Está en la página 1de 40

Molekulinė fizika ir termodinamika

Molekulinė fizika – fizikos šaka, tirianti dujų, skysčių ir kietųjų kūnų makroskopinių savybių
ryšį su jų mikrodalelių savybėmis.

Termodinamika – fizikos šaka, nagrinėjanti vienos rūšies energijos virsmus kitomis


energijos rūšimis.
Molekulinė fizika

Molekulinė fizika pagrysta keliais eksperimentais ir stebėjimais pagrįstais teiginiais:

1. Kūnai susideda iš atomų. Atomai chemiškai jungdamiesi sudaro molekules.

2. Visų kūnų molekulės ir atomai dalyvauja šiluminiame judėjime. Pagrindinė šio judėjimo
ypatybė yra jo chaotiškumas

3. Tarp molekulių veikia traukos ir stūmos jėgos.

Molekulinė fizika tirinėdama mikroskopinių dalelių savybes neaprašinėja kiekvienos dalelės


atskirai, nes:

1. Nėra žinomos kiekvieną dalelę veikiančios jėgos, pradinės padėties ir greičio, todėl
negalime parašyti jos judėjimo lygties.

2. Net ir žinant šiuos dydžius, būtų neįmanoma to padaryti, nes yra daugybė dalelių.
(pvz.: 1 cm3 vandens yra apie 3,3 *1022 molekulių.

Tačiau makroskopiniam dydžiui nustatyti, nereikia žinoti atskirų molekulių greičio ar energijos.
Pakanka žinoti jų vidutines vertes, kurios nustatomos statistiniais metodais.

Todėl pagrindinis molekulinės fizikos tyrimo metodas yra statistinis, nors ji naudojasi ir
termodinaminiu, bei kitais metodais.
Molekulinė fizika – Statistiniai dėsningumai

Statistiniai dydžiai – dydžiai, būdingi tik iš daugelio dalelių susidedančioms sistemoms.


Pvz.: temperatūra, slėgis, šiluminis laidumas,...Šie dydžiai neturi prasmės, naudojant jas
atskiram atomui ar molekulei.

Fizikoje skiriamos dvi dėsningumų rūšys – dinaminiai ir statistiniai dėsningumai.

Dinaminis dėsningumas – tokia priežastinio ryšio forma, kai duotoji sistemos būsena lemia visas
vėlesnes jos būsenas vienareikšmiškai.

Statistinis dėsningumas – tokia priežastinio ryšio forma, kai duotoji sistemos būsena lemia visas
vėlesnes jos būsenas nevienareikšmiškai, bet tikimybiškai.

Dinaminių ir statistinių dėsningumų skirtumą lemia atsitiktinumas, t.y. tai kas atitinkamomis
sąlygomis gali įvykti, o gali ir neįvykti.

Statistiniai dėsningumai pasireiškia sistemose, susidedančiose iš labai daug elementų, kurių


bendra tarpusavio sąveika suvienodina atskirus molekulių dydžius.

Tokiose sistemose tarp sąveikaujančių dalelių dydžių išryškėja tam tikra tendencija.

Ši tendencija aprašoma statistiniais skirstiniais ir vidurkiais.


Molekulinė fizika – Idealiosios dujos

Molekulinė fizika operuoja modeliais, t.y. realių fizikinių reiškinių, procesų ar objektų
atematiniais-fizikiniais artiniais.

Kai kuriuos iš jų, esant atitinkamoms sąlygoms, galima naudoti kaip supaprastintą reiškinio
matematinį-fizikinį aprašymą.

Vienas iš jų yra idealiųjų dujų modelis, taikomas kai kuriems procesams ir dujoms.

Idealiosios dujos – tokios dujos, kuriose nepaisoma atskirų molekulių struktūra ir sąveika tarp jų.

Prie šių yra sąlygų idealiosioms dujoms yra įvedamos tokios charakteristikos, kaip laisvojo
judėjimo trukmė, susidūrimo trukmė ir laisvojo kelio ilgis. Jos reiškia:

Laisvojo judėjimo trukmė – dalelės vidutinis laikas tarp susidūrimų. τ


Laisvojo kelio ilgis – vidutinis atstumas tarp susidūrimų.

Susidūrimo trukmė – dviejų dalelių sąveikos vidutinis laikas. τ′


Idealiosioms dujoms taip pat turi galioti sąlyga: τ ′ << τ
Termodinamika

Termodinamika – fizikos šaka, nagrinėjanti vienos rūšies energijos virsmus kitomis energijos
rūšimis. (kilusi nuo gr. Thermos – šiltas ir Dinamikos – jėga)

Termodinamikos tyrimo objektas – makroskopinių termodinaminų sistemų šilumines savybės.

