Está en la página 1de 319

RUTA

S�P�TYS
BESTSELERIO TARP PILKl/ DEBESl/ AUTOR;
joana

Kaltė - tai medžiotojas.


Mano sąžinė tyčiojosi iš manęs, ieškojo priekabių kaip aikš­
tingas vaikas.
Dėl visko tu kalta, kuždėjo balsas.
Paspartinusi žingsnį prisivijau mūsų būrelį. Jei vokiečiai
mus užeitų, nuvarytų nuo šito kelio per laukus. Keliai skirti
tik kariuomenei. Evakuacijos įsakymas nebuvo paskelbtas, tad
kiekvienas bėglys iš Rytų Prūsijos tapo dezertyru. Ir kas iš to?
Aš tapau dezertyre prieš ketverius metus, kai pabėgau iš Lie­
tuvos.
Lietuva.
Išvykau keturiasdešimt pirmais. Kas dabar darosi tėviškėje?
Nejau tikros tos baisybės, apie kurias kuždamasi gatvėse?
Priėjome kauburėlį kelkraštyje. Mažas berniukas prie­
šais mane verkšlendamas parodė į jį pirštu. Jis prisidėjo prie
mūsų prieš dvi dienas: vienas išėjo iš miško ir tyliai nusekė
paskui mus.
- Labas, mažiuk, kiek tau metų? - paklausiau.
- Šešti, - atsakė jis.
- Su kuo tu eini?
Jis sustojo, nuleido galvą.
- Su Omi.
Grįžtelėjau į mišką pažiūrėti, ar neišlindo jo močiutė.
- Okur ji yra? - paklausiau.
Paklydėlis berniukas pakėlė į mane išplėstas šviesiai mėly­
nas akis.
- Nepabudo.

DRUSKA 3ŪRA I 7
Taigi mažulis keliavo kartu, dažnai truputį mus pralenkda­
mas arba atsilikdamas. O dabar stovėjo ir rodė į tamsų vilnonį
skverną, kyšantį iš po puraus sniego kepurės.
Mostelėjau būreliui eiti tolyn ir visiems nutolus pribėgau
prie apsnigto kauburio. Vėjo gūsis pakėlė šaltų snaigių debe­
sėlį atidengdamas negyvą, pamėlusį moters veidą. Jai buvo gal
dvidešimt metų. Burna ir akys atviros, jose sustingęs siaubas.
Apieškojau suledėjusias kišenes, bet jos jau buvo apšvarintos.
Po pamušalu užtikau asmens dokumentus. Įsikišau juos į palto
kišenę ketindama atiduoti Raudonajam Kryžiui ir nutempiau
moterį nuo kelio į lauko pakraštį. Ji buvo sustingusi į ledą. Bet
vis tiek negalėjau pagalvoti, kad ją gali pervažiuoti tankai.
Parbėgau prie savo būrelio. Paklydėlis berniukas tebestovėjo
ten pat, ant jo krito sniegas.
- Ji irgi nepabudo? - tyliai paklausė.
Aš linktelėjau, paėmiau jo pirštinėtą rankytę.
Ir staiga abu tolumoje išgirdome šūvį.
florianas

Likimas - tai medžiotojas.


Danguje dūzgė variklių spiečius. Jie juos vadino derSchwarze
Tod, Juodąja Mirtimi. Palindau po medžiais. Lėktuvų nemačiau,
bet juos jaučiau. Visai čia pat. įkliuvęs tarp tamsos priekyje ir
užpakalyje svarsčiau, ką daryti. Driokstelėjo sprogimas, ir mir­
tis prišliaužė artėliau, apsivijo mane dūmų pirštais.
Pasileidau bėgti.
įskaudusios kojos neklausė mano bėgančio proto. Raginau
paskubėti, bet jas supančiojo sąžinė.
- Esi gabus jaunuolis, Florianai, - sakė motina.
- Esi prūsas. Turi pats apsispręsti, sūnau, - sakė tėvas.
Ar jis būtų pritaręs mano sprendimams, paslaptims, kurias
vilkau kaip sunkią naštą? Ar šiame kare tarp Hitlerio ir Stalino
motina tebelaikytų mane gabiu - o gal nusikaltėliu?
Sovietai mane nudėtų. Tačiau pirma gal visaip kankintų?
Naciai irgi nudėtų, tačiau tik sužinoję planą. Kiek dar jis išliks
slaptas? Šie klausimai ginė mane čaižomą žiemos miško šakų.
Viena ranka spaudžiau šoną, kita - pistoletą. Sulig kiekvienu
įkvėpimu ir žingsniu plūstelėdavo skausmas, varantis iš žaizdos
karštą kraują.
Lėktuvų gaudesys nutolo. Bėgu jau kaži kiek dienų, protas
nusilpęs kaip ir kojos. Medžiotojas vejasi nusikamavusius, pa­
ilsusius. Man reikia pailsėti. Skausmas galų gale privertė eiti
žingsniu. Miško tankmėje pro šakas pastebėjau seną bulvių
rūsį. įšokau.
Šūvis.

DRUSKA JURAI 9
emilija

Gėda - tai medžiotojas.


Truputį atsipüsiu. Tik minutėlę, juk galima? Šalta kieta žeme
nušliaužiau į urvo galą. Sudundėjo žemė. Kareiviai jau arti. Rei­
kėjo judintis, bet buvau tokia pavargusi. Gerai, kad sugalvojau
rūsio angą pridengti šakomis, ar ne? Niekas nesuks taip toli iš
kelio. Ojeigu?
Užsitraukiau ant ausų rausvą megztą kepurę, pasistačiau
apykaklę. Nors buvau storai apsitūlojusi, sausio dantys aštrūs.
Pirštų visai nebejaučiau. Pasukus galvą nuo apykaklės atplyšo
prišalusių plaukų sruogelė. Prisiminiau rugpjūtį.
Akys palengva užsimerkė.
Ir staiga atsimerkė.
Pamačiau rusų kareivį.
Jis pasilenkė prie manęs su žibintuvėliu, bakstelėjo į petį
pistoletu.
Pašokau karštligiškai spausdamasi gilyn.
- Fraulein, - išsišiepė patenkintas, kad aš gyva. - Komme,
Fraulein, einam. Kiek tau metų?
- Penkiolika, - sušnibždėjau. - Paleisk, aš ne vokietė. Nicht
Deutsche.
Jis nesiklausė, nesuprato, o gal nekreipė dėmesio. Atsukęs į
mane pistoletą trūktelėjo už kojos.
- Ššš, Fraulein.
Ir įbedė vamzdį man pasmakrėn.
Kaip aš prašiau. Maldavau užsidengusi pilvą rankomis.
Jis prisitraukė artyn.
Ne. Šito nebus. Pasukau galvą.
- Nušauk mane, kareivi. Prašau.
Šūvis.

10 RŪTA ŠEPETYS
alfredas

Baimė - tai medžiotojas.


Bet mes, narsūs kovotojai, į baimę tik numojome ranka. Kvato­
jomejai į veidą, paspirtame kaip akmenį pergatvę. Taip, Hanelore,
rašaušituos laiškus pirmiausiagalvoje, nes negaliupalikti savovyrų
vos tik pagalvojęs apie tave.
Tu didžiuotumeisi savo budriu draugužiu, jūreiviu Alfredu Fri-
ku. Šiandien išgelbėjaujauną moterį, kad neįkristų į jūrą. Ne kaži
koks žygdarbis, betji iš dėkingumo puolė man ant kaklo ir nenorėjo
paleisti.
„Dėkui, jūreivi“,- sušnibždėjo šiltai kvėptelėdamaį ausį. Ji buvo
visaigraži irkvepėjošviežiais kiaušiniais, tačiaujukpilna dėkingų ir
gražių merginų. Oi, tik nesijaudink. Tu su savo raudonu megztuku
visada mano mintyse. Su kokia meile be paliovos galvoju apie savo
Hanelorę ir raudonojo megztuko dienas!
Kaip gerai, kad nesi čia ir šito nematai. Tavo švelni širdis neiš­
tvertų pavojų ir sunkumų Gotenhafeno uoste. Šiuo metu saugau
sprogmenis. Tarnauju Vokietijai. Man tik septyniolika, tačiau esu
narsesnis už dvigubai vyresnius vyrus. Girdėjau, bus iškilmingai tei­
kiami apdovanojimai, bet aš per daug užsiėmęs, kad priminėčiau
apdovanojimus, juk kariauju už Fiurerį. Apdovanojimai tegu lieka
žuvusiesiems, pasakiau. Omes, kol gyvi, turime kovoti!
Taip, Hanelore, ašįrodysiu visai Vokietijai, kadgaliu būti didvyris.

Šūvis.
Medau dėlioti mintyse laišką ir smukau į sandėlį. Galgi čia
niekas neras... Nenoriu lįsti į lauką.

DRUSKA DURAI 11
f lorianas

Stovėjau miško rūsyje atstatęs pistoletą į negyvą rusą. Šūvis


jam nušniojo pakaušį. Nuverčiau jį nuo moters.
Kokia čia moteris... mergaitė rausva vilnone kepure. Ir dar
nualpusį.
Iškračiau ruso kišenes, paėmiau cigaretes, gertuvę, popie-
riun suvyniotą dešrą, pistoletą ir šovinius. Ant abiejų riešų po
laikrodį - trofėjai, atimti iš aukų. Jų neliečiau.
Pasilenkęs kertėje apžiūrėjau ledainę, ar nėra ko valgomo, bet
nieko nebuvo. Šovinius susidėjau į kuprinę stengdamasis nepa­
judinti dėžutės, susuktos į audeklą. Dėžutė. Kaip gali toks mažas
daikčiukas būti toks galingas? Karų kildavo ir dėl menkesnių da­
lykų. Nejau tikrai esu pasiryžęs dėl jos mirti? Atsikandau dešros
su malonumu jusdamas, kaip į burną plūstelėjo seilės.
Sudrebėjo žemė.
Šis rusas nebuvo vienas. Pasirodys ir daugiau. Reikia eiti.
Atsukau kareivišką gertuvę, prikišau prie nosies. Degti­
nė. Atsisegiau paltą, marškinius ir apsipyliau alkoholiu šoną.
Skausmas taip nudegino, kad akyse pažiro žiežirbos. Žaizda
protestavo geliamai dilgsėdama. Giliai įkvėpęs ir užgniaužęs
dejonę supyliau ant jos degtinės likučius.
Ant žemės sukrutėjo mergaitė. Staigiai atitraukė galvą nuo
negyvo ruso. Pamatė pistoletą prie mano kojų ir gertuvę rankoje.
Mirksėdama atsisėdo. Rausva kepurė nuslydo nuo galvos ir nu­
krito į purvą. Palto šonas išteptas krauju. Ji įkišo ranką į kišenę.
Numetęs gertuvę stvėriau pistoletą.
Ji prabilo.
Lenkiškai.

12 RŪTA ŠEPETYS
emilija

Rusų kareivis išsižiojęs žiūrėjo į mane tuščiomis akimis.


Negyvas.
Kas atsitiko?
Kertėje tupėjo vaikinas civiliais drabužiais. Paltas, marški­
niai atsegti, šonas kruvinas ir mėlynai violetinis. Jis taikėsi į
mane. Nejaugi nušaus? Ne, juk nušovė rusą. Mane išgelbėjo.
- Kas tau? - paklausiau vos atpažindama savo balsą. Jis su­
siraukė išgirdęs mano žodžius.
Vokietis. Oaš lenkė.
Jis nenorės šnekėtis su manimi. Adolfas Hitleris paskelbė,
kad lenkai ne žmonės. Mus reikėjo sunaikinti, kad vokiečiams
liktų žemė jų imperijai. Hitleris sakė, kad vokiečiai aukštesnės
rasės ir su lenkais negyvens. Mes netinkami suvokietinti. Bet
žemė tinkama.
Išsitraukusi iš kišenės bulvę atkišau jam.
-Ačiū.
Purvina žemė vos vos krūptelėjo. Kiek laiko praėjo?
- Reikia eiti, - tariau jam vokiškai kaip mokėdama taisyklin­
giau. Galvoje glūdėjo sakiniai, bet abejojau, ar gerai juos pasakau.
Kartais, kai prabildavau, vokiečiai juokdavosi, suprasdavau kal­
banti ne taip, kaip reikia. Nuleidusi ranką pamačiau, jog rankovė
aptiškusi ruso krauju. Ar kada nors šitai baigsis? Verkti nenorėjau.
Vokietis žiūrėjo į mane išvargęs ir nusiminęs. Aš supratau.
Jo žvilgsnis, nukrypęs į bulvę, sakė: Emilija, aš alkanas.
Ant marškinių sudžiūvęs kraujas sakė: Emilija, aš sužeistas.
Bet man daugiausia pasakė tai, kaip jis apglėbė savo kuprinę.
Emilija, šito neliesk.

DRUSKA .5 Ū P A I 13
Joana
Mes toliau klumpinome siauru keliu. Penkiolika pabėgėlių.
Saulė pagaliau pasislėpė, ėmė šalti. Priešais mane akla mergina,
vardu Ingrida, ėjo virve prisirišusi prie vežimo. Mano akys buvo
sveikos, bet mudvi jungė bendra bėda: abi žygiavome tamsiu
mūšio koridoriumi nematydamos, kas laukia priešaky. Galbūt
tikra laimė, kad ji prarado regėjimą. Alda mergaitė girdėjo ir už­
uodė dalykus, kurių visi kiti nejutome.
Ar ji girdėjo paskutinį senuko atodūsį, kai prieš kelis kilo­
metrus jis susmuko po vežimo ratais? Ar žengdama per šviežią
kraują ant sniego juto burnoje metalo skonį?
- Kaip gaila, jie ją ir pribaigė, - už nugaros tarė senojo bat­
siuvio balsas. Stabtelėjau palaukti. - Tą sušalusią moterį kelyje.
Batai ją pribaigė. Visiems kalbu, bet niekas neklauso. Prasti ba­
tai trina kojas, trukdo eiti. Tada žmogus sustoja. - Jis spustelė­
jo man ranką. Po skrybėle pakėlė į mane romų įraudusį veidą. -
Tada numiršta, - sušnibždėjo jis.
Senukas šnekėdavo tik apie batus. Su tokia meile ir jauduliu,
kad viena mūsų būrelio moteris jį pakrikštijo „batų poetu“. Po
dienos ta moteris dingo, bet pravardė liko.
- Batai visada kalba apie žmogų, - tarė Batų Poetas.
- Ne visada, - atšoviau.
- Taip, visada. Štai tavo batai brangūs, gerai pasiūti. Va­
dinasi, esi iš turtingos šeimos. Bet fasonas skirtas vyresnei
moteriai. Vadinasi, jie tikriausiai buvo tavo motinos. Motina
paaukojo batus dukrai. Vadinasi, mieloji, esi mylima. Bet tavo
motinos čia nėra, vadinasi, tau liūdna, mieloji. Batai kalba
apie žmogų.

14 RŪTA ŠEPETYS
Stabtelėjau vidury apledėjusio kelio ir pažvelgiau į prieky
žengiantį batsiuvį. Batų Poetas neklydo. Mama tikrai juos man
paaukojo. Kai pabėgom iš Lietuvos, ji liepė man keliaut į Ins-
terburgą, kur jos draugė įtaisė mane dirbti ligoninėje. Tai buvo
prieš ketverius metus. Kur mama dabar?
Galvojau apie minias pabėgėlių, traukiančių į laisvę. Kiek
milijonų žmonių per karą liko be namų ir šeimos? Pritariau ma­
mai, jog reikia žiūrėt į ateitį, bet širdyje svajojau grįžt į praeitį.
Ar kas nors girdėjo apie mano tėvą ar brolį?
Aklamergaitė kilstelėjo veidą į dangų ir įspėjamai iškėlė ranką.
Tada išgirdau juos.
Lėktuvus.
f lorianas

Vos išsiropštėme iš rūsio, lenkiuke apsiverkė. Suprato, kad ją


paliksiu.
Neturėjau kitos išeities. Ji mane gaišintų.
Hitleris norėjo išnaikinti visus lenkus. Jie slavai, taigi pras­
tesni už mus. Tėvas sakė, kad naciai išgalabijo milijonus lenkų.
Viešai vyko žiaurios lenkų intelektualų egzekucijos. Vokiečių
okupuotoje Lenkijoje Hitleris statė mirties stovyklas, ir į jas su­
grūstų nekaltų žydų kraujas laistė Lenkijos žemę.
Hitleris bailys. Dėl šito vieno dalyko su tėvu sutarėme.
- Proszę... bitte, - maldavo ji abiem kalbomis.
Negalėjau žiūrėti į ją, į negyvo ruso kraują ant jos rankovės.
Ėmiau eiti. Už nugaros girdėjau kūkčiojant.
- Palauk, prašau! - sušuko ji.
Jos verksmas buvo skausmingai pažįstamas. Lygiai taip tą
dieną, kai mama išleido paskutinį kvapą, iš koridoriaus girdėjau
verkiant savo jaunėlę seserį Ani.
Ani... Kur ji? Gal ir jai kokiame tamsiame miško urve į galvą
įremtas pistoletas?
Šoną pervėrė skausmas, ir aš sustojau. Mergiotės žingsniai
sparčiai artėjo. Vėl ėmiau eiti.
- Ačiū, - cyptelėjo ji užpakalyje.
Saulei nusileidus paspaudė šaltis. Pagal mano skaičiavimus
turėjau įveikti dar du kilometrus, tada ieškoti prieglobsčio nak­
čiai. Pakelėj didesnė tikimybė užtikti pastogę, bet ir didesnis
pavojus susidurti su kareiviais. Protingiau eiti pamiške.
***

16 RŪTA ŠEPETYS
Mergiotė juos išgirdo pirma manęs. Griebė man už rankos. Lėk­
tuvų gaudesys greit artėjo iš už nugaros. Rusai puola vokiečių
sausumos pajėgas. Kur jos - priešaky ar į šoną nuo mūsų?
Ėmė kristi bombos. Su kiekvienu sprogimu kiekvienas kau­
lelis virpėjo ir daužėsi į kūno sienas - nelyginant varpas varpi­
nėje. Atsiliepdamos į pirmuosius sprogimus, dangų ėmė raižyti
zenitinių baterijų ugnys.
Mergiotė bandė tempti mane pirmyn.
Aš ją pastūmiau.
- Bėk!
Ji papurtė galvą rodydama į priekį ir nedrąsiai mėgino temp­
ti mane per sniegą. Norėjau bėgti, pamiršti ją, palikti vieną miš­
ke. Bet staiga pamačiau, kaip iš po plataus palto ant sniego kap­
si kraujo lašai.
Ir neįstengiau jos pamesti.
emilija

Jis norėjo mane palikti. Juk aš kitokia.


Kas šitas vokietis vaikinas, pagal amžių lyg ir turintis būti
kariuomenėje, tačiau apsirengęs civiliškai? Man jis buvo kar­
žygys, užmigęs riteris, kaip tose pasakose, kurias man sekdavo
mama. Yra tokia lenkų legenda apie karalių ir narsius jo rite­
rius, miegančius kalnų olose. Jeigu Lenkijai grės pavojus, jie
pabus ir kils jos ginti.
Įtikinėjau save, kad gražuolis vaikinas yra vienas miegančių­
jų riterių. Jis žengė su pistoletu rankoj. Paliko mane.
Kodėl visi mane palieka?
Virš galvos praūžė lėktuvų spiečius. Galva sukosi nuo ūžimo
ausyse. Nukrito bomba. Dar viena. Ir dar. Žemė drebėjo grasin­
dama atsiverti ir mus praryti.
Stengiaus jį pasivyti nepaisydama dieglių ir negerumo po
paltu. Neturėjau nei laiko, nei drąsos aiškinti, kodėl negaliu
bėgti. Tik raginau save kuo sparčiau klampoti per sniegą. Rite­
ris bėgo priekyje nardydamas tarp medžių, susiėmęs už šono,
susirietęs iš skausmo.
Kojos buvo kaip vatinės. Bet prisiminusi artėjančius rusus,
pistoletą, įremtą į pasmakrę rūsyje, prisiverčiau eiti. Krypavau
kaip antis per pusnis. Ūmiai galvoje ėmė skambėti švelni ma­
mos lopšinė:
Plaukia ančiukai,
Galvytės vandeny,
Pulkas ančiukų,
Mažų, minkštučiukų.
Kur dabar visi tie ančiukai?

18 RŪTA ŠEPETYS
ą1f r e d a s

- Frikai, ką čia veiki?


- Tikrinu atsargas, vade.
Apsimečiau, kad kažką stumdau ant lentynos.
- Ne tavo darbas, - nukirto karininkas. - Tavo vieta uos­
te, ne maisto sandėlyje. Tuoj ateis įsakymas. Turim būti pasi­
ruošę. Rekvizuosime visus esamus laivus. Jeigu įstrigsime čia,
koks nors galvažudys iš Maskvos padarys tave savo merga. Ar
nori šito?
Žinoma, ne. Kad mano akys nematytų sovietų! Eina plačiu
frontu viską šluodami savo kely. Paklaikę iš siaubo kaimiečiai
gatvėse pasakoja, kad rusų kareiviai pasipuošę vėriniais iš
vaikų dantų. Ir štai Rusijos kariuomenė varo tiesiai ant mūsų
kartu su savo bendrais, Amerika ir Anglija. Vėjas pučia į-Stali­
no bures. Turiu pakliūti į laivą. Likti Gotenhafene - garantuo­
ta mirtis.
- Klausiu, ar nori būti Maskvos merga? - užriko karininkas.
- Ne, vade!
- Tada rinkis daiktus ir eik į uostą. Ten gausi tolesnius nu­
rodymus.
Dar delsiau galvodamas, kaip ką nors nugvelbti iš sandėlio.
- Kolauki, Frikai? Lauk iš čia, liurbi.
Kągi, Hanelore, uniforma ant manęs kaip nulieta. Jei bus laiko,
nusifotografuosiu, galėsi nuotrauką pasistatyti ant stalelio prie lo­
vos. Deja, narsiems vyrams laisvalaikis - reta šventė. Jeijau kalbam
apie narsumą, atrodo, netrukus būsiu paaukštintas.
Na, žinoma, brangioji, gali pasigirti visiems kaimynams.

DRUSKA JURAI 19
Joana
Paklydėlis berniukas surado apleistą daržinę tolokai nuo kelio.
Nutarėme ten pernakvoti. Ėjome jau kelias dienas, neliko nei
jėgų, nei ryžto. Bombos kėlė siaubą. Aš ėjau nuo vieno prie kito
tvarkydama pritrintas pūsles, žaizdas, nušalimus. Bet neturė­
jau vaistų nuo didžiausios šių žmonių bėdos.
Nuo baimės.
Vokietija užpuolė Rusiją 1941 metais. Ketverius metus abi
kariaujančios šalys siaubingai elgėsi ne tik su priešo kareiviais,
bet ir su niekuo dėtais civiliais. Kelyje sutikti žmonės pašnibž­
domis pasakojo apie žiaurumus. Hitleris naikino milijonus
žydų ir sudarinėjo vis ilgėjančius sąrašus tų, kurie turėjo būti
nužudyti arba įkalinti. Stalinas savo ruožtu naikino Lenkijos,
Ukrainos ir Baltijos šalių tautas.
Žiaurumas netilpo galvoje. Gėdingi nežmoniškumo aktai.
Niekas nenorėjo pakliūti į rankas priešui. Bet darėsi vis sunkiau
priešą atpažinti. Prieš kelias dienas mane pasivedė į šalį senas
vokietis.
- Gal turi kokių nuodų? Žmonės prašo.
- Nuodų aš nedalinu, - atsakiau.
- Suprantu. Bet esi graži mergina. Jeigu mus pasivys rusų
kariuomenė, pati užsinorėsi nuodų.
Nežinojau, kiek perdedama ir kiek pasakojimuose tiesos. Ta­
čiau prisižiūrėjau visko. Griovyje gulinti negyva mergaitė aukš­
tai užverstu sijonu. Senutė, raudanti, kad kareiviai sudegino jos
trobą. Siautėja smurtas. Ir jis mus vejasi. Taigi bėgome į dar ne­
užimtus Vokietijos rajonus.

20 RŪTA ŠEPETYS
Ir štai sėdime apleistoje daržinėje, mėginame užkurti ugnį.
Nusimovusi pirštines ėmiau trinti sugrubusias rankas. Ketve­
rius metus dirbau chirurgo asistente Insterburgo ligoninėje.
Karui išsiplėtus ir sumažėjus darbuotojų, iš maisto sandėlio bu­
vau perkelta padėti per operacijas.
- Turi tvirtas rankas, Joana, ir nebijai kraujo. Tau seksis me­
dicina, - pasakė man chirurgas.
Medicina. Mano sena svajonė. Buvau uoli, pasiaukojusi, gal
net per daug. Paskutinis mano vaikinas skundėsi, kad moky­
masis man rūpi labiau už jį. Nespėjus įrodyti, jog netiesa, jis
susirado kitą merginą.
Bandžiau susišildyti rankas. Jos man nerūpėjo, rūpėjo mais­
tas. Jo tiek mažai likę. Tikėjausi, kad kelyje mirusi moteris ką
nors turės: siūlų, arbatžolių, bent švarią nosinę. Bet nebuvo
nieko švaraus. Viskas purvina.
Ypač mano sąžinė.
Visi pakėlėme galvas, kai į daržinę įžengė vaikinas su pis­
toletu rankoj ir nedidukė šviesiaplaukė mergaitė su kasomis
ir rausva kepuraite. Abu suvargę. Mergaitės veidas užraudęs iš
nuovargio. Vaikino irgi raudonas, bet nuo karščiavimo.
f lorianas

Mus pralenkė kiti. Už krūmų stovėjo visko matę pakinkyti veži­


mai - liūdnas kelio į laisvę simbolis. Būtų labiau patikę nesutik­
ti žmonių, bet supratau, jog toliau nepaeisiu. Lenkiuke timpte­
lėjo man už rankovės.
Ji stovėjo sniege žiūrėdama į vežimus, galvodama, kam jie
gali priklausyti. Neatrodė, jog būtų kariški.
- Manau, nebaisaus, - tarė ji. Įėjome vidun.
Aplink lauželį spietėsi penkiolika ar dvidešimt žmonių. Man
įlindus pro duris, visi sužiuro. Motinos, vaikai, suaugusieji. Visi
nusikamavę, nusiminę. Lenkiuke žengė į tuščią kertę ir atsisė­
dusi apglėbė save rankomis. Prie manęs priėjo jauna moteris.
- Tu sužeistas? Aš mokiausi medicinos.
Vokiškai ji kalbėjo švariai, bet su akcentu. Neatsakiau. Ne­
mačiau reikalo su kuo nors kalbėtis.
- Ar turi ko valgomo? - paklausė ji.
Ne jų reikalas, ką turiu.
- O ji turi kokio maisto? - paklausė ji, rodydama į kertėje
linguojančią lenkiukę. - Jos akys paklaikusios.
- Ji buvo miške, - tariau nežiūrėdamas į ją. - Ją užpuolė ru­
sas. Ji atsekė paskui mane. Turi porą bulvių. O dabar atstok.
Man paminėjus rusą moteris susiraukė. Palikusi mane sku­
biai nuėjo prie mergaitės.
Pamatęs viečiukę toliau nuo visų atsisėdau. Padėjau kuprinę
pasieny ir atsargiai atsišliejau į ją. Prie laužo su visais būtų šil­
čiau, bet negalima rizikuoti. Jokių pašnekesių.
Atsikandęs dešros iš nušautojo ruso kišenės žiūrėjau, kaip
moteris kalbina mergiotę iš miško. Kiti šaukėsi jos pagalbos. Ti-

22 RŪTA ŠEPETYS
kriaušiai medicinos sesuo. Turbūt keleriais metais vyresnė už
mane. Graži. Tuo natūraliu grožiu, kurį murzinumas dar labiau
pabrėžia. Daržinėje visi buvo purvini. Nuovargio, nelaikomo
šlapimo, o labiausiai baimės kvapas buvo bjauresnis už tvarto.
Oši seselė Kenigsberge būtų apsukusi man galvą.
Užsimerkiau. Nenorėjau žiūrėti į gražiąją merginą. Reikia
būti pasirengusiam ją nušauti, visus juos iššaudyti, jeigu pri­
reiks. Kūnas reikalavo miego, bet protas įspėjo nepasikliauti
šiais žmonėmis. Pajutęs kumštelėjimą atsimerkiau.
- Nesakei, kad ji lenkė, - tarė seselė. - Orusas kaip?
- Sutvarkytas, - pasakiau. - Man reikia pamiegoti.
Ji atsiklaupė šalia. Vos girdimai tarė:
- Reikia, kad parodytum žaizdą, kurią stengiesi nuslėpti.
emílija

Galvojau apie vežimus lauke. Prikrautus pabėgėlių mantos. Ke-


liondėžių, lagaminų ir baldų. Mačiau net siuvamąją, tokią kaip
mano mamos.
Prisiminiau, kad paklausiau ją virtuvėje sėdėdama ant saulės
užlietos taburetės:
- Kodėl nesiuvi suknyčių?
Mama atsisuko.
- Moki laikyti paslaptį?
Aš energingai linktelėjau ir prisislinkau artyn.
Uždėjusi delnus ant savo didelio pilvo, ji nusišypsojo.
- Manau, bus berniukas. Tiesiog žinau, kad berniukas. - Ji
apkabino mane, pakštelėjo į kaktą šiltomis lūpomis. - Ir žinai
ką? Tu būsi geriausia pasaulyje vyresnioji sesutė, Emilija.
Ir štai sėdžiu viena šaltoje daržinėje, kaži kur nuo namų. Ši­
tie žmonės turėjo laiko mantai susikrauti. Aš neturėjau, palikau
visą gyvenimą sudužusį į šipulius ir išėjau kaip stoviu. Kas da­
bar siuva mamos siuvamąja?
Riteris nenorėjo eit į vidų. Kuo jis vardu? Nuo ko bėga? Nu­
žiūrėjau vežimus ir daiktus bandydama atspėti jų vertę ir kas
jų šeimininkai, nuspręsti, ar saugu įeiti. Bet nebuvo ką daryti.
Miegoti lauke reiškė mirtį.
Sėdėdama kampe ėmiau kišti po paltu šiaudus, kad būtų šil­
čiau. Nustojus judėti skausmas aprimo. Įsikniaubiau į delnus.
Mano petį palietė ranka.
- Kas tau?
Pakėlusi galvą išvydau jauną moterį. Ji kalbėjo vokiškai, bet
su akcentu. Kaštoniniai plaukai užkišti už ausų. Malonaus veido.

24 rūta Šepetys
- Tu sužeista? - paklausė ji.
Stengiausi ją sulaikyti, bet skruostu vis tiek nuriedėjo ašara.
Ji pasilenkė.
- Kur tau skauda? - pakuždom paklausė. - Aš mokiausi me­
dicinos.
Tvirčiau susisiaučiau paltu ir papurčiau galvą.
- Neskauda. Danke.
Mergina kryptelėjo galvą. Mane išdavė akcentas.
- Deutsche? - sušnibždėjo ji.
Aš tylėjau. Visi spoksojo į mane. Jeigu atiduosiu, ką turiu
valgomo, gal jie nelįs prie manęs? Ištraukusi iš kišenės bulvę
padaviau jai.
Bulvė už tylėjimą.
j o a na

Atėjus vokiečiui ir mergaitei man pasidarė neramu. Nė vie­


nas nebuvo atviras. Mergaitės akys lakstė slėpdamos patirtą
traumą, pečiai krūpsėjo. Priėjau prie Evos. Evai buvo per ke­
turiasdešimt metų, tikra milžinė, kaip koks vikingas. Pėdos
ir rankos didesnės už vyro. Kai kurie mūsų būryje vadino ją
„Atsiprašau Eva“, nes ji dažnai kalbėdavo baisybes, bet prie­
šais jas ar po įterpdavo „atsiprašau“, lyg norėdama sušvelnin­
ti žodžius.
- Eva, truputį kalbi lenkiškai, tiesa? - sušnibždėjau.
- Tu šito nežinai, - atsakė ji.
- Aš niekam nesakysiu. Toji vargšelė kankinasi. Manau, ji
lenkė. Gal pamėginsi ją pakalbinti? įtikinti, kad mane prisileis­
tų padėti.
- Kas tas vokietis, su kuriuo ji atėjo, ir kodėl jis be unifor­
mos? Mes neturime leidimo evakuotis. Jeigu Hitlerio pakalikai
užeis mus, esančius kartu su dezertyru, visi gausim kulką į gal­
vą. Atsiprašau.
- Mes nežinome, ar jis dezertyras. Aš nežinau, kas jis, bet yra
sužeistas. Mergaitę rado miške. - Tylesniu balsu pridūriau: - Ją
užpuolė rusas.
Eva nubalo.
- Ar toli nuo čia? - paklausė.
- Nežinau. Prašau, pakalbėk su ja. Išklausinėk.
Evos vyras buvo per senas karo tarnybai, bet paimtas į Volks-
sturm, liaudies pašauktinių būrius. Hitleris iš nevilties susėmė
į kariuomenę visus likusius vyrus ir berniukus. Tačiau kažkodėl
vaikinas kitoje daržinės pusėje nebuvo paimtas. Kodėl?

26 r ū t a Šepetys
Evos vyras jai liepė eit į vakarus. Jis neabejojo, kad Hitleris
pralaimės ir Rusija užims Rytų Prūsiją - kelyje viską sulyginda­
ma su žeme.
Mokykloje mums buvo aiškinama, jog Rytų Prūsija - vienas
gražiausių Vokietijos regionų, tačiau pabėgėliams ji pavojinga.
Tai buvo gilių ežerų ir tamsių girių kraštas, šiaurėje besiribojan­
tis su Lietuva, pietuose - su Lenkija. Evos planas buvo toks pat
kaip ir mūsų visų - pasiekti neokupuotą Vokietiją ir po karo vėl
susijungti su šeima.
Tuo tarpu kaip mokėdama gydžiau daržinėje esančius žmo­
nes. Daugelis užmigo vos atsisėdę.
- Kojos, - man praeinant švelniai priminė Batų Poetas. - Su-
gydykjiems kojas, arba viskas žuvę.
- O kaip jūsų kojos? - paklausiau. Nedidukas Poeto kūnas
buvo sulinkęs, lyg tebelaikytų sugautą didelį sviedinį.
- Mieloji, aš galiu eiti tūkstantį mylių, - nusišypsojo jis. -
Puikūs batai.
Eva patraukė mane į šalį.
- Gerai sakei - lenkė. Vardu Emilija. Penkiolikmetė iš Lvovo.
Tačiau be dokumentų.
- Kur tas Lvovas? - paklausiau.
- Pietryčių Lenkija. Galicija.
Aišku. Kai kurių to krašto žmonių plaukai šviesūs, akys mė­
lynos kaip ir šitos mergaitės. Arijiška išvaizda galbūt apsaugos
ją nuo nacių.
- Jos tėvas - kažkoks matematikos dėstytojas, išsiuntė ją į
Rytprūsius, kad būtų saugiau. Ten ji ėmė dirbti viename ūky­
je. - Eva pritildė balsą. - Netoli Nemersdorfo.
- Nejaugi... - sušnibždėjau.
Eva linktelėjo.
- Ji nenori apie tai kalbėti. Tik sakė pasprukusi į Nemers-
dorfą ir iš ten pabėgusi tolyn.
Nemersdorfas.

DRUSKA JŪRA! 27
Visi žinojo gandus. Prieš kelis mėnesius rusai šturmavo
miestelį ir, kaip pasakojama, elgėsi siaubingai. Moteris kalė prie
durų, luošino vaikus. Žinia apie žiaurybes greit pasklido, žmo­
nes apėmė panika. Daugelis greit susikrovė daiktus ir patraukė
į vakarus bijodami, kad jų miestelis ar kaimas irgi gali pakliūti į
Stalino kariaunos rankas. O ši mergaitė ten buvo.
- Vargšė, - sušnibždėjau Evai. - Vokietis sakė, kad miške ją
užklupo rusas.
- Kur tas rusas dabar? - išsigandusi paklausė Eva.
- Manau, jis jį nušovė.
Man buvo baisiai gaila mergaitės. Ką jai teko matyti? Giliai
širdyje žinojau tiesą. Hitleris tokias lenkų mergaites kaip Emili­
ja stūmė iš namų, kad atlaisvintų vietos „Pabaltijo vokiečiams“,
žmonėms, turintiems vokiškas šaknis. Kaip aš. Mano tėvas
buvo lietuvis, bet mamos pavardė vokiška. Štai kodėl galėjome
pabėgti nuo Stalino į spygliuotą Hitlerio glėbį.
- Žinai, man rodos, turbūt yra blogiau, - tarė Eva.
- Ką nori pasakyti?
- Vyras kalbėjo, kad Hitleris įtarė lenkų intelektualus už­
siimant antinacistine veikla. Visi Lvovo profesoriai nužudyti.
Taigi mergaitės tėvas, atsiprašau, tikriausiai buvo pasmaugtas
fortepijono styga ir...
- Liaukis, Eva.
- Mes negalime jos pasiimti. Jos paltas aptaškytas krauju. Ji
aiškiai prisidarė bėdos. Ir dar lenkė.
- Oaš lietuvė. Gal ir mane pamesi?
Man jau bloga. Bloga nuo frazės „Tik vokiečiams“. Nejau ga­
lime nusisukti nuo nekaltų benamių vaikų? Jie juk aukos, ne
kareiviai. Bet žinojau kitus manant kitaip.
Pažvelgiau į mergaitę kertėje; jos murzinu veidu bėgo ašaros.
Penkiolikos metų ir viena kaip pirštas. Ašaros man priminė vie­
ną žmogų. Atmintis pravėrė dureles sąmonėje, ir pro jas šmukš­
telėjo niūrus balsas.
Dėl visko tu kalta.
florianas

Žiūrėjau, kaip seselė eina nuo žmogaus prie žmogaus ir teikia


pagalbą ką nors išėmusi iš rudo odinio lagaminėlio. Aš karščia­
vau ir žinojau turintis numušti temperatūrą, kad galėčiau eiti
toliau. Žaizda ėjo iki nugarkaulio, kur negalėjau jos pasiekti. Se­
sele negalima pasitikėti. Bet aš niekada jos daugiau nesutiksiu.
Žvilgtelėjusi į mane ji linktelėjo.
- Apsigalvojai? - paklausė.
- Kai visi sumigs, - sušnibždėjau.
Laukti ilgai nereikėjo. Šaltoje daržinėje netrukus vien tik
trūkčiojo rankos kojos ir aidėjo knarkimas. Seselė išsikepė bulvę
ant žarijų ir suvalgė. Valgė pamažu, dailiai, dėdama į burną ma­
žus kąsnelius, kantriai, nors buvo išalkusi. Taigi ne prasčiokė.
Ji atsinešė prie manęs lagaminėlį.
- Žaizda šautinė? - sukuždėjo.
Papurčiau galvą. Nurydamas aimaną lėtai nutraukiau palto
rankovę. Atsiguliau ant šono, nusukau galvą. Ji pakėlė marški­
nius sustirusius nuo sukepusio kraujo.
Neaiktelėjo, nesušuko kaip kitos merginos, pamačiusios ką
nors baisaus. Neišleido nė garso. Gal seselės pripratusios prie
tokių vaizdų. Dirstelėjau per petį, ar ji tebėra. Buvo pasilenkusi
prie pat žaizdos. Įdėmiai apžiūrėjusi sušnibždėjo man į ausį:
- Šrapnelio skeveldros. Maždaug prieš dvi dienas. Sulaikei
kraujavimą spausdamas, tačiau skeveldrėles sugrūdai dar giliau,
todėl dar labiau skauda. Žaizda supūliavo. Kažkada ją apipylei.
- Degtine.
Ji vėl palinko prie ausies.
- Yra keletas skeveldrų. Noriu jas išimti. Nuskausminamųjų
neturiu.

DRUSKA JŪRAI 29
- Gal turi ko išgerti? - paklausiau.
- Taip, bet alkoholio man reikės išvalyti žaizdai prieš ap-
tvarstant. - Pajutau ant peties jos ranką. - Laukti negalima, kad
neišplistų infekcija.
Prieš akis išniro nedideli batai. Lenkiuke atsiklaupė šalia su
sauja sniego nosinėje. Nubraukusi plaukus pridėjo prie kaktos
šaltą kompresą.
- Eik šalin, - liepiau.
- Palauk. - Seselė pažvelgė į mergiotę. - Gal paieškotum lau­
ke storos lazdos?
Mergiotė linktelėjusi išėjo. Seselė atsisėdo prie manęs. Žiū­
rėjau į jos lūpas, o ji kuždėjo:
- Jos vardas Emilija. Iš pietų Lenkijos. Tėvas išsiuntė ją...
kažkur prie Nemersdorfo.
- Velnias, - nusikeikiau.
Linktelėjusi ji atidarė lagaminėlį.
- Aš vardu Joana. Keletą metų dirbau gydytojo padėjėja. Ne
vokietė, lietuvė.
- Man tai nerūpi. Tau teko traukti skeveldras?
- Esu valiusi žaizdas. Kuo tu vardu? - paklausė ji.
Tylėjau. Ką jai sakyti?
- Kam ta lazda?
Neatsakiusi į klausimą pakartojo savąjį:
- Kuo tu vardu?
Žaizda degė, buvo silpna ir sukosi galva. Vardas. Kaip šešio­
likto amžiaus dailininko, kurį motina dievino. Ne. Nesakysiu
jai. Jokių šnekų.
Seselė atsiduso.
- Lazdą turėsi sukąsti. Tau labai skaudės.
Užsimerkiau.
Florianas, norėjau pasakyti. Aš vardu Florianas.
Ir netrukus būsiu negyvas.
emilija

Milžinė moteris, vardu Eva, man sakė, kad seselė yra lietuvė.
Vardu Joana. Atrodo gera, bet ką aš žinau? Jeigu ji gydys riterį,
jaučiu, kad turiu stovėti šalia ir jį saugoti. Juk dabar esu jam
skolinga, tiesa?
Jis man liepė eiti šalin. Jo balsas įsiliejo į chorą tų, kurie no­
rėjo, kad lenkai išnyktų. Amžinai. Pabėgusi iš Nemersdorfo su­
tikau kelyje senutę iš Lvovo, jos akyse juodavo mirtis. Ji sakė,
kad naciai Lvove išžudė tūkstančius Lenkijos žydų.
- Kaip Veigeliai? - paklausiau.
- Nebėr.
- OLempeliai? - vos girdimai sušnibždėjau.
- Ko čia klausinėji? Sakiau, visi negyvi. Gal net šimtai tūks­
tančių.
Kodėl klausinėju? Todėl, kad Rachelė ir Helena buvo mano
draugės. Kai tėvas nutarė išsiųsti mane į Rytprūsius, jos atslin­
ko iš vakaro, atnešė saldainių ir dovanėlių.
Negyvi. Kaip ji gali šitai tvirtinti? Nenorėjau ja tikėti.
Gražioji lietuvaitė Joana liepė man suieškoti storą lazdą. Iš­
ėjau iš daržinės. Vėjas ir sniegas čaižė veidą. Taip storai apsitū-
lojus ir su per dideliu paltu judėti buvo sunku.
Gal pasitarti su Joana? Galbūt ji man padės. Bet aš žinojau,
kaip bus. Ji manimi pasibjaurės.
Išgirdusi trakštelėjimą pakėliau akis. Ir išvydau. Ant darži­
nės kraigo buvo didžiulis lizdas, tokio dar neteko matyti.

DRUSKA JŪRAI 31
a If redas

Sveika, brangioji Hanelore!


Kaip pasitaiso nuotaika rašant ar mintyse tariant tavo var­
dą. Kartais guliu lovoje ir lėtai šnibždu tamsoje: Ha-ne-lore, ma­
žoji Lore.
Vėlus vakaras. Įsivaizduoju tave namie, kaip sukdama ant piršto
plaukus skaitai vienąsavopamėgtų knygų. Galbūt sninga kaip irčia?
Namai Heidelberge atrodo begalo toli. Atskirtas atstumojaučiu,
jog privalau pasakyti tau paslaptį. Gal ir negražu priminti, bet ar
kada pagalvojai, kad tavo virtuvės langas yra tiesiai priešais mūsų
išvietės langąpirmame aukšte?Iš vonios kambario dažnai užuosda­
vau, kai tavo mama orkaitėje kepdavo antį. Taip, aš dažnai žiūrė­
davau, kaip tu pusryčiauji prieš išeidama į mokyklą. Oi, Lore, nėra
ko gėdytis. Kaimynai turi daug ką bendra. O mes abu turime dar
daugiau. Tie prisiminimai šildo man širdį kaip židinio ugnis.
Bet nėra kada svajoti. Narsus karojūreivis nežino, kas yra poil­
sis. Esu puikus sargybinis, gali neabejoti. Dėmesys smulkmenoms
visada buvo mano stiprioji pusė, todėl viską žymiuosi, kadgalėčiau
tau papasakoti. Girdėjau vyksiant masinę evakuaciją jūra, todėl
uoste mesjai rengiamės. Pagaliau išplauksiuįjūrą, raižysime laivais
vandenynus, kaip ir tie nuotykių ieškotojai, apie kuriuos taip mėgsti
skaityti savo numylėtuose romanuose.
Manęs irgi laukia nuotykis, Lore. Žmonėsjau renkasi į prieplau­
ką ir stoja eilėn prie vieno didžiųjų laivų. Kai kurie atvažiavo ve­
žimais arba rogėmis, su kaupu prikrautais turto. Brangūs kilimai,
laikrodžiai, porcelianas, krėslai - viską atsivežė. Be abejo, vietos lai­
ve neužteks ir kai kuriuos daiktus jiems bus liepta palikti. Šiandien
viename vežime pamačiaugražų krištolinį drugį. Iškart prisiminiau

32 RŪTA ŠEPETYS
tave - kaip plaikstosi tavo tamsūs šilkiniai plaukai. Jeigu savinin­
kas drugio negalės įsinešti į laivą, nutariaujį paimti. Labai logiška
perskirstyti gėrybes atiduodant tiems, kuriejų verti.
Tavošvelni širdis plyštų,jei pamatytumžmones prieplaukoje. Iš­
vargę, purvini po ilgos kelionės. Kai kurie pabėgę net iš tokių tolimų
kraštų kaip Estija. Įsivaizduoji? Stalinas, Hanelore, užgrobė ne tik
žemę, jis atėmė iš žmonių orumą. Matau išjų akių ir nusvirusių pe­
čių. Vis kalti komunistai. Gyvuliai.
O dabar Stalino kariuomenė artėja, žmonės panikuoja. Ne ne,
nebijok. Aš pasitikiu savo sugebėjimais. Matai, žmogus negali būti
išmokomas, kaip atsilaikyti tokioje padėtyje, oturi išprigimties mo­
kėti. Ačiū Dievui, aš toks.

Pasivertęs ant šono iš palovės ištraukiau kuprinę. Išėmiau iš jos


nučiurusią Hitlerio knygą „Mano kova“, pačiupinėjau motinos
įdėtą rašomąjį popierių. Gal rytoj pagaliau imsiu ir laišką užra­
šysiu.
Joana

Įžiebusi degtuką sterilizuoju skalpelį ir pradedu šnekėti. Dakta­


ras Insterburge mokė, kad kalbėjimas ligonius ramina.
- Kai Stalinas užėmė Lietuvą, mano šeima pabėgo. Mama
vokiškos kilmės, todėl Hitleris mums leido grįžti į Vokietiją. Bet
pasiekiau tik Insterburgą.
- Insterburgas Rytų Prūsijoje, - tarė jis. - Vadinasi, Hitle­
ris - tavo gelbėtojas?
Daugiau jis nieko nesakė, bet kandus prunkštelėjimas buvo
iškalbingas. Jis nepritaria arba nacių partijai, arba mano pabė­
gimui į Vokietiją, o gal ir tam, ir tam. Man užtenka savos kaltės.
Viską padariau ne taip. Mokykloje gaudavau geriausius pažy­
mius, bet sveiko proto neįgavau.
- Žinau, kad šalta, bet visiškai nusivilk paltą ir atsigulk ant
pilvo, - paliepiau.
Nutraukdama rankovę pastebėjau iš vidinės kišenėlės ky­
šant žalsvą tapatybės kortelę. Puiku. Jeigu jis nesako vardo,
pati pasižiūrėsiu.
- Dabar spaudysiu odą aplink žaizdą, noriu pažiūrėti, kiek
išplitęs uždegimas. - Jis tylėjo. - Sakyk, kai skaudės.
Viena ranka ėmiau spaudyti palei žaizdą, o kita bandžiau iš­
traukti iš kišenės kortelę.
- Gana! - sušnypštė jis, aš net pašokau. - Atiduok mano do­
kumentus.
-Ką?
- Girdėjai. Tučtuojau.
Jis atkišo ranką, aš padaviau jam kortelę.
- Ir lapą. Irgi kišenėje, - pridūrė jis.

34 RŪTA ŠEPETYS
Ištraukiau gelsvą popierių, bet nieko neįžiūrėjau, nes buvo
sulankstytas. Jis pagriebė ir su kortele pasikišo po krūtine.
Nešina lazda grįžo Emilija, ant jos rausvos kepuraitės spin­
dėjo snaigės.
- Ar vėl sninga? - paklausiau.
Ji linktelėjo. Taigi rytoj bus sunku eiti.
- Greičiau baik, ką pradėjai, - tarė ligonis.
Tokios kantrybės dar neteko regėti. Jis laikė sukandęs lazdą
ne iš reikalo, o iš piktumo.
Emilija buvo atidi padėjėja, iškart atspėdavo, ko reikia man
arba jam. Bet atrodė nusikamavusi, todėl nuvariau ją ilsėtis į
kertę. Ji nemiegojo. Sekė kiekvieną mano judesį.
Paskutinė skeveldra buvo giliai. Turėjau sukišti pirštus į žaiz­
dą. Bijojau, kad neprasidėtų gangrena, bet nieko nesakiau. Jam
užteko skausmo. Pasilenkusi sušnibždėjau:
- Atrodo, ištraukiau. Buvo giliai, žaizda plati. Pažadinsiu
batsiuvį, kad susiūtų. Jo siūlė gal bus stipresnė.
Jis paleido lazdą.
- Ne, pati susiūk. - Patylėjęs pridūrė: - Prašau.
Pažvelgiau į išvėpusią žaizdą. Poetas yra susiuvęs daugybę
odos, žaizdą irgi susiūtų dailiau, bet jeigu senukas bijos kraujo
ir mėsų, bus tik blogiau.
Pati susiuvau žaizdą, sutvarsčiau.
- Taigi tavo dokumentų nepamačiau, bet kišenėje užčiuo­
piau cigaretes, - pasakiau šluostydamasi rankas.
- Nesakei, kad reikės susimokėti.
Jis pakėlė žibančias akis. Veide buvo skausmas - fizinis, kokį
esu mačiusi ligoninėje, bet kartu ir dvasinis, kaip mano tėvų. Jo
žvilgsnis lėtai slydo mano veidu.
- Toj pačioj kišenėj yra ir degtukų, - pagaliau pasakė jis.
Ištraukiau cigaretę, perbraukiau ištiesindama. Uždegiau,
dėkinga užsitraukiau. Karštas dūmas sušildė atšalusią krūtinę.
Pasilenkusi švelniai prikišau cigaretę jamprie lūpų, kad ir jis pa­

DRUSKA JŪRAI 35
rūkytų. Raudona žarijėlė apšvietė veidą. Bruožai po mėlynėmis
ir purvu buvo gražūs.
- Kiek tau metų? - paklausiau.
- Kas liko, padėk atgal. Jų sunku gauti, - išpūsdamas dūmą
pasakė jis.
Užgesinau cigaretę į savo batą ir įkišau jam į kišenę.
- Nori pamatyti išimtas skeveldras? Didžiausia beveik kaip
butelio dangtelis.
Prikišau rodydama. Jis sugriebė man už riešo.
- Daugiau nemėgink iš manęs vogti, - sušnibždėjo.
- Ką čia šneki? - gyniausi bandydama ištraukti ranką, bet jis
dar kiečiau sugniaužė.
- Tu matei mano dokumentus.
- Ne, nemačiau. Paleisk, skauda.
- Tu jau kai ką žinai apie mane - kad buvau sužeistas. - Jo
balsas buvo silpnas, bet neramus. Ogal jis kliedi? Kažką sumur­
mėjęs pasakė: - Papasakok apie save.
Truputį atleido ranką.
- Nori sužinoti, kas aš esu? - paklausiau.
Žiūrėjau į išvargusį jo veidą. Jis laukė. Vokai ėmė vertis. Kai
užsimerkė, pirštai lėtai paleido mano riešą. Mačiau, kaip jis al­
suoja. Dokumentai tebebuvo po krūtinė. Jis nori sužinot apie
mane. Pasilenkusi prikišau lūpas prie ausies.
- Aš esu žudikė, - kuštelėjau.
f lorianas

Mintys apie seselę įsibrovė į miegą ir neatstojo pabudus. Negi


sapnavau, kad šnekuosi su ja? Pasidarė pikta. Grėsmė kasdien
vis didesnė. Ar Kenigsberge dar neišsiaiškinta? Negalima leisti,
kad mane atitrauktų nuo tikslo daili mergina.
Daržinė tebebuvo tamsi, jos erdvė lygpritvinko čia prisiglau­
dusių pabėgėlių širdyse atsivėrusios tuštumos. Laikrodis rodė
beveik keturias ryto. Šiaip taip pasikėliau grieždamas dantimis
iš skausmo. Kuprinė gulėjo neliesta, dokumentai tebebuvo po
manimi. Sukišau juos atgal į kišenę ir atsistojau.
Žengiau durų link, ir akloji iškart atsisėdo, sumirksėjo tar­
si pienu aptrauktomis akimis. Seselė miegojo šalia jos, lagami­
nėlis atviras, gražūs kaštoniniai plaukai apklėtę veidą. Kuo ji,
sakė, vardu? Ne, nesvarbu. Ji bjauri. Štai kaip nutariau.
Atsiklaupęs ėmiau raustis jos lagaminėlyje. Aklosios nosis
rodė į lubas. Ji sukiojo galvą žiūrėdama tiesiai į mane. Ar ji ką
mato? Ar jos akys kaip užšalęs lango stiklas, įleidžiantis tik švie­
są ir tamsą? O gal jos pasaulį dengia juoduma? Mano rankos
tyliai naršė seselės daiktus. Ką aš darau? Ši mergina tikriausiai
išgelbėjo man gyvybę, išgelbėjo vos už vieną dūmą. Bet rami­
nau save, jog aš nevagiu. Aš ginuosi.
Pakėliaukelis drabužius, medicinos knygą, šakutę, kuriaji val­
gė bulvę, ir tada ištraukiau kai ką netikėta. Pažiūrėjau į palaidas
kaštonines seselės garbanas, įsikišau tą daiktą kišenėn ir išėjau.
Miške buvo rusų. Iškart supratau. Veikiausiai žvalgai arba ka­
reiviai, nuklydę nuo savo dalinių. Su vienu susidoročiau. Tačiau
kiekpraeis laiko, kol visą kraštą užplūs kariuomenė? Pagal planą
uostą turėjau pasiekti per dvi savaites. Tada sėsčiau į laivą, iš­

DRUSKA JŪRAI 37
plaukčiau į vakarus, ir misija būtų baigta. Lauke perkroviau ku­
prinę. Pamačius laišką su kortele, iš galvos nėjo jo turinys.
Daktaras Langė.
Langė buvo Kenigsbergo muziejaus direktorius. Jis priėmė
mane restauravimo mokiniu, lavino, net pasiuntė į geriausią
mokyklą. Lygiavausi į jį, iš instituto rašiau jam ilgus laiškus
patikėdamas visas savo mintis apie meną ir filosofiją. Daktaro
Langės nuomone, buvau genialus. Jis sakė, jog mano talentas
labai pasitarnaus Vokietijai, padės įgyvendinti fiurerio svajonę
gimtajame Linco mieste įsteigti meno muziejų. Vėliau jis mane
pristatė gauleiteriui Erichui Kochui. Kochas buvo nacionalso­
cialistų partijos teritorinio padalinio vadovas.
Ir pabaisa.
Į muziejų pradėjus plaukti meno vertybėms, Langė nebe­
žinojo, kaip džiaugtis. Pamatęs kai kuriuos kūrinius net apsi­
verkdavo. Atvykus naujai siuntai, ne sykį turėjau jį tramdyti.
Vos atidarius dėžę, jis pristatydavo mane prie darbo. Tekdavo
plušėti per naktį, kad jau rytą Langė galėtų raportuoti Kochui.
Neturėjau kada nei miegoti, nei valgyti, net nenuėjau į tėvo
gimtadienį, kad tik užbaigčiau darbą ir įtikčiau Langei.
- Mudu esame puiki komanda, tiesa, Florianai? - sakydavo
šypsodamas.
Vieną rytą Langė pasiuntė mane paieškoti kažkur prapuo-
lusio špagato kamuolio. Ieškodamas radau visus savo laiškus iš
instituto atsainiai sumestus į apatinį stalo stalčių, šalia rašalo ir
kitų priemonių. Mano laiškai buvo neatplėšti. Nematė reikalo
jų skaityti.

Tamsoje už nugaros nuskambėjęs balsas nutraukė mintis. Su­


spaudęs pistoletą atsisukau.
- Palauk, prašau!
Per sniegą mane vijosi lenkiuke, užraudusi nuo miego ir
uždususi.
emilija

Žmonėmis daržinėje nepasitikėjau. Milžinė net atšlijo išgirdu­


si, kad esu lenkė, todėl moviau iš ten kuo greičiau, ramindama-
si, kad riteris mane supras, kai papasakosiu savo istoriją. Žinos,
ką padariau dėl jo šalies. Ir mane saugos.
Skrandį maudė. Ar kada nors alkis nurims, tykiai pasitrauks
ir liausis be paliovos jį graužęs? Neprisimenu, kada nebijojau ir
nebuvau alkana, kai net žarna žarną ryja. Lvovo vaizdai galvoje
pradėjo blukti - kaip saulėkaitoj pamestos nuotraukos.
Lvovas, visada besišypsantis miestas, Lenkijos mokslo ir
kultūros centras. Kas iš jo liks?
Išvydusi riterio siluetą prisiverčiau bėgti. Kai pašaukiau, jis
grįžtelėjo atstatęs ginklą.
- Palauk, prašau! Aš eina su tavim.
Jis nusisuko ir nudrožė toliau.
Nusekiau paskui jį per šviežą sniegą jausdamasi stipresnė;
nosį žnaibė šaltas, gaivus sausio ryto oras. Aš ėjau iš paskos. Už
kelių metrų jis sustojo ir piktai užriko:
- Dink iš čia!
- Ne.
- Tau bus saugiau likti su kitais, - pasakė jis.
Saugiau? Jis nieko nesupranta.
Aš jau mirusi.

DRUSKA 3ÜRAI 39
Joana

Rytmečiai žadėjo naują kelią, masino būsimo prieglobsčio vilti­


mi. Visi fantazavome apie ką nors šaunesnio negu daržinė. Batų
Poetas porino apie puikius dvarus, priklausančius junkeriams,
turtingiems Rytų Prūsijos aristokratams. Kraštas sėte jais nu­
sėtas, vis tiek kokį užeisime. Poetas sakė prieš karą lankęsis vie­
name tokių dvarų, turėtų būti kažkur netoli. Svajojome, kaip
pasiturinti šeima mus priims, į porceliano lėkštes pripils tirštos
sriubos ir leis pasišildyti prie židinio.
Poetas vaikščiojo po daržinę lazdos galu baksnodamas vi­
siems į batų padus. Paklydėlis berniukas sekiojo kaip uodega.
- Laikas keltis. Kojos stipriausios rytą, - ragino batsiuvys.
Priėjo prie manęs. - Šitie batai tebėra kaip nauji. Nepritrynė
pūslių?
- Ne, Poete.
Atsikėliau, brūkštelėjau per drabužius.
- Ar visi jau pasirengę?
- Vokiečių dezertyro ir pabėgėlės lenkės nebėra, - pranešė jis.
Visi jį laikė dezertyru. Prisiminiau, kaip jis išplėšė man iš
rankos asmens kortelę ir laišką.
- Stebiuosi, kad jis jau įstengė paeiti.
- Jo batai kareiviški, bet šiek tiek pakeisto fasono, - tarė
Batų Poetas. Atsiduso kraipydamas žilą galvą. - Šis karas... Ar
supranti, kad jauni vyrai kariauja Ramiojo vandenyno salelė­
se ir žygiuoja per Šiaurės Afrikos dykumas? Mes šąlame, o jie
miršta nuo karščio. Kokia daugybė nelaimingų vaikų. Toji len­
kaitė buvo visai be jėgų. Kojos sutinusios, virsta iš batų kaip
pakilusi tešla. Nėra reikalo, kad jie maišytųsi tarp mūsų. Jeigu

40 RŪTA ŠEPETYS
mano galva dirba ne prasčiau už kojas, iki tamsos turėtume pa­
siekti tą dvarą. Niekas mūsų neįsileistų su dezertyru ir lenke.
- Žinoma, taip geriausia, - pritarė Eva. - Dezertyras ir len­
kė? Atsiprašau, bet jie mirs kelyje kaži ar sulaukę rytojaus.
- Oi, Eva, tu tikra rakštis kojoj, - nusijuokė Batų Poetas ir
pagrūmojo jai lazda.
alfredas

Ryto dangus apklojo prieplauką šaltais šešėliais. Negi mano


brangi Vokietija jau neatsilaiko? Argi tai įmanoma? Liubekas,
Kelnas, Hamburgas. Pranešama, jog jie virtę griuvėsiais.
Aštuntosios JAV kariuomenės aviacija prieš kelis mėnesius
bombardavo uostą. Daugiau kaip šimtas amerikiečių lėktuvų
mėtė plieno žvakutes ant Gotenhafeno. Buvo paskandintas lai­
vas „Stuttgart“.
Bombardavo pirma. Bombarduos ir vėl. Buvo nustatytos
trys oro pavojaus pakopos pagal stiprumą. Įsiminiau jas:
Lietus.
Kruša.
Sniegas.
Įsivaizdavau, kaip per antskrydį pleškinsiu į dangų. Mintyse
dažnai pasiekdavau tokias narsumo viršūnes.
Tačiau kol kas panaudojau savo akylumą, o ne žvėrišką jėgą.
Fiureris reikalavo skrupulingos dokumentacijos. Ketinau nertis
iš kailio ir įrodyti, jog esu vertas būti paaukštintas raštvedžiu.
Vis dėlto esu sargas. Stebint ir kartojant pastebėjimus tik aštrė­
ja atmintis. Mano murmėjimas, atrodo, erzina kitus jūreivius,
bet negi jie kalti, kad pavydi man archyvaro gabumų?
Aš turiu slaptą priemonę. Kad būtų lengviau sekti Reicho
rasinius, socialinius ir politinius priešus, Fiurerio sąrašui pri­
taikiau melodiją. Dainuojant jį lengviau įsiminti, taip vaikas
kartoja išmoktą pamoką dainuodamas. Melodija visai smagi:

Komunistai, čekoslovakai, graikai, čigonai,


invalidai, homoseksualai,

42 RŪTA ŠEPETYS
- tada įkvėpti, -
žydai, psichai, negrai, lenkai, prostitutės, rusai,
serbai, socialistai,
- vėl įkvėpti, -
ispanų respublikonai, profsąjungų nariai, ukrainiečiai ir
- giliai įkvėpti prieš pabaigą, -
jugo-slavai!

