Está en la página 1de 70

Turinys

SANTRAUKA 3
ĮVADAS 7
1. DRAUGYSTĖS, MEILĖS IR SANTUOKOS SAMPRATOS KAIP 10
TARPASMENINIŲ SANTYKIŲ SU KITA LYTIMI PAMATAS 12
1.1. Draugystės samprata 12
1.1.1. Draugų meilė 14
1.1.2. Romantiški santykiai ir draugystė 14
1.2. Meilė ir seksualiniai santykiai 16
1.2.1. Meilė krikščioniškojoje perspektyvoje 16
1.2.2. Meilės samprata šiuolaikiniame pasaulyje 18
1.2.3. Seksualiniai santykiai šių dienų kultūros kontekste 20
1.3. Krikščioniškosios santuokos ir šiuolaikinės santuokos sampratų skirtumai 21
1.3.1. Krikščioniškoji santuokos samprata 22
1.3.2. Santuokos samprata šiuolaikiniame pasaulyje 24
1.4. Santykio su kita lytimi veiksniai 25
1.4.1. Vidiniai veiksniai, sąlygojantys santykį su kita lytimi 27
1.4.2. Išoriniai veiksniai, sąlygojantys santykį su kita lytimi 29
1.4.3. Lytinis tapatumas ir stereotipai 31
1.4.4. Lytinio susivaldymo svarba paauglystės laikotarpiu 33
1.4.5. Ankstyvų lytinių santykių žala paauglio asmenybės brandai 34
2. TYRIMO DRAUGYSTĖS, MEILĖS IR SANTUOKOS SAMPRATOS ŽURNALE
„PANELĖ“ METODIKA IR DUOMENŲ APTARIMAS 37
2.1. Tyrimo draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ metodologija 37
2.2. Tyrimo draugystės, meilės, santuokos sampratos žurnale „Panelė“ metodika 40
2.3. Tyrimo draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ duomenų aptarimas 43
IŠVADOS 54
LITERATŪRA 56
PRIEDAI 59

2
SANTRAUKA
Šiame magistro darbe pristatoma draugystės, meilės ir santuokos samprata krikščioniškosios
antropologijos aspektu, bei per jos prizmę bandoma pažvelgti į šiandienos pasaulyje vyraujančią
dualistinę asmens sampratą. Didėjantis skyrybų skaičius bei paviršutiniškas požiūris į draugystę
parodo, jog žmonės stokoja gilesnio meilės, kuri yra draugystės ir santuokos pamatinė vertybė,
supratimo.
Draugystė antikiniame pasaulyje buvo laikoma kilniausia iš visų žmogiškosios meilės formų. Be
jos laimė buvo nesuvokiama, o viduramžiais ji buvo ypač aukštinama dėl savo ramumo ir
nepriklausomumo nuo gamtinių instinktų. Vis tik šiandienoje pastebima tendencija draugystės meilę
sumenkinti. Šiandieniniam žmogui aistrų ir ašarų nekelianti meilės forma tapo neįdomi, todėl dažnai
draugystės meilė painiojama su romantiniais santykiais, su erotine meile. Tuo tarpu meilės samprata
pastaraisiais dešimtmečiais ypač pakito. Žmogus, būdamas sukurtas kaip kūno ir dvasios vienovė,
yra pakviestas mylėti kaip visuma, o ne vien kūnu. Meilė, būdama tobuliausias santykis tarp asmenų,
neapsiriboja vien tik juslėmis ir aistromis, nes jos neišsemia giliausios meilės esmės. Tačiau meilė
pastaraisiais dešimtmečiais suvokiama labai vienpusiškai, seksualinė meilės forma tapo nuolatiniu
žmogaus susirūpinimo objektu. Toks nepilnavertiškas meilės supratimas kelia grėsmę
tarpasmeniniams santykiams, nes ilgalaikiai santykiai paremti aistra, jausmu, geismu yra trapūs, kaip
trapus ir praeinantis yra jausmas. Todėl meilė, kurios pagrindu kuriama santuoka, suvokta tik kaip
jausmas, kelią grėsmę santuokos stabilumui. Santuokos esmė, žvelgiant iš krikščioniškosios
antropologijos perspektyvos, slypi žmogaus sukūrimo momente, o jos autorius yra pats Kūrėjas,
todėl ji yra viena ir neišardoma. Jos amžinumas slypi meilėje, kuri niekada nesibaigia (1 Kor 13,8).
Šiame darbe nagrinėjama problema, jog sampratas formuojantys „aparatai“ yra labai galingi, o tam
tikra samprata lemia žmogaus elgseną, todėl visuomenės priemonėmis nuolat afišuojama nuskurdinta
meilės, draugystės ir santuokos samprata kelia grėsmę brandžių ilgalaikių santykių užmezgimui su
kita lytimi. Tai ypač pavojinga paauglystės laikotarpiu, kuomet jaunuolio lytinis tapatumas dar tik
formuojasi. Paaugliai yra šio pasaulio ateitis, remdamiesi turima draugystės, meilės ir santuokos
samprata jie formuos santykius su kita lytimi. Vaikai, priešingai nei suaugusieji, nekvestionuodami
perima vertybes, kurios socialinėj kultūrinėj aplinkoj pateikiamos taip sektinos, nes jie dar neturi
susiformavusio kritinio mąstymo. Todėl šiame darbe atlikus tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti, kokia
draugystės, meilės ir santuokos samprata pateikiama populiariausiame paauglių žurnale „Panelė“,
nes šios sampratos yra tarpasmeninių santykių pamatas, o žurnalo populiarumas nusako pateikiamos
žinios priimtinumą.

3
Buvo atliktas turinio (content) analizės tyrimas, kurio duomenys parodė, jog žurnale „Panelė“
vyrauja dualistinė asmens samprata. Draugystės sąvoka pateikiama painiai, tačiau daugiausiai
suvokiama kaip erotinė meilė. Tuo tarpu meilė beveik išimtinai suvokiama tik kaip jausmas, kuris
turi baigtinumą. Taip pat seksualinės meilės idėja šiame žurnale labai populiari. Santuokos pamatas
yra meilė, tačiau meilė čia suprantama kaip jausmas, todėl, meilei pasibaigus, santuoka taip pat
baigiasi. Nors požiūris į santuoką gana teigiamas, tačiau Dieviška santuokos kilmė nėra išryškinta.
Taip pat žurnale gausu kohabitacijos pavyzdžių. Gyvenimas nesusituokus dažnai pateikiamas kaip
preliudija į santuoką, kaip kito asmens tinkamumo išbandymas. Ir nors pastebima tendencija
teigiamo požiūrio į prokreaciją, tačiau prokreacija neretai atsiejama nuo pačios santuokos. Šie
duomenys, gauti iš žurnalo „Panelė“ turinio analizės parodo, jog šiame žurnale vyrauja dualistinė
asmens samprata.

4
CONCEPTS OF FRIENDSHIP, LOVE AND MARRIAGE IN „PANELĖ“ MAGAZINE

SUMMARY

This magistrate work presents the friendship, love and marriage concept in the aspect of Christian
anthropology, it also an attempt to look at the prevailing dualistic anthropology in today's world.
The increasing divorce rate and superficial approach to friend’s love, shows that people lack
understanding the deeper love that is fundament of friendship and marriage. Friendship in the ancient
world was regarded as the noblest form of love, without it, happiness was inconceivable and
especially in the middle Ages it was celebrated for his gentleness and independence from natural
instinct. But today's trend of friendship love is to be underestimated. Present-day human are
interested in tears and passion type of love, and friendship love become uninteresting, often confused
with romantic relationships, with erotic love.
Meanwhile, the concept of love, especially in recent decades has changed. Man being created as
union of body and soul, is called to love as a whole, not just the body.
Love as a perfect relationship between the persons is not limited senses and passions, as these do not
exhaust the deepest essence of love. But concept love in recent decades became a very one-sided,
sexual form of love started to appear as main human subject concerns.
Such an inferior understanding of love poses a threat to interpersonal relationships, because long-
term relationship based on passion, feeling and lust is fragile, as fragile and reversible are feelings.
Therefore, love, giving rise to a marriage, perceived only as a feeling threatens the stability of
marriage. Essence of marriage looking from a Christian anthropology perspective lies in the moment
of the creation, the author himself is the Creator, so it is one and indissoluble. Love lies in eternity,
which never ceases (1 Cor 13, 8).
Problem analyzed in this work is that the "machines" forming concepts are very powerful, and
conception leads to human behaviour, therefore concept of impoverished love, friendship and
marriage poses a threat to the concept of mature long-term relationships with the opposite sex. This
is especially dangerous during adolescence, when a young person's sexual identity is still developing.
Teenagers are the future of the world and based on the understanding of friendship, love and
marriage they will form relationships with the opposite sex. Children unlike adults take values in the
social, cultural background presented as a best, because they do not yet have critical thinking.

5
Main goal of this work was to find out what concept of friendship, love and marriage is presented
in the most popular teen magazine "Panelė" because this concept is the foundation of interpersonal
relationships, and describes the popularity of the available knowledge is admissible.
Content analysis was carried out, which showed that the journal is dominated by the concept of
dualistic anthropology. Confusing the concept of friendship, but is largely perceived as erotic love.
Meanwhile, love is almost exclusively seen as a feeling, which has finality. And also the idea of
sexual love this magazine is very popular.
Love is the foundation of marriage, but love that is understood as a feeling, so at the end of love,
marriage also ends. While the approach to marriage quite positive, but the divine origin of marriage
is not highlighted. There are numerous cohabitation examples. Cohabitation is often presented as a
prelude to marriage, as the next person's compatibility test. There is a tendency towards a positive
attitude to procreation, but procreation is often dissociated from the marriage.
This data were obtained from “Panelė” content analysis shows that this magazine dominated by
the concept of dualistic anthropology.

6
ĮVADAS

Darbo aktualumas: Šiandienos pasaulyje didėjantis skyrybų skaičius, parodo, jog žmonės
nepakankamai giliai suvokia pačią santuokos esmę, kuri slypi žmogaus prigimtyje kaip viena ir
neišardoma. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2010 metais susituokė 18.5 tūkstančių
porų, tačiau tais pačiais metais ištuokų skaičius siekė 10 tūkstančių (Lietuvos statistikos
departamentas, 2010). Draugystė suvokiama greičiau kaip socialinis poreikis turėti draugų, nei kaip
viena iš kilniausių žmogiškosios meilės formų. Vis tik, tiek draugystės, tiek santuokos pamatas yra
meilė, kuri žmogaus prigimtyje įrašyta, kaip save dovanojanti meilė. Todėl meilę galime laikyti
pamatine vertybe, kurios pagrindu kuriama draugystė bei santuoka. Paskutiniaisiais dešimtmečiais
meilės samprata kito: vieniems ji tapo biologiniu fenomenu, kitiems - cheminiu reiškiniu, dar kitiems
- malonumo šaltiniu, tenkinant akimirkos įgeidį (Paškus, 2003). Tai reiškia, jog seksualinė meilės
forma tapo nuolatiniu šiuolaikinio žmogaus susirūpinimo objektu (May, 2010). Atlikus tyrimą apie
sužadėtinių, kurie rengiasi santuokos sakramento šventimui, požiūrį į meilę, paaiškėjo, jog dauguma
respondentų meilę laiko jausmu ar aistra, o santuoką galima nutraukti, jei meilė baigiasi (Obelenienė,
2011, p. 102). Tokie tyrimai tik patvirtina, jog visuomenėje vyrauja paviršutiniška meilės samprata,
neišvengiamai įtakojanti santuokos ir draugystės sampratas. Meilės samprata stokoja gylio ir
pamatinės tiesos apie žmogų bei jo pašaukimą. Žmogus, būdamas sukurtas kaip kūno ir dvasios
vienovė, yra pakviestas mylėti kaip visuma, o ne vien kūnu. Meilė, būdama tobuliausias santykis tarp
asmenų, neapsiriboja vien tik juslėmis ir aistromis, nes jos neišsemia giliausios meilės esmės. Meilė
yra valingas asmenų veiksmas, išlaisvinantis nuo vartojimo ir apjungiantis asmenis ne jausmu, bet
valia ir pastangomis (Narbekovas, Obelenienė, Pukelis, 2011). Vis dėl to, visa šiandieninė kultūra,
prisotinta seksualine meilės idėja, nupigina ir sumenkina pačios meilės, tuo pačiu santuokos ir
draugystės vertę. Visuomenės informavimo priemonės yra galingas aparatas, ne tik atspindintis
visuomenėje vyraujančias sampratas, bet ir kuriantis jas (American Psyhology Asociation, 2007,
p.5). Todėl galime sakyti, kad šiandienos žmogus patiria didžiulį spaudimą iš visuomenės
informavimo priemonių mąstyti ir elgtis jų siūlomu būdu. O Anot Visvaldo Legkausko (2008),
žmonės linkę savo nuostatas priderinti prie visuomenėje vyraujančių nuostatų, net jas keisti. Tam
tikra samprata lemia žmogaus elgseną, todėl labai svarbu kokią sampratą žmogus turi, nes ji įtakoja
tarpasmeninius lyčių santykius. Mokslininkų teigimu, net romantinėse komedijose demonstruojamas
romantinės meilės įvaizdis kenkia asmenų meilės sampratai (Narbekovas, Obelienienė, Kulpys,
2010, p. 54)

7
Darbo problematiškumas: Atliktame tyrime apie visuomenės informavimo priemonių poveikį
jaunimo seksualiniam elgesiui, bei požiūriui į jį, tyrimai atskleidė, jog jaunuolių seksualinį elgesį, bei
požiūrį įtakoja visuomenės informavimo priemonėse pateikiama žinia (Rich, M.D., M.P.H., 2008, P.
28). Paauglystės laikotarpis yra sudėtingas amžiaus tarpsnis - tai perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo
gyvenimą, kurio metu formuojasi asmens lytinis tapatumas: lytiniai vaidmenys, kaip tikėtinas vyro ir
moters elgesys, psichoseksualinė orientacija ir lytinė intencija. (Narbekovas, Obelenienė, Pukelis,
2008). Lytinio tapatumo susiformavimas paauglystėje lemia asmenybės brandumą, tam tikros
vertybinės sistemos susidarymą. Tačiau jei lytinis tapatumas nesusiformuoja, lieka vaidmenų
sumaištis, toks individas tampa paviršutiniškas, besitenkinantis malonumais (Trimakas, 2002).
Asmens santykio modelį su kita lytimi galime vertinti kaip lytinio tapatumo rezultatą. Jei asmuo
menkina kitos lyties asmenį, laiko jį nelygiu sau ar siekia jį vartoti kaip daiktą, galime įtarti, jog
asmens lytinis tapatumas nėra pasiektas (Obelenienė, Pukelis, 2009, p. 67). Kadangi visuomenė ir jos
papročiai labai sparčiai keičiasi, todėl kultūrinius socialinius elgsenos modelius vaikai perima iš
aplinkos, tiesiog ją stebėdami (Lipton, 2011). Todėl šiuo laikotarpiu ypatingai svarbų vaidmenį
paauglio lytinio tapatumo formavimosi procese vaidina tėvai, bendraamžiai, visuomenė, bei
žiniasklaida. Šių dienų visuomenėje vyraujančios vertybės yra tarpusavy prieštaraujančios, todėl
paaugliui tenka susidurti su socialiniais pasikeitimais, kurie akivaizdžiai apsunkina tapatumo
formavimąsi dėl pasikeitusių nuostatų, pažiūrų bei vertybių (Žukauskienė, 1998, p. 320).
Neretai žurnaluose paaugliams (pavyzdžiui, žurnale „Panelė“) aptinkame labai seksualizuotą,
nudvasintą ir objektyvizuotą požiūrį į asmenį bei jo lytiškumą. O pateikiamos draugystės meilės bei
santuokos sampratos atspindi visuomenėje vyraujančias tendencijas šias sampratas nuskurdinti ir
sumenkinti. Paaugliai, priešingai nei suaugusieji, nekvestionuodami priima vertybes, vyraujančias
socialinėje kultūrinėje aplinkoje, kurios pateikiamos kaip geros ir sektinos. Iškyla pavojus, kad
žurnale, skirtame paaugliams, jie nekvestionuodami priims sampratas, kurios ten pateikiamos kaip
teigiamos ir sektinos, o, kaip žinia, tam tikra samprata lemia elgesį. Kadangi šiandieninė
žiniasklaidos priemonių gausa, galime sakyti, aktualizuoja žiniasklaidos vaidmens svarbą socialinių
vertybių atspindėjimo procese, todėl negalime atmesti paaugliams skirtų žurnalų poveikio, kaip
vieno iš socialinę realybę suponuojančių veiksnių paauglių draugystės, meilės, santuokos sampratos
susidarymui ir santykio su kita lytimi formavimuisi (Stonkienė, 2002). Kadangi žurnalas „Panelė“,
yra vienas iš labiausiai skaitomų žurnalų jaunų mergaičių tarpe, iš čia kyla tyrimo problema: svarbu
žinoti, kokia samprata apie draugystę, meilę ir santuoką žurnale pateikiama bei kiek ji atitinka
krikščioniškosios antropologijos požiūrį, o taip pat, kokiais požymiais reiškiasi.

8
Tyrimo objektas: draugystės, meilės, santuokos samprata žurnale „Panelė“.
Tyrimo tikslas: nustatyti vyraujančią draugystės, meilės, santuokos sampratą žurnale „Panelė“.

Tyrimo uždaviniai:
1.Apibūdinti draugystės, meilės ir santuokos sampratas krikščioniškosios antropologijos ir
dualistinės antropologijos aspektu.
2.Atskleisti paauglių santykio su kita lytimi formavimosi ypatybes.
3.Pristatyti draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo eigą.
4.Pristatyti, kokia draugystės, meilės ir santuokos samprata vyrauja žurnale „Panelė“

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė ir apibendrinimas, dokumentų analizė,


dokumentų analizei taikomas turinio (content) analizės metodas.

9
1. DRAUGYSTĖS, MEILĖS IR SANTUOKOS SAMPRATOS KAIP
TARPASMENINIŲ SANTYKIŲ SU KITA LYTIMI PAMATAS

Žvelgiant iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos, žmogaus asmuo suprantamas kaip


dvasinės sielos ir kūno vienovė. Jame susibėga dvi tikrovės: materialioji ir dvasinė, tokiu būdu kūnas
tampa žmogaus dvasios apreiškėju. Kūno dėka žmogus geba išreikšti savo giliausias vidines
nuostatas (Narbekovas ir kt., 2008). O kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jo
pašaukimas – išreikšti Dieviškąjį veikimo būdą. Kalbant apie žmogų, neįmanoma jo esmės suprasti
remiantis šio pasaulio kategorijomis, vien tik iš regimojo kūno, nes tai, kas yra žmogus, apibrėžia jo
santykis su Dievu (Pope John Paul II, 1979). Dievas yra meilė (1 Jn. 4,16), todėl žmogiškojo
veikimo esmė slypi meilėje. Dieviškosios meilės esmė yra agape meilė, kaip nuolatinis ėjimas iš
savęs kito link, save dovanojanti meilė (Benedictas XVI., 2005, 6), todėl žmogus, būdamas sukurtas
pagal Dievo paveikslą, pakviestas savo gyvenimu atspindėti Dieviškąją meilę.
Biblijinis žmogaus sukūrimo pasakojimas atskleidžia, jog žmogus buvo sukurtas kaip vyras ir
moteris. Todėl žmogaus kūnas yra lytiškas, išsiskleidžiantis dviem pavidalais: moteriškuoju ir
vyriškuoju. Lytiškumo dėka žmogus geba įeiti į gilią tarpasmeninę bendrystę su kitu asmeniu, todėl
buvimas dėl kito ir kitam yra tai, kas žmogų esmingai skiria nuo gyvūnų ir atpažįstama jame kaip
Dieviška (West, 2003). Žmogaus skirtingų lyčių sukūrimo momente atsiskleidžia asmenų bendrystės
pirminis motyvas, nes žmogus savo prigimtimi yra sociali būtis, todėl būti santykyje su kitu žmogui
esmingai svarbu, nes per tai jis atskleidžia save. Kaip Dievas yra save dovanojanti meilė, taip ir
žmogus per savo prigimtinį vyriškumą ir moteriškumą yra pašauktas save dovanojančiai meilei ir
bendrystei (Katalikų Bažnyčios katekizmas. 2331).
Žmogaus skirtingų lyčių sukūrimas taip pat nurodo prigimtinį vienybės poreikį. Juk yra pasakyta
„negera žmogui būti vienam“ (Pr. 2,18) ir „labai gera“ būti vyru ir moterimi. Per šį prigimtinį
pašaukimą vienybei asmenys yra pajėgūs mylėti. O kadangi žmogus sukurtas pagal mylinčio ir
gyvybę dovanojančio Dievo paveikslą, būtent todėl jį taip žavi kūnas ir lytiškumas, kuris skatina
kurti intymumą, ryšį ir vienybę. Per tai atsiskleidžia žmogaus prigimtinis poreikis tarpasmeninės
bendrystės, paremtos save dovanojančia ir asmenis vienijančia meile (West, 2003). Tai yra santuokos
pamatas. Santuokos, kurios autorius yra pats Dievas ir kuri slypi pačioje asmenų prigimtyje, todėl
yra nesunaikinama, ji gali būti tik laisvu žmogaus pasirinkimu ignoruojama.
Krikščioniškoji antropologija atskleidžia tikrąjį žmogaus pašaukimą, slypintį jo prigimtyje. Šis
pamatinis pašaukimas įtakoja žmogiškąjį veikimą, kuris yra paremtas Dieviškojo veikimo principais.

10
Vis dėl to, nors žmogus yra pašauktas veikti pagal savo dieviškąją prigimtį, tačiau jis yra sukurtas
laisvas, todėl yra laisvas pasirinkti savąjį veikimo būdą. Ar savo gyvenimu atspindėti save
dovanojančią meilę per bendrystę su kitu asmeniu, tokią meilę, kuri asmenis vienija ir niekada
nesibaigia, nes kaip Dievas yra amžinas, taip ir meilė amžina. Ar pasikliauti tik savo instinktais,
kurie neišreiškia tikrojo asmens pašaukimo, bet greičiau veda į egoistinių poreikių tenkinimą ir kito
asmens vartojimą.
Priešinga krikščioniškosios antropologijos sampratai apie žmogų yra dualistinė asmens samprata.
Pagal pastarąją sampratą neįžvelgiama žmogaus kūno ir dvasios neatsiejama vienybė,o pats žmogaus
traktuojamas kaip socialinis - biologinis konstruktas, kurio kūnas suvokiamas kaip instrumentinis
gėris, gėris asmeniui, o ne asmens gėris. Tokio mąstymo pasėkoje žmogaus kūnas niekuo nesiskiria
nuo kitų gyvūnų, todėl suvokiamas kaip instrumentas, kuriuo žmogus naudojasi pagal savo
poreikius. Vis dėl to reikėtų suprasti, jog žmogus vienintelis šioje žemėje yra protingas ir turi laisvą
valią. Tai jį išlaisvina iš gamtinių instinktų gniaužtų, todėl visi jo poelgiai yra apręsti laisvo
pasirinkimo, bet ne dirbtinai primestos gamtinės jėgos (Narbekovas, Meilius, 2002, 86). Taigi
dualistinis požiūris į asmenį nesugeba išsemti žmogaus esmės, bet greičiau sumenkina žmogų,
atmesdamas jo prigimtį ir iš jos kylančią žmogaus buvimo prasmę. Dualistinis požiūris skatina kito
asmens vartojimu paremtą santykį, nes ši teorija remiasi egoistiniu gėrio siekiu sau.
Todėl kalbant apie draugystės, meilės ir santuokos sampratą negalime jų pilnutinai suvokti
atsietai nuo žmogiškosios prigimties, kurią atskleidžia žmogaus sukūrimo momentas. Tai, kad
žmogus yra sukurtas kaip kūniškas lytiškas asmuo nurodo jo poreikį bendrystei, o tai, kad jis
sukurtas pagal Dievo paveikslą, nurodo jo pamatinius veikimo principus, kuriais turėtų būti
grindžiamas visas asmens gyvenimas, tai yra meilė.
Būtent todėl šių dienų kontekste labai svarbu kalbėti apie tai, kokia samprata apie draugystę,
meilę bei santuoką visuomenėje pateikiama, nes tam tikra samprata lemia žmogaus veikimo, t.y.
elgesio pobūdį. Anot Visvaldo Legkausko (2008), žmonės linkę savo nuostatas priderinti prie
visuomenėje vyraujančių nuostatų, net jas keisti. Tuo tarpu paaugliai skirtingai nei suaugusieji,
socialinėje kultūrinėje aplinkoje vyraujančias nuostatas, kurios pateikiamos kaip teigiamos ir
sektinos, priima nekvestionuodami ir remiantis jomis, formuoja savąsias (Vaičiulienė, 2004). Pasak
Karolio Wojtylos (1994, p. 45) „asmuo yra tokia būtis, kad deramas santykis su ja yra meilė“.
Žmogus negali be meilės, tačiau klaidingai suvokus meilės esmę iškyla pavojus ne tik asmenų
draugystei, bet taip pat ir santuokai, kuri yra sudaroma meilės pagrindu. Santuokos pamatas tampa
nestabilus, o draugystės prasmė pamažu išsikreipia, išryškindama egoistinį asmenų charakterį.

