Está en la página 1de 73

Ignas einius.

Kuprelis.
I
Jau, rodos, niekas man nekliudys.
Vl rasau.
Rasau, galvoju. Skraidau tolimam, placiam neregt vaizd pasaulyje.
Mlyni pavasario rkai j siandien dengia; mlynuose rkuose jis nuskends. Ir regimi
laukai, ir zalios pievos, ir vsios girios ten nuskend.
Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip zol ir javai aplinkui auga.
Blyksters, zybters mintis, ir vl isnyksta. Sugauti nestengiu. Ramu siandien visur.
Anapus dur skubs zingsniai. mane kas ateina.
Tegul sau.
eina tvas. Sustojs sypsos.
Zinai, Ignasl, ko tavs prasysiu?
Siandien nieko negaliu spti. Pasakyk.
Pirmai prizadk.
Ne, taip bijau.
Nr ko bijoti. Darbas bus nedidelis.
domu, k jis sugalvojo?
Na, vis tasia.
Gerai! uzdjo man rank ant peties. Nueik mano vietoj malnan.
Nueiciau pats, bet siandien turiu nuvaziuoti mugn: reikia Sirm parduoti.
Kuprelis vienas jokiu bdu nemals, pastebjo tvas, kad mano veidas niauksi.
Sak: ,,Kai tik pamatysi, kad sparnai sukasi, tuojau ir eik. Jau sukasi Kuprelis pradjo
malti.
As galvoju: ,,Btent siandien, toki dien, malne tarp milt!
Tvas turbt spjo mano mint:
Tu manai, kad jis laikys tave vis laik prie pikliaus? Jam smagu bus su tavim
pasisnekti. Juk zinai, kad jis tave mgsta?
Bet as siandien galvojau apie kit darb.
Nesisukink.Grd nedaug nuveziau. Vjas, matyt, bus geras, spustersit, ir
nepamatysi, kaip sumalsit. Ir tau bus geriau. Senus pazstamus pamatysi. Jau penkta diena
kai parvaziavai, o dar niekur nebuvai isjs. Svecias esi, neturi ko namie uzsidars sdti.
Dabar dienos tokios grazios.
Padjs plunksn zvilgterjau langan. Diena atrod tikrai nuostabi. Oras skaidrus,
medziai nauju zalumu zvaga. Ir pro lang buvo jauciama, kaip pavasario sula oru sunkias.
Eisiu! atsistojau.
Tvas patenkintas isjo kinkytis.
II
Man gaila irmio. Mes beveik drauge augom.
Kokios dvylikos j dveig pratinau jodinti. Dar ir dabar turiu pirmo pratimo zym
kaktoje. Sirmis matomai aiskiai buvo nusistats zmogaus jungo nenesti, todl pratinimas jo
nepaprastai pamazu. Numets mane vienok visuomet sustodavo ir palenks galv lyg
ironingai zirdavo, kaip vyko mano atsistojimas.
Pratinimo kova, vieno ir kito uzsispyrimas padar mus gerais draugais.
Sugrzus man pavasariais namon is mokyklos jis zvengdavo is dziaugsmo.
Sirmis mgdavo dalyvauti arkli lenktynse. Joti tuomet juo bdavo nepaprastas
smagumas. Jauciau tiesiog, kad jis turjo tok pat nor kaip ir as: laimti. Laimdavom,
zinoma. Visuomet. Nusimin konkurentai, sodziaus vaikinai, guosdavo save: ,,Zaibas, o ne
arklys! Dalyvaujant jam lenktynse gero negali bti.
Bet Sirmis mgo ir gerai pavalgyti. Mgiamiausias jo valgis buvo zaliuojancios
avizos. Jei ir kazin kaip priristum j kur pievoje, bet jei tik kokio kilometro artumoj yra
avizos, niekas negelbs.
Sirm mgom ne tik mes visi namie, bet ir ms suva Murza. Murza saugodavo Sirm
ganykloje. Taip pat jam ir avizose besiganant. Bdavo, ateina kas ir sako:
Eikit isvarykit savo arkl is ms aviz. Murza kaip pasiuts nieko neprileidzia.
Murzos jau kelinti metai nra. Sirmis paseno, apyrambis pasidar. Bet tvas vis dar
nenorjo jo parduoti. Nors siaip ir mgo keisti arklius. Tik antradien beariant Sirmis atsigul
vagoje. Is nuovargio. Ir nenorjo keltis.
Mes supratom, kad dabar jau teks Sirmiui isvaziuoti paskutin kart mugn. Bet vakar
ir uzvakar tvas dar tyljo. Matyt, galvojo ir svarst.
Ruden arkliai pigesni. Dabar ir parduot lengviau, sako tvas, ssdamas veziman
ir imdamas vadeles. Tie argumentai ir nulm.
Sirmis isjo is kiemo ltai, tarytum nujausdamas k. As ir motina islydjome j akimis.
Man prabgo viena juosta daug atsiminim apie Sirm, apie ms dalyvavim lenktynse ir
apie tai, kaip jis kart gyn Murz nuo kit sun.
Mano po sudraikyta nuotaika dar labiau susidraik. Jauciau, kad siandien rasyti vis
viena negalciau. Ilg laik vaidentuvs auginti vaizdai nubluko, atitolo. Juos nublukino
raiski, neatitolinama tikrov.
III
Eidamas griau pavasar visu kvapu. Jauciau, kad jo eteringa, ore virpanti energija
persunkia ir gaivina mane.
Platus sodziaus dangus, aukstu, tik zirimu skliautu, vilioja galv auksciau pakelti.
Pats pakiltum, jei manytum. Nors ima placiai ir toli pamatyti.
Tai sen, tai ten raizo dangaus mlyn dideliais vingiais gandrai. Plauko, rodos.
Sparnais nemosuoja. Auksciau j matyt tarp balt, isdrikusi debesli keletas juod task.
Stovi tie taskai kaip segti. Nei nesukruta.
Zemiau, ties sodzium, narstos, zaibu skraido kregzds. Gaudo, vaiko nematomas
muses. Jau, regis, zemn, kaip akmeniukas, nupuls, tai zirk, jau net kur padangn nusov.
Bits tik zimbia, tik zimbia pievoje. Gli gard kvap draiko.
Pradzios birzelio nedrsus vjas purena medzi virsnes, vilniuoja isplaukjusias
rugi dirvas. Bga bga bangomis varpos per laukus. sisvyruos, regis, visa dirva ir aukstyn
pakils.
Stai jau netoli ir malnas. Jis stovi pasistiebs ant apvalaino, lyg piliakalnis, kalniuko,
atokiai nuo Gervracio dvaro.
Is vienos jo puss tsiasi pakaln rugi laukai. Is kitos zaliuoja avizos, mieziai,
zirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krmeliais eilse suaug bulbieniai matytis. Uz j pabal
dirvonas, linais nustas.
vakarus, uz vasarojaus lauko, osia tamsiomis virsnmis seniai pasens berzynas.
Rodos, kieno senovs priminimui paliktas. Jo pakrastyje marguoja, kaip skraid drugiai,
mergaits ir berniukai. Vieni renka gles, kiti k zaidzia, gainiojas. Berzyno gilumoje gegut
kukuoja.
Pietuose, tarp krm, piev, tarp staci krant, srovena upelis. Zvilga sauls
spinduliuose.
rytus, pro Juodalksnyn, kur nesiliaudami krankia juodvarniai su savo pauksciokais,
styri ms,. nuplysusiais stogais ir iskrypusiais kaminais, sodzius. Rodos, jis vienas tarp to
saunaus zaliumo nuskurds, vienas Dievo apleistas. Tik gerai dar, kad j kiek sulopo
mazuciai, menki sodeliai ir keletas dideli liep ir klev.
Netoli nuo cia, ziemius, tarp tirst sod, tarp isnasi medzi, baltuoja dideli Sargauto
rmai. Nuo j zri ne vienas Gervratis, visa apylink. Vaziuojant nuo desimt kilometr
lengva juos zirti. Koki grazi dien dar ir nuo toliau.
Kiekvieni metai matau situos laukus, girias, sodzius, bet kiekvienas pavasaris jie man
atrodo kitoniski. Rodos, pernai tai ne taip buvo, tai ne taip, siemet kur stabiau, labiau ak
veria. Ir dar ima noras pazirti ir dar kart vis apylink akimi apibgti, susiprasti su ja.
Ziriu, kiskis su trejeta savo vaik ant kelio is rugi isslenka. Stapterjau ir laukiu.
Senis pastat ausis, atsitps ant paskutinij, pakl priesakines kojas. Atsargiai zvalgosi
visosna pussna. Ir vaikai tv seka, taip pat daro gyvenimo taisykli mokinasi. Tik stai
pamat mane, pries, zmog. Senis sumyk nustebusiu, sergstanciu balsu ir smuko atgalion
rugiuosna. Kiskeliai dar lukterjo, mane pazirjo. Ausytmis pakraip. Norjo patys
sitikinti, ar tikrai baisu. Paskum lyg akmeniukai nuriedjo paskui savo tv.
Malnas eina palengva. Priduss, uzkims burba. Manau, didels skubos nra.
Sustoju, stebiu j.
Malno sparnas, iskils aukstai, stapterja kiek, paziri apatin sparn ir krenta ant
jo, lyg privyti nordamas, bet tas pabga, o ant jo, is virsaus, ziri ir taiko jau kitas.
Bildesys, rat teleskavimas vis didja. Girdtis jau ir pikliaus sunkus dsavimas, lyg is
po malno jis verzias.
IV
js vidun, tuojau pamaciau pat malninink, Kuprel.
Tokiu vardu j visi zmons vadina. Jo tikros pavards niekuomet nesu girdjs. Ta
pravard, tai davinys zmoni sugebjimo visk pastebti. O Kuprelis turi net dvi kupras:
vien krtinje, kit nugaroje. Bet jis dl to pravardziavimo nei kiek nepyksta. Nors siaip
zinomas, kad supykti gali. Kai kas nori prisigerint malimo ar kitais reikalais, vadina j Olesiu,
net ir ponu Olesiu. Jam vis tiek.
Kuprelis mans einant nepastebjo. Dirbo. Pasistojs suolelio, taiso plysusi, du
ratus jungianci juost. Jo ilgos, laibos, tiesios kojos nuo malno kratymo virpa jo taktu.
Visas knas virpa. Atrodo, jis tik malno daiktas, su juo suristas, su juo suaugs. Su juo vienu
taktu ir ritmu gyvena.
Sudzivusiais, smailiais pirstais knaibo ir siuva jis plysusi viet. Liesas, baltas, dar
daugiau nuo milt baltas veidas. Plona tiesi nosis tik pabrzia t lies baltum. Vikrios, gyvos
kaip zarijos, akys tik bgioja snireliu, kuriuo jis siuva.
Matau, Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuomet buvo toks pat, kiek j
pamenu. Nesikeicia, nesensta. Kiek jam met, niekas nezino. Gal penkiasdesimtys, gal
daugiau, bet senas jis neatrodo. Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai daznai
keicias. Jam nepaprastai lengva smarkiausiai supykti, bet jis greitas ir geru p nelauktai
nuvisti.
Laukiu, nenoriu Kupreliui trukdyti. Ziriu, kaip dideli, miltais nubaltinti voratinkliai
kampuose ritmingai supas. Vorai sokdami juose gyvena ir soki nuotaikoj miltais dulkintas
uzklydusias muses gaudo.
Pro mazus langelius ir plysius siverz nubaltinti spinduliai voratinkliuose balksvomis,
virpanciomis spektro varsomis zvilga. Ir tamsiuose kampuose tamsa atrodo balta, miltuota.
Kuprelis vis dirba, mans nemato.
Pagaliau sveikinu j nuosirdziai, draugingai.
Labadien, ponas Olesi!
Nesiskubindamas pakl galv. Ziri mane, tarytum ir nepazsta. Nieko neatsako.
Kodl? Gal nepakankamai greitai atjau?
Pabaigs darb, nulip nuo suolelio. Prijo ir duoda kiek salt, mazai drauging rank.
Spaudziu j, stengiuos gerumu susildyt. Jaukiai klausiu:
Ar tamsta, ponas Olesi, dabar ms mali?
Taigi, pratar tampriai, kietai.
Paskum tuo pat balsu:
Ar tvas jau ir neateis?
Turbt, kad ne. As jo vieton, aiskinu, atopakalin kiek atsitrauks.
Kodl neateis? zybterjo Kuprelio akys.
Mugn isvaziavo. Labai dideliu reikalu.
Ar nebt galjs kit ketvirtadien?
Kad reikalas neatidtinas.
Tai kaip dabar bus? balsas jau kiek velnesnis.
As pasistengsiu tv pavaduoti.
Kazin. Kazin, ar galsi k? tiria mane Kuprelis, ypatingai mano rbus. Jo veidas
prasvito, pragiedrjo kiek.
Na, jei taip, tai taip. Imk t mais, teikia jis man nurodymus sakmiai ir smulkiai
ir rodo yla kiton pusn, pro ltai besisukant stieb. Tenai, matai, maisan is pikliaus
suplsti grdai byra. Atkabink mais nuo tos rankovs: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kit, dyk
uzkabink. Nuness ant virsaus, ispilk skrynion. Ne pirmutinn, bet antron. Pirmutins girnos
suged. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vjas, galima ir dvejas paleisti. Bet k
tamstai daug aiskinti. Turbt meni, kaip seniau ateidavai ir man paddavai malti? Tik
paskum, kai pradjai auksciau mokytis, ar suponjai, ar sutingai.
Patenkintas, kad buvau pripazintas, nuskubinau, kur buvo liepta.
Atkabins ir uzmovs kit mais, risu j traukiamj virv. Girdziu, Kuprelis juokias.
Kas jau, ar sveikatos neturi, kad negaltum sito maiso uznesti! Tamstos metais as j
be niekur nieko nutarunckinciau. Taip virve traukdamas daug laiko sugaisi.
Paraudonijau kaip burokas. Uzsiverciau mais ant peci ir tempiu laiptais virsun. Kad
bt greita, sunku buvo pasakyti. Kuprelis sypsosi ir ragina:
O o! Maisai sveika nesioti, nugarkaul sustiprina.
Pagaliau uznesiau ir uzpyliau.
Nezinau kur, baisiai issimiltinau. Paieskojau sepecio, neradau. Dulkinuos taip,
rankomis.
Girdziu, Kuprelis dar labiau juokias, antran aukstan paskui mane atjs.
Nesidulkink tamsta, dar ne toks bsi. Pagaliau, juodas darbas zmogaus nesutepa. O
cia dar miltai.
Rodos, nebuvo ko, bet as nuo jo ironing juok susisarmatijau. Jis tai pastebjo. Jau
nesijuokia. Sneka, pasakoja rimtai. Tai t, tai kit daikt rodo, aiskina.
Lukterjs kiek, vl nueik tenai apacion pasidairyti. Permains maisus, atnesk
cionai ir uzpilk. Dabok gerai. Saugokis, kad nepamirstum. Baisus tarapotas gali iseiti, tenai
uzsikims ir slen pribgs miltuosna, o cia girnos dykos mals, dils ir akmens prisuks.
Pazvelg skrynion. Paklaus girn zimo ir greitai treci aukst nuritjo.
Tik spjau linkterti galva, parodyti, kad gerai dabosiu.
V
Daznai mainau maisus. Jei tik ir pus randu, nepalieku. Suplsos darosi vis
smulkesns. Bet nesiskubina.
Malno zesys tai apsilpsta, tai vl staiga pakyla. Matyt, vjo pajga mainosi, kinta.
Man gerai atmenamas, pazstamas tas rat rateli teleskavimas ir bildesys. Daug
primena is vaikysts laik. Ne vien dien cia praleidau. Vienas ir su draugais. Ratai man,
rodos, k pasakoja teleskuodami.
Jie pasakoja apie tas dienas, kai as su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasak;
kai mes akis istrsk prasydavom: ,,Daugiau, daugiau! Kuprelis mums laiko negaildavo.
Nuo jo isgirsdavom aib vairiausi daikt. Jis vaizdingai apsakindavo, kaip vaidinasi
raganos, laums ir kipsai. Lietuvi karus su totoriais, lenkais, rusais ir kryziuociais dar
domiau atpasakodavo. Jie mums ir tikdavo labiausiai.
Mes pagaliau pradjom tikti, kad ir jis pats buvo kare dalyvavs. Jei ne su totoriais ir
kryziuociais, tai bent su turkais. Juzulis, kuris buvo vyriausias, pasakojo, kad kariaujant su
turkais, kareiviai turjo nesioti po kalnus patrankas ant peci.
Gal ir Kuprelis nes ir j kokia sunki patranka is virsaus ir suspaud. Tas Juzulio
aiskinimas mus dar labiau tikino.
Buvom norj paties Kuprelio paklausti, bet nedrsom. Gal nebuvom pakankamai
sitikin, gal bijojom zeisti. Zinojom, kad Kuprelis buvo piktas ir kad j suerzinti jo artumoj
esant buvo labai pavojinga.
Eidamas uzkliuvs svarstykli prisimenu, kad Kuprelis daznai mus sverdavo. Sak,
daboja, ar greitai augam. Taip pat mgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei
koks aitvaras pakildavo tiesiai ir aukstai, dziaugsmu jis netverdavo. Mes taip
nesidziaugdavom.
Visas Kuprelio pasakas ir geradarybes mes atlygindavom nuo jo toliau bdami visaip,
kai kuomet ir nelabai graziai. Uzrakindavom j vien, sustabdydavom maln tai
baisiausiai veikdavo. Nedrsdavom paskum pasirodyti arti malno koki vis savait.
Paprastai tai prikraudavom galan sparno, audeklo uzlankon, akmen: kai sparnas aukstyn
pakyla, akmenys krinta tiesiai ant malno kepurs ir baisiausiai darda sienomis zemyn;
pasitaikydavo, kad neaplenkdavo ir lang. Na, tuomet tai mes, kaip pels, bgam, kiek tik
siekt, ir slepiams duobsna, is kuri smlis imamas. Bet jei Kupreliui pasisekdavo mus tenai
surasti, nepaleisdavo taip pigiai. Pabgti nuo jo bdavo labai sunku: strikters kelius didelius
zingsnius, ir jau uz apikakls laiko. Dar zaddavo ir Sargautui, ir tvams sksti; bet
niekuomet nesksdavo ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.
Kai kuomet jis visai ms save nesileisdavo. Vaiksciodavo lidnas, susikrimts,
apniuks; kas j graudino, kas krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar daznai jo nesuprantu.
Kiek kart buvau norjs isgirsti, kaip jis seniau gyveno, k mat; jis apie save ne tik niekam,
bet ir man nei zodzio netaria.
VI
Ar tamsta nepamirsai savo darbo? girdziu. Tai Kuprelis, sugrzs is trecio auksto.
Dirbo tenai k, dabar cia atjo.
Stengiuos, atsakau.
Tuo metu dingterjo galvon, kad jau gerokai bus praj laiko, kai buvau apacioj.
Skubinu zemyn, per kelint laipt persokdamas.
Maisas pilnutlis, prikimstas. Tik tik uzsitraukiau j ant peci. Tempiu rauds virsun.
Jis ir vienon, ir kiton pusn nuo nugaros smunka. Prituriu visas lygsvaros pajgas sutrauks.
Nors neilgam.
Greiciau nesk! sako nuo virsaus Kuprelis. Girnos bus tuoj dykos.
Nesulauks laiptus prilk. Mato, kaip as su maisu ir nesuvaldoma lygsvara kovoju.
Bara ir drauge ypsos.
Reikia dazniau mainyti. Pilnus maisus nesiodamas patrksi ir zmonos negausi.
Niekai! atsakiau uztarunckins mais ir, lyg myli perlks, patenkintai
alsuodamas. Nepatrksiu ir zmon gal gausiu!
Man atrodo, kad tamsta... ! kam man cia tave ,,tamstu vadinti. Ar neatmeni, kai
maz dl visoki blni, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu iskrsdavai, dar ir uz ausi lyg
kiskel pakeldavau?
Nuo to priminimo, pats nejusdamas, nukaitau.
Vaikas is tavs buvo! zvilgterjo akysna, paskum virsutin lp. Man
atrodo, kad tau laikas bt vesti.
Kodl? nustebau.
Bet tas jo nelauktas pasakymas man pakuteno kiek sird, pakl malonius, neaiskius
lkesius.
Todl, aiskino Kuprelis rimtai, kad jau turi turbt dvidesimt met su kaupu.
Matai, ir sai jau issikal, virsun raitosi. Turi moksl, ger galv, zmon galsi pramaitinti.
Ko dar laukti, ko stinga?
Dar as jaunokas tokiam smarkiam zygiui. Pagaliau vienam reikia pirmai gyvenimas
isbandyti. Kitaip gali didelio vargo bti.
tai kaip! Ar dar gyventi ,,neimokai? Gyventi imokti negalima. O jei taip, tai
dviese lengviau.
Patyljo kiek.
Trisdesimties sulauks svarstysi, ar verta, ar dar neverta vesti. Keturiasdesimt
privijs galvosi, ar apskritai verta. Keturiasdesimt penkeri, is tolo senatvs sesl pajauts,
gal ir labai norsi, bet jauna ir grazi neis. Dabar mergaits maziau paiso turtingumo, proto ir
mokslo. Jas daugiau vilioja jauni ir sveiki vyrai. Taip ir reikia. Tegul nebna vyrai kvailiai,
tegul nelaukia per ilgai. Jei koks zilis bedantis ir gauna kokiu bdu jaun, skaisci zmon, jis
negali tiktis jos stiprios ir pastovios meils. Pakanka, kad koks jaunas vyrukas pasipainiot,
ir jau seimyninis gyvenimas sugriautas, o senis kokiu desimciu met keliauja anksciau
Abraom. Juk meil bent regimo gyvenimo vienatin prasm. Nerasti jos, vis tiek, kaip ir
to gyvenimo nustoti. Meils ieskoti nereikia vluotis. Juo anksciau, juo geriau. Jaunam reikia
vesti, jaunam draug pasirinkti. Ne laikas ,,mokintis gyventi, kai gyslose karstas kraujas
verda ir sirdis sirdies troksta. O kai pradsi galvoti, svarstyti, laukti, tai ir nepamatysi, kai
paliksi visam amziui vienastipis, beprasmis.
Kad Kuprelis pats taip galvot, man neatrod.
,,Tai tik dl mans, jauno, maniau.
Kodl gi tamsta nevedei? klausiu.
mano, rodos, loging klausim jo baltas, drobinis veidas dar labiau pabalo. Raiskios
akys m skubiai bgioti, tarytum ko ieskodamos, nuo vieno daikto kit. Stai jos apsistojo
ties mazu, keturkampiu malno langeliu ir ziri pro j toli, kur, regis, niekuomet nei susiekti
negaltum.
Pasidar tylu, net kiek nejauku, lyg ant malno kas skraist uzmet. Girnos zia
nikiai. Apacioje girdti pikliaus kimus dsavimas. Jam nedrsiai taria rat rateli tarskesys.
Virsuje lyg snabzda kas. Bailiai, pavogciom. Ir vis viena regis tylu. Dar sunkesn tyla.
As? As? prasneko Kuprelis. Bet vis dar pro lang ziri, mato tenai k. Daug
pasakoti...
Papasakok tamsta! prasau. Man labai parpo suzinoti, kodl Kuprelis neved,
kodl liko vienas.
Tai ne pasaka ir ne kokia rayta istorija. Papasakoti tai nelengva. Tai mano
gyvenimo nesugydoma zaizda. Jos judinti nenoriu.
Tie zodziai buvo svars. Anapus j buvo jauciama giluma ir plotis.
Papasakok bent kiek.
Tu tik pasijuoksi. Tu gal per jaunas atjausti.
As nezinojau, kas atsakyti, kaip pasiteisinti. As tikinau tik savo akimis.
Ak geras tu buvai vaikas. Mgau as tave ir dabar dar mgstu. Mazai man rodos
panasu, kad Kuprelis bt myljs k kuomet. Kur jam buvo mylti, kad jis is tolo nuo moters
salinas; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiot ateit ir padt jam malti. Nesileis, kad ji
kazin kokia bt. Ir ar galjo dar j mylti kas? O gal?
Prissk, kviecia Kuprelis vidun susikaups ir pasirengs. Apsakysiu tau visk
visk, kaip buvo, kaip Kuprelis myljo, kaip dziaugs jis laime. Kuomet tai. Klausysi mans
gerai?
Taip! atsakiau, visas jaunu domingumu uzsidegs.
Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Zavinga kaip brkstanti,
zadanti ausra. Jos skaidrios zvilgancios akys tirpino sird, gundino j. As myljau j, kaip
naktis myli lakstingalos dain...
Liejas jo zodziai, kvpti meils, ir plaukia is gilumos prislgtos sirdies. Paskendo ir
gyvena jis savo atminimuose.
VII
Sugirgzd malnas, suspieg visais snariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus uzgultas.
Sustojo.
A, kad tave kur! supyko Kuprelis. Pasoko smarkiai nuo vietos, girnas puol.
Stvr virsutin tekin abiem rankom, sispyr aslon, sitemp visomis pajgomis ir pajudino j
kiek. Bet tai nedaug gelbsti. Malnas stovi, lyg kastas.
Mato, kad is vidaus sunku kas padaryti. Tekinas laukan islk. Isjau ir as paskui.
Ziriu, stumia Kuprelis, net susils, malno sparn. Pastmjs kiek vien, ima kit,
kai tas nuo virsaus arciau prisiartina. Sparnai treska, braska, tarytum bt visai nuvarg.
Toliau eiti negali.
Pamats ir mane prisauk pagelbon. Mazai ir as galiu k padti: sparnai eina, sukas
tol, kol mes juos stumiam.
Bet neilgai trukus papt smagesnis vjelis. Tik jau kiek is vakar puss. Taikome
sparnus ton pusn. Malnas pamazu, nenoromis ima krutti. Kruta neilgai. Po valandls vl
m stovinti. Kuprelis, tai pastebjs ir issigands, soko psti sparnus.
Nieko neveiks, vjo neatstojs, supyks ir dar labiau susikprins grzo Kuprelis
vidun. As dar lukterjau kiek. Klausaus vjo, ar jis nepradeda smarkiau psti. Ziriu maln
sparnai stovi, tarytum ir niekuomet nesisuk.
,,Siandien liks nesumalta, galvoju ir einu Kuprelio ieskoti. Prasysiu kiek palauks,
tegul apsakinja.
Randu j pirmam aukste. Vaikscioja is vieno kampo kitan. Is tolo aplenkia pikliaus
skryni, svarstykles prie antr uzdaryt dur. Nors ir neziri jas.
Ir tyls rams dabar cia visi daiktai, lyg bt is balto akmens. Suakmenjo kuomet,
miltais apnesti. Tylus ir antras piklius, anoje pusje. Visai uzmestas. Jan Kuprelis krauna
visokius nereikalingus daiktus, lyg kokin muziejun. O kerts ir jo sonai aibe skaitlini
israsinti. Daiktais istrinta ir vl uzrasyta. Tai Kuprelio buhalterija.
Is viduraslio kelias didelis stiebas net pacion kepurn. Tai malno visa pajga. Tust
palubmis j vainikuoja milzinis ratas. Ir stabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda
ir kit rat ir rateli savo kumstimis nevaro. Nevaro ir jo niekas is pacios kepurs, nuo paci
sparn.
Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikscioja. Rankomis maskatuoja. Piktas.
Pagaliau, matyt, vjas susimilo Kuprelio: is pradzi palengva, lyg juokaudamas, bet
paskum rimciau ir smarkiau pradjo sparnus varyti. Tuojau Kuprelis atgijo. Aiskiai nusvito.
Liep man mais pazirti, pats kaip vover nulk laiptais virsun.
Visk cionai atliks ir as ten nujau. Jis sdi, kojas susikeits, ant senos sugerbjusios
berzins kalads, prie jo kambarlio dur pastatytos. Atsisda cia visuomet, kai nra ko veikti.
Sdi ir klausos linksmaus girn zesio. Galvoja apie k. Akyse vilties ugnel suzimba.
Gaila, kad man pinig mazoka! atsiduso man arciau prijus.
Atsisdau netoliese ant skrynels. Ant tos pat, kuria jis uz malim nuo kiekvieno
atsemia sau slen karvei. Tai jo issiderta. Klausau.
Nevargint mans tas oro nepastovumas, jei j daugiau turciau. Zinai, k esu
sugalvojs? klausia mans Kuprelis linksmu nusisypsojimu, kiek pasididziuodamas. As
sugalvojau tok rengim, kuris geram vjui esant ir malnui veikiant, sutaupyt vis energijos
pertekli, kuris siaip niekais nueina. Tas rengimas kiek komplikuotas, bet nr brangus, jo gi
veikimas, mano apskaiciavimais, bus didelis. Mazam vjui, ar jo kok laik ir visai nesant,
mano malnas vis viena suksis man tinkamu greitumu. As, metais dirbdamas, suradau
praktisk galimyb energijos pertekli surinkti ir j kok laik sutaupyti.
Tu nesi technikas, bet gali suprasti, kad tai yra elektriskas mechaniskas rengimas.
Gaila, ir Sargautas nieko technikoje nesupranta. Siaip jis geras zmogus ir galt man pinig
kiek paskolinti. J man ne tiek daug ir trksta.
Sargautas yra domus ir keistas zmogus. Jis niekuomet neduos pinig reikalui, kurio
jis pats visiskai nepermanyt. Jis nemgsta ir maziausi abejoni.
Gal tau braizinius parodyti?
Atnesa Kuprelis kelis lapus braizini. Atlikti lyg kokio inzinierio. Svars, raisks.
Mane apima tikrai nuoirdus nuostabumas, a stengiuos suprasti, bet man sunku. A tik
stebtis galiu.
Kuprelis aiskina ilgai, gyvai, pasitenkins, sitikins.
As suradau nauj, ilgai tveriant mechaniskos pajgos eIekt. As zinau bd
sustabdyti elektros pajgos issieikvojim. Bet visa tai reikia rodyti gyvais
iseksperimentuotais pavyzdziais. Kitaip vargiai ir tikri inzinieriai patiks. Stoka pinig...
Apniuko Kuprelio veidas. Suvyniojo braizinius, nunes kur, rpestingai paslp.
Na nieko, sugrzo Kuprelis. Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinig.
Tu norjai isgirsti mano kit tragedij, sutrauk jis kiek antakius, suspaud
lpas. Nueik pirma apacion, pazirk. Prikabink ten didziaus mais. Tursim daugiau
laiko. As tuo tarpu apsizirsiu.
Nujs, kiek radau, atnesiau, uzpyliau.
Jis, girn brankt prie vjo smarkumo pritaiks, atsisdo ant kalads. Neregimai, vos
girdimai atsiduss, atsislijo sien ir rankas skrebuci rankovsna susinr. Jo veidas tylus,
ramus. Akys toli vidun, praeitin ziri. Ties juo ant sienos virsuje sventas Petras pasilenks.
Laukas, zilas, su kuodu kaktoje senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai paties Kuprelio visai
dailiai akvarelmis piestas paveikslas, mlynuosna rmuosna dtas. Viso malno vienatinis
paveikslas. Kuprelis j kasdien nuo milt dulki apvalo. Nors ir nelabai tiki kitiems
sventiesiems, bet svent Petr, sako, mgsta.
Pro balt kan paveiksl sizirjus atrodo, kad jis gyvybs gauna, mato, girdi ir
veide savo garbintojui vento palankumo rodo.
Jaukus senelis. Ir visa aplinkuma daros nuo jo venta, jauki.
VIII
Likau as nuo savo tveli visai mazutis, apsakinja Kuprelis. Nei snekti, nei
vaikscioti dar, sako, negaljau.
Mano tvas tarnavo vienam dideliam dvare kveizda. Gyveno gerai. Bet uzjus
kokioms ten baisioms ligoms mir. Mir ir mama kelet mnesi paskui.
Mane pam bobut, mamos motina. Lig dvylikos met laik pas save. Skaityti, rasyti,
skaiciuoti ismokino. Buvo labai gera, bet ir dabojo gerai. Tik kart, man jau septyneri ar
astuoneri met esant, nukritau nuo auksto rugi prsmo klojime. Rodos, buvau norjs
padti krauti. Be galo uzsitrenkiau. Nuo to, o gal ir nuo ko kito, ir isaugo man po truput sitos
dvi kupros.
Nuo dvylikos met, senutei daugiau pasenus ir maziau sutaupyt pinig likus, isleido
mane tarnauti didelian vandens malnan vien vokiet. Tas vokietys mane kazin kodl
tuojau pamgo. Gal kad as buvau visai tylus ir nedrsus. Jis visuomet man lengvesn neg
kitiems darb duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draud nuo kiekvieno blogo. Tik jo
rpesniu as neismokau nei rkyti, nei gerti, nei kortomis losti. Buvo vis tiek, kaip tvas. O gal
mane myljo ir todl, kad buvo bevaikis? Dievas j zino. Zadjo mans niekuomet nuo savs
neleisti, jei bsiu vertas, ir savo pdiniu padaryti.
Pas j betarnaudamas as ir taupumo ismokau, nei vieno skatiko niekur be reikalo
neisleisdavau. Vis pinig pinig djau. Ir nemazai susitaupiau.
Taip buvo per kok septynet, astuonet met. Pasikeit viskas nuo to laiko, kai mir
jo labai valyva zmona. Po pusantr met jis ved kit. Negaljo turbt kitaip. Turjo didel
namin k, kurio pacios tarnaits gerai nedabojo. Vagiliaudavo, daug ko isnesdavo ir is
pieno, ir is msos. Bet antroji zmona nebuvo man tokia palanki. m neapksti. Persekiodavo
visaip, sksdavo.
Kam tu sit kupr laikai? tiesiai vyrui mano akyse sakydavo. Jis nr tau ir
sziningas.
Mano kupros nebuvo dar tuomet tokios zymios, bet j prikaisiojimas labai skaudziai
mane gl. Seimininko pasitikjim turjau as visisk tarimas nesziningume gl mane
dar labiau. Mano jauno prieziroj buvo visas malnas.
Pradjau ir as neksti savo naujos seimininks. Bdamas visai nekaltas, turdamas
seimininko visisk pasitikjim, kartais ir neslpdavau tos neapykantos. Tai dar arsiau j
erzino.
Nors SionIeltas mano seimininkas ir nepais savo zmonos, bet po met susidar
tokia padtis, net tarp vyro ir zmonos, kad as turjau is ten iseiti visai man nezinom pasaul.
Buvo be galo graudu, rods, kad is gimtj nam iseinu, su tikru tvu atsiskiriu.
Tarnauti jau niekur njau. Nenorjau. Nesitikjau rasti kito tokio seimininko.
Nutariau mokintis. Mokslas jau seniai mane viliojo. Dabar ir pinig turjau.
Nuvaziavau Vilniun. Ilgai ieskojau, ilgai klaidziojau. Pagaliau nusistaciau bti Dievo
muzikontu. Stojau vargonink kursuosna.
,,Pradziai ir tai bus gerai, galvojau.
Labai mgau muzik, ritm visam kame, todl ir nujau tuo keliu. ,,Mokintis ko kito
galsiu ir pats paskum.
Baigiau kursus kuo puikiausiai, gavs auksciausi pagyr.