Labiausiai patiko pabaiga - „jugoslavai". Lyg smūgiai kumščiu.


Mintyse dainuodavau šią melodiją dirbdamas kitus darbus.
Uoste jau vyko operacija, bet smulkiau dar nieko nepaaiškė­
jo. Pokalbiai buvo nervingi ir sklidini baimės. Aš įdėmiai klau­
sydavausi.
- Nestovėk čia ir nesiklausyk, Frikai, judinkis! Gal nori, kad
subombarduotų rusų lėktuvas?
- Tikrai ne. - Pataisiau kupetą mėlynų gelbėjimosi liemenių,
kyštelėjau galvą iš už jų. - Kur man jas nešti? - paklausiau.
Karininkas parodė į milžinišką tamsiai pilką laivą, spalva
primenantį audringą dangų.
- Į tą, - pasakė jis. - „Wilhelmą Gustloffą“.
florianas

- Nešdinkis! Eik sau!


Ji mane erzino. Pykdė. Ko neatstoja nuo manęs? Juk vos pa-
sivelka.
- Aš sekti iš toli. Tu manęs nematyti, - pasakė ji saviška vo­
kiečių kalba.
- Aš negalėsiu tavęs apginti.
- Gal aš tave ginti, - rimtu veidu atšovė ji.
- Man nereikia gynėjų.
- Tai ko neiti keliu? - Ji spyrė į per naktį susidariusią ledo
plutą. - Kelias daug greičiau. Daugiau maisto. Laukai gražiau,
bet ilgiau. Tu nenori būt matomas?
Ji užsismaukė ant ausų kepuraitę.
Nenoriu tiktai gaišti laiko. Nusisukęs nuo jos ėmiau eiti. Gir­
dėjau, kaip lenkiškai kalba su savimi. Kada nors privargs ir vis
tiek turės sustoti. Nukamuotas kūnas ilgai netemps. Bet min­
tis apie jaunėlę seserį nedavė ramybės, ir aš atsigręžiau. Vos tik
stabtelėjau, ji sustojo, atsišliejo į medį. Iš kuprinės išsiėmiau
ruso pistoletą ir grįžau prie jos.
- Paimk. Jeigu reikės šauti, suimk abiem rankom ir tvirtai
laikyk. Aišku? O dabar eik.
Ji linktelėjo, bet mačiau, jog nesuprato. Jos pirštinėtoje ran­
koje pistoletas atrodė didžiulis.
Ir nuėjau. Gal išprotėjau? Už trijų žingsnių klampoja lenkė su
sovietišku ginklu, seka paskui mane - prūsą, turintį tiek paslap­
čių, kad jos išneštų į orą visą karalystę. Žaizda degė, protas taip
pat. Jeigu laiku nepasieksiu kontrolės punkto, viskas baigta.

44 RŪTA ŠEPETYS
joana

Mes plumpinome keliu po pilku, apsunkusiu dangumi. Pa­


žvelgiau į debesis.
- Snigs, - tarė Ingrida, atspėjusi mano mintis.
- Tu moki pajusti? - paklausiau.
- Kai kada. - Ji linktelėjo tvirčiau įsikibdama virvės, pririš­
tos prie vežimo galo. - Papasakok apie juos. Vaikiną ir lenkaitę.
Aš juos įsivaizduoju. Noriu žinoti, ar neklystu.
Nuostabu, jog Ingrida jaučia žmonių išvaizdą. Sakė numa­
nanti, koks žmogaus sudėjimas, kokia laikysena, kartais - net
kokia plaukų spalva. Bet jai svarbiausia vidinės savybės.
- Mergaitė buvo įsibauginusi, - pasakė Ingrida. - Judesiai
įtempti ir bailūs. Kvėpavo sunkiai, beveik dusdama. Vaikinas
priešingai. Judėjo lengvai, vikriai, lyg būtų pratęs judėti be
garso.
Nežinia kiek dienų jis ėjo su skeveldra, didumo sulig butelio
dangteliu. Aš galvojau apie jo žaizdą - kaži ar jis tebekarščiuoja?
- Kuo ji buvo vardu? Ta išsigandusi mergaitė? - paklausė In­
grida.
- Emilija.
- Taip, atitinka.
Ji vos nepargriuvo kluptelėjusi ant akmens. Bet laikydamasi
virvės atgavo pusiausvyrą.
Uždėjau ranką jai ant peties. Šis žygis sunkus ir reginčiam
žmogui. Prieš dvi savaites per sąmyšį traukinių stotyje Ingri­
da pasimetė nuo tetulės. Traukinys išvažiavo. Ingridos jame
nebuvo. Dvi dienas ji išstovėjo perone drebėdama, laukdama
grįžtant tetos. Tačiau toji taip ir negrįžo. Trečią dieną Ingrida

DRUSKA JŪRA! 45
paprašė pagalbos. Niekas nekreipė dėmesio. Kažkas pavogė jos
lagaminą. Pagaliau Ingridą pastebėjo jauna mergina ir parodė
ją man.
- Nesigailėk manęs, - pasakė Ingrida. - Aš matau. Tik ne tai,
ką matai tu. Taigi ar ta mergaitė šviesiaplaukė?
- Taip, Emilija šviesiaplaukė, nešioja kasas, mėlynakė, aps­
krito veido. Vaikinas gan aukštas, plačiapetis ir garbanotais
kaštoniniais plaukais. Kiek per ilgais. Nežinau nei jo vardo, nei
iš kokio miesto.
- Oakys? - paklausė Ingrida. - Kokios spalvos?
- Neprisimenu. Gal rudos?
- Vargu. Man atrodo, pilkos.
- Pilkos? Ne, iš tikrųjų niekas neturi pilkų akių.
- Vagys turi, - atkirto Ingrida.
Atsisukau į ją.
- Manai, jis vagis?
Ingrida neatsakė.
Temperatūra krito, veidui pasidarė šalta. Mes ėjome daugiau
kaip šešias valandas. Eva be paliovos skundėsi. Keikė kelią, kei­
kė šaltį, keikė rusus, keikė karą. Batų Poetas pažadėjo, kad šian­
dien pagaliau rasime jam žinomą dvarą. Aš abejojau ir jį įspėjau,
kad nežadintų žmonėms vilties, ypač mažiui. Paklydėlis berniu­
kas ir taip liūdnas.
- Na, bet jei bus mano teisybė, - tarė Poetas, - turėsi prie
židinio pamasažuoti man kojas.
emilija

Aš toliau bridau per sniegą. Žiūrėdama į medžius galvojau apie


didžiulį gandralizdį ant daržinės stogo. Jis man priminė mamą.
Šiltas saulėtas dienas, kai ji vesdavosi mane grybauti. Miš­
ke prie Lvovo buvo gražus senas ąžuolas su dreve, į kurią net
galėjai atsisėsti. Mes nueidavom prie to ąžuolo, pasidėdavom
pintines, ir aš įlipdavau į drevę. Mama sėdėdavo atsišliejusi į
kamieną, sukryžiavusi po ilgu sijonu kojas.
- Tu mėgsti visokias istorijas, Emilija. Ką gi, medžiai slepia
šimtmečius istorijų, - kalbėjo ji man, glostydama žievę. - Tik
pagalvok, kiek šie medžiai yra matę ir jutę. Kiek juose glūdi pa­
slapčių.
- Ar manai, kad medžiai prisimena kiekvieną gandrą? - klau­
siau tupėdama vėsioje drevėje.
- Žinoma, medžiai prisimena. Jau sakiau, kad jie viską pri­
simena.
Mama labiausiai mėgo medžius, o aš gandrus. Juos turėda­
vau kasmet šešis mėnesius. Vasaros pabaigoje gandrai išskris­
davo į Afriką, ten jie šiltai žiemodavo Nilo pakrantėse. Kovo
mėnesį grįždavo į Lenkiją, į savo paliktus lizdus. Norėdami pri­
vilioti gandrą, kad suktų lizdą, žmonės aukšto stulpo viršūnė­
je prikaldavo vežimo ratą. Ir mūsų kieme toks buvo. Kiekvieną
kovą švęsdavome savojo gandro sugrįžimą į lizdą. Rugpjūčio
gčile išskrendantys gandrai skelbdavo vasaros pabaigą.
Prieš šešerius metus, tą dieną, kai mūsų gandras išskrido,
iškeliavo ir mama. Mirė gimdydama kūdikį, kuris man būtų bu­
vęs jaunesniuoju broliuku.
***

DRUSKA JŪRAI 47
Man suspaudė gerklę. Nurijau seilę primindama sau, kad iš ti­
krųjų ji niekur nedingo. Jaučiau mamą tarp medžių. Lapuose
jausdavau jos pirštus ir girdėdavau jos juoką. Todėl ir dabar ei­
dama šnekėjausi su medžiais: gal kartais jų šakos nuneš žinią
mamai ir ji sužinos, ką aš padariau, o svarbiausia, - jog sten­
giuosi būti drąsi.
joana

- Kaip galima tikėti batsiuviu? - rypavo Eva. - Jis kurpius, ne


pranašas.
Neprisipažinau, bet ir pati pradėjau netekti vilties.
- Jis sakė, kad pažįsta šitą kraštą, - tariau jai. - Sakė, jaunys­
tėje su šeima važiavęs pro šitą dvarą.
- Per ilgai einame. Jeigu tuoj nesustosime, arklys nusivarys
ir rytoj išvis negalėsim keliauti.
Eva sakė teisybę. Prieš kelis kilometrus užėjome nedidelę
pašiūrę. Keli žmonės atsiskyrė nuo grupės ir liko joje nakvoti.
Mes nutarėme žygiuoti toliau paskui Batų Poetą ir jo nepails­
tančią lazdą. Arklys liko tik vienas. Prieš kelias dienas turėjome
du vežimus ir tris arklius, bet sutikti vokiečių kareiviai vieną
vežimą ir du arklius paėmė, atseit karo reikmėms. Kadangi jie
neprašė evakuacijos leidimų, atidavėme juos be ginčų.
Vokiečių kariuomenė iš žmonių atėmė viską: automobilius,
benziną, radijo aparatus, gyvulius, maisto atsargas. Buvo aki­
vaizdu, jog ji grimzta į dugną spaudžiama sąjungininkų pajėgų
svorio, bet Hitlerio paskirtas provincijos vadovas gauleiteris
Kochas civiliams neleido evakuotis. Tačiau, nenorėdami pakliū­
ti į žiaurius rusų marodierių nagus, dalis gyventojų nepakluso
Reichui ir iškeliavo savavališkai kaip ir mes.
Jei Poeto dvaro tikrai esama, iš jo bus likusios tiktai sienos,
ovisa kita nusiaubta ir išplėšta vokiečių kariuomenės. Arba, dar
blogiau, jame gali stovėti koks vokiečių būrys. Ir mus prigriebti,
kad neturime evakuacijos leidimų.
- Tuoj ims snigti, - ramiai tarė Ingrida.
Batų Poetas sustojęs pastukseno lazda apledėjusį kelią.

DRUSKA JŪRAI 49
- Aha, pagaliau!
„Pagaliau“buvo nulis. Mes stabtelėjome prie to paties pušy­
no, palei kurį mynėme jau kelias valandas.
Poetas pasišaukė paklydėlį berniuką ir kažką pakuždėjo į
ausį rodydamas miško pusėn. Berniukas nubėgo. Mes drebėda­
mi laukėme.
- Mieloji Eva, jeigu aš neklystu ir dvaras tikrai yra, ar tu ma­
nęs atsiprašysi? - paklausė Batų Poetas.
- Jeigu dvaras yra, aš su tavim pašoksiu, seni, - atšovė Eva.
- Susikibę, - linktelėjo Poetas. - Norėčiau valso.
Staiga paklydėlis berniukas išniro tolėliau priešais mus. Jo
maža figūrėlė nekantriai strykčiojo, jis mojo mums ateiti. Stovė­
jo medžių properšoje, kurioje vos dūlavo siauras apžėlęs kelias.
- Labai gudru! Kilmingieji junkeriai užmaskavo savo alėją, -
tarė Poetas. - Nustumk tas šakas, berniuk. Mums reikia įva­
žiuoti arkliu.
Berniukas taip ir padarė. Prasigrūdę pro landą atsidūrėme
kelyje. Kai jau visi buvome jame, Batų Poetas ir berniukas vėl
uždengė angą šakomis.
- Ar nereikėtų paslėpti pėdsakų, vedančių į mišką? - pa­
klausiau.
- Nesuk sau galvos, - tarė Eva. - Sniegas paslėps mūsų pėd­
sakus. Greičiau.
Mes slinkome siauru keliuku, aplinkui kaip kareiviai stovėjo
tamsūs ir aukšti medžiai. Išlindome į laukymę. Toliau, ant ne­
aukštos kalvelės, stovėjo dailus senovinis namas aukštais lan­
gais ir su daugybe kaminų.
- Čia tai bent, - sumurmėjo Eva.
florianas

Sustojęs vietoj vandens užvalgiau sniego. Išsitraukęs užrašų


knygelę pasižiūrėjau į anksčiau nusibraižytą žemėlapį - ban­
džiau susigaudyti, kur esu. Juk turėjau būti arčiau pakrantės,
ar ne? Kai prieisiu marias, ledu pasieksiu laivus kitoje pusėje.
Gal reikėjo pasilikti su tais žmonėmis daržinėje? Gal eidamas
miškais netyčia nutolau nuo savo kelionės tikslo? Jeigu taip, ko
gera, moklinu tiesiai pas rusus.
Maudė sprandą. Vėl pakilo karštis. Išsitraukiau iš kišenės
dešros likutį ir jau buvau besukimšąs į burną. Lenkiuke, pūš­
kuodama per sniegą, sėmė jį saujomis ir rijo. Ir ko ji neatsikabi­
na nuo manęs... Bet ir vėl prisiminiau seserį.
Išsiėmęs peilį perpjoviau dešros gabalėlį. Švilptelėjęs mergio­
tei nusviedžiau jai pusę. Sugavusi jį nusišypsojo. Abiem piršti­
nėtomis rankomis prikišo prie nosies, tada įsidėjo į burną.
- Tavo namai čia? Rytų Prūsija? - paklausė ji. - Kalbi kaip iš
Rytų Prūsija.
Jos skruostai buvo kepuraitės rausvumo. Aš žinojau, iš kur ji
ir kas ten nutiko. Ar ji žino?
- Taip, iš Rytų Prūsijos, Kenigsbergo, - pasakiau.
Jai gal buvo galima pasakyti tiesą. Iš tikrųjų buvau iš Tilzit,
truputį šiauriau nuo Kenigsbergo. įdomu, ar rusai jau užėmė
Tilzit? Ir kas laukia Rytų Prūsijos? Buvusios Prūsijos karalys­
tės provincijos, prisiglaudusios prie Baltijos jūros į pietus nuo
Lietuvos ir į šiaurę nuo Lenkijos. Stalinas jau užėmė Lietuvą.
Užims ir Rytprūsius.
Mergaitė kramtė neatitraukdama nuo manęs akių.
- Heil Hitler? - tyliai ištarė.

DRUSKA JŪRAI 51
Aš neatsiliepiau.
Mergiotė pažvelgė į dangų. Rodydama į jį ėmė šnekėti apie
medžius ir žvaigždes.
Šiąnakt ją paliksiu.
ą1f r e d a s

Kas minutę prieplaukoje vis labiau augo nerimas.


Ėjo kalbos, kad prieš dvi savaites pralaužtas vokiečių fron­
tas. Kol kas raminau kitus jūreivius. Mes girdėjome, kad rusų
kariuomenė atgaivino viduramžių karo teisę „prievartauti ir
plėšti“. Ir štai rusai artėja. Pabėgėliai, vargšeliai, palikę namus,
užplūs uostą trokšdami pabėgti nuo komunistų. Jų bus šimtai
tūkstančių.
Aukščiausioji vokiečių kariuomenės vadovybė skubiai or­
ganizavo masinę evakuaciją jūra. Pavadino ją operacija „Hani­
balas“, vieno didžiausių visų laikų karvedžių garbei. Į vakarus
patrauks didžiulė laivų vilkstinė. Į uostus dundėjo sanitariniai
traukiniai su sužeistais vokiečių kareiviais. „Goya“, „Ubena“,
„Robert Ley“, „Urundi“, „General von Steuben“, „Hansa“, „Pre­
toria“, „CapArcona“, „Deutschland“ir „WilhelmGustloff“- štai
laivai, skirti evakuacijai iš įvairių uostų.
Tai bus mano pirmoji kelionė jūra. Aš jau susidūriau su jos
iššūkiais: pastebėjau negražų bėrimą ant rankų ir pažastyse.
Kalti komunistai.
Jūreiviai toliau aptarinėjo evakuacijos planus. Pajutau, jog
turiu įnešti savo indėlį.
- Maža laiko, - tariau vienam vyresniųjų rangu. - Manau,
neįmanoma per kelias dienas suregistruoti ir susodinti į laivus
šimtus tūkstančių žmonių.
- Turi būti įmanoma, - išgirdau įsakymą.
Pažvelgiau į prieplauką įsivaizduodamas tą vaizdą. Visi žmo­
nės bėgs prie jūros. Uostuose kils sąmyšis. Vokiečių kareiviai,
aišku, turės pirmenybę. Nevilties apimti pabėgėliai bus atren-

DRUSKA 3ÜRAI 53
kami, registruojami ir laipinami į laivus. Tūkstančiai jų jau su­
važiavo vežimais, prikrautais mantos iki dangaus. Sulysę, su­
vargę, jie užmigdavo sniege. Kartą mačiau taip išbadėjusį žmo­
gų, kad jis valgė žvakę.
- Būkgeras, jūreivi, padėk, - maldaudavo jie, kai eidavau pro
šalį.
Šį kartą ką nors padarysiu.
Galbūt.
Dėl kai kurių.
Aš tyliai dainavau savo priešų sąrašą. Ju-go-slavai!
Įsivaizdavau save namuose Heidelberge po karo. Mane ap­
spis vaikų ir moterų minia, o aš dalysiu apelsinus iš pakulinių
maišų.
Taip, Hanelore, pavojinga. Aš atrinktas labai svarbiai užduo­
čiai - išvalyti šią šalį. Mes, didvyriai, pusryčiaujame ne koše, o pa­
vojais. Nieko baisaus, brangioji.
Nieko baisaus. Jeigu evakuacija nepavyks ir uostai bus su­
bombarduoti, žus daugiau kaip pusė milijono.
Prie vandens nuskardėjo perkūniškas trenksmas. Kažkas
klykė. Iš nevilties. Siaubo. Smaugiamas baimės.
Man ėmė drebėti pirštai. Nugara perbėgo šiurpas.
emilija

Prūsų riteris žygiavo toliau. Jis turėjo paslapčių.


Ir aš turiu paslapčių.
Skaudėjo išvargusias kojas. Pasiilgau mokyklos. Mylėjau
savo suolą, mokytojas, kvapą šviežiai nudrožtų pieštukų, kan­
triai laukiančių penale.
Tą dieną atskubėjau į mokyklą susirūpinusi dėl matematikos
egzamino. Mama iš manęs pasišaipydavo, kad esu vaikščiojan­
tis gamtos ir skaičiavimo vadovėlis, visai kaip tėvas. Įėjusi į kie­
mą pamačiau. Mūsų mokykliniai suolai ir stalai buvo sukrauti į
sunkvežimį, vadovėliai degė lauže. Viena mokytojų verkdama
pribėgo prie manęs.
- Emilija, greičiau bėk namo. Vokiečiai uždarė mokyklą.
- Bet kodėl? - paklausiau ir žengiau artyn prie sunkveži­
mio. - Man reikia pasiimti daiktus.
- Ne, bėk namo, Emilija! - sukūkčiojo ji, apsipylusi ašaromis.
Naciai aiškino, kad mums nereikia mokslo. Lenkiškos mo­
kyklos buvo uždarytos. Jų turtas išvežtas į Vokietiją. Nejau ko­
kia nors vokietuke atidarys mano suolą ir ten ras mano bran­
genybes?
Naciai sakė, kad lenkai taps vokiečių vergais. Jų nuomone,
mums reikia tik mokėti skaičiuoti ir pasirašyti. Mano tėvas pri­
klausė Lvovo matematikos draugijai. Jis niekada nesutiks, kad
vaikai nebūtų mokomi skaityti, rašyti, aritmetikos. Lenkiškos
knygos buvo sudegintos. Bet aš išmokau skaityti labai anksti,
šito iš manęs vokiečiai neatims.
Kėblinau svajodama apie valgį, poilsį, minkštą patalą ir šiltą
antklodę. Pakaktų tik šieno glėbio ir bulvės. Krintantis sniegas

DRUSKA JURAI 55
viską atnaujino. Baltas sniegas dengė juodą tiesą. Balta išly­
ginta staltiesė ant subraižyto stalo, standi paklodė ant dėmėto
čiužinio.
Gamta.
Jos karas irgi iš manęs neatims. Naciai nesustabdys vėjo ar
sniego. Rusai neatims saulės ir žvaigždžių.
Kiek atsilikusi žengiau tarp medžių norėdama nusilengvinti.
Riteris ėjo toliau. Atsitūpusi pamačiau. Iš krūmų riteriui už nu­
garos išniro uniformuotas kareivis.
Su ginklu.
Pakėlė jį.
Riktelėdama pašokau.
Šūvis.
f lorianas

Šūvis.
Pirmiausia pamačiau mergiotę, išsižergusią, rankoje pisto­
letas. Tada tarpe tarp mūsų pamačiau kareivį, parkritusį ant
žemės, kulka perplėšė jo milinės rankovę. Jis nusitaikė, bet aš
iššoviau pirmas.
Šūviai atsimušė galvoje. įsižiūrėjau į mišką. Ar jų yra dau­
giau? Nuspyręs kareivio pistoletą, mikliai paėmiau jo šovinius,
maistą, dokumentus ir gertuvę. Blogai. Labai blogai.
- Ką sau galvoji? - sušnibždėjau lenkiukei. - Jis buvo vokie­
tis, ne rusas. - Skubiai apsižvalgiau. - Greičiau, kas nors išgirdo
šituos šūvius. - Atkišaujai laimikį. - Susidėk į kišenes, ir bėgam.
Bet mergiotė stovėjo nustėrusi, kaip įkasta, paraudusiom
rankom suspaudusi ginklą ir visa drebėdama.
Staiga ruso pistoletas nukrito į sniegą.

DRUSKA JURAI 57
Joana

Ėmėmkopti į kalvą, kur stovėjo dvaras. Šiąnakt nakvosime tarp


storų sienų, nuo sniego mus gins židinys ir stogas.
- Lygiai toj vietoj, kaipprisiminiau, - tarė Batų Poetas. - Nuos­
tabu! Eisime į užpakalinį kiemą. Manau, ten bus antros durys.
Aš ėmiau pasakoti Ingridai apie namą:
- Rusvas smiltainis. Priekyje aukšti langai, abiejuose aukš­
tuose. Durys rombo formos nišoje.
Ingrida griebė man už rankos.
- Man jis nepatinka, - sukuždėjo ji.
- Ko turi nepatikti? Juk prieglobstis.
Ingrida išpūtė šnerves, bet neatsakė.
Mes užėjome už namo ir įžengėme į gyvatvore apsodintą
kiemą. Poeto kojos staiga sustojo. Aukštos durys išdaužytais
stiklais buvo atlapos, pro jas išlindusios suplėšytos damasto
užuolaidos plaikstėsi vėjuje it liepsnos. Kiemas buvo primėty­
tas drabužių, indų šukių, batų, knygų, šiaip visokių daiktų. Ant
šono gulėjo apsnigtas vaikiškas vežimėlis.
Prie manęs priėjo paklydėlis berniukas. Apkabinau jį viena
ranka.
- Atsiprašau, o ko mes tikėjomės? - nusijuokė Eva. - Pasitik­
ti išsirikiavusių tarnų?
Gūžtelėjusi ji žengė į vidų.
Eva neklydo. Neliko nieko nesuniokota. Visas kraštas buvo
nusiaubtas, subombarduotas, išplėštas. Kaip galėjome tikėtis
ko nors kito? Šaltas vėjas trankė išdaužytas duris.
Pirmame aukšte buvo penki erdvūs pereinami kambariai
aukštomis lubomis, sujungti plačiomis durų angomis. Stovėda-

58 RŪTA ŠEPETYS
mi buvusioje bibliotekoje pro jas matėme priešingą namo galą.
Pasieniais nuo grindų lubas siekė lentynos. Knygos, išniekintos,
netekusios viso orumo, gulėjo krūvomis ant grindų. Žengdami
per jas išėjome iš kambario.
- Pasirinkime kambarį miegoti, uždarykime duris ir užkur­
kime židinį, kad apšiltų vidus, - įsakinėjo Eva. Sustojusi viduri­
niame kambaryje pridūrė: - Aš tuo užsiimsiu.
- O kur virtuvė? - paklausiau. - Gal yra ko valgomo ar ge­
riamo.
- Taip, geriamo... - atsiduso Eva.
Eva liepė Batų Poetui prinešti popieriaus ir kokių medgalių
židiniui.
- Tik neimkite knygų, Poete, - sušnibždėjau.
Linktelėjęs jis paglostė man ranką.
- Jų daiktų mes neliesime.
Pasidėjusi lagaminėlį ėmiau eiti per namus žavėdamasi su­
darkytu, vaiduoklišku suverstų kambarių grožiu. Pirmo aukšto
gale buvo valgomasis, ten išvydau mažą siluetą. Prie ilgo stalo
stovėjo paklydėlis berniukas, palinkęs prie apverstos kėdės. Ty­
liai priėjusi paliečiau jam petį.
Vidury stalo pintinėlė su apipelijusia duona buvo aplipusi
pelėmis. Ant dulkinos staltiesės padėtos porceliano lėkštės gė­
lytėmis papuoštais kraštais buvo pilnos plėvele apsitraukusios
sriubos, iš jos tebekyšojo šaukštai.
Jie net nespėjo pavakarieniauti.
florianas

Nutempiau negyvą vokietį į tankmę ir apdėjau sniegu. Bet jei­


gu jį kas nors ras? Suspaudęs pistoletą ieškojau tarp medžių
prošvaisčių. Užuodęs dūmų kvapą, greitai pasileidau per mišką.
Reikėjo žinoti. Šiandien buvo pernelyg ramu. Lenkiuke pamatė
ginklą kareivio rankoj ir pamanė, kad jis šaus į mane. Manė gi­
nanti mane.
Mergiotė sekė. Grįžtelėjęs į dešinę išgirdau, kaip ji, sulaikiusi
kvapą, stengiasi nuryti ašaras. Mano sesutė Ani darė tą patį tą
dieną, kai tėvas išsiuntė ją į šiaurę. Ji nenorėjo verkti. Viena
ranka spaudė besiveržiantį verksmą, kita lagaminą.
Nuo šio prisiminimo ėmė mausti žaizdą. Vis dar užuodžiau
dūmus ir tikėjausi, jog tai reiškia vietą, kur bus galima atsipūsti.
Jeigu nepavyks pailsėti, rytoj toli nenueisiu.
Mes išlindome iš miško. Lenkiuke parodė pirštu. Tolumoje ant
gruodo sukaustytos kalvelės stovėjo didelis dvaras. Tamsus, bet
iš vieno kamino tumulais virto dūmai, pilkesni už pilką dangų.
O gal spąstai? Sušalusi pieva priešais šiltus namus galėjo
būti minų laukas.
Mergiotė prisiartino. Aš pritariau jos nerimui. Kas, jeigu na­
mas pilnas vokiečių arba rusų? Ir tie, ir tie blogai. Rusai mane
nužudytų arba paimtų įkaitu. Vokiečiai reikalautų pasiaiškinti,
kodėl esu be uniformos.
Nenorėjau galvoti, ką jie padarytų mergiotei.
- Eisime pamiške iki pat namo, - sušnibždėjau. - Pažiūrėsi­
me, kas ten yra.
Dėl vieno neabejojau - tikrai nerasime svetainėje pypkiuo­
jančio senuko ir siuvinėjančios senutės.

60 RŪTA ŠEPETYS
emilija

Mes priėjome didįjį namą. Kas žingsnį man darėsi vis blogiau.
Aš jį nušoviau.
Aš nušoviau žmogų.
Riteris išgelbėjo mane, dabar aš išgelbėjau riterį. Kodėl nuo
to nepasijutau geriau?
Galvoje sutratėjo automatų papliūpos, praplėšdamos sąmo­
nę. Ėmė sunktis, kapsėti užgniaužti prisiminimai.
Batų kaukšėjimas. Dūžtantys stiklai. Šūviai. Galva į sieną.
Stengiausi jų neprisileisti.
Pasitraukit, prašaujus.
Nepajėgiau jų sulaikyti. Prisiminimai ritosi į mane, vis
greičiau.

Plaukia ančiukai,
Galvytės vandeny,
Pulkas ančiukų,
Mažų, minkštučiukų.

Kūną pervėrė baisus skausmas, ir aš susmukau sniege.

DRUSKA JURAI 61
Joana
Batų Poetas sėdėjo prie liepsnojančio židinio ir tepė batus
ugniakure suskrebentais suodžiais. Paklydėlis berniukas įdė­
miai jį stebėjo stovėdamas šalia ir mėgdžiojo jo judesius valyda­
mas nedidukus savo pusbačius.
Malkos traškėjo ir šaudė tvoksdamos į veidą karščio bangas.
Dieviška. Aš apsirišau galvą šaliku ir susisagsčiau paltą.
- Jeigu rasiu ąžuolą, galėsiu išvirti žievės nuoviro nutryni­
mo pūslėms gydyti, - tariau Batų Poetui.
- Aš eisiu su tavim, - tarė jis.
- Ilsėkitės. Dar prireiks jėgų.
- Esu stiprus kaip jauniklis, mergužėle. - Jis atsmaukė aukš­
tyn savo vilnonių kelnių klešnę ir parodė kaulėtą kelį. Išteptą
kažkuo baltu. - Batsiuvio paslaptis, - sušnibždėjo jis paklydė­
liui berniukui. - Baltas batų tepalas turi gyvsidabrio. Saugo nuo
artrito. Galiu eiti kaip jauniklis.
Paklydėlis berniukas irgi atsmaukė klešnę, apžiūrėjo keliuką.
Poetas šypsodamas paglostė berniukui galvą. Senukas tebe­
buvo kupinas energijos. Nepalūžo po sielvarto ir netekčių našta.
- Būk atsargi, Joana, - liepė man.
Perėjau tamsius namo kambarius ir vėl atsidūriau bibliote­
koje išdaužtomis durimis. Ant grindų gulėjo atversta knyga, jos
lapus sklaidė ledinis vėjas. Pasilenkusi pakėliau ją, ir vardas ant
viršelio pervėrė kaltės durklu.
Čarlzas Dikensas.
Močiutė mudviem su Lina Kalėdų proga dovanojo „Pikviko
klubo užrašus“.
Lina.

62 RŪTA ŠEPETYS
Ką aš padariau?
Padėjusi knygą ant stalo išėjau į šaltį ir pasukau medžių link.
Tarp miško ir dvaro sniege tamsavo dvi figūros. įsižiūrėjusi pa­
mačiau šviesias kasas, išlindusias iš po rausvos kepuraitės. Tai
buvo lenkaitė ir jaunuolis su šrapnelio skeveldromis. Nuėjau
prie jų.
- Ar jūs atsekėt paskui mus? - iš tolo sušukau.
- Greičiau! - riktelėjo jis. - Jai kažkas atsitiko.
Pribėgau. Emilija sėdėjo sniege nukorusi ant krūtinės galvą.
- Kas tau? - paklausiau. Ji neatsakė.
- Man rodos, jai šokas. Miške ji nušovė kareivį. Keltis atsisa­
ko, - paaiškino jis.
Atsiklaupiau šalia jos. Ji susigūžė atšlydama nuo manęs.
- Nebijok, Emilija, pasakyk, kas tau yra. Noriu padėti, - ta­
riau. - Einam į vidų.
Ji manęs neklausė. Bet atsigulė sniege ir ėmė segiotis palto
sagas.
Aš jai padėjau atsegti, tada vieną po kito atlupau daugybę
drabužių sluoksnių.
Pamačiusi aiktelėjau.
florianas

Mes įnešėme ją į vidų. Širdis man lipo per gerklę. Lenkė buvo
vienmetė su mano seserimi. Ir į ką pavirto žmonės? Ar karas
padarė mus blogus, o gal tik išjudino viduje jau slypėjusį blogį?
Diena nuėjo šuniui ant uodegos. Buvau šitą būrelį pralenkęs,
o jis vis tiek atėjo čia pirma manęs. Beviltiška.
Mano juslės taip pakriko, kad miške vos nebuvau nušautas.
O dabar penkiolikmetis vaikas, išgelbėjęs man gyvybę, ti­
kriausiai mirs.
Gražioji seselė šnibždėdama slaugė mergaitę. Stebėjau ją.
Po valandėlės seselė priėjo prie manęs. Jos pirštai suspaudė
man petį.
- Pasitrauk nuo ugnies, - liepė.
- Man šalta.
- Šalta, nes karščiuoji. Pasitrauk nuo ugnies.
Ji nuvedė mane pro žmogų, kurį jie vadino Batų Poetu. Jis ir
mažas berniukas buvo tik su puskojinėmis. Jų apavas, išrikiuo­
tas pasienyje, blizgėjo kaip veidrodis.
Berniukas pamojo man.
- Labas, aš Klausas! - prisistatė jis. Atsargiai mirktelėjau
jam. Jis išsišiepė.
- Sėskis čia, - liepė seselė.
Suja jaučiausi nesmagiai, bet kažkaip buvo lengviau, kai ji čia.
- Kuo, sakei, tu vardu? - paklausiau.
- Joana. O tu?
Išsižiojau, bet laiku susigriebiau. Ji šyptelėjo. Gal šaiposi iš
manęs? Ar juoktųsi ir sužinojusi, kad aš kai ką paėmiau iš jos
lagaminėlio?

64 RŪTA ŠEPETYS
- Noriu pamatyti siūles. Nusivilk marškinius, - tarė ji.
Galvoje šmėstelėjo nepadorūs juokeliai. Bet ji į mane nežiū­
rėjo. Jos akys buvo įsmeigtos į lenkę, raukšlė kaktoje pasidarė
dar gilesnė.
- Ar ji gyvens? - paklausiau atsisegdamas marškinius.
Nereikėjo klausti. Negaliu sukti galvos dėl mergiūkštės. Ji
tėra dar viena karo tragedija.
Seselė atsigręžė į mane.
- Kadangi šitai priklauso nuo tavęs, pažiūrėkime, kaip tau
sekasi.
Ji atsargiai nuėmė tvarstį.
- Hmm, geriau, negu tikėjausi.
- Aš negaliu ja rūpintis. Ir taip jau vėluoju.
Ji atsiklaupė priešais mane. Vos girdimai pasakė:
- Rusai apsupo šį rajoną. Yra tik du keliai, kuriais galima iš­
trūkti: per Gotenhafeno arba Pilau uostus. Mūsų visų kelionės
tikslas vienas. Bus saugiau, jeigu keliausime kartu.
Užsagstant marškinius, jos šalti pirštai slydo mano krūtinė.
Ji nežinojo, kad būti su manimi niekam nėra „saugiau“.
Joana
- Koks gražus, - tarė Eva, ištiesdama priešais židinį milžiniškas
kojas.
- Bet kad jaunas.
- Per jaunas man, tačiau ne tau. Kiekjam - devyniolika, dvi­
dešimt? Žiūrėk, spokso į tave.
Pažvelgiau į jį. Jis nusuko akis. Eva turbūt atspėjo jo amžių.
Ir Ingrida neklydo. Jo akys pilkos. Mano santykių su vaikinais
istorija nebuvo labai sėkminga. Turbūt turiu talentą nusižiūrėti
netinkamus.
- Bet jis kažkoks įtartinas, - pridūrė Eva. - Gal šnipas.
Prisiminiau Ingridos žodžius. Jis vagis.
Eva atsilošė sulaužytame krėsle.
- Vis dėlto ir vagis gali sušildyti moterį. - Ji apžvelgė kam­
barį. - Naciai nusiaubė visą dvarą. Obuvo, regis, prašmatnus.
Aš linktelėjau.
- Jie nė už ką nepasitiki senaisiais prūsų aristokratais, tiesa?
Eva buvo teisi. Rytų Prūsijos junkeriai nelabai tiko prie kitų
vokiečių. Šiaip „junkeris“ reiškia „ponaitis“. Prūsų aukštuome­
nė tarnavo Vokietijos kariuomenėje, kovojo dėl savo žemių ir
titulų. Bet kai kuo jų ideologija kirtosi su Hitlerio. Pernai liepą
prūsų karininkai dalyvavo sąmoksle prieš Hitlerį. Pasikėsini­
mas nepavyko, junkeriai buvo nužudyti.
- Kas yra tai mergiūkštei? - paklausė Eva. - Pervargimas?
O gal ji suprato, kad jos tėvas daugiau nemokys matematikos?
Atsiprašau.
Papurčiau galvą.

66 RŪTA ŠEPETYS
- Noriu, kad pakalbėtum su ja akis į akį. Man reikia daugiau
žinoti, jei noriu jai padėti. Ar gali, Eva?
- Kodėl aš?
- Todėl, kad supranti lenkiškai daugiau už mus visus.
- Atrodo persigandusi.
- Tikriausiai, - burbtelėjau. - Ji aštuntą mėnesį nėščia.
emilija

Man patiko lietuvė, o milžinė, vardu Eva, šiek tiek šnekėjo len­
kiškai, bet buvo baisiai ūmi. Ir niekada neteko matyti tokio di­
dumo moteriškės.
- Šitai, - parodė Eva į mano pilvą, - iš Nemersdorfo?
- Ne. Iš ūkininko sodybos pavasarį, - atsakiau.
- Ūkininko sodybos?
Linktelėjau. Ar jai papasakoti? Paaiškinti, kad tėvas išsiun­
tė mane iš Lenkijos dirbti pas vieną ūkininką Rytų Prūsijoje?
Pasakyti, kad ūkis priklausė tėvo draugams Kleistams? Tėvas
sakė, jog ten man bus saugiau. Kleistai turėjo sūnų, vardu Au­
gustas. Jį prisiminus karštis užliejo skruostus.
- Emilija, - tarė ponas Kleistas, rodydamas į įdegusį berniu­
ką, tempiantį rogutes su malkomis, - čia mūsų vyresnėlis Au­
gustas.
Nusišypsojau prisiminusi jo gražų veidą. Uždėjau delną ant
pilvo.
- Aš keliauju susitikti su Augustu, - pasisakiau jai. - Toks
planas.
Eva linktelėjusi nuėjo.
Gulėdama galvojau apie Augustą, mūsų vestuves ir kaip ant
trobos stogo užkelsime didelį gandralizdį, tokį, kokį mačiau ant
anos daržinės.Vaizdai buvo tokie ramūs, tokie gražūs, jog ne­
trukus užmigau.

68 s*ū t a š e p e t y s
ą1f r e d a s

Sveika, žavioji Hanelore!


Šalčiai nesiliauja, turiu galynėtis su minus penkiolika. Išėjus į
lauką apšarmoja blakstienos. Šis klimatas netinkamas švelnioms
moterims, todėl man labiau patinka įsivaizduoti tave namie, kaip
merki kojines ar leidi į vonią vandenį.
Šiandien turiu naujienų. Aš paskirtas plaukti motorlaiviu „Wil-
helmu Gustloffu“,pačiu įspūdingiausiu šio uosto laivu! Jis milžiniš­
kas, dviejų šimtų aštuonių metrų ilgio, penkiasdešimt šešių aukščio
ir tik aštuonerių metų senumo. Tikras gražuolis. Pastatytas poilsi­
niams kruizams ir turi daugybę patogumų, kurie tau turbūt patik­
tų: baseiną, puošnų valgomąjį, šokių salę ir biblioteką. Ir dar ne vis­
kas - laive net yra kino teatras, muzikos kambarys, grožio salonas
irpasivaikščiojimų denis, visas po stiklu. Įsivaizduoji? Visos kajutės
vienodos, išskyrus privatų liuksą B denyje, skirtą pačiam Fiureriui.
Vėliaugal būsiu pakviestas gyventi tame privačiame numeryje, bet
turėsiu atsisakyti. Reikia aukotis, Lore. Kasdien šitaip aukojuosi,
leidžiu kitiems srėbti savo šaukštu.
Seniau „Gustloff“tikriausiai buvo gražus poilsinis laivas, o da­
bar nudažytas murzina pilka spalva, nes perdarytas karui. Jame
buvo karo ligoninė, o neseniaiji virto povandenininkų mokyklos ka­
reivinėmis. Nesvarbu, dabar bus mano laivas.
Taip, man tiesiogpasisekė, jog lipsiu į jį pirmumo teise ir plauk­
siu sau didingu laivu, užuot kasęs apkasus kaip dauguma mano
bendraamžių. Tačiau manęs laukia tarnyba, taigi turiu baigti. Bet
prieš eidamas.pranešiuįdomiausią dalyką: įprastas keleivių skaičius
1463, bet girdėjau, kadplauks 2000.

DRUSKA JŪRA! 69
Įsivaizduok, brangioji, ;og tavo Alfredas gelbsti du tūkstančius
gyvybių.

- Ar jau išvalei tualetus, Frikai?


- Dar ne, - atsakiau.
florianas

Sėdėjau kertėje stebėdamas juos. Maisto jie turėjo nedaug, bet


viskuo dalijosi. Berniukas iš kažkur atitempė gramofoną. Sura­
do vienui vieną plokštelę, su švedų žvaigždutės Žaros Leander
įdainuota daina „Davon geht die Welt nicht unter“. Jie leido ir
leido plokštelę. Kresnas batsiuvys šokdino milžinę. Pagal savo
amžių buvo geras šokėjas, daug geresnis už ją.
Prisiminiau šokius.
Daktaras Langė paprašė lydėti jo dukterį į porą šokių vakarų.
Deja, aš buvau geresnis šokėjas už ją, ir ji širdo. Buvo savanaudė
mergina, nosis kaip genio snapas.
Prie manęs priėjo seselė.
- Tik pupelių sriuba, bet karšta.
Ji atkišo puodelį.
- Duok mergaitei, - pasakiau.
- Ji jau valgė. Imk, jeigu neužvalgysi, rytoj bus silpna.
Paėmiau puodelį. Ji nekviesta atsisėdo greta.
- Esu girdėjusi šitą dainą. Žinau, kad ji dainuoja vokiškai,
bet ne visai suprantu žodžius, - pasakė.
Pasėmiau šaukštą sriubos.
- Ji dainuoja, jog dar ne pasaulio pabaiga.
Seselė pastatė kelius po sijonu, užsirėmė smakru.
- Ką gi, malonu girdėti. Gera klausytis muzikos. Ligoninė­
je kartais palatoje leisdavom muziką. Kareiviai labai mėgo „Lili
Marlen“. - Ji pažvelgė į mane. - Žinai tokią?
- Ne, - pamelavau.
- Labai graži. Apie vaikiną, kuris ilgisi mylimosios.
Neketinau jos taisyti, tačiau daina sukurta pagal eilėraštį,

DRUSKA JURAI 71
vieno kareivio parašytą per pirmąjį karą. Daina apie tai, kaip jis
susitinka su savo mergina po gatvės žibintu. Paskui išeina į karą.
Prie žibinto už barikados prisimena aną žibintą ir savąją Lili.
- Taigi tu mėgsti šokti, - ne paklausė, o pasakė ji.
-Aš? Ne.
Prie mūsų priėjo batsiuvys.
- Einam, lietuvaite, pašokti. - Jis atkišo seselei gumbuotą
ranką. - Ar supranti, ką ji dainuoja?
- Žinoma, - nusišypsojo ji. - Ji sako, jog dar ne pasaulio pa­
baiga.
- Puiku! Taigi šokime ir linksminkimės. Šiąnakt miegosime
kaip aristokratai, - tarė Batų Poetas.
- Kaži ar aristokratai miegodavo ant šaltų grindų, - sušnibž­
dėjo man seselė prieš paduodama Poetui ranką. Norėjosi juok­
tis, šnekėtis su ja, bet aš tylėjau.
Batsiuvys vedžiojo ją po visą kambarį deramai apkabinęs ir
prisimerkęs. Turbūt kadaise šokdino daugybę dailių merginų.
Atrodė protingas žmogus, geras. Įsivaizdavau, kaip jis dirba prie
žibalinės lempos, iki išnaktų kerpa ir siuva batus. Turbūt turėjo
mokinį, kurį mokė doro amato, ne taip kaip daktaras Langė, su­
sukęs man galvą melais.
Langė, matyt, laikė mane lengvu taikiniu. Buvau taip užsi­
degęs, pakerėtas senųjų paveikslų, žiūrėdavau į juos per dienų
dienas, kol jie išduodavo man savo paslaptis. Daktaras Langė
išmokė, kaip atsargiai suminkštinti ir nuimti bespalvį laką.
Aš studijavau spalvas ir atspalvius, parinkdavau, kad atitiktų
senovės koloritą. Mėnesiais bandėme senųjų meistrų meto­
dus, kuriais jie kurdavo gipsinį gruntą. Aš mokiausi sparčiai.
Pradėjau atpažinti visas įtrūkiu rūšis ir visų tapybos mokyklų
drobių bei porėmių tipus. Daktaras Langė stebėjosi, kaip greit
galėdavau nustatyti, kad paveikslas užtapytas ant kito, suklas­
totas arba taisytas. Mano restauruoti darbai niekada niekam
nesukeldavo įtarimo.

72 RŪTA ŠEPETYS
- Nuostabu, Florianai, - šnibždėdavo jis per petį. - Esi, mano
berniuk, didžiausia Reicho paslaptis.
Mano berniuk. Mane ėmė pykinti. Koks kvailys buvau. Jeigu
taip lengvai pastebėdavau paveikslų kliaudas, kodėl taip ilgai
neperpratau daktaro Langės?
Daina baigėsi, seselė grįžo ir vėl atsisėdo šalia. Aš atsistojau,
atsargiai užsidėjau kuprinę.
- Vargu ar yra veikiantis tualetas?
- Kuprinę gali palikti. - Ji pažvelgė į mane rimtomis rudo­
mis akimis. - Niekas nepaims.
Kuprinės nepaliksiu. Niekada. Joje buvo mano reikmenys,
mano užrašai, mano ateitis, mano kerštas. Nuėjau nuo jos per
akmens plokščių grindis. Prie durų angos Batų Poetas kilstelėjo
ranką.
- Ko norit? - paklausiau.
Jis pasižiūrėjo į mane, paskui į batus.
- Batai viską pasako apie žmogų, - sušnibždėjo.
Kulnas. Jis išgirdo, kad mano žingsnių garsas nevienodas,
vienas kulnas tuščiaviduris.
Jis žinojo.
Joana

Ingrida tylėdama pynėsi kasas.


- Kada pasieksime ledą? - paklausė.
Ledas. Tikslas, į kurį sunkiai kasėmės. Jei pereitume užša­
lusią Vyslos įlanką, siaurute nerija galėtume pasiekti Pilau arba
Gotenhafeną. Laivai plauks iš abiejų uostų.
- Poetas sako, liko diena kelio iki Frauenburgo, - pasakiau jai.
- Ten pereisime ledu? - paklausė Ingrida.
- Taip.
Ingridos pirštai nustojo judėti.
- Tu bijai.
Taip, aš bijojau. Kuo arčiau kokio miestelio, tuo daugiau ka­
reivių ir sužeistųjų sutiksime.
- Jeigu susidursime su kareiviais, - sušnibždėjo Ingrida, - ar
tu juos įtikinsi?
- Tvarsčiai juos apgaus, - nuraminau ją.
Ingrida turėjo pagrindo nerimauti. Hitleris visus, kurie
gimė akli ar kitaip neįgalūs, laikė žemesniais žmonėmis. Jie
buvo vadinami šiukšlynų vaikais, gyvybe, neverta gyventi.
Jų vardai buvo įtraukiami į oficialius sąrašus. Daktaras Ins-
terburge patyliukais man pasakė, jog tie žmonės bus likvi­
duoti. Nuo tada invalidus tvarstydavome, kad atrodytų kaip
sužeistieji.
- Gal šįvakar apriškime man akis. į šiuos namus gali užklysti
kareiviai, - tyliai tarė Ingrida.
- Taip ir padarysime. - Paglosčiaujai petį. - Einu, paieškosiu
ko tinkamo.
- Saugokis, - liepė Ingrida.

74 RŪTA ŠEPETYS
Peržengusi per miegančius žmones pastūmiau aukštas sun­
kias duris. Seni vyriai šiurpiai sugirgždėjo. Apleistas namas
buvo šaltas ir tykus, tarsi negyvas, kai likęs be šeimos. Vaikščio­
ti po svetimus namus ir naršyti kažkieno asmeninius daiktus
atrodė ne šiaip nederama, o nusikaltimas.
Ant tinkuotos sienos kreivai kabėjo pagyvenusio uniformuo­
to vyro portretas. Kokiai giminei priklausė šis dvaras? Prūsijos
junkeriai garsėjo šaltumu ir pasipūtimu, tačiau turbūt neteisin­
ga šitaip apibendrinti. Insterburge pažinau prūsų šeimų, kurios
buvo labai malonios. Daugelis Prūsijos bajorų prieš pavardę turi
prielinksnį von, reiškiantį priklausymą kam nors. Pažvelgiau į
portretą. Jeigu aš būčiau Prūsijos aristokratė, pavardė būtų Jo­
ana fon Vilkas - Vilko Joana.
Aristokratė žudikė.
Žiūrėjau į akmens laiptus tamsiame hole, kiekvienos pako­
pos vidurys buvo įduobtas nuo šimtmečiais jomis vaikščiojusių
kojų. Aš dvejojau. Ar lipti į viršų? Prisiminiau savo namus Lie­
tuvoje. Kiek sovietų kareivių juose apsistojo? Ar jie miega mano
lovoje? Ar sumetė visas mūsų knygas ant grindų kaip šlamštą?
Žengiau kelis žingsnius šaltais plačiais laiptais. Pro langą virpė­
dama tvino sidabrinė mėnesiena, ji apšvietė pilką pliušinį triu­
šiuką, gulintį ant pakopos aukščiau. Be vienos ausies. Vargšas
triušelis. Net žaislai tapo karo aukomis.
Dar palypėjau.
Man reikalingų daiktų galėjo būti virtuvėje arba skalbykloje.
Į viršų lipti nebuvo reikalo, bet mane stūmė smalsumas.
Dar žengiau žingsnį aukštyn.
Pašokau, kai apačioje kažkas sutarškėjo. Nubėgau žemyn ir
tamsiu koridoriumi nuskubėjau į virtuvę.
Vokietis vertė spinteles, kuprinė gulėjo prie jo kojų. Ant pa­
tiestos paklodės buvo pridėta indelių.
- Tu mane seki? - paklausė jis.
- Dar ko užsinorėjai. Man reikia tvarsliavos.

DRUSKA JŪRA 75
Jis mostelėjo rodydamas į krūvelę ant grindų.
- Jei reikia tvarsčių, gali suplėšyti šitą paklodę. Krūvoj yra
peilis.
- Ačiū.
Ant stalo pastebėjau keletą stiklainių su gervuogių uogiene
ir konservuotomis morkomis.
- Kur juos radai? - paklausiau. - Eva sakė apieškojusi visą
virtuvę, bet neradusi jokio maisto.
- Siek tiek žinau apie slaptavietes.
Pažiūrėjau į stiklainius.
- Visus pasiimsi?
- Ne, duosiu ir lenkiukei.
- Sakiau, jos vardas Emilija.
Jis tylėjo.
- Mes visi eisim į Frauenburgą. Prisidėkit prie mūsų, ir ji ga­
lės važiuoti vežimu. Sąrėmiai ir kiti požymiai, kuriuos ji nupa­
sakojo, rodo, kad gimdymas gali būti priešlaikinis. Jai negalima
ilgai eiti.
Jis, rodos, susidomėjo pasiūlymu.
Pasiraususi tamsioje virtuvėje radau džiovintų vaistažolių,
žirkles ir špagato. Maža.
- Eisiu j viršų, paimsiu antklodžių.
- Ne, - skubiai tarė jis, užstodamas duris. - Į viršų neik. Ir
neleisk ten eiti berniukui.
- Kodėl?
Jis neatsakė. Žengtelėjau artyn.
- Kodėl negalima eiti į viršų?
Jis pažvelgė pro duris. Pamindžikavo. Aš prisiartinau prie
pat jo. Įkvėpęs jis pažiūrėjo man į akis.
- Niekas neturi to matyti, - sušnibždėjo.
e m Mij a

Iš negilaus miego pažadino pūslė. Ir vėl reikia į tualetą.


Pasitaisiau kepurę. Gražiajame name buvo šilta. Židinyje te-
besikūreno ugnis, mesdama šešėlius ant tamsių gūbrių. Kaip
juokingai atrodo kai kurie žmonės miegodami ir kaip juokingai
knarkia...
Tik ne riteris.
Jis stiprus, gražus ir net miegantis dailus. Žiūrėjau iš savo
kertės į jo ramų veidą. Ar jis kada nors juokiasi, šypsosi? Akla
mergaitė sėdėjo užrištomis akimis. Kaži ką aklieji regi sapnuo­
dami? Ar ji gali sapnuoti gėlę, jei gyvenime nėra jos mačiusi?
Seselė Joana gera. Maniau, supyks ar pasibjaurės manimi,
bet ne. Jos rankos ir balsas buvo švelniai ramūs, kaip mamos.
Čiuopdama mano pilvą ji šypsojosi ir linksėjo. Žiūrėjo tiesiai į
akis, net pamaniau, gal ji viską įžiūri. Bet sėdėdama viena buvo
liūdna, prislėgta, regėjos, tuoj pravirks.
Staiga kilo triukšmas. Klyksmas.
Jis sklido iš viršaus, šešėliais užguldamas kambarį. Ėmė ar­
tėti žemyn, aiškesnis, šaižesnis. Šis garsas atrakino atmintį. Aš
sudrebėjau.
Koridoriuje užkaukė vėjas. Sutrinksėjo durys. Riteris pašoko
su pistoletu. Žvilgtelėjo į Joaną, į mane. Puolė prie durų, bet
nespėjo išeiti, įsiveržė Eva, paklaikusi iš siaubo.
- Negyvi lovose! Visi negyvi lovose! - šaukė ji.
Evos veidas buvo išblyškęs, net pamėlęs. Jos rankoj matara­
vo pliušinis triušiukas. Be vienos ausies.

D F? U S K A .TURAI 77
florianas

Galėjo būti visaip. Aš pasirinkau tokią versiją.


Šeima vakarieniavo. Kas nors juos įspėjo, jog artinasi rusai:
gal kas pamatė arba jie ką išgirdo lauke. Senyvas ponas, veikiau­
siai senelis, visiems liepė eiti į viršų ir gultis. Tada nuėjo į savo
kambarį, apsivilko Pirmojo pasaulinio karo uniformą. Netekti
garbės - netekti visko. Jis neleis, kad jo šeima būtų nuvaryta
nuo šios žemės. Jie mirs garbingai. Atlošęs pečius, su žvilgan­
čiais medaliais ant krūtinės, senukas ėjo per miegamuosius at­
imdamas gyvybę, bet apgindamas garbę. Galiausiai žengė į savo
kambarį, atsistojo prie lango ir žvelgdamas į tolimas kalvas pa­
spaudė gaiduką.
Ir štai jie guli sustingę kaip ledas.

Niekas daugiau negalėjo užmigti. Išėjome iš dvaro dar neišaušus.


Batsiuvys vedė už rankos berniuką.
Berniukas nešėsi beausį triušelį.
Atrodėme apgailėtinai: suvargę, aptvarstyti, bet vis dėlto lai­
mingesni už daugelį, laimingesni už negyvą šeimą namo viršu­
je. Milžinė nesusilaikė nepasakojusi visų baisybių. Taip ir knie­
tėjo vožti jai plytgaliu.
- Atsiprašau, bet jūs nematėt - kraujo, tų vaikų. Laimė, kad
viršuje taip šalta. Bet vis tiek smarvė.
Mes išpėdinome ilga alėja; dar nepasiekus kelio, milžinė ėmė
burbėti dėl lenkės:
- Vykit ją iš vežimo. Jai nevalia eiti su mumis. Blogai, jei
įkliūsim su pabėgėle lenke ir dezertyru. Baigsimkaip toji šeima.
- Nutilk, - pasakiau. - Aš ne dezertyras.