Termodinamika skirtingai nei molekulinė fizika visiškai nesigilina į makroskopinėse sistemose


vykstančių reiškinių mikroskopinę prigimtį.

Termodinamikoje pateikiami ir nagrinėjami tik makroskopinių dydžių sąryšiai (pvz.: tūris, slėgis,
temperatūra, masė ir kt).

Termodinamikos pagrindą sudaro trys empiriniai dėsniai.

Termodinamikos dėsniai galioja termodinaminei sistemai.


Skirtingai nuo kūnų sistemos, ši sistema susideda iš daugelio objektų

Termodinaminė sistema gali būti vienalytė, nevienalytė, izoliuota ir neizoliuota.

Vienalytė – vienos medžiagos agregatinės būsenos sistema.

Izoliuota – nesąveikaujanti su išoriniais kūnais sistema.


Termodinamika – sistema ir būsena.

Svarbiausia termodinaminio metodo sąvoka – termodinaminės sistemos būsena.


Tai sistemos, kuriai tinka termodinaminiai dėsniai, būsena, apibūdinama termodinaminiais
parametrais.
Termodinaminiai parametrai – makroskopiniai dydžiai nusakantys termodinaminės sistemos
būseną ir jos ryšį su aplinka.
Svarbiausi termodinaminiai parametrai yra:
medžiagos tankis ρ (arba specifinis tūris v),
slėgis p ir
temperatūra T.
Šiuos būsenos parametrus siejanti lygtis yra vadinama būsenos lygtymi.
Termodinaminė būsena vadinama stacionari, kai visų jos parametrų vertės laikui bėgant nekinta.
Kai visų stacionarios būsenos sistemos dalių parametrų vertės vienodos, tai tokia būsena
vadinama pusiausvyrąja.
Jei dėl kokių nors priežasčių ši būsena sutrinka, sistema savaime grįžta į pusiausvyrąją būseną.
Šis procesas vadinamas relaksacija.

Per relaksacijos trukmę τ termodinaminio parametro nuokryptis nuo pusiausvyros vertės


sumažėja e = 2,72 kartų.
Termodinamika – būsenos lygtis.

Termodinaminės būsenos lygtis bendąja forma užrašoma:

f ( p , v, T ) = 0 arba: ϕ ( p, ρ , T ) = 0

Idealiosioms dujoms būsenos lygtis yra Klapeirono lygtis:

m kur: R = 8,314 J /(mol * K ) - universalioji dujų konstanta.


pV = RT
M M - Molio masė

Realiosioms dujoms Klapeirono lygtis yra :

 2 a  m
 p +ν 2 
(V −νb ) = νRT kur: ν= - molių skaičius
 V  M
a ir b – konstantos, priklausančios nuo dujų prigimties.
Termodinamika – procesas.

Termodinaminė būsena vadinama stacionari, kai visų jos parametrų vertės laikui bėgant nekinta.

Kai visų stacionarios būsenos sistemos dalių parametrų vertės vienodos, tai tokia būsena
vadinama pusiausvyrąja.

Pusiausvyroji būsena p ir V, p ir T ar V ir T būsenos diagramoje vaizduojamos tašku.

Kai sistema iš vienos pusiausvyrosios būsenos pereina į sekančias, sakoma, kad sistemoje
vyksta pusiausvyrasis termodinaminis procesas.
Molekulinės kinetinės teorijos pagrindinė lygtis

Išveskime lygtį siejančią idealiųjų dujų būsenos slėgį su jų tūriu ir molekulių šiluminio judėjimo
vidutine kinetine energija.

Kai indo sienelės paviršiaus plotą veikia tolygiai paskirstyta jėga,


slėgis yra lygus:

F ∆K dK ∆K
p= = F= = K - Impulsas
∆S ∆S∆t dt ∆t
Viena dalelė, atsitrenkusi į sienelę, perduoda jai impulsą: ∆k = −mvx − mvx = −2mvx
Todėl, molekulių bombarduojama indo sienelė yra veikiama dujų
slėgio jėgos, ir dujų slėgis yra dujų molekulių chaotiškojo judėjimo
makroskopinė išraiška.

Tarkime, kad molekulės judančios į sienelę ir pasiekusios sienelę per


laiką ∆t yra tūryje:
∆V = ∆Svx ∆t
Tada molekulių, kurių koncentracija yra n, perduotas sienelei impulsas:

∆K = n∆V 2mvx = n∆Svx ∆t 2mvx = 2nmvx2 ∆S∆t


Molekulinės kinetinės teorijos pagrindinė lygtis

Kadangi molekulės juda ne viena kryptymi į sienelę, o chaotiškai į visas puses mums reikia
išsireikšti sąryšį vidutinio molekulių greičio v su greičiu, nukreiptu į sienelę vx.

