Está en la página 1de 42

Bendroji chemija

Laboratoriniai darbai
Juozas Jankauskas, Rūta Gražėnienė

1. Laboratorinių darbų technika


Šiame darbe susipažįstama su pagrindinėmis operacijomis,
atliekamomis chemijos laboratorijoje: skysčių tūrių matavimu,
nusodinimu, filtravimu, titravimu.

1. Svėrimas

Chemijos laboratorijoje naudojamos įvairaus tikslumo svarstyklės:


techninės – mažiau tikslios, analitinės bei elektroninės – tikslesnės.
Sveriant reikia laikytis šių pagrindinių taisyklių:
1. Negalima perstatyti svarstyklių iš vienos vietos į kitą. Perstačius būtina patikrinti, ar jos stovi lygiai.
2. Uždėti ir nuimti svarelius arba sveriamą daiktą galima tik išjungus svarstykles, švelniai.
3. Sveriama medžiaga dedama ant kairės lėkštelės, o svareliai – ant dešinės.
4. Svareliai dedami ant lėkštelės tik pincetu mažėjančia tvarka.
5. Birios medžiagos sveriamos iš anksto pasvertuose induose arba ant švaraus popieriaus.
6. Baigus sverti, svarstyklės ir svareliai sutvarkomi: nuvalomos svarstyklių lėkštelės, svareliai pincetu
nuimami ir sudedami į dėžutę.
7. Nededamas ant lėkštelės svoris, didesnis už nurodytą ant svarstyklių.

2. Skysčių tūrio matavimas

Skysčių tūriai matuojami įvairiais matavimo indais: apytikriai matuojama matavimo cilindrais bei
menzūromis, tiksliai – įvairios talpos matavimo kolbomis, pipetėmis, biuretėmis.
Matavimo induose, ypač siauruose, skysčio paviršius yra įgaubtas, jo aukštis nustatomas pagal
žemiausią menisko lygį viename lygyje su akimi.
Naudojami tik švarūs matavimo indai. Tirpalą pamatavus, indai gerai išplaunami ir padedami į jų vietą.
Matavimo indų negalima šildyti, pilti į juos karštų tirpalų ir atlikti juose cheminių reakcijų. Skysčiams
matuoti galima naudoti tik tuos indus, kurie nurodyti darbo aprašyme.
Matavimo cilindrai ir menzūros naudojami apytikriam
skysčio tūriui matuoti.
Matavimo kolbos skirtos tiksliam tirpalo tūriui matuoti,
tirpalams iki tam tikro tūrio praskiesti bei jiems gaminti.
Matavimo kolbos yra įvairaus tūrio; jis žymimas ant kolbos
šono arba kaklelio. Ilgas, siauras kolbos kaklelis yra su brūkšneliu;
iki jo kolba pripilama skysčio (menisko apačia − ant brūkšnio).
Gaminant arba skiedžiant tirpalus, paskutiniai lašai iki pat brūkšnio
lašinami pipete, o tada tirpalas gerai sumaišomas.
Pipetės naudojamos tiksliam skysčių tūriui matuoti; jis gali
būti įvairus – nuo 0,1 iki 100 mL ir žymimas viršuje arba ant
praplatintos pipetės dalies. Ant pipetės kaklelio yra brūkšnelis, iki
kurio pipetė pripildoma tirpalo taip: ji giliai įmerkiama į tirpalą ir
tirpalas lūpomis arba gumine kriauše įsiurbiamas virš brūkšnelio.
Tada pipetė užspaudžiama smiliumi (ne nykščiu!), ištraukiama iš
tirpalo ir priglaudžiama prie indo sienelės. Atsargiai atleidžiant
pirštą, skysčio lygis pipetėje nuleidžiamas iki brūkšnio (menisko
apačia ant brūkšnio, 1 pav.). Užspausta pirštu pipetė perkeliama į 1 pav. Tūrio matavimas pipete
reikiamą indą, pirštas atleidžiamas, pipetės galas priglaudžiamas

2
prie indo sienelės ir skysčiui leidžiama ištekėti. Negalima išpūsti iš pipetės skysčio likučių. Naudota pipetė
išplaunama ir padedama į vietą. Naudojamos ir graduotos pipetės, kuriomis galima pamatuoti įvairų ant jų
pažymėtą tūrį.

Automatinės pipetės skirtos tiksliam skysčių tūrio matavimui. Jos būna įvairios – pastovaus ir keičiamo
tūrio, nuo 1 μL iki 10 mL. Keičiamo tūrio pipetėse tūris
reguliuojamas sukant operacinį mygtuką pagal laikrodžio
rodyklę, norint sumažinti tūrį, arba prieš laikrodžio
rodyklę, norint padidinti tūrį, kol indikatoriaus langelyje
atsiras reikalingi skaičiai. Griežtai draudžiama nustatyti
matuojamą tūrį už matavimo ribų, nes galima sugadinti
pipetę, ji gali prarasti tikslumą (matavimų ribos yra
nurodytos ant pipetės rankenos). Pipetę privaloma laikyti
tik vertikaliai, kad skystis nepatektų į mechanizmą.
Atrama (kablys) turi gulėti ant smiliaus, mygtukas
spaudžiamas nykščiu. Dirbama su pipete taip: užmaunamas
2 pav. Tūrio matavimas automatine pipete
antgalis, operacinis mygtukas spaudžiamas iki pirmo
atsirėmimo (2 pav. 1 padėtis), antgalis panardinamas į skystį, mygtukas švelniai ir lėtai atleidžiamas (2 pav.
2 padėtis), palaukiama, kol skysčio prisipildo antgalis, antgalis ištraukiamas iš skysčio, atsargiai
nubraukiamas skysčio perteklius į indo sieneles, skystis išleidžiamas lengvai spaudžiant mygtuką iki pirmo
atsirėmimo, praėjus 1 sekundei mygtukas spaudžiamas iki galo norint pašalinti iš antgalio visą skystį (2 pav.
3 pozicija). Baigus darbą antgalis nuimamas nuo pipetės stūmokliu ir kruopščiai išplaunamas. Pipetė
pastatoma į specialų stovą.
Biuretės skirtos tiksliam skysčių tūrio matavimui. Tai yra ilgas plonas stiklinis vamzdelis, sugraduotas į
dešimtąsias mililitro dalis, kurio gale yra kranelis arba žarnelė su stikliniu burbuliuku arba spaustuku ir
stiklinis antgalis. Biuretė pripildoma skysčio per piltuvėlį taip, kad stikliniame antgalyje neliktų oro burbulų.
Prieš pradedant dirbti piltuvėlis būtinai išimamas, nes nuo jo sienelių nuvarvėjusio skysčio lašai sumažina
matavimo tikslumą.

3. Titravimas

Titravimas – tai žinomos koncentracijos tirpalo (titranto, darbinio tirpalo) pilimas iš biuretės į
analizuojamą tirpalą, kol pasiekiamas ekvivalentinis taškas. Taip yra nustatoma analizuojamo tirpalo
koncentracija.
Prieš titruojant biuretė pripildoma žinomos koncentracijos (N1) tirpalo iki nulinės padalos taip, kad jos
apatiniame gale nebūtų oro burbuliukų; piltuvėlis išimamas. Į kūginę kolbutę įpilamas tiksliai pipete
pamatuotas nežinomos koncentracijos (N) tirpalo tūris (V), įlašinami keli indikatoriaus lašai, išskyrus tuos
atvejus, kai vienas iš paimtų tirpalų pats yra indikatorius. Viena ranka kolbutė laikoma už kaklelio ir sukama
taip, kad joje esantis skystis nuolat maišytųsi (biuretės galas yra kolbutės kaklelyje, bet neturi liesti sienelių),
kita ranka atsargiai atleidžiamas spaustukas. Iš pradžių tirpalas iš biuretės pilamas plona čiurkšle nuolat
maišant tirpalą, paskui darbinis tirpalas pilamas vis lėčiau ir, baigiant titruoti, – lašais. Titravimo rezultatai
bus teisingi, jeigu titravimo pabaigoje nuo vieno lašo darbinio tirpalo staiga
pasikeis titruojamojo tirpalo spalva. Kad tirpalo spalvos pasikeitimas būtų
geriau matomas, titruojant naudojamas baltas fonas (balta koklinė plokštelė
arba popieriaus lapas). Pagal biuretėje likusio tirpalo lygį randamas
titravimui sunaudoto titranto tūris (V1, 3 pav.).
Kiekvienas tirpalas titruojamas ne mažiau kaip du, tris kartus; titravimo
rezultatai vienas nuo kito turi skirtis ne daugiau kaip 0,1 mL. Kiekvieną
kartą, baigus titruoti, atskaitoma biuretės skalėje, kiek sunaudota darbinio
tirpalo; rezultatai užrašomi. Pirmas titravimas yra orientacinis. Titruojant
pirmą kartą, darbinio tirpalo iš biuretės rekomenduojama pilti kiekvieną
kartą po 1 mL, kad būtų galima nustatyti intervalą, kurio ribose yra
3 pav. Tūrio matavimas ekvivalentinis taškas. Pvz., jeigu pridėjus į titruojamą tirpalą 15 mL titranto,
indikatoriaus spalva nesikeičia, o pridėjus 16 mL tirpalo, spalva staiga pasikeičia, tai reiškia, kad
ekvivalentinis taškas yra intervale nuo 15 iki 16 mL. Titruojant naują porciją analizuojamo tirpalo, 15 mL

3
darbinio tirpalo supilami gana greitai, kolbos turinį gerai maišant, o toliau titrantas lašinamas jau lašais, kol
pasikeičia indikatoriaus spalva. Kad būtų patogu stebėti spalvos pasikeitimą, prieš pradedant titruoti
rekomenduojama iš karto į kelias kolbutes įsipilti analizuojamojo tirpalo ir indikatoriaus vienodus kiekius ir
titravimo metu lyginti titruojamojo ir netitruoto tirpalų spalvas. Norint įsitikinti, ar teisingai atliktas
titravimas, į nutitruotą skystį įlašinamas analizuojamojo tirpalo lašas. Tirpalo spalva turi staiga pasikeisti.
Analizuojamo tirpalo koncentracija skaičiuojama naudojant darbinio tirpalo tūrio vidurkį pagal formulę:

NV = N1V1,
čia:
N – analizuojamojo tirpalo nežinoma molinė ekvivalentų koncentracija (normalingumas),
V – titravimui paimtos analizuojamojo tirpalo porcijos tūris, mL,
N1 – darbinio tirpalo žinomas normalingumas,
V1 – titravimui sunaudoto darbinio tirpalo vidurkis, mL.

4. Filtravimas

Filtravimas yra kietųjų dalelių atskyrimas filtru iš skystosios arba dujinės terpės.
Filtravimui reikia turėti piltuvėlį, filtravimo popieriaus ir stiklinę lazdelę. Ruošiant filtrą, filtravimo
popierius sulenkiamas du kartus, praskleidžiamas taip, kad vienoje pusėje liktų trys popieriaus lapeliai, t. y.
padaromas maišelis. Filtras įstatomas į piltuvėlį. Filtro kraštai turi būti maždaug 5 mm žemiau piltuvėlio
krašto. Jeigu filtras yra didesnis, jį reikia apkirpti. Filtras sudrėkinamas distiliuotu vandeniu ir
prispaudžiamas prie piltuvėlio sienelių. Filtruojamas skystis kartu su nuosėdomis per stiklinę lazdelę pilamas
ant filtro. Skysčio pilama tiek, kad jo lygis būtų 2–3 mm žemiau filtro kraštų. Ant stiklinėje likusių nuosėdų
užpilama truputis distiliuoto vandens. Skystis su nuosėdomis vėl pilamas ant filtro. Ši operacija kartojama
tol, kol visos nuosėdos iš stiklinės supilamos ant filtro. Skystis, praėjęs pro filtrą, vadinamas filtratu.
Jeigu nuosėdas reikia praplauti, tai plovimo skystis (distiliuotas vanduo arba nurodytas tirpalas) pilamas
porcijomis ant filtro. Kiekviena kita skysčio porcija pilama tik tada, kai ankstesnioji būna visiškai
persifiltravusi.

Darbo tikslas

Susipažinti su dažniausiai chemijos laboratorijoje naudojamomis operacijomis ir išmokti jas.

Darbo priemonės ir reagentai

Stiklinė, pipetė, kūginės kolbutės, matavimo kolbutė, biuretė, piltuvas, filtro popierius, stiklinė lazdelė.
Tirpalai: NaOH 1 N; druskos (CuSO4, CoCl2, NiCl2) 1 N; HCl 0,1 N; metiloranžas.

Darbo eiga

Pipete pamatuojama 10 mL 1 N metalo druskos (CuSO4, CoCl2 arba NiCl2), supilama į stiklinę ir
įpilama 20 mL pipete pamatuoto 1 N NaOH tirpalo (imamas NaOH perteklius). Tirpalas sumaišomas ir
filtruojamas į 100 mL matavimo kolbutę. Nuosėdos ant filtro perplaunamos distiliuotu vandeniu, ir filtratas
surenkamas į tą pačią matavimo kolbutę. Baigus plauti nuosėdas, jos išmetamos, o filtratas praskiedžiamas
distiliuotu vandeniu iki brūkšnio ir gerai sumaišomas. Išplauta pipete, skirta NaOH matuoti, pamatuojama
10 mL gauto tirpalo, supilama į kūginę kolbutę, įlašinama 1–2 lašai indikatoriaus metiloranžo ir titruojama
0,1 HCl tirpalu. Titravimas kartojamas 3 kartus. Titravimo duomenys surašomi į lentelę:

Titruoti paimto tiriamo Titravimui sunaudotos Vidutinis titravimui


Titravimas
tirpalo tūris, mL HCl tūris, mL suvartotos rūgšties tūris, mL
1 10
2 10
3 10

4
Skaičiavimai

1. Nesureagavusio šarmo tirpalo koncentracija skaičiuojama pagal formulę:


NV = N1V1, (1)
čia:
N – šarmo molinė ekvivalentų koncentracija (normalingumas),
V – titravimui paimto šarmo tūris, mL,
N1 – rūgšties normalingumas,
V1 – titravimui suvartotos rūgšties tūris, mL.
2. Nesureagavusio šarmo kiekis gramais 100 mL praskiesto filtrato:

E ⋅ N ⋅V
m2 = , (2)
1000
čia:
V – tirpalo tūris, iki kurio buvo praskiestas filtratas, t. y. V = 100 mL,
E – šarmo ekvivalento masė,
N – šarmo normalingumas (normalinė koncentracija).
3. Naudojantis (2) formule, apskaičiuojamas metalo druskos ir šarmo reakcijai paimto natrio hidroksido
kiekis gramais m1 (V = 20 mL, N = 1).
4. Druskos ir natrio šarmo reakcijai sunaudoto šarmo kiekis gramais:

m3 = m1 − m2. (3)

5. Parašoma druskos reakcija su šarmu ir, žinant sureagavusio natrio šarmo kiekį, m3, apskaičiuojamas
susidariusio metalo hidroksido, t. y. nuosėdų, kiekis gramais.

