Está en la página 1de 258

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos


Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-04-0329-7

© Tekstas, Edvinas Krocas, 2017


© Viršelio dizainas, Audrius Arlauskas, 2017
© UAB MEDIA INCOGNITO, 2017
yvenimas taip jau lėmė, kad Frenką sutikau Lon­

G done, viename didžiausių pasaulio miestų. Susiti­


kome bare, tą vakarą gėriau sausą raudonąjį vyną.
Kiek pamenu, „Merlot“ su violetine etikete. Jis maukė
degtinę, godžiai, tarsi pirmą kartą jos ragautų, o jei ir
ne pirmą, tai šį sykį gerdamas būtų užtikrintas tuo, kad
stiklas paskutinį kartą kyla jo lūpų link. Užkandžiavo
raugintais agurkais. Kai paklausiau, kodėl taip skuba gy­
venti, jis man atsakė:
—Na, verčiau jau čia būtų skiestas spiritas, tas, kurį
tada bezduose slėpdavo pakalikai.
Tik daug vėliau supratau, ką jis man —gyvenimo ne­
mačiusiam vaikiui —tada norėjo pasakyti. Būtent taip
5
EDVINAS KR □ CAS

per visą mūsų pokalbį ir jaučiausi —išsigandęs, nieko


nežinantis ir gyvenimo neišmanantis vaikas. Mūsų po­
kalbį įsirašiau į diktofoną ir nesiryžau jo kaip nors pako­
reguoti. Perrašiau žodis į žodį viską, ką pasakojo Frenkas.
Neperteikiau tik ilgai užsitęsusių pauzių, kurios mūsų
susitikimų vakarais tame pačiame bare buvo turbūt iš­
kalbingesnės nei žodžiai.
Frenko veidas visada išlikdavo toks pats griežtas ir
niekada nekito. Jis nenustebdavo, nenuliūsdavo, nenu­
džiugdavo ir nė karto nostalgiškai nenusišypsojo, tik
kiek paniurdavo, jei barmenas stipriau trenkdavo nežinia
kam priklausantį bokalą į stalą. Pašaliniai nenuspėjami
garsai jį išblaškydavo. Vos pradėjęs, savo gyvenimo is­
toriją papasakojo man tarsi draugui, su rusišku žargo­
nu, kartais ir angliškais keiksmais. Pasakojo lyg atsiėjęs
ją nuo savęs, tiksliau, save praleisdamas. Bet vėliau jis
atsivėrė, nors numanau, kad ne iki galo, bet tikiu, jog
pakankamai.
Mums užteko šešių susitikimų. Užfiksavau tai, ką
kalbėjo Frenkas, lietuvis emigrantas, pabėgęs —vėliau
perskaitysite, nuo ko. Sakėsi Londone ieškantis to, ką
prieš daugelį metų paliko. Po šeštojo susitikimo tikėjau­
si dar vieno, asmeniško, lyg kokio apibendrinimo ar iš­
vados, man reikėjo atsakymo, kurį, tik vėliau supratau,
B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kiekvienam pateikia gyvenimas. Po šeštojo susitikimo


Frenkas dingo, neatsakinėjo į laiškus, neatsiliepė te­
lefonu. Galiausiai po mėnesio visgi gavau jo sutikimą
atlikti savo idealizuotą misiją. Deja, mano indėlis ne­
didelis —pasistengiau diktofono žodžius be iškraipymų
perteikti popieriuje.
Tiesa, Frenkas ne visada buvo Frenkas. Jis nuspren­
dė pasikeisti vardą ir pavardę. Kitų žmonių vardai taip
pat išgalvoti —man šioje vietoje buvo leista pasitelkti
fantaziją - Frenkas užsiminė, kad jampochui, kaip pa­
vadinsiu žmones, nes vardas, jo manymu, tik slėpinys,
dalelė pavėsio, kuriuo gali prisidengti nuo pasaulio.
Pravardžių nepakeičiau, jos pasiliko kaip asmenų cha­
rakteristikos.
Norėdamas patenkinti jūsų smalsumą pacituosiu
Frenko žodžius: „Visi žinome, kad mirsime, tik neži­
nome kaip. Visi žinome, kad gyvename, bet nežinome
kaip. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad mano, vaiko iš
Keturkaimio, gyvenimas bus toks ironiškas.“ Turiu jus
patikinti, kad pats ilgai negalėjau patikėti pašaliečio su
giliu, kiek atgrasiu randu ant lūpos istorija.
—Zinai, moterys jau tokios yra, kartais išveda mus
iš proto, priverčia atsisakyti penktadienio draugų ar
mergų, bet visgi jos nuostabios. Jei ne manoji Astrida,
7
EDVINAS KROSAS

turbūt iki šiol būčiau barzdos neskutęs, bet ji visada bai­


mindavosi, kad rytą. nubus šašais nusėtu smakru.
—O taip, žinau, kur suki, Frenkai, —numykiau.
—Tavo nuomonės neklausiau, tavo metų dar į kelnes
myžau, klausykis...
ios gigantiškos akmeninės džiunglės, kurioms

Š suteiktas Londono vardas, tą naktį kaip niekada


smirdėjo savimi: kinų restorano patiekalų pada­
žais, tame pačiame aliejuje kepinta šimtas septinta gruz­
dintų bulvyčių porcija, benamio šlapimu, apsiuosčiusio
gatvių narkomano atodūsiu. Suprantu kur suku?
Vasario dvidešimt antrosios rytas buvo... Turbūt...
Gal... Nepamenu, bet buvo nežmoniškai šaltas toje ba­
kūžėje su Astrida. Kartais manydavau, kad jei ne ji - pa­
stipčiau. Be jos tada nieko neturėjau, buvau jai ištiki­
mas kaip šuo. Tas rytas nežadėjo nieko naujo. Tą rytą
kiekvienas žmogus, kuriam kaip įprasta reikėjo į darbą,
a
EDVINAS KROCAS

nusiplovęs traiškanas, skubėjo įsijungti į veikiantį me­


chanizmą. Šneku kaip poetas, bet kitaip negaliu, atrodo,
lyg viską nuo tos dienos dabar regiu tarsi filmą, mamos
išmokytą eilėraštį. Galo neturinčios žmonių minios kie­
kvieną rytą plūdo į požeminį pasaulį, kuriame kiekvieną
minutę eikvojama nespėjanti atsinaujinti žemės gelmių,
saulės, vėjo, vandens, cheminių junginių energija. Nie­
kam tai nerūpi, nusišikt, visi šventai ir išganingai tiki,
kad rytoj bus rasta išeitis, sušvis nauja pasaulio viltis, visi
viliasi, kad rytojus atneš išsigelbėjimą nuo susinaikini­
mo, kad globalinis atšilimas bus atidėtas bent keliasde­
šimčiai metų. Tačiau rytojus niekada neateina. Žmones
gyvenimas tiesiog pasiunčia... Kiekvienas kažką duoda­
me ir gauname —tobulas savęs naikinimo procesas. Šis
bendrijos darbas - tarsi alaus puta ant bokalo, dalis žmo­
nių tai supranta, o kas iš to... Kokia prasmė?..
Vasario dvidešimt antrosios rytą klausiausi savo ryti­
nio myžimo melancholijos. Lovoje dar vartėsi Astrida,
mano mylima moteris. Nenorėjau jos žadinti, nes ji po
vakarykščio sekso, - vaikine, tai lieka tik tarp mūsų, -
buvo nusivarius nuo kojų. Bet Astrida pabudo, visa­
da mane pabučiuodavo prieš einant į darbą, dėl to ją
ir mylėjau. Šiaip ji nebuvo kažkuo iš kitų išsiskirianti
10
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

mergiščia. Kiek mažesniais papais, bet didesne širdim,


o mano mama sakydavo, kad jei papai maži, vadinasi -
neišduos. Kai išgirdau ją besimuistančią, nusišypsojau
klozetui tarsi asilas, o vėliau tik pakračiau pimpalą, nes
žiauriai nemėgau šlapimo dėmelių ant apatinių. Kartais,
jei rytinė kava būdavo kiek per silpna, nuspręsdavau, kad
vakarykščiai apatiniai tiks ir antrą dieną. Ir tomis dieno­
mis bibliotekoje —galiu prisiekti —užuosdavau savo pa­
ties myžalus. O tai jau tikra gėda prieš visą vyrų giminę.
Pasikasęs kūšplaukius perbraukiau ranka per vyriškas
pilvo linijas, kurias tada dar turėjau, prižiūrėjau ir puo­
selėjau. Kliudydamas kiekvieną bambos plauką liečiau
save. Pusnuogis nuklydęs į miegamąjį garsiai nusižiova­
vau ir šokau į lovą pas moterį, kurią myliu. Astrida buvo
graži dvidešimtmetį perkopusi brunetė, rudų akių, žvil­
gančių, it nuolatos būtų apsiašarojusi, tvirtų lūpų, kurios
pabrėžė jos moterišką tvirtybę. Reikėjo dar metų, kad ji
galėtų drąsiai žengti su savo magistro laipsniu į biurus
vadybininkų, kurie pagal jos išvaizdą nuspręs, ar verta ją
priimti į sekretorių būrį. O jos išvaizda, Dieve brangus,
tikrai buvo to verta. Astrida tai žinojo, visi žinojo. Aš
taip pat buvau vos spėjęs įžengti į suaugusiųjų gretas. Vos
dvidešimt penkerius metus peržengęs jau savarankiškai
II
EDVINAS KR □ GA S

galėjau pabėgt į Angliją dirbti bibliotekoje. Na taip, aš


dar turėjau skandinavų filologo diplomą, bet argi kam
nors svetur rūpi emigranto išsilavinimas? Dabar gal jau ir
rūpi, bet tada, kai man buvo vos dvidešimt penkeri, savo
aukštąjį Londone galėjai susikišti į šikną.
—Sumauta sistema! —aiškinau aš Astridai po tų šešerių
metų, praleistų universitete. —Tie vagys lietuviai niekada
neleis žmogui normaliai gyvent, apiplėš niekuo nekal­
tą žmogų, susidoros kaip su parazitu, nulaupys sparnus
kaip musei ir pritrėkš prie žemės su savo nusvaksuotom
lakierkom.
—Dėl to tave ir pamilau, kad visada buvai naivus sva­
joklis, tikintis, kad dėl tavo meilės knygoms kažkas pa­
siryš pakloti pinigus. O vertėjas tu nekoks... Kai dar tu­
rėjai galimybę prasikalt toj duobėj kaip vertėjas, padarei,
kaip tau atrodė geriau. Išvertei ne mintį, o žodžius, kaip
koks robotas... Dievaži... —ji visada mane kaltindavo dėl
to paties.
—Bet manęs juk to ir prašė! Tiek to, pamirškim senus
laikus, kai turėjau naktim klubuose tulikus laižyt, dau­
giau to nebus. Geriau smirsiu tų inteligentų britų bibli­
otekose, kur uždust nuo senienų smarvės ir kandžių dul­
kių galima, bet tikrai negrįšiu ten, kur mane išniekino,
12
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kur tėškė laikraščiu per veidą ir pareiškė, kad su savo sva­


jonėmis toli nenueisiu.
—Jautruolis, mat... - sukikeno Astrida, besivartydama
lovoje.
—Nepradėk dar ir tu, —burbtelėjau ir nusliūkinau
į virtuvę.
O taip, Astridai dar viskas prieš akis. Šiandien ji gali
niurzgėti tik dėl to, kad jos tėvai toli, bet reikalauja kie­
kvieną dieną brūkštelėti bent mažą žinutę į elektroninį
paštą, o ji juk neturi laiko, norisi į klubus nueiti su drau­
gėmis, pašokti, pamiršti artėjantį individualumą, džiaug­
tis universiteto pažintimis ir laisve, kad ir kokia ji kartais
suvaržyta —mano dėka - būtų, bet visgi tai —laisvė.
Londono pietryčiuose, ten, kur pragyvenimas nežmo­
niškai brangus, o didžiuosius miesto dangoraižius gali
ragauti pro langą akimis, kur naktimis sužimba kiekvie­
nas biuro langas, ten gyvenau ir aš su Astrida. Tik ne
taip prabangiai, kaip buvo manoma apie tą rajoną, vos
už kelis šimtus „angliškų“ per mėnesį, juk mes buvome
dar visai nauji šiame gigantiškame mieste. Astrida, šiuo­
laikiškumu pasižyminti mergiščia, anglų kalbą mokėjo
nepriekaištingai, o štai aš kartais būdavau įspraudžiamas
į nemalonias situacijas, ypač tada, kai klientai būdavo
13
EDVINAS KR □ CAS

grynaveisliai britai. Bet jų čia pasitaikydavo visai ne­


daug, juk šį kosmopolitų pasaulį užvaldę geresni, jaunes­
ni, žingeidesni ateiviai —emigrantai. Britai spruko kur
lengviau, kur gyvenimas lėtesnis, kur dar kvepia gamta
ir šiek tiek mažiau snobų, kur lengviau prieinami narko­
tikai ir žolė, kur gali gyventi iš savo pašalpos ir nesukti
galvos. Juk kiekvienas save gerbiantis britas pripažins,
kad Londonas jau okupuotas kraštas, o Braitonas —sva­
jonių miestas, jeigu nekreipsi dėmesio į besitrinančius
ant kiekvieno kampo homoseksualus, kurie vis dar ne­
toleruotini.
Aš užsižiebiau rytinę cigaretę, kažkur nusviedžiau ta­
bako pakelį. Niekada nemokėjau žmoniškai sukti, pri­
imtinesnės man būdavo dirginančios gerklę „Marlboro
Red“ cigaretės. Žinoma, nebuvau pratęs už malonumą
palikti tiek pinigų, Lietuvoj jos kainuodavo kiek pigiau,
bet iš savo bibliotekininko algos dar galėjau šį tą sau leis­
ti. Jei dar nesupratai, buvau gan protingas vaikėzas, bet
kokių avinų į bibliotekas nepriima, turi būti daug lite­
ratūros apragavęs, daug rašytojų biografijų susikišęs sau
į galvą.
Iš tiesų, jau buvo praėję metai su kapeikomis nuo tos
dienos, kai pasitraukiau iš Vilniaus, bet čia, Londone,
14
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

metai prilygo mėnesiui. Tas miestas praryja tavo laiką.


Aš gaudavau tikrai ne minimumą, nors taip buvo gali­
ma pagalvoti pasižiūrėjus į mano būstą - tai buvo ma­
žas kambariukas, nes dirbau tik aš: mokėjau už Astridos
mokslus, už maistą, už kambariuką, virtuvę, kurią ret­
karčiais tekdavo dalytis su tikraisiais namo šeimininkais,
už karštą vandenį, internetą, o kas likdavo —cigaretėms.
Astrida nerūkė, norėjo, bet sąžinė neleido taip negai­
lestingai išgręžti paskutinių mano mėnesio santaupų -
jos akys visada išduodavo slaptus geismus. Kartu iš tie­
sų pavargdavome. Pavargdavome kiekvieną dieną, taip,
kaip pavargsta tikras žmogus, tačiau mes drįsome galvoti
apie bendrą ateitį, planuoti vaikus, svajoti apie didesnį
namą, galbūt kada nors nuosavą. Sunku buvo, juk mudu
iš tos pačios Lietuvos sostinės pabėgę be jokio kraičio, be
jokių paveldu. Iš tikrųjų aš visai ne iš Vilniaus, bet As­
trida neprieštaraudavo, jei taip sakydavau draugų grupe­
lėse. Buvau kilęs iš kaimo, kur žmonės vienas kitą rytais
pasitinka tokiomis frazėmis: „Kurva, į teismą, bliat, pa­
duosiu, galvą nusuksiu, niekše, utėle, svolačiau, sliumperki,
savalka, kudlaspadegsiu!“
Išgėręs rytinę kavą tą rytą žvelgiau pro langą. Mies­
tas, nors mušė vos šeštą ryto, buvo gyvas kaip niekada.
15
E D V I N A S KR D C AS

Mačiau prie konteinerio miegantį benamį, šalia jo mė­


tėsi dar kelios pagalvės, kažkoks kavos puodelis, suodi­
nas pliušinis žaislas ir šuo. Mane nutvilkė šaltis, kurio
paaiškinti iki šiolei negaliu, tą akimirką norėjau žino­
ti, ar sunkus lavonas nešikams pasirodo einant kapinių
link, ar jie pavargsta, ar susimąsto, kad kažkada ir jiems
bus taip nejauku save kažkam pateikti kaip naštą.
—Dievaži, Astrida, jeigu jie per mano laidotuves
išdrįs surengti tą puotą su baltais vainikais, žliumbs,
o paskui restorane prisiliuobs kaip kiaulės ir šypsosis
vienas kitam, aš pažadu, užmušiu juos visus. Nesiruošiu
mokėti už jų džiaugsmą sulaukus akimirkos, kai pakra-
čiau kojas!
—Brangusis, visų pirma, tau už nieką nereikės mokėt,
jie patys už tai susimokės... O apie užmušimą, kaipgi tu
ruošiesi tai padaryti?
—Ak, tu kaip visada protingesnė už mane, labiau
remiesi logika, bet šį kartą ne laiku ir ne vietoj... Aš
gi kentauras, vampyras, vandalas, žudikas su žmogaus
veidu, aš tikrai juos užmušiu. Nepatingėsiu ir prisikel­
siu!
—Na ką gi, Frenkai, man bus tikrai liūdna, kai tu
išeisi, bet manau, kad tokie karštakošiai greitai kojų
IG
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R D T I J

nepakrato, gyvena ilgiau už visus, kad įrodytų, jog jiems


pavyko, pavyko kitiems nervus suėst.
-Tu nuolatos iš manęs šaipaisi, o aš tau rimtai sakau,
nenoriu jokių kaspinų, karstų, ašarų ir apsimestinio
verksmo. Sudeginti mane ir - į jūrą! Lai ji, kartodama
kasdienę savo simfoniją, kasdienę maldą, ištaško mane
visuose krantuose, pasklaido po visą pasaulį, įgyvendina
mano svajonę ir leidžia man būti visur tą pačią akimir­
ką.
- Šneki kaip poetas. Apsiramink, niekas tavęs nede­
gins, —suirzo Astrida.
- Kaip tai ne, aš pats susideginsiu, kai tam bus lai­
kas, tada tik turėsiu kokiam narkomanui pamokėt, kad
išpiltų mane į jūrą, į bangas, nes jis neverks ir nebus
toks egoistas, kad kokioj dėžėj mane laikytų kiekvieną
naktį prie savo lovos, neduok Dieve, ties kojom, kaip
nuotakos kraitį.
- Nekelk čia savo iškreipto pasaulio suvokimo scenų
ir nerodyk išpūstų akių, nes tai mane siutina, pats žinai.
Kai mirsim, to jau niekas negalės pakeisti, niekada ne­
gali žinot, kada ateis tavo sumautas galas ir tau kažkas
perrėš peiliu gerklę, tai gal geriau gyvent čia ir dabar,
nemąstyt, kas bus rytoj? —beveik staugė Astrida.
17
EDVINAS KRO CAS

—Tau gal ir nesvarbu, o man svarbu! Noriu estetiškos


mirties. Gyvenimas bet koks, tai gal mirtis bus svaigi ir
tikra, gal bent ji nekainuos? - iškošiau per sukąstus dan­
tis.
Astrida pravirko. Nors gal ir ne, nemačiau jos veido,
kai ji pasislėpė po vasario patalais. Palikau ją gulėti ir
verkti, o pats užtrenkiau duris ir žengiau į tą patį pože­
minį traukinių pasaulį tikėdamas, kad visa tai kada nors
sugrius, kad kada nors visos mano svajonės demaskuoti
šį iškreiptą technologijų pasaulį išsipildys.
Bet dabar pats turėjau jam tarnauti. Palikęs Astridą
žengiau per tą patį benamį, į kurį žvelgiau per penkto
aukšto langą, dabar jis buvo taip arti, kad galėjau užuosti
svetimą puvėsių dvoką. Apsimesdamas, kad mano gyve­
nime to apskritai nebuvo, aš nužengiau kažkur toliau,
tiksliau —savo darbo link.
Astrida dažnai verkdavo, ji buvo verksnė kaip reta ir
dar visada kartodavo man apsiašarojusi:
- Jei gyvenimas yra žaidimas, tai mes jį negailestingai
pralošiam, su mumis jis susidoros kaip su parazitais, su­
naikins, sutriuškins ir išmes kaip atliekas.
Neturėdavau jokio kito pasirinkimo - tik jai pritar­
ti. Kita vertus, ji buvo visiškai teisi. Prisimenu tą dieną,
18
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kai galutinai apsisprendžiau nebekovoti prieš sistemą,


kai nustojau laukti tos dienos, kai gausiu darbą Vilniuje
pagal savo specialybę ir kažkas man pasiryš mokėti tiek,
kiek maniau, esu vertas. Į Londoną aš visai ne šiaip sau
nusprendžiau išsikelti, jei nori tai išgirsti. Man buvo
švystelėjusi viena kita viltis. Dar būdamas Vilniuje jau
žinojau, kad Londone turėsiu vieną šiltą vietelę, kurio­
je galėsiu pradžioj prisiglausti, taip, tą pačią biblioteką
priešais Britanijos muziejų. Ją man buvo pažadėjęs anglų
filologas Norvegijoje. Jis pastebėjo mano žingeidumą,
domėjimąsi literatūra ir, atrodo, visiškai individualia jos
samprata. Norvegijoje ilgai neužsibuvau, tik porą savai­
čių, kai buvau universiteto išsiųstas atlikti skandinavų
kalbų praktiką. Net ir ta savaitė ten pasirodė kažkokia
sėkminga. Beje, sėkme aš netikiu: arba tu, arba tave —
kitaip nebūna.
Taigi tą dieną sėdėjau prie kasininko stalo. Pro lietaus
plaunamus langus stebėjau Britanijos muziejų, ten plūs­
davo vis naujos turistų bandos, britai niekada neužklys­
davo —paradoksalu. Daugiausiai azijiečiai, italai. O britų
ten neįdarbindavo, mat jų akcentas turistus šiurpindavo.
Turėjau pratempti devynias valandas toje biblioteko­
je, o tos minios žmonių ją vis aplenkdavo, nors pastatas
13
EDVINAS KRDCAS

buvo pačioje akivaizdžiausioje gatvės dalyje, lyg pabijo­


dami žmonės net pereidavo į kitą gatvės pusę. O ką kita
jiems daryti, juk pusė tų knygų apie britų gyvenimą...
Nors darbo diena trukdavo astuonias valandas, atsėdėti
reikėdavo devynias, kadangi už valandą pietums niekas
nemokėjo, o išnaudoti ją savo reikmėms kaip nors rei­
kėdavo. Visi žino mitą, kad Londoną dažniausiai plauna
lietūs, jie neklysta, o mitas —tai visiška tiesa. Paprastai
išbėgdavau tik surūkyti cigaretę, tada vėl lįsdavau į vidų
tarp apdulkėjusių knygų. Britų biografijos tikrai nebuvo
ta mano silpnybė, su kuria norėjau kaip nors santykiauti.
Visos jos man buvo svetimos, o galvą spaudė asmeniniai
rūpesčiai. To ryto rūpestis man buvo Astridos ašaros -
kiek pamenu, svarsčiau, kaip reikėtų ją nustebinti grįžus
iš darbo, kaip atsiprašyti.
SuAstrida dažnai pykdavomės, nors dažniausiai mūsų
pykčiai būdavo dėl smulkmenų: neišplautų indų, neper-
vilktos patalynės, jos principai tas smulkmenas taip už­
augindavo, kad naktį reikėdavo praleisti kone jos kojūga­
lyje, o apie bučinius ar seksą nekildavo net minčių. Daug
kartų buvome kiekvienas apsvarstę išsiskyrimo galimybę,
nežinau, kaip ji, bet aš tikrai svarsčiau. Galiausiai nurim-
davau ir pamiršdavau visus tuos pykčius, apsvarstydavau,
2D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T Ų

ar tikrai verta viską paleisti —trejus draugystės metus pa­


leisti vėjais. Juk ji dėl manęs buvo atsibeldusi į supuvusį
miestą, jai taip pat nebuvo lengva, turėjau prisiimti visą
atsakomybę, buvau vyras. Tikiuosi, vis dar esu.
Atsisėdau prie lango, senasis filologijos profesorius
dirbdavo tik per šventes arba tada, kai atsimindavo, kad
jo biblioteka dar apskritai egzistuoja. Manau, kartais jis
šio savo turto pasiilgdavo, tuomet ir mane aplankydavo.
Algą, jis, žinoma, man sumokėdavo kiekvieną mėnesį
laiku ir tikrai be jokios apgaulės, vienas kitu pasitikėjo­
me ir nesiruošėme kovoti dėl vieno kito „angliško“. Jei ir
būtų man sumažinęs valandinį uždarbį, nebūčiau pabė­
gęs, kadangi čia buvo ramu, buvo apkalkėjęs arbatinukas
ir mėtų arbatos, kurios profesorius atveždavo kiekvieną
kartą čia užsukdamas. Ir debilui aišku, kad tai buvo nuos­
tolingas verslas, kadangi per valandą neparduodavau nei
pusės tiek vertės turinčių knygų, kiek gaudavau į rankas
mėnesio gale. Bet kažkas tam žmogui turbūt giliai kuž­
dėjo, kad dar neverta nuleisti rankų.
Sėdėjau prie lango gerdamas mėtų arbatą ir jaučiau­
si legaliu pensininku. Pro šalį praeidavo žmonės, bet
tik retsykiais kas nors užsukdavo, todėl turėjau begales
valandų per mėnesį su savimi susipykti ir susitaikyti,
21
E D V I N A S K R □ C AS

kartais net garsiai pasikalbėti. Astrida manęs niekada ne­


aplankydavo, nors nemanau, kad ji būtų gėdijusis dėl to,
kaip uždirbu pinigus. Ji visada būdavo apsikrovusi pla­
nais, pavyzdžiui, iki dvyliktos gulėti lovoje ir nejudėti.
Vasario mėnesį saulė dar leisdavosi labai anksti, o tai
pranašaudavo, kad nuo trečios valandos jau negresia nei
vieno kliento apsilankymas. Kartais geranoriškai susiras-
davau sau veiklos: valydavau dulkių nusėtas lentynas, iš­
plaudavau grindis. Žinoma, iš šios vietelės būčiau galėjęs
sukurti tokį pelningą knygyną, kuris klestėtų dar ilgai,
tačiau kažkodėl nejaučiau poreikio sudrumsti šių mie­
gančių knygų ramybės ir savo sąžinės. Per tuos pusantrų
metų jaučiau subrandintą sąžinę ir atsakomybę už šias
senienas.
Penktadienio vakarais užsukdavau į barą išmaukti bo­
kalo alaus, nes darbas baigdavosi anksčiau, o Astrida to
nežinojo. Ji niekada nesuuosdavo, nors pati buvo kone
abstinente. Dar tais laikais jaučiausi pernelyg subrendęs
kompiuteriniams žaidimams ar dykaduoniavimui po
darbo vakarais. Dažniausiai bandydavau versti kokį pigų
romaną, tik pats sau, su niekuo savo viltimis nesidalyda-
mas, bet viskas nueidavo perniek. Turėjau diplomą, bet
jokių sugebėjimų savyje neatradau.
22
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Tad viltims uždusus prie kažkokių popierių ir peleni­


nės, atsisėsdavau ant mūsų dvigulės lovos krašto ir ilgai
sėdėdavau įsistebeilijęs į vieną tašką. Kažko laukdavau.
Suveikdavo. Astrida mane apkabindavo iš nugaros, lyg
nujausdama, kad jaučiuosi apgailėtinu šiknium ir visą
mano pesimizmą pasigrobdavo sau, ištirpindavo savame
kūne ir mūsų sueityje. Mūsų seksas būdavo nepakartoja­
mas. Atvirai šnekant, tarp mūsų vyrų, ji pirmaisiais me­
tais niekada nereikalaudavo mautis prezervatyvo, visada
pasirūpindavo kontracepcija pati. Mylėdavomės kartais
net tris kartus per dieną ir svarbiausia - visur ir visaip.
Kartais prekybos centrų tualetuose, kartais prie ežero ar
pamiškėje. Net uošvių spintoje buvome įsirangę, neduok
Dieve, jie būtų mus ten radę —kastracija garantuota! Ne­
suprantu, ką tokio amžiaus žmonės apie jaunesnius gal­
voja —kad jie apskritai vienas kito neliečia iki vestuvių?
Turbūt taip gyvuliškai ta trumpų kojų mergiščia ir apsu­
ko mane aplink pirštą. Gal kam pasirodė, kad ji buvo iš
tų lengvai prieinamų kalių, bet patikėk manimi, ne taip
lengvai ją pasigrobiau sau.
Tik tada, tą vasario dvidešimt trečiąją, ji man neda­
vė. Vulgariai, pigiai, be jokio malonumo, svarbiausia, be
jokio akių kontakto ji tik nučiulpė. O koks oralinis be
22
EDVINAS KRDCAS

žvilgsnio į akis? Viską darė atmestinai, užsimerkusi, bet


pripažįstu, profesionaliai. Pažinojo mane kaip nuluptą ir
tikrai niekada nepasišiukšlino. Po orgazmo neatšlijo, tik
susmuko ir kiek ilgiau paturėjo burnoje, lėtai vedžioda­
ma liežuviu aplink. Ruošiausi ją vesti.
Buvo beveik vienuolikta valanda vakaro. Astrida jau
buvo įsirangiusi į lovą, o visos jos grožio procedūros
prieš naktį buvo tik nieko neįkvepianti praeitis. Ji visuo­
met pirma apsisukdavo vonios kambaryje, nors užtruk­
davo ten amžinybę, sukandęs dantis laukdavau savosios
pamainos. Tokio nuolankaus vyriškumo pavyzdys man
visą vaikystę buvo tėvas. Jo portretas ir dabar stovi prieš
akis, kai dėl buitinių smulkmenų susipykstu su Astrida.
„Ištižėlis tu, vaikine“, —sakytų jis pamatęs, kad nemoku
nusileisti moteriai.
Buvo ketvirtadienio vakaras, tai reiškė, kad rytoj man
dar reikės nueiti į darbą, o tada prasidės savaitgalis, ku­
riam su Astrida jau buvome sudarę visą pramogų planą.
Ji troško būti lepinama, prižiūrima, mylima, bet dar la­
biau mylima materialiai, nei fiziškai ar dvasiškai. Dabar,
Londone, galėjau šį bei tą jai leisti. Galėjau nusitempti
ją į parkus pašerti voverių ar besiganančių elnių. Galė­
jau nupirkti papuošalų ir stiprios juodos kavos. Galėjau
24
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T I J

rodyti septynių milijardų nusiaubtą pasaulį, kuris net ir


po tiek ištvertų karų vis dar atrodė jai žavus. Kelios mi­
nutės po vienuoliktos pasiūliau jai miegoti, bet ji ištarė:
—Jei šiąnakt knarksi, uždusinsiu. Mums reikia ramy­
bės.
—Kaip gražiai save vadini —„mums“ —beveik kaip
Elžbieta II-oji. Geriau jau pabučiuotum savo prasmir­
dusį vyrą su nuščiuvusiomis svajonėmis, nei grasintum
mirtimi, —sukikenau.
—Taip, mums. Eik miegoti, šiandien esi kažkoks išsi­
blaškęs, prieš dvejus metus buvai supratingesnis, —kaž­
kaip perdėtai jautriai paaiškino.
—Labanakt, tik prašau, neuždusink manęs, Anglijos
karaliene... —bučiniu užbaigiau ironiją.
Nori tikėk, nori ne, bet naktį tikrai sapnavau „mus“.
O gal „juos“. Ir negalėjau iš to sapno pabusti. Jie buvo
vieni prie sužertos rudeninių lapų krūvos, laimingi, ieš­
kojo pakelėse nesuvytusių antaninių obuolių, o aš tik iš
toli juos stebėjau. Motiną ir vaiką, taip nepasiekiamai,
taip nuo visko nublokštai, kaip į komodos stalčių įkištas
paukštis. Naktį pabudau išpiltas ledinio prakaito. Kam­
barys smirdėjo raukais. Širdis daužėsi kaip išprotėjusi, bet
Astrida miegojo ir net balselio neišleido, tik šventiškai
25
EDVINAS KRŪCAS

bezdėjo. Kai myli žmogų, brangini ir jo visas kitas apie


egzistavimą bylojančias savybes, tiesa? Apsikabinau savo
moterį ir stebėjau naktinį Londoną pro langą. Kiek sti­
priau ją pamilau tą naktį, manau, šildžiau ją žiūrėdamas
į pilkšvą dangų, nes Londono danguj niekada nebūna
žvaigždžių, visos žvaigždės jau kažkam priklauso —svajo­
nių išsipildymai riboti. Svarsčiau, ar tai galėtų būti tiesa.
Naktis buvo ilga ir pilna klausimų, akiplėšiškų paslap­
čių. Kažkodėl bijojau tą naktį numirti, jaučiausi svarbus
ir turintis svarbią pareigą Astridai padėti ir niekada jos
nepaleisti. Atsiprašinėjau savęs ir tik visai tyliai jos už
mūsų pykčius. Ta trapi rudų plaukų mergina man atro­
dė pasikeitusi, sustiprėjusi, sumoteriškėjusi. Ta mergina,
kurią pamilau ties Bernardinų sodais, atrodo, tapo meilės
ir supratimo verta moterimi. Taip, taip, taip, kiekvienas
iš mūsų yra vertas supratimo, tačiau mes tai pamirštame
kiekvieną dieną vos ištarę paprastą beširdį „atsiprašau“, o
štai čia, prie manęs, gulėjo ta, kuri buvo verta tikro nuo­
širdumo. Prieblandoje regėjau pulsuojantį jos kvėpavimą
ir žinojau, kad ten ne jos vienos esama.
Rytui artėjant dangus permainingai keitėsi, ir kone
pirmą kartą supratau, kokia paslaptinga ir keista yra
toji naktis. Juk mes, kai suaugam, dažniausiai visas savo
2B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

naktis praleidžiame ilsėdamiesi, miegodami. Vos ke­


lios akimirkos pateisina mūsų gulėjimą lovoje, o miego
niekada nebūna per daug. Arba atvirkščiai —uždustam
vienatvėje ir nemigoje. Štai ši naktis man atrodė visai
kitokia. Ji atrodė ilga, nesibaigianti ir visai ne poilsiui
skirta. Naktis, skirta apmąstymams. O kas, jei taip? O
kas, jei tai tiesa, kurią pramiegame, pražiopsome, prasa-
pnuojame?
Ankstų rytą Astridą pažadino mano žadintuvas. Tur­
būt ir pats buvau kelioms valandėlėms užsnūdęs. Lyg ir
mačiau ant palangės kitapus stiklo tupinčius ir burkuo­
jančius balandžius, tačiau laiko taip ir nepajaučiau, vis­
kas tilpo tik sekundėje. Nieko nelaukdamas paklausiau:
—Tu laukiesi?
—Visų pirma, labas rytas, ponaiti. O kaip manai, ko­
dėl aš tiek daug valgau? - primindama man apie prie­
kaištus dėl porcijų maivėsi Astrida.
—Tu visada valgydavai daugiau už mane, atsakyk į
mano klausimą.
—Siknius! Taip, tu turėsi dukrelę. Nejaugi niekada ne­
pastebėjai, kad aš atšalusi?
—Na taip, bet aš maniau... maniau, kadžmonės atšąladėl
daugelio priežasčių, maniau, kad moterys besilaukdamos
27
EDVINAS KROCAS

dar labiau to nori. Na, supranti, ką turiu omeny sakyda­


mas „to“, - išraudau. - Kiek jau laiko ir iš kur žinai, kad
bus mergaitė? Kodėl man nepasakei anksčiau? - niekada
taip rūpestingai moters neklausiau jokio klausimo.
—Frenkai, tu gana tradicinis žmogus, bijojau, kad
prašysi daryti abortą, išrėši, kad mes finansiškai nepa­
siruošę papildomai naštai, sakysi, kad dar per anksti, -
liūdnai vardijo ji.
- Per anksti kurti šeimą - galbūt. Bet ar gali kada nors
būti per anksti sukurti gyvybę, —neklausk, nežinau. Zi­
nai, šiąnakt aš jus sapnavau, sapnavau, kad būsi nuostabi
mama.
- Juokauji? Žinoma, kad būsiu, būsiu pati geriausia,
kokia tik gali būti.
—Myliu tave. Dabar labiau nei kada nors anksčiau,
labiau už viską, Aštri.
Prieš atsisveikindamas ir išeidamas į darbą godžiai
pabučiavau savo merginą į lūpas, norėjau vadinti ją mo­
terimi, bet tam dar reikėjo niekam nereikalingo žiedo.
Kaip visavertės meilės įrodymo prieš gatvėse besistai­
pančias moteris, pavienes prostitutes. Juk ji nebuvo tik
šiaip mano sliūcha, ji buvo vienintelė mano sąskaita ban­
ke, kuri ne liūdina, o verčia nusišypsoti. Drebančiomis
28
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

u nkomis nusklembiau cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį nuo


komodos, net megztinį užsivilkau išvirkščią, bet tiesa
tebuvo tai —jau tą rytą turėjau suprasti esąs išprotėjęs.
I’jau Londono gatvėmis, žvelgiau į nuvargusius žmones
n rėkiau lietuviškai - „Ar jūs žinot, kad jau greitai būsiu
tėvas? Turėsiu pačią gražiausią dukrelę iš visų! O jūs pa-
11vesit belaukdami kažkokio stebuklo!“
Prisėdau ant kažkokių prabangių laiptų prisidegti ci­
garetę. Aplenkdami mane skuodė sunerimę skubantys
žmonės. Kitapus gatvės plevėsavo kelių valstybių vėlia­
vos, bet ne prie žaliojo parko buvau, jei taip pamanysi,
ne prie ambasadų, nesuklysk, prie kažkokio senovinio
pastato, kur viduje įrengta begalybė biurų popieriams
tvarkyti, ten, kur verda didžioji pramonės gerklė, kur
konvejeriais gabenamos niekam nereikalingos bepras­
mės brošiūros. Užsidegiau eilinę cigaretę ir šypsojausi
praeiviams. Jie nesišypsojo man, nes turbūt jų žmonos
nesilaukė, o vasario dvidešimt ketvirtoji buvo tik eilinė
šlykšti darbo diena. Visgi kai kurie man palinksėdavo
galvomis, juk buvo penktadienis.
Naujuosius metus aš visados pasitikdavau taip, tarsi
pasitikčiau dar vieną siekiamybę —be jokios meilės gy­
venimui. Tai, kas turėdavo būti duota tądien, man ištar­
davo:
20
EDVINAS KRDCAS

—Ne, palauksi, šiandien negausi nieko, gana!


Praganiau dvidešimt penkerius gyvenimo metus be­
laukdamas stebuklo. Ar susimąstydavau, kad taip nutiks
ir su gyvenimu? Vargu. Pernelyg gerai save pažinodamas
negalėjau apsimetinėti, žinojau, kad kai man prirems
peilį prie gerklės - bėgsiu. Žinojau, kad kai užspraus į
kampą —sprogsiu. Žinojau, kad kai mano tariamoji tau­
rė prisipildys - viskas pagaliau keisis. Keisis negrįžtamai.
Tą vasario dvidešimt ketvirtąją aš vis dar buvau pasi­
ruošęs laukti. Visuomet buvau bėglys, kalinys, prisitaikė­
lis, pavydus tarnas. Tikinau save, kad viskas pasikeis, bet
vis dar plaukiojau tame pačiame pažade, tyliame šauks­
me, skirtame sau. Bijojau ir vis dar bijau rėkti garsiau.
Nemėgau ir iki šiol nemėgstu savo balso. Žvilgsnį kartais
pakenčiu —jis moka būti supratingas, moka būti rūstus.
Jis moka meluoti, o aš nelabai —tuoj pat nuraustu.
Pažadėti sau nebedrįsau nieko, tik palinkėti. Linkė­
jau, kad tai, kas dabar tyli manyje, pagaliau prabiltų, kas
nusigręžė —išnyktų, kas nurimo —ir vėl pradėtų banguo­
ti. Ir tai įvyko —aš sužinojau, kad greitai tapsiu tėvu.
Juk iš tiesų mes visada galim, tik nedrįstam, bijom
ir sakom, kad nepajėgsim. Mus lydi milijonai baimių ir
viena vienintelė viltis.
30
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Sėdėjau ant tų laiptų visai pamiršęs apie laikrodžio


rodykles, stebėjau kažkur dangų raižančius lėktuvus, tu­
ristams kavą pilstančius darbuotojus, besistengiančius
išgręžti paskutinius lankytojų skatikus. Tik jau vėliau,
dirstelėjęs į laikrodį, bėgte pasileidau bibliotekos link.
Koks paradoksas —bibliotekininkas tėvas su juodais ra­
tilais paakiuose, vėjo sutaršytais plaukais. Atrodžiau vei­
kiau kaip jaunuolis studentas, bėgantis iš bendrabučio į
paskaitas, ne kaip būsimas tėtušis, ne kaip pavyzdingas
vyras. Bėgdamas prisiminiau paskutiniuosius savo stu­
dijų metus, kada jau galvą buvau pametęs dėl Astridos
ir vis dažniau vėluodavau į studijas. Kai naktimis ben­
drakursiai žaisdavo kompiuterinius žaidimus ar išeidavo
gerti pigesnio alaus Vilniaus baruose, bastydavausi Neries
krantine. Astrida ilgai manęs baidėsi, ilgai ignoruodavo
ir neatsakydavo į mano laiškus. Konkurentų buvo dau­
giau nei maniau. Kiti jai dovanojo rožes, nusenę kontorų
viršininkai net siūlydavo pasivažinėjimus jūrų link, sta­
tybininkai žadėjo jai pastatyti svajonių pilis, aš neturėjau
ką pasiūlyti iš tuščios studento kišenės. Vos keli skatikai,
siunčiami kaime gyvenančių tėvų, neleisdavo lepintis gy­
venimu net pačiam, o kąjau kalbėti apie sostinės mergio­
tę, ištroškusią vyriško dėmesio. Tik kartais leisdavo pas ją
31
EDVINAS KR □ CAS

permiegoti, bet ne lovoje —tik ant žemės. Reikalaudavo,


kad be paliovos naktimis jai pasakočiau istorijas, vaikys­
tės prisiminimus apie nukankintus sliekus, nulaužytas
tarakonų galūnes ir pakrantėse traiškytus buožgalvius, o
jei kokių idėjų pritrūkdavo, tekdavo skaityti knygas. Ge­
riau būdavo pasakoti istorijas, kadangi jos kildavo spon­
taniškai iš širdies, akis galėdavau laikyti užmerkęs, ne-
vargdavau nuo smulkaus knygų šrifto prieblandoje. Savo
nuobodžiais vaikystės pasakojimais užkariavau Astridos
širdį, o visi tie pražilę rėmėjai buvo pastumti į šalikelę.
Dabar jaunimas taip nebedaro, nuperka gėlių arba dar
geriau, nusiveda už kampo ir paprašo pačiulpti. Mano
laikais merginos neįsimylėdavo vaikinų pagal falo dydį.
Į biblioteką atbėgau dar visai prieš dešimtą —spėjau.
Įjungiau kasos aparatą, lentelę, kabančią ant laukujų
durų, atsukau taip, kad kiekvienam būtų aišku, jog čia
kažkas vyksta, kažkokie vėjai šurmuliuoja. Gyvenau ta
diena, kuri judėjo be galo ilgai ir svajingai. Atrodo, kad
tądien mano gyvenimas buvo apsivertęs aukštyn kojo­
mis. Jaučiausi gyvas ir kartu miręs, tarsi ne viskas būtų
sustyguota, tarsi kažkas dar turėtų būti pakeista, pakore­
guota ne mano naudai. Tokias schemas analizuodavau li­
teratūroje. Kažkas vis tiek prikimba prie rašytojo stiliaus
32
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

ir grasina suredaguoti savaip, nes pirminis variantas,


pasak leidyklų, —neskaitomas. O kaip tam vargšui ra­
šytojui pasipriešinti? Jis uždirba skatikus dienomis plau­
damas kažkam grindis, o vakarais rašo apie tai, kas jam
svarbu, kuo tiki, bet iš jo sukala tik vidutinybę. Žinoma,
po mirties kažkas atkapsto tikruosius rankraščius, iškelia
į dienos šviesą. Taip nutiko visiems garsiesiems, retas ku­
ris dar gyvas buvo pripažintas kaip genijus. Visur galioja
tos pačios taisyklės, ta pati komercija, net ir gyvenime,
tik jo taip lengvai neparduosi. Svetimo gyvenimo niekas
nenorės pirkti, kiekvienam užtenka savojo, svetimi atro­
do nuobodūs, netikri, pernelyg ilgai besitęsiantys.
Tą penktadienį mane buvo apsupusi senučių pensi­
ninkių šiluma. Jos čia būdavo dažniausios klientės, tur­
būt prieš mirtį nusprendusios išsiaiškinti savo protėvių,
tėvų, klasiokių, bendraamžių gyvenimo nuotrupas, o
galbūt norėjo karstuose gulėti jau pripažintos viską ži­
nančiomis. Mirti ir pats troškau tik išbandęs viską. Me­
tęs gerą gyvenimą ir rizikavęs išbandyti tai, dėl ko verta
gyventi, ir įsitikinęs, kad nieko panašaus neegzistuoja,
mirti skurdžiai, bet ramiai, žinodamas, kad net nebuvo
verta gyventi. Bet buvau vos dvidešimt penkerių ir ma­
nęs tikrai nejaudino bobučių troškulys toms knygoms.
33
EDVINAS KRDCAS

