VIDURAMŽIAI I: BIZANTIJA, ARABAI IR FRANKAI

ĮVADAS Į VIDURAMŽIUS
476-1492 m. – Viduramžiai
Viduramžiai – laikotarpis nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos žemyno atradimo
V-XI a. – ankstyvieji viduramžiai
XI-XIII a. – brandieji viduramžiai
XIV-XV a. – vėlyvieji viduramžiai
Viduramžių Europos civilizaciniai regionai:
1. Vakarų Europa (Frankai ir jų palikimas)
2. Bizantija
3. Arabai ir islamo pasaulis
1. BIZANTIJA
Bizantijos valstybė
330 m. pr. Kr. – Romos imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį („Antroji Roma“)
395 m. pr. Kr. – Romos imperija padalinta į dvi dalis/Susikūrė Rytų Romos imperija (Bizantija)
Bizantija – galingiausia ankstyvųjų viduramžių valstybė
Konstantinopolis – Bizantijos sostinė
Bizantijoje imperatorius turėjo neribotą, absoliučią pasaulietinę ir dvasinę valdžią
Justinianas – imperatorius (527-565 m.), kuriam valdant Bizantija klestėjo: Įstatymų kodeksas, Imperijos restauravimas – užkariauta
Š. Afrika/Italija/P. Ispanija
Justiniano I veikla:
1. Imperijos restauravimas – užkariauta Š. Afrika/Italija/P. Ispanija
2. Romėnų teisės susisteminimas → 529 m. pr. Kr. – Justiniano kodeksas („Corpus iuris civilis)
3. Imperatoriaus vienvaldystės įtvirtinimas
4. Bažnyčios pajungimas valstybei
5. Ūkio plėtra
6. Kultūros plėtra

Justinianas
Bizantijos karai ir žlugimas
VII a. – Bizantija neteko arabų užgrobtų Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos
717-718 m. – arabai buvo nesėkmingai apgulę Konstantinopolį
1071 m. – turkai-seldžiukai nugalėjo bizantiečių kariuomenę
1204 m. – IV kryžiaus žygis, kurio metu kryžininkai užėmė Konstantinopolį
1204-1261 m. – kryžininkų įkurta Lotynų imperija
1371 m. – Bizantija tapo Osmanų vasale
1453 m. – Osmanai užėmė Konstantinopolį. Žlugo Bizantijos imperija
Bizantijos kultūra.
Bizantija – antikinės kultūros tradicijų tęsėja: Perimta ir plėtota graikų kalba, Perimtas ir plėtotas antikinis mokslas ir literatūra,
Perimta ir plėtota romėnų teisė
IX-XI a. – Bizantijos „aukso amžius“
VII a. – graikų kalba tapo oficialia Bizantijos kalba
IX a. – Konstantinopolyje įkurtas universitetas
Bizantijos meno bruožai: Mozaika ir Ikonos (šventųjų paveikslai, tapyti ant lentų)
Stačiatikių bažnyčia
1054 m. – suskilo krikščionių bažnyčia į katalikus ir stačiatikius
Patriarchas – stačiatikių bažnyčios vadovas
Šv. Sofijos soboras – pagrindinė Bizantijos bažnyčia
Stačiatikybę iš bizantiečių perėmė: Rusai, Serbai, Bulgarai
Slavų apaštalai: Kirilas ir Metodijus
Kirilica – Šv. Kirilo sukurta slavų raštas
Bizantijos įtaka Europai
Bizantijos įtaka Europai:
1. Bizantietišką stačiatikybę, kultūrą ir civilizacijos laimėjimus perėmė Rytų ir Pietryčių Europos tautos
2. Europiečiai iš Bizantijos iš dalies perėmė antikinę kultūrą
3. Bizantiečių mokslininkai paskatino Renesanso atsiradimą ir įsitvirtinimą
Žemėlapis: Bizantijos imperija

1
////////// – Bizantija (Rytų Romos imperija) po Romos imperijos padalinimo 395 m.
– Justiniano valdymo laikai prijungtos teritorijos
– IV kryžiaus žygis 1204 m., po kurio kryžininkai užėmė Konstantinopolį
– Turkai-osmanai užėmė Konstantinopolį 1453 m. Žlugo Bizantijos imperija
– Lotynų imperija (kryžininkų valstybė 1204-1261 m.)
A – Konstantinopolis (Bizantijos sostinė)