78 RŪTA ŠEPETYS
- Eva, ji gali prieš laiką gimdyti. Jai reikia poilsio, - tarė
Joana.
- Na, jeigu jau tiek atėjo, ir toliau gali eiti pėsčia. Nereikia,
kad ji būtų mūsų grupėje, Joana. Kiti tik nedrįsta tau pasakyti.
Lenkiuke žiūrėjo į mane iš vežimo galo. Norėjau parodyti
milžinei jos vietą. Bet priešais išdygo seselė.
- Puiku, Eva, gal pamiršai, kad arklys mano? Aš užsisodin­
siu Emiliją ant arklio ir nujosiu jus palikusi. Vežimą galite patys
traukti.
Supykusi seselė buvo dar gražesnė.
- Joana, nepalik mūsų, prašau, - maldavo akloji.
Berniukas pravirko spausdamas prie krūtinės suluošintą
triušiuką.
- Paklausyk, Eva, šiuo metu jau nesvarbu, - tarė Batų Poe­
tas. - Jau greit pasieksime ledą ir...
Akla mergaitė kilstelėjo ranką. Ginčas liovėsi. Už medžių iš
lėto artėjo triukšmas, balsai, dar kažkokie garsai.
Keliu kažkas judėjo.
Puoliau per sniegą ir pasižiūrėjau iš už medžio. Iki pat hori­
zonto driekėsi ilga žmonių ir vežimų vilkstinė.
Vadinasi, prasidėjo.
Buvo paskelbtas evakuacijos įsakymas. Vokietijos valdžia
pagaliau pasakė žmonėms, ką jau turėjo pasakyti prieš kelis
mėnesius.
Bėkit, gelbėkitės.
ą1f r e d a s

Sveika, Lore,
šįryt pabudęs prisiminiau šaligatvių šlavimą pavasarį. Gal kar­
tais pastebėjai, kaip energingai brūžindavau tą atkarpą, /cur vaikš­
čiodavai tu? Net juokas ima pagalvojus, jog dė/ tavęs dažnai persi­
stengdavau.
Iš tikrųjų šiandien esu pernelyg užsiėmęs, /codrašyčiau tokį laiš­
ką, bet žinau, kad tu galbūt galvoji apie mane. Matai, Hanelore, aš
ne tik šluota moku švaistytis. Tavo tėvui būtų pravertęs geras vy­
rukas jo baldų fabrike. Sykį, regis, jam užsiminiau, bet jis nuleido
negirdom. Nesvarbu, neturiu laikogilintis į tokias smulkmenas.
Matai, uostui visą laikągresia sąjungininkų antskrydžiai. Vakar
vakare buvo paskelbtas evakuacijos įsakymas, ir milijonai žmonių
šiame Rytų Prūsijos krašte dabar bėgs ieškoti mano pagalbos. Pabė­
gėliai rikiuosis prieplaukoje, o aš juos skirstysiu į laivus, kurie juos
išgabens ten, kur saugu. Taip, užduotis labai sudėtinga, bet aš ne­
pėsčias. Turbūt prisimeni, kaip moku perprasti žmones. Esu katė,
neišleidžianti iš akių ir pelės, ir sūrio pelėkautuose. Iškart suprasiu,
iš kogalima šio to tikėtis.
Šie mėnesiai - ilgiausias mūsų išsiskyrimas. Ko gera, tu kiek­
vieną dieną kalendoriuje storai užbrauki raudonu pieštuku? Taip
ir matau stovinčią priebutyje ir laukiančią mano laiškų. Juose esu
tau atviras kaip niekam kitam. Galbūt laiškais mes galime pasisa­
kyti vienas kitam savo paslaptis. Juk kare paslapčių šūsnys. Tačiau
turbūt ne naujiena, kad mano mintys apie tave sušvelnina rūstų
kario būvį.
Gaila, Heidelbergas atrodo baisiai tolimas. Kad pajusčiau tavo
artumą, įsivaizduoju tamsius vakarus namuose. Matau šiltą, kaip

80 r ū t a š e p e t y s
medus gelsvą šviesą už tavo miegamojo užuolaidos, tavo šešėlį, šo­
kantį ant sienos, kai tu lėtai sulankstai raudonąjį megztuką irpasi­
lenkusi lakuoji kojų nagučius.
Taip, vakarai namie būdavo tamsūs ir tylūs. Kaip tik toje tam­
soje mane pašaukė pareiga ir aš pasiryžau. Bet iš tikrųjų, brangioji,
argi turėjau kitą pasirinkimą?
joana

Iš kur jie visi išsirovė? Visas šis begalinis žmonių srautas, už­
tvindęs siaurą kelią per laukus, - ar jie staiga išlindo iš kokio
urvo? Gal visi laukė miškuose kaip ir mes? Jaunos moterys, se­
nukai ir tuntai vaikų. Jie traukė roges, varėsi vežimus, pakinky­
tus arkliais, ir pėstino apsikrovę ryšuliais.
Mažas berniukas su seserimi jojo jaučiu įsitvėrę apspurusios
virvės ant gyvulio kaklo.
- Greičiau, Magnusai, greičiau! - ragino berniukas, kulnais
niukindamas jautį. Plonos jo sesers kulkšnys styrojo pamėlu­
sios nuo šalčio.
- Duokit, padėsiu! - šūktelėjau jiems, bet jie neišgirdo. Ber­
niukas šmaukštelėjo jaučiui virve, ir jie nujojo. Keli ekipažai,
pakinkyti pailsėjusiais arkliais, greitai nudardėjo pro mus, tik
švystelėjo gale išrašyta kilmingos šeimos pavardė. Vieni žmo­
nės vos slinko nukorę galvą, kiti ėjo perimti baimės. Senis medi­
ne koja kaukšėjo skersai kelią į abi puses suspaudęs smilkinius
ir kiekvienam praeinančiajam aiškindamas:
- Jie nušovė mano karvę.
Eva grūdosi per minią klausinėdama žmones naujienų.
- Iš kur einate? Ką girdėjot?
Ėjo kalbos, kad Vokietija palūžo. Nors valdžia pagaliau leido
evakuotis, daugeliui jau buvo per vėlu.
- Joana! - šūktelėjo man Eva. - Šita lietuvė.
Prasispraudžiau per žmones prie senos moteriškės.
- Labas, iš kur būsit?
- Iš Kauno. O tu?

82 RŪTA ŠEPETYS
- Aš iš Biržų. Pabėgau prieš ketverius metus. Bet mano pus­
broliai ir pusseserės gyveno Kaune. Kaip ten reikalai?
Ji papurtė galvą vos pajėgdama kalbėti.
- Vargšė Lietuva, - sušnibždėjo. - Daugiau jos nematysime.
Skubėk, vaike, negaišuok.
Ji paglostė man ranką ir nuėjo.
Kąji čia šneka? Karas baigsis. Ir visi grįšime namo.
Argi ne taip?

Temperatūra nukrito gerokai žemiau nulio. Prisiminiau karštą


židinį tame dvare ir sustingusius lavonus lovose antrame aukš­
te. Prieš nueidama dar atsigręžiau. Negaliu pamiršti kampinio
lango su kulkos skyle ir aptaškyto krauju. Žaros Leander balsas
galvoje kuždėjo: Dar ne pasaulio pabaiga.
Tikiuosi, ji neklysta.
Paklydėlis berniukas ir Batų Poetas žygiavo priešais mūsų
vežimą. Poetas stengėsi prablaškyti berniuką pasakodamas
apie praeinančiųjų apavą.
- Štai to siaura pėda. Mes jį apautume pusbačiais. Bet tam
žmogui, su pusbačiais, dar po kilometro bus nutrintas kulnas.
Mes jam duotume įsispiriamus batus. Žinok, Klausai, jei nega­
li gauti žmogaus pirštų atspaudo, užtenka kreiptis į jo batsiuvį
pėdos iškarpos. Ji pasakys daugiau negu asmens dokumentas.
Aš laikiausi šalia Ingridos aptvarstytomis akimis. Ji užsispy­
rė eiti pėsčia, įsikibusi virvės. Emilija kiūtojo tarp ryšulių mūsų
vežimo gale, jos rausva kepuraitė šviesavo nesibaigiančios juo­
dumos ir pilkumos jūroje. Emilija neatitraukė akių nuo vokiečio
vaikino, einančio už manęs ir užsismaukusio lig nosies kepurę.
Stabtelėjusi palaukiau jo.
- Ingrida mano, kad rytoj pasieksime ledą. Ji užuodžia van­
denį, - tariau jam.
- Reikėtų šįvakar pasiekti, - pasakė jis.
- Visi bus išvargę, be to, per tamsu. Ničnieko nematysime.

DRUSKA JŪRAI 83
- Ir gerai, jeigu bus tamsu, rusai mūsų neįžiūrės. Dieną būsi­
me puikūs taikiniai. Panašiai kaip dabar.
Apie tai nepagalvojau.
- Naktį, kai šąla, ir ledas stipresnis, - šnibždėjo jis. - Pažiū­
rėk, kiek žmonių. Kai sulips visi ant ledo, kaži ar atlaikys. Nerei­
kėtų jiems gabentis tiek daiktų.
- Negali atsisakyti, tai viskas, kas jiems liko. Kaip ir toji tavo
kuprinė. Atrodo labai brangi tau.
Jis tylėjo.
- Kaip savijauta? - paklausiau.
- Gera.
Toliau žengėme tylėdami. Aš žiūrėjau į apledijusį kelią. Stai­
ga šalia pajutau jo alsavimą.
- Toji mergiotė. Ji be dokumentų.
Dokumentai...
Jis teisus. Emilija neturi tapatybės kortelės. Visai pamiršau.
Vokietijos valdžia reikalavo, kad visi civiliai būtų prisiregistravę
ir visur nešiotųsi dokumentą su pavarde ir nuotrauka, kuria­
me būtų įrašyta tautybė, rasė, gimimo data ir šeiminė padėtis.
Kortelių viršuje pažymėta, kokiai gyventojų kategorijai asmuo
priklauso. Mano kortelėje nurodyta „Repatriantas“, taigi man
leista persikelti iš Lietuvos į Vokietiją. Dokumentą turėjome ro­
dyti kiekvienam valdininkui ar kareiviui, jeigu lieptų. Nuo do­
kumentų priklausė mūsų likimas.
Pažvelgiau į ją, įsitaisiusią tarp ryšulių. Ji šypsodama man
pamojo.
Emilija be dokumentų.
Nėra dokumentų - nėra ateities.
emilija

Gera buvo sėdėti vežime, bet atrodė nesąžininga važiuoti,


kai kiti kulniuoja pėsti. Iš savo vietos mačiau ilgą virtinę tamsių
apsiaustų, vežimų, gyvulių ir rogių. Toji virtinė raitėsi kaži kur į
tolį, kol žmonės virto juodais taškeliais.
Joana ėjo šalia riterio, jos gražūs kaštoniniai plaukai išlindę
iš po kepurės. Jai kalbant jis į ją nežiūrėjo. Bet jai nusisukus tuoj
pat įbesdavo į ją akis.
Jis norėjo jai kažką pasakyti.
Ji tikėjosi, jog jis taip ir padarys.
Bet jis tylėjo.
Mano tarpdančiai tebėra prilindę gervuogių sėklikių iš uo­
gienės, kurios jis man davė. Gervuogės ir juodieji serbentai pri­
minė tėvą. Kai buvau maža, jis pasiųsdavo mane į serbentyną
sodo pakrašty su kibirėliu rinkti uogų. Kai grįždavau pririnku­
si pilną, pasitikdavo su šypsena, apkabindavo. Sodyboje Rytų
Prūsijoje, kur jis mane pasiuntė, niekas nesišypsojo ir neapka­
bindavo. Ūkyje buvo arklidė, karvidė, kiaulidė, vištidė ir dvi di­
delės daržinės šienui. Dar buvo šaltas rūsys, atokiai kėpsantis
už daržinės. Laiptai vedė giliai į požemį. Ten aš nešdavau buro­
kus, ropes, sūdytus grybus, užraugtų kopūstų kubiliukus.
Sumirksėjusi pasitryniau akis. Pilvas sujudėjo. Toks jausmas,
lygviduje plazdėtų drugiai ar sproginėtų oro burbulai. Pridėjusi
delną pajutau dunkstelėjimą. Šis dunksėjimas vis stiprėjo.

DRUSKA JURAI 85
f lorianas

Išaušo diena, kaipmat atėjo ir vidurdienis. Žinodami, kad eva­


kuacija leista, keliavome sparčiau.
Artėjant prie Frauenburgo, kelias užsikimšo. Be pabėgėlių,
buvo daugybė vokiečių kareivių. Ant kalno stovėjo raudonų ply­
tų katedra.
Kilstelėjau kuprinę. Dar vienas išbandymas. Reikia atsižymėti
kontrolės punkte nesukeliant įtarimo. Sąžinę slėgė tėvo žodžiai.
- Nejau nesupranti? Langė nenori tavęs mokyti - tik nori
tave išnaudoti, Florianai.
- Pats tu nesupranti, - ginčijausi. - Jis gelbsti pasaulio meno
vertybes.
- Gelbsti? Tu šitaip vadini? Negi jis tave taip lengvai apkvai­
lino? Šis godus apsišaukėlis kiša tau į galvą visokias nesąmones
ir tu tampi išdaviku?
- Aš neišduodu Vokietijos. Priešingai.
- Ne, sūnau, - kalbėjo tėvas. - Tėvynės tu neišduodi. Daug
blogiau - tu išduodi savo sielą.
Išduodi savo sielą. Tai buvo paskutiniai tėvo žodžiai man. Ne
todėl, kad būtų viską pasakęs, o todėl, kad aš išlėkiau iš namų
nebenorėdamas jo klausyti. Kai po kelių mėnesių grįžau persi­
gandęs ir trokšdamas jo patarimo, buvo per vėlu.
Taigi dabar rizikavau viskuo, mečiau iššūkį likimui supras­
damas, jog pats būsiu kaltas dėl savo pražūties. Žinoma, jeigu
nepasiseks.
Mūsų būrelį sustabdė jaunas kareiviukas. Apsimečiau einąs
vienas ir žingsniavau toliau. Lenkiuke bandė išsiropšti iš veži­
mo ir sekti paskui mane.

86 RŪTA ŠEPETYS
- Halt!
Sustojau.
Kareivis priėjo.
- Dokumentą.
Po ausimi suvirpo raumuo. Lėtai atsisegęs paltą išsitrau­
kiau iš kišenės asmens kortelę. Jis paėmė. Žengtelėjęs artyn
padaviau ir sulankstytą popieriaus lapą. Jis nekantriai ištrau­
kė. Aš grįžtelėjau šonan. Mūsų būrelis įdėmiai stebėjo, kaip
man sekasi.
Kareivis peržiūrėjo dokumentus. Atidavęs sumušė kulnais ir
atidavė pagarbą.
-Heil Hitler!
Visą kūną užplūdo palengvėjimas. Aš irgi atsakiau pasveiki­
nimu:
-Heil Hitler!
Pro prasegtą paltą kareivis pastebėjo mano marškinius.
- Jūs sužeistas, pone Bekai?
- Nieko baisaus. Bet aš turiu skubėti.
- Jūs keliaujate su šita grupe? - paklausė nužvelgdamas nu­
skurusią mūsų kompaniją. Akies krašteliu pamačiau, kaip raus­
voji kepuraitė nuslysta už priekinio vežimo rato.
Batų Poetas spoksojo į mano batą. Paklydėlis berniukas šyp­
sodamas man saliutavo.
- Jie su jumis? - vėl paklausė kareivis.
Klaidžiojantis jo žvilgsnis sustojo prie seselės. Jis išplėtė
akis.
-Ji...
Mano žodžius nutraukė minios riksmai. Dangų virš galvų
perskrodė lėktuvo kauksmas.
- Nuo kelio! - riktelėjo kareivis.
Žmonių tirštymėje mums už nugarų sprogo bomba.
Joana
Iš užnugario ritosi vaikų spiegimas, vežimų traškesys, mirštan­
čiųjų dejonės. Norėjau bėgti tenai, bet kareivis mane sugriebė ir
nubloškė nuo kelio. Per sniegą nušliaužiau prie rausvosios ke­
puraitės ir uždengiau Emiliją savo kūnu.
Pagaliau sprogimai liovėsi, kareivis užriko, kad skubėtume į
miestelį.
- Bet aš galiu jiems padėti. Esu medicinos sesuo, - nenusi­
leidau.
- Jokios naudos, greičiau eikit iš čia, Frauleinl - įsakė karei­
vis, mostu vydamas mus tolyn.
Mūsų būrelis susirinkęs patraukė į Frauenburgą. Vieno žmo­
gaus trūko.
Jaunojo vokiečio su mumis jau nebuvo.
Kas jis? Kad ir kas buvo ten parašyta, kareiviui laiškas sukėlė
didelę pagarbą.
Emilija buvo nepaguodžiama, dairėsi į visas puses ieškoda­
ma vokiečio. Raudodama bandė pabėgti. Keturiese šiaip taip
įsodinome ją vėl į vežimą. Bombardavimas visus užkutrino
žengti greičiau, kad pagaliau pasiektume Frauenburgą ir galbūt
rastume kokią priebėgą. Aš nenorėjau eiti. Man reikėjo grįžti,
padėti sužeistiesiems. Bet jie manęs neleido.
- Kokia nauda, mieloji, jeigu pati būsi sužeista? - sakė Batų
Poetas. - Turi saugoti save, kad galėtum padėti kitiems.
Poetas nežinojo tiesos. Vieną kartą aš jau saugojau save. Pa­
likau Lietuvą ir mylimus žmones mirčiai.

88 RŪTA ŠEPETYS
ą1f r e d a s

Koks didžiulis laivas tas „Wilhelmas Gustloffas“! Pereiti visu jo


ilgiu buvo sunkesnė mankšta, negu aš norėjau. Man labiau pa­
tiko taupyti energiją. Kartais ją taupydamas visą valandą užsi­
darydavau išvietėje. Gal net dvi valandas. Kai kada sėdėdamas
primindavau sau, jog sportas būtinas sveikatai. Man reikėjo
kaip nors sutramdyti plintantį bėrimą. Mat sužinojau, kad lai­
vu plauks ir karinio jūrų laivyno pagalbinis moterų korpusas.
Daugiau kaip trys šimtai jaunų kadečių. Joms, aišku, reikės
mano pagalbos.
Gražiausioms leisiu save vadinti Alfredu. Bet tik gražiau­
sioms.
Aš stovėjau prašmatnioje laivo salėje įsivaizduodamas, kaip
čia būdavo šokama.
0, sveikute, Lore! Smagu tave matyti. Gal pašoksime?
- Paskubėk, Frikai, baldų čia neturi likti, - įsakė viršinin­
kas. - Viską išnešti, kad būtų daugiau vietos. Baldus tempk į
prieplauką. Staltieses nešk į pavėsinę viršutiniame denyje. Ten
bus ligoninė.
- Okam bus šita salė? - paklausiau.
- Pabėgėliams. Išnešus baldus čia priklosime čiužinių.
Žiūrėjau į grindis bandydamas įsivaizduoti jas, nuklotas
stangriais čiužiniais.
Hanelorė buvo puiki šokėja. Kaip aš grožėdavausi pro langą
tik man skirtais pasirodymais...
Man užnižo bėrimas, priversdamas pamiršti vienintelę
mano silpnybę - Hanelorę Jėger. Širdies gilumoje priminiau sau
neišvengiamą tiesą: Hanelorė galbūt šoka jau kitam.

DRUSKA JŪRAI 89
emilija

Jis dingo.
Bandžiau ieškoti, bet Joana liepė likti vežime.
- Paleisk ją, - tarė Eva.
Dičkė Eva manęs prisibijojo ir labiau rūpinosi, kaip pačiai iš­
gyventi. Bet Joana laimėjo. Buvo aišku, kokia ji svarbi grupei.
Ja buvo pasitikima. Ji buvo reikalinga.
- Tuoj prieisime kontrolės punktą, - aiškino Joana. - Dabar
ant ledo negalima, jis buvo apšaudytas iš lėktuvų. Bet per naktį
skylės užšals. Mes palauksime miestelyje, o pereisime rytą.
Vokietijos imperija pervadino vietoves. Šį miestelį pavadino
Frauenburgu. Seniau tai buvo Fromborkas. Tėtis kartą sakė,
jog čia gyveno astronomas Kopernikas, įrodęs, jog Žemė sukasi
apie Saulę.
- Per aspera ad astra, tėveli, - sušnibždėjau. Per kančias į
žvaigždes. Šituo lotynišku posakiu jis visada guosdavo mane,
kai skųsdavausi kokiais nors sunkumais. Kur mano tėtis dabar?
Ar kada nors įsivaizdavo, kad gali būti šitaip sunku? Pažvelgiau
į dangų: kažin, čia žvaigždės irgi gražios?
Joana šnibždėjosi su Eva. Išgirdau kažką sakant apie įšalu­
sius lede pabėgėlius. Ji stengėsi būti tvirta, tikra medikė, bet
mačiau, kaip jai liūdna, kad tasai kareivis neleido pagelbėti su­
žeistiesiems.
Joana įlipo į vežimą.
- Še, paimk. - Ji įspraudė man į delną tapatybės kortelę. -
Čia vienos jaunos latvės, mirusios kelyje, - paaiškino ji. - No­
rėjau atiduoti Raudonajam Kryžiui, kad įtrauktų į mirusiųjų

90 RŪTA ŠEPETYS
sąrašą. Ši mergina buvo kiek vyresnė, bet irgi šviesiaplaukė. Pa-
sileisk plaukus ir užsismauk kepuraitę.
Skubiai išsipyniau kasas.
- Atsisek paltą, kad matytųsi nėštumas. Sargybiniai palaikys
tave vyresne. Aš paaiškinsiu, jog esi latvė ir vokiškai nekalbi.
Toks buvo planas. Ar jis pavyks? Kas bus, jeigu jie supras,
kad esu ne latvė, ojaunutė lenkė, neturinti dokumentų?
Virš galvos įspėjamai klykavo paukščiai.
Aš žinojau legendą apie šiuos paukščius. Žuvėdros yra žuvu­
sių kareivių sielos. Pelėdos - mirusių moterų. Balandžiai - ne­
seniai mirusių skaisčių mergelių.
Ar yra koks paukštis, kuris priglaustų tokios kaip aš sielą?
f lorianas

Suspaudęs rankoj popierių artinausi prie kontrolės posto. Pasi­


žiūrėjau į raides.

Specialus leidimas. Atrodė tikras. Turbūt geriausias mano


darbas. Anas kareivis kelyje nieko neklausė. Atidavė man pa­
garbą kaip vykdančiam ypatingą užduotį, kurią apibūdino lei­
dimas. Mano laikysena turėjo atitikti klastotės meistriškumą.
Jeigu elgsiuos ramiai, jie nesikabins. Bet jeigu daktaras Langė
aptiko, kad kai ko trūksta, jis galėjo telegrafuoti. Tada manęs
jau bus laukiama. Ir mano pasitikėjimas savimi taps nė skati­
ko nevertas.
Žiūrėjau į storą sąsiuvinį priešais kareivį. Ar jame yra arešto
orderis už išdavystę? Leidime įrašiau savo tikrąją pavardę. Ne­
buvo kada pasidaryti naujo dokumento.
Viskas prasidėjo kaip žaidimas. Mano bičiulis Kurtas norėjo
eiti į futbolo rungtynes su visa mūsų grupe, bet neliko bilietų.
- Klausyk, Bekai, panaudok savo sugebėjimus ir padaryk bi­
lietą, - pakurstė mane Kurtas.
Aš priėmiau iššūkį. Panaudojęs draugo bilietą ir restauravi­
mo medžiagas suklastojau porą bilietų.
- Turbūt tavo darbo bilietų prireiks ir finalui, - pajuokavo
Kurtas, kai ėjome namo. Bet finalo nesulaukėme. Kurtas buvo
keleriais metais vyresnis už mane ir pakliuvo į kariuomenę. Per
Kalėdas aplankiau jo motiną. Atidarė duris apsivilkusi juoda

92 RŪTA ŠEPETYS
suknele, akys užtinusios ir sklidinos sielvarto. Kurtas žuvo gar­
binga kario mirtimi.
Jeigu aš mirsiu, kas apie mane galės pasakyti tą patį?

Moteris priešais mane nuėjo nuo stalo. Pagaliau buvau vienas,


atsikratęs lenkiukės ir dailiosios seselės. Išdidžiai žengiau prie
kareivio, atkišau dokumentus.
- Man reikia skubiai pereiti anon pusėn.
- Dabar niekas neina. Nebent norėtum išsimaudyti šaltam
vandeny, - pasakė kareivis, atsiversdamas leidimą. Paskaitęs
pakėlė akis. Ir tyliai tarė:
- Atleiskite, pone Bekai. Galėsiu jus rytoj perkelti anksti
rytą. - Jis užsirašė mano duomenis į registracijos knygą. - Ošį­
vakar galiu rasti nakvynę Frauenburge.
- Ne, aš jau susitaręs dėl nakvynės, - pasakiau. Man nerei­
kėjo svetimų akių.
- Tada rytą pats pereisite. Jeigu nebus daugiau antskrydžių.
Heil Hitler!
- Heil Hitlery- atsiliepiau nurydamas kartų gumulą.
Joana

Mūsų grupė priėjo kontrolės punktą su kareiviais. Emilija dar


žemiau užsismaukė kepuraitę. Eva sukando dantis, paklydėlis
berniukas įsikibo į ranką Poetui.
Ar jie atidžiai tikrins dokumentus? Ar moka perprasti pa­
bėgėlius, kaip aš atpažįstu ligonio ligą? Jeigu taip, apie mane
nustatys:
Benamė.
Nusikamavusi.
Atgailaujanti.
Buvo nedora galvot apie save. Kitiems gresia didesnis pavojus.
Ką jie darys Emilijai, jeigu paaiškės tiesa? Ir Ingridai? Ji bus
pasiųsta į kurį nors uždarą žudymo fabriką Vokietijoje arba
Austrijoje.
- Pasakyk ką nors apie kareivį, kuris tikrina dokumentus, -
sušnibždėjo Ingrida.
- Mūsų amžiaus. Šviesus. Kairė koja uždėta ant medinės dė­
žės. Mėlynas šalikas.
Kareivis pasitrynė sušalusias, nors ir pirštinėtas rankas. Nu­
žvelgė mūsų grupelę su vežimu, besiartinančią prie stalo. Jo
žvilgsnis sustojo ant Ingridos.
- Kas jūsų akims, Fraulein?
- Per sprogimą sužeidė stiklo šukės, - atraportavo Ingrida.
- Prieikit arčiau, - įsakė jis. - Prie stalo.
Jo akys nuslinko nuo jos veido prie kojų.
Panika sugniaužė man gerklę.
- Joana, - nusišypsojo Ingrida, - padėk man, kad nepargriū-
čiau ir neapsigėdyčiau prieš karį.

94 RŪTA ŠEPETYS
Aš privedžiau ją.
- Mano akys taisosi, - tarė ji kareiviui. - Šiandien per bintą
jau šiek tiek matau. Man... gražus jūsų šalikas, - tyliai pridūrė
ji. - Mėlyna - mano mėgstamiausia spalva.
Kareivis spoksojo į Ingridą. Jo tylėjimas buvo kaip guma,
lėtai užveržianti jai kaklą. Jis pažvelgė į mūsų grupę ir pridėjo
pirštą prie lūpų reikalaudamas tylos. Tada nusirišo šaliką.
Atkišo Ingridai.
Ir laukė.
Šaliko galai plaikstėsi vėjuje.
Man užėmė kvapą.
Ingrida lėtai, baikščiai ištiesė drebančią ranką.
- Taip, - šypsodamas linktelėjo jis. - Atduodu, Fráulein, im­
kite. - Jis įbruko šaliką į pirštinėtą jos delną. Ir tyliau pridūrė: -
Jums pasisekė. Mano jaunėlis brolis gimė aklas.
- Matau, jums skauda kairę koją, ar ne, vaikine? - įsiterpė
Batų Poetas.
- Velniškai, - atsakė kareivis. - Štai kodėl sėdžiu prie šito
kvailo stalo.
- Aš batsiuvys, duokit pažiūrėti.
Poetas buvo tikra žvaigždė, mokėjo vaidinti ne prasčiau už
kino artistą. Jis pačiupinėjo kareivio pėdą, čiurną.
- Jums reikia kulno įkloto, - nustatė Poetas. - Užbaikit
tikrinti mūsų grupę ir duokit savo batą. Kaipmat pasijusite
geriau.
- Tikrai? - dar paklausė kareivis.
- Na, žinoma, bent tiek galiupasitarnauti Reichui, ar ne? Bet
nenoriu užlaikyti saviškių. Būtų negerai. - Poetas nesustoda­
mas tarškėjo, kaip netrukus jis pajusiąs nepaprastą palengvė­
jimą. Kareivis tik peržvelgė mūsų dokumentus, skubiai užre­
gistravo vos dirstelėjęs į Emiliją. Poetas su berniuku pásitrauké
šonan laukdami bato. - Mes jus pasivysime, - pamerkdamas akį
tarė mums Poetas.

DRUSKA JŪRAI 95
Ingrida stovėjo priešais kareivį spausdama prie krūtinės jo
šaliką. Ji šypsojosi. Jis irgi jai nusišypsojo. Aš švelniai nuve­
džiau ją už alkūnės. Drebančią.

Kartu su kitais pabėgėliais mes prisiglaudėme katedroje ant


kalno. Aš ėjau nuo būrelio prie būrelio, kur galėdama padėjau
ir kartu ieškojau ko nors valgomo. Viena senutė už porą pusko­
jinių pasiūlė žolelių. Po sandorio perdėjau savo lagaminėlį ieš­
kodama popieriaus, kad galėčiau parašyti laišką mamai. Dar per
žingsnį priartėjau prie jos ir gal kada sužinosiu, kur mano tėvas
ir brolis. Rausiausi po daiktus galvodama, kiek daug palikau. Aš
vis skųsdavausi, kad šeimos pietūs per ilgai užtrunka, kad turi­
me sėdėti prie stalo, kai man reikia ruoštis egzaminams.
- Gana mokytis, Joana. Kartais gyvenimas išmokina dau­
giau negu jo studijos, - pasišaipydavo iš manęs tėvas.
Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus
branginu labiau už tikslus ar materialius turtus. Tačiau buvo
keletas nepamainomų daiktų, kurie man kėlė dvasią ir įkvėpė
kovoti už gyvybę. Ir tą akimirką suvokiau - kai ko lagaminėlyje
trūksta.
ą1f r e d a s

Brangioji
tavo švelnios ausys turbūt išūžtos naujienų, kaip rusai siaubia šį
kraštą. Šitie bolševikai tokie vulgarūs, jiems rūpi tik šnapsas ir ran­
kiniai laikrodžiai. „Uri, uriu, - sako reikalaudami juos atiduoti. Ar
Heidelberge šitai žinoma, Lore? Vargu. Daugybę smulkmenų vidu­
tiniokai pražiopso. Tik tokie kaip aš - karo dokumentuotojai - viską
surašo. Bet bijau gadinti tavo jautrius nervus pasakodamas tiesą
apiebaisybes, pavyzdžiui, kadvien Stolpe aną mėnesįgimė šeši šim­
tai rusų kūdikių - pernykščio barbarų atėjimo rezultatas. Toks ant­
ausis mūsų Fiureriui. Taip, apie tokius dalykus geriau tylėti.
Verčiau atkreipsiu tavo dėmesį į šį nuostabų laivą, „Wilhelmą
Gustloffą“.Žinau, kaip tau patinka niekur neskelbtos žinios, kurias
žinome tik mudu, todėl surizikuosiu dar kai ką parašyti. Be abejo­
nės, brangi Hanelore, tu moki saugoti paslaptis. Ir mėgsti tai daryti.
Betgalgeriau perskaičiusi sudegink šitą laišką.
Laivo kaminas, jūreivių vadinamas triūba, trylikos metrų
aukščio. Bet mes žinome, kad išvaizda gali būti apgaulinga. Taip
įspūdingai atrodantis kaminas netikras. Jis neveikia. Iš kur žinau,
paklausi? Na, mano padėties žmogui prieinamos tokios detalės.
Kaminą užėjau patruliuodamas šią savaitę. Jo viduje geros geleži­
nės kopėčios, jomisgaliu užlipt iki iškyšos korpuse, nuo kuriosgaliu
žvalgytis po denius. Žvalgydamasis pastebėjau, kad kai kurie jū­
reiviai užsiima neleistinais darbeliais. Aš juos įsidėmiu ir laikysiu
tam atvejui, jeigu prireiktų pasinaudoti savo naudai. Man patinka
turėti visas kortas.
Mes išnešėme visus baldus iš bendriįjų laivo patalpų, kad būtų
vietos pabėgėliams. Girdėjau, jie sėdės susispaudę ant čiužinių vi-

DRUSKA JURAI 97
suosė kambariuose ir koridoriuose. Keleivių kajutes, aišku, užims
povandenininkų karininkai ir vokiečiai, turintys pirmumo teisę.
Motina visada aimanavo, kad Heidelberge neturiu draugų, ta­
naii čia kasdien susipažįstu su naujais žmonėmis. Štai šiandien su­
sipažinau su tokiu Eugenijumi Jeisle, laivo vyriausiuoju spaustuvi­
ninku, atsakingu už leidimus įlipti į laivą - svajonių dokumentus,
atveriančius keliąį laisvę.
- Šitie bus brangesni už aukso luistus, - pasakė man Jeisle.
Jam išėjus į tualetą, nutariau paimti puoštą leidimų atminimui.
Manau, jis neprieštarautų.
Taigi, brangioji, tokios šios dienos naujienos. Tikiuosi, šios svar­
bios žinios palengvins tau mano nebuvimą.

Mintyse užbaigiau laišką, bet nepasakiau vieno daikto.


„Gustloffas“turi tik dvylika didelių gelbėjimosi valčių. Buvo
dar dešimt, bet kažkur prapuolė.
f l or ia ñas

Susiriečiau prie katedros altoriaus ir ėmiau stebėti lenkiukę. Ji


ieškojo manęs. Jai atsisukus skubiai nėriau pro mažutes dure­
les. Viduje įsirėmiau į jas nugara, kad niekas neįeitų. Būdamas
mažas Tilzit mieste kartą užtikau, pro kur įlįsti už bažnyčios
vargonų. Buvo nuostabi slėptuvė. Vos pamačiau šitą katedrą,
iškart parūpo vargonai. Suaugusiųjų nebijojau, bijojau tik nuo­
bodžiaujančių vaikų, galinčių mane rasti.
Buvo taip ankšta, jog vos galėjau pajudėti, bet nesvarbu.
Aš buvau vienas, šilumoje ir dar per žingsnį arčiau tikslo. Iš už
vamzdžių sekiau savo buvusią grupelę. Rausva lenkiukės kepu­
raitė šmėkščiojo kaip velykinis margutis tarp šimtų papilkusių
veidų, taip išvargusių ir sulysusių, jog priminė virtą mėsą. Se­
selė nuolat dairėsi po katedrą. Gal ieško, kam reikėtų jos pagal­
bos? Gal dairosi maisto? Ogal manęs? Stengiausi nesinervinti.
Atsidūręs saugioje vietoje pagaliau atidariau kuprinę. Išsi­
ėmiau reikmenis ir užrašų knygelę. Dėžutė buvo neliesta. Ar
daktaras Langė jau pasižiūrėjo į tą dėžę? Kartais, norėdamas
sau pakurstyti meno žinovo euforiją, Langė atsidarydavo dėžę
ir grožėdavosi viena plokšte iš vertingojo Gintaro kambario, ža­
vėdavosi juo, kaip kiti žavisi aukščiausios markės konjako bute­
liu. Laikiau tai meno aistra. Tačiau jį jaudino nesveikas godulys
ir valdžia.
Sukurtas Prūsijoje ir padovanotas Petrui Didžiajam, Gin­
taro kambarys susidėjo iš sienų, spindinčių gintaru, auksu,
brangakmeniais ir veidrodžiais. 1941 metais naciai jį pagrobė
iš imperatorienės Jekaterinos rūmų Puškine, netoli Leningra­
do. Supakuotas į dvidešimt septynias dėžes, Gintaro kambarys

DRUSKA JURAI 99
apvainikavo Hitlerio menines ambicijas. Jis rūpestingai apgal­
vojo, kaip jį laikyti, ir po daugelio svarstymų visos dėžės buvo
slapčia nugabentos į Kenigsbergo pilies muziejų.
Daktaras Langė atsakė už jų saugumą.
Aš dirbau daktarui Langei.
Kai kas meno pasaulyje teigė, jog Gintaro kambarys užkeik­
tas. Langė nieko nenorėjo girdėti. Jis sakė, jog Gintaro kam­
barys yra didžiausias pasaulio lobis. Man patikėjo prisiliesti
prie jo. Davė specialiai pasiūtas pirštines, lipte prilimpančias
prie pirštų.
- Ar pajėgi suvokti, Florianai, kad mes jį turime čia?
Langė net dusdamas apžiūrinėdavo tarp auksaspalvių ginta­
rų žėrinčias brangenybes.
Artinantis rusų pajėgoms, Langė man aiškino, kad, perga­
bendamas kitur dvidešimt septynias dėžes su Gintaro kamba­
riu, jis išgelbėsiąs Reicho turtus. Iš tikrųjų su Kochu turėjo savų
planų. Jie ketino paslėpti kambarį sau ir į šią didžiausią visų
laikų aferą įvelti mane. Planas buvo gerai apgalvotas ir gudrus:
vėliau, jei prireiks, viskuo apkaltins naivų jauną mokinį.
Uždarinėdamas dėžes prieš perkeliant pastebėjau, kad viena
jų skiriasi.
- Kodėl ši dėžė pažymėta kitaip? - paklausiau Langę.
Jis mielai paaiškino:
- Šioje dėžėje yra dar viena, labai maža dėžutė. Joje svar­
biausias Gintaro kambario lobis.
- Kas tai?
- Mažytė gintarinė gulbė. - Langė uždėjo delną ant širdies. -
Fiurerio numylėta.
Mes iškasėme slaptą bunkerį po pilimi ir paslėpėme ten dė­
žes. Tada akmeninę rūsio plokštę nudažiau ją pasendindamas.
Dabar ji buvo nepastebima.
Bet aš žinojau, kuri.
Ir turėjau raktą.

100 RŪTA ŠEPETYS


Pasislėpęs už vargonų, atsargiai atidariau medinę dėžutę ir nu­
ėmiau nuo viršaus šiaudus. Net prieblandoje gintarinė gulbė
švytėjo ir mirguliavo. Žmonės dėl jos kariavo, žudė, mirė.
Oaš ją turiu.
Ar Langė pasigedo rakto? Ar sužinojo apie mano išdavystę?
Rūpestingai vėl apklojau gulbę šiaudais ir užvožiau dangtelį.
Raktas buvo mano kerštas Langei. Tačiau dėžutė su gulbe dar
svarbesnė.
Ji buvo kerštas Hitleriui.
emilija
Batų Poetas, anksti pabudęs, ėmė visiems bilsnoti lazda į padus.
- Laikas žygiuoti per įlankos ledą, - paskelbė jis. - Jei būtų
vasara, ją perplaukčiau. Esu labai ištvermingas plaukikas, - pa­
sigyrė jis paklydėliui berniukui.
Poetas aiškino, jog perėję ledą galėsime siaura nerija pasiekti
kurį nors uostą. Kitos išeities nėra. Rusai mus apsupę iš visų
pusių. Tačiau kur riteris? Gal vienas perėjo ledu?
Nugirdau Joaną šnekantis su Eva.
- Gal turi kosmetikos? Galėtume Emiliją nugrimuoti vyres­
ne, kaip toji latvė dokumentuose. Paaiškinčiau, jog vyksta pas
savo mylimąjį.
Mylimąjį.
Prisiminiau Augustą, kaip sunkiai jis dirbo šeimos ūkyje.
Buvo toks geras, atėjęs į virtuvę atsiprašė už motinos žiaurumą.
- Nekreipk į ją dėmesio, Emilija. Kada nors ji susilauks at­
pildo.
Stebėdama jį sužinojau daug dalykų. Kuri triušio dalis jam
gardžiausia, kad ruduo patinka labiau už vasarą ir kad savo pus­
ryčius mieliau valgo vienas arklidėje, o ne su tėvais valgomajame.
Viską stengiausi įsidėmėti prisimindama mamos žodžius:
„Jeigu gerai žiūrėsi, vaike, nereikės klausinėti.“Mama pati buvo
akyla. Svečiams niekada nereikėdavo prašyti grietinėlės prie ka­
vos ar uogienės - prie arbatos. Ji jau seniai būdavo pastebėjusi,
kas ką mėgsta.
Joana žinojo, kur kam skauda, o aš žinojau riterio paslaptis.
Bet jaučiau, jog mano paslapčių niekas neįtaria, nebent kran­
kliai, sodyboje susisukę lizdą virš rūsio.

102 RŪTA ŠEPETYS


j o a na

Strėnas ir nugarą įskaudo nuo miegojimo ant šaltų akmeninių


grindų. Pabudusi vidury nakties tarsi išvydau tamsoje šalimais
stovint mūsų vokietį. Kai sumirksėjau, jis išnyko, tada supratau
sapnavusi.
Man buvo neramu dėl jo žaizdos. Taip aiškinau pati sau. Ta­
čiau tiesa negailestingai bedė pirštu. Kodėl ieškau jo? Jo žaizda
gyja puikiai, jis stipresnis už daugumą. Buvo gėda prisipažinti:
norėjau jį pamatyti ne dėl žaizdos, o kad sužinočiau jo vardą, jo
kelionės tikslą ir kodėl iš lagaminėlio paėmė mano piešinį. In­
grida sakė, jis vagis, bet manė, jog jam rūpi mane pažinti, o ne
nuskriausti. Norėjau ja tikėti. Karas sklidinas žiaurumo. Ar dar
yra gerų, malonių jaunuolių?
- Jis tikriausiai kur nors čia, - nusišypsojo Ingrida. - Ir vog­
čiomis stebi.
Iš vakaro daugybę kartų apsidairiau po katedrą galvodama,
ar ji neklydo.
- Joana, - sušnibždėjo Ingrida, imdama man už rankų. - Ru­
sai kasdien vis artėja. Be tavęs... Negaliu net pagalvoti, kas būtų
man atsitikę.
- Mums tik reikia pereiti ledą, - raminau ją. - Jau arti. Perėja
iškart nulipus nuo šito kalno.
Mes susirinkome daiktus. Ingrida apsivyniojo kaklą vokie­
čio dovanotu šaliku. Emilija šypsojosi raudonai dažytomis lūpo­
mis. Mes išėjome iš katedros.
Na, ir kompanija. Nėščia įsimylėjusi mergaitė, geraširdis bat­
siuvys, našlaitis berniukas, akla mergina ir milžinė, vis nepa­
tenkinta, kad visi jai maišosi po kojų, nors pati užima daugiau-

DRUSKA JŪRAI 103


šia vietos. Ir aš, vienišė, išsiilgusi šeimos ir maldaujanti likimą,
kad suteiktų dar vieną galimybę.

Mes buvome tarp pirmųjų, kurie žengė ant įlankos. Ledo plynė
atrodė begalinė.
- Tarp grupių išlaikykite penkiasdešimties metrų atstumą, -
mokė mus kareiviai. - Negalima susigrūsti visiems iš karto. Pa­
skubėkit.
Kaip galėjome paskubėti? Eiti reikėjo kelis kilometrus, o le­
das slidus.
- Leiskite mane pirmą, - tarė Ingrida vis dar užrištomis aki­
mis. - Vieną.
- Tai jau ne, - pasakiau. - Eisime kartu.
- Aš eisiu su Ingrida, - pasišovė Batų Poetas. - Mano lazda
jautresnė už padus.
- Ne, - spyrėsi Ingrida. - Būdama viena geriausiai jausiu
ledą. Duosiu ženklą, jeigu ledas stiprus. Tada galėsite eiti pasi­
ėmę vežimą.
Ingrida paėjo ledu kelis metrus ištiesusi priekin rankas, už­
rištomis akimis. Tada stabtelėjo, įsiklausė.
Dar paėjo.
Išlindusi saulė apšvietė įlanką. Ledas priešais Ingridą buvo
raudonas nuo sušalusio kraujo. Ji dar žengtelėjo, staiga ati­
traukė koją lyg pajutusi kraujo dėmę. Sustojo kaip įkasta, gi­
liai alsuodama - vieniša figūra ant sušalusio vandens. Atsargiai
žengė tolyn per suledėjusį kraują. Mus nuo jos skyrė kokie dvi­
dešimt metrų. Negalėjau žiūrėti į ją, aptvarstytomis akimis ir
vieną. Pasileidau jos link.
- Aš ateinu, Ingrida.
- Gerai, ledas stiprus. Eikš!
Nuėjau prie jos. Kiti lėtai, atsargiai nusekė paskui mane pa­
sirengę atšokti prasivėrus ledo nasrams.
Staiga Ingrida sustingo. Išrietė nugarą.

104 RŪTA ŠEPETYS


- Ne! - riktelėjo. - Atgal!
Mūsų grupelė puolė atatupsti. Tada išgirdau - atūžiant rusų
lėktuvus. Persigandę pabėgėliai krante puolė bėgti kas kur. Ka­
reiviai nėrė į sniego pusnis pakrantėje. Aš kritau kniūbsčia. Pa-
skaistėjusi saulė skrodė ledą nušviesdama klaikumą apačioje.
Per sušalusią skaidrį į mane žiūrėjo negyvas arklys ir vaiko pirš­
tinėlė. Užsimerkiau springdama baisiuoju vaizdu.
Virš galvos zvimbė, poškėjo ir sproginėjo. Kulkos kapojo
ledą. Paltą apipylė jo skeveldrėlės, ausyse aidėjo riksmai.
Šaudymas liovėsi. Atsimerkiau. Vienišą skylę ledo vidury
supo kraujo ruožai.
- Ingrida! - sušukau.
Ingridos nebuvo.
Staiga iš juodo vandens išlindo jos pirštinėta ranka.
Nušliaužiau ten.
Jos ranka karštligiškai kabinosi į eketės kraštą.
- Ingrida! - klykiau.
Ledas lūžo.
Dusliai traškėdama eketė plėtėsi mano pusėn. Ingridos ran­
ka beviltiškai blaškėsi.
Kažkas sugriebė man už čiumų. Ir ant pilvo nutempė į krantą.
- Paleisk!
Properša platėjo. Plūstelėjo vanduo. Už manęs žmonės rėkė:
- Viskas lūžta!
Kažkas mane išvilko ant žemės. Bandžiau ištrūkti ir gelbėti
Ingridą.
- Ne! - maldavau. - Ingrida!
Žiūrėjau į tamsų vandens lopą. Ingridos ranka suglebo, pirš­
tai palengva atsigniaužė ir dingo po ledu.
f Io ria na s

Slapčia nusekiau iš paskos.


Pasirodžius lėktuvams, lenkiuke išsirito iš vežimo ir bandė
šliaužti ledu prie moterų. Aš ją nustūmiau, pripuoliau prie sese­
lės ir ėmiau traukti. Berniukas stvėrė man už kojos norėdamas
nutempti, kur saugu. Svoris kaip šakaliuko, bet smarka buliaus.
Išvilkau besispyriojančią seselę į krantą.
- Paleisk! - šaukdama spardėsi ji, veržėsi gelbėti aklos savo
draugės. Mudu sugriuvome į vieną krūvą. Patraukiau ją prie sa­
vęs. Ji vis tiek siekė ledo.
- Ingrida, - drebėdama šnibždėjo. - Ne, tik ne tai...
Seselės galva nusviro kaip sulūžusios lėlės. Smakras bedėsi
man į krūtinę. Ji pravirko.
Ledo lūženos susiūbavo. Į viršų išplaukė mėlynasis neregės
šalikas.
Berniukas įsikniaubė Poetui į šlaunį.
- Padaryk, kad liautųsi! Prašau...
- Ša, Klausai, ša, - ramino jį batsiuvys.
Seselė kūkčiojo spausdamasi prie manęs.
Sėdėjau kaip paralyžiuotas, norėjau ją apkabinti, bet supra­
tau nepajėgsiąs. Šalia atsiklaupė lenkiuke. Kažką tyliai kalbėjo
glostydama seselei plaukus ir šluostydama jai ašaras. Tada be
žodžių paėmė mano rankas ir uždėjo seselei ant pečių.

106 RŪTA ŠEPETYS


ą1f r e d a s

Brangioji Hanelore,
labą rytą iš uosto! Gotenhafenas prisikimšęs žmonių. Šito krašto
pabėgėliai stovi eilėjeprie leidimųį laivą. Turi būtigriežta kontrolė,
nes tarp pabėgėliųgali būti dezertyravusių kareivių.
Gaila žmogaus, neįstengiančio įveikti savo bailumo, negalinčio
užgniaužti savo silpnybių. Žinau, tu matei, kaip prie mano durų,
Lore, atėjo hitlerjugendo grupelė. Berniūkščiai tyčiojosi, kad esu
bailys, ištižėlis, neturintis sveikatos tarnauti savo šaliai, betjie la­
bai klydo. Man smagu, jog tu žinai. Taip, išpradžių aš nepriklausiau
hitlerjugendui ir mano tėvui buvo gėda dėl manęs. Bet štai aš čia,
pašauktas kiek vėliau už daugumą, tačiau tik todėl, kad vadovybė
pagaliauįsitikino, jog ten, kur suklupo vaikėzai, reikia vyro. Puikus
jausmas. O kurgi tie hitlerjugendo chuliganai? Galbūt negyvi, su­
traiškyti tanko vikšrų. Mirtis, atrodo, turi savo išskaičiavimų.
Taip, suprantu, skamba baisiai, bet karas yra karas. Narsių vyrų
skaičius tirpsta. Tas skaičius dukart išraižomas metaliniame ant­
kaklyje. Jei žūsiu, antkaklis bus perlaužtas. Pusė bus palaidota su
mano kūnu, kita pusė pristatyta vadovybei kartu su dokumentais ir
asmeniniais daiktais.
Mano numeris 42089.

Vis neina iš galvos mintis: ar Hanelorė irgi turėjo numerį?

DRUSKA JŪRAI 107


emilija

Krante laukėme kelias valandas, tačiau lėktuvai negrįžo. Van­


duo vėl užšalo. Omes sušalome rankas ir kojas.
Kareiviai grįžo į savo kareivines. Jie liepė bandyt eiti kitoje
vietoje. Ėmė žmones varyti. Visų akys buvo nukreiptos į dangų.
Aš vėl įsėdau į vežimą. Riteris laikė Joanai už alkūnės bijoda­
mas, kad ji nešoktų į properšą, atėmusią iš mūsų neregę. Bijojo
prisiliesti prie jos, bet neapsakomai to troško.
Keliantis nedrįsau atsikvėpti ir drebėjau vien pagalvojusi
apie apačioje sušalusią Ingridą. Ledas girgždėjo kaip seni kau­
lai, išvarginti daugybės metų naštos, ir grasino bet kurią aki­
mirką lūžti. Nuo kiekvieno garso krūptelėdavau. Rankas laikiau
ant pilvo. Batų Poetas ėjo pirma visų lazda stuksendamas ledą
ir linksėdamas.
- Ledas artritiškas, bet kol kas įtrūkimų nėra, - pranešė
jis. - Skubėkime, nes paviršius šiek tiek aptižęs. Dar liko keli
kilometrai.
Keli kilometrai.
Diegliai ir spaudimas pilve atsinaujino. Ilgiau žiūrėti priekin
nebeturėjau jėgų. Išsitiesiau vežime, užsimerkiau ir ėmiau gal­
vot apie Augustą. Vaizduotėje švietė skaisti saulė. Neaptvertos
ganyklos vilnijo kaip senas aksomas. Dėžės ant palangių kūpėjo
gėlėmis, nuo šakų sviro prinokusios slyvos. Augustas grįžo į so­
dybą suprakaitavęs po ilgo jodinėjimo savo žirgu Tabrezu.
Girdėjau, kaip po manimi braška ir girgžda vežimo ratai.
Niekas neklausė, todėl ir nesakiau. Kad nemoku plaukti.

108 RŪTA ŠEPETYS


joana

po kelių valandų persikėlėme per įlanką. Niekas nedžiūgavo.


Tyliai ir lėtai išlipome į krantą. Pagaliau prabilo Eva:
- Jau maniau, kad visi priburbuliuosim kaip katės maiše.
Paklydėlis berniukas pakėlė į ją akis. Ant jo skruostų spindė­
jo prišalusios ašaros.
- Atsiprašau, - burbtelėjo ji.
Staiga mane užplūdo pyktis. Trūktelėjau vokiečiui už ran­
kos, pavedėjau šonan.
- Galėjau ją išgelbėti.
- Ne, negalėjai. Jie ne tik sutriuškino ledą, bet ir ją nušovė.
- Skenduolį galima atgaivinti! Įmanoma. Tu manęs neleidai.
- Taip, neleidau. Jai pražudyti užteko vandens temperatū­
ros. Ir tu būtum žuvusi.
- Tu šito nežinai! - sušukau.
- Gana gana, - įsiterpė Poetas. - Neterškime Ingridos atmi­
nimo vaidais. - Poetas mostelėjo į vokietį. - Jis tikriausiai išgel­
bėjo ir tave, ir Emiliją. Emilija irgi bandė šliaužti prie Ingridos.
Aš mačiau. Jis ir ją sulaikė.
Emilija irgi bandė gelbėti Ingridą?
- Emilija, kaip tu jautiesi? - sušukau jai.
- Gerai, - atsiliepė ji.
- Galėjome jus visas prarasti, - pasakė Poetas.
- Tik ne ją, - tarė vokietis apie Evą. - Jos didžiulės kojos lyg
būtų šaknis išleidusios. Ji nepuolė nieko gelbėti.
- Kai kojos išleidžia šaknis, tai vadinasi grybelis, - paklydė­
liui berniukui paaiškino Poetas.
Prie jų priėjo kareivis.
- Dokumentus! - pareikalavo.
- Tu mums skolingas, - šnipštelėjau vokiečiui.

DRUSKA JŪRAI 109


florianas

Jai skolingas? Ką aš jai skolingas? Aš išgelbėjau jai gyvybę.


Kol kareivis tikrino dokumentus, bandžiau užkalbėti jam
dantis:
- Kilo baisi isterija. Jų draugė prasmego po ledu.
- Dar gerai, kad tik viena, - tarė kareivis. - Vakar netekome
kelių dešimčių. Prakeikti rusai. - Jis perskaitė mano popierius.
Įdėmiai pažvelgė. - Ar tebeturite siuntinėlį?
- Taip.
- Čia gauleiterio Kocho parašas, - pasakė kareivis.
Jo veidas buvo neįžvelgiamas. Jis klausia ar tvirtina?
- Taip, ir aš skubu, - tariau.
- Palaukite.
Jis nuėjo prie kito kareivio. Man ėmė tankiai plakti širdis.
Būrelis klausėsi mūsų.
- Eime, - paragino batsiuvys saviškius. - Palikime vaikiną
aiškintis.
Lenkiuke atsiskyrė ir atsistojo šalia manęs.
Galėjo būti taip lengva. Galėjau pereiti per ledą vienas, be ši­
tos naštos. Jie galėjo sau gelbėti neregę. Gal visi būtų paskendę.
Ir viskas būtų buvę daug paprasčiau.
Ir kur kas sunkiau.
- Bitte.
Žodis buvo toks tylus, vos išgirdau. Pažvelgiau į lenkiukę.
Lūpos nutepliotos raudonai. Šviesūs plaukai išpinti, paleisti ant
pečių. Ji užsismaukė rausvąją kepuraitę iki pat akių.
- Bitte, - vėl sukuždėjo ji. - Prašau...
Kareivis ir jo viršininkas kalbėjosi apie mano dokumentus.

Į1O RŪTA ŠEPETYS


Ar daktaras Langė ir Kochas jau aptiko trūkumą? Ar mano pa­
vardė jau atsidūrusi išdavikų sąraše? Jeigu taip, netrukus į nu­
garą man bus įremtas šautuvas.
Kareivis grįžo žiūrėdamas į mane.
- Jūs turbūt vykstate į Pilau? - paklausė.
- Kodėl taip manote? - paklausiau griežtai, norėdamas, kad
jis daugiau ką pasakytų.
- Man sakė, kad gauleiteris Kochas turbūt vyksta į Pilau.
- Ne, man nereikia į Pilau.
- Vadinasi, į Gotenhafeną? - vėl paklausė jis.
Gotenhafenas buvo priešingoje pusėje.
- Tikrai taip. Į Gotenhafeną.
- Aišku, pone Bekai. Bet į Gotenhafeną ilgas kelias. Gal rasi­
me jums kokį katerį, kad nugabentų jūra.
Staiga pamatęs lenkę man prie šono kilstelėjo antakius.
- Jūsų? - išsišiepė jis.
- Ne jūsų reikalas. Ji keliauja su grupe. Jie man padėjo, kai
buvau sužeistas. Vadinasi, padėjo gauleiteriui Kochui ir fiure­
riui. - Ištraukiau dokumentus jam iš rankos. - Teko susidurti
su gauleiteriu Kochu? - paklausiau.
Kareivis papurtė galvą.
- Ne, tačiau teko apie jį girdėti.
Kurgi ne. Kochas pagarsėjo baisia reputacija. Visi jo bijojo.
- Kodėl Kochas neliepė jums vilkėti uniformos? - paklausė
kareivis. - Jums būtų buvę saugiau.
- Galbūt, tačiau koks nors dalinys būtų nusitempęs mane į
frontą. Kaip žinote, Kochas nemėgsta viešumo. Tai asmeninė
užduotis, - pasakiau priversdamas jį nuleisti akis.
Kareivis linktelėjo.
- Paklausykit, man reikia katerio į Gotenhafeną. Kuogreičiau!
ą1f r e d a s

- Beeil dich!
Paskubėk. Amžinai skubėti. Nuo skubėjimo man niežti
rankas.
Šiandien buvau paskirtas į „Wilhelmo Gustloffo“ viršutinį
denį, kurį reikės paversti gimdymo palata. Koks keblumas mo­
terims karo metu pastoti. Labai neapdairu. Mano motina tikrai
nebūtų šitaip pasielgusi. Prisiminiau atskirą motinos miegamą­
jį. Ji nemiegodavo su tėvu. Nuvijau šią mintį. Tėvo išvis nenoriu
prisiminti.
- Kuriose kajutėse apsistos gydytojai? - paklausiau tempda­
mas lovas į vieną eilę.
- Sakai „gydytojai“, tarsi jų būtų daug, - atsakė kareivis. -
Manau, bus vienas gydytojas, jis prižiūrės ir gimdyves, ir su­
žeistuosius.
Vienas gydytojas visiems pacientams? Tada supratau savo
klaidą.
- Vadinasi, beveik visas darbas teks seselėms. O, taip netgi
geriau.
- Seselės? Seselių reikia su žiburiu paieškoti. Karas, vyruti.
Jeigu kuri pradės gimdyti, tu būsi pribuvėja.
Šlykštu. Jeigu moterys tokios lengvabūdės ir tokiu metu pa­
stoja, tegu pačios ir sukasi kaip išmano. Tai ne vieno geriausių
fiurerio karių darbas.
- Ką gi, reikės daugiau medikų. Mes ir taip jau nusiplūkė­
me, - pasiskundžiau.
- Na, žinoma, - nusišiepė kareivis. - Kur nenusiplūksi lanks­
tydamas staltieses ir dėliodamas čiužinius. Mieliau būčiau fron-

112 RŪTA ŠEPETYS


te, galabyčiau rusus, bet kelis sutrupintas, todėl esu čia, su to­
kiais kaip tu.
- Mūsų užduotis be galo svarbi, - pataisiau jį. - Mes vado­
vausime dviem tūkstančiams žmonių.
- Dviem tūkstančiams? - nusijuokė jis. - Manai, šita gelda
plauks tik du tūkstančiai žmonių? Kas tau sakė?
emilija
Mes sėdėjome ant kranto drebėdami, man spaudė pilvą. Žiūrė­
jau, kaip pabėgėliai, perėję ledą, toliau traukia siaura sausumos
juosta tarp įlankos ir Baltijos jūros. Kairėje Gotenhafenas, deši­
nėje Pilau. Ir ten, ir ten tolimas kelias.
Pasiginčijusi mūsų grupelė pasirinko Gotenhafeną. Manėm,
iš Gotenhafeno reikės trumpiau plaukti. Tada ėmėm tartis, kaip
jį pasiekti.
- Galima pėsčiomis, - tarė Eva.
- Per toli. Laiveliubūtų greičiau, - nepasidavė Joana. - Rusai
lipa ant kulnų. Nėra laiko gaišuoti.
- Štai ką darysim, - patarė Poetas. - Vežimą su arkliu pasko­
linsime kokiai pėsčiai šeimai. Bus dėkinga, kad galės važiuoti.
Mes pabandysime išsinuomoti valtį, o Gotenhafene turtą atsi-
imsime. Ir visiems bus gerai.
Aš neturėjau jokio turto, tik papuvusią bulvę kišenėje, ku­
rios krimstelėdavau niekam nematant. Ir viskas.
Prisiminiau tėvą. „Tu - visas mano turtas“, - sakydavo jis.
Mamos mirtis tėvą pakeitė. Vieną dieną pakaušyje atsirado bal­
ta sruoga. Kai užsiminiau, jis pasakė, jog tai nepaprasti - angelo
plaukai. Bet ir kiti dalykai pasikeitė. Jo oda prilipo prie kaulų
kaip šlapias drabužis. Ir jis dažnai įsikniaubdavo į delnus.
Greit supratau, jog tėvą labiausiai džiugina, jei esu laiminga.
Todėl išmokau apsimesti laiminga, net jei tokia nebūdavau.
Tėvas be paliovos jaudinosi dėl manęs. Pranešdamas, kad
saugumo sumetimais išsiunčia mane į Kleistų sodybą Rytų
Prūsijoje, apsiverkė. Ir man norėjosi verkti. Norėjosi šaukti ir
priešintis. Bet buvo baisiai skaudu matyti jį nusiminusį, galintį

114 RŪTA ŠEPETYS


netekti visko, ką mylėjo. Taigi nuraminau jį, jog taip bus geriau­
sia, man visai ne liūdna. Pasakiau jam, kad po poros metų susi­
tiksime, kai karo žiema virs pavasariu.
Išmokau apsimetinėti. Taip puikiai, kad po kiek laiko pati
nebeskyriau tiesos nuo išmonės. Ir kai kada, gerai pasistengus,
net pavykdavo apgauti save.
florianas

Lenkiuke neatstojo. Penkiolikmetė, nešiojanti savo mylimojo


kūdikį, nešiojanti svajonę apie laisvę. Ir ji buvo narsi. Šito ne­
paneigsi.
Kaip nepaneigsi ir kitko: laiko nebėra. Kaimo vietovėje pra­
lindau pro porą jaunų sargybinių, bet Gotenhafene bus visai
kitas dalykas. Gotenhafenas - svarbi nacių režimo karinio jūrų
laivyno bazė. Ten nuolatos knibždėte knibždės kariškių. Jūrų
bazė ir uostas - puikus taikinys Rusijos kariuomenei. Man
buvo pasakyta, kad Kochas išvyko iš Kenigsbergo. Kada ir kur
jis dabar yra?
Smarkiai snigo. Šaltis manęs negąsdino. Jis mažino pavojų,
kad žaizdoje prasidės uždegimas. Ir neleido miegoti.
- Bekai, - pašaukė kareivis, - štai jūsų laivas.
Prie papuvusios prieplaukėlės atlėkė kateris. Nieko netaręs,
apsisukau ir nuėjau prie jo; rausvakepurė sekė iš paskos.
Jeigu taip reikia paimti lenkiukę, paimsiu. Gotenhafeno sui­
rutėje ji kaipmat pasimes. Pati turės manytis su savo latviškais
dokumentais ir nėštumu. Pajutau palengvėjimą. Jau greitai lik­
siu vienas. Žengęs prie prieplaukos krašto linktelėjau kareiviui
prie vairo.
- Ar jūs visi plaukiat? - nustebo tas.
Atsisukęs pamačiau stovint visą kompaniją. Berniukas priė­
jęs atkišo savo beausį triušiuką ir paklausė, ar jam irgi bus gali­
ma plaukt į Gotenhafeną.
Susidūriau su seselės akimis. Taip, tu mums skolingas, sakė jos.