Viet sunku man buvo gaut. Kiti, silpnesni muzikoje ir giedojime, kur greiciau mans
rado sau duon. As ne tuoj dar patekau vienon menkon Iilijon. Ir klebonas senelis pasitaik
rstus, beveik zmogda, dvasiskai tariant. Jis mane tuojau po misi varydavo visai ne
vargoniskan darban: tai malk kapoti, tai arti, tai sod ar darz tvarkyti, tai net mslo kabinti
ir vezti. Mano sveikata buvo silpna, o tokiam darbui ir visai buvau neprats. Ta Iilija tikrai
galjo bt sunkij darb kaljimo pavyzdziu.
Ar daugiau tarn jis nelaik? klausiau is nustebimo ir pasigailjimo.
As visai vienas buvau pas j. Visi darbai mano peci gulo. Ir jo bat valymo, ir jo
barzdos skutimo. Alg gi visai menk gaudavau. Tokio sykstuolio dar niekur nesu mats nei
girdjs. Pats vaiksciojo prakiurs ir nuskars. O svecias tai joks j neuzklidavo. Nekisdavo
ir jis niekur nosies. Jei kuomet graIien ir atsilankydavo savo dvare, ir tai vos vos istempdavo
savo klebon dvaro rmus. Jis bijodavo, kad nereikt atgal kviesti.
Labiausiai man tvyla atmintyje Didysai sestadienis. Vis savait dirbau visur kaip
juodas jautis, neissksdamas rank. Maza dar. Atjus Didziajam Sestadieniui mane prikl
gaidziagysty, nespjus nei uzmigti gerai, ir liep virjai pyragus minkyti ir bobas plakti.
Maigiaus, kamavaus su tais pyragais, kol nepasauk baznycion. Is tenai nuvargs,
juk zinai, kiek t apeig esti t dien, vl grzau virtuvn. Dabar pristat prie krosnies
daboti, kad neperkept msa, nesudegt pyragai, nepervirt kiausiniai ir taip toliau. Pats
klebonas, kaip ir visur kitur, daznai kaisiojo virtuvn savo ilg ir lies nos. Uost, ragavo.
Prie krosnies isstovjau lig pat komplet. Pasigriau nuo tvaik ir gar. Galvoje z.
Apie valg ir pagalvoti nebuvo kuomet, nors akys mat gardziausi daikt dideliausiam
kiekyj. Tik kart per metus klebonas nepasigaildavo lig sociai pavalgyti.
Po komplet ir po Kalvarijos keli, kuriuos man klebonas sak vesti, sprukau kaip
voveris namon ir lyg negyvas dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nereiks. Net nesinorjo.
Pakankamai pasilssiu, tikjaus.
Tik stai pro miegus girdziu dur dunzges. Paskum bals. Smark ir siurkst:
Kelkis! Kelkis! Ar tu padkai lig siam metui miegoti?!
Is pradzi jokiu bdu nesupratau, kas cia yra ir kur as esu. Nejauciau savs. Pagaliau,
kai dunzgesys pasiek sprogstamojo laipsnio, sokau. Pravriau akis. Jau sviesu. Baznycioje
skambina visais varpais.
sokau rbus ir kaip issautas islkiau pro duris. Be kepurs. Neradau prie dur jau nei
to, kas dunzgino ir mane kl. Lkdamas girdziu giedant ,,Linksma diena mums nusvito.
Eina aplinkui baznycios! Be mans! Net mano visos gyslos nutirpo. Vis saltas
prakaitas apipyl.
Paskum kas buvo, ir apsakinti nra ko. Gali spti, kaip klebonlis reagavo.
Nelinksmos man buvo Velykos: galvoje kiek plauk netekau ir vienas sonas ilg laik
nekaip buvo nusiteiks. Klebonui labiausiai nepatiko, kad jam Velyk apetit sugadinau.
Po Velyk isjau is tenai, atsizadjs ir algos.
,,Gal bent tai pataisys jam apetit, maniau.
Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram dvarininkui, kuris mano tv
seniau pazino, vargoninko viet Skardziuose. Ten man buvo nebloga. Klebonas pasitaik
jaunas, zmoniskas. Vl man buvo smagu, kad esu tam pat kraste, kur mano tveliai kuomet
gyveno.
Skardziuose ir pazinau Gund, Kunigund Gervydziuk, kuri mano nyk gyvenim
buvo nuvietus...
IX
Nejaugi jis vl sustos!
Malnas tikrai pradjo daug lciau suktis. Kuprelio veid lyg koks seslis uzslinko.
Matyt, kad jis visai susigyvens su tuo bildesiu ir zesiu. Susijungs su jais siela ir knu. Tai
jie valdo j, atrodo. Silpsta malno eiga, puola ir Kuprelio pas ir jis ima sirdytis. Ir dabar,
pastebjs t netvark, pasoko nervingai ir puol girnas. Jos, nors ir silpnai, dar sukasi. Ratai
kruta.
Te-eliakt! Te-eliakt! Te-eliakt!
Piklius sunkiai dsauja apacioje, pagelbos laukia.
Vjas kinta, atsigrzo Kuprelis nuo girn, brankt ir vienon, ir kiton pusn
pastms. Skubiai laukan isjo.
Po keletos minuci sugrzo linksmas.
Vjas apsivert. Pucia is vakar. Sparnus atsukiau pries j. Dabar eis, tik dziaugtis
reiks!.. Tu buvai apacioje?
Buvau. Permainiau. Nedaug ir buvo.
Dabar vl pasakosiu. Tiktai mums reiks dazniau atsiminti savo darbas.
Niekam dar as nepasakojau savo gyvenimo paslapci, savo nepavydtinos istorijos.
Tau pirmam. Gal bus kiek lengviau, kai tu mane isgirsi. Per daug jau mane vien ta uola
slegia, per daug vargina ir ardo.
Lig tol mano sirdis nepazino meils. Ji buvo susalusi, sustingus. Niekas jos nesild,
karstu kvpavimu niekuomet neapgob.
Nujauciau, kad yra pasaulyje meil, kad zmons pasiekia j; bet man atrod, kad as jos
niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu zri. Ir netikjau,
kad ji bt tikras daiktas. Maniau, tai tiktai pasaka. O gal as ieskoti nemokjau, kol ji pati
mane neatjo... Tveliai man meils nepaliko. Bobut irgi nepakankamai mokjo duoti.
SionIeltas, nors ir koks man buvo geras, vis viena maciau jame pon, savo seiminink. Kiti
berniokai nuo mans salinosi, nemgo. Mergioci as tarytum ir nemaciau, lyg j ir visai
negyventa.
Paklausi gal, kuo as gyvenau: kas buvo mano dziaugsmas, kas sielvartas?
Dziaugiaus knyg skaitymu, galvojimu, aprasymais protingj zmoni. Joki apysak
nei pasak tuomet nei akyse nemaciau. Gal j nebuvo pas SionIelt. Gaudavau nuo jo
vokieci istorij ir istorij viso senojo ir naujojo pasaulio. Man labiausiai istorija patikdavo. Ir
siaip gaudavau visoki sen knyg. Tik vokieci kalboj. Jis mane gerai vokiskai ismokino.
Nei vienos dienos negaljau pabti bent kiek neskaits. Nerimavau tuomet. Geriausias mano
nusiraminimas buvo knyga.
Vasaros vakarais mgau sdti prdo kraste. Zirdavau tuomet ram vandens
ribuliavim, giliai paskendusius debesius. Skaiciau zvaigzdes danguje. Dabojau, kuri
didesn, kuri mazesn. Sekiau j keli. Ir man tuomet atrod, kad as visai isnykstu, virstu
kazin kuo ir aukstai isskrendu. O paskui mane skrenda, genasi visos nakties daina. Dingsta
viskas is aki ir as matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobulesnio gyvenimo. Jauciau pat
Diev...
Kai kuomet man taip besdint ir veversio rytmetin uztikdavo...
Man suremdavo sird, pamacius elget ar kok pavargl zmog. Ir klausiau savs:
,,Kodl jis ne toks kaip ir kiti? Kodl jis elgetauja, sunis lodo, kai kiti ramiai sau
namie sdi?.. Kam zmogus zmog da, kam savo brol persekioja, j kraujuose maudo? Kam
pjaunas tarp savs gyvuliai, kodl ir jie neuzsieina?.. Kodl ms pasaulis toks, o ne kitoks?
Ir nejaugi jis kitokiu negali bti?
As, regis, bciau mans, bciau padars, kad visiems gera bt, kad visi tik dziaugtis
galt; kad zmons mylt zvris, o zvrys zmones. Ir tai padaryti, norjau galingu bti,
galingesniu neg patsai Dievas. Net sudrebdavau apie tai pagalvojs. Ir tikjau, kad koki
nakt nubusiu galingas, neveikiamas... Zinojau, kad as tik plstu, bet laukiau, laukiau ko...
Susimst, susigalvojo Kuprelis. Akimis toli, regis, mato. Krpterjo staiga. Tarytum
sugrzo is kur.
Nueik apacion pazirti. Kaip tenai... Kazin apie k cia tau pasakoju?.. Na, nieko.
Toliau!..
Mais radau jau piln. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik svaisto ir svaisto
palangiais. Piklius dsauja skubiai, patenkintai. Rat ir maz rateli dantys vien mirga, vien
mirga. Vieni kitus gaudo. Net sienos dunda, dreba. Voratinkliai kertse sokinja, kratosi.
Vorai negriskus sokius soka, patys apmiltinti, nubaltinti. Visas malnas tarytum ne malnas,
bet koks didelis gyvis. Rstus ir smarkus toks. Regis, kazin k galt sutrinti ir sumalti.
X
Vl pasakoja Kuprelis.
Pamaciau j pirm kart baznycioj.
Matydavau j nuo visk kas sventadienis. Prie paskutiniojo pilioriaus ties kairiuoju
altorium. Nesistodavo niekur kitur. Kartais atsigrzdavo ir pazirdavo aukstyn vargonus.
Tuomet, bdavo, ms akys sulieja akimirksniui savo zvilgsnius. As noriu zirti j, jos
atvir grakst veid, gujas gilias akis kuo ilgiausiai, bet ji bematant galvel pakreipia ir jau
altori meldzias. Laukiau jos zvilgsni, nepraleisdavau nei vieno. Sekiau pakls galv,
kuomet ji vl atsigrs. Nerpjo jau nei gaid daboti. Is karto vis puslap perskaitau ir
atmintyje laikau. Ir groti seksi geriau negu kuomet. Visa baznycia, viskas gaud mano
vargonais. Zmons dars maldingesni, nuo klebono gaudavau veik kiekvien sventadien vis
didesn pagyrim.
Laike pamokslo bdavo geriausia. Nordavau, kad kunigas j sakyt, niekuomet jo
nepabaigdamas. Tuscia darsi, kai zmons praddavo eiti is baznycios. Iseidavo ir ji...
Dingdavo kanota pasaka.
Po visam, bdavo, tekinas lekiu sventori. ieskau jos tarp brelio mergin ir
berniok. Niekur nebdavo matyt.
Man nuostabu dars, kur ji galjo taip greitai dingti. Vien kart net pamaniau, kad gal
man tik vaidinas.
Eidavau namon, tikdamas j kit kart kuomet pamatyti. Bet drauge slg baim, kad
niekuomet daugiau nepamatysiu.
Ateidavo ji baznycion sodietiskai, bet graziai apsirdziusi. Matyt, mgo tamsiai
raudonas varsas. Labiausiai jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta kaip sniegas bliuz placiom
rankovm.
gio ji buvo neauksto, vidutinio, bet labai dailiai isaugusi. Skaisciais raudonais
veideliais. Kaip prazydusi roz. Galvel gob dideli, tanks, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai
dar tamsesni. Is tolo atrod net juodi. Ir tai nepaprastai j dabino.
eidavo ji baznycion guviai, bet drauge laisvai ir gracingai. Zvilgterjus kiek atgal,
klaupdavos ties tuo paskutiniu piliorium.
Tik j pamatydavau, visa baznycia man nusvisdavo. Apsiniaukdavo, kai pastebdavau,
kad j desimtys berniok aki ziri. Kad, rodos, bdavo, manyciau, uzdrausciau vyrams
moteris baznycioje zirti.
Nuo to laiko pradjau daugiau savo isvaizdai doms kreipti. Pasisidinau dailesnius
rbus. Susitaisiau minkstus, blizgancius batus. Susigadojau ger skrybl. Nusipirkau lazd
sidabrine galva. Prausiaus geresniu muilu, rpestingiau sukavaus. Ir nepajutau, kaip netrukus
virtau visoj apylinkj geriausiai vilkinciu vyru.
Pirmai, nors man pinig netrkdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei ger rb,
nieko. Ir batus ne taip daznai sveisdavau.
Skusdavaus tik reciau. Plaukai ilgiau galjo kaip norjo augti. Bet ji, nors jos dar
nepazinau, visiskai mane pakeit.
Ir as pats nesuprantu, kodl taip greitai j pamyljau? Kodl taip smarkiai ji is pirmo
pamatymo mane suzavjo? T pat dien, kai dar pirm kart pradjau groti Skardzi
baznycioje. Tik atkliau galv nuo vargon ir zvilgterjau zemyn, zmones, ir pamaciau j.
Man suzrjo ir sutemo akyse.
Sapnavau j kas nakt. Jei kuomet nesusapnuodavau, vis dien vaiksciojau apniuks.
Nezinojau, kokio darbo imtis. Klausiau ir pykau: ,,Kodl as sinakt jos nesusapnavau?
Sventadienio laukdavau labiau neg vaikai Velyk.
Kart, kai nepamaciau jos baznycioje, negaljau sau vietos rasti.
,,Gal susirgo? O gal jau mir?
Mano vargonai gaud, verk ir meldsi drauge su manim. Jei bciau galjs, bciau
lks jos ieskoti. Bet kur ir kokiame kraste gyveno, nezinojau.
Misparams pasibaigus prireik klebonijon nueiti. Nunesiau klebonui kai kokius
popierius pasirayti.
Kas tau? Kodl tu toks siandien isblysks? klausia klebonas. Susirpins, nors ir
pro juokus. Matyt, tave kokia liga apima. K? Beskuo tu taip grojai ir giedojai graudingu
balsu. Eik, atsigulk.
Nieko, as sveikas, teisinuos. Tik taip man truput negera.
Kas gi tau galt bti? Gal simyljai k? Gal patiko kokia mergiot? O, jos moka
pagauti bernioko sird. Tai niekis. T lig persirgsi.
Nieko neatsakiau. Nustvriau pasirasytus popierius, ir pro duris. Dar k klebonas sak
ir juokavo, negirdjau.
Laukiau, tikjaus, kad ji kuomet atvaziuos kma, atves kieno mazut krikstan. Arba
bus kam pomerg, jaunj prie altoriaus atlyds. Maniau, pamatysiu tuomet j arciau, galsiu
susipazinti, kok zod tarti ir nuo jos k isgirsti.
Buvau prasimans vaikscioti medzioti. Susigadojau sautuv. Islandziojau visas
parapijos girias, isbraidziau pievas. Nei vieno sodziaus neaplenkiau. Ir nei miske uogaujant
jos nesutikau, nemaciau pievoje sieno grbiant, nei darzelyje gles laistant.
Baigs vasara. Artinos tamsus ruduo. O as vis niekur negaljau jos rasti. Tik
baznycioje, prie aukstojo pilioriaus.
,,Gal man tikrai baznycioje vaidenas? Trotina mane kokia pikta dvasia?
,,Ne! Juk a esu sveikas, prieinaus toms mintims.
,,Bet gal ji niekuomet apie mane ir nepagalvoja? Gal ji baznycioje ne mane ziri?
vargonus? kit kok anapus mano peci? Myli kit?
,,Ne! Ne! Ji mane ziri, mane mato.
Ir kovojo, grmsi tos mintys, man galv svaigino, nakci uzmigti neleido.
Ir stai vien nakt, kai jau viso miestelio gaidziai urmu giedojo ir diena aiskiai brsko,
atjo man viena mintis. Visai nauja, labai drsi.
Priminsiu klebonui, kad reikalinga baznycios choras padidinti. Tik moteriskais
balsais. Vyr jau pakanka. Tegul is sakyklos pasako ir karstai paragina.
,,Bus ir ji! sitikinimo viltis tiesiog mane is lovos kl.
,,Ateis! Tikrai ateis!
Abejons isblysko ir draiksi. Ramu pasidar. Uzmigau ir atsikliau tik vlai.
Tuojau nujau klebon. Zodzi man nestigo choro mazum ir silpnum rodyti.
Buvau iskalbingas, vaizdus. Klebonas jau viduryje mano tikinim sutiko. Sak, kad visai taip
pat mano.
Laukiau sekmadienio nekantraudamas.
Atjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir siltai ragino. Mergiots domingai,
galvas pakl klauss. Klebonas zadjo joms daug malons nuo Dievo ir garbs nuo kit
parapij.
Vis tai garbinimas, malda Viespaciui. O kai malda grazi, kai daugelis j siuncia
drauge, tai ji ir Dievui malonesn, tai Jis ir greiciau jos isklauso, aiskino.
Fertig! dziaugiaus.
Tuoj po mispar, kas panors ismokti giedoti, liep klebonas visiems mane
susirinkti. Zvilgterjau tuo metu j klausos. Paskum persizegnojus greitai pro duris isjo.
mane praeidama aukstyn pazirjo ir dailiai sypterjo. Lyg nordama bsimam mokytojui
kiek siteikti. Tai man net kvap atm.
XI
Kuprelis primin darb. Liep man savo prizirti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia,
atliko.
Ir vl pasakoja neskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka. Kiekvien
smulkmen, jausmu persunkt, atiduoda. Jo vyriskai tenoringas, dar skambus balsas maisosi
su malno zimu ir bildesiu. Malnas jam pritaria, gyvena jo virpjimu. Jis, neklusnus jo
rankis, siuo metu lyg klausos jo.
Skubiai parsprdau namon. Laukiau nauj giesmininki ateinant laukiau jos
vienos. Pietuoti nerpjo. Tarnait pras, sak, kad ataus.
Tegul sau! pamojau.
jau nuo lango lang. Zirinjau nekantraudamas pro juos. Sventoriuje ir palei
sventori vaiksciojo, snekuciavo zmons. Berniokai su mergiotmis linksmai tarsk ir
juokavo. Regis, kad ir pamoksl bt uzmirs, kunigo zodzius vju paleid. Niekas nei
nesiartino mano namel. Niekas.
Jei nesutikau jos, vis parapij isvaiksciojs, tai cia ir tiktis nra ko! atsitraukiau
nuo lango.
Nubodo. Jau daugiau valandos. Supyks atsisdau ir papietavau. Valgis buvo
negardus. Nejauciau jo skonio.
Vl laukiu.
Vis nieko nra.
Prijau prie Iortepijono. Kai k pasiutusio uzbarabonijau. Trankiau pirstais, kur
papuol ir kaip papuol. Riauk, gaud Iortepijonas lyg koks priesistorinis gyvis, kito dar
didesnio gyvio lamdomas. Maniau, nuo jo riksmo lubos sugrius. Nebojau. Dar pikciau.
Staiga girdziu sneka priemenje, mergiots! Sirdis sustojo.
Stai jo. Trys. Vyriskis ketvirtas. Ko jam?
Nra jos tarp j! Neatjo!
Kuo nepasakiau jusiems:
Eikit sau is cia. As nenoriu toki mokinti.
Jie ir neprasomi atsisdo. Laukia ir mane ziri. O as vaikscioju. Kambar skersai ir
isilgai zingsniuoju, tarytum cia nieko ir nebt. Pyktis, rods, verzs is kiekvieno mano
judesio. Jie nieko nemat.
Viena mergioci atsistojo, ilganos tokia, ir sako mane, visai nedrsiai, regis, ims
ir rankon pabuciuos.
Mes, tamsteli, giedoti atjome... mokintis.
Gerai, kad atjot, burbteljau praeidamas pro j.
O ar tuoj, tamsteli, pradsi?..
Ko?
Mus mokinti.
Palaukit. Js per mazai atjo.
Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
Sustojau, sukandau lpas.
Mums pareiti toli, kad tamsta greiciau... pradjo kita.
Taigi, toli, pridr vyriskis.
Nebuvo kas daryti. Turjau pradti. Nors viduje vir. Ismginau j balsus. Nekokie jie
buvo. Viena spieg, lyg ozka negaldama nuo stogo nulipti, kita tvoron kliuvusios avels
balsu bliov, trecia, kuri pirma prasnekjo, dar kiek zmoniskiau. Bernioko buvo toks balsas,
kad nors sviesk j pro lang.
Paskum jau neturjau ko su jais veikti.
Dar kiek pasikankin su do-re-mi-Ia-sol-la-si-do, tyljom. Mano giesmininks sunkiai
alsavo, o giesmininkas rankove prakait nuo kaktos brauk.
Vl priemenje balsai, linksmas, guvus snekesys, skubs zingsniai!
Gund! sukuzdo mergiots.
Placiai prasivr durys, ir... as visas nutirpau: ji perzeng slenkst. Ziriu j ir matau
lyg pro rkus. Taip, ji, ji!
Prijo, pasisveikino mane, lyg ne visai pirm kart bt maciusi. Linksmai, jaukiai
prakalbino anksciau atjusius.
Giedra visiems pasidar.
Vl mane:
Prasau man ir draugei dovanoti, kad pavlavom. Is baznycios buvau namon
parjus. Bciau greiciau atjus, bet atvaziavo sveci. Turjau uztrukti.
Ji snekjo su manim laisvai, artimai, o as jauciaus lyg sugautas. Nestengiau surasti
nei vieno tinkamesnio zodzio. Man buvo linksma, keblu ir sarmatijaus drauge. Buvau kaip
vaikas, pirm kart pamats kunig.
Jos grynas, skambus ir vaiskus balselis plauk kaip vanduo. Skardjo ir jaukino vis
kambar.
Pamazu aprimau kiek, pripratau. Nors jos artis ir kaitino, ir neramino.
Pajauciau kvpimo, gavau drsos, pradjau bandymus.
Gera buvo mokinti. Mokinau lygiai domingai visus. Nei balso, nei zodzio negailjau.
Mano kalba bgo greitai, aiskiai, gavo autoriteto. Net pats savo kalba grjaus.
Laimingas buvau t vakar. Jauciau, kad zengiau naujan, lig siol nezinoman, tik
sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo joki abejoni, kurios pakerta kiekvien gyv mint.
Jauciau tik ramum ir krybos vali.
Zirjau j, grjaus. Dziaugiaus.
Ji giedojo, aukstai paklus knyg. Jos balsas liejosi, plauk, dabino visk. Net kit
balsai gavo skambesio. Lyg ji nudaz juos. Bet ar ji jaut, kad ji mane daugiau dabino neg k
kit, sild mano sird, plt ir gilino vaidentuv, kl mane is aslos?
Gal ir jaut.
Pradjo temti. Tamsu pasidar kambaryje. O as vis giedu su savo naujomis
giesmininkmis. Giedociau vis nakt. Dar geriau tamsoje. Nieko nematyti. Minci niekas
nekliudo. Jos audzias, pinas artimus lkesius, tai tolimus staiga. Ir dar labiau viliojancius.
Jau stai, prisimenu, ketina giesmininks traukti namon, praso paleisti. Gaila j, vis
jau gaila. Bet kiek manydamas traukiu laik, tai tam, tai kitam sulaikau. Ne, nepalieka. Vlu,
teisinas. Isjo.
Norjs buvau Gund kiek palydti. Pasisilyti neteko drsos. Tik paklausiau, jos
svelnut rank spausdamas:
Ar toli tamstai namon?
Visai netoli. Cia pat miestelyje. Sodziaus gale, ezer... Tai k, paklaus
trumpai, paslaptingai, galvut son pakreipus. Nusisypsojo, akysna pazirjo.
Susisuk man galvoje nuo zinios, kad jos cia pat, visai netoli nuo mans gyvenama.
Tik koks pus kilometro!
Ir nuo jos klausimo nejauku pasidar. Susisarmatijau, atsakyti nieko negaljau. Vl
pristigau zodzi.
Ji lyg palauk ko, pastovjo valandl. Paskum dar kart zvilgterjo, taip domiai, ir,
apsisukus kaip vover, greitai nujo paskui savo draug. Toji pamus jos parankio, klaus
apie k, tyliai kuzdjo.
Lydjau jas akimis, sekiau kiekvien zingsn. Ir tarytum pameciau k, kuomet jos
gatvs vingyje pasislp.
Jau geso vakaro ausra. Jos dazai blysko ir dilo. Zvaigzdmis buvo visas dangus
nubarstytas. Vakarin nuslinko pat krast. Jos silpni spinduliai dar zybciojo, pasakojo
negirdtas paslaptis, zmoni jaunas sirdis zavjo.
Ilgai vaiksciojau po kiem. Nei rudens perimancio salcio nejauciau. Galvojau apie j.
Stengiaus prisiminti kiekvien jos zod, balso skambes, aki silt, veriant zvilgsn. Stengiaus
prisiminti, kaip tas zvilgsnis mane tirpd, kuteno sird. Stengiaus matyti j kuo aiskiausiai
savo vaidentuvje. Kai tas paveikslas imdavo blyksti, stengiaus laikyti j visomis pajgomis,
neleidau jam isdilti. Kai jis stovjo pries mane aiskiai, kaip gyvas, tiesiau j rankas, norjau
apimti.
Nujau gulti paciam vidunaktyje. Tylu buvo visur, visi miegojo.
Guljau, varciaus, miegas njo. Mintys vis pynsi apie j, vis aud lkes.
,,Daugiau as nieko nenorciau, kad tik ji mano bt, mane mylt.
,,Be jos man nei pasaulis nemielas, nei dangus, nei zem. Ji viskas, viskas man
amzinai!..
,,Ji, nors sodiet, neprasta, matyt. Gaidas pazsta, gieda graziai. Turi malon bd.
Jauciama sviesos. Gali ir geresniam neg as patikti, gali j koks ponelis pamylti. Kur man,
vargoninkliui, prie jos siekti! nusiminiau.
Nors dziaugiaus, kad siandien j pazinau, bet dar sunkiau man darsi, dar labiau
spaud nezins akmuo.
,,Kodl neatsigrzo? Kodl taip skubiai nuo mans nujo? Zinoma, as jai nei ne
galvoje. Ji tik juokauja manimi.
,,Ne! Ne! Negali bti! slopinau t bals.
Uzmigau kuomet, nemenu. Pavargs, nuilss.
Atsikliau pries pat misias. Buvau jau sveikas, ramus, lyg karstam vandenyje
issimauds. Buvo gera, kad pagaliau pazinau j; lyg k pergaljau; praardziau koki stipri
sien, padariau joje sprag. Tikjaus, kad jau esu perlips per slenkst, zengs tan naujan,
neregtan pasaulin. Viltis sup vaidentuv, skleid joje zavingus vaizdus.
Ilgu, baisiai buvo ilgu laukti kito sventadienio. Sulauks vakaro dziaugiaus, kad viena
diena ta ilgoji savait jau sumazjo, kad viena diena greiciau galsiu j pamatyti. Vargonai
sus visai kitoniskai neg kuomet. Ir ji bus visai netoli. Ten pat, kur as.
XII
Sekant sventadien atsikliau anksciau neg paprastai. Tik isausus nujau rytmetini
giedoti. Baznycia buvo jau atdara. Bet viduj dar nei vieno zmogaus nebuvo.
Uzlips ant visk sustojau. Gund su savo drauge sdi klaupkose prie vargon!
Pamacius mane isjo pries, jaukiai pazstamai pasisveikino. Paskum graksciai pakreip galv
ir sako, tiesiai akysna zirdama.
O kad mes, tamsta lietuviskai rytmetines uzgiedotumm? K? Pazirtumm, kaip
lietuviskas balsas baznycioje skamba?
Nezinau. Negalima. Ne, visai negalima... Pagaliau juk vis tiek ir lenkiskai,
paaikinau.
K tamsta sakai?! skterjo Gund atopakalin atsitraukdama.
Is tamstos zodzi matyt, kad jokio supratimo apie savo tvyn neturi, Lietuvos
nezinai, nustat ji pasigaildama, nustebus.
Nieko aiskaus negaljau jai tai atsakyti. Apie savo tvyn as tikrai lig tol nedaug
turjau supratimo. Kai augau pas ger SionIelt, maniau, buvau vokieciukas. Tas gi senis
klebonas, pas kur pyragus minkiau, mane lenku vadino. Dabar ji stai nustebo, kad nezinau,
kad esu lietuvis.
miau jai aiskinti. Sakiau, kad nors cia visi zmons ir lietuviskai sneka, bet nuo seniai
Diev baznycioj lenkiskai garbina, taigi ir negalima j paproci pertraukti, naujos mados
vesti. Dar sakiau, kad Dievas daug kalb moka, daug j pazsta, taigi ir lenkiskai supranta.
Ji mano aiskinimus tik karciai nusisypsojo. Pastebjau, kad ir karti sypsena j dabina.
Gal baznycioje negerai gincytis, velniai gali juoktis, visai nuginklavo mane
Gund, radus svaresn ginkl ir karci sypsen draugingesn pakeitus. Bet bk geras,
ateik kuomet mus. Mano tvelis dziaugsis. Tuomet placiau galsim pasisnekti, kodl cia
reikia lietuviskai giedoti, nors pirmai ir kazin kiek bt lenkiskai giedota. Pradkim dabar:
,,Garbinkim Viespat Diev...
Na, Ievut, pradkim! Susdo jos klaupkosna ir pradjo. Negaldamas atsiremti,
isslydus visai mano atsparai is po koj, ir as miau tarti vargonais.
Koks bus galas? rpinaus. Prisiminiau Velykas, Iilijos klebon.
Po truput pradjau nurimti. Gunds balsas mane ramino. Rods, ne mergiot, bet koks
angelas is dangaus gieda. Ir pacios rytmetins taip nuostabiai, sklandziai lietuviskai skambjo.
Lenkiskai panasiai toli grazu negalt.
Sugiedojau ir as, vargonus smarkiau paleids.
,,Tebna, kas nori!
Nezinau kodl, bet man atrod, kad as lietuviskai galiu laisviau giedoti neg lotyniskai
ar lenkiskai. Gal vien dl jos?
Gund pastebjus, kad ir as giedu, atsigrz mane ir nudziugusiai, padrsinanciai
galvute linkterjo. As dar daugiau sustiprjau savo naujoj padtyj.
Davatkos, j baznycion, tuojau kl galvas viskas. Sustovinjo ir nusteb klaussi.
altori eidamos ir tai dar po kelet kart grzosi atgalion. Nors davatkos zino, k reiskia
grzytis baznycioje, velni visam jo baisume gali pamatyti.
Po rytmetini laukiau, kad Gund ir rozanci giedos lietuviskai. Net pats buvau
pasils, bet ji man, kad siam kartui pakaks.
Paskum kuomet.
Jos drsus protingumas ir isrokavimas stebino mane. Visai mane is pat pradzi
suzavjus, atrod, kad ji vis daugiau man patinka. Grjaus ja, kiekvienu jos zodziu.
Po misi klebonas pasauk mane klebonijon.
,,Zirsiu, kas dabar bus! galvojau eidamas, vyriskai visam kam pasiruoss.
Bet buvau paruoss ir visisk apgynim ir sau, ir savo zygiui, nors tikrumoj ir
nezinojau argument, kam Skardzi baznycioje reikia lietuviskai giedoti. Lyg nujauciau juos.
Is Gunds, is jos balso zvilgancio ir spragancio skambesio. Jis vis aidjo ir mano ausyse, ir
irdyje.
Kaip tu siandien rytmetines giedojai? paklaus mans klebonas rimtai,
oficialiai.
Lietuviskai, atsakiau drsiai, pasirengs nors ir kardais su juo kirstis.
Kaip drsai be mano sutikimo?
As norjau pabandyti, kaip lietuviskas balsas Skardzi baznycioje skamba. Skamba
graziai.
Klebono oIicialiskumas tuojau isnyko. Jis zvilgterjo mane palankiai ir net
nusisypsojo. Atrod, kad as jam patikau ir pasielgimu, ir atsakymu.
Gerai, kad pradjai. Labai gerai. Reikjo jau anksciau pradti. Tik as, neseniai cia
atkeltas, nedrsau. Gerai, kad tu pradjai. Galsi dabar kas sventadienis lietuviskai rytmetines
giedoti... Paskum toliau ir is rozanciaus lenkisk kalb isvysime. Tik nereikia skubti. Reikia
pamazu. Pirma rytmetins, paskum rozancius, o pagaliau ir kiti giedojimai. Niekas nei
nepajus.
A pritariau klebonui.
Kokia mergiot tau padjo giedot?
Dar gerai nepazstu. Ji cia pat is miestelio.
Grazus balsas. Dailiai, labai dailiai gieda. Smagu buvo klausyti.
Dziaugiaus, kad klebonas j gyr.
Ji, matyt, dar pirm kart?
Praeit sekmadien atjo.
Siandien ateisiu pazirti, kaip js ten mokinats. Gal dar lietuviskai k
sudainuosim... Reikia Lietuv pamazu gaivinti, atsargiai krapstyti is miego. Staiga nubudus
galt issigsti, baig klebonas pamokinanciai. Gal man spti, gal save pateisinti.
Visai nelaukiau, kad toks bus galas.
Klebonas ateidavo veik kiekvien sventadien pasiklausyti, kaip mes giedame, o
pagaliau pats pradjo visus mokinti dainuoti. Po keletos savaici kad uztraukdavome choru
koki dain, net visas miestelis aidjo.
Nepaprastai dainas pamgau. Kai dar buvau mazas, mgau klausyti sodziaus
mergiotes vakarais dainuojant. Tiko man dain graudingumas, lidesys. J svelnus, smagus
liliavimas. Ir as pamenu, kad tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau sonus, tarytum mane
kas sup ar vez laivu per didel, plat ezer.
Jau kelinton dienon atnes man klebonas Auros dvejet numeri. Skaityti lietuviskai
dar nebuvau prats, daug zodzi man trko, daug ko nepermaniau. Jis man noriai aiskino.
Netrukus pats visk supratau. Pradjau laisvai lietuviskai galvoti, lietuviskai jausti.
Nuostabiai greitai pasidariau lietuvis. Tik kazin, kieno buvo didesnis nuopelnas,
Gunds ar klebono?
Gund ateidavo giedoti rytmetini tik su savo drauge. Kitos giesmininks visai
neateidavo. Joms buvo toli. Tik retai kokia, anksti is nam isklydus.
Taip sutartinai ir dailiai mes visi trys giedodavom, kad, rods, net sventieji baznycioje
ms Dievo garbinimo klaussi ir j grauds veidai pragiedrdavo kiek. Viskas joje virsdavo
kitaip, sava ir artima. Ko tik nemelstum, vis rods, Dievas cia isklausyt. O as meldziaus,
mano malda meils pras. O meil buvo arti, cia pat.
XIII
Ar tu girdi? pasoko Kuprelis. Girnos dykos mala! Lk greiciau apacion!
Grinu laiptais.
Radau mais, jis kabo palaidas! Vjas, siverzs pro duris, plavesuoja j sonus. Jame
nieko nra.
Vl tekinas virsun. Kuprel.
Tamsta, maisas kabo tuscias!
Kuprelis nieko neatsak, tik piktai mane pazirjo ir kaip skritulys nuriedjo zemyn.
As paskui. Manau, kad jau cia nr zinios, kas atsitiko.
Zirk, k padarei!
