Vytautas Radžvilas

MODERNIOSIOS SOCIALINĖS TEORIJOS APMATAI

1. Vakarų socialinės teorijos paradigmų istorinė kaita. Moderniosios socialinės teorijos ir vakarų
socialinės teorijos tradicijos santykis

Apskritai galima skirti kelis Vakarų socialinio mąstymo raidos etapus: a) antika ir viduramžiai – tai
vadinamosios klasikinės socialinės teorijos raidos etapas, kuris truko ilgiausiai – nuo maždaug V a. per. Kr.
iki maždaug XVII a.; b) naujųjų amžių socialinė teorija buvo plėtojama kur kas trumpiau – apie du
šimtmečius (nuo XVII a. vid. Iki XIX a. vid.). Jos pradininku laikomas T.Hobbesas, o pask. didžiu atstovu –
G.W.Hegelis. c) Galiausiai maždaug XIX a. vid. Susiformuoja vadinamoji „modernioji“ socialinė teorija, kurios
kūrėjais ir klasikais laikomi K.Marxas, O.Comte‘as, A.de Tocqueville‘is, vėliau (XIX a. II pusė – XX a. I ketvirtis)
tęsė E.Durkheimas ir M.Weberis.

Kalbant apie Vakarų socialinės teorijos raidą, mes ją turime omeny kaip socialinės teorijos paradigmų kaitą,
susijusią su gelminiais teorinio mąstymo apie socialinę tikrovę lūžiais.

Antikos ir viduramžių socialinės tikrovės apžvalga

Fundamentalios Platono ir Aristotelio socialinės teorijos buvo „paradigminės“ tuo požiūriu, kad pamatinius
jų principus perėmė ir toliau rutuliojo krikščioniškoji socialinė mintis.

Šio laikotarpio teorijos samprata yra ne kas kita, o tam tikrais metafiziniais principais grindžiama socialinė
filosofija. „Teorija“ yra ypatingas žmogaus santykio su tikrove būdas, leidžiantis mūsų sąmonėje išskirti
esminius jos bruožus ir atsiriboti nuo tų jos bruožų, kurie laikomi šalutiniais ir nesvarbiais. Teorinis
mąstymas graikams – nesuinteresuotas, todėl objektyvus mąstymas. „Grynojo mąstymo“ paskirtis ir tikslas
– tiesa kaip objektyvus ir visuotinai reikšmingas žinojimas.

Žmonių visuomenės gyvenimą graikų filosofija traktavo kaip dalinį gamtos pasaulio ir kosmoso tvarkos
atvejį, taigi faktiškai ignoravo tą aplinkybę, kad žmonės yra sąmoningos būtybės, galinčios kelti specifinius
savo tikslus ir juos įvertinti.

Sofistinėje filosofijoje (V a . prieš Kr.) įvyksta savitas „humanistinis lūžis“, reiškęs tai, kad sofistai nustojo
laikyti gamtą pagr. filosofinio tyrimo „objektu“. Savo dėmesį jie kreipė į tai, kad dabar vadinama „žmogaus
problema“. Taigi, sofistai „atrado“ moralines ir socialines žmonių gyvenimo problemas, o tai reiškė, kad
„atrasta“ ir visuomenė, kaip pažinimo „objektas“, kurį reikia atskirai apmąstyti. Šiai teorijai būdingas (a)
sensualizmas – nuostata, kad vienintelis pažinimo šaltinis yra žmogaus pojūčiai. Iš sensualizmo išplaukia (b)
radikalus reliatyvizmas, įsitikinimas, kad visi pojūčiai, taigi ir juose „duota“ tikrovė yra santykinis dalykas.
Kita sofistinio mąstymo ypatybė – (c) jo „pragmatizmas“, arba „instrumentalizmas“ – tiesos kriterijus
pakeičiamas naudos kriterijumi. Iš šių trijų nuostatų plaukia ir ketvirtasis (d) – konsekvensionalizmas, arba
požiūris, kad visos tiesos yra laisvo susitarimo dalykas. Sofistai pirmieji atkreipė dėmesį į physis ir nomos (tai
skirtumas tarp „natūralių“ ir „duotų“, taigi paties žmogaus sukurtų ar įsteigtų dalykų). Nomos – tai žmonių
papročiai, įstatymai, įvairios kitos socialinio gyvenimo normos ir visuomeniniai institutai. Ryškūs du skirtingi
požiūriai tarp sofistų (1) žmogus privalo gyventi pagal savo prigimtį, vadinasi, paklūsti natūraliai gamtos
tvarkai, kurios esmė – prigimtinė žmonių nelygybė ir (2) gyventi pagal prigimtį reiškia, jog visi žmonės
gimsta lygūs, nelygius juos padaro tik visuomenė, todėl siūloma tobulinti visuomenę.
Platono ir Aristotelio socialinių teorijų pamatinė aksioma – prigimtinės žmogaus nelygybės prielaida. Šią
sampratą perėmė ir viduramžių socialinės teorijos. Idėjos, panašios į antrojo požiūrio sofistų, galėjo įgyti
reikšmę ir buvo galutinai įtvirtintos tik modernioje socialinėje teorijoje. Antikos ir viduramžių socialinė
teorija taip pat remiasi vadinamąja „natūralistine“ nuostata, kurios pagrindas – tikėjimas objektyviu
tikrovės realumu (anapus žmogaus sąmonės egzistuoja nuo jos nepriklausomas pasaulis). Socialinė tvarka
idealiu atveju turi atitikti visuotinę protingą pasaulio tvarką, o nuokrypis nuo šios tvarkos yra socialinio
blogio priežastis. Toji visuotinė protinga pasaulio tvarka vadinama prigimtiniu dėsniu arba įstatymu. Šios
teorijos taip pat yra organinės, nes traktuoja visuomenę kaip gyvą ir vientisą organizmą, sudaryta iš tam
tikrų dalių, atliekančių skirtingas funkcijas.