116 rūta Šepetys


ą1f r e d a s

Labąvakarą, brangioji Hanelore,


kvėpuoju grynu oru „Gustloffo“denyje. Nors minus dešimt ir
švilpia vėjas, gera laisvai alsuoti. Šiaip atrodo, jog visi rūko. Juk
žinai, kaip man kenkia cigarečių dūmai. Labai nuliūsčiau, jeigu ir
tu, kaipdaugelisjaunų merginų, kurias matau, savo saldžią burnytę
subjaurotum šita šlykštyne. Ar jau taip padarei, Hanelore? Na, ži­
noma, kad ne.
Nuo denio matau visą uostą irjo apylinkes. Tyvuliuoja gal tris­
dešimties tūkstančių žmonių jūra. Ogirdėjau, operacija dar nė ne­
prasidėjusi.
Uoste stovi ir daugiau laivų laivelių. Matau prekinius laivus,
taip pat senus žvejų barkasus, tralerius ir net pramogines val­
tis, kuriomis atplaukė pabėgėliai. Girdėjau, „Gustloffas“plauks
į Kylio uostą, kelionė truks maždaug dvi paras. Kažin, kaip jam
seksis audringu oru, turint galvoje, kad laivas pastatytas ra­
mioms jūrų kelionėms po saulėtu dangumi ir neplaukiojęs jau
ketverius metus.
Vienas kapitonų - Petersenas. Malonus pražilęs vyriškis, įpusė­
jęs septintą dešimtį. Daugelis kitų laivojūrininkų perkelti į krantą
ginti uosto. Juos pakeitė kroatų įgula. Pikta viskuo dalytis su jais,
bet nesijaudink. Sugalvojaugudrią išeitį. Šiandien vieną tualetą pa­
žymėjau kaip neveikiantį. Taigi nuo šioljis bus mano vieno. Argi ne
gudruolis tavoAlfis?
Gimtinėje kai kas nevertino mano sumanumo ar gabumų. Žiū­
rėjoį mane kaipį paukštelį sužeistu sparnu, turintį tupėti lizde. Jie
nežinojo tiesos.

DRUSKA JŪRAI 117


Neabejoju, kad niekas nieko nenumano apie mano gudrumą ir
tikslus. Galbūtjuos visus nustebinsiu, Hanelore. Karas - tai pareiga
ir ryžtas. Žinai,jog aš apsisprendęs.
Taip,gyvenimas, brangioji, tikrai išskirtiniams žmonėms kartais
būna vienišas. Todėl suku sau lizdą iš minčių apie tave.
joana

Atplaukėme į Gotenhafeną sutemus, nuo jūros vėjo įraudusiais


ir suskirdusiais veidais. Kone visą kelią Emilija vėmė, bet tvirti­
no, jogjaučiasi gerai. Išlipo į prieplauką pažaliavusiu veidu. Kad
nepargriūtų, laikėsi įsikibusi vokiečiui į rankovę. Reikia rasti
kokią vietą jai pailsėti, ko nors užvalgyti.
Kelias savaites mes keliavome į šį uostą. Net neįsivaizdavo­
me, ką čia rasime. Gatvėmis klaidžiojo arkliai ir gyvuliai, nukly­
dę ar pamesti šeimininkų. Visur zujo pilki jūrų laivyno sunkve­
žimiai. Prieplaukos lūžo nuo pintinių, dėžių, lagaminų ir maisto
atsargų laivams.
- Meta! - šaukė moteris, bėganti mūsų link. Ji stvėrė man už
rankos. - Panele, gal matėt mano Metą? Jai tik penkeri.
Pro šalį verkdama nudūlino moteris su mėlynu ryšulėliu ant
rankų.
- Jo šlapi vystyklai suledėjo. Ar man juos nuimti? Ojeigu su
jais nuplyš ir oda?
Žmonės šūkavo ieškodami maisto arba pasimetusių šeimos
narių.
- Dieve, pažiūrėkit, ko pridarė karas, - atsiduso Eva.
Paklydėlis berniukas įsikibo Batų Poetui į koją. Net vokietis
atrodė priblokštas. Poetas apsižvalgė.
- Tokia baisybė žmonių, reikės kaži kiek dienų jiems išga­
benti. Laikykimės krūvoj. Susitarkime: jeigu išsiskirtume, susi­
tiksime po didžiuoju laikrodžiu ant to pastato.
Ir jis mostelėjo lazda rodydamas.
Eva sustabdė skara apsigobusią moterį, stumiančią per snie­
gą vaikišką vežimėlį.

DRUSKA JURAI 119


- Kokios naujienos? Gal ką žinote?
- Ką aš žinau? Girdėjau, Hitleris lindi bunkeryje Berlyne. -
Moters balsas buvo prikimęs, storas kaip vyro. - Omes čia. Kur
mums paruošti bunkeriai? - Ji pažiūrėjo į Evą. - Dievuliau, tai
didumas!
Eva paniuro.
- Atsiprašau, ar mieste organizuota kokia nakvynė? - pa­
klausiau.
- Organizuota? - nusijuokė moteris. - Apsidairyk. Niekur
nieko neorganizuota. Tikra makalynė, kvailele. Užgriebk kur
radusi kokią kertę ir kariauk dėl leidimo į laivą, kaip ir mes visi.
Prie manęs prisiartino bendrakeleiviai. Paklydėlis berniukas
žengė prie vežimėlio. Ir išpūtė akis.
- Kaip laikosi vaikelis? - paklausiau pasilenkdama. Bet veži­
mėlyje po antklode gulėjo ne kūdikis. Ožkiukas.
- Nesmerkit manęs, - tarė moteris. - Jei aš nepaimsiu, kas
nors kitas paims. Manęs laukia alkani vaikai.
- Aš ir nesmerkiu. Mes visi alkani.
- Na, šitas ožkiukas mano. Jei norit, patys susiraskit. - Nu­
žvelgusi mus pamojo man prieiti arčiau. - Girdėjau, senojo kino
teatro stogas sveikas. Ten gal šilčiau.
- Dėkui, - tariau.
Ji tebestovėjo.
- Šitą žinią galėjau parduoti, - burbtelėjo ji.
Šnarpštelėjusi nuėjo barškindama vežimėlį į akmenis ir ledą.
Mus pasiekė ožkiuko mekenimas. Tylėdami stovėjome ratu ir
žvalgėmės į kits kitą. Pagaliau prabilo Eva:
- Atsiprašau, tokio bjauraus kūdikio dar nebuvau mačiusi.
- Dievaži, Joana, greičiau surask mums ožkiuką, - įkišo savo
trigrašį ir Poetas.
- Kino teatro stogas sveikas, - tarė paklydėlis berniukas,
mėgdžiodamas storą moteriškės balsą.
Staiga už mūsų pasigirdo vokiečio balsas:

120 RŪTA Š EPETYS


- Tyliau, Kiaušai, galėtum parduoti šitą žinią.
Nenoromis nusijuokiau. Berniukas sukrizeno. Eva nusikva­
tojo. Ir tada atsitiko nuostabiausias dalykas. Vokietis nusišyp­
sojo ir nusijuokė. Garsiai.
- Einam ieškoti to kino, - pasiūlė Eva, kai visi surimtėjome.
Pasukome tolyn nuo uosto su milžiniškais laivais. Ar rytoj
mums pavyks gauti leidimą į vieną jų? Jeigu taip, kuris laivas
išplukdys mus į laisvę?
Drėbė tirštas sniegas, guldamas ant galvų ir pečių. Vokietis
griebė man už rankos.
- Labai užjaučiu, - tarė. - Dėl Ingridos.
Pažvelgiau žemyn. Man nespėjus prabilti, jis paleido mano
ranką ir nuėjo.
emilija
Jis gražuolis.
Riteris gražuolis, o gražiausias, kai šypsosi.
Jis nenorėjo, kad kas pamatytų.
Nenorėjo net sau prisipažinti.
Bet akimirką jį išvydau. Tikrą vyrą, o ne paslapčių ir skaus­
mo nukamuotą berniuką.
Ir jis gražuolis.
Norėjau, kad Augustas su juo susipažintų. Jie tokie panašūs.
Tykiai stiprūs.
Norėčiau, kad mama galėtų susipažinti su Augustu. Ji paso­
dintų jį prie stalo valgomajame, atneštų storų duonos riekių,
apteptų lipniu marmeladu. Arbatinukas būtų karštais šonais,
pilnas aviečių arbatos. Vidury stalo stiklainėlyje draugiškai lin­
guotų raudonos aguonos. Prieš sėsdamasi šalia Augusto, mama
nusirištų prijuostę. Tada uždėtų delną ant jo rankos ir pasaky­
tų: Tak się cieszę, že tujesteš. Taip džiaugiuosi, kad tu čia.
Joana tebeturi mamą. Susirasti motiną - jos tikslas. Kad ją
pasiektų, ji pasiryžusi kautis su slibinais. Motina - tai inkaras.
Motina - tai paguoda. Motina - tai namai. Mamos netekusi
mergaitė tampa maža valtele audringame vandenyne. Kai ku­
rios valtelės kada nors priplaukia krantą. O kai kurios, kaip aš,
regis, vis labiau tolsta nuo jo.
Prisiverčiau galvoti apie gerus dalykus: rugpjūtį, šilumą,
gandrus, namus - bet ką, kas atitrauktų nuo spaudimo išsipū­
tusiame pilve. Ėjau su kitais ieškoti kino teatro. Kas žingsnį vis
aiškiau suvokdama tiesą.
Ilgai jau netrauksiu.

122 RŪTA Š EPETYS


florianas

Kariuomenės uostė buvo netgi daugiau, negu tikėjausi. Vadina­


si, Raudonoji armija arti. Pirmą kartą džiaugiausi, kad esu ne
vienas. Nuleidęs galvą kėblinau būrelio vidury. Vaizdai aplinkui
draskė širdį.
Netoliese raudodama suklupo moteris.
- Man sakė, kad galiu pasiimti į laivą tik vieną vaiką. Kaip aš
galiu pasirinkti? Prašau, neverskite manęs rinktis.
Neviltis buvo tiesiog fiziškai juntama, galėjai ją semti kas­
tuvu ir mesti nuo prieplaukos. Vokietijai reikia kiekvieno vyro,
tinkamo karo tarnybai. Prieplaukoje patruliuos SS būriai. Aš
suklastojau kurjerio dokumentus, tačiau bet kuris karininkas
galėtų kaip niekur nieko įsakyti, kad mesčiau užduotį ir sės­
čiau į tanką.
Moteriškė su ožkiuku sakė, kad nėra jokio organizuotumo.
Ji klydo. Taip, mieste suirutė, bet vokiečiai visada buvo organi­
zuoti. Pedantiški. Jie viską daro pagal sistemą.
Nacių partijos funkcionieriai, vietos organizacijų vadovai su
šeimomis turės pirmumo teisę sėsti į išplaukiančius laivus. Ka­
rininkai ir sužeisti kareiviai irgi bus įlaipinti. Suleidus keleivius,
turinčius pirmumo teisę, ir kariškius, bus atrenkami pabėgėliai.
Pirmiausia lips moterys su vaikais. Jauni viengungiai kaip aš
išvis nebus leidžiami. Nė vienas.
Galiausiai teks prisipažinti, kad slepiu sunkesnę žaizdą negu
įstrigusi šrapnelio skeveldra. Tokiu atveju man reikės seselės
pagalbos. Planą sugalvojau prieš kelias dienas. Bet nieko neiš­
degs, jeigu ji ant manęs pyksta. Pastverdamas ją už kojų išgelbė-

ORUSKA JŪRAI 123


jau jai gyvybę. Tai ko pyksta? Man dėl to neramu. Daug labiau)
negu norėčiau.
Bet man reikia jos pagalbos.
Taigi turėjau atsiprašyti.
Bet nebūtinai laikyti už rankos.
alfredas

Brangioji Lore,
kas valandą įtampa didėja. Rytoj rytą iš rytų atvažiuos sanita­
riniai traukiniai, pilni sužeistų kareivių. Iš pradžių buvau paskirtas
į ligoninę, bet aš, aišku, surasiu, kas mane pakeis, nes vyresnybė ti­
krai supras, kad mano talentai tinkamesni kitur.
Vaikystėje mama neleisdavo man žiūrėti į ligonius ir luošius. Ir
gerai darė. Pasaulyje šitiek daug bjaurasties ir netobulumo. Mes ži­
nome tai esant, tačiau dar labiau kenčiame, kai esame verčiami tai
matyti. Yra dalykų, į kuriuosgeriau nekreipti dėmesio.

- Frikai, nemiegok!
Atsigręžiau į piktąjį balsą.
- Ši patalpa bus skirta kareiviams su amputuotomis galūnė­
mis. Bet visų negalime sutalpinti. Rytoj, atvykus sanitariniams
traukiniams, mes apžiūrėsime sužeistuosius. Paimsime į laivą
tik tuos, kurie tikrai gali išgyventi.
Apžiūrėti žaizdas? Ne, nieko nebus.
- Atleiskite, - kreipėsi kitas jūreivis. - Sakėte, kad bus pa­
imti tik galintys išgyventi. O kaip bus tiems, kurių būklė labai
sunki?
- Liks krante, - atsakė karininkas.
- Labai protinga, - linktelėjau aš. - Apipuvusius kopūstus
palikti pintinėje. Nėra prasmės imti galvą vos su keliais sveikais
lapais.
- Užsičiaupk, Frikai, - atkirto jie vienu balsu.

DRUSKA JŪRAI 125


Joana
Gotenhafeno miestas kone sprogo nuo pabėgėlių ir kareivių.
Kelyje Batų Poetas rado pamestą lagaminą, jį atidaręs pamatė
dvi batų poras. Paklydėlis berniukas mikliai juos nušveitė. Kol
priėjome kino teatrą, Poetas tuos batus išmainė į kibirą karš­
tos košės.
- Naudingus įgūdžius visada galima panaudoti. Matai, kaip
pravertė tavo mokėjimas, - pagyrė jis paklydėlį berniuką. Šis
išsišiepė.
Mes priėjome nedidelį kino teatrą.
- Tuoj galėsime atsisėsti, - padrąsinau Emiliją. Ji atrodė
taip, tarsi tuoj nualps. Pasukome prie užpakalinių durų, bet ra­
dome užrakintas.
Batų Poetas atsisuko į vokietį.
- Gal tu, bičiuli, gali kuo padėti?
- Galbūt, - linktelėjo jis. - Apstokite mane ratu.
Mes taip ir padarėme. Jis išsitraukė lenktinį peilį ir per ke­
lias sekundes atidarė duris. Įsmukome į vidų, tada jis vėl užra­
kino duris.
- Palikime atviras, - tariau jam. - Ir kiti norės čia apsistoti.
Kiti jau buvo viduje. Sėdėjo kėdėse, tysojo ant grindų.
- Matau, kad ožkiuko motina uždirbo gražaus pinigėlio par­
davinėdama nakvynę kino teatre, - pasakė Eva.
- Kur mums prisiglausti? - dairydamasis paklausė Batų
Poetas.
- Reikėtų užimti aparatinę, - pasakė vokietis. - Viršuje.
- Aš nenoriu lipti aukštyn, - suniurnėjo Eva. - Nebeturiu
jėgų. Verčiau sėskime čia ir suvalgykim košę, kol neataušo.

126 RŪTA Š EP ETYS


Aš pritariau. Diena buvo tokia ilga. Ledas, Ingrida, plauki­
mas jūra.
Ingrida...
Man suspaudė gerklę.
- Nagi, - prabilo Eva, - kuris slepiat gervuoges ir morkas iš
mirusiųjų namų?
Po tylios vakarienės aš paguldžiau Emiliją, jos kojas užkė­
liau ant lagamino. Paklydėlis berniukas užmigo akimirksniu.
Evairgi greit užmigo, jos ilga figūra prilygo dviemberniukams.
Ji knarkė krioktelėdama su kiekvienu iškvėpimu.
Išsitraukiau iš lagamino medicinos reikmenų maišelį reng­
damasi padėti, jei kam reikės.
- Ei, - tyliai užkalbino mane vokietis.
Pažvelgiau į jį.
- Laivai keli. Rytoj kontrolės poste visi būsime išskirstyti, -
pasakė jis.
Emilija pažiūrėjo į mane. Apie tai nebuvau pagalvojusi.
- Reikėtųpasistengti, kadplauktume kartu, - sušnibždėjaujam.
- Oką tu pasakysi apie ją? - tarė jis, rodydamas į Emiliją.
Turbūt tą patį, su latviškais dokumentais.
Jis papurtė galvą.
- Čia bus sunkiau. Kiekvienas norės patekti į laivą.
- Paaiškinsiu, kad ji nėščia. Ji atsisegs paltą, ir jie pamatys.
- Bet ji per jauna, nepanaši į latvę dokumente. Ir nemoka nė
žodžio latviškai. Čia tvarka griežta. Viskamvadovauja vyresnie­
ji karininkai, susidursime ne tik su jaunais šauktiniais.
Emilija palietė vokiečiui kelį.
- Bitte... - tarstelėjo.
- Atleisk, bet aš negaliu tavęs imti, - pasakė jis. - Bet ji gali.
Jis parodė į mane.
- Aš galiu?
- Taip. Kaip sakė senukas, įgūdžiai naudingi. Didesnieji lai­
vai turės ligonių palatas. Ten tu būsi reikalinga. Pasisiūlyk dirb­
ti, tačiau pasakyk, jog nori kartu vežtis savo ligonius.

DRUSKA JŪRAI 127


Emilija pažvelgė į jį.
- Tu irgi ligonis, - tarė ji.
- Galbūt. Aš tikrai... - Jis padarė pauzę. - Nesu sveikas.
Šrapnelis - buvau beveik pamiršusi.
- Oi, net nepaklausiau. Atrodei gerai. Kaip žaizda?
- Kalbu ne apie ją. Apie ką kita.
- Ką taip? - paklausiau.
Emilija patapšnojo sau kairę ausį ir parodė į vokietį. Apstul­
bęs jis išpūtė akis ir ėmė juoktis.
- Kas tu, gal raganaitė? Iš kur žinojai?
- Okas yra? - vėl paklausiau.
Pasilenkęs artyn atsakė:
- Mano kairė ausis sužalota, - sušnibždėjo jis. - Turiu do­
kumentus, svarbią užduotį. Privalau pakliūti į laivą. Bet yra pa­
vojus, kad man gali būti liepta pasilikti ir eiti į frontą. Tvirčiau
jausčiausi, jeigu mano ligą patvirtintų medikas. Galėtum pasa­
kyti, kad man dar nesugijusi žaizda ir esu viena ausimi kurčias.
Ko jis mane prašo?
- Aš ne gydytoja.
- Bet tu mane gydei, - tarė jis. - Būk gera, pagalvok. - Jis
paėmė kuprinę ir parodė į viršų, kur buvo aparatinė. - Lipsiu
ten pažiūrėti.
Jis nuėjo. Per penkias minutes man prikalbėjo daugiau negu
per visą laiką, kai prisidėjo prie mūsų būrelio.
Batų Poetas nemiegojo, klausėsi. Kilstelėjęs antakį apsivertė
ant šono miegoti.
ą1f r e d a s

Žiūrėjau į motinos laišką. Jis atėjo prieš du mėnesius. Nutariau


atplėšti voką.

BrangusisAlfi,
aš taip susirūpinusi. Kad ir kiek rašiau laiškų, iš tavęs nė
žinelės. Prašau, atsiųsk nors porą žodžių, kad mamytė žino-
tų, jog tu sveikas irgyvas. Argerai valgai?Kaip skrandis?
Heidelberge, palyginti su visa šalimi, gana ramu. Kokia
laimė, kad esame taip nuošaly. Aš valau tavo kambarį tikė­
damasi, kadgreitgrįši namo. Aną savaitę tvarkydama spintą
pamačiau, jog visa siena nusmaigstyta drugeliais. Kad žino­
tum, kaip nustebau. Tiek daug, o tu nė karto neužsiminei.
Nuo kadajuos turi, Alfredai, ir kamjie tau reikalingi?
Viskas tebėra po senovei, kaip rašiaupraeitame laiške. Jė­
gerių namas tebestovi tuščias. Ponia Henkel, kalbėdama apie
Jėgerius, visada mini tave. Man rodos, tu žavėjaisi Hanelore,
ar ne?Gal tu ką nors nuslėpei nuo manęs?Nebijok pasisakyti
savo paslapčių. Tėvui neišplepėsiu. Karui pasibaigus pravers
turėti „teisingą pusę\ į kurią galėtum atsiremti. „Neteisinga
puse(gali pridaryti bėdų. Tavo tėvas tai supranta. Tikiuosi,
tu taip pat.
Nepamiršk mautis dviejų porų puskojinių. Ne taip skau­
dės didžiųjų pirštų kauliukus.
Visada su meile tave prisimenanti
Mamytė

Stvėriau pieštuką, popieriaus.

DRUSKA JŪRAI 129


Miela mama,
ką tikgavau tavo laišką. Aš esu Gotenhafene. Viskasgerai,
bet esu labai užsiėmęs. Dirbu laive „Wilhelmas Gustloffasa,
todėl negaliu dažnai rašyti, nėra laiko. Neliesk mano drugelių
ir prašau neit į mano kambarį. Apie Jėgerius nieko nežinau.
Tavo sūnus
Alfredas
florianas

Taip ir žinojau. Seselė norės apžiūrėt mano ausį. Stebėjau, kaip


ji braunasi per salę ieškodama laiptų. Ras ar neras? Atsisėdęs
ėmiau lenktiniu peiliu valyti panages.
Ji atidarė duris.
- Stebiuosi, kad nerakintos.
- Žinojau, jog ateisi.
- Iš kur žinojai? - paklausė ji.
Aš gūžtelėjau.
- Esi be galo pareiginga. Jauti nenumaldomą poreikį gydyti
žmones. - Pakėliau akis. - Kodėl?
- Dabar klausinėji... O taip vos žodį pratari. Kelis kartus
klausiau tave, kuo vardu, bet neatsakei. Žinai, kaip tave vadi­
nu? Vokiečiu.
- Aš prūsas. - Pažiūrėjau į peilį. Gal nereikėjo sakyti?
- Gerai, dabar vadinsiu prūsu. - Ji pasilenkė arčiau. - Paro­
dyk ausį.
Iš lagaminėlio ištraukusi mažą žibintuvėlį pašvietė.
Prie savo veido jaučiau jos veido šilumą. Kaklo duobutėje gu­
lėjo gintarinis pakabutis.
- Gražus kulonas. Patinka gintaras? - paklausiau galvoda­
mas apie neįkainojamą gulbę.
- Aš lietuvė, negaliu nemėgti gintaro. Tau trūkęs ausies bū­
gnelis. Neseniai. Kaip tai atsitiko?
- Sprogus anam šrapneliui, - atsakiau.
Ji paspūsčiojo aplink ausį. Pirštų galais kliudė lezgelį. Aš su­
siraukiau.
- Skauda? - paklausė ji.

DRUSKA 3ŪRA I 131


Aš papurčiau galvą. Ne, neskauda. Buvau pusiau kurčias, bet
ne bejausmis. Seselės veidas buvo per kelis colius nuo manęs.
Jos burna beveik lietė mane, kvapas šildė ausį. Užsimerkiau iš
paskutiniųjų tramdydamas virpulį. Ji mane bando.
Ji šypsodama atsitraukė.
- Patenkinta? - paklausiau.
- Otaip. Tu kurčias šita ausimi.
- Žinau, kažką sakei. Jaučiau. Bet neišgirdau.
- Ką gi, noriu, kad išgirstum. Aš vardu Joana. Vadink mane
vardu. Ne sesele, ne mergina, o Joana.
- Gal nemandagu. Tu vyresnė už mane. Turbūt turėčiau
kreiptis „panele", o gal „madam“?
Ji užvertė akis.
- Gulkis. Noriu patikrinti tvarstį.
Atsiguliau, susidėjau rankas po galva. Turėjau paklausti.
- Ogal jau esi ponia?
- Ne, nesu ponia, - atsakė ji, apžiūrinėdama žaizdą. - O tu
jau turi ponią?
Aš krūptelėjau.
- Ten, kur dabar palietei, tebeskauda.
- Normalu. Jei būtų uždegimas, karščiuotum ir būtų parau­
dę, - kaip niekur nieko profesionaliai kalbėjo ji. Nubraukusi
man jau per ilgus plaukus uždėjo delną ant kaktos. Jos ranka
buvo šilta. - Karščio nėra. - Patylėjusi krenkštelėjo. - Taigi pa­
galvojau apie tavo žodžius. Rytoj visi galime būti išskirti. Oman
reikia likti su Emilija.
- Reikia?
Ji vėl plėstelėjo nešvarų tvarstį.
- Taip. Jai jau nedaug liko laiko. Kad ir kokia narsuole deda­
si, tikriausiai labai bijo.
Otu nebijai? - norėjau paklausti. Ar kur nors jos laukia koks
kareivis? Prisiminiau dainą „Lili Marlen“, kurią ji minėjo. Gal­
būt Lietuvoje po gatvės žibintu jos laukia koks vyrukas.

232 RŪTA ŠEPETYS


- Vadinasi, nori padėti lenkiukei. Tu gal kaip ta anglų gailes­
tingoji sesuo, kuri, nešina lempa, tamsoje vaikščiojo ir slaugė
sužeistuosius?
- Ne, - šaltai tarė ji, - aš nesu Florensė Naitingeil. Tiesiog...
Emilija man kai ką primena.
Supratau, jog tiesa gali tapti man taip reikalingu ginklu.
- Ji man irgi kai ką primena, - tariau. - Turiu jaunėlę seserį.
Pataikiau. Ji staigiai kilstelėjo galvą.
- Tikrai?
Aš linktelėjau.
- Jai tuoj bus šešiolika, kaip ir lenkiukei. Tėvas išsiuntė ją į
šiaurę, prie Danijos sienos. Trejus metus nieko apie ją negirdė­
jau. Būtinai surasiu.
Jos išraiška sušvelnėjo.
- Ar tavo tėvai tebėra gyvi? - paklausiau.
Jos rankos sustingo. Pirštai vos vos lietė mano krūtinę. Ji
žiūrėjo į kertę.
- Tikiuosi, - atsiduso.
Šeima. Pataikiau kaip pirštu į akį. Šituo galiu ją įtikinti, bet
staiga pasidarė gėda. Iš esmės ji gera mergina. Ir kurių galų to­
kia graži? Kodėl negali turėti ūsiukų kaip milžinė Eva?
- Baisiai stengiuosi nepasiduoti juodoms mintims, - pasakė
ji. - Mano mama pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, tačiau tėtis
su broliu tebėra Lietuvoje. Mama įsitikinusi, jog jie partizanau­
ja miškuose. Girdėjau apie Stalino baisybes Lietuvoje. Ir vėl pri­
simenu aną šeimą antrame aukšte. - Ji patylėjo. - Tikrai žinai,
jog visi buvo negyvi? Vis nesiliauju galvoti, gal kuris vaikas dar
buvo gyvas, galėjau jam padėti.
Nenorėjau jai pasakoti, ką ten mačiau.
- Jie buvo mirę.
Ji pažvelgė man į akis.
- Aš padariau kvailystę.
Žiūrėjau į ją, laukiau. Vis labiau atsiveria uždanga, kuria ji

DRUSKA JŪRAI 133


atsitvėrusi. Man tik reikia gaudyti tiesą. Ant skruosto užkrito
garbanėlė. Ak, ta garbanėlė. Ji mane žudo.
- Tai šeimai parašiau raštelį, kad pasiskolinau jų siuvimo
dėžutę. Atrodė negražu šiaip sau paimti. Aišku, tada dar neži­
nojau, kad jie visi guli viršuje. Raštelį pasirašiau ir palikau vir­
tuvėje. Dabar tame name yra mano vardas ir pavardė. Kas, jeigu
sugrįžę giminaičiai ras juos negyvus ir mano pavardę?
- Kurgi ne, tu išžudei šeimą ir parašei pasiskolinusi siuvimo
reikmenis. Tai bent žudikė, - nusijuokiau.
Uždanga greit nusileido. Persistengiau.
- Žudikai ne visada žudo tiesiogiai. Kartais jie nė nesusitepa
krauju, - tarė ji ir paėmė savo maišelį palikusi mano marškinius
atlapus. - Po poros dienų reikės išimti siūlus. Nežinau, ar būsiu
priimta į laivą. Jeigu būsiu, galbūt pasakysiu apie tavo ausį ir žaiz­
dą. Bet man reikia žinoti daugiau. Negaliu rizikuoti. Pasakyk savo
vardą, parodyk dokumentus arba parodyk, ką slepi kuprinėje.
Atsistojusi pažiūrėjo į mane.
Pasikėliau ant alkūnės, bet nieko nesakiau. Tikrai norėjau
nemėgti šitos merginos, bet man klaikiai nesisekė.
- Laikai save labai mikliu, - palingavo ji galvą. - Žinau, kai ką
pavogei iš mano lagaminėlio. Rytoj kad man grąžintum.
- Nesuprantu, apie ką šneki. Verčiau dar kartą gerai paieškok.
- Oi, moki vaidinti, bet ne per labiausiai, - tarė ji. - Ir pati­
kėk, ne tu vienas turi paslapčių. Labanaktis, prūsė.
Ji uždarė duris.
Vėl išsitiesiau ant šaltų plytelių. Iš kišenės išsitraukiau jos
laiškelį apie siuvimo reikmenis. Kokia mergina palieka kompro­
mituojantį raštelį lavonų pilname name?
Tik sąžininga.
Spoksojau į jos dailią rašyseną įsimindamas kiekvieną raidę,
pirštu braukdamas per parašą. Tą piešinį spėjau įkišti atgal į jos
lagaminėlį. Taip, toks esu miklus.
Labanaktis, Joana.
ą1f r e d a s

Labas rytas, Hanelore!


Šiandien bus karšta. Po kelių valandų pradėsime registraciją į
šias puikias gulbes - laivus, kurie išgelbės tūkstančius. Jūrų bazėje
jų stovi visa armada. Bet mano laivas, Vilis G, kaipjį vadiname mes,
jūreiviai, tarp šitos smulkmės tikras milžinas.
Gavau laišką iš motinos. Ji parašė, kad smalsioji ponia Henkel
pas mus atėjusi begėdiškai meluoja. Iš tikrųjų pastebėjau išpampu­
siąsenę, žiopsančią pro užuolaidų plyšį, kai tie hitlerjugendo nenau­
dėliai atėję reikalavo įleisti. Jie buvo tokie pasipūtę ir karingi. Dar
gerai, kad tuo metu motina buvo išėjusi pas kepėją. Aš, aišku, jai to
nepasakojau. Karas jau ir taip ištampė jai nervus. Bet, matyt, toji
kiaulė Henkel išpliurpė, taigi dabar prisieina aiškintis.
Tiems bjaurybėms išsinešdinus, aš buvau tualete. Pastebėjau,
kad, tiems bernams ėmus belstis, tu puolei iš virtuvės ir nuskubėjai į
prieškambarį. Vis niekaip nesuprantu, kodėl taip skubėjai.
Atsarga gėdos nedaro, Hanelore. Jei kas beldžia į duris, nereiš­
kia, jog privalai atidaryti. Kartais, mergyt, už durųgali būti vilkai.
Jei nesisaugosime, jie mus suės.

DRUSKA JŪRAI 135


joana

Auštant iš kino teatro patraukėme į prieplauką. Ten vyko karšt­


ligiška ruoša.
Pabėgėliai kaip įmanydami tempė savo mantą. Pasitraukusi
iš kelio dviratininkui, Eva mostelėjo rodydama į kitą kelio pusę.
- Ar ten valgomasis stalas? - Nuvarytas arklys tempė ap­
verstą stalą, apkrautą prie jo pririštais visokiais daiktais. - Gal
paskutinės vakarienės. Atsiprašau, - burbtelėjo Eva.
Už kelių šimtų jardų buvo Okshefto stotis. Eva brovėsi per
minią rankiodama naujienų nuotrupas.
- Sužeisti kareiviai atseit bus vežami traukiniais, jeigu tebe­
veikia geležinkelis. Kai kas sako, rusai jau subombardavo visas
linijas.
Gandai sklido kaip maras. Neva Berlynui visai nerūpi vokie­
čiai Rytų Prūsijoje. Neva į kariuomenę jau šaukiami net dvylika­
mečiai, vos panešantys už save didesnius šautuvus.
- Ko taip nerviniesi? - nesuprato Eva. - Juk žinai, kad įlipsi.
Sakei, laišką gavai.
- Ššš... - Grįžtelėjau, ar kas neišgirdo. - Nenoriu, kadkiti žinotų.
- Ar tai tokia paslaptis? - sušnibždėjo Eva.
- Nenoriu, kad jiems atrodytų, jog turiu pirmumo teisę ar
didesnę galimybę.
- Joana, tas daktaras iš Insterburgo rašo, kad tu nebijai krau­
jo ir išverstų žarnų. Atsiprašau, bet aš nelaikau to galimybe.
- Visas šis reikalas neteisingas, Eva. Pati žinai. Hitleris įleido
mane į Vokietiją. Jo nuomone, kai kuriuos pabaltijiečius galima
suvokietinti. Bet už kiekvieną žmogų kaip aš, kurį Hitleris įsi­
leido, jis išstūmė tokį vargšelį kaip Emilija.

136 RŪTA ŠEPETYS


Eva gūžtelėjo.
- Gyvenime neverta ieškoti teisybės. Tau tiesiog pasisekė.
Aš nemaniau, kad man pasisekė. Jaučiausi kalta.
- Gal manai, yra laiko paisyti moralės? - metė Eva. - Rusai
jau čia pat. Jei dar lauksi, palįs tau po sijonu, ir būsi negyva.
Atsiprašau, bet negaišk laiko tupinėdama apie kažkokią nelai­
mingą lenkiūkštę. Stok į eilę ir lipk į laivą. Buvo malonu keliauti
kartu, bet, kai jau atvykome, man bendrų nereikia. Reikia tik
savo daiktų ir laivo.
Pamačiau, kaip jaunas jūreivėlis rausiasi po bagažo kalną.
- Atsiprašau, - kreipiausi į jį.
Jūreivis vikriai atsitiesė slėpdamas už nugaros krištolinį
drugelį.
- Labas rytas, ponios. Alfredas Frikas jūsų paslaugoms.
florianas

Stovėjau už Batų Poeto ir lenkiukės, ištempęs ausis klausiausi,


ką šneka jūreivis ir Joana. Lenkiuke stengėsi mane užstoti.
- Buvau pasiųstas pasitikti traukinio. Pamaniau, pasinau­
dosiu proga ir grąžinsiu savininkams keletą pamestų brangių
daiktelių, - kažką aiškino jūreivėlis.
Užuot mus klausinėjęs, jis teisinosi. Buvo matrosas, žemiau­
sias rangas Vokietijos kariniame jūrų laivyne.
- Suprantama, aš jūsų negaišinsiu, - tarė Joana. - Gal pasa­
kytumėt, kur ir kada prasidės registracija?
- Otaip, svarbiausias dienos įvykis, tiesa? Registracija prasi­
dės septintą valandą rytinėje prieplaukoje. Aišku, kaip matote,
laivų daug. Bet šitas, ponios, - parodė jis į didžiausią laivą tolu­
moje, - yra „Wilhelmas Gustloffas“, maniškis.
Joana įdėmiai pažvelgė į vaikiną.
- Atleiskite, bet kas atsitiko jūsų rankoms?
Jis susikišo rankas į kišenes.
- Nieko baisaus, nedidelis išbėrimas. Jūreiviams pasitaiko.
Mažytė auka Vokietijai.
Eva užvertė akis.
- Turiu tepalo, kuris apsaugo rankas ir malšina uždegimą, -
pasakė Joana.
Jūreivis kažką sumurmėjo nuleidęs akis.
- Aš medicinos seselė, - paaiškino Joana. - Dirbau ligoni­
nėje.
Jūreiviui nušvito akys.
- Ar jūs paskirta į kurį nors laivą?
- Ne, štai kodėl klausiu apie registraciją, - atsakė Joana.

138 RŪTA ŠEPETYS


- Tada ši diena jums laiminga, Fráulein, Aš laukiu sanitari­
nių traukinių ir automobilių. Matote, sužeistuosius gabensime į
„Wilhelmą Gustloffą“. Turime tik vieną gydytoją. Štai jis ateina,
aš jus supažindinsiu.
Ne Joanai ši diena laiminga, o man. Šis vaikiščias - pasku­
tinis mulkis. Žengtelėjau iš už lenkiukės ketindamas įsiterpti į
pokalbį, bet Joana užkirto man kelią:
- Nejaugi? Dėkui, jūreivi. Bet, matote, aš globoju keletą ligo­
nių, juos turėčiau pasiimti kartu.
- Na, jeigujų dokumentai tvarkingi, galime pateikti prašymą.
Pirmenybė, be abejo, sužeistiems kareiviams ir Partijos nariams.
Bet girdėjau, kad evakuosime daug žavingų damų... kaip jūs.
Jis keistai išsišiepė Joanai parodydamas pageltusius dantis.
Eva suirzusi atsisuko į mane.
- Nejau geresnių už jį nelikę? Atsiprašau, bet aš nepatikėsiu
savo ateities piemengaliui, kuriam iš burnos šitaip dvokia.
aif redas

Laimė man nusišypsojo. Likus kelioms minutėms iki atvyks­


tant traukiniams su sužeistaisiais, aš sutikau mokytą medici­
nos seselę.
Griebęs merginai už rankovės nutempiau ją per minią.
- Daktare Richteri! - sušukau virš žmonių jūros. - Daktare
Richteri, aš jums radau seselę!
Pastūmiau merginą prie daktaro. Ji vos neužvirto ant jo.
- Stokit! Ką čia darot? - paklausė daktaras, ranka sulaikyda­
mas seselę.
- Atleiskite, pone, šis jūreivis nutarė, jog jums reikia padėjė­
jos. - Išsitraukusi dokumentus padavė gydytojui. - Insterburge
dirbau chirurgo asistente. Čia yra ir jo atsiųsta rekomendacija.
- Chirurgo asistentė, - išsišiepiau. - Nuostabi profesija.
Daktaras greit peržvelgė popierius.
- Ar jau prisiregistravote? - paklausė.
- Dar ne, pone, - atsakė ji.
- Laukiu atvežant sužeistųjų. Visiems vietos neužteks. Rei­
kės skubiai įvertinti jų būklę. Kurie pajėgs atlaikyti kelionę, bus
įsodinti į laivus.
- Aš keliauju su ligoniais, tarp jų yra besilaukianti moteris...
- Ar jūs turite akušerinės praktikos? - pertraukė ją daktaras.
- Taip, turiu.
Jis atidavė jai dokumentus.
- Padėkite man čia. Kai išrūšiuosime sužeistuosius, paskirsi­
me jus į „Wilhelmą Gustloffą“.
- Omano ligoniai, pone? - paklausė ji.
Gydytojas suirzo.

140 RŪTA ŠEPETYS


- Aš neturiu laiko. - Jis žvilgtelėjo į mane. - Tu. Atvedęs šią
seselę. Tavo pavardė?
- Frikas, pone.
- Nuvesk juos į registratūrą. Gal kuriame laive atsiras jiems
vietos.
Seselė išsiėmė iš lagaminėlio stetoskopą, užsidėjo ant kaklo.
Daktaras linktelėjo man.
- Dėkui, Frikai.
- Džiaugiuosi galėdamas pasitarnauti.
Iš pasitenkinimo išsitempiau kaip styga. Kai tik yra galimy­
bė, Alfredas Frikas susidoroja su visais sunkumais ir žengia did­
vyrių keliu.
joana

Viena vertus, mane traukė šis gydytojas ir proga padėti atvyk-


siantiems sužeistiesiems. Bet nenorėjau atsiskirti nuo bendra­
keleivių.
- Eik, mieloji, - tarė Batų Poetas. - Padėk kitiems, jei gali.
Šis jaunas jūreivis mus nuves į registratūrą. Mes grįšime ir tave
susirasime.
Pasilenkiau prie paklydėlio berniuko.
- Žiūrėk, Klausai, nesitrauk nuo Poeto. Nepaleisk jo rankos.
Berniukas linktelėjo. Pabučiavau jį. Jis atkišo vienaausį triu­
šiuką, pabučiavau ir jį.
- Saugokit jį, Poete, - tariau apkabindama senuką. - Pasi­
stenkit prieš lipdamas į laivą mane susirasti.
- Laikrodis, - priminė Poetas. - Galime susitikti po laikrodžiu.
Tolumoje išniro pūškuojantis suodinas lokomotyvas.
Emilija žengė prie manęs išplėtusi iš baimės akis.
- Nebijok, - tariaujai. - Turiupadėti šiems žmonėms. Bet ir tau
padėsiu. - Timptelėjau jai kepuraitę ant akių. - Pasidažyk lūpas, -
sušnibždėjau. Paliečiaujai pilvą. - Šįvakar pamatysiu jus abu.
Jau iš toli buvo aišku, kad vagonai prigrūsti sužeistųjų ir pa­
bėgėlių. Keleiviai, iškišę galvas pro kupė langus, šaukėsi pagal­
bos. Atbėgo jūreiviai su ratukiniais neštuvais ir čiužiniais. Dak­
taras ėmė šūkaloti nurodymus.
Staiga šioje suirutėje išgirdau jo balsą.
- Joana!
Atsisukau. Prūsas pavedėjo mane į šalį.
- Tu norėjai kai ką sužinoti, - sušnibždėjo žengdamas artyn.
Mūsų akys susitiko. - Aš Florianas. Mano vardas Florianas.

142 RŪTA ŠEPETYS


Jis ištiesė ranką ir palietė mano garbanėlę. Jo veidas užraudo.
Aš pastojau kelią jaunajam jūreiviui, atvedusiam mane pas
daktarą.
- Kuo jūs vardu? - paklausiau.
- Frikas. Bet galite vadinti mane Alfredu.
- Alfredai, šie žmonės labai svarbūs. Jie turi dokumentus.
Aš einu padėti daktarui, bet šitie žmonės turi patekti į tą patį
laivą kaip aš. Suprantat?
- Taip, Fraulein, žinoma.
Traukinys, apdaužytas lyg imtynininkas, šnypšdamas susto­
jo atsarginiame kelyje.
Daktaras padavė man bloknotą. Ar galima pasitikėti tuo jū­
reiviu?
- Alfredai, ar pažadate pasirūpinti mano grupe? Labiausiai -
šita jauna moterimi.
- Būkite rami, Fraulein.
Iš traukinio sklido nekantrūs šauksmai.
- Eime! - liepė daktaras.
Sugriebusi prūsui už rankos sukuždėjau į ausį:
- Malonu susipažinti, Florianai.
emilija

Ji nuėjo. Kodėl visi mane palieka? Bet Joana nepaprasta. Dak­


taras ją pasirinko padėjėja. Traukiniui atvažiavus kilo sąmyšis.
Paskui jūreivį mes nuėjome į prieplauką.
Šis jūreivis man buvo įtartinas. Po paviršiumi kažkoks ne­
švarus. Ingrida būtų pajutusi. Mūsiškiams kalbantis su Joana,
prie jūreivio pribėgo išbadėjęs šuo. Vargšas gyvūnėlis, per sil­
pnas loti, atsargiai pauostė jo kojas. Supykęs ir pasibjaurėjęs
jūreivis jį nuspyrė.
- Prisimink, kad negalima šnekėti, - sušnibždėjo man rite­
ris. - Tu latvė.
Riteris dar nenuėjo. Jį kažkas nudžiugino. Jūreivis arba Jo­
ana. Ogal abu. Bet ir jis turbūt mane paliks. Tėtis nenorėjo ma­
nęs palikti. Klausydamasi už durų jutau jo nenorą.
- Prižadėk man, Martinai, - kalbėjo tėtis ponui Kleistui. - Pri­
žadėk saugoti ją, rūpintis, mylėti kaip savą. Ji - viskas, ką turiu.
Negalėjau pamiršti susijaudinusio jo balso.
Ponas Kleistas pažadėjo.
- Taip, Michalai, mes ja rūpinsimės. Jai patiks gyventi kai­
me, mano sodyboje. Elzė su Augustu džiaugsis girdėdami na­
muose dar vieną jauną balsą.
- Okaip dėl Emos? - paklausė tėtis. - Manai, jogirji džiaugsis?
- Erna?.. Taip, - patvirtino ponas Kleistas.
Dažnai prisimindavau šį pokalbį. Jis ištarė „taip“, bet širdyje
šaukė „ne“. Tada iš naujo suvokdavau tiesą.
Martinui Kleistui aš patikau.
Elzei Kleist aš patikau.
Augustui Kleistui aš patikau.
Tačiau Ernai Kleist - nė iš tolo.

144 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Gotenhafeną užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Rytprūsių


gilumos ir Baltijos šalių. Jie stumdėsi ir malėsi prie uosto lyg
palaidi sieliai. Automobiliai šaižiai tūtavo sprausdamiesi per
žmonių jūrą. Minia apstojo mašinos partrenktą mergytę. Prie
apvirtusių ratų varnų pulkas dorojo kritusio arklio vidurius.
Žmonės slankiojo tolydžio žvalgydamiesi į dangų, bijodami
Juodosios Mirties. Pakelėj, kur žemė buvo išrausta tankų vikš­
rų, maurojo perkarusi karvė. Per naktį jos tešmuo pertvinko.
- Prašom pasitraukti, aš paskirtas lydėti šituos žmones, -
aiškino mus vedantis jūreivis.
Lenkiuke timptelėjo man už rankovės ir susirūpinusi pažvel­
gė. Jūreivis be reikalo traukė visų dėmesį. Buvo ne šiaip mulkis
be jokios patirties - jis iš paskutiniųjų norėjo jaustis svarbus.
Pažinojau šitokio tipo žmones.
Iš tolo pamačiau grupę Partijos narių su žmonomis. Moterys
buvo storais kailiniais, pasipuošusios brangenybėmis. Prie jų min­
džikavo kambarinės su lagaminais ir skrybėlių dėžutėmis. Šie pri­
vilegijuoti keleiviai į laivus pateks pirmieji, kartu su karininkais ir
sužeistaisiais. Jie buvo iš tų, kurie man gali pridaryti nemalonumų.
- Paklausykit, jūreivi, luktelėkit.
Paplojau jam per petį, ir jis atsisuko. Pasivedžiau jį atokiau,
kur per triukšmą niekas negalėjo mūsų išgirsti.
- Man jūs atrodote patikimas žmogus, - pasakiau.
- Otaip.
- Turiu galvoje - ne iš plepiųjų, - patikslinau. - Kaip jau už­
siminė seselė, kai kurie mūsų vykstame vykdydami svarbią už­
duotį. - Tyliau pridūriau: - Gal net susijusią su pačiu fiureriu.
Išsitraukiau iš vidinės kišenės sulankstytą popieriaus lapą.

DRUSKA JŪRAI 145


- Otaip, aš ne iš plepiųjų, - patikino jis mane, smalsiai žvelg­
damas į popierių.
- Tada galiu pasikliauti, kad jūs perskaitysite šį raštą ir nie­
kam neprasitarsite.
Padaviau jam lapą, jis ėmė skaityti. Plaštakų viršus buvo
nusėtas raudonomis pūslėmis. Nuo jų man pačiam užnižo oda.
Pasikasiau sprandą.
Jūreivis pakėlė galvą ir atidavė man pagarbą.
- Nereikia. Žmonės atkreips dėmesį.
- Suprantu, pone Bekai. Jūsų užduotis slapta.
Jo veidas nušvito susimokėlišku jauduliu.
- Man nevalia trukdyti kitokiais reikalais ar klausinėji­
mais, - pasakiau jam. - Turiu patekti į laivą, ir geriausia - taip,
kad niekas nepastebėtų. Bet kai kurie šių karininkų gali užsima­
nyti paimti mane į frontą, atitraukti nuo užduoties. Kitus galite
vesti registruotis. Bet jei padėsite man prisiregistruoti slapčia,
aš jus rekomenduosiu gauleiteriui Kochui, kad pristatytų apdo­
vanojimui, - o gal net pačiam fiureriui.
Jis sukluso.
- Matau, kad Reichas, jūreivi, tobulai organizavo įlaipinimo
procedūras, bet gal jūsų talento žmogus galėtų pasiūlyti kokį
kitą būdą?
Jis vyptelėjo.
- Galbūt gausiuatliekamųleidimų. Pasiimtų, aišku, atminimui.
- Labai apdairu, - pagyriau jį. - Ir tuos leidimus turite čia?
- Deja, ne. Bet galiu atnešti. Jie po mano lova.
- Tada veskite šiuos žmones ir pasistenkite, kad jie būtų už­
registruoti kartu su sesele. Paskui ateikit pas mane į kino teatrą
mieste. Triskart pabelskite po du kartus, ir aš įleisiu.
Jo pirštai ėmė krutėti.
- Triskart po du kartus. Bus padaryta, pone Bekai.
Pažvelgiau į jį savo rimčiausiu žvilgsniu ir sušnibždėjau:
- Heil Hitlerf jūreivi.
- Heil Hitler.
ą1f r e d a s

Apie tokius jaunus agentus buvau skaitęs žurnaluose. Partijajuos


anksti pasirinkdavo ir skirdavo svarbias užduotis. O šis buvo pa­
siųstas paties gauleiterio Kocho. Jis vertas mano pagalbos.
Kaulėtas senis su mažu berniuku paprašė mane sustoti.
- Prašompalaukti kitų.
Nėščia moteris, jaunutė, klaikiai išsidažiusi lūpas, verkdama
kabinosi į jaunąjį agentą.
- Neverk, - ramino ją šis. - Aš vėliau įlipsiu į laivą.
- O, suprantu. Ji laukiasi jūsų kūdikio, - pasakiau jam.
- Ne! - abu užprotestavo vienu balsu.
- Ji latvė, - paaiškino agentas. - Seselės draugė. Jaudinasi,
nes nešneka vokiškai. Šiek tiek supranta, bet kalbėt nemoka.
- Per šią evakuaciją daugelis turi tokią bėdą, - guodžiau ją. -
Mūsų laive dirba kroatų įgula. Jie irgi nemoka mūsų kalbos, bet
vis dėlto bendraujame.
- Nepamirškite, kad ji labai gležna. Daktaras jums liepė įso­
dini ją į laivą, - tarė man agentas.
- Mes ja pasirūpinsime, - pasakė senis, apkabindamas jau­
najai moteriškei pečius. Jis švelniai atitraukė ją nuo agento, ir
šis dingo minioje.
Jos veidu plūdo ašaros. Koks ištežimas. Ką aš darysiu su šita
verksne? Berniukas stovėjo vienoj pusėj, senis kitoj. Berniukas
kišo jai bjaurų pliušinį triušį. Nuo jos taip ir sklido skausmas ir
liūdesys. Staiga man toptelėjo, jog ši galvos netekusi ir hormo­
nų kamuojama būtybė gali praversti.
Nepaisant jos ašarų, ji buvo arijų kilmės, puikus valdančio­
sios rasės egzempliorius.

DRUSKA JURAI 147


Ją galima išgelbėti.
Taip, Hanelore. Karo verpetuose žvėriškoji žmogaus pusė pra­
siveržia ir nugali viduje nuolat slypintį silpnadvasį. Mano kardas
ištrauktas. Mirtis tam, kuris pabandys nuskriausti šitą Dulsinėją.
joana
Iš vagonų buvo keliami tuntai sužeistųjų. Iškraustant trauki­
nius atvažiavo sanitariniai automobiliai. Jie tiesiai iš mūšio
lauko vežė kareivius purvu apskretusiomis milinėmis. Šie rėkė
iš skausmo ir beviltiškai tiesė rankas į mane, į visus praeivius.
Kai kuriems iškart nustačiau: šiltinė, dizenterija, plaučių už­
degimas. Kitiems reikėjo atsegti milines, po jomis buvo nutrauk­
tos rankos ar kojos, šautinės žaizdos ir tankų vikšrų žymės.
Daktaras Richteris davė aiškius nurodymus:
- Jeigu neabejojate, kad sužeistasis ištvers kelionę jūra, įra­
šykite jį registracijai. Bet tik jei neabejojate.
Daugelis neišgyvens kelionės. Neišgyvens nė valandos. Jų
kūnai ir balsai drebėjo nuo mirties karštinės.
- Mano sūnelis per gimtadienį nori gauti dovanų knygą „Mak­
sas ir Moricas“, - užsimerkęs kartojo kareivis, jamiš burnos sruvo
kraujas. - Prašau, nupirkit jam gimtadieniui „Maksą ir Moricą“.
- Kiek turite? - paklausė daktaras, stebėdamas, kaip aš ap­
žiūriu sužeistuosius.
- Užrašiau septyniasdešimt tris. Du šimtai dvylika nepajė­
gūs keliauti.
- Septyniasdešimt tris? Vadinasi, su mano sąrašu norma
įvykdyta. Ar manote, kad jie visi išgyvens?
- Taip, - atsakiau nedvejodama. Nebuvau tikra, bet žinojau
norinti pamėginti. Pasilenkiau pasakyti kareiviui, jog jis pama­
tys savo sūnelį ir pats galės dovanoti jam knygą. Bet jis jau buvo
negyvas. Kareiviųbūklė kalbėjo apie Reicholikimą. Labai aiškiai.
Pralaimėjimas.
Bet aš pasistengsiu, kad šie sužeistieji patektų į didįjį laivą.
„Wilhelmas Gustloffas“bus jų išsigelbėjimas.

DRUSKA JURAI 149


emilija

Riteris nuėjo. Joana nuėjo.


Jūreivis vedė mus į registracijos punktą tyliai dainuodamas
žodį „jugoslavai“. Jis nuolat muistėsi ir markstėsi. Riteris manė
galįs jūreivį apmauti. Gal ir taip. Bet ką tai reikštų man? Mes
jau priėjome registratūrą netoli vandens. Norinčiųjų eilės ran­
gėsi nežinia kur. Turtingi vokiečiai brangiais drabužiais stovėjo
vienoje eilėje, kariškiai kitoje. Kitose eilėse stumdėsi išvargę pa­
bėgėliai su šeimomis.
- Aš nestosiu į eilę, - pasakė Eva. - Noriu palaukti mūsų ve­
žimo. Visi mano vertingi daiktai tame vežime. Nenoriu išplauk­
ti be jų.
- Bet, Eva, mieloji, jūsų batai neša brangiausią jūsų turtą -
gyvybę. Negaiškite. Visa kita galima vėl įsigyti, - mokė ją Batų
Poetas.
- Tame vežime mano motinos sidabras. Aš lauksiu, - spyrėsi ji.
Jūreivis žengė nė nepajutęs, kad vienas žmogus atsiskyrė nuo
būrelio. Jis atvedė mus į Partijos narių eilę. Tada apsigalvojęs
nudrožė tiesiai į pabėgėlių eilės priekį. Laukiantieji pasipiktino.
Nors buvo baisiai šalta, mane pylė prakaitas. Atsisegusi pal­
tą ėmiau giliai kvėpuoti. Tvarką užtikrinantys kareiviai sustab­
dė jūreivį ir užsipuolė, kodėl mes lendame be eilės.
- Turiu keturis keleivius, kuriuos reikalauja įsodinti dakta­
ras Richteris.
- Matau tik tris, - tarė vienas kareivis. - Ar jau nebesuskai-
čiuoji?
- Aš skaičiuoju puikiai, - atkirto jūreivis ir atsisuko. - Okur­
gi ta moteris, didumo sulig gorila? Ką gi, turiu tris keleivius.

150 RŪTA ŠEPETYS


Tiesioginiu daktaro Richterio įsakymu. O šita laukiasi. - Jis
vyptelėjo kareiviui. - Vadinasi, iš viso keturi, ar ne? Gal pats
nemoki skaičiuoti?
Jis nutempė mane prie stalo, pastatė priešais registraciją
vykdančius karininkus.
- Na štai, Frau. Rodykit savo dokumentus, - liepė jis.
florianas

Sėdėjau kino teatre prie užpakalinių durų. Ar aš teisingai spė­


jau apie šį jūreivį, o gal pasiskubinau su išvada? Ar jame tikrai
slypi karštakošis didvyris, o ne nervinio bėrimo kamuojamas
piemengalys? Nedavė ramybės mintis, kokią klaidą padariau
pasikliaudamas daktaru Lange, - galbūt nemoku perprasti
žmonių.
Nuo pat pirmos dienos tėvas matė, jog Langė yra blogas
žmogus, mokantis manipuliuoti kitais. Aš jį teisinau ieškoda­
mas svarių priežasčių, kodėl jis pasirinko mane. Norėjau tikėti,
kad jo tikslas - gelbėti ir išsaugoti pasaulio meno vertybes.
Vieną audringą vakarą sunkvežimis su sargyba atvežė di­
delį paveikslą. Daktaras Langė vakarieniavo su kolegomis, to­
dėl krovinį priėmiau aš. Išpakavau paveikslą, kad Langė galėtų
nustatyti, ar jį reikia restauruoti. Iškart atpažinau šitą žiemos
medžioklės sceną. Lenkų dailininko Juliano Falato. Institute
mačiau jo paveikslų dailės albumuose.
Šis paveikslas lenkams labai brangus. Tai Lenkijos nuosavybė.
Naciai, įsakyti godžiojo Ericho Kocho, jį pavogė.
Po kelių dienų daktaro Langės rašomojo stalo stalčiuje ra­
dau savo neatplėštus laiškus. Man pasidarė bloga. Jis tvirtino,
jog esame viena komanda, bet taip ir nepasivargino perskaityti,
ką aš jam rašiau. Visą dieną išsėdėjau ant lovos įtardamas, jog
tėvas neklydo dėl Langės. Perkračiau mintyse visas operacijas,
visapusiškai jas apmąsčiau. Meno kūriniai, paslėpti po brezen­
tu, šnibždesiai, rankų paspaudimai, vėlai naktį atvažiuojantys
sunkvežimiai. Norėjau klysti, bet išvada piršosi vis ta pati: Ro­
chas su Lange negelbėjo Europos meno lobių.

252 RŪTA ŠEPETYS


Jie juos vogė.
Ir per savo naivumą aš jiems padėjau.
Kitą dieną išėjau iš savo butuko netoli muziejaus ir traukiniu
nuvykau į Tilzit. Tėvas žinos, ką daryti. Drauge ką nors sugal­
vosime. Parvykęs namo duris radau besilaikančias ant vieno vy­
rio. Namas buvo sujauktas darant kratą. Pasirodžiusi kaimynė
skubiai įsivedė mane į savo namuką.
- Užjaučiu, Florianai, - pravirko ji, - bet tavo tėvas... Tu pa­
vėlavai.
e m ii i j a

- Parodykit jiems dokumentus, - liepė jūreivis.


Dokumentai buvo ne mano. Jie priklausė jai, latvei, mirusiai
pakelėje nuo žiemos ir karo. Galbūt ji prisėdo pailsėti ir sušalo.
Kokią teisę turiu pavogti jos tapatybę? Ir jeigu pateksiu į laivą,
kur plauksiu?
Aš noriu namo.
- Tu su rausva kepure, - įsakė karininkas. - Negaliu laukti
visos dienos. Rodyk dokumentus.
Jis mostelėjo į kortelę, virpančią mano rankoje.
Neįstengiau pajudėti.
Jis atsitiesė, įbedė į mane akis.
- Kas čia darosi?'
Batų Poetas uždėjo ranką man ant peties.
- Una, vaike, kas tau pasidarė?
Una. Kaip galiu pavogti šitą vardą?
- Kaip matote, Una jau galudienė, - tarė Poetas. - Ir prastai
jaučiasi.
Jūreivis Alfredas ištraukė dokumentą man iš pirštų ir pada­
vė karininkui.
Šis atsiduso.
- Vienas vaikas man jau apvėmė stalą. Veskit ją šalin, - liepė jis.
Poetas nuvedė mane toliau nuo stalo. Paklydėlis berniukas
paglostė man paltą.
- Ją globojanti seselė sanitariniame traukinyje padeda dak­
tarui Richteriui, - paaiškino jūreivis. - Ji mane paprašė atvesti
nėščiąją prisiregistruoti.
- Mes registruojame, bet į laivus dar nelaipiname, - pasakė
karininkas. - Kiekvieną dar būtina patikrinti.