Atsiskaitymas

- pateikiama užpildyta lentelė;


- pateikiami skaičiavimai.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V.; Kreivėnienė, N. Neorganinės chemijos teoriniai pagrindai, praktikos darbai ir uždaviniai.
Kaunas: Technologija, 2004. 339 p.

5
2. Tirpalų ruošimas
Laboratorijose dažniausiai naudojami procentiniai, moliniai ir normaliniai
įvairių medžiagų tirpalai. Moliniai ir normaliniai tirpalai ruošiami tik matavimo
kolbose. Procentiniai tirpalai gali būti ruošiami bet kokiuose induose: stiklinėse,
kūginėse kolbose ir panašiai. Praktinio darbo sėkmė laboratorijoje nemažai
priklauso nuo to, kaip tiksliai paruošiami darbui reikalingi tirpalai.

Darbo tikslas

Išmokyti studentus gerai skaičiuoti ir teisingai paruošti reikiamos


koncentracijos tirpalus, taip pat išmokyti juos patikrinti jau paruoštų tirpalų
koncentracijas. Tobulinti svarstyklių, skysčių tūrio matavimo priemonių (automatinių pipečių, biurečių)
naudojimo įgūdžius. Supažindinti su skysčių tankio nustatymo būdais bei priemonėmis.

Darbo priemonės bei medžiagos

Elektroninės svarstyklės, skiriamoji geba 0,01 g. Automatinės 5 ir 10 mL tūrio pipetės. 25 mL tūrio


biuretės. 200–250 mL tūrio stiklinės. Cilindras. 100–150 mL tūrio kūginės (Erlenmejerio) kolbutės.
Termometras. Areometras. Elektrinė plytelė.
Koncentruota H2SO4, KOH, sausa medžiaga. H2SO4 ir KOH 0,500 N tirpalai. Metiloranžas, 0,1 %
tirpalas.

Darbo eiga

Studentai apskaičiuoja ir pagamina 100–150 gramų H2SO4 arba KOH 1–8 % tirpalą (tikslią ruošiamo
tirpalo koncentraciją ir masę nurodo dėstytojas). Ruošiant H2SO4 tirpalą, rūgštį reikia pilti į vandenį, bet
ne atvirkščiai. Ruošiant tirpalus tirpinys ir tirpiklis sveriami svarstyklėmis. Kadangi tiksliai pasverti
apskaičiuotą tirpiklio ir tirpinio kiekį yra sunku, todėl labai svarbu užsirašyti realiai pasvertas tirpinio ir
tirpiklio mases. Žinant šias mases, patikslinama paruošto tirpalo procentinė koncentracija.
Kitas darbo etapas yra paruošto tirpalo procentinės koncentracijos patikrinimas. Patikrinimą galima
atlikti dviem būdais:
a) surandamas paruošto tirpalo tankis (ρ) ir koncentracija nustatoma naudojantis tankių ir koncentracijos
lentele;
b) nutitruojamas tiksliai paimtas paruošto tirpalo tūris (pvz., 10 mL su 0,5 N sieros rūgšties arba 0,5 N kalio
šarmo tirpalu. Procentinė koncentracija apskaičiuojama remiantis titravimo rezultatais ir a būdu nustatytu
tirpalo tankiu.
a) būdas:
Čia pateikiama kalio šarmo tirpalo tankio nustatymo eiga (sieros rūgšties tirpalo tankis nustatomas
analogiškai).
Ant elektroninių svarstyklių pastatoma tuščia sausa 100–150 mL kūginė kolbutė arba stiklinėlė,
palaukiama, kol svarstyklių rodmenys taps stabilūs ir spaudžiamas TARE mygtukas. Svarstyklių ekrane
matysite 0,00 g. Automatine pipete pamatuojama 10 mL paruošto tirpalo ir supilama į ant svarstyklių
stovinčią kūginę kolbutę (Dėmesio! Tirpalas turi būti 20 ± 1 °C temperatūros, jo temperatūra
patikrinama termometru.) Užrašoma 10 mL tirpalo masė. Vėl spaudžiamas TARE mygtukas. Svarstyklių
ekrane matysite 0,00 g. Tūrio matavimas ir svėrimas kartojamas tris kartus. Rezultatai surašomi į lentelę.

Vidutinis tirpalo tankis


Tirpalo tūris Tirpalo konc. pagal
Svėrimas Tirpalo masė m, g ρ, g/mL
V, mL 1 lentelę, %
ρ = mvid./V
1 10,0 m1
2 10,0 m2
3 10,0 m3

6
Norint apskaičiuoti paruošto tirpalo tankį, pirmiausia surandama trijų svėrimų vidutinė masė – mvid., kuri
dalijama iš svėrimui paimto tirpalo tūrio V(10 mL).

m1 + m2 + m3
mvid . = ,
3

mvid .
ρ= .
V

Apskaičiavus tirpalo tankį, iš 1 lentelės surandama tirpalo procentinė koncentracija.


Jeigu apskaičiuotos vidutinio tirpalo tankio reikšmės ir ją atitinkančios procentinės koncentracijos lentelėje
nėra, reikia perskaičiuoti.
Pavyzdžiui, surastas vidutinis tirpalo tankis ρ = 1,033 g/mL. 1 lentelėje tokios tankio reikšmės ir ją
atitinkančios koncentracijos nėra. Lentelėje yra tankis 1,030 g/mL (3,48 %) ir kitas tankis 1,040 g/mL
(4,58 %). Šiuo atveju reikia apskaičiuoti procentinę koncentraciją mažesnio bei didesnio tankio atžvilgiu ir
imti vidutinę koncentraciją:

1,030 g/mL − 3,48 %


1,033 g/mL − X1 %
1,033 ⋅ 3,48
X1 = = 3,49 %
1,030
1,040 g/mL − 4,58 %
1,033 g/mL − X2 %
1,033 ⋅ 4 ,58
X2 = = 4 ,55 %
1,040

X 1 + X 2 3,49 + 4 ,55
X vid . = = = 4 ,02 %
2 2

b) būdas:
Šiuo būdu randama paruošto tirpalo procentinė koncentracija, remiantis titravimo rezultatais.
Tam tikslui automatine pipete pamatuojama 10 mL (V mL) paruošto KOH tirpalo, supilama į kūginę
kolbutę, įlašinami 3–4 lašai 0,1 % indikatoriaus metiloranžo tirpalo ir titruojama 0,5 N HCl arba H2SO4
tirpalu, kol geltona tirpalo spalva nuo 1 titranto lašo pereina į oranžinę (apelsino spalvą). Užrašomas titruoti
sunaudotas rūgšties tūris (V1 mL). Titravimas pakartojamas paėmus naują KOH 10 mL porciją. Jeigu dviejų
titravimų rezultatai skiriasi ne daugiau kaip 0,1 mL, trečią kartą titruoti nereikia. Randamas dviejų titravimų
vidurkis (V1 vid.). Titravimo rezultatai surašomi į lentelę.

Titravimui paimto KOH tirpalo Titravimui suvartotas 0,5 N Vidutinis 0,5 N rūgšties
Eil. Nr.
tūris (V), mL rūgšties tūris (V1), mL tūris (V1 vid.), mL
1 10,0
2 10,0

Skaičiavimai

1. Pirmiausia apskaičiuojama KOH tirpalo normalinė koncentracija N1 (ekv/L) pagal formulę:

V · N = V1vid. · N1,

V – titravimui paimtas KOH tirpalo tūris, mL;


N – KOH tirpalo normalinė koncentracija, ekv/L (ieškoma);
V1vid – vidutinis titravimui sunaudotas 0,5 N rūgšties tūris, mL;
N1 – rūgšties (titranto) normalinė koncentracija, ekv/L.

7
2. Žinant KOH tirpalo normalinę koncentraciją, galima apskaičiuoti jo masę (m, g) 10-tyje mL(0,01 l)
tirpalo:

m (g) = E · N · 0,01.

3. Apskaičiuojama procentinė KOH tirpalo koncentracija (C%) panaudojus svorio būdu surastą šio tirpalo
tankį:

10 · ρ gramų tirpalo − m gramų KOH


100 gramų tirpalo − x gramų KOH (C%)

4. Apskaičiuojama absoliuti ir santykinė paruošto ir pagal tankį iš lentelės surasto procentinio tirpalo
paklaida, laikant, kad teisinga yra titravimo būdu nustatyta koncentracija.
Ruošiant sieros rūgšties tirpalus ir tikrinant paruoštų tirpalų koncentracijas daroma tas pats, tik
titruojama 0,5 N KOH arba NaOH tirpalu. Be to, gavus dėstytojo užduotį naudojant tinkamo aukščio
matavimo cilindrą ir areometrą (densimetrą), surandamas koncentruotos H2SO4 tankis. Šis tankis toliau
naudojamas atliekant reikalingus skaičiavimus.

Atsiskaitymas

- aprašomas atliktas darbas, užpildomos visos lentelės;


- apskaičiuojamos paklaidos.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Petrucci, R. H.; Harwood, W. S. Bendroji chemija. Vilnius: Tvermė, 2000. 298 p.
3. Korosteliovas, P. Tirpalų ruošimas analizinės chemijos darbams. Vilnius: Mintis, 1969. 383 p.

1 lentelė. Kalio šarmo vandeninių tirpalų tankis ir koncentracija esant 20 °C temperatūrai (KOH, M = 40,01 g/mol)

Tankis, KOH, Tankis, KOH, Tankis, KOH, Tankis, KOH, Tankis, KOH,
g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 %
1,000 0,197 1,110 12,08 1,220 23,38 1,330 33,97 1,440 43,92
1,010 1,295 1,120 13,14 1,230 24,37 1,340 34,90 1,450 44,79
1,020 2,38 1,130 14,19 1,240 25,36 1,350 35,82 1,460 45,66
1,030 3,48 1,140 15,22 1,250 26,34 1,360 36,735 1,470 46,53
1,040 4,58 1,150 16,26 1,260 27,32 1,370 37,65 1,480 47,39
1,050 5,56 1,160 17,29 1,270 28,29 1,380 38,56 1,490 48,25
1,060 6,74 1,170 18,32 1,280 29,25 1,390 39,46 1,500 49,10
1,070 7,82 1,180 19,35 1,290 30,21 1,400 40,37 1,510 49,95
1,080 8,89 1,190 20,37 1,300 31,15 1,410 41,26 1,520 50,80
1,090 9,96 1,200 21,38 1,310 32,09 1,420 42,155 1,530 51,64
1,100 11,03 1,210 22,38 1,320 33,03 1,430 43,04

8
2 lentelė. Vandeninių sieros rūgšties tirpalų tankis ir koncentracija (20 °C)

Tankis, H2SO4, Tankis, H2SO4, Tankis, H2SO4, Tankis, H2SO4, Tankis, H2SO4,
g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 % g/cm3 %
1,000 0,2609 1,180 25,21 1,360 46,33 1,540 63,81 1,720 79,37
1,005 0,9855 1,185 25,84 1,365 46,86 1,545 64,26 1,725 79,81
1,010 1,731 1,190 26,47 1,370 47,39 1,550 64,71 1,730 80,25
1,015 2,485 1,195 27,10 1,375 47,92 1,555 65,15 1,735 80,70
1,020 3,242 1,200 27,72 1,380 48,45 1,560 65,59 1,740 81,16
1,025 4,000 1,205 28,33 1,385 48,97 1,565 66,03 1,745 81,62
1,030 4,746 1,210 28,95 1,390 49,48 1,570 66,47 1,750 82,09
1,035 5,493 1,215 29,57 1,395 49,99 1,575 66,91 1,755 82,57
1,040 6,237 1,220 30,18 1,400 50,50 1,580 67,35 1,760 83,06
1,045 6,956 1,225 30,79 1,405 51,01 1,585 67,79 1,765 83,57
1,050 7,704 1,230 31,40 1,410 51,52 1,590 68,23 1,770 84,08
1,055 8,415 1,235 32,01 1,415 52,02 1,595 68,66 1,775 84,61
1,060 9,129 1,240 32,61 1,420 52,51 1,600 69,09 1,780 85,16
1,065 9,843 1,245 33,22 1,425 53,01 1,605 69,53 1,785 85,74
1,070 10,56 1,250 33,82 1,430 53,50 1,610 69,96 1,790 86,35
1,075 11,26 1,255 34,42 1,435 54,00 1,615 70,39 1,795 86,99
1,080 11,96 1,260 35,01 1,440 54,49 1,620 70,82 1,800 87,69
1,085 12,66 1,265 35,60 1,445 54,97 1,625 71,25 1,805 88,43
1,090 13,36 1,270 36,19 1,450 55,45 1,630 71,67 1,810 89,23
1,095 14,04 1,275 36,78 1,455 55,93 1,635 72,09 1,815 90,12
1,100 14,73 1,280 37,36 1,460 56,41 1,640 72,52 1,820 91,11
1,105 15,41 1,285 37,95 1,465 56,89 1,645 72,95 1,821 91,33
1,110 16,08 1,290 38,53 1,470 57,36 1,650 73,37 1,822 91,56
1,115 16,76 1,295 39,10 1,475 57,84 1,655 73,80 1,825 92,2
1,120 17,43 1,300 39,68 1,480 58,31 1,660 74,22 1,827 92,8
1,125 18,09 1,305 40,25 1,485 58,78 1,665 74,64 1,830 93,6
1,130 18,76 1,310 40,82 1,490 59,24 1,670 75,07 1,831 93,94
1,135 19,42 1,315 41,39 1,495 59,70 1,675 75,49 1,832 94,32
1,140 20,08 1,320 41,95 1,500 60,17 1,680 75,92 1,833 94,72
1,145 20,73 1,325 42,51 1,505 60,62 1,685 76,34 1,834 95,12
1,150 21,38 1,330 43,07 1,510 61,08 1,690 76,77 1,835 95,72
1,155 22,03 1,335 43,62 1,515 61,54 1,695 77,20 1,8355 96,0
1,160 22,67 1,340 44,17 1,520 62,00 1,700 77,63 1,8364 97,0
1,165 23,31 1,345 44,72 1,525 62,45 1,705 78,06 1,8361 98,0
1,170 23,95 1,350 45,26 1,530 62,91 1,710 78,49 1,8342 99,0
1,175 24,58 1,355 45,80 1,535 63,36 1,715 78,93 1,8305 100,0

9
3. Buferiniai tirpalai
Darbo tikslas

Išmokyti studentus apskaičiuoti ir paruošti norimos pH reikšmės


buferinį tirpalą ir nustatyti jo buferinę talpą.