2. Moderniosios socialinės filosofijos metodologinės ir probleminės sąsajos su naujųjų amžių

socialine filosofija

Naujųjų amžių mąstymo paradigmos kaitą pirmiausia įkūnijo naujos paties (1) racionalumo sampratos
formavimasis, kuriam lemiamą įtaką darė matematinės eksperimentinės gamtotyros atsiradimas. Naujasis
mokslas pirmaisiais savo atradimais pradėjo (2) neigti kasdieninėje žmogaus sąmonėje egzistuojantį
„natūralų“ pasaulio vaizdą. Tikėjimą išorės realumu pakeitė (3) radikalios metodinės abejonės principas
(R.Descartesas). Vienintelis neabejotinas dalykas – pačios abejojančios sąmonės egzistavimo faktas. Keičiasi
ir pati teorijos sąvokos prasmė – (4) teoriją generuojančiu šaltiniu tampa individuali sąmonės, o teorija
tampa ypatingos rūšies veikla, konstruojanti hipotetines tikrovės schemas. (5) Liaujamasi tikėti prigimtiniu
žmogaus protingumu,(6) nebetikima ir jo prigimtiniu visuomeniškumu. (7)Stiprėja tendencija atsieti socialinį
gyvenimą nuo tradicinės religijos ir moralės principų. (8) Socialinė tikrovė aiškinama moksliniais principais.

Hobbes:

1. Atsisako tikėti prigimtiniu žmogaus visuomeniškumu. Prigimtinė būklė – tai iracionali „visų
karo prieš visus“ būklė, kuriai esant nėra jokių socialinių ar moralinių normų bei bendrojo
gėrio, kurio siekti galėtų visi žmonės.
2. Varomoji žmogaus jėga yra savisaugos instinktas. „Racionalumas“, kiek jis įmanomas yra
iracionalaus savisaugos instinkto funkcinis vedinys.
3. Pasaulietinė socialinė teorija, pagal kurią, valstybė esanti „mirtingas dievas“, turintis teisę
reikalauti besąlygiško savo valdinių klusnumo. Jos teisės nustatyti, kas moralu, o kas ne.
4. Individo savisaugos instinktas yra ir socialinės tvarkos šaltinis. Sudaroma „visuomenės“, o
vėliau ir „valdymo“ sutartis, kuriomis visas teises, išskyrus gyvybės, individas atiduoda
valstybei.
5. Suformulavo pamatines to laikotarpio mąstymo problemas – socialinės tikrovės pažinimo ir
socialinės tvarkos.

Naujųjų amžių socialinės teorijos metodologiniai ypatumai ir pagrindinės jos teorinės dilemos.
Racionalizmas ir istorizmas kaip metodologiniai socialinės tikrovės pažinimo principai: jų turinys ir taikymo
galimybių ribos

Naujaisiais amžiais pažinimo problema tapo svarbiausiu filosofijos rūpesčiu, o gnoseologija darėsi
pagrindine jos disciplina.
Apskritai išsiskyrė ir dominavo dvi pagr. n.a. filosofijos srovės – racionalizmas ir empirizmas, kurių teorinė
metodologinė priešprieša persikėlė ir į socialinio pažinimo sritį – ji pradedama skirstyti į dvi kryptis:
racionalizmą ir istorizmą.

Racionalizmas – pažinimo teorijos srovė n.a. filosofijoje. (1) Vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko savarankiškai
veikiantį žmogaus protą , kuriam nereikia remtis jusliniu patyrimu. (2) Pagrindiniu pažinimo būdu laikoma
dedukciniu loginiu samprotavimu grindžiama tikrovės reiškinių analizė. Pati dedukcija yra loginio
samprotavimo būdas, kai iš bendriausių svajame akivaizdžiais ir teisingais laikomų teiginių (aksiomų)
išvedami visi kiti teiginiai. (3)Atstovai: Th.Hobbesas, B.Spinoza, Ch. L. Monstesquieu, D.Diderot, I. Kantas,
G.W.Hegelis. (4) Visuomenės gyvenimas racionalistams suprantamas kaip griežtai loginių dėsningumų
valdoma tvarka, kurią įmanu atskleisti logine tam tikrų pamatinių teorinių sąvokų analize. (5) Šioje
filosofijoje labai aštriai iškyla teorijos ir jos santykio su tikrove klausimas – loginė sąvokų analizė iš principo
gali būti visiškai nesusijusi su realiai pačioje tikrovėje (t.y. laike ir erdvėje) vykstančiais įvykiais. Taip pat
probleminis yra ir teorijos atramos taškas – aksiominiai bendriausi teiginiai apie žmogaus ir socialines
tikrovės prigimtį, iš kurių turėtų būti išvestas visas teorijos turinys. Jie dėl savo bendrumo dažniausiai būna
tokie abstraktūs ir neturiningi, kad juos tenka papildyti konkretesniais „patyrimo“ teiginiais (empirinėmis
hipotezėmis apie socialinę tikrovę).

Empirizmas – pažinimo teorijos srovė, teigianti, kad (1) pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, o proto
funkcija apsiriboja šio patyrimo duomenų apdorojimu ir sutvarkymu. (2)Pagrindiniu pažinimo būdu laikoma
indukciniu samprotavimu grindžiama tikrovės reiškinių analizė. Pati indukcija yra samprotavimo būdas, kai
iš teiginių apie pavienius tikrovės faktus išvedami apibendrinamieji (generalizuojamieji) teiginiai apie
tikrovę. (3)Atstovai: J.Locke‘as, D.Hume‘as. (4) Empirizmui socialinė tikrovė - per laiką vykstantys konkretūs
istorijos įvykiai, sudarantys socialinio gyvenimo audinį, todėl empirizmas grindžiamas (5) kauzaliniu
(priežastiniu) socialinės tikrovės reiškinių aiškinimu (todėl vadinama „istorizmu“). (6) Manoma, kad
kiekvienas įvykis turi jį sukėlusią priežastį ir ją reikia atskleisti. Viliamasi, kad įmanoma atskleisti “galutines”
tyrinėjamų reiškinių priežastis ir šitaip įgyti bendrą ir visuotinai reikšmingą žinojimą apie socialinio
gyvenimo prigimtį. Tačiau ši viltis iliuzinė – neįmanoma išskirti vieno įvykio, kuris būtų “tikroji” kito įvykio
priežastis. Visos priežastys sudaro begalinį priežastinių ryšių tinklą, vieną įvykį pripažinus esant priežastimi,
iš akiračio dingsta visos kitos, galėjusios sukelti tą įvykį, priežastys. Taigi, pagrindinės šių teorijų ydos: (7) jos
visada yra hipotetinės ir negali pretenduoti į teisingumą, (8) tikrovę aiškinančios schemos visada dirbtinai
supaprastina tikrovę.

