Está en la página 1de 346

Versta iš:

Estelle Maskame
DID I MENTION I MISS YOU? The Dimily Trilogy
Black &White Publishing Ltd., Edinburgh, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos


nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų


bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN978-609-01-2770-4
©Estelle Maskame, 2016
©Black and White Publishing, Ltd., 2016
©Viršelio nuotraukos, Songquan Deng / „Shutterstock“, vita khorzhevska /
„Shutterstock“, Josemaria Toscano / „Shutterstock“, Anastasiya Domnitch /
„Shutterstock“
Knygos dizainas: stuartpolsondesign.com
©Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Venskevičiūtė, 2017
©Leidykla „Alma littera“, 2017
Visiems pasaulio Taileriams ir Idenoms.
No te rindas.
/ Ӵ^

Vanduo šaltas, bet vis tiek įsibrendu iki kulkšnių. Rankose


laikau „Converse“ sportbačius, raištelius apsukusi apie pirš­
tus; kaip visada kyla vėjas. Tamsu, tad toli nematau per žemas
bangas, bet vis girdžiu aplink mane šniokščiantį ir banguojan­
tį vandenyną ir kone užsimirštu esanti ne viena. Dar girdėti
sproginėjantys fejerverkai, juokas ir balsai, šventės triukšmas
ir džiūgavimai. Beveik pamirštu, vos akimirką, kad šiandien -
Liepos ketvirtoji.
Pro mane per vandenį pralekia mergina ir išsklaido ramią,
švelnią mano nuotaiką. Ją nusiveja vaikinas. Greičiausiai šir­
dies draugas. Pūškuodamas pro šalį netyčia aptaško mane
vandeniu, tada garsiai kvatodamas sugriebia merginą ir prisi­
traukia. Nejučiomis sugriežiu dantimis, o mano pirštai su ap­
vyniotais aplink juos raišteliais susigniaužia į kumštį. Jaunuo­
liai maždaug mano metų, bet nesu jų mačiusi. Greičiausiai ne
vietiniai, o atkeliavę iš kokio nors kaimyninio miesto į Santa
Moniką švęsti senos geros Liepos ketvirtosios. Nesuprantu,
kodėl. Juk per šią šventę čia nieko ypatinga nevyksta. Fejer­
verkai uždrausti, tai antrasis pagal nesąmoningumą įstatymas,
su kuriuo esu susidūrusi per visą gyvenimą. Pirmasis - kad
Oregone neleidžiama vietos gamtinių dujų gavyba. Tad fejer-

7
verkų ir nėra, tie, kurie matyti iš čia, rengiami tik pietuose,
Marinoje del Rei, ir šiaurėje, Pasifik Paliseidse. Jau po devintos
vakaro, tad fejerverkai ką tik ėmė poškėti ir vienur, ir kitur. To­
lumoje dangų nušviečia spalvos, jos negausios ir neryškios, bet
to pakanka turistų ir vietos gyventojų džiaugsmui.
Porelė dabar bučiuojasi vandenyje, tamsoje, ją nušviečia
iš Ramiojo Vandenyno parko atsklindančios šviesos. Nusuku
akis. Patraukiu tolyn nuo molo ir lėtai brendu per Ramųjį van­
denyną tolyn nuo to Liepos ketvirtosios sujudimo. Ant molo
žmonių daugiau. O čia, paplūdimyje, ne taip judru, tad galiu
kvėpuoti. Šiais metais tiesiog nepatiriu viso to Nepriklausomy­
bės dienos jaudulio. Su šia diena susiję per daug atsiminimų,
apie juos galvoti nenoriu, tad brendu palei krantą vis tolyn.
Sustoju tik išgirdusi Reičelę, ji šaukia mane vardu. Iki tol
buvau pamiršusi, kad laukiau jos grįžtant. Pasisuku vandenyje
į savo geriausią draugę, striksinčią ir bėgančią per smėlį prie
manęs. Jai aplink galvą apsukta skarelė su Amerikos vėliavos
dryžiais, rankose ji laiko dvi ledų porcijas. Gal prieš penkio­
lika minučių buvo nuėjusi jų pirkti į „Soda Jerks“, ši parduo­
tuvė, kaip ir daugelis kitų prie molo, šįvakar dirba ilgiau nei
paprastai.
- Dar suspėjau prieš uždarant, - prataria kiek uždususi Rei-
čelė. Į uodegą suimti jos plaukai švysteli per pečius, ji sustoja
ir paduoda man ledų porciją pirmiau lyžtelėjusi, kas nutekėjo
per smilių.
Išbrendu iš vandens ir šyptelėjusi jai padėkoju. Ištisą vakarą
tylėjau ir vis dar negaliu apsimesti, kad man viskas gerai, kad
esu laiminga kaip visi. Laisvąja ranka paimu ledus, kita vis dar
laikau raudonus „Converse“ sportbačius - šiandien raudonas
apavas yra didžiausias mano patriotiškumo ženklas - ir grei­
tai nužvelgiu ledus. Jie vadinami „Tobogano karusele“ - toks

8
įrenginys sukasi Lufo hipodrome. Kavinė „Soda Jerks“ yra už
kampo. Esu namie jau tris savaites, tad ne kartą buvome ten
užsukusios ledų. Šiomis dienomis ledų pertraukėlės išties daž­
nesnės už kavos pertraukėles. Ledai labiau paguodžia.
- Visi yra ant molo, - primena Reičelė. - Gal ir mes ten
eikim, - siūlo atsargiai, lyg tikėdamasi, kad tuojau pat ją nu­
trauksiu savuoju „ne“. Tada nuleidžia mėlynas akis į ledus ir
greitai jų atsikanda.
Kol ji valgo, mano akys jai per petį nuslysta iki molo. Ramio­
jo Vandenyno apžvalgos ratas rodo kasmetinę Liepos 4-ajai
skirtą programą - tūkstančiai šviesos diodų užprogramuoti
blykčioti raudonai, mėlynai ir baltai. Tai prasidėjo iškart po
aštuonių, nusileidus saulei. Mudvi stebėjome švieseles kelias
minutes, bet jos greitai atsibodo. Sulaikiusi atodūsį žvilgsniu
perbėgu lentinį taką. Ten tikrai daugybė žmonių, bet nebeno­
riu daugiau bandyti Reičelės kantrybės, tad sutinku.
Apsigręžusios patraukiame paplūdimiu nardydamos tarp
žmonių, kurie vakaroja ant smėlio, ir tylėdamos valgome ledus
iš plastikinių išsinešti skirtų indelių. Po kelių minučių stabteliu
apsiauti savo sportbačių.
- Ar jau susisiekei su Megana?
Slėpdama batraiščių galus sportbačiuose pakeliu akis į
Reičelę.
- Nemačiau jos.
Atvirai kalbant, nė neieškojau, nors Megana yra sena mūsų
draugė. Ir tiek. Bet ji vasarai grįžo namo, tad Reičelė stengiasi
mus tris vėl suburti.
- Kada nors susitiksim, - prataria ji ir iškart pakeičia temą: -
Girdi, švieselės šiemet užprogramuotos blykčioti „Daft Punk“
dainos ritmu!

9
Ji šokteli pirmyn, apsisuka smėlyje ir ima judinti pečius pir­
myn atgal. Sugriebia mano laisvąją ranką, prisitraukia mane ir
plačiai šypsodama, tiesiog švytėdama sukasi ratu. Nenoromis
truputį pašoku su ja, nors muzikos negirdėti.
- Dar viena vasara, dar vieni metai.
Atsitraukiu nuo draugės, stengdamasi neišmesti ledų, ir nu­
žvelgiu ją. Reičelė vis siūbuoja, šoka pagal nežinia kokią jos
galvoje skambančią dainą. Užsimerkia, vėl ima suktis, o aš gal­
voju apie jos žodžius. Dar viena vasara, dar vieni metai. Ket­
virtą vasarą mudvi geriausios draugės, ir, nors pernai buvome
trumpam išsiskyrusios, esame artimos kaip visada. Nebuvau
tikra, kad Reičelė atleis už mano klaidas, bet ji atleido. Sugebė­
jo jas pamiršti, nes buvo svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, pirkti
man ledus ir rengti keliones po valstiją, kad prasiblaškyčiau,
kad geriau jausčiausi. Sunkiais laikais reikia geriausių draugų.
Nors pernai man teko iškeliauti į Čikagą ir gyventi pirmuo­
sius metus koledže, likome geriausios draugės. Dabar grįžau į
Santa Moniką ir būsiu čia iki rugsėjo, tad turime gražaus laiko
būti kartu.
- Renkasi minia! - šūkteliu jai. Mano lūpų kampučiai pa­
kyla, šypsausi, nes Reičelė kaipmat atsimerkia, apsidairo, jos
skruostai nurausta. Keli žmonės netoliese žiūrėjo, kaip ji šoka
tyloje.
- Metas sprukti, - sušnibžda Reičelė, sugriebia mane už
riešo ir leidžiasi bėgti. Tempia mane per paplūdimį, mums iš
po kojų žyra smėlis, aidi mūsų juokas, ir man telieka lėkti su
ja. Toli nebėgame, tik keliolika metrų, kad paspruktume nuo
žiūrovų.
- Pasiteisinsiu, - šniokštuoja ji, - Liepos ketvirtąją galima
apsikvailinti. Tai toks virsmo ritualas. Šitaip pabrėžiama, kad
esam laisva tauta. Žinai, galim daryti, ką tik, po galais, norim.

10
Norėčiau, kad taip būtų. Jei ko išmokau per devyniolika
savo metų šiame pasaulyje, tai kad nieku gyvu negalime daryti,
ko tik, po galais, norime. Negalime išgauti savo dujų. Negali­
me laidyti fejerverkų. Negalime paliesti Holivudo riboženklio.
Negalime pažeisti įstatymų. Negalime bučiuoti savo įbrolių.
Aišku, galėtume visa tai daryti, bet turėtume būti tokie drąsūs,
kad atsakytume už pasekmes.
Vartau akis priešais Reičelę, kol lipame laiptais iki molo, o
iš Ramiojo Vandenyno parko sklindanti muzika vis garsėja.
Apžvalgos ratas vis dar žybčioja raudonai, mėlynai ir baltai.
Visas pramogų parkas apšviestas, nors ir ne tokiomis patrio­
tinėmis spalvomis. Mums braunantis per automobilių aikštelę
prie molo, landžiojant tarp mašinų, kurios stovi per arti viena
kitos, pastebiu Džeimį. Jis su savo mergina Džene. Juodu susi­
tikinėja jau beveik dvejus metus. Automobilių aikštelės kam­
pe jis prispaudęs ją prie seno nutrinto ševrolė keleivio durelių.
Juodu glamžosi. Akivaizdu.
Reičelė irgi bus pastebėjusi porelę, nes stabtelėjusi įsmeigia
į ją akis.
- Girdėjau, jis turi bėdų, - sumurma ji. - Tikra savo brolio
kopija, kai šis buvo jo metų, tik Džeimis šviesiaplaukis.
Beveik nejučia mesteliu Reičelei įspėjamą žvilgsnį, nes ji pa­
minėjo Džeimio brolį, mano įbrolį. Mudvi apie jį nekalbame.
Netariame jo vardo. Nebeminime. Reičelė pamato įsitempusį,
griežtą mano veidą ir suvokusi savo klaidą skubiai atsiprašo,
delnu užsidengdama burną.
Truputį atsipalaidavusi vėl žvilgteliu į Džeimį ir Dženę. Juo­
du vis dar bučiuojasi. Pakėlusi akis į dangų sviedžiu nebaigtus
valgyti ledus šiukšliadėžėn ir kostelėjusi sušunku:
- Nepamiršk kvėpuoti, Džei!

n
Reičelė kvatojasi iki uždusimo ir žaismingai ploja man per
petį. Džeimis pakelia žibančias akis, jo plaukai sutaršyti, o aš
ištiesiu ranką ir pamojuoju. Dženė, rodos, grius negyva iš ne­
patogumo pamačiusi mane, o įbrolis tiesiog susinervina, kaip
visada, kai mėginu jam ką nors pasakyti.
- Eik velniop, Idena! - subliūva jis per visą aikštelę; tarp
mašinų nuaidi šaižus balsas. Sugriebęs Dženę už rankos apgrę-
žia ją ir nusitempia tolyn nuo mūsų. Greičiausiai visaip sten­
gėsi šįvakar pasprukti nuo Elos, nes jei trokšti pabūti vienas su
mergina, tikrai nenori būti pastebėtas mamos.
- Jis vis dar nesikalba su tavimi? - liovusis kikenti paklausia
Reičelė.
Gūžteliu pečiais ir vėl patraukiu pirmyn, pirštais liesdama
plaukų galiukus. Jie dabar ataugę kiek žemiau pečių. Nusikir­
pau žiemą.
- Aną savaitę paprašė paduoti druskos, - sakau. - Ar tinka?
-Ne.
- Tada, vadinasi, vis dar nesikalbam.
Džeimis ne per labiausiai mane mėgsta. Ne todėl, kad jam
septyniolika ir jis patiria bendravimo sunkumų, nei iš šio, nei
iš to prasidėjusių praėjusiais metais, bet kad jam vis dar bloga
nuo manęs. Ir nuo vyresniojo brolio. Džeimis negali pakęsti
nė vieno iš mūsų; nors daugybę kartų stengiausi jį įtikinti, kad
nebėra dėl ko nerimauti, jis manimi netiki. Paprastai išlekia iš
kambario ir dar trenkia durimis ar net dvejomis.
Sutrikusi atsidustu, ir mudvi su Reičele toliau traukiame len­
tiniu taku, kur tebėra daugybė žmonių, kaip buvo prieš kelias
valandas. Būriuojasi daug tėvų su mažais vaikais, daug šunų
šmirinėja palei kojas. Daug jaunų porų, tokių kaip ana pora
paplūdimyje, įsibridusi į vandenį. Negaliu žiūrėti į jas. Regint
sunertas rankas ir šypsenas vienas kitam, man ima mausti pil-

12
vą. Neatrodo, kad jame plazda drugeliai, o tiesiog skauda. Kaip
visada nekenčiu visų porų, kurias tik pamatau.
Po kelių minučių Reičelė stabteli pasišnekučiuoti su kelio­
mis pažįstamomis bendramokslėmis. Miglotai prisimenu tas
merginas, prieš kelerius metus susidurdavau su jomis mokyk­
loje ar promenadoje. Nepažįstu jų. O jos mane pažįsta. Dabar
visi mane pažįsta. Juk esu ta pati Idena, mergina, sulaukianti
pasibjaurėjimo kupinų žvilgsnių, iš manęs tyčiojamasi ir šai­
pomasi, kad ir kur būčiau. Kaip tik tai vyksta ir dabar. Nors
stengiuosi šiltai šypsotis toms sutiktoms mergaitėms, atsako
nesulaukiu. Abidvi piktai pašnairuoja į mane ir nusisuka, pri­
eina arčiau Reičelės ir visiškai neketina su manimi bendrauti.
Sučiaupiu lūpas, suneriu rankas ant krūtinės ir spardydama
lentas po kojomis laukiu, kol draugė baigs kalbėtis.
Šitaip esti kaskart, kai grįžtu namo į Santa Moniką. Žmonės
čia manęs nebemėgsta. Mano, kad esu kuoktelėjusi ir keista.
Yra kelios išimtys, kaip antai mama ir Reičelė, bet tik tiek. Visi
kiti tiesiog smerkia mane, nors ir nežino visos istorijos. Tur­
būt blogiausia buvo, kai pernai grįžau Padėkos dienos šventei.
Tada nuo praėjusio rugsėjo pirmą kartą atsidūriau namie, o
gandai vos per mėnesį, kol manęs nebuvo, pasklido kaip ugnis.
Tad per Padėkos dieną visi jau žinojo viską. Iš pradžių nesu­
vokiau, kas dedasi ir kodėl viskas staiga pasikeitė. Nesupratau,
kodėl Keitė Vans, su kuria mokykloje kartu lankiau kelias pa­
mokas, nuleido galvą ir nusigręžė į kitą pusę, kai jai pamojavau.
Kodėl jauna mergina, aptarnavusi mane kavinėje, nusikvatojo
bendradarbei į akis, man išeinant. Nenutuokiau, kas dedasi, iki
pat sekmadienio, kai Los Andželo oro uoste laukiau skrydžio
į Čikagą. Tada visiškai nepažįstama mergina tyliai manęs pa­
klausė: „Ar ne tu susitikinėjai su savo įbroliu?“

13
Reičelė ilgai nesišnekučiuoja, kas kelios sekundės žvilgčioja
į mane lyg mėgindama patikrinti, ar viskas gerai. Nors kaskart,
jai pažvelgus, nerūpestingai trukteliu pečiais, kad ji manytų,
jog taip ir yra, vis tiek nutraukia pokalbį - pasako merginoms,
kad mums reikia kažin kur eiti, nors iš tiesų nieko mums nerei­
kia. Todėl ir myliu Reičelę.
- Daugiau su jomis nesikalbėsiu, - pareiškia ji tvirtu balsu,
merginoms nuėjus, išmeta ledus į šiukšliadėžę ir ima mane už
parankės. Tada taip staigiai krypteli mane Ramiojo Vandenyno
parko pusėn, kad vos nenusisuku sprando.
- Atvirai kalbant, man tai neberūpi, - mėginu jai pasakyti.
Skinamės kelią per minią, - ji nebeatrodo tokia gausi, kai esa­
me jos dalis, - ir leidžiuosi Reičelės tempiama lentiniu taku.
- Aha, - santūriai atitaria ji lyg netikėdama.
Ketinu toliau įrodinėti, kad man nieko netrūksta ir šiaip
viskas kuo puikiausiai, bet man nespėjus prasižioti kai kas pa­
traukia mūsų dėmesį. Nežinia iš kur išdygsta Džeikas Maksve-
las ir kaip įbestas užstoja mums kelią. Jis dar senesnis mudvie­
jų draugas nei Megana, ir šįvakar jau buvome jį sutikę. Prieš
porą valandų, dar daugmaž blaivų. Dabar taip apie Džeiką ne­
pasakytum.
- Štai kur jūs! - suėmęs už rankų jis mus atskiria ir seilėda­
masis pabučiuoja mums krumplius.
Tai pirmoji vasara, kai Džeikas grįžo namę iš Ohajo. Jau
spėjau susidurti su juo anksčiau, pirmą kartą per dvejus me­
tus, ir mane nustebino jo barzda, o jis dar labiau nustebo, kad
tebegyvenu Santa Monikoje. Kažkodėl Džeikas manė, kad se­
niausiai grįžau į Portlandą. Jei nekreipsime dėmesio į barzdą
ir visokius mūsų spėjimus apie vienas kitą, jis atrodo nepasi­
keitęs. Vis toks pat mergininkas, vis dar nė nemėgina to neigti.
Kai Reičelė Džeiko paklausė, kaip sekasi, jis atsakė, kad ne per

14
nuostabiausiai, nes abidvi jo merginos ką tik jį paliko, o jis ne­
supranta, kodėl. Lyg nebūtų aišku.
- Iš kur gauni alaus? - klausia Reičelė, raukydama nosį
ir traukdama ranką iš jo delno. Ji stengiasi perrėkti muziką,
sklindančią nuo Ramiojo Vandenyno parko.
- Iš Ti Džei, - atsako Džeikas. Jeigu kartais nežinotume,
kas jis, Džeikas akimis ir nykščiu parodo sau už nugaros. Ti
Džei turi butą paplūdimyje. Lyg kada nors galėčiau pamiršti.
Man sugniaužia paširdžius vien nuo prisiminimų. - Jis mane
čia atsiuntė surinkti būrio. Ar esate nusiteikusios dūzgėms?
Tariant šį žodį, Džeiko akys žybteli, o man sunku rimtai
žiūrėti į jo dėvimus berankovius marškinėlius. Ant jų nupieš­
tas erelis virš JAV vėliavos, per erelio kojas eina užrašas di­
džiosiomis raidėmis: LAISVĖ. Atrodo visiškai juokinga, bet
ne taip beprotiška kaip laikina erelio tatuiruotė, kurią Džeikas
išdidžiai užsiklijavęs ant kairio skruosto. Imu abejoti, ar jis ap­
svaigęs tik nuo alaus.
- Dūzgės? - pakartoja Reičelė. Pasikeičiame žvilgsniais, ir
iš draugės akių galiu iškart pasakyti, kad ji norėtų ten eiti.
- Taip, taip, - tvirtina Džeikas, entuziastingai mums vypso-
damas pro tą savo barzdą. - Yra alaus statinėse ir visko! Nagi,
juk Liepos ketvirtoji. Savaitgalis. Turit ateiti. Visi bus ten.
Susiraukiu:
-Visi?
- Ti Džei ir visi vaikinai, Megana su Džaredu jau ten, vėliau
ateis Dinas, manau, Ostinas Kamer...
- Pasuoju.
Džeikas liaujasi kalbėjęs, jo vypsnį pakeičia sutrikimo iš­
raiška. Jis pažvelgia į Reičelę ir, esu tikra, labai greitai pavarto
akis. Tada vėl įsmeigia jas, gerokai paraudusias, į mane, švel­
niai suima už pečių ir papurto.

15
- Eiiii, - vaikinas dramatiškai išplečia akis ir apsimeta ati­
džiai apžiūrintis mano veidą. - Kurgi, po velnių, Idena? Aišku,
nemačiau jos begalę laiko, bet vos per dvejus metus ji tikrai
negalėjo tapti tokia nuoboda.
Man visai nejuokinga, nusipurtau Džeiko rankas ir žingte­
liu atgal. Jis nėra man artimas draugas, netgi visai ne draugas,
tad nemanau turinti jam aiškintis. Tad toliau tyliu nudelbusi
akis į savo sportbačius ir vildamasi, kad Reičelė kaip visada įsi­
terps ir mane išgelbės; pastaruoju metu tik to ir viliuosi. Esu
priklausoma nuo Reičelės, noriu, kad ji visiems aiškintų, jog
iš tiesų nesusitikinėjau su savo įbroliu ir niekada nesusitikinė­
siu. Esu priklausoma nuo jos, ji turi apsaugoti mane nuo tokių
aplinkybių, kokiomis galėčiau susidurti su Dinų. Man vis dar
labai gėda susitikti su juo dėl to, kas nutiko, ir abejoju, ar jis
nori turėti su manimi kokių nors reikalų. Niekas nenori turėti
reikalų su buvusiomis merginomis, ypač neištikimomis.
Kaip visada girdžiu Reičelę sakant Džeikui:
- Ji neprivalo eiti, jeigu nenori.
Ir toliau spoksau į savo sportbačius, nes kaskart, Reičelei
atėjus į pagalbą, jaučiuosi vis labiau silpnesnė ir apgailėtina.
- Negali amžiais jo vengti, - sumurma Džeikas. Jo balsas
skamba rimtai; pakėlusi akis suprantu, jog vaikinas nė kiek ne­
abejoja, kad nenoriu eiti į vakarėlį dėl Dino. Neketinu to neigti,
tad tiesiog gūžteliu pečiais ir pasitrinu smilkinį. Žinoma, yra
ir kita priežastis. Tai dėl jos man smilktelėjo per širdį. Anąsyk
vakarėlyje buvau su savo įbroliu. Kaip tik dėl to nenoriu vėl ten
atsidurti šiąnakt.
- Tu eik, - paraginu Reičelę po akimirkos tylos. Matau, kad
ji labai norėtų eiti į tą vakarėlį, bet žinau, jog greičiausiai atsi­
sakys pasiūlymo, kad nepaliktų manęs vienos. Taip elgiasi ge­
riausios draugės. Kita vertus, geriausios draugės dar geba rasti

16
kompromisą. Reičelė šįvakar jau rami, kad išgyvenau baisiąją
dieną, tad tikrai noriu, kad ji prasiblaškytų. Liepos ketvirtoji
šiemet švenčiama penktadienį, todėl daugybė žmonių ketina
kaip reikiant pašėlti. Derėtų ir Reičelei.
- Einu, susirasiu Elą ar dar ką nors.
- Aš galiu neiti.
Netgi man matyti, kad draugė meluoja.
- Reičele, - tvirtai ištariu ir galva linkteliu Ti Džei buto
link. - Eik.
Susirūpinusi ji pirštais gnaibo apatinę lūpą ir kurį laiką
svarsto. Šįvakar mano draugė nedaug pasidažiusi, - dabar ji
retai dažosi, - tad atrodo kaip septyniolikmetė, tikrai nepanaši
į dvidešimtmetę.
- Ar tikrai?
- Žinoma.
- Tai eime! - pratrūksta Džeikas, jo veide su erelio tatui­
ruote vėl pasirodo plati šypsena, jis suima Reičelės ranką ir
trukteli ją prie savęs. - Mums reikia nusigauti į vakarėlį!
Ir nusitempia geriausią mano draugę mediniu taku, tolyn
nuo molo. Reičelė dar spėja atsisveikindama man pamojuoti,
tada jie pradingsta minioje.
Kai jie nueina, pasižiūriu į laikrodį telefone. Jau po pusės
dešimtos. Ir Marinos del Rei, ir Pasifik Paliseidso fejerverkai
jau pasibaigę; daugybė žmonių traukia namo. Surandu Elos
numerį ir skambinu jai. Deja, ir mama, ir jos draugas Džekas šį
vakarą dirba, tad ant molo Liepos ketvirtąją švenčia tik mano
tėtis ir įmotė. Vien jie gali parvežti mane namo, tad neturiu
kitos išeities, tik juos susirasti. Bloga tai, kad šią savaitę gyvenu
pas tėtį. Blogiausias dalykas, kai tėvai išsiskiria - blaškytis tarp
dvejų namų. Baisiai nemėgstu gyventi pas tėtį, o jam tai ne­
patinka dar labiau nei man, todėl dažniausiai tarp mūsų tvyro

17
nepakeliama įtampa ir nejaukumas. Tėtis, kaip ir Džeimis, su
manimi kalbasi tik neturėdamas kitos išeities.
Elos telefonas užimtas, tad skambutis persiunčiamas į jos
balso paštą. Žinutės nepalieku, tiesiog kuo greičiau padedu ra­
gelį. Šiurpas ima vien nuo minties skambinti tėčiui. Paieškau
tarp telefono adresatų, susirandu jo numerį ir skambinu. Pasi­
girdus signalui, pajuntu, kad susiraukiu laukdama, kol išgirsiu
atsiliepiant šiurkštų jo balsą.
Stovėdama ant šaligatvio su telefonu prie ausies, aplink ma­
lantis žmonėms, staiga pamatau savo jauniausią įbrolį Čeisą.
Jis vienas pats mindžikuoja prie „Bubba Gump“ restorano, o
taip neturėtų būti. Ir neatrodo susirūpinęs, gal veikiau nuobo­
džiauja lėtai žingsniuodamas pirmyn atgal.
Nebeskambinu tėčiui, patraukiu prie Čeiso. Jis pamato
mane ir iškart liaujasi vaikštinėjęs, atrodo sutrikęs.
- Kur tavo draugai? - paklausiu priėjusi. Apsidairau ieško­
dama būrelio būsimųjų dešimtokų, bet nematau.
Vaikinas sukioja storą šviesių plaukų sruogą apie smilių.
- Jie autobusu išvažiavo į Veneciją, o aš nevažiavau, nes...
- Nes mama sakė niekur neiti nuo molo, - pabaigiu sakinį,
o jis linkteli. Čeiso draugeliai linkę įsipainioti į bėdas, bet jis
pakankamai sumanus ir supranta, kada nereikia laužyti tai­
syklių. Esu tikra, tų draugelių tėvai nenori, kad jų vaikai per
Liepos ketvirtąją slapčia nusitrenktų į Veneciją. Dabar ten bus
gana neramu, taigi džiaugiuosi, kad Čeisas nusprendė pasilik­
ti. - Nori pabūti su manim?
- Žinoma.
Uždėjusi ranką ant peties trukteliu jį tolyn nuo restorano,
tada patraukiame Ramiojo Vandenyno parko link. Čeisui pa­
tinka arkadų žaidimai, bet mums dar nepriartėjus prie jų aikš­
telės tenka sustoti - suskamba mano telefonas. Prieš atsiliep-

18
dama turiu bent akimirką nusiteikti pokalbiui, nes matau, kad
skambina tėtis.
- Ko norėjai? - šitaip jis su manimi pasisveikina - šiurkščiu
balsu. Kitaip dabar nebūna.
Truputį grįžteliu nuo Čeiso, smarkiau prispaudžiu telefoną
prie ausies ir sakau tėčiui:
- Nieko. Tiesiog paklausti, kur jūs.
- Ką gi, mes automobilyje, - atšauna tėtis, lyg savaime tu­
rėčiau žinoti. - Greičiau ateik, kitaip teks prašyti brolio, kad
parvežtų, ir esu tikras, kad jis neveš.
Tai išgirdusi daugiau nieko nebesakau, baigiu pokalbį. Di­
duma mano skambučių tėčiui taip ir baigiasi - vienas iš mūsų
padeda ragelį per pusę sakinio, o pokalbiai akis į akį baigiasi
tuo, kad kuris nors įsiutęs išlekia. Turiu pripažinti, kad ragelį
mėtau aš. O išlekia tėtis.
- Kas skambino? - klausia Čeisas, kai vėl atsigręžiu į jį.
- Važiuojam namo, - atsakau išsisukdama nuo klausimo.
Čeisas žino, kad mudu su tėčiu negalime pakęsti vienas kito,
bet tiesiog bus paprasčiau, jei kuo mažiau įtampos perduosime
kitiems šeimos nariams. Kad ir kokia ji, ta mūsų šeima, būtų.
Prisitraukiu Čeisą arčiau, dar kartą apgręžiu - šįkart nugara į
Ramiojo Vandenyno parką, veidu į miestą. - Šįvakar arkadų
nežaisime.
Čeisas po mano delnais trukteli pečiais.
- Jau ir taip laimėjau daugybę bilietų.
-Kiek?
Patenkintas savimi, jis nusišypso ir pasitapšnoja per užpa­
kalines šortų kišenes. Abidvi išsipūtusios nuo geltonų bilietų.
- Daugiau nei septynis šimtus.
- Negali būti. Kam juos renki?
- Mėginu surinkti du tūkstančius.

19
Kalbėdami apie arkadas, bilietus, Ramiojo Vandenyno apž­
valgos ratą, fejerverkus ir Veneciją traukiame atgal, kol priei­
name Okeano aveniu ir dairomės tėčio automobilio. Pasista­
tyti automobilį per Liepos ketvirtąją nelengva; kelias minutes
pasiginčijusi su Čeisu, kur tėtis bus palikęs savąjį, suprantu,
kad klystu. Automobilis stovi ne į šiaurę nuo gatvės, kaip ma­
niau, bet į pietus, prie Piko bulvaro ir Trečiosios gatvės. Šias
vietas skiria kone kilometras, tad kulniuojame labai greitai.
Tėčiui nepatinka laukti. Niekada.
Leksusas privarytas prie šaligatvio tarp dviejų automobilių,
randame jį po dešimties minučių; mano nuostabai, tėtis stovi
šalia jo. Rankas sunėręs ant krūtinės, koja nekantriai bilsnoja į
žemę, veido išraiška bjauri kaip visados.
- A, gerai, suradai savo brolį, - piktai prataria jis, pabrėžda­
mas paskutinius žodžius. Džeimis ir Čeisas jau nebėra tiesiog
Džeimis ir Čeisas. Pastaraisiais metais tėtis apie juos visad kal­
ba kaip apie mano brolius, lyg norėdamas ką pabrėžti. Džei-
miui tai nepatinka, kaip ir man, o Čeisas, manau, iš viso nieko
nepastebi.
Laikausi ramiai ir, užuot irzliai ką nors atšovusi, žvilgteliu
tėčiui per petį ir akimis susirandu Elą. Ji sėdi keleivio vietoje
nusigręžusi nuo lango, bet vis tiek matau, kad laiko prispaudu­
si telefoną prie ausies. Turbūt kalbasi dar nuo tada, kai mėgi­
nau jai prisiskambinti. Vėl žvilgteliu į tėtį.
- Reikalai?
- Aha. - Jis pasilenkia, krumpliais taip smarkiai ir greitai
pabarbena į langą, kad išgąsdina Elą, ir ši vos neišmeta tele­
fono. Įmotė grįžteli ant sėdynės ir per stiklą žiūri į tėtį, o jis
tiesiog linkteli galvą Čeiso ir mano pusėn. Ela irgi linkteli, vėl
priglaudžia telefoną prie ausies, kažką pasako ir padeda ragelį.
Tada tėtis pagaliau liepia mums lipti į automobilį.

20
Mudu su Čeisu įsitaisome ant galinės sėdynės ir prisise­
game saugos diržus, o tėtis, įsiropštęs vairuotojo vieton, per­
smeigia mane tvirtu žvilgsniu per galinio vaizdo veidrodėlį,
bet nekreipiu dėmesio. Kai jis ima vairuoti, Ela atsigręžia nuo
keleivio sėdynės.
- Nenorėjai ilgiau pabūti?
Jos veidą rėmina šviesūs plaukai. Dabar jau beveik dešim­
ta valanda, tad nelabai suprantu, kur, Elos manymu, galėčiau
dar pabūti. Mažiausiai trokštu eiti į Ti Džei vakarėlį, tad tikrai
džiaugiuosi, kad važiuoju namo.
- Nelabai, - atsakau. Apie vakarėlį neužsimenu. Nei apie
tai, kad visas vakaras buvo sušiktas.
- O kaip tu, drauguži? - įsiterpia tėtis, galinio vaizdo veid­
rodėlyje linktelėdamas Čeisui. - Maniau, kad Grego mama
parveš jus visus namo.
Čeisas liaujasi rašęs žinutę ir pakelia akis. Tada paskersa-
kiuoja į mane, taigi akimirką pasuku galvą ir atsakau tėčiui:
- Jam buvo truputį bloga, tad pasakiau, kad važiuotų namo
su mumis. - Kad būtų įtikimiau, susirūpinusi pažvelgiu į Čeisą
ir klausiu: - Kaip dabar jautiesi?
- Geriau, - atsako jis ir vaidina toliau, prispaudžia kitą plaš­
taką sau prie kaktos ir švelniai patrina. - Spėju, nuo Ramiojo
Vandenyno apžvalgos rato man įsiskaudo galvą, bet dabar vis­
kas gerai. Ar galim sustoti nusipirkti mėsainių? Tėti, būk geras.
Mirštu. Juk nenori, kad nualpčiau?
Ela pavarto akis ir vėl nusisuka į priekį. Tėtis teištaria:
- Leiskit man pagalvoti.
Nė vienas jų dabar mūsų nestebi, tad suspaudžiu kumštį
ir padedu ranką ant vidurinės sėdynės. Čeisas iškart trinkteli
man kumščiu, tada šyptelime vienas kitam. Jei tėtis žinotų, į
kokias bėdas dažnai įsivelia Čeiso draugai, nebeleistų jam su

21
jais susitikti. Tad verčiau apie tai nekalbėti, nes Čeisas visada
elgiasi gerai.
Pakeliui namo visgi užsukame į „Wendy’s" užkandinę Lin-
kolno bulvare. Tėtis ir Čeisas nusiperka po mėsainį. Aš - va-
nilinį pieno kokteilį. Didelį. Gurkšnoju jį iki pat kelionės pa­
baigos, pro langą žiūrėdama į tamsų dangų, klausydama, kaip
tėtis su Ela kalbasi apie devintojo dešimtmečio muziką, kurią
leidžia per automobilio grotuvą. Svarsto, ar Džeimis grįš namo
iki nustatytos valandos, vidurnaktį. Tėtis mano, kad grįš valan­
dą vėliau.
Dedro aveniu privažiuojame per dešimt minučių, nes dabar
automobilių gerokai mažiau. Tėtis sustoja ant keliuko prie Elos
reindžroverio. Rankoje laikydama tuščią stiklinę atidarau au­
tomobilio dureles ir išlipu, kai tik tėtis išjungia variklį. Grįžte­
liu eiti didžiųjų durų link, bet mano dėmesį patraukia Ela, per
leksuso stogą ji šūkteli mane vardu.
- Gali padėti parnešti maisto produktus iš bagažinės? -
tvirtu balsu paklausia ji ir mosteli reindžroverio link. Ela man
patinka, tad nedvejodama žingsniuoju prie jos automobilio. Ji
eina man iš paskos rankinėje ieškodama raktų, suradusi juos
atidaro bagažinę.
Pažvelgiu žemyn tiesdama ranką paimti maišelių su maisto
produktais, bet nustebusi pamatau, kad bagažinė tuščia. Svars­
tydama, ar Ela neužsimiršo, klausiamai pažvelgiu į ją. Ji staiga
išplečia akis ir, matyt, iš atsargumo vis žvalgosi, ar tėtis su Čei-
su jau įėjo į namą. Jiems pradingus tarpduryje, įmotė įsmeigia
akis į mane.
- Skambino Taileris, - sako.
Lyg gindamasi žingteliu atgal. Jo vardas - tarsi ginklas. To­
dėl jo nebetariu. Todėl nebenoriu jo girdėti, kad nebūtų taip
skaudu. Iškart ima spausti gerklę, pamirštu kvėpuoti, ir kūnu

22
perbėga šiurpas. Elos pokalbis telefonu nebuvo apie reikalus.
)i kalbėjosi su Taileriu. Jis paskambina Elai maždaug kartą per
savaitę, labai gerai tai žinau. Ji laukia tų skambučių it išprotė­
jusi, bet mums apie juos nepasakoja. Iki šiol.
Ela nuryja seilę ir prieš pradėdama kalbėti dar kartą grįžteli
| namą, baiminasi, ar nenugirs tėtis. Man girdint, niekam ne­
leidžiama minėti Tailerio vardo. Tai griežtas tėčio įsakymas,
manau, vienintelis, kuriam pritariu. Bet Ela žvelgdama į mane
ir su gailesčiu, ir su liūdesiu tyliai ištaria:
- Jis prašė manęs palinkėti tau laimingos Liepos ketvir­
tosios.
Nuo tokios ironijos vos neprapliumpu juoktis, o paskui taip
įpykstu, kad jau nebejuokinga. Liepos ketvirtąją prieš trejus
metus mudu su Taileriu, sproginėjant fejerverkams, buvome
atsidūrę Kalverio mokyklos koridoriuje. Kaip tik ten ir prasi­
dėjo visa ši painiava. Tada ir supratau žiūrinti į savo įbrolį, kaip
nederėtų žiūrėti. Tą vakarą buvome sulaikyti už viešosios tvar­
kos pažeidimą. O per praėjusių metų Liepos ketvirtąją mudu
su Taileriu nenuėjome žiūrėti fejerverkų. Likome jo bute Niu­
jorke, vieni tamsoje, miestą merkiant lietui. Jis pacitavo eilutę
iš Biblijos. Rašė ant mano kūno, kalbėjo, kad priklausau jam.
Tai buvo kitokios Liepos ketvirtosios. Ne tokios kaip ši. Šian­
dien linkėti man laimingos Liepos ketvirtosios yra beveik aki­
brokštas. Nemačiau Tailerio metus. Jis išėjo ir paliko mane, kai
man jo labiausiai reikėjo šalia. Nebesu jo, tad kaip jis drįsta
linkėti man laimingos Liepos ketvirtosios, jei švenčia ją ne čia,
ne su manimi?
Kol mano smegenys stengiasi viską suvirškinti, juntu kylant
pyktį. Ela laukia, kol ką nors atsakysiu; prieš apsigręždama ir
nulėkdama į namą, užtrenkiu automobilio bagažinę.
- Pasakyk Taileriui, kad iki laimės labai toli.
%

Truputį po vidurnakčio man paskambina Reičelė. Dar nesu


įmigusi, bet jau snūduriuoju, tad skambutis mane sunervina.
Sugraibau telefoną ir atsiliepiu trindamasi akis ir atsispirdama
norui jas vartyti, nes iš ragelio ataidi muzika ir rėksmingi balsai.
- Leisk, mėginsiu atspėti, - sakau. - Reikia parvežti tave
namo?
- He mane, - po akimirkos prabyla Reičelė, ji kalba garsiai,
bet, mano nuostabai, gana rišliai. - Tavo brolį.
Šito mažiausiai tikėjausi. Taip nustembu, kad greitai atsisė­
du ir iškart siekiu automobilio raktelių nuo naktinio staliuko.
- Džeimį?
- Taip. Ti Džei nori, kad jis išvažiuotų, - aiškina Reičelė. Iš
balso atrodo beveik blaivi, numanau, kad raukosi. - Jis virtuvė­
je žaidžia peiliais ir ką tik apsivėmė.
- Pirmiausia, ką jis ten veikia, po velnių?
- Ti Džei brolis prisikvietė draugelių, tad po visą butą
lanksto dvyliktokai, o aš jaučiuosi beviltiškai sena. - Reičelė
kiek patyli, nes fone kažkas šūkteli jai užsičiaupti, greičiausiai
vienas tų dvyliktokų. Paleidusi jų pusėn keiksmažodį ji vėl pri­
spaudžia telefoną prie ausies. - Tiesą sakant, gal gali parvežti
ir mane? Čia tikrai ne kažin kas.

24
- Būsiu už penkių minučių, - padėjusi ragelį atsidustu ir
Išstūmiu savo kūną iš lovos, tada uždegu šviesą ir susirandu
tuos pačius raudonus sportbačius, kuriuo avėjau šįvakar. Lie­
ku su pižama, tik užsitraukiu džemperį su gobtuvu ir išeinu
iš kambario.
Namas tylus. Ne todėl, kad tėtis su Ela miega - jų nėra
namie. Svečiuojasi kitapus gatvės pas Reičelės tėvus Doną ir
Filipą, surengusius kažin kokią visą naktį trunkančią Liepos
ketvirtosios sueigą. Tėtis su Ela buvo pažadėję užsukti vėliau,
įsivaizduoju: pusamžės mamytės ir tėveliai gurkšnoja alutį ir
kokteiliukus, šnekučiuojasi klausydami nei šiokios, nei tokios
muzikos, kuri kadaise, kai jie buvo mano amžiaus, atrodė kie­
ta. Džiaugiuosi, kad maniškiai ten, nes dabar lengvai galiu iš­
sprukti gelbėti Reičelės ir Džeimio, be jokių tėčio klausinėjimų.
Nulipu laiptais nesistengdama sėlinti ant pirštų galiukų ir
nė nesivarginu pasakyti Čeisui, kad išeinu, nes nenoriu jo ža­
dinti. Prieš išeidama pasiimu kibirą. Mažiausiai trokštu, kad
įbrolis apvemtų man sėdynes. Užrakinu duris ir greitai neriu
prie savo automobilio, kad nebūčiau pastebėta tėčio ir Elos,
jei šie kartais stovėtų prie Reičelės svetainės lango, išeinančio
į gatvę. Visos šviesos dega, pro užtrauktas užuolaidas matau
judant šešėlius. Nedelsdama šoku į automobilį, įsimetu kibirą
ir pajudu.
Šiuo metu eismas nedidelis, tad iki Ti Džei buto tik pen­
kios minutės kelio; važiuoju Dedro aveniu, tada Vandenyno
aveniu, palei paplūdimį. Prieplauka jau uždaryta, tad viskas
atrodo labai ramu, visai kitaip, nei buvo prieš kelias valandas.
O Ti Džei buto tikrai nepavadintum ramiu. Palei šaligatvius
pristatyta automobilių, tarp jų ir Džeimio BMW, neįmanoma
rasti vietos, todėl laukiu gatvės viduryje pasirengusi pajudėti,
jei kam nors kliudyčiau pravažiuoti. Parašau Reičelei žinutę,

25
kad jau atvykau, ir Džeimiui, kad per minutę išneštų savo girtą
užpakalį laukan.
Kol laukiu, mano akys pakyla iki buto antrame aukšte. Vie­
ninteliame jame dega visos šviesos. Didžiuliai panoraminiai
langai leidžia matyti, kas dedasi viduje, bet teįžiūriu kūnų
grūstį. Nepamenu, kad tas butas būtų buvęs toks didelis, viena
vertus, praėjo jau treji metai, kita vertus, rodos, Ti Džei bus
prisikvietęs per daug svečių. Džeikas greičiausiai mėgina įkal­
bėti kokią vargšę mergaitę važiuoti namo su juo. Dinas turbūt
prižiūri, kad niekas neprisidirbtų. Ir Megana su savo vaikinu
Džaredu greičiausiai turi ką veikti, o gal ne? Iš kur man žinoti.
Neilgai trukus pasirodo Reičelė ir Džeimis. Pro stiklines
pastato duris matau, kaip jie išlenda iš lifto, Džeimis svyrinėja,
o Reičelė tikrąja žodžio prasme ištempia jį laukan. Pamačiusi
mane, meta nevilties kupiną žvilgsnį, tad atidarau automobilio
dureles ir išlipu jai padėti.
- Tikiuosi, rytoj tau bus pragariškos pagirios, - sakau Džei­
miui, užsimesdama jo ranką sau ant pečių, kad jį prilaikyčiau.
Įbrolio akys pusiau primerktos, plaukai sutaršyti, galūnės ne­
judrios. Jis toks girtas, kad vos pajuda.
- Tikiuosi, eisi velniop, - kažkaip sugeba man atšauti. Ne-
įsižeidžiu, jo žodžiai tarsi nepasiekia manęs. Džeimis dažnai
man laido tokias pastabas, esu tiesiog pripratusi prie nepagar­
baus jo elgesio.
Reičelė suraukusi antakius ir susirūpinusi žvelgia į mane,
bet nieko nesako. Tiesiog prilaiko Džeimį, kol siekiu automo­
bilio durelių, paskui drauge įgrūdame jį ant užpakalinės sėdy­
nės, turime sulenkti jam rankas ir kojas, kad tilptų. Kovoju su
saugos diržu, mėginu jį prisegti, bet Džeimis stumia mane, tad
palieku jį ramybėje ir užtrenkiu dureles.

26
- Jis tikrai tavęs nekenčia, - sumurma Reičelė, eidama prie
keleivio durelių. Jos plaukai nebesuimti į uodegėlę, krinta ant
pečių ilgomis susivijusiomis garbanomis, o skarelę ji užsirišusi
ant riešo. Visiškai blaivi.
- Gal ir nekenčia, bet ryte džiaugsis, kad ne katras nors iš
tėvų, o aš parvežiau jį namo, - atsakau. - Gautų namų arešto
visam gyvenimui.
Atidariusi automobilio dureles vėl sėduosi ant vairuotojo
sėdynės, tuo pačiu metu įlipa ir Reičelė. Kilstelėjusi antakį ji
paduoda man kibirą. Gūžteliu pečiais, ji susijuokia ir grūda jį
į automobilio galą. Džeimis kaipmat paima kibirą kažką mur­
mėdamas.
- Ar jūsų tėvai pas mane? - paklausia Reičelė, kai pajudu
iš vietos, ir vakarėlis su visais girtais žmonėmis lieka mums už
nugaros.
- Aha. - Kalbėdama negaliu susilaikyti nežvilgčiojusi į ga­
linio vaizdo veidrodėlį, ką veikia Džeimis. Jis susmukęs ant
galinės sėdynės, galva palinkusi virš čia pat pastatyto kibiro.
Susiraukiu melsdama Dievą, kad įbrolis neimtų vemti, ir vėl
įsmeigiu akis į priešais besidriekiantį kelią. - Jie vis dar ten.
Visi dar ten.
Reičelė atlošia galvą į atramą ir suaimanuoja nusigręžusi į
langą, jos veidą apšviečia gatvės žibintai.
- Tikiuosi prasmukti pro kiemo duris, - sako ji. - Noriu
išvengti tėvų draugų klausinėjimų, kodėl renkuosi tokį gy­
venimą.
- O kokį renkiesi?
Reičelė pažvelgia į mane ir smarkiai prisimerkia. Nusivie­
piu, bet neilgam, nes mano dėmesys grįžta prie Džeimio.
- Išleiskit mane, - murma jis nuo galinės sėdynės. Pažvel­
giu į veidrodėlį ir matau jį siekiant durelių, tad greitai jas užra-

27
kinu. Jis patampo rankenėlę, atsisėda ir suvokęs, kad yra užra­
kintas, trenkia per langą ranka. - Nenoriu būti šitoje mašinoje!
- Labai blogai, - ramiai atsakau, laikydama vairą abiem
rankomis, sutelkusi dėmesį į kelią namo.
- Reičele! - Džeimis palinksta į priekį ir apglėbia keleivio
sėdynę, paskui sugriebia mano draugę už pečių ir nepalei­
džia. - Juk tu senų seniausia mano kaimynė, kiek tik atsimenu,
būk gera, išleisk mane iš šito automobilio!
Reičelei pavyksta išsivaduoti iš Džeimio glėbio, jos kūnas
spurda iš įstangos nublokšti jo rankas. Po kelių akimirkų ji at­
sisuka veidu į jį, nugarą įremdama į prietaisų skydelį, ir iškelia
pirštą.
- Neliesk manęs. Niekada, - įspėja žvelgdama pro sėdynės
atkaltės ir atramos galvai tarpelį.
- Turi man padėti!
Reičelė giliai atsidūsta ir prispaudžia smilių prie smilkinio,
jos balsas skamba iš aukšto.
- Kokios gi pagalbos tau prireikė, Džeimi?
- Padėk man išsivaduoti nuo jos, - paaiškina jis; žvilgtelė­
jusi per petį matau, kad pirštu rodo į mane. Mudviejų žvilgs­
niams susidūrus, raudonos jo akys prisimerkia iš pasibjaurėji­
mo. - Ji nesveika.
- Gal jau metas priprasti, - kertu atgal, tvirčiau spausda­
ma vairą, vis greičiau gindama automobilį Dedro aveniu ir ne­
kreipdama dėmesio į Reičelę, kuri žvalgosi tai į Džeimį, tai į
mane. Ji žino, kad mudu nebesutariame, bet nemanau, kad jai
yra tekę tai matyti.
Reičelei labai sunku tylėti, ji nenori, kad įsipliekstų ginčas,
tad griežtai nužvelgia Džeimį pro sėdynės atkaltės tarpelį,
įspėdama jį daugiau nebekalbėti, ir sako:

28
- Duosiu patarimą - esi girtas ir elgiesi kaip šiknius, todėl
užsičiaupk.
Kone pasipiktinęs Džeimis susmunka ant sėdynės ir spokso
J Reičelę, kol surezga atsakymą.
- Aš girtas? Cha. Elgiuosi kaip šiknius? Dar labiau cha. Gal
tai ką nors primena?
Jis vėl pamažu atsitiesia ir palinksta j mane, veide pasirodo
kreiva, girta šypsenėlė. Ji anaiptol ne draugiška, bet Džeimis
uždeda ranką man ant peties, spaudžia jį per stipriai, žvelgda­
mas į Reičelę.
- Užmesk truputį žolės, tai ji ir mane įsimylės.
Kaipmat nubloškiu jo ranką sau nuo peties, alkūne baks­
teliu jam į krūtinę ir pastūmiu šalin. Automobilį šiek tiek su­
mėto, bet greitai suimu vairą abiem rankomis, tada dar kartą
pasiunčiu per petį Džeimiui patį nuožmiausią žvilgsnį, kokį tik
gebu išspausti. Labai stengtis ir nereikia.
- Kas, po galais, tau nepatinka? - klausiu.
Akies kampučiu matau, kaip gretimais sukruta Reičelė ir
meta į mane nepritariantį žvilgsnį. Tuo pačiu metu pamažu tie­
sia ranką vairo link lyg baimindamasi, kad nulėksiu nuo kelio.
- Jis tiesiog girtas, Idena.
Nesiklausau jos, nes kalbam ne apie tai, kas dedasi dabar, o
apie laikotarpį nuo praėjusios vasaros iki pat šios akimirkos.
Džeimiui nepavyko su tuo susitaikyti per visus metus; svars­
tau, ar jis iš viso kada nors su tuo susitaikys. Imu manyti, kad
nekęs mudviejų su Taileriu iki gyvenimo pabaigos.
- Rimtai, - klausiu vėl, beviltiškai iškėlusi ranką, - kas, po
velnių, tau nepatinka? Paaiškink man.
Džeimis sunkiai nuryja seilę, tada palinksta mano pusėn ir
įsmeigia savo sunkiai paklūstančias akis į mane, lėtai tardamas:
- Tu... esi... šlykšti.

29
Patyliu. Tegirdžiu automobilio variklio gausmą ir savo dan­
tų griežimą. Vienu metu man norisi ir išspirti Džeimį iš au­
tomobilio, ir apsiverkti. Tiesą pasakius, žinau, kad Džeimis
nevaidina. Kad mano, jog esu trenkta, šlykšti, pasibjaurėtina
beprotė, tik iki šiol nebuvo to ištaręs. Akimirksnį man pasida­
ro bloga.
- Nežinau, ką tikiesi iš manęs išgirsti, - tyliai pratariu. -
Tikrai nežinau. Tarp mūsų... - nutylu, kosteliu ir vėl mėginu: -
Tarp Tailerio ir manęs nieko nebevyksta. Viskas seniai baigta.
Tad prašau, Džeimi, prašau liautis manęs nekęsti.
Jis akimirką bukai spokso į mane, tada vėl atsišlieja į at­
kaltę, tik šįkart čiumpa kibirą ir apsivemia. Reičelė suspinga,
žiaukčiodama prisidengia burną ranka ir vėl prisispaudžia prie
prietaisų skydelio, kad būtų kuo toliau nuo Džeimio. Surau­
kusi nosį atidarau visus keturis langus, į automobilį (leidžiu
gryno oro.
- Ir jis dar sako, kad tu šlykšti, - sumurma grįžtelėjusi į
mane Reičelė, vis dar dengdamasi burną delnu.
Džeimis ir toliau rėkauja, dūsauja, aimanuoja ir keikiasi, lai­
mė, važiuoti lieka vos kelios minutės. Nei Reičelė, nei aš nieko
nebešnekame, tik tylomis klausomės vėjo švilpimo, kol Džei­
mis taip kankinasi. Vos tik išvystu namus, keikiasi nebe jis vie­
nas. Prisidedu ir aš.
Lyg pačiam šėtonui paliepus, tėtis su Ela grįžta iš Reičelės
namų tuo pačiu metu, kai privažiuojame mes. Abudu išvydę
artėjant mano automobilį sustoja ant pievelės priešais namą, ir
tėtis iškart įsisprendžia į šonus, lūpas sučiaupia į ploną brūkšnį
ir kuo griežčiausiai prisimerkia.
- Mėšlas, - sakau gal penktą kartą. - Mėšlas, mėšlas, mėš­
las. - Atsargiai pastatau automobilį, uždarau langus ir tik tada
išjungiu variklį. Pro savo langą matau, kaip susiraukia Ela ma-

30
lydumą, su kuo parvažiavau. Didelei jos nelaimei, girtas jos sū­
nus vemia ant galinės mano automobilio sėdynės.
Reičelė papurto galvą ir reikšmingai grįžteli į Džeimį.
- Kai kam visiškos šakės.
- Tai jau tikrai. - Giliai įkvėpusi ištraukiu raktus iš spynelės
tr atidarau automobilio dureles. Išlipame vienu metu su Rei-
čcle. Lėtai atsisuku į tėtį ir Elą.
- Reičele, manau, tavo tėvai nerimauja nežinodami, kur
tu, - griežtai prabyla tėtis, vos linktelėdamas jos namų pusėn.
Visos šviesos vis dar įjungtos, šešėliai tebejuda.
- Ačiū, pone Manro. Eisiu ir pasisakysiu, - atsako Reičelė
kuo nekalčiausiu balsu, nors jos žodžiuose girdėti sarkazmas.
Tėtis įžengęs į penktą dešimtį, jo plaukai jau žyla ir jis nėmaž
neprisimena, ką reiškia būti paaugliu, taigi nieko nepastebi,
tiesiog šykščiai šypteli mano draugei ir lūkuriuoja, kol ji nueis.
Reičelė apsisuka ir patraukia savo namų link, bet praeidama
pro name dar sušnabžda: - Negaliu sulaukti, kol išsikraustysiu.
Minutėlę lauke tvyro tyla. Nenoriu prabilti pirmoji. Džei-
mis tebesėdi ant užpakalinės mano automobilio sėdynės, Ela
vis dar šnairuoja į jį, o tėtis laukia, kol nueis Reičelė. Vos jai
nutolus, jis įsmeigia akis į mane:
- Kur, po galais, buvai?
Tėtis yra ne tik pirmiau aptartas senstantis šiknius, bet ir
linkęs į skubotas išvadas. Dabar iš jo veido ir balso supran­
tu, kad jau nusprendė, jog iš namų išvažiavau dėl kažin kokių
neprotingų priežasčių, lyg būdama devyniolikmetė negalėčiau
turėti reikalų pusę pirmos ir nepakliūti į bėdą.
Itin stengdamasi nevartyti akių apeinu aplink automobilį
ir mosteliu į savo aprangą. Sunkiai slėpdama nepasitenkinimą
karčiai ištariu:

3i
- Aš su pižama. - Atidarau automobilio dureles, ant gali­
nės sėdynės iškart matyti Džeimis ir šlykštusis kibiras. - Jūsų
žiniai, - kalbu toliau, įsmeigusi akis j tėtį ir vėl uždarydama
dureles, - važiavau paimti jo. Žinot, jis išspirtas iš vakarėlio,
nes per daug prisigėrė.
- Dieve, Džeimi! - suaimanuoja Ela, užsidengia veidą ran­
komis, o paskui per pievelę nuskuba jo parsivesti.
Vis dar stebeiliju tėčiui į akis, mano veidas ramus; suneriu
rankas ant krūtinės. Jis susiraukęs žiūri, kaip Džeimis trypinėja
po pievelę, o Ela mėgina jį prilaikyti. Kai jai pavyksta tvirtai
suimti sūnų ir išlaikyti stačią, šis, akinamas apgirtusio proto,
sušunka:
- Idena mėgino mane pabučiuoti!
Priblokšta atsigręžiu į Džeimį suglumusiu veidu. Negalėda­
ma patikėti purtau galvą ir nesusilaikiusi iškeliu jam vidurinį
pirštą.
- Rimtai, eik šikt, Džeimi, - sušnypščiu jam.
Ela susirūpinusi žvelgia į mane, o tėtis atstato krūtinę ir
praveria burną.
- Idena Olivija Monro, - tyliai prataria jis, ir iš to, kad krei­
piasi visais mano vardais, iškart suprantu, kad ketina sudras­
kyti mane į skutelius. - Grąžink man automobilio raktelius.
Dabar pat. - Jis nė kiek nepajuda, tik atkiša saują.
- Kodėl?
- Nes manai, kad pridera naktį išsliūkinti iš namų ir šitaip
keiktis. Raktelius, - pakartoja tėtis, šįsyk tvirčiau. Matau sulig
kiekviena akimirka rūstėjant jo žvilgsnį.
Pažvelgiu į raktų ryšuliuką savo rankoje ir dar tvirčiau jį su-
gniaužiu.
- Vadinasi, jis gali grįžti vėliau, nei leidžiama, parsirasti gir­
tas, o baudi mane? - Dar kartą nužvelgiu Džeimį su Ela; nors

32
įbrolis tikrai girtutėlis, vis tiek nusišaipo. Sugriežusi dantimis
nusuku žvilgsnį į tėtį. - Už ką? Kad parvežiau jį namo?
- Grąžink man prakeiktus raktelius, - dar kartą pro dantis
iškošia tėtis perkreiptu veidu, ir aš nusikvatoju. Tiesiog negaliu
susivaldyti. Tai jam be galo būdinga. Kas kartą, kai praėjusiais
metais grįždavau namo į Santa Moniką, jis rasdavo priežastį
būti šiurkštus. Nesunku atspėti, kodėl: vis dar baudžia mane,
kad prasidėjau su Taileriu, kad įsimylėjau savo įbrolį.
- Deivai, - sumurma Ela. Matau, kad ji vos papurto galvą
vilkdama Džeimį prie paradinių durų. - Ji nieko blogo nepa­
darė.
Tėtis kaip visada nekreipia į ją dėmesio. Akivaizdu, kad Ela
nebeturi teisės reikšti nuomonę apie tai, kaip jis auklėja savo
vaiką, nors jo žodis dėl jos vaikų auklėjimo visada paskutinis.
Vis labiau irzdamas dėl mano priešinimosi jis jau atlekia per
pievutę lyg ketindamas išplėšti raktelius man iš rankų.
Jam nespėjus to padaryti, neriu atgal prie automobilio ir ati­
darau dureles.
- Eik velniop! - sušunku ir įsiropščiu vidun. Nors šią savai­
tę turėčiau gyventi pas tėtį, nė už ką čia nepasiliksiu. - Važiuo­
ju namo.
- Čia ir yra tavo namai! - apgailėtinai mėgina šaukti tėtis
per automobilio stogą, bet net aš girdžiu, koks netvirtas jo bal­
sas. Jis žino, kad tai melas. Jis nenori, kad čia būtų mano na­
mai, nes per praėjusius metus gana aiškiai leido suprasti, jog
jam nepriimtina, kad esu jo šeimos narė.
- Ką gi, - sumurmu, - man, po galais, anaiptol taip neat­
rodo.
Atsisėdusi prie vairo užtrenkiu dureles ir greitai paleidžiu
variklį, kol tėtis nesuskubo manęs sustabdyti. Jis ir nemėgina.
Netgi, manau, yra patenkintas.

33
Įsukusi į Dedro aveniu mamos namų link, stebiu juos vi­
sus galinio vaizdo veidrodėlyje. Čeisas stovi prie didžiųjų durų
kaip visada sutrikęs ir apsimiegojęs. Tėtis ir Ela ima šaukti vie­
nas ant kito, jų rankos piktai juda. Nuvažiuodama ir palikda­
ma juos visus suvokiu, jog mūsų šeima, kad ir kokia ji būtų,
ima irti.
Tiesą pasakius, jau metai, kaip ji suirusi.
3

Ketvirtadienio rytas prasidėjo kaip ir kitos dienos: krosu jūros


pakrante iki Venecijos ir atgal su sustojimu kavinėje „Refinery“
pusiaukelėje į namus Tokį planą susidariau grįžusi namo vasa­
rai. Pernai buvau apleidusi bėgiojimą, valgiau ką tik panorėju­
si, tad kilogramų priaugo visur ant kūno, o man pirmą kartą
gyvenime tai nerūpėjo. Visgi tam yra riba, ir dabar iš visų jėgų
stengiuosi vėl numesti svorio, iki grįšiu rudenį į koledžą. O į
„Refinery“ užsuku todėl, kad tiesiog pasiilgstu tenykštės kavos,
už kurią kažin ką atiduotum.
Gurkšnoju vanilinę latę prie lango ir žiūriu į traukiančius
pro šalį Santa Monikos bulvaru žmones. Kartais susitinku čia
su Reičele, bet dabar ji išvykusi į Glendeilį pas senelius, tad
šiandien esu viena. Nieko tokio. Taip jau šiuo metu yra.
Neilgai trukus mane, nors ir susirangiusią kampe, pastebi
keturios merginos, juk esu ta, kuri susitikinėjo su savo įbro­
liu. Mano ausyje ausinė, tad nesuprantu, kaip išvis išgirstu jų,
išeinančių iš kavinės, pokalbį. Viena iš tų jaunesnių už mane
merginų kažką sušnabžda, atkreipiu į tai dėmesį dėl vienin­
telės priežasties - nugirstu tariant „įbrolis“. Pakėlusi akis su­
siduriu su jų žvilgsniais, bet jos iškart nusigręžia ir dingsta
už durų.

35
Giliai įkvepiu, užsimerkiu ir į kitą ausį irgi įsikišu ausinę,
kad nieko aplink nebegirdėčiau, tada visu garsu paleidžiu „La
Breve Vita“. Praėjusią vasarą grupė iširo, tad man teliko kadai­
se jos sukurta muzika. Pasėdžiu „Refinery“ dar kokias penkias
minutes, pabaigiu gerti latę ir džiaugiuosi nesanti saulėkaitoje.
Kai lauke karšta kaip pragare, o dar nusprendi pabėgioti, gali ir
nualpti, tad visada smagu padaryti pertraukėlę viduryje kroso.
Kai atsistoju, kad pakeisčiau grojaraštį prieš bėgdama to­
liau, man rankoje suskamba telefonas. Tai Ela, jos skambučio
neatmetu; atmesčiau, jei skambintų tėtis. Išsitraukiu ausines ir
priglaudžiu telefoną prie ausies klausdama, kas nutiko.
- Kur dabar esi? - iškart klausia ir įmotė, toks tiesmukumas
jai nebūdingas.
- Hm, „Refinery“ kavinėje, - kiek dvejodama atsakau.
- Gali užsukti? - Ji greitai priduria: - Ramiai, tavo tėvas
darbe.
Suraukiu antakius ir pirštais sukioju ausines, išeidama pro
duris.
- O tu ne darbe?
- Dirbu su byla, - atsako Ela ir nieko nelaukdama vėl klau­
sia: - Kaip greitai gali atvykti?
- Na, gal per dvidešimt minučių. - Sutrikusi suraukiu anta­
kius ir suku į Penktąją gatvę. Paprastai Ela skambina, kad pa­
klaustų, ko norėsiu vakarienės, kaip man sekasi, ar netrūksta
pinigų. Šįkart kažkas ne taip. Ji kviečia mane užsukti į neken­
čiamus namus, tad esu kiek sunerimusi. - Ar kas nutiko?
- Viskas gerai, - atsako ji, bet virpantis balsas išduoda, kad
yra kitaip. - Tiesiog paskubėk.
Elai padėjus ragelį, iškart pasileidžiu bėgte įsikišusi ausi­
nes ir įjungusi muziką, bėgu greičiau nei paprastai. Namas yra
daugiau nei už trijų kilometrų, tad geriausiu atveju būsiu ten

36
|Mipenkiolikos minučių. Iš įmotės balso galiu spręsti, kad ji la­
imi nekantrauja, tad atsargiai aplenkdama einančius šaligatviu
įmones mintyse imu rikiuoti galimas priežastis, kodėl jai taip
fektibiui manęs prireikė. Nė viena iš jų neatrodo įtikima, tad
liaujuosi spėliojusi ir stengiuosi bėgti dar sparčiau. Kuo grei­
čiui! ten nusigausiu, tuo greičiau sužinosiu.
Taip samprotaudama pasiekiu namus vos ne per penkiolika
minučių. Atgalia ranka nusibraukiu kaktą ir sunkiai alsuodama
viltu prie didžiųjų durų. Esu čia pirmą kartą po to, kai išlėkiau
penktadienio naktį. Ir nuo tada nesikalbėjau su tėčiu.
Kai įeinu į prieškambarį, namuose tylu. Nei Džeimio, nei
C'eiso, nei tėčio. Tik Ela, apsirengusi šauniai jai tinkančiu sijo­
nu ir palaidine. Pamatau ją tik išgirdusi tylius žingsnius laiptų
viršuje. Pakeliu akis į įmotę ir dar kartą ranka perbraukiu pra­
kaituotą kaktą, o ji iš viršaus žiūri į mane. Mano kvėpavimas
vis dar truputį trūksmingas, mėginu jį suvaldyti laukdama, kol
Ela pasakys, kodėl jai taip skubiai manęs prireikė.
Užuot ką nors paaiškinusi, ji tiesiog neramiai susiraukia,
mosteli galva sau už nugaros ir tyliai paklausia:
- Gali trumpam čia užlipti?
Pirmiau buvau dar palyginti rami, o dabar sunerimstu kaip
reikiant. Staiga išsigąstu, kad užlipusi pamatysiu tuščią savo
miegamąjį, pertvarkytą į svečių kambarį, o visus savo daiktus
sukrautus į dėžes. Šit kaip, pamanau, ji mane išspiria. Bet aš
nelinkusi labai prieštarauti.
Atsikvepiu, visas mano kūnas pavargęs ir skausmingas. Pri­
siverčiu užlipti laiptais stengdamasi nežiūrėti Elai į akis. Galiu
lažintis, išgyvendinti mane iš čia sumanė tėtis, o ne Ela. Tiesiog
jai teks paskelbti naujieną. Pavyzdžiui, tokią: atleisk, Idena, bet
tu esi pernelyg nekenčiama, pasibjaurėtina ir pavojingai neat­
sargi, kad dar bent akimirką laikytume tave šiuose namuose.

37
- O kur Džeimis? Čeisas? - klausiu, akies kampučiu apme­
tusi laiptų aikštelę, ar nematyti prikrautų dėžių. Jų nėra, tad vėl
sutelkiu visą dėmesį į Elą, bet ji tiesiog apsigręžia ir eina į savo
biurą šalia mano kambario. Patraukiu iš paskos.
- Džeimis mieste su Džene, išėjo visai dienai, - abejingai
meta įmotė per petį, taukšėdama kulniukais į grindis, - o Čei­
sas paplūdimyje.
Įžengusi į kambarį stabteliu, ne todėl, kad čia Elos asmeni­
nė darbo erdvė, į kurią paprastai esame neįleidžiami dėl konfi­
dencialumo. Šiame kambaryje ne visada buvo jos biuras, jis čia
įrengtas tik prieš pusmetį. Nors sienos perdažytos dramblio
kaulo spalva, vis tiek pro ją persišviečia tamsiai mėlyna, nes tė­
tis nekoks dažytojas. Senasis kilimas nuimtas, matyti medinės
grindys. Kartais lengva pamiršti, kad anksčiau čia būta miega­
mojo, nors sienoms aiškiai trūksta dar vieno dažų sluoksnio.
- Tai Džeimiui nepaskirtas namų areštas?
Norisi pakelti akis į dangų iš nuostabos. Tikrai neįtikima,
kad Džeimis gali namo grįžti girtas, apvemti visą pievelę ir likti
nenubaustas.
- Paskirtas, - atsako Ela, nutyla ir pasisukusi žiūri tiesiai į
mane, jos mėlynos akys žvelgia įdėmiai, bet ir švelniai. - Bet
nenorėjau, kad šiandien jis būtų namie.
- A. - Sučiaupiu lūpas ir užkišu už ausies kelias plaukų sruo­
geles, išsprūdusias iš netvarkingo kuodo. Pagauta smalsumo
užmetu žvilgsnį į Elos stalą ir krūvas popierių ant jo. Čia visos
bylos, su kuriomis ji dirba, visa informacija apie klientus. Vėl
žiūriu į ją, nespėjusią pastebėti, kad žvalgausi. - O kodėl ne­
nori, kad jis būtų čia?
- Nes dar nepasakiau jam naujienos, - lėtai ištaria ji. Ne
tokio atsakymo tikėjausi ir, tiesą pasakius, nustembu. Ela nury-

38
ja seilę, uždeda ranką ant kėdės atlošo ir lyg matydama mano
sutrikimą priduria: - Dar niekam nesakiau, juolab tavo tėčiui.
O Viešpatie. Priežastis, kodėl aš čia, staiga pasidaro tokia
aiški, kad imu mirkčioti iš netikėtumo ir siekiu durų rankenos,
kad prisilaikyčiau nualpdama ar pradėdama rėkti.
- Tu nėščia? - išsprūsta man.
- Dieve, Idena. - Ela greitai papurto galvą nuraudusiais
skruostais, prispaudžia ranką prie krūtinės, susitelkusi atsiko­
si ir ištaria: - Tikrai ne, - ir keistokai šypteli man, stengdamasi
nesusijuokti.
Pagreitėjęs mano širdies plakimas sulėtėja, krūtinė atlėgs­
ta, iš palengvėjimo nusileidžia pečiai. Negaliu įsivaizduoti, kad
tėčiui vėl tektų tapti tėčiu. Jam reikėtų dar tiek daug išmokti.
Truputį apmaudaudama, kad per greitai darau išvadas, pri­
kandu apatinę lūpą ir gūžteliu pečiais, nes esu vis dar sutrikusi
ir apimta nerimo.
- Tada ką turi galvoje?
Ela giliai įkvepia ir pamažu iškvepia, visuose namuose tylu.
Mano kantrybė pradeda sekti. Man tai visiškai nepatinka, nes
nežinau, kas dedasi ir kodėl aš čia. Gal ji nori man pasakyti,
kad persikrausto į kitą šalies kraštą. Gal išeina iš darbo. Gal
ketina skirtis. Bet čia jau būtų mano svajonės išsipildymas.
įmotė ir toliau tyli, jos lūpos vos kruta, lyg ji mėgintų pa­
rinkti žodžius, bet nežinotų, apie ką kalbėti. Dar po akimirkos
Elai jau nebereikia nieko sakyti. Viską pasako jos akys.
Jos nuslysta kažkur man už nugaros, žvilgsnis sutelktas ir
ramus, o tada išgirstu balsą, turintį galios visiškai mane su­
kaustyti. To balso neįmanoma supainioti su jokiu kitu, dėl to
man užgniaužia kvapą ir nusmelkia širdį tą pačią akimirką, kai
nuaidi pirmasis žodis. Viskas manyje sustingsta, nes išgirstu
tariant:

39
- Ji galvoje turi mane.
Krūptelėjusi apsigręžiu. Taip, čia jis. Tiesiog, prabėgus vi­
siems metams, priešais mane stovi aukštas plačiapetis juodais
džinsais, baltais marškinėliais, tamsiais plaukais, smaragdinė­
mis akimis... žmogus, kuris kadaise atstojo man visą pasaulį,
nors šitai supratau tik tada, kai jis išvyko ir nebegrįžo.
Tas žmogus yra ne kas kitas kaip mano įbrolis Taileris.
Traukiuosi atatupsta į biuro gilumą lyg gindamasi. Esu pri­
blokšta, netikiu savo akimis, man užgniaužia gerklę; žiūrėda­
ma į jį papurtau galvą. Taileris atrodo nė kiek nepasikeitęs.
Kaip tik toks, kokį prisimenu iš praėjusios vasaros, kai kar­
tu buvome Niujorke: tokia pati seniai skusta barzda ir aštrus
smakras, tvirtos rankos ir skaisčios akys, įsmeigtos tik į mane.
Jo lūpų kampučiai pakyla, jis šypsosi.
Bet įtemptoje mus tris gaubiančioje tyloje tegaliu jaustis
pakliuvusi į pasalą ir čia įviliota be jokios paaiškinamos prie­
žasties. Ela žino, kad negaliu nė pagalvoti apie Tailerį, ką jau
kalbėti apie žiūrėjimą į jį, taigi įsmeigiu akis į ją.
- Kas čia, po galais?
Ela atrodo kaip tikras nervų kamuolys. Jos akys laksto nuo
Tailerio prie manęs, ji atrodo pavargusi, kaktoje susimeta rū­
pesčio raukšlės.
- Man reikia važiuoti į susitikimą, - sako netvirtu balsu.
Ela nusisuka nuo mūsų, pasiima švarkelį, krūvą segtuvų ir
greitai pralekia pro mane. Eidama pro Tailerį spusteli jam petį
ir paprasčiausiai išeina. Laiptais iki durų nutaukši įmotės kul­
niukai, joms dusliai trinktelėjus, stoja gūdi tyla.
Greitai mirkčioju mėgindama įsidėti į galvą, kad Taileris
stovi per žingsnelį nuo manęs, ir galiausiai esu priversta pakel­
ti akis į jį. Mūsų žvilgsniai susiduria, bet jo akys žiba, o mano­
sios dega pykčiu. Jis drąsiai žingteli dar arčiau manęs ir elgiasi

40
visiškai neįtikimai. Taileris šypsosi. Švytinti šypsena atidengia
nepriekaištingai dailius jo dantis, ji tokia plati, kad atrodo kone
iki ausų.
- Idena, - sumurma jis. Tailerio balsas tylus, lyg mano var­
das būtų labai trapus; jam išsprūsta palengvėjimo atodūsis.
Ir tai mane įsiutina labiau nei visi ligšioliniai įvykiai. Pasiro­
dęs po metų lyg iš giedro dangaus jis šypsosi man, tarsi viskas
būtų kuo puikiausiai, ir netgi drįsta tarti mano vardą, ir viso to
man užtenka, kad atsivedėjusi žiebčiau jam antausį, nes pra­
trūksta metus kaupęsis pyktis ir nuoskauda.
Apimta pykčio prarandu vidinę pusiausvyrą ir nelabai su-
sigaudau, kas įvyko, težinau, kad stipriai trenkiau Taileriui per
kairį skruostą. Gyslomis srūva tiek adrenalino, kad ne iškart
pajuntu suskaustant delną.
Taileris pasuka galvą ir nulenkia žemyn, jo akys užmerktos,
jis pamažu iškvepia. Tada lėtai pakelia ranką prie skruosto ir
pasitrina odą lyg norėdamas sušvelninti mano sukeltą skaus­
mą, dėl kurio turėčiau jaustis kalta. Vis dar esu pernelyg įsiu­
tusi, tad kai jis vėl atsimerkia ir priblokštas tylomis spokso į
mane, nejučiomis sušnypščiu:
- Ką čia veiki?
Šypsena jau pradingusi, Tailerio nuostaba virsta sutrikimu,
jis suraukia antakius žvelgdamas į mane ir jo skruostai skais­
čiai nurausta.
- Juk sakiau, kas sugrįšiu, - tyliai prataria.
Jo balsas žemas, toks pats gergždžiantis, kokį prisimenu.
Dievinau šį balsą ir tai, kaip Taileris ištardavo mano vardą. Da­
bar jį girdint man darosi sunku ant širdies.
- Maniau, tai reiškia, kad grįši po poros savaičių, daugiau­
sia po mėnesio. - Sunkiai nurijusi seilę žingteliu atatupsta dar
kelis žingsnius, kol galiausiai įsiremiu į Elos stalą ir nebeturiu

4i
kur trauktis. Nepakenčiama būti šalia Tailerio. Nei dabar, nei
kada nors vėliau. Akinama neapykantos dėl to, kad jis išėjo ir
mane paliko, lengvai randu žodžius ir išrėkiu: - O ne po visų
metų!
Taileris liaujasi spoksojęs sutrikusiu žvilgsniu, jo akys pilnos
kaltės ir nuoskaudos. Lyg niekada nebūtų pamanęs, kad iki šiol
ant jo pykstu. Tariuosi reginti, kaip sukasi varžteliai jo galvoje,
kol jis per kambarį žiūri į mane išplėtęs akis ir nesumodamas,
ką atsakyti. Tikrai nebenori daugiau šypsotis. Nežinau, kokio
sutikimo Taileris laukė, gal manė, kad iš džiaugsmo pulsiu jam
į glėbį ar imsiu bučiuoti, kaip dar niekada nebučiavau, ir būsiu
be galo laiminga. Kad ir ko būtų tikėjęsis, tik ne šito - įniršio,
paniekos ir merginos, kuri jo nebemyli.
Kita vertus, visai nenoriu stovėti čia ir staugti ant Tailerio.
Nei ginčytis ar pyktis. Nei kad jis mėgintų pasiaiškinti ar mels­
tų atleidimo. Tiesiog nebenoriu su juo turėti jokių reikalų, tad
nusprendžiu išeiti: ramiai, nekreipdama dėmesio į degančią
krūtinę, bet greitai, nes kuo ilgiau liksiu šalia jo, tuo didesnė
bus tikimybė, kad mano pyktis virs gausiomis ir deginančiomis
ašaromis. Tad pereinu per biurą nežiūrėdama į Tailerį, iškėlusi
galvą, įsmeigusi akis į priekį, ir pramaunu pro jį. Jaučiu, kaip
seka mane žvilgsniu, kol leidžiuosi laiptais, o kai atidarau lau­
kujės duris, viršutinėje laiptų aikštelėje girdžiu jo žingsnius.
- Idena, - sako jis. - Palauk.
Visai neketinu laukti. Jau pralaukiau ilgiausius mėnesius
svarstydama, spėliodama ir eidama iš proto, dienos virto mė­
nesiais, o šie metais. Ir lioviausi. Seniai lioviausi laukusi Taile­
rio.
Trenkiu durimis ir imu bėgti. Bėgu greitai, iš visų jėgų, kaip
niekada nesu bėgusi, trokštu atsidurti kuo toliau nuo jo ir nuo
to namo, man daužosi širdis, o ausyse atsimuša kiekvienas

42
mono žingsnis. Kuo toliau bėgu, tuo geriau suvokiu dabarti­
nę savo padėtį, šitai mažina adrenaliną, tad jaučiuosi vis mie-
gulstesnė. Galiausiai pajuntu skausmą rankoje. Mano delnas
tiesiog liepsnoja, tad tvirtai sugniaužiu kumštį ir mėginu vyti į
Aalį visas mintis.
[ mamos namus grįžtu mažiau nei per penkias minutes, le­
kiu iki pat slenksčio ir įpuolu vidun. Sunkiai alsuodama už­
trenkiu laukujės duris, akimirką tvirtai užsimerkiu ir mėginu
utgauti kvapą. Girdžiu televizorių rodant pokalbių laidą, o po
minutėlės pasirodo Guče ir ima šniukštinėti mano kojas.
- Tik nesakyk, kad bėgi nuo policijos, - prabyla mama;
Išgirdusi jos balsą atsigręžiu, ji artėja šluostydamasi rankas
rankšluostėliu ir įtariai pakėlusi antakį. Čiaupas virš virtuvės
kriauklės vis dar atsuktas.
Dabar man mažiausiai rūpi žaisti su šunimi, tad nustumiu
Gučę ir vėl pažvelgiu į mamą. Ši iškart suvokia, kad nutiko kaž­
kas rimta, nes šypsenėlė pranyksta, iš rudų akių dingsta šilu­
ma, o veide matyti susirūpinimas. Raukšlės kaktoje pagilėja,
mamai atidžiai žvelgiant į mane, paskui ji teištaria:
- Idena.
Man suvirpa apatinė lūpa. Labai stengiuosi nepasiduoti
jausmams, bet tai nepakeliamai sunku. Nemaniau, kad Taile-
ris sugrįš. Po kiek laiko tiesiog apsipratau su mintimi, kad jis
laimingas ten, kur yra, ir kad jam manęs nebereikia. Niekada
neįsivaizdavau, kad teks atsidurti tokioje padėtyje. Esu įsiutusi,
sutrikusi, nusiminusi ir nežinau, ką daryti, o mano tylėjimas
mamai kelia dar didesnį nerimą, tad sunkiai nurijusi seilę su­
murmu:
- Taileris grįžo.
Ir vos tik ištarusi jo vardą apsipilu ašaromis.
Mama leidžia man truputį pamiegoti. Bet aš nemiegu, tiesiog
guliu lovoje susisupusi į antklodę, spoksodama į lubas užtinu­
siomis akimis. Paverkiau. Nusimaudžiau po dušu, apsimoviau
treningo kelnes ir įlipau į lovą. Nebuvau išėjus iš kambario,
nors dabar jau gerokai po vidurdienio, ir nesigėriu dienos švie­
sa. Atvirai kalbant, šiandien, o gal ir visą savaitę nenorėčiau
niekur eiti. Pernelyg skauda galvą, ji labai sunki, rodos, tuojau
sprogs. Tad lieku patogiai gulėti lovoje kuo ilgiausiai, nors ir
žinau, kad mama niekada neleis užsirakinti kambaryje ilgiau
nei dieną, kad ir kaip to norėčiau.
Nemanau, kad vėl pajėgčiau susidurti su Taileriu akis į akį.
Kad ir kokią viltį dėl mūsų puoselėjau praėjusią vasarą, ji se­
niai išgaravo. Galbūt tada ir iš tiesų manėme, kad mums gali
pavykti. Rodos, taip nedaug trūko, kad pagaliau būtume drau­
ge, oficialiai ir atvirai, bet Taileris viską beviltiškai supainiojo.
Nederėjo jam išvažiuoti, tik ne tada, kai man labiausiai jo rei­
kėjo, ir dar tokiam ilgam laikui. Bet aš supratau. Įsisąmoninau.
Galiausiai, po kelių savaičių, kai atlėgo netikėto jo išvykimo su­
keltas sukrėtimas ir skausmas. Žinojau, kad šitaip darydamas
Taileris yra savaip teisus, tik nesupratau, kodėl esu išmesta iš
jo sumanymų. Mėginau jam prisiskambinti, bet jis neatsiliep-

44
davo. Palikau jam aibę balso pašto pranešimų, bet abejoju, ar
jin jų klausėsi. Siunčiau žinutę po žinutės, klausimą po klausi­
mo, bet nesulaukiau nė vieno atsakymo. Net kai paprasčiausiai
pasiteiravau, ar jam viskas, gerai, jis tylėjo. Netrukus pavargau
nuo begalinių bandymų, ir mano skambučiai, pranešimai ir ži­
nutės ilgainiui tolydžio ėmė retėti; atėjus lapkričiui, jau nebe-
tnėginau su juo susisiekti. Turėjau susitelkti į koledžo aplinką:
naujos paskaitos, nauji žmonės ir naujas miestas.
Tai labai padėjo negalvoti apie Tailerį. Bent jau kurį laiką.
Žinoma, visa tai buvo tik laikini prasiblaškymai: padaugin­
ti kofeino bibliotekoje, vėlų vakarą išsiruošti į parduotuvę su
kambario drauge, pamačius, kad nebėra ko valgyti, vidurnaktį
girtai sliūkinti per studentų miestelį iš vakarėlio namo. Aišku,
Kusipažindavau su vaikinais, netgi nuėjau į kelis pasimatymus,
bet visi jie buvo nuobodūs, niekuo neypatingi. Vasarį vėl ėmiau
galvoti apie Tailerį, tik jau nebeliūdėjau. Buvau įsiutusi.
Tiesiog nepajėgiau to suprasti. Niekaip nesuvokiau, kodėl
Taileris kalbasi su Ela, o su manim ne ir kodėl vis dar nesugrį­
žo į Santa Moniką, kaip buvo žadėjęs. Buvo praėję jau septyni
mėnesiai. Jau senų seniausiai turėjo grįžti, bet negrįžo, ir tai
mane pykdė. Jaučiausi, lyg jis būtų mane pamiršęs, susikrovęs
daiktus ir išvažiavęs, palikęs mane vieną srėbti mūsų užvirtos
košės. Tai man, o ne jam teko atlaikyti visus skersus žvilgsnius
ir šnabždesius, kai grįždavau į Santa Moniką. Tai man, o ne
jam teko bendrauti su tėčiu ir Džeimiu. Tai aš buvau palikta,
o ne jis.
Todėl mano įsiūtis vis didėjo, nes Taileris išvažiavo ir ne­
grįžo, net nesiryžo man paskambinti, nes ten būdamas jautėsi
laimingas. Nes ten nebuvo manęs. Tai turėjo reikšti, kad jis lai­
mingas ir patenkintas be manęs, ir skaudino daug labiau, nei
maniau.