Trumpa teorinė dalis

Buferiniai tirpalai – tai tirpalai, kuriuose yra tam tikra vandenilio jonų
koncentracija (pH), kuri tik nedaug keičiasi skiedžiant tirpalus arba pridedant į juos nedidelį kiekį stiprios
rūgšties arba bazės.
Klasikiniai buferiniai tirpalai gaminami iš silpnos rūgšties ir jos druskos arba silpnos bazės ir jos
druskos, pvz., CH3COOH + CH3COONa arba NH4OH + NH4Cl.
Iš silpnos rūgšties ir jos druskos pagamintuose buferiniuose tirpaluose vandenilio jonų koncentracija gali
būti apskaičiuota taip:

C rūgšties
C H = K rūgšties
+ . (1)
C druskos

Iš silpnos bazės ir jos druskos pagamintuose buferiniuose tirpaluose vandenilio jonų koncentracija gali
būti apskaičiuota taip:

KH O C druskos
CH =
+
2
⋅ , (2)
K bazės C bazės
čia:
Krūgšties ir Kbazės – silpnos rūgšties ir silpnos bazės disociacijos konstantos (acto rūgšties ir amonio
hidroksido disociacijos konstantos yra vienodos ir lygios 1,85 ⋅ 10−5),
KH O2
– vandens joninė sandauga (1 ⋅ 10−14),
C – rūgšties, bazės ar druskos molinė (mol/L) koncentracija.
Žinant vandenilio jonų koncentraciją, pH apskaičiuojamas taip:

pH = –lg CH+. (3)

Jeigu reikia pagaminti žemos pH reikšmės buferinį tirpalą, reikia imti rūgštį, kurios K yra didelė.
Vidutinių pH reikšmių buferiniams tirpalams gaminti naudojamos rūgštys, kurių K yra maža. Buferiniams
tirpalams, kurių pH reikšmės yra didelės, gaminti naudojami bazių ir jų druskų mišiniai.
Buferinius tirpalus galima taip pat pagaminti iš daugiavandenilinių rūgščių druskų mišinių, pvz.,
NaH2PO4 + Na2HPO4.
Skiedžiant buferinius tirpalus, jų pH keičiasi labai nedaug, pvz., CH3COOH + CH3COONa buferinio
tirpalo pH, keičiantis rūgšties ir druskos koncentracijoms (abiejų komponentų koncentracijos vienodos),
keičiasi taip:

Normalinė koncentracija 0,1 0,01 0,001


pH 4,63 4,67 4,73

Taip pat skiedžiant HCl, pH keičiasi nuo 1 iki 3, o CH3COOH – nuo 2,86 iki 3,86.
Svarbi bet kurio tirpalo charakteristika yra jo buferinė talpa (BT). Buferinė talpa (BT) – tai stiprios
rūgšties ar stiprios bazės gramekvivalentų skaičius, kurį galima pridėti į 1 litrą buferino tirpalo, kol jo pH
pasikeičia per 1 pH vienetą (grekv/L arba mgekv/mL, grekv/L = mgekv/mL). Buferinė talpa praktiškai
nustatoma titruojant tam tikrą buferinio tirpalo tūrį su žinomos koncentracijos stiprios rūgšties (HCl, H2SO4)
arba stiprios bazės (KOH, NaOH) tirpalu tol, kol pH pasikeičia per 1 pH vienetą. Titravimo metu pH
pasikeitimas stebimas naudojant pH-metrą (potenciometrinis titravimas).

10
Darbo priemonės ir reagentai

pH-metras, magnetinė maišyklė, svarstyklės, pipetės, biuretė, 50 mL stiklinėlė, 250 mL matavimo kolba,
0,1 N HCl ir 0,1 N NaOH tirpalai, ledinė CH3COOH ir CH3COONa arba NH4OH ir NH4Cl.

Darbo eiga

a) Buferinio tirpalo ruošimas


Dėstytojui nurodžius buferinio tirpalo tipą (amoniakinis, acetatinis) ir pH reikšmę, pirmiausia atliekami
skaičiavimai (silpnos rūgšties, silpnos bazės ir jų druskų koncentracijos turėtų svyruoti 0,05 – 0,1 M
intervale).
Skaičiavimo pavyzdys. Reikia paruošti 250 mL acetatinio buferinio tirpalo, kuriame acto rūgšties
koncentracija yra 0,07 M ir kurio pH reikšmė yra 4,5.
1. Surandama vandenilio jonų koncentracija tokiame tirpale:

CH+ = 10−pH = 10−4,5 = 3,16 ⋅ 10−5 mol/L.

2. Žinant vandenilio jonų koncentraciją tirpale iš (1) surandama reikalinga natrio acetato molinė
koncentracija:
Crūgšties 0 ,07
Cdruskos = K rūgšties = 1,85 ⋅ 10 − 5 ⋅ = 0,041 mol/L.
CH +
3,16 ⋅ 10 − 5

3. Apskaičiuojamos CH3COOH ir CH3COONa masės, reikalingos 250 mL tirpalo paruošimui pagal


formulę:

m = M ⋅ CM ⋅ V (litrais).

Dėstytojui patikrinus skaičiavimus, paruošiama 250 mL buferinio tirpalo. Į 250 mL matavimo kolbą
įpilama 10–20 mL distiliuoto vandens, ji statoma ant svarstyklių, palaukiama kol stabilizuojasi svarstyklių
rodmenys ir atliekama taravimo funkcija. Naudojant pipetę, pasveriama paskaičiuota acto rūgšties masė.
Matavimo kolba nuimama nuo svarstyklių ir atskirai pasveriamas reikalingas CH3COONa kiekis, kuris
suberiamas į tą pačią matavimo kolbą. Kolba iki pusės tūrio pripilama distiliuoto vandens ir maišoma tol, kol
druska ištirpsta. Tirpalas praskiedžiamas vandeniu iki brūkšnio ir gerai sumaišomas.
Naudojantis pH-metru, išmatuojama paruošto buferinio tirpalo praktinė pH reikšmė (žr. pH-metro
naudojimo instrukciją), kuri palyginama su teorine.

b) Buferinio tirpalo buferinės talpos nustatymas


Pipete pamatuojama 20 mL paruošto buferinio tirpalo ir supilama į 50 mL stiklinėlę. Stiklinėlė
pastatoma ant magnetinės maišyklės, į tirpalą įmerkiami elektrodai (kombinuotas elektrodas) ir maišant
tirpalą jis titruojamas 0,1 N rūgšties tirpalu tol, kol jo pH reikšmė pasikeičia per 1 pH vienetą. Po kiekvienos
titranto porcijos pridėjimo laukiama, kol stabilizuojasi pH rodmenys. Užrašomas titranto tūris (V1).
Buferinė talpa (BT) apskaičiuojama taip:

V1N
BT(grekv/L) = ,
V
čia:
V1 – titravimui sunaudotas stiprios rūgšties tūris, mL,
N – stiprios rūgšties molinė ekvivalentų koncentracija (normalingumas),
V – titravimui paimtas buferinio tirpalo tūris, mL.
Tokiu pat būdu atliekamas 20 mL buferinio tirpalo titravimas su 0,1 N šarmo tirpalu ir naudojantis ta
pačia formule vėl apskaičiuojama buferinė talpa.

11
Atsiskaitymas

- buferinio tirpalo receptūros skaičiavimai;


- buferinės talpos reikšmės pagal rūgštį ir pagal šarmą.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius, Mokslas, 1991. 374 p.

12
4. Kompleksiniai junginiai
Kompleksiniais junginiais vadinami tokie junginiai, į kuriuos įeina
daugiau ar mažiau patvarūs sudėtingi (kompleksiniai) jonai ar molekulės,
galintys egzistuoti tiek tirpalo, tiek kristalų pavidalu.
Kompleksiniai junginiai gaunami jungiantis neutralioms molekulėms,
pvz.:

NH3 + HCl →[NH4]Cl,


CuCl2 + 4 NH3 → [Cu(NH3)4]Cl2.

Kompleksiniai junginiai gali turėti:


1) kompleksinį katijoną, pvz.: [Co(NH3)6]Cl3,
2) kompleksinį anijoną, pvz.: Na3[Co(NO2)6],
3) kompleksinį katijoną ir anijoną, pvz.: [Ni(NH3)6]2[Fe(CN)6],
4) kompleksą – neelektrolitą, pvz.: [Co(NH3)3(NO2)3], [Pt(NH3)2Cl4].
Kompleksinių junginių sandarą aiškina koordinacinė teorija. Pagal ją kompleksinis junginys sudarytas
iš vidinės ir išorinės koordinacinių sferų.
Komplekso vidinė koordinacinė sfera susideda iš kompleksadario ir ligandų. Formulėse vidinė
komplekso sfera žymima laužtiniais skliausteliais.
Kompleksinių junginių kompleksadaris užima centrinę vietą. Kompleksadariu būna:
1) metalų jonai, pvz.: Ag+, Cu2+, Co3+, Ni2+, Fe2+, Pt4+ ir kt.,
2) metalų, priklausančių d elementams, neutralūs atomai, pvz.: Cr, Mn, Fe, Re, Mo,
3) nemetalų jonai, pvz.: B3+, N3+, Si4+, P5+,S6+.
Ligandai (adendai) išsidėsto aplink kompleksadarį. Ligandais būna:
1) neigiamieji jonai, pvz.: OH−, Cl−, F−, NO2−, CN−, CO22− ir kt.,
2) polinės molekulės, pvz.: H2O, NH3, NO, CO, PH3 ir kt.,
3) linkusios poliarizuotis molekulės, pvz.: (CH2)2(NH2)2 – etilendiaminas ir kt.
Koordinacinis skaičius – tai skaičius, rodantis, kiek ligandų susijungę su kompleksadariu. Žinomi
įvairūs koordinaciniai skaičiai: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 12. Dažniausiai pasikartoja šie:

6 – Co2+, Co3+, Fe2+, Fe3+, Pt4+, Ni2+, Cr3+ jonams,


4 – Cu2+, Pt2+, Zn2+, Hg2+, Au3+, Cd2+ jonams.

Koordinacinis skaičius visada didesnis už kompleksadario valentingumą.


Komplekso išorinę koordinacinę sferą sudaro jonai, esantys toliau nuo kompleksadario. Formulėse –
tai jonai, esantys už laužtinių skliaustų. Pvz., junginio K4[Fe(CN)6]:
1) komplekso vidinė koordinacinė sfera – [Fe(CN)6]4−,
2) kompleksadarys – Fe2+,
3) ligandai (adendai) – CN−,
4) koordinacinis skaičius – 6,
5) komplekso išorinė koordinacinė sfera – 4K+.
Žinant koordinacinės teorijos pagrindinius teiginius, galima sudaryti kompleksinių junginių formules.

1 pavyzdys. Sudaryti kompleksinį junginį iš CrCl3, KCl, 2NH3. Chromo koordinacinis skaičius lygus 6.

K[CrCl4(NH3)2].

2 pavyzdys. Parašyti kompleksinio junginio [Ni(NH3)6]SO4 susidarymo reakciją.

NiSO4 + 6NH3 → [Ni(NH3)6]SO4.

13
Kompleksinių junginių grupei priskiriamos dvigubos druskos, pvz., KAl(SO4)2, ir kristalohidratai, pvz.,
CuSO4 ⋅ 5H2O. Dvigubos druskos yra labai nepatvarūs kompleksiniai junginiai. Pagrindinis skirtumas tarp
dvigubų ir kompleksinių druskų yra tas, kad dvigubos druskos vandenyje disocijuoja į visus jas sudarančius
jonus. Pvz.:

KAl(SO4)2 ⇔ K+ + Al3+ + 2SO42−.

Kompleksiniai junginiai vandenyje disocijuoja į kompleksinį joną ir jonus, esančius išorinėje


koordinacinėje sferoje. Pvz.:

K3[Fe(CN)6] ⇔ 3K+ + [Fe(CN)6]3−, (1)


[Ag(NH3)2]Cl ⇔ [Ag(NH3)2]+ + Cl−. (2)

Tirpalą skiedžiant vandeniu, kompleksinių junginių disociacijos laipsnis didėja.

Kompleksinio jono ir kompleksadario krūvio skaičiavimas

Kompleksinio jono krūvis lygus kompleksadario ir ligandų krūvių algebrinei sumai. Pvz.:

[Cu(NH3)4]2+, [BF4]1−, [PtCl4(NH3)2]0,


+2+0=+2. +3+(−4)=−1. +4+(−4)+0=0.

Apie kompleksinio jono krūvį galima spręsti iš išorinėje koordinacinėje sferoje esančių jonų krūvių (žr.
1 ir 2 reakcijų lygtis).
Kompleksadario krūvis skaičiuojamas pagal bendrą taisyklę: junginį sudarančių elementų krūvių
algebrinė suma turi būti lygi nuliui. Pvz.:

K[Co(NH3)2(NO2)4],
+1+x+0+(−4)=0,
x = 4 −1 =3.

Kompleksinio junginio pavadinimas

Kompleksadario prijugtų adendų skaičiui ir išorinėje koordinacinėje sferoje esančių jonų skaičiui rasti
vartojami graikiški skaičių pavadinimai (mono, di, tri, tetra, penta ir kt.). Kompleksadario krūvis žymimas
romėnišku skaičiumi skliausteliuose (kompleksiniame katijone – po kompleksadario, kompleksiniame
anijone – prieš kompleksadarį).
Jei junginyje yra kompleksinis katijonas – sakomi prijungtų ligandų, kompleksadario (lietuviškai) ir
išorinėje koordinacinėje sferoje esančių jonų pavadinimai. Pvz.:

[Ag(NH3)2]NO3 – diamoniako sidabro (I) nitratas,


[Cu(NH3)4]Cl2 – tetraamoniako vario (II) dichloridas.

Jei junginyje yra kompleksinis anijonas, sakomi išorinės sferos jonų, prijungtų ligandų ir
kompleksadario pavadinimai. Kompleksadario pavadinimas sudaromas, prie kompleksadario lotyniško
pavadinimo pridedant galūnę „-atas“. Pvz.:

K3[Fe(CN)6] – trikalio heksaciano (III) feratas,


K2[PtCl4] – dikalio tetrachloro (II) platinatas.

Darbo tikslas

Išanalizuoti darbe gautus ir vartojamus kompleksinius junginius, parašyti jų pavadinimus.

14
Darbo priemonės ir reagentai

Mėgintuvėliai, matavimo cilindras (10 mL), elektros plytelė, stiklinė (vandens vonia).
Tirpalai: BaCl2, Bi(NO3)3, C2H5OH, CoCl2, FeCl3, Fe(NH4)(SO4)2, FeSO4, KI, K3[Fe(CN)6],
K4[Fe(CN)6], KSCN, NH3 konc., NaOH, NiSO4.
Sausi reagentai: CuSO4, NH4SCN, raudono lakmuso popierėliai.

Darbo eiga

Atliekamos reakcijos pagal vieną iš dėstytojo nurodytų variantų. Parašomos visų atliktų reakcijų lygtys ir
išanalizuojami darbe naudoti ir pagaminti kompleksiniai junginiai. Duomenys surašomi į lentelę:

Kompleksinio junginio
Eil. Komplek- Ligandai Koordinacinis Kompleksadario Kompleksinio jono
formulė, jo disociacijos
Nr. sadaris (adendai) skaičius valentingumas valentingumas
lygtis

A variantas

1. Junginys su kompleksiniu katijonu


Nedidelis kiekis vario sulfato ištirpinamas 2 mL distiliuoto vandens. Į gautą tirpalą įpilama 2 mL
koncentruoto amoniako ir 1,5 mL etilo alkoholio. Išsiskiria rugiagėlių spalvos tetraamoniako vario sulfatas:

CuSO4 + 4NH3 → [Cu(NH3)4]SO4.