154 RŪTA ŠEPETYS


Jūreivis pažiūrėįo į mane su keista šypsenėle.
- Oi, prašom ją tikrinti. Nejau nematote? Plaukai, akys. Pui­
kus egzempliorius. Jos atžala neabejotinai bus tokia pati.
- Aš negaliu, - sušnibždėjau Batų Poetui. Taip nesąžininga.
Neturiu teisės.
- Tu privalai, - linktelėjo jis. - Dėl kūdikio.
Karininkas ėmė tikrinti dokumentus. Sprandą man išpylė
šaltas prakaitas. Šalimais pasigirdo duslus verksmas.
- Ponia, - kreipėsi Alfredas į apsiašarojusią moterį už
mūsų. - Ką čia turite?
- Nieko, - atsakė moteris, prispausdama prie savęs ryšulė­
lį. - Ji miega.
- Ar kūdikis serga? - paklausė jis. - Mes negalime registruoti
sergančių užkrečiamomis ligomis.
Moteris pradėjo kūkčioti.
- Ne, ji neserga. Tik miega.
Alfredas atsisuko į moterį, kilstelėjo antklodėlę. Sušnarpštė.
- Ne, ne miega, o mirusi! Karininke, šis vaikas miręs.
Alfredas spoksojo į negyvą vaikelį su liguistu smalsumu.
Sielvartas moterį pribaigė. Kai bandė kalbėti, ėmė visa dre­
bėti, kūkčiodama šiaip taip ištarė:
- Ne, prašau, ji tik miega, prisiekiu. Neatimkite iš manęs.
Karininkas švilptelėjo netoliese stovinčiam kareiviui ir mos­
telėjo prieiti.
Moteris raudodama spaudė prie savęs ryšulėlį.
- Ne, maldauju. Negaliu jos čia palikti. Neatimkit iš manęs
vaikelio. Neatimkit!
Verksmas nesiliovė.
Batsiuvys atsigręžė į mane ašarų sklidinomis akimis.
- Matai, mieloji? Patarlės nemeluoja. „Verkiau, kad neturiu
batų, kol sutikau žmogų be kojų.“
Riktelėjau apsimesdama, jog prasideda gimdymo sąrėmiai,
ir parklupau ant prieplaukos grindinio.
a Ifred a s

Labas, Hanelore,
kokia sunki diena, ojuk dar tik prasidėjo. Neįtikėtina, bet sura­
dau seselę mūsų laivogydytojui Richteriui. Užduotis buvo neįmano­
ma, bet, kaip ir daugybę kitų kartų, įstengiau neįmanomą paverst
įmanomu.
Pirmiausia turėjau seselės ligonius įregistruoti „Gustloffoukelei­
viais. Seną batsiuvį (tokį kaulėtą, kad nors verk), mažą berniuką
ir jauną nėščią moterį, vokiškai kalbančią siaubingai, bet Reichui
tinkamo tipo. Aš vėl išsitraukiau kardą ir paklojau savo apsiaustą
Vokietijos labui: padėjau moteriai per jį žengt į išsigelbėjimą. Dar
vienas Tėvynei išsaugotas žmogus!
Šįryt atsitiko dar vienas nepaprastas dalykas. Jaunam agentui
padedu vykdyti svarbią gauleiterio Kocho užduotį. Galbūt tu nesu­
pranti Kocho vaidmens šiame kare. Jis yra šio krašto Nacionalsocia­
listų partijos vadovas, antras asmuo po Hitlerio. Kochas sėkmingai
parklupdė Ukrainą. Šisjaunas agentas turi dokumentą, pasirašytą
paties Kocho, liudijantį, jogjis yra kurjeris, gabenantis Reichui itin
brangų daiktą. Aš, be abejo, elgiuosi itin apdairiai ir niekam neiš­
duodu nė mažiausios smulkmenėlės. Galbūt turėsiugalimybę asme­
niškai susitikti su Kochu.
Mano didvyriškų poelgių sąrašas taip sparčiai ilgėja, jog vargiai
spėju rašyti. Šią valandėlę šiek tiek ilsiuosi savo asmeniniame tuale­
te ir planuoju tolesnius veiksmus. Pareiga šaukia, nes manęs laukia
jaunasis agentas. Tokiamdarbui turiu būti kuo puikiausios formos.

Tualete taip ramu ir šilta. Nutariau pabūti ilgiau.

156 r ū t a Še p e t y s
joana

Per kelias valandas žmonių Gotenhafene padvigubėjo. Einant


stetoskopas ant kaklo tabalavo. Jį išvydę žmonės lindo iš griu­
vėsių ir duobių maldaudami pagalbos ir vaistų. Bandžiau pagel­
bėti moteriai pajuodusiu nuo nušalimo veidu.
- Ojukbuvau graži, - šnibždėjoji, žvelgdama tuščiomis akimis.
- Randai išsilygins, - raminau ją.
- Gal duotumėt cigaretę?
Aš papurčiau galvą.
- Kad neturiu.
Cigaretė buvo aukso vertės.
Jos pirštai glostė sutrūkinėjusią, pajuodusią smakro odą.
- Kokia aš dabar bjauri. Gal turite cigaretę? - vėl paklausė ji.
įsidėjusi stetoskopą į lagaminėlį ėmiau grūstis per minią į
prieplauką. Kišenėje turėjau leidimą į laivą, kurį man parūpino
daktaras Richteris. Kurgi mūsų grupelė? Ar jūreivis juos užre­
gistravo? Jeigu Emilija prastai jaučiasi, turiu jai padėti.
- Joana! - Virš žmonių kyšojo Evos galva.
Ji priėjo prie manęs viena.
- Okur kiti? - paklausiau.
- Aš jų nemačiau.
- Tai jūs ne kartu registravotės?
- Ne, - atsakė ji. - Šimtus kilometrų keliavau su tuo vežimu.
Jame yra mano sidabras ir indai. Atsiprašau, bet aš neleisiu kaž­
kokių kaimiečių šeimai pasprukti su visu turtu.
~ Eva, nėra laiko. Rusai jau arti. Gali bet kurią valandą įsi­
veržti.
- Kai atvažiuos vežimas, prisiregistruosiu.

DRUSKA JURAI 157


- Ne, turi tai padaryti dabar. Daktaras sakė, kad uostą netru­
kus gali užplūsti apie milijoną žmonių. „Gustloffas“ir kiti laivai
jau greit išplauks. Kuo greičiau pasirūpink leidimu. Atiduok ve­
žimą ir arklį tiems, kamjų verkiant reikia.
Ji lyg ir susimąstė.
- Ar kitus matei? - paklausiau.
- Palikau juos su tuo keistu jūreiviu.
Nusisukusi ji ėmė šnekėti su kita moterimi.
- Eva, palauk. Ar Emilija perėjo postą?
- Nežinau. Jūreivis, batsiuvys ir berniukas ją nusivedė į re­
gistratūrą. Daugiau jų nemačiau.
- Okaip Florianas? - dar paklausiau.
- Florianas? Kas tas Florianas? - nustebo ji.
emilija

1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija įsiveržė į Lenkiją iš vakarų.


1939 metų rugsėjo 17 dieną Rusija įsiveržė į Lenkiją iš rytų.
Šios datos įstrigo atmintyje visam laikui.
Dvi nesutaikomos valstybės sugriebė Lenkiją lyg dvi mergai­
tės lėlę. Viena laikė už kojos, kita už rankos. Ir vieną dieną taip
trūktelėjo kiekviena į save, kad lėlei nutrūko galva.
Naciai mūsų žmones uždarinėjo į getus ir koncentracijos
stovyklas.
Sovietai juos vežė į gulagus ir Sibirą.
Man buvo devyneri, kai šitai prasidėjo. Žmonės keitėsi. Vei­
dai susiraukšlėjo ir suvyto kaip kepti obuoliai. Kaimynai kalbė­
davosi pašnibždomis. Stebėjau jų žaidimus. Vogčiomis sekiau jų
elgesį. Mokiausi.
Bet ar ilgai įstengsiu apsimesti? Vidumi ir išore paklusti karo
gudrybėms. Kas bus, jei iš tikrųjų išvyksiu į Vakarus? Ar galėsiu
vėl gyventi kaip Emilija Stožek, mergaitė iš Lvovo? Ar Vokieti­
joje būsiu saugi?
Karui pasibaigus katros pusės lenkui laikytis?

DRUSKA JURAI 159


f lorianas

Slinko valandos. Jūreivis į kino teatrą neatėjo. Protas sijojo


įvairius variantus: gal jis užsiėmęs, gavo kokį kitą darbą. Gal pa­
miršo. Ogal nebuvo toks lengvatikis, kaip aš maniau.
Okaip Joana? Ar ji manęs ieškos?
Jau svarsčiau, ar nevertėtų išeiti iš kino teatro. Kas mi­
nutę į Gotenhafeną plūdo vis daugiau pabėgėlių. Vis labiau
trūks laivų. Reichas griebsis paskutinių priemonių. Jozefas
Gebelsas, pagyrūniškos nacių propagandos kūrėjas, nuo pat
pradžių šneka nesąmones. Melais mėgina palaikyti tautos
dvasią. „Galutinė pergalė bus mūsų. Laikykitės!" Tačiau per­
galė išslydo jiems iš rankų. Jų rankos suteptos kalte. O dabar
rusai nesulaikomai artėja. Pažiūrėjau į naują atsišaukimą,
kurį radau gatvėje prie šio namo. Jis vadinosi „Pergalė arba
mirtis“.

MES VOKIEČIAI!
TURIME DVI GALIMYBES:
ARBA ESAME GERI VOKIEČIAI,
ARBA ESAME BLOGI VOKIEČIAI.
JEIGU ESAME GERI VOKIEČIAI, VISKAS GERAI.
JEIGU ESAME BLOGI VOKIEČIAI,
TURIME DVI GALIMYBES:

Juokinga. Toliau skaityti negalėjau. Sulanksčiau lapelį ir


įsikišau į kišenę. Gebelsas neklydo dėl vieno: vokiečių esa­
ma gerų ir blogų. Bet iš tikrųjų tos etiketės turi priešingą
reikšmę.

160 RŪTA ŠEPETYS


Vadinamieji dezertyrai bus sušaudyti. Kuo ilgiau delsiu, tuo
didesnė tikimybė, kad Langė aptiks mano išdavystę. Ar jis įsi­
laužė į mano butą ir slėptuvę po pilimi? Ar apieškojo dėžes?
Arba dar blogiau - galbūt nacių vadovas Erichas Kochas jau
stovi prieplaukoje ir laukia manęs.
ą1f r e d a s

Gelbėjimosi liemenės ir valtys. Tai mano nauja užduotis. Pri­


rinkti kuo daugiau gelbėjimosi liemenių ir pripučiamųjų val­
čių. Džiaugiausi gavęs pavedimą mieste, nes pagaliau turėsiu
galimybę nueiti į kino teatrą pas jaunąjį agentą. Darėsi vis įdo­
miau, visai kaip Karlo Majaus romanuose, kuriuos taip mėgo
Hanelorė.
Tačiau kurgi tas kino teatras? Lauke žiauriai šalta, net sule­
dėjo plaukeliai nosies viduje. Toli eiti siaubingai nesinori. Staiga
prie apgriuvusio namo su dideliu laikrodžiu pamačiau tą senį su
berniuku. Čia ir buvo kino teatras.
Artinantis prie pastato ėmė tankiau plakti širdis. Taip, taip,
aš viską padarysiu. Kai agentas praneš, kad aš padėjau, pelnysiu
didžiausią Partijos vadų palankumą.
Per sniegą nubridau prie užpakalinių durų, bet supratau
pamiršęs, kiek kartų reikia belsti. Bala nematė. Durys buvo
atviros, žmonės laisvai pro jas vaikščiojo. Namas buvo pilnas
pabėgėlių. Kvapas labai nemalonus. Kėdės apkrautos bagažu ir
asmeniniais daiktais. Kažkas šaižiai švilptelėjo. Toji nėščia la­
tvė. Ji parodė į lubas. Pamaniau, jog jai moteriška isterija, bū­
dinga besilaukiančioms, bet tada pro aparatinės langelį pama­
čiau agentą.
Laiptus suradau ne iš karto, o kol užlipau, pristigau kva­
po. Durys laiptų viršuje buvo uždarytos. Ar į jas turiu belsti
sutartu būdu? Tačiau durys pačios atsivėrė. Agentas įtraukė
mane vidun.
Kambarėlis dvokė cigaretėmis. Pamojavau delnu prieš nosį
norėdamas prasklaidyti dūmus.

162 r ū t a s u p e r
- Norite rūkyti? - vaikščiodamas paklausė agentas.
- Aš tuo neužsiimu, - atsakiau.
- Ar turite? - tik tiek paklausė jis, bet aš supratau. Leidimą.
Bandžiau prisiminti, kaip kalbama žurnaluose apie šnipus, bet
nieko neprisiminiau. Taigi tik lėtai sušnibždėjau:
- Taip.
Jo striukė prasiskleidė, ir aš pamačiau už diržo užkištą pisto­
letą. Skubiai padaviau leidimą.
- Šaunuolis, - pagyrė jis. Atkišo man lapelį su užrašu „Perga­
lė arba mirtis“. - Skaitėt šitą? - paklausė.
- Ne, - prisipažinau.
- Čia kalbama apie gerus ir blogus vokiečius. Jūs esate geras
vokietis.
- Dėkui. - Širdį užliejo pasitikėjimas savimi. - Ar leisite kai
ko paklausti?
- Leisiu, - nusišypsojo jis.
- Ką jūs darysite? Leidimas tuščias. Jį reikia užpildyti ir pa­
tvirtinti valdišku antspaudu, kitaip nepateksit į laivą. Visi leidi­
mai bus įtraukti į laivo krovinio deklaraciją.
- Taip, žinau. Palikite šitai man. Dabar, bičiuli, kol neprasi­
dėjo laipinimas ir neužvirė baisiausia košė, noriu, kad atneštu­
mėte čia seselę.
- Gražuolę, kurią sutikom šį rytą? - paklausiau.
Jis stabtelėjo.
- Manot, ji gražuolė?
Girdėjau kitus jūreivius šnekantis apie merginas, kartais la­
bai vaizdingai. Be to, turėjau savo Hanelorę.
- Taip, - išsišiepiau. - Iš patirties galiu pasakyti, jog seselė
tikrai priskirtina prie patraukliųjų.
Jis žiūrėjo į leidimą.
- Ar galite ją rasti? Sakykite, kad jos reikia pacientams. Ne­
pamirškit, jūreivi, pabrėžti, jog reikia.
- Bet kur man jos ieškoti?

R US K A J ÚR A 1 163
- Nėščiajai ji prižadėjo, kad ateis pasiimti. Tikriausiai jau
ateina.
- O taip, atrodė labai susirūpinusi dėl šitos latvės.
Agentas atsisuko degdamasis nuorūką.
- Gražioji seselė vardu Joana, - tarė jis. - Kalbant apie ją,
jūreivi, - paplojo jis man per petį išpūsdamas dūmų kamuolį, -
girdėjau, ji jau turi užtarėjų.
j oana
Daktaras Richteris supyks. Užuot ėjusi su juo į laivą, palikau jį
vieną su šimtais sužeistų vyrų.
Ačiū Dievui, kad Poetas toks patikimas. Jis šalo po laikro­
džiu, paklydėlis berniukas kapstėsi pusnyje prie jo kojų.
- Štai, - tarė jis, - sakiau, kad ateis.
Berniukas pašokęs apkabino mane.
- Sveikas, mažuli. - Pažvelgiau į Poetą. - Ar gavote leidimus?
- Keturias valandas išstovėjom eilėje. Bet gavome. Manęs
vos nepristatė taisyti kareiviškų batų. Tiesą sakant, gavau
leidimą tik mažojo Klauso dėka. Visiems davė, kas su mažais
vaikais.
- O Emilija?
- Su ja buvo kebliau. Tas pliurpalas jūreivis nuvedė ją į ei­
lės priekį. Visi atkreipė dėmesį. - Poetas susiraukė. - Mergai­
tė persigando. Turėjau stumte ją stumti, galų gale ji apsimetė,
kad prasideda sąrėmiai, ir nugriuvusi ėmė dejuoti. Kareiviai
norėjo iškart vesti ją į laivą, bet ji nesutiko eiti be tavęs, savo
seselės. Taigi visi tik džiaugėsi ja atsikratę. Tas paikšis jūreivis
taip išsigando, kad ji nepagimdytų, jog išbalo kaip drobė ir vos
nenualpo.
- Bet ar gavo leidimą? Kur ji dabar? - paklausiau.
- Otaip, nėščioji latvė gavo leidimą. Ji kino teatre. Užsispyrė
ten laukti tavęs. Okur Eva Atsiprašau?
- Eva stovi eilėje prie registratūros. Turime paskubėti. Man
reikia grįžti. Šįvakar bus kraunami sužeistieji. Noriu kartu pasi­
imti Emiliją. Kiti galėsite sulipti rytoj.
Staiga pasirodė jaunasis jūreivis.

DRUSKA JURAI 165


- O, štai kur jūs, Fráulein. - Priėjęs nemaloniai arti sušnibž­
dėjo: - Jūsų reikia pacientui, laukia kino teatre. Pabrėžiu, Frau-
lein, jam labai jūsų reikia.
Žiūrėjau į jį nieko nesuprasdama. Ką tai reiškia?
- Jis taip ir liepė pasakyti.
Kareivis tankiai sumirksėjo.
Palikę jūreivį nubėgome į kino teatrą.
florianas

Joana įpuolė į aparatinę užraudusi ir uždususi.


- Tau viskas gerai? - paklausė ji.
- Tai bent greitumas, - atsakiau su šypsena.
Ji pyktelėjo paaiškėjus, jog nebuvo jokio reikalo skubėti.
- Turiu tučtuojau grįžti į laivą. Pasiimu Emiliją. Poetas su
berniuku įlips rytoj. Eva dar neužsiregistravo.
Aš linktelėjau.
Ji įtariai žiūrėjo į mane susidėjusi rankas ant krūtinės.
- Aš neketinu atbėgti, kada tik tu užsimanysi. Nežinau, koks
tavo žaidimas, ir vargu ar noriu žinoti. Bet manau, jog nusipel­
niau žinoti tavo vardą. Ar tu tikrai esi Florianas Bekas?
- Netiki?
Išsitraukiau iš kišenės tapatybės kortelę ir parodžiau.
- Kas čia per vardas - Florianas? - paklausė žiūrėdama į
mano nuotrauką.
- Motina mane taip pavadino vieno šešiolikto amžiaus daili­
ninko, Floriano Abelio, garbei.
Ji gūžtelėjo ir įsitikinusi atidavė dokumentą.
Uždegiau cigaretės likutį ir atkišau jai.
- Aš plauksiu „Wilhelmu Gustloffu“, - užsitraukusi ir grąžin­
dama cigaretę tarė ji.
- Ar tai kvietimas? - nusišypsojau.
- Jaučiu, jog panorėjęs rasi būdą į jį patekti.
Nesupratau, ji juokauja ar priekaištauja.
- Gali parodyti leidimą? - paklausiau.
Ji išėmė leidimą iš savo dokumentų ir padavė. Nuėjusi prie
projektoriaus pro langelį pasižiūrėjo į salę apačioje.

DRUSKA JŪRAI 167


Ištyrinėjau jos leidimą įsimindamas kiekvieną smulkmenėlę.
- Kur „Gustloffas“plaukia?
- Į Kylį, - atsakė ji.
Kylis buvo beveik už trijų šimtų jūrmylių, Vokietijos šiaurė­
je. Netoli sienos su Danija, kur galbūt yra mano sesuo Ani. Aš
tebežiūrėjau į leidimą.
- Regis, jau suprantu, - prabilo Joana. - Kai tau ko nors pri­
sireikia, pradedi mane kalbinti. Argi ne taip?
Aš pakeičiau temą:
- Atrodo, tau patinka dirbti su tuo daktaru. Neabejoju, kad
buvaipuiki mokinė.
Ji nusijuokė.
- Taip, buvau puiki mokinė, bet kokia nauda iš to dabar? Ar
patikėsi, kad neidavau į pliažą, o mokydavausi? - Ji pakraipė
galvą. - Bet man tikrai patinka padėti žmonėms. Ir patinka dar
per žingsnį priartėti prie mamos. - Ji žiūrėjo žemyn. - Kiek čia
daug vaikų...
Priėjęs prie jos pažvelgiau per petį. Paklydėlis berniukas, vie­
na ranka spausdamas prie savęs triušį, pamojo mums. Mes irgi
jam pamojome.
- Man labiausiai patinka tasai mažas berniukas, - sušnibž­
dėjau.
Joana atsisuko, jos veidas atsidūrė prie pat manęs.
- Kodėl? - paklausė ji.
- Jis globoja vienaausius triušius.
Šyptelėdamas paliečiau sau ausį.
Ji susijuokė.
- Man patinka štai kas, - tarė ji, rodydama man į burną.
-Kas?
- Kai šypsaisi, tu visiškai pasikeiti.
Mes stovėjome ir žiūrėjome į kits kitą. Tarpas tarp mūsų vis
siaurėjo. Mes beveik lietėmės. Ji kilstelėjo smakrą. Aš žiūrėjau
įjos lūpas.

168 RŪTA ŠEPETYS


- Aš... turbūt jau eisiu, - sušnibždėjo ji.
Linktelėjęs atidaviau jai leidimą. Tylėdami tebestovėjome.
Staiga ji sutriko.
- Ką gi, tada sudie, - pasakė lėtai traukdamasi nuo manęs.
Nieko netardamas žiūrėjau, kaip ji išeina ir uždaro duris.
Iškvėpiau nesuvokdamas, jog buvau sulaikęs kvapą.
alfredas

Ei, visi, kas laivė!


Šitaip, Hanelore, susišaukiame mes, senijūros vilkai. Šią akimir­
ką stoviu viršutiniame „Wilhelmo Gustloffo“denyje. Vakaras, jau
tamsu. Aplink mus prisišvartavę daug visokių laivų. Tiesiai priešais
stovi didžiulė „Hansa“,joje irgi verda darbas. Uosto įplaukoje budi
du švyturiai, betjie neuždegti. Matai, nėra reikalo signalizuoti rusų
lėktuvams.
Šiandien viršijau savo įprastą šaunumą ir užsiėmiau daug įdo­
mesniais dalykais.
Kaip galbūt prisimeni, „Wilhelmas Gustloffasubuvo pastaty­
tas ne prabangioms turtuolių kelionėms. Hitleris sumanė „Gust-
loffą“visiems: staliams, laiškininkams, šaltkalviams, net namų
šeimininkėms. Tačiau dabar visiems skirtas laivas iš tikrųjų ga­
bens labai svarbius žmones. „Gustloffas“veš mūsų sužeistuosius,
karininkus ir pirmumo teisę turinčius keleivius, kurių tapatybę aš
padedu nuslėpti. Taip, taip, negi tau nerūpi daugiau išgirsti apie
jaunąjį agentą? Šiandien tiek tepasakysiu. Nenoriu per anksti
traukti tinklo. Reikia dar palaikyti žuveles, suplaukiančias į van­
dens paviršių maitintis.
Esi dailiosios lyties, ir tuo džiaugiuosi. Tegul tavo pirštai neiš­
moksta sugniaužti kumščio. Tegul tavo ausyse niekada neskamba
pareigos balsas. Kol karas baigsis, visi vyrai spės parodyti savo ti­
krąjį „aš“. Sveikinu tokią galimybę. Būti didvyriu - tai rinktis sun­
kumus ir aukotis. Kiekvienas vyras paklūsta pirštui, mojančiam
drąsiai žengti į priekį. Šis pirštas moja ir man, Hanelore. Ašjaučiu.

170 RŪTA ŠEPETYS


joana

Emilija norėjo laukti Floriano. Aš griebiau jai už rankos ir iš­


tempiau iš kino teatro kitiems pasakiusi, kad susitiksime rytoj.
Kelias į uostą buvo užkimštas vežimų ir pėsčiųjų. Pilki
mūrai palei akmenimis grįstą gatvę buvo išvarpyti kulkų, be
durų ir langų. Jų vidaus kambariai žiojėjo atviri kaip suiru­
sių lėlių namų. Mačiau puikų raudonmedžio stalą su rašomą­
ja mašinėle ant jo, viršum jo - vėjo siūbuojamą liustrą. Ant
suskilusios parfumerijos vitrinos plakėsi išblukęs ir įplyšęs
plakatas su Hitlerio atvaizdu. Jis ragino: Volk arts Gewehr!
Žmonės, prie ginklo!
Ar Lietuva su Lenkija irgi taip baisiai atrodo?
Leidimai ir dokumentai buvo tikrinami įeinant į uostą, tada
netoli laivo ir dar kartą - prie trapo. Kareiviai liepė įlipus prisi­
registruoti Bdenyje. Emilijos delnas virpėjo mano rankoje, kai
užlipome ant trapo, iš šonų supamo tuštumos.
Viduje laivas atrodė kaip koks plaukiojantis miestas. Di­
džiulis - ne tas žodis. Jame buvo šilta. Regis, aplinkui siaučiant
chaosui, vokiečiai ketino organizuoti itin tvarkingą įlaipinimą.
Visur buvo rodyklės, nurodančios keleiviams, kur eiti. Bdenyje
mudviem buvo pasakyta lipt į viršutinį denį, kur įrengta gim­
dyvių palata.
Koridoriais į visas puses siuvo jūreiviai ir laivo personalas.
- Praleiskite!
Pro mus pralėkė du jūreiviai, nešini antklodžių rietuvėmis.
Garsiakalbiai šūkavo įvairius skelbimus. Pagaliau pasiekėme
viršutinį denį. Emilija paleido mano ranką.
- Aš noriu išlipti. Noriu būti lauke, - sušnibždėjo ji.

D R U Š K A J URAS 171
- Nieko, kai įsikursi, tuoj pasijusi geriau, - raminau ją.
Susiradau daktarą Richterį. Jis nuvedė mus į patalpą, kuri
bus gimdyvių palata. Joje eilėmis stovėjo lovos su balta, net
gurgždančia patalyne.
- Esate pirma čia pasirodžiusi busimoji mama, - tarė Emi­
lijai daktaras Richteris. - Tikimės sulaukti dar vieno gydytojo,
bet kol kas negavome patvirtinimo.
Emilija tylėjo.
- Ji labai bijo, - paaiškinau. - Tokia padėtis, sunki kelionė,
kalbos barjeras, išsiskyrimas su... su vyru.
- Na, žinoma, - pritarė daktaras. - Bet aš galiu padėti dėl
vieno dalyko. Tarp keleivių bus daugybė kitakalbių. Prasidėjus
įlaipinimui, surasiu kokį žmogų, kalbantį latviškai. - Daktaras
Richteris paglostė Emilijai petį. - Nesijaudinkit. Netrukus galė­
site mums viską papasakoti.
Ir jis išėjo iš palatos.
Emilijos nagai įsmigo man į ranką.
e m ii i j a

Ką man daryti? Gal pabėgti? Nuo panikos tik stiprėjo skausmas


ir pilvo traukuliai.
- Nebijok, - ramino Joana. - Ką nors sugalvosiu.
Nekenčiau šito laivo. Plieninis, negyvas, tuščiaviduris. Mie­
liau plaukčiau mediniu laiveliu, išskobtu iš seno medžio, ar net
riešuto kevalu. Nepakenčiau plieno paukščių ir laivų. Šiose ste­
riliose geldose nepasigrožėsi jūra. Plieno laivai tarnauja karui.
Giliai širdyje vyliausi, jog būsiu išvaryta, nes man nepriklauso
čia būti, turiu grįžti atgal, į mišką, pas paukščius.
Joana sakė, kad „Wilhelmas Gustloffas“ - KdF laivas. Žino­
jau, ką tai reiškia. Augustas pasakojo.
KdF - Kraft durch Freude: „Jėga per džiaugsmą“. KdF buvo
valstybinė vokiečių organizacija, kurios tikslas - laisvalaikio
pramogas padaryti prieinamas plačiosioms masėms, be jokių
klasinių apribojimų. Hitleris sakė, kad KdF atvėrė galimybes
visiems, įtvirtino lygybę. Bet kaip gali būti visi lygūs, jei ne visi
vienodai mėgstami?
Kaip ir Hitleris, Augusto motina tikėjo, kad vokiečiai - val­
dančioji rasė. Aš buvau lenkė, todėl, jos įsitikinimu, negalėjau
lygintis su vokiečiais. Kažkur giliai sąmonėje girdėjau griežtą
Ernos Kleist balsą: Ne ta. Ši gražesnė.
„Wilhelmas Gustloffas“, kaip nėščiosios pilvas, buvo pilnas
karo pradėtų paklydusių sielų. Atėjus laikui, jis išstums jas visas
į laisvę. Bet ar kas nors suvokia? Laivui duotas žmogaus vardas,
Vilhelmo Gustlofo. Tėtis man pasakojo apie jį. Jis buvo Šveica­
rijos nacionalsocialistų partijos vadovas.
Vėliau nužudytas. Šį laivą pagimdė mirtis.

DRUSKA JURA 173


f lorianas

Užsibarikadavau aparatinės duris, kad niekas neįeitų. Kino te­


atras buvo sausakimšas žmonių, ieškančių šilumos ir pastogės.
Daugelis lipo į viršų, bet aš juos nuvariau. Pistoletas buvo užtai­
sytas. Jei noriu suklastoti leidimą, niekas neturi trukdyti.
Lenkiuke suprato. Kai atėjo į kino teatrą, paprašiau ją leidi­
mo, ir ji padavė netardama nė žodžio. įsiminiau gotiškas raides,
rašalo atspalvį, antspaudą, įsidėmėjau tekstą. Joanos leidimas
šiek tiek skyrėsi nuo lenkiukės, nes ji laive turėjo pareigas. Buvo
pravartu pamatyti abiejų leidimus.
Tėvas nesitvėrė džiaugsmu, kai pradėjau rodyti piešimo ir
regimosios atminties gabumus. Vaikystėje galėdavau, vos pasi­
žiūrėjęs į jo žemėlapius, iškart nubraižyti pats. Bet vėliau labiau
patiko ne kurti, o kopijuoti. Būdavo smagu tiksliai perbraižyti
tėvo žemėlapius, kad jis negalėtų atskirti, kur originalas, kur
kopija.
Jis pripažino ir gyrė mano talentą, bet norėjo, kad kurčiau,
o ne reprodukuočiau. „Esi toks talentingas, Florianai, kodėl ne­
nori kurti ką nors savo, iš vaizduotės? Kaip sakoma, gyvenimas
trumpas, menas amžinas. Sukurk meno kūrinį, o ne kopijuok
kitus, sūnau.“
Bet tai manęs nedomino. Viliojo mintis restauruoti senus
paveikslus. Bet retkarčiais vieną kitą nukopijuodavau.
Leidimas buvo išrašytas juodu rašalu. Antspaudas irgi buvo
juodas. Vienas juokas pasidirbti tokį leidimą.

174 RŪTA ŠEPETYS


ą1f r e d a s

Labas, mergužėle. Turbūt nerandi vietos laukdama mano laiškų.


Laive nebėra nei laisvalaikio, nei pertraukėlių. Man pasakyta,
kad iki išplaukiant dirbsime kiaurą parą. Aš stropiai viską stebiu ir
žymiuosi kiekvieną smulkmeną. Oro temperatūra tebėra minus de­
šimt laipsnių Celsijaus, bet navigacijos tarnyba praneša, jogji dar
kris. Viršutiniai turėklai ir denis aplediję, mes turime nuolatgremž­
ti ledą. Laimė, plaukiant viršutiniu deniu mes nesinaudosime.
Hitleris ragina visus vokiečius atlikti savo pareigą ir aukotis.
Ar kiti tiek pasiaukojo, kiek aš, Hanelore? Prieš paskyrimą į laivą
vos neuždusau kvėpuodamas garais, kad sustiprėtų plaučiai. Apsi­
džiaugsi sužinojusi, jog nesibaigianti audra, iki tol siautusi mano
krūtinėje, pagaliau aprimo.
Taip, Lore, dabar didžiausia mano liga - uolumas. Su šia unifor­
majaučiuosi visagalis. Neabejoju, kad netrukus gausiu raštininko
vietą, kurios esu vertas. Sargybinis pasieks savo.
Pošios pirmosios kelionės norėsiu kuogreičiaugrįžti į savo kraš­
tą. Rytų Prūsija baisiai keista. Čiagyvenantys žmonės nė kiek nepa­
našūs į mums pažįstamus vokiečius.
Dalis prūsų dvarininkų važiuoja į uostą. Vienas kareivis man
sakė, kad jo šeima neatvyks. Nesutinka palikti savo dvaro. Gel­
bėtis laivais išsiuntė tarnus. O pati šeima parke išsikasė kapus.
Rusams atėjus sulips į duobes ir nusižudys. Įsivaizduoji? Fiureris
siūlo galimybę pabėgti, ojie atsisako palikti tėviškę. Tai ne auka,
okvailumas. Pikta, tačiau kartu kažkaip negaila, kadjie gulės šal­
toje žemėje.
Joana

Karšta šluostė taip maloniai šildė veidą. „Vilhelmas Gustloffas“


turėjo penkiasdešimt vonių, šimtą dušų ir šimtą keturiasdešimt
penkis tualetus. Daktaras Richteris davė man baltą prijuostę ir
pasiūlė „atsigaivinti“.
Moteris veidrodyje atrodė baisiai, ypač kai supratau, jog tai
aš. Veidas suodinas, paakiai pajuodę nuo matytų baisybių. Gy­
venu pasaulyje dvidešimt vienus metus, bet pastarieji mėnesiai
mane pakeitė. Krapščiau iš panagių pridžiūvusį kraują ir purvą
galvodama, kad sąžinės graužaties niekada nenusiplausiu.
Padėti kitiems, gelbėti ir gydyti - gera priemonė užsimirš­
ti. Bet ką daryti su Emilija? Užsidarius vonioje, būnant vienai,
niekieno nematomai, praeitis dar labiau prislėgė. Aš ilgėjausi
šeimos, nerimavau dėl tėvynės likimo ir bijojau dėl savo pusse­
serės Linos.
Išgyvenimo kaina - kaltė.
Vilnius, Kaunas, mano gimtieji Biržai. Kokios negandos
užgriuvo lietuvius? Pasiilgau lietuvių kalbos, pabodo šnekėti
vokiškai. Pasiilgau lietuviškų dainų. Viską, ką mylėjau, buvau
priversta palikti.
Kažkas pabeldė į duris. Neatsiliepiau. Nesinorėjo lipti iš ma­
žos plieninės vonios. Norėjau likti užsirakinusi nuo skausmo ir
nelaimių. Nenorėjau būti stipri. Nenorėjau būti „šaunuolė“. Aš
baisiai pavargau. Ir tik troškau, kad viskas baigtųsi.
Prieš akis iškilo ketveri siaubo metai.
Ir aš pravirkau.

276 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Rašalas išdžiūvo. Reikmenis sudėjau į odinį dėklą ir įkišau į ku­


prinę. Užrašų knygelėje, kur bandžiau klastotę, brūkštelėjau
kelias pastabas.
Turėjau dvi galimybes.
Galėjau lipti į laivą anksti ir rizikuoti, kad karininkai atidžiai
išstudijuos leidimą ir dokumentus. Arba galėjau laukti, kol lai­
vas bus pilnas, ir įlipti su paskutiniais keleiviais, ¡lipęs anksti
galėjau susirasti vietą, kurioje pratūnočiau kelionę. Tačiau to­
kiu atveju neapsieičiau be to į rupūžę panašaus jūreivio pagal­
bos. Ar verta rizikuoti?
Pažiūrėjau į popierių. Mano leidimas - tobulas padirbinys.
Į kraują plūstelėjo adrenalinas. Norėjau išbandyti. Pasiseks ar
būsiu sulaikytas prie trapo?
Hitleris gal ir pralaimės karą, bet nenorės atiduoti viso to
meno, kurio prisivogė. Ypač Gintaro kambario.
„Fiureris - talentingas akvarelininkas. Jis bandė stoti į meno
mokyklą, bet ši jo nepriėmė, - tyliai kalbėjo daktaras Langė. -
0, ji dar pasigailės.1“
Taigi, užuot pats kūręs meną ar kolekcionavęs jo kūrinius,
Hitleris juos vogė. Buvo kaupiami dideli nuotraukų albumai,
sudaromi sąrašai kūrinių, kuriuos jis norėjo gauti savo mu­
ziejams. Du tokie albumai buvo pristatyti ir Langei. Kai kurie
paveikslai buvo privačiuose žydų šeimų namuose. Kiti, kaip ir
Juliano Falato drobė, priklausė muziejams. Čartoriskių muzie­
jus Krokuvoje buvo išplėštas. Da Vinčio, Rembranto ir Rafaelio
šedevrai dabar kabėjo nacių funkcionierių namuose.

DRUSKA 3Ū RA I 177
Kitos pavogtos vertybės buvo paslėptos druskos kasyklose,
apleistuose fabrikuose, pilių griuvėsiuose ir muziejų rūsiuose.
Langė suskaičiavo, kad vien iš Lenkijos į Vokietiją „perduota“
per penkiasdešimt tūkstančių meno kūrinių. Jam tai atrodė la­
bai normalu.
Bet didžiausias lobis buvo Gintaro kambarys. Šešios tonos
gryniausio gintaro, kambarys, žėrintis lyg auksinė ugnis. Sienos
išmuštos aukso lakštais, gintaro apkalai inkrustuoti briliantais,
smaragdais, rubinais, nefritais. Okambario centre, mažytėje ova­
linėje nišoje, gulėjo brangiausia jo puošmena - gintarinė gulbė.
Pažvelgiau į dėžutę kuprinėje. Hitleris pirmiausia ieškos gul­
bės. Galvojau apie dvidešimt septynias dėžes, paslėptas slap­
tame rūsyje pilies požemiuose. Tunelių labirinte slaptavietės
niekas nesuras.
Langė žinojo, kur ji yra.
Kochas tarėsi žinąs.
Aš ne tik žinojau, kur yra rūsys, bet turėjau požemio planą ir
slaptavietės raktą.
Šie daikčiukai buvo mano bato pakulnės ertmėje.
j o a na

Daktaras Richteris apžiūrėjo Emiliją.


- Atrodo traumuota, - burbtelėjo.
Bandžiau jam pritarti nesukeldama įtarimo:
- Taip, - sušnibždėjau, - ir man pasirodė. Ji nuolat kalba
apie savo vyrą Augustą, kovojantį fronte. Atskirta nuo tėvų
nieko daugiau netrokšta, tik jo sulaukti. Bet bijo, kad nebūtų
žuvęs.
- Sakėte, jog turit akušerės patirties?
- Insterburgo ligoninėje padėjau gydytojui. Bet ir pati priė­
miau keletą naujagimių be jokių komplikacijų.
- Nežinau, kiek turime nėščiųjų. Gavau porą medicinos sese­
rų ir vieną sanitarą. Bet man reikės jūsų pagalbos ir sužeistųjų
palatoje, - tarė jis.
- Taip, žinoma. Šįryt buvau pritrenkta jų vaizdo, - prisipaži­
nau. - Insterburge neteko matyti tokių sužalojimų.
- Manau, tų vyrų būklė atspindi Vokietijos lemtį, - sušnibž­
dėjo daktaras. - Kelionė trumpa. Pasistenkime, kad jie jaustųsi
kuo patogiau. Ar keliaudama čia daug praradote?
Aš praradau šeimą, kalbą, tėvynę. Viską praradau, - norėjau sa­
kyti, nors supratau jo klausimą.
- Vos vakar ant įlankos ledo netekau draugės. Ojūs?
- Nesuskaičiuočiau, - atsakė jis. - Rytoj pirmiausia vėl bus
nešami sužeistieji. Dar girdėjau, atvyks grupė iš sanatorijos: vo­
kiečių merginos, pakliuvusios į nagus rusams. Patariu šiąnakt
išsimiegoti. Kelionės dienos bus ilgos.
Pritraukiau savo lovą prie Emilijos ir atsiguliau. Pagaliau
pasijutome saugiai ir patogiai. Apginta nuo sniego, šalčio, rusų

DRUSKA JURAI 179


kareivių, jau nieko nebijojau. Laivas turėjo priešlėktuvinius
pabūklus. Šiąnakt miegosiu lovoje šiltame kambaryje, toli nuo
visų baisumų.
Gulėjau atsisukusi į Emiliją, taip ir nenusimovusią raus­
vosios kepurės. Ji nusišypsojo. Prisiminiau vasaras Nidoje su
pussesere. Naktį gulėdavome beveik sukišusios nosis ir krizen­
damos kuždėdavomės. Emilija man taip priminė Liną. Tokie
pat šviesūs plaukai, kaip jūra mėlynos akys, pilnos stiprybės ir
paslapčių.
ą1f r e d a s

Temperatūra vis labiau krito. Nutariau, kad per šalta ieškoti


gelbėjimosi liemenių ir valčių. Todėl marširavau laivo korido­
riais niūniuodamas savo melodiją. Pastebėjau, jog vaikštant
sparčiu žingsniu niekas nestabdo duoti darbo. Todėl myniau
ir myniau vėdindamas plaučius ir mintyse žymėdamasis viską,
ką mačiau.
Iš didžiųjų kambarių išnešti visi baldai. Valgomųjų, šokių
salės ir muzikos kambario grindys nuklotos čiužiniais pabėgė­
liams. Muzikos kambaryje perbraukiau pirštu per slidų koncer­
tinio rojalio viršų. Paskui ėmiau žygiuoti ilgais tikmedžio takais
viršutiniame denyje. Denis buvo įstiklintas. Paskui nulipau į E
denį, arti triumo. Šiame denyje buvo puikus baseinas. Tebebuvo
gražus, nors ir be vandens. Baseiną supo baltos kolonos, lubos
stiklinės. Patalpos priekyje didelė mozaika vaizdavo Neptūną
ir undines, plaukiojančias su žuvimis. Man patiko žiūrėt į šitas
undines, įkalintas plytelėse.
Turėjo plaukti šimtai povandenininkų, pasirengusių Kylyje
pereiti į povandeninius laivus. Jie bus įkurdinti Bir Cdenių kaju­
tėse. Partijos veikėjai ir šiaip svarbūs vokiečiai irgi gaus kajutes.
Nudrožiau į kambuzą pažiūrėti, ką gamina. Mums buvo pa­
sakyta, kad kiekvienas keleivis kartą per dieną gaus karšto val­
gio. Man pūtė pilvą. Atrodo, tas valgis bus žirnienė...
- Ko tau reikia? - paklausė jūreivis, skaičiuojantis maisto at­
sargas.
- Aš tik žiūriu. Esu raštininkas, - atsakiau rašydamas ore.
- Kas tavo rankoms? - pasibjaurėjęs vėl paklausė jūreivis.
- Nieko baisaus. Nedidelis uždegimas.

DRUSKA JŪRA! 181


- Neužkrečiama?
- Aš - užkrečiamas? Kaip drįsti!
- Prilaikyk liežuvį ir drožk į ligoninę. Mums nereikia užkrato
nešiotojų.
Į ligoninę dėl rankų? Galėčiau pašnipinėti gražiąją seselę,
Kodėl pats apie tai nepagalvojau?
emilija

Joana kaipmat užmigo.


Skausmas prasidėjo strėnose, tada ėmė slinkti nugarkauliu
aukštyn. Diegliai buvo panašūs į tuos, kurie užeidavo pastaro­
siomis dienomis, bet aštresni. Pragulėjau kelias valandas. Die­
gliai suremdavo vienodais laiko tarpais. Vos tik užsnūsdavau,
vėl prižadindavo smarkus spaudimas ir skausmas.
Nusimoviau kepurę, sukišau pirštus į rausvo mezginio akis.
Mintyse sudainavau visą dainelę apie ančiukus. Pervėrė skaus­
mas. Suspaudžiau kepurę, sukandau dantis, kad nesurikčiau.
Skausmas plito plėšydamas dubenį. Staiga, per patį sopulį, at­
mintyje atsivėrė durelės ir aš pasijutau esanti jau ne laivo ligo­
ninės lovoje.
Aš sėdėjau ant vėsių grindų prie mamos miegamojo, mano
sterblėj buvo dubuo su juodaisiais serbentais. Kai viskas baig­
sis, atsisėsiu ant jos lovos krašto ir duosiu uogų. Pagaliau turė­
siu mažutį broliuką ar sesutę. Šitaip laukiau, prašiau ne vienus
metus.
Tėtis neramiai vaikščiojo koridoriuje. Kartais mama surikda­
vo stengdamasi paleisti į pasaulį man vaikelį. Taip truko kelias
valandas. Aš išalkau. Ir tada, vos pakėliau prie burnos saujelę
uogų, garsai pasikeitė. Gimdymo šauksmai virto siaubo riksmu.
Tėtis įbėgo į kambarį. Aš taip ir prišalau prie grindų paralyžiuo­
ta mamos balso.
Staiga viskas nutilo. Pravirko pribuvėja.
Iš brazdesio ant stogo supratau, kad gandras išskrido iš liz­
do. Tada pribuvėja išėjusi pranešė apie mamos mirtį.

DRUSKA JURAI 183


Negalėjau patikėti. Maniau, kad sapnuoju. Užsimerkiau, vėl
atsimerkiau. Pabusk, mama. Pabusk. Nepalik manęs! - šaukiau.
Uogos per suknytės priekį nubyrėjo ant grindų.
Ir dabar savo lovoje aš paklausiau:
- Mama, ar aš mirsiu?
Šalimais sujudėjo Joana.
- Emilija?
Žvelgdama aukštyn į mamą vėl paklausiau:
- Umrę, prawda? Juk mirsiu, tiesa?
Joana išsirito iš lovos, pakišo man po nugara ir galva pagal­
ves. Jos skuba patvirtino mano baimę.
Taip, dabar aš mirsiu.
Bet, ne taip kaip mama, į dangų nepateksiu. Jo vartus užra­
kino mano paslaptys. Būsiu kaip suplyšęs aitvaras, įstrigęs ne­
gyvo medžio šakose, negalintis skraidyti.
Kūną persmelkė baisus skausmas. Giltinė be gailesčio kapojo
mane savo dalgiu. Staiga skausmas atlėgo.
- Joana...
Siekiau jos, bet ji kažką darė žemiau. Skubiai pakėlusi akis
uždėjo delną man ant kelio.
- Aš čia, Emilija.
- Paklausyk, būk gera, paklausyk, - maldavau.
- Taip. Galvok apie Augustą, Emilija.
Vėl užplūdo skausmas, baudžiantis mane už melą. Skverbėsi
gilyn vis stiprėdamas, užimdamas kvapą. Prikandusi lūpą paju­
tau kraujo skonį. Dalgis draskė ir raižė vidurius.
Privalai pasakyti, Emilija.
Apsivalyk sąžinę. Išlaisvink sielą.
Skausmas atsitraukė.
Skruostais ritosi ašaros.
- Neverk, - tarė Joana. - Tuoj bus baigta. Galvok apie Au­
gustą, Emilija. Galvok, kokie laimingi būsite trise.

184 RŪTA ŠEPETYS


Ji teisi. Tuoj bus baigta. Mane pervėrė kažkoks deginantis
gumulas. Garsiai surikau nuo nepakeliamos kančios.
Privalai pasakyti, Emilija.
Sąžinė, gėda, viskas virė vienam katile. Žiūrėjau į ją purtyda­
ma galvą, pro ašaras vos vargais negalais sušnibždėjau:
- Nėra Augusto. Nėra jokio Augusto.
Joana
Paklaikusi iš skausmo ir siaubo, Emilija prašneko maišydama
lenkiškus ir vokiškus žodžius:
- Nėra Augusto. Frau Kleist. Gražesnė.
Ji vis be jokio sąryšio kartojo: „Frau Kleist, Frau Kleist“
Gimdymas vyko sparčiai. Norėjau bėgti daktaro Richterio,
bet negalėjau palikti Emilijos. Ją visiškai užvaldė baimė, su­
gniuždė skausmas.
Pro duris įkišo nosį anas jūreivis.
- Alfredai!
- Oi, atsiprašau, Fraulein, maniau, galėtumėt...
Pamatęs Emiliją užsikirto.
- Alfredai, bėkit į kareivių palatą. Atveskit daktarą Richterį.
Greičiau!
Emilija įsikibo į lovos kraštus. Klykė drebėdama, išvertusi akis.
Jūreivis išbalo ir suglebo kaip guminis.
- Alfredai, padėkit! Pašaukite daktarą Richterį.
Jis apsisuko lyg be nuovokos, įsitvėręs staktos ir kažką mur­
mėdamas. Ir dingo.
- Nagi, Emilija, kvėpuok kartu su manimi, - liepiau.
Žiūrėdamos viena į kitą ėmėme ritmingai alsuoti.
Emilija sustojo, burną iškreipė skausmas. Pasirodė kraujas.
Kruvinomis lūpomis ji rėkė:
- Melagė! Melagė! Padėk, mama!
Dar neteko matyti tokios baimės. Kurgi daktaras?
Negalėjau nueiti ir paimti chloroformo. Iš burnos jai varvė-
jo kraujas. Veidu žliaugė prakaitas. Dar garsiau, dar baisiau ji
suriko:

186 r ū t a Še pe t y s
- MAMA!
Staiga išlindo kūdikio galvutė.
- Stumk! - liepiau. Kaip bus lenkiškai „stumk“? Bandžiau ro­
dyti mimika ir judesiais. Ji suprato.
Saukdama ėmė stenėti.
- Nesustok! Stumk!
Ji stanginosi sugniaužusi drebančius kumščius, skausmas
surakino riksmą.
Į mano delnus įslydo kūdikėlis.
- Gerai, gerai! - pasakiau.
Pažvelgiau į rankas. Laikančias atplasnojusį paukštelį.
Emilija gaudė orą, paskui kūkčiodama užsidengė veidą.
- Melagė. Padėk, mama.
- Viskas baigėsi, - tariau jai. - Pagimdei mergytę, Emilija.
Gražutę mergytę.
florianas

Batsiuvį su paklydėliu berniuku atsivedžiau į aparatinę pamie­


goti. Suvysčiau jį į savo ilgą vilnonį paltą, apykaklę pakišau vie­
toj pagalvėlės. Jis kietai miegojo su savo triušiu ir nepabudo,
kai aš atsimerkiau.
Batų Poetas jau sėdėjo spoksodamas į mano batus.
- Pats pasitaisei kulną. Geras darbas. Tu amatininkas? - pa­
klausė jis.
- Panašiai, - atsakiau. Jeigu jis žino, ar mane paskųs?
- Šešeri metai, - tarė batsiuvys. - Šis karas atėmė iš pasaulio
šešerius metus. Aš gimiau Vokietijoje ir čia gyvenau visą gyve­
nimą. Turiu gerų draugų rusų. Jie pasakoja, kad rusų tauta bai­
siai kenčia. Stalinas, Hitleris... Laimingos pabaigos nebus, - vos
girdimai sukuždėjo jis.
Linktelėjau galvodamas, ką jis pasakė. Kaip reikės vokie­
čiui gyventi po karo? Kaip reikės gyventi prūsui? Žvilgtelėjau
į laikrodį.
- Reikia žadinti mažių.
- Turbūt, bet aš žiūriu į berniuką ir pavydžiu jo ramaus mie­
go, jo tyrumo, - pasakė senis.
- Iš kur jis? - paklausiau.
- Išlindo iš miško. Ant palto krūtinės buvo prisegtas adresas
Berlyne. Bet abejoju, ar jo ten kas laukia. Kas, jeigu tai našlaičių
prieglaudos adresas? Joanai sakė, kad buvo su močiute, bet vie­
ną dieną ji nepabudo.
Jaučiau, kaip veidas mainosi liudydamas troškimą nepasi­
duoti jausmams.
Senis linktelėjo.

188 RŪTA ŠEPETYS


- Yra toks posakis: „Mirtis turi tūkstančius durų gyvybei iš­
leisti, aš susirasiu savąsias/' Visų mūsų laukia tokios durys. Aš
žinau. Ir neprieštarauju. Bet vaikai... Dėl šito nesutinku. - Jis
papurtė galvą. - Už ką vaikai?
- Tačiau berniuko dėka gavote leidimą į laivą. Jis buvo per
mažas plaukti vienas.
- Taip taip, galvoju apie tai. Galbūt vaikai yra angelai, globo­
jantys tokius sukriošėlius kaip aš.
- Kokiame laive būsite? - paklausiau.
- „Gustloffe“. Otu?
- „Gustloffe“, - atsakiau.
Mudu be žodžių šyptelėjome.
emilija

Žiūrėjau į vatos gumuliukų stiklainį ant metalinio stalo. Baltus


debesėlius, pakliuvusius į stiklo spąstus. Norėjau nuimti dang­
telį ir paleisti juos skristi su mano paslaptimis.
Aš tebebuvau gyva. Kodėl?
Daktaras valė ir apžiūrėjo kūdikį, o Joana tvarkė mane.
- Puikiai laikeisi, Emilija, - tarė švelniai nubraukdama nuo
akių man plaukus.
Tol žiūrėjau į ryškias lemputes palubėje, kol paskaudo akys.
Skaudėjo viską. Jėgos ištirpo nuovargyje.
Argi žmogus, pasakęs tiesą, neturi jaustis geriau? Man gal
todėl neatėjo ramybė, kad Joana manęs nesuprato ar neišgirdo.
Pakanka sau pačiai ir dangui prisipažinti melavus ar būtina pa­
sisakyti kitam, kuris klausosi?
Kelis mėnesius man visai gerai sekėsi. Dažniausiai aš tikrai
tikėjau savo pasaka. Taip, yra toks Augustas Kleistas. Kol gyve­
nau sodyboje, ten jis kartais lankydavosi. Prinešdavo už mane
malkų, laipiodavo kopėčiomis, kad man nereikėtų, vaišindavo
slyvomis ir gindavo nuo motinos. Viską darė todėl, kad buvo
geras žmogus. Bet aš nebuvau jam tuo, kuo jis buvo man. Jis
išvažiavo prieš tą įvykį.
Buvo tyki gegužės diena, kai į sodybą atėjo rusai. Tyloje į
akmenis garsiai kaukšėjo jų batai. Ponas Kleistas, norėdamas
išvengti karinės tarnybos, buvo tyčia susilaužęs ranką. Sakė,
nelaimingas atsitikimas, bet aš pasislėpusi daržinėje mačiau, ką
darė. Rusams atėjus, jis buvo parišta ranka.
Frau Kleist su dukra Elze išėjo į kiemą. Ji liepė Elzei grįžt į
vidų. Bet Elzė nejudėjo. Stovėjo lyg įkasta. Grįžusi iš miško, kur

190 HUTA ŠEPETYS


grybavau, į rūsį tempiau grybų pintines. Pamačiusi kareivius
užlindau už storo medžio.
Frau Kleist šeimoje visiems komanduodavo, bet mačiau,
kaipji bijo. Ir per daug šneka. Tai rusams nepatiko. Jie reikalavo
valgyti, degtinės ir rankinių laikrodžių. Taip pat Elzės.
- Urri, urri, taip, - sušneko frau Kleist. - Martinai, atiduok
laikrodį. Greitai.
Kareivis žengė prie Elzės. Ponas Kleistas sudejavo, bet jo
žmona puolė derėtis:
- Ne! Šita krank, krank. - Atseit nesveika. - Mes turime gra­
žesnę.
Man sustingo kraujas. Pašiurpo oda. Ne. Ji nedrįs.
- Emilija! - pašaukė ji mane. Mat pamatė iš už medžio ky­
šant pintinę ir liepė prieiti.
- Matot, kokia graži? Labai labai graži. Imkit ją.
Kareiviai atsisuko į mane negyvais veidais. Nutempė į rūsį.
Iš paskos nusidriekė išsibarsčiusių grybų takas.

Joana prinešė suvystytą kūdikį bučiuodama jam galvytę ir mei­


liai šnekindama. Priėjo ir daktaras.
- Mažučiukė, bet atrodo sveika. Ar jau turite vardą?
Vardą? Papurčiau galvą.
- O, supratote! Vadinasi, truputį suprantate vokiškai. Puiku.
Na, pagalvokit apie vardą. Gerai padirbėta, Joana.
Daktaras išėjo.
Gulėjau be jėgų. Užsimerkusi ėmiau laukti, kada duryse
trakštelės Mirties raktas.
f lorianas

Bandysiu lipti anksti. Guvus berniukas ir senas batsiuvys gra­


žiai mane pridengs. Išėjome į lauką. Gatvėmis į prieplauką plū­
do žmonės. Lodami lakstė benamiai šunys, pamesti šeimininkų,
nes gyvūnai nebuvo įleidžiami į laivus. Pasimetę nuo tėvų ant
šaligatvių verkė vaikai, persigandę ir sušalę. Kai kurie glaudėsi
tamsiuose apleistų pastatų priebučiuose kramtydami supeliju­
sią duoną ir cukrinių runkelių lupenas.
Berniukas spaudėsi prie Batų Poeto, sunkiai besiiriančio per
minią. Jis skynėsi kelią daužydamas žmonėms per kojas savo
lazda.
- Eikš, panešiu, - tariau berniukui. Kai užsikėliau jį ant pe­
čių, ėmė dilgsėti žaizdą.
- O, puiki mintis, - pasakė batsiuvys. - Ačiū. - Senis prisi­
gretino prie kažkokio žilo vokiečio. - Kas girdėti? - paklausė.
- Per Kūčias vokiečių povandeninis Lamanšo sąsiauryje pa­
skandino transportinį laivą. Sako, jame buvo tūkstančiai ame­
rikiečių kareivių.
Ar ir amerikiečiai žūsta tūkstančiais? Nacių propaganda
vaizdavo Ameriką kaip rasiniu požiūriu negryną, mišrūnų šalį,
valstybę be širdies.
Tolumoje driokstelėjo artilerijos sviedinys. Žmonės šaukda­
mi puolė pirmyn. Moterų veidai buvo purvini ir išterlioti pele­
nais - maskuotė apsiginti nuo rusų, kurios jos griebėsi eidamos
per miškus. Pabėgėliai rausėsi paliktose rogėse ir lagaminuose.
- Paimkite tuos batus, - patarė Batų Poetas vienam senu­
kui. - Jie geresni už jūsiškius.
Žmogus pritariamai linktelėjo.

192 r ū t a Šepetys
Per žmones sklido visokie gandai. Prie mergaitės šalia mūsų
pribėgo moteris.
- Greičiau! Rusų lėktuvai pabėgėlius apmėtė fosforo bombo­
mis. Apakę voliojasi sniege.
Žmonės kuždėjosi, kad sąjungininkai atkirto miesto prieigas
ir geležinkelius. Mes apsupti. Artėjant prie uosto, minios vis
tirštėjo. Drebėdami pabėgėliai rikiavosi į eiles prie registratū­
ros. Kūdikiai buvo naudojami leidimams gauti, juos perdavinėjo
vieni kitiems.
Kažkokia moteris stvėrė man už rankos.
- Kiek nori už vaiką? Be vaiko manęs nepraleis.
Berniuko kojos ant mano pečių įsitempė.
- Neparduodamas, - atšoviau.
- Kiekvienas turi kainą, - pasakė ji.
- Bet ne kiekvienas turi sielą, - tarė Poetas, grasindamas
moteriškei lazda. - Traukis nuo vaiko.
Kontrolės punktai buvo keli. Be leidimo į laivą niekas nega­
lėjo praeiti. Atsisegiau paltą, nors buvo baisiai šalta, kad maty­
tųsi kraujo dėmės ant marškinių. Turėjau dar vieną dėmę, bet
nematomą.
Sippenhaft. Kraujo kaltė. Tai buvo vienas nacių režimo įsta­
tymų. Jei šeimos narys padarė nusikaltimą ar buvo išdavikas,
jo kraujas buvo laikomas blogu. Pagal šį seną paprotį visa šeima
buvo atsakinga už giminaičio nusikaltimą.
Mano tėvas braižė planus sąmokslininkams, pasikėsinu­
siems į Hitlerį. Jis buvo nuvežtas į Berlyną ir pakartas Plecen-
zės kalėjime. Odabar gabenu brangiausią Hitlerio lobį, taip pat,
paslėpęs bato užkulnyje, planą ir raktą nuo Gintaro kambario.
Aišku kaip dieną: Bekų kraujas blogas.
Uosto vartus saugojo ginkluotų sargybinių grandinė.
Per minią lėtai pričiuožė blizgantis juodas mersedesas. Ka­
reiviai pakėlė užtvarą ir praleido mašiną, ja važiavo puošniai
apsirengusi moteris ir keli karininkai.

DRUSKA JURAI 193


Ne. Negali būti. Ar ten tik ne gauleiteris Kochas? Nerimas
krėtė pokštus įkaitusiai vaizduotei.
Kareivis vaikščiojo palei laukiančiųjų eilę.
- Prašau paruošti patikrinimui dokumentus ir leidimus.
Kakle ėmė tvinkčioti gysla.
j o a na

Galvoje vis skambėjo jos žodžiai.


NeAugustas. Rusai. Frau Kleist. Imkitją. Ji gražesnė.
Mane pykino. Kaip norėjau, kad nebūtų tiesa... Pažvelgiau į
Emiliją, kietai miegančią lovoje. Vis kalbėdavo apie Augustą ir
sodybą. Pasakojant jos veidas nušvisdavo. Bet suremta gimdy­
mo kančių ji rėkė „melagė“ir šaukėsi motinos.
Dirstelėjau į kūdikį. Gražutis, miegojo kaip ir mama.
Gimdyvių palatoje patogiai ilsėjosi dar trys nėščios moterys.
Įėjo daktaras Richteris, lydimas kažkokio vyriškio.
- Joana, čia daktaras Ventas. Ką tik atvykęs iš Jūrų medici­
nos akademijos Gdanske. Jis mums talkins kelionėje. - Dakta­
ras Richteris mostelėjo rodydamas į naujagimę. - Šįryt Joana
priėmė pirmą kūdikį.
Paspaudžiau naujajam gydytojui ranką.
- Labai džiaugiuosi, kad esate čia. Man bus drąsiau.
-Atrodo, puikiai susidorojote su darbu, - tarė daktaras Ventas.
- Prasidėjo įlaipinimas, laivas tolydžio pilnėja, - tarė
Richteris.
- Kada numatyta išplaukti? - paklausiau.
- Jau greitai, - atsakė jis. - Turėsime septynias besilaukian­
čias moteris ir šimtą šešiasdešimt du sužeistuosius. Aišku, skai­
čiai gali pasikeisti. Jei pamatysite kokį įtartiną žmogų, turėsime
pranešti.
Įtartiną žmogų. Tikslus gražuolio Floriano apibūdinimas.
Įdomu, kur jis dabar?

