kultros filosofij ir religijos filosofij. i sistema turjo apimti visas filosofijos ir jai artimas disciplinas. darb filosofas tik pradjo, bet nespjo baigti. Daugiausia paeng kultros filosofijoje. Pranas Kuraitis (1883-1964) - nepriklausomos Lietuvos filosofijos profesorius, tomistas, filosofijos istorikas, ras ontologijos ir gnoseologijos klausimais. Kuraitis ontologij laik svarbiausia neotomistins filosofijos disciplina, nes joje aptariamos bties savybs, dsniai, rys arba kategorijos ir t.t. Ontologija vis moksl vadas. Pati bties svoka yra bendriausia, nes visa, kas yra ar gali bti, yra btis. Gnoseologija priklauso nuo ontologijos, nes remiasi jos principais. Ji turi analizuoti svokas, j sveik ir priklausomyb. Painimas prasideda bendrj svok tyrimu. Kadangi tomizme svarbi viet uima etika, Kuraitis analizavo grio kategorij, kuri jis laik ontologijos svoka, turinia dvi prasmes bties nor objekto ir tikslo. Taigi gris nemanomas be tikslo. Tomizmas seka Aristoteliu, todl ir Kuraitis teig, kad kiekviena substancija siekia tikslo, vadinasi, yra gera. Aukiausia btis yra Dievas absoliutus gris. Blogis yra tik grio stoka (Aurelijus Augustinas). Jis yra laikinas, santykinis ir atsiranda i mogaus valios laisvs, kuri suteik Dievas. Taigi Dievas u blog neatsakingas; Levas Karsavinas (1882-1952) - itremtas i Rusijos intelektualas, nuo 1928 m. Kauno universiteto profesorius. 1949 m. buvo suimtas ir itremtas Komij. Svarbiausias veikalas - ,,Europos kultros istorija (5 tomai, 6 knygos). Karsavinas originalus mstytojas, gvildens ontologijos, gnoseologijos, istorijos filosofijos, etikos bei estetikos problemas. ioje problem sistemoje gamta ir visuomen sudaro universali visuotinyb, kurios centre yra Dievas. i visuotinyb nuolat tampa ir rutuliojasi. Visi reikiniai yra visuotinybs iraika. ia filosofija Karsavinas kr ,,simfonins asmenybs teorij, kurioje aikinamos mogaus-eimos-tautos-monijos pakopos. Virnje yra dangikasis mogus. Tai mistika. Btis tobulja, nors idealas nepasiekiamas. I esms tai yra istorijos procesas. Nors vyksmas objektyvus, taiau jis vertinamas subjektyviai. Dl to istorija aikinama vairiai. Pasak Karsavino, istoriografijoje yra trys kryptys: 1. Mokslikai apibendrinamoji (nomotetin); 2. Istorinis materializmas; 3. Ideografin (apraomoji). Gyvenimo pabaigoje mstytojas ima linkti egzistencializm: mogus netobulas, kas yra jos kani altinis ir jo paties esm. Pripaindamas objektyv pasaul, Karsavinas teig, kad jis yra nepainus, o inios tik nuomon. Vadinasi, ir jo pairos yra tik vienos i galim; Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - poetas, raytojas, literatros kritikas, filosofijos daktaras. Daktaro disertacijos ,,Vladimiro Solovjovo estetika pagrindu

prancz kalba para veikal, kuriuo Vakar visuomen supaindino su V. Solovjovo (1853-1900) filosofija, o kartu parod savo estetikos ir filosofijos principus. Be to, Mykolaitis-Putinas mgino vertinti Vydno filosofij, jos sveik su Ryt filosofija. Dvi okupacijos penkto deimtmeio pradioje sustabd kultros raid. Lietuva neteko daugumos inteligentijos. Lietuvikoji modernioji filosofija pltojosi ieivijoje. Labiausiai pltojama fenomenologija ir egzistencializmas. Okupuota Lietuva atsidr u ,,geleins udangos, taiau visikai izoliuota nuo pasaulio krybins minties nebuvo. Atskirai i io laikotarpio reikt paminti: Vosyli Sezeman (1884-1963) Suomijos vedo ir vokiets sn, 1919 m. pakviest profesoriauti Kauno universitet. Pirmus savo veikalus ra vokikai ir rusikai, vliau ra tik lietuvikai. Ra filosofijos istorijos, etikos, estetikos, kultros filosofijos, painimo teorijos ir logikos klausimais. Svarbiausi jo veikalai yra ,,Gnoseologija, ,,Laisvs problema, ,,Estetika ir kt. Antan Macein (1908-1987) alkauskio mokin, Kauno universiteto dstytoj, Freiburgo ir Miunsterio universitet profesori. Skiriami du krybos laikotarpiai: nepriklausomoje Lietuvoje ir emigracijoje. Jo krybinis palikimas apima dvideimt knyg ir antra tiek vairi filosofijos disciplin kurs, imtai straipsni. Daugelis j Lietuvoje dar neinomi. Iki iol vertinamas kaip teistinis egzistencialistas, religijos filosofas, teologas ir pan. Rimt studij apie Maceinos krybin palikim dar nra. Kultros filosofijoje filosofas kultr apibdina kaip mogikj kryb, apvelgia ios disciplinos bkl vakaruose ir Rytuose, analizuoja atskirus kultros sandus. Filosofas, kaip ir O. pengleris, velgia Vakar kultros kriz ir numato bsim katastrof. Pvz., marksizmo atsiradim jis vertina kaip naujo mogaus dvasinio bvio pradi. Kartu jis skiria marksizm nuo bolevizmo, kuris, pasak filosofo, yra prometjizmas, tampantis satanizmu. Jeigu marksizmo centre dar yra mogus, kuriam materija yra priemon, tai bolevizme viskas yra atvirkiai: mogus tampa materijos priemone. Egzistencinio mstymo esm atskleista ,,Jobo dramoje, kur mogaus egzistencija parodoma kaip didiulis imginim kelias. Filosofikiausiu pripastamas veikalas ,,Filosofijos kilm ir prasm, kuris yra lyg filosofo mini svadas. Jame jis akcentuoja, kad pagrindinis filosofijos klausimas yra bties klausimas, mgina apibrti pai bties svok, polemizuoja su M. Heidegeriu, filosofij apibdina kaip ypating painimo bd ir prieprieina j mokslui. Didel reikm einamam momentui turi jo tautos filosofija idstyta veikale ,,Tautinis aukljimas, kur jis sprendia tautos formavimosi veiksnius, formavimosi kelius, tautos funkcijas ir t.t. iuos samprotavimus papildo veikale ,,Asmuo ir istorija. Juoz Girni (1915-1994) egzistencializmo tyrintoj. Polemikoje su ymiausiais egzistencialistais atskleid ir savo pozicijas, atmeta ateistin egzistencializm. mogaus elgesys ir veiklos motyvai yra lemiamas jos filosofavimo leitmotyvas. Lietuvoje ileisti keli jo rat tomai, kuriuose svarbiausi yra ,,Laisv ir btis, ,,mogus be Dievo. Kita Girniaus filosofavimo tema tautikumo fenomenas. Svarbiausias veikalas ia tema yra ,,Tauta ir tautin itikimyb. Girnius para daug straipsni ,,Lietuvi enciklopedij. Algird Juli Greim (1917-) pasaulinio garso semiotikos krj, lietuvi mitologijos tyrintoj. Ra lingvistikos, semantikos bei semiotikos, lietuvi folkloristikos ir kt. klausimais. Jo veikalai ,,Struktrin semantika, ,,Semiotikos modeliai, ,,Apie prasm iversti daugel pasaulio kalb. Lietuvoje ileista ,,Semiotika, ,,Tautos atminties beiekant, ,,I arti ir toli. Okupuotoje Lietuvoje vienintele oficialiai pripastama filosofija buvo marksizmas-leninizmas. Ortodoksiniai marksistai buvo Genrikas Zimanas, Irmija Zaksas, Valentinas Lazutka, Justinas Lazauskas, Antanas Gaidys ir kt. Kitai grupuotei priklaus Eugenijus Mekauskas, Jonas Repys, Albinas Lozuraitis, Jokbas Minkeviius, Bronius Genzelis, Arvydas liogeris, Romanas Plekaitis, Bronius Kuzmickas, Krescencijus Stokus ir kt., kurie dst marksizm, taiau ugd pakantum ir kitoms pairoms, tyrinjo filosofijos istorij apskritai ir filosofijos raid Lietuvoje. Nema vaidmen filosofijos kultroje atliko eto deimtmeio pabaigoje steigtas ,,Filosofijos, sociologijos ir teiss institutas, kurio direktoriumi ilg laik buvo Jonas Maceviius. Literatra: 1. Genzelis B. Lietuvos Filosofijos istorijos bruoai. V., 1997; 2. Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdiai. V., 1999; 3. Lietuvos filosofin mintis. Aidai, 1996; 4. Maceina. A. Filosofijos kilm ir prasm. Ratai, VI t. V., 1994.

4. Pagrindins naujausi laik filosofijos srovs ir atmainos Pragmatizmas Gr. pragma reikalas, veiksmas. Filosofijos srov, atsiradusi ir labiausiai iplitusi JAV. Pradi jai dav XIX a. atuntame deimtmetyje Kembrido universiteto mokslo darbuotoj grup, kuri . S. Pirsas (Peirce, 1839-1914), t.y. pragmatizmo pradininkas, pavadino ,,metafizik klubu. Ilg laik Pirso idj niekas nepastebjo. 1898 m. psichologas ir filosofas V. Deimsas (1842-1910) straipsnyje ,,Filosofijos svoka ir praktiniai rezultatai atgaivino ir ivyst Pirso idjas, suteikdamas joms populiaresn form. Tada pragmatizmas tapo filosofini diskusij dalyku. XX a. pradioje prie pragmatizmo pritapo D. Djuis (Dewey,1859-1952) ir D. Midas (Mead, 1863-1931). Anglijoje pragmatizm ,,humanizmo pavadinimu propagavo F. K. C. ileris (Schiller, 1864-1937), Italijoje D. Papini ir kt. Treiame deimtmetyje savo pragmatizmo versij idst Liuisas, o amiaus viduryje pragmatizmo ir iuolaikins logikos bei analitins filosofijos sintez pateik V. Kvinas (Quine, g.1908) ir H. Gudmenas (Goodman, g. 1906). Atunto deimtmeio pabaigoje pragmatizmo idjoms daug dmesio skiria R. Rorti (Rorty, g. 1931) D. Makdermota ir R. Bernstainas. Nuo pat savo atsiradimo pragmatizmas atsisak daugelio esmini ankstesns filosofijos idj ir pateik visikai nauj filosofinio mstymo versij, iplaukiani i savotikos mogaus veiksm sampratos, kuri tapo tuo branduoliu apie kur formuojasi visos filosofijos svokos ir koncepcijos. Kadangi veiksmai vienokia ar kitokia forma yra pagrindin mogaus gyvenimo forma (gyvenimikoji veikla), o pati ji turi labiau nerefleksin, o daugiau smoning ir tiksling pobd, tai i karto kyla klausimas apie tuos smons mechanizmus, mstymo struktras, kurios utikrina produktyvius veiksmus. itaip kl klausim pragmatizmo pagrindjas Pirsas. Esminis skiriamasis pragmatizmo bruoas yra tas, kad atsisakoma paintin veiksm aikinti santykyje su iorine ir objektyvia tikrove, o dmesys koncentruojamas vidinius, t.y. psichologinius, procesus. Pirmiausia Pirsas kalba ne apie inojim, o tikjim (angl. belief tikjimas, sitikinimas), kur jis supranta kaip pasirengim arba prot veikti tam tikru bdu. Jeigu inojimo prieybe buvo laikomas neinojimas, tai Pirsas tikjimui priepastato abejon, kuri trikdo veiksm sklandum. Dabar (veiksmo atvilgiu) painimo procesas reik perjim ne nuo neinojimo inojim, o nuo abejons tikjim (sitikinim), taiau ne subjektyv tikjim (sitikinim), o kolektyvin arba socialin. Objektyvus inojimas buvo pakeistas socialiai priimtinu sitikinimu. Ties Pirsas apibdino kaip visiems reikming priverstin sitikinim, kur apie kiekvien tyrinjam dalyk priimt neriboto dydio tyrintoj bendrija, jeigu tik tyrimo procesas vykt be galo ilgai. Kartu su nauju painimo prigimties traktavimu Pirsas suformulavo ir nauj svok, kuriomis operuoja mokslas, reikmi samprat. Kadangi kiekvienas veiksmas nukreiptas ateit, tai Pirsas reikalavo perirti svok funkcionavim ne praeities, o bsim pasekmi, kurios gali kilti dl t svok vartojimo, atvilgiu, t.y. ateities atvilgiu. Savo garsj princip arba ,,pragmatin maksim Pirsas suformulavo madaug itaip: jeigu mes imame aikintis, kokius praktinius rezultatus tyrintojo nuomone gali sukelti svokos objektas, tai svoka apie visus iuos rezultatus ir bus pilna objekto svoka. Iraikingiau ,,Pirso principo formuluot atrodo madaug itaip: kokio nors daikto idja mumyse yra juslini rezultat idja. Pirso pragmatizmo pagrind teiginius toliau rutuliojo Deimsas, kuriuos jis idst populiaria ir laisva forma, dl ko ie teiginiai bdavo suprantami per daug primityviai. Pats Deimsas pragmatizm suprato kaip tam tikr metod ir kaip ypating tiesos teorij. Kaip metodas pragmatizmas buvo skirtas sutaikinti kai kuriuos filosofinius ginus kiekvienos koncepcijos praktini rezultat atvilgiu, juos gretinant ir vertinant. Naudodamas metod, Deimsas, tarp kitko, sprendia gin tarp materializmo ir idealizmo, kuris jam buvo tapatus teizmui, pastarojo naudai. Pasak Deimso, ateityje, nors ir tolimoje, materializmas reikia neivengiam visko lugim, ems ir monijos, su visais jos dvasios kriniais, t. Todl su itokia perspektyva negali taikstytis n vienas mstantis mogus. Tuo tarpu idealizmas, kuris pripasta amino dvasinio prado, giminingo mogui, jo dvasiai, buvim, teikia isigelbjimo vilt, numato galutin ideali ir dvasini vertybi, kurios brangios visiems monms, triumf. Pasak Deimso, pasirinkimas tarp i dviej koncepcij galima realizuoti jo silomu ,,valios tikti principu. is principas numato, kad tuo atveju, jeigu gyvenimikai svarbus pasirinkimas tarp dviej alternatyv nemanomas racionaliu pagrindu, mogus turi moralin teis rinktis ne racionaliu, o emocionaliu pagrindu.

Traktuodamas ties, Deimsas atsisako dar nuo Aristotelio laik egzistuojanios korespondentins teorijos, t.y. tiesos, kaip pasisakym arba teorij atitikimo objektyviems pasaulio faktams, sampratos. Deimsas ties supranta kaip idjos realizavimo skm, kaip jos naudingum, siekiant kokio nors tikslo, kur sau kelia mogus. Kadangi skming tiesos ar idjos funkcionavim reikia patikrinti, tai pats patikrinimas ir gi eina tiesos apibrim. Todl Deimso sukurtas pragmatizmas apima ir pasauliros moment, kuris i esms yra metodo ir tiesos teorijos pagrindas. Pvz., Deimsas kalba apie ,,radikalj empirizm, t.y. universali patirties, kuri filosofas kartais vadina ,,smons srautu arba ,,pliuralistine visata, kuri, pasak filosofo, yra nedsninga, paklsta atsitiktinumui, neibaigta, plastika, atvira naujovms. ioje tikrovje mogus turi galimyb elgtis laisvai, siekti naujovi ir teis kiekvien religij, kuri praktikavim Deimso pragmatizmas laiko tiesa, nes ji mog veikia pozityviai. Filosofai empirikai teig, kad patirtis susideda i atskir suvokimo element, o Deimsas patirt aikina kaip nenutrkstam smons sraut, i kurio mes valios pastangomis iskiriame atskirus momentus, kurie mums dl j pavadinim gyja daikt status. Beveik tuo paiu metu svok ,,smons srautas pavartojo ir A. Bergsonas, kuri i pradi paveik literatr, o vliau kino men. Deimso poiriu tikrov, kurios reikm sudaro tas faktas, kad ji veria mus su ja skaitytis, susideda i poji (neaiku i kur ateinani), santyki tarp poji, aptinkam patirtyje, ir sen ties, kurios tuo metu visuotinai pripastamos. Visatos, kuri savyje apima ir socialin patirt, atveria galimyb pasaul neribotai tobulinti. Nors pasaulis labai netobulas, Deimsas sitikins, kad j galima pagerinti, jeigu mons patiks savo galiomis itai padaryti. Socialinje politinje sferoje Deimsas gina liberalias idjas ir rytingai smerkia kar. P. Djuis savo pragmatizmo versijoje remiasi patirties svoka, aikindamas j, i vienos puss, labiau natralistine perspektyva, apimania savyje mogaus santyki su gamta vairov, i kitos puss, kaip socialin patirt labiau moraliniu politiniu aspektu. Pasak Djujo, filosofija atsiranda ne i nuostabos, kaip man senovs filosofai, o i stres ir visuomeninio gyvenimo tampos. Todl socialins patirties analiz ir jos tobulinimas ess pagrindinis filosofijos dalykas. Djuis patirt supranta labai plaiai, tapatindamas j su visu aktyviu moni gyvenimu, skaitant mogaus santyk su gamta, o kartais net pai gamt. Pasak jo, patirtis reikia visa, kas igyvenama, vyki ir asmen pasaul, suvokt pasaul, mogaus veikl ir likim, magij ir moksl. Tokia patirties samprata paalina btinyb ir kartu galimyb iekoti kokio nors metafizinio pagrindo, k iuolaikin filosofija pripasta kaip Djujo nupeln pakertant vadinamj fundamentalizm, kuris teig, kad visi reikiniai, tame tarpe ir dvasiniai, turi turti kokius nors patvarius pagrindus. Daugelio filosof poiriu toki pagrind arba ,,pirmj prad nra. Pats Djuis materializmo ir idealizmo prieingum iveda i dar senovs Graikijoje grieto moni pasiskirstymo fizinio ir protinio darbo atstovus. Gi ms laikais tokiam skirstymui nra pagrindo. Patirtis neino grieto skilimo nesuderinamas ir negretinamas ,,esmes, nes joje veikia nepertraukiamumo principas. Kiekvienas atribojimas turi tik santykin reikm, todl vien ar kit idj sstingis ,,materializmo arba ,,idealizmo pavidalu neatitinka tikrovs. Keldamas udavin tobulinti socialin patirt ir patirt apskritai, Djuis sprend ir klausim apie tokios rekonstrukcijos bdus, apie tokio metodo sukrim. Tada jam ir pasitarnavo pragmatikai aikinamas mokslinis metodas. is metodas buvo suvedamas kelias konkrei problem, atsirandani vairios patirties sferose, sprendimo priemones. Pasak Djujo, pirmiausia reikia isiaikinti konkreios problemins situacijos keblumus. Tada reikia kelti hipotez arba sudaryti jos sprendimo plan, o vliau reikia teorikai apsvarstyti visus galimus silomo sprendimo rezultatus. Galiausiai ateina plano ir hipotezs realizavimo eksperimentinio patikrinimo laikas. Esant reikalui, pasilytas sprendimas gali bti pakeistas. N vienas pasilytas sprendimas neturi iplaukti i koki nors anksiau surayt recept ir pavirsti dogma. Jis itisai turi bti nustatytas i specifins situacijos pobdio. Vadinasi, visa procedra turi eksperimentin pobd, grst mginim ir klaid metodu, o svarbiausias metodo bruoas galjimas j visad koreguoti. Sprendiant socialines problemas, Djuis ypa pavojingu dalyku laiko siek vadovautis i anksto nustatytais galutiniais tikslais arba idealais, lemianiais ms elges. Jeigu problemin situacija skmingai isprendiama, tai pasilyta teorija ir hipotez turi bti laikoma teisinga, o atsiradusi nauja problema, t.y. nauja konkreti situacija, tampa nauja tikrove. Vadinasi, Djujo koncepcijoje, kaip ir visame pragmatizme, painimo procesas keiia painimo dalyk, jeigu jis jo ir nesukuria. ,,Mokslo metodo arba ,,proto metodo funkcionavimo galimyb Djuis sieja su demokratine visuomens

santvarka, kuri laisviems individams teikia plaias galimybes tiek socialiniam, tiek kitokio pobdio eksperimentui ir nenutrkstamam visuomens gyvenimui. ,,Pats augimas yra vienintelis moralinis tikslas. Belieka pridurti, kad svarbiausiu socialins rekonstrukcijos principu Djuis laiko tik taiki priemoni naudojim ir kategorikai prietarauja prie kiekvien prievartos form. Egzistencializmas XX a. filosofijos srov, kurios filosofavimo dalykas yra absoliutus mogaus bties unikalumas, kurio nemanoma ireikti kalboje svokomis. Egzistencializmo kaip specifins minties iraikos altinis yra Sioreno Kierkegoro (Kierkegaard,1813-1855) filosofija. Kaip tik jis pirmasis suformulavo ,,egzistencijos ir ,,sistemos antitez, turdamas galvoje G. Hegelio filosofin sistem. Panlogizmui, isklaidaniame bt mstyme, t.y. sitikinimui, kad btis iki maiausi smulkmen prieinama miniai, kad ji visa iki galo telpa svokoje, Kierkegoras priepastato mint, kad egzistencija yra tai, kas visada isprsta i sampratos, ireiktos svokomis. I ia iplaukia tez, kad mogaus saviinai mokslinis metodas netinka. Egzistencija yra vidinis igyvenimas, kuris nuolat pereidinja iorikum, daiktik bt. Kadangi daikt btis rodo ,,netikr mogaus egzistavim, egzistencij lemia pasirinkimas, kuriame mogus pereina nuo stebtojikai jausminio bties bdo, slygoto iorini aplinkos veiksni, prie ,,paties savs, vienintelio ir nepakartojamo. i keli Kierkegoras, prieingai spekuliatyvinei Hegelio dialektikai, pavadino ,,egzistencine dialektika. Krikionis visada turi du kelius: isigelbjim ir amin prakeikim. Gyvenimo tikslas siekti isigelbjimo. Svarbiausias dalykas gebti pasirinkti. Vadinasi, laisvai pasirinkti ir prisiimti atsakomyb yra pagrindinis mogaus udavinys laisvo mogaus bruoas. Kelyje ,,tikrj egzistavim, t.y. egzistencij, jis nurod tris kylanio judjimo stadijas: estetin, etin ir religin. Estetins stadijos principas iors slygotumas, t.y. orientacija malonumus. ios stadijos simbolis Donuanas. ia pasirinkimas realizuojamas tik primityviausia forma, nes pasirenkamas tik objektas, o pats potraukis atsiranda i uprogramuotos mogaus gyvenimo jausmins stichijos. Galiausiai suvokiamas estetinio gyvenimo absurdikumas ir atsiranda noras pereiti etin stadij. Etins stadijos principas pareiga. ios stadijos simbolis Sokratas. Tai jau subjekto apsisprendimas, taiau dar tik intelektinis, sutinkamai su morals normomis. Taiau ir etinje stadijoje mogus dar nerealizuoja savo galimybi, dar neatlieka savo paskirties. Morals norm abstraktumas visikai veikiamas tik religinje stadijoje, kai mogus nepaprastomis valios pastangomis atsisako pirmini egzistavimo proi, visa savo esme priima kani kaip egzistavimo princip, nebepaklsta visuotinam dsniui ir taip priartja prie nukryiuoto Kristaus likimo. ios stadijos simbolis Abraomas. Taigi, atsisaks proto (nes pasirenkamas tikjimas), mogus savo iganym suranda tikjime. Filosofine srove egzistencializmas virto tik po Pirmojo pasaulinio karo, kuris iki akn sukrt vis Europos visuomens struktr ir ypa jos oficiali liberaliai krikionik ideologij. Esminis ios ideologijos sandas buvo vietjikas sitikinimas, kad monija rutuliojasi paangos kryptimi mokslo ir civilizacijos priemonmis. Galiausiai abu pasauliniai karai su visais savo iaurumais atskleid humanikumo deficit paiuose mokslo ir technikos civilizacijos pamatuose moni tarpusavio santykiuose. Tada ir atjo laikas egzistencializmui, kuris tampa populiariausia filosofijos srove Europoje 5-7 deimtmeiais. ios srovs filosofija pirmiausia yra ontologija., t.y. bties koncepcija, o ne tai, k mogui reikia daryti. Btikasis momentas dominuoja vis egzistencialist kryboje. Vadinasi, egzistencinis mstymas rutuliojasi bties sferoje, o visos kitos tradicins filosofijos problemos gyja antraeil reikm ir yra ivestins. i pagrindin problema yra egzistencijos apibrimas visoje esamybs struktroje, t.y. konkretizuojama ontologin mogaus realybs prigimtis santykyje su kitais pasaultvarkos pradais. Pagrindinis egzistencijos apibrimas ,,bti tarp priklauso dar Kierkegorui, kur priima visi egzistencialistai. iais odiais i pat pradi pabriamas tarpinis mogikosios tikrovs pobdis, jos principinis nesavarankikumas, priklausomyb nuo kako kito, taiau tas kitas nra mogus. Dl to egzistencializmas beslygikai, taiau klaidingai, priskiriamas subjektyviajam idealizmui. Religiniai egzistencialistai N. Berdiajevas (1874-1948), K. Jaspersas (Jaspers,1883-1969), G. Marselis (Marcel, 1889-1973), P. Tilichas (Tillich, 1886-1965) t ,,kit apibdina kaip ,,transcendencij, atsiveriani tikjime. Dievikumas traktuojamas ,,apofatins teologijos dvasioje, kuri nepripasta joki pozityvi dievybs apibrim ir atriboj j nuo pasaulio itisa neigim

sistema. Transcendentikumo apibdinimas neiginiais ypa bdingas M. Heidegeriui, kuriam transcendencija yra ,,niekas iojjanti bedugn standiame daiktikumo masyve. Krikionikieji egzistencialistai Berdiajevas, Marselis transcendencijai suteikia vertybinio tikjimo, vilties, meils ir pan. pobd. Pvz., Marseliui Dievas yra ,,absoliutus Tu intymiausias ir patikimiausias draugas. Jaspersas, apibendrindamas ,,ain laik, kuriame atsirado pagrindins pasaulio religijos, mgina iskirti tam tikr ,,filosofinio tikjimo branduol, nesiedamas jo su konkreiu tikjimu. Nepaisant skirtum, religiniai egzistencialistai dievikumo nemsto be tikjimo akto, t.y. atmeta dogmatin Dievo egzistavimo aikinim, kaip tikjimo prielaid. Dievikumas realiai egzistuoja tik tikjimo akte. Taigi pasiekti ,,tikrj egzistencij galima tik atsiradus mogaus bties horizonte iam tikjimui. Nesiveriant transcendencij, mogikoji tikrov degraduoja, nuasmenja ir isisklaido kasdieninje rutinoje. Taiau egzistencija yra mogaus bties bruoas, todl net puols mogus neaikiai jauia savo priklausomyb auktesnei sferai, kad ir kiek jis bt socialiniame gyvenime paemintas. Dl to egzistencialistams bdingas fenomenologinis dvasins krizs apraymas, kurioje nuasmenjusiam individui pasireikia atriausi neteisybs, beprasmybs, savo bties bevertikumo jausmai. Visai neatsitiktinai daugelis egzistencialist, pradedant Kierkegoru, tiek abstrakiai filosofavo apie mogikosios tikrovs ,,egzistencialus, tiek kaip menininkai vaizdavo realias gyvenimo situacijas, kuriose tie abstrakts ,,egzistencialai ikyla kaip faktai. Literatros ir filosofijos suartjimas egzistencializme palengvino egzistencialistams sisavinti E. Huserlio (Husserl, 1859-1938) fenomenologin metod. Kaip tik Huserlio mokinys Heidegeris parmst fenomenologin metod ir pritaik j tyrinti egzistencijai, kuri jis interpretavo kaip ,,intencionali bt, ,,bt-pa-saulyje. T pat padar Sartras ir tam tikra prasme Merlo-Ponti (Merleau-Ponty, 1908-1961). Fenomenologinis metodas galino egzistencializm paversti sistemine ontologija, apraania tikrov savotika kategorij eile. Atsiribojant nuo individuali mstytoj bruo, vlyvojo egzistencializmo kategorij struktr galima sivaizduoti kaip toki ontologin triad: ,,pasaulis btis-pa-saulyje btis. Egzistencija yra vidurin kategorija, jungianti anapusin bt su ,,pasauliu, kaip kasdieninio nuasmeninto egzistavimo arena. mogikosios tikrovs kryptingumas pasaul reikia netikr egzistavim, ,,apleistum, o verimasis anapusikum, ,,bties prakalbinim tikrj egzistencij. Paskata tikram egzistavimui sukelia tokie fenomenai, kaip ,,baim (Jaspersas, Heidegeris) ,,egzistencinis nerimas, ,,pykinimas (Sartras), ,,nuobodulys (Kamiu). ,,Baim egzistencine prasme yra ne dvasios silpnyb, ne fizin baim, o metafizinis siaubas mog sukreiantis praregjimas. ia svarbu ne psichologinis baims fenomeno turinys, o jo ontologin prasm, kuri yra tame, kad mogui staiga atsiveria iojjanti bties bedugn, kurios jis anksiau nepaino, nes ramiai sau vegetavo kasdieni darb maiatyje. Tada ramybs nebebna, lieka tik sprendimo rizika, kuri, deja skms negarantuoja. Tai ir yra ,,tikroji egzistencija, kuri pakelti kur kas sunkiau, negu inertikas egzistavimas prastoje daikt tvarkoje. ioje situacijoje religinis egzistencializmas kvieia mog engti i pasaulio pas Diev, gilintis save, kas leidia atsinaujinti ir gyti ,,transcendentin bties imatavim. Gilinimasis save kartu yra ir individualaus A pltra, nes sutraukomas egoistinis udarumas ir atsiveria neaprpiamos komunikacijos su sava epocha ir aminybe horizontas. Kitokios nuostatos yra ateistiniame Sartro (Sartre, 1905-1980) ir Kamiu (Camus, 1913-1960) egzistencializme. J filosofavime pagrindin ontologin schema gyja kitok turin. Dievas aikinamas kaip ,,apibrimo prietaravimas, t.y. prietaringas nesuderinam apibri darinys: viena vertus, tai smon, kuri visada atsispiria nuo bties, ir, kita vertus, autonomika, save mstanti, sau tapati btis. Pastaroji jokiu bdu negali turti smons, nes tokiu atveju ji neivengiamai prarast tapatybe su savimi. Jeigu taip yra, tai absoliuti btis negali bti asmenyb, vadinasi, jokio Dievo nra. Sartras absoliui bt traktuoja materialistikai, nors materialumas jam paiam labai nepatrauklus tai lyg gigantikas, visk erdv upildantis gleivtas drebui svartynas. itaip apras absoliui bt, ,,tikrj egzistavim Sartras jau netraktuoja kaip verimsi bt. Jis pradeda nuo smons ir bties prieprieos, kas labai primena kartezin dvasios ir materijos dualizm, tik su tokiu skirtumu, kad smon Sartras tapatina su neigimu, atsispyrimu nuo bties, ,,skyli joje ,,grinjimu. Netikras egzistavimas veriasi ,,pozityvum, prie beribio savs tvirtinimo kito sskaita, kas, pasak Sartro, reiki ,,nor bti Dievu, t.y. Nys antmogio projektu. Tikrasis egzistavimas, prieingai beprotikam valdios geismui, yra kito mogaus laisvs pripainimas kartu su manja laisve taip, kad kiekvienas mano pasirinkimo veiksmas tapt vis pasirinkimu ir visiems. Pabrdamas pasirinkimo reikm ir subjekto iniciatyvos vaidmen, Sartras seka Fichte, o reikalaudamas, kad individualus veiksmas turt bendramogik turin, - Kantu. Bedievis Sartras mogaus egzistavim aikina taip:

gamindamas daikt, mogus visada turi idj. Pvz., peilio idja eina dar prie daikto atsiradim. Su mogumi yra kitaip: kai mogus gimsta, jis savo esms dar neturi. Taigi mogaus atveju egzistavimas eina dar prie esm. iek tiek kitaip tikrj egzistencij apibdina ,,Maitaujaniame moguje Kamiu. Jo poiriu, tai nepertraukiama ,,neigimo askez, absoliutus non-konformizmas, nesutikimas su viskuo, kas pozityvu, neprimimas visko, kas egzistuoja, - visumoje ir atskirai pamus. ,,Sizifo mite Kamiu pareik, kad filosofijos dalykas yra saviudybs problema. Kamiu mat savo pareig padti mogui, esaniam ant nevilties ribos, ant saviudybs slenksio. Pasak Kamiu, itai padaryti galima ne raminimais ir optimistiniais vaizdais apie nuostab gyvenim, nes nevilties mogus to nepriima. Beprasms ir amoralios tos filosofijos, kurios teigia, kad mogus gyvena nuostabiausiame pasaulyje. Tas pasaulis absurdikas kaip Sizifo darbas. Taiau ir absurdo lygmenyje gyvenimas yra nekainuojama vertyb, nes kitokio gyvenimo nra. Vis dlto mogaus gyvenimas nuolat yra ties mirties riba. Loginiu ios idjos atbaigimu tapo H. Markzs (Marcuse, 1898-1979) ,,Didiojo Isiadjimo koncepcija. Taip ateistinis egzistencializmas tapo filosofiniu kairiojo ekstremizmo politikos pagrindimu, taiau visumoje jo socialin prasm nevienareikmika. Religinis egzistencializmas aikiai yra atnaujinanio judjimo fenomenas, kur pagimd religijos kriz ir augantis iuolaikins visuomens bedavasikumas. Sudtinga egzistencializmo kalba ir argumentai skirti tik inteligentijai ir paaukti ijudinti jos skeptikas nuostatas ir technokratines iliuzijas. Galima sakyti, kad iuo atvilgiu egzistencializmas pasiek tam tikr rezultat, ir nors dabar jis prarado savo aktualum, taiau vis dlto pagrindins idjos tapo iuolaikinio mentaliteto dalimi. Pirmiausia jis padeda irykinti nesining konformistin smon, kaip tikro individualumo formavimosi slyg silo beatodairik rytingum pasirenkant, kai reikia veikti naiv tikjim mokslo ir technikos paanga. Fenomenologija Tai viena filosofins minties krypi, turjusi didel reikm XX a. Europos filosofijos raidai. Ypa svarbus fenomenologijos vaidmuo hermeneutikos ir egzistencializmo raidai. Jos pradininkas yra Vokietijos filosofas E. Huserlis (Husserl, 1859-1938). Pagrindinis motyvas suponavs poreik fenomenologijai buvo siekis ivalyti smon nuo j temdani apna ir antsluoksni, nes dabarties visuomens gyvenimas nepalankus smons aikumui. Taigi Huserlis msi kurti painimo metod kaip griet moksl, galint paalinti europins minties prietaravimus. Impulsas mstymui buvo Hegelio ,,Dvasios fenomenologija, kurioje filosofas analizuoja mogaus dvasios brendimo etapus nuo naivios vaikikos smons iki brandios dvasios, kuri nujo imginim ir pagund keli kol subrendo. Pasak Hegelio dvasios brendime laipsnikai sisavinamas vis naujas jos turinys, t.y. naujos inios, informacija ir pan. Huserliui kilo idja, kad dvasia brsta kaip tik atvirktiniu bdu. Todl reikia rasti bd, kaip isivaduoti nuo supainiotos ir prietaringos informacijos, kurios perteks ms pasaulis. iam bdui ir keliamas udavinys atskleisti dalyk prasm, ugot daugybe odi, nuomoni ir vertinim. Fenomenologijos tapsmui savo vaidmen atliko ir Kanto filosofija. Huserlis perm i Kanto reikalavim filosofij paversti tikru mokslu ir jo transcendentalin metod. Fenomenologija smonje iskiria kelis sluoksnius, kurie priklauso nuo smons intencionalumo, t.y. jos kryptingumo. Vienu atveju smon gali bti nukreipta tik ior, t.y. iorinio pasaulio dalykus. Tada smonje susidaro jos pirminis sluoksnis, susidedantis tik i spdi srauto. Taiau smon geba persiorientuoti tik save. Tada spdiai tampa dmesio objektais ir atsiranda antrasis smons lygmuo refleksija. Toks smons intencionalumas rodo, kad ji yra fenomenas, galintis paslpti arba atverti esant u jos mogaus ,,A. Taip fenomenologija pradeda skirti smon ir jos ,,savinink, t.y. mog, kur smon valdo. Vadinasi, mogus nra tapatus savo smonei, k savo ,,cogito ergo sum rodinjo R. Dekartas. Tikrojo ,,A paiekose pirmiausia imamasi veikti subjektas-objektas traktavimo. is traktavimas neatmetamas visikai, taiau apribojamas iki tam tikro laipsnio, kurio negalima perengti. Kartu i veika alina saviapgaul ir apgaul, kai subjektas ima tapatinti save su smone. Paiame ,,A arba ,,intencionaliniame poliuje atsiranda ketinimai. is ketinimas ir nukreipia smon vien ar kit objekt. Kaip tik ia prasme ir skiriasi ,,A ir smon. ,,A painus, taiau jam netinka senieji mokslo metodai, paremti subjekto-objekto santykiu. Taiau savj arba kito mogaus ,,A negalima

suimti skliaustelius kaip visai paalin objekt. tai kodl reikalingas ypatingas metodas. is metodas buvo pavadintas ,,fenomenologine redukcija (lot. reductio grinimas), kuriuo galima smons turin ivalyti nuo dalykinio turinio. Pasak fenomenolog, smon, bdama nukrypusi iors pasaulio dalykus, neivengiamai patenka iliuzij gniautus. Tada nemanomas bealikas ir blaivas poiris daiktus ir pat save. Taikant fenomenologin redukcij, visas dalykinis smons turinys slygikai suimamas skliaustelius. Kaip sako Huserlis, smon apsivalo ir lieka ,,grynj smone. Tai reikia, kad joje lieka tik tai, kas bdinga vis moni smonms. Tok mog apskritai Huserlis kaip ir Kantas vadino transcendentaliniu subjektu. Vadinasi fenomenologins redukcijos esm yra gebjimas tapatinti save su transcendentaliniu subjektu. itokia vari smon jau gali pasaul ir save pavelgti bealikai. Taigi fenomenologin redukcija yra iankstin ir atlieka profilaktikos bei propedeutikos vaidmen. Ji numato tai, kas turi bti atlikta paskui, taiau painimo subjektas itai turi turti vis laik galvoje, kad smon nebt uterta nereikalingomis apnaomis. Svarbiausia yra susilaikyti nuo sprendim, kurie turi painimo subjekt iblaivyti ir mobilizuoti tolesniems veiksmams. Svarbiausias fenomenologijos tikslas rasti naujus painimo bdus, t.y. tobulesnius u filosofijos klasik. is bdas numato, kad esatis gali bti suprasta tik per savs painim, mogaus apskritai painim. To galima pasiekti suprantant kultr ir jos krinius. Kaip tik kultros krinius fenomenologija ir traktuoja kaip fenomenus. Meno, literatros ir kit kultros liudytoj analiz yra produktyviausias painimo kelias. Patys kultros paminklai analizuojami istorikai, vadinasi, reikia gebti juos painti, t.y. aprayti ir suprasti. Fenomenologas privalo susilaikyti nuo sprendim todl, kad ir taip visuomen uversta daugybe nuomoni ir vertinim, kurie dl savo gausos yra menkaveriai. Naujos nuomons ir vertinimai tik gilina betvark ir prot sumait. Be to, nauja nuomon visada sutinkama atsargiai ir net prieikai. Tuo dabarties Europa primena Senovs Graikija jos saullydyje, nes daugyb teorij ir pair komplikuoja bendravim. Bti suprastu tapo sunku. Tokioje situacijoje kai kurie Senovs Graikijos mstytojai sil atsisakyti kalbos ir tylti arba loti. Tai buvo kinikai. I senovs Graikijos kalbos Huserlis perima temin ,,epoche, kuris ir reikia susilaikym nuo sprendim. Kartu i svoka netapatinama su tyljimu ir kvieia rasti kalbos iraikos bdus. Vienas i bdu yra apie dalyk ne sprsti, o pasakoti ir aprayti. Taigi apraomas kultros paminklas turi bti ne vertinamas, o kuo isamiau apraomas. I tikslaus ir pilno apraymo logikai atsiras ir vertinimas. Dabarties mogus kaip ir anksiau negali atstumti buvusi kart patyrimo, nes savo nuomon jis gali pagrsti tik pains praeit. 1997 metais ileistoje ,,Fenomenologijos enciklopedijoje (Encyclopedia of Phenomenology. Dordreht Kluwer Academic) ivardinti tokie fenomenologinio tikrovs traktavimo bruoai: 1. Fenomenologas skeptikai iri spekuliatyvines koncepcijas, protu konstruojamus objektus, neprieinamus stebjimui; 2. Fenomenologas oponuoja natralizmui ir pozityvizmui, kurie labai iplito nuo naujj laik; 3. Fenomenologas patiki smonei tai, k Huserlis vadino akivaizdumu, t.y. paties objekto painim jo gryniausia, rykiausia ir adekvaia jo ries forma; 4. Fenomenologas mano, kad ne tik gamtos ir kultros objektai, bet ir ideals, tokie, kaip skaiiaus ir smons svokos, gali painimui bti aiks; 5. Fenomenologas mano, kad tyrimas turi bti sukoncentruotas intencionalumo akt, vadinasi, objektus, trauktus akt; 6. Apraant dalyk, fenomenologas didesn pirmenyb teikia universaliems arba eidetiniams (gr. eidos- vaizdas, forma, esm) terminams, negu prieasties-pasekms apraymo terminams; 7. Fenomenologas kiekvienu atveju siekia sprsti naudingumo klausim arba bent galimyb to, k Huserlis vadino ,,epoche terminu. Analitin filosofija Svoka, apimanti daugel XX a. Vakar analitins filosofijos, t. y. kalbini priemoni ir isireikim analizs, teorij. Svoka ,,analitin filosofija atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. Pradinis ios filosofijos pavadinimas neopozityvizmas (treias deimtmetis), o nuo eto deimtmeio vadinama postpozityvizmu. Taigi pagal tiksl ir analizs procedr samprat analitinje filosofijoje yra kelios srovs, kurios turi bendr bruo: 1. Vis pirma tai vadinamasis ,,lingvistinis poskis, t.y. filosofijos problem perklimas kalbos sfer ir i problem sprendimas analizuojant

kalbos priemones ir isireikimus; 2. Kitas momentas - ,,semantinis akcentas, t.y. reikmi analiz; 3. Analizs metodas priepastatomas visoms filosofins refleksijos formoms, paveriant filosofij ,,grietu ir ,,argumentuotu mokslu; 4. ,,Neutralitetas, t.y. nesikiimas istorines prielaidas; 5. Naikinimas skirtumo tarp filosofijos ir mokslo, t.y. logikos, lingvistikos, metodologini ir mokslini problem. Savo tiesioginiais pirmtakais analitins filosofijos filosofai laiko Dekart, Lok, Hium, Kant, kurie atkreip dmes konceptualin ir kalbos analiz ir inojimo pagrindus. Taigi analitikai neigia iracionalizm, intuityvizm bei spekuliatyvin idealizm. Analizs tikslas yra parodyti, kad realiai nra filosofini problem, kad i problema yra pseudoproblema arba turi tik lingvistin pobd. Vienas pagrindini analitins filosofijos atmain skiriamj bruo yra analitinio metodo samprata. Pagal tip metodai skirstomi redukcinius (ontologinis, teorinis ir metodologinis redukcionizmas) ir neredukcinius. Pagal analizuojamos kalbos pobd (simbolins kalbos ar natralios kalbos) analitiniai metodai skirstomi formaliuosius ir neformaliuosius. Analitiniai metodai gali bti taikomi kiekvienoje dalykinje srityje, kai taikomos iuolaikins logins priemons ir racionali argumentacija. Analitins filosofijos pirmtaku laikomas Bertranas Raselas (Russel, 1872-1970), kurio kriniuose galima rasti vis bsim analizs form uuomazgas. Pirmoji analitins filosofijos (neopozityvizmo) atmaina yra loginis pozityvizmas. Pradininkais laikomi vadinamojo Vienos ratelio filosofai M. likas (Schlik, 1880-1945), R. Karnapas (Carnap, 1891-1970), O. Neiratas (Neurath, 1882-1945), ir kt. Nuo treio deimtmeio vidurio login pozityvizm imta vadinti loginiu empirizmu, o septintame deimtmetyje kaip savarankika filosofijos srov inyko. Skirtingai nuo klasikinio pozityvizmo (O. Kontas, H. Spenseris) neopozityvistai filosofijos udaviniu laik ne mokslinio inojimo sisteminim ir apibendrinim, o inojimo kalbini form analiz. Filosofijos dalykas turs bti mokslin kalba, ini analiz bei galimyb inias reikti kalba. Metafizika logini kalbos form atvilgiu vertinama kaip beprasmis dalykas. Pati login filosofija ties nenustato, o tik ,,analitikai aikina kalb, atskirdama prasmikum nuo beprasmikumo, valo kalb nuo klaid. Loginis pozityvizmas sukr du analizs tipus. Pirmasis tipas buvo gnoseologinio redukcionizmo, t. y. orientacijos mokslinio inojimo sprendim sukuriant visoms mokslinms disciplinoms viening unifikuot kalb, atmaina ir apsiribojo patikimu pasisakymo reikmi pagrindimu gnoseologiniu pagrindu. I pradi procedra apsiribodavo teorini pasisakym redukcija ,,bazinius sakinius. Baziniai sakiniai buvo suprantami kaip teiginiai, ireikiantys juslin patirt ir teiginiai, apraantys fizini objekt stebjimo rezultatus. juos buvo redukuojamos (lot. reductio supaprastinimas, paalinimas) visos inios. Pozityvus tokios analizs udavinys buvo parodyti tai, kad apgalvoti teiginiai yra empiriniai mokslo ir tautologijos (logikos ir matematikos tiesos) teiginiai, o negatyvus i teorins kalbos eliminuoti visa tai, kas nra empirikai apmstyta visas pseudosvokas, pseudoproblemas ir metafizik. Galutinis analizs tikslas loginis ,,vieningo mokslo idealo pagrindimas. Loginiai pozityvistai mokslini teigini patikrinimui taik vadinamj verifikacijos (lot. verus teisingas, facio darau) metod. is principas teigia, kad kiekvienas mokslinis teiginys gali bti suvestas protokolini, t. y. empirini, sakini visov, fiksuojani ,,grynosios patirties duomenis ir esani kaip elementari teigini paskaiiavimo teisingumo funkcija. Kitas analizs tipas buvo susijs su ,,vieningo mokslo ir ideali kalb sukrimu. Tada login analiz buvo suprantama kaip mokslo kalbos taisykli sudarymo ir pertvarkymo formalizacija. Deja, ios viltys nepasiteisino. Lingvistins analizs filosofija yra natralios kalbos filosofija, atsiradusi ketvirtame deimtmetyje. Pradininku laikomas D. Muras (Moore, 1873-1958). Kitas lingvistin filosofijos altinis yra vlyvojo L. Vitgenteino (Witgenstein, 1889-1851) kryba. i analitins filosofijos atmaina irgi neigia filosofijos pasaulirin pobd, tradicines filosofijos problemas laiko pseudoproblemomis, atsiradusiomis dl dezorientuotos kalbos ir mstymo. Kartu lingvistins filosofijos filosofai kitaip aikino klaid prieastis metafizikoje, kurios jiems buvo ne filosof mstymas vartojant netikslias ir dviprasmikas kalbines formas, o pati kalbos ,,logika, jos gramatika, i kurios ir atsiranda paradoksals sakiniai. Pasak filosof lingvist, klaidos paalinamos rykinant ir isamiai apraant natralius odi isireikim vartojimo bdus, traukiant odius vadinamuosius ,,kalbinius aidimus. Kiekvienas vartojamas odis turi turti savo antitezs galimyb, gali bti unifikuojami vairs odi vartojimo atvejai ir pan. Filosofo analitiko udavinys bt toks, kad jis aprayt odi ir isireikim vartojim, specifines instrumentines funkcijas, kurias jos atlieka tam tikrame kontekste. iai veiklai griet metod ir procedr nra, todl taikomos vairios. Be to, skirtingai nuo loginio