45
Pirmąsyk jis man paskambino per pavasario atostogas.
Lankiausi San Fransiske pirmą kartą gyvenime, kartu su Rei-
čele klaidžiojome gatvėmis; jai vis dejuojant, kokios jos stačios,
sucirpė mano telefonas. Stebeilijausi į ekranėlį svarstydama,
atsiliepti ar ne, kol skambutis nutilo ir buvo persiųstas į balso
paštą. Taileris nepaliko žinutės, bet nuo tada ėmė skambinti
kasdien. Neatsiliepiau nė karto, nes buvo jau per vėlu, tejutau
jam tik didžiulį pyktį.
Iki metų nuo jo išvykimo trūkstant trijų savaičių, jau ne­
besitikėjau, kad po šitiek laiko jis sugrįš. Netgi Ela, palaidoju­
si tokią viltį, nusprendė pertvarkyti Tailerio kambarį į biurą,
kad nebereikėtų dirbti virtuvėje. Tada visi supratome, kad nė
ji nebelaukia jo sugrįšiant. Neslėpsiu, tėtį tai gerokai pradžiu­
gino, jis iškart nulėkė į statybos reikmenų parduotuvę pirkti tų
dramblio kaulo spalvos dažų, kuriais vėliau jam labai nesisekė
dažyti.
Jei ieškotumėt žmogaus, kurį labiau nei mane įpykdytų Tai­
lerio sugrįžimas, tai būtų tėtis. Iš to, kokia paslaptinga šįryt
buvo Ela, galiu spręsti, kad jis dar nežino naujienos. Tiesą pa­
sakius, kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau siuntu ir ant
įmotės. Ela tyčia mane pasikvietė, kad susidurčiau su Taileriu,
neįspėjo, nors daugybę kartų esu jai sakiusi, jog nebenoriu jo
matyti ir džiaugiuosi, kad jis negrįžta.
Dabar viskas vėl susijaukė, nebežinau, kaip tvarkytis, kaip
man čia būti žinant, kad Taileris grįžęs. Amžiais jo vengti, deja,
visiškai neįmanoma. O kas liūdniausia? Prieš metus buvau ne­
apsakomai, be galo ir krašto, jį įsimylėjusi. Dabar nebenoriu
net būti arti jo, ir tai mane labiausiai siutina.
Nejučia vėl imu verkti, bet į kambarį įeina mama. Greitai
nusibraukiu ašaras paklode ir keliskart šniurkšteliu. Mama

46
eina tiesiai prie užuolaidų ir jas atitraukia, kambarį užlieja po­
piečio saulė, o aš suaimanuoju ir slepiu veidą tarp pagalvių.
- Gerai, - išgirstu ją sakant. Nereikia nė žiūrėti į mamą,
kad žinočiau, jog ji greičiausiai sunėrusi rankas ant krūtinės.
Tiesiog galiu atspėti iš balso. - Kelkis.
Užsitraukiu antklodę ant galvos.
-Ne.
- Taip, - nenusileidžia ji. - Jau praėjo keturios valandos,
skirtos verkti. Dabar metas keltis ir jį užmiršti. Kur nori eiti?
Kavos? Vėlyvų pietų? J SPA? Rinkis.
- O tavo pamaina dar negreit?
Mano balsą slopina pagalvės, antklodė ir paklodės. Neblo­
gai užsikasiau ir neketinu greitai keltis.
- Tik aštuntą. - Vos girdžiu, kaip ji atšlepsi per kilimą, ne­
trukus nutraukia nuo manęs antklodę ir šypsosi nepraverdama
lūpų. - Taigi renkis, kur nors nueisim ir galėsim keikti vyrų
giminę, kiek tik norėsi. Verksmas tik išvargina, patikėk manim.
Esu tai patyrusi.
Nenoromis pasiremiu ant alkūnių ir vartau akis. Šis mamos
bruožas man labiausiai patinka - ji yra supratinga. Tėtis ją irgi
paliko, tik tai įvyko prieš šešerius metus. Ji išties patyrusi tvar­
kytis po išsiskyrimo. Kokia taisyklė numeris pirmas? Regis,
neverkti ilgiau nei keturias valandas. Nesu tokia tikra, ar ji tai­
koma ir tada, kai tave palieka, o vėliau sugrįžta tavo vaikinas.
Man peršti akis ir skauda krūtinę, bet žinau, kad mama kaip
visada teisi. Iš gulėjimo lovoje ir žliumbimo visą dieną nebus
jokios naudos. Mama tai sunkiai išmoko. Prisimenu. Tad pri­
siverčiu pakilti iš lovos, tegu ir be jokio noro. Mano plaukai vis
dar drėgni, perbraukiu juos pirštais, o mamai šypteliu pralai­
mėtojos šypsena.
- Promenada? Dvidešimt minučių?

47
Jos akys šiltos, nors ir liūdnos, o šypsena vis platėja.
- Mano mergaitė, - sako ji, meta į mane pagalvę ir išeina iš
kambario.
Ruošdamasi, kad atrodyčiau bent jau pusėtinai, klausausi
muzikos, daugiausia saldoko popso, mėgindama apgauti save
ir įtikinti, kad esu visiškai laiminga. Bet nesu tokia ir muzika
tik dar labiau mane nervina, tad po penkių minučių ją išjun­
giu ir džiovinuosi plaukus. Nusprendžiu eiti palaidais plaukais.
Užsitepu kiek makiažo. Apsivelku naujausią palaidinukę. Ap­
simaunu labiausiai tinkančius džinsus. Bet visa tai nė kiek ne­
padeda jaustis geriau.
Truputį po dviejų mudvi su mama patraukiame į promena­
dą. Kokį pusvalandį pasitriname parduotuvėse, bet tai nėmaž
nepakelia man nuotaikos, net pamačius, kad dailus sijonėlis iš
„Abercrombie & Fitch“, dėl kurio jau kelias savaites varvinu
seilę, dabar nukainotas. Nusipirkusi jį vis dėlto šypteliu ma­
mai, ir to pakanka, kad jos susirūpinimas atlėgtų.
Vėliau užsukame į „Pinkberry“ šaldyto jogurto.
- Žinai, - sako mama, - man reikėtų apie tai pasikalbėti
su Ela.
Mums pavyksta lauke susirasti laisvą suolelį tiesiai prie­
šais „Forever 21“; nors mano burna visiškai apšalusi, sugebu
išspausti:
- Apie ką?
Mama taip į mane pasižiūri, lyg apsimesčiau kvaila ar pana­
šiai, tada papurto galvą, įsigrūda į burną šaukštą šaldyto jogur­
to ir vis tiek kalba toliau:
- Nesuprantu, ką Ela sau mano. Visiškai nesąžininga iš jos
pusės šitaip pakišti tau Tailerį. Ar proto neteko?
- Na, gal ji ir nepakišo, - sumurmu gūžtelėjusi pečiais. Nu­
leidžiu akis į indelį rankoje ir kurį laiką maišau šaldytą jogurtą

48
plastikiniu šaukštu. Natūralus skanumynas su šviežiomis braš­
kėmis ir mėlynėmis, greičiausiai pusė mano šiandien sudegin-
tŲkalorijų. Bet dabar man tai nerūpi. - Iš Elos kalbos supratau,
kad nutiko kažkas be galo rimta. Paklausiau, ar nesilaukia.
Mama vos nepaspringsta ir pasibaisėjusi pažvelgia į mane,
bet netrukus prapliumpa kvatotis užsidengusi veidą delnu,
tarsi slėpdama savo vaikišką kikenimą.
- Nejaugi paklausei?
- Paklausiau. - Staiga mano skruostai užsiliepsnoja, tad įsi­
metu braškę į burną ir laukiu, kol aprims mamos juokas. - Juk
tui visai įmanoma. Jai dar nėra keturiasdešimties.
- Dieve, jai dar nėra keturiasdešimties. - Mama tyliai švilp­
teli, bet suvokia, kad keičiu temą, ir jos veidas vėl sugriežtėja. -
Vis tiek su ja pasikalbėsiu.
- Ir ką pasakysi?
- Ar ji gali savo vaiką laikyti atokiau nuo mano vaiko, kol
tas veikėjas, už kurio mes abi esam ištekėjusios, jų abiejų ne­
užmušė, - atsako mama, vis labiau stengdamasi nesusijuokti.
Bet turbūt iš primerktų mano akių iškart supranta, kad man
nejuokinga, nes kosteli, daug nuoširdžiau pažiūri į mane ir
prabyla rimtai: - Tiesiog paprašysiu jos žiūrėti, kad Taileris
paliktų tave ramybėje. - Ji iškelia savąjį šaldyto jogurto indelį
Ir įdėmiai žvelgia į mane per jo kraštą. - Žinoma, jei iš tiesų
to nori.
Jai šitai lėtai ir klausiamai ištarus, pakeliu antakius.
- Visų pirma, mamyte, man visai nereikia tavo kišimosi.
Antra, ką nori tuo pasakyti?
- Na, - atsako ji, lėtai nuleidusi indelį, - ar tu tikrai, tavo
pačios žodžiais tariant, niekada, niekada, niekada, niekada,
niekada nebenori matyti Tailerio?

49
Matau, kad ji stebeilijasi man į akis lyg tikėdamasi jose
įžvelgti tiesą; nors tikrai nieko neslepiu, imu greitai mirkčioti,
nevykusiai mėginu išvengti jos žvilgsnio. Esu sutrikusi, kad ji
kalba tokius dalykus, lyg šiandien nebūčiau užtektinai įpykdy-
ta, ir vėl įnirštu.
- Žinoma, esu tikra. Negi tu geriau nei kiti žmonės neturė­
tum suprasti, ką reiškia būti paliktai.
Mama akimirką atrodo įsižeidusi; iškart sumoju, kad mano
žodžiai ne tokie, kokių reikia. Mama apie tėtį gali šnekėti be
galo, bet tik siedama jo vardą su visokiais įžeidžiamais žo­
džiais, ji taip elgėsi pastaruosius šešerius metus. Apie skaudžią
tiesą, kad tėtis ją paliko, kalbėti jai nepatinka. Akivaizdu, kad
nepatinka - man vėl prabilus apie tai, ji nusisuka ir atsistoja.
- Manau, reikėtų keliauti namo. Kaip sakei, netrukus man
į darbą.
Mama išmeta tuščią indelį į šalimais stovinčią šiukšliadėžę
ir nueina manęs nepalaukusi, o man belieka tik suaimanuoti.
Ji įsiuto. Praėjus tiek metų, vis dar negali susitaikyti su tėčio
išėjimu. Pradedu suprasti, kodėl. Be galo skaudu.
Gailiuosi, kad apie tai kalbėjau, tad pakylu nuo suolelio ir
einu mamai iš paskos nardydama tarp žmonių ir mėgindama
ją pasivyti. Pasivijusi tylomis einu kiek atsilikusi iki pat au­
tomobilio. Kai pasiekiame tą stovėjimo aikštelės aukštą, kur
palikome savo mašiną, mane ima pykinti nuo šaldyto jogurto,
tad išmetu jį pirmai progai pasitaikius ir netardama nė žodžio
susirangau ant mamos automobilio keleivio sėdynės.
Ji irgi nieko nebesako. Vairuoja įsmeigusi akis į kelią trūk­
čiojančiomis lūpomis, - tvardosi, kad nesusikeiktų, kai mums
prieš nosį staigiai stabteli kitas automobilis, - tik kartais pa­
garsina radiją arba pareguliuoja oro kondicionierių.

50
Vis dar jaučiuosi blogai, man labai nepatinka, kai ji su ma­
nimi nesikalba, todėl kelias minutes pagrąžiusi rankas sau ant
kelių pritildau radiją, kad automobilyje būtų beveik tylu, ir pa­
sižiūriu į ją.
- Nenorėjau pasakyti, ką pasakiau.
- Tu teisi, - irzlokai atšauna mama. - Tikrai žinau, ką tai
reiškia. - Mums sustojus prie šviesoforo, ji atsišlieja į atkaltę
Ir suneria rankas ant krūtinės, bet į mane nežiūri. - Žinau, ką
reiškia būti paliktai ir kiekvieną dieną svarstyti, ką padarei ne
tuip ir ar galėjai ką nors padaryti, kad tavasis neišeitų. Žinau,
ką reiškia manyti, kad buvai jam per prasta. Suvokti, jog buvai
neverta, kad jis pasiliktų. - Galiausiai ji pasižiūri į mane, atro­
do baisiausiai pikta. - O tu? Tu nežinai, ką tai reiškia.
Sumirksiu. Nežinau, ar įsiusti, ar sutrikti, ar nustebti. Tiesą
pasakius, patiriu visus tris jausmus. Siuntu ant mamos už tai,
kad pasakė, jog nežinau, ką tai reiškia, esu sutrikusi dėl tokio
nepelnyto užsipuolimo ir nustebusi, kad ji prabilo apie savo
jausmus. Anksčiau taip nėra buvę.
- Ką? - tik tiek tegaliu ištarti, o paskui iškošiu pro sukąstus
dantis: - Ne, aš gerai žinau, ką tai reiškia.
- Nežinai, Idena, - šiurkščiai ir tvirtai atrėžia mama. Už­
sidega žalia šviesa, ir ji vėl suėmusi vairą greitai pajuda iš vie­
tos. - Taileris išvažiavo ne todėl, kad kliuvinys buvai tu. Išva­
žiavo, nes pats turėjo rimtų problemų. O aš? Mūsų šeimoje aš
buvau didžiausia problema. Tad nelygink mano ir savo padė­
ties, nes nesuprantu, kaip jautiesi. - O aš maniau, kad mama
supranta. - Nes pati nežinai, ką patyriau aš, - tikėjausi, kad
žinau,- nors ir tariesi žinanti.
- Ką patyrei?
Ji pažvelgia į mane.

51
- Taip. - Mama niekada atvirai su manimi nekalbėjo apie
tai, kas nutiko prieš šešerius metus. Žinau tik tai, kas svar­
biausia. Žinau, kad mama tėčiui atrodė pernelyg atsipalaida­
vusi. O ji laikė jį pernelyg viską planuojančiu.. Man vis dar ne­
aišku, ar visada taip buvo. Teprisimenu, kad augau girdėdama
nesutarimus bei ginčus, ir manau, kad visada. Man sulaukus
dvylikos, tėtis savaitę gyveno pas savo pusbrolį Tonį. Mama
man taip ir nepaaiškino, kodėl, tik nusišypsojo ir pažadėjo,
kad jis greitai grįš, bet, kiek prisimenu tuos laikus, nebuvo
tuo tikra. Tėtis tais metais vis dažniau pagyvendavo pas pus­
brolį. Kai man suėjo trylika, buvau jo nemačiusi porą dienų,
o kai paklausiau mamos, ar jis ir vėl pas Tonį, mama mane
apsikabino ir pilnomis ašarų akimis pasakė, kad ne. Nuo tada
daugybę mėnesių temačiau tas ašaras. Žinojau, kad išeidamas
tėtis tikrai ją įskaudino, žinojau, kad skyrybų procesas ją žudo,
žinojau, kad ji jau nebebus tokia, kokia buvo, bet niekada ne­
suvokiau, kaip ji jautėsi. Nedrįsau paklausti. Ji nedrįso man
pasakyti. Iki dabar.
Minutę patyliu.
- Ar vis dar manai, kad esi per prasta?
- O kaip tau atrodo? - atkerta ji. Susinervinusi išmeta ran­
ką aukštyn, ir automobilį beveik sumėto, bet mama vėl čium­
pa vairą ir greitai jį suvaldo. - Ką man manyti, kai po akimis
malasi Ela su savo tobula figūra ir tobulais šviesiais plaukais,
rodos, niekada neataugančiomis šlykščiomis pilkomis šakni­
mis, kurios veide nematyti nė raukšlelės, kuri vairuoja reindž-
roverį ir yra prakeikta teisininkė. Štai ką dabar turi tavo tėtis.
O ką turėjo anksčiau? Moteriškę, negebančią išvirti troškinio,
dėvinčią skarmalus, o ne kostiumėlius, ir kartą sudaužiusią tą
mūsų kledarą volvo - atbulom trinktelėjusią į kitą automobilį
greitkelyje. Žinoma, kad nebuvau jam pakankamai gera. Tavo

52
lėvas visada siekia tobulybės, o aš, jei dar nepastebėjai, esu ne­
tobula.
- Ir manai, kad Ela tobula? - degančiais skruostais išrėkiu
Jai. Jaučiu pareigą ginti Elą. Ji mane sutiko ištiestomis ranko­
mis prieš trejus metus ir nuo tada visada palaikydavo, tad gir­
dėdama mamą šitaip apie ją kalbant pykstu ir, užuot stojusi
mamos pusėn, imu ginti Elą. - Nepagalvoji, kad ir jai teko iš­
kęsti skyrybas, kaip ir tau? Kad daugybę savaičių teko praleis­
ti teismuose su Taileriu? Neįsivaizduoji, jog jai tenka gyventi
einant, kad jos vyras mušė jos vaiką, o ji to nė nepastebėjo?
Nemanai, kad ji graužia save kiekvieną prakeiktą dieną už tai,
kus nutiko? O ji tikrai graužiasi. Ta moteris anaiptol netobula
Ir jos gyvenimas netobulas, tad tiesiog UŽSIČIAUPK.
Iš tiesų noriu pasakyti štai ką: tu esi pati geriausia mama,
kokios tik galėčiau norėti. Gal tau ir reikia kas kelios savaitės
persidažyti plaukų šaknis, bet tavo plaukai visada atrodo pui­
kiai. Gal tu ir turi raukšlelių, bet esi tokia graži, kad jų niekas
nepastebi. Gal tu ir ne geriausia vairuotoja, bet visada nusigau-
ni iš taško A į tašką B. Gal tu ir ne teisininkė, bet esi nuostabi
sesutė, padedi žmonėms geriau jaustis ir ligoninėje, ir namie.
Gal tu ir ne Ela, bet džiaugiuosi, kad esi ne ji.
Dar noriu pridurti: ir tau labiau pasisekė. Turi Džeką, išties
mielą žmogų, o Ela turi tėtį, kuris yra tikras šiknius. Tad kas
čia laimi?
Bet nieko nepasakau, nes esu įpykusi.
- O taip. Tiesa, - mama užverčia akis ir iškvepia. - Ji tavo
antroji mama. Dėl to viską apie ją žinai, juk taip? Rodos, iškei­
tei mane į Ela, kaip ir tavo tėvas.
Negalėdama patikėti spoksau į ją. Mama, iš kur tai ištrau­
kei? Kodėl taip pyksti?
- Kas tau yra? - klausiu.

53
Ji neatsako. Vėl pasukioja radiją, dabar šis groja gerokai gar­
siau, ir man sunku net galvoti. Mama vairuoja nė nežvilgtelė­
dama į mane, neištardama nė žodžio, jos veide matyti įtampa,
akys primerktos. Aš irgi taip elgiuosi. Nusisuku nuo jos, su-
neriu rankas ir spoksau pro langą. Tyčia užsikeliu kojas ant
prietaisų skydelio, nes jai tai nepatinka, bet ji neima rėkti, kad
nukelčiau, tai ir nenukeliu.
Radijas plyšauja iki pat namų. Mama jį nutildo tik tada,
kai sustabdo automobilį ant keliuko, bet neišjungia variklio ir
nešoka laukan, kaip yra pratusi, tad suprantu, kad nori atsi­
prašyti. Pakeliu akis nuo sportbačių vis dar sunėrusi rankas ir
laukiu. Jos veidas kiek labiau atsipalaidavęs, bet dabar ji ima
atrodyti sutrikusi. Pasižiūri į mane, paskui man per petį.
Pakylu nuo sėdynės ir nuleidžiu rankas, tada taip greitai
krypteliu galvą, kad vos nenusisuku sprando, ir pamatau, į ką
žiūri mama. Ant kilimėlio prie mūsų durų nervingai pašyda­
mas baltų marškinėlių palanką sėdi ne kas kitas kaip nelemta­
sis Taileris Briusas. Ir vėl.
Kai mūsų akys susiduria, jis nebesišypso. Tiesiog atsistoja ir
stovi laukdamas, laukdamas, laukdamas.
- Koks didžiausias skirtumas tarp tavo tėčio ir Tailerio? -
tyliai paklausia mama ir vos patylėjusi atsako pati: - Tavo tėtis
nesugrįžo.
5 “

Kad ir kiek maldauju mamą įjungti atbulinę pavarą ir nuva­


žiuoti, ji nesutinka. Tiesiog išjungia variklį ir suka raktus aplink
smilių, kita ranka plekšnodama per vairą ir nieko nebesaky­
dama. Jokios paguodos, jokio pradrąsinimo. Griežta jos veido
išraiška priverčia išlipti mane iš automobilio ir stoti priešais
žmogų, į kurį negaliu nė žiūrėti.
Prireikia nežmoniškų pastangų prie jo prieiti. Tiesiogine
žodžio prasme velku kojas, dar kartą per petį žvilgteliu į mamą
ir akimis pasiunčiu SOS signalą, bet ji tik gūžteli pečiais ir
dingsta už namo kampo, nusprendusi įeiti į vidų pro užpakali­
nes duris, kad mums netrukdytų. Taileris tebestovi ant kilimė­
lio susikišęs rankas į juodų džinsų kišenes ir nervingai kramto
lūpas.
Sustoju per gerą žingsnį nuo jo ir suneriu rankas ant krūti­
nės. Iš arti matau kiek paraudusį jo skruostą ir staiga man pasi­
daro gėda. Taip gėda, kad nenoriu nė pažvelgti Taileriui į akis,
tad spardau cementinį keliuką po kojomis ir įbedu žvilgsnį jam
žemėliau peties.
- Atsiprašau, kad trenkiau tau, - prabylu.
Jis lėtai pakelia pečius ir paliečia sau skruostą.
- Nesijaudink.

55
Stoja tyla. Viskas taip neįtikimai keista, man taip nepatogu,
kad pamanau, jog apsiverksiu. Kaip viskas šitaip baigėsi? Kaip
mes iki to priėjome? Tada prisimenu priežastį, ir mano noras
pravirkti virsta noru vėl užsipulti Tailerį, bet šįkart susilaikau.
Toliau spardau žemę gumine sportbačio nosimi. Tegirdžiu pro
šalį riedančius automobilius.
- Važiuosi su manim?
Dabar pažvelgiu jam į akis.
-Kur?
- Nežinau. Tiesiog noriu pasikalbėti, - atsako jis gerokai
neramiu balsu, o akyse matyti susirūpinimas. - Gali bent tiek
dėl manęs padaryti?
- Neturim apie ką kalbėti, - atsakau.
- Turim pakalbėti apie viską.
Nors visaip vengiu Tailerio žvilgsnio, mane kaip visada už­
buria žalios jo akys. Mylėjau jas, bet dabar noriu priešintis jų
poveikiui. Taileris veikiausiai svarsto, ar ginčysiuos dėl jo žo­
džių, bet negaliu ginčytis dėl to, su kuo sutinku. Jis teisus: tik­
rai yra apie ką kalbėtis. Tiesiog aš to nenoriu.
Kurį laiką niekaip neapsisprendžiu: labai noriu lėkti į na­
mus, bet nujaučiu, kad Taileris visko taip nepaliks, taigi su­
metu, kad geriausia išsiaiškinti dabar. Tada jis greičiau duos
man ramybę. Nieko nesakau, tiesiog linkteliu, ir jis iškart su
palengvėjimu atsidūsta, lyg visą tą laiką būtų sulaikęs kvė­
pavimą.
Taileris išsitraukia automobilio raktelius iš užpakalinės ki­
šenės, ir tą pačią akimirką pamatau, kad į mus pro svetainės
langą žiūri mama. Supratusi, kad ją pamačiau, pasilenkia ir
dingsta iš akių. Pamanau, kad mieliau pasikalbėčiau su Taileriu
nei su ja, tad apsisuku ir per pievelę nuseku paskui jį.

56
Žengusi kelis žingsnius suvokiu vieną dalyką. Jo automobi­
lio nematyti. Net du kartus apžvelgiu gatvę, dairausi kairėn ir
dešinėn, aukštyn ir žemyn, bet jo tikrai niekur nėra. Toks au­
tomobilis iškart kristų į akis: elegantiškas dizainas, blizgantis
paviršius ir juodi ratlankiai. Taileris eina tolyn, tad seku jam iš
paskos. Pakeliu antakius, jam sustojus prie automobilio kitoje
gatvės pusėje.
Tai ne Tailerio automobilis. Ši mašina yra juoda, keturvietė,
jos ratai apkibę sudžiūvusiu purvu, ant keleivio durelių matyti
pora įbrėžimų ir ji tikrai nenauja. Ir vis dėlto tai audi, gana po­
puliarus modelis, visame mieste tokių matau.
Kai Taileris nueina prie vairuotojo pusės ir atrakina auto­
mobilį, per stogą spoksau į jį sutrikusi, o jis abejingai gūžteli
pečiais ir sako:
- Nusileidau į žemesnį lygį.
Tada sėdasi prie vairo, aš klesteliu ant keleivio sėdynės ir
užtrenkiu dureles.
- Kodėl?
Jis dėbteli į mane rimtu veidu.
- Reikėjo grynųjų.
Tvirtai sučiaupiu lūpas ir nusuku žvilgsnį, o jis įjungia varik­
lį. Automobilyje silpnai dvelkia man nepažįstamu skutimosi
losjonu pramaišiui su kelių oro gaiviklių kvapais. Po galinio
vaizdo veidrodėliu siūbuoja trys medeliai. Taileriui vairuojant,
mano akys toliau tyrinėja automobilį, kad nereikėtų žiūrėti į jį.
Po mano kojomis voliojasi keli lankstinukai ir dar kažkokie po­
pieriai, ant užpakalinės sėdynės sukrauti Tailerio marškinėliai,
o ant prietaisų skydelio prisikaupę dulkių. Juodos odos sėdy­
nės gerokai patrintos, nors automobilis vis tiek dailus.
Kelias minutes važiuojame tyloje, radijas išjungtas, bet kon­
dicionierius veikia visu smarkumu. Taileris tyliai sako:

57
- Man patinka tokie tavo plaukai.
Vis dar esu truputį išmušta iš vėžių, nes po ilgiausio laiko
vėl esu su juo. Nesuprantu, apie ką jis kalba, tad atkišusi ranką
nuleidžiu skydelį nuo saulės, stumteliu veidrodėlio dangtelį ir
tyrinėju savo atvaizdą. Teisingai. Plaukai. Kai Taileris paskutinį
kartą mane matė, jie buvo dvigubai ilgesni. O dabar vos dengia
pečius.
Vėl uždengiu skydelį nuo saulės ir imu knibinėti siūlus
aplink skylę džinsuose.
- Mmm.
Galvoju apie visus kitus su manimi susijusius dalykus, kurie
irgi pasikeitė. Kaip antai, kad aną rudenį lioviausi kasdien ryš­
kinti akis tušu, nes pabodo būti išsitepliojusiai nuo verkimo, ir
kaip kartais sustoju minutę pakvėpuoti prieš įžengdama į tėčio
ir Elos namus. Kad pasikeitė mano būdas: galiu būti ganėtinai
rami, susitelkusi ir staiga pratrūkti dėl menkiausio dalyko, nes
manyje begalė pykčio. Ir keli papildomi kilogramai šen bei ten,
žodžiu, visur.
Daug kas pasikeitė. Per daug. Nuleidžiu akis sau į pilvą ir
smarkiai jį įtraukiu, kad net sunku kvėpuoti, bet esu pripratusi.
Dešimtoje klasėje buvau gerai šitai įvaldžiusi. Truputį pabū­
nu tokios būklės. Kartkartėmis kelias sekundes atsipalaiduoju,
kai Taileris būna susitelkęs į kelią. Nors ima skaudėti šonus,
primenu sau nenorinti, kad Taileris pastebėtų mano pastam-
bėjimą, taigi suneriu rankas ant pilvo slėpdama jį ir kilsteliu
šlaunis nuo odinės sėdynės, kad atrodytų lieknesnės.
Kurį laiką pavažiavę atsiduriame už miesto. Prasideda piko
valanda, keliuose darosi spūstys, o tyla tarp mūsų, rodos, dar
labiau slegia. Nemėginu pradėti pokalbio, nes neturiu ko pa­
sakyti. Čia Taileris turėtų pasakoti be galo, o ne aš, tad abudu
jaučiamės labai nejaukiai važiuodami beveik valandą tiesiai

58
per Beverli Hilsą ir vakarinį Holivudą, kol pasiekiame šiaurinį
paplūdimio kelią. Pakeliu akis. Ir tada kai ką suprantu.
- Kodėl mes čia?
Taileris nežiūri į mane, tiesiog atsišlieja į atkaltę ir tyliai
atsidūsta. Jo akys įsmeigtos į Holivudo riboženklį, stūksantį
aukštai ir toli.
- Nes nežinau, kaip tu, o aš senokai čia nebuvau. Ir šiame
mieste.
Labai švelniai pasakyta, pamanau. Pakėlusi akis į dangų pa­
purtau galvą ir tvirtai pareiškiu:
- Nelipsiu ten su tavim. Lauke gerokai per dvidešimtį laipsnių.
- Lipsi, - atremia Taileris. - Automobilyje turiu vandens.
Vėl stoja tyla, bet tik dėl to, kad šįkart mėginu rasti įtikina­
mų priežasčių, kodėl, po galais, dabar negaliu lipti į Li kalną,
kaip antai: 1) nes mūviu geriausius džinsus ir vilkiu naują pa­
laidinukę, 2) nes man mažiausiai rūpi ten lipti, 3) nes yra per
karšta ir, galiausiai, 4) nenoriu lipti su Taileriu. Bet įrodyti savo
teisumą, rodos, atsieitų daugiau pastangų nei užlipti į tą kalną.
Tad savo įžvalgas pasilaikau sau ir susiraukiu.
Pravažiuojame pažįstamą nuorodą į Saulėlydžio rančą ir
netrukus sustojame mažoje automobilių aikštelėje kalno pa­
pėdėje. Kaip ir Taileris, seniausiai čia nebuvau. Esu lipusi tik
kartą, ir tai prieš trejus metus, kai viskas atrodė visiškai kitaip
nei dabar.
Išjungęs variklį Taileris nedvejoja. Ištraukia raktus iš spy­
nelės, atidaro savo dureles, išlipa ir nužvelgia dangų. Aš irgi
išlipu ir palei automobilį nueinu iki bagažinės.
- Turi žinoti, - sakau, kai Taileris ją atidaro, - kad tikrai
nenoriu to daryti.
Laikydamas ranką ant bagažinės dangčio jis pažvelgia į
mane pro pažastį ir vėl nusuka akis. Jo bagažinėje pilna viso-

59
kio šlamšto. Šūsnis popierių, švarkas, laidai dviejų automobilių
akumuliatoriams sujungti, tuščios sumaigytos limonado skar­
dinės, nedidelė įrankių dėžė, keli buteliai vandens - abejoju, ar
šviežio. Taileris paduoda man vieną butelį ir užtrenkia dangtį.
- Pirmyn, - paragina.
Priešgyniaudama einu baisiausiai lėtai, iš vienos rankos į
kitą perimdama vandens butelį ir niūniuodama. Jeigu tai Tai-
lerį ir nervina, jis to neparodo. Vaidinu dar kelias minutes, kol
suvokiu, kad elgiuosi kaip tikra mažvaikė ir kad jis daug bran­
desnis už mane. Liaujuosi ir pasiveju jį. Tada mes tiesiog ei­
name, kopiame vis aukštyn, prasilenkiame su jodinėjančiomis
merginomis ir dar su dviemvidutinio amžiaus vyrais, greičiau­
siai besileidžiančiais nuo riboženklio.
Visą laiką tylime. Imu nerimauti, kad ta tyla mus tuoj pra­
ris. Nuo praėjusios liepos iki šios akimirkos viską prarado­
me - tik mudviem suprantamus juokelius, reikšmingus mu­
dviejų žvilgsnius, ypatingas akimirkas ir didžiausius pažadus,
mudviejų drąsą ir mudviejų paslaptį. Praradome meilę vienas
kitam ir troškimus.
Tikriausiai mudviem teliko vien tyla.
Nesustojame atgauti kvapo, nesiliaujame kopę į Li kalną ke­
liu, vinguriuojančiu tarp šlaitų; daugiausia einu atbula. Manau,
taip atsiveria daug gražesnis vaizdas. Nuostabu žiūrėti, kaip
tolsti nuo miesto, kaip jis vis mažėja ir mažėja po kojomis. Tik­
rai geriau nei spoksoti į Tailerį.
Truputį liūdna vėl būti čia. Užkopti vingiuotu keliu po svi­
linančia saule daugiau nei pusantro šimto metrų, kad pasižiū­
rėtume į kelias ant kalno užrioglintas raides. Anąsyk lipau čia
su draugais. Ar su žmonėmis, kuriuos laikiau savo draugais.
Tada viskas buvo daug paprasčiau, visi atrodė gerokai mieles­
ni. Tada draugavau su Tifane, Reičele, Megana, Džeiku, Dinų.

60
Su visais. Ar bent man atrodė, kad mes visi draugaujame. Juo­
kėmės, kopėme drauge, dalijomės vandeniu, šokinėjome per
tvoras ir buvome visiški nutrūktgalviai. Bet nuo tada iki dabar,
per tuos trejus metus, gausius ginčų, išsibarstymų ir išsiskyri­
mų, manau, visi suaugome.
Tiesą kalbėjo Taileris praėjusią vasarą Niujorke: baigę vidu­
rinę visi nutolsta, visi liaujasi kalbėjęsi, visi eina savo keliais.
Mūsų koledžai pasklidę po visą šalį. Jie įsikūrę Ilinojuje, Oha-
juje, Vašingtone ir net čia, Kalifornijoje. Prieš kelis mėnesius
iš Reičelės sužinojau, kad Dinas įstojo į Berklį, rudenį pradės
'studijuoti. Taip, jis ne pats man tai pasakė - kas gi norėtų kal­
bėtis su buvusia mergina? Ypač apgaudinėjusią savo vaikiną su
geriausiu jo draugu. Bet nors Dinas ir ėmė nekęsti manęs, lin­
kiu jam geriausios kloties ir labai gailiuosi šitaip jį įskaudinusi.
Kai pagalvoju, kad jis įstojo į Berklį, mane ima nors šypsotis.
Žinau, kaip Dinas norėjo ten patekti.
Mudu su Taileriu pasiekėme grįstą Li kalno kelią, vingiuo­
jantį tolyn nuo riboženklio, kad vėl prie jo sugrįžtų. Vargiai
pamenu šias vietas. Sustoju ant šlaito ir žvelgiu žemyn. Dabar
matau Berbanko rajoną. Neprisimenu, kad anąsyk būčiau į jį
žiūrėjusi. Tada tikriausiai buvau sutelkusi dėmesį tik į Holivu­
do riboženklį, tad dabar minutėlę tyrinėju Berbanką marks-
tydamasi svidinčioje saulėje. Gaila, kad pamiršau akinius nuo
saulės. Taileris su akiniais.
- San Fernando slėnis, - tyliai sako jis ir parodo galva į tolį
už Berbanko.
- Žinau, - sausai atsakau. - Juk gyvenu ten.
- Gerai.
Žygiuojame toliau, praeiname mobiliojo ryšio bokštą ir ne­
trukus, įveikę posūkį, išlendame ant pietinio šlaito. Ir štai antrą
kartą išvystame garsųjį Holivudo riboženklį. Besipuikuojan-

61
čios savo vietoje, pietiniame Li kalno šlaite, raidės kaip visada
atrodo didingai ir kasmet patraukia milijonų turistų dėmesį,
bet yra saugomos tvoros ir apstatytos kameromis, kurios su­
žlugdo tūkstančius svajonių, nes žmonės tokį kelią čia užsi­
karta tik tam, kad suprastų, jog prisiliesti prie šio pasaulinio
simbolio draudžiama.
Šiuo metu, be mūsų, čia daugiau nieko nėra. Taileris prieina
prie tvoros, brūkšteli per ją smiliumi ir atsidūsta.
- Ketini peršokti? - klausiu.
Tikrai nenoriu dar kartą to patirti - akimirksnį prisiliesti
prie ženklo ir dumti į pakalnę rizikuojant būti suimtai arba nu­
sisukti sprandą. Atsitraukiu ir prisėdu ant dulkino tako, sukry­
žiuoju kojas. Žemė karšta.
Taileris mesteli žvilgsnį per petį ir staiga ima atrodyti daug
vyresnis. Jis visiškai subrendo. Gal net per greitai.
- Ne, - atsako man.
Tada apsigręžia ir priėjęs artyn atsisėda ant žemės man iš
dešinės. Neprisispaudžia per arti, bet ir nepalieka didelio tar­
po. Jo kojos ištiestos į priekį, delnai už nugaros, prispausti prie
žemės. Nuo Tailerio sklinda nerimas, panašus į užkratą, nes
laukdama pokalbio pradžios pajuntu, kad man rasoja kakta.
Bandau save įtikinti, jog tai dėl karščio.
Nors apačioje plyti triukšmingas miestas, čia labai ramu
ir tyku. Tai man primena Niujorką - ant Tailerio namo stogo
mudu su juo jautėmės lyg trumpam atskirti nuo miesto. Čia
irgi apima lygiai toks pat jausmas.
Taileris dar nepratarė nė žodžio. Nusukusi žvilgsnį nuo tvo­
ros krypteliu galvą, kad pažiūrėčiau tiesiai į jį. Jis žvelgia prieš
save primerkęs akis ir sučiaupęs lūpas; pirmą kartą nuo tada,
kai šįryt išvydau, kelias minutes jį tyrinėju. Tailerio plaukai il­
gesni, be to, jis kelias dienas nesiskutęs - anuomet man tai la-

62
bill patiko. Barzdaplaukiai paryškina jo smakrą ir netvarkingai
rnitosi ant kaklo. Mano akys nuo jo lūpų nusileidžia iki rankų
Ir galiausiai kai ką pamatau.
Nesu tikra, ar pirmiau tiesiog neatkreipiau dėmesio, ar bu­
vau laikinai apakusi, bet išvystu savo vardą. Iki šios akimirkos
buvau visai pamiršusi tą tatuiruotę. Penkios raidelės, andai at-
rodžiusios kvailai ir dar kvailiau dabar, per metus truputį nu­
bluko. Bet matau ne tik jas. Aplinkui mano vardą Taileriui ant
bicepso atsiradę keli nauji raštai, viskas sueina į vieną didelę
luluiruotę vos ne per pusę marškinėlių rankovės. Aplink tas
raides matau laikrodžio ciferblatą, daugybę rožių, vingiuotų
linijų ir tamsių spalvų. Tiesą pasakius, gana gerai atrodo, bet
man iškart kyla vienas klausimas.
Kodėl jis neuždažė mano vardo, juk galėjo tai padaryti?
Nuryju seilę ir nusuku žvilgsnį, kol Taileris nepasigręžė ir
nepažvelgė man į akis. Mano rankos sudėtos skreite, tad kilste­
liu riešą aukštyn. Ant jo nebematyti jokio užrašo, šį uždengęs
didžiulis balandis išskleistais sparnais, per pavasario atosto­
gas mano išsirinktas iš tatuiruočių raštų knygos. Tai padariau
lada, kai su Reičele svečiavomės San Fransiske. Ji aplink klubo
sąnarį išsitatuiravo gėlių virtinę ir kai galiausiai liovėsi verkusi
IAskausmo, o aš iš juoko, įgrūdo man į rankas krūvą knygų su
paveikslėliais. Patikinau ją, kad nenoriu dar vienos tatuiruotės.
Ueičelė atsakė ne tai turinti galvoje, mananti, kad man reikia
geresnės tatuiruotės. Ji buvo teisi. Meistras man paaiškino, kad
balandis simbolizuojąs naują pradžią, apie tai bylojanti Nojaus
Istorija iš Biblijos; nors nesu pernelyg religinga, mintis apie
naują pradžią man patiko.
Tądien tikrai pasidaviau dėl Tailerio, ir žodžiai No te rin-
das - nepasiduok - pranyko amžiams.

63
Vėl paslepiu ranką skreite ir kandžioju lūpos kamputį. Lyg ir
jaučiuosi kalta, kad sunaikinau mūsų praėjusios vasaros šūkį,
bet nesuprantu, kodėl turėčiau taip jaustis. Nejučia imu pur­
tyti galvą ir mėginu apie tai nebegalvoti. Verčiau vėl pažvelgiu
į Tailerį.
Dabar jo galva nuleista, jis įsmeigęs akis sau į džinsus; tyloje
gerai girdėti ilgas, lėtas jo atodūsis.
- Tu siunti ant manęs, - sako jis. Tai teiginys. Fakto pripa­
žinimas.
- O kodėl tave tai stebina?
Taileris pamažu pakelia galvą ir žvelgia į mane švelniomis
akimis.
- Nežinau. Neįsivaizdavau, ko tikėtis. Tiesiog maniau...
- Kad būsiu laiminga? - neleidžiu jam baigti sakinio. Dabar
esu daug ramesnė nei anksčiau. Mūsų balsai tylūs ir švelnūs,
nors įtampa auga. - Kad būsiu ten, kur mane palikai? Kad me­
tus pralauksiu?
- Na, - sumurma Taileris ir nuryja seilę, - ko gero, taip. -
Jis dar sykį atsidūsta, tik šįkart daug sunkiau. - Maniau, su­
prasi.
Man prireikia laiko apgalvoti, ką sakysiu. Tada giliai įkvepiu
ir pradedu aiškinti:
- Iš pradžių taip ir buvo. Supratau. Man visko buvo per
daug. Tavo tėvas, mūsų tėvai, mes. - Prieš tardama paskuti­
nį žodį akimirką padvejoju, tada mano akys nuo Tailerio nu­
krypsta į Holivudo riboženklį, rankoje nervingai spaudžiu
vandens butelį. Spoksau į H raidę. - Bet negi nė nepamanei,
kad ir man buvo sunku? Kur ten. Tiesiog pabėgai kaip bailys ir
palikai mane tvarkytis su visu tuo mėšlu, į kurį buvome įklim­
pę. - Dar tvirčiau sugniaužiu butelį ir nuleidusi akis stebeiliju
į jo kamštelį. - Iki rugsėjo negalėjau išvažiuoti į Čikagą, tad

64
turėjau trintis čia dar du mėnesius. Buvau net paprašyta neiti
i tavo namus. Tėtis su manimi nesikalbėjo, o jei prabildavo,
tai grasindavo nemokėti už mano mokslus. Tavo mama nega­
lėjo žiūrėti man į akis, ir nenorėk, kad pradėčiau kalbėti apie
Džeimį. Tu visiškai suknistai nenutuoki, nes tavęs čia nebuvo,
bet jis tikras šūdžius. Nekenčia mūsų abiejų. Ir, beje, visi apie
mus žino. Visi iki vieno. Bet ir šitai tau naujiena. Neįsivaizduo­
ji, kokių dalykų žmonės prikalbėdavo man už nugaros ir kaip
į mane žiūrėdavo. Tu nieko nežinai, nes tau neteko to patirti.
O man teko - visiškai vienai. Ir nesvarbu, kiek kartų tau skam-
, binau vien tam, kad išgirsčiau tavo balsą, kad bent patikintum
mane, jog viskas bus gerai, ar pasakytum ką nors panašaus, bet
tu nė nekeldavai ragelio.
Taileris tyli, bet numanau, kad stebeilijasi j mane savo
skvarbiuoju žvilgsniu. Tankiai alsuoju, mano skruostai ima
degti - negaliu nieko padaryti. Neverk, vis tramdau save, kol
imu šiuos žodžius mintyse kartoti kaip maldą. Neverk. Ne­
verk. Neverk. Tu ant jo siunti. Tu ant jo siunti. Tu ant jo siunti.
Neverk - tu ant jo siunti.
- Nežinau, ką atsakyti, - galiausiai pripažįsta Taileris. Jo
balsas taip dreba ir yra toks tylus, kad beveik virtęs šnabžde­
siu, jis prisitraukia kojas ir palinksta į priekį, rankas padėjęs
ant kelių.
- Gali pradėti nuo atsiprašymo.
Dėbteliu į jį. Įbedu skausmingą žvilgsnį jam į akis. Matau
rūpesčio raukšlę jo kaktoje. Jis grįžteli į mane, ištiesia ranką,
padeda man ant kelio ir tvirtai jį suspaudžia.
- Atsiprašau.
Spoksau į jo ranką ant mano kūno. Seniai to nebuvo. Jo
prisilietimas beveik nejaukus, aš to nenoriu. Tikrai nenoriu.
Sučiaupusi lūpas nubloškiu jo ranką sau nuo kelio ir nusuku

65
žvilgsnį vėl į miestą. Popietė beveik miglota, bet Holivudas vis
tiek kaip visada atrodo gražiai. Matau Los Andželo centrą, jo
dangoraižius, mano žvilgsnis sustingsta ties jais, o pati svars­
tau, ką Taileriui reiškia šis atsiprašymas.
Ar jis pirmiausia atsiprašo dėl to, kad išvažiavo? Kad mūsų
šeima atsisuko prieš mane? Kad jo taip ilgai nebuvo? Kad su­
naikino, ką mudu turėjome?
Neatrodo, kad už tai, ką jis padarė, pakanka tiesiog atsipra­
šyti.
- Tikrai atsiprašau, - pakartoja Taileris, nes aš nieko ne­
atsakau, ir šįkart siekia ne mano kelio, o rankos. Mūsų pirštai
nesusipina, jis tiesiog taip tvirtai ją suima, kad beveik skau­
da. - Po velnių, tikrai. Nieko nežinojau.
- Aišku, kad ne. - Ištraukiu ranką, tada įremiu jam į krūti­
nę, noriu jį atstumti kuo toliau, nes pamažu mane apima pyk­
tis. - O ko tikėjaisi? Kad tiesiog grįši namo, ir viskas bus gerai?
Grįši, aš vis dar būsiu tave įsimylėjusi, mūsų tėvai su viskuo
sutiks, o žmonės manys, kad mes patys mieliausi? Yra visai ne
taip. Tėtis vis dar įpykęs ant manęs. Visi mano, kad mes šlykš­
tūs. - Pažiūriu Taileriui tiesiai į akis kuo nuožmiausiu žvilgs­
niu ir kartu stengiuosi neapsiverkti. - Ir aš tavęs nebemyliu.
Taileris atšlyja, lygvėl būčiau jam trenkusi, lyg mano žodžiai
būtų fiziškai jį sužeidę. Jo veidas persikreipia, o akyse pasiro­
do sumišimas. Matau, kad tuo pačiu metu jam kyla milijonas
klausimų, o jis neranda nė vieno atsakymo. Tiesiog pasideda
alkūnes ant kelių, persibraukia veidą ir plaukus rankomis. Pa-
timpčioja plaukų galiukus, tada vėl nuleidžia rankas ir atlošia
galvą. Dabar jis pakėlęs galvą į dangų, tik akys užmerktos.
Man lyg ir norėtųsi traukti namo. Nebebūti čia, su juo.
Kramsnodama skruostą pakeliu porą akmenėlių prie savo
pėdų. Vieną numetu prie tvoros aplink riboženklį, kitą miesto

66
link. Tai nukreipia mano dėmesį nuo Tailerio, nes nors mė­
ginu save įtikinti, kad jis man nerūpi, negaliu jo matyti tokio
j»kaudinto.
- Kodėl?
Mano ranka sustingsta ore, klausiamai pakeliu antakį.
- Kas kodėl?
- Kodėl tu?.. - Tailerio balsas užlūžta, jis paprasčiausiai ne­
guli toliau kalbėti. Tada greitai papurto galvą. - Kas nutiko?
Kas pasikeitė?
- Juokauji? - Nuleidžiu ranką ir nusikvatoju, labiau iš įnir­
šio, o ne iš linksmumo. - Ar tikrai imi suknistai juokauti? -
Akimirką nutylu, kad susikaupčiau ir suvaldyčiau pyktį, kad ne-
Nprogčiau čia, prie jo, kaip granata. Įkvėpdama ir iškvėpdama
užmerkiu akis ir suskaičiuoju iki trijų, tada atsimerkiu, kad vėl
pažvelgčiau į sėdintį šalia manęs visišką idiotą. - Dingsti me­
lams ir tikiesi, kad liksiu ta mergina, kuri sustingusi laukia savo
vaikino visą gyvenimą? Ne. Aš daug mokiausi, sutikau nuo-
Htabių žmonių, man patiko gyventi savarankiškai, ir kad ir kiek
mėšlo teko kuopti, mano metai buvo puikūs. Tai štai, jei kartais
nežinai, galiu gyventi ir be tavęs. Be didžiojo Tailerio Briuso.
Esu jau nulęidusi garą, tad nutylu, nors galėčiau kalbėti be
galo. Bet nenoriu atskleisti visos tiesos. Kam Taileriui žinoti,
kiek ašarų buvo išlieta per pirmąsias dienas po jo išvykimo,
kiek svorio priaugau vien dėl to, kad mane paguosdavo tik
greitmaisčio ir ledų valgymas su Reičele, kad kuo ilgiau jo ne­
buvo, tuo piktesnė dariausi.
Tiesa ta, kad praėjusiais metais nebuvau beviltiškai įsimy­
lėjusi.
Tik be galo įsiutusi.
- Važiuok su manim namo, - staiga ištaria Taileris, berte
berdamas žodžius pernelyg lūžinėjančiu ir stringančiu bal-

67
su. - Važiuok su manimi nors kelioms dienoms ir leisk tau kai
ką parodyti. Leisk papasakoti, ką veikiau, pamėginti tave įti
kinti, kad tapau geresnis, kad gailiuosi, ir leisk... leisk... - Jis
nutyla atgauti kvapo, tada pritildo balsą iki šnabždesio ir vėl
kalba: - Leisk man viską ištaisyti.
- Tai kad tu jau namie, - pataisau jį ir abiem rankomis mos­
teliu į plytintį priešais mus miestą.
- Ne, - atsako Taileris ir savo skaisčiomis akimis taip skvar­
biai nužvelgia man veidą, kad net sutrinku. - Nebegyvenu čia.
Grįžau tik kelioms dienoms... pamatyti tavęs. Parsiradau vakar
vakare, ir mama apgyvendino mane tame prabangiame vieš­
butyje prie mokyklos, net jo pavadinimo negaliu ištarti, nes
ji nenori, kad tavo tėtis žinotų mane sugrįžus - ką gi, man tai
gerai suprantama. Pirmadienį trauksiu namo.
Ilgai mirksėdama žvelgiu į jį.
- Ką? - Mano protas per lėtai apdoroja jo žodžius. Trūksta
informacijos, bet vis tiek beviltiškai stengiuosi viską susidėlio­
ti. Taileris pirmadienį traukia namo? Betgi jis namie. Los An-
dželas yra jo namai. Jis turėtų stengtis vėl įsilieti į šeimą, pykti,
kodėl jo kambarys pertvarkytas į biurą, ir kovoti su Džeimiu,
kaip tenka man. Štai ką reiškia būti namie. - Tai vėl išvažiuosi?
Jis linkteli.
- Bet šįkart noriu, kad važiuotum kartu. Dabar gyvenu Por-
tlande ir...
- Portlande? - taip staiga nutraukiu Tailerį, kad jis tiesio­
gine prasme sustingsta, jo lūpos vis dar pravertos, o žodžiai
įstringa burnoje. - Portlande?
- Pirmas miestas, atėjęs man į galvą, - pripažįsta jis.
Man iš pykčio užverda kraujas, veido oda tarytum dega.
Taip stipriai suspaudžiu butelį vandens, kad tas vos nesprogs-

68
ta. Pašoku nuo žemės ir atsistojusi priešais Tailerį žvelgiu že­
myn į jį. - Tu gyveni Portlande?
Nekenčiu Portlando, man neturėtų rūpėti, kur įsikūręs
Taileris. Tai nėmaž nesvarbu. Nusispjaut, kokiame mieste jis
praleido praėjusius metus, man buvo sunku dėl to, kad jo ne­
buvo. Bet mintis apie jį, gyvenantį mieste, kuriame gimiau,
vaikščiojantį gatvėmis, kuriomis kadaise vaikščiojau aš, mane
pribaigia. Staiga pasijuntu ginanti Portlandą, tarsi tas miestas
būtų mano. Nenoriu, kad Taileris jį pasisavintų. Kodėl iš visų
šios prakeiktos šalies miestų jis apsistojo tame, kurį kitados va­
dinau namais? Dar labiau stebiuosi, kad iki šiol to nežinojau.
Visus metus nežinojau, kur, po galais, lindi Taileris. Kurį laiką,
ypač iš pradžių, maniau, kad greičiausiai bus grįžęs į Niujorką.
Pasirodo, nieko panašaus. Pasirodo, jam tiko prakeiktas Por-
tlandas su savo prakeiktu lietumi ir kalnais.
- Važiuok su manimi, - vėl pakartoja jis, tik dabar mal­
daujamu balsu. Tada atsistoja, žingteli artyn, rankomis suima
mane už liemens ir tvirtai suspaudžia. - Labai tavęs prašau
tiesiog važiuoti su manim į Portlandą, leisk man pamėginti iš­
taisyti visą šitą suknistą kebeknę, gerai? Tik kelioms dienoms,
prisiekiu, ir jei nepasirodysiu esąs vertas, kad būtum su mani­
mi ilgiau, galėsi grįžti namo. Daugiau nieko neprašau.
Žvelgiu tiesiai jam į akis, minutę spoksau iš arčių arčiau­
siai. Tailerio akys nė kiek nepasikeitusios. Lengva jose ieškoti
atsakymų, neišsakytų tiesų ir neišreikštų jausmų. Turbūt visa­
da mėgsiu šią jo savybę. Dabar jis visiškai atviras, jo akyse re­
giu visus įmanomus jausmus nuo panikos ir susirūpinimo iki
skausmo ir nerimo, šis visa apimantis, įdėmus ir įtaigus žvilgs­
nis tiesiog užburia mane. Sunku patikėti, kad kitados buvau
aistringai, beatodairiškai įsimylėjusi šį žmogų. Taip jo neken­
čiu, jis taip mane erzina, kad net skauda.

69
Nenoriu su juo važiuoti į Portlandą.
- Pokalbis baigtas, - sušnabždu, įremiu delnus Taileriui į
krūtinę ir stumteliu jį nuo savęs, atsikratydama jo rankų. Pui
kiaušiai sugebu jį atstumti.
Jei pirmiau maniau, kad Taileris nebegali būti labiau įskau
dintas, tai klydau. Jo lūpos išsikreipia, jis susikiša rankas į prie­
kines džinsų kišenes ir nenuleidžia nuo manęs akių. Nebeturi
ko pasakyti. Tegali žiūrėti į mane.
Per petį mesteliu paskutinį žvilgsnį į miestą. Ir imu trauk­
tis, lėtai slenku atbula nuo savo įbrolio, kol atitolstu per kelis
žingsnius. Iš pradžių žodžiai man kliūva gerklėje, nesitikiu pa­
jėgsianti juos ištarti, bet galiausiai ištariu:
- Tarp mūsų viskas baigta, Taileri, - ir girdėdama savo bal­
są patiriu didžiulį palengvėjimą.
6

Grįžimas namo dar nejaukesnis ir sunkesnis nei kelionė į prie­


kį. Mudu su Taileriu ilgiau kaip valandą nepratarėme nė žo­
džio vienas kitam. Netgi į pakalnę nelipome kartu, aš tiesiog
patraukiau pirma, o jis ėjo atsilikęs per keliolika žingsnių. Taip
ir nusigavome iki automobilio, o dabar esame įkalinti ankštoje
erdvėje ir neturime apie ką kalbėtis. Pasakėme visa, ką reikėjo
pasakyti. Nors tvyro įtampa, jaučiuosi patenkinta, nes mane
vis dar apėmęs palengvėjimas. Pasirodo, pasišnekėti su Taile­
riu buvo geras sumanymas. Pagaliau viską išsiaiškinome.
Piko valanda jau pasibaigusi, tad eismas pakeliui į Santa
Moniką palyginti ramus. Esame išvykę beveik keturias valan­
das, tad kol Taileris visą dėmesį sutelkęs į vairavimą, parašau
mamai, kad žinotų, jog esu pakeliui namo, bet prisimenu vis
dar pykstanti ant jos, tad ištrinu neišsiųstą žinutę. Akies kam­
pučiu žvilgteliu į Tailerį. Jis vairuoja laikydamas vairą už apa­
čios, akys tuščios, žvilgsnis nenukrypsta nuo kelio, dantys tvir­
tai sukąsti. Nusprendžiu parašyti Reičelei, ji labai dėkinga, kad
apipilu ją naujienomis, nes kaip visada yra ką tik sunervinta
savo senelių.
Taigi iškloju jai viską. Parašau, kaip šįryt buvau užklupta
Tailerio. Papasakoju apie savo ginčą su mama. Apie tai, kaip

71
Taileris laukė prie mano namų ir prašė, kad mudu pasikalbė­
tume. Apie Holivudo riboženklį ir pokalbį prie jo. Neužmirštu
parašyti, kad Taileris visą savo išvykimo laiką gyveno Portlan-
de ir liguistai prašė, kad važiuočiau ten kartu su juo.
Reičelė kaipmat atsako.
KĄ - TAUERIS GRĮŽO??
viešpatie tu rimtai jam trenkei?
kodėl jis gyvena portlande? ta prasme neįsižeisk
jis nusivežė taveprie riboženklio???? Tikiuosi neatleidai jam
Dėl susirašinėjimo su Reičele mano kelionė namo tampa
bent kiek pakeliama.

*«*

Grįžtame beveik septintą vakaro. Saulė pamažu krypsta hori­


zonto link, nors neturėtų leistis dar visą valandą. Taip užsižiū­
riu į ją, kad nė nesusivokiu, jog Taileris sustojo Dedro aveniu
palei šaligatvį prie tėčio ir Elos namų.
Pakeliu skydelį nuo saulės ir visu kūnu atsigręžiu į jį.
- Gyvenu pas mamą, - šaltai paaiškinu ir krenkšteliu, nes
po tokio ilgo tylėjimo mano gerklė išdžiūvusi.
- Žinau, - atsako Taileris. Nežiūrėdamas į mane išjungia
variklį ir atsisega saugos diržą. - Bet mano mama nori, kad
atvažiuotume abu.
Atidarydamas automobilio dureles jis sudvejoja, matau,
kaip prisimerkia kažką išvydęs per langą. Netrunku suvokti,
kad spokso į tėčio leksusą šalikelėje.
Tėtis jau grįžęs iš darbo. Žinoma, kad grįžęs. Paprastai grįž­
ta namo truputį po šešių, nebent užtrunka darbe, tuo mane nu­
džiugindamas. Deja, šiandien yra kitaip, be to, rodos, Džeimis
irgi namie. Jo BMW bet kaip pastatytas gatvėje mūsų automo-

72
biliui prieš nosį, padangos prispaustos prie šaligatvio, turbūt
po tokio statymo subraižyti ratlankiai atrodys dar prasčiau. Ela
mėnesių mėnesius aiškina sūnui, kad automobilį reikia statyti
atidžiau, bet jis neklauso jos, nes yra Džeimis, kuris, po galais,
niekada nieko neklauso.
Vėl pažvelgid į Tailerį.
- Tikiuosi, žinai, kad jei perkelsi bent koją per slenkstį, tėtis
turbūt iškvies policiją ar panašiai. Jei yra žmogus, kurio jis ne­
kenčia dar labiau nei manęs, tai tu.
Taileris vėl uždaro duris, pamanau, kad galiausiai parveš
mane namo, bet jis ima skambinti Elai, prispaudęs telefoną
prie ausies. J mane nė nepažvelgia. Nemanau, kad bus pažvel­
gęs nuo tada, kai nuo Holivudo riboženklio pradėjome lipti
šlaitu žemyn. Nenuvokiu, kaip jaučiasi, nes šįkart negaliu skai­
tyti atsakymų jam iš akių. Nežinau, ar nusiminęs, ar įpykęs, ar
jam į viską nusispjaut.
Bet jo atsainumas ilgai netrunka, Elai atsiliepus jis gerokai
sunerimsta.
- Taip, labas, mes lauke. - Taileris nutyla. - Maniau, ne­
sakysi jam. - Vėl nutyla ir klausosi, galiausiai jo akys žybteli į
mane, tada jis pritildo balsą ir šnabžda į ragelį: - Mama, žinai,
kad jis suspardys man užpakalį, jei pro duris įžengsiu su ja. -
Vėl tyla. Man darosi be galo smalsu, negirdėdama, ką šneka
Ela, einu iš proto. - Gerai, bet lažinuosi, kad tai atsigręš prieš
mus, - jis baigia kalbėti ir padeda ragelį.
Pakėlusi antakius klausiamai žvelgiu į Tailerį.
- Turim įeiti pro galines duris, - paaiškina jis, skubiai ati­
daro automobilio dureles ir išlipęs jas užtrenkia. Tiek to paaiš­
kinimo, kodėl, po galais, Ela norėjo, kad atvažiuotume abudu.
Atsidususi išlipu. Žolė perdžiūvusi, vietomis parudavusi,
bet man, kaip visiems šios valstijos žmonėms, tenka su tuo su-

73
sitaikyti. Jei per tokią nežmonišką sausrą - nelijo nuo balan­
džio - paleistume purkštuvus, greičiausiai gautume baudą už
vandens eikvojimą.
Taileris patraukia keliuku prie namo, rodos, lėkte lekia lyg
vykdydamas slaptą misiją ar panašiai ir stengdamasis nebūti
sugautas. Tam tikra prasme taip ir yra. Jis mėgina išsisukti nuo
tėčio. Aš irgi, tad mindama jam ant kulnų įlekiu pro vartelius į
užpakalinį kiemą. Baseinas išdžiūvęs, ant dugno voliojasi keli
Čeiso futbolo kamuoliai.
Kol skuodžiame sausa vietomis parudavusia pievute prie
stiklinių durų, mus mirtinai pergąsdina Ela, staiga pasirodžiu­
si anapus jų. Išsigandusi atstumia duris ir paragina mus eiti
vidun, dar paliepia laikytis tyliai ir galiausiai sugriebia mane
už riešo.
- Stovėk prieškambaryje, kol pakviesiu, - sušnypščia ji Tai-
leriui, tada dar stipriau suspaudžia man ranką ir tempia per
virtuvę. Vis dar apsirengusi kostiumėliu, bet nusiavusi aukšta­
kulnius, dėl to yra keliais centimetrais žemesnė ir žengia tyliai.
Vis dar nesuprantu, kas dedasi, kodėl aš čia ir kodėl Elai nepa­
tinka, kad mudu su Taileriui atėjome kartu. Tik neatrodo, kad
ji man visa tai paaiškintų. Dabar įmotei terūpi nutempti mane
į prieškambarį.
- Galiu paklausti? - kuo tyliausiai sušnabždu.
Ela liaujasi tempusi ir žvilgteli per petį į mane, paskui į Tai-
lerį, einantį iš paskos, tada vėl įsmeigia žvilgsnį į mane ir pake­
lia antakį lyg sakydama: nagi?
- Kas čia dedasi? - neatlyžtu.
- Šeimos susirinkimas, - nedelsdama atsako ji ir nuveria
Tailerį sunkiu žvilgsniu. Jis, kaip ir aš, atrodo sutrikęs. - Dabar
palūkėk čia.

74
Įbrolis daro kaip liepiamas, atsišlieja į sieną, rankas susikiša
į kišenes ir atidžiai žiūri į mudvi. Iš kitos prieškambario pu­
sės girdžiu sklindant balsus pramaišiui su televizijos garsais;
neįmanoma neatpažinti tėčio balso, kad ir kaip garsiai būtų
paleistas televizorius. Ela toliau tempiasi mane svetainės link,
vis arčiau jos, galiausiai sušnabžda „atsiprašau“ ir įveda mane į
kambarį, o Taileris lieka prieškambaryje.
Nesuprantu, už ką tas atsiprašymas, bet iškart sunerimstu
ir sutrinku. Kodėl ji taip atkakliai traukia mane į šitą pragarą?
Pirmiau netikėtai atsiviliojo, kad susitikčiau su Taileriu, dabar
ketina suvesti su tėčiu. Bet gal šįkart viskas bus atvirkščiai? Gal
atsivedusi mane ji netikėtai užklups tėtį?
Jis sėdi susmukęs ant sofos, kaklaraištį patiesęs ant ranktū­
rio, rankoje laiko puodelį kavos, kojas susikėlęs ant kavos sta­
liuko. Nepasivargina pritildyti televizoriaus.
- Tik pažiūrėkit, kas atėjo, - burbteli ir abejingai gurkšteli
kavos, lyg jam būtų vis vien. Tai pirmas mūsų susitikimas per
šią savaitę.
- Juk sakiau, kad sugrįš, - nuo grindų pasigirsta Džeimio
balsas. Mano žvilgsnis krypsta į jį, bet jis net nepakelia akių.
Sėdi atsilošęs į kitą sofą, tingiai žvelgdamas į nešiojamąjį kom­
piuterį sau ant kelių. Naršo po forumą.
Čeisas išsidrėbęs ant sofos, rankoje laiko telefoną, į ausis
įsikišęs ausines. Nemanau, jog bus pastebėjęs, kad į kambarį
įžengėme mudvi su Ela.
- Kiek laiko šįkart pabūsi? - paklausia tėtis vos tvardyda­
mas juoką ir atsisėda. Palinkęs į priekį nukelia kojas nuo staliu­
ko, pastato ant jo kavos puodelį, o tada pažvelgia į mane, kaip
visada, su panieka, pasibjaurėjimu ir liūdesiu, nes jam be galo
nepasisekė turėti tokią dukrą. - Visą savaitę? Kelias dienas?

75
Porą valandų? Pasakyk man, Idena, kiek ilgai čia pabūsi, kol
išvažiuosi kaip neklusni mergiščia.
Aš irgi žvelgiu į jį su tokia pačia panieka, pasibjaurėjimu ir
liūdesiu, nes man be galo nepasisekė turėti tokį tėvą. Numa­
nau, kad šalia manęs stovinti Ela pasitrina smilkinius.
- Neprakaituok, tėti. Nepasiliksiu.
- Gerai, - atsako jis su palengvėjimu. - Tada ką čia veiki?
Tėtis to klausia labai rimtai, bejausmiu veidu, ir vis dėlto
tariuosi matanti siaubą jo akyse. Lyg jam būtų nesuvokiama,
kad tėvas ir dukra gali norėti pamatyti vienas kitą. Mūsų abiejų
laimei, dabar išties mieliau būčiau kur nors kitur, tad jam tikrai
nereikia nerimauti, kad užsukau paprašyti praleisti su mani­
mi mielą tėčio ir dukters dieną. Beveik susijuokiu nuo tokios
minties.
- Nežinau, kodėl aš čia, - atsakau, tada suneriu rankas ant
krūtinės ir reikliai pažvelgiu į Elą suraukusi antakius, nes lau­
kiu paaiškinimo. - Gal gali padėti?
įmotė atrodo dar labiau sunerimusi nei tada, kai nusprendė
atvesti mane pas Tailerį, ir tai nenuostabu. Žinia apie Tailerio
sugrįžimą tėčiui bus dar nemalonesnė nei man. Ela tikrai turi
priežasčių nervintis, bet suima save į rankas, eina į vidurį kam­
bario ir ištraukia ausinę Čeisui iš ausies.
- Išjunk, - paliepia tėčiui, atsistojusi priešais mus ir užsto­
dama televizorių.
- Laukiu oro prognozės, - priešinasi tasai.
- Giedras dangus, vis dar jokio lietaus. Štai tau ir progno­
zė, - atšauna ji ir įsisprendžia į šonus. - O dabar išjunk.
Tėtis neatrodo itin patenkintas, siekdamas pultelio ir iš­
jungdamas televizorių raukosi kaip nubaustas vaikas. Ne iš tų,
kurie mėgsta, kai jiems nurodinėjama, labiau linkęs nurodinė­
ti pats.

76
- Džei, - kreipiasi į sūnų Ela, bet jis nepakelia akių nuo
kompiuterio, nors puikiai ją girdi. Tyčia ignoruoja mamą ir įsi­
jungęs tviterį ima taip greitai spausdinti, kad tegirdime pirštus
tarškinant klaviatūrą. Greičiausiai vėl kam nors skundžiasi su­
trikusia savo šeima. Ela atsikosi, nes ketina prabilti nebe tvirtu,
o griežtu balsU - pamanytum, kad tai vienas ir tas pats, bet
šiuos balsus labai lengva atskirti. Griežtasis Elos balsas toks aš­
trus, kad vos jį išgirdęs supranti: prieštarauti neverta. - Džei-
mi, - pakartoja ji.
Jis pakelia akis, teatrališkai atsidūsta ir užverčia kompiuterį.
Tada suneria rankas ant krūtinės ir sučiaupia lūpas.
, - Paaiškink, kodėl visi turime nutraukti darbus vien dėl to,
kad nusprendė pasirodyti Idena.
- Čia ne dėl to, - atsako Ela. Griežtasis jos balsas dingęs.
Sugrįžęs neramusis.
Nuolatinės Džeimio pastabėlės man nemalonios, tad nu­
traukdama Elą klausiu jo:
- Ar baigsi vieną kartą?
- O tu? - atšauna Džeimis. Ela nuleidžia galvą, vėl paliečia
smilkinius pirštų galiukais ir giliai atsidūsta.
- Ką tai reiškia? - įsisprendžiu į šonus ir stebeilijuosi į sė­
dintį ant grindų įbrolį. Jau įpratau, kad tėtis vis pasako ką nors
dygaus, gal todėl, kad jau ilgus metus tai daro, bet vis dar keis­
ta, kai Džeimis burba sau po nosimi ir skundžiasi, vos man
atėjus. Daug lengviau žodžiuotis su juo nei su tėčiu. Manau,
šiam patinka, kai mudu su Džeimiu riejamės. Riedamasi tik
patvirtinu esanti sunkus vaikas ir pateisinu tėčio jaučiamą man
neapykantą.
- Abu liaukitės, - paliepia Ela tokiu garsiu ir aiškiu balsu,
kad iškart paklūstame. Abu su Džeimiu pažvelgiame į ją.

77
- Mes išsikraustom, ar ką? - tyliai paklausia Čeisas, išsi­
traukęs ir kitą ausinę ir sukdamas laidus aplink smilių. - Jei jau
taip, tai važiuokim į Floridą.
Ela tik papurto galvą.
„Šeimos susirinkimas“ yra mums visiems labai neįprastas
dalykas, nes, tiesą pasakius, nė vieno tokio dar nebuvo. Spėju,
todėl, kad nesame tikra šeima. Tarp tikros šeimos narių netvy­
ro tokia neapykanta kaip tarp mūsiškės. Tikros šeimose nėra
tokių iškreiptų tarpusavio santykių. Tikrose šeimose nereikia
tvarkytis su įvaikiais, įsimylinčiais vienas kitą, kaip įsimylėjo­
me mudu su Taileriu.
Nuo praėjusios vasaros, kai tėtis ir Ela sužinojo apie mus su
Taileriu, viskas pasikeitė. Jie dažniau barasi. Taip susipyksta,
kad nesusitaiko kelias dienas. Tėtis leidžia man čia gyventi kas
antrą savaitę, kai grįžtu atostogų, bet tik dėl to, kad tokia yra
kiekvieno tėvo prievolė. Bet jį tai baisiausiai nervina ir jis to
neslepia. Jei nebūtų Elos ir Čeiso, kažin ar išvis čia apsistočiau.
Džeimis virto maištininku, kovojančiu su mūsų sujaukta
šeima. Jis nenori turėti su mumis reikalų, jam nesmagu, jam
gėda dėl mūsų. Tailerio iš viso ilgą laiką čia nebuvo, tad nesu
tikra, ar jis tebelaikomas šeimos nariu. Ko gero, mus visus sieja
tik Čeisas. Jis vienintelis atviras visiems, niekuo niekam nenu­
sikaltęs ir laimingas.
Tam tikra prasme esame pabirusios dalelės, besiviliančios
kaip nors sutapti ir sudaryti tobulą vaizdą, tikrą šeimą. Bet to
nebus. Mes niekada nepritapsime vienas prie kito.
- Niekur nesikraustome, - paaiškina tėtis Čeisui, bet jo žo­
džiai atrodo šiurkštūs. Jis mesteli Elai klausiamą žvilgsnį lyg
pasitikrindamas, ji linkteli. - Tai kas nutiko?
- Noriu, kad visi liktumėt ramūs, - prabyla ji akimis aplėk­
dama kambarį, trumpam žvilgtelėdama į kiekvieną iš mūsų,

78
Metgi į mane, lyg irgi nežinančią didžiosios naujienos, kad
prieškambaryje stovi Taileris. Į tėtį Ela žiūri ilgėliau nei į kitus
Ir galiausiai priduria: - Ypač tu.
- Tikiuosi, neišėjai iš darbo, - sumurma jis, bent jau dabar
nuteikdamas visą dėmesį į ją. Matau, kad net ima truputį ne­
rimauti. Šiaip jau Elai nebūdingi tokie jausmingi pareiškimai.
- Naujas automobilis? - spėja Džeimis.
- Ar esi paduota į teismą? - kostelėjęs paklausia tėtis. Da­
bar jis kalba daug aiškiau, spėju pamatyti, kad jo akyse šmėkš­
teli panika.
Čeisas atsisėda.
- Pala. Ar teisininkai irgi duodami į teismą?
Ela garsiai atsidūsta ir sutrikusi iškelia rankas.
- Ar galėtumėt liautis spėlioję bent kurį laiką?
Jie užsičiaupia. Kambaryje stoja tyla. Visi keturi žiūrime į ją.
kaukiame, kol ką nors ištars, bet ji nieko nesako. Aš bent jau
diliau, kas dedasi. Eičiau iš proto, jei nežinočiau, nes dabar Ela
tiesiog žingsniuoja pirmyn atgal po svetainę. Galiausiai ner­
vingai apeina aplink kavos stalelį kažin ką murmėdama sau po
nosimi, lyg mėgintų, koks tiesos skonis ant lūpų, prieš ištarda­
ma ją balsu. Man liūdna, kad įmotė taip nervinasi dėl grįžusio
namo savo sūnaus. Gal ir nebepakenčiu Tailerio, bet vis tiek
nepatogu žiūrėti, kaip jai baisu, kad šeima sužinos tiesą. Ne­
turėtų taip būti.
- Gal ir nespėliotume, jei pasakytum, kas dedasi, - sau­
sai tarsteli tėtis, Elai žingsniuojant bene antrą minutę. Dabar
Jis palinkęs į priekį sėdi ant sofos kraštelio, sunertas rankas
įspraudęs tarp kelių.
Ela sustoja. Žvilgteli į mane, ko gero, laukia patikinimo ar
padrąsinimo, bet nieko nesulaukia. Vėl suneriu rankas ant krū­
tinės ir prisėdu ant sofos ranktūrio šalia Čeiso. Jis šypteli man

79
ir vėl sutelkia dėmesį į mamą. Mes vis dar laukiame. Vėl jau
čiuosi kaip šįryt, kai Ela delsė pasakyti svarbią naujieną, kati
Taileris grįžo, kad jis yra čia, prieškambaryje, ir kad šiuose na­
muose tuoj kils suirutė.
- Dabar paklausykit, - galiausiai prataria ji, nors mes ir taip
klausome jau kelias minutes. - Tai neturėtų nustebinti nė vie­
no iš jūsų, visi žinojome, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Tu­
rėkit galvoje, kad daug kas pasikeitė, kai kurie dalykai nebėra
tokie, kokie buvo anksčiau, tad kelti scenų nėra jokio reikalo.
Ela vos žvilgteli į mane; labai gerai suprantu, ką ji turi galvo­
je sakydama, kad daug kas pasikeitė: viskas gerai, nebeliko dėl
ko jaudintis, tarp Tailerio ir Idenos nieko nebėra, jie nebesiel­
gia kaip pamišę, jie vėl normalūs. Norėčiau manyti, kad visada
buvome tokie.
- Ela... - tėtis išsitiesia ant sofos ir akimirką nutyla. - Ne­
jau nori pasakyti... Dėl Dievo. Tik nesakyk, kad parsikrausto
tas prakeiktas vaikis.
Ji žiūri tik į tėtį.
- O kas, jei taip? Turi teisę parsikraustyti. Jis - mano sūnus.
- Pala, - įsiterpia Džeimis, nukeldamas nešiojamąjį kom­
piuterį sau nuo kelių ir atsistodamas. - Taileris parsikrausto?
- Tas vaikis čia neparsikraustys, - sausai nukerta tėtis, bet
jo akys įsmeigtos ne į Džeimį, o į Elą. Jis atsistoja ir palinksta
virš mano įmotės, įsmeigęs į ją tokį nuožmų žvilgsnį, kokį at­
laikytų tik drąsiausi žmonės. - Jis čia negyvens, tai paskutinis
mano žodis, tad jei ketinai paskelbti mums šią naujieną, gali
nebesivarginti.
- Jei Taileris norėtų parsikraustyti, aš jį priimčiau, - atkerta
Ela stipriu ir aiškiu balsu, be menkiausių nervingumo gaidelių.
Ji - viena iš tų drąsiausiųjų. - Bet jis negrįš čia gyventi. Tiesiog
nusprendė kelias dienas mus aplankyti, ir tiek.

80
- Kada jis atvažiuoja?
- Jis jau čia, - kiek tyliau atsako ji, apsigręžia ir aukštai iš­
kėlusi galvą eina prie durų - niekada nepasiduoda, kai reikia
ginti Tailerį. Turbūt visada už tai ja žavėsiuosi.
- Čia? - pakartoja tėtis ir negalėdamas patikėti nulydi ją
akimis. - Jis čia?
Ela neatsako, tik praeidama pro šalį žvilgteli į mane. Tada
atlapoja duris į prieškambarį ir kuriam laikui pradingsta. Man
dingteli, kad šią akimirką nenorėčiau būti Tailerio vietoje. Vien
nuo minties, kad jis įžengs į kambarį, imu nervintis, nes aišku
k^tip dieną: nei tėtis, nei Džeimis neapsidžiaugs jį pamatę.
- Tik jau nieko neprisigalvok, - Elai išėjus, sušnypščia man
tėtis lyg tikėdamasis, kad pulsiu Taileriui į glėbį ir imsiu visiems
matant jį bučiuoti. Tavo žiniai, tėveli, man seniai ne naujiena,
kad jis čia, jau viską su juo išsiaiškinau ir man jis neberūpi.
- Man tas Taileris visai nerūpi, - atsakau. Nors galėtų nerū­
pėti dar labiau. Man vis dar nejauku, kad jis grįžo, vis dar keis­
ta, vis dar skausminga. Bet jei mėginčiau išsipasakoti tėčiui, tai
kaip visada tebūtų laiko švaistymas. Tas pats ir dėl Džeimio -
kad ir kiek kartų mėginau jam išaiškinti, kad tarp mūsų su Tai-
leriu viskas baigta, jie vis tiek manimi netiki. O tėtis kartą yra
man net pasakęs, kad jeigu pirmiau melavome apie savo ryšį,
tai ir toliau galime meluoti. Prisimenu, tuo metu pamaniau,
kad nebėra jokio ryšio, apie kurį būtų galima meluoti.
Tarpduryje vėl pasirodo Ela, bet, žinoma, šį kartą jau su
Taileriu. Jis pirmasis įžengia į kambarį, praeina pro mus su
Čeisu, praneria tarp tėčio ir Džeimio, apsuka aplink kavos sta­
liuką ir sustoja priešais panoraminius langus. Ela neseka jam iš
paskos, stoviniuoja prie durų visai šalia manęs.
- Mama teisi, - prabyla Taileris aiškiu balsu, kuriame justi
įtampa, ir nužvelgia visus, išskyrus mane. - Aš čia negyvensiu.

81
Tiesiog atvažiavau jūsų visų aplankyti. Iškeliauju pirmadienį.
Negaliu patikėti, nes jis švelniai nusišypso. - Tikiuosi, iki tol
mane pakęsit, gal pavyks?
Šis jo juokelis lieka visiškai nesuprastas, nes iškart akivaiz
du, kad Taileris neįvertina mūsų šeimoje tvyrančios įtampos.
Niekas nenusijuokia, niekas su palengvėjimu neatsidūsta,
niekas nepavarto akių lyg sakydamas: ką gi, gerai, visus mus
gerokai įpykdei, bet praėjo jau metai, tad tikriausiai viską gali
me pamiršti. Nes niekas taip ir nemano. Niekam nekyla noro,
kad jis čia būtų, išskyrus Elą, o gal ir Čeisą. Šitaip stovėdamas
prieš visus Taileris atrodo atskirtas nuo mūsų, ir mane tai, rei
kia pripažinti, liūdina. Žinau, kaip skaudu, kai visa šeima prieš
tave nusistačiusi.
- Ar čia taip juokauji? - pratrūksta tėtis, jo balsas skamba
tarsi iš gelmių, o žvilgsnis šauna į Elą, nes jis niekaip negali tuo
patikėti. Ji prilekia prie jo veltui veblendama maldavimus.
- O kam laukti to pirmadienio? - lyg tarp kitko mesteli
Džeimis, grėsmingai žingteldamas link Tailerio, lyg ketinda
mas jį pulti. Dabar juodu beveik tokio paties ūgio, abiejų akys
tame pačiame aukštyje. - Kodėl tau neišvažiavus dabar? Nie
kas čia nenori su tavimi kalbėtis, išskyrus mamą, nors nesu
tuo tikras. Ir dar, spėju, tavo merginą, - ir per petį niekinamai
žvilgteli į mane.
Taileris priblokštas ir sutrikęs, jo veidas persikreipia, jis su
raukia antakius ir sukanda dantis. Sunku patikėti, kad juodu su
Džeimiu anksčiau sutardavo.
- Po velnių, brolau.
Jis žvilgteli į mane, sėdinčią ant ranktūrio, lyg maldaudamas
paaiškinti, kodėl brolis jį užsipuolė.
- įspėjau tave, - garsiai sakau perrėkdama besiginčijančius
tėtį ir Elą, bet prisimenu užuominą apie merginą, tad atsigrę-

82
žiu į Džeimį. - Po galais, Džei. Ar tau atrodo, kad džiūgauju
ii matydama? Greičiausiai neatrodo, nes taip nėra. Mane jis
nervina lygiai taip pat kaip tave.
Džeimis tiesiog sugriežia dantimis ir vėl įsmeigia akis į Tailerį.
- Dar viena priežastis tau kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
Mums čia tavęs nereikia, visiems bus geriau, jei išvažiuosi.
- Ko taip pyksti? - paklausia Taileris, jis toks sutrikęs ir ne­
supranta, kas čia vyksta, tad atrodo pažeidžiamas ir labai jau­
nas. Mėgina suvokti, kodėl viskas yra kitaip, nei buvo anksčiau,
juk nebūdamas čia negalėjo įvertinti visų pokyčių. - Tai yra
suprantu, kodėl Deivas pyksta... - Jis susiraukęs žvilgteli į tebe­
siginčijančius tėtį ir Elą. - O tu ko? Tau aš nieko nepadariau...
- Tik dėl tavęs dabar mokykloje man pragaras. Juk esu tavo
brolis. Tik tiek. Tailerio Briuso brolis. - Džeimis akimirką pa­
tyli, kad susivaldytų, ir atsikvepia. - Ar žinai, kas dabar kal­
bama? - klausia. - Kad beprotybė įrašyta prakeiktuose mūsų
genuose. Kad mes neturime jokios moralės. Pirma tėtis, paskui
tu - ir žinai ką? Akivaizdu, kad dabar mano eilė iškrėsti ką nors
nesveiko ar iškrypusio. Prieš porą mėnesių vienas bičas, kurio
net nepažįstu, paklausė, ar ir aš ką nors slepiu, nes šituose pra­
keiktuose namuose visi garsėja kokiomis nors paslaptėlėmis.
Pakelti tėčio ir Elos balsai tarsi pranyksta, nes ausyse man
teskamba Džeimio ką tik ištarti žodžiai. Kaip ir Taileris, žiūriu
į jį išpūtusi akis. Nė nenumaniau, ką Džeimiui teko patirti. Jis
niekada nėra taip atvirai kalbėjęs, tad dabar, kai pagaliau pra­
bilo, imu suprasti, kodėl taip elgiasi. Jis nėra vien pasišlykštėjęs
mudviejų su Taileriu ryšiu, tiesiog dėl to kankinasi lygiai taip,
kaip ir aš. Dabar šitai suprantu. Aišku, kad jo bendraamžiai,
su kuriais jis kasdien susitinka, turbūt šneka, jog mes esame
trenkta šeimynėlė. Galiu lažintis, kad juokiasi iš mūsų. Be abe­
jo, šaiposi iš vaikinuko, kurio brolis ir sesuo buvo pora. Iki šiol

83
nebuvau svarsčiusi, kaip tiesa apie mūsų santykius paveiks vi
sus šeimos narius. Negaliu kaltinti Džeimio, kad jis priešiškai
nusiteikęs ir nutolęs, nes visa tai dėl mūsų kaltės. Dabar iš jo
tyčiojamasi ne tik dėl tėčio smurtavimo, bet ir dėl nederamo-*
brolio meilės.
Visą tą laiką maniau, kad mudu su Džeimiu neturime nieko
bendra. Paaiškėjo, kad gal ir nesame tokie skirtingi. Galbūt už
gauliojame vienas kitą, nes taip lengviausia.
Atsistoju ir vogčiomis žvilgteliu į Tailerį, ar tai, jog buvo
paminėtas jo tėvas, jį sunervino, bet, rodos, ne. Kitaip būtą
jau pratrukęs, nes, kiek pažįstu Tailerį, visa, kas susiję su tėvu,
jam itin skaudu. Negaliu jo kaltinti, kad nekenčia tėvo, kurio
smurtą jam teko patirti. Negaliu kaltinti ir dėl to, kad praėjusią
vasarą išgirdęs, jog tėvas išėjo iš kalėjimo, jis įniršo.
Bet šiandien dėl nežinia kokios priežasties Taileris tik pn
žingsnį pasitraukia nuo daug labiau įpykusio už jį Džeimio.
Šiam skruostai dega tokiu skaisčiu raudoniu, kad baiminuo
si trūksiant kraujagyslę. Palyginti su Džeimiu, Taileris atrodo
ganėtinai ramus, bet pažinodama jį jau kelerius metus puikiai
numanau, kaip lengvai gali pratrūkti. Žvalgausi į juodu.
Noriu atsiprašyti Džeimio už tai, kad iki šiol jo nesupratau.
Paaiškinti jam, jog visai netroškau, kad viskas taip susipainio
tų, taip mums pakenktų. Noriu, kad Ela man atleistų už suga
dintus jos ir tėčio santykius, o tėtis - už tai, kad jį nuvyliau.
Reikėtų atsiprašyti Čeiso už visus tuos ginčus, kurių jam tenka
klausytis. Tailerio - už tai, kad grįžo į tokią šeimą. Atsiprašyti,
atsiprašyti, atsiprašyti.
- Ir šitaip elgiasi žmonės? - galiausiai paklausia Taileris
tyliu balsu lyg nelabai suvokdamas, kaip visa tai rimta. Tur­
būt tebėra priblokštas, kad šie namai tapo karo lauku. Džeimis
linkteli, tad Taileris vėl atsigręžia į mane. Jo akyse tūkstančių

84
tūkstančiai klausimų, bet neturiu jėgų į juos atsakinėti. Šian­
dien jau bandžiau.
- Aš tave įspėjąu.
Tiek tegaliu pasakyti. Gal prie Holivudo riboženklio jam
atrodė, kad aš perdedu. Gal manė, jog tiesiog tirštinu spalvas
sakydama, kad visi apie mus žino, kad tėtis elgiasi kaip dar di­
desnis šiknius, kad Džeimis negali mūsų pakęsti. Jei būtų ma­
nimi patikėjęs, dabar taip nesistebėtų. Galbūt būtų nepristigęs
žodžių.
*Girdžiu tylų Čeiso balsą:
- Kodėl jūs pykstatės? Kam išvis reikia pyktis?
Net nepastebėjau, kad jis įsibrovė tarp manęs ir Džeimio.
Dabar visi keturi stovime ratu, akimis skrodžiame vieni kitus
ir laukiame, kad kas nors atsakytų, nes nė vienas nežinome
atsakymo. Nėra taip, kad Čeisas nieko nežinotų, jam žinoma
apie Tailerį ir mane, jis matė, kaip praėjusią vasarą mudu išsi­
skyrėme, ir kelias dienas beveik nekalbėjo, bet yra į šią dramą
nepainiojamas - tokia nerašyta šių namų taisyklė.
- Nenoriu, kad išvažiuotum, - sako Čeisas žiūrėdamas į
Tailerį. - Juk ką tik grįžai. Ir, klausyk, man patinka šitai. - Jis
parodo pirštu į Tailerio bicepsą ir piešinį, liksiantį ten am­
žiams. Rodos, nepastebi rožėmis, bangelėmis apipinto ir laik­
rodžio ciferblatu papuošto mano vardo, o jei ir pastebi, tai ne­
kreipia dėmesio. - Ar skaudėjo?
Taileris nuleidžia akis sau į ranką, atsuka tatuiruotę broliui,
lyg būtų pamiršęs, jog išvis turi tokią, ir atsmaukia marškinėlių
rankovę, kad matytume visą piešinį.
- Velniškai, - atsako taip tyliai, kad beveik šnabžda, tada
vypteli ir atkiša delną. Čeisas duoda penkis, ir tada nuodinga,
troški atmosfera tarsi ima sklaidytis, Taileris žengia pirmyn ir
apkabina brolį, nutveria už sprando ir tvirtai laiko. - Pasiilgau

85
tavęs, bičiuli. Tai vis augi. Kai paskutinį sykį tave mačiau, bu
vai - koks? gal tokio ūgio? - Jis prideda delną Čeisui prie pi­
ties, nuoširdžiai nusijuokia ir jį paleidžia. Čeisas susidrovėjęs
atsitraukia, o žaisminga Tailerio veido išraiška pranyksta, nes
Džeimio žvilgsnis vis dar niūrus. - Ir tavęs pasiilgau, - sako
jis. - Rimtai.
- Nė nemėgink, - įspėja jį Džeimis.
Norėčiau įsiterpti, bet Ela suima mane už peties ir ištraukia
iš brolių trijulės. Net nepastebėjau, kad juodu su tėčiu liovėsi
ginčijęsi, dabar svetainėje tvyro nepatogi tyla. Įmotė apgręžia
mane. Regis, per kelias minutes jos veide atsirado tiek raukšlių,
kiek galėtų atsirasti per kelerius metus, dėl patiriamos įtampos
ir nuovargio išraiškos ji staiga atrodo daug vyresnė, nei yra.
- Dieve, liaukitės visi! - praradusi viltį sušunka ji išdžiūvu
šia gerkle, gargždžių balsu. Tada užmerkia akis, stengiasi ra­
miai alsuoti, kad galėtų kalbėti toliau, o mes visi kaip anksčiau
laukiame.
Tėtis stovi kitoje kambario pusėje įsisprendęs į šonus, tvirta
jo stovėsena trikdo. Jis purto galvą lyg atsisakydamas priimti
tai, kas dedasi. Tėčio, kaip ir Džeimio, akyse negali nepastebėti
pykčio.
- Yra dar vienas dalykas, - patylėjusi prabyla Ela.
Ji mane sudomina. Dar kas nors? Žinau, kad grįžo Taileris,
o daugiau nieko. Nė nenumanau, kad gali būti ir kitų naujienų.
Ar dar yra ką pasakyti? Ką Ela gali mums atskleisti? Mudu su
Taileriu susižvelgiame, rodos, jis iš manęs tikisi atsakymo, kaip
ir aš iš jo, tik nė vienas nieko nežinome.
- Kas dar? - tėtis tikrąja žodžio prasme suriaumoja, jo bal­
sas šaižus ir šiurkštus, bet čia nieko neįprasta. - Ar jis įrašytas
į įskaitą? Nuteistas lygtinai? Ar vėl gausim mokėti kokiam nors
prakeiktam teisininkui?

