Etika – mokslas apie moralę (moralės filosofija)

- moros - papročiai, etos - paprotinis, tinkamas elgesys. Praktiškai šie žodžiai reiškia tą patį ir tik V
a. pr.m.e. Aristotelis pradėjo juos skirti. Bet ryškesnis skyrimas įvyko tik naujaisiais amžiais.
Etinės normos – tai moralės normos. Pati etika – jau mokslas apie tas normas.
Šis mokslas apie moralę yra labai savotiškas. Tai turėtų būti labai praktiškas mokslas, žmonių
santykių mokslas. Žmonės visada ieško dėsningumų (kas tai per daiktas, kam jis, kas yra kas). O
moralėje žmogus nagrinėja save vertiniu požiūriu ir kelia klausimą, kaip turiu pasielgti. O tai jau ne
teorinis, o praktinis klausimas [Nyčė: filosofas turi rodyti pavyzdį]. Teorinę ir praktinę (moralinę)
filosofija ypač atskyrė I. Kantas (nors to ir nereiktų daryti).
Dažniausiai tai imperatyvinio pobūdžio teiginys: daryk taip, po to taip. Moralės teiginiai skamba
kategoriškai, įsakmiai, bet ne įrodinėjančiai. Ta prasme etika patenka į sudėtingą situaciją: moralės
normos yra labai bendros, o žmogaus elgesys visada labai konkretus (pradžioje moralės normos
turėjo religinį apvalkalą). Ir labai sunku pereiti nuo normos prie kiekvieno žmogaus konkretybės
(vaišina-valgyk, o kitur neliesk maisto).
Tarp bendros normos ir atskiro įvykio sunku nustatyti ryšį, todėl mokslas apie moralę neturi tos
prasmės kaip geometrija ar topografija. Tarp etikos mokslo ir jo praktinių moralinių patarimų
skirtumas milžiniškas.
Jei kalbėsime betarpiškai apie moralės objektą, tai susidursime su daugeliu sunkumų. Kas ta
moralė? Jei moralės terminą vartos ne specialistas, tai jis gali prie jo daug ką pridėti, supainioti [fil.
O. Drobnickis*) ]. Painiojimas atsiranda todėl, kad pats moralės supratimas tarp žmonių yra
istoriškai kintantis (pvz., skyrybos gali būti nagrinėjamos ir morališkai, ne tik teisiškai). Šiandien
moralė ir suprantama ten, kur yra žmogaus asmeninės savybės, jo pasirinkimas, o ne aplinkybės.
Moralės objektas sunkiai suprantamas ir teorinėje plotmėje, priklauso nuo filosofijos, jos pakraipos.
Kasdieninėje sąmonėje moralė irgi suvokiama įvairiai.
Bendriausia prasme bandoma apibrėžti moralę per sąvokas, predikatus (daryk taip ir taip) ir
duodamas kriterijus (geras-blogas, doras-ne). Tai liepiamoji nuosaka. Iš kitos pusės, kalbant apie
predikatus, sunku nustatyti, kad jie priklauso nuo moralės, nes čia, tarsi, problematika perkeliama iš
vienos srities į kitą. Reikia apibrėžti, kas yra geras elgesys, o tik po to jau turi eiti moralė. Fil.
Muras pastebėjo, kad patys „gerumo“ apibrėžimai tautologiški. Šiandien, ryšium su tuo, iškyla
lingvistinė moralė.
Kada kalbama apie moralės apibrėžimą, žmonių sąmonėje faktiškai apibrėžiama ir moralės sfera –
kas yra moralu, kas teigiama morališkai. Faktiškai mums reiktų atskirti, kas priklauso moralės
sferai, o tik po to, kas joje gera, o kas - bloga.
- Moralė – jau daugiau dvasinė žmogaus veiklos sfera, bet dvasinė sfera taip pat gana plati. Būtina
konkretizuoti – tai tarsi socialinė žmonių tarpusavio santykių sfera. Maža to, tai savotiška žmonių
tarpusavio elgesio kontrolės sritis, o tai jau normos, paliepimai, prisakymai. Kartu duodami tam
tikri elgesio vertinimai, modeliai. O iš čia iškyla ir sankcijos, kurios taikomos pažeidus modelius.
Žmogaus elgesį kontroliuojančios normos nėra vien moralė. Susiduriama su techninio,
administracinio pobūdžio nurodymais, kurie nepriklauso moralei, o kur dar papročiai, teisė ir t.t.
Jei moralė yra normų sritis, tai kyla klausimas, kokios tai normos. Pirmiausia, - tai santykis su
papročiais. Papročio esmė – jis dažniausiai orientuotas į praeitį:
a) paprotyje autoritetas kilęs senovėje;
b) papročio normos yra tarytum absoliučiai faktiško pobūdžio.
Žmogus suaugęs su tom normom ir jų nejunta. Jos pajaučiamos tik tada, kai norima atsisakyti to
papročio, išeiti už tos bendruomenės. Paprotinio pobūdžio normose tai, kas yra, ir tai, kas turėtų
būti, faktiškai sutampa.
Kada kalbama apie moralę, nelieka to sutapimo. Moralės srityje tavo sąžinė neleis pasislėpti po
tokiu argumentu „taip visi daro“. Turi elgtis taip, kaip liepia tavo sąžinė. Atsiranda vertinimas,
tikslai, o čia ir iškyla pasirinkimo laisvė. Tikslas yra daugiau nei paprasta tikrovė (kvėpuoti nėra
tikslas, tikslas – teisingai kvėpuoti, bet kyla klausimas, o kaip „teisingai“ kvėpuoti).
Moralėje yra pasirinkimas – ne kaip visi elgiasi, o kaip reiktų elgtis. Kada kalbama apie
modifikavimą, tai susiduriame su teisinėmis normomis. Teisė nesutampa su tuo faktiniu elgesiu.