Kadangi pamatinės metodologinės nuostatos abiems srovėms iš principo yra bendros, nepaisant polemikos
ir tariamai skirtingo požiūrio į socialinį pažinimą, tai leidžia kalbėti apie vieningą n.a. socialinės teorijos
paradigmą. N.a. socialinėje filosofijoje (1) randasi nauja orientacija – siekis tapti griežtai moksline disciplina.
Bandymas surasti pamatines visuomenės sąrangos ir raidos priežastis baigiasi (2) determinizmu – požiūriu,
kad žmogaus ir visuomenės gyvenimas iš anksto nulemtas nuo žmonių valios nepriklausančių veiksnių. Tai
galiausiai lemia ir (3) natūralistinį visuomenės gyvenimo traktavimą. (4) Objektyvumo siekis tyrinėjant
kiekvieną visuomenę, taigi neatsižvelgimas į tai, kokią prasmę savo veiksmams teikia juos atliekantys
žmonės, nulemia tai, kad tos visuomenės teoriškai rekonstruotas vaizdas bus netikslus ir neišsamus (nors
tam tikras nuotolis tarp teoretiko ir tyrinėjamos visuomenės yra būtinas).
 Socialinės tvarkos sampratą n.a. socialinėje filosofijoje: instrumentinė ir konsensinė socialinės
tvarkos teorijos

Kadangi kiekviena visuomenė yra tam tikras žmonių suvienijimas, jos egzistavimo pagrindas yra socialinis
ryšys. Šį ryšį įkūnija ir tuo pačiu rodo jį esant vadinamoji „socialinė tvarka“, o jos pati akivaizdžiausia ir
suprantamiausia išraiška – tam tikros socialinio sambūvio normos ir jų laikymasis. N.a. socialinėse teorijose
socialinis ryšys nėra nei „natūralus“, nei savaime suprantamas dalykas. Vėlgi, išsiskiria du socialinę tvarką
aiškinančių teorijų tipai: a) racionalistinių pažinimo teorijų daugmaž tikslus atitikmuo būtų instrumentinės,
o (b) istoristinių – vadinamosios konsensinės teorijos.

Deskriptyvaus ir normatyvaus teorijos aspektų santykis n.a. socialinėje filosofijoje tampa kur kas
sudėtingesnis, negu buvo tradicinėse antikos ir viduramžių socialinėse teorijose. N.a. socialinėje teorijoje
„bendrojo gėrio“ sąvoka išnyksta, todėl socialinio gyvenimo normų laikymasis teoriškai grindžiamas visai
kitaip. Šį pagrindimo būdą galima vadinti funkciniu, o pats pagrindimas remiasi tam tikromis prielaidomis
apie žmogaus prigimtį.

Instrumentinė socialinių normų teorija vadintina individualistine. (1)Visuomenė esanti mechaninė individų
sankaupa. (2)Individas iš prigimties egoistas, siekiantis savanaudiškų asmeninių tikslų. (3) Teorija grindžiama
pamatine žmogaus elgesio schema, pagal kurią žmogus yra nuolatos „kalkuliuojanti būtybė“, kuri, siekdama
savo tikslų, turi apskaičiuoti priemones šiems tikslams pasiekti (mažiausiomis sąnaudomis).(4)Iš principo
individas turėtų laikytis normų tik tada, kai tai jam naudinga, tačiau jų laikomasi kur kas dažniau, nei
numatytų ši teorija. Tai aiškinama tuo, kad (a) jų laikytis gali būti naudinga ilgalaikių tikslų požiūriu, (b)
sankcijų už jų neišlaikymą baime. (5) Nuolatinės priemonių paieškos vis besikeičiantiems tikslams siekti daro
reliatyvų patį skirtumą tarp priemonės ir tikslo, todėl vos pasiektas tikslas tuoj pat gali tapti priemone siekti
kitų tikslų. Moralinės refleksijos galia kaip tik pasireiškia gebėjimu kontroliuoti savo troškimus vardan kitų,
laikomų vertingesniais tikslų, ir kurių perspektyvoje tie troškimai svarstomi tik svarstytinų priemonių
plotmėje. Instrumentinėje teorijoje skirtumo tarp priemonių ir tikslų ištrynimas (6) paneigia žmogaus, kaip
moralios būtybės, statusą ir daro beveik nesuvokiamą bet kokių socialinių normų egzistavimą.
(7)“Kalkuliacinė“ individo samprata taip pat prieštarauja pačiai racionalaus (kryptingo ir tikslingo) elgesio
galimybei – pagal ją neturėtų būti įmanomas net paties elgesio tęstinumas, nes tas elgesys turėtų virsti
spontaniškų ir nesusijusių reakcijų į kintamas individo veikimo sąlygas virtine. (8) Vadinasi, instrumentinė
teorija nepajėgi paaiškinti individų konsensuso.

Konsensinė socialinių normų teorija vadintina „bendruomenine“ arba „kolektyvistine“. Šios teorijos
atramos taškas - (1)teiginys apie bendruomenės pirmumą individui. Remiantis šia teorija, žmogus yra sociali
būtybė. (2) Todėl konkrečios bendruomenės įsitikinimai ir vertybinės nuostatos bei sampratos yra tikrasis
socialinių normų egzistavimo šaltinis. Individas perima šias sampratas socializuodamasis, todėl iš principo
tarp jo ir visuomenės negali būti konflikto. (3) Taigi, nagrinėjant šią teoriją iškyla klausimai, kaip apskritai
galimos prievartinį pobūdį įgyjančios socialinės normos ir kaip gali kilti individo ir pačios visuomenės
konfliktas? (4) Pagal teoriją, individų santykis su kolektyvinėmis sampratomis gali skirtis bent jau keturiais
aspektais: (a) ištikimybės bendroms sampratoms mastu (kiek bendruomenės narių jomis vadovaujasi); (b)
tokios ištikimybės intensyvumu; (c) tokių bendrų sampratų aiškumu (kiek jos aiškios individams); (d) jų
nuoseklumu. (5) Kaip ir pirmoji teorija, ši prieštarauja individo, kaip moralaus subjekto, sampratai (gėris tai,
ką nusprendžia bendruomenė). (6) Ji taip pat nepaaiškina, kaip įmanoma bet kokia moralinė ar teisinė
visuomenės pažanga (jos, pagal teoriją, turėtų nekisti).
 3. Istorinės ir idėjinės moderniosios socialinės teorijos formavimosi prielaidos