86
Pasibjaurėjusi tėčiu suraukiu nosį. Taileriu dėta, jau būčiau
jam trenkusi, lyg ir tikiuosi to. Bet jis netrenkia. Tiesą pasakius,
tarsi nereaguoja į šiuos žodžius, net suabejoju, ar išvis ką nors
girdėjo. Tiesiog.stebeilijasi į Elą tvirtai sukandęs dantis.
Ela atsikvepia ir labai lėtai pareiškia:
- Savaitgalį išvyksim iš miesto. Visi.
Pamanau: ką? iš miesto? visi šeši? Vargingai mėgindami
įrodyti esantys šeima? Tai turbūt pavojingiausias sumanymas,
kokį esu girdėjusi. Nenoriu tąsytis su tėčiu nei su Taileriu. Ne,
ne, ne, ne, ne. Nevažiuoju. Atsisakysiu.
' - Prašyčiau? - išlemena tėtis.
- Pažiūrėk į mus ir pamėgink pasakyti, kad viskas gerai, - at­
rėžia Ela, abiem rankomis rodydama per kambarį į visas pabiru­
sias daleles, stovinčias priešais. - Bent sykį turime pabūti kartu.
- Tam nebūtina važiuoti iš miesto.
- Nagi, Deividai, - atkerta įmotė; turbūt jos kantrybė sen­
ka. - Man nereikia jokių pastabėlių, tad sutarkim dėl visko
tiesiog dabar. Ar bent supranti, kaip pastaruoju metu pats kal­
biesi su Idena? Ar nemanai, kad šitaip negerai? - Iš tėčio dėb­
telėjimo įmanė aiškiai matyti, kad jis nesupranta. - Savaitgalis
bus į naudą mums visiems. Traukiam į Sakramentą, išvažiuo­
jame ryt, tad visi penki susidėkit daiktus.
Ir prasideda.
Džeimis verkšlena:
- Nevažiuosiu į Sakramentą! Po galais, mama! Šeštadienį
veduosi Dženę vakarienės.
Ela jam atsako:
- Tau namų areštas, jokių vakarienių. Ir, neabejoju, Dženi-
ferė savaitgalį išgyvens be tavęs.
Tada suloja tėtis:
- Negi visai nesupranti, kad turiu darbo?

87
O Ela į tai:
- Žinau, kalbėjau su Raselu, tau duotas laisvadienis dėl ypa
tingų aplinkybių. Svarbūs, netikėti šeimos reikalai.
Murma ir Taileris:
- Mama, pirmadienį išvažiuoju.
O ji pasiūlo:
- Galėsi važiuoti namo pirmadienio vakarą.
Ginčijuosi ir aš.
- Ar būtina? Ar nemanai, kad bus tik blogiau? Atleisk, bei
neketinu dalyvauti.
O įmotė atrėžia:
- Nemanau, kad gali būti blogiau.
Ko gero, ji teisi. Pirmas iš kambario išlekia tėtis kažką mur­
mėdamas po nosimi ir keikdamasis. Jis smarkiai gestikuliuoja
ir taip pastumia svetainės duris, kad net keista, jog šios lieka
ant vyrių.
Paskui išeina Džeimis, po jo Čeisas. Girdžiu bėgančių laip­
tais įbrolių žingsnius ir miegamojo durų trinktelėjimą - Džei-
mio darbas.
Uždėjusi rankas sau ant kaktos Ela nykščiais trinasi smil­
kinius, mėgina apmalšinti šio vakaro sukeltą galvos skausmą.
Prieš išeidama iš kambario nė nepažvelgia į mus - įdomu, ar
mano, kad šeima vėl susiriejo dėl mūsų su Taileriu?
Teliekame mudu - aš ir Taileris.
Dabar namuose įsiviešpatauja tyla. Negirdėti riksmų ir gin­
čų, nes niekas nebekalba. Taileris pažvelgia į mane, aš į jį, bet ir
mudu nebeturime ko pasakyti. Dar po akimirkos nusuku akis.
Išeinu pirma, ir nors kartą jis lieka paskutinis.
7

Kitą rytą dešimtą valandą aš jau pas Reičelę. Mama iš naktinės


*pamainos sugrįžo šeštą, tad man pabudus jau miegojo. Man
tai, galima sakyti, tiko, nes vis dar gerokai ant jos pykau. Ga­
lėjau išeiti iš namų nesusidūrusi su mama, kita vertus, nebuvo
kaip jai pasakyti, kad vėliau iškeliausiu į Sakramentą. Pasakiau
Džekui, o jis pažadėjo perduoti mamai, kai tik ji pabus.
- Tau šitai nepanašu į pagrobimą? Juk esi verčiama ten
važiuoti, - klausinėja Reičelė, išsipleikusi ant lovos, galvą nu­
svarinusi per kraštą, kad matytų gulinčią ant grindų mane. Jos
veide esama vakarykščio makiažo pėdsakų.
Guliu ant nugaros, neaukštai mėčiodama ir gaudydama
telefoną, spoksau į lubas ir svarstau, kodėl pusė dalykų mano
gyvenime taip užknisa.
- Nebūtų taip blogai, jei važiuotume tik vienai nakčiai, bet
kur tau. Visoms trims, - burbu.
Reičelė susiraukusi žvelgia į mane. Šiuo metu ji įnikusi į
„Nusivylusių namų šeimininkių“ serialą; televizorius įjungtas,
bet nė viena į jį nežiūrime.
- Vis maniau, kad baisu prasėdėti dieną su seneliais. O tau
su tėčiu ir buvusiu vaikinu teks trintis tris dienas.
Pasuku akis į ją.

89
- Jis ne buvęs mano vaikinas. Viešai mes nebuvome pora.
- Tai buvęs meilužis. - Ji pasiremia ant alkūnių ir susi
ima už galvos, paskui pasitrina akis, tad dar labiau išsiterlija
tušu. - Vis dar sunku patikėti, kad jis gyveno Portlande, greli
moję valstijoje, ir neatvažiavo susitikti su tavimi. Juk nuo ten
tik kelios valandos automobiliu?
- Bus gal keturiolika. - Užkritęs ant veido telefonas vos ne
išmuša man danties, tad švysteliu jį per kilimą ir atsisėdu. - Ką
aš žinau. Keisčiausia, kad jis vadina Portlandą namais. Kaip tai
nutiko? Kaip mano namai tapo jo namais ir kaip jo namai tapo
maniškiais?
Reičelė sumirksi.
-Ką?
- Nesvarbu. - Sunkiai atsidususi prisitraukiu kelius prie
krūtinės ir rankomis persibraukiu plaukus, malšindama norą
pradėti klykti per visus Reičelės namus. Nenoriu važiuoti į
Sakramentą. Pakeliu galvą, pažvelgiu į ją ir rimtu veidu be
jausmiu balsu pasiūlau: - Pabėkim.
Draugė nusišypso.
- Seniai svajoju apie į Las Vegasą.
- Tai traukim į Las Vegasą.
Reičelė sviedžia į mane pagalvę, aš grąžinu atgal, šįkart ji
pasikiša ją sau po krūtine, kad būtų patogiau gulėti.
- Ar jis kaip nors pasikeitęs?
- Kas?
- Taileris, - patikslina ji. - Gal užsiaugino plaukus iki pe­
čių? Įsivėrė auskarą į lūpą? Išsiskuto antakyje tarpelį? Atra
do tikėjimą? Pamokslauja apie planetos gelbėjimą? Kas nors
tokio?
Papurtau galvą.
- Tik daugiau tatuiruočių.

90
- Daugiau? Ar pirmiau turėjo bent vieną?
- Tik dvi. - Nenoriu Reičelei sakyti apie savo vardą, am­
žiams įrėžtą jam į odą, tad jai nespėjus pasiteirauti priduriu: -
Ir, sakyčiau, tapo daug ramesnis.
- Ramesnis? Ar mes kalbame apie tą patį vaikiną?
- Tu ir vėl, --nusiviliu ir patempiu lūpą, o draugė žvelgia
į mane klausiamai pakėlusi antakį. - Tu įsikalusi į galvą, kad
Taileris šiknius, bet, Reiče, juk žinai, kad po vidurinės jis pasi­
keitė. Pati pastebėjai praėjusią vasarą.
- Iš praėjusios vasaros prisimenu, kaip Dinas grįžo į vieš­
butį sutinusiu veidu, ir mudvi abi žinome, kas tai padarė, - su­
murma ji ir pasirita į kitą lovos kraštą.
- Dieve mano. Prašau to nepriminti.
- Bet juk tai tiesa! - suaimanuoja Reičelė, staigiai atsisė­
da lovoje ir žvelgia žemyn į gulinčią ant grindų mane. - Ko­
dėl apsimeti, kad Taileris stebuklingai pasikeitė ir tapo visišku
šventuoju ar panašiai? Rimtai, Idena. Jis tave paliko, nes yra
niekingas bailys, apgavo Diną, kaip ir tu, ir trenks kumščiu kie­
kvienam, jei tik tas pasakys ką nors, kas jam nepatinka, o tu vis
dar sėdi čia ir jį gini? Tebesi jį įsimylėjusi, ar ką?
Prisimerkiu ir pasikeliu nuo grindų, tada atsistoju, kad žiū­
rėčiau į Reičelę iš aukšto.
- Įsimylėjimu nė nekvepia, pati žinai. Bet turiu pripažin­
ti, kad jis pasikeitė. Ar nori žinoti, kas nutiko vakar? Džeimis
kažką rėžė apie savo ir Tailerio tėtį tiesiai jam į veidą, o jis nė
nekrustelėjo. Mano tėtis ėmė kalbėti apie teistumą lygtinai, bet
jis vis tiek nė nekrustelėjo. - Patyliu. - Prieš metus būtent man
būtų tekę jį tramdyti, kad neapspardytų jiems užpakalių.
Reičelė priklaupia ant kelių ir suneria rankas ant krūtinės.
- Ką nori pasakyti?

91
- Noriu pasakyti, kad jis pasikeitė. - Dar sykį pakartoju, šį
kart daug lėčiau, lygjai šitai padėtų geriau suprasti. - Nežinau,
kiek dar turėsiu tave tikinti, kad liautumeis jį teisti.
- Gerai. Kaip nori, - abejingai atsako Reičelė, atsidususi vėl
pargriūva ant lovos ir pasisuka į televizorių. Serija jau pasibai­
gusi, tad ji pasiima nuo naktinio stalelio nuotolinio valdymo
pultelį ir įjungia kitą kanalą.
Pripažįstu, kad pastaruoju metu nuolat ginčijuosi, ir visi tie
ginčai, rodos, kyla dėl Tailerio. Nuolat ginčijuosi su tėčiu. Il­
su Džeimiu. Vakar su mama. O dabar su Reičeje. Nors Taileris
praėjusiais metais nedalyvavo mano gyvenime, jam pavyko su­
grįžti ir viską sugadinti. Kaltinu jį, kad sujaukė visą mano gy­
venimą, kiekvieną jo sritį, ir tarsi dar labiau jo nekenčiu, nors
nesu tikra, ar tai įmanoma. Vis dėlto tris ateinančius vakarus
būsiu priversta būti netoli jo.
Kramtydama apatinę lūpą prieinu prie Reičelės lango ir pa­
žvelgiu į Dedro aveniu. Reičelės kambarys, kaip ir maniškis,
yra namo priekyje, vidurinėje jo dalyje, tad kartais mudvi pa­
simojuojame per gatvę. Gal ir keista, kad šitaip palaikome ryšį
net nebūdamos kartu.
Žvelgdama į tėčio ir Elos namus pagalvoju apie savo kam­
barį ir susiraukiu. Prie namo stovi visi automobiliai, išskyrus
mano ir Tailerio. Apgailėtina, bet pastačiau savąjį už kelių
namų, kad nei tėtis, nei Ela nepamatytų manęs čia. Vengiu jų,
bet vis pasvarstau, ką jie dabar veikia. Ar vis dar pykstasi? Ar
tylomis kraunasi daiktus nė nežvilgtelėdami vienas į kitą? Ar
Džeimis beviltiškai mėgina išsisukti nuo kelionės? Ar tik vie­
nintelis Čeisas nori keliauti? Nežinau ir džiaugiuosi, kad ma­
nęs ten nėra.
- Kaip manai, jis vis dar tave myli? - paklausia Reičelė,
perrėkdama serialo pradžios muziką ir tuoj pat pritildydama

92
televizorių. Nesuprantu, kodėl nusprendė taip staiga pakeisti
temą, tik suvokiu, kad mane tai visiškai pritrenkia.
Grįžtelėjusi matau ją, švelniai žiūrinčią į mane. Reičelė vėl
vUlškai rami ir atsipalaidavusi, lyg nebūtume ką tik apsižo-
džiovusios.
- Nenoriu, kad taip būtų, - atsakau gargždoku balsu. At-
Rlkrcnkštusi ir išsitiesusi einu per kilimą pakelti telefono nuo
grindų. Pasidomiu, kiek laiko, ir pamatau, kad jau po vienuoli-
koH. - Turiu važiuoti. Iškeliaujam apie pirmą, o dar nesusidė-
)uu daiktų.
Reičelė sustabdo serialą ir pasikelia nuo lovos, kad palydėtų
mane iki durų. Abu jos tėvai darbe, name, mano džiaugsmui,
r»ume vienos. Elai tikrai nepatiktų, jei Dona ir Filipas nugirstų
mane pasakojant apie rietenas mūsų šeimoje. Jai norėtųsi, kad
mūsų šeimos žaizdos būtų nematomos, nors jos taip didėja,
kad darosi sunku nuslėpti.
- įsidėk pačias negražiausias kelnaites, - pataria draugė.
Prisimerkiu ir apstulbusi pažvelgiu į ją.
-Ką?
- Tai padės Tailerį laikyti atokiai.
- Tu šlykšti, - atsakau purtydama galvą ir perkreipdama
veidą, bet Reičelė tik iškiša man liežuvį. Juokais stumteliu ją iš
kelio. - Išeisiu pati.
- Smagios kelionės, - atsako ji, užgniauždama juoką. - Nu-
mntau dvi galimybes: arba jūs labai gerai susiklijuosit ir grįšit
namo kaip didelė sena draugiška šeima, arba iki rytojaus ryto
Užudysit vieni kitus.
- Greičiausiai bus antraip. - Nejuokauju. - Skambinsiu tau
kas pusvalandį pasiskųsti, gal neprieštarausi.
- Ką tu.

93
Pasakau Reičelei, kad susitiksime kitą savaitę, o ji pažada
melstis, kad kelias būsimas dienas išlaikyčiau sveiką protą,
tada nulekiu laiptais ir palieku ją ramybėje toliau žiūrėti be
galinių „Nusivylusių namų šeimininkių“ serijų. Nuo laukujų
Reičelės namų durų neriu kuo greičiau, nuleidusi galvą. Džiau
giuosi, kad pavyksta nusigauti iki automobilio nepastebėtai, ir
vis dėlto skaudu slapčia sliūkinti gatve, kad nepamatytų tėtis ir
Ela. Važiuodama namo pas mamą tenoriu apgręžti automobilį
ir nešdintis iš šito miesto. Gal į San Diegą ar Riversaidą, ten
pasislapstyčiau, kol nesulaukę manęs jie išvažiuotų. Štai kaip
bijau tos kelionės į Sakramentą.
Pabėgti neužtenka drąsos, tad sustoju ant keliuko prie
namų pasirengusi krautis lagaminą į kelionę, kurios nėmaž ne­
noriu. Nuolat apie tai galvojant apima bjauri nuotaika, į namus
įžengiu atrodydama labiau įpykusi nei įprastai. Nustembu, nes
mama jau atsikėlusi ir krauna indus į indaplovę. Išgirdusi mane
liaujasi, atsitiesia ir tvirčiau susijuosia chalatą.
- Oi, - nustembu. Uždariusi duris stoviniuoju svetainėje
žvelgdama į ją virtuvėje. Po vakarykščio ginčo dar nesikalbėjo­
me. - Kodėl taip anksti atsikėlei?
Po, naktinio budėjimo mama dažniausiai nesikelia iki pir­
mos valandos, tad šis vaizdas neįprastas.
- Džekas pasakė, kad važiuoji į Sakramentą su tėčiu, - labai
lėtai ištaria ji, neatsakydama į mano klausimą.
Pirštų galiukais perbraukiu antakį, pasitrinu smilkinius.
- Aha. Tiesą sakant, negaliu rinktis.
- Tikras paskutinės minutės pasiūlymas, - ji atsiremia į vir­
tuvės darbastalį ir atidžiai žiūri į mane.
- Suprantu. Elai.atrodo, kad tai mus vėl suvienys, ar pana­
šiai, - trukteliu pečiais ir apsidairau. Guče būtų jau parblošku­
si mane ant grindų.

94
- Kur šuo?
- Džekas išėjo pavedžioti, - atsako mama, atšlyja nuo dar­
bastalio ir eina prie manęs sunėrusi rankas ant krūtinės, šiū­
ruodama šlepetėmis per išklotas plytelėmis grindis. Nepriėjusi
lUNtoja už poros žingsnių. - O tu nori važiuoti į Sakramentą?
- Ar atrodo, kad norėčiau? - Abu rodomuosius pirštus nu­
taikau sau į veidą, kad pabrėžčiau savo susinervinimą, ir imu
žvelgti nuožmiau. - Ela nepaliko man sprendimo teisės.
- Ar ji tavo mama? Ne. - Mama palenkia galvą į šoną. - Jei
nenori važiuoti, galiu su ja pasikalbėti.
- Nėra prasmės. Ela nenusileis. - Garsiai suaimanuoju ir
persibraukiu plaukus pirštų galiukais, tada vilkdama kojas
liuslenku per svetainę link prieškambario ir savo kambario.
Stumdama kambario duris žvilgteliu per petį į mamą, susirau­
kusią ir žiūrinčią į mane. - Taigi nebūsiu mieste nuo dabar iki
pirmadienio. Turiu susikrauti daiktus.
Neriu į kambarį ir uždarau duris, tikiuosi, kad mama ne­
itiseks iš paskos ir, laimė, ji neateina. Galbūt apie vakarykštį
kivirčą nekalbėsime ir gyvensime toliau, lyg nieko nebūtų įvy­
kę. Kažin, ar taip bus geriau, bet neturiu kada galvoti, nes ma­
žiau nei už dviejų valandų tėtis su Ela užvažiuos manęs paimti.
Daiktų krovimąsi, maudymąsi po dušu ir ruošą palikau pasku­
tinei minutei, taigi teks paskubėti.
Iš palovio ištraukiu lagaminus, mažiausią iš jų sviedžiu ant
lovos ir atidarau. Prie jo vis dar prisegtos etiketės po praėju­
sio mėnesio skrydžio namo, tad nutraukiu jas ir kuo smulkiau
Nuplėšau. Gal būtų buvę geriau šią vasarą pasilikti Čikagoje.
Nebūtų tekę aiškintis su Taileriu ar tėčiu. Būčiau sau Ilinojuje,
visiškai nieko nežinočiau apie namų dramas, keliaučiau auto­
mobiliu su savo kambario drauge ir blaškyčiausi po vidurio ry­
los. Ilgai naktinėtume, paskui miegotume visą dieną. Eitume į

95
vakarėlius, koncertus ir festivalius. Bet mano kambario drau
gė išvažiavo namo į Kanzas Sitį, o aš grįžau į Santa Moniką,
ir gana greitai paaiškėjo, kad tai buvo vienas blogiausių mano
gyvenimo sprendimų. Telieka viltis, kad Taileriui vėl išvykus
į Portlandą viskas nors truputį pagerės. Gal šį savaitgalį išvis
paskutinį kartą jį matysiu.

*V«

Tėčio leksusas sustoja prie namo penkiolika minučių per anks­


ti. Tėtis be paliovos signalizuoja, mama rėkia iš svetainės, kad
jis laukia, o Guče vis loja, bet esu nepasirengusi. Mano plaukai
vis dar drėgni po dušo, dar svaidau paskutinius būtiniausius
dalykus į kuprinę, kaip antai telefono kroviklį ir kvepalus, ma­
mos dovanotus per Kalėdas, ausines ir spintoje rastą „Cosmo­
politan“ vasario numerį su Ariana Grande ant viršelio, protar­
piais sušukdama: „Aha, žinau! Girdžiu, mama!“, dar aunuosi
„konversus“. įvirstu į svetainę tempdama lagaminą, kita ranka
sukdama plaukų galiukus, nešina kuprine ant peties, ir vos ne­
susilaužau klubo.
Jau apsirengusi mama stovi prie lango dirsčiodama per ža­
liuzes, bet man priėjus staiga neria šalin ir sako:
- Jis ateina.
Po akimirkos suskamba durų skambutis, paskui tėtis ima
belsti į duris. Mama pakelia akis į dangų ir cakteli liežuviu; o
Gučei letenomis įsirėmus į duris žingteli pirmyn ir jas atidaro.
Lauke stovi tėtis, dramatiškai pakėlęs riešą prie akių, leis­
damas suprasti, kad žiūri į laikrodį, o Guče, didžiausiam mano
pasitenkinimui, šoka ant jo, bet mama sučiumpa ją už antkak­
lio ir atitraukia.

96
Tėtis iškart žingteli atatupstas kelis žingsnius, susiraukia ir
piktai pažvelgia j Gučę, lyg ši kėsintųsi sudraskyti jį į skutelius
ar panašiai. Visą tą laiką stengiuosi nelįsti jam į akis.
- Tai ką, Deividai? - abejingai, bet su šiokia tokia pašaipa
paklausia mama, kasydama Gučei paausius.
Tėčio lūpos išsiviepia.
- Ar Idena šiąnakt apkurto? Kur ji, po galais? Mūsų laukia
šešių valandų kelias, turime išvažiuoti dabar pat.
- Ak, esu girdėjusi, - atsako mama, jos balsas dabar apsi­
mestinai meilus; esu tikra, kad tėtis tai pastebi. Ji timpteli ap­
atinę lūpą ranka ir priduria: - Sakramentas, tiesa? Kaip miela.
Idena klaikiai nenori tos kelionės, tad tiesiog žinok, kad verčiat
ją važiuoti, ir prisiekiu Dievu, Deivai, jei šį savaitgalį užtaisysi
jai pragarą, pati atlėksiu ir parsivešiu ją namo.
- Oi, tik nereikia. - Jis primerkia akis ir su tokiu pasibjau­
rėjimu dėbteli į ją, kad niekaip negaliu suvokti, jog kitados juo­
du buvo įsimylėję. - Aš pats mažiausiai noriu keliauti. Čia Ela
viską sumanė.
- Akivaizdu, - sausai tarsteli mama. - Tau išties nebūdinga
planuoti, kaip geriau praleisti laiką su šeima.
- Dėl Dievo meilės, Karena.
Nenoriu matyti, kaip mama pasiduos įniršiui, tad pasirodau
tėčiui, kol juodu nepradėjo tuščiai ginčytis. Jis iškart mane pa­
stebi, jo žvilgsnis tampa dar griežtesnis.
- Tai ko ten stovi? - paklausia tėtis, savaime suprantama,
ne per maloniausiu balsu. Šis kaip visada šiurkštus, šaižus ir
kupinas neapykantos. - Eik į automobilį.
Mama iškart šoka manęs ginti: vos jam prasižiojus, ji jau
kelia balsą.
- Liaukis su ja taip kalbėjęs!

97
- Viskas gerai, mama, - atsakau, nors suprantu, kad to ne­
gana, tad greitai pribėgu ir apkabinu ją, kol nepradėjo grasinti
jam mirtimi.
Tebelaikydama Gučę ji mane apkabina kita ranka ir su
šnabžda į ausį:
- Tikras šiknius.
Atsitraukusi pritariamai nusišypsau.
- Paskubėk, - murma tėtis, ir mano šypsena greitai pra­
nyksta. Išvelku lagaminą į kiemą tyčia baksteldama jam alku
ne, kad pasitrauktų iš kelio, ir vengdama pažvelgti į akis. Ne­
kenčiu jo.
- Idena! - šūkteli mama. - Nepamiršk, tereikia man pa­
skambinti!
Žvilgteliu per petį į ją, linkteliu ir einu prie automobilio. Va­
riklis įjungtas, o Ela mosteli man, žiūrėdama pro keleivio dure­
lių langą. Atsidūstu, laimė, ji to negirdi. Mama su tėčiu dar kei­
čiasi paskutiniais neapykantos žodžiais prie laukujų durų, tad
atidarau bagažinę ir tiesiog sugrūdu savo lagaminą. Sugaištu
gerą minutę stumdydama kitus lagaminus, kad tilptų manasis,
užtrenkiu bagažinę ir su kuprine įsitaisau ant galinės sėdynės.
- Sveika, Idena, - sako Ela, pasisukusi į mane ant keleivio
sėdynės. - Pasirengusi kelionei?
- Ne, - suburbu kaip visada stačiokiškai ir segdamasi sau ­
gos diržą pašnairuoju į kairę.
Šalia manęs sėdi Čeisas, įsikišęs ausines į ausis, ir žaidžia
telefonu. Meta žvilgsnį į mane, šypteli, vėl nuleidžia akis į be
galo įdomią programėlę. Palinkusi į priekį pamatau už jo sė­
dintį Džeimį, sunėrusį rankas ant krūtinės, nusukusį galvą į
langą ir įsikišusį ausines. Giliai įkvėpusi atsilošiu, nusiimu nuo
riešo gumelę ir greitai surišu plaukus į netvarkingą kuodelį. Iki
Sakramento ilgas kelias.

98
Tėtis galiausiai grįžta į automobilį ir piktai užtrenkia du­
reles kažką murmėdamas sau po nosimi. Greičiausiai vainoja
(namą paskutiniais žodžiais; ji būtų sukrėsta, jei šitai išgirstų.
Juodu su Ela tylomis susižvelgia, tada tėtis pasireguliuoja sė­
dynę ir pajuda iš vietos. Metu žvilgsnį pro langą, ketinu pamo­
juoti mamai atsisveikindama, bet durys jau uždarytos.
Tik tėčiui pradėjus važiuoti, susivokiu, kad kažko stinga.
Automobilyje visos vietos užimtos, bet trūksta vieno šeimos
Iturio; įsiuntu nuo minties, kad jam pavyko išsisukti nuo šitos
pragariškos kelionės. Jei jau man teks ją iškęsti, derėtų ir jam.
- Na, - nutraukiu tylą, - o kurgi Taileris?
- Tau, aišku, būtina žinoti, - sumurma tėtis, kaip man at­
rodo, tikėdamasis, kad neišgirsiu. Apsimetu neišgirdusi ir lai­
kau akis įsmeigusi Elai į pakaušį pro atkaltės ir atramos galvai
tarpą.
- Jis važiuoja savo automobiliu, - atsako ji, įjungia radiją ir
nieko nepriduria.
Šiandien jau esu soti bendravimo šeimoje. Pasirausiu kupri­
nėje ieškodama ausinių, įsikišu jas į ausis ir užsitraukiu džem­
perio gobtuvą ant galvos. Susmunku ant sėdynės, trukteliu už
gobtuvo raištelių ir pasisuku į langą, paleisdama muziką visu
garsu. Regis, kad visiems sėdintiems ant galinės sėdynės pa­
tinka atsiriboti. Nereikia niekam nieko sakyti - ir puiku, nes
niekas ir nenori kalbėtis.
a
Nesu buvusi Sakramente. Tiesa, pažįstu Los Andželą ir esu vie
šėjusi San Fransiske, bet iki šiol nesilankiau valstijos sostinėje.
Kelios minutės po pusės septintos galiausiai atvažiuojame,
mano kojos nutirpusios, o nugara įstingusi. Tėčiui sustojus
prie prabangaus Elos užsakyto viešbučio, turbūt neįmanoma
labiau norėti išlipti iš automobilio. Važiavome ilgai, buvo klai­
kiai nepatogu.
Visą savaitgalį gyvensime „Hyatt Regency“ viešbutyje pa­
čiame Sakramento centre, tiesiai priešais Kalifornijos valstijos
Kapitolijų, taip mums visiems praneša Ela, nors to prakeikto
įžymaus pastato nė nematyti, užstoja medžiai. Kai tik tėtis iš­
jungia variklį ir įduoda raktus patarnautojui prie didžiųjų vieš­
bučio durų, visi apsnūdę ropščiamės iš automobilio. Patarnau­
tojas turbūt mus palaiko labiausiai paniurusia šeima pasaulyje.
Pavakarės saulė dar gana karšta, tad nusimetu gobtuvą ir
leidžiu vėjeliui pūsti man į veidą. Traukdama iš bagažinės la­
gaminą netyčia užkliudau ir Džeimio. Lagaminas nukrinta ant
žemės, žinoma, Džeimis toli gražu nedžiūgauja; pelnau dar
vieną liūdnai pagarsėjusį jo dėbtelėjimą, nors pripratau ne­
kreipti į tai dėmesio. Šiomis dienomis man neblogai sekasi ne­
kreipti dėmesio į daug ką.

100
Vilkdamasi paskui tėtį prie durų išgirstu Čeiso balsą:
- Manai, paveiks?
Sulėtinu žingsnį, sustabdau lagaminą ir per petį žvilgteliu į
įbrolį. Pabėgėjęs jis atsistoja šalia.
- Kas paveiks? - klausiu.
- Šitas, - pasako jis ir linkteli į viešbutį, paskui į mus visus,
galiausiai į aplinkines gatves. - Ar manai, kad dėl to liausimės
pykęsi?
- Nežinau, - prisipažįstu. Atvirai kalbant, abejoju, kad še­
šiese prievarta drauge praleidę laiką pakeisime savo požiūrį.
Esu tikra, kad peržengėme ribą, už kurios kelio atgal nebėra. -
Bet, spėju, daug ką išsiaiškinsime.
* Įeiname į didįjį vestibiulį visi paniurę, išskyrus Elą - reikia
pripažinti, kad ji kažin kaip išlaikė mielą išvaizdą nepaisydama
niūrių bendrakeleivių. Įmotė su tėčiu nueina įsiregistruoti, o
mes lūkuriuojame išsidrėbę ant pliušinių sofų, puošiančių di­
džiulį vestibiulį.
- Tikiuosi, Taileris pritrūks benzino, - suburba Džeimis,
spardydamas savo lagaminą; veide matyti gerai pažįstamas
rūstumas. - Tiesą sakant, abejoju, ar išvis pasirodys.
- Ko gi jam nepasirodyti? - klausia Čeisas.
- Geriau būtų sakyti: ko jam pasirodyti?
Suprantu, ką mano Džeimis. Taileriu dėta, nepasirodyčiau.
Tiesiog važiuočiau tolyn. Ką gali žinoti, gal jis traukia tiesiai į
Portlandą, ir daugiau niekada jo nebepamatysiu.
Dėl kažin kokios keistos priežasties man sugniaužia paširdžius.
- Idena, - priėjusi taria Ela, - gyvensi su manimi. - Ji iške­
lia raktą-kortelę, o tėtis atitempia didįjį jų lagaminą. - Džeimi,
tu su Deivu. Čeisai, tu su Taileriu.
- Kaip miela, - atsako Čeisas. Jis atsistoja nuo sofos kaip tik
tuo metu, kai prieina pasiuntinukas paimti mūsų bagažo.

101
Man visa šita patirtis vis dar atrodo labai svetima. Anksčiau
nesu to patyrusi. Nėra tekę išsėdėti šešių valandų kelionės au
tomobiliu su tėčiu. Dar neteko gyventi viešbučio kambaryje su
įmote. Dar nesėdėjau viešbučio vestibiulyje su įbroliais. Kuo
daugiau apie tai galvoju, tuo labiau stebiuosi: juk neteko vi
siems kartu atostogauti, nors esame šeima jau treji metai. Ar
bent mėginame būti.
Einame prie liftų ir traukiame į savo kambarius, visi jie šalia
vienas kito septintame aukšte, su langais į Kapitolijaus pastate}.
Sutariame per gerą pusvalandį įsikurti, o tada eiti vakarieniau­
ti; visi esame gerokai praalkę, bet kur kas labiau pavargę. Tai
dėl kelionės, juk dar tik septynios valandos.
Mudviejų su Ela kambarys didžiulis, su dviem didelėmis
dvigulėmis lovomis. Einu tiesiai prie tos, kuri stovi prie lango,
ir atsisėdu ant minkšto čiužinio krašto rodydama, kad ji mano.
Pažvelgusi pro langą vėl išvystu medžius ir balto Kapitolijaus
pastato viršūnę. Nieko įspūdingo, tad nusisuku ir matau, kad iš
kito kambario galo mane stebi Ela.
- Žinau, kad pyksti, - po minutėlės prataria ji, lėtai pereina
kilimu ir prisėda ant kitos lovos krašto vis dar įsmeigusi akis į
mane. - Bet neturėjau kitos išeities, Idena. Šeima byra.
Negaliu atlaikyti įmotės žvilgsnio, nes ji teisi. Pykstu, netgi
jaučiuosi kalta, tad nuduriu akis sau į kojas.
- Pykstu ne dėl to.
- Ak. - Akimirka tylos, girdėti tik prislopintas transpor­
to triukšmas iš lauko ir kitame kambaryje paleistas televizo­
rius. - O dėl ko?
Trukteliu pečiais. Nenoriu apie tai kalbėtis su Ela. Bet ji
reikliai ištaria mano vardą, tad turiu vėl sutelkti dėmesį į ją.
Nuryju seilę ir paaiškinu:
- Pykstu dėl Tailerio.

102
- Suprantu, - švelniai atsako ji, užmeta vieną koją ant kitos
ir užjaučiamai man nusišypso lyg prakeikta psichologė.
Prisimerkiu ir atsistoju. Argi ji gali suprasti?
- Ne, nesupranti, - prieštarauju. Ko gero, pirmą kartą taip
piktai kalbuosi su įmote. Pratrūkusi nebegaliu sustoti. - Nes
)»*l Nuprastum, nebūtum taip netikėtai mūsų suvedusi. Juk ži­
rni, kad nenoriu jo matyti. Negi neaiškiai pasakiau?
- Atleisk. - Ji sumirkčioja ir žiūri į mane išplėtusi akis lyg
priblokšta mano žodžių arba nederamo tono. - Taileris mirti-
nul norėjo tave pamatyti.
- Žinai, man tai nesuvokiama, - pripažįstu purtydama gai­
vi). - Kodėl taip stengeisi vėl mus suvesti? Ar tau galvoj nege­
rai? Negi pamiršai, kas man ir jam nutiko praėjusią vasarą?
- Idena... - tyliai prataria Ela.
Bet aš nebegaliu susitvardyti nerėkusi, mano įniršis vis stip­
rėja, noriu klykti.
- Pykstu dėl visko. Pykstu, kad Taileris išėjo. Kad visiškai
nebendravo su manimi. Pykstu, kad išvažiavo į Portlandą. Kad
vėl pasirodė lyg niekur nieko, lyg viskas būtų gerai. - Staiga
apima toks įsiūtis, kad manajam pykčiui ir nuoskaudai nebėra
ribų; nejučia pravirkstu. Mano akys dega, Elos pavidalas ima
lietis, o aš šaukte šaukiu: - Pykstu, nes ir jis kaltas, kad ši šeima
lokia padrika, o viską iškęsti tenka man. Pykstu, kad riejuosi
dėl jo su visais aplink. Kad dėl jo manęs nekenčia tėtis. Supran­
tu, kaip tai baisu, bet pykstu, kad jis egzistuoja, dar pykstu ant
tavęs ir tėčio, kad judu išvis susipažinot, ir ant savęs, kad aną
vasarą sutikau pas jus pasisvečiuoti.
- Ak, Idena. - Girdžiu švelnų Elos balsą, jis raminantis, šil­
tas kaip ir jos apkabinimas, nes ji atsistoja ir prisitraukia mane
j glėbį. Visa drebu ir nepaliaujamai kūkčioju, dėl to jaučiuosi
apgailėtina. Devyniolikmetė verkia įsikniaubusi įmotei į petį

103
dėl šios sūnaus - tai keista, gėdinga, nederama, deja, jau per
vėlu. - Paklausyk, - šnibžda ji man į ausį švelniai glostydama
nugarą it dešimtmetei mergaitei, bet tai man teikia paguodą,
o visa kita nerūpi, - tėtis tikrai nejaučia tau neapykantos, būk
gera ir taip nemanyk.
- Ne. - Prisiverčiu ištarti raudodama, truputį atšlyju nuo
Elos ir žiūriu į ją, o skruostais srūva ašaros. - Jis negali manęs
pakęsti.
- Tai netiesa. Tiesiog... - Ji nutyla ieškodama žodžių ir su­
imdama mano rankas. - Tiesiog tai gerokai keblu. Abidvi ži­
nome, kad tavo tėtis niekada nebuvo Tailerio gerbėjas, o kai
judu su Taileriu susiporavot... Tiesiog... Na, jam tai nepatiko.
- Bet tarp mūsų nieko nebėra, o jis vis tiek to nepamiršta, -
šniurkšteliu ir nykščiu paspaudžiu vidinius akių kampučius.
Nereikia nė į veidrodį žiūrėti, ir taip žinau, kad esu susitaršiusi.
- Nieko nebėra? - pakartoja Ela ir pakelia antakius. -
O Taileris tai žino?
- Vakar viską jam pasakiau.
Įmotė žiojasi kažką sakyti, bet rankinėje suskamba jos tele­
fonas. Iškart atpažįstu skambutį, o ji paleidžia mane ir suradu­
si telefoną atsiliepia. Pasisveikina. Paskui pažada tuoj nulipti.
- Jis atvažiavo, - sako padėjusi ragelį, nors aš ir pati supran­
tu. - Nusišluostyk ašaras ir atsigaivink, gerai? Eisim pavakarie­
niauti ir visi pasikalbėsim. Grįšiu po penkių minučių.
Jai išėjus, vėl atsisėdu ant lovos ir mėginu ramiai alsuoti.
Daugiau jokių ašarų, jokio pykčio, daugiau nieko. Mano akys
įsmeigtos į kilimą, o kūnas nejudrus, vienintelė galvoje kirban­
ti mintis yra ta, kad pavargau šitaip jaustis. Pavargau jaustis
kalta, įskaudinta ir vieniša. Tiesiog labai pavargau.
Kai į kambarį po penkiolikos, o ne po penkių minučių
grįžta Ela, mums nebėra apie ką kalbėtis. Aš atsigavusi ir nu­
rimusi, bet tarp mūsų tvyro nejaukumas, greičiausiai dėl to,

104
kad palūžau įmotės akivaizdoje dėl jos sūnaus. Prasilenkda-
mos kartais žvilgtelime viena kitai į akis, bet tik tiek. Esu per­
sirengusi ir truputį pasidažiusi skaistalais, kad veidas įgautų
spalvą, ir netrukus mudvi tylomis išeiname iš kambario susi­
tikti su kitais.
Koridoriuje nieko nėra, tad Ela pradeda belstis į duris, ra­
gindama vėluojančius paskubėti. Durys prasiveria beveik tuo
pačiu metu ir į koridorių išeina keturi mūsų kompanijos vyrai.
Težiūriu į vieną iš jų - į Tailerį.
Nemačiau jo nuo vakar vakaro, kai pėsčiomis grįžau iš tė­
«čio namų. Nežinau, ką sau mano, nes atrodo gana abejingas,
ypač tada, kai sutinka įsmeigtą į jį mano žvilgsnį. Nenusuku
akių. Kol Ela su tėčiu svarsto, kur vakarieniauti, koridoriumi
visi traukiame prie liftų. Taileris eina paskutinis, šalia manęs,
ir nors mudu skiria saugus keliolikos centimetrų tarpas, susi­
vokiu norinti, kad jo nebūtų. Keistas jausmas: mane be galo
traukia prie Tailerio, nes perdėm gerai jį pažįstu, tad galiausiai
turiu jam ką nors pasakyti. Negaliu susilaikyti.
- Kaip kelionė?
Jis pasuka galvą į mane ir iš pradžių atrodo kiek priblokštas.
Turbūt nesitikėjo, kad užkalbinsiu, juolab tokiais kasdieniškais
žodžiais. Kad ir kaip ten būtų, turiu būti mandagi savo įbroliui.
- Gerai, - atsako jis.
- Manyk, kad tau pasisekė, nes nebuvai įkalintas su mumis.
Pašnairuoju, ar tėtis nemato mudviejų kalbantis, ir sten­
giuosi šnekėti tyliai. Tėčiui niekada nepatiks, kad kalbuosi su
Taileriu jam matant, tegu ir visai nekaltai.
- Galėjai važiuoti su manim, - ištaria Taileris, bet iškart
prikanda apatinę lūpą ir priduria: - Atsiprašau. Pamiršk, ką
sakiau.
Baigiame kalbėtis, nes visi sueiname į liftą; visą laiką, kol
leidžiamės iki vestibiulio, tėtis įtariu žvilgsniu varsto mane.

105
Visada verčia jaustis kaltą, nors nieko blogo nedarau. Durims
atsivėrus, susiraukia ir nusigręžia.
Galiausiai nusprendžiama eiti į „Dawson’s“, viešbučio keps
nių restoraną, ir Taileris atsidūsta, bet nieko nesako. Regis, te­
bėra vegetaras.
Nors pasirodome iš anksto neužsakę staliuko penktadienį
pusę aštuonių vakaro, padavėjui pavyksta mus įsprausti prie
kampinio staliuko. Net nepaėmusi valgiaraščio galiu pasakyti,
kad kainos bus lupikiškos. Viskas čia be galo įmantru ir nepa
prastai oficialu, tad jaučiuosi per prastai apsirengusi, nors ir
persivilkusi po kelionės. Tvyro prieblanda, bet aplinka jauki.
Visi šeši patogiai įsitaisome, kurį laiką mąsliai tyrinėjame val­
giaraštį, galiausiai užsisakome patiekalus.
O tada vėl stoja tyla.
Tėtis barškina nagais į stalą. Džeimis rankose varto peilį.
Čeisas išsitraukia telefoną ir slapčiomis maigo po stalu. Tai­
leris sėdi priešais mane, tad gerai matau, kad stebeilijasi į gu­
linčias ant kelių savo rankas, vis sunerdamas pirštus. Tik mes
su Ela dairomės į kitus. Pažiūrėjusi į mane ji papurto galvą lyg
sakydama: „Neįtikima, tiesa?“ Man taip neatrodo, tad tiesiog
patraukiu pečiais.
- Padėk telefoną, - paliepia Ela Čeisui. Vien iš tvirto ir griež­
to balso visi galime nuspėti, kad turi ką pasakyti. Susmeigiame
akis į ją ir laukiame, kaip vakar. - Pasikalbėkim, - pasiūlo ji.
Po tokių įmotės žodžių man sugniaužia širdį - pamanau,
kad ji ketina mus visus palikti. Džeimis suaimanuoja, padeda
peilį į vietą, dramatiškai atsilošia kėdėje ir suneria rankas ant
krūtinės.
- Čia? - pasiteirauja tėtis, nepatikliai suraukia antakius ir
akimis apmeta restoraną. Žmonės plepa, juokauja, šypsosi ir
gerai leidžia laiką, tik apie mus taip nepasakytum.

106
- Kaip tik čia, - patvirtina Ela. - Nė vienas iš jūsų nekels
lemos prieš visus šiuos žmones, juk taip? - Pakelia antakį, o
M prisimenu, kad įmotė išties geba susidoroti su sunkiomis
Užduotimis. Juk tai jos darbas. Tik šį savaitgalį darbo pobūdis
klioks - ne civilinių bylų nagrinėjimas, o šeimoje tvyrančios
|tnmpos mažinimas. - Taigi, - toliau kalba ji, nes niekas neat­
liko. - Pasišnekėkim pagaliau kultūringai.
- Apie ką mums šnekėtis? - mesteli tėtis. Kartais svarstau,
•r tyčia klausinėja, kad ją sunervintų. Puikiai žino, jog pasikal­
bėti reikia apie viską.
Kla nekreipia dėmesio į jo klausimą. Padeda sunertas ran­
kas ant stalo ir nužvelgia mus visus.
- Kas nori pradėti?
Visi tyli. Tailerio akys vėl krypsta į kojas, o tėtis spokso į Elą
nemaloniai susiraukęs. Džeimis pasiima savo gėrimą ir labai
susikaupęs gurkšteli. Čeisas žiūri į mane, nesuprantu, ko tikisi,
lud vėl nukreipiu akis į Elą.
- Idena, - paragina ji, bet tikrai nenoriu prabilti pirmoji.
Tiesą sakant, išvis nenoriu kalbėti, tad papurtau galvą ir mel­
džiuosi, kad įmotė paliktų mane ramybėje. Ji nieko nebesako,
tik prisidengia akis ranka ir atsidūsta. - Gal kas nors galėtų
pasakykit, kada visa tai prasidėjo?
- Kas prasidėjo? - paklausia Džeimis, padeda stiklinę ant
stalo ir pasisuka su kėde į ją.
- Kada mes visi liovėmės kalbėtis? Nuo kada tik pykstamės?
Džeimis nuryja seilę.
- Hm, žinai, nuo kada. - Jis pažvelgia į Tailerį. Paskui į
mane.
- Kas nors ištarkit garsiai, - pasako Ela sutrikusiu balsu. -
Kodėl negalime apie tai pasikalbėti, užuot vengę tos temos vi­
sus metus?

107
- Čia pokštas? - įsiterpia tėtis ir mirkčiodamas žiūri į ją.
Ela prisimerkusi atsigręžia tiesiai į jį.
- Ar tau atrodo, kad aš čia juokus skaldau?
Jis neatsako.
Mano akys vėl krypsta į Tailerį, o jis it pajutęs mano žvilgsnį
iškart pakelia akis. Įbrolio barzda šiandien truputį tvarkinges
nė, lyg jis būtų galiausiai nusprendęs bent kiek prisižiūrėti, bei
tankūs antakiai suraukti. Abudu žinome, kad Ela turi galvoje
mus, praėjusią vasarą, akimirką, kai paaiškėjo tiesa, kas tarp
mūsų vyksta. Nėmaž nesunku laikyti tą dieną šeimos skilimo
diena. Visi tai žinome.
Jis lėtai atsikvepia; stebiu jo lūpas ir laukiu, ką pasakys.
- Visa tai dėl Idenos ir manęs.
Tardamas šiuos žodžius Taileris laiko akis įsmeigęs į mane,
kol galiausiai nusuka į šalį. Tada pažvelgia į Elą.
- Gerai, - sako ji. - Pradėsim nuo to.
Tėtį kone supykina. Jis paima savo bokalą ir gerokai trukteli
alaus nusisukęs nuo mūsų visų, akivaizdžiai nenorėdamas da­
lyvauti pokalbyje. Suprantu jį, nes ir pati nėmaž nenoriu kal­
bėti apie buvusius savo santykius su Taileriu, juolab visiems
šeimynykščiams. Bet, rodos, Ela kaip tik to ir siekia.
- Džeimi, - ramiai kreipiasi ji. - Tu pirmas. Rėžk, ką turi.
- Viską?
- Viską.
Džeimis akimirką pagalvoja žvalgydamasis į Tailerį ir
mane, lyg mėgindamas prisiminti, ką apie mus mano. Tikiuo­
si, kad pratrūks tokiu įtūžiu, kaip vakar, bet jis nepratrūksta.
Tepasako:
- Tai gėdinga.
Ela linkteli ir nukreipia įdėmų savo žvilgsnį į kitą sūnų.
- Čeisai.

108
- Man jokio skirtumo, - atsako Čeisas. - Noriu pasakyti,
negi čia jau taip baisu?
- Žinoma, kad baisu, - sumurma Džeimis, o Čeisas suinkš­
čia, tad suprantu, kad Džeimis jam įspyrė po stalu. - Ar išvis
ką nors supranti? Kas būtų, jei pats pabučiuotum Ideną? Juk
tai šlykštu.
Susiraukusi nužvelgiu jį.
- Žinai, Džeimi, kvailas elgesys nepadės.
- Idena, - sušnypščia tėtis. Išgirstu į stalą taukštelint jo
alaus bokalą ir iškart grįžteliu ton pusėn. - Galvok apie savo
elgesį.
< - Savo? - mano akys išsiplečia, vos nesusijuokiu negalėda­
ma patikėti, kad vis dar neįsiutau. - O kaip dėl Džeimio elge­
sio? Dėl tavo paties?
Tėtis ilgai purto galvą ir dar gurkšteli alaus, įsmeigęs akis
į nežinia ką restorano sienoje. Neatsako, taip daro visada, kai
neturi logiško atsakymo. Supranta, kad esu teisi, nors jam ir
labai sunku tai pripažinti.
Neketinu trauktis. Akies kampučiu matau, kad į mane įdė­
miai žiūri Taileris.
- Ela teisi, tėti. Pakalbėkim pagaliau. Kodėl nemėgsti ma­
nęs? Nagi, - reikalauju, - pasakyk. Kodėl tau esu tokia netikusi
dukra?
Noriu išgirsti, kaip jis tai ištars. Noriu, kad tėtis tai pripa­
žintų.
Ela vogčiomis žvilgteli į mane, jai tarsi palengvėja, lyg būtų
laukusi tokių mano žodžių. Palinkusi per stalą ji patraukia alų
nuo tėčio.
- Atsakyk jai, - paragina jį. - Niekas nebus išspręsta, jei
nespręsim.
- Nori išgirsti atsakymą? - iškošia tėtis ir vėl prisitraukia
alų. Prie gretimo stalo sėdinti pora neramiai mus nužvelgia. -

109
Gerai, - sako jis. - Tu darei man gėdą nuo tada, kai atvažia
vai į Santa Moniką. Būtų geriau, jei nebūčiau tavęs pasikvic
tęs. Bėgdavai iš namų ir dažniausiai negrįždavai laiku, o kai
buvau pradedąs manyti, kad daraisi pakenčiama, parsitrenkei
iš Niujorko, tada sužinojau, kad vyksta pasibjaurėtini dalykai.
Dieve, buvau neapsakomai kvailas, kad leidau tau praleisti ten
vasarą. - Tėtis pažvelgia į Tailerį ir jo veidas persikreipia. -
Nesuprantu, ką tu jame matai. Težinau, kad jums nedera būti
kartu. Nors čia yra prasmės. Jums abiem ne itin sekasi kas nors
derama.
Nebegaliu daugiau sėdėti prie stalo.
Siaubingai cypindama atstumiu kėdę ir pašoku ant kojų, Ela
nuleidžia galvą ir paremia rankomis, Džeimis sumurma, kad
sutinka su paskutiniu sakiniu, Čeisas išplečia akis ir mirkčioja
iš išgąsčio, Taileris tebespokso į mane, tėtis susiverčia alaus li­
kutį, o man jau gana.
Suprantu, jog pokalbio tokiame šauniame restorane tikslas
buvo apsaugoti, kad pernelyg neįsikarščiuotume ir nekeltume
scenų, ir vis dėlto turiu išeiti. Jei pasilikčiau, imčiau šiurkščiai
rėkti ant tėčio, tikrai daug ką turėčiau jam pasakyti. O jei pa­
silikusi kaip nors prikąsčiau liežuvį, neabejotinai apsiverkčiau,
nes šiomis dienomis esu tik dvejopos nuotaikos: arba degte
degu pykčiu, arba esu be galo liūdna. Tad išeinu, kol dar lai­
kausi oriai.
Sprausdamasi pro Džeimį išgirstu grindimis čiūžtelint dar
viena kėdę, staigiai atsigręžusi matau, kad pakyla ir Taileris. Jis
vis dar įdėmiai žiūri į mane. Akimirką pamanau, kad eis su ma­
nimi, kad ketina kartu išbėgti iš šio restorano, pasakyti man,
jog tėtis yra šiknius ir kad viskas gerai, ir kad jis labai atsiprašo
palikęs mane vieną tvarkytis su šiais reikalais visus metus. Da­
bar man to reikėtų.

no
Kuo greičiausiai nardau tarp stalų ir padavėjų, taikau tiesiai
prie durų, atgal į viešbutį. Bet jas pasiekusi lukteliu, kol pasivys
'IViilcris.
O jis neateina. Vėl atsisėda prie mūsų stalo tolimajame
kmnpe, tik vis dar žiūri į mane. Regis, arba jį sustabdė tėtis su
l'.ln, arba pats apsigalvojo. Gal po viso to, ką jam vakar pasa­
ldau, jis nebelaiko manęs mergina, kurią verta vaikytis.
Užvis blogiausia, jog noriu, kad Taileris mane vaikytųsi.
1

Raktas nuo mūsų kambario liko pas Elą, tūžtu negalėdama


ten sugrįžti, nes tenoriu susirangyti savo didžiulėje dvigulė
je lovoje, nugrimzti į minkštą čiužinį ir daugiau nepabusti. Iš
pradžių palūkuriuoju vestibiulyje, vaikštinėju pirmyn atgal,
kol nurimsta kvėpavimas, tada gerą pusvalandį drybsau ant
pliušinės sofos ir žiūriu į išsipusčiusius žmones, ateinančius ir
išeinančius, penktadienio vakarą traukiančius pasilinksminti.
Būtų gerai, kad ir man šį vakarą būtų linksma.
Penkiolika minučių devintos pavargstu nuo to žiūrėjimo,
nusprendžiu atsikelti ir paskui jauną porą nuseku į viešbučio
barą. Restorane nespėjau sulaukti savo salotų, tad esu alkana ir
dabar man jau visai nesvarbu, ką valgyti.
Baro aplinka elegantiška, šviesi ir prabangi; nors atrodau
kaip šešiolikmetė, niekas neprieina manęs išspirti. Gal todėl,
kad nieko nėra prie durų, be to, iškart praeinu pro barą ir susi­
randu nuošalią vietą atsisėsti. Už lango matau terasą.
Saulė jau nusileidusi, tvyro prieblanda. Lauke, terasoje,
ne tiek jau daug žmonių. Staliukai sustatyti netvarkingai, virš
kiekvieno skėtis. Ir ten yra tai, ko dar nesu mačiusi - lauke
užkurti židiniai, prie jų pristatyta sofų ir minkštakrėslių. Prie
vieno židinio tuščia, tad traukiu iškart prie jo ir įsitaisau ant

112
sofos, kūnas nugrimzta tarp pagalvėlių. Užsimerkiu ir veidu
iuntu liepsnos karštį.
Tada užpakalinėje mano džinsų kišenėje suvibruoja telefonas.
Išsiriečiu ir išsitraukiu jį manydama, kad greičiausiai bus
atėjusi žinutė nuo Reičelės, bet ekranėlyje pamatau kitą vardą.
Taileris.
„Kaip tu?“
Man sugniaužia paširdžius. Imu rašyti jam, kad viskas ge­
rai, bet susiraukiu ir viską ištrinu.
„Ne kažin kaip“,- parašau.
„Kur esi?“ - jis atsako akimirksniu. *
Galėčiau pameluoti, kad esu jau lovoje ir mėginu anksčiau
užmigti, tada Taileris paliktų mane ramybėje. Bet, tiesą pasa­
kius, dabar man būtų neprošal draugija. Nenoriu meluoti. No­
riu pasikalbėti su juo ir viską jam iškloti.
„Bare, - atrašau. - Gali ateiti? Aš lauke, terasoje.“
„Tuoj būsiu."
Minutėlę žiūriu į jo žinutę, paskui padedu telefoną ant stalo
ir paprašau pirmojo patiekalo iš valgiaraščio: keptų bulvyčių su
parmezano sūriu. Nė neskaičiuoju kalorijų; tiesiog užsisakau ir
laukiu. Laukimas, vienatvė ir ugnies šiluma atima jėgas, nes kai
po dešimties minučių man atneša maisto, jau beveik miegu.
Prasiblaškau, bet vis tiek jaučiuosi nuvargusi, lyg nebeturėčiau
jėgų tvarkytis su tėčiu, Džeimiu ar Ela; taip lėtai ir abejingai
knibinėju bulvytes, kad netgi jos nelabai mane džiugina.
- Visi tavęs ieško.
Pakeliu akis įsikišusi bulvytę į burną ir išvystu Tailerį. Jis
stovi atokiau tarsi sakydamas, kad anksčiau mes buvome daug
artimesni, rankas sukišęs į priekines džinsų kišenes. Pusę jo
veido ugnis apšviečia oranžine spalva, kita pusė šešėlyje, iš­
raiška visiškai švelni, žvilgsnis jautrus.

113
Nuryju bulvytę.
- Pasakei, kur aš?
- Ne. Ar nori, kad pasakyčiau?
- Nenoriu.
Jis prisėda. Ne šalia manęs, ant sofos, o priešais, ant mink*
takrėslio, ir ne patogiai atsilošia, o tiesiog suneria rankas tai p
kelių ir kurį laiką žiūri į ugnį.
- Atsiprašau dėl tavo tėčio, - tyliai prataria nežiūrėdamas
į mane.
- Aha, - atsakau. - Aš irgi.
Jokio nepatogumo. Aš neįsitempusi. Man lyg ir patinka bill i
apgaubtai šiltos tylos, ši bemaž jauki. Užsikeliu kojas ant sofos
ir sukryžiuoju, įsmeigusi akis į apžėlusį Tailerio smakrą.
- Ar tau nieko? - klausiu.
- Dėl ko?
Jis pasuka veidą į mane ir mūsų akys susiduria.
- Dėl to, ką pasakė tėtis.
Taileris papurto galvą.
- Nieko tokio. Tai yra tokios šnekos užknisa, bet man jau
geriau sekasi nekreipti dėmesio į visokį mėšlą. - Jis pašnairuo
ja į mane. - Kodėl klausi? Ar tikėjaisi mano atsako?
Atkišusi ranką paimu dar vieną bulvytę, įsimetu į burną ir
trukteliu pečiais.
- Šiek tiek. Lažinuosi, senasis tu būtum jį sutaršęs.
Tailerio lūpų kampučiai pamažu pakyla iki vos įžiūrimos
šypsenos, jis kilsteli antakį.
- Senasis aš?
- Tas, kuris jam trenkė praėjusią vasarą.
- Taigi esama naujojo manęs?
Jo antakiai pakyla dar aukščiau. Linkteliu, nes negaliu to
nuneigti. Taileris pasikeitęs, tarsi sulig kiekviena vasara būtų

114
tapęs vis pažangesne, geresne, tobulesne ankstesniojo savęs
versija. Lyg praėjusią vasarą būtų buvęs geriausias, nors, kaip
paaiškėjo, nebuvo toks. Vis dėlto per lengvai palūždavo. Pernai
ne kartą buvo praradęs savitvardą.
- Turbūt, - sumūrmu ir prisimerkusi atidžiai pažvelgiu į
jį. Mėginu rasti atsakymus Tailerio akyse, bet jose atsispindi
židinio liepsna, sunku įžvelgti ką nors daugiau.
- Gerai, - lėtai ištaria jis ir perkreipia lūpas. - Nes jei taip
nebūtų, visus metus būčiau veltui praleidęs be tavęs. Viską bū­
čiau beviltiškai sugadinęs.
Jis atitraukia akis nuo manęs ir kurį laiką žvelgia į ugnį, tada
nudelbia jas į sunertas rankas. Man suspaudžia gerklę.
Aš taip tave mylėjau.
Ar nekenčiu Tailerio? Gal praėjusiais metais nuolat karto­
jau Reičelei, kad nekenčiu, bet tai buvo melas. Gal ir sakiau Elai
nebenorinti jo matyti, bet suprantu, jog ir tai netiesa. Negalė­
čiau jo nekęsti. Tiesiog... pykstu. Ant savęs, kad nebesijaučiu
taip, kaip jaučiausi anksčiau, ir ant jo, tokios mano savijautos
kaltininko.
Noriu grįžti į pernykštę vasarą. Noriu vėl būti Niujorke, ant
Tailerio namo stogo, ir kad jis man šnabždėtų ispaniškai. No­
rėčiau, kad Dinas nebūtų įskaudintas, kad tėtis, Ela, Džeimis ir
visi kiti suprastų mudu. Noriu, kad Taileris būtų pasilikęs.
Noriu, kad viskas būtų kitaip, nes tai, kas yra dabar, man
nepakeliama.
Noriu tave mylėti.
Mano akys vis dar įsmeigtos į Tailerį, mano veidą glosto
šiluma; norėdama palaikyti pokalbį tesumanau pasiūlyti jam
bulvyčių ir pastūmiu dubenį arčiau jo. Jis atsisako, švelniai pa­
purto galvą ir iškelia ranką, tad vėl prisitraukia dubenį atgal.
- Nevykusi šeimos išvyka, tiesa? - pajuokauja nutraukda­
mas tylą.

115
Nusikvatoju ir atsilošiu.
- Tai jau tikrai. Nebūtų taip blogai, jei tėčio ir tavęs... - Tuo)
pat užsičiaupiu, ir mano balsas pradingsta tyloje. Prikandu
apatinę lūpą ir meldžiuosi, kad Taileriui nebūtų užkliuvę Sic
mano žodžiai, nors jis labai susikaupęs klausosi, ką jam sakau.
- ...čia nebūtų? - užbaigia sakinį jis.
Papučiu lūpas ir trukteliu pečiais, galiausiai atplėšiu akis
nuo Tailerio ir nukreipiu žvilgsnį į būrelį draugų, išsidrėbusių
ant sofų šalia mūsų židinio, gurkšnojančių koktelius ir garsiai
kvatojančių. Norėčiau ir aš būti tokia laiminga.
- Aha, - pripažįstu. Dar kartą trukteliu pečiais ir vėl pasi
žiūriu į jį. Šįvakar lengva žiūrėti į Tailerį. Kažkodėl nebeskaus-
minga. - Vis dėlto atsiimu šiuos žodžius.
- Atsiimi? - Jo antakis dar kartą pakyla į viršų.
- Aha. Džiaugiuosi, kad esi čia, - tylutėliai atsakau ir sun­
kiai nuryju seilę. - Džiaugiuosi, kad esi dabar. - Pernelyg ne­
svarstydama, ką darau, truputį pasislenku į šoną ir linkteliu į
laisvą vietą šalia savęs ant sofos. - Sėskis čia, - sušnabždu.
Taileris iš pradžių tyrinėja mano veidą lyg nesuprasdamas,
ar kalbu rimtai, ar ne, žiūri į mane ilgai ir įdėmiai, kol galiausiai
atsistoja. Jo judesiai lėti, atsargūs, gali pamanyti, kad jis bijo
netyčia prie manęs prisiliesti. Kai atsisėda šalia manęs, tarp
mūsų vis dėlto lieka šioks toks atstumas.
- Idena, - prataria Taileris ir akimirką nutilęs paskersa-
kiuoja į mane: - Ko tu nori?
-Ką?
- Ko nori iš manęs? - tyliai klausia jis, bet neatrodo suir­
zęs, tik gerokai susirūpinęs. Laukdamas atsakymo sučiaupia
lūpas, jo galva nuleista, tik akys švelniai žvelgia į mane iš po
blakstienų.
Iškvepiu sulaikytą kvapą ir ryžtuosi jam iškloti, ko noriu.

116
- Nori tiesos? Noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau. Neno­
riu, kad kas nors apie mus žinotų. Noriu, kad viskas vėl būtų
paslaptis. Taip buvo lengviau.
- Pati žinai, kad negalėjo likti, kaip buvo, - sako Taileris
•UNlraukęs, bet jo akys spindi, jose atsimuša liepsnos šilumą.
- Žinau, - sumurmu neatitraukdama akių nuo jo. - Bet vis
manau; jei būtų likę, būtum pasilikęs ir tu.
Papurtęs galvą jis nusuka žvilgsnį, persibraukia plaukus
ranka ir atsišlieja į sofos atkaltę. Po minutėlės atsidūsta ir vėl
įsmeigia akis į mane.
- Ne dėl to išvažiavau, Idena.
- O dėl ko?
- Juk sakiau.
Turbūt tik dabar pradedu suprasti, kad mano pykčio prie­
žastis yra ne Tailerio išvykimas, o tai, kad nežinau šio išvykimo
priežasties. Skaudu, kad iš tiesų nesuvokiu, kodėl jis išvažiavo
lokiam ilgam laikui.
- Pasakyk dar kartą.
Taileris trindamasis akis atsitiesia ir grįžteli į mane. Rodos,
Numažina atstumą tarp mudviejų.
- Štai visa istorija. - Jo balsas žemas ir šiurkštus, tad dar
lubiau sutelkiu dėmesį ir gerte geriu kiekvieną žodį. - Man rei­
kėjo erdvės ir laiko susigaudyti. Abudu žinome, kad pats ge­
rai nesuvokiau, ką darau ir kur einu. Aišku, su Niujorku buvo
baigta, o kas tada? Man buvo neaišku. Nežinojau, kur dėtis,
man reikėjo tai išsiaiškinti, bet tuo metu dar nebuvau geros
būklės, ir tu tai žinojai, tiesa? Ar dabar supranti?
Taileris pasuka veidą į mane suraukęs antakius ir pakelia
ranką lyg ketindamas mane paliesti, bet nepaliečia. Linkteliu.
Jis kalba toliau:
- Man nereikėjo vėl pradėti rūkyti žolės. Nereikėjo trenk­
ti tavo tėčiui. Nereikėjo užsipulti savojo. Tu vienintelė traukei

117
mane iš to liūno, bet aš nenorėjau... Nežinau. Nenorėjau tavę*
nuvilti. Tai vienintelė priežastis.
Taileris nutyla, gal jau viską pasakė, o man atrodo, kad esu
tai girdėjusi. Jis visa tai kalbėjo praėjusią vasarą prieš išvažinei
damas, tik tada buvau per daug priblokšta, kad jį išgirsčiau,
mano širdis buvo sudaužyta, negalėjau suprasti tos kalbos.
Ne, jis dar turi ką pasakyti, nes garsiai atsidūsta ir kalba toliau:
- Žinau, kad esu pridaręs nesąmonių ir priėmęs kelis ne
vykusius sprendimus, žinau, jog dėl visko kaltinau savo tėvą,
bet tiesa ta, kad visada galėjau rinktis. Patspasirinkau švaistyl i
savo gyvenimą, užuot daręs ką nors gera. Niujorkas ir kelionės
buvo pradžia - žinai, kalbėjimas apie tai, kiek prisikentėjau
nuo tėvo, tikrai padėjo, bet to nepakako, todėl, Idena, ir turė
jau išvažiuoti. Nenorėjau ir toliau daryti klaidų. Troškau būti
geresnis žmogus - ne dėl tavęs, o dėl savęs. - Taileris nutyla,
įsikniaubia sau į kelius ir dar kartą sušnabžda: - Dėl savęs.
Man taip spaudžia krūtinę, kad, rodos, ji tuoj plyš. Gerklė
išdžiūvusi nuo kaltės jausmo, nors nesuprantu, kodėl turėčiau
jaustis kalta. Vis dėlto jaučiuosi tokia. Esu kalta, kad vakar ryte
jam trenkiau. Kad vakar vakare rėkiau ant jo prie Holivudo ri-
boženklio. Kad niekada jo nesupratau, kad visą tą laiką neken­
čiau jo, užuot jį palaikiusi. Staiga man dingteli, kad, ko gero,
buvau tikra savanaudė. Visus metus skundžiausi, žliumbiau ir
jaučiausi prislėgta tik todėl, kad jo nebuvo su manimi, kad bu­
vau viena. Aišku, jei Taileris būtų pasilikęs, gal jam būtų klo-
jęsi ne taip gerai, kaip, rodos, yra dabar. Tėtis būtų pavertęs jo
gyvenimą pragaru. Ir Džeimis. Taileriui būtų tekę taikstytis su
tuo, kad jo tėvas vėl vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, matyti
perkreiptus veidus žmonių, su kuriais lankėme mokyklą, tvar­
kytis su visomis mūsų pažinties pasekmėmis. Pasilikti Santa
Monikoje jam būtų buvę pragaištinga.

118
- Tailed, - sušnabždu lėtai purtydama galvą. Ką toliau kal­
bėti? Nuo ko pradėti savo atsiprašymą?
- Leisk baigti, - įsiterpia jis, vėl pakelia galvą, ir nuoširdžios
jo akys įsminga į manąsias. Per tiek metų esu puikiai perpra­
tusi Tailerio veido išraiškas. - Atsiprašau, - prataria jis. - At­
siprašau, kad išvažiavau. Galvojau apie save, o derėjo daugiau
galvoti apie tave. Tu teisi - palikau tave vieną srėbti mūsų už­
virtos košės ir dabar suprantu, kad blogai padariau. Nederėjo
nutraukti ryšių su tavimi. Turėjau pasakyti, kad gyvenu Por-
tlande. Turėjau anksčiau sugrįžti. Nereikėjo man visko sužlug­
dyti - ir žinai, kas blogiausia? Kažin, ar galiu viską pataisyti, ir
nemanau, kad tu to nori.
Praveriu burną, bet nerandu žodžių. Nežinau, ką sakyti ar
daryti. Bet mano širdis skausmingai plaka iš ilgesio. Nors bu­
vau tikra, kad nekenčiu Tailerio, iš tiesų neapsakomai jo ilgė­
jausi. Rūpėjo girdėti jo balsą, matyti jo šypseną, justi jo prisilie­
timą. Ilgėjausi Tailerio, ką ir sakyti, bet viskas taip surizgę. Jis
gyvena Portlande. Aš - Čikagoje. Tėtis ir Ela mūsų nepriima.
Džeimis mūsų nekenčia. Draugai jaučiasi nepatogiai.
Gal tarp mūsų su Taileriu viskas baigta ne todėl, kad nebe­
mylime vienas kito, o dėl to, kad mūsų pora neįmanoma.
Jis vis dar stebi mane, o aš jį, nenoriu nieko daugiau, tik jį
paliesti. Bet žinau, kad negaliu, tad įspraudžiu rankas tarp su­
kryžiuotų kojų ir mėginu susivaldyti
- Mums nieko neišeidavo, - sakau, ir Taileris iškart susi­
raukia. - Praėjo jau treji metai, didumą jų praleidom atskirai.
Argi taip turėtų būti? Praleidom vasarą drauge, o tada išsisky­
rėm visiems metams. Ar tiek tegalėjom?
- Ne, - atsako jis ir vėl pakėlęs ranką šįkart tikrai mane pa­
liečia. Suspaudžia man kelį, aš jo neatstumiu. - Prašau tavęs,
kad tiesiog važiuotum į Portlandą su manim. Galim išvykti da-

119
bar, tik tu ir aš. Pamirškim visus ir viską, kol išsiaiškinsim tai
pusavyje. Negrįšiu be tavęs, nes man nesvarbu, ką sakai, turiu
viską sutvarkyti. - Tailerio delnas nuslysta man nuo kelio, jin
atsistoja - aukštas, plačiapetis - ir palinkęs virš manęs įkišu
ranką į savo džinsų kišenę ir ištraukia automobilio raktelius
Jo veide staiga išvystu neviltį, kaip vakar prie riboženklio.
Prašau.
Jis niekada neatsisakys šio sumanymo, bet, tiesą pasakius,
nežinau, ar galiu vykti į Portlandą. Buvau ten grįžusi tik du
kartus po mudviejų su mama persikraustymo į Santa Moniką,
sykį - susikrauti daiktų, kitą - aplankyti mamos giminių. Abu
kartus liko tik blogi prisiminimai. Nekenčiu to gyvenimo, kokį
gyvenau Portlande. Ir ne todėl, kad Santa Monikoje gyvenu go
riau. Jei atvirai, tai dar blogiau.
Ir ko man vykti į Portlandą su Taileriu? Kam vėl su juo susi
painioti? Grįžti pas jį, kai taip ilgai stengiausi eiti savo keliu? Ar
verta viską pradėti iš naujo, taisyti dabartinę mūsų padėtį? Gal
jau susitaikiau su savo lemtimi, gal tiesiog metas pasiduoti?
- Negalim tiesiog imti ir išvykti, Taileri, - sumurmu pa­
keldama galvą ir pažvelgdama į jį. Taileriui už nugaros lieps­
noja židinys, tad gaubiamas šešėlių jo veidas atrodo tamsus.
Mano mintys padrikos. - Išvykimas, kai viskas taip sujaukta,
nieko neišspręs, dabar jau pats turėtum žinoti. Kodėl gi tau
nors kartą nepasilikus? Galbūt tada pasvarstysiu apie kelionę
į Portlandą.
Atkišu ranką siūlydama sandėrį, jis minutėlę pasvarsto. Ga­
liausiai įdeda savo delną į manąjį, ir mudu papurtome rankas -
sutariame, kad galbūt išvyksiu su juo.
- Turbūt reikėtų grįžti, - sako Taileris apžvelgdamas terasą,
kurioje daugėja žmonių ir triukšmo, nes jau vėlu. Automobilio
raktelius jis įsideda atgal į kišenę.

120
Atkryžiuoju kojas ir ištempiu, lėtai atsistoju.
- Ar jie žino, kad išėjai manęs ieškoti?
Jis supranta, apie ką kalbu.
- Gal manai, kad tavo tėtis būtų leidęs, jei būtų žinojęs? -
klausia Taileris, jis ir vėl šypteli, netgi tyliai sukrizena. - Žino
tik Čeisas. Visi grįžę į savo kambarius. Dar anksti, bet mama
pasakė neisianti miegoti, kol nepasirodysi.
- Ar tėtis ką nors kalbėjo, man išėjus?
Taileris pasikaso sprandą ir neatsako, taigi aišku, kad tėtis
tikrai bus ką nors pasakęs. Iš Tailerio tylėjimo matyti, jog tai
tikriausiai nebuvo itin miela.
- Nagi, - sumurma jis ir atsitraukia, kad praleistų mane
pirmą.
Grįžtame vidun, į barą, skindamiesi kelią tarp žmonių, pro
triukšmą ir juoką pasiekiame vestibiulį. Yra kelios minutės po
devintos valandos, dar visai nevėlu, bet jaučiuosi be galo pa­
vargusi. Šešių valandų kelionę išsiurbė visas jėgas, tad, mums
einant prie liftų, imu žiovauti. Nesikalbame, bet nėra ir taip,
kad nežiūrėtume vienas į kitą, tiesiog mėgaujamės malonia
tyla ir stengiamės niekam nekristi į akis.
Pakilę į septintą aukštą einame prie savo kambarių. Pirštų
galiukais braukiu per sieną, žingsniuoju lėtai, o Taileris prie
manęs prisiderina. Neskubame grįžti, bet vis tiek galiausiai
sustojame kiekvienas prie savo kambario durų. Tėtis ir Džei-
mis apsistoję viduriniame kambaryje, mano ir Elos kambarys
kairėje, o Tailerio ir Čeiso - dešinėje, tad mus, sustojusius kie­
kvieną prie savo durų, skiria keli metrai.
Taileris stovi rankoje laikydamas durų užrakto kortelę, kitą
ranką padėjęs ant durų rankenos.
- Taigi, - tyliai prataria, lyg šeima galėtų išgirstų mūsų bal­
sus, jei kalbėtume garsiau. Jo akys įsmeigtos į mane.

121
Aš taip tave mylėjau, pamanau.
- Taigi, - pakartoju. Siekteliu durų rankenos pasirengusi
belsti, kad Ela atidarytų. Ne itin noriu, kad durys būtų atidary
tos. Labiau norėčiau pasilikti šiapus jų.
Taip trokštu tave mylėti, tariu mintyse.
- Tai labanakt, - sumurma jis ir nusišypso taip plačiai, kad
net akys prisimerkia, o jų kampučiuose pasirodo raukšlelės, ii
man dar labiau suskausta širdį. - Buenas noches.
Neįmanoma neatsakyti jam šypsena.
- Bonne nuit.
- Maniau, reikia sakyti bonsoir, - pasako Taileris pakėlęs
antakį; nustembu, kad prisimena, ką esu jam kalbėjusi prieš
kelerius metus, kai palinkėdavome vienas kitam labos nakties
prieš užsidarydami kiekvienas savo kambaryje. Niekada to
bulai nemokėjau prancūziškai, dėl to man gėda, nes jo ispanų
kalba nepriekaištinga.
- Ką gi, vis dėlto turėtų būti bonne nuit. - Esu truputį sutri
kusi. - Juk sakiau, kad nekalbu laisvai.
Taileris linkteli ir kortele perbraukia per užraktą.
- Tada bonne nuit.
- Buenas noches, - atsakau.
Jo šypsena tarsi dar praplatėja, spragtelėjusios jo durys pra
siveria. Taileris labai lėtai grįžteli nuo manęs, atidaro jas ir įei
na į kambarį. Durys vėl spragtelėjusios užsitrenkia - ir štai jo
nebėra, lieku viena.
Aš taip tave myliu.
/V i
y

|«U seniai nesu taip lengvai atsibudusi ir išlipusi iš lovos. Juk


lilllu nėra jokios kambario draugės, sakančios, kad pramiego­
jau pirmą paskaitą, nei mamos, aiškinančios, kad turiu pabus-
II Ir gyventi savo gyvenimą, nedingteli jokia mintis, verčianti
Aokti iš lovos ir bėgti. Pirmą kartą pastaruoju metu nebijau
prasidedančios dienos. Pirmą kartą po šitiek laiko jos laukiu.
Net jei šalia stovi įmotė, besitepanti veidą drėkinamuo­
ju kremu priešais viešbučio kambario veidrodį ir rūpestingai
žvilgčiojanti į mane. Net jei kitame kambaryje apsistojęs tėtis,
greičiausiai nuo pat pabudimo apimtas apmaudo, kad turės
tlur vieną ilgą dieną praleisti su šeima.
Niekas nesugadins man nuotaikos.
- Pradedu manyti, kad buvai teisi, - prabyla Ela. Kurį laiką
mudvi tylėjome, ruošdamosi sukiojomės aplinkui. Pakeliu akis
nuo batraiščių. Ji žvelgia į mano atvaizdą veidrodyje. - Tik­
riausiai dabar viskas bus tik dar blogiau.
Atsitiesiu sėdėdama ant lovos krašto ir niūriai dėbteliu į
|motę - per praėjusius metus labai įpratau taip žiūrėti ją, pa­
vyzdžiui, kai ji reikalaudavo, kad leistume laiką su tėčiu, ar iš­
tardavo Tailerio vardą.
- Tik nepradėk vėl atsiprašinėti už praėjusį vakarą, - sakau.

123
Ji teatrališkai atsidūsta, apsisuka ant kėdės, rankas uždeda
ant atkaltės ir žvelgia tiesiai į mane.
- O aš išties atsiprašau. Prastas buvo sumanymas. Tavo tė­
tis visai nusikalbėjo, patikėk, pasakiau jam tai.
- Lažinuosi, jam nė motais, - atsakau visiškai ramiai, nes
jau seniai nebesijaudinu dėl tėčio. Nėmaž nebesikremtu, kad
jis neapkenčia mamos ir manęs, kad mudvi jį siutiname, kad,
jo manymu, mama nebuvo pati geriausia žmona, o aš nesu ge­
riausia dukra. Nė vienai mano esybės ląstelei tai nė kiek nerūpi.
Šiomis dienomis tas mūsų nekentimas man beveik juokingas.
Atsistojusi nekreipiu dėmesio į vis labiau besiraukančią Elą,
prieinu prie jos ir nuo tualetinio stalelio pasiimu telefoną. Dar
paimu durų užrakto kortelę bei duotą registratūroje Sakra­
mento žemėlapį ir naudodamasi proga keičiu pokalbio temą.
- Kur važiuosim?
- Dar nežinau, bet sugalvosim. - įmotei atsistojus, atsi­
traukiu per kelis žingsnius, kad palikčiau vietos, ji nuo stalelio
pakelia „Chanel“ kvepalų buteliuką, purkšteli sau ant riešų ir
padeda atgal. - Tikėkimės, tavo tėtis pabudęs..
Nepabusti būtų neįmanoma. Šįryt vos išlipusi iš lovos Ela
pirmiausia smarkiai pabeldė į sieną net kelis kartus. Jau po de­
vintos ryto, tad galiu lažintis, jog vaikinai miršta badu.
Mudvi su Ela paliekame žemėlapį ir išeiname iš kambario į
septinto aukšto koridorių, dar kartą nusiteikusios suburti šei­
mą. Ji pasibeldžia į tėčio ir Džeimio kambario duris. Aš bel­
džiuosi į Tailerio ir Čeiso duris, jos kaipmat atsidaro. Čeisas
laiko jas prirėmęs koja, rankas sukišęs į priekinę džemperio
kišenę, o akimis rodo sau per petį ir reikšmingai prataria:
- Kai kas pramiegojo.
Jam už nugaros kambaryje matau Tailerį. Vilkdamasis
marškinius jis tuo pačiu metu mėgina užsimauti antrą batą, o

124
jo akys tik trumpam stabteli ties manimi. Jam pasilenkus nuo
plaukų galiukų ant kilimo nuvarva vandens lašai. Vėl atsitiesęs
Taileris pagriebia rankšluostį nuo grindų ir šluostosi juo plau­
kus. Užsimiršusi spoksau į jį, kol išgirstu burbant:
- Taip, taip, ateinu. Pabudau tik prieš dešimtį minučių.
Sutelkiu dėmesį į Čeisą, kol Taileris rausiasi po kitų džinsų
kišenes ir susiranda telefoną, piniginę bei raktus.
- Nepažadinai jo?
- Ne, - atsako Čeisas, užsitraukęs gobtuvą ant galvos. -
Žiūrėjau televizorių.
Ela bus nugirdusi mūsų pokalbį, nes liaujasi beldusi į kito
kambario duris ir prieina artyn, kyšteli galvą pro durų staktą ir
purtydama ją žvelgia į Tailerį, o šis tik trukteli pečiais.
- Vaikinai, nežinot, kad esama žadintuvų?
- Žadintuvų per atostogas nėra, - atsako Čeisas.
- Čia ne atostogos.
Ji prieina prie Čeiso, nutraukia jam gobtuvą ir tiesia rankas
prie plaukų, kad suglostytų, bet jis išsisuka ir žingteli į šoną.
Tada vėl užsitraukia gobtuvą ir išeina į viešbučio koridorių.
Išgirstu spragtelint tėčio ir Džeimio duris, pirmas išlenda
tėtis, per petį ragindamas Džeimį paskubėti. Ela apsigręžia pa­
sikalbėti su juo, bet aš nesiklausau, kaip juodu labinasi, prasi­
braunu pro Čeisą ir atsargiai įžengiu į Tailerio kambarį. Atsi-
šlieju į duris ir prilaikau jas atviras.
- Pavargęs? - paerzinu įsmeigus akis į jį.
Taileris persibraukia drėgnus plaukus ranka ir pavarto akis
žiūrėdamas į mane, tada ima lakstyti po kambarį, išjungia tele­
vizorių ir čiumpa švarką nuo stovinčio kampe minkštakrėslio
atlošo. Tas švarkas visai nereikalingas, nes, anot Elos, visą sa­
vaitgalį bus apie trisdešimtį laipsnių karščio.