Dabar mano galvoje sukosi visai kitos mintys, norėjau


gyventi labiau nei bet kada anksčiau.
Artėjant vakarui buvau sau pažadėjęs užsukti į barą ir
išmaukti vieną bokalą alaus. Viena vertus, kažkas viduje
priešinosi ir sakė, kad nuo šios dienos turėčiau būti pa-
vyzdingesnis žmogus, labiau prisiimantis atsakomybę už
visą pasaulį, kita vertus, tesugebėjau sau pasižadėti, kad
tai bus paskutinis kartas, kai sau leidžiu taip atsipalai­
duoti penktadienio vakarą.
Dažniausiai visada eidavau į tą patį barą, kurį atradau
visai atsitiktinai. Pirmomis gyvenimo Londone dieno­
mis užbėgau po darbo į barą nusilengvinti, o kadangi
tualetas nepasirodė pernelyg dvokiantis seniena, sanitari­
niu purškikliu ir grindų plovikliu —nusprendžiau išgerti
alaus. Nuo to karto visada čia užeidavau, tik penktadie­
niais, bet barmenai mane jau gerai pažinojo, buvau jiems
savas, o kompanija čia rinkosi ta pati, tad pasiklausyti
naujienų iš savų žmonių būdavo gana jauku. Toks ati­
trūkimas nuo kasdienybės glostė tai, ką su savimi ne­
šiojasi kiekvienas vyras. Vieno vakaro pabėgimas nuo
mylimos merginos į vyrų kompaniją būdavo geriausia
mano gyvenimo dalis. O sugrįžimas atgal pas ją —mei­
lės įrodymas prieš tuos vyrukus. Tik nepagalvok kažko
::a
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

nešvankaus —išduoti jos niekada nesiruošiau ir net ne­


turėjau tokios minties. Ji man buvo vienintelė ir mel­
džiau, kad būtų paskutinė. Visos kitos prieš ją atrodė
tik jaunystės išbandymai, gėdingi prisiminimai, kai man
nulinkdavo iš gėdos ar pabaigdavau kiek per greitai.
Į tą barą vasario dvidešimt ketvirtąją užsukau taip,
kaip užsukdavau ir visus ankstesnius vakarus —su lengva
šypsena, kiek nuvargusiu veidu ir prasegtu diržu - mė­
gau tokią laisvę.
Išlenkiau bokalą tamsiojo alaus, vyrukams pasako­
damas apie savo sėkmę —Astridą, tada nusprendžiau
pakartoti. Džiaugiausi paskutine laisvės proga ir svars­
čiau, kokį sužadėtuvių žiedą turėčiau nupirkti Astridai.
Ji buvo verta visų pasaulio perlų, deimantų, svarovskių,
juk turėjo padovanoti man dukrą. Dabar Astrida jau
buvo mano moteris —ne eilinė gatvės mergiotė. Norė­
jau jai suteikti tokį gyvenimą, apie kokį ji svajojo. Puoš­
ni lyg debesys suknelė turėjo šiugždėti jai einant alto­
riaus link. Maukdamas alų mąsčiau, kaip visa tai reikės
įgyvendinti, apsvaigęs klausiau savęs, ar sugebėsiu būti
pavyzdingas vyras. Namų raktu raižiau medinį staliuką,
gesinau nuorūką po nuorūkos į man prieš nosį pakiš­
tą peleninę. Jaučiausi toks girtas, kad vargu ar būčiau
35
EDVINAS KR □ GA S

nusivilkęs iki traukinio pėsčiomis. Baro užkampy, kur


šviesa beveik nepaglostydavo stalo, prie manęs prislinko
kažkoks tipelis. Sudžiūvęs kaip šaka, aštrios nosies, gilių
skruostikaulių.
- Turi žmoną? —paklausė jis.
- Na, jei nori sužinot, ar aš nepedikas, tai drąsiai galiu
atsakyt, kad ne tuo adresu. Seniuk, neturiu prieš juos
nieko, —atrėžiau.
- Klausiu, ar turi žmoną, man tavo šiknos reikalai
mažiausiai rūpi.
- Teoriškai ne, bet prisiekiu, dar šiandien grįžęs jai
pasipiršiu! —išsunkiau su šypsena veide, nors akys jau
sunkiai vartėsi ir vargiai įžiūrėjo jo snukučio grimasas.
Jo veidas buvo rimtas, kažko išsigandęs. Vis dėlto jis
nudžiugo, tik gan kukliai, tik pats sau. Su manimi ta
savo laimės idėja nepasidalijo.
- O vaikų turi?
- Ne, bet turėsiu. Man pagimdys dukrą, aš būsiu tė­
vas! —garbingai atsakiau.
- Uždirbi normaliai? Sugebėsi išlaikyt šeimą? Juk čia
ne šiaip sau pasismaukymas, reikės ir už vestuves nemen­
ką sumelę paklot, vaiką aprengt, į mokyklą išleist! —kan­
džiai kuždėjo nepažįstamasis.
::i:
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T Ų

—Alga nesiskundžiu, žinoma, pinigai niekada nepa-


trukdytų, bet aš tik garbingai užsidirbt sugebu, sąžinę,
nors ir vyras esu, vis dėlto turiu, - išrėžiau prisiminda­
mas moterų nuvalkiotą frazę, kad visi vyrai kiaulės.
—Turiu vieną verslo idėją šiam vakarui - greiti pini­
gai, po to viską pamiršti ir sakai sau, kad nieko niekada
nebuvo. Gyvensi prabangiai, turėsi ir galėsi žmonai rožes
kiekvieną dieną dovanoti!
—Kas per verslas, apie ką čia vapi, idiote? —susirūpi­
nęs paklausiau, kažkodėl debiliškai tikėdamasis, kad jis
pasiūlys švarų reikaliuką.
—Tu manęs idiotu nevadink. Nori pinigų prasukt ar
ne? Klausiu paskutinį kartą.
Pamąsčiau apie namuose gulinčią Astridą: turbūt ji
laukia manęs svarstydama, ką grįžęs pasakysiu apie nėš­
tumą. Visgi mes, vyrai, esame nenuspėjami, vieną aki­
mirką šypsomės, kitą jau gailimės, o svarbiausia, viską
teškiam į akis. Pamąsčiau, ar norėčiau savo mažutę api­
pilti dovanomis —žinoma, norėčiau!
—Sutinku, bet tik tuo atveju, jei pinigai garbingi ir
švarūs, —suvapėjau nei šį, nei tą, suvokdamas, kad pats
netikiu savo žodžiais, bet buvau pernelyg girtas ir pasiti­
kintis savimi.
37
E D V I N A S KR 0 C A S

Jis suėmė mane už palto rankovės, pakėlė nuo krėslo


ir įsistebeilijo į akis. Tuomet žvilgsniu raižė kūną, nuo
plaukų iki kojų pirštų, turbūt tikrino, ar ne per daug
prisisiurbiau. Vaizdas akyse sukosi, ypač tada, kai pra­
dėjau pėdinti paskui jį. Atrodė, kad nebesuvokiu, ką da­
rau ir kur einu, tarsi būčiau užverbuotas jo pažado. Pra-
vėrėm baro duris, barmenas dar šūktelėjo klausdamas,
kur mes išvarom, bet nieko neatsakę abu jau stovėjome
lauke. Grynas oras tik dar labiau trenkė per makaulę.
Gatvių lempos nuščiuvo ir akimirkomis rodėsi, kad jos
visai užgęsta, o tada vėl įsižiebia kaip jonvabaliai vasaros
naktimis. Pasukome į kažkokį skersgatvį. Nesuvokiama
baimė man trinktelėjo per kelius ir kiek supurtė, ėmiau
susivokti erdvėje.
—Kur mes einam? —paklausiau apimtas išgąsčio.
—Čia tik parūkysim, o tada eisim pinigų užkalt, -
atrėžė besijuokdamas savo sudžiūvusiu veidu. - Imk ci­
garetę, sutrauk dūmą ir nusiraminsi, pirmą kartą visada
būna baisu.
—Palauk, palauk, apie ką tu čia pezP. Kodėl turėčiau
kažko baimintis? - garsiai paklausiau to pienburnio, ku­
ris savo sudžiūvusiu snukiu priminė žiurkę.
Jis neatsakė. Prisidegiau jo cigaretę —smirdėjo lyg pra­
kaitu, lyg acetonu, bet dūmas buvo geras. Galva pradėjo
38
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

suktis, kone vimdė krečiantis šaltis, nebesusivokiau, kur


esu.
—Parūkei? Dabar tu čia pasėdėsi, —pastumdamas
mane ir parbloškęs vienu prisilietimu dėstė jis. —Aš jau
keletą kartų esu tave nužvelgęs šiame bare, atrodai pati­
kimas bičas. Tu čia pasėdėsi iki dvyliktos, o tada po maž­
daug penkiolikos minučių pro šį skersgatvį eis kasinin­
kė, dirbanti juvelyrinėje parduotuvėje. Ji visada pro čia
praeina ir, kiek esu girdėjęs, pinigus nešasi su savimi. Jų
krautuvėje nėra seifo.
—Ką tai reiškia? —paklausiau bandydamas pajudinti
kojas, bet jos voliojosi ant žemės it paralyžiuotos.
—Nieko, mes su ja sudarysime sandorį. Tu sėdėsi čia
po naktiniu žibintu ir paprašysi jos pagalbos atsistoti —
štai ir viskas. Sutarta?
—Man nereikia jokios pagalbos! —kone rėkiau ban­
dydamas atsistoti, bet kojos iš tiesų buvo nekontroliuo­
jamos.
Pabandžiau dar kartą atsistoti, tačiau kojos buvo tarsi
įkaltos į žemę, suakmenėjusios, o vaizdas —tarsi sulėtin­
tame kine. Viskas pradėjo lietis, gal net užsnūdau. Žinau
tik tiek, kad kitą kartą pramerkiau akis, kai tas perdžiū­
vusį snukį besinešiojantis tipelis man riktelėjo:
EDVINAS KR □ CA S

—Vėluoja, kalė, būk budrus, Frenkai.


Jis stovėjo kažkur šešėlyje. Retsykiais, jei nejudėdavo,
sunku būdavo suprasti, kad jis iš viso egzistuoja. Nebe­
mačiau nei jo, nei jokios bobos, norėjau tik kaip nors at­
sistoti ir dingti iš ten, bėgti namo, tačiau kojos buvo tarsi
medinės kaladės, pavasarį skaldomos kirvio koto.
—Ko įdėjai į tą sumautą cigaretę? - riktelėjau.
—Tylėk! —sušnypštė jis kažką pastebėjęs skersgatvio
gale.
Jo žvilgsnį nusekiau ir aš. Kažkur tame skersgatvyje
pamačiau žadėtąją moteriškę. Jos man instinktyviai pa­
gailo. Jos artėjimas link manęs galvoje rezgė savaime su­
prantamą lemtį. Baisiau už tai, kad ji gan sparčiu tempu
artėjo, turbūt norėjo kuo greičiau praeiti ir parsibelsti į
namus. Na, jei tiek pinigų nešiočiausi su savimi, turbūt
bėgčiau arba gyvas skradžiai žemę prasmegčiau. Kažkaip
nesavai, nenatūraliai ištariau:
—Ponia, gal galite man padėti atsistot?
—Atsiprašau, bet ne šį vakarą, —formaliai atsakė ir
nuskubėjo.
—O kada, jei ne dabar?! - surikau jai nueinančiai.
Ji atsigręžė, suprunkštė, sustojo, įsistebeilijo į mane,
paskui —į šešėlius, bet juose nieko nepamatė. Svarsčiau,
40
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

o kas bus, jei žadėtasis mano cyplys draugas bus pame­


tęs kojas. Bet vos moteriškė priėjo prie manęs ir stengėsi
padėti atsistoti, iš už kampo išlindo cyplys ir smogė jai
su plyta per galvą. Negaliu apibūdinti to vaizdo, kai ji
krito man ant kelių, paskutiniu savo žvilgsniu pasiųsdama
mane sudegti pragare. Žiūrėjau į jos susitaršiusius plaukus
ant mano kojų ir dusau. Dusau. Dusau ir tarpais cypiau.
—Šūdas, per stipriai mostelėjau! Gali būti, kad pakra­
tė kojas, —sustingusiomis akimis pareiškė žiurkiasnukis.
—Tu ką, rimtai?! Tu ją nužudei? Asilo galva, ką mes
darysim?! —aš jam kuždomis klykiau besiraudamas plau­
kus.
—Tu luktelk čia, o aš greitai ką nors sugalvosiu, —at­
rėžė.
Jis nuplėšė jai nuo rankų krepšį ir pasuko link tamsaus
skersgatvio. Iš pradžių tipeno lyg pavyzdys, o vėliau pra­
dėjo bėgti. Likau kur sėdėjęs. Būčiau pasivijęs, pagavęs
jį ir užmušęs, išmušęs visus iki vieno dantis, bet mano
kojos vis dar buvo nejudrios. Negalėjau nieko padaryti.
Sėdėjau ant kažkokių kartoninių dėžių, kurias prekybi­
ninkai išmeta, o prie mano kojų tysojo vėstantis moters
kūnas. Kažkoks kamštis gerklėje užstrigęs gniaužė taip,
kad sunkiai galėjau kvėpuoti į ją žiūrėdamas.
41
E D V I N A S KR D C AS

—Man galas, —sakiau sau, —dabar tai prisidirbau...


Apsvaigau taip, kad nebemačiau nieko, tarsi mane
patį būtų užmušę. Vaizdas pradėjo lietis, ausyse spengė,
bet neskaudėjo nieko. Maloniai susmukau ant tų dėžių,
prie mano kelių glaudėsi stingstantis kūnas, o šalia jo
plūduriavo šviežia, nejudri, tyliai besiplečianti kraujo
balutė. Už konteinerių lakstė žiurkės, vis dar nedrįsda-
mos pribėgti ir paragauti šviežienos.
abudau jau tik įsodintas į automobilį. Nežmoniš­

P kai gėlė galvą, it kažkas būtų tvojęs kirvio kotu


per pakaušį, matyt, kažkas kišdamas vidun ne­
apdairiai vožtelėjo man durelėmis per pakaušį. Vis dar
nesugebėjau orientuotis aplinkoje, vaizdas akyse plaukė
kaip lygi jūra. Mėlyni blyksniai ir garsūs kauksmai buvo
įkalinti kažkur prie mano ausų. Atrodė, kad ant jų buvo
užlipinta kažkas, kas cypia, o viso to dar įjungta jau mi­
nėta simfonija. Akyse žaidė neaiškūs spalvų blyksniai.
Tik vėliau supratau atsidūręs policijos automobilyje. Pro
langą mačiau sudarkytą moteriškės kūną, kišamą į juodą
spindintį plastikinį maišą. Šalikelėje stovėjo keli greito­
sios pagalbos automobiliai, tačiau jie nebegalėjo suteikti
43
EDVINAS KR □ CAS

jokios pagalbos. Ant savo alkūnės pastebėjau užlipintą


pleistrą, kažkas turbūt be jokio leidinio nusprendė paim­
ti mano kraujo mėginį. Banguojanti jūra pasirodė esanti
patrulių automobilio mirgantys signalai, o kauksmai -
sirenos, liepiančios užleisti kelią. Ausyse cypė kažkas,
nuo ko ir buvau apsvaigęs. Pajutau tą narkotinį apsiva­
lymą, kai kūnas jau šalina laukan teršalus ir reikalauja
papildomos dozės.
Kojų vis dar negalėjau pajudinti, o kai pabandžiau pa­
judinti rankas —antrankiai jau buvo tapę mano lemtimi.
Tada pradėjau rėkti, kaukti kaip gyvulys, reikalaujantis
išlaisvinti iš pančių. Negalėjau aiškiai dėstyti minčių.
Klykiau tarsi laukinis padaras, kuilys iš tvarto, kuriam
smogta kočėlu ir durklu pradurta gerklė. Priekyje ma­
nęs sėdėjo pareigūnai, jie beveik nejudėjo, tik bendravo
tarpusavyje, tarsi manęs negirdėtų. Mus skyrė tankios
grotos, pro kurių skylutes tilptų vos mažasis kojos pirš­
tas. Godžiai kvėpuodamas, tiksliau, dusdamas, nužvel­
giau automobilio dureles, žinoma, jos buvo be rankenos,
o langai šarvuoti, užtamsinti. Patruliai kalbėjo tik sau,
menkai ką supratau, tik girdėjau, kad už šio automobi­
lio kaukia dar viena sirena. Pasirodo, kad ten netgi būta
ugniagesių. Meldžiau Dievo, kad toji moteris dar būtų
gyva, kad galėtų mane iš šitos duobės ištraukti, bet ji jau
44
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

buvo paslėpta maiše. Ji vienintelė žinojo tiesą! Nuo jos


priklausė mano dukrelės ateitis!
Prisipažinsiu, menkai svarsčiau apie blogiausią varian­
tą, menkai tikėjau, kad apskritai įmanoma pralaimėti.
Niekada nemaniau, kad toks absurdas egzistuoja. Mat su
juo dar niekada nebuvo tekę susidurti. Vaikystėje man
buvo žadėta, kad visada būsiu nugalėtojas, mama nuo­
lat įtikinėjo, kad būsiu visų gerbiamas žmogus. Ir nors
gyvenimas paneigė jos tiesas, visada stengiausi toks būti,
toks, kokį ji įsivaizdavo glausdama prie nužįsto spenelio.
Ji niekada neminėjo, kad galima pralaimėti. Ji sakydavo,
kad galima tik nusiristi, bet ne iki tiek.
Blaiviausi. Alus skaidėsi ir norėjau šlapintis, dar va­
landa - ir būčiau pasielgęs kaip visiškai degradavęs ga­
tvių benamis, būčiau pridrožęs tiesiai ant automobilio
sostų. Tačiau Londono gatvėmis manevruojantis polici­
jos automobilis staiga sustojo, pareigūnai išlipo ir atidarė
galines dureles —buvau ištrauktas kaip šlapias skuduras
ir velkamas į vidų. Manęs kojos visiškai neklausė, bet
netikėjau, kad jos galėtų būti nušalusios, Londone žiemą
temperatūra nenukrenta žemiau penkių laipsnių šilu­
mos. Buvau kažkuo apsvaigintas.
—Ką vartojote, pilieti? —paklausė pareigūnas, mūvin-
tis britų policininkams privalomą kiaušingalvišką šalmą.
45
EDVINAS KR O CA S

—Nežinau, nenutuokiu, aš tik alaus išgėriau, - išle­


menau.
—Mes paėmėme jūsų kraujo, bus atlikti tyrimai, ge­
riau iš jūsų burnos neišsklistų nė jokia melo užuomazga,
antraip suvokiate, kas jūsų laukia, —perspėjo.
Nežinau, kodėl, tačiau Britanijoje niekada nerasite
svetimšalių pareigūnų, visi gryno kraujo britai, kalban­
tys emigrantams nesuvokiamu britišku akcentu. Turbūt
nėra protingesnių žiurkių pasaulyje už juos. Jie garbingi,
protingi, išmanantys savo darbą, suuodžiantys viską it
vokiečių aviganiai.
—Kada man bus leista grįžti namo? Manęs laukia nėš­
čia žmona, —liūdnai dėbtelėjau.
—Bijau, kad šią naktį jums teks praleisti blaivyklo­
je. Abejoju, ar be mūsų pagalbos sugebėtumėte parvykti
namo. Kelkitės, mano pareiga atlikta, dabar turiu jus pa­
lydėti į tardymo kamerą, —tarstelėjo jis.
—Kuo aš kaltinamas?! Nejaugi nužudymu? —absur­
diškai nustebęs paklausiau.
—Neturiu teisės su jumis apie tai kalbėti, aš tik atlieku
savo pareigas. Bet jei jau apie tai prakalbom —tik tarp
mūsų: net jei būtumėte nekaltas, miegantis narkomanas
ir šalia jo nužudyta moteris atrodo pakankamai rimta si­
tuacija jus pasodinti už grotų.
40
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

—Mane pakišo! —staugiau. —Mane pakišo, kartoju!


—Pakartosiu dar kartą: aš tik atlieku savo pareigą, visa
kita išsiaiškins tyrėjai. Nusiraminkite, jūsų isterija jiems
pasirodys dar labiau įtartina.
Jis įsakė stotis. Kojos tarsi atsirišo ir pradėjo vykdy­
ti įsakymus. Suvokiau surūkęs nevalytos žolės suktinę,
kažkur buvau perskaitęs, kad ją parūkęs pradedi vykdy­
ti įsakymus. O gal būta ne tik žolės. Kai kurie, ieško­
dami pigiausio varianto, prisiuosto net dujų —papras­
tų paprasčiausių, skirtų žiebtuvėliams. Prisiminiau, kai
tas žiurkiasnukis man liepė atsisėsti ir pailsėti —nuo tos
akimirkos nebejaučiau kojų ir miegas okupavo protą.
Rankas skaudėjo, nes jos buvo surakintos už nugaros.
Jaučiau šlapią prakaitą, tekantį veidu. Vos mane įstūmė į
tardymo kamerą, prisiminiau, ką turėčiau daryti.
—Neprivalau jums atsakinėti, be teisėjo iš manęs ne-
išpešite nei žodžio!
—O jūs, pone Frenkai, nekvailas gabalėlis. Žinoma,
mes galėtumėme ilgai vilkinti tyrimą, rengti tikrą cirko
pasirodymą, bet esame įsitikinę, kad viskas būtų papras­
čiau, jei tiesiog papasakotumėte, kaip viskas buvo, ir
tada, galbūt, jums jau šiandien pavyktų sugrįžti į namus,
kaip minėjote per miegus automobilyje, turite besilau­
kiančią merginą. Tikiu, kad ji jūsų pasigedo.
47
EDVINAS KR□ CAS

—Niekšai! Nejau dabar mane šantažuosite? Aš tik po


darbo nusprendžiau išlenkti alaus bokalą, prisipažinsiu,
šiek tiek padauginau, tada man kažkoks nepažįstamas ti­
pas pasiūlė greitai užsidirbti pinigų, sutikau, nusitempė
į kažkokį tamsų akligatvį ir liepė laukti kažkokios tur­
tingos verslininkės, kasininkės, nepamenu, kas ji tokia.
Tada surūkiau jo duotą cigaretę, viskas - nuo tos akimir­
kos nieko nebepamenu!
—Reikalas lyg ir būtų aiškus, jus pakišo, jei teisin­
gai supratau. Bet mums lieka neaiški viena detalė, kodėl
jūsų sugniaužtame kumštyje radome akmenį, kuriuo,
kaip įtariame, smogėte nekaltai pilietei. Nemalonu jums
pranešti, bet šią naktį turėsite praleisti mūsų apygardoje,
nes tyrimas tik prasidėjo, o dabar oficialiai tapote pa­
grindiniu įtariamuoju.
—Idiotai, negi jūs negirdite, ką jums sakau, mane pa­
kišo! —rėkiau.
—Jūs minėjote, kad gyvenate čia visai neseniai, esate
Lietuvos pilietis, emigrantas. Būtų visai natūralu trokšti
pasipelnyti iš nekaltų piliečių, ypač tokia proga, sužino­
jus, jog jūsų mergina laukiasi. Kiekvienas vyras trokšta
geriausio savo vaikams, mes norime jiems suteikti viską,
ką galima geriausio, natūralu, kad iškrėtėte tokią kvailys­
tę, bet už tai teks atsakyti. Tokie įstatymai.
48
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Jis atsistojo, žingsniavo durų link, norėjau vožti jam


į snukį, sudaužyti tą niekšą, suknežinti žandikaulius tam
suskiui, kuris tikėjo, kad būčiau drįsęs nužudyti nekal­
tą moterį. Tačiau mano rankos buvo surakintos ir nieko
negalėjau padaryti. Sėdėjau ant kėdės tarp ryškių lempų,
kurios degino akis. Paliktas vienas turbūt turėjau laukti
kito etapo, tačiau labiau už viską norėjau grįžti namo ir
apkabinti Astridą. Ji visada būdavo teisi sakydama, kad
pasiskubinčiau po darbo į namus, nes jos gaminta vaka­
rienė atšals. Ji nemėgdavo, jei valgydavau šaltą maistą,
nes tarsi neįvertindavau jos pastangų. Šią naktį vakarienė
jau buvo visai atšalusi, o arbata turbūt jau išpilta į klo­
zetą.
Vėliau į tardymo kamerą užėjo keli ginkluoti pareigū­
nai. Šitie jau buvo nusiėmę nuo galvų tas bukas britiškas
skrybėles, turbūt dirbo naktinėje pamainoje, jiems viskas
paprasčiau, kai kurių taisyklių galima nepaisyti. Juk kie­
kviena save gerbianti viskuo nusivylusi namų šeimininkė
man pritartų, kad ne viską namuose galima išsiurbti, ne
viską nuvalyti langų valikliu... Kartais ir radiatoriai nešil­
do namų. Būtent taip jaučiausi tą naktį, kai mane įkišo
į mažą kambarėlį, dvokiantį neišvalytu šlapimu. Kvapas
buvo tarsi rūsyje, kur žiemoja bulvės ir jas graužiančios
pelės. Smirdėjo drėgme ir liūdesiu. Teko pripažinti savo
49
EDVINAS KR □ CAS

kaip vyro liūdesį ir sumišimą. Drebėjau, nes manęs vis


neapleido Astridos balsas. Toje blaivykloje, kurią buvo
užgožusi tyla, buvau visiškai vienas ir nieko labiau ne­
troškau —vien grįžti namo ir kad visa tai būtų tik koš­
maras.
Naktis slinko lėčiau nei galima būtų suvokti sveiku
protu. Manęs vis neapleido mintis —o jei mano dukrai
teks augti be tėvo? Kas bus, jei mane pasodins? Klausiau
savęs, ar tikrai nenužudžiau tos moters, nes kartais rody­
davosi, jog tai padariau —tvojau akmeniu ir užmušiau tą
moterį. Nebuvo jokio perdžiūvusio narkašos. Graužiau
save už troškimą greitai pasipelnyti. Juk tiek daug istori­
jų, tiek daug įvykių buvau perskaitęs knygose, tiek daug
blogų pabaigų ir jokio sėkmingo atsitiktinumo. Anksčiau
ar vėliau visi atsakydavo už savo niekšystes. Bet galiausiai
prisimindavau savo vyriškumą, mane apglėbdavo meilė
moteriai, meilė dukrelei, kuri dar tik žada išlįsti į šį pa­
saulį, ir suprasdavau tos moters nepalietęs. Suprasdavau
tik naiviai tikėjęs, kad mano sandoris bus švarus reikalas,
kuriuo pavyks praslysti lyg ledu. Vaizdingiau tariant, tuo
plikledžiu, kuris susidaro ant sniego klosčių.
Visgi ši blaivykla nebuvo tokia klaiki, kaip būtų ga­
lima įsivaizduoti. Joje buvo įrengtos vaizdo kameros,
mažas nučiupinėtas langelis, kurį bandydavo praverti
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kiekvienas, kad bent kiek pravėdintų įsisenėjusią smarvę.


Vėdinamoji anga taip pat buvo, tik oras pro ją nesklido,
lyg būtų įrengta tik dėl grožio, tik dėl būtinybės. Buvo
ir sofa, kuri, jei kažkuo smirdėjo, tai nebent pelėsiais,
variu, metalu, bet kažkodėl ne tuo bandytu išvalyti šla­
pimu. Nors kampe stovėjo klozetas, ne visi čia leidę lai­
ką į jį pataikydavo, kažkas nesusivaldęs myždavo tiesiai
ant grindų, juk taip elgiasi girtuokliai - niekas neteis, tik
suspardys ir pasityčios.
Nesumerkiau nei bluosto tą naktį. O kaipgi būčiau
galėjęs?
ytą jaučiausi it dvesiantis šuva. Iš manęs buvo at­

R imtas šansas išgyventi. Maniau, kad čia liksiu įka­


lintas visam laikui - sumautoje blaivykloje. Nebe­
jaučiau jokio svaigulio, tik išdžiūvusią burną. Troškulys
buvo besaikis ir graudus. Neturėjau ko imtis. Laukiau
kažkokio atpildo, tos atpildo valandos, kada pripažįsta­
ma suklydus ir nekaltajam dovanojama laisvė, jis išlei­
džiamas be jokio atsiprašymo, tik su dovana toliau gy­
venti. Tačiau taip neįvyko.
Per mažą langelį vidun skverbėsi rūsti Londono kas­
dienybė. Dangų kažkur toli raižė lėktuvai, lijo, debesys
plaukė nelaukdami jokios šventos ostijos apsireiškimo.
52
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

Staiga net ir čia susidrumstė oras, išsklido durų girgžde­


sys, o atėjęs apsauginis man liepė stotis ir sekti paskui jį.
Eidamas paskui jį girdėjau be paliovos skambančius
telefonus. Atsiliepę pareigūnai skubiai pakartodavo vis
tas pačias frazes. Galiausiai man buvo liepta atsisėsti prie
vieno iš daugybės stalų, man nusegė antrankius. Pama­
niau, kad pagaliau bus leista iš čia išsinešdinti.
—Jūs esate Lietuvos pilietis, tiesa? - paklausė neper­
šaunamą liemenę dėvinti ir skaudžiai plaukus į kasą su­
siveržusi pareigūnė.
—Tikrai taip, aš iš Lietuvos, atvažiavau dar ne taip ir
seniai, —drąsiai atsakiau.
—Aišku... Dirbate bibliotekoje, visą jūsų gyvenimo is­
toriją matau kompiuteryje. Panašu, kad prieš tai niekada
nebuvote teistas ir reikalų su teisėsauga iki šio incidento
neturėjote...
—Ką norite tuo pasakyti? —pasidomėjau.
—Matote, dar neturite Britanijos pilietybės, o mūsų
sektoriai prigrūsti elgetų, kurie tyčia ką nors nužudo,
kad žiemą nereikėtų miegoti gatvėje ir galėtų glaustis po
stogu. Atvirai kalbant, žmogžudysčių skyrius susisiekė su
Lietuvos ambasada, nes manome, jog būtų geriau jus de­
portuoti, kad teismas vyktų jūsų šalyje.
53
E D V I N A S KR □ C A S

—Koks dar teismas, aš nieko nežudžiau! Nėjau iš tiesų


niekam neįdomu, ką žino ir sako pilietis? —nesusitvar-
džiau.
—Tiesą sakant, tai jau ne mūsų reikalas, šiandien esa­
te laisvas, kadangi neturime jokių teisių ilgiau jus lai­
kyti, kol įvyks teismas. Pagrindinį įtariamąjį galime lai­
kyti keturiasdešimt aštuonias valandas, tačiau tam nėra
prasmės. Frenkai, pasisamdykite gerą advokatą, teisme
jo prireiks, o šiandien mėgaukitės paskutinėmis akimir­
komis su savo šeima, bent jau aš taip daryčiau, būdama
jūsų vietoje.
Išbėgau iš kontoros, pravėriau duris. Man reikėjo kaž­
ko imtis, reikėjo sugalvoti pasiteisinimą, pabėgimo pla­
ną, negalėjau palikti visko likimui, negalėjau leisti, kad
mano dukrelė augtų be tėvo, o Astrida gyventų be ją my­
linčio vyro. Prisidegiau cigaretę. Skubėjau namo. Nume­
čiau nuorūką kažkur į balą ir šokau į požeminį traukinį.
Prieš tai būčiau paskambinęs Astridai, tačiau mobilusis
turbūt buvo pamestas, o galbūt ir dar blogiau —liko po­
licijoj.
Nesibeldęs įvirtau vidun. Buvo dar ankstus rytas, As­
trida miegojo. Tyliai nusirengiau, pasipurškiau vyriškais
kvepalais, kad kuo mažiau trenktų blaivyklos smarve.
54
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Rūbus sviedžiau j skalbimo mašiną, o pats šokau į dušą.


Vanduo svilino odą, bet kūnas drebėjo nuo šalčio. Jei
būčiau pagalvojęs apie žmogžudysčių skyrių ir kaip apie
tai, kaip pranešti Astrei, turbūt būtų paleidę vidurius.
Nuogas nutipenau į lovą, kurioje dar miegojo Astri-
da. Ant miegamojo stalelio buvo paliktas laiškelis, turbūt
skirtas man, bet jo neprisiverčiau perskaityti, juk buvau
čia pat, galėjau su ja šnekėtis. Stipriai ją apkabinau, su­
spaudžiau tarsi mažą mergaitę. Ji kvepėjo miegu, o aš —
šalčiu, mišku ir tirpstančiu sniegu. Dabar juk turėjau ją
savo glėbyje, turėjau viską, ko galima prašyti iš gyvenimo.
Apkabinęs ją virpėjau, o ji tik išleidusi aimaną nusisuko
į kitą pusę net neatsimerkusi. Įkvėpiau jos moteriškumo
ir apsaugojau ją vyriškumu. Bet ir jis buvo sumenkęs.
Klausiau savęs, kaip man reikės jos atsiprašyti.
Visą gyvenimą pernelyg skubėjau. Skubėjau pabėgti,
pasiteisinti, laimėti, įsimylėti, įminti mįsles. Visada lėk­
davau drąsiai pravėręs burną, net nepagalvodamas, kad
kažkas gali susmeigti peilį į gerklę. Neapsižvalgydavau,
neapgalvodavau visų įmanomų pasekmių. Degdavau, ta­
čiau buvau darbštus ir tvirtas vyras, visada išsisukdavau,
sugalvodavau dingstį, kaip viską užglaistyti. O dabar tu­
rėjau pabėgti, turėjau pasigrobti mylimą moterį su nauja
gyvybe. Ar buvo galima taip egoistiškai elgtis?
55
EDVINAS KROCAS

—Astrida, pabusk, noriu apie daug ką su tavimi pasi­


kalbėti.
—Frenkai, leisk dar pamiegoti valandėlę, nejaugi ir vėl
buvai kokios knygos pristatyme ir nesugebėjai net atsi­
liepti?
—Bijau, kad kur kas baisiau... Mane pasodins, aš su-
simoviau.
Ji sustingo. Akys atsimerkė taip, tarsi iš viso būtų ne­
miegojusi. Tada kone pašoko iš lovos ir suspaudė lūpas.
Prisispaudė man prie veido, nužvelgė akis. Vieną, o pas­
kui kitą. Tada nepatikėdama tuo, ką mato, dar kartą pa­
kartojo veiksmą.
—Kaip suprasti? Už ką? Nejaugi taip bjauriai juokauji
Frenkai? Žinoma, juokauji. Pasakyk, kad juokauji!
—Jie mane deportuos rytojaus rytą, o galbūt jau ir
šiandien. Perskaičiau tai jų sumautuose dokumentuose,
jie įtaria mane žmogžudyste.
—Kaip suprasti —žmogžudyste? Frenkai, niekas šiaip
sau žmogaus nesodina už grotų? Ką tu vakar veikei ir kur
buvai visą naktį?!
Sustingau. O jeigu ir ji manimi nepatikės? Pradėjau
virpėti, apatinė lūpa tvinkčiojo tarsi prisirpusi kraujo.
Kumščiai susispaudė savaime. Astrida buvo vienintelis
5G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

žmogus, kurį mylėjau. Ji buvo visas mano turtas. Su­


pranti?!
—Po darbo nusprendžiau pasivaikščioti, ėjau pro barą
ir kažkoks sudžiūvęs tipas pasiūlė sudaryti sandorį su
kažkokia turtinga moterimi, aš pasirodžiau tam tinka­
mas. Zinai, visuomet savimi per daug pasitikiu... Pama­
niau, kad galbūt pasirodžiau turintis kažkokių ypatingų
sugebėjimų, ir jis nusprendė mane išbandyti. Nusitem­
pė į kažkokią aklavietę, pripūtė man į akis žolės ir vi­
sai apsvaigau. Nusivožiau prie kažkokių dėžių, tada pro
šalį ėjo ta moteris, tas tipas tvojo akmeniu ir pribaigė tą
moteriškę, o man pakišo kruviną akmenį. Likau gulėti
prie nudobtos moteriškės, o jis nešė mėsas su jos turtais.
Vėliau nieko nepamenu, naktį praleidau blaivykloje, -
aiškinausi jai.
- Kodėl blaivykloje, juk nebuvai girtas, tiesa? - eida­
ma prie mano odinės striukės paklausė Astrida, bet vos
ją pauosčiusi kone apsvaigo ir tęsė toliau. - Šiknius. Tu
rimtai? Dabar? Aš drebu, Frenkai, drebu ir nebežinau, ką
daryti. Jie tave pasiims, jie deportuos tave ir įkiš už grotų
iki mirties, buvau girdėjusi tokį atvejį! Kodėl tu visada
toks naivus ir visais pasitikintis? Nebežinau, ką daryti ir
kur kreiptis, gal dar įmanoma išsisukti?
57
E D V I N A S K R Ū CAS

- Aš sugalvojau vieną išeitį... - pakuždėjau. - Galė­


tumėme susikrauti daiktus ir pabėgti. Nusitrenkti į kokį
kaimą, kur jie mūsų net nesuuos, ir gyventi su savo du­
krele.
Stojo tyla. Astrida sukniubo lovoje. Pravirko. Sėdė­
jau ant lovos visiškai nuogas, pašiurpusia oda ir žiūrėjau
kažkur pro langą. Viskas, apie ką kartu svajojome, dabar
atrodė pasiglemžta, neteisėtai pavogta. Jaučiausi patekęs
į besaikį absurdo liūną, kai už svetimus veiksmus, už sve­
timą nusikaltimą turėjau pakloti savo asmeninę laimę,
sugriauti šeimą, naiviai rizikuoti.
- Frenkai, o jeigu jie mus suras? Ką man reikės daryti?
Prisiek man, kad nenužudei tos moters, prisiek!
- Prisiekiu, Astrida, prisiekiu tau ir savo dukrelei. Zi­
nai ką? Aš eisiu, pasiduosiu ir rizikuosiu laimėti teismą
nuoširdumu dėl meilės tau. Neturiu teisės jūsų įkišti į šį
mėšlą, neturiu teisės versti tavęs išsižadėti savo ateities
dėl to, kad ištempčiau sveiką kailį.
- Frenkai, tikiu tavimi. Visada tikėjau. Pamilau tave
nekaltą, žinojau ir vis dar žinau, kad niekada nerasiu
žmogaus nekaltesnio už tave. Tu niekada nedrįstum net
musės užmušti, ką jau kalbėti apie žmogų. Jei reikės, pa­
darysiu viską, kad nepatektum už grotų, aš būsiu liudi­
ninkė.
58
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

—Bijau, kad jie neleis tau įsikišti. Visi parodymai liu­


dija, kad esu kaltas. Jie numuilins dingusį moters krepšį
su pinigais, kurį tas perdžiūvęs tipas nusitempė. Jie už-
dangstys spragas, jiems taip lengviau. Jie pasodins nekal­
tą žmogų dėl antraščių laikraščiuose. O tos moteriškės
artimieji mane gyvą čia suės tuojau pat. Jie negali manęs
pernelyg ilgai laikyti, antraip juos prispaus. Jie stengsis
kuo greičiau mane iš čia išboginti.
Likusį laiką rūkiau virtuvėje prie lango. Astrida liovė­
si verkusi ir gamino man valgyti, buvo girdėti, kaip jos
rankos virpa, o pjaustomos daržovės krinta į troškinio
puodą, tačiau maistas liko lėkštėje nepajudintas, netu­
rėjau nei noro, nei poreikio maitintis. Man reikėjo nu­
siteikti žengti ten, kur niekada gyvenime nesitikėjau bū­
siąs ištremtas. Man reikėjo susitaikyti su tuo, kad kažkurį
laiką mano ateities planai bus nustumti —net nesiruošiau
pagalvoti, ar ilgam.
Prisirūkęs eidavau išsivemti. Pykino nuo minčių apie
zoną, minčių, kad teks palikti Astridą gyventi vieną su
dukrele. Niekas jomis nepasirūpins. Mano vyriškumas
buvo sutryptas, negalėjau apginti savo šeimos ir parūpin­
ti joms šviesios ateities, negalėjau pažadėti, kad jos turės
kur šiltai naktį prisiglausti.
59
E D V I N A S K R □ C AS

—Frenkai, aš mesiu mokslus, susirasiu darbą, važinė­


siu į pasimatymus su tavimi. Prisiekiu, liksiu tau ištiki­
ma, nes dabar turime tai, dėl ko verta gyventi, manyje
auganti gyvybė yra mus jungiantis ryšys. Myliu tave,
naivuoli.
Aš neatsakiau. Net nenusišypsojau. Būčiau pravirkęs
vyro ašaromis, tačiau ar galėjau praskysti tada, kai mano
stiprybės labiausiai reikėjo Astridai. Jai reikėjo pažado,
kad greitai grįšiu, kad atsikovosiu atimtą laisvę, bet ne­
galėjau žadėti.
Pasigirdo durų skambutis. Astrida atidarė tikėdama,
kad tai bus buto savininkai, užsukę susirinkti savaitinės
duoklės už gyvenimą. Bet ten buvo Interpolo darbuo­
tojai, kurie pasiteiravo manęs. Sėdėdamas virtuvėje prie
lango klausiausi, ką atsakys Astrida. Juk man dar turėjo
būti suteikta šiek tiek laiko atsisveikinti, bent šiek tiek,
bent viena meilės naktis. Astrida atsakė, kad manęs nėra
namuose, galiausiai liepė jiems nešdintis, pasiuntė juos
velniop, tačiau pareigūnai turėjo orderį, leidžiantį apieš­
koti namus. Tokios įstaigos niekada nelaukia, kada žmo­
nės nuspręs pabėgti.
Astrida priešinosi, draskė rūbus, traukė už uniformų
ir stumdė durų link, tačiau aš tik garbingai pasidaviau,
GD
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R D T I J

pasirodžiau jiems ir leidau užsegti antrankius. Žiūrėjau


į verkiančią Astridą, trokštančią pribėgti ir mane pabu­
čiuoti, tačiau ji nesiryžo, ji smerkė mane, kad pasidaviau.
Jie pravėrė duris ir išstūmė mane. Pašiurpo oda. Kada vėl
pamatysiu savo brangutę? Tik lipdamas laiptais išgirdau
ją bėgančią manęs link. Sustojau, atsisukau ir žiūrėjau,
kaip ji šokavo laiptinės laiptais naminėmis šlepetėmis,
apsiverkusi, susitaršiusiais plaukais. Ji pribėgo ir kūkčio­
dama mane pabučiavo. Tai buvo pažadas, pažadas, skir­
tas man, priesaika neišduoti.
- Myliu tave, Frenkai, —išlemeno ji.
—Myliu, pasirūpink savimi ir mūsų dukrele, —atsa­
kiau lietuviškai neleisdamas ničnieko suvokti svetimie­
siems.
Per penkiaaukščio namo laiptinės duris mane ištempė
tyliai ir be jokių begėdiškų scenų, kurias gali matyti per
žinias. Išlydėjo tik dviese ir greitai įspraudė į automobilį
tamsintais stiklais. O tuomet įsivėlė į Londono gatves,
kurios turėjo paženklinti mano deportavimą.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip vyksta žmo­
gaus deportacija. Iš manęs nebuvo pareikalauta nė cento
už lėktuvo bilietą, už apsaugą, už patogumus šlapintis bet
kuriame viešajame tualete, į kuriuos lydėdavo sargyba.
GI
EDVINAS KROGAS

Akivaizdžiai buvau pasmerktas grotoms, nors dar turėjau


teisę reikalauti išteisinimo. Tačiau jie jau žinojo, kas man
bus, puikiai nutuokė, kas manęs laukia.
Į lėktuvą buvau įsodintas anksti ryte. Mano rūbai
buvo kuo kruopščiausiai apieškoti ir net batų raišteliai
ištraukti. Mane lydėjo trys oro maršalai. Galbūt jie pa­
manė, kad būčiau galėjęs su tais raišteliais pasismaugti,
tačiau net nesiruošiau apie tai susimąstyti, turėjau gy­
venti - privalėjau. Man žūtbūt reikėjo išgyventi dėl savo
šeimos. Niekada nebuvau tas, kuris gyventų dėl teisybės,
tokios jau seniai nėra. Studijuodamas filologiją, skandi­
navų kalbas, kartais užklysdavau į žurnalistų paskaitas.
Jau tada supratau, kaip tobulai užglaistomos dingstys,
dingę be žinios mafijų bosai, žinojau, kas nutinka, kai
policininkas partrenkia susitraukusią giminaičių netu­
rinčią senolę. Kas būna, kai į jūrą išsilieja nafta ar į orą
šauna dujų cisterna. Tiesa yra nutylima, vyksta masinis
žmonijos bukinimas dėl visuomenės ramybės.
Taip įvyko ir tada, kai į dangų pakilusiame lėktuve tu­
rėjau galimybę laisvai judinti rankas. Man nebuvo užseg­
ti antrankiai. O kaipgi galėtų, juk kartu skrendantys pi­
liečiai tučtuojau pareikalautų grąžinti pinigus už skrydį,
kas rizikuotų skristi su nusikaltėliu. Tik vėliau supratau,
B2
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kad skraidinamas buvau neoficialiai, nes deportuojamų


asmenų buvo per mažai, kad skraidintų privačiu lėktuvu.
Tokius malonumus gavau dėl to, kad vis dar nebuvau
nuteistas. Nebuvau kaltas, tačiau man ant galvos buvo
prikalta etiketė —„Žmogžudys“.
Lėktuve niekas net neįtarė, kad esu kaltinamas žmog­
žudyste, juk nebuvo nei antrankių, nei pareigūnų, tik
trys kasdieniais rūbais persirengę oro maršalai. Galėjau
priešintis, tačiau nebuvau psichopatas, niekada nesiruo­
šiau nieko įstumti į klaikų streso liūną.
Galiausiai lėktuvas nusileido. Vėl buvau Lietuvoje, iš
kur dar ne taip seniai buvau pabėgęs. Iš ten išvykau kaip
emigrantas, ieškantis geresnio gyvenimo, o grįžau kaip
pripažintas žmogžudys. Gyvenimo ironija.
is dar regiu tuos juokingus teismo posėdžius. Vis

V būdavau atvesdinamas į teismo salę, liudininkai


pašiurpdavo iš baimės pamatę suvaržytąjį nusikal­
tėlį, tada į salę garbingai sueidavo pasipuošę mantijomis
ir apsikarstę metaliniais herbais aktoriai, tiesos pasekėjai,
teisybės kurstytojai, kurie jau iš anksto žino tavo lemtį. Iš
pradžių jie gudriai apsimetinėdavo patekę į vietą, kurioje
teisybė egzistuoja, kurioje kiekvienas turi teisę išsakyti
savo tiesą, tačiau kai ateidavo mano eilė kalbėti, net ne­
bežinodavau, ką atsakyti tiems žiovaujantiems ponams:
—Pone Frenkai, dėl kokių priežasčių nužudėte nekal­
tą Britanijos pilietę? - paklausdavo mantija apsigaubęs
teisėjas.
G4
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