Teisės normas nuo moralės normų sunku atskirti ir jos dažnai savo turiniu sutampa. Čia žodinė
forma vartojama kaip gramatinė-loginė forma (t.y. kaip imperatyvas). Koks vis dėl to skirtumas tarp
jų ir kodėl jis atsiranda? Skirtumas pagal formą toks, kad teisės normos yra daugiau prievartinės ta
prasme, kad vykdomos valstybės įstatymų, o moralės normos daugiau kontroliuojamos viešąja
nuomone.
Jei imsim, pvz., individas-visuomenė, tai galėsim išskirti tris normų ir principų sritis: moralė-teisė-
politika. Teisinės normos – žmogiškos normos. Tai mano teisė į orumą, gyvybę... teisinės normos
turi daugiau išorinį pobūdį, o moralės – vidinį.
Moralė yra:
1) dvasinė žmonių santykių veiklos sritis;
2) tai normuojanti sritis;
3) ji susijusi su žmogaus vidiniu apsisprendimu.
* Kiekvienas randa tam tikras, jau susiformavusias normas, vertinimus. Čia moralė nepanaikina šio
išoriškumo. Bet moralei reikalingas ir subjektyvus vertinimas, t.y. manojo „aš“ vertinimas
(vertiname savo veiksmus, veiksmus tarp žmonių, jų grupių – išeinant iš vidinio „aš“, nepaisant jau
nusistovėjusių normų.
Kantas: „žvaigždėtas dangus virš manęs – vidinis įstatymas manyje“. Tas išoriškumas būtinai turi
pereiti per žmogaus vidinio vertinimo prizmę – tai ir yra pirmoji moralė.
- Moralė atsiranda ten, kur turi daryti kažką prieš srovę, t.y. ne tai, ką noriu, bet tai, ką reikia daryti.
Etikos istorija
Senovės Graikijos etinė mintis
Senovės Atėnai (konkrečiau, 6-4 a. pr.m.e.) – kultūros, menų, mokslo, tame tarpe ir etinės minties
suklestėjimo laikotarpis. Tuo metu socialiniai santykiai nebuvo teorinio nagrinėjimo objektas.
Filosofija užsiėmė naturfilosofija (gamta, kosmosu). Graikai bandė surasti pastovius pagrindus
gamtoje (kosmose). Nagrinėjamos pasaulio kilmės, sandaros, kitimo problemos. Į etines problemas
dėmesio nekreipta.
Pirmieji etikos tyrinėtojai buvo sofistai (oratorinio meno, filosofijos, ginčo technikos mokytojai).
Už mokymą jie ėmė pinigus (senovės Graikijoje intelektualinis darbas, mintis buvo nesiejama su
pinigais).
Sofistų tikslas buvo paruošti žmones politinei karjerai. Jiems būdingas reliatyvumas žmonių
santykių vertinimo sferoje. Jie teigė: „visų daiktų matas – žmogus“. Bet kiekvienas žmogus
skirtingas, todėl negalima rasti kažkokios tiesos virš žmogaus. Apie tą patį daiktą gali būti dvi
teisingos nuomonės. Apie žmogų negalima sakyti, kad jis geras, galima tik pasakyti, ar išmintingas.
Ginče nugalėjęs priešininką nerandi tiesos, o tik įrodai išmintį. Bet iš kur tas reliatyvumas?
1. Vyko perėjimas iš patriarchalinio ūkio į miestų polius
Homero laikotarpyje žodis „geras“ (agatos) buvo taikomas žmonėms, kurie gerai atlikdavo savo
socialine funkcijas. Moralinės norma susideda iš faktologinės (vagystė) ir vertinamosios (blogis)
dalių. Tada skirtumo tarp šių dalių beveik nebuvo (karys-drąsus). Taip buvo, nors kraujo ryšiai ir
iro, bet pasidalijimas buvo labai vienareikšmis. Atskiroms grupėms nebuvo alternatyvų, vertinimas
buvo pastovus.
Miestuose atsirado naujos socialinės funkcijos, betarpiškai susijusios su žmogumi. Senosios tapo
arba nereikalingos, arba netinkamos. Fiziniai žmogaus duomenys neteko prasmės. Išsivystė amatai,
prekyba, mokslai – prireikė kitokių savybių. Žmogus ištraukiamas iš įprastinių vaidmenų. Sugriūva
ataskaitos taškai (žodynas). O nauji – dar nesusiformavę. Pačiam žmogui tenka rinktis kaip elgtis.
2. Išorinis veiksnys.
Graikai konfrontuoja su Rytų tautomis. Pasirodo, kad tai, kas graikams buvo įprasta, ten vertinama
visai kitaip. Iškilo klausimas – o kuris vertinimas teisingas?
Šiuo laikotarpiu ir atsiranda sofistai. pagal juos, jei nori padaryti karjerą, privalai turėti pasisekimą
susirinkimuose, stadionuose, teismuose. O tam reikia prisiderinti prie skirtingų konvencijų
(skirtinguose miestuose skirtingos normos), išmokti jas. Iš čia ir nuomonė, kad tiesos nėra. Ją
galima ne sužinoti, o išmokti. Nėra skirtumo tarp gėrio ir sėkmės.
Sokratas
Sokratas dėl savo ginčo technikos daug bendra turėjo su sofistais (abiejų tikslas buvo nuginčyti
varžovą). Besiginčydamas su sofistais, jis sakė, kad tie neturi teisės mokyti: juk jei gėrio, gero
elgesio galima išmokti, o kiekvienas žmogus viską supranta savaip, vadinas mokinys irgi turi savo
tiesą. Pagal jį, jei, kaip moko sofistai, gėris tėra tik išmokimas, technika, tik jausmai ir emocijos, tai
tokio žmogaus paruošimas nėra moralus, nes jis neatsako už savo veiksmus. Sokratas kaltina
sofistus, kad šie prisiderina prie minios, prie esamų normų, jis laiko, kad moralė yra aukščiau, kad
žmogus individualiai gali vertinti gyvenimą, veiksmus. Pagal jį demosas neteisingas. Žmonės siekia
pinigų, šlovės, o juk tikros vertybės – tik pats pažinimas, tiesa. Jam pažinimas ir tiesa – tas pat.