Tam užrašome molekulės judėjimo greičio modulio kvadratą:

v 2 = v x2 + v y2 + v z2 ir jo vidutinę vertę: v 2 = v x2 + v y2 + v z2
Kadangi molekulės juda chaotiškai, visos vidutinių greičių projekcijų vertės yra lygios:

1
v x2 = v y2 = v z2 tada: = 3v x2
v 2arba: v x2 = v 2
3
Kadangi x ašies atžvilgiu molekulės gali judėti dviem kryptim, sienelę bombarduos tik tos
molekulės, kurios juda link jos, t.y. pusė arba dvigubai mažiau, todėl įstačius į impulso išraišką:

1 F ∆K
∆K = 2nmv ∆S∆t = nmv 2 ∆S∆t
2
o šią lygtį į: p= = gauname:
∆S ∆S∆t
x
3

1 2
p = nmv = nwk
2
- Vadinama molekulinės kinetinės teorijos pagrindine lygtimi
3 3 arba Klauzijaus lygtimi.
Temperatūra
Idealiųjų dujų būsenos lygtį galima užrašyti keliomis formomis:

m ρ 1 NA
pV = RT arba: p= RT = RT = k T = knT
M M Vm Vm
kur: `N A = 6,022045× 10 23 mol-1 - Avogadro skaičius

k = 1,380662 × 10-23 J × k -1 - Bolcmano konstanta

1 2 2
Sulyginę su Klauzijaus lygtimi p = nmv = nwk
2
gauname: nwk = knT
3 3 3
3
arba: wk = kT - Bolcmano lygtis.
2
Bolcmano lygtis rodo, kad absoliutinė dujų temperatūra yra tiesiogiai proporcinga molekulės
chaotiškojo slenkamojo judėjimo vidutinei kinetinei energijai;
Todėl galima apibūdinti temperatūrą, kaip molekulių vidutinės kinetinės energijos matą.
Molekulėms visiškai nejudant, temperatūra virsta absoliučiu nuliu T = 0 K = - 273,15 oC.
Tačiau jokiais būdais absoliučios 0 K temperatūros pasiekti neįmanoma.

Šiuo metu pasiekta žemiausia “rekordinė” temperatūra 0.10 nK (2000).


Molekulių pasiskirstymas pagal greičius – Maksvelio skirstinys
Iki šiol nagrinėjome vidutinį molekulių greitį. Ar molekulių greičiai vienodi?

Molekulių greičiai idealiose dujose


pasiskirstę pagal atitinkamą funkciją
vadinama Maksvelio skirstiniu:

3
mv 2
dn  m  2 −
f (v ) = = 4π   ve
2 2 kT
ndv  2πkT 
Maksvelio skirstinys arba molekulių greičių pasiskirstymo funkcija f(v) parodo santykinį molekulių
skaičių dn/n vienetiniame greičių intervale dv.
Brūkšniuoto ploto skaitinė vertė lygi tikimybei, kad molekulės greičio vertė yra intervale nuo v iki
v+dv.
Šildant dujas, skirstinio funkcijos maksimumas slenka didesnių greičių link.
Norint rasti tikimiausią greitį, reikia skirstinio diferencialą prilyginti nuliui. Iš to gauname:

df (v) 2kT 2 RT 2 RT
=0 vt = = =
dv m mN A M
Molekulių koncentracijos pasiskirstymas
pagal aukštį - Barometrinė formulė

Dujų molekulės ne tik nuolat ir netvarkingai juda, bet jas veikia


ir Žemės traukos jėgos. Gravitaciniame potencialinių jėgų lauke
kylant molekulių koncentracija ir dujų slėgis mažėja.

Koks yra to mažėjimo pobūdis?


Kaip žinome hidrostatinis slėgis yra: p = ρgh
Pakilus aukščiui dh, slėgis sumažėja dp dydžiu: dp = − ρgdh
M M
Kadangi tankis iš Klapeirono lygties: ρ= , todėl: dp = − gdh
RT RT
Atskyrę kintamuosius suintegruojame šią lygtį:

dp Mg Mg
∫ p = − RT ∫ dh ln p = −
RT
+C

Kadangi aukštyje h=0, slėgis p=p0 ir lnp0=C. Todėl:


Mg
Mg − h
ln p − ln p0 = − h p = p0 e RT
RT
Molekulių koncentracijos pasiskirstymas
pagal aukštį - Barometrinė formulė

Mg
− h
p = p0 e RT

- vadinama Barometrinė formulė, pagal ją apskaičiuojamas atmosferos slėgis p aukštyje h


arba atvirkščiai.