DRUSKA JŪRAI 195


e m Mija
Pabudau nieko nesusigaudydama. Joana norėjo, kad pajudė­
čiau, pavaikščiočiau. Bet aš tingėjau. Pagaliau buvo šilta. Kurį
laiką niekas prie manęs nelįs. Be to, jaučiausi tokia pavargusi.
Užsitraukiau apklotą iki nosies.
Ji atnešė žirnienės ir atsisėdo šalia. Kad ir kur nueidavo, tuoj
pat grįždavo. Joana dabar žiūrėjo į mane kitaip.
Ji suprato.
Žinojo.
- Prūsas? - paklausiau galvodama apie riterį.
- Nežinau, - atsakė ji.
- Tu tikiesi, - pasakiau.
Ji nusijuokė.
Staiga šypsena užgeso, ji pažiūrėjo man į akis. Pasilenkusi
suėmė rankas. Užuojautos sklidinos akys pritvinko ašarų. Tada
Joana sukuždėjo žodžius, kurių taip ilgai laukiau. Žinojau, kad
juos ištartų mama, jei galėtų. Bet juos ištarė Joana, lėtai ir aiš­
kiai, gniauždama man rankas.
- Emilija, man tavęs labai gaila.
Man ėmė virpėti smakras. Kažkas suspaudė gerklę. Aš link­
telėjau, skruostais nuriedėjo karštos ašaros.
- Labai gaila, - pakartojo ji, spausdama rankas.
- Atleisk, - sušnibždėjau.

196 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Mes prisiartinome prie įlaipinimo punkto.


- Na, sveiki.
Karininkas kreipėsi tiesiai į berniuką. Gudrus. Vaikai visada
išplepa tiesą.
- Sveiki, aš Klausas.
- Prašau dokumentus, Klausai.
Batsiuvys padavė berniuko ir savo popierius, aš irgi atkišau
savuosius.
Karininkas atsivertė senio leidimą. Pasilenkęs ir rodydamas
į batsiuvį paklausė berniuką:
- Taigi, Klausai, kas jis?
- Opi, - atsakė berniukas.
Senelis. Taip, panašus į senelį. Geras atsakymas.
- Ošis ponas?
Jis parodė į mane.
Vardas. Be Joanos, niekas nežinojo mano vardo. Kas, jeigu
jis pavadins mane taip, kaip vadina kiti, - prūsu? Arba šnipu?
- Onkel, - nusišypsojo berniukas.
- Okuo dėdė vardu? - paklausė karininkas.
Berniukas atsisuko į mane ir atidavė pagarbą kaip tada kelyje.
- Ponas Bekas.
Karininkas nusijuokė.
Paklydėlis berniukas atkišo triušį.
- Mein Freund.
- Atrodo, tavo draugas mūšyje neteko ausies. Gal reikėtų jį
pasiųst į ligoninę. - Karininkas parodė į mano marškinius. -
Regis, kare ir pats netekote šiek tiek kraujo.

DRUSKA JŪRAI 197


Linktelėjau.
- Šrapnelis.
Užsisegiau paltą, nes buvo šalta.
- Ar turite gydytojų atleidimą? - paklausė jis.
- Taip.
Jis grąžino mums dokumentus.
- Eikite į tolesnį punktą.
Jis peržiūrėjo mano dokumentus, bet į leidimą vos užmetė
akį. Mes įžengėme į uostą.
Visa prieplauka buvo užgrūsta kareiviais, kroviniais, kelei­
viais ir jų bagažu. Vingiavo eilės prie kiekvieno laivo ir prie kiek­
vieno trapo.
Berniukas pasistiebė.
- Taip, labai įdomu, - tarė Batų Poetas. - Turbūt tasai laivas,
prie devinto uosto pirso, didžiausias iš visų, yra mūsiškis.
„Gustloffas“ tikrai buvo įspūdingiausias prieplaukoje. Jo
korpusas aiškiai buvo kruizinio laivo. Keli deniai, daugybė vie­
tų pasislėpti. Viename denyje pastebėjau priešlėktuvinius pa­
būklus. Laivas ginkluotas.
- Ei jūs! - modama mums riktelėjo iš minios milžinė.
- O, sveika, Eva! - pamojo jai Batų Poetas.
- Cha, jums pasisekė: jau buvau beišmetanti jūsų daiktus.
Berniukas nubėgęs pagriebė batsiuvio maišelį.
- Šaunuolė, Eva, dėkui, - tarė senis.
- Neįsivaizduojate, kaip vargau dėl šito gero, stipau šaltyje.
Ir dėl ko? Nė vienas nesiteikėte palaukti vežimo.
- Gana apie bagažą. Ar užsiregistravote į laivą, gerbiamoji? -
paklausė Poetas.
- Taip taip. Štai į tą. „Hansa“. Ojūsų kuris?
Berniukas parodė į „Gustloffą“.
Eva žvilgtelėjo į mane, nusijuokė.
- Ir tu, ką? Įdomu, kaip tau pavyko. Na, aš jau lipsiu. Baisus
šaltis ir klaiki smarvė. Šekit, paimkit Joanos lagaminėlį. Žinau,

198 «UTA ŠEPETYS


kad jai reikės. Perduokit labų dienų. Iš jūsų visų ji viena man
patiko. Atsiprašau. - Ji pastatė lagaminėlį man prie kojų. - Ką
gi, malonu susipažinti.
- Pala, - stvėriau jai už skverno. - Prie ko kitos eilės?
- Inspekcija. Tikrinami visų nešuliai.
Joana

Emilija apsimetė mieganti. Reikia pakelti jai nuotaiką. Kūdikis


užsinorės žįsti. Ji turės jį maitinti. Jeigu to nedarys, gydyto­
jams gali kilti įtarimas. Jeigu jie supras, jog ji ne latvė, daktaras
Richteris apie ją praneš kam reikia. Aš turėsiu atsakyti, kad jai
padėjau įsigaut į laivą. Man pasidarė bloga.
Priėjo moteris.
- Atleiskite, panele. Koridoriuje kažkas nori su jumis pasi­
kalbėti.
Išėjusi pamačiau trepsint jūreivį Alfredą.
- Labas, Alfredai. - Nutariau paklausti: - Ar šiandien teko
matyti mano pacientą, tą iš kino teatro?
- Ne, neteko. Bet aš pasižiūrėsiu.
- Būkit geras, praneškit, jei pamatysite.
Jis mindžikavo trindamas rankas - gyvas mėsas.
- Oi, Alfredai, jūsų rankos...
- Iš tikrųjų atėjau ne dėl rankų. Atėjau... norėjau pasakyti,
kad... Girdėjau, jog turite gerbėją, bet aš šiek tiek nusimanau
apie meilės romanus per nuotolį. Būtų ne pro šalį, jeigu šįvakar
vėliau pasivaikščiotumėte su manimi viršutiniame denyje. Ga­
lėtume aptarti namie likusias mūsų antrąsias puses. - Jis išsi­
šiepė. - Sakykite, Fráulein, ar mėgstate drugelius?
Ką jis čia paisto? Nejau kviečia mane į pasimatymą? O ne.
Bučiuoti Alfredą būtų tas pat kaip žiaumoti krekerius. Net su­
drebėjau.
- Matot, Alfredai, prieš išplaukiant būsime be galo užsiėmę.
Nemanau, kad turėsiu laiko vaikštinėti. Iš tiesų nustebčiau, jei­
gu jūs jo rastumėte.

200 RŪTA ŠEPETYS


Priėjo daktaras Richteris.
- Joana, galite man padėti? Atvyko merginos iš sanatorijos.
Turime nuspręsti, kur jas įkurdinti. Gal padėtumėte joms susi­
tvarkyti? - Daktaras pažvelgė į Alfredą. - Ką čia veiki?
- Stebiu evakuacijos eigą, medicinos procedūras, pone. Kas
nors juk turi tikrinti, ar darbas vyksta.
Jis apsisuko ant kulno ir nudrožė.
florianas

Temperatūra buvo apie nulį, bet mane pylė prakaitas.


Bagažo patikrinimas.
Žiūrėjau, kaip keleivių srautas artėja prie posto. Šneka dau­
giausia sukosi apie daiktus, per didelius, kad paimtų į laivą: se­
novinius baldus, brangius kilimus. Staiga pamačiau jas: medi­
nes dėžes, panašias į daugybę kitų, kurias rūpestingai apraišio­
davau ir uždarydavau, sukrautas rietuvėmis, apsuptas ginkluo­
tų sargybinių. Žinoma. Naciai ne tik ėmė keleivius, į savo laivus
jie krovė ir pagrobtas meno vertybes. Aš netvėriau smalsumu.
Kas šiose dėžėse?
Žmonės verkė priversti palikti per didelį bagažą. Aš nešiausi
Joanos lagaminėlį ir kuprinę. Berniukas neturėjo nieko, Batų
Poetas nešėsi tik maišelį ir batų taisymo reikmenų dėžutę. Jau
ketinau Joanos lagaminėlį atiduoti Poetui, bet sargybinis pa­
stūmė mus į eilę.
- Negaišuokit, neužlaikykit eilės.
Vokiečių veiklumas man buvo pragaištingas. Jie dirbo spar­
čiai. Nespėjus man įgyvendinti plano, mes jau atsidūrėme
priekyje su dokumentais rankose. Karininkas už stalo buvo
vyresnis, užgrūdintas. Jis pasklaidė tapatybės dokumentus,
nuotraukas palygino su veidais. Šalia kareivis tikrino daiktus.
Dokumentų tikrintojas žvilgtelėjo į mūsų leidimus. Bedė pirštu
į batsiuvį ir berniuką.
- Judu einat prie trapo. - Tada parodė į mane. - Jūs eikit
prie stalo už manęs. Papildomas patikrinimas.
Papildomas patikrinimas. Širdis lipo per gerklę. Pamiršau
atsisegti paltą, kad matytųsi sužeidimas. Apsimesdamas, kad

202 RŪTA ŠEPETYS


išsiimu dokumentus, išnėriau iš skylučių sagas. Žvarbus oras
siūbtelėjo į krūtinę. Tikėjausi, kad užmaskuos mano prakaitą,
neviltį. Meldžiausi, kad tikrinantis karininkas būtų toks pat
žioplys kaip ir tas jūreivis, kurį apmulkinau.
Nebuvo.
Maždaug trisdešimties metų, šviesiaplaukis, šviesia, kone
vaškine oda. Panėšėjo į vieną Hitlerio išgirtųjų arijų propagan­
diniuose plakatuose. Jis atsilošė kėdėje braškindamas savo odi­
nį apsiaustą, gardžiuodamasis galia ir viršenybe. Greta stovėjo
du kareiviai, gaudė kiekvieną jo žodį, juokėsi ten, kur reikėjo
juoktis. Priėjęs pastačiau lagaminėlį. Kuprinė buvo ant nugaros.
Joje gulėjo pistoletai, šoviniai, klastojimo reikmenys, užrašų
knygelė ir fiurerio numylėtoji brangenybė - gintaro gulbė.
Šviesiaplaukis karininkas palinko artyn. Trinktelėjo kėdė.
- Dokumentus.
Padaviau jam tapatybės kortelę ir leidimą į laivą.
- Kas lagamine? - paklausė.
- Jis ne mano. Nešu jį savo medicinos seselei, esančiai laive.
Tai jos nuosavybė.
- Tavo seselei? Vaje, turi net asmeninę seselę? - Jis pažvelgė
į kareivį dešinėje. - Jis turi nuosavą medicinos seselę.
- Kurgi ne, - nusijuokė kareivis.
- Panašu, kad tau tikrai reikia seselės. - Pieštuku jis parodė į
kruvinus marškinius. - Parodyk.
- Prašau?
- Parodyk man tą baisią žaizdą, dėl kurios reikia nuolatinės
seselės. Gal ir pats užsigeisiu. Noriu pamatyti, kas tam tikslui
būtina.
Greit pakėlęs marškinius parodžiau ilgą rėžį.
Karininkas susiraukė.
- Bjauru. Oda beveik suaugo virš siūlės. Gali būti per vėlu
ištraukti siūlus. Kuo vardu toji seselė laive?
Aš dvejojau. Negerai. Nenorėjau jos įpainioti.

DRUSKA TURAI 203


- Joana Vilkas, - tyliai tariau.
Kareiviai švilptelėjo.
- Litwinka.
- Ką? - nesupratau.
Karininkas nusijuokė.
- Tavo gražiosios seselės pravardė. Laivo personalui priklau­
so vos kelios moterys, tai visoms davėme pravardes.
Jis vėl atsilošė kėdėje.
- Manau, kažkas ne taip.
Man išrasojo kakta.
- Turi civilio dokumentus ir nori patekti į laivą. Bet esi tvir­
tas vyrukas, galintis tarnauti Reichui.
Palinkau prie jo ir įsmeigiau akis.
- Aš ir tarnauju.
Tada ištraukiau iš kišenės dar vieną dokumentą ir numečiau
ant stalo.
Nusijuokęs jis ėmė aiškinti savo bendrams:
- Pažiūrėkime, kas čia gero... Oficiali medicininė išvada, pa­
sirašyta Litwinkos. Koks dailus parašas... Šrapnelis. O, ir dar kur­
čias viena ausimi. Kaip patogu. Žiūrim, kokie dar meilės laiškai.
Išskleidęs storą gelsvą lapą pamatė antspaudą viršuje ir nu­
tilo. Perskaitęs laišką piktai dėbtelėjo į mane.
- Kai prašoma dokumentų, reikia iš karto rodyti visus.
Manyje sukilo visas pastarųjų metų įniršis. Vos tvardydama­
sis atsirėmiau į stalą.
- Su malonumu pranešiu gauleiteriui Kochui, kad jūs be rei­
kalo šaltyje užlaikėte sužeistą jo pasiuntinį gaišindamas jo už­
duotį ir trukdydamas seselei, kurią jis pats man priskyrė. Šiuo
metu Kochas nelabai atlaidus.
Jis varstė mane akimis aiškiai trokšdamas muštis. Širdyje
tikėjausi, kad prieisime iki kumštynių. Norėjosi pridaužyti šitą
geltonplaukį idiotą iki sąmonės netekimo.
Pastūmęs man popierius linktelėjo trapo pusėn.

204 RŪTA ŠEPETYS


Manyje kunkuliavo adrenalinas. Išmušti jam dantis norė­
jau labiau negu patekti į laivą. Įsikišau dokumentus, susise-
giau paltą.
- Linkėjimų nuo mūsų Litwinkai. - Jis švilptelėjo sargybiniui
prie trapo ir parodė į mane. - Šitam į ligoninę.
Lipdamas į denį nugara jaučiau jo žvilgsnį.
ą1f r e d a s

Išpildydamas moters prašymą vyriškis palenkia jos širdį ir įgy­


ja pranašumą. Hanelorė visada suminkštėdavo, kai atnešdavau
saldainių arba nušluodavau jos šaligatvį. Taip, jeigu noriu pri­
sivilioti gražuolę seselę, turiu išpildyti jos prašymą. Suieškoti
jaunąjį agentą.
Vaikščiojau koridoriais žvalgydamasis to išstypusio pliuškio.
Jeigu yra laive, rasti nebus sunku. Ne tiek jau daug jo amžiaus
vyrų civiliniais drabužiais.
- Frikai, - kažkas pašaukė mane, - mums tavęs reikia gelbė­
jimosi liemenėms išdavinėti.
Kilstelėjau ranką.
- Atleiskite, ponai, vykdau svarbią užduotį.
- Bettnásser, - metė jūreivis. Visi nusikvatojo.
Mižnius.
Pasikasiau rankas. Jie dar pasigailės, kad juokėsi. Labai pa­
sigailės.
Laivo garsiakalbis zvimbė nuo pranešimų apie pasimetusius
ir surastus vaikus, apie dingusius daiktus. Kajutėse ir triume
nerūkyti. Nenusivilkti liemenių.
Kelis kartus apėjęs laivą pajutau, kaip kūną ir protą užplūsta
energija. Gal tikrai ne toks prastas daiktas kariuomenėj priva­
loma fizkultūros programa? Sukdamas už kampo viršutiniame
denyje pamačiau senį su berniuku. Berniūkštis plušėjo - už
smulkius pinigėlius blizgino batus.
- Sveiki. Ieškau jaunuolio iš kino teatro. Ar nematėte?
Senio akys tiesiog bjauriai prisimerkė. Jis pašnairavo į mano
batus.

206 RŪTA ŠEPETYS


- Žinok, aš pastebėjau
- Ką pastebėjot? - suklusau. Nejau matė, kaip įsikišau tą
krištolo drugelį?
- Tu nuspyrei tą vargšą šunį.
- Aa, štai kas, - atsidusau. - Mūsų fiureris jums primintų,
kad beprasmiška gelbėti silpnus ar luošus. Gamtoje silpnos rū­
šys tiesiog išmiršta. - Prisikišęs jam prie veido pasakiau: - Tur­
būt ir pats galėtumėt būti priskirtas prie silpnųjų? Taigi ar ma­
tėt vaikiną iš kino teatro?
- Kam tau jo prireikė? Jis buvo užlaikytas papildomam pa­
tikrinimui.
- Teisingai. Turime būti be galo budrūs. Negalima praleisti
visokių padugnių ar dezertyrų, - griežtai pasakiau.
Palikęs jų batų valymo versliuką nulipau žemyn prie trapo.
- Esu pasiųstas surasti jauno vyriškio, kuris ką tik įlipo.
Aukštas, kaštoniniai plaukai.
- Mes ką tik nukreipėme į ligoninę žmogų, atitinkantį šį api­
būdinimą. Gal jūsiškis?
Nubėgau prie artimiausių laiptų. Pastebėjęs agentą šūkte­
lėjau. Jis sustojo, aš užlipau pas jį. Jis nuoširdžiai apsidžiaugė
mane pamatęs.
- Žinot, kaip tik jūsų ieškojau.
Paplojo man per petį, ir mes ėmėm lipti aukštyn.
Joana
Paguldžiau ryšulėlį šalia Emilijos tikėdamasi, kad jos akys su­
sitiks su kūdikio akutėmis. Atėjo naujasis gydytojas, daktaras
Ventas.
- Joana, už kampo jūsų laukia jūreivis. Atrodo, jog... nekan­
trauja.
Išėjau. Vėl Alfredas. Išsišiepęs pamojo sekti iš paskos.
- Eime.
Ar jis neturi darbo?
- Alfredai, negaliu. Aš labai užsiėmusi.
- Einam, sakau, einam.
Man pagailoAlfredo. Mokykloje pažinojau panašių įjį - trokš­
ta būti vyrais, bet per skystos blauzdos. Mergaitės juokaudavo,
jog tokiems kaip Alfredas dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs.
Alfredas sustojo prie sužeistųjų palatos ir didingai mostelėjo.
- Belskitės, ir jums bus atidaryta.
Man pašoko širdis. Kertėje ant suglaudžiamosios lovelės sė­
dėjo Florianas. Su mano lagaminėliu. Pasistengiau nuslėpti su­
sijaudinimą.
- Mano lagaminas! Ačiū, Florianai.
Alfredas žvilgtelėjo į mane kilstelėdamas antakį.
-Ir?..
- Ir ačiū jums, Alfredai.
Alfredas tebestovėjo iškėlęs antakius ir stebeilijo į mane.
Florianas linktelėjo jam parodydamas, kad kalba baigta.
- Ačiū dar kartą.
- Ką gi, - burbtelėjo Alfredas. - Reikia grįžti prie darbo. Aš
baisiai užsiėmęs.

208 RŪTA ŠEPETYS


Ir jis nuėjo.
Žengiau tarp sužeistųjų eilių į kertę.
- Vis dėlto patekai, - tariau nejučia šyptelėdama.
- Tikper plauką. Prieplaukoje nelabai patinku vienamnaciui.
- Ir atnešei mano lagaminą. Kaip tu susiradai Evą? Kas gir­
dėt apie Poetą ir berniuką?
- Jie mūsų laive. Eva „Hansoje“. Perdavė labų dienų. - Jis
kilstelėjo, pažvelgė man į veidą ir palietė ranką. - Viskas gerai?
Aš linktelėjau.
- Ar gali išimti šituos siūlus?
Nuėjau prie stalo paimti reikiamų instrumentų. Man buvo
liūdna dėl Evos. Taip ir neatsisveikinome kaip pridera.
Grįžau, Florianas atsisegė marškinius. Pridžiūvęs prie odos
kraujas atrodė kaip purvas.
- Turi kuo persivilkti? - paklausiau.
- Nori pasakyti, kad mano garderobas prastas?
Nusišypsojau.
- Labai juokinga. Gulkis, - atsidusau.
- Toks gilus atodūsis. Kas yra? - paklausė jis.
- Emilija pagimdė.
- Kūdikis neišgyveno? - nuoširdžiai susirūpino jis.
- Kūdikis jaučiasi kuo puikiausiai, bet Emilija - ne.
- Kas jai?
Pradėjau traukti siūlus. Ką galėjau jam atsakyti? Kiekjis aps­
kritai gali suprasti? Jis žiūrėjo į mane. Laukia, kad pasakočiau,
ar šiaip žiopso? Įkvėpiau.
- Nėra jokio mylimojo, - sušnibždėjau. - Emiliją priglaudę
žmonės atidavė ją rusams gelbėdami savo dukterį. Mylimąjį
susigalvojo, kad būtų lengviau ištverti. Kol kas ji net nežiūri į
kūdikį.
Jo veidas persimainė. Bravadą pakeitė nuoširdumas ir liū­
desys.
- Dar beveik vaikas, o jau kariauja.

DRUSKA JURAI 209


- Taip, bet su kuo?
Jis pažvelgė nustebęs.
- Su visais. Su viskuo. Kariauja su likimu.
- Dabar suprantu. Ji limpa prie tavęs, nes tu miške išgelbėjai
ją nuo ruso. Esi įrodymas, kad pasaulyje esama gerų vyrų.
- Gana, nekalbėk taip.
Jis įbedė akis į sieną.
Iš jo raumeningos krūtinės ištraukiau paskutines siūles.
- Kada mes išplauksime? - paklausė jis.
- Girdėjau, jog tuoj.
- Man reikia susirasti viečiukę, kad niekas nematytų, - su­
kuždėjo jis. - Gal žinai kokią?
Įlipo į laivą su leidimu, o dabar nori pasislėpti?
Papurčiau galvą.
- Dar neapžiūrėjau laivo. Išvien pasiklystu. - Žiūrėjau, kaip
jis sagstosi marškinius. - Florianai, ar galėtum kai ką padaryti
dėl manęs? Užeiti ir pasisveikinti su Emilija? Būkgeras. Ji tikrai
pralinksmėtų.
emilija

Gal sapnuoju? Nejau tikrai ateina riteris? Aš skubiai atsisėdau.


Jo akys iškart nukrypo prie kūdikio.
- Taip, štai kokia graži mergytė, - tarė jam Joana.
Riteris sustojęs iškėlė rankas.
- Be kepurės? Kurgi tavo rausvoji kepurė? - paklausė.
Parodžiau į paltų šūsnį. Riteris pasirausęs ištraukė mano
kepurę. Švelniai paėmęs kūdikį apklojo ją šita kepure kaip ant­
klodėle. Jo alkūnės linkyje mergytė gulėjo lyg mažytis jaunas
mėnulis. Jis žengė artyn. Pažiūrėjo į kūdikį, į mane, vėl į kūdikį.
- Hmm... Tavo akys. Ir tavo nosis. Gražutė.
Jis glustelėjo lūpomis vaikeliui prie viršugalvio, užsimerkė.
Koks jis gražus... Joana žiūrėjo į jį. Jai jis irgi labai gražus.
Atsimerkęs sukuždėjo man:
- Stebuklas. Dabar ji tau atstoja motiną, tėvą, tėvynę. - Pa­
bučiavęs galvutę pasilenkė ir tyliai pridūrė: - Atstoja Lenkiją.
Mano rankos nejučia siekė vaiko.

DRUSKA JURAI 211


f loriarías

Palikome lenkiukę laikančią savo kūdikį. Joana išlydėjo mane iš


gimdyvių palatos, atrodė nustebusi ir sumišusi. Ji griebė man
už rankos ir ištempė pro duris.
- Kas ten atsitiko? - sušnibždėjo ji. - Kas tu esi?
Aš gūžtelėjau.
- Man patinka vaikai. - Užsimečiau ant pečių kuprinę. - Ta­
čiau dabar man reikia to jūreivio, kad padėtų susirasti slėptuvę.
- Kodėl jis tau padeda?
Stengiausi nesišypsoti.
- Pažadėjau, kad jis gaus medalį.
- Nejuokauk.
- Tikrai.
- Tu pabaisa, - nusijuokė ji.
- Aš pabaisa? Tai ko juokiesi? - paklausiau.
Ji dar labiau įsijuokė.
- Nežinau. Neturėčiau juoktis.
- Tai nebesijuok.
Ji juokėsi padėjusi galvą man ant peties. Jos veidas dvelkė
muilu.
- Taip gardžiai kvepi, - tariau.
Ji liovėsi juoktis, nusišypsojo.
- Ačiū. Ir ačiū, kad atnešei lagaminėlį.
Ji pasistiebė ir suėmusi delnais man veidą pabučiavo.
Aš apkabinau ją ir ėmiau bučiuoti.
- Ir ačiū, - sukuždėjo ji, žiūrėdama man į akis, - už Emiliją.
Išslydusi iš glėbio nuėjo.

212 «UTA ŠEPETYS


j o a na

Koridorius prisigrūdo suleistų keleivių. Pasukau už kampo ir įė­


jau į stiklinį pasivaikščiojimo denio aptvarą. Lango stiklą puošė
sušalusių ledo žvaigždžių nėriniai. Uždėjau pirštus ant šalto sti­
klo ir įsmeigiau akis, nors nieko nemačiau. Neva esu protinga
mergina. Ką aš darau? Jis jaunesnis už mane. Nieko apie jį ne­
žinau. Aiškiai įsivėlęs į kažkokią aferą. Bet jeigu jis toks švelnus
kūdikiui, toks geras Emilijai, ar gali būti blogas žmogus?
Pabučiavau jį už Emiliją.
Per langą man pabeldė sąžinė.
Galbūt pabučiavau jį, nes to norėjau.
Ir, varge mano, buvo nė kiek nepanašu į krekerių žiaumojimą.
Apsisukusi atsišliejau į langą. Sausis skverbėsi kiaurai sti­
klą ir mano palaidinukę. Pirmą kartą per ilgą laiką mano kūnas
buvo šiltesnis už orą lauke.
Dalis keleivių akivaizdžiai pajuto palengvėjimą ir džiaugsmą
atsidūrę laive. Kiti atrodė nervingi, blaškėsi it paukšteliai nar­
ve. Aš priskyriau save prie pirmųjų. Kaip smagu būti tokiame
dideliame laive. Negalėjau atsigėrėti milžinišku „Gustloffu“ su
storais plieno bortais ir daugiaaukščiais deniais. Daktaras Rich-
teris sakė, kad šis kruizinis laivas pastatytas vos prieš aštuo­
nerius metus, bet ketverius metus neplaukiojo. Nenaudojamas
puikiai išsilaikė. Išplaukus iš Gotenhafeno, kelionė į Kylį truks
tik dvi paras. Tada sėsiu į traukinį ir pagaliau pamatysiu mamą.
Kiek visko pasikeitė man išvykus iš Lietuvos... Mama rašė,
kad tėtis su broliu tikriausiai kovoja miškuose. Nejaugi jie gali
išgyventi bunkeryje?
Mano bunkeris - „Gustloffas“. Aš giliai atsidusau. Šitiek pa­
stangų ir nerimo. Nejau galų gale baigsis visi vargai?

DRUSKA JURAI 213


ą1f r e d a s

Labas, mano plaštake,


žinau, koks sunkus išsiskyrimas ir kaip tikriausiai liūdna skrajoti
vienišai. Bet netrukus mūsų didi šalis laimės irpareigingieji atsistos
ant garbės pakylos. Ši dienajau visai arti.
Supalengvėjimu pranešu, kadįlaipinimo procedūrajau įsibėgėjo,
oaš nešąlu. Kai kurie kiti jūreiviai tokiame speige turi tampyti gel­
bėjimo valtis. Neįsivaizduoju, kurjie rado šitokiąjų daugybę.
Mums pasakyta, jog priimsime netgi daugiau keleivių, bet ne­
žinau, kur juos dėsime. Kajutes aukštesniuosiuose deniuose užėmė
privilegijuoti asmenys, o pabėgėliai su džiaugsmu pasitenkino čiu­
žiniais. Laivas dar nė neplaukia, o kai kurie keleiviai jau vaikšto su
gelbėjimosi liemenėmis. Atrodo kvailai.
„Wilhelmas Gustloffas“tapogyvu, kvėpuojančiu miestu. Vyksta
energinga prekyba. Žmonės maino daiktus, o batsiuvys su savo pa­
meistriu viršutiniame denyje taiso batus. Už savo darbąjau surinko
maišelį monetų.
Neabejoju, jog tau įdomu, kaip sekasi veikla, kuriąjau minėjau.
Aš beveik susidraugavau sujaunuoju agentu. Mudu šnekamės viso­
kiomis rimtomis temomis. Deja, aš nebesu tas svajingas berniukas,
kuriam tu modavai iš mokyklos kiemo pakraščio. Dabar esu unifor­
muotas vyras.
Kasdien, Hanelore, darausi vis ištikimesnis savo šaliai ir Fiure­
riui. Todėl padėjau agentui laive susirasti slėptuvę, kadgalėtų len­
gviau įvykdyti savo užduotį. Jis buvo toks dėkingas, jog dar kartą
pažadėjo atvykęs į Kylį pristatyti mane medaliui už drąsą. Bus dar
vienas pridėti prie krūvos jų, bet toks pat brangus. Juk viskas, ko
siekiu, viskas, ką esu nuveikęs, skirta tik tau. Tau ir Vokietijai. Tu,
aišku, tai žinai, ar ne, Lore?

214 RŪTA ŠEPETYS


emilija

Kūdikėlis glaudėsi prie manęs. Riteris sakė, ji man atstos mo­


tiną, tėvą, dalį manęs pačios. Jeigu ji tokia artima mums, no­
riu, kad pažintų mūsų miestą Lvovą. Ji turi pažinti Lenkiją.
Žiūrėdama į vaikelį staiga taip pasiilgau tėvynės, jos bičių, ne­
šančių nektarą iš obelų žiedų, ir paukščių, čiulbančių lazdynų
krūmuose.
Kaip ji atskirs, kur tiesa, o kur netiesa? Ar patikės, kad prieš
karą Lvove taikiai sugyveno lenkai, žydai, ukrainiečiai, armėnai
ir vengrai? Kad mūsų virtuvėje aš, Rachelė ir Helena dažnai ger­
davome arbatą su spurgomis?
Valgis. Norėjau, kad ji pažintų mūsų valgius. Kaip mano pirš­
tai pasigedo miltuotos tešlos. Mano ausys pasigedo obuolinių
blynelių spragėjimo keptuvėje, akys pasigedo vaivorykštės iš
konservuotų vaisių ir daržovių stiklainių ant lentynų. Karas iš­
blukino visas spalvas, paliko tik niūriai pilką.
Norėjau, kad ji pažintų ne šiaip Lenkiją, o mano Lenkiją.
Prispaudžiau ją prie savęs ir ėmiau kuždėti lenkiškai:
- Nebuvo nei getų, nei raiščių ant rankų. Mane dažnai už-
migdydavo vėjas, pučiantis pro atvirą langą. Tikrų tikriausia
tiesa. Kadaise taip ir buvo.

DRUSKA JŪRAI 215


f lorianas

Kamino skersmuo buvo maždaug penki metrai. Jame buvo ko­


pėtėlės ir iškyša, pakankamai plati, kad ant jos atsigultum. Šal­
ta, miegas neėmė. Kaminas buvo nuošali, bet ir rizikinga vieta.
Jei kas pasižiūrės į vidų ir mane pamatys, iškart supras, kad
slapstausi. Gal reikėjo likti ligoninėje? Ten būčiau geriau užsi­
slėpęs ir nešalęs. Buvęs arčiau Joanos. Bet jeigu ateis tasai nacis
iš uosto, jis manęs ieškos ligoninėje.
Man besvarstant visokias galimybes atsivėrė durys.
Jūreivis užlipo pas mane ir atsisėdo šalimais.
- Turiu naujienų, - pareiškė.
- Ir kokių gi?
Jis pasitrynė pūslėtus delnus.
-Nuo viršutinio denio pamačiau, kad atvyko šimtai moterų
iš karinio jūrų laivyno pagalbinio korpuso. Gerai apsirengusios
ir švarios.
- Jau lipa pagalbinis korpusas?
Galbūt tai reiškia, kad netrukus išplauksime.
“ Taip, keli šimtai, ir visos atrodo nepėsčios.
- Kur jas įkurdins? - paklausiau. - Argi yra tiek kajučių?
- Oi ne. Visos kajutės jau užimtos. Bet įsivaizduoju, kad kai
kas laive mielai pasiūlys joms šiltą guolį, - pasakė jis ir prunkš­
telėjo iš juoko.
Atsišliejau į šaltą kamino sieną. Gal šis vaikėzas kada nors
yra gavęs plyta per makaulę?
- Kiek laiko jau tarnaujat, jūreivi? - paklausiau.
Jis nudelbė akis delsdamas atsakyti.
- Kad jau neturime nuo vienas kito paslapčių, nemeluosiu.

216 «UTA ŠEPETYS


Aš pašauktas neseniai. Norėjau stoti į hitlerjugendą, bet man
buvo per sunkus jų sportas, visą laiką reikėdavo varžytis. Ma­
tau, jog esate stiprus ir vikrus. Aš toks nesu. Nemoku greitai
bėgti ar toli nušokti. Bet esu gabus kitose srityse. Mano tėvas
baisiai nusivylė, tačiau motina lengviau atsiduso. Nors ji, aišku,
myli fiurerį, nelabai norėjo manęs atiduoti kariuomenėn. Esu
vienturtis.
- Sakot, motina myli fiurerį?
Jis pažvelgė į mane rimtomis, skvarbiomis akimis.
- Žinoma. Visi mylime fiurerį, pone. Kaip laikraščiai rašo:
„Geri vokiečiai kovoja už fiurerį." Aš tai tikrai. Prisipažinsiu, esu
pernelyg minkštaširdis ir kartais pasidaro gaila kokio žmogelio,
negalinčio priklausyti valdančiajai rasei, tačiau dabar užgniau-
žiu tokias nedoras mintis. Tai ir yra pasiaukojimas, ar ne?
Jo nedoros mintys iš pagrindų skiriasi nuo manųjų.
Jis spoksojo į mane.
- Jūs, be abejo, pritariate mano žodžiams? Mudu esame geri
vokiečiai.
Jis nuleido akis. Balsas nemaloniai sudrebėjo. Staiga pano­
rau nustumti jį nuo iškyšos. Tačiau tik linktelėjau.
- Mudu geri vokiečiai. Tai gal kartais paieškotumėt man ko
nors valgomo? - paklausiau.
Joana
Gimdyvių palata jau buvo pilna. Trys moterys tuoj turėjo gim­
dyti. Emilija kažką šnibždėjo savo mergytei žiūrinėdama jos
rankytes. Maža būdama turėjau dvi lėlytes ir visur jas nešio-
davausi. Paskui mokykloje rūpėjo tik gauti kuo geresnius pažy­
mius, lėlėms laiko neliko.
Nusisukau nuo Emilijos su dukryte stengdamasi nuryti keis­
tą gumulą gerklėje.
Įžengė karininkas žalia uniforma ir juodais auliniais batais.
- Joana Vilkas?
Karininkas buvo šviesiaplaukis, balta, kone peršviečiama
oda. Atrodė kaip „grynakraujis“, vaizduojamas ant vokiškų sim­
bolių.
- Kuo galiu padėti?
- Atėjau dėl vieno asmens, kuriam jūs;au padėjote. - Jis su­
stingo. - Dėl vieno jūsų ligonio - su šrapnelio žaizda ir pažeista
ausimi.
Emilija įsitempė. Prispaudusi prie savęs kūdikį nenuleido
akių nuo karininko.
- Ar galite patvirtinti to ligonio vardą ir pavardę, panele
Vilkas?
Žengtelėjusi arčiau jo tyliai atsakiau:
- Aš neturiu teisės sakyti ligonių pavardžių. Manau, su­
prantate.
Jis supyko. Nepratęs, kad kiti jam nepaklustų.
- Jei neklystu, panele, esate Volksdeutsche, lietuvė, kuriai
buvo leista repatrijuoti į Vokietiją. Jūsų laisvė Hitlerio ranko­
se. Tikrai galime atiduoti jus Stalinui. - Jis nusišypsojo paten-

218 P U TA ŠEPETY S
kintas savo stačiokiškumu. - Bet šito nedarysime. Jūs per daug
graži. Taigi ar galite pasakyti, kuo vardu jūsų ligonis su šrapne­
lio žaizda ir nesveika ausimi?
- Vargu ar prisimenu, - sušnibždėjau. - Gal Frydrichas? Ar
Fricas...
Karininkas lyg ir susimąstė. Kažin ką jis jau žino?
Vokietis prisimerkė.
- Ogal Florianas? Pavarde Bekas?
Jis žinojo daugiau, negu išsidavė.
- Gali būti.
- Kur jį sutikote?
- Kelionėje. Jis kraujavo ir turėjo karščio. Ar kas negerai,
pone?
Karininkas perbraukė pirštu per metalinio stalo kraštą tarsi
tikrindamas, ar nėra dulkių.
- Jeigu sakote tiesą, tada ne, viskas gerai. Bet jeigu dangs­
tote dezertyrą ar jam padedate, panele Vilkas, tada taip, labai
negerai.
- Jis turi dokumentus. Ar ponas Bekas juos parodė?
Norėdama kuo nors užimti virpančias rankas ėmiau lanks­
tyti drobinį tvarstį.
- Dokumentus jis parodė. Taip pat parodė savo požiūrį į
mane. Tik prispaustas pateikė visus turimus popierius.
Pabandžiau pakreipti šneką ir kartu pasiaiškinti, kaip yra:
- Vadinasi, suprantate jo padėtį.
- Taip, jis - gauleiterio Kocho pasiuntinys. Sakė, jog buvo
sužeistas ir Kochas jus paskyrė jo asmenine sesele.
Aš netekau žado, bet rankos judėjo. Mane paskyrė gauleite­
ris Kochas? Ką jis čia paisto?
Vokietis papurtė galvą.
- Bet man kažkas nepatiko, - tarė pažvelgęs į Emiliją, tada
į mane. - Aš juo nepatikėjau. Norėčiau dar kartą patikrinti jo
dokumentus. Pasiunčiau jį į ligoninę, tačiau ten jo nerandu. Gal

D RUŠKA MJRA! 219


kartais turite antrą egzempliorių medicinos pažymos, kurią
jam išrašėte?
Medicinos pažyma. Kurią aš išrašiusi. Ko jis pridirbo?
- Atleiskite, sužeistųjų tiek daug, - sumurmėjau.
- Taip, sužeistųjų daugybė. Todėl pasiunčiau telegramą į Ro­
cho kanceliariją, kad patvirtintų jo žodžius, bet pamaniau, gal
jūs greičiau išsklaidysite abejones. Ar matėte jį?
- Taip, išėmiau jam siūles.
Emilija pasimuistė protestuodama, norėdama apginti Flo­
rianą.
- Ką jis sakė? - paklausė karininkas.
- Tiktai kad pavargęs. - Emilija sužaibavo į mane. - Ir... kad
ketina pereiti į „Hansa“laivą.
- „Hansa“?
¡bėgo paklydėlis berniukas, krūtinė kilnojosi po gelbėjimosi
liemene, veidu tekėjo ašaros. Jis atkišo pliušinį triušį. Likusioji
ausis maskatavo ant siūlo.
- Vajetau! - šūktelėjau. Jis linktelėjo patempęs lūpą. - Ne­
sijaudink, mes jį pagydysime. - Atsisukau į karininką. - Ar vis­
kas, pone? Matote, manęs laukia operacija.
emilija

Florianas Bekas. Riteris vardu Florianas, kaip ir šventas Flori­


jonas, Lenkijos globėjas. Nacių karininkas bandė prie jo prisi­
kasti. Jeigu jis sužinotų, kad esu lenkė, išmestų mane iš laivo į
Baltijos bangas.
Joana vaikščiodama siuvo triušiui ausį. Pyksta arba galvoja.
Gal ir tai, ir tai. Paklydėlis berniukas priėjo prie mano lovos,
smalsiai pažiūrėjo į kūdikį.
- Labas, aš Klausas, - prisistatė jai.
Pažvelgiau į berniuką. Skruostai įraudę nuo šalčio ir vėjo.
Didžiulė liemenė siekė iki kelių, su ja atrodė lyg nykštukas. Jis
vienas kaip ir aš, bet jam tik šešeri metai. Kur jo tėvai? Mama
sakė, kad persodintas daigas neprigyja. Bet batsiuvys jį myli.
Mačiau. Rūpinsis juo, gins jį, ne taip kaip frau Kleist.
- Ketveri metai. Mes tave laikome jau daugiau kaip ketveri
metai, - aimanavo frau Kleist. - Ar žinai, kiek man kainavo?
- Manęs atvažiuos pasiimti tėtis, - atsakiau jai. - Jis jums
sumokės.
Ji atsisuko kaip nudegusi.
- Tavo tėvas negyvas. Kaip manai, kodėl aš taip nirštu?
Negyvas.
Jos žodžiai suspaudė gerklę, nuslinko trachėja ir užkimšo
plaučius.
- Netiesa, - sušnibždėjau.
Ne, negali būti.
Priėjo Augustas.
- Žinoma, kad negali. - Jis timptelėjo man už rankos. - Ei­
nam, Emilija, parinksime džemui rožių žiedlapių.

DRUSKA JŪRA 221


Jis piktai pažiūrėjo į motiną.

Manyje pabudo sena baimė. Ant rankų sukrutėjo kūdikis. Pa­


žvelgiau žemyn. Jos galvytė tarsi linksėjo man. Staiga mūsų
akys susidūrė. Jos meilus, bet ramus žvilgsnis mane nuramino.
Pečiai atsileido, baimė išsisklaidė.
Atėjo batsiuvys, uždusęs, suplukęs.
- Tikriausiai manęs lauki, Klausai. Šitie seni pagaliai jau ne­
juda taip greitai.
Pamatęs vaikelį susiėmė už galvos.
- Tik pažiūrėkit, stebuklas!
- Argi ne gražutė? - tarė Joana.
- Graži tuo, - tarė senukas, - kad įveikė karą. Pati matei ke­
lyje. Ingrida įsmuko po ledu, aplinkui vien mirtis ir griuvėsiai.
Pažiūrėk, kas darosi prieplaukoje. Baisi neviltis. Rusai jau čia
pat. - Jis žengė artyn, mostelėjo kūdikio pusėn. - Ir tokiambai­
sume gyvybė spjovė mirčiai į akis. Reikia paieškoti jai batukų.
ą1f r e d a s

Miela Hanelore,
uostą gaubia sutemos. Sėdžiu galvodamas apie viską, kas atsi­
tiko. Neapsirik dėl mano poetinių nukrypimų. Aš nesu vien tik sar­
gybinis, dar esu mąstytojas, Lore, ir visą laiką mąstau. Tarnauju
žmogui, turinčiam didelę valdžią. Mudu visiškai suprantame vienas
kitą, mus sieja bendros pažiūros. Šįvakar kalbėjomės apie ištikimy­
bę. Patikinau jį, jog esu ištikimas Vokietijos kovai. Taip pat prisi­
pažinau, kad kadaise gailėdavausi žemesnių už save. Būk rami, aš
išrausiu šitą gailestį. Suprantu, tai silpnybė. Jos neturi likti. Mes
esamegeri vokiečiai. Ir turime prigimtinę teisę. Todėl mūsų pareiga
sijoti smėlį, kad iš likusių aukso trupinių sulipdytume stipresnį tau­
tos stuburą.
Manau, ir tau pasitaiko silpnumo akimirkų?Prisimenugilius su­
sižavėjimoatodūsius, kai šluodavaujūsų šaligatvį. Otaip, brangioji,
pastebėjau. Aš daugpastabesnis už tuos hitlerjugendo nenaudėlius.
Prisipažinsiu, Lore, nustebau, kai motina mane sulaikė nuo šios
organizacijos. Tėvas gėdijosi, kad aš pasirodžiau esąs netinkamas
būtijos nariu. Jis bijojopasekmių. Bet ašpavargau nuo tų storžievių
vaikėzų ir supratau, jog esu skirtas daug svarbesniems dalykams.
Nors praėjo beveik penkeri metai, kolgalėjau prisidėti prie karo, vis
dėlto čia, Gotenhafene, radau savopašaukimą. Mano savybes paga­
liauįvertino saviškis, neprilygstamo drąsumo karys. Taip, neapsa­
komai gera atrasti save. Nedaug kas turi tokią galimybę. Aš vienas
laimingųjų.
Dabar suprantu, ką reiškiajaustis pranašesniam. Man šis jaus­
mas patinka.

DRUSKA JŪRAI 223


florianas

Iš burnos virto garas. Pilvas gurgė. Prisiminiau mūsų šiltą vir­


tuvę namuose Tilzit, ant puodų besikilnojančius dangčius ir se­
sers kvatojimą kambariuose.
Mamai mirus tuberkulioze, Ani buvo didžiausias tėvo rūpes­
tis. „Kaip vienas užauginsiu gerą merginą?“- sakydavo jis.
Ani turėjo trylika metų, kai mačiau ją paskutinį kartą. Dabar
jai beveik šešiolika. Ar atpažinčiau ją sutikęs gatvėje? Kur jai
teko būti ir ką patirti?
Girgžtelėjo durys.
- Kas nori valgyt? - sušuko balsas.
Tai kvailys.
- Ššš... - sudraudžiau jį.
- O taip, turime saugotis. - Jis užlipo kopėtėlėmis. - Jaučiu,
kaip organizmas stiprėja, - pasigyrė jis. - Ėmiau mankštintis ir
matau, kad naudinga. Iš tikrųjų pastebiu, kad ir rankoms nau­
da, pradeda gyti.
Nenorėjau galvoti apie jo pūslėm išmėtytas rankas.
- Ką atnešėt užvalgyt? - paklausiau.
Jis nusimovė nuo peties dirželį ir padavė mano gertuvę. Jau
seniai ji nebuvo tokia sunki.
- Dėkui.
Iškart išgėriau. Tada iš po skverno jis ištraukė duonos ir į
popierių suvyniotą mėsos griežinį.
- Dauguma valgo žirnienę, bet man būtų nelengva jos atneš­
ti, - paaiškino jis.
- Kada išplaukiame? - paklausiau.
- Girdėjau, kad jau bet kurią minutę.

224 RŪTA ŠEPETYS


Tolumoje nuaidėjo artilerijos pabūklas. Jis drebėdamas pri­
siplojo prie kamino sienos.
- Dar už daug mylių, - pasakiau. - Bet jie artėja.
Įsivaizdavau tėvo žemėlapius. Taip ir mačiau, kaip rusų or­
dos veržiasi per Rytprūsius Baltijos jūros link, kelyje nušluoda-
mos vermachtą ir mus visus.
Jis pasikasė riešą.
- Galima paklausti, ar valdote ginklą?
Aš linktelėjau.
- Ojūs?
- Labiau mintimis negu rankomis, - atsakė jis. - Aš esu, kas
filosofų terpėje vadinama „mąstytoju". Mėgstu viską apsvarsty­
ti iš visų pusių. Aš stebiu. Esu stebėtojas.
- Bet kartais nėr kada galvoti, - tariau jam. - Reikia veikti.
- Nelabai sutinku, su visa pagarba, aišku. Matau, jog dauge­
lis veikia instinktyviai, o tai, mano manymu, blogai. Instinktais
mes pasiduodame silpnumui ir emocijoms. Visada geriau šaltai
apgalvoti ir suplanuoti, kliautis proto balsu.
Vėl užėjo noras jam trenkti. Nurijau paskutinį duonos kąsnį.
- Kliūtys yra ne tam, kad joms pasiduotum, o kad jas įveik­
tum, - porino jūreivis. - Dažnai prisimenu šią išmintį. Jūs,
be abejo, žinote šiuos žodžius. Juk skaitėte Hitlerio „Mano
kovą“? - paklausė jis.
Aš neatsakiau.
- Žinot, atrodote protingas vyrukas. Jums būtų pravartu
galvoti savo galva, o ne mokytis atmintinai kitų žodžius.
- Ką gi, dėkui. Motina visada giria mano aštrų protą. - Jis
atsisuko į mane išsišiepęs. - Aš ir galvoju savo galva. Tačiau fiu­
rerio išmintis mane pripildo neapsakomo pasitikėjimo. - Dar
plačiau išsiviepęs ėmė cituoti: - „Pirmutinė sėkmės sąlyga -
ryžtingas ir nuolatinis jėgos panaudojimas.“ Argi ne nuosta­
bu? - paklausė išvertęs akis. Jo vyzdžiai buvo išsiplėtę.

DRUSKA 3 ŪR A I 225
Aš tylėjau. Man pašiurpo sprandas. Šis vaikiščias nėra jūrei­
vis. Tai būsimas psichopatas.
- Ar matėt seselę? - paklausiau.
- Galiu atvesti, - pasišovė jis.
- Ne...
Bet jis nusirito kopėčiom ir smuko pro duris man nespėjus
sulaikyti.
j o a na

Įkvėpiau tramdydama pyktį. Kaip jis drįso man šitaip padaryti?


Rytoj rytą galėčiau išlipti į prieplauką ir susirasti šviesia­
plaukį karininką. Pasakyti, jog apsirikau. Nerašiau jam jokios
pažymos, nieko apie ją nežinau. Karininkas pasakė Volksdeuts-
che - vokiečių kilmės. Tikrai taip - Vokietija išgelbėjo mane nuo
Stalino. Argi aš neskolinga Vokietijai?
- Joana... - tyliai prabilo balsas už nugaros. Atsisukau. Emi­
lija žvelgė į mane nerimastingomis akimis. - Ne, - sukuždėjo. -
Prašau.
Gal ji mato mano mintis?
- Atsiprašau, Fráulein. - Prie palatos durų stovėjo Alfredas. -
Vienas ponas prašo susitikti.
- Kur jis?
- Aš jus nuvesiu, - tarė jis. - Verčiau apsivilkit paltą.
Bandžiau Alfredą paskubinti, bet veltui. Laivas buvo toks
sausakimšas žmonių, kad negalėjai greitai eiti. Kiek tūkstančių
į jį sulipo?
- Bet kada juos pamatysiu? - koridoriuje kūkčiojo mergaitė.
- Neverk, vaikeli, - ramino ją senyva moteris. - Tau pasise­
kė, kad buvai parinkta iš visos šeimos. Mama atvyks tavęs pasi­
imti po poros metų. Pamatysi, laikas kaipmat pralėks.
Mergaitė atrodė dešimtmetė ar vienuolikmetė. Kaip ji ke­
liaus toliau viena?
- Alfredai, šitokia daugybė žmonių. Dalį keleivių reikės išlai­
pinti, ar ne? - paklausiau.
- Ne. Girdėjau, kad laive jau yra daugiau kaip aštuoni tūks­
tančiai ir dar lipa.

DRUSKA JŪRAI 227


Aštuoni tūkstančiai? Laive nėra net pusantro tūkstančio
vietų. Ėjome pro keturvietes kajutes. Jose grūdosi po keliolika,
lagaminus ir krepšius sukrovę iki lubų mėgino migdytis.
- Viskas gana kultūringa, - tarė Alfredas. - Šįvakar atvyko
per tris šimtus moterų iš karinio jūrų laivyno pagalbinio korpu­
so. Joms teko pats dugnas. Išsiurbtas plaukimo baseinas.
Supratau, kaip man pasisekė, kad pakliuvau į gimdyvių pa­
latą. Ten erdvu ir gana ramu. Per žmonių jūrą bridóme laiptų
link. Kai kurie dėvėjo gelbėjimosi liemenes, tad užėmė dar dau­
giau vietos.
Ėmėm lipti laiptais. Oras tapo šaltesnis. Užsivilkau paltą.
Alfredas stabtelėjęs pridėjo pirštą prie lūpų. Praleidome keletą
žmonių. Tada jis atidarė dureles laiptų šone ir už rankovės pro
jas įtraukė mane.
Atsidūrėme tuščiavidurėje ertmėje.
- Kur mes? - paklausiau.
- Kamine, - pranešė jis.
- Ššš, - išgirdau iš aukštai. Pakėlusi galvą pamačiau kopėtė­
lėmis nulipant Florianą.
- Alfredai, gal trumpam patiktumėte mus vienus?
florianas

Ji trenkė man antausį.


Kai nieko nedariau, vėl užsimojo. Dabar sugriebiau jos ranką.
- Kaip tu drįsti, - sušnypštė ji.
- Apie ką tu kalbi? - paklausiau. Jos veidas buvo gal per colį
nuo manęs.
- Pats žinai, apie ką, - sušnibždėjo ji. - Tu suklastojai laišką.
Pasakei, kad Kochas mane priskyrė tau. Ar žinai, ką jie gali man
padaryti?
Aš ją paleidau.
- Kas atsitiko?
- Šviesiaplaukis nacis, kurį tu minėjai, buvo atėjęs ieškoti
tavęs.
- Ką jam sakei?
- Nieko. Sakiau, kad nieko nežinau. - Ir prapliupo: - Bet jis
sakė matęs tavo dokumentus, sakė, jog esi Kocho pasiuntinys ir
kad Kochas mane paskyręs tavo sesele!
- Ššš, - pakartojau. - Tas jūreivis turbūt klausosi.
- Ir tegu, - sukuždėjo ji. - Jis save laiko didvyriu, padedančiu
tau vykdyti kažkokią Reicho žvalgybos užduotį.
- Tas vaikėzas ne didvyris. Laikykis nuo jo kuo toliau.
- Tu mus statai į baisų pavojų. Taip nesąžininga. Eva sakė,
jog esi šnipas. Ingrida - jog vagis. Be reikalo jomis netikėjau.
Kas man liko daryti? Ji galėjo mane įduoti.
Ar įduos?

DRUSKA 30 RA I 229
Joana
Mes stovėjome varstydami kits kitą žvilgsniais.
- Sakyk, ką nori žinoti, - tarė Florianas.
- Tu tikrai kažką gabeni gauleiteriui Kochui?
- Ne. Aš gabenu kai ką sau, - atsakiau. - Meno kūrinį.
- Tu vogei meną?
- Ne. Naciai vogė meną.
Ar jis nori pasakyti tą meno kūrinį paėmęs iš nacių?
- Nekalbėk mįslėmis.
Atsidusęs jis ėmė kuždėti:
- Aš esu dailininkas restauratorius, Joana. Todėl ir nebuvau
paimtas į kariuomenę. Dirbau Kenigsbergo muziejuje. Konser­
vavau ir pakavau meno kūrinius muziejaus direktoriui ir jo už­
sakovams. Bet paskui sužinojau, jog jie manimi naudojasi.
- Todėl tu kažką pavogei norėdamas atkeršyti?
- Ne „kažką“, o neįkainojamą brangenybę. - Jis patylėjo. -
Tarkime, paėmiau daikčiuką, be kurio neįmanoma visa dėlionė.
Nieko nesupratau. Bet ir suprasdama nebūčiau norėjusi vel­
tis į šią istoriją.
- Ar tu myli savo tėvynę? Ar myli savo šeimą? - paklausė jis.
- Žinoma, - atsakiau.
- Aš taip pat. Kažkur yra mano jaunėlė sesuo. Ji turi tik
mane. Mano tėvas buvo kartografas, braižydavo žemėlapius. Jis
dirbo žmonėms, kurie pasikėsino į Hitlerį. Taigi naciai nužudė
mano tėvą ir mums atsiuntė sąskaitą. Trys šimtai reichsmarkių
už jo egzekuciją. Supranti? Naciai reikalavo sumokėti už tai, kad
nužudė mano tėvą. Kaip jaustumeis, jeigu Stalinas pareikalautų
mokesčio už tau brangaus žmogaus nužudymą?

230 RŪTA ŠEPETYS


- Nutilk.
- Ką gi, tu tokia dorybinga. Gimdyvių palatoje slepi lenkę su
kūdikiu.
- Tyliau šnekėk. Tai kas kita, pats supranti. Ji auka. Reikia
jai padėti.
- Nesvarbu. Jeigu jie sužinos, kad suklastojai lenkės doku­
mentą ir jai padėjai patekti į laivą vietoj kokio nors vokiečio, tau
galas. Mes abu skęstame. Bet aš tavęs neįskųsiu. Ir Poetas mūsų
neįskųs. Aš ne šnipas, Joana. Aš niekam nedirbu. Dirbu sau,
savo šeimai ir panašiems į mane. Jei kas nors atkapstys tiesą,
prisipažinsiu suklastojęs laišką, o tu atseit nieko nežinojai.
- Ojeigu jie nepatikės? - paklausiau.
- Aš įrodysiu. Paduosiu tavo laišką ir savo užrašų knygutę.
Parodysiu, kaip mokiausi padirbti tavo parašą.
- Kokį laišką?
Jis patylėjo, įkvėpė.
- Raštelį, kurį palikai dvaro virtuvėje. Aš jį paėmiau.
- Tu paėmei mano laiškelį?
Aš taip bijojau dėl to raštelio: kad tuose namuose bus mano
pavardė. Pasirodo, jį visą laiką turėjo Florianas.
- Paėmiau, nes norėjau tave apsaugoti, - sušnibždėjo jis.
- Ką gi, pats saugokis. Karininkas sakė davęs Kochui užklau­
simo telegramą.
Atsivėrė durys, pasirodė išbalęs Alfredo veidas.
- Atleiskite, kad sutrukdžiau. Ar galėčiau palikti postą ir pa­
sinaudoti tam tikrais patogumais?
- Prašom, aš irgi einu.
emi lija
Laivas buvo pilnas neįprasto triukšmo. Trankėsi plieninės du­
rys, dusliai kaukšėjo žingsniai, aidėjo gūdūs aidai. Gamta, lau­
kas, net ir anoji sodyba - viskas liko be galo toli.
Aš taip stengiausi įtikti Kleistams. Frau Kleist skundėsi, kad
viską darau blogai, bet vis dėlto mielai leido man valyti, virti
ir konservuoti. Podėlis rūsyje kiemo gale tapo mano mėgsta­
miausia vieta. Karštomis dienomis sėdėdavau ant obuolių dė­
žės jo pasienyje atsišliejusi į šaltus akmenis. Būdamas namie,
Augustas sutaisė lentynas rūsyje. Aplinkui vis sukiodavosi Elzė,
kaulydavo rožių džemo.
Elzė nekalta.
Ir vis dėlto...
Ar ji kada nors pagalvoja apie tai? Ar prisimena, kaip ariau
batų kulnais žemę, kai jie mane tempė per kiemą? Ar mano riks­
mas tebeskamba jos galvoje, kaip skamba manojoje?
Ogalbūt, kaip ir aš, ji stengiasi viską pamiršti ir verčiau sva­
joti apie šaukštą rožių džemo.

232 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Ar ji nemeluoja? Ar karininkas tikrai pasiuntė telegramą Kocho


kanceliarijai, o gal ji taip sakė iš pykčio, tik norėdama mane iš­
gąsdinti?
Palaukiau vidurnakčio, kol, tikėjausi, visi sumigs. Kai jūrei­
vis mane vedė į kaminą, koridoriuje pastebėjau tualetą. Tyliai
išsmukau su kuprine pro dureles ir nuėjau nuleidęs galvą.
Žmonės buvo užėmę visas įmanomas vietas, bet į tualetą
patekau nepastebėtas. Tada užlipau į gimdyvių palatą aplan­
kyti Joanos. Jeigu tiesa, ką ji kalbėjo, vos išaušus laivą užplūs
kareiviai.
Įkišau galvą, bet jos nemačiau. Lenkiuke miegojo su kūdikiu
prie šono. Pasukau į ligoninę. Liūdnas vaizdas: eilių eilės sužeis­
tųjų ant medinių neštuvų. Joana slaugė netoliese gulintį karei­
vį. Tyloje aiškiai girdėjau jų pokalbį.
- Na, betgi tu be vestuvinio žiedo, - tarė kareivis.
- Taip, bet jau sakiau. Aš turiu draugą. Gulėkit ramiai, kad
galėčiau baigti jus tvarstyti.
- Leisk šią naktį pabūti tavo draugu, - prašė kareivis.
- Prašau man netrukdyti, - griežtai pasakė Joana.
Kareivis neatstojo. Sveikąja ranka sugriebė ją.
- Nagi, pabučiuok mane.
- Ei! - ištrūko man nespėjus susivokti.
- Štai ir jūs, - tarė Joana. - Kaip tik seržantui Miuleriui pa­
sakojau apie jus. Aš jau beveik baigiau.
Išėjau į koridorių, kad manęs nepamatytų kiti vyrai.
Netrukus išlindo ir Joana.
- Ko tau reikia?