125
- Nedaug miegojau, - sako Taileris, bet neaiškina, kodėl
Greitai priėjęs išstumia mane į koridorių ir uždaro duris mum*
už nugaros.
Kalbėdamas su Ela tėtis žvilgteli mūsų pusėn.
- Labas rytas, Čeisai, - taria linktelėjęs galvą. Jokių „labas
rytas, Tailed" ar „labas rytas, Idena“.
Čeisas šypteli.
- Tėti, ar čia yra IHOP blyninė?
Akies kampučiu pastebiu, kad Taileris įsitempia ir sukanda
dantis. Ne iškart suprantu, kodėl taip staiga pasikeičia jo nuo
taka, juk suknistas tėčio elgesys nieko nebestebina, bet staiga
susigaudau. Aš pati irgi buvau priblokšta, kai pirmą kartą išgir
dau Čeisą šitaip kreipiantis.
- Aišku, yra, - atsako jam tėtis. - Bet šiandien ten neisim,
drauguži.
Galiausiai iš bendro su tėčiu kambario išlenda ir Džeimis,
kaip visada nutaisęs surukusį veidą. Tyčia per garsiai trenkia
durimis ir tiesiog trukteli pečiais, kai Ela meta į jį įspėjamą
žvilgsnį tarsi sakydama: nenervink manęs. Neseniai ji pradėjo
taip žiūrėti ir į tėtį.
- Taigi, - kreipiasi ji į mus, - ar visi alkani?
Džeimis suaimanuoja, iš užpakalinės kišenės išsitraukęs au
sines prijungia prie telefono ir patraukia lifto link, bet aš jau
įpratusi prie jo pykčio priepuolių, kaip ir prie šiurkščių tėčio
pastabėlių, tad nė nemirkteliu.
- Ką gi, - tyliai sušnabžda Ela, - eime.
Mes penkiese patraukiame paskui Džeimį, einame ilgu ko
ridoriumi iki lifto ir sulipame į jį. Visą laiką tvyro tyla, nes šio
je šeimoje kalbama tik esant būtinybei. Mūsų tai nebestebina.
Labai liūdna, bet mums įprasčiau tylėti nei kalbėtis vieniems
su kitais.

126
Miesto nė vienas nepažįstame, todėl stabtelime vestibiulyje,
Intel Ela su tėčiu paklaustų registratoriaus patarimo, kur tokia
liUfunkcinė kaip mūsų šeima galėtų netoliese papusryčiauti.
Mrgistratorius siūlo eiti į „Ambrosia" kavinę už kelių gatvių į
ftlnurę, tad patraukiame jos ieškoti.
kauke jau karšta, nors dar nėra nė pusės dešimtos, ir vos
Uėjęs iš viešbučio Čeisas nusivelka džemperį. Apsijuosia juo, o
Džeimis išsitraukia ausines vien tam, kad pasakytų, jog brolis
Itvuilai atrodo. Už tai gauna spyrį į blauzdą.
- Šaunuolis, - pasakau Čeisui ir duodu jam penkis. Tėtis su
l'.lu pernelyg užsiėmę kavinės ieškojimu, tad nieko nepastebi.
- Užsičiaupk, - sušnypščia Džeimis ir piktai dėbteli į mane
per petį. Tuo pačiu metu vėl įsikiša ausines į ausis ir pagreitina
žingsnį.
- Užsičiaupk, - pamėgdžioju tyčia plonu balsu, kad kuo la­
biau skirtųsi nuo jo. Čeisas sukikena.
- Idena, - prabyla Taileris, o aš liaujuosi šypsotis ir pasuku
galvą pažiūrėti į jį. Sučiaupęs lūpas, akis uždengęs akiniais nuo
Kaulės jis nepritariamai, kone globėjiškai purto galvą. - Nega­
dink visko dar labiau.
- Gerai, - atsakau.
Mūsų žingsniai sulėtėja, lyg niekur neskubėtume; kelias mi­
nutes tylomis einame vienas šalia kito, kol vėl pažvelgiu Taile-
rlui į akis. Jis įdėmiai žiūri į mane.
- Kada Čeisas pradėjo vadinti jį tėčiu? - tyliai paklausia,
linktelėdamas jų pusėn.
- Neturiu supratimo, - gūžteliu pečiais. Stengiuosi kalbėti
tyliai, nenoriu, kad Čeisas nugirstų kalbant apie jį ir labai nesu-
Nlgėstų. - Bet pirmą kartą išgirdau per Padėkos dieną.
- Ar ir Džeimis taip jį vadina?

127
- Ne. Tik Čeisas. - Kiek patylėjusi priduriu šypsodama: - Ir
aš, deja. Bet neturiu kitos išeities.
Taileriui nejuokinga. Jis susiraukęs žiūri į Čeisą lyg niekaip
negalėdamas suvirškinti, kad šis mano tėtį, tą bukaprotį Deivi
dą Manro, prilygina tėvui. Mano tėtis tikrai ne itin tinka šiam
vaidmeniui.
- Kalbėjau apie tai su tavo mama, jau seniai, - šnabždu.
Žingteliu arčiau Tailerio tikindama save, kad taip jis mane ge­
riau girdės. - Ji man sakė, kad Čeisas nelabai prisimena judvie­
jų tėtį, nes buvo dar visai mažas, kai šis... Na. - Nuryju seilę
ir žvilgteliu į Tailerį, ar neskaudinu jo, bet jis tiesiog žvelgia
žemyn į mane ir tikrai susidomėjęs klausosi, tad kalbu toliau: -
Anot jos, visai suprantama, kad Čeisas prisirišo prie mano tė­
čio. Nežinau. Turbūt ji teisi.
- Turbūt, - pritaria jis.
Priešais mus einantis tėtis garsiai atsikosi, stabteli, apsigrę-
žia ir įsmeigia į mane vieną iš nemaloniųjų savo žvilgsnių.
- Idena, - sako jis. - Vieną žodelį.
Ela irgi sustoja ir klausiamai žvelgia į tėtį lyg mėgindama
suprasti, kas gi čia dedasi. Aš irgi nesuprantu, bet žinodama,
kad geriau nesipykti, prieinu prie jo.
-Ką?
Jis neatsiliepia, tik linkteli Elai, įtemptu žvilgsniu ir sučiaup­
tų lūpų šypsena tarsi liepdamas jo nelaukti. Ji nueina tolyn, visi
kiti supranta šią užuominą, netgi Taileris, ir traukia ieškoti
kavinės „Ambrosia“. Tėtis įdėmiai nužiūri Tailerį, kai šis mus
aplenkia akis įsmeigęs į šaligatvį, tarsi nenorėdamas būti pa­
gautas šnairuojant į mane ir nubaustas.
Tik kitiems keturiems šeimos nariams atsiplėšus nuo mūsų
per kelis žingsnius, pamanau, kad gal tėtis šitaip mėgina atsi­
prašyti už vakar vakarą, o gal ir už visa kita. Galbūt pagaliau

128
atėjo ta akimirka, kai išgirsiu jį tariant: „Klausyk, Idena. Buvau
išties suknistas tėvas, bet atsiprašau.“
Pakeliu akis į tėtį, šįryt nesiskutusį, nes savaitgaliais jis nie­
kada nesiskuta. Jo plaukai vis labiau žyla, telikę vos keliolika
tamsių lopinėlių. Nebeprisimenu, kiekgi jam metų.
- Ką? - vėl paklausiu.
- Nieko, - atsako tėtis. Nieko. - Eime.
Taip garsiai atsidustu, kad pro šalį einanti moteris susirū­
pinusi žvilgteli į mane. Jaučiuosi nusivylusi. Man ne taip jau
labai reikia to atsiprašymo, bet būtų gražu, jei tėtis atsiprašytų,
būtų gera žinoti, kad supranta blogai elgęsis. Matyt, taip nie­
kada nebus, nes jis pernelyg užsispyręs, kad prisipažintų nesąs
vertas metų tėčio titulo.
- Juokauji? - išberiu greitakalbe. - Nieko?
Tėtis sustoja, apsisuka ir primerkęs rudas akis žvelgia že­
myn į mane.
- Ką ten veikei?
- Ką? - nuleidusi pečius minutėlę giliai kvėpuoju ir sutri­
kusi žiūriu į jį.
- Kodėl kalbėjaisi su juo?
- Su Taileriu? - Jo tylėjimas reiškia pritarimą. - Ar tikrai
juokauji, tėti?
Jis suneria rankas ant krūtinės ir laukia spardydamas šali­
gatvį.
-Na?
Dabar tėtis išties atrodo juokingai. Galėčiau nusikvatoti,
koks jis juokingas, bet susitvardau ir elgiuosi ramiai.
- Kalbėjausi, nes jis yra mano įbrolis, - paaiškinu ramiu
balsu. - Turėtum suvokti: šeimos narys. Suprantu, tau tai at­
rodo keista, bet šiais laikais žmonės kalbasi su savo šeimos
nariais.

129
Praeidama pro tėtį susilaikau nepastūmusi jo petimi iš kelio
ir pagreitinu žingsnį, kad pasivyčiau Elą su vaikinais. Rodyda
ma savo neklusnumą tėčiui prisigretinu prie Tailerio, bet tyliu,
o Taileris irgi nieko neklausia. Netrukus mus prisiveja tėtis; vėl
įsivyrauja įprastinė tyla, kol Ela prataria:
- Tikiuosi, registratorius sakė, kad eitume šia kryptimi.
Pasukame į K gatvę, gražiai apšviestą ryto saulės ir apso
dintą medžiais. Gatve nutiesti tramvajaus bėgiai, o šaligatviai
neprikimšti turistų kaip Los Andžele, gal dėl to, kad ankstus
šeštadienio rytas, o gal kad Sakramente velnioniškai nuobodu.
„Ambrosia“ pasirodo esanti tik už minutės kelio šia gatve,
kampinis pastatas su didžiuliais langais į kavinės terasą ir kate
drą kitapus gatvės. Elai patinka, tad einame į vidų.
Čia nestinga žmonių, eilė nutįsusi beveik iki durų, todėl tė
tis su Ela surinkę mūsų pageidavimus siunčia mus prie poros
laisvų staliukų palei langus. Čeisas reikalauja trijų prancūziškų
raguolių su šokoladu.
įsitaisome keturiese. Džeimis, vis dar su ausinėmis, taip
garsiai klausosi muzikos, kad galiu suprasti, kokia tai grupė.
Taileris sustumia du staliukus, kad sutilptume visi šeši. Aš
pirštais barbenu į šlaunį.
- Kaip manot, nupirks man tris? - po minutės paklausia
Čeisas, ilgesingai žvelgdamas per petį į prekystalį, kur tėtis su
Ela laukdami savo eilės kalbasi prislopinę balsus, palinkę vie­
nas į kitą. Galiu lažintis, kad barasi. Vis dėlto turi padorumo
nekelti scenos, kalbasi tyliai ir diskretiškai.
- Abejočiau, - atsako Taileris.
Tada staiga atsistoja Džeimis, atstumiama nuo stalo jo kėdė
sucypia bruoždama grindis. Jis išsilupa ausines iš ausų ir suka
prie durų.

130
- Kur eini? - pakėlęs balsą įsakmiai klausia Taileris. Keista,
juk Jis nepakenčia įsakmumo.
- Dženė skambina, - sumurma Džeimis, dėbtelėjęs per
pd|, prispaudžia telefoną prie ausies ir dingsta lauke. Žiūriu į jį
|M*r langą. Rodos, Džeimis nebemoka kalbėti nepiktai. Šypsosi
Ilk kandžiai. Jis neatrodo laimingas.
Vėl nukreipiu akis į Tailerį. Jis pritrenktas žvalgosi tai į
Džeimį lauke, tai į tėtį su Ela prie prekystalio, rodos, tebesigin­
čijančius. Galiausiai pažvelgia į mane laukdamas paaiškinimo.
- Kas, po velniais, nutiko?
- Mes nutikom, - atsakau lygiu, bejausmiu balsu.
Turėjau visus metus su tuo susitaikyti, suvokti, kad ši šeima
byra dėl manęs ir jo. O Taileris, leidžiantis laiką su ja dar tik
porą dienų, rodos, įstrigęs neigimo fazėje. Jis beviltiškai mėgi­
na įtikinti save, kad mes čia niekuo dėti, nors nemaloni tikrovė
byloja visai ką kita.
- Pasikalbėsiu su tavo tėčiu, - taria jis.
Mažiausiai tikiuosi tokių jo žodžių.
-Ką?
- Reikia išsiaiškinti, - neatlyžta Taileris. Čeisas klausosi
mūsų, ir jis tai pastebi, tad daugiau nieko nebesako, tik šypteli
broliui. - Taigi tavęs laukia aštunta klasė. Pasirengęs?
Čeiso veidas ištįsta.
- Būsiu dešimtokas.
- Velnias, jau dešimtokas? - sumirksi Taileris, dvejus metus
nebuvęs namie, metus praleidęs Niujorke, kitus - Portlande ir
akivaizdžiai praradęs laiko nuovoką.
Čeisui tokia klaida nepatinka. Jis piktai suneria rankas ant
krūtinės ir nusisuka nuo Tailerio, jaučiasi pernelyg įžeistas,
kad žiūrėtų į jį.

131
- Nagi, Taileri, - erzinu įbrolį nuleidusi galvą ir pro blaks
tienas pamokomai žvelgdama į jį. - Tau išties būtina atnaujin
ti informaciją. Beje, man jau devyniolika, - vos šypteliu, - jei
pamiršai.
- Gerai, gerai, - jis purto galvą, bet mėgina nesusijuokti.
Tada palinksta per stalą, nuskina žiedlapį nuo jo viduryje pa
merktos gėlių puokštės ir įteikia man.
Vėl atsilošęs į kėdės atkaltę žiūri į mane iš anapus stalo, kaip
žiūrėdavo anksčiau - tokiomis degančiomis akimis, kad man
pakerta kojas. Tailerio šypsena tokia natūrali, kad sunku pati
keti, jog kadaise jis šypsodavo dirbtinai.
Suspaudžiu žiedlapį delne, kol niekas nepastebėjo. Čeisui
sušnabždu „ššš“, bet tai prašymas tylėti ne dėl gėlės.
11
Keista, per pusryčius niekas nemėgina nieko nužudyti. Tėtis su
l'.la liaujasi ginčijęsi ir elgiasi mandagiai lyg būtų laimingi, lyg
jų gyvenimas būtų visiška tobulybė. Čeisas pagyvina nuobodų
pašnekesį šmaikščiomis pastabėlėmis, kol sudoroja visus tris
savo prancūziškus raguolius. Džeimis išsitraukia ausines. Aš
nors kartą pirmoji baigiu valgyti, juk buvau gerokai praalkusi,
nes vakar nevalgiau vakarienės, be to, mažiau kimbu prie sa­
vęs. Jaučiuosi gerai ir laukdama, kol kiti baigs valgyti, išsitrau­
kiu telefoną.
Man dar nespėjus surinkti slaptažodžio, tėtis mesteli nepri­
tariamą žvilgsnį. Jam labai nepatinka, kai telefonu naudojama­
si prie stalo, o man nepatinka pats tėtis, tad šypteliu jam ir vėl
įsmeigiu akis į ekranėlį.
Mamai ir Reičelei pateikiu pastarųjų dvidešimt keturių va­
landų įvykių santrauką. Netgi išsiunčiu žinutę koledžo kam­
bario draugei, klausiu, kaip ji leidžia vasarą. Greičiausiai daug
geriau už mane. Ir tada imu palengvėle suvokti, kad daugiau
neturiu kam rašyti. Mano adresų knygutė pilna vardų, bet ne­
sijaučiu niekam artima. Išnaršau ją visą, kol galiausiai išsiun­
čiu žinutę Emilei, nes esu tikra, kad ji vienintelė iš viso sąrašo
mane pakenčia. Praėjusią vasarą su ja praleidau visą mėnesį

133
Niujorke, tad retkarčiais mudvi pasiteiraujame viena kitos,
kaip sekasi.
kas naujo, svetimšale? tikiuosi, šiomis dienomis anglijoje ne
taip jau blogai?
Niekas neatsako. Išjungiu telefoną ir vėl įjungiu. Vis tiek
nėra naujų žinučių. įsijungiu tviterį ir vos ne iškart imu svars­
tyti, kodėl domiuosi tokia daugybe žmonių, kuriems per visą
gyvenimą nesu pratarusi nė žodžio. Po truputį susirandu nau­
jausias žinutes tų, kuriuos labai gerai pažįstu, ir pajuntu keis­
tą jausmą, kad visų jų pasiilgau, nors per kelerius paskutinius
metus įvyko tiek blogybių.
@dinas_karterišl: paskutiniai mėnesiai garaže, ir važiuoju
į Berklį. Jėga!!!
Pridėta Dino murzinu sportiniu kostiumu nuotrauka, ša­
lia stovi jo tėtis, abudu palinkę prie sudaužyto poršė. Pažymiu
nuotrauką.
@x_tif: žadu pasikeisti šukuoseną... kaip jum atrodo?
Nemačiau Tifanės šimtą metų. Pažymiu nuotrauką.
@x_reičelė94: kodėl nusivylusios namų. šeimininkės taip
įtraukia?
Ji vis dar žiūri tą serialą? Pažymiu.
@megana_94_x: penktadienio vakaro pasimatymai su dža-
redu geriausi
Pavydžiu, kad jiems viskas taip lengva. Pažymiu.
@džeikasmaksvelas94: ŽIAURIAI PRISIGĖRIAU!!!!!!!
Parašyta 3 vai. 21 min. Pažymiu.
Ieškau Tailerio ir susirandu jo naudotojo profilį. Pernelyg
dažnai tai darau ir niekada nerandu nieko nauja. Paskutinė jo
žinutė parašyta pernai birželį.
Pakeliu akis nuo ekranėlio. Taileris sėdi tiesiai priešais
mane, tylomis baigia valgyti savo dribsnius ir klausosi Elos pa-

134
siūlymo aplankyti Kapitolijų. Pamatęs, kad žiūriu į jį, liaujasi
kramtyti ir klausiamai pakelia antakį.
Jokių atnaujinimų. Nė vienos žinutės. Visiška tyla.
[domu, kokie buvo jo praėję metai? Apie ką jis galvojo? Kaip
leido dienas? Su kuo kalbėjosi? Ar kada nors jautėsi vienišas?
Vos papurtau galvą lyg patikindama jį, kad nieko nesakau, ir
vėl nudelbiu akis į telefoną. Nekenčiu tokios padėties.
Taileris kosteli, bet nė nedirsteliu į jį, kol pajuntu po sta­
lu stumtelint man koją. Mano akys pakyla ir susiduria su jo
žvilgsniu. Taleris patraukia maistą į šalį ir alkūnėmis įsiremia į
stalą, suglaudęs delnus. Šypteli, bet taip nedrąsiai, kad iš pra­
džių nė nepastebiu. Tada atsigręžia į mano tėtį.
- Deivai, - kreipiasi į jį.
Tėtis iškart blyksteli akimis į Tailerį. Pokalbis apie naujesnio
automobilio įsigijimą nutrūksta, visi nutyla, nustebę net tik dėl
to, kad jis staiga prabilo, bet kad kreipėsi ne į ką kitą, o į tėtį.
Žinoma, šis nepasivargina atsakyti, tad Taileris tesulaukia nie­
kinamo žvilgsnio.
Tai nesumažina jo ryžto. Jis nuryja seilę, o aš padedu telefo­
ną ir sutelkiu dėmesį į juodu, nes man smalsu, kaipgi Taileriui
pavyks „išsiaiškinti“.
- Ar galime trumpam šnektelti lauke? - sako jis, linkteli į
duris ir atsistoja.
- Galim kalbėtis ir čia.
Tėtis nė nepasikrutina, lieka sėdėti kaip sėdėjęs, o jo kakta
bjauriai susiraukia. Visame veide matyti įtarumas; dabar tėtis,
kiek jį pažįstu, turėtų manyti, kad įsūnis turi piktų kėslų.
- Gerai, - sutinka Taileris, sugriebia kėdę, apeina aplink
stalą ir pastato ją tarp Elos ir tėčio. Visų akys įsmeigtos į jį. Di­
delė retenybė, kad juodu su tėčiu kalbėtųsi, dar didesnė - kad
norėtų, tai daryti.

135
Taileris apžergia kėdę ir draugiškai, bet tvirtai įsmeigia akis
į tėtį.
- Taigi, - prataria jis ir akimirką nutyla lyg ieškodamas žo­
džių, o mes visi atidžiai jį stebime, Ela įdėmiausiai. - Taigi, -
vėl sako jis, - tiesiog noriu atsiprašyti.
- Atsiprašyti? - pakartoja tėtis. Šis žodis jam svetimas, nes
jis niekada nėra už nieką atsiprašęs. Tėčio akys lėtai krypsta į
Elą, lyg čia būtų jos sumanymas, bet ji tik išplečia akis ir truk­
teli pečiais, nors veide matyti palengvėjimas. Tėtis vėl žiūri į
Tailerį.
- Taip, atsiprašyti, - pakartoja šis, suima kėdės atlošą ir at­
sidusęs truputį atsilošia. Klausausi sulaikiusi kvapą, nes ma­
žiausiai tikėjausi išgirsti, kaip Taileris atsiprašo tėčio. Turėjo
būti atvirkščiai. - Suprantu, kad gyventi su manimi tau buvo
nelengva, - dėsto jis, - ir kad patyrei tikrą pragarą dėl nuolati­
nių barnių su manimi, mano bėgimo iš namų ir gėrimo. Buvau
visiškas liurbis, tad puikiai suvokiu, kodėl nebuvai didžiausias
mano gerbėjas. Bet turi kai ką ir pripažinti. Baigiau mokyklą.
Keliavau po šalį. Dalyvavau programoje. Susitvarkiau. Esu visai
nebe tas vaikis, su kuriuo susipažinai prieš penkerius metus. -
Jis patyli lyg nervindamasis, trumpam mūsų žvilgsniai susi­
duria. - Dabar apie Ideną, - sušnabžda Taileris, o tėtis kone
paspringsta. - Suprantu. Prakeikimas, viską puikiai suprantu,
bet jau nieko negaliu padaryti, kad pakeisčiau tai, kas nutiko.
Nutiko, ir tiek; gali vadinti mus bepročiais, gal mes tokie ir bu­
vome, bet, Deivai, tikrai turi su tuo susitaikyti. Viskas baigta,
todėl išvarysi save iš proto, jei liksi toks užsišikęs. - Girdžiu
Elą kaskart atsikvepiant, kai Taileris pavartoja riebesnį žodį. -
Kaip manai, gal pradėkim iš naujo? - Pasilenkęs per kėdės
atlošą jis duoda tėčiui ranką. - Ką pasakysi?

136
Ela atrodo pakylėta. Pagaliau, greičiausiai dingteli jai. Pa­
guliau artėjama prie susitaikymo. Nesutikčiau su tuo jau vien
todėl, kad žinau, jog Taileris neatskleidė tėčiui visos tiesos. Dar
tik vakar prašė manęs važiuoti su juo į Portland?, kad patai-
lytume mudviejų reikalus, kad suteikčiau jam antrą galimybę,
kad vėl įsivelčiau į visą tą košę. O aš, pernai be galo troškusi
Viską baigti, staiga suprantu besižavinti mintimi, kad dar ne
viskas baigta, kad esama vilties pamėginti dar kartą.
Viskas baigta, sako Taileris tėčiui.
Tarp mūsų viskas baigta, esu pasakiusi Taileriui.
O gal ne?
Gal tarp mudviejų dar nebaigta?
Širdis nusirita į pakulnes vien nuo tokios minties, bet labai
greitai grįžtu į tikrovę. Lengvai apsvaigusi keliskart sumirksiu
Ir mėginu sutelkti dėmesį į tėtį.
Jis spokso į atkištą Tailerio ranką lyg į nematytą dalyką. Tė­
čio žvilgsnis niekinamas; kai jis susižvalgo su Ela, ši mėgina jį
paraginti linktelėjimu. To įmotė ir tikėjosi iš šio savaitgalio -
atsiprašymų, atleidimų ir ryšių atkūrimo.
Bet tėčiui šitai nepriimtina, užuot susivaldęs ir paspaudęs
Taileriui ranką, jis atsilošia į kėdės atkaltę, suneria rankas ant
krūtinės ir grįžteli į šalį.
- Jei visi pavalgėm, tai eikim.
Šikniau tu, pamanau. Nedaug trūksta, kad išrėkčiau šiuos
žodžius kavinėje. Turiu pasilaikyti už kėdės ranka, o kita prisi­
dengti lūpas, kad susitvardyčiau.
- Deividai, - sušnypščia Ela. Ji atrodo visiškai pritrenkta
Ir akivaizdžiai įsiutusi. Viltis, kad viskas susitvarkys, netrun­
ka išsisklaidyti, nes tėtis pasirodo esąs per didelis kietakaktis,
nesugebąs ne tik pats atsiprašyti, bet ir priimti atsiprašymo.
Niekas čia nepasikeis, jeigu nepradės keistis jis pats.

137
- Būsiu lauke, - šiurkščiai atsako tėtis, atstumia kėdę nuo
stalo, vengdamas žiūrėti į Tailerį, ir nužingsniuoja prie durų.
Žiūrime pro vitrininius langus, kaip jis sudrimba ant kėdės te­
rasoje atsigręžęs j katedrą.
Niekas neprataria nė žodžio. Taileris lėtai nuleidžia ranką
ir pasisukęs į mus gūžteli pečiais. Jis tikrai elgėsi kaip taurus
žmogus, o tėtis - kaip tikras avigalvis. Netgi Džeimis tyli, nors
sunku pasakyti, katrą pusę palaiko. Paprastai jis už tėtį, bet nu
jaučiu, kad šiandien yra kitaip.
- Neįtikima, - sumurma Ela, nepatikliai purtydama galvą.
Žiūrėdama pro langą į tėtį ji papučia lūpas; kai vėl pažvelgia į
mus, matyti, kad yra labiau susinervinusi nei nusiminusi.
- Pabūkit čia, - sako mums griežtu balsu. Elai atsistojus, nė
vienas iš mūsų neprataria nė žodžio. Prieš išeidama ji akimirką
padvejoja, tada rankomis suima Tailerio veidą ir greitai pabu­
čiuoja jį į kaktą. - Didžiuojuosi tavimi, - sušnabžda, spusteli
jam petį ir patraukia durų link.
Visi keturi tylomis stebime ją pro langus. Ji stovi priešais
tėtį, žvelgia žemyn į jį įsisprendusi į šonus ir, be abejo, klausia,
ką, po galais, jis išdarinėja. Tėčiui atsistojus, pasipila agresy­
vūs rankų judesiai, nervingas galvos purtymas ir piktas akių
vartymas. Neilgai trukus Ela apsižiūri, kad mes įdėmiai juos
stebime, suima tėtį už alkūnės ir nusitempia už kampo, kad
nematytume. Tarsi pasislėpę nuo mūsų jie bus lyg ir nesiginči­
ję. Bet juk visiems aišku, kad tėtis su Ela ginčijasi, žinome apie
kiekvieną jų ginčą.
Čeisas atsigręžia į Tailerį ir paklausia:
- Kodėl jis nepaspaudė tau rankos?
Nemanau, kad Taileris žino atsakymą. Jis pažiūri į mane,
lyg galėčiau paaiškinti tėčio elgesį, bet aš negaliu. Trukteliu pe­
čiais ir dar labiau susmunku ant kėdės, tad jam telieka ištarti:

138
- Sunku paaiškinti.
- Ne visai, - prabyla Džeimis. Jo veido išraiška nieko nesa­
ko. jis pasilenkia ir sukryžiuoja rankas ant stalo, įsmeigęs akis
| Tnilerį. - Deivas tavęs nemėgsta. Niekada nemėgo ir nepa­
bėgs. Atsakymas aiškus.
Džeimis šitaip kalba ne dėl to, kad nori būti žiaurus. Tiesiog
tnl tiesa, visi tą žinome, gal išskyrus Čeisą, nes jis pakelia anta­
kius ir klausia:
- Bet kodėl?
- Sunku paaiškinti, - pakartoja Taileris.
Šįkart Džeimis tyli. Čeisas niekada nežinojo visos tiesos
M|>lc Tailerio gyvenimą nei apie jųdviejų tėtį. Nežino, kad Tai­
leris vartojo narkotikus. Nežino, dėl kokios priežasties jis buvo
Niujorke - Ela Čeisui pasakė, kad Taileris ten reklamuoja ren­
ginius, ir jis daugiau neklausinėjo. Kartais man jo gaila, bet
dažniausiai džiaugiuosi, kad jis nieko nežino.
Akies kampučiu vėl matau tėtį ir Elą. Jiedu grįžta prie durų
pro didžiulius langus, bet nesikalba ir neina greta. Tėtis velkasi
l'.lui iš paskos ir, žinoma, raukosi. Įmotė neatrodo itin laimin­
ga. Tėtis lieka laukti ant šaligatvio, o ji grįžta į kavinę.
Tą pačią sekundę, kai Ela praveria duris, jos veide nušvinta
plati šypsena. Atrodo tokia dirbtinė, jog pamanau, kad įmotei
lurėtų būti dar skaudžiau. Bet ji vis tiek šypsosi artėdama prie
mūsų ketvertuko ir kurdama iliuziją, kad viskas klojasi kuo
puikiausiai, kad tarp jos ir tėčio nėra jokių nesutarimų, kad
mums visiems gerai.
- Eime apžiūrėti Kapitolijaus, - paragina Ela, ir visi nedve­
jodami pakylame nuo stalo.

***

139
Kai dešimtą vakaro pareiname, gyvenime nesu taip džiaugusis,
kad grįžtu į viešbučio kambarį. Diena buvo ilga, pilna painios
įtampos tarp tėčio ir Elos, nuobodžių muziejų, prekybos cen­
trų, dar keistesnių valgymų ir pasivaikščiojimo po tarptautinį
Pasaulio taikos rožių sodą, vis dėlto mūsų nesutaikiusį. Taileris
buvo neįtikimai tylus, kažin, ar šįryt, mums išėjus iš „Ambro­
sia" kavinės, ištarė bent žodį, visą laiką laikėsi nuo manęs per
tris keturis žingsnius, gal dėl to, kad tėtis kas pusę minutės
varstė ji mirtinais žvilgsniais. Pats tėtis atrodė tragiškai. Po
pusryčių buvo taip pat nelabai kalbus ir pagal savo metus per­
nelyg įtūžęs tarsi vaikas, su kuriuo niekas nesišneka. Džeimis
visą dieną neatsiplėšė nuo telefono.
Nors pabudau geros nuotaikos, diena nuvylė. Parėję iki savo
kambarių durų visi jaučiamės apsnūdę ir bejėgiai, dar stabteli­
me akimirką lyg laukdami, kas gi pirmas nutrauks tylą.
Kaip visada prabyla Ela:
- Nepamirškim nusistatyti žadintuvų, - sumurma užsikiš-
dama plaukų sruogą už ausies ir apžvelgia mus visus. Stovime
tobulu pusračiu. - Nors ne. Rytoj sekmadienio rytas. Jokių ža­
dintuvų.
- O taip, - tyliai pritaria Čeisas.
Tėtis pirmas išsitraukia kortelę kambariui atrakinti, pirmas
atidaro duris ir pirmas dingsta, nieko nepasakęs Elai, nepalin­
kėjęs labos nakties. Juodu vis dar nesikalba, nes Ela tebėra įnir­
šusi. Aš tai pastebiu, nors ji labai stengiasi nuslėpti.
- Labanakt, - sumurma Džeimis, įeina į kambarį paskui
tėtį ir uždaro duris.
Ela iškart sunkiai atsidūsta, šį atodūsį buvo užgniaužusi visą
dieną. Tada nuleidžia galvą, užsimerkia ir rankomis suspau­
džia smilkinius lyg ketindama čia pat palūžti. Negaliu jos kal­
tinti. Jau visus metus mėgina sulipdyti šią šeimą, bet neatrodo,
kad padėtis gerėtų.

140
- Ei, - pasisukęs į Čeisą prataria Taileris ir išsitraukia jų
kambario užrakto kortelę iš užpakalinės džinsų kišenės. Pa­
duoda ją broliui ir stumteli jį durų link. - Pažiūrėk, gal kas
nors gero rodoma per telį. Ateisiu po minutėlės.
Čeisas nemoka pasakyti „ne“, taigi linkteli ir brūkšteli kor­
tele per užrakto plyšį, eidamas vidun dar žvilgteli į mus per
petį. Kai tik durys užsiveria, Taileris žingteli prie Elos.
- Labai atsiprašau, - nuširdžiai sako ji žvelgdama į Tailerį;
aplink akis jai susimeta raukšlelės. Jis daug aukštesnis už savo
mamą. - Negaliu patikėti, kad jis taip elgiasi.
- Tik nesikrimsk, - paliepia Taileris tvirtu, bet tyliu balsu,
kad neišgirstų tėtis už sienos. Švelniai suima ją už riešų ir ati­
traukia rankas nuo veido. - Rimtai, mama. Nereikia. Man čia
nebuvo staigmena nei jokia pasaulio pabaiga. Negalime tikėtis,
kad būsiu pamėgtas per vieną vakarą. Tam prireiks laiko.
- Bet mes neturime laiko, Taileri, - suaimanuoja, tikriau,
sušnabžda Ela, ištraukdama rankas iš jo delnų. - Argi nesu­
pranti? Išvažiuosi pirmadienį, ir viskas liks po senovei. Viskas
bus, kaip buvę. O tu, Idena, - ji pasisuka į mane, - vėl išvažiuo­
si rugsėjį nė kiek nesusitaikiusi su tėčiu.
- O man kas, - gūžtelėjusi atsakau. - Gal pastebėjai, kad nė
nebesistengiu.
Išbalusi įmotė pamažu purto galvą.
- Ar bent supranti, kaip baisu girdėti, kad priėjai ribą, kai
tau nė nesvarbu, kokie tavo ir tėvo santykiai?
Vėl gūžteliu.
- Tai jam nesvarbu. Niekada nebuvo svarbu, juolab dabar,
po visko. - Neiškenčiu nepažvelgusi į Tailerį. Juodu su Ela ge­
rai supranta, apie ką kalbu.
- Nežinau, ką daryti, - pripažįsta ji.
- Išsimiegok, - pataria Taileris. - Viskas ne taip jau blogai.

141
Prisimerkusi Ela pažvelgia į jį.
- Nesutinku.
- Patikėk, mama. - Tailerio balsas duslus, nes jis kalba labai
tyliai. - Deivas galiausiai atsitokės. Ir Džeimis, o tada viskas
susitvarkys. Nes - nagi, neapgaudinėkime vieni kitų - nieko
panašaus nevyktų, jei ne mudu. - Jis meta žvilgsnį į mane ir vėl
žiūri į Elą. - Kai kiti susitaikys su tuo, kas buvo, nebeliks jokių
piktumų. Tau ir Deivui viskas bus gerai.
Kada jis taip subrendo? Kada tapo tikru ramintoju?
Ela vis dar neatrodo įtikinta, tad atplėšusi akis nuo Tailerio
sakau:
- Jis teisus. Jie susitaikys, - nors pati ne visiškai tikiu savo
žodžiais.
- Telieka tikėtis, - sumurma ji. Trumpam stoja tyla, Ela
žvelgia į kilimą, lyg jos galvoje kirbėtų milijonai rūpesčių ir
abejonių. Paskui pakėlusi akis nusišypso, bet nelinksmai. -
Gerai, metas ruoštis nakčiai. - Nusiima rankinę nuo peties ir
ima ieškoti rakto. - Šiąnakt iš tiesų pamėgink bent kiek pamie­
goti, Taileri.
- Tiesą sakant, - atsiliepia jis, - ar galiu minutėlę pasisko­
linti Ideną?
Ela liaujasi raustis, jos akys žybteli. Ji kurį laiką žiūri į Taile-
rį, tada į mane, o aš visiškai nenumanau, kam Taileriui manęs
reikia, bet netveriu juokais. Negaliu patikėti, kad jis to prašo.
Per milijoną metų įmotė nepaliks mūsų vienų. Tai būtų be­
protybė.
- Kad ir ką darytumėt ar kur eitumėt, neužsibūkit iki vėlu­
mos, - sako ji, išsitraukusi kortelę iš rankinės, grįžteli į mūsų
kambario duris ir perbraukia per užrakto tarpelį.
- Pala, - mirksiu iš netikėtumo, - ką sakai?

142
- Neužsibūkit iki vėlumos, - pakartoja Ela, stumdama du­
riu. Laiko jas atidarytas ir žvelgia į mudu pakėlusi antakį lyg
Imikdama, kad dar kažin ko paklausiu.
Iš tiesų prabylu:
- Suprantu, bet... - Stebeilijuosi į ją. - Kodėl nesakai „ne“?
Negi pamiršai apie mane ir Tailerį?
- Ak, Idena, - sumurma įmotė ir šiandien pirmą kartą tyliai
nusijuokia. - Štai. - Atkiša ranką ir paduoda man kortelę. -
(iražiai elkitės. Suprantu, kad šeštadienio vakaras, bet prašau
nė nesistengti prasmukti į kokį klubą ar panašiai.
- Kad neverta nė stengtis, - pasako Taileris šypsodamas. -
Labos nakties, mama.
- Labanakt abiem.
Pasiuntusi mums oro bučinį ji įeina į kambarį ir užtrenkia
duris sau už nugaros, palikdama mus tyloje.
Akimirką esu visiškai pritrenkta, kodėl Ela leido mums
pasilikti vieniems, tik Taileriui ir man. Tai tolygu mesti dujų
balioną į ugnį - taip daryti nedera. Pamažu mano nuostaba
atlėgsta, nes prisimenu, kad ji lygiai taip pat padarė ketvirta­
dienio rytą - netikėtai paliko mus su Taileriu vienus. Regis,
jmotė nori, kad mudu pasikalbėtume.
Pasisuku į jį, mano žvilgsnis klausiamas.
- Kokiam gi tikslui tau prireikė mane pasiskolinti?
Taileris sušnabžda „ššš“ prispaudęs smilių prie lūpų, kita
ranka rodydamas į tėčio ir Džeimio kambario duris, ir mosteli
galva liftų link. Traukiu jam iš paskos. Kai pasiekiame liftus, iš­
kart tiesiu ranką prie mygtuko, bet jis sugriebia ją ir neleidžia.
Tailerio prisilietimas tvirtas, švelnus; suraukusi antakius
žiūriu į jo ranką, laikančią manąją. Kai pakeliu akis į veidą, jis
jau žiūri žemyn į mane savo tuo amžinai šiltu žvilgsniu. Nuo

143
Tailerio prisilietimo man ima tankiai plakti širdis, tad beveik
nusiviliu, kai jis mane paleidžia ir žingteli atatupstas.
Akimirką tyrinėja mano veidą stovėdamas viduryje korido
riaus, įdėmios jo akys žvalgo mano veido bruožus ieškodamos
atsakymo į kažin kokį klausimą.
- Portlandas, - ištaria Taileris. - Tu, aš. Keliaukim.
- Taileri... - atsidustu nuleisdama pečius. Jei dar kartą iš
girsiu jį kalbant apie Portlandą, ko gero, tiesiog pasiusiu. - Tik
vėl nepradėk.
- Sakei, pasvarstysi, jei pasiliksiu, - sako jis man atkakliu
balsu, lyg pasirengęs maldauti. - Galėjau išvykti vakar vakare,
bet neišvykau. Pasilikau, visiškai apsikvailinau prieš tavo tėtį ir
žinau, kad mums čia liko tik viena diena, tik nemanau, kad ką
nors prarastume. Nereikia nė kalbėti apie tai. Iki ryto būsime
išvažiavę.
- Negalime tiesiog imti ir išvažiuoti, - sumurmu. Skimb-
telėjusios atsiveria lifto durys, pora įkaušusių vyrų susikabinę
veda vienas kitą iki kambario. Mudu su Taileriu pasitraukiame
prie gaiviųjų gėrimų automato, kad tie žmonės praeitų, ir tyli­
me, kol jie gerokai nutolsta.
Tada Taileris vėl atsisuka į mane.
- O kodėl ne? Pasakyk nors vieną svarią priežastį, - nekan­
triai sako.
- Bus tik blogiau, - man nereikia nė galvoti. - Nemanau,
kad tėtis labai susižavės pabudęs ir sužinojęs, kad naktį pabė­
gau su tavimi, ypač po tavojo pareiškimo, kad tarp mūsų viskas
baigta.
- Kaip žmogus, kuriam nė motais santykiai su tėvu, tikrai
per daug rūpiniesi, ką gi jis pamanys, - pabrėžia Taileris, pa­
kelia antakį ir sučiaupia lūpas, bet neduoda man laiko atsikirs-

144
n. - Ar tau išties svarbi tėčio nuomonė? Juk esi suaugusi. Jis
negali daryti įtakos tavo sprendimams.
- O kaip tavo mama? - greitai paklausiu. Noriu pakeisti
pokalbio temą, nes žinau, kad jis teisus, tiesiog nenoriu to pri­
pažinti. - Imsi ir paliksi ją vieną tvarkytis su visu tuo mėšlu?
- Jei išvažiuosim, nebeliks su kuo tvarkytis. - Taileris atsi­
šlieja į gėrimų automatą ir susikiša rankas į priekines džinsų
kišenes. - Juk čia problema esame mudu, pameni?
- Kurgi ne, - sausai atkertu. - Nebeliks su kuo tvarkytis, tik
su tuo, kad išvykom. Jei manai, kad jiems nusispjaut, klysti. Tė­
tis nebeleis man kojos įkelti į namus, jei išvažiuosiu su tavim.
- Nesakiau, kad jiems nerūpės. Tiesiog manau, kad mums
nereikėtų dėl to jaudintis. - Jis atlošia galvą į automatą, už­
verčia akis į lubas, ištraukia rankas iš kišenių ir persibraukia
iomis plaukus. - Nors kartą, Idena, - tyliai sako trūksmingu
balsu. - Tik kartą.
Bandau prisiminti paskutinių trijų dienų įvykius nuo tada,
kai pasirodė Taileris, iki dabar. Bandau prisiminti visus patir­
tus jausmus nuo įsiūčio iki meilės. Mėginu tiksliai apibrėžti, ko
gi noriu pati: ar kad viskas baigtųsi, ar kad rutuliotųsi toliau.
Tiesą sakant, dar niekada nebuvau tokia sutrikusi. Galvoje
vien sumaištis, mintys surizgusios, man sunku susivokti. Kelias
pastarąsias dienas, rodos, blaškiausi tarp noro, kad tarp mūsų
su Taileriu viskas būtų baigta, ir troškimo likti kartu. Po vakar
vakaro labiau norėčiau likti su juo, bet vis dar nesu tikra. Visą
laiką šalia esant šeimai, mane graužia abejonės, vis atrodo, kad
mudviejų su Taileriu ryšys neįmanomas. Kad tai nesąžininga
šeimos atžvilgiu. Kad tai nedera. Tokios mintys užvaldo protą
ir atima ryžtą. Reikėtų praleisti bent kiek laiko vienumoje su
Taileriu, kad turėtume pakankamai erdvės ir laiko išsiaiškinti,
ar dėl mudviejų vis dar verta kovoti.

145
Man reikia su juo važiuoti į Portlandą.
Apsunkusia galva vėl sutelkiu žvilgsnį į Tailerį. Jo krūtim'
kilnojasi nuo gilaus alsavimo, akys vis dar įbestos į lubas. Ne­
žinau, kas man užeina, bet negaliu susilaikyti, žingteliu artyn
ir prispaudžiu ranką jam prie krūtinės, tiesiog kad ją pajusčiau
Taileris krūpteli ir iškart pažvelgia į mano ranką sau ant marš
kinių. Jaučiu, kaip jo širdies plaka vis sparčiau.
- Kada išvykstam? - klausiu.
n
IVnkta valanda ryto. Po penkiolikos minučių koridoriuje su­
niunku su Taileriu. Dar nemiegojau. Negalėjau užmigti. Ne
Ilk dėl būgštavimo, kad pramiegosiu, bet ir dėl jaudulio. Nusi-
muudžiau po dušu ir kaip galėdama geriau nusausinau plaukus
l'tuikšluosčiu. Tamsoje tipinėjau po kambarį, rinkausi daiktus
Ir atsargiai dėjau į lagaminą. Įkroviau telefono bateriją ir pasi­
dažiau. Netgi truputį pažiūrėjau televizorių - žinoma, be gar-
No. Ela miega.
Galėjom seniausiai iškeliauti. Važiuoti visą naktį ir prieš
pusiaudienį jau būti Portlande. Sakramentas juk yra beveik
pusiaukelėje tarp Santa Monikos ir Portlando. Bet Taileris no­
rėjo truputį nusnūsti. Kitaip jam būtų buvę nesaugu taip ilgai
vuiruoti. Nors pati ir nemiegojau, labai tikiuosi, kad jis buvo
bent užmigęs.
Sėdžiu ant kėdės priešais tualetinį staliuką, kas kelias minu­
les telefone pasitikrinu laiką, bet jis, rodos, slenka vis lėčiau.
Sunkiai atsidustu į tamsą aplink save ir skubiai žvilgteliu per
petį, ar nesukrutėjo Ela. Ji nejuda, bet manąjį jaudulį kaipmat
nustelbia kaltės jausmas.
Galvoju apie tai, kaip įpyks įmotė pabudusi ir pamačiusi,
kad manęs nėra, kaip dar labiau įtūš sužinojusi, jog dingęs ir

147
Taileris. Kaip pasikalbėjusi su tėčiu suvoks, kad mudu iumIm*
jotinai išvykome drauge. Kaip jie daugiau niekada mumis m*
bepasitikės, nes būsime ir vėl prisivirę košės.
Mano akys užkliūva už viešbučio darbuotojų paliktos u)
rašų knygelės ant tualetinio stalelio. Šalia guli derantis pt U<
jos rašiklis. Tėčiui gal ir nereikia mano pasiaiškinimo, bet l.la
tikrai jo verta. Pasiimu knygelę ir rašiklį, kramtydama apatinę
lūpą svarstau, ką čia parašius. Pasišviesdama telefonu užrašau
pirmuosius į galvą atėjusius prasmingus žodžius.
Viską paaiškinsiu. Paskambink man. Arba Taileriui. Ne
svarbu, katram, mes būsime kartu.
Kurį laiką žiūriu į raštelį. Tada prirašau: Atleisk.
Nuplėšiu lapelį, atsistoju ir atsigręžiu į Elą. Ji vis dar nr
sujudėjusi. Lėtais atsargiais žingsniais apeinu lovą ir padedu
lapelį ant staliuko prie jos telefono, kad ryte būtinai rastų. Kai
įmotė paskambins, bent jau galėsiu pasiaiškinti nežiūrėdaniii
jai į akis. Taip bus lengviau.
Dar pavaikštinėju po kambarį ir išjungiu televizorių. Kėdę
pastūmiu po staleliu. Išlyginu užtiesalą ant lovos, kurioje ne
miegojau. Netgi supurtau pagalves ir baigusi pasitikrinu tele
foną - jau 5 vai. 13 minučių. Metas eiti. Metas važiuoti. Tiesą
sakant, metas sprukti.
Suimu lagaminą už rankenos ir tempiu per kilimą, mano
žingsniai negirdimi, širdis daužosi krūtinėje. Neatsigręžiu. Šie
kiu durų rankenos ir lėtų lėčiausiai jas atidarau. Durys truputį
girgžteli, bet išsmunku į koridorių ir atsargiai jas užtrenkiu. Su
palengvėjimu atsidususi žingteliu atgal.
Man iš dešinės stovi atsišliejęs į sieną Taileris su krepšiu ant
peties, įkišęs ranką į priekinę džinsų kišenę, kita žaisdamas su
automobilio rakteliais. Mūsų akims susitikus, nusišypso.
- Mūsų laukia ilgas kelias.

148
Staiga tarsi apmirštu. Jaučiu linkstant kojas, galva ant pečių
atrodo besvorė. Negaliu patikėti, kad tikrai tai darau - išvyks­
tu į Portlandą. Kad tikrai ten važiuoju su Taileriu. Esu labai
išsigandusi, bet ši mintis drauge ir svaigina. Stengdamasi kaip
nors nusiraminti sušnabždu:
- Tai važiuokim.
Tailerio šypsena darosi platesnė, jis linkteli liftų pusėn.
Viešbutyje tylu, visi miega. Ilgai taip nebus. Labai greitai visi
ims keltis, tik ne Taileris ir aš. Tada jau būsime iškeliavę.
Tyliai sėliname koridoriumi.
Kol išgirstame, kaip trakšteli atsiveriančios durys.
Kol išgirstame Elos balsą.
Kol sustingstame ir apsigręžiame.
Ela žiūri pro mūsų kambario durų plyšį. Užsimetusi švarką
ant pečių laiko jį suėmusi ant krūtinės, jos akys jautriai rea­
guoja į šviesą, ji markstydamasi spokšo į mus koridoriuje.
- Gal katras nors pasiaiškintumėt?
Man ima darytis bloga, širdis nusirita į kulnus. Net išsižioju
ir mirkčiodama žvelgiu į ją, suvokdama skaudžią tiesą: mėšlas,
dabar tikrai esame ant bedugnės krašto. Apie Portlandą galime
pamiršti; mudviem su Taileriu išgaruoja net menkiausia viltis.
- Mama, - tyliai prataria Taileris ir ima mikčioti, - aš... ta
prasme... mes...
Ela jį nutraukia.
- Kur judu susiruošėt? - klausia ji pakėlusi antakį, tada įta­
riai nužvelgia mano lagaminą, Tailerio kelioninį krepšį ir išei­
na į koridorių, bet lieka netoli durų. Turi prilaikyti jas kulnu,
kad neužsitrenktų.
- Prašau tiesiog man pasakyti, ar namo, ar į Portlandą. Tai kur?
Taileris sunkiai atsidūsta tyliame koridoriuje. Rodos, iš jo
išeina visas oras.

149
- I Portlandą, - tyliai atsako jis.
- Gerai, - patylėjusi Sušnabžda Ela, atidžiai žiūrėdama |
mudu. Jos akyse matyti ir nuovargis, ir šiluma. Ji tvirčiau susi
siaučia į švarką. - Tik neviršykit greičio.
Žvelgiu į ją taip, kaip žvelgiau vakar tarsi klausdama: Kan
čia, po galais? Tikriausiai Elai kas nors negerai. Turėtų bull
negerai. Ji man ilgus mėnesius kalė į galvą, kad mes su TaiIr
riu negalime būti kartu, o dabar sako „gerai“? Gerai - paliki I
mudu vienus pasikalbėti? Gerai - leisti mums išvažiuoti vie
niems į kitą valstiją?
Taileris irgi priblokštas. Matau, kaip iš nuostabos išplečia
akis ir palenkia galvą į šoną.
- Neviršyti greičio? - pakartoja.
- Kelyje į Portlandą, žinoma, - tuojau pat paaiškina Ela ir
lygiai kaip jis palenkia galvą. - Nekvailiokite pakeliui. Rimtai,
Taileri. Neviršyk greičio.
- Tai nesulaikysi mūsų? - paklausiu. Turbūt atrodau it su
gedusi plokštelė, dar sykį perklausdama ją, bet tai darau tik
todėl, kad man tiesiog sunku susivokti.
- O kam? Dėl ko turėčiau sulaikyti? - atšauna ji kuo švel
niausiai ir mieliausiai. Kalbamės pašnibždomis, koridoriuje
vėsu. - Galit patys priimti sprendimus. Be to, - priduria, - la
bai abejoju, ar šiame fronte rytoj įvyks stebuklingas persiku
žimas.
- Bet... kodėl? - be galo noriu sužinoti tik tiek. Kodėl Ela
praėjusiais metais perduodavo man Tailerio žinutes - pavyz­
džiui, liepos ketvirtąją? Kodėl pasikvietė mane ketvirtadienio
rytą, kad susitikčiau su Taileriu? Kodėl vakar nesutriko, kad
liksime vieni? Kodėl nestabdo mūsų kelionės į Portlandą? Ko­
dėl, kodėl, kodėl? - Nemanau, kad tėtis labai apsidžiaugs suži­
nojęs, jog nesulaikei mūsų, nors galėjai.

150
- Visų pirma, jam nebūtina žinoti, kad galėjau, - atsako
(ntntė, o jos lūpų kampučiai lėtai pakyla. Ji šypsosi, rodos, tru­
put) klastingai. - Ir, Idena, susitvarkysiu su tavo tėvu. Esu už
)u Ištekėjusi, bet tai nereiškia, kad mano ir jo nuomonės turi
ttltupti.
Iškart suprantu užuominą.
- Pavyzdžiui... pavyzdžiui, nuomonė apie mus? - vėl žvilg-
Irliu j Tailerį.
I'.la vos linkteli, bet man to pakanka, kad sužinočiau visa,
ko reikia. Prireikė metų suprasti, nes nė nesvarsčiau, kad tai
įmanoma. Man net tokia mintis neatėjo j galvą. Turiu garsiai
tnl Ištarti, turiu paklausti, tiesiog kad būčiau visiškai tikra, jog
gerai suprantu.
- Tai tu ne prieš mus?
Ji tyliai nusijuokia kaip vakar vakare, lyg atsakymai į mano
klausimus būtų akivaizdūs, lyg čia nebūtų nieko tokio. Tiesą
»akant, nieko tokio ir nėra.
- Argi kada nors sakiau, kad esu prieš? - atsako įmotė vis
dar pašnabždomis, nes yra ne tik juokingai ankstyvas metas,
bet ir tėtis juokingai arti. - Tai mane nustebino, taip, - toliau
kalba ji, - pripažinsiu, tikrai nustebino, bet man daug labiau
rūpite judu nei kažkokie įsitikinimai. Ir aš daug ką suprantu,
tikrai suprantu. Aplinkybės jums nepalankios, bet kartais ma­
nau turinti jūsų atsiprašyti. Nė pati nežinau, kokia būtų geriau­
sia išeitis, bet jei norit važiuoti į Portlandą, tai važiuokit. Jei
norit pasilikti, pasilikit. Jei norit grįžti namo, grįžkit. Tai jūsų
pasirinkimas; tikrai nestosiu jums skersai kelio.
Mane ima pykinti. Kaip tai įmanoma? Tėtis turbūt pareika­
lautų skyrybų, jei žinotų, kokie skirtingi jų požiūriai. Visą laiką
maniau, kad Ela jo pusėje.
Kai vėl pažvelgiu į Tailerį, jis išsiviepęs iki ausų.

151
- Žinai, mama, - sako jis, - visada nujaučiau, kad esi kir
tesnė, nei man atrodo.
- Tu teisus. Aš tikra kietuolė, - sutinka ji, bet šypsena gr«*l
tai pranyksta, ji giliai atsidūsta. - Bet pasakykit, kiek žadu)
būti Portlande? Nes tu, Idena, turėsi grįžti namo ir iš tenai vėl
skristi į Čikagą. - Ji nuveria mane griežtu žvilgsniu, bet kariu
ir švelniai. Nežinau, kaip Ela suderina griežtumą su švelnumu,
bet jai kažkaip pavyksta. Ji lygiai taip pat pažvelgia į Tailerį.
O tavęs prašau dažniau parvykti namo. Ne kartą per metus, o
kartą per mėnesį. Apmokėsiu tavo skrydžius, kad tau nereikė
tų vairuoti.
- Susitarsim, - linkteli Taileris. Jis vis dar šypsosi ir, perkė
lęs svorį nuo vienos kojos ant kitos, kilsteli krepšio diržą aukš
tyn ant peties. Tada pažvelgia į mane. - Pasirengusi važiuoti?
Nesugebu net ištarti „taip“. Vis dar esu pritrenkta, mano
akys vėl krypsta į Elą.
- Ar tikrai? - klausiu abejodama. Laukiu jos prisipažįstant,
kad visa tai tebuvo pokštas.
- Tikrų tikriausiai, - atsako ji. - Jei ketinate keliauti, tai pats
metas, kad dar turėčiau porą valandų pamiegoti. Beje, aš jūsų
nemačiau. - Ji lėtai grįžta atatupsta į kambarį, bet dar kartą
žvilgteli per durų plyšį. - Saugiai vairuokit.
Durys spragtelėjusios užsiveria, Ela dingsta. Liekame tyloje.
Pasisuku į Tailerį. Jis labai plačiai šypsosi, akys šviečia, matyti
baltutėliai dantys.
- Girdėjai, ką ji pasakė? - visu balsu klausia jis ir suvokęs,
kad kalba per garsiai, susiraukia. Tada užsitraukia ant galvos
savo mėlynojo džemperio gobtuvą ir toliau kalba pašnabždo­
mis, jo žodžiai persmelkti adrenalino ir euforijos, šėlo ir paki­
lumo. - Varykim, po galais, iš čia!

152
Tuileris paima mane už rankos. Mūsų pirštai susipina, su-
•Imnda kiekvienas savo vietą, jo odos šiluma sklinda į mane,
•UNpnudžiu jo delną taip stipriai, kad net paskausta krum­
plius. Negaliu susilaikyti. Nenoriu jo paleisti, nenoriu, kad ir
|lft mane paleistų. Ši būsena be galo jaudina, nors ir nėra kuo
nui-Nypatinga, ir man ima greičiau plakti širdis. Galbūt jaudu­
ly* Iš nežinojimo, į ką leidžiuosi. Galbūt nerimas, kad į visa tai
Ifldžiuosi dėl tokių dalykų kaip Tailerio ranka mano rankoje ar
pašiurpusi mano oda, ar skausmas krūtinėje, širdžiai pašėlusiu
filmu daužantis j šonkaulius.
Susiėmę už rankų mes pajudame iš vietos. Mūsų žingsniai
Vl*t greitėja, o mano širdis plaka dar greičiau, kai Taileris veda
•nane koridoriumi prie lifto, lagaminui velkantis per kilimą iš
paskos. Kai leidžiamės pirmuoju liftu į antrą aukštą, mano krū­
tinė vis dar kilnojasi. Turiu pripažinti, kad prieštaringi jausmai
mane neginčijamai veda iš proto. Nerimas ir palengvėjimas,
baimė ir pakili nuotaika. Kelionė į Portlandą bus arba geriau-
«las, arba blogiausias mano gyvenimo sprendimas; tik laikas
viską parodys.
Kai perlipame į kitą liftą, keliantį į automobilių aikštelę, ga­
liausiai Taileris paklausia:
- Ar nors kiek pamiegojai?
- Ne, - prisipažįstu. Mūsų rankos vis dar sukabintos, lyg tai
būtų natūraliausias dalykas pasaulyje. - O tu?
- Vos vos. Bet netyčia prižadinau Čeisą, - truktelėjęs pe­
čiais jis nusijuokia.
- Ar pasakei jam?
- Ne. Per minutę jis vėl išsijungė.
Skimbtelėjusios lifto durys atsiveria į ketvirtą automobilių
aikštelės aukštą. Lauke dar tamsoka, oras vėsus, nors jau švin­
ta. Išleidęs iš lifto Taileris veda mane per betoną. Jo automo-

153
bilis pastatytas atokiausiame kampe, ne iškart jį pamatau, m**
dar nesu pripratusi prie kai kurių pokyčių. Jis tikrai taip no
krinta į akį kaip senasis. Gal Taileriui dabar šitaip geriau.
Kai prieiname prie automobilio, tvirta jo ranka paleidžiu
manąją. Kaipmat vėl imu trokšti Tailerio prisilietimo. Be jo
mano rankai šalta.
- Žinai, Idena, - sumurma jis atrakindamas automobilį ii
pasisukdamas į mane, - aš išties suknistų suknisčiausiai džiao
giuosi, kad nusprendei važiuoti į Portlandą.
- Kodėl?
- Nes, - atsako jis, - vis tiek būčiau turėjęs tau atiduoti šili)
daiktą.
Jam atrakinus bagažinę ir pakėlus dangtį, pasižiūriu, kas
viduje. Ten guli kitas lagaminas iš manojo komplekto, didės
nysis, su kuriuo keliaudavau į Čikagą ir atgal. Prie jo prisegta
nauja etiketė. Parodau į ją ir klausiamai žvelgiu į Tailerį, bet jis
tik papurto galvą ir atsitraukia.
Vėl pasižiūriu į etiketę, pačiupinėju ją ir apvertusi bandau
tamsoje įskaityti, kas parašyta. Iškart atpažįstu mamos rašy
seną.

Atsiprašau dėl anos dienos. Ištaisyk viską, kol nevėlu. Ne visi


gauna tokią galimybę. Ir pasakyk Taileriui, kadjo mama labai
miela.
Tavo mama, visiškai nusipelniusi būti palikta (kartą kieme
sudeginau tavo tėvo marškinius). Myliu tave. X

- Ji tau jį sukrovė, - sako Taileris pamatęs, kad esu gerokai


sutrikusi. - Jei kartais užsinorėtum pabūti su manimi ilgiau
nei porą dienų.
- Kada... Kada su ja kalbėjais!?

154
- Penktadienį, kai išvažiavai iš namų. - Jis vis dar su gob­
tuvu, veidą gaubia šešėliai. - Tad nesijaudink, kaip pranešti jai
IliUljlenas. Tavo mama buvo ne prieš, kad važiuotum į Portlan­
ds su manimi.
Vartau akis, o mano veide skleidžiasi šypsena.
- Žinoma, kad ne prieš.
)uokdamasis Taileris švelniai stumteli mane šalin. Įdeda į
bagažinę kitą mano lagaminą, savo krepšį, tada ją užtrenkia, o
gi einu sėstis į keleivio vietą. Kai įlipame į automobilį, matau,
littd jis išvalęs visas šiukšles.
Švelniai atgyja variklis. Taileris užtrunka kelias akimirkas,
kol sureguliuoja sėdynę, šildymą, įjungia radiją, tada nuryja
lellę ir uždeda ranką ant pavarų svirties.
- Paskutinė proga apsigalvoti, - sako jis šypsodamas, nes
lino, kad neapsigalvosiu. Tikriausiai peržengiau ribą, už ku­
rios negrįžtama.
- Taileri, - atsakau papūtusi lūpas, ryžtingai žvelgdama į jį
Ir švelniai uždedama delną ant jo rankos, gniaužiančios pavarų
svirtį, - tiesiog važiuok.
13

Pabundu, pro automobilio langą plieskiant skaisčiai saulei, ii


iškart pasigailiu, kad nepamiegojau anksčiau. Saugos diržas
apsivijęs mano kūno linkius, veidas prispaustas prie durelių
Kairiu petimi jaučiu švelnų lėtą barbenimą pirštais. Tai tam
tikra prasme ramina, bet prisiverčiu atsimerkti, pakeliu galvą
ir tingiai pažvelgiu į Tailerį. Jis nuleidžia ranką man nuo peties
ir nusigręžia laikydamas vairą kita ranka.
- Atleisk, kad prižadinau, - sumurma švelniu, tyliu balsu
lyg bijodamas, kad kalbėdamas garsiau manęs neišgąsdintų.
- Viskas gerai. - Atsisegu saugos diržą ir kilsteliu nuo sė
dynės trindamasi akis. Jaučiuosi truputį apsvaigusi, truputį
sustingusi, truputį sukaitusi ir ne iškart pastebiu, kad stovime
ilgoje vingiuotoje gatvėje. Pasisuku į Tailerį laukdama paaiški­
nimo. - Kur mes? Portlande?
Stovime prie namelio baltomis sienomis, išdžiūvusia pieve­
le ir sidabro spalvos pikapu įvažoje. Palei gatvę auga stambūs ir
itin dailūs medžiai, akivaizdu, kad jų laja kruopščiai suformuo­
ta. Tokia gatvė Portlandui, rodos, būtų per graži.
- Redinge, - atsako Taileris, o aš nustebusi sumirksiu. Mes
vis dar Kalifornijoje. - Keliaujame vos tik porą valandų. -

156
Linktelėjęs jis krumpliais pabarbena į laikrodį prietaisų skyde­
lyje. Dar tik 8 vai. 9 min. ryto.
- Kodėl mes čia?
- Pamaniau, sustosim pakeliui. Papusryčiausim, ir vėl į ke­
lią. - Taileris atidaro savo dureles, iškelia koją iš automobilio,
tada atsigręžia per petį ir priduria: - Be to, pažadėjau čia už­
rukti grįždamas.
- Kam pažadėjai? - klausiu, bet jis jau užtrenkęs dureles.
Tullerio žodžiai visiškai mane išbudina, pasistengiu ir pati išsi­
ropšti iš automobilio. Nors kojos dar gerokai aptirpusios, pri-
•Iverčiu sekti jam iš paskos keliuku. - Kam pažadėjai, Taileri?
Jis nusišypso lyg išgirdęs ką nors juokinga ir, mudviem sto­
vint ant laiptelių, varto akis žiūrėdamas į sutrikusį mano veidą.
Baigęs šaipytis iš mano nežinojimo atsikrenkščia ir įsmeigia
akis į mane.
- Savo seneliams, - paaiškina.
Spoksau į Tailerį. Pirmą kartą girdžiu, kad jis turi senelius,
Ir dar Redinge. Užvis nuostabiausia, kad su jais bendrauja.
- Savo seneliams? - pakartoju.
- Aha.
Prisidengiu veidą ranka ir ryto saulėje žvelgiu į jį.
- Maniau, kad jūs nebendraujat su tavo mamos šeima.
- Nębendraujam, - atsako jis. Pasisukęs į duris keliskart
švelniai pabeldžia į medį, tada suima už durų rankenos ir jas
atidaro. Tada atsigręžia į mane kreivai šypsodamas. - Bet nie­
kas nesako, kad čia mamos tėvai.
Taileris plačiau praveria duris ir mosteli, kad užeičiau vi­
dun. Einu paskui jį, nors iš pradžių neryžtingai, mat nervinuo-
ni ir nepatogiai jaučiuosi. Nervinuosi, nes neišvengiamai susi­
tiksiu su Tailerio giminėmis. Nejaukiai jaučiuosi, nes galvoje
kirba vienintelė mintis: tie žmonės yra jo tėčio tėvai, o dabar

157
mažiausiai norėčiau galvoti apie tą žmogų. Net geriausiais lai
kais man tai kėlė šiurpą.
Namai kvepia šviežia kava ir lašais nuo kosulio pramaišiui
su vos užuodžiamais saldžiais kvepalais ir virtais kopūstais.
Mediniai laiptai veda viršun, o prieškambario sienos nukabi
nėtos nuotraukomis pakrypusiais rėmeliais. Praeidama greitai
nužvelgiu veidus, kurių nesu mačiusi. Rodos, nuotraukos se
nos, gal iš septintojo ar net šeštojo dešimtmečio. Girdžiu vir
tuvėje ūžiant kavos aparatą.
Taileris žvilgteli per petį ir pamatęs, kad nerimastingai dai
rausi aplink, ko nesusijuokia.
- Nesijaudink, - sušnabžda. - Jie viską apie tave žino.
Man nuo to ne geriau. Tiesą sakant, imu spėlioti, ką gi Tailc
ris jiems papasakojo. Visą tiesą? Mažiausią jos dalelę? Šiek tiek
pakeistą tikrąją versiją?
Prieiname virtuvę, įžengiu į ją paskui Tailerį. Virtuvėje švie
su, nes pro langus plūsta ryto saulė, galinės durys veda į nedi
delį kiemelį, o prie kavos aparato nugara į mus stovi palinkusi
moteris.
Taileris garsiai kosteli.
- Tikrai reikėtų užsirakinti duris, kai esi čia.
Moteris krūpteli ir gręždamasi vos nenumuša kavos apa­
rato. Rodos, įžengusi į septintą dešimtį, neaukšta, tamsūs jos
plaukai suimti į kuodelį, o įdegusioje odoje matyti amžiaus
ženklai.
- Taileri! - aikteli ji, atskuba per virtuvės grindis ir atkišu­
si rankas tvirtai jį apkabina. - Kodėl tu čia? - paklausia atsi­
traukdama. Puikiausiai girdžiu ispanišką akcentą. - Juk dar tik
sekmadienis. Maniau, nepasirodysi ikiryt.
- Anksti išvažiavom, - atsako Taileris, o moteris tik dabar
pastebi mane, stovinčią šalia jo, ir nušvinta visu veidu. - Taip,

158
din Idena. Idena, - jis žvilgteli į mane, - čia mano abuelita.
Kitaip tariant, močiutė. Abuelita Marija.
- A, Idena! - pakartoja Marija, lėtai ir raiškiai tardama
titano vardą. Ji stumteli Tailerį į šalį ir tvirtai apkabina mane
per pečius savo smulkiomis rankomis. Kvepia tais kvepalais,
kuriuos užuodžiau prieškambaryje: rožėmis, šiluma ir mei­
le. - Kaip gera susipažinti. - Galiausiai atsitraukusi ji suima
ibi mano rankas ir kaulėtais pirštais suspaudžia manuosius. -
l.abai, labai miela.
Marijos šypsena nepranyksta. Tiesą pasakius, manau, kad ji
Užkrečiama, nes susivokiu šypsanti jai taip pat plačiai. Pravė­
rusi lūpas ištariu:
- Man irgi malonu su jumis susipažinti.
- Sėskit, sėskit, - ragina moteris, rodydama į stalą ir ves­
dama mane prie jo. Stalas šešiavietis, bet matau tik du patiesa-
llukus. - Sekmadieniais valgome blynus. Kiekvieną savaitę, -
sako ji ir uždėjusi rankas man ant pečių greitai pasodina ant
kėdės prie vieno iš patiesaliukų.
Žvilgteliu į Tailerį nustebusi ir ieškodama pagalbos, bet jis
linksmai žiūri į mudvi, sunėręs rankas ant krūtinės.
- Kur senelis? - klausia Marijos.
Ji paleidžia mane.
- Garaže. Automobilis vėl nebevažiuoja.
Taileris sukikena ir pavarto akis.
- Reikia ir jam pristatyti Ideną, - sako jis. Beveik atsargiai
atkiša man ranką, paimu ją ir leidžiu jam vėl pastatyti mane
ant kojų. - Žinoma, jei tik neprieštarauji, kad ją pasiskolinu.
Marija greitai atsitraukia virtuvės grindimis, iškėlusi rankas
delnais į mus.
- Ne, ne. Aišku, kad ne. Eik, pristatyk ją Piteriui. O tada
bus blynų. - Ji rankomis įsisprendžia į šonus ir blyksteli akimis

159
į pūpsančią ant virtuvės darbastalio blynų krūvą parduotuvės
pakuotėje. - Tik jie iš parduotuvės. Nekokia iš manęs kepėja.
- Blynai lieka blynais, - sako Taileris šiltai ir pritariamai
šypsodamas.
Jo ranka vis dar laiko manąją, o Marija vis dar mums šypsosi;
netrunku suvokti, jog Taileris seneliams bus viską papasakojęs,
išklojęs, kad esu jam daugiau nei įseserė. Tiesą sakant, kur kas
daugiau. Keista, kad esame tokie atviri ir tuo mėgaujamės, tai
gimdo viltį, kad mūsų ryšys galėtų būti visai įmanomas. Ga­
lėtume nebesislapstyti, būti palankiai sutinkami, patenkinti ir
įsimylėję. Tai yra vieną gražią dieną galėtume tiesiog būti.
Taileris veda mane prie garažo durų, o Marija imasi virti
daugiau kavos, juk padaugėjo žmonių. Užsigalvojusi atsidu­
riu garaže, durys užsiveria mums už nugaros, o mūsų rankos
staiga paleidžia viena kitą. Gal Taileris to nė nepastebi, bet aš
pastebiu. Nes man iškart trūksta jo prisilietimo.
Garaže pilna daiktų - kampuose sukrautos dėžių krūvos, ant
darbastalių paskleisti įrankiai, į sieną nesaugiai atremta aprūdi­
jusi žoliapjovė. Pačiame patalpos viduryje stovi būtinasis gara­
žo atributas - ryškiai raudonas automobilis. Nublizgintas, nie­
kur nematyti nė įbrėžimo, bet tikrai kelių dešimtmečių senumo.
- Ar kava jau išvirė? - iš tolimojo garažo galo, iš po atdaro
variklio dangčio atsklinda žemas balsas.
- Ne visai, - atsako Taileris.
Stoja tyla, tada pasigirsta kaukštelėjimas - senelis trenkiasi
galva į dangtį. Taileris nusikvatoja, bet susirūpinęs klausia:
- Nesusitrenkei, seneliuk?
Vyras tyliai susikeikia, nusikosi ir žvilgteli į mus per auto­
mobilio stogą trindamasis viršugalvį su praretėjusiais žilais
plaukais. Apskritame nustebusiame veide įsirėžusios gilios
raukšlės, bet jam maloniai šypsantis matyti visi dantys.

160
- Ką, po paraliais, čia veiki, vaike? - Vyro balsas dar ne­
pradėjęs senatviškai drebėti, jis nusibraukia tepaluotas rankas
| džinsus ir j juos lėtai susikiša marškinius. Neatrodo esąs ispa­
niško gymio. - Ar aš praleidau dieną? Jau pirmadienis?
- Išvažiavau anksčiau, nei buvau ketinęs, - paaiškina jam
Tuileris, atsargiai žingteli kelis žingsnius per išmėtytus ant
grindų įrankius, apkabina senelį per pečius ir švelniai paplekš­
noja. - Jei dar nesupratai, tai čia - Idena.
Juodu sužiūra į mane, ir nuo tų žvilgsnių imu rausti.
- Ojojoi. Tu gi visai jaunutė. - Tailerio senelis, kaip man
atrodo, pritariamai linkteli, nusiima akinius ir kumšteli alkūne
anūkui į pašonę. - Dabar suprantu. Nekaltinu tavęs. - Taileris
misigūžia, užsidengia veidą ranka, bet senelis tik sukikena ir
vėl užsideda akinius ant nosies tardamas: - Esu Piteris, bet visi
vadina mane Pitu. Nuostabu regėti, kad Taileris nepučia arabų.
Turiu pripažinti, abejojau, ar tu iš tiesų egzistuoji.
Dabar juokiuosi aš, nes Taileris purto galvą prisidengęs akis
ranka, sučiaupęs lūpas. Džiaugiuosi, kad papasakojo apie mane
savo seneliams. Man patinka klausytis, kaip jis taria mano var­
dą, kaip šypsosi jį tardamas.
Pitas vėl sukikena, Taileris švelniai jį atstumia, galiausiai ir
pats nusišypso.
- Močiutė turbūt jau išvirė kavos. Ir iškepė blynų. - Jis kai­
pmat pakeičia pokalbio temą. - Gal padarom pertraukėlę, o
paskui padėsiu tau sutvarkyti tą akumuliatorių.
Pitas sutinka ir parsiveda mudu su Taileriu į virtuvę, kur
mus pasitinka šiltai šypsanti Marija, pripylusi kelis puodelius
garuojančios juodos kavos ir ant stalo padėjusi dar du patie-
saliukus. Blynai sukrauti į lėkštę, aplink juos gražiai išdėliota
visokiausių užtepėlių ir šviežių vaisių.

161
- Gerai, kad šį savaitgalį paprašei nupirkti daugiau, - saku
Marija Pitui, sukdamasi aplink stalą ir atitraukdama ketumi*
kėdes.
- Ką gi, - atsako jis, - niekad nežinai, kada užsuks svečių,
ir atsisėda ant kėdės tolimajame stalo gale.
Marija paduoda vyrui kavos, jis nedelsdamas jos gurkšteli n
akivaizdžiai patenkintas žvelgia į mus per puodelio kraštą, pro
apėjusius garais akinių stiklus.
- Prašom sėstis. - Marija vėl sutelkia dėmesį į mudu su
Taileriu, pasodina mane ant tos pačios kėdės, kur sėdėjau pi r
miau, ir padeda puodelį kavos. - Ar gerai? O gal tu geri arbatą?
Išvirčiau arbatos.
- Kava labai tinka, - greitai atsakau beveik nutraukdama ją,
kad nesirūpintų. Be to, išties mėgstu kavą.
Išgirdus, kad man viskas tinka, Marijai palengvėja, tad ji
sugriebia Tailerį už pečių ir pasodina ant kėdės šalia manęs.
Nemanau, kad nuo mano skruostų dingo rožinis atspalvis, at
siradęs dar tada, kai įžengėme pro namų duris. Taileris, mano
nuostabai, irgi labai sutrikęs, bet mielas.
- Vairavai visą naktį? - klausia Marija, atnešdama puodelį
kavos ir atsargiai paduodama jam. Prispaudusi delną Taileriui
prie kaktos ji suraukia antakius lyg tikėdamasi, kad jis turės
karščio.
- Tik kelias valandas, - atsako anūkas ir iškart nubloškia
močiutės ranką. Jos veide pasirodo ne tik sutrikimas, bet ir
pasibaisėjimas. Taileris greitai gurkšteli kavos ir priduria: - Ir
nevažiavau per visą valstiją. Išvykom iš Sakramento, o ne iš
Los Andželo.
- Kalifornijoje šitiek miestų, - tyliai sumurma Pitas, - tai
kodėl, po galais, buvot Sakramente? Nėra tekę įkelti kojos į
nuobodesnę skylę nei tas prakeiktas miestas.

162
- Ilgai pasakoti, - burbteli Taileris.
Tiesą sakant, pasakojimas gal ir nebūtų itin ilgas.
- Hm, - Marija tūpteli ant tuščios kėdės kitame stalo gale,
bet iš gudraus akių žibėjimo galiu nuspėti, kad jos galvoje kir­
ba kažkokia mintis. - jFue duro convencerla?*
Taileris skubiai žvilgteli į mane, atsikrenkščia ir vėl žiūri į
močiutę.
- Si. No pense que ella vendria. **
- 1Le has hablado de tu padre?*** - vėl klausia ji.
- Aūn no, ****- atsako jis.
- Negaliu pakęsti, kai jie šitaip, - sušnypščia man Pitas, tad
grįžteliu į jį, nes Taileris su Marija vis dar kalbasi man nesu­
prantama kalba. - Labai nervina.
- Jūs nekalbat ispaniškai? - klausiu.
- Vos vos. - Jis palinksta į mane per stalą ir įbeda šakutę į
blynų krūvą. - O tu?
Papurtau galvą.
- Norėčiau išmokti.
Taileris su močiute ir vėl kalba angliškai, įdėmiai žiūrėdami
vienas į kitą, paskui ji ima siųsti aplink blynų lėkštę, šypsoda­
ma nuo ausies iki ausies.
- Taileris sakė, kad mokaisi Čikagoje, - kalbina mane pakė­
lusi antakį iš susidomėjimo ir dėdama blyną man į lėkštę.
Namuose tokio maisto nevalgyčiau. O čia nenoriu pasiro­
dyti nemandagi, tad tyliai sumurmu:
- Ačiū. Ak taip, - priduriu. - Studijuoju psichologiją.

* Buvosunkująįtikinti? (Isp.)
** Taip. Nemaniau, kadvažiuos. (Isp.)
*** Kalbėjotės apie tavo tėvą? (Isp.)
**** Dar ne (Isp.)

163
- Psichologiją, - pakartoja Pitas. - Vadinasi, apie visokia*
smegenis ir bendravimą?
- Aiškinuosi tam tikro žmonių elgesio priežastis, - sakau
ir paėmusi puodelį kavos gerokai nugeriu. Ne itin mėgstu pa
prasčiausią juodą kavą, bet ji tikrai atlieka savo paskirtį - pa
deda man pabusti. - Vėliau norėčiau rinktis kriminalinę psi
chologiją.
Tai išgirdęs Taileris iškart krypteli galvą į mane.
- Nežinojau.
- Nes tavęs nebuvo... - prikandu liežuvį, kad neištarčiau
„šalia“. Taip lengva plepėti negalvojant. O valdyti žodžius sun
ku. Mėginu spausti stabdį ir minutėlę dėlioju mintis, gurks
nodama kavą. Galiausiai pratariu: - Mane tiesiog domina lu
sritis.
- Kriminalinė psichologija... - sumurma Marija. - Ir kas tai
per daiktas?
- Tyrinėjama, dėl kokių priežasčių ir paskatų žmonės daro
nusikaltimus.
Prie stalo stoja nejauki tyla, jos tiek daug, kad, rodos, galč
turn paliesti. Pitas į burną susigrūda pusę blyno. Marija pirštu
vedžioja per puodelio kraštelį. Taileris pasikaso sprandą nudek
bęs akis. Tik tada suvokiu, apie ką kalbu ir kokiems žmonėms.
- Šiaip jau visos psichologijos kryptys yra labai įdomios,
išlemenu mėgindama kreipti pokalbį kita linkme. Renkuosi
linksmąjį būdą. - Pavyzdžiui, paaiškina, kodėl žmonės elgiasi
neracionaliai, kaip antai važiuoja į Portlandą su savo įbroliais.
Jiems aiškiai palengvėja: Taileris pavarto akis, Marija atsi
kvepia, o Pitas sukikena.
Toliau per pusryčius kalbos liejasi sklandžiai, ir tai miela.
Būtų nepakeliamai keista, jei būtų kitaip. Marija labai daug
klausinėja. Pitas labai dažnai pritariamai linkčioja. Taileris ga

164
tinusiai paaiškina, kaip atsidūrėme Sakramente, ir Marijos, su-
priltusios šios liūdnos kelionės priežastį, veide pasirodo atjau­
ti. Aišku, dar liūdniau, kad kelionė nė per plauką nepagerino
mūsų šeimos būklės, išskyrus Tailerio ir mano bendravimą,
nors tai visiškai nebuvo numatyta. Vis dėlto džiaugiuosi, kad
taip išėjo.
Kurį laiką nedalyvauju pokalbyje, pjaustau blyną į daugy­
bą' gabalėlių, kad atrodytų mažesnis, ir svarstau, ar tėtis su Ela
jau pabudę. Jau beveik devynios. Greičiausiai bus jau pabudę
Ir pykstasi. Ela turbūt viena kaunasi už mus, gina prieš tėtį dar
nykį atsidūrusi tarp dviejų ugnių. Dėl jos jaučiuosi tokia kalta,
tokia savanaudė. Noriu apsisukti ir sugrįžti.
Bet iki pusryčių pabaigos atsikratau tos minties, nes Ela
tino, kaip elgtis. Šiaip ar taip, juk ji yra prakeikta teisininkė,
Ir Taileris visai neatrodo susirūpinęs, tad nereikėtų krimstis ir
man. Beje, rodos, jam labiausiai rūpi padėti Pitui sutaisyti au­
tomobilį, nes kai tik Marija imasi tvarkyti stalą, juodu kaipmat
pradingsta garaže.
- Galime leistis į kelią prieš dešimtą. Portlande būsime dar
gerokai iki sutemstant, - tarsteli man Taileris, stabtelėjęs prie
garažo durų. Negaliu pakęsti, koks patrauklus atrodo, be jokių
pastangų. Jis žvilgteli per petį, ir girdžiu, kaip Pitas prašo jo
paimti žibintuvėlį. Vėl atsigręžęs į mane Taileris šypsosi atsi­
prašydamas: - Ar tu nieko prieš?
- Varyk, - atsakau, nes mielai čia pabūčiau dar valandą.
Nenoriu jo ištempti, ir Marijai praverstų pagalba tvarkantis,
lad Taileriui išėjus grįžtu prie stalo.
- Ar visada čia gyvenot čia, Redinge? - klausiu kaip visada,
Iš smalsumo. Be to, daugiau lyg ir nėra apie ką su ja kalbėtis.
' - Ne, - Marija papurto galvą, atsuka man nugarą ir neša
tuščias lėkštes į indaplovę. - Tik daugiau nei septynerius me­
tus. Mes irgi gyvenome Santa Monikoje.
Renku nuo stalo įrankius nejučia pakeldama antakius.
- Tikrai?
- Si, - atsako ji. Prie indaplovės prieinu ir aš, sudedu saku
tęs ir peilius, akies kampučiu žiūrėdama į ją. - O kodėl persi
kraustėt čia?
- Ak. - Marija vos šypteli ir atsišlieja j darbastalį. - Kai tiek
visko įvyko, tikrai nebenorėjom ten pasilikti. Buvo labai sunku
Tad persikraustėm į Redingą, nes siekėm gyventi ramiai, bei u
neatsisakyti miesto. Čia gera.
Mėginu įsivaizduoti tuos laikus.
- Tiek visko įvyko... Tailerio tėčiui? - atsargiai klausiu švel
niu balsu. Gal ir nereikėtų kamantinėti apie tokią skaudžią
praeitį, bet tiesiog negaliu susilaikyti. Negaliu pakęsti, kad ku
nors nežinau. - Jūsų sūnui?
- Ak, - vėl atsidūsta Marija. - Taileris minėjo, kad tu viską
žinai. - Ji pasilenkia uždaryti indaplovės, vėl atsitiesia ir nu
eina prie kriauklės mazgotis rankų. Nerimauju, kad būsiu ją
nuliūdinusi, tad tyliu.
- Ką gi, - patylėjusi sako ji žvelgdama į vandens srovę,
mums tai buvo labai sunkus metas. Labai sunku buvo tvarky
tis. Labai sunku su tuo susitaikyti.
Įsivaizduoju, pamanau. Apsižvalgau po virtuvę staiga pasi
jutusi svetima lyg įsibrovėlė.
- Ar galiu nueiti į vonią?
Marija pažvelgia į mane truputį sutrikusi, kad taip staigiai
pakeičiau pokalbio temą, bet jos akyse matyti palengvėjimas.
- Lipk laiptais į antrą aukštą, rasi kairėje.
Netrunku išeiti iš virtuvės. Jaučiuosi nepatogiai, tad kuo
greičiau užlipu laiptais. Iš pradžių sienos atrodo kaip prieš­
kambario sienų kopija - su senutėlėmis nuotraukomis senais
rėmeliais. Tokiai gausybei veidų žiūrint į mane, pasijuntu labai
nejaukiai, bet staiga išvystu Tailerio atvaizdą.