Atkis jis rankov, kuri as, mainydamas maisus, uzstms visai uzmirsau atstumti.
Jam dabar atkisus, maisas pusiaupilnis prisipild slen.
Zirk dar cia! atidar pikli is sono. Pakl marsk.
Prijau. Ziriu skrynion. Net akyse tamsu pasidar. Didel krva balt kaip sniegas
milt, uzterst slenomis. gal, rankov net juoda.
Reiks pyragai su slenomis valgyti, nustato Kuprelis saltai.
Stoviu ir nezinau, kas daryti. Ziriu tiktai miltus.
Imk mais. Nesk tuojau. Skrisk su juo virsun, skubina jis.
Nustvrs mais tikrai skrendu.
Uzpyls atgalion. Kuprelio jau cia nra. Atsidengs pikli, vl ziriu miltus.
Baisiai, baisiai jie sutersti. Pyktis kremta. Rodos, nezinau, k manyciau.
Kas dabar su jais daryti?
Malnas sustojo. Sustabd kas. lk Kuprelis is lauko.
Semk slenas is pikliaus. Pilk maisan.
Pritaisiau mais prie dureli. miau zerti su lentele. Tiktai nuo pavirsiaus, graziai.
Semk ir su miltais! liepia.
Kad gaila.
Nieko, negailk! susijuok pro pykt. Kaip sumalei, taip ir suvalgysi.
Tyliu. Ir jis tyli. Tyldami zeriam slenas maisuosna. Su miltais.
Retkarciais Kuprelis zvilgterja mane. Is padilb, bet nersciai, tviskai. As
sarmatijuos ir pykstu pats ant savs.
Susmm. Liko tik balti, grazs miltai. Tik ne tiek daug, kiek turt.
Nesk sit mais ir uzpilk. As tuo tarpu maln paleisiu, sako Kuprelis jau visai
ramiai.
Ar su miltais nieko blogo nebus?
Zinoma, ne. Jie pikliuje atsiskirs. Slenos nueis savo keliu, miltai savo. Tik darbo
daugiau... Zirk, dabar jau niekuomet nepalik uzkiss anos rankovs. Kitaip ji tik slen
prisipildo, o kai joms nr kur iseiti, jos ir verzias per virs skrynion, tiesiai miltuosna. Dar
kit kart taip susigrda gale rankovs ir pikliaus, kad j suturi. Tuomet jau lzta, genda kas.
Taigi dabok!
Kiek laiko sugaisom! nustatm abu, susitaik.
Gal ir as kiek kaltas. Per daug sipasakojau, sutinka Kuprelis.
Ir vl viskas suz, subildjo.
XIV
Ir vl sdim vienas pries kit. Tarytum nieko ir nebuvo. Kuprelis man savo sird
atveria, neslepia jos, apsakinja.
Kart jau vlai ruden ms giedojimo repeticijos ilgai nusitrauk. Lig pat
vidurnakcio. Tai buvo sekmadien pries pat Nekalto Prasidjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo
dideli, nes Skardzi baznycios vardins. Taigi rengms dailiai pagiedoti. Dar mokinoms
vien nauj misi, tai dienai pritaikint. Baigme kur jau vlai. Giesmininks, kurios buvo is
tolo, nujo miegoti spitoliun. Kitos savo drauges is arciau.
Gund t vakar buvo atjus be draugs. Visoms jau issiskirscius, papras:
Palydk Tamsta mane. Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. As
bijau.
Dziaugiaus, kad ji pati papras. Jau buvau norjs, tik nedrsau pasisilyti.
Rengiaus j palydti, kaip kokion ispazintin. Galvojau pasakyti visk, kas mano siel
slegia ir sird grauzia.
Vienok buvo baisu gauti neigiamas atsakymas. Geriau gyventi bent ir viena viltimi,
neg zinoti, kad jau viskas prazuvo, kad paskutinis spindulys uzgeso.
Sunki yra ir nezinia. Jos nasta verzia pecius. Ir vis didja. Ima noras j nutraukti,
lengviau atsikvpti.
Ak bt gerai tamsi nakt, kai niekur nieko nematyt, negirdt, atidengti mylimajai
sird, parodyti jos zaizdas ir paprasyti, kad ji papst jas savo lpomis.
K galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendziau.
Isj is kambario, lindom lyg maisan. Or galima buvo imti rankomis. Tuoj pametm
vienas kit.
Kur tamsta? susuko ji tvoros atsidrus.
Cia, atsiliepiau kaip pro pakulas.
Isgraib tams pagaliau susiradom.
Duok man tamsta savo rank. Taip vienas sau eidami, atsidursim vienas vienam,
kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydjimas! juokavo Gund.
Pamiau j po parankiu. Ji prispaud mano rank save. Man per vis kn perjo
smarkus, net gelis virpjimas. Paskum pasidar silta.
jom arti vienas kito. Zengm mazais trumpais zingsniais. Tamsa nereto. Vis buvo
tokia gili, bedugn. Retkarciais susvisdavo ore sniego lopinlis. Ir vl uzgesdavo.
Gund snekjo susimsciusiai, tyliai. Lyg ne zodziais, o vien mintimis. Ir as klausiaus
ne zodzi, o minci. Jos zadjo man. As laukiau, bet nedrsdamas.
Ar patinka tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man be galo patinka. Nieko, rodos, nra,
viskas prapuol, pasislp kur. Man patinka ruduo, ziema, ilgos naktys. Tuomet niekas akies
neveria, gali apie vien galvoti. As mgstu uzsimerkti, prisiminti kok zmog ir zirti j.
Zmons pasakoja, kad vl ruden gerai mylti. Gal tikrai taip. Gali vis siel, vis sird
atiduoti tai meilei, pasksti joje, jos milzinse bangose.
Jauciau, kad man dabar reikia suardyti sien. Ar as, vyras, neturiu tai padaryti? Reikia
tik vieno zodzio. Ir tas zodis trumpas, sklandus. Bet aiskus, nepaprastai aiskus. Kad, rodos, jis
bt ne toks, bt geriau.
Perjom vis miestel. Stai jau j kiemo vartai. Islks sulojo suva. Gund krpteljo.
Pripuol mane, prisiglaud. Atsargiai j apskabinau. Ranka sudrebjo. Atgal atitraukiau.
A-a! tai cia ms kiemas? lyg nubudo Gund. Tu, Margi, loji? Eik geriau
miegot, cia savi zmons!
Margis nutilo. Miegoti bet njo. Prisiartino mane, m uostyti kojas. Norjo, matyt,
sitikinti, ar jam nesumelavo. Suurzg. Ir tik nenorom vl tamsoj isnyko.
Kaip greitai prajom vis miestel. Turbt labai skubinom, stebjos Gund.
Mes jom visai pamazu.
As dabar eiciau dar toli, toli. Ir snekciau, snekciau. Tamsta klausytum mans. Ar
taip?
Klausyciau... buvau dar norjs k pridti, bet k, pamirsau.
Stai jau sniegas pradeda snigti. Prisnigs, matyt, daug. Bus visur balta, trauk
Gund.
As jau tamst palydjau. Eisiu namon, pratariau tai nemanydamas. Norjau dar
drauge su ja pabti, pavaikscioti dar kiek, nors ir vis nakt.
Ko tamstai skubintis? Gal laukia kas? Regis, neturi kam? Pasisnekkim dar.
Atmeni, kai as tamstai baznycioje zadjau kuomet paaiskinti, kodl reikia Dievas lietuviskai,
o ne lenkiskai garbinti? Dabar paaiskinsiu. Laiko yra, diena toli... einam, atsissim svirno
prieangyj. Tenai uzuovja, ten nesninga. Tamsta manai, kad susalsim?
Galbt ne.
A manau, kad ne.
Susdom. Is pradzi tolokai vienas nuo kito, paskum ji arciau prislijo.
O k, nesalta?
Man nesalta. Tiktai gal tamstai? paklausiau, ieskodamas tamsoje jos zvilgsnio.
Jau tamsta greiciau susalsi neg as, pajauciau, kad jos plaukai liecia mano
skruost. Staiga vl atsitrauk. Paaiskinti tamstai, kodl as tuomet baznycioje lietuviskai
sugiedojau?
Dabar as jau spju, kodl. As pats nuo tos dienos pakitjau. Gaunu is klebono
Ausr ir kitoki knyg. Dabar jauciuos lietuvis.
Tai nr ko tamstai daugiau ir aiskinti, nudziugo ji. Mano tvelis irgi gauna
Ausr. Is Prsijos mums atnesa. Nuo ms ir klebonas ima. Mes laikom vis sandl
lietuvisk knyg. Mums nuo sienos atnesa, o jau paskum, po truput imdami, visoje
apylinkje platina. J yra keletas vyr. Mano tvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti,
jaunesni. Bet pas j visas knyg sandlis. Jos labai gerai tvo paslepiamos, niekas j
niekuomet jokiu bdu nerast.
Jau ne kart buvo krata, bet nieko nerado. Skund ne vienas isdavikas. Ta vieta tik
tvui vienam zinoma. Nerodo jos nei man, nei motinai. Neparodo ir savo draugams. Jie atnesa
tik, atiduoda jam knygas, o kur ir kuomet jis paslepia, niekas nezino. Reikia kam, vl atnesa,
paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai ar jau labai gerai pazstamiems ir
istikimiems. Jei ne taip, tai seniai btumm prazuv. Daug reikia kantrybs, daug vargo!
atsiduso Gund.
Nutilom, pristig snekos. Ji, rodos, visk pasak, o as nieko, lyg neturciau ko.
Praslinko tyli valandl.
Staiga as, nei nezinojau, nei nejauciau, kaip prasnekau. miau pasakoti apie save, savo
marg buit. Pasakojau smulkiai ir is sirdies. Pagaliau man paciam graudu pasidar ir turjau
nutraukti.
Vl tylu.
Ar tamsta neturi kokio draugo? Cia Skardziuose ar kur kitur? girdziu jos
klausim, piln siltos gundinancios uzuojautos. Jau buvau norjs istarti zod ,,Tamsta, bet
tuo metu lyg kas krtin man suverz, lpas suciaup. O ten, viduje, liepsnojo didel ugnis,
smarkiai kaitino sird, stengsi virsun issiverzti negaljo.
Jauciau tamsoje, kad ji ziri man akysna:
Nejaugi tamsta man nepasakysi?
Dabar turiu ger klebon. Jis man vietos, manau, niekuomet neatsakys. Jis man
beveik kaip draugas. Jauciau, kad mano sakiniai nelimpa vienas kit.
Bet nejaugi tamsta neturi tikro draugo?
Ne.
,,Tamsta turi, maniau, man pasigirdo. Ne, t zodzi niekas netar. Gund tyli. As
negaliu turti tikro draugo. Zmons gali tik mans pasigailti, bet mylti niekas mans negali.
As nenoriu pasigailjimo, as noriu meils!
Bet jauciu, kad Gund sdi prie mans ir karstai ir tankiai alsuoja. Man vl ramiau
pasidar. Bet as nedrstu, as nenoriu zinoti, man geriau tiktis.
Vl tylim abu. Zirim tik, kaip sniegas vis tankiau tamsoj baltuoja.
Pasigirdo gaidzio ,,kakarieku. Kart, kit.
Jau gaidziai gieda, pratariau.
Dar palkk tamsta. Patylsim drauge.
Zirk, kiek daug prisnigo, vl susnekjo Gund. Visur pabalo. Zem, stogai,
tvoros ir medziai. Rodos, viskas pasidabino kokiai sventei. Lyg kokio svecio laukiama. Man
patinka ziema. As myliu salt. Jis toks piktas, znaibo pirstus, nos, uz ausi stvarsto. Zmons
pasidaro ziem guvesni, laksto, dirba daugiau, daugiau galvoja. Motinos vaikams pasakas
pasakoja. Man patinka ziema. Kaip tamstai?
Man irgi, sutikau su ja. Tiesa, as pirmai nejauciau ziemos grozs, nemgau
salcio, bet jos zodziai man ziem pagrazino.
Ir vl gaidys sugiedojo. Jam pritar kiti. Neilgai trukus j rytmetin giesm vis
miestelio tyl suard. Vienas trauk drtu bosu, kitas baritonu gargaliavo, o koks trecias
spieg, lyg tvoroj kliuvs. Buvo ir toki, kurie taip smarkiai surkdavo, kad savo ,,kakarieku
uzspringdavo ir nebaigdavo jo.
Ne, tamsta, dabar tai jau eisiu, tariau dar nesikeldamas. Gali tamstos mamyt
nubusti ir neradusi kazin k pamanyti.
Turbt tamsta ties sakai, gardziai susypso Gund. Dabar jau velniai
nevaikscioja, ramiau bus eiti, niekas kelio nepastos... Matai tamsta, kaip prasvito nuo sniego;
kelio nereiks graibyti, surimtjo. Reikia tamstai atsilyginti. Reikia palydti kiek. Tamsta
gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginciau?
Dabar dar ne, uzsikrciau jos laisvu, linksmu pu.
Geras i tamstos bernelis... Na, tai einam, pirma ispruko i atlaimo, mane
palikusi uz vart. Sustojo ir laukia.
jom dabar skubiau neg pirmai. Tyljom. Galvojom kiekvienas sau, bet, regis, t pat.
Ir nesinorjo snekti. Bijojosi minci gij pertraukti. Taip graziai ji apie mus pynsi, vyniojosi
ir artino vien kit.
Stapterjom ir pasakm abu vienu metu:
Gal jau bus gana?
Gana, atsakm taip pat drauge.
Jau daugiau puss kelio tamst palydjau, padav ji rank.
Aci tamstai...
Buvom norj dar k vienas kitam pasakyti, bet susiturjom. Tarytum kas neleido,
nedav daugiau snekti.
Sudieu!
Sudieu!
Pasispaudm karstai rankas, lyg jomis nordami nepabaigt mint isreiksti. Geriau
pasidar, nuo ms koks neregimas seslis nuslinko.
Zengs kelet zingsni, atsigrziau. Ziriu, ir ji atsigrzo.
Dar kiek pajjs vl atsigrziau. Gund stovjo ir sek mane savo akimis. Pamacius,
kad mano j zirima, vikriai apsisuk ir nujo, nubgo.
Stovjau. Negaljau aki atitraukti. Gund dar kart atsigrz. Ir paskum tuojau isnyko
nakties tamsoje. O as dar ilgai maciau j toje pat vietoje. Tai arciau, tai staiga vl toliau. Tai
artinos ji, tai bgo. Tai artinos, tai bgo.
Parjs radau grinci nerakint. Uzmirsau su Gunde iseidamas.
Susils lovoje pradjau perkratinti vis prajusi dien. Prajusi greta jos.
Stengiaus prisiminti, kaip ir visuomet, kiekvien jos zod, judes, akies mirksn.
Paskum miau visk atsiminti nuo pirmos su ja pazinties. Grjaus ir dziaugiaus. Prie
malonesni viet ilgiau sustodavau; laikydavau jas savo vaidentuvj tol, kol neatitraukdavo
koks kitas dar smagesnis vaizdas.
Vis vaizd virsumi plauk skaidrus sitikinimas, kad ji mane tikrai myli, troksta
mano sirdies ir nori mane savo jaun ir karst krtin priglausti. Apacioje gi, dugne, lyg
koks dumblas rgo, klsi ir drumst visk.
,,Ne. Ji tavs nemyli. Ji tik tavim zaidzia. Ir nori tavo pagelba lietuviskus giedojimus
baznycion vesti. Jai, patriotei Ianatikei, daugiau niekas ir nerpi. Tai paprastas moterisks
gudrumas. Tu tik dovanai sau galv kvarsini.
Man tamsu darsi nuo t minci.
,,Abejok tu tik, abejok! bar sitikinimas.
Ir vl vienu matu viskas nusvisdavo, ir vl plauk vaizdai vienas kito grazesni. Vl jie
dziugino, viliojo. Abejoni dumblas dugnan nuguldavo. Matyt, tik pasislpdavo. Tykojo is
pasal. Bet vis maziau ir maziau jo bijojau, silpniau mane jis niauk.
Sapne man Gund prisisapnavo. Snekjoms, dziaugms. Rodos, vaiksciojom
placiam tolimam lauke. Laukas buvo lygiai apklotas sniegu, mirganciu sauls spinduliuose.
Po ms kojomis spieg, girgzdjo, lyg kas grojo. Girgzdesys virto nepaprasta, negirdta
daina. Ji mus linksmino ir zavjo. Klausms jos ir rankas susitvr jom toliau, didel,
apvalain kaln. Juo auksciau, juo labiau Gund mane glaudsi ir djo savo galvut ant
mano peties. Jos plauk atsiskyrs pluostelis svelniai mylavo, glost man veid, kakt.
Pasiekm pagaliau ir kalno virsn. jom apsarmojusian miskan. Medzi sakos lingavo ir,
rodos, vis mojo mus. Atsisdom ant vputs po aukstu, senu zuolu.
As myliu tave! tar Gund ir priglaud savo karstas lputes mano lpas.
Buciavo vis smagiau ir smagiau.
Galva man svaigo. Negaljau buciavimui atsakyti.
Zirk! atsitrauk nuo mans. Ranka pamojo misko gilumon.
Skubiai pazvelgiau ton pusn. Viskas mu laiku pakitjo. Apsarmoj medziai prazydo
vairi vairiausiomis baltomis glmis. Jos lingavo, nuolat stiebsi virs, kl savo
vainiklius ir skleid aplinkui neispasakytai gard kvap. Bematant tarp j pasirod mazuts
baltos paukstyts. Jos purpterjo, paskraidziojo ore, paskum eilmis nutp ant medzi sak
ir m ciulbti plonais, skambiais balseliais. Vis smagiau ir svaigulingiau ciulbjo. Pradjo
tarytum snigti. Ore lyg kokios rojaus muss skraidziojo lakiojo pazeme sniego
zvaigzduts. Tankiau ir tankiau jos leidosi is aukstybi. O saul vis sviet; zaid medzi
sakose, pavirsium kalno, lyg pro sidabrin rk. Tai zalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva.
Tai miskas isnyksta is aki, pauksci ciulbesio negirdti, tai viskas lyg is kur atplaukia ir vl
pauksciai ciulba, ir vl gls kvepia.
Mes gyvensim ilgai, ilgai. Niekuomet nemirsim. Mums bus vis grazu, visur
malonu, skambjo Gunds sneka, tardama tam ciulbesiui.
Staiga zyds miskas sugniuzo, sutirpo. Isnyko pauksci ciulbesys, aptemo ir saul,
dingo sniegas.
Palikau vienas. Aplinkui juodi, dang sieki kalnai. Virsns j astrios; kaip ylos
smailios. As lyg kokioje duobje. Ir virsuje nieko nematyt, vien zaibuojs debesys nikso.
Perknas j skalanduoja, krato, kalnai net gaudzia.
Stai suzaibavo kryziumi ir tiesiai mane trenk. Rodsi, ir visam pasauliui galas...
Nubudau. Issigands atsisdau lovoje. Negaljau susivokti.
Nudziugau sitikins, kad tai tik bta sapno.
,,Gal jis k blogo reiskia? dingterjo galvon.
,,Ar as sapnui tiksiu! numojau.
Vienok jis vargino mane vis ryt. Stovjo akyse lyg kyri smkla.
XV
Mane laikas tikino, kad sapnui ne tik galima, bet kai kuomet ir reikia tikti,
atsikreip mane Kuprelis, matyt, nordamas apie tai daugiau pasnekti. O gal tu netiki?
Ne!
Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipazinti. Tiki taip pat kiekvienas. Esti toki sapn,
kurie domn tiek sirzia, kad mes negalim j uzmirsti per kelet dien. Kit kok net kelet
met pamenam, ir pagaliau vis savo gyvenim. Sapnai kartais mums sakyte nusako, kad taip
ir taip bus; kartais jie mus aiskiai perspja. Bet mes paprastai toki perspjim nebojam.
Daug yra pavyzdzi ms gyvenime, daug j yra ne vieno mokslininko uzrasyta, kad sapnai
issipildo. Zinoma, issipildo ne kiekvienas, o tik tie, kurie, isvirsiniai tariant, labiausiai mus
nugsdina arba nudziugina, kitais zodziais, sapnai patys savo reiksm nurodo.
Sapne pasikelia pries mus ta uzdanga, kuri nuo ms slepia visas gyvenimo
paslaptis, traukia jis toliau. Sapne mes pamatom kit, savo gyvenimo paslpt pus.
Pranasingas sapnas yra Iiziologiskai galimas daiktas. Ms praeitis palieka mumyse savo
grynai materialius pdsakus. Ir ant praeities, kaip tam tikru bdu paruostoj dirvoj, auga
zmogaus ateitis, vystosi jo tolimesnis kelias. Ir t keli mes tik sapne kartais pamatom, kai
miegas atskiria mus nuo viso pasaulio. Pamatome, nors neaiskiai, kaip pro rk, bet jau
galime patys kai k atspti. Sapnas beveik visuomet esti simboliskas ir mums tik reikia
mokti isaiskinti tuos jo simboliskus zenklus.
Geriausiai burtininkai gali tai atlikti, sakau.
Geriausiai kiekvienas pats gali savo sapno reiksm isaiskinti, pradjo Kuprelis lyg
pykti. Bet nieko. Todl, kad kiekvienas zmogus pagal savo ypatybi turi ir savus sapn
simbolius. Isaiskinti kito sapn, reikt jo visos ypatybs pazinti, o tai vargu kam galima.
Kas pagaliau zino ms gyvenimo reiksm, jo tiksl? Niekas! Gal ms gyvenimas vien
iliuzija, koks ilgas kankins sapnas? Gal atbusime tiktai tuomet, kai ,,amzinai uzmigsime?
Gal cia, pasaulyje, tarp ms ar virs ms gyvena kitokie, desimtis kart tobulesni zmons? Ir
gal mes j nematome tik todl, kad jie uz mus auksciau gyvenimo kopciomis nulip, kaip
mes uz inIuzorijas?.. Ir tikrai ta visa gamta nra tokia, kaip mes j matome. Mes nujauciam
tai, bet tikti nenorim bijom. Sapno moksliskas istyrimas daug mums k atskleist. Bet jo
rimtai gal ir netiria niekas, kad bijo vis teisyb suzinoti. O drauge nustoti ir paskutini vilci,
kurios zmonms gyventi padeda. Gal apskritai geriau, kad zmogus nezino, kam jis gyvena ir
kodl jis mirsta, atsiduso Kuprelis.
Tyliu, nieko nesakau. Siandien sitikinau, kad Kuprelis visai ne toks, kok maniau j
esant. Jis siandien atideng man turt skrynias ir rodo brangenybes, kuri as nei pamatyti pas
j nesitikjau.
Dabar matau, kaip jis pries mane stoja kitas, kaip auga ir didja. Jo galvojimas man
atrodo gal kiek pasens, o gal jis netinkamai isreiskia tai, k galvoja, bet as stebiuos ir
dziaugiuos jo pajautimo gilumu ir jo minties drsiu ieskojimu.
XVI
Netrukus to baisaus sapno slogins spdis isnyko ir vl senoviskai vaidentuvje
dziaugiaus ,,savo Gunde, savo skurdaus gyvenimo saunia gle. Dl vieno nerimavau, kaip
cia reiks jai pasisakyti? Sisu net darsi apie tai pagalvojus. Isgirsti, kad ji mans nemyli, as
negaljau.
Dvejetai savaici praslinkus po to nuostabaus vakaro, man vl teko j palydti, nors
vakaras buvo sviesus, dangus zvaigzdtas ir Skardzius zirjo susals mnulis. Dar nebuvo
visur sumig. Tai sen, tai ten sviet grinci langai. Kok gal jom nesnekdami. Gund
niekur nesidair. jo galvel palenkus, susimscius. Buvau norjs greiciau j prakalbinti, bet
nezinojau, nuo ko pradti, ir nedrsau. Mintis apie pasisakym zibters galvoje ir vl gsta, kai
paziri Gund.
Gund pagaliau paklaus, pasikreipus mane sonu:
Kas tamstai brangu tuose ms Skardziuose?
Jos balsas buvo visai kitoks neg paprastai. Toks svelnus, kokio dar nebuvau girdjs.
Visi brangs, skubiai atsakiau, lyg bijodamas, kad ji mans ko nezinomo,
slepiamo nepaklaust.
Kaip gali bti tamstai visi brangs? nusistebjo Gund.
Man Skardziuose kazin kodl visi zmons patinka, atsikalbinjau.
Tai negali bti.
Kodl ne?
Kur matyta: visi zmons! Ar tamsta koks sventas ar k, kad galtum visus zmones
mylti?
Visai nutilau.
Tikrai tamstai visi Skardzi zmons brangs ir malons? klausia ji vl
nusiypsojus.
Ir taip, ir truput...
O, matai!
Negalima, zinoma, vis vienodai mylti. Vienus myli labiau, kitus maziau. Kai k
net labai. Isigandau, kad per daug pasakiau.
Gund daugiau neklaus.
jom tyliai. As bijojau, kad ji neisgirst, kaip mano sirdis plaka. Bet ji klaussi ko
kito, man negirdimo.
jom Gervydzi kieman. Grincioje buvo sviesu. Buvo matyt pro lang uzstalj sds
vyras, ties kazin kuo pasilenks. Priesais jo, kitam gale sdjo dar nesena, stalo atsirmusi,
moterisk. Klaussi ko domingai.
Gund, man nieko nesakydama, jo tiesiai priemenn. As sekiau paskui, bet ant
slenkscio stapterjau.
K tamsta darai? Palauk, uzeisi mus paviesti. Dar, rodos, niekuomet nebuvai.
Kad as tamstos tveli nepazstu.
As supazindinsiu.
Tikrai nenorjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus, ir lyg ko sarmatijaus.
Mano tvelis dziaugsis tamst pamats. Jis jau seniau, isgirds, kad ir tamsta
skaitai Ausr, pras, kad paprasyciau ateiti. Vis nedrsau. Maniau, kad tamsta nenorsi,
linksmai kalbinjo Gund.
Sutikau.
Tik jom ir as pasakiau ,,Tegul bus pagarbintas, tuojau Gervydis, padjs ant stalo
laikrast, atsistojo ir iseidamas viduraslin nuosirdziai prasneko:
O, koks svecias! Dziaugiams sulauk.
Tamsta pas mus dar nebuvlis, reikt sen bob duot pabuciuoti, juokavo
Gervydien, mitri moterl.
Aci, atsakiau. Cia senos nra, o taip vlai ir rasti sunku. Prasau man
dovanoti.
Dovanoti negalima; neisisuksi tamsta, prieinosi ji. Reikia duoti nors
kuodelis vietoj senos bobos.
Kad, mama, ir kuodelio pas mus grincioje nra. Isnesti jie pries svent dien.
Reikjo atnesti, laukiant svecio, sikis Gund t linksm snek.
Tai k, dukrel, reiks jau dovanoti sveciui sit kart. Ssk tamsta, nurod ji man
abiem rankom viet.
Atsisds perbgau vis grinci akimis. Ji graziai isbaltinta. Asla su grindimis. Sienas
sventj paveikslai dabina. Stalas malevotas, suolai taip pat. Languose, gerai, matyt,
prizirimi, gli augalai zaliuoja. Visur malonu, jauku. Man susidar pas, kad esu pas kokius
gerus gimines.
Gervydis prijo prie zmonos ir nusiveds j arciau duris, kazin k pakuzdjo. Ji
bematant isjo priemenn. Jis sugrzo, atsisdo priesais ant zoslano ir m klausinti, kas apie
mane gero girdtis. Papasakojau, k zinojau. Daug neturjau ko.
O kas pas tamst? paklausiau.
Nieko sau; viskas lig siol, aci Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu Ausr, ir ko
daugiau. Noriu ir as nors vienu spinduliu daugiau sviesos is Prsijos nesti Lietuvon. Be galo
jau apsunko toje tamsoj. Reikia j kiek praretinti. Dauguma ms tai nesupranta ir nejaucia.
Jiems gerai, kaip yra. Jei matys, kad tu, zmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau
raudonsilius atatarunckins. Tie jau nieko nepasigaili: isdraskys visur, isardys, ras ar neras, o
dar tave priplaks. Dieve gi saugok rasti k, nors vien lietuvisk popiergal, tai jau ir sakyk
visiems saviems amzin ,,sudieu; netikk daugiau pamatyti sito krasto. O tenai lig mirties
vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentsi salt ir bad... Stai k gali padaryti geras kaimynas
koki dien. Ir lauki zmogus, ar nesuskambs uz vart kardai, ar nepasigirs nuozmi burliok
koliojimas. Patyljo Gervydis, pagalvojo kiek galv nulenks. Ir man, tamsta, akyse
pravito tiktai, kai pakliuvo rankosna Auros laikrastis. Tik pamiau j ir pavarciau kiek, jis
mane tiek suzadino, kad net asaros is aki m byrti. T pat dien pasakiau sau: ,,Kas bus,
kas nebus, o as nesdsiu taip ilgiau! Ir pradjau veikti, pradjau platinti lietuvisk rast.
Kelet kart net krata buvo, bet pas mane nieko negaljo rasti. Tai dabar dar smarkiau veikiu.
Bet ir labiau saugokis, tveli, persergjo Gund, sddama prie lango.
Niekai! Nepaims jau jie mans, padrsino Gervydis dukter.
Vis dlto... nerimavo ji.
Nebijau as j! mosterjo ranka. Tamsta matei paskutin numer? atsigrz
mane.
Dar ne.
Stai, pazirk! parod Auros numer 10-11,1884 met.
Godziai j vis perzirjau, perskaiciau antrastes.
Straipsnis ,,Dvi Ausri Lietuvoje man labiausiai patinka. Nepaprastai grazios prie
jo pridtos eils. Paklausyk tiktai tamsta, as perskaitysiu, pam Gervydis is mano rank
Ausr ir pradjo jausmingai, graziai skaityti:
Prabrksk, ausrele, spindk, saulele;
Spindk, ausros zvaigzdele.
Papsk, vjeli, varyk miglel,
Pabudink vieversl.
Telaukia zmons dangaus malons,
Galo baisios karions.
Isvysim svies, pazinsim ties,
Sulauksim ger cs...
Klausyk tamsta toliau:
Zaliuos medeliai, ciulbs pauksteliai,
Zaliuos ms vaikeliai.
Zaliuos pievels, zyds kvietkels,
Zyds ms mergels.
Paps vjelis, sibuos javeliai,
Svyruos ms seneliai.
O k, ar ne grazu? susuko Gund.
Kaip tamstai patinka? klausia Gervydis, o tuo tarpu asaros jam suzvilgo akyse.
Neapsakytai! jauciau, ir man silta krtinje darsi.
Ismokim jas dainuoti! pasil Gund.
Kodl neismokti toki grazi, sutikau.
Pamginkit, pras Gervydis.
Kad, tveli, adventas.
A, kad j kur! pagailestavo.
Mes tveliui po Kald padainuosim. Lig tol ir ismoksim geriau.
Kalba nujo kita, daugiau adventui tinkama kryptimi.
Nors Aura menkiau atrodo neg lenk Tygodnikai ir j kitas slamstas, bet ateis
laikas ir ji daug sauniau susvis. Ir ne vien Ausr mes tursime, snekjo Gervydis.
Kazin, ar pajgsime, paabejojau atsiduss.
Tamsta abejoji? jis kiek uzsideg. Zirk, ir pati Aura rao, kad
,,nenorkime is karto isvysti vis svies ateinancios sauls; nes ir pats prigimimas moko
zmog pazinti, jog visi prigimti daiktai is palengvo tesidaro: patsai zmogus kaip ilgai auga,
kol j galime visiskai zmogumi vadinti; nei menka glel akimirksniu neprazsta. Reikia
tamsta bti kantriems ir viltimi pasistiprint, norint ko gero atsiekti.
Susisarmatijau savo abejoni ir paaiskinti j nemokjau. Gerai, kad tuo tarpu jo
grincion Gervydien.
Ko taip tyliai sdit? Ar snekos pritrkot?
Ne snekos pritrkom, tiktai laukiam tavo vakariens, rado Gervydis iseit.
Pakentkit truput, tuojau bus. Cigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o js
atzagariai.
Mes ne cigonai ir nevalg nuobodaujam.
Dl Dievo meils, nors valandl, prassi ji besijuokdama. Linksma moterisk.
Ak jau ne k su tavim, nusileido vyras.
Tu, Gund, nueik pazirti, kad samavoras nebgt, liep jai motina.
Gund skubiai zvilgterjus mane isjo.
Kurgi Julyt? paklaus Gervydis zmonos. Ji galt samavoro padaboti. J
paauktum.
Jau miega. Sak, jai siandien galvel sopa. Sugaravo ar k... Js gi, k be snekos
sdit, geriau arcabomis palostumt. Turbt svecias moka?
Moku kiek, atsakiau.
Na, kad jau pritrkome snekos, tai reikia losti, pasikl Gervydis. Nujo ir
atnes is skrynios arcabas. Man baltus, sau juodus pastat. Gerai ir sitas zaismas kai
kuomet. A seniau gerai lodavau, bet jau pamirau daug. Viena, neturiu labai su kuo, o antra,
gailiu laiko tokiems niekams.
As irgi pamirsau, pritariau. Bdamas pas SionIelt losdavau su juo kiekvien
sventadien. Ir siokiomis dienomis losm kai kuomet, turdami laiko. Vokietis, negaudamas
kito pasilinksminimo, arcabas be galo mgdavo. Tiko ir man, ties pasakius.
Gervydis lauz mane kiekvien kart. Net ir kampan pasodindavo. As daugiau turjau
akis padjs duris neg arcabas. Ji vis negrzo. Girdjosi varstymas dur tai kamaron, tai
seklycion. Tai sneka apie nenorint uzvirti samavor. Gund retkarciais smarkiai
susikvatodavo.
,,Gal is mans? nugstavau.
Gervydis gi vis zr ir zr mano apleistas arcabas. Net sarmata buvo. Mginau
pasistengti, vis tiek pat.
Pagaliau Gund nes murmuliuojant ir snypsciant samavor. Pati raudona kaip roz.
silusi, kaitusi, grazi.
Kaip tamstai sekasi? prijo mane.
Nelabai kaip. Vis praloiu.
Kodl taip? Nieko, as tamstai padsiu. Pamatysim, gal bus kiek geriau, apjo
aplink stalo ir atsisdo priesais tvo.
O! Jau js dviese pries mane vien? Nepasiduosiu! nusistat Gervydis.
Greitai paaisks, man Gund.
Is ties. Tuojau viskas nujo kitu keliu. As pats pradjau visai kitaip losti. Senis jau
negaljo veikti, nors kiek manydamas laiksi. Seiminink pakviet vakarienei. Stal puos
daug skani valgi: ir desr, ir sri, ir sviesto visko buvo apsciai.
Vakarieniaudami vl snekjoms apie knyg is Prsijos gabenim, apie raudonsilius
ir apie kaljimus Sibire. Snekoje lygiai dalyvavo ir Gund, ir jos motina. Buvo matyt, kad ir
jos buvo giliai persism Auros dvasios.
Toliau nukrypom kitas puses.
Suzinojau, kad Gervydzio tvas buvo sitame pat miestelyj kalviu. Jam gerai klojosi,
darbo turjo pakankamai. Daugiausiai vis dirbo dvaruosna. Uz sutaupytus pinigus, baudziav
panaikinus, nusipirko valak zems, sitais geras triobas ir vien sn kuniguosna isleido.
Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais po sisventinimo metais mir. Tas taip prigniauz
senel, kad jis netrukus pats paskui sn nusek. Zmonos jau seniai buvo nustojs. Liko jis,
Tomas, vienas. Jaunam prireik k pradti. Ir daug vargo, nemazai nepasisekim is pradzi
iskentjo, kol patyrimo gijo.
Taip mums besisnekant ir kuris metas prispyr. Turbt netoli dienos buvo.
miau namon rengtis.
Dar diena toli, isimiegosi tamsta, prieinosi motina su dukterim.
Paaiskinau, kad rytoj sventa, vargoninkui anksti kelti reikia. O per slenkst perzengs
gailjaus, kad taip greitai iseinu. Jauku ir silta ten buvo, jauciaus kaip vaikas namie.
Ateik tamsta laiko turdamas ir siokiomis dienomis. Pasiskaitysim, pasisneksim,
pras visi iseinant. Juk turbt niekur nenueini?
Niekur, prisipazinau.
Tai bent mus. Tamsta visuomet cia bsi geras svecias.
J pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man sird pakl.
Gund dar pro duris palydjo.
Nemanyk, a tamstai nedovanosiu!
Ko?
Zinau ko. Ar tamsta nemeni, kad dar nesi atsaks mano klausim?
kok?
Na, nieko. Dabar neklausiu tamstos. Bet kai prispirsiu kit kart, btinai tursi
pasakyti. Sudieu! Grincioje dar gali pagalvoti k, suspaud man rank ir kaip voverait
smuko priemenn.
Pastovjau kiek, lyg nezinodamas, kur eiti. Isnyko visi keliai. Atsiminiau, vl
susiradau.
jau skubiai, tarytum bgau. Lyg mane kas is uzpakalio vijo ar pries trauk.
Apkvaitau nuo j lipsnumo ir gerumo. Atrod, kad Gund jau man visai arti.
Bet baid, kad jie sitokie kininkai, taip gerai gyvena. Vienok m noras tikti
stebuklus. Jei sventiesiems yra tiek stebukl vyk, kodl negalt koks vienas vykti ir
Kupreliui vargoninkui?
Atsilankydavau Gervydzius, kai tik rasdavau laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano
atsilankymai jiems negrist. Retkarciais ir pats Gervydis mane ateidavo. Atnesdavo su
savim Ausr ar taip koki knygel. Nuo klebono jau nemiau, nuo Gervydzio maloniau buvo.
XVII
Vien pavakar po Kald, pries pat Tris Karalius, sdjau papietavs ir patings
namie ir galvojau. Galvojau apie Gund. Atjo pats prietemis. Ziriu, prasiveria durys ir
lekia ji. Nusigandau net, is kur ji taip mai bt.
Tuojau slpk visas lietuviskas knygas! Rytoj zada bti krata miestelyje, gali bti ir
pas tamst, nepasisveikinus dar isgsdino.
Gal tiktai sudeginti? susirpinau.
Nieko. Rasim joms viet, ramino Gund.
Kai visai sutems, parsinesiu jas namon. Tenai tvelis paslps jas drauge su kitomis
knygomis, nei uva nesulos. Tik surink gerai, nepalik dar kurios.
Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Suriiau paskum gerai. Duodu jai.
Dar nenesiu. Sviesoka. Padk kur.
Atkliau vien grindzi lent ir paslpiau ten pundel.
Bloga vieta. Na, siam kartui pakaks. Paskambink dabar k grazaus, as paklausysiu.
Kas labiau patinka? Visk kit uzmirsau. Tik dabar pajauciau, kad mes vienu du
kambaryje. Tai buvo nuostabu. K reiskia tuomet koks pavojus?
Tamsta pats parink. Tik labai, labai grazaus. Juk taip gerai moki.
Atsisdau prie Iortepijono, miau gaid ieskoti.
Gund atsisdo kdje netoliese, Iortepijono lenkime. Pasirm alkne ir lauk
galvel pakreipus.
Kambaryj jau visai temo. Sesliai is kamp slinko sienomis giliau ir giliau. Klojosi
lubomis ir asla. Tik siauri, palsi takai nuo lang paliko.
Tylu, ramu, tarytum sutema visk savo placiuosna skvernuosna suvyniojo ir nutild.
Uzmirsau, kad ir gaid mano ieskoma. Norjosi tylti, tylti ir zinoti tik, kad jos arti
esama. Rodos, maciau, kaip Iortepijono pavirsiumi tiessi kas nuo jos mane, nuo mans j.
Gal svies uzzibinti? kuzdu nenoromis.
Kam? Nereikia.
Vl pradjau ieskoti. Bet ir ieskoti nenorjau. Norjau, kad rankos pacios sugrot, j
visai suzavt.
Uzkliuvau Bethoveno devintos sonatos, mano mgiamiausios, bet lig tol dar
nesuprastos.
Pradjau skambinti. Pirma nedrsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau.
Nedabojau nei gaid. Jos mano akyse susiliejo vien didel juod lopin ir dingo is aki. J
vietoje maciau jos skaist, susimscius veid ir pro tams dideles zvilgancias akis. Tik jas
zirjau ir kvpiau savo siel, meils istroskusi, muzikos garsuosna. Garsai manyje gyveno
ir drauge kl mane berib erdv, kur nr skirtumo tarp dienos ir nakties, kur ji ir as
vienas stebtinas daiktas. Aplinkui tvaskjo raudoni, mlyni, zali, ms nepastebimi
pasauliai. Mes buvom tik sau.
Pajauciau jos rank, svelni, minkst kaip gls palytjimas, ant savo peties. Garsai
apsilpo, tarytum atgalion sugrzo, vis tilo, tolo.
Kaip grazu! kuzdjo Gund.
Savo rank praties toliau, ant kito peties.
Pamazl, nejuciomis nustojau grojs. Atsislijau nuo Iortepijono. Ir pajauciau, kad
mano galva buvo atsislijus jos krtins.
Kaip grazu! Nuostabu! kartojo Gund susimscius.
Dabar tamstai nedovanosiu! suuko ji staiga linksma.
Nedovanok... pamiau jos rankel savo delnan. Paspaudziau kiek, vis savo
nedrs uzmirss.
Zinai, k nedovanosiu?
Zinau.
Nutilom. Lyg pavargom kiek didel zyg besirengdami. Smagiai pavargom. Girdziu ir
jos, ir mano irdys tuksi, skubina.
Kas tamstai mielas Skardziuose? tar Gund ltai, veik negirdimai.
Tu! Tu! suspaudziau j savo glbyje, lyg nordamas savin traukti.
As?! apskabino Gund mano kakl ir karstai savo veid manj priglaud.
Sustingom, rodos, karstyje. Uzmirsom visk. Ir pasaulio tarytum nebt, mums is jo
isjus.
Sutemo. Juodi kampai uzties savimi vis kambar ir ties mumis nulinko. Galvojo k
paslaptingo.
Myli? jos klausiu.
Myliu, atsako.
Labai?
Myliu, myliu!
Kodl mane myli?
Tik todl, kad myliu.
Visuomet mylsi?
Visuomet, visuomet!
Susitiko ms lpos. Susiris vien begalin pasibuciavim. Rodsi, kad tame
pasibuciavime istirpom ir nauj gyv lydin sudarm. Daug lengvesn neg oras ir galingesn
neg laikas.
Tyljom, mums zodzi nereikjo. Susdom greta, susiglaudm.
mm tyliai snektis, tarytum ko bijodami, ko nezinomo, bet sergstancio
privengdami.
Tu esi mano ir bsi mano visuomet. As stengsiuos, kad tu btum laiminga, sunkaus
vargo nevargtum, o vien zydtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. As, linksmumo
nepazins, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko nebijau, esu drsus kaip plienu
apkaustytas karzygis. Galiu grumtis su bet kuo. Noriu grumtis ms abiej, Lietuvos dlei.
Zodziai man verzsi patys savaime, pajga verz krtin, lyg mane kas uzkerta lazdele bt
paliets.
As bsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos, kuzdjo Gund ir glauds mane.
Ilgai taip snekjoms. Savo skaidrion, dideln ateitin mintimis ir zodziais lkm.
Artima, taip artima ji atrod. Trauk, mojo save.
Kuomet tu tikrai bsi mano? Kuomet tu mane balt dien savuoju galsi pavadinti?
Kuomet tai vyks?
Kuomet tu panorsi, nuleido, nulenk Gund galv ant mano krtins. Daugiau
nieko nepasak.
Kuomet galsim paprasyti tavo tveli palaimos, kad mums Dievulis Auksciausias
gyventi padt? Kuomet, Gund?
Nezinau, nezinau... nutrauk, susimst kiek. Pats pagalvok, bernelis esi,
snek nukreip kitur. Pralinksmjo. Mstyti nustojo. Man jau laikas namon.
Lik sveikas, berneli,
atjok pasbalnojs zirgel,
prie varteli lauksiu.
Zirgelio neturiu, susijuokiau.
Nors pscias, save pakausts, atlk.
Atlksiu. Lauk, Gunde brangioji.
Lauksiu, lauksiu,
pro langel zirsiu,
unys ar neloja
klausysiu.
Bet jau lik sveikas. Duok knygas. Sudieu!
Palauk, dar palydsiu. Nuo sun ir blog zmoni apsaugosiu, draudziau,
ieskodamas kepurs ir nerasdamas niekur.
Kol suradau, Gund ir isspruko. Isbgs paskui ziriu, ji kieme stovi ir laukia.
Greiciau, greiciau, kojelmis sutrepseno.
Man taip linksma dars j zirint. Jauciau sirdyje nuostabi silum, zinodamas, kad
ji mano.
Bet tu mane netoli lydsi. As eisiu pakluoniais, kad kas nepamatyt. Zinai, kokie
ms zmons. Ko gero, dar patys galt suimti.
Nors kelius zingsnius, prasiau besidziaugdamas.
O norjos net namon palydti.
Gerai. Ligi Raugalo klojimo.
Mazai.
Mazai?
Labai mazai.
Tai ligi Krioklio. Gana?
Gal.
Dar maza.
Mazoka.
Toliau neisiu.
Sutinku.
Ugi Raugalo klojimo nesnekjom. Kad ir nereikjo zodzi. Sniegas po koj girgzd,
spieg. Rodsi, vl jo muzikos klausms.
Atri ta muzika.
Erzina zmog.
Tiktai tiek pasakm jau ties Krioklio klojimu.
Gal dar toliau? paklausiau.
Ne, jau bus gana. Kit kart... Reikia skubintis. Saltis spaudzia... As vl kuomet,
prasimetus, atlksiu... Sudieu!
Kuomet gi tveli paklausim? priminiau.
Pasitarsim, papraysim. iandien tartis alta.
Mane pabuciavo atsiskirdama.
Nudulkjo Gund per pusnis kaip vjas. Stovjau ir laukiau, kol visai is aki isnyko.
Jauciau dar jos lpas, j sald palytjim. Nenorjau nei pakrutti is vietos. Stovciau ir
stovciau, rodos, taip.
O zvaigzds danguje nuo salcio mirgjo.
XVIII
Daug kas paaiskjo man nuo to vakaro, daug kas prablaivo.
Mano naujas pasaulis kuriamas stipriai. Niekas jo neveiks, kai jo viduje stovi Gund.
Drsi, grazi, protinga.
Jauciau, kad ir as pats stiprjau, kitau kit zmog.
Daug svajojau apie rytdien. Aiskiai maciau Gund ms darzelyje gles pavasar
sodinant, nam ruos darant. Jauciau jos rank mano plaukus tarsant.
Drauge mane apm pasitenkinimo tinginys. Lyg ilgas sventadienis bt atjs.
Vaiksciojau sutings. Sutings grojau baznycioje vargonais, sutings giedojau egzekvijas su
kunigu. Jos mane erzino: juodas kataIalis viduryj baznycios, ant jo baltas karstas, aplinkui
lidnai bemirg zvaks. Dvejetas gugciojanci bobeli. Kunigo nuzemintas balsas, juodi,
baltais kaulais ir kiausais issiti rbai. Tos valandos man bdavo kaip juodas seslis sault
dien.
As linksmas, o cia ties akimis memento mori.
Metrik rasymas man irgi zymiai pasunkjo. Rasai juos, rasai ir ziri vieton Jono
isjo koks kitas vardas. Mergaits neretai Kunigundomis virsdavo. Kiek popieriaus
sugadindavau!
Vis labiau laukiau, kuomet ateis tas laikas, kai j be abejons galsiu prie krtins
priglausti, mylima zmona pavadinti. Ir kad bciau mans, bciau lieps tam laikui paukscio
sparnais atskristi, zaibu atsokti. Bet jis buvo neprasomas. Vis toks pat ltas, saltas.
Atgydavau tarytum, kai Gund mane atlkdavo ar eidama is miestelio bent valandlei
uzsukdavo. Grojau jai. Ji dziaugs, klegjo. Ir tylus mano kambarlis bdavo linksmybs
kupinas.
Zinodamas, kuomet Gund ateis, tarnait issisdavau kur su reikalu arba tiesiog
liepdavau nueiti draug paviesti. Ji bdavo todl neapsakomai dkinga. Bet as bdavau dar
dkingesnis, kai ji is ten greitai negrzdavo.
Pirstis, prasyti Gervydzi Gunds rankos vis dar nedrsau. Diena nuo dienos
atidliojau. Tolimesniam, patogesniam laikui.
,,Gal pasitaikys kuomet kaip...
Nueidavau juos daznai.
Bet nuo kurio laiko pastebjau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie malons, ne tokie
lipsns. Pamaniau, kad gal per daznai vaiksciojau. miau reciau lankytis. Bet jie nekitjo.
Gervydis tik taip sau su manim snekjos, kad netyljus turbt.
,,Tyljimas prie svetimo zmogaus negrazus daiktas, gal man. Gervydien taip pat
po truput nustojo juokavus.
Is pradzi maniau, kad visa tai gal man tik taip regis.
Gervydis tik tuomet darydavos linksmesnis ir kalbesnis, kai gaudavo Ausr arba jo
draugams per sien laimingai pasitaikydavo pernesti knygas. Skaitydavo tuomet balsiai,
grdavosi kokiu graziai parasytu straipsniu. Apsakindavo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip
po Trij Karali antstolis pats, diriguodamas pas j krat, klojime nuo sieno prsmo nudribo.
Taip smarkiai znekterjo, kad, maniau, prilips pad. Tik gyvas prisikl.
Raudonsiliai uz paranki nutemp rogsna ir kaip meitl pardm namon. Nereikjo nei
krsti toliau. Dar man vien pagon paliko, kuris, jam pad palietus, nuo peties atsoko. Laikau
j suvyniojs ir pabalkn pakiss. Gera atmintis. Ir, manau, laim reiskia. Sako, tik tik pagijo
tas stonas. Kelet savaici lovoje prastenjo. Maciau, dar ir dabar vaikscioja kreivas. Mins
t krat!
Bet nueini po kokios savaits, ir jis su manim kitaip snekas. Salciau ir nuobodziau. As
stengiaus dar reciau lankytis, dar reciau nueiti. Bet praslinks kelios dienos, ir mane vl
traukia. Vl rpi Gund pamatyti, vienu kitu zodeliu persimesti, zvilgsnius sumegzti.
Negaljau iskentti ir eidavau.
Gund buvo su manim vis tokia pat. Svelni, maloni. Savo meils nuo tv neslp.
Rod j. J akyse mane broliu ir net mylimuoju vadino. Matydavau, kai jie tai isgird
niaukdavos, nemgdavo. Ji j pykt doms nekreip. Man buvo aisku, kad tarp jos ir j, man
nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gund be galo myljo, visaip lepino.
Tai mano mylimiausioji, sakydavo Gervydien.
As nenordavau, kad mano protinga Gund bt tokia neatsargi, ms paslaptis
rodyt.
,,Erzina tik juos ir gadina visk. Jei ji kitaip elgts, gal viskas bt kitaip,
galvojau.
Gund pati buvo kitokios nuomons.
XIX
Laikas, ltas, tingus, slinko.
Pagaliau visai nustojau vaiksciojs Gervydzius. Negaljau, turjau nustoti.
Vien sestadien, man juos nujus, Gervydis, kai tik as perzengiau slenkst, pam
kepur ir isjo, nieko man nesaks.
,,Matyt jau mans visai nenori, dingterjo man.
Kit kart sustikau j gatvj. Pasisveikinau. Jis nieko neatsak, dar nusigrz.
,,Kodl jie taip mans nekencia? Kuo as kaltas? jokiu bdu negaljau suprasti.
Reciau maciau ir Gund. Issiilgdavom vienas kito neapsakytai. Pasimat is dziaugsmo
nezinodavom, k ir daryti.
Ji naktimis istrkdavo mane. Mato, visi miega, atsikelia, apsitaiso ir iseina.
Vis dlto blogai buvo, kad seniai dar ant mans pyko. Tokie jie pirmai buvo malons,
tokie geri. Lyg savo zmog godojo.
Vien nakt, kai Gund sdjo pas mane, pasakiau jai apie tai.
Ko tenai paisyti seni, atsak susirstinus. Jie nori, kad as mylciau t ir uz
to eiciau, kas jiems patinka. Nesulaukta j! Jau nuo Kald persasi mane koks tai dviej
valak berniokas. Ir, zinoma, patinka jiems. O as jo nei is tolo nenoriu matyti. Vyr pati galiu
issirinkti, nereikia man svetim aki. Neduos man kraicio, tuscia j, ir be jo apsieisiu. Tegul
vis zem Julytei uzraso... Tvas gal sutikt ir tau mane atiduoti, sako: ,,Vargoninkas zmogus
nekvailas, gals pragyventi, bet motina: ,,Kas is to, kad jis vargoninkas ir protingas, bet
nesveikas. Kai pasens, visai kupron suaugs. Riejas ir riejas jie kasdien. Tvas jau taip pat
pradjo galvoti. Kur moteris neveiks!.. Ir. jis, tas mano tvas, skaito laikrascius, knygas, o
nesupranta, kad zmogus tik meilje gali laimingai gyventi: nepads jam nei turtai, nei niekas.
Grazumas netrunka praeiti: cia buvo jaunas, zirk, jau ir paseno, sukrito. Gerai, jei dar koks
gyvenimas, o jei ne, tai ir galas... Nemgstu as daugiau savo tv... nutilo Gund,
susimst. Langan siziro: mnesienos balzgan juost.
Atsitrauk. Vl m snekti. Ne taip jau susirpinusi. Tarytum bt k suradus.
Pravito.
Ji pati, mano motina, istekjo pries tv nor. Papasakot?
Gerai.
Motinos tvas buvo pas graI Argaud, Silaini dvare, virju. Gerai gyveno.
Susitaup krv pinig. Dukterims, visoms penkioms, skyr po tkstant rubli. Su tokiu
kraiciu visos greitai istekjo. Tai uz kveizd, tai uz rastinink. Liko pati jauniausioji ir pati
graziausioji. Ji, vien kart issprukusi sodziun vakaruskoms, susipazino su tvu. Ir is karto
vienas kitam puol sirdin. Taip susimyljo, kad dar ir dabar tos meils neuzmirsta. Jos tvas
baisiai nenorjo, kad jo dukt eit uz kalvio snaus, ir jokiu bdu nesutiko j palaiminti. Jie
slapta ved. Mat jis, senis, buvo su graIu keliems mnesiams Varsuvon isvaziavs. O graIas
be savo virjo niekur nevaziuodavo. Nevalgydavo svetimo virta. Jam vis vaidindavos, kad j
nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriesino labai, leido save perkalbti. Uztat tvas, jau
sugrzs, prakeik savo dukter, nei rublio jai nedav ir dar krait ketino atsiimti, kur ji rbais
ir siaip siuo tuo buvo pasimus. Teismu grasino, pras graIo pagalbos, bet graIas nieko
negaljo padaryti, tik kunig iskl, kuris juos sutuok.
Taigi, matai, ir mano motina, kuri keikiama istekjo ir dabar taip laimingai gyvena,
negali dar suprasti, kad tik meilje laim. Kodl taip?.. paklaus Gund lyg mans, lyg pati
savs.
Paskum, apniukusiomis akimis zvilgterjus tol, pries save, padjo galv ant mano
peties. Prisiglaud. Nutilo.
Niekuomet man nebuvo taip gera, niekuomet as taip nejauciau, kad Gund mano su
siela, su visu kuo. Jauciau, kad ji mane myli tiek pat ir galt eiti paskui, sekti mane nors
pasaulio kratan.
Glaudziau j save, t nepaprast, stebukling turt, ir galvojau tylomis:
,,Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amzinai! Tokia grazi, tokia nuostabi. Nejaugi
ateis laikas, kai ji visuomet gals taip bti prie mans? Gals mane myluoti, skambinti, be
galo, be krato?!
Ir t sviesi svajoni, lkesi pasaul spraudsi, verzsi, lyg seslis mnesien nakt,
mintis:
,,Visaip dar gali bti. Ji gali bti ir ne tavo, o ko kito.
Bet ta abejon greitai pranykdavo, lyg juodan dugnan nugrimzdavo. Man darsi
lengviau.
Olesi, pasigirdo jos balsas, lyg tolimas aidas. Aidas kokio negirdziamo garso.
Tu nebijok, kad mano tvai dabar tavs nemgsta. Nieko. As, nors ir pries j nor, bsiu tavo.
Jie kiek papyks ir atsileis. Suminksts sirdis. Tas mano diedutis virjas koks jau buvo
kietasirdis, vienok paskum atsileido. Ir krait, tkstant rubli, atidav. Nors negreitai, po
keliolikos met. Jie dar greiciau, pamatysi, atsileis. Ne toks gi jau mano tvelis. Jis pirmas
dovanos. Motina gal dar kiek pasirs. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir zems
pusvalak gausim. Pamyls jie mus kaip tikrus vaikus, nematys nei tavo kupros, nieko... Bet
palaukim, gal dar jie ir taip atsileis, geruoju sutiks mane tau atiduoti? Kaip manai?
Abejoju, buvo mano nuomon.
Ko tenai abejoti. Taip visuomet esti. Ne pykti gi zmogui vis amzi.
Taip. Bet
Bet.
Bet gali tekti labai ilgai laukti.
O kas?
Man sunku vienam gyventi. Man per ankta vienam.
Tiesa, atsiduso Gund. Vienas ir vienas...
As laukiu, sesut, kad greiciau, o laikas bga, bga kaip upelyje vanduo. Norciau
jau visuomet cia tave matyti, tavo art jausti, tavo mint girdti.
Bet ar mums ir taip ne gerai? klausia Gund paslaptingai, jaukiai. Manai,
paskum bus geriau? Zinoma, bus geriau, bet ne taip, kaip dabar. Kai mes joki rpesni,
varg nepazstam; tarytum j ir nebta. Taip kur kas geriau. Tuomet jau as bsiu moteris, tu
rimtas vyras. Greiciau imsim senti! pasipurt Gund lyg nuo salto vandens. Ar blogai,
kad as esu jaunitl mergelyt, o tu bernuzlis, jaunikaitis? Kokie tie zmons nesuprantns,
kam taip anksti vesti. Pati jaunyst zydi, o jie ima j ir nuskina. Keista... Juk galima ir taip
draugauti ir mylti.
Pritrko snekos. Sdjom tylom. Gund glost man galv, kedeno plaukus. As
gaudziau jos pirstus. Bet taip tingiai, neskubiai.
Kambaryje, kaip paprastai, buvo tamsu.
Tiktai girdziu, staiga kas sucezjo.
Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nakties akys, nemirkciodami
juodavo.
Po valandls vl sucezjo. Bet jau arciau, prie mano darbo kambario dur. Pirmai
neaisku buvo, kokioje vietoje. Matyt, kad kitame kambaryje slapstsi kas.
Vargonink butai dl vairi aplinkybi paprastai esti tik is dviej kambari.
Pirmame, tuojau is priemens, ziem stovi kriksto stalas; jan uzeina zmons tai apsilti, tai
atsigerti, tai su kokiu reikalu ,,pon vargamistr; tas kambarys esti kaip kiekviena
sodietiska grincia. Kitas kiek geriau atrodo. Pabaltintas kiek, su grindimis. Jame stovi senas,
isklebetuotas Iortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas palzusi kdzi ir ne visai
patikima medin lova. Keletas sventj spausdint paveiksl kari. Kampe trikojis stalas. Ant
jo isdil, pardij gaidos... Pas mane ne visai taip atrod, o tikrai kiek geriau. Antras
kambarys buvo du padalintas, grindys buvo geros, sienos lygios, baltos, stalas neslubavo ir
gaidos buvo naujos. Pats istaisiau nemazai atvaziavs.
Taigi klausoms, ausis suglaud. Gund taip pat isgirdo. Tik nieko man nesako.
Sugriebiau degtukus kisenje ir staiga cirksteljau.
Gi pamatm tarpdurje bestovinci mergiot. Ji nusigando ir kaip vsula ismus pro
duris. Nei pazinti nebuvo galima.
Gal Julyt mane atsek? nusimin Gund. Bus dabar! Sugavo!
Man atrodo, kad ne ji. Cia didesn, tokia drta. Taip kas, raminau j.
Vis viena blogai. Gal dar ms snek girdjo. Paleis, ispleps... Jau ir taip
apkalbinja.
Is kur zmons zino? nustebau.
Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, toli suuodzia. Jei ko netenka, keleriopai
prideda.
Cia greiciausiai bta mano tarnaits, spjau. Ji sugrzo is sodziaus ir jo,
mums nepatrikus. O paskum jai buvo domu isgirsti, k snekam. Pagaliau parpo ir pazirti.
sakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji miestelyje, sodziuje nepradt
plepti, savo draugms davatkoms pasakoti, sunerimastavo Gund.
Gerai. As prasysiu. Nepanasu, regis, kad ji imt savo pon smeizti, visaip
apkalbinti.
Kazin, ar ji tokia. Davatk sunku pataisyti. Jos visos kaip lazda brauktos, tik ir
minta gandais ir apkalbinjimais.
Ji tarytum kitokia... susimsciau.
Bet dar kazin ar ji? Gal taip kokia? vl pradjo abejoti Gund.
Ji tai ji, tvirtinu, pats gerai savo tvirtinimu netikdamas.
As tiek buvau issigandus, kad sirdis dar ir dabar sokinja, prispaud Gund
mano rank savo krtin. Maniau, kad vagys ar kas. Toks vlus laikas. Ir tu, matyt,
issigandai kiek. As jauciau, kai krpteljai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai zmons dar blogiau
neimt snekti. Nra ko bijoti, bet nesmagu, kai sunys loja.
Geriau bt mums greiciau vedus; ir zmons neturt ko kalbti, ir tavo tveliai
nesierzint, viskas aprimt, prasnekau lyg j, lyg save, lyg tol ir bijodamas ko.
Zinoma, sutiko Gund tyliai, be didelio pritarimo. Galv nuo peties atkl ir is
lto atsitrauk.
Neilgai trukus ir isjo. Palydjau j pakluoniais. Nesnekjom nieko. Tik ,,sudieu
sakydama paklaus, beveik linksmai sudominta:
Kazin, kas mane namie laukia?..
XX
Jau sugrzus ji buvo, mano tarnait. Rengsi gulti ir snabzdjo poterius. mane, rods,
nei nezirjo. Bet tik nusigrsiu, girdziu, sypsosi. Atsigrsiu, vl nieko: snibzda, poteriauja.
,,Tai jos bta, nustaciau.
Ko tu juokies? paklausiau.
Kad baisiai mane juokas ima.
I ko?
Taip sau. I vieno daikto.
I kokio?
Suzirsi, kokio.
Pasakyk, spyriau.
Kad nezinau... Tamsta supyksi.
Kam a galiu pykti. Sakyk.
Bijau.
Keista tu mergiot. As pyksiu, kad tu juokies! Kas gi tave prajukino?
Kad, kad nezinau...
Greiciau! pradjau sirsti.
Tamsta jau pyksti!
Sakyk, tai nepyksiu.
Mat... Siandien Krioklys grzo gerokai kauss. Pasilaks... jo darzais. Rioglino. Ir
pataik Rapeikos duobn, is kur ruden molis buvo imta. Duob gili, vandens pilna. Atodrkis
mat dabar. Issimaud gerai. Istrauk vis slapi, tik su kvapu. Ir viskas, bet mane
zvilgterjus vl nusisypsojo.
Tai buvo vakar, o ne siandien. Sakyk ties.
As ties ir sakau, tik nezinojau, kad tamsta jau zinai.
Tu man dulki akis nepsk! Tu is ko kito juokies.
Ne, tamsta, is to. Juk be galo juokinga. jo, jo ir dribo... vl nusisypsojo.
Eik sau! supykau.
Kad tamsta taip nori, pasakysiu ir kit juok.
Na, na! paraginau.
Sakysiu, jau sakysiu. Bet tamsta tikrai nepyksi?
Ne.
Pareinu as, ziriu, grincioj tamsu, durys atviros. einu vidun, snabzda kas, kuzda. Ir
vienas balsas, ir kitas. Apie portepijon. Manau, vagys, nor isnest j. Nusigandau. Uzsimus
kvap prijau arciau. Klausau, klausau. Pazinau pagaliau. Paskum dar arciau pasistengiau
prieiti... nusikvatojo.
Kad tave!.. net susukau. Bet tu, girdi, nepasakok niekam, miau prasyti.
Nei vienu zodeliu! As tau ir algos pridsiu, ir taip sio to.
Kiek gi pridtum?
Trejet, penket rubli mnesiui, kiek tik norsi.
Kiek daug! Niekam, niekam nesakysiu!
Ir Gund tau kai kuo atlygins... Bk gera.
Tylsiu, bk tamsta ramus. Juk as ne smeizik kokia.
Aci tau, Marijona.
Nejau ji tamst myli? staigiu nusistebjimu paklaus mans. Jai tiek daug
jauniki buvo is vis krast. Nei suskaityti negali. Bdavo, vaziuoja ir vaziuoja. Tik siemet
kazin kas nematyt. Tvai dar vis pirmai neleido, sak, jauna, susps. Pirssi jai ir vargoninkas,
buvs cia pries tamst... Ji ne vienam galv susuk. Tai mergiot, reta paieskoti! Gudri kaip
vover ir apsukri kaip skregzd... Bet tamsta neatleisi mans, jei vesi Gund? susirpino
tarnait.
Tyljau.
Mano sirdyj virte vir. Galvoje z simtas girn.
XXI
Eik, zvilgterk apacion. Girnos sausos dunda, nutrauk Kuprelis.
Pasokau, istrauktas is sav minci. Maisas buvo dar tik puspilnis. Uzness virsun,
skubiai uzpyliau.
Dabar jau paskutin kart perleisim. Netrukus bus baigta. As ir netikjau, kad
siandien bus toks geras vjelis. Mat kaip mala, net klausyt malonu!
Kuprelis, matyt, pastebjo mano veide susirpinim.
Lik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Tursim daugiau laiko,
maziau reiks daboti.
Aci, sakau, liksiu. Nors ir lig vlaus vakaro.
Tu gal kai kuomet atvaidinsi mano gyvenim. Parodysi, kaip as gyvenau, savo
kupr prislgtas, sako Kuprelis atvirai ir nuosirdziai; tik staiga sukando lpas.
As tyljau.
Nenoriu ir as eiti is sito pasaulio, jame nieko nepaliks, taria Kuprelis ltai. Jam
tie zodziai labai sunks. Jis pasveria juos. Noriu, kad ir apie mane zinot, ir mane kas
mint, su manim dziaugts ir gal palidt... Baisu isnykti, nieko nepalikus! Nieko
nepadarius!
Man jaunam ta baim dar nebuvo suprantama, svetima. Bet is Kuprelio veido maciau,
kad jam buvo ji labai baisi ir sunki.
Zmogus tam ir sutvertas, ts jis vaiksciodamas ir giliai susimsts, kad po
savo neilgo amziaus, gal po trumpos laims ir virtins varg, palikt koki atmint, pasistatyt
kok paminkl... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal vis
geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... K as paliksiu? Rodos, daug norciau,
daug galciau, bet man visko trksta... sustojo, nutilo Kuprelis. Ziri pro mane, pro sienas,
berib tol.
Ne tas siandien Kuprelis. Vis kitoks jis man atrodo, vis maziau j pazstu. Tarytum jis,
vis savo gyvenim pasislps, dabar atvirose duryse ant jo slenkscio atsistojo.
Isgirds, kad girnos ismal, Kuprelis pamojo ranka ir nujo dvaro rugi uzpilti.
As nujau apacion sudoroti sumalt mais, sutvarkyti visk.
Isjungs piklius, uzpyls dvaro rugius, Kuprelis atjs man padjo sustatyti kampan
ms sumaltus maisus ir juos gerai suraisioti.
Grzom antran aukstan.
Kuprelis, prijs lang, pasistieb, pazirjo pro j ir paklaus, kuri valanda.
Jau po penktai.
Lig saulleidzio laiko turim. Paskum dar kol sutems... Bet as matau, kad tu alkanas,
suypso jis.
I kur?
Nesakius aisku. Kadaiksciau kas. Atjai pries desimt, o dabar jau po penktai.
Einam mano kambarlin. Kuo tursiu, pavaisinsiu. Juk tu mano geras svecias.
Kuprelio kambarlis, atidalintas dviem sienelm nuo viso malno, atrodo visai jaukiai.
Net trikamp isvaizda nieko nekliudo. Sienos melsvais apmusalais isklijuotos. Paveikslais,
paveikslliais nukabintos. Daugiausiai jo paties darbo. Reginiai, portretai visoki. Sodietisko
rokoko staliukas, salia tokios pat dvi kds. Lova, baltai apdengta. Visur svaru, niekur jokios
dulkels. Cia anksciau nebuvau dar buvs. Jis cia paprastai nieko nesileidzia.
Geriausias kambarlio papuosalas buvo spinta, pilna knyg. Ten buvo matyt Kant,
Leibniz, Ludwig Feuerbach vokieci kalboje; Flammarion, Meyer rusiskai; net Jules
Verne su Wells ir Conan Doyle. Ir dar daugyb kitoki.
Vis tai mano perskaityta, pastebi Kuprelis kiek pasididziuodamas.
Is kur j tamsta tiek ir mei?
Pripirkau po truput. Is kai kur gavau ir dovanoms.
Viename kampe matau labai keist daikt. Ne paukstis, ne kas. Spjau nustebs, kad
tai modelis kokiam keistam monoplanui.
Ir tai tamstos iradimas?
Taigi. Matysi, as skraidziosiu, nei vanagai nepagaus. Mano bus geresnis neg visi
kiti, lig siol isgalvoti. Jis bus labai lengvas ir valdomas ne kokiu prietaisu, o paties zmogaus
judjimo. Reiks tiktai truput pasilenkti, ir jau zemyn skrisi, atsilosi aukstyn kelsies,
pasikreipsi sonan vaziuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebtina, kad zmons dar lig
siol negaljo tinkamai oro pavergti. Juk tai lengviausias ir patogiausias kelias.
Nujs ism Kuprelis is mazuts spintels sviesto lkstel, didel sr, apystor desr
ir duonos pusbakanl. Is mazo krepsiuko ism du peilius ir dvejas sakutes.
Bk geras, ragauk, maloniai kviecia.
Aci, paragausiu.