DRUSKA 3Ū R A I 233
- Ar dažnai taip pasitaiko? - paklausiau.
- Jie klejoja, - sunkiai atsiduso ji ir užsikišo už ausies garba­
nėlę. - Aš neturiu laiko. Ko tu nori?
Ko aš noriu? Noriu, kad baigtųsi karas ir galėčiau pakviesti
ją į pasimatymą.
- Man reikia žinoti. Ar tas karininkas tikrai sakė telegrafavęs
Kochui? - paklausiau.
Ji pakėlė akis. Nesupratau jų išraiškos. Įtikinėjau save, kad
akys nėra gražios ir kad aš nenoriu jos pabučiuoti. Ji tebežiūrėjo
į mane.
- Ar jis tikrai sakė telegrafavęs Kochui? - pakartojau.
- Taip, - pagaliau sušnibždėjo ji.
ą1f r e d a s

Prieš saulei tekant prasidėjo ginčai. Gelbėjimo valtys, liemenės,


orai. Mane nervino visas tas bruzdesys. Nutariau, jog bus ge­
riausia nulipti į Edenį ir pasižiūrėti, kaip sekasi šimtams mote­
rų tuščiame baseine.
Laivo dugne buvo visai šilta. Galbūt moterys sušilusios nusi­
vilks uniformas? Jos lošė kortomis, miegojo, šukavosi plaukus,
būriavosi ir užsiėmė visokiais kitokiais moteriškais niekais.
Buvo labai įdomu jas stebėti, ir aš nusprendžiau valandą ar dvi
pratūnoti pasislėpęs, pažiopsoti.
Dešimtą valandą mano stebėjimą nutraukė kareiviai, atžy­
giavę į denį ir ėmę kamantinėti merginas. Jie skelbėsi ieškantys
vieno keleivio. Pats laikas pasiūlyti savo paslaugas. Išlindęs iš
šešėlių priėjau prie vyrų. Jų vadas buvo tobulas egzempliorius,
plaukai kaip auksas, skaisti, švari oda.
- Labas rytas, pone. Gal galėčiau kuo padėti?
Karininkas nustebo mane pamatęs.
- Jis visą rytą mus šnipinėja, - pasiskundė viena moterų. -
Bet nekenksmingas.
Kitos ėmė juoktis.
Man nepatiko, kad jos juokiasi iš manęs, ir nepatiko jaus­
mas, kurį man sukėlė jų juokas. Staiga pajutau panieką šioms
lėkštoms mergoms. Kokios bjaurios ir kvailos.
- Ko konkrečiai jūs ieškote? Matėme slankiojant keletą įtar­
tinų vyrukų, - tarė viena merginų. - Gal galite nupasakoti jo
išvaizdą?
Karininkas priklaupė ant baseino krašto.

DRUSKA JURAI 235


- Aukštas, ilgais kaštoniniais plaukais, apsirengęs civiliniais
drabužiais. Marškiniai ištepti krauju. Florianas Bekas. Tikriau­
siai stengiasi likti nepastebėtas. Gauleiteris Kochas jam turi
perduoti žinią.
Jos greit supras, kaip klydo žvengdamos iš manęs. Vis dėlto
aš netrukus gausiu medalį. Kostelėjau.
- Atleiskite, pone, man regis, aš galiu perduoti tą žinią jūsų
ieškomam asmeniui.
Karininkas dėbtelėjo į mane per petį.
- Aš su tavim nekalbu. Dink iš čia.
Mergos sukrizeno.
Jie mane nuvaro. Juokiasi. Man sukilo pažįstamas pyktis.
Aš tarnauju ne šitam karininkui.
Aš tarnauju ne savo tėvui.
Aš tarnauju vienui vienam žmogui.
Tik jam.
- Heil Hitler! - riktelėjau išmesdamas į priekį ranką. Apsisu­
kau ant kulno ir nudrožiau.
joana

Atidaviau kūdikį Emilijai ir pasilenkusi sušnibždėjau:


- Daktarui Richteriui pasakiau, kad pati radau latvį, kuris ga­
lės mums vertėjauti. Manau, jis patikėjo. - Emilija atrodė abe­
jojanti. Tada linksmiau paklausiau: - Ar jau sugalvojai vardą?
Ji šypsodamasi linktelėjo.
- Halinka.
- Halinka. Koks gražus vardas.
- Mano mama buvo Halina. Tėtis visada ją vadino Halinka.
Prisiminiau savo tėvą. Kiek laiko užtruks sovietų okupacija?
Eva sakė, kad gali užsitęsti net dešimtmetį. Neįsivaizduojama.
Išgirdau kietus kareiviškų batų žingsnius. Įėjo anas šviesia­
plaukis nacis.
- Labas rytas, Litwinka. Pasiruošusios išplaukti?
- Laukiam nesulaukiam, - atsakiau. - Kokiu reikalu?
- Jūs visada tokia rimta? - paklausė žengdamas artyn. - Ką
tik buvau Edenyje. Merginos baseine daug draugiškesnės.
- Galbūt jos ne taip užsiėmusios.
- Aš irgi užsiėmęs. - Jis nusiėmė kepurę, pasikišo po pažas­
timi. - Tebeieškau jūsų paciento, Floriano Beko. Mes gavome
telegramą iš Kocho kanceliarijos.
Jis žiūrėjo į mane. Atėjo vienas. Kalba ramiai. Jeigu Florianą
norėtų suimti, visur lakstytų kareiviai, krėstų laivą.
- Ir ką ji pranešė? - paklausiau.
- O, jums įdomu?
Aš degiau smalsumu. Nenoromis nutaisiau gražiausią savo
šypseną norėdama išgauti iš jo ką nors daugiau.
- Seselei visada rūpi ligoniai.

DRUSKA JŪRAI 237


- Gal aš galiu pabūti ligoniu? - tarė jis.
Jo įžūlumas pykdė. Jis buvo iš tų, kurie, žiūrėdami į nuo­
trauką ant sienos, gėrisi ne ja, o savo atspindžiu stikle.
Nutarusi pakoketuoti su juo, žengtelėjau artyn.
- Pažiūrėsime, kaip jūs mokate bendrauti su medicinos per­
sonalu. Perskaitykite man telegramą.
Išsitraukęs iš kišenės popierių perskaitė:
- „Tegu Bekas tučtuojau susisiekia su manimi. Praneškite,
kad DRLnegyvas. Reikia raktų. Skubiai.“
Pasistengiau įsiminti tekstą. Žengiau atgal prie Emilijos.
Gauleiteris Rochas pats atsiuntė žinią. Florianas nemelavo.
- Na? - tarstelėjo karininkas.
- Regis, turėtumėte šitai perduoti ponui Bekui.
- Taip, bet jis, atrodo, dingo.
- Sakiau, kad norėjo pereiti į „Hansą“.
- „Hansa“jau išplaukia.
- Tada, matyt, būsite jį praganęs, ar ne?
florianas

Prūsas. Taip mane vadino Joana.


Galvojau apie Prūsijos vėliavą: juodą erelį baltame fone. Kas
laukia Prūsijos karalystės su keturiasdešimčia milijonų gyven­
tojų? Jos pradžia siekia tryliktą amžių, o dabar ji guli po kojų
sutrypta. Ar istorija išnyksta, jeigu parašyta krauju?
Nuaidėjo sirena. Vos nenuvirtau nuo iškyšos kamine. Širdis
daužėsi.
Kas tai? Oro pavojus?
Tada suvokiau. Laivo švilpukas.
„Wilhelmas Gustloffas“pagaliau išplaukia.
Pasižiūrėjau pro plyšelį ties plieno siūle ir iškart pasigailėjau.
Scena apačioje buvo siaubinga. Nebuvau matęs tokios nevilties.
Likusieji prieplaukoje iš paskutiniųjų veržėsi į laivą. Žmonės
šaukė, maldavo.
Moterys mėtė kūdikius keleiviams denyje, bet nepajėgė nu­
sviesti taip aukštai. Atsitrenkę į bortą, vaikai krito į jūrą. Mote­
rys klykdamos šoko į vandenį jų gelbėti. Moterimi persirengusį
vyrą sumušė sargybinis, kai tas bandė užbėgti trapu. Stebėjau
viską iš aukštai; širdis plyšo matant, kaip žmonės verkdami
šaukia, kad likusiųjų krante laukia mirtis. Kad „Gustloffas“- jų
vienintelė viltis.
Purtydamas galvą spaudžiau prie savęs kuprinę.
„Gustloffas“ir man - vienintelė viltis.
Ir aš juo plaukiu.

DRUSKA JŪRAI 239


ą1f r e d a s

Labą vakarą, Lore!


Su džiaugsmu pranešu, kad mes pagaliau išplaukėme iš šito pra­
gariško uosto. Trapai buvo pakelti, maždaug dvidešimt po dvylik­
tos prieplaukoje klykiant nevertiesiems. Ką tik išlindome pro uosto
vartus irpasukome Kylio kryptimi rėždamijūrą kaip Neptūnas savo
trišakiu. Tačiau oras subjuro. Pučia žiaurus vėjas. Siaučia pūga.
Deja, išvykimas nėra sklandus. Keleivių skaičius dešimt kartų
viršija laivo talpą. Mano viršininkas paskaičiavo, kad, mums pakė­
lus inkarą, uoste likopenkiasdešimt tūkstančių pabėgėlių. Jie verkė,
rėkė maldaudami paimti. Bandžiaujuosguosti Don Kichotoišminti­
mi, šaukiau: „Kol nemirei, esi gyvas!“,betjie nenusiramino.
Dalyvaudamas „Hanibalo“ evakuacijos operacijoje jaučiuosi
nepaprastas, išskirtinis. Nors nenoriu apie jį galvoti, drįstu teigti,
jog žmogus, vadinamas mano tėvu, manimi didžiuotųsi, jei maty­
tų. Žmonės kalba apie sąjungininkus ir jų garsiąsias evakuacijas.
Tačiau nuo šiol istorijos knygose viešpataus „Hanibalas“. Kalbant
apie istorijos knygas, tik pagalvok, Lore, jog tavo mylimasis netru­
kus gaus medalį. Aš būsiu oficialiai paminėtas Vokietijos istorijos
analuose... Okad tave, kaip mėto! Tikiuosi, laikinai. Įgula kaip nors
sutramdys laivą. Taip, privalo. Pats esu tvirtas it plienas, bet kiti
keleiviai neištvers tokio supimo dvi paras. Tikrai ne.

Susirietęs apvėmiau sau batus.

240 RŪTA ŠEPETYS


emilija

Slenkant valandoms, mane vis labiau pykino. Joana sakė, kad


būti viršutiniame denyje pernelyg šalta ir vėjuota. Bet ji apsu­
ko man kojas šaltu vandeniu suvilgytais rankšluosčiais. Padė­
jo. Kiti dar labiau blogavo. Kūdikis miegojo lyg niekur nieko.
Kelis mėnesius prasidaužius kelionėje, jūros gausmas skambė­
jo kaip lopšinė.
Šito aš neplanavau. Buvau įsitikinusi, kad gimdymas pra­
žudys ir mane, ir kūdikį, kaip atsitiko mamai. Ir vis dėlto po
penkerių žiauraus karo metų tebesu gyva. Patogiau paguldžiau
vaikelį. Kas darosi? Nejau klaidingai supratau ženklą?
Ženklą gavau prieš šešerius metus. Joninių naktį, po kurios
išaušo ilgiausia metų diena. Mama labai mėgo Jonines - nak­
tį, kai kūrenami laužai, dainuojama ir šokama. Senu papročiu
merginos pindavo žolynų vainikėlius ir sutemus paleisdavo juos
plaukti upe įstačiusios žvakelių ir jas uždegusios. Legenda by­
lojo, kad ištekėsi už vaikino, kuris sugaus tavo vainikėlį. Tais
metais, kai mirė mama, vyresnės mergaitės ir man leido pinti
vainiką. Pririnkau mamos mėgstamų gėlių: rožių, aguonų, džio­
vintų žolių.
Paleidusios vainikus, merginos šoko aplink laužą. Aš nu­
tariau palydėti savo gražųjį vainikėlį. Bridau basa per pakran­
tės žolę lydėdama akimis gėles ir žvakeles, lėtai besisukančias
vandenyje. Nuėjau gana toli. Staiga mano vainikėlis susiūbavo
užkliuvęs už kažko po vandeniu. Ir sustojo vidury upės. Viena
žvakelė apvirto, užsidegė džiovinti žolynai.
Sėdėjau žolėje ir žiūrėjau, kaip vainikėlis dega ir skęsta, tyliai
nulemdamas mano likimą.

DRUSKA JŪRAI 241


Maniau, viskas bus baigta. Tačiau dabar pradedu tikėti, kad
gal ženklas buvo klaidingas. Aš taip stengiausi ir tiek daug įvei­
kiau. Kažkas pasikeitė atsiradus riteriui. Galbūt jis tikrai mane
išgelbėjo, ištraukė iš vandens mano degantį vainikėlį. Juk Len­
kijoje šventas Florijonas sergsti nuo gaisrų.
Pirmą kartą per tuos metus žmonės manimi rūpinasi. Gina
mane. Pažvelgiau į Halinką. Aš tikrai ją jaučiu. Ji mano. Aš esu
jos. Dailūs žandukai ir piršteliai rausvi kaip ir mano kepurė. Ri­
teris sakė tiesą. Ji - dalis manęs, šeimos ir Lenkijos.
Turėjau apgalvoti šią galimybę.
Galbūt tikrai audra jau praėjo.
f l or ia ñas

Tūnojau kamine drebėdamas, neįstengdamas pamiršti išplau­


kimo scenos. Laivas siūbavo skrosdamas audringas bangas.
Skrandis ūžtelėdavo į viršų ir vėl siūbtelėdavo žemyn. Reikėjo
apgalvoti, kas laukia priešaky.
Kai pabėgau, Gintaro kambarys buvo supakuotas ir gulėjo
slėptuvėje Kenigsbergo pilies požemyje. Požemio planas ir rak­
tas nuo slėptuvės tebebuvo mano bato užkulnyje. Slaptavietę
žinojo tik trys žmonės: aš, daktaras Langė ir gauleiteris Kochas.
Prisiminiau tėvo žemėlapius ir įsivaizdavau Kylį, prigludu­
sį šiaurės Vokietijos raukšlėje. Maždaug už šimto kilometrų
nuo Danijos ir tik aštuoniasdešimt - nuo vietovės, kur sesuo
buvo pasiųsta gyventi pas mūsų senutę protetę. Jeigu ten nu­
sigaučiau, gulbę paslėpčiau jos daržinėje, tegul būna iki karo
pabaigos.
Jeigu.
Vadinasi, Kylyje turiu išlipti be jokių nesklandumų. Niekam
nesukeldamas įtarimo. Jei šviesiaplaukis karininkas pranešė
Kochui, kad aš esu „Gustloffe“, ar Kylyje manęs kas nors lauks?
Laivą per daug supo, kad galėčiau pasidaryti naujus dokumen­
tus. Ir staiga prisiminiau.
Pasirausęs kuprinėje radau. Vokiečių kareivio, lenkiukės nu­
šauto miške, tapatybės kortelę. Galbūt pasiekęs Kylį galėčiau
išlipti kaip sužeistas kareivis?
Bet ir vėl reikėtų Joanos pagalbos.

DRUSKA JURAI 243


ą1f r e d a s

Visi tualetai buvo užimti arba priteršti. Nusivilkau į ligoninę


klupinėdamas ant gelbėjimosi liemenių ir paltų, kuriuos nusi­
vilko peršilę žmonės. Laive buvo taip karšta, taip dvokė vėma­
lais. Paskutinėmis žiniomis, mes gabenome per dešimt tūkstan­
čių keleivių. Jūreiviai svarstė, ar laivas turėtų plaukti zigzagais,
kad išvengtų tykančių povandeninių laivų, ir ar bus įžiebti si­
gnaliniai žiburiai. Mane taip pykino, jog šitai nerūpėjo.
Kai atėjau, seselė triūsė prie sužeistųjų.
- Atėjau gultis į ligoninę, - pareiškiau. Ėmė linkti kojos. -
Prašau nedelsiant skirti man guolį.
- Oi, Alfredai, užjaučiu, kad jus kamuoja jūrligė, bet ši palata
sužeistiesiems.
Mano pilvas garsiai užprotestavo.
- Aš ir esu sužeistas. Mano organizmą sunaikino priešas. Šis
priešas - jūra.
- Ar pirmą kartą plaukiate? - paklausė seselė.
- Taip, pirmą, ir šią akimirką nutariau, jog paskutinį.
- Neištižk, jūreivi, - prabilo karininkas iš savo guolio. - Lipk
į viršų ir pakvėpuok grynu oru. Pažvelk į horizontą.
- Tikrai padeda, - pritarė jam seselė.
- Nereikia, - tarė sužeistas kareivis. - Nesiterliokit su šituo
pienburniu. Atpylė pietus ir verkia? Aš va rankos netekau.
Bandžiau pasisukti jo pusėn.
- Kadangi nuo manęs priklauso, ar saugiai pasieksite Kylį,
pone, galėtumėte kiek labiau užjausti tarnybos draugą. Aš to
nepamiršiu.
Išėjau iš palatos ir susmukau pasienyje.

244 RŪTA ŠEPETYS


Mieloji Hanelore,
kaip tik tokiose kryžkelėse kaip ši mano protas dažnai abejoja
žmogaus dorumu. Atleisk, jei kalbu nesuprantamai, bet jeigu jau
mus jungia vienas tikslas, esame vienoje komandoje, ar neturėtu­
me iš paskutiniųjų vieni kitiems padėti? Su meile prisimenu, kaip
mudu irgi kadaise buvome viena komanda. Kai žaidėme gatvėje. Ar
prisimeni? Tu buvai trumpu klostytu sijonėliu ir su žaliu kaspinu
plaukuose. Žaidimas greit baigėsi, nes tavo motina mikliai tave pa­
šaukė namo, bet tas kelias akimirkas, Lore, musjungė bendras tiks­
las. Tikslai ir principai labai svarbu.
Negaliu atsitokėti, kai žmonės nepadeda ar net atstumia ko­
mandos draugus. Odar labiauglumina, kai žmonės bičiuliaujasi su
priešininko komanda. Ar kada nors pagalvojai apie tai, Hanelore?
Ar kada nors pritaikei šią mintį savo tėvui ir motinai: kaip tavo mo­
tinos tobulumą gadino jos įsitikinimai? Kartą paklausiau, kodėl ji
sutiko tekėti už tavo tėvo. Žinai, ką atsakė? Ištarė keisčiausią daly­
ką: „Nes ašjį myliu!1
Joana

„Pažadu.“
Ar dėl to, kaip jis tai ištarė? Gal už to žodžio slypėjo kažkas
kita? O gal tik mano apgailėtinas vienišumas privertė pasiimti
žirkles?
Einant iš gimdyvių palatos į ligoninę išniro Florianas. Gerai
nežinojau, ar jis tebėra laive. Širdyje apsidžiaugiau jį pamačiusi.
Kodėl ant kai kurių žmonių taip sunku ilgai pykti?
- Prašau. Sugaiši vos kelias minutes. - Jis nusišypsojo. -
Pažadu.
Nuskubėjau paskui jį prie laiptų. Net su kuprine jis vikriai
šokinėjo per dvi pakopas. Pro mažąsias dureles įlindome į ka­
miną.
- Tikrai šito nori? - dar pasitikslinau.
- Šiuo metu nieko geresnio neturiu. - Jis visu svoriu atsišlie­
jo į dureles. - Jei kartais kas bandytų atidaryti.
- Kiek kirpti? - paklausiau.
- Kiek negaila.
Sukišau pirštus į plaukus stengdamasi juos pakelti. Taip bus
lengviau kirpti. Plaukai buvo stori ir minkšti.
- Gražūs plaukai, - pasakiau.
Jis švelniai suėmė pirštais vieną mano garbanų. Užsimerkė.
- Gal jau pradėk.
Kaire ranka suėmiau kuokštą, o dešine čekštelėjau žirklėmis.
Atsimerkęs jis pažiūrėjo į sruogą mano rankoje. Abunusijuokėme.
Nukirpau jį kuo trumpiau, o tada ėmiau lyginti ežiuką. Sun­
ku buvo kirpti apie ausis. Stengiausi dirbti kuo atsargiau. Jis
apkabino man liemenį. Stengiasi išlaikyti saugų atstumą?

246 RŪTA ŠEPETYS


- Nebijok, neketinu tavęs bučiuoti, ne tas rūpi, - paerzinau
jį. Jis tylėjo.
- Tai va, esu buvęs Lietuvoje, - nedrąsiai pradėjo kalbą.
Buvo atviras. Aš irgi nutariau neslapukauti.
- Žinau, - pasakiau. - Tą pirmą naktį daržinėje, kai išėmiau
skeveldras, tu kai ką šnekėjai.
- Nejau?
Jo veidas paniuro.
- Sakei, kad vieną kartą lankeisi Lietuvoje. Dar sakei, jog turi
surasti seserį Ani.
- Na, vadinasi, nieko baisaus neprišnekėjau. Tau jau sakiau,
kadAni - mano sesuo.
Linktelėjusi toliau kirpau, prie pat odos.
- Dar sakei, kad aš graži. Gyreisi, kad gerai šoki, ir klausei, ar
turiu draugą.
- Ką gi... negražu.
- Tu kliedėjai. Nesuvokei, ką šneki.
Kirpau jausdama įtemptą tylą ir jo rankas ant liemens. Paga­
liaujis prabilo:
- Tą naktį, kai visa tai šnekėjau... Ar tu man irgi ką nors sakei?
Pakėlusi žirkles pažvelgiau į jį. Linktelėjau. Jo pirštai švel­
niai spustelėjo nugarą. Jis patraukė mane arčiau savęs. Ir dar.
Prikišusi lūpas jam prie ausies vos girdimai sukuždėjau:
- Pasakiau, kad esu žudikė.
f lorianas

Jos klubai buvo po mano delnais. Lūpos - prie mano ausies. Ir


tada ji ištarė tą žodį.
Žudikė.
Atlošęs galvą nusijuokiau.
- Lyg ir geroji ausis, bet pasigirdo „žudikė“.
Tylėjo, tik žiūrėjo į mane ašarų sklidinomis akimis. Ką? Jį
nejuokauja?
- Aš, - įkvėpusi lėtai prabilo ji, - nužudžiau savo pusseserę.
Išpūčiau akis. Ji linktelėjo. Iš akių pabiro ašaros.
- Mano... mano pusseserė Lina buvo geriausia draugė. Kai
bėgome iš Lietuvos, tėtis ne kartą liepė nepalikti jokios žinios ir
su niekuo nesikalbėti. Bet aš negalėjau išvykti neatsisveikinusi
su Lina.
Joanos skruostais plūdo ašaros. Man širdis plyšo matant,
kaip ji verkia.
- Aš jai parašiau laišką, paaiškinau, jog mes įtraukti į Sta­
lino režimo priešų sąrašus, nes tėvas priklausė antisovietinei
grupelei. Laišką padaviau mūsų virėjai ir paprašiau išsiųsti.
Nereikėjo man viso to rašyti. Mums pabėgus namuose buvo
padaryta krata. Slaptas tėčio ryšininkas mums parašė, jog
NKVD turi mano laišką.
- Virėja tavo laišką atidavė NKVD?
- Taip, - sušnibždėjo ji. - Mama sakė, ji tikriausiai norėjo
apsisaugoti. Atėję suimti pareigūnai mūsų jau nerado. Bet pagal
mano laišką jie suieškojo Linos šeimą ir suėmė. Tėvo ryšininkas
susirašinėjo su Linos kaimyne. Ta pranešė, kad jie suimti ir iš­
vežti į Sibirą.

248 RŪTA ŠEPETYS


Ji ėmė šluostytis ašaras.
- Prieš dvejus metus mūsų kaimynė atsiuntė laišką, kuriame
sutartiniu kodu pranešė, jog dėdė mirė gulage neištvėręs baisių
sąlygų.
Apkabinau ją. Viskas aišku. Joana jautėsi kalta, kad jos pus­
seserė buvo ištremta į Sibirą.
- Kada tai atsitiko? - sušnibždėjau.
- Prieš ketverius metus. Keturiasdešimt pirmųjų birželį.
Kiek teko girdėti, Stalino gulage su žmonėmis buvo elgiama­
si labai žiauriai. Jos pusseserė tikriausiai mirusi. Norėjau kaip
nors ją paguosti, bet nelabai mokėjau.
- Galbūt ji kaip nors pabėgo. Gal tebėra gyva.
- Tu taip manai? - šluostydamasi akis viltingai paklausė Jo­
ana. - Jaučiuosi tokia kalta. Mano laisvė kainavo jos šeimai gy­
vybes. Tas piešinys, kurį radai mano lagaminėlyje... Jis Linos. Ji
buvo labai gabi ir ketino stoti į meno mokyklą.
- Liaukis kalbėt apie ją būtuoju laiku. Galbūt ji greitai grįš į
Lietuvą.
Mano tvirtas tonas ją apramino.
Mes stovėjome tylėdami. Už sąžiningumą ir šį kaltės jausmą
Joana man dar labiau patiko. Bandžiau nubraukti jai ašaras. Ji
vėl paėmė žirkles.
- Tai ką darysi, kai atplauksime į Kylį? - paklausė ji.
„Tave išbučiuosiu", - norėjau atsakyti.
- Pagalvokime... Pirma, stengsiuosi neįkliūti. Antra, bandy­
siu surasti seserį ir ją globoti iki karo pabaigos. Otu?
- Mėginsiu susisiekti su mama, sužinoti, kas ištiko šeimą.
Baigusi kirpti, ji nuvalė nuo pečių plaukus.
- Na štai, Prūsė. Man rodos, gražu. Bet reikėtų nusiskusti.
Mano delnai tebegulėjo ant jos klubų. Žiūrėjau į jos gintarinį
pakabutį.
- Vadink mane Florianu, ne Prūsu, gerai? - Tvirčiau ją apka­
binau. - Ir aš nekliedėjau. Tu man tikrai graži. Pasidaryk per­
trauką ir ateik pas mane vėliau. Susitiksime čia pusę dešimtos.

DRUSKA JŪRAI 249


Pagalvojusi ji nusišypsojo ir linktelėjo. Prieš išeidama tarė:
- Neketinau tau sakyti, nes buvau supykusi, tačiau buvo atė­
jęs tasai šviesiaplaukis karininkas. Jis gavo žinią iš Kocho.
Staigiai kilstelėjau galvą.
- Taip. Telegramoje buvo liepta Bekui susisiekti su Kochu,
pasakyti jam, kad DRL negyvas ir kad skubiai reikia raktų. - Ji
palietė man skruostą. - Iki pusės dešimtos.
Ir Joana išsmuko pro duris.
Krūtinę suspaudė nerimas. Daktaras Langė negyvas. Kas
prisikasė iki jo?
Dabar mano eilė.
emilija

Joana grįžo šypsodama. Ar buvo susitikti su riteriu? Tuoktuvių


metu paukščių plunksnos pasidaro ryškesnės. Pastebėjau, kad
riteris ir Joana taip pat nušvito. Jų plunksnos pasikeitė atvykus
į Gotenhafeno uostą. Kažkas tarp jų vyksta.
Laivą vis labiau supo.
- Matyt, prastėja oras, - pažvelgusi į lubas tarė Joana. - Ge­
rai, kad esame viduje.
Iš laivo garsiakalbių sklido smagios melodijos. Staiga muziką
pertraukė proginė Adolfo Hitlerio kalba per radiją. Lygiai prieš
dvylika metų sausio trisdešimtąją jis buvo paskirtas Vokietijos
kancleriu. Jo vokiečių kalbos beveik nesupratau, nes jis baisiai
šaukė. Suvokusi vieną sakinį sudrebėjau.
„Kada lapė pasigaili bejėgės žąsies?“

DRUSKA JURAI 251


ą1f r e d a s

Sudribau ant grindų tarp pabėgėlių muzikos kambaryje. Gerklė


degė nuo tuščio vėmimo.
Man prie kojų maža mergaitė žaidė suglebusiu pliušiniu
meškiuku. Paskui įsistebeilijo į mane.
- Kvaila mergiūkšte, nemandagu spoksoti. Ypač kai žmogus
šitaip jaučiasi, - paauklėjau ją.
Ji susijuokė ir sulenkusi meškiuką per pusiaują ėmė vaidinti,
kad jis vemia.
- Oi, kaip juokinga...
Pasilenkęs išroviau meškiukui iš snukio sagą, atstojančią akį.

252 RŪTA ŠEPETYS


floríanas

Nulipau į Adenį pažiūrėti, kaip sekasi paklydėliui berniukui. Jis


miegojo pasidėjęs galvą Batų Poetui ant kelių.
- Nusikirpai plaukus. Atrodai beveik solidžiai, - nusijuokė
senukas. - Prisėsk. Pailsėk. Laivas juda už mus.
- Gerai, bent nereikia eiti, - tariau.
- A, bet prisimink poeto Emersono žodžius, kad sunešiojus
batus kelionės energija pereina į mūsų kūną. - Jis linktelėjo,
pamerkė akį. - Už šią išmintį jis labiausiai skolingas savo bat­
siuviui.
Sėdėjome tylėdami. Aš žavėjausi šiuo maloniu senuku. Kodėl
tapau daktaro Langės mokiniu, o ne kokio žmogaus, panašaus į
jį? Jei būčiau paklausęs tėvo, ar kas būtų pasikeitę? Mostelėjau
į berniuką.
- Jam pasisekė, kad turi jus.
- Ne, tai man pasisekė, - tarė Batų Poetas. - Berniukas ne­
duoda sugniužti. - Jis pažvelgė į mane švelnesniu žvilgsniu ir
atkišo ranką. - Heincas.
Paspaudžiau jam ranką.
- Florianas.
Jis palaikė mano ranką tebežiūrėdamas į mane.
- Vaikai ir jaunimas, štai kamlabiausiai nepasisekė. Šis karas
daugeliui sugriovė ateitį. Ar tavo tėvai dar gyvi? - paklausė jis.
Papurčiau galvą.
- Taip ir maniau. - Jis paglostė man kelį. - Taigi ir tu esi
paklydėlis berniukas.
- Ar Kylyje mažių perduosite Raudonajam Kryžiui? - pa­
klausiau.

DRUSKA JŪRAI 253


- Manau, širdis neleis, - atsakė batsiuvys. - Man patinka
būti Opi. Turiu jo adresą Berlyne, kuris buvo prisegtas prie jo
paltuko. Pats jį ten nugabensiu ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis. -
Jis atsiduso. - Tik neaišku, kiek dar Berlynas atsilaikys. Ar turi
brolių, seserų? - paklausė jis.
- Seserį Ani. Nemačiau trejus metus. Nežinau, ar atpažinčiau.
- Atpažinsi. Pačios kojos nuves pas ją.
Senukas atsilošė ir ėmė niūniuoti „Lili Marlen“. Prisiminiau
Joaną.
- Ar jūs vedęs, Heincai? - paklausiau.
- Penkiasdešimt penkerius metus išgyvenau su savo gyve­
nimo meile. Netekau jos pernai liepą. - Jis parodė į berniuką. -
Kai jau atrodo, kad šis karas atėmė viską, ką mylėjai, sutinki
tokį berniuką ir supranti, jog dar turi ką duoti.
- Suprantu, ką turite galvoj, - tariau dirstelėdamas į savo
laikrodį.
- Žinau, kad supranti, - nusišypsojo jis. - Ir ji to verta.
joana

21.15
Dar penkiolika minučių, ir pamatysiu Florianą. Šyptelėjau
prisiminusi Evos žodžius, kad jis nėra man per jaunas. Tikiuosi,
Eva patogiai keliauja „Hansa“'.
Bumbt!
Galingas krestelėjimas. Galva trenkiausi į sieną. Sumirksėjo
elektra.
Emilija atsidūrė ant grindų.
Kas čia darosi?
Bumbt!
Apsėmė juoduma. Moterys ėmė spiegti.
Bumbt!
Sučirškė pavojaus signalizacija. Visa gimdyvių palata staiga
pakrypo į laivo priekį. Sumirksėjo blausios pavojaus lemputės.

DRUSKA JURAI 255


e m ii i j a

Bumbt!
Aš išlėkiau iš lovos.
Nukritau ant grindų.
Bumbt!
Juoda tamsa. Ėmiau šliaužti. Kūdikio neįžiūrėjau.
Pašaukiau Joaną.
Bumbt!
Riksmai.
Dūžta stiklas.
Žviegia pavojaus signalas.

256 RŪTA ŠEPETYS


ą1f r e d a s

Buvome dvidešimt penkios jūrmylės nuo kranto.


Bumbt - kažkas trinktelėjo į kairįjį bortą.
Kas ten?
Bumbt - vėl sprogimas. Tamsa. Man užėmė kvapą.
Bumbt!
Galvaplyšo nuo paniškų riksmų. Nuslydau žemyn grindimis.
Laivas pasviro į.priekį.
Jo nosis ėmė nirti po vandeniu.

DRUSKA JURAI 257


florianas

Bumbt!
Mes atsitrenkėme į kits kitą.
Senukas stvėrė man už rankos.
- Nejau užplaukėme ant minos? - sušnibždėjo.
Bumbt!
Berniukas pabudo.
- Opi?
- Aš čia, nebijok.
Senukas suveržė berniukui liemenės raiščius.
Bumbt!
Tada supratau.
Torpedos.

258 RŪTA ŠEPETYS


joana

Atsistojau nežinodama, ką daryti. Kur daktarai Ventas ir Rich-


teris? Padėjau klykiančiai nėščiajai pasikelti nuo grindų. Ji per­
sigandusi įsikibo man į ranką.
- Padėkit!
Emilija sugriebė Halinką. Susuko ją į užvalkaliuką ir dar ap­
vyniojo paklode. Atsigręžė į mane ir pirštu rodydama į viršų
suriko.
Laivas vis labiau sviro. Viskas kambaryje slydo. Nėščiosios
nagai įsirėžė man į odą.
Emilija puolė veikti. Apsivilko paltą, užsimovė rausvąją ke­
purę, stvėrė iš kertės gelbėjimosi liemenę, susirišo. Suvystytą
kūdikį laikydama viena ranka, kita visoms mėtė liemenes. Pa­
griebusi laisvąja ranka vieną užvilkau nėščiajai.
- Nepanikuokim, - tariau. - Palaukime daktaro Vento arba
vieno kapitonų, pasakys, ką daryti. Neabejoju, kad jie kreipsis
į keleivius.
- Ne! - sumosavo Emilija. - Imk paltą. Šalta. Viršun, greičiau!
Emilijos žodžiai reiškė, kad turime lipti aukštyn, į šaltį.
Emilijos žodžiai reiškė, kad laivas skęsta.

DRUSKA .TURAI 259


e m įlija

Akyse šmėstelėjo degančio, grimztančio vainikėlio vaizdas.


Triukšmas koridoriuje didėjo. Aš šaukiau moterims:
- Greičiau! Vilkitės paltus, kitaip mirsit nuo šalčio.
Ar kuri nors klausėsi? Ar jos mane suprato? Nejau nesuvokė,
jog turime išlįsti iš šitos metalinės dėžės?
Laivu plaukė daugiau žmonių, negu gyvena kai kuriuose
miestuose. Pagalvojau apie visus jo denius. Tūkstančiai kelei­
vių veršis į viršų. Laiptai bus užsikimšę. Šitos moterys tokios
nepaslankios. Laksčiau po kambarį pliaukšėdama joms kaip
balandžiams.
Joana norėjo laukti nurodymų. Ne.
Reikia išeiti. Tučtuojau.
Pažvelgiau į mergytę. Atsimerkusi ji žiūrėjo į mane.
Tada pravirko.

260 RŪTA ŠEPETYS


alfredas

Pavojaus lemputės žybčiojo ir žybčiojo. Per pabėgėlių minią ver­


žėsi jūreivis, visiems liepdamas užsivilkti gelbėjimosi liemenes.
- Kas atsitiko? - šūktelėjau jam.
- Torpedos. Rusų povandeninio.
Mus torpedavo rusų povandeninis laivas? „Gustloffas“ vis
labiau krypo. Pasvirusiomis grindimis ėmė slysti daiktai.
Staiga pro šalį nučiuožė muzikos kambario fortepijonas ir,
sutraiškęs savo kelyje mergiūkštę su meškiuku, trenkėsi į sieną
nedarniai skambtelėdamas. Keleiviai šaukdami ir aimanuoda­
mi puolė prie mergiūkštės, bet iš jos liko košė.
Gerkle plūstelėjo tulžis.
Salia sėdinti moteris atkišo man vaiką ir sušuko:
- Padėkit! Ką mums daryti?
Ji siekė manęs.
Aš paėmiau liemenę, gulinčią prie sutrintos mergiūkštės.
Užsimoviau.
- Turbūt eiti iš čia, - atsakiau moteriškei.
Ir ėmiau spraustis laiptų link.

DRUSKA JŪRAI 261


florianas

Koridorius buvo sausakimšas.


- Torpedos! Po mumis povandeninis laivas! - kažkas šaukė.
Apimti panikos visi rėkė ir stumdėsi.
Užsidėjau kuprinę. Pakėliau berniuką.
- Reikės lipti iš laivo? - paklausė jis.
- Taip. Stipriai laikykis, nepasileisk.
- Opi! - šūktelėjo vaikas.
- Taip, taip, Opi čia, - atsiliepė Batų Poetas. - Aš čia.
- Ar turi mūsų pinigėlius? - sušuko berniukas.
- Taip, turiu, - atsakė tas.
Mintyse bandžiau įsivaizduoti laivo planą. Mes buvome A
denyje, priešais valgomąjį. Turime užlipti per du denius, pas Jo­
aną. Tada užkopt į viršutinį denį. Pagalvojau apie keturis aukš­
tus po mumis. Laivas vis labiau sviro. Tamsų koridorių draskė
nevilties šauksmai. Netrukus atsidursime spąstuose.
- Greičiau! - riktelėjo senukas. - Pala, Florianai, kur tavo lie­
menė?
Pavojaus signalizacija tebežviegė.
- Eikit pirma manęs! - sušukau batsiuviui. - Jei reikės, jus
pakelsiu.
Berniukas ant rankų, kuprinė ant nugaros, taip ir yrėmės
per žmones laiptų linkui. Vaikas apglėbė man kaklą, kojomis
suspaudė pusiaują čiurnas sukryžiuodamas po mano kuprine.
Žmonių spūstis laiptuose numušė nuo sienos gesintuvą. Jis
nukrito sprogdamas ir visur paskleidė putas. Žmonės ėmė slidi­
nėti, griūti. Kiti lipo per juos. Tamsoje jutau, kaip traška kaulai
po kojomis, kaip į plaukus šnopuoja berniukas. Poetą stūmiau

262 RŪTA ŠEPETYS


pirma savęs. Žmonės stvarstė mane iš užpakalio, stumdė. Pasi­
lenkiau stengdamasis išsilaikyti. Staiga kažkas trūktelėjo petį.
Kuprinės diržas.
Jis nutrūko.
Joana
Garsiakalbiuose traškėjo skelbimai:
- Laikykitės rimties. Tvarkingai lipkite į viršutinį denį.
į palatą įpuolė daktaras Ventas.
- Neklausykite nurodymų. Veskit moteris į denį ir sodinkit į
gelbėjimo valtis. Paskubėkit!
- Ką pasiimti? - paklausiau žengdama prie lagaminėlio.
- Nieko! Tik liemenę, greičiau!
Išvariau moteris iš palatos ir nuvedžiau prie laiptų. Kori­
doriumi plūdo žmonės. Kurgi Emilija? Į batus sunkėsi ledinis
vanduo.
- Erika! - paklaikęs šaukė vyriškis. - Erika, kur tu?
Laivas nosimi krypo į priekį, o visu korpusu - į kairę. Laip­
tai pasviro nežinia kaip, tapo dar sunkiau lipti. Prie jų gulėjo
sutryptas vaikas. Norėjau sustoti ir jį pakelti, bet minia mane
nunešė tolyn.
Laiptai plyšo nuo aimanų.
- Mes paskęsime! - šaukė moteris. Kažkur apačioje pokšte­
lėjo šūvis. Žmones ant laiptų suėmė dar didesnė panika. Judė­
jau, tačiau net nesuvokiau einanti. Žmonės grūdosi klupinėda­
mi. Silpnesnieji nespėjo su visais - atsidūrę po kitų kojomis, jie
jau neįstengė atsikelti.
Laiptai užsikimšo. Laivas paniro dar giliau. Moteris neklydo.
Mes visi paskęsime.

264 RŪTA ŠEPETYS


ą1f r e d a s

Pasileidau pakalnėn nuožulniai svyrančiu koridoriumi brisda­


mas iki kelių. Šalia plaukė mažas berniukas. Atrodė, jog visi
keleiviai skuba priešinga kryptimi. Bet aš žinojau, ko nežinojo
jie. Vėdinimo vamzdžių viduje buvo kopėčios. Ir aš spraudžiausi
per žmones savo keliu.
- Jūreivi, prašau, - kažkas pašaukė už nugaros.
Pasiekiau koridoriaus galą. Pasirodė kitas jūreivis. Griebė
man už marškinių.
- Greičiau, turime visus išleisti iš kajučių ir nuvesti į viršų! -
liepė jis.
- Ar smarkiai pažeistas laivas? - paklausiau.
- Trys torpedos. Susprogintas E denis, mašinų skyrius ir
priekinės patalpos.
Edenis. Baseinas. Moterų pagalbinis korpusas buvo apsisto­
jęs Edenyje. Priekinėse patalpose buvo jūreivių guoliai.
Laiptinėje girdėjau, kaip traška lūžtančios sijos ir pokši kniedės.
- Skęstam, - tarė jūreivis. - Griebk kokį paltą, jei rasi.
Nusekiau paskui jį į viršutinį, pasivaikščiojimų denį, atėmęs
paltą iš moters, besigalynėjančios su gelbėjimosi liemene.
Jūreivis pradėjo daužyti ir laužti kajučių duris, kurių užrak­
tai buvo užsikirtę. Jis stūmė žmones laiptų link.
- Ateik! - šaukė jis man. - Išvesk šituos žmones!
- Taip, turime paskubėti, - tariau sau ir atidariau kažkokias
duris.
Ant grindų kraujo baloje gulėjo moteris ir vaikas. Kajutės vi­
dury stovėjo karinio jūrų laivyno karininkas, pridėjęs prie smil­
kinio pistoletą.

DRUSKA JŪRAI 265


Smalsiai žiūrėjau. Iššaus ar ne?
Jis atsisuko ir nukreipė ginklą į mane.
Nulėkiau prie vėdinimo vamzdžių.
Aš esu mąstytojas. Taigi mąstau.
Torpedų ataka įvyko maždaug 21.15.
Laivas skirtas 1463 keleiviams.
Į laivą sulaipinta 10 573.
Gelbėjimosi valdų - 22.
Tada prisiminiau, jog dešimties trūksta.
e m i I ij a

Šiaip taip pasiekiau viršutinį denį. Veidą čaižė sniegas. Kūdikį


prispaudžiau prie savęs. Vėjas plėšte plėšė nuo denio. Laivo no­
sis jau buvo vandenyje, be to, jis sviro ant kairiojo šono. Aple­
dijęs blizgantis denis buvo slidus. Atsiklaupusi ėmiau ropoti su
Halinka, lenkiškai maldydama ją - nie placz, neverk.
Naktis buvo tamsi. Jūra įnirtingai vilnijo. Laivą daužė di­
džiulės bangos. Vienas jūreivis paleido signalinę raketą. Ji švys­
telėjo aukštai, raudona skriejanti žvaigždė, nušviečianti begali­
nį snieginą dangų. Nesiorientuojantys keleiviai, užlipę į viršų,
iškart bandė bėgti. Mačiau, kaip jie paslydę nučiuoždavo aple­
dijusiu deniu ir šaukdami nuriedėdavo į vandenį it lietaus lašai.
Žmonės rėkė. Grūmėsi. Jūreiviai šaukė ant jų. Suaugusi
moteris paspyrė iš kelio paauglę, nepaisydama jos maldavimų
padėti. Aš dar labiau susilenkiau su Halinka glėbyje glausdama
prie krūtinės minkštą, šiltą kūnelį. Dainavau jai „Plaukia ančiu­
kai“ viena ranka laikydamasi metalinių borto turėklų. Laivas
toliau grimzdo.
Jūreiviai stengėsi išjudinti užšalusius suktuvus, laikančius
gelbėjimo valtis prie kairiojo borto. Dešinėje valtys buvo netin­
kamos naudoti, jos kabėjo iškilusios aukštai virš vandens.
Bet aš ieškojau ne valties.
Ieškojau riterio.

DRUSKA JŪRAI 267


florianas

Pagaliau pasiekėme viršutinį denį.


- Laikykitės manęs! - šūktelėjau senukui.
- Palauk, slidu, - atsiliepė šis. - Reikia šliaužti.
Minios žmonių užplūdo viršutinį denį. Kažkoks vyras leidosi
bėgti. Paslydęs nulėkė oru, trenkėsi į turėklus, net lūžo nugar­
kaulis, ir nukrito į jūrą.
Pamačiau nuleistą valtį, dar tik pusiau užpildytą. Joje buvo
du jūreiviai. Vėjas taškė į veidus jūros purslus trukdydamas ne
tik matyti, bet ir judėti. Žmonės grūdosi į kitą valtį, stumdyda­
miesi taikėsi įšokti. Kažkas nupjovė galinę virvę, bet priekinė
nepasidavė. Valtis apsivertė ir pakibo išberdama visus žmones
į juodą gelmę.
Geroji ausis plyšo nuo priešmirtinių aimanų. Kita galvos
pusė atrodė atsieta, kurčia.
- Kur tavo gelbėjimosi liemenė? - sušuko man batsiuvys, ap­
glėbdamas paklydėlį berniuką.
Aš juk slapsčiausi, jokios liemenės negavau.
Kai kurie keleiviai nėrė į jūrą nelaukę valties. Vandenyje plū­
duriavo daugybė kūnų su gelbėjimosi liemenėmis.
- Ieškok merginų, - liepė batsiuvys. - Kur mūsų merginos?

268 RŪTA ŠEPETYS


joana

Užlipau į viršų, į ledinį vėją ir sniegą.


Laiptuose išleidau iš akių Emiliją. Šaukiau, visur dairiausi
rausvosios kepurės. Daktarai Ventas ir Richteris jau buvo deny­
je, kėlė į valtį sužeistuosius. Nukreipiau pas juos likusias nėš­
čiąsias. Jos man davė liemenę. Apsivilkau, susirišau priekyje
raiščius.
- Prašau, - verkdama kreipėsi į mane mergina, - mano pus­
seserė žemutiniame denyje. Prašau, padėkite ją surasti.
Pusseserė. Tūkstančiai buvo likę žemesniuose deniuose.
Tūkstančiai atsidūrę spąstuose.
Staiga laivas sugirgždėjo ir paniro giliau.
- Greičiau lipk į valtį! - šūktelėjau merginai.
Įsitveriau turėklų šalia laiptų. Už nugaros garsiai sudundėjo.
Per denį nuslydo didžiulis priešlėktuvinis pabūklas, išlaužė tu­
rėklus ir drėbėsi ant ką tik nuleistos valties. Pabūklas ir valtis su
visais keleiviais iš karto nugarmėjo.
Man iš gerklės išsiveržė riksmas.

DRUSKA JŪRAI 269


alfredas

Išsiropščiau į viršų. Visi klykė. Niekas negalvojo. Keleiviai ver-


žėsi prie turėklų ir gelbėjimosi valčių. Žiūrėjau, kaip jie šaukia,
rauda ir maldauja padėti. Maldauja išgelbėti.
Visi judėjo lygpagal muziką. Žmonės žiūrėjo į mane nevilties
sklidinomis akimis. Jų rankos siekė manęs sutartinai, lyg šokio
judesiu.
Išgelbėk. Išgelbėk. Išgelbėk mane.
Ropojome slidžiu deniu. Sužeista moteris griebė man už
kojos.
- Padėkite, prašau! - sudejavo ji. Nuo ašarų buvo nubėgęs
blakstienų tušas.
Linktelėjau. Taip, jai reikės, kad kas padėtų nusivalyti ma­
kiažą.
Panika reikalavo veikti. Aš nepajėgiau. Suirutė atėmė gebėji­
mą susikaupti, užuot veikęs, ėmiau stebėti. Mano ranka judėjo
sukdama neregimą Mirties muzikinės dėžutės rankenėlę. Gi­
liai širdyje nenorėjau, kad jos melodija nutrūktų. Mačiau, kaip
nuleidžiama valtis, kurioje kartu su keleiviais sėdėjo kapitonas
Petersenas. Tada pabudo protas ir pašaukė mane. Jeigu mūsų
kapitonas bėga, galiu ir aš.
Gelbėjimo valtis. Taip, man reikia pakliūt į valtį.
Pūslės ant rankų trūkinėjo ir kraujavo. Nusišluosčiau jas į
vilnonį paltą, atimtą iš keleivės. Per tirštą minią prilindau prie
turėklų. Staiga išvydau agentą, senį ir berniuką.
Agentas kažką rėkė. Net išpampo kaklo gyslos. Perkreipęs
burną iš visų jėgų šaukė vienui vieną žodį - Joana.

270 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Kelios dar likusios valtys sparčiai pildėsi. Mano kuprinė tabalavo


ant vieno diržo, todėl slidinėjau vos išlaikydamas pusiausvyrą.
Minioje pamačiau rausvąją kepurę. Ir tada išvydau Joaną.
Lenkiuke šliaužė paskui ją su kūdikiu. Ėmiau spraustis jų link.
Jūreivis Alfredas lėtai ropojo mano pusėn.
- Joana, Emilija, greičiau! Moterims ir vaikams pirmeny­
bė! - sušukau.
Joana atsisukusi pamatė lenkiuką, sugriebė ją.
- Greičiau! - pakartojau Joanai. - Lipk į valtį. Aš jai padėsiu
su kūdikiu.
- Paimkvaikelį! - šaukė Batų Poetas, iš paskutiniųjų stumda­
mas per grūstį paklydėlį berniuką. - Prašau, paimk, - maldavo.
- Opi! - šaukė berniukas, bandydamas grįžti pas batsiuvį.
Kažkoks jūreivis padėjo Joanai virviniu trapu nulipti į valtį.
Ji iškėlė rankas siekdama kūdikio.
Lenkiuke stovėjo. Mostelėjo man, kad leisčiausi į siūbuojan­
čią valtį.
Pro šalį brovėsi žmonės. Valtis tuoj bus pilna.
- Lipk pagaliau! - riktelėjau.
- Ji pasitiki tik tavimi! - šaukė Joana. - Nori, kad tu paim­
tum kūdikį.
- Velnias. - Padaviau Alfredui kuprinę. - Palaikyk.
Batų Poetas užmetė ant manęs gelbėjimosi liemenę. Paė­
miau iš lenkiukės kūdikį ir nulipau į valtį.
- Jau per daug žmonių! - kažkas suriko. - Apsiversime.
- Dar vieną žmogų, - pasakė jūreivis.
- Palaukit! Ne! - išsigandau. - Turime tris žmones.

DRUSKA JURAI 271


- Tik vieną, - pakartojo jūreivis.
- Emilija, greičiau! - ragino ją Joana.
Emilija, žvelgdama į mus iš aukštai, skubiai nustūmė į val­
tį paklydėlį berniuką. Virvės nutrūko, ir mūsų valtis nukrito
į jūrą.
Emilija liko denyje.
Aš laikiau jos kūdikį.
Alfredas liko denyje.
Jis laikė mano kuprinę.
j o a na

Mūsų valtis plumptelėjo į juodą vandenį.


Aš šaukiau Emiliją.
Florianas rėkė reikalaudamas kuprinės.
Didžiulės bangos daužė ir mėtė mūsų valtį. Į sterblę susivė­
mė moteris. Garsiai grumėdamas laivas nugrimzdo dar giliau.
Paklydėlis berniukas atsistojo iškėlęs rankas į laivą.
- Opi, - verkė jis, - Opi!
Išniro žilaplaukė galva.
- Ateinu, Klausai! - nuaidėjo viršuje. Batų Poetas šoko iš lai­
vo taikydamasis į valtį.
- Poete! - suspigau.
Jis nukrito į vandenį. Florianas padavė man kūdikį ir jau
buvo beneriąs į jūrą jo gelbėti. Bet banga mestelėjo valtį, Flo­
rianas susverdėjo, trenkėsi į irklakabę. Paklydėlis berniukas jį
nutvėrė už palto. Valtis šokinėjo ant vandens.
- Irkitės tolyn, - kažkas paliepė. - Panirdamas laivas nusi­
trauks mus kartu.
- Palaukit, - prašė paklydėlis berniukas, dairydamasis bat­
siuvio. - Palaukit mano Opi.
- Heincai! - springdamas iš susijaudinimo šaukė tamsoje
Florianas. - Heincai, kur tu?
Tačiau Batų Poetas nepasirodė.
Florianas griebė man už rankos.
- Maišelis su monetomis. Buvojį prisirišęs prie diržo. Ir man
atidavė liemenę.
- Opi! - kūkčiojo berniukas. - Opi, ne!
Poetas.

DRUSKA JŪRAI 273


Mūsų gerasis Batų Poetas. Mūsų Opi.
Vienintelis žiburėlis tamsoje.
Jo nebėra.
aIf re das

Valtis jau buvo vandenyje. Be manęs.


Daugiau tinkamų valčių neliko.
Kai kas į valtis nušoko. Aš nebuvau geras šuolininkas.
Bijojau šokti.
Riksmai. Verksmai. Šūviai.
Laivas grimzdo.
Staiga kažkas mane trūktelėjo į save.
Į veidą klykė ir mane tempė jaunoji latvė, laive pagimdžiusi
kūdikį. Laivas vis labiau krypo, mano panika augo. Nuklupinė­
jau paskui latvę, nugarą slėgė kuprinė. Šalimais pamačiau du
gelbėjimosi plaustus, prišalusius prie denio. Ji ėmė įnirtingai
juos spardyti, kad atplyštų. Vienas atsiknojo. Mergina užtempė
mane ant jo.
Tada ėmėme slysti.

DRUSKA JURAI 275


emilija

Plaustas buvo iš dviejų plūdurų, sujungtų plieno lakštu. Tarp jų


buvo dvi lentos, po jomis tinklas. Laivui krypstant plaustas ėmė
čiuožti. Nulėkėme per denį kaip rogutėmis nuo kalno.
Metalo cypimas. Žmonių riksmai.
Aš tvirtai įsikibau į tinklą. Mūsų plaustas nuskriejo į jūrą.
Pavymui į vandenį pliumpsėjo visokie daiktai: lagaminai,
tuščios guminės valtys, kūnai.
Praplaukė perkrauta gelbėjimo valtis. Skęstantieji beviltiš­
kai kabinosi į jos šonus bandydami įlipti.
- Man taip šalta. Priimkit mane, - prašė paauglys, mėginda­
mas įsiropšti.
- Mūsų ir taip per daug, apvirsime, - ginčijosi žmonės.
- Tai gal galite sušildyti man rankas? Padėkit!
Jie nesušildė jam rankų. Daužė berniokui pirštus tol, kol jis
atsikabino ir dingo po vandeniu išleidęs kelis oro burbuliukus.
- Lipkit! - sušukau žmonėms vandenyje. - Mes turime vie­
tos.
Staiga milžiniška vilnis pakėlė plaustą ir nunešė nuo skęs­
tančio laivo.
Kaip kvaila manyti, jog esame stipresni už jūrą ar dan­
gų. Iš plausto žiūrėjau, kaip gražioji gelmė praryja milžinišką
plieno laivą.

276 RŪTA ŠEPETYS


j oa na

Kūdikis. Paklydėlis berniukas. Ką man su jais daryti?

DRUSKA JURAI 277


f lorianas

Lenkiuke. Mano kuprinė. Kur jie?

278 RŪTA ŠEPETYS


emilija

Riteris. Jis paėmė mano kūdikį. Žinojau, kad išgelbės.

DRUSKA JURAI 279


alfredas

Žmonės biro į jūrą kaip konfeti. Ar aš dar gausiu medalį?

280 RŪTA ŠEPETYS


florianas

Iš vandens kyšojo tik laivagalis. Žmonės kabėjo ant turėklų pa­


šėlusiai mataruodami kojomis. Stikliniame pasivaikščiojimų
aptvare grūdosi šimtai keleivių. Jie kaip paklaikę daužė kumš­
čiais stiklą. Aptvaro viduje vanduo vis labiau kilo. Kažkoks nar­
sus jūreivis, balansuodamas ant laivagalio krašto, ėmė kapoti
stiklą kirviu norėdamas išlaisvinti žmones. Stiklas neskilo. Jis
užsimojo plačiau, bet neišsilaikęs nukrito į jūrą. Mes su siaubu
žiūrėjome, kaip žmonės už stiklo pradeda skęsti.
Netoli laivagalio plūduriavo valtis. Joje sėdėjo kapitonas ir
keli jūreiviai.
Aplink mus plaukiojo tūkstančiai negyvų kūnų. Akimis ieš­
kojau Heinco ir jūreivio su mano kuprine. Šalimais vandenyje
šaukdama blaškėsi jauna mergina.
Nusimovęs liemenę nusviedžiau jai.
- Čiupk mano ranką, - liepiau.
- Ne! - sužvigo moteris mūsų valtyje. - Ji mus apvers!
Atsistojęs pasilenkiau. Valtis pasviro ant šono beveik liesda­
ma vandenį. Visi ėmė klykti. Sugriebiau merginą už plaukų. Ji
pastvėrė mano ranką, ir aš įtraukiau ją į valtį. Bejėgė ji susmuko
prie mūsų kojų.
Ta pati moteris, vilkinti kailiniais, mane užsipuolė:
- Neturėjai teisės! Per tave galėjom visi žūti!
- Nutilk! - subliuvau drebėdamas iš siuto. - Girdi? Nutilk!
Visi nuščiuvo. Paklydėlis berniukas įsikniaubė į alkūnės lin­
kį. Joana padavė man ranką.
Klestelėjau šalia jos ir užsidengiau delnais veidą.

DRUSKA JŪRAI 281


Joana

Tamsa aidėjo šauksmais. Veidus plakė šlapias sniegas. Valtis ša-


limáis buvo prisikimšusi raudančių moterų ir vaikų. Florianas
pamatęs pakilo.
- Jie neturi kas irkluotų.
Sugriebiau jam už palto.
- Pasilik, Florianai, su manimi.
- Aš pereisiu, - tarė kailiniuotosios moters vyras ir atsisto­
jo. Moteris ėmė jį koneveikti, bet žmogus drąsiai peršoko į gre­
timą valtį.
Plūduriuodami juodoje jūroje turėjome žiūrėti, kaip siau­
bingai miršta tūkstančiai žmonių. Prispaudusi prie savęs kū­
dikį užsimerkiau. Bet mintyse negailestingai regėjau: baisingai
pakrypęs denis; moteris meta jūreiviui kūdikį. Jis nesugauna.
Kūdikis atsitrenkia į valties šoną ir plumpteli jūron. Tūkstančiai
žmonių iš nevilties šoka žemyn ir užspringę vandeniu skęsta.
Dumbliai užkemša burnas ir nosis, plaučiai subliūkšta. Aukštos
bangos, tūžminga jūra, sniegas ir vėtra.
Sužeistasis kareivis, prašęs iš manęs bučinio, dabar plaukia
negyvas šalia mūsų valties, jo galva įstrigusi į plausto tinklą.
Tokiai daugybei žmonių reikėjo mano pagalbos. Dabar niekuo
negaliu padėti. Šaltas vanduo kaipmat paralyžiuos širdis. Jie
mirs nuo šalčio. Užuot padėjusi, turėjau žiūrėti į katastrofos
panoramą.
Kaltė - tai medžiotojas.
Aš esu jos įkaitė.

282 RŪTA ŠEPETYS


emilija

Putota banga nusviedė mus už susispietusių plaustų, dauguma


buvo jau tušti. Dar nepraėjo valandos po laivo torpedavimo.
Tūkstančiai mirtinai sušalusių kūnų atmerktomis akimis plū­
duriavo su gelbėjimosi liemenėmis. Tamsoje arčiau grimztančio
laivo lyg ir įžiūrėjau valtis. Mes buvome daug toliau nuo laivo
už kitus. Jūreivis vėmė į vandenį. Ištraukiau jam iš rankos ku­
prinę. Jis padėkojo ir patogiau užsikvempė ant plausto krašto.
Aš turėjau riterio kuprinę.
Riteris turėjo mano kūdikį.
Riteris norės atgauti kuprinę.
Aš norėjau savo kūdikio.
Skausmas varstė krūtinę. Troškaujos. Troškau savo mergytės.
Laivas dusliai subraškėjo. Nuo persikreipimo lūžinėjo jo
griaučiai. Apvalainas laivagalis styrojo stačiai į dangų. Ant tu­
rėklų kadaravo klykiantys žmonės. Neišsilaikę garmėjo į mirtį.
Po vandeniu nugriaudėjo sprogimas. Staiga matomoji dalis už­
siplieskė. Ugnis apšvietė siaubingą vaizdą vandenyje. Žiūrėjau
į žioruojantį laivą. Veidan ūžtelėjo virš bangų atplaukęs tarsi
gilaus atodūsio ar žiovulio aidas. Ir ūmiai šviesa užgeso. Laivą
prarijo juoduma. Didžiulis plieno miestas - ir tūkstančiai jame
likusių žmonių - nugrimzdo į jūros dugną.
Stojo netikėta tyla, tik ošė vėjas ir bangos. Mes supomės ant
jų ir supomės, bangos plakės į šonus ir sudužusios krito atgal, iš
tamsos sklido verksmas.
Šalia vandenyje plūduriavo jauna moteris su liemene. Apie
jos kūną taisyklingu apskritimu išsipūtė sijonas. Ji lėtai suko­
si ištiesusi negyvas rankas, sniegas krito ant tamsių jos plau­

DRUSKA JŪRAI 283


kų lyg cukraus milteliai. Į tamsą nuplaukė ant lentgalio dantų
protezas.
Valtys buvo per toli, kad prisišauktum. Irklo neturėjau.
Ėmiau dairytis, ar nepasitaikys koks daiktas, kuriuo galėčiau
irtis. Bet aplinkui bangos kilnojo tik mažus vaikus su gelbėji­
mosi liemenėmis. Galva, sunkiausia kūno dalis, nusvėrė ir juos
apvertė. Su kiekviena banga į mano plaustą dunkstelėdavo la­
vonėlis. Mane supo šimtai prigėrusių vaikų į vandenį panirusia
galva ir ore styrančiomis kojytėmis.