Pažinimas – tai ne empirinių žinių įgijimas, o yra duotas iš pradžių; pažinimo procesas – tai tik tų
žinių atgaivinimas. Tatai pažinimas mumyse. Pažinimo ir moralinio tobulėjimo procesai sutampa.
Pažinimas – tai esmės pažinimas. Žmogus, supratęs esmę, negali elgtis blogai. Klaida yra ne
moralinė, o intelektualinė. Kai sofistai neapibrėžtai naudojo sąvokas, tai Sokratas tikslino jas.
Sofistai žmonių veiksmuose matė interesą, egoizmą, o normos – tai tik priedanga, todėl moralė -
žmonių santykiai. Pati moralė atsiranda atsiradus konfrontacijai individas-visuomenė.
Pagal Sokratą negalima gyventi be normų. Kai jam prieštaravo, kad įstatymas skirtingas turtingam,
galingam ir skurdžiui, silpnam, tai jis atsakė, kad įstatymas gali būti geras ar blogas, bet jis vis vien
yra įstatymas ir jo reikia laikytis. Tačiau Sokratas nepaliko jokių konkrečių pasiūlymų (aš žinau,
kad nieko nežinau).
Platonas
Platono specifika ta, kad sąvokas naudojo ontologine prasme (t.y. daikto sąvoka realesnė už realiai
egzistuojantį pasaulį). Jis tų sąvokų (eidos) pagalba kuria kitą, ontologinį pasaulį. Daiktai tik
antrarūšis, o ne tikrasis pasaulis. Tame pasaulyje vyrauja harmonija. Daiktai išnyksta, bet išlieka jų
sąvokos (idėjos). Pažinimas galimas tik su tokia būtimi, kuri nekinta, - tai ir yra eidosas.
Jei žmogų patalpinsi urve ir jis matys tik šešėlius realių daiktų, tai ir laikys šešėlius tikruoju
pasauliu. Ištrauktas į šviesą, jis pradžioje nieko nematys, nesupras. Taip ir su eidosu.
Eidosas – harmoninga visuma; tarp idėjų egzistuoja gradacija, sluoksniai; pati viršūnė - gėrio idėja,
kurios neįmanoma apibrėžti. Ji pereina per visus sluoksnius, bet betarpiškai neapibrėžiama. Atskiro
žmogaus gėris yra apibrėžiamas per sąryšį su pasauline gėrio idėja.
Žmogaus siela atsiranda iš pasaulinės sielos ir yra sudaryta iš dviejų dalių:
1) ji dalyvauja tikrajame pasaulyje (protinė veikla);
2) ji dalyvauja kūniškame pasaulyje (instinktai).
Jungiamoji dalis – vyriškumas (žmogaus kilmingumas, garbingumas, drąsa – moralinės savybės).
Jei pas Sokratą viskas yra pažinimas, tai Platonas jau diferencijuoja.
Tobulo (tikro žmogaus idėja – kurioje visi trys elementai harmoningoje sąveikoje. Trys sielos dalys:
išmintis, drąsa, savitvarda (santūrumas) ir sudaro žmogiškąjį teisingumą.
Tokie pagrindiniai bruožai sutinkami ir tobulos valstybės idėjoje. Valstybė – didelis žmogus.
Valstybėje žmonės skirstomi į tris klases, priklausomai, kokia dalis dominuoja, kurioje žmogus
suvokia savo paskirtį. Valdo išminčiai, gina stiprūs ir drąsūs, gausi amatininkų klasė tyliai vykdo
savo pareigą. Žmonės gimsta batsiuviais ir valdovais – jo požiūris. Teisingumas – atrasti savo vietą
pasaulyje. Platonas bandė ne tik sukurti metodologiją, bet siūlė ir konkrečias schemas.
Svarbiausia problema Platonui – pažinimą suderinti su vertybių pasauliu. Jei Sokratas visas
vertybes pajungdavo pažinimui, tai Platonas teigė, kad toks besąlygiškas pajungimas negalimas.
Kam reikalingos schemos, jei jų negalima realizuoti? Į tai Platonas atsakė, kad jam buvo reikalingas
idealas, kurio pagrindu jis galėjo kritikuoti realų pasaulį (žmogų, valstybę). Negalima sutapatinti
idealo su faktiniu pasauliu. Galima tik kelti klausimą, kas aukščiau. Palonui aukščiau buvo vertybių
pasaulis.
Aristotelis
Kas yra aukščiausias gėris? Pagal Aristotelį jis glūdi specifinėje žmogaus veikloje, sielos
sugebėjime veikti. Žmogaus specifika – protas. Žmogus daug bendra turi su organiniu pasauliu,
tačiau tik protas išskiria jį iš jo. Specifinė veikla – proto veikla, mąstymas. Iš to seka pilnas
pasitenkinimas. Juk mąstymas mažiausiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, yra grynai vidinė
žmogaus veikla.
Pagal Aristotelį grynas mąstymas yra tik dieviška funkcija, o žmogus susijęs su savo kūnu,
poreikiais – valgis, miegas, giminės pratęsimas... todėl atsiranda uždavinys – sutinkamai su proto
tikslais, proto pagalba pertvarkyti žemesnes funkcijas, o tai sukelia etines vertybes, besiskiriančias
nuo protinių vertybių.
Dorybių yra tiek, kiek yra uždavinių, skirtų perdirbti jutiminį pasaulį. Kiekvienai veiklos sričiai –
sava dorybė. Dorybė suprantama kaip kažkoks vidurkis tarp kraštutinumų: drąsa - normalus
požiūris į pavojų – vidurkis tarp baimės ir beatodairiškos drąsos ir t.t.