2. Junginys su kompleksiniu anijonu


Į mėgintuvėlį įpilama 1 mL bismuto nitrato ir lašinamas kalio jodidas tol, kol iškritusios tamsios bismuto
jodido nuosėdos ištirpsta KI pertekliuje. Parašoma BiI3 susidarymo reakcija ir BiI3 reakcija su KI, žinant, kad
Bi koordinacinis skaičius yra 4.

3. Kompleksinės ir dvigubos druskos


Į vieną mėgintuvėlį įpilama 2 mL Fe(NH4)(SO4)2 tirpalo, o į kitą – 2 mL K3[Fe(CN)6] tirpalo. Į abu
mėgintuvėlius įpilama maždaug po 0,5 mL kalio rodanido KSCN tirpalo. Stebima, kuriame iš mėgintuvėlių
susidaro raudonos spalvos geležies rodanidas Fe(SCN)3. Paaiškinama, kodėl jis vienu atveju susidaro, o kitu
– ne.

4. Kompleksiniai junginiai, vykstant mainų reakcijoms


Į mėgintuvėlį įpilama 2 mL FeCl3 ir 2 mL K4[Fe(CN)6] tirpalų. Susidaro mėlynos spalvos Berlyno mėlis
– Fe4[Fe(CN)6]3.

B variantas

1. Junginys su kompleksiniu katijonu


Į mėgintuvėlį įpilama 1 mL nikelio sulfato ir paskui – koncentruoto amoniako, kol tirpalas nusidažo
šviesiai mėlyna spalva. Susidaro heksaamoniako nikelio sulfatas – [Ni(NH3)6]SO4.
2. Junginys su kompleksiniu anijonu
Į mėgintuvėlį įpilama 1 mL kobalto chlorido tirpalo ir pridedama truputis NH4SCN druskos – tirpalas
nusidažo mėlynai:

CoCl2 + 4NH4SCN → (NH4)2[Co(SCN)4] + 2NH4Cl.

3. Kompleksinės ir dvigubos druskos


Imami 4 mėgintuvėliai. Į pirmą, antrą ir trečią mėgintuvėlį įpilama maždaug po 2 mL Fe(NH4)(SO4)2. Į
ketvirtą mėgintuvėlį įpilama 2 mL K3[Fe(CN)6] tirpalo. Į pirmą mėgintuvėlį įpilama maždaug 0,5 mL bario
chlorido tirpalo. Susidaro baltos spalvos BaSO4 nuosėdos.

15
Į antrą mėginuvėlį įpilama 10 % koncentracijos natrio šarmo tirpalo ir vandens vonioje pašildoma iki
virimo. Virš mėgintuvėlio palaikomas vandeniu suvilgytas raudono lakmuso popierėlis, kuris pamėlynuoja
nuo išsiskyrusio amoniako.
Į trečią ir ketvirtą mėgintuvėlius įpilama 0,5 mL kalio rodanido KSCN tirpalo. Trečiame mėgintuvėlyje
susidaro raudonos spalvos geležies rodanidas Fe(SCN)3. Vadinasi, aptinkami visi tirpale esantys jonai:

Fe(NH4)(SO4)2 ⇔ Fe3+ + NH+4 + 2SO42−.

Ketvirtame mėgintuvėlyje spalva nepakinta. Paaiškinama, kodėl.


4. Kompleksiniai junginiai vykstant mainų reakcijoms
Į mėgintuvėlį įpilama 2 mL FeSO4 ir 2 mL K3[Fe(CN)6] tirpalų. Susidaro tamsiai mėlynos nuosėdos
(Turnbulio mėlynasis) – Fe3[Fe(CN)6]2.

Atsiskaitymas

- parašomos atliktų reakcijų lygtys;


- užpildoma pateikto pavyzdžio lentelė.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

16
5. Cheminė kinetika, katalizė ir
150
pusiausvyra
100

v, s-1
Cheminė kinetika
50
Cheminę reakciją apibūdina tam tikras greitis. Jis
matuojamas reaguojančių medžiagų koncentracijų 0
pasikeitimu per laiko vienetą. Cheminės reakcijos gali būti 20 30 40 50
homogeninės ir heterogeninės. Reakcijos, kai reaguoja
vienodos fazės medžiagos, vadinamos homogeninėmis. toC
Pavyzdžiui, ištirpusių medžiagų reakcijos, dujų reakcijos.
Reakcijos, kai reaguoja skirtingų fazių medžiagos, vadinamos heterogeninėmis. Pavyzdžiui, ištirpusių
medžiagų reakcijos su kieta medžiaga, dujų reakcijos su kieta medžiaga.
Cheminių reakcijų greitis priklauso nuo įvairių veiksnių, tačiau pagrindiniai iš jų yra reaguojančiųjų
medžiagų koncentracija, temperatūra ir katalizatoriai.
Cheminės reakcijos greitis yra tiesiog proporcingas reaguojančiųjų medžiagų koncentracijų sandaugai.
Tai veikiančiųjų masių dėsnis, kurio matematinę išraišką galima pritaikyti cheminėms reakcijoms.
Reakcijos n A + m B → p C greitį galima išreikšti lygtimi:

v = k[A]n[B]m,
čia:
v – reakcijos greitis,
k – proporcingumo koeficientas, vadinamas reakcijos greičio konstanta,
[A] ir [B] – reaguojančių medžiagų koncentracijos,
n ir m – stechiometriniai cheminės lygties koeficientai.
Pvz.:

2SO2 + O2 → 2SO3,
v = k[SO2]2[O2].

Veikiančiųjų masių dėsnis taikomas ir heterogeninėms reakcijoms, tačiau šiuo atveju reakcijos greitis
priklauso nuo ištirpusių ir dujinių medžiagų koncentracijų ir nepriklauso nuo kietų medžiagų koncentracijų.
Pvz., sieros degimo reakcijos greitis priklauso tik nuo deguonies koncentracijos:

S + O2 → SO2
v = k[O2].

Remiantis šiais dėsningumais, galima atlikti daug skaičiavimų.


Pavyzdys. Kaip pasikeis reakcijos 2SO2 + O2 → 2SO3 greitis, jeigu dujų tūrį sumažinsime 3 kartus?
Sprendimas. Reakcijos greičio išraiška šiai reakcijai bus tokia:

v = k[SO2]2[O2].

Sumažinus dujų tūrį 3 kartus, reaguojančių medžiagų koncentracijos 3 kartus padidės, todėl reakcijos
greičio išraiška bus:

v = k[3SO2]2[3O2],
v = k27[SO2]2[O2].

Reakcijos greitis padidės 27 kartus.


Reakcijos greičio priklausomumas nuo temperatūros išreiškiamas van’t Hofo (van’t Hoff) taisykle:
padidinus temperatūrą 10 °C, reakcijos greitis padidės 2–4 kartus. Skaičius, rodantis, kiek kartų padidėja
reakcijos greitis, pakėlus temperatūrą 10 °C, vadinamas temperatūriniu reakcijos greičio koeficientu.
Reakcijos greičio (arba konstantos) priklausomumas nuo temperatūros išreiškiamas lygtimi:

17
Δt
vt + Δt kt + Δt
= = γ 10 ,
vt kt
čia:
vt ir kt – reakcijos greitis ir konstanta, esant t °C temperatūrai,
vt + Δt ir kt + Δt – reakcijos greitis ir konstanta, esant (t + Δt) °C temperatūrai,
γ – temperatūrinis reakcijos greičio koeficientas.
Pavyzdys. Temperatūrinis reakcijos greičio koeficientas yra 2,5. Kiek kartų padidės reakcijos greitis,
padidėjus temperatūrai nuo 20 iki 65 °C?
Sprendimas. Surandame Δt:

Δt = 65 – 20 = 45 °C.

Pažymime reakcijos greitį, esant 20 °C ir 65 °C temperatūroms, atitinkamai v ir v1. Reikšmes įrašome į


lygtį:

45
v1
= 2,5 10 = 2,54 ,5 ,
v

v1
= 61,76 ≈ 62 .
v

Reakcijos greitis padidės 62 kartus.

Cheminė pusiausvyra

Reakcijos, kurios vienu metu vyksta dviem priešingomis kryptimis, vadinamos grįžtamosiomis.
Kai tiesioginės ir atvirkštinės reakcijų greičiai yra lygūs ir visų reaguojančių medžiagų koncentracijos
pastovios, reakcija yra cheminėje pusiausvyroje. Cheminė pusiausvyra apibūdinama pusiausvyros konstanta
(K), kurios matematinę išraišką galima pritaikyti cheminėms reakcijoms.
Reakcijos n A + m B → p C pusiausvyros konstanta išreiškiama lygtimi:

K=
[C ]p .
[A]n [B]m
Pavyzdžiui, reakcijos

2SO2 + O2 → 2SO3,

K=
[SO3 ]2 .
[SO2 ]2 [O2 ]

Cheminės pusiausvyros būklė priklauso nuo reaguojančių medžiagų koncentracijų, temperatūros ir


slėgio (jeigu reaguoja dujos arba garai). Jeigu pakeičiamas bent vienas iš šių dydžių, pusiausvyra pasislenka.
Kryptį, kuria pasislenka pusiausvyra, nurodo Le Šateljė (Le Chatellier) principas.
Pakeitus vieną iš sąlygų, kurioms esant sistema yra cheminėje pusiausvyroje, pusiausvyra
pasislenka ta kryptimi, kuri priešinasi padarytam pakeitimui. Pvz.:

2SO2 + O2 → 2SO3,
ΔH = –193 kJ.

Šioje sistemoje gali vykti tokie pusiausvyros poslinkiai:

18
1. Padidinus SO2 arba O2 koncentracijas ir sumažinus SO3 koncentraciją, pusiausvyra pasislenka į dešinę,
nes, vykstant tiesioginei reakcijai, sumažės SO2 ir O2 koncentracijos ir padidės SO3 koncentracija.
Didinant SO3 koncentraciją arba mažinant SO2 bei O2 koncentracijas, pusiausvyra pasislenka į kairę.
2. Sumažinus temperatūrą, pusiausvyra pasislenka į dešinę, nes SO3 susidaro išsiskiriant šilumai. Padidinus
temperatūrą, pusiausvyra pasislenka į kairę, t. y. į tos reakcijos pusę, kuriai vykstant suvartojama šiluma.
3. Padidinus slėgį, pusiausvyra pasislenka į dešinę, nes šioje pusėje yra mažesnis dujų molekulių skaičius.
Sumažinus slėgį, pusiausvyra pasislinks į kairę, t. y. į tą pusę, kurioje molekulių skaičius yra didesnis.

Katalizė

Reakcijos greičiui daug reikšmės turi katalizatoriai. Tai tokios medžiagos, kurios pakeičia reakcijos
greitį. Katalizatoriai po reakcijos lieka nepakitę. Katalizė yra skirstoma į homogeninę ir heterogeninę.
Homogeninė katalizė yra tokia, kai katalizatorius ir reaguojančios medžiagos yra vienos fazės.
Homogeninės katalizės mechanizmas aiškinamas tarpinių junginių susidarymo teorija.
Heterogeninė katalizė yra tokia, kai katalizatorius ir reaguojančios medžiagos sudaro skirtingas
fazes. Heterogeninės katalizės mechanizmas aiškinamas adsorbcija. Dėl adsorbcijos padidėja ne tik
reaguojančių medžiagų koncentracija katalizatoriaus paviršiuje, bet ir jų aktyvumas, padidinantis reakcijos
greitį.

Darbo tikslas

Ištirti reakcijos greičio priklausomybę nuo reaguojančių medžiagų koncentracijų ir temperatūros,


susipažinti su katalize bei cheminės reakcijos pusiausvyros poslinkiais.

Darbo priemonės

Elektrinė plytelė, termometras, laikmatis, pipetės, mėgintuvėliai, stiklinėlės, 2 % Na2S2O3 bei 2 %


H2SO4 tirpalai, prisotinti FeCl3 ir KSCN tirpalai, 30 % H2SO4 tirpalas, 1, 0,1 ir 0,01 N KNO3 tirpalai, sausas
KCl, metalinis cinkas.

Darbo eiga

Darbas atliekamas pagal vieną iš dėstytojo nurodytų variantų.

A variantas. Reakcijos greičio priklausomybė nuo koncentracijos ir temperatūros

Reaguojant natrio tiosulfatui Na2S2O3 su sieros rūgštimi, susidaro nepatvari tiosulfatinė rūgštis, kuriai
skylant išsiskiria koloidinė siera.

Na2S2O3 + H2SO4 = Na2SO4 + H2S2O3,


H2S2O3 = H2O + SO2 + S.

Siera iš reakcijos mišinio ima skirtis, praėjus kiek laiko po tirpalų sumaišymo, todėl reakcijos trukme
galima laikyti laiką, praėjusį nuo tirpalų sumaišymo iki momento, kai mišinys tampa nebeskaidrus. Reakcija
atliekama, esant įvairioms medžiagų koncentracijoms, taip pat skirtingoms temperatūroms.

1. Reakcijos greičio priklausomybė nuo koncentracijos

Į 5 mėgintuvėlius įpilama 2 % Na2S2O3 tirpalo ir distiliuoto vandens. Jų tūriai nurodyti 1 lentelėje.


Paskui į pirmą mėgintuvėlį įpilama 5 mL 2 % H2SO4 tirpalo, reakcijos mišinys sumaišomas. Fiksuojamas
laikas –reakcijos trukmė τ (s) – nuo sumaišymo momento iki tirpalo susidrumstimo (arba neskaidrumo).
Analogiškai atliekami bandymai ir kituose keturiuose mėgintuvėliuose.
Šiame darbe labai svarbu užfiksuoti laiką, per kurį mėgintuvėliuose pasiekiamas vienodas mišinio
drumstumas. Tam tikslui patogu sekti mišinių drumstumą juodame fone, lyginant tiriamąjį mėgintuvėlį su

19
kontroliniu, pripiltu vandens (pažymima drumstimosi pradžia) arba laikant mėgintuvėlį prie suliniuoto
popieriaus lapo ir fiksuojant laiką, kai pro mėgintuvėlį nebesimato linijų.
Darbo rezultatai surašomi į 1 lentelę. Santykinė Na2S2O3 koncentracija tirpaluose c randama iš
trupmenos a/(a + b), o sąlyginis reakcijos greitis v – iš reiškinio 1000/τ, sek−1.