166
Man šokteli širdis, iš pradžių prisimerkusi apžiūriu nuo­
trauką iš arti, paskui atsitraukiu pažiūrėti iš toli, tada vėl priei­
nu. Fotografuota paplūdimyje, kurį labai gerai pažįstu. Tai
Santa Monikos paplūdimys, tolumoje matyti molas, bet man
labiausiai rūpi trys žmones ant smėlio. Marija kairėje, Taileris
viduryje, Pitas dešinėje. Visi susiglaudę draugėn, apsikabinę
per pečius.
Tik Marija atrodo daug jaunesnė, lieknesnė, nors irgi aps­
kritaveidė, o Pitas puikuojasi tankiais tamsiais plaukais ir aki­
niais. Jiems abiem tikrai dar nėra šešiasdešimties metų. Vei­
kiau truputį per keturiasdešimtį.
Bet ir Taileris čia gal šešiolikmetis, gal septyniolikmetis ge­
rokai ilgesniais plaukais, daug neklusnesniais, nei pamenu. Tik
kaip jis atsidūrė tokioje senoje nuotraukoje?
Galiausiai suprantu.
Po šimts velnių, čiagi visai ne Taileris. Čiagi visai ne Taileris.
- Galiu lažintis, kad žinau, į kokią nuotrauką dabar žiūri.
Man apmiršta širdis, išgąsdinta nušoku žemyn per vieną
laiptelį.
Kiek palypėjęs laiptais, atsišliejęs į sieną, sunėręs rankas ant
krūtinės stovi Taileris. Šįkart tikrasis.
- Išgąsdinai, - sušnabždu vos girdimu balsu. Taip sunkiai ir
giliai alsuoju, kad net sunku kalbėti.
- Į tą iš paplūdimio, tiesa? - toliau kalbėdamas jis nuleidžia
rankas, palypėja dar kelias pakopas ir atsistoja šalia manęs. -
Visi sako, kad esu jo kopija. Kad galėčiau būti jo brolis, o ne
vaikas. Aš pats, - jis prikiša veidą į nuotrauką, - jokio panašu­
mo nematau. Plaukai? Nieko kieto. Ir ką jis sau galvojo?
Krypteliu galvą, kad pažvelgčiau į jį.
- Čia tavo tėtis, - sakau. Tai ne klausimas, juk žinau atsa­
kymą. Žinau, kad nuotraukoje jis, ir suprantu pirmą kartą ma­
tanti, kaip atrodo žmogus, kurio taip nekenčiu. Nors jo void,u
jaunas ir nekaltas.
- Hm, - numykia Taileris, vėl lyg niekur nieko atsišlied,t
mas į sieną, - taip abejingai, taip ramiai, - kad imu manyti,
jog Portlandas tikrai pakeitė visas jo nuostatas. - Beje, vaidu
Piteris.
- Piteris? Kaip... tavo senelis?
- Piteris jaunesnysis, - atsako jis. - O senelis yra Piteri*
vyresnysis. Laimė, mama atsisakė tęsti tradiciją.
Suraukusi antakius iš arti žiūriu į Tailerį. Prieš metus Iii
rėjau jį sustabdyti, kad nesuspardytų tėvui užpakalio. Dabai
jam, rodos, visiškai į tai nusispjaut. Tai rodo didžiulį pokylj
Vėl perbėgusi sienas akimis matau, kad čia yra daugybė Taile
rio tėvo nuotraukų.
- Nenervina tavęs? - klausiu.
- Pernai dar nervino, - pripažįsta jis. - Iš tiesų gyvenau
čia kelias dienas praėjusiais metais, kai išvažiavau. Nežinoda
mas, kur traukti, atsibeldžiau čia, ir, patikėk manim, mėginau
nuo sienos nuplėšti visus šiuos rėmelius. Bet senelis mane iš
grūdo, - Taileris nusijuokia, bet aš tyliu. - O kai vėl užsukau
trečiadienį pakeliui į Los Andželą, tos nuotraukos manęs ne
benervino. Tikrai nebe.
Dar įdėmiau žvelgiu į Tailerį ir puikiai matau, kad jo akyse
atsispindi nuoširdumas, o šypsena atvira.
Šiomis dienomis tik tai ir tematau. Staiga apima stiprus
troškimas jį apkabinti.
- Gal pastebėjai, kad mano močiutė - tikra kaupikė, - sako
jis man žingtelėdamas arčiau sienos, prie nuotraukų ir veidų.
Ji nenori nieko pamiršti. Netgi to, ką visi kiti jau pamiršę,- Tai
leris atkiša ranką, krumpliu pabarbena į vieną iš nuotraukų
aukso rėmeliais ir pavarto akis, - kaip antai santuokos, iširu
sios jau prieš aštuonerius metus.

168
Tai vestuvinė nuotrauka. Jo tėvų Elos ir Piterio vestuvės,
įbildu tokie Jauni, ne ką vyresni už mus dabar, tarp jų įsisprau­
dę* Šypsosi Taileris. Jis dar visai mažas, labai mielai atrodo su
Vilkišku kostiumu, su ta pačia nė kiek nepasikeitusią plačia
šypsena, skaisčiomis apskritomis akimis, kurias vėliau įsimylė­
jau. Ela kartą yra pasakojusi, kad Taileris vedė ją prie altoriaus,
nrtgi parodė man tokią pačią nuotrauką. Pamanau, kad po ku­
rio laiko jam buvo labai baisu suvokti, kad atvedė mamą prie
altoriaus ir įdavė vyrui, kuris vėliau suniokojo ir jos, ir sūnaus
gyvenimą.
Mane ima pykinti.
- Kodėl jie... - Man išdžiūsta gerklė, stringa žodžiai, tad
nuryju seilę ir giliai įkvepiu. - Kodėl seneliai laiko iškabinę vi­
sus šitas nuotraukas su tavo tėvu? Nejaugi nepyksta ant jo? Su­
prantu, neturiu teisės vertinti, bet tai atrodo truputį... nežinau.
Sakyčiau, pernelyg atlaidų.
- Žinoma, kad seneliai pyksta, Idena, - purtydamas galvą
kalba Taileris. - Bet juk jis, šiaip ar taip, vis tiek yra jų vai­
kas. - Jis sujuda, atsistoja tarp sienos ir manęs ir užstoja tas
nuotraukas. Rodos, Tailerio žvilgsnis sušvelnėjęs, paryškėjusi
smaragdinė akių spalva. - Taigi automobilio variklį paleidom
daug greičiau, nei tikėjomės, - sako man, staigiai keisdamas
pokalbio temą. - Pasirodo, seneliukas buvo visą naktį palikęs
(jungtus žibintus ir šie visiškai išsekino akumuliatorių. Tad ga­
lim keliauti.
- Gerai. Tik minutėlę. - Lėtai nusisuku nuo Tailerio ir
atidarau vonios duris, staiga labai aštriai suvokdama jo bu­
vimą šalia.
- Luktelėk, - sustabdo jis mane. - Galiu kai ko paklausti?
Atsiremiu į vonios duris ir atidžiai žvelgiu į jį labai stengda­
masi atrodyti tokia pat atsipalaidavusi.

169
- Žinoma.
- Ar jau supratai, kodėl žmonės elgiasi neracionaliai, kaip
antai pabėga į Portlandą su įbroliu? - Tailerio lūpų kamputis
kilsteli, veide matyti gudri šypsenėlė, o akys erzinamai blizga,
jam laukiant atsakymo. Priėjęs arčiau nedidukame koridoriuje
Taileris prispaudžia delną prie sienos man palei petį; nuo jo
kūno šilumos nukrečia šiurpas.
- Žinoma, neturiu reikiamų kvalifikacijų, kad galėčiau iš
samiai atsakyti, - kuo greičiau išberiu, kad žodžiai neįstrigtą
gerklėje. Turiu nuryti seilę ir akimirksniu atgauti kvapą, nes
man vis dar nuostabu matyti Tailerį ne tik nuotraukoje, bet ir
čia pat, priešais save, be galo arti. Praėjusią vasarą ėjau iš pro
to trokšdama, kad taip būtų. Turiu vėl prisiminti, kokį jausmą
patyriau taip ilgai stokodama Tailerio artumo, jo prisilietimo.
Kaip jo ilgėjausi.
Kai vėl atgaunu balsą, kalbu atvirai, nors ir visai pašnabž­
domis:
- Bet esu tikra, kad taip elgiamasi tik tada, kai dar turima
vilties.
n
Iki Portlando septynios valandos kelio. Septynios valandos
viename automobilyje su Taileriu; taip jau nutiko, kad jaučiu
jum prieštaringiausius jausmus. Mano mintys visai pakriku-
klos. Blaškausi tarp pykčio - tiesa, po truputį malštančio, - dėl
)n išvykimo, džiūgavimo, kad pabėgau su juo į Portlandą, ir
nuostabos, kad jis atrodo toks ramus, atsipalaidavęs, visai ki­
toks. Bandau susivokti, kaipgi šią akimirką jaučiuosi pati.
Jau įsitikinau, kad Taileris tragiškai dainuoja. Žinau tai, nes
pastarąsias penkiolika minučių pritardamas radijui jis painiojo
dainų žodžius, rėkte išrėkė priedainius, pirštais barbeno per
vairą ir lingavo galvą į taktą. Prieš trejus metus Taileris ver­
čiau būtų miręs nei taip daręs, nes tai ne kietuolio, o veikiau
nevykėlio saviraiška. Jis mėgino mane prajuokinti, kad kelionė
neprailgtų.
Ir aš juokiausi visas penkiolika minučių, mano pilvas susi­
traukdavo, kai Taileris mėgindavo paimti aukštą natą, slėpda­
vau veidą rankose sutrikusi dėl jo. Sėdžiu susmukusi ant kelei­
vio kėdės, kondicionierius nutaikytas tiesiai man į veidą, mano
sportbačiai guli ant žemės, o kojos sukeltos ant prietaisų skydo.
Juoktis skausminga, tad parodau, kad norėčiau pertraukė­
lės, ir kilsteliu ant kėdės. Patylinu radiją, šitaip nutraukdama

171
ir baisųjį Tailerio dainavimą, ir automobilį pripildo nuošiidiu
jo juokas.
- Gerai, - prabylu šypsodamasi. Jau beveik keturios val.m
dos, neseniai pravažiavome Salemą. Netrukus būsime Porll.in
de, gal už pusvalandžio. Galiausiai imu atpažinti kraštov.il/
dį. - Gal netrukus vyks atranka į kokį nors talentų konkursu
Užrašysiu tave į perklausą.
Taileris žvilgteli į mane, plačiai, kaip ir aš, šypsodamas.
- Esi pirmoji mano gerbėja.
O tada suskamba jo telefonas, įdėtas į puodelio laikiklį tai p
sėdynių, jis vibruoja, ekranėlis žybčioja, skambučio melodija
aidi visame automobilyje. Taileris paima jį, žvilgteli į ekraiu l)
ir paduoda man.
- Skambina mama, - sako jis. - Įjunk garsiakalbį.
Taip ir padarau.
- Labas, mama, - sveikinasi Taileris.
- Labas, Ela, - sakau ir aš, laikydama telefoną tarp mūsų.
Įjungėm garsiakalbį. Taileris vairuoja.
- Sveiki abudu, - pasigirsta Elos balsas tarsi atodūsis. Dar
turėsiu išsiaiškinti, kaip jai pavyksta tuo pačiu metu kalbėti ir
linksmai, ir liūdnai. - Tiesiog noriu paklausti, kaip jums sekasi.
Negi dar neatvažiavot?
- Dar liko koks pusvalandis, - sakau. - Buvom valandą su
stoję ir...
- Pusryčiavom užkandinėje, - įsiterpia Taileris. Jis griežtai
žvilgteli į mane ir labai lėtai papurto galvą. Klausiamai žiūriu
į jį. - Ir porą kartų buvom sustoję degalų, bet jau beveik ir at­
važiavom. Kur tu?
- Kambaryje, - atsako Ela; Ryšys ne per geriausias, tad jos
balsas truputį trūkinėja. - Čeisas prie baseino, o Džeimis jau
kokias dvi valandas kalbasi telefonu su Džene.

172
Nei Taileris, nei aš iš pradžių nieko nesakome. Susirūpinę
susižvelgiame, nes abudu galvojame apie tą patį. Galiausiai ne
kas kitas, o aš užduodu klausimą, rūpimą mums abiem.
- O mano tėtis?
Dabar Elos eilė patylėti. Girdime ją alsuojant į ragelį.
- Meluočiau, jei sakyčiau žinanti, kur jis, - galiausiai pra­
taria ji.
Lėtai užmerkiu akis ir nusivylusi atlošiu galvą į keleivio
sėdynės atramą. Taileriui gerai sekasi raukytis neatitraukiant
akių nuo kelio. Vėl atsitiesiu, įbedu alkūnę į langą ir delnu pa-
remiu kaktą.
- Taigi jis viską žino, - sumurmu. Tai paaiškintų tėčio din­
gimą. Jis kur nors nusitrenkė numalšinti pykčio, galiu lažintis.
Spoksau pro langą tvirtai sučiaupusi lūpas; važiuojame tiltu
per Vilameto upę, tekančią per Oregoną. - Kas nutiko, kai su­
žinojo?
- Turėjau jam pasakyti, - kalba Ela. - Vos tik pabudusi nuė­
jau į jo kambarį ir paprasčiausiai išdėsčiau visą tiesą. Kad judu
kartu išvažiavote į Portlandą, kad esat jau suaugę ir galit patys
priimti sprendimus ir kad nei aš, nei jis negalime jūsų sustab­
dyti. - Ji nervingai susijuokia. - Pirmiausia, kas man parūpo,
tai bauda, kurią turėsim sumokėti viešbučiui, jeigu jis pramuš
skylę duryse. Laimė, jis tiesiog išėjo, ir nuo tada jo nemačiau.
Automobilis vis dar čia, - išėjau ir patikrinau, - tad bus netoli
tenukeliavęs.
- Ar jis ką nors sakė? - klausia Taileris.
- Gal geriau nekartosiu, - tyliai atsako Ela. Jos balse aiškiai
girdėti nuogąstavimas. - Jis gerokai nusivylęs ir manimi.
Žvilgteliu į Tailerį. Jis papurto galvą, užsideda akinius nuo
saulės ir tvirčiau suspaudžia vairą.
- Reikėjo palaukti ryto, - tyliai ištaria lyg kalbėdamasis su
savimi. - Ir patiems pasakyti Deivui, kad išvažiuojam.

173
- Patikėk manimi, Taileri, jei būtum pats jam pranešę*,
dabar tikrai nebūtum Portlando apylinkėse, - paprieštarauk
Ela. - Bent jau ne su Idena. Ką ir kalbėti, jo tikrai nebūtų itin
sužavėjęs jūsų sumanymas išvykti.
- Tiesa, - sutinka Taileris. - O kaip Džeimis? Čeisas? Ar jie
žino, kad išvažiavom?
- Aišku, žino, - atsako Ela, lyg tai būtų savaime supranta
ma. Beveik matau, kaip ji trinasi smilkinius, vertindama pa
dėtį. - Neįmanoma nuslėpti, kad jūsų čia nėra. Ir, kaip visada,
su Džeimiu labai sunku susišnekėti. Čeisas tenori žinoti, kada
judu sugrįšit.
- Čia Idena nuspręs, - sako Taileris. Nors jis neatitraukia
akių nuo kelio, matau, kaip šypteli. Norėčiau, kad vėl nusiimtų
akinius, tada išvysčiau, kas jo akyse.
- Hmm. - Atsisėdu tiesiai ir smiliumi baksnoju lūpas lyg
giliai mąstydama. - Dar nesu tikra, bet jei Taileris ir toliau dai
nuos, grįšiu rytoj.
Ela nusijuokia, paskui ją Taileris, galiausiai ir aš. Akimirką
pamirštu, kokioje padėtyje atsidūriau. Išvažiuodama su Taile-
riu į Portlandą galbūt netekau paskutinės galimybės išgelbėti
savo santykius su tėčiu. Dabar, po galais, nėra ko tikėtis, kad po
visų šių įvykių jis man atleis.
- Gerai, - sako Ela. - Nebetrukdysiu. Atsargiai vairuok ir
parašyk žinutę, kai atvažiuosit.
Taileris linkteli, nors ji jo ir nemato.
- Bus padaryta.
Ji padeda ragelį, tad išjungiu Tailerio telefoną ir vėl įdedu
į puodelio laikiklį. Užsikeliu kojas ant sėdynės ir sukryžiuoju
jas, kuo patogiau įsitaisydama kelionės likučiui. Mes taip arti,
pamanau. Dar nežinau, kaip vertinti Portlandą. Man patinka
mintis, kad mano namai Santa Monikoje, ir vis dėlto amžiams

174
Illulu mergina iš Portlando. Čia gimiau ir užaugau. Turiu pri­
pažinti, kad anksčiau dievinau Portlandą, kai viskas buvo, kaip
(tiri būti. Paskui tėvai ėmė pyktis, o draugės tapo žiaurios, tad
blogi prisiminimai nusvėrė gerus. Gal man tiesiog reikia tru­
put) laiko, kad sukaupčiau daugiau tų gerųjų?
Taileris vėl atsargiai pagarsina radiją, jaučiu, kaip žvilgčioja
) mane pro akinius ir tvardosi nesišypsojęs, bet susilaiko nuo
dainavimo visą kelią per Vilsonvilį iki pat Portlando.
Ir štai mes mieste, kuriame man viskas be galo pažįstama. Be
gulo portlandiška, jei galima taip sakyti. Tiesiog žinai, kad esi
)ume. Kelias apsodintas medžiais, dangumi plaukia žemi debe­
sys, kartais žybteli saulė. Iki centro važiuoti netoli, ir kai šalia
mūsų išnyra Vilameto upė, prisimenu, koks vis dėlto gražus šis
miestas. Koks natūralus. Portlandas anaiptol ne prašmatnus.
Čia nėra puikių promenadų, fotogeniškų molų, pritrenkančių
paplūdimių. Bet gal dėl to jis toks vienintelis. Gamta, skirtybės.
Koks jis laisvas, žalias ir šlapias. Ir daugelis žmonių Portlande
yra vieninteliai, ir šis miestas tikrai draugiškesnis už Sietlą, be
jokios abejonės. Portlandiečiai gerokai atsipalaidavę.
- Kaip tik prisiminiau, - prabyla Taileris, galiausiai vėl nu­
rimdamas akinius nuo saulės ir dėdamas į puodelio laikiklį
šalia telefono. - Turbūt reikėtų sustoti nusipirkti maisto. Prieš
Išvažiuodamas ištuštinau šaldytuvą, tad dabar namuose nėra
nieko valgoma.
Žvilgteliu į jį.
- Namuose?
- Aha.
- Turi namus?
Jis akimirką nukreipia akis nuo kelio į mane.
- Tai ką, negi manai, kad gyvenau viešbutyje ar panašiai?
O gal automobilyje? - Taileris nusijuokia, o aš tik dabar suvo-

175
kiu, kad pirmiau man tai nė nerūpėjo. - Sustosim prie „Fiv
džio", tada trauksim toliau.
Sumirksiu tvardydama juoką.
- O Dieve.
- Kas dar?
Jis išties atrodo sutrikęs, kaktoje tarp antakių susimeta
raukšlės.
- Nieko, - atsakau ir galiausiai susijuokiu. Reikia. Negaliu
susilaikyti. - Tiesiog labai keista girdėti, kad kalbi kaip vietinis.
Esi ne iš šio miesto, tad turėtum tą parduotuvę vadinti „Fred
Meyer“.
- Tavęs paklausius pamanytum, kad labai jau sunku per­
prasti tą Portlandą, - erzindamas mane ir įžūliai šypsodamas
atšauna jis. - Gal ir nesmagu bus sužinoti, bet tai ne pernelyg
sunku. Pirmyn, timberiai, pirmyn, bleizeriai!
įtariai pakeliu antakius.
- Čia visi taip gali pasakyti, - ginuosi.
- Bet ar visi pasakys, kad bleizeriai laimėjo NBA 1977-ųjų
čempionatą?
Mano antakiai pakyla dar aukščiau.
- Gerai, įskaitau. Ir vis dėlto mane ima siutas, kad žinai to­
kius dalykus apie Portlandą. Gali pamanyti, kad esu išprotėju­
si, bet čia panašu į brovimąsi į mano asmeninę erdvę.
- Panašiai įsibrovei į mano erdvę atsikrausčiusi į Santa Mo­
niką?
Dabar Taileris šypsosi, žvalgosi tai į kelią, tai į mane, lyg
nenorėtų praleisti nė vienos mano veido išraiškos, o aš vartau
akis ir žaismingai kumšteliu jam per ranką.
- Tebūnie taip, - atsakau.
Nuvažiuojame iki centro per geras penkiolika minučių,
šiandien sekmadienis, tad didelių grūsčių nėra. Bet iš kelio

176
Iteišsukame. Taileris toliau važiuoja tiesiaiiki Markvamo tilto,
Vieno iš daugelio per Vilametą. Portlandas, be gausybės me­
džių, dar garsėja tiltais.
Palinkusi į priekį, pro Tailerį nužiūriu Hautorno tiltą kairė­
je, ten šmėkšteli ir Voterfronto parkas. Jame paprastai švęsda-
vuu Liepos ketvirtąją, dviese su Amelija gulėdavome ant žolės,
per bliuzo festivalį klausydavomės muzikos ir grupių, kurios
mums visai nepatikdavo. Žvilgteliu į dešinę: tolumoje neryš­
kiai boluoja Hudo kalno viršūnė.
(sukę į rytinį Portlandą važiuojame Banfildo greitkeliu, ku­
ris man labai gerai pažįstamas. Šiuo keliu su draugais trauk­
davome į miesto centrą, nes, kai buvau mažesnė, mama ne­
norėjo, kad važinėčiau traukiniais, labiausiai todėl, kad atšaka,
einanti pro mūsų buvusius namus, prasideda Grešhame, ne
per geriausios reputacijos rajone.
- Taigi, - žvilgteliu į Tailerį, - koks gi rajonas?
- Irvingtonas, - atsako jis.
Akimirką turiu pagalvoti, nes Portlandas yra didžiulis mies­
tus su galybe rajonų, o po trejų metų nebuvimo manosios geo­
grafijos žinios visai sumenko.
- Irvingtonas... kur Brodvėjaus gatvė? Atseit ten? - pro Tai-
lerio krūtinę mosteliu į kairį langą. Tematyti tankūs medžiai
kaip bet kurioje kitoje miesto dalyje, bet esu tikra, kad Irving­
tonas toje pusėje.
- Aha, - gūžteli pečiais Taileris. Nors dabar tik truputis
po ketvirtos valandos, jis ima atrodyti pavargęs. Kelionė buvo
ilga. - Nuomojuosi butą ties Brazi ir Devintosios gatvių kam­
pu, - paaiškina man. - Ir nors pro langus nematyti tokio vaiz­
do, koks buvo Niujorke, manau, tau patiks.
- Nesijautei vienišas? - išberiu, ir Taileris kiek pralinksmė­
jęs žvilgteli į mane. Aš pati iš pradžių taip jaučiausi Čikagoje.

177
Įsikūrusi naujame mieste ničnieko nepažinojau, atsidūriau u),
tūkstančių kilometrų nuo visų pažįstamų žmonių. Toks gyve
nimas gerokai užkniso, taigi suvokiu, kad visa tai teko patirti ii
Taileriui. - Na, supranti, atsidūręs čia vienas? Žinau, kad gyve
nai ir Niujorke, bet ten buvo kitaip. Buvo Šliužas. Buvo Emilė.
Keliaudavai. Kalbėdavaisi su žmonėmis.
- Ar manai, kad čia su žmonėmis nesikalbu? - Dabar Taile
ris atrodo sutrikęs, kurį laiką nežiūri į kelią, tad nesusilaikiusi
atkišu ranką ir švelniai suėmusi už smakro sukteliu jo galv;/,
kad vėl žiūrėtų, kur važiuoja. - Patikėk, Idena, - sako jis, ne
trukus vėl žvelgdamas į mane, - tikrai turėjau ką veikti.
Ir vėl stumteliu jį už smakro, kad žiūrėtų į kelią.
- Ką gi veikei?
- Vėliau papasakosiu, - greitai atsako jis. - O dabar metas
nusipirkti maisto.
Artimiausioje išvažoje išsukame iš Banfildo greitkelio ir ne
trukus traukiame į kairę, į Irvingtoną. Brodvėjaus gatvė man
puikiai pažįstama, nes mudvi su Amelija labai dažnai nuspręs
davome atvažiuoti čia, o ne į centrą. Čia pilna parduotuvių,
alinių ir restoranų, bet nelabai turiu kada žvalgytis, nes Taileris
jau suka į automobilių aikštelę. Ji sausakimša, juk čia garsusis
„Fred Meyer“ prekybos centras. Portlande „Fredis“ tikrai galė­
tų būti religija. Buvau truputį jo pasiilgusi.
Pastatome automobilį ir minutėlę pamankštinę nutirpusias
kojas einame prie durų. Labai keista vėl vaikščioti Portlando
žeme; laimė, mieste tvyro įprastinė aukšta vasaros tempera­
tūra. Lauke tikrai beveik trisdešimt laipsnių, taigi karščiau nei
pastaruoju metu Santa Monikoje.
Einame vidun, Taileris nučiumpa vežimėlį ir ryžtingai trau­
kia tarp lentynų kaip patyręs „Fred Meyer“ lankytojas. Jis ne­
mažai laiko praleidžia vaisių ir daržovių skyriuje. Man dar nėra

178
lokę pirkti maisto su vegetaru. Įdomu žiūrėti, ką jis krauna į
Vržlmėlį, dar įdomiau, kad diduma pirkinių atrodo skaniai. Vis
dėlto jam nematant sugebu įdėti dvi dėžutes „Lucky Charms“
)MVainių, negaliu atsilaikyti prieš šį gardumyną.
Apie pusvalandį pasivaikščioję tarp lentynų traukiame prie
Im n u . Padedu Taileriui sukrauti vežimėlio turinį ant slankio-
llus juostos, visą laiką jausdamasi be galo subrendusi. Keista,
(ilk Čikagoje turbūt milijoną kartų ėjau pirkti maisto, ir vis dėl­
to ku Taileriu viskas kitaip. Jaučiuosi, lyg būtume pora, išsiruo-
Ausi į kassavaitinį apsipirkimą, netrukus važiuosianti namo ir
ridėsianti viską į šaldytuvą ir spinteles, o vėliau sugriūsianti
priešais televizorių. Štai taip turėtų būti. Tik ten bus Tailerio
laldytuvas, o ne mano, ir mes tikrai ne pora. Bet vis tiek pati­
riu gerą jausmą. Imu svarstyti, koks galėtų būti mūsų gyveni­
mus, jei būtume pora, jei visi kasdieniai, žemiški reikalai teiktų
mums džiaugsmą, nes viską darytume kartu.
Prie automobilio grįžtame apsikrovę maišeliais, tenka juos
sugrūsti ant užpakalinės automobilio sėdynės. Bagažinė jau
pilna mūsų daiktų; išvažiuodami iš aikštelės gana aiškiai pa­
juntame, koks pasunkėjęs mūsų automobilis. Laimė, Taileris
pasako, kad jo butas yra tik už penkių minučių kelio.
Traukiame tolyn į Irvingtoną, tiesiai prie Brazi ir Devinto­
sios gatvių sankryžos, Taileris sustoja prie šaligatvio. Žinoma,
gatvė apsodinta medžiais, apstatyta dviaukščiais ir vienaukš­
čiais namais. Bet į dešinę nuo mūsų stovi aptvertas daugiabu­
čių kvartalas.
- Ar čia? - klausiu, nors ir taip viskas aišku.
- Aha, - atsako Taileris, atsisegdamas saugos diržą. Išlipu
Iš automobilio ir einu prie bagažinės, iš kurios jis traukia mūsų
daiktus. - Gera vieta, tik nuoma brangoka. Todėl ir teko par­
duoti automobilį.

179
- Pirmenybė, - pakartoju jo prieš kelias dienas ištartus /<»
džius.
Jis šypteli ir užtrenkia bagažinę.
- Taigi.
Jis pirmas įeina pro medinius vartelius į nuostabų kiemą,
Visi namai vienodi, kai kurie dviaukščiai, puslankiu, kaip ('
raidė, apjuosę bendrą kiemą. Per gerai prižiūrėtą pievelę viii
giuoja takeliai, prisodinta augalų, medžių, pristatyta suoliuką.
Labai gražu, ypač šviečiant saulei, bet nemanau, kad taip būtą
rudenį, kai miestą merkia dulksna.
- Gyvenu čia, - sako Taileris, kiša ranką į užpakalinę džinsą
kišenę ir išsitraukia raktų ryšuliuką. Seku akimis jo žvilgsnį ir
pamatau duris su skaičiumi 3. Kol prieiname, Tailerio skruos
tai parausta. - Ten, hm... tuštoka, - įspėja jis mane ir pasuka
raktą spynoje. - Nekoks iš manęs dekoratorius.
Atidaręs duris jis žingteli atatupstas, kad praleistų mane.
Paėjėjusi kelis žingsnius medinėmis svetainės grindimis iškart
įsitikinu, kad jis nejuokavo. Čia tikrai tuštoka. Sienos baltos,
tuščios, kabo tik televizorius. Daugiau svetainėje nieko nėra,
tik juoda odinė sofa ir purus smėlio spalvos kilimas ant grindų.
- Pasiteisinsiu, - skuba aiškintis Taileris, privežęs artyn
abudu mano lagaminus. - Nenorėjau pusės pinigų išleisti tam,
ko man iš tiesų nereikia. Be to, pusę laiko nė nebūnu čia. - Jis
nusiima kelioninį krepšį nuo peties ir numeta ant sofos, tada
eina į tolimąjį kambario kampą, kur yra dvejos durys, vedan­
čios į koridoriuką ir į mažą valgomąjį.
Taileris pirma man parodo valgomąjį, tai yra tiesiog juodą
stalą su dviem prie jo priderintomis kėdėmis, tada pro kitas
duris einame į virtuvę - mažutėlę, palyginti su tėčio ir Elos vir­
tuve namuose. Bet čia yra visa, ko reikia virtuvei; suprantu, kad
Taileris gerai daro nešvaistydamas pinigų dideliems butams ir
baldams.

180
Grįžtame pro valgomąjį ir pasukame į koridoriuką. Ten yra
durys į du miegamuosius, tarp jų įrengtas vonios kambarys.
Miegamasis kairėje, rodos, yra paties Tailerio, nors tai tik spė­
jimas. Ir vėl tuščios sienos, vienintelis baldas - dvigulė lova
pasienyje. Spinta įmontuota sienoje. Kad čia miega Taileris,
suprantu dėl vienintelės priežasties: kitas kambarys visiškai
tuščias.
- Turbūt derėjo įrengti ir šitą kambarį, - nuo sienų atai­
di jo balsas. Dėbteliu į truputį sutrikusį Tailerį, besitrinantį
sprandą.
- Mmm. - Mums abiem kyla klausimas: kurgi, po galais, aš
miegosiu? Mažiausiai noriu, kad Taileris pasiūlytų miegoti vie­
noje lovoje, to tikrai nebus, tad skubu ištarti: - Galiu miegoti
ant sofos. Viskas gerai.
Jis atsistoja priešais, kad matytų mano veidą.
- Idena, negaliu leisti tau miegoti ant sofos, - sako tvirtu ir
griežtu balsu, lyg būtų mano tėvas. - Mama užmuštų mane už
tokį suknistą svečių priėmimą.
- Rimtai, aš nieko prieš, - mėginu jį įtikinti. - Juk šiaip gy­
venu bendrabutyje, gal pamiršai? Tai patikėk, esu miegojusi
imt tiekos sofų, kad negaliu nė suskaičiuoti.
Taileris susiraukęs žiūri į mane.
- Ar tikrai? Man taip nepatogu.
- Tikrų tikriausiai, - atsakau. - Gal eikim parsinešti maisto.
Taip ir padarome. Neprireikia daug laiko viskam sudėlio­
ti - aš traukiu maistą iš maišų, o Taileris dėlioja į spinteles. Iki
pusės šešių esame jau įsikūrę ir alkani. Buvo ilga diena.
Jis imasi virti sau kažkokį makaronų patiekalą, o aš įsiberiu
dubenėlį parduotuvėje nusičiuptųjų „Lucky Charms“. Tik jų ir
noriu, tad atsisėdu ant darbastalio, sukryžiuoju kojas ir pama­
žu valgydama žiūriu, kaip gamina Taileris.

181
- Turėtum parašyti žinutę mamai, - neaiškiai sumurmu pil
na burna. Skubiai nuryju kąsnį. - Pranešti, kad atvažiavome*.
- Po galais, tikrai.
Taileris liaujasi pjaustęs pomidorus, nusišluosto rankas
į džinsus ir kišenėje sužvejoja telefoną. Pasisemiu dar vieną
šaukštą javainių, kol jis rašo, šaudydamas akimis tai į ekranėlį,
tai į makaronų puodą ant viryklės. Spoksau jam į pečius, tur
būt anksčiau taip ir neįvertinau, kokie jie platūs. Paskui mano
akys nuslysta į Tailerio bicepsą ir į lendančią pro marškinei it;
kraštą tatuiruotę. Greitai sumirksiu ir liaujuosi spoksojusi.
- Galiu paklausti? - kreipiuosi į jį.
Išsiuntęs žinutę Taileris padeda telefoną ant darbastalio ir
vėl paima peilį, atsukdamas man nugarą.
- Žinoma.
- Kodėl nenorėjai jai pasakyti, kad buvome užsukę pas tavo
senelius?
Jis atsidūsta. Žiūri žemyn, vėl padeda peilį ir lėtai atsigręžia
į mane.
- Nes ji nežino, kad vėl su jais kalbuosi. Nepalaikėm ryšio
su seneliais nuo tada, kai tėvas buvo uždarytas. Jie išsikraustė,
o mes taip jų ir neaplankėm, juk kažin ar kas nors leistųsi į
devynių valandų kelionę, kad aplankytų buvusio vyro tėvus.
Be to, mama nepakenčia visko, kas susiję su tėvu. Tad nėra
prasmės jai sakyti.
Linkteliu ir tylomis maišau dubenį šaukštu, o Taileris vėl
atsigręžia į puodą ir padidina ugnį.
- Ji išties šauni mama, - galiausiai sumurmu. Jau esu tai sa­
kiusi Elai ir nemelavau. Tik įdomu, ar ir Taileris šitai žino. - Jei
kartais dar to nesuvokei.
- Pats žinau, - sako jis, vėl atsigręždamas į mane. - Mama
tikra šaunuolė, nors jai anaiptol nebuvo lengva, kai paaiškėjo

182
tiesa apie tėvą. Tada ji išties buvo palūžusi. Visai kitokia nei
debar.
Padedu dubenėlį ant darbastalio vildamasi, kad Taileris pa-
pusakos daugiau. Man norisi sužinoti apie jo ir mamos gyveni­
mą, nes pati tapau jo dalimi. Niekada visko nežinosiu, ką teko
putirti Tailerio šeimai, užtat galiu stengtis kuo geriau jį supras­
ti. Per paskutinius trejus metus sužinojau nemažai.
Jis persibraukia ranka plaukus ir svarstydamas, ar pasiduoti
Ir utsiverti man, įbeda žvilgsnį į langą šalia manęs. Netrukus jis
Vėl atsigręžia į viryklę ir ją išjungia.
- Supranti, ji išties suknistai mylėjo mano tėvą, - ima dės­
tyti jis, laikydamasis už darbastalio krašto. - Ir jis ją mylėjo,
rimtai, iš vaikystės prisimenu, kad juodu buvo visiškai apsėsti
vienas kito. Supranti, kai mama sužinojo apie tėvą ir jis buvo
Nuimtas, šitai ją pritrenkė. Kad ir mylėdama, ji nebegalėjo į jį
net pažvelgti, tad pareikalavo skyrybų iškart po to, kai buvo
paskelbtas nuosprendis.
Taileris nutyla, kurį laiką žiūri į grindis, tada vėl pakelia akis.
- Mama metė darbą ir maždaug metus po tų įvykių sunkiai
galėjo pažiūrėti ir į mane. Jautėsi labai kalta, kad pirmiau ne­
pastebėjo, kas dedasi; kai kartą mokykloje pakliuvau į mušty­
nes ir grįžau namo sutinusiu veidu, apsipylė ašaromis, vos man
įžengus pro duris. Tėvai kaldavo jai į galvą, kad ji bus prasta
mama, ir, manau, kurį laiką buvo tuo įtikinę. Aišku, ir aš ne­
lengvinau jai gyvenimo vis pabėgdamas iš namų, gerdamas ir
rūkydamas.
Jis vėl nutyla, bet šįkart atsitiesia, žengia prie manęs ir su­
stoja priešais. Jo balsas švelnus ir nuoširdus, anksčiau retai tokį
girdėdavau, o dabar vis dažniau.
- Tada mama susipažino su tavo tėčiu ir liovėsi visą die­
ną sėdėjusi priešais televizorių su penkiais puodeliais kavos.

183
Dažniau išeidavo iš namų ir atrodė laimingesnė - keista, bei
tokia ir buvo. Žinojau, kad su kažkuo susitikinėja, dar prieš
jai pasipasakojant. Tai atrodė akivaizdu, ir kai pagaliau manu
mums prisipažino, tikrai neišėjau iš proto, ar ko ten ji tikė
josi. Džiaugiausi, kad pasirodė tavo tėtis, nes mama vėl tapo
savimi. - Jis lėtai nužvelgia mano kojas, vis dar sukryžiuotas
ant darbastalio, prieina arčiau ir uždeda rankas man ant kelių.
Dvejoja prieš kalbėdamas toliau, lyg laukia, kad jį atstumčiau,
o aš tik stebiuosi, kad taip greitai ima mausti krūtinę. Negalė
čiau atstumti Tailerio net norėdama, nes jaučiuosi sustingusi,
mane paralyžiuoja kiekvienas jo prisilietimas. Jis - vienintelis
mano sutiktas žmogus, darantis man šitokį poveikį. O aš ir te­
noriu, kad būtų vienintelis toks.
- Taigi, - vėl prataria Taileris švelniai šypsodamas ir žvelg
damas į mane pro blakstienas, - su tavo tėčiu susipažinau bū­
damas penkiolikmetis. Mama visiems prisakė elgtis kuo gra­
žiau, bet žinai, tada man buvo pats priešgyniavimo, viso ko
siuntimo velniop, spjovimo į bet ką metas, taigi prisigėriau su
daug vyresniais vaikinais ir grįžęs namo buvau gana neveiks
nūs. Kai į virtuvę įėjo mama su tavo tėčiu, jam nespėjus nė
prisistatyti, apsivėmiau ant virtuvės grindų. Šlykštu, suprantu.
Mama apmirė, tavo tėtis pakraupo, ir iki šiol stebiuosi, kad iš­
kart nepabėgo. Suprantu, nukrypau nuo temos, bet noriu pa­
sakyti, kad tavo tėtis pradėjo manęs nemėgti nuo pat pirmojo
mūsų susitikimo.
Jaučiu, kaip jis nuryja seilę, ir virtuvėje stoja tyla. Paskui
Taileris vėl prabyla kone pašnibždomis:
- Nepaliauju svarstęs: jei pirmiau nebūčiau šitaip elgęsis,
gal tavo tėtis nebūtų taip nusistatęs prieš... - Jo žodžiai nu­
trūksta, kvėpavimas tampa lėtas, gilus. Nematau Tailerio akių,
nes spoksau jam į lūpas, į jų artėjimą prie manęs. Kojos vi-

184
ml nutirpsta, nes jis delnais braukia man per kelius ir šlaunis,
dabar jo lūpos taip arti, kad kakta priglunda prie manosios;
mudu užsimerkę. - ...Šitai, - sušnabžda.
Bet aš negaliu. Dar negaliu. Per daug tarp mūsų liko neiš­
siaiškinta, neatitaisyta. Bučiuodama Tailerį pasirinkčiau len­
gvesnį kelią.
Atsargiai suimu jo smakrą delnais ir papurtau galvą: ne.
I.lcku užsimerkusi, nedrąsi šypsena mano lūpose reiškia atsi­
prašymą, ir jis atšlyja nuo manęs. Pirma nuo veido, paskui ir
nuo kojų. Suneriu rankas ir padedu į skreitą.
Taileris žingteli atatupstas, išdrįsusi atmerkti akis matau,
kad spokso į mane. Vien iš akių galiu pasakyti, kad nepyksta
esąs atstumtas. Veikiau atrodo nusivylęs. Linkteli man ir šiltai,
supratingai nusišypso, tada nusigręžia į viryklę ir vėl ją įjungia.
Mane užvaldo keistas troškimas, kitoks, nei buvo pirmiau.
Paimu „Lucky Charms“ dubenį, bet jie visai ištižę, tad tiesiog
makaluoju šaukštu. Bet mano akys įsmeigtos ne į javainius, ku­
rių taip norėjau.
Jos žvelgia tik į Tailerį, turbūt jis yra didžiausias mano
noras.
15 “

Pabudusi jaučiuosi lyg miegojusi ne daugiau kaip valandą, tarsi


paliegusi, sunkia galva. Beveik neįmanoma atmerkti akių, tad
tvirtai jas užmerkiu ir aukščiau užsitraukiu antklodę. Pradedu
gailėtis, kad nemiegojau šeštadienio naktį, dabar to miego man
labai trūksta. Bet mano petį masažuojanti ranka neatlyžta. Vis
dėlto šis malonus pojūtis blaško mano snaudulį, tad greitai nu
stumiu tą ranką ir verčiuosi ant šono. Jei to nepakaktų suirzi­
mui išreikšti, dar tyliai suaimanuoju.
Tada pasigirsta gerai pažįstamas juokas, man nereikia ne­
žiūrėti, žinau, kad juokiasi Taileris. Kūną trumpam užlieja jau­
dulio banga nuo paprasčiausios minties, kad jis šalia, čia, ir aš
kaipmat atsimerkiu.
Minutėlę visiškai nesusigaudau, kur aš, kodėl esu viena, tik
su Taileriu, kol kelis kartus sumirksėjusi visiškai išsibudinu.
Tada viską prisimenu ir tariu sau: a, Portlandas. Šitai iškart
prablaivo.
Palinkęs virš sofos, apsirengęs ir kvepiantis odekolonu Tai­
leris žiūri tiesiai į mane. Mūsų veidai šalia vienas kito, jo akys
skaisčios.
- Atleisk, kad žadinu, - sako Taileris, sudėjęs rankas ant
sofos krašto, sunėręs plaštakas ir sukdamas nykščius.

186
Nors mano būsena tokia, lyg būtų vidurnaktis, pro didelius
langus liejasi dienos šviesa. Mano akys per jautrios, tad pri­
merkiu jas ir pasirėmusi atsisėdu. Mano sprandas įšilęs, plau­
kai prilipę man prie odos.
- Kiek valandų? - klausiu. Net mano balsas lūžinėja, jau­
čiuosi visiškai išsekusi. Paikai spėlioju, ar tai ne pagirios, nors
prie alkoholio nė neprisiliečiau. O gal esama kitokių pagirių,
pavyzdžiui, nuo kelionės ar nuo įbrolio? Šlykšti savijauta.
- Kelios minutės po aštuonių, - lėtai ištaria Taileris ir nusi­
šypso blausia, kreiva šypsena.
- Aštuonios ryto? - dar pamirkčioju, ir man net nerūpi,
kad tikriausiai atrodau kaip apsvaigęs šeškas. - Pirmadienis?
Vasara?
- Man nemalonu priminti, - kvatojasi jis, - kad ne visi
žmonės atostogauja visą vasarą. Kai kam reikia ir dirbti.
Taileris atsiremia į sofą delnais ir atsistoja.
- Dirbti?
- Tam tikra prasme. - Jis žvilgteli į laikrodį ant riešo, kiek
susiraukia ir pažiūri žemyn, į mane. - Kiek tikėtina, kad susi­
ruoši per pusvalandį?
- Koks dar darbas? - klausiu. Turbūt Taileris tikėjosi ne to­
kio atsakymo, nes atsidūsta. Esu truputį nustebinta - visiškai
suprantama, kad praėjusiais metais jis ką nors veikė, bet aš nė
karto nesvarsčiau, kuo gi galėjo užsiimti.
- Tai... - jis nusivaipo ir gūžteli pečiais. - Sunku paaiškin­
ti. Iki šiandienos ketinau likti Santa Monikoje, taigi turiu lais­
vadienį. Tiesą sakant, į darbą eisiu tik rytoj. Bet vakar klausei
manęs, kaip praleidau praėjusius metus. - Tailerio veide vėl
pražysta neįtikimai atvira šypsena. - Šiandien tau parodysiu.
To pakanka, kad išsirisčiau iš lovos. Ar pašokčiau nuo so­
fos. Nesvarbu. Strykteliu ant kojų ir lekiu į tuščiąjį kambarį

187
prie savo lagaminų. Nekreipiu dėmesio, kad mano nugara su
traukta ar kad kaklas nutirpęs, labiau rūpi nulėkti į vonią nusi
maudyti po dušu. Labai noriu skubiai susiruošti, trokštu, kad
Taileris parodytų man, kaip gyveno praėjusiais metais. Štai ko­
dėl labiausiai norėjo, kad važiuočiau su juo į Portlandą. Dabar
man paaiškės, dėl ko gi jis andai išvyko.
Padarau Taileriui įspūdį grįždama į svetainę po dvidešim­
ties minučių jau sausais plaukais, apsirengusi ir pasiruošusi
eiti. Esu apsivilkusi raudonojo vyno spalvos džemperiu, nors
lauke turbūt kone trisdešimt laipsnių, apsiavusi baltaisiais
„Converse" sportbačiais.
Taileris išjungia televizorių ir atsistoja, tada krypteli galvą
ir smalsiai žiūri į mano apavą. Labai gerai žinau, apie ką galvo­
ja - ar čia ta pati pora, kurią jis man nupirko Niujorke, ta, ant
kurios yra užrašas, padarytas jo ranka.
- Čia nauji sportbačiai, - sakau jam abejingu balsu. Netgi
pakeliu pėdą, kad pamatytų nesant jokio užrašo. Ana pora, ku­
rią jis man padovanojo praėjusią vasarą, jau metus guli mano
spintoje. Neįstengiau prisiversti avėti tų sportbačių, tad nusi­
pirkau naujus. Reičelė ragino išmesti senąją porą, nunešti į pa­
dėvėtų rūbų supirktuvę ar sudeginti, bet aš negalėjau.
- Gerai, - tyliai atsiliepia gerokai sutrikęs Taileris. Aišku,
jis nesužavėtas. Bet žino, koks reikalas, nes priduria: - Su­
prantu, - ir iškart pakeičia temą čiupdamas raktus nuo sofos
ranktūrio. - O dabar apie tai, kas svarbiausia: turim užvažiuoti
kavos.
- Tikrai neprieštarausiu, - tariu irgi grįždama prie ne tokių
opių temų.
Portlando kava laikoma viena iš geriausių, nors šitai sako
portlandietė. Mes tuo lyg ir garsėjame: tikras Portlando gyven­
tojas, kaip aš dabar, pabudęs ryte pirmiausia užsimano kavos.
Tvirtai tuo tikiu.

188
Užrakiname duris ir išeiname j lauką. Labai miela išvysti
žalią pievelę. Nėra nė devynių valandų, tad saulė dar palyginti
žemai, bet skaisti, oras tyras ir gaivus. Nors ankstyvas metas
man gal ir ne prie širdies, bet toks rytas patinka.
- Prieš mums išjudant, - sakau, kai įsėdame į Tailerio auto­
mobilį, - prašau pasakyti, kad neperki kavos iš „Starbucks“. -
Segdamasi saugos diržą įsmeigiu į jį iškalbingą žvilgsnį ir nė
nemirkteliu. Jis turbūt pamano, kad juokauju, nes prieš įjung­
damas variklį nusijuokia.
- Neperku.
Atsipalaiduoju ir atsilošiu į atkaltę.
- Gerai. Tad kur važiuojam?
- J centrą.
- Puiku, - atsakau, - bet kur? - Taileris pasisuka į mane,
santūri jo šypsena virsta plačiu vypsniu, net imu svarstyti, ar
jam viskas gerai. Jis lėtai purto galvą šypsodamasis, lyg būtų
laimėjęs loterijoje, o aš nusivaipau it klausdama: kas tau čia,
po galais?
Taileris nuostabiai moka išsisukti nuo atsakymų į tuos klau­
simus, į kuriuos nenori atsakyti. Taip buvo visada.
- Ilgėjausi tavo klausimų, - štai koks jo atsakymas. Vis dar
matau plačią Tailerio šypseną, žvilgančius dantis, o jis kalba
toliau: - Ir tvirtos nuomonės. Ir tavo atkaklumo. Ir gebėjimo
daryti kvailiausias išvadas. Ir to, kad tu suknistai niekada ne-
nusileidi.
- Gal nori, kad išlipčiau iš automobilio, ar ką? - klausiu
siekdama durelių rankenėlės ir truputį jas praverdama. - Nes,
kiek girdžiu, tu visai nenori būti su manimi.
- Juk sakiau, kad pasiilgau viso to. O ne kad man tai nepa­
tiko.
Taileris persilenkia per mane, pasiekia dureles ir vėl už­
trenkia.

189
Jo ranka brūkšteli man per krūtinę; turiu prikąsti apatinę
lūpą ir sulaikyti kvėpavimą, kad nesureaguočiau. Jis uždeda
rankas ant vairo ir vypteli.
Važiuojame į Portlando centrą; puiku, kad Portlande, kitaip
nei Los Andžele, rytais nesusidaro baisių spūsčių. Žinoma, rie
dame kiek lėčiau, bet netenka stoviniuoti, nes priemiesčiuose
gyvenantys žmonės dažniausiai renkasi traukinį arba sėda ant
dviračio. Tai lemia mažesnį automobilių srautą gatvėse.
Kelionė trunka mažiau nei dvidešimt minučių. Puiki dienos
pradžia; atsidūrusi gyvame ir margame miesto centre pasijun­
tu dar geriau.
Turbūt gyvenimas Portlande man buvo savaime supranta­
mas dalykas, nes nepamenu, kad būčiau džiaugusis jo keistu­
mu, kaip džiaugiuosi dabar. Šis miestas turi savo privalumų ir
trūkumų, tai akivaizdu, mums nardant tarp pastatų, kuriuose
įsikūrę šimtai parduotuvių, alinių, kino teatrų su alumi ir strip­
tizo klubų. Šiuose rajonuose gali ilgiausiai ieškoti greitojo mai­
tinimo užeigų tinklo, čia restoranams nusispjauti į gliuteną, čia
laisvai klajoja benamiai, čia automobilio vairavimas nelaikomas
kietuolio požymiu, ir žmonės vaikšto kur panorėję. Pravažiuo­
jame „Powell’s", didžiausią pasaulyje nepriklausomą knygyną.
Kitados jame praleisdavau po kelias valandas rausdamasi tarp
milijono knygų ir ieškodama vadovėlių dešimtai klasei.
Tada Portlandas man atrodė nevykęs, nuobodus ir tikrai
suknistai kvanktelėjęs miestas.
Jis tebėra kvanktelėjęs. Tik jau nebeatrodo toks nevykęs.
Tiesą sakant, atrodo šaunus.
Pastatę automobilį pusę dešimtos jau einame gatve. Iš pra­
džių jaučiuosi kiek susikausčiusi; nors man viskas čia pažįsta­
ma, esu vedama Tailerio ir manau, kad tai neteisinga. Turėtų
būti atvirkščiai.

190
- Žinai, - sako jis, - Portlande ne taip blogai, kaip esi pa­
sakojusi.
Nenoriu pripažinti, kad jis teisus, kad klydau pasakodama
apie Portlandą kaip apie blogiausią pasaulio miestą, tad tiesiog
trukteliu pečiais ir žingsniuoju toliau. Kai pereiname dvi gat­
ves, staiga susigaudau, kurioje miesto dalyje esame. Pionierių
aikštėje.
Taileriui pasukus kairėn, už kampo, atkišu ranką ir trukteliu
ji atgal.
- Portlando svetainė, - nejučia sumurmu.
- Aha, - atsako jis. - Žinau.
Piktai dėbteliu į Tailerį. Žinoma, juokais, bet jaučiuosi su­
irzusi. Gal ir paika šitaip savintis Portlandą; man dar reikia
priprasti, kad jis vadina šį miestą savo namais, nors iš tiesų čia
mano namai.
Stovime ties gatvių sankirta šalia „Nordstrom“. Taileris tyli,
o aš apsižvalgau po aikštę. Ji laikoma viena įdomiausių pasau­
lyje, visiškai tam pritariu. Pionierių aikštę juosia keturios ga­
tvės, jos vidurys lyg amfiteatras. Ant plytų, kuriomis išklotas
grindinys, užrašyta tūkstančiai vardų. Kitaip nei Holivude,
Portlande nereikia būti garsiam, kad tavo vardas būtų įspaus­
tas ant žemės. Užtenka susimokėti.
Man labai patikdavo ateiti čia, kol gyvenome šiame mies­
te. Aikštėje visada kas nors vyksta, kaip antai, praėjus savaitei
po Padėkos dienos, įžiebiama didžiulė Kalėdų eglė, į šį ren­
ginį mama su tėčiu vesdavosi mane kasmet; kiekvieną vasarą
čia vyksta „Kinas ant plytų": pastatomas didžiulis ekranas, ant
laiptų susėda šimtai žmonių, atsineša sudedamąsias kėdes bei
iškylos kilimėlius ir visą vakarą žiūri filmus.
Santa Monikoje yra paplūdimys, molas ir Trečiosios gatvės
promenada, užtat Portlandas turi Vilametą, Hudo kalną ir Pio-

191
nierių aikštę. Šie visiškai skirtingi miestai atrodo nutolę per
šviesmečius, bet kiekvienas iš jų yra savitas.
- Šaunu, tiesa? - klausia Taileris. Jis vėl užsidėjęs akinius,
tad negaliu matyti akių išraiškos, metusi niekinamą žvilgsnį.
Ko gero, kartais jis užsimiršta, kad pragyvenau čia šešiolika
metų. - Jei norėsi, galėsim dar čia ateiti. Gal kurią nors kitą
savaitės dieną, kai būsim laisvi.
Žengiu kelis žingsnius artyn, kad stovėčiau tiesiai priešais
jį, ir kilsteliu smakrą.
- Kai būsim laisvi? - pakartoju.
- Kai aš būsiu laisvas, - pasitaiso jis ir pajudina akinius, kad
šie patogiai gulėtų ant nosies. - Kaip sakiau, ne visiems atosto­
gos. O dabar jau galėtume gurkštelėti kavos?
- Taip, taip, - skubiai palinkčioju galvą ir paskutinį kartą
žvilgteliu sau per petį. - Žinoma.
Pasukame už kampo ir neilgai trukus sustojame prie kitos
gatvės. Priešais mus matyti kavinukės durys. Čia nesu gėrusi
kavos; nors mes, portlandiečiai, dėl jos gyvename, šiame mies­
te tiesiog per daug kavinių, visoms joms aplankyti neužtenka
laiko.
- Pamiršk „Refinery“, - sako Taileris. - Šiai vietai nėra ly­
gių. Nors gal esu šališkas. - Jis sukikena ir atidaro duris, nu­
siimdamas akinius. Negaliu susilaikyti nenusišypsojusi, kai
pamatau jį laikant duris atdaras ir praleidžiant mane pirmą.
Taileris visada taip elgiasi, kiek pamenu, ir nė karto nebuvo
užsimiršęs.
Viduje miela, ne itin erdvu, bet jauku, kaip ir turėtų būti vi­
sose kavinėse. Nemaža žmonių, eilė iki pat durų. Be abejonės,
tai užsukusieji išsinešti kavos pakeliui į darbą.
Taileris užkiša akinius už flanelinių marškinių apykaklės ir
susiranda piniginę.

192
- Labai karštos vanilinės latės su karamele, tiesa?
Jis žvilgteli į mane savo subtiliu, paslaptingu žvilgsniu, vi-
•oip stengdamasis susilaikyti nesišypsojęs.
Spoksau į jį ir tikiuosi, kad mane krečiantis šiurpas neatsi­
spindi veide.
- Atsimeni, ką esu linkusi užsisakyti?
- Ne taip jau sunku.
- įsivaizduoju. - Nužvelgiu lankytojų eilę ir darbuotojus
už prekystalio, tada savo kūną. Nors vilkiu džemperį, vis tiek
prisimenu, kad esu pastambėjusi. - Gal šiandien apsieisiu be
karamelės, - sakau Taileriui. Kažin, ar nuo to kas pasikeis, bet
bent jau nesijausiu tokia kalta, kad geriu latę.
- Gerai. - Jis apžvelgia ankštokas patalpas ir linkteli į sta­
liuką prie didelio lango, atsiveriančio į gatvę. - Užimsi vietas?
Aš nupirksiu gėrimų.
Lekiu prie staliuko ir klesteliu ant kėdės. Paprastai mėgstu
sėdėti veidu į langą, jei tik išeina, nes man patinka žiūrėti į
žmones, bet šiandien noriu matyti Tailerį.
Keisčiausia, kad jis panašus į tikrą Portlando gyventoją,
nors taip neturėtų būti, juk Taileris kilęs iš Los Andželo. Ir vis
dėlto atrodo kaip čia buvęs. Gal dėl marškinių. Gal dėl trijų
dienų barzdos. Gal dėl tatuiruočių ant rankos. Gal dėl to, kad
stovi eilėje prie kavos. Gal dėl atsipalaidavusios, atsainios lai­
kysenos. Nė nežinau, kodėl man dingojasi, lyg jis būtų atsidū­
ręs savo vietoje.
Taileris pradeda kalbėtis su vaikinu, stovinčiu priešais jį;
pokalbis neapsiriboja vien mandagumo frazėmis. Ko gero, vai­
kinas laido sąmojį, nes Taileris porą kartų nusijuokia. Atėjus
eilei jis kalbasi ir su kavaviriu, jaunu vaikinu su daugybe auska­
rų veide. Juodu pasisveikina sudauždami kumščius ir nusišyp­
so lyg seni draugai, o aš suprantu, kad Taileris tikriausiai yra

193
vienas geriausių kavinės lankytojų. Gal kasdien čia ateina, nes
nesiliauja kalbėtis per kavos virimo aparatus su kavaviriu, kol
šis taiso mums gėrimus. Galiausiai Taileris gauna du puodelius
išsinešti, pasisuka į mane ir atkiša vieną iš jų. Kavavirys pakelia
antakius, plačiai nusišypso ir iškėlęs ranką pamojuoja.
Iš panikos skubu atsakyti mojavimu, tarsi norėčiau pasaky
ti: nežinau, kas esi ir kodėl man mojuoji, bet būtų nemandagu
neatmojuoti. Laimė, Taileris nusijuokia ir ateina pas mane, pa
deda mano puodelį ant stalo ir atsisėda ant kėdės priešais.
- Kas ten toks? - klausiu.
- Mikis, - Taileris linkteli baro pusėn. - Viską apie tavi*
žino. Prašė pasakyti, kad džiaugiasi galiausiai tave išvydęs.
Vėl žvilgteliu į prekystalį. Nors Mikis dirba prie espreso
aparato, vis tiek suspėja parodyti man iškeltus nykščius. Kuo
greičiausiai nusuku akis ir žiūriu į Tailerį. Sakyčiau, keista, kad
jis pasakoja apie mane kavaviriams, bet nusprendžiu neklau
sinėti. Verčiau linkteliu į vaikiną, stovėjusį eilėje priešais jį, o
vieną sau sėdintį prie staliuko kitame kavinės kampe.
- O anas bičas? Kas jis?
Taileris paseka mano žvilgsnį ir nusišypso.
- Rodžeris. Ateina čia kas rytą, visada prieš devynias. Perka
vidutinio dydžio latę be kofeino ir be putos, mėgsta gerti iš
didelio puodelio.
Sumirksiu ir pakeliu antakius.
- Taileri, kas, po galais, čia dedasi?
- O ponia ana ten, - jis linkteli prekystalio pusėn į mote­
rį su arklio uodega ir permesta per petį kuprine, - yra Heter.
Greičiausiai ką tik užsisakė didelį puodelį stiprios mokos su
pienu be putos, bet su braškių sirupu, vanile, grietinėle ir cina­
monu. Su trupučiu cinamono.
Man prireikia vos akimirksnio suvokti tam, kas akivaizdu.

194
- Tu čia dirbi?
Taileris tiesiog nusišypso ir atsilošia į kėdės atkaltę, laikyda­
mas puodelį pirštų galiukais.
- Taigi. Paprastai aš juos aptarnauju.
- Tikrai?
Jis nusijuokia, gurkšteli kavos ir vėl palinksta į priekį, tada
susideda ant stalo alkūnes ir padeda puodelį.
- Tikriau nebūna.
Stebeiliju į jį, pirmiausia pamanau, kad Taileris tiesiog juo­
kauja. Mintis, kad jis pilsto kavą, visiškai neatitinka mano su­
sidaryto įvaizdžio. Kita vertus, o kodėl gi ne? Jis mėgsta kavą,
kaip ir aš. Jo draugiška šypsena. Tam nereikia baigti univer­
siteto. Čia, Portlande, nesunku rasti darbą kavinėje. Juk pusė
„Starbucks" darbuotojų yra studentai. -
- Tai čia pernai ir dirbai? Esi kavavirys?
Mano akys vėl krypsta į prekystalį, kur Mikis ir mergina
zuja nesusidurdami vienas su kitu, tai verda kavą, tai aptar­
nauja lankytojus. Mėginu įsivaizduoti Tailerį. Ką gi, puikiau­
siai galėčiau jį matyti ten, už prekystalio.
- Aha, - atsako Taileris, smiliumi braukydamas per stalą ir
nenuleisdamas nuo manęs akių. - Kiekvieną rytą nuo šešių iki
vidurdienio. Tenka užsidirbti papildomų pinigų.
Jis vėl mane sutrikdo.
- Papildomų? *
- Prie kitos veiklos, - paslaptingai ištaria jis. Supranta, kad
nė nenutuokiu, apie ką jis kalba, ir, manau, jam tai patinka, nes
Jo akys vėl gudriai sužybsi, nors itin stengiasi to neparodyti. -
Turiu suderinti jas abi.
Nespėjusi nė gurkštelėti savo latės, labai susikaupusi klau­
sausi Tailerio.
- Kita veikla?

195
- Aha, dabar ir trauksim kitur. - Jis atsistoja, atstumia kėdy
ir pasiima puodelį. - Čia netoli, - paaiškina, man irgi atsislo
jus. - Tik už poros gatvių. Paprastai po pamainos iškart ke­
liauju ten.
- Dirbi dviejose vietose? - klausiu.
- Ne visai.
Ketinu spėlioti toliau, bet jis iškelia ranką.
- Neklausinėk. Tiesiog luktelėk. Pamatysi.
Užsičiaupiu, nors tiesiog verdu iš nekantrumo. Baisiai ne­
mėgstu nežinoti to, kas labiausiai rūpi. Rodos, Taileris nori
priversti mane kuo ilgiau laukti, nes vėl prieina prie prekys
talio paskutinį kartą pasakyti Mikiui, kad pasimatys rytoj dar
be. O aš imu svarstyti: suknistas reikalas, o ką pati, po galais,
veiksiu rytoj ir visas kitas dienas, kol Taileris dirbs? Vis dėlto
nusprendžiu, kad apie tai pagalvosiu vėliau, nes dabar tegaliu
smalsauti, kurgi Taileris mane nusives.
Laikydami puodelius rankose išeiname laukan ir į mus
tvoksteli saulė. Akimirką pamanau, kad vėl atsidūrėme Niujor­
ko gatvėse, už tūkstančių kilometrų nuo visų pažįstamų, lais­
vi elgtis ir jaustis kaip tik norime. Pasiilgstu tų nerūpestingų
drauge praleistų dienų. Netgi būti Portlande pavojinga, nors
sunku patikėti, kad kas nors po šitiek metų mane prisimintų.
Negaliu susilaikyti nebrūkštelėjusi ranka Taileriui per plašta­
ką. Ir man nepatinka jausmas, kad negerai darau. Visiškai ne­
patinka.
Traukiame į rytus, kur teka Vilametas, dalijantis miestą į
rytinį ir vakarinį, ir suprantu, kad man patinka vėl vaikščioti
po Portlando centrą. Labai gera matyti ne vien parduotuvių
ir restoranų tinklams priklausančias įmones. Už poros gatvių,
kaip Taileris ir sakė, sustojame. Jis rodo į dideles juodas du­
ris tarp tatuiruočių studijos ir drabužių parduotuvės. Daugiau
nieko nematyti, tik tos durys.

196
- Užeikim, - paragina mane Taileris ir gurkštelėjęs kavos
pastumia duris. Prilaikydamas petimi, praleidžia mane per
llcnkstį. Išvystu mažą prieškambarį su laiptais, spėju, vedan-
člitis į antrą aukštą virš tatuiruočių studijos ir parduotuvės.
Dirbtinė šviesa atrodo neįtikimai ryški.
Nors ir anksčiau buvau sutrikusi, dabar visiškai nieko nebe-
nutuokiu. Netgi imu kiek nerimauti.
- Kur mes esam, po galais?
Taileris palipa kelis pakopas, tada sustojęs atsigręžia į mane.
Vypsodamas sako:
- Užlipk ir sužinosi.
Lipu paskui jį nerimastingai kramtydama apatinę lūpą. Ne­
žinau, ko tikėtis, bet pažįstu Portlandą ir spėju, kad ten galėtų
būti bet kas. ■,
Kai užlipame laiptais ir Taileris atidaro antrąsias duris į tai,
ko tikrai nesitikiu išvysti, mane apima nuostaba ir visiškas pa­
lengvėjimas.
į mus iškart plūsteli muzika, bet ne per garsi.
Taileris suima mane už riešo ir patraukia kelis žingsnius į
didelę erdvę, o aš išpučiu akis. Esame didelėje patalpoje ryš­
kiomis raudonomis sienomis, su minkštu juodu kilimu ant
grindų. Čia nemažai žmonių, tikriau, paauglių - vaikinų ir
merginų. Keli susėdę ant ryškių medžiaga apmuštų kėdžių to­
limajame kampe. Kiti susigrūdę prie futbolo ir ledo ritulio sta­
lų patalpos viduryje. Dar keli stoviniuoja prie automatų su gė­
rimais ir užkandžiais ar būriuojasi prie kompiuterių, sustatytų
unt ilgos lentynos palei visą tolimąją siena. Kabo pora plazmi­
nių televizorių; užvertusi galvą į lubas matau, kad jos išrašytos
citatomis ir sakiniais, šūkiais bei maldomis, įkvepiančiomis ir
teikiančiomis viltį.
- Kas čia, Taileri? - vėl pažvelgiu į jį.

197
Jis įdėmiai žvalgosi po patalpą vos šypsodamas, bet išgirdys
mano balsą iškart pasisuka į mane. Rimtos jo akys pamažu su
siranda manąsias.
- Jaunimo grupė.
- Jaunimo grupė? - pakartoju. - Ar ir joje dirbi?
- Čia - ne pelno siekianti organizacija, - lyg tarp kitko pa
sako jis, - atseit turėčiau tai žinoti, nors kalba švelniai. - Ne,
ne dirbu, o jai vadovauju. Savanoriškai, dėl to ir reikia dar vie
no darbo.
Suneriu rankas ir mėginu įsisąmoninti jo žodžius.
- Ši vieta - tavo?
- Tikrai mano.
Tailerio veidą nušviečia šypsena. Jis tuo didžiuojasi, tai ma
tyti iš jos, iš jo balso ir iš akių.
- Ir tvarkaisi čia vienas?
Staiga kažkas pašaukia Tailerį vardu. Tai moteriškas balsas
britišku akcentu; iškart pasigirsta artėjantys per kilimą žings­
niai. Žinau, kas čia ateina, nespėjusi nė atsisukti, šis balsas ne
galėtų būti jokio kito žmogaus. Mane vienu metu užplūsta tiek
daug naujos informacijos, kad imu trikti, kol galiausiai apsi-
gręžiu, išvystu atskubančią Emilę ir man apsvaigsta galva.
ę>
16

l’.milės nemačiau metus, nuo praėjusios vasaros Niujorke. Kai


mudu su Taileriu išskridome į Los Andželą, ji patraukė į Lon­
doną. Tikrai nesitikėjau vėl ją išvysti, bet, pasirodo, klydau, nes
štai ji sveikinasi ir apkabina Tailerį.
- Anksčiau grįžai! - šūkteli atsitraukusi, žvelgdama nuste­
busiomis akimis. - Maniau, tavęs nebus iki rytojaus.
- Prireikė mažėliau laiko kai kam įtikinti, kad važiuotų su ma­
nim, - atsako jis, šypteli lūpų kampučiu ir rodo akimis į mane.
- Ak, Idena! Tu tikrai čia! - surinka ji ir tiesiog šoka man į
glėbį. Nuo Emilės dvelkia nuostabiais kvepalais, apkabindama
ji švelniai brūkšteli plaukais man per veidą. Plaukai tamsesni,
nei pamenu, ji irgi mato mano išvaizdos pokyčius, nes atšlijusi
Ir apžiūrėjusi mane klausia: - Pasitrumpinai plaukus?
- Jau seniai, - sumurmu, nužiūriu savo plaukų galiukus ir
perbraukiu ranka. Vėl pakėlusi akis į Emilę papurtau galvą: -
Ką tu čia veiki?
- Savanoriauju, - atsako ji. - Padedu Taileriui jau keli mė­
nesiai.
Dabar jis atrodo sutrikęs, neramiai pačiupinėja savo akinius
nuo saulės ir atsistoja šalia Emilės, priešais mane. Taileriui ne­
būdinga drovėtis.

199
- Vieną dieną suvokiau nebegalįs tvarkytis vienas, tad pa
skambinau Emilei ir pasakiau: sveika, gal nori vėl atvažiuoti |
Valstijas ir pagyventi Portlande?
- O aš, žinoma, kaipmat sutikau, - sako ji ir akinamai nu
sišypso Taileriui. Neįprasta matyti juodu tokius išdidžius, bet
anaiptol nepasipūtusius. - Tai geriausias mano sprendimas,
žinoma, be kelionių ir pernykščių susitikimų.
- Tai judu abu gyvenot Portlande? - klausiu. Žiūriu į Emilę.
Net tik Taileris man nieko nesakė, bet ir ji. Nė vienam iš jų
nedingtelėjo pasakyti man apie tai; pasijuntu žmogumi, kuriuo
nepasitikima. - Ir nieko man nesakei?
Širdį nusmelkia nuoskauda, bet mėginu išlikti rami.
Emilės šypsena nyksta, akys apsiblausia, lyg ji prašytų atlei­
dimo. Tada ji staiga atlošia galvą ir užsidengia veidą rankomis.
- A, suprantu. Atsiprašau. Taileris nenorėjo, kad sakyčiau,
juk būtum paklausus, ką čia veikiu, ir man būtų tekę meluoti, -
išberia ji.
Akimirką pagalvojusi suprantu: Taileriui reikėjo erdvės.
Man aišku, kodėl jis niekam nenorėjo sakyti, kur yra. Bet ne­
suvokiu, kodėl man nepasakojo, ką veikia. Galėjo atsiųsti bent
žinutę, vienintelę prakeiktą žinutę, parašyti, kad viskas gerai
klojasi ir kad jis gerai jaučiasi, nes praėjusiais metais ką nors
sužinodavau tik iš Elos. Ji vis sumanydavo, kaip pasidalyti nau­
jienomis per kasdienius pokalbius, kai šalia nebūdavo tėčio.
Niekada neatrodydavo susirūpinusi dėl Tailerio, tad, spėju,
visada žinojo, kad jam einasi gerai. Kai jis pradėjo skambinti
man, buvo gerokai per vėlu. Mano neapykanta jam buvo tokia
stipri, kad neprisiversdavau atsiliepti. Jei būčiau atsiliepusi, gal
jis būtų man papasakojęs visa, ką pasakoja dabar. Gal?
Galiausiai susivokiu, kad iki šiol nieko neatsakiau Emilei,
nes Taileris žingteli į mane ir paklausia:

200
- Kaip tu?
- Tiesiog... - papurtau galvą spausdama ranką prie skruos­
to. - Nesuprantu, Taileri.
Emilės žvilgsnis laksto nuo jo prie manęs, ji paėjėją į šalį.
- Leisiu jums pasikalbėti, - sumurma tuo savo akcentu,
veide matyti švelnumas. - Tikrai džiaugiuosi, kad atvažiavai,
Idena. Pasikalbėsim vėliau, gerai?
Linkteliu, o ji nueina sau. Matau, kaip ima kalbėtis su bū­
reliu merginų, sustojusių kampe prie saldumynų automatų,
juokauja ir šypsosi joms lyg geriausioms draugėms, nors šios,
mano manymu, ne vyresnės už devintokes.
Pasisukusi į Tailerį klausiu:
- Tai ką gi tu čia darai?
- Ateik. - Jis linkteli į duris tolimajame patalpos kampe.
Vis dar laikome rankose po puodelį kavos, tad jis imą mane už
laisvosios rankos ir atsargiai veda per kilimą.
Mums beeinant, atsargiai prisiartina jaunas vaikinas, ne vy­
resnis nei šešiolikmetis. Jaudindamasis atsismaukia džempe­
rio rankoves ir prabyla:
- Sveikas, Taileri. Emilė sakė, kad negrįši iki rytojaus.
- Aha, taip, - atsako Taileris. Sustojame prie pat tų durų,
bet jis nepaleidžia mano rankos, nors dar pernai būtų paleidęs
tą pačią akimirką, kai kas nors būtų priėjęs prie mūsų. Keista
stovėti čia, tarp žmonių, susikibus už rankų. Galėčiau prie to
priprasti ir nesijausti kalta. - J miestą grįžau vakar. Gal turi
žinių apie mamą?
- Dar ne. - Vaikis žvilgteli į duris ir gūžteli pečiais. - Tėtis
vėliau paskambins, kai baigsis operacija.
- Tai gerai, - atsako Taileris. - Visai netrukus ateisiu su
tavim pasikalbėti, tvarka? O čia - Idena, - jis paleidžia mano
ranką ir apkabina mane per pečius visiškai paprastai ir lengvai.

201
Sunku galvoti apie ką nors kita nei apie šiuos nesibaigiančius
jo prisilietimus, bet prisiverčiu žiūrėti į vaikį, stovintį priešais.
- Labas, - pratariu kuo maloniausiai nusišypsodama.
Jis nieko neatsako, tik linkteli į grindis, nusisuka ir nueina
prie kompiuterių.
- Čia Braisas, - paaiškina Taileris, nugara įsiremdamas į
duris ir jas atstumdamas. - Jo mama pastarąsias porą savaičių
guli ligoninėje, tad jis sėdi čia, kad kuo nors užsiimtų. Braisas
labai drovus.
Paskui Tailerį įeinu į mažesnę patalpą. Tai biuras. Jo vidu­
ryje stovi didžiulis ąžuolinis stalas, už jo - juoda odinė regu­
liuojamoji kėdė. Grindys iš kietmedžio, sienos raudonos kaip
ir anoje patalpoje. Ant vienos iš jų prikabinta lentynų, jose su­
krauti segtuvai.
Taileris uždaro duris, paima iš manęs puodelį kavos, pade­
da ant stalo ir paragina mane atsisėsti.
Mesteliu į jį klausiamą žvilgsnį.
- Sėskis, pasikalbėsim, - jis švelniai nusijuokia.
Kiek padvejojusi atsisėdu. Kėdė labai patogi. Kartą kitą ap­
sisuku aplink ir pasisūpuoju pirmyn atgal, pritariamai linkčio­
dama.
- Čia miela, - pasakau.
Taileris sukikena ir nustumia popierių šūsnį, kad galėtų pri­
sėsti ant stalo kampo. Atrodo toks profesionalus tarsi advoka­
tas ar direktorius, tuoj užpilsiantis mane informacija.
Jis nuima dangtelį nuo puodelio ir gerokai gurkšteli kavos.
- Taigi, - sako man, - sveika atvykusi į manąją ne pelno
siekiančią organizaciją. Vasarą dirbam kasdien nuo aštuonių
valandų iki dešimtos vakaro. Emilė čia būna nuo aštuonių iki
penkių. Aš pasirodau vidurdienį po pamainos kavinėje ir būnu
iki dešimtos, kitaip tariant, čia visada esti kuris nors iš mūsų

202
or net mes abu, padedami kelių savanorių. O ką darom? - Jo
šypsena paplatėja, akys nušvinta. - Galima tiesiog čia ateiti
Ir pasikalbėti su mumis, jei reikia. Ateina visokiausių vaikų -
nuo šeštokų iki dvyliktokų. Dėl įvairiausių priežasčių. Kai ku­
rie nori čia surasti draugų. Kiti ieškovietos susibarus tėvams,
nenorėdami būtų namie. Treti užsukatiesiog pasišnekėti. Ma­
nau, jiems tinka tai, kad mes patys tikdvidešimtmečiai, o ne
kokie nors pusamžiai tėvai, aiškinantys, kas gerai ir kas blogai.
Turbūt jiems lengviau kalbėtis su mumis, esantiems arčiau jų
lygio.
Linkteliu klausydama jo žodžių, bet nespėju įterpti klausi­
mo, nes Taileris kalba toliau:
- Žinai, kas nuostabiausia? - Jis žvilgteli žemyn, paima
puodelio dangtelį ir ima sukioti rankose'. - Čia užsuka toks
dešimtokas Aleksas, sėdi dienų dienas. Prieš porą mėnesių
vėlų penktadienio vakarą gavau jo žinutę, jau susiruošęs išei­
ti. Aleksas atsidūrė kažkokiuose namuose su būreliu vaikinų,
kurių gerai nepažinojo, ir turėjo ten nakvoti, bet jie pradė­
jo traukti LSD tabletes, o jis yra geras vaikis. Nusprendė ten
nepasilikti, bet dar neturi vairuotojo pažymėjimo, nenorėjo
skambinti tėčiui, tad paskambino man. Nuvažiavau ir jį pasi­
ėmiau, bet jis nenorėjo grįžti namo, nes tėvai būtų ėmę klau­
sinėti, kodėl grįžo. Taigi nakvojo pas mane. - Taileris liaujasi
žaidęs dangteliu ir pažvelgia į manenebešypsodamas. Jo lūpos
sučiauptos, žvilgsnis švelnus, bet bemaž skausmingas; kažin,
ar esu tokį mačiusi. - Turbūt kaiptiktada supratau: ė, žiūrėkit,
darau šį tą gero. - Taileris nudelbia akis sau į kojas, o aš bukai
spoksau į jį ir svarstau, ar įmanoma, kad žmogus taip suaug­
tų, taip pasikeistų, taptų toks... tokspakilus. Ir suprantu, kad
geresnio žmogaus vadovauti šiai grupei ir būti negali. Taileris
daug patyrė: smurtą ir priklausomybę nuo narkotikų, šeimos

203
iširimą ir ydingus santykius, jis jautėsi vienišas ir apsimetinėjo,
kad viskas gerai. Jis supranta, ką tenka patirti kai kuriems iš šių
vaikų. Žino, kaip jie jaučiasi.
- Čia stengiamės kurti gerą aplinką, - sako atsistodamas. -
Kad būtų galima ateiti prasiblaškyti, gauti patarimą, pasilinks­
minti. Emilė mūsų centrą vadina saugia priebėga.
- Išties nuostabu, - nuoširdžiai pagiriu. Vis dėlto mano
nuotaika būtų kitokia, jei Taileris būtų viską pasakęs anksčiau,
gerokai anksčiau. Gal nebūčiau taip pykusi, gal būčiau geriau jį
supratusi. Gal nebūtų tekę dvylika mėnesių spėlioti, kas gi čia
dedasi. - Ar tavo mama žino apie tai?
- Didumą žino. - Taileris atsuka man nugarą, eina prie
spintelės biuro kampe ir atidaro viršutinį stalčių. Kurį laiką
rausęsis po bylas ištraukia segtuvą, atverčia, peržiūri jo turinį
ir per petį žvilgteli į mane. - Visko jai nesakau. Apie kai ką
visada nutyliu.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui apie tai, ko nežinai ir tu, - jis šypteli ir uždaro
stalčių, pasiima puodelį kavos ir vėl atsigręžia į mane. - Bet tau
ketinu pasakyti. Tik pirmiau turiu parinkti žodžius.
Su kėde pavažiuoju per kilimą ir atsistojusi prieinu prie Tai-
lerio.
- Šitaip suknistai kalbėdamas verti mane nervintis. Ar su­
pranti?
Jis vypteli.
- Prisiimu kaltę.
Pasigirsta atsargus beldimas į duris, jos šiek tiek prasiveria.
Pro plyšį žvilgteli Emilė.
- Netrukdau?
Nors ir nesu prie pat Tailerio, nejučia žingteliu atatupsta.
- Ne, - sakau.

204
Emilė atidaro duris ir įeina į biurą, dabar jos plaukai aukš­
tai ant pakaušio suimti į uodegą, siūbuojančią aplink pečius. Ji
įsmeigia akis į Tailerį.
- Braisas tavęs laukia. Visą savaitgalį klausinėjo, kur esi. Ži­
nau, kad tau laisvadienis, bet gal pasikalbėtum su juo?
- Aha, tuoj einu, susirasiu jį.
Taileris žingteli prie durų, bet, rodos, prisimena, kad ir aš
esu čia, nes stabteli ir žvilgteli į mane.
- Kaip, Idena?
Ranka mosteliu į duris.
-Eik.
Prieš išeidamas jis dėkingai man nusišypso. Liekame tik mu­
dvi su Emile. Ji prieina prie manęs švytinčiomis iš pasitenkini­
mo ir laimės akimis. Aš irgi norėčiau patirti tokius jausmus.
- Rimtai, esu labai laiminga, kad tu čia, - sako Emilė imda­
ma mane už rankos ir švelniai išsivesdama į didžiąją patalpą, -
Taip ilgai nesimatėm.
- O aš kuo rimčiausiai sutrikusi, kad radau čia tave, - atsa­
kau. Vis dar negaliu suvokti, kad Emilė yra šalia manęs. - Visą
šį laiką maniau, kad esi namie ir kenti nuo Anglijos orų, kuriais
taip skųsdavaisi.
Emilė nervingai nusijuokia ir vedasi mane prie langų, pro
kuriuos liejasi ryto šviesa.
- Jei atvirai, - atsidūsta ji, - tai namuose buvo labai sun­
ku; taigi niekaip negalėjau atsisakyti, kai paskambino Taileris
ir paprašė pasvarstyti, ar nenorėčiau atvažiuoti jam padėti per
vasarą. Man prireikė kelių mėnesių, kad sutvarkyčiau reikalus,
bet galiausiai atskridau.
- Tiesiog ėmei ir vėl atsiradai?
Ji gūžteli, atsisėda ant palangės ir sukryžiuoja kojas. Aš irgi
atsisėdu šalia jos, ant mūsų liejasi saulė.

205
- Vis tiek nieko gero neveikiau, - pripažįsta ji ir užsikiša
kelias plaukų sruogeles už ausies. - Jaučiausi kaip Taileris. Kai
grįžti namo po visų kelionių ir susitikimų, susiduri su tikrove
ir klausi savęs: po velnių, o kas dabar? Kai Taileris paskam
bino, taip klaikiai nuobodžiavau dirbdama kasininke „Tesco"
parduotuvėje, kad tikrai nesunkiai apsisprendžiau susikrauti
daiktus ir atskristi jam į pagalbą. Kol kas žiūriu, kad man čia
patinka labiau nei Niujorke.
- Rimtai?
- Šis miestas didelis, bet jame esama mažo miestelio dva­
sios, - aiškina ji. - Nedažnai taip būna.
Pritardama linkteliu, paskui pažvelgiu į patalpoje esančius
paauglius. Keli jų šnairuoja į mudvi, greičiausia spėlioja, kas gi
aš tokia. Dar keli, regis, ką tik atėjo.
Tegaliu stebėtis šita erdve, visomis čia įdiegtomis technolo­
gijomis ir tuo, kad ši vieta taip traukia vaikus. Gerokai nuste­
bau sužinojusi, kad Taileris pernai užsiėmė kaip tik šia veikla,
bet man tai patinka. Geras jausmas. Gera žinoti, kad jis darė
gerus darbus, gyveno, kaip dera gyventi, nuveikė kai ką pras­
minga.
Stebėdama patalpą pasakau, kas man rūpi:
- Ir kaip tie vaikai jau atsikėlę? Juk vasara, o dar nėra nė
dešimtos.
- Patikėk manim, kol kas čia palyginti ramu, - nusijuo­
kia ji. - Pamatysi, kas dėsis vidurdienį. Tada čia daugiausia
žmonių.
Akimis susirandu Tailerį, stovintį kitoje patalpos pusėje su
tuo vaikiu Braisu. Atrodo atsipalaidavęs, nuleidęs pečius, vei­
das šiltas ir atviras. Jis linkčioja Braisui kalbant. Žiūrėdama į
Tailerį galiu pasakyti, kad čia iš tiesų jo vieta. Ji pakeitė jį taip,
kad nė įsivaizduoti negalėjau.

206
- Reikėtų pristatyti tave visiems, - nei iš šio, nei iš to sako
Emilė, ir mano žvilgsnis iškart grįžta prie jos. - Dauguma jų
vis tiek jau girdėję apie tave. Žino, jog Taileris pasiėmė kelias
laisvas dienas, kad nuvažiuotų pas tave. - Ji nuslysta nuo pa­
langės ir švelniai nutupia ant kojų. - Bet sakyk, - kalba toliau
įsisprendusi į šonus ir tyrinėdama mane, - kaip nori, kad tave
pristatyčiau? Kaip Tailerio įseserę ar kaip jo... - Ji prikanda lie­
žuvį ir nervingai man šypteli lyg bijodama, kad bus pataikiusi
į skaudžią vietą.
- Kaip įseserę, - atsakau. Kad ir kas būtų tarp mūsų su Tai-
leriu, tikrai nesu ta, kurią galima pavadinti anuo neištartu žo­
džiu. Niekada nebuvau: Ir, jei atsižvelgsime į visas aplinkybes,
lig šiol nesu tikra, kad kada nors būsiu. Net jei tėtis su Džeimiu
galiausiai su tuo susitaikytų, rudenį man vis tiek reikia grįžti į
Čikagą, esančią daugiau nei už trijų tūkstančių kilometrų nuo
čia, nuo Tailerio. Tai atrodo visiškai neįmanoma.
Emilė supratingai linkteli ir nusiveda mane prie artimiau­
sio paauglių pulkelio - kelių mergaičių, susėdusių ant kėdžių
kampe. Pristato mane kaip Ideną, Tailerio įseserę iš Los An-
dželo, nors kilusią iš čia, iš Portlando. Pasigirdus nustebimo
šūksniams ir keliems tyliems pasilabinimams, mergaitės grįžta
prie ankstesnių užsiėmimų, o mes žengiame toliau vis kartoda­
mos tą patį, kol kiekvienas šioje patalpoje sužino mano vardą.
Tada atsilaisvina ir Taileris, atžingsniuoja prie mūsų per ki­
limą, nesiliaudamas šypsotis. Matyti tą jo šypseną išties skau­
du, nė nežinau, kodėl.
- Ką veikiat?
- Visiems pristačiau Ideną, - atsako jam Emilė ir pažiūri į
mus abu. - Rimtai, jums nebūtina čia trintis. Eikit ir kartu pra­
leiskit dieną, o tu, Taileri, negrįžk iki rytojaus, kaip ir buvom
sutarę.

207
Mūsų su Taileriu žvilgsniai susiduria, laukiu, kol jis ką nors
pasakys slapčia vildamasi, jog pritars. Tikrai sutikčiau su juo
praleisti dieną tik dviese. Juk dėl to ir atvažiavau į Portland;).
Norėjau sužinoti, ar dar kas nors tarp mūsų liko, ir sulig kie
kviena diena, pradedant ketvirtadieniu, sulig kiekviena valanda
ir kiekviena minute man vis labiau aiškėja, kad liko. Atvažiavau
sužinoti, ar verta tai išsaugoti, ir manau, kad galbūt verta.
- Tu teisi, - atsako Taileris. Įsikandu žandą, kad neišsiviep
čiau kaip kvailė. Laimė, jis nieko nemato, nes klausia Emilės: -
Ar tikrai susitvarkysi?
- Prašyčiau, - atšauna ji, - juk susitvarkiau visą savaitgalį.
Visi trys trumpai prajunkame ir atsisveikiname iki rytojaus.
Emilė nueina, o mudu su Taileriu sukame prie laukujų
durų. Jis eina lėtai, rankomis mosuodamas palei šonus. Labai
gundantis vaizdas. Sumautai gundantis.
- Gal nori nueiti į kokią nors ypatingą vietą?
Išgirdusi jo klausimą atitraukiu akis nuo gyslų jam ant ran­
kų ir meldžiuosi, kad nepastebėtų raustančių mano skruostų.
- Kad gal ne, - sumurmu, nunarinu galvą ir užsileidžiu
plaukus ant veido, kad Taileris jo nematytų.
- Turiu vieną sumanymą, - išberia jis žvaliu balsu.
Smalsiai pažvelgiu į jį.
- Ir kas tai būtų?
- Parodysiu.
Tailerio akys šelmiškai blyksteli, jis atidaro duris, o aš pasi­
suku pasiruošusi lipti laiptais žemyn.
Bet nenulipu nė vienos pakopos, nes nespėjusi nė pajudė­
ti su kažkuo susiduriu. Tai kažkoks tvirtas kūnas, veikiausiai
žmogaus, turbūt kokio nors jaunuolio, per greitai lekiančio
laiptais aukštyn.