pozityvizmo, lingvistikos filosofai nekviet tobulinti natrali kalb formalizuot logikos ar mokslo kalb pagrindu. Siaura ir ribota filosofijos kaip mokslo logikos analizs samprata ,,iorini klausim apie mokslo teorijos santyk su tikrove pripainimas ,,metafiziniais ir neteistais savs nepateisino ir buvo kritikuoti bei perirti postpozityvizme. Atsiradus postpozityvioms filosofijos formoms, kurios lyg revizavo principines neopozityvizmo dogmas ir kurios pasil naujus kalbos ir inojimo modelius, klasikin analitin filosofija inyko. Postpozityvistinje analitinje filosofijoje svoka ,,analiz gyja neapibrtai plat aikinim dl iaugusio problem rato. Jeigu klasikin analitin filosofija apsiribojo palyginti mau problem skaiiumi, tai postpozityvistinje analitikoje tyrimo dalyku gali bti kiekvienas filosofijos klausimas metafizika, ontologija, mokslo ir filosofijos metodologija, kalbos filosofija, etika, teiss filosofija, istorijos filosofija ir t.t. Pagrindinms postpozityvizmo atmainoms priklauso kritinis K. Poperio (Popper, g. 1902) racionalizmas, pragmatin analiz (V. Kvinas, M. Vaitas), ,,mokslinis materializmas (D. Armstrongas, Armstrong, g. 1926; D. Smartas) ir kt. Nesutarimai tarp logini pozityvist ir kritinio racionalizmo filosof kilo dl mokslo ini pagrindimo principo, mokslinio tyrimo proces ir j istorijos rekonstrukcijos, mokslinio metodo esms sampratos. Pvz., Poperis atsisak siauro loginio pozityvizmo empirizmo ir j mokslo ini suabsoliutinto patikrinimo paiek. Pasak Poperio, empirinis ir teorinis painimo lygiai yra glaudiai susij. Kiekvienas mokslinis inojimas turi tik hipotetin, t.y. spjam, pobd, nes visada galimos klaidos. Prieingai logini empirik siekiui suformuluoti mokslo teigini paintins reikms kriterijus verifikacijos pagrindu, Poperis vienu svarbiausiu filosofijos udaviniu pripaino demarkacij (pranc. demarcation atribojimas), kuri atskiria mokslo inias nuo ne mokslo, empirinius mokslus nuo formalij ir metafizikos. Taigi demarkacija yra bdas ivesti demarkacin linij tarp empirini moksl, i vienos puss, ir matematikos, logikos bei metafizini sistem, i kitos. Demarkacijos kriterijus nelemia to ar ano inojimo pagrstum, teisingum ar klaidingum. Toks kriterijus tik turi nustatyti, ar is inojimas priklauso ar nepriklauso empiriniams mokslams. Pasak Poperio, demarkacijos metodas yra falsifikacija (lot. falsifico klastoju), t.y. principinis kiekvieno mokslinio teiginio paneigimas. Empirins hipotezs daniausiai gali bti falsifikuotos tiesiogiai ir atmetamos tam tikr eksperiment pagrindu arba dl nesuderinamumo su fundamentinmis mokslo teorijomis. Tuo tarpu abstrakios hipotezs, kurios sudaro mokslines teorijas, tiesiogiai nefalsifikuojamos. Galutiniam teorijos falsifikavimui btina alternatyvi teorija. Objektyvaus inojimo turiniui ir ini augimui paaikinti Poperis sukr ,,trij pasauli koncepcij. Ess fizini objekt arba fizini bvi pasaulis, smons, mentalini bvi ir dispozicij veikti pasaulis bei objektyvaus mstymo turinio, t.y. mokslo idj, poetini mini ir meno krini turinio, pasaulis. Pagrindin ,,treiojo pasaulio savyb yra jo objektyvumas, autonomikumas, nuo antrojo, t.y. nuo individualaus, pasaulio. Taiau ir ,,treiasis pasaulis yra sukurtas moni, jis kinta. Analitins filosofijos kriz nereikia analitins minties tradicijos krizs. Pastaroji iliko kaip analitinis mstymo stilius angl kalba mstaniose alyse. Taiau analiz, kaip filosofins veiklos tikslas, tampa tik viena i jos priemoni. Svoka ,,analiz jau nra susijusi su kokia nors viena inojimo paradigma. Iliko ir pirmin intencija paversti filosofij analizuojant kalbos ir konceptualines priemones griet ir rodyt inojim. Pragmatiniai analitikai (Kvinas, Gudmenas) pagrindin dmes sutelk mokslo ini interpretacij ir j loginio pagrindimo priemones. iuo atvilgiu jie rutulioja loginio neopozityvizmo tradicij. Kartu analitins metafizikos atmetimas nueina arba antr plan, arba praranda savo reikm. Atmetamos ir pagrindins neopozityvizmo dogmos grieta analitikumo ir sintetikumo dichotomija, empirinis verifikacionizmas ir pan. Kuainas atkreip dmes holinius (gr. holos visas), t.y. visumos, ir pragmatinius inojimo aspektus. Ms pasisakymai apie pasaul atsistoja prie juslins patirties teism ne kaip vieninga visuma, o kaip sistema, kuri susiduria su patirtimi tik pakraiuose. Kalbti galima tik apie visos sistemos pateisinim, o is pateisinimas gali bti tik pragmatinis. Pragmatin analiz nepaalina visikai redukcijos procedr (pvz., sprendiant dvasingumo ir knikumo problem: jos suveikia fizikalistinio redukcionizmo, t. y. ini suvedimo ,,fizikos kalb, pagrindu). Taiau svarbiausia ia yra kita tendencija: analiz, kaip ini redukcij ,,absoliuius pagrindus patirties duomenis paaikina teiginiai, kad analiz yra logikai pagrstos teorijos kryba, gavusi savo pateisinim i reliatyvistinio pragmatins efektyvumo sistemos principo. Viena svarbiausi analitins filosofijos evoliucijos krypi susijusi su dviej neopozityvizmo form logins ir lingvistins analizs alternatyvini nuostat sinteze, suprantant kalb kaip analizs dalyk. Poreikis logikai modernizuoti natralias kalbas, atsirads tobulinant kompiuterin technik,

stimuliavo formaliosios technikos kryb tyrinjant natralias kalbas (Chomskis, D. Fodoras, D. Davidsonas (Dawidson, g. 1917), R. Montegiu, D. Liuisas ir kt.). Manoma, kad kalbos taisykls, bdamos natraliomis formomis ir lemiamos turinio, leidiasi logikai apskaiiuojamos. Puoseljam idja apie visuomens moksl analitins filosofijos sukrim, skaitant istorijos, politikos, sociologijos, teiss, ekonomikos ir t.t. analitin filosofij. Labiausiai ibaigt form gijo analitin istorijos filosofija: E. Nagelis (Nagel, 1901-1985), K. G. Hempelis (Hempel, g. 1905), M. Martinas, Y. Drjus, M. Vaitas ir kt.), kurioje pagrindinis dmesys skiriamas istorinio aikinimo konceptualinio aparato sukrimui, empirini svok prasms aikinimui, istoriografijos metodologijai ir pan. Analitin filosofija vis daniau taiko teologai ir religijos filosofai. Vadinamojoje ,,religins kalbos analizs srovje logins ir lingvistins analizs metodai taikomi religinei kalbai tikslu pagrsti j prasmingum, ypating ,,religin logik, galimyb verifikuoti religinio tikjimo fakto pagrindimu (U. Blekstounas, P. van Burenas). Vlyvojo Vitgenteino idjos vartojamos pateisinti teologij (ir tikjim Diev), kaip ypating ,,kalbin aism, paklstani savoms taisyklms, besiskirianioms nuo mokslo ir filosofijos taisykli. iuolaikinius filosofus analitikus nesieja nei dalykas, nei pasaulira. Tam tikra prasme analitik krinius skiria klausimo klimas ir jo sprendimas. Klausiama ,, kaip yra, o ne ,,kas yra, t.y. kaip kalbama sprendiant vien ar kit problem, o ne koks klausimas sprendiamas. Literatra: 1. Filosofijos istorijos chrestomatija. V., 1974; 2. A. Micknas, D. Stewart. Fenomenologin filosofija. V., 1994; 3. W. Raeper, L. Smith. Po idj pasaul. V., 1996. 4. M. Furst, J. Trinksas. Filosofija. V., 1995. Pastaba: odynai ir enciklopedijos literatros srae nenurodyti. IV DALIS MOGUS IR SMON 1. mogaus prigimtis Tarp daugelio bties paslapi, kurias mgina atskleisti filosofija, pati didiausia paslaptis tebra mogus. Kultros raidoje mogumi ima domtis vis daugiau moksl. Bendriausia prasme visos painimo sritys apie mog vadinamos antropologija (gr. anthropos mogus). Antropologija klasifikuojama : biologin, medicinin, kibernetin, paleontologin, morfologin, psichologin, patologin, etnologin, fiziologin, pedagogin, kultrin, psichoanalitin ir pan. Visoms ioms antropologijoms objektas yra mogus, taiau kiekviena turi savo dalyk, t. y. tyrinja tam tikrus dalinius mogaus bties aspektus. Tuo tarpu filosofin antropologija siekia suvokti mog kaip bendryb, kaip visov, visum. Filosofin antropologija daniausiai kelia iuos klausimus: kas yra mogus? kur yra mogaus prigimtis, esm, prasm, paskirtis? nuo ko priklauso mogaus gyvenimo prasm? kokios yra svarbiausios mogaus gyvenimo problemos? kokia yra mogaus gamtin (biologin), dvasin, socialin ir pan. struktra? koks yra i laik humanizmo likimas? Ir t. t. Vieningos filosofins antropologijos koncepcijos nra, vadinasi, yra daug koncepcij, taiau jos visos siekia sukurti vientis mogaus teorij. Ypa tai yra svarbu, pvz., kultros filosofijai, nes kultroje yra visi galimi mogaus bties bdai. T pat galima pasakyti ir atvirkiai: moguje yra visi galimi kultros bties bdai. Taiau akivaizdu, kad mogus yra daugiau negu kultra, nes jame reikiasi kultros ir natros (gamtos) vienov. Viena vertus, mogus paklsta gamtiniam btinumui (ypa knas), kita vertus, kurdamas kultr ir pats save, jis veikia tikslingai ir laisvai apsisprsdamas. Pvz., kai kurie egzistencialistai laisv laiko mogaus esme ir teigia paradoks: mogus laisvei yra pasmerktas.

Kokia yra svokos ,,prigimtis reikm? Filosofija i svok aikina vairiai, vadinasi, is terminas yra daugiaprasmis. Pvz., amerikiei filosofas Donas Djuis (Dewey, 1859-1952) mgino visas prigimties svokos reikmes grupuoti ir suved jas keturias: 1. mogaus prigimtis yra tai, kas yra gimta knu ir psichika ir yra bdinga visai moni giminei, kaip gyvybs riai; 2. Tai patvari psichini gali ir savybi visuma, kuri dsningai ir nekintamai reikiasi moguje; 3. Prigimtis yra mogaus gebjimas atsirinkti tai, kas jam reikalinga, bet tai ne gimtas dalykas; 4. mogaus prigimtis nra bei biologin jos dalis, nei jo psichika, o jo krybiniai gebjimai, t.y. krybikumas. Taiau apskritai filosofin termino ,,prigimtis prasm daugiau ar maiau atitink termin ,,esencija arba ,,esm. O esm yra tai, kas dalyk daro tuo, kuo jis yra. Vadinasi, mogaus prigimtis arba esm yra tai, kas daro mog tuo, kuo jis yra. Svoka ,,mogaus prigimtis mums nurodo mogaus turinio, t. y. biologini (gamtini), psichini, dvasini bei socialini sand, i kuri susideda mogus, raikos bd. Kaip tik mogaus esms (prigimties) klausimu vairios filosofavimo kryptys ir atmainos skiriasi. Vienas i filosofins antropologijos pagrindj Maksas eleris (Scheler, 1874-1928) nurod tris pagrindines nuomones apie svok ,,mogus: 1. Graikiki antikiniai vaizdiniai; 2. Religiniai vaizdiniai; 3. Mokslinmis pairomis grindiama mogaus filosofija. Kartu tai tik vienas galim poiri mogaus prigimties taksonomij (gr. taxis dstymas, sutvarkymas, nomos dsnis, t. y. mokslas apie klasifikacijos principus, metodus, taisykles). Tikrov yra daug sudtingesn. Itin ia vairove pasiymi XX. amiaus mokslas ir filosofija, todl ioje paskaitoje palieiama tik nedidel dalis esam koncepcij, o klausim ,,kas yra mogus? galtume atsakyti tik tada, jeigu pavykt pavelgti mogaus esm kaip visum. mogaus samprata antikos filosofijoje Pirmieji vaizdiai apie mog atsirado dar iki religijos ir filosofijos. Tai mit krimo epocha. Mitologinje pasauliroje pasaulio vaizdas dar buvo primityvus, neskaidomas sferas, todl gamta, mogus ir net dievyb suvokiami vienybje. Mituose mogus dar nra savarankika esm, bet tik kosmoso dalis. Panaiai galvojo visi graik filosofai iki sofist ir Sokrato. Graikams kosmosas buvo bties pirmavaizdis, o mogus kosmoso mgdiojimas arba mikrokosmas. iais laikais buvs uraas ant Apolono ventyklos Delfuose ,,Gnoti se auton, t. y. paink pats save, suprantamas kaip kvietimas painti kosmos, kuriame yra ir mogaus bties principai. Vadinasi, mogus yra gyva btyb, kuri kaip ir kosmosas turi log. Pirmieji mogaus filosofai buvo sofistai ir Sokratas. Ypating mogaus padt pasaulyje suformavo sofistas Protagoras (481-411) sakydamas, kad ,,mogus yra vis daikt matas. Tai reik, kad mogus suteikia pasauliui ir pats sau bties prasm. Iki sofist termin ,,mogus graikai taik tik sau. Visi kiti buvo barbarai. Sofistai pirmieji ikl vis moni lygybs princip: mons ir tautos nevienodos pagal bd ir paproius, bet ne pagal prigimt. Dorybs ir gebjimai nra kosmoso paveldas, nes j reikia imokti patiems. Tai ir yra pirmoji filosofijos nuoroda mogaus laisv vali ir krybikum. Sokratas, kaip inia, apie gamt nefilosofavo. Nors jis ir klaus, kas yra mogus, bet mogaus apibrimo nepaliko, taiau nurod, kad mog painti stebint kaip gamt nemanoma, nes reikia kitokio metodo. Tas metodas dialogas. Taigi mog galima painti tik su juo bendraujant, uduodant jam klausimus. Ieit, kad mogus yra btyb, kuri ieko savs ir nuolat tikrina savo buvimo slygas. Tikroji mogaus vert yra kritinis poiris save, nuolatinis savs pasitikrinimas. Tikrasis mogus yra tas, kuris siekia save painti kartu tobulindamas ir savo bd ir kurdamas gr. Be imginim mogus mogumi netampa. Jis vienintel btyb pasaulyje, gebantis proting klausim (!) protingai ir atsakyti. Atsakydamas u savo veiksmus sau ir kitiems, mogus yra morali btyb. Originali mini apie mog paliko stoikai (gr. stoa statinys, dengtas kolonada, portikas, kur buvo stoik filosofijos mokykla). Stoik idealas iminius, taiau imini yra labai nedaug. Pasak stoik, tarp iminties ir kvailumo nra joki pakop. Kvailyst savyb, bdinga daugeliui moni, o iminius yra tobuliausia gamtos btyb. Stoikai yra fatalistai (gr. fatalis likimas) ir

pripaino mogaus gyvenimo tikslingum bei lemtingum. Kas to nesupranta, be reikalo jaudinasi. mogaus gyvenimo tikslas yra laim, o laim yra gebjimas gyventi pagal gamtos principus, nes mogus yra kils ir atvsusios kosmins pneumos-logoso. Toks gyvenimas ir yra dorybingas. Jeigu iminius susipainioja gyvenimik peripetij chaose, jis privalo grti gamt pats, t. y. turi nusiudyti. Mirtis tai grimas amin ir ideali, t. y. tobul, pasaulio tvark. Tikras stoikas privalo bti laimingas ir kentdamas, ir bdamas pavojuje, ir mirties akivaizdoje. Taigi reikmingiausias dalykas vidin sielos nuostata, kurioje svarbiausias dalykas sielos vadovaujantysis pradas protas. Platonas filosofuoja apie mog sutinkamai su savo idj teorija. Taigi mogus yra kno ir jo idjos, t. y. sielos, sjunga. Taiau i esms grynai mogus yra tik jo siela, nes knas yra sielai prieika materija. Vadinasi, mog padaro tuo kuo jis yra ne knas, o siela. Siela mogaus esm. Siela nerami. Joje siauia aistros, jos turin sudaro dvasingumas. Tai dievikumo savybs. Geriausia sielos dalis yra galvoje, todl galva yra apvalaina. Iracionalioji, t. y. jauianioji, sielos dalis yra irdyje, o pati blogiausia sielos dalis yra emiau diafragmos, t. y. pilve. Aristotelis, kaip inia, pasaul suprato kaip hierarchin sistem. Btybi hierarchijos virnje yra mogus. Kaip ir Platonas, Aristotelis pripaino, kad siela yra mogaus esm, kuri ir skiria mog nuo vis kit esmi. Siela turi vali, geba mstyti, atsiminti, yra linkusi men, politikuoja. Siela yra kno forma ir gali santykiauti su kit btybi formomis (esmmis). Form forma yra bekn btyb Dievas, su kuria mogaus siela yra susijusi. Apskritai mogus yra socialus gyvnas. Jis sukr eim, visuomen ir valstyb, todl mog Aristotelis apibr kaip esyb, kuriani valstyb. Vadinasi, mogus yra krybikas. Krikionikasis poiris Krikionikosios atmainos filosofijoje mogaus prasm ir paaukimas iplaukia i Absoliutaus Krjo sumanymo. iuo atveju mogaus vert nra susijusi su kosmosu, nes ir kosmosas, ir mogus yra Dievo Krinija. Dievo krinijoje mogus yra tobuliausias padaras, nes sukurtas pagal dievikj paveiksl: jis protingas, turi nemirting siel ir geba kurti. Tai prieinga budizmui, nes, pasak Budos, nra jokio iliekanio laike ,,A. Tai reikia, kad nemirtingos sielos nra, todl nelabai suprantama, kodl budist vienuoliai sieid, kai popieius Jonas Paulius II budizm pavadino ateistine religija. Visa mogaus prigimtyje kinta, nes mogus yra tik poji, mini ir jausm pluotas. Tie pluotai neva seka vienas po kito, bet nebna drauge nei gyvenant, nei mirtyje. Apskritai itaip budizmas aikina visas Visatos btybes. mogaus smon, turinti savyje mintis, jausmus, suvokimus, pojius, malonumus, skausm ir pan., i esms nra btis, o aistringas geidulys. Buda mok, kad trokimus, kurie yra atgimim (reinkarnacijos) prieastis sukelia ignorancija (lot. ignorantia), t. y. tamsumas ir neinojimas kaip gyventi. Pats atgimimas ess sielvarto prieastis, kurios reikia atsikratyti bgant nuo atgimimo. Todl reikia mokti ugniauti trokimus, nutraukiant bsim reinkarnacij keturiomis kilniomis tiesomis: 1. Yra kanios; 2. Yra kanios prieastis; 3. Kanios prieast galima painti; 3. Kanios prieast galima veikti. Visa tai rodo, kad budizmas nelabai vertina mog kaip asmenyb. Krikionikasis poiris kaip tik akcentuoja mogaus originalum ir jo vert, nes gyvenimo prasm mato Dievo pelnytoje malonje gyt amin individual gyvenim po mirties. Taigi krikionikoji filosofija vertina asmenyb. mogus skatinamas kultivuoti ne tik intelekt, bet ir jausmus, per kuriuos atsiskleidia asmenybs turtingumas ir unikalumas. emikasis mogus nra baigtinis, jis yra nekainojama vertyb. Krikionybje svarbiausiomis mogaus savybmis nurodomas protas, valia, pasmon, vitaliniai sapnai, jausminiai polkiai, egzistencin savijauta, taiau centrin idja yra mogaus aainumas. i laik religijos filosofas Antanas Maceina religin mogaus traktuot derina su egzistencializmo nuostatomis. Jis nurodo, kad mogus yra nuolat tampanti btyb, kurioje yra trys rutuliojimosi sferos: fizin, psichin ir dvasin. Fizinis pradas duotas gimstant, taiau gimstant nieko naujo neatsiranda. Gimimas yra tik ries potencijos aktualizavimasis ir individualizavimasis. Dvasin prad slygoja ne gimimas, bet tiesiogin dievikoji kryba. Siela atsiranda i nebties, ir ji nra kokios nors ries aktualizavimasis arba individualizavimasis. Filosofas teigia, kad siela yra vienkartinis apsireikimas, nepakartojamas, nepasekamas. mogaus siela yra lyg i Dievo rank ijs nebaigtas meno krinys, kur ibaigti turi pati siela. Kurdama save i duot prad, siela sukuria asmenyb. Taigi asmenyb yra ne gimta, o gyta mogaus sielos savyb. Taiau dvasios raidoje slygotumo nra, nes kryba laisvs sfera. Psichin siela moguje yra fizinio ir dvasinio prad sveikos rezultatas. Psichikoje gldi ir duotj potencij aktualizavimasis, ir kryba i nebties.

Psichinis mogaus pradas merdi iki tol, kol neisirutuliojusios fizins galios. Kartu psichik veikia ir krybin dvasia. is filosofavimo pavyzdys rodo, kad naujausi laik religijos filosofija yra labai antropologizuota. Religijos filosofijoje isiskyr tokios atmainos, kaip personalizmas, ,,dvasios filosofija, neomodernistin teologija ir pan. Visoms ioms atmainoms bdingas antropologizavimas. Pvz., personalizmas iauktina darb ir teigia, kad tapti asmenybe galima tik k nors sukuriant, bet kartu nepasidarant to krinio vergu. Daiktizmas smerkiamas. ios idjos raytos ir katalik tikjimo pagrinduose: ,,mogus skirtas dangui aminai, emei laikinai. Dangaus laim pasiekiama tik stropiu darbu ir teisingu elgesiu. Nedirbantis ir negeras mogus usitraukia amin nelaim, todl ems gyvenim reikia branginti. II Vatikano susirinkime (1962-1965 m.) pabriama, kad mogus pareigojamas uvaldyti em su visais turtais, kurie jai priklauso, ir valdyti j ventai ir teisingai. mogus dirbdamas ne tik keiia daiktus ir visuomen, bet taip pat tobulina save. Pagrindiniais asmenybs sandais yra laikomi sipareigojimai sau, apmstymai iekant savo paaukimo ir saviauka. Pasieks asmenybs lygmen, mogus tampa savo mogikosios tikrovs krimo subjektu. Ypa akcentuojamas visuomenikumas, nurodant, kad savojo ,,Aegzistavimas tikras yra tik tiek, kiek egzistuojama kitiems, o tai reikia meil. Teigiama, kad jeigu asmenybiniai dvasiniai ryiai pakeiiami materialiniais ryiais, tai asmenyb isenka ir virsta anonimini jg aislu. Evoliucijos teorija ir marksistinis poiris Lot. evolutio reikia isivyniojim. Moksline prasme tai svoka, teigianti, kad negyvos, gyvos ir socialins sistemos negrtamai kinta, rutuliojasi, pltojasi. Teorij daug. Jau graikai (Herakleitas, Anaksagoras, Demokritas) vairiai aikino kitim, taiau iuolaikins evoliucijos pradininku yra laikomas prancz gamtininkas anas Lamarkas (Jean Lamarc, 1744-1829). Teorij toliau pltojo arlzas Darvinas (Darwin, 1809-1882), sukrs natralios atrankos teorij. Evoliucijos buvim tam tikra prasme rodo ir paleontologija, embriono augimas, genetika ir kt. mokslai. Kartu reikia pripainti, kad evoliucijos buvimas nepaneigia Dievo buvimo ir neisprendia klausimo apie pirmj prieast, t. y. bties kilm apskritai. Taigi, sutinkamai su evoliucijos teorija, mogus yra Visatos raidos produktas, kuris tam tikrame ios raidos etape palaipsniui isiskyr i hidrosferos, litosferos, o tada ir psichikai bei socialiai evoliucionavo iki loginio mstymo ir krybikumo lygmens. iais laikais evoliucijos neneigia ir krikionyb, taiau materialistinis marksizmas atsiradim aikina mechanikai, nepripaindamas jokio dvasinio prado sikiimo. Vadinasi, mogus, kaip ir kit gyv btybi evoliucija, vyko veikiant tik gamtinei aplinkai, o vliau ir paties mogaus sukurtoms slygoms (,,antrajai gamtai), ypa visuomenei. Taigi mogus neva humanizavosi pats savaime. Deja, ios hipotezs nemanoma patikrinti eksperimentu. Evoliucijos teorijos silpnoji vieta yra teiginiai, kad mogus pats sukr kultr ir visuomen, nes vliau faktai parod, kad n vienas gims kdikis be kultros ir visuomens tapti mogumi negali. Lieka neaiku, kaip atsirado pirmasis mstymo, pirmasis krybos aktas. Karlas Marksas (tikroji pavard Mardokhai Levi, 1818-1883) aikino, kad mogaus prigimtis yra socialin, nes jo biologiniai duomenys patys savaime mstymo, kalbos bei krybos neatgamina. Tai patvirtina atsitiktinai stebti mons, kuriuos uaugino gyvuliai. Vadinasi, biologiniai mogaus duomenys yra tik potencija. Gims vaikas yra tik kandidatas mones. Be suaugusi moni, t. y. visuomens, gim vaikai arba t, arba likt gyvuliais. Jie neimokt nei kalbti, nei mstyti, net tiesiai vaikioti. Vaikas tampa mogumi tik gydamas ini, gdi i kit moni. Todl Marksas mogaus esm ir mato jo socialume. Jis rao: ,,Ypatingos asmenybs esm sudaro ne jos barzda, ne jos kraujas, ne jos abstrakti fizin prigimtis, o jos socialin kokyb (. , . . . . I. 242 p.). ,,Tezse apie Fojerbach Marksas pateikia pat mogaus esms apibrim: ,,mogaus esm nra abstraktas, bdingas atskiram individui. Savo tikrovje ji yra visuomenini santyki ansamblis. gyti ansambl mogus gali tik sijungdamas visuomenin gyvenim, savo tautos ir pasaulin kultr mokydamasis, aisdamas ir dirbdamas. Taigi marksizmas, sprsdamas mogaus prigimties klausim, tam tikra prasme menkina individualum, lemiam vaidmen priskirdamas gamtos ir visuomens dsniams. Egzistencinis mogus

Egzistencializmas yra XX a. filosofijos atmaina, kurios dalykas yra mogaus bties unikalumas, taiau kurio nemanoma painti, t. y. aprayti logikos svokomis (daugiau apie egzistencializm ir. XV tem). Egzistencijos terminas taikomas tik mogui. Tai atskiro individo savosios bties igyvenimas pasaulyje. Vadinasi, egzistencializmas yra iracionalistin (menkinanti proto vaidmen painime, teikianti pirmenyb valiai, subjektyviam suvokimui, intuicijai, vaizduotei, pasmonei ir pan.) filosofija, nes, pasak ios filosofijos atmainos pagrindjo Sioreno Kierkegoro (Kierkegaard 18131855), egzistencija yra tai, kas nuolat islysta i sampratos, kai itai mginama padaryti svokomis. Todl moksliniais metodais mogaus suprasti nemanoma. Pasak Kierkegoro, visuomen yra demonikai prieika jga individui, nes ji gniudo ir naikina kiekvieno mogaus individualyb. Prieingai Markso sampratai, Kierkegorui mogus tik tada yra asmenyb, kai jis yra vienias tarp toki pat vienii. Visuomen mogui yra reikalinga tik tam, kad pabgt pats nuo savs, nuo atsakomybs ir kalts. Taiau tai naivu, nes isigelbjimas juk visada yra individualus. mogus udara dvasin monada, kurios atverti negali niekas, iskyrus Diev. Pat egzistavim galima pajusti tik kritikais gyvenimo momentais, kai tenka rinktis - ,,arba-arba. Kadangi egzistencialist filosofijos erdis yra mogus kaip unikali, vienkartin ir subjektyvi btis, dauguma filosofijos mokslinink egzistencialistus vadina subjektyviaisiais idealistais, nors i esms taip nra, nes visi egzistencialistai vienaip ar kitaip pripasta ontologin triad: pasaulis-btis pasaulyje-btis. Egzistencija yra triados vidurys. Apsupta pasaulio ir bties, subjekto egzistencija nra nepriklausoma nuo transcendencijos, kuri subjekto atvilgiu vis dlto yra subjektyvi. Kaip nurodo vokiei egzistencialistas Karlas Jaspersas (Jaspers, 1883-1969), ,,monms niekada nepakanka ms pai (Filosofijos vadas. 83 p.), taiau kiekvienas apsisprendimas visada priklauso nuo ms pai. Vadinasi, mogus yra vienintel laisva btyb, kuri yra nepavaldi nei gamtai, nei Dievui. Ir Dievas mogui egzistuoja tik tiek, kiek jame, t. y. individe, is tikjimas yra subrends. Jaspersui tikjimas ir vadovavimasis Dievu nra tikjimas v. Rato dogmomis, bet tikjimas filosofijos lygmenyje. Tikjimas transcendentine btimi palengvina itverti kit moni nuosprend, kuris taip pat yra mogui svarbus, taiau neturi bti lemtingas. Ateistas anas Polis Sartras (Sartre, 1905-1980) mog laisvu laiko tik todl, kad jo niekas nesukr. Vadinasi, Dievo nra, todl gimdamas mogus neturi jokios iankstins esms, t. y. savo prigimties. Taigi gimimas pareikia, kad pasaul atjo dar vienas ,,Niekas. is ,,Niekas privalo sukurti save, t. y. gyti esm, pats laisvai apsisprsdamas ir nuolat kovodamas su kitais save panaiais individais. Sartras sako, kad nra jokio rojaus, utat yra pragaras, o tas pragaras kiti mons. Taiau savs tvirtinimas kit sskaita nedoras dalykas, todl laisv visada eina kartu su atsakomybe prie kitus mones. Kit kaltinti negalima, nes atsakomyb u pasekmes visada individuali. Kartu ios egzistencijos pastangos turi tik trumpalaik prasme, nes galiausiai ,,Niekas vl virsta ,,Nieku. mogaus autonomikum teigia ir Alberas Kamiu (Camus, 1913-1960): pasaulis pats savaime yra beprasmis ir absurdikas, o mogaus esm yra pasaulio ir savs prasminimas kovojant su absurdika tikrove. Kita vertus, net laikina pergal vis tiek yra absurdika ir beprasmika, nes galiausiai viskas baigiasi mirtimi. Gyvenimo filosofijos idjos ymiausieji ios XIX a. pabaigos ir XX a. pradios filosofijos atmainos filosofai yra Frydrichas Ny (Nietzche, 1844-1990), Vilhelmas Diltjus (Dilthey, 1833-1911, Anri Bergsonas (Bergson, 1859-1941), Osvaldas pengleris (Spengler, 1880-1936) ir kt. iame paskaitos konspekte pateikiamos tik kai kurios F. Nys idjos. Nyei gyvenimas yra nuolatinis tapsmas. mogus netobulas, nes pilnas klaid ir nedaro paangos. Pasak Nys, imintingas mogus yra pati didiausia gamtos klaida, jo btis yra pati menkiausia gyv organizm pasaulyje. Ny rao, kad abejotina, ar Visatoje galima bt rasti k nors labiau pasibjaurtino u mogaus asmen. Kitoje vietoje jis rao, kad em turi od, kurioje veisiasi ligos. Viena i t lig yra mogus, todl isilaisvinti i gyvenimo ir vl tapti negyva gamta yra dalykas, kur galima pasitikti kaip vent. Filosofas nuolat primena, kad mogus yra tik akimirka Visatoje, kad jis yra ems liga, ipuiks vabzdys, taiau kartu jis yra tobuliausia ,,valios valdyti apraika. Pasak Nys, pati prigimtis mones padalijo tris (i esms keturis) tipus: 1. Dvasinguosius; 2. Raumeninguosius su stipriu temperamentu; 3. Vidutinybes. Pirmieji du tipai visuomens elitas ir j yra maiausiai. J privilegija

 knyti emje laim, gro ir gr. Ny teigia, kad dvasingieji viepatauja ne dl to, kad jie to nori, bet kad jie apsigim viepaiai. Jie tiesiog negali bti antraisiais. Antrieji i esms yra teiss sargai ir tvarkos knytojai, t. y. pirmj valios vykdytojai, dvasingj komanda ir deinioji ranka. Pirmiausia tai valdovas aukiausia kario, teisjo, statymo sargo formul. Pasak Nys, toks kast isidstymas atitinka moni prigimt: teisi nelygyb pirmj slyga tam, kad egzistuot teiss. Ny taip ir sako: teis reikia privilegij teis. Kiekvienam skirta savos privilegijuotos teiss. Kita vertus, aukiausiai stovintiems sunkiausia gyventi, nes didja atsakomyb, kylant auktyn, stiprja altis. Visa itai manoma dl gausios vidutinybi kastos. Jie yra terp, kurioje gali reiktis iimtys. Vidutinybs tai mons, usiimantys amatais, prekyba, emdirbyste, mokslu, dauguma meninink. Iskirtiniam mogui tokie darbai netinka. Vidutinybes Ny vadina tik funkcijomis, sraigteliais, protingomis mainomis. Ny sako: ,,Vidutinybei bti vidutinybe didiausia laim, nes net negarbinga vidutinybje iekoti kokio nors gilesnio proto. Ny teigia, kad iskirtinis mogus su vidutinybmis elgiasi jautriau ir velniau, negu su sau lygiais. Tai elito pareiga. Be i vidutinybi dar yra ketvirtas tipas minios mons, tamsuomen (andala). Ny sakosi labiausiai nekenis tamsuomens apatal, nes jie ardo darbininko gyvenim su jo menka buitimi, su jo menkais diaugsmais, su jo gebjimu tenkintis menku instinktu. Tie apatalai tamsuomenje kursto pavyd, moko keryti. Vadinasi, neteisyb nra teisi lygyb, o tik pretenzijos ,,lygias teises. Tai blogis. Pavydas, silpnumas, kertingumas blogis. Nyei anarchistas ir krikionis vieno lauko uogos. Prietaringas Nys poiris moteris. Knygoje ,,Taip kalbjo Zaratustra Ny moteris be paliovos keiksnoja, kaltina jas negebjimu bendrauti, draugauti, vadina jas katmis, paukiais, karvmis. Pasak Nys, moterys, pasiekusios nepriklausomyb, tampa nepakeniamos. Moterikumo esm sudaro gda, pedantizmas, t. y. smulkmenikumas ir priekabumas, pavirutinikumas, pasileidimas ir nekuklumas. Visa tai jos maskuoja. Taiau veikale ,,Antikristas Ny kalba ir taip: ,,Moters burna, merginos krtin, vaiko malda ir aukos dmai aminai vars. Apskritai Nys antmogio filosofija nra filosofija jos ,,grynja prasme, taiau emocinmis priemonmis pateiktas stilingas tekstas gali bti mogui priemon savam, laisvam mstymui. Filosofins antropologijos esm Filosofin antropologija kaip savarankika filosofavimo atmaina pasirod XX a. treiame deimtmetyje. Pradininku laikomas vokietis Maksas eleris. Mokslo atradim ir filosofavimo vairovs veikiami, filosofijos antropologai ikl sau udavin paaikinti mog kaip fenomen ne fragmentikai, o kaip viset, irykinant jo organinius, dvasinius, emocinius, paintinius, socialinius ir kt. ypatumus. Mokslas mogaus dvasini ypatum atskleisti negali, todl ir btina filosofija. Filosofijos antropologai nesukr vieningos teorijos, taiau tarp j yra bendr bruo: mogus btyb, gebanti perengti savo tiesiogin duotyb tiek gamtikai, tiek dvasikai. Skirtingai nuo gyvuli, mogus niekada nra ibaigtas, galutinai sureguliuotas. mogaus asmenyb nuolatinis aktas, ji nesusaistyta prieastiniais ryiais. Tik mogus turi nedaiktik dvasi. Skirtingai nuo gyvuli, mogus yra prarads instinktus, todl nra gamtikai specializuotas ir yra atviras pasauliui, gali visko imokti. Akcentuojama, kad tik mogus geba painti savo savitum. Tik mogus verkia ir juokiasi, nes suvokia savo tragikum ir komikum. Taigi mogus yra ir gamtikas, ir laisvas, ir natraliai iaugs, ir sukurtas, t.y. natralus ir dirbtinis. Ontologinje refleksijoje mogus suprantamas kaip gamtos evoliucijos rezultatas, o transcendentalinje kaip subjektas kuris gamtai nepriklauso. Vadinasi mogus yra ,,dviej pasauli pilietis. A. Anzenbacherio ,,Filosofijos vade is mogaus esms dvilypumas pavaizduotas taip: Materialioji gamta Knikumas Augalikumas Juslumas Baigtinumas Btinumas Transcendentalumas Subjektikumas Savimon A Begalyb Laisv

Asmuo Be to, mogaus esms klausimo nemanoma isprsti apeinant lyi klausim. is tas iuo klausimu parayta Arno Anzenbacherio ,,Filosofijos vade, knygoje ,,Feminizmo ekskursai (V., Pradai, 1995) ir kt., todl vietos taupymo sumetimais is klausimas praleistas. Stasio alkauskio antropologija mogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jis yra kultros veikjas. Gyvuliai neturi nei proto, nei laisvos valios. Juos valdo instinktas. Tik mogus smoningai kultivuoja objektus, teikdamas jiems lytis pagal auktesn idj. mogus turi kn ir siel. Pastaroji reikiasi psichikai, t.y. jauia ir geidia. Geidia ir gyvuliai, bet mogaus siela nemateriali, vientisa protinga ir laisva. Taigi mogus susideda i materialaus kno ir nematerialios sielos. Tai ir yra mogikasis individas. Kaip jis reikiasi? mogus, kaip visos kitos substancijos, susideda i pirmins mediagos (materijos) ir substancins formos. Taip yra visame prigimtiniame pasaulyje. mogaus lytis (forma) yra siela. Kno ir sielos vienov moguje yra vieninga substancija. Siela, turdama prot ir bdama laisva, turi dvasin prigimt ir kaip dvasin substancija gali bti atbaigta nepriklausomai nuo kno. Nors siela yra dvasinies prigimties, kne ji yra sprendiamoji lytis. Siela nedali. Maitinanioji dalis yra lokalizuota organuose, o dvasios galios nra lokalizuotos. Tai protas ir laisvoji valia, kurie gali veikti savistoviai. Smegenys protiniam darbui tarnauja netiesiogiai, kaip jusli tekjas. Taigi protas priklauso nuo smegen ne savo veikimu, bet dirbamja mediaga. Tuo bdu mogus yra: 1. Vieninga mediagos ir lyties substancija; 2. Substancija reikiasi kartu knu ir siela; 3. Kas veikia kn, veikia siel ir atvirkiai. Vadinasi, mogus yra nei vienas knas, nei viena siela. Neskiriamoji vienyb yra individas, o mogikasis individas yra asmuo, nes turi prot. Asmuo yra protingos prigimties individuali substancija. Visi asmenys yra individai, bet ne visi individai yra asmenys. Arklys ne asmuo. Asmuo individas su protinga prigimtimi. Individo esm yra individualyb, asmens esm yra asmenyb. Individualyb iskiria mog i individ, ireikia individo originalum, asmenyb ireikia asmens originalum ir pareina nuo dvasins prigimties. Individas susijs su temperamentu, asmenyb su charakteriu. Asmenybs turin sudaro protingumas ir laisv, pareinantys nuo proto ir laisvos valios gali. 2. mogus ir visuomen Kalbant apie mog, ios temos ivengti beveik nemanoma, todl jau mogaus prigimties temoje is tas apie tai pasakyta. Mat mogus gyvena kartu su kitais ir tik visuomenje gyja ir ireikia savo prasm. Niekas neoponuoja Aristoteliui, kuris teigia, kad mogus yra ,,zoon politikon, t. y. politikuojantis, visuomeninis gyvulys, kad kas i prigimties negyvena bendruomenje, tas yra arba gyvulys, arba Dievas. mogaus ir visuomens santykio dalykas toks platus, kad vienoje paskaitoje galima labiau kelti klausimus, negu juos atsakyti. mogaus gyvenimo visuomenje klausimus sprendia vairs mokslai: sociologija (mokslas apie visuomen), psichologija, socialin psichologija, etnologija, pedagogika, politologija, teis, istorija, genetika ir t. t. i problema nesvetima religijai, menui ir tuo labiau politinei ideologijai. Galiausiai j sprendia vairios filosofijos disciplinos: materialistin ir idealistin ontologijos, etika, estetika, aksiologija (vertybi filosofija); vairios filosofijos srovs, mokyklos, atmainos: stoicizmas, kinikai, hedonizmas, tomizmas, marksizmas, gyvenimo filosofija, egzistencializmas, froidizmas ir neofroidizmo atmainos, fenomenologija, personalizmas, pragmatizmas, filosofin antropologija, komparatyvizmas, istorijos filosofija, socialin filosofija, teiss filosofija, kritinis racionalizmas, kultros filosofija, technikos filosofija, asmenybs filosofija, veiklos filosofija, meils filosofija, laisvs filosofija, tautikumo fenomeno filosofija, poreiki ir gebjim teorija ir t. t. ir t. t. Vadinasi, savarankikos filosofins ,,mogaus ir visuomens teorijos dar niekas nesukr, todl klausimas sprendiamas vairiose teorijose ir vairiais lygmenimis. Kas yra visuomen? Klausimo painumas i karto pasimato, kai tik prisimename tokias bendro moni buvimo formas, kaip eima, kolektyvas, klas, socialin grup, organizacija, bendruomen, tauta, valstyb ir galiausiai monija. Vadinasi, nra tokio dalyko kaip ,,visuomen apskritai, o tai rodo kad terminas