1 lentelė

Tirpalų tūriai, (mL) Santykinė


Bandinio H2O tūris, Na2S2O3 Reakcijos Sąlyginis reakcijos
Nr. 2 % Na2S2O3, 2 % H2SO4, (mL) b trukmė, τ (s) greitis, v s−1
(mL) a (mL) konc., c
1 2 5 8
2 4 5 6
3 6 5 4
4 8 5 2
5 10 5 0

Iš gautų duomenų sudaromas reakcijos greičio priklausomybės nuo natrio tiosulfato koncentracijos
grafikas. Abscisių ašyje atidedama santykinė tiosulfato koncentracija c, ordinačių – sąlyginis reakcijos greitis
v.

2. Reakcijos greičio priklausomybė nuo temperatūros

Į 4 mėgintuvėlius įpilama po 5 mL 2 % Na2S2O3, o kitus keturis – po 5 mL 2 % H2SO4 tirpalų.


Į 4 chemines 100 mL talpos stiklinėles įpilama po 70–80 mL vandentiekio vandens ir į jas įstatoma po
vieną mėgintuvėlį su Na2S2O3 bei H2SO4 tirpalais.
Pirmoji stiklinėlė su vandeniu ir įstatytais mėgintuvėliais (kartkartėm atsargiai pakratant mėgintuvėlius)
šildoma, kol vandens temperatūra stiklinėje ir abiejuose mėgintuvėliuose pasiekia 20 °C. Abiejų
mėgintuvėlių turinys supilamas į vieną mėgintuvėlį. Reakcijos mišinys suplakamas. Pažymima reakcijos
trukmė τ (s) nuo reakcijos pradžios iki tirpalo neskaidrumo (stebima dryžuotame fone). Šiame darbe, kaip ir
pirmame punkte, svarbu užfiksuoti laiką, per kurį mėgintuvėliuose pasiekiamas vienodas mišinio
drumstumas.
Kita stiklinėlė ir joje esantys mėgintuvėliai su tirpalais pašildomi iki 30 °C, tirpalai supilami į vieną
mėgintuvėlį, suplakami ir užrašomas laikas nuo tirpalų sumaišymo iki susidrumstimo momento.
Tas pats atliekama su kitomis stiklinėlėmis ir jose esančių mėgintuvėlių turiniu, esant 40 °C ir 50 °C
temperatūroms.
Rezultatai įrašomi į 2 lentelę.
Sąlyginis reakcijos greitis v imamas lygus santykiui 1000/τ, s−1.

2 lentelė

Bandymo
Bandymo temperatūra, t (°C) Reakcijos trukmė, τ (s) Sąlyginis reakcijos greitis, v (s−1)
Nr.
1 20
2 30
3 40
4 50

Iš gautų duomenų sudaromas reakcijos greičio priklausomybės nuo temperatūros grafikas. Abscisių
ašyje atidedamos temperatūros °C, ordinačių ašyje – sąlyginis reakcijos greitis v.
Apskaičiuojamas temperatūrinis reakcijos greičio koeficientas γ pagal formulę:

20
τ1 v2
γ= = ,
τ 2 v1
čia:
τ1 ir v1– laikas, per kurį tirpalas susidrumstė, ir reakcijos greitis, esant t °C temperatūrai,
τ2 ir v2– laikas, per kurį tirpalas susidrumstė, ir reakcijos greitis, esant (t+10) °C temperatūrai.
Turint tris temperatūrinio koeficiento reikšmes, randamas jų vidurkis.

B variantas. Katalizė ir cheminė pusiausvyra

1. Katalizatoriaus koncentracijos įtaka reakcijos greičiui

Homogeninės katalizės greitis priklauso nuo katalizatoriaus koncentracijos.


Į stiklinėlę įpilama 20 mL 30 % sieros rūgšties ir įlašinami 3–4 lašai 0,1 N kalio permanganato. Tirpalas
sumaišomas ir supilstomas į 3 mėgintuvėlius, po 5 mL į kiekvieną. Į pirmą mėgintuvėlį įlašinami 2 lašai 1 N
kalio nitrato, į antrą – 2 lašai 0,1 N kalio nitrato, į trečią 2 lašai 0,01 N kalio nitrato. Paskui į visus
mėgintuvėlius įmetama po gabaliuką cinko. Mėgintuvėliai retkarčiais sukratomi. Cinkui reaguojant su sieros
rūgštimi, išsiskiria vandenilis, kuris redukuoja kalio permanganatą, todėl violetinė KMnO4 spalva išnyksta.

Zn + H2SO4 → ZnSO4 + 2H,


2KMnO4 + 10H + 3H2SO4 → 2MnSO4 + K2SO4 + 8H2O.

Reakciją pagreitina katalizatorius – kalio nitratas:

5KNO3 + 10H → 5KNO2 + 5H2O,


2KMnO4 + 5KNO2 + 3H2SO4 → 2MnSO4 + K2SO4 + 5KNO3 + 3H2O.

Į lentelę surašomas laikas (s), per kurį išnyksta violetinė tirpalo spalva:

Mėgintuvėlio Nr. KNO3 konc. Reakcijos trukmė τ (s) Reakcijos greitis v = 1000/τ

Gauti duomenys pavaizduojami grafiškai: abscisių ašyje atidedama katalizatoriaus koncentracija,


ordinačių ašyje – reakcijos greitis v.

2. Cheminės pusiausvyros poslinkiai

Geležies trichloridui reaguojant su kalio rodanidu, susidaro raudonas geležies rodanidas:

FeCl3 + 3KSCN ↔ Fe(SCN)3 + 3KCl.

Tirpalo spalvos intensyvumas priklauso nuo Fe(SCN)3 koncentracijos. Pusiausvyros poslinkis


pastebimas iš tirpalo spalvos intensyvumo pasikeitimo.
Į stiklinę įpilama 20 mL distiliuoto vandens ir įlašinama 3 lašai prisotintų FeCl3 ir KSCN tirpalų. Gautas
raudonas tirpalas padalijamas į 4 lygias dalis ir supilamas į mėgintuvėlius. Pirmas mėgintuvėlis paliekamas
palyginimui, į antrą įlašinami 2 lašai prisotinto FeCl3 tirpalo, į trečią – 2 lašai prisotinto KSCN tirpalo, o į
ketvirtą įberiamas mažas šaukštelis kristalinio KCl. Tirpalų spalvos intensyvumas pasikeičia.
Bandymų rezultatai surašomi į lentelę:

Bandymo Tirpalo spalvos intensyvumo Pusiausvyros poslinkio kryptis


Pridedama medžiaga
Nr. pokytis (tamsėja ar šviesėja) (į kairę ar į dešinę)

Parašoma atliktos reakcijos pusiausvyros konstantos išraiška.

21
Atsiskaitymas

- pateikiamos nustatyto pavyzdžio užpildytos lentelės;


- pateikiami nurodyti darbo aprašyme grafikai;
- pateikiama apskaičiuota temperatūrinio reakcijos greičio koeficiento reikšmė (5 a variante);
- parašoma atliktos reakcijos pusiausvyros konstantos išraiška (5 b variante).

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

22
6. Medžiagų tirpumas
Medžiagų tirpumu yra vadinama jos savybė tirpti vienokiame
ar kitokiame tirpiklyje. Tirpumo matas yra medžiagos sotaus tirpalo

Tirpumas (g/100 g H2O)


koncentracija. Dažniausiai tirpumas išreiškiamas medžiagos svorio
kiekiu, kuris ištirpsta 100 g tirpiklio esant 20 °C temperatūrai. Daugelio
kietų medžiagų tirpumas didėja kylant temperatūrai, o dujų tirpumas –
mažėja.
Tirpimo procesas visada yra lydimas šiluminio efekto. Šilumos
kiekis, suvartojamas ar išsiskiriantis, tirpstant 1 moliui medžiagos,
vadinamas tirpimo šiluma.

Darbo tikslas

Natrio arba amonio oksalatų tirpumo nustatymas, jų sočiųjų tirpalų įvairių koncentracijų skaičiavimas.

Tyrimo objektas

Natrio arba amonio oksalatai.

Darbo priemonės ir reagentai

Kūginės kolbutės, stiklinaitė (25–50 mL), stiklinė lazdelė, piltuvėlis, filtro popierius, biuretė, pipetė,
matavimo cilindras, matavimo kolbutė (100 mL), elektrinė plytelė.
Na2C2O4, (NH4)2C2O4, tirpalai: KMnO4 0,1 N, H2SO4 1:4.

Darbo eiga

Pasveriama 2 g Na2C2O4 arba (NH4)2C2O4, supilama į cheminę stiklinaitę ir įpilama


20 mL distiliuoto vandens (matuojama cilindru). Oksalatas stiklinaitėje maišomas
stikline lazdele 10 min. Paskui gautas sotusis tirpalas nufiltruojamas pro sausą filtrą,
pipete pamatuojama 10 mL filtrato ir supilama į 100 mL matavimo kolbutę. Tirpalas iki
brūkšnio praskiedžiamas distiliuotu vandeniu ir gerai sumaišomas. Iš matavimo
kolbutės švaria pipete pamatuojama 10 mL tirpalo, supilama į kūginę kolbutę ir įpilama
10 mL praskiestos 1 : 4 sieros rūgšties (matuojama cilindru arba dozatoriumi). Tirpalas
pašildomas iki virimo temperatūros ir karštas titruojamas 0,1 N kalio permanganato
tirpalu, kol atsiranda silpnai rausva spalva (žr. pav.). Titruojama 2–3 kartus.
Titruojant amonio oksalatą kalio permanganato tirpalu, vyksta reakcija:

5(NH4)2C2O4 + 2KMnO4 + 8H2SO4 → 2MnSO4 + K2SO4 + 5(NH4)2SO4 + 10CO2 + 8H2O.

Titruojant natrio oksalatą kalio permanganatu, vyksta analogiška reakcija.


Titravimo duomenys surašomi į lentelę:

Titravimui paimtas tiriamo Titravimui suvartoto kalio Vidutinis titravimui suvartotas


Titravimas
tirpalo tūris (mL) permanganato tūris (mL) kalio permanganato tūris (mL)
1
2
3

Skaičiavimai

Iš sunaudoto kalio permanganato tirpalo tūrio apskaičiuojama:


1) praskiesto oksalato tirpalo molinė ekvivalentų koncentracija (normalingumas) pagal formulę:

23
NV = N1V1,
čia:
N – oksalato tirpalo normalingumas,
V – titravimui paimtas oksalato tirpalo tūris, mL,
N1 – kalio permanganato tirpalo normalingumas,
V1 – titravimui sunaudoto kalio permanganato tirpalo tūris, mL.

2) ištirpusio oksalato kiekis (g) 10-tyje mL sotaus tirpalo pagal formulę:

E ⋅ N ⋅100
m= ,
1000
čia:
E – oksalato ekvivalentinė masė,
N – oksalato tirpalo normalingumas.

3) oksalato tirpumas gramais 100-te gramų vandens*,


4) sotaus oksalato tirpalo procentinė koncentracija*,
5) sotaus oksalato tirpalo molinė koncentracija*.
*
sotaus tirpalo tankis yra 1,02 g/mL

Atsiskaitymas

- užpildyta pateikto pavyzdžio lentelė;


- oksalato tirpumo reikšmė;
- sotaus oksalato tirpalo procentinė koncentracija;
- sotaus oksalato tirpalo molinė koncentracija.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Stulpinas, B. ir kt. Bendrosios chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Mokslas, 1985. 147 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

24
7. Neelektrolito molio masės nustatymas
krioskopiniu metodu
Tirpalų virimo temperatūra yra aukštesnė, negu gryno tirpiklio, o jų stingimo
temperatūra – žemesnė. Tirpalo ir tirpiklio virimo temperatūrų skirtumas
vadinamas tirpalo virimo temperatūros pakilimu, o tirpiklio ir tirpalo stingimo
temperatūrų skirtumas vadinamas tirpalo stingimo temperatūros nuokryčiu
(depresija). Šias tirpalų savybes nusako antrasis Raulio dėsnis: stingimo
temperatūros depresija ir virimo temperatūros pakilimas yra proporcingi
molialinei tirpalo koncentracijai:

Δt = Kc, (1)
čia:
Δt – virimo temperatūros pakilimas arba stingimo temperatūros depresija (nuokrytis),
c – tirpalo molialinė koncentracija,
K – krioskopinė arba ebulioskopinė konstanta.
Krioskopinė konstanta yra vienmolialinio tirpalo stingimo temperatūros depresija. Ebulioskopinė
konstanta yra vienmolialinio tirpalo virimo temperatūros pakilimas.
Kadangi

m
c= , (2)
M
čia:
m – ištirpusios medžiagos kiekis (g) 1000 g tirpiklio,
M – medžiagos molio masė,
tai antrąjį Raulio dėsnį galima užrašyti taip:

m
Δt = K . (3)
M

Pagal šį Raulio dėsnį galima apskaičiuoti ištirpusių medžiagų molio masę.

Darbo tikslas

Nustatyti dėstytojo nurodytos medžiagos molio masę.

Darbo priemonės

Krioskopas, pipetė (10 mL), grūstuvas su piesta, ledas, sausas NaCl, tiriamoji medžiaga.

Darbo eiga

Darbas atliekamas su krioskopu, kurį sudaro stiklinė su joje įtvirtintu mėgintuvėliu.


Mėgintuvėlis užkemšamas kamščiu, į kurį įstatytas termometras.
Stiklinė pripildoma šaldomojo mišinio, kurį sudaro ½ stiklinės susmulkinto ledo ir
trys šaukšteliai natrio chlorido.
Randama gryno tirpiklio stingimo temperatūra. Tam į mėgintuvėlį įpilama 10 mL
distiliuoto vandens (matuojama pipete). Vanduo atsargiai pamaišomas termometru ir
stebima jo temperatūra. Iš pradžių vanduo peršąla – temperatūra nukrinta žemiau nulio.
Netrukus atsiranda ledo kristaliukai, vandens temperatūra šiek tiek pakyla ir nusistovi.
Tai ir yra gryno tirpiklio stingimo temperatūra t1. Mėgintuvėlis išimamas ir šildomas
rankoje, kol ledas ištirpsta. Ištirpinus ledą, į mėgintuvėlį įpilama analitinėmis
svarstyklėmis tiksliai pasverta tiriamoji medžiaga. Medžiagai ištirpus, anksčiau aprašytu
būdu randama tirpalo stingimo temperatūra t2.

25
Bandymų duomenys surašomi į lentelę:

Gryno tirpiklio Tirpalo stingimo Tirpalo stingimo


Gryno tirpiklio Tiriamos medžiagos
stingimo temperatūra, temperatūra, t2 temperatūros
masė (g) masė (g)
t1 (°C) (°C) depresija, Δt (°)

Skaičiavimai

Skaičiuojama pagal antrojo Raulio dėsnio formulę (3). Vandens krioskopinė konstanta K = 1,86 °C/mol.
Gryno tirpiklio svoris imamas lygus jo tūriui, nes laikoma, kad distiliuoto vandens tankis lygus 1 g/mL.
Tirpalo stingimo temperatūros depresija:

Δt = t1 − t2, (4)
čia:
t1 – gryno tirpiklio stingimo temperatūra,
t2 – tirpalo stingimo temperatūra.