XIX a. Vakarų feodalinės visuomenės gelmėse pamažu baigė bręsti industrinė demokratinė visuomenė, iš
pat pradžių tapusi galvosūkiu ir iššūkiu to meto socialinei teorijai. Modernios socialinės teorijos pradininkais
laikomi K.Marxas, O.Comte‘as ir A. de Tocqueville‘is. Jų požiūris į visuomenę skyrėsi – Comte‘as ją vadino
industrine, Marxas – kapitalistine, o Tocqueville‘is – demokratine. Šias teorijas sieja modernybės tema.
Industrinė – demokratinė visuomenė jiems asocijavosi su plačiai ir gana neapibrėžtai suvokiama „pažanga“,
kurios neigiamos aspektus jie taip pat įžvelgė (daugumos gyventojų skurdas, laisvę ir demokratiją nešusios
Parncūzijos revoliucijos teroras. Modernybės teoretikai sąmoningai sukilo prieš klasikinę socialinio
mąstymo tradiciją, tačiau, darydami savotišką ankstesniųjų socialinių idėjų atranką ir noriai perimdami
„teisingus“ ar „pažangius“ jų teiginius, jie suformavo negatyvios priklausomybės nuo klasikinės teorijos
santykį.

Spekuliatyvaus teorinio ir mokslinio visuomenės tyrinėjimo būdų samplaika pašalinta antroje XIX a. pusėje,
įvykus radikaliam socialinės raidos teorijos lūžiui, kurį įvykdė „antrosios modernybės klasikų kartos“ atstovai
– E.Durkheimas, V.Pareto ir M.Weberis. Moderniosios soc. teorijos raidą skatino (a) siekis apmąstyti ir
spręsti atsiradusios modernios visuomenės problemas ir (b) pastangos įveikti metodologinius ir teorinius
n.a. soc. filosofijos prieštaravimus. Taigi, pamatinės soc. tikrovės pažinimo ir soc. tvarkos problemos išliko.

(1) Šie teoretikai socialinės tvarkos šaltiniu laikė vadinamuosius „objektyvius“ visuomeninio gyvenimo
veiksnius, dėl kurių lemiamo vaidmens soc. normų turinys ir pobūdis nepriklausąs nuo individo valios. Antra
vertus, jie pripažino, kad (2) individai aktyviai ir sąmoningai perima šias normas socializuodamiesi, todėl
individų sąmonė, kaip „subjektyvus“ visuomenės raidos veiksnys, galinti daryti tam tikrą grįžtamąją įtaką
toms normoms ir iš dalies jas keisti. (3) Durkheimui ir Weberiui svetimos pretenzijos rasti „galutines“
visuomenės sąrangą ir jos raidą lemiančias priežastis. (4) Objektyvumą jie suvokia kaip socialinių faktų
aiškinimą, vengiant bet kokių apriorinių spekuliatyvių prielaidų ir išvadų apie tariamą visuomenės “prigimtį”
ar “esmę“. (5) Socialinės tvarkos klausimą dažniausiai nagrinėjo per religijos ir mokslo santykio problemos
prizmę (sekuliarizacija, dezintegracinis visuomenės, veikiamos mokslo, potencialas).

Moderni visuomenė įsitvirtina iš esmės keisdama ekonominius bei socialinius žmonių tarpusavio santykius,
naikindama tradicines visuomenės bendravimo formas. O. Comte‘o ir K.Marxo požiūriu, tradicinė religija
teesanti praeities atgyvena ir pažangos kliūtis. Pamatinė Durkheimo, Pareto ir Weberio požiūrio į religiją
prielaida buvo įsitikinimas, kad jausmai, ir pirmiausia religinis jausmas, turi įtakos žmonių elgesiui ne mažiau
negu vadinamieji racionalūs to elgesio motyvai. Durkheimas buvo įsitikinęs, kad visuomenei išlikti būtinus
socialinius saitus galima sukurti ir palaikyti remiantis moksliniais pagrindais pertvarkyta religija. Paretas
manė, kad pretenduoti į tiesos statusą gali tik loginiu – eksperimentiniu metodu grindžiamas žinojimas, o
moralinės ir religinės tiesos šio kriterijaus akivaizdžiai neatitinka. Tačiau, pasak šio autoriaus, tos tiesos,
nors ir būdamos tik iracionalūs įsitikinimai, yra absoliučiai būtinos visuomenei egzistuoti, nes yra socialinius
ryšius palaikantis veiksnys. Weberiui nerimą kėlė „vientiso žmogaus“ dezintegracija ir fragmentacija. Šią
tendenciją, bent iš dalies, pasak Weberio, galima sustabdyti emociniais veiksniais. Kadangi jis siekė būti
„mokslininkas“ tikriausia ir griežčiausia šio žodžio prasme ir buvo įsitikinęs, kad galimas visiškai objektyvus ir
nešališkas visuomenės mokslas, savo darbuose apsiribojo lyginamaisiais istoriniais pasaulio religijų
tyrinėjimais.

4. K.Markso socialinės teorijos bruožai

„Ideologijos“ sąvoka Marksui turi aiškią apibrėžtą prasmę – „iškreipta“ arba „klaidinga“ sąmonė, kuri ištisus
tūkstantmečius valdė žmonijos gyvenimą ir mąstymą. Ideologinį matmenį , pasak Markso, turi visos
žmonijos kultūros ir dvasinės veiklos sritys. „Vokiečių ideologijoje“ išryškėja tai, ką galima pavadinti
radikalaus filosofijos pertvarkymo, tuo pačiu ir jos tolesnio egzistavimo pateisinimo programa. Filosofija turi
ne tik aiškinti, bet ir keisti tikrovę. Šitokia nuostata reiškia filosofijos „pabaigą“ – mat praktiškai įgyvendinus
teisingos socialinės filosofijos išmąstytus tikslus, pati filosofija iš esmės sunaikintų pati save, nes taptų
tiesiog nebereikalinga.