11
1.1. D
raugystės samprata

Šiandienos žmogui, gyvenančiam „facebook“ kultūroje, kalbėti apie draugystę nėra lengva. Pats
draugystės fenomenas šiandieniniame pasaulyje prarado savo autentišką prasmę ir susipainiojo
komercinėje aplinkoje. Draugystė, kaip tokia, tapo vartotojiško gyvenimo dalimi. Nugriaudėjus
seksualinei revoliucijai ir paskelbus laisvę instinktams, draugystė, kuri yra rami, nežadinanti aistrų ir
nesukelianti ašarų, tapo neįdomi ir bespalvė (Lewis, 2006). Vis dėl to, draugystės meilė kaip tokia
buvo aukštinama nuo seniausių laikų. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente galime rasti
pavyzdžių, kuomet apdainuojama draugų meilė. Ir nors ji nėra instinktyvi, tačiau be jos nėra tikrosios
laimės (Paškus, 2003). Todėl būtent šiandienos kultūroje gyvenančiam žmogui, atbukusiam nuo
informacijos pertekliaus, labai svarbu atskleisti draugystės meilės prasmę ir leisti pažinti jos kilmę.
Tam, kad nuolat vartojamas draugystės terminas įgautų gilesnę reikšmę ir priartintų žmogų prie
tiesos, vedančios žmogų į tikrąjį pašaukimą mylėti kitą asmenį, o ne vartoti kitą, galvojant tik apie
egoistinę naudą sau.

1.1.1. Draugų meilė

Graikų kalboje randame keturis žodžius, kuriais apibūdinama meilė: tai erosas, filija, storge ir
agape. Kiekvienas iš šių žodžių atskleidžia skirtingus meilės aspektus. Erosas - tai įsimylėjėlių
būsena, meilė tarp vyro ir moters, turinti jausmingumo elementą. Šis įsimylėjimas pirmiausia
nukreiptas į mylimąjį, o malonumas, kaip toks, lieka tik šalutinis efektas. Eroso dėka žmogus išeina
iš savo ribotumo ir savanaudiškumo, atsiveria kitam asmeniui. Erosas - tai meilės kontempliuotojas,
kai nesiliaujama galvoti apie mylimąjį(ją). Storge - tai prieraišumo meilė. Tai natūrali tėvų meilė
vaikams ir vaikų meilė tėvams. Ši meilė yra instinktyviausia iš visų žmogaus meilės formų. Tačiau
palikta vien tik instinktų valiai, ji lengvai gali būti iškraipyta ir pakliūti į pavydo spąstus (Lewis,
2006). Agape, tuo tarpu, yra dieviškoji meilė. Tai pirminė, besąlygiška meilė. Ji yra pastovi, amžina
ir nekintama. Ji viena visiškai patenkina draugystę su kitu asmeniu, nes yra Dievo dovana.
Žmogiškoji meilė yra sąlygiška, tačiau agape atskleidžia besąlygišką meilės charakterį. Ji krypsta į
kiekvieną asmenį, nepaisant naudos ar suinteresuotumo, tai save dovanojanti meilė. Ja mylintis
žmogus pirmiausia siekia duoti, o ne gauti (Paškus, 2003).

12
Filija yra draugų meilė. Šis žodis išreiškia atsidavimo, prisirišimo bei meilės jausmą, kuris sieja
du asmenis. Tai vyro meilė savo draugui ir moters meilė savo draugei. Šiai meilei yra būdinga
empatija, įsijautimas į kitų žmonių padėtį, situaciją. Anot E. Fromo (2007) filija, kaip broliška meilė,
yra tarsi ontologinis pamatas visoms žmogaus meilės formoms. Jo manymu, meilė nėra santykis su
išskirtiniu asmeniu, bet asmens nuostata. Todėl jei asmuo myli tik vieną žmogų, likdamas abejingas
visiems kitiems, tai nėra tikroji meilė, bet egoizmo pasireiškimas. Tikroji meilė yra gebėjimas mylėti
pasaulį, t.y. ištardamas vienam asmeniui myliu, turiu ištarti visai žmonijai: myliu.
Antikiniam pasauliui draugų meilė atrodė esanti tinkamiausia ir žmogiškiausia iš visų žmogaus
meilės formų. O Aristotelis rašė, jog „be draugų niekas nesirinktų gyventi, nors ir turėtų visas kitas
gėrybes“. Taip pat kitas mastytojas teigia jog „ negali būti tikros laimės be draugo. Žmogus kuris
neturi nė vieno asmens, su kuriuo galėtų pasidžiaugti savo laimėjimais ar pasiguosti jam liūdėdamas;
nė vieno, su kuriuo galėtų išlieti savo sielos nerimą arba su kuriuo galėtų dalytis savo šviesiomis
mintimis, - toks žmogus galėtų būti panašinamas su žvėreliu“ (Paškus, 2003, p. 110).
Anot C.S. Lewis (2006, p. 69) draugystė yra mažiausiai natūrali iš visų meilės formų. Ji
nepriklauso nuo instinktų ir biologiniu požiūriu nėra reikalinga rūšies išlikimui. Kitaip sakant
draugystė nėra būtina išlikimui, be draugystės meilės galima gyventi, tačiau toks gyvenimas atrodo
bergždžias ir skurdus. Viduramžiais draugystės meilė buvo labai vertinama, nes ši meilės forma
mažiausiai priklausoma nuo prigimties ir spinduliuoja ramybę. Draugystė yra laisvai pasirinktas
santykis, ji paremta bendromis vertybėmis, nuostatomis, interesais ar skoniu ir nepasižymi pavydu.
Tai savanoriškas pasirinkimas bendrauti, dalintis savo mintimis ir išgyvenimais su kitu asmeniu.
Dažniausiai draugystė išauga iš bendravimo, kuomet pastebima turint bendrų interesų ar pomėgių
(Paškus, 2003).
Būtent dėl to, jog draugystė nėra reikalinga, bet pasirinkta meilė, iškelia ją virš žmogiškųjų
meilės formų. Ji savo prigimtimi yra palankumo meilė, kuri trokšta gėrio pasirinktam asmeniui.
Tikroje draugystėje vyksta nuolatinis dialogas, todėl gerus žmones ji daro geresnius, o blogus –
blogesnius. Vis tik tikroji draugystė nesieja visų, su kuriais bendraujame. Tikrajai draugystei atsirasti
padeda supratimas, kad su kitu asmeniu tave sieja bendra įžvalga ar interesas, kurio kiti nevertina ar
nepastebi. Tikrosios draugystės meilės esmė yra matyti tą pačią tiesą, kuri yra pripildyta turinio, o ne
tik bendros veiklos ar pomėgio ( Lewis, 2006). Todėl svarbu ne tiek noras turėti draugų, bet noras
rasti bendraminčių, kurie mąstytų ta pačia kryptimi ir matytų tą pačią tiesą. Tai yra pagrindas
draugystės meilei užgimti ir augti.

13
1.1.2. Romantiniai santykiai ir draugystė

Romantinius santykius ir draugystę derėtų skirti. Nors įmanoma tam pačiam asmeniui jausti ir
draugystę ir romantinius santykius, vis tik erotinė meilė ir draugystės meilė yra kas kita. Erosas
apima tik dviejų asmenų santykius, tuo tarpu draugystė gali sieti du tris ir daugiau asmenų, kuriuos
sieja bendri interesai. Jei draugystė užsimezga tarp skirtingos lyties asmenų, ji turi tendenciją
peraugti į erotinę meilę, nebent vienas draugas būtų įsimylėjęs kitą asmenį. (Lewis, 2006). Ir vis dėl
to, įsimylėjėliai nuolat kalbasi apie meilę, tuo tarpu draugai retai kada kalba apie draugystę.
Draugystė neturi pavydo, tuo tarpu įsimylėjėliai nuolat vienas kitą savinasi. Du įsimylėjėliai nuolat
paskendę vienas kito akyse, o tuo tarpu draugai – lieka greta vienas kito, įsigilinę į bendrus interesus
ar įžvalgas. Derėtų pastebėti, jog erotinė meilė gali sudaryti sąlygas autentiškai draugystei tarp
įsimylėjėlių, tačiau esminių skirtumų tarp romantinės meilės ir draugų meilės tai nepanaikina
(Paškus, 2003).
Tikroji draugystė tęsiasi visa gyvenimą. Jos esminiai bruožai yra lygybė ir jautrumas, nes šioje
meilėje negali būti aukštesnio ar žemesnio. Taip pat ji nepakenčia pataikavimo. Ji suburia draugėn
bendraminčius, o jos ištakos yra pati dieviškoji meilė (Paškus, 2003). Todėl galime sakyti, jog pažinti
tikrąją draugystės meilę - reiškia įeiti į tokį santykį, kuriame su kitu asmeniu galime būti visiškai
nuoširdūs ir išsakyti visas savo mintis nesivaržydami. Tam reikia pasitikėjimo kitu asmeniu. Todėl
Erikas Fromas (2007) sakydamas, jog meilė yra valingas veiksmas, apimantis atsakomybę, rūpestį,
pagarbą bei pažinimą, neklydo. Šios savybės taikomos visoms žmogiškosios meilės formoms ir be jų
meilė tampa paviršutiniška bei krypstanti į kito asmens vartojimą. Šiandieninėje vartotojiškoje
visuomenėje iš tiesų nelengva kalbėti apie pasitikėjimą. Nes kitas asmuo dažnai suvokiamas kaip
priemonė tikslui pasiekti. Vis dėl to, vartojimu paremti tarpasmeniniai santykiai pažeidžia prigimtinį
asmens orumą. Meilė išlaisvina asmenis nuo vartojimo, todėl būtina suprasti, jog meilė nėra tik
jausmas, bet greičiau įsipareigojimas. Ji kyla iš pačios žmogaus prigimties ir reikalinga Dieviškos
apsaugos, kad išliktų maloni ir džiaugsminga ( Paškus, 2003).

1.2. Meilė ir seksualiniai santykiai

14
Vienintelis žmogus žemėje yra protinga ir laisva būtybė. Ši laisvė suteikia jam galimybę valdyti
savo instinktus, būti nuo jų nepriklausomu, perkelti juos į gilesnį lygmenį. Būtent gebėjimas mylėti
yra tai, kas skiria žmogų nuo gyvūnų.( Narbekovas ir kt., 2008).
Nors nuo mažens mus supančioje aplinkoje esame įpratę girdėti, jog meilė yra jausmas, Erikas
Fromas ją veikiau įvardina kaip aktyvią žmogaus galią, kuri riša jį su kitais žmonėmis, griauna
individualizmo ir vienišumo sienas, padeda įveikti izoliaciją, bet tuo pat metu leidžia išsaugoti save
kaip asmenį. Būtent meilėje tampa įmanomas paradoksas, kuomet du tampa vienu ir vis dėl to išlieka
abu. Svarbu suvokti, jog meilė yra aktyvi veikla, o ne pasyvus žmogaus išgyvenimas. Tai veikiau
davimas, nei gavimas. Kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, E. Fromas išskiria tokias
pagrindines meilės savybes: rūpestis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas. Meilė neįmanoma be šių
keturių komponentų, nes ji yra aktyvus rūpestis mūsų meilės objekto augimu ir gyvenimu.
Atsakomybė yra savanoriškas aktas, nors mūsų visuomenėje dažnai suvokiamas kaip iš išorės
primestas. Mylintis žmogus jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip ir pats už save. Pagarba - tai dar
vienas komponentas, be kurio sunku suprasti, kas yra meilė. Pagarba yra gebėjimas matyti asmenį
tokį koks jis yra ir suvokti jo unikalumą. Ji apsaugo nuo asmens išnaudojimo, tačiau yra neįmanoma
be pažinimo. Pažinimas yra sugebėjimas žiūrėti į kitą asmenį jo akimis. Sugebėjimas peržengti savo
egoizmą ir pabandyti suprasti kaip mąsto mano mylimasis (Fromas, 2007). Be šių keturių aspektų
atsiranda išnaudojimo, nepagarbos, vartojimo grėsmė. Todėl meilė turėtų būti suvokiama kaip
aktyvus skverbimasis į kitą asmenį. Šios keturios meilės savybės tarpusavyje glaudžiai susijusios, jos
atspindi subrendusio žmogaus nuostatas ir požiūrį į kitą asmenį (Fromas, 2007, p. 28).
Tačiau šiandieniniame pasaulyje susiduriame su meilės termino persisotinimu. Jis vartojamas
visur ir visaip bei ne visuomet išreiškia brandžios meilės principus. Meilė dažnai sutapatinama su
jausmu, kuris pasireiškia aistra, bei seksualiniais santykiais. Toks dažnas meilės termino vartojimas
nurodant tik vienpusišką meilės supratimą, kelia sumaištį stengiantis suvokti kas yra tikroji meilė.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl šiandienoje taip dažnai vartojamas meilės terminas vis dėl to
neišreiškia tikrosios prasmės? Turbūt atsakymo dera ieškoti bandant suvokti, kokia meilės samprata
šiandieniniame pasaulyje vyrauja ir kas slepiasi po meilės žodžiu šiandienos visuomenėje. Vieniems
ji tapo biologiniu fenomenu, kitiems momentinio malonumo šaltiniu. Meilė tapo juslinių poreikių
įkaite, reklamos įrankiu, net rinkos preke, tačiau savo esmėje nuskurdinta ir sumenkinta. Šiandieną
meilės sampratoje stinga pagarbos, draugystės, pažinimo, džiaugsmo ir altruizmo, be šių savybių
meilė tik skambus šūkis, neturintis savyje gilesnės prasmės (Paškus, 2003, p. 7).

15
1.2.1. Meilė krikščioniškoje perspektyvoje

Dievas yra meilė (1 Jn. 4,16), todėl žmogus būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą,
yra pašauktas per meilę išreikšti ir realizuoti savo būtį. Žmogus, būdamas kūniškas asmuo, kūno
dėka išreiškia savo vidinį pasaulį, per kūną realizuoja meilę. Tačiau būdamas sukurtas kaip kūno ir
dvasios vienovė, yra pakviestas mylėti kaip visuma, o ne vien kūnu. Kaip Erikas Fromas (2007)
pastebi, meilė yra išėjimu iš savęs į kitą nukreipta egzistencija, aktyvus skverbimasis į kitą, kuriame
noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Pažinti kitą asmenį galima tik mylint. Meilė giliausia savo
prasme yra savęs dovanojimas. Būti santykyje – tai ne tik būti asmeniui šalia kito asmens, asmenų
bendrystė yra nuostabus būdas būti dovana vienas kitam, per vyro ir moters bendrystę tapti dovana
vienas kitam, gyventi ir būti vienas dėl kito (West, 2003). T. Prokes (1996) nuostabiai pasakė, jog
būti asmeniu, reiškia būti savęs dovana. Savęs dovanojimas yra pamatinis meilės pajėgumo ženklas,
nes asmuo dovanoja kitam asmeniui savo gyvybiškumą, taip jį praturtindamas. Šiame savęs
dovanojimo akte gimsta kažkas nauja gavėjo ir davėjo sieloje. Žmogiškoje plotmėje save dovanojanti
meilė visuomet krypsta į objektus, mielus mylinčiajam (Paškus, 2003). Asmenų bendrystė gimsta iš
meilės ir vienintelis deramas santykis su asmeniu yra meilė“ (Wojtyla, 1994, p. 45). Meilė yra
kuriantis ir vienintelis teisingas santykis su asmeniu, išlaisvinantis žmogų iš jo egoizmo kylančios
vartojimo praktikos, nes meilė yra vartojimo priešybė (Wojtyla, 1994, p. 26). Tai santykis, kuris
nepažeidžia asmens orumo ir įgalina asmenis įeiti į gilią tarpasmeninę bendrystę.
Meilė yra tobulas santykis tarp asmenų. Ji nėra kažkas baigtinio žmonių santykiuose, todėl
priklauso nuo žmogaus valios ir pastangų. Jei meilė baigiasi, vadinasi jos nė nebuvo, nes tai buvo tik
jausmai ir emocijos, kurie turi laikinumo pobūdį ir neišsemia giliausios meilės esmės. Bendriausia
prasme, meilė yra kuriantis ir kuriamas vienintelis teisingas santykis tarp asmenų, kuris išlaisvina
žmogų iš klaidingo vartojimo ir savęs teigimo praktikos (Narbekovas ir kt., 2010, p. 56).
Pasak E. Fromo(2007), daugelis žmonių mano, jog nėra nieko lengvesnio už meilę ir todėl taip
dažnai patiria nesėkmes. Jis teigia, kad meilė yra menas, todėl, kad ji netaptų skausminga, jos reikia
mokytis, kaip ir kiekvieno meno ar tai būtų dailė, ar dainavimas. Viena aišku, jog mylint reikia dėti
daug pastangų, kad išmokti meilės meno ir įgyti meistriškumo.

16
1.2.2. Meilės samprata šiandieniniame pasaulyje

Pasak R. May (2010), mūsų laikai yra radikalių pokyčių era, nes senieji mitai ir simboliai, pagal
kuriuos žmonės orientavosi, išnyko, o nauji dar nesurasti. Žmonės nesijaučia saugūs ir todėl
nesiryžta ir bijo rizikuoti pasirenkant vieną daiktą ar žmogų, kad neprarastų kito. Vadinasi mūsų
laikai yra nepasitikėjimo ir atsakomybės vengimo laikai, be kurių brandi meilė tiesiog neįmanoma.
Mielės pakaitalu tampa įvairios pseudomeilės formos, kurios iš tiesų yra tik yrančios meilės
fragmentai (From, 2007, p. 64). Tokioje prieštaringoje situacijoje seksualinė meilės forma tapo
nuolatiniu susirūpinimo objektu, nes seksas, kaip priklausantis nuo žmogaus fiziologijos, atrodo kaip
patikimas meilės įrodymas. Nei vienoje kitoje visuomenėje, žvelgiant nuo Romos laikų, seksas
neturėjo tiek svarbos kiek šiandieniniame pasaulyje. Atrodytu kad jis tapo vienintele bendravimo
forma. Tuo tarpu mene bei literatūroje meilė tampa vis banalesnė (May, 2010).
Vis dėl to, kodėl meilė šiandieniniame pasaulyje praranda savo prasmę ir gylį? Erikas Fromas
(2007) šiandienos žmogų įvardina kaip automatą, susvetimėjusį sau ir savo prigimčiai. Žmogus
stengiasi neišsiskirti iš minios, o veikiau susitapatina su ja mintimis, jausmais, elgesiu. Šiandienos
minia maitinama malonumo troškimais, malonumo pirkti, vartoti, žiūrėti, valgyti. Pasaulis tampa
vienas didelis vartojimo objektas. Žmogų užvaldė materijos troškimas, todėl ir meilė tapo materialiu
vartojimo objektu. Žmogus koncentruojasi į savo egoistinius poreikius, o instinktų tenkinimas tampa
jo laimės rodikliu. E. Fromo teigimu meilė, kaip seksualinis pasitenkinimas ir meilė, kaip
„komandinis darbas“ bei gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi brandžios meilės suirimo šiuolaikinėje
vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija (From, 2007, p. 72). Jei
krikščioniškoje meilės sampratoje meilė suprantama kaip dovanojimasis, išėjimas iš savęs, tai
šiuolaikinė meilės samprata išryškina egoizmo ir vartojimo charakterį: „aš“, „man“, viskas
koncentruojasi į asmenį, todėl centre atsiduria ne du žmonės, bet vienas asmuo su savo poreikiais.
Šiandieniniame pasaulyje meilė tampa susitarimo objektu, taisyklių rinkiniu, turinčiu apsaugoti
mylinčiųjų garbę, panašumo ir vertingumo jausmus (From, 2007).
Hipiai seksualine revoliucija išvadavo meilę iš buržuazinės meilės dirbtinumo, tačiau jų meilei
trūksta patvarumo, kurį suteikia valia. Juk erotinei meilei reikia ne tik malonumo patyrimo, bet taip
pat reikia, kad žmogus atsakingai priimtų šį įvykį, formuotų savimonę ir santykius naujoje plotmėje

17
(May. 2010). Ir nors Froido teigimu nevaržomas visų instinktų tenkinimas turėtų garantuoti dvasios
sveikatą ir laimę, tačiau tyrimai rodo, kad tokie žmonės nėra laimingi ir dažnai kenčia nuo stiprių
neurotinių simptomų ar konfliktų (From, 2007, p.70). Vien seksualinių santykių tenkinimu paremti
santykiai pasmerkti žlugti, nes tokia meilė jungs vyrą ir moterį tik tol, kol vienas kitam bus
malonumo ir naudos šaltiniai (Wojtyla, 1994). Todėl meilei reikia patvarumo. Ji gilėja mylintiems
žmonėms bendraujant, išgyvenant konfliktą ir per tai augimą. Visa tai vyksta per tam tikrą laiką. Be
jų neapsieina joks ilgiau trunkantis ir gyvybingas meilės patyrimas (May. 2010, p.338). Meilės
išgyvenimą turėtume priimti kaip nuolatinį judėjimą, augimą, bendrą darbą.
Juslumas yra būdingas žmogui. Vyriškas savybes turinčiam kūnui moteriškas savybes turintis
kūnas reikalingas lytinio potraukio patenkinimui, kurio prigimtis slypi rūšies išlaikyme. Tačiau tam,
kad juslumas integruotųsi į žmogaus gyvenimą, jis turi būti nukreiptas į meilę kitam asmeniui
(Narbekovas, 2007, 21). Meilė dažnai suvokiama kaip jausmas. Taip ji suvokiama psichinėje
plotmėje. Tačiau vien tik šioje plotmėje suvokta meilė neišreiškia pačios meilės esmės, greičiau ją
nuskurdina ir sumenkina (Narbekovas ir kt., 2010, p. 55). Jausmas yra laikina ir praeinanti būsena,
tačiau meilė yra ne jausminis ryšys su kitu asmeniu, bet tai yra santykis, veikla, charakterio savybė,
lemianti visuminį ryšį su žmogumi ir pasauliu (From, 2007, p. 37). Žmogaus jausminė būsena
nepajėgi apibūdinti ir išsemti pilnutinę meilės prasmę, nes savo esme meilė nėra kažkas baigtinio
žmonių santykiuose, iš anksto paruošta dviem žmonėm susitikus, bet yra principas ar idėja, pagal
kurią žmonės turi derinti savo elgesį. Todėl meilė savo esme yra valinga veikla, tai dviejų žmonių
kuriamas santykis ir tik nuo jų pasiryžimo mylėti priklausys šio kuriamo santykio trukmė
(Narbekovas ir kt., 2010, p. 56).
Atitolimas nuo Dievo meilės atitolino žmogų nuo tikrosios meilės supratimo. Žmonės tapo
neramūs ir betiksliai, nesuvokiantys savo egzistencijos prasmės. Todėl atsigręžimas į
krikščioniškąsias vertybes ne tik padėtų žmogui suprasti savo egzistencijos prasmę, bet taip pat
padėtų atrasti savo pašaukimą mylėti besąlygiškai save dovanojančia meile, nes meilė yra žmogaus
pašaukimas. Jei žmogus esti santykiuose tik dėl to, kad patenkintų savo egoistinius poreikius, tokie
santykiai pasmerkti žlugti, nes žmogaus egoizmas yra beribis, todėl kito asmens išnaudojimui nebus
pabaigos. Vis dėl to šiandieniniame pasaulyje seksualiniai santykiai tapo centriniai. Jie tapo
nuolatiniu susirūpinimo objektu ir neišsenkama pokalbių tema. Todėl dera iš arčiau pažvelgti į
vyraujančius seksualinius santykius šiandienos pasaulyje.