208
Tą pačią akimirką atsitraukiu atgal ir kuo greičiausiai su­
murmu atsiprašymą.
Taileris ima mane už rankos ir pavedėja į šoną, pats žingteli
| priekį, o aš galiausiai pakeliu akis į tą vargšą jaunuolį, kurio
Vos nenustūmiau nuo laiptų. Visiškai priblokšta matau, kad jis
visai ne jaunuolis.
liesą sakant, netoli laiptų viršaus, vos už kelių centimetrų
nuo mūsų stovi suaugęs žmogus, vyras, taip pakėlęs antakius
Iš nuostabos, kad šie kone siekia tamsius plaukus. Jo rankoje
tvirtai suspaustas portfelis, ant riešo blizga auksinis laikrodis,
marškiniai tvarkingai sukišti į kelnes, kaklaraištis atlaisvintas.
Pamanau, kad vyras bus supainiojęs adresą, juk čia jaunimo
grupė, o ne konferencijų centras ar koks biuras, bet prabyla
Taileris, ir tada paaiškėja, kad jis ne prašalaitis.
- Ką čia veiki? - klausia Taileris lyg ir neramiu, bet gal vei­
kiau sutrikusiu balsu. - Juk turėjai atskristi tik kitą penktadienį.
Vyras, dar ganėtinai jaunas, gal artėjantis prie keturiasde­
šimtmečio, žvilgteli į rankoje laikomą portfelį ir kilsteli jį.
- Buhalteris baigė rengti ataskaitą anksčiau, tad, sakau, už­
eisiu ir užnešiu. - Jis kalba stebėtinai tyliai, nors atrodo tikras
stipruolis, ir kažkas švariai nuskustame jo veide traukia mano
žvilgsnį. - O aš galėčiau paklausti, ką pats čia veiki. Negi nebu­
vai išvažiavęs namo kelioms dienoms?
- Buvau, bet vakar vakare grįžau.
Sutrikęs Taileris pašiūruoja pėdomis grindis ir nervingai
susikiša rankas į priekines džinsų kišenes. Vyrui įdėmiai dirs­
telėjus į mane, matau, kaip Taileris nuryja gumulą gerklėje,
tada prisiverčia ištarti:
- Čia Idena.
- A, - atsako vyras, tyrinėdamas mane, mano veidą, ir
droviai šyptelėdamas. Aš irgi spoksau į jį, bet ne iš smalsu-

209
mo, o tiesiog negaliu atplėšti akių. Vyras traukte traukia manu
žvilgsnį, o man pamažu ima gniaužti paširdžius stebeilijanti?* |
jo įdegusią odą, tamsius plaukus ir skaisčias akis, kurios, pas!
rodo, yra smaragdinės, nors iš pirmo žvilgsnio to nepastebį
jau. Šis vyras man atrodo pažįstamas, neįmanoma nuneigti )u
panašumo į kitą čia stovintį žmogų.
- Idena, o čia... - Tailerio balsas nutrūksta, jis dar kartą nu
ryja seilę ir trūksmingai atsikvepia. Prireikia akimirksnio, kad
susivaldytų ir įveiktų staiga apėmusį nerimą. Žinau, ką paša
kys, jam dar nepravėrus burnos. - Čia mano tėtis.
17

Garsiai pasakau, tiesiog išrėkiu:


- Po galais!
Tarsi gindamasi nejučia traukiuosi atgal, arčiau Tailerio,
toliau nuo priešais stovinčio vyro. To, kurio per pastaruosius
kelerius metus išmokau nekęsti. Mane taip pykina, kad turiu
sulaikyti kvėpavimą, antraip apsivemčiau. Mintys sumišusios,
negaliu protauti. Esu be galo sutrikusi, visiškai priblokšta ir ap­
stulbusi.
Galiausiai mano galvoje kirba vienintelė mintis: po galais!
Po galais! Po galais! Nes nežinau, kodėl tas vyras čia. Kodėl jis
Portlande, kodėl šiame pastate, kodėl stovi priešais mus.
- Viską paaiškinsiu, - berte išberia Taileris, pasisukdamas
tiesiai į mane. Tarsi matydamas mano galvoje kirbančius klau­
simus, kaip aš matau jo įtampą ir nerimą. Ir vėl aiškinsis, pa­
manau. Kai tik man atrodo, kad štai jau viską žinau, pasirodo,
dar esama dalykų, kurių paminėti jis nesiteikė.
- Dar jai nesakei? - paklausia jo tėtis. Ir vėl pamanau: po
galais! Jo balsas nustebęs, kai pažvelgiu į jį nekęsdama kiekvie­
nos jo kūno ląstelės, žaliose akyse irgi matau nuostabą. Tas vy­
ras neatrodo kaip nusikaltėlis, kokį jį įsivaizdavau. Jis atrodo
gerai. Tikrai nesitikėjau kada nors jį pamatyti, bet jei ir būčiau

211
apie tai galvojusi, nebūčiau numaniusi, kad jis toks paprastas,
Tikėčiausi nuožmaus žvilgsnio, nubrozdintų krumplių ir nuo
lat perkreiptų lūpų. Tikėjausi, kad jis atrodys kaip žmogus, go
bantis skriausti kitą žmogų. Bet jis atrodo kaip žmogus, vertas
pagarbos, ir šitai dar blogiau.
- Ketinau pasakyti, - tyliai ištaria Taileris, užsimerkia ir
prispaudęs delną prie veido pasitrina dešinį smilkinį. Tada pri
duria: - Maniau, kad turiu laiko iki kitos savaitės.
- Ką gi, - sako priešais stovintis šiknius, - atsiprašau, kad
taip netikėtai užsukau. - Jis pasikiša portfelį po pažastimi ir
vėl pažvelgia į mane šiltai, draugiškai šypsodamas. Tai siutina
užvis labiausiai. - Piteris, - prisistato man ir linkteli galvą.
- Žinau, kas jūs, - atšaunu. Mano balse girdėti pasibjaurė
jimas, mano žvilgsnis nuožmus. Nekenčiu šito vyro ir tiesiog
negaliu prisiversti jo toleruoti, būti jam maloni. Jis nenusipel­
nė mano pagarbos, niekada jos nesulauks iš manęs.
- Kas čia, po galais, dedasi, Taileri? - Kai vėl šaunu į jį
žvilgsnį, jis, rodo, norėtų prasmegti skradžiai. Iš veido aiškiau­
siai matyti, kaip nepatogiai jaučiasi.
- Tai gal užeisiu vėliau... - sako Piteris, iškelia ranką lyg pa­
siduodamas ir atsitraukia. Vyras raukosi, rodos, jam nejauku
dėl įtampos aplinkui. O gal dėl mano pykčio. Turbūt pirmasis
jo įspūdis apie mane ne per geriausias, bet man tai visai nerūpi.
- Ne, - nesutinka Taileris atitraukdamas ranką nuo veido,
atsitiesdamas ir pratisai iškvėpdamas, jo pečiai platūs, jis iš­
pučia krūtinę. - Perduok tuos popierius Emilei, - sako tėčiui
tvirtai į jį žvelgdamas, tai keisčiausia, ką esu regėjusi jį darant,
bet man labai patinka. Jis valdo balsą, žvilgsnį, laikyseną ir,
mano nuostabai, atrodo stipresnis už Piterį, todėl man darosi
ramiau. - Idena, eime.

212
Taileris kaipmat susiranda mano ranką, jo pirštai susipina
•U manaisiais, lyg visada būtų ten buvę. Jis skubiai nutempia
mane laiptais žemyn, o aš metu per petį paskutinį žvilgsnį į jo
tėtį ir matau, kaip šis nulydi mus žvilgsniu ir persibraukia ran­
ka plaukus lygiai taip kaip sūnus. Sugriežiu dantimis, o Taile­
ris ištraukia mane į lauką, ant šaligatvio, ir mums už nugaros
užsitrenkia durys.
Stoviniuojame gatvėje žvelgdami vienas į kitą, o pro šalį
eina praeiviai. Taileris giliai kvėpuoja, jo ranka dar tvirčiau
spaudžia manąją. Galiausiai jis atsišlieja į tatuiruočių studijos
langą, atsisėda ant palangės ir prisitraukia mane arčiau. Kai
pažvelgia į mane, jo žvilgsnyje sumišusi tokia begalė jausmų,
lygjis visai nebesuvoktų pats savęs.
- Štai ko nepasakiau mamai, - sušnabžda ir dar tyliau pri­
duria, - ir tau.
- Ką? - klausiu ištraukdama delną jam iš saujos ir sunerda-
ma rankas ant krūtinės. - Visiškai nesuprantu, kas čia dedasi.
Prašau tiesiog pasakyti, ką, po galais, čia veikia tavo tėtis.
- Nori trumpai? - Taileris sunkiai nuryja seilę. - Jis grįžo į
mano gyvenimą nuo rugsėjo.
Kvėpteliu oro, mano kaktoje brėžiasi gilios nustebimo
raukšlės. Pamažu atpalaiduoju rankas ir nuleidžiu prie šonų.
Prireikia didžiulių pastangų, kad išlikčiau rami.
- Kodėl?.. - klausiu. Nesuprantu jo, todėl jaučiuosi suirzu­
si. Tiesiog negaliu suvokti, kaip Taileris leido, kad tai įvyktų.
Mano galva labai sunki, lyg skęsčiau klausimų, į kuriuos būtina
atsakyti, jūroje. - Kaip?
Taileris atsitiesia, jo akys laksto iš kairės į dešinę, jis atsar­
giai nužvelgia pro šalį einančius žmones. Tada užpakalinėje
džinsų kišenėje susiranda automobilio raktelius ir suspaudžia
kumštyje, tvirtai sučiaupdamas lūpas.

213
- Eime prie automobilio, - tarsteli pajudėdamas iš vietos.
Žingsniuoja sparčiai, laisvąja ranka vėl susiradęs manąją. Esu
visiškai priblokšta ir negaliu patikėti tuo, kas dedasi, todėl no
patiriu džiugaus jausmo, kad jo oda liečiasi prie manosios. -
Negaliu visko tau išpasakoti čia.
Nebežinau, ką ir manyti, kol grįžtame iki automobilių aikš
teles. Beveik nežiūriu, kur einu, mano žvilgsnis tuščias, abc
jingai leidžiuosi vedama Tailerio atgal pro kavinę, kurioje jis
dirba, paskui per Pionierių aikštę. Į nieką nesidairau. Tegaliu
mirkčioti, o mano mintys laksto kitur. Klausimai, klausimai,
daugybė klausimų, ir į visus juos turiu gauti atsakymus, kad
suvokčiau, kas dedasi. Vis dėlto pats svarbiausias klausimas
negali laukti, kol prieisime automobilį.
Žvilgtelėjusi aukštyn į Tailerį paprasčiausiai klausiu:
- Kaip tu... Kaip tu jautiesi?
Jis iškart pažvelgia žemyn į mane. Visai neatrodo paklaikęs,
kad susidūrė su tėčiu, - aišku, kad juodu susitinka nebe pirmą
kartą, - tik be galo sutrikęs.
- Viskas gerai, - atsako man. - Tiesiog nebuvau... pasi­
ruošęs.
Jis vėl nusuka žvilgsnį ir pradeda nykščiu švelniai brėžti aps­
kritimus man ant plaštakos. Iš pradžių pamanau, kad taip daro
norėdamas mane patikinti, jog viskas ne taip jau beprotiška,
kaip atrodo, paskui suvokiu, kad tiesiog nervinasi. Taileris vis
prikanda lūpą ir lėtai atleidžia, jo akys žvelgia kažkur į tolį, lyg
jis būtų paskendęs mintyse. Galimų jo paaiškinimų sąrašas il­
gėja sulig kiekviena akimirka.
Prieiname daugiaaukštę automobilių aikštelę ir kopiame
laiptais, Taileris taip tvirtai tebelaiko mano ranką, kad užtirps­
ta pirštai. Kad ir koks savimi pasitikintis jis būtų, išties gerokai
nerimauja. Net bijau, kad gali nualpti nuo didžiulių pastangų

214
įveikti jaudulį. Vis dėlto jis pergali save; kai galiausiai pamato­
me jo automobilį, paleidžia mano ranką. Taileris atrakina du­
reles ir taip lėtai sėda prie vairo, kaip dar nesu mačiusi, ir įmeta
raktelius į vieną iš puodelių laikiklių prie prietaisų skydelio. Aš
Irgi įlipu į automobilį, atsisėdu šalia. Čia nėra jokių praeivių,
statinys tuščias ir tylus. Tesame mes. Nekantriai pažvelgiu į jį.
- Kas, po galais, dedasi?
Nuostabu, kad apatinė Tailerio lūpa liko nesukramtyta. Jis
Ilgai spokso į prietaisų skydelį, tada palinksta į priekį ir užsi­
kniaubia ant vairo. Prispaudęs kaktą prie jo, rankomis užsi­
dengia veidą, tad nebematau šio išraiškos.
- Dar nesumaniau, kaip viską papasakoti, - tyliai prisipa­
žįsta jis, - tad turėk kantrybės.
- Tiesiog pasakyk man, Taileri, kodėl tavo tėtis Portlande.
Man tiek tereikia žinoti. Tam dabar ir esame čia, dėl to ši-
kniaus jo tėčio. Vis dar nieko nesuvokiu, o Taileris nieko ne­
paaiškina, tad negaliu suprasti, kodėl jo tėtis yra arčiau nei už
aštuoniasdešimties kilometrų nuo jo.
- Nes jis finansiškai remia jaunimo grupę, - greitai ir gar­
siai atsako jis ir pakelia galvą. Tebėra užsikvempęs ant vairo,
bet pasuka veidą į mane, akių kampučiuose matyti raukšle­
lės. - Tėtis apmoka draudimą, - paaiškina jis. - Sumoka nuo­
mą. Sutvarko visus formalumus. Viskuo pasirūpina, ko nega­
lėčiau sau leisti.
- Ir tiek? - papurtau galvą, susikeliu kojas ant sėdynės ir
sukryžiuoju. Tailerio atsakymai lyg ir ne tokie, kokių tikiuosi.
Bent jau ne visi. - O kaip tai nutiko? Kada ir kaip vėl pradėjai
su juo kalbėtis?
Jis krūpčioja nuo kiekvieno mano klausimo. Pro mus pra­
eina vyras, ieškodamas savo automobilio, ir Taileris kurį laiką

215
žiūri į jį. Palaukia, kol vyras, tarsi galintis nugirsti mūsų pokal­
bį, dingsta iš akių, ir vėl pažvelgia į mane.
- Man nelengva kalbėti, - sako Taileris.
- Tau buvo nelengva pasakyti man tiesą apie jį iš pat pra­
džių, - kuo švelniau primenu jam. Kartais Tailerį reikia spuste­
lėti, kad atsivertų, truputį niuktelėti. - Ir vis dėlto pasakei. Aš
klausausi, gerai?
Tvirtai ir drąsinamai šypteliu - jis turi suprasti, kad man
rūpi. Kad visada rūpėjo. Spėju, kartais tai pamiršta.
Taileris sunkiai nuryja seilę ir linkteli, tada atsitraukia nuo
vairo ir atsišlieja į atlošą nuleidęs pečius. Tarsi būtų fiziškai
sugniužęs priešais mane. Jis pirštų galiukais liečia vairo apačią,
žiūrėdamas sau į rankas su mėlynomis iššokusiomis gyslomis.
- Tą vakarą, kai išvažiavau... - vėl prabyla, o aš iškart nusi­
teikiu klausytis ilgo pasakojimo iki pabaigos. Taileris nelinkęs
ko nors nutylėti. Arba viską išklos, arba nieko.
- Nežinojau, kur traukti. —Jo balsas tylus, jis toliau neri­
mastingai pirštais brauko vairo apačią. - Tad tiesiog vairavau
ir važiuodamas per Redingą sustojau prie senelių namo. Vai­
ravau visą naktį ir buvau išsekęs. Jie visiškai nesitikėjo išvysti
mane prie durų. - Galiausiai Taileris pakelia akis ir rankomis
suspaudžia vairą, jo lūpų kampučiai virpteli, bet tai dar ne šyp­
sena. Man patinka, kai jis nuo manęs nenuleidžia akių. - Ap­
sistojau pas juos kelias dienas vis klausdamas savęs, ką gi, po
galais, man veikti ir kur link traukti. Bet tos nuotraukos ant
visų sienų... Tos su mano tėčiu... Nesusilaikiau. - Jis atsidūsta
ir papučia lūpas. - Mėginau visas nulupti, o tada senelis palie­
pė man išvažiuoti. Labai įsiutau. Ėmiau šaukti ant senelių, o
jie man prikišo, kad nesitvardau. - Taileris vėl nutyla, jo veide
šmėkšteli skausmas, lyg jam būtų per sunku vien nuo minties,
kad seneliai šitaip pasakė. - Blogiausia, žinojau, jog taip ir yra.

216
štai kodėl išvažiavau iš Santa Monikos: suvokiau turįs kuo
greičiau įveikti save, išmokti valdytis. Nebenorėjau pasiduoti
tokiam pykčiui.
Susiraukiu. Man visada skaudu, kai Taileris atsiveria. Ma­
tant jį tokį sąžiningą, tokį tyrą ir nuoširdų man dilgteli širdį.
Tikriausiai todėl, kad jo praeitis šitokia nelengva. Šitokia nera­
mi ir neteisinga, liūdinanti ir nejauki. Šitoks atrodo visas Tai-
lerio gyvenimas.
- Niekas tavęs nekaltins, jei taip jautiesi dėl tėčio, - tariu
tvardydamasi, kad neištiesčiau rankų ir jo neapkabinčiau, kaip
darydavau anksčiau, kai japn reikėdavo trupučio paguodos ir
patikinimo, kad viskas bus gerai.
- Bet neabejotinai galima apkaltinti už nesivaldymą. - Da­
bar Tailerio balsas tvirtesnis, jis vėl žvelgia per priekinį lan­
gą. Nors aikštelė prikimšta automobilių, nematyti jokio žmo­
gaus. - Norėjau tave pamatyti.
-Ką?
- Siusdamas dėl tų nuotraukų, - sumurma jis, - norėjau
išvysti tave. - Taileris apibraukia vairą pirštu kartą, kitą, tre­
čią, bukai spoksodamas į priešais stovintį seną fordą. - Jau
žinojau, kad nesveika būti tokiam priklausomam nuo tavęs.
Juk matei, kad nebegalėjau gyventi vienas pats, vis reikėjo, kad
mane nuramintum, pasakytum, jog viskas bus gerai, pasiūly­
tum bent trumpam atsikvėpti. Todėl ir negrįžau. O galėjau. Ir
suknistai norėjau. Bet sugrįžimas būtų reiškęs lengvesnę išei­
tį. - Jis liaujasi pirštais braukęs aplink vairą, vėl įsmeigia akis į
mane ir kurį laiką tyli. - Buvau it pasiklydęs tarp Portlando ir
tavęs, - pareiškia jis. - Ir žinojau, kad reikia rinktis Portlandą,
nes negalėdamas turėti tavęs galiu būti bent šitaip su tavimi
susijęs.

217
Man pašiurpsta rankų oda, ima kutenti gerklę. Stengiuosi
lygiai alsuoti, nes bijau, kad pamiršiu įkvėpti oro, jei apie tai
negalvosiu. įkvėpti, iškvėpti.
- Ar Portlande ir susitikai su tėčiu? - klausiu. - Ar taip?
Taileris papurto galvą.
- Tiesiog klausykis, - sako tvirtai ir atžarokai lyg nenori*
damas, kad pertraukčiau. Vėl atsiprašomai žvilgteliu į jį ir ii
pasiduodama iškeliu rankas. Daugiau nelįsiu su savo klausi
mais. Tik klausysiuosi. - Atsitrenkiau visą kelią iki čia, - toliau
kalba jis, - ir kelias savaites ničnieko nedariau. Tiesiog pykau
ir tikrai maniau, kad nepasijusiu geriau, kol, kaip čia pasakius,
kam nors nevožtelėsiu. - Taileris sugniaužia kairį kumštį ir iš­
kelia, jo lūpos vypteli. Tada jis nuleidžia rankas ant kelių ir vėl
susiraukia. - Tiesiog negalėjau suvokti, kad mano tėtis išleis­
tas, turėjau išlieti visą savo pyktį, kauptą metų metus. Neži­
nojau, kaip tai padaryti, kol ėmiau rimtai ieškoti išeities. - Jo
balsas vis tyla su kiekvienu ištariamu žodžiu. Taileris ryja seilę
po kiekvieno sakinio ir stebeilijasi į skreite gulinčias savo ran­
kas sunertais pirštais. - Ir galiausiai suvokiau, ką reikia daryti,
nors pats sumanymas man labai nepatiko. Jis... mane trikdė. -
Vėl tyla. Jis giliai įkvepia, jo rankos nebejuda. - Rugpjūčio pa­
baigoje pasidaviau ir susitariau susitikti su... - Taileriui įstringa
žodis, jis vėl sunkiai atsidūsta, tvirtai užsimerkia ir pro sustin­
gusias lūpas iškošia: - Susitariau dėl psichologo pagalbos.
Tyla.
Daug ko tikėjausi išgirsti iš Tailerio, tik nieku gyvu ne tai.
Du pastarieji žodžiai tokie reikšmingi, kad iškart tarsi sutirš­
tina atmosferą tarp mūsų. Ausyse man vis dar skamba tie keli
skiemenys. Taileris neatsimerkia. Tiesą pasakius, manau, kad
tik tvirčiau užsimerkia.

218
Mirkčioju ne tik iš nuostabos, bet ir negalėdama patikėti.
Net prasižioju.
- Dėl terapijos?
Taileris linkteli, pakelia rankas sau iki veido ir jį uždengia.
Pažįstu jį trejus metus, bet dar nemačiau tokio pažeminto.
- Mama vis sakydavo, kad turėčiau su kuo nors pasikalbė­
ti, - sumurma jis.
Tailerio rankos slopina jo balsą. Jo ištartas žodis tebeaidi
man ausyse.
- Kai visa tai nutiko, kai tėtis buvo uždarytas, ji norėjo su­
rasti man psichologą, kokį nors žmogų iš šalies, kuriam ga­
lėčiau išsipasakoti. Nesutikau. - Jis lėtai atitraukia ranką nuo
veido. Kita pasitrina akis, vis dar užmerktas. - Tada man buvo
trylika. Tą rudenį pradėjau eiti į aštuntą klasę. Nenorėjau būti
vaikiu, reikalingu pagalbos. Troškau būti normalus.
Kaip norėtųsi sugrįžti į anuos laikus, - toliau kalba jis. - Aš
vis manydavau, kad viskas galėtų būtų kitaip, kol suvokiau, kad
viskas išties gali būti kitaip. Genamas tos minties susitariau
susitikti su psichologe ir pasigailėjau, vos įžengęs pro duris.
Per pirmą mūsų susitikimą pasijutau kaip didžiausias pasaulio
asilas. Sėdėdamas jos kabinete ant sofos jaučiausi be galo kvai­
lai, man virš galvos kerojo kažkoks augalas, o dvigubai vyresnė
už mane moteris vardu Bruk teiravosi, kaip jaučiuosi. Norėjo,
kad pasipasakočiau, kodėl atėjau, tad išpyškinau jai savo kal­
bą, kurią sakydavau per keliones praėjusiais metais. Moku ją
atmintinai, man tai buvo tik žodžiai. Daug lengviau kalbėti ne­
galvojant.
Žinau, kad Taileris nenori būti pertrauktas. Ir kad nepa­
geidauja klausimų. Vis dėlto negaliu atsispirti norui kaip nors
reaguoti, ką nors pasakyti. Beveik nejučia siekiu jo rankos ir at­
sargiai supinu mūsų pirštus. Man taip geriau. Gera justi jo odą

219
prie savosios ir savąją prie jo odos. Taip laikau mūsų ranka*
tvirtai sukibusias ir padėtas jam ant šlaunies, vis dar įbedusi
žvilgsnį Taileriui į veidą.
- Pavyzdžiui, kaip dabar? - klausiu.
Jis beveik iškart atitraukia ranką nuo veido ir atsimerkia,
Lėtai tarsi apmiręs pasuka galvą į mane. Prisiverčia sumirksėli,
nes jo akys plačiai atmerktos, tik jose tuščia.
- Atsiprašau, - išspaudžia žodį. Pažvelgia į mūsų rankas,
skleidžiančias šilumą. Nepakeldamas akių dar kartą pratisai
iškvepia. - Sunku į tave žiūrėti.
- Nieko tokio. - Gal, metams bėgant, Taileriui ir lengviau
atsiverti, bet tai tikrai nereiškia, kad jam smagu. Jam tai visiš­
kai nepatinka, bet jis visada nugali save, kad pasiektų tikslą.
Taileriui šitai sekasi daug geriau nei man, tad tebesu kantri. -
Ir kas tada nutiko?
Jis gūžteli pečiais, įsmeigęs žvilgsnį į mudviejų rankas.
- Mes tiesiog... kalbėjomės. Eidavau pas ją dukart per sa­
vaitę. Pasirodė, kad ten ne taip ir blogai, bet po trijų savaičių
psichologė paklausė, ar neketinu pasikalbėti su tėčiu. Žinai,
susitikti su juo saugioje aplinkoje. Sakė, kad tai padėtų. O aš
pamaniau, kad ta moteris išėjo iš proto. - Jis nuleidžia akis iki
mano riešo ir švelniais sukamaisiais judesiais glosto mano apy­
rankę. - Bet atėjęs po poros dienų pasakiau sutinkąs. Tai turi
prasmės; visad norėjau, kad tėtis į mane pažvelgtų. Neketinau
jam nieko palengvinti, tad paskambinau dėdei Vesui, bet iškart
numečiau ragelį. Vis dėlto perskambinau ir paprašiau perduoti
tėčiui, kad kitą pirmadienį būtų Portlande. Padiktavau biuro
adresą ir pasakiau, kad tai vienintelė mano suteikta jam gali­
mybė. Ir padėjau ragelį, kol neapsigalvojau.
- Ir jis atvažiavo?

220
- Atvažiavo, - patvirtina Taileris. - Tą rytą laukdamas jau­
čiausi be galo blogai, maniau, kad nualpsiu Bruk kabinete ant
grindų. Nujaučiau, kad tėtis gali išsisukti, ir, jei atvirai, tru­
putį ir tikėjausi. Bruk buvo didesnė optimistė ir neklydo, nes
galiausiai jis pasirodė lygiai sutartą valandą. - Dabar jo akys
susiranda manąsias, jis nedrąsiai man šypteli. Dar viena iš
liūdnųjų Tailerio šypsenėlių, kuriomis niekada nepatikėsiu. -
Tai buvo pats keisčiausias suknistas dalykas. Tėtis įėjo ir tarsi
sustingo, tiesiog spoksojo į mane, nors prisistačiusi Bruk tuo
metu spaudė jam ranką. Jis neištarė nė žodžio, o aš žvelgiau
į jį stebėdamasis, kad jis vis dar atrodo lygiai toks, kokį pri­
simenu. Norėjau, kad atrodytų kitaip, tada tarsi būtų buvęs
kitas asmuo.
Nemanau, kad Taileris dabar supyktų, ir tyliai paklausiu:
- Kiek laiko buvo praėję?
- Aštuoneri metai, - atsako jis ir lyg negalėdamas patikėti
papurto galvą. - Tėtis nematė manęs nuo tada, kai buvau dvy­
likos. Dvylikos... tikra nesąmonė. O aš jau dvidešimtmetis, ir
manau, kad jis gerą dešimtį minučių buvo visiškai priblokštas.
Buvo nematęs visos mano paauglystės ir, lažinuosi, gerokai nu­
stebo išvydęs priešais stovintį vaikiną, o ne vaiką.
- Ar tu... pykai? - paklausiu švelniu, tyliu balsu.
- Ne, - atsako Taileris, rodos, patenkintas tokiu savo at­
sakymu. - Nė nežinau, ką jaučiau. Tarsi tuštumą, lyg priešais
mane nieko nebūtų. Tada atsisėdau, ir tėtis atsisėdo, ir bent
jau penkias minutes visi tylėjome. - Jo ranka nuo mano riešo
nuklysta ant delno, jis švelniai ir lėtai paliečia kiekvieną mano
pirštų sąnarį. Rodos, jam reikia susitelkti į ką kita, kitur, o ne į
savo kalbą. Lyg mano riešo lietimu, sąnarių skaičiavimu ir tvir­
tesniu rankos paspaudimu jis siektų išblaškyti dėmesį. - Bruk
privertė mane viską jam papasakoti.

221
Pakeliu antakį.
- Viską?
- Taip, kas nutiko nuo tada, kai jis buvo uždarytas, iki da
bar, - paaiškina jis. Trumpas įkvėpimas, trumpas akių užmer­
kimas, tvirtesnis mano rankos spustelėjimas. Visada taip, kai
Taileris turi pasakyti tai, ką mieliau nutylėtų. - Papasakojau,
kaip triskart buvau išmestas iš mokyklos. Kad keturiolikos
metų pirmą kartą apsvaigau nuo kvaišalų. Šešiolikos - išmė­
ginau kokainą. Pasakiau, kad labai prastai mokiausi, nes man
niekas nerūpėjo, kad su mama elgiausi kaip su šiukšle, kad
man patikdavo prisigerti. Išklojau, kaip tekdavo sėdėti ant ga­
linės policijos automobilio sėdynės, kaip dešimtoje klasėje su­
gurinau nosį vienam vaikiui. Papasakojau apie Niujorką ir apie
tave. Prisipažinau, kodėl esu Portlande. Pasakiau, kad aš čia dėl
jo, nes reikia išsrėbti visą košę, kurią užvirė jis.
Nesuvokiu, kad verkiu, kol sumirksiu ir pasirodo pirmo­
ji ašara. Krūtinę slegia, galva sunki nuo Tailerio žodžių. Visa
tai jau žinau, ir vis dėlto skausmingai tariami Tailerio žodžiai
mane pritrenkia. Nemanau, kad jo tėvas kada nors suvoks, ko­
kią žalą jam padarė. Jis smurtavo fiziškai, o ši žala psichologinė.
- Ir, ko gero, patyriau didžiausią palengvėjimą, Idena, -
dabar jis kalba garsiai ir aiškiai lyg dar sykį šitai patirdamas.
Pamirkčiojusi, kad išvaikyčiau akyse susitvenkusias ašaras,
matau jį vėl žiūrint į mane. Vėl jo veide matyti nuoširdumas. -
Žvelgiau tiesiai į jį ir kaltinau už visa tai, ką padarė... Tai man
suteikė tarsi pasitenkinimą, o tada jis palūžo tiesiog mano aky­
se. Mano tėtis niekada neverkdavo, gali manim tikėti. Todėl
labai nustebau, šitai buvo visai nepanašu į jį, kol galiausiai su­
vokiau, kad jis tikriausiai gailisi. Gal nekenčia savęs už tai. Gal
ši atgaila nuoširdi. Jis vis kartojo, kad atsiprašo, labai atsiprašo.
O aš ramiai atsistojau ir išėjau iš biuro, palikau jį ten kažką

222
murmėti kaip visišką kvailį. Nori atvirai? - jis nusišypso. - Ir
pasijutau gerai.
Mūsų rankos vis dar sukibusios, laisvąją uždedu jam ant
delno, tada palinkstu į jį ir priglaudžiu skruostą prie bicep­
so. Minkštas Tailerio marškinių audinys sugeria mano ašaras,
srūvančias skruostais, nesugebu nieko atsakyti, nes labai sten­
giuosi būti užsimerkusi. Negaliu pakęsti verksmo ir jei verkiu,
tai dėl Tailerio. Visada tik dėl jo.
Galiausiai jis tai pastebi.
- Kodėl verki? - nustebęs klausia, paskui suima už smakro,
pakelia mano veidą iki savojo ir nykščiu braukia po akimis. Dar
tvirčiau suspaudžia mano ranką. Dabar bet kurią akimirką vie­
nam iš mūsų nuo įtampos gali trūkti kraujagyslė, esu tikra.
- Tavo gyvenimas visai nesuknistas, - sakau. Jei kieno su­
knistas, tai mano. Tai aš žliumbiu jam ant peties. Tai aš negaliu
susitaikyti su tėčiu. Tai aš negaliu atsispirti ledams iš prieplau­
kos. Tai aš skaičiuoju slenkančias dienas ir džiaugiuosi, kai jos
praeina, užuot ką nors dariusi, kad būtų geresnės. Todėl labai
žaviuosi Taileriu. Jis turėjo ryžto viską pakeisti. Persikėlė į kitą
miestą, lankė psichoterapijos seansus, pasikalbėjo su tėčiu,
įkūrė jaunimo grupę, dirba, turi namus. Ir visa tai pasiekė ne
verkšlenimu.
Susipažinusi su Taileriu nė nemaniau, kad vieną dieną trok-
šiu būti tokia kaip jis.
- Jau nebe, - atsako jis. - Bruk man tikrai padėjo. Todėl
nesilioviau lankytis pas ją. Ir nėmaž nesitikėjau per kitą kon­
sultaciją vėl išvysti tėtį. Be galo sutrikau, kai atėjęs pas Bruk
išgirdau, kad tėtis trumpam pasiliko mieste. Ji pasakė, kad
mums dar daug ką reikia išsiaiškinti, tad jis pasiliko Portlande
ir vaikščiojo į visus susitikimus triskart per savaitę tris savaites
iš eilės. Kaskart darėsi vis lengviau su juo kalbėtis, tad galiau-

223
šiai jam pasakiau ketinąs įsteigti jaunimo grupę. Tėčiui patiko
mano sumanymas, jis pasisiūlė padėti. Jam negalima dirbti su
nepilnamečiais, tad jis pasakė apmokėsiąs grupės išlaidas. Esą
tai mažiausia, ką jis man skolingas. - Pakeliu akis, o Taileris
šypsosi mėgindamas nesijuokti iš tokio posakio. - Ir jis laikosi
žodžio, - toliau kalba jis ir prisitraukia mane artyn, - apmoka
sąskaitas ir kas mėnesį atvažiuoja į Portlandą pažiūrėti, kaip
man einasi. Dabar gyvena Hantington Byče, investuoja į įvai­
rias bendroves ir mėgina atsistoti ant kojų. Nors man tai ne­
labai patinka, jis laikosi gerai. Negaliu jo kaltinti, kad mėgina
viską atitaisyti, juk pats darau tą patį.
Pasitrinu akis ir atsitraukusi nuo jo pasirąžau ant kėdės.
Mūsų rankos vis dar susipynusios.
- Kodėl tau buvo taip sunku man papasakoti?
Taileris suaimanuoja ir nusuka žvilgsnį, staiga vėl prityla ir
įsitempia.
- Tiesiog... - Jis nutyla ir garsiai atsidūsta. - Tiesiog ta tera­
pija... Man buvo sunku apie ją prisipažinti.
- Kodėl?
- Nuo kada ji laikoma kietumo požymiu, Idena? - Taile­
ris žybteli akimis į mane, akimirką pamanau, kad užsipuls už
klausinėjimą, bet nei jo veide, nei balse nėra pykčio. Tie laikai,
kai jis lengvai užsiplieksdavo, seniai praėję. - Psichoterapija
paprastai nesididžiuojama.
- O vertėtų.
Jis suraukia antakius.
-Ką?
- Turėtum didžiuotis, Taileri, - tvirtai įremiu į jį drėgnas
akis ir paleidžiu jo ranką. - Suprask, terapija nereiškia, kad esi
silpnas. Tai reiškia, kad esi stiprus, reikėtų save pagirti už tokį
sprendimą. Tik pažiūrėk, atrodai daug laimingesnis.

224
- Kodėl tu visada taip?
- Kaip?
Jo veide pamažu skleidžiasi šypsena, akys nušvinta.
- Išmintingais savo žodžiais padedi man jaustis geriau.
Nusišypsau kuo plačiausiai, nes jo šypsena tikrai užkrečia­
ma. Gal Taileris ir nesididžiuoja savimi, užtat aš juo didžiuo­
juosi. Nemanau, kad jis kada nors liausis mane stebinęs, toks
yra nenuspėjamas.
- Nes jei tau iš tiesų rūpi koks nors žmogus, - sakau jam, -
nori, kad jis geriau jaustųsi. Kaip tik to ir sieki, kai ką nors myli.
Kažkas šmėsteli jo veide, bet taip greitai, kad neturiu laiko
suvokti, kas. Jis vos grįžteli kūną į mane, lūpose pražysta žais­
minga šypsena, reiškianti palengvėjimą ir džiaugsmą.
- Sakai, kai myli?
Jaučiu, kaip man ima raudonuoti skruostai nuo įdėmaus
Tailerio žvilgsnio. Žibančios jo akys žiūri į mane, jis laukia pa­
tvirtinimo, bet jaučiuosi tokia suglumusi, kad kalbėdama ne-
prisiverčiu pažvelgti jam į akis.
Palinkstu artyn ir tyliai pratariu:
- Visad mylėjau, - apkabinu Tailerio bicepsą ir vėl pasle­
piu veidą jo marškiniuose, kad nespėčiau pamatyti veido. Jis
apkabina mane ranka ir dar labiau priglaudžia, abu taip tvirtai
šliejamės vienas prie kito, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybė.
Man patinka šitaip jausti jo kūną šalia. Ne vien prisilietimą, o
visą kūną.
Dabar noriu jį pabučiuoti. Tikrai tikrai noriu, nes myliu jį.
Juntu tai kiekviena savo esybės dalele, kiekviena kūno ląstele,
visa savimi. Taip visada buvo ir nesvarbu, kad per praėjusius
metus stengiausi save įtikinti, jog nieko nebeliko; tiesa ta, kad
niekas nebuvo dingę. Myliu Tailerį nuo šešiolikos metų.

225
Rimtai ketinu jį pabučiuoti, bet dabar netinkamas tam me
tas. Dabar mudu kalbamės apie Tailerio reikalus, ir man pa
kanka vien to, kad kūnu glaudžiuosi prie jo kūno. Jis padeda
smakrą man ant viršugalvio, kakta juntu jo kvėpavimą, šiltą
ir lėtą. Šis švelnus ritmas labiausiai raminantis pasaulyje, tad
trumpam ir liekame apsikabinę, susiraitę ant priekinių Tailerio
automobilio sėdynių vidury daugiaaukštės aikštelės Portlando
centre. Prieš metus negalėjau nė įsivaizduoti, kad mano gyve­
nimas vėl bus toks, bet dabar, jam tapus tikrove, išties nenorė­
čiau nieko keisti.
Kitą kartą, pamanau.
Pabučiuosiu jį kitą kartą.
Netrukus į galvą šauna mintis. Sėdžiu automobilyje, kvėpuoju
vienu ritmu su Taileriu, mūsų akys primerktos, mudu vangiai
žvelgiame į priekinį stiklą, ir staiga krūpteliu. Palinkstu į priekį
ir atsitiesiu ant keleivio sėdynės. Ūmus mano judesys išgąsdina
Tailerį, jis sukruta ir meta į mane klausiamą žvilgsnį.
Dar nėra nė vienuolikos, tad mums prieš akis visa diena,
Tailerio laisvadienis. Emilė mums palinkėjo prasiblaškyti, kaip
tik tuo ir užsiimsime. Portlandiškai.
- Planai keičiasi. Duok raktelius, - paprašau mėgindama
nesišypsoti, nes labai stengiuosi išlaikyti paslaptį. Noriu bent
kartą jį nustebinti. Paprastai būna atvirkščiai. Paprastai Taile-
riui ateina geriausios mintys, kaip antai nusivežti mane prie
molo, užsakyti staliuką italų restorane, pamokyti žaisti beis­
bolą ir nupirkti bilietus į „Yankees“ rungtynes, vidury nakties
leisti pavairuoti nuostabųjį jo superautomobilį Naujojo Džer-
sio aikštelėje ir nupirkti man naujus „konversus“, kad vėliau
pats aprašinėtų. Ispaniškai.
Taileris visada išgalvoja ką nors žavaus. Dabar mano eilė.
- Ką? - klausia jis.
- Raktelius, - pakartoju. - Man jų reikia, kad galėčiau vai­
ruoti.

227
Taileris žvilgteli į raktelius, įmestus į puodelio laikiklį, pas
kui į mane ir vėl į raktelius. Žvelgia įtariai, lyg mano sumany
mas būtų išties pavojingas. Ne, nepavojingas. Tai bus tiesiog
nuotykis. Galiausiai paėmęs raktelius jis įdeda man į delną.
- Bet, sakyčiau...
- Tiesiog susikeiskim vietomis, - paliepiu. - Ir pasitikėk
manim.
Taileris daugiau nedvejoja ir atidaręs dureles išlipa. Kol eina
aplink automobilį, perlipu iš vienos sėdynės į kitą ir įsitaisau
vairuotojo vietoje. Dar nesu vairavusi šio automobilio. Senąjį
teko, o šito ne. Jis toli gražu ne toks galingas kaip senasis, tad
jaučiuosi gana rami, įjungiu variklį ir prisisegu saugos diržą.
Ačiū Dievui, automobilis su automatine pavarų dėže.
Vėl įsėdęs į automobilį Taileris šypsosi, atrodo ir sutrikęs,
ir susidomėjęs. Pasireguliuoja sėdynę, prisisega saugos diržą,
atsilošia ir patogiai įsitaiso.
- Ar tas tavo sumanymas teisėtas? Nepažeisim įstatymo?
Nevairuosi nutrūktgalviškai?
Metu į jį žvilgsnį.
- Aišku, kad teisėtas. Kam man pažeisti įstatymą?
- Na, tiesiog mes tai gebam, - atsako jis, ir mudu nusi
kvatojame, lyg ankstesnio pokalbio nebūtų buvę. Tailerio
nerimastingumas atslūgęs, virtęs linksmumu ir žibančiomis
kibirkštėlėmis akyse, o šios pasirodo tik tada, kai jis tikrai atsi
palaidavęs. Manau, džiaugiasi, kad anas pokalbis baigtas ir kad
aš nesiūlau jo tęsti. Gyvenimą sudaro ne vien sunkumai ir kova
su jais. Kartais būtina ir pasilinksminti.
Išvairuoju iš aikštelės į šiltas Portlando gatves. Nenoriu,
kad Taileris žinotų, kur link traukiame, todėl negaliu leisti jam
vairuoti. O mes keliaujame už miesto.

228
- Taigi, - prabyla Taileris, kai sustojame prie raudono švie­
soforo signalo. - Ar čia pagrobimas? Suprantu, kad nematei
manęs metus, bet tikrai nebūtina taip elgtis - nuvaryti mašiną
Ir pagrobti žmogų.
Pakeliu akis į dangų ir pagaliau leidžiu ilgai slėptai šypsenai
pasirodyti veide.
- Vežuosi tave ieškoti nuotykių, - sakau. - Stabtelėsim porą
kartų. Pirmąsyk po keturiasdešimties minučių; labai tikiuosi,
kad dar nesi buvęs toje vietoje.
Taileris iš širdies nusikvatoja, nutyla ir įdėmiai žvelgia į
mane šypsodamas. Jo veide matyti, ko anksčiau nebuvau ma­
čiusi. Tai ne dėkingumas" Ir ne palengvėjimas. Tai pagarba.
Nuotaika automobilyje dabar visai kitokia. Įtampą pakeitė
džiugus smalsumas, mes gerai nusiteikę, aidi juokas, nenyksta
šypsenos. Radijas vėl įjungtas, skamba naujos populiariausios
dainos, o saulė kaitina pro priekinį lango stiklą. Pirmą kartą
pajuntu, kad dabar vasara. Tokia ji ir turi būti - saulėtos die­
nos, kupinos nuotykių su mylimiausiais žmonėmis.
Gatvėse dar ramu, išvažiuoti iš centro ir kirsti Vilameto upę
ne taip jau sunku. Netgi visai lengva, tad netrukus išvažiuo­
jame į greitkelį. Pakelės nuostabiai gražios; dabar sunku tuo
patikėti, bet tėtis pasiimdavo mane pasivažinėti šiuo keliu, kai
buvau maža. Išvykdavome kiekvieno šeštadienio rytą, bet ši
kassavaitinė pramoga liovėsi, kai jis ėmė nesutarti su mama.
Dabar negalime ramiai žiūrėti vienas į kitą, ką jau kalbėti apie
laisvalaikį kartu. Labai liūdna, kad bėgant laikui viskas keičiasi.
Kelionė trunka keturiasdešimt minučių, bet neprailgsta.
Riedame į rytus, už nugaros palikę Portlandą, ir grožimės žė­
rinčios saulėkaitoje upės vaizdu. Šis kelias tikrai nebūna toks
gražus blogu oru. Laikas bėga greičiau ir dėl to, kad mudu su
Taileriu nenutylame nė akimirką. Jis vis dar spėlioja, kurgi yra

229
vežamas, ir vis neatspėja. Ne, ne per upę į Vašingtoną. Ne, ne
į Hudo viršukalnę. Ir tikrai ne pasiausti vandens motociklu,
kaip tikriausiai viliasi. Kai iki nuostabiojo mano tikslo telieka
važiuoti kelios minutės, Tailerio veido išraiška pasikeičia, jis
nušvinta, išjungia radiją ir pasisuka į mane klastingai šypso
damas.
- Maltnomaho kriokliai, - spėja.
Nusivylusi vos neužgulu stabdžių.
- Ei, baik! - pakeliu ranką nuo vairo, esu sutrikusi, kad
mano staigmena jau nebe staigmena, ir prisimerkusi žvilgteliu
į jį. - Kaip sužinojai?
Taileris kvatojasi ir pasistiebia ant sėdynės, rodydamas sau
per petį.
- Matei rodyklę? Tai štai, ten buvo parašyta: Maltnomaho
kriokliai.
Aukščiausi Oregone kriokliai yra lankomiausia šio krašto
vieta. Nebuvau čia jau kelerius metus, bet pirmiau labai mėg­
davau atvažiuoti, ypač su tėčiu. Drauge užkopdavome iki pat
viršaus ir paprašydavome kokio nors žmogaus, kad mus nufo­
tografuotų, paskui nusiųsdavome nuotrauką mamai, o ji atsa­
kydavo norinti būti drauge su mumis.
- Būk geras, pasakyk, kad dar nebuvai ten. Noriu tau paro­
dyti tą vietą.
- Nebuvau, - atsako Taileris, ir aš su palengvėjimu atsi­
dustu.
Maltnomaho kriokliai ypatingi. Todėl čia bus pirmoji mūsų
stotelė, nes ir ši diena ypatinga. Kažkas tvyro ore, tarsi gaubia
mus. Aš tai jaučiu, man tai patinka.
Sustojame automobilių aikštelėje priešais Maltnomaho
krioklių restoraną. Taileris vos nusėdi vietoje, kol mėginu įvai­
ruoti jo automobilį į siaurą tarpą tarp kitų dviejų. Laimė, man

230
pavyksta nesubraukyti šoninių veidrodėlių. Ištraukiu raktelius
Iš spynelės ir išlendu iš automobilio.
- Spėju, jie čia ir bus? - klausia Taileris, priėjęs prie manęs
Ir galva rodydamas man per petį, kol raitojuosi džemperio ran­
koves.
Man nė nereikia apsigręžti, suprantu, kad jis žvelgia į krio­
klius. Juos gali matyti net važiuodamas greitkeliu, po dešinei, o
mes privažiavę visai arti.
- Aha, - atsakau.
- Gerai. Vesk, - sako jis.
Paliečiu jam alkūnę, kad atkištų ranką, įspraudžiu delną jam
į saują, ir mūsų pirštai vėl susineria. Per pastarąją valandą vis­
kas, rodos, stojo į savo vietas. Man nebereikia dvejoti dėl savo
jausmų Taileriui, nes niekas daugiau nebetrukdo pripažinti,
kad vis dar jį myliu. Dabar viską suprantu. Suprantu, kodėl jam
reikėjo išvykti. Suprantu, kodėl jis pasirinko Portlandą. Su­
prantu, kodėl turėjo priimti kaip tik tokius sprendimus, kokius
priėmė, ir kad tai padarė ne dėl ko nors kito, o dėl paties savęs.
Gavusi atsakymus į visus pernai mane kamavusius klausimus
ir išsklaidžiusi abejones nebepykstu ant jo, nebepatiriu jausmų
sumaišties. Liko tik meilė ir atlaidumas. Tailerio prisilietimo
ilgesys varė mane iš proto; galiausiai suvokusi, ko man trūko,
neapsakomai trokštu justi jo odą prie savo odos. Naudojuosi
kiekviena proga, taigi dabar, kai veduosi jį keliuku, mūsų ran­
kos sukibusios tarsi suklijuotos. Laimė, jis, rodos, nieko prieš.
Žiūrėti krioklių eina dar keletas žmonių, kelios jaunos mer­
ginos ir pagyvenusi pora traukia grįsto keliuko link. Mudu ei­
name atsilikę.
Man patinka, kad krioklius lengva pasiekti. Iki jų papėdės
tik penkios minutės kelio. Jei nori, gali užkopti iki pat viršaus.

231
Mudu su Taileriu einame susikibę už rankų, tokie kaip visi.
Juk niekas nė neįtaria, kad esame įbroliai. Niekam tai nė mo
tais. Žvalgydamasi į aplinkinius stebiuosi, kodėl taip bijojau,
kad niekas nesužinotų, jog Taileris yra mano įbrolis. Juk kiti
žmonės mums svetimi. Mums nerūpi jų nuomonė, jie visiškai
neturi mums galios. Svarbiausia, kad dabar esu laiminga ir pa
tenkina, nes Taileris yra šalia manęs.
Kelias toks netolimas, kad nespėję nė mirktelėti atsiduria
me apžvalgos aikštelėje krioklių papėdėje. Iš čia matyti visas
jų aukštumas, beveik du šimtai metrų. Žmonės būriuojasi, fo­
tografuojasi ir iš kuprinių traukia apsiaustus. Nors Portlando
vasara labai karšta, prie krioklių visada vėsiau, nes juos gaubia
migla, ir žemė čia visada drėgna.
- Ganėtinai miela! - Taileris mėgina perrėkti krioklių gau­
dimą. Vanduo tyška visur, taip pat ant mūsų.
- Lipsime ana ten, - pirštu parodau į Bensono tiltą, ski­
riantį aukštutinį ir žemutinį krioklius. Nė kiek neabejoju, kad
iš ten atsiveria vienas iš labiausiai kvapą gniaužiančių vaizdų
pasaulyje.
Vėl einame susiėmę už rankų. Iki tilto eiti netoli, vos keli
šimtai metrų, bet traukiame lėtai drauge su minia. Pamanau,
kad Maltnomaho kriokliai galėtų būti ir mažiau žinomi, nes
tiltas užtvindytas žiūrovų. Taileris uždeda rankas man ant
pečių, prisispaudžia prie nugaros ir stumia mane į priekį, kol
randame vietelę stabtelėti. Galiausiai pasijuntu iš tiesų grįžusi
namo.
Būnant čia, virš galvos krintant aukštutiniam kriokliui, o
po kojomis - žemutiniam, mane nuo Kalifornijos, rodos, ski­
ria milijonas kilometrų. Užuodžiu drėgnas samanas. Oro gai­
vumą. Žalius tarpstančius medžius, neišdžiovintus sausros.
Čia - Oregonas.

232
- Fotografuotis privaloma. - Atsisuku į Tailerį, jis atlošęs
galvą žvelgia į patį krioklių viršų. Porąkart sumirksėjęs pažvel­
gia į mane šiltai šypsodamas. Nedelsdamas užpakalinėje džin­
sų kišenėje susiranda telefoną.
- Jei jau privaloma, - sumurma, - tai pradėk šypsotis.
Taileris atsitraukia per kelis žingsnius ir iškelia telefoną pla­
čiausiai šypsodamasis, tada juokdamasis prašo manęs ištarti
„cheese“.
Man už nugaros - kriokliai, atsiremiu į tilto turėklą ir šyp­
sausi. Šypsena tokia natūrali, kad jaučiu, kaip nuo jos nušvinta
visas veidas. Šią akimirką esu tokia laiminga, kad net pamirštu
pozuojanti nuotraukai ir imu kvatotis - iš savęs, iš Tailerio, iš
tų mūsų nerimtų šypsenų, kurios šiandien nenyksta.
Kai jis nufotografuoja mane, apsikeičiame vietomis. Dabar
Tailerio eilė stovėti nugara į krioklius. Jis vėl plačiai vypso iš­
kėlęs nykščius, o aš kelis kartus jį nufotografuoju. Tada prišoku
prie jo, prisispaudžiu ir laikau telefoną mums priešais veidus.
Jis palinksta į mane, prispaudžia skruostą man prie smilkinio,
ir mudu vėl šypsomės mažam jo telefono objektyvui, kaip šyp-
sojomės prieš metus Niujorke. Tik šįkart mums už nugaros ne
„Times“ aikštė.
Padariusi nuotrauką nuleidžiu ranką, atsitraukiu nuo Tai-
lerio ir įspraudžiu jam telefoną į saują. Šypsena Tailerio veide
staiga virsta rūgščia grimasa, todėl aš irgi susiraukiu. Jis labai
ilgai stebeilijasi į mano riešą ir kažin kodėl rauko antakius. Ga­
liausiai jis suima mano ranką ir atsuka riešu į save. Tada pri­
simenu tatuiruotę ir pamanau, kad Taileris tik dabar ją paste­
bėjo. Ji ne tokia, kokia buvo pirmiau: trys žodžiai. O dabar ten
ištatuiruotas balandis nevienodo didumo sparnais - neabejo­
ju, kad tatuiruočių meistro iš San Fransisko būta praktikanto.

233
Taileris sugriebia kitą mano ranką, apžiūri ir jos riešą. Nieko.
Jis pasibjaurėjęs žvelgia į tą nedailų paukštį, kol pamažu pa
leidžia mano ranką ir pakelia akis į sunerimusią mane.
- O kur?.. - Labai gerai suprantu, ko jis nori paklausti. Kur
gi No te rindas, jo užrašas, kurgi praėjusios vasaros prisimini
mas, kurgi mano viltis? - Ar išnaikinai?
Kai matau tokią neviltį Tailerio veide, noriu nušokti nuo
tilto. Nejauku netgi pažiūrėti jam į akis, tad skubiai užsitem­
piu džemperio rankoves iki riešų ir imu spardyti žemę. Tegaliu
truktelti pečiais.
- Per pavasario atostogas, - sakau jam.
- Kodėl?
Ne iškart susirandu Tailerio akis, esu nustebusi, kad jis dar
klausia. Jam, kaip jau supratau, neįtikimai sunku suvokti aki­
vaizdžiausius dalykus. Nenoriu meluoti, tad mirksėdama pa­
sakau tiesą:
- Nes tada aš pasidaviau, Taileri.
- Suprantu. - Jis nusisuka ir atsirėmęs į tilto turėklą žvelgia
į vandenį. Nežinau, ką ir sakyti, bijau, kad puiki nuotaika jau
sugadinta. Nesitikiu, kad Taileris vėl prabils, bet, mano nuo­
stabai, jis staiga atsitiesia ir pažvelgia į mane vylingai šypsoda­
mas. - Ar tebesi pasidavusi?
Ir vėl klausiama visiškai be reikalo.
- Juk žinai, kad nebe, - atsakau.
- Įrodyk, - ragina Taileris. Ta jo šypsena vis platėja, jis pa­
kelia antakius ir linkteli į mano riešą. Laukia, kol suvoksiu, ką
gi jis siūlo.
- Nori, kad vėl pasidaryčiau? - klausiu bejausmiu balsu,
mano veide taip pat nematyti jokių jausmų. Nesuprantu, jis
juokauja ar kalba rimtai. Mintis vėl pasidaryti tatuiruotę nebu­
vo atėjusi man į galvą.

234
- Manau, reikėtų, - pareiškia Taileris ir priduria: - Gal ir
aš pasidarysiu.
Iškart atkišu jam ranką. Jis ištarė žodį, pamanau, neleisk
jam persigalvoti.
- Sutarta.
- Idena, - jo veidas atsipalaiduoja. - Juokauju.
Dabar vypsau aš.
- O aš ne.
Taileris tyrinėja mane, klausiamą mano žvilgsnį, žiūri į vis
dar atkištą jam ranką. Tada pakelia akis į dangų, pasiduodamas
atsidūsta ir ją paspaudžia.
- Rytoj paskambinsiu savo tatuiruočių meistrui, - sako kiš­
damasis telefoną į džinsų kišenę. - Paklausiu, gal ras mums
laiko.
- Ne, - nukertu aš. - Turim važiuoti dabar. Šiandien viskas
vyksta spontaniškai.
Taileris ir vėl dvejoja, svarsto, ar nejuokauju, ir supratęs,
kad kalbu rimtai, vėl nusišypso. Atsikvepia ir iškelia ranką, pa­
sirengęs sugriebti manąją.
- Tai važiuokim.
n
Tailerio tatuiruočių meistras yra vaikinas vardu Lijamas. Dirba
mažoje studijoje Portlando centre. Tai jis išgražino visa kairįjį
Tailerio bicepsą ir pasistengė, kad mano vardas liktų matomas.
Dabar vėlyva popietė, jau geras dvi valandas sėdime Lijamo
laukiamajame ir laukiame penktos valandos, nes tik tada jis tu­
rės laiko mums priimti. Sėdėdami su Taileriu prisižiūrėjome
įvairiausių žmonių. Iš anksto užsimokėjome ir pavartėme al­
bumus, svarstėme, ant kurios kūno vietos bus naujosios tatui­
ruotės. Keturis kartus apėjome kvartalą, bet toliau neiname -
taip jaudinamės, kad negalime ilgiau palikti studijos.
Čia dirba ir mergina, verianti auskarus. Persilenkusi per
stalelį laukiamajame ji pabeldžia krumpliais, kad atkreiptų
mano dėmesį.
- Ar tikrai nenori įsiverti auskaro? - klausia manęs ir link­
teli į kabantį man virš galvos didžiulį laikrodį. - Dar turi de­
šimt minučių. Tikrai užtektų laiko skylutei ausyje pradurti. Ką
pasakysi?
- Pažiūrėsim, - atsakau gal devynioliktą kartą.
Taileris džiūgauja, jai kaskart pasiūlius įverti auskarą į kokią
nors mano kūno dalį. Manau, taip yra dėl jo suvartoto kofeino
kiekio. Jis daugybę kartų ėjo pirkti kavos į kavinę, įsikūrusią

236
gretimais. O gal jis jautrus kvapą gniaužiančiam dezinfekuo­
jančių medžiagų kvapui. Nes aš, rodos, jautri.
- Gerai, - sako Taileris. - Apsisprendžiau.
-Ką?
Jis atsistoja vis dar laikydamas puodelį kavos ir parodo sau į
dešinę krūtinės pusę, į raumenį.
- Bus čia. Nesu tikras, ar noriu matyti dar daugiau žodžių
ant rankų, - sukikena jis, žvilgtelėjęs į meno kūrinį ant kairio
bicepso, dailintą visus praėjusius metus. Kol kas vienintelis žo­
dis ten yra mano vardas, vos pastebimas tarp tamsaus rašalo
piešinių odoje. - Ant nugaros jau turiu užsirašęs guerrero, tad
dabar metas krūtinei.
Esame nusprendę pasidaryti tokias pačias tatuiruotes, bet
dar nesutarėme, ar darysimės jas tose pačiose vietose. Taileris
nori darytis ant krūtinės, o aš - ant vidinės dešinio riešo pusės.
Žinot, kas užvis geriausia? Naujosios tatuiruotės bus užrašytos
kiekvieno iš mūsų rašysena.
Atsiveria studijos durys, pro jas išslenka stambus vyras ap­
tvarstyta koja. Jis jau nemažai išsitatuiravęs, o prieš keturias­
dešimt minučių man ir Taileriui pasakojo ketinąs pasidaryti
laivo tatuiruotę. Tokį turėjęs jo tėvas, ištatuiruotas laivas jam
būsiantis tarsi prisiminimas.
Paskui jį išlenda Lijamas; nors daugybę kartų mačiau jį
išeinant iš studijos į laukiamąjį, vis dar stebiuosi. Jis tiesiog
nepanašus į tatuiruočių meistrą. Visų pirma, Lijamas gal tik
keleriais metais vyresnis už mane. Antra, vienintelė jo tatui­
ruotė yra kompasas ant sprando, palei pat ausį. Trečia, man
prie jo bus nedrovu, tai gerai. Jis atrodo kaip vaikinukas iš
gretimo bendrabučio kambario, pas kurį eitum pasiskolinti
užplikomųjų makaronų, - pernelyg mielas, kad pasiūlytų at-
siknisti.

237
Lijamas išlydi stambųjį vyrą ir pasisuka į mus, atsiprašo
mai šypsodamas. Žino, kad ilgai čia sėdime, nes labai norime
tas tatuiruotes pasidaryti kaip tik šiandien, todėl sutikome pa
laukti ir geras dvi valandas kęsti jo bendradarbės priekabes.
- Gerai, bičiuliai, - sako jis, palinkdamas už stalo, o mergai­
čiukė kaipmat dingsta. Lijamas pasiima šūsnį popieriaus lapų
ir padeda ant stalo vidury laukiamojo. - Patys norit nusipiešti,
tiesa? Nesijaudinkit, jei dydis kol kas nebus toks, kokio norite.
Viską sutvarkysiu kompiuteriu. Tiesiog užrašykit tuos žodžius.
Jis paduoda mums rašiklius ir pažada sugrįžti, kai tik pa­
ruoš mums studiją.
Lijamui išėjus, Taileris atsistoja ir pasičiumpa rašiklį, tada
pasiima popieriaus lapą ir atsargiai pasideda ant stalo. Pra­
deda rašyti nedvejodamas, o aš patenkinta stebiu, kaip slysta
popieriumi rašiklis, kaip viena po kitos pasirodo raidės. No
te rindas. Nesitikėjau dar kada nors išvysti jį rašant šiuos žo­
džius, tad, rodos, įsimyliu netgi jo, rašančio raides, riešo jude­
sius. Pabaigęs Taileris atsitiesia ir susiraukęs nužvelgia lapą.
Raidės truputį netvarkingos, kai kurios storesnės, kai kurios
aukštesnės už kitas. Užrašas mane žavi vaikiškumu, bet Taile-
riui, rodos, nepatinka, nes jis papurto galvą ir sulamdo popie­
riaus lapą. Išmetęs į šiukšlinę ima naują. Šįkart mėgina rašyti
vien didžiosiomis raidėmis, bet ir dabar lieka nepatenkintas,
išmeta ir jį.
Persibraukęs ranka plaukus, sumišęs atsidūsta ir paima dar
vieną popieriaus lapą.
- Tos raidės, - sumurma, garsiai atsikvepia ir itin susikau­
pęs prikanda apatinę lūpą. Jo ranka pakelta virš lapo, rašiklis
tvirtai suspaustas. - Turi gerai atrodyti, juk čia visam laikui.
- Man nebūtina, kad užrašas būtų tobulas, Taileri, - tars­
teliu ir uždedu ranką jam ant peties. Žvelgiu iš po blakstienų,

238
mūsų žvilgsniai susitinka. - Tiesiog noriu, kad būtų tavo ra­
šysena.
Išgirdęs mano žodžius jis, rodos, bent kiek atsipalaiduoja,
nes linkteli ir greitai pakeverzoja tuos tris žodžius ant lapo per
daug negalvodamas. Rašysena truputį nedaili, bet paprasta,
tikroviška, kaip ir norėjau.
- Kaip tau? - paklausia Taileris, paduodamas man lapą.
- Hmm.
Palenkiu galvą į šoną ir apsimetu rimtai vertinanti, netgi
smiliumi kelis kartus paliečiu lūpas. Žvilgteliu į tas raides, tada
į vidinę riešo pusę, mėginu įsivaizduoti juos užrašytus ir vien
nuo šios minties nusišypsau, baigiu vaidinti mįslingą.
- Man patinka, - galiausiai atsakau.
Nieko negalvodama atsistoju ir pabučiuoju Tailerį tiesiai į
skruostą. Akivaizdu, kad šiandien viskas vyksta be išankstinio
plano.
Man baigus rašyti žodžius, kurie atsidurs Taileriui ant krū­
tinės, - labai stengiausi, kad mano rašysena būtų kiek vyriš-
kesnė nei įprastinė pasvira, - į laukiamąjį sugrįžta Lijamas,
trindamasis rankas.
- Gerai. Kas pirmas? Spėju, tu, Taileri, - jis pakelia akis į
dangų. - Merginos niekada nenori eiti pirmos.
Iškart žengiu į priekį. Viena vertus, beprotiškai nervinuosi
ir noriu, kad Taileris manytų mane esant kietą, kita vertus, no­
riu duoti atkirtį seksistinei Lijamo pastabai.
- Mielai eisiu pirma, - pareiškiu tvirtu balsu. Iš tiesų man
jau bloga nuo to nervinančio laukimo.
Lijamas su Taileriu nustebusiais veidais žvelgia į mane.
- Tikrai? - perklausia Taileris.
- Aha.
Paimu iš jo rankos popieriaus lapą ir paduodu savąjį.

239
- Ką gi, puikumėlis, - atsako Lijamas. - Užeik.
Jis atidaro duris į studiją, įžengiu į ją šokio žingsneliu ir pa­
sitikėdama savimi, o Taileris nedaug atsilikęs seka iš paskos.
Studija, kaip įprasta, nedidelė. Ant sienų kabo įrėminti pie­
šiniai, čia yra ir didžiulių tigrų, ir rožyčių, prie sienos pristum­
ta lova, ant jos krašto atsisėda Taileris. Atrodo patenkintas
savimi ir šypsosi man lyg laukdamas, kad apsigalvosiu ir pa­
prašysiu jį eiti pirmą.
- Sėskis, - paragina Lijamas, tad įsitaisau ant odinės kėdės,
o jis atsisėda priešais. - Taigi kur?
- Štai čia. - Ištiesiu dešinę ranką ir smiliumi perbraukiu
vidinės riešo pusės odą. Nedailusis balandis ištatuiruotas ant
kairio riešo. Kaip norėčiau, kad Reičelė nebūtų manęs įtikinusi
juo uždengti užrašo.
Lijamas linkteli, paima popieriaus lapą su Tailerio rašysena
ir atsigręžia į kompiuterį ant darbastalio. Užtrunka kelias mi­
nutes, kol nuskenuoja lapą, tada padidina užrašą ekrane, vėl
atspausdina, perkelia ant permatomo popieriaus ir prispau­
džia prie vidinės riešo pusės.
- Na, kaip?
Tie žodžiai atrodo kaip čia buvę. Užrašas nei per mažas,
nei per didelis, maždaug septynių centimetrų ilgumo. Tokį ir
įsivaizdavau sau ant rankos. Tik kol kas jis ne nuolatinis.
- Daryk, - sakau.
Iškvepiu ir atsilošiu į atkaltę stengdamasi įsitaisyti kuo pa­
togiau, kiek įmanoma tokioje padėtyje. Tatuiruočių meistras iš
San Fransisko, rodos, turėjo sunkią ranką, tad visas penkiolika
minučių gerokai kamavausi. Visada sunkiausia laukti, kol su-
skaus. Nesuprantu, kaip Taileris gali dažnai tai pakęsti.
Lijamas užsitraukia lateksines pirštines, paruošia rašalą
ir mano odą. Užtrunka tik kelias minutes - nustato aparatą,

240
nušluosto man ranką, skustuvu brūkšteli per odą, vėl ją nu­
šluosto. Tada paprašo atsipalaiduoti, bet tai neįmanoma, nes
jis įjungia aparatą, ir pasigirsta garsus zyzimas. Mėšlas.
Nesuprantu, kodėl taip jaudinuosi. Juk šitai jau esu patyru­
si. Dukart dariausi tatuiruotę, bet nė sykio taip nesinervinau.
Gal taip yra todėl, kad šį kartą esu įsipareigojusi. Darydama-
li pirmąją tatuiruotę nemaniau, kad kada nors to gailėsiuo-
li. Maniau, mudu su Taileriu liksime drauge, na, amžinai. Ir
apsigavau taip manydama, nes po poros savaičių jis išvažiavo
ir negrįžo. Gal ir vėl apsigausiu? Viskas gali sužlugti per kelis
mėnesius.
Bet pažiūrėjusi į Tallerį ir pamačiusi švelnų, meilų, šiltą jo
žvilgsnį suprantu, jog esu viskam pasiryžusi, kad mums pavyk­
tų, nesvarbu, ar mus priims šeima, ar palaimins draugai. Esu
pasirengusi įsipareigoti, padaryti tai kartą ir visiems laikams ir
neleisiu niekam stoti skersai kelio. Štai ką reiškia ši tatuiruotė.
Kad esu pasiruošusi.
- Ar nori, kad palaikyčiau už rankos? - erzina Taileris, at­
kišdamas savąją.
- Taip, - atsakau, - bet tik dėl to, kad man patinka. Ne dėl
skausmo. Aš labai pakanti skausmui. - Nesąmonė, pamanau.
Visiška nesąmonė. Nebesijaučiu tokia nervinga, ir tiek, bet
man vis dar baisu.
Jis ir vėl nuoširdžiai nusikvatoja, o aš sugriebiu jį už rankos
ir ko nenutraukiu nuo lovos. Taileris įsiremia alkūnėmis į ke­
lius, pasilenkia, kad geriau mane pasiektų, ir pradeda nykščiu
brėžti švelnius apskritimus ant plaštakos.
Lijamas paima mano dešinę ranką ir atsargiai padeda ant
laikiklio. Su kėde privažiuoja visai arti ir palinksta prie mano
riešo.
- Pasirengusi?

241
- Mhm, - tegaliu ištarti, nes esu smarkiai įsikandusi vidinę
skruosto pusę, ir linkteliu.
Ir iškart prasideda tatuiravimas. Grieždama dantimis tvirtai
užmerkiu akis ir dar tvirčiau suspaudžiu Tailerio ranką. Verta,
primenu sau. Sunku tuo tikėti, kai svilinama oda, kai ją degina
karšti dūriai. Girdžiu, kaip Taileris malšina juoką; pramerkusi
akį matau, kad tvardydamasi spaudžia sau burną kita ranka.
- Atleisk, - sako pamatęs mano žvilgsnį. - Tiesiog... tiesiog
tavo toks veidas, Idena. Tai, sakai, esi pakanti skausmui?
- Prablaškyk mane, - paliepiu. Velnias, kaip skauda.
- O. - Jis greitai apsidairo po nedidelę patalpą, ieško, apie
ką čia pakalbėjus. Taip tvirtai spaudžiu jam ranką, kad ste
biuosi, kaip jos dar netraukia mėšlungis. - Ką manai apie šitą?
Žiūriu ten, kur ir jis, į paveikslą ant sienos, juokingą rodan
čio aštrius dantis klouno portretą.
- Baisu, - pareiškiu.
- Ei! - rikteli Lijamas, liaujasi dirbęs ir apsimestinai rūsčiai
mane nužvelgia, tada rašo antrąjį žodį. Du jau yra, liko dar vie­
nas. Ačiū Dievui, užrašas neilgas.
Per kelias minutes Lijamas baigia rašyti visą sakinį, paskui
peržiūri savo darbą ir užpildo tuščius tarpelius. Belieka spėlio­
ti, kaip žmonės žiūrės į naująją mano tatuiruotę. Senoji labai
nepatiko tėčiui, nors jis dar nežinojo, kad užrašas susijęs su
Taileriu, todėl labai abejoju, ar tėtis džiūgaus sužinojęs, kad
užrašas atgimė. Mamai ana tatuiruotė patiko, aš jai papasako­
jau, ką ji reiškia. Jai patiko, kad panaudota Tailerio rašysena.
„Labai asmeniška ir labai dailu“, - pagyrė ji. Ko gero, mamai
patiks, kad vėl turiu tokią.
- Štai ir viskas, - paskelbia Lijamas ir atsitraukia su kėde. -
Kaip atrodo?

242
Mano akys atsimerkia, atsisėdu ir paleidžiu Tailerio ranką.
Kilsteliu savo plaštaką prie veido, nužvelgiu šviežią užrašą ir
pajuntu tokį pasitenkinimą, kad neišvengiamai išsiviepiu kaip
visiška idiote. Iš odos sunkiasi kraujo lašeliai, bet tai niekis.
- Man patinka.
- Atrodo nesveikai, - sako Taileris. Paskui pažiūri į ranką
man per petį ir pritariamai linkteli. Mūsų akys susiduria, jo
lūpose iškart pasirodo šypsena.
Lijamas patepa sužalotą mano odą tepalu ir ant naujos ta­
tuiruotės uždeda tvarstį. Skubiai pakylu nuo kėdės šypsodama
iki ausų - dėl palengvėjimo, kad man viskas baigta ir kad dabar
Tailerio eilė.
Ruošdamasis tatuiruoti Tailerį Lijamas klausia per petį:
- Tai kiek laiko esat kartu?
Dėbteliu į Tailerį ir negaliu susilaikyti nepavarčiusi akių.
Bet tvirtai sučiaupiu lūpas ir žingteliu atgal, palieku jam aiš­
kinti, kad mes ne šiaip kartu, kad esame įbroliai.
- Maždaug trejus metus, - sako jis Lijamui.
Suraukiu antakius ir klausiamai pažvelgiu į jį, bet jis tiesiog
vypteli ir nieko nepaaiškina, tik gūžteli pečiais.
- Gražu, - atsako Lijamas, pasisuka ant kėdės ir parodo į
popieriaus lapą Tailerio rankoje su mano rašysena. - Gali pa­
duoti?
Taileris paduoda, o Lijamas vėl imasi dirbti, kartoja tą patį.
Skenuoja, taiso, spausdina, perkelia. Netrukus Taileris jau guli
kėdėje pakeltais marškiniais, šablonas uždėtas jam ant krūti­
nės dešinėje pusėje. Iš akių atrodo labai atsipalaidavęs, stebiu jį
nuo lovos tingiai tabaluodama kojomis. Matau užrašą guerrero
ant peties.
- Gal nori palaikyti man už rankos? - klausiu, pasigirdus
burzgimui, ir prisimerkiu.

243
- Žinoma, - sukikena jis, - nes man tai patinka. Ne dėl to,
kad sunkiai kęsčiau skausmą. Aš jam toks pakantus.
Pliaukšteliu jam per delną, jis juokdamasis įspraudžiu
savo delną man į saują ir vėl ima brėžti švelnius apskritimu*
ant odos.
Kai Lijamas pradeda dirbti, daugiau žiūriu į Tailerio kūną
nei į būsimą tatuiruotę. Laikau jo ranką net prasižiojusi, m**
matydama tobulą pilvo presą patiriu transą. Po kelių minučių
sumirksiu ir meldžiuosi, kad nebūtų pastebėjęs. Taileris nė
nesujuda, netgi neįsitempia, tiesiog išsitraukia telefoną ir ima
lyg niekur nieko tikrinti žinutes. Stengiuosi nespoksoti, bet vis
tiek matau, kad išsiunčia žinutę Elai. Ir Emilei. Po dešimties
minučių naujoji tatuiruotė baigta, apšluostyta ir aptvarstyta.
Negaliu nešališkai vertinti, vis dėlto manoji rašysena Taileriui
ant krūtinės atrodo neapsakomai gražiai.
- Man patinka jūsų sumanymas išsitatuiruoti vienas kito
rašysena, - tarsteli Lijamas, kol Taileris taisosi marškinius.
Vaikštinėdamas po studiją vaikinas tvarko daiktus, ko nebe­
reikia, išmeta į šiukšlinę. - Atsiųskit man abiejų tatuiruočių
nuotraukas, kai nusiimsit tvarsčius.
- Būtinai, - pažada Taileris.
Lijamas išlydi mus iš studijos į laukiamąjį, ten jau sėdi dvi­
dešimtmetė mergina su ausinėmis. Padėkojame jam, kad rado
mums laiko. Taileris dar pasako ateisiąs po kelių savaičių pa­
tobulinti senųjų tatuiruočių. Tai išgirdęs Liamas pažvelgia į
mane tarsi tikėdamasis, kad ateisiu ir aš, bet man kol kas tikrai
nesinori galvoti apie tatuiravimąsi. Tad pasakau jam:
- Galbūt.
Kol traukiame iki netoliese stovinčio automobilio, pama­
nau, kad mūsų su Taileriu kraujyje dar daug adrenalino. Esa­
me visiškai apsvaigę, kvatojamės kaskart pažvelgę vienas į kitą.

244
Negaliu atitraukti akių nuo savo rankos, noriu nusiplėšti tvars­
ti ir parodyti naująją puošmeną pasauliui. Mano širdis neįpras­
tai smarkiai daužosi krūtinėje, turiu pripažinti, kad žaviuosi ne
tik naująja tatuiruote, bet ir tuo, kad ji tokia pati kaip Tailerio.
Aišku, tai visiška banalybė, turbūt statistika parodytų, kad po
trijų mėnesių gailėsimės, bet dabar tai atrodo tobula, teisinga,
geriausia, ką šiandien galėjome padaryti. Nemanau, kad Taile-
ris dar prisimena, kas nutiko iš ryto.
Įlipame į jo automobilį, įsitaisau ant keleivio sėdynės. Vai­
ruojantis nuo pat Maltnomaho krioklių Taileris klausiamai
žvilgteli į mane, ar nebūsiu dar ko nors sumaniusi.
Tiesą pasakius, jokių sumanymų neturiu, tad imu svarsty­
ti, ką gi dar galėtume nuveikti tokią nuotykingą dieną. Jau po
pusės šešių, nors saulė leisis tik po kelių valandų, ji jau prade­
da krypti horizonto link, skleisdama švelnią ankstyvo vakaro
šviesą. Gražus vasaros dangus ragina pasižiūrėti gražių vaizdų.
Užsisegu saugos diržą ir pažvelgiu į Tailerį. Jau žinau, kur
norėčiau nuvažiuoti.
- Ar surastum „Voodoo Doughnuts" Trečiajame aveniu?
- Kaipgi, - atsiliepia Taileris. Jo šypsena praplatėja, jis
čiumpa vairą ir įjungęs atbulinę pavarą išsuka iš aikštelės, žiū­
rėdamas per petį. - Puikiai žinau, kur važiuosim.
- Staigmena sugadinta, - pajuokauju. Tiesą pasakius, vis
tiek noriu ten važiuoti, ar tai būtų staigmena, ar ne. Taileris
turėtų būti jau lankęsis ten. Neįmanoma gyventi Portlande ir
nežinoti apie tą užrašą ant sienos. Be to, jis pačiame miesto
centre.
Mes ir patys esame centre, tad labai greitai ten nusigauna­
me. Šiuo metu eismas kiek tankesnis, nes visi traukia namo po
darbo, tad pakeliui tenka pastovėti keliose grūstyse, bet nie­
ko tokio. Taileris nesiliauja dainavęs kartu su radiju, o aš vis

245
juokiuosi filmuodama jį telefonu. Pirmiau jis nebūdavo toks
atsipalaidavęs, toks nerūpestingas kaip dabar. Negaliu tuo at­
sidžiaugti. Negaliu atsidžiaugti Taileriu.
Eilė prie Trečiojo aveniu esančios „Voodoo Doughnuts"
driekiasi net lauke. Pamenu, kad vasarą čia visada šitaip. Kai
su mama važiuodavome pro šalį, ant šaligatvio visada būriuo­
davosi žmonės, svajodami apie spurgą su šonine. Bet mes čia
atvažiavome ne dėl spurgų. O dėl gerai žinomo užrašo kitapus
gatvės, kurio nemačiau metų metus.
Taileriui nereikia nė sakyti, kad sustotų mažoje automobilių
aikštelėje; supratęs, kur važiuojame, jis jau suka ten. Aikštelėje
išties ankšta, bet jis atbulas įvairuoja į vietą tiesiai priešais už­
rašą ant sienos, dėl kurio mes čia.
Ant pastato sienos geltonai didžiosiomis raidėmis užrašyti
trys milžiniški žodžiai, bene dešimtmetį tapę šio miesto šūkiu:
PORTLANDAS TEBŪNA KEISTAS. Mes šiuo šūkiu didžiuo­
jamės, pagal jį gyvename.
Portlandas visada buvo keistas ir neįprastas, besiskiriantis
nuo kitų miestų, ekscentriškas. Bet kuriame kitame mieste
vaikinas, važiuojantis vienračiu, vilkintis Kalėdų Senelio kos­
tiumą ir pučiantis liepsnojantį dūdmaišį, tikrai būtų palaikytas
keistuoliu. Portlande į jį žiūrima ramiai kaip į įprastinį reiškinį.
Šiame mieste gali daryti, ką tik nori, ir nebūsi už tai smerkia­
mas. Esu to pasiilgusi. Los Andžele visuotinis siekis gyventi to­
bulą gyvenimą darosi nepakeliamas, nes tai neįmanoma. Ten
žmonės tiesiog nori pritapti. O čia - išsiskirti iš kitų.
- Eime, - paragina Taileris, išjungia variklį ir išlipa iš au­
tomobilio, o aš iš vidaus stebiu, kaip jis apeina automobilį iš
priekio, sustoja prie keleivio durelių ir pro langą man šypso­
si. Paskui atidaro dureles, suima mane už rankų ir ištraukia
laukan.

246
Lauke dar labai karšta, nors diena krypsta vakarop. Pasigai­
liu, kad šiandien užsimoviau džinsus, ir imu suvokti atrodanti
visiškai kvailai su didžiuliu tvarsčiu ant dešinės rankos ir at­
raitota iki alkūnės džemperio rankove. Skubu atsiraitoti ir kitą
rankovę, kad būtų vienodai.
Taileris staiga užsliuogia ant variklio gaubto, iškart susirau­
kia ir atitraukia rankas nuo metalo.
- Gerai, čia daug karščiau, nei tikėjausi, - sako. - Ateik.
Nesuprantu, ką jis čia sumanė, bet man patinka, kad toliau
elgiamės, kaip tik šauna į galvą. Pamėginu užsiropšti ir aš, bet
dangtis aukštokai, metalas įkaitęs, tad galiausiai Taileriui tenka
sugriebti mane už riešo ir užtraukti. Atsisėdame, jis atsilošia į
priekinį stiklą ištiesęs kojas, o aš sukryžiuoju savąsias ir susi­
dedu rankas į skreitą. Užrašas tiesiai mums prieš akis, vos už
kelių automobilių, o saulė vis dar negailestingai kaitina miestą.
Gera čia sėdėti, mėgautis šiltu vasaros oru ir Taileriu šalia. Ne­
noriu laikyti tokių akimirkų savaime suprantamu dalyku.
- Čia kas kita nei Holivudo riboženklis, ką? - sako Taileris.
Dėbteliu į jį. Jis labai atidžiai tyrinėja užrašą PORTLANDAS
TEBŪNA KEISTAS rimtu veidu, šypsodamas vien lūpomis.
Taileris teisus. Holivudo riboženklis daug didingesnis, pritrau­
kiantis daugiau dėmesio, matomas iš toli virš Los Andželo.
O šis užrašas daug kuklesnis, žemiškesnis, kaip ir Portlando
gyventojai. Paprastas grafičio užrašas ant seno pastato sienos
mažoje automobilių aikštelėje judrioje centro dalyje, priei­
namas ir matomas visiems. Būdamas taip arti mūsų jis tarsi
priklauso mums ir tik dėl šios priežasties man patinka labiau
nei anos kvailos raidės ant Li kalno, iki kurių lipti reikia kone
valandą. Holivudo riboženklis pernelyg atskirtas nuo žmonių.
Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo geriau suprantu, kad iš
tiesų man Portlandas patinka daug labiau už Santa Moniką.

247
Tikrai nesitikėjau, kad taip gali būti, bet taip yra. Išties ilgiuosi
šio miesto.
- Manau, čia mes pritampam geriau, - pajuokauju, akis
įsmeigusi į tuos žodžius ant sienos. Mudu su Taileriu visada
buvome keistuoliai, nes įsimylėti savo įbrolį visada bus laiko
ma keistenybe. Žmonės iš pradžių visada nustebs. Jiems visada
prireiks minutėlės susivokti. Bet keistumas Portlande priinv
tinas; esu linkusi tikėti, kad čia į mus būtų kur kas palankiau
žiūrima nei namuose. Čionykščiai žmonės manytų, kad esame
nuostabūs ir išskirtiniai, nes drąsiai elgiamės.
- Juk taip ir yra, - atsako Taileris.
Pažvelgiu į jį. Mano šypsena pirmą kartą per kelias valandas
dingsta, neturiu kitos išeities, tik užduoti klausimą, vis kirban­
tį mano galvoje.
- Tu tikrai čia pasiliksi? - sušnabždu. - Niekada nebegrįši
į Santa Moniką?
Taileris atsidūsta, dingsta ir jo šypsena, nes abu gerai žino­
me, kaip visa tai galiausiai baigsis: jis pasiliks čia, o aš grįšiu
į Čikagą, į antrą kursą. Esame visiškai įpratę gyventi atskirai,
nors pradedu manyti, kad tai didžiulė neteisybė.
- Grįšiu namo, Idena, - sako jis atsitiesdamas. - Visada ke­
tinau grįžti, juk žinai. Bet nemanau, kad dabar galėčiau, atvirai
kalbant, ir nesu tikras, ar noriu. Visas mano gyvenimas vyksta
Portlande, išskyrus tai, kas susiję su tavimi. - Jis prisitraukia
kelius prie krūtinės ir juos apkabina, tada sučiaupęs lūpas žvel­
gia į tolį. - Suprantu, kaip bus sunku, jei liksiu čia, o tu dar
trejus metus mokysies kitame šalies krašte, bet tiesiog taip yra.
Atsargiai pasislenku artyn, kad mudu susiliestume klubais.
Visa aplinkui aptyksta, nors nuo gatvės sklinda automobilių
triukšmas ir žmonių balsai, o medžiuose čiulba paukščiai.