Pamatinė Markso prielaida yra ta, kad visos anksčiau egzistavusios visuomenės dėl pačios jų socialinės
sąrangos nepajėgė suvokti tikrosios savo prigimties, nes net teorinis žmonių mąstymas esąs nulemtas
konkrečių istorinių socialinių jų gyvenamosios epochos ir visuomenės egzistavimo sąlygų (yra
determinuotas). Kiekvienoje visuomenėje ekonomiškai, socialiai ir politiškai vyraujančios socialinės grupės ir
sluoksniai pajėgia primesti tiek atvira prievarta, tiek veikiant kitų sluoksnių sąmonę ir mąstymą, savo
pasaulėžiūrą ir įsitikinimus.

Objektyvus socialinės tikrovės pažinimas tampa įmanomas tada, kai subręsta tam reikalingos sąlygos. Tokia
būtina sąlyga yra laikomas ypatingos socialinės klasės – proletariato – susiformavimas (nes tik jis yra
„objektyviai“ suinteresuotas teisingu socialinės tikrovės pažinimu, nes yra nustumtas į ribinę padėtį –
darbininkai neturi jokios nuosavybės, išskyrus parduodamą darbo jėgą).

Marksas tikėjo, kad jo kuriama ideologija yra ypatinga ideologijos atmaina, nes ji yra „mokslinė“: (a) jos
ryšys su „nesuinteresuota“ proletariato klasine pozicija ir (b) mokslinis pačios socialinės tikrovės tyrinėjimo
metodas.

Ekonominė – socialinė kapitalizmo pagrindų analizė: ekonominis ir sociologinis jos aspektai. Socialinis
konfliktas kaip pamatinis modernios industrinės visuomenės bruožas. Marksistinė klasių kovos
samprata

„Kapitalimo“ analizė turi duoti teorinį rakt, leisiantį suprasti ir visas kada nors egzistavusias visuomenes.
Kapitalizmo ir moderniosios visuomenės esmingiausias bruožas yra jame glūdintis socialinis konfliktas.
Markas socialinį konfliktą laikė natūralia ne tik kapitalistinės, bet ir visų žmonijos istorijoje egzistavusių
visuomenių būsena. Konfliktas yra pozityvus žmonijos istorinės raidos veiksnys, nes tik jis leidžiąs tam tikrais
tos istorijos momentais ir tam tikromis sąlygomis išlaisvinti žmonių kuriamąsias galias. Pagrindinė
kapitalistinės visuomenės tendencija yra ta, kad joje sparčiai nyksta įvairios tarpinės socialinės grupės ir visa
visuomenė skirstosi bei poliarizuojasi į dvi dideles socialines grupes (klases) – buržuaziją ir proletariatą. Šis
antagonistinių klasių konfliktas yra varomoji istorijos proceso jėga.

Teorinė veikla, pasak Markso, prasminga ir pateisinama tada, kai ji atliepia visuomenės praktinio gyvenimo
lūkesčius, taigi kai ji yra socialinės kritikos įrankis. Tokie užmojai yra sunkiai suderinami su objektyviais
moksliniais visuomenės tyrinėjimais, nes jie įneša išankstines vertinamąsias nuostatas.

Kapitalizmas yra istoriškai pažangi, tačiau tik praeinanti socialinė santvarka, kuri pasmerkta žlugti, dėl jos
pačios vidinių prieštaravimų.

Žmogus šioje teorijoje yra ne mąstanti ar dvasinė būtybė, o gamtiška būtybė, kurios pamatinis veiksmas yra
materialių savo gyvenimo sąlygų kūrimas. Aktyvaus žmogaus ir gamtos santykio išraiška esąs „darbas“, o
gebėjimas dirbti – tai žmogaus skiriamasis požymis. Gamybinių jėgų raida yra lemiamas žmonijos istorinės
raidos veiksnys. Gamybinių jėgų sąvoka reiškia istoriškai turimus darbi įrankius ir apima jiems gaminti
reikalingas žmonių kvalifikacijas.

Kita pamatinė šios teorijos sąvoka yra gamybiniai – nuosavybės ir turto paskirstymo – santykiai (pagal jį
galima atskirti klases). Šie santykiai yra objektyvūs ir nepriklauso nuo pačių žmonių valios, jie sudaro
vadinamąją ekonominę visuomenės struktūrą. Objektyviai egzistuojančių gamybinių jėgų ir gamybinių
santykių sąveika nėra vienpusė – ji turi „dialektinį“ pobūdį. Gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai plėtojasi
netolygiai – kartais jie “atitinka“ vienas kitą, tačiau ateina momentas, kada gamybos procese ir visuomenėje
egzistuojantys gamybiniai santykiai pradeda trukdyti gamybinių jėgų plėtrai ir objektyviai tampa ne tik
technologinės, bet ir ekonominės bei socialinės pažangos kliuviniu. Šis prieštaravimas pamažu subrandina
konfliktą, kuris išsprendžiamas socialine revoliucija. Šio konflikto išraiška yra nuolatos vykstanti klasių kova.

Konkrečių socialinių klasių vertinimas yra dvilypis: viena vertus, gamybos priemonių savininkės yra
„išnaudotojos“, tačiau tam tikru istoriniu laikotarpiu, kai jos netampa konservatyviomis ir neturi
vyraujančios socialinės ir politinės padėties, jos gali būti „pažangaus“ gamybos būdo nešėjos ir siekia
įtvirtinti naujus gamybinius santykius kovodamos su tų santykių raidą stabdančiomis „reakcingomis“
klasėmis.

Pagrindiniai marksistinės bendrosios visuomenės teorijos (istorinio materializmo) bruožai. Gamybinių

jėgų, gamybinių santykių, gamybos būdo, bazės ir antstato sąvokų metodologinis ir teorinis turinys.
Visuomeninės ekonominės formacijos samprata. Žmonijos istorinės raidos ir jos varomųjų jėgų
samprata. Ekonominio determinizmo problema marksistinėje socialinėje teorijoje.

Gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma vadinama gamybos būdu. Skiriami penki istoriškai egzistavę
gamybos būdai: 1) pirmykštis bendruomeninis; 2) vergovinis; 3) feodalinis; 4) buržuazinis – kapitalistinis; 5)
azijinis (dėl šio teorija labai kritikuota). Visuomenės raidos schema gana tiksliai atspindi tik Vakarų
visuomenės istorinės raidos etapus.