1.2.3. Seksualiniai santykiai šių dienų kultūros kontekste

18
Seksualumas yra vienas iš žmogaus lytiškumo raiškos būdų. „Grynojo sekso“ terminas imtas
vartoti praėjusio amžiaus viduryje. Jis tapo vienu iš žmogaus valdomų instrumentų (Paškus, 1995).
Šia sąvoka yra disponuojama taip, jog ji paverčiama troškimų objektu: trokštama seksą turėti, jį
pasiekti, išlaisvinti, atskleisti. Seksas yra tarsi toji mums viešpataujanti instancija, toji paslaptis, kuri
pagrindžia visa, kas mes esame, jis neabejotinai yra tapęs būtinybe dėl seksualumo dispozityvo ir
funkcionavimo. „Seksas yra labiausia spekuliatyvinis, tikrai vidinis, idealiausias seksualumo
dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius,
malonumus“ (Foucault, 1999, p. 119). Lytinis potraukis žvelgiant iš biologinės perspektyvos yra
žmogaus išlikimo sąlyga, tačiau šių dienų seksualizuotoje masinėje kultūroje lytinis potraukis tapo
didžiausia spekuliacijų auka, siekiant išnaudoti žmogų kaip vartotoją. Viena lytis kitos atžvilgiu
mūsų dienų kultūroje pateikiama kaip apetitą žadinanti prekė, kuri trokšta būti suvartota. Jei lytinis
instinktas gyvuliams yra išlikimo sąlyga, nes praradęs instinktą jis žūva, tai žmogus, pradėjęs
vadovautis vien lytiniu instinktu, anot Maceinos tarsi grįžta į gyvuliškumo būseną (Narbekovas ir
kt., 2008, p. 151-152)
Vis tik žvelgdami į šiandieną mus supančią masinę kultūrą negalime nepastebėti, kad seksas yra
paklausi prekė, kuri patraukliai brukama vartotojui, nesvarbu, ką siekiama parduoti: ar tai būtų
džinsai, ar lėktuvo bilietai, ar automobilio padangos. Turime sutikti, kad industrijos marketingas,
supratęs žmogaus erotines šaknis, glūdinčias jo prigimtyje, per visuomenės informavimo priemones
taiko tiesiai į mūsų širdis bei vaizduotę, siūlydami erotika pripildytą gražesnio gyvenimo viziją. Iš
tiesų, žmogus yra aistringa būtybė, tačiau seksualinės kultūros kūrėjai nesupranta, kad mumyse
esantis erosas siekia aukštesnių už šias žemiškąsias gėrybes vertybių: meilės ir grožio. Net pats
Freudas pastebėjo, kad „mes turime įžvelgti galimybę, jog seksualinio instinkto prigimtyje slypi šis
tas daugiau, nei vien tik seksualinio patenkinimo poreikis“. Todėl visa šiandieninė kultūra žmogaus
prigimtyje slypintį erosą sumenkina, nuleisdama jį iki žemiškųjų poreikių tenkinimo lygmens, iki
seksualinio potraukio realizavimo (West, 2009).
Šioje dirbtinai sukurtoje ir išoriškai žmogui primestoje sekso kulto kultūroje susiduriame su
žmogiškosios pilnatvės siekimu, kuris apima tik kūniškąją žmogaus buvimo plotmę, todėl vietoje
palaimos randasi apiplėšimo ir išnaudojimo patirtis (Kulpys, Narbekovas, 2007). Centre atsiduria
seksualinė vertė, bet ne asmuo, o lytiniai santykiai virsta meilės pakaitalu. Siekiamybė yra ne
asmenų vienybė, o tik savo fizinių poreikių tenkinimas. Tokiuose lytiniuose santykiuose susitinka du
kūnai, bet ne du asmenys, lytiniai organai, bet ne „tu“ ir „aš“. Geidžiama ne asmens, bet kūno, kūną

19
paverčiant vartojimo objektu. Grynas seksas intymią, asmeninę žmogaus gyvenimo sferą, padaro
„standartizuota rinkos preke“ (Paškus, 2003, p. 58). Lytiniai santykiai, paremti vien kūno geismu,
nekuria asmeninio ryšio tarp asmenų, bet apsistoja tik ties kūnu ir lytimi (Wojtyla, 1994, p. 201).
Žmogus, tiksliau jo kūnas, tampa priemone tikslui pasiekti, o tas tikslas yra malonumas. Asmens,
kūno, lytiškumo, moteriškumo ir vyriškumo vertė tampa priklausoma nuo pasitenkinimo, nuo
malonumo. R. May (2010), kalbėdamas apie šių dienų visuomenėje vyraujantį požiūrį į lytinius
santykius, vartoja „naujojo puritonizmo“ sąvoką, kuri apibūdina esamą situaciją trimis aspektais:
kaip susvetimėjimą savo kūnui, emocijų atskyrimą nuo proto bei naudojimąsi kūnu kaip mašina.
Kalbėdamas apie naujojo puritonizmo atstovą, R. May tokį žmogų apibūdina kaip bijantį savo kūno
ir savo galios duoti gyvybę. Seksas jo rankose yra kaip įrankis, kuriuo jis manipuliuoja pagal savo
poreikius (May, 2010).
Žmogus iš prigimties yra laisvas ir protingas, todėl gali valdyti savo instinktus. Jis yra savo
likimo šeimininkas, todėl geba savyje apvaldyti šėlstančią gamtą. Tačiau klausimą reikėtų kelti
kitaip: ar nori žmogus apvaldyti savo lytinį potraukį, nepaverčiant jo grynai gyvulišku aktu, o
įasmeninant? Tiesa yra ta, jog ši slapta ir intymi žmogaus gyvenimo sfera tapo taip išviešinta, jog
nuolatos primetama žmogui sekso vartojimo idėja tapo priimtina jo pasaulėžiūros dalimi, kaip
asmens laisvės realizacija. Ši seksualinės raiškos laisvė pasivergia egoizmui, todėl veda į kito
žmogaus sudaiktinimą. Sekso kultas tarnauja žmogui tik kaip juslinis gėris, kuris niekada negali būti
iki galo patenkintas. Tai yra didžiausias ligų plitimo kanalas. „Gryno sekso“ poreikis, neapvaldytas
žmogaus valios, atneša mirtį bei vidinę asmens degradaciją (Narbekovas ir kt., 2008).
Kuomet visuomenėje vyrauja kito asmens vartojimo dėl malonumo idėja, ši žinia neišvengiamai
paliečia paauglį, kuris yra besiformuojanti asmenybė. Juk paauglys ieškodamas savo tapatumo,
priima visuomenėje vyraujančias socialiai priimtinas normas ir jas pritaiko sau, jis, neturėdamas
patirties, priima suaugusiųjų demonstruojamą santykių modelį ir padaro jį savu (Rich, M.D., M.P.H.,
2008, p. 20). Todėl labai svarbu suvokti, kad žmogus nėra vien tik biologinė būtybė, valdoma
gamtinių instinktų. Žmogus yra protingas ir laisvas, todėl visuomet gali rinktis savo veikimo kryptį.
Pagal krikščioniškąją logiką, meilė yra žmogaus pašaukimas, todėl seksualinius santykius turėtume
suprasti ir priimti kaip žmogui duotą gebėjimą pačiu intymiausiu būdu išreikšti savo meilę, nes
faktas, jog esame sukurti kaip vyras ir moteris, lemia amžiną vienas kito ilgesį ir susijungimo
troškimą (May, 2010).

20
1.3.
Krikščioniškosios santuokos ir šiuolaikinės santuokos sampratų skirtumai

Europietiška santuokos samprata remiasi monogamišku santuokos modeliu, kuris skaičiuoja


tūkstančius metų. Atsiradus raštui bei miestų civilizacijai santuoka įgavo teisinį pagrindą. Pirmiausia
jis atsirado senovės Babilone, kuriame santuoką turėjo ekonominį pagrindą ir jaunikis turėjo
sumokėti piniginę išpirką už sutuoktinę. Vėliau įvairiose senovės civilizacijose santuoka buvo
sudaroma ne tik ekonominiu, bet taip pat ir politiniu pagrindu, žmona buvo traktuojama kaip vyro
nuosavybė, o neištikimybė griežtai baudžiama. Tuo tarpu viduramžiais Europoje santuokos
sudarymas greta ekonominio pagrindo įgauna taip pat ir socialinį atspalvį. Renesanso laikotarpiu jau
ima rastis santuokų, sudaromų abipusiu susitarimu. Na, o mūsų laikais santuoka grindžiama abipuse
priesaika ar sutartimi (Ustilaitė ir kt., 2007). Nors santuoka ir meilė mums atrodo neatsiejamos,
tačiau tokios santuokos yra palyginti nesenas reiškinys. Neabejotinai galime teigti, kad meilė yra
laimingos santuokos sąlyga ir prielaida. Santuoka yra šeimos pamatas. Iš jos išaugo tauta ir valstybė
ir ant jos laikosi. Tai yra pati mažiausia ir svarbiausia visuomenės ląstelė, kuriai esant sveikai,
sveikas ir visas organizmas, o susirgus – suserga visas organizmas. Šiandienos visuomenės
vyraujančio mąstymo kontekste labai svarbu kalbėti apie santuokos prasmę ir svarbą visuomenei ir
atskiram individui bei dar besiformuojančiam asmeniui, taip pat suvokti tam tikrų reiškinių pasekmes
santuokos stabilumui.

1.3.1. Krikščioniškoji santuokos samprata

Žmogus yra sukurtas vedybinei, asmenis vienijančiai meilei. Tai įrašyta žmoguje išoriškai ir
vidujai, nes žmogus egzistuoja šiame pasaulyje dviem būdais: kaip vyras ir kaip moteris. Popiežius
Jonas Paulius II teigė, jog žmogus išgyvena savo kūną kaip dovaną bei Dievo meilės simbolį ir
dalijasi šia meile su kitu žmogumi kūniškai, per savo vyriškumą ir moteriškumą. Žmogaus
lytiškumas įgalina jį kūniškai būti asmeniu – dovana ir sudaryti vyro bei moters santuokos sandorą
per viso asmens dovanojimą vienas kitam. Kadangi žmogus tikrai ir autentiškai išsiskleidžia
santykyje su kitais asmenimis, todėl meilės bendrystė yra žmogaus pašaukimas ir jo egzistencijos
išpildymas (Kulpys, Narbekovas, 2007, p. 31).

21
Santuokos esmė glūdi pačiame sukūrimo momente, kadangi Dievas yra santuokos autorius, todėl
ji įgyja neišardomumo charakterį. Neišardomumas jai suteikia vienumo savybę. Todėl nei žmogus,
nei žmogiškoji valdžia nėra pajėgi jos panaikinti (Narbekovas ir kt. 2011, p. 94)
Santuoka yra intymi, vienintelė, neišskiriama meilės ir gyvybės bendruomenė. Ji sudaroma tarp
vyro ir moters pagal Kūrėjo planą siekiant išreikšti tarpusavio meilę bei prokreaciją (West, 2008).
Santuoka, būdama meilės bendruomenė, reikalauja pastovumo, nes meilė savo esme yra amžina. Tik
meilėje kuriamas tobulas asmenų santykis, apimantis laisvą asmenų atsidavimą, įsipareigojimą bei
atsakomybę. Todėl tokius santykius gali kurti tik brandūs žmonės, suprantantys tikrąjį santuokos
pašaukimą (Obelenienė, 2011).
Santuoka kaip meilės ir gyvybės bendruomenė yra pati artimiausia ir intymiausia iš visų žmogaus
bendrystės formų. Joje sutuoktiniai dalijasi visu savo gyvenimu, o taip pat visiškai atsiduodami
vienas kitam, tačiau neprasdami savo individualumo tampa viena kūnu ir siela. Sutuoktinius jungia
ne jausmai ar aistra, kurie turi praeinamumo charakterį, bet jie sujungiami autentiškais ir
neatšaukiamais meilės saitais savo laisvos valios aktu. Krikščionybės akivaizdoje santuokos
sakramentas yra neišardomas (West, 2008). Tačiau šiandieniniame pasaulyje vyrauja dualistinė
asmens samprata, kurios akivaizdoje santuoka suvokiama kaip baigtinė. Tai paliudija didėjanti
skyrybų skaičius.
Dievas yra santuokos autorius, jis į ją pakvietė sukurdamas žmogų kaip vyra ir moterį, juk yra
pasakyta „negera žmogui būti vienam“(Pr. 2,18). Todėl žmogus negali pakeisti santuokos prigimties,
kaip negali pakeisti savosios. Vaikai tuo tarpu yra sutuoktinių meilės materializavimasis. Todėl
meilės išreiškimas ir prokreacijos aktas negali būti atsieti, nes atskleidžia visišką sutuoktinių savęs
dovanojimąsi vienas kitam (West, 2008). Kontracepcijos ir prezervatyvų naudojimas neišvengiamai
neigiamai įtakoja nuoširdų asmenų savęs dovanojimą. Santuokinis aktas paverčiamas melu, nes kai
nėra atvirumo gyvybei, santuokinis aktas nebeatspindi Dievo valios. Dievo meilė ir gyvybė
betarpiškai susijusios, todėl žmogus būdamas sukurtas pagal Dieviškąjį paveikslą yra pakviestas
veikti Dieviškuoju būdu (Hogan, Levoir, 1992).
Santuoka yra abipusiškas savęs padovanojimas vienas kitam, todėl vyro ir moters vienybė
santuokoje pasiekiama per visišką savęs atsidavimą. Niekas neturėtų rizikuoti tokia didele auka,
tikrai nežinodamas kito valios ir proto nusiteikimo. Slaptas privatus įsipareigojimas nėra patikimas,
todėl santuokiniam įsipareigojimui reikalingas viešumas, per kurį visa bendruomenė tampa viešo
priesaikos akto liudytoja. Nebūdami užtikrinti kito asmens atsakingumu, du asmenys rizikuoja kito
orumu. Vieša priesaika atspindi daug atsakingesnį įsipareigojimą ir sudaro sąlygas su pasitikėjimu

22
visiškai atsiduoti savo sutuoktiniui. Du krikščionys per santuokos sakramentą yra sujungiami su
Kristumi. Kristus užantspauduoja jų meilę, jų savęs dovanojimąsi bei savyje juos suvienija. Todėl
nesantuokiniai lytiniai santykiai pažeidžia sakramentinę sąjungą, bei Dievo kvietimą į santuokinę
bendrystę (West, 2007).

1.3.2. Santuokos samprata šiandieniame pasaulyje

Šiandieniniame pasaulyje santuokos samprata gerokai pakito ir tai neišvengiamai veikia žmonių
supratimą apie santuoką bei šeimą. Šeimos tyrimo rezultatai atskleidė, kad visuomenėje vis labiau
įsigali modernus šeimos modelis. Jaunimas vis dažniau toleruoja bei renkasi įvairias partnerystės
formas. Gyvenimas nesusituokus, homoseksualių asmenų santuokos, skyrybos, apsisprendimas likti
bevaikiams jaunimo tarpe vis labiau toleruojami (Sajienė, Norkutė, 2007). Jei ankščiau neištikimybė,
seksualiniai santykiai iki vestuvių ar skyrybos susilaukdavo labai didelio nepalankumo visuomenėje,
tai šiandieninėje visuomenėje tai tapo norma.
Šiandieninėje visuomenėje pastebimas poslinkis nuo išorinių santuokos sudarymo motyvų,
kuomet laisvas asmenų pasirinkimas ir apsisprendimas beveik neturėjo reikšmės, prie laisvo ir
asmeninio apsisprendimo tuoktis. Vis tik nors asmeninis apsisprendimas tuoktis yra teigiamas
pasikeitimas santuokos institucijos istorijoje, tačiau pati santuoka dar niekada nebuvo tokia trapi kaip
šiandienos pasaulyje. Būtent meilės motyvas pakeitė iki šiol egzistavusius santuokos sudarymo
motyvus. Ir čia deja slypi santuokos trapumo paslaptis, nes santuoka dažniausiai sudaroma remiantis
romantinės meilės samprata (Marcinkevičienė, 2008). Romantinė meilė čia suvokiama kaip akla,
kuri remiasi išskirtiniu intymiu ryšiu. Ir nors romantikai pripažįsta, kad seksualiniai santykiai
peržengia biologiškumo ribas, tačiau romantiniai santykiai be jų neįsivaizduojami (Marcinkevičienė,
2008, p. 97). Romantinė meilė suprantama kaip vyro ir moters santykiai grindžiami įsimylėjimu,
ryšio išskirtinumu, emocinio ryšio intensyvumu, bei partnerių „paskendimu“ vienas kitame
(Maslauskaitė, 2004, p. 46). Ir nors romantinė meilė yra stiprus emocinis išgyvenimas, kuris sujungia
ir suvienija vyrą ir moterį santuokoje, tačiau jei šis įsimylėjimas neperauga į brandesnės meilės
formą, jis turi tendencija išnykti, kaip jausmai turi praeinamumo charakterį (Narbekovas ir kt., 2011).
Todėl asmenys, grindžiantys savo ilgalaikius santykius romantinės meilės supratimu, neišvengiamai
patiria nesėkmę, nes meilė nėra jausmas, bet tarpusavio santykis (Laumenskaitė, 2007, p. 554). Ir

23
kadangi ji priklauso nuo pačių mylinčiųjų valios pastangų, meilės pagrindu sudaroma santuoka
gyvuoja tol, kol gyvuoja ją kuriantys sutuoktiniai (Narbekovas ir kt., 2011, p. 95).
Krikščioniškoji santuoka, skirtingai nei civilinėje metrikoje sudaroma santuoka, yra grindžiama
santuokos vienumu ir neišardomumu (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1644). Tačiau jei santuoka
bus sudaroma remiantis romantinės meilės samprata, kuri pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravo mūsų
visuomenėje, tokia santuoka neturi tvirto pagrindo ir deja gali lengvai iširti. Reikia pabrėžti, jog
santuokos institucija nepriklauso nei nuo žemiškosios valdžios nei nuo žmogaus, nes, kaip jau
minėjau, yra paties Kūrėjo įsteigta. Krikščioniškoji santuoka yra sandora, laisvu pasirinkimu
sudaroma tarp vyro ir moters, tai lemia jos neišardomumą, ji turi sakramentinį charakterį ir yra
daugiau nei vien tik sutartis ar susitarimas (Narbekovas ir kt., 2011).
Mąstymo pasikeitimai santuokos atžvilgiu yra akivaizdūs. Jaunimas į santuokos ir šeimos
institucijas linkę žvelgti kaip į priverstines, o gyvenimas nesusituokus tampa tarsi santuokos
alternatyva. Žmonės vis labiau pasitiki jausmu nei institucija, sueina ir išsiskiria be civilinio ar
religinio įteisinimo. Tokie santykiai, reikia pastebėti, yra laisvesni, tačiau be galo trapūs. Galime
sakyti, kad santuokai praradus stabilumą, gyvenimas nesusituokus išpopuliarėjo, nes drauge
gyvenančias poras dažniausiai sudaro oficialiai ir neoficialiai išsiskyrusių šeimų nariai, kurie bijo
santuokos po nepavykusių vedybų (Dacquino, 2003, p. 155). Todėl galime teigti, jog neteisingai
suprastos meilės pagrindu sudaroma santuoka sudaro prielaidą jos nestabilumui, o tai iššaukia kitas
problemas visuomenėje, kaip skyrybos, gyvenimas nesusituokus. Dėl to kenčia visa visuomenė, o
ypač jauniausioji karta, kuri santykius su kitu asmeniu formuoja pagal modelį, regimą pirmiausia
savo šeimoje, o taip pat ir visuomenėje.