Atsiskaitymas

- pateikiama užpildyta lentelė;


- pateikiama apskaičiuota nežinomos medžiagos molio masė.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

26
8. Koloidiniai tirpalai
Koloidiniais tirpalais, arba zoliais, vadinamos dispersinės
sistemos, kurių dispersinės fazės dalelių skersmuo yra 1–100 nm.
Koloidiniai tirpalai yra heterogeninės sistemos, todėl, norint gauti
koloidinį tirpalą, dispersinė fazė turi netirpti tirpiklyje.
Koloidiniai tirpalai gaunami dviem metodais:
1) dispersiniu – smulkinant medžiagą iki koloidinių dalelių dydžio,
2) kondensaciniu – cheminių reakcijų metu sukimbant molekulėms į
agregatus.
Nors koloidinių tirpalų dalelės yra didelės, tačiau jos neiškrenta
nuosėdomis ir gali ilgai išlaikyti agregatinį pastovumą. Koloidų
agregatinis pastovumas aiškinamas tuo, kad dalelės paviršiuje susidaro
elektrinis krūvis. Koloidinės dalelės adsorbuoja iš tirpalo jonus ir įgyja elektros krūvį, kuris neleidžia joms
sukibti ir nusėsti.
Susidarant koloidiniams tirpalams, dispersinės fazės molekulės sukimba į agregatus ir sudaro koloidinės
dalelės branduolį. Branduolys adsorbuoja tirpale esančius jonus, kurie neleidžia dalelei toliau augti.
Koloidinės dalelės branduolys iš tirpalo adsorbuoja tuos jonus, kurie yra jam giminingi ir kurių tirpale yra
perteklius. Nuo šių jonų ir priklauso koloidinės dalelės krūvio ženklas. Pvz., AgJ koloidinės dalelės
branduolys gali adsorbuoti Ag+ arba J− jonus ir priklausomai nuo adsorbuotų jonų įsielektrinti teigiamai arba
neigiamai. Metalų hidroksidų koloidinės dalelės turi teigiamąjį krūvį, nes adsorbuoja iš tirpalo teigiamuosius
jonus. Fe(OH)3 koloidinės dalelės branduolys adsorbuoja Fe3+ jonus. Metalo sulfidų koloidinės dalelės turi
neigiamąjį krūvį, nes adsorbuoja iš tirpalo neigiamuosius jonus. Sb2S3 bei As2S3 dalelių branduoliai
adsorbuoja S2− arba HS− jonus, priklausomai nuo to, kokie jonai yra tirpale. Adsorbuoti branduolio paviršiuje
jonai pritraukia iš tirpalo dalį priešingo krūvio jonų ir sudaro koloidinės dalelės adsorbcinį sluoksnį. Taigi
adsorbciniame sluoksnyje yra teigiamųjų ir neigiamųjų jonų. Koloidinės dalelės branduolys su adsorbciniu
sluoksniu sudaro granulę. Kita priešingo krūvio jonų dalis yra toliau nuo koloidinės dalelės ir sudaro difuzinį
sluoksnį. Granulė ir difuzinio sluoksnio jonai sudaro micelę.
Pvz., As2S3 zolis susidaro pagal šią reakciją:

As2O3 + 3H2S → As2S3 + 3H2O,


As2O3 + 3H+ + 3S2− → As2S3 + 3H2O.

1) As2S3 molekulės sukimba ir sudaro koloidinės dalelės branduolį m(As2S3),


2) branduolys adsorbuoja S2− jonus, įsielektrina neigiamai ir pritraukia iš tirpalo dalį H+ jonų. S2− ir H+
jonai sudaro adsorbcinį sluoksnį. Branduolys su adsorbciniu sluoksniu – granulė:

{m(As2S3)nS2− ⋅ xH+}(2n−x)−,

3) kiti tirpalo H+ jonai išsidėsto toliau ir sudaro difuzinį sluoksnį. Granulė su difuziniu sluoksniu – micelė:

{m(As2S3)nS2− ⋅ xH+}(2n−x)− (2n−x)H+.

Adsorbcinio ir difuzinio sluoksnių jonai sudaro dvigubą elektros sluoksnį dalelės paviršiuje. Koloidinei
dalelei judant atsiranda potencialų skirtumas tarp dalelės ir tirpale esančių jonų, kuris vadinamas
elektrokinetiniu potencialu, arba ζ (dzeta) potencialu. Kuo didesnė ζ potencialo reikšmė, tuo pastovesnė
koloidinė sistema.
Jeigu koloidinių dalelių krūviai labai sumažėja arba visai išnyksta, koloidinės dalelės sustambėja, iš
tirpalo išsiskiria nuosėdos. Šis procesas vadinamas koaguliacija. Koaguliaciją gali sukelti priešingų krūvių
koloidų sumaišymas, temperatūros pakilimas, zolio koncentravimas ir elektrolitų priedai.
Elektrolito priedas pakeičia difuzinio sluoksnio struktūrą. Elektrolito jonai difuzinio sluoksnio jonus
išstumia į adsorbcinį sluoksnį, todėl dalelės krūvis mažėja ir, atsižvelgiant į elektrolito koncentraciją, gali
visai išnykti. Tada koloidinės dalelės sukimba į agregatus ir koaguliuoja.

27
Minimali elektrolito koncentracija, kuri sumažina zolio agregatinį pastovumą per tam tikrą laiką,
vadinama koaguliacijos slenksčiu Csl. Atvirkščias jam dydis apibūdina elektrolito koaguliacinę galią 1/Csl.
Koaguliacinė galia priklauso nuo jono valentingumo ir spindulio. Kuo didesnis jono valentingumas ir
spindulys, tuo didesnė elektrolito koaguliacinė galia.

Darbo tikslas

Pagaminti koloidinius tirpalus, nustatyti jų patvarumą. Apskaičiuoti elektrolitų koaguliacinę galią.

Darbo priemonės

Elektrinė plytelė, mėgintuvėliai, cheminės stiklinėlės, matavimo cilindras, pipetės. 4 % FeCl3 arba 3 %
AlCl3, 1 % CuSO4, 0,01 % K4[Fe(CN)6], 0,01 M K2SO4, 0,001 M K3[Fe(CN)6], 0,01 M BaCl2, 0,001 M
AlCl3 tirpalai.

Darbo eiga

Darbas atliekamas pagal vieną iš dėstytojo nurodytų variantų.

A variantas

Stiklinėlėje užvirinama 50 mL distiliuoto vandens, įpilama 5 mL 4 % FeCl3 arba 3 % AlCl3 tirpalo ir


palaukiama, kol tirpalas dar kartą užvirs. Chloridų hidrolizė vyksta iki galo, ir susidaro geležies arba
aliuminio hidroksido zolis.
Parašomos hidroksido susidarymo molekulinė ir joninė lygtys ir zolio micelės formulė, žinant, kad
koloidinės dalelės krūvis teigiamasis.
Į 8 švarius mėgintuvėlius įpilama po 5 mL ataušinto hidroksido zolio. Į kiekvieną mėgintuvėlį pridedama
distiliuoto vandens ir elektrolito tirpalo tiek, kiek nurodyta lentelėje:

Mėgin- 0,001 M
Fe(OH)3 arba Distiliuoto 0,01 M Kai koaguliuoja po
tuvėlio K3[Fe(CN)6],
Al(OH)3, (mL) H2O, (mL) K2SO4, (mL) 15 min., žymima +
Nr. (mL)
1 5 4,5 0,5 –
2 5 4 1 –
3 5 3 2 –
4 5 1 4 –
5 5 4,5 – 0,5
6 5 4 – 1
7 5 3 – 2
8 5 1 – 4

Tirpalai mėgintuvėliuose sumaišomi, ir po 15 min. lentelėje pažymima, kuriuose mėgintuvėliuose įvyko


koaguliacija (tirpalas susidrumstė arba iškrito nuosėdos).

B variantas

Į 40 mL 0,01 % K4[Fe(CN)6] tirpalo įpilama 1 mL 1 % CuSO4. Susidaro raudonas Cu2[Fe(CN)6] zolis.


Parašomos šio zolio susidarymo molekulinė ir joninė lygtys ir micelės formulė, žinant, kad dalelės krūvis
neigiamas ir ją stabilizuoja K4[Fe(CN)6].
Į 8 mėgintuvėlius įpilama po 5 mL gauto zolio, tada pridedama distiliuoto vandens ir elektrolito tirpalo
tiek, kiek nurodyta lentelėje:

Mėgin- Cu2[Fe(CN)6] Distiliuoto 0,01 M 0,001 M Kai koaguliuoja po 15


tuvėlio (mL) H2O (mL) BaCl2 AlCl3 min., žymima +

28
Nr. (mL) (mL)
1 5 4,5 0,5 –
2 5 4 1 –
3 5 3 2 –
4 5 1 4 –
5 5 4,5 – 0,5
6 5 4 – 1
7 5 3 – 2
8 5 1 – 4

Tirpalai mėgintuvėliuose sumaišomi, ir po 15 min. lentelėje pažymima, kuriuose mėgintuvėliuose įvyko


koaguliacija (tirpalas susidrumstė arba iškrito nuosėdos).

Skaičiavimai

Koaguliacijos slenkstis ir koaguliaciniė galia skaičiuojami kiekvienam iš panaudotų darbe elektrolitų.


Koaguliacijos slenkstis Csl apskaičiuojamas pagal mažiausią elektrolito koncentraciją, kuri sukėlė
koaguliaciją:

Csl = 100cv,
čia:
c – molinė elektrolito koncentracija,
v – mažiausias elektrolito kiekis (mL), kuris sukelia koaguliaciją.
Paskui apskaičiuojama elektrolito koaguliacinė galia:

p = 1/Csl.

Duomenys surašomi į lentelę:

Elektrolitas Koaguliaciją sukeliantis jonas Koaguliacijos slenkstis Koaguliacinė galia

Atsiskaitymas

- pateikiamos zolio susidarymo reakcijos;


- pateikiama zolio micelės formulė;
- pateikiama užpildyta duoto pavyzdžio lentelė.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Stulpinas, B. ir kt. Bendrosios chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Mokslas, 1985. 147 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

29
9. Elektrolitinė disociacija
Darbo tikslas

Apskaičiuoti acto rūgšties arba amonio hidroksido disociacijos konstantą K ir


disociacijos laipsnį α.

Darbo priemonės ir reagentai

pH-metras, biuretė, pipetė, stiklinėlė, kūginės kolbutės.


Tirpalai: CH3COOH, NaOH, fenolftaleinas, arba NH4OH, HCl, metiloranžas.

Darbo eiga

Darbas atliekamas pagal vieną iš dėstytojo nurodytų variantų.

A. Acto rūgšties disociacijos konstantos ir disociacijos laipsnio nustatymas

Pamatuojamas dėstytojo nurodyto tirpalo pH (matavimų seka yra aprašyta atskirame lape, kurį studentas
gauna laboratorijoje).
Bendra acto rūgšties molinė koncentracija (C) lygi jos normalinei koncentracijai (N), kadangi šios
medžiagos molio masė lygi jos ekvivalento molio masei.
Norint rasti normalinę tirpalo koncentraciją, pipete tiksliai pamatuojama 5 arba 10 mL tiriamojo tirpalo,
įpilama į kūginę kolbutę, įlašinama 3−4 lašai fenolftaleino indikatoriaus ir titruojama duotos koncentracijos
NaOH tirpalu. Titravimas atliekamas 2−3 kartus.

Skaičiavimai

Žinant tirpalo pH reikšmę, iš formulės

pH = −lg[H+], (1)

randama vandenilio jonų koncentracija [H+] (mol/L) pagal formulę:

[H+] = 10−pH. (2)

Disocijuojant vienai acto rūgšties molekulei, susidaro vienas vandenilio jonas ir vienas acetato jonas:

CH3COOH ⇔ H+ + CH3COO−,

todėl acetato jonų koncentracija yra lygi vandenilio jonų koncentracijai:

[CH3COO−] = [H+]. (3)

Pusiausvyroje esančios acto rūgšties koncentracija [CH3COOH] prilyginama bendrai molinei acto
rūgšties koncentracijai, kuri yra lygi tirpalo molinei ekvivalentų koncentracijai (normalingumui):

[CH3COOH] = C = N. (4)

Normalinė acto rūgšties koncentracija apskaičiuojama iš titravimo duomenų pagal lygtį:

N ⋅ V = N1 ⋅ V1, (5)
čia:
N – acto rūgšties normalinė koncentracija,

30
V – acto rūgšties tūris, paimtas titruoti (mL),
N1 – NaOH normalinė koncentracija,
V1 – titruoti sunaudoto NaOH tūris (mL).
Apskaičiavus visas koncentracijas, galima skaičiuoti acto rūgšties disociacijos konstantą K:

K=
[H ] ⋅ [CH COO ] ,
+
3

(6)
[CH COOH]
3

čia:
[H+] – vandenilio jonų koncentracija, mol/L,
[CH3COO−] – acetato jonų koncentracija, mol/L,
[CH3COOH] – nedisocijuotos acto rūgšties koncentracija, mol/L.
Acto rūgšties disociacijos laipsnis skaičiuojamas:

K
α= , (7)
C
čia:
K – acto rūgšties disociacijos konstanta,
C – acto rūgšties bendra molinė koncentracija, mol/L.

B. Amonio hidroksido disociacijos konstantos ir disociacijos laipsnio nustatymas

Matuojamas dėstytojo nurodyto tirpalo pH.


Bendra amonio hidroksido molinė koncentracija (C) lygi jo normalinei koncentracijai (N), nes šios
medžiagos molio masė lygi jos ekvivalento molio masei.
Tam, kad būtų galima rasti normalinę tirpalo koncentraciją, pipete tiksliai pamatuojama 5 arba 10 mL
tiriamojo tirpalo, įpilama į kūginę kolbutę, įlašinama 1−2 lašai indikatoriaus metiloranžo ir titruojama duotos
koncentracijos HCl tirpalu. Titruojama 2−3 kartus.

Skaičiavimai

Žinant tirpalo pH reikšmę, apskaičiuojama hidroksilo jonų koncentracija [OH−], mol/L. Žinant, kad:

pH + pOH = 14, t. y. pOH = 14 − pH, (8)

iš formulės

pOH = −lg[OH−] (9)

randama hidroksilo jonų koncentracija [OH−] (mol/L):

[OH−] = 10−pOH . (10)

Disocijuojant vienai amonio hidroksido molekulei, susidaro vienas amonio jonas ir vienas hidroksilo
jonas:

NH4OH ⇔ NH4+ + OH−,

todėl amonio jonų koncentracija yra lygi hidroksilo jonų koncentracijai:

[NH4+] = [OH−]. (11)

Pusiausvyroje esančio amonio hidroksido koncentracija [NH4OH] prilyginama bendrai molinei amonio
hidroksido koncentracijai, kuri yra lygi tirpalo molinei ekvivalentų koncentracijai (normalingumui):

31
[NH4OH] = C = N, (12)

Normalinė amonio hidroksido koncentracija apskaičiuojama iš titravimo duomenų pagal lygtį (5).
Apskaičiavus visas koncentracijas, galima skaičiuoti duoto amonio hidroksido disociacijos konstantą K:

K=
[NH ] ⋅ [OH ] ,
+
4

(13)
[NH OH ]
4

čia:
[NH+] − amonio jonų koncentracija, mol/L,
[HO−] − hidroksilo jonų koncentracija, mol/L,
[NH4OH] − nedisocijuoto amonio hidroksido koncentracija, mol/L.
Amonio hidroksido disociacijos laipsnis skaičiuojamas pagal (7) lygtį.