Baze vadinamas ekonominis visuomenės gyvenimo pagrindas, joje neva objektyviai egzistuojančios
gamybinės jėgos ir jas atitinkantys gamybiniai santykiai. Anstatas plačiausia šio žodžio prasme yra ne kas
kita, o vadinamoji „visuomeninė sąmonė“ (religiniai, moraliniai, filosofiniai, estetiniai, politiniai etc.
Įsitikinimai bei visuomenės struktūrinį karkasą, sudarančios institucijos).

Pamatinis istorinio materializmo principas skelbia, kad žmogaus visuomeninė būtis, kurią įkūnija ekonominė
bazė, lemia jo sąmonę. Anstatas, iš principo tėra ekonominės bazės arba konkrečioje visuomenėje istoriškai
susiklosčiusios gamybinių jėgų ir gamybinių santykių sanklodos atspindys tos visuomenės narių sąmonėje.

Visuomeninė – ekonominė formacija – tai socialinė ekonominė visuomenės santvarka, apimanti

ekonominės bazės ir ideologinio anstato visumą. Marksas skiria penkias tokias santvarkas: a) pirmykštę
bendruomenę; b) vergovinę; c) feodalinę; d) kapitalistinę; e) būsimą komunistinę.

Marksistinė kapitalizmo funkcionavimo ir evoliucijos analizė. Kapitalistinio išnaudojimo mechanizmo

aiškinimas: vertės, darbo užmokesčio ir pridėtinės vertės teorijos. Ekonominės kapitalizmo
„neišvengiamo“ žlugimo priežastys. Marksistinės kapitalizmo analizės teorinės dviprasmybės ir
prieštaringumas

Kapitalistinės visuomenės varomoji jėga yra beatodairiškas pelno siekis. Nuo antikos laikų ekonominės
teorijos bandė apibrėžti „objektyvią“ daikto vertę. Jos rėmėsi vartojamosios jo vertės samprata, pagal kurią,
daikto vertę lemia vartojamoji jo vertė. Remdamasis Smitho ir Ricardo įžvalgomis, Markas suformulavo
savitą mainomosios daikto vertės teorijos variantą. Pamatinis kapitalistinės ekonomikos bruožas esanti
prekinė gamyba, kurios pagrindas – į ją investuotas kapitalas. Vartojamosios daikto savybės praktiškai
neturi jokios reikšmės, nes pagaminto daikto vertę lemia piniginę išraišką įgyjanti jo vertė rinkoje. Tokomios
sąlygomis daiktas tampa „preke“ (ciklas: pinigai – prekė – pinigai, kai anksčiau galiojo daiktas – pinigai –
daiktas).

Pripažinus, kad daikto vertę lemia rinkoje susiklostantys pasiūlos ir paklausos santykis, iš principo nebelieka
būdo nustatyti objektyvią jo vertę. Marksui, tokios vertės kriterijus yra pagaminti daiktui – prekei
reikalingas darbo kiekis (nustatomas vidutinis visuomeninio darbo kiekis pagal konkrečioje visuomenėje
susiklosčiusias gamybos sąlygas).

Žmogaus darbas yra tokia pati prekė, tik ji dar gali gaminti kitas prekes, taigi ir kurti pridėtinę vertę. Darbo
vertę taip pat galima objektyviai įvertinti ir suteikti piniginę išraišką – darbo užmokestį, kuris atitiktų
„pragyvenimo minimumą“ – „būtiniausių prekių ir paslaugų paketą“. Tačiau, disponuojanti gamybos
priemonėmis kapitalistų klasė gali diktuoti samdos sąlygas proletariatui. Darbininkui dirbant visą darbo
dieną, jo pagaminamo produkto vertė didesnė už jo gaunamą darbo užmokestį. Darbo kiekį, kuris
reikalingas atlyginimui užsidirbti ir sutampa su darbo jėgos kaina Marksas vadina būtinuoju darbu. Likusią
darbo dieną darbininkas atlieka „pridėtinį darbą“ ir sukuria papildomą pagaminto produkto vertę –
pridėtinę vertę. Ši vertė ir yra gelminis kapitalistinio išnaudojimo ir pelno gavimo pagrindas.

Pastovusis kapitalas – tai ta kapitalo dalis, kuri skirta gamybai reikalingai įrangai ir žaliavoms įsigyti, o
kintamasis kapitalas – tai visuminio kapitalo dalis, skirta darbo užmokesčiui. Kuo didesnė kintamojo kapitalo
dalis palyginti su pastoviuoju kapitalu, tuo esanti didesnė gaunamo pelno norma.

Istoriškai egzistavusios krizės rodo, kad kapitalistinis gamybos būdas, nors istoriškai ir pažangus, apskritai
esąs neracionalus. Periodiškai atsiranda gamybos ir vartojimo paskirstymo neatitikimas – perprodukcijos
krizės. Jų palydovai yra masinis nedarbas bei gamybos nuosmukis.

Remiantis Markso teorijos prielaida apie didėjančią visuminio kapitalo kintamojo kapitalo dalį, neįmanoma
paaiškinti kiekvienoje gamybos šakoje egzistuojančios vidutinės pelno normos. Jos nesat negalėtų egzistuoti
nepelningos gamybos šakos, taigi ir apskritai visa kapitalistinė ekonomikos sistema. Markas pripažino, kad
vidutinė pelno norma egzistuoja, tik jis bandė tai paaiškinti per vadinamąjį kapitalistinio pelno mažėjimo
dėsnį. Didėjant visuminio kapitalo pastoviojo kapitalo daliai, turįs mažėti kapitalistinės gamybos teikiamas
pelnas, o tai reiškia, kad kapitalizmas, prarasdamas savo varomąją jėgą, yra pasmerktas žlugti. Marksas
pabrėžė ir „subjektyvų“ to žlugimo veiksnį, kuriuo laikė artėjančią socialinę revoliuciją, kilsiančia iš
pasipiktinimo visuotiniu skurdu.

Marksistinė komunistinės visuomenės vizija. Visuotinio ir visybiško žmogaus sampratos bei

susvetimėjimo analizė K.Markso ankstyvuosiuose darbuose. Pilietinės visuomenės kritika.
Emancipuoto ir nesusvetimėjusio ateities žmogaus vaizdinys.

Pasak Markso, būsimoji komunistinė visuomenė yra galutinis žmonijos istorinės raidos tikslas, kurį
įgyvendinus būsianti įgyvendinta žmogaus „tikrosios laisvės“ karalystė.