1.3.3. Gyvenimas nesusituokus

Pastaruoju metu jaunimo tarpe gyvenimas nesusituokus tampa vis populiaresnis. Tokie santykiai
pasirenkami dėl jų nestandartiškumo, originalumo, o taip pat romantiškumo dimensijos santykiuose,
tačiau kaip statistika byloja, jie neturi stabilumo lyginant su susituokusiomis poromis, o santuokos
vengimas išduoda atsakomybės vengimą bei nenorą įsipareigoti (Ustilaitė ir kt., 2007).
Taigi gyvenimas nesusituokus atskleidžia nebrandžios ir neatsakingos asmenybės požiūrį į
santykius. Ir vis dėl to, tokie santykiai visuomenėje toleruojami ir priimami kaip norma. Tai
atskleidžia nusistovėjusių kultūrinių idealų bei socialiai priimtinų santykių kaitą visuomenėje bei
santuokos ir šeimos institucijų susilpnėjimą. Gyvenimas nesusituokus labai populiarus Šiaurės

24
Europos šalyse. Tai ypač populiaru jaunų žmonių tarpe tarp 16-29 metų, o tokį partnerystės pobūdį
propaguoja viena iš keturių porų. Tuo tarpu Švedijoje maždaug 70 procentų porų gyvena
nesusituokusios. Reikia pastebėti, jog Šiaurės Europos šalyse gyvenimas nesusituokus tampa
santuokos pakaitalu. Jei ankščiau tai buvo tarsi įžanga į santuoką, tai pastaruoju metu ne santuokoje
gyvenančios poros net nesvarsto galimybės tuoktis (Maslauskaitė, 2004a) .
2007 metais Lietuvoje buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti jaunuolių nuomonę apie gyvenimą
nesusituokus. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog Lietuvoje gyvenimui nesusituokus visiškai pritaria 20
proc. jaunuolių, tuo tarpu gyvenimui nesusituokus tik iš dalies pritaria apie 60 proc. apklaustųjų.
Savo pritarimą gyvenimui nesusituokus jie grindė kaip pasiruošimą santuokai. Tuo tarpu gyvenimui
nesusituokus visiškai nepritarė tik 16 proc. visų apklaustųjų (Sajienė, Norkutė, 2007, p. 118). Šio
tyrimo duomenys akivaizdžiai parodo, jog gyvenimas nesusituokus daugumai apklaustųjų yra
priimtinas. Vadinasi dauguma apklaustųjų teigiamai vertina gyvenimą kartu be viešo įsipareigojimo
ir atsakomybės, o taip pat nebyliai pritaria lytiniams santykiams iki santuokos.
Ikisantuokiniuose lytiniuose santykiuose asmenys tik bando per kūnus išreikšti vienybę, kurios
dar nėra valios bei mąstymo nusiteikime. Jei per kūną žmogus save atskleidžia ir jei žmogus yra
pažįstamas iš jo laisvos valios ir mąstymo aktų, tuomet ikivedybiniuose lytiniuose santykiuose kūnas
nieko negali atskleisti bei išreikšti. Įvyksta tik kūniškas savęs dovanojimasis, kuris neapima viso
žmogaus. Per kūnus bandoma išreikšti tai, kam protas ir valia dar nėra pasirengę (Hogan, Levoir,
1992, p. 87). Toks dvasios ir kūno susidvejinimas neišvengiamai turi pasekmių, nes kaip statistika
rodo, asmenys, pradedantys kartu gyventi iki santuokos, dažniau skiriasi. Tai paneigia paplitusią
nuomonę, jog galima kitą asmenį „išbandyti“, pamatuoti jo tinkamumą. Pasak Gintauto vaitoškos
(2010), santuokos sėkmė priklauso nuo draugystės stiprumo, kuomet sutuoktiniai geba suderinti
skirtingas nuomones apie mažus dalykus. Tokiai bendrystei brandinti reikia laiko ir noro pažinti kito
asmens vidinius nusistatymus ir vertybes, tačiau kuomet įsipainioja seksualiniai santykiai, kalbėtis
laiko nebelieka. Juk meilei neužtenka pažinti vien kūną, labai svarbu pažinti kitą asmenį, kad
galėtum jį gerbti ir atsakingai rūpintis.
Žmogus nėra tik gyvūnas, kuriam draugystė, susižavėjimas, vestuvių ritualas yra tik bedvasiai
veiksmai, skirti rūšies išlaikymui ir dauginimuisi, kaip teigia sociobiologijos atstovai (Hyde, 1990, p.
26). Žmogus taip pat nėra tik gamtinių instinktų valdomas, besivadovaujantis vien kūniškais
poreikiais. Jis būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra pakviestas į nuolatinį Dieviškojo
paveikslo atkūrimą, vadinasi, veikti pagal esminius Dievo veikimo principus. O tai yra meilė.
Civilinė santuoka neaprėpia tikrosios santuokos esmės, kaip vienos ir neišardomos, nes yra žmogaus

25
kūrinys. Tačiau santuoka kaip tokia yra įsteigta paties Kūrėjo, todėl nepriklauso nuo žmogiškosios
logikos. Santuoka paliečia pačią žmogaus esmę ir atsiradimo priežastį, nes egzistuoja nuo pat
žmogaus sukūrimo momento. Tačiau šiandieninė masinė kultūra yra tiesiog persismelkusi
seksualinės meilės, kaip būtino elemento asmens savivokai ir tapatumo susiformavimui idėja
(Obelenienė, 2011). Tokios sampratos išpopuliarėjimas ypač paaugliams, kurie yra savo lytinio
tapatumo paieškose, gali turėti neigiamą poveikį ilgalaikių brandžių santykių užmezgimui su kita
lytimi.
Apibendrinant galima pasakyti, jog draugystės, meilės ir santuokos sampratos šiandieniniame
pasaulyje patiria permainas. Seksualinės revoliucijos akivaizdoje šios sampratos buvo nuskurdintos
ir sumenkintos iki seksualinės meilės raiškos. Toks vienpusiškas požiūris į tarpasmeninius santykius,
nurodo dualistinės antropologijos požymius, kuomet asmens kūnas suvokiamas kaip instrumentas
skirtas tenkinti egoistinius asmens poreikius. Šios sampratos akivaizdoje kūniška meilė tampa
centriniu asmens susirūpinimo objektu, todėl nukreipta ne į kitą asmenį, bet į save. Dualistinės
antropologijos perspektyvoje, žmogus pasivergia gamtiniams instinktams ir nepakyla aukščiau jų.
Todėl meilė, tampa žmogaus spekuliacijų auka, siekiant juslinio malonumo. Santuoka įgauna
baigtinumo požymi, o vaikai santuokoje suvokiami kaip asmens laisvės raiškos kliūtis, bei
malonumų tenkinimu paremtų santykių trukdis. Draugystė dualistinės antropologijos perspektyvoje,
neatsiejama nuo erotinės meilės. Vis dėl to krikščioniškoji antropologija pateikia radikaliai skirtingą
požiūrį į asmenį, bei tarpasmeninius santykius. Krikščioniškoji antropologija teigia asmens kūno ir
sielos vienybę, kuomet kūnas yra gėris asmeniui, kurio dėka jis geba išreikšti savo dvasines
nuostatas. O būdamas protingas ir laisvas žmogus vienintelis geba pakilti aukščiau instinktų ir savo
laisva valia juos apvaldyti. Draugystės ir santuokos pagrindas yra meilė, kuri atsiskleidžia kaip save
dovanojanti ir nukreipta į kitą asmenį. Meilė nėra akla, bet mato žmogų tokį, koks jis yra, t.y. mato
tiesą. Žmogus būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą yra pakviestas savo gyvenimu liudyti amžiną
meilę. Todėl santuoka krikščioniškoje perspektyvoje yra neišardoma ir viena, o draugystė pakyla virš
gamtinių instinktų ir žvelgia į kitą asmenį tiesos žvilgsniu.

1.4. Santykio su kita lytimi veiksniai

Pasak Popiežiškosios šeimos tarnybos (2000, 11) „lytiškumas yra pamatinis asmens sandas, vienas
iš jo būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei
išgyvenimo būdų.“ Lytiškumo fenomenas yra viena iš esminių žmogiškumo apraiškų, kuri

26
atsiskleidžia per asmens lytinį tapatumą – jo vyriškumą ar moteriškumą (Ustilaitė, 2001, p. 2).
Lytinis tapatumas, kaip savo lyties suvokimas bei priėmimas, pradeda formuotis ankstyvoje
vaikystėje, kuomet vaikas mokosi priskirti save vyrų ar moterų giminei, tačiau tik vėliau ateina
tikrasis supratimas apie lytis bei jų skirtumus bei apie tai, jog lytis yra pastovi, todėl nepriklauso nei
nuo laiko, nei nuo aprangos (Vaičiulienė, 2004, p. 35).
Paauglystė - tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12-18m.).
Šis amžius apibūdinamas jaunuolio pastangomis susikurti savo tapatybę. Tai yra paauglio siekis
atsakyti sau: kas aš esu? Kokia mano lytis, kūnas, tautybė, pašaukimas, ideologija, vertybės? Kuo
noriu būti ir su kuo bendrauti? Jo pamatinis siekis - surasti savo buvimo prasmę. Jei asmuo neatranda
savęs jaunystėje, jis nėra pasirengęs tapti suaugusiuoju (Trimakas, 2002, p. 58). E. Eriksonas
asmenybės raidą traktuoja kaip vientisą procesą, vykstantį nuo kūdikystės iki senatvės, t.y. apimantį
visą gyvenimo tarpsnį, tačiau būtent paauglystės laikotarpiu tapatumo paieškos patiria krizę. Krizes
apibūdina kaip kritinio pasirinkimo momentus, kuriuos sėkmingai įveikti reikia daug energijos bei
vidinių pastangų. Anot Eriksono, paauglystė yra unikali raidos stadija, kuomet asmuo formuoja savo
tapatumą ir šio laikotarpio rezultatai iš esmės priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti
ankstesnes krizes. Kadangi paauglystės laikotarpiu vyksta ateities vaizdo kūrimas, planų nustatymas,
todėl galime teigti, jog paauglys kuria pamatą tolimesniam savo suaugusiojo gyvenimo etapui
(Žukauskienė, 1998, p. 316).
Paauglio tapatumo jausmo priešprieša yra vaidmenų maišatis. Ji pasireiškia kaip ankstesniais
amžiaus tarpsniais neįveiktų krizių pasekmė. Pavyzdžiui, pamatinio pasitikėjimo neįgijimas veda į
saviizoliaciją, autonomijos nebuvimas sukelia abejonę savimi, abejonė savimi trukdo susiformuoti
vaidmenims, o menkavertiškumas veda į negalios jausmą. Visa tai kliudo jaunuoliui atrasti save ir
savo vietą suaugusiųjų pasaulyje. Tuomet jaunuolis blaškosi neišsiaiškinęs kas jis, ko jis nori ir ko
jam siekti. Jis blaškosi, vėliau nustoja ir tampa apatiškas, paviršutiniškas, tampa pats sau tikslu
(Trimakas, 2002, p. 59). Sumaištis ir pasimetimas jaunuolio mintyse pirmiausia susijęs su identiteto
trūkumu, iškylančiu paauglystės laikotarpiu, nes vaikystėje susiformavusi savita lytinė tapatybė,
priskiriant save tam tikrai lyčiai ir atliekant apibrėžtą vaidmenį, baigiasi, o nauja paauglio tapatybė
dar neatrasta. Todėl reikia laiko ir kantrybės savęs atradimo kelyje, nes šiuo laikotarpiu susikuria
savita vertybių sistema, išliekanti visą žmogaus gyvenimą (Narbekovas ir kt., 2008).
Erikas Eriksonas įžvelgė tiek vidinių, tiek ir kultūrinių jėgų svarbą, formuojantis nuosekliam,
darniam ego tapatumui (Žukauskienė, 1998, p. 316). Turime suprasti, kad žmogaus lytiškumas apima
tiek prigimtinius, tiek ir atsitiktinius elementus, tokius kaip socialinė aplinka, ekonominė situacija,

27
gamtiniai, politiniai, etiniai veiksniai, kurie vienodai svarbūs asmenybės brendimui. Todėl kalbėdami
apie paauglio lytinio tapatumo formavimąsi, kuris apima ir santykio su kita lytimi susidarymą.
privalome atsižvelgti tiek į vidinius veiksnius, tiek ir kultūrinę-socialinę aplinką, kurioje paauglys
bręsta.

1.4.1. Vidiniai veiksniai, sąlygojantys santykį su kita lytimi

Mūsų lytiškumas yra įtakotas įvairių psichologinių faktorių. Pirmiausia tai suvokimas apie save,
kaip apie moterį ir apie vyrą. Taip pat, koks elgesys būdingas moteriai ir koks vyrui. Šis supratimas
įtakoja mūsų elgseną konkrečioje situacijoje, taip pat požiūrį į save pačius (Byer, Shaainberg, Jones,
1988).
Paauglystės laikotarpyje didelę svarbą turi tėvų ir vaikų santykiai. Dar vaikystėje formuojasi tam
tikri elgesio modeliai, pagal kuriuos vėliau, jau būdamas paauglys, modeliuoja savo santykius su
kitais asmenimis. Pavyzdžiui, jei berniukas iki penkių metų buvo paliktas tėvo ir augo su mama,
tuomet jis bus nesavarankiškesnis, mažiau savimi pasitikės ir bus labiau priklausomas nuo
aplinkinių. „Nematydamas vyriškojo pavyzdžio, jis savo vyriškumo sampratą konstruos remdamasis
ne tuo, kas tikrai vyriška, bet tuo, kas nėra moteriška, t.y. moteriškos lyties atžvilgiu negatyviai“.
Todėl labai svarbu, kad tarp tėvo ir berniuko būtų darnus emocinis ryšys, kuris palengvintų jo
saviidentifikacijos procesą. Tuo tarpu mergaitėms tėvas yra tas asmuo, kuriuo remdamasi ji
modeliuoja savo elgesį su priešingos lyties asmeniu. Todėl tėvo nebuvimas ar nebendravimas su
dukra gali apsunkinti jos lytinio tapatumo formavimąsi, netinkamai suvokiant savo vaidmenį
priešingos lyties atžvilgiu (Narbekovas ir kt., 2008, p. 187). Ir vis dėl to, nors tėvų ir vaikų santykiai
užima svarbų vaidmenį vaiko lytinio tapatumo formavimesi, paauglystės laikotarpiu vyksta emocinio
ryšio su tėvais nutraukimas, atsiskyrimas, siekiant įtvirtinti savo individualumą. Atsiskyrimas nuo
tėvų labai svarbus paauglio psichologinio savarankiškumo bei atsakomybės vystymuisi. Šioje
stadijoje paauglio meilės ir prisirišimo objektais tampa nebe šeima, bet bendraamžiai. Išsivadavimo
iš tėvų priklausomybės etapas ganėtinai sunkus paaugliui, nes jį lydi vidiniai prieštaravimai bei
konfliktai su tėvais, tačiau jis būtinas, norint plėtoti brandesni „aš“ jausmą (Vaičiuliene, 2004).
Paauglys, ieškodamas savo tapatumo, įtraukia ir kitus žmones. Tai reiškia, pereidamas nuo
šeimos prie stipresnių santykių su bendraamžiais, jis įgyja daugiau savarankiškumo,

28
nepriklausomybės. Todėl, norėdamas bendraamžiais pasitikėti, paauglys turi su jais bendrauti.
Stiprėjantys ryšiai tarp bendraamžių tarsi suvokiami kaip išsilaisvinimas nuo šeimos įtakos, todėl vis
labiau perimamos bendraamžių vertybės. Tiesa, santykiai šeimoje šiuo metu yra labai svarbūs, nes
kuo blogesni santykiai su tėvais, tuo didesnę įtaka paaugliui daro bendraamžiai. Vaikystėje
formuojasi vertybiniai pamatai, kurie iš esmės padeda ugdyti išorinę moralę, tačiau paauglystėje
imama kvestionuoti savo vaikystėje įgytais moraliniais pamatais bei vertybėm, jos iš naujo
perkainuojamos, padaromos savomis bei vidinėmis, todėl sąlygoja išorinį elgesį. Vis dėl to
kognityviai apdoroti su morale susijusią informaciją paauglys gali tik tuomet, kai sugeba efektyviai
mąstyti formacijų operacijų lygmenyje (Vaičiulienė, 2004, p. 95). Tai reiškia jog brandiems
moraliniams sprendimams priimti reikia daug laiko. Nors paauglys labai siekia savarankiškumo,
tačiau negalima jam palikti visiškos sprendimo laisvės, nes jis nėra pajėgus kritiniam mąstymui. Jo
sprendimus riboja patirties trūkumas, todėl suaugusiojo pareiga padėti surasti ir įtvirtinti savyje
tikrąsias vertybes, o nesivadovauti „gatvės pedagogika“, kuri dažnai atrodo daug patrauklesnė.
Draugystė šiuo laikotarpiu yra labai svarbi paauglio socializacijai (Žukauskienė, 1998, p. 323).
Pasak Vaičiulienės (2004), priklausymas tam tikrai bendraamžių grupei padeda paaugliui
identifikuotis bei atsakyti į klausimus: „kas aš esu?“, „kuo noriu būti?“, „ar patinku žmonėms?“, „ar
esu patrauklus?“. Paauglystės laikotarpiu jaunuoliams ypač svarbu, kaip jie atrodo kitų akimis,
lyginant su asmeniniu savęs suvokimu, būtent todėl bendraamžių pripažinimas turi didele svarbą,
formuojant savąjį „aš“ vaizdą. Todėl dažnai norėdamas pritapti jaunuolis ima mėgdžioti populiarųjį
grupės lyderį, jo išvaizdą, aprangą, charakterio savybes, elgesį. Tiesa, mergaičių ir berniukų „aš“
vaizdas kiek skiriasi: mergaičių „aš“ vaizdas susijęs su jų patrauklumu, todėl šio vaizdo
formavimasis vyksta per tarpasmeninius santykius, kurie padeda atskleisti jų patrauklumą, tuo tarpu
berniukų teigiamas savęs suvokimas priklauso nuo sėkmės veikloje bei nuo kūno funkcionavimo
efektyvumo, todėl jų „aš“ vaizdas formuojasi individualumo pagrindu (Vaičiulienė, 2004, p. 82).
Suvokti savo lytinį tapatumą, paaugliui yra labai svarbu, tačiau seksualizacijos procesas gali labai
apsunkinti šį procesą, nes paaugliai, priešingai nei suaugusieji, nėra pajėgūs kritiškai vertinti
kultūrinę situaciją. Paauglystės laikotarpiu mergaitės yra tarsi aktorės, kurios nuolat eksperimentuoja
su skirtingais savo identiteto bruožais, matuojasi vis kitas socialinio vaidmens kaukes. Šis
dinamiškumas daro mergaites ypač imlias masinės kultūros perduodamoms žinioms, ypatingai
tuomet, kada marketingas tam tikra prekę pateikia kaip populiarią ir socialiai geidžiamą. Todėl
seksualumo bei geismo prisotinta reklama gali būti priimama kaip viena iš socialinių vaidmenų, į
kuriuos mergaitės lygiuojasi (Aerican psychological asociation, 2007, p. 27). Būtent todėl labai

29
svarbu kalbėti ne tik apie vidinius, bet ir apie išorinius veiksnius, lemiančius paauglių lytinio
tapatumo, o per tai santykio su kita lytimi formavimąsi. Teik išoriniai tiek vidiniai veiksniai yra
svarbūs ir negali būti traktuojami atsietai vienas nuo kito, veikiau šiuo du veiksnius turėtume
analizuoti neatsiejamai.

1.4.2. Išoriniai veiksniai, sąlygojantys santykį su kita lytimi

Knygos „Expoling the dimensions of human sexuality“ autorių teigimu, pirmieji tėvų žodžiai, vos
užgimus vaikui, deklaruoja jo biologinę lytį: „Tai berniukas“! Arba “Tai mergaitė“! Tėvai vaikus
įsupa į mėlynas ar rožines antklodes bei rūbelius, priklausomai nuo jų lyties. Netrukus vaikai sužino,
ką reiškia jų lytis sociokultūrinėje aplinkoje ir išmoksta savo lyčiai atitinkamo elgesio: berniukai ir
mergaitės raginami žaisti skirtingais būdais, mokomi pasirinkti skirtingo stiliaus žaislus, berniukams
draudžiama verkti, tuo tarpu mergaitėms nedraudžiama, jau paauglystėje toleruojamas berniukų
seksualinis elgesys, mergaitėms toks elgesys nepatartinas. Mergaitės nuo mažens raginamos
atskleisti savo emocijas, tuo tarpu berniukai – slopinti. Tai veda prie skirtingo stiliaus bendravimo
įpročių susiformavimo: merginos linkusios labiau bendrauti, nei vaikinai. Šių autorių teigimu, mūsų
psichologinė ir biologinė lytiškumo samprata yra įtakojama sociokultūrinės aplinkos. Žmonės perima
vertybes ir mąstymą iš jį supančių žmonių. Jie galvoja ir veikia sociokultūrinės aplinkos įtakoje ir tai
istorijoje atsiskleidė per tam tikrus papročius bei vyro ar moters dominuojantį vaidmenį (Greenberg,
Bruess, Conklin, 2010, p. 5). Tokiame mąstymo kontekste liberalusis feminizmas randa atramą. Šis
judėjimas kovoja su moterų diskriminacija, kurios pagrindas, jų teigimu, slypi visuomenėje
susidariusiuose stereotipuose. Todėl feministės siekia, kad visuomenėje į lytį apskritai nebūtų
atsižvelgiama, kaip į rasę, tautybę ar kilmę. Jos lytį priskiria kilmės ir įsitikinimų kategorijai.
Turime pastebėti, jog tokia samprata, kurioje lytis formuojama tik išorinių veiksnių, rizikuoja
iškreipti pačią būties esmę (Narbekovas ir kt., 2008, p. 235). Nors socialinė – kultūrinė aplinka, be
abejonės, daro įtaką psichologiniam asmens lyties tapatumo, bei santykio su kita lytimi
formavimuisi, tačiau būtų klaidinga neįvertinti įgimtų psichologinių savybių asmens lytiškumo
raiškai. Todėl vertėtų teigti, jog žmogų veikia tiek įgimtos savybės, tiek įgytosios socialinėje –
kultūrinėje aplinkoje (Narbekovas ir kt., 2008).

30
Tiek berniukai, tiek mergaitės išmoksta savo lytiškumo rolės stebėdami savo tėvus. Tai įvyksta E.
Eriksono (2004) vadinamajame žaidimų ir vaizduotės amžiuje. Vaikai į žaidimą žiūri labai rimtai.
Žaisdami vaidmeninius žaidimus, jie susipažįsta su socialinio gyvenimo normomis bei imituodami ir
atkartodami suaugusiųjų elgesį, siekia atrasti savo lytinį tapatumą: kuo galiu tapti – tėčiu, mama,
šokėja, kosmonautu, dailininku ir t.t. Mergaitės imituoja savo mamos elgesį, o berniukai – tėčio.
Tačiau vaikai imituoja ne tik savo tėvus, bet taip pat ir savo bendraamžius bei per visuomenės
informavimo priemones pateikiamus vyriškumo ir moteriškumo, bei tarpasmeninių santykių
įvaizdžius. Būtent imitavimas yra būdas išmokti tam tikro socialinio vaidmens, būdingo vyrui ar
moteriai. Dažniausiai asmuo prisiimdamas, imituodamas tam tikrą lytiškumo vaidmenį vadovaujasi
aplinkinių draudimais ar paraginimais. Kuo dažniau vienoks ar kitoks elgesys susilaukia pritarimo,
tuo labiau tikėtina, kad jis kartosis (Hyde, 1990, p. 31). Bandūros socialinio išmokimo teorija teigia,
jog matant žiniasklaidoje pateikiamą elgesį, kaip gera ir sektiną, imame jį kopijuoti ir galiausiai
priimti tokį elgesį kaip savo. Todėl žiniasklaidoje nuolat pateikiamas seksualinis elgesys gali įtakoti
skaitytojų seksualinę elgseną bei mąstymą. Kadangi jaunuoliai vis daugiau naudojasi visuomenės
informavimo priemonėmis, buvo pastebėta, jog žiniasklaida savo informacijos gausa nustelbia
informaciją gaunamą iš realios aplinkos, iš bendraamžių ar tėvų. Tokiu būdu žiniasklaidoje
pateikiami personažai gali būti priimti kaip „super paaugliai“ ir paskatinti jaunuolių, demonstruojant
šių fiktyvių personažų mąstymą bei elgesį, savo santykius su kita lytimi formuoti remiantis
žiniasklaidoje pateikiamų populiarių veikėjų elgesio modelio pagrindu (Rich, M.D., M.P.H., 2008, P.
20).
Lytinio tapatumo paieškose paauglystės laikotarpiu visuomenė taip pat dalyvauja: pateikdama
vertybes, kurios vyrauja visuomenėje, bei socialines struktūras ir papročius, padedančius paaugliui
pereiti nuo vaikystės į suaugusiojo laikotarpį. Šie veiksniai padeda arba apsunkina tapatybės
paieškas. Šių dienų visuomenėje vyraujančios vertybės yra tarpusavy prieštaraujančios, todėl
paaugliui tenka susidurti su socialiniais pasikeitimais, kurie akivaizdžiai apsunkina tapatumo ir tuo
pačiu santykio su kita lytimi formavimąsi dėl pasikeitusių nuostatų, pažiūrų bei vertybių
(Žukauskienė, 1998, p. 320). Lietuvoje vykstančios socialinės – kultūrinės, vertybinės permainos
keičia žmonių elgesį bei gyvenimo pobūdį. Tam nemenką įtaką padarė seksualinė revoliucija, elgesio
erotizavimas žiniasklaidoje bei masinis susidomėjimas seksualiniais santykiais (Juodraitis,
Pocevičienė, 2008).