Kuo turiu, ir vaisinu. Gal Dievas duos kuomet, geriau galsiu pavaisinti. Jei tiktai
norsi uzsukti Kuprel.
Kodl ne?
Tu esi mokytas, o a kas?
Niekus tamsta neki!
Na, nieko. Ir as gal kuomet pakilsiu auksciau. Pinigus dabar kraunu, skatik
skatik dedu. Jei tik kokia knyga pavilioja.
Gardzios tamstos desros, norjau nukreipti snek kiton pusn.
Nieko, gal ir gardzios, atkando, pazirjo ir padjo. Mat kaip keistai pasaulis
sutvarkytas, vienas kit valgom. Is to tik ir gyvenam... Stai kiaul bginjo, kriuk, d zol,
javus, o dabar mes j valgom. Jei gamta kelet dien pati tarp savs nesipjaut, tuojau visam
galas bt. Kad ir zmogus valgo visoki gyvuli gyvulli ms, visokius augalus, vaisius;
j is savo puss kamuoja vargai, priespaudos, kankina visokie priesai, ligos. Kas miel
valand reikia zmogui sau gyvenimas pirkti. Ir kokia brangia kaina! Juk visa zmonija, nuo pat
pradzi savo smoningesnio gyvenimo, stengiasi t kain sumazinti, papiginti. Bet k matom:
vieniems gyvenimas paliko pigus, beveik dovanai gaunamas, kitiems be galo brangus, kad ir
issipirkti negali. Ir vl kadaiksciau kas, kai stengiamasi t nelygyb prasalinti! Ir prasalinta
tiek mazai, kad atrodo, kad pabranginta. Rodos, joki pajg nra visa tai sulyginti. Ir ar
atsiras toki, nesitikima. Bet tos pajgos yra, yra, tiktai paslptos, kelias jas geleziniais
vartais uzrakintas, ir raktas niekam nezinomas. Daugelis jas mato tik pro rakto skylut. Kas
neturi ger aki, nieko neziri. Daugelis ir t paci vart nemato... Bet ateis Genijus ir ras t
rakt ir tuos vartus atidarys. Ir issivers pro juos vsula negirdtos pajgos, ir nugriaus, suardys
jos tas sienas, tas pilis, kurias zmons patys sau per tkstanci tkstancius met sulipd ir
dabar dar lipdo. Nuplaus, nunes t sien griuvsius giliausi jr milzin banga, kur
sldamos vilnys visk sumals, smulk sml pavers. Ir nusvis kitoks gyvenimas... Jau yra to
Genijaus apastal, yra pasiuntini, kurie skubiai skina, ruosia jam tak. Neuzilgo ateis...
Nutilo Kuprelis. Uzsideng rankomis akis. Giliai susimst. Paskum atkl galv ir
klausia mans, klausia retai tardamas, tarytum jo zodziai kaip vandens lasai krist juodon
bedugnn:
Ar tu lauki to Genijaus?
K as zinau, atsiliepiau is gilumos sirdies.
Gal tu per jaunas, per silpnas tai zinoti. Vl uzsidega Kuprelis ir tsia toliau.
Ir tikjimas bus tuomet kitoks, ir zmons supras Diev ir myls J kitaip... Ir zmons, kam
gyvena, zinos ir savo siel jaus, ir kit pasaul aiskiais laiptais lips... Ir meil bus nevylinga,
tik skaisciai sird sird ris ir savo vaisius sauls atokaitoje augins...
Vl nutilo. Vl paskendo savo giliose mintyse.
Mane lyg saltis suspaud ir kausto kaulus, saldo krauj. Noriu isnykti, dingti. Uzmirsti
visk... Nieko nematyti.
Ir stai, rodos, keliuos. Keliuos beribius, ismirusius plotus. Visur lygu, tuscia, tamsu ir
salta. Bet lyg ir gera. Nematau, nezinau, kas ten apacioje dedas, kaip ten viskas grumias,
kraujuos putoja ir nyksta... Kas man rpi.
Bet stai balta juosta svysterjo. Ji tsias, auga. Visk uzdeng. Viskas jau balta. Balti,
plats tyrynai. Staiga daiktais zalia pasirodo. Placiau, placiau. Zalia visur. Zaliumoj rudi, palsi
taskai sumirgjo. Vienas kit artinas, lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susistvr.
Uzmarguliavo. Raudonos dms paplito. Vien jau raudona, tik raudona...
Susisuk galvoje.
Nusigands pravriau akis.
Kuprelio jau nra. Isjo kur.
Prieinu lang. Kojos nutirp, vos pajudinti galiu.
Ziriu pro j.
Dangus is vis pusi niaukias. Juodi debesys kyla, voliojasi aukstyn. Vjas didinas ir
didinas. Smarkiai svyra, linguoja Juodalksnyno virsns. Rugi laukai lyg jra sibuoja.
Ir linksma, kad as matau misk, rugius, pievas ir sodzius aplinkui. Ir bekylancius
debesius.
Dar linksmiau daros, kai pamatau keliu vaziuojant zmog, dvi kazin kur skubinancias
moteriskes ir vien debesis suziurus vaik. Sugrzo Kuprelis. Nurims, pralinksmjs kiek.
XXII
Kuprelis pasakoja toliau.
Prajo mnuo, du, bet snekos apie mus nepadidjo. Smeiz po truput, senoviskai.
Manm, kad taip viskas ir nudils, tarnait istyls. Dziaugms kaip ir pirmai. Matydavoms
baznycioje ir pas mane.
Tvai, tiesa, nesiliov Gund bar, bet bar taip sau, ne per piktai, tikdami, kad j
dukt susipras, mes mane myljus. O ji galvojo, kad jiems nubos taip nuolatos barti,
nusiramins palengva, nutils ir leis j tviskai palaimin man vesti.
Bet per pacias Velykas nei is sen, nei is ten paplito po vis miestel ir sodzi lyg kokie
pilki rkai bjauriausios snekos. Snekjo, bk tarnait rado mus vien nakt lovoje gulint, bk
jau Gund greitai laukia vaiko, ir taip be galo, be krasto.
Kai as apie tai isgirdau, mane tarytum kas saltu vandeniu perpyl, tarytum krtin
replmis suspaud. Niekuomet netikjau, kad zmons gali taip pramanyti, taip smeizti, taip
vis akyse nekalt niekinti. sitikinau, kad zmons tai vis viena kaip sunys, kurie, jei mato
kieno laim, stengiasi j isplsti, pikciausiu bdu isvogti. ,,Jei ne man, tai ir ne tau.
Sugedo man visa Velyk svent. Vieton pakilaus dziaugsmo sunkiausias akmuo
prislg.
Jau kelintos man tokios lidnos Velykos. Visuomet apie Velykas, pavasar, mano
skurdziam kne kaip berze sula kildavo didziausi lkesiai, smagiausios viltys. Ir nublukdavo
viskas, lyg gelezins nakties salnai nukandus.
S kart nirsau, pradjau ieskoti kaltininko. Prispyriau tarnait. Ji gynsi,
kryziavojosi, kad niekam nei vienu zodziu neprasitar. Prigrasiau is tarnybos pavaryti,
neprisipazino. Sokau musti, tuomet pasisak.
Mat ji neiskentjo ir pasipasakojo Velyk nakt sventoriuje savo geriausiai draugei
Rozei. Gavo jos zod toliau nepaleisti. Bet ir Rozs nebta kietesns, ir is jos tuojau pat
istrko.
sakiau tarnaitei tuojau issikraustyti. Papldo asaromis, dideliu balsu suraudojo, nieko
negelbjo. Sugrzo, ziriu, sekant ryt. Vl m asaroti, kojosna pulti, maldauti. Primiau
atgal. Suminkstjo mano sirdis. Nors niekaip nesupratau, kodl ji taip norjo cia pas mane
likti.
Pravaduose Gund jau neatjo ant visk. Negiedojo kaip lakstingal salia mans,
nedziugino savo skaidriai svintanciu zvilgsniu.
Laukiau baznycion ateinant.
Gal bent tarp zmoni pamatysiu.
Neatjo. Nepamaciau.
Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir j istiko.
,,Tvai supyk galjo sunkiai primusti.
,,J primusti, Viespatie Auksciausias!
,,Gal jie isvez Gund kur gimines, kad ir nematyt mans? Gal laiko uzrakin?..
,,Kiek jai reiks be jokios kalts iskentt! Kiek paniekinim is tv isgirsti!
Kad mans, rodos, bciau kazin k su tais zmonmis padars. Mano pyktis neturjo
joki rib.
,,Bet ne tik cia sneka, turbt ir visoj jau parapijoj, maniau.
Vis savait bijojau is nam iseiti. Baznycion jau besislpdamas. Nejauku buvo net
kok zmog sustikti.
Paskum pradjau galvoti:
,,Kas man, esu nekaltas! K man tie zmons gali padaryti? Kam turiu j bijoti, j
lenktis? Tiktai blogiau.
Bet pamats kok miesteln ar miesteln, sukdavau sonan is tolo.
Neatjo Gund baznycion nei kit sekmadien.
Visiskai nusiminiau. Baisus nerimas mano sird kaip vinimis narst.
,,Eisiu jos pazirti! Apginsiu j! nutariau.
Sustojau ant slenkscio.
Tiktai nakt nujau Gunds palangn paklausyti.
Apjau is kitos puss, nuo lauko. Persikoriau per tvorel. Ant koj pirst prisiartinau
grinci. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu seklycios lang, ties kuriuo jos lova stovi ir
kur ji su sesele miega. Suspaudziau kvap. Klausau... Staiga Margis is kazin kur sulojo. Puol
mane, bet pazins nustojo ir m jau linksmai urgzti, ant krtins sokinti. Vos nusikraciau
jo. Supyks paliko ir nujo.
Klausiau arti valandos.
,,Gal isgirsiu kok bals, ar k? Gal ji suvaitos ar sudejuos?
Neigirdau nieko.
Pabarbenau stikl. Kart, kit, treci. Pagaliau kumscia rmuosna pabeldziau.
Smarkiai, nekantriai.
Girdziu, sucezjo kas lovoje. Persivert, atsikl.
Kas cia? klausia plonas Julyts balsas.
Neatsakiau.
Lukterjau kiek. Laukiau Gunds. Paskum dar sunkesne sirdimi tais pat pakluoniais
parjau namon. Be maziausios zinios, be nieko.
Bet treci sekmadien pamaciau Gund. Klpjo prie pilioriaus kaip ir praeit ruden.
Niekur nesidair, niek nezirjo. Bet visa jos graksti, isdidi stovyla sakyte sak:
,,As js nepaisju. Apkalbinkit, kiek norit!
Kunigas isjo misi laikyti. Sugiedojo ,,Pulkim ant keli. As smarkiai paleidau
vargonus. Net z baznycia. Zmons tar vargonams, j smarkumo pagauti, kiek kas
isgaldamas. Gund atsigrz, zvilgterjo mane, issiilgusiai nusisypsojo ir sugiedojo, jau
altori nusikreipus. Jos skambus, sidabrinis balsas issiskyr is vis, pakilo auksciau ir
isdidingai bangavo tarp baznycios skliaut.
Man tuojau prablaivjo akyse ir sirdyje pasidar silta, pakilu.
Baznycios langai nusvito saule. Baznycioje siteik ramaus maldingumo ir taikos
nuotaika.
Lyg niekas visoj parapijoj niekam blogo nebt padars.
Gund retai, pavogciom atsigrzdavo mane. Retai sumegzdavo su manim savo
zvilgsn. Tai svaigino ir gaivino mane. As djau savo zvilgsn vis siel, atsakinjau jai visu
vargon pajgumu. Ir as jauciau, kad parapijieciai dziaugs, kad turi tok ger vargonink. O
drauge ir meldsi giliau.
Manyje atslgo visi sunkumai, augo nauja viltis.
XXIII
Sekmadienio sventa nuotaika greitai prajo.
Snekos apie mus kilo vis auksciau. Ir vis tamsesniais dazais. Pagaliau net klebono
ausi pasiek. Pasauk jis mane save. m barti, pamoksl sakyti:
Ar girdjai, k apie tave zmons sneka? Ar zinai, k esi geresnio padars? Ar tai
pritinka baznycios tarnui? Sakyk, ar pritinka?! prisoko mane iskstomis rankomis.
As sukandau zad. Nei zodzio negaliu istarti.
Kaip tu dabar drsti misias giedoti, kaip drsti Diev suteptomis lpomis garbinti?!
trepterjo koja. Tokie palaidnai negali bti vargoninkais, negali nei vieno zingsnio
sventus vargonus nukelti. Jiems vieta ne baznycioje, o tvarte... As tave skaiciau dar zmogumi,
maniau, esi ko vertas, bet pasirodei pirmas selmis... Atmink, kad sugriovei gyvenim
geriausiai mergaitei, kuri kaip krikstalas buvo skaidri; mergaitei toki tv! Taip gali pasielgti
tik paskutinis istvirklis. Kaip tave sventa zem nesioja!.. Ir kaip ji, tokia grazi mergait,
galjo tokiam raganiui pasiduoti!
Stovjau sustings ir laukiau, kad tiktai zem greiciau prasivert ir mane greiciau
paslpt. Ausys ugnimi deg. Krtin peiliais raiz. Galvoje simtas kj kal.
Klebonui sustojus rkti, trepsti, as atitokau kiek. Pamats, kad jis prakait nuo kaktos
braukia ir dar galvoja is naujo pradti, as su asaromis akyse, pridususiu balsu miau teisintis:
Dvasiskasai tve, leisk man zod pasakyti... As, dvasiskasai tve, visai nesu kaltas,
mane tik piktos zmoni kalbos apsmeiz. Labai gerai suprantu, kad tai, kame mane kaltini,
bt didziausia nuodm. Apie tokius daiktus as net sapne nesapnavau. As, tiesa, myliu
Gund, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, bet tarp ms nieko blogo nevyko.
Auksciausias Dievas liudininkas.
Netark Jo vardo suterstomis lpomis. Eik is mano aki! Laukan! pravr duris.
Sugniauzs kepur, isjau. Tarytum ne jis mane isvar, bet kazin kokios pajgos,
susirink jo kambaryje, mane sirz isstm. Net atsikvpiau, kai pamaciau, kad esu jau
namie. Bet jos ir cia mane atsivijo. Ir sustoj is oro aplinkui placiomis akimis zirjo vid.
Neturjau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintys galvoje sukinjosi. Kaip vinimis
smagenis narst.
,,Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams tikti? Nejaugi ir jis prisidjo prie t
zmoni, kurie varu man stengiasi laim isplsti?.. Juk sirdies as negaliu jam parodyti.
Ir pikta darsi ant klebono. Norjau mesti Skardzius ir eiti, kur akys nesa. Tuojau,
nieko nelaukiant.
Negaljau. Mane ris kas prie Skardzi, prie baznycios, prie Gervydzi sodybos, prie
mano buto. Rodos, kazin k padaryciau, kad tik cia likciau.
Vakare nujau klebonijon. Vos mane sileido. Uzmirss sarmat ir asmenisk
savigarb, issipasakojau klebonui visk, nuo pat pradzios, geriau neg ispazintyje. Nes jauciau,
kad skstu.
Klebonas klaus piktai, susirauks. sitikino vienok, kad as nemeluoju ir nieko
nepridedu. Suminkstjo. Pradjo snekti draugingai, raminanciai.
Tiesa, kad zmons daug k nekaltai nusneka ir ne vien taip prazudo. Jiems burnos
neuzrisi. Pagaus kok gand ir laksto su juo lyg su psle, kol didziaus barabon neispucia...
As is pradzi netikjau toms kalboms, bet atbgo Gervydien, permirkusi visa asarose,
pradjo tave keikti ir skstis, kad tu jos brangiausi dukrel is kelio isvedei, purvuosna
sumindei. As pamaniau, kad taip gali bti, nes patarl sako: ,,Tylus kampas velnius veisia...
Na, vis tik ir skaiscioje meilje reikia bti atsargesniems ir taip toli nenubristi, kaip js
nubridot. Dievas mat kartais siuncia zmogui bausm, kad j ger keli sugrzinti, kad j
persergti... Eik ramus namon, o as pasistengsiu dar su Gervydaite pakalbti ir paskum jos
tvelius nuraminti. Seniai gal per daug jau nusimin. Na, zinoma, savas vaikas; niekas
negeidzia, kad jam kas bloga vykt.
Nezinojau is dziaugsmo, kaip geram klebonui ir aci graziau pasakyti.
XXIV
Mnuo, daugiau prajo. Snekos zymiai aptilo. Mat apie vien daikt ilgai bekalbant ir
liezuvis atsimpa, ir nubosta. Zmons iesko pagaliau ko naujesnio. Nuo mans uzgriuvo ant
vieno iskunigio, kuris, mets seminarij, ved.
Baznycioje Gund jau drsiau ir dazniau mane atsigrzdavo. Bet ant visk neidavo,
matyt, tv buvo uzginta. Pritardavo is tenai, is apacios.
Susitikti mums vis nebuvo kaip. Negaljau nei as j nueiti, nei ji mane. Jau Gund
nedrso pasivogusi atlkti.
Bdavo, sutemus nueinu, pavaikscioju, pavaikscioju paezeryj, tiesiai ties Gervydzi
sodyba, ir vl grztu namon.
Vis stengiaus, kad tiktai bti j arciau. Net savo lov perstaciau prie kitos sienos,
Gervydzi pus, kad bent vienu zingsniu mus mazesnis tolumas skirt.
Einu as po vakarini, pries Sestini svent, mispar is baznycios, gi ziriu, Gund, po
liepomis atsistojus, mans laukia. Daugiau nieko aplinkui nebuvo. Jei ir buvo misparuose
kelios davatkos, jos baznycioje dar tupjo.
Gund sutiko mane issiilgusiu linksmumu:
Sveikas, Olesi, seniai matytas! Ar dar gyvas esi? Ar neuzkrimto dar tavs Skardzi
isgirtieji zmons?
Tik spaudziau jos rank, jauciau jos svelnum ir silum ir tyljau laimingas.
O-o, su manim buvo blogai... Labai blogai. Jau tu tiek nekentjai.
Kaip? Kaip? isigandau.
Daug pasakoti... Kit kart. Cia gali dar kas mus pamatyti.
Kuomet susitiksim? skubiai paklausiau, pazvelgs jai pagiljusias akis. Daug,
nabag, suliesjo per t laik. Nepazins gerai, nepazintum tuojau. Lyg po sunkios ligos. Man
dar grazesn ji atrod. Buvo tokia tenva, lna, svelnut. Pajaunjo tarytum.
Gerai, rytoj? Mano tvai isvaziuoja Dargiuosna atlaidus. Bus lig vlaus vakaro. O
gal ir sveciuosna kur uzsuks, tai ir neparvaziuos t pat dien. Laiko tursim. Tu tuojau po
mispar, po visam, ateik paezerin, Raganakrmin. Tenai ms niekas nepamatys. Niekas
dabar tenai nevaikscioja. Prisisneksim, prisisneksim!
Baznycios durys girgzterjo, ir jose sujuodavo sendavatk, keliais sunkiais rozanciais
neina.
Gund tik spjo pasakyti man ,,sudieu, greitai apsigaub skara ir nubgo nuo
ventoriaus.
Davatka kiek nezirjo, ko nedar, bet, matyt, nepazino, kas ten buvo. Kazin, ar ji
galjo t nakt ramiai uzmigti?
XXV
Atliks visus darbus, sekanci dien, kaip buvo sutarta, nuskubinau paskirton vieton.
Tai buvo didelis, aukstas, tankiais krmais apaugs skardis. Tenai augo ir alksniai, ir
ievos, ir sermuksniai, ir daiktais sispraud links-ms kleveliai.
Atsisdau iev pavsyje ir laukiau Gunds.
Apacioj skardziai pliuskena pavasaringos ezero vilnys. Plaka krastus, lyg juos israuti
nort.
Girdtis skambs nar skavimai, rkavimai laukini anci, nerimaujanci dl tarp
ajer linksmai pakrikusi anciuk.
Aplinkui krmuose tai sen, tai ten suceza lapai, svysterja sakel, kokia paukstyt
nesa savo besociams maist. Jie cypia ir rkia dar labiau, sulauk maisto.
Stai suslamjo kas netoli. Nekantriai, greitai. Ziriu, prasimusa pro zali tankumyn
mano Gund. Tamsiai raudonu sijonu, balta jake. Prisisegus banguojanci krtin marg
avizi ir rt pluostel. Ir vien vasaros pirm rugiagl.
O as tavs ieskau! sda pailsus Gund greta mans. Maniau, nerasiu.
Cia grazu! Ir mes tik du!.. susunka Gund prasiverzusiu, issiilgusiu dziaugsmu.
Sliejams vienas kit arciau.
Staiga apsiskabinam ir buciuojams, buciuojams.
Uzsimirsom tame pasibuciavime, tarytum isnykom kur. Grzti nesinorjo is to
nezinomo, nematomo, bet visam kne, visoj sieloj juntamo pasaulio. Jis buvo nematomas, bet
aikus kaip vasara, gilus kaip dangus.
Prisiminm pamazu, kad esam zemje, gyvenam tarp zmoni.
Papasakok, kas tave itiko, papraiau.
Ar reikia?
A noriu.
Ne! Nepasakosiu dar, taip pasdsim... Zirk, koksai dangus. Toks mlynas,
mlynas, tarytum kokia bedugn. Ir kokie neatsargs balti debesliai joje plauko. Kur vienas,
kur kitas. Kai kur po du... Zirk, tie du glaudzias vienas kit.
Matau, Gunde.
Gerai jiems dabar. Turbt kaip mums... Zirk, jie vien susilieja. Jau vienas,
tiktai vienas. Vl skiriasi. Po truput, po truput, nenoromis. Zirk, visai issiskyr! Vienas
plaukia tenai, kitas kitur. Tas mazesnis, zirk, nyksta; tuoj visai jo nebus... Isnyko. O tas
vienas plaukia. Lidnas koks. O gal ir jis jausm turi?
Galbt, zavi mane Gunds vaidentuv.
Zvilgterk ton pusn. Matai, kiek tenai smulkuci debesli? Visi jie vienijas,
skirstos. Tyliai, ramiai. Susilies, ir issiskiria. O tenai stai, ties baznycios bokstu, matai, kokie
du dideli debesys vienas kit eina. Vienas, kaip meska koks, eina pasistiebs ant
paskutinij koj; priesakines aukstai bauginanciai pakls laiko. j issiziojs lekia vilkas.
Sudraskys, rodosi... O ano debeslio, kuris vienas plauk, zirk, jau nra. Kaip greitai
isnyko. Ten stai ties ezeru, tarytum koks kalnas, tarytum graIo Argaudo rmai kabo... Visaip
tie debesys draikosi. Kodl taip?
Dievas juos zino.
O tu nezinai?
Sunku visk permanyti. Juos vjas visaip nesioja, visaip draiko; vienoj vietoj jie
taip atrodo, kitoj kitaip ir mums zirint pansi tai kokius gyvulius, tai paukscius, tai net
zmones.
Gal tik todl. Bet zmons sako, kad jie reiskia kai k, kai kam parodo k. Jei angel
pamatai, tai bsi laimingas, jei sen bob, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pacius angelus ir tas
pacias bobas gali visi pamatyti. Taip?
Zinoma.
Nutilom. Suziurom dang, tuos visokius debeslius. Ir netikjom, rodos, savo
pasiaiskinimams. Norjom, laukm, kad jie patys k pasakyt, patys paaiskint, kam jie taip
plauko, draikosi.
Jie nieko nesak. Vien tik vienijosi, vien tik vieni nuo kit bgo ir nyko dangaus
mlynoj bedugnje. Ramiai, iskilmingai.
Islindo kazin is kur juodas pakaruoklis debeslis ir sustojo ties mumis virsuje.
Issiplt. Uztemd saul. Kazin kas ne taip pasidar. Truput salta, lyg jis bt pavogs k.
Dabar, jei nori, papasakosiu, sugrzo Gund is dangaus. Tarpkrmin aplinkui
zvilgterjo. Apsidair.
Papasakok, sugrzau ir as.
Antr Velyk dien, jau pavakar, pareina mama is sodziaus ir nieko nesakydama
puola mane ir trenkia kumscia pakalon. Paskum nustveria uz rank, istraukia viduraslin ir
visu smarkumu bloskia zemn.
Man akyse aptemo.
Parbloskusi asloje m musti ir spardyti kojomis. Ir vis tyli, nieko nesako.
Man dingterjo, kad mama is proto isjo. Pradjau rkti visu balsu, saukti pagelbos.
bgo tvas ir visas isbals kaip drob klausia jos:
K tu dirbi?!
Ji vis tyli ir dar pikciau mane musa. Pagaliau tvas sugrieb j uz peci ir atpls nuo
mans. Tuomet mama uzsideng priekaisciu akis ir sukniubusi ant suolo baisiai uzraudojo.
Tvas, atkls mane, vis sudauzyt, m rpestingai klausinti:
Sakyk, Gunde, kas cia yra?
Nieko nezinau, tveli.
Tuomet mama pradjo tarti savo raudai:
Tai tau dukrel, tai tau ms geroji! Tai k ji padar! Sud ji mane, sud! Suters
ji ms namus, apibjaurino vis gimin!.. As tau sakiau, as tau sakiau, kad reikia geriau j
priturti, reikia geriau zaboti. Tu vis mans neklausei. Dabar zinokis!
Kas cia yra, as nesuprantu, visai jau nusimins m tvas spirti.
Tu dar nesupranti?! suriko atsistojusi motina. Tu dar nezinai, kas cia yra?!
Tu nezinai, k padar tas prakeiktas kupris tavo dukterei?! Tu nezinai, kad jis suderg j?!
Kaip?! Kaip?!
Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodziaus snekos!
Man galvoje tuscia pasidar. Visu knu kaip ledas salta srov perbgo.
O tai tau gerai, o tai tau leisti j giedoti, bar tvas mam. As sakiau, bet ne,
tu uzsispyrei... Kaltink dabar pati save.
Uzmusti j, uzmusti! vl soko mama mane su kumstimis, bet tvas j atstm.
Nelaiminga as, nelaiminga, toki paleistuv pagimdziusi, atgal ant suolo krito. Kad
geriau ir tavs bciau nepazinus... Kur man dabar dtis, kur man dabar dtis?.. Tegul geriau
negyvent toksai vaikas.
Na, k tu dabar man atsakysi? piktai prijo mane tvas.
K as galiu atsakyti, bdama visai nekalta, istariau pro asaras.
Tu nekalta! O kad pasakytum teisyb, tai... m tvas kampus dairytis.
Tveli mylimas, as nieko nezinau, as visai nekalta, puoliau jam rank buciuoti.
Bet jis issirov ir nujo uz krosnies.
Girdziu, kad virves nuo sienos kabina. Kaip zaibas sprukau is grincios. lkusi
seklycion, uzrakinau duris.
K jie cia mane nekaltai plaks! augo manyje pasipriesinimas. Net ir langenycias
is vidaus uzdariau ir skersinius uzdjau.
Atsivijo tvai paskui.
Atidaryk, o jei ne, tai uzmusim! grasino.
Darykit, k norit, atrziau piktai.
Duris ilauim!
Lauzkit.
Apie valand beld, dauz, bet mans nepasiek.
Dvi dienas neisjau. Nevalgiau, nemigau. Jau nebeld, bet pamokslus, pamokslus man
rz anapus dur!
Treci dien suzinojau is Julyts, kad klebonas pasisauk tvus. Paskum, kad jis
isaiskino jiems, kad cia dar nieko blogo nra atsitik, kad as tik nekaltai apsmeizta. Vargais
negalais tikjo seniai. Prisipazino net paskum, kad klebonas jiems aiskins, kad meilei kelio
negalima pastoti, kad reikia dukrel atiduoti tam, k jos sirdis traukia. Ir kad, Dieve sergk,
negalima nieko varu varyti. Tuomet tik tvai patys savo vaiko buit sugriauna, dl ko jis
daznai vis gyvenim juos keikia.
Tuojau is klebono sugrz ispras tvai mane is seklycios. Mama apskabino mane ir
apsiverk.
Bet kai as pasakiau, kad tiktai uz to teksiu, uz ko norsiu, mama vl m spirtis:
Uz ko norsi, uz to tekk; bet uz kuprio, kad cia man zem skirts, niekuomet
neisteksi!
Tikrai, Gunde, mes tavs jam neduosim. Pagalvok tiktai pati! pritar tvas.
Nieko negalvosiu! atkirtau visu pasiprieinimu.
Panasiai ne vien dien mes susikertam. Ir niekas neveikia...
Tai vis dl tavs, uzbaig Gund ir giliai atsiduso.
Kad tik tu truput btum kitoks, kad tik neturtum tos kupros, bt viskas gerai;
seniai jau bciau tavo, pradjo ji po valandls kitu balsu, zemai palenkus galv. Tvai
nei kiek nebt priesins, bt seniai isleid. Bet dabar... Ir zmons sako: ,,Kur jai uz tokio
eiti: ji gali sveik, graz vyr iskirsti... Nejaugi jau negalima tos kupros atitaisyti? Juk gal
gydytojai galt taip padaryti, kad jos nebt matyt, kad ji isnykt?
Deja, niekas negali, atsidr mano balsas kaip salt uol, kur mano svajons
dl nugaros islyginimo seniai jau buvo palaidotos.
Ir pajauciau dabar, kokia mano kupra buvo sunki. Neatkeliama, kitus bauginanti.
Gund paraudonijo. Lyg pajaut, kad as jos vidaus mint atspjau. Tarytum sugauti,
abu nutilom. Sunku buvo tylti. Bet ir as, ir ji neturjom rodos, ko snekti. salis dairms ir
tik pavogciom vienas kit. Keista, nejauku dars.
Ko mes tylim? pertraukiau, nes man per sunku buvo.
Ir as nezinau.
Ir vl nutilom.
Mano galvoje isdygo menka, mazut mintis. Augo ji, klsi po truput. Nedrsdama,
privengdama ko. Toliau drsiau. Pagaliau issiverz. Kad ir bciau norjs, negaljs
bciau jos sulaikyti. Tikrumoj nenauja ji buvo:
Ar tu pirma mans myljai k?
K sakai? lyg nesuprato, lyg nenugirdo.
Ar seniau, pirmai myljai k? atkartojau svelniai, sivogdamas jos sirdin.
Kam tau? saltai pazirjo akysna.
Taip...
Kodl klausi?
Neturim ko snekti, tu papasakotum, as paklausyciau.
Papasakok tu, as paklausysiu, staiga sivogdama pakreip galvel.
As dar nieko nemyljau ir mans niekas.
Gal ir a nieko?
Ne, tu turbt myljai.
Myljau, ne tuoj atsak. Bet kokia ten buvo meil: vaikiska, pati pirmutin.
Prisiminus net juokai ima... Ar zinai, k as myljau? Lenk. Buvo jis Argaudo kveizdos
snus. Trejus metus mokinoms drauge liaudies mokykloj. Paskum j tvas issiunt toliau
mokintis Lenkijon. Atvaziuodavo tik vasarai ir Kaldoms. Baisiai issiilgdavom vienas kito.
Todl atvaziavs saldaini ir ko kito man atvezdavo. Lakstydavom drauge po miskus,
rinkdavom gles pievoje, eidavom uogauti. Tvai mums negindavo geruoju tarp savs
sugyveno... Jis buvo nepaprastai grazus berniokas, tiktai man jis ne visai patiko buvo
lenkas. As spirdavau j lietuviskai snekti, o jis mane lenkiskai. Dl to daznai smarkiai
susibardavom.
Kuo pasibaig? - mane rpino.
Pasibaig taip, kad visai issiskyrm. Jo tvas, susipyks su Argaudu, issikl
Lenkijon ar Galicijon. Paskutin kart atsisveikinom ms klojime. Raudojom apsiskabin
didelmis asaromis. Cia jis zadjo uzaugs mane vesti, amzinai neuzmirsti. As sakiau, kad
tiktai tuomet uz jo eisiu, kai jis uzmirs lenkiskai. Ir vl susibarm. Issiskyrm vienas kitam
grmodami.
Kvaili dar buvom. Man tuomet buvo koks penkiolika, o jam sesiolika met.
O ar neuzmirsai jo.
Kur tau. Nei pdsak tos meils neliko. Kas gali lenk, savo pries, mylti?
Kam man buvo visa tai zinoti? Sird nerimas d, kam paklausiau. Dabar norjau
daugiau.
Man uzaugus mane daug kas pradjo mgti, daug kas vaziavo pirstis, bet visi jie tai
dl to, tai dl kito man nepatiko. Pirsosi, lindo ir tavo pirmtaknas. Baisiai jo nekenciau.
Turjo bjaur, ozisk bals, ilgas kaip kartis kojas ir baltus, siaurus sus. Bet buvo visuomet
labai poniskai apsivilks. Bijojo musi ir dulki. Tvams, tiesa, patiko. Mokjo savo geru
liezuviu pataikauti, prisimeilinti jiems. Gyrsi savo pinigais, zems kazin kur esanciomis
keliomis desimtinmis ir turtinga teta.
Jokiu bdu negaljau jo atsiginti. Taigi kart sustikus j priemenje tiesiai pasakiau:
,,Jei tamsta pasipirsi man dar kart, suodziais tv akyse istepsiu. Issigando, daugiau
nesipiro ir lankytis nustojo.
Smarki tu esi mergiot! sakau pralinksmjs ir pasigrdamas jos pasakojimu,
bet kirminas dar labiau m sird krimsti.
Gund arti prisiglaud, bet slapciomis is uzpakalio zvilgterjo mano kupr.
Nuo to zvilgsnio mano kuproje svetima, salta srov perjo.
Vis daugiau stebjau, kad ji t dien kitaip mane zirjo, kitaip snekjo. Buvo ne
tokia linksma ir meili. Pralinksms kiek, svelniai prisiglaus, ir vl susimsto, susirpina.
Tarytum joje stigo ko, tarytum persilauz kas.
Nusistaciau prieiti aiskumo. Greitai, tuojau pat. Drauge m baim kai ko nesuardyti.
Suvarziau save, miau vartoti pusiau juokaujant, pusiau rimt pobd.
Kuomet bsi mano? As seimininks neturiu. Nra kam gerai valgyti pagaminti.
Juk tarnait yra.
Kas man i jos.
Tai ko nortum?
Tavs, Gunde. Be tavs negaliu uzmigti.
Kas mus suzieduos?
Skardzi klebonas.
O kas palaimins?
Tavo tveliai.
Nelaimins. Nekencia jie tavs.
Palaimins Dievulis. Jo palaiminimas geresnis.
Reikia, kad tvai pirma.
Ne. Dievas pirma, paskum jau tvai.
Bet kunigas kitaip nesutiks.
Sutiks, as zinau. Snekjaus su juo.
Kazin... Zmons vl ims kalbti.
Tuscia j! Pakalbs ir nustos, kai matys, kad nebijom.
Nezinau... svyravo. Gali blogai pasibaigti.
Mes galim taip padaryti, kad niekas nezinos, tikinjau.
Kaip?
Nueisim klebonijon, uzsirasysim ir paprasysim klebono, kad issist vyskupui
dispenso prasym. Nereiks nei uzsak. Ateis dispensas, nueisim koki nakt baznycion,
kunigas ir sujungs mumis. Ir viskas. O kai tvai suzinos, kad Dievas jau palaimino, negals ir
jie prieintis.