,,visuomen yra tikrai filosofin kategorija ji ne daiktas. Brit enciklopedijoje visuomen apibdinama kaip socialini moksl kategorija, kuria ymima moni grup, susijusi savitarpio palaikymo ir ilikimo tikslu bei dalyvaujanti savo sukurtuose institutuose ir kultroje. i svoka ymi moni visum, j isidstym socialiniuose laiptuose ir socialini santyki vairov. Lietuvi enciklopedijoje nurodomos net eios ios svokos prasms. Akivaizdu, kad ,,visuomens ir individo sveikos samprata priklausys nuo to teorinio modelio, nuo apibendrinimo lygmens, kuriuo remiamasi. Todl, kad bt aikiau, reikt suprasti visas bendro moni gyvenimo formas, kurios individui ir yra didesniu ar maesniu laipsniu ,,visuomen ir kuriose jis dalyvauja tiesiogiai arba netiesiogiai. Kai kurias i j apvelgsime. Bendruomen ir organizacija Lietuvi kalba raytuose altiniuose ias svokas isamiausiai aprao filosofas Juozas Girnius, todl ia pateikiamas kai kurios io filosofo autentikos teksto itraukos i jo veikalo ,,Tauta (Ratai, III t., V., 1995): ,,Bendruomens odis ms kalboje yra sukurtas atitikmeniu vokiei Gemeinschaft, prancz communaute ir angl community. alia io termino vokieiai turi Gesellschaft, pranczai societe ir anglai society. Pastarasis odis ms kalboje atitinka visuomen apskritai, bet taip pat ir draugij, organizacij. Kokia yra konkreti i odi reikm? (8 p.) ,,Grieiausiai ,,bendruomens ir ,,visuomens terminus iskyr vokiei sociologas Ferdinandas Tenis (Tnnies, 1885-1936), bendruomen suvokdamas kaip savaimingai, ,,i prigimties susidaranius santykius, o, ,,visuomen kaip racionaliai sutartus santykius formalios organizacijos prasme. Bendruomen yra visa, kas yra ,,natralu arba spontanika, o organizacija visa, kas yra sukurta (socialins technikos prasme) ,,Bendruomens pagrindas prigimtis ir ,,esmin valia, nukreipta paius mones ir gaivinama solidarumo nusiteikim. Organizacijos pagrindas racionali sutartis, pagrsta ,,arbitrarine valia, irinia tik egocentrini interes. Taigi i paios prigimties susikuria tie santykiai, kurie remiasi pai moni artimumu (kraujo ryiai, kaimynyst, apskritai biiulyst). Bendruomens nariai vieni kitiems tiesiog simpatizuoja, t. y. diaugiasi laimjimais, lidi dl itikusios netekties, jie nesiekia kokio nors sutarto tikslo. Gi organizacija sukuriama smoningai ir aikiai, konkreiam tikslui. Kaip rao J. Girnius, ,,vienybs pagrindas organizacijoje yra nebe patys mons, o tik tasai tikslas, kuriam siekti atitinkama organizacija rasta skmingiausia priemone. Organizacijoje visada ilieka tam tikra tampa, nes jos nari interesai gali susikirsti. Organizacijoje paiais monmis nesidomima, nes svarbiausias dalykas yra tie tikslai, dl kuri organizacija sukurta. Pvz., prekybin, politin, krybin ir pan. organizacijos. Bendruomenje nebna formalaus pareig apibrimo, tuo tarpu organizacijos nari pareigos yra aikiai pozityviai nustatytos ir formaliai apribotos. ,,Organizacijoje gali bti apeliuojama tik status, o ne ird ar auktesnes vertybes. Vadinasi, bendruomenje individai susij ,,vidiniu artimumu, i prigimties o organizacijoje ,,mechanikai, ioriniais interesais, racionaliu susitarimu. Civilizuotoje visuomenje ios dvi bendro moni buvimo formos skiriasi tik prigimtimi, nes kaip teigia filosofijos antropologas M. eleris, nra organizacijos be bendruomens, nors atitinkamu atveju gali bti bendruomen be organizacijos. Pvz., teisikai forminta santuoka yra labiau organizacija, o neregistruota labiau bendruomen, nors abiem atvejais turi tuos ir anuos bruous. iuolaikin sociologija ias bendro buvimo formas daniausiai vadina formaliomis (organizacija) ir neformaliomis (bendruomen). Pvz., student grup yra organizacija, o draug sambris bendruomen. Visuomen kaip valstyb Ilg laik Vakar socialin mintis visuomen tapatino su valstybe. Visuomen ir valstyb savo traktavimu neisiskyr nei antikoje, nei viduramiais, nors jau Platonas sukuria paradigm, leidiani tok atskyrim. Jis valstybs btinum susieja su visai ,,nepolitiniais moni poreikiais (maisto, bsto, drabui ir pan.). Pasak Platono, gyvenimas kartu, padedant vieni kitiems, ir i poreiki tenkinimas vadinamas valstybe. Vis dlto, iuolaikine samprata, visuomen sudarantys poymiai ia yra tik politins funkcijos: gyventoj ir j teritorijos gynimas nuo iors prie, tvarkos palaikymas alies viduje. Galia, utikrinanti moni struktrinius ryius ir priverianti mones gyventi kartu, turi politin

prigimt: jos turtojas kari, t. y. ,,sarg, luomas. Metodologikai lemiam vaidmen ioje teorijoje vaidina visika analogija tarp valstybins santvarkos ir individualios mogaus sielos struktros: valstyb yra savotikas ,,makros anthropos, t. y. ,,didiulis mogus, todl nesimato aikesnio skirtumo tarp valstybs ir eimos, kuri valstybje tiesiog itirpsta. Apskritai Platono kritikai jo visuomens (valstybs) teorij laiko totalitarins valstybs modeliu: grietas luominis susiskirstymas pagal prigimties duomenis, valstyb neturi leisti elgtis taip, kaip jie nori, kolektyvo interesai svarbesni u individo, socialinio gyvenimo prasm suvokia tik elitas - filosofai (soviet imperijoje partija), valstybs, t.y. gyventoj, likimas yra j rankose, valdovai negali turti privataus gyvenimo ir nuosavybs, cenzruojama skaitoma literatra ir t. t. Platono idj apie valstybikai politin visuomens struktr rutuliojo Aristotelis, samprotavs i ,,valdios ir ,,viepatavimo pozicij ne tik jos ,,makro, bet ir ,,mikro lygmeniu. Dl to jo ,,Politikoje pagrindinis socialinio ryio tipas yra ,,viepatavimo-paklusimo santykis. Santyki ris priklauso nuo valdios objekto: ,,vergas, ,,mona, ,,vaikai, ,,laisvi pilieiai. Viepatavimas ir paklusimas ne tik btini, bet ir naudingi, nes tokia yra prigimtis moni, tarp kuri vieni nuo gimimo paskirti paklusti, kiti viepatauti. Remdamasis iais santykiais ir akcentuodamas dalyko apibrtum, Aristotelis nuo valstybs atskiria eim ir gyvenamj viet, kaip tam tikrus bendravimo vienetus. Taiau teleologikai nagrinjama valstyb yra aukiau u jos pilieius. Kadangi politinis bendravimas (kainonija politike) yra aukiausia bendravimo ris, pagrsta valdymu ,,politja yra aukiausia valstybins santvarkos ris, o svok ,,politike eina visos valdymo rys, skaitant ir neteisingas. Taiau Aristotelis rao ir apie kitus socialinius ryius, kur pirm plan ikyla etikai nuspalvinti individ santykiai draugikumo santykiai. ia pirm kart apraomi grynai socialiniai, nepriklausom (laisv) moni ryiai. Draugyst yra tarpusavio bendravimo ris, orientuota aukiausi bendraujani pusi gerov, kuri apima ir naudingum, ir malonum. Dl to Aristotelis galjo aikinti eimyninius (giminysts) ir valstybinus ryius kaip ypatingus draugysts porius. Skirting lygi draugystje lyg realizuojama natrali teis, nes abu draugysts poriai susij su tais paiais dalykai ir reikiasi tarp t pai moni, kaip ir teisingumas, nes savos ries teisingumas ir draugyst sutinkama visuose visuomeniniuose santykiuose, t. y. visos bendrijose. Kartu pabriama pilietin teisin draugysts potekst: draugyst, kaip ryys lygi ir laisv moni, kokie tais laikais galjo bti polio pilieiai. Visuomens traktavimas naujj laik filosofijoje reikiasi kaip ,,natralios bsenos koncepcija. Nors ios koncepcijos pradininkas T. Hobsas visuomen traktavo naujovikai, taiau ir jis visuomen tapatino su valstybe. Pasak Hobso, ,,natralus bvis yra antivisuomenikas ,,vis prie visus karas, kurio prieastis i pat pradi bdinga ,,absoliuti laisv, lygyb, kaip galjimas vienas kitam vienodai kenkti ir ,,natralus noras vienas kitam kenkti. Vadinasi, mogus mogui yra vilkas (,,homo homini lupus est), nes visa visuomen laikosi ant garbs ir gyvenimo patogumo siekio. Igelbti nuo tokios bsenos gali tik visuomenin sutartis: laisvai atsisakoma ksintis kit laisv, nuosavyb ir gyvyb. ios sutarties laikymosi garantas yra valstyb, knyta suverene, t. y. aukiausiame valdios turtoje, kurio naudai pilieiai atsisako savo ,,natralios laisvs dalies. Taigi visos visuomens (valstybs) atsirado i baims vieniems kit, o ne palankumo. Visuomen, kaip valstybs organizmas, yra ,,mirtingas Dievas ne tik visagalis, bet kartu ir teikiantis grybes. Valstybin valdia yra vis etini norm altinis, o tai reik, kad pirm kart buvo sociologizuota moral, kaip socialini ryi reguliuotojas. Hobso novatorikumas buvo ne tik naujame ,,natralios bsenos traktavime. Skirtingai nuo savo pirmtak, jis, rizikuodamas ,,ilaisvinti valstyb nuo atsakomybs prie pilieius, m kalbti ne apie valstybin sutart (piliei su suverenu), o apie visuomenin, t. y. piliei su pilieiais sutart, akcentuodamas vidin visuomens konstituavim, kurios transcendentinis garantas yra suverenas. Galiausiai jis i esms paliet klausim apie individo gyvybs isaugojim, ikeldamas mog aukiau valstybs interes. Deja, valstyb ne visagal: moni prigimtis nepasikeit, todl jie ginkluojasi, usirakina duris ir t.t. Skirtingai nuo Hobso ir Loko, Antonas Eli Kuperis efstberis (Schaftesbury, 1671-1713) teig, kad ,,mogus i prigimties yra visuomeninis padaras, kad visuomen jam yra neivengiamas ir natralus dalykas, o tai, k rao Hobsas (ir Lokas) yra ,,nenatralios bsenos vaizdas. Taigi nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos atsiranda du prieingi visuomens traktavimai: vieniems visuomen yra dirbtinis organizmas, kuris neatitinka natralios mogaus prigimties, kitiems visuomen yra natrali mogaus prigimties tsa. Vadinasi, ,,natralumas mogui taikomas dvejopai: arba kaip jo gyvulika, arba kaip jo visuomenika prigimtis. Pirmu atveju prigimtis vadinama ,,bloga (moraliniu religiniu aspektu), antru - ,,gera. Pirmu atveju ,,visuomenin bsena yra btinumo vienytis iraika,

antru laisvs, irgi skatinanios vienytis, iraika. Akivaizdu, kad pirmas motyvas turjo pradi Hobso ir Loko koncepcijose, kurie nurod nepolitinius btinumo vienytis aspektus ir kurie ved pilietin visuomen. Kitas motyvas galutinai irykjo Bernardo Mandevilio (Mandeville, 1670-1733) koncepcijoje, kurioje jis paalino ,,natralumo ir ,,visuomenikumo prietaravim, taiau kita prasme. Mandevilis siek rodyti, kad ,,pilietinje bklje mogaus elgesio motyvai yra tokie pat savanaudiki, kaip ir ,,natralioje. Vis dlto tai netrukdo visuomens funkcionavimui ir btinumui jai atsirasti. Visuomen atsiranda ne kaip mogaus veiklos rezultatas, o kaip mechanizmas, suvienijantis kiekvieno mogaus interesus su kit moni interesais, t. y. visuomens interesais. Visuomen yra objektyviai btinos moni sveikos sfera, kurioje kiekvienas gali rasti savo tiksl dirbdamas kit labui. Gris atsiranda ir rutuliojasi i blogio, kur mons daro vieni kitiems. To rezultate ne tik nuosekliai ,,depolitizuojami ir ,,sekuliarizuojami (supasaulietinami) teoriniai vaizdiniai apie fundamentinius socialinius ryius, bet kategorija ,,visuomen radikaliai apvaloma nuo vis etini aspekt, vadinasi, ir nuo viso to, kas susij su smoningu tikslingumu ir suvoktu mogaus veiksm socialumu. Kontraversijoje ,,efstberis-Mandevilis matosi dvi i esms prieingos ,,visuomens svokos: vienu atveju etinis momentas laikomas svarbiausiu vidiniu socialini ryi struktros pagrindu, kitu neturi su juo jokio ryio, nes geriausiu atveju visuomeniniai ryiai yra etikai neutrals. i antinomij angl morals filosofijoje mgino sprsti D. Hiumas ir Adamas Smitas (Smith, 1723-1790) atved etikai idealistin ir ekonomikai realistin tendencijas. Pastaroji, gavusi teorin impuls, greit susiformavo speciali disciplin politin ekonomij. Hiumas, kaip ir efstberis, sako, kad ,,pati natraliausia moni bsena tai visuomenin santvarka be jokios valstybins valdios. Bsena, sutvarkyta ,,teisingumo principu ir ,,natraliais statymais, teisinaniais nuosavybs stabilum, jos perdavim susitarimu ir paad vykdymu, kuri realizavimas ir buvo slyga atsirasti vyriausybei. Pats teisingumas ivedamas i bendro ,,visuomeninio intereso jausmo. Kadangi visuomens palaikymui teisingumas btinas, ir tas btinumas turi universal pobd, tai ,,dorovin pareiga bti teisingu visikai dera su naudingumu, kuriame nra jokio savanaudikumo. Hobso pastebtas prietaravimas tarp individualumo ir visuomenikumo paalinamas priskiriant mogui ,,socialin jausm, kaip tiesioginio visuomeninio naudingumo jausm, kuris pranoksta antivisuomenin jausm. Smitas i tem rutulioja toliau politinje ekonomijoje, kurios pagrindu tapo Hiumo tez, kad ,,viskas pasaulyje gyjama darbu. Smitas i tem ipltoja darbo visuomens idj ir kaip ,,main sjung, susijusi su darbo pasidalijimu vieninteliu bdu patenkinti poreiki vairov. Tai tokio pobdio ryys, kai kiekvienas individas dirbdamas sau, priverstas dirbti kitiems ir, prieingai, dirbdamas kitiems, dirba sau. Tai toks mechanizmas, kur vliau Kantas pavadino ,,automatu, utikrinaniu visuomens, kaip visumos, egzistavim, nepriklausomai nuo valstybins valdios. Kantas, kaip ir Hiumas, teigia individualumo ir visuomenikumo vienov. i vienov atsiranda todl, kad ,,visuomenikumas kiekvienam individui i anksto uduodamas pasirinkta veiklos rimi bendroje darbo pasidalijimo sistemoje, kas ir skatina j tarnauti visuomenei taip pat, kaip ir Hiumo ,,teisingumo jausmas doryb, kartu ,,dirbtin, neiplaukianti tiesiogiai i savisaugos instinkto, ir ,,natrali, nes mums natralu pritarti geriems darbams. Darbo pasidalijimo sistema, kaip mogaus istorijos produktas irgi yra dirbtins kilms, bet funkcionuoja ,,natraliai, nepriklausomai nuo atskir moni tiksl. Produktyvi veikla, kad ir kaip ji bt motyvuojama, visuomenei ,,naudinga, jeigu ji jau susiformavo ir tampa savaveiksmika. Taiau Smitas pamat ir tai, kad is darbo pasidalijimas labai neigiamai atsiliepia mogui pramons atvilgiu isivysiusiose alyse: proto atrumas, jausm kilnumas, dorovingumas privaiame gyvenime tampa vienpusikumo auka, kuri yra darbo pasidalijimo rezultatas. Smitas ia nemat jokios ieities, iskyrus vietim. Taip buvo pastebta, kad svarbiausia problema yra ,,etikumo ir ,,mechanikumo sveika. Kantas i problem suformulavo kaip ,,patologikai priverstin santarv visuomenje gal gale paversti moralin visov, suprasdamas tai kaip svarbiausi monijos tiksl, nors is idealas ir nepasiekiamas. Visuomens idja buvo suprasta kaip monijos idja istorijos raidoje. G. Hegelis t pai problem mgino realizuoti savo ,,teiss filosofijoje. Jis nuosekliai skiria eim (kaip morals sfer), pilietin visuomen (kaip visapusikos priklausomybs sistem, kurioje maitinimasis ir atskiro asmens gerov bei jo teisinis egzistavimas susipyn vis kit moni maitinimusi, gerove ir teise) ir galiausiai valstyb (kaip eimynins dorovs ir pilietins visuomens sintez: ,,laisvas realizavimasis, kuris yra ,,absoliutus proto tikslas, realizuojantis save kaip valia), t.

y. laisvai realizuojani savo vali taut. Hegelio koncepcijoje veikos pavidalu rykus angl mstytoj ir . . Ruso visuomens, kaip moraliai politinio vieningumo, kaip ,,bendros valios iraikos traktavimas. iame pavidale valstyb pasidaro ne tik kaip vienyb, bet ir kaip etikumo matas. Dl to Hegelis pilietin visuomen vadina ,,iorine valstybe, pagrsta valstybinio proto btinumu. Pilietins visuomens susipratimo idj pltoja ir prancz socialistai utopistai. Pvz., Sen Simonas (Saint-Simon, 1760-1825), pltodamas Smito principus, visuomen ima aikinti atskiros valstybs mastu, kaip ,,nacionalin asociacij, kaip ,,pramons mon, kurios tikslas kiekvienam visuomens nariui yra suteikti kaip galima daugiau patogum ir gerovs. Dl to visi pramonininkai, t. y. dirbantieji emdirbiai, fabrikantai, ininieriai, darbininkai, prekybininkai ir t. t., turi visuomenje uimti jiems skirt padt pagal darbo indl. Mat dauguma ,,pramoninink pasidar proletarais, t. y. monmis, kurie neturi jokios nuosavybs. Taip Sen Simonas isivysiusiose Europos alyse aptiko prietaravim tarp ,,pramonins valstybs tiksl ir realios padties. Pramonin valstyb pasidaro ateities idealu, kuriame neva bus isprstos socialins ir etins pilietins visuomens problemos. Naujaisiais ir naujausiais laikais visuomens koncepcijas kr L. Morganas (Morgan, 18181881), O. Kontas (Komte, 1798-1857), D. Milis (Mill, 1806-1873), H. Spenseris (Spencer, 18201903), K. Marksas (Marx, 1818-1883), D. Freizeris (Frazer,1854-1941), E. Diurkgeimas (Durkheim, 1858-1917), O. pengleris (Spengler, 1880-1936), A. Toinbis (Toinbee, 1889-1975), vadinamosios Frankfurto mokyklos filosofai M. Chorkhaimeris, (Horkheimer, 1895-1973), T. Adornas (Adorno, 1903-1969), . Fromas (Fromm, 1900-1980), H. Markz (Marcuse, 1898-1979), J. Chabermasas (Habermas, 1929) ir kt.], D. Stiuardas (Stiuard, 1902-1972), F. Tenis (Tnnies 1855-1936), T. Parsonas (Parsons, 1902-1979) ir daugelis kit istorik, sociolog ir filosof, taiau iki iol dar n viena teorija aminj visuomens ir individo sveikos klausim neisprend. iuolaikin pasaulins visuomens raidos tendencij yra vadinamoji ,,globalizacija, t. y. pasaulins visuomens (noosferos) raida vien ekonomin, kultrin, kalbin, politin ir t. t. subjekt. Pvz., Vilniuje kosmopolitins galios 2001 metais organizavo vadinamj ,,Civilizacij dialogo konferencij. Globalizacijos teoretikai akcentuoja, ekologines, vadinamsias intersocialines ir ,,individo visuomens sveikos problemas, taiau vengia ir apeina tautikumo fenomen. Pvz., lietuvi filosofas Sigitas Rudzeviius 2001 m rugsjo 19 d. laikratyje ,,Respublika itaip apibdina globalizacij: ,,Globalizacija yra naujas monijos gyvenimo bdas, kuris turi bent tris pagrindinius bruous: 1) monija pradeda veikti kaip vieningas veiklos subjektas ekonominje, politinje, kultrinje ir kitose srityse tai nereikia, kad nra joki prietaravim, konflikt mes matome prieingus dalykus netgi ventakmens Europos irdy, buvusioje Jugoslavijoje, Artimuosiuose Rytuose ir t. t. ir nors is vieningos veiklos subjektas kol kas veikia stichikai, vis dlto monija pasiek istorikai nauj pakop; 2) to subjekto veiklos arena yra nebe valstyb, ne kontinentas, ne valstybi grup, o tai, k senovs helnai vadino ekumena (gr. oikumene gyvenamoji em), arba, kaip filosofai sako, pansociumas, savotika supervisuomen, kurioje savo prasms netenka sienos ir net valstybi nacionalinis suverenitetas deja. Taip veikia itas globalizacijos buldozeris; ir 3) monija technikai, technologikai tampa nepaprastai galinga ne tik fizinio darbo technizacijos poiriu, bet ir protinio darbo dl auktj technologij, interneto ir kit pasaulini tinkl Apibendrinant globalizacija yra naujas monijos raidos etapas. Geras jis ar blogas tai jau kitas dalykas, bet itai yra realyb. Ji labai sudtinga, prietaringa ir tokia nauja danai tokia okiruojanti. Apskritai globalizacija yra suklusi pasaulio maiat. Globalizacija tapo filosofini tyrim dalyku, kuriame ir analizuojamos iuolaikini globalini problem sprendimo prielaidos filosofiniai, socialiniai, demografiniai, ekologinio prognozavimo filosofiniai aspektai, pasaulins ekonomikos pertvarkymo klausimai ir t. t. Kol kas iuo dalykus nra vieningo poirio. Svarbiausi teiginiai yra ie: A. Nepaisant pasaulio susiskaldymo, ryi intensifikacija ir sveika veda objektyv vieningum. Tai kini ryi, socialini proces ir vairi ali istorini likim, kultros mokslo ir technikos vieningumas, kuris lemia monijos ateit. Taigi pagrindin filosofins globalistikos problema yra harmoningo monijos susivienijimo bd paieka, kuri iki iol savyje prietaringa. Pvz., siloma sukurti transnacionalines struktras iki pasaulins vyriausybs sukrimo, siloma sukurti ekologikai subalansuot globalin ekonomin sistem, pasiekti globalin demografin stabilum (kas itai yra?), formuoti naujo tipo globalin kultr. Tautikumo klausimas lyg ir apeinamas, todl i filosofija i esms yra kosmopolitizmo pagrindimo filosofija.

B. Teikdama lemiam reikm bendramogikoms vertybms ir kultriniam istoriniam universalumui (kas itai yra?), globalin filosofija siekia formuoti nauj smon, kuri ir nulemt ateities pasaulio raid. Globalizacija vaizduojama kaip priklausymo gamtai ir kosmosui jausmas, atsakomybs u pasaul ir istorij (koki?), kultr ir dvasin gyvenim jausmas. Kultra apskritai ikeliama aukiau u plitik, globalin ekologija ir etika skelbiama dvasine prielaida, ant kurios ir turinios formuotis vairios mogaus bties formos (kokios?). Taigi filosofijos centre yra mogus apskritai. ia iskiriami du traktavimai: vadinamasis ,,Romos klubas mogaus problem sprendia pragmatikai ir kelia udavin tvirtinti, tobulinti ir ugdyti naujas ,,mogaus kokybes (kokias?), orientuotas bsimo pasaulio tvark ir globalin smon. ioje smonje tautinei smonei vietos nebelieka, nes globalizacija reikia nacionalinio suvereniteto pabaig. Antras traktavimas orientuojasi nuolatins atsakomybs u gamt ugdym, alternatyvins kultros ir civilizacijos (kokios?) krim, kuri galinti bti realizuota tik dvasikai brandi ir laisv (?) asmenybi. Itin smerkiamas fanatizmas (?) ir ekstremizmas, revoliuciniai visuomens pertvarkymo metodai. Ir ia teigiama, kad vis pirma turinti keistis smon, o tik tada socialin, ekonomin ir politin praktika. eima is visuomeninis institutas yra labiau sociologijos, negu filosofijos dalykas. Yra sukurtos vairi lygmen teorijos. mogaus teisi konvencijoje (1966 m.) eima vadinama pagrindine natralia visuomens lstele. Normalioje eimoje mogus (vaikas) ir gyja socialumo bei dvasingumo savybes, susipasta su platesnje visuomenje egzistuojania vertybi sistema. Vienos teorijos eim supranta kaip visai udar socialin sistem, kurioje kiekvienas individas turi savo status, atlieka tam tikr vaidmen (sutuoktiniai-vaikai, broliai-seserys, seneliai ir pan.), sprendia ikilusius konfliktus. Kitos labiau akcentuoja eimos apskritai ir jos nari ryius su platesnmis visuomens sistemomis mokykla, religine bendruomene, tauta, valstybe ir pan. eimos sociologija analizuoja ir eimos evoliucij, santuok tipus (pvz., grupin eim, poligamij ir monogamij, eimos egzogamij ir endogamij ir pan.). Visose civilizuotose alyse eimos teises gina statymas. Kartu reikia paymti, kad civilizuoiausiose alyse eimos institutas, grstas santuokiniais ryiais, yra gerokai susilpnjs. Santuoka yra teisinio reguliavimo pagrindas, o eimos be santuokos reguliavimo pagrindas tampa tik moral ir bendras kio vedimas. Kai kuriose tankiai gyvenamose alyse grietai reglamentuojamas vaik skaiius, o kitose, prieingai, vaik gimimas skatinamas. Mokslai, froidizmas ir neofroidizmas (ir. skyri ,,Pasmon) teigia, kad eima tada atlieka savo pareig visuomenei, jeigu vaikai yra mylimi, globojami dmesing tv. Vaikas, neimoks eimoje dirbti ir mylti, nepatyrs ilumos, yra potencialus kandidatas bti asocialiu individu. Be to, tvyst ir motinyst yra viena svarbiausi slyg, realizuojant save kaip asmenyb. Kartu reikia paymti, kad viengungyst arba vienuoli (kunig) adai, nra blogis, o tam tikras savs realizavimo bdas, kuris ir iuolaikinje visuomenje nesmerktinas. eimos instituto isigimim rodo ir pasaulinje visuomenje atsiradusios valstybs, kurios teisina lytini ikrypli (homoseksualist) ,,eim forminim. Tauta ir tautikumas Taut amius siekia monijos prieistor, t. y. civilizacijos atsiradim, taiau tautos teorijos atsirado kartu su kultros filosofija tik naujaisiais laikais. Taut istorija yra pavyzdys, kaip kai kurios tautos i bendruomens virsta organizacijomis, taiau niekur neparayta, kiek i tikrj io amiaus pasaulinje visuomenje dar yra taut. Senovs Graikijos filosofai tautos filosofijos nekr. Jie ir nesivienijo tautikumo pagrindu. Pvz., Aristotelis kalba tik apie eim, bendravimo form atmainas, skirtas tenkinti materialiniams ir dvasiniams poreikiams, bei apie valstyb. Nesidomjo tautikumu ir romnai, nes jie sukr imperij ir elgsi tik kaip ukariautojai. Vidurami vykiai irgi nepasitarnavo tautinio mentaliteto formavimuisi. Prieingai, buvo puoseljama vieningos imperijos su viena Banyia, viena kalba (lotyn) ir viena teritorija idja. Tautins savimons ir tautini valstybi atsiradimo atskaitos taku paprastai yra laikoma Didioji prancz revoliucija (1789 m). Nuo tada tautikumo dvasia nuolat stiprjo, nors niekada nenyko ir kosmopolitizmo tendencijos. Ypa jos sustiprjo po Antrojo pasaulinio karo, kai

nacistins Vokietijos politika suteik svokai ,,nacionalizmas itin neigiam prasm. iai tendencijai pasitarnavo ir komunistins imperijos (Soviet Sjungos) ,,internacionalizmo politika, kurios priedangoje buvo mginama sunaikinti tautin mentalitet. Klasikin taut atsiradimo ir raidos keli aprao Amerikos kultros antropologas Liujis Morganas (Morgan, 1818-1881). Jam antrina rus filosofas ir etnologas L. Gumiliovas, lietuvi filosofas Juozas Girnius ir kt. Sutinkamai su ia teorija, ,,klasikinis tautos raidos kelias bt toks: eima-gimin-klanas-gentis-tautyb-nacija. Taigi svoka ,,tauta yra bendryb, o gimin, klanas, gentis, tautyb ir nacija yra kokybins jos raidos pakopos. Lietuvi kalbos odyne tautos apibrimo lyg ir nra. Pvz., tautyb apibdinama kaip dar ne visai susiformavusi tauta, o nacija vadinama istorine moni bendrija, atsiradusia kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultros ir kai kuri charakterio ypatybi bendrumo pagrindu. Tiesa, skliaustuose raytas ir odis ,,tauta bet tautos ir nacijos skirtumai nepaaikinti.Tuo tarpu net ,,Lietuvika tarybin enciklopedija rao, kad svoka ,,tauta ymi etnins bendrijos form, kurios raida apima tautybs ir nacijos etapus (11 t.). Kitame tome net okupacijos slygomis straipsnio autoriai aikiai pasako, kad tauta tampa nacija tik sukrusi savo politinius namus, t. y. valstyb. Aikiai lemiam nacijos bruo vardija lietuvi filosofas Antanas Maceina. Gi G. Hegelis apie dalyk rao taip: ,,Pasaulinje istorijoje galima kalbti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstyb Visa mogaus vert, visa jo dvasios tikrov egzistuoja tik valstybs dka (Hegelis G. Istorijos filosofija. V., 1990, 65 p.). domu tai, kad didiosios tautos, krusios pasaulines imperijas, vienareikms svokos ,,tauta neturi. Pvz., rus ,,narod ir angl ,,folk ir ,,nation turi po kelias prasmes, kurias galima suprasti tik platesniame kontekste. Lietuvi tauta yra nujusi ,,kasikin keli nuo geni ir gimini iki nacijos. Pastarj status okupacijos metais buvo praradusi ir atgavo kartu su nepriklausomybe. Taiau daugelis taut ir nacij susiformavo ne ,,klasikiniu bdu. Pvz., Hegelis rao, kad romn tauta atsirado i plikaujani bandit gaujos, kurioje pradioje nebuvo net moter. Galima net ginytis, ar romnai buvo tauta. Gauja, susidjusi i vairi geni vyr, iud sabin genties vyrus ir pagrob j moteris. Vliau i ,,gentis prievarta prisijung etruskus, figrus ir venetus, kurie asimiliavosi ir inyko. Dar vliau buvo asimiliuoti vestgotai, ostgotai, dalis vandal, longobardai ir t. t. Dabarties ital gyslomis teka arab, vengr, normand ir kit taut kraujas. Italai tapo nacija tik XIX a pabaigoje, kai susivienijo ta paia kalba kalbanios provincijos. N viena i i provincij neturi bendro protvio. Panaiai yra susiformavusios ispan, portugal, prancz, angl ir kitos nacijos. Klasikinio nacijos raidos kelio nenujo n viena Amerikos kontinento nacija. JAV gyventojai turi visus nacijos poymius, bet ji dar nra tauta. Nacija yra veicarai, bet ji susideda i keturi pagrindini taut, o arab taut iuo metu sudaro daugyb nacij, kurios net kariauja tarpusavyje. Taigi klaikins nacijos pradeda kaip bendruomens, o pradjusios tvarkyti savo likim valstybje gyja tiek bendruomens, tiek organizacijos status. Nesunku suprasti, kad individo ir ,,visuomens tautos (nacijos) pavidale sveika yra labai prietaringa. Pvz., is prietaringumas pasireikia santykiu su ,,tvyne. Pastaroji turi dvi filosofines prasmes psichologin ir ontologin. Psichologine prasme individui tvyn yra ta vieta, kuri jis laiko tvyne laisvai apsisprends. Tada jis gali turti net kelias ,,tvynes. Ontologine prasme tvyn yra, laike ir erdvje sukurta tautos buvein (A. Maceina). ia prasme individui tvyn yra viena ir ta pati tol, kol jis ino savo tautin priklausomyb. Tas pats yra su patriotizmu. Patriotizmas yra nacionalizmas su teigiamu turiniu ir reikia savo tautos meil, kuri reikia skirti nuo pilietinio susipratimo. Pasak S. alkauskio, kitatautis gali bti tik pilietikai susiprats, o patriotizmas j sieja su savo tauta (jeigu tik sieja), kad ir kur jis bt. Beje, nacionalizmo atmain yra daug. Tai normalus (patriotizmas) ir egoistinis nacionalizmas, ovinizmas, nacizmas, diasporos nacionalizmas, sionizmas, antisemitizmas ir pan. Kalbdami apie individo ryius su savo ir kitomis tautomis, filosofai aptaria tautinio aklumo ir nutautjimo, kosmopolitizmo bei marginalumo (rasiniu ir tautiniu atvilgiu mirias eimas) problemas. i laik visuomenje ie klausimai itin aktuals. Aktuali yra tautini maum problema. Kai kurios alys klausim isprend tautikum tapatindamos su pilietikumu. Pvz., taip yra Pranczijoje: atvyklis, gavs Pranczijos pilietyb, nepriklausomai nuo buvusios tautybs ar rass, laikomas pranczu. Tada atkrenta mokymosi gimtja kalba problemos. Aktuali yra ir tautos, kaip santyki subjekto su monija (kitomis tautomis), problema. ia prasme tauta yra tiek pat visuomenika, kiek ir atskiras individas. Poiriai vairuoja. Vieniems nacijos yra tik tarpinis momentas kelyje viening monij (kosmopolitinis aspektas), kitiems savs prasminimo monijoje bdas. Kartu visi mstytojai sutaria, kad prievartinis taut susiliejimas, kaip ir dirbtinis tautos sukrimas, yra nemanomas.

*** eima, valstyb, tauta, monija yra tos pagrindins svokos, kuri samprata yra tik vadas mogaus ir visuomens santykio problem. Filosofai atkreipia dmes, kad iuolaikinis mogus nemgsta bti aukljamas. Dl to filosofijos tekstas neturt bti bendravimo pamok vadovlis. Kartu atkreipiamas dmesys, kad moni bendravimas tampa vis sudtingesnis. Praktika rodo, kad bendros kalbos neranda ne tik skirting kultr, skirting kalb mons, bet ir eimos, kurioje sprendiama kart (tv ir vaik) tarpusavio sampratos klausimas, nariai. Neranda bd susitarti tos paios profesijos, vienos politins sistemos ir t. t. mons, nors kontaktai, mokslo ir technikos veikiami, danja. Ne tik miest, bet ir kaim mons susitinka su skirtingos kilms, tautybs, tikjimo ir t. t. atstovais. Galiausiai paaikjo, kad danai nepavyksta ,,susitarti ir paiam su savimi, o partneriai vienas kito nesupranta net abu ito siekdami. Tada daromos dvasins traumos, vienas kit emina, skatina agresyvum. I to kyla poreikis suprasti psichik smon ir pasmon, kalbos ypatumus, bendravimo ,,technik ir galiausiai pai samprat. 3. Smon Nors filosofijai jau pustreio tkstanio met, taiau ,,smons kategorija atsirado tik naujaisiais laikais. Vieni altiniai jos autoriumi nurodo angl filosof F. Bekon (Bacon, 1561-1626) ir D. Lok (Locke, 1632-1704), kiti vokiei filosof Chr. Volf (Wolff, 1679-1754). Iki to laiko filosofai vartojo svokas ,,logos, ,,protas (gr. nus), ,,siela" (gr. psyche, lot. anima), ,,dvasia" (gr. anemos, lot. anima, spiritus), ,,intelektas" (lot. intellectus suvokimas, prasm). Visos ios svokos ymi materialumo prieyb - idealum. Vadinasi, smon, siela, dvasia ir t.t. yra nekniki, neerdviki ir nepasiekiami pojiais dalykai. Idealistinms filosofinms sistemoms ie nekniki dalykai yra arba bties pradai, arba pati btis. Naujausi laik Pranczijos evoliucins krikionybs filosofas Tejaras de ardenas (Teilhard de Chardin, 1881-1955) bties sluoksn pavadino noosfera, t. y. mstaniu ems apvalkalu, mstymo klodu, susidedaniu i vis mstani btybi moni ir atsiradusi evoliucijos bdu. Tai panau naujausi laik ateistin materializm, kuris smon laiko antriniu dalyku apskritai, t. y. aminos materijos savaimins raidos savybe, gyta funkcija. Taiau ,,atsiradusi ir po to ,,besirutoliojanti smon vadinama ne bties dalimi, o tik idealiu bties atspindiu. O atspindys tai, ko realiai nra. Taip smon pasidaro antinomine kategorija: viena vertus, smon yra bties esmin slyga, pirmin prieastis ir pirminis pradas, kita vertus, smon yra tik bties ,,elis, bties atspindys. Siekdami suprasti smons fenomen, pamginsime isiaikinti smon atstojanias svokas. Logos. Termin ,,logos filosofijoje pirmasis pavartojo Herakleitas. Ikifilosofiniame mstyme graikams ,,logos reik od, mint, prot, o vliau ir moksl. Herakleitas, bt suprats kaip amin atsiradim ir inykim dominuojant liepsnai (ugniai), logu pavadino esani pasaultvark, jos princip arba dsn. Logas yra aminas, visuotinas ir btinas, kur monms sunku suprasti. Taigi Herakleitui logas yra dar ne kosminis protas ar mstanti dvasia, o aminai judri, taiau nuolat pasikartojanti pasaulio tvarka ir harmonija, kuriai paklsta ir ugnis. Helenizmo epochos filosofams stoikams logas taip pat yra aktyvus daikt formavimosi principas. Nors logas nematerialus, taiau substancionalus. I dalies mgdiodami Herakleit, stoikai logu vadino ugnin (pneumatik) kosmoso siel, kuri yra visur kaip Dievas. Stoikams logas yra jau ne savaimin akla lemtis, o protingos ir krybingos prigimties galia. Bdamas visur, moguje jis viepatauja. Po mirties mirta ir siela, o logas, kaip vadovaujantysis protas, po kurio laiko taip pat isisklaido pasauliniame prote. Taigi logas yra dievikos prigimties, jis apvaizda. Tokia logo samprata j pavert kosminiu protu. Platono ir Aristotelio filosofijoje logo svoka vienareikms ontologins prasms negyja (,,platonikj kosmos valdo Demiurgo sukurta protinga siela), nes tuo odiu jie vadino ir bties dsn, ir logikos, t. y. taisyklingo mstymo, princip. Judaizme ir krikionybje logas tampa asmenybinio ir visur esanio Dievo odiu, kur itarus daiktai atsiranda i absoliutaus nieko. ,,Naujajame Testamente, Evangelijoje (gr. evangelion gera inia) pagal Jon, taip ir sakoma: ,,pradioje buvo odis. Tas odis buvo pas Diev, ir odis buvo

Dievas. Taigi logas Dievo odis ir pats Dievas, vadinasi, svoka yra Absoliutas. Btent i idj iki visaapimanios filosofins sistemos ipltoja naujj laik filosofas G. Hegelis. Nepaisant prietaringo odio logas vartojimo senovs Graikijoje, filosofijoje logas sitvirtino kaip kosminio proto sinonimas. Siela. Siela yra teologijos, psichologijos ir filosofijos kategorija. Jos vaizdiniai mstyme pasireik jau primityvij tauteli pagonikuose tikjimuose. Tuos tikjimus amerikiei kultros antropologas E. Tailoras (Tylor, 1832-1917) pavadino animizmu (lot. anima siela). Animizmas sielas suteik visiems daiktams gyviems ir negyviems. Sielos nematomos, taigi nematerialios. Kad kosmosas yra gyvas ir turi siel, teig pirmieji graik natrfilosofai, pitagorininkai, stoikai, Sokratas, Platonas ir neoplatonikai. Sielas turi visi gyvi padarai, taiau tik mogui kosmo Krjas suteik proting sielos dal. Pitagorininkai, Sokratas, Platonas pripaino siel persiklimus metempsichoz (gr. metempsychosis siel persiklimas). Metempsichoze ir iais laikais tiki indusai, kai kurie astrologai, mediumai ir t. t. Pasak Platono, siela yra bekn ir nemirtinga, t. y. amina. Siela trinar. Aukiausij, tobuliausi jos dal sudaro protas. Vidurinij dal - valia ir kilns potraukiai, o pai emiausi geismai ir jausmai. Pagal kokyb sielos dalys lokalizuotos ir kne: protingoji dalis galvoje, vidurinioji irdyje, o blogiausioji emiau diafragmos, t. y. pilve. Sielos mite Platonas kalba apie sielos gyvenim nuostabiame idj pasaulyje, kuriame susipasta su grynosiomis esmmis (idjomis be materijos). Padariusi nuodm, siela priversta grti kn. Geresns sielos sikrausto vyr, blogesns moter knus. Sugrusios kn sielos kilniausia funkcija painimas, kuris i esms yra prisiminimas to, k ji patyr idj pasaulyje. iaipjau siela yra gyvo kno idja. Vadinasi, mogaus esm yra siela, ji rykiausiai atsiskleidia palikusi kn, t. y. po mirties. ios minties dar niekas nepaneig. Aristotelis mgino paaikinti siel ne mistikai. Jam siela yra ,,gamtos kno, potencialiai turinio gyvyb, pirmin aktualyb. Kadangi gyvi yra jau augalai, tai jie turi sugebani maitintis ir daugintis siel. mons, bdami gyvybs hierarchijos virnje, turi ir mstanij siel. Taigi mogus yra ir augalas, ir gyvulys. Taiau mogus yra daugiau negu gyvulys, nes turi protingj siel, kuri vienintel gali reiktis be kno. Dl to mstanioji siela ir gali atskirti grynsias formas nuo materijos ir jas ,,pasisavinti. Taigi protui nereikia jokio materialaus organo. Pat prot Aristotelis aikina painiai. Pasyvusis protas ess beformis, nes gali suvokti visas formas. Jis mirta kartu su knu. Nemirtingas yra tik aktyvusis protas, nes jis aktualina suvoktas formas ir pat pasyvj prot, t. y. msto pats save. Siel be emesnij jos dali turi tik Dievas. Teologijoje ir krikionikojoje filosofijoje siela laikoma nematerialia ir individualia mogaus dvasia, kuri nepakartojama mogaus esm. Siela Dievo krinys, suteikta tik mogui, nes tik mog Dievas sukr ,,pagal savo paveiksl. Dievas aminas, siela nemirtinga, todl ja reikia labiau rpintis negu knu. Siela nemateriali ji nei em, nei vanduo, nei oras, nei ugnis, nei vis element junginys. Sielos nemirtingum ir nematerialum rodo atmintis, nes ji saugoma ir reikiasi nematerialiomis svokomis, vaizdiniais. Pasak Aurelijaus Augustino, siela reikiasi nematerialiomis savybmis mintimi, atmintimi ir valia. Svarbiausias dalykas valia, nes ji, o ne mstymas, lemia mogaus elges. Dievas mogui suteik laisv vali, kuri ir prasmina individuali siel, nes mogus gali rinktis arba gr, arba blog. Taiau pasirinkti grio, t. y. sielos iganymo, mogus pats be Dievo malons negali. Krikionikj sielos samprat papildo Tomas Akvinietis. Sekdamas Aristoteliu, Tomas aikino, kad siela nepilna substancija. Piln substancij sudaro siela (forma) ir knas (materija). Platonas kn laik sielos paniais, i kuri siela siekia isivaduoti ir nukeliauti idj pasaul. Tomui Akvinieiui knas btinas priedas, nes po Paskutiniojo Teismo sielos su knais susijungs. Kaip ir Aristoteliui, jam siela yra kno aktas. Ji turi vegetatyvin (augalin), juntanij ir protingj dalis. Mstymas bei valia su knu nesusij ir lemia sielos nemirtingum. i laik psichologai ir ateistins pakraipos filosofai siel (jeigu i svok vartoja) sutapatina su mogaus psichika, su ,,vidiniu mogaus pasauliu. Tai reikia, kad siela (psichika) yra smegen ir nerv sistemos funkcija (veikla). Psichiniai procesai sudtingi, daugiaplaniai ir sunkiai paaikinami. Pagrindiniai procesai yra painimo (mintys), valios ir emocij. Paintiniams procesams priklauso pojiai, suvokimas, vaizdiniai, vaizduot, mstymas, atmintis ir intuicija. Valios procesams priklauso polinkiai, gdiai, proiai, norai, poreikiai. Emociniams jausmai, emocijos, nuotaikos, nerimas, pyktis, pavydas ir pan. Taigi psichika yra daugiau negu smon. Psichikai priklauso ir suvokti, ir nesuvokti dalykai, t. y. pasmons fenomenas. Smon suprantama kaip aukiausia psichikos raikos forma.

Dvasia. Dvasia daugiaprasmis terminas. Graikikai anemos, lotynikai anima, spiritus reikia kvap, vj, dvelkim, alsavim. Dvasia kaip btyb gali bti tik nematerialia substancija: jeigu tai ,,logas, vadinasi, turt reikti arba svok, arba idj, arba prot. Religinse doktrinose dvasiomis vadinamos nematerialios mogaus sielos ir antgamtins btybs angelai, demonai, velniai ir tobula dvasia Dievas. G. Hegelio Absoliuti Dvasia suprantama ir kaip subjektas (jis beasmenis, bet msto pats save), ir kaip objektas. Hegelis kalba apie subjektyvij, objektyvij ir absoliui dvasi. Subjektyvioji dvasia yra individas, asmuo. Jis suvokia, msto, kuria vertybes. Objektyvioji dvasia reikiasi kaip grups, t.y. visuomens, tautos, socialins klass ar sluoksnio, partijos smon. Ji gyvena subjektyvioje dvasioje, bet pati jau beasmen ir savarankika. Objektyvioji dvasia individus, t. y. subjektyvij dvasi, veikia, bet pati nieko nebegauna. I esms tai kultros formos: menas, mokslas, religija, moral, teis ir t. t. Panaiai samprotauja ir N. Hartmanas savo ,,kritinje ontologijoje. Absoliuti dvasia yra tobuliausia. Hgelis j vadina dievikja, ji reikiasi subjektyviojoje ir objektyviojoje dvasioje kaip vizija (lot. visus regjimas, svajon) mene ir religijoje vaizdiniais, o filosofijoje svokomis. Naujj laik racionalistai apie dvasi-siel ko nors naujo nepasako. Dekartui siela-dvasia yra nuo kno nepriklausoma substancija (Platonas, Aurelijus Augustinas). Ji net realesn u kn main. Taiau Dekartui siela-dvasia nra absoliuiai savarankika. Ji sukurta Dievo ir be Dievo malons negali rasti tiesos (taip sako ir Aurelijus Augustinas). Tuo tarpu Spinoza dvasins substancijos i viso nepripasta, nes yra vienintel substancija Gamta-Dievas. Leibnicas monadas-sielas vlgi laiko savarankikomis dvasinmis substancijomis. Jos tobulos, nors yra dar tobulesn monada Dievas (apie tai r. ankstesniame skyriuje). Racionalistai esminmis siel-dvasi savybmis pripasta prot, mstym, smoningum, painim, kryb. Naujausi laik iracionalizmas (lot. irrationalis neprotingas) proto galias sumenkina ir absoliutina dvasios nesmoninguosius elementus vali, instinktus, intuicij (openhaueris, Ny, Bergsonas). Atrodo, kad ios filosofins doktrinos dvasi tapatina su visa psichika. Niekada nenykstantis okultizmas dvasias laiko realiais dalykais. Tai mirusi moni sielos, kosmoso vienios, piktosios jgos ir pan. Mokslo duomenimis besiremianti filosofija nei mogaus sielos, nei kitoki dvasi nepripasta. ,,Dvasia laikoma materijos funkcija, kuri pasireikia materialiame kne mogaus smegenyse ir sutapatinama su mogaus smons turiniu. Religijoje svoka ,,dvasinis gyvenimas sutapatinamas su tikjimu, taiau naujausi laik filosofijoje ,,dvasingumas suprantamas kaip sielos savyb suvokti, vertinti ir siekti aukiausi, t. y. dvasini, vertybi: mokslo, meno, filosofijos, religijos, morals. itaip dvasinis gyvenimas priepastatomas materialiniam. mogaus smon. Smons nematerialumas, nedaiktikumas yra prielaida, kuri suponuoja jos kilms ir raikos interpretacijas. Moksle ios interpretacijos vadinamos hipotezmis (gr. hypothesis spjimas), nes stebjimu ir eksperimentu nerodyta hipotez mokslins teorijos dalimi netampa. Smon, kaip ir nematerialios dvasios (angelai, demonai, mirusi moni sielos, Dievas), i viso negali bti mokslo dalykas. Pagal smons fenomeno kontekst tokie mokslo dalykai gali bti tik psichikos savyb turintys gyvnai. vairs mokslai (neurofiziologija, eksperimentin psichologija, kibernetika ir t. t.) gali tyrinti tik materiali btybi savybes ir elges, materiali kn, susijusi su smone, struktr, funkcijas, pokyius ir pan. i tyrinjim duomenys tampa ir filosofavimo priemone. ie duomenys kol kas rodo, kad smon bdinga tik mogui. Filosofine prasme smon sutampa su protingja sielos dalimi (Aristotelis), o toki dal turi tik mogaus siela. Taigi mokslo ir filosofijos (netgi religins) poiriai sutampa. Senovs graikas Parmenidas daikt anapus smons ir mint apie j sutapatino sakydamas, kad mintis apie daikt ir minties daiktas tas pats. Aristoteliui tiesa yra tai, kad mintis atitinka tikrov. Ar i tikrj taip yra filosofavimo dalykas, taiau akivaizdu, kad mogaus smon yra savotikas bties centras, tikrieji ,,bties namai, nes tik smon pasta ,,nuvieia tikrov. Ji gali kurti ir griauti, kaupti informacij, inias, kelti tikslus ir juos gyvendinti. Smon atsimena, todl be smons nebt ir istorijos, kuri tik smonje (individualioje, t.y. subjektyviojoje, ir visuomeninje, t.y. objektyviojoje) ir egzistuoja. Taigi ontologinis smons statusas nekelia abejoni, todl j galima aikintis kaip esant, kaip btik, nors ir nematerial dalyk. Tomizmas, t.y. katalikikoji filosofija, pripasta dievik mogaus smons (sielos) kilm. Kadangi (pagal Biblij) Dievas siel sukr tik mogui, todl smon ir turi tik mogus. Tik mogus yra panaus Diev: turi nemirting siel, prot ir geba kurti. Tik mogus pagaliau turi, panaiai kaip ir Dievas, laisv vali, t.y. gali smoningai rinktis gr ar blog, tik mogus dl smoningumo yra