Mergaičių seksualizacija

31
Sunku išvengti aplinkos įtakos besiformuojančiai asmenybei. Amerikos psichologų asociacijos
atliktame tyrime apie moterų ir mergaičių seksualizaciją paaiškėjo, kad seksualizacijos procesas
įgavęs pagreitį ir kad visuomenėję paplitęs seksualios moters, pateikiamos kaip geidžiamas objektas,
įvaizdis, yra noriai sekamas ir imituojamas jaunų mergaičių. Tyrime pastebėta, jog nuolat kartojama
kažkokia žinia, galų gale žmogui tampa jo pasaulėžiūros dalimi, todėl priimtina ir toleruojama. Taip
atsitinka ir seksualizacijos atveju, kuomet patys tėvai bei bendraamžiai skatina mergaičių
seksualizacijos procesą. Seksualizuotos moters įvaizdis tampa geidžiamu todėl, kad seksualumas
sutapatinamas su grožio samprata. Kiekviena mergaitė trokšta būti graži, todėl jaunos mergaitės,
imituodamos vyresnes moteris, save pateikia seksualiai, aiškiai nesuvokdamos, ką reiškia
seksualumas bei atsakingas elgesys, taip tapdamos vartojimo objektu. Seksualizuota masinė kultūra
dirbtinai bruka lytiškumo sampratą, kurioje moteris ir vyras yra suvokiami kaip „patinas ir patelė“.
Seksualizacija gali paliesti kiekvieną, tačiau vaikams suaugusiųjų elgesys yra veikiau primetamas,
nei jų pačių laisvai pasirenkamas. Kas galima šešiolikos metų mergaitei, tas nebūtinai tinkama
dešimtmetei. Vis tik reikėtų nepamiršti, jog mergaitės nėra tarsi „tuščias indas“, kurį visuomenės
informavimo priemonės pripildo. Mergaitė gali rinkti ir apsispręsti, kokia jai būti, o tai labai daug
priklauso nuo suaugusiųjų, ypač tėvų sąmoningumo (Aerican psychological asociation, 2007).
Akivaizdu, jog sociokultūriniai veiksniai turi neišvengiamą poveikį paauglio santykio su kita
lytimi formavimesi, nes siekdamas suvokti savo tapatumą, paauglys perima visuomenė
nusistovėjusias normas vyriškumo ir moteriškumo atžvilgiu. Tai reiškia, jog ne tik šeimoje įgytu
pavyzdžiu jaunuolis(-ė) formuoja savęs kaip vyro ar moters vaizdą bei tarpasmeninius santykius, bet
taip pat ir stebėdamas(-a) visuomenėje vyraujančius socialiai priimtinus modelius.
Jaunystės periodas - tai įsimylėjimo laikotarpis, kuris neturi seksualinio atspalvio. Svarbiausia
paaugliškos meilės prasmė yra mėginimas pasiekti savo tapatybę. Tai savęs ieškojimo kitame metas,
kuomet per kitą asmenį siekiama suvokti savąjį „aš“. Todėl, kad pilnai susiformuotų lytinė tapatybė,
reikia laiko. Šiuo laikotarpiu labai svarbi yra lytinė abstinencija, užtikrinanti darnią psichinę ir fizinę
asmenybės brandą. Nes būtent šiame gyvenimo laikotarpyje formuojasi pagrindinės gyvenimo
vertybės, išliksiančios iki mirties (Narbekovas ir kt., 2008, p.192).

1.4.3. Lytinis tapatumas ir stereotipai

32
Lytinis vaidmuo yra pagrindinis lytinio tapatumo elementas, kurį galime apibūdinti, kaip tikėtiną
vyro ir moters elgesį. Lytinis vaidmuo, kaip lytinio tapatumo elementas yra ganėtinai smarkiai
įtakojamas kultūrinės-socialinės aplinkos, būtent todėl turi ganėtinai ryškų kintamumo charakterį,
ypač žvelgiant šių dienų perspektyvoje, kuomet lytinių vaidmenų kitimas yra drastiškas (Narbekovas
ir kt., 2008). Vis tik kalbant apie lyčių vaidmenis neturėtume sutapatinti dirbtinai susikūrusių ir
sukurtų vaidmenų bei vaidmenų, kylančių iš pačios moters ir vyro prigimties, nes būtent prigimtis
atspindi moteriškosios ir vyriškosios būties pašaukimo esmę ir prasmę (Obelenienė, Narbekovas,
2007). Todėl vertėtu pastebėti esminius skirtumus tarp to, kas kyla iš vyriškos ir moteriškos
prigimties ir skatina tam tikrą veikimo būdą ir tarp to, kas sukurta ir dirbtinai primesta bei skatina
išnaudojimą.
Šiandieną susiduriame su senųjų lytinių vaidmenų naikinimu ir naujųjų kūrimu. Siekis
suniveliuoti lyčių vaidmenis įneša sumaištį ir apsunkina lytinės tapatybės formavimosi procesą.
Lyčių vaidmenų, o taip pat ir santykio su kita lytimi pasikeitimui pastarajame šimtmetyje labai
didelės įtakos turėjo darbo įrankio pasikeitimas bei moterų emancipacija. Šeima, santuoka,
motinystė, meilė imami suvokti kaip naikintini stereotipai, kurie sudaro sąlygas moterų pavergimui,
bei kuria seksizmo ideologijas. O pasitelkus romantinę meilę, moteris tampa psichologinio komforto
kūrėja ir sergėtoja. Stereotipą, šiuo atveju, galėtume apibūdinti kaip fiksuotą bendrą įvaizdį apie tam
tikro tipo žmones ar daiktus, kuriuo yra įtikėjusi visuomenė (Ustilaite ir kt., 2007).Tačiau reikėtų
atskirti naikintinus stereotipus, tokius kaip: namų ruošos darbų skirstymą į vyriškus ir moteriškus bei
susidariusias sąlygas moterį išnaudoti namų ruošoje; taip pat moters išnaudojimą, nuo jos vidinio
nusiteikimo, kylančio iš prigimties globai ir rūpybai; nuostata, jog visa, kas moteriška yra mažiau
vertinga, nei visa, kas vyriška, o atkreipti dėmesį į prigimtines tiek vyrų, tiek moterų skirtybes
(Obelenienė, Narbekovas, 2007).
Kiekvienoje visuomenėje vyriški ir moteriški ypatumai lemia pagrindinį gyvenimo sričių
pasiskirstymą. Iš vienos pusės stereotipai taikomi daugeliui panašių objektų, ignoruojant jų
skirtumus ir individualumą, iš kitos pusės jie palengvina žmonių santykius ir elgseną, nepaisant
išskirtinumo ir unikalumo. Tarpasmeniniuose santykiuose stereotipai pasireiškia tam tikru
pasikartojančiu elgesiu bendravimo scenarijuose. Tai iš esmės nerašytos bendro gyvenimo taisyklės
(Ustilaite ir kt., 2007). Nuo seno buvo kuriami stereotipai, kuriuose moteris buvo priskiriama
dailiajai silpnajai lyčiai, paklusni vyrui, šeimos židinio sergetoja, o vyras kaip šeimos maitintojas,
stiprus ir drąsus. Tačiau sunaikindamos skirtybes tarp lyčių ir laikydamos jas išimtinai blogomis,
kaip sąlygas stereotipams formuotis, moterys pasaulyje imasi veikti vyriškuoju būdu, taip siekdamos

33
įgyti lygias galimybes įvairiose žmogaus gyvenimo sferose. Tačiau čia iš esmės mes susiduriame su
paradoksu, nes vyriškajame pasaulyje moteris, veikdama vyrišku būdu, vis dėl to tarnauja
vyriškiesiems interesams ir neigdama savo prigimtyje kylančius poreikius, sugriauna ne tik savo
vidinę harmoniją, bet taip pat vyro ir moters santykių harmoniją, apsunkindama jaunosios kartos
santykio su kita lytmi formavimosi procesą. Pasaulyje vis didesnių apraiškų įgaunantis disbalansas ir
disharmonija yra susijusi su žmogaus vidinių įgimtų duotybių neigimu, „pasak E. Eriksono, nei
moters, nei vyro įtaka visuomenėje nebus visiškai realizuota, jei nebus leista išsiskleisti jų fiziniams
ir psichiniams lyties skirtumams, jei kiekvienos lyties savitumai neatsispindės asmens poreikiuose ir
galimybėse.“ (Obelenienė, Narbekovas, 2007).
Visuomenėje egzistuojantys tam tikri stereotipai daro įtaką paauglio mąstymui bei tapatumo
formavimuisi, nes jie atsispindi tarpasmeninius suaugusiųjų santykius, pasireiškiančius
sociokultūrinėje aplinkoje, o taip pat ir artimiausioje vaiko aplinkoje, jo šeimoje. Nesuvokiant lyčių
skirtingumo prasmės iškyla pavojus pamatiniam savęs suvokimui bei savo kaip vyro ir moters
pašaukimo atradimui, kuris labai svarbus asmenybės brendimo laikotarpyje, kaip pamatas,
motyvuojantis tam tikrą elgseną su kita lytimi.

1.4.4. Lytinio susivaldymo svarba paauglystės laikotarpiu

Pastaraisiais dešimtmečiais gana stipriai pakito paauglių seksualinės nuostatos. Tam nemažos
įtakos turėjo seksualinė revoliucija, prasidėjusi septintajame dešimtmetyje, hipių judėjimo laikais.
Nuo to laiko išaugo tolerancija homoseksualumui, ikivedybiniams lytiniams santykiams, o taip pat
pakito požiūris į merginos nekaltybę bei jos saugojimą iki santuokos. Šie pokyčiai, vykę visame
pasaulyje, padarė gana didelę įtaką paauglių mergaičių seksualiniam elgesiui, jis gana smarkiai
pakito, o skirtumai tarp berniukų ir mergaičių seksualinės patirties ryškiai sumažėjo. Tai reiškia, jog
vyrų ir moterų seksualinį elgesį ėmė formuoti socialinės normos, atsiradusios visuomenėje sugriuvus
iki tol vyravusiems barjerams, kurie slopino moterų seksualumą (Vaičiulienė, 2004).
Vis dėl to reikia atkreipti dėmesį, jog seksualumas priklauso ne nuo instinktų, bet nuo žmogaus
valios, todėl jis gali būti apvaldytas. Tai ypač svarbu paauglystės laikotarpiu, kuomet paauglio
atsakomybės jausmas dar nėra pilnai susiformavęs ir jis negali atsakingai žvelgti į santykius.
Atsakingas seksualumas visuomet nukreiptas į kitą, bet ne į save. Tai žmogaus meilės realizacija.
Tuo tarpu paauglystės laikotarpiu dar nėra susiformavęs „erotinio polinkio“ integralumas,
sąlygojantis įasmenintus seksualinius ryšius, galimus tik meilės akivaizdoje. Taip pat lytinis

34
susivaldymas yra apsauga nuo emocinių traumų. Tai reiškia, jog paauglys nėra pajėgus atsakingai
įsipareigoti kitam asmeniui, nes paauglystės laikotarpiu seksualinis elgesys pasižymi savęs
ieškojimu, todėl nepastovumu. Jie nėra saugūs, todėl pavojingi psichinei sveikatai. Paauglių lytiniai
santykiai tarsi iš anksto pasmerkti iširti, todėl sužaloja paauglius emociškai. Mergaitės žymiai
jautriau reaguoja, tai pasireiškia depresijos požymiais, mintimis apie savižudybę, valgymo
sutrikimais, polinkiu į narkotikus bei alkoholį (Narbekovas ir kt., 2008, p. 141).
Kontracepcijos ir prezervatyvų pramonė, mokanti jaunimą nevaržyti savo seksualumo, atima labai
svarbią asmenybės brendimo galimybę todėl, kad nemokant valdyti vienos stipriausių žmogaus
emocijų – seksualinio potraukio, sunku tikėtis, kad jaunas žmogus sugebės valdyti visas kitas
emocijas, tokias kaip godumas, kuris skatina vogti, agresyvumas, kuris skatina smurtauti, ar
malonumų pojūčio troškimas, kuris skatina girtuokliauti bei vartoti narkotikus. Toks populiarus
„idealas“ nuskurdina jaunuolius, paversdamas juos savo pačių instinktų vergais. Pasak Žano Vanje,
tikroji laisvė yra laisvė nuo vergavimo instinktui. Ji nepasiekiama be pastangų, tačiau kaip duona
reikalingos jauno žmogaus dvasiniam ir psichiniam brendimui (Vaitoška, 2010).
Nenuostabu, jog pastebėta tiesioginė priklausomybė paauglystėje tarp lytinio susivaldymo ir
mokymosi rezultatų. Tai sąlygoja du veiksniai: lytiškai susivaldantis paauglys yra emociškai ir
psichiškai daug stabilesnis. Tai jam padeda susikaupti bei siekti geresnių rezultatų mokslo srityje,
taip pat lytinis susivaldymas yra neatsiejamas nuo vertybių ir tikslo turėjimo bei jo siekimo
(Narbekovas ir kt., 2008, p. 142).
Paauglystės laikotarpis – tarsi įžanga į suaugusiojo pasaulį. Šiame laikotarpyje jis bando suvokti,
kas yra ir kokiu siekia būti, ugdo valią, bei formuoja vertybes. Šiame laikotarpyje padedami labai
svarbūs pamatai tolesniam suaugusiojo gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad paauglys šiuo laikotarpiu
koncentruotųsi ne į savo egoistinių poreikių tenkinimą, bet keltų aukštesnius tikslus. Lytinis
susivaldymas sudaro prielaidą brandžios meilės supratimo formavimuisi, kuri santykiuose
atsiskleidžia kaip nukreiptumas ne į kito asmens vartojimą, bet į kitą asmenį kaip gėrį, kaip dovaną.
Taip pat susivaldymas užtikrina emocinį stabilumą bei užsibrėžtų tikslų siekimą. Vadinasi, brandina
motyvuotą ir atsakingą asmenybę.

1.4.5. Ankstyvų lytinių santykių žala paauglio asmenybės brandai

Kalbant apie ankstyvus paauglių lytinius santykius, dažniausiai yra minimas paauglių nėštumas,
lytiškai plintančios ligos, bei AIDS/ŽIV. Vis tik reikėtų atkreipti dėmesį, jog ankstyvi lytiniai

35
santykiai iškreipia jausminį, emocinį paauglių brendimą, sudaro prielaidas psichiniam ir dvasiniam
nebrandumui, kuria vartotojiškumu grįstą tarpasmeninių santykių bendravimo kultūrą bei stipriai
įtakoja atsakingumo baimės jausmą. Būtent šiame kontekste galime vertinti ankstyvų lytinių santykių
žalą tarpasmeniniam bendravimui bei šeimos institucijai. Ankstyvų lytinių santykių patirtis trukdo
sukurti darnius tarpasmeninius santykius. Priežastys pradėti tokius santykius pačių paauglių
įvardijamos gana nebrandžios, tokios kaip smalsumas, atsitiktinumas, apsvaigimas nuo alkoholio ir
pan. Tai rodo paauglių neatsakingą požiūrį į lytinius santykius (Obelenienė, Pukelis, Vaitoška, 2007).
Tyrimai atskleidė, jog lytiškai aktyvių paauglių padaugėjo. Jų paplitimą gali sąlygoti seksualinių
normų pasikeitimas mūsų visuomenėje, jų liberalėjimas, moralinių vertybių pasikeitimas, taip pat
lyčių socialinių vaidmenų kaita. Šių dienų visuomenėje vyraujantis vartotojiškas požiūris į kitą
asmenį, kuria vartotojiškumu paremtus tarpasmeninius santykius, taip pat visuomenėje pastebima
tendencija toleruoti neištikimybę, kohabitaciją bei ankstyvus paauglių lytinius santykius rodo
vertybių pasikeitimą (Ustilaitė, Juškelienė, Petronis, 2007). Šie pasikeitimai sąlygoja ir paauglių
lytinės elgsenos bei santykio su kita lytimi pasikeitimus.
Atlikti tyrimai parodė, kad seksualiai aktyvūs paaugliai žymiai dažniau kenčia nuo depresijos,
jaučiasi nelaimingi, patiria pykti ir agresiją, nerimą ir įtampą mokykloje, taip pat dažniau galvoja
apie savižudybę. Tai rodo, jog ankstyvi lytiniai santykiai sukelia emocinę aklavietę. Lytinis artumas
nesuteikia paauglių taip trokštamo emocinio artumo bei saugumo jausmo. Veikiau tik dar labiau
komplikuoja santykius. Pastebėta, jog santykiai tampa skurdesni, siaurėja bendrų interesų erdvė,
atsiranda tuštumo jausmas (Ustilaitė, ir kt., 2007).
Istorijos patirtis liudija, jog lytinio potraukio suvaldymas – svarbi civilizuotos visuomenės
gyvenimo dalis. Istorikas Unwinas, savo veikale „Seksas ir kultūra“ aprašė 16 aukštai išsivysčiusių
kultūrų ir 86 primityvių kultūrų istorijas. Paaiškėjo, jog lytinio potraukio suvaldymas, monogamija,
bei ištikimybė santuokiniame gyvenime glaudžiai siejosi su tos civilizacijos ekonomine, kultūrine,
moksline pažanga. Tuo tarpu išlaisvėjus seksualinio elgesio normoms, šių civilizacijų kultūrinis
žydėjimo metas sunykdavo. Tam prireikdavo maždaug trijų kartų (Vaitoška, 2007).
Mūsų jaunoji karta yra mūsų visuomenės būsimoji kūrėja. Tauta be kultūros – tai tarsi tauta be
sielos. Todėl lytinio susivaldymo skatinimas paauglystėje – tai vidinės kultūros auginimas
bręstančioje ir savo tapatybės beieškančioje paauglio asmenybėje. Nesuvokus ankstyvų lytinių
santykių žalos ir juo skatinant, prisidedame prie moralinių vertybių žlugimo visuomenėje bei
vartotojiškumu paremtų tarpasmeninių santykių kūrimo. Tai tik dar labiau sustiprins šeimos, kaip
svarbiausios visuomenės ląstelės, nestabilumą, bei prisidės prie neurotiškos, savimi nepasitikinčios ir

36
neatsakingos kartos augimo. Paauglystės laikotarpis – tai asmeninio identiteto formavimosi metas,
kuris reikalauja ramybės ir laiko. Ankstyvi seksualiniai santykiai pažeidžia asmens savivartę ir
savigarbą, net gali sužlugdyti lytinės tapatybės formavimosi procesą, o tuo pačių pažeisti santykį su
kita lytimi. Lytinis susivaldymas - tai psichinės sveikatos požymis, padedantis bręsti atsakingai ir
motyvuotai asmenybei. Todėl turėtu būti skatinamas ir propaguojamas, kaip pilnavertės asmenybės
brendimo sąlyga.
Apibendrinant galima teigti, jog visuomenėje vyraujančios sampratos apie draugystę, meilę ir
santuoką yra nuskurdintos, todėl paviršutiniškos ir neatspindi tikrosios esmės. Tokia nuskurdinta
samprata ne tik neatskleidžia žmogaus pašaukimo, bet veikiau klaidina jį, pastūmėdama kurti
nepilnavertiškus santykius. Šios visuomenėje paplitusios sampratos yra persismelkusios vartojimo
nuotaika. Būtent todėl svarbu suvokti draugystės, meilės ir santuokos sampratų svarbą žmonių
tarpusavio santykiams bei paauglių santykio su kita lytimi formavimuisi. Nes paviršutiniškai suprasta
meilė kuria nestabilius, laikinus ir vartojimu paremtus tarpasmeninius santykius. Paviršutiniškai
suprastos draugystės, meilės ir santuokos samprata neišreiškia tikrojo asmens pašaukimo, greičiau
pateikia tik vienpusišką požiūrį į asmenis bei santykius. Šiuolaikinė masinė kultūra, persmelkta
kūniškos meilės, puikiai atspindi meilės sampratos degradacijos procesą. O nuolat augantis skyrybų
skaičius praktiškai parodo meilės nuvertėjimą ir ribotą jos supratimą. Paaugliai, priešingai nei
suaugusieji, nesugeba kritiškai vertinti kultūrinėje aplinkoje pateikiamų vertybių, todėl neretai priima
populiarias vertybes jų nekvestionuodami. Tuomet kyla aiški grėsmė, jog jaunoji karta gali
nesugebėti kurti gilių ir brandžių tarpusavio santykių, nes beveik visa kultūrinė aplinka yra priešiška
krikščioniškąja antropologija paremtai draugystės, meilės ir santuokos sampratai, kuri pabrėžia iš
žmogaus prigimties kylančią meilės esmę bei nurodo pamatinius veikimo principus, kurie remiasi
Dieviškuoju veikimo principu, tai yra meile. Piešingai, masinės visuomenės informavimo priemonės
propaguoja dualistinę asmens sampratą, kuri formuoja kūniška meile paremtų santykių modelį. Jis
pasižymi jausmingumu bei aistringumu, todėl yra trumpalaikis ir nestabilus. Vienpusiškai suprasta
meilė ir priimama tik kaip kūniška, greitai praeina, todėl kelia nusivylimą ne tik pačia meile, bet taip
pat ir meilės pagrindu sudaroma santuoka, bei tarpasmenine draugyste.