2. ISLAMAS IR ARABŲ KALIFATAS

Islamo pradžia
Beduinai – klajokliai arabai
Mahometas – islamo pradininkas (570-630 m.), kuriam 610 m. apsireiškė archangelas Gabrielius ir liepė skelbti naująjį tikėjimą
Islamas („nuolankumas“) – monoteistinė musulmonų religija
Musulmonai – islamą išpažįstantys žmonės. Dvi įtakingiausios kryptys: sunitai ir šiitai
Alachas – musulmonų dievo vardas
622 m. – Hidžra
Hidžra – Mahometo persikėlimas iš Mekos į Mediną. Musulmonų naujos eros pradžia
Koranas – šventoji musulmonų knyga
Penkios musulmonų priedermės:
1. Tikėjimo išpažinimas
2. Kasdieninė malda
3. Išmalda ir labdarybė
4. Pasninkas Ramadano mėnesį
5. Mekos aplankymas nors kartą per gyvenimą (chadžas)
Ramadanas – pasniko mėnuo
Chadžas – švento miesto – Mekos – aplankymas
Meka – šventas musulmonų miestas
Kaaba – Mekos šventykla
Džihadas – šventas karas tikėjimui skleisti
Mula – musulmonų dvasininkas
Mečetė – musulmonų maldos namai
Šariatas – islamo teisė
Pagrindinės islamo srovės: Sunitai ir Šiitai
Arabų ekspansija
VII-VIII a. vid. – arabų ekspansija
717-718 m. – arabai buvo nesėkmingai apgulę Konstantinopolį
732 m. – Puatjė mūšis, kuriame frankai sustabdė arabų veržimąsi Europą
Arabų pergalių priežastys:
1. Geopolitinės – kaimyninių valstybių – Bizantijos ir Persijos – silpnumas
2. Religinės – džihado metu žuvę lkariai patenka į rojų
3. Materialinės – kariams atitenka 4/5 grobio

Arabų kalifatas ir jo visuomenė

Kalifatas – arabų imperija
632-1258 m. – Arabų kalifatas

2
Kalifatą valdžiosios dinastijos: Pirmųjų kalifų laikotarpis (632-661 m.: ekspansija), Omejadų dinastija (661-750 m.: ekspansija),
Abasidų dinastija (750-1258 m.: kultūros plėtra)
Kalifato sostinės: Medina (Pirmieji kalifai), Damaskas (Omejadai), Bagdadas (Abasidai)
Kalifas („įpėdinis“) – arabų pasaulietinis ir dvasinis vadovas
Omaras – kalifas (634-644 m.), užkariavęs Palestiną, Siriją, Mesopotamiją ir Egiptą.
Harūnas ar Rašidas – kalifas (766-809 m.), kuriam valdant kalifatas klestėjo
Viziris – vyriausias kalifato ministras
Emyras – provincijos valdytojas
Kalifato visuomenė:
1. Teisuoliai – musulmonai
2. Globotiniai – krikščionys ir žydai („rašto tautos“)
3. Daugiadieviai – pagonys
Kalifato suirimas ir žlugimas
Kalifato žlugimo priežastys:
1. Vidiniai prieštaravimai: Tarp centrinės valdžios ir provincijų + Tarp arabų ir negrabų + Tarp sunitų ir šiitų
2. Kalifų valdžios silnėjimas: Vizirių ir emyrų įtaka + Turkų-seldžiukų sultonų valdžia (nuo XI a. vid.) [Sultonas – turkų-seldžiukų
genčių vadas]
3. Išorės spaudimas: Turkų-seldžiukų puolimai + Kryžininkų puolimas + Mongolų puolimas
756 m. – įsikūrė Kordobos kalifatas. Prasidėjo kalifato irimas
Kalifatas suiro į: Kordobos kalifatą, Kairo kalifatą, Bagdado kalifatą
1258 m. – mongolai užėmė Bagdadą. Žlugo Arabų kalifatas
Kalifato kultūra
Kalifato kultūros pagrindai:
1. Arabiška kultūra: Islamas + Arabų kalba
2. Nukariautų kraštų kultūros: Antikinė kultūra + Persų/babiloniečių kultūra + Egipto kultūra
3. Tolimųjų Rytų laimėjimų perėmimas: Iš Kinijos popierius/parakas/kompasas + Iš Indijos dešimtainė skaičiavimo sistema/nulis
Al Manumas – kalifas (813-833 m.), globojęs mokslą ir pavertęs Bagdadą mokslo centru
„Išminties namai“ – Bagdado mokslo centras
Medresė – mečetės mokykla
Žymiausi arabų universitetai: Bagdado + Kairo
Žymiausi arabų mokslininkai: Ibn Rušdas ((Averojus) – filosofas, teologas), Ibn Sina ((Avicena) – filosofija, medicina), Al Birunijus
(astronomas teigęs, kad žemė sukasi aplink Saulę)
Arabų meno bruožai: Arabeska (sudėtingas ornamentas), Kaligrafija (dailyraštis)
Žymiausi arabų architektūros paminklai:
1. Kordobos mečetė
2. Omejadų mečetė Damaske
3. Alhambros rūmai Grenadoje
Arabų įtaka Europos civilizacijai
Arabų įtaka Europos civilizacijai:
1. Kultūrinė įtaka: Per arabus perimtas Antikos paveldas + Arabų mokslo laimėjimų perėmimas („arabiški skaičiai“, medicina,
astronomija, chemija)
2. Arabų invazija paskatino feodalizmo formavimąsi
Žemėlapis: Arabų kalifatas
C – Damaskas (Omejadų sostinė)
D – Bagdadas (Abasidų sostinė)
E – Konstantinopolis (717-718 m. nesėkminga arabų
apgultis)
1 – Kordobos kalifatas (756 m.: prasidėjo Kalifato
E irimas)
2 – Frankų karalystė
C D 3 – Bizantija