Pagrindinis skirtumas nuo kitų filosofų – šis vidurkis įgyjamas lavinimo, moralinio auklėjimo keliu.
Teisingumas nėra pakankamas dalykas etinių normų nustatymui.
Posokratinė etika
Stoikai ir epikūriečiai
Abeji apeliuoja ne į kosmo tvarką (ir ne iš ten bando išvesti žmogaus etiką), o į žmogaus prigimtį,
nors tame jų supratimas skiriasi.
Stoikai, kalbėdami apie vertybes, akcentuoja vidines savybes (valią ir protą) ir ignoruoja išorines
sąlygas (valdžia, pinigai). Gyventi reikia su valios ir proto pagalba, o šios siejasi su visuotine
tvarka. Išorinės sąlygos turi įtakos, bet tai tik dekoracijos. Jų moralė peraugo į moralizavimą,
malonumų atsisakymą, ėjimą prie tikros žmonių prigimties.
Epikūrizmui aukščiausias gėris – malonumas. Visa tai, kas teikia žmogui, jo prigimčiai malonumą –
gėris. Kalbama apie išorines sąlygas. Tačiau Epikūras darė daug išlygų. Nereikia vaikytis bet kokių
malonumų, o taip pat bet kokiu būdu; skausmo nebuvimas – didesnis gėris už malonumą.
Svarbu neprarasti dvasinės lygsvaros, o jos netenkama, kai netenkama išorinių atributų (valdžios,
garbės, pinigų). Būti saikingam, saugoti sveikatą, džiaugtis retais malonumais ir būti pasiruošusiu
sutikti nemalonumus. Tenkintis mažu – didelis gėris. Reikia mokėti skirti tikrus ir netikrus
poreikius. Patenkinti tikrus poreikius nesunku, nes prigimtis kukli. O nustatyti, kurie tikri ir kurie
netikri, padeda protas.
Reikia surasti psichologinę poziciją, kuri padėtų išlaikyti pusiausvyrą bet kokiu atveju. Pvz., mirties
baimės nėra: kol mes gyvename, jos dar nėra; kai mes mirštam, mūsų nebėra. Jų principas –
išvengti nemalonumų.
Kodėl taip pakrypo žvilgsniai į žmogų?
1) Anksčiau kiekvienas pilietis galėjo dalyvauti savo miesto (valstybės) valdyme, miesto reikalai
buvo jo reikalas. Tuo laikotarpiu polisai smuko ir atėjo didžiųjų imperijų epocha. Atskirų miestų
sujungimų įtaka imperijos reikalams nebuvo betarpiška ir žymi. Ir valstybės labai išaugo.
2) Toliau vyko gyventojų diferenciacija.
*** Kodėl etinėse teorijose nepastebime klasinio santykio? Klasinis santykis – tai laisvo ir vergo
santykis. Tačiau vergas buvo už žmogiškumo ribos, jam dorovinės savybės nebuvo taikomos; jis
buvo už moralinių vertybių ribos, nebuvo vertinamas pagal jas. Visos etinės savybės buvo skirtos
tik laisvajam. Vergo problema tol neegzistuoja, kol vergiški santykiai gali egzistuoti. Kai jie
egzistuoti negali, atsiranda ir vergo problema.
Romoje buvo daugiau vystoma teisė nei moralė. Romėnai buvo užkariautojai ir jiems reikėjo
sukurti sistemą, kuri padėtų išlaikyti užgrobtas teritorijas. Nieko nauja į žmogaus problemas įnešti
jie negalėjo.
Krikščionybė
Ji ėmė vertinti žmogų pagal visai kitus kriterijus. Graikai propagavo pozityvias žmonių savybes:
drąsą, jėgą, išmintį, teisingumą... O krikščionys vietoje orumo – nuolankumą, asketizmą, vietoje
išminties – tikėjimą. Kodėl taip yra? Galimi keli aiškinimo būdai:
• Išpirkimo idėja. Romėnai savo imperijos klestėjimo pabaigoje buvo amoralūs, todėl žmonija
turi išpirkti jų nuodėmes.
• Valstybes vienydavo religija. Pasaulis susiskaidė į religijas, o ne valstybes. Religija yra
skiriančia priemone.
• Į istorijos areną ateina vergas. Graikijoje pozityvios savybės galėjo klestėti tik todėl, kad visus
darbus atlikdavo vergai. Šie susidarė tam tikrą savo vidinį pasaulį. Ir atėję atsinešė ir savo savybes.
Pvz., jis galėjo išlikti tik būdamas nuolankus, atsižadėjęs savęs ir t.t.
Krikščioniškasis etapas – tai vergo virtimas žmogumi. Jis, matydamas nelygybę, iškėlė lozungą:
visi lygūs Kristuje – t.y., mes visi žmonės. Tačiau faktiškai nelygybė išliko. Religija buvo pajungta
pateisinti tą nelygybę. Iškeliama idėja, kad visi bus lygūs kitame pasaulyje (danguje). Laimės
troškimas, nepasiekiamas žemėje, bus patenkintas danguje. Parodoma, kad ir danguje egzistuoja
hierarchija. Pradeda dominuoti apribojimų ir draudimų sistema. Teigiama, kad visas gėris ateina iš
Dievo, kad žmogus žemas ir nuodėmingas iš prigimties, tą įgimtą nuodėmę išpirkti galima tik savęs
atsižadėjimu, o už tai bus atlyginta po mirties. Gėris sutapatinamas su Dievu.
Tenka pastebėti pažangos aspektą. Tai buvo žmogiškumo iškėlimas, bet kartu su jo slopinimu.
Valstybė tuo metu nebuvo labai centralizuota, politinės priemonės dažnai buvo feodalų rankose.
Centralizuojantį vaidmenį atliko bažnyčia – kaip socialinis institutas. Religijai smūgį sudavė
kapitalizmas, reikalavęs išlaisvinti žmogų iš feodalinių santykių. Iškyla individualizmo principai.