Tikjaus, kad mano sumanymas Gundei patiks. Bet ji, dar man pasakojant, kraip
galv, o paskum:
Kokios tenai bus vestuvs be gli, be iskilmi, be jokio daikto, ir dar nakt!
Zmons ir laidoja graziau.
Ms gyvenimas dabar nei kiek ne geresnis, visai pameciau p.
Gund m mane raminti:
Palkk dar, Olesi. As nuo tavs nepabgsiu. Tu mane vis viena rasi. Anksciau ar
vliau. Palaukim dar rudens, gal dar ir tveliai sutiks. Zmoniskiau viskas bus. Mums patiems
bus geriau.
Kad labai ilgai... pradjau dauzyti lazdele piev.
Suziurau vakarus, sdanci saul, nordamas tenai atspti k. Ji, didel, raudona,
skendo tirstai pakilusius rkus. Darsi vis didesn ir geso.
Paskendo saul pilkoj tirstumoj.
Toje vietoj istrysko smarkios raudonos srovs. Nudaz rkus, nudaz debesis. Visas
dangus pasruvo raudonumu.
Raudonumas didjo, deg.
Tuojau raudonumu persisunk pievos, uzsideg miskai, paraudo ezeras, suzibo
kalneliai.
Krmai, tvinkdami raudonume, suslamjo, nutilo ir vl suslamjo. Siurpas juos
perm.
Niekur jokio balso.
Man buvo sisu.
Nustvriau Gunds rank:
Zirk, kaip viskas raudona!
Tai pries didel vj, atsistojo ji ramiai. Pamatysi, koksai rytoj bus vjas. Gal
net medzius su saknimis raus ir stogus kilnos.
As nemgstu sitos varsos.
O man patinka. Man patinka, kaip visur raudona... Zirk, dangus daiktais
skaisciau raudonas, daiktais tamsiau. Ir zemje taip pat. O zirk, klonys, grioviai net
prisunkti raudonumo.
Pazirjau. Atsigrziau tuojau rytus. Tenai kilo didelis, zalsvai juodas, kaip milzinas
koks, nakties seslis.
Einam namon.
Einam, sutiko Gund.
Po truput, nei nepamatm, visas raudonumas dingo kur, isbluko.
Eidami pakriausiu zirjom ezero ramume bepliuskancias zuvis. Jos sokinjo,
gainiojos. Visas ezero pavirsius mirgjo. Joms siandien buvo linksma.
Vakar ausra visai atslgo; paliko tik kaip juosta, atausta neaiskiomis varsomis.
Dangaus skliauto virsuje dygo zvaigzds. Vis tankiau ir tankiau mirkciojo. Bet vasaros
nakties pilkumoj jos atrod dar tolimesns.
Ar tiesa, kaip knygos raso, kad zvaigzds yra tokios pat sauls, kaip ir msisk?
Kitos ir didesns. Ar tiesa, kad apie jas sukas po kelet planet zemi, ant kuri gyvena
zmons? Vienur tokie, kitur kitoniski. Vienur labai protingi, kitur dar menkesni neg mes. Ar
tiesa?
As tikiu, kad tiesa, patvirtinau. Mirusij zmoni sielos skraidzioja tarp t
planet, nuo menkesni vis geresnes. Gal ir mes mir pereisim kokion geresnn, tolimon
planeton. Tenai bsim kitoki neg cionai, protingesni ir laimingesni. Neksim tiek vargo, tokio
persekiojimo.
Kaip bt gerai! nudziugo Gund. Gal tenai tu nebtum toks kuprotas, o as
bciau dar grazesn?
Zinoma, nusisypsojau.
Kaip bt gerai. As ir dabar norciau numirti ir nuskristi ant anos stai zvaigzds,
kuri taip sviesiai, nemirkciodama ziba, parod vien aiskiausi.
Nuskrisim gal kuomet ir pasieksim j, bet dar pirma reikia ant sitos zems
pagyventi, reikia cia siekti tobulumo ir atlikti zmogui paskirt uzdavin.
O jei mes nestengsim?
Turim padti vienas kitam.
Padk man, suprask mane, paspaud Gund mano rank.
Prijom kluono. Ties svirnu buvo matyt ratai, is atlaid parvaziavusi Gervydzi.
Tvai jau parvaziavo! nusimin Gund. Nerado mans namie, bus man!
Sudieu! As greiciau lksiu, skubiai perlip tvor ir pasileido riscia per vis kluon.
Sugrzau dar ezer. Daugiau valandos vaiksciojau nieko negalvodamas. Per t snek
krmuose mestas mano sirdin grdas sparciai augo ir placiai skleid savo dygius lapus.
Vaidentuvje stovjo klaikus raudonas saulleidis ir vis baisiau atrod. Bijojau jo,
uzmirsti j stengiaus. Tarytum pranasavo man k.
Bet pranasyst gal buvo mano paties sieloje, viduje.
XXVI
Nutilo Kuprelis. Nulenk galv, pasirm rankomis ir ziri aslon. Bet, rodos, jos
nemato, o veria akimis pro j, pro zem.
Ten apacioj daug jam kas aisku.
Staiga pasoko, lyg atsimins k. Isjo.
Matau, is anapus Berzyno sparciai kyla juodas debesis. Savo sunkius sparnus kecia vis
placiau ir toliau.
Nuo jo skyla, plysta mazesni sklypai ir greitai bga priesakin. Tarytum brys sirdusi
medziokls sun. Stai jie apsup saul. Visur aptemo. Skregzds arciau pazemio narstosi. Pro
malno langus kaip vilycios saudo.
Kartais dusliai sumurma debesyse. Taigi dar toli, gal onan nutrauks.
Malnas smarkinas. Urzgia, dunda ratais. Sutrinti, sutriuskinti k stengias. Bet labai
kieta. Negali. Ir greiciau, tankiau sparnais mosuoja. Svaisto tik ir svaisto.
Sugrzo Kuprelis.
Vjas didja, pranes.
Uzrakino duris, patikrino langus.
Viduj vis tamsiau darosi.
Bet Kuprelis vl apsakinja. Jis, rodos, mato, k apsako. Astriai sispaud tie vaizdai
jo atmintin. Meil juos kaitintu rastu suras. Neisdils jie. Neisdildins j niekas.
Sekminse einu as is baznycios, kaip paprastai, per miestel. Nors pirmai, nuo
Velyk, eidavau kur aplinkui; nenorjau, kad pamatyt.
Dabar jau nieko nebojau. Mano nameliai stovjo kitoj pusj vieskelio priesais
baznycios.
Pamaciau Gund rinkoje tarp zmoni. Pirm dar kart. Prieinu arciau. Su kokiu
jaunuoliu linksmai snekasi. Jaunuolis aukstas, grazus, juodaplaukis. Dailiai miestietiskai
apsirengs. Atrodo net lyg uzsienietis. Bet sneka skambiai lietuviskai.
Zmons apie juos tankiu ratu apstoj. Domiai klausosi, uzsieniet nuo galvos lig koj
zirinja.
,,Kas jis bt?! smarkiai man parpo.
Prilindau t rat. siskverbiau vidun. Kai kas zvilgterjo mane ir kiek nusisypsojo.
Kiti nei nepastebjo, tik juos vis smalsum kreip.
Gunds balsas, snekant su juo, skambjo taip nepaprastai gyvai ir skardziai. As
nezinau, ar jos balsas skambjo taip kuomet snekant su manim. Jos akys zvilgjo dar neregtu
dziaugsmu. Maciau, kaip skruostai svito ir deg.
Ji mans nepastebjo, ji mat tik j.
Tarytum kas liepsna mane papt. Negaljau ilgiau klausyti ir zirti. Pro zmones,
prasistumdamas alknmis, bgau namon.
Prilks savo grinci dar stapterjau, dar delnu prisidengs pazirjau, ar tai tikrai
Gund, ar neapsigaunu as. Ji! Ir dar tokia linksma, tokia lipsni tam nepazstamam!
,,Gal koks artimas giminietis?"
,,Ne, gimins negali sukelti tokio dziaugsmo!
Man pradjo aiskti. O aiskumas buvo nemaldaujamas.
js kambarin nezinojau, kas daryti. Trankiau kdes, blaskiau knygas. Tuojau atjusi
mergaici chor pavariau be joki paaiskinim. Ne is pykcio, nezinau is ko.
Eikit siandien namon. Nenoriu, negaliu js mokinti, paaiskinau ssdamas prie
fortepijono.
Nieko neatsak, tiktai viena kit stabiai zvilgterjo ir isjo.
Pasokau nuo Iortepijono. miau smarkiai zingsniuoti is kampo kampan. Paskum
atguliau lovon, spaudziau galv pagalvin, prisiminiau visk, ir is aki istrysko karstos asaros.
Krtin, rodsi, plys.
Ilgos, begalins dienos bgo be sauls, be miego, o as nemaciau Gunds ir nieko apie
j negirdjau. Nenorjau girdt.
Manyje pradjo augti pyktis. Neisaiskinamas, neveikiamas.
Kelet sventadieni nezirjau j nuo visk. Nei galvos nekreipiau ton pusn.
Nekenciau Gunds, visomis pajgomis nekenciau.
Ir ar tu zinai, kas yra mylim zmog neksti? Didziausias priesas bjauriausiais darbais
nesukels tokio pykcio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai zmogus
vienu zodeliu, vienu ne ten nuzengtu zingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net sirdis ksnelius
draskosi. Kad, rodosi, manytum, padarytum jam ar pats sau gal...
Pagaliau vien dien tarnait isdrso man pranesti, kad ji zino, kas yra tas
nepazstamas. As nenorjau nei zinoti, kas jis yra, bet negaljau uzkimsti sau ausi.
Jis buvo tas pirmasai Gunds mylimasis, apie kur ji man Raganakrmyje pasakojo.
Tai Argaudo buvusio kveizdos snus, isvaziavs su tvais Galicijon. Ten isjo gimnazij,
paskum tik k pavasar baig Krokuvos meno akademij. J baigs norjo aplankyti savo
gimtin, Argaudiskius. Dabar sveciuose pas pat graI Argaud.
Vardas to nepazstamo Jonas Stasevskis. Krokuvoj draugavs su lietuviais ir Lietuv ir
lietuvi kalb pamgs.
Tarnait zino, kad jis daznai lankosi pas Gervydzius. Gervydziai j mgsta ir pavelija
Gundei su Jonu Stasevskiu laukais ir paezeriais vaikscioti. O ten jis paveikslus piesia.
Miestelio siuvja mat, kai vien vakar Gund beveik nuoga vandenyje stovjo, o Stasevskis
j paveiksle pies. Bet Gervydziai tiems gandams netiki.
Visas miestelis, visas sodzius vl pradjo apie Gund snekti. Bet ne taip baisiai
smeiz, kaip su manim, tarytum bijodami aukst pon apsmeizti. Atvirksciai, daznai buvo
girdt zmoni palankaus nustebimo, kad Gundei pavyko tok saun jaunuol privilioti.
Jei Gund mane sutikdavo kuomet, sonu praslinkdavo, o jei issukti nebuvo kur,
uzkalbindavo keliais kasdieniniais zodziais kaip paprast pazstam ir vl toliau skubindavo.
Sulaikyti ilgesniam pasisnekjimui negaldavau: stigdavo man zodzi ir gerkl lyg kas virve
surisdavo. Ir as pats vengiau j sustikti. Nenorjau, man sunku buvo.
Man gl j pamacius sivaizdinti, kad jos skaidrios zavingos akys kit myluoja, kad
jos zvangus sidabrinis balsas gal kitam sird kaitina.
Tuomet jauciau, kaip ji buvo manyje augusi ir kaip plyso is mano minci, viso mano
kno. Ir visai nebojo, ar as istversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man is kaktos
spaud.
XXVII
Vienok sapnuodavau Gund graziai. Sapnas visk keit. Lyg praeit ateit
perstatydavo. Nubusti nesinorjo. Sapnuoti ir sapnuoti visuomet. Be pabaigos... Kart
sapnuoju. Kitoks jau buvo sapnas. Ne tie, pirmieji.
Ateina Gund nakt mane, graziai, baltai apsirengus. Rt vainiklis ant galvos. Tik
atrod lyg kiek apvyts.
Jaukiai nusijuokus, praso, kad pagrociau.
Tiktai labai grazaus k.
Atsisdau. Groju. Vienas po kito vis grazesnius daiktus. Valand, kit, treci. Gund
ziri, sypsos, veideliai raudonuoja, akys kaip zvaigzds spindi. Bet vis j lyg koks rkas, lyg
koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, altas toks.
Paskum prieina mane, apskabina, smarkiai pabuciuoja, bet saltos lpos, ir atsitraukus
duoda rank:
Sudieu, Olesi!
Kur eini?! nusigandau.
Kitur. Gana jau. Pas tave pasikieminjau. Dabar toliau reikia.
Atsiklaupiau pries j. Sudjau rankas. Prasau:
Dar pabk. Nors truput, nors vien valand. As daugiau tau pagrosiu.
Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pat... Einu jau as, pasuk duris. Isjo.
Issekiau ir as paskui. Tyldamas einu.
Prijom gil bekrast ezer. Gund ir eina tiesiai per j. Brenda pavirsium. Neskenda.
Kur eini?! surikau.
Ji nieko neatsak. Nujo, nubrido.
Noriu j vytis, is vietos negaliu pasijudinti. Saukti pagelbos zodzio neistariu,
tarytum zad sukandau.
Gund prijo jau lig vidurio. Staiga is anos puss milzinas vandens kalnas pakilo.
Tiesiai pries j ritasi. Stai bangos jau aplink j putoja, sniokscia. Gund grzta atgal, bga nuo
j. Bet kalnas privijo j, susuk verpetan ir grumia gelmsna...
As issiverziau is vietos, bet Gunds jau nebuvo matyti. Vien kalnas su pavirsiumi
skleidsi, lyginos.
Nubudau aukdamas:
Gunde, Gunde! Sugrzk, sugrzk!..
Nuo tos nakties nuo mano sirdies nuslinko juoda uzdanga. Mane visai nauja nuotaika
apm.
,,Turiu j gelbti is to dailininko nag. Jai pavojus gresia.
Kit dien isjau, nezinomo jausmo vedamas, jos ieskoti. jau nezinodamas nei kaip,
nei kur.
Nuo pykcio paliuosuota meil mane ved.
Eidamas pakluoniu, pamaciau Gund pakrastyj ezero baltarbius beveljant.
Sirdis m plakt.
jau tyliai, atsargiai.
Prijau is uzpakalio. Vis tyliai, ant koj pirst, kad nei nepajust. Stebjaus, koks
buvau lengvas.
Gunde! prasiverz man dziaugsmas.
Ji krpterjo.
A kad tave kur! paraudo ir nulenk galv.
As stoviu ir nezinau, kas toliau daryti. Rodosi, keistokai prakalbinau svetim
mergiot, o tai doram vargoninkui nepritikt.
Pagaliau, bespausdamas kojas smlin, sugalvojau vien sakin:
K cia dirbi, Gunde?
Velju, atsak ne visai taikingai.
K? suklupau.
Ar nematai?
Ko pyksti ant mans? Girdjau, kad mano balsas dars lidnas. Juk tau,
regis, ant mans visai nra ko pykti. As ant tavs ir tai nepykstu. Visk tau dovanoju...
Ji tyljo ir neramiai pirsteliais priekaist skab. Veideliai judjo, raudonijo, balo.
As tau, Gunde, nieko pikto negeidziu, vis lidniau man paciam dars. As
noriu, kad tu btum laiminga, kad tau visuomet gera bt. Bijau, kad per savo neatsargum
nenukryptum kur, nepraztum. Juk zinai, kad esu tavo geriausias ir sirdingiausias draugas,
labiausiai ir tikriausiai tave... myls, istariau t zod taip tyliai, kad turbt ji neisgirdo.
A matau, kad tau artinas baisus pavojus...
Apie kok pavoj tu sneki, as nieko nesuprantu, patrauk peciais.
Noriu is jo isgelbti, sustojau. Nutrko mintis. Pyktis mai perm. Vos
sulaikydamas j toliau sakau. Zinau... zinau jau... zinau, kad myli kit... Myli lenk
Stasevsk. Prazudys jis tave... Visk labai gerai zinau.
A, stai k jis man sugiedojo! suplojo Gund delnais.
Visi dailininkai blogi zmons. Moterisks jiems reikalingos tik paveikslams piesti.
Geriausiam atvejuj. Be to, jis lenkas, tik prisimeta Lietuv pamgs. Jam reikalinga tave
suvilioti. Tu tokia grazi, tokia skaisti, tokia jauna! Saugokis jo! net rankas iskliau.
Nra jau jis toks blogas zmogus, kaip tu spji. Jis darbstus, jam gerai sekasi.
Pamatysi, jis bus garsus dailininkas. Jis jau nemazai paveiksl pardav. Dabar apsigyvens
Varsuvoj. Ten pies paveikslus vienai baznyciai. Jis doras zmogus. Ir geras lietuvis.
Niekuomet jis nebus lietuvis!
Tu zinai! Pamatysi.
Visai jam tikjai!..
Susisuk man galvoje. Viskas aplinkui ratu nujo. Rodsi, mane koksai verpetas
nustvr. Prapuol ir ji is aki.
Pasvirau staiga ir tuo metu lyg atbudau.
Gund stovjo susimsciusi. Siek akimis toli, kiton pusn ezero.
Nei as eisiu uz jo, nei nieko, palenk galvel. Bet kas tiesa, tai tiesa, jis doras
zmogus ir geras lietuvis.
O tu j myli? staigiai issiverz man klausimas is krtins.
K?
Gi j, t lenk.
Lenk? Ne, lyg nubrauk k nuo aki.
Pazirjo Gund mane. Ir ilgai savo zvilgsn mano veide laik, tarytum pro mano
akis pamatyti k stengs. Lyg k issemti is j norjo.
Ne! A jo nemyliu, atkartojo.
Nemyli?! nudziugau.
Nieko daugiau neatsak.
Pradjau ieskoti salbierkos kisenje. Radau. Tai buvo motinos ziedas, padabintas
mazute deimanto akele, kur ji man, visai mazam vaikui, mirdama padovanojo. Bobut man
sak, kad ji buvo t zied gavus nuo vienos didzpons, o kai uzaugo jos dukrel, mano
motina, tai ir padovanojo jai. As j visuomet su savim nesiojau, godojau kaip didel
nepaprast sventenyb ir maniau, kad jis turi koki stebukling pajg. Primindavo jis motin
ir as tikjaus...
Te tau sit zied. Tursi bent ms meils atmint.
Kam? Nereikia, atstm susisarmatijus mano rank.
Imk, Gunde.
Nereikia. Taip minsiu.
Bet paimk; as tau seniai j zadjau.
Pam. Uzsimov ant pirsciuko. Pralinksmjo, lyg tas ziedas bt kokius rkus
issklaids.
Aci... Koksai grazus! Spindi, mainosi visokiomis varsomis, kraip rank ir
grjosi juo.
Atrod, kad visai susitaikinom. Lyg ir nebuvo nieko tarp ms. Buvo koks kietas
ledas, bet jis sutirpo, zymi nepaliks. Tai ziedas sutirpino, padar stebukl. Artimai
sisnekjom. Apsakiau jai savo sapn.
Labai grazus, nors ir labai baisus.
Paaikinau, kad blogai pranaauja, gero nereikia.
Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki tik senmergs davatkos. As, zirk,
netikiu jiems ir niekuomet blogai nesapnuoju.
Parjau namon, tarytum sugrzs is tolimos, tamsios salies.
Viskas man atgijo, prazydjo is naujo. Lyg nieko ir nebt buv; tai lyg man buvo tik
taip pasivaidin ar keistai pasisapnav.
XXVIII
Jau kelint kart, siklauss Kuprelio, giliai susimstau. Man kyla vairi klausim ir
ikyla naujos problemos. Kuprelis vis daugiau mane stebina. Ne tik kuo jis pasakoja, bet ir
pasakojimo bdu, jo nepaprastu intensingumu ir ritmingai kintanciu sklandziu stiliumi.
Kuprelis atrodo man tikras menininkas. As jauciu, k jis pasakoja, yra tikra, teisinga,
bet visu pasakojimo bdu jis iskelia tikrov aukstesnn plotmn, jis kuria is jos savistovius
meno vaizdus. Jie perdeginti, bet neperdeg sielos kaitroje juose girdimas silto kraujo
tuksjimas. Gyvas, jautrus.
Kiekvienas gyvas zmogus yra krjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo isgales. Kai
isgals issenka ar kai j visai nra, prasideda ardymo, mirties darbas.
Kryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimjimui vilties. O ritmas ir viltis
gal du visos gyvybs komponentai.
Kuprelis mato, kad susimsciau ties neatsakomais klausimais. Tyli, laukia. Jam lyg
patinka, kad as mstau.
As tau, rodos, pasakojau, sako jis paskum, lyg grzdamas kok dar
nepaaiskjus klausim, kad man mazam dar esant patiko lietuvi dainos. Tiko ir patsai tos
kalbos skambesys. Visai kalb pamgau, kai isgirdau Gund snekant. Taip ypatingai
nuostabiai ji mokjo lietuviskai snekti, kad tiesiog mane suzavjo. As dabar suprantu, kad
jos lietuviska kalba galjo tikrai suzavti ir lenk Stasevsk, mano meils pries.
Lietuvi kalba tiesiog dabino Gund. Gimta kalba turbt dabina kiekvien. Ji
susvelnina zmogaus siel, pagrazina mint, sulygina pat bd, net isvaizd pagrazina. Kai
isgirdau Gund kart lenkiskai snekant, visai kitaip ji man atrod, lyg ne ta bt. Visas tas
svetimos kalbos skambesys j deng nelygiu, siurksciu apsiaustu, nelipo, nesiglaud j. As
pats visai gerai vokikai neku, kur kas geriau neg lenkikai ir lietuvikai, bet vokikai
snekdamas kitaip save jauciu, ne taip kaip lietuviskai. Pasneksiu vokiskai, paimu
lietuviskai, tarytum mane kas glosto; zodziai is pacios sielos, is paties kraujo teka. Taip turbt
kiekvienam.
Labiausiai savo kalb pamgau, kai susipazinau su Gunde. Ne dl to, kad j pamilau,
bet tik kad nebuvo kam pirmai mano siel prasnekti. Tuo pat laiku pazinau ir Ausr, kuri
smoningai mane pamokino savo kalb mylti. Nors tuomet nelabai rpjo skaityti, bet
Aurai rasdavau laiko. Tuomet skaiciau meils, gyvenimo didziausi knyg, varciau jos
vairius puslapius, kol neperverciau vis ligi galo...
Girdi? Perknas dunda, nustebo Kuprelis, tolim, bet jau smark dundes
isgirds. Is kur ta audra? atsikls nujo lang. Ar matai? Pazirk... Beskuo cia,
girdziu, malnas pradjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, skubiai isjo.
Is ties audra jau visai buvo netoli.
Artinosi juodas, didelis kaip kalnas, verpetais dkdamas debesis. Zaibai skersai ir
strizai j raiz. Perknas krat, dundjo nesiliaudamas.
Sutemo kaip nakt. Tarytum tas debesis niekuomet nenuslinks, vis turs uzguls zem.
lk Kuprelis visas susils.
Kiek man vargo! Tiktai lauk, ir nulaus sparn arba net ir vis kepur nuvers.
Menkas daiktas toks malnas: mazas vjas blogai, didelis dar blogiau.
Staiga suzaibavo, visur sviesiai zaliai nusvito. Net akys apraipo.
Trenk perknas. Visas malnas sudrebjo. Ratai vienas kit m dardti.
Gal malnan pataik? atsokau nuo lango.
nirts vjas minutei prapuol. Paskum papyl, lyg debesys bt pratrk.
Ko cia audros paisyti, klausyk, as pasakosiu. Malnas apdraustas, nra ko bijoti,
nusisypsojo Kuprelis atsisds ir ramiai pasakoja toliau. Kai perknas smarkiau ima griauti,
jis balsiau pasakoja. Visk gerai girdziu.
XXIX
Ir stai vien sestadienio vakar dingterjo man galvon mintis:
Eisiu palangn padaboti, ar nra pas Gud koki sveci.
Ilgai svyravau. Ta mintis traukte trauk is nam, bet daug kas ir neleido, draud. Juk
zinojau, kad taip daryti nepadoru. Nepadoru tarti mylim zmog, nepadoru geram
vargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais.
Isjau taciau. Visa mano atspara buvo pralauzta. Jauciau, kad esu menkas, silpnas
zmogus. Sarmatijaus, bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo mane ir trauk.
Naktis buvo tamsi. jo pats senagalis. Tik kelios zvaigzds mirkciojo juodoj erdvj. Ir
tai nuododziai, nenoriai.
Prijs Gervydzi sodyb, apsidairiau.
,,Gal eina kur kas?
Niekur nieko. Nei garso, nei balso.
Patylomis, lyg bijodamas ir savo sesl uzgauti, prakciau tvoroje statinius. Dar kart
paklausiau, apsidairiau aplink. lindau.
Patvoriu, mindydamas dilgynes, nuslinkau seklycios pus.
,,Kad jos kur, kaip ceza! nerimavau.
Toliau pajjs, pastebjau languose svies.
,,Tai jau yra kas!
Buvo apie pusiau dvyliktos. Sodieciai paprastai eina anksti gulti, vasar zibini
nedegina. Seklycioje tuo labiau, kur vieni sveciai priimami.
Einu, slenku kvap sums. Sirdis tunksi, plaka. Greiciau noriu suzinoti.
Pasiekiau lang. Jie uzdengti!
Atsistojau prie sienos. Manau, nors bals isgirsiu. Nieko! Girdti, murma, snabzda
kas, bet taip tyliai, kad nei balso pazinti, nei suprasti.
Kiek pastovjs, atsiminiau, kad is ano sono, nuo darzo, yra nedidelis langelis.
,,Gal tas ir neuzdengtas?
Perjau tenai. Neuzdengtas! Perlipiau griov, piln died priaugus, iskast ta puse
nam. Atsistojau pasalyje. Po truput, palengva prisitraukiau langel.
Zvilgterjau...
Kraujas sustojo mano gyslose. Galvon arsiau perkno kas trenk. Akyse juoda
pasidar. Atslijau nuo sienos. Pasvirau griov.
Bet vl tuojau puoliau langel, veidu stikl prisispaudziau ir nagais rmuosna
siskverbiau. Mano akys placiai prasivr.
Jis, tas lenkas, tas mergaici viliotojas, Stasevskis, sdi soIoje prie apskrito stalo.
Gund sdi ant jo keli!..
Stasevskis ciupinja viena ranka jos krtis, kita, tampriai ir begdiskai apskabins,
spaudzia j save.
Ko as niekuomet nedrsdavau, tai daro jis. Kas man buvo sventa, jam buvo paprastas
daiktas. Man kraujas akyse stojos.
Gimd nesipriesino. Stai apskabina j abiem rankom ir smarkiai, karstai pabuciuoja.
Rodos, visk jam atiduot...
Ziriu, suspindjo tarp j kas. Tai mano padovanoto ziedo akel. Istrysko lempos
sviesoj raudonais, zaliais spinduliais. Ir tarytum mane koks dziaugsmas pam, tai pamacius.
Geriau sirdyje pasidar. Paskum vl juoda bedugn atsivr. Joje raudoni ir zali spinduliai
zybciojo, zaid tarytum.
Dar kart ir dar kart Gund j pabuciuoja. Smalsiai, lyg issiilgusiai glaudzias j,
rankomis veid glosto ir glamonja. Nesisarmatija!
Prakeikiau as Gund t valand. Prakeikiau ir visas pasaulio mergaites.
Tegul visos moterys skradzi zemi kur nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul zem
ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meiln drsta siverzti, savo velniskais nagais visk
idraskyti!
Verkiau priklaups po langu, grieziau dantimis ir keikiau.
Diev meldziau:
Viespatie Visagalis, pamatyk mane! Pagailk mans! Nubausk juos arba man mirt
atsisk!
Zvaigzds, visas dangau, atverkite savo galybes! Sunaikinkite visk!..
Bet niekas man nepadjo, niekas mans neisgirdo.
Vl zaibas praskyr tams. Nusviet vis kambarl, Kuprelio veid. Per veid riedjo
dvi didels asaros. Jos tuo metu taip sutvisko, lyg paciu zaibu uzsideg.
Kuprelis pasimat baisiai toje sviesoje: visas isdzivs, isseks. kupr sitrauks.
Veidas mlynas. Akys saltai, ziauriai spindi.
Man atrod, kad pamaciau kok sesl, atjus is ano pasaulio, kuris is tenai pranesa
amzinus sopulius ir nepabaigiamas kancias. Atrod, kad tos zaibo sviesoje ugnimi
sutviskusios asaros ne jo, o kokios seniai jau su knu atsiskyrusios, klajojancios sielos.
Perknas toliau nudardjo, lyg vezdamas per dang zemei ardyti galingas patrankas.
Cia, regis, nesuard, gal geriau pavyks kur toliau.
Kuprelis patyljo tamsoje, turbt aprimo kiek ir vl apsakinja:
,,Soksiu pro langel ir t zalt savo rankose sugniausiu! Nei atsigrzti nesusps.
,,Padegsiu geriau namus. Tegul supleska jie toje ugnyj! blyksterjo galvoje kita
tokia pat nereali mintis.
Issitraukiau popieriaus is kisens. Sugraibiau degtukus. Ismiau vien. Jau pusiau
pabrziau.
,,Dar zvilgtersiu j. Paskutin kart...
Jie sdjo jau greta vienas kito. Jis, apskabins j pusiau, kai k kalbjo. Bet ji
neklaus ir, atsilosusi nuo jo, zirjo seklycios kampan. Giliai susimscius, lyg mat k, lyg
k nujaut.
,,Gal mane atsimin? Gal pagailo mans?..
,,Nuzudysiu j vien! T lenk suvedziotoj.
,,Jos gaila... Vis viena gaila.
Issiplsiau is pamato akmen ir jau saltai zirjau j snekuciavim. Laukiau tiktai jo
ieinant.
Laukti teko ilgai. Pradjau drebti is pykcio ir is baims, kad mano kerstas gali
nepavykti.
Jie vis dziaugsi vienas kitu. Gund vl pralinksmjo.
Ziriu, pagaliau Stasevskis atsistojo. Pam jos rank, nordamas atsisveikinti.
Atsistojo ir Gund. Staiga Stasevskis apskabino j visu aistrumu, m buciuoti veid, kakl.
Paskum pakl ir nesa lovon. Gund is pradzi nesipriesino. Jau paguld Stasevskis j lovon.
Tuomet soko Gund is lovos ir m su juo kovoti. Nepaprastomis, netiktomis pajgomis.
Issiverz pagaliau. Bga lang. Stasevskis j vejas ir vl nustveria. Jis surinka. Gund kando
jam rank. Jis sustoja ir lyg nezino, kas daryti.
Gund nusigrz kiton pusn. Lukterjus kiek, prijo lang ir atskleid dangt.
Atskleid kit, treci, visas. Stasevskis nusikabino nuo gembins skrybl, prijo j,
atsisveikino, netardamas nei zodzio, ir isjo. Matsi tik, kaip lpas kramt. Gund vienok
palydjo j pro duris. Jam nematom paskui issek.
Meciau langel. Aplinkui nam, ant koj pirst nulkiau darzelin prie kelio. lindau
serbent krmuosna. Akmen abiem rankom suspaudziau.
Ziriu, jis jau isjo is kiemo. Gund sugrzo priemenn.
Stai jau Stasevskis netoli mans. Eina salikeliu. Niniuoja, mastaguoja lazdele...
Man akyse uzsideg. Kraujas uzvir.
Jau tust tiesiai ties manim. Pasokau. Krmai sucezjo. Jis susilaiks domingai pradjo
dairytis. Tuo metu nei nepajauciau, kaip paleidau j akmen...
A-a! suriko Stasevskis dusliu balsu. Susim krtin ir susdo.
Man uzm kvap. Pritpiau krmuose. Ziriu, kas bus.
Stasevskis, pasdjs kiek, stojas ir sunkiais zingsniais, nesidairydamas, pasvirs
velkas namon. Sustos, pastovs kiek ir vl eina.
Man didelis sunkumas atslgo nuo sirdies. Man geriau dars, kai maciau, kad jis vis
geriau eina. Sekiau j is tolo, pasiruoss, jei bt blogiau, padti jam.
Nusekiau lig Argaudiski. sitikinau, kad jam kokio pavojaus gal ir visai nra.
Grztant namon mane vis daugiau kankino szin.
,,Jei jau norjau jam kersyti, turjau eiti atviron kovon. Taip is pasal... Ne, taip vyrai
nedaro.
,,Juk jis gal ir visai nezino, kad as myliu Gund?
,,O kuo jis kaltas, kad Gund pati j myli?
,,Jei kiek, bciau nuzuds nekalt zmog.
,,Ir vis viena, zmogui nuzudyti zmog!.. Ne! Ne!
,,Zmogus turi bti stipresnis neg jo jausmas. Tai ir turi zmog skirti nuo gyvulio, kad
zmogus gali save suvaldyti.
Tikrai nudziugau, kai po keletos dien pamaciau Stasevsk vaiksciojant miestelyje
sveik. Bet jis buvo isblysks ir rimtas.
Dar po dvejetos dien isgirdau, kad Stasevskis isvaziavo. Zmons pasakojo, kad
Varsuvon. Taip pat pasakojo, kad jis buvo mans likti Argaudiskiuose vis vasar, bet staiga
isvaziavo. Zmons visaip spliojo kodl. Vieni spliojo, kad susipyko su karstuoliu graIu
Argaudu, kiti, kad su Gunde.
Kas jam Gund, tokiam mokytam zmogui, dar kai kas isvadas.
Bet manyje negerai darsi.
Buvau kaip is vzi iskeltas. Krypau ir vienon pusn, ir kiton. vairiausios mintys
galvoje verpetais siaut.
XXX
Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau aprimau. Rods, kad ir meil is galvos
isgaravo. Daug dirbau, daug skaiciau. Toli saulje vaiksciojau, kasdien maudziaus. Vl tapau
zmogus. Buvo sveika, blaivu, gera.
Bet po dvejetos savaici pastebjau, visai netycia, kad Gund vl kelia galv viskas.
Sypsojosi man meiliai, zavinciai. Kaip ir seniau. Kok laik nekreipiau, rods, doms, o
pagaliau vl tirpau visas nuo jos zvilgsni.
Vien sventadien, tai jau buvo liepos mnesio pabaigoj, Gund isjus is baznycios
prijo mane. Pradjo linksmai snekti, juokauti. Klaus, kas pas mane girdti, apsakinjo, k
pati veikia. Gyrs, kad audzia grazias bovelnas, kad siemet daug sien drobs isaud. Rgojo,
kodl as nenoriu jos sustikti, net ir pazirti nenoriu.
Uzmirsai visai, tarytum mans ir nebt. Blogas esi. Pykstu ant tavs.
Besisnekuciuodami atsisdom ant suolelio po klevais. Nebojom, kad ir zmons
sventoriuje vaiksciodami mus snairavo.
Gund man parod vien praeinanci panel, kuri jo pasispaudus rank didelio, ilgo
jaunuolio. Is viso buvo matyt, kad tai buvo nebent kokie ponai. Snekjosi lenkiskai garsiai,
drsiai, tarytum jie visai vieni bt sventoriuje.