atsakingas u savo veiksmus kitiems ir paiam sau. Taigi smoningumas ir atsakomyb yra pagrindiniai kriterijai, neleidiantys smons tapatinti su visa psichika. Juk psichik turi ir gyvuliai, taiau jie neatsakingi vadinasi, nesmoningi. Kartu toks smons kilms aikinimas nra problemikas, jame maa filosofins minties, nes tiesos kriterijus yra v. Ratas, priimamas be ilyg. Ateistins pakraipos filosofavimas (pavyzdiui, froidizmas, marksizmas) atmeta smons mistik kilm ir remiasi XIX a. sukurta evoliucijos teorija, rodinja materiali smons prigimt. Kadangi smon (nepaisant jos ontologinio statuso) laikoma tik idealiu bties atspindiu (marksizmas), tai ir smons kilms hipotez vadinama ,,atspindio teorija. Remiantis ia spekuliatyvine hipoteze, materijai, tiksliau, mediagai, pripastama pojiams gimininga savyb. Atspindiu vadinamas pokytis materialiame kne, vyks sveikaujant knui su kitais knais. Negyvojoje gamtoje atspindys pasireikia kaip paliktas sveikos ,,pdsakas. Pdsako savybs priklauso nuo sveikaujani pusi savybi ir reikiasi kaip fiziniai arba cheminiai pokyiai. Evoliucijos metu atsiradus gyviems organizmams, atspindys gyja paintin pobd, t. y. tampa stimulu aktyviai veikti. Tai jau informacinis atspindys (lot. informatio praneimas). emiausia tokio atspindio pakopa yra dirglumas. J jau turi augalai ir vienalsiai gyvnai: jie reaguoja vies ir ilum, regeneruoja (lot. regeneratio atnaujinimas) paeistas vietas. Sudtingos sandaros gyvnai jau turi pojius. Pojtis tai informacija apie aplink, kuri gyvnai gauna per jutimo organus: kno paviri, akis, ausis, nos, lieuv. Evoliucijos metu pojiai suformuoja instinktus (lot. instinctus paskata), t. y. paveldtus elgesio stereotipus ir paveldt psichik, o psichika yra visa sistema ideali reakcij aplink. Instinktai vadinami beslyginiais refleksais, t. y. gimtomis reakcijomis aplinkos poveik ir reakcijomis paiame organizme. Keiiantis aplinkos slygoms, formuojasi slyginiai refleksai, t.y. imoktos reakcijos aplink. Kitaip sakant, atsiranda suvokimas, t. y. per pojt iliks vaizdas atmintyje vaizdinys. Suvokimas reikia atsiradusi atmint, po kurios atsiranda dmesys, motyvai, emocijos. Aukiausia atspindio forma smon, o tiksliau mstymas, t. y. gebjimas ,,atspindti iorin pasaul svokomis, enklais, simboliais ir t. t. ,,Atspindio teorija gana sklandi hipotez, kurios, deja, nemanoma rodyti eksperimentu. Mat mstyti, kalbti, t.y. reikti savo mintis svokomis, mogus gali imokti tik i kit moni. Smegenyse nra joki kalbos ir mstymo prad. Smegenys tra mstymo potencija, nes mstyti reikia imokti. Mokslui iandien inoma apie 40 atvej, kai mogus (vaikas), iaugs tarp vri, smons loginio mstymo lygmeniu negyja. Literatroje populiarus buvs atvejis Indijoje. 1920 m. Indijos Gadamusi kaimo apylinkje vilk irtvoje buvo rastos dvi mergaits atuoneri ir trej met. Vietos vaik nam vadovas Reverendas Singhas mgino mergaites mokyti ir auklti. Vyresnij pavadino Kamala, jaunesnij - Amala. Amala netrukus susirgo inkst liga ir mir, o Kamala dar gyveno devynerius metus. Ji mir taip pat nuo mediag apykaitos sutrikim. Taigi Kamala nemgo dienos viesos ir atkusdavo tik nakt sode. Kol abi mergaits buvo kartu, naktimis kaukdavo, o j akys tamsoje ibjo kaip vilk. Jos valg ms, iupdamos j tik dantimis, rankomis nesinaudojo. Vanden irgi ne gr, o lak. Kamala prie kitokio maisto taip ir nepriprato, nors vliau imoko gerti pien. Kamala nesileido aprengiama, prausiama ir vaikiojo tik keturpsia. mons Kamalai liko prieai, kam nors prisiartinus, ji rod dantis ir urzg. Bendravo tik su uniukais. Po Amalos mirties Kamala sielvartavo, kelias dienas nieko nem burn ir net nejudjo. Po eeri met mergait vis dlto imoko 40 odi, o prie mirt j mokjo apie 100. Jau galjo vaikioti ir tiesiai, taiau, kilus pavojui, sprukdavo keturiomis. Septyniolikmets Kamalos isivystymas siek vos ketveri met vaiko lyg. Vadinasi, pirmasis kalbos, o kartu ir mstymo, atsiradimo aktas mokslikai nerodytas ir galbt niekada nebus patvirtintas eksperimentu. mogaus smons atributai. Atributas (lot. atributum tai, kas skirta, duota) yra esmin btybs savyb, be kurios i btyb nesireikia. Smons atributai - tai kalba, intelektas, protas, atmintis, mstymas, erudicija, samprata ir t. t., nors smonei priskiriama tik tai, kas intencionalu (lot. intentio tempimas), t. y. k mogus geba valdyti, kontroliuoti. Tada sakoma, kad mogus veikia smoningai. Smoningumas apibdinamas svoka ,,smons laukas. Smons laukas - tai tikrov (fizin, psichin, dvasin), kuri konkreiu momentu yra dmesio centre kaip painimo, kaip mstymo dalykas. Isiblakius smons laukas gali susiaurti iki nulio. Taigi kai nra smons lauko, nra ir smons: mogus yra ,,be smons, nes nieko nemato, negirdi, nejauia, nors ir yra gyvas. Atmintis yra gebjimas atgaminti smonje buvusi patirt: vykius, gdius, inias ir t. t. Tai btina slyga individualumui ir asmenybs raikai. Be atminties nemanoma dvasin raida, paanga. Aristotelis teigia, kad reikia skirti ,,atmint nuo ,,atsiminim. Atsiminimai bdingi tik tiems, kurie

sugeba mstyti, o atsimena ir gyvuliai. Angl filosofas D. Lokas atmint vadina idj sandliu. Sugebjim atsiminti galima ugdyti, todl atminties problemomis domisi psichologija ir pedagogika. Samprata yra dvasinis tikrovs sismoninimo bdas. Be sampratos nemanoma orientuotis nei gamtoje, nei kultroje. Sampratos struktra sudtinga, taiau ji visada asmenin. Ji priklauso ir nuo psichologini individo ypatum (pavyzdiui, sutrikusio intelekto moni samprata minimali), ir nuo dalyvavimo vairiose veiklos formose. Pagrindiniai sampratos lygmenys yra ikimokslinis ir mokslinis. Ikimokslinei sampratai priklauso kalbos apskritai, kit moni kalbos ir veiksm, socialini norm ir vertybi supratimas ir t. t. Tuo tarpu mokslins sampratos lygmeniui reikia imokti taikyti tam tikrus metodus. Filosofijoje samprata reikiasi kaip interpretacija, moksle tai istorin samprata, sen tekst samprata, svetim kultr samprata, mokslini teorij samprata ir t. t. Samprata yra hermeneutikos kaip mokslo ir hermeneutikos kaip filosofijos dalykas. Nevienodai filosofijoje aikinamas protas ir intelektas. Graikai iuos dalykus ymjo svoka ,,nus, romnai ,,ratio ir ,,intellectus. Filosofijoje protas ir intelektas suprantami kaip du tos paios prigimties sielos (dvasios) gebjimai. Antikos filosofai prot laik esminiu skiriamuoju mogaus bruou. Antai stoikams visi mons protingi, taiau vieni yra imintingi, o kiti kvailiai. Beje, imintingj labai nedaug. Stoikams protas vadovaujantysis pradas moguje. Tas pradas yra pats sau eimininkas, nes iminiaus negali paveikti jokia iorin ir net jo paties kno taka. Aristotelis, kaip jau sakyta, skyr pasyvj ir aktyvj prot. Pastarj tapatino su nemirtingja sielos dalimi. Tuo tarpu Tomo Akvinieio filosofijoje ,,protas ir ,,intelektas iskiriami. Protas yra esmin sielos savyb (kaip stoikams), o intelektas dvasinio painimo galia, kuri atskirose sielose nevienoda. Naujaisiais laikais ,,ratio ikeliamas aukiau u ,,intellectus. Pasak Kanto, intelekto funkcija yra teikti svokas jutim duomenims, klasifikuoti faktus ir reikinius, sisteminti turimas inias. Intelekto galios yra ribotos, baigtins, nes ir jutim duomenys riboti ir baigtiniai. Protas aukiau intelekto. Naudodamasis intelektu, protas geba perengti patirties ribas. Protas msto begalyb, beslygikum, absoliutum, randa dalyk esm, aptinka naujus dalykus ir kuria naujas idjas bei teorijas. Svoka ,,mstymas nurodo veiksm. Tai aukiausia smons raika, kurioje, operuojant vaizdais, simboliais, enklais ir grynosiomis svokomis, aptinkama tiesa ir daikt esm, kuriamos naujos idjos ir teorijos, keliami tikslai ir udaviniai ir t. t. galiausiai grynoji smon tampa vadovu (,,vadovaujaniu pradu) moni praktinei, t. y. fizinei, veiklai. Dl to skiriamas teorinis ir praktinis mstymas. Naujausi laik smons teorija yra fenomenologija. Joje vartojamos tokios smon apibdinanios svokos: redukcija smons aktas igryninant suvokiam dalyk nuo kiekvieno iankstinio nusistatymo, intencionalumas smons kryptingumas dalyk, horizontas suvokiamo dalyko perceptualin riba, refleksija smons kryptingumas savo paios igyvenimus, gyvenimikas pasaulis kasdiens patirties pasaulis, ideacija intuityvi esmi valga, intersubjektyvumas aikinanti individo sampratos sveik su kitais individais, konstituavimas savaiminis dalyko prasms aptikimas smonje i fenomeno, noez smons aktai, kuriais konstituojamas dalykas, noema esmikai paimtas painimo dalykas ir kt. mogaus smons rys. Smons riavimo kriterijai yra painimo (mstymo) subjektas, painimo objektas (tai, k nukreipta smon) ir painimo lygmenys. Pagal painimo subjekt skiriama individualioji (asmenin) ir grupin smon (kolektyvin, partin, tautin ir t. t.). Pagal painimo objekt smon reikiasi kaip mokslas, religija (teologija), filosofija, menas, moral (etika), politin ideologija, teis ir t. t. Prisiminkime, kad Hegelio filosofijoje tai vadinama objektyvija dvasia, marksizme visuomeninmis smons formomis, Hartmano kritinje ontologijoje bties dvasios sluoksniu. i smons ris beasmen, ,,sudaiktjusi, ,,susvetimjusi individuali smon. Taiau jos negalima suprasi kaip individuali smoni sumos, nors j ir sukuria atskiri individai. Pagal raikos lyg skiriama kasdien smon (sveikas protas, socialin psichika, visuomenin psichologija) ir teorin (ideologinis lygmuo) smon. Kasdien smon susiformuoja kasdieninje elementarioje moni veikloje stichikai. Tuo tarpu teorin smon yra atskir individ tikslingos veiklos produktas. lygmen pasiekia ne visi mons, daniausiai tik specialistai. Taigi teorins smons reikia mokytis.

Savimon. ,,Savimons svoka tinka apibdinti ir asmeninei, ir grupinei smonei. Objektyvioji smon (Hegelis), dvasios sluoksnis (Hartmanas) i esms yra visuomens savimon mokslo teorij, filosofini sistem, menini vaizd, dorovs norm, teiss ir t. t. pavidalu. Taigi nra paios savimons, o smons form rinkinys, kur, deja, retai perpranta atskiri individai. Skirtingi socialiniai sluoksniai, socialins grups ar tautos mato save pasaulyje (gamtoje ir sociume) skirtingai. Tai irykja per interesus ir poreikius, vertybines orientacijas, menin skon, religinius sitikinimus ir pan. Hegelio filosofinje sistemoje be Absoliuto savimons daugiau nieko ir nra, nes tikrovs turin sudaro Absoliuto savipaina. i paira neprietarauja ir kitoms filosofijos atmainoms, nes svarbiausias savimons atributas smons smon, t. y. sugebjimas mstyti savo paties smon. Kitaip sakant, savimon yra idealybs buvimas idealybje. Taip yra tiek individualioje, tiek visuomeninje smonje, kai ,,subjektas msto pats save, pats save suvokia su visu smons turiniu, kai msto savo viet erdvs ir laiko atvilgiu. Graikams savimon buvo svarbiausias dalykas. Uraas ,,gnoti se auton (paink save) pasitikdavo einanius melstis ventoves. Egzistencialistams savimon tai gebjimas klausinti pat save, personalistams savimon reikia savo gyvenimo misijos isiaikinim. Visais atvejais teigiama, kad mogikasis ,,A nra visikai objektyviai slygotas, kad vidinis asmenybs pasaulis daugiau ar maiau priklauso nuo konkrei realij ir laiko. Savimons fenomenu ypa domisi psichologija disciplina, esanti tarp mokslo ir filosofijos. rodytas dalykas, kad savimon moguje rutuliojasi. emiausia jos pakopa ontogenezje (individualioje raidoje) yra savijauta. Jau vaikas suvokia savo kn, savo viet erdvje. Tobuljant painimui, pleiantis patiriai, jauiama ir suvokiama vidaus organ veikla, malons ir nemalons pojiai. Taip savijauta perauga savikontrol, t. y. smoning savijautos vertinim, reguliavim ir koregavim. Pastarieji dalykai priklauso nuo individo valingumo. Savimon apibdinama tokiomis svokomis kaip ,,savigarba, t. y. gebjimas paiam save gerbti, teigiamai save vertinti ir savimi pasitikti. is savimons atributas susiklosto dar vaikystje, tai priklauso nuo aukljimo ir nuo aplinkini moni (tv, draug) poirio ir elgesio; ,,saviraika, t. y. mokjimas ireikti savo gabumus ir gebjimus; ,,savistaba, t. y. gebjimas stebti savo psichik ir veiksmus; ,,savitvarda, t. y. gebjimas save kontroliuoti ir valingai tramdyti jausmus ir emocijas; ,,savitaiga, t. y. gebjimas save nuteikti psichikai, atliekant sudtingas uduotis. Neigiama savitaiga kenkia. Psichologija sukr ,,autokoncepcijos teorij, t.y. nuomoni ir vaizdini apie save sistem. Ji apima racionalius (poir savo bd, gebjimus, ivaizd, socialin reikmingum), emocinius (jau mint savigarb, savimeil arba j prieybes) ir valios (siek isikovoti garb, socialin reikmingum) momentus. Autokoncepcija iskiria sieloje net keturis ,,A. Tai ,,realusis ,,A dabartin nuomon apie save, ,,idealusis ,,A kokiam nortsi bti, ,,parodomasis ,,A kokiu stengiamasi pasirodyti, ,,veidrodinis ,,A vaizdis apie save, kils i kit moni nuomoni. Mstydamas savj ,,A (jeigu apskritai msto), mogus paprastai suvokia save dvejopai: jauiasi daugiau ar maiau savimi patenkintas arba nepatenkintas. Abu atvejai yra tam tikro lygmens. Pernelyg didel savimeil sukelia puikyb (krikionybje viena didiausi nuodmi), pernelyg didelis nepasitenkinimas savimi nevilt, vedani saviudyb. Painti save yra sunkiausias painimo dalykas apskritai. Antai niekas negali pamatyti savo veido. Atspindys veidrodyje, portretai arba nuotraukos niekada visikai nesutampa su originalu. Paprastai save pastame i analogijos su kit moni ivaizda, mintimis, darbais. Tuo tarpu kitus mones daniausiai vertiname i suvoktojo ,,A analogijos. Taigi ir savimon yra visuomenins prigimties. 4. Pasmon Svoka ,,pasmon ymi t psichikos dal, kuri nra smon, kuri reikiasi arba ,,iki, arba ,,u, arba ,,po smons. Plaiausia prasme pasmone vadinamas toks psichinis aktyvumas, toks psichini proces kompleksas, kurio subjektas iuo metu nesuvokia ir nemsto, kuris yra iki, u, anapus ar po smons lauko ir apie kurio buvim savyje danai nieko neino. Tokia pasmons samprata atsirado i patirties. Pvz., mogus bna apsnds, siuts, girtas ir t. t. Tokios bsenos subjekto intencionalumas (smoningumas) nerykus. Tokio mogaus veiksmai netikslingi, jis vliau nieko neatsimena. siuts mogus negali kontroliuoti savo kalbos arba i viso negali kalbti (netenka

ado), gali umuti net mylimiausi mog. Kartais mogus juokiasi, kai situacija visai nejuokinga. Pagaliau mogus sapnuoja. Taigi pasmon nuo smons skiriasi tuo, kad pasmons diktuojam impuls veiklos mogus negali valingai kontroliuoti, negali tikslingai, apgalvotai vertinti savo poelgi. Pasmons buvim (nevartodamas tokio termino) suvok jau Sokratas. Jis kalbjo apie savo ,,daimonion, t. y. nepaaikinam vidin bals, reguliuojant jo mstym ir veiksmus. Platonas sukr painimo teorij anamnez apie sielos prisiminimus dalyk, patirt beknje bsenoje idj pasaulyje. iais laikais tai ir vadinama btent intuicija ar telepatija (gr. tele toli, pathos jutimas). Filosofijoje pasmons samprat pirm kart aprao G. Leibnicas savo ,,Monadologijoje (1720 m.). Leibnicui pasmon emesnioji sielos veikla, esanti anapus percepcijos (suvokimo). Kantas taip pat pripaino pasmon, kuri tapatino su intuicija. Bergsonas intuicij suprato kaip instinkt, kaip prot pranokstant gebjim. XIX a. pradioje pasmons reikinius ima tyrinti psichologai, ypa psichopatologai. Tsdamas j darbus, Austrijos psichologas ir filosofas Zigmundas Froidas (Freud, 1856 1939) gydydamas psichinius ligonius sukuria psichoanalizs teorij ir praktik. Vadinasi Z. Froidas yra pirmasis filosofas, sukrs isami pasmons teorij psichoanalitin filosofij. Psichoanalitin filosofija. Froido sukurtas psichini lig gydymo metodas ir teorija aikina pasmons vaidmen individo ir monijos gyvenime. Tai teorija tarp mokslo ir filosofijos. Kaip filosofija froidizmas siekia iaikinti mogikosios bties pagrindus, psichikos struktr, mogaus veiklos principus ir elgesio motyvus. Dl to Froido sukurtoje psichoanalizje reikia skirti psichoterapij nuo filosofijos. Pirmoji yra tik pagrindas filosofinms ivadoms, o pastaroji - jau filosofijos kryptis, kuri aikinasi visuomens raikos paslaptis, kultros procesus, krybos prigimt ir t.t. Psichoanaliz netyrinja smons, kuri filosofijoje sutapatinama su vidiniu mogaus pasauliu, ji tyrinja tik tuos psichikos sandus, kurie labiausiai veikia mogikj bt, paiam mogui to visai nesuvokiant. Psichikoje Froidas velg specifin pasmons prigimt, unikal, kurio nra gamtoje, judjim. rodinjama, kad pasmon psichikoje yra svarbiausias dalykas. Palyginti su ledkalniu, smon tik nedidel jo antvandenin dalis. Ibaigtame pavidale Froidas savo teorij pateikia 1923 m. ileistoje knygoje ,,Id ir Ego. Trisluoksn psichikos btis pavaizduota filosofinmis kategorijomis: ,,Id (lot. tai), ,,Ego (lot. a) ir ,,Superego (lot. super buvimas vir ko nors). ,,Id ir yra pasmons sfera, kurioje slypi neatmenamais laikais paveldtos pirmins sielos savybs, pirminiai impulsai ir aukiniai, neabotos aistros. Tai nemotyvuoti dalykai, siekiantys realizavimo ir ikrovos asmeniniuose veiksmuose, nes psichikoje sukelia nemalonumo jausm. Gyvuliams toki bsen realizuoti lengviau, o moguje ie aukiniai turi patekti smon, kuri vadovauja mogaus veiksmams. ,,Id yra aklas, nes neino nieko apie galimyb aistras patenkinti ioriniame pasaulyje. Ikismoninis ,,Ego (dar ,,tuias), derindamasis prie iorinio pasaulio galimybi, ,,Id reikalavimus arba priima, arba istumia atgal ,,Id, nes ,,Id reikalavimai yra egoistiniai, asocials ir seksualins prigimties. ,,Ego sveik su ,,Id kontroliuoja ,,Superego (sargyba), kuris ino tokias dorovines visuomens nuostatas kaip sin ir kalt. Taigi ,,Id ir ,,Superego nuolat tarpusavyje kovoja kaip antikultra ir kultra. Jeigu ,,Ego, veikiamas ,,Superego, iki galo neveikia ,,Id reikalavim, jis (,,Ego) imasi kurti regimyb, kad ,,Id nugaljo. Taip cenzra (,,superego) apgaunama, nes organizmas siekia harmonijos. Tuo atveju pasmons momentai ima reiktis kaip svajons, sapnai, atsitiktiniai apsirikimai kalboje ir rayboje, iurkts maiktavimai ir galiausiai kaip psichin patologija neurozs. Visa tai yra rodymas, kad ,,Ego patenka neisprst prietaravim tarp akl ,,Id instinkt ir iorinio pasaulio griet vart (,,Superego) visum. Tokiais atvejais ,,Ego tampa nelaimingas. ,,Ego nelaimingumas, Froido teigimu, rodo, kad mogus nra ir negali bti pats sau eimininkas. Gyvendamas mogus neivengiamai patiria dvasini sukrtim, kuriuos pakelti ir padeda apsauginis psichikos mechanizmas. Objektyviai mogaus bt valdo du principai ,,malonum, kuris veiksmus nukreipia pasmons aukinius ir j patenkinim, ir ,,realybs, kuris koreguoja psichik pagal aplinkos reikalavimus ir gelbsti nuo sukrtim, jeigu ,,Id instinktai realizuotsi. Psichoanalizs kaip psichoterapijos paskirtis yra gyvenimo dvasinius sukrtimus isprsti tam tikromis psichologinmis priemonmis, iaikinant pasmons turin ir t informacij, kuri mogus (arba monija) yra pamirs. Patys svarbiausi yra vaikystje patirti faktai, todl psichoanaliz tvirtina, kad pasmons turin lemia ankstyvieji seksualiniai vaiko ir tv ryiai. Susirgus neuroze paprastai aptinkamas Edipo ar Elektros kompleksas. Kas tai yra?

Froido teorijos pagrindins tezs turin sudaro teiginys, kad asmenybs (ir visuomens) varomoj jga yra lytinis potraukis. Lytin energija libido (lot. aistra, potraukis) ir yra vis pasmons varomj jg prieastis. Jis (libido) pradeda formuotis vos ugimus. Iki pusantr met is formavimasis vyksta oralinje (lot. os burna) fazje, nes motinos krties iulpimo instinktas i esms yra seksualins prigimties. Oralin stadija yra bejgio vaiko bsena. Tada jis ir prisiria prie maitintojo, kuris daniausiai yra motina. Mai vaikai berniukai ir mergaits turi t pai seksualins istorijos pradi. I esms tai vyrika istorija, nes abu myli moter motin. Jeigu i faz nenormali, lytinis brendimas sutrinka, o suaugus pasireikia seksualiniais ikrypimais, nesugebjimu reikti jausmus. Iauga globos ir meils reikalaujanios mazochistins, t. y. pasyvios, btybs. Tokie mons nepasitiki nei savimi, nei kitais, jie jautrs ir pavyds. Normaliems monms burna ilieka normali erogenin zona, ir seksualinis suartjimas prasideda nuo buini. Kita faz esanti analin (lot. anus iang). Tutinantis jauiamas malonus palengvjimas taip pat yra seksualins prigimties. Analin faz tsiasi iki trej met. Vaikas yra pratinamas prie varos, prie savikontrols. Jeigu vaikas baramas, baudiamas ir ujamas, seksualinis brendimas irgi stabdomas. Vaikas gali iaugti perdtai drovus, bailus, nepasitikintis savo jgomis. iaurs draudimai gali suformuoti ir asocialias btybes, t. y. nusikaltlius, nepaisanius statym draudim. Tik normali faz iugdo pasitikjim, iniciatyv, saviraikos poreik. Paskutin stadija (iki eeri septyneri met) yra genitalin (lot. genitalia lyties organas) arba falin (gr. phallos vyrikas lyties organas). Tame amiuje vaikai ima domtis savo lyties organais, pradeda suvokti savo lyt. Tiek berniukai, tiek mergaits pastebi, kad lytinei meilei reikia turti fal. Berniukai ir toliau myli savo motin, o mergait savo meil skiria tvui. Mergait trokta turti fal, o berniukas bando falui atstovauti. Taiau tiek mergaitei, tiek berniukui tai negyvendinami dalykai, ir genitalin stadija baigiasi ,,kastracijos kompleksu. Berniukas ima linkti prie tvo, o mergait prie motinos. Jeigu ioje fazje yra nesklandum, t. y. vl prasideda barimai ir bausms, net paeminimas, padariniai gali bti prasti. Gali iaugti lytikai nediferencijuoti mons (homoseksualistai), bailios, udaros, liguistai drovios asmenybs. iai fazei bdinga dar ir tai, kad suaug vyrai mgsta moteris, panaias j motinas, o mergaits jaunuolius, panaius tv. Jeigu tvai asocials, tarp ,,Id ir ,,Ego atsiranda neisprendiamas konfliktas, pasireikiantis vairiomis neurozmis. Btent ioje fazje galutinai susiformuoja Edipo ir Elektros kompleksai, atsirad i berniuko potraukio motinai ir prieikumo tvui kaip seksualinio objekto varovui. ,,Elektros kompleksas pasireikia kaip mergaits prieikumas motinai tvo kaip meils objekto varovei. ie kompleksai paprastai istumiami pasmon (Edipas ir Elektra graik mitologijos veikjai Froido psichoanalizs simboliai. Edipas umua Teb valdov ir susituokia su jo mona. Vliau paaikja, kad valdovas jo tvas, o mona jo motina. Elektra padjo savo broliui Orestui nuudyti savo motin Klitemnestr u savo vyro Elektros tvo Agamemnono nuudym). Psichoanalizs atradimais Froidas aikina religijos, kultros, visuomenins bties paslaptis apskritai. Pasak Froido, religijos aknys slypi tame paiame Edipo komplekse: snums nuudius pirmykts moni bandos lyder tv, tvas atgyja i vaik sielograuos kaip totemas (indnikai ot oteman protvis), kaip dievyb. Libido, t. y. lytin tamp kaip nemalon jausm, gali paalinti: 1. Arba seksualin ikrova (normali ar ikryplika); 2. Arba jos pakaitalas; 3. Arba jos istmimas atgal pasmon. Pakaitalo atveju seksualin libido energija realizuojasi tokiose veiklos formose, kurios neturi nieko bendro su seksu: religijos kultuose, meno vertybi kryboje, mokslinje veikloje, sporte, politikoje ir t. t. i libido savyb yra vadinama sublimacija (lot. sublimatio iklimas, iauktinimas). Taigi sublimacija yra libido energijos ikrova socialiai reikmingoje veikloje, o visa kultra yra lytins energijos transformacijos padarinys. Libido gali sublimuoti dviem instinktais meils (Eroto) ir mirties (Tonato), kurie neatskiriami. Meils instinktas yra krybikas. Taiau kaip mirties instinktas libido gali sublimuotis ir asocialioje, nusikalstamoje veikloje bei asmenybs savigriovoje.

Neofroidizmas. Froido psichoanalizs teorija grieta ir aiki. mogaus psichika yra trinar (pasmon, ikismon, smon), kurioje lemiamas vaidmuo priklauso pasmonei. Tai reikia, kad mogus yra pasmons valdinys, nes vaikysts patirtis lemia bsim gyvenim ir yra sunkiai nusakomas. Taiau patirtis rod ir kitk: toje paioje eimoje (analogikomis slygomis) iaug vaikai nebna visikai identiki, taigi mogaus bt veikia ir kiti dalykai. Dl to Froido mokiniai ir jo sekjai, neneigdami paios froidizmo esms, ima savo mokytoj kritikuoti: vieni mogaus btyje pirmenyb ima teikti biologiniams pradams, kiti smonei, dar kiti atkreipia dmes socialines ir kultrines aplinkybes. i kryptis vadinama neofroidizmu, kuris savo ruotu nra vienalytis Mokslinink poiriu originaliausiai pasmons fenomen interpretuoja Alfredas Adleris (Adler, 1870-1937), Karlas Gustavas Jungas (Jung, 1875-1961), richas Fromas (Fromm, 1900-1980), Erikas Biornas (Berne) ir kt. Alfredas Adleris, neneigdamas nesmoning impuls galios mogaus biai, rodinja, kad mogaus individualum lemia ne jo libido, bet socialinis kontekstas. Froidui mogaus bties turin sudaro nuolatin kova tarp paveldt instinkt ir kultros norm, o Adleris teigia, kad mogui gimtas dalykas yra gyventi bendrijoje. Taiau bendro gyvenimo reikia mokytis. mogaus veiklos tikslas yra savs sureikminimas, noras bti stipriu ir nepriklausomu. Toks veiklos motyvas yra gimtas, vadinasi, ukoduotas pasmonje. Taiau bsimo gyvenimo pamatai vis tiek susiformuoja ankstyvojoje vaikystje (iki 6 m.). Vliau asmenyb tik tobulja arba degraduoja. Galios, reikmingumo trokim Adleris aikina menkavertikumo ir dominavimo jausmu, menkavertikumo ir dominavimo kompleksu ir kompensacijos mechanizmu. Menkavertikumo ir dominavimo jausmas siekiant tikslo yra natrali mogaus bsena. Ypa vaikystje. Toks jausmas ir skatina tobulti, nes savo silpnum galima kompensuoti, o dominavimo jausmas reikia, jog siekiama auktesni dalyk. Menkavertikumo jausmas tampa patologija, jeigu mog apima depresija, apatija, ir jis nustoja tobulti. Tai jau menkavertikumo kompleksas, atsirads dl patirt neskmi. Menkavertikumo ir dominavimo kompleks rodo ir egoistikas lovs siekimas. Tai jau neurozs simptomas: mogus savo vert rodinja pasiptimu, tretiruodamas, t. y. emindamas ir niekindamas, kitus. Galiausiai jausmo ir komplekso skirtumai paaikja tik i to, kaip veikiami gyvenimo sunkumai. Adleris kalba apie gyvenimo stili. Jam gyvenimo stilius bdas siekti tobulumo, kai susiformuoja konstruktyvs arba destruktyvs bruoai (pagal Froid meils ir mirties instinktai). Pavyzdiui, tv atstumtas vaikas isiugdo siek bet kokia kaina patraukti kit moni dmes. Tokie mons tampa agresyvs, kertingi, o ie dalykai atsiskleidia mstyme, elgesyje, veido mimikoje ir net kno judesiuose. Karlas Jungas mokslinink vadinamas analitins psichologijos pradininku. Nors pasmon jam ir yra svarbiausia psichikos dalis, taiau pats mogus yra nuolat besirutuliojanti btyb, nes ,,Ego individualioji smons dalis - gali keistis. Dl to Jungas asmenybs raid vadina individuacija. Asmenyb moguje ir yra aukiausias tiek gimt galimybi, tiek smoningai reguliuojamo ryto rezultatas. Taigi Jungas pasmons nesuabsoliutina. Taiau jis atrado, kad psichika yra sudtingesnis fenomenas negu Froido atradimai. Psichikos virnje ,,eimininkauja ,,Ego, kuris, sveikaudamas su individualija, ankstyvojoje vaikystje gyta pasmone, socialine prasme gali tapti ,,geru arba ,,blogu. Tuo tarpu asmenin arba individualioji pasmon yra istumtoji i smons psichikos dalis, kuri tiesiogiai ir sveikauja su ,,Ego. Be ,,Ego, yra ir ,,smon, kuri Jungo teorijoje panai froidikj ,,Superego, nes joje slypi visuomenin patirtis kaip ,,Virsmon. Ji yra sukaupta painimo formose (visuomeninje smonje, dvasios klode, objektyviojoje dvasioje). ,,Ego dalyje nuolat slypi buvs kdikis, kuris niekada nesubrsta, todl ,,kdik visada reikia globoti, auklti, mokyti. Tyrindamas haliucinacijas, kliedesius, vidurami mistik, sapnus ir net senovs mitus, Jungas nusprend, kad mog i vidaus veikia ne tik ankstyvoji vaikyst, nes pasmon yra daugiau negu froidikasis ,,Id. Asmenin pasmon i ties panai Froido rastj ,,Id, taiau yra ir paveldt dalyk, kurie niekada neateina i sociumo mogui gimus. T dalyk Jungas pavadino ,,kolektyvine pasmone, kuri niekada tiesiogiai neateina smon. Apie jos buvim byloja senovs mitai, joje ukoduota grups, rass, tautos ir net eimos pirmtak psichika. Patys giliausi kolektyvins pasmons sluoksniai yra ilik dar i gyvuliko gyvenimo laik. Dar gilesni pasmons klodai reguliuoja vidaus organ darb. FROIDAS JUNGAS Ego Ego

Superego

Smon Individuali pasmon Kolektyvin pasmon Gilumin pasmon

Id

Amiais kaupta ir elges valdanti kolektyvin pasmon moguje reikiasi kaip ,,archetipai (gr. arche pradia, pradas, tipos pavyzdys). Nemstom, bet besireikiani ir igyvenam archetip monse yra labai daug, t. y. tiek, kiek visuomenje gyvenimo situacij. I aibs archetip Jungui svarbiausi ir visiems monms bendri ,,Personos, ,,Animus ir Anima, ,,elio ir ,,Savasties (,,Self) archetipai. Universaliausias ir ariausiai smons yra ,,personos archetipas. Persona kauk, naudota senovs graik teatre. mogus visada kauktas. Kauk ireikia tuos bruous, kuriuos mogus nori parodyti kitiems visuomens teatro personaams. Po kauke slepiamas asmeninis gyvenimas, kuris saugomas sau ir artimiausiems monms. Taiau kauk yra btina, nes be jos mogus kitiems bt nesuprantamas ir svetimas. Negeri dalykai prasideda tada, kai kauk ,,priauga. Kad mogus netapt svetimas pats sau, jis turi bti atidus, kad tarp tikrojo ,,A ir ,,Kauks bt ilaikytas tinkamas santykis. Archetipas ,,elis yra tamsioji asmenybs pus. elio turin jo savininkas nuo kit slapsto. Taiau individualiame elyje yra visiems monms bendri dalykai, nes jis susideda i yd, amoralumo, primityvumo ir infantilumo (lot. infans kdikis), antipatijos, nepasitikjimo, tarumo ir t. t. mogus pats savo ,,elio nesuvokia, ir smon daniausiai j neigia. Taigi kuo geriau mogus apie save mano, tuo tamsesnis jo elis. Paintas elis skatina kovoti su savo ydomis ir silpnybmis. Jeigu elis istumiamas pasmon, kyla neurozs. Smonje elis sudaro projekcij, t. y. savo neigiamus bruous mogus ima priskirti kitiems. Nuslopintas elis ikyla vizijose, sapnuose, simboliuose. Geriausias bdas painti savo el yra nemgstam moni, t. y. moni, kuriems jauiama antipatija ir neapykanta, stebjimas. Savo elio painimas yra iminties slyga. ,,Animus ir ,,anima archetipai yra mogaus dvilytikumo padarinys. Animus yra vyro bruoai, anima moters. Pasak Jungo, kiekvienas vyras neiojasi savyje ideal moters paveiksl, o moterys daugelio vyr paveikslus. Abu archetipai dviprasmiai. Animus moko protingumo, vyrikumo, anima nuoirdumo, velnumo, jausmingumo. Harmoningame moguje abu archetipai reikiasi tam tikromis proporcijomis kartu. ,,Savastis (,,Self) atsiranda madaug 36aisiais gyvenimo metais. Taiau iki savasties subrsta ne visi mons. Ji bdinga tik tiems, kuriems savasis ,,A tampa tikslu, ir kurie realizuoja aukiausias dvasines vertybs. Ir savastis iki galo niekada nesuvokiama, nes visada ilieka potencija. Savasties branduolyje sukauptos inios, savikros siekis, atsakomyb. Taigi savastyje dominuoja smoningumas, nors ilieka ir nevaldom pasmons impuls. Kaip svarbiausius individuacijos (asmenybs savikros) kriterijus Jungas nurodo btent smoningumo pradus: pasiryim tobulti, ugdyti savo gebjimus, inant, kad tai labai sunku, itikimyb pasirinktam tikslui ir vertybms, taip pat sitikinim, kad pasirinktas kelias geriausias. Taiau Jungas nurodo, kad i kriterij absoliutinti negalima, o asmenybs degradacij daniausiai lemia pasmons pergal, kuri pasireikia neurozmis ir psichozmis. Be daugelio pasmons apraik, kurios ia nepamintos, Jungas pamgino paalinti mistik i sapno ir nuojautos sveikos su tikrove, kai ta nuojauta ar sapnas su tikrove sutampa, nors, tarkime, tarp sapno ir tikrovs nra jokio racionaliai paaikinamo ryio. sutapim Jungas pavadino ,,sinchronikumu, kuriame vyki numatomi kolektyvinei pasmonei sveikaujant su ioriniais vykiais, tiksliau, su iorine psichika. Tai vyksta ne laike ir erdvje, nes kolektyvinei pasmonei laiko ir erdvs santykiai negalioja. Froidizmo idjos suformavo ir vadinamj transakcin psichoanaliz. Teorijos krjo amerikieio Eriko Biorno (Berne) teigimu, mogaus btis atsiskleidia bendravimo, kurio maiausias vienetas yra transakcija, susidedanti i stimulo (pradins iniciatyvos) ir atsakomosios reakcijos, metu.

Tokios transakcijos elementariausias vienetas gali bti paprasiausias pasisveikinimas. Pasmons tak mogaus elgesiui Biornas aikina ,,aidimo ir ,,scenarijaus svokomis. Kaip visi froidistai, taip ir Biornas pripasta, kad bsimo gyvenimo ,,planai pasmonje susidaro ankstyvojoje vaikystje. Jo nuomone, kiekvieno mogaus ,,A yra trilypis: ,,buvs vaikas, ,,tvai ir ,,suaugs (,,Ego). Tas ,,suaugs niekada nebna savarankikas, nes jo gyvenim visada ,,kiasi buvs vaikas ir tvai. Biornas tvirtina, kad vienas vienintelis ,,tv poelgis ankstyvojoje vaikystje gali sugadinti bsim individo gyvenim. Nenormali vaikyst pasmonje ukoduoja bsimas ,,menkystas, ,,bambeklius, ,,niurzgas, ,,pataiknus ,,pozuotojus, ,,prisiplaklius, ,,venteivas ir t. t. Kitaip tariant, iki eeri septyneri met pasmonje sirao bsimojo gyvenimo ,,scenarijus, kur pakeisti galima tik gerai j painus, t. y. i pasmons perklus smon. ie scenarijai, nepaisant individualybs ypatum, yra visuotino pobdio, o j pagrindas daniausiai seksualinis. Ityrus moni bendravimo ,,procedras, ,,ritualus, ,,laiko leidim ir ,,aidimus, atrandama, kad btent ,,aidimai nuodija mogikj bt, nes tik juose slypi klasta, vylius, savotiki spstai bendravimo partneriui. aidimai visada nesiningi ir dramatiki. ,,Niurzgomis, ,,bambekliais ir ,,menkystomis, t. y. potencialiais ,,aidjais, tampa berniukai, vaikystje vienaip ar kitaip nuskriausti savo motin, ir mergaits, nuskriaustos savo tv. Klasikiniais aidimais Biornas vadina ,,frigidika moteris, ,,susipekite, ,,dink i ia, ,,kilnus pyktis, ,,kojin, ,,alkoholikas ir t. t., taiau daniausiai i ,,aidim siela yra moterikoji pus. Tarkime, aidime ,,frigidika moteris mona vis gyvenim ieko priekabi vyro elgesyje, kad ivengt seksualinio suartjimo. aidime ,,susipekite aidianti mergina supjudo jai asistuojanius vaikinus, ,,dink i ia mergina bendrauja su jai nepatinkaniu vaikinu, ,,kojins veikja visada netaktikai demonstruoja savo intymisias kno vietas. Visi aidimai vyksta pagal aminas taisykles, kuri buvimo aidjai n netaria. Tas pats ir ,,scenarijai, i kuri klasikiniai yra ,,tol, kol, ,,po to, ,,niekada, ,,visada, ,,beveik ir t. t. Pvz., scenarijaus ,,tol, kol (arba ,,vl ir vl) veikjai vis gyvenim darbuojasi pat svarbiausi dalyk atiddami ateiiai. Pasak Biorno, tokie individai net lov nesigula tol, kol nesutvarkyti visi popierliai, neiplautos visos lkts, nors jo laukia, tarkime, sutuoktinis. Tai aidjai, vengiantys sekso. Scenarij ,,visada daniausiai vaidina mons, u seks ivyti i nam. Tokiems monms gyvenime nesiseka, nes, pavyzdiui, moterys visada susituokia su despotais, girtuokliais. Skyrybos nepadeda, nes ir kitas sutuoktinis bus toks pat: pasmon atlieka savo vaidmen, o moteris nesupranta, kodl jai visada (!) taip atsitinka. Jeigu nesirpinama kdikiu, toks kdikis uaugs gyvena pagal ,,vienatvs scenarij, nes asmuo yra prarads pasitikjim kitais monmis visiems laikams ir jauiasi vienias net moni bryje. Neofroidistas E. Fromas labiau nei visi aukiau mintieji akcentuoja asmenybs socialj prad. Pasak Fromo, mogaus siekius lemia ne libido ir ne sublimacija, nes, patenkinus seksualinius ir materialinius poreikius, moguje ilieka psichologin tampa. Taip yra dl to, kad svarbiausi dalykai lieka neisprsti. Mat, mogui nuolat reikia meils, valdios, religijos, o kartais ir griovimo. ie poreikiai reali slyg ir psichikos savybi padarinys. Vertingumas ir prasmingumas realizuojamas rutuliojant savo prigimt visuomenje. Taigi mogaus gyvenimas reikiasi kaip asimiliacija (lot. assimilatio supanajimas) ir socializacija (lot. socialis visuomeninis). Taip atsiranda ,,socialiniai charakteriai ir ,,socialiniai tipai. Pastarj pagrindiniai yra du: normalus produktyvusis, kuris reikiasi savikra, meile, rpesiu, pagarba, atsakomybe, krybikumu apskritai, ir ,,deformuotas. Deformuoto tipo psichologins orientacijos ikrypsta mazochistines, sadistines, konformistines, nekrofilines, biofilines ir kt. formas. Mazochistas silpnas charakteris btinai nori kam nors priklausyti (mogui, organizacijai, Dievui) ir tokiu bdu ivengti vienatvs ir psichologins tampos. Sadistas prieingai, siekia primesti savo vali kitiems, nori vadovauti, komanduoti. Sadistas yra ir narcisistas, t.y. savimi besigrintis mogus, taiau nesugebantis mylti nei savs, nei kit. I bejgikumo, pasmerktumo ir baims jis links griovim ir savigriov. Sadizmo bazje gali formuotis rasistins, religins (sektos), politins (terorizmas) ir kt. grupuots. Konformistas (lot. conformis panaus) susitaiklis su esama tvarka. Jis ieko prieglaudos minioje, siekia likti nepastebimas, anonimikas.