- O kada paklausite, ar aš tikrai tai padariau? - atrėž-


davau jiems.
—Prašome atsakinėti į mūsų klausimus, —formaliai
perspėdavo aukščiau sėdintysis.
Supratau, kad mano laisvės valanda jau nebeateis.
Jie užduodavo absurdiškus klausimus, kurių negalėjau
paneigti, nes būtų apkaltinę mane agresyvumu, grasi­
nę psichoterapeutais. Neatsakinėjau į jų klausimus, nes
tyla buvo pati protingiausia būtybė tuose cirko pasiro­
dymuose. O aukų ten būta be galo daug, kai kas net ret­
sykiais pravirkdavo dėl nepažįstamosios mirties, kai kas
dėl to, kad tenka sėdėti toje pačioje salėje su tariamuoju
žmogžudžiu, kai kas dėl savų nutylėtų nuodėmių.
Galiausiai teismo posėdžiai pasibaigdavo nieko neiš­
sprendus, aktoriai, susirinkę popiergalius, išeidavo per­
kreipę veidus, imituodami susimąstymą. O aš ir vėl bū­
davau išvelkamas dviejų palydovų, įkišamas į furgoną ir
išvežamas į pataisos namus. Tomis dienomis, kol laukiau
nuosprendžio, buvau laikomas vienas kone visus pato­
gumus turinčiame kambaryje. Atsakymo nebuvo, tačiau
apdovanotas visgi buvau. Nelaisve. Buvau izoliuotas nuo
žmonijos, nors mano kambario langas net nebuvo už­
kaltas grotomis. Žinoma, toli nebūčiau pabėgęs - grotos
buvo matyti kiek tolėliau už lango, kai kas net įspėdavo,
G5
EDVINAS KRDCAS

kad jomis teka elektros srovė. Na, iš pradžių atrodė kiek


kraupoka, nes sakydavo, kad ta srovė iškart pribaigtų net
arklį, bet tada sužinojau, kad arkliui pribaigti užtenka
vieno volto. Visgi iki tų elektrizuotų grotų man nebū­
tų pavykę nusivilkti —būčiau užsimušęs vien iššokęs per
langą. Buvau laikomas Lukiškėse, tardymo izoliatoriu­
je, kur laikomi visi, dar neturintys savojo likimo, kurių
lemtis dar nenuspręsta, bet jau visų apgailėta, apverkta.
Tačiau greitai viskas pasikeitė. Vos po kelių savaičių,
po paskutiniojo teismo posėdžio į mano kambarį eilinį
kartą įsiveržė pareigūnai —man buvo įsakyta apsirengti.
Kol rengiausi, į mane žiūrėjo apsaugos darbuotojai, nė
vienas ten sėdintis neturi tokios palaimos pasilepinti as­
meniškumu, juk visko gali prisigalvoti, tad nuolatos tave
kas nors stebi. Jausmas buvo toks, tarytum myžtum į
pisuarą - niekada to nemėgau. Vėliau pats jiems atkišau
riešus, nieko nelaukdami jie užsegė man antrankius. Tai
buvo dažnai besikartojanti ceremonija, tačiau žinojau,
jaučiau, buvau tuo įsitikinęs, kad ši bus paskutinioji.
Į teismo salę buvau kone įstumtas ir mikliai pasodin­
tas į kaltinamųjų sostą —kaip savižudis. Su savižudžiais,
kalbančiais apie norą persipjauti venas, ar lunatikais,
ketinančiais naktimis iššokti per langus, ten buvo el­
giamasi kaip su kūdikiais, už juos dirbantis personalas
GG
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

turbūt ir tuštinosi, ir šlapinosi, o galbūt net pavalgyda­


vo. Liudininkai aiškiai verkė, kūkčiojo prarastosios, nors
didžioji dalis buvo patys pareigūnai —dėl masės. Teisėjas
vėl pradėjo uždavinėti tuos kvailus klausimus, į kuriuos
advokatas buvo pataręs neatsakinėti. Kone dvi valandas
užtruko ta pati ceremonija, teisėjai garsiai skaitė kodeksų
įrašus, o aš regėjau Astridą su mūsų dukrele, mačiau jas
besišypsančias, kone it rūką besisklaidančias. Mačiau As­
tridą ir jos priesaiką mane mylėti ir neišduoti, laukti tiek,
kiek reikės. Buvau tikras, kad ji sulauks manęs, regėjau
jos veidą, vėliau ji mane pabučiavo ir išėjo pro galines
teismo salės duris...
—...Skiriami septyneri metai laisvės atėmimo. Lietu­
vos Respublikos baudžiamojo kodekso šimtas dvidešimt
devinto straipsnio pirmoji dalis... —girdėjau kažkur toli,
lyg per miglą išlydėdamas Astridą.
Į stalą kažkas stipriai trenkė plaktuku, tarsi per galvą -
šiek tiek apsvaigau. Tik vėliau supratau, kad esu nubaus­
tas septyneriems metams laisvės atėmimo. Pareikalavau
nuvesti į tualetą, kur apsivėmiau. Vos pasilenkiau uni­
tazo link iš burnos pasileido čiurkšlė. Apsiblioviau kaip
tikras paršas. Tualetiniu valiausi lūpas dar žagsėdamas,
rijau į burną tekančias ašaras, jos buvo vienintelis vaistas
nuo gyvenimo. Salia manęs stovintis pareigūnas guodė,
G7
EDVINAS KR□ CAS

kad bausmė kiek sušvelninta, bet tik dėl to, kad nužu­
džiau svetimšalę, antraip būčiau gavęs penkiolika metų.
Mane įgrūdo į furgoną. Prie teismo salės dar mačiau
kažko lūkuriuojančius piliečius, galbūt likimą lemiantis
cirkas tuojau pat turėjo prasidėti ir kitam nekaltajam,
tokiam kaip man, o galbūt tikrai nužudžiusiam žmogų —
nežinojau to. Nespėliojau.
Išaušo diena, kada su daiktais stovėjau prie durų į sa­
vo naujuosius namus - Pravieniškių pataisos koloniją.
Mane lydėjo tik keli pareigūnai. Buvau atvežtas visiškai
vienas, visai ne taip, kaip filmuose atlydimi visi nusikaltė­
lių klanai —nebežinojau, ko tikėtis. Pykino nuo kiekvie­
nos į galvą šovusios minties, kaip kitaip galėtų būti? Pir­
ma mintis —žūtbūt privalau išgyventi dėl Astridos ir savo
dukrelės, privalau apginti savo orumą. Tik po septynerių
metų supratau, kad orumas neegzistuoja. Nebežinojau,
ko imtis, kuo dėtis, kur eiti, nes pirmas įvaizdis kalėji­
me, maniau, daug ką reiškia. Žinoma, mano spėliojimai
buvo teisingi. Nebuvau turėjęs jokių reikalų su nusikal­
tėliais iki tos dienos, kai prasidėjo mano naujasis kalinio
gyvenimas, tai reiškė, kad neturėjau jokių pažinčių su
pasauliu už šių sienų. Savo garbę turėjau išsikovoti savo
rankomis, kumščiais ir žodžiais, kurie čia buvo vienin­
telė menka tavo banko sąskaita. Pirmas darbas - stovėti
G8
S E P T Y N E R I M E TA I UŽ G R Ū T U

prieš komisiją, kuri paskirs, su kuo ir kur gyvensi. Vos


pravėręs Pravieniškių pataisos namų duris atsidūriau
prieš dešimtį žmonių su uniformomis, kurie tave smer­
kia ir niekina. Jų banditiški veidai pašaipiai žiūri į tave
ir tiria, ar esi pajėgus keliauti pas tikrus nusikaltėlius ar
esi silpnas, pasimetęs ir per klaidą čia patekęs. Jie puikiai
suuodžia —kaltas tu ar ne. Niekada apie tai nekalba, čia
tavo tiesos niekam neįdomios, jeigu tave nuteisė, reiškia,
sėdėsi —jokio kito pasirinkimo nėra, niekas tavęs neuž­
jaus.
Nežinau kodėl, bet jie suklydo. O gal nesuklydo, gal
siuntė ten, kur tikėjosi, kad greičiausiai pakratysiu kojas.
Kad ir kaip ten buvo, nužvelgę mane, mano sudėjimą,
mano garbingas akis, jie net nesvarstę išsiuntė mane ten,
kur gyveno bachūrai, kitaip sakant, tie, kurie sėdėjo už
tikras ir visiškai realias žmogžudystes. Jie pasiuntė mane
ten, kur gyveno tikri žmogžudžiai, už cigaretę galintys iš­
žaginti vandens parko baseine besipliuškenantį berniuką.
- Tai ką, šustriake, atlaikysi spaudimą pas mus, - gar­
bingai ištarė vienas iš apsauginių.
- Bliat, aptalžys tau sparnus, nors ir tvirtas dabar at­
rodai, —pridėjo kitas.
- Pažiūrėsim po metų kitų, ar vis dar toks savimi pasi­
tikintis atrodysi, —savo įsitikinimus rėžė ir trečias.
G9
E D V I N A S K R □ C AS

Tokie žodžiai, žinoma, nenuteikia labai maloniai, ta­


čiau faktas, kad jie nemelavo. Gerklėje užstrigo baimės
gumulas ir pirmą kartą gyvenime suabejojau savo vyriška
drąsa. Kai gali kūnu pajusti iš jų burnų sklindančią šilu­
mą, žodžius, oda tuojau pat pašiurpsta, Adomo obuolys
pavažinėja kakle filtruodamas sotų gurkšnį seilių, o plau­
čiai trumpam stabteli, norėdami įsitikinti, ar dar iš tiesų
verta taip vargti košiant deguonį.
Gavau nurodymą gyventi su nuteistaisiais iš Kauno.
Kadangi pats buvau ne iš Kauno - bijojau dėl savęs, nes
buvau girdėjęs, kaip nuteistieji elgiasi su žmonėmis ne iš
savo miesto. Žinoma, yra pasitaikę atvejų, kai nuteistasis
rizikavo apsimesti savu, tačiau kažkas prasitarė žinąs tą
kaimo vaikį, kad visai ne iš Kauno kilęs, o nuo Lietuvos
pasienio. Kalbėta, kad to kaimiečio subinė už melą buvo
sočiai atspardyta.
Jokių sankcijų, skundai neegzistuoja, veikiau dar la­
biau pablogina čionykštę egzistenciją. Tai, kas, sėdinčių­
jų nuomone, priklauso tau, tu ir gausi, jokių kitų ma­
lonumų niekas nesuteiks, niekas neužstos. Nebuvo kito
pasirinkimo. Pasiėmiau čiužinį, uniformą ir žengiau pro
pareigūnų nurodytas duris.
avo tariamoje gūžtoje visų pirma sutikau Sašką.

S Jaunas, vos dvidešimt antrus metus besinešiojan-


tis vaikinukas atrodė pavargęs ir išsekęs, jo kūną
vietomis dengė gilios mėlynės.
—Sveikas, seniuk, —tarstelėjo man Saška. —Kokiu rei­
kalu čia apsilankei? - nusijuokė. - Kokie vėjai čia tave
atpūtė?
—Septyniems metams... —nusiminęs leptelėjau.
—Nachui, tikiuosi, patempsi spaudimą. Man jau pra­
nešė, kad šiandien turiu prastintis, turėsiu su tavimi da­
lintis savo zona. Ko pridirbai Aukščiausiajam? —tardė
mane Saška.
—Nieko, apkaltino mane nebūta žmogžudyste! —iš­
klojau jam.
71
E D V I N A S K R □ CAS

—Elicit, nebandyk šito šūdo malti bachūrams, kai pa­


ims į apklausą, supyzdins taip, kad nepakilsi iš lovos gerą
savaitę. Jei klaus, atsakyk: „Nužudžiau garbingai, dėl
brolių ir seserų.“ Supratai?
Saška, kaip vėliau pats paaiškino, buvo padaręs to­
kią pačią klaidą —gynėsi esąs nekaltas. Kažkas paskleidė
gandą, kad jis išprievartavo merginą - sudaužė taip, kad
neliko nepaliesto šonkaulio. Žinoma, jis tvirtino esąs ne­
kaltas, tikėjau juo, kaip pačiu savimi, tačiau sakė, kad čia
gandams patvirtinti įrodymų niekas neieško. Jei kažkas
pasakė, vadinas, taip ir buvo.
Prie durų kabojo azur - virvutė, dienomis skirta
skalbiniams džiaustyti, naktimis naudojama kaip ben­
dravimo įrankis, susisiekimas su kitais kaliniais, —aiš­
kino man Saška. Ant palangės stovėjo peleninė, kurioje
šmėžavo tik seniai užgesinta cigaretė. Galbūt prieš porą
savaičių, bent jau taip atrodė. Ją pauosčius galvon būtų
kaipmat trinktelėjęs tabako tvaikas. Dešinėje stovėjo li­
goninės palatos lovą primenantis metalinių pluoštų jun­
ginys, čia vadinamas skonke, ant kurios pasitiesiau savo
čiužinį. Kairėje, vos poros metrų atstumu, stovėjo tokia
pati, priklausanti Saškai.
Vyrukas man padėjo įsikurti, atnešė geresnių užvalka­
lų čiužiniui, o tuos kandžių sugraužtus, drėgmės praėstus
72
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

išnešė kažkur, kur tik jis žinojo. Tas pirmas valandas net
nepasidomėjau, kiek jis laiko jau sėdi ir kokia jo pozici­
ja zonos hierarchijoje, tik vėliau man pasakė, kad čia esą
lengvesnio sėdėjimo forma: mums galima bendrauti, yra
valgykla, kačialkė, rūkomasis ir net biblioteka, kurioje vie­
toj kompiuterių barygos, laisvėje finansines bendroves tu­
rėję nuteistieji, sutartu metu sutinka susitikti ir leidžia pa­
skambinti ar parašyti žinutę iš savo mobiliųjų. Barygos nėra
gerbiami kaliniai, tačiau jų žinios ir paslaugos vertinamos.
—Už tai jiems leidžiama gyventi, —atsakė Saška į ma­
no klausimą, kokia jiems iš to nauda.
- Ką veikei gyvenime iki tol, kol nusprendei tą vargšę
padėti į vietą? - paklausė manęs Saška.
- Aš nieko jai nepadariau, sakau tau! —atrėžiau kaip
tikras bukaprotis.
—Bliat, testuoju tave. Nepraeini manęs, kaip pro val­
džią prasmuksi nesuspardytas? Įsikalk į galvą, tiek, kiek
nusipelnysi per pirmą pokalbį, turėsi visus septynerius
metus. Aš susimoviau, dėl to esu dūchas, tu gali papulti
į bachūrus, jei sakysi taip, kaip liepsiu. Jei pasiseks, galė­
si mane išsirinkti kaip asmeninį dūchą. Tau bus geriau,
nes aš ne pedikas —neprašytas neduodu. Matau, kad nesi
agresyvus, gal neužmuši, abiem bus geriau.
73
E D V I N A S K R □ C AS

—Koks dar bachūrasi Kas tave tuo dūchu pavadino?


—Tik jau nepisk man proto, kad nebuvai girdėjęs šito
žargono, visi, kurie suko reikalus, visų pirma išsiaiškino,
kokia rizika čia patekt, koks čia gyvenimas, juk supranti,
niekada negali žinot, —dėstė Saška.
—Iš kur galėjau žinoti, man juk nebuvo aktualu, —
pasakiau jam.
—Aš tave pamokysiu, bet tik su sąlyga, kad jei paeis,
pasiimsi mane kaip savo dūchą.
—Sutarta.
Ką daugiau galėjau jam sakyti? Tada supratau patekęs
į visai kitą dimensiją, visai kitokį gyvenimą, kur taisy­
klės, kodeksai toli gražu nesilygiuoja į žmogiškuosius.
Juk yra kalinių, kurie čia praleidžia didžiąją gyvenimo
dalį. Yra ir tokių, kurie išeina, bet greitai sugrįžta išsiilgę
savo draugužių. Yra tokių, kurie čia padvesia su nuos­
prendžiu „iki gyvos...“. Juos vadina krytnikais. Retas at­
sėdėjęs dešimt metų vėliau moka gyventi kaip žmogus.
Man pasakojo, kad būna, kai anksčiau laiko paleidžia
kokį vargšą, o tas, apimtas beprasmybės, jau kitą dieną
kokį pilietį nužudo, kad tik kuo greičiau atgal įkištų, gal
šį kartą iki gyvenimo pabaigos - kaip krytniką?Susimil­
dami? Prašau? Jei žmogžudystė nepasiteisina ir grasina
74
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

uždaryti į psichiatrinę, sakė, ryžtasi išprievartavimui, o


tada - ir vėl į kalėjimą, psichiatrinės prisibijo prievar­
tautojų.
Saška iš pradžių atrodė liūdnas, tarsi gailėjosi, kad
jam pirmą kartą čia pasirodžius niekas nepadėjo. Jis pri­
siminė, kaip zonoje jis buvo paskelbtas dūchu, o tada
dar norėjo jį užfarmačinti —pažeminti iki vadinamojo
gaidžio. Vaikinukas liūdėjo, nes dabar teigė žinantis apie
kalėjimą tiek, kad jam pakaktų prasibrauti iki bachūrų
kastos. Vėliau jis kiek įsidrąsino ir visą savo fantaziją iš­
plėtojo tiek, kiek leido keturios kameros sienos. Sakė,
kad į Pravieniškes patekęs kalinys pirmiausia turi pereiti
pareigūnų komisiją, tokią, kokioje jau buvau. Bet ten
dar vieni juokai, pasak Saškos. Jie tik iš tavo balso tem­
bro, kūno sudėjimo nori patikrinti, ar nesi homoseksu­
alas, seksiukas —drovus, ramus, grakštus vaikinukas. Ar
esi pakankamai tvirtas atlaikyti kumščius, o toliau jau
nebe jų galioje. Vėliau esi įstumiamas į kamerą su vienu
senbuviu nuteistuoju, kuris prižiūrėtų, ar nesi linkęs į
savidestrukciją. Jeigu turi paslapčia įnešęs cigarečių pa­
kelį —savo gyvenimą praleisi lyg rojuje, jei neturi nie­
ko - vargas tau. Žinoma, Saškai nieko neatnešiau, bet ką
tas laibas bernužėlis man būtų galėjęs padaryti? Jis buvo
75
EDVINAS KRDCAS

jau kone išdžiūvęs toje skylėje, kaip kaktusas dykumoje


ištroškęs liūties. Iš nugaros žiūrėdamas galėtum jį laikyti
aštuoniasdešimtmečiu, bet jo kaklas dar buvo jaunystės
įrodymas. Žmonių kaklai sensta anksčiausiai.
Taigi, po kameros brolių priėmimo būni vedamas pas
kalinių valdžią, dažniausiai ji sėdi didžiajame rūkomaja­
me. Argi keista, juk jiems cigarečių retai stinga. Jų tiks­
las —sukirsti naujoką, nes kuo daugiau dūchų, tuo visiems
lengviau gyventi. Dūchai ten tarsi pogrindinė vergija: jie
parūpina švarių drabužių, geresnio maisto, didesnių por­
cijų, nes maistas - šventas dalykas (iš savo lėkštės geresnius
produktus dūchas atiduoda bachūrui). Asmeninis bachū-
ras dar kitaip vadinamas chazeinu - šeimininku, kuriam
tarnauji. Žemo intelekto chazeinui tarnauti sunku, pasak
Saškos, kadangi tas dažnai ir pritranko, reikalauja absur­
diškų dalykų, pavyzdžiui, užtraukti užuolaidas, nukarpy­
ti kojų nagus. Bet tokie chazeinai, pasak Saškos, dažnai
pageidauja ramybės, tada gali eiti pavalgyti, pasportuoti,
nusnausti akimirką kitą, bet jeigu pramiegosi vos chazei­
nui užmanius iš tavęs tyčiotis —sudaužys ir lieps stovėti su
vėduokle, baidyti uodus net žiemą.
Žinoma, dūchai jokio atlygio negauna. Patikslinsiu —
nieko negauna. Į galvą negauna —tai svarbiausia. Kartais
76
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

bachūrasy chazeinas, vierchas turi po keletą dūchų, bet


tai tik aukščiausiojo luomo garbė, tik paties aukščiausio
luomo, tų, kurie skirsto, kuo kalėjime būsi. Užklausiau,
ar niekas nesugalvoja sudaryti kokio dūchų klano ir pro­
testuoti prieš valdžią. Jis nusijuokė, bet neatsakė. Po to­
kio nuoširdaus Saškos pasakojimo apie save man kastų
kabutės pranyko. Susikaupė gilus gumulas gerklėje ir jau
atsargiau rijau seiles - žinojau, kad man viską dar reikės
pereiti savomis kojomis. Saška tęsė.
—Tokiems kaip mes malonumų maža, bet irgi sugal-
vojame, kaip prasisukti, kaip save palepinti. Žinoma,
kiekvienas sau, jeigu dūchą užtiks su kitu dūchų —į gaidy-
ną. Žinau atvejų, kai dūchai ima tris litrus lako ir be pa­
liovos jį suka. Suka kiaurą dieną, jei protingesnis dūchas,
pasiims pagalį, jei su ranka —varys visą parą. Galų gale
tas lakas susisluoksniuoja, lakas prilimpa prie pagalio, o
iš tų trijų litrų lako lieka keturi šimtai gramų tikro snap­
so. Aš mačiau, kaip gėrė. Geri kaip laką. Smarvė —baisi,
bet prasiskiedžia su sirupu ir geria.
Dėkojau Dievui, kad niekada nebuvau toks alkoholi­
kas, niekada netikėjau, kad galėčiau daryti tokias bjau­
rystes. Visgi privalėjau klausyti jo pasakojimo norėdamas
šviesiau pragyventi tuos septynerius metus. Saška tęsė.
77
EDVINAS KRŪCAS

—Jeigu manęs paklausi, kas čia tampa tokiais vergais


kaip aš, neturėsiu tau ką atsakyti. Čia kaip loterija, laimi
vienas iš tūkstančio, juk įsivaizduoji, kad tu čia reikalin­
gesnis kaip vergas, ne kaip konkurentas. Jeigu kiekvie­
nas su savo norais ateitų, o vergų nebūtų, kas cigaretes
gamintų? Vieną taip spaudė, kad tas suktinę iš arbatos
susuko - dingo be žinios, o po savaitės rado vaistų pri­
silakusį ir jau prasmirdusį valgyklos sandėly. Visi žino­
jo, kad jam prigirdė tų vaistų, bet šnekėjom taip, tarsi
idiotas pats prisilakė. Kartais ir pats noriu nuo viso šito
pabėgti, vergavimas —tai ne gyvenimas. Bet bijau, kad
po mirties jo pasiilgčiau.
—Kaipgi galima pasiilgti kažkam pažastis uostyt? —
paklausiau.
—Kai po metų tau padėkoja bachūras tave daužęs pir­
mą kartą, patiki, kad esi Dievo vaikas. Čia nėra taip, kad
visi vierchai. Būna, ateina ramesnis žmogus ir mato, kad
neturi pažinčių už zonos. Pirmas dalykas, kurį tu turi
turėti su savimi atėjęs čia, tai užnugarį, nesvarbu - lais­
vėje ar už grotų. Tave turi pasitikti, apie tave pranešti,
čia jau tavo trūkumas, turėsi pasistengti, kad taptum sa­
vas. Niekas tavęs nepasitiko —vaikštai dieną, vaikštai dvi,
vaikštai tris. Tave stebi iš už kampo, per petį, išbando,
78
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kaip elgiesi. Žiūri, kas tu per žmogus. Pamato, kad


silpna asmenybė. O kaip gali nepamatyti, kai atsiduri
vienas tarp vilkų? Paklausia mandagiai, ar nenorėtum
padėti bachūrams gyventi —būti jųpadielkinu —draugu,
padėjėju. Tu, žinoma, sutiksi ir tapsi dūchas, nesutik­
si —sudaužys. Apsiginsi —kitą dieną galėsi iš jų pakelio
cigaretę traukti.
Kažkodėl Saškos veidas nušvito, atrodė, kad jis kažką
prisiminė ir savo kaip dūcho paskirtį pradėjo garbinti.
Jo liūdesys, melancholija dingo, jis tapo labiau savimi
pasitikintis.
—Žemesnė kasta už dūchus yra gaidžiai.
—Kokia prasme —gaidžiaP. —paklausiau. —Visuo­
menėje, gatvėse jau seniai paplitusi nuomonė, kad gai­
džiai —tai gėjai. Gatvėse šitą terminą dažnai girdėdavau
studijų metais, kai užsukdavau į knygų muges. Nejaugi
ir kalėjime tas pats?
—O kaipgi? Gaidžio terminas ir kilo iš kalėjimo. Ki­
taip nei gatvėse ne kiekvienas gaidys yra gėjus, toli gražu.
Gaidys —seksualinę prievartą patiriantis kalinys. Tai nėra
tai, ką visi įsivaizduoja. Tai eiliniai žmonės. Dažniau­
siai jie būna neišsilavinę, neprotingi, savęs nemokan­
tys apginti vyrai. Bet čia gaidžių niekas neprievartauja,
73
EDVINAS KR D CAS

nemanyk, kad sėdi vieni pederastai, —aiškino jis. —Že­


miausia gaidžio ištaka vadinama vaflioru. Vaflioras —tai
tas, kuris pažymėtas, kuriam falu per burną perbraukta.
Bet pas mus tokių nėra, nesijaudink, o jei ir yra, niekas
apie tai neužsiminė, —bandė guosti Saška.
—Tai kodėl jie gaidžiai?- nesupratau.
—Yra normalūs gaidžiai —normalūs vyrai, tik jie yra
vadinamajame gaidyne. Kai kuriuos daužo, kiti šveičia
tualetus, juk kažkam turi ir tokia garbė atitekti. Įsivaiz­
duok, kad kiekvieną dieną kiekviename aukšte prie tu­
aleto yra budintis gaidys, kuris atidarinėja tualeto duris,
kad aukštesnės kastos kalinys nepaliestų rankenos. Jei­
gu paliečia rankeną bachūras —gaidį sudaužys. Žinoma,
daužo juos dažniausiai lazda arba spardo kojomis, ranko­
mis liesti —nusižeminimas, savęs negerbimas.
—O kas vyksta tame gaidynei —užklausiau.
—Nieko nevyksta, jei norėjai paklausti, ar jie tratina
vienas kitą. Tie, kurie duoda savo noru, vadinami šlia-
pom. Tai gaidys, kuris pats duoda savo noru —net kai­
noraštis yra. Oralinis kainuoja dvi cigaretes, analinis —
penkias. Bet sliapos nelygis nei vierchams, nei bachū-
rams. Jei prievartausi, apie tave pasklis gandai, kad esi
pederastas, o tokiems čia ne vieta, tuojau pat pašalina iš
gyvųjų tarpo. Šliapų jau niekas nebedaužo čia, net šiek
8D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

tiek užjaučia, įsivaizduok, kiek jie sutraumuoti, jei net


nepaeina, nešiojapampersus —baisu kam ir pirštą prie jų
prikišti.
- O tų ligonių niekas negydo? - pakraupęs klausinė­
jau toliau.
- Sliapos yra uždaryti ozyne, tai dar mažesnė teritorija,
kuri atskirta tvoromis. Kartu su jais gyvena ir ožiai —pa­
vojingiausia kalinių kasta, kuri santykiauja su pareigū­
nais arba skundžia jiems bachūrų darbelius. Trumpai ta­
riant, ten uždaryti skundikai. Ten pati mažiausia lokalkė
ir ten uždaryti sliapos, kad su niekuo nesantykiautų, tik
savo teritorijoje. Vienas sliapa labai norėjo dirbti. Jį ves­
davo dirbti į metalo apdirbimo cechą. Bet cecho tualetas
visada buvo užrakintas, nes sliapa „dirbdavo“ ne ceche, o
tualete. Tai jį tam ceche tris dienas palaikė, nes pamatė,
kad jis ne dirba, o čiulpia bachūrams. Daugiau jis ten ne­
bedirbo, o bachūrai buvo perkelti į gaidyną. Kaip jau ir
sakiau —pakilti čia neįmanoma, o nukristi gali bet kurią
akimirką.
- Lyg ir aišku viskas, tik nesuprantu, kodėl nori būti
mano dūchui
- Nes tu man atrodai toks, kurio laikas pakeisti ne­
gali. Supranti, čia ateina normalūs vyrai, netyčia arba
81
E D V I N A S KR D C A S

tyčia kažką nužudę. Jeigu tyčia, tai suvokiama, kad ne iš


oro, o dėl pinigų ar dar kažko - priežastis visada būna.
Daugiausiai čia ateina už išprievartavimus, nes ir taip
aišku, kad pusė jų nekalti. Mergos sukiša juos už grotų,
nes babkių nori prisiteisti. Bet čia besėdėdami jie visai
nuprotėja, žudo vienas kitą, išeina į laisvę, o tada ir vėl
sugrįžta. Būti jų dūchu —akistata su mirtimi.
Saška atkišo man cigaretę, pristūmė lovą prie lango
ir pasiūlė šalia jo atsisėsti. Pravėrė langą, už kurio buvo
išilgai suvirintos grotos, ir kartu užsirūkėm. Daugiau ne­
klausinėjau, jo Adomo obuolys tolygiai slankiojo gerkle,
tarsi būtų išklojęs visą savo gyvenimo istoriją. Jaučiausi
įžengęs į kažkokį kitą pasaulį, kuriame liepta pamiršti
visas prieš tai egzistavusias taisykles.
Vėliau jis man paklojo lovą, darė tai tarsi iš pareigos,
tarsi iš noro mane prisijaukinti. Dar vis nesuvokiau, kaip
stipriai čia nubukinti žmonės. Vėliau ištarė:
—Niekam neprasitark, kad su manimi šnekėjai. Visi
turi tikėti, kad esi nebaigęs dvylikos klasių, iš prigimties
protingas, tuomet su tavimi norės sukti varkes, nes ma­
nys, kad turi pažinčių kitapus spygliuotos tvoros ir gali
jiems parūpinti cizų ar net pinigų. Žinoma, jeigu klaus,
ar turi pinigų, būtinai nusišiepk, nes jei pradėsi aiškinti,
82
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kad gali parūpinti —pasiųs nachui. Už pinigus čia nieko


nenupirksi, pagrindinė valiuta —cigaretės ir spiritas.
—Aišku, supratau, - kuo rimčiausiai atsakiau.
Laikrodis rodė pirmą valandą po vidudienio - artėjo
pietų metas.
- Kai eisi į valgyklą, apsimesk, kad manęs nepažįsti,
kad nesi bendravęs, antraip iš karto būsi priskirtas prie
dūchų.
Pradėjau baimintis. Seiles rijau tarsi skaldytų ply­
tų atraižas. Pravėręs kameros duris slinkau valgyklos
link. Pro šalį mane lydėjo svetimi žvilgsniai, kur ne kur
keiksmai. Stengiausi atrodyti bejausmis, bebaimis, viską
praradęs bedievis narkomanas. Man prastai sekėsi, bet
kažkaip pavyko gyvam nusigauti iki valgyklos. Pasiė­
miau padėklą ir atsistojau į eilę. Valgykloje dirbo vieni
seniai, turbūt irgi kaliniai. Vėliau sužinojau, kad juos
vadina muchamorais. Maisto jie krovė kaliniams kone
dvigubas porcijas, į kai kurių veidus pažvelgę įdėdavo
ir dar daugiau, nurydami gumulą tarsi bijotų kitą rytą
nepabusti. Priėjau ir aš savo eilę - kaušas pabrinkusių
grikių, raugintų kopūstų ir trys virtos dešrelės. Valgiau
nesiraukydamas, bet ne dėl to, kad buvo skanu. Dešros ir
ateityje vis atsiduodavo bulių sėklidėmis. Valgiau godžiai
83
EDVINAS KROCAS

ir greitai, nesikalbėdamas su šalia sėdinčiais kaliniais.


Barščius jie siurbė tarsi dulkių siurbliai, nes sriuba buvo
ką tik išvirusi, tokia karšta, kad buvo galima apsiplikinti
odą. Kažkas prasižiojo, kad jį jau juodai užkniso valgyti
tris dienas tą pačią sriubą. Kažkas į jį paleido duonos
kriaukšlę ir tokiu būdu trumpam užtildė.
Pasak Saškos, kuris dabar sėdėjo prie kitų dūchų, po
pietų visi rikiuojasi rūkomajame prie suolelių, po pietų
visi būna geresnės nuotaikos, tad būtent tada man ir ver­
tėtų ten apsireikšti kaip naujokui.
Valgydamas kartas nuo karto vis žvilgsnį įsmeigdavau
į Sašką, o jis į mane visai nesidairė, tik susikrimtęs sukio­
jo galvą it sakytų man, kad ne prie to stalo valgykloje pri­
sėdau, bet nejaugi toks sentimentalumas svarbus? Taip.
Suvalgęs savo porciją nusviedžiau padėklą į plovyklą ir
skubėjau į kamerą. Tiesa, pareigūnai čia atrodė beveik
savi, turbūt ir jie persigandę buvo pavaldūs kalinių val­
džiai.
Kameroje laukiau Saškos, o jis čia greitai įsiveržė, tarsi
skubėtų palaistyti išdžiūvusius kaktusus.
—Nesuprantu, kaip likai gyvas, seniuk! Pamiršau tave
perspėti, kad prie kairiojo lango valgykloj sėdi tik vier-
chai. Nejaugi nepastebėjai, kaip jie į tave dirsčiojo? Jeigu
84
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

tave atpažins lauke, smigsi, supras, kad naujokas, nieko


neišmanantis, sukirs tave, - liūdnai pasakė jis. - Visgi
ant tavęs pastatyta ir mano korta, turi šansą mus abu
ištraukt iš šito mėšlo, įsivaizduok, jeigu mums būtų leis­
ta kiekvieną dieną rūkyti ir valgyti trigubom porcijom,
jeigu mums būtų leista turėti rūbus ar net savo mobi­
liuosius, nejaugi neturi kam paskambinti? Vierchai gali
naudotis bibliotekose zujančių barygų mobiliaisiais, ry­
šys ten prastas, bet šioks toks yra, kiek daug galėtumė­
me nuveikti be kalėjimo sienų ir kažkieno kojinių smar­
vės! —nepasiduodamas man aiškino Saška.
Prisiminiau Astridą. Tiesą sakant, ji visą laiką man
stovėjo prieš akis ir niekaip negalėjau jos nuvyti, nega­
lėjau nuo jos pabėgti. Jei ne ji, būčiau pasiryžęs visiems
tiems bachūrams snukius išdaužyti, galiausiai leisdamas
jiems mane garbingai užmušti, bet čia —ji —stovi prieš
akis ir įsakinėja paklusti Saškos taisyklėms, bandyti išsi­
kovoti vietą, o tada mobiliuoju paskambinti jai, išgirsti
pirmuosius dukrelės verksmus, pirmą ištartą žodį.
—Tu teisus, negalim pasiduoti. Ką dar turėčiau žino­
ti? —paklausiau jo sėdėdamas ant lovos, kiek drebėdamas
ir smalsaudamas, nes žinioms galvoje visada atsiras vie­
tos, ypač tada, kai informacija svarbi.
85
E D V I N A S KR ū C A S

Jis nusišypsojo savo kreiva šypsena. Pagaliau užuodė


viltį. Jis pajautė alkį —abipusį ryšį. Pradėjo kiek aiškiau
kvėpuoti. Mačiau, kaip apsiramino, atsipalaidavo. Iš­
traukė iš po lovos savo cigarečių pakelį, atidarė jį, vieną
pasiėmė sau, o paskutinę padavė man.
—Čia mano paskutinės, taupiau šitą pakelį dvejus
metus, laukdamas, kol kažkas mane iš čia ištrauks, kol
nereikės dūchauti> o dabar jomis pasidalinu su tavimi.
Blogiau nebus, parūkom, o paskui žiūrėsim, ką atneš ry­
tojus, gal galėsim rūkyti kiek širdys geis.
Žiūrėjau per grotas į pasaulį. Į tolimus horizontus,
aukštus medžius —niekas iš čia laimingas nepasprunka.
Žiūrėjau į Lietuvos kraštą —ten nebuvo Londono. Klau­
siau savęs, ką dabar daro Astrida, ar turi už ką pavalgyti,
ar turi pinigų nuomai. Reikėjo žūtbūt kažką daryti, bet
buvau bejėgis, neturintis jokios vyriškos galios.
Iš apmąstymų mane pažadino Saška. Įsakė stotis ir eiti
į rūkomąjį. Užgesino savo cigaretę ir stambią nuorūką
įdavė man. Sakė ją prisidegti atsisėdus prie ketvirto rū­
komojo stalelio, nes ten visada naujokus iš tolo apžiūri
valdžia. Vykdžiau jo nurodymus. Saška sekė mane iš tolo,
apsimesdamas, kad nepažįsta, jaučiau pareigą jam įrody­
ti, kad mes kažką sugebam, kad esam pajėgūs išsikovoti
86
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R O T Ų

valdžią. Tai buvo mano pirmoji diena zonoje, jau buvau


supažindintas su visu nešvariu zonos gyvenimu. Ar iš tie­
sų viską žinojau? Ničnieko.
Atsisėdau prie ketvirto rūkomojo suolelio. Ten bu­
vau vienas. Netoliese sėdėjo grupelė raumeningų pli­
kių, spėjau, kad būtent jie yra vadinamoji valdžia. Jie
nevilkėjo uniformų, tik treningus, atrodė kiek sveikesni,
geriau įmitę už kitus kalinius. Vienas iš jų užmetė žvilgs­
nį į mane, tada nusisuko ir kažką pakuždėjo kitiems.
Tada visi pradėjo mane stebėti ir tyliai aptarinėti. Vyrai
rūkė netaupydami tabako dūmų. Leisdami smilkti savo
cigaretėms jie tyrinėjo mane it masalą vilkams, it gerai
nupenėtą skanėstą. Prisidegiau Saškos duotą nuorūką,
maniau, kad ta akimirka buvo tinkama pademonstruoti
savo kaip naujoko galią, apsimesti, kad turiu galios ir už
sienų, už tvoros.
Prie manęs priėjo vienas iš jų, pasikrapštė nosį, tada
delnu patrynė nuskustą smakrą, galėjai girdėti vyrišku­
mo atodūsį, atsiduodantį pirmykščiu gyvenimu, išduo­
dantį žmogaus mutaciją iš beždžionės ir primityvų ins­
tinktą tam priešintis.
- Naujokas? Hm, snukis dar gerai išsaugotas, žandi­
kauliai vietoj, prasižiok, - paliepė jis.
87
EDVINAS KR □ CAS

Prasižiojau, o jis kone persivertė per stalą ir šiurkščiais


pirštais suspaudė mano veidą, įsistebeilydamas į mano
burną.
—Dantys vietoje. Už ką sėdi? —paklausė.
—Garbingai nužudžiau, norėjau vesti, pinigų reikė­
jo, - nustatęs žemą balso tembrą ištariau, žinodamas,
kad dabar pirmą kartą kažkam melą oficialiai pateikiu
kaip kraupią tiesą.
—Ir aš būčiau tavo vietoj taip daręs, kito varianto
mums, paprastiems piliečiams, nebelieka —kontrabanda
arba žmogžudystė, —pritarė jis. - Ei, vyručiai, prieikit! —
šūktelėjo kitiems.
Išsigandau. Būčiau pradėjęs rėkti, bet mano riksmą
sustabdė gumulas gerklėje. Nurijau jį.
—Iš kur būsi? —paklausė atlėpusių ausų savininkas.
—Iš sostinės, —sumelavau, juk aš kaimietis.
Prisiminiau, kad Saška man buvo prisakęs nemeluoti
dėl savo kilmės. Supratau, kad rizikuoju savo galva, bet
studentavimo metai man buvo gerai padėję perimti vil­
niečio akcentą.
—Na, mūsų dauguma iš Kauno, mes portugalų ne-
mėgstam, bet gal tu ne toks. Sakyk, kokia mums iš tavęs
nauda? Gal norėtum bachūrams padėti? —juokdamasis
klausė vienas iš gaujos narių.
88
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Suvokiau, kad tai pasiūlymas tapti jo asmeniniu


dūchuyapie tokius pasiūlymus man buvo užsiminęs Saš-
ka. Pasijaučiau įspraustas į aklavietę. Rodės, kad mano
pareigos jau paskirtos savaime. Nužvelgiau į suglebusį
Sašką. Jis atrodė perdžiūvęs vaikėzas, visai suluošinto
stuburo, ištinusių krumplių, kreivo veido ir pajuodusių
ratilų. Sėdėjo tas vargšas gale rūkomojo nieko nesitikė­
damas. Ėmiausi kontratakos.
—Matai šitą cigaretę? —atkišau jam savo nuorūką. —
Aš tokias čia rūkysiu kiekvieną dieną, nes turiu vieną
draugelį nuo pasienio, jis parūpins. Gebu rašyti, tad ir
mano moteris bus patenkinta, nes nuolatos gaus mano
laiškus ir gėlių puokštes, nereikės jai kitų ieškot, —drąsiai
tėškiau savus įrodymus į svetimą snukį.
—Tu ką, rimtai? Kuo save laikai? —paklausė vienas iš
jH-
—Aš Frenkas, —įtraukiau cigaretės dūmą.
—Ką gi, Frenkai, rytoj mums cigarečių pakelį prista-
tysi tokiu pačiu metu —būsi bičiulis, o jei ne —dūchamo-
ras būsi, —patenkintas sušuko.
Palinkčiojau galva ir, kol dar neapsivėmiau, atsisto­
jęs žengiau savo kameros link. Žengiau drąsiai ir savimi
pasitikinčiai, nors iš tiesų nežinojau ką daryti, už kurio
83
EDVINAS KRDCAS

plauko griebtis. Ir iš kur galėjau išpešti tą suknistą ciga­


rečių pakelį?
Saška tuojau taip pat prisistatė persmelktas šalčio ir
nuogąstavimo, laukdamas, kol išdrįsiu kažką jam išle­
menti.
—Klok viską! —inkštė jis.
—Turiu jiems iki rytojaus gauti cigarečių pakelį, an­
traip mano dienos pasibaigs kaip dūcho, —sucypiau.
Saška sutriko. Jo akys tarsi sustingo, tapo kaip tirps­
tanti nuo globalinio atšilimo Arktis. Jo skruostu nurie­
dėjo ašara. Tada jis pažvelgė per langą, nusibraukė į ran­
kovę skruostą ir ištarė man:
—Gausiu! Aš gausiu tau pakelį cigarečių! Nejaugi jie
pažadėjo, kad tapsi savas?
—Na, ne taip viskas buvo. Visų pirma jie mane ap­
klausė, turbūt neįtikinau, tad pasiūlė padėti jiems gyven­
ti, supratau, kad suka link to, apie ką buvai pasakojęs.
Akimirkai jau dėjau sau peilį prie gerklės, bet tada išsisu­
kau primelavęs, kad turiu pažinčių už sienų ir galiu gauti
viską, ko panorėjęs. Šnekėjau su tokiu entuziazmu, kad
spėju, praslydau.
—Frenkai, nenuvertink jų, nedaryk didžiausios klai­
dos. Jie čia jau seni vilkai, permato kiekvieną naujoką.
ad
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Rytoj paduosi jiems cigarečių pakelį, bet pats būtinai


privalai turėti ir dar vieną. Tada jie tave savaitę stebės,
nelies nei piršteliu, o kai cigaretės pasibaigs, supras, kad
esi jiems reikalingas. Tada jau galėsi skųstis, kad buvę
draugai tave pakišo, —aiškino Saška.
Po vakarienės nusprendžiau grįžti į kamerą. Neno­
rėjau niekur rodytis ir jaučiausi nuvargęs it šuo. Mūsų
kameroje buvo dvi viengulės lovos, jokių grotų kaip fil­
muose nebuvo. Gyvenome su Saška tarsi pensionate. Tai
buvo pirmoji mano kaip kalinio diena, tačiau jaučiausi
taip, tarytum būčiau gyvenęs jau visą penketą. Nežmo­
niškai ilgėjausi Astridos. Kvapas čia buvo visai kitoks.
Pro atvirą langą uodžiau Lietuvą, lietuvišką kaimą.
Apie devintą Saška pakalbino mane išeiti į rūkomąjį
palošti Burbuliatorių. Burbuliatorius —tai toks žaidimas,
kai kalinys nuogu užpakaliu sodinamas ant pilno van­
dens kibiro ir liepiama taip stipriai pūsti orą, kad vanduo
burbuliuotų. Žinoma, kalinys greičiau pakratys kojas,
nei jam pavyks, bet net ir dūchai kartais susibūrę nu­
spręsdavo atsipalaiduoti. Atsisakiau. Nieko nenorėjau,
net pokalbių su naujuoju pažįstamu. Vis dėlto Saška jau
iš pirmo akimirksnio pasirodė savas, patikimas žmogus.
Naktį jis kažką murmėjo per miegus, tačiau neteisiau jo,
ai
EDVINAS KROCAS

neturėjau priežasties, pats neužmigau, tik laikiau įsiki­


bęs pagalvę it ji būtų Astrida. Draskėsi širdis vien apie ją
pagalvojus, o dar dukrelė, kuri sutiks šį pasaulį be tėvo.
Guodė tik viena žinia, kad teisme mano advokatas iško­
vojo lengvesnę įkalinimo formą, tai reiškė, kad Astrida
galės mane lankyti.
Tą naktį svarsčiau labai svarbų egzistencinį klausi­
mą —ar turiu pažinčių už grotų, ar kas nors galėtų pa­
rūpinti Astridai pinigų pragyvenimui. Tik jau apčiuopęs
senų bičiulių vardus supratau, kad negaliu į juos kreiptis,
nes išsiduočiau sėdintis kalėjime, o to niekas negalėjo su­
žinoti, negalėjau leisti, kad kas nors drįstų svarstyti, ar
išties būčiau drįsęs kažką nužudyti. Toks jau buvau visą
gyvenimą —savo likimo paslapčių sergėtojas.
aška pabudo kažkur apie šeštą ryto. Jo akys buvo

S užtinusios tarsi visą naktį būtų verkęs. Kai paklau­


siau, kas nutiko, jis tik apsimetė turįs reikalų ir
negalintis su manimi dabar plakti liežuviu. Jis kažkur
išėjo, aš tuo tarpu pasilikau kameroje. Pasirodo, tokiu
laiku kameros jau būna atrakintos. Norėjau parašyti As-
tridai laišką, tačiau neturėjau popieriaus, nusprendžiau
iškuisti Saškos stalčius, galbūt ten būčiau galėjęs ką rasti.
Radau lipnios juostos, sąsiuvinį su išplėšytais arba pu­
siau prirašytais puslapiais, rašiklį. Išplėšęs vieną puslapį
buvau nusprendęs išlieti visus savo nuogąstavimus ir il­
gesį, tačiau į kamerą užėjo pareigūnas ir iškvietė pusry­
čiams. Tokie garbingi pakvietimai pusryčiauti, pietauti
ar vakarieniauti suteikiami tik naujokams pirmąsias dvi
33
E D V I N A S KR D C A S

dienas. Taip pareigūnai tikrina, ar naujokas dar gyvas


ar nepuolė į psichozę, taip pat stebi, ar noriai vykdoma
disciplina - kuo nuolankesnis būsi, tuo tau geriau. Ži­
noma, savo garbės pamiršti taip pat negalima.
Galbūt gerai padariau tada paklausęs jo ir nuėjęs į
valgyklą, antraip būčiau parašęs siaubingai liūdną ir is­
terišką laišką Astridai, būčiau kaip nors išreikalavęs jį
išsiųsti, o juk nuoširdžiai nenorėjau jos liūdinti, norė­
jau, kad žinotų, jog turiu dėl ko kovoti. Privalėjau būti
beširdis garbingas karys, bent jau jos akyse.
Pusryčiams kavos čia gauti neįmanoma, net patiems
vierchams. Geriausiu atveju valgykloje dirbantys seniai
gali tau parūpinti keletą arbatos pakelių, o iš jų brin­
kinamas čefyras —labai stipri juodoji arbata. Tą rytą ir
aš jo gėriau, nors skonis šlykštus, bet arbata veikia net
geriau nei kava. Iš pradžių kiek trenkia per galvą, vė­
liau vis spiria į tualetą, o čefyras turbūt vienintelis ten
vartojamas kavos pakaitalas. Gerai tiems, kurie išmoko
gyventi be rytinių svaigalų. Nerūkančių tik vienetai,
tiksliau, daugybė tų, kurie nerūko, nes neturi ką, vie­
netai tų, kurie net nebenori rūkyti. Sudoroję pusryčius
dauguma sulenda į rūkomuosius, kur kiekvienas prie
savų aptarinėja dienos reikalus. Net ir neturintys ką
94
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

rūkyti subėga, vėliau, kai jau išsiskirsto, jie susirenka


nuorūkas ir išsikrapšto iš jų tabako liekanas, susisuka
cigaretes į laikraščių skiautes ir džiaugiasi savo šedev­
ru.
Tą rytą stengiausi kuo natūraliau atkartoti bachūrų
veiksmus. Elgiausi taip, tarsi man čia būti nereikštų jo­
kio skirtumo —zona ar laisvė. Juk tikram bachūrui turi
būti visai tas pats, kur jis yra. Žinoma, į mane vierchai
žiūrėjo dar įtariau, kadangi kiekvienas iš jų žinojo, jog
šiandien po pietų turėsiu jiems pristatyti cigarečių pa­
kelį. Jie laukė tos akimirkos, kada prigaus apsimetėlį
ir galės sudaužyti, vėliau paskirti sau dar vieną dūchą.
Niekur nemačiau Saškos. Jis net nepusryčiavo, ne­
buvo jo ir rūkomajame, kai grįžau į kamerą, ten jo pėd­
sakų neaptikau.
Meldžiausi, kad nebūtų pasišiukšlinęs ir spėtų grįžti
iki pietų, antraip degsime abu. Tiksliau, Saškai tai būtų
toks pats gyvenimas kaip iki manęs, aš buvau jo vie­
nintelė viltis, o man tai būtų smūgis žemiau bambos,
mat jau tikėjausi lengvai prasmukti į bachūrų luomą po
tokių Saškos pamokų. Mano intuicija sakė man, kad šį
kartą išlindęs iš gimdos į kitokį pasaulį privalau elgtis
kitaip - nebedaryti klaidų.
95
E D V I N A S KR □ C AS