Gyvenimas – tai individualių individų kova. Reikia keisti hierarchinę socialinę tvarką, įgyvendinti
laisvės principą, kuris išplaukia iš socialinio poreikio.
Tad koks religijos vaidmuo?
Atrodo, kad bažnyčia turėtų nueiti nuo arenos. Bet to nėra. Ji buvo galingas socialinis institutas. Be
to pasirodė, kad bažnyčios pagalba galima pagrįsti ir naujus santykius. Kyla reformistinis judėjimas.
Jo esmė ta, kad žmogaus prigimtį išskaidė į dvi dalis: 1) Dievo priesakai; 2) žmogaus sukurtos
normos. Žmogus – abiejų priesakų darinys. Iškelta idėja, kad žmogus atsakingas tik prieš Dievą, jo
iškeltas normas. Žmogus gali bendrauti su Dievu betarpiškai, be bažnyčios ir kulto tarnų.
Socialiniai santykiai sukurti pačių žmonių, o ne Dievo, ir žmonės prieš juos neatsakingi. Iškyla
galimybė individualizuoti žmonių gyvenimą. Išlaikomas dvasinis tikėjimas, tačiau atmetama
institucinė dalis.
VII-VIII a. (Naujieji laikai)
Olandų kilmės fil. Spinoza Dievą tapatina su gamta. Universumas (pasaulis) vientisas audinys,
kuriame visuma determinuoja atskiras dalis. Tai ir yra Dievas. Tad kas Spinoza – ateistas ar tikintis?
Lyginant su ankstesne religija – jis ateistas. Dievas buvo kūrėjas, o pas Spinozą Dievas ištirpsta
gamtoje. Jis jau negali būti priesakų davėju. Tenka ieškoti kitų šaltinių.
(!) Reikia studijuoti savo prigimtį. Ji susideda iš dviejų dalių (kūno ir sielos) ir todėl mokslai,
tiriantys žmogų, skirstomi į fiziką, tiriančią gamtą ir žmogaus kūną, bei psichologiją, tiriančią
dvasią ir esančią etikos pagrindu. Psichologijos mokslo prasmė ta, kad jis turi atskleisti tikrąją
žmogaus prigimtį. Žmogaus afektai (jausmai) iškreipia ją. Protas skirtas atstas atstatyti tikrąją
padėtį. Nori determinuoti moralę.
Jei kalbame apie žmogų, tai turim idealią struktūrą. Bet žmogus – išmislas, jis negali būti nieku
kitu, o tik savimi. Iliuzijos kyla iš to, kad mes nežinome tikros prigimties. Mūsų tikslas – ją
išsiaiškinti. Žmogus – pasaulio dalis. O kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.
Bet vis vien Spinoza pripažino galimybę keistis, tobulėti, bet tas tobulėjimo procesas artimas
sokratiniam tobulėjimui. Kai žmogus keičia savo įvaizdžius, kai psichologijos mokslo pagalba
artėja prie savo esmės, tuo pačiu jis ir kinta. Savęs pažinimas keičia žmogaus prigimtį, o kitimas –
tai tobulėjimas.
Anglų filosofas Hobsas
Žmogus turi dvi puses:
1. tikroji žmogaus prigimtis (egoizmas, savo interesų skelbimas, tam tikras gyvuliškas pasaulis);
2. sukurtos savybės (susiformavusios politinio ir socialinio bendravimo keliu).
Žmogaus pagrindinis tikslas - savisauga. visi žmogaus veiksmai pajungti gyvybės išlaikymo
principui. Žmogus vienas negali užtikrinti savo savisaugos, jo jėgos per mažos gamtos atžvilgiu. Be
to, žmonės dažnai sueina į tarpusavio konfliktus, Tai visuotinio karo būklė.
Žmogų reikia socializuoti, o tai galima tik valstybės pagalba. Valstybė duoda taiką, saugumą,
socialinę gerovę, teisę nudotis turtu, o tai ir sudaro žmogaus savisaugą. Žmogiškumas – savo
interesų pajungimas valstybei. Valstybė – antras priesakų tinklas; pirmasis – žmogaus prigimtis.
Faktiškai, tai valstybės sutapatinimas su morale, suki principai, o ne moraliniai. Valstybės
išaukštinimas labai stiprus. Jei pas Ruso valstybė tiek jėga, kiek sutampa su žmogaus interesais (jei
ji prieštarauja žmogaus interesams jis gali sukilti), tai pas Hobsą sukilimas – blogis, grįžimas į
laukinio visuotinio karo būklę.
Hobso ir Spinozos idėjos vėliau gavo visuotinį pripažinimą. Susidarė dvi idėjos, turinčios įtakos
etikai:
1. žmonių individualizacijos ir laisvės idėja;
2. bandymas determinuoti žmonių santykius.
Dievišką savivalę galima išvaryti skelbiant determinizmo idėjas. Žmonių veiksmai determinuoti jų
prigimties ir socialinės aplinkos nėra gerų ar blogų žmonių, yra tik geri ar blogi institutai. Trūkumas
tas, kad visuomenė suprantama mechanistiškai: visuomenė – mechaninė suma. Norėdami
determinuoti žmonių dvasinį pasaulį turim determinuoti visų žmonių visus veiksmus. Praktiškai to
realizuoti neįmanoma.
Kai apeliuojama į žmogaus prigimtį, tai neaišku, kokia ta prigimtis (protas, jausmai ir t.t.).
determinuojant žmonių veiksmus dingsta moralinė žmonių atsakomybė. Ji galima, jei žmogus turi
laisvę rinktis. Determinuojant dingsta pasirinkimo laisvė ir negalima kalbėti apie moralę, o švietėjai
kalbėjo.
Iškyla dar vienas klausimas. Jei žmogaus prigimtis egoistinė, tai kokiu būdu jis elgiasi altruistiškai,
prieš savo egoizmą.