Nekrofilas (gr. nekros numirlis) mogus abejingas gyvybei, gamtai (pavyzdiui, brakonierius). Jis vengia gyvenimo pilnatvs, mgsta negyvus daiktus: dirbtines gles, mechanizmus, daiktus apskritai. Nekrofilas bijo ateities ir gyvena praeitimi. Biofilas (gr. bios gyvyb) tai tipas, siekiantis gyvenimo pilnatvs, taiau jis nra optimistas, nes orientuojasi akimirksnio gyvenimo situacijas, kaip Donuanas. Jis mgina neigti mirt gyvendamas ia diena, ia akimirka. Antai girtuoklis gali pragerti paskutin cent, nors namie badauja vaikai. Fromas, kaip ir Jungas, Adleris, Biornas bei filosofijos antropologai, mato mog nuolat netobul ir nuolat iekant. Taiau neofroidistai lieka itikimi Froido pasmonikajam fatalizmui: kompleksai, archetipai, scenarijai, socialiniai charakteriai nesvarbu kaip jie vadinami interpretuojami kaip visiems laikams sitais mogaus psichikoje monstrai, diktuojantys savo vali mogaus elgesiui, to neinant ir nesuvokiant jo eimininkui. III DALIS PAINIMO FILOSOFIJA 1.Painimo problema. Empirizmas ir racionalizmas Tiek filosofija, tiek specialieji mokslai formuluoja tam tikrus teiginius, kuria teorijas, kurios suprantamos kaip logikai susietos teigini sistemos. Viena pagrindini gnoseologijos (painimo teorijos) problem yra ms inojimo tikrumo klausimas. Painimo teorijoje siekiama paaikinti i ko atsiranda ms inojimas, kas garantuoja ms ini tikrum. i problema paprastai yra apibdinama kaip painimo altinio problema. Filosofijos istorija pateikia skirtingus ios problemos sprendimo variantus. Painimo procese mogus remiasi savo juslmis regjimu, lytjimu, klausa, uosle ir t. t., kuri pagalba mes atskleidiame daikt juslines savybes (erdvin pavidal, spalv, skon ir pan.). Juslin patirtis yra btina mogaus orientacijai pasaulyje, be jos apskritai bt nemanoma mogaus veikla juntamj daikt pasaulyje. Taiau painime neabejotinai dalyvauja ir intelektas, protas, kadangi protu mes galime velgti tai, ko mes negalime nei pamatyti, nei igirsti. Tik mstymu mes galime atskleisti daikt esm, pasaulio prigimt. Juslmis mes negalime aptikti nei Demokrito atom, nei Platono idj pasaulio, remdamiesi loginiai rodymais galime rodyti tai, ko neinome i patirties. Jau antikoje buvo atskirti du galimi painimo altiniai: juslin patirtis ir protas, taiau skirtingai buvo aikinama, kuris i altini garantuoja ms inojimo tikrum ir teisingum, kur reikia iekoti mogaus paintini gali utikrinimo. Ar abu altiniai turi lygi tiesos painimo vert, ar kuris vienas turi ypating pirmenyb?Ar mes galime painti tik tai, k galime juslikai patirti, ar galime protu, mstymu pasiekti toliau negu siekia juslin patirtis? i klausim prasme ir ikyla patirties ar mstymo paintins verts konfliktas. Empirizmo (gr. empeiria patirtis) arba sensualizmo (lot. sensus pojtis) poiriu tikrasis painimo altinis yra juslin patirtis, j nuomone, tikrai painti mes galime tik tai, k galima juslikai patirti. Tikra yra tik daiktai ir fenomenai, o teisingai naudojant prot, juos galima susisteminti ir indukcijos keliu gauti ivadas. Kito poirio racionalizmo (lot. ratio protas). alininkai teigia, kad tikrasis painimo altinis yra protas, j nuomone, tikro painimo vert turi tik protinis painimas, mstymas. Racionalist teigimu, tikrovs sandar galima ivesti i grynj mstymo princip, o login pasaulio tvarka galina j painti dedukcijos keliu. Antikos filosofija Demokrito manymu pasaulis yra painus dl to, kad visi knai sudaryti i atom spinduliuoja savo atvaizdus eidus. Nuo kiekvieno daikto paviriaus nuolat atsiskiria plonyts luobels, vaizdai, atitinkantys tuos daiktus, kurie sudaryti i toki pat atom. ie eidai patenka mogaus jutimo organus ir kaupiasi kaip inios. Demokrito nuomone, pirmoji painimo pakopa yra pojiai, kurie sugeria iokusius atomus eidus. Taiau atomai sklinda visas puses, ne visi ji patenka jutimo organus, todl juslinis painimas negali bti visaapimantis. Daug k ia slygoja poji apgaul, individualios mogaus savybs, todl juslin painim jis vadina ,,tamsiuoju painimu. Protingj painim, teorin

mstym Demokritas vadina ,,viesiuoju painimu, nes tik jis gali giliau siskverbti daikt esm, stengia atskleisti atom ir tutumos egzistavim. Bet protas neturi savitos prigimties, jis yra tas pat kas ir siela, susideda i toki pat atom. Tad suprantama, kad ir protin mogaus veikl Demokritas aikina kaip material proces, atom judjim. Juslinis suvokimas ir mstymas, protas ia suprantamos kaip dvi painimo pakopos emesnioji ir auktesnioji kurios papildo viena kit. Platono gnoseologija iplaukia i jo mokymo apie idjas. Jis visikai atmeta juslmis suvokiam pasaul kaip painimo altin. Painimo tikslas atskleisti ,,tikrj bt, tai yra idj pasaul, kurio negalima painti per jutimus. Jutim pagalba mes galime susidaryti vaizd tik apie kintant regimybs pasaul. Juo auktesnis tam tikro objekto ontologinis rangas, juo vertingesnis jo painimas ir juo tas painimas tikresnis, tuo labiau jo altinis yra protas, o ne jusls. Kadangi idjos yra aminos, nekintanios ir tobulos, tokios yra ir protu gytos inios apie idjas. Tiktai jas tikrja prasme ir galima vadinti iniomis, skirtingai nuo besimainani, subjektyvi nuomoni, kurias gauname jusli pagalba. Platono nuomone, siela pasta idjas i ankstesnio, anapusinio gyvenimo. Siela regi idjas ankstesniame gyvenime, taiau apsigyvenusi kne jas pamirta, taigi idjos ne sukuriamos, o velgiamos siela jas prisimena. Visa painimas ir mokymasis yra prisiminimas, arba anamnez. Aristotelis nemaai nuveik fizikoje, kuri jis laik teorins filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje. Skirtingai nuo Platono, juslikai suvokiam daikt jis nelaik regimybs pasauliu, todl gamtikj pasaul taip pat galima painti. Vis tik aukiausias painimo tikslas yra daikt prad, pirmj prieasi painimas, nors nema reikm turi ir gyvn bei augal ri apraymas ar kn judjimo tyrimas. Todl juslinis painimas, pasak Aristotelio, yra btina painimo faz, fakt nustatymas btinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo fakt filosofas turi pereiti prie bendr princip, kuri tikrumui nustatyti yra btinas protas, bet iekant t princip isiversti be juslinio patyrimo yra negalima. Jo nuomone, painim galima pasiekti ir indukcija, susiejant iankstin inojim ir juslin patyrim. Nors mokslo tikslas gebti atskiryb btinu bdu ivesti i bendros prieasties, taiau tai manoma tik taikant indukcij. Siel turi visi gamtos knai, taiau protas yra bdingas tik mogui. Prot Aristotelis skirsto imlj, kuris atitinka mediag (potencialumas), ir veiklj, kuris atitinka form (aktualumas). Imlusis protas, kuris yra susietas su juslmis, priima mstymo objektus pagal form, o veiklusis protas yra visa lemiantis principas dvasins sielos aktyvumo apskritai poiriu. Skirtingai negu kitos sielos dalys, veiklusis protas nesusietas su knu, todl jis yra nemirtingas. Kadangi mstymas kyla tik protui susijungus su pojiais, protas po mirties nebna individualus. Jau antikoje buvo skiriami du galimi painimo altiniai: juslin patirtis ir protas. Ir Demokritas, ir Platonas nedvejodami teigia, kad tikrasis painimo altinis yra protas, gi Aristotelis jau pripasta ir patyrimo vaidmen. Taigi antikoje be abejons vyravo racionalizmas poiris, kad tikrasis painimo altinis yra protas. Tai galima paaikinti tuo, kad tuo metu vyravo metafizin problematika, buvo iekoma daikt prad, pirmini prieasi. Sprendiant ias problemas juslin patirtis buvo prasta pagalbinink, ir tik Aristotelio polinkis gamtos mokslus vert j pripainti ir juslinio patyrimo vaidmen. Vidurami filosofija Viduramiais vyrauja religin filosofijos orientacija, todl juntamojo pasaulio daiktai j domina kur kas maiau negu bties prigimtis. Didiausiu autoritetu ia buvo Aristotelis ir jo veikalas ,,Metafizika, kurioje vieninteliu metafizini problem sprendimo instrumentu buvo laikomas mogaus protas. rodinjant Dievo egzistavim, aikinant tikjimo ir painimo santyk, tyrinjant nemirting mogaus siel, ginijantis dl universalij prigimties vienintelis filosofo iminties altinis buvo protas, o ne juslin patirtis. Dauguma vidurami filosofijos problem yra abstrakios, teorins, spekuliatyvios, nukreiptos antjutimin bt, todl ia dar labiau vyrauja racionalistinis poiris. Tik atskiri filosofai, besidomintys magija, alchemija bei astrologija (R. Bekonas), ar skeptikai vertinantys galimyb rodyti tikjimo tiesas (V. Okamas), bent i dalies pripaino juslinio patyrimo paintin vert. Renesanso ir vietimo filosofija Renesanso epochoje sustiprja eksperimentiniai mokslai, ikyla plaiai pripainti mokslininkai, menininkai. Veikli renesanso asmenyb nori ibandyti save visose srityse ir vis plaiau bando ne tik save, bet ir gamt. Vidurami scholastin filosofija, tyrinjanti antjutiminius bties pradus, menkai

domino renesanso mstytojus, o pats terminas ,,scholastika gijo neigiam atspalv: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuius, formalius ivediojimus. Daugelis mokslinink, pradedant G. Galiljumi, pripasta, kad ginai fundamentiniai klausimais, ypa lieianiais antjutimin bt, yra bevaisiai. Pltojantis eksperimentavimo praktikai, auga ir vis labiau stiprja racionalizmo konkurentas empirizmas. Dar didesn tak jis gyja XVII a., kai, vykstant revoliucijai moksle sistemingai pradedama taikyti eksperimentiniai metodai, vis labiau suvokiama, kad empirini problem sprendimas yra nemanomas be stebjimo ir eksperimento. Tokiu bdu gytos inios turi kur kas didesn praktin (technin ir technologin) reikm negu abstraki, faktais neparemt logini samprotavim rezultatai. Naujj laik empirizmas Kritikuodamas scholastik, F. Bekonas (Bacon, 1561-1626)siekia sukurti nauj painimo metod, grindiam stebjimu bei eksperimentu. Jis tampa autoritetu to meto gamtotyrininkams, kurie nurodo, kad jie remiasi tik empiriniais faktais ir jais grindia visus savo teiginius, juo danai rmsi ir I. Niutonas (Newton,1643-1727). Analizuodamas mokslo metodologin pagrstum, Bekonas skiria du aspektus: 1) kritin, kuris turi padti veikti painimo procese klitis, atsirandanias dl jo socialini bei gnoseologini ypatum, ir 2) pozityvj, kurio pagalba turi bti sukurtas ir pagrstas naujas painimo metodas. Mokymas apie stabus. Bekonas painim suprato kaip mogaus ir daikt sveik, proces danai lygino su veidrodiniu atspindjimu. Jis pabr, kad btina nagrinti ne tik tai, kas padeda painti ties, bet reikia atskleisti ir tuos painimo momentus, kurie kliudo painimui. Jei veidrodio pavirius idealus, tai ir atspindys visikai atitiks daikt. Taiau jei veidrodio pavirius yra nelygus, nevarus, kreivas, tai atspindys skirsis nuo originalo. O mogaus proto toli grau negalima lyginti su idealius veidrodiu. Bekono nuomone, j galima lyginti su kakokiu uburtu veidrodiu, kuris pateikia fantastinius ir daniausiai apgaulingus atspindius. Nors jis pripasta, kad pasaulis yra painus, taiau mano, kad painimo procese slypi vairs stabai, suklydimai, iliuzijos (idolai). Todl reikia isiaikinti iuos stabus ir i j isivaduoti. Pasak Bekono, yra keturios stab rys: genties arba gimins (idola tribus), olos (idola specus), turgaus aikts (idola fori) ir teatro (idola theatri). Gimins stabai. iuos suklydimus nulemia mogaus proto ir jusli ribotumas. monms atrodo, kad jusls ir protas yra vis daikt matas, todl visus reikinius jie aikina savo igyvenimais. Taiau jie pamirta, kad protas links savo paties prigimt sumaiyti su daikt prigimtimi ir taip j ikraipyti. mogaus jusls ir protas yra tarsi nelygus veidrodis, kuris atspinddamas daiktus, daikt prigimiai suteikia ir savo prigimties savybi ir juos ikraipo bei savaip nuspalvina. Taigi gimins stab pagrindas slypi paioje mogaus prigimtyje, paioje mogaus giminje ar gentyje. Kritikuodamas mogaus ribotum, Bekonas nesiekia nuvertinti, diskredituoti jusli bei proto duomenis. Jis nori atskleisti tikrj j vaidmen ir nurodo, kaip galima ivengti gimins stab nuo paprasiausi stebjim reikia pereiti prie tikslingai atliekam bandym, eksperiment. Olos stabai. ie suklydimai susij su tuo, kad mogus pasta ne vis pasaul, o tik nedidel jo dal. Jis stebi pasaul tarsi i olos ir jam susidaro spdis, kad visas pasaulis yra toks, kok jis mato. Pagal savo ribotus, subjektyvius spdius mones sprendia apie vis visat, dlto j inios apie pasaul ir gali bti skirtingos, kadangi vienas mato vien reikinio pus, kitas kit. ie suklydimai slypi paiame individe ir randasi dl pastarojo individualios prigimties, aukljimo, proi, polinki, todl tai yra atskiro mogaus suklydimai. Kelias veikti iuos suklydimus kratutiniai pavyzdiai, aptinkami maksimaliai ipleiant bandym ribas (ekstremum nustatymas), ir nukrypstantys pavyzdiai, kuri dka mogaus protas gali veikti individualius proius, pavelgti pasaul i kito tako (kitos olos). Aikts stabai.Tai labiausiai slegiantys i vis stab, jie sibrauna painim per vardus ir odius. mons tiki, kad j protas valdo odius, taiau danai atsitinka taip, kad odiai nukreipia savo jg prie prot. Taip atsitinka dl ms kalbos netobulumo, kadangi tas pats odis gali turti kelias reikmes. Neretai vienas mogus perteikdamas inias turi galvoje viena, o panekovas supranta kitaip. Taip kyla tuti ginai dl odi vartojimo, reikms, kurie atitraukia nuo teisingo painimo, nuveda mus klystkeliais. Todl btini grieti, tiksls mokslo termin apibrimai. Pavyzdiu ia gali bti matematika. Siekiant galutinai veikti aikts stabus, reikia sukurti taip vadinam filosofin gramatik, kuri turi nagrinti analogij tarp odi ir daikt, tai yra reikm ir prasm.

Teatro stabai. Kiekvienas mogus remiasi ne tik savo, bet kit iniomis ir danai pamirta, kad kiti gali pateikti ir klaidingas inias. Nekritikai priimdami kit teiginius, kartojame ir j klaidas, kurios perduodamos i kartos kart ne tik per filosofijos teorijas, bet ir per vairi moksl pagrindus, aksiomas ar tiesiog klaidingas teorijas, sigaljusias dl perdto pasitikjimo bei nerpestingumo. ie suklydimai nra mogui gimti, todl juos galima paalinti i painimo, taiau Bekonas laiko nereikalingu paneiginti atskiras klaidingas teorijas, kadangi praeityje buvo klaidingi patys teorij krimo metodai. Norint ivengti teatro stab, reikia kurti teorijas remiantis nauju empiriniu painimo metodu. Eliminacins indukcijos metodas. Bekonas pirmasis paskelb, kad naujosios filosofijos udavinys - sukurti nauj painimo metod. Jei labai vertinamas bet koks naujas atradimas, tai tuo labiau turi bti vertinama tai, kieno pagalba galima atskleisti nauj inojim. Plika ranka ir protas pats savaime neturi didels galios, juk bet koks didelis darbas yra nuveikiamas ranki, instrument pagalba. Briant tiesi linij ar tobul apskritim tik ranka daug lemia patyrimas, rankos tvirtumas, taiau visa tai reikia labai maai, jei naudosime skriestuv ar liniuot. Todl ir protui pagalb turi ateiti naujas teisingas metodas, apsaugantis nuo vairi suklydim. Kritikuodamas scholastin metod jis atskleid, kad bendriausieji io metodo principai yra spekuliatyvs, grynai teoriniai, empirikai nepagrsti, todl jais besiremiantis scholastinis mokslas yra bevertis. Mokslo vert gali garantuoti tik glaudus ryys su patyrimu, o tai gali utikrinti tik toks metodas, kai faktai renkami be iankstinio teorinio nusistatymo, po to jie analizuojami, sisteminami ir palaipsniui apibendrinami. Mokslas gali klestti tik tada, kai palaipsniui, neperokant pakop, kylama patikimais laipteliais auktyn - nuo atskirybi prie emesnij aksiom, po to prie vidurinij ir gal gale prie bendriausij. Taiau negalima remtis paprasiausiu iskaiiavimu, paprasta indukcija, nes toks metodas palieka sprag ir galima padaryti klaidingas ivadas. Eliminacins indukcijos pagrind sudaro vadinamosios atradim lentels. Jos sudaromos taip: 1) pradioje analizuojami visi inomi pavyzdiai (atvejai), turintys tiriam savyb, tokie pavyzdiai turi bti surinkti be iankstinio teorinio nusistatymo, pageidautina, kad jie bt kuo vairesni. 2) Po to nagrinjami pavyzdiai, artimi nagrintiems, taiau neturintys tiriamos savybs (prigimties), nes formos neturi bti ten, kur nra prigimties, ir ji turi bti ten, kur prigimtis yra. 3) pabaigoje analizuojami pavyzdiai, kuriuose tiriama savyb daugiau ar maiau pasireikia, bandant nustatyti su kokiais kit savybi pokyiais tos variacijos yra susij. Palygin iose lentelse pateiktus pavyzdius, galime atmesti tas savybes (hipotetines formas), kuri nerandame kartu su tiriamja savybe, kurias randame, kai tiriamosios savybs nra, ir tas, su kuri kitimu nesusijs tiriamos savybs kitimas. Hipotezi eliminacijos rezultatas - tiriamos savybs forma, tai yra tos savybs, kurios yra tik kartu su tiriamja savybe ir kinta kartu su ja. Naujj laik racionalizmas R. Dekarto taip pat nepatenkina scholastin filosofija, jos polinkis autoritarizm. Jo nuomone, vien loginis taisyklingumas dar negarantuoja ms inojimo teisingumo, taiau juslin patirtis taip negali bti tikru ini altiniu. Svarbiausias Dekarto devizas viskas privalo paklusti proto balsui. Tikromis iniomis yra aiks ir ryks teiginiai, nes tik tai, kas aiku ir ryku yra gerai apvelgiama protu. Aikios ir rykios yra matematikos inios: mums aiki j struktra, loginiai ryiai tarp atskir ini dali, o patyrimu gytos inios tokios aikios struktros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasiymi visuotinumu ir btinumu, taigi neturi t savybi, kurios kartu su aikumu ir rykumu yra tikrojo inojimo poymiai. Jei rodome Pitagoro teorem, esame tikri, kad i teorema galioja visiems statiesiems trikampiams. Tuo tarpu matydami liet, negalime bti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra btinas panaia prasme, kaip yra btina Pitagoro teorema. Juslin patirtis galina nustatyti tik tai, kas vyksta ia ir dabar, ne visur ir visada. Remdamiesi juslmis negalime nustatyti vykio btinumo juslin patirtis leidia nustatyti kas yra, bet ne tai, kas turi bti. Todl tik protas tikrasis yra painimo altinis, kuris matematikoje aikiausiai demonstruoja savo paintin gali. Be poji nebt galima gyvybin mogaus veikla, bet jutiminis patyrimas neleidia mums atskleisti btinos pasaulio tvarkos ar kit, vien protu galim painti dalyk prigimties. Dekarto painimo metodo esm sudaro intuicija ir dedukcija. Painimo tikrumas yra galimas tik todl, kad mogui yra bdinga gimta proto viesa. I jos intuicijos dka kyla, arba gimtos idjos yra beslygikai tikros. Tokios yra Dievo, dvasios, kno, substancijos, prieasties ir kitos panaios

bendriausios idjos. gimta proto viesa teikia ir idj tikrumo kriterij tikra yra tai, kas neabejotinai yra aiku ir ryku. Taiau mogui yra bdinga laisva valia, kuri slygoja nor kurti ir naujas idjas apie dar neinomus dalykus. Dedukcijos dka mes galime tiksliai painti ir ne visikai aikius dalykus, jei is inojimas yra ivedamas i pai bendriausi princip nuoseklia ir niekur nenutrkstania mintimi, intuicija aikiai suvokiant kiekvien nar. Jei tiriamoji mediaga yra neaiki, j btina skaldyti aikias sudedamsias dalis ir, esant reikalui, apdoroti j analogijos indukcijos priemonmis. Skeptikai abejojo dl abejojimo tuo tarpu Dekartas siekia pagrsti ms inojimo tikrum, todl jis suformuluoja keturias taisykles, kuriomis turi vadovautis protas. 1) Sprendimus reikia daryti tik tada, kai viskas yra aiku ir nekyla abejoni, 2) kiekvien tiriam dalyk reikia padalyti tiek sudedamj dali, kiek tik galima, 3) pirma reikia ianalizuoti paprastus dalykus ir tik po to galima eiti prie sudtingesni, iekoti tarp j ryio, 4) visuomet btina pasitikrinti, ar mstydami neileidome ko nors i aki. Nevykdius bent vienos i i slyg, negalime bti tikri dl gaut rezultat, o nauji teiginiai kiekvienu atveju turi bti patikrinami. Empiriniai faktai neatlaiko tokio proto patikrinimo, tikjimas taip pat ne argumentas, todl jai remtis teorinis painimas negali. Atmet visa, kas yra abejotina, gauname paias bendriausias tiesas, kurios yra pagrindas tolimesniems ms sprendimams. Prigimtis padeda mums atskirti akivaizdias idjas nuo t, kurias tik laikome akivaizdiomis. Kiekvienu atveju tai padaryti be galo sunku, taiau ia pagalb ir ateina intuicija. Mokslo vystymosi pagrind, jo nuomone, sudaro; 1) gimtos idjos, 2) kit suformuluotos idjos ir 3) mano, kaip mokslininko, suformuluotos idjos. Racionalizmo idjas toliau pltojo B. Spinoza ir G. Leibnicas. Pasak Spinozos, mogaus dvasios idjos adekvaios ir teisingos bna tik tada, kai jos susijusios su Dievu. Kiekviena teisinga idja yra Dieve, nes idjos yra Dievo mstanio atributo modusai. Jis skiria tris painimo bdus juslin, kylant i poji, racional, kuris dedukuoja vartodamas bendrsias svokas, ir intuityv, kuris pasta Absoliuto poiriu. Tik pirmasis painimo bdas gali bti klaidos altinis. Leibnico nuomone, kaupiant vien patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, taiau rezultatai, kurie gaunami protu, bus aiks ir teisingi. Jis aikiai skiria proto tiesas, kurios yra btinos, o j prieingyb yra nemanoma, ir fakt tiesas, kurios savo prigimtimi yra atsitiktins, todl ir yra manoma j prieingyb. Empirizmo ir racionalizmo gin gerai padeda suvokti Bekono pateikta analogija. Kratutinis empirikas yra panaus skruzd, kuri stveria visk, k nutveria kelyje, ir krauna krv, taiau ji nesuvokia visumos. Racionalistas jam primena vor, kuris leidia i savs syvus ir rezga sudtingiausius voratinklius - taip ir racionalistas vis inojim iveda i savs. Tikras mokslininkas turi bti panaus bit, kuri renka i ied nektar ir perdirba med mokslinio painimo kelyje renkami faktai, kuriuos apibendrinant kuriamos mokslo teorijos. Jei Bekono sukurtas metodas ir primena bits veikl, tai jo pasekjai T. Hobsas ir D. Lokas vis labiau panaja skruzd. Hobsas i esms pltojo Bekono teorijos teiginius, pateik nauj argument dl Dekarto pareikt pastab. Painimo proces jis grind mechanicizmo principais iors objektai mechanikai dirgina jutimo organus, o reaguodamos dirginim vidins ,,gyvybs dvasios smegenyse sukuria atitinkamus vaizdinius. Taigi protas nra gimtas, jis gyjamas darbtumu. Jis pirmasis i empirik pradjo painimo teorijoje taikyti matematinius metodus. Jo nuomone, painimo procesas tai matematins operacijos. Tobuliausiai tai vyksta matematikoje, bet ir visas kitas mstymas yra skaiiavimas, kuris yra atliekamas su svokomis, dar tiksliau su enklais. Lokas siek atskleisti mogaus painimo kil bei pagrindus ir proto painimo galios ribas. Jo painimo aikinimas tiesiogiai nukreiptas prie Dekarto racionalizm. Jis neigia ,,gimt idj egzistavim ir teigia, kad mogaus mintis apskritai yra laisva nuo bet koki gimt svok, princip. Jei skirtingi mons ir turi Dievo idj, jie ne visada sutaria dl jos pobdio. Todl visos idjos yra ne gimtos, o gytos, ir j turinys priklauso tik nuo patyrimo. Loko nuomone k tik gimusio kdikio protas yra panaus var popieriaus lap tabula rasa kur ramenimis upildo patyrimas. Visos sudtingos idjos yra sudarytos i paprast, o j tiesioginis altinis yra patyrimas. Bet jei painimo altinis yra tik juslinis patyrimas, tai kaip tuomet galima paaikinti matematikos laimjimus? D. Hiumo nuomone, visus mogikojo painimo dalykus galima natraliai padalinti dvi grupes: sprendiniai apie santykius tarp svok (proto tiesos) ir sprendiniai apie faktus (fakt tiesos). Pirmoji sprendini grup priklauso matematikos ir logikos sriiai, i moksl sprendiniai yra intuityviai arba demonstratyviai (rodomai) teisingi, tik ioje srityje yra manomas visikas tikrumas, nes svokins tiesos prieingyb logikos poiriu yra negalima. i teigini teisingum galima nustatyti protu nepriklausomai nuo to, ar tokie daiktai apskritai egzistuoja Visatoje. Sprendiniai apie faktus remiasi patyrimu, taiau joks faktas nepaalina jam prieingo fakto galimybs.

Teiginys, kad Saul rytoj nepateks yra ne maiau suprantamas ne daugiau prietaringas negu teiginys, kad ji pateks. Ms inios apie pasaul nra btinos, remdamiesi patirtimi nustatome tik tai, koks pasaulis yra, o ne koks jis turi bti, ar bus ateityje. Todl reikalavimas, kur racionalizmas kelia visoms inioms, kad jos bt visuotins, btinos ir beslygikai tikros, yra pernelyg grietas ir nerealistikas. inios apie gamt, skirtingai nuo matematini, tokiomis bti negali. Hiumas kelia labai svarbi problem painimo rib klausim. Ms painimo instrumentas yra vertingas tuo, kad galina mus mginti painti ir kartu klysti, taiau remdamiesi juo neturime teiss daryti abejotinus sprendimus.

2. Imanuelio Kanto apriorizmas D. Hiumo argumentai, neigiantys gamtotyros teigini absoliut tikrum padar didel tak I. Kantui. Savo pair raid jis skirst du laikotarpius - iki kritin ir kritin. Taiau antrasis organikai iplaukia i pirmojo, kuriame Kantas taip pat pasiek grai laimjim. Jis tyrinjo gamtos sandar, mogaus kilm, suformulavo savo garsij ems kilms hipotez. Iki kritiniu laikotarpiu jam turjo tak Leibnico ir jo pasekj racionalistin filosofija. Taiau ypa reikmingas jam buvo susipainimas su Hiumo koncepcijomis, kurios paties Kanto teigimu, paadino j i dogmatinio snaudulio ir iekojimus spekuliatyviosios filosofijos srityje pasuko visai kita kryptimi. Hiumo argumentai nepakeit Kanto nuomons, kad mokslo dsniai absoliuiai tikri, taiau jis suprato, kad neutenka tvirtinti, kad jie tikri filosofas turi tai rodyti. Savo kritine filosofija Kantas norjo isprsti racionalizmo ir empirizmo gin. i krypi atstovai teig, kad tikrasis painimas kyla i skirting altini: racionalistai i proto, gimt idj, grynj svok, empirikai i patyrimo. Nei vien, nei kit argumentai Kanto nepatenkino. Racionalistai labai sumenkino jutiminio patyrimo vaidmen, empirikai nepajg rodyti mokslo ties visuotinumo ir btinumo, o Hiumas laiksi skepticizmo pozicij, teigdamas, kad negalima rodyti objektyvaus nuo subjekto nepriklausanio pasaulio egzistavimo. Savo veikaluose Kantas ir siekia isprsti problem: ar galimas ir kiek galimas bei kaip galimas daikt painimas turintis visuotin reikm? Kantas kelia klausim, kaip galima svok ir vaizdini pagrindu painti daiktus? mogus turi tik svokas, vaizdinius, o pagal juos sprendia apie daiktus, egzistuojanius u mogaus. Kaip galima nuo svok ir vaizdini pereiti prie daikt, nuo subjekto prie objekto? ios problemos tyrinjimus Kantas vadino transcendentaliniais (lot. transcendere pereiti, perengti). Jie turjo paaikinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos mogus ireikia, taiau kurie ieina u mogaus rib, nes pastarasis taiko juos daiktams. Dl to Kantas ir vis savo filosofij vadino transcendentaline. Vadino dar ir kritine, termin ,,kritika suprasdamas kaip mogaus proto sugebjimo rib, painimo sugebjim bei painimo form tyrim. Kantas neabejoja, kad egzistuoja daikt painimas, turintis visuotin reikm, tai liudija visuotinai pripaintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika. Todl reikia tik rodyti, kad ie mokslai yra galimi. Kas kita filosofija: joje nra visuotinai pripaint teising teigini vienos mokyklos aikina vienaip, kitos kitaip. Nesiliaujantys filosof ginai ir veria abejoti, ar apskritai yra galima filosofija? Filosofijos kaip mokslo galimybs klausimas ir yra tikroji Kanto problema. Norint j isprsti reikia rasti painimo pradus, t. y. atsakyti klausim, kaip galimas painimas grynuoju protu. Atsakius bus galima isprsti tris problemas: 1) kaip galima grynoji matematika? 2) kaip galimas grynasis (teorinis) gamtos mokslas, 3) kaip galima filosofija? Kad tiriamj problem pobdis bt aikus ir dalykikas, Kantas visus sprendinius skirsto 1) empirinius arba aposteriorinius (lot. a posteriori i paskesnio, po patyrimo), jie kil patyrimo, j poymiai yra atsitiktinumas ir dalinumas, 2) apriorinius (lot. a priori iki patyrimo), nepriklausanius nuo patyrimo, nes j altinis yra tik protas, o j poymiai btinumas ir visuotinumas. Taigi btin ir visuotin reikm turintys mokslo teiginiai aksiomos, postulatai, dsniai, principai es nepriklausomi nuo patyrimo. Taip Kantas pradeda formuoti apriorizmo teorij, artim ,,gimt idj teorijai, tik apriorizme teigiama, kad gimta yra ne painimo turinys, o painimo formos. Kitu atvilgiu Kantas sprendinius skirsto analitinius ir sintetinius. Analitiniai sprendiniai, kuriuose savybs (poymiai) jau slypi paioje daikto svokoje (mstymo objekte), o sprendinys tik

atskleidia, analizuoja svok. Kai sakau: ,,Visi knai yra tss, a n kiek neipleiu kno svokos, o tik iskaidau j, nes tsumas eina i svok dar iki sprendinio, nors ir nra aikiai pasakytas. Taigi is sprendinys yra analitinis. Sintetiniai sprendiniai, kuriuose savyb pasako kak nauja apie daikt, pati nebdama jame i anksto. Kai sakau: ,,Kai kurie knai yra sunks, a savybe ,,sunks pasakau tai, ko dar nra bendrojoje kno svokoje. Vadinasi, is teiginys padidina manj painim, kai k priddamas prie manosios ,,kno svokos, todl jis ir turi bti vadinamas sintetiniu sprendiniu. Jei analitiniai tik paaikina jau turimas inias, tai sintetini sprendini dka gyjama nauj ini, inios, esanios savybje, yra jungiamos, sintetinamos su iniomis, esaniomis svokoje. Gilindamas sprendini supratim, Kantas apibendrina abu poirius ir nustato tokias tris sprendini ris: 1) aprioriniai analitiniai sprendiniai, - visi analitiniai sprendiniai es aprioriniai, i teigini tikrum nustatome analizuodami j einani svok, 2) aposterioriniai sintetiniai sprendiniai, - juose daikto ir savybs ryys nustatomas patyrimu, jie yra gana svarbs gamtos painimui, taiau jie nra btini, todl jie negali sudaryti gamtos moksl pagrindo, 3) aprioriniai sintetiniai sprendiniai, juose mstymo daikto ir savybs ryys nepriklauso nuo patyrimo, jis yra ankstesnis u patyrim. Kanto nuomone, painimo branduol sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai, nes btent jie ireikia btinum ir visuotinum. Jis ir tyr, i kur ir kaip kyla ie sprendiniai, kodl apie mstymo objekt galima pasakyti tai, ko jame nra ir kas visikai nekyla i patyrimo. Empirikai nepripasta apriorini sintetini sprendini. Hiumas man, kad yra tik dviej ri sprendiniai apie svok santykius ir apie faktus (pagal Kant tai bt aprioriniai analitiniai ir aposterioriniai sintetiniai sprendiniai). Taiau Kantas teigia, kad matematika ir gamtos mokslai j tikino, jog aprioriniai sintetiniai sprendiniai egzistuoja j yra visuose moksluose (pvz., 7+5 = 12, tiesioji linija yra trumpiausias atstumas tarp dviej tak) ir kelia klausim: kaip ir kodl gali bti aprioriniai sintetiniai sprendiniai matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomone, tai ir yra pagrindin filosofijos problema. Taigi Kanto filosofiniuose tyrinjimuose atramos takas buvo faktas, kad mokslas egzistuoja, ir jis imasi udavinio isiaikinti mokslo teigini prigimt, siekdamas mokslams suteikti filosofin pagrind. Tuo tikslu Kantas sukr kritin, transcendentin metod, kuris, skirtingai negu psichologijoje, vaizdinius ir svokas tyr ne proto analizs pagrindu, bet prieingai proto produkt analizs pagrindu tyr objektyv fakt moksl. Kaip kiti filosofai jis skiria du painimo kelius jutimus ir prot. Siekdamas veikti empirizmo ir racionalizmo vienpusikumus, jis bando jungti ias dvi kryptis. mogus ities negali ieiti u savo vaizdini ir svok rib, taiau juk galima vaizdinius ir svokas lyginti tarpusavyje. itaip, jo nuomone, jutimikumas ir racionalumas tarsi kontroliuoja vienas kit, o per abipus kontrol gali pasiekti ties. Kantas skiria du loginio painimo lygius intelekt (Verstand) ir prot (Vernunft). Pasak jo, intelektas - tai gebjimas kurti svokas, remiantis patyrimo teikiama mediaga. Protas tai vien teigini ivedimas i kit, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo mstymo srityje. Intelekto gebjimas kurti svokas aikinamas taip. Egzistuoja apriorins intelekto ir jutimikumo formos (nepriklausanios nuo patyrimo, idealios), kurios apdoroja jutiminiu patyrimu gaunam mediag. Apriorins painimo formos tai erdv, laikas, prieastingumas, kiekyb, kokyb, santykis ir kitos filosofijos kategorijos. Apriorins yra loginio mstymo formos, dsniai. Pasak Kanto, jutiminis patyrimas pateikia chaotik, netvarking mediag, o painimo apriorins formos t mediag sutvarko. Taip Kantas paskelbia, kad erdv, laikas, prieastingumas ir t. t. objektyviai neegzistuoja, kad visa tai paintin pasaulio vaizd nea mogus. Apriorins painimo formos tai tarsi savotikas tinklelis, savotika mogaus mstymo programa, kurios pagalba apdorojami, sutvarkomi jutiminio patyrimo duomenys (galimas domus palyginimas su kompiuteri programomis.) Savo apriorizmo koncepcij Kantas laik ,,kopernikiku perversmu filosofijoje, davusiu nauj painimo supratim. Pagal ankstesnje filosofijoje egzistavus tradicin aikinim, painimo subjektas (mogus) buvo priepastatomas objektams, kuriuos jis gali painti. Pasak Kanto, pastantis mogus yra btina painimo objekto egzistavimo slyga. Tad mintis yra ne patyrimo prieyb, bet pagrindinis patyrimo elementas, kadangi patyrimo objektai yra apriorini painimo form padariniai, vadinasi, painimas priklauso nuo mogaus. iomis idjomis Kantas ir aikino, kas yra patyrimas, tikrov, kodl galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai, kodl galimi mokslai jie priklauso nuo apriorini painimo form, dar daugiau jie yra t apriorini form veiklos padarinys. Apriorizmo koncepcija Kanto filosofijoje suskyla tris dalis, kuri kiekviena turi pagrsti trij mokslo srii matematikos, grynojo (teorinio) gamtos mokslo ir filosofijos galimyb.

Matematikos galimybs klausimas sprendiamas transcendentinje estetikoje teorijoje apie jutiminio painimo apriorines formas. Matematikos objektai figros, linijos, skaii sekos ir pan. turi erdvs ir laiko pobd. Jutimin mediag matematikos srityje protas tvarko apriorini erdvs ir laiko form pagalba. Tad matematikos tiesos yra aprioriniai sintetiniai sprendiniai, todl ir galima matematika. (i Kanto pair tikinamai paneig XX a. matematikos pasiekimai, vis pirma, neeuklidins geometrijos, atskleidusios kad erdvs geometrins savybs priklauso ir nuo kn fizikini charakteristik.) Teorinio (grynojo) gamtos mokslo galimybs klausimas yra sprendiamas transcendentinje analitikoje teorijoje apie fizini objekt painimo loginius klausimus. Kanto nuomone, jutiminius duomenis intelektas apdoroja, sistemina logini kategorij pagalba: kiekyb (vienas, aib, visuma), kokyb (realumas, neigimas, apribojimas), santykis (prieastingumas, priklausomyb), modalumas (galimyb, negalimyb, btinumas). Erdv ir laikas taip pat jungiasi su iomis kategorijomis susidaro transcendentin apriorin schema, kuri ir sukuria patyrimo objektus prieastingum, dsningum, btinum, galimyb. Tad ir teorinio gamtos mokslo teiginiai taip pat yra aprioriniai sintetiniai teiginiai. Filosofijos galimybs klausimas aptariamas transcendentinje dialektikoje teorijoje apie grynojo (apriorinio) proto sugebjim ribas. Kritikuodamas tradicin filosofij (metafizik), Kantas rodinja, kad ji neturinti tvirto pagrindo, kad btina filosofijos reforma, jis siekia sukurti filosofij, kuri galt bti mokslu. Jo nuomone, filosofija tai ne mokslas apie siel, pasaul ar Diev, bet mokslas apie painimo ribas. klausim Kantas sprendia taip. Jis pripasta, kad daiktai egzistuoja patys savaime, objektyviai tai daiktai savyje (noumenai). Visi daiktai objektyviai egzistuoja erdvje ir laike. Painimas prasideda tada, kai daiktai savyje ima veikti ms jutimo organus ir sukelia pojius. Pripaindamas jutimiko patyrimo tikrum, Kantas toliau teigia, kad jutiminis patyrimas dar neatskleidia esms, btin ir visuotini ties, neatskleidia daikt teorikai, todl jutimin patyrim reikia papildyti apriorinmis painimo formomis. Nagrindamas painimo form ir rib klausim Kantas aikiai konstatuoja, kad daiktai savyje yra nepains. Mes galime painti tik smons reikinius, tai yra daiktus mums (fenomenus), o daikt esm, tai, kas i tikrj jie yra, mums yra neprieinama, transcendentin. Tad tarp daikt mums (fenomen) ir daikt savyje (noumen) egzistuoja neperengiama riba, pastarieji egzistuoja anapus ms painimo, todl jie ir yra vadinami transcendentiniais. Toks poiris logikai iplaukia i apriorizmo koncepcijos: paios painimo formos esanios idealios, nepriklauso nuo patyrimo, tad ir nepainios. O jei naudojame tokias painimo priemones formas, kuri pai negalima painti, tai ir apie j pagalba formuojamus reikinius, daiktus savyje sunku k nors tikra pasakyti. iek tiek supaprastinant galima vaizdiai pateikti Kanto poir painim. Painimo procese subjektas tarsi meta ant ,,daikt pai savaime savo apriorini painimo form tinkl ir tik tai, k jis tuo tinklu sugauna, yra jo laimikis reikiniai, ,,daiktai mums, kitaip tariant painimo objektas. Tai, kas t tinkl nepaklina, lieka nepains ,,daiktai savyje. Kadangi juslinei mediagai smon suteikia tam tikras formas, kurias lemia jos paios, t. y. smons struktra, mes galime painti reikinius, daiktus mums a priori. Aiku, a` priori mes pastame tik tai, k juos dedame. Pasak Kanto, filosofija galima todl, kad grynasis protas sukuria tris apriorines svokas: pasaulio, sielos ir Dievo. Neigdamas senosios filosofijos rodymus, Kantas neatmet jos tezi: jis neneig nei sielos nemirtingumo, nei Dievo egzistavimo, taiau nurod, kad nei vienas, nei kitas teiginys nra rodyti. Jei protas nori iuos objektus painti, jis patenka neisprendiamus prietaras antinomijas, kuri Kantas pateikia keturias. I. Pasaulis turi pradi (rib) laike. II. Viskas pasaulyje susideda i paprasto. III. Pasaulyje egzistuoja laisvos prieastys. IV. Pasaulio prieasi eilje yra kakokia btina esyb Pasaulis erdvje ir laike yra begalinis. Nra nieko paprasto, viskas yra sudtinis. Nra jokios laisvs, viskas yra gamta. ioje eilje nra nieko btina, viskas joje atsitiktina.

Antinomijos tai tokios prietaros, kuriose vienodai galima rodyti ir tez, ir antitez. Painimo proceso prietaringo pobdio atskleidimas yra viena didiausi Kanto nuopeln. Vis dlto Kantas ias prietaras laik neisprendiamomis tik senosios filosofijos rmuose, savo kritinje filosofijoje jis pateikia i principo nauj poir. Jo nuomone, pirmosiose dviejose antinomijose ir tez, ir antitez abi yra klaidingos. Juk erdv ir laikas tra apriorins painimo formos, pasaulis kaip begalin visuma, yra ne kas kita kaip nepainus daiktas savyje, noumenas. Apie tok nepain pasaul apskritai nra jokios

prasms teigti, kad jis turi pradi, ar yra begalinis, kad j sudaro paprastos dalys, ar jis nra sudarytas i paprast dali. Treij ir ketvirtj antinomijas Kantas sprendia etikos plotmje. Jo nuomone, nei valios laisvs, nei Dievo buvimo nemanoma rodyti teorikai, Dievo svoka tra hipotez protui nuraminti. Todl jis atmet visus spekuliatyviuosius Dievo buvimo rodymus Taiau, jei laisvs ir Dievo buvimo nerodo teorinis protas, tai juos patvirtina praktinis protas etika, taigi jie yra praktinio proto postulatai, kuriuos Kantas nagrinja savo etikoje.

3. Tiesos problema filosofijoje Klasikin tiesos teorija Pasaulio painimo proceso rezultatai yra inios, kurios nuolat gausja ir kinta. Kadangi vienas inias keiia kitos, todl ir kyla klausimas, ar mstymo rezultatai yra teisingi ir patikimi, kiek galima pasitikti nuolat kintaniomis mokslo iniomis. Painimo teorijoje teisingumo reikm paprastai priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Bet ar bet koki mint, teorij galima laikyti teisinga? Paprasiausias atsakymas galt bti madaug toks: teisingu galima laikyti tik tok inojim, kuris attinka tikrj daikt padt, atitinka daiktus tikrov. Galima teigti ir taip: teisinga yra mintis, kuri atitinka mstomus daiktus, nurodo, fiksuoja j tikrai turimas savybes arba tikruosius tarpusavio santykius.Tokia natralia ir aikia tiesos samprata jau antikoje rmsi ir Aristotelis, ir Platonas, tad paprastai ji yra vadinama klasikine. Aristotelis ra: ,,Kalbti apie esamyb, kad jos nra, reikia kalbti klaidingai, o kalbti, kad esamyb yra ir nesamybs nra, reikia sakyti ties. Viduramiais tiesos supratimas i esms nepasikeit, Tomas Akvinietis teig: ,,Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Remiantis klasikine tiesos samprata, tiesa suprantama kaip atitikimas tarp bties ir mstymo, tikrovs ir kalbos, fakt ir teigini. Buitiniame lygmenyje tiesos prieybe kartais laikomas melas. Taiau melas apibdina psichologin mogaus bsen. Petras gali bti nuoirdus, siningas, tiesus, taiau tai dar negarantuoja jo teigini teisingumo jis gali nuoirdiai klysti. Psichologine prasme jis nemeluoja, bet logikos poiriu jo teiginys gali bti klaidingas. Ir prieingai, Jonas, siekiantis pameluoti, apgauti, suklaidinti kit mog, gali suformuluoti ir teising teigin. Jei jis sitikins teiginio klaidingumu, dar nereikia, kad is teiginys yra netiesa. Vadinasi, tiesaus mogaus teiginys gali bti klaidingas, o melagio teisingas. Ne visikai tikslu ties prieinti klaidai. Pasakymuose ,,raybos klaida, ,,aidimo klaida, ,,vairavimo klaida odis klaida reikia ne neteising teigin, juo paymima tam tikr taisykli nesilaikymas. Vengiant painiavos odi ,,klaida ir ,,netiesa nereikt painioti. Taigi gnoseologijoje tiesa yra prieinama ne melui ar klaidai, o netiesai. Tiesa apibdina santyk tarp ms inojimo ir tikrovs - teisinga yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrov. Taiau kaip suprasti od ,,atitinka? Paprastai iuo odiu apibdiname vienok ar kitok panaum. Bet ar teiginys ,,ugnis yra karta yra panai ugn? Juk i mintis nieko nenudegins, nieko nesuildys. Mintys tiek skiriasi nuo daikt savo prigimtimi, kad kalbti apie j panaum daiktus gali pasirodyti visikai nepagrsta. Galima ir kitaip apibdinti teiginio ir tikrovs santyk: teiginys atitinka tikrov, jei jo struktra tokia pati kaip tikrovs struktra. Bet ar teigin sudarani termin loginius ryius galima laikyti daikt fizini ryi atitikmenis? Matyt, irgi nelabai, todl tok aikinim negalima laikyti visikai priimtinu. Ne maiau problem kelia ir tikrovs svoka. Juk patyrime mums duotas tik vienoks ar kitoks tikrovs vaizdas, todl bet kok teigin geriausiu atveju mes galimi lyginti tik su iuo vaizdu. Galiljus suformulavo vien pagrindini fizikos dsni: knai, kuri neveikia jokios jgos juda tolygiai ir tiesiaeigiai, arba yra rimties bsenoje. is teiginys inercijos principas prietaravo Aristotelio fizikai, bet vliau visuotinai buvo pripaintas teisingu. Taiau kur mes galime stebti tok judjim? Ar tikrovje egzistuoja materials takai, idealios dujos ir visi kiti idealizuoti objektai? Jei atsakysime neigiamai, tai tursime pripainti, kad daugelio mokslo teorij teiginius atitinkanios tikrovs apskritai nra. Taiau nepaisant to, iuos teiginius laikome teisingais.