248
Visa, rodos, išsijungia, tegirdžiu vienintelį garsą - savo širdies
plakimą. Jaudinuosi dėl to, kam esu pasiryžusi.
- Manau, kad prie sunkumų esam jau įpratę, - pratariu, bet
mano balsas nuskamba kaip šnabždesys. - Ir dabar galėtume
pasistengti.
Taileris pakelia galvą ir atsuka veidą į mane, akyse žėri ki­
birkštėlės. Matau, kaip kairė jo lūpų pusė ima kilti ir virsta vos
pastebima kreiva šypsenėle.
- Pasistengti dėl ko, Idena? - erzindamas perklausia jis ir
taip palinksta į mane, kad nuo jo artumo ima svaigti galva.
Taileris labai gerai supranta, ką turiu omeny, bet, rodos, nori
išgirsti savo ausimis.
Man bus lengva ištarti tuos žodžius, šįkart mintis apie tai
manęs nenervina ir negąsdina. Tiesą pasakius, veikiau džiugiai
jaudina.
- Dėl mūsų, - atsakau.
Štai toji tobula akimirka, kurios laukiau. Tobulos aplinky­
bės, gera nuotaika, tinkamas laikas. Tai mano galimybė. Tai
mano vadinamasis kitas kartas.
Ranka paliečiu švelnius barzdos plaukelius Taileriui ant
smakro, atsuku jo veidą į save ir pabučiuoju. Nieko negalvo­
dama užmerkiu akis, užspaudžiu savo lūpomis jo lūpas, ir iš
pradžių viskas vyksta labai švelniai ir maloniai. Nieko daugiau,
tik susiglaudusios mūsų lūpos po šitiek laiko, po įsitikinimo,
kad taip niekada nebebus. Bučiuodama Tailerį juntu didžiu­
lį palengvėjimą, kad pirmoji žengiau šį žingsnį, ir netrukus jo
ranka braukia man per plaukus, kita apkabina liemenį ir pri­
sitraukia mane arčiau. Spėju, kad ir jam palengvėja, nes jis
mane bučiuoja lėtai ir aistringai, laiko taip tvirtai, lyg norėtų
nebepaleisti. Taileris irgi ilgai to laukė ir sunkiai kovojo, kad
pelnytų mano atleidimą atvirumu ir nuoširdžiu atsiprašymu,

249
o aš mielai jam atleidau. Kartais žmogus turi būti savanaudis.
Kartais reikia atsižvelgti į savo poreikius, ir dėl to tikrai negaliu
jo nekęsti.
Jis lėtai atitraukia lūpas, bet pats neatšlyja, burna tik per ko
lis centimetrus nuo manosios. Ranka vis dar glosto man plan
kus, kakta prispausta prie mano kaktos.
- Jei nori, kad pasistengtume, - sumurma jis, smaragdo
akimis gręždamas manąsias, - tai pasakykim, dėl ko visa tai.
Jau ilgai laukiam.
Erzindama švelniai stumteliu jo veidą, vis dar laikau jį už
smakro ir vaidindama nustebusią išplečiu akis. O man pačiai
daužosi širdis. Stebiuosi, kaip dar neiššoka iš krūtinės.
- Ar Taileris Briusas prašo, kad būčiau jo mergina?
Taileris nesitvardydamas šypsosi. Turbūt ir nenori tvardy­
tis. Jo šypsena kaip niekada plati, akys irgi šypsosi, jose matyti
ypatingas švytėjimas, kokį sukelia tik tikra laimė.
- Gal ir prašo, - atsako jis.
Vėl atsuku jo veidą į save, palinkstu prie jo lūpų. Niekada
nepavargsiu žavėtis Taileriu iš arti ir stabteliu, mūsų žvilgs­
niams susitikus, kad akimirksnį pasigrožėčiau gilia jo akių ža­
luma, esu tikrai ją įsimylėjusi.
- Gal ir ištarsiu „taip“.
Vėl priglundu lūpomis prie jo lūpų ir esu visiškai pakerėta
malonaus jausmo. Užsimirštu, kad esame pačiame Portlan-
do centre, bet netrukus išgirstu, kaip kažkoks vaikinas mums
švilpteli. Kitas šūkteli mus skatindamas. Dar kažkam išsprūsta
„ooo“. Ši akimirka atrodo tobula, lyg viskas pagaliau būtų sto­
ję į vietas. Viskas taip ir turi būti, tad užmirštu, kad Taileris
yra mano įbrolis, nes man tai neberūpi. Tai nebesvarbu. Nieko
blogo, kad mudu patiriame šį jausmą. Nieko blogo būti kartu.
Nuo pat pirmosios dienos nebuvo nieko blogo.

250
Nors šiuos trejus metus itin stengėmės, kad kiti susitaiky­
tų su mudviejų ryšiu, susitaikyti su tuo tereikėjo dviem žmo­
nėms - mums patiems.
Manau, kad per šitiek laiko mudu pagaliau su tuo susitai­
kėme.
Pabundu tik po dešimtos ryto. Kelios paskutinės dienos buvo
išties beprotiškos, tad esu išsekusi ir, savaime suprantama,
mano miegas buvo gilus. Įsiskverbęs pro užuolaidų tarpą švie­
sos spindulys apšviečia nedidelę kambario dalį. Esu Tailerio
kambaryje, ne svetainėje, ir jo lovoje, o ne ant sofos. Miegojau
susisukusi į jo antklodę, dabar man tikrai per karšta, net gal­
va apsvaigusi. Nusižiovauju ir apsiverčiu ant šono tikėdamasi
išvysti įsmeigtas į mane žalias Tailerio akis. Tikiuosi išvysti jo,
pamačiusio, kad pagaliau pabudau, šypseną.
Bet kita lovos pusė tuščia.
Iškart imu mirksėti ir atsisėdu. Nors esu viena, įsikabinu į
antklodę ir prispaudžiu ją prie nuogos krūtinės.
Apsižvalgau po kambarį. Iš pradžių nė nematau, kas para­
šyta tiesiai priešais mane ant sienos. O pamačiusi suprantu,
kad Taileris turbūt sėmėsi įkvėpimo iš užrašo PORTLANDAS
TEBŪNA KEISTAS. Jo miegamojo sienos viduryje didelėmis
raidėmis juodu žymekliu pakeverzota:

ATLEISK, TURIU EITI Į DARBĄ,


BET JAU ILGIUOSI TAVĘS
IR RAŠAU ANT SIENOS,

252
NES NETRUKUS JAS PERDAŽYSIU.
TEAMO*

Baigdama skaityti šypsausi, telieka papurtyti galvą. Žinoma,


šiandien Taileriui reikia į darbą, todėl jo čia nėra, o namuo­
se kurtinamai tylu. Persibraukusi susivėlusius plaukus ranka
pasitrinu akis ir suvokiu esanti su vakarykščiu makiažu. Pasi­
juntu tokia nepatraukli, man net palengvėja, kad Tailerio šalia
nėra ir kad jis to nemato.
Net neprisimenu, kokia šiandien diena. Spėju, kad antra­
dienis, ir sėdėdama svarstau, ką gi man dabar daryti. Galiau­
siai nusprendžiu, kad bet kokiu atveju diena turi prasidėti nuo
kavos. Juolab jei ji išvirta Tailerio.
Nubloškiu šalin antklodę ir išsliuogiu iš Tailerio lovos, kur
kas patogesnės už jo sofą, ir susirenku savo drabužius nuo
grindų. Tada greitai perbėgu iš Tailerio miegamojo j tuščiąjį
kambarį, pagriebiu pirmus pasitaikiusius po ranka švarius dra­
bužius ir lekiu į vonios kambarį po dušu.
Kiek prisimenu, Tailerio pamaina kavinėje baigiasi vidur­
dienį, tad iki tol turiu susiruošti ir nusigauti iki centro. Duše
prabūnu tik dešimt minučių, šviesos greičiu perskalauju plau­
kus su kondicionieriumi ir stengiuosi pernelyg nešlapinti nau­
josios tatuiruotės, vis ją pamirštu. Apsirengiu ir išsidžiovinu
plaukus vonios kambaryje, nes jau žinau, čia yra vienintelis
buto veidrodis. Visi vaikinai verti vienas kito, pamanau. Brau­
kiu tiesintuvu per plaukus sėdėdama ant klozeto dangčio, pas­
kui į kriauklę pasidedu kosmetinę ir pasidažau taip, kad atro­
dyčiau natūraliai. Galiausiai grįžtu į Tailerio kambarį ieškoti
telefono.

* Myliu tave (Isp.)

253
Randu jį po pagalvėmis; pasirodo, gavau daugybę naujų ži­
nučių, o man tai neįprasta. Nuo vakar ryto netikrinau telefono,
buvau pernelyg užsiėmusi su Taileriu, be to, tiek visko nutiko,
ir vis dėlto nesu gavusi tiek daug žinučių per vieną parą.
Atsisėdu ant Tailerio lovos krašto ir susirandu seniausią iš
jų, atsiųstą tėčio 10 vai. 14 min. vakar iš ryto.
Jei ketini greitu metu parsirasti namo, nesivargink.
Randu dar vieną, atsiųstą 10 vai. 16 minučių.
Jei neaiškiai pasakiau, šiuose namuose nebesi laukiama.
Grįžk pas mamą.
Tėčio neapykanta manęs nebejaudina. Esu prie jos įpratusi,
be to, negaliu sakyti, kad nesitikėjau tokios jo reakcijos. Gerai
supratau, ką darau išvažiuodama su Taileriu iš Sakramento.
Žinojau, kaip man tai atsilieps. Žinojau tik pabloginsianti savo
padėtį.
Dar kelios žinutės nuo mamos; nors nesakiau jai, kad esu
Portlande, ji pati tai suprato. Juk turėjau vakar grįžti, bet negrį­
žau. Ji sako, kad teisingai nusprendžiau, ir prašo paskambinti,
kai tik galėsiu.
Vakar popiet gavau žinutę netgi nuo Elos, ji klausia, ar vis­
kas gerai.
Niekam neatsakau, nes esu labiau sunerimusi dėl Reičelės
atsiųstų žinučių ir nerimą keliančios tviterio pranešimų gau­
sos.
Pirmoji žinutė buvo atsiųsta 7 vai. 58 minutės.
Aaa ką po galais veiki portlande?
Po jos atėjo kita.
Gal paaiškinsi, kas dedasi?? Taigi sakei kad nekenti jo
Ir trečia.
Ir vėl pasidarei tą kvailą tatuiruotę o Dieve ar čia tikrai
Galiausiai ketvirta.

254
Jei tėtis tavęs neužmuš, užmušiu aš
Visos keturios žinutės išsiųstos viena po kitos, minutės in­
tervalu. Dar kartą jas perskaitau. Nesakiau Reičelei nei kad esu
Portlande, nei apie tatuiruotes. Išvis niekam nesakiau, tad ne­
įsivaizduoju, kaip ji sužinojo.
Viską suprantu tik patikrinusi tviterį.
Kažkas mane yra paminėjęs. Vienintelis mane tviteryje mi­
nintis asmuo yra Reičelė, bet šįkart tai ne ji. Mane paminėjo
Taileris. Akimirką bijau žiūrėti į jo profilį, bet atsikvepiu ir pa­
sižiūriu, nes mane žudo smalsumas.
Skaitau pirmąjį Tailerio įrašą nuo praėjusių metų birželio.
„Portlande su mergina visai nieko“ - taip jis parašė prieš
šešias valandas, vos po penkių ryto. Pridėtos dvi nuotraukos.
Pirmoji - mūsų vienodų tatuiruočių, mano ranka jam ant krū­
tinės, kad būtų matyti abidvi tatuiruotės. Nufotografavome
vakar grįžę į butą ir nusiėmę tvarsčius. Ketinome išsiųsti Li-
jamui.
Antrojoje nuotraukoje matau save prie Maltnomaho kriok­
lių. Nė nežiūriu į objektyvą, tik juokiuosi.
Iki šiol įrašą pamėgo penkiasdešimt devyni žmonės. Mė­
ginu patikrinti komentarus, bet nėra nė vieno. Jokių pajuokų.
Jokių pasibjaurėjimo protrūkių. Ničnieko, lyg mudu niekam
iš tiesų nerūpėtume. Arba žmonės bijo reikšti savo nuomonę,
kad Taileris nesuspardytų jiems užpakalio. Aišku, senasis Tai­
leris būtų taip ir padaręs. Bet ne naujasis.
Dabar suprantu, ką reiškia Reičelės žinutės. Žinoma, kad ji
sutrikusi. Penktadienį inkščiau, kaip reikės visą savaitgalį pra­
būti su Taileriu, ir staiga atsiduriame Portlande, pasidarome
vienodas tatuiruotes ir mūsų veiduose šviečia šypsenos. Mane
pačią nustebino toks staigus pokytis. Nemaniau, kad vėl įsimy­
lėti Tailerį bus taip lengva.

255
Kad Reičelė nenumirtų, atrašau jai miglotą žinutę.
Viskas keičiasi ir žmonės keičiasi J viską paaiškinsiu kai grį­
šiu (neklausk kada tai bus nes pati nežinau)
Telefono akumuliatoriaus likę vos keturi procentai, tad pa­
šoku nuo Tailerio lovos, pasirausiu savo lagamine ieškodama
kroviklio ir traukiu prie durų. Laimė, Taileris ant sienos paka­
bino atsarginį raktą ir apibraukė tuo pačiu žymekliu, neįma­
noma nepastebėti. Turbūt susivokė, kad nenorėsiu čia sėdėti
visą dieną.
Užrakinusi duris išeinu ir iškart užsidedu akinius nuo sau­
lės, nes miestą vėl kepina saulė. Vedžiojančios du šunis ponios
paklausiu, kur yra artimiausia traukinių stotis, - turbūt atro­
dau kaip turistė, pasiklydusi gyvenamajame rajone, - ji parodo
pietų pusėn ir paaiškina, kaip nueiti. Pėdinu geras penkiolika
minučių, o dar dvidešimties prireikia nuvažiuoti iki centro.
Pionierių aikštėje atsiduriu jau po pusės dvylikos ir iškart lekiu
į Tailerio darbą.
Kavinėje daug žmonių, bet ne sausakimša. Jau išsirikiavusi
neilga eilutė panorusių vėlyvo ryto kavos žmonių, tokių kaip
aš, tad atsistoju jos gale ir įsmeigiu akis į kavavirius. Dirba va­
karykštis vaikinukas Mikis. Ir mergina, nežinau, kuo vardu.
O štai ir Taileris žibančiomis akimis, besišypsantis, lyg būtų
pats laimingiausias, labiausiai atsipalaidavęs pasaulyje. Juodų
marškinių rankovės paraitotos virš alkūnių, nematyti nė vienos
tatuiruotės. Prasižioju stebeilydamasi į jo rankų gyslas, šios
kaskart iššoka nuo krumplių iki dilbių, jam dozuojant kavą ir
įtempiant raumenis. Taileris manęs nepastebi, susikaupęs ga­
mina kavą, bet tai tam tikra prasme yra gerai. Galiu geidulingai
jį stebėti nesulaukdama pašaipos ir mano akis aptraukia geis­
mas. Jis atrodo toks tobulas be jokių, pastangų. Tegaliu galvoti
apie tai, kaip vakar naktį jutau jo rankas ant savo kūno, kaip jo

256
lūpos nubučiavo visą mane, kaip jo žėrinčios akys neatsitraukė
nuo manųjų, švytėdamos netgi kambario tamsoje.
Užsakymus priima Mikis; priėjus mano eilei, nužvelgia
mane, ir matau, kad atpažino. Nesu nuolatinė lankytoja, bet jis
tikrai pamena, kad buvau vakar.
- Sveika, - sako. Kaskart, jam pajudėjus, sužėri auskaras
nosyje. - Ko gersi, Idena?
- Vanilinės latės su dviguba karamelės doze. - Žodžiai man
išsprūsta tarsi savaime. Mikis linkteli ir ima keverzoti mano
užsakymą ant lipnaus lapelio, bet, jam nespėjus užsirašyti, pa­
sijuntu kalta. Turiu liautis. Turiu liautis skundusis, kad pilnėju
nuo tukinančių ledų ir prakeiktos vanilinės latės. Turiu įgyti
tokią nuostatą kaip Tailerio. Turiu iš tiesų pradėti ką nors keis­
ti, o ne vien tikėtis, kad viskas savaime pasikeis. - Pala, - pra­
tariu, ir rašiklis sustingsta virš lapelio, o Mikis pakelia akis. -
Žinai, gal geriau „Americano" kavos su nugriebtu pienu.
Gal ir ne didžiausias gardumynas, užtat ne toks tukinantis.
- Žinoma. - Jis suglamžo pirmąjį lapelį ir užrašo ant kito,
atplėšia nuo blokelio ir užklijuoja ant prekystalio šalia kitų už­
sakymų. Grįžtelėjęs į kasos aparatą išbeldžia kainą - pasiro­
do, kava labai pigi. - Nuolaida draugams ir šeimos nariams, -
mirktelėjęs paaiškina. Atkišu penkis dolerius, jis duoda grąžos.
Kavinė ūžia nuo pokalbių ir nuolatinio triukšmo: šnyp.ščia
vandens garai, ūžia pieno plaktuvas, dirba kavos presas.
- Užrašiau, kad čia tu, - tyliai sušnabžda man Mikis. Kai
kalba, matau, kad įsivėręs auskarą ir į liežuvį. Jis vos pastebi­
mai rodo akimis; į Tailerį. Šis nusigręžęs nuo mūsų vaikšto nuo
vieno aparato prie kito imdamas tai puodelį, tai indą su sirupu
ar pienu. - Duok jam minutėlę susivokti.
Sukikenu. Taileris kartais toks užmaršus, kad abejoju, ar iš­
vis susivoks.

257
- Ačiū, - tariu Mikiui ir pasislenku palei prekystalį, kad
užkiščiau vietą kitam lankytojui, o pati laukiu savo kavos. Vi­
siems užsakovams kavą verda Taileris, tad laukiu, kol galėsiu
įvertinti jo įgūdžius ir gurkštelti tobulo gėrimo.
Kvailokai šypsodama atidžiai žiūriu, kaip jis paima lapelį,
perskaito ir labai susikaupęs ruošia kavą. Nuostabu, kad taip
stengiasi. Kartu dirbanti mergina nuneša puodelį užsakovui,
laukiančiam prie kampo, o Taileris paima kitą užsakymą ir
pradeda jį vykdyti. Ir vėl puodelį lankytojui nuneša mergina.
Tada jis paima ryškios apelsino spalvos lapelį, ant kurio už­
rašytas mano užsakymas, ir akimis jį perbėga. Iškart pakelia
galvą ir žvelgia sau per petį. Apibėgęs kavinę akimis pamato
mane - dar nesu mačiusi, kad kada nors būtų taip greitai ėmęs
šypsotis.
Jis atiduoda lapelį su mano užsakymu merginai ir turbūt
klausia jos, ar galėtų minutėlę šnektelėti su manimi, nes ji link­
teli galvą ir juodu susikeičia vietomis. Mergina stoja prie kavos
aparatų, o Taileris patraukia prie manęs, pakeliui žaismingai
pakedendamas Mikiui plaukus. Tiek iš to noro, kad pats išvirtų
man kavos.
- Tikėjausi, kad ateisi, - prisipažįsta priėjęs, įsiremia del­
nais į mus skiriantį prekystalį ir palinksta į mane, kad geriau
girdėtų per triukšmą. - Atleisk, kad rytą manęs neradai. Išėjau
dar prieš šešias, nenorėjau žadinti.
- Viskas gerai, - patikinu jį. - Mačiau tavo žinutę. Buvo
neįmanoma nepamatyti.
Tailerio skruostai kiek parausta, jis nuleidžia galvą ir žiūri į
prekystalį.
- Norėjau palikti laiškelį, žinai, kaip būna kine. Bet neradau
popieriaus.
- Tikrai ketini dažyti sienas?

258
- Aha, - atsako jis, vėl pakelia akis, ir jo žvilgsnis apsistoja
ant mano rankos. Užrašas No te rindas vis dar žvilga, taip esti
su naujomis tatuiruotėmis.
- Mačiau tavo įrašą tviteryje, - sakau, ir Tailerio akys susi­
duria su manosiomis. - Turbūt dėl to Reičelę ištiko infarktas.
Jis purtydamas galvą nusikvatoja.
- Tikrai neketinau nieko viešinti, - sako, - bet prisiminiau,
kad mums nebesvarbu, ką man kiti. Bent jau šįkart visi išgirdo
naujienas iš manęs.
- Palūkėk, kol sužinos Džeimis, - nusišaipau. O Dieve. Jau
įsivaizduoju, kaip negalėdamas tuo patikėti jis svies telefoną
per kambarį, tada paknopstomis jį susiras ir lėks parodyti tė­
čiui. Paskelbti socialiniuose tinkluose - nemaniau, jog kaip tik
per tai šeima sužinos, kad mudu su Taileriu ir vėl kartu.
- Džeimis jau pamatė, - atsako Taileris, o aš net susirau­
kiu, kad jo balsas toks ramus. - Prieš porą valandų parašė man
maždaug taip: kas per mėšlas? - Ir sukikena kaip tik tada, kai
pakeitusi jį prie kavos aparatų mergina atneša mano gėrimą.
- Štai, prašom, - sako ji, palinksta virš prekystalio ir paduo­
da man puodelį, skirtą išsinešti. Kava tokia karšta, kad paėmu­
si iš merginos puodelį ko nenusiplikau rankos. Vis dėlto iškart
padėkoju, o Taileris jai pažada grįžti po minutėlės.
Merginai nuėjus, jis kilsteli riešą ir pažiūri į laikrodį, paskui
vėl į mane.
- Liko dvidešimt minučių, - sako. - Tada keliausiu į centrą.
O tu? Ką veiksi?
- Dar nežinau. - Gūžteliu pečiais ir nuleidusi žvilgsnį į kavą
smiliumi braukiu per dangtelio kraštą. - Bet vėliau tikrai už­
suksiu.
- Gerai, - atsako Taileris. Kai vėl pakeliu akis, šypsosi, bet
ta šypsena greitai virsta atsiprašoma, nes jis meta žvilgsnį per

259
petį į merginą, mėginančią susidoroti su visais naujais užsaky­
mais. - Turiu grįžti.
Pasistiebęs už prekystalio Taileris pakšteli man į lūpų kam­
putį. Matau, kaip Mikis mus erzindamas papučia lūpas ir nu-
sivaipo.
Leidžiu Taileriui grįžti prie darbo; kad jo neblaškyčiau, ne-
besėdžiu kavinėje, iškart išeinu.
Nesunkiai susigaudau Portlando centre, nes pažįstu miestą
kaip savo penkis pirštus, tad patraukiu Pionierių aikštės link
ir susirandu vietelę ant laiptų atsisėsti ir išgerti kavą. Tiesą sa­
kant, ji šlykšti. Ne todėl, kad blogai paruošta, bet kad esu įjun­
kusi į vanilinę latę, o ne į suknistą „Americano“.
Pionierių aikštėje sausakimša - nieko keisto, nes vasara ir
saulė mums maloninga, tad čia yra tobula vietelė pasėdiniuoti
įsaulyje ir pažiūrėti į slenkančius pro šalį žmones. Sėdėdama ir
pūsdama į kavą, kad praauštų, turiu pripažinti: nors esu gimusi
Portlande, iš tiesų nieko jame nepažįstu. Pusė mano draugų,
su kuriais bendravau būdama šešiolikos, išvažinėjo mokytis į
kitus miestus. Mamos giminės gyvena Rouzburge, tėčio irgi.
Vieninteliai mano pažįstami žmonės šiame mieste yra Taileris
ir Emilė. Tiesa, dar Amelija.
Nesuprantu, kaip iki šiol neprisiminiau Amelijos, kadaise
geriausios savo draugės. Nuo tada, kai susipažinome šeštoje
klasėje, visada būdavome drauge, bet, man išvažiavus, galima
sakyti, išsiskyrėme. Tiesiog taip būna. Gyvename skirtingose
valstijose, tad sunku palaikyti ryšį. Amelija tebėra čia, mokosi
Portlande.
Padedu kavos puodelį šalimais ant žemės ir išsitraukiu tele­
foną iš kišenės, panaršau po negausų savo sąrašą ir susirandu
draugės numerį. Kartais mes susirašome žinutėmis, klausiame
viena kitos, kaip sekasi, bet paskutinį kartą mačiau ją prieš tre-

260
jus metus. Atsimenu, kaip mudvi, šešiolikmetės, verkėme prie
jos durų ir negalėjome paleisti viena kitos iš glėbio, nes nesu­
vokėme, kaipgi toliau gyvensime atsiskyrusios. Kai esi jaunas,
viskas atrodo kaip pasaulio pabaiga. Paskui pamatai, kad gal ir
ne pabaiga.
Greitai spaudžiu skambučio klavišą ir priglaudusi telefoną
prie ausies, pirštais barbendama sau per kelius, klausausi sig­
nalo. Sunku patikėti, kad Amelija bus netoliese ir turės laisvo
laiko, bet pamėginti galima. Šiaip ar taip, noriu pasikalbėti su
ja ir pasakyti, kad esu Portlande.
Pačią paskutinę akimirką, prieš įsijungiant balso paštui, ji
atsiliepia.
- Idena? - Amelija atrodo gerokai nustebusi, gal dėl to, kad
seniai neskambinome viena kitai.
- Spėk, ką veikiu, - atsakau. Noriu iškart paaiškinti, kodėl
skambinu.
Draugė kurį laiką galvoja, nes kitaip nei dauguma žmonių,
nemėgsta spėti aklai. Bet šiandien, rodos, neranda logiško pa­
aiškinimo, tad tepasako:
- Nė nenutuokiu. Būk gera, pasakyk.
- Ką gi, - sakau atsilošdama, pasiimdama kavą ir pakelda­
ma veidą į dangų. - Sėdžiu Pionierių aikštėje.
- KĄ? - sušunka Amelija, ir man telieka nusijuokti. - Esi
čia? Portlande?
- Taip! - gerokai gurkšteliu kavos, sulaikau kvėpavimą ir
priduriu: - Nuo sekmadienio vakaro.
- O Dieve! - Girdžiu, kad draugė susijaudinusi, jos žvalu­
mas užkrečiamas. Esu jos pasiilgusi labiau, nei maniau. - Ką
čia veiki?
- Ilga istorija, - atsakau, - papasakosiu, kai pasimatysime.
Kur esi? Ar labai užsiėmusi?

261
- Aš universitete, - atsako ji lyg ir susidrovėjusi. Manau,
supranta, kad iškart paklausiu, ką ji per Vasaros atostogas vei­
kia universitete, nes nespėju nė praverti burnos. - Lankau ke­
lis vasaros kursus, stengiuosi kiek pasivaryti į priekį. Turi čia
atvažiuoti! Sėdžiu lauke. Žinai, kur yra biblioteka?
- Hm. - Pavartau akis ir atsistoju. Amelija nėmaž nepasi­
keitusi, šneka už mus abi, nors kitados tikrai buvau jai už tai
dėkinga. Imu svarstyti, kaip nukakti iki Portlando valstybinio
universiteto. Jis pietinėje miesto centro pusėje, nelabai toli nuo
čia, puikiai pasiekiamas pėsčiomis. Nors nelabai pažįstu didelę
universiteto teritoriją, esu tikra, kad nesunkiai rasiu bibliote­
ką. - Jau einu.
- Negaliu patikėti, kad esi čia!
- Aš irgi, - atsakau nemeluodama.
- Tai iki!
Baigusi kalbėti išsitraukiu ausines ir prijungiu prie telefono,
tada panaršau po savo grojaraščius ieškodama linksmų dainų,
tinkamiausių vasarai. Paieška truputį užtrunka, nes praėjusiais
metais daugiausia klausydavausi niūrių dainų. Dabar, visu gar­
su paleidusi Hanterį Heizą, pasijuntu pakiliai. Esu labai geros
nuotaikos, galbūt geriausios per pastaruosius dvylika mėnesių.
Traukiu pietų kryptimi ir negaliu liautis šypsojusi, mano
rankoje kavos puodelis, ant nosies akiniai nuo saulės, ant ran­
kos nauja tatuiruotė - esu tikra portlandietė. Dar niekada šia­
me mieste nesijaučiau kaip namie. Pasirodo, tikrai vertėjo iš­
vykti trejiems metams; tiesą sakant, džiaugiuosi, kad Taileris
atvažiavo čia. Viskas būtų kitaip, jei būtume kitame mieste.
Neilgai trukus prieinu universitetą. Esu kelis sykius pra­
ėjusi pro šalį drauge su Amelija, nes jai patiko pasvajoti apie
būsimas studijas. Iš pradžių ji norėjo stoti į Oregono valstijos
universitetą Korvalyje, bet, atėjus laikui apsispręsti, pasirinko

262
Portlandą. Gal prie to prisidėjo ir anie betiksliai klaidžiojimai
po universiteto kiemus? Kad ir kaip ten būtų, ji niekada neke­
tino išvykti iš Oregono, o aš visada to norėjau. Tiesa, būdama
šešiolikos kartą dalyvavau ekskursijoje po universitetą, bet tik
todėl, kad to norėjo mama. Vylėsi, kad tai mane paskatins pasi­
likti čia. Bet aš norėjau išvažiuoti kuo greičiau, ir koledžas tapo
svaria išvykimo iš Portlando priežastimi, prieš kurią mamos
norai buvo bejėgiai.
Ironiška, kad parvykusi po trejų metų susitinku su Amelija
universitete, lyg laikas būtų grįžęs atgal, ir mudvi vėl būtume
penkiolikmetės. Vienintelis skirtumas tas, kad šįkart mano
šypsena veide nebe dirbtinė. Šįkart viskas daug geriau.
Einu pagal nuorodas, bet galiausiai vis tiek turiu paklausti
poros vaikinų, kurgi ta biblioteka. Jie man parodo į pastatą už
kampo. Pamačiusi jį nusiimu akinius nuo saulės ir imu žiūrėti į
susėdusius lauke žmones, kai kurie jų įsitaisę ant žolės medžių
šešėlyje, kiti ant suolelių palinkę prie knygų. Dabar vasara, tad
aplinkui daug tyliau nei per mokslo metus. Neilgai trukus tarp
žmonių pastebiu Ameliją. Ji sėdi ant žolės sukryžiavusi kojas,
pasidėjusi knygą ant šlaunų. Rankoje laiko prakąstą obuolį, ki­
toje - telefoną, plaukuose įsipainiojęs ausinių laidas. Amelija
dar manęs nepastebėjo, tad sėlinu už medžių, paslapčia artė­
dama jai už nugaros. Tada šoku ir sugriebiu ją už pečių, o ji iš­
sigandusi pašoka ir suklykia iš netikėtumo. Obuolys nuskren­
da per pusę pievelės.
Tirtėdama iš juoko apeinu draugę ir atsistoju priešais ją.
Nekreipdama dėmesio, kad į mus žiūri visi aplink esantys stu­
dentai, nusišypsau jai.
- Jėzau, Idena! - kone dusdama sušunka Amelija, lyg jos
pulsas būtų nežmoniškai padažnėjęs, išsitraukia ausines iš
ausų ir prispaudžia ranką sau prie krūtinės, paskui atlošia

263
galvą ir taip pat man nusišypso - vadinasi, atleido. Ji numeta
knygą šalin, išskečia rankas ir apkabina mane taip tvirtai, kaip,
pamenu, buvo kitados apkabinusi prie savo namų durų. Aš ją
apglėbiu dukart tvirčiau, mudvi gerą minutę išbūname apsi­
kabinusios ir nenorėdamos paleisti viena kitos, kol galiausiai
atšlyjame.
- Rimtai, ką, po galais, veiki Portlande? - klausia ji purty­
dama galvą, lyg negalėtų patikėti, kad tikrai sėdžiu priešais ją.
Amelija atsiauginusi plaukus, dabar jie daug ilgesni nei anks­
čiau ir, ko gero, trupučiuką šviesesni. Taip, šviesesni.
Jau sakiau jai, kad reikėtų daug pasakoti, kodėl aš čia, nors
iš tiesų viskas gana paprasta.
- Čia gyvena mano vaikinas.
Šis žodis kažką manyje uždega, aš tarytum užsiliepsnoju ir
juntu, kaip ima kaisti oda vien iš džiaugsmo, kad pagaliau galiu
ištarti tą žodį. Nors žinau, kad esu išraudusi, niekaip negaliu
susivaldyti. Esu be galo laiminga, kad sėdžiu čia, po Portlando
saule, su Amelija ir kalbėdamasi su ja galiu vadinti Tailerį savo
vaikinu. Niekada nemaniau, kad kada nors tai bus įmanoma.
- Oho, - nustemba Amelija. Jos akys išsiplečia, ji iškelia
ranką, tada palinksta į mane ir pakartoja: - Vaikinas? Drau­
gauji su žmogumi iš Portlando?
- Tiesą pasakius, - sumurmu, - su žmogumi iš Santa Mo­
nikos, kaip tik dabar gyvenančiu Portlande.
Rodos, draugė tuoj ims spiegti. Ji žiauriai mėgsta visokias
meilės istorijas, kurios baigiasi žodžiais „gyveno ilgai ir laimin­
gai“. Nekantraudama klausia:
- Kas jis toks?
Mintis, kad teks pasakyti, manęs daugiau nebegąsdina. Iš­
tarti Tailerio vardą taip lengva kaip bet kurio kito žmogaus.
Vis dėlto šitai dar turės įaugti į kraują.

264
- Draugauju su Taileriu, - sakau tvirtu ir kupinu pasitikėji­
mo balsu ir neatitraukiu akių nuo jos. - Pameni? Mano įbrolis.
Neketinu slėpti, kad Taileris yra mano įbrolis. Tai tiesa, ir
man ne gėda ją atskleisti.
Visame šlakuotame Amelijos veide matyti sutrikimas. Ji, ro­
dos, laukia, kad tuoj nusikvatosiu ir pasakysiu, kad juokauju.
Bet aš ir toliau šypsausi, skabau žolę, išraunu visą kuokštą iš
žemės, tada pasijuntu kalta ir bandau įsodinti jį atgal. Turbūt
esu paveikta Portlando oro.
- Tikrai? - teištaria draugė švelniu balsu lyg baimindamasi,
kad ši tema yra per opi, ir toliau mirkčioja žiūrėdama į mane,
kol pamatau, kad ji nelabai susigaudo, kas vyksta.
- Aha, - atsakau ir lyg tarp kitko priduriu: - Jis čia atsi­
kraustė prieš metus. O aš jį lankau. - Nelaukiu, kol Amelija
ims klausinėti, tad nusprendžiu kuo greičiau pakeisti temą. -
O kaip tau sekasi? Kaip universitetas?
Mosteliu ranka į statinius aplinkui.
- Ak, Idena, čia nuostabu! - Visas jos veidas nušvinta en­
tuziazmu. Ji paima storą vadovėlį, kurį skaitė pirmiau, vėl pa­
sideda į skreitą ir pirštais perbraukia jo viršelį. Tai knyga apie
chemiją, šis mokslas man buvo neįkandamas, o Amelijai pati­
ko. - Mano studijų programa tiesiog nuostabi, o vakarėliai dar
geresni. Ar sakiau, kad buvau policijoje?
Dabar mano eilė spėlioti, ar ji kalba rimtai. Policija? Ame­
lija? Kur ten.
- Juokauji, - pratariu.
- Nee, - atsako ji, droviai sukikena ir užsimeta kirpčius ant
akių. - Manęs nereikėtų išleisti vienos namo, kai esu per daug
išgėrusi. Teko naktį praleisti areštinėje ir dar sumokėti du šim­
tus dolerių už nedrausmingą elgesį. - Ji pavarto akis. - Pasiro­
do, šūkauti gatvėse šiais laikais yra nusikaltimas.

265
- Tu trenkta, - sakau juokdamasi. Amelija visada mėgo ge­
rai leisti laiką, linksmintis iš širdies. Su ja niekada nenuobo­
džiausi. Pasiilgstu būti su žmonėmis, kurie taip gyvena.
- Žinau, - pritaria ji. - Stengiuosi labiau valdytis, kad tė­
vams netektų manęs išsižadėti.
Ji ima kvatotis, mums taip gera vėl juoktis drauge kaip ka­
daise. Tai, kad Amelija gyvena čia, yra dar viena priežastis, ko­
dėl vis labiau įsimyliu Portlandą. Gal esu savanaudė, bet noriu,
kad mano gyvenime nestigtų to, kas man patinka. Šitai apima
Tailerį ir Ameliją, Portlandą ir kavą, Reičelę ir Emilę, koledžą
ir nuotykius, mamą ir Elą, beprotiškus sumanymus ir galimybę
visada jaustis tokiai laimingai, kokia jaučiuosi dabar. Štai ko
noriu - visko iškart, ir kad viskas tobulai derėtų.
Mano juokas prityla, kelissyk sumirksiu ir grįžtu į tikrovę.
Vėl susirandu Amelijos akis ir nekaltai papučiu lūpas.
- Ar tau tikrai būtina dabar čia sėdėti?
- Ne visai, - atsako ji. - O ką?
Pasikeliu nuo žolės, atsistoju ir paimu iš Amelijos vadovė­
lį. Pačiupusi jos kuprinę sugrūdu ten knygą, tada nutveriu ją
už rankos ir pastatau ant kojų. Draugė smalsiai į mane žiūri
laukdama paaiškinimo, tad paduodu jai kuprinę ir linkteliu ton
pusėn, iš kurios atėjau.
- Noriu, kad susipažintum su keliais žmonėmis.
Kol per miestą keliaujame Jaunimo centro link, turiu apsčiai
laiko išsipasakoti Amelijai. Išdėstau, kaip mes su Taileriu tre­
jus metus buvome įsimylėję vienas kitą, bet viešai esame pora
tik maždaug aštuoniolika valandų. Pasakoju apie Diną, kaip iš
tiesų mes išsiskyrėme - anaiptol ne draugiškai ir ne bendru
sutarimu, kaip anksčiau rašiau Amelijai. Porinu apie tėtį, kad
jis tapo dar didesnis avigalvis, nei buvo anksčiau, kad jam žiau­
riai nepatinka mudviejų su Taileriu ryšys. Iškloju, kaip Taileris
praėjusią vasarą išvažiavo, kaip nemačiau jo ištisus metus, o
jis visą tą laiką čia būrė jaunimo grupę. Kaip, jam pasirodžius,
tetroškau, kad prasmegtų skradžiai žemę. Aišku, priduriu, kad
džiaugiuosi suteikusi jam dar vieną galimybę, nes gyvenime
nesu buvusi laimingesnė, nei esu dabar.
Amelija nepaliaujamai linkčioja, stengiasi suvirškinti in­
formaciją ir, tikėtina, prieina prie išvados, kad aš jau nebe tas
žmogus, kurį ji pažinojo. Senoji Idena nė už ką nebūtų taip
rizikavusi. Senoji Idena nė už ką nebūtų grįžusi į Portlandą.
Senoji Idena nė už ką neparaustų vien pagalvojusi apie vaikiną.
- Štai ir atėjome, - pareiškiu sustojusi prie masyvių juodų
Centro durų. Nematyti jokios iškabos, nors, mano manymu,
jos reikėtų. Reikia, kad daugiau žmonių sužinotų, kas čia vyks-

267
ta. Užgulusi atstumiu neįtikimai sunkias duris ir prilaikau, kad
įeitų Amelija. Prieangyje šviesu, laiptinėje irgi, tad pradedame
kopti. Amelija ima nerimauti, kad teks susipažinti su Taileriu
ir Emile, bet, manau, Taileris jai tikrai patiks, o ir su Emile ji
sutars. Neįmanoma nepamėgti šių žmonių, ir noriu, kad visi
trys vienas kitą pažinotų. Dar neužlipusi iki laiptų viršaus iš­
girstu muziką, kai praveriu antrąsias duris, ji ima skambėti dar
garsiau. Šiandien čia daugiau žmonių nei vakar ryte, gal dėl to,
kad popietė. Visur skamba balsai, muzika ir juokas.
- Oho, - prataria Amelija. Žvilgteliu į ją. Ji stebi aplinką
išplėtusi iš nuostabos akis, kaip aš vakar. Tikrai nuostabu, kad
čia tiek daug vietos ir tiek daug žmonių. - Ar čia jis?
Mano žvilgsnis krypsta nuo Amelijos prie Tailerio. Jis tur­
būt pastebėjo mus, įeinančias pro duris, nes jau traukia artyn
šypsodamasis išskirtine savo šypsena. Dabar truputis po pir­
mos, tad Taileris čia yra jau valandą.
- Aha, - sušnabždu neatitraukdama akių nuo jo ir pati im­
dama šypsotis. - Čia jis.
- Mhm, - sumurma Amelija. - Laiminu.
Atitraukiu akis nuo Tailerio vien tam, kad pavartyčiau jas
prieš Ameliją. Taileriui artėjant, draugė taisosi kirpčius, kiša
juos už ausų, perbraukia pirštais plaukų galiukus.
- Gera vėl tave matyti, - sako išsišiepęs Taileris.
Nuo tada, kai į jo darbą užsukau kavos, praėjo mažiau nei
dvi valandos, ir štai aš vėl pasirodau kitoje jo darbovietėje, lyg
negalėčiau ilgai be jo ištverti. Galėčiau ištverti, tik nenoriu.
Žvilgtelėjęs į Ameliją Taileris pakelia antakį ir žiūri į mane.
- Kas čia?
- Amelija, - pristatau. Daugiau aiškinti nereikia. Taileris
gerai žino, kas ji yra. Jau prieš kelerius metus jam pasakiau,

268
kad Amelija yra geriausia mano draugė Portlande. Vienintelė
mieliausia draugė.
- Labas, - pasisveikina Amelija tankiai mirksėdama, tai
reiškia, kad ji labai jaudinasi. Visi pasijuntame nejaukiai, nes ji
ketina paduoti Taileriui ranką, bet pamano, kad tai bus perne­
lyg oficialu, ir ją atitraukia.
- A, - susipranta Taileris ir nusišypso parodydamas dantis,
jo veidas draugiškas ir mielas. - Šaunu pagaliau su tavimi susi­
pažinti. Aš esu Taileris, Idenos...
Jis nutyla ir žvilgteli į mane lyg klausdamas, ar viską jai pa­
sakiau.
Bet Amelija užbėga man už akių ir baigia sakinį:
- ...vaikinas ir įbrolis?
- Aha, taip, - nusijuokia Taileris. Rodos, jam palengvėja,
kad aš jai pasakiau, jis dėl to tik džiaugiasi. Anksčiau mums
abiem nelabai sekėsi būti atviriems, bet norėčiau manyti, kad
nuo šiol seksis geriau.
- Kur Emilė? - klausiu. Žvalgydamasi tarp vaikštinėjančių
aplink mus žmonių mėginu ją surasti, bet nematau. Tikiuosi,
dar neišėjo? Labai noriu, kad Amelija su ja susipažintų.
- Ji ten, - atsako Taileris ir parodo į duris kitapus patalpos,
vakar mano nepastebėtas. - Užeikit. - Taileris žingsniuoja
raudonu kilimu, mudvi su Amelija sekame iš paskos. Ji niukteli
man į šonkaulius, iš entuziazmo išplėtusi akis be garso išta­
ria „jis karštas“ ir juokais vėduojasi veidą ranka. Kai kas nieka­
da nesikeičia. Vidurinės mokyklos koridoriuose mudvi šnabž-
dėdavomės apie karštus dvyliktokus ir rausdavome iš gėdos,
jei tie nugirsdavo mūsų kalbas. Žaismingai trinkteliu draugei
per petį ir prikandu lūpą, kad nesusijuokčiau. Taileris nė nenu­
tuokia, apie ką kalbame; mudviem priėjus tas duris, jis surenka

269
kelių skaičių kodą, ir jos trakštelėjusios atsidaro. Taileris stum­
teli duris ir prilaiko, kad įeitume į, sakyčiau, sandėlį, pats sto­
vėdamas ant slenksčio ir stebėdamas jaunimą didžiojoje salėje,
o iš už kartoninių dėžių krūvos iškart pasirodo Emilės veidas.
- Sveiki!
Ji užkelia vandens butelių pakuotę ant kažkokios dėžės ir
vingiuodama tarp sustatytų dėžių ateina prie mūsų.
- Emilė?
Matau, kad Amelija ją atpažįsta, ir iškart nustebusi sužiūru
į jas abi.
- O Dieve, sveika! - šūkteli Emilė. - Ką čia veiki?
Mudu su Taileriu žvalgomės tai į vieną merginą, tai į kitą ir
mėginame įminti mįslę.
- Judvi pažįstamos? - sutrikusi klausiu.
- Hm, aha, - lyg tarp kitko atsako Emilė pačiu geriausiu
amerikietišku akcentu, kokiu tik geba, nors jai išeina labai jau
pietietiškai. Ji greitai grįžta prie įprastinės kalbėsenos ir paaiš­
kina: - Ji mane vaišina spragėsiais kas kartą, kai ateinu į kiną,
nes nori suporuoti su savo bendradarbiu.
- Suprantu, kad tai labai begėdiška, - priduria Amelija ir
jos skruostus išmuša raudonis. Mėginu prisiminti, ar yra man
sakiusi, kad dirba kino teatre. Įsivaizduoju, kaip Amelija maž­
daug kas valandą išverčia ant kilimo po spragėsiu dėžutę. -
Betgi Gregas iki ausų tave įsimylėjęs, tai be galo miela. Manau,
galėtum būti jam švelnesnė.
- Neeeeee, - atsako Emilė irgi rausdama. Tebemirkčioju iš
nuostabos, kad viskas taip paprasta. - Bet iki šiol nežinau tavo
vardo, - prisipažįsta ji. - Koks jis?
- Amelija. - Kiek padvejojusi mano draugė susivokia, kad
Emilė iki šiol nežino, kodėl ji čia, tad skuba pridurti: - Tiesą
sakant, esu geriausia Idenos vaikystės draugė.

270
Emilė net išsižioja ir pasisuka į mane, tikrai pritrenkta tokių
naujienų.
- Negali būti!
Šalia manęs stovintis Taileris atsikosi ir prataria:
- Ar jūs nieko prieš, jei minutėlei pasiskolinsiu Ideną?
Klausiamai žvilgteliu į jį, bet Amelija ir Emilė mus patikina
pabusiančios drauge, ir Taileris jau vedasi mane pro duris.
- Na? - paklausiu, kai vėl atsiduriame didžiojoje salėje ir
mus apsupa paaugliai. Matau, Taileris nenori, kad mus kas
nors nugirstų.
- Mano tėtis vėl čia, - sako tyrinėdamas mane žvilgsniu.
Jo veidas atsipalaidavęs,“jis droviai šypsosi lyg norėdamas atsi­
prašyti. Suprantu, kad Tailerio tėtis yra pasikeitęs, kad mėgina
susitaikyti su sūnumi, bet niekaip negaliu atsikratyti neapy­
kantos jam. Vien nuo minties apie tą vyrą imu griežti dantimis.
- Kodėl?
- Tiesiog nori pabaigti tvarkyti kai kuriuos reikalus, tada
važiuos į oro uostą, - paaiškina Taileris ir linkteli galvą biuro
link. Durys uždarytos. - Jis nori susipažinti su tavimi. Na, lyg
ir oficialiai. Jo manymu, vakarykštis judviejų susitikimas buvo
nekoks. Iš dalies kaltas aš, nes neįspėjau tavęs, kad tėtis čia.
Dabar suprantu, ką reiškia ta atsiprašoma šypsenėlė.
- Hmm. - Nors ir nemėgstu Tailerio tėčio, manoji neapy­
kanta ne stipresnė už smalsumą. Tarsi norisi pažiūrėti, ką gi jis
man pasakys. Taip seniai girdžiu kalbant apie tą žmogų, kad
būtų visiškai paika nepasinaudoti galimybe su juo pasišnekė­
ti. - Gerai, - sakau. - Pasikalbėsiu su juo.
Tailerio akyse šmėkšteli dėkingumas, jis ima mane už ran­
kos ir vedasi prie biuro. Nejučia imu nervintis, jam lėtai prave­
dant duris. Jis žvilgteli pro tarpą ir tyliai sako:
- Tėti, užsuko Idena.

271
Negirdžiu Piterio atsakymo, bet Taileris staiga atlapoja du­
ris ir įleidžia mane į nedidelį kambarį. Jo tėtis patogiai įsitaisęs
ant didžiosios direktoriaus kėdės ir atsipalaidavęs, priešais jį
ant stalo paskleisti popieriaus lapai. Jis dėvi žydrus marškinius,
užsagstytus iki pat apykaklės, tarp nykščio ir smiliaus laiko su­
spaustą parkerį. Iš marškinių rankovės kyšo auksinis laikrodis
ant riešo; nusistebiu, kad žmogus, kurio praeitis tokia pasibai­
sėtina, gali atrodyti toks klestintis.
- Sveika, Idena, - sako man.
Kaip ir vakar esu nustebinta švelnios Tailerio tėčio kalbė­
senos ir iš jo akių sklindančios šilumos. Tikras Taileris, tik
žemesnis, tiesa, jo žalios akys taip nešvyti ir smakro linija ne
tokia griežta. Bet prie didelio tėvo ir sūnaus panašumo man
dar teks įprasti.
- Sveiki, - atsakau. Tylomis žvilgteliu į Tailerį ir sutrinku,
nes jis jau beišeinąs iš biuro.
- Verčiau grįšiu prie darbo, - paaiškina ir kelias akimirkas
žvalgosi tai į tėtį, tai į mane, galiausiai šypteli mums, linkteli ir
dingsta už durų, uždarydamas jas paskui save.
Mes su Piteriu liekame vieni. Keistų keisčiausia padėtis,
juk jis, be abejo, junta mano priešiškumą. Žvelgia į stovinčią
priešais stalą mane nuo tos savo kėdės, tad iškart atrodo esąs
viršesnis. Man palengvėja, kai Piteris atsikelia, apeina stalą ir
stabteli per gerą žingsnį nuo manęs.
- Suprantu, kad nemėgsti manęs, - pradeda kalbėti taip
tiesmukai, kad skubiai nuryju seilę. -Tikrai tavęs nekaltinu.
Pats nelabai sau patinku. Bet tu esi Tailerio... Kaip girdėjau, tu
esi Tailerio mergina?
Susinepatoginusi pakeičiu stovėseną, perkeliu svorį ant ki­
tos kojos.
- Taip.

272
- Tada norėčiau gerai su tavimi sutarti, - sako jis.
Stebeilijuosi į Piterį bejausmiu veidu. Neįsivaizduoju, kaip
galėčiau sutarti su žmogumi, pavertusiu Tailerio gyvenimą
pragaru. Niekada jam už tai negalėsiu atleisti, o jei neatleisiu,
tai veikiausiai ir nepamėgsiu.
- Tai, ką jūs padarėt... - ištariu sustingusiomis lūpomis, bet,
Dieve, negaliu net užbaigti sakinio. Taip pykstu, kad įsitempia
gerklės raumenys; sugriežiu dantimis. Vien nuo žvilgsnio į tą
vyrą man užverda kraujas, tad užsimerkiu, paskui nudelbiu
akis į grindis. Pradedu suprasti, kaip Taileriui turėjo būti sun­
ku susėsti ir kalbėtis su juo, nes tai nepavyksta net man, viso
labo pašaliniam asmeniui.*
- To, ką padariau, gailiuosi kiekvieną mielą dieną.
Pamažu pakeliu galvą ir atsimerkiu. Piteris žvelgia į mane, o
veidas atrodo tarsi paties liūdniausio žmogaus. Galiu prisiekti,
kad šią akimirką jo akys net ne žalios, tai tik dvi raukšlių supa­
mos juodos ertmės, kuriose matyti per ilgus begalinio sielvarto
metus susikaupęs nuovargis. Nuleistais lūpų kampučiais vyras
atrodo taip natūraliai, lyg jo veido išraiška labai ilgai būtų bu­
vusi vis tokia pat.
- Visko netekau ir esu to vertas, - tyliai kalba jis. - Praradau
verslą, karjerą, savo reputaciją ir laisvę, tėvus ir patį save. Bet
sunkiausia buvo prarasti žmoną ir vaikus. - Piteris nuryja gu­
mulą gerklėje ir lėtai palinguoja galvą. - Gali manęs nemėgti,
Idena, bet turėtum žinoti, kad tikrai stengiuosi kaip galėdamas
susitaikyti su Taileriu. Esu čia dėl jo, nes jis nusipelnė turėti tėtį,
kuris viską padarys, kad parodytų atgailaująs dėl savo praeities.
Nelabai suprantu, kam jis man tai sako, bet džiaugiuosi, kad
netyli. Išgirsti šitai iš jo lūpų yra visai kas kita, juolab kad tie
žodžiai tikrai nuoširdūs. Ir vis dėlto noriu pareikšti savo nuo­
monę. Turiu išsikalbėti.

273
- Suprantu, jog stengiatės, - sakau jam, - ir, jei atvirai, pel­
nėte mano pagarbą, kad atvažiavote čia ir lankėte psichoterapi­
ją su Taileriu. Bet nematėt, koks išklydęs iš kelio jis buvo prieš
trejus metus. Ar žinote, kad jūsų sūnus garsėjo kaip šiknius,
kurį supykdyti bijojo visi, nes jis buvo labai agresyvus ir iškart
puldavo muštis? Kad griebdavosi alkoholio ir narkotikų norė­
damas liautis galvojęs apie tą visą mėšlą, kurį jam teko patirti
dėl jūsų? Gal ir girdėjot apie tai, bet nematėt savo akimis. Ne­
matėt, koks palūžęs jis buvo, ir nemanau, kad bent nutuokiat,
kaip sunkiai dirbo, kad taptų geresniu žmogumi už tą, kuriuo jį
buvot pavertęs. - Žingteliu atatupsta ir perveriu Piterį griežtu
žvilgsniu, mano akys dega neapykanta jam. - Tad gal ir nusi-
pelnėt mano pagarbos, bet niekada nesulauksit atleidimo. Ir,
prisiekiu Dievu... prisiekiu... jei suknisit visą šitą reikalą, turė­
site reikalų ne tik su Taileriu, bet ir su manim. Turit vienintelę
galimybę.
Piteris linkteli. Gal pripratęs girdėti tokius dalykus, o gal
tiesiog sutinka su mano žodžiais. Pasisukęs į stalą pasiima te­
lefoną, įsideda į kelnių kišenę, tada siekia portfelio, kurį buvo
atsinešęs vakar. Popieriaus lapus sustumia į šūsnį, tada per
kambarį nuneša ją padėti į lentyną. Visą laiką seku jį akimis
ieškodama judesių panašumo su Taileriu, laimė, nieko pana­
šaus nepamatau, kol jis sustoja priešais mane ir persibraukia
tamsius plaukus ranka lygiai kaip vakar, lygiai kaip Taileris.
Turiu tvardytis, kad nesuaimanuočiau.
- Iškeliauju, - sako Piteris. - Vėl atvažiuosiu kitą mėnesį,
tad jei dar būsi čia, pasimatysim. Gera pagaliau su tavimi susi­
pažinti; prašau manimi pasitikėti, jei sakau, kad nebėra dėl ko
nerimauti.
- Gerai, - teatsakau.

274
Mes dar nėmaž nesutariame. Prireiks gerokai daugiau nei
poros minučių pašnekesio, kol galėsiu jį pakęsti. Bet noriu
pasistengti dėl Tailerio, ir dėl to, kad lėtai žengiu pirmuosius
žingsnius į geresnį savo pačios gyvenimą. Tad, nors ir sunku,
kitą kartą susitikusi su Piteriu, kad ir kada tai nutiktų, noriu
pasistengti būti jam palankesnė.
Šyptelėjęs man Piteris pasisuka į biuro duris ir išeina į di­
džiąją salę. Minutėlę luktelėjusi išeinu ir aš. Iškart pamatau,
kad jis eina prie Tailerio. Negaliu nežiūrėti, kaip juodu ben­
drauja, nors man tai sukelia trikdantį, pykinantį sunkumą pil­
ve; visaip mėginu jį numalšinti. Turiu sau priminti: dabar vis­
kas kitaip. Tėvas su sūnumi mėgina susitaikyti, akivaizdu, kad
jiems vis dar sunku sumažinti tarpusavio atstumą. Vis dėlto
juodu tvirtai paspaudžia ranką vienas kitam. Tada Piteris išei­
na pro laukujės duris; galiausiai jo nebėra.
Taileris grįžta prie savo darbų, tai yra prie pokalbio su mer­
gina, ši atrodo gana paniurusi, stovi atsišliejusi į sieną ir sunė­
rusi rankas ant krūtinės, tad grįžtu į sandėlį ieškoti Amelijos.
Turiu kelis sykius pabelsti, kol Emilė įleidžia; trumpai pasita­
rusios mudvi su Amelija nusprendžiame dar kiek pabūti Cen­
tre. Nė viena iš mūsų daugiau nieko šiandien neketina veikti, o
Taileriui su Emile, rodos, netrukdome.
Mes netgi jiems padedame - Amelija užpildo saldumynų
automatus, o aš padedu išnešioti sandėlyje sukrautas dėžes.
Čia taip gera, garsiai groja muzika, vieni vaikai ateina, kiti iš­
eina, o mes keturiese sau juokaujame. Taip pralekia popietė;
džiaugiuosi, kad Amelija sutaria su Taileriu ir Emile, nes šie
trys žmonės man labai rūpi. Emilei taip patinka būti su mumis,
kad penktą valandą, pasibaigus jos darbo laikui, ji vis tiek pasi­
lieka, ir gerai padaro, nes vėliau visi užsisakome maisto.

275
Netgi paaugliai, kurie čia renkasi, atrodo labai draugiški.
Vaikštau nuo vienos būrelio prie kito ir plepu su jais, juokiuosi
iš jų sąmojo ir pašaipų. Galiu Suprasti, kodėl Taileriui ir Emilei
patinka čia dirbti. Čia vyrauja gera nuotaika, ši aplinka gerai
nuteikia ir mane. Bet jausdamasi tokia laiminga imu net pa­
vargti. Nesu įpratusi.
Truputį po devynių iš pastato išeina paskutinis žmogus.
Taileris su juo kalbėjosi, juodu buvo įsitaisę ant sėdmaišių
kampe. Emilė išėjo septintą valandą. Amelija - aštuntą. Liko­
me tik mudu su Taileriu, aš kantriai jo laukiau, nes nenoriu
vakare važiuoti traukiniu namo, juolab viena.
- Tai ką manai apie Ameliją? - klausiu padėdama jam už­
traukti žaliuzes. Muzika išjungta, Centre tylu. Labai keista,
kad nebėra triukšmo.
- Ji miela, - tarsteli Taileris per petį. - Šaunu, kad judvi
susitikote, dar geriau, kad ji vis dar gyvena Portlande. Turi čia
dar vieną pažįstamą žmogų.
- Aha, - atsakau. - Žinai, pasirodo, Portlande ne taip jau
blogai.
Taileris vypteli, aiškiai susilaiko neištaręs „o ką aš sakiau“.
Patikriname patalpas, išjungiame šviesas ir užrakiname vi­
sas duris, tada išeiname. Jau prieblanda, saulė pasislėpusi už
horizonto, tamsėjančiame danguje matyti oranžiniai ir roži­
niai dryžiai. Taileris vilki džemperį, prispaudžiu veidą prie jo
nugaros ir apkabinu, kol jis rakina laukujės duris. Jis suima
mano rankas, išsilaisvina iš glėbio ir šypsodamasis atsuka vei­
dą į mane.
- Ką manai apie naktinę kelionę į statybos reikmenų par­
duotuvę pirkti dažų?

* m*

276
Prireikia nemaža pastangų įtikinti Tailerį pirkti dramblio kaulo
spalvos dažus, o ne ryškiai raudonus. Taisyklė rinktis neutra­
lias spalvas jam negalioja, bet po valandos ginčijimosi grįžta­
me į butą ir ant svetainės grindų sudedame aštuonis kibirėlius
dramblio kaulo spalvos dažų.
Kol kas visos sienos baltos, jas tikrai reikėtų pertraukti da­
žais. Per kelias ateinančias dienas žadame perdažyti visą butą.
Šis sumanymas važiuojant automobiliu atrodė smagus, bet da­
bar, kai stoviu su senais džinsais, per dideliais Tailerio marški­
nėliais ir teptuku rankoje, mano užsidegimas pradeda blėsti.
- Sakau, gal pradėkim nuo mano kambario, kad uždažytu­
me užrašą, - siūlo Taileris. Su pilkomis treningo kelnėmis ir
paprastais pilkais marškinėliais jis vėl be menkiausios pastan­
gos atrodo pritrenkiamai, o aš sau panaši į benamę.
- Gerai.
Čiumpame po kibirėlį dažų ir traukiame į Tailerio kambarį.
Pasiruošiame per kelias minutes, nes nereikia stumdyti jokių
baldų, tik išnešti jo lovą. Čiužinį jis perneša į tuščiąjį kamba­
rį, lovos rėmą pastato ant šono ir išstumia pro duris, o aš tuo
metu ant grindų patiesiu dušo užuolaidas, kurių prisipirkome
parduotuvėje. Dabar yra po dešimtos vakaro, turbūt reikėjo
palaukti rytdienos. Jau vėlu.
Tailerio užrašas vis dar matyti ant sienos, nejučia šypsausi
skaitydama tuos žodžius, kol jis grįžta į kambarį ir pralinksmė­
jęs žvilgteli į mane.
- Metas imtis dažymo, - paragina. Pasilenkęs atidaro vieną
kibirėlį, įpila dažų į lovelį, pamirko į juos volelį. Niekada ne­
maniau, kad Taileris yra iš tų meistrauti mėgstančių vyrukų,
tad stebėdama jį kvatojuosi, nes mėgindamas nusiteikti darbui
jis švelniai žvelgia pravėręs lūpas ir atrodo be galo nekaltai ir
žavingai. - Kas yra? - klausia manęs.

277
- Nieko.
Jis juokais prisimerkia ir nusigręžia į sieną. Susitarėme, kad
man teks šliaužioti grindimis, dažyti sienų kraštus ir kampus,
bet užsimiršusi tik žiūriu į Tailerį ir visai jam nepadedu. Pir­
miausia jis nori užtepti užrašą, tad voleliu ima jį dažyti, ir po
minutėlės pirmosios eilutės jau nebematyti. Nė nežiūriu, kaip
žodžiai dingsta po dažais, mano akį daug labiau traukia Taile-
rio kūnas. Kaskart, jam ištiesus ranką, jo marškinėliai pasikelia
ir atidengia juodų trumpikių gumos juostelę, išlindusią iš po
treningo kelnių.
- Ką manai? - išgirstu jo klausimą ir vėl sutelkiu dėmesį, o
jis žiūri į mane su šypsena. Ant sienos tematyti du paskutiniai
žodžiai: TE AMO.
Smaragdinės Tailerio akys gręžia mane. Pamanau, kad jis
laukia bučinio. Šį kvietimą noriai priimu, nors pirmiau derėtų
kaip nors jam atšauti. Nieko nelaukdama žengiu didelį žingsnį
ir pakšteliu jam į lūpas, tada taip pat greitai atsitraukiu.
- Kur žymeklis? - klausiu.
Taileris papūtęs lūpas atsako:
- Virtuvėje. Pirmas stalčius iš kairės.
Paslaptingai šypsodamasi apsisuku, palieku jį ir nulekiu
į virtuvę. Pasiraususi stalčiuje randu juodą žymeklį, nuimu
dangtelį ir vėl grįžtu į Tailerio kambarį. Jis toliau dažo kampe,
bet pajutęs, kad grįžau, meta į mane žvilgsnį per petį ir liaujasi
dirbęs.
- Taigi, - tiriamai žiūri mane, - kam tau prireikė žymeklio?
Nesuprantu, ko čia klausti. Iš tramdomos Tailerio šypsenos
man aišku, kad jis jau atspėjo, ką ketinu daryti.
Šypsodamasi jam einu prie sienos. Stengdamasi neprisilies­
ti prie šviežių dažų, perbraukiu pirštais paskutinius neuždažy­
tus žodžius. Tada po jais užrašau je t’aime.

278
- Ką manai? - tyčia pamėgdžioju jį, atsitraukiu ir linkteliu į
savo užrašą. Dažymas kol kas dar ne itin pasistūmėjęs į priekį.
Rodos, mes tik dar labiau terliojame sienas.
Taileris perskaito, ką parašiau, ir jo akys nušvinta, jis ilgai
žiūri į mane, sulig kiekviena akimirka vis plačiau šypsodamas,
staiga atsiduria prie manęs, jo ranka paliečia man smakrą, jo
lūpos glusteli prie manųjų.
Taileris toks veržlus, kad net stumteli mane atgal per kelis
žingsnius. Šiąnakt nėra laiko lėtiems ir atsargiems bučiniams,
nes abu per daug jų norime ir esame pernelyg žaismingai nusi­
teikę; mums per sunku atsispirti abipusiam potraukiui. Mūsų
lūpos juda kartu su besidaužančiomis širdimis, jo liežuvis su­
siranda manąjį. Nemanau, kad kada nors priprasiu prie to svai­
gulio, kurį sukelia jo bučiniai. Nuo jų man šiurpsta oda, krečia
drebulys ir tirpsta kojos. Nuostabiausias pasaulyje jausmas.
Tailerio rankos perbėga mano liemeniu žemyn ir nuslysta
šlaunimis, tada jis pakelia mane nuo grindų. Kojomis tvirtai
apsiveju jį, mano rankos jam ant kaklo, o lūpos dar tvirčiau
prigludusios prie jo lūpų. Prilaikydamas už sėdmenų jis mane
kilsteli ir prispaudžia prie sienos. Beveik iškart pajuntu, kaip į
mano marškinėlius įsigeria drėgni dažai.
Nenoromis turiu atplėšti lūpas nuo jo, kad žvilgtelčiau per
petį. Prie juodų marškinėlių nugaros matau prilipusį storą
dažų sluoksnį. Kambaryje yra dar trys nepradėtos dažyti sie­
nos, bet Taileriui būtinai reikėjo mane prispausti prie to men­
ko nudažyto lopinėlio.
- Tu tyčia taip! - subaru vėl atgręžusi veidą į jį.
Jis man šypsosi, akyse matyti šelmiškos kibirkštėlės.
- Geriau nusivilk tuos marškinėlius, - sumurma, pats im­
damasis darbo. Vis dar prispaudęs mane krūtine nutraukia
marškinėlius per galvą ir nusviedžia sau už nugaros.

279
Nugara pajuntu šaltus ir drėgnus dažus, bet nėmaž ne­
siskundžiu, nes Tailerio lūpos dabar bučiuoja man užausį.
Krypteliu ir atlosiu galvą, kad jam būtų patogiau, mano pirštai
įsivelia jam į plaukus, užsimerkusi mėgaujuosi jo lūpomis, ke­
liaujančiomis nuo mano ausies iki smakro, paskui per kaklą,
ragaujančiomis mano kūną ir žyminčiomis jį lėtais švelniais
bučiniais. Jo ranka lenda man po džinsų juosmeniu, šilti pirš­
tai braukia per odą. Kita ranka perbėga nugara iki liemenėlės
sagtelės, staiga ji nuskrieja jam per petį ir atiduria ant grindų.
Tailerio lūpos susiranda mano krūtis, o aš trokštu išvysti jo
kūną, tad suimu marškinėlius ir padedu jam nusitraukti. Jis ir
toliau sėja geidulingus bučinius ant mano kūno, o aš spoksau į
jo kūną. Man patinka ispaniškas Tailerio gymis, jo oda nuosta­
bios spalvos, savaime tamsesnė. Pilvo presas nebe toks ryškus
kaip anksčiau, bet vis tiek tobulas. Torso apribai ryškūs nuo
iškilių krūtinės raumenų su naująja tatuiruote iki gilių įstrižų
pilvo preso linijų, pranykstančių po trumpikėmis. Taileris lai­
ko mane iškėlęs, tad jo bicepsai išsipūtę, raumenys įsitempę, o
per juos einančios gyslos ryškios ir pritvinkusios.
- Tiek to dažymo, - sukikena jis pakėlęs galvą. Pabučiuoja
mane į kaktą, į nosį, į skruostus, į lūpų kampučius. įsmeigia
žvilgsnį į mane apsvaigęs iš susižavėjimo, geismo ir meilės.
Įsivaizduoju, kad mano žvilgsnis turėtų būti irgi toks, nes
žiūrėdama į Tailerį pamanau, kad visad jį mylėsiu. Neįmano­
ma jo nemylėti. Jis pernelyg tobulas, net man atrodo visiška
tobulybė.
- O ar išvis ruošėmės ką nors dažyti?
- Ne, - sako jis ir nusijuokęs sušnabžda: - Nes visada norė­
jome daryti tik šitai. Daug geriau už dažymą.
Tailerio lūpos vėl susiranda manąsias, žaismingai pešio-
ju jam plaukus, o jis atitraukia mane nuo sienos. Nesuvokiu,

280
kaip jam pavyksta vienu metu nešti mane iš kambario ir bu­
čiuoti, kaip mes į nieką neatsimušę atsiduriame tuščiajame
kambaryje.
- Minutėlę, - tarsteli Taileris, nuleidęs mane ant žemės ir
greitai perbėgęs plaukus ranka. Jis mėgina vėl sudėti išardytą
lovą, o aš vienais džinsais stoviu prie durų ir juokiuosi iš nevil­
ties jo veide ir įstangos kuo greičiau tai padaryti. •
Mano akys krypsta į gretimą patalpą, esančią tarp dviejų
miegamųjų. Ten vonia, pro praviras jos duris matyti dušas.
Vien nuo minties apie tai mano kūnu ima srūti adrenalinas,
ir tegaliu galvoti apie praėjusios vasaros akimirką Niujorke,
Tailerio buto duše, liepos ketvirtąją. Tąsyk visas malonumas
baigėsi vos prasidėjęs, nes Šliužas su Emile grįžo anksčiau.
Žybteliu akimis į Tailerį, nė nespėjusį paimti čiužinio, žing­
teliu prie jo ir čiumpu už treningo kelnių juosmens. Jis sumirk-
čioja iš nuostabos, mano traukiamas iš kambario. Gundomai
šypsodama sustoju prie vonios durų. Kai mane užplūsta adre­
nalinas, rodos, darausi neįtikimai ryžtinga, tad sustoju priešais
jį, kol neapsigalvojau, ir nekaltai išplečiu akis.
Pasistiebusi pabučiuoju Tailerį į smakrą, delnais perbraukiu
jo krūtinę ir prisiglaudžiu. Mano krūtys spaudžiasi jam prie
krūtinės, mudviejų klubai susiliečia. Pakėlusi akis rankomis
apsiveju jam kaklą.
- Ar mes pabaigėm tą reikalą Niujorke?
Taileriui prireikia truputį laiko suvokti, ką turiu galvoje, ir,
svarbiausia, ką gi siūlau. Suvokęs jis vėl ima šypsotis.
- Ne, nemanau.
Drauge įvirstame į mažą tamsų vonios kambarį, plytelės po
mūsų pėdomis šaltos. Atsirėmusi į kriauklę išsineriu iš džinsų,
įlipu į dušinę ir tamsoje mėginu paleisti vandenį. Kliūstelėjęs
jis visiškai mane permerkia. Nuo mano nugaros lėtai ima lup-

281
tis dažai, jų gabalėliai plaukioja dusinės dugne, jie nyksta kaip
Tailerio rašysena praėjusiais metais.
Vanduo teka mano veidu, subėga po smakru, o aš tamsoje
akimis susirandu Tailerį, kol kas tematau tik jo siluetą, išsine-
riantį iš treningų ir nusimaunantį trumpikes. Jis akimirką luk­
teli žvelgdamas man į akis ir tylutėliai ištaria:
- Neįtikima.
Sugriebiu jį už rankos, prisitraukiu artyn, ir mūsų kūnai su­
sipina po vandens srove. Tik šįkart niekas mums nesutrukdo.
Ketvirtadienio rytas Taįleriui laisvas, tad jis su Emile susikei-
čia pamainomis Centre, o ji visą rytą gali praleisti su manimi.
Artėja vidurdienis, o mes jau kokį pusvalandį vaikštinėjame po
miesto centrą, landžiojame po parduotuves. Šiandien oras jau
ne toks puikus. Vis dar šilta, bet tankūs debesys nepraleidžia
saulės, tad gatvėse niūru.
- Ką manai apie šitą? - klausia Emilė, matuodamasi juodą
mini sijoną, atidžiai jį apžiūrinėdama, paskui žvilgtelėdama į
mane ir laukdama atsakymo.
Nelabai suprantu, kam klausti manęs, juk manasis mados
jausmas tikrai ne pats geriausias.
- O kur jį dėvėsi?
- Sakykim, vakarėlyje.
- Tada gražus, - atsakau, ir to pakanka, kad ji nuspręstų jį
pirkti.
Laukdama, kol Emilė persirengs ir sumokės už pirkinį, pa­
traukiu prie durų ir ten jos laukiu.
Paskutines dvi dienas esu visiškai užsisvajojusi. Fiziškai esu
čia, bet mano mintys vis kur nors kitur. Man reikia dar daug
ką išsiaiškinti ir ištaisyti, tebeturiu gausybę neatsakytų klausi­
mų. Iš naujo susidėlioti savo gyvenimą, pasirodo, daug sunkiau

283
nei vien supažindinti draugus. Vakar ryte dingtelėjo, kad nors
man labai patinka Portlandas, viskas čia tik laikinai. Po dvie­
jų mėnesių turiu sugrįžti į Čikagą, o tada viskas gali baigtis.
Tiesiog negaliu atsikratyti minties, kad labai greitai mudu su
Taileriu vėl išsiskirsime, ir dėl to kremtuosi.
- Galėtume aplankyti Ameliją, - pasiūlo Emilė, išdygusi
prie manęs su „Forever 21" pirkinių maišu. - Kino teatras, ku­
riame ji dirba, yra tik už keturių gatvių.
- Turbūt nori pasakyti, kad už keturių kvartalų, - erzinda­
ma pataisau. - Aišku, eime.
Mes ir Ameliją kvietėme pasivaikščioti, nors šitai virto ap­
sipirkimu, bet ketvirtadieniais ji dirba kino teatre, tad nega­
lėjo traukti kartu. Manau, ji labai apsidžiaugs mus išvydusi,
nes šiuo metu, tikėtina, ten tikrai nedaug žmonių. Emilė veda,
nors ir aš greitai susigaudau, į kokį kino teatrą einame.
Net mintis apie tai, kad pamatysiu Ameliją, neišblaško ma­
nojo netikrumo jausmo. Man ne vien nepatinka mintis apie
išvykimą, aš labai jo bijau. Viskas pagaliau susiklostė taip, kaip
visada svajojau, ir jei mes su Taileriu nebūsime kartu, tai gali
pakenkti mūsų ryšiui, dėl kurio tiek kovojome. Gali būti, kad
mums nepavyks pakelti išsiskyrimo.
- Emile, - sakau kiek prilėtinusi žingsnį, kad nuryčiau neri­
mo gumulą gerklėje. - Ar galiu paklausti?
Ji žvilgteli į mane akies kampučiu.
- Tai aišku.
Emilė visada puikiai pataria. Man patinka su ja kalbėtis, ži­
nau, kad ji sąžiningai atsakys į visus klausimus, nė už ką ne­
meluos.
- Kaip manai, ar mums su Taileriu pavyks draugauti per
atstumą?
Fui. Atstumas. Bloga vien nuo šio žodžio.

284
Emilė iškart susiraukia, sustoja ir pažvelgia tiesiai man į
akis.
- Klausi dėl universiteto? - Jai iškart aišku, ką turiu galvo­
je. - Taip, manau, kad jums pavyks. Juk esat įpratę būti atski­
rai. - Ji nutyla ir pastebi liūdesį mano veide. Liūdi kiekviena
mano kūno dalelė. - Nagi, Idena, - ramina ji. - Stenkis perne­
lyg negalvoti apie tai. Tiesiog mėgaukis vasara.
Sunku apie tai negalvoti, bet linkteliu ir traukiu toliau. Emi­
lė teisi. Tikrai nenoriu tą trumpą laiką su Taileriu praleisti nu­
siminusi.
Perėjusios dar porą kvartalų pasiekiame kino teatrą. Kai
įžengiame pro duris, pamatome ten besitrinančius kelis žmo­
nes, nėra jokių eilių, kaip būna kino teatruose penktadienio
vakarą. Dėl to iškart susirandame Ameliją, sėdinčią bilietų ka­
soje ir spoksančią sau į rankas. Regis, ji tuoj numirs iš nuobo­
dulio. Kilstelėjusi akis į mus, artėjančias prie prekystalio, tikrai
nudžiunga, kad bus su kuo pasikalbėti.
Nuslydusi nuo kėdės Amelija atidaro būdelės duris ir išeina.
- Sveikos!
- Graži skrybėlaitė, - sakau, bet nesusilaikau nesijuokusi.
Su uniforma ji atrodo juokingai; artimą draugę galiu ir paer­
zinti. - Man tikrai patinka kelnės, - priduriu mėgindama ne­
susijuokti.
- Dėl šito darbo jaučiuosi, lyg degčiau pragare. - Ameli­
ja nusitraukia nuo galvos kepurę, jos plaukai įsielektrinę ir
pasišiaušę, tad imu juoktis balsu. - Ir už ką man taip? Esu
gera studentė. Mokausi net vasarą. Niekada tėvams nesakiau,
kad jų nekenčiu. Tik kartą sudaviau seseriai. Nesu užlindusi
kitam automobiliui prieš nosį. Bet pakanka kartelį pašūkauti
gatvėse, kad būčiau suimata, ir, Dievas mato, nejaugi nusipel­
niau šito?

285
Visada pasiilgstu Amelijos teatrališkumo. Manau, dėl šio
būdo bruožo paskutinėse klasėse ji buvo pamišusi dėl teatro ir
vaidino kiekviename mokyklos spektaklyje.
- Kada baigi dirbti? - klausia Emilė, manau, veikiausiai
tam, kad nutrauktų Amelijos skundus.
- Antrą, - atsako ši, žvilgteli į didžiulį laikrodį ant sienos ir
garsiai atsidūsta, nes dar tik pusė pirmos. - O tada nuo trijų
iki penkių laboratorinis. Rimtai, ketvirtadieniai užknisa. Aha,
ir Gregas tave pamatė.
Ji mosteli galva į kitą vestibiulio pusę, ten už prekystalio
stovi neaukštas vaikinas su tokia pačia kepure, tik ant jos dar
pritaisytas dešrainis. Vaikinas žvelgia mūsų pusėn, net kai vi­
sos į jį sužiūrame, nė nenusuka akių. Jam apie dvidešimt metų.
Pamatęs mus žiūrint jis plačiausiai išsišiepia, bet pamojuoja tik
Emilei.
Emilė neatsako, tik prispaudžia delną sau prie smilkinio ir
atsuka jam nugarą purtydama galvą.
- Po galais. Amelija, kodėl jam pasakei, kad jis mane do­
mina?
- Bet tu tik pažiūrėk į jį! - Amelija užjaučiamai papučia lū­
pas žvelgdama į Gregą, ne į Emilę. - Nejaugi galėjau pasakyti
tokiam gražuoliukui, kad nenori eiti su juo į pasimatymą?
Emilė kažką atsako, bet aš nebesiklausau. Turbūt ką tik
pasibaigė filmas, nes pro duris į vestibiulį išeina trys vaiki­
nai. Emilė su Amelija greičiausiai mano, kad dairausi į juos,
bet taip nėra. Spoksau į vaikinų drabužius su Portlando vals­
tybinio universiteto simbolika. Vienas jų vilki žalią džemperį,
ant kurio krūtinės baltomis raidėmis užrašyta PORTLANDO
UNIVERSITETAS. Kitas užsidėjęs beisbolo kepuraitę su rai­
dėmis PVU. Ant trečiojo marškinėlių puikuojasi užrašas PVU
VIKINGAI.

286
Portlando valstybinis universitetas.
Drabužiai. Amelijos paskaitos. Vakarykštis universiteto
vaizdas. Ilgi atkaklių mamos pastangų metai įtikinti mane ten
stoti.
Staiga randu išeitį. Tarsi viskas būtų stoję į vietas.
- Idena.
- Ką? - vėl pakeliu akis į Emilę, o ji atrodo išties susirū­
pinusi. Spėju, kad buvau tikrai išsijungusi, nes jos su Amelija
klausiamai žvelgia į mane.
- Amelija klausė, ar norime pažiūrėti filmą, - sako Emilė,
vis dar keistai į mane spoksodama. - Tikrai galėtume. Man į
Centrą tik antrą valandą.
- Emile, - tariu tvirtu balsu nustebindama abidvi drau­
ges. - Deja, turiu kai ką padaryti.
-Ką?
Suskantu eiti, mano žingsniai vis greitėja. Nėra laiko joms
aiškinti, nes dabar, šovus į galvą tai minčiai, turiu kuo greičiau
ją įgyvendinti. Pasisukusi į duris visgi šūkteliu per petį:
- Man reikia dar kartą užsukti į universitetą!

***

Rankose laikydama šūsnį popierių žingsniuoju iš traukinių sto­


telės į Tailerio butą. Yra truputis po šešių, lauke daug šviesiau,
nes pagaliau pro debesis pasirodė saulė. Žinau, kad Taileris
bus jau grįžęs, nes iš Centro turėjo išeiti penktą. Prieš valandą
parašė man žinutę, klausė, kur esu; atsakiau greitai grįšianti.
Grįšiu kuo greičiausiai, nes traukiu namų pusėn netverda­
ma savam kailyje. Mintyse vis repetuoju, kaip čia tinkamiau
paskelbti naujieną. Baisiausiai įdomu, kokia bus Tailerio reak­
cija. Priėmiau tokį svarbų, tokį teisingą sprendimą. Žengiau

287
būtiną žingsnį, kad gyvenčiau tokį gyvenimą, kokio noriu: su
mylimais žmonėmis šalia, mieste, kurį anksčiau laikiau savu
ir kurį ėmiau iš naujo branginti. Noriu kiekvieną mielą dieną
jaustis taip, kaip jaučiausi šią savaitę.
Kai prieinu kiemą, man išdžiūva gerklė. Ne tiek jaudinuo­
si priėmusi tokį svarbų sprendimą, kiek nerimauju, ar gebėsiu
tinkamai pateikti žinią Taileriui. Kai tik jam pasakysiu, viskas
taps tikra.
Durys neužrakintos, vos tik jas atveriu, į nosį trenkia stip­
rus dažų tvaikas. Nuo jo man pasidaro bloga. Groja muzika,
sofos nematyti. Visur ant grindų pritiesta bjauriųjų dušo užuo­
laidų; Taileris jau beveik išdažęs visą kambarį. Stovi pusnuogis;
ko gero, tai nuostabiausias pasaulyje vaizdas, grįžus namo. Tie
nugaros raumenys, tie platūs pečiai, tas stuburo linkis...
Taileris negirdi, kaip įeinu, todėl tyliai sėlinu artyn stengda­
masi neužminti ant užuolaidų. Tada tylomis apkabinu jo kūną
ir švelniai pabučiuoju į mentę, į patį užrašą guerrero. Pajutęs
mano prisilietimą jis krūpteli, bet greitai suvokia, kas čia tokia.
- Pagaliau, - sako apsisukdamas, panardina volelį į dažus ir
atsitiesia. Iš priekio dar geriau atrodo, tad spoksau į jo krūtinės
raumenis, o ne į akis, o jis kalba toliau: - Emilė man pasakė,
kad šįryt staiga dingai. Kur buvai?
Pakėlusi akis šypsausi. Žingteliu artyn ir apkabinu Tailerį
gerte gerdama jo odos šilumą. Staiga pamirštu visus surepe­
tuotus sakinius. Nebeprisimenu savo sukurptos įtikinamosios
kalbos, ir ši akimirka netampa tokia ypatinga, kokią buvau su­
maniusi, nes teištariu:
- Pasilieku Portlande.
Tiesmuka, bet paprasta.
Taileris, kurio krūtinė aptaškyta dažais, atrodo be galo su­
trikęs.

288
- Visą vasarą?
- Ne. - Neplačiai, bet šiltai šypsodamasi aiškinu toliau: -
Pasilieku Portlande visam laikui.
- Bet... - Taileriui sunku suvirškinti mano žodžius, jis su­
raukia antakius ir sutrikęs purto galvą. - Iš to nieko neišeis.
Turi grįžti mokytis.
- Aš ir mokysiuos, - atsakau žvelgdama jam į krūtinę ir
prispaudusi prie jos delną braukau apskritimus ant odos. - Tik
lankysiu Portlando universitetą.
Stoja begalinė tyla, Taileris netenka žado, tik giliai alsuoja,
aš toliau jį glostau. Jo krūtinė pakyla ir nusileidžia, žvelgdama
į veidą matau, kad jo akys mirkčioja, jose atsispindi panika ir
nerimas, o ne džiaugsmas, kaip tikėjausi.
- Ką? - teištaria jis.
Nusivylusi jo reakcija atšlyju, mudu nebesiliečiame. Mano
šypsena dingsta, lieka bejausmė veido išraiška. Esu priblokšta.
Tikėjausi, kad bus visai kitaip. Stoviu priešais Tailerį nuleidusi
pečius, man telieka aiškintis.
- Ketinu pereiti. - Kad būtų aiškiau, priduriu: - Į universi­
tetą, Taileri. Čia, į Portlandą.
Vėl tyla. Šįkart visiškai neilga, nes jis kaipmat pratrūksta:
- Gal proto netekai? - ir pasibaisėjęs iškelia rankas. Iš balso
galiu spręsti, kad siunta ant manęs; atitolstu dar per žingsnį,
nustebinta jo elgesio. - Idena, negaliu tau leisti pereiti į kitą
suknistą universitetą. Galim draugauti per atstumą. Skraidysiu
į Čikagą tavęs lankyti. Kad ir kas būtų, negali pereiti čia. Tiek
svaičiojai apie Čikagos univerą ir taip paprastai jį mesi? Kaip
išvis tau kilo tokia mintis?
Viskas tikrai vyksta ne pagal mano sumanymą; tegaliu
įgrūsti jam į rankas savo popierių šūsnį.

289
- Visą dieną rinkau informaciją universiteto bibliotekoje.
Amelija leido pasinaudoti savo slaptažodžiu, - skubu aiškin­
ti, lyg turėčiau apginti savo sprendimą. Taileris žvilgčioja tai į
popierius, tai į mane, o aš rėžiu iš anksto paruoštą kalbą. Nei­
giamas jo požiūris, regis, praskaidrina man galvą. - Žinoma,
šis universitetas ne toks garsus kaip Čikagos, bet čionykštė psi­
chologijos programa viena iš geriausių, be to, galiu nesunkiai
persivesti savo kreditus. Aišku, Čikaga man patinka, bet ji taip
toli nuo viso to, ką myliu. Turiu ten draugų, bet ne geriausių.,
o čia esi tu ir Amelija, ir Emilė, o gretimoje valstijoje, nors ir
laikinai, gyvena mama. Tėtis irgi bus arčiau, čia nieko gero, bet
susitaikysiu su tuo. Portlando universitetas lengvai priima stu­
dentus iš kitų mokyklų. Atėjusi iš tokio universiteto kaip Čika­
gos būčiau tikrai priimta.
. Taileris grąžina man lapus nė nežvilgtelėjęs. Juose viskas
numatyta, tai, ką man reikia žinoti ir kokių imtis veiksmų, vis­
kas prieš kelias valandas surašyta skubant iš susijaudinimo.
- Kaip ilgai šitai svarstei? - dygiai klausia jis. - Kodėl anks­
čiau nesakei?
- Tai kad tik šiandien apsisprendžiau, - prisipažįstu. Su­
prantu, kad Taileriui tai atrodo gerokai skubota, lyg nebūčiau
visko gerai apgalvojusi, bet aš esu viską apgalvojusi. Tiesiog
didžiuojuosi savo sumanymu pereiti į Portlando universitetą.
Šitai neišeina man iš galvos nuo pat ryto.
- Ir kodėl išvis taip nusprendei? - vėl klausia Taileris purty­
damas galvą ir negalėdamas patikėti. Apėjęs mane traukia prie
lango, nutildo sklindančią iš telefono muziką ir atsišlieja į sti­
klą. Visos sienos drėgnos nuo dažų. Sunėręs rankas ant nuogos
krūtinės jis žiūri per kambarį į mane jau švelnesniu žvilgsniu.
- Negi nenori, kad pasilikčiau Portlande?