Panaudoję Klapeirono lygtį p = knT , gauname kitokį jos pavidalą:

Mg
− h
n = n0 e RT - nusakančią dujų koncentracijos pasiskirstymą pagal aukštį.

Dėl Saulės šiluminės apšvitos atmosfera nėra stacionari, todėl Barometrinės formulės tinka
tik apytiksliai.
Molekulių koncentracijos pasiskirstymas pagal potencines
energijas – Bolcmano skirstinys

Mgh Pertvarkome laipsnio rodiklyje esantį dydį: M mN A m



n = n0 e RT gauname: = =
R R k
mgh Kadangi skaitiklyje esantis dydis yra wp
− −
n = n0 e kT potencinė energija, lygtį užrašome:
n = n0 e kT

S. Bolcmanas įrodė, kad ši išraiška tinka chaotiškai judančioms, nesąveikaujančioms dalelėms,


kai temperatūra vienoda ir veikia stacionarinis jėgų laukas.

Jeigu išskirsime kažkokį tūrį dV, tame tūryje esančių dalelių vidutinis skaičius apskaičiuojamas:

wp ( x, y, z ) Padaliję dydį dN iš sistemą sudarančių dalelių


− skaičiaus N, gauname tikimybę aptikti dalelę
dN = ndV = n0 e kT
dxdydz tūryje dV:

wp ( x, y, z )
dN − n0
= A1e kT
dxdydz dydis: A1 =
N N
Molekulių koncentracijos pasiskirstymas pagal potencines
energijas – Bolcmano skirstinys

Dalelių erdvinio pasiskirstymo priklausomybės nuo jų potencinės energijos dėsnį aprašo funkcija:

wp ( x, y, z )
dN −
f (wp ) = = A1e kT
Ndxdydz
- vadinamą Bolcmano skirstiniu, išreiškiančiu santykinį molekulių skaičių erdvės tūrio vienete.

Bendruoju atveju dalelių makroskopinė sistema susideda iš chaotiškai judančių dalelių, esančių
stacionariniame išorinių poteialinių jėgų lauke. Todėl bendra dalelių enerija yra:

w = wk + w p
Statistinėje fizikoje abu skirstiniai, t.y. Maksvelio ir Bolcmano yra apjungiami į vieną, išreiškiamą
tokia dalelės pilnutinės energijos funkciją, dar vadinamą Maksvelio ir Bolcmano skirstiniu:

w

f ( w) = Ae kT
Molekulinės laisvės laipsnių skaičius

Išvedinėdami Bolcmano lygtį dujų atomus ar molekules laikėme materialiais 3


taškais, neturinčiais kiek apibrėžtos formos, todėl vidutinę kinetinę energiją wk = kT
išreiškėme pagal molekulių tris greičių projekcijų komponentes, laikydami jas 2
lygiavertėmis, t.y.:
1 2
v =v +v +v
2 2
x
2
y
2
z
kadangi: v =v =v
2
x
2
y
2
z
, tai v = 3v
2 2
x
ir v = v
2
x
3
1 2
Iš to : p = nmv = nwk
2 t.y. molekulė perduoda impulsą sienelei tik trečdalį savo
kinetinės energijos.
3 3
Tačiau mechanikoje nagrinėjami trys judėjimo tipai – slenkamasis, sukamasis ir svyruojamasis.

Sudėtingesnėms molekulėms, sudarytoms iš kelių susijungusių atomų, kurių negalime laikyti


materialiais taškais, reikia įvertinti ir kitus du judėjimo tipus.

Kūno pilna kinetinė energija gali būti sudaryta iš šių trijų judėjimų.

T.y. sudėtingesnė molekulė gali slinkti, suktis ir virpėti.


Molekulinės laisvės laipsnių skaičius

Mechanikoje kūno jūdėjimo pobūdį galima apibūdinti pagal


nepriklausomų judėjimo krypčių skaičių, vadinamu
laisvės laipsnių skaičiumi.

Laisvės laipsnių skaičius apibūda nepriklausomų koordinačių


skaičių, kuriomis galima aprašyti kūno padėtį ir judėjimą erdvėje.
Pagal kiekvieno atskiro judėjimo tipą koordinatės yra:

1. Slenkamąjam judėjimui – trys padėties koordinatės x, y, z.


2. Sukamąjam judėjimui – trys sukimosi ašys ir posūkio kampai.
3. Svyruojamąjam arba virpamąjam – trys virpėjimo kryptys.
Laisvai judančiam materialiąjam taškui jo judėjimą apibūdina trys slenkamojo judėjimo
koordinatės, t.y. trys laisvės laipsniai. Todėl idealiom vienatomėm dujoms kinetinė energija:

3 1
wk = kT Vadinasi vienam laisvės laipsniui tenka trečdalis
visos kinetinės energijos:
kT
2 2
Statistinė fizika įrodo, kad bet kokio pobūdžio ar krypties judėjimas nėra išskirtinis kitų atžvilgiu.
Todėl termodinaminės pusiausvyros būsenoje slenkamojo, sukamojo ir virpamojo judėjimo
vienam laisvės laipsniui tenka vidutinis lygiavertis kinetinės energijos kiekis, lygus:
1
Kinetinės energijos pasiskirstymo pagal laisvės laipsnius statistinis dėsnis kT
arba Bolcmano dėsnis. 2
Molekulinės laisvės laipsnių skaičius – kietai surišta molekulė

Kietai ar tvirtai surištai molekulei, kuri negali virpėti, vidutinė kinetinė energija išreiškiama
pagal laisvės laipsnių skaičių:

3
i = 3, w = kT
Vienatomei molekulei:
2
Kietai surištai dviatomei molekulei: 5
i = 5, w = kT
2
6
Daugiaatomei molekulei: i = 6, w = kT = 3kT
2
1 i
Bendruoju atveju: w = (isl + isuk ) kT = kT
2 2
Molekulinės laisvės laipsnių skaičius – tampriai surišta molekulė

Realių molekulių ryšiai yra tamprūs, todėl reikia iskaityti virpamojo judėjimo energiją.

Kaip žinia, svyruojanti sistema, be kinetinės, turi ir potencinės energijos.


Be to kiekvienai laisvai harmoningai svyruojančiai svyruoklei šios energijos lygios.

Makrosistemoje, sudarytoje iš labai didelio molekulių skaičiaus, molekulės virpa nesuderintai.


Tuomet vienu laiko momentu statistiškai pusė visos sistemos energijos yra kinetinė, o kita –
potencinė.
1
Todėl vienam laisvės laipsniui tenkanti virpėjimo energija yra: wv = 2 kT = kT
2
Apjungus slenkamąjo, sukamojo ir virpamojo judėjimo laisvės laipsnių energijas, gauname
pilną bendrą molekulės vidutinės energijos išraišką:

1 i i
w = (isl + isuk + 2iv ) kT = kT arba: w= kT
2 2 2
Pvz.: dviatomei, tampriais ryšiais surištai, molekulei:

1 7
w = (3 + 2 + 2) kT = kT Kai: iv = 0 molekulių ryšys yra kietasis.
2 2
Idealiųjų dujų energija

Idealiųjų dujų molekulės nesąveikauja, todėl jų vieno molio energija lygi jame esančių molekulių
energijų sumai:

i i
U m = N A w = N A kT = RT Vadinama idealiųjų dujų vieno molio vidine energija.
2 2

Idealiųjų dujų vieno molio vidine energija priklauso nuo laisvės laipsnių skaičiaus ir absoliučios
temperatūros.

Bet kokios masės m idealiųjų dujų vidinė energija yra:

i m čia: m - molių skaičius.


U = νU m = RT ν=
2M M

Idealiųjų dujų vidinė energija nepriklauso nuo jų užimamo tūrio.


Molekulių vidutinis laisvasis lėkis ir susidūrimų dažnis

Molekulių, turinčių kinetinės energijos, judėjimas yra chaotinis.


Tokio judėjimo metu molekulės patiria pastovius susidūrimus, keisdamos kryptį, impulsą ir
energiją. Tarp susidūrimų kiekviena molekulė nulekia skirtingus kelius.

Tačiau galima apibrėžti molekulės vidutinį nueitą kelią.


Panagrinėkime molekulių susidūrimą, nekreipdami
dėmesio į jų formą ir laikydami jas tampriais rutuliukais.

Dydis d - vadinamas molekulės efektiniu skersmeniu yra


mažiausias atstumas iki kurio suartėja dviejų molekulių
centrai.

Dydis σ=πd2 – susidūrimo efektiniu skerspjūviu.

Patekus į šį plotą, bet kurios judančios jam statmenai, molekulės centrui, molekulės susiduria.

Jeigu priimsime, kad visos molekulės nejuda, užbrūkšniuota molekulė juda greičiu v ir po
susidūrimo nekeičia krypties, tai per 1 s ji patirs z susidūrimų.
s v
Molekulei nuėjus kelią s, per 1 sekundę vidutinis atstumas tarp susidūrimų, bus: l= =
z z
Šis dydis vadinamas vadinamas molekulės vidutiniu laisvuoju lėkiu.
Molekulių vidutinis laisvasis lėkis ir susidūrimų dažnis

Tiesiai judėdama molekulė susidurs su visomis molekulėmis,


kurių centrai bus d spindulio, V tūrio cilindre.