Vis tik didiausia klasins tiesos teorijos sampratos problema yra tiesos kriterijus. Norint nustatyti, kad teiginys atitinka tikrov, yra btinas tam tikras tiesos kriterijus. Bet kas gali garantuoti, kad pats kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti bus reikalingas kitas kriterijus, io teisingumui dar kitas ir t. t. Neklasikins tiesos teorijos Naujaisiais laikais nemaa filosof siek atsisakyti klasikins tiesos sampratos ir band ties tapatinti su aikiai apibrtu jos kriterijumi, jos paprastai yra vadinamos neklasikinmis. iose teorijose bandoma suformuluoti toki tiesos samprat, kurioje tikrov apskritai bt neminima, nes tuomet bt ivengiama painaus ini atitikimo tikrovei klausimo. Iekant alternatyv klasikinei tiesos teorijai buvo remiamasi dviem principais. Remiantis pirmuoju, tiesa buvo suprantama kaip pai ini savyb. Jei dideli keblum kelia bandymas lyginti inias su tuo, kuo jos nra (tikrove), tai gal verta tirti paias ini savybes, vienas inias lyginti su kitomis. Toks poiris ypa priimtinas racionalizmui: proto viesa nuviest ini teisingumas neturt kelti joki abejoni, nebt jokio reikalo lyginti jas su visai kitokios prigimties dariniais (tikrove). Remiantis antruoju, tiesa buvo tapatinama su aikiu ir galutiniu, nereikalaujaniu papildomo pagrindimo tiesos kriterijumi. Juk kriterijaus nereikia pagrsti tik tokiu atveju, jei jis yra traukiamas pai tiesos samprat. Koki gi aikiai apibriam ir nesunkiai nustatom ini savyb bt galima sutapatinti su tiesa? Filosofijos istorija pateikia du pagrindinius atsakymus klausim: vienu atveju tiesa buvo tapatinama su ini akivaizdumu, antru su ini neprietaringumu, loginiu darnumu. Akivaizdumo teorija. ymiausias io poirio alininkas buvo Dekartas. Jo nuomone, teisingos inios, kurios yra tiek elementarios, aikios, rykios, kad yra akivaizdios. Suprantama, kad teisingos yra ir tos inios, kurios logins dedukcijos bdu gali bti ivestos i akivaizdi ini. Akivaizdiais danai yra laikomi kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pvz. Euklido geometrijos aksiomos. Tai, kad lygs vienam ir tam paiam yra lygs ir tarpusavyje, arba, kad tarp dviej tak galima nubrti tik vien ties tai, atrodo, akivaizdu. Euklido aksiomas akivaizdiais teiginiais laik visi senovs, o ir vlesni laik matematikai (iki XIX a.). Dekartas, aikindamas, kodl galima sprsti apie toki teigini teisingum, teigia, kad jie yra apviesti ,,natralios proto viesos, todl yra intuityviai aiks arba, kitaip tariant, akivaizds. Matematikos aksiom ir postulat teisingum garantuoja j aikumas ir rykumas, nes pagal Dekart, viskas, kas aiku ir ryku, yra teisinga. Kadangi matematikos teoremos yra dedukcikai ivedamos i akivaizdi pirmini ties (aksiom ir postulat), tai j akivaizdumas garantuoja ir ivestini teigini teisingum. Dekarto poiriu akivaizdios yra ir pagrindins teorins gamtotyros tiesos, nes jos formuluojamos matematikos kalba ir yra aikios ir rykios. Pagrindinis Dekarto principas ,,a mstau, vadinasi, egzistuoju jo nuomone, taip pat yra akivaizdi tiesa, kuri sudaro visos filosofijos pagrind. i pozicija ypa patraukli savo paprastumu, ji ivengia beveik vis klasikinje tiesos teorijoje ikylani problem. Taiau i paprasta tiesos samprata kelia kitokio pobdio abejones. Vis pirma, yra ginytinas ios tiesos supratimo universalumas (visuotinumas). Klasikin tiesos samprat galima taikyti labai plaiai kiekvienas teiginys apie tikrov j atitinka arba ne. Taiau juk daugelis teigini apie mog ir pasaul toli grau nra akivaizds. Nustatant mokslo dsnius (jau nekalbant apie pavienius faktus), tenka remtis stebjimais, eksperimentais, matavimais ir tik po to galima pereiti prie teorini konstrukcij. Kas rytsi teigti, kad fundamentali fizikos konstanta viesos greitis yra akivaizdi? Dekartas buvo racionalistas, tikjs beribe, nuo patyrimo nepriklausania proto galia, taiau iandien tokio tipo racionalist bent jau tarp gamtotyrinink nra. Po neeuklidini geometrij sukrimo netgi euklidins geometrijos aksiom nra pagrindo laikyti akivaizdiomis. Juk jei turime du prietaraujanius vienas kitam teiginius, tai jie jokiu bdu abu negali bti akivaizds. Daugelis dabarties filosof Dekarto teigin ,,a mstau, vadinasi, a egzistuoju, kuris iam racionalistui buvo absoliuiai akivaizdus, laiko daugiau negu abejotinu, o R. Karnapas (Carnap, 1891-1970) teigin apskritai laiko beprasmiu. Kita vertus, akivaizdumo svoka tik i pirmo vilgsnio atrodo paprasta. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aiku. Taiau kas tai yra intuicija, kas gali bti pasiekiama intuicijos dka, ar egzistuoja intuicijos ribos? Tai sudtinga filosofin problema, kuri gvildenama iki iol, galutinio ir vienareikmio atsakymo iuos klausimus nra. Filosofijos istorijoje buvo mginim atskirti juslin ir intelektualin intuicij, bet taip ir liko nesutarta, kuri i j yra svarbesn (pvz., matematiniam painimui). Taigi akivaizdumo svokos prasm toli grau nra akivaizdi. Tai, kas psichologiniu poiriu akivaizdu

vienam mogui, kitam, turiniam kit patirt, kitas inias, gali bti visikai neakivaizdu. Kadaise daug kam buvo akivaizdu, kad judjimui palaikytu btina jga, iandien daug kas pasakyt, kad jam akivaizdu, kad jgai nustojus veikti, judjimas nesibaigia, o tsiasi. Taigi reikia iekoti ne psichologini, o logini akivaizdumo kriterij. Grietai taikant logikos poir, nustatysime kad akivaizds yra tik logikos dsniai, kadangi j neiginiai (prieingi jiems teiginiai) yra vidujai prietaringi. Taiau kaip tuomet bus su likusiuoju mogiku painimu, kurio neisemia vien logikos dsniai, kurio turinys yra ymiai platesnis ir gilesnis? Akivaizdumo teorija ia jau negali nieko padti. Logins darnos teorija. iuo atveju ini teisingumas yra siejamas su j neprietaringumu, kuris suprantamas kaip j login darna, rilumas arba koherentikumas (lot. coherentia vidinis ryys, rilumas). Todl i tiesos samprata kartais dar vadinama koherencine tiesos teorija. Nuosekli ir radikali koherencin teorija ini teisingum tapatina su j loginiu neprietaringumu. ymiausias koherencins tiesos sampratos atstovas. G. Leibnicas skiria dviej ri tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda i patirties, antrosios yra intelekto produktas. Pasak Leibnico, pasaulis yra protingos Dievo veiklos produktas, todl jis yra sutvarkytas gerai, protingai, tai pats geriausias i vis galim pasauli, jo tobulumas leidia sprsti apie Dievo tobulum. Jei pasaulis yra sutvarkytas tobulai ir protingai, tai proto visikai pakanka, kad galtume atskleisti jo tvark ir dsnius. Ms ribotas protas yra daug menkesnis negu Dievo, todl mes, suprantama negalime nurodyti kiekvieno fakto racionalaus pakankamo proto, taiau negali bti abejoni, kad visi faktai turi tok pagrind. Seka ivada: i principo visos fakto tiesos gali bti ivestos i proto ties. Leibnico nuomone protinga pasaulio tvarka negali bti kitokia nei login tvarka, nes racionalus, protingas mstymas - tai loginis mstymas. Todl turi egzistuoti ir pai proto ties login tvarka: visos jos logikai susij. Be to, visas jas galima ivesti i svarbiausio logikos dsnio - tapatybs principo. Tiesa, tokia galimyb yra tik principin. Leibnicas parodo, kaip i io dsnio galima ivesti aritmetikos teiginius, pvz., 2+2 = 4. sitikins, kad tapatybs dsnis yra aritmetikos pagrindas, jis drsiai teigia, kad i jo galima ivesti ne tik matematikos, bet ir visus btinus teiginius. Tradicikai buvo manoma, kad logikos dsniai kartu yra ir svarbiausieji bties dsniai, todl ir geriausiame i geriausij pasaulyje viskas, kas egzistuoja, yra, aiku, btina. Btina grynai logine prasme kaip tapatybs dsnio login ivada. Tad Leibnicas neabejoja, jog, norint sitikinti ms ini teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima ivesti i tapatybs dsnio. Taiau ne visk, k lengva pasakyti, lengva ir padaryti. Jis puikiai suprato, kad niekas neino, kaip realiai i tapatybs dsnio bt galima ivesti kok nors fizikos ar chemijos dsn. Todl jis buvo priverstas pripainti, kad reikia iekoti paprastesnio, parankesnio teigini ir teorij teisingumo nustatymo bdo, taigi prisieina iekoti paprastesnio tiesos kriterijaus. XX a. loginio empirizmo atstovai (M. likas, Schlick,1882-1936, ir kiti) i pradi buvo link laikyti ties iniomis, atitinkaniomis patyrim. Patyrimu jie suprato teiginius ireikianius tai, k tyrintojas patyr. Tokius teiginius, tiesiogiai ireikianius patyrimo duomenis, nieko nuo savs nepridedant ir neatimant, loginio empirizmo atstovai vadino protokoliniais teiginiais. Kaip inoma, ios krypties alininkai inias siek nagrinti loginiu aspektu, kaip visiems suprantamus teiginius ir j sistemas. Todl idj, kad teisingos inios turi atitikti patyrimo faktus, jis formuluoja taip: teisingos yra inios, kurios atitinka protokolinius teiginius. Atitikimas buvo suprantamas kaip galimyb suvesti inias protokolinius teiginius arba ivesti i j. Protokolinius teiginius atitinkanios inios, aiku, turi sudaryti logikai neprietaring sistem. Tokiu bdu i klasikins tiesos teorijos kylanti idja, kad inios turi atitikti patyrim, j iek tiek pertvarkius, ima panati koherencin tiesos samprat. Taigi, tarp skirting tiesos samprat nra labai griet ir neperengiam rib. ini teisingumo nustatymo arba verifikavimo procedra iuo atveju turt atrodyti taip. Viena vertus, inios redukuojamos protokolinio pobdio sakinius. Kita vertus, patikrinama, ar jie sutampa su faktikaisiais tyrintojo stebjimo protokolais. Jei sutampa, tai turime pripainti, kad verifikacijos rezultatas yra teigiamas, ir inios yra teisingos. Jei nesutampa rezultatas yra neigiamas, o ms painimo rezultatai yra neteisingi. Taiau ir ia kyla kelios problemos. Pirma, realaus tyrintojo stebjimo protokol skaiius visada yra baigtinis tyrintojas negali stebti be galo ilgai. O mokslo dsniai yra bendri teiginiai, lieiantys visus galimus atvejus, kuri skaiius yra begalinis. Jei mokslo dsn ir galima iskaidyti stebjimo teiginius, tai toki teigini skaiius yra begalinis. Realus tyrintojas gali patikrint tik baigtin kiek toki teigini. Be to danai i vis yra sunku ar netgi nemanoma nustatyti, kokia stebjimo teigini klas yra ekvivalentika (lygiavert) tam tikram teoriniam mokslo teiginiui (kas yra stebjs kn, kurio neveikia jokios jgos?). Kita problema. Buvo pradta abejoti, ar protokoliniai stebjimo

teiginiai yra tokie tvirti ir patikimi, jog, nustaius kokios nors hipotezs neatitikim jiems, ikelt hipotez reikia atmesti kaip klaiding. Juk protokoliniai teiginiai tiesiogiai nesutampa su stebtojo potyriais. Stebtojo potyriai yra individuals, j turinys subjektyvus, o stebjimo rezultatus reikia ireikti visiems suprantama kalba. Ireikdamas savo potyrius odiais stebtojas formuluoja teigin, kuris gali bti klaidingas. Todl logini empirizmo atstovas O. Neiratas (Neuraht, 1882-1945) pripaino, kad vienintel ieitis i ios keblios padties nuosekliai remtis koherencine tiesos teorija. ini sistemai nereikia kelti reikalavimo, kad ji atitikt stebjimo teiginius, utenka vien tik slygos, kad ji bt logikai neprietaringa. Neiratas, kaip ir Leibnicas, ties laiko ini sistem sudarani teigini logine darna. Jeigu sistemoje irykja prietaravimas, tai jis gali bti paalintas tiek keiiant teorin hipotez, tiek - stebjimo duomenis. Taiau laikant login neprietaringum vieninteliu ini sistemos teisingumo kriterijumi, nemanoma nustatyti, kuri i konkuruojani teorij yra teisinga, kuriai reikia teikti pirmenyb. Bt nepagrsta teigti, kad visos jos yra teisingos, nes teorijos bdamos vidujai neprietaringos gali prietarauti viena kitai. O manyti, kad gali bti teisinga teorija T ir teorija anti-T yra absurdika. Todl buvo bandoma poir papildyti teiginiu: teisingais reikia laikyti tuos teiginius, kurie suderinami su didiausiu empirini teigini kiekiu. Idja patraukli. Bet, viena vertus, nra taip jau lengva grietai atskirti empirinius ir teorinius teiginius, kita vertus, nra paprasta suskaiiuoti empirinius teiginius, nes juos galima jungti it skaldyti, be to j skaiius kinta stebjim ir eksperiment metu. Visumoje koherencin tiesos teorija susiduria su dideliais sunkumais ir todl, kad sudtingos teorins sistemos neprietaringumo nustatymas yra gana sudtingas dalykas. Danai belieka konstatuoti, kad iki iol konkreioje sistemoje dar nebuvo susidurta su prietaravimais. Bet toks konstatavimas toli grau dar nra teorins sistemos loginio neprietaringumo nustatymas. Pragmatin tiesos samprata. (gr. pragma veiksmas). Pragmatin tiesos samprata buvo ipltota XX a. pradioje, taiau jos itakos slypi dar XVII a., kai Bekonas suformulavo princip ,,inojimas jga. inios ia buvo traktuojamos nekaip tikslas dl tikslo, o kaip kit technologini, praktini tiksl siekimo bdas. XIX a. pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte, 1798-1857) teig, kad vertingos tik pozityvios - tikslios, realius objektus apibdinanios inios, o kaip vienas svarbiausi pozityvi ini bruoas akcentuojamas j praktinis naudingumas. Tiesa, Kontas praktinio naudingumo dar nelaiko j teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis ini praktin naudingum, efektyvum su tiesos problema pirmasis susiejo K. Marksas. Jo nuomone, pats klausimas ar mogaus mstymui yra pasiekiama daiktin tiesa yra ne teorijos, o praktikos klausimas. Praktika Marksas laik vis mogaus materiali juslin daiktik veikl. Praktika ia yra priepastatoma teorijai - grynai intelektualinei, idealiai mogaus veiklai. Jei praktikoje mogus operuoja daiktais, tai teorijoje jie pakeiiami idjomis, tiesa, ryki rib tarp teorijos ir praktikos nra, tiksli jos vieta gali bti nustatyta tik konkreiu atveju. Praktikos prieinimas teorijai padeda veikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencin tiesos teorijos. Tuo tarpu praktikos kategorija galina perengti teorijos, grynojo mstymo sfer ir iekoti inojimo tikrumo, teisingumo pagrind anapus ios sferos. Vien teorijos sferoje mintis sukasi joje kaip vover rate, nerasdama sau tvirtos atramos, praktikos dka idjos yra susiejamos su empirine tikrove. Klasikins tiesos sampratos postuluojamas mini ir daikt atitikim ia galima nustatyti btent praktikos pagalba. is atitikimas ia yra nustatomas ne teoriniais argumentais, praktiniais veiksmais, stebjimais, eksperimentais. Taiau ios idjos Marksas plaiau neipltojo ir savos tiesos teorijos nesukr. Pragmatin tiesos teorij suformulavo amerikiei filosofas V. Deimsas (James, 1842-1910), remdamasis ne Markso, o savo tvynainio . Pirso (Peirce, 1839-1914) idjomis. Pirso nuomone, ms idjos ar, tiksliau, ms sitikinimai i tikrj yra ms veiksm taisykls. Painti daikt reikia inoti praktinius padarinius kuriuos tas daiktas ar veiksmai su juo gali sukelti. Taigi turime inoti, koki poji galime tiktis ir kokioms atsakomosioms reakcijoms turime pasiruoti. Deimsas dar labiau akcentavo idj instrumentin funkcij, j gebjim vienaip ar kitaip nukreipti ms veiksmus. Praktikai veikdami mes visuomet remiams tam tikromis idjomis ir tikime, kad sulauksime norim rezultat. Jei pasiekiame laukt rezultat, galime teigti, kad idja, teorija, kuria rmms, yra teisinga, prieingu atveju - klaidinga. Pasak Deimso, teorijas galima traktuoti kaip instrumentus, j teisingum nulemia j gebjimas produktyviai perkelti mus i vienos patyrimo sferos (teorijos) kit (praktik) ir j gali veikti. Kaip matyti, teisingum jis links tapatinti su ini efektyvumu, praktiniu naudingumu. Nuosekliai tai realizuoja instrumentalizmo atstovas D. Djuis (Dewey, 1859-1952), teigdamas, kad painimas yra skmingos veiklos instrumentas, jis padeda

suvaldyti situacijas ir isprsti praktines problemas, tad tiesa ia irgi tapatinama su jos kriterijumi, iuo atveju su ini efektyvumu naudingumu. Kai kurie pragmatizmo atstovai teigia, kad jie remiasi klasikine tiesos samprata, taiau jie skirtingai supranta tiek tikrov, tiek atitikim. Aristoteliui tikrov yra daiktika, objektyvi, egzistuojanti nepriklausomai nuo mogaus. Ji gali bti stebima, gali bti atskleidiama jos reikini esm, taiau ji visada prieinama j pastaniam mogui. Tuo tarpu pragmatizme tikrove yra suprantama mogaus veikla, praktika, ji traktuojama ne tik objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrov ia yra mogikosios veiklos, jo interes ir tiksl, trumpiau, mogaus pasauliu. O mogaus pasaulis negali bti nepriklausomas nuo mogaus, juo sieja mogaus veikla, todl jis ir negali bti jam prieinamas. ini atitikimas tikrovei pragmatizme suprantamas kaip daugkartinis aktas. Deimso nuomone, idjos turi vesti mus nuo vienos patyrimo dalis prie kitos ir, atlikdamos ms veiksm instrumento vaidmen, garantuoti j ry. ini atitikimas tikrovei visuomet yra tik apytikrio, aproksimacinio (lot. aproximare priartti) pobdio. Paindami tikrov, mes artjame prie jos, taiau juk daiktika juslin mogaus veikla nuolat keiia mogaus pasaul, todl tikrov taip kinta, nuolat pleiasi. Kita vertus, ms inios taip nuolat yra pertvarkomos, kuriamos naujos teorijos, jeigu senosios nesugeba pakankamai efektyviai tenkinti ms poreiki. Jei remdamiesi konkreiomis teorijomis, nesugebame pasiekti usibrt praktini tiksl, tai rodo, kad ios teorijos yra netikslios, ir turime iekoti jose slypini klaid. Todl esame priversti kurti naujas teorijas ir, remdamiesi jau naujomis modifikuotomis iniomis, pertvarkyti ir savo praktins veiklos bdus ir metodus. Jei ta padarius yra pasiekiami usibrti praktiniai tikslai, vadinasi, paengme tolyn painimo keliu. Suprantama, toks painimo procesas neturi pabaigos. Nuolat kuriami nauji prietaisai, galinantys pamatyti ar bent fiksuoti tai, kas nebuvo prieinama ankstesniajame painimo etape, konstruojamos naujos mainos bei kiti renginiai, net tik stiprinantys bet pleiantys mogaus galimybes, todl pleiasi ir praktins veiklos sfera. Naujomis slygomis gali irykti, kad ankstesns teorijos buvo neisamios ir netikslios, daugyb toki pavyzdi pateikia mokslo istorija. Taigi, jei tam tikr ini mums utenka dabar, nes remdamiesi jomis pasiekiame usibrtus tikslus, tai dar negarantuoja i ini efektyvumo ateityje. To negalima pamirti, kuomet kalbama apie praktin efektyvum kaip tiesos kriterij. Palyginus su koherencine tiesos teorija, pragmatin tiesos samprata tikrai turi bent vien pranaum: ini logins darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo poiriu, is kriterijus veikiau yra pagalbinis svarbiausias dalykas ia yra ini praktinis efektyvumas. Taiau i svoka nra visikai aiki. Juk praktinis efektyvumas gali bti nustatytas tik empirikai, tad kuo praktinis efektyvumas skiriasi nuo empirinio adekvatumo? Deimsas neabejojo, kad faktai gali priversti perirti ms ankstesnes nuomones. Tai leidia manyti, kad teorijos atitikimas faktams yra pirminis ini teisingumo kriterijus, o praktinis efektyvumas, tik antrinis, tiesiogiai iplaukiantis i pirmojo. Vienareikmio atsakymo klausim pragmatizmo atstovai nepateikia. Kita problema kyla dl to, kad to paties instrumento (teorijos) naudingumas ne visuomet yra visuotinis, tai ypa aikiai matyti socialinje sferoje. Kokia nors teorija bdama gera, naudinga vieniems, ji galia bti alinga, taigi nenaudinga kitiems. Tarkim, kad vienai socialinei grupei, remiantis konkreia teorija, pavyksta pasiekti troktam tiksl ikovoti politin valdi. Taigi, teorija tikrai yra naudinga ir efektyvi iai socialinei grupei. Taiau ar tai garantuoja jos teisingum? Juk i grup, atjusi valdi, gali, remdamasi ta paia teorija, sugriautu ekonomik ir kultr, nuskurdinti, pavergti ir demoralizuoti valstybs pilieius. Tad paprast alies gyventoj atvilgiu i teorija bus visikai neefektyvi, nenaudinga, todl ir neteisinga. 4. Mokslo filosofijos problemos Mokslas ir metafizika Mokslo filosofijos susiformavimas ir tolimesn raida glaudiai susijusi su pozityvistine filosofija, kurios pradininku buvo prancz filosofas O. Kontas. Savo filosofij jis pavadino pozityvija, pabrdamas, kad ioje filosofijoje atsisakoma sprsti abstrakias, tradicines filosofijos problemas, jo nuomone, ios filosofijos tikslas - formuoti pozityvaus mokslinio inojimo ir moksl klasifikacijos principus bei sujungti bendr sistem visas moni svokas. Pagrindin pozityvij ini gijimo slyga tirti realius daiktus, realius jutiminiu patyrimu gautus faktus ir daryti tik tokiais

faktais pagrstas ivadas. Viso to, kas tiesiogiai nepatiriama ir nesuvokiama, reikia atsisakyti. Taiau prieingai vlesniajam pozityvizmui Kontas inojimo nesutapatina vien su patyrimu ir pabria savo nepritarim empirizmui, apribojaniam moksl vien tik patyrimo duomen rinkimu. Pozityvioji filosofija, teig Kontas, vienodai tolima ir nuo empirizmo ir nuo mistikos. Tolimesniame painime faktin mediaga yra apdorojama, nustatomi pastovs fakt tarpusavio ryiai, arba dsniai, kurie reguliuoja ir valdo reikinius. Konto supratimu, dsniai yra pastovs, patyrimu konstatuojami reikini ir ryiai ir funkcins priklausomybs, kuri prieasi isiaikinti negalima. Remdamasis dsniais, mokslas gali ne tik numatyti naujus ateities, bet ir atskleisti neinomus dabarties bei praeities faktus. inojimas turi padti numatyti tai, kas neinoma, pagal j reikia ,,inoti tam, kad numatytume. Todl mokslas tiria tik faktus ir j ryius, apsiribodamas tuo, apie galima gauti aiki ir tikr ini. Mokslas siekia atsakyti tik klausimus ,,kaip? , o ne klausimus ,,kodl?. Mokslas negali isiaikinti joki pirmini prieasi ir tiksl, galutini prad ir princip, jokios daikt esms. Todl jis neturi spekuliuoti tuo, kas tiesiogiai nesuvokiama, palikdamas itai metafizikai ir mistikai. Remdamasis faktais mogus formuluoja aikias ir tikras inias, kurios gali bti plaiai naudojamos praktikoje. Pozityviojo inojimo tikslas tarnauti moni poreikiams, j gerovei. Manydamas, kad u mokslo konstatuojam fakt nra jokios tikrovs, Kontas teigia, kad mokslikai yra nepagrindiamos nei ,,dvasios, nei ,,materijos svokos. ias svokas sukr mogaus protas, siekdamas paaikinti nesuprantamus tikrovs reikinius. Taiau nei materija, nei dvasia, kaip reikini prieastys ir esms, nra suvokiamos kaip patyrimo faktai. Jo nuomone, pozityviojo mokslo poiriu, visos panaaus pobdio ivados yra nepriimtinos, nes j negalima nei pagrsti, nei atmesti. Apie pasaul Kontas nedaro nei materialistini, nei spiritualistini, nei religini, nei ateistini ivad. ia jau pradeda reiktis pozityvizmui bdinga pozicija, kuri vlesnje raidoje pasireik kaip treiojo kelio iekojimas, atsisakant ir materializmo, ir idealizmo. Jei be fakt nra jokios tikrovs, o faktus tiria konkretieji mokslai, tai filosofijai nebelieka ko tirti. Bendrsias tradicins filosofijos problemas jis laiko abstrakiomis, atitrkusiomis nuo fakt, todl nebereikalingomis ir beprasmmis. Jis atsisako ir psichologijos problem, nurodydamas, kad mogaus psichikos negalima tirti tiesiogiai, nes nemanoma tuo paiu metu bti ir stebtoju, ir stebimuoju objektu. Taigi, Konto poiriu, filosofijai lieka tik bendrosios mokslo teorijos problemos. Pasak Konto, visuomen praeina tris paangios raidos stadijas: 1) teologin, arba fiktyvij, 2) metafizin, arba abstrakij ir 3) mokslin, arba pozityvij. ioje raidoje mons nuosekliai naudojasi trimis, savo pobdiu i esms skirtingais ir netgi prieingais mstymo metodais: pradioje teologiniu, antroje stadijoje metafiziniu ir galiausiai pozityviuoju metodu. Kiekvienoje stadijoje savitai formuojasi moni pairos, pasaulio supratimas, socialiniai-politiniai santykiai bei institutai. itaip atsiranda ar trys, viena kit alinanios filosofijos rys arba trys bendr pair visyb sistemos. Pirmoji teologin yra btinas mogaus proto raidos etapas, antroji metafizin tik tarpin pakopa, ir treioji pozityvioji baigiamoji ir galutin faz. ias stadijas praeina kiekvienas atskiras mokslas, bet ne visi mokslai jas praeina tuo paiu metru. Pozityvij pakop kiekvienas j pasiekia anksiau ar vliau pagal savo ypatumus ir padt moksl visumoje. Ankstyviausia ir primityviausia buvo teologin epocha, apmusi prieistorinius ir senovs laikus bei viduramius. i epocha dar skirstomas tris maesnius laikotarpius: fetiizm, politeizm ir monoteizm. ioje epochoje, kai mogaus protas dar nesugeba isprsti paprasiausi problem, jis yra kupinas entuziazmo ir remiasi beveik tik vaizduote, kurios nevaro nei grieta logika, nei sistemingas stebjimas. ia pagrindinai sprendiamas daikt kilms klausimas, mogus savo prot daugiausia nukreipia vidin daikt prigimt, pirmutines ir galutines tikrovje vykstani reikini prieastis. Trumpai sakant, mogus ia siekia absoliutaus inojimo, jis sivaizduoja, kad visus reikinius sukelia tiesiogiai ir pastovs, daugiau ar maiau gauss antgamtiniai veiksniai, kuri savavalikas sikiimas paaikina visas tariamas pasaulio anomalijas. Teologinis poiris aukiausi savo pakop pasiekia, kai vairius gausi, viena nuo kitos nepriklausani dievybi, kuri buvimu iki io momento buvo tikima, poveikius pakeiia vienos absoliuios dievikosios esybs veikla. Taigi teologinje epochoje mons reikinius sudvasina, vadovaujasi jausmais, sukuria fiktyvi mitologin pasaulir. Metafizinje epochoje, kuri apima Naujuosius amius, teologin pasaulira yra neigiama, jos autoritetas yra griaunamas i pagrind. Metafizikos slygomis mstyme sivyrauja protas, kuriantis fiktyvi, abstraki, metafizin pasaulir. Galima netgi traktuoti, kad tai tik teologins bsenos atmaina, kurioje antgamtiniai veiksniai pakeiiami abstrakiomis jgomis asmenintomis

abstrakcijomis, neatskiriamai susijusiomis su skirtingais daiktais. Buvo manoma, kad btent ios jgos ir sukelia visus galimus reikinius, kuriuos aikinant reikia tik paiekoti atitinkamos esms. Metafizinis poiris savo rib pasiekia, kai visas skirtingas esmes ar j sistemas pakeiia viena bendra didioji esm - gamta, kuri ir dera laikyti vieninteliu ir galutiniu vis reikini altiniu. ioje stadijoje mogaus protas toliau ieko tikro, isamaus inojimo, absoliuios tiesos, bet jos jau ieko kitais bdais. Gryna vaizduot jau praranda savo valdi, taiau tikras stebjimas dar netampa svarbiausiuoju painimo keliu. Taigi samprotavimo sfera isipleia ir tokiu, kiek miglotu bdu rengiama dirva tikram moksliniam tyrinjimui. Metafizin stadija yra paangesn u teologin, jei jas lyginsime logikos poiriu. Bet teologinis protas vienija, integruoja moni bendrij, o metafizinis j tik ardo. Jis tinka kritikai, neigimui, bet ne pozityviai konstruktyviai veiklai. Metafizika, pasak Konto, yra chronika liga, kuria turi persirgti ir visos monijos, ir atskiro individo protas, pereidamas nuo vaikysts prie brandos amiaus. Ms protas, juddamas beveik nepastebimais ingsneliais, negaljo i karto, staiga pereiti prie pozityviosios stadijos. Teologija ir fizika yra taip nesuderinamos viena su kita, o j svokos taip radikaliai skiriasi, kad tiesioginis perjimas yra nemanomas. mogaus protas, pirmiau negu atsisak vien svok, kad galt naudotis kitomis, turjo kur laik naudotis tarpinmis miraus pobdio svokomis, padedaniomis nuosekliai pereiti prie pozityviosios stadijos. Todl pereidama nuo ankstyvosios filosofijos (teologin stadija) prie baigiamosios (pozityvioji) stadija mogaus dvasia kaip laikin, taiau neivengiam pakop turjo sisavinti metafizikos metodus ir doktrinas. Pozityvizmo epochoje, kurios pradia Kontas laiko savo filosofij, palaipsniui formuojasi pozityvioji mokslin pasaulira, veikianti ir teologins, ir metafizins pasauliros iliuzijas. Pozityvioje bsenoje mogaus protas suvokia absoliutaus inojimo negalimum ir atsisako nepagrst pretenzij atskleisti reikini vidines, galutines prieastis, todl atsisako tirti pasaulio kilm ir paskirt. Vis labiau sitikinama, kad ir teologinis, ir metafizinis mstymas yra neproduktyvs, bevaisiai. Todl jis nustoja iekoti absoliui ties, taip viliojusi j kdikystje, ir visas jgas skiria nuodugnaus stebjimo pltotei. is stebjimas yra vienintelis jam pasiekiamo inojimo, protingai pritaikyto prie reali poreiki, pagrindas. mogus pagaliau supranta, kad painimo tikslas yra ne pirmapradi prieasi ar galutini tiksl nustatymas. Pozityvus inojimas siekia inoti, kad galt numatyti, prognozuoti, taikyti inias praktikoje. Todl vystosi pramon, kyla visuomens materialin gerov, didja visuomens harmonija ir integracija. Pozityvioji filosofija taip apibria savo tikslus ir udavinius: 1) ji tiria tai, kas yra realu, t.y. tai, kas prieinama protui, o ne kakokias nevelgiamas paslaptis, 2) usiima tuo, kas yra naudinga, o ne bevaisika, 3) siekia tikrumo, pakeiianio abejones ir ginus, 4) turi garantuoti tikslum, prieing neapibrtumui, 5) ji yra skirta organizavimui, krimui, o ne kritikai. Taip suprantama pozityvioji filosofija i esms sutampa su specialiaisiais mokslais, vis pirma, su matematizuota eksperimentine gamtotyra. J labiau u metafizik vertino jau Galiljus. Konto poiriu, mokslinis tyrimas gali bti skmingas tik tuo atveju, jei jame grietai atsiribojama nuo metafizikos, kuri moksl gali nuvesti tik klystkeliais. Jei filosofija siekia nuodugniai tyrinti moksl, ji pirmiausia turi grietai nubrti rib tarp mokslo ir metafizikos. J turi aikiai matyti patys mokslininkai tik tada savo moksliniuose tyrimuose jie sugebs ivengti metafizini problem ir metafizini idj. Kita vertus, i riba labai reikminga ir mokslo filosofijai, kadangi ji irykina tikrj mokslo filosofijos objekt moksl. Metafizik apskritai vargu ar verta tyrinti, bet jei kas ir nori tuo usiimti, tai tie tyrimai turi bti priskiriami ne mokslo filosofijai, o filosofijos istorijai. Pagal Kont, monijos dvasios pozityviosios stadijos nuopelnas yra tas, kad ji pagaliau suprato mokslinio painimo prasm, tiksl ir pagal tai veikia. Pozityvizmo dka i mokslo svok krimo yra paalinamos visos ,,teologins ir ,,metafizins sudedamosios dalys, neatitinkanios tikrojo painimo tikslo. Pagrindin Konto pozityvizmo idja yra tez, kad mes, pirma, inome tik fenomenus ir, antra, is inojimas yra tik reliatyvus, o ne absoliutus. Pozityvizmo poiriu, visikai nra prasms klausti: kokia yra fakto ,,esm arba jo ,,tikroji, galutin prieastis. Prasmingas klausimas bt tik toks: kokia yra ir kokia gali bti fakt seka, kiek nagrinjimas faktas yra panaus kitus faktus? ie santykiai yra pastovs ir tiek, kiek ia kalbama panaumo santykius, mes juos vadiname svokomis, o kiek kalbama apie sekos santykiu fenomen dsniais. Bet kokio mokslinio painimo tikslas - nustatyti atskleisti fenomen dsnius, kad po to j pagalba bt galima prognozuoti, nuspti bsimuosius fenomenus. XX a. pradioje loginiai empiristai taip pat man, kad metafizikos beprasmikum galima pagrsti apeliuojant jos svok, toki kaip absoliuti idja ar pasaulin dvasia, visik atsietum nuo

patyrimo. Jie pasitelk nauj ir , kaip jiems atrod, labai veiksming filosofins analizs priemon matematin logik, kurios pagalba jie analizavo teiginius, ir siek empirin prasms kriterij formuluoti kaip princip, leidiant prasmingus teiginius atskirti nuo beprasmi. Remdamiesi L. Vitgenteino (Wittgenstein, 1889-1951) pateikta prasms samprata, jie pateikia tok empirinio prasms kriterijaus apibdinim: teiginys yra prasmingas ir turi paintin vert, jei j galima verifikuoti, t.y. nustatyti jo teisingumo reikm (lot. veritas tiesa). Taiau, grietai taikant kriterij, tekt pripainti kad mokslo dsniai irgi yra beprasmiai, nes realus tyrintojas, bdamas ribot fizini galimybi, negali aprpti vis kokio nors dsnio pasireikimo atvej, kuri yra begalin aib. Todl R. Karnapas modifikuoja prasms kriterij, teigdamas, kad reikia kalbti ne apie verifikacij, o laipsnikai augant dsnio patvirtinim. Jo nuomone, mes negalime verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j atvejus ivestus i dsnio ir anksiau patikrint teigini. Jei tikrindami nesusiduriame su negatyviai atvejais, o patikrint konkrei atvej kiekis didja, tai pamau tvirtja ir ms sitikinimas, kad tikrinamas dsnis yra tinkamas ir tikslus. Taip verifikacin prasms kriterij Karnapas pakeiia konfirmaciniu (lot. confirmatio patvirtinimas): prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galime empirikai patvirtinti. Atrod, kad konfirmacinis prasms kriterijus galina nustatyti svarbiausi pozityvaus mokslo teigini savyb ir atskirti juos nuo metafizikos teigini. Jis neabejojo, kad metafizikos teiginiai io kriterijaus nepatenkina, nes i j negalima ivesti joki stebjimo teigini, apibdinani konkreius empirinius faktus. Taigi metafizikos teigini negalima patvirtinti, todl jie yra beprasmiai, ir Karnapas metafizikai paskelbia mirties nuosprend. Taiau loginio empirizmo atstovai nesugebjo tinkamai atsakyti klausimus: ar galima rodyti empirinio prasms kriterijaus teisingum, kodl btina juo naudotis? Ilgainiui ir pats Karnapas rekomendavo apskritai atsisakyti odi ,,beprasmis, ,,prasmingas, kaip keliani neaikias filosofines asociacijas. i rekomendacija liudija apie karingiausio loginio empirizmo etapo pabaig, o minties laimti kar su metafizika, rodius jos beprasmikum, apskritai teko atsisakyti. Taiau empirinio prasms kriterijaus nebuvo atsisakyta, jis buvo traktuojamas kaip mokslo ir metafizikos atribojimo, demarkacijos principas. Kritinio racionalizmo pradininkas K. R. Poperis (Popper, 1902-1994) pasil falsifikacijos princip, falsifikacij suprasdamas ne kaip ikreipim, o kaip paneigim. Pagal princip empirinio mokslo teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti, falsifikuoti. Moksliniais ia laikomi tik tokie teiginiai, kurie gali pasirodyti es nesuderinami su mokslo faktais, su stebjim ir eksperiment rezultatais, taigi tik tokie teiginiai, kurie draudia kak, kas logikos poiriu i principo gali bti ar vykti ir k tokiu atveju galima empirikai stebti. Teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti reikia laikyti turiniais empirin turin. Pasak Poperio, tokio turinio neturi ne tik metafizikos, bet ir logikos bei matematikos teiginiai. Kalbant tiksliai, falsifikacijos kriterijus, kaip beje ir verifikacijos ar konfirmacijos, atskiria nuo metafizikos ne moksl apskritai, o tik empirin, faktais besiremiant moksl (chemij, ekonomik, sociologij ir pan.). Matematikos teiginiai, neturdami tiesioginio ryio su empiriniais faktais, n vieno i i kriterij neatitinka. Taiau nei loginis empirizmas, nei kritinis racionalizmas dl to nesirpino, kadangi matematikos, kaip ir logikos mokslikumas abejoni nekl. rodyti, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiki, nemanoma. Bet sunku rodyti ir tai, kad visi metafizikos teiginiai falsifikacijos kriterijaus neatitinka, o visi empiriniai teiginiai kriterij atitinka. Taigi vargu ar pozityv moksl nuo metafizikos skiria tokia grieta riba, koki norjo nustatyti Karnapas ar Poperis. iaip ar taip nra abejoni, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kit, kad bent kai kurios metafizins idjos yra reikmingos mokslui. Pitagoriei teiginys ,,Viskas yra skaiius suvaidino netgi labai reikming vaidmen mokslo raidoje, be pitagoriei metafizikos, matyt, nebt buv nei Galiljus, nei Niutono, nei visos matematizuotos gamtotyros. E. Machas (Mach, 1838-1916) daug pastang padjo, siekdamas diskredituoti atomistik, kadangi, jo nuomone, atomai yra tipika metafizin idja, perimta i Demokrito filosofijos. Taiau iandien pakankamai aiku, kad jis tikrai klydo. Nors tarp mokslo ir metafizikos nra neperengiamos ribos, taiau tai nereikia, kad apskritai negalima metafizini teorij atskirti nuo mokslini. Taiau skyrimo pagrindas turt bti ne metafizikos ir mokslo teigini logins formos skirtumai ir netgi ne ryys su patyrimu. Juk metafizika taip savitai siejasi su patyrimu, savaip j apmsto. Metafizikos ir mokslo skirtum lemia skirtingi j tikslai ir udaviniai. Mokslas (vis pirma, empirinis) siekia painti, kad galt numatyti, siekia ini, kurias galima bt pritaikyti technikai, technologijai, o metafizikai tokia orientacija yra nebdinga. Mokslo raidos aikinimas

Aikinant mokslo raid ilga laik vyravo poiris, vadinamas kumuliatyvizmu (lot. cumulare - kaupti) Dauguma mokslo tyrintoj pripasta, kad moksliniam painimui yra bdinga ltesn ar greitesn paanga. Mokslo inios yra nuolat pleiamos, kaupiamos, j gausjimas ir rodo nuolatin mokslo paang. Geriausia i paang demonstravo matematika, kurioje i akivaizdi aksiom ivedamos teoremos, i kuri vl ivedamos naujos matematikos tiesos. Po to, kai Galiljus, Niutonas ir kiti mokslininkai sukr klasikins gamtotyros pagrindus, kuriais rmsi kelios gamtotyrinink kartos, is poiris dar labiau sitvirtino. Tiesa, filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir pltojimo proceso nemanoma velgti, ia nuolat susiduria skirtingos nuomons, filosofijos istorijoje sunku aptikti neabejotinas tiesas, kuriomis bt remiamas vlesniuose tyrinjimuose. Todl filosofija paprastai buvo suprantama kaip iimtis. Kumuliatyvizmo atstovai mokslo raid suprato kaip natral proces, kur galima palyginti su augalo ar gyvno augimu. Todl prasmingu buvo pripastamas tik ios raidos pabaigos klausimas: ar is augimas kada nors baigsis? Dauguma tyrintoj buvo link manyti, kad ateityje visos mokslo problemos bus isprstos, bus nustatyti visi gamtos ir visuomens dsniai, bus aprayta visa augmenija ir gyvnija ir t. t. XIXXX ami sandroje buvo manoma, kad fizikoje visi svarbiausi atradimai jau padaryti, liko tik juos tikslinti ir detalizuoti. Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo poirio, bt sunkoka paaikinti esminius naujj laik mokslo skirtumus nuo antikos ar vidurami teorini ini. iuos skirtumus nulm skirtinga painimo tiksl ir metod samprata, gal gale skirtingas ini supratimas. Taiau io poirio alininkai iuos skirtumus tiesiog ignoravo, kadangi tikrasis mokslas, j nuomone, prasidjo tik XVII a. Taiau XIX ir XX ami sandroje gamtotyroje, vis pirma, fizikoje, prasidjo permainos, kurios privert pakeisti poir ne tik klasikin gamtotyr, bet ir pat mokslo raidos proces. M. Planko (Planck, 1858-1947)kvantins mechanikos ir A. Einteino (Einstein, 1879-1995)reliatyvumo teorij jau buvo nemanoma aikinti kaip nauj ties, prijungiam ar pridedam prie senj Niutono mechanikos ties. Klasikini ir naujj teorij tiesos yra nesuderinamos tarpusavyje, primus vienas neivengiamai reikjo atsisakyti kit, kadangi jos prietaravo vienos kitoms. Tai buvo tikra revoliucija, keiianti mogaus poir pasaul, teorinius mokslo pagrindus ir netgi paius mokslinio painimo principus. Vis labiau tapo aiku, kad mokslo raida nra tolygus procesas, jame yra li, revoliucij, kuri metu mokslo inios yra peririmos, radikaliai atnaujinamos, keiiamos kitomis. Taigi mokslinis painimas nra paprasta ini kumuliacija. XX a. mokslo filosofijoje vis labiau sitvirtina antikumuliatyvizmas, kurio poiriu mokslo raida yra ne tiek ini kaupimo, kiek mokslo teorij kaitos procesas. Suprantama tarp senosios ir naujosios teorijos gali egzistuoti tam tikras ryys, perimamumas, taiau nauja teorija danai formuojama remiantis i principo naujomis idjomis, vartojant visai kitas svokas. Tokiu atveju naujj ir senj teorij netgi sunku palyginti, kadangi jos ireikia pernelyg skirtingus ar netgi prieingus poirius pasaul. Poperio nuomone, svarbiausias veiksnys, lemiantis vienos teorijos pakeitim kita, yra senosios teorijos neatitikimas naujiems empiriniams faktams. Mokslo inios pltojasi tik empirikai paneigiant ankstesnisias teorijas, nes jas paneigus btina kurti naujas teorijas. Pasak Poperio, visos ms teorijos yra hipotetins, todl jos turi bti empirikai tikrinamos.Taiau teigiami bandym rezultatai ms ini neprapleia ir nerodo j teisingumo. inios pltojamos tik neigiant sensias teorijas, naujais eksperimentais rodant j klaidingum. Todl Poperis ilg laik laiksi poirio, kad principin ini pltros schema yra spjimai paneigimai. Taiau i schema neatitinka realios mokslo praktikos. Mokslininkai danai neskuba atmesti sen teorij, o, susidr su prietaraujaniais faktais, siekia jas tikslinti, modifikuoti, papildyti naujomis hipotezmis. Todl jis buvo priverstas tobulinti savo schem, pripaindamas, kad senoji teorija ne visuomet turi bti atmetama, kad j galima tobulinti, nors i teorija ir yra laikoma falsifikuota, klaidinga ir paneigta. Senj teorij galima ir reikia atmesti tik tuo atveju, jei yra patenkinamos bent dvi slygos. Pirma, jei bandymai tobulinti senj teorij paalinant i jos klaidas yra neskmingi, jei net j modifikavus ji vis tiek neatitinka ufiksuot empirini fakt, kuriuos ji turt paaikinti. Be to, bandant teorij suderinti su empirine mediaga prie jos tenka pridurti daugyb papildom hipotezi, kurios paveria j pernelyg sudtinga, gremzdika, suardo jos vidin darn. Paprastumas yra vienas i teorijos priimtinumo kriterij, bet j labai sunku kiekybikai apibrti. Todl nubrti aiki rib tarp priimtin paprast ir nepriimtin sudting teorij yra gana sudtinga. Sen tiek pernelyg sudting, tiek neatitinkani fakt teorij galima atmesti tik tada, kai ipildyta antroji slyga: sukurta nauja

geresn teorija. Bet to maa, naujoji teorija turi paaikinti ir tuos faktus, kuri senoji nesugebjo paaikinti. Reikia, kad i naujosios teorijos bt galima ivesti teiginius, neivedamus i senosios, ir tokie teiginiai, juos empirikai patikrinus, pasirodyt es teisingi. Poperis kategorikai tvirtino, kad ini pltra turi bti tiriama remiantis vien tik loginiais metodais. Taiau XX a. antrosios puss dauguma tyrintoj akcentuoja, kad mokslo raid lemia ne vien logika. Juk mokslo revoliucij metu pakinta pasaulio matymo bdas, kur slygoja psichologiniai, socialiniai, kultriniai veiksniai. Visi ie veiksniai daro tak mokslinink bendrijoms, kurios atmeta vienas ir pripasta kitas teorijas. Mokslininkai, kaip ir visi mons, remiasi nei vien loginiais argumentais, alia mint veiksni ne paskutin viet ia uima ir metafizikos teiginiai, kuriuos loginio empirizmo atstovai laik beprasmiais. Amerikiei filosofas T. Kunas (Kuhn, 1922), mokslo filosofij ved paradigmos (gr. paradeigma -pavyzdys, modelis) svok. Paradigmos yra tam tikro tyrintoj kolektyvo svokinsmetodologins sistemos, nubrianios pripaint metod rmus ir lemianios problem bei problem sprendim vertinimo pobd. Paradigma yra tarsi pasaulio matymo bdas, svok tinklas, per kur mokslininkai velgia pasaul. Dabar paradigmos paprastai dstomos vadovliuose, kuriuose aikinamos kokioje nors mokslo akoje pagrindins teorijos esm, demonstruojami jos skmingi pritaikymai ir jie lyginami su tipikais stebjimais ir eksperimentais. Anksiau tokias funkcijas atlikdavo klasikiniai mokslo veikalai, tokie kaip Aristotelio ,,Fizika, Niutono ,,Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai. ie veikalai savo originalumu ir nuodugnumu patraukdavo daug alinink i konkuruojani krypi ir kartu buvo pakankamai atviri, kad naujos tyrintoj kartos rast daugyb neisprst problem, kurias bt galima isprsti remiantis t veikal idjomis. Taip ir ms dienomis bet kokie visuotinai pripainti mokslini tyrim praktikos pavyzdiai, apimantys dsnius, teorijas, j praktin taikym ir btin rang teikia mums modelius i kuri kyla konkreios mokslinio tyrimo tradicijos. Paradigm nagrinjimas ir parengia studentus sitraukti koki nors mokslin bendrij, prisijungti prie moni, kurie savo mokslins veiklos pagrind moksi remdamiesi tais paiais konkreiais modeliais. Mokslininkai, kuri mokslin veikl lemia vienodos paradigmos, remiasi vienodomis mokslins praktikos taisyklmis ir vienodais standartais. Kuno nuomone, ikiparadigminiu laikotarpiu tyrintojai nesutar dl mokslo akos pagrind, todl tyrimas buvo nekryptingas. Brandioje stadijoje mokslas raida apima dvi pakopas. Pirmojoje, Kuno terminologija, normalioje pakopoje kokiai nors mokyklai pavyksta isiverti priek, ir dauguma mokslinink mokslines problemas sprendia i esms kopijuodama klasikinius analogik problem sprendimo bdus. Jie siekia tyrinti tik tuos reikinius, kuriuos numato paradigma, ir bando juos paaikinti paradigmos svokomis, taigi velgia pasaul tarsi pro paradigmos akinius. ioje pakopoje mokslas pltojasi tik ekstensyviai, auga platyn, nustatant vis naujus faktus, kuriuos galima paaikinti remiantis paradigmine teorija. Vliau ioje pakopoje inyra anomalijos, kurios negali bti paaikintos esamos paradigmos rmuose. Kaupiantis anomalijoms maja paradigmos tikinamumas, tai veria iekoti radikaliai nauj teorini sprendim, tuo baigiasi normalaus mokslo pakopa, prasideda mokslo kriz. Galiausiai, antrojoje pakopoje, vyksta mokslo revoliucija, ir senj paradigm pakeiia nauja. Bdingas Kuno poirio bruoas yra tai, kad sena ir nauja paradigmos yra nebendramats. Jos remiasi skirtingomis teorinmis sampratomis, skirtingai ar netgi prieingai interpretuoja tuos paius faktus, todl yra nesuderinamos tarpusavyje. Naujos paradigmos negali nuosekliai isivystyti i sen, jas atidalina gilus lis. Todl naujos paradigmos alininkai negali grietai logikai rodyti, kad j prieininkai klysta, o jie patys yra teiss. Moksle nugali tie, kurie sugeba patraukti kitus narius ir pasiekti, kad jie priimt naujas pairas. Pltojantis mokslinei disciplinai, normalaus mokslo ir mokslo revoliucijos pakopos keiia viena kit. Kuno pateiktas mokslo raidos aikinimas susilauk daug kritikos. Kai kurie filosofai, pirmiausia Poperis, jokiu bdu nenorjo sutikti, kad ,,normalus mokslas yra natrali mokslo raidos pakopa. Jo nuomone, mokslas visuomet yra nuolatin revoliucija, bet kuriuo momentu mokslui yra bdingas siekimas paneigti suformuluotas teorijas, ikeltas hipotezes. Mokslo esm, jo nuomone, yra kritikumas, todl nors ir laikinas draudimas abejoti savo pagrindais mokslui yra pratingas. Kompromisin pozicij um I. Lakataas (Lakatos, 1922-1974) kuris paradigmos svok pasil pakeisti mokslinio tyrimo programos svoka. Svarbiausias programos elementas yra jos pastovus tvirtas branduolys, kur sudaro iai programai bdingiausi teiginiai, principai ir prielaidos bei konkreios filosofins idjos. Programos branduol supa apsaugin juosta, sudaryta i hipotezi, kurios, skirtingai nuo branduolio gali bti keiamos. Kitas programos elementas vadinamoji euristika (gr. heuriskein atrasti), sudaryta i dviej dali. Negatyvij dal sudaro taisykls, nurodanios, koki