Prieš mokslo absoliutinimą moralės srityje, tikėjimu mokslu vienas pirmųjų stojo Jumas. Gamtos
dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų. Jutiminis pažinimas negali pagrįsti priežastingumo objektyvaus
pobūdžio. Žmonės įprato mąstyti, kad kažkas eina po to, seka po to. Pasikartojimai iškreipia
psichinį mąstymo būdą. Dėsnis – žmonių įpročio principas.
Jumas mažina galimybę etiškai pažinti. Žmogaus protas niekada neveda į veiksmą, tai mąstymo
procesas. Moralinių sprendimų uždavinys – valdyti mūsų veiksmus. Protas susiduria tik su
empiriniais faktais, o į veiksmus veda malonumo ar skausmo perspektyva (tai aistros, emocijos ir
pan.). Protas gali tik teikti informaciją, siūlyti efektyvesnį veikimo būdą. Protas – veiksmų vergas ir
negali jų kontroliuoti. Žmonės turi giluminę nuostatą kaip reikia elgtis, o žmogus tik racionalizuoja.
*** Etika – jausmų sritis, o ne racionalumo. Susiduriama su dviejų rūšių (faktinių ir moralinių)
tvirtinimais tarp kurių nėra jokio ryšio. Žmogus gali kalbėti faktų kalba (kas yra) ir keista, kaip jis
gali pereiti prie to, ką reikia daryti. Atrodo, kad ryšis yra, bet tai apgaulė. Faktų kalba – mokslo
sritis ir ne daugiau. Aistrų kritikuoti negalima.
Jumas (ir pozityvizmas) atmeta bet kokią galimybę moksliškai pagrįsti moralę (jausmų mokslas
negali vertinti).
Imanuelis Kantas
I. Kanto idėjos iš principo skyrėsi nuo Jumo (Hume) idėjų. Mūsų pojūčiai, susidūrę su aplinkiniu
pasauliu, neduoda visuotinumo ir negali būti mokslo šaltiniu. Kantui iš empirinio pažinimo
negalima išvesti tiesioginio priežastingumo. Jis nesuteikia nei būtinumo, nei priežastingumo. Tikras
žinojimas (galimybė pažinti) egzistuoja, jo šaltinis – nuo empirikos nepriklausančios, išankstinės
(apriorinės) suvokimo ir intelekto formos. Jos ir daro galimą mokslą.
I. Kantas išskyrė jutiminio suvokimo formas: erdvę ir laiką (jie egzistuoja aprioriškai,
nepriklausomai nuo žmonių), mes iš erdvės (mintyse) galim eliminuoti (išmesti) visus daiktus, bet
negalim savo galvose panaikinti erdvės įvaizdžio, t.y. jos apriorinės (tas pats su laiku).
Intelekto formos priklauso skirtingoms kategorijoms (jų yra 12). Tai kiekybė, kokybė, santykis ir t.t.
tai aprioriškai duotos mąstymo formos. Jų paskirtis – tvarkyti jutiminę sritį. Tai instrumentas, su
kuriuo žmogus suranda visuotinumą.
Pažinimas galimas, pasaulis objektyvus. Žmogiškos suvokimo formos (jutiminės ir intelektualinės)
gautą pasaulio medžiagą sužmogina. Žmogus pažįsta ne pasaulio esmę (noumeną), o tik kaip jis
reiškiasi mums (fenomenas).
I. Kantas subjektyvumą nuo atskiro žmogaus perkelia visai žmonijai (kaip su kitom būtybėmis –
neaišku). Kada žmogaus protas, bandydamas sistemanizuoti empirinį pasaulį, bando peržengti save,
jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities). Protas tokiose padėtyse negali duoti
sprendimo.
Kanto filosofija kompromisinė, nes ji tarsi stovi tarp švietėjų, kuriems būdingas tikėjimas mokslu, ir
Jumo subjektyvizmo (Berklis). Kantas palieka tam tikras galimybes mokslui, nepanaikindamas
galimybių tikėjimui.
I. Kantas suskaidė pažinimą į
• teorinę filosofiją, kurioje galimas priežastingumas;
• praktinę filosofiją, kurioje dominuoja žmogaus problemos.
Žmogus susideda taip pat iš dviejų dalių:
1. jei pažinimo objektas, kaip biologinė būtybė gali būti aiškinamas priežastinio sąryšio principu;
2. jis protingas ir gali apspręsti savo elgesį laisvai, nepriklausomai nuo jutiminių biologinių
sąlygų. Jis jau ne determinuotas pažinimo objektas, o laisva būtybė ir klauso tik moralės dėsnių,
kategorinio imperatyvo, kuris yra praktinio mokslo dėsnis, kuris liepia žmogui vykdyti savo
pareigą.
Žmogų moraliu daro ne malonumo, laisvės, laimės siekimas, o vien tik pareigos jausmas.
Malonumo siekimas, nemalonumų vengimas – tai žmogaMalonumo siekimas, nemalonumų
vengimas – tai žmogaus prigimtis, čia jis nėra laisvas; čia teorijos, o ne moralės sritis.
Moralė ten, kur žmogus laisvai, niekieno neapsprendžiamas Moralė ten, kur žmogus laisvai,
niekieno neapsprendžiamas sprendžia savo elgesį. Žmogus aprioriškaŽmogus aprioriškai turi savyje
moralės dėsnį, nepriklausantį nuo išorinių sąlygų. Jis padaro žmogų aukštesniu už būtiną sąryšį, jis
to dėsnio pagalba pakyla virš savęs, savų interesų.
Kategoriškas imperatyvas: Žmogus turi elgtis taip, kad jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu
dėsniu. Arba: nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis darytų tau. Šį dėsnį reikia taikyti ir auklėjant
(moralizuodamas) kitus.
O koks tokio dėsnio pakankamumas? Jis pagrįstas pačia morale. Normos priimamos visų -> jos
visuotinės, žmogiškos. Visuotinumas panaikina moralės subjektyvumą.