Patinka ji tau? nusijuok Gund. Ko gi reikia:
Skryblius kaip sietas,
Panel kaip skietas,
Nosis kaip kacerga.
Tai graIo Argaudo dukt. O tas stai zardas, kur ji veda, jos suzieduotinis. Dievas
geras, neaplenkia nieko, kvatojos Gund net pasilenkdama. Kit sventadien, po mispar,
Gund prijo mane sventoriuje ir netrukus sako:
Zinai k? As tave sit vakar ateisiu sveciuosna. Lauksi mans?
Gerai, lauksiu! Net nustebau, kai savo atsakyme pajauciau tiek dziaugsmo.
Bet gal geriau, kad tu sustiktum mane kur?
Kur tik nori!
Lauk ties Drimbsos sodyba. Tenai pakalnje yra toks kapcius, atsissi po juo.
Zinai?
Zinau, Gunde!
Paskum nueisim tave, tavo grincion. Tu paskambinsi, as paklausysiu.
Pasisneksim. Be galo tavs issiilgau!
Ji karstai paspaud man rank. Issiskyrm.
,,Ir kodl ji siandien tokia linksma, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai j uzmirso?
Kilo man klausimai, dygo abejons.
,,Tegul. Palauksiu, pazirsiu toliau.
Jauciau, kad buvau ramus. Bet nerimas manyje augo, ir vl didjo ilgesys prie Gunds.
XXXI
Labai palengva, bet audra vis traukiasi tolyn. Vis reciau suzaibuoja, reciau
sugriaudzia. Jei ir sugriaus, tarytum tas dundesys toli kur is pazemi verzias. Pranyksta
tuojau, be jokio aido. Lietaus smarkumas menkja. Lyja tik pabiromis.
Kambarlyje darosi sviesiau.
Dar, matyt, saul nenusileido. Visai prasvis, sakau Kupreliui.
Turbt. Bet jau vakaras netoli.
Jis mazai perkn girdjo. Nekreip j doms. Buvo savyje paskends, savo praeityje.
Sutart valand nujau paskirton vieton. Atsisdau ant kapciaus ir laukiu. Jau
vienuolikta jos nra. Pusiau dvyliktos dar nra.
,,Tiktai pasijuok is mans! manau nekantraudamas.
,,Palauksiu dar bertain, nebus eisiu namon.
Prajo ir tas bertainis. Bet dar neinu.
Pykau ant jos, kad neateina, o ant savs, kad buvau toks greitas tikti ir dabar nei is
sio, nei is to sdziu cia visos nakties pajuokai.
Tik stai ziriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mazas, juodas taskas.
Tai ji! nudziugau.
Prisiartino uva!
Bet supykti nespjau. Pazinau, kad tai Gervydzi Margis. Jis m apie mane sokinti,
gerintis. Dar neuzmirso.
Pasirod ir kitas taskas, tiktai kur kas didesnis ir pailgas. Nuskubinau jo sustikti. Bet
Margis, mets mane, anksciau j sustiko.
Ilgai tau teko laukti? guod mane Gund. Jaukiu, zavinciu balsu. Gal
nepyksi? Dovanok man... Mat ta gudruol Julyt ilgai nemigo. Turjau laukti, kol uzmigs.
Jau, rodos, ji miega, tiktai as pamginsiu keltis, ji ir klausia: ,,Kur tu eini? Atsakau: ,,Niekur
neinu, tiktai ant kito sono apsiverciau. Ji tarytum tiki ir vl miega. Sukrutsiu gi, ir vl
klausia. Bet pagaliau tikrai uzmigo... Tai einam tave. Cia gali mus kas uzeiti.
Nujom. Margis paskui.
Seniai, seniai Gund pas mane buvo! Net silciau, sviesiau pasidar, kai ji perzeng
slenkst. Kitas kvapas, kitas oras.
Gi pas tave langai nedengti! tik atsisdus visai teisingai pastebi mano viesnia.
As siemet pas save taisiau. Be dangci bloga.
Norjs buvau tan zodin pasakyti, kad is ties gerai, nes dangtys neleidzia pamatyti,
kai merginos apgaudinja savo mylimuosius, bet susilaikiau. Tegul tai bna uzmirsta.
Imkim nors marskomis uzdengsim. Gali kas pro lang pazirti, ziri Gund
neistikimai langus.
Nurengm mano miegamajam lov ir uztiesm langus.
Dabar paskambink suktin, praso.
Kodl suktin?
Kazin kodl jo siandien noriu. Gal todl, kad netrukus isteksiu, savo vestuvse
oksiu.
Su kuo? mano balsas buvo tylus, vos girdziamas.
Su tavim! stai su kuo. Ms vestuvse. Ar dar tu nezinojai? Gund nusisypsojo
ir prijus mane uzdjo savo rankas ant peci.
Visi rkai, rods, pakilo ir vienu matu issisklaid. Tapo sviesu, aisku.
Prisiglaudziau prie jos kaip vaikas. Nieko nesakau. Zodzi ir stinga, ir nereikalinga.
Gal netiki? glaudzia Gund patyljus savo veid mano.
Tikiu.
Ir vl nutrko mintys. Lyg nutrauk jas kas.
Ar tu tikrai mane myli? neiskenciau, bet klausiu palengva, galvodamas. Ar
nemyli savo mazens draugo, Jono Stasevskio? Jis buvo neseniai Skardziuose. Zmons visaip
apie jus snekjo.
Jis man pasakojo isvaziuodamas, juoks Gund, kad jam vien nakt einant
is miestelio namon j kas akmen svied. Pataik krtinn ir apatin sonkaul lauz. Dabar
raso is Varsuvos, kad reiks daryti operacij. Praso, kad atvaziuociau.
Ar vaziuosi?
Kur as vaziuosiu! Mes buvom geri mazens draugai, bet kur jis mane ves! As jam
netinku.
Bet myli j.
Olesi, nekalbk apie tai daugiau.
Atslijau nuo Gunds. Maciau, kad jai buvo sunku.
Norjs buvau prisipazinti, kad as meciau akmen Stasevsk, jos mazens draug. Bet
kam dabar? Jai ir taip sunku. Ji pagelbos, atsparos ieko.
,,Gal mes abu tokie pat nelaimingi?
Stengiaus suprasti j, save. m noras j paguosti.
Zinai, lesi, vl prisiglaud Gund mane nerami, nulidus, tu visai dovanai
ant mans pyksti, dovanai sau visokius spliojimus galvon bruki... As tave... myliu, myliu be
galo, be krasto! Mylk ir tu mane tiek pat. Viskas bus gerai. Tu myli mane?
Myliu, myliu! miau j buciuoti. Akyse, jauciau, pasidar drgna. Bet as
labai bijau, kad tu nuo mans nenueitum. As kuprotas, tu gali graz, sveik vyr gauti. Tu gal
is ties negali mans mylti.
Tylk, Olesi! As myliu tave. Tu man patinki, tu man grazus.
Tie zodziai tikrai nuostabiai paguod mane.
Zinai, Olesi, eikim jau rytoj klebon ir prasykim, kad issist vyskupui dispenso
prasym. Gal ilgai netruks?
Daugiausiai dvejet savaici.
Paskum, ved, tuojau, t pat nakt, vaziuokim kur. As nenoriu cia likti. Man kyrjo
zmons, visa apylink. As negalsiu bt laiminga cia likus!
Kur mes vaziuosim, Gunde?
Toli kur. Amerikon? msto. Gal per toli. O jei Prsijon?.. Ar tu turi kiek
pinig?
Turiu kiek.
Daug?
Daugiau neg tkstant rubli.
Tai nr per daug, bet pakaks, kol rasim tenai kok darb... Tu moki vokiskai, galsi
pakliti vargoninku kok katalik kunig. Gyvensim gerai. Tenai lietuvisk knyg niekas
nedraudzia. Skaitysim, dainuosim, kiek tiktai norsim. Pagaliau, kai mano tveliai atsileis ir
pasiilgs mans, galsim sugrzti. Ar ne tiesa? paspaud mano rank.
,,Ar visa tai tikrai tiesa? klausiau pats savs. Linksmos varsos juostomis aplink
mane suksi. Ar tik mano galva suksi.
,,Bet nejaugi visa tai tiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus mano? Kaip gerai! Visos
kancios ir abejons liks uzpakalyj. As vl pagaliau galsiu bti zmogus, vyras. Veds vyras!
patenkinimas, isdidumas kl man krtin.
Taigi jau nuo rytdienos pradsim ms paslapting vestuvi ruos. Dispensas,
pasai, ruosa kelionn. Grazu! dziaugs Gund patenkintai, svajingai. Kiek daug naujo
pamatysim: naujas krastas, nauji zmons. Nutilo Gund, tol ziri.
Dabar paskambink. Po tokio didelio sutarto zygio reikia pasilinksminti,
prasiciukinti kiek, pasoko Gund guviai.
K? atsistojau.
Ar uzmirsai? Suktin. Paskum k pats norsi.
Man skambinant Gund isjo sokti. Soko sisprendus, sukinjos po vis asl, plojo
delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai, linksmai, tarytum pats drauge sokau. Galv atsuks
zirjau j, kaip roz paraudonavusi ir sukaitusi.
Soko kok bertain, daugiau, kol visai susilo, sukaito.
Gana jau! puol ant kds.
Issitraukus nosin m vdintis. Net jos sunks, varsingai tamsiai geltoni plaukai
besokant issileido. Graziai apdeng kakl, pecius. Ant aki, ant krtins nugriuvo. Kiek
pasivdinus, pradjo juos taisyti. Dailiai pirsteliais sum, iskl aukstyn, ant galvos. Kai
rankas pakl, lieknas liemuo issities, issilenk; auksta, apvalaini krtin sibavo, kilnojosi.
,,Tai mano zmona, dziaugiaus zirdamas. Sirdis tunksino sunkiai. Jauciau, kad
akys tryko.
Pasokau nuo Iortepijono. Prijau j. Apskabinau pusiau ir, stipriai priglauds save,
miau j buciuoti, spausti.
Eik, dar paskambink k. Pries ms ruos, lengvai, prilaikydama nuo savs
atstm.
Paskambinau Raineks ,,Farandal. Paskum dar keliolika mano mgiam daikt,
kuriuos, bdavo, skambinau tik retai, iskilming nuotaik turdamas. Ji klaussi domingai,
uzsimirsus. Sek kiekvien muzikos gars, kiekvien perjim. Skambinau ilgai. Kazin kiek
bciau jai skambins. Jai!
Pradjo austi. Kambarys nupalso.
Gund atsistojo.
Pabk dar kiek. Neik! Daugiau paskambinsiu.
K zmons pagalvos, kai isgirs tave taip anksti skambinant? juoks Gund,
guvi, laiminga.
Palydjau j vis keli.
jom susiglaud, laimingi, zirdami austanci dien.
XXXII
Dvejetas savaici ir viskas buvo sudorota. Pasiruosm kelionei, gavom pasus,
dispens vesti, visk. Klebonas buvo toks geras, kad nordamas padti geriau islaikyti
paslapt, paruos mums galimyb vesti kitoj parapijoj, pas savo draug pakeliui Prsij.
Nutarm vaziuoti pirmadienio nakt.
Sestadienio nakt apie dvylikt atjo Gund mane paskutiniam kelions pasitarimui.
Buvo nulidus ir nepaprastai susirpinus. Niekuomet dar nebuvau mats jos tokios
lidnos. As gi buvau nuostabiai linksmas. Kad, regis, bciau mans, bciau issiness
Iortepijon ant stogo ir tenai skambins. Skambinciau, dainuociau ir sokciau, kad visi girdt
ir matyt. Visas miestelis, visas sodzius!
Gund gi jo grincion bailiai, nedrsiai, tarytum pirm kart. jus tuojau atsisdo ir
nieko nepasak. Lyg j kas nepaprasto pakeliui istiko.
Bet as buvau per linksmas didesns doms tai atkreipti.
As jau prisirengiau. Nors dabar galiu vaziuoti, sukinjaus po kambar,
zirindamas, ar ko nepamirsau.
Gerai, linkterjo galva.
O tu, Gunde, ar jau prisirengei? klausiu salia prisds.
Jau.
Tai poryt vaziuosim, atsisveikinsim su Skardziais.
Taigi.
Po dviej dien nei pdsak cia ms neliks.
Nieko.
O ar neieskos ms kas?
Gal.
Bet tu isblyskus, suliesjai per tas dienas. Kodl?
Nezinau.
Kodl nezinai? klausiu, juokauju.
Nezinau, vis taip pat atsako.
Ir kodl siandien nulidus?
Man lidna.
Kas graudena?
Kelion.
Gal nenori vaziuoti?
Ne, noriu.
Tai kam lidti?
Lidna... gaila...
Ko?
Vis... Visko gaila.
Tai nieko, praeis. Visos jaunosios, pries eidamos altori, verkia.
Paskambink k. Man sunku... As negaliu... negaliu, Olesi!
Skubiai miau skambinti. Isrinkau sveln, jauk vestuvi vals. J skambinant, regis,
matai, kai leidziasi saul, uzteka kitoje pusje mnulis, tilsta vjas ir palengva nugula jav
banguojanti jra; ritmingai tilsta girios slamesys ir lakstingals varsinga daina virpanciai aidi
per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta svajingai supasi, linguoja. Supasi ir oras
apdrungs ir danguje pradeda zybcioti zvaigzds.
Atsikreipiau Gund, visas valso nuotaikos ir greitos laims prisigrs.
Jos akys pilnos asar. Spindi, zvilga tos asaros, kaip rasa jaunoj zolje.
Graudus tas valsas. Parink k linksmesnio. Man ir taip negera... Linksmaus k,
Olesi, praso rankas lauzydama.
K turjau linksmo ir grazaus, visk isskambinau, pats improvizuodamas ir
priddamas linksmumo. Stebjaus net, kad taip lengvai man seks.
Graziai tu skambini, Olesi. Klausyciau, regis, ir klausyciau, zymiai aprimo Gund.
Eik dabar mane, pasisneksim apie kelion.
Atjau. Susdom greta. Apsiskabinom. Smagu buvo ir apie reikalus snekti. Vis
daugiau jauciau, kad ji jau mano zmona.
A manau, kad mums nereikia per daug apsikrauti. Dar ir patrikti geriau kas gali.
As paimsiu tik savo geresnius rbus, baltarbius ir daugiau nieko, sako Gund. Tu irgi
taip padaryk.
Gal visa kita parduoti?
O kam? Cionai gali palikti. Juk klebonas sil tau palikti visk, kaip yra. Jis tikis,
kad mes greitai sugrsim. Ir naujo vargoninko nesamdys, o paims tik laikin pavaduotoj. Jis
ms tikras tvas, tas klebonlis. Tu gali paimti, jei turi kokius brangesnius daiktus, gaidas ir
kiek knyg. Jei tenai ilgiau liksim, prisigyvensim. O Prsijoj dar geriau, sako, viskas... Reikia
zirti, kad bt lengva kelionje, kad paskum netekt ismesti ko. Gund vis daugiau
silinksmina.
Taigi poryt nakt apie vienuolikt tu atvaziuosi su savo daiktais karklynn, prie
galo ezero palei vieskel. Issikrovs lauk, o zmog su vezimu tuojau parsisk atgal. As su Irsa
atvaziuosiu po pusvalandzio ir jis mus abu paskum nuves stotin. Zirk, tik nevluok!
As jau nepavluosiu! dziaugiaus. miau buciuoti j, spausti.
Kartais tu gali pavluoti, susypsojo Gund nuleidus akis. Tu toksai keistas,
tu ne toks kaip kiti. Lnas, lyg kokia mergiot.
Ar negerai?
Gal ir gerai. Tu tikrai visai kitoks neg kiti zmons. Tu man patinki, priglaud
Gund savo veid mano.
Man siandien labai linksma. As siandien kazin k padaryciau! papurciau Gund,
svelniai suspauds jos pecius.
Ir nepadarytum.
Visk aukstyn galvom apversciau.
Ne, neapverstum. Tau tik taip regis, tu neapverstum.
Apversciau!
Ne, Olesi.
Ar jau a toks silpnas?
Bet ne toks stiprus, nuts.
Mane tik jukino itas dialogas.
Paskambink man pries kelion dar kok mars. Smark ir linksm tiktai.
Ar jau eisi? Pabk dar kiek, palauk, Gunde! nustvriau jos rank. As noriu,
kad tu siandien ilgai su manim pabtum. Man siandien taip linksma, o tu iseini...
Tu nelidk, bk linksmas...
Negaliu be tavs bti linksmas.
Bk... Reiks dar pabti dvi dienas. Jei ms kelionje kas nesugaus.
Dar bent kiek.
Skambink. As pabsiu, kol skambinsi.
Atsisdau skambinti. Stengiaus mars iststi, paskum sudurti su kitu. Norjau
skambinti vis nakt.
Gana. Palydk mane.
Meciau skambins, padars sauni uzbaig. Lyg koks guds virtuozas didelio
koncerto estradoje. Uzsidjau kepur, pamiau lazd.
Tai jau paskutin kart palydsiu! nustaciau linksmas.
Gund, perjus slenkst, dar atsigrzo, vis kambar akimis permet. Irgi lyg
manydama: ,,Paskutin kart.
jom pamazu, tik tik kojas statydami. Kiekvienas zingsnis buvo brangus. Nesiskubino
ir ji.
Prijom Gervydzi kluon.
Jau, sustojo Gund.
Susimm rankomis. Ji man smarkiai jas suspaud. Paskum apsiskabinom ir karstai,
karstai mm buciuotis. Buciavoms ilgai. Negaljom vienas nuo kito atsitraukti. Jau
nustosim, ir vl atgal.
Abu vienu matu pajautm, kad ms veidais asaros rieda. Siltos, malonios.
Kodl?
Issiskyrm.
Lik sveikas!
Lig pirmadienio, Gunde!
Gund ltai perlipo per tvor ir neskubdama, lyg svyruodama, dingo sodo lapuotoj
tamsoje.
Man staiga vsu pasidar. Pajauciau, kad likau vienas, be jos. Pirmadienio naktis tokia
tolima atrod.
XXXIII
Sulaukiau tos nakties. Anksciau buvau pasirengs, neg mans.
Susimiau sutartus ir reikalingesnius daiktus; susikroviau; graziai nusiskuciau ir
ventadienikai apsirengiau.
Atvaziavo mano patikimas ir tylus kininkas. Mano dvi sunkias valizas isnes ir
padjo ratuosna.
Tarnait jau miegojo. Duris uzrakins, rakt pro langel priemenn meciau.
Atvaziavom karklynn lygiai vienuolikt.
kininkas iskrov valizas ir visai nieko neklauss, nepasidomavs nudundino atgal
sodziun. Uz vargoninko atvezim nieko nenorjo paimti.
Atsisdau, suslps daiktus, ir laukiu.
Visur ramu, tylu, tuscia. Tik ezero vilnys, gainiojamos nakties vjelio, pliuskena
pakrascius. Toli pievoje, girdti, retkarciais suskamba geleziniai panciai. Tai arkliai rasotoje
zolje ganos. Danguje plauko padrik debesliai, lenktyniuodami aplink mnul. Rugpjcio
mnesio vidurys, tai zvaigzds naujai paauksintos.
Balzganoje sviesoje nuskend plats laukai, miskai, sodziai, ir dangus joje lyg
paskutin kart vasar maudosi.
,,Stai jau netrukus ji bus mano, svajoju lkesio apgobtas, sapnais nuauston naktin
sizirjs. Mano siela ir nuostabiu knu... Niekas jau jos nuo mans nesuvilios, niekas
neatims. Ji bus mano nuolatos. Ir dien, ir nakt. As jai skambinsiu, stabiais garsais zavsiu.
Savo siel juos liesiu, savo siel jiems atiduosiu. Niekas nebus taip grazu, kaip ms
gyvenimas. Nuo ios dienos ir lig paskutiniosios.
,,Ateik, Gunde, atvaziuok greiciau! rodos, saukiau istiess j rankas.
Gunds vis nra ir nra. Nei Irsos rat dundesio, nei jos balso negirdti.
Prislinko dvylikta.
Prajo. Jos nra.
Atjo pirma. Nra.
Ir ji prajo. Vis nra.
Klausau, ar nesucezs kur zol, ar netrypters kur Gunds kojyt, niekur nieko.
,,Gal ji neateis?!
,,O gal laukia kur kitur? Gal iesko ir neranda? Pradjau ieskoti pakrmiais.
Landziojau karklynuosna, kciau kiekvien krm ir skavau:
Gunde! Gunde! tai tyliai, tai pasnabzdomis, tai garsiau surikdamas.
Rodos, atsiliepia kas:
A-u! U-u!
Lekiu ton vieton. ieskau visur. Klausaus, ar vl neatsilieps. Klausiu:
Kur tu?
U! U-u! girdt kitam kraste.
Lekiu tenai. ieskau, saukiu nra. Atsiliepia dar toliau. Kitoj ezero pusje...
,,O gal dar atvaziuos? Gal anksciau negaljo?
Stai, rodos, Irsos ratai sudundjo, Gund kosterjo. Lekiu pasitikti, klausaus nei to
dundesio, nieko.
Tenai stai, nuo sodziaus, atjuoduoja taskas. Net du: pirma rieda mazesnis, paskui j
seka didelis. Arciau, arciau mane.
Inyko.
Girdziu, rodos, aiskiai jau dabar tikrai Irsa atvaziuoja. Prunkscia jo kumels. Jis
botagu jas sutina ir ragina: ,,Niu! niu! Netepti ratai girgzda, spiegia. Jau, jau... Islkiau ant
kelio. Tylu, ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkscia ir pesdami zol geleziniais panciais
zvangina.
,,Gal kas blogo atsitiko?! klausiu perimtas nerimo.
Laukiu. iekau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
Daug kart girdjau, maciau j atvaziuojant. O neatvaziavo. Gal suklydo? Gal kitu
keliu kur nuvaziavo?
m svitenti. Mnulis nubluko, nuritjs vakarus. Zvaigzds m gesti kaip
baznycioj isdegusios zvaks.
Sugrzau miestelin. Is ten nesustodamas pakluoniais Gervydzius. lindau sodan.
Apzirjau visur. Klausiau, pridjs aus seklycios sien. Barskinau languosna. Niekas
neatsiliep, nepaklaus: ,,Kas cia?
,,O gal ji, niekur mans neradus, nujo mane? Gal laukia?
Nuskubinau namon. Niekas nelauk...
XXXIV
Nei nepastebjau, kai vl tamsu, juoda pasidar. Matau tik susvito keistas, keistai
pastovus zaibas. Vienas, kitas, palengva, be perstojos. Kambarlis svinta, kaip ugnyj panertas.
Kiekvienas plysys matyt ryskiai. Tik zaib varsa kinta: sieros gelsva, sieros melsva, salta ir
siusiai pasakingai sieros zalsva.
,,Kamuoli zaibas, konstatuoju pats sau. Jis gali pro rakto skylut tyliai
siskverbti, bet kildamas aukstyn malno kepur su sparnais nukelti.
Tyliu, laukiu.
Vl pagaliau tamsu. Tik girdt, kaip perknas krato, skalanduoja. Tarytum debesis
varto. Smarkiai lyja.
Kuprelis lyg nieko negirdi ir nemato.
Vis antradien laukiau, kad Gund vakare ateis mane. Neatjo. Perkliau vilt
treciadieniui, dideliems Zolinins atlaidams.
,,Juk ateis ji baznycion... Matyt, negaljo is nam pabgti. Tvai patriko ms
sumanym, gal vis nakt stovjo duryse ir dabojo... Ateis ji. mane is apacios pazirs ir
akimis pasakys: ,,Nepavyko mums isprukti sugavo. Ir nusiypsos kiek, parodydama, kad:
,,Niekai! Apgausim juos kitaip. Ateis, galvojau, pusbalsiai rytmetines prie vargon
giedodamas.
Zirjau kiekvien einanci mergiot:
,,Ar ne ji?
Vis tai buvo ne ji, ne Gund.
Prijo pilna pilnutl baznycia. Prasidjo misios. Vienos, kitos, paskum ir suma.
Negaliu aki atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klpi Gund prie jo; galv
kitaip pakreipsiu, ir ne, nr jos. Tai, rodos, jos balsas plaukia, liejas, auksciau kit bals
kyla, virsum j virpa prisiklausysiu, nei zyms to balso.
Stai, rodos, Gund siandien priesinas tv draudimui ir ateina ant visk. Prieina
vargonus, ima gaidas, man paslapcia aus k sako. Apsidairau, nieko.
Vis laik Gund man vaidinos, per visas pamaldas. Visur j, rodos, maciau, kur tiktai
si dideli atlaid dien pamatyti tikjaus.
Pamaldoms pasibaigus isskubinau is baznycios. Kiek greiciau, neg vargoninko garb
reikalauja. Zmons tik zirjo nusteb.
Ties klebonija sustikau klebon. Klausiu:
Ar klebonas nesi mats Gunds?
Kas tau yra, Olesi?.. Bk kantrus. Gunds tvai, zinoma, niekur dabar neisleidzia.
Palauk kiek, pakentk, ramino mane, rank ant peties uzdjs.
Aprimau kiek. Parjau namon.
Namie mane vl didziausias nerimas apm.
,,Eisiu tiesiai Gervydzius. Vis viena, kas bus, paci tv paklausiu.
Atlkiau pakluoniais Gervydzi kieman. jau grincion. Durys visur atviros, viduryje
nei vieno zmogaus. Visi tarytum kur isbg ar issivij k.
Is grincios seklycion.
Tuscia, dyka. Lova stovi nerengta. Patalas sudraikytas, pagalviai ismtyti.
Cia jos gulta! Cia jos miegota! puoliau lov. Lamdziau, gniauziau tuos
pagalvius, glaudziau save, buciavau juos.
Baisi mintis man galvoje suvito.
,,Gal Gunds jau gyvos nra?
Man pakirto kojas. Nugar salta srov perbgo.
Isjau, graibydamas dur ir ieskodamas pasieni, kieman.
Pasalyje guljo Margis ir nerangiai gynsi nuo vasaros uzsilikusi musi. Nei galvos
mane nepakl, lyg bt ir nemats.
Grzau pakluoniais, stapterdamas, lkuriuodamas. Tarytum buvau nepaprastai
pavargs ir lyg laukiau ko, kas mane privys ir pasakys:
Ssk, Olesi, ant tvoros, pasilsk kiek.
Sodziuje ir miestelyje girdjos soki muzika ir dainos. Tai ten, tai ten skardjo
mergioci ir berniok juokas. Jaunimas buvo siandien linksmas. Po vasaros darb, tarp
sultingai prinokusi vaisi.
Prisilaikydamas gonko jau priemenn. Tuojau ir grincios durys prasivr.
,,Gund?! topterjo galvoje ir visas knas nujauciamu dziaugsmu nutirpo.
Ne, ne ji. Tarnait.
,,Ko ji taip mane ziri?
Jos akys kok pasitenkinim slepia. Lpos vos vos sulaiko juok.
Tamstos Gund pirmadienio nakt Varsuvon isdm. Nematysi jos daugiau... O k,
ar as nesakiau? linksmai ir karciai ji nusisypsojo.
Pries mane, regis, gili duob prasivr ir as jon puolu, grimztu.
Staiga, rodos, atgalion iskilau. Ziriu, priesakyje stovi baisi, milziniska moterisk.
Pasistiebiau ir abiem rankom pastmiau nuo savs. Ji tik sulingavo kiek, mazesn pasidar.
As dar kart, dar smarkiau. Ji subildjo sien ir visai isnyko.
Kam tamsta mane dauzai? Kuo as prasikaltau? Ajai, Dievuli mano, Dievuli!
girdziu, kas cypia aukstai lubose. Nesmagus balsas, jis man griezia ausis.
Greitai apsisukiau atgal, pro duris.
Pajauciau, kad kas mano skvern sistvr ir tempia save:
Kur tamsta eini? Kur tamsta eini? Neik! Neik! Lik cionai.
Pastmiau nuo savs. Vl subildjo. Isbgau.
Regis, einu pakalnn, pakalnn ir pakalnn. Kojos po manim slysta. Toli, matau, ziba
sidabrinis vandens pavirius.
Tai to klonio dugnas.
Einu j. Jis tarytum verda, putoja, plaka krastus. Bangos viena kitos didesns, viena
per kit ritasi, verciasi.
Visai prijau. Brendu gilyn, gilyn. Bangos vis labiau murmuliuoja, pikciau sniokscia
aplink mane.
Stai vis didesni volai pries mane auga, kyla. Tai paneria mane, tai vl pakelia.
Brendu gilyn ir supuos. Dangus virsuje supas. Debesys vienas pro kit tai krinta, tai
kyla. Skardziai aplinkui tai dubsta, tai vl issipucia. Varnos skraido kaip skregzds, saudo
suoliais, narsto ore. Viskas supas ir draikos. Gal todl, kad atlaidai.
Nuo anos puss, matau, atlekia per kitas bangas sokdama ir putodama milzin banga.
Kaip baznycia, o ilga kaip sodzius. Prilk mane, sutrenk, panr vis ir vl isklus nunes.
Akyse vien balti, sidabriniai taskeliai mirgjo ir aplinkui zalsvi ratai sukaliojosi. Paskum ir tai
inyko. Buvo tamsu ir gera.
XXXV
Aptilo ir si audra. Silpnai ir retai dunddama nuslinko toliau.
Sugrzo ramuma. Su ja ir saugos jausmas.
Kambarlyje kiek nusvito; daugiau vien sirma pasidar. Naktis, audrai dkstant, spjo
savo sparnus virs zems isplsti.
Kuprelis, patyljs kiek, ir vl, naujai susikaups, pasakoja toliau.
Nubundu, gi salta, mane drebulys krecia. Praveriu akis naktis, dangus
zvaigzdtas, mnesiena.
Paokau. Dairaus aplinkui. Nieko nesuprantu.
,,Kur as? Ar lauke miegojau?! Rodos, sapnavau bais sapn.
,,Ar tik nesapnuoju ir dabar?
,,Juk neseniai buvau nujs karklynan. Is to tai ezero galo, vieskel. Laukiau tenai,
laukiau... o kodl esu cia?.. Kur mano daiktai? pradjau ieskoti aplink save.
Sustojau. Galvoje pradjo lyg kas zybcioti, aiskti. Bet ir vl viskas temsta ir
painiojas.
Issimiau laikrod pusiau dvyliktos.
,,Taigi tuojau ir Gund ateis.
,,Bet kodl as jos laukiu cia, kad sutarta tenai?
,,Tenai ir mano daiktai.
Supratau, kad reikia eiti. Zengiau kelis zingsnius.
Lyg mane kas suturjo, stapterjau. Ziriu vanden.
,,Kur tos nuostabios bangos? Kur ta didel banga? Kaip ji blask ir kilnojo.
Prijau pat krast. Ezeras tylus, pavirsius kaip nusveistas veidrodis. Visas dangus
jame sksta.
,,O dar visai neseniai jis plak krastus ir putojo.
Vl mano galvoje pradjo kiek aiskti. Lyg ten sauls spindulys raussi.
Pasilenkiau, pasmiau vandens rieskuciomis. Toks saltas, skaidrinantis vanduo!
Suvilgiau veid. Galvoje, visoje vaidentuvje lyg pasvaist nusvito.
,,Taip... Taip! uzbgau ant skardzio, tarytum vl atgrivant bang kaln bciau
pamats. Gal ne? Bet tarnait sak... Ji zino... Dar kart jos paklausiu.
Lkiau rugienomis, lkiau bulvi dirvomis. Nebuvo kuomet nei suklupti, nei pridusti.
Prilks savo namel miau belsti duris, dauzyti sienas.
Niekas negirdi.
miau barskinti langus. Vis viena. Pradjau saukti. Atsiliep pagaliau tarnait.
Klausia:
Ar tai tamsta?
As. Daryk greiciau!
Atidar. jau. Ir uzmirsau, ko buvau pasirengs klausti. Viskas vl susidraik.
Ar siandien Gund nebuvo atjus?
Gund? As gi, regis, jau sakiau, kad Varsuvon isvaziavo.
Tai neateis iandien?
Kurgi ateis, kad jos nra. Ji isbgo.
Kodl?
Turbt nuo tamstos isbgo, girdziu sypsen jos balse.
Nuo mans?
As nezinau, man tik atrodo.
Nuo mans niekas nebga. Juk as nebaisus?
Tamsta eik miegoti. Atrodai kazin kaip keistai.
Gerai, eisiu. Jei Gund ateis, pazadink mane.
Pazadinsiu, girdjau, kaip tarnait prispaud delnu burn.
Kodl ji saiposi?
jau savo kambarin. miau vaikscioti isilgai aslos. Galva buvo sunki. Ji skilo, z.
Vaiksciojau kreivuliuodamas, kiekvienan kampan eidamas, kiekvieno daikto
uzklidamas.
Uzkliuvau Iortepijono. Atsisdau prie jo. Atsilosiau kdje, uzmerkiau akis. Pamiau
vien akord, kit. Nejuciomis, tyliai. Garsai m kalbti, pasakoti man. Jie atskleid
sestadienio dziaugsmu trykstancius vaizdus. Stai Gund glaudzia savo veid...
Lyg mane kas karsta gelezimi paliet. Sokau nuo kds ir puoliau duris.
Kas tamstai yra? Kas tamstai yra?! saukia tarnait issigandus anapus dur.
Durys priemenn uzrakintos. Graibau, nerandu jose rakto.
Kur raktas?! trepsiu kojomis.
Nezinau, atsako ramiai.
Duok greiciau!
Nezinau kur.
Duok! dazau kumstimis durysna.
Kam tamstai?
Duok greiciau!
Girdziu, ilgai iesko, visur knisinja.
Nezinau, kur dingo, sustojo.
Vl pradjau belsti.
Rado, atrakino.
Bet neieik tamsta kur.
Nieko neatsakiau.
Kurgi tamsta eini? nustvr mano rankov, lyg ko pagelbos melsdama.
Isroviau rank ir miau bgt. Ji mane vytis. Stapterjau ir pasirengiau stumti j nuo
savs griovin. Ji greitai puol ant keli ir sudjo rankas.
Neik tamsta! Neik, neik! Kas gi bus! Kas gi dabar bus? pridususiu balsu dejavo
ir meld.
Mane perm saltis. Siurpuliai sukrat. Lyg priris kas vietoje. Noriu eiti negaliu.
Paskum tarytum atsiplsiau ir lkte nulkiau. Bgau riscia. Ar kas vijosi, nezinau.
XXXVI
Kuprelis vl patyljo kiek, palauk.
Ilgai jau is nam isjs.
Kur jau, apie tai negalvojau. Buvau kaip pakalnn paristas akmuo. Vien riedjau.
Toliau nuo nam, toliau nuo zmoni.
Toli nujau. Kad ir ieskoj, bt niekur mans nerad.
Dien miegojau kur krmuosna linds, o nakt jau, bgau. Vengiau sustikti zmoni
ir is tolo. Bijojau, kad jie pamat mane pamisliu paskaitys ir dar keliuos susirink panors
sugauti.
Jei ir nakt pasivaidindavo kur zmogus, nutildavau ir uzsiglausdavau kur.
Dar ir dabar bijau zmoni, labiausiai nepazstam. Kai k sustinku, tuojau ziriu, ar jis
ko neslepia: kisenje ar akyse.
Vien silt vakar, nusdus saulei, m kilti is piev balti rkai, kaip vidurvasaryje.