Plaukia ančiukai,
Galvytės vandeny, galvytės vandeny...

Tai buvo man bausmė. Prarasta garbė. Viskas prarasta.


Gėda - tai medžiotojas.
Iš visų pusių mane supo manoji gėda.
ą1f r e d a s

Hanelore, mano angele,


naktis tamsi. Net nežinau, kaip pradėti. Ant gelbėjimosi plausto
plūduriuoju Baltijosjūroje. Mano laivo, „Wilhelmo Gustloffo“,nebė­
ra. Iš Gotenhafeno uosto išplaukėme sausio trisdešimtąją per pie­
tus. Išplaukimo data atrodė tokia puiki. Juk sausio trisdešimtoji -
Vilhelmo Gustlofo, kuriogarbei laivas irpavadintas, gimtadienis, be
to, Hitlerio atėjimo į valdžią metinės.
Taigi šią popietę į Kylį išplaukė daugiau kaip dešimt tūkstančių
žmonių. Taip, dešimt tūkstančių. Iš pat pradžių mane užpuolėjūros
liga. Taip surietė, kad net negalėjau atlikti savo pareigų.
Pokelių valandų, lygiai 21.15 pagal mano laikrodį, į laivą smogė
trys torpedos. Jis ėmė skęsti. Įsijungė pavojaus signalizacija, mums
buvo liepta eiti į gelbėjimosi stočių punktus. Keleivius apėmė siau­
bingapanika. Man nederėtų aprašyti tau šios scenos. Matai, tamsūs
koridoriai, per kuriuos bėgau, atrodė kaip minkšti čiužiniai, o aš to
nekenčiu. Bet netrukus supratau, jogžengiu lavonų kilimu. Per tuos
tris sprogimus ne tik nukentėjo laivas, bet ir žuvo daugybė žmonių.
Koridoriuje paprašiau jauną merginą pasitraukti. Kai neatsiliepė,
stumtelėjau. Josgalva, apskrita kaip prinokęs persikas, pasisuko, ir
pamačiau, jog nėra pusės veido. Niekaip neina išgalvos šis vaizdas.
Gerai, kad nesi čia ir nematai viso šito siaubo.
Laivas nuskendo greičiau nei per valandą. Paskutiniu panirimu
„Gustloffasu nugrimzdo į Baltijos dugną. Manau, šiuo metu oro
temperatūra apie keturis laipsnius Celsijaus. Tokioje šaltoje jūroje
žmogus negali išgyventi. Taigi tūkstančiai žmonių, kuriuos dabar
regiu, tikrai žus nepaisant gelbėjimosi liemenių. Man pasisekė, kad
esuant plausto, kartu sujauna latve, kurios naujagimis patekoį gel­

DRUSKA JURAI 285


bėjimo valtį vienas, bejos. Bangos milžiniškos, mane kankinajūrli­
gė ir aš kas minutę vemiu persisvėręs per plausto kraštą. Uniforma
subjaurota. Pamečiau vieną batą.
Plūkaudamas šioje tamsoje apsuptas mirties turiu laiko ne tik
apmąstymams, bet ir sąžinės sąskaitai. Tenka pripažinti nepake­
liamą tiesą. Kaipgi, Lore, galėjau iš tikrųjų tave mylėti? Negalėjau,
neturėjau - tik ne po to, ką tu pasakei, ką taip stačiokiškai paskel­
bei visai gatvei. Tačiau susižavėjimas išlieka ir nesuvokiamu būdu
mane stiprina. Gal net nubaido baimę.
Todėljo neatsisakau.
Matai, baimė - tai medžiotojas. Ji apsupa mus, kai esame begin­
kliai ir mažiausiai to tikimės. Ir kai turime apsispręsti.
Aš apsisprendžiau teisingai. Bandžiau padėti.
Tu bandei užsitraukti užuolaidą, atsiriboti nuo manęs. Tavo ap­
sisprendimas, Hanelore, buvo neteisingas.
florianas

- Laivas nuskendo, - drebėdama sušnibždėjo Joana.


Mūsų didžiulėje valtyje suskaičiavau penkiasdešimt žmonių.
Galėjo sutilpti daugiau.
Batsiuvys.
Lenkiuke.
Jų nėra.
Šaltis atviroje jūroje mus nužudys. Pasišaukiau berniuką, pa­
sisodinau ant kelių. Pasisukęs apžergiau suolą.
- Daryk tą patį, - liepiau Joanai. - Vaikus laikom per vidurį.
Kūdikį pasikišk po paltu ir drabužiais, prie nuogo kūno.
Ji atsigręžė laikydama mergytę. Prisitraukiau kuo arčiau. Ap­
glėbiau ją užstodamas vaikus nuo vėtros. Mūsų kaktos susilietė.
- Ar girdi mane? - tyliai, išgąstingai paklausė Joana.
Linktelėjau atsukdamas jai gerąją ausį.
- Koks šaltis. Ar kas nors išplauks mūsų ieškoti? - paklausė ji.
Aplink juoda tamsa. Mėnulis pasislėpė po debesimis, nepa­
jėgdamas matyti tokio baisumo. Visur tykiai plaukiojo tūks­
tančiai lavonų. Šitiek vaikų. Mergina, kurią įtempiau į valtį, jau
mirė. Gulėjo pamėlusi prie mūsų kojų. Įdomu, kaip naciai pra­
neš apie paskandintą laivą? Staiga supratau.
Niekas nieko nepraneš.
- Ar kas nors atplauks mūsų? - pakartojo Joana.
- Taip, - pamelavau. - Kas nors atplauks.
Jūroje gresiant rusų povandeninių laivų antpuoliui, visi suks
iš kelio, kad tik toliau nuo mūsų.
Viskas, ką turėjau pabėgdamas, - dokumentai, padirbtieji
popieriai, užrašų knygelė ir gulbė, - buvo kuprinėje. Visas slaps-

DRUSKA JURAI 287


tymasis, melas, žudymas - dėl ko? Nesibaigiantis keršto ratas:
už patirtą skausmą suteikti skausmo kitam. Kodėl tai dariau?
Keistuolis jūreivis į valtį nepateko. Nieko daugiau neliko iš
mūsų būrelio. Pažvelgiau į batus. Kulnas tebebuvo vietoj. Ar pla­
nas ir raktas sveiki? Bene svarbu? Pro plyšį valties dugne lėtai
sunkėsi vanduo. Neįkainojamas lobis atsidurs Baltijos dugne.
Kaip ir aš.
Galbūt Gintaro kambarys tikrai užkeiktas?
Per tas savaites po pabėgimo apgalvojau visus variantus. Su­
skaičiavau visus galimus mirties būdus. Jų buvo žiaurių, baisių.
Stropiai suplanavau, kaip ginsiuosi, kokiais ginklais. Bet šito
neįsivaizdavau. Kaip galima gintis nuo ilgos nepakeliamos kan­
čios - nuo žinojimo, kad vis tiek pasiduosi jūrai?
joana

Juodas vanduo daužė valties šoną. Krito sniegas. Tyloje ir tam­


soje Florianas pradėjo pasakoti. Apie savo motiną, kaip jos pa­
siilgęs, kaip gailisi už klaidas bendraujant su tėvu. Kalbėjo apie
daugybę žmonių ir vietovių.
Jis man pasakojosi, nes žinojo, kad abu mirsime.
Galvojau, kaip mama kantriai laukia manęs atvykstant, ne­
rimauja dėl savo vienturtės dukters, gal net vienintelės gyvos iš
visos šeimos. Ką jaus išgirdusi šią žinią? Visi žinojo vandenyno
lainerių „Titanic" ir „Lusitania" istoriją. Žiūrėjau į tūkstančius
lavonų vandenyje. Šitos katastrofos aukų daug daugiau. „Gust-
loffu" plaukė per dešimt tūkstančių žmonių. Baisųjį paskandi­
nimą smulkiai aprašys visi pasaulio laikraščiai. Tragedija bus
nagrinėjama metų metus, kol taps legenda.
Sėdėjau apsikabinusi su gražuoliu vagimi, tarp mudviejų -
našlaitis berniukas ir naujagimė. Prisiminiau, kaip Emilija sto­
vėjo „Gustloffo" denyje košiama ledinio vėjo ir kaip atidavė kū­
dikį Florianui. Ji žiūrėjo į mus valtyje, iš po rausvosios kepurės
kyšojo šviesūs plaukai.
- Tik vieną, - pasakė jūreivis.
Dauguma būtų grūmęsi, būtų ginčijęsi dėl teisės būti tuo
„vienu". Bet Emilija į valtį nustūmė paklydėlį berniuką, pasiau­
kojo dėl kito. Kur ji dabar? Ar pateko į kitą valtį? Pagalvojusi
apie išsigandusią, tačiau narsią Emiliją pravirkau.
Išsiilgau mamos. Mama mylėjo Lietuvą. Mylėjo šeimą. Karas
išplėšė iš jos visus, ką ji mylėjo. Nejauji turės išgirsti šiurpų pasa­
kojimą, kaip mes kentėjome? Ar žinia pasieks gimtuosius Biržus,
tamsų bunkerį miškuose, kur, manoma, slapstosi tėtis su broliu?

DRUSKA JŪRAI 289


Joana Vilkas, duktė ir sesuo, tėra druska jūrai.
Mes plūduriavome tamsoje šokinėdami ant bangų. Kas pus­
valandį viena moteris pranešinėjo laiką. Vandenyje daugiau
niekas nepliuškeno, tik aidu atsiliepė verksmas. Sėdėjome, o
ant mūsų iš begalinio dangaus krito sniegas.
Mes laukėme.
Mus nešė bangos.
Staiga plaukuose pajutau Floriano veidą. Jis mane bučiavo.
Bučiavo galvą, ausį, nosį. Pažvelgiau į jį. Jis suėmė delnais man
veidą.
- Antai šviesa. Atplaukia laivas, - sušnibždėjo.
ą1f r e d a s

Mieloji Hanelore,
naujienos blogos, naktis baisiai šalta. Šildausi prisiminimais
apie vasarą Heidelberge. Matau tave. Matau tave čia, tamsius plau­
kus ant šilto raudono megztuko. Namie mačiau daugelį dalykų, ta­
čiau dauguma žmonių nevertino mano pastabumo. Kaip ir mano
naivuolė motina, jie buvo įsitikinę, jog aš tinku dirbti kepykloje.
„Iš ko sprendžiame apie žmogų...“Šiuo metu daugiau neprisimenu.
Žmonės žinojo, kad aš turiu minčių, bet nenorėjojų išgirsti. Turėjau
ne tik minčių. Turėjau teorijų, planų. Ar prisimeni, kai pradėjaujas
pasakoti šluodamas jūsų šaligatvį? Tu taip apstulbai, jog pabėgai,
turbūt papasakoti kitiems.
O Hitleris supranta mano teorijas. Aš suprantu jo. Rūpintis li­
goniais, silpnaisiais ir žemesniais už save neprotinga. Štai kodėl hi-
tlerjugendo bernams pasakiau, kad tavo tėvas žydas. Ar supranti,
jog norėjau padėti, Lore? Tavo motina ne žydė. Tikrai maniau, susi­
prasi ir karininkams paaiškinsi, kad motina ne žydė, kad lygiuosies
į aukštesniąją esybę savyje.
Tačiau tu nutarei kitaip.
O dabar, po kelerių metų, mane tebeglumina mūsų paskutinis
pokalbis. Ar prisimeni?Aš prisimenu kaip šiandien. Išbėgauį gatvę,
kaijie tave išvedė. Pasakiaujiems, jogperpusę priklausai valdančia­
jai rasei. Tu stabtelėjai ir atsisukai į mane.
- Ne! - riktelėjai. Ir dargarsiau pridūrei: - Esu žydė!
Tavožodžiai aidu atsimušė į pastatus ir nusiritogatve.
-Aš žydė!
Neabejoju, kad visi išgirdo šitą šūksnį. Išrėktą kone su pasidi­
džiavimu. Ir kažkodėl šitie žodžiai dabar įstrigę mano galvoje lyg
plaukai vonios nuotake:Aš žydė!“

DRUSKA JŪRAI 291


e m Mij a

Be galo ilgai mus mėtė jūra. Kartais tolumoje tartum pasirody­


davo švieselė, bet aiškiai nemačiau, bangos mus nunešė per toli.
Kur dabar tas rusų povandeninis laivas, kuris mus torpedavo?
Nejaugi po mumis? Gindamasi nuo vėjo apsikabinau ant kelių
riterio kuprinę. Turėdama kuprinę jaučiau jo artumą. Geras
žmogus. Mintys apie jį šiek tiek sušildė. Reikia tik išlaukt iki
saulėtekio. Kada tai bus? Gal po septynių ar aštuonių valandų?
Galbūt pavyks sulaukti. Aš tave pamatysiu, Halinka.
Jūreivis arba šnekėjo, arba vėmė užsigulęs ant krašto. Ro­
dydamas į mane pirštu kalbėjo apie Hitlerį. Vis vadino mane
Hanelore. Pasidarė baisu. Jis mane gąsdino. Jo akyse buvo tasai
žvilgsnis. Pastebėjau dar uoste. Frau Kleist žvilgsnyje buvo to­
kia pati neapykanta.
Nuo šalčio jam pynėsi liežuvis. Jis kliedėjo. Mosavo ranko­
mis kartodamas „žydė“. Prisiminiau savo mieląsias drauges
Lvove, Rachelę ir Heleną. Kaip mes dainuodavome miške gry-
baudamos, kai jos mane aplankydavo. Kaip mes išsimiltuoda-
vom ir išsicukruodavom darydamos spurgas ir virtinius su sly­
vomis. Kaip aš jų pasiilgau...
Jūreivis sušneko apie medalį. Kurį jis gausiąs. Paskui susi­
galvojo, kad medalis yra riterio kuprinėje.
- Tu paėmei mano medalį? Tu vagilė? - klausė apdujęs nuo
šalčio. Prišliaužęs prie manęs ėmė grabalioti kuprinę. Aš nustū­
miau jo rankas. Jis dar atkakliau lindo.
Aš jį aprėkiau. Jis užraudonijo nuo mano žodžių.
Mat nepajutau, kaip prakalbau lenkiškai. Buvau taip pavar­
gusi nuo viso to žaidimo. Argi dabar svarbu?

292 RŪTA ŠEPETYS


- Nicht Deutsche! - šaukiau. - Polín.
Sutrikęs jis atsitraukė, stovėjo svyruodamas priešais mane.
- Ką?! Tu lenkė?
- Aš lenkė! - šūktelėjau.
Jis pagrasė man pirštu vos pastovėdamas.
- Bjauri lenkė. Melagė! Pagaliau pasitarnausiu savo šaliai. Aš
didvyris, Hanelore. Einer weniger! - sustugo.
Einer weniger. Vienu mažiau.
Pasilenkęs mėgino nustumti mane nuo plausto. Spyriau jam
iš visų dar likusių jėgų. Jis nugriuvo prodainiu kartodamas:
- Didvyris, didvyris. - Vargais negalais pasikėlęs palinko į
priekį ir prisimerkęs ėmė kažką deklamuoti, o gal dainuoti: -
Lenkai, prostitutės, rusai, serbai, socialistai.
Įkvėpęs suspaudė lūpas, spjovė į mane ir vėl uždainavo.
- Nutilk, girdi! - prašiau.
Jis netilo. Griebė mane. Aš gyniausi, draskiausi, ojis dainavo:
- Ispanų respublikonai, profsąjungos, ukrainiečiai...
Nutilo, tada pašoko.
- JUGO-SLAVAI!
Koja be bato slystelėjo apledijusiu dugnu, ir jis parkrito žieb­
damas kaktą į plieninį plausto kampą. Gulėjo nejudėdamas.
Paskui palengva sukrutėjo. Pasikėlė kruvinu veidu, išplėtęs
akis, staiga užsidegusias įtarimu. Pravėrė lūpas. Vos šyptelėda­
mas ištarė:
- Dru-ge-lis...
Jis susverdėjo. Buvo prasiskėlęs kaktą. Bandžiaujį prilaikyti,
bet jis staigiai atšlijo, kad neprisiliesčiau.
Netekęs pusiausvyros aukštielninkas griuvo į vandenį.
Trumpas pūkštelėjimas. Šaltas vanduo bemat prarijo riksmą.
Stojo tyla. Ilgai laukiau klausydamasi. Jūreivis, apsišaukėlis
didvyris, nuskendo.
Likau viena.
Ir vėl.

DRUSKA JŪRA} 293


Apkabinusi kuprinę tamsoje dainavau Halinkai daineles.
Retkarčiais pro šalį kas nors praplaukdavo. Po kiek laiko bangos
aprimo, sūpavo mane tykiai apglėbusios. Užsnūdau, pabudusi
bandžiau spėti, kiek liko valandų iki saulės patekėjimo. Svajo­
jau, kaip saulė mane sušildys ir parodys, kur esu.
Jau nedaug laukti.
Buvo baisiai tamsu. Kūnas atsipalaidavo, bet apsunko.
Aš nežmoniškai pavargau.
Kvėpavau vis lėčiau, ramiau. Dar niekada taip nenorėjau
miego.
Tada kažką pamačiau. Sumirksėjau. Regėjimas neišnyko.
Taip. Jis artėjo virš vandens pamažu ryškėdamas.
Šviesa.
joana

Florianas neklydo. Ten plaukė laivas. Keleiviai valtyje, kas dar


turėjo jėgų, ėmė mojuoti, kad būtų išvysti vandenį šukuojančio
prožektoriaus šviesoje. Florianas sėdo irtis išganingojo laivo link.
Kūdikis sujudėjo. Paklydėlis berniukas pakėlė akis.
- Atplaukė laivas mūsų paimti, - pasakiau jam.
- Ar tame laive yra Opi? - paklausė jis.
Per laivo kraštą jūreiviai nuleido didelį sumazgytą tinklą.
Nežinojau, ar pajėgsiu juo užkopti. Rankos buvo visiškai sugru­
busios nuo šalčio.
- Ar gerai laipioji? - paklausė Florianas paklydėlį berniuką.
Jis linktelėjo.
Šokinėdama ant bangų, mūsų valtis priplaukė prie pat laivo.
Florianas atsistojęs prilaikė tinklą. Du jūreiviai nulipo žemyn
padėti žmonėms.
- Mes turime naujagimį, - pasakė Florianas.
Jūreiviai paėmė iš manęs kūdikį ir užnešė. Paskui buvo sulai­
pinti vaikai ir visi suaugusieji. Aš dar bandžiau užčiuopti pulsą
tų, kurie sėdėjo nejudėdami. Jų buvo penki, sušlapę ir be paltų,
jie mirtinai sušalo.
Taigi likome tik mudu su Florianu.
- Lipk pirma, - tarė jis. - Aš iš paskos.
Pirštai buvo kaip mediniai, negalėjau pajudinti. Turėjau lipti
kišdama į tinklo akis alkūnes ir stumdamasi kojomis. Jau buvau
arti viršaus. Staiga koja paslydo ant apledėjusios virvės ir aš ne­
tyčia paspyriau Florianą, lipantį iš paskos.
Išgirdau šūktelėjimą. Aš surikau, tada pajutau, kaip tinklas
trūktelėjo aukštyn.

DRUSKA JURAI 295


Jūreivis nuo denio sugriebė mane už rankų.
- Lipkit! - paliepė. - Nežiūrėkit žemyn.
- Florianai! - klykiau aš. Niekas neatsiliepė. - Florianai!
Jūreivis pasilenkė, suėmė mane už pečių ir išvilko į siūbuo­
jantį denį. Atsisukusi pažvelgiau į vandenį.
Floriano nebuvo.
florianas

Aš kritau, į mane artėjo juodas putotas vanduo. Griebiau už tin­


klo. Kūnas persisuko. Išniro peties sąnarys.
Pajutau, kaip rankos nuslysta tinklu.
Pirštai atsileido, ir aš nudribau į jūrą. Ledinis vanduo raižė
odą lygpeiliais. Skausmas apsėmė krūtinę ir nusmelkė visą ran­
ką. Kūnas tempė mane žemyn.
Nieko nesusigaudžiau.
Visur tamsa.
Kur viršus? Kur vandens paviršius?
Ėmė stigti oro, sukosi galva.
Staiga išgirdau jos balsą, šaukiantį man iš aukštai:
- Spirkis! Spirkis kojomis!
Balsas visai priartėjo, šiltas ir savas, skambantis abiejose au­
syse.
- Spirkis kojomis!
Irtis aukštyn... Gerai, aukštyn tai aukštyn.
Galva išniro virš vandens. Žiopčiodamas, springdamas įkvė­
piau oro.
- Štai jis! - šūktelėjo vienas jūreivis. Kai jie kėlė mane į plaus­
tą, petį nusmelkė nežmoniškas skausmas.

DRUSKA JŪRA* 297


Joana
Jūreiviai užtraukė jį ant plausto.
- Florianai! - sušukau bandydama lipti per bortą.
- Pasitraukit, jie jį išgelbėjo, - pasakė vienas jūreivis.
Florianas pakėlė galvą. Mostelėjo likti man denyje. Du drą­
sūs jūreiviai, įšokę paskui jį į vandenį, padėjo jam kopti tinklu.
Perstūmė jį per turėklus, ir jis susmuko.
Paklydėlis berniukas, kūkčiodamas ir aimanuodamas, puolė
Florianui ant kaklo.
- Viskas gerai, Klausai. Aš tik peršlapęs ir sušalęs.
- Reikia jį tuoj pat sušildyti, - tariau.
Nusekėme paskui jūreivius, kurie jį išvedė iš denio žemyn.
Greit nuplėšiau nuojoledinius drabužius ir apsupau dideliupledu.
- Ne visai taip įsivaizdavau šitą dalį, - šyptelėdamas tyliai
tarė jis.
- Tylėk.
Apgaubiau jį tvirčiau ir pabučiavau. Jūreiviai davė jam šiokių
tokių sausų drabužių.
Priešais mus lakstė žmonės, raudodami žuvusių artimųjų.
Vienas žmogus išprotėjo: raudamasis plaukus nenutildamas
šnekėjo apie vištas ir vežimą vištų.
Tarp keleivių vaikštinėjo jūreivis.
- Koks čia laivas? - paklausė Florianas.
- Jus paėmė T-36, torpedinis laivas.
Po laivu kažkas pokštelėjo. Žmonės ėmė šaukti.
- Nusiraminkit, - tarė jūreivis. - Mes leidžiame povande­
ninius užtaisus. Siame rajone tebešmaižioja rusų povandeni­
niai laivai.

298 RŪTA ŠEPETYS


Povandeniniai laivai. Mums tebegresia pavojus.
Buvo atnešta karštų gėrimų, sriubos. Nuo šilumos užgėlė
pirštus. Paklydėlis berniukas dejavo, jam skaudėjo kojas. Ir jis
verkė dėl Opi. Kūdikis verkšleno Emilijos. Mes sugulėme ant
grindų, susiglaudėme, kad būtų šilčiau, ir apsiklostėme pledais.
Florianas paėmė už rankos.
- Aš tave išgirdau, - sušnibždėjo.
-Ką?
- Paniręs po vandeniu. Išgirdau, kaip tu šauki spirtis kojo­
mis. Dėkui.
Pažiūrėjau į jį.
Ką jis čia šneka?
f lorianas

Joana gulėjo padėjusi galvą man ant peties, apglėbusi kūdikį.


Berniukas miegojo susirietęs prie mano sveikosios rankos. Nar­
sioji gelbėjimo komanda dirbo darniai: laviruodama tarp gelbė­
jimosi valčių kėlė iš jų žmones.
Ojau buvau įsitikinęs, kad mirsiu.
Kūdikis miegojo. Kažin kur lenkiuke? Ar jai pavyko įlipti į
valtį? Pažvelgiau į miegantį berniuką. Heincas turėjo jo doku­
mentus, adresą Berlyne.
Heincas...
Mūsų Batų Poetas, mūsų draugas. Opi. Sunkiai užgniaužiau
graudulį.
Jūreiviai vaikščiojo tarp išgelbėtųjų. Kalbino kiekvieną ke­
leivį, klausinėjo ir patarė. Joana atsimerkusi pažiūrėjo į mane.
- Visus klausinėja pavardžių ir duomenų. Sako, laivas plau­
kia į Zasnicą Riūgeno saloje.
Ji spustelėjo man ranką.
Pasilenkęs pabučiavau jai viršugalvį. Atsišliejęs į sieną užsi­
merkiau.
Pavardės ir duomenų...
Kas aš esu?
Pažvelgiau į Joaną ir vaikus.
Kuo aš norėjau būti?

300 RŪTA ŠEPETYS


emilija

Virtuvėje nėrinių užuolaida plakėsi į langą. Šiandien vėjas toks,


kuriam atveri langines, nunešantis senas nuodėmes ir liūdesio
plėnis. Pro langą tvino saulė, peršviečianti gintarinio medaus
stiklainėlį ant palangės. Sukišau pirštus į vėsų miltų maišelį,
apibarsčiau lentą ir ėmiau kočioti tešlą. Iš sinagogos Rachelė ir
Helena ateis gerti arbatos. Apsidžiaugs pavaišintos pamėgtais
virtiniais su slyvomis. Kiek liks, tėtis suvalgys pusryčių.
Kažkas sukrebždėjo šalia stalo.
- Aš tave matau, Halinka, - nusijuokiau.
Dukrytė iškišo galvą iš už spintelės.
- Ko visur landžioji? - paklausiau.
- Ieškau kiškio pylago, - kikendama gražiai sušveplavo ji.
- Atnešk lėkštutę, - liepiau.
Ji nubėgo prie bufeto ir grįžo su lėkštute jau laižydamasi.
Atriekiau storą riekę, ji į lėkštutę pribėrė cukraus. Aptepiau
riekę sviestu, padaviau. Ji atsargiai prispaudė riekę sviestu į cu­
krų. Tada lėtai atitraukė žiūrėdama, kad nenukristų nė vienas
baltas kristalėlis.
Halinka nusinešė kiškio pyragą prie atvirų užpakalinių vir­
tuvės durų; už jų driekėsi neaptvertas kiemas, žydintis lauko
gėlėmis. Vos vėl atsistojau prie tešlos, kai dukrytė ėmė šokinėti.
- Mama, suglįzo!
Ji išpuolė į kiemą, ir saulės spinduliuose jos siluetas nublan­
ko, išnyko.
Pribėgusi prie durų dar spėjau pamatyti, kaip virš galvos
suka ratą gandrai.
- Ar matei, Emilija?

DRUSKA JURAI 301


Atsisukau į balsą.
Per žolę prie manęs ėjo mano gražuolė mama su broliuku ant
rankų.
- Ar matei, vaike? - sušnibždėjo ji. - Parskrido.
Mama plačiai šypsojosi. Pabučiavo mane, padavė stiklainiu­
ką džemo ir įžengė į virtuvę. Atsišliejau į įšilusią durų staktą, ir
mane apsėmė auksinis karštis.
Atsukau dangtelį, prikišau džemą prie nosies gardžiuodama-
si kvapu. Atstačiau veidą saulei. Mano karas užtruko taip ilgai,
mano žiemos buvo tokios šaltos. Bet pagaliau esu namie. Ir pir­
mą kartą per tokį ilgą laiką nieko nebijau.
florianas

Sėdėjau verandoje, sušalusios rankos drebėjo. Baimė taip ir ne­


išnyko, bet kasmet ji šiek tiek atsitraukdavo, atminties banga
ją nunešdavo atgal į jūrą. Siaubas grįždavo daugiausia naktį, ta­
čiau Joana jį visada nuvydavo.
Ir staiga, po dvidešimties metų, atėjo laiškas.
Maniau viską palikęs praeityje, o naktinės baimės tėra kan­
čių atbalsis. Aš bėgau ir bandžiau slapstytis, bet veltui.
Likimas - tai medžiotojas.
Taigi likimas atsivijo mane per vandenyną voko pavidalu. Il­
gai ir įtemptai galvojau, ar atrašyti atgal. Pagaliau atrašiau.
Odabar atėjo dar vienas laiškas. Sutuo pačiu atgaliniu adresu.
Atsakymas į mano laišką.
Atsakymai į klausimus.
įkvėpęs atplėšiau voką.

1969, balandžio 25

Bornholmas, Danija

Mielasis Florianai,
aš taip apsidžiaugiau gavusi Tavo laišką. Nors ti­
kriausiai skamba keistai, bet visus tuos metus, tiks­
liau - dvidešimt ketverius, jaučiau, jog Tave pažįstu.
Taip, be abejo, suprantu, reikėjo laiko ir gerai apgal­
voti, kol ryžaisi atsakyti. Taip pat atsiprašau, kad už­
gaišau, nes reikėjo pagalbos rašant vokiškai. Giliai
širdyje, mielas vaike, bijojau, kad apskritai man nėra-

DRUSKA JURAI 303


šysi. Ilgą laiką svarsčiau, ar vis dėlto išsiųsti tą pirmąjį
laišką, abejojau, ar jis Tave suras. Parašiau jį tą pačią
dieną, kai laikraštyje perskaičiau straipsnį. Iš pradžių
atrodė įdomus pasakojimas, ir tiek: jauna plaukikė iš
Amerikos trokšta dalyvauti vasaros olimpinėse žaidy­
nėse, bet neaišku, kokios ji pilietybės, nes gimusi lai­
ve. Įsivaizduoji, kaip apstulbau, kai laikraštyje perskai­
čiau pačios plaukikės, Halinkos, žodžius:
„Mano biologinė motina perkąrą plaukė Vokietijos
laivu „Wilhelm Gustloff", kuris paskendo. Ji išgelbėjo
iš skęstančio laivo mane ir mano vyresnįjį brolį Klausą.
Girdėjau, buvo labai drąsi. Nieko apie ją nežinome,
tik kad lenkė ir vardu Emilija. "
Ji buvo vardu Emilija.
Aišku, galėjo būti ir sutapimas, bet kai straipsnyje
buvote paminėti Tu ir Joana, supratau. Emilija, Floria­
nas, Joana. Taigi ne sutapimas. Susisiekiau su pažįs­
tama Amerikoje, bibliotekos telefonų knygoje ji rado
Tavo adresą. Aš jai be galo dėkinga.
Laiške Tu atsargiai paklausei, ar jai ko nors nepra­
sitariau. Būk ramus, nieko nepasakojau. Dar klausei,
kaip tai atsitiko. Esu dėkinga, kad nori žinoti, ir tikiuo­
si, jog tas žinojimas suteiks Tau ramybę.
Ji atplaukė vasarį.
Nilsas vakare išėjo tikrinti tinklų. Ilgai negrįžo, ir aš
susiruošiau pas jį - gal reikės padėti. Sunku nupasa­
koti jausmą pamačius į krantą stuksint} plaustą. Atro­
dė, lyg atklydėlė tyliai belstųsi ir prašytusi priimama.
Per daugelį metų jūra išmetė į krantą visokių daik­
tų. Jų pilnas muziejus Bornholmo saloje. Bet šitai, aiš­
ku, buvo kas kita. Ji atplaukė ne į viešą pliažą, kaip
kad dauguma butelių ir kitokio gero. Atkeliavo tiesiai

304 RŪTA ŠEPETYS


pas mus, sustojo prie smėlėto užpakalinio kiemo ne­
paisydama bangų ir vėjų.
Nors tikriausiai skamba vaiduokliškai ir šiurpiai,
taip nebuvo. Po šiai dienai nemoku apsakyti kodėl.
Tą vakarą tyliai sėdėjome priešais židinį. Prislėgti klau­
simų. Iš kur atplaukė ši graži mergaitė rausva vilnone
kepuraite? Kiek truko jos kelionė? Kas jai nutiko? Ir,
aišku, galvojome apie jos šeimą. Kas nesulaukė savo
gražuolės dukters?
Miegas neėmė. Atsikėlėme su tamsa. Priešais židi­
nį padėta kuprinė jau buvo atitirpusi, Nilsas atnešė ją
į virtuvę. Viską išėmėme ir sudėjome ant stalo. Nieko
nesupratome. Paskui Nilsas rado Tavo užrašų knyge­
lę. Raštas buvo toks smulkus, kad be stiprios lupos
neįskaitėme. Knygelė buvo pilna paslaptingų dalykų.
Grožėjomės mažyčiais eskizais, parašais ir trumpais
užrašais apie Tavo šeimą ir Joaną.
Bet pagaliau vienoje paraštėje radome tai, ko
mums reikėjo...
Emilija. Rausva kepurė. Lenkija.
Tik tada, kai po kelerių metų per Švedijos radiją
Nilsas išgirdo pranešimą apie paskandinimą, supra­
tome, jog Tavo santrumpa Willi G reiškia „Wilhelm
G ustloff". Apstulbome, kad laivas gabeno dešimt
tūkstančių žmonių. Žuvo per devynis tūkstančius.
Tavo Emilija buvo viena jų.
Mes kreipėmės j sąjungininkų valdžią Vokietijo­
je, bet ten niekas ja nesusidomėjo, nes buvo civile.
Tada kreipėmės į Raudonąjį Kryžių. Supratome: jeigu
paminėtume dėžutę, daug kas atsišauktų. Todėl jos
neminėjome. Norėjome, kad kas nors ieškotų pačios
Emilijos, ne karo grobio. Praėjo dvidešimt ketveri me­
tai, tačiau ir dabar širdis krūpteli, kai išgirstu beldžiant

DRUSKA JŪRAI 305


į dūris. Bet kol kas niekas nepasirodė. Palieku Tau su
Joana nuspręsti, ar visa tai pranešti Halinkai. Visus
daiktus iš kuprinės užkasiau, kaip ir prašei.
Taigi, mielasai, esu jau sena, manojo Nilso nebėra.
Tavo malonus laiškas man taip nuramino širdį: dabar
žinau, jog judu su Joana gyvenate Amerikoje kartu su
Klausu ir Halinka, taip pat turite savo vaiką. Suprantu,
kiek prisikentėjote dėl šito naujo gyvenimo. „Gust-
loffo" paskandinimas yra didžiausia jūrų katastrofa
istorijoje, bet pasaulis vis dar nieko apie ją nežino.
Dažnai pagalvoju, ar kada nors kas pasikeis, o gal visa
taip ir liks karo praryta paslaptis?
Rašei, kad Emilija tave išgelbėjo ir kad nuolatos ją
prisimeni. Žinok, Florianai, kad ir ji amžinai mano šir­
dyje. Karas - tai siaubas. Jis sudaužo šeimas. Tačiau
mirusieji nebūtinai yra dingę. Prie mūsų namo, kur
upeliukas suka po senu mediniu lieptu, keroja nuos­
tabių rožių lysvelė.
Ten ilsisi Emilija. Jai niekas negresia. Ir ji mylima.

Su geriausiais linkėjimais -
Klara Kristensen
AUTORĖS ŽODIS

Ši knyga yra grožinis istorinės literatūros kūrinys. Bet „Vilhel­


mas Gustloffas“, Gintaro kambarys ir „Hanibalo“operacija - nė
kiek nepramanyti.
„Vilhelmo Gustloffo“paskandinimas yra didžiausia tragedi­
ja jūreivystės istorijoje, aukų skaičiumi pralenkianti garsiuosius
„Titanic“ ir „Lusitania“. Neįtikėtina, bet dauguma žmonių apie
ją nėra net girdėję.
1945 metų sausio 30 dieną sovietų povandenio laivo S-13
pilve tykojo keturios torpedos.
Kiekviena jų buvo papuošta dedikacija:
Už Tėvynę.
Už tarybinę liaudį.
Už Leningradą.
Už Staliną.
Trys torpedos buvo paleistos, jos paskandino „Wilhelmą
Gustloffą“ir pražudė per devynis tūkstančius žmonių. Torpeda
„Už Staliną“ įstrigo vamzdyje ir neišlėkė. Dauguma „Gustloffo“
keleivių buvo civiliai, tarp jų apie penkis tūkstančius vaikų. Lai­
vas vaiduoklis, kaip jis kartais vadinamas, dabar guli ne per to­
liausiai nuo Lenkijos krantų, po vandeniu dar galima įžiūrėti
didžiules pavadinimo raides gotiškuoju šriftu.
Vis dėlto per „Hanibalo“operaciją, didžiausią jūrų evakuaci­
ją naujaisiais laikais, buvo sėkmingai išgelbėta daugiau kaip du
milijonai žmonių. Ne tik kareiviai, bet ir civiliai buvo sparčiai
išgabenti tolyn nuo puolančios rusų kariuomenės. Lietuviai,
latviai, estai, etniniai vokiečiai ir Rytprūsių bei lenkų korido­
riaus gyventojai plūste plūdo į pajūrį. Jie keliavo pėsti, važiavo

308 «ŪTA ŠEPETYS


bombarduojamais traukiniais, bėgo jūra. Tarp jų buvo ir mano
tėvo pusseserė.
Mano tėvas, kaip ir Joanos motina, laukė pabėgėlių stovy­
kloje tikėdamasis grįžti į Lietuvą. Bet šito neįvyko. Baltijos šalių
pabėgėliai laukė pusę amžiaus, kol galėjo grįžti į gimtąją žemę.
Dauguma jų, priverstų pabėgti, pradėjo naują gyvenimą įvairio­
se šalyse ir miestuose.
„Vilhelmas Gustloffas“ - ne vienintelis laivas, paskandintas
per šią evakuaciją. Tas pats sovietų povandeninis laivas S-13
nuskandino garlaivį „General von Steuben“, žuvusiųjų 4000. Su
motorlaiviu „Goya“ paskendo 6500 keleivių. Laivais „Thielbek“
ir „Cap Arcona“iš koncentracijos stovyklų buvo gabenami žydai.
Šiuos du laivus bombardavo ir paskandino Didžiosios Britanijos
RAFlėktuvai, žuvusiųjų 7000. Paskaičiuota, jogvien 1945 metais
Baltijos jūroje žuvo per 25 000 žmonių. Ne vieną mėnesį jūra,
šiurpindama gyventojus, įvairiose vietovėse išmesdavo į krantą
lavonus. Netgi šiuo metu kai kurie nardytojai pasakoja vandenyje
netoli didžiųjų jūros kapinių patiriantys slogų jausmą.
Gintaro kambarys, kadaise vadintas aštuntuoju pasaulio ste­
buklu, per karą dingo ir lieka viena didžiausių Antrojo pasauli­
nio karo paslapčių. Paskutinį kartą jis matytas 1944 metais. Jo
ieškojo daugybė lobių medžiotojų, kai kuriuos tuose žygiuose
ištiko baisi lemtis. Per daugelį metų neva surasta įvairių kam­
bario dalių. Bet kurgi yra Gintaro kambarys? Sklido kalbos, kad
žiaurusis nacių veikėjas Erichas Kochas buvo laikomas gyvas
net iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, mat jis žino­
jęs kambario slėptuvės vietą. Tačiau ar kas žino, kaip iš tikrųjų
buvo? Vieni sako, kad kambarys buvo paslėptas druskos kasy­
kloje ar kokios pilies požemiuose, kiti teigia, jog tebeguli kokia­
me miško bunkeryje, o kai kas mano, kad jis buvo pakrautas į
„Wilhelmą Gustloffą“.
Daug prirašyta apie Antrąjį pasaulinį karą. Daugybė doku­
mentinių knygų pasakoja apie mūšius, politiką, kaltę ir atsako­

DRUSKA JŪRA! 309


mybę. Tikruoju nugalėtoju išėjo kančia, palietusi visas gyveni­
mo puses, neaplenkusi nė vienos kare dalyvavusios tautos. Ra­
šant šį romaną man nedavė ramybės mintys apie bejėgius vai­
kus ir paauglius - nekaltas sienų perbraižymo, etninių valymų
ir žiaurių režimų aukas. Per Antrąjį pasaulinį karą našlaičiais
tapo šimtai tūkstančių vaikų. Pamesti ar atskirti nuo šeimų, jie
turėjo savo jėgomis grumtis su karo monstru, prislėgti sielvarto
ir atsakomybės už įvykius, dėl kurių jie nebuvo kalti. Daugelis
patyrė neapsakomų žiaurybių, kiti - stebuklingą visiškai sve­
timų žmonių gerumą. Taigi šiame romane aš norėjau parodyti
vaikų ir paauglių likimus, pažvelgti į karą akimis įvairių tautų
jaunimo, priversto palikti viską, kas jiems buvo brangu.
Daugeliui karas pakeitė gimtinės sąvoką. Emilijos gimtasis
Lenkijos miestas Lvovas dabar priklauso Ukrainai. Floriano
Rytų Prūsijos Tilzit ir Kenigsbergas dabar yra Rusijos Sovets­
kas ir Kaliningradas. Joanos tėvynė Lietuva penkiasdešimt
metų buvo okupuota Sovietų Sąjungos, kol 1990 metais atgavo
nepriklausomybę.
Kiekviena tauta turi slaptą istoriją, begalę įvykių, kuriuos iš­
saugo tik tie, kurie juos išgyveno. Visame pasaulyje knygas apie
karą dažnai skaito ir svarsto skaitytojai, kurių valstybės jame
kariavo priešingose pusėse. Istorija mus išskyrė, bet skaityda­
mi mes galime suartėti per pasakojimą, mintis ir prisiminimus.
Knygos mus sujungia į pasaulinę skaitančiųjų bendriją, bet
svarbiausia - į pasaulinę žmonių bendriją, trokštančią mokytis
iš praeities.
Kas lemia, kaip mes prisimename istoriją ir kurie jos ele­
mentai išsaugomi ir įsismelkia į kolektyvinę sąmonę? Istoriniai
romanai žadina smalsumą, gvildena faktus, istorinius įvykius,
prisiminimus ir asmeninius liudijimus. Jais remiasi istorinė li­
teratūra. Kai išgyvenusiųjų nebelieka, neturime leisti, kad su
jais išeitų ir tiesa.
Prašau suteikti jiems balsą.
FAKTAI IR ŠALTINIAI

Medžiagos rinkimas, tyrimas ir pasirengimas rašyti šį romaną


mane nešiojo po įvairias šalis. Belieka pridurti, kad visos gali­
mos klaidos atsiradusios dėl mano kaltės.
Clausas Pedersenas Danijoje daugiau kaip trejus metus dirbo
su manimi prie šio projekto. Jis skaitė, nagrinėjo, vertė, važinėjo
į Kopenhagą ir Briuselį susitikti su manimi. Esu neapsakomai dė­
kinga jam už pagalbą, sunkų darbą, o svarbiausia - už draugystę.
Agata Napiórska iš Lenkijos buvo pirmas žmogus, parėmęs
šią knygą. Pasiaukojanti ir žaviai entuziastinga, ji keturis kartus
susitiko su manimi: Varšuvoje, Gdynėje, Gdanske, Krokuvoje,
supažindino mane su daugeliu žmonių ir vietovių.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų lenkų nardytojai Mi-
chalas Rybickis ir Jerzy Janczukowiczius vieni pirmųjų apžiū­
rėjo paskandintąjį „Gustloffą“. Pirmajampanirimui turėjo gauti
sovietų organų leidimą. Michalas ir Jerzy sutiko man padėti
renkant medžiagą: Gdanske daugybę valandų praleido su ma­
nimi nupasakodami nepamirštamas tragedijos detales ir jūros
kapinių vaizdus.
Michalas Rybickis ir Dorota Mieroslawska padėjo man at­
sekti milijonų evakuojamųjų, bėgusių nuo mirties, takus. Drau­
ge mes keliavome pabėgėlių maršrutais per Rytų Prūsiją (da­
bar Lenkija) iki Tolkmicko, Fromborko (Frauenbergo) ir Nova
Paslenkos prie Vyslos įlankos (Aistmarių). Jie nuvežė mane į
Gdynės (Gotenhafeno) uostą, iš kur išplaukė „Wilhelmas Gust-
loffas“ir buvo vykdoma „Hanibalo“operacija. Michalas fotogra­
favo mūsų ekspediciją, o Dorota pasakojo apie Lenkijos žavesį ir
savo meilę jai. Be jų šios knygos nebūtų.

DRUSKA JURAI 311


Mano tėvo pusseserė, Erika Demski, pabėgo iš Lietuvos per
Rytprūsius ir gavo leidimą plaukti pasmerktuoju „Wilhelmu
Gustloffu“. Likimo užgaida lėmė, kad ji išplaukė ne šiuo, o kitu
laivu. Erika su vyru Theo Mayeriu, dabar gyvenantys Belgijoje,
papasakojo nepaprastą savo pabėgimo istoriją ir pasiūlė man
parašyti apie šią tragediją.
Bernhardas Schlegelmilchas, istorikas, gimęs buvusioje
VDR, daug dienų sugaišo aprodydamas man Berlyną, pasakoda­
mas apie Antrąjį pasaulinį karą ir atgaivindamas to laikotarpio
atmosferą.
Pasaulinio garso nardytojas giliavandenininkas iš Anglijos
Leigh Bishopas ištyrė per 400 paskendusių laivų, tarp jų „Tita­
nic“ ir „Lusitania“. Ponas Bishopas pasidalijo nepamirštamais
įspūdžiais iš savo žygio į „Wilhelmą Gustloffą“2003 metais.
Rasa Aleksiūnas ir jos sūnus Linas man mielai patikėjo stulbi­
nančią tėvo ir senelio, Eduardo Markulio, dvidešimt dvejų metų
lietuvio iš Šiaulių, išsigelbėjusio po katastrofos, istoriją (taip pat
parodė visus dokumentus ir net gelbėjimosi liemenės raištį).
Anna Mara Lipacis ir jos brolis J. Ventenbergas iš Rygos taip
pat liko gyvi. Jiems buvo šešeri ir dešimt metų. Ponia Lipacis ir
ponas Ventenbergas papasakojo ne tik apie laivo paskandini­
mą, bet ir apie tai, kaip jie neteko motinos, Antonijos Liepinš:
įsodinusi vaikus į gelbėjimo valtį, ji pasiliko denyje.
Loma MacEwen Jungtinėje Karalystėje papasakojo asme­
ninių detalių ir parodė nuotraukų. Jos motina, Marta Ropaitė,
jauna medicinos sesuo lietuvė, pasiekė Gotenhafeną per minų
laukus ir pateko į „Wilhelmą Gustloffą“. Liko gyva.
Lanceas Robinsonas iš PAR parašė apie savo motiną, Hel-
mer Laidroo, penkiolikmetę estę, taip pat išsigelbėjusią iš „Wil-
helmo Gustloffo“.
Matis Kaarma iš Australijos papasakojo apie save ir savo šei­
mą, pabėgusią iš Estijos. Jo tėvai išvažiavo traukiniu į Vokietiją,
o seneliai, nusprendę plaukti „Gustloffu“, žuvo.

312 RŪTA ŠEPETYS


Gertruda Baekby Madsen iš Danijos smulkiai nupasakojo
savo evakuaciją iš Tilzit ir pavojingą žygį įlankos ledu.
Edwardas Petruskevichius, „Wilhelmo Gustloffo“ virtualaus
muziejaus kuratorius, kantriai atsakinėjo į daugybę mano klau­
simų. Fantastiškas jo tinklalapis www.wilhelmgustloffmuseum.com
suteikė neįkainojamos medžiagos.
Rašytoja ir žurnalistė Cathryn J. Prince atsakė į nesuskai­
čiuojamus mano elektroninius laiškus ir dosniai dalijosi savo
atradimais, ryšiais ir žiniomis.
Charlotte ir Williamas Peale tvarkė surinktą medžiagą ir
skaitė juodraščius.
Šis romanas iškilo iš plytų, surankiotų toliau nurodytose
knygose, filmuose ir kituose šaltiniuose. Jiems esu be galo sko­
linga:
Abandoned and Forgotten: An Orphan GirYs Tale of Survival
During World War II- Evelyne Tannehill.
TheAmber Room: The Fate of the Worlds Greatest Lost Treasu­
re - Adrian Levy.
Battleground Prussia: The Assault on Germany's Eastern Front
1944-1945 - Prit Buttar.
Before the Storm: Memories of My Youth in Old Prussia - gra­
fienė Marion Donhoff.
Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin - Timothy Sny­
der.
The Captive Mind - Czeslaw Milosz.
Caveat Emptor: The Secret Life ofanAmericanArt Forger- Ken
Perenyi.
Crabwalk - Günter Grass.
The Cruelest Night: The Untold Story of One of the Greatest
Maritime Tragedies of World War II - Christopher Dobson, John
Miller ir Ronald Payne.
The Damned Don't Drown: The Sinking of the Wilhelm Gust-
loff- Arthur V. Sellwood.

DRUSKA JURAI 313


Death in the Baltic: The World War II Sinking of the Wilhelm
Gustloff- Cathryn J. Prince.
Die Grofie Flucht: Das Schicksal der Vertriebenen - Guido
Knopp.
Die Gustloff-Katastrophe: Bericht eines Überlebenden - Heinz
Schón.
Forgotten Land: Journeys among the Ghosts of East Prussia -
Max Egremont.
God, Give Us Wings - Felicia Prekeris Brown.
Handmade Shoes for Men - László Vass ir Magda Molnar.
Lwow, a City Lost: Memories of a Cherished Childhood - Eva
Szybalski.
Oral History Sources of Latvia: History, Culture and Society
through Life Stories - red. Mara Zirnite ir Maija Hinkle.
The PaintedBird - Jerzy Kosinski.
The Rape ofEuropa: The Fate ofEurope's Treasures in the Third
Reich and the Second World War - Lynn H. Nicholas.
Rose Petal Jam: Recipes and Stories from a Summer in Poland -
Beata Zatorska ir Simon Target.
Shoes: Their History in Words and Pictures - Charlotte Yue ir
David Yue.
Sinking the Gustloff: A Tragedy Exiled from Memory - Marcus
Kolga.
Token of a Covenant: Diary of an East Prussian Surgeon 1945-
1947 - Hans Graf von Lehndorff.
The VanishedKingdom: Travels through the History ofPrussia -
James Charles Roy.

Šie žmonės ir organizacijos prisidėjo renkant medžiagą ir rašant:


Henning Ahrens; Bihrų šeima; dr. Richard Butterwick-Paw-
likowski; Ulrike Dick; Angela Kaden; Helen Logvinov; Jeroen
Noordhuis; Jonas Ohman; Xymena Pietraszek; Julius Sakalaus­
kas; Carol Stoltz.

314 RŪTA ŠEPETYS


Ancestry.com; Balzeko lietuvių kultūros muziejus; Born-
holmo muziejus; Der Spiegel;Vokietijos federalinis pabėgėlių,
tremtinių ir susitaikymo fondas; Krokuvos istorijos muziejus;
knygynas Inkwood Books; Kresų ir Sibiro virtualus muziejus;
knyga Letters of Note; Lietuvos genocido aukų muziejus Vilniu­
je; Latvijos okupacijos muziejus Rygoje; Eindhoveno regiono
istorinis centras Olandijoje; Rokfelerio fondo centras Beladže;
Steuben Tours turizmo agentūra; „Wilhelmo Gustloffo“ muzie­
jus: www.wilhelmgustloffmuseum.com.
Iškiliausias „Wilhelmo Gustloffo“ metraštininkas buvo, be
abejonės, ponas Heinzas Schonas. Šiame laive jis dirbo ūkve­
džio padėjėju. Išsigelbėjęs iš skęstančio „Gustloffo“ didžiąją
dalį gyvenimo paskyrė katastrofos dokumentavimui. Heinzas
Schonas mirė 2013 metais. Jo prašymu palaikai buvo nuleisti į
Baltijos jūrą ir padėti ant paskendusio „Wilhelmo Gustloffo“. Jo
nebėra, tačiau jo palikimas ir darbas lieka mums visiems kaip
dovana.
Esu dėkinga žmonėms, išsigelbėjusiems per katastrofą, ku­
rie per kelerius metus atvirai pasipasakojo apie savo išgyveni­
mus; tai:
Ulrich von Domarus; Irene Tschinkur East; Heidrun Gloza;
Waltraud Lilischkis; Ellen Tschinkur Maybee; Eva Merten; Rose
Rezas Petrus; Helga Reuter; Inge Bendrich Roedecker; Eva Dorn
Rothchild; Willi Schafer; Edith Spindi; Peter Weise; Horst Woit.
Keletas asmenų sutiko dalyvauti šiame projekte, duoti inter­
viu, bet prašė išsaugoti jų anonimiškumą. Grįžimas prie trage­
dijos gildo širdį. Dėl šio romano jie ištvėrė skausmingus prisi­
minimus, ir aš esu amžinai jiems dėkinga.
PADĖKA

Daug rašytojų sėkmingai kuria be niekieno pagalbos. Aš ne iš tų.


Kiekvieną mano žingsnį lydi ir įkvepia neprilygstamasis
agentas Stevenas Malkas. Negalėčiau svajoti apie geresnį glo­
bėją ir bičiulį.
Liza Kaplan, nepailstanti redaktorė, ir Michaelis Greenas,
nuostabusis mano leidėjas, paskyrė ne vienus metus šiam ro­
manui. Jie - mano didvyriai. Dėkui Shantai Newlin, Theresai
Evangelistai, Semadar Megged, Talia Benamy, Katrinai Damko-
eler ir Philomel Books leidyklos šeimai, suteikusiai istorijai žodį,
o mano pasakojimui - namus.
Nieko šito nebūtų buvę be nuostabių Philomel Books; SPEAK,
Penguin leidyklos paauglių literatūros skyriaus, visų Penguin
konsultantų; Writers House literatūros agentūros ir SCBWI, Vai­
kų literatūros rašytojų ir iliustratorių draugijos.
Nuoširdus dėkui nuostabiosioms užsienio leidykloms, agento
įgaliotiniams ir vertėjams už mano žodžių pristatymą pasauliui.
Kiekvieną šio romano puslapį palietė Courtney C. Stevenso
rankos ir širdis.
Pirmiausia viską perskaito manoji rašytojų grupė: Sharon
Cameron, Amy Eytchison, Rachel Griffith, Howardas Shirley ir
Angelika Stegmann. Dėkui už dešimt ištikimybės ir draugystės
metų. Be jūsų neapsieičiau ir nenorėčiau apsieiti.
Fredas ^Vilhelmas ir Lindsay Kee pasiūlė pavadinimo idėją, o
Benas Horslenas padėjo anapus vandenyno.
Prie mano darbo prisidėjo Yvonne Seivertson, Nielsas Bye
Nielsenas, Clausas Pedersenas, Mike Córtese, Gavinas Mik-
hailas, Beth Kephart, Genetta Adair, Kenas Wrightas, Tamra

316 RŪTA ŠEPETYS


Tuller, Rockets, JW Scott Ltd, Steve Vai, Pasaulio lietuvių ir kitų
Baltijos šalių bendruomenės, Amerikos lenkų bendruomenė,
Myerse’ų, Reidų, Smithų, Tuckerių, Peale’ų ir Šepetys šeimos.
Nuoširdžiai dėkoju savo didžiausiems rėmėjams: mokyto­
jams, bibliotekoms ir knygynams. Olabiausiai dėkoju savo skai­
tytojams. Kiekvienas jūsų man brangus.
Mama su tėčiu mane mokė svajoti drąsiai, o mylėti - dar
drąsiau.
Johnas ir Kristina yra mano karščiausi palaikytojai ir geriau­
si draugai, kokių tik gali trokšti jaunėlė sesutė.
Ir Michaelis: jo meilė mane drąsina ir suteikia sparnus. Jis
man viskas.
.T a r p p ilk i ) d e b e s į) '' o u im o s k l ly g a

RŪTA ŠEPETYS

Jm ................. V ii:
■P
■ ' i!f!ll,u! j
i

S
' ■ ¿ s a f la i

4 r uta šepetys
Nelengvu
keliu IIu m

R ūta Š epetys R uta Š epetys


Tarp pilkų debesų Nelengvu keliu

Krjums kada teko spėlioti, ko verta žmo­


1950-ieji, Naujojo Orleano pran­
gaus gyvybė?Mano brolio gyvybė
cūzų kvartalas knibžda paslapčių,
ų rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.
nusikaltėlių ir laisvo elgesio moterų.
1941-aisiais penkiolikametė Lina Septyniolikmetė Džozė Moren, pla­
rengiasi dailės studijoms, pirmie­ čiai žinoma kaip viešnamio prosti­
siems pasimatymams ir kitokiems tutės duktė, iš gyvenimo trokšta kur
vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną kas daugiau, nei gali pasiūlyti lengvo
naktį j namus įsiveržia slaptoji sovie­ gyvenimo miestu pramintas Naujasis
tų policija ir sykiu su motina ir bro­ Orleanas. Ji sunkiai dirba, kad galė­
liu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, tų mokytis, o svarbiausia —ištrūkti iš
atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas miesto ir amžiams nuplauti gėdingą
mirti kalėjime. Viskas griūva. prostitutės dukters vardą. Tačiau pa­
Lina narsiai grumiasi už gyveni­ slaptinga mirtis Prancūzų kvartale
mą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti sujaukia jos planus, ir Džozei tenka
savo šeimos ir tūkstančių kitų pa­ rinktis tarp mamos ir vienintelio iš­
našios lemties žmonių kančias pie­ ties besirūpinančio ja žmogaus.
šiniais ir aprašymais. Rizikuodama Meistriškai išaustas paslapčių, melo
gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius ir tiesos pasakojimas primena mums,
pranešimus vildamasi, kad šie kaip kad meilė kartais ateina iš ten, iš kur
nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam jos negali nė tikėtis, o žmogus - pats
žinią, jog jie —dar gyvi. savo laimės kalvis.
A nthony D oerr
Neregimoji šviesa

Labai tikroviškas ir sykiu užburiantis pasakojimas,


2015 m. apdovanotas prestižine Pulitzerio premija.
Jaunutė prancūzaitė Mari Lora gyvena Paryžiuje, tėvo jai sukurtame
jaukiame pasaulyje. Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui na­
ciai okupuoja Paryžių, ir ji su tėvu pabėga į senovinį Sen Malo miestą
Prancūzijos šiaurėje. Vokietijoje, šachtininkų miestelyje, našlaitis Ver­
neris su jaunesne sesute auga sužavėti primityvaus radijo imtuvo, kurį
rado šiukšlyne. Bėgant laikui Verneris tampa puikiu šių naujoviškų
aparatų meistru ir šis talentas jam atveria kelią į Hitlerjugendo mo­
kyklą, paskui —į specialųjį dalinį vokiečių armijoje. Atsidūręs pačia­
me karo sūkuryje, Verneris vis aiškiau suvokia, kiek žmonių gyvybių
kainuoja jo tarnyba. Kol galiausiai atsiduria Sen Malo —mieste, kur
susikirs jo ir priešų stovyklai priklausančios Mari Loros keliai.
Nors Mari Loros ir Vernerio istorija vyksta karo metais ir istorinę
aplinką rašytojas atkuria labai tiksliai, ši knyga - ne apie patį karą,
o apie žmones kare, kaip karas keičia juos ir likimus, moko mylėti ir
atrasti šviesą ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Šioje skausmingoje, bet ir
labai šviesioje istorijoje gėris turi nedaug šansų laimėti, tačiau knygos
veikėjai bet kokiomis aplinkybėmis stengiasi daryti gera vieni kitiems.
Tai svarbiau ir už pergales, ir už pralaimėjimus.
Šepetys, Ruta
Se93 Druska jūrai: romanas / Rūta Šepetys ; iš anglų kalbos vertė Zita Marie-
nė. - Vilnius :Alma littera, 2017. - 320 p.

ISBN 978-609-01-2517-5

„Druska jūrai“- jau trečias lietuviškų šaknų turinčios amerikiečių rašytojos


Rūtos Šepetys romanas. Anksčiau išleistame romane „Tarp pilkų debesų“ R. Še­
petys aprašė sovietmečiu į Sibirą ištremtų lietuvių kančias ir jų kovą dėl išlikimo.
Lietuviškų akcentų yra ir šioje autorės knygoje. Joje atskleidžiama ta Antrojo
pasaulinio karo istorijos pusė, apie kurią nėra linkę kalbėti karą laimėjusių šalių
istorikai.

UDK821.111(73)-31

Rūta Šepetys
Druska jūrai
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Zita Mariem


Redaktorė Bronė Balčienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 2000 egz.
Išleido leidykla „Alma littera", Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt
Kutą bepetys gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos
Valstijose, Mičigane. Gimusi lietuvio ir amerikietės
šeimoje R. Šepetys kūrybinio įkvėpimo sėmėsi
Lietuvos istorijoje. Pirmame jos romane
„Tarp pilkų debesų“ pasakojama apie lietuvių
tremtinių kančių kelią Sibire, o „Druska jūrai“

...1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės:


du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys.
Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais
kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės.
Jų tikslas - pakliūti į „Wilhelm Gustloff“,
laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų.

1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės


pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto
bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius
namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi
pabėgėliai skuba j Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai
parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji
pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis
nuo rusų povandeninio laivo torpedų.
Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos.
Pabėgėlių sraute likimas suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą
iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko
negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys.

Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių,


ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi
katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys - visa tai R. Šepetys
meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

.klubas
P lW
Tapkite Knygų klubo nariu!
•Naujausiosir populiariausios knygos
•Ypatingi pasiūlymai
•Knygųpristatymas į bet kurį pasauliokraštą
www.knyguklubas.lt
w w w .a lm a litte ra .lt