veiksm reikia vengti realizuojant program, pozityvij nurodymai, kaip programa turi bti realizuojama kuriant ir keiiant apsaugin juost sudaranias hipotezes. Lakataas buvo sitikins, kad mokslo raid lemia vidiniai veiksniai, todl galima atskleisti racionali mokslo raid, vidin jos logik, nors ir sutiko, kad tokia racionaliai atkurta mokslo teorija turi bti papildoma iorine istorija. Pastarojoje jau atsivelgiama tai, kad dl vairi iorini prieasi mokslo raida jau ne visada atitinka racionalumo reikalavimus. Vis tik, jo nuomone, mokslinio tyrimo programa turi bti keiiama nauja tik tada, kai senosios programos galimybs jau yra visikai isemtos princip jis apibdino kaip mokslinio siningumo kodeks. Taiau jis taip ir nepateik grieto kriterijaus, kuris leist vienareikmikai nustatyti kritin moment. P. Fejerabendas (Feyerabend, 1924) teig, kad apskritai negalimas koks nors ,,mokslinio siningumo kodeksas, nurodantis, kaip mokslininkui reikia elgtis konkreioje probleminje situacijoje. Jo nuomone, mokslininkas gali pasirinkti bet kokius ios kritins situacijos sprendimo bdus bei metodus, nors ir pripaino, kad toki pozicij galima apibdinti kaip anarchistin. II DALIS BTIES PROBLEMA FILOSOFIJOJE Ontologins problematikos itakos ir prasm iuolaikinje Europos filosofijoje bties problematika tebelieka pati fundamentaliausia. Iekodama bties, filosofija, kaip ir anksiau, gina savo specifik prie moksl, religij, men. Tyrindama, interpretuodama bt, filosofija kaip tik ir parodo savo unikalum, kuris negali bti suvestas nei inojim, nei tikjim. Filosofinis bties apmstymas netapatus nei racionalioms abstrakcij konstrukcijoms, nei mistinms intuicijoms (nors kaip momentai jos ir eina filosofin painim). Domdamasi btimi, filosofija atskleidia ypating pobd to mstymo, kuriame btis tik ir atsiveria. Ir tai nra nei nuosekli logini operacij eil, nei poetin vaizduot (nors jie bdingi ir filosofinei miniai!). Bties mstymas tai savitas gyvenimo bdas. Tai ypatingas minties budjimas, kuris paauktas saugoti ms egzistencij nuo slydimo beprasmyb. Tai retos ir tik kratutinmis vis mogaus jg pastangomis ilaikomos dvasins akimirkos, kurios ir prasmina ms buvim pasaulyje, tai savotikas aminybs vietinimas laikinoje kasdienybje. Bties paiekos filosofijoje nra tik siauro profesional rato, usiimanio vien savo cecho interesais ir kalbanio specifine kalba (nors ia i tikrj naudojamos savitos svokos ir metodai) veikla. Tai, M. Heidegerio odiais tariant, mogikj savo nam paiekos, pastangos veikti savo ,,benamikum, ,,nalaitikum, nualinti tai, k K. Marksas vadino susvetimjimu. mogus, apsirpins moksliniu metodu ir apsiginklavs moderniausiais instrumentais, sitikino, kad net galingiausiais teleskopais Visatos kuose neras nieko naujo. Jo vilgsnis pasmerktas beviltikai blakytis neimatuojamo fizinio pasaulio dykynje. Netaps jam jaukiau ir nuo to, k atras matematin fizika mikropasaulyje. Per ilgus savo istorijos imtmeius ir nesibaigianius socialinius pertvarkymus mogus sitikino nesusikursis rojaus iame pasaulyje. Vargu ar galima tiktis sukurti bent pakeniam gyvenim daugumai. Bties paiekos ir yra pastangos surasti tas aknis, per kurias gautume jg pasaulio beprasmikumui veikti, gytume narsos bti, nepaisant io beprasmikumo ir savo ribotumo. Gal gale tai yra bdas suvokti save btina bties dalimi. Mstydamas bt, vietindamas j ia ir dabar, mogus tampa bties ganytoju, sargu prasms, kuri jam praneama, ir kuri jam privalu suvokti ir ilaikyti. Tai ir yra mogaus paauktis pasaulyje. ios paiekos sudaro nematom pagrind to, k mes vadiname mokslu, menu, religija, laims siekimu, meile, sine, pareiga ir pan. Nuo filosofijos pradios iki dabar btis buvo suvokiama vairiausiai: tai ir pirmapradiai, ir mstymas, ir atomai, ir idjos, ir materija, ir Dievas, ir energija ir t.t. iuolaikinje filosofijoje tsiama apofatin bties mstymo tradicija (apofatiumas krikionybs teologija, kuri teigia, kad Dievas nenusakomas teigiamais apibrimais, nes Jis protui tiesiogiai neprieinamas). Btis tai paslaptis, bet ne slptis, tai nra kakas giliai uslpta, k reikt atskleisti, pasiekti. Bties paslaptis paviriuje, j reikia pergyventi arba igyventi, tik tuomet ji tampa suvokta (bet ne painta!). Ir tai tegali bti kiekvieno asmenikai vykdyta. Bties paslaptis negali bti suinoma, gaunama i kito. Bties atskleidimui reikia bti gyvu, mstaniu, asmeniku mogumi. Reikia didios narsos, nes tenka eiti tai, kas negali bti i esms painta. Prisilietimas prie bties, jos suvokimas perkeiia mog, tarsi

iplia j i beprasms empirins kasdienybs chaoso, tuo paiu prasminamas ir pats mogaus gyvenimas. Metafizika mokslas apie antjuslinius tikrovs pradus ir principus. Metafizins problemos kyla visose painimo srityse. Visur mes susiduriame su tuo, kas negali bti tiesiogiai jutimikai suvokiama. Tai pasakytina ir apie gamtos, ir apie mogaus, ir apie istorijos painim. Pavyzdiui, fundamentalus gamtos moksl ir technologijos prieastingumo principas teigia, kad visa tikrovje yra susaistyta prieastiespasekms ryiais, todl prieasi grandin nutsta begalyb ir suponuoja pirmj prieast, tarkim, Diev, t.y. lygmen, apie kur nieko negalime pasakyti racionalaus mstymo diskurse. Arba vl mogaus gimimo fakt galime aprayti fiziniais-cheminiais ar biologiniais-genetiniais dsningumais, taiau smons tapsmas, mogaus asmenybs formavimasis visuomet liks nepaaikinama, racionaliai neatskleidiama paslaptis. Kaip I. Kantas teig, metafizika ir yra filosofija tikslija ir grietja io odio prasme. Terminas ,,ontologija palyginti nesenas. Jo etimologija graikika (ontos esamyb; logos odis, svoka, dsnis; logija - mokymas). Pirmasis termin panaudojo vokietis Goklenijus 1613 m. ileistame Filosofijos leksikone. Taiau daugiau kaip imt met jis buvo pamirtas, kol vl pasirodo filosofinje apyvartoje 1730 m. Kristijono Volfo veikale ,,Ontologija kaip pirmoji filosofija ir nuo tada tvirtai augo filosofin terminij. Kartais ontologija tapatinama su metafizika, bet, remiantis Aristoteliu, daniausiai ontologija suprantama kaip ,,pirmoji filosofija arba bties metafizika. ia klausiame apie giliausius esamybs pagrindus, apie btybs kaip tokios (A. Maceina) kilm ir prigimt. Dar nuo Antikos laik Vakar filosofijoje skiriama btis ir esamyb. Esamyb tai pasaul sudarani (skaitant ir mog su jo smone) esini visuma. Neisemiamoje esamybs vairovje filosofija siekia iskirti tai, kas bendra visiems esiniams, tai, kas yra ,,neutralu konkrei daikt atvilgiu. Tas universaliausias poymis ,,buvimas ir ireikiamas filosofine bties kategorija. Nuo seniausi laik nesenkani nuostab keliantis pagrindinis filosofinis klausimas taip ir skamba: kodl apskritai ,,yra is tas, o ne ,,niekas? Kas yra to prieastis? Kas ,,laiko ,,yra? Ir, pagaliau, k reikia ,,bti? Tai ir yra pamatinis filosofinio mstymo vakarietikos tradicijos bruoas. Prieingai, Ryt dvasinje kultroje vyrauja bties atsiradimo i nebties idja (r.: A. Jasmontas. Filosofavimo pamatai ir pavyzdiai. V., 1999, p. 55 57). ia galtume velgti esmingiausi Vakar ir Ryt pasaulirinio mstymo skirtum. Btis tai galutinis dalykas, apie kur mogui manoma klausti, taiau ji negali bti tradiciniu bdu apibdinta. Istorikai teiktos bties apibrtys pasirodydavo problemikos ir diskutuotinos. Visose svarbiausiose mogikose problemose (ypa dvasios, smons, tikjimo, prasms ir pan.) visuomet gal gale lieka tai, kas savaime negali bti apibrta. Btis tai grynas buvimas, neturintis prieasties. Btis pati sau prieastis. Ji negali bti suvesta k nors kita, ji nekyla i nieko kito. Tai ir yra tikrov paia tikriausia prasme. Visa kita kas turi iorines prieastis nra tikrov pilna to odio prasme, nes nuolat ,,smenga nebuvim. Btis atsiveria tik mogui per jo mstym, todl bties suvokimas yra pastanga ,,prisiliesti prie tikro buvimo. Tai mogikosios egzistencijos autentikumo ir prasms paiekos. Bties mstymo istorija kupina diding dvasinio nuvitimo ir dramatiko nusivylimo moment. Vien mstytoj poiriu per bties mstym mogus atskleidia tikrsias esmes, todl btis langas, per kur mogus gals i reikini pasaulio pavelgti tikrovs pasaul (Platonas). Kit nuomone bties paiekos tuias usimimas, lingvistini nesusipratim rezultatas, geriausiu atveju galinantis pamatyti mogaus proto struktros atspindius (pozityvizmas, lingvistin jo pakraipa). Pirmosios nuostatos filosofus dar galima grupuoti tokius, kurie tapatino bt su vienokia ar kitokia daikt esms rimi (vanduo, oras, ugnis, em, atomas, materija, energija ir t.t.), ir tokius, kurie pripaino grynj buvim ir jam giminingas esmes (Platono idjos, viduramiais substancijos ir pan.). Antruosius, savo ruotu, galima dar skirstyti tuos, kurie atmeta tuius, neturinius objekto, metafizinius samprotavimus apie bt ir keiia juos ,,pozityviomis gamtamokslinmis iniomis, ir tuos, kurie stengiasi pakeisti ontologij etine-antropologine problematika (subjektyvizmas, personalizmas). Ir vis dlto kaip tik bties problematikoje filosofija atskleidia tikrj savo prigimt, ji usiima btent tuo, k ir paaukta vykdyti. Visos kitos filosofins problemos turi prasm ir reikm tik tiek, kiek jos yra bties nuviestos. Filosofijoje, prieingai negu moksle, svarbu ne ,,kas pasakyta apie pasaul, o ,,kaip. Tai ypatingas kalbjimas, kuriame tik ir ,,ikyla btis. Btis, kaip sak Heidegeris, yra ypatingas pokalbis apie j. Filosofijoje yra daugyb problem, nesusijusi su btimi. Grietai tariant tai nra filosofins problemos ,,par excelence. Panaiai kaip moguje: asmenybje yra daug genetini, biologini, socialini, nacionalini prad, taiau visa tai yra neasmenika asmenyje.

Prasminga iuo atvilgiu filosofijos analogija su menu. Svarbu ne kas vaizduojama, tarkime, poezijoje ar tapyboje. Svarbu kaip tai vaizduojama. Menas juk ir prasideda ten ir tada, kai jis, menas, usiima savimi. Tapyba ir yra tapyba kaip menas tik kai ji ima domtis spalva, linija ir pan. Lygiai taip ir filosofija prasideda tada, kai imama filosofuoti, bandoma mstyti, interpretuoti bt ir stengiamasi t pasakyti iuo atvilgiu. Ir tik tokiu atveju filosofija yra. Visa kita, k ji tyrinja, tra tik taikomosios problemos. Filosofija, rao ispan filosofas Ortega-y-Gasset, kyla ne i naudingumo, ne i neprieastins ugaidos, ji yra v i e n i o m e d i o k l (mes tartume bties). Kodl, klausia jis, mes nesitenkiname tuo, kas atskleidiama pasaulyje be filosofijos pagalbos, tuo, kas savaime yra prie mus? Ogi todl, kad visa tai tra tik gaballis, skeveldra, fragmentas. velgiant j negali nesuvokti, neigyventi jo trkum. Bet kokiame daikte mes aptinkame dalinum, suvokiame daikte iojjant jo ontologinio sualotumo rand, nepermaldaujamo pasmerktumo nebuvimui enkl. siirdami daikt, mes aptinkame, kad tai tik fragmentas, prie kurio mes turime savo mstymu pridurti trkstam tikrov. Net mstant ne daikt, o ,,materij, kuri, atrodo, galt bti visa ko, kas yra, pagrindas, neivengiamai kyla tarimas, kad ji pati nra sau pakankama, nra pajgi i savs pagimdyti vis esinij. Turi alia to bti dar kakas, ko dka i materijos gali kilti visa. Panaiai suvokdami lekiani strl, mes negalime pamirti rankos, paleidusios j taikin. Tas pats pasakytina ir apie vidin ms tikrov kiekvien akimirk mes suvokiame tik nykstamai ma ms vidujybs dalel. Mes nesuvokiame visos ms ,,a savasties. Pasaulis kaip visuma, visuma to, kas mums duota, yra tik gigantikas fragmentas. Pasaulis manifestuoja savo ne bt, rkte rkia apie tai, ko jam trksta, ir veria mus filosofuoti. Filosofuoti ir yra iekoti pasaulio vienovs, iekoti to, kas netapatu paiam pasauliui (btis nra daikt buvim suma!). Tai pagrindin filosofin problema, filosofavimo siekinys, neivengiamai kyls mogaus prote. Paprastai ios pagrindins esms iekoma kaip bet kokio kito io pasaulio daikto, kurio jei iandien dar neaptikome, tai rasime rytoj. Betgi pagrindin esm savo prigimtimi yra tokia, kad niekada neaptinkama konkreiame esinyje. Ji kaip tik yra tai, ko visada trksta ,,tai itame daikte. Todl ji ,,sugautu, ,,apvaldytu bdu nebva ir ms painime. Kitaip tariant, mes matome tik bties ne bt, ji ir yra tik dl to, kad jos dabar tai ia, iame esinyje nra. Pagrindin esm (btis) yra tai, kas fizikai pasaulyje neesija, ji yra tai, ko pasaulyje visuomet trksta, bet ko dka (paradoksas!) visa ir yra. mogus temato tik aizd, kuri palieka esamybje bties nebuvimas. Ji negali bti panai mums duot esinij, kuri yra antrin, bties grindiama. Savo prigimtimi btis yra visai kitokia, nepanai jok konkret esin (analogikai: mes matome daiktus, bet ne vies, kurios dka mes juos suvokiame). Betgi tai visai nereikia, kad suvokti pagrindin esm, prasiskverbti iki jos tegalima tik kakokios mistins ekstazs bdu. Mistikai ities pretenduoja aukiausio tikrovs painimo monopol. Bet trofjai, gauti mistinio transo bdu, kaip taisykl, banals ir nepakeliamai nuobods. Mistikai, taiau, teigia, kad ,,tikros inios neireikiamos ir beods. Jie link piktnaudiauti gelme ir spekuliuoti bedugne. Filosofijai gi bdinga kita nuostata ji siekia ikelti paviri, padaryti aik, pasiekiam tai, kas buvo gelmika. Filosofavimui nepriimtinas paslaptingumas, ezoterikas melodramatizmas. A l e t h e i a yra atskleidimas, atidengimas, irykinimas. Filosofija tai daikt bties atskleidimas pilnoje j atodangoje ir kalbos skaidrume, tai odis apie bt o n t o l o g i j a . Prieingai misticizmui, filosofija nori bti itarta paslaptis teigia Ch.Ortega-y-Gassetas. Pasak M. Heidegerio, filosofija neretai pasireikia tuo, kas ji i prigimties nra. Ji danai apsimeta mokslu ar pasauliriniu pamokslu. Tikrumoje, teigia Heidegeris, filosofija (metafizika) yra n o s t a l g i j a (Novalis), tai potraukis visur bti namie. Visur bti namie reikia bti santykyje su pasauliu visumoje, su btimi. Siekis visur bti namie tai ir yra metafizika, bet tai ne aklas, pasimets trokimas, o smoningas poreikis, gimsts mumyse ir skatins mus klausti: kas yra mogus, pasaulis, prasm. Taiau nepakanka vien sekti paskui iuos klausimus, reikalingos dar ir svokos, galinanios prasiskverbti iki supratimo. Vidujikai abejingam ir nesipareigojaniam moksliniam protui metafizins svokos lieka aminai udaros. Metafizini svok nemanoma imokti kartojant jas paskui mokytoj ar tekst. Pasak M. Heidegerio, mes j nesuvoksime, jei i anksto nesame pagauti to, k jos paauktos ireikti. iai pagavai, jos paadinimui, sklaidai ir tarnauja filosofavimo pastangos. Bet kokia pagava kyla i nusiteikimo. Kadangi supratimas ir filosofavimas nra eilinis usimimas, bet vykdomas paiame mogikosios bties pagrinde, tai nuotaikos, i kuri kyla filosofins pagavos ir sampratos btinai ir visuomet yra pamatiniai ms bties nusiteikimai, kurie savo melodija nuolat ir esmingai persmelkia mog, nors jis nebtinai visuomet turi juos atpainti. F i l o s o f i j a v i s u o m e t v y k d o m a s u t a m

t i k r u f u n d a m e n t a l i u n u s i t e i k i m u . Nostalgija, siekimas visuomet ir visur bti namie, t.y. egzistuoti, bti pasaulio visete, ir yra fundamentalus filosofinis nusiteikimas. Dar vien poir bties suvokim yra ireiks R. Dekartas: mstau, vadinasi esu. Visuotinai inomas racionalus samprotavimo bdas, kuris atved Dekart prie tokios formuls. Bet k gi pagal Dekart ir apskritai filosofijoje reikia ,,mstyti? Dekartas kalba apie vadinam ,,kogitalin, t.y. grynj mstym, mstym, neturint daiktinio objekto. Toks mstymas filosofinje tradicijoje gavo transcendentalinio prasm. Yra mstymas apie kak ir yra mstymas pats kaip toks (mstymas ne apie ,,kak). Mstymas apie kak bendriausia prasme visuomet yra vaizdinys. Dekartas teig, kad kuomet mes galvojame akivaizdiai daiktikai, tai dar nra mstymas. Grynasis mstymas tai mstymas apie pat mstym, kuomet mintis msto save pai. Mstydamas tokiu bdu a tarsi bvu minties stichijoje ir tik todl ir tik i ia galiu mstyti apie konkreius daiktus. Vliau Heidegeris apie tai sak: tam, kad galiau k nors pasakyti, i pradi a turiu klausyti ir girdti t vidin tyl, i kurios ir gimsta odiai. Jei a turiu k savyje siklausyti, tai turiu ir k pasakyti. Todl tikras kalbjimas tai tarimas, o ne plepjimas. Tik tuomet, kai a galiu tai tokiu bdu mstyti, suvokdamas kokius nors daiktus, galvoti apie savo suvokim, apie tai, kaip a mstau ir kodl, ne tiesiog ,,inoti kak, o s u p r a s t i , smoningai turti savyje t supratim kaip aik, gryn, tik tuomet a bvu, t i k tuomet a esu btyje. Dekarto filosofavime racionalumas i pradi reik proporcingum. Proporcija tarp to, k akivaizdiai galima stebti, ir to, kas bus nestebima, neakivaizdu. Racionali mintis yra tarsi vidurkis tarp objektins minties, nukreiptos daikt, ir beobjektins minties (minties ne apie ,,kak, o apie save pai, minties, nukreiptos save pai). Mintis, kuri neturi daiktinio objekto ir kuri bando mstyti nemstom. Ilaikyti i proporcij tegali tik gyvas mstantis ( ir todl e s a n t i s btent dekartikja prasme) mogus. Daiktins minties produktas yra inios, o grynosios supratimas. A esu ne kaip akmuo, kd ar vaigd, o kaip gyvas, a bvu. Juk galima esti, bet ne bti. Tikras mstymas ir yra ,,sistatymas bt, tai yra sibuvimas. ia pravartu prisiminti antikin ontologijos klasik Parmenid ir paradoksal jo teigin: btis ir mstymas apie j vienas ir tas pats. Mstymas yra savs ivedimas i savs. Mstyti tai ne atvaizduoti sau kak. Mstyti reikia kilti i savs, tapti, tapti gyvu. Gyva niekuomet visikai automatikai neapsprsta tik iorikai. Gyva neapsprsta vakarykio, mirusio, gyva visuomet kyla i savs, i savo savibtikumo. Bet tai ir yra svarbiausia bties ypatyb ji visuomet sau prieastis. Matyt taip reikt suprasti garbj Parmenid. Pasak Dekarto, mstymas tai ypatingas gyvenimas, ypatingas buvimo reimas, tai ne idealus vaizdinys, o veiksmas, kuriuo mogus suranda savo asmenik viet pasaulyje ir stoja j kaip bties ir prasms nepakeiiamas sargybinis, nepakeiiamas savo vietoje. Tai ne vieta empiriniame pasaulyje, kur nepakeiiam nra, nes ia kiekvienas atliekame tik funkcij, o funkcijos atlikimas neasmenikas. Empiriniame atsitiktini slyg pasaulyje viskas yra vyk, ia tegalima tik pakartoti vykus. Mstydamas bt mogus suranda savo viet ne empirinje esinijoje, o bties pasaulyje, gyvos asmenikos krybos pasaulyje, kur negalima patekti kaupiant informacij, didinant inias. Btin bkl neperduodama nei abstrakcijomis, nei terminais, nei vaizdiais. Jei ms dvasioje, pasak M. Heidegerio, neskamba tyra bties mstymo melodija, nesiiebia supratimo viesa viskas bergdia, mes vis tiek liekame ne btyje, mes tiesiog tik esijame, bet ne bname (A. Maceinos odiais tik buvinjame). bt stoti galima tik asmenikai, tik paiam, niekas (joks pranaas, guru) neatves. iame sibtinimo judesyje mes kiekvienas esame nepakeiiami ir todl asmeniki. Kuomet M. Heidegeris sako, kad u tave niekas nemirs, mirti tik tu pats, tai tikrumoje reikia, kad u tave niekas ir negyvens. Arba tu radai savo asmenik, nepakeiiam viet, arba tu gyveni svetim gyvenim, kuris daugel kart jau buvo ir bus. Bti btyje reikia suprasti. Pas mane niekas, kas mans neino, neateis sako Kristus. Bet kaip galima inoti iki painimo, iki patyrimo? inia, kalbama apie tam tikr ipradin supratim. Ateiti pas Krist galima tik jau turint Diev irdyje, reikia bti g y v a m , nes Dievas yra gyvj Dievas. Btinis mstymas ir yra savs kildinimas i savs empiriko, savs gyvo asmeniko i savs automatikai ir mechanikai esijanio, tai Dievo atradimas savyje. Tai be galo sunki veikm ir maai kam tepasiekiama. Kaip yra pasaks v. Augustinas, kreipdamasis Diev: Tu visuomet buvai manyje, tik a pats savyje beveik niekada nebuvau. Prieingai negu mus supanti esinija, btis yra tai, kas reikalauja supratimo ir kas tampa, laikosi supratimo provaisoje, blyksnyje. Btis tai ne daikt ris ar poris, tai ne bendroji daikt klass svoka. Btis tai btis t i k r a i e s a n i o j o . Btis tai, kas laukia bties mstymo ir supratimo. Visa Vakar filosofijos istorija ir yra nesibaigianios pastangos suvokti bt ir mogaus buvimo pasaulyje prasm.

Filosofin bties interpretacij raida Filosofijos gimimas kaip istorinis vykis, kuris tradicikai siejamas su Talio (645 547 m.pr.Kr.) i Mileto vardu, reik perjim nuo antropomorfiko mitologinio, religinio pasauliros sudarymo bdo prie racionalaus, teorinio. Talis pirmasis drso (nes tai buvo ikis mitologineireliginei tradicijai!) klausti apie pasaulio daikt pradi, j vairov ir siek iuos klausimus atsakyti savo protu. Jam daikt pradia vanduo. Visa turi t pai pradi ir prigimt, todl pasaulis vieningas. Taip buvo padta pamatin Vakar filosofavimo nuostata apie pasaulio vieningum. Mileto mokyklai dar priskiriami Anaksimandras (611 546 m.pr.Kr.) ir Anaksimenas (585 524 m.pr.Kr.). Anaksimeno poiriu pirmapradis yra oras. Visi daiktai atsiranda orui tankjant arba retjant. Jei Talis pasaulio daikt pradi mst dar daiktikai konkreiai (vanduo), tai Anaksimandro mstymas jau gauna abstrakt teorin pobd. Jis operuoja jau bendrja svoka ,,arch. Tai pirmapradis, kuris yra aminas ir i nieko kita neatsiranda, neturi vidins struktros, yra vienis. Bet pirmapradis negali bti ir apibrtas, nes jei bt toks, tai bt ribotas, vadinasi, neaminas ir neuniversalus (i jo negalt kilti neisemiama pasaulio vairov). iomis savybmis ir pasiymi a p e i r o n neapibrtyb. Toki Anaksimandro mstysen galima rekonstruoti i mus pasiekusi liudijim apie jo pairas. Paymtina, kad Anaksimandras yra bene pirmasis logikas. Jis jau sprend dalies ir visumos, baigtinumo ir begalybikumo klausimus. Taiau iandien vertinamos ne paios konkreios miletiei mintys, kurios mums atrodo naivios (nors ir ia galima rasti geniali valg, pvz., Talio mintis apie vanden, kaip gyvybs pradi). Reikminga tai, kad jie padjo racionalaus teorinio mstymo pagrindus ir dav paskat tolimesnei filosofavimo raidai. Savit na filosofavim padar kitas jonnas Herakleitas (540 480 m.pr.Kr.). Jis savotikai tsia miletiei tradicij, nes ieko atsakymo klausimus apie pasaulio daikt atsiradim, prigimt, vienov ir vairov pirmapradyje ugnyje. Taiau Herakleitui pirmapradis ugnis neturi pastovaus apibrtumo, ji nuolat tai siplieskia, tai gsta. Todl pagrindinis pasaulio bruoas kintamumas. Viskas jame tampa ir nyksta. Visa, kas atsiranda, kyla i inykstanio. Kitimo prieastis yra prietaravimai: viskas gimsta per kov. I prieybi kovos (ugnis veikia em, oras ugn, vanduo or, em vanden) bei vienybs (dalis ir visuma, diena ir naktis, iema ir vasara, karas ir taika, turtas ir skurdas) ir, veikiant tikslingai jgai ,,logos, gimsta harmoningas pasaulis ,,kosmos. Imintis ir yra ,,logos painimas. Herakleitas yra dialektinio mstymo (visa yra prieybi vienyb ir kova) pradininkas. Iskirtin viet ontologijos raidoje uima Eljos mstytoj Ksenofano (565 470 m.pr.Kr.), Parmenido (540 470 m.pr.Kr.), Zenono (490 430 m. pr. Kr.) ir Meliso (jo ,,akm apie 440 m. pr. Kr.) mokymai. Isamesn j mokym aptart galima rasti aukiau nurodytose knygose. Paymsime tik svarbiausius j mstymo bruous. Jie pirmieji ima mstyti jau ne daikt pirmapradius, o bt. Ksenofanui priskiriamas bties svokos (,,ontos) sukrimo nuopelnas. Bt jie suvok kaip neatsirandani, neinykstani, amin, neturini struktros. Jie jau skiria du painimo bdus: jutimin suvokim ir mstym. Tik pastarasis teikia tikr inojim, nes tikras inojimas yra bties mstymas, jutimikai gi suvokiamas pasaulis tik regimyb, o jo inojimas tik tariamas. Parmenidas skirsto filosofus tuos, kurie: pripasta, kad yra tik btis, o nebties nra; pripasta, kad yra ir btis, ir nebtis; teigia, kad btis ir nebtis viena ir tas pat. Pagrindins problemos, kurias kelia ir bando sprsti eljieiai yra: btis ir tapsmas; vienis ir daugis; esm ir reikinys. Parmenidui btis yra vienis, t. y. itisinis ir neturintis dali darinys. Ji nekinta ir yra tapati sau. Judjimas jai nebdingas, nes judjimas yra kitimas, tapsmas ir nyksmas. Btis yra, o nebties nra, jos negalime net mstyti. Parmenidas sukr vliau matematikoje paplitus rodymo, pagrsto prieinga prielaida, bd. Nebtis negalima, nes, padarius prielaid, kad nebtis galima, turime teigti, kad ji ,,yra, vadinasi tai jau ne nebtis, o btis. Taigi, prielaida apie nebties galimum neteisinga. Prie Parmenido reikms vlesnei ontologijos raidai dar sugrime kiek vliau.

Originali bties, pasaulio prigimties samprat ir mstymo bd, turjusius didiul tak filosofijos ir gamtos moksl raidai, sukr Demokritas i Abder (460 370 m.pr.Kr.). Demokrito mokytojui Leukipui priskiriama svokos ,,atomas (gr. ,,nedalomas) autoryst. Pasak Demokrito, visa pasaulyje susideda i savaime begalinje tutumoje krintani atom, kurie skiriasi tik dydiu, forma ir padtimi. Dl atom judjimo, skuri ir susidauim susidaro daiktai. Daikt savybs priklauso nuo atom form. Tobuliausi rutuliki, glotnaus paviriaus atomai. I j susidaro dievai ir mogaus siela. Demokritas yra kauzalinio determinizmo (tai paira, pripastanti prieasting pasaulio tvark) pradininkas. i paira tapo pamatiniu mokslinio pasaulio painimo principu. Tikr posk filosofijos raidoje vykd Atn filosofas Sokratas (469 399 m.pr.Kr.). Savo dmes jis sutelkia mogaus gyvenimo tarp moni problemas. Jis nesidomi gamtos ir dangaus tvarkos (natrfilosofiniais) klausimais. Jo savotikai ironika nuostata ,,inau, kad nieko neinau reikia abejon, kaip nauj mogikj filosofavimo paskat. Sokratas gyveno poperikliniuose Atnuose, kuri atmosferoje buvo jauiamas didingos Atn kultros ir demokratijos saullydio artjimas, todl jam svarbiausia k privalo ir k gali daryti atskiras mogus. J domina dorovins problemos. ,,Paink save tai saviinos kelias, kuriame mogus gali rasti atsakymus klausimus apie tai, kas yra gris, dora, teisingumas, grois, tiesa, be ko negalimas tikrai mogikas gyvenimas. Taigi jam rpi ne gamtos daikt, bet mogikoji btis. Iskirtinis Sokrato mstymo indlis filosofavim dar bus aptartas. Lemting na, padarius milinik poveik visai vlesnei Vakar filosofijos raidai, bties filosofij padar Sokrato mokinys Platonas (427 347 m. pr. Kr.). Jis sukr bene pirmj filosofin sistem, apimani ir ontologines, ir gnoseologines, ir antropologines, ir etines, ir estetines problemas. Didiausi dmes jis skyr teisingos (jo nuomone) valstybs teorijai. Mus, suprantama, domina jo ontologins pairos. Platonikoji bties samprata gimsta netiesioginje polemikoje su Demokrito pairomis. Jis sukr garsij idj teorij. Svarbiausia platonikojo mstymo nuostata: tikru buvimu pasiymi tik tai, kas yra amina, tobula. Todl is daikt pasaulis neturi tikrosios bties, nes visa kas daiktika nra nei tobula, nei amina. Tikrj bt turi tik idjos (gr. idea vaizdas). Platono idjos tai tobuli, bekniai (todl amini!), riniai daikt pirmavaizdiai e i d o s . Daiktai tra tik laikinos ir netobulos idj kopijos. Idjos neturi dali, jos vienis, aminos, nekintamos ir sudaro hierarchik piramidin struktr, kurios virnje puikumas kaip grio, groio ir tiesos vienov. Daikt ri yra tiek, kiek yra idj. Idjos dalyvauja visuose daiktuose, todl daikt pasaulis yra vieningas. Idjos yra bekns ir jutimikai nesuvokiamos. Tikrasis mogikojo painimo tikslas idj painimas, kuris iame pasaulyje tegalimas tik prisiminimo, savotikos intelektualins intuicijos bdu. mogus, siekis suvokti daikt esmes (idjas), turi atsisieti nuo jutimikumo. Platonas tiesiai sako: nori suvokti idjas, turi umerkti akis, usikimti ausis ir leisti nemirtingai savo sielai netrukdomai prisiminti tai, k ji patyr eidose (idj buveinje) tiesiogiai susidurdama su idjomis. Pojiai nra tikras painimo altinis, nes jutiminis suvokimas tra tik daikt elis, tai nuomon. Filosofinje painimo teorijoje platonikoji painimo samprata vadinama ananenetine (gr. anamnesis atsiminimas). Platono mokinys Aristotelis (384 322 m. pr. Kr.) atmeta griet platonikj tikrosios bties ir daikt pasaulio, kaip neturinio tikro buvimo, suprieinim, kritikuoja pasaulio sudvejinim. Jis kalba apie pirmj filosofij kaip mokym apie bt, kuris turs atskleisti materialios daikt esamybs esm. Aristotelio poiriu pirmoji filosofija turinti atrasti galutin bties prieast, antjuslin ,,form form, dievikj entelechij. Kaip tik i teorin galimyb vliau panaudojo vidurami scholastin filosofija. Paymtina tai, kad ontologija kaip mokymas apie antjuslinius bties principus ugimsta tada, kai susiformuoja gnoseologija kaip filosofin painimo teorija. Viduramiais mstytojai pritaik antikin ontologij teologijos tikslams. Ontologijos ir teologijos jungt paruo kai kurios antikins filosofijos tradicijos: stoicizmas, gnosticizmas, Plotinas, neoplatonizmas. Viduramiais filosofin absoliuios bties svoka sutapatinama su Dievu. Tuo pat metu parmenidikoji bties samprata jungiama su platonikja ,,grio svoka. Daugyb grynj esmi sutapatinama su angel hierarchija, kuri prasminama kaip btis, sutarpinanti Diev ir pasaul. Dal ir i esmi (esencij), kurias Dievas apdovanojs bties palaima, pasiymi tikru buvimu (egzistencija). Brandi scholastin ontologija pasiymi precizika svokine sklaida. Detaliai nagrinjami bties lygmenys (substancialus ir akcidentalus, aktualus ir potencialus, btinas, galimas ir atsitiktinis ir pan.). Skirtingos ontologins nuostatos pasireikia ir scholast gine dl universalij prigimties.

Savotik jungiani grand tarp pagonikosios graik filosofijos ir vidurami krikionikosios filosofijos sudaro Plotino (205 270 m.) mokymas. Jis gim Likopolio mieste Egipte ir tik sulauks 28 met pradjo domtis filosofija. 40 met atvyko Rom ir steig filosofin mokykl, kuriai vadovavo 25 metus. Jo klausytojais daniausia buvo Romos valstybiniai veikjai ir politikai. Plotinas propagavo askez, vieai pareikdavo gdijsis savo kno, nepripaino medicinos. Platono mokym apie du pasaulius (tikras idj pasaulis, daikt netikras) Plotinas transformavo religin filosofij. Savo mokyme apie religin ekstaz jis sujung Platono mint apie ,,eros su Aristotelio mokymu apie painim. Pasak Plotino, esamybs pagrind sudaro dievikas pirmapradis, kuris yra antjuslikas, antgamtikas, nesuvokiamas mogaus protu. Jam apibdinti netinka jokie apibrimai, nra jam bdinga ir jokia kokyb. Apie jo esm tegalima sprsti tik netiesiogiai pagal tai, k jis i savs pagimdo. is pirmapradis yra vienis, jis yra visa ko prieastis, aukiausioji jga, aukiausiasis gris ir pilnatv. ia nesunku velgti Platono mokymo apie aukiausi gr tak. Esamyb visikai priklauso nuo dievikojo pirmapradio. Plotinas nuymi itis laipsniko pirmapradio emjimo pakop sek: dievikasis pirmapradis, dievikasis protas, dievikoji dvasia ir, pagaliau, gamta. Gamta sukuriama dievikajam pirmapradiui persmelkiant materij. Plotinas dievikj pirmaprad sulygina su viesa, todl materija yra tamsa. Pasaulis atsiranda i materijos dievikosios viesos emanacijos (ispinduliavimo) i pirmapradio ir prasiskverbimo materij bdu. Perjimas nuo dievybs prie pasaulio tuo paiu yra kritimas nuo tobulybs prie netobulumo, nuo vienovs prie daugovs. Pirmapradis kaip vienis dievikajame prote dalijasi, praranda vienum ir virsta daugybe prot. iuos protus Plotinas prasmina kaip idjas, formas. Kita dievikosios viesos emanacijos pakopa yra pasaulin dvasia, kuri savo ruotu pasidalija atskiras sielas. Ir pagaliau paskutin dievikosios viesos dalijimosi stadija gamta, kuri atsiranda dievybs atsispindjimo materijoje kaip veidrodyje bdu. Materija neturi kokybs, yra bekn ir tra tik neigiama gamtos atsiradimo slyga, ji yra ne-esamyb. Kosminis pasaulio vystymasis, teigia Plotinas, yra mistinis siel kritimas ir kilimas. Sielos siekia kilti, nes jas skatina meil (eros). Filosofins kontempliacijos bdu mogaus siela nugali kn pasaulio tams ir sugrta pas dievikj dvasi. Aukiausias isilaisvinimas pasiekiamas mistins ekstazs bdu tai tiesioginis vienio regjimas. ymiausia ankstyvj vidurami (vadinamosios patristikos) figra, vienas rykiausi banyios tv v. Augustinas (Aurelijus Augustinas 354 430). Gim Tagaste (iaurs Afrika), Kartaginoje, Romoje ir Milane moksi retorikos. Cicerono rat paveiktas susidomjo filosofija, jam parpo rasti ties. Pradioje avisi skeptik mokymais, taiau, paveiktas Plotino, suvokia, kad platonikoji filosofija yra artimiausia religiniam tikjimui. Krikionyb priima 387 m, o 41 met ventinamas vyskupu. Augustinas siek sujungti v. Rato dogmas su platonikuoju mstymu, t.y. stengsi derinti tikjim su inojimu. i problema raudona gija eina per vis vidurami teologijos istorij. Augustino filosofavimo centre Dievas, taigi jis pradjo krikionikos teocentrins pasauliros tradicij Vakar filosofijoje. Dievas yra aukiausioji esm (summa essentia), jo buvimas kyla i jo paties, todl tik Dievas yra imanentika btis. Visa kita neegzistuoja su btinybe. Viskas yra ne tik Dievo sukurta i nieko, bet ir yra tik Dievo valia. Jei Dievas nusigrt nuo tikrovs, tai ji tiesiog inykt. Tik Dievo valia laiko pasaul buvime. Originalumu pasiymi Augustino laiko filosofija, kuri ir dabar adina polemik. Pasak Augustino, beprasmika klausti, kas buvo iki pasaulio sukrimo. Dievas yra absoliutas, todl jo btyje nra laikinumo (aminyb nra begalinis laikas). Laikas prasidjo tik su pasaulio sukrimu ir yra susijs su sukurt daikt kitimu ir timi. I ia kyla Dievikosios bties ir jo sukurto pasaulio dualizmas. Dievas suteik daiktams kitimo saik, o tai ir yra laikas. Laikas turi struktr: praeitis, dabartis, ateitis. Praeitis yra tai, ko jau nra. Ateitis yra tai, ko dar nra. Tuomet kas yra dabartis? Dabartis tai dviej nebuvim susijimo takas. Tai kaip gi i viso kas nors gali esti buvime?! Atsakymas vienas Dievas kaip Absoliutas, kaip begalin gera valia ir laiko visas galimas dabartis buvime. Vadinasi laikas tra tik subjektyvus: praeitis tai ms atsiminimai, ateitis ms lkesiai ir viltys. Ms smonje realiai egzistuoja tik dabartis: tai ir prajusi dalyk dabartis, ir dabarties dalyk dabartis, ir, pagaliau, ateities galim dalyk dabartis. v. Augustinas yra subjektyvistins laiko sampratos pradininkas. Ikiliausia vidurami scholastikos figra v. Tomas Akvinietis (1225 1274 m.). Jo mokymas XIX a. pabaigoje buvo paskelbtas oficialia Katalik banyios doktrina, todl vlesn katalikikoji teologijos tradicija vadinama neotomizmu. Jo veikla buvo labai vairi, o kryba labai plati. Dst teologij, aktyviai dalyvavo vieuose teologiniuose disputuose, para daug teologini veikal, filosofini traktat, Aristotelio veikal komentar. ymiausi veikalai: ,,Teologijos svadas

(1266 1274) ir ,,Svadas prie pagonis (1259 1264). ,,Teologijos svade pltojama katalikikoji dogmatika. Tai pamatinis scholastins teologijos veikalas. Svarbiausias udavinys ir T. Akvinieio gyvenimo tikslas: suderinti tikjim ir prot, religij ir moksl. Tomas labai aikiai apibria mokslo ir tikjimo sritis. Mokslo tikslas paaikinti Dievo sutverto pasaulio dsningumus. Akvinietis pripasta objektyvaus, tikro painimo galimyb, bet atmeta nuostat, kad tikras tra tik mogaus proto veikimas. Painimas turi bti nukreiptas pirmiausia objekt, bet jokiu bdu ne mstymo vid, subjektyvias mstymo formas. mogikasis painimas, nors ir objektyvus bei tikras, negali apimti visa. Aukiau filosofinio metafizinio painimo srities plyti kita karalyst, kuria usiima teologija. i srit negali prasiskverbti natralus mogaus protas. Esmingiausios krikionikos dogmos (v. Trejyb, Prisiklimas, Nekaltas v. M. Marijos pradjimas ir pan.) nepasiekiamos filosofiniam protui ir painimui. Tokios tiesos kaip dievikasis apreikimas, geroji inia atsiskleidia tik tikjimui. Taiau tarp tikjimo ir mokslo nra prietaravimo. Krikionikoji tikjimo tiesa yra aukiau proto, taiau ji neprietarauja jam. Filosofija turi tarnauti tikjimui, teologijai. Ji turinti proto kategorijomis ireikti religines tiesas ir paneigti neteisingus proto argumentus prie tikjim. iems tikslams pasiekti T. Akvinietis pasitelkia Aristotelio filosofijos elementus, jo logik. Akivaizdiausiai tai realizuota jo mokyme apie bt. Pasaulis yra sistema, tvarka, kurioje isiskiria hierarchikos pakopos. Pati plaiausia negyvoji gamta, vir jos plyti augal ir gyvn tikrov, i kurios iauga aukiausioji pakopa moni pasaulis. Jis yra pereinamoji pakopa dvasin sfer. Tobuliausia tikrov, virn, absoliuti visa ko prieastis, prasm ir tikslas yra Dievas. T. Akvinietis apjungia Aristotelio metafizik ir Platono pairas. Bdingiausiai tai pasireikia jo svokose ,,essentia (esm) ir ,,existentia (buvimas). Bet koks esinys (atskiras daiktas ir dievikasis absoliutas) susideda i esms (essentia) ir egzistavimo (esse). Bet kokio daikto esm yra tai, kas ireikiama jo svokoje, kuri fiksuoja, kas bdinga giminei, o ne individualiam daiktui. Bet tik Dieve esm ir egzistavimas sutampa. Prieingai, vis sukurt daikt esm ir egzistavimas nesutampa, nes egzistavimas nekyla i individualios esms. Visi individuals daiktai yra sutverti, egzistuoja dl kit veiksni, todl yra slygoti ir atsitiktiniai. Tik Dievas yra absoliutus, jis neslygotas, todl btinas, jo btinumas kyla i jo esms. D i e v a s y r a b t i s k a i p v i e n i s , s u k u r t a s d a i k t a s a r b a b t y b y r a d a u g i s . Tomistinis esms ir egzistavimo problemos sprendimas yra tipikas dualizmas. Tai yra pagrindinis krikionikojo monoteizmo principas. Dievo buvimas, pasak Akvinieio, gali bti rodytas protu. ,,Teologijos svade jis pateikia penkis Dievo rodymus. Pirmas yra pagrstas tuo, kad viskas kas juda, turi savo judjimo prieast. Negalima, taiau, ios eils tsti iki begalybs, nes tuomet nereikt pirmojo judintojo ir tuo paiu pirmojo judaniojo, nes paskesnysis judantysis juda tik todl, kad yra judinamas. Todl yra pirmasis judintojas Dievas kuris pats nejuda, nes yra absoliutus. Antras rodymas susijs su veikianija prieastimi. Pasaulyje veikia prieasi eil. Taiau nemanoma, kad kas nors bt savo paties prieastimi, nes tas kas nors turt bti anksiau savs paties, o tai nemanoma. Todl tenka pripainti, kad yra pirmoji veikianti prieastis Dievas. Treias rodymas susijs su atsitiktinumo ir btinumo sveika. Visi pasaulio daiktai atsitiktiniai. Atsitiktinumas susijs su btinumu ir nuo jo priklauso. ia eile taip pat negalima eiti iki begalybs, todl mintimi prieiname prie pirmos btinybs, kuri kyla pati i savs tai Dievas. Ketvirtas rodymas susijs su tobulumo laipsnikumu, kur stebime visur, todl turi bti aukiausia tobulyb Dievas. Penktas rodymas teleologinis. Visoje esamybje (ir negyvoje) matome tikslingum, prasm, naudingum. Todl turi bti antgamtin protinga btyb, kuri ir nukreipia visa tiksl tai Dievas. Naujj laik filosofija sutelkia dmes painimo problemas (gnoseologija), taiau ontologija lieka btina filosofini doktrin dalimi (tarp j ir racionalistini). Kaip inia, viena i problem, sprst vidurami filosofijoje, buvo svok prigimties problema. sigaljus nominalizmui neivengiamai kilo paios daikt tikrovs, kurioje vyrauja atskiri atvejai, paaikinimo klausimas. iuo tikslu buvo ipltota indukcijos (atskir empirini atvej apibendrinimo) metodas. Tai padar Francis Bekonas (Bacon, 1561 1626). Problema ia ta, kad gamtoje stebimas kintamumas, o mogaus protas operuoja statikomis svokomis, kurios pagal aristotelik tradicij suvokiamos kaip formos. Atsiranda keblum paaikinant individuali daikt tapsm. Aristotelis aikino procesus kaip tikslingus (teleologikai). Taiau toks paaikinimas problematikas. Reikalas tas, kad tikslas gali bti imanentikas tik smonei, bet fizinio individuali daikt pasaulio atvilgiu jis tegali bti transcendentikas. Taigi tokia gamtins tikrovs proces interpretacija suponuoja antgamtikum Diev, kaip natros tikslingumo pagrindj, garant.