Tai buvo antroji mano gyvenimo diena Pravieniškė­


se, tačiau jausmas buvo toks, kad man net laisvai paju­
dėti nebuvo leista. Kaipmat buvau įspraustas į kitokią
egzistencijos būklę. Kalėjimą visuomet įsivaizduodavau
kaip asmeninę izoliaciją, kai neturi su kuo pabendrauti,
tik pats su savimi. Tarsi atliekamos bausmės laikas būtų
skirtas pokalbiams su savimi ir graužačiai dėl padaryto
nusižengimo. O dabar susidūriau su visai kita situacija,
patekau į specifinę visuomenę, kuri reikalavo labai daug,
kad priimtų kaip savą. Būti savu čia reiškė būti žmogžu­
džiu, gyvuliu, dėl vienokio ar kitokio pasitenkinimo ar
duonos kąsnio galinčiu supjaustyti kitą į gabalus, savo
kūdikį įmesti į šulinį, sudaužyti pilietį taip, kad jo kau­
kolė būtų panašesnė į molio gniužulą —ne į mąstančią
makaulę. Net ir čia, rodos, reikėjo gauti leidimą gyventi,
antraip tave suvolios pačią pirmąją dieną ir išsidirbinės
iki paskutiniosios valandos.
Mušė pirmą valandą po vidudienio, mušė kaip kumš­
čiu į krūtinę, o Saška dar vis nesirodė. Pamaniau neisiąs
pietauti, bet tada supratau, kad tokiu elgesiu sukelsiu
dar didesnį bachūrų įtarumą. Nežinau, kodėl tie asilai
tikėjosi, kad vos čia pakliuvęs sugebėsiu jiems parūpin­
ti rūkalų? Jau net pats nebenorėjau rūkyti, tiesą sakant,
9B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

ta idėja net savotiškai vimdė, žinojau, kad ant smilks­


tančios cigaretės pastatyta nesuvokiamai daug. Sunku
turbūt net įsivaizduoti, kiek tas bachūro titulas kaliniui
kainuoja. Kiek ir gyvybė, o gal net truputėlį daugiau.
Suvokiau, kad labiau už cigaretes jie laukia progos su
manimi susidoroti. Kalinių nėra tiek daug, kad liktum
nepastebėtas, naujus veidus čia greitai pastebi ir juos la­
biausiai tiria.
Nuėjau pietauti. Maisto kąsnius rijau sunkiai ir kone
springau, gerklė buvo perdžiūvusi, joks vanduo jos ne­
dirgino. Po pietų pirmiausiai nulėkiau į tualetą visko
išvemti, o tada atgal į kamerą. Lovoje radau miegantį
Sašką, šis vaizdas kaipmat mane nudžiugino ir kartu pri­
bloškė. Nerimavau, myžau į kelnes, o tada ruošiausi jį
galop pažadinti. Miegojo jis veidu į pagalvę. Vos pakė­
liau jo makaulę —kairiąją akį puošė gili kraujosruva.
—Ko žadini, pažiūrėk ant stalo! —numojo ranka ir vėl
krito į pagalvę ištaręs pagiežos kupinus žodžius, kuriuos
rytais tariame pažadinti žadintuvo.
Ant stalo buvo numesti du pakeliai „Parlament“ ci­
garečių —Lietuvoje tuo metu tai buvo elitinės cigaretės.
Griebiau jas ir išlėkdamas iš kameros dar tarstelėjau Saš-
kai padėkos žodį. Vėliau norėjau iškamantinėti, iš kur jų
97
E D V I N A S KR D C AS

išpešė, jei, neduok Dieve, vėliau būtų prireikę dar dau­


giau. Tačiau vėliau jau buvo per vėlu.
Nuėjau į kalėjimo rūkomąjį. Ten buvo pats rūkymo
pikas, mat po pietų visi renkasi į rūkomąjį - aptarti kaž­
ką svarbaus, pamatyti atgabentus naujokus.
Pats pirmas prisėdau prie bachūrų. Jie tylėjo įsmeigę
į mane rimtus žvilgsnius. Kartais tokius gali išvysti per
publicistines laidas, kur demonstruojamas nusikaltėlių
gyvenimas, rodomi jų per anksti susenę veidai ir sulau­
kėjusios akys.
—Ko laukiat? Pašventinto? —išspaudžiau su tokia iro­
nija, kad jie kone liko šokiruoti.
—Kaip tai ko? Pažadą tesėjai? —paklausė piktu žvilgs­
niu pats aukščiausiasis.
—Apie cigaretes kalbi? Aišku, kad tesėjau, - drąsiai
atrėžiau.
Ištraukiau iš kelnių kišenės vieną „Parlament“ pakelį,
numečiau jiems ant stalo. Žvelgiau jiems į akis, žvilgsniai
pynėsi, tarytum spėliotų, kuris pirmas išdrįs jį čiupti ir
demaskuoti save. Galiausiai vienas iš jų pavyzdingai lėtai
pakėlė pakelį ir ištarė:
—Mes visi jį pasidalinsim. Pasakok, iš kur jų gauni, ir
geriau nemeluok, - ištarė jis.
98
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Aš iš kišenės išsitraukiau kitą pakelį. Vykdžiau Saš-


kos nurodymus. Praplėšiau jį, išsitraukiau cigaretę, bet
supratau neturintis žiebtuvėlio.
- Turit ugnies?
Vienas iš jų pasiskubino man ją pridegti, žinoma,
visi jį gana piktai nužvelgė, tarsi išdaviką, pasiskubinusį
pasišiukšlinti. Bet kas taip nesielgtų, manydamas atra­
dęs aukso gyslą?
—Čia jau mano reikalas, iš kur gaunu, turiu neblogų
pažinčių už zonos sienų, nejaugi priversit jas atskleisti?
- Na, tu teisus, seniuk. Mums būtų visai neprošal
tave pasiimti. Jei dar nežinai, tai mes bachūrai, mūsų
čia niekas neliečia, net valdžia mums pavaldi. Jį gali va­
dinti vierchu. —Pirštu nusmeigė tą, kuris, rodėsi, čia
esantis jau mažiausiai porą amžių. —O ant kitų trijų
suolelių sėdi dūchai —kiekvienas mums pavaldus. Ir tu
tokį gausi, jei prie mūsų prisijungsi, o jei ne, gali raukt
pas juos.
—Na, tokio pasiūlymo dar nesu gavęs, bet tebūnie,
aš sutinku, —lėtai tariau žodžius, apsimesdamas, kad
svarstau, nors, Dieve brangus, ką aš bandžiau apgauti.
Taip aš tapau bachūru. Man, žinoma, buvo suteikta
laisvė ir ramesnis gyvenimas už grotų. Vėliau man gauja
aa
EDVINAS KROCAS

parodė kačialkę, savo kameras, papasakojo apie tulikus,


dušus —pirmi trys tualetai tik gaidžiams, pirmi trys du­
šai —gaidžiams, viskuo kitu galiu naudotis. Jeigu rasiu
dūchą duše, galiu jį suspardyti, net nesvarbu, kad jis sve­
timas, juk bacbūrams duše pirmenybė. Žinoma, dūchas
tikriausiai pats susirinks savo skudurus ir pabėgs, nes bi­
jos gauti į kaulus.
Po visų apmokymų skubėjau į savo kamerą, kur vėl
pasigedau Saškos. Norėjau jo paklausti dėl tolesnio savo
gyvenimo, gauti daugiau patarimų, išpešti tiesą, iš kur
sugebėjo gauti tų cigarečių. Tačiau jo nebuvo. Priguliau
ant savo lovos. Gulėjau ant šono, tad puikiai galėjau ma­
tyti sujauktą Saškos lovą. Ji kažkodėl dvelkė šalčiu, šiek
tiek prakaitu. Panašus kvapas sklinda tais rytais, kaip ke­
liamės išpilti šalto prakaito po košmarų. Tik Saškos lova
kvepėjo dar kažkuo salsvu —krauju. Nežinojau, kas jį
sumušė ryte.
Prisėdau prie stalo ir nusprendžiau parašyti Astridai
laišką. Žinoma, net nenutuokiau, kokiu būdu galėčiau
jį išsiųsti, juk buvau dar naujokas ir nespėjau užmegzti
ryšių su budinčiais pareigūnais. Iš Saškos komodos stal­
čiaus išsitraukiau pusiau išplėšytą sąsiuvinį, su juo iškrito
ir kažkoks kažkam skirtas laiškas. Būčiau palikęs jį gulėti
I0D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

ant žemės, bet ant jo matėsi mano vardas. Kuo skubiau


atplėšiau:

Frenkai,
Tikiuosi, jie tavęs neprigavo. Už vogtas cigaretes
su manimi žadėjo susidorot. Demaskavo valytojas,
kai čiupau nuo skalbiankės plovykloj. Prisiekė tyla,
bet niekuo negalipasitikėt. Pasiduodu. Jei gausi nau­
joką, nerizikuok jį mokydamas, nes tu juk bachū-
ras —perpjaus gerklę. Čia gyvendamas niekad nieko
nenuspėsi.

Ir vėl nužvelgiau į jo lovą. Svarsčiau, kada laiškas ga­


lėjo būti parašytas, juk per pietus jis jau gulėjo ištinu­
siu veidu. Pasijaučiau nesaugus, nes ir pats galėjau būti
įduotas. Galbūt Saška neištylėjo ir paskundė mane, pa­
sakė, kam tos cigaretės reikalingos.
Atsiguliau į lovą ir ruošiausi užmigti, tikėjausi, kad
rytoj viskas susitvarkys ir rasiu miegantį Sašką, o tada
viską su juo ir aptarsiu. Bet į kamerą tuojau pat įsiveržė
keli dar nematyti kaliniai ir liepė staigiai keltis iš lovos.
—Varom, turi kai ką pamatyti. Saška su tavim gyve­
no? —paklausė.
lūl
EDVINAS KR □ CA S

Žodis „gyveno“ man kaipmat vožtelėjo per galvą. Pa­


jutau, kad kažkas ne taip. Net nežinau, ar tikrai buvau
pasiruošęs su tuo susitikti akis į akį. Vis dėlto nuspren­
džiau apsimesti nieko neįtariantis ir sutikau eiti kartu.
—Tikiuosi, esi šaltų nervų, —burbtelėjo kažkoks susi­
traukęs laibas senis.
Jie visi ėjo tulikų link, jau pamaniau, kad vargšelis
bus apsimyžęs ir bijo išeiti. Bet pro tualetus praėjome.
Sustojome prie dušo kabinos. Visi tylėjo, giliai įkvėpė ir
paskatino mane žengti pirmą. Pravėriau duris.
—Sūdąs! Saška, bliat, ei jūs, kaip suprasti? Jis čia pats
ar kažkas jį...?
—Nežinom, Dimka užsuko į dušą ir vėliau apsivėmęs
atbėgo pas mus papasakoti, - atsakė man tas mažas per­
balęs senis.
Atsigręžiau į juos, tada vėl į Sašką. Jis kabėjo nekvė­
puodamas, kūnas atrodė net pilkas. Buvo apsitriedęs,
smarvė pykino, nuo vamzdžio iki jo gerklės besitęsianti
virvė man pačiam spaudė gerklę. Nebegalėjau kvėpuoti.
Palikau juos ten stovinčius ir pasileidau bėgti savo kame­
ros link. Man žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, ar jis pats nu­
sprendė sau kilpą užsinerti ar kas nors padėjo. Dar kartą
perskaičiau jo laišką. Verčiau būčiau jo neradęs, būčiau
102
S E P T Y N E R ! M E T A I UŽ G R Ū T U

manęs, kad vargšas nusižudė dėl nelaimingo gyvenimo,


o dabar buvau įkliuvęs į tikrą detektyvą.
Iš laiško nieko nesupratau. Viskas atrodė užkoduota,
puikiai tiko tiek žmogžudystei, tiek savižudybei. Nu­
sprendžiau grįžti į dušo kabiną. Vos pravėriau tas du­
ris, man susisuko galva ir aptemo akyse. Susmukau ant
žemės, praradau sąmonę. Gulėjau prasižiojęs, nebijojau
užsikrėsti sifiliu. Sifilis neplinta per pražiotas burnas.
yvas? - paklausė kažkas.

G Akyse vaizdas vis dar liejosi. Mačiau neryš­


kius šešėlius, apspitusius mane. Jų buvo daug,
o aš vienas. Kaip piemuo tarp vilkų.
—Kur aš? —paklausiau jų.
- Savo kameroj. Partempėm namo. Apsivožusį radom
prie dušo kabinų.
—Kur Saška? —paklausiau.
- Mes tavęs norėjom paklaust to paties. Tu su juo gy­
venai, gal jis tau ką pasakojo? Ruošėsi nusižudyti ar buvo
kam prisidirbęs? - tardė mane. - Užsiminė ką nors ar
laišką parašė?
Nužvelgiau ant stalo užverstą sąsiuvinį, kuriame bu­
vau palikęs Saškos laišką. Godžiai nurijau riziką.
1D4
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

—Ne, nieko. Galit mane palikti, man viskas gerai, —


atsakiau.
—Na, žiūrėk. Turbūt tave ateis apklausti pareigūnai,
neįkliūk jiems. Sašką jau išnešė juodam maiše, nespėjai
atsisveikinti, nors visai trumpai pažįstami buvot. Ilgai
vienas nebūsi, atves kitą kalinį.
Kaipmat šokau iš lovos. Juodas maišas jau ne pirmą
kartą vaidenosi mano gyvenime. Nupurtė šaltis, kiek apte­
mo akyse. Ką tik rizikavau prieš bachūrus, kurie, jei būtų
norėję, būtų radę Saškos laišką, o tuomet, ko gero, man
būtų pasibaigę ne ką geriau nei Saškai. Čiupau nuo stalo
sąsiuvinį ir pakišau po savo čiužiniu. Nusprendžiau pasi­
knaisioti po Saškos daiktus stalčiuje, jų jau niekam nepri­
reiks, greičiausiai bus išmesti. Likau vienintelis jam arti­
mas žmogus, būčiau pasityčiojęs iš jo vilties, jeigu nepa-
siimčiau to, ką anksčiau ar vėliau būtų pats padovanojęs.
Saškos stalčiuje nieko ypatingo neradau. Keletą nuo­
traukų, kuriose jis buvo apsikabinęs dvigubai už jį stam­
besnę merginą, pigiausių vienkartinių skutimosi peiliu­
kų, kuriuos čia vadina moikėmis ir naudoja ne po vieną
kartą, apdriskusį katekizmą ir du apgraužtus tušinukus.
Viską paslėpiau po savo čiužiniu, palikau stalčiuje tik
skutimosi peiliukus, tarp kurių dar buvo pasilikę pažastų
plaukų, nes nebūčiau prisivertęs jais pasinaudoti.
105
EDVINAS KRDCAS

Kabinausi minties, kad Saška buvo nužudytas. Su­


prantu, paprasčiau būtų patikėti, kad jis pasikorė pats.
Tačiau reikėjo išlikti budriam, o ne ramiam. Ramybei
čia ne vieta. Norėjau rasti įrodymų, patvirtinančių mano
spėjimus.
Pavakare manęs apklausti atėjo tardytojai. Kamanti­
nėjo, ar nieko negirdėjau, ar Saška nesiskundė dėl gra­
sinimų.
—Nematei jokių keistų grasinimo ženklų ant jo kūno,
sumušimo žymių? —klausinėjo aiškiai žinodami, kaip tas
vyrukas atrodė prieš kišamas į maišą.
Prisiminiau pakėlęs jį už plaukų per pietus, kai norė­
jau paklausti, ar jis pasirūpino cigaretėmis. Prisiminiau
kraujosruvą, prisirpusią šviežią mėlynę ant akies.
—Ne, nieko. Spėju, pats nusižudė, atrodo, buvo šiek
tiek trenktas, —numykiau.
—Supratau, dėkojame už parodymus, - atsakė jie at­
sistodami.
Vos užtrenkė duris, susiėmiau už galvos ir pradėjau
mąstyti apie kraujosruvą ant Saškos veido. Nežinojau,
nuo ko galėčiau pradėti. Dar kartą išsitraukiau jo daiktus
iš po čiužinio ir perverčiau kiekvieną - nieko įtartino
neradau. Tada prisiminiau pastebėjęs kažkokius užrašus
jo sąsiuvinyje, į kurį įkišau man skirtą laišką. Atsiverčiau.
ID B
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

Rodės, tai buvo dienoraštis. Iš pradžių tekstas pasiro­


dė visai nerišlus, tarsi kažkokia piligriminė kelionė, pilna
smurto užuomazgų, baimės. Nebuvo nei aiškaus laiko,
nei vietos, supratau, kad Saška aprašinėjo savo sapnus.
Perskaičiau vieną:

Lapkričio devynioliktoji.
Koza, tas gyvulys, ir vėl čia stovi. Kitoje stalo pu­
sėje. Atėjo, kadjam tarnaučiau. Tas menkysta, su ku­
riuo kartu buvau atvežtas, reikalauja, kad būčiau
jo dūchas. Iš pradžių viskas buvo gerai, prašydavo
masažo, nereikalaudavo net kojinių skalbti, o dabar
pradeda prie manęs priekabiauti. Nori, kad būčiau
jo gaidys, nori viskopaslapčiomis. Jis išsigandęs, kad
išduosiu bachūramsy norus, bijo, kad įgrūs į gaidy-
‘0

ną. Arnoldas, idiotas, kurį išniekino ir apmyžo galvą,


su kuriuo dalinuosi savo kamera, manęs vis klausinė­
ja, kodėl naktimis aimanuoju, opabundu su ištinu­
siomis akimis. Gerai, kadjam jau paskutinės dienos,
jis niekada nesužinos, kad tas asilas Koza man grasi­
na. Kada norsjį įduos, pašalins. Arba tai padarysiu
pats. Kartaisjam atveža cigarečių, jei tenkinujo no­
rus, numeta kelias ir man. Sapne taip nėra, košma­
ruose tik grasinimai.
ID7
EDVINAS KR□ CAS

Supratau, kad vargšas buvo spaudžiamas prievarta.


Man dar labiau parūpo išsiaiškinti, kas tas Koza. Saška
buvo vienintelis žmogus, kurio dėka dar buvau nepalies­
tas, kurio dėka turėjau sveikus šonkaulius ir nesukne­
žintą veidą. Brendo ryžtas atkeršyti už draugą. Įtariau,
kad Saška cigaretes buvo pavogęs būtent iš to tipo, tad
gandas galėjo greitai pasklisti, tuomet grėsmė pasisuk­
tų manęs link. Privalėjau kažką sugalvoti. Greitai. Kad
dar viena nereikalinga burna būtų užčiaupta. Tą vakarą
mano kamerą slėgė šaltis, trūko šeimininko kvapo, kūno
šilumos, aplinka jau buvo neatpažįstamai pasikeitusi,
įsielektrinusi. Tarsi kažkam numirus siela ieškotų skylės,
pro kurią galėtų pabėgti. O gal visgi siela yra materiali ir
jai sunku ištrūkti per grotomis užkaltus langus? Tą vaka­
rą nepabaigiau pradėto laiško, jį pasilikau kitai dienai,
tikėdamasis, kad Astridai viskas gerai.
er pusryčius valgiau kiaušinienę su pasenusia

P duona, gėriau čefyrą, dabar jis jau atrodė paken­


čiamas. Pasijaučiau pernelyg greitai prisitaikantis
prie naujo gyvenimo ritmo ir aplinkos. Man buvo leis­
ta prisėsti prie bachūrų stalo, kur visi tylėdami godžiai
valgė.
—Gal nori po pusryčių su mumis parūkyti, sulošti
kortomis partiją? - paklausė Zopa.
Zopa buvo tas pats plikis su atlėpusiomis ausimis. Jis
dažniausiai tarp mūsų kalbėdavo ir dažniausiai nusišne­
kėdavo. Niekas nesuvokė, kaip jis galėjo atsidurti tarp
bachūrų, bet niekas jo neklausinėjo, nes tas tipas buvo
vienas seniausių šio kalėjimo kalinių, niekas nedrįso
EDVINAS KR□ CAS

prieš jį net piršto pakelti, kadangi Žopa kiekvieną dieną


nuoširdžiai sportuodavo, o jo dūchai būdavo daugiausiai
sumušti. Tas agresyvus tipas buvo pavojingas tik žemes­
nių kastų kaliniams, o prie bachūrų stalo tapdavo malo­
nus ir net visai mielas vyrukas.
—Gerai, —atsakiau jam.
Bėda ta, kad tą praeitą naktį aš daug rūkiau, nes iš
galvos nelindo vaizdai. Ne kiekvienas per savo gyvenimą
spėja pamatyti pasikorusį pilietį. Nežinojau, kaip turėsiu
elgtis, kai jie pastebės mano cigarečių stygių.
Rūkomajame iš karto buvau pastebėtas Zopos, ir jis
greitai pakvietė prisijungti prie jų kompanijos. Ant stalo
buvo padėtas cigarečių pakelis ir kiekvienam buvo leista
juo lepintis. Iš pradžių kiek bijojau išsitraukti cigaretę
ir užsirūkyti, bet noras bežiūrint į visus rūkančiuosius
nežmoniškai didėjo. Vėliau buvo viešai sušaukti dūchai
ir net gaidžiai, Zopa viešai paskelbė mane priimantis
į savo bachūrų gaują, jeigu kažkas išdrįs priliesti mane
bent piršteliu —turės reikalų asmeniškai su Zopa. Tada
link manęs buvo pastumtas stikliukas - Zopa negailėda­
mas įpylė lietuviškos degtinės. Prisiminiau, kuo baigė­
si mano paskutinysis alkoholio ragavimas, tačiau dabar
negalėjau atsisakyti. Džiūgavau gavęs tiek daug lengvatų
11D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

ir malonumų. Tada jau drąsiai ištraukiau iš jų bendro


pakelio cigaretę, ir niekas net keistai nenužvelgė.
Bežaisdami kortomis aptarinėjome kalėjimo gyveni­
mą, kalinių asmenybes. Nuo manęs nebuvo slepiamos
jokios paslaptys, pasijaučiau galintis net pats iš jų šį tą
ištraukti. Kai kurie pasakojo apie sumuštas žmonas, ku­
rios girtuoklius vyrus įgrūdo į kalėjimą, o dabar ramiai
augina vaikus, kai kurie gailėjosi, kiti žadėjo išėję atker­
šyti. Juokiausi kalendamas dantimis. Kiti pasakojo apie
pirmus kartus ir jų pasekmes, kai mergiotės pasirūpin­
davo pinigėliais, apkaltindamos išprievartavimu, o vė­
liau pasendavo akimirksniu teismo salėse pareikalavus
paaiškinti detales, pražildavo ar net praplikdavo iš gėdos,
tačiau teismus laimėdavo be vargo sukišdamos tipelius
už grotų.
Visų pirma paklausiau jų, kur yra biblioteka, nes Saš-
ką buvo užsiminęs, jog ten kartais įmanoma susiekti su
artimais žmonėmis barygų mobiliaisiais.
—Biblioteka trečiame aukšte, pačiame koridoriaus
gale, paskutinės durys dešinėje pusėje, naudokis kiek tik
nori, tik neatsiskaitinėk už paslaugas, nes tie tipai žiauriai
pasikėlę, —kikendamas pasakė vienas bachūras. —Beje,
mane čia vadina Koza, malonu susipažinti, —prisistatė.
EDVINAS KR □ CAS

Nustėrau kaip rujojanti katė, užpulta kiemsargio


šuns. Pridusau, į gerklę tarsi kas būtų kaistų sugrūdęs.
Pistoleto, įremto į smilkinį, dar nejutau, bet neabejo­
jau, kad netoliese kažkas jau švelniai glostė jo gaiduką.
Spausdamas tam bachūrui ranką šiaip ne taip sugebėjau
išstenėti:
—Ir man malonu, aš Frenkas.
Kortomis jie žaidė vadinamąjį Bybį. Nesupratau tai­
syklių ir vis pralošinėdavau, bet jokių statymų nebuvo.
Pralaimėjus prie manęs vis prieidavo Zopa ir įpildavo
į stikliuką spirito.
- Į sveikatą, seniuk, kitą kartą pasiseks, —ištardavo jis.
Mėčiau kortas ant stalo net nemąstydamas. Nukrei­
pęs žvilgsnį į kažkur mąsčiau apie Kozą, o tas keistai nu-
žiūrinėdavo mane, tarsi kažką įtartų. Vos spėdavau įsi­
vaizduoti, ką jis galėjo daryti Saškai, mane nupurtydavo
šiurpas. Degtinė veikė gerai, tad greitai taip įnirtingai
nebemąsčiau, nesistengiau atrišti visų galų. Man rūpėjo
suvokti tik vieną dalyką —kodėl Koza nepasiėmė Saš-
kos kaip savo dūcho. Viena vertus, toks jo poelgis būtų
sukėlęs riziką, jei Saška būtų išdrįsęs prisipažinti bachū-
rams, jog yra prievartaujamas, tačiau nemanau, kad Koza
nebūtų išsisukęs nuo tokių kaltinimų. Visa tai priminė
112
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

painų detektyvą. Žiūrėjau į Kozą su tokiu keršto troški­


mu ir neapykanta, kad net pradėjau bijoti, bijojau, kad
netyčia neišsiduočiau savo žvilgsniu. Jis puikiai žinojo,
kad gyvenau su Saška vienoje kameroje, tačiau abejoju,
ar tikėjo tuo, kad įbaugintas Saška man apie kažką užsi­
mintų.
Prieš pietus nusprendžiau užsukti į biblioteką, pri­
valėjau pranešti Astridai, kaip gyvenu. Bibliotekoje irgi
dirbo vyrai —nenoriu kartotis, todėl pasakysiu —moterų
ten nebuvo. Vietoje moterų kaliniai naudodavosi seksiu­
kais, kol tie galiausiai atsidurdavo tarp invalidų šliapų.
Kai kas sako, kad kitose kolonijose yra moterų, kurios
dirba valytojomis ir panašiai, tačiau tuo metu, kai sė­
dėjau, Pravieniškėse jų nebuvo. Kaliniai gali šį tą veikti
kalėjime: valgykloje plauti lėkštes, gaminti maistą pri­
žiūrimi pareigūnų, būti valytojais, dėlioti knygas į bi­
bliotekoje, šluostyti dulkes. Žinoma, jokio atlygio jie už
tai negauna, tik viltį anksčiau išeiti į laisvę. Tie, kas nori
kažkokio atlygio, rizikuoja būti gaidžiais. Biblioteka —
štai toks buvo suteiktas titulas porai lentynų su seniena
dvokiančiomis knygomis.
Taigi prieš pietus aš įsibroviau į biblioteką. Mačiau
ant suolelio sėdintį barygą, jo esybę išdavė inteligentams
113
EDVINAS KR □ CA S

būdinga sėdėjimo poza, mandagi kalbėjimo maniera.


Tačiau tada į biblioteką įėjo Koza. Turbūt sekė man iš
paskos. Stengiausi jį ignoruoti, bet jis mane pastebėjo ir
priėjęs paklausė:
—Gal nori su manimi išeiti parūkyti, išgerti po gra­
mą?
Tiesą sakant, tą akimirką jį paskerdžiau. Turbūt pir­
mą kartą gyvenime kažką nužudžiau savo galvoje. Ne­
galėjau atsisakyti, kadangi tas tipas turėjo šiokią tokią
galią tarp bachūrų, tiesą sakant, buvo vierchas ir mano
atsisakymas būtų užtraukęs šiokį tokį šešėlį. Astrida vėl
liko nustumta šalikelėn, o mes išėjome į rūkomąjį. Jis
įpylė šiek tiek gryno spirito, praskiesto vandeniu, iš ki­
šenės ištraukė dvi cigaretes, vieną padavė man. Kelias
minutes kažko lūkuriavome, jis dairėsi, ar nieko aplin­
kui nematyti. Kai įsitikino, kad nieko aplinkui nėra,
prabilo:
—Turbūt buvai Saškos kambarioku?—paklausė jis.
—Aha, bet tik dvi dienas... —atsakiau norėdamas nu­
vilti visą vilko instinktyvų įtarinėjimo bruožą.
—Galbūt jis ką nors pasakojo apie mane? - paklausė
maloniai, bet žvilgsnis išdavė klastą.
—Ne, nieko, o turėjo? —apsimečiau.
114
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

—Matai, Saška buvo trenktas, na, jo psichika atšoko


nuo kalėjimo sienų. Pirmus metus jį nesveikai prilupda­
vo už visišką nieką, mat jis per tylus pasirodė bachūrams,
o tyleniai niekam nelimpa. Jis išsireikalavo bachūrų nie­
kieno dūchu nebūsiantis, kadangi dirbo skalbykloje. O
kas mums, mes ir taip tų dūchų turim. Mes su juo kartais
išgerdavom, tačiau prisigėręs visai išprotėdavo, kalbėda­
vo nesąmones, kad aš jį daužęs ir jam grasinęs, supranti,
nieko jam nedariau?
—Na, taip, savaime suprantama, juk negalėtum prie
tokios atmatos liestis? —kandžiai paklausiau.
Jis man nieko neatsakė, tik veidas subjuro. Jis aiškiai
įtarinėjo, kad kažką žinau, bet suvokė, kad prieš mane
nepasilaužytų, jam reikėjo mane perlaužti kitaip. Jei ne
ta kraujosruva ant Saškos akies, būčiau patikėjęs, kad
Koza niekuo dėtas. Viskas man buvo aišku, tik gaila, ne­
galėjau jo rūkomajame nudobti.
Po pietų vėl susitikę rūkomajame neužmetėme nei
žvilgsnio vienas į kitą. Pamaniau, kad būtų neprošal su­
artėti su bachūrais, juk niekada nežinai, kada tai gali pa­
dėti.
—Pasidalinkit, vyručiai, kiek jums laiko čia liko sė­
dėti.
115
EDVINAS KRDCAS

—Man dar penkis metus voliotis, nachui tokią siste­


mą... - burbtelėjo Zopa.
—Vienuolika...
—Aštuonis... —kalbėjo visi iš eilės trumpomis pauzė­
mis tylos pagerbdami kito naštą.
Trumpai tariant, visi dalijomės savo nuoskaudomis.
Vieni pasakojo, kaip išsiilgę savo žmonų, vaikų, kiti pi­
nigų ir beprasmio gyvenimo, nesveiko maisto ir besaikio
vartojimo. Kiti kalbėjo, kad vos išėję vėl varys atgal, nes
nebeturi kur eiti ir nemato prasmės kažką kurti. Labiau­
siai mane sužavėjo Juozo istorija:
—Man dar liko sumauti devyneri metai, o man jau še­
šiasdešimt penkeri. Ir kaip man tiek atsėdėti tokioje sky­
lėje? Ką šešiasdešimtmetis bedantis gali padaryti žmogui?
Pasodino už vagystę —norėjau žmonai auksinių vestuvių
proga padovanoti auskarus. O dabar ji manęs laukia in­
valido vežimėlyje, dukra tik kartais aplanko.
Juozas buvo bachūras, labiausiai mylimas gaujos ka­
linys kalėjime. Mat jis dažnai protingai paaiškindavo,
kaip švelniai bendrauti su moterimi, kai ateis lankymo
valandos, ką jai reikia pažadėti, kad nepradėtų ieškoti
kito sugyventinio. Pasak Juozo, dauguma kalinių visai
praranda savo prigimtinį gyvūnėlio meilumą, pasidaro
11G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

šiurkštūs, šalti, sulaukėja, tad jo patarimai visiems turin­


tiems laisvėje žmonas praverčia, todėl Juozukas kalėjime
labai gerbiamas.
Tokių kaip Juozas čia daugiau nebuvo. Dauguma ka­
linių —itin žemo intelekto žmonės su kiek pakvaišėlišku
testosterono kiekiu kraujyje. Dauguma jų į kalėjimą pa­
teko dėl išprievartavimų arba grasinimų nužudyti, nes
negaudavo to, ko norėjo —vienokio arba kitokio ištvir-
kusio daikto, susijusio su malonumais.
o Saškos mirties buvo praėję keli mėnesiai ir man

P pirmą kartą turėjo būti leista susitikti su žmona.


Nežinau, kokiu būdu su ja buvo susisiekta, nes
mano asmeniniai bandymai paskambinti iš barygų mo­
biliųjų buvo blokuojami sistemos, o kiti —tiesiog nesė­
kmingi. Rašydavau ilgus laiškus, kupinus meilės ir po­
zityvo, nuoširdumo ir ilgesio, tikėdamasis, kad pagaliau
išsiųs. Visi jie buvo skirtingi. Kai laiško nepavykdavo
išsiųsti per pareigūną, atrasdavau naujų žodžių, naujų
vilčių, o anksčiau parašyti pasirodydavo beverčiai, visai
netinkantys. Zopa mane ragino nenuleisti rankų, ka­
dangi anksčiau ar vėliau sugebėsiu sudaryti sandorį su
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T I J

pareigūnais. Jis tikino, kad anksčiau ar vėliau jie pa­


siduoda, tad vieną iš penkiasdešimties laiškų vis dėlto
pavyksta išsiųsti. Tos dienos laukiau ilgai. Tie keli mė­
nesiai man prilygo amžinybei be jokio ženklo iš Astri­
dos. Sulaukiau šios dienos ir tik po pusryčių išgirdau
labai šiurpią tiesą - ji šiandien neatvyks.
Po kojomis buvo numestas pažadas —rytoj dieną
man bus leista jai paskambinti ir aptarti smulkmenas
dėl susitikimo. Niekas man nedavė patarimų, kaip rei­
kės užmigti naktį, Koza tik įpylė skiesto spirito ir davė
parūkyti vakare. Į tą tipą vis dar žiūrėjau kaip į pagrin­
dinį įtariamąjį ir nesiruošiau pamiršti to, kas nutiko
Saškai. Tačiau tą vakarą Koza vienintelis pasėdėjo su
manimi ir pašnekėjo kaip tikras vyras.
—Visos moterys tokios, lūkuriuoja, bet galų gale lie­
ka ištikimos, nenusimink, drauguži, —sakė jis.
—Na, gal tu ir teisus, seniuk, galbūt ji tikrai negalėjo
atvykti šiandien, —atsakiau jam.
Žvėriškai prisilakėm. Jis man pasakojo apie savo
vaikus, kuriuos atėmė teismas ir įkišo į globos na­
mus. Mat žmoną jis apkaltino smurtu prieš vaikus,
o ji paskundė pareigūnams apie jo juodus darbelius.
Be pinigų moteriškė visai nusivažiavo, o vaikus atėmė,
119
EDVINAS KROCAS

dėstė savo istoriją Koza. Jį pasodino į kalėjimą. Dabar


jo vienintelė viltis yra vaikai, viltis, kad kada nors išeis
ir garbingai juos susigrąžins. Be vilties gyventi kalė­
jime —lėta savižudybė. Visi tie, kurie neturi prasmės
gyvenime arba pripranta prie zonos, lieka ten visam
gyvenimėliui arba anksčiau ar vėliau persipjauna ve­
nas. Juk ir pats kiekvieną vakarą atsigulęs į savo guolį
prisimindavau Astridą. Kamera vėl tapdavo šilta, pa­
kvipdavo jos kūnu, jos susijaudinimu, aš ją apkabinda­
vau, prispausdavau savo kūnu prie lovos ir mylėdavau.
Masturbuodavausi apie ją galvodamas keletą kartų per
savaitę, antraip būčiau išprotėjęs. Kiti, kurie mastur­
baciją kalėjime vadindavo iškrypimu, nes smaukyti,
kai greta guli kitas vyras, yra nevyriška, galiausiai atsi­
durdavo gaidyne.
Vidurnaktį Koza išėjo iš mano kameros nuliūdęs,
turbūt apkrautas mano liūdnų šnektų. Galbūt ir pats
apgalvojo, ką gyvenime ne taip darė. Šiame kalėjime
gydančiai veikė ne pats bausmės atlikimas —jis tik dar
labiau traumuodavo kalinius, juk dažniausiai jie būda­
vo eiliniai kažkuo nusikaltę žmogeliai, o čia tapdavo
tikrais nusikaltėliais. Vienintelis dalykas, gydantis kali­
nius, buvo pašnekesiai. Tada pradėdavai pats su savimi
12 D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

kalbėtis ir ieškoti pamesto žmogiškumo, paprastų jaus­


mų, troškimo būti geram savo šeimai.
Vėl prisiminiau Astridos veidą. Dabar ji turbūt kur
kas apvalesnė, juk nešiojo mano dukrelę. Tada smigau
stačiai ant grindų, nes galva nuo skiesto spirito suko­
si nežmoniškai. Tuščias raugintų agurkų stiklainis taip
ir liko stovėti ant stalo iki paryčių, o juodos duonos
kriaukšlė voliojosi ant grindų.
Rytą mane pažadino pareigūnas.
—Kelkis, kiaule, tau reikės prastintis, turėsi naują
kambarioką, gana vienam kaip ponui gyventi.
—Šiandien man buvo pažadėtas Astridos skambutis
apie vidudienį.
—Ar girdi, ką tau sakau? Dar turi laiko sutvarkyti
Saškos paliktą mėšlą. Ko reikia, pasilik sau, kitus daik­
tus gali išmesti. Dvyliktą valandą prisistatyk į punktą.
Jis užtrenkė duris. Naujoko atsikraustymas manęs
nejaudino, tą rytą visą laiką galvojau apie Astridos
skambutį. Saškos daiktus išmečiau, tačiau jo užrašus
vis dar slėpiau po savo čiužiniu. Nuvilkau senas paklo­
des ir viską sukišau į juodą plastikinį maišą - niekam
nederėtų miegoti apsigaubus numirėlio paklode. Jau­
čiau savo buvusiam draugui pagarbą ir nenorėjau, kad
121
EDVINAS KR□ CA S

jo daiktais naudotųsi jo priešai. Net ir siela, jei tokia


egzistuoja, yra nusipelniusi šiek tiek pagarbos ir supra­
timo.
Pusryčių valgyti nėjau, žinojau, kad iki pietų ištver­
ti anokia čia ir kančia. Jau vienuoliktą valandą sėdėjau
prie punkto durų. Prie manęs priėjo Juozukas ir pasi­
teiravo:
—Jau lauki mylimosios skambučio? —sukikeno se­
nelis.
—O kaipgi kitaip, Juozuk, —atsakiau jam.
—Prisimink vieną dalyką - jai nebūtina žinoti to,
kaip tau čia nesmagu gyventi, ji nori žinoti tik tai, kad
ilgai laukti jai tavęs nereikės.
Galiausiai pareigūnas pravėrė duris, užsmaukė man
antrankius ir įleido į punktą. Nenutuokiu, kaip jie su­
sisiekė, tiksliau sakant, sujungė mane su Astrida, tačiau
lygiai dvyliktą valandą man į rankas buvo įbruktas ra­
gelis.
—Frenkai! - sušuko balsas iš anapus. - Frenkai, girdi
mane?
Girdėjau tą nežmoniškai pasiilgtą balsą, tą virpesį,
susijaudinimą, kurį taip gerai pažinojau! Negalėjau pra­
bilti, lūpos buvo sunkios, į gerklę kažkas buvo pripylęs
122
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

šarmo. Girdėjau gilų kvėpavimą, ploną it šilkas viltį, ti­


kėjimą.
—Frenkai, pasakyk, kad girdi mane! —ir vėl mano
širdį nutvilkė tas balsas iš anapus.
—Aštri... myliu tave, mažyte, —pakuždėjau jai.
—Frenkai, man plyšta širdis klausantis tavo balso,
papasakok, kaip ten su tavim elgiasi, girdėjau, kad ka­
lėjimuose sąlygos nežmoniškos... Frenkai, man trūksta
tavęs, —kūkčiodama kalbėjo ji.
—Viskas gerai. Su manimi elgiasi gerai. Aš pažadu
tau, mažyte, nežinau kaip, bet greitai vėl būsim kartu!
Prisiekiu.
—Vakar prisiminiau pirmą mūsų kartą, kai pabezdė-
jai lovoje, o tada išraudai ir slėpeisi po patalais. Frenkai,
vis dar nesuvokiu, kaip ten patekai. Prisiek man, kad
viskas bus gerai, prisiek, kad aš sugebėsiu!
—Prisiekiu tau, brangioji, atmink - myliu tave.
Tada mūsų pokalbis nutrūko. Vėl įsigalėjo tyla ir me­
talinio skambesio aidai. Čia visada šalta, visi be proto
peršalę nuo savų minčių, abejingumo. Ir kas man galėjo
pažadėti, kad ji greitai mane aplankys. Net nežinojau,
kur jinai —Lietuvoje, pas tėvus, ar vis dar bando sudurti
galą su galu Londone. Atsakymų man reikėjo labiau nei
kada nors anksčiau.
123
EDVINAS KR □ CAS

Kiekvieną vakarą atsiguldamas į lovą aš regėdavau


žmogžudystę. Kartais klausdavau, ar iš tiesų ne aš tai
padariau, ar tikrai ne aš užmušiau tą beginklę nekaltą
moterį. Kartais regėdavau save kaip nusikaltėlį, nors čia
niekam tai nebuvo svarbu, kai kurie kaliniai turėjo širdis,
tačiau nė vienas negirdėjo sąžinės balso, nė vienas iš jų
netikėjo pomirtiniu gyvenimu ir teisybe pasaulyje. O kas
beliko man? Sakydavau, jei teisybė egzistuoja, jei Dievas
yra, jis padės Astridai be manęs, jis padės mums abiem
išlaukti.
ia ir dabar buvo visai kita diena. Kalėjimas smir­

Č dėjo lyg krematoriumas, mat kažkas lydė žiebtu­


vėliu plastmasę, o galbūt išsidirbinėdami savo dū-
chams svilino ataugusius plaukus.
Po pokalbio su Astrida jaučiausi lyg pervažiuotas —
leisgyvis, bet pajutęs gyvenimo trapumą. Kai žinai, k; 1
prasmė tokia maža, dėl jos dar labiau stengiesi. Nuėjau
papietauti, po pietų užsukau į rūkomąjį. Visų akys buvo
įsmigusios į naujoką. Jį akimis tyriau ir aš. Žiūrėjau į tą
vargšą su nuoskauda, nes žinojau, kad jam niekas nespė­
jo padėti, tą akimirką, kai galėjau būti jo išsigelbėjimas ir
perduoti Saškos dovanotas kalėjimo pamokas, šnekėjau
su savo gyvenimo meile. Jis po pietų prisėdo priz gaidžių
125
EDVINAS KR□ CAS

stalo, net ir tie į jį žiūrėjo su užuojauta. Visi matė, kad


aukštai jis nekils.
Prie mūsų stalo jį pasikvietė Koza. Tas vaikinas net
nusišypsojo, jis net nenutuokė, kas jo laukia, o buvo
kone žurnalų viršelio veido.
—Už ką čia patekai? —paklausė jo Koza.
—Už nieką, įkišo už dyką, apkaltino vagyste! - inkštė
jis gindamasis.
—Klausyk, nenori šiandien su mumis pasivaikščioti
po kalėjimą? Mes tau viską parodysim, —pasiūlė jam
Koza besijuokdamas, traiškydamas rankų krumplius,
tarsi ruošdamasis kažkam smagaus.
—Žinoma, noriu, čia dar nieko nežinau.
Tada jam leido nueiti. Nežinau, kas dėjosi Kozos gal­
voje, tačiau žinojau, kad to vargšo nieko gero nelaukia.
—Ir sugalvok tu man taip drąsiai teisintis, kad neapvo­
gei žmogaus. Tas berniukas gal mano, kad mes jį tiriam,
ar ką? Atsiims savo, daugiau nemeluos, galės tau, Frenkai,
kojines skalbti.
-Tai čia tas mano naujasis kambariokas...
—Taip, dažniausiai naujokus, kuriuos atkelia į bachūrų
kameras, paskiriam kaip dūchus, jų čia labiausiai trūksta,
o tu dar tokio neturi, nors jau trečią mėnesį sėdi.
12 G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Kai mūsų grupelė pradėjo skirstytis, nuskubėjau į savo


kamerą. Atsisėdau ant savo sofos ir ištiesiau jam cigaretę:
—Imk, parūkyk, tavęs dar šiandien daug laukia.
—Nerūkau, dėkui, nesitikėjau, kad čia jūs visi tokie
svetingi.
Pagailo to vaikėzo, jis buvo toks naivus ir tikrai nuo­
širdžiai tikėjau jo nekaltumu, juk ir mane taip apkaltino.
Mačiau jo aktoriaus potencialą, bet ne todėl, kad būtų
melavęs, todėl, kad save pristatė kaip nepažeidžiamą drą­
suolį, kurį jau greitai sutriuškins. Čia tokių mažiausiai
kas laukia, niekas nenori permainų ir myžnių drąsuo­
lių, jie dažniausiai čia kursto protestus, skatina gaidyną
ir dūchus sukilti prieš vierchus, kai pamato tokią kalėjimo
diktatūrą, tad juos stengiasi kuo greičiau aptalžyti, atimti
iš jų visą užsidegimą kažką kurstyti.
—Imk, tau tikrai pravers. Šita cigaretė gali būti tavo
paskutinė, - pakuždėjau jam.
—Kaip tai paskutinė? Ką čia šneki, mane iš čia greitai
ištrauks giminės, —aiškino jis.
Žinojau, kad galiu persistengti ir nukentėti pats, bet
nebuvo jokio kito varianto, jaučiau pareigą jam padėti,
kaip man padėjo Saška, nors ir buvo sakęs nieku gyvu
nepadėti naujokams. Nuėjau prie kriauklės, rankšluostį
127
EDVINAS KR □ CAS

pakišau po šaltu vandeniu, o tada išgręžiau. Priėjau prie


jo ir užsimojęs iš visų jėgų trenkiau jam per snukį.
—Jauti? Skauda? Naivuoli, čia —gyvenimas.
Jis nužvelgė mane lyg pamišėlį. Iš pradžių išpūtė akis,
o vėliau išsižiojo.
- O dabar imi cigaretę ir rūkai iki paskutinio dūmo,
supratai? Tavęs niekas iš čia neištrauks, geriau jau savo
atbukusias svajones palik čia pat, išmesk, sutrypk, daryk
ką nori, bet jei neturi rimtų pažinčių, pinigai tau čia ne­
padės. Susikaupk, pakrutink kaulus, nes tavęs dar daug
kas čia laukia.
—Kaip suprasti? Už ką?
—Nužudei ką ar ne?
- Ne, duodu galvą nukirst! —rėkė jis.
Užsimojau tuo skuduru ir dar kartą trenkiau jam per
skruostą. To vargšo veidas turbūt degė, bet kažkas jį tu­
rėjo pamokyti.
- Nužudei —kitokios tiesos čia nėra!
Jis manęs dar ilgai visko klausinėjo, tačiau žinojau,
kad išduodamas jam tai, ką žinau, būčiau rizikavęs savo
gerove, o jo geros dienos čia, šiame kalėjime, jau ir taip
buvo suskaičiuotos. Jo likimas tikrai nebuvo mano ran­
kose.
128
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Vakarop, jau po vakarienės, gulėjau lovoje, naujo­


kas, vardu Albertas, taip pat gulėjo savojoje. Žiūrėjau
į jį kaip į jaunystės simbolį, juk jam dar viskas turėjo
būti priešaky, o dabar jo laukė vos pakeliamas kalėjimo
krikštas.
Į mūsų kamerą pasibeldė Koza, Žopa, Juozukas, Pau­
tas ir visi kiti. Pakilau ir aš, negalėjau išsiduoti, kad ne­
noriu stebėti tų orgijų. Sėlinau su jais kartu. Koza vedėsi
Albertą priešais mus. Pirmiausiai jam rodė dušų kabi­
nas, tualetus, tada paklausė Alberto, ar nenorėtų padėti
bachūrams čia gyventi. O Albertas atsakė:
—O kas tuomet padės man? Juk aš naujokas.
- Na ir akiplėša! —burbtelėjo Koza. - Einam toliau.
Visi kartu pasukome link plovyklos, kuri vakarais jau
nebedirba, o šviesos būna išjungtos. Albertą pargriovė
ir nieko neklausę ėmė jį daužyti. Spardė kojomis, bet
niekas nedaužė kumščiais, juk negalima liesti išmatų —
smirdės rankos —sakydavo Žopa.
Žinai ką? Paradoksalu niekam kitam nepasirodė, tik
man vienam. Tas vargšas net necyptelėjo. Jis šypsojosi
mums visiems. Jam spyrė į galvą, o jis vos spėdamas pa­
kelti galvą atsukdavo kitą pusę. Jam laužė rankas, mindė
kojas. Tačiau jis buvo tarsi gyvulys, tokį skausmą vargu
i že
EDVINAS KROCAS

ar kas pakeltų nesigindamas. Spardžiau ir aš, o kas man


beliko —būtų suspardę ir mane, būtų palaikę išdaviku.
Jeigu manęs paklaustum, ar ilgai jį taip spardėm, at­
siprašau, bet nežinau, ką atsakyčiau. Viena vertus, dabar
atrodo lyg buvo keliasdešimt greitų kojų spyrių į visas
kūno dalis, kita vertus, jaučiausi taip, lyg galėčiau jausti
jo skausmą ir būčiau kankinamas kelias savaites, mano
kaklą būtų apjuosusi virvė, bet taip ir neuždusčiau, dar
vis kažko lūkuriuočiau skausmuose.
Albertą leisgyvį nuvilkome į mano kamerą ir pagul­
dėme ant jo čiužinio. Jis tarpais visai nebekvėpuodavo,
abejojau, ar ištemps iki rytojaus, tačiau jie, regis, jau
buvo profesionalūs ir tiksliai žinojo, kad tam vargšui pa­
vyks.
Kai visi išsiskirstė, nusprendžiau atsigulti į lovą. Ilgai
galvojau apie tos dienos pokalbį su Astrida, stengiau­
si atrasti kažką, už ko galėčiau užkibti ir toliau be jos
gyventi. Buvau pasiilgęs jos keptos duonos, pyragų, jos
nuogos, kai uostydavo mano apatinius ir sakydavo, kad
esu jos fetišas, kai mokiau ją studentiškai rūkyti —iš bur­
nos į burną. Kai ji pešiodavo mano krūtinės plaukus ir
čiulpdavo spenelius. Kai bučiuodavo kaklą ir šnabždė­
davo į ausį. Bet tada mano gyvus reginius sugriaudavo
13ū
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Alberto aimanos. Jos būdavo vis gilesnė ir vis gyvesnės.