37
2. TYRIMO DRAUGYSTĖS, MEILĖS IR SANTUOKOS SAMPRATOS ŽURNALE „PANELĖ“
METODIKA IR DUOMENŲ APTARIMAS
2.1. Tyrimo draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ metodologija

Tyrimas grindžiamas žiniomis, jog turima samprata lemia elgseną (Rich, M.D., M.P.H., 2008, p.
28). Tyrimo metodologiniu pagrindu laikytina krikščioniškoji antropologija.
Remiantis moksline teorine medžiaga, kuri šio darbo teorinėje dalyje buvo išdėstyta, jos pagrindu
buvo išskirta idealinė draugystės, meilės ir santuokos samprata, bei ją sudarantys elementai
krikščioniškosios antropologijos aspektu. Taip pat remiantis teorine dalimi, buvo išskirta draugystės,
meilės ir santuokos samprata, bei ją sudarantys elementai dualistinės antropologijos pagrindu.
1. lentelė
Draugystės, meilės ir santuokos sampratos elementai, krikščioniškosios antropologijos
aspektu.
Draugystė Meilė Santuoka
Pasirinktasis santykis Neapribota laike, ji niekada Egzistuoja nuo žmogaus
Neturi seksualinio aspekto nesibaigia atsiradimo
Yra nepavydi Tai yra valingas veiksmas Jos esmė glūdi pačiame
Bendri idealai ir nuostatos Apima atsakomybę, rūpestį, sukūrimo momente
Sieja tos pačios lyties asmenis pagarbą, bei pažinimą Dievas yra autorius
Nėra būtina rūšies išlaikymui Pamatinis santykis su kitu Yra viena ir neišardoma
Kilniausia iš visų žmogaus asmeniu Niekada nesibaigia
meilių Visuomet nukreipta į kitą Apima pilnutinį savęs
Jai būdinga palankumo meilė asmenį, kaip gėrio troškimas dovanojimą
Priešinga vartojimui Meilės ir gyvybės bendruomenė
Apima visą asmenį (kūną ir Sudaroma laisvu asmens
dvasią) pasirinkimu
Savęs dovanojimas Viešas įsipareigojimas
Neatsiejama nuo gyvybės Sandora
pradėjimo
Reikia patvarumo ir laiko
38
išsiskleisti

2. lentelė
Draugystės, meilės ir santuokos sampratos elementai, dualistinės antropologijos aspektu.
Draugystė Meilė Santuoka
Suvokiama kaip romantiniai Baigtinė, praeinanti Santuoka baigtinė
santykiai, kurie turi erotinės Atsieta nuo gyvybės pradėjimo Skyrybos
meilės atspalvį Suskaldyta asmens samprata Neapima pilnutinio savęs
Savinasi kitą asmenį Kūnas – instrumentas dovanojimo
Būdingas pavydas Seksualinės meilės akcentavimas Socialinis teisinis institutas
Meilė tapatinama su seksu reguliuojamas žemiškosios
Suprantama tik emocijų, jausmų valdžios
lygmenyje

Tyrimo įrankio formavimas

Kadangi, kaip jau buvo minėta, pasirinktų dokumentų analizės paskirtis yra nustatyti
vyraujančias draugystės meilės ir santuokos sampratas, todėl buvo išskirtos 3 kategorijos –
draugystės, meilės ir santuokos – juos atitinkantys požymiai, bei tekste ir teorijoj požymius rodantys
rodikliai. Tyrimo įrankis buvo formuojamas remiantis teorinėje dalyje išskirta draugystės meilės ir
santuokos samprata, kuri paremta krikščioniškąja antropologija, bei dualistine antropologija. Pagal
išskirtas kategorijas bei požymius, kurie nurodo ko konkrečiai dokumentuose yra ieškoma, siekiama
išskirti išryškėjančius teksto prasminius vienetus, kurie padėtų atsakyti kokia draugystės, meilės ir
santuokos samprata žurnale „Panelė“ vyrauja (Bitinas, 2008). Draugystės, meilės ir santuokos
kategorijos, požymiai bei išskirti rodikliai pateikiami 3,4,5,6, 7 ir 8 lentelėse:

3.lentelė
Krikščioniškąja antropologija paremta draugystės kategorija, požymiai, bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Draugystė Santykis neturi erotinio Draugų nesieja aistra, geismas
atspalvio
Neturi pavydo atspalvio Nesisavina vieni kitų
39
Sieja tos pačios lyties asmenis Bičiuliai
Bičiulės
Vienos tiesos matymas Bendri interesai nuostatos

4. lentelė
Krikščioniškąja antropologija paremta meilės kategorija, požymiai, bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Meilė Niekada nesibaigia Amžina
Valingas veiksmas Atsakomybė
Rūpestis
Pagarba
Pažinimas
Apima visą asmenį, kaip kūno ir Kūnas išreiškia vidinę meilės
dvasios vienovę nuostatą kito žmogaus atžvilgiu
Meilė priešinga vartojimui
Lytinio potraukio suvaldymas
iki santuokos
Neatsiejama nuo gyvybės Teigiamas požiūris į gyvybės
pradėjimo pradėjimą

5. lentelė
Krikščioniškąja antropologija paremta santuokos kategorija, požymiai bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Santuoka Viešas įsipareigojimas Vieša priesaika, teisinis
įsipareigojimas
Pilnutinis savęs dovanojimas Santuokinis aktas atviras
gyvybei
Gėrio siekis sutuoktiniui
Viena ir neišardoma Tęsiasi visą gyvenimą

Skyrybos neįmanomos

Ištikimybė sutuoktiniui
Dievas santuokos autorius Santuoka tarp vyro ir moters

Santuokos sakramentas

40
6. lentelė
Dualistine antropologija paremta draugystės kategorija, požymiai bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Draugystė
Tapatinama su erotine meile Draugus sieja aistra, geismas,
romantiniai jausmai
Būdingas pavydas
Savinamasi kitą asmenį
Kito asmens vartojimas

7. lentelė
Dualistine antropologija paremta meilės kategorija, požymiai bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Meilė Yra baigtinė,
Apribota laike
praeinanti

Sielos ir kūno perskyra Kūniška meilė, seksas,


malonumo siekimas

Emocija,jausmas Aistra geismas, prisirišimo


jausmas, stiprus jausmas

Meilė atsieta nuo prokreacijos Kontracepcija, prezervatyvai

8. lentelė
Dualistine antropologija paremta santuokos kategorija, požymiai bei rodikliai
Kategorija Požymiai Rodikliai
Santuoka
Nereikalauja viešo Gyvenimas kartu nesusituokus
įsipareigojimo
Skyrybos
Baigtinė
Neištikimybė

Santuoka atsieta nuo Sutuoktiniai sąmoningai nesiekia


prokreacijos susilaukti vaikų
Vaikai pradedami iki santuokos
Santuoka ir prokreacija atsietos
41
Auginami ne santuokoje

2.2. Tyrimo draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale "Panelė“ metodika.

Tyrimu buvo siekiama nustatyti, kokia draugystės, meilės ir santuokos samprata vyrauja
žurnale „Panelė“. Tyrimui pasirinktas dokumentų analizės – pirminių duomenų rinkimo, kai
dokumentai naudojami, kaip pagrindiniai informacijos šaltiniai - metodas. Duomenų analizė atlikta
pagal penkių etapų metodiką: 1. atrenkami dokumentai analizei ir įvertinami; 2. išskiriamos
dokumento turinio kategorijos, atitinkančios keliamus tikslus; 3. išskiriamos subkategorijos; 4.
išskiriami subkategorijas apibūdinantys rodikliai; 5. nustatoma kiekybinių charakteristikų
skaičiavimo metodika.

Dokumentų atranka

Periodika atlieka svarbų vaidmenį vaikų lektūroje, ji reikšminga vaikų švietimo, lavinimo,
kultūros dalis (Stonkienė, 2002). Todėl atsižvelgiant į išskirtinę žurnalų padėtį periodikoje, analizuoti
buvo pasirinktas žurnalas „Panelė“, kuris orientuotas į vyresnio amžiaus paaugles, t.y. skirtas 15-21
metų jaunimui. Žurnalo „Panelė“ redakcijos teigimu, šis žurnalas yra populiariausias jaunimo tarpe,
kiekvieną mėnesį pritraukiantis apie puse milijono skaitytojų. 2008 metais vykusiame seminare apie
„vaikų ir paauglių spaudos turinį ir etiką“ buvo pastebėta, jog žiniasklaidos vaidmuo paauglio
socializacijos procese yra labai svarbus, todėl kyla grėsmė, kad jaunas žmogus priims tokį pasaulį,
kokį siūlo informavimo priemonės. Šiame seminare buvo pastebėta, kad žurnaluose paaugliams
akcentuojamas seksualumas bei dominuoja žvaigždžių kultas. Šie leidiniai nesiekia formuoti
mąstymo įgūdžių ir prarado edukacinę prasmę, todėl vienintelis tikslas lieka pelno siekimas,
propaguojant populiariąją suaugusiųjų kultūrą. Žurnale „Panelė“, kuris apima 15 – 21 metų jaunimo
amžiaus auditoriją, spausdinami straipsniai, kurie tinka subrendusiai dvidešimtmetei, tačiau gali būti
žalingi besiformuojančiai penkiolikmetės vertybių sistemai (Lakačiauskaitė, 2008). Šiame tyrime
tyrėjas siekė atskleisti, kokia draugystės, meilės ir santuokos samprata vyrauja žurnale „Panelė“.
Buvo analizuojami šio žurnalo straipsniai, bei išskirti teksto prasminiai vienetai, atsakantys į iškeltą
tyrimo tikslą.

Tyrimo imtis
42
Pagal M. Pattoną buvo pasirinkta atsitiktinė tikslinė dokumentų atranka, kadangi
informatyvių vienetų yra daugiau, nei tyrėjas gali aprėpti. Laikantis atsitiktinumo principo
pasirenkami keli vienetai ir sudaroma maža imtis. (Bitinas, Rupšienė, Žydžiūnaitė, 2008). Kadangi
šiame tyrime buvo tiriamas žurnalas „Panelė“, todėl pasitelkus „sulansktytų popierėlių
metodą“(surašomi visi pasirinktų metų žurnalo „Panelė“ numeriai ant atskirų popieriaus skiaučių,
tuomet sulankstomi, sumaišomi ir atsitiktine eiga traukiami). Iš 2010 ir 2011 metų žurnalo „Panelė“
leidinių (viso 24 žurnalo numeriai) buvo atrinkti 10 žurnalo numerių. Tyrėjo manymu, 10 žurnalo
numerių yra pakankamas kiekis, siekiant ištirti, kokia draugystės, meilės ir santuokos samprata
vyrauja žurnale „Panelė“. Žurnalo „Panelė“ leidimo metai (2010m ir 2011m) buvo pasirinkti,
siekiant atspindėti dabartyje vyraujančias sampratas.

. Kiekybinė rodiklių išraiška

Šio tyrimo dokumentai yra pasirinkti žurnalo „Panelė“ numeriai, analizuoti pasitelkiant idealinę
draugystės, meilės ir santuokos sampratą, kuri sudaryta remiantis krikščioniškosios antropologijos
nuostatomis. Siekiant šių dokumentų analizės rezultatams suteikti kokybinę išraišką, dokumento
teksto rodiklių suma vertinama skalėje nuo 1 iki -1. (žr. į 8 lentelę).
Dokumentų analizės kiekybinė rodiklių išraiška šiame tyrime pateikiama grafiniu pavidalu
naudojant MS EXEL programą.
9. lentelė

Tiriamojo dokumento subkategorijas apibūdinančių rodiklių kiekybinė


išraiška draugystės, meilės ir santuokos idealinės sampratos atžvilgiu
Eil. Nr. Apibūdinimas Kiekybinė išraiška
1. Rodiklis visiškai atitinka draugystės, meilės ar santuokos idealinę 1
sampratą
2. Rodiklis neatspindėtas dokumente 0
3. Rodiklis priešingas draugystės, meilės ar santuokos idealinei -1
sampratai

Tyrimo duomenų apdorojimas

43
Dokumentų analizės duomenys apdoroti turinio (content) analizės metodu. Turinio analizės
metodas yra kūrybiškas mąstymo procesas, kuriuo siekiama iškoduoti tekste esančias prasmes
(Mayring iš Bitinas, 2008, p. 230). Vienas pagrindinių tyrėjo uždavinių – atrinkti analizės vienetą
(šio tyrimo atveju analizės vienetas yra žurnalas „Panelė“) bei iš jo išskirti prasminius vienetus, kurie
gali būti žodžiai, sakiniai ar pastraipos, atitinkančius suformuotas kategorijas. Kategorijos yra turinio
analizės šerdis. Tai teiginys apimantis grupę trumpų teiginių(požymių), kuriuos sieja bendras turinys,
teksto prasmė (Bitinas, 2008, p. 231).

Tyrimo eiga

1. Tyrimas buvo pradėtas analizuojant atrinktus žurnalus „Panelė“. Kaip jau buvo minėta, tyrimui
buvo atrinkta 10 žurnalo „Panelė“ numerių. Buvo skaitomi žurnalo numeriuose pateikti
straipsniai. Kadangi kiekvienas žurnalo straipsnis vienokiu ar kitokiu būdu paliečia
tarpasmeninių santykių temą, todėl buvo skaitomi visi straipsniai. Taip pat buvo skaitomos
žurnalo skiltys: „Ingos klausk drąsiai“, bei „sex failai“. Kaip pastebėjo tyrėjas šiose skiltyse
pateikiamas žurnalo „Panelė“ skaitytojų požiūris į santykius.
2. Skaitant žurnalo „Panelė“ straipsnius, tekste buvo ieškoma tam tikrų prasminių vienetų, kurie
atitiktų tyrėjo nusistatytas kategorijas, požymius bei rodiklius ir atradus tekste prasminius
vienetus, jie buvo priskiriami prie tyrėjo išskirtų kategorijų ir požymių.
3. Peržiūrėjus visus pasirinktų žurnalo „Panelė“ numerių straipsnius ir priskyrus teksto
prasminius vienetus prie tyrėjo išskirtų kategorijų ir požymių, toliau pagal nusistatytą
draugystės, meilės ir santuokos idealinę sampratą, siekiant dokumentų analizės rezultatams
suteikti kiekybinę išraišką, teksto rodikliai buvo įvertinti skalėje nuo 1 iki -1.

2.3. Tyrimo draugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ duomenų aptarimas

44
Tyrimas buvo atliktas analizuojant žurnalą „Panelė“. Šio tyrimo siekis buvo išsiaiškinti kokia
draugystės, meilės ir santuokos samprata vyrauja šiame žurnale. Kadangi žurnalo „Panelė“ redakcija
skelbia, jog šis žurnalas yra populiariausias Lietuvoje, todėl galime daryti išvadą, jog žurnale
pateikiamos nuostatos ir vertybės yra priimtinos daugumai žurnalo skaitytojų. Tyrimui šis žurnalas
buvo pasirinktas todėl, kad 2008 metais vykusiame seminare apie „vaikų ir paauglių spaudos turinį ir
etika“ buvo pastebėta, jog žiniasklaidos vaidmuo paauglio socializacijos procese yra labai svarbus,
todėl kyla grėsmė, jog jaunas žmogus priims tokį pasaulį kokį siūlo informavimo priemonės. Šiame
seminare buvo pastebėta, kad žurnaluose paaugliams akcentuojamas seksualumas bei dominuoja
žvaigždžių kultas. Šie leidiniai nesiekia formuoti mąstymo įgūdžių ir prarado edukacinę prasmę, todėl
vienintelis tikslas lieka pelno siekimas propaguojant populiariąją suaugusiųjų kultūrą. Žurnale
„Panelė“ kuris apima 15 – 21 metų jaunimo amžiaus auditoriją, spausdinami straipsniai, kurie tinka
subrendusiai dvidešimtmetei, tačiau gali būti žalingi besiformuojančiai penkiolikmetės vertybių
sistemai (Lakačiauskaitė, 2008).
Gauti analizės duomenys buvo vertinami pagal teorinėje dalyje išskirtą idealinę sampratą, kuri
remiasi krikščioniškąja antropologija. Pagrindiniai teiginiai kuriais tyrėjas remiasi analizuodamas
gautus rezultatus apie draugystės, meilės ir santuokos sampratą yra šie: 1. Draugystė yra santykis tarp
asmenų neturintis erotinio atspalvio. Ji sieja tos pačios lyties asmenis ir yra nepavydi. Tai yra
pasirinktas santykis, kuomet du ir daugiau asmenų sieja bendri interesai, vienos tiesos matymas. 2.
Meilė - neapribota laike, todėl ji niekada nesibaigia ir yra amžina. Tai yra valingas veiksmas, asmens
charakterio nusiteikimas kuris apima atsakomybę, rūpestį, pagarbą bei pažinimą. Kadangi žmogus yra
nedaloma sielos ir kūno vienovė, todėl ir meilė apima visą asmenį, t.y. kūnas išreiškia dvasinį asmens
nusiteikimą. Meilė priešinga vartojimui ir yra neatsiejama nuo prokreacijos, nes kūniška meilės
išraiška yra vaikutis. 3. Santuokos autorius yra pats Kūrėjas, t.y. ji egzistuoja nuo žmogaus atsiradimo
pradžios. Santuoka yra kuriama meilės pagrindu, todėl ji yra viena ir neišardoma. Ji apima viešą
asmenų įsipareigojimą vienas kitam laisvu savo valios pasirinkimu. Taip pat santuoka apima pilnutinį
savęs dovanojimą, kuris kyla iš žmogaus prigimties ir pasireiškia kaip gėrio troškimas sutuoktiniui bei
atvirumas gyvybei.

Draugystės sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo duomenų aptarimas

45
Analizuojant žurnalą „Panelė“ draugystės, kaip santykio tarp asmenų neturinčio erotinio atspalvio
aspektu, pastebima tendencija draugystės sąvoką vartoti dvejopai. Iš vienos pusės ji nusako santykį su
kitu asmeniu, kuris neturi erotinio atspalvio, iš kitos pusės draugystė pateikiama kaip romantiniai
santykiai. Būtent pastarieji žurnale „Panelė“ yra akcentuojami. Kaip jau buvo minėta teorinėje dalyje,
draugystė užsimezgusi tarp skitingos lyties asmenų turi potenciją peraugti į erotinę meilę, nebent kitas
asmuo ar abu yra įsimylėję kitą asmenį. Tai atsiskleidžia žurnale: „Iš pradžių tik draugiškai
susieidavome, bet paskui pastebėjome, kad mus sieja ir jausmai“ (Panelė, 2011 Nr. 2, p. 62) arba „aš
turėjau draugą, jis mane įsimylėjo“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.56). Draugystė, kuri sieja tos pačios lyties
asmenis ir yra nepavydi aspektu analizuojant tekstą, pastebima tendencija draugą ar draugę suprasti
kaip vaikiną ar merginą ir šie santykiai neatsiejami nuo erotinės meilės pvz.:„...per trejus aistringos
draugystės metus Viktorija ir kubietis Lesteris...“ (Panelė 2011, nr. 10, p.32) arba „Praradau nekaltybę
su draugu daugiau nei prieš metus.“( (Panelė, 2011, nr. 10, p.78). Ir nors apie draugystę, kaip apie
santykį neturinti erotinio atspalvio kalbama nedaug, analizuojant žurnalą draugystės, kaip pasirinkto
santykio, kuomet du ir daugiau asmenų sieja bendri interesai, vienos tiesos matymas aspektu išryškėja
keli momentai: draugus sieja bendri interesai pvz.: „visi draugai susiję su mados verslu“ arba „mūsų
(menininkų) draugai – daug pasiekę jauni menininkai“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.32). Taip pat dokumento
analizės rezultatai parodė, jog draugystė turi pavydo aspektą, vis dėl to ši tendencija nėra ryški ir tekste
pasitaikė tik kelis kartus.
Todėl apibendrinant galima pasakyti, jog kalbant apie draugystės sampratą, galima pastebėti, kad
žurnale „Panelė“ egzistuoja tendencija išryškinti draugystę, kaip santykį paremta erotine meile. Kitokia
draugystės samprata nėra išryškinta, o žurnale užsimenama tik tarp kitko, t.y. draugų terminas
vartojamas, bet į jį nesigilinama pvz.: „ tikrai nepavydžiu draugams, kurie dabar jau baigia universitetą
Vilniuje ir Kaune ir su lengva ironija manęs klausinėja kada išsilakstysiu“ (Panelė, 2010, Nr. 9, p. 45).
Toliau sekančioje lentelėje grafiškai pavaizduoti rezultatai gauti analizuojant draugystės sampratą
žurnale „Panelė“ krikščioniškosios antropologijos aspektu. Rezultatai lentelėje parodo kiek teksto
prasminių vienetų atitinka krikščioniškosios antropologijos elementus ir kiek jai prieštarauja (žr. į 9
lentelę).

10. lentelė
Draugystės sampratos žurnale „Panelė“ analizės krikščioniškosios antropologijos aspektu grafinė išraiška

46
Meilės sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo duomenų aptarimas

Analizuojant žurnalą „Panelė“ meilės, kuri yra amžina ir niekada nesibaigia aspektu, tyrimo
duomenys atskleidė, jog vyrauja baigtinės meilės samprata. Vadinasi vyrauja dualistinė asmens
samprata, kuri atmeta žmogaus pamatinį pašaukimą mylėti tokia meile, kuria mus myli Dievas. Iš to
seka kiti duomenys rodantys, kad šiame paaugliams skirtame žurnale vyrauja meilės, kuri suprantama
kaip jausmas, o ne valingas veiksmas samprata. Tai paaiškina kodėl meilė suprantama kaip baigtinė.
Kadangi jausmas ar emocija yra praeinantys, todėl ir meilė suprasta tik kaip jausmas ar emocija yra
baigtinė. Vadinasi santykiai kurie yra modeliuojami meilės suprastos tik kaip jausmas sampratos
pagrindu, yra laikini ir baigiasi drauge su jausmų pabaiga pvz.:„Meilė iki tol nešusi mus ant sparnų,
sudužo atsimušusi į elementarią buitį“ (Panelė, 2010, nr. 12, p.72) arba „Būtent čia staiga užgimė ir taip
pat staiga užgeso meilė iškrypusiam melagiui“ (Panelė, 2010, nr. 6, p.33). Žemiau sekančioje lentelėje
(žiūrėti į 11 lentelę) buvo siekiama pavaizduoti, kiek procentaliai tiriamo žurnalo turinyje atsispindi
meilės kaip jausmo ir kiek meilės kaip valingo veiksmo samprata. Gauti rezultatai parodė, jog žurnalo
turinyje meilė daugiausiai suprantama kaip jausmas ir tik labai nedidele dalimi meilė suprantama kaip
valingas veiksmas.

47
11. lentelė
Meilės kaip jausmo ir meilės kaip valingo veiksmo procentinė išraiška, remiantis gautais tyrimo
rezultatais

Analizuojant žurnalą meilės, apimančios visą asmenį aspektu paaiškėjo, jog yra ryški tendencija
asmenį suprasti dualistiškai, kūną suvokiant tik kaip instrumentinį gėrį asmeniui. Ypač akcentuojami
seksualiniai santykiai tarp skirtingų lyčių, tai yra akcentuojamas seksas, kuris neišreiškia meilės, bet
siekia vartoti kitą asmenį kaip daiktą. Pvz.: „į kiekvieną vyrą žiūriu akimis ir valgau. Atsiranda vis
daugiau vienadienių nuotykių“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.69), taip pat „...mylėdavomės kur papuola: ant
grindų, lovoje ant stalo kriauklėje kur papuola...“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.113); „...Paška norėjo sekso
labai...dažniausiai ir aš pati norėjau“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.60); “...gyvenimas mano dabar kaip
pragaras, bet išgyventi tokius stresus padeda seksas. Daug sekso! Vieniša buvau jau daug metų, bet
šalia visada įsitaiso koks vyras“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.22). Šie pavyzdžiai iliustruoja kūniškos meilės
akcentavimą žurnale skirtame paauglės mergaitėms. Ši samprata ypač įsigalėjusi šiandieninėje
visuomenėje ir akivaizdžiai skverbiasi į žurnalą skirtą paauglėms. Seksualinė tematika žurnale ypač
populiari, tam net skirtas visas puslapis, žurnalo skiltis, pavadinimu „ Sex failai“.
Žurnalo „Panelė“ gauti tyrimų rezultatais apie meilę atskleidė, jog akcentuojama jausminės,
emocinės meilės samprata, kuri turi praeinamumo charakterį, taip pat akcentuojama seksualinė meilės
išraiška, būtent seksas, kuris yra nukreiptas į malonumo siekimą, bei kito asmens vartojimą. Tokia
samprata akivaizdžiai priešinga meilės ir gyvybės neatsiejamumo idėjai. Tai tik patvirtina gauti tyrimo
rezultatai, kuomet meilė suprantama atsietai nuo prokreacijos, o nėštumas įgauna neigiamą atspalvį
jaunų žmonių tarpe, kurių nesieja santuokiniai ryšiai pvz.: „...studijuoju, ketinu pradėti gyventi su
vaikinu, tačiau noriu vartoti kontraceptines tabletes...“(Panelė, 2011, nr. 4, p.76); „...kai mylimės su
48
vaikinu ir naudojame prezervatyvus...“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.76). Vis dėl to žvelgiant iš
krikščioniškosios perspektyvos negalima meilės ir prokreacijos atsieti, nes meilė turi savybę daugintis,
todėl vaikai yra sutuoktinių meilės materializavimasis.
Apibendrinant galima pasakyti, jog gauti tyrimo duomenys patvirtina, kad visuomenėje vyraujanti
dualistinė asmens samprata taip pat atsispindi ir spaudoje skirtoje paaugliams, būtent žurnale „Panelė“,
kurį tyrėjas ir analizuoja. Meilė suprantama kaip jausmas, todėl ji yra praeinanti ir baigtinė. Tuo tarpu
kūniškos meilės akcentavimas išryškina suskaldytą asmens sampratą. Žmogus yra neatsiejama kūno ir
sielos vienovė, jis kūno dėka geba išreiški savo vidinį nusistatymą. Tačiau gryno sekso atveju asmens
kūnas nebyloja meilės, veikiau kito asmens išnaudojimą siekiant juslinio malonumo. Santykiai paremti
vien tik juslinio malonumo siekimu neturi tvirtumo, nes malonumas ir juslinis mėgavimasis nėra gėris
žmones sujungiantis ilgalaikiam tikslui (Wojtyla, 1994, 105). Vaikai ir nėštumas dualistinėje
sampratoje suvokiami kaip asmens laisvės trukdžiai, todėl meilė ir prokreacija, jaunų žmonių tarpe,
remiantis šio tyrimo rezultatais, yra atsietos.
Šio tyrimo rezultatai atskleidė, jog krikščioniškąja antropologija paremta meilės samprata smarkiai
nusileidžia dualistinei asmens sampratai. (žr. į 12 lentelę).
12.lentelė
Meilės sampratos žurnale „Panelė“ analizės, krikščioniškosios antropologijos aspektu, grafinė išraiška

12 lentelėje grafiškai pavaizduoti tyrimo rezultatai nurodo kiek prasminių teksto vienetų atitinka
krikščioniškosios antropologijos elementus ir kiek jai prieštarauja. Didžiausias prieštaravimas matomas
49
meilės, kuri apima visą asmenį sampratos elemente. O žvelgiant į gautus rezultatus lentelėje
akivaizdžiai matome, jog žurnale „Panelė“ vyrauja dualistinė meilės samprata.