Viduramiuose buvo sivyravusi nuostata, kad Dievas kiekvienu atveju vadovauja atskiram procesui. is principas buvo taikomas visai gamtai aikinti. Padtis ima radikaliai keistis XVI a. pabaigoje ir XVII a. Ima audringai vystytis matematizuoti empiriniai gamtos mokslai. Tradicin teleologin gamtos aikinim ima istumti prieastingumo ir dsningumo principai. Kauzaliniam (prieastiniam) pasaulio aikinimui pradi, kaip inia, dav dar Demokritas. Taiau naujaisiais laikais iai nuostatai buvo suteikta matematin forma. Dar nuo Pitagoro laik buvo manyta, kad matematikos principai ir tikrovs daikt tapsmo principai yra tie patys. Taiau viduramiais i samprata buvo pamirta ir tik naujaisiais laikais vl grta pasaulio bties ir prigimties mstym. Kaip minta, tam pagrind sudar neabejotini fizini moksl (pirmiausia astronomijos ir mechanikos) pasiekimai. Didiausi na ia padar Galileo Galiljus (1564 1642) ir I. Niutonas (1643 1727). T laik mstyme atsiranda vidinio matematikai suformuluoto dsnio (causa imanens), kuris prasminimas kaip pastovus dviej kintam dydi santykis, samprata. Kitas principas (causa transiens) tai iorinis prieastinis ryys. i dviej nuostat sigaljimas enklino antropomorfizmo veik aikinant Pasaulio tvark. Tokia raida rodo ir viduramikos galutins prieasties (causa finalis) principo nualinim. Tuo paiu tai reik senosios metafizikos (bties teorijos) pabaig. Kartu pasikeiia ir pasaulio vaizdas. Senj geocentrin model keiia heliocentrinis. Pradi iam perversmui padar lenk mokslininkas N. Kopernikas (1473 1543). Teleskopo, kit technikos priemoni iradimas bei pritaikymas praktikoje (ypa darbini main!) ir moksliniams tyrimams, matematikos vystymasis (diferencialinis ir integralinis skaiiavimas) padjo pagrindus iuolaikiniam empiriniam moksliniam painimui. Tai sukl perversm ir filosofiniame mstyme. sigali mechanistinis pasaulio supratimas, pagal kur ir pasaulis, ir mogus mechanizmai, paklst vieniems ir tiems patiems I. Niutono atrastiems dsniams. Senj aristotelikai scholastin judjimo kaip iorinio judinimo padarinio supratim keiia savaiminio judjimo (inercijos dsnis) samprata. Ties sakant, Naujj laik mokslo korifjus I. Niutonas mir, matyt, su ramia kaip giliai tikinio mogaus sine, nes jo atrast mechanikos dsni pagrindu sudarytas pasaulio vaizdas suponuoja pirmj dievikj postm (m v). Tradicikai teigiama, kad vyraujanios Naujj laik filosofavimo tradicijos racionalizmo pradininkas yra Ren Dekartas (1569 1650). Jis padar esmin na iuolaikinio mokslo tapsm fizikos, matematikos bei kitose srityse. Jo filosofavim galima suprasti kaip pastangas ivaduoti mogaus prot i scholastikos vart. R. Dekartas pirmiausia matematikas, todl matematika jam yra mokslo etalonas. Matematikos pagrindai (svokos, skaiiai) yra akivaizds ir aiks protui. Akivaizds yra ir matematiniai veiksmai. Iorinio gi pasaulio, o kartu ir bties painimas nra toks neabejotinas ir aikus. Ypa abejotini yra ms pojiai, kuriais grindiamas iorybs suvokimas. Negalima aklai kliautis nei tikjimu, nei paproiais, nei autoritetais. Tai kur ir kaip galima iekoti ,,tikro inojimo pagrindo, kuris bt savaime aikus? Toks inojimo tikrumo paiek principas totalinis abejojimas. Abejotina viskas iskyrus pat abejojim. Abejojimas yra tarsi mogaus proto gemalas pirminis krusteljimas, tai pati protavimo dvasia, tai ir esu A. Fundamentaliausia R. Dekarto filosofijos (ir ontologijos) kategorija s u b s t a n c i j a . Nors tai ir tradicin viduramikos scholastikos svoka, taiau R. Dekartas suteikia jai kiek kit prasm. Substancija yra tai, ko buvimui nereikia nieko kita, kas bva pats i savs. R. Dekartas skiria dvi substancijas ir kartu dvejop tikrov. Tsioji (,,res extensa) substancija grindia fizini daikt pasaul, kuriam bdingas erdvikumas (matmenys), judjimas, laikas, dydis, vieta, skaiius. Tai ir yra fizini daikt savybs, kurias galima racionaliai (matematikai kiekybikai) aprayti. Visai kitokia A tikrovs substancija. Tai ,,res cogitans ,,mstantis daiktas. Tai dvasia, supratimas, protas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, sivaizduoja ir jauia. Ji neturi tsumo, erdvikumo, laikikumo. R. Dekarto koncepcija d u a l i z m a s . Ji teigia pasaulio dvipradikum, tai pasaulis, kuriame koegzistuoja dvi substancijos, kurios yra lygiagrets ir tarsi tiesiogiai nesveikauja. J darn grindia ir garantuoja nesukurtoji Dievikoji btis, o realizuoja mogus savo protu racionaliai mastydamas. R. Dekarto idjos ir nuostatos padar ir tebedaro esmin tak Vakar filosofijai. Substancialistinio filosofavimo tradicij ts yd kilms Olandijos filosofas Baruchas Spinoza (1632 1677). Bt Spinoza masto panteistikai. Gamt jis sutapatina su Dievu, todl buvo persekiojamas u ateizm. Pamatin jo ontologijos svoka substancija. Ji begalin bei amina ir yra pati sau prieastis. Prieingai Dekartui, mstymas ir knikumas jam nra atskiros substancijos, o tra vienos Dievo (gamtos) substancijos atributai (esmins savybs). T savybi begal. Atskiri daiktai yra m o d u s a i tai baigtiniai substancijos apribojimai, pavidalai. Judjimas ir rimtis taip pat yra substancijos modusai. Modusas yra ir mogaus protas, todl jis yra dievikos prigimties ir yra pajgus

painti. Dievas (gamta) nra asmuo, todl nei myli, nei nekenia yra abejingas. Viskas kyla ne i Dievo valios (jis jos ,,neturi), o i vieningos jo esms. Tikrovje nra joki atsitiktinum, viskas yra btina, todl vadinamosios valios laisvs nees. Laisv nra savival, o tik paintas ir suvoktas btinumas. Dl to Spinozos doktrina danai vadinama fatalistine (lot. f a t u m likimas). Substancializmo raid ontologijoje savotikai ubaigia Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (G. W. Leibniz, 1646 1716). Viena pagrindini problem, kuri imasi sprsti Leibnicas, yra prietara tarp tradicinio scholastinio substancializmo ir naujj laik matematinio fizikinio gamtos aikinimo. Jei R. Dekartas mast 3 substancijas (Dievas, dvasia, materija), B. Spinoza vien (Dievas), tai G. Leibnicas teig esant begal substancij-m o n a d . Jis polemizuoja su Dekartu teigdamas, kad substancija negali bti tsi, nes negali bti dalijam, kadangi yra amina. Svarbiausias jos bruoas yra veikimas, taigi jga. Tokius pavienius veikimo jgos takus jis ir vadina monadomis. Jos ir yra daikt atomai, elementai. J poymiai: bepavidalikumas, neerdvikumas, aminumas, individualumas. Jos ,,neturi lang (neveikia nei i vidaus kitas, nei yra veikiamos kit). Tikrumoje Leibnico monados matematiniai objektai, takai. Jos nematerialios, nes nra knai. Jas reikt suprasti kaip esamybs vienetus. Knai yra monad sankaupos, monad aib. Tokia nuostata galina Leibnic sprsti tradicinei ontologijai neveikiam esini individualumo problem. Yra trys pagrindins monad grups. emiausiai monad grupei bdinga tik percepcija tai tamsus, nesmoningas Visatos atspindjimas. I j susidaro negyvi gamtos knai. Antros grups jau jauia. I j susidaro gyvieji knai. Labiausiai isivysiusioms monadoms bdinga a p e r c e p c i j a (tai aiks Visatos vaizdiniai, savimon). I i monad susidaro mogus. Jame yra vadovaujanti monada siela. Dievas yra tobuliausia monada. Jis ir sukr begalin monad pasaul. Leibnico poiriu, is pasaulis Dievo galiomis yra geriausias i galim. Ir jame vykstanios pltros rezultatai yra geriausi i manom. Taip Dievo valios apsprsta. leibnicik iankstins harmonijos princip vliau labai kandiai ijuok Volteras savo apysakoje Kandidas. Taiau monadoms bdingas siekimas tobulti, todl pereina i vieno bvio kit jausdamos visas kitas monadas. i monad savyb jis vadina ,,percepcija. Taigi kiekviena monada tarsi atspindi visas kitas. Taigi Leibnicas, nors dar ir neatmeta universalios metafizikos, jungianios savyje ir ontologij, sukrimo udavinio, i esms ruoia ontologijos, kosmologijos ir racionalios psichologijos apjungim, nes visos ios sritys jo sistemoje tra tik dalins monad su j ,,percepcijos jga principo ivestins. Nors Leibnicas tiesiogiai ir neneigia savistovios ontologijos reikms (XX a. tai tapo bene rykiausia pozityvistins filosofijos nuostata), taiau tarsi i vidaus itai ruoia. XVII ir XVIII a.a. filosofijoje ima dominuoti gnoseologin problematika, todl daugelio filosof kryboje ontologin tematika nra pagrindin. Vyraujanti io laikotarpio nuostata bties interpretacijoje materializmas ir net panteizmas (B. Spinoza). Charakteringos iuo atvilgiu T. Hobso (T. Hobbes, 1588 1679) pairos bt. Jis buvo gerai susipains su G. Galiljaus mechanika. Matematin dedukcija (kurios tobulas pavyzdys Euklido geometrija) yra jam siektinas mokslo idealas. Kartu su R. Dekartu Hobsas mano, kad pasaulis yra fizinis darinys, kur reikia aikinti mechaniniu judjimu. Viskas kas tikrai yra yra knai. Tai pasakytina ir apie mogaus siel. inoma, teigia Hobsas, smons fenomenai nra fiziniai, taiau j pagrindas judjimas, todl jie yra fizikai slygoti. Didiausi atgars turjo jo veikalai ,,De cive (,,Apie piliet) ir ,,Leviatanas, kuriuose jis idst valstybs kaip piliei sveikos rezultato, tvarkomo visuomenins sutarties pagrindu, idjas. Suprantama, T. Hobso materializmas ir ateizmas susilauk atrios kritikos. Materialistines pairas pasaul reik Polis Anri Holbachas, Dionas Tolandas (Toland), iuljenas Lametri (La Mettrie), Klodas Helvecijus (Helvetius) Originali bties samprat sukr airis, Kloino vyskupas, Dordas Berklis (George Berkeley, 1685 1753). Jis stoja prie materialistus ir panteistus. Jo poiriu ,,daiktai, knikos ,,substancijos yra tik suvokimo turini kompleksai, daikt buvimas yra j suvoktumas. Esse est percipi (bti yra bti suvoktam) teigia D. Berklis. Tai, kad daiktai egzistuoja ir kai nra mogaus suvokiami, reikia tik ,,galimyb bti suvoktiems. Materija, kaip daiktas savaime, esantis u ms smons, yra nesivaizduojamas darinys, beprasmikas odis. mogus suvokia ne ,,materij, o konkreius daiktus: namus, kalnus, upes. Tai yra ne kas kita, kaip tai, k suvokia mogaus protas. Todl egzistuoja tik dvasin idj ir siel btis. Daikt buvimas yra tai, k suvokia protas. Berklis neigia ne daikt egzistavim, bet tai, k filosofai vadina ,,materija. Todl beprasmika kalbti apie ,,materij kaip prieast. Vienintel ms suvoki turinio, proto idj prieastis Dievas. D. Berklio daikt bties interpretacija charakteringas s u b j e k t y v i o j o i d e a l i z m o pavyzdys.

Lemtingas poskis ontologijos raidoje kritin Imanuelio Kanto (1724 1804) filosofija. Ankstesn metafizik I. Kantas kaltina dogmatizmu. Savo veikale ,,Grynojo proto kritika (1781 m.) jis tyrinja mogaus painimo gali ir padaro ivad, kuri jis vertina kaip Koperniko posk metafizikoje: ne painimas derinasi prie objekt, bet objektai derinasi prie painimo. Taigi mogikasis painimas yra krybikas, aktyvus. Jis parodo, kad vadinamieji gamtos principai, kuriuos taip akcentavo tradicin metafizika, pasirodo es paties proto principai. Todl negalima jokia ontologija be paties proto princip tyrinjimo. Visai kitaip I. Kantas interpretuoja objektyvum. Pasak I. Kanto, vadinamasis objektyvumas yra tik patyrimo duomen forminimas svokiniu pastaniojo proto aparatu. Todl, sako Kantas, klausimas apie bt neturi prasms u turinio ar galimo patyrimo rib. Savo tyrinjimais I. Kantas parod, kad mogaus protas, nordamas suvokti metafizinius dalykus (siela, btis, Dievas) kaip objektus, neivengiamai patenka antinomij, t. y. prieing teigini susidrimo, aklaviet. Taip, pavyzdiui, neturint galimybs patvirtinti ar atmesti du prieingus metafizinius teiginius ,,Dievas yra ir ,,Dievo nra mogus turi remtis gimtu doroviniu dsniu (,,kategorikuoju imperatyvu). Taigi bergdia siekti tikro objektyvaus metafizinio inojimo. Ankstesn ontologija yra tik mogikojo proto svok hiperfaz teigia I. Kantas. Kitaip tariant, I. Kantas tradicin ontologij pakeiia gnoseologija. Ypating, paradoksali viet klasikinje vokiei filosofijoje uima Johano Gotlibo Fichts (1762 1814) kryba. Jo subjektyviai idealistins pairos padar didiul tak F. elingo ( ) ir G. Hegelio mstymui. J. G. Ficht atmet I. Kanto daikto savyje kaip nepainaus mogui dalyko idj. Jis ypa akcentavo moralin ir paintin mogaus autonomij, pabria mogaus smons dinamizm, kas suvaidino pozityv vaidmen filosofavimo raidai. J. Fichts filosofavimo ieities takas tez apie beslygik A autonomij. A tai absoliutus subjektas, kuriam bdingas begalinis aktyvumas, jis yra pasaulio krjas. J. Ficht yra sitikins, kad iorinio pasaulio buvimo suvokimas yra pagrstas poji nepriklausomybs nuo ms valios suvokimu. I kur kyla ms vaizdini btinumo suvokimas, klausia J. Ficht. Jo itaka ne daiktas savyje (I. Kantas), o intelekto veikimas. Grynj A, i kurio intelekto ir kyla ms poji btinumas, J. Ficht skiria nuo empirinio A, kuris nesuvokia grynojo A, paklstanio kaip ir I. Kanto filosofijoje kategorijoms. Grynasis A visikai autonomikai i savs produkuoja ms jutimikj suvokim turin. Savj sistem J. Ficht grindia trimis principais (atitinkaniais klasikins dialektins logikos triad: tez, antitez ir sintez. P i r m a s i s principas A pirmapradikai tiesiog steigia savo paties bt. is absoliutus A yra begalin veikla, jis suprastinas transcendentialiai, jis sudaro bet kokio supratimo, smons pagrind, bet nesutampa su empirinmis ms smonmis apibrtimis. A n t r a s i s principas iplaukia i loginio prietaravimo dsnio: A netapatus ne A. Arba kitaip: ,,A tiesiog steigia i savs ne-A. A ir steigtas ne-A nenaikina vienas kito, nes j sintez yra tokia, kad realybje A ir ne-A neigia vienas kit tik i dalies, t.y. riboja. Todl t r e i a s i s principas skelbia: realybje baigtiniai A ir ne-A vienas kit tarpusavyje riboja ir apibria. Naudodamasis iuo dialektiniu loginiu metodu, J. Ficht ivyst bties mstymo ir etikos sistem. Gamtos painimas yra savs painimo priemon teigia J. Ficht. Bet ir saviina nra savitikslis. mogaus A pasta tiek savo autonomij, tiek savo laisv. Laisvje mogus pasta savo esm ir suvokia, kad pasaulyje yra ne tam, kad paint, o tam, kad veikt. Taiau veikla, atsivelgianti objekt pasaul, yra laisvo apsisprendimo formavimas, protinga savo esms realizacija. J. Ficht deduktyviai iveda 3 mogaus norjimo ir veikimo pakopas. emiausioje pakopoje yra geismas, kuris daiktuose mato tik poreiki tenkinimo priemon. ioje pakopoje tikslai ,,laim. ioje pakopoje mogus dar nra tikrasis A ir i ties laisva btyb. Auktesnje pakopoje yra mogus, kurio valdios, galios trokimai praauga gryn malonum trokim. ioje pakopoje savs teigimo ir realizavimo tikslui aukojama laim ir malonum trokimas. Aukiausia pakopa pasiekiama tuomet, kai akl galios, savo autonomijos ir laisvs trokim veikia protinga valia, kuri savanorikai apriboja malonum ir galios siekim savo artimo teiss naudai. Tik pagarba kitam daro mog laisva asmenybe, kas manoma tik visuomenje. Klasikins idealistins vokiei filosofijos virn G. V. Hegelio (1770 1831) sistema. Jau J. Ficht, kaip matme, savo subjektyviai idealistinje koncepcijoje band suderinti subjektyvum ir objektyvum, idealum ir realum. Fichts filosofijoje idealumas suvokiamas kaip btinis pradas, pasireikis kaip idealiojo A savipainos procesas. i nuostat rutuliojo Frydrichas Vilhelmas Jozefas elingas (1775 1854). Vliau j pltojo Hegelis. Jis pabr, kad absoliutus realybs pradas turi bti giminingas mogaus proto prigimiai, prieingu atveju jo nebt galima ufiksuoti mintimi. Hegelis vysto tez, kad painimas yra absoliutaus tikrovs prado savipaina. Tikrovs prigimtis dvasin, nes ji per mogikj painim gali suvokti pati save. Todl tikrovs pagrindas yra svokos,

minties apibrtys. Taiau, suprantama, ne subjektyvios, o objektyvios. Neasmeninis pasaulinis pradas realiai egzistuoja. Jo esm yra mstymas. Tai ir yra btis. i Hegelio nuostata realizuota ,,dvasios, absoliuios idjos sampratoje. ,,Dvasios esm minties apibrtys, kurios realizuojasi gamtos reikiniuose, istorijos dsniuose. mons jas pamau suvokia gamtos ir visuomens dsniuose. Hegelis teigia, kad ,,absoliuios idjos savipainos istorija yra dl vidinio btinumo keiianios viena kit pakopos. Tas paias pakopas turi praeiti visuotin monijos ir individuali smons. Hegelio apraomas titanikas universumo paveikslas apima ir gamt, ir istorin ir psichin tikrov, o taip pat ir grynuosius matematikos bei logikos objekt pasaul. Jis tsia dar Platono pagrst tradicij svokos, skaiiai, logins ir matematins idjos yra nei fiziniai daiktai, nei subjektyvs mogaus smons dariniai, o aikiai struktrizuota objekt karalyst, kurios mogaus protas nesukuria, o atranda. inoma svok egzistencija nra egzistencija erdvje ir laike. Visa, kas daiktika ir priklauso gamtai, yra erdvika bei laikika. Auktesnis u gamt yra dvasios pasaulis. Jis nesusijs su erdve ir laiku taip, kaip gamta. Ne mogaus smon yra erdvje ir laike, bet erdv ir laikas yra mogaus smonje. Loginis matematinis pasaulis yra beerdvikas ir belaikikas, jo objektai nekintami, neatsiranda ir neinyksta. 1 yra 1, o ne du. Gamtoje viskas tampa, kinta. Svok ir matematikos pasaulyje vyrauja loginis ryys, pagrindas, ivada. Gamtoje viskas kitaip: dabartis virsta praeitimi, loginis ryys logine seka, pagrindas ioriniu ryiu. Dvasiniame pasaulyje abi ios struktros susijungia: poelgio motyvas sukelia ir pagrindia poelg, moni dvasios ir jos krini raidoje kartu gldi ir jga (prieastis) ir logika (seka). ia galima rasti ir gamtai bding prieastingum, ir logikai savybing ivad, grandies nuoseklum. ioje triadoje akivaizdiausiai isiskleidia hegelikosios dialektins struktros (tez, antitez, sintez) prasm. Hegelio filosofija yra grandiozin raidos sistema, apimanti ir abstraki logini form struktr, ir neisemiam erdvlaikik gamtos vairov ir, pagaliau Dievyb, apsireikiani monijos dvasios istorijoje, tobuliausiai siknijusioje jo, Hegelio, dialektinje filosofijoje. Hegeliui svarbiausia dialektinis metodas, kuris yra ir mstymo forma, ir turinys. Joje (dialektikoje) Absoliutas ir realizuoja save kaip savipaina. Dialektika kartu yra ir teorija, apimanti tiek Absoliui idj, tiek gamt, tiek mogikj istorij bei mstym. Dl ios prieasties Hegelio filosofija dar vadinama panlogistine. Pasak Hegelio, mstymas ir tikrovs raida vienas ir tas pat. Absoliutas save teigia kitabtyje gamtoje. Ir Absoliutas ir jo kitabtis gamta reikiasi dialektikai, bet tik mogaus dvasioje, pasiekusioje aukiausi isivystymo form Hegelio filosofijoje, Absoliutas suvokia pats save. Tai kulminacija bties ir mstymo tapatyb absoliuti tiesa. Pagrindiniai dialektikos ir kaip teorijos, ir kaip tikrovs vystymosi dsniai (jiems paklsta ir Absoliuti idja, ir gamta, ir mogaus istorija bei mstymas) yra trys: p r i e y b i v i e n y b s i r k o v o s , k i e k y b i n i p a k i t i m v i r s m o k o k y b i n i a i s b e i n e i g i m o n e i g i m o . P i r m a s d s n i s teigia, kad ir tikrovje, ir tikrame (bet nesuklastotame, kaip sako Hegelis) mstyme prieybs (tai puss, dalys, elementai, atmet viena kit, pereina viena kit, bet ir teigia viena kit) sudaro nedalom vienov. J prietaringa sveika ir yra tapsmo, kitimo, judjimo altinis ir esm. Taip yra ir gamtoje, ir istorijoje, ir mstyme (svok dialektikoje). A n t r o j o d s n i o turin atskleidia kiekybs, kokybs ir saiko svokos. Kokyb yra esinio tapatyb savo biai. Tai tiesioginis bties ir esamybs apibrtumas. Kas nors jei yra, tai yra kaip b t e n t i s apibrtumas. Kokyb yra konkretaus baigtinumo, kuris tiesiogiai bdingas tik gamtinei tikrovei, kategorija. mogikajame pasaulyje (menas, religija) tokio grietumo nees. K i e k y b iorinis esinio apibrtumas, kuris yra neutralus biai. Kiekyb yra erdvikumas ir laikikumas. Pavyzdiui, gyvam organizmui augant, didjant, jis lieka tas, kas yra vilkas, sliekas ar puriena. Vykstant kiekybiniams esinio pokyiams, kokybin daikto tapatyb ilieka tol, kol nepaeidiamas s a i k a s , t.y. daikto kokybs ir jo kiekybs iraikos vienov. i vienov ir yra tikroji btis. Kiekybiniams pakitimams perengus saiko rib, vyksta kokybinis uolis atsiranda n a u j a . Naujo atsiradimas yra senos kokybs paneigimas. Ry tarp nauja ir sena ireikia n e i g i m o n e i g i m o dsnis. Sena ir nauja yra prieybs, neigianios viena kit. Nauja paneigia sena ne absoliuiai, bet perimdama i sena tam tikr jo turinio dal. Tai ir yra neigimo neigimo esm. Vadinasi, is dsnis atskleidia naujos kokybs atsiradimo dialektik: tez, antitez, sintez. Todl, pasak Hegelio, kaita vyksta ne ratu, o yra spiralinis vystymasis kaip paanga. Hegelio filosofija vadinama panlogistine, nes ta pati dialektin logika yra bdinga ir absoliuiai idjai, ir gamtai, ir mogaus mstymui. Hegelio filosofija padar didiul tak XIX amiaus filosofijai. Atmesdamas Hegelio idealizm kaip mistik, K. Marksas perm jo dialektik kaip metod ir vystymosi teorij, kuri jis sujung su materialistine bties samprata. Taiau Hegelio panlogistiniu

racionalizmu pagrind ir savo prieprie iracionalizm kaip nauj ir savit filosofin mstym. Tai siknijo dan filosofo Sioreno Kierkegoro (Sren Kierkegaard, 1813 1855) kryboje. S. Kierkegoro nuomone, svarbiausia suvokti, kokiu bdu mogus kaip egzistencinis subjektas gali nutiesti ry su Dievu. Klasikinis hegelikasis idealizmas, pasak Kierkegoro, suformavo mogaus kaip abstraktaus mstytojo samprat ir todl igujo i filosofavimo konkret individual mog. Hegelikas panlogizmas neugriebia mogaus egzistencins konkretybs, laikinumo, negand, t.y. individualios egzistencijos. Vadinasi, reikia sugrinti filosofij konkret mog, todl filosofavimo centre turi bti mogus kaip konkreiai egzistuojantis, t.y. subjektyvus. mogus yra sintez begalybs ir baigtinybs, laikinybs ir aminybs, laisvs ir btinybs, trumpai tariant jis yra sintez. Sintez yra dviej santykis (r. 1, psl. 39). Taiau is santykis nepadaro mogaus p a i u . Savo P a t mogus gyja smoningai sueidamas santyk su savo bties sinteze. Taigi, P a t i e s btis mogaus nra tiesiog duotyb, o ikyla kaip udavinys jo laisvei, kaip udavinys p a s i r i n k t i . mogaus kelias brand, o tai yra kelias tikjim turi 3 pakopas, kurias S. Kierkegoras aprao veikale Arba arba (1843). Pirmoje (estetinje) pakopoje mogus yra tarsi panirs iorinius juslinius dalykus ir vadovaujasi nuostata: reiki(a mgautis gyvenimu! Taip gyvendamas, mogus vis labiau priklauso nuo iorini slyg, todl ia j nuolat lydi neviltis, nes tai kas jam (pavyzdys Don uanas) yra svarbiausia iorins slygos gali bti i jo atimtos. Toks mogus remiasi principu ,,patinka nepatinka, todl jis nepasirenka svarbiausio savs kaip P a t i e s . Ir tik jei apimtas kratutins nevilties, mogus pasirenka save Pat kaip absoliui laisv, nubria savo iuo pasirinkimu perskyr tarp grio ir blogio, jis peroka antr etin individualios brandos pakop. Ir tik pasirinks save kaip Pat, mogus kaip etin egzistencija tampa nepriklausomu nuo iorybs, jis tampa sprendim subjektu, gyja gyvenimik tikrum ir rimtum. Suvokdamas save kaip nuodming, mogus turi pereiti aukiausi religin pakop. Tik ioje pakopoje mogus gali isivaduoti nuo nuodms ir ia jam padeda Dievas, kuris paradoksaliai atjo laikinum tam, kad pranet mogui ties ir suteikt mogui jg. Apsisprendimu tikjimui mogus veikia savo vienium, apleistum ir beslygikai sitvirtina Dieve. Taigi S. Kierkegoras atmeta racionalistin objektyvistin filosofij, kuri ignoruoja mogikj A, paversdama j objektyvia btimi. Kierkegoras dav pradi tokiam filosofiniam mstymui, kurio ieities takas individualus A, kurio egzistencija negali bti racionaliai eksplikuota. Toks filosofavimas yra prieingas tradiciniam racionalistiniam. O tokia filosofija tampa tarsi priepriea mokslui. itokio filosofavimo udavinys ne paaikinti mogikj bt, o suprasti j. ia svarbiausia ne paaikinimas, o igyvenimas. itoks mogikosios bties interpretavimas XX a. siknijo egzistencialistinje filosofijoje. vairios egzistencializmo pakraipos aprainja mogaus egzistencinio patyrimo struktras, kuri ypatybes interpretuoja kaip paios bties charakteristikas. Apvelgiant ontologins problematikos padt XX a. filosofijoje, atkreiptinas dmesys pozityvistin poir j. Kaip inia, pradi pozityvizmui dar XIX a. dav O. Kontas (Augusto Comte, 1798 1857). Pagrindin dmes O. Kontas sutelkia filosofines mokslo problemas. Jis skiria tris inijos raidos pakopas (jos aprpia ir moksl, ir individuali mogaus ini raid). Pirmoji t e o l o g i n arba f i k t y v i o j i . ioje pakopoje mogus aikina pasaul antgamtini btybi veikla. Antroji m e t a f i z i n arba a b s t r a k i o j i . ioje stadijoje gamtos reikiniai jau aikinami ne antgamtini btybi veikimu, o abstrakiomis esmmis (pvz., substancijos, monados, jgos, galutins prieastys ir pan.). Treioji stadija p o z i t y v i o j i arba m o k s l i n . mogaus protas jau atsigria faktus, kuriuos stebdamas gali atrasti dsningumus. Pasak O. Konto, metafizika yra chronika liga, kuria mogaus protas brsdamas turi persirgti. O. Konto idjos dav pradi kritikai pozityvist pairai tradicin bties problematik. Jau XIX a. antroje pusje filosofijoje labai enklus dmesio ontologinei problematikai kritimas. Pagrindinis pozityvist argumentas prie ontologij kaip bties metafizik buvo siejamas su nepagrsta natralistine bties schematizacija, su nekritika gamtos moksl svok hipostaze.

Ontologija ir kosmologija Kosmologijos dalykas yra Visata, visaapimanti visuma, kuriai priklauso tai, kas turi padt erdvlaikyje. Ms inios apie Visat nuolat auga. Betgi inios apie bt nedidja. Mes galime j (bt) suvokti, bti jos apviesti, taiau niekaip jos negalime inoti. Tam, kad suvoktume bt, Visat reikia tarsi ,,ikelti u skliaust, atsisieti nuo bet kokios praktins taikomosios naudos nuostatos.

Reikia tarsi pamirti kasdien rpinimsi duonos ksniu, pastoge ar karjera. Galima sakyti, kad svokos ,,btis ir ,,visata ireikia skirtingus ms santykio su tikrove aspektus, tai skirtingi buvimo tikrovje bdai. Visata ireikia ms poir tikrov kaip objektyvi realyb, natrali substancij, kuri turi savo struktr, savybes ir kuri mes technologikai valdome. Visata yra atvira racionaliam painimui, kuris su laiku pleiasi ir gilja. Ms inios apie visat yra objektyvuojamos, jas galime vienas kitam perduoti. Taiau btis ne Visatos dalis ar jos turinys, vidin struktra. Augant mokslinio inojimo triui, jos inojimas nedidja. Btis yra u ,,inojimo rib. Ji nra objektas tradicine prasme. ia nra ini augimo. ia nebna nauj atradim. Vaizdiai kalbant, adekvatus tra tyljimas bties akivaizdoje (r.: A.liogeris. Transcendencijos tyla. V., 1996). Taiau tai prisodrintas tyljimas, kupinas pagarbumo tam, kas nepainu i esms. Suprantama, tai yra tik vaizdinys, nes, filosofija nra beadis tyljimas, bet pastangos itarti neireikiam. Bties suvokimas yra mogikas atsakas tai, k tegali atsiliepti tik mogus, kaip smoninga btyb. Ms kaip mogik btybi ilikimas priklauso nuo protingo patyrimo. Taiau bties suvokimas nra btinas ms ilikimui ar gyvenimik reikmi tenkinimui. Bties suvoktumas (apviestumas btimi) turi prasms kokyb, kuriai prisidedant prie proto, atsiranda ypatinga, speciali prasms dimensija ms patyrime. Amerikiei metafizikas M. Munitzas palygina bties suvokim su dvasine sveikata ir kalba apie tai, kad bties suvoktumas (jei jis yra ?!) sudaro kiekvienos veiklos ar patyrimo ,,neireikiam prasms komponent (r.: 1, p.339-340). Bties suvokimas nra panaus tikjim Dievu, nes btis nra kakokia aukiausia vertyb, jai nra bdingas kakoks meils, teisingumo ar groio laipsnis. Todl neturi prasms tikjimas btimi ar jos galutiniu triumfu. Neturi prasms n ryio su btimi paiekos (to ryio, kurio siekia tikintysis ar mistikas, iekodamas sjungos su Dievu). Ryio su btimi nemanoma nutiesti nei malda, nei nuolankiu paklusnumu. Mes galime tik atsiverti biai, bet pati btis nelaukia ir neieko atverties. Atsivrimas biai ir apviestumas btimi sudaro kitoki gyvenimo tvark ir kokyb. ios apvietos pasiekimas ir yra specifinis bei svarbiausias filosofavimo bruoas. Stovti bties apvietoje visai nereikia neigti pasaul. Pastangos suvokti bt savaime nra buities atmetimas ar jos sumenkinimas. Tai tiesiog reikia, kad ms egzistenciniame patyrime atsiranda kitas dvasinis matmuo. Apviestumas btimi prasmina visas ms sveikos su pasauliu ris: ir praktin, ir dorin, ir estetin, ir intelektin, ir egzistencin. Savo laiku A. Einteinas kalbjo, kad moksle dirba 3 moni rys. Pirmi, kurie apdovanoti iskirtiniais gabumais, usiima mokslu panaiai kaip sportu. Jiems tai savotikas aidimas. Antrieji, kurie vertina mokslin veikl kaip bd usidirbti pragyvenimui. Jie lygiai skmingai galt pasirinkti ir kit profesij. Pastarj dauguma. Ir pagaliau tretieji tie, kurie pasuka moksl kasdienybs monotonijos ir nuobodulio pastmti. J netenkina buities monotonija ir kasdienini poreiki bei sieki banalumas. ia prasme vis ms gyvenimas lktas ir nepavyks. Kai mog apima kasdienio gyvenimo bergdumo jausmas, jis eina moksl. Usimimas mokslu tarsi iplia i stichinio gyvenimo srauto, tarsi nutraukia nereikalingus ir apmaudius kasdienius ryius. Dar didesniu laipsniu itai pasakytina apie metafizik, filosofavim, kaip gyvenimo bd. Tai bandymas gyventi grynu mstymu, o ne karjeros, praturtjimo ar panaiais merkantiliniais siekiais. Tai pastangos painti galutinius pasaulio pagrindus, prasminti mogikj egzistencij. Matematika, gamtotyra, statymai, menai ir net moral, ra I. Kantas Prolegomenuose, neupildo mogaus dvasios pilnutinai, joje vis dar lieka vietos, kuri nenumatyta grynajam ar spekuliatyviajam protui, ir is neupildytumas veria mus iekoti tariamo usimimo smulkmenose arba svajonse, o tikrumoje vien pramogose, tam, kad bt nuslopintas proto alkis, reikalaujantis pagal savo paskirt kako tokio, kas patenkint j pat, o ne uimt j kitiems tikslams ar kit polinki naudai. Svok ,,btis filosofavimo apyvart ved Parmenidas (jo pairas aptarme anksiau). Iki jo graik mokslas ir filosofija tyrinjo daiktus, o ne bt kaip toki. Kaip tik Parmenidas padar esmin na filosofijos tapsme. Problema buvo ta, kad filosofija jau pribrendo savo paios pagrindimui. Parmenido filosofavimas i esms reik bandym atsakyti klausim, ar grynoji mintis, nepriklausomai nuo patirties, gali pasiekti objektyvi, visuotinai reikming ties. Reikjo rasti dviej nesutampani sek (esani daikt ir mini eils), esamybs ir mstymo susikirtimo tak. Pitagorui toks takas buvo skaiius, Herakleitui odis (logos). Parmenidas tok tapatybs tak velgia btyje (ontos). Btis, pasak Parmenido, neatsiranda ir neinyksta, ji yra visuomet, kitaip ji nebt btis, o priklausyt nuo ko nors kito, kas teikt galimyb jai atsirasti. Ji nedaloma, nes ji arba yra visa i karto, arba jos nra. Bties negali bti nei daugiau, nei maiau. Ji ia ir dabar, ji negali bti rytoj arba vakar. Ji itisa, be trki, nejudanti. Apie j negalima pasakyti, kad ji vystosi, nes kiekvien

akimirk ji i savs pakankama. Ji atbaigta, tobula ir panai rutul, kurio kiekvienas paviriaus takas vienodai nutols nuo centro. Tai apibrtas, bet begalinio spindulio rutulys, kurio centras visur, o periferija niekur. Taip, beje, viduramiais apibdinamas Dievas. Tai, kas ia sakoma apie bt, mes galime ,,pagauti ir apytikriai suprasti per tokias mogaus bties charakteristikas kaip sin, meil, garb, protas ir pan. Tarkim, negali bti sin penkiasdeimtimi procent. Sin nedali: ji arba yra, arba jos nra visai. Negalima bti siningu praeityje arba tik ateityje. Siningu galima bti tik ia ir dabar arba nebti visai. Nesiningumas dabar naikina siningum apskritai jo tiesiog nra. Siningumas nesivysto, netampa nei geresnis, nei blogesnis, jo nebna nei daugiau, nei maiau. Siningumas neturi iorini empirini itak. Pasielgei pagal sin siningumas yra. Ne jo nra. Ir viskas. Ir pagaliau: mintis apie sin ir pati sin vienas ir tas pat. Sin yra tik ms mintyje, kitaip ir kitur jos nra. Ti k b d a m a s sins bvyje mogus gali j mstyti. Taigi btis nra mus sups materialus pasaulis, daikt visuma ar kokia nors nemateriali aukiausioji substancija (Dievas, pasaulinis protas, kosmin energija ir pan.). Btis atsiskleidia mums, tampa mums suprantama, ima mums ,,bti tik tada, kai esame ypatingame btiniame bvyje sins, meils, doros, grio, tiesos ir pan. Tokiame mstymo (ne inojimo!) bvyje, kuomet mumyse gimsta tokios mintys ir odiai, kuriuose skamba bties balsas. Toki mini nemanoma sukonstruoti, iaukti valios pastangomis, toki odi negalima sugalvoti. Btis yra tai, kas visuomet jau yra, ji tik gali mums atsiverti jei mums pasiseks, jei mes sugebsime patekti tinkam bv. Jei iki Parmenido filosofai samprotavo apie esamus daiktus, tai jis pirmasis pradjo mstyti apie pai esamyb, o tai ir buvo tikroji filosofavimo pradia. Ne be pagrindo ankstesn filosofija vadiname natrfilosofija arba profilosofija. Nuo tada filosofai siekia painti ir paaikinti tai, kas negali bti patyrimo dalykas, ko negalima aptikti tarp esani daikt, k galima suvokti tik gryna mintimi. Tikras mstymas tai ,,pataikymas bt, tai sibtinimas. Tik itaip galima painti ties. Filosofai atrado nauj tikrovs matmen, kurio negalima suvesti nei gamt, nei supant pasaul, nei mogaus prigimt. I esms Parmenidas pirmasis atrado, kad tarp mogaus mini kaip subjektyvi yra viena mintis, kuri tarsi iveda mog u jo subjektyvumo rib. Btis nesivaizduojama, o mstoma. Gimsta naujas mstymo bdas, savo pagrindais nepriklausantis nuo empirins tikrovs gimsta filosofavimas kaip specifinis inojimo bdas. Kitas mstytojas, savitai kls bties klausim buvo Sokratas. Nors jis nevartojo termino ,,btis, bet tai, k jis buvo nukreips savo atr prot, buvo ne kas kita, kaip btis, tik mstoma i kit pozicij negu Parmenido. Sokratas irgi atranda tikrov, kuri nra nei gamta, nei mogus. Tai treia tikrov, kuri duota tik mstyme. Btent ji ir atitinka tai, kas vadinama btimi. Sokratas, pavyzdiui, band su savo panekovais isiaikinti, kas yra grois. Jis gaudavo atsakymus, kad grois yra puiki mergina ar puikus irgas, arba dar kas nors. Panaius atsakymus jis gaudavo klausdamas, kas yra gris ar blogis. Kartu jis parodydavo, kad tai, kas i vienos puss pasirodo kaip gris, i kitos puss pasireikia kaip blogis. Kad blogi poelgiai gali atneti gr ir atvirkiai. Taigi daiktai ir poelgiai yra santykiki, o prasm, idja tai, kas bendra juose nekintama ir amina. Nekinta ir nepraeina pats grois, pats gris, pats teisingumas. Idjos, ireikianios esm, neatspindi kako, kokios nors tikrovs u j. Jokia konkreti tikrov, daiktas neatitinka idjos, grynos minties. Jos paios (idjos, grynos mintys) yra tikrov, kuri nesuvedama nei pasaul, nei subjektyvias mintijimo pastangas. Jos yra smons produktai, bet ypatingos smons, tai specifini minties pastang rezultatas. Dorov yra inojimas: empirikai daugelis moni supranta dar blog ir, nepaisant to, j daro. Sokrato poiriu j i e n e i n o , nes inojimas yra visai kitoks mstymo matmuo, mstymas ia ne empirinis suvokimas, vaizdinys, m s t y m a s t a i g y v e n i m a s g r i e t j a i r t i k r j a i o o d i o p r a s m e . Biologin ir psichologin gyvenimo prasm ir turinys yra tik ontologins prasms ivestins. Tai gyvenimas ne pagal gatavus pavyzdius, tai toks buvimas, kai tenka viskuo abejoti ir, tik paiam apsisprendus, padedamas tam tikras pagrindas savo poelgiams. Nes a taip nusprendiau, ne kakas i alies, o todl, kad man taip tar dievikas balsas, balsas bties, sudaranios mano esm. Kai a inau i savs tada mano inojimas yra neabejotinas ir tikras, ir tada a negaliu nedorai pasielgti nei smoningai, nei nevalingai. ventajam statymo nereikia vliau sakys krikioniki iminiai. Imintingas mogus nedaro klaid. Tuo pat metu itas inojimas turi specifin prasm. Dorov inojimas, grois inojimas. Ir tuo pat metu, kaip sako Sokratas, a inau, kad nieko neinau. inojimas apie neinojim ir yra pats giliausias inojimas. Jo negalima kaip duotybs perteikti kitam. Jis gimsta i vidinio apmstymo. Tai savo smons inojimas, savo mstymo suvokimas, pastangos

ilikti savo btikumo pilnatvje, t.y. mstymas grynuoju savo pavidalu. Daiktai neverti inojimo. Sokratas, pavyzdiui, nesidomjo astronomija, o inoti bt nemanoma. Kuo didesniu laipsniu mstymas yra mstymas, kuo labiau jis save simsto, tuo akivaizdesnis ir patikimesnis jo turinys, tuo didesniu laipsniu jis y r a , nes tuo labiau sutampa su savo prigimtimi. itai ir yra tiesa. Tuo labiau jis (mstymas) gyja b t i e s poymius. Tai, ko iekojo kosmologija, Sokratas randa moguje. Kuo tikriau mstome, tuo tikriau esame. Tiesa yra buvimo tikrumas ia ir dabar. Ir tik a asmenikai j vykdau. Tai, kad yra mintis (grietai tariant ne mogaus mintis, kuri tapati biai), pagrindin Parmenido idja. Svarbiausioji gi Sokrato intuicija: tikrasis bties matas yra individas, gyvens ypatingu, btiniu bdu. Tai bdas, kuriuo bva grois apskritai, gris, doryb, protas. Sokrato doryb tai ta pati Parmenido btis. Ji vienareikm, nedaloma, ji neturi laipsni, negali bti vakar, rytoj ir pan. Abi koncepcijos atskleidia ypating tikrov, kuri nra nei kosmosas, nei esamyb, nei mogus, bet yra tokiame pat santykyje su jais kaip tikrov su regimybe. Abiem atvejais mstyti ir bti vienas ir tas pat. Parmenido ir Sokrato idj sintez vis bsimj ontologini koncepcij archetipas. Daugelio iuolaikini filosof nuomone mogikoji btis neegzistuoja automatiku bdu. Gyventi savitai, bti pasaulyje mogiku bdu reikia bti ,,ten, kur bva visi svarbiausi mogiki ,,daiktai: gris, dora, meil, garb, protas, tiesa, teisingumas. Visi jie bva, laikosi tik ypatingomis mogaus pastangomis. Jei nra toki pastang, tai ten kur a esu nra mogikosios bties, ima iojti nebties ,,skyl. Bti mogumi reikia, F. Nys odiais tariant, nuolat okti ant bedugns krato, nuolat velgti bedugn savyje. Jei ilgai velgi i bedugn, tai ir ji pradeda irti tave. Todl gyventi savitai, btikai reikia narsos, nes privalai nuolat grumtis ir nugalti gyvulik prad savyje. Turi nuolat budti, prisiimti supanio pasaulio permainybes, absurdo (A. Kamiu) nat ir rytis gyventi su ia mogaus protui nesuvokiama transcendencijos paslaptimi, teigti bt, nepaisant to, kad greiiau turi bti niekis, o ne is tas. Privalai ia savja asmenika narsa ia ir dabar vietinti mogikj bt. Taigi etinis klausimas apie mogikosios narsos prigimt (O. Tillich) neivengiamai atsiremia ontologin klausim apie bties prigimt. Ir atvirkiai klausimas apie bties prigimt gali bti keliamas kaip etinis klausimas apie narsos prigimt. mogus teigia save dvipusikai. ios puss skirtinos, bet susijusios. Viena j mogus reikia save kaip A, kaip atskira, savistovi, laisva asmenyb. itai jis realizuoja kiekvienu saviraikos aktu. Kaip tik itai mogus ir gina nuo nebties, stoja dvikov su nebtimi. Grsm prarasti savj A yra nerimo altinis, o konkretaus pavojaus suvokimas baims esm. Todl ontologinis mogaus teigimas yra vis metafizini, etini, religini ir tautini A apibri prielaida. Ontologinis savs teigimas yra nei gamtinis, nei dvasinis, nei geras, nei blogas, nei imanentikas, nei transcendentikas. ie skyrimai ir yra manomi tik ontologinio savs kaip A teigimo pagrindu. Narsa bti yra bties teigimas, nepaisant nebties fakto. Tai aktas, kur ir vykdo individualus A. A priimu nebties nerim, teigiu save ir kaip visybs dal, ir kaip individuali savast. Narsa visuomet suponuoja rizik, jai visuomet gresia nebtis: tai yra arba pavojus tapti tik daiktu tarp kit daikt, arba netekti individualios savasties santykio niekio tutumoje. mogikai narsai reikia bties jgos, jgos transcenduojanios nebt, kuri igyvenama kaip nerimas dl likimo ir mirties, kaip nerimas dl pasaulio tutybs ir beprasmybs, kaip kalts ir pasmerktumo patyrimas. mogaus paskirtis yra paaukimas savo valios pastanga ir tampa upildyti tekusi jam tutum, upildyti j savo jga, savo charakterio, savo supratimo ir ryto jga. mogaus paskirtis neapibrta gyvenimo slygomis ir ribomis. Kaip tik todl ir kilo sielos nemirtingumo simbolis. mogus privalo gyventi taip, tarsi bt nemirtingas, o tai reikia siekti to, kas realiame gyvenime i esms nepasiekiama. Literatros sraas Aristotelis. Rinktiniai ratai. V., 1990; Chrestomatin mediaga ,,Filosofijos vado kursui. V., 1995; Ernst von Aster. Filosofijos istorija. V., 1995; Filosofija. Mokomoji knyga. K., 2000; Hartmann N. Filosofijos vadas. V., 2001; Heidegeris M. Rinktiniai ratai. V., 1992;

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdiai. V., 1999; Kierkegaard S. Liga miriai. V., 1997; Kunzmann P. ir kt. Filosofijos atlasas. V., 1995; Maceina A. Ratai, VI t. V., 1994; Nekraas E. Filosofijos vadas. V., 1993; liogeris A. Transcendencijos tyla. V., 1996; Munitz M. The Ways of Philosophy. N.-Y., 1979.