Mokslas nedaug padeda moralei. Kiekvienas žmogus aprioriškai žino, kaip elgtis. Be to, pati
mokslo argumentacija turi hipotetinį pobūdį (jei ..., tai ...). Moralės teiginiai neturi hipotetinio
pobūdžio, kategoriškas imperatyvas (daryk taip).
I. Kantas sudemokratino moralę, galimybę tapti moralia. Jei švietėjams tik išsimokslinęs žmogus
gali būti tobulas, t.y. moralus, tai pagal Kantą kiekvienas gali būti moralus vien pagal savo gerą
valią.
Kantas išvalė moralę nuo intereso. Interesas verčia veikti taip, bet žmogus daro pagal savo gerą
valią. Jei žmogaus interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kaei žmogaus
interesas neprieštarauja visuomeniniam interesui, tai dar nereiškia, kad jo elgesys bus moralus, jis
ga, jis gali būti tik legalus. Kantui moralė – vidinė prielaida.
Moralei buvo paliktos grynos formos ir jos žmonių faktinėje veikloje gali būti interpretuojamos
labai įvairiai. Jis išlaiko tik bendražmogišką vardiklį, bet tas vardiklis per daug bendras.
Žmogus, kuris visą gyvenimą buvo moralus, veikė prieš savo interesą. Jam teko didelis krūvis, už
kurį turi būti atlyginta kitame pasaulyje. Taip Kantas įvedą į moralę Dievą.
Svarbiausia idėja – laisvės idėja. Kiekvienas žmogus yra subjektas, jis kitam negali būti objektu.
Laisvės principo pagrindu buvo griaunami feodaliniai santykiai.
Pokantinė filosofija
Ji labai įvairi, nors galime išskirti tris kryptis pagal bendrą požiūrį į vertybinį pasaulį:
• susijusi su Hėgelio ir Markso vardais. Ji bando tiek gamtinius, tiek socialinius reiškinius aiškinti
mokslo pagrindais.
• remiasi Jumu – pozityvizmas.
• Kanto tęsėjai – neokantizmas.
Neokantizmas
I. Kantas reikalavo moralės sričiai apimti visą žmoniją. Žmogiškumas turėtų apimti tą visuotinumą.
Pareiga – betarpiškas žmogaus jausmas, kai Jumui pareigos nėra, tik jausmas. Kantui jausmo
nereikia – viskas pareiga išplėsta visam pasauliui (žmonijai).
Neokantizmas kalba apie vertybes kaip savarankiškas vertybes kaip nekintamą dalyką. Pačiom
vertybėm suteikia visuotinę prasmę savarankiškumo ribose.
Socialiniam mokslams nepritaikomi gamtos mokslų metodai, nes gamtos mokslai apibendrinantys
(kadangi gamtos reiškiniai pasikartoja). Socialinėje srityje nėra dviejų vienodų įvykių, todėl
generalizuojantis gamtamokslinis metodas nieko neduoda. Reikia sukurti metodus, pripažįstančius
individualius poelgius.
Tyrimas įmanomas, jei yra apriorinės vertybių formos (vertybių pasaulis). Turėdami vertybinę
gradaciją, mes galime vertinti žmonių veiklą, elgesį pagal tai, kiek jie priartėja prie vertybių, kaip
jos realizuojamos.
Kuo rečiau vertybė pasirodo, tuo ji vertingesnė.
Būties mokslai turi užsiimti tuo, kas yra (faktai), o filosija – privalomomis vertybėmis – kas turi
būti vertinimas). Filosofiją domina tik amžinos tiesos,ilosofiją domina tik amžinos tiesos, įvairūs
etiniai, estetiniai vertinimai (Šėleris, Vastmanas, Hiuserlis).
Pasaulis nepaklūsta mokslui (paveikslas). Tad kaip jį suprasti? Padėti gali tik intuicija, „tiesioginė
žiūra“, kuri sugeba pagauti visuotinumą. Reikia ne aprašyti, o aprėpti visą prasmę. Žmogus
nuotaikos, jausmų aprašymas nieko neduoda. Ir iš tikro – ne viską mokslas gali aprašyti., bėda ta,
kad jau išeities pozicijoje imamas individualus žmogus.
Neokantizmas išskiria tris vertybių sritis: 1) logikos; 2) etikos; 3) estetikos. Pačiąlogiką jie gauna
kaip tikrą vertybę. Žmogus įeina į pasaulį jau su paruožtomis vertybėmis. Atmetama vertybių
istoriškumo idėja.
Pozityvizmas
Pozityvizmas - anglosaksų tradicija nuo Jumo laikų. Muras laiko, kad visi moralės apibrėžimai
atsiremia į natūralistinę klaidą, kuri yra tai, kad visi gėrio apibrėžimai remiasi už gėrio esančiais
dalykais ir yra tylomis pripažįstami gėriu. Jei gėrio pagrindu imam malonumą, tai per jį apibrėžiame
gėrį, bet tylomis ir pats malonumas laikomas gėriu. Tas pat per tą patį. Toks įrodinėjimo būdas
nieko nepadeda. Loginis ratas. Jei atmesim visus gėrio buvimo įrodymus, tai į ką žmogus gali
remtis? Jis skaito, kad žmogus gali pasikliauti nuosava intuicija. Muras atmeta mokslinį etikos
aiškinimą.
Intuicija pas žmones yra labai įvairi. Kai daugelis filosofų bando rasti teisingas normas, tai ką
Muras vadina intuicija, yra XX a. pradžios anglų išsilavinusio džentelmeno elgesio norma. Dėl tos
savybės anglų filosofijoje atsiranda - emotyvizmas (Stiremonas, Ajeris, kuris laiko, kad žmogaus
moralės sritis yra grynai vien žmogaus emocijos. Kada žmogus įrodinėja kažką kitam žmogui, tai
tas žmogus savo emociškumu perteikia savo poziciją.