Atsiskaitymas

- tiriamos medžiagos disociacijos laipsnio reikšmė;


- tiriamos medžiagos disociacijos konstantos reikšmė.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

32
10. Druskų hidrolizė
Hidrolize vadinama druskos ir vandens jonų reakcija, kuriai
vykstant susidaro bent vienas silpnasis elektrolitas (silpnoji rūgštis,
bazė arba rūgštiniai bei baziniai jonai). Todėl dažniausiai pakinta
vandens vandenilio ir hidroksilo jonų koncentracija, ir druskos tirpalas
parūgštėja arba pašarmėja. Kiekvieną druską galima laikyti medžiaga,
gauta rūgščiai reaguojant su baze: druskos katijonas apibūdina bazę,
anijonas – rūgštį. Hidrolizuojasi tik tokios druskos, kurias sudaro
silpnosios rūgštys arba silpnosios bazės. Stipriųjų rūgščių ir stipriųjų
bazių druskos (pvz.: NaCl, KNO3) nesihidrolizuoja, nes druskos jonų sąveika su vandeniu nevyksta
(nesusidaro silpnai disocijuojantys junginiai), todėl vandens H+ ir OH− jonų koncentracija nepakinta, ir
tirpalas yra neutralus.
Rūgščių ir bazių stiprumą nusako jų disociacijos laipsnis α. Stipriųjų elektrolitų disociacijos laipsnis yra
didesnis negu 30 % (α > 30 %), silpnų – mažesnis negu 3 % (α < 3 %). Elektrolitų disociacijos laipsnių
reikšmes galima rasti Chemijos laboratorinių darbų knygutėje [1] 126 p.
Kai rašomos hidrolizės reakcijos, pirma parašoma molekulinė lygtis, paskui – joninė ir sutrumpinta
joninė lygtys. Druskos, sudarytos iš silpnų daugiavandenilių rūgščių (Na2CO3, K3PO4) arba silpnųjų
daugiahidroksilių bazių (Fe(NO3)3, CuCl2) hidrolizuojasi stadijomis (pakopomis). Tais atvejais ir susidaro
rūgštūs ar baziniai jonai. Toliau panagrinėkime būdingiausių tipų hidrolizę.
Druskos, sudarytos iš stipriosios bazės ir silpnosios rūgšties, hidrolizuojasi ir sudaro silpnai
disocijuojančią rūgštį:

KCN + H2O ⇔ HCN + KOH;


K+ + CN− + H2O ⇔ HCN + K+ + OH−;
CN− + H2O ⇔ HCN + OH−.

Susidaro silpna ciano rūgštis ir OH− jonų perteklius (KOH yra stipri bazė ir todėl vandeniniame tirpale
gerai disocijuoja į jonus). Tirpalo reakcija yra šarminė: pH > 7.
Druskos, sudarytos iš stiprios bazės ir daugiavandenilės rūgšties, hidrolizuojasi pakopomis:

1 stadija Na2CO3 + H2O ⇔ NaHCO3 + NaOH;


2 Na+ + CO32− + H2O ⇔ Na+ + HCO3− + Na+ + OH−;
CO32− + H2O ⇔ HCO3− + OH−.

2 stadija NaHCO3 + H2O ⇔ H2CO3 + NaOH;


Na+ + HCO3− + H2O ⇔ H2CO3 + Na+ + OH−;
HCO3− + H2O ⇔ H2CO3 + OH−.

Hidrolizuojantis stipriosios bazės ir silpnosios rūgšties druskoms, susijungia vandens vandenilio jonai, ir
tirpale ima vyrauti hidroksilo jonai, kurie suteikia jam šarminių savybių (pH > 7). Be to, susidaro silpnoji
rūgštis arba rūgštusis jonas.
Druskos, sudarytos iš stipriosios rūgšties ir silpnosios bazės, hidrolizuojasi ir sudaro silpnai
disocijuojančią bazę:

NH4Cl + H2O ⇔ NH4OH + HCl,


NH4+ + Cl− + H2O ⇔ NH4OH + H+ + Cl−,
NH4+ + H2O ⇔ NH4OH + H+.

Druskos, sudarytos iš stipriosios rūgšties ir daugiavalenčio metalo bazės, hidrolizuojasi pakopomis:

1 stadija: CuCl2 + H2O ⇔ Cu(OH)Cl + HCl,


Cu2+ + 2 Cl− + H2O ⇔ Cu(OH)+ + Cl− + H+ + Cl−,

33
Cu2+ + H2O ⇔ Cu(OH)+ + H+.

2 stadija: Cu(OH)Cl + H2O ⇔ Cu(OH)2 + HCl,


Cu(OH)+ + Cl− + H2O ⇔ Cu(OH)2 + H+ + Cl−,
Cu(OH)+ + H2O ⇔ Cu(OH)2 + H+.

Hidrolizuojantis silpnosios bazės ir stipriosios rūgšties druskoms, susijungia vandens hidroksilo jonai ir
tirpale ima vyrauti vandenilio jonai, kurie suteikia jam rūgščių savybių (pH < 7). Be to, susidaro silpnoji
bazė arba bazinis jonas.
Druskos, sudarytos iš silpnosios bazės ir silpnosios rūgšties, hidrolizuojasi ir sudaro silpnąją rūgštį ir
silpnąją bazę:

CH3COONH4 + H2O ⇔ CH3COOH + NH4OH,


CH3COO− + NH4+ + H2O ⇔ CH3COOH + NH4OH.
Arba
1 stadija (NH4)2S + H2O ⇔ NH4OH + NH4HS,
2 NH4+ + S2− + H2O ⇔ NH4OH + NH4+ + HS−,
NH4+ + S2− + H2O ⇔ NH4OH + HS−.

2 stadija: NH4HS + H2O ⇔ NH4OH + H2S,


NH4+ + HS− + H2O ⇔ NH4OH + H2S.

Hidrolizuojantis silpnosios bazės ir silpnosios rūgšties druskoms, susijungia vandens hidroksilo ir


vandenilio jonai. Tirpalo pH priklauso nuo susidariusių medžiagų disociacijos laipsnio. Acto rūgšties ir
amonio hidroksido disociacijos laipsniai labai panašūs, todėl šiuo atveju tirpalas praktiškai neutralus. Jei
hidrolizėje susidariusios rūgšties disociacijos laipsnis didesnis už bazės disociacijos laipsnį – tirpalas bus
silpnai rūgštus (pH < 7), jei bazės disociacijos laipsnis didesnis už rūgšties – tirpalas bus silpnai šarminis
(pH > 7). Jei vykstant hidrolizei susidaro labai silpna rūgštis ir labai silpna bazė, be to, jeigu jos yra lakios
arba mažai tirpios, tai hidrolizė gali vykti iki galo, kol suskils visa druska:

Al2S3 + 6 H2O ⇔ 2 Al(OH)3 + 3 H2S.

Darbo tikslas

Nagrinėti druskų vandeninių tirpalų pH pokyčius. Išmokti rašyti įvairių druskų pakopinės hidrolizės
reakcijų lygtis.

Darbo priemonės ir reagentai

Cheminės stiklinėlės (25–50 mL) arba mėgintuvėliai, universalaus indikatoriaus popierėliai arba pH-
metras.
Įvairios sausos druskos, distiliuotas vanduo.

Darbo eiga

Iš darbo vietoje esančių druskų stiklinėlėse arba mėgintuvėliuose pagaminami tirpalai: imama keliolika
kristaliukų druskos ir užpilama keliais mililitrais distiliuoto vandens, pamaišoma. Druskoms ištirpus pH-
metru arba universalaus indikatoriaus popierėliu nustatomas visų tirpalų pH. Gauti rezultatai surašomi į
lentelę:

Mėgintuvėlio arba Druskos Iš ko sudaryta druska Druskos tirpalo Tirpalo reakcija (rūgšti,
stiklinėlės Nr. formulė (bazė ir rūgštis) pH reikšmė šarminė ar neutrali)

34
Parašomos druskų hidrolizės reakcijų molekulinės bei joninės lygtys. Druskų, sudarytų iš
daugiavandenilių rūgščių bei daugiahidroksilių bazių, hidrolizės reakcijas privalu rašyti pakopomis.

Atsiskaitymas

- užpildyta lentelė;
- atliktų reakcijų lygtys.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

35
11. Galvaniniai elementai ir elektrolizė
Galvaniniai elementai

Reakcijoje, kai oksidacijos ir redukcijos procesai atskiriami ir


elektronai verčiami nuo reduktoriaus į oksidatorių eiti laidu (išorine
grandine), gaunama elektros srovė. Cheminė oksidacijos-redukcijos
reakcijos energija paverčiama elektros energija. Įrengimai, kuriuose
vyksta toks energijos pasikeitimas, vadinami cheminiais elektros srovės
šaltiniais. Paprasčiausi cheminiai elektros srovės šaltiniai yra
galvaniniai elementai.
Galvaninis elementas susideda iš dviejų elektrodų. Elektrodą sudaro metalas, įmerktas į savo druskos
tirpalą (elektrolitą), pavyzdžiui, švino plokštelė – švino nitrato tirpale ir cinko plokštelė – cinko nitrato
tirpale (žr. paveiksliuką). Sujungus tirpalus vamzdeliu, užpildytu elektrolito tirpalu, o metalo plokšteles –
laidu, gaunamas galvaninis elementas.
Įmerkus metalą į elektrolito tirpalą vandenyje, tarp metalo ir
tirpalo susidaro potencialų skirtumas, vadinamas elektrodo
potencialu. Tiesiogiai išmatuoti potencialų skirtumą tarp metalo ir
tirpalo negalima, dėl to nustatomas potencialų skirtumas,
susidarantis tarp dviejų elektrodų. Elektrodu, su kuriuo lyginami
metalų potencialai, yra naudojamas standartinis vandenilio
elektrodas, kurio potencialas imamas lygus nuliui.
Standartiniu metalo potencialu φ0 vadinamas elektrodo
potencialas, atsirandantis pamerkus metalą į jo druskos tirpalą,
kuriame metalo jonų koncentracija yra vienas molis litre tirpalo
(1 M), esant 25 °C temperatūrai. Surašius metalus į eilę pagal
didėjančias standartinių elektrodo potencialų (φ0) reikšmes,
gaunama metalų įtampų eilė (pateikta [1] šaltinio 125 p.)
Bet kurios koncentracijos druskos tirpale metalo potencialas φ apskaičiuojamas pagal Nernsto lygtį:

0,059
ϕ = ϕ0 + lg c , (1)
n
čia:
φ0 – standartinis metalo potencialas,
n – metalo valentingumas,
c – metalo jonų koncentracija druskos tirpale (mol/L).
Metalo jonų koncentracija apskaičiuojama taip:

c = cM ⋅ α ⋅ nj,
čia:
cM – druskos tirpalo molinė koncentracija,
α – druskos disociacijos laipsnis šiame tirpale (praskiestuose druskų tirpaluose jis imamas lygus
vienetui),
nj – metalo jonų skaičius, gaunamas disocijuojant vienai druskos molekulei.
Galvaniniame elemente anodu yra neigiamesnį potencialą turintis elektrodas (aktyvesnis metalas).
Anodas tirpsta (oksiduojasi, t. y. atiduoda elektronus), ir šis procesas vadinamas anodiniu. Teigiamesnį
potencialą turintis elektrodas, ant kurio teigiami metalo jonai netenka krūvio (redukuojasi, t. y. prisijungia
elektronus), vadinamas katodu. Katodo paviršiuje vykstantis redukcijos procesas yra vadinamas katodiniu.
Tarp anodo ir katodo susidaro potencialų skirtumas. Tuo atveju, kai srovės stiprumas galvaniniame
elemente lygus nuliui, šis potencialų skirtumas vadinamas galvaninio elemento elektrovaros jėga EVJ ir
skaičiuojamas pagal lygtį:

EVJ = ϕkatodo − ϕanodo. (2)

36
Supaprastinta anksčiau pavaizduoto galvaninio elemento schema užrašoma taip:

– Zn | Zn(NO3)2 || Pb(NO3)2 | Pb +.

Šiame galvaniniame elemente anodas yra cinkas, nes φ0Zn = – 0,76 V, katodas – švinas, nes
φ0Pb = – 0,13 V. Vykstančios elektrocheminės reakcijos yra šios:

anodinė Zn0 – 2ē → Zn2+ (oksidacija, ē atidavimas),


katodinė Pb2+ + 2ē → Pb0 (redukcija, ē pritraukimas).

Galvaninio elemento elektrovaros jėga (EVJ) apskaičiuojama atimant iš didesnio (teigiamesnio)


elektrodinio potencialo mažesnį (neigiamesnį). Galvaninio elemento, sudaryto iš standartinių švino ir cinko
elektrodų, elektrovaros jėga yra:

EVJ = –0,13 – (–0,76) = 0,63 V.

Elektrolizė

Elektrolize vadinamas cheminis procesas, vykstantis leidžiant per elektrolito tirpalą arba lydalą
nuolatinę elektros srovę. Elektros srovę per tirpalus perneša jonai. Vandeniniame druskos tirpale, be druskos
jonų, yra vandenilio (H+) ir hidroksilo (OH−) jonų. Elektrolizės metu prie katodo (neigiamo elektrodo) vyksta
redukcija (elektronų prisijungimas), prie anodo (teigiamo elektrodo) – oksidacija (elektronų atidavimas).
Katodiniai procesai. Elektrolizėje prie katodo atkeliauja tirpale esantieji teigiamieji jonai. Pirmiausia
išsikrauna to metalo jonai, kurio elektrodinis potencialas yra teigiamiausias.
Metalų druskų vandeninių tirpalų elektrolizėje galimi trys katodinio proceso atvejai.
1. Labai aktyvių metalų, kurių standartinis elektrodo potencialas yra neigiamesnis už −1,2 V (Li+, K+,
Na , Ba2+, Ca2+, Mg2+, Al3+, Ti2+), jonai iš vandeninių jų druskų tirpalų elektrolizėje neišsikrauna. Tuo
+

atveju išsikrauna vandenilio jonai (jei elektrolitas yra rūgštus):

2H+ + 2ē → 2H → H2 (3)

arba vandens molekulės (jei elektrolitas yra neutralus arba šarminis):

2H2O + 2ē → H2 + 2OH−. (4)

Elektrolizuojant labai aktyvių metalų druskų vandeninius tirpalus, ant katodo skiriasi vandenilis.
2. Elektrolizuojant tirpalus, kuriuose yra metalo jonų, esančių aktyvumo eilėje tarp titano ir vandenilio
(pradedant manganu), prie katodo redukuojasi metalo jonai:

Men+ + nē → Me. (5)

Kartu su metalo jonais išsikrauna vandenilis. Vyksta (3) arba (4) reakcijos.
3. Metalų, turinčių teigiamą standartinį elektrodo potencialą, jonai vandeninių tirpalų elektrolizės metu
redukuojasi katodo paviršiuje, ant katodo skiriasi tik metalas. Vyksta tik (5) reakcija.
Anodiniai procesai. Anodas elektrolizėje gali būti tirpusis, kai jis metalinis, ir netirpusis, kai jis grafito,
anglies ar kai kurių metalų (pvz.: Pt, Au).
1. Kai anodas tirpusis, jis oksiduojasi, jo jonai pereina į tirpalą:

Me – nē → Men+.