Šokau iš lovos, užžiebiau šviesą ir patapšnojau jam per
veidą tarsi gaivindamas.
—Ar tu žmogus? —per miegus paklausė jis.
Pasijutau niekuo. Tarsi mane būtų nušovę. Per tuos
tris mėnesius zonoje nei karto nebuvau nesuabejojęs
savo žmogiškumu, tačiau tada leisgyvis vaikinas mane
privertė tuo suabejoti. Susmukau ant grindų ir pravir­
kau. Verkiau tyliai, taip, kaip verkia vyrai. Kūkčiojau,
o kažkas sunkia ranka glostė mano plaukus. Tai buvo
Albertas. Jis užsimerkęs, sutinusiomis akimis, praskelta
lūpa sunkiai kvėpavo, bet vis dar sugebėjo glostyti mano
plaukus. Nusišluosčiau ašaras į rankovę ir pažvelgiau į jo
lūpas.
—Kodėl tu šypsojaisi, kai tave daužėme? —klausiau
verkdamas kaip mažas vaikas klausia mamos, už ką jį pri­
lupo.
Jis neatsakė, tik vėl nusišypsojo. Jis dar turėjo visus
sveikus dantis, baltus, visai nederančius prie kalinio uni­
formos. Jis man šypsojosi kaip lavonas iš karsto, bet ma­
nęs tai nei kiek nestebino.
—Nes aš menas, tu taip pat. Jaučiu tai. Tu dar žmo­
gus, - išlemeno jis, o tada prarado sąmonę.
131
E D V I N A S KR □ C AS

Puoliau jį purtyti, kratyti, tačiau jis nereagavo. Nejau­


gi tikrai buvo nukankintas? Suėmiau jo plaukus ir pradė­
jau daužyti į pagalvę - jis privalėjo gyventi. O tada pada­
riau tai, ko dar gyvenime nesu daręs ir vargu ar kada nors
teks kartoti. Aš tapau žmogumi. Prisiliečiau prie jo lūpų
ir pradėjau daryti biologijos pamokose išmokytą dirbtinį
kvėpavimą. Jaučiau jo kraujo skonį, bet nejaučiau jokios
bjaurasties, tik instinktą padėti kitam žmogui. Jis nekvė­
pavo. Daužiau kumščiais jo krūtinę, o galiausiai apsiž-
liumbiau ir pradėjau bučiuoti jo purviną kaktą. Praradęs
viltį priglaudžiau galvą jam prie krūtinės ir verkiau. Ilgai
verkiau. O galiausiai užmigau. Neįvyko jokio nubudimo
stebuklo, jokios filmuose rodomos atomazgos —tai buvo
tikras gyvenimas.
ytą nubudęs supratau tysantis ant grindų. Kaip­

R mat pažvelgiau viršun, kur garsiai ir sunkiai šno­


pavo Albertas. Kraujai jam aiškiai buvo užkimšę
gerklę, tad pavertęs jį lėta srove pyliau į gerklę vandenį.
Tą akimirką net nemąsčiau, kaip jis atsigavo, neprašiau
jokio laurų vainiko teigdamas, jog tai galėtų būti mano
nuopelnas. Nebuvo svarbu, svarbiausia buvo tai, kad jis
gyvas. Jis net iš lovos sugebėjo atsikelti. Liepiau jam per­
sirengti, nes uniforma buvo permirkusi krauju ir dvelkė
aštriu šlapimu, turbūt bedaužomas nesusilaikė.
—Neturiu kitos, iš kur man ją gaut? —paklausė Al­
bertas.
—Nusirenk, duosiu savo.
133
E D V I N A S KR ū C AS

Pravėriau langą. Tiesa, plačiai langų praverti nepa­


vykdavo, juk už jų buvo grotos, bet šiek tiek cigarečių
dūmams pravėdinti buvo galima.
- Dabar turbūt jau nori cigaretės? —paklausiau.
- Būtų gerai.
Už tokį geraširdiškumą turbūt būčiau suspardytas vi­
dury rūkomojo, nes cigarečių buvau gavęs nemokamai,
visi bachūrai galėdavo po kelias pasiimti nakčiai, jei ne­
miga apimtų. Rūkalų nežinomais kanalais parūpindavo
Koza.
Prie manęs vaikinas priėjo visiškai nuogas, atsitūpė ir
paprašė pridegti cigaretę. Abu rūkėme tylėdami. Neži­
nau, ką jam jaučiau: neapykantą, draugiškumą, gailes­
tį - nesuvokiau. Tačiau norėjau jam dėkoti, kad prikėlė
nualintą, gyvuliškai nubaustą žmogų. Vienaip ar kitaip,
nenorėjau su juo diskutuoti apie vakarykštį incidentą.
—Skauda galvą? —paklausiau.
—O tai ne, bliat, neskauda! —atsakė su tokiu paau­
gliui būdingu maištingumu, kad abu pradėjome juoktis,
o tada apsiraminęs ir vėl pridūrė. —Praktiškai nieko ne­
pamenu. Turbūt sapnavau, kad tau glostau galvą. Ma­
niau, kad mirsiu, bet tada nieko neskaudėjo. Nežinau, ar
sugebėsiu iki dušo nueiti.
134
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Taip, nežinojau, kaipjis sugebės nueiti bent iki valgyklos.


Tačiau galbūt jamgeriau būtų buvę pasilikti čia, juk kažkam
neįtikęs tikrai galėjo būti nudobtas, mažai tebetruko.
- Tavo vietoje nekelčiau kojos ten bent savaitę. Tegul
jie apsiramina, pripranta prie tavo atvykimo. Pasistenk
niekam akyse nesirodyti. Maisto tau kažkiek parūpin­
siu, - rūpestingai kalbėjau.
Jis nusišypsojo. Tam vaikinui aiškiai buvo nebaisu dėl
savo burnos turinio, jeigu taip demonstratyviai juo dalijo­
si su kaliniais. Užverčiau akis į lubas ir išėjau pusryčiauti.
Valgykloje paprašiau papildomų dviejų virtų kiaušinių, be
abejonės, juos gavau, dėl tokių akimirkų džiaugiesi, kad
esi bachūras. Juos įsikišau į rankovę ir pasistengiau greitai
suvalgyti savo porciją, kol dar niekas nebuvo pastebėjęs,
kad kažką rezgu. Tiek Koza, tiek Zopa buvo ramesni po
vakarykščio incidento, turbūt patys šiek tiek bijojo, kad
nebūtų padauginta. Prieš man dingstant iš valgyklos, prie
manęs dar pribėgo Koza ir tyliai paklausė:
- Na, kaip tas? Gyvas? Sparnai aplaužyti?
- Nežinau, kvėpuoja, bet manau, kelias dienas jį reikė­
tų palikti ramybėje.
- Gerai. Duosim dieną atsigaut, rytoj dar šiek tiek pa-
tampysim, kad nenorėtų liežuvio laidyti. O jau bijojom,
kad nebūtų kojų pakratęs.
135
EDVINAS KR □ CAS

Nurijau kiaušinio kąsnelį užsilikusį burnoje, bet sko­


nis veikiau buvo kaip dilgėlės ar kaktuso. Grįžau į ka­
merą. Albertas miegojo, bet kai padėjau kiaušinius ant
stalo, kaipmat pabudo.
—Gal gali nulupti? —paklausė lyg bejausmis nusi­
dėjėlis, lyg Marija Magdalietė, šaukianti miniai Jėzaus
frazę, dabar jau prisiimdama jos didybę sau.
—Kas aš tau, bliaū Mama? —atrėžiau.
—Kaip manai, jie mane užmuš? —nebyliai užbaigė
pradėtą ataką pakartodamas Magdalietės šauksmą: „Kas
be nuodėmės, galite mesti į mane akmenį.“
Iš tiesų ir pats nežinojau, kuo jam baigsis. Dar viena
tokia dvikova —ir Albertas būtų tikrai nepatempęs. Toks
krūvis —ne jaunuoliui. Pasistengiau jį nuraminti.
—Ne, nemanau. Man reikia dūcho, pasistengsiu, kad
juo būtum.
—O ką dūchas daro? - paklausė jis.
—Nieko nedarysi, būsi ramus ir nekalbėsi ko nerei­
kia.
Lupau jam kiaušinius, o jis žiūrėjo į lubas ir tylėjo.
Taip dažniausiai elgiasi gyvenimo realybę pradėję suvok­
ti paaugliai arba mirštantys pensininkai. Išviriau jam ar­
batos Saškos savadarbėje viryklėje, nuploviau žaizdas.
13 G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Vėliau išėjau į biblioteką, pabandžiau paskambinti


Astridai, o galiausiai bent išsiųsti jai žinutę. Klausiau
jos, kada aplankys, nes vis dar turėjau neišnaudotą lan­
kymo valandą. Nežinau, kokiais būdais man pavyko iš­
siųsti tą žinutę, turbūt tai buvo sėkmės reikalas. Vėliau
baryga sakė, jo mobiliojo numeris buvo užblokuotas.
Po pietų vyko įprastas bachūrų susitikimas rūkoma­
jame, neatsisakiau dalyvauti, tai buvo proga nemokamai
parūkyti. Koza pastatė skiesto spirito butelį, ir visi drau­
ge gėrėm užsikąsdami raugintais agurkais. Prisipažinsiu,
į Kozą žiūrėjau kaip į draugą, gaujos narį, mano tiria­
masis žvilgsnis kažkur dingo. Turbūt kiekvienas iš mūsų,
paprastų žmonių, dažnai tą darome gyvenime. Pateisi­
name kažkieno klaidas, leisdami jiems už tai sumokėti
geru žodžiu, pokalbiu ar materialiu mėšlu. Tikrai nesa­
kau, kad buvau jam atleidęs dėl Saškos, tačiau neturė­
jau pakankamai galios jį sutriuškinti, jis buvo vienas iš
kiečiausių kalinių Pravieniškių kolonijoje.
Girtas parsivilkau į kamerą. Albertas miegojo, kritau
į lovą ir aš, tačiau tas niekšelis visada pabusdavo nuo
menkiausio sutraškėjimo.
- Už ką čia sėdi? - paklausė jis.
- Už tą patį, ką ir tu, —atsakiau jam.
137
EDVINAS KR □ CAS

—Taip ir maniau, kad nesugebėtum užmušti žmo­


gaus. Tu nesi vienas iš jų.
—O kas tau leido skirstyti žmones į žmogžudžius ir
apaštalus?
- Na, matai, kai jūs mane spardėt, mačiau jų akyse
garbėtrošką, valdžią, mazochizmą, o tavo —nežinią, bai­
mę ir viltį, kad vieną dieną pasaulis nuo to išsivaduos.
Tu - tikras.
- Eik miegoti, rytoj tavęs laukia sunki diena, —burb­
telėjau prisimindamas Kozos žodžius.
Sapnavau ir vėl tą patį košmarą, kad Astrida su mer­
gaite laimingos be manęs. Tą patį košmarą sapnuodavau
nuolatos, kartais jis būdavo tikresnis, kartais ryškesnis.
Galbūt tai reiškė viltį, o gal - visišką panieką. Vienaip ar
kitaip, žinojau, dėl ko gyvenu. Juk mes, vyrai, visuomet
žinome, net jei tai būtų ir butelis degtinės, visada tikrai
žinome. Jei nežinotume - sumenktume, o tada ir visai
išnyktume.
r turi moterį? Myli ją? Nežmoniškai, sakyk? —

A paklausė manęs Albertas ryte.

Nežinojau, ką jam atsakyti. Jo akyse įžvel­


giau kažkokį primestą pokštą, kuriuo norėjo mane paže­
minti. Iš tiesų, aš tikrai, tikrai nežinojau. Juk jis bet ku­
rią akimirką po mano mirtino „Taip“ būtų galėjęs kažką
pasakyti, kas būtų manę nužudę, atėmę iš manęs viltį.
—Kodėl klausi?
—Matai... Aš trokštu būti vergu. Laižyti kojas, bet ne­
turiu kam, juk visi kažkam vergauja.
- Tu gal aktorius?
- Ne, aš meno kritikas. Išgirdau šią frazę spektaklyje.
Noriu pats kurti spektaklius ir būti aktoriumi.
EDVINAS KRDCAS

- Nešnekėk čia tokiais žodžiais, jie tave tikrai už­


muš, —sunkiai varčiau akis sukiodamas galvą, kaip daro
motinos, žiūrėdamos į prasigėrusius savo vaikus.
Man nuoširdžiai jo pagailo. Tam vargšui tikrai čia
buvo ne vieta. Anksčiau manydavau, kad kalėjime tokie
vaiduokliai tikrai nesivaidena, kad ten tik stiprūs, drą­
sūs, gyvybę už savo garbę galintys paaukoti neprotingi
žmogžudžiai, vagys, prievartautojai, pedofilai. Bet dabar
suvokiau, kad čia kartais atsibeldžia ir štai tokios pasikly-
dusios dvasios, tačiau jas tuojau pat išvaro, sutriuškina,
pašalina, sutrypia, sumindžioja, sušluoja nuo palangių ir
išmeta, pakasa po žeme daržinėse. Geriausiu atveju Al­
bertą būtų reikėję uždaryti į psichiatrinę ligoninę, nes
kalėjime jis buvo tik gyvas iš knygos išlipęs herojus. Juk
tikros knygos būna apie keistuolius, o būtent toks jis ir
buvo —išsiskiriantis iš kalinių. Jis net kiaušinius valgė
kitaip: pirmiausia trynį, paskui baltymą —lėtai, kruopš­
čiai, atsargiai. Galbūt todėl ir norėjau juo rūpintis. Vien
leisdamas jam gyventi pasisavinau pareigą juo rūpintis.
Kita vertus, abejojau, ar jam galėtų pavykti pasiprie­
šinti kalėjimui ir šiems zonoje sėdintiems žmonėms. Tam
reikėtų nežmoniškos tvirtybės. Jie anksčiau ar vėliau pri­
verčia tave tapti vienu iš jų ar jų pavaldiniu. Galbūt, bet
tik galbūt, šis pasaulis nėra sukurtas visiems? Galbūt kaž­
kam parankiau numirti dėl nieko.
yte buvau skubiai iškviestas į punktą. Vos spėjęs

R išsimaudyti ir pavalgyti pusryčius prisistačiau. Iš


tiesų nebežinau, kas tada dėjosi mano galvoje, gal­
būt pamaniau, kad būsiu apkaltinas Alberto sumušimu,
o gal tikėjausi gauti darbą kalėjime —taip dažnai būna
pavyzdinio elgesio kaliniams, kai norima sutrumpinti
jų atliekamą bausmę. Kai pasibeldžiau į punkto duris,
apsauginis šypsodamasis užmovė antrankius ir pakvietė
sekti paskui jį. Buvau nuvestas į susitikimų salę, kuri izo­
liuota gera garso technika ir neperšaunamu stiklu. Vos
pareigūnui spėjus praverti duris, pamačiau kitapus stiklo
apsiverkusią ir man besišypsančią Astridą. Tą akimirką
kone išprotėjau, akyse pradėjo lietis. Pravirkau.
141
E D V I N A S KR DC AS

Sėdėdamas prie stiklo žinojau, kad turiu valandą, ta­


čiau pusę duoto laiko tylėjome žiūrėdami į vienas kitą,
negalėdami paliesti, pabučiuoti, palytėti vienas kito dre­
bančių rankų. Žinoma, mūsų pokalbio buvo klausoma­
si. Galiausiai Astrida prabilo:
—Frenkai, nežinau, kaip be tavęs gyventi.
—Aš taip pat, Aštri, tik visi mūsų prisiminimai mane
palaiko, —kalbėjau nuoširdžiai.
—Pasakyk man, kad jau greitai būsime kartu.
—Būsime mažute, pažadu, būsime.
Tada vėl abu nutilome. Žvelgėme vienas kitam į akis ir
bandėme tikėti, kad mano pažadas bus ištesėtas. Jos akys
sudrėko, rankos glaudėsi prie stiklo laukdamos, kol jas
apkabinsiu ir niekada nebepaleisiu. Mačiau, kokia ji liūd­
na, kaip jai trūksta vyriškos užuovėjos, kaip jai sunku.
—Kur tu gyveni?
—Grįžau pas tėvus. Pabėgau. Londone įklimpau į sko­
las, mečiau mokslus ir grįžau čia. Po dviejų mėnesių mes
turėsime dukrelę.
Man plyšo širdis, juk negalėsiu laikyti jos už rankos,
negalėsiu girdėti pirmojo savo dukrelės klyksmo. Mano
vyriškumas buvo sutryptas, o tėviškas instinktas visiškai
pažabotas. Žiūrėjau į savo meilę ir norėjau jai dovanoti
pasaulį, bet pats nieko neturėjau.
142
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

- Ar pasirūpinsi savimi? —paklausiau.


- Nežinau, Frenkai. Su tėvais mano santykiai neko­
kie po pastarojo pabėgimo su tavimi į Londoną. Galbūt
kelsiuosi gyventi pas seserį. Kaip nors, pasakok, kaip tau
čia dienos slenka.
- Lėtai, labai lėtai, nes negaliu tavęs pabučiuoti. Ne­
galiu duoti pažado, kad jau greitai iš čia ištruksiu. Mano
advokatas neduoda jokių žinių dėl prašymo sutrumpinti
bausmę.
Žiūrėjau į greitai skriejančią laikrodžio rodyklę ir ne­
galėjau patikėti, kad mūsų susitikimo laikas taip greitai
tirpsta.
- Pabučiuok mane, —tarė ji priglausdama lūpas prie
storo šalto stiklo.
Priglaudžiau lūpas —daugiau nieko kito mums ir ne­
bebuvo likę, tik dvasinga kūnų šiluma. Aš tikrai niekada
nebuvau jautrus vyras, kuris tikėtų meile. Tikėjau prisiri­
šimu, karštu seksu, tačiau tą akimirką nusileidau saviems
principams ir paklusau moteriškumui, vilčiai.
Į susitikimų salę įėjo pareigūnas ir perspėjo, kad laikas
baigėsi. Astrida per mažą angą lauktuvėms pakišo ultra­
garso nuotrauką, kurioje buvo matyti jos įsčiose plūdu­
riuojantis padarėlis. Tai buvo mano dukra, kuri pasaulį
sutiks be tėvo.
143
EDVINAS KRD CAS

Kai pareigūnas mane išvedė, atkišau jam prieš snukį


tą nuotrauką ir tariau:
—Čia mano dukra, dėl jos aš kovosiu.
—Suprantu, seniuk, suprantu tave, - atsakė jis.
Nusegė antrankius, tada leido eiti. Grįžau į savo ka­
merą, bet Alberto neradau. Prasivėriau langą ir priside­
giau cigaretę. Rūkiau ir žiūrėjau tą nuotrauką, svarsčiau,
į ką toji princesė bus panaši - į mane ar Astridą. Norė­
jau, kad ji būtų tokia Frenko dukra, kurią pamatę drau­
gai, giminės jau iš karto suvoktų, kad yra lepinama ir
mylima. Kad be kalbų suvoktų, kaip stipriai myliu savo
moteris.
Vėliau nuėjau į valgyklą. Ten buvau vienas, nes pietų
metas jau buvo pasibaigęs, bet savo porciją visgi šiaip ne
taip išsireikalavau. Siek tiek palikau Albertui, sukroviau
viską į plastikinį maišelį ir grįžau į kamerą. Čia jo vis dar
neradau. Nuskubėjau į rūkomąjį.
—Kur buvai? Jau buvome pasigedę tavęs. Daug ką
praleidai, —išrėžė Koza pamatęs mane ateinantį.
—Šiandien mano moteris buvo atėjusi aplankyti, tu­
rėjome vieną neišnaudotą lankymo valandą, —atsakiau
su džiugesiu veide.
—Ir kaip jai sekasi gyventi dabar be tavęs? Dar kito
nesusirado? Gal atnešė ko išgerti? —pokštavo Koza.
144
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R D T I J

—Nenusišnekėk, —nukirto Žopa.


Galbūt ir gerai padarė Žopa jį pritildydamas, antraip
tikrai būčiau vožęs alkūne per snukelį. Niekam nebūčiau
leidęs net suuosti idėjos, kad mano moteris galėtų būti
man neištikima.
—O ką aš blogo pasakiau? Visos jos pasprunka - anks­
čiau ar vėliau.
-Jis turės dukrą, - paaiškino Zopa. - Ar ne, Frenkai?
—Taip. Bet ką čia apie mane, pasakokit, ką gero pra­
leidau, —pabandžiau nukreipti temą.
—Ai, nieko ypatingo. Pavalkiojau tavo Albertą. Ryte
atšlubavo iki valgyklos ir nusprendė atsisėsti prie mūsų,
supratau, kad negana buvo to vakaro, —nusijuokė Koza.
Nutirpo kūnas, maniau, apsivemsiu. Juk buvau tam
idiotui minėjęs, kad kelias dienas niekur nekeltų kojos
iš kameros, o jis nieko neklausęs taip lengvai ėmė ir nu­
sprendė rizikuoti?
—Kur tas idiotas? Gyvas ar nusibaigė?
—Vargu ar dar bus gyvas, Koza sakė, kaip reikiant gal­
vą atspardė. Jei dar gyvas, tai ilgai negyvens, —susijuokė
Žopa.
—Kur jį palikai? —paklausiau.
—Dušo kabinoje, tik nesakyk, kad tau to vargšo pa­
gailo? —kilnojo antakį Koza.
145
E D V I N A S KR D C AS

Negalėjau išsiduoti, kad man jis rūpi. Nežinojau, ką


atsakyti, blefavau.
- Juk man reikia savo dūchą turėti. Jūs visi turit, o aš
vienas kaip pirštas, —atrėžiau.
- Surasim tau kitą, - susijuokė Koza.
To tipo juokeliai mane jau buvo rimtai užknisę. No­
rėjau jam suknežinti nosį, bet dar labiau troškau priversti
jį kentėti tokias kančias, kokias patyrė jo dūchai —Saška,
Albertas. Sį kartą nežadėjau nusileisti. Palikau juos sėdėti
ir springti savo cigarečių dūmais. Nenorėjau išsiduoti,
kad man svarbi Alberto gyvybė, net pats nesuvokiau, ko­
dėl jis man iš viso rūpi, bet nieko nelaukdamas patrau­
kiau į dušą.
Radau Albertą susirietusį kampe. Jis dar kvėpavo,
drebėjo nuo skausmo, o gal šalčio —niekada negali žino­
ti, ką jaučia taip suluošintas žmogus.
- Ką jis tau padarė? - paklausiau.
- Jis sakė, kad jei kažkam papasakosiu —nudirs man
gyvam odą, —išlemeno Albertas.
- Jis tave prievartavo? —paklausiau.
Neatsakė. To jau per daug. Pirmiausia Saška, dabar
Albertas - nejau niekas nesiruošia to niekšo pastumti
į šalį? Manau, kad visi bijojo Kozos šešėlio, tačiau ne­
siruošiau laukti tos dienos, kai jis pasiryš susidoroti su
I4E
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

manimi. Žiūrėjau į kreivą Alberto nosį ir beformę ran­


ką, geriausiu atveju ji buvo išnarinta. Šiaip taip parvil­
kau jį į mūsų kamerą ir numečiau į lovą.
—Argi nesakiau, kad jiems nesirodytum?!
Jis tylėjo. Turbūt nesugalvojo pasiteisinimo. Nusisu­
ko į sieną ir susigūžė.
-Tu ką, nejaugi nesuvoki, kur papuolei?!
Staugiau ant jo kaip motina ant vaiko, nežinojau,
kokiais būdais jam įkrėsti proto, nes atrodė, kad toks
besaikis žmogaus naivumas yra pats gryniausias psichi­
kos sutrikimas, psichinė trauma.
—Kodėl šauki ant manęs? —jis klausė.
—Nes tu man rūpi! —praslydo iš burnos.
Jis daugiau nieko neklausė. Tik šypsojosi luboms. Ta
pačia buka, naivia, svajinga, miela šypsena. Nusišypso­
jau ir aš, tai turbūt buvo absurdiškiausia akimirka. Ne­
žinojau, ką su juo daryti, bet jaučiau poreikį juo rūpin­
tis. Gal taip daro tikri draugai, o gal didžiausi priešai.
—Pajėgsi atsistot ar rūkysi lovoj? —paklausiau.
—Lovoje, jeigu neprieštarauji, - išlemeno jis.
Štai taip nerūkantysis Albertas pradėjo rūkaliaus
karjerą. Prieš tai jis sakė negėręs nei lašo, o dabar
savo lovoje siurbė skiestą spiritą, nes tokio skausmo
niekas geriau nemalšina. Prie sumuštų vietų, baisių
147
EDVINAS KR□ CAS

kraujosruvų ir ištinimų prispaudžiau spiritu mirkytas


savo kojines.
Nuėjau paimti vakarienės porciją, tačiau man į skran­
dį niekas nelindo, viską sušėriau Albertui. Rūkomajame
manęs teiravosi:
- Kaip tavo leisgyvis laikosi? - juokėsi Koza.
- Na, dar gyvas, nežinau, ką tu jam darei, bet įta­
riu - mėnesį iš lovos nepakils, - atsakiau jam sarkazmo
kupinu žvilgsniu.
Nereikėjo man jokių įrodymų, viskas buvo aišku —
Koza išžagino tą vargšą, o tada prigrasinęs sudaužė. Ma­
čiau atsakymą jo akyse, įtariu, daug kas matė ir apie jo
nešvankius žaidimus žinojo, tik niekas neprasitarė.
Kai grįžau pas Albertą, jis gulėjo pasivertęs ant šono,
iš burnos tyso kruvinos seilės, vis nenudrimbančios ant
grindų. Naktį nemiegojau. Tupėjau prie lango ir rūkiau
vieną cigaretę po kitos. Miego tikrai norėjau, tačiau prie
tokio merdinčio žmogaus užmigti net gyvulys nesugebė­
tų. Žiūrėjau į Astridos dovanotą nuotrauką ir klausiau
savęs, kam manęs labiau reikia —Astridai ar Albertui?
alėjimas smirdėjo bulvių lupenomis. Kai dvide­

K šimt du laipsniai šilumos, jos prasmirsta greičiau­


siai - pamenu iš vaikystės. Tačiau mano kamera
dvokė krauju it po skerdynių. Ant palangių voliojosi ke­
lios padvėsusios musės. Albertas sunkiai kvėpavo, tačiau
jį buvo būtina nuprausti, nes tokie sužeidimai, maniau,
linkę supūliuoti.
Vakare dar ilgai lūkuriavau, kol kaliniai užmigs, kad
galėtumėme nepastebėti prasmukti į dušą. Reikėjo ge­
rai nuprausti Albertą. Jam reikėjo medikų pagalbos, nes
viena jo ranka buvo visiškai atsisakiusi tarnauti kūno įsa­
kymams, tačiau kreiptis į apsauginius pagalbos būtų pri­
lygę dar didesnei grėsmei savam kailiui. Juk kiekvienam
143
EDVINAS KR□ CAS

incidentui pateisinti reikia kažkokio nusikaltėlio, nea­


bejoju, kad bachūrai, norėdami išnešti savo sveiką kailį,
būtų pakišę mane.
Pirmiausia nusprendžiau pats apžiūrėti dušo kabinas.
Pirmosios trys buvo skirtos gaidžiams, jie maudytis ei­
davo kiek anksčiau, kad netektų susidurti akis į akį su
bachūrais. Žinoma, tokios taisyklės nebuvo, tačiau jei
tariamasis gaidys būtų užkluptas duše su stovinčiu prieš
bachūrą ar vierchą —jam liktų kelios akimirkos atsisvei­
kinti su šiuo pasauliu. Ar erekcija pavaldi žmogui? To­
kiuose užkampiuose, noriu pasakyti, zonose, niekada
nežinai, kam tavo kūnas nesugebės atsispirti. Kiekvienas
vyras, nuo pat gimimo turintis sveikai funkcionuojantį
pimpalą, pripažins, kad tas organas kartais nepaklūsta
nurodymams ir įjungia savo prigimtinį instinktą būtent
tada, kai to mažiausiai reikia. Žinoma, gaidžiai iš tiesų
nebuvo gėjai, jie buvo tik silpni žmonės, kuriuos prievar­
taudavo, tačiau dėl jų orientacijos jau niekas neabejojo,
net jie patys. Jie buvo paversti tikrais vergais, nebežinan­
čiais, kas yra žmogaus teisės.
Sliapų, tų, kurie duoda savo noru, dušai buvo atskirti,
dar tiksliau pasakius, jie net sėdėdavo atokiau nuo kitų
kalinių. Juos sutikti galima tik skalbyklose ar naktimis,
kai gramdo tualetų suodžius ar vamzdžių rūdis.
15 D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Į dušą apžvelgti situacijos atėjau kiek anksčiau prieš


pagrindinį piko metą, kai bachūrai ten eina maudytis.
Visi trys pirmieji dušai buvo užimti, tai reiškė, kad atėjau
pačiu vergų, tiksliau gaidžių, piko metu. Jie į mane žvel­
gė su baime, tiesą sakant, stengėsi apsimesti, kad manęs
nėra, ir mano pusėn net nesižvalgė, tik susikaustę prausė
savo kūnus, gramdė nagais prakaitą, tarsi prakaitas būtų
trupiniai. Žiūrėjau į juos kaip lygiaverčius žmones, tik
kiek pasišlykštėdamas. Žinau, taip ir buvo: nekenčiau
savęs už neapykantą silpnesniems, nes ji neturėjo prie­
žasties, tik bendražmogišką pasišlykštėjimą prievarta.
Pagerbti tie, kurie nesišlykšti aukomis, jų širdys beribės.
Įjungiau karšto vandens srovę ir paskendau garuose.
Vadinamieji gaidžiai pradėjo skirstytis apie aštuntą va­
landą vakaro, tai reiškė, kad greitai čia suplūs visi bachū­
rai. Dušų kabinų buvo per maža, kad pakaktų visiems
gaidžiams, todėl vieni ateidavo anksčiau, greitai nu-
siprausdavo svilėsio smarvę ir tuojau pat išeidavo, kiti
užtrukdavo kiek ilgiau, mat reikėdavo gerai išsiplauti iš­
angę - prezervatyvų čia nenusipirksi, o supūti nuo vene­
rinių ligų gyvi net visiški apsileidėliai nenorėjo. Dūchai
galėdavo maudytis tuose pačiuose dušuose su bachūrais,
tačiau vakarais jie eidavo miegoti nesiprausę, nes tokį
malonumą sau leisti galėdavo tik vidurdienį prieš pietus.
EDVINAS KR □ CAS

Astuonių dušų pakako visiems bachūrams. Visi mau­


dėmės viešoje akistatoje, tačiau niekas nesidairė, žiūrėjo
tik į save arba pašnekovo veidą. Turėjau įsitikinti, kad
visi prausiasi dabar ir nė vienas iš jų nesugalvos atsibelsti
tada, kai atitempsiu Albertą. Trūko Kozos.
- Kur Koza? - paklausiau Zopos.
Zopa save labiausiai prižiūrėjo, buvo kone tvarkin­
giausias kalėjimo kalinys, bent jau tai liudijo nepriekaiš­
tinga išvaizda. Turėjo visus dantis, o prausdamasis duše
kruopščiai aptrindavo kiekvieną kūno vietą, prausdavosi
užsimerkęs ir su niekuo nebendraudavo.
—Nemačiau, nežinau, leisk man kaip žmogui po dušu
palįst, —atrėžė.
—Nepyk, seniuk, —atsakiau.
Man buvo neramu dėl Kozos, niekada negali žinoti,
ką tas šikšnius sugalvos. Nusprendžiau dar truputį luk­
telėti, tačiau jis nepasirodė. Grįžęs į kamerą ir pažiūrėjęs
į tą kraujais aplipusį bernioką nusprendžiau rizikuoti.
- Nežinau kaip, tačiau šiandien turėsi suimti save į
rankas, reikia tave nuprausti.
Jis man nusišypsojo perkreipta šypsena. Dar svars­
čiau —nudobti jį dabar, ar leisti padaryti tai kitiems,
kad savo šypsenos nedalytų ant kiekvieno kampo. Da­
viau parūkyti lovoje. Abu nešnekėdami lūkuriavome, kol
152
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

koridoriuose neišgirsime nė pelės cyptelėjimo ir galėsime


įgyvendinti švarinimosi procedūrą.
Apie dešimtą valandą vakaro visi kaliniai jau buvo
savo kamerose, kai kurie lošė kortomis ir pralošę partiją
sukaukdavo, nes dažniausiai lošdavo iš pendelių - skau­
džių spyrių į pasturgalį. Nusprendėme nieko nelaukda­
mi judėti, antraip pavėlavę koridoriuje būtumėme pri­
versti sutikti naktinės pamainos prižiūrėtoją, o jie buvo
užmezgę gerus ryšius su valdžia.
Persimečiau Alberto ranką per petį ir padėjau jam
šiaip ne taip nusivilkti iki dušų. Nusigavome iki paskuti­
nio dušo žarnos, kur per karšto vandens garus niekad ne­
suprasi, kas tuose garuose prausia savo ramunėlių arbata
atsiduodantį kūną —tokia apsauga niekada nekenkia.
Pirmiausia reikėjo jį nurengti. Prie kūno prilipusius
marškinius teko kone nugramdyti, vietomis jie buvo
taip prilipę prie sudžiūvusių šašų, kad traukdamas marš­
kinių rankoves nudrėskiau ir alkūnių odą. Jaučiausi tarsi
skerdykloje, kurioje privalau nudirti gyvuliui odą, o jis
inkščia, aimanuoja ir šnopuoja tiesiai į veidą. Savo oda
gali pajusti jo kančią. Jo uniformą nusprendžiau tiesiog
išmesti į šiukšliadėžę, pagalvojau, kad naktį jam rūbų ne­
prireiks, o vėliau galėsiu paskolinti savo treningą, kurį
buvau pasilikęs dar po Saškos mirties. Kelnės, vos atrišus
153
EDVINAS KROCAS

raištelius, tiesiog nukrito kaip nuo pakabos —jaunuolis


buvo praradęs nesveikai daug svorio. Prisiminiau jo tvirtą
ir sveiką kūną, kai jį atvedė į mano kamerą dar su an­
trankiais, jis buvo pavydėtinos išvaizdos! Tik ne dabar.
Galėjau drąsiai suskaičiuoti jo šonkaulius, deja, pusė jų
buvo tiek atbarškinti spyrių, kad buvo baisu liestis —galė­
jo perlūžti it degtukai. Padariau išvadą, kad kelias savaites
man teks vilkti savo pusryčių porcijas, kadangi jo rankos
buvo beveik permatomos. Numoviau apatinius ir leidau
jam atsisėsti ant žemės, mačiau jo akyse kančią, baimę,
kurią jaučia kūdikis, pirmą kartą pastatytas ant kojų.
Nusirengiau, kitaip būčiau nesugebėjęs jo nuplauti
ir pats nesušlapti. Nemanyk, kad bandau teisintis, ne­
jaučiau jam jokios traukos, jokio seksualinio poreikio,
tik tėvišką pareigą, žmogišką pareigą apginti žmogų ir jo
teisę j gyvenimą.
Atsukau karšto vandens čiaupą ir abu paskendome
karštų garų dulksnoje. Žiūrėjau į jo veidą, besišypsantį
karštam lietui. Jo blakstienos sudrėko, atrodo, pažinau
jį visai kitą —tarsi pirmą kartą pravirktų. Atrodė, lyg
verktų iš laimės, nors jis visai nereagavo, tik tyliai inkštė
lyg Brisius, velkamas į mišką nušauti. Nežinojau, koks
bus jo likimas, nedrįsau net pasvajoti, o jis visai nesi­
stengė išgyventi. Nežinojau, ar man pavyks jį apsaugoti.
154
S E P T Y N E R I M E T A ! UŽ G R Ū T U

Nežinojau, ar tikrai pasiryžčiau aukoti savo garbę, šlovę,


pagarbą dėl jo išgyvenimo?
Ploviau jo kaklą, aštrius raktikaulius, išryškėjusį stu­
burą. Albertas pažvelgė į kairę pusę, link tų išėjimo durų.
Girdėjau stipriau plakančią jo širdį, spartėjantį kvėpa­
vimo ritmą. Atsisukau patikrinti, kas jį neramina. Ten
buvo Koza. Jis stovėjo su rankšluosčiu rankose ir aro­
gantiškai rūkė cigaretę. Pažiūrėjo į mus tarsi į nuodėmę,
nusikaltimo aktą, o tada prabilo.
—Zinai, Frenkai, už rūgstančias bulvių lupenas labiau
dvokia tik nevyriškumas.
—Dink iš čia, Koza, —atrėžiau jam.
Jis įtraukė gilų cigaretės dūmą, priėjo arčiau, tada
išpūtė dūmus tiesiai mums į veidus. Negana cigarečių
dvoko, prisidėjo ir jo skrandžio smarvė. Jis smirdėjo ne
viena žmogžudyste. Norėjau išrauti jo liežuvį ir nuleisti
kanalizacijos vamzdžiais. Buvau įsitikinęs, kad juo dabar
pasinaudos. Jis prabils, bet nesugebėjau nieko padary­
ti, o Koza išėjo. Užsukau vandenį ir apglėbiau Albertą
rankšluosčiu. Tas vargšas neišleido nei garso, bet žinojau,
kad bijo dėl manęs net labiau už mane patį. Nuvilkau jį
į kamerą, paguldžiau į lovą ir ta pačia spirituota kojine
patepiau sumušimus. Leidau jam miegoti, o pats svars­
čiau, ar greitai gulėsiu sudaužytas kaip Albertas.
lgai nesupratau priežasties, kodėl Koza tylėjo. Tai

I buvo genialus žaidimas, kurio valdovu jis paskyrė


save. Tarsi žaistume „Monopolį“, o Kozai priklausy­
tų viso miesto bankas. Jis galėjo griauti arba statyti, bet
kažko delsė.
Pamaitinęs Albertą supratau, kad nebeturiu cigarečių,
nutariau eiti į rūkomąjį. Nedrąsiai prisėdau prie bendro
valdžios stalo.
—Žopa sakė, kad vakar manęs teiravaisi, —garsiai pra­
bilo Koza.
—Tai jau nebesvarbu, —numykiau. —Gal turit parū­
kyti? —paklausiau.
Koza iš kišenės ištraukė cigarečių pakelį ir pame­
tė mano pusėn. Rūkiau drebančiais pirštais, kiekvieną
I5G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ GR OT I J

akimirką jis galėjo mane įduoti vilkams į nasrus, bet to


nedarė, tik stebėjo. Kai pakilau nuo stalo, jis vėl pakal­
bino mane.
—Kur skubi? Nejaugi neišgersi su draugais?
—Tegul sau eina, mums daugiau liks, —pasakė Juo­
zukas.
—Ne. Aš esu įsitikinęs, kad Frenkas liks ir su mumis
išgers, - įkyriai, kiek per garsiai postringavo Koza.
Argi galėjau priešintis? Prisėdau ir laukiau, kol ateis
mano eilė sveikinti ir išgerti šimtą gramų skiesto spiri­
to, užsikąsti raugintu agurku ir žiūrėti į laimingą Kozos
snukį.
—Kokia proga geriam? - paklausė Žopa.
—Ogi mūsų Frenkas pagaliau susirado dūchų\ —
šmaikščiai pareiškė Koza.
—Nejaugi? Kurį? —paklausė Zenius.
Zenius buvo vienas iš bachūrų. Ramus kalėjimo gy­
ventojas, čia jau sėdintis kokius dvidešimt penkerius
metus ir nesiruošiantis dingti. Kaip jis pasakojo, jam
čia gyvenimas geras, o svarbiausia —nemokamas. Tokių
bachūrų buvo ir daugiau, jie čia užsilikdavo ilgesnį laiką,
mat gyventi iš mokesčių mokėtojų pinigų daug papras­
čiau, nei realiame gyvenime suktis pačiam.
-Albertą, tą, kurį visi gerai atspardėme! - iškošė Koza.
157
E D V I N A S KR □ C AS

—Jis dar gyvas? Nuo to karto jo nemačiau, - Žopa


taip pat įsitraukė į pokalbį.
—Gyvas, - atsakiau kiek per tyliai, kad kažkas tuo
patikėtų.
Koza tylėjo. Kažkodėl jam tai buvo pravartu. Nenorė­
jau padauginti, taigi nusprendžiau praleisti eilę:
—Einu iki tuliko, jūs nestabdykit dėl manęs.
Grįžau pas Albertą. Jis buvo kažkokiu būdu išsivertęs
iš lovos ir nušliaužęs prie lango. Stebėjo ant palangės pa­
stipusias muses. Kitapus net nesistengė pažvelgti, neno­
rėjo sau dovanoti bergždžių vilčių.
—Kiek laiko čia sėdėsi? —paklausiau to beviltiško ber­
niuko, kurio žaizdos vis dar garavo krauju.
—Penkerius metus, o gal ir daug trumpiau, —leptelėjo
neatsigręždamas.
—Kaip suprasti „daug trumpiau“?
—Jie mane užmuš. Jei ne šiandien, tai rytoj, —išleme­
no jis nuleisdamas akis žemiau musių lavonų.
—Neužmuš. Niekas tavęs neužmuš, —kartojau jam. -
Išeinu, grįšiu po pietų.
Žadėjau jį apsaugoti, nors iš tiesų pats tuo netikėjau.
Tokiam naivuoliui pakaks vieną kartą išeiti į valgyklą,
kad vėl nebepareitų sveikomis kojomis. Jis net nebuvo
panašus į vyrą, labiau į belytį organizmą su iškreiptomis
158
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

manieromis. Ne, jis tikrai nebuvo gėjus, bent jau toks,


kaip dvidešimtojo amžiaus pabaigoje besislapstantys kul­
tūros namų salėse po dulkėtomis užuolaidomis aktoriai,
o gal ir buvo —man tai mažai ką reikštų. Jis nebuvo toks,
kokį galėtum įsivaizduoti aktorių. Pats buvau universite­
te sutikęs ne vieną, smerkiamą dėl moteriškų manierų,
bet Albertas ne toks. Jis tik žvelgė į gyvenimą plačiau,
kaip nieko nepažįstantis vaikis.
Kai grįžau, visi buvo prisisprogę. Nei vienas nesuge­
bėjo rišliai ištarti nei sakinio. Zopa rūkomojo gale spardė
savo dūchą. Visi juokėsi, o pašonėse rūkantys ir tarpusa­
vyje besišnekučiuojantys dūchai nesistengė atkreipti šei­
mininkų dėmesio.
—Už ką jį spardo? —paklausiau gaujos.
—Laiku neišskalbė kojinių, —atsakė Juozukas.
—Taip jam ir reikia, —riktelėjo eilinis bachūras.
Sveikai mąstančiam žmogui toks reginys pasirodytų
kaip kanibalo išpuolis, o čia toks atvejis visiškai gyveni­
miškas, buitiškai patrauklus. Galiausiai Zopa grįžo savi­
mi besididžiuodamas ir tarė:
—Štai, Frenkai, taip mes privalome auklėti savo tar­
nus.
Svajojau būti toks kaip jie. Jie tai vadino vyriškumu.
Galbūt buvau toks kaip jie, galintis suspardyti niekuo
153
EDVINAS KR□ CAS

nenusidėjusį žmogų. Bet ne Albertą, ne jį. Nusprendžiau


grįžti į kamerą.
Kritau į lovą ir pasijaučiau kalėjimo bėgliu. Girdėjau
jo žvilgsnį, garsiai tiriantį lubas, it zvimbiančią musę ar
prie ausies zyziantį uodą.
—Kas bus toliau? —garsiai paklausiau.
Jis tylėjo. Tylėjo ir nieko nesakė. Keikiau jį garsiai, ru­
siškai, lietuviškai, angliškai. Norėjau užmušti, bet tik ab­
surdiškai juokiausi. O jis man šypsojosi ir garsiai svajojo.
ekė kelios savaitės tylos. Albertas turėjo laiko