Ajeris bando logiškai pagrįsti šią idėją. Mokslo srityje jis išskiria dviejų tipų teiginius
• analitinis (logika, matematika);
• empirinė sritis – jutimo organų pateikta informacija.
Analitiniai ir empiriniai teiginiai yra prasmingi teiginiai ir mes čia galim vystyti mokslo problemas.
Vertybės neturi empirinio pagrindo, todėl šie teiginiai – beprasmiai.
Pozityvizmas į vertybes (tuo pačiu ir moralę žiūri kaip į pseudoproblematiką, nes jis yra už mokslo
ribų; jų negalima paaiškinti nei logikos keliu, nei faktų pagalba. Egzistuoja daug įvairių mokyklų,
bandančių surasti dėsningumus, remiantis biologinėm, fiziologinėm, ekonominėm, politinėm,
nacionalinėm, istorinėm prielaidom, tačiau ušsiskiria šios trys minėtos.
Bet koks kraštutinis priešpastatymas nėra iki galo nuoseklus. Jei nagrinėjame neokantizmą, reikia
pastebėti, kad gamtoje vykstantys pasikartojimai daugiausia priklauso .nuo žmonių veiklos. Žmogus
sužmogina gamtą ir iš jos išgauna vertybes, kurių jam reikia. Yra ar nėra gamtoje vertybių,
priklauso nuo žmogaus. Gamtos negalima visiškai atskirti nuo žmogaus.
Socialinėje srityje pasirinkdamas žmogus nėra visai laisvas. Požiūriai į vertybes priklauso nuo to,
kokį išeities tašką pasirinksime; jei individas – vienas, jei istoriškai (sociališkai) – kitas. Galimas
toks mąstymo būdas: gyvenimo sąlygos gali sukurti moralines normas, jei kartojasi, kartojasi ir
normos.
Reikia priimti santykį: žmogus-visuomenė. Žmogus ima save atskaitos tašku (savo išgyvenimus) –
tai egoistinis žmogus. Tačiau jis gali suvokti, kad savo interesų negali suabsoliutinti, kad jie vyksta
tam tikruose rėmuose. Susikirtime žmogus-visuomenė gimsta moralinnės vertybės. Jis
nesuabsoliutina savęs. Savo interesų nugalėjimas ir yra moralinės normos. Sistema (žmogus-
visuomenė) keičiasi, todėl keičiasi ir pačios normos; nors tiksliau ne normos, o jų turinys. Pačios
normos išlaiko bendražmogišką turinį, patį minimumą. Žmogus žmogumi pasitiki. Moralė –
elementarus žmogiškas elgesys. Žmonės dažnai elgiasi intuityviai nesusimąstydami apie pačias
normas. Tik pačia bendriausia prasme galime paaiškinti moralės normas, o visa kita už teorijos ribų,
tai jau praktikos sritis.
Galimi keli požiūriai:
• pozityvistinė tendencija kalba apie tai, kad Marksas buvo tikras mokslininkas ir todėl jis nebuvo
vertybių garbintojas. Jo kūriniuose moralės nėra. Jei viskas vyksta gerai, kam ta moralė. Šis požiūris
apeina moralės problemą.
• Pats socialinis kūrybos procesas tegali būti tik moralinė kūryba. Nuo technologijos žmogus
nesikeičia. Jis keičiasi tik moralinio tobulėjimo dėka. Kiek žmogus patobulėja dvasiškai, tiek jis
pažengia į priekį visumoje.
• Teisingiausia – kompromisas.
Pozityvizmas teisus, kai sako, kad Markso teorijoje nėra moralės, nei teorijos apie moralę. Jos ten ir
nereikia. Bet moralės reikia žmonių praktikoje. Viena teorija, kita praktika.
Neokantizme yra pavojus suabsoliutinti vertybes, padaryti nekintančiomis. Marksizmas,
pripažindamas kintamumą, neatmeta būtin teisingų normų umo.
Normų negalima atplėšti nuo gyvenimo. Jei būtų galima, galėtume priešpastatyti tikslus ir
priemones, pasirinkti bet kokius realizavimo būdus. Jei normų, iš kitos pusės, negalima realizuoti,
jos atmetamos.
Kas yra kas (laisvė, laimė, malonumai) - tai tik konstrukcijos. Bet kuris apibrėžimas veda į
scholastiką.
E. Fromo etika
„Socialinei imanentinei“ etikai E. Fromas priešpastato „universalią“ etiką. Jis nesieja etikos su
pageidaujamo elgesio kodeksu. „Universali“ etika – ypatinga, tiktai žmogui būdinga orientacija,
reikšminga ne vienam. O visiems žmonėms. Jos įgyvendinimui reikia kardinalių pertvarkymų
visose gyvenimo srityse.
Psichologinėje srityje svarbiausia: įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui,
„sudaiktėjimą“. Būtina atsisakyti vartotojiškos etikos ir pasirinkti tiesą, meilę ir t.t. „Kiekvienas
žmogus tikslas sau, o ne priemonė kitų tikslams“. Žmogus nėra daiktas.
Žmogus negali gyventi be etinių vertybių, be orientacijos sistemos ir atsidavimo objekto, tačiau jis
laisvas rinktis gėrį arba blogį.
Tačiau žmogaus prigimties poreikius laikydamas „universalios“ etikos normų šaltiniu, Fromas siūlo
abstrakčią humanistinę etiką, humanistinės visuomenės utopiją. Jis suabsoliutina ir pervertina
psichologinių veiksnių vaidmenį sociologiniame procese. Tačiau šiame konformizmo pasaulyje jis
vis dėlto tiki žmogaus individualybės realizacija. Tačiau vis vien ignoruoja socialinių pertvarkymų
kelią ir tiki, kad psichoanalitinė terapija gali pakeisti ne tik individą, bet ir visuomenę.