Sutartiniai ženklai:
– arabų užkariavimai iki VII a. vid.
– arabų užkariavimai VIII a. vid.
– mongolai užima Bagdadą. Žlugo kalifatas.
A – Puatje mūšis (732 m.), kuriame frankai įveikė
arabus.
B – Medina (Pirmoji kalifato sostinė)
3
 3. ANKSTYVIEJI VIDURAMŽIAI. FRANKŲ
KARALYSTĖ IR IMPERIJA
Tautų kraustymasis
IV-V a. – Didysis tautų kraustymasis
Tautų kraustymosi priežastys:
1. Klimato pokyčiai – atšalimas
2. Gyventojų skaičiaus augimas – žemės trūkumas
3. Gyvenimo būdas – karinės barbarų visuomenės
4. Hunų ir kitų genčių spaudimas
Hunai – tiurkų klajoklių gentis iš Vidurinės Azijos,
pradėjusi tautų kraustymąsi
476 m. – žlugo Vakarų Romos imperija
„Tamsieji amžiai“ ir barbarų valstybės
V-VIII a. – „Tamsieji amžiai“ Europoje
Pagrindinės barbarų valstybės:
1. Ostgotų karalystė Italijoje (VI a. vid. nukariavo
bizantiečiai)
2. Langobardų karalystė Italijoje (VIII a. 2-oje pusėje
nukariavo frankai)
3. Vandalų karalystė Šiaurės Afrikoje (VI a. vid.
nukariavo bizantiečiai)
4. Vestgotų karalystė Ispanijoje (VIII a. pradžioje
nukariavo arabai)
Barbarų karalysčių bruožai:
1. Romėniškų institucijų perėmimas
(valdininkai/teisė/kalba)
2. Menka teritorinė kontrolė (valdovai be valdų, bet
su valdiniais)
3. Arijonizmas (gotų vyskupas Vulfila IV a.)
Vakarų Europos civilizaciją formavo:
1. Barbariškoji kultūra
2. Romėniškoji kultūra
3. Bizantijos ir Arabų kultūros įtaka
Frankų karalystė: Merovingai
486 m. – Suasono mūšis, kuriame frankai, vadovaujami
Chlodvigo, nugalėjo Galijos romėnų vietininką
Siagrijų. Įkuriama Frankų karalystė, valdoma
Merovingų.
Chlodvigas – frankų karalystės kūrėjas (481-511 m.),
Merovingų dinastijos pradininkas
486-751 m. – Frankų karalystę valdė Merovingų
dinastija
496 m. – Chlogvigo katalikiškas krikštas
Frankų valstybės išlikimo priežastys:
1. Etninis atskirumas
2. Ryšiai su netolimomis kilmės teritorijomis, iš
kurių gaudavo paramą karų metu
3. Katalikybės priėmimas
Salijų teisynas – frankų teisės rinkinys, sudarytas VI a.,
įtvirtinęs alodą
Salijų teisyno reikšmė:
1. Įtvirtino privačią žemės nuosavybę (alodas -
privati šeimos žemės nuosavybė)
2. Įtvirtino socialinę/turtinę struktūrą:
a. Laisvieji frankai
b. Litai – pusiau laisvi žmonės
c. Vergai
3. Įtvirtintas monarchinis valdymas
4. Užkariautų teritorijų valdymas atiduotas grafams
Frankų karalystė: Karolingų iškilimas
Merovingų valdžios silpimo priežastys:
1. Žemės dalinimas valdininkams ir kariams už tarnybą alodinėmis
teisėmis (netekta žemėvaldos + stambių žemvaldžių nepaklusimas)
2. Grafai ir valdininkai pradėti skirti iš vietinių žemvaldžių (žemvaldžių
diduomenė įsigalėjo)
3. Karalių valdžią perėmė majordomai – karalių rūmų valdytojai
4. Valstybės susiskaldymas į savarankiškas sritis
Majordomas – karaliaus rūmų valdytojas, perėmęs karalių valdžią
Pipinas II Heristolietis – majordomas (679-714 m.), suvienijęs Frankų
karalystę, Karolingų dinastijos pradininkas
Karolis Martelis – majordomas (715-741 m.), sustabdęs arabų veržimąsi į
Europą ir reformavęs Frankų karalystę
732 m. – Puatje mūšis, kuriame Karolis Martelis įveikė arabus
Karolio Martelio reformos:
1. Karinės reforma – raitelių kariuomenės sukūrimas
2. Žemėvaldos reforma – už karinę tarnybą pradėtos dalinti beneficijos –
atkurta karaliaus valdžia
Beneficija – žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama už priesaiką už
priesaiką ir tarnybą (Karolis Martelis)
751 m. – nušalinta Merovingų dinastija ir karaliumi tapo Karolingas
Pipinas Trumpasis. Pradėjo valdyti Karolingai.
Pipinas III Trumpasis – majordomas (741-768 m.), nušalinęs 751 m.
paskutinįjį Merovingą ir pasiskelbęs Frankų karaliumi
Karolio Didžiojo veikla. Frankų imperija
Karolis Didysis – frankų karalius (768-814 m.), tapęs 800 m.
imperatoriumi
800 m. – Karolis Didysis tapo imperatoriumi
800-843 m. – Frankų imperija
Karolio Didžiojo veikla:
1. Valstybės teritorijos išplėtimas (saksai (Š. Vokietija)/langobardai (Š.
Italija)/bavarai (P. Vokietija)/ arabai išstumti iš Š.Ispanijos)
2. Valstybės valdymo reforma:
• Imperatorius
• Markgrafai – pasienio apygardų valdytojai (Marka – pasienio
apygarda)
• Grafai – apygardos valdytojas
• Missi domici – karaliaus specialūs pareigūnai, kontroliavę
markgrafų ir grafų veiklą
3. Bažnyčios kontrolė ir katalikybės įtvirtinimas imperijos teritorijoje
4. „Karolingų renesansas“ – kultūros suklestėjimas Karolio Didžiojo ir
jo įpėdinių laikais (VIII-IX a.):
• Rūmų akademijos veikla,
• Mokyklų steigimas prie vienuolynų ir katedrų,
• Romaninės architektūros formavimasis,
• Rašybos reforma (Karolingų miniskulai – mažosios raidės),
• Analų rašymas ir istoriografijos kūriniai,
• Antikinių autorių perrašinėjimas,
• „Karolingų renesanso“ veikėjai: Alkvinas, Paulius Diakonas,
Teodulfas, Einchardas (istorikas)
Karolis Didysis
Frankų imperijos visuomenė:
1. Imperatorius (už priesaiką ir tarnybą globoja ir - Baltai
duoda žemės markgrafams/grafams/vyskupams)
2. Markgrafai/Grafai/Vyskupai (už priesaiką ir X
tarnybą gauna iš imperatoriaus žemę ir globą + už
priesaiką ir tarnybą globoja laisvus žmones + už
darbą globoja pusiau laisvus žmones)
3. Laisvi žmonės (už priesaiką ir tarnybą yra
globojami markgrafų/grafų/vyskupų)
4. Pusiau laisvi žmonės (už darbą yra globojami
markgrafų/grafų/vyskupų)
5. Vergai (dirba savininkams)
Frankų imperijos suirimas
Frankų imperijos suirimo priežastys:
1. Feodalinis susiskaldymas
2. Etninė įvairovė Sutartiniai ženklai:
3. Natūrinis ūkis – frankų užkariavimų kryptys
4. Karolio Didžiojo įpėdinių konfliktai dėl paveldimų – Frankų imperijos ribos
žemių) – Frankų imp. padalinimas po Verdeno sut.
843 m. – Verdeno sutartis, padalinusi Frankų imperiją. ////////// – Popiežiaus sritis, įkurta 756 m.
Frankų karalystė suiro į: \\\\\\\\\\ – Arabų kalifatas
1. Prancūziją (Karolis Plikagalvis) ||||||||||||||| – Bizantijos imperija
2. Vokietiją (Liudvikas Vokietis) A – Achenas („Rūmų akademija“ (sostinė)).
3. Italiją/Lotaringiją (Lotaras) B – Puatje (mūšis 732 m., kuriame Karolis Martelis įveikė arabus).
Žemėlapis: Frankų karalystė ir imperija C – Verdenas (843 m. sut., padalinusi imperiją).
D – Roma (800 m. Karolis karūnuotas imperatoriumi)
X – Suasono mūšis (486 m., įkurta Frankų karalystė
Frankų imperijos susidarymas ir padalijimas