Jeigu tame cilindre yra n molekulių centrų, tai susidūrimų


skaičius per sekundę bus:

z = VC n = πd 2 sn = πd 2 v n - susidūrimų dažnis.

Iš tikrūjų realioje makrosistemoje juda visos molekulės ir galimybė molekulėms susidurti


priklauso nuo jų abiejų greičių, t.y. nuo reliatyvaus greičio.

Statistinė fizika įrodo, kad dėl to susidūrimų dažnis padidėja 2 karto ir yra išreiškiamas:

z = 2πd 2 v n = 2σv n
Taigi vienos molekulės susidūrimų dažnis proporcingas molekulės efektiniam skersmeniui,
jos vidutiniam greičiui ir molekulių koncentracijai.
Tada laisvojo lėkio išraiška tampa:

s v v 1
l= = = =
z 2πd v n
2
2σv n 2σn
Molekulių vidutinis laisvasis lėkis ir vakuumas.

Molekulių vidutinis laisvasis lėkis priklauso nuo molekulės efektinio skerspjūvio


1
l= ir koncentracijos. Arba slėgio.
2σn

p, Pa 1,013⋅105 133 1,33 1,33⋅10-2 1,33⋅10-4


l, m 6,5⋅10-8 5⋅10-5 0,5⋅10-2 0,5 50

Molekulės efektinis skerspjūvis šiek tiek priklauso nuo temperatūros, t.y. nuo molekulių
kinetinės energijos. Didėjant temperatūrai jis mažėja, todėl laisvasis lėkis šiek tiek padidėja.

Dujas retinant, laisvasis lėkis gali patapti didesniu už indo matmenis. l >D
Molekulės inde nulekia nesusidurdamos viena su kita nuo vienos indo sienelės iki kitos.
Tokią dujų būseną vadiname vakuumu.

Skiriamos trys vakuumo rūšys – aukštas, vidutinis ir žemas.

l l l
Aukštas vakuumas: >> 1 , vidutinis: ≅1 ir žemas: << 1
D D D
Dujų plėtimosi darbas

Tarkime cilindre su nesvariu ir judriu ploto


S stumokliu yra dujos.
Jeigu mes suteiksim dūjoms šilumos, jos
pradės plėstis.

Besiplečiančių dujų atliekamas elementarus darbas yra dujų slėgio jėgos F=pS ir stūmoklio
elementaraus poslinkio ds sandauga:

δA = Fds = pSds = pdV


Suintegravus nuo taško 1 iki 2 gauname baigtinio plėtimosi darbą:

2 2
A = ∫ δA = ∫ pdV
1 1
Pirmasis termodinamikos dėsnis – energijos perdavimo būdai.

Kiekvieno kūno pilnutinę energiją sudaro jo mechaninės ir vidinė energijos suma:

W = WM + U = WK + WP + U
Kūno mechaninę energiją sudaro kūno kinetinė ir potencinė energija.

Kūno vidinę energiją sudaro:

1. Jo dalelių netvarkingo judėjimo (slenkamojo ir sukamojo) kinetinė energija;


2. Jo dalelių sąveikos potencinė energija;
3. Jo dalelių atomų virpamojo judėjimo kinetinės ir potencinės energijos;
4. Elektroninių sluoksnių ir branduolio energijos.

Mechanikoje kūno pilnos mechaninės energijos pokytį charakterizuoja darbas.


Kad pakeisti kūno energiją, reikia atlikti energijos perdavimo procesą, vadinamą darbu.

Tačiau darbas nėra vienintelis būdas energijai perduoti.

Kitas energijos perdavimo būdas – šiluminės energijos perdavimas.

Vieno kūno energijos perdavimas kitam kūnui, neatliekant makroskopinio mechaninio darbo,
vadinamas šiluminiu energijos perdavimo būdu.
Pirmasis termodinamikos dėsnis.

Remiantis dviem energijos perdavimo būdais energijos tvermės dėsnis gali būti formuluojamas:

Termodinaminės sistemos pilnutinės energijos ∆W pokytis yra lygus jos atžvilgiu atlikto darbo A’
ir jai suteikto šilumos kiekio Q sumai.

∆W = A'+Q
Jeigu vykstant energijos perdavimo procesams, sistemos mechaninė energija nekinta, tai
sistemoje pasikeičia tik vidinė energija:

∆U = A'+Q
Todėl termodinaminėm sistemom, kuriose nevyksta mechaninės energijos pokyčiai,
formuluojamas energijos tvermės dėsnis, vadinamas pirmu termodinamikos dėsniu:

Termodinaminės sistemos vidinės energijos pokytis yra lygus jos atžvilgiu atlikto darbo ir jai
perduoto šilumos kiekio sumai.
Termodinaminė sistema, gavusi šilumos kiekį, pati atlieka darbą ir tuo pačiu keičia savo vidinę
energiją:
Q = A + ∆U
Todėl kita pirmo termodinamikos dėsnio formuluotė yra: termodinaminės sistemos gautas šilumos
kiekis yra lygus sistemos vidinės energijos pokyčio ir sistemos atlikto darbo, išorinių kūnų atžvilgiu
sumai.
Pirmasis termodinamikos dėsnis.