Susvetimėjimas reiškiasi tuo, kad žmogus neatpažįsta savęs savo kūriniuose. Savo sukurtus kūrinius žmonės
pradeda traktuoti kaip virš jų esančias ir jų gyvenimą reguliuojančias išorės jėgas.
Ankstyvuosiuose jo raštuose nagrinėjamos trys problemos: a) žmogaus visuotinumo problema; b) žmogaus
visybiškumo problema; c) žmogaus susvetimėjimo problema.

Tuometinės epochos žmogus yra praradęs savo „žmogiškąją esmę“: jis praradęs ryšį su visuotinybe, savo
integralumą ir susvetimėjęs pats sau.

Pasak Markso, modernusis žmogus tik retkarčiais dalyvauja visuotinybėje, kurią įkūnija valstybė. Valstybės ir
pilietinės visuomenės susvetimėjimą jis aiškina privačia nuosavybe, kuriai esant žmogus priverstas dirbti
savininkui ir neturi jokios galimybės dirbti „visiems“.

Žmogaus vienpusiškumas išryškėja specializuotoje profesinėje veikloje.

Markso sukurtoji žmogaus „emancipacijos“ teorija daugiausiai liko negatyvi: joje įtaigiai ir patraukliai
dėstoma, iš kokių „varžtų“ turi būti išlaisvintas žmogus, tačiau pozityvus būsimosios visuomenės turinys liko
miglotas ir neaiškus.

5. E.Durkheimo sociologinė visuomenės teorija

Skiriamasis sociologijos bruožas turėtų būti jos „objektyvumas“, kurio nesama tiek kasdieniuose žmonių
vaizdiniuose, tiek ir ankstesnėse spekuliatyviose socialinėse teorijose. Sociologija turinti būti socialinių faktų
tyrinėjimas, siekiant suprasti ir paaiškinti tuos faktus. Durkheimas nurodo du skiriamuosius socialinio fakto
požymius: (a) socialinius faktus reikia traktuoti kaip daiktus, (b) socialiniai faktai turi priverčiamąją galią
individui.

Socialinės normos ar visuomenės institutai, individui yra “primetami“ ta prasme, kad jis gimdamas
visuomenėje juos „randa“ ir negali savo nuožiūra nuo jų „pabėgti“. Tad tokių aiškių ir išoriškai stebimų faktų
fiksavimas ir sudaro prielaidas objektyviai tyrinėti socialinę tikrovę.

Atskiri socialiniai reiškiniai yra ne kas kita, o skirtingos socialinių faktų klasės. Norint iškirsti tam tikrus
socialinius reiškinius, pakanka turėti išankstinį (ir apytikrį) jų apibrėžimą.

Įvairūs socialiniai reiškiniai skiriasi jau vien tuo, kad juos sudarančių socialinių faktų klasės skiriasi savo
apimtimi. Kiekviena, net ir sudėtingiausia visuomenė, yra sudaryta iš paprastesnių segmentų. Pirminis ir
elementarus visuomenės segmentas esanti orda – mechaniškas drauge gyvenančių individų junginys.
Susijungus kelioms ordoms, randasi klanas, kurį Durkheimas laiko pirmąja tikra monosegmentine
visuomene. Toliau plėtojant šią tipologiją skiriama polisegmentinė visuomenė ir dvigubai sudėtinga
polisegmentinė visuomenė.

Nėra jokių gamtinių ar „galutinių“ („tikrųjų“) priežasčių, lemiančių socialinių reiškinių egzistavimą. Vieni
socialiniai veiksniai tiesiog susiję su kitais. Socialinių reiškinių egzistavimo priežastis yra pati socialinė
aplinka, esanti tam tikru konkrečiu visuomenės egzistavimo momentu. Durkheimo teorijoje apie
priežastingumą galima kalbėti tik tuo požiūriu, jog įmanoma įžvelgti tam tikrų socialinių faktų grupių ryšius.
Šie ryšiai surandami vadinamuoju lydimųjų pokyčių metodu: pastebėjus, kad įvyko kokių nors vienos
socialinių faktų grupės pokyčių, iš principo įmanoma ieškoti tam tikrų pokyčių kitų faktų grupėse.
Paaiškėjus, kad visada ir visomis aplinkybėmis vienos ir kitos grupės pokyčiai vyksta kartu, galima kalbėti
apie tam tikrus „priežastinius“ šių faktų tarpusavio ryšius.
 Socialinės tvarkos problema E.Durkheimo sociologijoje. Organinio ir mechaninio solidarumo
samprata. Tradicinės visuomenės, kaip „segmentinės“ visuomenės, tipas. Darbo pasidalijimo
modernioje visuomenėje samprata, jo radimosi priežasčių aiškinimas.

Vienokios ar kitokios formos socialinis solidarumas yra esminis visuomenės gyvenimo bruožas, kurio ištakų
reikėtų ieškoti kolektyvinėje sąmonėje – konkrečioje visuomenėje egzistuojančioje bendrų įsitikinimų ir
vertybių visumoje, darančioje lemiamą įtaką pavienių bendruomenės narių mąstymui ir elgesiui.

Esama dviejų istorinių socialinio solidarumo formų: tai mechaninis ir organinis solidarumas. Mechaninis
solidarumas būdingas ikimodernioms visuomenėms, nes jis grindžiamas individų panašumu ir jų tarpusavio
pakeičiamumu. Tradicinėse visuomenėse individai neturėję savojo Aš, kuris neva beveik visiškai ištirpdavęs
kolektyviniuose tikėjimuose ir vaizdiniuose. Tuo tarpu organinis solidarumas esąs būdingas modernių
visuomenių bruožas, o jo pagrindas esanti individų diferenciacija. Ji reiškianti tai, kad individai yra skirtingi ir
traktuotini kaip vientiso socialinio organizmo nariai, kurie visuomenėje suranda sau vietą ir atlieka tai
visuomenei naudingą darbą. Pagal šias dvi solidarumo formas Durkheimas skirai ir du visuomenės tipus –
segmentinę visuomenę ir visuomenę, kuriai būdingas darbo apsidalijimas. Visuomenės segmentas jo
teorijoje aiškinamas kaip kartu gyvenanti socialinė grupė, kuri tačiau gyvena palyginti savarankiškai ir yra
izoliuota nuo kitų panašių grupių. Moderniąja visuomene Durkheimas laikė visuomenę, kurios svarbiausias
požymis esąs darbo pasidalijimas, nors pripažino, kad daugelis jų turi ir nemažai segmentinės santvarkos
bruožų.