Santuokos sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo duomenų aptarimas

Analizuojant žurnalą „Panelė“ santuokos, kuri yra viena ir neišardoma aspektu, tyrimo duomenys
atskleidė, jog santuokos samprata nėra pateikiama kaip viena ir neišardoma. Kadangi jausminė meilė
suvokiama kaip santuokos pagrindas, todėl ir pati santuoka įgyja baigtinę prasmę. Todėl ir skyrybos,
tampa įmanomos, o šiame žurnale gausiai pateikiama jų pavyzdžių: „Skyrybų priežastis absoliutus
charakterių nesutapimas“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.26); „...vestuvinių metinių proga paprašiau skyrybų ir
išsiskyrėme“ (Panelė, 2010, nr. 12, p.38). Toliau sekančioje lentelėje buvo siekiama pavaizduoti
procentaliai kiek tiriamo žurnalo „Panelė“ turinyje santuoka pateikiama kaip baigtinė ir kokį procentą
žurnalo turinyje santuoka užima kaip viena ir neišardoma (žiūrėti į 13 lentelę). Akivaizdu, jog žurnalo
turinyje vyrauja baigtinės santuokos supratimas. Vadinasi skyrybos gausiau ir dažniau akcentuojamos,
nei santuokos, kaip vienos ir neišardomos, supratimas.
13. lentelė
Santuoka baigtinė ir santuoka viena ir neišardoma sampratų procentinė išraiška remiantis gautais
tyrimo rezultatais

Santuoką analizuojant viešo įsipareigojimo aspektu, tyrimo rezultatai atskleidė, jog iš vienos pusės
viešas santuokinis įsipareigojimas daugeliui porų yra siekiamybė. Netgi poros gyvenančios kartu,
gyvenimą nesusituokus suvokia kaip preliudiją į santuoką. Kita vertus, santuokinis įsipareigojimas
suvokiamas kaip nereikalingas ir nebūtinas, ir netgi griaunantis tarpasmeninius santykius pvz.: „kam tų
vestuvių reikia! Esu girdėjusi kai poros susituokia, jų santykiai ima griūti. Man gerai ir taip“ (Panelė,
50
2010, nr. 10, p.39); „...(vestuvių nenori?)nu ne ačiū...tai ko man jau tikrai nereikia, jokių
įsipareigojimų. Aš gi žinau kas būna po jų...po to ateina metas skyryboms “(Panelė, 2010, nr. 8, p.22).
Vis dėl to santuokinis įsipareigojimas nepateikiamas kaip neigiamybė, tačiau gyvenimas
nesusituokus gausiai iliustruojamas šiame žurnale, tapdamas tarsi nebyliu tokių ikivedybinių santykių
palaikytojų pvz.: „...tapome pora, tad gyvename kartu,...vienas kitą labai mylime...neseniai
susižadėjome“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.52); „po 3 dienų pažinties iš karto ėmėme gyventi kartu“
(Panelė, 2010, nr. 10, p.66).
Žurnale „Panelė“ analizuojant santuoką pilnutinio savęs dovanojimo aspektu, kaip atvirumo gyvybei
bei troškimo gėrio sutuoktiniui, tyrimas atskleidė labai įdomius rezultatus. Tyrėjas pastebėjo tendenciją
santuokinį aktą ir prokreaciją atskirti. Tai yra, pastebima tendencija gyvybės pradėjimą ir santuoką
atskirti pvz.: „ nesinorėjome skubotai tuoktis vien tam, kad vaikas gimtų santuokoje“. (Panelė, 2011, nr.
2, p.21); „...susižadėję. kol kas atidėjome vestuves. Iš pradžių trukdė darbai, po to nėštumas“ (Panelė,
2011, nr. 2, p.21); „...vaiką planavom ir jo beprotiškai norėjom...“(nesusituokusi pora) (Panelė, 2011,
Nr. 10, p. 35). Pateikti pavyzdžiai atskleidžia teigimą požiūrį į gyvybę, tačiau jos pradėjimas nebūtinai
siejamas su santuoka. Santuoka yra meilės ir gyvybės bendruomenė, tačiau rezultatai atskleidžia
dviprasmiškumą: vaikai pradedami iki santuokos, tai rodo ikivedybinių lytinius santykius, kurie nėra
paremti laisvos valios įsipareigojimu ir todėl turi tendenciją kryptį į kito asmens išnaudojimą, siekiant
juslinio malonumo. Ikivedybiniuose lytiniuose santykiuose kūnas byloja meilės kalbą, tačiau vidiniam
asmens nusiteikime to dar nėra. Tokia situacija kelia grėsmę asmens orumui, o taip pat vaikų gėriui, nes
vaikas nusipelno būti mylimas ir turėti abu tėvus, jis turi jaustis saugus, todėl pirmiausia tėvai turi
jaustis saugūs, o tam reikalingas laisva valia priimtas viešas įsipareigojimas, vienai ir neišardomai
santuokai.
Nors vestuvių ir santuokos terminai minimi ne katrą, tačiau santuoka kaip paties kūrėjo įsteigta nė
karto nepaminėta. Bažnytinė santuoka paminėta tik kartą. Tai rodo, jog žurnale pateikiama samprata
apie santuoka nėra siejama su Dievu, o veikiau suvokiama kaip socialinis, teisinis įsipareigojimas. Ir
nors viešas įsipareigojimas yra būtinas santuokai, tačiau civilinė santuoka priešingai nei Bažnytinė,
neturi vienumo ir neišardomumo dimensijos, todėl civilinė santuoka dažnai suprantama kaip baigtinė.
Apibendrinant galima pasakyti, jog santuoka, šio tyrimo rezultatų duomenimis, žurnale „Panelė“
nors ir suvokiama kaip viešas įsipareigojimas, tačiau gyvenimas nesusituokus akcentuojamas dar
ryškiau. Tuo pačiu egzistuoja tendencija santuoką ir prokreaciją atskirti. Tokia samprata yra dualistinės
asmens sampratos pasekmė. Į santuoką žmogus yra pakviestas nuo pat sukūrimo, todėl ji nėra
priklausoma nuo žmogaus ar žemiškosios valdžios. Pačiame sukūrimo momente atsiskleidžia

51
santuokinės meilės šaknys, nes juk žmogus būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, sukurtas kaip
vyras ir moteris, sukurtas kaip kūno ir sielos vienovė, savo kūno dėka geba dievišką meilę realizuoti.
Žvelgiant į santuoką iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos, ji yra viena ir neišardoma, tačiau
žurnale „Panelė“ vyrauja dualistinė asmens samprata, todėl santuoka pateikiama kaip baigtinė,
skyrybos yra pasibaigusios meilės priežastis, meilės, kuri beveik išimtinai suvokiama kaip jausmas,
todėl yra baigtinė. Tyrimo rezultatai apie santuokos sampratą pateikiami lentelėje. (žr. į 14 lentelę).
Taigi tyrimo rezultatai dar karteli parodo, jog žurnale „Panelė“ vyrauja dualistine antropologija
paremta santuokos samprata. 14 lentelėje pavaizduoti rezultatai labai aiškiai parodo, jog yra labai ryški
tendencija santuoką suprasti kaip baigtinę, o taip pat tendencija atmesti santuokinį įsipareigojimą ir
gyventi drauge be jo, tai reiškia jog žurnale skirtame paauglėms akcentuojami nesantuokiniai ryšiai, t.y.
kohabitacija.
14. lentelė
Santuokos sampratos žurnale „Panelė“ analizės krikščioniškosios antropologijos aspektu grafinė išraiška

Apibendrinant gautus duomenis analizuojant žurnalą „Panelė“ galima pasakyti, jog žurnale vyrauja
dualistine antropologija paremta draugystės, meilės ir santuokos sampratos. Jos nėra vienareikšmės,
52
tačiau vyraujančios. Gauti duomenys atskleidė, kad žurnale „Panelė“ egzistuoja tendencija išryškinti
draugystę, kaip santykį paremtą erotine meile. Tai yra draugystę suprasti romantinės meilės kontekste.
Kitokia draugystės samprata nėra išryškinta, o žurnale užsimenama tik tarp kitko, t.y. draugų terminas
vartojamas, bet į jį nesigilinama. Tuo tarpu motyvai, kurie draugus sieja išryškinti, kaip bendri
interesai, panašios nuostatos. Meilė daugiausiai suprantama tik kaip jausmas, todėl ji yra praeinanti ir
baigtinė. Tuo tarpu kūniškos meilės akcentavimas išryškina suskaldytą asmens sampratą. Santykių
pamatas yra juslinės meilės samprata, todėl juslinio malonumo geidimas yra vienas pagrindinių tikslų.
Tuo tarpu požiūris į gyvybę, kaip neatsiejama nuo meilės, ypač jaunų žmonių tarpe yra neigiamas, tai
atskleidžia nuolat minimi prezervatyvų, kontracepcijos, spiralių naudojimo atvejai. Šio tyrimo
duomenimis santuokos samprata formuojama gana teigiama, kaip dviejų žmonių meilės bendruomenė,
tačiau meilės, kuri yra suprantama kaip jausmas, todėl ir santuoka suprantama kaip baigtinė. Žurnale
„Panelė“ gausu gyvenimo nesusituokus pavyzdžių, tačiau gyvenimas nesusituokus čia pateikiamas kaip
preliudija į būsimą santuoką. Vis dėl to nors vyrauja teigiamas požiūris į santuoką tačiau, vos vieną
kartą yra paminėta Bažnytinė santuoka. Todėl samprata, jog santuoka yra paties kūrėjo įsteigta nėra
pateikiama. Taip pat kalbant apie prokreaciją, vyrauja tendencija santuoką ir prokreaciją atskirti. Tai
reikšią jog akcentuojamas vaikų gimimas ar pradėjimas dar iki santuokos, taip atmetant santuokos, kaip
meilės ir gyvybės bendruomenės supratimą.
Sprendžiant iš visų gautų rezultatų, žurnale „Panelė“ vyraujanti draugystės, meilės ir santuokos
samprata nėra palanki brandžių ir ilgalaikių santykių plėtojimui. Pagal vyraujančią sampratą, santykiai
remiasi romantinės meilės pagrindu, o kadangi tokia meilė apima jausminę ir emocinę sritį, yra
baigtiniai. Todėl ilgalaikiam santykiam grindžiamiem jausminės meilės samprata iškyla baigtinumo
pavojus. Žurnalas „Panelė“ būdamas populiariausias paauglių žurnalas, pateikia populiarias vertybes,
kurios akivaizdu, yra vertinamos žurnalo skaitytojų. Vis dėl to meilės samprata, kuri yra draugystės ir
santuokos pamatas, pateikiama labai nuskurdinta ir sumenkinta, nes akcentuojamas tik jausminis
meilės elementas. Tokia meilė neišsemia giliausios meilės esmės ir kelia grėsmė brandžių ir ilgalaikių
santykių su kita lytimi užmezgimui.

IŠVADOS

53
1. Meilė yra žmogaus pašaukimas. Jos pagrindu konstruojama draugystė ir santuoka. Ji kyla iš pačios
žmogaus būties, kurią atskleidžia žmogaus sukūrimo momentas. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo
paveikslą, kaip vyras ir moteris. Būdamas dvasinės sielos ir kūno vienovė, savo lytiškumo dėka jis
geba sukurti gilų tarpasmeninį santykį. Būtent bendrystė paremta meile yra žmogaus pašaukimas ir
gyvenimo tikslas. Meilės esmė slypi Dieve, kuris yra amžinas, todėl ir meilė yra amžina, būtent į tokia
meile grįstus tarpasmeninius santykius žmogus yra kviečiamas. Vis dėl to šiandienos visuomenėje
egzistuoja tendencija meilę nupiginti ir sumenkinti, suprantant ją tik jusliniam lygmeny. Ir nors
juslumas yra būdingas žmogui, tačiau jis yra protingas ir turi laisvą valią, todėl tavo lytinį potrukį geba
apvaldyti. Vis tik šiandienoje pastebima tendencija išryškinti kūniškos meilės dimensiją.
2. Paauglystė yra laikotarpis, kuomet formuojasi lytinis tapatumas. Tarpasmeniniai santykiai leidžia
suprasti, ar lytinis tapatumas susiformavo. Kadangi paaugliai labai imlūs aplinkos diktuojamom
vertybėm, iškyla pavojus, kad perėmę visuomenė vyraujančias sumenkintas draugystės, meilės ir
santuokos sampratas, remiantis jomis formuos santykius su kita lytimi. Šiandienos visuomenėje
paplitusio kūno kulto akivaizdoje atsiduria ir paaugliai, tai neišvengimai įtakoja jų santykio su kita
lytimi supratimą, nes kuria ne meile, bet vartojimu paremtus tarpasmeninius santykius.
3. Tyrimas buvo atliktas turinio (content) analizės metodu. Buvo analizuojami žurnalo „Panelė“,
atsitiktinės imties būdu pasirinkti 10 numerių. Remiantis teorine dalimi, buvo suformuota idealinė
draugystės, meilės ir santuokos samprata, krikščioniškosios antropologijos aspektu. Šios sampratos
pagrindu buvo susistatytos kategorijos, pažymiai bei rodikliai, o taip pat siekiant išsiaiškinti kokia
samprata vyrauja, remiantis dualistine asmens samprata, tai pat buvo nustatytos kategorijos, požymiai,
bei rodikliai. Buvo analizuojami pasirinktų žurnalo numerių straipsniai ir pagal išskirtas kategorijas
ieškoma prasminių teksto vienetų.
4. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog žurnale „Panelė“ vyrauja dualistine antropologija paremta
draugystės, meilės ir santuokos samprata. Meilė, kuri yra draugystės ir santuokos pamatas, suvokiama
jusliškai. Todėl meilė suprantama kaip baigtinė, o tokio mąstymo pasekoje, baigtinė yra ir santuoka.
Ypač akcentuojami seksualiniai santykiai, kurie atskleidžia tendenciją vartoti kitą asmenį siekiant
juslinio malonumo. Tokie santykiai neišreiškia meilės, bet melą, nes kūnas kalba meilės kalba, o proto
nusiteikime meilės nėra. Todėl ir draugystė suprantama kaip romantiniai santykiai paremti erotine
meile, o ne kaip kilniausia iš žmogaus meilių, jungianti asmenis bendra tiesa ir nuostatom. Nors
pastebima tendencija teigiamai vertinti santuokinį įsipareigojimą, tačiau tuo pačiu akcentuojama ir
kohabitacija. Taip pat tyrimo rezultatai atskleidė tendenciją atskirti santuoką nuo prokreacijos. Tyrimai
atskleidė kad žurnalas pateikia paviršutinišką draugystės, meilės ir santuokos sampratą, kuri gali kelti

54
grėsmę ilgalaikių brandžių santykių užmezgimui su kita lytimi. Juk žurnalas skirtas jaunimui, kuris dar
tik mokosi kurti tarpasmeninius santykius, todėl neturėdamas praktinės patirties, gali
nekvestionuodamas priimti populiariame žurnale „Panelė“ pateikiamą santykių modelį, kuris remiasi
dualistine draugystės, meilės ir santuokos samprata. Ši samprata neapima giliausios žmogaus esmės,
bei pašaukimo, veikiau kreipia žmogų į egoistinį savęs teigimą, bei kito asmens vartojimą. Todėl tokia
samprata pateikiama paauglėms gali kelti grėsmę ilgalaikių brandžių santykių užmezgimui su kita
lytimi.

LITERATŪRA

55
1. American Psychology association. (2007). Report of the APA Task Force on the Sexualization of
Girls // http://www.apa.org/pi/women/programs/girls/report-full.pdf//. [žiūrėta 2011 10 25]
2. Byer C., Shainberg L., Jones K. (1988). Dimensions of human sexuality. Wm. C. Brown Publishers:
Dubuqe, Iowa.
3. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija. Klaipėda: S. Jokužo
leidykla.
4. Benedictas XVI.(2005) Enciklika „Deus Caritas Est“. 6. //
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/deus-caritas-est.html // [žiūrėta 2011 11 10].
5. Dacquino G. (2003). Baimė mylėti. Vilnius: Katalikų pasaulis.
6. Foucault M. (1999). Seksualumo istorija. Vilnius: Vaga.
7. From E. (2007). Meilės menas. Vilnius: Asveja.
8. Hyde J. S. (1990). Understanding dimensions of sexuality. United States of America: McGraw - Hill
publishing compny.
9. Greenberg J., Bruess C., Conklin S. (2010). Exploring the dimensions of human sexuality. Joness
and Bartlett Publishers: Canada //http://www.google.com/books?
hl=lt&lr=&id=1NC5R0RozBYC&oi=fnd&pg=PR11&dq=dimensions+of+human+sexuality&ots=-
cihh8yLk_&sig=uycK8CnYyFrcel6xmvzJzWRsZ2w#v=onepage&q&f=false//. [žiūrėta 2011 10 10]
10. Juodraitis A., Pocevičienė R. (2008). Paauglių požiūris į ankstyvus lytinius santykius. Jaunųjų
mokslininkų darbai. Nr. 2 (18). //http://www.su.lt/filemanager/download/6445/17_Juodaritis
%20Poceviciene.pdf// [žiūrėta 2011 12 15]
11. Kulpys Ž., Narbekovas A. (2007). Vedybinė kūno prasmė // Soter Nr. 22 (50), p. 25-41.
12. Laumenskaitė E. (200). Ir du taps vienu kūnu. // Naujasis židinys Nr. 11-12, p. 550-556.
13. Lakačauskaitė R. (2008). Vaikams ir paaugliams skirta spauda ignoruoja tradicines vertybes.
Skaitymo metai. //http://www.skaitymometai.lt/index.php?868685281//. [žiūrėta 2011 12 15].
14. Lewis C.S. (2006). Keturios meilės. UAB “Katalikų pasaulio leidiniai”.
15. Legkauskas V. (2008). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga.
16. Lipton B.H. (2011). Tkikėjimo biologija. Kaunas: Mijalba.
17. Lietuvos statistikos departamentas. // http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2421 // [žiūrėta 2011
12 15]
18. May R. (2010). Meilė ir valia. Vilnius: Vaga.
19. Maslauskaitė A. (2004a). Šeimos deinstitucionalizacija: raida, priežastys ir iššūkiai šeimos politikai.
// Šeimos politikos ir teisės iššūkiai Europoje. – Vilnius.
20. Maslauskaitė A. (2004). Lytis, globa ir kultūriniai gerovės kapitalizmo barjerai Lietuvoje. //
Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 3, p. 39-51.
21. Marcinkevičienė D. (2008). Romantinė meilė kaip (sovietinė) socialinė politika. //Colloquia, Nr.
21, p. 96-113.
22. Narbekovas A., Obelenienė B., Pukelis K. (2008). Lytiškumo ugdymo teorija. Kaunas: Vytauto
Didžiojo universitetas.
23. Narbekovas A. (2007). Drovumas – prigimtinis veiksnys, saugantis nuo tapimo priemone kitam //
Soter Nr. 21(49), p. 21-31.
24. Narbekovas A., Obelenienė B., Kulpys Ž., (2010). Sužadėtinių santuokinės meilės samprata.
//Tiltai. Priedas: mokslo darbai. Krikščioniškojo dvasingumo ugdymas. - Klaipėda - KU leidykla, Nr.
41, p. 52-68.
25. Narbekovas A., Obelenienė B., Kulpys Ž., (2011). Katalikų sužadėtinių mielės samprata. //
Socialinis darbas Nr. 10 (1) p. 93-102.
26. Narvekovas A., Meilius K. (2002). Biotechnologijos: pagalba ar iššūkis šeimai kaip institucijai? //
Sveikatos mokslai. Nr. 2 (18)

56
27. Rich M., M.D., M.P.H. (2008). Managing the media monster: the influence of media (from
television to text messeges) on teen sexual behavior and altitudes. The National Compaign to Prevent
Teen and Unplanned Pregnancy. //
http://www.thenationalcampaign.org/resources/monster/Media_Monster.pdf //. [žiūrėta 2011 10 13].
28. Obelenienė B., Narbekovas A. (2007). Moters lytinio tapatumo paieškos modernėjančioje
visuomenėje // Soter Nr. 21 (49), p. 43-63.
29. Obelenienė B., Pukelis K., Vaitoška G. (2007). Lytinio susivaldymo svarba asmenybės brandai //
Sveikatos mokslai Nr. 2 (49), p. 746-756.
30. Obelenienė B. (2010). Lytinio ugdymo ir lytinio švietimo procesų lyginamoji analizė bei lytinio
švietimo integravimo į Lietuvos švietimo sistemą pobūdis. //Soter Nr. 33(61), p. 109-135.
31. Obelenienė B. (2011). Santuokos ir šeimos vienovės vaidmuo šeimos tvarumui, asmenų ir valstybės
gerovei. //Logos 66, p. 98-112.
32. Obelenienė B., Pukelis K. (2009). Lytinio švietimo grėsmė paauglių lytiškumo ugdymuisi bendrojo
lavinimo mokykloje. //Socialinis darbas. Nr. 8(2), p. 65-74.
33. Paškus A. (1995). Žmogaus meilės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
34. Paškus A. (2003). Meilė – žmogaus pašaukimas. Kaunas: Naujasis lankas.
35. Popiežiškoji šeimos taryba (2000). Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė. Auklėjimo šeimoje gairės.
Kaunas: Už gyvybę.
36. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas: Versmė.
37. Prokes M.T. (1996). Towards a Theology of the Body. Michigan: William B. Erdmans publishing
company. Grand rapids
38. Panelė. 2010, Nr. 5.
39. Panelė. 2010, Nr. 1.
40. Panelė. 2010, Nr. 8.
41. Panelė. 2010, Nr. 6.
42. Panelė. 2010, Nr.10.
43. Panelė. 2010, Nr. 12.
44. Panelė. 2011, Nr. 2.
45. Panelė. 2010, Nr. 9.
46. Panelė. 2011, Nr. 4.
47. Panelė. 201, Nr. 10.
48. Sajienė L., Norkutė O. (2007). Jaunuolių rengimo šeimos kūrimui ir gyvenimui šeimoje tendencijos
Lietuvoje. //Soter Nr. 22(50), p. 113-130.
49. Stonkienė M. (2002). Vyraujantys šeimos modeliai ir socialiniai lyčių stereotipai Lietuvos
žurnaluose, skirtuose paaugliams. //http://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/index25e4.html?
show_content_id=526// [žiūrėta 2011 10 25]
50. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuvos vyskupų konferencija. Vilnius:
Katalikų pasaulio leidiniai. 2009.
51. Tidikis R. (2003). Socialinių mokslų tyrimo metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto
leidybos centras
52. Trimakas K. (2002). Asmenybės raida gyvenime. Kaunas: Marijonų talininkų centro leidykla.
53. Ustilaitė S., Juškelienė V., Petronis A. (2007). Paauglių lytinės elgsenos ir jų psichoemocinės
būsenos sąsaja // Soter Nr. 21 (49), p. 85-97.
54. Ustilaitė S., Gudžinskaitė V., Jakučiūnienė D., Petronis A., Narbekovas A., Vaitoška G., Obelenienė
B. (2007). Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimai. Vilnius
55. Vaitoška G. (2007). Laimingojo laukinio būklės ilgesys ir naivioji seksologija, kaip jaunuomenės
tvirkinimo filosofinis pagrindas // Soter Nr. 21(49), p. 97-105.
56. Vaitoška G. (2010). Kas iš vaikų pagrobė gandrą? Katalikų pasaulio leidiniai.
57
57. Vaičiulienė A. (2004). Paauglio psichologija. Vilnius: Presvika.
58. Žukauskienė R. (1996). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
59. West C.(2003) Theology of The Body Explained: a Commentary on John Paul II‘s „Gospel of the
Body“. Boston: Pauline Books & Media.
60. West C. Theology of the body: What is Marriage? Part II. //
http://www.christopherwest.com/page.asp?ContentID=104// [žiūrėta 2011 11 09]
61. West C. Theology of the body: Why sex sells? 2009. // http://www.christopherwest.com/page.asp?
ContentID=112// [žiūrėta 2011 11 10]
62. West C. (2003) Theology of The Body Explained: a Commentary on John Paul II‘s „Gospel of the
Body“. Boston: Pauline Books & Media.
63. Pope John Paul II.(1979). Byblical account of creation analysed, General audience of 12 september.
//http://www.ewtn.com/library/papaldoc/jp2tb2.htm// [ŽIŪRĖTA 2011 10 12] .
64. Wojtyla K. (1994). Meilė ir atsakomybė. Vilnius: Alka.