S sveikti, o Koza išganingai tylėjo. Vis dažniau apsi­


lankydavau bibliotekoje, tarp dulkių kamuolių ir
voratinklių ieškodavau vis naujos knygos Albertui. Pats
nuo studijų metų nebuvau perskaitęs nė vienos knygos,
nė vieno šviežio rankraščio. Tiesą pasakius, studijos dėl
to niekuo dėtos, tik tuometis mano žinių troškimas, kai
rašydamas magistro darbą buvau įklimpęs į gilų literatū­
ros dugną.
Sėdėdamas ant Šatrijos kalno, klausydamas vikšrų ir
drugelių, lakančių nektarą, tuo metu jaučiausi pačiame
šulinio dugne, o knygų viršeliai vieninteliai mane guodė.
Jaučiausi dvasiškai ir fiziškai per silpnas pasipriešinti bet
E D V I N A S K R □ C AS

kokiam priešpriešiam ar šoniniam vėjui. Jaučiausi blaš­


komas beprasmių vietinių karų, ligų, masinės prievartos,
religijų susipriešinimo ir feminisčių, seksistų, rasistų iš­
puolių beprasmybės. Tomis dienomis net pražiopsojau
savo biologinės motinos mirtį. Prisimenu, kai saulė rug­
pjūčio mėnesį be gailesčio svilino Lietuvos laukus, šer-
dama visus savo kaitra, skaičiau Romaino Gary „Aušros
pažadą“ ir negalėjau patikėti, kad pasaulyje esama tokio
šedevro. Suskambo mano mobilusis telefonas, dar ne­
spalvotu vaizdu, skurdžia programine sistema. Skambino
tėvas, prašė, maldavo, galiausiai įsakinėjo grįžti į gimtąjį
miestą, nes motina merdi, beliko kelios dienos —ir ji išsi­
nešdins iš šio pasaulio. Atsistojau, užsimojau ir sviedžiau
mobilųjį kažkur tolėliau nuokalnėn. Jis nuskriejo, ride­
nosi, galiausiai visai išnyko iš akiračio, o aš, tarytum ga­
vęs saulės smūgį, susmukau ant nuokalnės raudodamas.
Apsikabinęs knygą verkiau, šluosčiau ašaras išplėštais
knygos puslapiais, kol nurimau ir galiausiai užmigau.
Žinoma, motinos laidotuves pražiopsojau, o magistro
darbą parašiau nepriekaištingai. Darbo kaip skandina­
vų kalbų vertėjas vis tiek negavau, tik privačiai uždar­
biaudavau. Svajojau sudaryti sandėrį su norvegų rašytoja
Herbjorg Wassmo ir versti jos romanus. Bet iš svajonių
liko tik iliuzija. Beje, romanas „Pieno stiklinė“ —viena
IB2
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

geriausių kada nors skaitytų knygų, kurias verta perskai­


tyti bent keletą kartų per metus.
Susipratęs, kad motina jau palaidota, o aš esu vienas
didžiausių giminės išdavikų, savo gimdytojos išsižadėjęs
vienturtis sūnus, nukreipiau savo maištą ir neapykantą
sistemai į knygas. Jos slepia kiekvieno individualų požiūrį,
dėl jų susipriešinimo kyla nežmoniška nesantaika pasau­
lyje - tada taip maniau. Tomis dienomis, kai knygas ne­
šiau Albertui, jaučiausi laužomas savo suvaržytos pasaulė­
žiūros. Jis manė, kad knygos žmogui suteikia sparnus, o aš
galvojau, kad knygos varžo ir luošina. Tačiau svarbiau už
mano įsitikinimus buvo kito žmogaus troškimai.
Vieną dieną manęs aplankyti atėjo Astrida. Tada jau
buvo praėję maždaug du mėnesiai po paskutiniojo mūsų
pokalbio. Apie ją mąstydavau naktimis, rytais, dienomis,
vakarais, o tiksliau - kiaurą parą.
Kaip ir praeitą kartą, man buvo užsegti antrankiai ir
buvau nuvestas į tą nuo garso izoliuotą susitikimų salę.
Prisėdau prie lango ir žiūrėjau į Astridą. Ji jau buvo tikra
moteris, besiruošianti tapti mama, vis dar man priklau­
santi būtybė. Ji neverkė, tik kažką nuo manęs slėpė, kaž­
ko jaudinosi, ne viską pasakė.
—Frenkai, ar labai mane myli? —paklausė ji net nepa­
sisveikinusi.
IG3
E D V I N A S K R □ C AS

—Žinai drugio efektą? Taigi, kiekvienas mano veiks­


mas turi atoveiksmį, kiekvienas jausmas veda į tą pačią
mintį, o mintys į prasmę —noriu išgyventi dėl tavęs, du­
krelės, dėl mūsų bendros šeimos, —atviravau net nesi-
ruošdamas slėpti savo jausmų, juk tai jau nieko nebūtų
išsprendę.
—Kitą mėnesį aš gimdysiu, nežinau, kada vėl galė­
siu tave aplankyti. Prisiek man, prisiek, kad vis dar esi
tas pats Frenkas, kurį pamilau studijų metais, kad esi tas
pats, dėl kurio bėgau į svetimą šalį, su kuriuo patyriau
visus pirmus kartus, - maldavo ji.
—Kodėl turėčiau būti pasikeitęs? —pasiteiravau suuos-
damas jos įžvalgas, abejones.
—Kalėjimas pakeičia žmones, —tyliai kuždėjo ji.
—Myliu tave, pasirūpink savimi, —ištariau jai.
Nežadėjau jai nieko. Palikau ją salėje ir paprašiau iš­
vesti. Nenorėjau girdėti nieko. Jaučiausi išduotas. Tiesa,
mano principai niekada nebuvo aukščiau už meilę tai
moteriai, tačiau ji drįso abejoti mano ryžtu, nors viską,
viską savo gyvenime dariau jos gerovės, kad ji jaustų­
si mylima ir saugi. Žinoma, dėl tos klaidos, dėl kurios
patekau į šią supuvusią skylę, ji nekalta, tai buvo mano
aklas egoizmas pasipelnyti - visada svajojau pernelyg
drąsiai, akiplėšiškai.
IG4
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Kartais zonoje atrodydavo, kad jau niekas nebėra


svarbu ir apskritai nėra jokio tikslo gyventi, bet tada pa­
žvelgdavau į Albertą ir paklausdavau savęs: „O kas pasi­
rūpins tuo nenuorama aktoriumi?“
Net apie savo tėvystę pradėjau mąstyti kitaip. Tėvu
jaučiausi ne tik tai mergaitei, kuri ruošėsi lįsti iš Astridos
pilvo ir verkti išvydusi visai ne tokią gyvenimo realybę,
kokią įsivaizdavo motinos įsčiose, tėvu jaučiausi ir tam
dideliam vaikui, kuriam jaučiau žmogišką pagarbą ir
neapykantą. Rytais jis man pažerdavo vis kitokių savo
įžvalgų.
—Jeigu mane nužudytum, jei man perrėžtum gerklę
peiliu, mirtum ir pats. Iš sielvarto, —tardavo vos pramer­
kęs akis.
—O taip, kurgi ne, —atrėždavau ironiškai, kūną pri­
dengęs patalyne.
—Jei angelai nuluptų drugeliui sparnus, jis taptų tik
eiline kirmėle, besieliu vikšru. O taip ir bus, nes angelai
savo titulais dalytis nenori. Jie pavydūs, —pareikšdavo
kitą rytą.
—Manau, kad tu pats kaip angelas su nulaužytais
sparnais, —atsakydavau jam.
—Aš tavo angelas sargas! —užsispyrėlis kartodavo savo
tiesą.
IB 5
EDVINAS KRO CAS

—Na taip, tiek kartų man gyvybę išgelbėjai, kad net


baugu gulėti netoliese darosi, —juokdavaus.
Jis buvo visiškas vaikas. Nedažnai tokį sutiksi gatvėje,
o jei ir sutiksi, vargu ar pažinsi. Želianti barzda ne visada
išduoda, kad galvoje vien pasakų herojai gyvena. Kartais
jis būdavo iki pasiutimo teisus, o kartais jo išmintis kone
pribaigdavo savo absurdiškumu. Skaitydavo visas knygas
iš eilės, kurias jam tempdavau iš bibliotekos, tačiau žino­
jau, kad vieną dieną pasibaigs ne tik bibliotekos turtai,
vieną dieną jam teks išlįsti iš mūsų kameros ir pasirodyti
kaliniams, teks pačiam pasirūpinti savimi, nueiti į valgy­
klą ir vienam praustis duše, apsilankyti rūkomajame. Ta
diena atėjo greitai. Pernelyg greitai.
alendorius sakė, kadjau buvo praėję astuoni mėne­

K siai nuo paskutiniojo teismo nuosprendžio. Buvo


spalio vidurys, ruduo Lietuvoje tapo kaip niekada
gražus, tačiau jį stebėjome tik per langus ir uostėme su
Albertu per labai siaurą praverto lango plyšį. Stebėjome
peizažą pro Pravieniškių kolonijos langą ir abu mąstėme
skirtingomis perspektyvomis. Astrida turbūt jau buvo
pagimdžiusi mūsų dukrelę, deja, iš jos jokių žinių nebu­
vau gavęs. Kartais spalio naktimis raudodavau kaip ma­
žas vaikas, kurį paliko mama prieglaudoje, o pati pabėgo
nežinomais keliais į nežinomą šalį!
Albertas pasakojo, kad rudens vaizdai žadina norą vėl
vaidinti, vėl būti aktoriumi. Jis vartojo žodį „vėl“, nors
IB 7
E D V I N A S K R Ū CAS

niekada juo net nebuvo. O gal ir buvo... Jo nesuprasi. Jis


deklamavo man savo sukurtas pjeses, kuriose dažniau­
siai trokšdavo atlikti miesto gatvėse klaidžiojančio me­
nininko vaidmenį. Taip, visose jo pjesėse toks vaidmuo
buvo. Kažkas panašaus į Kunčino „Tūlą“, nors bohema
čia jau visai nereikšminga, tik be galo išmintinga ir jaus­
minga. Nesuvokiau, kas dedasi to berniuko galvoje, ta­
čiau aiškiai jaučiau jo troškimą išgyventi ir savo pjeses
realizuoti. Jis troško surasti režisierių ir tapti garsiausiu
aktoriumi, savo filmais keisti pasaulį ir laužyti sustaba­
rėjusius standartus. Kartais naktimis jis kurdavo. Eiles
rašydavo ant tualetinio popieriaus, tušinuką akivaizdžiai
buvo pagrobęs iš manęs, tačiau nesmerkiau jo. Kai jis
rašydavo mano tušinuku, savo žvilgsnį jautriai ir nuo­
širdžiai įsmeigęs į popierių, mano oda maloniai pašiurp­
davo, jausdavausi kažkuo ypatingas, kad tuo tušinuku
prisidedu prie jo jausmų realizavimo.
Tas vaikėzas jau akivaizdžiai buvo pasveikęs. Kai kur
ant kūno dar buvo likę negilios žalsvos mėlynės, tačiau
kiti sumušimai, kaip pats sakė, jau buvo užmarštyje.
Į dušą jį išsiųsdavau vidurdienį kartu su gaidžiais. Aki­
vaizdu, kad jo tokiu nelaikiau, tačiau tas dienos metas
jam buvo saugiausia proga prasmukti nepastebėtam ir
IBS
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T Ų

grįžti nesumuštam, mat kalėjime sėdintys vadinamieji


gaidžiai buvo jautrūs ir visiškai bejėgiai, neagresyvūs, ne­
pavojingi kitiems. Jų dalia buvo labai, labai sunki, tačiau
buvau tikras, kad vienaip ar kitaip kaip nors sugebėsiu
parūpinti Albertui geresnę vietą zonoje.
Vierchai į mane žvalgėsi kone per padidinamąjį stiklą,
nes pastaruoju metu buvau atitolęs nuo gaujos gyveni­
mo, į rūkomąjį užbėgdavau tik pasiimti cigarečių ir kar­
tais skiesto spirito. Vis dėlto Koza mano gyvenimu labai
domėdavosi ir valgykloje bandydavo ištraukti kiek įma­
noma daugiau smulkmenų apie mano kasdienybę. Jis,
prisiekiu, troško susidurti akis į akį su Albertu ir dar kar­
tą įrodyti, kad mano vieta kalėjime nėra tokia aukšta, kad
turėčiau teisę ir galią kažką apginti nuo aukščiausiųjų.
Nesuvokiau, kuo rizikuoju, ir negalėjau įsivaizduoti,
ką jie prieš mane rezgė, kodėl vis dar laikė savu, leisdami
rūkyti už dyką jų cigaretes ir gerti spiritą užsikandant
jų raugintais agurkais. Akivaizdu, kad jau buvo pamiršę
priežastį, dėl kurios patekau į jų būrį, buvo pamiršę ir
Saškos mirtį —priežastys niekam nebuvo svarbios. Juk
tas vyras, atidavęs man savo patirtį, jiems tebuvo maz­
gotė, skuduras, o man —autoritetas. Mane savo būry­
je jie laikė dėl mano patarimų ir neblogų pamąstymų.
I BS
EDVINAS KRDCAS

Stengiausi kuo daugiau mokytis iš Juozuko. Tas senelis


niekada nesivėlė į ginčus ir taip jam pavykdavo visada
išnešti sveiką savo kailį, nepriklausomybę. Jo dūchai buvo
stipriausi ir geriausiai išsilaikę kalėjimo žmonės, ir niekas
prie jų nedrįso kišti net piršto, juos kone gerbė.
Visgi spalio vidury Albertui pirmą kartą leidau pa­
čiam išeiti iš kameros ir apsilankyti valgykloje. Paban­
džiau jam papasakoti viską, kas svarbu, kokių klaidų jam
reikėtų nekartoti. Pats į valgyklą tą rytą nusibeldžiau pir­
mas ir atsisėdau prie Kozos. Stengiausi nukreipti jo dė­
mesį ir kuo labiau suartėti, kad jo nuobodulio varomas
žvilgsnis nepradėtų klaidžioji po valgyklą ir kaip naujos
aukos vėl nepasirinktų Alberto.
—Tai kaip tau sekasi, Frenkai? Visai apleidai savo se­
nus draugus, - teiravosi Zopa.
—Pastaruoju metu daug mąstau apie savo moterį, ji
pagimdė man dukrelę, o susisiekti su ja šiomis dienomis
neįmanoma, —aiškinau jiems.
—Kaipgi? Juk tam yra biblioteka, barygos\ —bendravo
su manimi Zopa.
—Sistema blokuoja ryšį, —nerimaudamas aiškinau.
—Bandei siųsti laišką advokatui? Siūlei kyšį? Nebūk
idiotas, jie to tikrai neleistų. Visus seka.
I7D
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

Mažai jo klausiausi. Kažkodėl tai nebuvo taip svar­


bu, kaip Kozos įtarinėjimas. Tas visada viską suuosdavo,
kaip ir tą naktį, kai užtiko mus su Albertu duše. Nie­
kas nežinojo, kokias pažintis jis surezgęs su sargyba ir
kokiais būdais sužinodavo apie kiekvieno asmeninį gy­
venimą. Jis čia buvo bosas, jis ir niekas kitas —visi tai
žinojo.
Galiausiai Koza pastebėjo paskutiniame stale sėdintį
Albertą ir prabilo:
- Oho, neblogai tas vyrukas išsilaikęs. Ilgą laiką jo
nemačiau. Norėčiau jį pakalbinti, - sakė besijuokdamas
Koza.
- Pirmyn, eik, —kuždėjo jam Zopa.
Nustėrau. Supratau, kad visą tą laiką jie kuo puikiau­
siai žinojo apie Alberto gyvavimą ir tyliai laukė tos aki­
mirkos regzdami mano demaskavimo planus. Negalėjau
patikėti tuo, ką mačiau savo akimis: Koza atsistojo ir net
nepažvelgęs į mane pradėjo eiti Alberto link. Sušukau:
- Tik nebandyk jo liesti. Jis mano dūchas ir man rei­
kia jo sveiko!
Jis atsisuko į mane ir pervėrė nusistebėjimo žvilgsniu.
Tokį jį buvau matęs pirmą kartą gyvenime. Visas būrys
atkartojo jo reakciją ir susmeigė žvilgsnius į mane. Koza
171
EDVINAS KRŪCAS

atsigręžė ir dabar jau drąsiai žengė link Alberto. Žopa


palinko link manęs ir tarė:
—Linkiu sėkmės, nes tau jos prireiks, - sukuždėjo
man tiesiai į ausį.
Koza prisėdo prie Alberto ir paglostė jo ranką. Jis
kikeno, o Albertas nuolankiai vykdė mano nurodymus
jį ignoruoti. Įsmeigęs žvilgsnį į pustuštę lėkštę stumdė
joje pomidoro gabaliuką ir stengėsi neklausyti, ką jam
sako Koza, tačiau galiausiai suėmė peilį ir smeigė tiesiai
jį į stalą. Tą akimirką troškau, kad peilis būtų smeigtas
Kozai į kaktą, bet jis neišdrįso... Paklausė mano paliepi­
mų. Tada suėmė puodelį, iš kurio garavo karšta arbata ir
plieskė tiesiai pašnekovui į snukį, tada sušuko:
- Aš tave žinau, niekše, kiaurai permatau! —šaukė Al­
bertas per visą valgyklą.
Koza išsigando, visi regėjo tai jo sumišusiame veide.
Tą akimirką tik idiotai būtų pamanę, kad jis tik išmuštas
iš vėžių. Jis akivaizdžiai išsigando to, kad Albertas prabils
nuo visų nuslėptą tiesą, kurią taip giliai slėpė Koza. Jis
nieko nelaukdamas šoko iš kėdės ir čiupęs už uniformos
apykaklės kita ranka vožė Albertui į veidą. Sis susvirdu-
liavo ir atsilošė kėdėje.
Nežinau, kas man pasidarė tą akimirką, bet visą gyve­
nimą manyje ramintas gyvulys pašėlo ir pasileido bėgti.
172
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Mane vijosi Zopa rėkdamas, kad nedaryčiau kvailysčių,


tačiau jo balsą išgirdau tik vėliau, kai jau gulėjau kame­
roje su praskeltu antakiu ir ištinusiomis lūpomis.
Pribėgęs čiupau tam niekšui už plaukų ir smogiau
kumščiu tiesiai į dantis. Buvo gaila nesudarkyto snuke­
lio, bet dar labiau - savo sveikų pirštų. Sušukau Alber­
tui:
—Nešdinkis dabar pat!
Būtų buvę keista, jei jis būtų manęs paklausęs. Pribė­
go prie mūsų ir įleido dantis Kozai į riešą. Vaizdas buvo
nepakartojamas - kaip kad mažas vaikas gertų pieną iš
karvės tešmens. Mane čiupo Zopa ir suspiegė man į ausį:
—Tu ką? Visai išprotėjai? Jis tave užmuš! Mes tave visi
užmušime, nes jis čia bosas, mes jam paklustam!
—Tavo bėdos, jei tu nori jam tarnauti! —išsilaisvinau
ir spjoviau jam į snukį.
Zopa nesipriešino, tik žiūrėjo į mane sustingusiomis
akimis, praradęs visą savo vyriškumą. Albertas dar vis
kankinosi įsikandęs į Kozos riešą, o šis trankė jam iš al­
kūnės į galvą. Galiausiai Alberto akys sužvairavo ir jis at­
sijungė. Stojo tyla. Visų akys pirmiausiai krito į Albertą,
gulintį ant grindų, vėliau į Kozą, vėliau į mane, vėliau vėl
į Kozą, o tada į tuščią Alberto pusryčių lėkštę. Valgyklos
gale pareigūnai viską matė, tačiau nesiruošė kviesti nei
173
EDVINAS KR □ CAS

medicinos seselių, nei patys kažką daryti. Du uniformas


dėvintys vyrai stovėjo kaip įbesti ir bandė tikėti, kad nie­
ko čia neįvyko, nes galbūt tik taip jie sugebėjo kas vaka­
rą grįžti pas mylimas žmonas ir pabučiuoti savo vaikus
prieš miegą.
Koza dar nestipriai spyrė Albertui į nugarą, lyg tikrin­
damas, ar priešas tikrai nukautas, o tada atsisuko į mane,
prasiskėtė, suspaudė kumščius ir nužvelgė visus šio ringo
žiūrovus. Aš buvau vienas iš varžovų.
—Asilas! Tik tiek tau tegaliu pasakyti, Frenkai —tu
asilas. Dar nesu matęs vyro, kuris išduotų mūsų chebrą
dėl eilinio dūcho. Aš tau už tai nedovanosiu!
—Vieną dieną jie visi tave išduos! —sušniokščiau.
Jis užsimojo ir plieskė man tiesiu delnu per veidą.
Skruostą nutvilkė skausmas. Prie manęs priėjo Zopa ir
kiti bachūrai, suėmė už rankų tvirtai, kad negalėčiau iš­
sivaduoti. Tada Koza nieko nelaukdamas apsuko garbės
ratą aplink žiūrovus ir subliuvo:
—Visi jūs, žiurkės, visi, kurie negerbsite manęs, jūsų
lauks toks likimas, kokį tuojau pat pamatysi.
Jis įsibėgo ir viskas, ką mačiau, buvo link veido artė­
jantis jo kumštis. ATyse suskambo varpeliai, vaizdas su­
siliejo ir plaukė tarsi graži, viduryje laukų tyvuliuojanti
upė. Pajaučiau šiltą krioklį, pasileidžiantį man iš nosies.
174
SEPTYNERI METAI Ui G R D T I J

Jo lašai drąsiai tįso ir tiško ant žemės. Negirdėjau nie­


ko, tik tuos kraujo lašus, varvančius man iš nosies. Tada
jis neatsisakė pakartoti ceremonijos. Dar kartą. Ir dar. Ir
dar, bet šį jau paskutinįjį.
Nejaučiau žemės po pėdomis, tik svaigulį, bet jokio
skausmo. Susmukau ant žemės greta Alberto. Visi kaž­
kur dingo, išsiskirstė, o mus paliko numirti, geriausiu
atveju —kankintis iki ryto. Žvelgiau į jo atsimerkusias
akis, kurios tyrinėjo mano veidą, susidomėjo tuo kraujo
takeliu, išbėgusiu iš nosies ir pasivijusiu lūpas. Turbūt
jis norėjo žinoti, ar paragavau kraujo, o aš jam atsakiau:
—Nemėgstu kraujo skonio. Lyg graužtum geležies
rūdą.
abudau savo lovoje. Keista, bet prisimenu pirmą

P mintį: „O kas, jei po mirties mes gausime viską,


ko troškome prieš gimdami?“Jaučiau keistą mau­
dimą smilkiniuose, panašus būna kitą rytą po lietuviškų
tradicinių vestuvių, kada pagirios gniaužia viršų, o tu
kartoji sau, kad daugiau niekada į burną neimsi nei lašo.
Pabandžiau atsimerkti, bet atmerkti galėjau tik vieną akį,
kita buvo užtinusi taip, lyg kažkas plyta būtų vožęs per
veidą. Panašiai ir buvo.
Albertas sėdėjo prie lango, rūkė paskutiniąsias mūsų
cigaretes ir kažką rašinėjo ant tualetinio popieriaus.
Svarsčiau, ar tai galėtų būti dar viena jo pjesė. Jis atrodė
kiek susikūprinęs, kiek per daug nuogas ir kiek per daug
I 7G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

atviras, kaip ir pridera tikriems menininkams. Spalio pa­


baigoje mūsų kameroje buvo gan vėsu, nes nors langai
ir buvo šiuolaikiški, bet palangės vis dar likusios nuo
sovietmečio. Rudens vėją galėjai pajausti glostantį tave
per užvertus langus, nes vienoje palangėje buvo matyti
bent keliasdešimt vinies storio skylių. Alberto kojų pirš­
tai buvo susigniaužę, tačiau visos kitos kūno dalys liko
pernelyg atsipalaidavusios. Jis vargu ar juto kokį nors
kūnišką skausmą, ko gero, buvo jau prie to pripratęs
arba tiesiog nuoširdžiai atsidavęs savo darbui. Arogan­
tiškai bandžiau apsimesti, kad ir aš toks pats gyvybingas,
tačiau, atvirai tariant, tai buvo pirmas kartais, kai prie
manęs Pravieniškėse prisilietė svetimas pirštas. Sugebė­
jau šiaip ne taip atsistoti, tačiau suvinguriavau kaip tie
rudeniniai klevo lapai, krentantys nuo viršutinės šakos,
ir praradęs orientaciją klestelėjau ant lovos.
—Paduok cigaretę, - paprašiau.
Jis atsisuko, tačiau nieko neatsakė. Šiaip ne taip vėl
pakilau, akyse šiek tiek aptemo, tačiau tuojau pat atsi­
peikėjau ir nulingavau iki Alberto. Išsitraukiau iš pakelio
cigaretę, dėkojau Dievui, kad jų dar buvo likę gerokai
daugiau nei surūkydavau per naktį, bet mažiau nei su­
traukdavau per dieną. Abejojau, ar dar turėsiu progą rū­
kyti su tokiu pasimėgavimu, netaupydamas, galėdamas
177
EDVINAS KR □ CA S

prisidegti ir iš karto smeigti vos pridegtą cigaretę į pele­


ninės paširdžius.
- Tu akiplėša, žinojai?! - tariau jam besijuokdamas. -
Rūkai paskutines mano cigaretes ir nesugebi net žmo­
niškai atsidėkoti.
- Kada gi tam ateis galas? —paklausė jis.
- Koks dar galas? Kodėl niekada neatsakai į mano
klausimus? —surikau.
- Kada ta diktatūra prieis galą? Mes galime jį užmuš­
ti.
- Ką? Kozą? Rimtai? Nejuokauk, vaike! Už jo nuga­
ros stovi kiekvienas, dėl jo gyvybės kiekvienas gali ati­
duoti savąją.
Jis akivaizdžiai pademonstravo savo pasišlykštėjimą.
Netikėjo tuo, ką sakau. Turbūt buvo teisus, nes nei aš,
nei bet kas kitas nebūtų aukojęs savo gyvenimo dėl Ko-
zos. Visi sakė, davė jam priesaikas, nors iš tiesų buvo tik
parsidavėliai bailiai.
- Albertai, net neturiu žalio supratimo, kaip tai pada­
rysime, tik žinau, kad mums pavyks, —daviau priesaiką
jam.
Jo akyse gimė aistra. Besaikis keršto, teisybės trošku­
lys. Jis sugniaužė delne mano tušinuką. Įsikišo jį į burną
ir pabandė įtraukti oro —tarytum rūkytų cigaretę. Tada
178
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T U

numetė ir išpūtė orą, atsisuko į mane ir nusišypsojo. Pa­


kėlė dešinį antakį ir nusisukęs vėl įkniubo į savo pjesę.
Žvelgiau per langą į turtingą gamtą, rudens išgąsdin­
tus paukščius, kurie skrido būriais pietų link. Už lauko
šlamantys klevai kiekvieną dieną atrodė vis skurdesni
ir vis labiau praradę viltį išlikti per žiemą. Mums vil­
tis buvo tik užgimusi, nesiruošėme nuleisti rankų. Nors
buvau sumuštas, mano papurtęs veidas nebūtų sukėlę
jokios nuostabos, tai buvo kasdienybė, visai nesvarbu,
kad priklausiau bachūrams, net ir jie dažnai pasirodyda­
vo su mėlynėmis.
Susiruošiau į valgyklą, norėjau žinoti, ką apie mane
galvoja bachūmi —esu jiems priešas ar vis dar savas. Pa­
likau Albertą kambaryje, liepiau užsirakinti, nes tomis
dienomis jau negalėjai žinoti, ar nebūsi primuštas net
savo kameroje. Vargu ar tas kabliukas galėjo bent kiek
apsaugoti, bet net minutė, papildoma išplėšta sekundė
turėjo savo vertę.
Taigi nuėjau į valgyklą. Pusryčių piko metas jau buvo
pasibaigęs, o stengtis išsireikalauti savo pusryčių porciją
nesivarginau. Bachūrai iš valgyklos išeidavo pirmi, tad jų
ten neberadau. Tik keletas stalų, priklausantys dūchams,
buvo užimti. Jie visi atrodė tarsi šeima, vienas su kitu da­
lijosi net paskutiniu kąsniu, bet argi gali būti kitaip —už
179
EDVINAS KRDCAS

pirmo kampo tykojantys smūgiai, baimė suartina net


didžiausius priešus, visiškas asmenybės priešpriešas. Pri­
ėjau prie jų ir tariau:
—Pažadu, kad greitai viskas pasikeis. Būkite pasiruo­
šę pakelti kumščius, ištraukite po pagalvėmis slepiamus
plastikinius peilius, - pratariau jiems.
Saška buvo pasakojęs apie dūchų savigyną, kai plas­
tikinius peilius jie kasnakt kišdavo po pagalvėmis, tikė­
damiesi apsiginti prieš bachūrą. Naudodavo tik tada, kai
jų šeimininkai būdavo visiškai girti, mirties ar gyvybės
klausimas būdavo taip arti, kad galėdavai užjuosti mir­
ties kvapą. Kai miego arterija iš baimės taip išsipūsdavo
ant kaklo, kad vien ją palietus galėjai atsijungti.
Tų išnaudojamų vergų būrelis dėbtelėjo į mane su
baime, tarytum visi vienu metu būtų demaskuoti ir visi
tikrai slėptų tuos vienkartinius peilius po pagalvėmis.
Žinoma, jie man nieko neatsakė - neturėjo teisės. To­
kio žemo intelekto žmonėms buvo draudžiama bendrau­
ti su dar žemesnio intelekto šeimininkais.
Tada trenkiau valgyklos duris ir išėjau į rūkomąjį. Už
ausies buvau užsikišęs cigaretę —kaip ir pridera tikram
maištautojui prieš sistemą. Ėjau tiesiai į rūkomąjį visiš­
kai vienas, toks ir jaučiausi tą dieną. Neturėjau pas ką
eiti, neturėjau su kuo pasišnekėti, ėjau tik parūkyti. Vos
18 D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

užsukęs už kampo pastebėjau tą pirmąjį stalą, prie kurio


visada sėdėdavo mūsų bachūrų grupuotė. Prie jo aš ne­
sėdau. Nesiruošiau leisti, kad mane nustumtų lyg šlapią
skudurą - pats pirmas mečiau jiems jį visiems į snukius.
Prie manęs priėjo Zopa ir tarė:
—Tai ką, Frenkai, dabar jau žadi būti dūchu?
—Geriau būsiu nepriklausomu dūchu> nei Kozos ka­
le, —rėžiau jam tiesiai į snukį.
Jis apsisuko ir nuėjo. Kaip tikras idiotas. Nieko kito iš
jo ir negalėjau tikėtis, juk jo pravardė iškalbinga. Jis buvo
šikna, suraukta šikna, tarnaujanti Kozai.
Kol rūkiau, daugiau niekas prie manęs nepriėjo, nie­
kas man nepasakė jokio blogo žodžio, abejoju, ar atėmė
iš manęs bachūro titulą. Jis būdavo atimamas kiek kitaip.
Dažniausiai garbingai iškeldinamas bachūras už išdavystę
ar tiesiog menkavertiškumą būdavo nuvedamas į tuale­
tus ir pastatomas prie durų. Koza jam ištardavo:
—Ką gi, nuo šiol tu atidarinėsi mums, garbingiems
vyrams, duris.
Tokiu būdu prieš tai rūkęs Kozos cigaretes vyrukas
tapdavo tualeto atmata. Kurį laiką jo niekas neliesdavo,
vėliau pradėdavo stumdyti ir nurodinėti, galiausiai su-
mušdavo, vėliau jau spardydavo kojomis, nes rankomis
liestis - neetiška.
181
EDVINAS KRDCAS

Abejojau, ar Koza būtų ryžęsis taip pasielgti su mani­


mi. Per daug žinojau, kad jis būtų drįsęs rizikuoti. Juk
bet kada būčiau galėjęs apie jį prabilti. Žinoma, mano
žodžiu būtų abejojama, bet Koza nenorėjo užsitraukti jo­
kių įtarinėjimo šešėlių. Jo metodus jau buvau permatęs
kiaurai. Gerus keletą mėnesių būtų tylėjęs, o tuomet su­
sidorotų it su vikšru. Taigi, truputį laiko vis dar turėjau.
Grįžau į kamerą ir nieko nelaukdamas nusprendžiau
pasikalbėti su Albertu.
- Ar turi kokių nors protingų idėjų, kaip galėtumė­
me jį nuversti? —paklausiau Alberto.
- Paskerskime jį šiąnakt! - rėkė jis.
Žiūrėjau į tą vaikėzą ir negalėjau patikėti savo akimis.
Pirmosiomis dienomis jis buvo toks trapus ir jautrus,
rodės, net musės pritrėkšti nesugeba, o dabar troško
atkeršyti už skriaudą, neteisybę, luominę sistemą. Jo
užsidegimas manęs toli gražu neatbaidė, tik dar labiau
įkvėpė, bet nesiruošiau būti toks optimistas kaip Alber­
tas. Gardžiai pasijuokiau iš jo minčių, o tada išdėsčiau
savąsias.
- Nuostabu! - tarė jis. - Taip mes ir padarysime! -
klykė jis.
- Privalai likti budrus ir vykdyti savo misiją be galo
apdairiai ir atsargiai.
182
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Labiau bijojau ne dėl savęs, o dėl to visada šventai


manimi pasitikinčio vaikėzo. Pripažinsiu, jo pjesės tikrai
neatrodė sukurtos jo ranka —tekstai buvo protingi, filo­
sofiškai tobuli, visai nepasakytum, kad juos būtų galėjęs
parašyti toks pienburnis. Jam patikėta misija buvo kur
kas žiauresnė nei manoji. Albertui buvau patikėjęs kiek
herojišką riaušių kurstytojo vaidmenį. Jis turėjo ruoštis
rytojui: dvyliktą valandą turės nueiti į dušų kabinas (to­
kiu laiku savo kūnus prausiagaidžiai) ir paraginti juo su­
kilti prieš valdžią. Alberto aktoriaus talentas ir nesuvai­
dintas ryžtas turėjo įtikinti gaidžius, kad tai jų išsigelbė­
jimas, vienintelė viltis. Alberto drąsa turėjo juos įkvėpti,
kad nepabūgtų pasipriešinti bachūrų įsakymams, nelėk­
tų jo išduoti, tikėdamiesi gauti kažkokį atlygį, o sutiktų
drąsiai žengti su Albertu.
Jeigu būtų pasisekę sugaidžiais, aštuntą valandą vaka­
ro jis tokią pačią agitaciją būtų turėjęs pravesti dūchams.
Bėda ta, kad kalėjime jau buvo pagarsėjęs kaip dūchas,
taigi čia būtų prireikę žymiai stipresnio užsidegimo.
Mus tik gąsdino mintis, kad kai kurie dūchai palaiko ne­
blogus ryšius su bachūrais, kuriems tarnauja. Žinoma,
tai išduodavo jų nesubjauroti veidai, patys apie tai ne­
prabildavo. Jiems reikėjo pažadėti ką nors pranašesnio
nei būtų užtekę gaidžiams, jiems reikėjo pažadėti, kad
1 83
EDVINAS KRDCAS

visiems bus dovanojama bachūrų garbė. Absurdiška, ar


ne? Albertas turėjo apgauti dūchus, kad jų pozicija pasi­
keis su bachūrų, nors mūsų misija buvo visai sudarkyti
luominę sistemą, kad nuskriaustieji kaliniai sukiltų prieš
kalėjimo tvarką. Jie neturėjo čia galios, bet jų buvo daug,
o pakluso valdančiųjų mažumai. Taip yra ir realiame pa­
saulyje, nejaugi prieštarausi?
Tuo tarpu, kol Albertas rūkė paskutines mūsų cigare­
tes ir stengėsi iš paskutiniųjų sugalvoti kokį nors žodžių
šedevrą, tobulą kombinaciją, svarsčiau, kaip man tuo
metu reikės atitraukti Kozos dėmesį. Jis buvo mąstantis
ir gebantis suuosti kiekvieną rezgamą žingsnį be jo suti­
kimo. Be abejonės, turėjo daugiausiai patirties, daugiau­
siai praktikos metų. Visi slėpė, visi tylėjo, tačiau žinojo
jo istoriją, kaip nuo prievartaujamo šliapos jis sugebėjo
užkopti iki kalinių valdžios. Pro jo akiratį negalėjo pa­
sprukti net uodas, net ir tą nudobdavo ties finišo tiesiąja.
Turėjome sugalvoti nepriekaištingą veiksmų seką. Ir
mums pavyko. Aš pasižymėjau tikslumu, demokratišku­
mu ir logika, Albertas - tobulais aktorystės sugebėjimais.
Štai tokia mūsų partnerystė pradėjo niekam nepaskelbtą
kovą prieš sistemą.
Tą dieną šventėme kaip išmanydami. Radau po Al­
berto lova Saškos paliktą vyno butelį. Vynas jau buvo
184
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

atidarytas, tačiau pusė dar buvo likę. Albertas dantimis


ištraukė kamštį ir supilstė likučius į vienkartinius puo­
delius.
—Į sveikatą! —tariau.
- Už vergystės pažabojimą, už žmogiškumą, už rau­
donus vakarus ir visus šviesius rytojus! —mykė Albertas
tarsi tikėdamas tuo, kad tikslas jau įgyvendintas.
Tikslas dar tikrai nebuvo pasiektas. Jis tvyrojo ore
kaip salsvas adrenalinas. Žiūrėjau į tą linksmą vaikį, o
pats nerimavau, kad viskas įvyktų taip, kaip planavome.
Vakaras ilgo, o laikrodis kone stovėjo. Prarūgusio vyno
skonis buvo kaip raugintų agurkų marinato, o burnoje
galėjai jaustu tirpstančius susicukravusius trupinius. Abu
gerokai apsvaigome.
- Labanakt, Albertai, rytoj mūsų laukia įtempta die­
na. Tikėkimės, šiąnakt dėl mūsų likimo žvaigždės krenta.
—Labanakt, Frenkai. Tos žvaigždės mus iš čia iš­
trauks, —miaukė jis.
Atsidusau. Nejaugi tikrai tikėjau, kad man pavyks?
Dievaži, buvau tikras idiotas, psichopatas, ar turėjau kitą
variantą?
Užgesinau šviesą, nusirengiau. Beje, nemėgau nusi­
renginėti šviesoje prieš kitą į mane spoksantį vyrą —tai
prilygo iškrypimui. Psichoterapeutai turbūt dėl to būtų
185
EDVINAS KROCAS

grasinę homoseksualumu. Atsiguliau į lovą ir girdėjau,


kaip po kelių akimirkų atsigulė Albertas. Ilgai varčiausi
lovoje, mintys nedavė ramybės. Pabandžiau nusiraminti
Astridos atvaizdu, tačiau be rezultatų, dabar buvo svar­
biau kas kita.
Dar ilgai muisčiausi nerasdamas patogios pozos už­
migti, o mano kaimynas, gulintis tokiu atstumu, kad bū­
damas bent centimetru arčiau, jau būtų vadinamas su­
gulovu, net nekrutėjo. Tamsoje mačiau tik jo kontūrus.
—Miegi? —paklausiau girdėdamas savo kimų balsą.
-Tau irgi šalta? - klausimu, kaip jau ir įprasta, atsakė
jis.
Neatsakiau. Man nebuvo šalta. Aš tik norėjau pasi­
kalbėti, prastumti laiką. Nusisukau sienos link. Girdė­
jau, kai jis atsikėlė ir priėjo prie mano lovos. Kurį laiką
pastovėjo, tikriausiai tikrino, kaip reaguosiu, tada atsi­
gulė prie mano kojų. Susirietė tarytum šuo ir apsiglėbė
mano antklode. Nieko jam nesakiau, net nekvėpavau.
Vieną akimirką nubudęs asmeniškumo troškulys skatino
jį išspirti, bet drebėdamas jis netyčia prie manęs prisi­
lietė. Buvo toks sušalęs, tarsi pusmetį tupėjęs Arktyje.
Leidau jam glaustis prie mano beždžioniškai apžėlusių
kojų, užvertęs akis į lubas atsidusau. Dalijausi savo kūno
šiluma - tik tokią tada galėjau pasiūlyti.
18 B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T Ų

Gulėti pasidarė daug patogiau, kūną kuteno malonus


šiurpulys, kaip tą kartą, kai stebėjau jį pasivogusį mano
tušinuką. Albertas kojomis ir rankomis apglėbė mano
koją, kaip koala bambuko stiebą, ir aprimo. Liovėsi ka­
lenęs dantimis, o kvėpavimas tapo gilesnis, ramesnis.
Pagaliau šiaip ne taip sumerkiau akis. Pirmą kartą pasi­
jaučiau tikru Alberto draugu, pirmą kartą pasijaučiau ne
vienas pasaulyje. Jis buvo mano normalumo įrodymas,
paneigiantis tai, kuo visą gyvenimą buvau save tikinęs:
kad esu psichiškai nesveikas, vienintelis nepasitenkinan­
tis sistemos daviniu, bjauria, beskone, šuns šlapimu atsi­
duodančia kasdienos porcija.
ytas išaušo netikėtai, mat saulės danguje nebu­

R vo. Plūduriavo sunkūs juodi debesys. Kai kas net


būtų nustebęs, kaip tie sunkiasvoriai nenukrenta
iš dangaus ir nesiteškia ant pėsčiųjų galvų. Kaip varnos
neapšika svajonės veidų. Gulėdamas lovoje tarsi per rūką
galėjau stebėti vienintelį blankia šviesa plūduriuojantį
langą. Prie mano kojų ritmingai kvėpavo Albertas. Lygi­
nant su manimi, jis buvo žymiai trapesnis, kone perpus
liesesnis ir beveik dešimčia centimetrų žemesnis. Toks jo
siluetas kiekvienam pasirodytų kiek per silpnas apsigin­
ti nuo smarkesnio vėjo bangos, ar dar verta diskutuoti,
kas būtų, jei prieš jį pastatytum bent kiek pasportavusį
vyrioką?
188
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Tarp mano kojų jis atrodė toks vienišas ir nuskriaus­


tas kaip mažasis rankos pirštas. Pastačius jį tarp vyrų,
būtų aiškiai neatitikęs standartų ir kaipmat išmestas iš
rikiuotės. Karo akademijoje jam būtų leista būti kokio
nors nesunkaus ginklo nešėju. Miegodavo jis taip kietai,
kad akys būdavo suspaustos kaip kumščiai, panašiai at­
rodo maži vaikai, kai apsimeta miegantys pietų miego,
o iš tikro rezga niekšystes. Jo kojų pirštai buvo susirietę,
o delnai —it plūduriuojantys ežeru gulbių sparnai. Jei
Albertą būtum vadinęs angelu, būtum nežmoniškai kly­
dęs. Jo kojos išdavė gyvenimo patirtį. Rankos buvo dar
jaunos, švelnios, neužgrūdintos, įpratusios čiupinėti tik
rašiklį.
Stebėjau į jį miegantį ir bandžiau atspėti, kas verda to
jauno vaikino galvoje. Jis turbūt net nebuvo baigęs uni­
versiteto, o galbūt išvis nestojo, juk po mokyklos baigi­
mo visada galima likti pas mylinčius tėvelius. Priminė te­
atro salių pelytę, tūnančią užkulisiuose ir išvarvėjusiomis
nuo susižavėjimo akimis belaukiančią akimirkos, kada
bus pakviesta į puotą, kada jai bus leista pasirodyti žmo­
nėms tikintis, kad jie nepasišlykštės. Jis buvo talentingas,
bet nedrąsus, užsislėpęs savyje, o tokių šiais laikais niekas
nepastebi. Šiais laikais talentai turi mokėti draskyti akis,
įrodinėti, kad yra verti progos atsiskleisti.
183
EDVINAS KR□ CAS

Netikėjau, kad jį gali pakeisti kalėjimas. Jį įkvėpė vis­


kas: smūgiai, ruduo už lango, musių lavonai ant palan­
gės ir net nuorūkos, kurios taip aitriai dvokė peleninėje.
Nesitikėjau, kad jį iš viso kažkas gali pakeisti. Išlukštenti
kaštonai niekam neįdomūs, rudenį smagiau pasiekti tą
spygliuotą vaisių nuo aukščiausios šakos ir bandyti jį iš­
traukti. O Albertas buvo vienas iš nukritusiųjų, kuriuos
sodžių valdininkai sugrėbia su rudeniniais lapais ir su­
meta į laužą.
Galiausiai pajudinau koją, jis suaimanavo. Prasižiojo
ir įkvėpė rytinio oro gurkšnį —kokia žavinga žmogaus
prigimtis. Jis žiūrėjo į mane nesišypsodamas, dar pusiau
sapnuodamas ir kumščiais trynė akis. Dar vis nepaleis­
damas mano kojos atrodė kaip tvarte auganti katė, ku­
riai pirmą kartą buvo leista užeiti į namus vidury žiemos
trumpam sušilti.
- Sapnavau skrydį vandens paviršiumi, - pagaliau nu­
traukęs tylą pratarė Albertas.
- Ir kur skridai? —paklausiau apsimesdamas, kad man
įdomu.
- Į Kanadą, ten gyvenai tu. Ontarijuje, kur miškai,
bet visai netoli Toronto, tarsi ties riba, tarp skirtingų
miesto ir gamtos civilizacijų. Tarp elnių slėnio ir miesto
šurmulio.
190
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Nenustebau. Patikėk, dar ne tokių sapnų man pripa­


sakodavo rytais. Iš pradžių bandydavau suprasti jo keis­
tas vizijas, vėliau nusprendžiau tiesiog ignoruoti, pasi-
klysdavau jo vaizduotės koridoriuose.
- Gal nori surūkyti po paskutinę mūsų cigaretę? —to­
kiu klausimu bandžiau išprašyti jį iš savo lovos.
- Prašyčiau, —atsakė jis.
Pirmą kartą pastebėjau, kokiais arogantiškais judesiais
jis rūkė cigaretę. Tarytum šešiasdešimtųjų kino juosto­
je. Sukikenau, jis net nesureagavo. Iš tiesų, būtų visai
nieko su tuo vyruku susipažinti artimiau, ištraukti iš jo
visą istoriją. Norėjau žinoti, iš kur jis kilęs, kiek klasių,
kokį universitetą baigęs. Norėjau sužinoti šiandien, nes
jau tikrai nebežinojau, ar pradėję vykdyti savo planą abu
liksime gyvi.
Tą rytą nusprendžiau valgykloje nesirodyti. Norėjau
sukurti intrigą Kozos galvoje. Kol Albertas vykdys savo
misiją, reikėjo atitraukti Kozą nuošaliau ir užbaigti su
juo pradėtus reikalus. Dievaži, nenutuokiau, kaip tai pa­
darysiu, bet padaryti privalėjau. Koza po pusryčių būtų
kažką ėmęs įtarinėti, o būtent to man ir reikėjo. Norėjau,
kad tas tipas pajustų, jog kažkas rezgama, o tada susitik­
tų su manim.
Iki vidurdienio turėjome būti tikri, kad Albertas pa­
sirengęs atlikti jam pavestą misiją. Kone tuziną kartų
191
EDVINAS KROCAS

stovėdamas mūsų kameros kampe improvizavau eilinį


gaidį, o jis kartojo savąją partiją. Pripažinsiu, buvo ap­
gailėtina, bet jo žvilgsnis kažką sakė. Jo tariami žodžiai
buvo tarsi eilėraštis, žirniai teškiami į sieną, bet akys tuo
tikėjo - tai buvo mūsų viltis. Kuo toliau kartojome, tuo
labiau jo partija darėsi panašesnė ne į tiesą, o į sceninį
pasirodymą. Likus penkioms minutėms po vidudienio
išstūmiau jį per duris ir tariau:
—Tau pavyks, jei ne —mums abiem galas.
Jis vos neapsiverkė mano akivaizdoje. Sustiro kaip
žiurkė, užtikta nusikaltimo vietoje, bet tada nusigręžė ir
tyliai nuslinko link dušų. Dėl to, kas jo laukė dušuo­
se, ne itin jaudinausi. Žinojau, kad pirmasis etapas bus
tik kilpa, per kurią Albertas sugebės perlįsti. Gaidžiams
buvo draudžiama megzti bet kokius ryšius su valdžia,
taigi ne kažin kam jie ir galėjo prasitarti apie Alberto
pasirodymą. Jie buvo prievartaujami, o tai puiki proga
paskatinti keršto troškulį pagaliau prabilti.
Dirstelėjau į laikrodį —pusė pirmos. Pasirąžiau ir ta­
riau sau:
—Susiimk, čia tavo vienintelė proga, myžniau! —kone
rėkiau.
Nuslinkau į Kozos kamerą, kurioje jau kartą buvau
lankęsis dėl pakelio cigarečių. Pabeldžiau, bet niekas
132
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T Ų

neatidarė durų, nors kažkas už jų šnabždėjosi. Dar kartą


pabeldžiau —jokio atsako.
—Čia Frenkas! —šūktelėjau.
—Užeik, —kažkas tarė.
Drąsiai pravėriau duris ir įžengiau į kamerą, kurioje
galėjai ir pats apsvaigti nuo žolės smarvės. Tiesa, širdyje
drąsos buvo tik kelios kapeikos, bet visas jas surankiojęs
sugebėjau šiaip ne taip pasirodyti bebaimis.
—Kuily, dink iš čia, —tarė Koza.
Kažkoks vyriokas pakilo nuo savo čiužinio, pasisteng­
damas manęs nepaliesti prasiskynė kelią durų link ir išėjo.
—Patikrink, ar jis nesiklauso, mat tas šūdžius visada
nugirsta mano pokalbius.
Nieko neatsakęs pravėriau duris. Už jų nieko nebu­
vo, tad užvėriau ir kiek arčiau žengiau link Kozos, lo­
voje rūkančio žolę. Tą akimirką manyje kovėsi net keli
demonai - dauguma siūlė jį čia pat užmušti. Nuvilsiu,
nerizikavau.
—Kokiu reikalu čia atsibeldei? —paklausė stebėdamas
mane raudonomis akimis.
Buvau sugalvojęs kur kas nešvaresnį pasiūlymą, tačiau
neabejotinai jis būtų mane pričiupęs —Koza skiria melą
nuo tiesos. Tą pačią akimirką sugalvojau tiesiog remtis į
skaudžiausią Kozos vietą.
EDVINAS KRO CAS

—Aš žinau, kas tu per vienas, Saška man pasakojo.