Darbo pasidalijimas - visuomenės funkcinė diferenciacija ir jos pagrindu vykstantis susistruktūrinimas,

kuriam esant kiekvienas kaip organinė visuma suvokiamos visuomenės narys atlieka tam tikrą socialiai
naudingą funkciją. Tokio tipo visuomenės atsiradimą lėmė: a) gyventojų skaičiaus didėjimas; b) materialinis
visuomenės sutelktumas; c) moralinis visuomenės sutelktumas (komunikacijos intensyvumas). Lemiami du
pastarieji veiksniai.

Pasak Durkheimo, visoms visuomenėms būdinga individų konkurencija ir jų tarpusavio kova dėl būvio,
tačiau diferencijuota visuomenė sudaranti geresnes sąlygas individui išlikti, nes joje individui lengviau
galima įrodyti savo naudingumą. Tačiau, modernybėje susilpnėjo kolektyvinės sąmonės ir individo sąmonės
ryšys. Tokiomis sąlygomis kiekvienai visuomenei iškyla dezintegracijos pavojus ir atsiranda vadinamosios
anomijos (tokia visuomenės būklė, kada susilpnėja ar net išnyksta individą saistančios ir jį įpareigojančios
socialinės normos) reiškiniai.

Socialinių normų kilmės aiškinimas Durkheimo darbuose. Visuomenės primato individui principas,
teorinė ir metodologinė jo reikšmė. Represinės ir restitucinės teisės samprata. Anomija kaip
modernios visuomenės socialinės dezintegracijos požymis.

Visuomenės prioriteto individui principas.

Individų sąmonė tarpininkaujant socialinei sąmonei objektyvinama vadinamosiose socialinėse institucijose,

kurios yra pagrindinis sociologijos tyrimų objektas. Iš visų socialinių institucijų svarbiausias esantis teisės
institutas.

Durkheimas istoriškai egzistavusią teisę skirsto į represinę ir restitucinę. Represinė teisė – tai toks teisės
tipas, kada baudžiama už tam tikrą nusikaltimą. Restitucinė teisė pirmiausia siekia ne bausti, bet atkurti
iškreiptą ir nenatūralią dalykų padėtį (pvz. turtinė ar konstitucinė teisė).
Visi susitarimai galimi tik todėl, kad kolektyvinė sąmonė iš anksto objektyvinama teisės normomis.
Nusikaltimas esąs kiekvienas veiksmas, pažeidžiantis kolektyvinės sąmonės jausmus, pirmiausia teisingumo
jausmą. Pagrindinė sankcijų ir bausmių už nusikaltimus paskirtis esanti patenkinti kolektyvinę sąmonę,
norinčią patirti atkurto teisingumo jausmą.

Tam tikras savižudybių mastas visuomenėje laikytinas normaliu reiškiniu, tačiau spartus jų didėjimas jau
esąs socialinės patologijos požymis. Tikroji savižudybių priežastis yra pati visuomenė, sudaranti sąlygas
tokiems polinkias realizuotis. Visuomenės patologija apskritai esanti suklestėjusio individualizmo padarinys.
Diferencijuotoje visuomenėje individas geriau suvokia savąjį Aš ir vertina pats save, bet jo nuomonė apie
save ir savo vertę dažnai išreiškia tokius jo lūkesčius, kurių visuomenė patenkinti negali. Durkheimas skyrė
tris savižudybių tipus: a) egoistinę (individas nesugeba integruotis visuomenėje, nepajėgia suderinti savo
individualių sąmonės nuostatų su kolektyvinės sąmonės keliamais elgesio imperatyvais); b) altruistinę
(individualios sąmonės ištirpimas kolektyvinės sąmonės normose); c) anominę(pvz. ekonominės
savižudybės, jas lemia grynai socialinės priežastys).

Durheimas kritikuoja savižudybės „pamėgdžiojimo“ teoriją. Jis tiksliai išskiria tris „pamėgdžiojimo“
reikšmes: a)pamėgdžiojimo pagrindas galįs būti vadinamas „sąmonių susiliejimas“ kaip kad atsitinka
minioje; b) išlieka individualus sąmoningumas, tačiau vis vien paklūstama visuomenės normoms, kaip yra
sekant mada; c) mėgdžiojimas galįs būti mechaninis tam tikro vieno individo veiksmo persidavimas kitam.

Visuomenės integracijos perspektyvų analizė: moralinio ir religinio visuomenės narių sutelkimo

galimybės. Durkheimo požiūris į religijos perspektyvas ateities visuomenėje. Toteminės religijos
analizė ir sociologinis religijos esmės aiškinimas

Tokie integracijos būdai kaip šeima, valstybė ir tradicinė religija, pasak Durkheimo, nebeveiksmingi., tam
tikras viltis jis siejo su profesinėmis korporacijomis, nes šios emociškai artimos individui.

Individui reikia tokio prieraišumo „objekto“, kuriam jis paklustų su noru ir meile. Tokiu „objektu“ jis laikė
visuomenę. Jis netikėjo tradicinės (krikščioniškos) religijos veiksmingumu ir tuo pačiu manė, kad religija yra
gyvybiškai būtina visuomenei kaip ją integruojantis veiksnys. Jis manė, kad modernusis mokslas ir religija
nesuderinami, tačiau tikėjo galimybe moksliškai pagrįsti naują visuomenės religiją, o tai laiduotų jos
tęstinumą ir gyvybingumą.

Pats sociologas objektyviu religijos pagrindu laikė visuomenę, ji jam esanti ypatingas tikrovės
transformavimo ir reprezentavimo žmonių sąmonėje būdas. Religinėje sąmonėje transformuojama tikrovė
yra ne kas kita, o ta pati visuomenė, vadinasi, religija – visuomenės sudievinimo būdas.

Religija – sistema sąryšingų tikėjimų ir apeigų, susijusių su šventais, tai yra atskirtais, uždraustais daiktais;
tikėjimų ir apeigų, kurios jungia į vieną dvasinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, visus tuos, kurie į tą
bendruomenę įstoja.