PRIEDAI

58
Priedas Nr. 1. Daugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo duomenys,
Krikščioniškosios antropologijos aspektu

Kategorija: Meilė

Požymiai Rodikliai Tekstas


Amžina „jų meilė prasidėjo prie Volgos upės ir
Meilė niekada nesibaigia tęsiasi 59 metus“ (Panelė, 2011, nr. 2,
p.52)

„Meilė- tai toks stiprus diejų žmonių


ryšys, kuriam nutrūkus, tiesiog
neįmanoma gyventi. Manau, kad ryšys
tarp mūsų dar ilgai nenutrūks“ (Panelė,
2011, nr. 2, p.53)
Atsakomybė „...į santykius žiūriu su gilia pagarba“.
Tai valingas veiksmas
Rupestis „draugauju su vaikinu...jis sako kad
mane myli, yra geras rūpestingas,
Pagarba tačiau mano nekaltybę nori išsaugoti iki
vestuvių“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.76)
Pažinimas „Meilei reikia pasitikėjimo ir pagarbos
žmogumi“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.54)

Apima visą asmenį, kaip Kūnas išreiškia vidinę „draugauju su vaikinu...jis sako kad
kūno ir dvasios vienovę meilės nuostatą mane myli, yra
geras rūpestingas, tačiau mano
Meilė priešinga nekaltybę nori išsaugoti iki vestuvių“
vartojimui (Panelė, 2011, nr. 4, p.76)

Lytinio potraukio „man atrodo, kad meilė-tai nuostabi


suvaldymas iki santuokos kūrėjo dovana žmonėms. Dėl to mes
neesame vieniši. Galime prisiliesti
vienas prie kitos ne tik ranka, bet ir
širdimi.“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.52)

„Taip santykiai ir prasidėjo,


„tampomės“ beveik metus... Tačiau
nepagalvokit, kad mes kokie
pasileidėliai. Toli gražu... juk Marija
dar nekalta“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.68)

„prisipažinau Viktorijai apie meilę ir


Neatsiejama nuo gyvybės Teigiamas požiūris į kad noriu susilaukti su ja vaikų“
pradėjimo gyvybę santykiuose
59
Panelė, 2011, nr. 10, p.36)

„...vaiką planavom, jo beprotiškai


norėjom“

„abu labai norėjome vaiko...“ (Panelė,


2011, nr. 2, p.21) (nesusituokę)“

Kategorija: daugystė

Požymiai Rodikliai Tekstas

Santykis neturintis Nėra aistros, geismo „Draugės atvykėlės. Kadangi visos čia
erotinio atspalvio gyvename be artimųjų esame labai
atsidavusios, savo draugėmis pasitikiu „

Pasirinktasis santykis Laisvas pasirinkimas


draugo
„ Mano draugės atvykėlės iš kitų šalių.
Vienos tiesos matymas Bendri interesai, Kadangi visos čia gyvename be artimųjų
nuostatos esame labai atsidavusios, savo
draugėmis pasitikiu (Panelė, 2011, nr. 4,
p.70).

„visi draugai susiję su mados verslu“

„mūsų(menininkų) draugai- daug


pasiekę jauni menininkai“ (Panelė,
2011, nr. 2, p.32)

„Labiausiai vertinama draugų savybė


sąžiningumas“ (Panelė, 2011, nr. 2,
p.47)
Bičiuliai Draugės,draugai
Tikra draugystė sieja tos
pačios lyties asmenis Bičiulės “... tarp mano draugų daug bernų“

Neturi pavydo atspalvio Nesisavina vieni kitų


„nelaimė atnešė ne tik netekčių, bet it
Siekia gėrio vienas kitam Gėrio siekimas atradimų – supratau, kad turiu draugų,
draugui(ei) jaučiu didelį palaikymą...“ (Panelė,
2010, nr. 1, p.44)

60
Kategorija: santuoka

Požymiai Rodikliai Tekstas


„...už parašą, kad susituokėme turėjome
Viešas įsipareigojimas Vieša priesaika, teisinis sumokėti apie 2k. Litų“ (Panelė, 2011,
įsipareigojimas nr. 10, p.36)

„...Norėjome paskatinti jaunus žmones


nebijoti santuokinių
įsipareigojimų...suvaidindami vestuves“
(Panelė, 2011, nr. 4, p.26).

„susituokėme po pusmečio nuo


pažinties“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.34).

„pagaliau radau gyvenimo meilę ir ji


sutinka už manęs tekėti“ (Panelė, 2010,
nr. 12, p.50)

„pasakiau būsiu su juo ir viskas. Kai tik


Valentinas pasveiks, kelsim vestuves.“
(Panelė, 2010, nr. 10, p.68)

„jų romanas greitai peraugo į rimtą


meilę, kurią vainikavo ...prabangios
vestuvės.“ (Panelė, 2010, nr. 5, p.24)
Santuokinis aktas „Pirmoji naktis įvyko tik po vestuvių“
Pilnutinis savęs atviras gyvybei (Panelė, 2010, nr. 12, p.50)
dovanojimas
Siekis gėrio „prieš 8 mėnesius mums su vyru gimė
sutuoktiniui dukrytė.“ (Panelė, 2010, nr. 5, p.26)

„labai myliu savo žmoną, kuri netrukus


turi gimdyti“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.44)

„Pagyvenę santuokoje pusmetį


nusprendėm pasidaryti lėlytę“ (Panelė,
2011, nr. 2, p.62)

„nemausiu žiedo, kol nejausiu, kad tai


žmogus su kuriuo noriu turėti vaikų“
(Panelė, 2010, nr. 10, p.25)
Tęsiasi visą gyvenimą „su vyru esame neišskiriami, kartu
Santuoka viena ir būname ir darbe, ir namie.“
neišardoma Skyrybos neįmanomos
„man atrodo, kad meilė-tai nuostabi
Ištikimybė sutuoktiniui kūrėjo dovana žmonėms. Dėl to mes
61
neesame vieniši. Galime prisiliesti
vienas prie kitos ne tik ranka, bet ir
širdimi.“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.52)

Dievas santuokos autorius Santuokos sakramentas „...vestuvėms vykome į rotušę, paskui- į


bažnyčią“ (Panelė, 2010, nr. 1, p.33)

Daugystės, meilės ir santuokos sampratos žurnale „Panelė“ tyrimo duomenys,


Dualistinės antropologijos aspektu

Kategorija: draugystė

Požymiai Rodikliai Tekstas


„..draugavau su mergina ir išsiskyriau...“
Tapatinama su erotine Draugus sieja aistra, (Panelė, 2011, nr. 2, p.26)
meile geismas, romantiniai
jausmai „su vaikinu draugauju nuo 15“ (Panelė,
2011, nr. 2, p.30)

„per trejus aistringos draugystės metus


Viktorija ir kubietis Lesteris...“ (Panelė
2011, nr. 10, p.32)

„iki Viktorijos ilgai draugavau su


kubiete...išsiskyrėme...taigi i merginas
galėjau žiūrėti daugiau nei kaip į
drauges.“ (Panelė 2011, nr. 10, p.32)

„aš turėjau draugą, jis mane įsimylėjo“


(Panelė, 2011, nr. 4, p.56)

„iš pradžių tik draugiškai susieidavome,


bet paskui pastebėjome, kad mus sieja ir
jausmai“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.62)

„...Lietuvoje lieka mano širdies


draugas.“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.45)

„Praradau nekaltybę su draugu daugiau


nei prieš metus.“( (Panelė, 2011, nr. 10,

62
p.78)

„Pasirinkau dabartinį savo draugą


Jamadu, jau beveik metai mudu kartu“
(Panelė, 2011, nr. 4, p.72)

„jau beveik metus draugauju su


prancūzu Bruno Stroka“ (Panelė, 2010,
nr. 9, p.45)

„dabartinis mano draugas baisiai


romantiškas“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.16)

Būdingas pavydas „...sužinojau kad viena draugė nenori


Savinamasi kitą asmenį kad aš su kitomis draugėmis
Kito asmens vartojimas vaikščiočiau į varžybas, nes atseit visas
dėmesys bus man...“ (Panelė, 2011, nr.
4, p.57).

„mano draugės irgi pavydėjo kad


nugriebiau tokį kąsnelį. Pavadinčiau tai
natūraliu noru savintis“ (Panelė, 2010,
nr. 6, p.34)

Kategorija: Meilė

Požymiai Rodikliai Tekstas


Yra baigtinė, „...Taip ją pamilau, kad net pasipiršau,
Apribota laike tačiau ji mane paliko...“ (Panelė, 2011,
praeinanti nr. 10, p.83).

„Meilė pavojingas dalykas“ (Panelė,


2011, nr. 4, p.18).

„meilė iki tol nešusi mus ant sparnų,


sudužo atsimušusi į elementarią buitį“
(Panelė, 2010, nr. 12, p.72)

„...nei viena Naomi meilių netruko


ilgiau nei metus...“ (Panelė, 2010, nr. 12,
p.129)

„kokia bebūtų Sandra, dar ilgai širdyje


63
sėdėjo, tačiau dabar viskas jau praeityje“
(Panelė, 2010, nr. 9, p.25)

„po dviejų metų draugystės už jo ir


ištekėjau. Maniau tai tikra meilė labai
norėjau šeimos. Deja turiu atskleisti
vieną baisią paslaptį...po metų santuokos
jį palikau“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.90)

„būtent čia staiga užgimė ir taip pat


staiga užgeso meilė iškrypusiam
melagiui“ (Panelė, 2010, nr. 6, p.33)

„turiu daug vaikinų ir visi jie


Sielos ir kūno perskyra Kūniška meilė, seksas, skirtingiems reikalams:vakarienėms,
malonumo siekimas pokalbiams, seksui, pasivaikščiojimams,
kelionėms...“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.66)

„į kiekvieną vyrą žiūriu akimis ir


valgau. Atsiranda vis daugiau
vienadienių nuotykių“ “ (Panelė, 2011,
nr. 10, p.69).

„...Klintono seksas atrodo lyg mažutis


pasismaginimas“ (Panelė, 2011, nr. 10,
p.113).

„...mylėdavomės kur papuola: ant


grindų, lovoje ant stalo kriauklėje kur
papuola...“ (Panelė, 2011, nr. 10, p.113).

„Kenedis mylėjosi tiek daug ir moteris


gaudavo taip lengvai,kad...“ (Panelė,
2011, nr. 10, p.113).

„užtikau savo vaikina lovoje su dviem


merginom...bet kartoja kad mane myli“
(Panelė, 2011, nr. 4, p.56).

„...Paška norėjo sekso labai...dažniausiai


ir aš pati norėjau“ (Panelė, 2011, nr. 4,
p.60).

„...kai mylimės su vaikinu ir naudojame


prezervatyvus...“(Panelė, 2011, nr. 4,

64
p.76)

„ ar normalu, kad 19 metų mergina


permiegojo su 3 vaikinais ir tik su pirmu
iš meilės“(Panelė, 2011, nr. 10, p.68)

„nežinau ką daryti, bet visada labai


noriu sekso...atsiranda vis daugiu
vienadienių nuotykių“ (Panelė, 2011, nr.
10, p.69)

„mano mergina nuolat keldavo scenas,


kad su ja tom valandom nesimyliu, lyg
neužtektų visos nakties“ (Panelė, 2011,
nr. 10, p.83).

„Praradau nekaltybę su draugu daugiau


nei prieš metus.“( Panelė, 2011, nr. 10,
p.78)

„Mano vaikinas nori mylėtis dažnai, o


dėmesio skiria mažai, o draugaujame jau
ę metus“ (Panelė, 2010, nr. 12, p.87)

„Su vaikinu draugauju dar tik 2


savaites, o jau mylėjomės 3 kartus...
„(Panelė, 2010, nr. 9, p.65)

“...gyvenimas mano dabar kaip pragaras,


bet išgyventi tokius stresus padeda
seksas. Daug sekso! Vieniša buvau jau
daug metų, bet šalia visada įsitaiso koks
vyras“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.22)

Vieno vyro neužtenka. Pastaruoju metu


aš 10 vyrų turiu ir man vis tiek per
maža“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.22)

„beveik visada susitikdavome mano


namuose. Nieko daugiau neveikdavome,
tik mylėdavomės“ (Panelė, 2010, nr. 6,
p.34)
„Meilė –tai toks jausmas, kai leidi laiką
Emocija,jausmas Aistra geismas, su žmogumi ir supranti, kad tai
prisirišimo jausmas, geriausias momentas tavo gyvenime“
stiprus jausmas (Panelė, 2011, nr. 2, p.54)

65
„iš pradžių tik draugiškai susieidavome,
bet paskui pastebėjome, kad mus sieja ir
jausmai“ (Panelė, 2011 Nr. 2, p. 62)

„meilė iki tol nešusi mus ant sparnų,


sudužo atsimušusi į elementarią buitį“
(Panelė, 2010, nr. 12, p.72)

„...man jau geriau ne tos vilos... ne


turtai, bet jausmai“ (Panelė, 2010, nr.
12, p.72)

„aš pati kurioms svarbiausia jausmai,


meilė.“ (Panelė, 2010, nr. 12, p.72)

„dabar tikiu, kad stiprūs jausmai vėl


ateis ir jiems būsiu pasiruošęs.“ (Panelė,
2010, nr. 10, p.23)

„Paskutiniu metu nežinau kas yra


meilė.gal gyvenime iš vis egzistuoja tik
aistra?“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.42).

„manau tai ką jaučiau, buvo meilė iš


pirmo žvilgsnio.“ (Panelė, 2010, nr. 10,
p.15)

„ Meilė turi daug apibrėžimų, negalima


jos grūsti į standartus...jautėm, kad
galim būti kartu ir nedelsėm.“ (Panelė,
2010, nr. 1, p.30)

„Esu romantikė, tikiu miele ir manau,


kad šį jausmą galima jausti daug kartų
gyvenime.“ (Panelė, 2010, nr. 5, p.18)
„...nuo nepageidaujamo nėštumo
Meilė atsieta nuo Kontracepcija, įsidėjau implantą...“ (Panelė, 2011, nr.
prokreacijos prezervatyvai 10, p.85).

„...studijuoju, ketinu pradėti gyventi su


vaikinu, tačiau noriu vartoti
kontraceptines tabletes...“

(Panelė, 2011, nr. 4, p.76)

„...kai mylimės su vaikinu ir naudojame


prezervatyvus...“ (Panelė, 2011, nr. 4,
66
p.76)

„..jau bus 5 metai, kaip esu įsidėjusi


hormoninę spiralę...Vieną vaiką jau
turiu, todėl artimiausiu metu nėštumo
neplanuoju“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.65).

„ar gali vaikinas mylėdamasis naudoti


ne vieną, o du prezervatyvus? Gal tai
sumažintų tikimybę pastoti?“ (Panelė,
2010, nr. 5, p.74)

„Koks prezervatyvų apsaugos


patikimumas?“

Atsakymas:“...Hormoninės tabletės
patikimesnės už prezervatyvus“ (Panelė,
2010, nr. 5, p.74)

„..jau bus 5 metai, kaip esu įsidėjusi


hormoninę spiralę...“ (Panelė, 2011, nr.
4, p.65)

„...Ghaviras nuo santuokos pradžios


prašė vaikelio, tačiau aš paslapčia nuo jo
geriau kontraceptines tabletes“ (Panelė,
2010, nr. 5, p.50)

Kategorija: Santuoka

Požymiai Rodikliai Tekstas


„....susižadėję. kol kas atidėjome
Nereikalauja viešo Gyvenimas kartu vestuves. Iš pradžių trukdė darbai, po to
įsipareigojimo nesusituokus nėštumas“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.21)

„kam tų vestuvių reikia! esu girdėjusi


kai poros susituokia, jų santykiai ima
griūti. Man gerai ir taip“ (Panelė, 2010,
nr. 10, p.39)

„...tapome pora, tad gyvename


kartu,...vienas kitą labai
mylime...neseniai susižadėjome“

67
(Panelė, 2011, nr. 10, p.52)

„Ilgai gyvenau su tokia mergiote, bet


prieš metus išsiskyriau“ (Panelė, 2010,
nr. 12, p.60)

„po 3 dienų pažinties iš karto ėmėme


gyventi kartu“ (Panelė, 2010, nr. 10,
p.66)

„Palikau, nes norėjo ženytis, o man


vedybų tikrai nereikia. Jis pasipiršo, jau
planavo vestuves. Be to norėjo vaikų ir
kuo greičiau...“ (Panelė, 2010, nr. 8,
p.16)

„Nebus meilės, kol manęs koks nors


vienas ypatingas nepaims. Dabartiniai
tai daro blogai.(vestuvių nenori?)nu ne
ačiū...tai ko man jau tikrai nereikia,
jokių įsipareigojimų. aš gi žinau kas
būna po jų...po to ateina metas
skyryboms “ (Panelė, 2010, nr. 8, p.22)

Geri orgazmai geros savijautos


priežastis. „Sekse nuo šiol esu valdovė.
Valdovė be tabų“(Panelė, 2010, nr. 8,
p.24)

„mūsų vyro ir žmonos žaidimas


pasibaigė labai dideliais pykčiais ir
skandalais“ (Panelė, 2010, nr. 6, p.15)

„Turi merginą, su ja gyveną


Žirmūnuose“ (Panelė, 2010, nr. 6, p.74)

„Kai suėjo 15 su keturiolikmete kaip


vyras su žmona gyvenim.“ (Panelė,
2010, nr. 5, p.56)
Skyrybos „Skyrybų priežastis absoliutus
Baigtinė charakterių nesutapimas“ (Panelė, 2011,
Neištikimybė nr. 10, p.26)

„prieš metus tėvai išsiskyrė mes gerai


žinojom, kad jis turi kitą...“ (Panelė,
2011, nr. 10, p.69)

68
„žmona pripratusi prie vyro
neištikimybės“ (Panelė, 2011, nr. 2,
p.23)

„... mano tėvai išsiskyrė kai man buvo


vos metukai“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.57)

„vasara mano tėvai išsiskyrė...“ (Panelė,


2010, nr. 12, p.18)

„...po 5 gyvenimo metų išsiskyrėm“


(Panelė, 2010, nr. 12, p.38)

„...vestuvinių metinių proga paprašiau


skyrybų ir išsiskyrėme“ (Panelė, 2010,
nr. 12, p.38)

„Nauji namai, naujas vyras, nauji


draugai, sužadėtuvės ir didžiausia
naujiena pagaliau Zvonkė taps mama“
(Panelė, 2011, nr. 2, p.23)

„ su žmona susituokiau 24. užgyvenom


dukrą Andrėją, viskas buvo neblogai,
išskyrus tai, kad žmona į kairę
ėjo...“skyrybos įvyko, nes žmona
pradėjo į kairę eiti visiems matant.
(Panelė, 2010, nr. 9, p.25)

„Tai buvo greitai įsiplieskę ir taip pat


greitai užgesęs tarnybinis romanas su
vedusiu vyru“ (Panelė, 2010, nr. 9, p.30)

„Nebus meilės, kol manęs koks nors


vienas ypatingas nepaims. Dabartiniai
tai daro blogai.(vestuvių nenori?)nu ne
ačiū...tai ko man jau tikrai nereikia,
jokių įsipareigojimų. aš gi žinau kas
būna po jų...po to ateina metas
skyryboms “ (Panelė, 2010, nr. 8, p.22)

„Būdama 18 susituokiau...2 metus mūsų


santuoka truko, nebegalėjau ilgiau.
Paprašiau skyrybų“ (Panelė, 2010, nr. 8,
p.44)

„po dviejų metų draugystės už jo ir


69
ištekėjau. Maniau tai tikra meilė labai
norėjau šeimos. Deja turiu atskleisti
vieną baisią paslaptį...po metų santuokos
jį palikau“ (Panelė, 2010, nr. 8, p.90)

„ padaviau pareiškimą skyrybom iš


karto išvariusi. Teismas išskyrė iš kart,
išvadavo mane nuo jo“ (Panelė, 2010,
nr. 1, p.21)

„santuoka truko vos puse metų“ (Panelė,


2010, nr. 5, p.5)
„šeimos pagausėjimą tenka atidėti.
Santuoka atsieta nuo Sutuoktiniai Vaikai sunkiai suderinami su tokiu
prokreacijos sąmoningai nesiekia gyvenimo būdu...“
susilaukti vaikų
„..jau bus 5 metai, kaip esu įsidėjusi
hormoninę spiralę...Vieną vaiką jau
turiu, todėl artimiausiu metu nėštumo
neplanuoju“ (Panelė, 2011, nr. 4, p.65)

„...Ghaviras nuo santuokos pradžios


prašė vaikelio, tačiau aš paslapčia nuo jo
geriau kontraceptines tabletes“ (Panelė,
2010, nr. 5, p.50)
Vaikai pradedami iki „Rasa pastojo ir susituokė...“ (Panelė,
Santuoka ir prokreacija santuokos 2011, nr. 10, p.26)
atsietos
Auginami nesantuokoje „ nesinorėjo skubotai tuoktis vien tam,
kad vaikas gimtų santuokoje“. (Panelė,
2011, nr. 2, p.21)

„....susižadėję. kol kas atidėjome


vestuves. Iš pradžių trukdė darbai, po to
nėštumas“ (Panelė, 2011, nr. 2, p.21)

„Atrodė kad visą laiką buvime kartu, bet


tik viena to norėjau. Kai gimė vaikas, jis
nutraukė santykius ir grįžo pas žmoną“
(Panelė, 2010, nr. 9, p.30)

„...juk tekėjau jau būdama nėščia“


(Panelė, 2010, nr. ą, p.33)

70