Šiandien devintą valandą, kai bachūrai bus duše, užsuk
pas mane į kamerą, —tariau jam.
Jo išraudusios akys kone akimirksniu perbalo, lūpos
kiek stipriau susičiaupė. Niekas net nebūtų įtaręs, kad
dar visai neseniai jis gardžiavosi žolės dūmu, veikiau jau
apsividuriavo tualete iš gėdos ir perbalo nuo dehidrata­
cijos.
—Tik nesugalvok ko nors atsivesti, antraip apie tave
sužinos visi, —pridūriau.
Tą akimirką, prisiekiu, jei būtų turėjęs peilį po ran­
ka, akimirksniu būtų perrėžęs man gerklę. Jis tylėjo ir
numojo ranka durų link. Kiti būtų sakę, jog man galas,
tačiau pažinojau Kozą geriau nei bet kas kitas —jis ateis.
Buvau tuo įsitikinęs.
Skubėjau į kamerą, tikėjausi, kad Albertas jau bus
grįžęs. Vos pravėriau duris, jis šoko prie manęs kaip
metus nematęs šuva ir apsikabino, nagais įsitvėrė man į
nugarą ir inkštė giliai kvėpuodamas. Kaukė nežmonišku
balsu.
—Man pavyko! Keletas iš jų pažadėjo devintą valandą
susirinkti prie dušų! —inkštė jis.
Širdis nusirito į kulnus. Ar mums tikrai pavyks? Dar
tikrai ne pabaiga, bet sunkiasvorė našta jau įsiūbuota.
134
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Kita vertus, jei visi būtų susirinkę, nežinia, ar tikrai būtų


pavykę atlaikyti bachūrų armiją.
—Ar pasakei jiems atsinešti plastikinius peilius? —pa­
sidomėjau detalėmis.
-Taip, jie pažadėjo susirinkti iš valgyklos! —džiūgavo
Albertas.
—Aštuntą tavęs laukia antras raundas su vergais, ne­
pamiršk, turi apsimesti, kad esi išnaudojamas kaip ir
jie, —mokiau Albertą.
Pilvą maudė nuo nerimo, o rankos virpėjo taip, tary­
tum kūne vyktų žemės drebėjimas. Kaip tik buvo pietų
metas, bet žinojau, kad įsimesti į gerklę bent kąsnio ne­
sugebėsiu, antraip viską būčiau išvėmęs.
Diena dar niekada gyvenime nebuvo taip prailgusi.
Vis būgštavau, kad vadinamieji gaidžiai gali pasišiukšlinti
ir mus išduoti. Bet vis dėlto papasakojau Albertui savo
planą.
—Devintą valandą, jei tau pavyks įkalbėti dūchus, pri­
valai su jais susitikti prie dušų kabinų įėjimo durų. Pa­
sistenk, kad būtumėte bent keliolika minučių vėliau, nes
maištauti pasiruošusio klano negali pastebėti nė vienas
įtartinas kalinys. Visi bachūrai įprastai į dušus eina kartu,
jūsų užduotis - užlaikyti juos kiek įmanoma ilgiau. Jie
pasiges Kozos ir manęs, bandys prasmukti ir mus surasti.
195
EDVINAS KR □ CAS

Tada mums galas. Devintą valandą, nė sekunde anks­


čiau, apie šį planą papasakok visiems, kurie susirinks,
nenoriu, kad kažkas sugalvotų mus įduoti. Supratai?
—Supratau! —pasitikėdamas savimi atsakė Albertas.
Būčiau buvęs laimingiausias žmogus pasaulyje, jei bū­
čiau turėjęs tiek pasitikėjimo, kiek tada turėjo Albertas.
Jam viskas atrodė paprasta ir lengva. Bet kurią akimirką
galėjome būti įduoti, o tada mūsų jau niekas nebūtų pa­
sigailėjęs - paskerstų tiesiai ant čiužinių, net nepasigailė­
dami baltų patalynių, kurias kažkamvėliau tektų skalbti.
Iki vakaro nusprendėme pailsėti. Gulėjau ant savo
čiužinio ir mėčiau obuolį lubų link. Kiekvieną kartą
pagaudamas tikėjau, kad mums pavyks. Albertas sėdė­
jo susmukęs prie mano čiužinio, smakrą buvo parėmęs
kaip maisto belaukiantis augintinis, žiūrėjo į mane šyp­
sodamasis. Mažai į jį tesižvalgiau, norėjau susikaupti ir
apgalvoti kiekvieną judesį, sukurti kažkokį atsarginį pla­
ną. Visgi šimtu procentų nebuvau užtikrintas, kad Koza
nesuuos klastos ir nesugalvos atsitempti pagalbininko.
Galiausiai man pavyko trumpam užsnūsti. Jaučiau,
kaip kažkas glosto mano kojas. Žinoma, tai buvo Al­
bertas. Netrukdžiau jam. Negalėjau atimti galbūt pa­
skutiniųjų gyvenimo malonumo akimirkų. Glostomas
vyro jaučiausi kiek nejaukiai, tarsi kojas švelniai degintų
19 G
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

žiebtuvėliu, bet tikiu, kad jei prie mano kūno būtų lietę-
sis kitas vyras, nebūčiau įstengęs nesipriešinti.
Svajojau apie Astridą. Galvojau, kas būtų, jei ji manęs
netektų. Nesijaučiau jai priklausantis, nebejaučiau, kad
ji priklauso man. Per daug laiko buvome atskirti.
Horizontuose už lango žaliavo tik pušys ir eglės - ne­
išsenkančia gyvybe kvepiantys medžiai. Klevai, ąžuolai,
beržai kraujavo, bet ne jie vieni šį vakarą lies kraują.
Albertas kažką rašinėjo ant tualetinio popieriaus, buvo
susikaupęs. Jo kojų pirštai drebėjo, sėdėdamas ant kėdės
jis stengėsi neliesti kojomis grindų, tarsi jos būtų šalčio
liudininkės. Lygiai septintą atsistojo ir priėjo prie manęs,
aš gulėjau ant lovos ir žvalgiausi į lubas. Jis stipriai prie
manęs prisiglaudė, taip stipriai apsivijo mane rankomis
ir suspaudė, kad galėjau pajusti drebančias jo rankas. Tai
buvo dusinantis apsikabinimas, kai žinai, jog jis gali būti
paskutinis. Pirmiausia spardžiausi kaip mažas vaikas —
prieštaravo mano vyriškumas, mano žūtbūtinė pareiga
visuomet išlikti drąsiam. Galiausiai nusileidau - švelniai
atsakiau į jo apsikabinimą ir patapšnojau per petį. Jei
manysi, kad jis mane greitai paleido —klysi. Raudojo
apsikabinęs kone pusvalandį, o tada tarė:
—Jei mums pavyks —padovanosiu tau orchidėją. Už­
auginsiu iš mažyčio daigo, —sumiaukė kaip katė.
1 97
EDVINAS KR □ CAS

Tylėjau, dievaži, nežinojau, ką jam turėčiau atsakyti.


Orchidėją? Ką tai reiškia? Žiūrėjau į jį apstulbęs, besišyp­
sodamas, o jis buvo kaip niekada rimtas. Visas spurdėjo,
netilpo savam kailyje. Batų raištelius suveržė taip, tary­
tum būtų lankęs baletą, o dabar ruošėsi lipti į sceną juo­
dosios gulbės pasirodymui. Ruošėsi išeiti, bet privalėjau
tą vargšą kaip nors nuraminti.
- Labai tavim didžiuojuosi, Albertai. Tikiu, kad
mums pavyks, tikiu, kad tau pavyks, - drąsiai įtikinėjau
ji-
Jis apsiverkė. Kodėl visi jautriausi dalykai privalo nu­
tikti būtent tą akimirką, kai privalu būti pasiruošusiam
numirti? Priėjau ir plekštelėjau jam per skruostą.
—Nežliumbk, tu dar pamatysi mane, nagi, pirmyn! —
kartojau išstumdamas jį per duris.
Gyvuliškai suskaudo širdį. Kurgi tą vaikį siunčiau?!
Ogi tiesiai mirčiai į nasrus. Nenutuokiau, kas mūsų lau­
kia ateityje, tik svarsčiau, kaip pasibaigs šis vakaras.
Pakėliau čiužinį, iš po jo išsitraukiau paskutinę ciga­
retę ir Saškos dienoraščius. Laikrodis aiškiai demonstra­
vo aštuntą valandą vakaro. Albertas jau turėjo apsilanky­
ti tariamųjų dūchų prausimosi ceremonijoje ir pareikš­
ti jiems, kad atėjo išgelbėti jų pasturgalių. Pastūmėjęs
tą mintį kiek tolėliau, lyg tai būtų materialus daiktas,
198
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

atsiverčiau Saškos dienoraštį. Aušo paskutinioji laukimo


valanda. Su nerimu laukiau Kozos ir skaitinėjau visus
Saškos užrašus dar kartą. Radau sulipusį puslapį. Pa­
bandžiau jį praplėšti, o ten plevėsavo rašikliu nupieštas,
kone lape išgramdytas juodas balandis. Tiesa, jis buvo
panašesnis į varnėną, tačiau savo dydžiu ir mažomis ko­
jomis, trumpu snapu neatitiko tobulo silueto. To paukš­
čio eskizo akis žiūrėjo tiesiai į mane, tarsi būtų apakin­
tas. Nesuvokiau, ką Saška norėjo tuo pavaizduoti, bet tai
buvo akivaizdus paradoksas, prieš išsigandusį mano snu­
kį atkišta viltis arba jo tikėjimas - nelygu, kaip pažvelgsi.
Beveik devintą valandą jau rimtai suabejojau, ar Al­
bertui pavyks užlaikyti bachūrus duše, atsiguliau į lovą
ir išsitraukiau už ausies užkištą cigaretę. Stengiausi dėtis
kasdieniu Frenku —nepersigandusiu, nesiruošiančiu vož­
ti per galvą, demokratišku, tyliu, ramiu. Juk tokį mane
visada matydavo Koza. Nežinojau, kiek išduoda mano
akys, bet pabandžiau visą savo baimę paversti neapykan­
tos kupinu žvilgsniu.
Į duris pagaliau kažkas pasibeldė ir prisistatė:
- Čia Koza, - jo balsas visai nepasirodė kažką įtarian­
tis, net kiek ramus ir nusivylęs, kaip ir pridera numirė­
liams.
—Užeik, —šiek tiek šmaikščiai ištariau aš.
193
EDVINAS KR□ CA S

Jis tyliai pravėrė duris ir dar tyliau jas užvėrė. Pasiti­


kau jį gulėdamas ant čiužinio su smilkstančia cigarete
burnoje ir atverstais Saškos užrašais.
- Ką čia skaitai? Užgesink cigaretę, ar nežinai, kad
negalima rūkyti kameroje? —tardamas šiuos žodžius jau
aiškiai įtarė, ką skaitinėju.
Kažkas būtų spėliojęs, bet Koza visada buvo bent
dviem žingsniais priekyje. Jo kvailą teisybę slėpė susijau­
dinimas. Visgi akių neatitraukdamas nuo Saškos užrašų,
dėdamasis kiek per daug susidomėjęs, ištariau jam:
- Koza, iš kur toks teisingumo jausmas?
- Nagi, praleiskim šią pasirodymo dalį, ko iš manęs
nori už tylą? —paklausė Koza.
- Nenoriu nieko. Nei aš, nei Albertas. Jis norėjo likti
sveikas, norėjo tapti tavo draugu. Turbūt jau įtari, kad
jau papasakojo apie tavo niekam nežinomus darbelius,
apie nemokėjimą susilaikyti, gyvuly, —tariau su panieka.
Jo įsiūtis žibėjo akyse. Tas vyriškis tą akimirką aiškiai
prarado sveiką protą. Čiupo iš už kojinės paslėptą peilį ir
artėjo manęs link.
- Manai, nebūčiau tikėjęsis to, rimtai? - klausiau jo
besijuokdamas.
Jis sutriko. Nuleido ginklą, pasimetė, lyg būtų nenu­
tuokęs prieš jį rezgamo plano, tuomet šokau link jo ir
2ŪD
S EPTYNERI METAI U Z GRŪTU

tazeriu trenkiau jam tiesiai į kaklą. Elektros šoką buvau


ištraukęs iš pareigūno kelnių, kai išvedė mane iš susiti­
kimų salės, tąkart mane lankė Astrida. Jis susmuko ant
grindų besipurtydamas. Paspyriau jo peilį šalin ir už
plaukų nuvilkau link Alberto lovos.
—Nedrįsk... —aimanavo jis. —Frenkai, jei mane palie­
si, jie tavęs nepasigailės.
Jo snukį nusprendžiau užčiaupti. Užsimojau ir kaip
reikiant vožiau per marmūzę. Keistas skausmas nutvil­
kė kumštį. Nejaugi iš tiesų pirmą kartą kažką gyvenime
daužiau? Be pasigailėjimo?
—Čia tau už Albertą! —užsimodamas dar kartą ta­
riau. —Čia už Sašką! —spirdamas į vyriškumo rodymą
šaukiau.
Koridoriuose pasigirdo triukšmas. Sutrikau ir atsisto­
jęs nubėgau prie durų, pravėriau, bet dar nieko nebuvo
matyti, girdėjau tik klyksmus, skerdynes, aimanas, to­
kius garsus vaikystėje girdėdavau kiaulių skerdyklose, kai
seneliai mane pasiimdavo į fermas.
Vos spėjau atsisukti, mane pasitiko skaudus smūgis.
Jis buvo pažįstamas, toks, kokį buvau pajutęs valgykloje,
tik šįkart kiek skaudesnis. Smukau ant grindų praradęs
orientaciją.
Žiūrėjau į suknežintą Kozos snukį, bet niekaip ne­
galėjau pajudėti. Jo veidu sruvo kraujas, o kojos virpėjo
2DI
EDVINAS KROCAS

nuo skausmo tarpukojyje. Jis nieko nelaukdamas stvėrė


nuspirtą peilį ir žengė link manęs.
- Dabar tu užsičiaupsi visiems laikams, Frenkai!
Vos spėjus jam užsimoti, duris pravėrė Žopa. Suvo­
kiau pralaimėjęs ir paskubėjau mintyse atsisveikinti su
turbūt jau uždusintu Albertu.
- Pagaliau! - kriokė Koza. - Kur taip ilgai buvai, idi­
ote?
Zopos įniršis buvo nepaaiškinamas. Niekas jo nega­
lėjo suvokti. Įsibėgėjęs dar spėjo kaip reikiant sugniaužti
kumštį ir vožė Kozai per skruostą. Nuo tokio smūgio
būtų atsijungęs ne vienas eržilas.
—Už brolį, iškrypėli, dvėsk pragare, Koza! —tranky­
damas jo krūtinę, patikindamas, kad Koza jau niekada
nepabus, šaukė Zopa.
Mirštančiojo veide atsispindėjo nesusipratimas, tarsi
niekada nebūtų tikėjęsis, kad jį išduos patys artimiausi
žmonės.
Žinoma, Žopa jį greitai pribaigė, veidas buvo tapo
panašesnis į sulamdytą automobilį. Galiausiai giliai šno­
puodamas Žopa atsisuko į mane ir tarė:
—Varyk pas savo draugą, aš šituo pasirūpinsiu.
Savo akimis negalėjau patikėti: tas virpantis vyrišku­
mo pavyzdys, akivaizdus mano herojaus etalonas buvo
visų vergų pateisinamas žmogžudys. Nieko nelaukdamas
2 □2
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

nusprendžiau jam atsidėkoti vėliau, pats šokau ir skrie-


jau per duris dušų link. Bėgau kiek įkabindamas, tarsi
bėgčiau laisvės link pro pravertas kalėjimo duris. Dušų
kabinose aptikau visus iki vieno bachūrus, kurie susėdę
vienas kitam nuo sutinusių lūpų šluostė kraujo krešu­
lius, grupę gaidžių ir visus iki vieno kalėjimo dūchus —
negalėjau patikėti, kad Albertui pavyko. Į mane kaliniai
žvalgėsi taip, tarsi būčiau tik nematoma siela arba švie­
sos zuikutis, šešėlis. Akimis ieškojau Alberto, kol galiau­
siai radau jį nusmukusį kampe ir visų apleistą. Žiūrėjau
į užgesusį savo draugužį, savo bendrininką ir suklupęs
šliaužiau link jo. Galiausiai apsikabinau jo kreivai išsi­
drėbusias kojas ir raudojau. Suspaudžiau jas taip stipriai,
kaip paskutinį kartą jis buvo apkabinęs mane. Argi tas
vaikėzas turėjo mirti? Taip anksti? Dar stipriau veržiau
jo kojas drebėdamas, kol galiausiai jos pradėjo reikalauti
išsilaisvinimo. Albertas išleido neaiškią aimaną. Žiūrėjau
į jo praskeltą galvą, gigantišką guzą ant kaktos.
—Tu nenugalimas! - pro laimės ašaras rėkiau. - Tu tai
padarei!
Zinai, ką jis man atsakė?! Nesitikėk nieko ypatingo —
jis nusišypsojo ta naiviai vaikiška šypsena. Jis šypsojosi
užsimerkęs, per kančias, skausmus, svaigulį, jis buvo ti­
kras, pats tikriausias mano draugas.
ą naktį mažai kas sugebėjo sudėti bluostą. Kiekvie­

T nas tyliai suvokė, jog ši naktis —tai atskaitos taš­


kas, kažko pabaiga, kažko naujo pradžia. Nebuvo
nė vieno, kuris tikėtų į Dievą, bet visi iki vieno klausė
savęs, ar egzistuoja žmogžudystės religija. Visi buvome
valstybės įstatymams nepaklusę piliečiai, turintys atlik­
ti nustatytą bausmę. Tą naktį kiekvienas, gulėdamas ant
savo girgždančio čiužinio, svarstė, ką jam reiškia kalėji­
mo sąvoka. Vieni tai aiškiai suvokė kaip namus, kuriuose
šiek tiek geriau gyventi nei realiame pasaulyje —jokios
rizikos, jokių į neišsipildžiusių lūkesčių, kuriuos priva­
lai pateisinti, tik agonija ir komfortabili gyvenimo sis­
tema. Kiti kalėjimą suprato kaip nepasiteisinusį mirties
204
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

troškimą - kai linguoji ant tvirtai įtempto lyno, nutiesto


tarp dviejų kalnų viršukalnių, pamiršti gerovę ir pajun­
ti instinktyvų išgyvenimo klyksmą, šnopuojantį tiesiai
tau į miego arteriją. Visi jį suvokė savaip, ir niekas tą
naktį nesiryžo apie tai net sušnabždėti. Nuversta valdžia
vieniems kėlė laimės euforiją, kitiems —baimę ir neži­
nią. Tačiau visi suvokėme, kad iš čia niekam nepavyks
pasprukti tokiam, koks įkėlė koją pačią pirmąją dieną
lydimas pareigūnų. Tam, iš kurio čia buvo tyčiojama­
si, bus dovanotas savigynos instinktas, gyvybė jam jau
niekada nebeatrodys svarbi, reikalinga, aukštinama - jis
suvokia stebuklo nebuvimą ir bet kurią akimirką gali
būti nutildomas amžiams, tarytum niekada neprabilęs.
Tam, kuris čia buvo aukštinamas, išėjusiam bus atlygin­
ta dosniu kelialapiu atgal —anksčiau ar vėliau —argi tai
taip svarbu?
Gulėjau ant savo čiužinio ir norėjau žinoti, ar greitai
prabėgs metai, kas mane pasitiks, kas lauks prie vartų,
kam būsiu svarbus ir kaip norėsiu elgtis užvėręs šias du­
ris. Netoli manęs, vos per metrą ir trisdešimt centime­
trų, gulėjo Albertas. Jo veidas jau neatrodė toks švytin­
tis, kaip pirmomis dienomis. Tada jo veidas man primi­
nė medų, net kūnas kvepėjo jaunyste, o dabar jam nuo
antakio luposi stambus šašas, prie lūpų džiūvo šviežias
205
EDVINAS KROCAS

kraujo lašas, organizmo dehidrataciją išdavė ant kaktos


pleiskanojanti oda. Miegodamas jis vis dar tikėjosi, kad
visa tai tik sapnas, naujosios jo pjesės iliuzija, kliedesys.
Mačiau jo veide viltį, jog užteks pabusti ir jo čia nebe­
bus, jis vėl bus savo kasdienybėje be grotų ir už lango
krankiančių varnų.
Niekas nežinojo, kur buvo išvilktas Kozos lavonas, ir
niekas net nesitikėjo, kad Zopa apie tai prabils, kam nors
prasitars. Tą naktį, net per tuziną šarvuotų smarkiai už­
trenktų durų būtum išgirdęs tobulą mano ar bet kurio
kito kalinio atodūsį. Nė vienas negalėjome žinoti, kas
mūsų lauks kitą rytą, kas bus naujasis užlipęs ant paky­
los, bet pasitenkinome ta vienintele naktimi, ramybę tai
nakčiai žadančia pilnatimi. Ar to pakako, žinojome tik
mes —žmonės, užspęsti grotų.
Naktį pakeitė blanki ryto saulė, apmąstymus pakeitė
dar viena bausmės diena. Be Kozos kaliniai elgėsi įpras­
tai, laukė oficialaus savo laisvės atpirkėjo balso.
Valgykloje laukiau Zopos, tačiau jo nebuvo matyti.
Kirtau savo pusryčius vienas, palikęs Albertą lovoje, tam
vargšui reikėjo atsigauti ne tik fiziškai, bet ir morališ­
kai. Jam gyvenime daugiausiai yra tekę matyti tik teatro
sceną, patirti jaudulį prieš pasirodymą, o dabar jis buvo
nusikaltimo bendrininkas, savo kailiu patyrė, ką reiškia
20 B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

būti prikultam taip, kad savaitę nuo skausmo nesugebė­


tų pakilti nuo čiužinio. Jis buvo šokiruotas, traumuotas
vaikas, kuriam mano pokalbio būtų pakakę, tačiau no­
rėjau, kad bent kartą pabudęs suvoktų tylos prasmę ir
reikalingumą gyvenime. Palikau jį vieną. O ką būčiau
galėjęs jam pasakyti?
Nors neturėjau cigarečių, nusprendžiau užsukti į
rūkomąjį. Savo akimis vėl regėjau tuos pačius stalus,
suolelius, ant kurių renkasi kaliniai, kur dalijasi savo iš­
gyvenimais arba slepia juos po kreivomis šypsenomis.
Nužvelgiau bachūrų stalą. Visi, išskyrus Zopą ir Kozą,
sėdėjo tylėdami ir kiek prasižioję žvelgė į mane. Ar tu­
rėčiau prie jų prisėsti? —klausiau savęs. Pasiryžau, ne­
turėjau ko prarasti. Žengdamas link jų mačiau mikliai
sučiaupiamas lūpas, sukandamus dantis, kai žandikau­
liai taip suspaudžiami, jog skruostuose atsiranda gilios
duobės.
—Sveiki, bičiuliai, - tariau jiems.
Dauguma apsimetė manęs neišgirdę, tačiau jų akių
ratilai kiek patino, akys giliau įdubo, skruostai nuraudo,
o dūmus traukė lyg paskutinius oro gurkšnius.
—Sveikas, niekšeli, - pagaliau be nuostabos, it būtų
gyvenime matęs ir tikėjęsis visko, prabilo Juozukas.
—Gal matei Žopą? —paklausiau kiek sunerimęs.
207
EDVINAS KRŪCAS

- Nematėm jo nei duše, nei valgykloj, prapuolė skra­


džiai žemę, —atsakė vienas iš gaujos.
Juozukas jam tik pritardamas linktelėjo. Nei vienas
jų nesiryžo parodyti savo jausmų, išreikšti nuomonės
apie Kozos mirtį, maištą, tačiau jų nemigą galėjau aiškiai
įžvelgti tirštame čefyro puodelyje, kurį kilnojo kiekvie­
nas, dalijosi tarsi marihuanos suktine.
Tylėjome visi, neabejoju, visi įtarinėjome, kad tas vy­
riškumo etalonas galėjo būti neatlaikęs įtampos ir galiau­
siai apsivyniojęs virvę aplink kaklą.
—Kaip manot, galbūt kačialkėf. —galiausiai nebeišlai­
kė Zenius.
- Nenustebčiau, jis ten praleisdavo daugiausiai laiko,
jam kačialkė kaip namai, neabejoju, kad buvo nusižiū­
rėjęs neblogą virvės galą, kuri jį atlaikytų, —pritarė jam
Pautas.
Jie akivaizdžiai dalijosi savo įžvalgomis ir detektyvi­
niais spėliojimais, savo vaizduotę išlaisvindami spėliojo,
kur Zopa galėjo pasidaryti galą.
—Žiūrėkit, - dusdamas prabilo Juozas.
Visų akys nusekė Juozo žvilgsnį link rūkomojo durų,
ten stovėjo Zopa. Kiek lūkuriuodamas ir svarstydamas,
ar turi teisę sėstis prie bačhūrų, lygiai taip pat, kaip ir aš,
jis galiausiai pradėjo lėtai žingsniuoti mūsų stalo link.
208
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Eidamas pirmą kartą atrodė toks palūžęs ir praradęs vy­


rišką garbę.
—Manėme, kad jau neatlaikei spaudimo ir pasidarei
galą! —rėkė ant jo Juozas.
—Svarsčiau apie tai, bet aš bailys, —išlemeno Zopa.
Kuo skubiau Juozas išsitraukė iš kišenėsfleskutę ir įpy­
lė jam šimtą gramų skiesto spirito. Žopa išmaukė vienu
gurkšniu, tuomet susiraukė taip, lyg viduriai būtų pasi­
leidę, atsikando rauginto agurko, o tada atsiduso kaip
laukuose besiganantis eržilas. Nuo tokio vaizdo mane
net nukratė šiurpas, bet žinojau, kad tas nuodas - tai
geriausias vaistas nuo tokio spaudimo, kai jau suabejoji,
ar tik nebūsi pametęs sveiką protą.
Į Žopą vieni stebeilijo smerkiančiais, kiti garbinan­
čiais žvilgsniais, tai priklausė nuo to, kokios nuomonės
jie buvo apie Kozą.
Kiek vėliau, kai visi pradėjo skirstytis, nusprendžiau
pasilikti ilgiau. Laukiau, kol pašaliniai žvilgsniai išsiskirs­
tys, tariami gaidžiai ir dūchai nuspręs dingti iš rūkomojo
ir užsiimti savais darbais. Jų žvilgsniai laukė akimirkos,
kada bus paskelbta, jog jiems pagaliau nebereikia vergau­
ti, jog jie laisvi ir gali skalbti tik savo kojines.
Kai galiausiai rūkomajame likome dviese su Zopa,
pasiryžau jo paklausti:
2D 9
EDVINAS KR□ CAS

—Kodėl palikai mane gyvą?


—Pernelyg ilgai tarnavau tam mulkiui, metų metus
laukiau progos, kada galėsiu jam atkeršyti, atimti iš jo
valdžią, kurią buvo pasiglemžęs sau, mus laikydamas
savo pagalbininkais, žaislais, kurie prisidėdavo prie jo
nešvarių darbų, - pasakojo Zopa.
—Prieš tvodamas jam pasakei, kad keršiji už brolį —
kaip suprasti? - domėjausi.
—Saška buvo mano jaunesnysis brolis. Tikėjausi, kad
Saška anksčiau ar vėliau tau apie tai papasakos, bet jį
užtildė Koza. Žinoma, tas niekšas nežinojo —niekas ne­
žinojo. Kiekvieną kartą, kai tas bjaurybė prikišdavo prie
Saškos nagus, vos galėdavau tvardytis jo nepasmaugda­
mas, bet mane čia įkišo kiek vėliau, neturėjau pakanka­
mai galios, su manimi būtų susidoroję. Privalėjau laukti
tikėdamasis, kad anksčiau ar vėliau kažkas padės man jį
pašalinti. Troškau atkeršyti už tas prievartos valandas, kai
jis žemindavo mano brolį.
Tada man viskas pasidarė kiek aiškiau. Neturėjau
noro daugiau tardyti Zopą, leidau jam išeiti. Bet prieš
išeidamas jis man tarstelėjo:
—Nežinau, ar tai buvo visko pabaiga. Niekada negali
žinoti, kas bus kitas. Kozos mirtis tikrai neatneš į kalė­
jimą to, apie ką svajoja kiekvienas čia sėdintis. Kažkas
21D
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R O T U

perims jo vaidmenį. Vargšai tie, kurie išdrįs priešintis šiai


sistemai.
Linktelėjau jam garbingai. Numetęs porą cigarečių iš
savo cigarečių pakelio jis išėjo. Dabar net ir rūkantie­
siems ateis vargo dienos, juk cigarečių ir skiesto spirito
dažniausiai parūpindavo Koza. Jis šėrė savo draugus vis­
kuo, ką pats gaudavo savais kanalais.
Grįžau į savo kamerą. Albertas tupėjo prie palangės.
Kažką vėl rašė ant tualetinio popieriaus. Lango atspin­
dyje mačiau ištinusią savo lūpą, svarią kraujosruvą ant
kairės akies. Albertas į mane net nepažvelgė, bet vis dėlto
jam nusišypsojau —daugiau nebuvo kam. Jis buvo prie­
žastis, dėl kurios ryžausi tokiems man nebūdingiems
veiksmams. Aš, Frenkas, vaikėzas iš kaimo, studijavęs
skandinavų kalbas Lietuvos sostinėje, vėliau nesėkmin­
gai vertėjavęs, teigiau esąs maištautojas, tačiau mano
maištas buvo toks tylus ir pasyvus, kad jokių vaisių, lau­
rų jis niekada nepelnydavo. Dirbau tik sau ir stengiausi
nepaklusti sistemai, bet ši visados pasirodydavo už mane
stipresnė ir galingesnė. Aš jai nebuvau reikalingas, ji pui­
kiai darbavosi ir be manęs. Tik kalėjime sugebėjau tai
suvokti. Jei norėjau gyventi kaip maištautojas, turėjau
susitaikyti su tuo, jog negaliu vienas atimti iš kitų to, kas
daro juos nelaimingais, galėjau pakeisti tik savo esmę ir
711
EDVINAS KRD CAS

paskirtį. Man nebuvo lemta įsakyti kitiems nepaklusti.


Kalėjimas man davė tiek daug, kiek pajėgiau nešti ant
savo pečių, tačiau vargu ar sugebėčiau tuo abejotinu tur­
tu dalytis su kitais.
Žinojau, kad Alberto laukia šviesi ateitis. Jam šis ka­
lėjimas taip pat sukrovė lauknešėlį, kuriuo jis pasinau­
dos. Buvau jo draugas, tačiau nesitikėjau, kad iš čia iš­
ėjus mus dar galėtų suvienyti šis mažas ir kartu platus
pasaulis. Mes buvome skirtingi, tik pernelyg supanašėję
gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, rūkydami tas pa­
čias kažkieno duotas cigaretes, kartais miegodami toje
pačioje lovoje.
Kasdienybė čia pasirodydavo tokia svetima, kad su­
abejodavau, ar tikrai nebūtų protingiau pareikalauti
perkėlimo į psichiatrinę ligoninę. O kartais ji tapdavo
tokia artima, kad kiekvienas sutiktas kalinys koridoriuje,
galbūt besikėsinantis vieną dieną tave papjauti, subady­
ti durklu, pasirodydavo esąs tikrų tikriausias biologinis
brolis.
askutiniame teismo posėdyje buvo nuspręsta, kad

P vieną kartą per mėnesį turėsiu galimybę susitikti


su Astrida toje pačioje susitikimų salėje. Tačiau
per pusmetį Astrida buvo atvykusi tik du kartus. Ne­
turėjau galimybių su ja susisiekti, sužinoti, kaip gyvena
mano dukrelė. Kiekvieną dieną vos nubudęs tikėdavausi,
kad būtent tą dieną ji mane aplankys. Niekada negalėjau
žinoti, kada praeinantis koridoriumi pareigūnas ištars
mano vardą ir užsegęs šaltus antrankius ant prakaituotų
riešų lieps sekti paskui jį. Tais rytais, kai tvirtai tikėjau,
kad ji mane aplankys, jau nebijojau antrankių, tiesą sa­
kant, kone meldžiau, kad jie būtų užsegti, nes tai būtų
reiškę, kad toji diena pagaliau atėjo, kad sulaukiau.
213
E D V I N A S K R □ C AS

Toji diena atėjo. Sėdėjau kameroje netoliese Alberto.


Išgėręs arbatą jis spjaudė seiles į tuščią puodelį, gesino
nuorūką į tuščią peleninę, kurią vis rečiau aplankyda­
vo smilkstančios cigaretės. Albertas tą dieną atrodė kaip
niekada nuo manęs atitolęs ir kartu besąlygiškai prisiri­
šęs. Nežadėjo manęs paleisti nė akimirkai, nors laisvas
kalėjime galėjo jaustis ir jis, juk po Kozos mirties jau
buvo praėjusios geros keturios savaitės —niekas apie jį
nekalbėjo, tarytum toks gyvulys šiame tvarte apskritai
nebūtų egzistavęs. Tas teatro vaikėzas vis dar jautėsi be­
sislapstantis po mano šešėliu. Kai jo paklausdavau, ko jis
bijo, atsakydavo ta pačia iki kaulų besismelkiančia fraze:
—Tu mano žmogus, o jie —tik foninis triukšmas.
Iš pradžių dar bandydavau jam aiškinti, jog kiti kali­
niai taip pat žmonės, lygiai tokie patys kaip aš, tačiau jis
netikėdavo manimi, užsispyręs aiškindavo, kad esu aklas
ir nieko, kas aplink mus dedasi, nematau, tad galiausiai
nuleidau rankas ir lioviausi jam aiškinęs, leidau gyventi
taip, kaip jam atrodė patogiau.
Tą popietę, kai Alberto seilės tiško tuščiame arbatos
puodelyje, į kamerą įžengė apsauginis ir pasakė norintis
mane išsivesti. Albertas puolė jam prie kojų ir šaukė:
—Neleisiu jo išvežti, jis sėdės čia kartu su manimi!
214
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

- Nusiramink, vaike, pas jį atėjo mergina —lankymo


valandos, —mechaniškai aiškino apsauginis.
Tuo tarpu, kai Albertas kone suklupęs prie tylėjo,
įtarinėdamas klastą, nušvitau it iš naujo gimęs. Mano
akys sudrėko, o rankomis prakeliavo maloni šiurpo ban­
gelė. Atkišau pareigūnui savo riešus, beveik prašydamas
pasiskubinti. Žiūrėjau į Albertą, klūpantį ant žemės, ir
žvilgsniu jam žadėjau, kad greitai grįšiu, kad viskas ge­
rai.
Į susitikimų salę ėjau nostalgiškai ramus, kvėpavau
tuo oru, kuris dabar jau buvo pažįstamas. Įžengiau į su­
sitikimų salę. Ilgai buvau svarstęs, ką turėčiau pasakyti
Astridai, ką turėčiau jai pažadėti. Vos tik prisėdau ant
kėdės, o pareigūnas užvėrė duris, nužvelgiau jos sumo-
teriškėjusį veidą, ilgas spindinčias miestu ir kasdieniu
gyvenimu garbanas, spindinčias akis, ilgas, truputį tušu
papuoštas dėl manęs blakstienas, blizgančias lūpas, na­
tūralios spalvos lūpų blizgiu pateptas ne dėl to, kad at­
rodytų įspūdingesnė, o dėl to, kad už durų jos laukė
žiema. Ji visada bijojo pūslelinės...
- Atsiprašau, Aštri, - sakiau jai drąsiai. - Atsiprašau,
kad nepateisinau tavo svajonių.
- Viskas gerai, Frenkai, - liūdnai šypsodamasi tarė ji.
215
EDVINAS KRDCAS

Visi tie praeiti kartai buvo lydimi nežinomybės ir liū­


desio, o šis, visiškai priešingai —kupinas meilės, ilgesio ir
ramybės. Mūsų kūnai drebėjo, bet ne dėl šalčio ir ne dėl
baimės, o dėl meilės vienas kitam.
—Širdyje aš amžinai būsiu tavo žmona, —ištarė ji. —
Tu turi dukrelę, Frenkai, šviesiaplaukę dukrelę, ji visai
kaip aš.
—Kokios jos akys? Kokios spalvos, sakyk, mieloji! —
maldavau.
—Ji turi tavo akis - mėlynas kaip dangus, su keliais
plačiais debesimis, kaip cukraus vata, —su džiaugsmu
akyse sakė Astrida.
—Aš ją dievinu! —rėkiau, klykiau visai susilydęs.
—Frenkai, norėčiau, kad augdama ji turėtų tėtį, kad
turėtų tėvo pavyzdį, dėl to čia ir atėjau, —susijaudinusi ir
jau visai nesišypsodama kalbėjo Astrida.
—Tu nori manęs paprašyti leidimo? —paklausiau pra­
radęs amą.
Astrida man paaiškino susitikinėjanti su buvusiu savo
kursioku, kuris jau seniai buvo ją įsižiūrėjęs.
—Jis nori man padėti, nori suteikti pastogę ir gražų
gyvenimą mūsų dukrelei. Ar pajėgsi tai suprasti? Nebe­
galiu gyventi iš pašalpų.
21B
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T I J

Nugara sudrėko, marškiniai peršlapo nuo šalto pra­


kaito. Rankos drebėjo taip, kad rašikliu būčiau sugebėjęs
juo sudraskyti popierių, o vietoj linijos nubrėžti raitytą
gyvatę.
—Suprantu, mieloji, galbūt taip bus geriau. Myliu
tave, —pakildamas nuo kėdės pasakiau jai.
Ji dar prašė manęs luktelti, tačiau nebegalėjau, būčiau
pravirkęs. Ar galėjau ją nuliūdinti? Nusišypsojau kiek
įmanoma tikresne šypsena ir nieko nelaukdamas nu­
slinkau prie išėjimo, paspaudžiau pareigūnų iškvietimo
mygtuką ir jau greitai be antrankių šliaužiau į kamerą.
Vis dėlto ji buvo teisi.
Albertas, mane pamatęs, beveik suakmenėjo iš laimės
ir jam buvo visai nusispjauti į tai, kad mano skruostais
teka ašaros. Atsiguliau į lovą, o jis tarsi naminis šunelis
pritūpė prie mano lovos. Žiūrėjo į užsimerkusį ir giliai
kvėpuojantį mano veidą. Tada pajutau svetimą pirštą,
lytintį mano skruostus. Jaučiau tuos veiksmus kaip pa­
guodą, tačiau tai nebuvo tik ašarų šluostymas, jis pirštu
kažką piešė ant mano skruostų. Kažkokio keisto jausmo
pagautas stengiausi kuo daugiau išverkti, kuo labiau save
sujaudinti, kad tas šedevras būtų užbaigtas ir jam pakak­
tų į mano veidą įsigeriančių nematomų dažų.
217
EDVINAS KROCAS

Kai Albertas baigė, jaučiausi visiškai kitas žmogus.