Kai sistemai suteikiamas elementarus šilumos kiekis δQ, pirmas termodinamikos dėsnis jai
užrašomas:
δQ = dU + δA

Kai sistema atlieka tik plėtimosi darbą δA=pdV, tuomet:

δQ = dU + pdV

Vienam moliui medžiagos:

δQ = dU m + pdVm
Dujų savitoji ir molinė savitoji šiluma

Suteikiant m masės kūnui šilumos δQ kiekį, jo temperatūra pakyla dT laipsnių.

Šilumine talpa vadiname dydį, kurio skaitinė vertė lygi šilumos kiekiui, kurį kūnui gavus arba
kurio netekus, temperatūra pakinta vienu laipsniu.

1. Kūno masės,
δQ Šilumine talpa priklauso nuo:
Ck = 2. Cheminės sudėties,
3. Termodinaminės būsenos,
dT
4. Šilumos suteikimo proceso pobūdžio.

Kad atskirti šiluminės talpos vertę nuo medžiagos kiekio, įvedamos tokios dvi šiluminės talpos
charakteristikos:
Molinė šiluma – šilumos kiekis, reikalingas vieno molio medžiagos temperatūrą pakeisti 1 laipsniu

δQ m
C= čia: ν= - molių skaičius. Matuojama: J / mol ⋅ K
νdT M
Savitoji šiluma – šilumos kiekis, reikalingas vieno kilogramo medžiagos masės temperatūrą
pakeisti 1 laipsniu.

δQ
c= Matuojama: J / kg ⋅ K
mdT
Šilumos suteikimo procesai.

Termodinamikoje skiriami trys šilumos suteikimo ar perdavimo procesai, priklausomai kuris


termodinaminis parametras išlieka pastovus.

Tai:
1. Izoterminis procesas – vykstantis nekintant temperatūrai dT=0,

2. Izochorinis procesas – vykstantis nekintant tūriui dV=0,

3. Izobarinis procesas – vykstantis nekintant slėgiui dp=0.

Ir atskiras – adiabatinis procesas, kuris vyksta termodinaminei sistemai neatliekant šilumos


mainų su aplinka δQ=0.
Šilumos suteikimo procesai – izoterminis procesas.

 δQ 
CT =   , kai T = const.
 νdT T

Vykstant izoterminiam procesui, temperatūra sistemoje nekinta, t.y. dT=0.

Todėl kūno izoterminė šiluminė talpa yra begalinė.


Šilumos suteikimo procesai – izochorinis procesas.

 δQ 
CV =   , kai V = const.
 νdT V
Vykstant izochoriniam procesui, t.y. nekintant tūriui, mechaninis darbas neatliekamas, todėl,
pritaikę pirmą termodinamikos dėsnį, kai δΑ=0.

δQ = δA + dU m δQ = dU m
Tada:

 δQ   δU m 
CV =   = 
 νdT V  νdT V
Vykstant izochoriniam procesui, sistemai suteiktas šilumos kiekis lygus jos vidinės energijos
padidėjimui.
Įstatę vieno molio idealių dujų vidinės energijos išraišką i
U m = RT gauname:
2
 δQ  d i  i
CV =   =  RT  = R
 νdT V dT 2  2
Šilumos suteikimo procesai – izochorinis procesas.

i
CV = R
2
i
Pasinaudoję idealiųjų dujų vidinės energijos išraiška, U m = RT galime perrašyt:
2

U m = CV T o pokyčiui: dU m = CV dT

Tada pirmas termodinamikos dėsnis δQ = dU m + pdVm išreiškiamas:

δQ = CV dT + pdVm
Šilumos suteikimo procesai – izobarinis procesas.

 δQ 
Cp =   , kai p = const.
 νdT  p
Įstatę į šią išraišką mūsų gautą pirmo termodinamikos dėsnį: δQ = CV dT + pdVm
Gauname:
Pritaikę idealiūjų dujų būsenos
 δQ   δVm  pV = RT
Cp =   = CV + p  lygtį vienam moliui:
 νdT  p  dT  p
Ir laikydami slėgį pastoviu, gauname:

 δVm 
p  =R Įstatę šią išraišką, gauname: C p = CV + R arba: C p − CV = R
 dT  p

C p − CV = R vadinama Majerio lygtimi.