2. Kai anodas netirpusis, prie jo atkeliauja neigiamieji jonai, kurie ir oksiduojasi (išsikrauna). Pagal
aktyvumą oksidacijai neigiamieji jonai gali būti išdėstomi tokia eile:

J−, Br−, Cl−, S2− … OH−, H2O, SO 24− , NO3− , ClO −4 …

37
Kai tirpale yra įvairių neigiamųjų jonų, pirmiausia išsikrauna nedeguoninių rūgščių anijonai, t. y.
pirmiau išsikraus J−, po to Br− ir t. t.
Deguoninių rūgščių anijonai iš vandeninių tirpalų ant anodo neišsikrauna, nes lengviau vyksta OH−
jonų (šarminiame elektrolite) arba vandens molekulių (rūgščiame arba neutraliame elektrolite) oksidacija:

4OH− − 4ē → O2 + 2H2O,
2H2O − 4ē → O2 + 4H+.

Šiuo atveju prie anodo skiriasi deguonis.

Darbo tikslas

Susipažinti su galvaninių elementų veikimo principais, sukonstruoti galvaninį elementą, išmatuoti jo


praktinę EVJ ir naudoti jį kaip nuolatinės srovės šaltinį elektrolitų vandeninių tirpalų elektrolizei.

Darbo eiga

a) Galvaninio elemento elektrovaros jėgos nustatymas


Sudaromas dėstytojo paskirtas galvaninis elementas iš dviejų skirtingų metalų, įmerktų į jų druskų
tirpalus (pvz.: cinko elektrodas įmerkiamas į cinko druskos tirpalą, o varis įmerkiamas į vario druskos
tirpalą). Abu tirpalai sujungiami lenktu vamzdeliu, užpildytu kalio chlorido tirpalu.
Nustatoma milivoltmetro skalės vertė ir, prijungus prie jo elektrodus, išmatuojama galvaninio elemento
elektrovaros jėga, t. y. potencialų skirtumas tarp elektrodų voltais (matavimų seka yra aprašyta atskirame
lape, kurį studentas gauna laboratorijoje).
b) Natrio sulfato tirpalo elektrolizė
Sudaryto galvaninio elemento elektrodų vielų laisvieji galai įleidžiami į U formos indelį su Na2SO4
tirpalu. Į abi indelio puses įlašinama po 4–5 lašus fenolftaleino. Einant srovei per tirpalą, vyksta elektrolizė ir
fenolftaleino spalva prie vieno elektrodo pakinta.

Skaičiavimai

Apskaičiuojama sudaryto galvaninio elemento teorinė elektrovaros jėga. Abiejų metalų elektrodiniai
potencialai φ1 ir φ2 randami pagal Nernsto formulę (1):

0,059
ϕ = ϕ0 + lg c ,
n

čia:
φ0 – standartinis metalo potencialas (žr. 125 p. [1]),
n – metalo valentingumas,
c – druskos tirpalo, į kurį įmerktas metalas, molinė koncentracija. Tais atvejais, kai disocijuojant
elektrolitui iš vienos molekulės susidaro vienas metalo jonas, tirpalo molinė koncentracija kartu parodo ir
metalo jonų koncentraciją moliais litre.
Sudaryto galvaninio elemento teorinė elektrovaros jėga skaičiuojama pagal (2).
Gauti rezultatai surašomi į lentelę:

Elektrodiniai potencialai (V) Elektrovaros jėga (V)


Galvaninio elemento schema
φ1 φ2 Apskaičiuota Išmatuota

Atsiskaitymas

- parašomos galvaninio elemento anodinė ir katodinė reakcijos;

38
- parašomos Na2SO4 tirpalo elektrolizės anodinė ir katodinė reakcijos, paaiškinami stebėti reiškiniai;
- užpildoma pateikto pavyzdžio lentelė.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Janickis, V. ir kt. Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2003. 339 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.

39
12. Vandens kietis ir jo minkštinimas
Darbo tikslas

Išmokti nustatyti vandens kietį, taip pat jį suminkštinti.

Darbo priemonės ir reagentai

Biuretės, pipetės, matavimo cilindras, matavimo kolbutė,


Erlenmejerio kolbutės, grįžtamasis vandens šaldytuvas su kamščiu,
elektrinė plytelė, katijonitu užpildyta stiklinė kolonėlė.
Tirpalai: Trilono B, HCl, amoniakinis buferinis tirpalas (pH 10), metiloranžas, eriochromo juodasis T.

12a. Karbonatinio, pastoviojo ir bendrojo vandens kiečio nustatymas

Darbo eiga

1. Karbonatinio vandens kiečio nustatymas


Per šį etapą nustatomas bendras vandens šarmingumas A ir pavirinto vandens šarmingumas B, likęs
pašalinus iš vandens druskas, sudarančias karbonatinį vandens kietį. Abiejų šarmingumų skirtumas ir bus
karbonatinis (laikinasis) vandens kietis.
Kad darbas vyktų sparčiau, iš pradžių matavimo kolbute tiksliai pamatuojama 100 mL tiriamo vandens,
įpilama į švarią kūginę kolbutę, užkemšama kamščiu, kuriame įstatytas šaldytuvas ir atsargiai virinama
20 min. Virinant kalcio ir magnio hidrokarbonatai suskyla į karbonatus ir nusėda, vyksta reakcijos:

Ca(HCO3)2 →
Mg(HCO3)2 →

Kol vanduo verda, nustatomas bendras vandens šarmingumas A. Tam tikslui į kūginę kolbutę įpilama
matavimo kolbute tiksliai pamatuota nauja 100 mL tiriamo vandens porcija, lašinami 3–4 lašai metiloranžo ir
titruojama 0,1 N HCl tirpalu, kol geltona spalva tampa oranžine. Užsirašomas titravimui sunaudotas tikslus
HCl tūris V1. Pirmą kartą titruojant druskos rūgštimi vyksta reakcijos:

Ca(HCO3)2 + 2HCl →
Mg(HCO3)2 + 2HCl →
NaHCO3 + HCl →

Jeigu dar nesibaigė nurodytas vandens virinimo laikas, galima nustatyti bendrąjį vandens kietį (žr. 2
punktą).
Pavirinus vandenį 20 min., vanduo ataušinamas iki kambario temperatūros po šalto vandens srove (sekti,
kad vandentiekio vanduo nepatektų į kolbą). Susidariusios nuosėdos nufiltruojamos. Kolbutė, kurioje buvo
virinamas vanduo, du kartus praskalaujama distiliuotu vandeniu ir šis vanduo užpilamas ant filtro. Į filtratą
įlašinami 3–4 lašai metiloranžo ir titruojama 0,1 N HCl tirpalu. Užsirašomas titravimui sunaudotas tikslus
HCl tūris V2. Šiuo atveju su druskos rūgštimi reaguoja vandenyje likusios šarminės medžiagos, nustatomas
likęs vandens šarmingumas B. Antrą kartą titruojant HCl, vyksta reakcija:

NaHCO3 + HCl →

2. Bendrojo vandens kiečio nustatymas


Į kūginę kolbutę įpilama 100 mL tiriamo vandens, pridedama 5 mL amoniakinio buferinio tirpalo
(matuoti cilindru), truputis sauso indikatoriaus eriochromo juodojo T ir, intensyviai maišant, neskubant,
titruojama trilono B tirpalu, kol rausva spalva virsta mėlyna. Pažymimas tikslus sunaudoto trilono B tūris V3.
3. Pastoviojo vandens kiečio nustatymas
Kadangi bendrasis vandens kietis yra laikinojo ir pastovaus vandens kiečių suma, pastovusis vandens
kietis apskaičiuojamas taip: iš bendro vandens kiečio atimamas karbonatinis kietis.

40
Skaičiavimai

1. Vandens bendrasis šarmingumas A:

V1 ⋅ N1 ⋅ 1000
A= ,
V
čia:
V – tyrimui paimtas vandens tūris (V = 100 mL),
N1 – titravimui naudotos HCl normalingumas,
V1 – pirmą kartą titruojant sunaudotas HCl tūris.

Vandenyje liko šarminės medžiagos B:

V1 ⋅ N 2 ⋅ 1000
B= ,
V

čia:
V2 – pavirinto vandens titravimui sunaudotas HCl tūris.

Karbonatinis kietis KK:

KK = A – B (mekv/L).

2. Bendrasis vandens kietis BK:

V3 ⋅ N 2 ⋅ 1000
BK = (mekv/L),
V

čia:
V3 – titravimui sunaudotas trilono B tūris,
N3 – trilono B normalingumas.

3. Pastovusis vandens kietis PK:

PK = BK – KK (mekv/L).

12b. Vandens minkštinimas

Darbo eiga

Nustatomas tiriamojo vandens bendrasis kietis kompleksonometriniu metodu su Trilonu B (žr. ankščiau
aprašyto darbo punktą 2).
Kitas to paties vandens bandinys suminkštinamas: imama apie 200 mL vandens ir jis praleidžiamas per
katijonitu užpildytą stiklinę kolonėlę. Vėl nustatomas per kolonėlę praėjusio vandens kietis tuo pačiu
metodu. Apskaičiuojama, keliais miliekvivalentais sumažėjo vandens kietis.

Atsiskaitymas

- parašomos vandens titravimo ir minkštinimo reakcijos;


- pateikiamos laikinojo, pastovaus ir bendrojo vandens kiečių apskaičiuotos reikšmės, padaroma išvada
apie vandens kietį;
- atliekant 12 b darbą, pateikiamos bendrojo vandens kiečio reikšmės prieš ir po minkštinimo.

41
12c. Švaraus vandens gavimas ir jo kokybės kontrolė

Darbo tikslas

Susipažinti su švaraus vandens gavimo būdais, pagaminti nedidelį kiekį tokio vandens ir nustatyti jo
švarumo laipsnį.

Darbo priemonės ir reagentai

Stiklinis vandens distiliavimo įrenginys, katijonito ir anijonito mišiniu užpildyta stiklinė kolonėlė,
laidumo matuoklis, pH-metras, stiklinėlė. Reagentai ir tirpalai: 0,01 N Trilono B tirpalas, amoniakinis
buferinis tirpalas (pH 10), eriochromo juodojo T indikatorius.

Darbo eiga

Pridistiliuojama apie 200 mL vandens. Kol vyks distiliacija, išmatuojamas vandentiekio vandens
savitasis elektros laidis (SEL) (matavimų seka yra aprašyta atskirame lape, kurį studentas gauna
laboratorijoje), pH (t. p.) ir kompleksonometriniu metodu nustatomas jo bendrasis kietis (žr. 12 a darbo 2
punktą). Tos pačios analitės nustatomos distiliuotame vandenyje ir palyginami gauti rezultatai.
Vandentiekio vanduo praleidžiamas per jonitų mišinio kolonėlę ir vėl nustatomos tos pačios analitės.
Gauti rezultatai surašomi į lentelę.

Vanduo SEL, μS/cm pH Bendrasis kietis, mekv/L


Vandentiekio
Distiliuotas
Dejonizuotas

Lyginami gauti rezultatai. Kuris vanduo yra švaresnis?

Atsiskaitymas

- užpildoma pateikto pavyzdžio lentelė, padaromos išvados.

Literatūra

1. Girčienė, B. ir kt. Chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Technika, 1995. 127 p.


2. Stulpinas, B. ir kt. Bendrosios chemijos laboratoriniai darbai. Vilnius: Mokslas, 1985. 147 p.
3. Buinevičienė, G. ir kt. Bendroji chemija. Vilnius: Mokslas, 1991. 374 p.
4. Jankauskas, J.. Vandens chemija (paskaitų konspektas). Vilnius: Technika, 1990. 93 p.

42
13. Neorganinių ir organinių medžiagų
gryninimas
Darbo tikslas

Susipažinti su paprasčiausiais cheminių medžiagų gryninimo


metodais ir technika.

Darbo priemonės ir reagentai

Stiklinis distiliavimo įrenginys, elektrinė plytelė, areometras


(spiritometras), apvaliadugnė kolba, 400–500 mL stiklinės,
graduotas cilindras.
Reagentai: denatūruotas spiritas, jodo ir smėlio mišinys

a) Distiliavimas
Areometru išmatuojamas denatūruoto spirito tankis, o spiritometru – jo stiprumas (tūrio procentais).
Prirenkama apie 100 mL distiliato ir vėl nustatomi jo tankis ir stiprumas. Distiliuojant užfiksuojama
temperatūra, kuriai esant vyksta distiliacija, ir ji lyginama su teorine etanolio virimo temperatūra.
b) Sublimavimas (darbas atliekamas traukos spintoje)
Į 400 –500 mL sausą stiklinę įberiama apie 1 g jodo ir smėlio mišinio (pasveriama ant laboratorinių
svarstyklių 0,01 g tikslumu), ir stiklinė pastatoma ant elektrinės plytelės. Į apvaliadugnę kolbą įpilama iš
krano šalto vandens ir ji pastatoma ant stiklinės su jodo ir smėlio mišiniu. Įjungiama plytelė ir stebima, kaip
vyksta jodo sublimavimasis. Sublimavimas baigiamas, kai stiklinėje nelieka būdingos spalvos jodo garų.
Stiklinė su apvaliadugne kolba nukeliama nuo plytelės ir pastatoma ant asbesto. Ant apvaliadugnės kolbos
dugno susidarę jodo kristalai surenkami ir pasveriami. Taip pat pasveriamas ir stiklinėje likęs smėlis.
Apskaičiuojama, kiek procentų jodo ir kiek procentų smėlio buvo mišinyje.

Atsiskaitymas

- atlikto laboratorinio darbo aprašymas;


- pateikiama smėlio ir jodo mišinio procentinė sudėtis;
- etilo alkoholio praktinė virimo temperatūra.

Literatūra

1. Daukšas, K.; Ramanauskas, E. Neorganinė sintezė. Vilnius: Mintis, 1970. 203 p.


2. Семишин, В. Лабораторные работы по общей химии. Москва: Высшая школа, 1971. 272 с.

43