As sustojau ir sizirjau juos. Jie kilo, sklaistsi, nrs pro krmus, paslp upel. Man kilo
galvoje vasaros vaizdai, raisks, varsingi jie svaigino mane.
miau brist pievon. Tolyn, gilyn. Bet pamazu. Bijojau sudraikyti rkus ar sudrumsti
savo regjimus.
Stai matau, ten toliau stovi ji, visa balta, apsisiautus nuo galvos lig zemei permatomu
apsiaustu. Ji moja save. Girdziu ir sveln, rk nesam kuzdes: ,,Olesi, Olesi. Einu j,
tiesiu rankas. Ji pakyla oran ir slenka pazemiu. Vejuos paskui. Ji slenka greiciau ir vis toliau.
Jau pavargstu, man uzmusa kvap, suklumpu pievoje, ji vl, matau, sustoja ir kuzda: ,,Olesi,
Olesi! Vl vejuos, aki nuo jos neatitraukdamas. Stai ji lkina mans. Jau visai arti, tiktai
penkiais zingsniais nuo mans atokiai. Dar arciau, dar arciau. Stai visai prijau. Stveriu jos
rank, sirdis sustojo is dziaugsmo, ir ji vl staiga mane palieka. Bet is tolo kuzda, vilioja.
Stai Gund slinko miskan, isnyko. lkiau paskui. ieskau, graibau apie kiekvien
med. Ji stai atsiliepia man per kelint med. ,,Au, as cia! Lekiu tenai, ji toliau: ,,Au! au!
Olesi! Stai matau, ji medyje ant sakos linguoja; saka girgzda ir jos silkinis permatomas
apsiaustas ceza. Pasalomis, slapstydamos prieinu prie to medzio, taikau jau lipt, ji sust! ant
kito. Tenai jau supas, linguoja. Ziri mane ir pirsteliu moja.
Miske vis daugiau temo, bet as maciau j vis viena. Ji man zvilgjo tamsoje ir keli
rod.
Naktis nubalto, isauso ir Gund visai nuo mans pasislp. Lyg vis pasaking regin
sviesa sugr.
Gunde, Gunde, ateik, sugrzk, sugrzk! Zirk, kaip cia raudona saul teka, purpuru
uzdega giri virsnes ir auksu tirpina debesis. Klausyk, kaip pauksciai bunda, tolimon
kelionn rengias, rokuojas. Jie skris visi susitar. Tu isskridai viena...
Sugrzk, Gunde! As visas degu lkesiu. Sugrzk ir paimk mane! Stovjau misko
pakrastyj iskls rankas ir maciau, kaip augo, skleids palsa diena, persunkta saltos tikrovs.
Nemigs pradjau busti.
Laukiau toki, rkais kylanci vakar, laukiau kanoje Gunds, bet vakarai dars vis
saltesni, rkai nekilo. Naktys dars juodesns ir temo greiciau.
Jauciau, kad buvau visai nesveikas. Iro mano knas ir dvasia.
Protarpiais, ypatingai rytais, viskas man prablaivdavo, nuo aki lyg kokia uzdanga
nukrisdavo. Jauciaus pasveiks. Juokiaus pats is savs, is meils apskritai.
Kvailas daiktas. Dar kvailesnis, kas jai nugar lenkia.
Ryzdavaus tuojau pat grzti normalias gyvenimo vzes ir nejuokinti daugiau
pasaulio.
Bet pamazu, vienas vaizdas po kito primindavo man Gund. Girdjau jos bals,
jauciau jos kvap.
Ir man vl darydavos svaigu. Vl keits mano akyse dienos sviesa ir visi daiktai
aplinkui.
Jauciau, kad tie pasveikimo protarpiai man buvo labai nesveiki.
Bet dienos bgo ir tekino mane, kaip vanduo jros pakrastyj kiet akmen.
Vienam, nezinau kokiam miske radau didel kiaur zuol. Susukiau jame savo gzt.
Neturdamas ko daryti, nezinodamas kur dtis, kiauras dienas slankiojau po misk.
Vakarais grzdavau savo zuolan, lsdavau drevn ir uzmigdavau tenai, lyg vandenyje
nuskandintas. Joks sapnas mans negundindavo. Miegas bdavo juodas ir tuscias, kaip gili
duob. Nubuds jausdavau, kaip jis mane zemyn slegia ir vl savo juodon duobn stumia.
Isalks brukni, spalgen pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Rads kur, gryb
issikepdavau. Ir jau bdavau sotus. Visai mazai man reikjo. Dar gurksn vandens saltinyje
isgerdavau. Nuo jo man vsiau pasidarydavo, galvoj kiek palengvdavo.
Retkarciais man bdavo beveik linksma. Vienas, vienas. Miske tylu, tylu. Kartais
nusigands kiskis tarp krm svysterja. Lap pralekia, vilkas savo sermg parodo. Vover
riesutus lazdynuose braskina, gliaudo; sikandus po vien apusn nesa. Margai dryzas genys
medziu sokinja; kala kiek manydamas j is vis pusi. Zalvarniai paciose virsnse rkauja,
ant laib sak graksciai supasi.
Neatsiziriu as visus misko gyventojus. Visi jie man tapo artimi, lyg kokie gimins,
kaimynai. Pazinau j, regis, kiekvien, beveik pasisveikinti galciau. Geniai kal ir mano
zuol, nuo kirmin gyn ir ne kart voverait ant jo pasdti atlkdavo. Ir lap nebijodavo
pro sal prasmukti. Vilkas beveik kasdien netolimais praeidavo.
Bet tokiai sviesesnei valandlei praslinkus, sunku, nepaprastai man bdavo sunku.
Rodos, visi debesys ant to misko uzgridavo. Uztemdavo jame, lyg saul visai bt
pranykusi.
XXXVII
Jau spali mnuo atjo. Pradjo naktimis bti smarkios salnos. Tintau nuo salcio.
Mazai k gelbjo ir sausi lapai, kuri pilna savo drevn buvau prisiness. Reikjo bgti is
miko.
,,Bet kur? Nejaugi atgal zmones?
,,Negrsiu juos! Negrsiu!
Pagalvojs net drebjau is baims, kad reiks grzti.
,,Tai kurgi dtis?
Nerasdavau tan klausiman atsakymo.
Kart dingterjo galvon, regis, laiminga mintis:
,,Vaziuosiu Jeruzaln. Pasimelsiu Kristaus Karstui, nusiplausiu nuo nuodmi ir Jis
man pads. As tuomet rasiu Gund. Btinai rasiu! tikjau.
Visai sitikinau, kad kai tik nuvaziuosiu ton sventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur,
ji pati mane ateis. Mes Stasevsk ir visk ir grs.
Stai jau, regis, parvaziuoju is Jeruzals, grztu Skardziuosna, vl vargoninkauju.
Sdziu prietemoje savo kambarlyje. Tylu, niekur nieko. Staiga prasiveria durys ir Gund
lekia visa raudona, sukaitus, nuvargus; puola man ant kaklo, skabina, buciuoja ir sako:
A tavo, tavo, Olesi! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavim. Visuomet
dabar, vis savo amzi.
Jau ir neina nuo mans. Nuo tos dienos pasilieka. Klebonas mus sutuokia ir tvai
dziaugias, palaimina.
,,Tikrai taip bus! Tikrai! dziaugiaus, ausdamas vaidentuvje grazius svajoni
vaizdus.
Bet tai ne vaizdai atrod, o tai, kas is ties vyks.
Ir visas tas regjimas, tikras, pranasingas, is aki nesitraukia. Vien juo ir gyvenu.
T pat dien palikau savo prast drev. Negaila buvo atsiskirti.
Nesidairydamas isjau is misko.
Daug turjau vargo, begal rpesni, kol pagaliau sdau vagonan traukinio, kuris
vez maldininkus Austrijos pasien; Nemazai tuomet j vaziavo drauge su manim. Buvo trys
lietuvs: dvi aiskios senmergs, trecia kokio kunigo sesuo, taip pat nemazo met skaiciaus.
Lietuvis vienas, neskaitant mans. Buvo tai dievobaimingas, apyturtis kininkas, kuris
vaziavo pasimelsti Kristaus Karstui jau ne pirm kart. Vis kelion jis tiktai ir snekjo su
tomis trimis, galbt anksciau buvusiomis Magdalenomis. As su jais nesusipazinau.
Nenorjau. Sdjau vienas, kokian kampelin sisprauds, ir niek nei zodziu neprakalbinau.
Nei karto nepazirjau nei pro vagono lang, man nerpjo svetim krast gamta pasigrozti.
Jokian miestan taip pat nebuvau isjs. Kai visi maldininkai iseidavo pazirti kokio miesto,
aplankyti jo baznyci, permesti jose po vienus kitus poterius, as atsilikdavau gelezinkelio
stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greiciau sugrzt, kad vl galima bt vaziuoti, artintis t
stebukling sal, jos svent miest, kur as tikjaus rasti pagelb.
,,Dievas man pads.
,,Pasimelsiu tenai, vis savo mald isdsiu. Toje pat vietoje, kur Dievo Snus, Dievas
tikras, tris dienas uoloje ilsjosi. Nuo varg ir kanci, kuri jam numyltoji zem tikrai
nepagailjo. Paskum, nuverts sunk akmen, visam pasauliui meils ir isganymo negstant
zibur zieb. Tas ziburys suzibs ten ir man.
Ir jra plaukiau, lyg neplaukiau. Nemaciau, negirdjau, ar kas sirgo, ar kas k kita
dar. Nesigrjau nei nuostabiomis, kaip nesuinteresuotai mano ausis pasiek zodziai,
Graikijos salomis. J nemaciau nei vienos, zirjau tik, aki neatitraukdamas, tan laikan, kai
Gund pamatysiu, kai ji, Dievo pasista, mane ateis. Tai snekjaus su ja, laims apsiaustas,
tai gyvai su jos tvais Lietuvos reikalais tariaus. Tai, regis, tamsi lyting nakt nesiau knygas
per sien, dalinau, skleidziau jas po visus sodzius, po placi Lietuv. Ir raudonsiliai, regis,
mans nemato, nezino, nepatrinka. Niekas man nekliudo. Negali kliudyti. Auga, kyla mano
vardas, visi mane eina, lekia, praso patys nusviesti j apylink. Ir sviesu jau visur paliko,
raudonsiliams nuo aiskios sviesos ir akys apraipo; visi apak savo krastuosna issigrdo. O
Gund myli, gerbia mane todl. Pati darb padeda dirbti ir mano pajgas papildo.
Laivas, tarytum tardamas mano svajonms, palengva, ritmingai sup. Matyt, ore buvo
kiek vjinga vlyvo rudens giedra. Su Vidurzemio jros giliai zydriuoju dangum. Tai
nemaciau, tai tik jauciau savo ir laivo nuotaikoj. Jei sddavau laive ir atvirame ore, atguls
patogioj kdj, nedaug k maciau. Pamatysiu jau, regis, kas man dom sujudina, paziriu
valandl. Atsigrsiu, vl uzmirstu, lyg ir nieko nebciau mats. Zirjau vis savin, savo
atitvertan, laukiaman pasaulin. Negaljau is jo kitur iseiti, tik j plciau ir ugdziau.
Nelabai domios man buvo ir procesijos, ir sutikimai Sventam Mieste. jau,
vaiksciojau su kitais, lyg t miest ir jo zmones seniai jau bciau pazins.
Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus Karsto. Staiga mane apm neapsakytas gailesis ir
visiskas susijaudinimas. Puoliau ant keli ir miau melstis visa savo sirdimi, visa siela. Vis
save buvau toje maldoje atidavs.
Dieve, Dievuli geras, Jzau Kristau, savo gyvyb zmoni labui ir isganymui
paaukavs, pagailk mans, bent menk truputl savo gausios malons man suteik. Meldziu
Tavs, tavo tarnas silpnas, nuzenk mane savo dangiskoje galybje, dovanok man mano visas
gyvenimo mazas ir dideles nuodmes, kurias gal per savo nesusipratim ir silpnyb vykinau.
Nebausk mans tiek smarkiai. Dovanok man vis mano praeit. Dovanok, galingasis
Viespatie, zems ir dangaus Karaliau, ir Gunds nuodmes, ir jos visus nusikaltimus.
Tenerstina jos darbai Tavo skaisciojo sosto, tenerstina jie vis Tavo sventj teatleidzia
jai visas dangus. Ji sugrs Tave, sugrs kaip paklydusi avis Tavo vienon avinycion. Neduok
jai, Viespatie, prazti, isgelbk jos siel. Meldziu Tavs, cia ant keli akivaizdoj Tavo
Svento Karsto nulinks: priimk, Jzau Kristau, t kryzi, kur buvai dl mano blog darb ant
mano peci uzdjs. Nuvargau, negaliu toliau jo panesti; nepakelia daugiau mano peciai.
Silpnas, menkas, Viespatie, esu, priimk j, pagailk mans. As noriu dar, kaip sveikas ir
stiprus vyras, gyv gyvenim pagyventi. As nenoriu sunykti Auksciausio Dievo krybos
didziausiu dziaugsmu nepagyvens. Man jau per daug vargo, as noriu garbinti Tave laimje.
Laim ir prasm mano zems gyvenime gali duoti tik sugrzus Gund. Sujunk mus, Viespatie,
atleids mums visas ms nuodmes. Mes savo neispasakytoj laimje Tavo neribot, ger
kurianci galyb garbinsim... Tu ateisi, Viespatie, ir isklausysi mano maldos. Tu suteiksi man
bent trupinl savo gausios malons... Juk tu girdi mane, Viespatie, ten aukstai bdamas?
Tu zinai ir girdi visk. Tu teisingas. As tikiu Tau Tavo dangiskoje galybje.
Meldziaus ilgai. Mano malda lengvino ir kl mane. Slgo apacion visi debesys ir visi
sesliai.
Prijus ispazintin ir primus Svenciaus, jauciaus visiskai pakitjs. Tarytum didziaus
kaln bciau galutinai nuo savs nuverts.
Savo brio maldinink ir nelaukiau. Isvykau su tais, kurie pirmiausiai aplank
Sventsias vietas. As daugiau niekur ir nebuvau, tiktai vienoj Jeruzalje.
Kai JaIoje dl laivo suvlavimo teko sugaisti keletas dien, nezinojau is verzimosi
pirmyn kur dtis. Regis, bciau js pscias per Konstantinopol.
Laivu plaukdamas ir paskum vaziuodamas traukiniu vis laukiau stebuklo. Tikjaus,
kad stai, stai Dievas parodys savo malon, patenkins mano mald.
Koki, kiek Gund panasesn mergiot pamacius, man sustodavo sirdis:
,,Ar tik ne ji? Gal ir ji buvo Jeruzalje? Gal ten dabar vyksta?
Traukiniui sustojus kur kiek ilgesn laik, iseidavau miestan. Visur vaiksciojau,
klajojau tikjaus Gund sustikti. Nieko nemats skubinau atgal, bijodamas pavluoti.
,,O gal ji sitan traukinin pataikys? Gal ir ji, Dievo pasista, iesko mans?
Norjau vaziuoti pro Varsuv ir eiti tiesiai dailinink Jon Stasevsk.
,,Bet gal Gund Skardziuose? Gal laukia mans ten? Gal Stasevskis j jau pamet,
kokios kitos, miestiets dlei? Ne, Dievo balsas j prabilo, man Jeruzalje esant. Gimd
dabar Skardziuose. Dievo kvpimu, savo valia.
Nesukiau Varuvon.
Atvaziavau Skardziuosna. Gunds dar ten nebuvo.
Mano pareigas jo kitas vargoninkas. Klebonas paaiskino, kad laikinai, ir kviet grzti.
As negaljau. Negaljau eiti baznycion ir paliesti vargon, kol nepazirs mane Gunds
zvilgsnis.
Uzsidariau nuo zmoni. Mald, karstos, nuvargusios sirdies Jeruzalje pasakyt, vl
kartojau. Bet malda blysko vis labiau, mans nekl ir turbt Dievo nesiek. Lyg didelis
sirmas paukstis, savo stiprius sparnus iskts, jai keli pastojo. Piktu zvilgsniu kreip j
zem, siaurus tarpkalnius.
Mane kaust sirmo, nematomo paukscio aklas zvilgsnis.
Atjo Kaldos, Kcios. Kai visi seimynos nariai sienu apklot ir baltai svintant stal
renkas. Kai lietuviai kareiviai net is gilios Rusijos Kcioms namon bga. Gund negrzo ir
tuomet. Tik isgirdau gandus, kad ji Varsuvoj gerai su Jonu Stasevskiu gyvena; net seser
Julyt save kviecia.
Skardziai man staiga visai svetimi pasidar. Tuojau po Kald isvaziavau is ten net
neatsigrzdamas. Po rogmis girgzddamas sniegas reisk mano nuotaik.
XXXVIII
Vis ziem slankiojau po Lietuv. Be prasms, be tikslo. Nedaug k matydamas, nieko
negalvodamas.
pavasar pradjau ieskoti darbo. Nubodo rankoms bti palaidoms. Didjo noras
valgyti, o mazjo sutaupyti pinigai.
Gyvens anksciau svetimas ir vienas tarp zmoni, galjau gyventi ir dabar.
Bet vargoninku bti niekuomet daugiau nenorjau.
Gavau malninko viet stai sitame Sargaut malne.
Man cia patiko.
Pamazu supratau, k malno girnos dainuoja:
Gyvenau, gyvenau, daug girdjau ir maciau.
Karalius karaliukas karalait pamyljo.
Pamyljo, pamyljo.
Ji uz kito istekjo, istekjo.
Tariau tai dainai daugiau linksmas, maziau suinteresuotas.
Dar bdamas pas SionIelt mgau klausytis malno bildesio, rat rateli teleskavimo
ir pikliaus dsavimo, sunkiai girn slegiamo. Man atrod, kad as girdziu zodzius, matau pat
maln pavidale balto, daug zinancio ir daugyb girdjusio senuko.
Jis zino visk. Jis klausos ir klausos ir paskum apsakinja.
Vjin maln labiau mgau neg vandenin.
Jis aukstai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvien vjo zod, kiekvien
jo gars nugauna. Vjas jam aib pasak is tolim mlyn krast atnesa. Tenai ne tokios kaip
cia, ms zaliuose laukuose lt zmoni isaustos. Tenai kraujas karstesnis ir zygiai drsesni.
Gunds meil liko mano sieloj ir sirdyje kaip gili zaizda. Ji vis labiau gijo. Kartais
astriai sugeldavo, kartais atrod, kad ji mane sunaikins. Bet as j gydziau kaip koks gydytojas.
Geriausias vaistas buvo knygos. Pradjau ilgtis j kaip gero, istikimo draugo. Jis
mans dar mazo niekuomet vieno nepalikdavo. Rpestingai augino ir vedziojo gerai
zinomais, ismindytais takais.
Paprasiau Sargauto, kad duot k paskaityti. K turjau pirmai, neilgam isteko.
K tau duoti?
m Sargautas vartyti tarp sen iliustruot savaitrasci, pasak rinkini ir roman.
Niekas man nepatiko.
Gal Kanto Grvno proto kritik? juokais istrauk.
Paskolink j tamsta! beveik susukau.
Ar suprasi, kas cia parasyta?
Gal ne, bet pasistengsiu.
Skaiciau Grvno proto kritik lyg kok sunk, bet dom darb dirbdamas. Naktimis
nemigau. Kai kurias vietas valandomis skaiciau. Ir tai buvo sunku suprasti. Ir ne visk
suprats, bet knyg perskaits jauciaus paturtjs.
Parneiau Grvn prot Sargautui atgal.
O k, patiko?
Labai
Nejaugi? labai nustebo Sargautas.
Dar k is IilosoIijos... paprasiau.
Jis pazirjo, pazirjo mane, paskum istrauk kelet knyg ir sako:
Rinkis.
Permeciau vis antrastes ir skubiai pamiau Feuerbacho Das Wesen der Religion,
tarytum bijodamas, kad Sargautas atgal jos neatimt.
Paskum perskaiciau to pat IilosoIo Gedanken ber Tod und Unsterblichkeit, Das
Wesen des Christenthums ir Grundstze der Philosophie der Zukunft. Pagaliau igavau ir
Wundto kelet veikal. Skaiciau ir kitus IilosoIus, bet Wundt ir Feuerbach man labiausiai
patiko.
Toliau aiskiau pradjau suprasti. miau ir savistoviai galvoti. Kai kuomet ir Sargautas
su manim pasisnekdavo, savo nuomon istardavo, as jam savo pasakydavau. Maciau, kad
m mane kitaip zirti. Kartais ir labai ilgai sisnekdavom. Po truput miau maziau
skaityti, o daugiau vienas sau galvoti.
Vakarais, kai leidos saul, iseidavau sustabds maln ant kalnelio, atsissdavau ant
didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir sizirdavau vakarus. Tyliai,
paskends saulleidzio sventje, savo siel su gamtos dvasia suliejs, meldziaus saulei,
dangui, anapus kurio auksciausia pajga, zvaigzdmis tryksdama rdo. Jauciau tuomet Diev
maziausioj glje, kuri sauls pusn sukas, ir drugelyje, kuris suglauds sparnus ant jos
nutupia. Jauciau Diev berzyne, kuris saulleidyj ir vjui nutilus osia, ir bandoje, kuri sutemai
artjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje ir dirvoje.
Stai pasislepia saul, savo spindulius sugaubus. Visa gamta suvirpa. Dievas is jos
atsitraukia, poilsiui palaimins. Zvaigzds danguje suziba. Mnulis, visas nurauds, iskyla is
tarp krm. Auksciau risdamas uztiesia zem zalsvai sidabriniu sydu ir migdo ramiam
miegui, zvaigzdms rytojaus pasak sakant.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslapt isgirsti. Jos toli ieskoti nereikia,
o tik nakt siklausyti. Tuomet ausis geriau girdi ir ms siela aiskiau nujaucia.
Dievas amzinas, Krjas nenuilstamas kasdien naujus pasaulius kuria. Paima savo
sielos mazut dal, psterja j beribn erdvn, liepia sustoti ir augti tarp milijon senesni,
seniau jau isskridusi. Ir auga nauja gyvyb, naujas pasaulis, keiciasi, vystosi, savo Tv
atsiekt stengias. O Dievas daboja ir grisi, kaip jo vaikas per kancias, per vargus, per dideles
klitis j kopia ir stiprja jose.
Mes, ms zem, tai didziam pasaulyje Dievo krybos vienetas, kuris jau yra
pusiaukelio atsieks. Zmons jau yra pajaut savyje laisv. Laisv, tai krybos pradas, tai
ieskojimas. Pravrimas aki ir paklimas galvos.
Bet mes dar tik pusiaukelyje. Blaskoms ir mtoms, lyg per greit nubud. Vieni
vartodami laisv tik patys save ir aplinkinius suzaloja. Kiti vartoja j visiems kitiems,
pakrikusiems, sugaudyti ir supancioti. Laisv yra tik tobulinimo rankis. Ir savs, ir kit. Bet
tai nedaug dar kas zino.
,,Laisv tai kaip sprogstamoji medziaga, galvoju Kuprelio laki mint sekdamas.
Jos pagelba galima sunkiausias klitis nuversti ir dailiausius simtmeci kultros krinius
sunaikinti. Laisv reikia mokti vartoti.
Dar ir dabar nueinu as kai kuomet t raudon akmen. Kai saul sda ir zem tyli.
Ziri Kuprelis pro langel akmens pusn. Sdziu ten vienas ir apie daug k galvoju.
Seku kiekvien gamtos reiskin, gyvenu su juo ir galvoju. Tai padeda man galvoti, jauciu, kad
nesu vienas. Jauciu rys ir su tuo, kas nematyti. Tuomet lengva galvoti apie Diev, siel ir
kitas kasdienines ir amzinas problemas.
Siela? Tai ms paci, ms laisvs ir valios sukurtas daiktas. Ms tobulybs ir
amzinybs ilgesys.
Siel turi ne kiekvienas. Tik tas, kas j pats kuria ir jai tiki.
Siel galima nuzudyti kaip paukst ar sudvti kaip rb.
Siela tik norima, auginama ir tobulinama gyvena ilgiau neg knas ir patveria daugiau
neg akmuo.
Dievas tai visaties kuriamoji pajga, kuri nuolat budi ir kovoja su medziagos pailsimu
ir jos palinkimu mirti.
Dievas nr vienodas siandien ir rytoj. Jis kuria, taigi jis keicia ir save. Jis pats auga ir
turtja.
Dievas nr ismatuojamas ar kokion Iizikos Iormuln spraudziamas. Jis gali bti tik
jauciamas, kaip jauciama meil, kaip jauciamas dziaugsmas. Jis gali bti matomas, kaip
matomas proto spindjimas gabaus zmogaus akyse, kaip matoma mintis jo veide.
Dievui tiki, kas turi siel, kas jaucia rys su Juo.
Dievui tikti ar J pajausti nereikia eiti tik baznycion ar vaziuoti Jeruzaln ar Romon.
Jis yra tiek pat cia ir sitam malne. Ir dar daugiau jauciamas laisvoj gamtoje, akivaizdoj
sauls ar zvaigzdzi.
Kazin, ar senovins tikybos nebuvo artimesns Dievui neg visos dabartins,
dogmatizuotos? Dievas tapo paslptas storose knygose. Jis nepramatomas pro tirstas eiles
tikybos amatnink, kunig, pastori ir rabin. Visi jie reikalauja sau pirmos vietos, visi jie
skelbias, kad jiems viskas priklauso. Ne vien Dievo supratimas ir aiskinimas, bet ir zmogaus
rbas ir jo kasdieninis valgis.
Ar ne daugiau paprasta ir betarp buvo ir ms senovs tikyba? Ar ne stiprs buvo
lietuviai, kai j kelias Diev buvo trumpesnis ir kai jie Diev daugiau, dazniau jaut, o
maziau galvojo? J tikybos simboliai, tikybos kalba riso juos su Dievu kiekvienam zingsnyje,
kiekvienu laiko ir dienos metu. Lietuvis jaut Diev per saul, mnul, vj ir audr ar tai
blogas kelias?
Visos tikybos genda, kai jos pradeda daugiau virsti amatu ir kai ima maiyti grynai
tikybinius jausmo reikalus su vairiais pasaliniais, piniginiais ar politiniais. Tuomet daznai
nezinia, kaip vien daikt atskirti nuo kito. O krinta vieno vert, krinta ir kito.
Kristui as tikiu kaip zmogui, kuris, pajauts gyv rys su Dievu ir matydamas
klaidingai tikincius zmones, pakreip juos tiesesn keli. Dievo sns tai visi zmons ir visa
zem. Gal ne kiekvienam skyrium tas vardas pritinka, bet Kristus pats geid, kad visi bt
lygs Dievo sns.
Ir Jo atnaujinta tikyba simtais met negaljo issisaugoti vis prazting nukrypim,
kurie aptemd ir visas kitas tikybas. Ir jei Jis dabar grzt, J vl tuoj nukryziuot. Ne zydai, o
si laik krikscioniski tikybos ,,zinovai.
Tikyboms kliudo ir tai, kad jos visos nori universalmis tapti, visus zmones savaip
sutikinti. Kiekviena tauta turi savo kalb, turi ir savo atskirus simbolius, atskirus Diev
pajausti zenklus. Net pavieniai zmons taip pat. Tegul tikt kaip kas jaucia. Tuomet
kiekvienam kelias Diev ir Jo pajautimus bt daug artimesnis ir tiesesnis. Esperanto visam
pasauliui ir visoms tikyboms gali bti tik pavirsutinis daiktas.
Dievas kr vairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis bt vairus. Visam
kame vienodumas nr gyvenimas. Ir zmons, kurie kuria, jie atlieka didziausi Auksciausiojo
Krjo pavest uzdavin. Jie turtina pasaul, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam
suteikia. Jie irgi kovoja su medziagos palinkimu susivienodinti, aprimti, amzinai nutilti.
Kas kuria, stumia zem pirmyn.
O kuo as j pastmsiu? susimst Kuprelis, susiglaud. Kaip noriu, kiek
stengiuos, lig siol nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas vietoj mans nors paskum atidirbt, mano
darb kartu su savo pavaryt... As esu sulzs... Nenoriu mirti, o mirstu...
Tai ne Kuprelio lpos kalbjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Is pajautimo ir sielos
gilumos. Perm jis mane visas. As beveik virpjau jo klausydamas.
XXXIX
Meil mane tok padar. Sulauz, perdegino, atkl Kuprelis galv.
Ziri pro langel, pro kur mnulio sidabrin juosta tiesias per stal, per asl, dengia
lovos krast. iesko tarytum ko.
Kuprelis lyg k nubrauk nuo savo veido, atsilos kdje, pazirjo tamson ir jau kitu
balsu pasakoja.
Stebtina, kaip laikas nudildo visk. Po keletos met jau vargiai galjau prisiminti
Gunds veid. Regis, taip visk dar ziriu, nors pro rukus, o veido jau veik nematau.
Negalvojau apie j jau taip daznai. Sapnuoti, regis, visai nesapnavau. Bet sieloje,
sirdyje jauciu dar ir dabar meils antspaud. Ji tapo ugnimi deginta. Jos is tenai niekas
nestengs isdildinti.
Tiesa, ir vliau neretai galvojau, laukiau, kad stai, stai prasivers malno durys, guviai
sugirgzds laiptai ir Gund mane ateis pavargus, bet linksma, stai sitan kambarlin. Laikiau
j visuomet svaroj, padabint. Nieko, jokio zmogaus, jin neleidau.
Tai tik jai, brangiai vieniai.
Tu pirmas perzengei slenkst.
Kam tave leidau, nezinau, lyg kokia mintis Kupreliui skersai kur kelio atsistojo.
Pats cia visuomet skaitau, dirbu, galvoju. Cia viskas sklandziai man sekasi. Lyg
jausciau Gund prie savo peties ar girdciau j ms vaikams rbus dorojant.
Pries trejet met vyko tas, k ir dabar kiekvienoj smulkmenoje pamenu.
Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir cia aukstai bdamas jauciau pavasario
kvap. Apm noras likti ir nakvoti malne.
Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulkmena Gunds meils pro
mano akis palengva plaukia. Visk, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jauciu,
dziaugiuos, gyvenu kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malne, o Skardziuose. Jauciu ir
matau, kad esu vargoninkas. Pamils nuostabi Gund, nuostabaus gyvenimo kaitinamas.
Stai mnesien nakt laukiu jos su Irsa atvaziuojant. Laukiu ilgai, nerimauju. Ji
pagaliau atvaziuoja. Linksma, nudziugus, kad niekas jos nepatriko.
Vedam. Gyvenam vienus metus Prsijoj. Laimingi, vienas nuo kito negaldami
atsitraukti. Grztam Skardziuosna, susitaikom su tvais. Visi mums palanks, visi draugingi.
As pastebiu net, kad mano kupros mazja, mano savijauta auga.
Matau kiekvien detal, kiekvien smulkmen ms gyvenimo. Galiu visk paliesti
rankomis, tiek tikra.
Turbt uzmigau...
Svenciam Oleslio septyneri met gimimo dien. Sveikas, grazus vaikas.
Geltonplaukis. Panasus mam. Gal daugiau mane mgsta. Bet nenori bt vargoninku, nenori
skambinti, sako, bus malninkas. Ar inzinierius. As dziaugiuos. Siandien dovanojau jam
vjin maln. Pats padirbau, numalevojau. Stai Oleslis darzelyje ant sulo j pastats geresnio
vjo laukia, visas puses kraipo. As ir Gund zirim pro lang, dziaugiams, didziuojams.
As apskabinu j, spaudziu save. Ji glaudzias.
Zirk, Oleslio malnas jau sukas, sako Gund. Ji taria t vard taip ypatingai.
Jame jungias ir meil snui, ir man.
Tveli, malno sparnas uzsikabino! saukia Oleslis. Ateik, padk!
Skubinu padti...
Nubudau. Pamazu, nenoromis.
Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti.
Pro langel ryski vlaus ryto sviesa verzias, bet as nesikeliu.
Girdziu Gunds, girdziu Oleslio bals, visk matau. Matau net, kad jo kairs rankos
nykstukas apristas. pjov vakar, statydamas savo tilt per upel sode...
Kas beldzias duris.
Reikjo keltis, reikjo eit malti. Bet vis dien,visur maciau tik t sapn. Svaigau nuo
jo.
Gyvenau juo ilgai. Mazai valgiau, mazai griau. Niekas man nerpjo.
Pamazu pajauciau, kad vl prasivr mano didel zaizda. Vis vasar vl buvau
nepanasus zmog.
Bet laukiau, nuolat laukiau vl tok sapn susapnuoti.
Jis negrzo.
As norciau mirti, antr kart j susapnavs. Matyti Gunds zvilgsn, girdti Oleslio
bals. Ir likti tame sapne...
Nutrauk Kuprelis.
Tyli. Niekur neziri. Akys nepaprastai, juodai spindi.
Vis tyli Kuprelis. Laukia ko.
Laukia.
A keliuos. Tyliai, palengva.
Einu dureles vos liesdamas asl.
Kuprelis nemato mans, negirdi.
Pravriau, isjau. Pravriau dureles po truput, po truput.
Lipu laiptais zemyn. Tyliai, vos liesdamas juos.
Malnas pilnas sesli. Sienose, lubose. Jie sdi ant girn, glaudzias pikli. Ziri
mane. As sustoju, juos ziriu.
Cia viskas gyva. Bet viskas dabar tyli.
As stoviu, ziriu, klausaus.
Man nuostabu, sunku daros. Tarytum as jau koki paslapci viet, is kur sugrzti
negalima.
Stoviu, nedrstu eiti.
XL
Ignasl! Kur tu? tvo balsas is apacios.
Prasvito kiek akyse. Bet nedrstu pajudt: gyvi, slaptingi sesliai mane ziri.
Kur tu?
As cia! kuzdanciai atsiliepiau.
Bgu laiptais zemyn. Jauciu, kad mane kas vejas. Snabzda, kuzda is uzpakalio.
Ar sumalt? klausia tvas.
Sumalm. Maisus ratuosna greitai neskim, puoliau prie vieno maiso ir nesu j.
Nenesk taip sunkiai, prijo tvas pagelbon.
Sunesm, sudjom. Tvas nespjo nei paklausti, kam taip skubinau.
Dabar reikia Kupreliui mokti, sako tvas.
Kit kart.
Kodl? nustebo.
Nieko, kit kart.
Gal kas atsitiko?
Ne. Kuprelis miega.
Jau?
Jis labai pavargs.
sdom.
Traukia atgalion pazirti. Negaliu. Atsigrzau.
Kur tu ziri? atsikreip ir tvas.
Vaziuok, tveli, greiciau. Vaziuok! pamiau jo rank ir spsterjau arkl.
Arklys nunes kaip vjas pakalnn.
Pavyko pirkti! Tik tu pazirk, kaip eina kaip paukstis skrenda. Tai ne Sirmis,
giria tvas.
Negirdziu jo. Ziriu tenai, atgalion. Ir viskas kaip paverta man matos. Malnas stovi
juodas, isdidus. Jame sdi Kuprelis ir laukia.
Mnesiena lietaus nuskaidrintu pavasariu mlynuoja. Rasa zvilga, lyg palietas sidabras
joje tirpt.
Naktis tyli, zem miega.
Daug kur, daug kam sapnuojas neregti sapnai:
Ne visur, ne visiems.