Šilumos suteikimo procesai – izobarinis procesas.

i C p − CV = R i i+2
Remiantis
CV = R ir gauname:
Cp = R + R = R
2 2 2

Idealiųjų dujų izobarinė molinė šiluma yra didesnė už izochorinę molinę šilumą konstantos
R dydžiu.

Iš to yra nusakoma universaliosios dujų konstantos fizikinė prasmė:

izobariškai pakėlus idealiųjų dujų temperatūrą vienu laipsniu, šilumos kiekis yra sunaudojamas
vidinei sistemos energijai padidinti dydžiu CV ir atlikti dujų plėtimosi darbą, skaitine verte lygų
dydžiui R.
Cpi+2
Idealiųjų dujų molinių šilumų santykis yra išreiškiamas: γ= =
CV i

Matosi, kad dujų molinės šilumos priklauso tik nuo molekulių laisvės laipsnių skaičiaus, kas
apibūdina jų sudėtingumą ir nepriklauso nuo temperatūros.
Pirmojo termodinamikos dėsnio taikymas izoprocesams.

Izobarinis procesas.

Kad gauti izobarinio proceso termodinaminės funkcijos lygtį, pasinaudosime pirmojo


termodinamikos dėsnio išraiška:

δQ = CV dT + pdVm
Suintegravę šią išraišką gauname pilnos šilumos poveikį sistemai:

Q = CV (T2 − T1 ) + p (Vm 2 − Vm1 )


Kuri yra lygi vidinei energijai didinti ir plėtimosi darbui atlikti.

Užbrūkšniuotas plota yra lygus sistemos atliktam darbui.


Pirmojo termodinamikos dėsnio taikymas izoprocesams.

Izochorinis procesas.

Izochorinio proceso metu darbas neatliekamas, todėl suintegravę pirmojo termodinamikos


dėsnio išraišką:

δQ = CV dT + pdVm kai: dVm = 0 δQ = dU m = CV dT


Tada baigtinio energijos pokyčio išraiška:

Q = U m 2 − U m1 = CV (T2 − T1 )
Taigi vykstant izochoriniam procesui, vidinės energijos pokytis lygus suteiktam šilumos kiekiui
Pirmojo termodinamikos dėsnio taikymas izoprocesams.

Izoterminis procesas.

Izoterminio proceso metu termodinaminės sistemos vidinė energija nekinta, todėl pirmasis
termodinamikos dėsnis užrašomas taip:

δQ = δA = pdVm
Pasinaudoję idealiųjų dujų būsenos lygtimi vienam moliui: pV = RT gauname:

dVm
δQ = δA = pdVm = RT Šios išraiškos integralas nuo būsenos 1 iki 2 yra:
Vm

2
dVm Vm 2 p1
Q = A = RT ∫ = RT ln = RT ln
1
Vm Vm1 p2
Pirmas termodinamikos dėsnis izoterminiam procesui teigia,
kad visas idealiosioms dujoms suteikiamas šilumos kiekis
suvartojamos jų plėtimosi darbui.
Adiabatinis procesas

Adiabatinio proceso metu termodinaminėje sistemoje vyksta procesai be šilumos mainų su


aplinka.

Todėl: δQ = 0 tada pirmas termodinamikos dėsnis užrašomas: CV dT + pdVm = 0


Iš šios lygties matome, kad idealiosios dujos adiabatiškai besiplėsdamos (dVm>0) atšąla (dT<0),
o adiabatiškai slegiamos (dVm<0), įšyla (dT<0).

Įrašę Majerio lygtį C p − CV = R į idealiųjų dujų busenos lygtį vienam moliui: pVm = RT
šią lygtį įstatę į I t.d. Adiabatiniam procesui ir padalinę
T (C p − CV )
Gauname:
p= iš sandaugos CVT. Gauname adiabatinio proceso
diferencialinę lygtį:
Vm
dT dVm Cp
+ (γ − 1) =0 čia dydis: γ= suintegravę, gauname:
T Vm CV

TVmγ −1 = const. Vadinamą adiabatės arba Puasono lygtį.


Adiabatinis procesas

TVmγ −1 = const. - Puasono lygtis.

Pritaikę idealiųjų dujų būsenos lygtį pVm = RT galime gauti kito pavidalo Puasono lygtis:

pVmγ = const. ir

Tp γ −1 = const.

Adiabatės kreivė statesnė dėl to, kad slegiant dujas izotermiškai, jų slėgis didėja dėl to, kad
didėja jų tankis.

Adiabatinio suslėgimo metu, slėgiui didėjant, didėja ne tik dujų tankis, bet ir temperatūra.
Adiabatiškai plečiantis dujoms, dėl to, kad sumažėja temperatūra, slėgis nukrinta daugiau negu
joms plečiantis izotermiškai.