Jaučiau, kad per tą malonų procesą išmokau paprasčiau
žvelgti į gyvenimą. Albertas man šypsojosi, o aš tik bukai
žiūrėjau į jį. Prisiminiau Astridą ir bergždžius pažadus,
kuriuos daviau jai per pirmąjį, antrąjį susitikimus, tuos
nuoširdžius, bet beviltiškus pažadus, kai tikinau, kad tai
tik blogas sapnas. Ne ji buvo kalta, kad nesugebėjo iš­
laukti, kad palūžo ir atrado vyrą, kuris ja pasirūpins, ku­
ris pasirūpins mūsų dukrele. Kaltas buvau aš, kad mano
pažadams tesėti reikėjo per daug laiko. Pažadams, kurie
iš tiesų niekada nebūtų ištesėti.
artais mes rūkydavome be sustojimo —traukdavo­

K me vieną cigaretę po kitos. Kartais mėnesių mėne­


sius neturėdavome kuo paglostyti plaučių. Būdavo
dienų, kai nuo skiesto spirito nevaliodavome pakilti iš
lovų, vieni kitiems nešdavome vandens su citrinų grieži­
nėliais, bendrai sutikdavome skaudžių mirčių, kada ry­
tais stalus nuklodavo pustuščiai čefyro puodeliai.
Prisimenu, it viskas būtų nutikę vakar. Sėdėjome rūko­
majame ir akimis ieškojome Juozuko, to netoli septynias­
dešimties žengiančio senelio. Jis dažniausiai suardydavo
tylą, pradėdavo pasakoti apie savo vaikystę, paauglystę,
nuodėmes, žmoną, vaikus, išleistus į gyvenimą, galiausiai
viską pasiųsdavo velniop ir visi pasijuokdavome. Bet tą
219
EDVINAS KROCAS

rytą niekas Juozo nebuvo matęs. Galiausiai jam tarnau­


jantis kalinys pranešė apie Juozuko mirtį. Užmigęs senis
nebepabudo. Visi nustėrome, jaučiausi taip, lyg kažkas iš
užnugario būtų trenkęs plyta per pakaušį.
- Negali būti, juk vakar toks sveikas atrodė, kartu
prisiliuobėm spirito, nejaugi tikrai padaugino... - nutęsė
Zopa.
—Juozas pastaruoju metu man skundėsi širdimi, —
prasitarė Zertva.
Zertva buvo Juozuko dūchas, jį taip pavadino pats
Juozukas, nes nuolat aptikdavo kameroje verkiantį. Iš
rusų kalbos išvertus tai reiškė auką. Zertva nesibaidė
savo pravardės, mat pravardes visi čia turėjo lyg antrus
vardus. Bet sužinojęs apie Juozo mirtį jis pirmą kartą
savo pravardę prilygino vardui.
Su atšalusiu Juozo lavonu niekas net neatsisveikino,
pareigūnai jį išnešė juodame maiše tą patį rytą vos spėjus
Žertvai pramerkti akis ir ėmus staugti taip, kad tokio
klyksmo būtų pakakę prižadinti pusę Pravieniškių.
Tokios skaudžios netektys mus labiau suvienydavo.
Senuosius keitė pasimetę naujokai. Kiekvienas naujokas
man atrodydavo vis juokingesnis, vis silpnesnis ir vis la­
biau išmuštas iš vėžių tokioje aplinkoje. Turbūt tai reiš­
kė, kad vis labiau keičiuosi pats.
2 2Ū
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Po metų pertraukos, kai iš Kozos liko tik blogas pri­


siminimas, valdžia buvo visiškai sutrypta, vergai, taria­
mieji dūchai, tarnaudavo saviems bachūrams tik iš įprati­
mo, jiems niekas neliepdavo to daryti. Kažkas mirdavo,
kažkas išprotėdavo ir jam kalėjimo grotas pakeisdavo
minkštos sienos, kažkas išeidavo į laisvę, o naujokai bū­
davo skatinami ieškoti draugų.
Iš seniausiai sėdinčiųjų liko tik keletas mūsiškių. Me­
tai bėgo neapsakomai lėtai, bet pabudęs iš ryto rimtai
sudvejodavai, ar kalendoriuje suspėjai pažymėti vaka­
rykščią dieną.
Vieną dieną manęs laukė netikėtumas - Albertas buvo
paleidžiamas į laisvę. Į tokią laisvę, apie kurią net kartais
pamiršdavau, ir dar dažniau susimąstydavau, ar vis dar
sugebėčiau ten pritapti, ar ji man pasirodytų tokia pat
pažįstama, o galbūt būtų visiškai svetima? Tai dar nebu­
vo manoji akimirka. Tai buvo rytas, kada į mūsų kamerą
užėjęs Alberto advokatas, lydimas kelių pareigūnų, džiu­
giai pranešė atėjęs išsivesti Albertą į laisvę.
—Bet.. —mekeno Albertas, —aš dar nepasiruošęs.
—Galiu tavęs valandėlę palaukti susitikimų salėje, jei­
gu pageidauji, —formaliai nukirto mandagiai šypsoda­
masis advokatas.
—Bet... —vėl bandė regzti mintį Albertas.
221
EDVINAS KR□ CAS

Jis dirstelėjo į mane. Liūdnai. Tada vėl pažiūrėjo j


advokatą, atėjusį jo nusitempti į gyvenimą. Tuomet nu­
sišypsojo ir turbūt ruošėsi kažką atsakyti pareigūnams,
turbūt ruošėsi atsakyti, kad be manęs nekels iš čia kojos,
tačiau užbėgdamas už akių pasakiau:
—Taip, palaukite jo susitikimų salėje, jis ateis už ke­
liolikos, daugiausia dvidešimties, minučių.
Pareigūnai linktelėjo ir užtrenkė duris iš kitos pusės.
Albertas priekaištingai žiūrėjo į mane, bandydamas nu­
taisyti kuo piktesnį žvilgsnį —taip elgiasi vaikai.
—Tai tavo akimirka, privalai ja pasinaudoti, - aiški­
nau jam.
—Be tavęs niekur neisiu! —drėbė ilgai regztą mintį.
—Eisi. Ir dar kaip eisi. Kraukis daiktus ir varyk iš čia,
mes dar susitiksime, kas gi be manęs tau išmals snukį?
Jis nusišypsojo, tada apsiverkė. Krovė į šiukšlių maišą
tualetinio ritinius, kuriuos ruošėsi perrašyti ant norma­
laus popieriaus lapo ir sukurti spektaklį. Svarsčiau, ar ti­
krai nesužinosiu, ką jis surašė ant to minkšto popieriaus
mano rašikliu.
Jis šniurkščiojo, bet nepratarė nei žodžio. Niekas ki­
tas nebūtų sugebėjęs apsiverkti tokia proga, nebent iš
laimės, o šis vyrukas verkė iš liūdesio. Tiesą sakant, net
nežinojau, ar tai juokinga, ar graudu. Žinoma, man
222
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

spaudė širdį, nes tai nebuvo manoji akimirka, jei advo­


katas būtų atėjęs išsivesti manęs, būčiau net nedvejojęs
ir tik mostelėjęs ranka atsisveikindamas, o Albertui šis
momentas atrodė skaudus. Net neabejojau, kad kalėji­
mas jam suteikė šiokių tokių pamokų, kad jis gyvenime
išmoks nebetylėti ir sugebės atskleisti tai, ką moka ge­
riausiai. Galbūt tai buvo jam skirta gyvenimo mokykla,
kurios žūtbūt reikėjo, kad jo talentas galiausiai atsiskleis-
tų.
Kai pagaliau jis baigė kišti tualetinio ritinius į maišą,
šis rodės toks didelis, kad net jis pats nebūtų to tikėjęsis.
Savo užrašus jis grūsdavo po lova, pasak jo, ten buvo
paslėpti šešiasdešimt šeši ritiniai tualetinio, kurį jis kar­
tais vogdavo iš tualeto. Galiausiai surišo šiukšlių mai­
šą ir atsargiai pastatė prie durų. Pažvelgė į mane taip,
kaip vaikas žvelgia į mamą rugsėjo 1-ąją, kai pirmą kartą
tenka atsisveikinti su mamos glėbiu ir atsiduoti kitiems
neklaužadoms, atrasti save, išsikovoti vietą, nors dar net
nežinai, ką reiškia kova.
Jis stovėjo prieš mane nejudėdamas ir vos kvėpuoda­
mas. Žiūrėjo tiesiai į mane, tarsi būčiau jį išdavęs. Ką
galėjau pasakyti? Kaip turėjau elgtis? Jis nebuvo mano
vaikas, nebuvo mano mergina, kurią galėčiau apkabinti,
kuriai galėčiau suteikti tiek fizinės, tiek dvasinės meilės.
223
EDVINAS KR □ CA S

Pastūmiau jį link durų ir draugiškai spirdamas į subinę


surikau:
—Sėkmės, Albertai, vieną dieną man vergausi, vieną
dieną tave prilupsiu ir verksi gulėdamas prie mano kojų,
apsikabinęs ir stipriai jas suspaudęs!
Jis nutipeno laisvės link. Užvėriau duris ir susmukau
kitapus jų. Apsižliumbiau praradęs savo geriausią drau­
gą. Tiesa, dvasiškai jis priklausė tik man, tačiau argi fizi­
nis ryšys kartais neatrodo stipresnis už tą nematomą, tik
jaučiamą? Ypač atsisveikinimų akimirkomis.
Man dar buvo likę nemažai sėdėti. Albertas išskrido iš
čia tarsi paukštis iš lizdo, pasiklydo, o galbūt atrado savą­
jį medį ir ten susisuko tinkamą lizdą —niekada nebūsiu
tuo tikras - žinojau tai. Per tuos paskutiniuosius metus
išsireikalavau gyventi vienui vienas. Vienas norėjau gy­
venti visai ne dėl to, kad taip būtų labiau patikę, kad
būčiau norėjęs ramybės. Vienas norėjau būti todėl, kad
nenorėjau nieko įsileisti po Alberto, jis vis dar manyje
gyvavo, neturėjau teisės jo vietos užleisti kažkam kitam.
artais atrodydavo, kad kalendoriuje žymimos die­

K nos kartojasi. Tie patys veidai, tie patys nuogi suly­


sę kūnai dušuose, tie patys rusiški keiksmažodžiai,
dėl papildomo virto kiaušinio besiriejantys maištautojai
valgykloje.
Kartais tikrai sudvejodavau rašikliu sudarkydamas bal­
tą kalendoriaus laukelį, kuris reikšdavo dar vieną praėju­
sią dieną. Rytais pabudęs užrašydavau tam tikrą jausmą,
emociją, kartais tiesiog nupiešdavau nemenišką personažą,
iš pagaliukų sudėliotą žmogeliuką, o vakarais žiūrėdavau
į jį, tarsi jau būčiau piešęs vakarykštę dieną, tada atkakliai
svarstydavau, ar tikrai ryte jį nupiešiau - gal pasigrobti
dar vieną dieną, gal pavyks peršokti dieną į priekį?
225
E D V I N A S K R □ C AS

Deja, laiko peršokti nebuvo įmanoma, jokios sankci­


jos su realiu pasauliu čia nebuvo įprasmintos, o ir norai
nebuvo išklausyti. Per tuos septynerius metus išmokau
nebelaukti laisvės, išmokau nesitikėti, nedėti vilčių ir
nedovanoti kvailų lūkesčių. Išmokau nebeskaičiuoti ant
pagalvės paliktų plaukų, tiesiog nubraukdavau juos pa­
ruošdamas čiužinį kitai nakčiai.
Visgi paskutinieji metai man buvo be galo prasmingi,
pilni liūdesio ir egzistencinių apmąstymų. Kiekvienas čia
atsėdėjęs nustatytą bausmę, suvokiamą kaip laiką, išside­
rina realiame pasaulyje. Vargu ar grįžęs į visuomenę ka­
linys išmoksta į tą sistemą integruotis. Gatvėje eiliniam
praeiviui reikia mokėti daug daugiau, nei mokoma mo­
kykloje ar tėvų namuose, reikia mokėti būti žmogumi, o
patekus į kalėjimą tai be galo sunku. Buvimas žmogumi
tiesiog pamirštamas, o galbūt sutriuškinamas, nes žmo­
giškumas čia retai egzistuoja. Teisybė, atvirai sakant, tiek
laisvėje, tiek už grotų apskritai neegzistuoja. Teisingas
gali būti masažuodamas nepažįstamojo pėdas ar paneš-
damas pensininkės pirkinių krepšį visiškai nemokamai,
tik iš nuoširdumo, tačiau iki teisingos visuomenės žmo­
gui visada kažko trūks. Mat teisingumą mes suvokiame
kaip gavimą. Teisybei reikalingas kiekvieno davimas ne­
sitikint nieko už tai gauti, tačiau daugelis vis dar trokšta
226
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

tik gauti ir mažiau duoti, trokšta išlošti, ir taip subjauro-


jama visa teisybės egzistencija. Nes teisybė —tai tik aki­
plėša ir nieko daugiau.
Paskutiniaisiais mėnesiais į valgyklą nueidavau norėda­
mas išsaugoti savo riebalinį sluoksnį, į rūkomąjį —iš įpra­
timo ir neįveikiamos priklausomybės. Bachūrų buvo likę
vos keletas. Po Kozos mirties luominė sistema kalėjime
nyko, ją keitė lygiaverčiai demokratiški kaliniai, siekian­
tys lygių teisių, tai reiškė, kad vis mažiau kalinių čia turė­
jo kažkokias privilegijas. Žinoma, kūrėsi naujos trumpai
egzistuojančios gaujos, vykdavo nauji protestai, piketai
prieš įstatymus, mat kai kurie norėjo būti geriau maitina­
mi, kiti net reikalaudavo kompiuterių. Žiūrėdavau į tuos
kalinius kaip į vargšus, ką galėjau jiems pasakyti?
Kalėjimo apsauga buvo sustiprinta, renovuojami lan­
gai, mat pro senuosius dar galėdavai užuosti lauke ty­
vuliuojančią drėgmę, žiemos šaltį. Sugriežtintos buvo ir
lankymo sąlygos, atnešamos lauktuvės buvo griežčiau
tikrinamos. Nuo to laiko, kada naujokai kalėjime ne­
bebūdavo gerai aptalžomi, kiekvienas pasijusdavo kiek
daugiau galintis, tad išdrįsdavo viešai užsirūkyti, o tokie
veiksmai tapo visiškai netoleruojami.
Keista, bet dušų kabinų sistema vis dar buvo išli­
kusi ta pati: paskutiniais dušais galėjome naudotis tik
227
EDVINAS KRŪCAS

mes —bachūrai. Mes vis dar buvome šeimininkai, ga­


lintys drąsiau pratarti žodį, buvome senbuviai, žinojome
daugiau ir patirties turėjome gerokai daugiau.
Paskutiniaisiais metais nepanorau nieko užmušti,
nors Pravieniškių kolonija buvo sausakimša. Didžioji
Europos krizė atgrūdo čia daugiau benamių nei tikrų
žmogžudžių. Tie vargšai žiemą neturėjo kur dėtis, todėl
ryždavosi ką nors apiplėšti, kad galėtų įlįsti į šiltesnę vie­
telę. Sklido kalbos, kad tas pats darosi ir Lukiškėse, ir
Ziegždrių psichiatrinėje. Man tai mažai rūpėjo. Džiau­
giausi turintis savo kamerą ir stumiantis paskutinius mė­
nesius nelaisvėje.
Kartais svarstydavau, kaip stipriai trokštu laisvės, ką
veiksiu ją atgavęs, kur dėsiuos, kur žengsiu pirmuosius
žingsnius. Suvokiau tik viena - negyvensiu taip, kaip
gyvenau. Nesvajosiu taip drąsiai ir negyvensiu pasako­
je. Gyvenimas per trumpas, kad tik svajotum, gyvenimą
reikia paversti šedevru ir juo mėgautis, šviestis, skaityti
gerą literatūrą ir klausytis geros muzikos. Gyvenimas per
trumpas gerti pigų alų, jei trokšti gerti prašmatnų viskį.
Žinoma, mano širdyje jau teka skiestu spiritu maišytas
kraujas, tad vargu ar sugebėsiu jį pamiršti. Būtų skaudu
ir nepakeliama gerti brangų vyną ar vokišką juodąjį alų
su šviežiu kiaušiniu užsikandant aliejuje kepta duona su
228
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

česnako aromatu. Mano kepenys po zonos, žinojau, rei­


kalaus tik skiesto spirito ir raugintų agurkų, kurių nuo­
latos parūpindavo Juozukas.
Kartais tiesiog galėdavau prisiekti Dievu, jog galėčiau
paaukoti gyvybę, kad atpirkčiau savo praeities klaidas.
Kartais tikėdavau, kad nužudžiau tą moterį šalikelėje
prie baro, kartais ją sapnuodavau ir norėdavau iškeisti
savo gyvybę į jos. Troškau, kad jos artimieji nežinotų
mano vardo ir net lyties. Visgi rytais paklausdavau savęs,
kiek metų buvo gavęs tas žiurkiasnukis, per kurį atsira­
dau zonoje. Negalimas daiktas, kad jis vis dar laisvėje,
juk anksčiau ar vėliau tokie įkliūna visai netikėtai, o gal
tiesiog galiausiai patys palenda po sunkvežimio ratais,
gal šoka po atriedančiu garvežiu, o gal renkasi romantiš-
kesnį, liūdnesnį kelią - šoka nuo tilto virš greitkelio ar
šalia didmiesčio tekančios upės.
Būdavo rytų, kai norėdavau grįžti į praeitį ir viską
pakeisti, tačiau po tų šešerių su puse metų nelaisvės vis
dažniau įsitikindavau, kad blogu keliu žengiau, kad ne
dėl tokio gyvenimo buvau išslydęs iš motinos makšties,
ne dėl tokių misijų jos gimdos kaklelis pakankamai pra­
sivėrė, kad taip lengvai išropočiau į pasaulį. Vis dažniau
suvokdavau, kad to savo gyvenimo iš tiesų nekenčiau, tik
buvau pasiryžęs pasyviu maištavimu savo nepakantumą
223
E D V I N A S KR □ C AS

pateisinti. Galbūt tik septynerių metų nelaisvės dėka pa­


galiau suvokiau savo esmę pasaulyje, gal tik dėl to nedo­
vanotino atsitiktinumo aš įsitikinau, kad ne viskas, kas
siejama su laime, yra nuperkama ar uždirbama, išlošiama
ar sukuriama meilės. Kartais dėl laimės reikia atsimerkti
ir atsidurti ten, kur tik per klaidą atsiradai, kartais dėl
laimės reikia atleisti klaidai ir priimti ją kaip pamoką.
Kartais dėl laimės reikia mokėti mesti bumerangą, nesi­
tikint jo pagauti, o tada jis pats sugrįžta. Septyneri metai
toje kameroje mane išmokė tikėti atsitiktinumu: nerei­
kia sekti orų prognozės, užtenka patikėti ryškiu vakaro
saulėlydžiu —rytoj švies ryški saulė, o jei lis —vadinasi,
taip turėjo atsitikti.
ubudau ketvirtą valandą ryto. Kai kas tokį metą

N dar vadintų naktimi. Girdėjau koridoriumi šliau­


žiojančius mirtinai prisilakusius kalinius ir jų
riksmus. Nuėjau prie lango ir atsiklaupiau. Buvo vėlyvas
pavasaris, kai gatvių asfaltas vakarais dvelkia malonia ši­
luma, o medžių šakos būna jau padoriai apsirengusios.
Žinojau, kad tai paskutinės mano valandos, kad tai pa­
skutinė diena, paskutinis rytas kameroje. Pirmuosius
saulės spindulius sutikau vienui vienas su smilkstančia
cigarete tarp pirštų. Pajutau, kad šalia manęs sėdi Saš-
ka. Tiesa, nemačiau jo, bet jaučiau kvėpavimą ir tylų
šnabždesį apie išsivadavimą. Jis aiškiai sakė, kad dabar
lengviau gyventi, kad po mirties viskas daug paprasčiau
231
EDVINAS KRŪCAS

nei mums atrodo. Gal kas nors būtų dvejojęs, ar verta


juo patikėti, tačiau man nebuvo svarbu, kad vis dar esu
gyvas. Jis nieko neklausė, nevertė atsakinėti į jo klausi­
mus, tad palinkčiojau galva senam bičiuliui.
Prie šio lango pasigedau besišypsančio Alberto. Sė­
dėdamas pats šypsojausi taip, kaip naiviai šypsodavosi
jis. Buvo kiek vėsu, bet lova manęs netraukė, ten manęs
nelaukė Albertas. Jis būtų troškęs įsirangyti mano tarpu-
kojyje. Dabar greta nebuvo žmogaus, kuris trokštų sveti­
mos šilumos, tik sudribusi antklodė dar vis dvelkė mano
košmarais. Abejojau, ar tada jam taip pat reikėjo manęs,
kaip man jo - stipriai ir neabejotinai, lakoniškai jautriai.
Tai buvo tik draugystėj —sakiau. Abejojau, ar kada
nors sutiksiu tokį žmogų, kuris taip gerai mane pažino­
tų, taip įkyriai stebėtų ir permatytų kiaurai, taip tiksliai
žinotų, ko trokštu, ir mokėtų įtikinti, jog mano svajonės
kartais netikros, o viskas, apie ką taip rimtai galvoju, yra
daug paprasčiau suvokiama. Abejoju, ar kada nors dar
teks susidurti su tokiu žmogumi, greta kurio jausiuosi
toks pažeidžiamas ir nestabilus.
Aš jam buvau anarchistas, kurio jis nesmerkė. Aš jam
buvau radiatorius, prie kurio kartais prisiglausdavo nak­
timis arba paryčiais —niekada negalėjai žinoti, kada tas
besišypsantis subjektas prie tavęs prislinks ir maldaus
232
S E P T Y N E R I M E T A ! UZ G R Ū T U

pasišildyti. Aš jam buvau maištautojas, kurį Albertas


drąsiai titulavo žmogumi. Ar šiame supuvusiame pasau­
lyje yra gražesnis komplimentas?
Ryto saulė kilo ties aukštomis pušimis prieš mano
langus, kur kartais palei kalėjimo tvorą daugindavosi
laukiniai kiškiai. Negalėjau apibūdinti to neapsakomo
vaizdo, kuris jau buvo įsismelkęs į pačią širdį.
Apie vienuoliktą ryto išgėriau stipraus Zefyro, širdis
trankėsi kaip patrakusi, tačiau negalėjau atsisakyti atsis­
veikinimo su dar viena kalėjimo tradicija. Rūkiau ciga­
retę po cigaretės, o nuorūkas kroviau į kiek per didelį
kalniuką peleninėje. Palikęs ją ten gulėti kitą rytą galėjai
neberasti, šmirinėjanti pasieniais žiurkė ją žūtbūt būtų
pasigrobusi ir nusitempusi į savo puoselėjamą pasaulėlį.
Jau vakar man buvo paliepta pasiskubinti susirinkti
paskutiniuosius savo daiktus, o jie dar dulkėjo savo vie­
tose. Ar iš tiesų kas nors man priklausė? Čia aš įžengiau
visai basas: tiek dvasiškai, tiek fiziškai —su savimi netu­
rėjau nieko. Visgi nusprendžiau pasiimti Saškos dieno­
raštį, visus kitus brangius širdžiai, bet beverčius daiktus
nusprendžiau palikti savose vietose. Kažkam jų prireiks
labiau nei man laisvėje, - pamąsčiau.
Jau apie vidudienį pamaniau turįs mažai laiko atsis­
veikinimams, tad nuskubėjau į rūkomąjį. Ten iš tolo
233
EDVINAS KR□ CAS

nužvelgiau Žopą, Čiūrką, Bulvę, gaują naujokų, su ku­


riais nepasiryžau susipažinti. Žvelgiau į tų žmonių vei­
dus, per septynerius metus jie buvo neatpažįstamai pa­
sikeitę ir tapę mano vienintele ištikima šeima. Kai kurių
vyriškumą buvo pasiglemžusi branda, bet jie man vis dar
rodėsi patys stipriausi vyrai, morališkai nepalaužiami,
geležinės kantrybės ir gyvuliško užsispyrimo. Pats ėjau
jau trisdešimtuosius gyvenimo metus, fizine forma skųs­
tis negalėjau, tačiau neabejojau, kad tie septyneri metai
mano veide tikrai atsispindėjo, juk kartais tekdavo ir pa­
simušti, kartais pats gaudavau į akį. Mes buvome broliai,
o broliškuose santykiuose visko pasitaiko, bet galiausiai
tie smūgiai tik dar labiau sustiprina ryšius. Žinoma, klai­
ku pateisinti smurtą ir šnekėti apie jį draugiškai, tačiau
dar bjauriau būtų nutylėti ir teigti, jog apskritai nieko
nenutikdavo.
Galiausiai priėjau prie savo bičiulių, prisėdau lyg nie­
ko nebūtų įvykę. Jie akivaizdžiai buvo pamiršę apie pro­
gą su manimi atsisveikinti, turbūt patys buvo pasiklydę
tarp kalendorių, o apie svetimus nenorėjo net pagalvoti.
Svetima laisvė visiems sukeldavo tik skausmą ir savigrau­
žą. Taip, mes buvome vyrai. Mes buvome vyrai, nebijan­
tys verkti.
—Šiandien išeinu, —tariau su liūdesio gaidele.
234
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R U T I J

-Tu ką, rimtai? Šiandien?! - atkuto Žopa.


—Taip, šiandien, už gero pusvalandžio manęs čia ne­
bus, - tardamas tuos žodžius jaučiau akyse besitvenkian-
čias ašaras.
—Nusiramink, neverk, tuoj įpilsiu, —ramino mane
Čiūrka.
Zopa iš savo treningo kelnių išsitraukė fleskutę, ku­
rioje dar kliuksėjo šiek tiek daugiau nei šimtas gramų.
Atsistojo ir atsukęs suėmė mane už smakro, suspaudė ir
suvertė viską, supylė kaip degalus į automobilio baką.
—Ryk, rupūže, ryk viską, kad nepamirštum, su ko­
kiais niekšais turėjai reikalų! —juokdamasis šaukė Zopa.
Springdamas ir besiraukydamas nurijau paskutiniuo­
sius spirito lašus, o tada akimis ieškojau prakeikto rau­
ginto agurko.
—Še! - mesdamas riekę juodos duonos sušuko Bulvė.
Negalėjau patikėti, kad tikrai atsisveikinu su tais vy­
rukais, bet jau neverkiau, o tik nuoširdžiai jiems šypso­
jausi.
—Iš kalėjimo mane turbūt nuves tiesiai į blaivyklą, -
besijuokdamas atsisveikinau su jais.
Koridoriuje sutikau manęs besidairančius pareigū­
nus, ramius, atsipalaidavusius - gatvėje tokių niekada
nesutiksi. Jie žiūrėjo į mane su pagarba, prisiekiu, jų
235
E D V I N A S K R □ C AS

žvilgsniuose neregėjau jokio priekaišto ir jokios panie­


kos, jie tarytum šlovino mane ir teikė man į rankas vie­
nos vienintelės akimirkos šlovę —paskutinįjį kartą segė
antrankius.
Tyla —būtent tai buvo pirmasis jausmas, pirmoji
emocija pravėrus kalėjimo vartus. Kažkur tolumoje bė­
giais riedėjo krovininis traukinys, traukiantis kiaurai per
Lietuvą, tačiau girdėjau tik spiegiančią tylą. Tas pirmasis
vėjo gūsis buvo tokia antgamtiška laisvė, dėl kurios bejė­
giai susirenka daiktus ir traukia į kalnus ieškoti dvasinės
palaimos. Aš ją tada patyriau. Nesukau galvos, kur turė­
čiau eiti, neklausiau savęs, kur apsistoti, juk buvo dar tik
vidudienis. Neturėjau nė kapeikos kišenėje, tačiau buvo
likusios dar aštuonios valandos iki paskutinio saulės ato­
dūsio horizonte —dar daug galėjau nuveikti.
Jau žinojau, kur žengsiu, žinojau, kam pirmam pa­
skambinsiu, bet pirmiausia privalėjau nubėgti prie tų
pušų - septynerius metus už lango šlamėjusių, tylėjusių,
besimeldusių sniege, lietuje, kaitroje. Privalėjau jas apka­
binti ir pasiimti tai, ką jos žadėjo padovanosiančios vos
atgavus laisvę.
ilniuje, Bernardinų soduose, gurkšnojau tikrą

V kavą, —dar vis negalėjau tuo patikėti. Žvalgiausi


kaip pasiutlige apsikrėtusi lapė, žavėjausi gatvėse
kiekvieną dieną vykstančia tuštybių muge, rūkiau ciga­
retę ir kvėpavau automobilių išmetamosiomis dujomis.
Oras dar niekada neatrodė toks brangus, tarytum vie­
nintelė sąskaita, kuriai negalioja bankrotas. Prisiminiau
studentavimo metus, kada klaidžiodavau Vilniaus ga­
tvėmis besikankindamas dėl nuolatinio nepritekliaus.
Pinigų man niekada netrūko, trūko kažko, ko net už
tuos pinigus negalėjau nusipirkti. Tais studentavimo me­
tais gailėjau pasaulio, mažų vaikų, kuriuos už parankių
tempdavosi tėvai, juk jiems dar viskas priešakyje, visas šis
237
EDVINAS KRDCAS

vargas, visa gyvenimo našta. O dabar, po daugiau kaip


aštuonerių metų, visai kitaip žiūrėjau į tuos aprengtus,
po kirpyklas vedžiojamus naminius šunelius —galbūt
taip ir geriau, galbūt anksčiau ar vėliau viskas būtų įvy-
kę.
Troškimas pakeisti pasaulį, padaryti jį tikresnį vis
dar augo manyje, tačiau tai buvo kaip kilnus tikslas, o
ne pasyvus maištas apsiribojant vien rusiškais keiksmais
ir snukių baladojimais. Kažkam sukeldamas skausmą,
smurtu norėdamas įtikinti, kad viskas turi būti ne taip,
galiausiai suvoki, kad viskas yra būtent taip. Taip blogai,
kaip dantų skausmas. Kova dėl gėrio vargiai egzistuoja,
kova yra beprasmybė, šmeižto, protesto, sąmokslo puo­
selėjimas. Tu neprivalai stengtis pakeisti šlovinančiųjų
laikinumo.
Sėdėdamas Bernardinų soduose prisiminiau pasi­
rinkęs būtent tą suolelį, prie kurio pirmą kartą sutikau
Astridą. Susijaudinau, bet ašaras tvardžiau. Žinoma, jos
veikiau būtų laimės, o ne liūdesio, nostalgijos ir ilgesio,
ne skausmo ar kančios. Kąji veikia, kur gyvena, su kuo
miega ir kada randa laiko prisiminti mane? —klausiau
savęs. Galbūt vertėtąją aplankyti? —dar kartą pakuždė­
jau sau. Atsakymą žinojau tą pačią akimirką, kai užvė­
riau kalėjimo vartus.
238
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Kad sužinočiau jos adresą, prireikė pasukti galvą ir


gerai apsvarstyti, kuo galėčiau pasitikėti. Norėjau pada­
ryti savo merginai įspūdį, negalėjau bet kuo pasitikėti.
Žinoma, širdyje ji visuomet bus mano žmona, mano
dukros motina, mylimoji, bet turėjau susitaikyti su tuo,
kad norėdamas kreiptis garsiai, turėjau rinkti žodžius.
Paskambinau jos buvusiai kursiokei, su kuria Astrida
palaikydavo ryšius. Paprašiau visiško konfidencialumo.
Si, kiek sudvejojusi, galiausiai sutiko, sakė, kad tokią pa­
slaugą daranti vien dėl gerų, širdį spaudžiančių prisimi­
nimų. Telefono ragelį palikau kabantį, kaip rodo širdį
gniaužiančiuose filmų epizoduose. Nuskubėjau į auto­
busų stotelę, net negalėdamas patikėti, kad visą tą laiką
galvodamas apie Astridą nesusivokiau, kur ji įsitvirtinu­
si. Ji nuolatos sakydavo, kad jeigu jau gyventų sostinėje,
net negalvojusi rinktųsi Užupį. Iš kišenės išsitraukiau
dar vieną monetą, vieną iš tų, kurias per prievartą buvo
sugrūdęs Zopa. Dabar buvau jam už tai be galo dėkin­
gas, deja, tų žodžių negalėjau pasakyti. Pakišau monetą
troleibuso vairuotojui, o šis atkišo bilietėlį. Šypsojausi
drebėdamas dėl užplūdusių jausmų —neapsakomai gera
buvo ir vėl priklausyti dirbančių gyventojų visuomenei.
Troleibusui laviruojant gatvėse stebėjau jaunuolius,
tokiu metų laiku jiems buvo pats darbymetis. Kažkada
E D V I N A S KR DC AS

ir aš toks buvau —užsispyręs, nepatenkintas, nemokan­


tis nulaikyti liežuvio už dantų. Troleibuse odiniai sos­
tai dvelkė vyriška sėkla, o vos prasivėrus durims į vidų
užplūsdavo ir alergizuojantis pavasario žiedų dvelksmas.
Galiausiai dvidešimties minučių netrukusi kelionė pasi­
baigė - stovėjau prieš daugiabutį, į kurio trečią aukštą
užlipęs rasiu duris, pažymėtas dvidešimt devintuoju nu­
meriu - paskutinįjį barjerą, skiriantį mane nuo dukros,
Astridos ir jos sutuoktinio.
Argi turiu teisę veržtis į jos gyvenimą? —karčiai save
įžeidžiau. Vargu ar turėjau teisę, bet buvau ten ir spjo­
viau į visas etiketo primestas taisykles.
Užlipęs laiptais garsiai atsidusau ir pabeldžiau į duris.
Mano pirštai virpėjo, nugara drėko nuo šalto prakaito,
o kraujas net kunkuliavo. Anapus durų išgirdau mergai­
tės žingsnius, ji kvietė mamą.
—Mama, atidaryk duris, turbūt pas mane atėjo sene­
lė, - girdėjosi skardus mažos mergaitės balselis.
Dar belaukdamas prie durų svarsčiau, ar galiu taip
elgtis, bet tas balsas, mano dukters balsas, buvo pats rei­
kalingiausias vaistas mano širdžiai, vaistas, kuris užgydys
visus kalėjime praleistus metus. Tik vienas jos žvilgsnis.
Astrida pravėrė duris. Iš pradžių į mane žiūrėjo it
suakmenėjusi, vėliau prisiminė pareigą įkvėpti oro. Už
240
S E P T Y N E R I M E T A I UZ G R Ū T U

mamos besislepianti mergaitė nedrąsiai tyrinėjo mane


susidomėjusiu žvilgsniu. Ko gero, neseniai buvo pabu­
dusi iš apypietės, kadangi kasytės buvo susidarkiusios
it mažos patrakėlės. Kiek įmanydamas nuoširdžiau jai
nusišypsojau.
Astrida tylėdama čiupo mane už parankės ir įsi­
traukė į vidų. Tada pažiūrėjo į veidą pykčio, pagiežos
ir amžius saugotos, slėptos ir bandytos pamiršti meilės
žvilgsniu. Galiausiai nesusitvardžiusi čiupo mane į glė­
bį ir apkabino kūkčiodama. Mergaitė į mane žiūrėjo
jau nebeslėpdama smalsumo ir čiulpė pirštus.
- Ar dažnai ji taip daro? - paklausiau Astridos ki­
kendamas.
—O taip, niekaip neišauga, mama pasakoja, kad aš
lygiai taip darydavau maža, - nuraudusi atsakė Astrida.
Tai buvo mano dukra. Žvelgdamas į jos akis būčiau
galėjęs pamanyti, jog stebiu save veidrodyje. Astrida
į mane žvelgė su liūdesiu, norėjosi ją nuraminti, tačiau
tam neradau žodžių.
—Kur tavo vyras? —paklausiau kiek įmanoma ra­
miau, tarytum nieko ir niekada tarp mūsų nebūtų įvy-
kę.
- Valdą turi omeny? Jis darbe, greitai turėtų grįžti, -
sutrikusi atsakinėjo Astrida.
241
EDVINAS KRQCAS

Kiek atsitokėjusi ji man pasiūlė išgerti melisų arbatos,


negalėjau atsisakyti. Šnekučiavomės kaip seni geri drau­
gai susitikę po tokio ilgo laiko. Jaučiau jai daugiau nei
galima jausti žmogui, daugiau, nei gali atlaikyti širdis,
bet to neparodžiau. Neparodė ir ji, nes toks žmogaus bū­
das - nuolatos save skaudinti.
Galiausiai nusprendžiau atsisveikinti. Viską, ką norė­
jau sutikti - sutikau, viską, ką norėjau apkabinti - ap­
kabinau. Na, tiesą sakant, neapkabinau savo dukrelės ir
nežinojau, ar kada nors ją pamatysiu.
—Kur dabar vyksi, Frenkai? —išlydėdama paklausė
Astrida.
—Trumpam į pajūrį, o tada į Kanadą, Ontariją, kur
visada norėjau.
Ji susvyravo ir gerai, kad tą akimirką jos greta stovė­
jo siena, į kurią galėjo atsiremti —tai buvo abiejų mūsų
tikslas, pabėgti į Kanadą, o dabar sieksiu jo vienas. Ji
nusišluostė staiga išsprūdusią ašarą, nuoširdžiai trokšda­
ma, kad nebūčiau jos pamatęs. Jau norėjau atsisveikinti,
tačiau vis dar kažko lūkuriavau.
—Mamyte, kas šis vyras? —galiausiai jaudulio paska­
tinta paklausė mano dukrelė.
Mačiau, kaip Astrida sutriko, jos žvilgsnis nerado
vietos tuose namuose. Nesivarginau jos kankindamas,
242
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

nenorėjau suteikti jai dar daugiau skausmo, dar daugiau


bergždžių pasiteisinimų prieš savo vyrą, prieš pasaulį,
prieš kiekvienam kitaip įsivaizduojamą Viešpatį.
—Aš senas tavo mamos draugas, mažoji princese.
O jūs labai jau smalsi, panele.
Astrida užsidengė veidą megztiniu, nespėdama ran­
kovėmis šluostyti ašarų. Apkabinau ją, o mažąją panelytę
pabučiavau į skruostą. Pravėriau duris ir pats jas užvė­
riau, nebuvo kam manęs išlydėti.
ūra tą rytą man liūliavo melancholiją, neužčiuopiau

J jokio melo, tik švelnų į krantą išmestų dumblių


tvaiką. Joks pamišėlis savižudis tą rytą nesibastė pa­
krante, ten buvau tik aš su banko kortele, kurioje gulėjo
nemenka suma pinigų, kuriuos paliko iš gyvenimo pasi­
traukusi motina. Ją sudorojęs vėžys net nesuteikė šanso
išvysti universiteto diplomą gavusio sūnaus. Ji išėjo, o aš
net neįstengiau su ja tinkamai atsisveikinti. Su akiplėšiškai
gautais pinigais galėsiu įsitvirtinti Kanadoje, pasinaudo­
ti proga, kurią buvau gavęs universiteto praktikos metu.
Nors buvo praėję šitiek metų, vis dar tikėjau turintis šansų.
Gulėjau ant smėlio ir žvilgčiojau į danguje sau vietos
nerandančias žuvėdras. Žadėjau keletą dienų pagyventi
244
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

išsinuomotame kambarėlyje, o tada sėsti į lėktuvą ir iš­


nykti iš savo praeities. Gyvenimas man dabar atrodė toli
gražu ne toks pats, į kokį žvalgydavausi prieš kalėjimą.
Žavėjausi šiuo pasauliu, tačiau nemačiau jame savęs. Jis
kuo puikiausiai veikė be manęs ir neprašė jokios pagal­
bos, neišgirdau jokio šauksmo.
Septyneri nelaisvėje praleisti metai man buvo kur kas
svaresni, davė kur kas daugiau nei visi tie metai, pra­
stumti universiteto koridoriuose, miestų gatvėse, kavi­
nukėse, knygų puslapiuose. Jei mane būtų paleidę po
pirmųjų nelaisvės metų, ko gero, būčiau pasidaręs sau
galą —nepasitenkinimas tuo, ką mačiau, buvo besaikis.
Tačiau praėjo septyneri lėtai slenkantys metai, o dabar
vėl buvau išmestas į krantą kaip tie dumbliai. Siame na­
tūraliame pasaulyje jaučiausi dūstantis. Argi tai norma­
lu? Tu duodi žmogui laisvę, o jis atsisako, bijo, kad jam
nepavyks, bijo, kad ta laisvė pernelyg trapi - nesugebės
jos išsaugoti.
Tas pavasaris buvo nenatūraliai tvankus. Ceburekus,
šaltą alų, ledus pardavinėjantys verslininkai buvo pris­
lėgti tokio gamtos spyrio į pasturgalius, nes vidudieniais
nukloti turistų pliažai tapo besočiai. Gulėdamas vienas
nesijaučiau vienišas, nesijaučiau, kad man trūktų drau­
gijos, vienatvė man jau buvo taip gerai pažįstama, kad vis
245
E D V I N A S K R Ū C AS

dažniau jos pasigesdavau šurmulio pilnuose autobusuose


ar prekybos centruose.
Pavakare vaikštinėjau Klaipėdos gatvėmis ir pamačiau
įtartiną veidą plakate. Stabtelėjęs įdėmiai įsižiūrėjau į
veikėjų veidus. Niekaip negalėjau atpažinti, tačiau ramy­
bės nedavė jausmas, lyg matau pažįstamą. Nusprendžiau
perskaityti. Pasirodė, kad ten reklamuojamas spektaklis,
kurio režisierius Albertas.
ėdėjau ant nemažai pasturgalių mačiusios kėdės,

S kuri kvepėjo malonia kultūrinio dulkių pluošto


drėgme. Į salę žiūrovai plūdo dideliais būriais,
kiekvienas atsinešdamas vis kitokią parfumerijos smar­
vę, galėjau teigti atsidūręs SPA centre, kuriame esu nuo­
dijamas kvapų terapijos. Kiek gniaužė nosį, o akis dil­
gino susivokimas, kad iš šios minios išsiskiriu tik savo
vargdienio piemens apranga. Kiekvienas, belaukdamas
didžiojo pasirodymo, tyliai kuždėjo vienas kitam savo
smokingo modelį, kiek kilogramų ryžosi sudeginti spor­
to salėje dėl užsmauktos suknios, kiek pinigų sukišo aki­
vaizdžiai netikroms garbanoms, kiek paklojo už vanago
nagus manikiūrininkės kabinete, kokio ilgio blakstienas
247
E D V I N A S K R □ C AS

nusprendė lipinti prie vokų, kad pasirodymą stebėti ne­


būtų gėda.
Galiausiai apšvietimas salėje buvo pritemdytas, lan­
gai, per kuriuos dar galėjai įžvelgti dienos šviesą, buvo
užtraukti nepermatomo juodumo, riebaus sudėjimo
užuolaidomis ir visi paskendome tamsoje. Tokioje nak­
tyje, kai niekas lubose jau nebematė žvaigždžių, beliko
tikėtis mėnesienos. Stojo tyla.
Scenoje pasigirdo skaudus žmogaus, labiau prime­
nantis skerdžiamo gyvulio, kauksmas. Blankioje tam­
soje, kurią vos ardė imituojamos gatvės lempos, kažkas
bėgiojo. Neaiškūs šviesuliai metė šešėlius. Visi, išskyrus
vieną, bėgo, girdėjosi sirenos, galiausiai staigus stabdžių
cypimas, staigiai sugeriamas salę gaubiančių užuolaidų.
Žiūrovai nemirksėjo, net nedrįso krapštyti nosių, ką jau
kalbėti apie spalines, kutenančias išanges? Net ir tos ap­
rimo.
Tas vienintelis suklupęs šešėlis mėlynomis šviesomis
žaižaruojančioje sienoje galiausiai sužviegė. Ir staiga še­
šėliai išnyko. Vėl kelių minučių tyla, kad kiekvienas ga­
lėtų apmąstyti simboliką. Kažkam tai galėjo sukelti aso­
ciacijas su raudonųjų žibintų kvartalu, galbūt siaubingu
teroro aktu viduryje atrakcionų parko. Žiūrėjau lediniu
žvilgsniu —žinojau, ką tai reiškia. Man viskas rodėsi taip
248
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

pažįstama, kad kraujas stingo, o tada ir vėl siaubingai


prasiverždamas pulsavo kūne. Tą vakarą, kai žiurkiasnu-
kis nuo manęs pabėgo, aš likau vienas sulaužytų kartoni­
nių dėžių sumaištyje, tik vėstančio numirėlio kūnas man
neleido atsitraukti, o suakmenėjęs kūnas nejudėjo. Aš
buvau vienas iš tų, kurie, pamatę palaidą šunį, besiruo­
šiantį tau įsisegti į koją, sustoja it paralyžiuoti mėšlungio.
Į salę tamsoje buvo atitemptos dvi girgždančios lo­
vos kaip iš siaubo filmų, kada veiksmas vyksta apleistos
ligoninės palatoje. Šviesų šešėliais buvo sukurtas imituo­
jamas langas. Tada sceną apglėbė blanki kambario šviesa.
Į sceną įšliaužė Albertas. Jo kūnas buvo toks pats sulysęs
kaip tais metais, kai dar su juo gyvenau, o nugrimuotas
veidas atrodė visai tokios pat kaip po pirmosios jo dienos
kalėjime.
Jis šliaužė lovos link. Viskas atrodė beveik idealiai at­
kurta - jo judesiai buvo kupini skausmo.
—Ar tau skauda? —paklausė šliaužiančio Alberto vy­
rukas, gulintis ant vienos iš lovų.
Albertas jam neatsakė, tik nesugebėjęs užsikeberioti
ant lovos susmuko ant žemės. Jo fizinis skausmas dabar
tikrai nebuvo tikras, tačiau akyse vis dar iš žiūrovo kė­
dės mačiau dvasinį skausmą. Jis vis dar nebuvo jo palei­
dęs, argi tai įmanoma? Argi įmanoma išėjus iš kalėjimo
24 3
E D V I N A S KR O C AS

gyventi tuo, kuo buvai prieš jį? Argi įmanoma pabėgti


nuo to, išsižadėti to, kuo esi, kuo tapai?
Tas vyrukas, kuris, ko gero, vaidino mane, buvo fiziš­
kai tvirtesnis už mane, tobulai mokantis savo paskirtį,
tik tiesa —visiška vidutinybė. Jis čiupo Albertą pilnas su­
sijaudinimo, apgailestavimo, pakėlė ir paguldė jį į lovą.
—Aš tave apginsiu nuo visų, išskersiu juos visus, kurie
su tavimi taip pasielgė, Albertai, - guodė Albertą taria­
masis Frenkas.
Kad ir kokią tuštybę demonstravo tas aktorius, žiū­
rovai į jį žiūrėjo su geismu, susižavėjimu, ko gero, nuo­
širdžiai tikėdami jo talentu. Geriau nei bet kas kitas pa­
žinojau Alberto žvilgsnį. Mačiau jo nusivylimą, tarytum
viskas ne taip, kaip tikėtasi, įsivaizduota. Tarytum tik
vieno tikro Frenko būta jo gyvenime. Jis žvilgsniu salėje
ieškojo manęs. Po tūkstančio ir vienos cigaretės prie ne­
tikro lango, prie naujos spindinčios peleninės, galiausiai
Albertas ištarė žiūrovams svarbiausią mintį.
—Aš noriu būti tavo vergu. Noriu bučiuoti tavo kojas.
Nebėra kam vergauti, nes visi ir taip jau kažkam vergau­
ja.
Tai buvo paskutinė pjesės scena. Uždanga nusileido.
Regėjau jo veide ilgesį, jo žvilgsnis klaidžiojo po salę,
tarsi minioje jis tikėtųsi surasti mane.
250
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Pasigirdo aplodismentai, šūksniai, kažkas nubraukė


ašarą.
Neplojau, man nekilo rankos. Graudinausi, kartojau
sau žodžius, kuriuos buvau jam pasakęs paskutinį rytą.
—Kiekvienas susikursime savo ateitį. Jei lemta būti
kartu, mes dar susitiksime.
Jis netikėjo manimi, jis puikiai išmanė pasaulinę tie­
sos teoriją. Tą rytą jo naivumas buvo išblėsęs. Jis žinojo,
kad išsiskyrę daugiau niekada neišdrįsime vienas kitam
pasakyti nė žodžio. Jis buvo teisus. Po daugiau nei trejų
metų išsiskyrimo jis vis dar buvo mano didžiausia tie­
sa, namai, kuriuose jaučiausi pažįstamas, nurengtas, nu­
praustas.
Virpėjo lūpos, tarsi būčiau vedamas į krematoriumo
pečių. Privalėjau sukaupti visą drąsą, visą stiprybę. Tuo
metu, kai Albertas šaukėsi manęs, aš dievinau mazochiz-
mą, kankinimus, maištą, bet galiausiai jo drovumas, nai­
vumas, švelnumas nieko neatsiklausęs į mane įropojo,
įsirangę, negavęs mano leidimo. Tada salėje, kai žiūrovai
laukė, kol pakils uždanga, jie net nenutuokė, kokią is­
toriją Albertas norėjo atskleisti iš tikrųjų. Vargu ar aps­
kritai įmanoma tai suprasti prašalaičiui. Bet jis sugebėjo
viena —privertė mane nekęsti savęs. Sėdėdamas žiūrovo
kėdėje negalėjau atsistoti ir pabėgti, turėjau per mažai
251
EDVINAS KRDCAS

jėgų ir per daug destruktyvumo. Negalėjau sau atleisti už


tai, kad dabar man to ryšio trūko labiau nei tomis dieno­
mis, kada jį turėjau ir galėjau tuo padarėliu pasirūpinti,
kada galėjau jam suteikti šilumą, galėjau jį apkabinti, bet
aš pabūgau ir nusigręžiau, išstūmiau jį pro duris. Dabar
aš pats bijojau to pasaulio - prisiekiu, neturėjau drąsos ir
jokių teisių reikalauti supratimo.
Uždanga pakilo, tačiau aktoriai dar nesirodė. Pasigir­
do tylūs, meilūs pianino akordai ir nuskambėjo oficialiai
nežinomo autoriaus japoniška dainelė, kurią Albertas
man dainuodavo rytais.

Kur tu dabar ir ką veiki?


Ar tu beribiame danguje?
Pirmąkart supratau, kadpraradau tai,
Ką širdyje turėjau iki šiol
Kiek manepalaikei,
Ir kiek džiuginai.
Taspraradimas buvo per daug skaudus,
Kad apie tai negalvočiau.
Netjei taip beviltiškai bandžiau tai pasiekti
Irpasiimti atgal.
Bet tai slystelėjo tarytum vėjaspro pirštus.
Atrodė lyg manęs siektų —bet to nebuvo.
252
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T U

Mano krūtinėprisipildė vienatvės ir nevilties.


Atrodė, mano sirdis sudus,
Bet tavo veidas įstrigo atsiminimuose.
Visadapadrąsinantis mane.
Grįžkime dar kartą į tas dienas,
Šįkart žinau, jog viskas bus gerai,
Vis sypsosiuos tau greta tavęs —salia tavęs.
Kur tu dabar ir ką veiki?
Ar tu beribiame danguj?
Ar Šypsosies man kaip anksčiau?
Dabar tik to teprašau.
risimenu tas akimirkas, kai jis po pasirodymo aki­

P mis ieškojo manęs, šaukėsi, tarsi būtų įsitikinęs,


jog esu kažkur greta. Tada jis atrodė jau visai ki­
toks, nebuvo jokio vaiko, kurį auginau, buvo tik gyvu­
liškas troškulys sutikti mane ir kartu pabėgti. Pabėgau
net neatsisveikinęs su Albertu. Aš visuomet bijodavau.
Kažkaip nevyriškai. Man trūko feminizmo.
Segiau paskutines tėvo vestuvinio smokingo sagas,
spraudžiau plačius pečius į kiek per mažus marškinius.
Nužvelgiau didelį lagaminą, tačiau vargiai ką turėjau
įsidėti. Keletas nutrintų marškinių, jaunystės aptalžyti
sportiniai batai, pora paauglystės prakaitu ir masturba­
cija dvokiančių džinsų. Užrakinau nuomotą kambarį
254
S E P T Y N E R I M E T A I UŽ G R Ū T I J

Klaipėdoje ir grąžinau raktus. Artimiausiame bankoma­


te pasitikrinau banko sąskaitą.
Sėdau į maršrutinį autobusą ir nepalikdamas jokių
pėdsakų nudūmiau Palangos oro uosto link. Iš ten į Lu-
toną, iš Lutono į Kanadą, kur žadėjau susikurti naująjį
gyvenimą.
Nesijaučiau kažką paliekantis, niekada nieko nebu­
vau sukūręs, nelaikiau sugniaužęs ir niekas nelaikė ma­
nęs. Nesijaučiau kažką išduodantis, nes visiškai niekam
nepriklausiau, kad ir kaip kartais to norėdavau, juk
priklausyti kažkam lygu būti saugiam, o kartais norisi
jaustis apsaugotam, nors svarbiau kažkam savo apsaugą
dovanoti —tokie jau mes esame.
Edvinas Krocas
SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

Redagavo R aim o nda Kavaliauskienė


Tekstą tvarkė Aušra Tamošiūnienė
Viršelį kūrė Audrius Arlauskas
Maketavo D aiva Širvaitienė, A lm a Liuberskienė

16 sp. I. Užsakymas Nr
Išleido OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas,
kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)
Laisvės ai. 29, LT-44311, Kaunas
knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt

OBUOLYS
Susitikimai su rašytojais,
knygos pigiau
ir ištraukos nemokamai
www.obuolys.lt