290
Vien prielaida, kad jis gali nenorėti, beveik mane paraly­
žiuoja, ir vis dėlto nerandu priežasties, dėl kurios Taileris taip
baisisi mano sumanymu gyventi čia nuolatos.
- Aišku, noriu, - sumurma jis ir sunkiai atsikvepia. Tada
žvilgteli į grindis ir vėl pakelia akis, veidas atrodo sušvelnė-
jęs. Švelnesnis ir jo balsas. - Tik ne tokiomis sąlygomis. Tik
be grėsmės tavo išsilavinimui. Nes, prisiekiu, Idena, po galais,
prisiekiu... Jei nenori važiuoti į Čikagą tik dėl to, kad aš lieku
čia, tai nedaryk to. Tai visiškai neracionalu, ir jaučiuosi kaltas,
lyg ketintum mesti aną universitetą dėl manęs.
A, pamanau. Štai kur šuo pakastas.
Vėl palengva einu prie Tailerio, žengiu grindimis įsmeigusi
į jį žvilgsnį. Sustoju visai arti, nuoširdžiai žiūrėdama jam į akis.
- Klausiu savęs, iš kokio miesto sunkiausia išvykti... - su­
šnabždu. - Ir atsakau: tai Portlandas, Taileri. Taip darau ne
dėl tavęs. O dėl savęs. Tu pakeitei savo gyvenimą, dabar metas
man pakeisti savąjį.
Tailerio akys plečiasi iš nuostabos, veidas atsipalaiduoja.
- Tikrai?
Linktelėjusi sumažinu atstumą tarp mūsų ir dar kartą jį ap­
kabinu, mano kūnas prisispaudžia prie jo.
- Prisiekiu. Čia esu laimingesnė, - sakau jam. - Todėl ir
noriu pasilikti. Savo gyvenimą ketinu kurti čia.
Taileris paliečia man veidą ir glosto smakrą. Juntu jo kūno
šilumą. Prisikišęs arčiau jis atidžiai mane tyrinėja, paskui tyliai
klausia:
- Ar tikrai?
- Nemanau, kad dėl ko gyvenimo buvau tikresnė.
- Tada gyvenkim kartu, - sušnabžda jis ir perbraukia lūpo­
mis manąsias taip švelniai ir atsargiai, kad net kūnas nueina
pagaugais. - Gyvenkim kartu, - pakartoja, o jo veide nušvinta

291
šypsena; žodžius jis taria vis greičiau, nesiliaudamas tvirtai ir
aistringai bučiuoti mane į lūpas, kol tegirdžiu „gyvenkim kar­
tu, gyvenkim kartu, gyvenkim kartu“. - Kol kas čia beveik nėra
baldų, bet sienos šviežiai dažytos. Graži aplinka. Daug šunų.
Netoli centras. - Šypsodamas jis atsitraukia nuo manęs. - Ką
pasakysi? Tikrai geriau nei bendrabutyje.
- Sakau „taip“, po galais! - Abudu nusikvatojame, tada il­
gam priglundu lūpomis prie jo lūpų. - Bet pirmiau apie tai, kas
svarbiausia, - sakau atsilošdama. - Turiu kuo greičiau atsidur­
ti Santa Monikoje. Nusipirksiu lėktuvo bilietą.
Taileris vėl sutrikęs lyg nesuprastų, ko man reikia namie.
- Kodėl?
- Nes reikia sutvarkyti labai daug reikalų, - aiškinu atsidu­
susi. Mane slegia vien pati mintis, kad teks grįžti namo ir ben­
drauti su tėvais. - Prieš išvažiuodama į Sakramentą susipykau
su mama, tad turiu jos atsiprašyti ir, svarbiausia, išsiaiškinti su
tėčiu. Turiu jam pasakyti, kad mes su tavimi esam kartu, maža
to, galiausiai išsiaiškinti savo ir jo santykius.
- Gerai, - supratingai linkteli Taileris, nes žino, kaip sun­
kiai bendrauju su tėčiu. - Galim išvažiuoti šeštadienį, važiuoti
visą naktį, o sekmadienį Ramiojo vandenyno pakrantės greit­
keliu grįžti namo. Ką manai? Nėra nieko geresnio už vasaros
kelionę vandenyno pakrante.
- Oi, - vėl atsitraukiu per žingsnį. Ketinau važiuoti viena.
Per daug iš Tailerio reikalaučiau, jei jam vėl tektų atsiprašyti iš
darbo. - Nemaniau, kad ir tu važiuosi.
- Žinau, - atsako jis, - bet ir pats turiu kai ką sutvarkyti.
Pasakyti mamai, kad mano gyvenime vėl atsirado tėtis, ir būti­
nai pasikalbėti su broliais, ypač su Džeimiu. Be to, manau, jog
apie tai, kad esam pora, turime pranešti tėvams kartu. Šįsyk
tau neteks vienai srėbti visos košės.

292
Žinoti, kad Taileris bus su manimi, be galo gera; man patin­
ka tas jausmas.
- Ką gi, puiku, - sakau, - labai džiaugsiuosi, jei būsi kartu.
Dabar paduok man teptuką ir baikim dažyti mano svetainę.
Taileris garsiai nusikvatoja, vėl padeda telefoną ant palan­
gės ir paleidžia muziką. Pakštelėjęs man j skruostą eina ieškoti
teptuko, suradęs panardina į dažų kibirėlį ir paduoda man. Vėl
imamės sienų, mūsų sienų, niūniuodami pagal muziką ir vis
šyptelėdami per petį vienas kitam.
Dabar suprantu, kad teisingai nusprendžiau, kad Portlan-
das - geriausia vieta man gyventi; po dviejų dienų važiuosime
į Santa Moniką galiausiai išsiaiškinti su tėvais, visko sutvarkyti,
iškloti jiems tiesą. Bet, kitaip nei paskutinį kartą, to nebijome.
Šįsyk esame pasiruošę.
Į Tailerio butą grįžti neskubame. Dabar penktadienio vakaras,
vos po devynių, saulė ką tik pasislėpusi už horizonto, oras šil­
tas, o mėlynas dangus vis labiau tamsėja. Taileris paskelbė, kad
nuo šiol kiekvieną penktadienį eisime į pasimatymą, tai yra
tądien turėsiu pasipuošti, jis irgi. Šįvakar nusivedė mane va­
karienės į madingą prancūzų restoraną miesto centre, o dabar
pėsčiomis žingsniuojame namo. Iki jų apie 40 minučių kelio;
mano sijonas plazda vėjyje.
- Nesuprantu, kaip tas padavėjas ant tavęs išpylė gėrimą, -
sakau žvelgdama į Tailerį. Ant mėlynų jo marškinių dar matyti
drėgna dėmė, sukikenu kaskart ją išvydusi.
- Todėl ir gavo perpus mažiau arbatpinigių, - atsiliepia jis
kvatodamas drauge su manimi. Mudu susikibę už rankų. Nors
tokiu metu Taileriui reikėtų būti Jaunimo centre, Emilė perė­
mė jo pamainą, vadinasi, šįvakar jis priklauso tik man.
Kai iki buto lieka tik pora kvartalų, Taileris netikėtai
stabteli.
- Šok, - paragina paleisdamas mano ranką, per petį linkteli
sau į nugarą ir pasilenkia.
- Aš su sijonu, - atsakau.
- Nagi!

294
Šiomis dienomis Taileriui nesunkiai sekasi įtikinti mane
padaryti vos ne bet ką. Ir dabar imu vykdyti jo norą. Uždedu
rankas jam ant pečių ir užšoku ant nugaros. Jis pakiša rankas
man po šlaunimis ir vėl išsitiesia visu ūgiu. Tada nerūpestingai
žingsniuoja, lyg nieko nereikštų nešti tokį svorį, o aš žaidžiu jo
plaukais, sukdama vešlias sruogas ant pirštų.
- Galiu paklausti? - tyliai sako Taileris, nutraukdamas jau­
kią tylą.
- Aišku.
Prispaudžiu skruostą jam prie viršugalvio, jo plaukai švel­
niai liečia mano odą.
- Ar buvai labai įsiutusi Liepos ketvirtąją?
Klausimas toks netikėtas, kad turiu pakelti galvą ir truputį
pagalvoti. Nematau Tailerio veido išraiškos.
- Ką gi, buvau, - pripažįstu ir kiek susigūžiu. Turbūt Ela
jam pasakė. - Juk tai lyg ir mūsų diena. Liepos ketvirtąją visada
būdavom drauge, išskyrus tuos metus, kai išvažiavai į Niujor­
ką, tad nežinau, Taileri... Ar nemanai, kad ta diena ypatinga?
Liepos ketvirtąją tarp mūsų viskas ir prasidėjo.
- Ar prasidėjo ne tada, kai mane pabučiavai? - paerzina
jis, mėgindamas žvilgtelėti į mane per petį. Džiaugiuosi, kad
nemato mano veido, nes esu tirštai išraudusi.
- Negi mane kaltinsi? Buvau šešiolikmetė ir nekenčiau
tavęs. Pabučiuoti tave buvo vienintelis įmanomas žingsnis
pirmyn.
Abudu pratrūkstame juokais; kai gatvės gale sušmėžuoja
mūsų namas, Taileris nuleidžia mane ant šaligatvio. Iškart ima
mane už rankos, suderiname žingsnius, vėl einame greta link
įėjimo į kiemą.
- Tai tikrai labai pykai, ką? - sumurma Taileris, vylingai
šypsodamas ir pakėlęs antakį.

295
Man nespėjus atsakyti, uždeda rankas ant pečių, apsuka
aplink ir švelniai stumteli į priekį. Tą akimirką pasigirsta gar­
sus šūksnis:
- STAIGMENA!
Šūksnis mane išgąsdina, tad akimirką sustingstu, prilai­
koma Tailerio. Mirkčioju mėgindama suvokti vaizdą prie­
šais save.
Viskas čia kitaip, nei buvo prieš kelias valandas. Ant augan­
čių kiemo viduryje medžių šakų užkabinta girlianda iš mažų
JAVvėliavėlių, didesnės vėliavėlės susmaigstytos į žolę švelniai
plaikstosi nestipriame vėjelyje. Iškart pasigirsta muzika iš ne­
matomo garsiakalbio. Kieme dar pridėliota žibintų, po tems­
tančiu dangumi skleidžiančių šiltą šviesą.
Bet labiausiai mane nustebina aplink laužą ant žolės susta­
tyti šezlongai, nuo jų kylantys ir kuo plačiausiai besišypsantys
žmonės.
Matau Emilę. Ir Ameliją. Mikį iš kavinės. Gregą iš kino
teatro.
Ir Reičelę. Ir Šliužą. Negaliu patikėti savo akimis!
Esu tokia pritrenkta, kad netenku amo. Tiesiog prasižioju ir
sutrikusi mirksiu mėgindama suvokti, kas gi čia dedasi.
Tailerio rankos nuslysta man nuo pečių ant klubų. Tvirtai
suėmęs jis prisitraukia mane arčiau savęs. Persilenkia man per
kairį petį, barzdos šeriais pakutena skruostą; ant kaklo juntu
šiltą jo kvėpavimą.
Prigludęs lūpomis man prie skruosto jis tyliai sušnabžda:
- Su Liepos ketvirtąja, mažute.
Negalėdama patikėti purtau galvą ir vis dar spoksau į svečių
būrelį, o jie matydami mano veido išraišką ima juoktis.
- Betgi... Bet ji praėjo prieš dvi savaites.

296
Taileris irgi nusikvatoja, žingteli atgal ir atgręžia mane. Vei­
de ta šypsena, kurią anksčiau taip retai matydavau, dabar ta­
pusi įprasta. Akys skaisčios ir žibančios, įsmeigtos į mane.
- Taip, - atsako jis. - Bet mes ją švęsime dar kartą.. Šįsyk
drauge.
Tik tada pagaliau susigaudau, ką visa tai reiškia, ir mano
sutrikimą iškart užgožia džiaugsmas bei nuostaba, kad Taileris
viską surengė dėl manęs, nes suprato turėjęs būti su manimi
per tikrąją šventę. Kuo plačiausiai šypsodama pasistiebiu ant
sportbačių nosių ir jį apkabinu. Dar niekas man nėra surengęs
nieko panašaus.
Taileris mane irgi tvirtai apkabina, paskui atsitraukiu nuo jo
ir atsigręžiu į susirinkusią kompaniją.
Pirmiausia pripuolu prie Reičelės. Nemačiau jos nuo pat
išvykimo į Sakramentą, bet nuo tada tiek daug ko įvyko, kad
turiu viską jai papasakoti. Ji vėl ant galvos užsirišusi skarelę su
Amerikos vėliavos dryžiais, tą pačią, kurią ryšėjo per tikrąją
Liepos ketvirtąją. Tvirtai apkabinusi Reičelę netyčia nusmau­
kiu skarelę jai nuo galvos, bet ji greitai pasitaiso. Kaip visada
išsikvepinusi savo mėgstamais kvepalais. Plaukai krinta laisvo­
mis bangomis, ji pasidažiusi, bet ne per daug.
- Ką čia veiki?! - klausiu nustebusi, nes Reičelė dar nebuvo
kojos įkėlusi į Oregono valstiją, ką jau kalbėti apie Portlandą,
nes manė, kad čia gyvena tik pamišę aplinkos saugotojai.
- Taileris tikrai geba įtikinti, - paaiškina ji linktelėdama
jo pusėn. Tik dabar pamatau ją laikant puodelį su gėrimu.
Pasvarstau, kas ten galėtų būti. - Skambino man prieš kelias
dienas, bet aš vis nekėliau ragelio, tad galiausiai susisiekė lai­
diniu telefonu. Kas gi, po galais, dvidešimt pirmame amžiuje
skambina laidiniu telefonui Jis išties atkaklus. - Draugė pa­
purto galvą, o aš klausydama jos šypsausi, nes atpažįstu tikrąją

2 97
Reičelę. Mane žavi jos atida visokioms smulkmenoms, dar la­
biau patinka, kaip ji man viską perpasakoja. - Tai įsivaizduok,
į mano kambarį ateina tėtis ir sako: „Tau skambina Taileris
Briusas.“ O aš sau manau; „Juokauji?“ Tada pakeliu ragelį vien
tam, kad pasiųsčiau skambintoją velniop, bet staiga jis ima
mane įkalbinėti savaitgalį atvažiuoti į Portlandą. Prakalbėjom
gal dvidešimtį minučių. Man šis sumanymas pasirodė mielas,
todėl aš čia. Koks vakarėlis be geriausios draugės prie šono,
tiesa? - Ji trinkteli klubu į manąjį ir mirktelėjusi paduoda savo
raudoną puodelį. - Štai. Imk. Sau pasidarysiu kitą.
Mano akys krypsta į stovintį šalia jos vaikiną, ne ką kitą kaip
Stiveną Riverą. Nemačiau jo nuo praėjusios vasaros Niujorke,
šiemet turėjo pabaigti koledžą. Atrodo lygiai toks, kokį prisi­
menu: nei melsvos, nei pilkšvos akys, trumpi šviesūs plaukai,
kreiva šypsena ir nuolat žaisminga, šelmiška veido išraiška. Bet
oda įdegusi daug labiau. Vaikinas apsisiautęs didele vėliava ir
susirišęs mazgą po smakru.
- Stivenai! Tu irgi čia?
- Hm, po velnių, taip, čia, - atsako Šliužas aiškiai kaip vi­
sada girdimu Bostono akcentu. Laikydamas alaus skardinę, jis
kita ranka akimirką apglėbia mane per pečius. Tada atsitrau­
kia per žingsnį, greitai gurkšteli alaus ir priduria: - Atvažiavau
švęsti Liepos ketvirtosios liepos aštuonioliktą kaip visi norma­
lūs žmonės.
Grojant muzikai, nusijuokiu ir švelniai niukteliu jam per
petį. Šliužas visada mėgo pajuokauti, o aš esu tokios geros
nuotaikos, kad negaliu liautis šypsojusi.
- Kada atvykot?
- Šįryt, - atsako Reičelė. Jiedu su Šliužu susižvelgia ir šyp­
teli vienas kitam, tada Reičelė įsikabina jam į parankę ir žing­
teli arčiau jo. - Stivenas atvažiavo į Santa Moniką, tada drauge
atskridom iki čia.

298
Nustebusi klausiamai žvilgteliu į tą porą. Praėjusią vasarą
jie per trumpą Reičelės viešnagę Niujorke sugebėjo surengti
porą pasimatymų ir vienas kitam labai patiko.
- Drauge?
- Aha, - atsako Šliužas. - Praėjusį mėnesį baigęs studijas
susiradau darbą ir persikėliau į Finiksą. Tai reiškia, - jis nutyla
ir nusišypso Reičelei, - kad dabar gyvenu tik už penkių valan­
dų kelio nuo šios gražuolės.
Dabar suprantu, kodėl Šliužas įdegęs. Jis išsivaduoja iš Rei­
čelės rankos, užmeta savąją jai ant pečių, pašiaušia plaukus ir
parodo liežuvį.
Reičelė per praėjusius metus nė karto jo neminėjo. Nesakė
man, kad jis persikraustė į Finiksą, nutylėjo, kad juodu ben­
drauja. Kai kas man ima aiškėti.
- Kai važiuodavai pas senelius... - sumurmu ir palenkusi
galvą žvelgiu į ją su įtarimu, bet kartu ir erzindama, - ar tik
neatsidurdavai Finikse?
Reičelės veidą bematant užplūsta raudonis, ji sutrinka, nes
nuslėpė tai nuo manęs. Šliužas - puikus vaikinas, tiesiog nuos­
tabus; jiedu tokie panašūs, kad nėmaž neabejoju, jog puikiai
tinka vienas kitam. Jai nereikėjo nieko nuo manęs slėpti.
- Taip, - pripažįsta draugė ir užsidengia veidą rankomis,
nes drovisi į mane žiūrėti. - Nedrįsau tau sakyti, nes nenorėjau
būti iš tų geriausių draugių, kurios kalba tik apie savo vaikiną,
juk tu taip liūdėjai dėl Tailerio. Maniau, būtum dar labiau nu­
siminusi - tik nesakyk, kad būtų buvę kitaip, juk nužvelgdavai
kiekvieną sutiktą porą.
Ji teisi, ir nors man norėtųsi apsiginti, pateisinti amžinai
blogą savo nuotaiką, nieko neišeis. Mano akys išsiplečia, vei­
das nušvinta džiugia šypsena.
- Vaikinas?

299
Žvilgteliu į Šliužą. Jis šypteli ir dar tvirčiau priglaudžia Rei-
čelę.
- Aha, - patvirtina ji. Švytinti jos šypsena man viską pasa­
ko - ji yra laiminga. Reičelė to verta. - O judu su Taileriu? Kaip
viskas susiklostė?
- Manau, tiesiog ėmėme ramiau į viską žiūrėti, - atsakau
lengvai ir sklandžiai, lyg tekanti gyslomis teigiama energija
būtų persmelkusi visas mano ląsteles.
- Ooo, - nustemba Šliužas ir paglosto man galvą lygiai taip
kaip pernai, kai mudu susipažinome. - Mano kambario ben­
drai įgijo išminties. Ką gi, pačiu laiku.
Mes nusijuokiame; spėju, kad Reičelės nuostaba ir pyktis
dėl mūsų su Taileriu jau atlyžę.
- Einu atnešti tau alaus, - sako man Šliužas ir pasitraukia,
prieš tai greitosiomis pakštelėjęs Rėičelei į smilkinį.
Jam nutolus, iškart sužiūru į draugę.
- Eik sau, jūs draugaujat!
Ji irgi leidžia sau būti jausminga, tad net šokteli į priekį.
- Aha!
- Kaip džiaugiuosi! - Taip iš tiesų yra. Visi ankstesni Rei­
čelės vaikinai buvo nerimti ir tik naudodavosi ja. Šliužas ne
toks. - Ar jau susipažinai su Amelija? - klausiu.
Reičelė yra geriausia mano draugė Santa Monikoje, Ameli­
ja - Portlande, o Emilė - Niujorke. Kai Reičelė praėjusią vasarą
susipažino su Emile, jiedvi tikrai gerai sutarė, tad tikiuosi, jai
patiks ir Amelija. Jei mano geriausios draugės nesutartų, ma­
nasis gyvenimas, kurį siekiu susikurti, atrodytų netobulas.
- Aha, Emilė mus supažindino, - atsako Reičelė, ištraukia
man iš rankos gėrimą ir gerai gurkšteli, tada grąžina. - Ji skun­
džiasi lygiai kaip aš, tad iškart man patinka. Reikėtų ją kaip
nors suporuoti su karštuoliu vaikinu iš kavinės. Ana tuo.

300
Ji iškelia virpantį smilių; matau, kad rodo tiesiai į Mikį. Keis­
ta matyti jį be juodų marškinių ir prijuostės. Mikis vilki beran­
kovius marškinėlius atskleisdamas visas tatuiruotes ant ran-
\

kų, o jo bicepsai daug didesni, nei galėjau numanyti iš pirmo


žvilgsnio. Stoviniuoja prie laužo drauge su Taileriu ir Šliužu,
visi iš kažko juokdamiesi atsikemša dar kelias skardines alaus.
- Tu teisi. Jis labai mielas, - atsakau vėl žvelgdama į Rei-
čelę. - O Amelija mėgina suporuoti Emilę su Gregu. Ana tuo
neaukštu.
- Irgi dailus, - pagiria Reičelė ir pritariamai linkteli.
Nusišypsau jai džiaugdamasi, kad juodu su Šliužu atkako
tokį kelią vien dėl šio'vakarėlio, nes be jų tikrai nebūtų taip
gera. Esu susižavėjusi ir Taileriu. Jis prisiminė pakviesti visus
tuos žmones, kurie man labiausiai rūpi.
Drauge su Reičele prieiname prie ratu aplink laužą susta­
tytų šezlongų. Šliužas paduoda man alaus skardinę, padėkoju
jam ir plačiai nusišypsau Taileriui kitapus žėrinčio laužo, tada
atsisėdu šalia Emilės. Tolėliau sėdi Amelija ir Gregas.
- Sveika sugrįžusi į Liepos ketvirtąją, - sako Emilė ir pa­
linksta į priekį, mudvi susidaužiame skardinėmis, tada ji ištuš­
tina savąją vienu mauku.
Nežinau, ar ilgai draugai laukė mūsų su Taileriu grįžtant
namo, bet, sprendžiant iš gausybės tuščių alaus skardinių ir
plastikinių puodelių, sumestų į šiukšlių maišą po medžiais,
turbūt ilgokai. Nužvelgiu ir Emilės drabužius. Ji segi juodąjį
sijonėlį, nusipirktą šią savaitę. Suprantu, kad jį pirko šitam va­
karėliui.
- Ar tikrai nieko nenutuokei? - cypteli Amelija, užsikelda-
ma nuogas kojas ant kėdės ir sukryžiuodama. Ji laiko dvi sti­
klines gėrimo. - Taileris planavo visą savaitę. Visiems pranešė
antradienį, tai nuo tada saugome paslaptį. Rimtai nežinojai?

301
- Nė nenujaučiau. Apie Liepos ketvirtąją jis užsiminė, tik
mums čia grįžus, - prisipažįstu ir gurkšteliu alaus. Niekada
nebuvau pokylių mėgėja, bet šis vakarėlis kitoks. Jaukus, su iš­
ties artimais žmonėmis ir ore tvyrančia gera nuotaika. Tokie
vakarėliai geriausi.
Amelija papučia lūpas ir žagtelėjusi kalba toliau:
- Ooo! Kaip miela, kad Taileris surengė tokį vakarėlį dėl
tavęs, Idena! - Žiūriu, kad ji jau truputį apsvaigusi. Dar vienas
bendras su Reičele bruožas - jos ne tik nuolat kuo nors skun­
džiasi, bet ir abidvi greitai apsvaigsta.
Nesulaikau šypsenos. Jaučiuosi be galo laiminga, kad turiu
Tailerį, kuris taip stengiasi, kad būčiau tokia.
- Emile, - klausiu žvelgdama į ją, - kas liko Centre?
- Nieko neliko, - kvatodama atsako Emilė. - Šįvakar užsi­
darėme dėl ypatingų aplinkybių.
Mano žvilgsnis nuslysta prie Grego. Jis šypsodamas stebi,
kaip kalbamės trise; prisimenu, kad dar nesu su juo kalbėjusi.
Vakar trumpai mačiau kino teatre, bet kažin, ar jis žino bent
mano vardą. Žvilgteliu į Ameliją ir klausiamai pakeliu anta­
kius, reikšmingai rodydama į Gregą.
- Ak. - Ji pagaliau susivokia. - Idena, čia Gregas. Gregai,
čia Idena.
- Sveikas, - sakau.
Amelija greičiausiai atsitempė čia tą vaikiną matydama dar
vieną gerą progą suvesti jį su Emile. Neatrodo, kad ši labai
prieštarautų, antraip nesėdėtų greta jo.
- Kaip sekasi? - klausia Gregas netikėtai žemu balsu, visai
nederančiu prie jo išvaizdos; imu manyti, kad jis daug vyres­
nis, nei pirmiau atrodė. Išties dailus ir labai domisi Emile, tad
jai derėtų suteikti jam galimybę.
- Tai štai, - pasigirsta Tailerio balsas, ir visi sužiūra į jį.

302
Nežinau, kas rūpinasi muzika, bet ji prityla. Reičelė ir Šliu­
žas atsisėda ant šezlongų, Mikis įsitaiso ant žolės, prisitraukia
kelius prie krūtinės ir toliau gurkšnoja alų. Ugnis traška, ap­
šviesdama mūsų veidus šilta oranžine šviesa.
- Ketinau nupirkti ir fejerverkų, - toliau kalba Taileris, -
bet visai nenorėjau prisikviesti policijos. Tie laikai jau praei­
tyje. Atleisk, Idena. - Jis nusijuokia žiūrėdamas į mane ir atsi-
krenkščia laikydamas nuleistą prie šono alaus skardinę pirštų
galais. - Bet vakaroti čia galim kiek telpa, jei tik po vidurnakčio
išjungsim muziką. Įspėjau visus kaimynus ir paaiškinau, kam
surengtas šis vakarėlis. Matau, kad pro langą mus stebi ponia
Adams, jai tikrai netrukdome. Visiems pasakiau, kad gali ateiti
ir prisidėti prie mūsų, jei nori. Visi žadėjo nieko nesakyti nuo­
motojui. Ir paskutinis dalykas, - jis dar kartą žvilgteli į mane,
nusišypso ir iškelia alaus skardinę: - Visus sveikinu su Liepos
ketvirtąja.
Emilė garsiai ploja, Šliužas šūkčioja, visi iškeliame gėrimus
ir drauge šaukiame: „Su Liepos ketvirtąja!" Gal negausūs šio
namo kaimynai ir nepyksta dėl mūsų šurmulio, bet tai anaiptol
nereiškia, kad nelaiko mūsų elgesio kvailu. Dviem savaitėmis
vėliau švenčiame savo tautos nepriklausomybės dieną, lyg taip
ir turėtų būti. Man patinka, kad viskas taip spontaniška ir uni­
kalu, šias ypatingas akimirkas branginsiu ir vertinsiu.
- Prašyčiau dėmesio, - perrėkdama balsų šurmulį atsisto­
ju, - kol dar klausotės, turiu jums kai ką pasakyti.
Taileris susirūpinęs žvilgteli į mane, bet netrukus supran­
ta, apie ką bus kalba. Gerai žino, ką turiu pasakyti, ir pritaria
mano sprendimui paskelbti tai visiems, nes linkteli ir drąsi­
namai nusišypso, tada prispaudžia alaus skardinę prie lūpų ir
įdėmiai stebi mane pro jos kraštą.

303
Visi kiti spokso į mane gerokai susidomėję. Nenoriu versti
jų laukti, nervingai paspardau žolę sportbačio nosimi, prikan­
du lūpą ir nužvelgiu susirinkusiuosius. Žiūriu į juos, susėdu­
sius ratu, ir suprantu, kad visi čia esantys žmonės... yra tie, ku­
rie man tikrai rūpi.
- Pereinu į Portlando universitetą, - galiausiai pasakau ir
iškvepiu sulaikytą orą. - Atsikraustau čia, į Portlandą.
Akimirksnį tvyro tyla, tad iš Amelijos lūpų išsiveržia kur­
tinantis džiaugsmo klyksmas. Ji išmeta abudu savo gėrimus ir
pašoka iš šezlogo, prilekia ir apkabinusi mane vos nepargriau­
na. Dabar tikrai matau, kad ji įkaušusi, nes apkabinusi ir toliau
klykia tiesiai man į ausį, maža to, šokinėdama vos neišnarina
peties. Mokysimės tame pačiame koledže, kaip ji visada ir no­
rėjo. Šypsausi iš tokio jos jaudulio, paskui atsimerkiu ir žvilg­
telėjusi jai per petį pamatau ištįsusį Reičelės veidą. Ši gerokai
nusimena žiūrėdama į mudvi su Amelija, gal kad pavydi, o gal
tiesiog reikia laiko mano naujienoms suvirškinti.
Amelija galiausiai mane paleidžia, o muzika vėl pagarsėja,
visi pradeda bendrauti tarpusavyje kartais šūktelėdami man
„kaip nuostabu!" ir „negali būti!“.
O Reičelė vis dar neprataria nė žodžio. Tylomis sėdi ant
šezlongo lyg atsidūrusi ne savo vietoje. Jos akys tuščiai žvelgia į
žolę, ji tvirtai spaudžia stiklinę gėrimo. Apeinu laužą, aplenkiu
Šliužą ir Gregą ir atsisėdu šalia jos. Nežinau, ką sakyti, laimė,
man ir nereikia kalbėti, nes Reičelė pakelia išplėstas akis nuo
žemės ir tyliai paklausia:
- Rimtai išvažiuoji?
- Aha.
Trukteliu pečiais. Amelijai ir Emilei naujiena apie mano
persikraustymą į Portlandą patinka, nes jiedvi čia gyvena.
O Reičelei tai reiškia, kad išvyksiu iš Santa Monikos. Nors lig

304
šiol studijavau kitoje valstijoje, mudvi žinojome, kad Čikaga -
tik laikina mano priebėga, būsiu ten, kol baigsiu mokslus. O į
Portlandą persikelsiu visam laikui.
- Bet juk atvažiuosi į Santa Moniką manęs aplankyti, tie­
sa? - Ji vos ne paniškai skubėdama taria žodžius. - Kaip bus
šiais metais? Per Padėkos dieną ir per Kalėdas? Vasaroti?
- Be abejo, - atsakau stengdamasi praskaidrinti jai nuotai­
ką. Stukteliu keliu jai į kelius ir šypteliu. - Be to, rodos, tu vis
tiek pusę laiko praleisi Finikse. Nė nespėsi manęs pasiilgti.
- Tai tiesa, - atsako ji ir vėl nurausta žvelgdama į Šliužą.
Įdomu, ar pati žino, kad vos dirstelėjusi į jį iškart ima šypso­
tis. Šliužas kalbasi su Taileriu, o man smagu, kad nuo šiol jis
gyvens daug arčiau mūsų. Gal dažniau susitiksime. - Beje, -
sumurma Reičelė, vėl žvelgdama j mane, - tu buvai teisi. Aš
tikrai dėl jo klydau.
Iš pradžių pamanau, kad draugė turi galvoje Šliužą, bet ji
linkteli į Tailerį. Ilgai mėginau ją įtikinti, kad jis pasikeitęs, kad
mąsto kitaip ir yra daug laimingesnis, bet tuo, ko gero, reikia
įsitikinti savo akimis.
- Jis dabar kitoks, tiesa?
- Visiškai, - pritaria Reičelė, nuleidžia akis į rankoje laiko­
mą puodelį, pakelia jį prie lūpų ir gurkšteli. Staiga atsitiesia,
nusviedžia gėrimą ant žolės ir čiumpa mane už rankos, kone
išverčia iš šezlongo. Tada prikiša mano riešą sau prie akių, bet
tai mano kairė ranka, ant kurios puikuojasi baisusis balandis,
todėl ji paleidžia ją ir čiumpa dešinę. Atidžiai nužvelgusi tatui­
ruotę No te rindas pakelia akis į dangų ir papurto galvą, dygiai
šypsodama. - Vis tiek kvailystė, - tyliai sušnabžda, bet supran­
tu, kad juokauja. - O draugauti su Taileriu... nė kiek nekvaila.
Dabar matau, kodėl jis taip lengvai tave atsikovojo, juk sužavė-

305
jo ir mane. Žinau, kad tau nereikia kitų žmonių pritarimo, bet
vis tiek labai tam pritariu.
Tegaliu šypsotis, man be galo palengvėja, kad pagaliau ji
pamatė tikrąjį Tailerį.
Muzika aidi po kiemą, tad atsistoju ir trukteliu Reičelę už
rankos. Šokome per pirmąją Liepos ketvirtąją, turime šokti ir
per antrąją. Imu ją už abiejų rankų ir sukioju ant žolės plaiks-
tydamasi plaukais, išraiškingai linguodama galvą į muzikos
taktą. Prie mūsų pribėga Amelija, atsitempia Emilę, ir muzi­
ka, rodos, pagarsėja; šokame visos keturios. Vaidiname, kad
skambiname gitaromis, mėginame verstis kūlio. Pinasi kojos,
kai kas parkrinta, bet visą laiką kvatojamės.
Stabtelėjusi atgauti kvapo šypsausi žiūrėdama į geriausias
savo drauges, susikabinusias ir linguojančias kartu lyg neatski­
riamas nuo seniausių laikų. Suvokiu esanti labai laiminga, nes
turiu tris puikias bičiules, priimančias mane tokią, kokia esu,
nors mano sprendimai joms atrodo beprotiški, tikras bendrinin­
kes, kurios nori kvailiodamos šokti su manimi Portlando namo
kieme ir liepos aštuonioliktą dieną švęsti Liepos ketvirtąją.
Pastaruoju metu taip žiūriu į viską aplink. Pagaliau, lyg visą
gyvenimą būčiau laukusi, kad taip būtų. Dabar mano galvoje
sukasi vienintelis žodis, toks svarus, lyg nė nebūtų kitų.
Pagaliau, pagaliau, pagaliau.
Pagaliau viskas ima darytis tobula. Pagaliau esu iš tiesų lai­
minga.

* # *

Užeina naktis, dangus iš tamsiai mėlyno virsta juodu, visi su­


griūname aplink laužą į šezlongus ir žaidžiame „Tiesą arba
drąsą". Mikiui tenka įlipti į medį vienomis trumpikėmis. Ame-

306
lija prisipažįsta pernai vasarą buvusi antrąsyk sulaikyta poli­
cijos - už tai, kad nuoga maudėsi Vilamete. Reičelė susiverčia
skardinę alaus ir čia pat išvemia.
Truputį po vidurnakčio visai tamsu, bet kiemą nušviečia
žibintai, o ugnis šildo. Man iš kairės sėdi Emilė, dešinėje ant
žolės - Taileris. Dabar Šliužo eilė sukti tuščią alaus skardinę,
ši atsisuka į mane. Šliužo akys sužiba, jis atsilošia į atkaltę ir
apsimesdamas įtemptai mąstantis trinasi smakrą.
Po kiek laiko atsitiesia ir klastingai man šypteli. Tada nė ne­
siūlydamas rinktis drąsą arba tiesą garsiai išrėžia:
- Išdrįsk pabučiuoti savo įbrolį.
Visi supranta, kad jis kaip visada kvailioja, tiesiog erzina
kitus, bet nusprendžia prisidėti prie spektaklio. Gregas pasi­
piktina:
- Ei, vaikine, čia jau tikrai peržengei ribą.
Amelija apsimeta negalinti patikėti ir tik aikčioja.
- Nagi, nagi, Stivenai, - Reičelė cakteli liežuviu vaidindama
nepritariančią. - To jau per daug.
Žvilgteliu į Tailerį, purtantį nuleistą galvą ir mėginantį ne­
susijuokti. Šįkart man atrodo, kad jis nurausta. Kai pakelia akis
ir mūsų žvilgsniai susiduria, irgi nusprendžiu prisidėti prie
pokšto. Susiraukiu iš pasibjaurėjimo ir paprasčiausiai ištariu
paploninusi balsą:
- Fuuuu. Kaip šlykštu.
Tada pašoku iš šezlongo, krintu tiesiai Taileriui į glėbį ir
prisiglaudžiu prie jo. Mano lūpos akimoju susiranda jo lūpas,
ir bučiuoju jį toje pievelėje sėdėdama jam ant kelių, o jis pri­
laiko mane už nugaros apačios. Šypsausi bučiuodama, tvirtai
užmerkusi akis, rankomis laikydama jo veidą. Bučinys karštas
ir greitas, nes bučiuojuosi stebima kitų ir jaudinuosi.

307
Išgirdusi Reičelę pritariamai šaukiant nebegaliu sulaiky­
ti kikenimo, tad atlošiu galvą ir nusijuokiu. Mano skruostai
raudoni.
- Tik tiek? - erzina Taileris. Palenkiu galvą į šoną, matau jo
veide šelmišką išraišką ir akis, raginančias mane vėl bučiuotis.
Prispaudžiu lūpas jam prie ausies, kad negirdėtų niekas ki­
tas, ir sušnabždu:
- Kai grįšim vidun, bus daugiau.
Tada pabučiuoju jį į skruostą ir nulipu nuo jo kelių. Taileris
žiūri į mane tramdydamas geismą ir sunkiai rydamas seilę.
Kai nutyla juokas, Emilė nusižiovauja, o Mikis pasižiūri į
laikrodį. Jau pusė pirmos, kaip vakarėliui, gana anksti, bet visi
esame pavargę. Jau pasidžiaugėme pobūviu ir vieni kitais. Tai
buvo mūsų asmeninė Liepos ketvirtoji. Ypatinga. Manau, da­
bar tinkamiausias metas skirstytis. Visi irgi tai pajunta, nes
stojasi nuo šezlongų mankštindami kojas.
Mūsų tik aštuoni, tad visi padeda tvarkytis. Sulankstome
šezlongus ir sukrauname į krūvą, nuo medžių nukabiname vė­
liavėles ir ištraukiame susmaigstytas į žemę. Tuščias skardines
ir puodelius sumetame į šiukšlių maišus, užpučiame visus ži­
bintus, galiausiai užgesiname ir laužą, telieka maža liepsnelė.
Pirmas išeina Mikis. Jo pasiimti atvažiuoja jaunėlė sesuo, jis
pažada, kad kitą kartą užsukusi į kavinę gausiu kavos nemoka­
mai. Amelija su Gregu susistabdo taksi, galiausiai su jais išva­
žiuoja ir Emilė. Spėju, Gregas ima jai patikti. Reičelė ir Šliužas
lieka laukti taksi, kuris parveš juos į viešbutį miesto centre.
- Jūs tik vienai nakčiai? - klausiu Reičelės. Atsišliejusios į
tvorą mudvi žiūrime į gatvę, laukiame pasirodant taksi auto­
mobilio.
- Tikrai taip. - Ji gūžteli pečiais. - Ryt išskrendam namo.
Stivenui pirmadienį į darbą, tad neturim laiko pasilikti ir ap-

308
žiūrėti šitą bjaurų seną miestą. Čia ne aš sugalvojau, pati taip
sakei.
Švelniai baksteliu alkūne jai į šonkaulius.
- Ne toks jis ir bjaurus, - atsakau, nors ji nieko neprasima­
no. Anksčiau taip ir galvojau apie Portlandą. Bet ne dabar. -
Beje, sekmadienį važiuojame namo pasikalbėti su tėvais, tad
užsuksiu pas tave prieš iškeliaudama iš Santa Monikos.
- O, - nusivaipo ji, - tėvai. Ar jie jau žino?
- Ne, - prisipažįstu. - Nebent Džeimis būtų pasakęs.
- Ką gi, sėkmės.
Vos jai ištarus šiuos žodžius, prie namo sustoja taksi. At­
sisveikindamos apsikabiname, prie mūsų prieina Taileris su
Šliužu. Buvo taip gera, kad šįvakar čia svečiavosi Reičelė su
Šliužu, tad apkabinu ir jį. Prieš jiems įlipant į automobilį, suta­
riame netrukus vėl susitikti. Gal surengti dvigubą pasimatymą.
Durelės užsitrenkia ir automobilis nurieda gatve, o mudu
su Taileriu liekame vieni. Kieme tamsu ir tylu, net keista, nes
tik prieš dvidešimt minučių buvo gana triukšminga. Atvėso, ir
man ima darytis šalta, tad tvirtai prispaudusi rankas prie krū­
tinės apsiglėbiu ir patraukiu prie dar rusenančio laužo. Žio­
ruoja žarijos, kartais pasirodo liepsnos liežuvis.
Taileris per pievelę eina man iš paskos. Sustoju prie laužo
gerdama blėstančią jo šilumą. Taileris sustoja iš kitos laužo pu­
sės, žiūri į mane nakties tamsoje. Jau beveik pirma valanda.
- Ačiū tau, - tyliai padėkoju neatitraukdama akių nuo jo.
Jo akys gyvos ir žibančios. - Tiesiog... Ačiū už tai, ką padarei,
Taileri. Man tai tikrai daug reiškia.
Jis rimtai linkteli ir paspardo pelenus. Stovi tamsoje, susiki­
šęs rankas į kišenes, išskydusiais veido bruožais, švelniai šyp­
sodamas ir žvelgdamas mylinčiomis akimis, ir atrodo be galo
gražus.

309
- Dėl tavęs viską padarysiu, - sumurma jis.
Paskui užgęsta žarijos, viską apima tamsa, o Taileris pri­
glaudžia lūpas prie manųjų. Dar viena tobula akimirka.
| Santa Moniką išvykome vėlų šeštadienio vakarą, vairavome
visą naktį, kas porą valandų keisdamiesi prie vairo, leisdami
vienas kitam pamiegoti. Aštuntą ryto Taileris perima vairą ir
pažada vairuoti iki galo, tad nugrimzdau į gilų snaudulį susi­
rangiusi ant keleivio kėdės, tyliai grojant radijui, o Taileris lai­
ko ranką man ant šlaunies ir šypsosi.
Pabundu tik prieš vidurdienį. Turbūt mane pažadina nuo­
jauta, nes atsimerkiu, Taileriui išsukant iš 405 kelio į miestą,
kuris mums nebe namai. Mane apakina skaisti pro langą švie­
čianti saulė, net akis suskausta, tad išsitiesiu ant sėdynės ir nu­
leidžiu skydelį nuo saulės.
- O, - ištaria Taileris, pamatęs, kad pabudau, ir akies kam­
pučiu greitai žvilgteli į mane, nepamesdamas kelio iš akių. -
Labas rytas. Jau atvažiavom.
Persibraukiu plaukus ranka ir pažvelgiu pro dešinį automo­
bilio langą. Man patinka Santa Monika. Tai puikus miestas, o
Portlandą myliu dėl visai kitų savybių. Man patinka čionykš­
tis molas ir paplūdimys, aplink išsibarstę miesteliai ir gražios
apylinkės, Holivudo spindesys ir kartais pro šalį praeinančios
pasaulinio masto žvaigždės. Čia baigiau vidurinę. Čia sutikau

311
Tailerį. Čia gyvena mano šeima. Turiu ryšių su šiuo miestu,
nors mano namai visada buvo Portlande.
Pasisuku į Tailerį, ką tik sustabdžiusį automobilį prie „stop"
ženklo.
- Galim pirmiau užsukti pas mano mamą? - klausiu. Ne­
same parengę smulkaus savo viešnagės plano. Manau, tiesiog
žiūrėsime, kaip eisis. - Turiu galutinai pabusti prieš susirem-
dama su tėčiu.
Taileris linkteli ir staiga pasukęs į dešinę šiurkštokai gina
automobilį gatve. Atrodo gerokai įsitempęs, daug labiau už
mane; gerai žinau, kodėl. Jis klaikiai bijo prisipažinti Elai apie
tėtį - lygiai taip, kaip bijojo pasipasakoti man. Tikriausiai ne­
rimauja, kad ji įsius ant jo už bendravimą su tėčiu. Tiesą sa­
kant, nė nenumanau, kaip Ela elgsis išgirdusi tokią naujieną.
Savaime aišku, bus sukrėsta. Ir tikrai nedžiugaus. Nemanau,
jog kada nors atleis Piteriui už visus jo darbus, ir abejoju, ar jai
patiks, kad jis vėl sukiojasi netoli Tailerio. Vis dėlto šis žino, ką
daro, o Ela visada viską supranta. Ji tikrai neabejinga Taileriui,
tad, manau, šiuo atveju tiesiog pasitikės juo, kaip pasitikiu aš.
O man teks šiandien susiremti su abiem tėvais. Pirma su
mama, paskui su tėčiu. Daug labiau būgštauju dėl tėčio. Nesi-
nervinu, nes kitaip nei anksčiau, esu pasirengusi pakovoti už
save. Kelias dienas repetavau, ką jam pasakysiu. Tiesiog išpil­
siu tuos žodžius, kai tik galėsiu. Tikrai nenoriu užsipulti tėčio.
Tiesiog ketinu atvirai pasikalbėti, nes nėra prasmingesnio ir
tikresnio dalyko už nuoširdumą, Viliuosi, tėčiui jis patiks la­
biau už mano riksmus.
Pakeliui į mamos namus pravažiuojame Dino namą. Kas­
kart, kai pastaraisiais metais tekdavo važiuoti pro šalį, man su-
spaudavo širdį ir užgniauždavo gerklę. Paprastai nė nedirstelė­
davau namo pusėn, bet šiandien įdėmiai jį nužvelgiu. Taileris

312
taip tyliai atsidūsta, kad vos išgirstu. Nežinau, ar kada nors sau
atleisime už tai, kad įskaudinome Diną, ir ar jis mums atleis.
Praeityje mudu su Taileriu pridarėme klaidų, bet iš jų moko­
mės.
Po kelių minučių išvystu mamos namą. Nudžiungu, kad ant
keliuko stovi ir jos automobilis, ir Džeko sunkvežimiukas.
- Ar čia mano mamos automobilis? - staiga paklausia Tai-
leris ir prisimerkęs žiūri per stiklą. Pažvelgiu, kur jis žiūri, ir
išvystu baltą reindžroverį prie pat mamos namo.
- Ko gero, taip, - atsakau. Sutrikusi suraukiu antakius ir
mėginu atspėti, kodėl Ela čia pasistatė automobilį. - Ką ji čia
veikia? /
Tikrai nesitikėjome čia rasti Elos; atvirai kalbant, nė ne­
nutuokiu, kodėl ji čia. Ji gerai sutaria su mano mama, bet jos
anaiptol nėra artimos draugės. Susitikusios gatvėje šnekteli ke­
lias minutes, abidvi buvo kauštelėjusios per mano išleistuvių
vakarėlį, bet šiaip nelabai bendrauja ir be niekur nieko neuž­
suka viena pas kitą. Nors mamai Ela patinka, mama jai truputį
pavydi.
- Iš kur man žinoti, - Taileris gūžteli pečiais, jo veide irgi
matyti sutrikimas. Jis sustoja už Elos automobilio ir išjungia
variklį. Vairavęs be pertraukos kelias valandas atsidūsta su pa­
lengvėjimu, kad pagaliau atvažiavome, ir pasitrynęs paraudu­
sias akis išlipa iš automobilio.
Aš irgi išlipu, visas kūnas nutirpęs ir skausmingas nuo ne­
patogaus miegojimo. Mes dar kartą neramiai susižvelgiame ir
patraukiame takeliu prie mamos durų. Taileris ima mane už
rankos kaip visada, mūsų pirštai susipina. Mes be žodžių pa­
laikome vienas kitą.
Guče turbūt išgirsta žingsnius, nes ima loti, mums dar nė
neprisilietus prie durų rankenos. Girdžiu, kaip kitapus durų

313
drasko medį letenomis. Tikrai žinau, kad puls ant mūsų, kai
tik atidarysiu duris, tad verčiau pasibeldžiu ir kantriai laukiu.
Stovėdama prie durų galiausiai imu nervintis. Nežinau,
kaip mamai patiks, kad persikraustau į Portlandą ir keičiu uni­
versitetą. Gal jai atrodys, kad elgiuosi juokingai, o gal kad ge­
rai. Neturiu supratimo. Vienintelis būdas išsiaiškinti - viską jai
pasakyti.
Durys girgžtelėjusios truputį prasiveria, pro plyšį žvilgte­
li Džeikas, laikydamas Gučę už antkaklio. Mane išvydusi kalė
nori šokti ant manęs ir vos neišnarina Džekui rankos.
- Oi! - nustebęs sušunka jis. Juodu su mama mano, kad
esu Portlande. - Čia tu. Užeikit! Pačiu laiku. - Jis plačiai atve­
ria duris ir nutraukia Gučę nuo slenksčio, įleisdamas mudu su
Taileriu į vidų.
Guče taip smarkiai plaka uodega, kad pamanau, jog jai tu­
rėtų skaudėti, ir inkščia iš noro pripulti prie manęs. Atkišusi
ranką žaismingai pakasau jai užausius, pasilenkiu ir pakšteliu
į nosį.
- Idena! - išgirstu linksmą mamos balsą, ji tikrai nudžiunga
mane išvydusi. Apsisukusi pamatau ją, lekiančią per svetainę
prie manęs ir džiugiai šypsančią, lyg prieš man išvykstant ne­
būtume susipykusios. Mudvi su mama atleidžiame viena kitai
be žodžių.
Ji tvirtai mane apkabina, paskui atidžiai nužvelgia.
- Tai kaip Portlandas? - erzindama klausia. - Nesitikėjau,
kad taip greitai pasirodysit. Maniau, pabūsit bent porą savai­
čių. Gal įdėjau per mažai drabužių? Rodos, sugrūdau visą tavo
spintos turinį.
Nusikvatoju ir esu tikrai dėkinga, kad tarp mūsų nejusti
įtampos, bet mano juokas nuščiūva, nes matau, kaip nuo sofos
pakyla Ela. Įmotė nustebusi išplečia akis, nes nė vienas iš mūsų

314
jai nepranešėme, kad grįžtame namo. Turbūt ji, kaip ir mama,
manė, kad Portlande tikrai pabūsime ilgiau nei savaitę. Ir, aiš­
ku, jos abi nežino, kad šiąnakt leisimės atgal.
- Ką jūs čia veikiat? - klausia Ela, sumirksi, prieina prie Tai-
lerio ir jį apkabina. Atrodo labiausiai susirūpinusi iš visų.
- O ką čia veiki tu? - pasidomi Taileris, klausiamai žvilg­
telėjęs į ją. Jo akys laksto nuo vienos mamos prie kitos. - Kas
čia vyksta?
- Mes tiesiog kalbamės, - greitai atsako Ela. Akimirką at­
rodo sunerimusi, bet jos veidą pamažu nušviečia šypsena, ji
reikšmingai susižvelgia su mano mama. - O dabar pats metas
sveikinimams, - priduria ji.
- Sveikinimams? - pakartoju aš ir žvilgteliu į mamą.
- Ak, Idena, - ji veltui stengiasi nesišypsoti, - nenorėjau sa­
kyti telefonu. Sakiau, palūkėsiu, kol grįši, kad galėčiau pranešti
asmeniškai.
- Ką pranešti, mama? - lėtai išveblenu sulaikiusi kvėpa­
vimą.
Švytėdama ji pasižiūri į Džeką, jis irgi jai nusišypso, vis dar
stovėdamas prie durų ir laikydamas Gučę. Tada mama pasi­
žiūri į mane, žingteli į priekį ir atkiša man savo kairę ranką.
Ant piršto atspindėdamas šviesos spindulius sužiba žiedas.
Išsižioju taip, kad net žiauna atvimpa, negaliu patikėti savo
akimis. Prisikišu jos plaštaką prie veido, kad gerai apžiūrėčiau
sidabrinį žiedą, papuoštą deimantais, tada pasisuku į Džeką
ir pritrenkta spoksau į jį. Jis šypsosi taip plačiai kaip mama ir
linkteli man lyg sakydamas: taip, pagaliau aš tam ryžausi.
Užsispaudžiu burną abiem delnais, bandau suvokti, kad
mano mama susižadėjusi, ir galiausiai suklykiu. Tiesiog su­
klykiu iš džiaugsmo ir apkabinu ją, o mano skruostais ritasi
ašaros, vilgydamos jai palaidinę. Guče kaukia man pritardama.

315
Manau, mama irgi verkia. Negaliu paleisti jos iš glėbio, esu su­
sijaudinusi ir taip dėl jos džiaugiuosi. Žinau, kaip ilgai mama
to laukė, kaip to norėjo. Džekas jai geras, daug geresnis už tėtį,
ir juodu labai myli vienas kitą. Džekui buvo pats metas jai pa­
sipiršti.
Pamanau, kad ir Ela tuoj apsiverks, nes visus apėmusi paki­
li nuotaika. Ji rankomis vėduojasi akis lyg nenorėdama rodyti
savo jausmų, nors visą laiką šypsosi.
Atsitraukusi nuo mamos prilekiu prie Džeko ir puolu jam į
glėbį. Dabar turiu įmotę ir įtėvį. Gal du tėvų rinkiniai yra per
daug, bet man kaip tik. Man patinka Ela ir Džekas, atėję į mano
šeimą; apie geresnius žmones negalėčiau nė pasvajoti.
Per visą sujudimą Guče nesiliauja loti, Džekas galiausiai ją
paleidžia ir ji kaip pašėlusi laigo po svetainę. Taileris apkabina
mano mamą ir pakrato Džekui ranką - pasveikina sužadėti-'
nius.
- Kada?! - klausiu mamos, šluostydamasi ašaras ir nesiliau­
dama šypsotis.
- Penktadienį!
Vėl ją apkabinu. Tikrai nesitikėjau sužinoti šios naujienos
grįžusi namo ir taip išsiblaškau, kad nė neprisimenu, kodėl
mudu su Taileriu čia atvažiavome. Galiausia mama paklau­
sia pati:
- Na, pakaks apie mane. Mudvi su Ela nekantraujame suži­
noti, kaip judu.
Atgalia ranka nusibraukusi akis ji sutelkia smalsumo kupiną
žvilgsnį į mane ir Tailerį.
Taileris nuraudusiais skruostais pakelia akis ir liaujasi glos­
tęs Gučę. Mėgina užgniaužti drovią šypseną, bet jam nėmaž
nepavyksta, tad atsitiesia ir atremia klausiamus mano mamos
ir Elos žvilgsnius.

316
- Ką gi, - galiausiai prabyla ir nerimaudamas pasikaso
sprandą, o aš stengiuosi nesusijuokti, laukiu, kol Taileris tie­
siog ištars, ką turi ištarti. Nesuprantu, kodėl taip nervinasi, juk
abi mamos yra aiškiai pasakiusios, kad mus palaiko. Be to, mes
jau esame tai darę. - Tai štai, mes su Idena, na... - Jis nutyla
ir sunkiai nuryja seilę. Manau, Taileriui sunku todėl, kad visi
į jį spoksome ir nekantriai laukiame tolesnių jo žodžių. Giliai
atsikvėpęs jis paskelbia: - Mudu su Idena - pora.
- Taip ir žinojau, - atsiliepia Ela, plačiausiai nusišypso­
dama.
Mama neatitraukia akių nuo manęs, mes tiesiog šypsomės
viena kitai, nes pirmą kartą po ilgo laiko suvokiame, kad abidvi
esame laimingos. Matau, kad ji didžiuojasi manimi, nes žino,
kaip man buvo nelengva suteikti Taileriui dar vieną galimybę,
bet aš tai padariau. Didžiuojas ir dėl to, kad nėjau jos pėdomis,
nepasidaviau, kai buvo sunku. Kad nusprendžiau išklausyti
Tailerį, skyriau tam laiko. Kad mudu nepabūgome kitų žmonių
nuomonės ir pagaliau esame kartu.
- Rodos, mūsų vaikai draugauja, - mama kreipiasi į Elą ir
jos abi išties džiaugsmingai nusikvatoja, džiaugsmas ir taip
tvyro ore.
Pašnairuoju į Tailerį, o jis žiūri į mane. Rodos, palengvėja ir
jam. Bet kol mūsų mamos svaidosi juokeliais, jis pakelia antakį,
linkteli mano mamos link ir vien lūpomis ištaria: „Portlandas.“
Džiaugiuosi, kad primena man, nes tapau visiška užuomarša.
Juk tam ir atvažiavome - pranešti mano mamai, kad visam lai­
kui išvažiuoju į Portlandą ir kad ten studijuosiu.
Linktelėjusi Taileriui nuryju seilę ir atsikrenkščiu.
- Mama, dar vienas dalykas.
Jos su Ela baigia juokauti ir grįžteli į mane. Šįkart mama
atrodo susirūpinusi.

317
- Gerai. Kas? - klausia prisėsdama ant sofos. Šalia iškart
įsitaiso Džekas ir uždeda ranką jai ant pečių. Netgi Ela atrodo
susirūpinusi, kai Taileris paragina sėstis ant kitos sofos ir pats
atsisėda šalia, o aš įsitaisau ant kilimo kambario viduryje. Kai
sukryžiuoju kojas, prie manęs pritipena Guče, reikalaudama
dėmesio. Glostydama jai minkštas ausis nusiraminu.
- Priėmiau svarbų sprendimą, - sakau žiūrėdama į dideles
apskritas ir blizgančias Gučės akis, nes negaliu prisiversti pa­
žvelgti į mamą. Labai nervinuosi. - Viską apgalvojusi supra­
tau, ko išties noriu, tad neprašau jūsų leidimo, tiesiog pranešu,
ką esu nusprendusi. - Pakeliu akis ir sutinku mamos žvilgs­
nį. - Ketinu pereiti į Portlando universitetą. Grįžtu gyventi į
Portlandą, - ištariu paprastai ir tiesmukai.
Mama sėdi ir mirkčioja.
- Nebegrįši į Čikagą?
- Ne, - atsakau. - Ir gyvensiu su Taileriu.
Matau, kad Ela žiūri į Tailerį, šis jai šypteli. O mama sėdi
išplėtusi akis. Paskui žvilgteli į Džeką lyg tikėdamasi jo palai­
kymo, bet jis tik patraukia pečiais.
- Ar ne per greitai, Idena? - klausia mama, vėl žiūrėdama
į mane. Jos lūpų kampučiai nusvyra, matau, kaip ji nejaukiai
sujuda ant sofos, svarstydama mano žodžius. Suprantu, kad
žengiau svarbų žingsnį, tad ji tikrai turi teisę nerimauti, ar ne­
suklydau, nors širdis man sako, kad ne.
- Esu suaugusi, - primenu jai. - Suprantu, ką darau, ir ži­
nau, ko noriu. Ar gali manim pasitikėti?
- Taip, - atsiliepia mama. - Turbūt galiu. - Ji atsistoja ir
suima mano rankas, pastato mane ant kojų ir apkabina. Bet šis
apkabinimas kitoks. Jis tvirtas ir teikiantis jėgų, išreiškiantis
mamos palaikymą, kurį labai vertinu. Daugiau iš jos nė nepra-

318
šyčiau. - Idena, jei tikrai to nori, - sumurma ji man į plau­
kus, - tai taip ir daryk.
Linktelėjusi atšlyju nuo jos ir šypsausi užlieta dėkingumo
bei palengvėjimo. Suprantu, kad mama nemano, jog labai pro­
tingai nusprendžiau, bet ji mane palaiko, ir to pakanka.
- Tiesą sakant, šiandien grįžtame į Portlandą, - sakau atsi­
traukusi per žingsnį, stengdamasi neužlipti ant besisukiojan­
čios aplink kojas Gučės.
- Šiandien? - nustemba mama.
- Aha. Atgal trauksime pakrante. Čia tarsi pažintinė ke­
lionė, stabtelėsim kiekviename pakelės mieste, - keldamasis
aiškina Taileris ir atsistoja į nuolatinę savo vietą šalia manęs. -
Tiesiog atvažiavom čia visko sutvarkyti.
Paeinu prie pat jo, susiimame už rankų. Nors pirmiau keti­
nau čia grįžti viena, labai džiaugiuosi, kad jis su manimi. Kai
Taileris šalia, man drąsiau ryžtis tam, ką būtinai turiu padaryti.
- Pasikalbėsiu ir su tėčiu, - sakau žvalgydamasi tai į mamą,
tai į Elą.
Stoja nejauki tyla.
Po kurio laiko Ela atsikelia ir nuryją seilę.
- Mes kaip tik... Kaip tik kalbėjomės apie tave ir jį, - prabyla
ji. Suraukusi antakius stebiu įmotę, laukiu jos paaiškinimo, bet
ji sutrikusi atsidūsta. - Idena, šią savaitę jis buvo nepakenčia­
mas, nuo pat tada, kai sužinojo, kad judu išvažiavot į Portlan­
dą. Jau nebežinau, ką daryti. Džiaugiausi, kad jūsų nėra šalia,
nes tikrai nenorėčiau, kad išgirstumėt, ką jis šneka. - Ji atrodo
beveik kalta tai sakydama, tikriausiai bijo mane įskaudinti. Ne,
neįskaudina, nes man tai jokia naujiena. Žinoma, reikalai iš­
ties prasti: joks tėvas neturėtų garsiai reikšti neapykantos savo
dukteriai. - Ar tikrai nori su juo kalbėtis? - švelniai klausia
Ela. - Nėmaž nesitikiu, kad jis bus malonus.

319
- Pasikalbėsiu, - tvirtai atsakau ir sučiaupiu lūpas. Kad ir
koks nepakenčiamas tėtis buvo šią savaitę, susitvarkysiu. Atsi­
laikysiu prieš jį.
Ela su mama atrodo itin susirūpinusios. Gal mano, kad pa­
sikalbėti su tėčiu bergždžias reikalas. Ką gi, jis tikrai siunta ant
manęs, kita vertus, negaliu laukti, kol bent truputį aprims, nes
laukti gali tekti labai ilgai.
- Ar nori, kad eičiau kartu? - dvejodama pasiūlo mama.
Puikiai žinau, kad nenori matyti tėčio, bet vis tiek siūlosi duk­
teriai į pagalbą - juk visos mamos taip daro.
- Ne, - tvirtai atsakau. Jaučiu, kaip krūtinėje kaupiasi drą­
sa, nes gyslomis pradeda tekėti adrenalinas, ir išties noriu pa­
sikalbėti su juo dabar. - Eisiu viena. Ar jis namie?
- Taip, - visai nenoriai atsiliepia Ela.
- Tada važiuokim.
Nutaisiusi drąsuolės šypseną ištraukiu ranką Taileriui iš pa­
rankės ir patraukiu prie durų gerai žinodama, kad visi žiūri į
mane. Manau, net Taileris stebisi, kad esu taip ryžtingai nusi­
teikusi.
- Gal geriau aš pirma, - skubiai ištaria Ela, čiumpa rankinę
nuo sofos ir rausiasi joje ieškodama reindžroverio raktelių. Ra­
dusi prilekia prie manęs. Nemanau, kad anksčiau esu mačiusi
įmotę tokią sunerimusią, rodos, per minutę pasenusią dešim­
čia metų. - Leiskit man jį įspėti, kad abudu atvažiuojat.
Jei lyg niekur nieko įeičiau pro duris pas tėtį, jam, ko gero,
susproginėtų visos galvos kraujagyslės, tad mintis įspėti jį apie
mūsų su Taileriu atvykimą tikrai nebloga. Gal, kol atvažiuosi­
me, jis turės laiko bent kiek apsiraminti.
- Gerai, - sakau.
Ela man šypteli ir skuodžia prie durų, dar šūktelėdama
per petį:

320
- Dar kartą sveikinu, Karena!
Tada kone tekina pasileidžia per gatvę, įlipa į automobilį ir
po kelių akimirkos įjungia variklį.
- Ar jis tikrai dabar toks piktas? - klausia Taileris, pasisu­
kęs į mane, kai Elos automobilis pranyksta iš akių. Dabar ir jis
atrodo sunerimęs, nes nė vienas dar nesame matę jo mamos
tokios sutrikusios.
- Greičiausiai, - atsakau. Dar aną savaitę tėtis atrodė esąs
toks šiknius, kad nemaniau, jog gali būti blogiau, bet, matyt,
gali. Nežinau, ko tikėtis, kai pasirodysiu tuose namuose.
- Kažin, ar jis kada nors pasikeis, - karčiai prataria mama,
negalėdama praleisti progos išreikšti savo neapykantą tėčiui. -
Idena, tu tikrai drąsi.
Nusivaipau ir trukteliu pečiais, tada nudelbiu žvilgsnį į savo
sportbačius. Kažkas bado man akis, dar nesuprantu, kas, tad
tylomis stebeilijuosi į juos, kol suvokiu. Turiu čia padaryti dar
vieną dalyką, prieš atsisveikindama su mama, Džeku ir Guče,
prieš važiuodama pas tėtį ir Elą, prieš grįždama į Portlandą.
Negaliu išeiti nepadariusi.
- Minutėlę, - paprašau.
Palikusi Tailerį su mama ir Džeku išlekiu į koridorių ir ne­
riu pro savo kambario duris. Jis daug tvarkingesnis nei prieš
man išvykstant, - mama bus sutvarkiusi, - o atidariusi spintos
duris matau, kad ji visai tuščia, siūbuoja tik pakabai. Regis, į tą
mano lagaminą tikrai sugrūstas visas jos turinys.
Baigiantis vasarai vėl sugrįšiu, kad galutinai persikrausty-
čiau į Portlandą, tada susikrausiu visus daiktus į dėžes, sudėsiu
jas į savo automobilį ir parvairuosiu. Tad dabar nesijaudinu dėl
jų. Tegalvoju apie vienintelį dalyką: apie seną batų dėžę, užkiš­
tą tolimajame lentynos kampe spintos viršuje.

321
Pasistiebusi panaršau po krūvą šlamšto, susikaupusio per
metus, kol galiausiai užčiuopiu dėžę. Man pavyksta ją išsi­
traukti. Ant dangtelio susikaupusios dulkės, jas nupūtusi ati­
darau dėžutę.
Jos viduje - mano „konversai“, pora, praėjusią vasarą Niu­
jorke padovanota Tailerio. Sportbačiai, ant kurių guminės
juostelės Tailerio rašysena pakeverzota No te rindas; rašalas
vis dar tobulai ryškus, raidės aiškios.
Prisėdusi ant lovos krašto nusiaunu raudonuosius sportba­
čius ir apsiaunu baltuosius, Tailerio dovaną. Jie keliaus namo į
Portlandą su manimi, visada jais avėsiu. Raudonuosius įmetu į
dėžę, užkeliu ant lentynos ir uždarau spintos duris.
Kartą prisiekiau sau niekada jų neavėti, bet pasilikau, nes
giliai širdyje dar turėjau vilties. Ir neklydau. Gerai padariau,
kad suteikiau Taileriui dar vieną galimybę, kad klioviausi savo
širdimi, nes rizika kartais pasiteisina.
Kai privažiuojame prie tėčio namų, jis mūsų jau laukia. Stovi
prie laukujų durų sunėręs rankas ant krūtinės, atstatęs krūtinę.
Ta stovėsena tiktai bauginanti; iš to, kaip tėtis mus nužvelgia,
spėju jį vaidinant neįveikiamą užtvarą. Primerkęs akis jis nu­
seka Tailerio automobilį. Akivaizdu, kad nenusiteikęs kalbėtis
viduje.
Taileris sustoja gatvėje už Džeimio automobilio. Per langą
pažiūri į mano tėtį, sunkiai nuryja seilę ir atsisegęs saugos dir­
žą pasisuka į mane visu kūnu. Uždeda ranką ant mano sėdynės
atramos galvai ir susiraukia.
- Tai koks mūsų planas?..
- Tu eini pas mamą pasakyti tiesos apie savo tėtį, o aš tvar-
kysiuos su šiuo įniršusiu buliumi, - tariu galva mostelėdama
jam per petį. Tėtis vis dar nenuleidžia nuo mūsų akių, laukia.
Gal mano, kad išsigandę nuvažiuosime, jei jo išvaizda bus ti­
krai grėsmingai. Gal tikisi, kad apgailėtinu savo elgesiu privers
mus pasiduoti ir atsitraukti.
- Lengva pasakyti, sunku padaryti, - sumurma Taileris. Jo
nervai įtempti, tai matyti iš veido. Regis, jį tuojau supykins.
- Pasakyk jai tą patį, ką sakei man, - patariu suėmusi jo
delną.

323
Padrąsindama spusteliu Taileriui pirštus ir švelniai šypsau­
si. Jam tikrai sunkiau nei man. Aiškindamasi su tėčiu patirsiu
įtampą ir nejaukumą, bet Taileriui bus išties sunku pasakyti
Elai tiesą apie psichoterapiją ir savo tėtį, nes tema be galo opi.
- Tavo mama supras, Taileri. Visada supranta.
- Žinau, - atsidusęs atsako jis. Tada giliai įkvepia ir žiūri į
mūsų rankas. Pakėlęs jas prispaudžia skruostą prie mano ran­
kos, odos jaučiu šiltą jo kvėpavimą. - Ar tikrai susitvarkysi su
savo tėčiu? Jis atrodo įsiutęs. Galiu eiti kartu su tavimi.
Sugriežiu dantimis ir žvilgsniu parodau Taileriui nestoko­
janti jo pagalbos.
- Kodėl niekas netiki, kad viena galiu su juo susitvarky­
ti? - švelniai paklausiu. Man visai patinka, kad Taileris siūlosi
padėti, bet ir jis, ir mama mane liūdina manydami, jog esu ne­
gana stipri apsiginti nuo tėčio. - Turiu būtinai pasikalbėti su
juo viena, nes tai mudviejų santykiai sutrikę. Niekas už mus jų
nepagerins.
Taileris paleidžia mūsų rankas, kad gerai įžiūrėtų mano vei­
dą, lyg šiame būtų silpnumo ženklų. Bet aš neapgaudinėju sa­
vęs: žinau, kad susitvarkysiu. Nes to noriu.
Staiga mus išgąsdina ūmus ir garsus beldimas į langą iš ke­
leivio sėdynės pusės. Ištraukiu ranką Taileriui iš saujos ir grę-
žiuosi į tą pusę. Tėtis taip smarkia beldžia į stiklą, kad net nu­
stembu, kaip nenudaužo krumplių.
- Jei jau taip nori pasikalbėti, lipk iš tos prakeiktos maši­
nos! - paliepia pasilenkęs, kad mus matytų. Iš arti matau jo
akyse ugnį, įžiebtą neapykantos ir kurstomą paniekos.
- Tai kvailys, - sumurma Taileris. Nesako tėčiui į akis, bet
nereiškia, kad taip nemano. Ir neklysta, nes tėtis išties yra
kvailys. Be paliovos daužo Tailerio automobilio langus it koks

324
vaikas. Liūdna, ką ir sakyti. Juk jis tėvas, bet vaikiškiausias iš
visų mūsų.
Taleris lėtai atidaro automobilio dureles ir išlipa ant šaliga­
tvio. Išlipu ir aš, plačiai atverdama dureles ir vos nenublokšda-
ma tėčio.
- Po velniais, Idena! - suurzgia jis.
Netyčia jį užkliudau, nes pats painiojasi po kojomis, bet jam
vis tiek atrodo, kad tyčia.
- Gal nori sulaužyt man klubikaulį? - šnypščia jis.
Jau nė neprisimenu, koks tikrasis jo balsas, nes labai ilgai
tegirdžiu vien šiurkštybes.
- Ne, - atsakau tvirtai pažvelgdama, užtrenkiu dureles ir
apeinu automobilį iki Tailerio pusės. - Stengiuosi elgtis civili­
zuotai. Gal ir tu pasistengtum?
- Civilizuotai! - suloja tėtis. Jis netgi pavarto akis, lyg mano
prašymas būtų be galo keistas, nors iš tiesų tai mažiausia, ko
galiu prašyti. Ar tėvui tikrai per sunku elgtis ramiai? Kartą
liautis kaltinus savo dukterį ir tiesiog ją išklausyti? Akivaizdu,
kad sunku.
- Taip. Civilizuotai, - priduria ir Taileris, todėl sunerimusi
žvilgteliu į jį, įspėju, kad nesikištų. Būk geras, prašau minty­
se, tik nepradėk ginčytis. Laimė, jis nepradeda. - Tiesiog dėl
Idenos.
- Ak, tik pažiūrėkit, - tėtis suneria rankas ant krūtinės ir
žengia kelis grėsmingus žingsnius Tailerio link. - Štai ir narko­
manas, kuris nusitempė mano dukterį į Portlandą.
Mane apima pyktis, bet prisimenu turinti tvardytis ir to­
liau giliai alsuoju. Pyktis šiandien nepadės. Nors tėčio žodžiai
smerkiantys ir niekinantys, Taileriui, rodos, nė motais. Tiesa,
jis sukanda dantis. Tada sučiaupęs lūpas atsitraukia nuo tėčio
per žingsnį.

325
- Deivai, atvažiavau kalbėtis ne su tavim, - prabyla ramiai, bet
tvirtai. - Jau pasakiau tau, ką norėjau pasakyti, ir tu visiškai mane
atstūmei, tad tikrai neaušinsiu burnos, nesistengsiu, kad bet ko­
kia kaina mane pamėgtum. Esu geras vaikinas, ir jei to nematai,
tai tavo bėda. Atvažiavau čia pasikalbėti su mama ir Džeimiu.
Tėtį toks Tailerio elgesys truputį nustebina; kai šis drąsina­
mai man šypteli ir nueina per pievelę prie didžiųjų durų, galiu
prisiekti, kad ano veide šmėsteli nusivylimas. Tarsi tėtis būtų,
tikėjęsis, kad Taileris pratrūks, ir šitaip pateisinęs jo neapykan­
tą. Deja, nebeturi priežasčių nekęsti Tailerio, nes šis pasikeitęs.
Taileriui nebent gali prikišti, kad jis pasakė tėčiui, jog tarp jo
ir manęs nieko nebėra. Tai buvo melas, bet mes ir patys sau
melavome, tad nesu tikra, ar tai priskirtina prie jo nedorybių.
Tylomis žiūrime, kaip Taileris eina namo link. Žinau, kad
jis miršta iš nerimo, paskui pro svetainės langą pamatau Elą,
ji stebi mus pro žaliuzes. Antrame aukšte Džeimis ir Čeisas
spokso pro mano kambario langą, bet iškart pasislepia. Ga­
liausiai Taileris prieina atvertas duris, greitai peržengia slenks­
tį ir dingsta viduje.
- Tėti, - prabylu atsigręždama į stovintį priešais mane vyrą.
Žvelgdama į jį jaučiu tik skausmą krūtinėje. Jis - mano tėvas.
Turėčiau jį mylėti, bet nemyliu. - Mums reikia pasikalbėti. La­
bai rimtai.
- Neturiu tau ko pasakyti.
- Ir blogai, nes aš tau turiu daug ką.
Pasisukusi namo pusėn traukiu prie durų.
Tėtis suaimanuoja man už nugaros. Tada labai nenoriai ima
lapnoti per pievelę paskui mane. Manau, supranta vis tiek tu­
rėsiąs kalbėtis, kad ir kaip nenorėtų. Nieko nesakydamas eina
į vidų. Ten irgi tvyro tyla, praeidama pro svetainę matau joje
Čeisą, sėdintį ant sofos krašto ir nervingai grąžantį rankas.

326
- Sveikas, - sakau įėjusi į kambarį. Jis pakelia akis. - Kur
mama su Taileriu?
- Biure, - Čeisas gūžteli pečiais.
- O Džeimis?
- Ir jis ten.
Čeisas atrodo nusiminęs, tarsi būtų be galo norėjęs daly­
vauti pokalbyje, o ne nuošaliai laukti, kol šiame name vyksta
svarbūs dalykai. Deja, jis labai daug ko nežino apie šeimos pra­
eitį, kada nors jam teks visa tai sužinoti. Ela laikosi nuomonės,
kad tiesa jam bus skaudesnė už melą.
- Ar pyksitės? - susiraukęs klausia jis, žvelgdamas į tėtį ir
mane. - Manau, kad neturėtumėt pyktis. Man jau atsibodo tos
rietenos. Gal geriau visi važiuokim į Floridą?
- Mes nesipyksim, - nuraminu jį, nors gal ir meluoju. Išties
norėčiau likti rami ir pasitikėti savimi, bet tikrai galiu pratrūk­
ti pykčiu, jei tėtis sunervins. - Tiesiog pasikalbėsim ir kai ką
išsiaiškinsim.
- Mes su mama nusivešim tave su Džeimiu į Floridą, - švel­
niai priduria tėtis, ir mane įsiutina staigiai pasikeitęs jo balsas.
Per petį žvilgtelėjusi matau, kad jis šypsosi Čeisui. Niekada ne­
suprasiu, kodėl jis taip šauniai bendrauja su Džeimiu ir Čeisu,
tik ne su Taileriu ir manimi. O tie berniukai net ne jo sūnūs.
Tai aš esu jo vaikas.
Nustebęs Čeisas vos nenukrinta nuo sofos. Jis nuo pat Kalė­
dų nesusičiaupdamas pliauškia apie Saulėtąją valstiją, tad da­
bar nušvinta iš džiaugsmo.
- Rimtai?
- Rimtai, - linktelėjęs galva patvirtina tėtis. - Bet su sąly­
ga, kad pasėdėsi čia ir leisi man pasišnekėti su Idena. Gerai,
drauguži?
Čeisas noriai palinksi ir traukia ieškoti televizoriaus pul­
telio. Įjungęs greitai naršo po kanalus, suradęs ką žiūrėti,

327
įsitaiso ant sofos, stengdamasis atrodyti užsiėmęs ir įnikęs į
programą.
Ak, Čeisai, pamanau. Jis niekada nesužinos tiesos apie savo
šeimos praeitį. Gal po kelerių metų Ela nuspręs atskleisti tiesą
apie tikrąjį jo tėtį. O kol kas mudu su juo turime vieną tėtį.
Išeinu iš svetainės ir uždariusi duris pažvelgiu į tėtį. Ži­
noma, šypsenos nebelikę nė ženklo ir vėl grįžusi niūri veido
išraiška.
- Einam į virtuvę, - pasiūlau. Nenoriu lipti į antrą aukštą,
kad neišblaškyčiau Tailerio, tad koridoriumi patraukiu jos pu­
sėn. Nors ir sekmadienis, bet šiame name nėmaž neramu.
Tėtis sustoja kitoje darbastalio pusėje, rankomis atsiremia į
jį ir ima nekantriai barbenti pirštais. Žiūri į mane, laukia.
- Prisėsk, - paprašau. Noriu valdyti padėtį, o kai jis palin­
kęs virš manęs, tikrai nesijaučiu gerai. Tada atrodo grėsmin-
gesnis, o aš neketinu su juo galynėtis. Atvažiavau tik tam, kad
atvirai pasikalbėčiau.
- Nesėsiu, - ginčijasi jis.
- Sėsk.
Mano balso tvirtumas ir toliau jį stebina, džiaugiuosi maty­
dama, kad šiandien jis ne toks aršus. Esu ryžtingai nusiteikusi
ir manau, kad tai žymu mano veide, nes jis leidžiasi įkalbamas
daug greičiau nei paprastai. Esu taip užsispyrusi su juo pašne­
kėti, kad jis nė nemėgina manęs varžyti. Išleidęs dar vieną pra­
laimėjimo atodūsį atitraukia kėdę nuo stalo, atsisėda, atsilošia
ir vėl suneria rankas.
- Nagi, Idena, kas yra?
Gerai įsižiūriu į jo veidą. Nebeatrodo toks įsiutęs, kai šalia
nėra Tailerio, bet akys vis dar primerktos, tai išduoda susier­
zinimą. Nesuprantu, kaip išėjo, kad mūsų bendravimas tapo
toks netikęs. Anksčiau buvome be galo artimi. Dievinau jį,

328
kaip ir dera dukrai. Kai buvau mažesnė, skaičiuodavau dienas
iki savaitgalio, kai tėčiui nereikės dirbti, nes jis visada prasi­
manydavo mums bendrų pramogų. O vėliau viskas iš esmės
pasikeitė. Pasikeitėme mes patys. Prieš trejus metus atvažiavau
į Santa Moniką tenorėdama pagerinti mūsų santykius, bet, ro­
dos, įvyko atvirkščiai.
- Kodėl mes taip? - tik tiek galiu ištarti.
Nejauki tyla užtrunka, nes nė vienas nesumojame, ką at­
sakyti. Koją kiša daugybė priežasčių, susikaupusių per ilgus
metus. Sunku surasti svarbiausią iš jų, nors tėtis toli neieško,
tiesiog trukteli pečiais ir atsako:
- Žinai, kodėl.
- Tiesą pasakius, nežinau, - ištariu ir atsiremiu į salą. - Gal
pasakysi?
Tėtis vėl nutyla. Atkryžiuoja rankas ir pasitrina smakrą nu­
delbęs akis. Jau žinau, kad jam sunku kalbėti atvirai; svarstyda­
mas, atsakyti man ar ne, jis papučia lūpas. Tada pažvelgia man
į akis ir atsikvepia.
- Idena, ko čia atvažiavai?
- Atvažiavau, nes turiu tėtį, su kuriuo nebendrauju, - iškart
atsakau. Kaip nei jis, ilgų ilgiausiai apie tai galvojau pastarosio­
mis dienomis. Pasiruošiau, ką sakysiu ir ką reikės pabrėžti, tad
galiausiai turiu progą viską iškloti. - Nenoriu, kad taip būtų
toliau, kad ir toliau ginčytumės, pyktumės vos atsidūrę vienoje
patalpoje. Noriu su tavimi bendrauti, bet tai neįmanoma, jei ir
toliau su manimi taip elgsiesi. Esu tavo dukra. Turėtum mane
palaikyti, o ne žlugdyti ir kritikuoti mano sprendimus, net jei
šie ir kvaili. Turėtum būti mano pusėje, o ne prieš mane.
- Idena, - sako tėtis.
- Ne, - ryžtingai jį nutraukiu. - Klausykis manęs. Šita šei­
ma pabirusi, pats tai žinai. Mes visi žinom, o tu kuo atkakliau-

329
šiai dėl visų jos nesėkmių kaltini mus su Taileriu, tik ar mes to
verti, tėti? Juk, tiesą sakant, visai ne mes keliame problemas.
O tu pats. Tai tu viską sukėlei. Tai tavo jovalas. Tavo pyktis mus
skaldo, nors šiaip jau neturi dėl ko pykti. Buvom sąžiningi su
tavim ir Ela, bet ar numanai, kaip bijojom čia atvažiuoti ir at­
skleisti savo paslaptį jums abiem? Tai buvo sunkiausias dalykas
mano gyvenime, o tu savo elgesiu tiesiog spjovei mums į veidą.
Nesitikėjom, kad pritarsi mūsų pasirinkimui, bet norėjom, kad
susitaikytum su juo. Gal ne iš karto, bet po truputį. O tu tiesiog
pašėlai. Kodėl esi taip prieš mus nusistatęs? Kodėl taip mūsų
nekenti? Iš kur visa tai?
Baigusi kalbėti pritrūkstu kvapo, nes viską išpyliau kone
vienu iškvėpimu. Mano pulsas padažnėjęs, nes man tikrai rei­
kia atsakymų. Tai vienintelis kelias iš aklavietės.
- Gerai, - prabyla jis ir palinksta į priekį. - Pamirškime tai,
kad esat įbroliai. Su tuo galiu susitaikyti, bet negaliu pakęsti,
kad mano dukra draugauja su nestabilios psichikos asmeniu.
Man patiko Dinas, buvo mielas vaikis. Gerai su tavimi elgėsi.
O Taileris? - Tėtis kone bjaurėdamasis papurto galvą. - Jam
gerai sekasi tik vengti savo problemų.
- Lygiai taip, kaip tau sekasi vengti savųjų, tiesa? - atšau­
nu, pereidama prie gynybos. - Vengei mamos, nes nenorėjai
tiesiog pamėginti su ja išsiaiškinti. Vengi manęs, nes lengviau
manęs nekęsti nei mane suprasti. - Staiga pasijuntu pavargusi,
atsitiesiu ir iškeliu rankas. - Kiek sykių galiu tau kartoti, kad
Taileris nebe toks, koks buvo septyniolikos? Kai su juo susipa­
žinau, pati negalėjau jo pakęsti. Viskas man jame nepatiko. Tad
patikėk manimi: jei būtų likęs toks pats, tikrai jo nemylėčiau.
- Cha, - patylėjęs tarsteli tėtis. - Tai ir vėl myli, nors vis
kartojai, kad nebemyli.

330
- Nes iš tiesų nemylėjau, - paaiškinu; man dar labiau pri­
slegia krūtinę. - Taileris mane paliko, tėti. Tiesiog išvažiavo ir
nebegrįžo. Be galo ant jo pykau, bet... išklausiau visa tai, ką jis
norėjo man pasakyti, ir supratau, kad tas jo išvažiavimas buvo
išties reikalingas. Nebegalėjau daugiau dėl to ant jo pykti ir jam
atleidau. - Nutylu, nes turiu tėčiui pasakyti dar kai ką ir ma­
nau, kad dabar pats metas. - Nežinau, gal Ela tau jau sakė, -
sumurmu nudelbusi žvilgsnį sau į rankas, nes negaliu žiūrėti
tėčiui į akis, - bet mes su Taileriu vėl kartu. Esame pora, o
aš išsikraustau į Portlandą. Pereisiu į tenykštį universitetą. Jau
nuspręsta.
- Turbūt, - pašaipiai įsiterpia tėtis, - tai tiesiog puiku?
- Puiku, - atsakau, - nes esu laiminga, argi ne to man lia-
kėtum? Kad būčiau laiminga, patenkinta ir gyvenčiau tokį gy­
venimą, kokio noriu?
- Noriu, kad būtum laiminga, - pripažįsta jis tylesniu ir ra­
mesniu balsu. - Tik nemanau, kad būsi tokia su Taileriu.
- Ir iš kur žinai, tėti? Tik man žinoti, kada esu laiminga;
būdama su Taileriu tai žinau.
Giliai įkvepiu ir mėginu susitelkti, pasiimu kėdę ir atsisė­
du tiesiai priešais tėtį. Rodos, įtampa tarp mūsų kiek atslūgusi,
taigi vertėjo laikytis ramiai. Štai ir nebėra vietos pykčiui. Jos
liko tik atvirumui.
- Tiesiog išklausyk mane, - švelniai sakau. Žvelgiu į tėtį
liūdnai maldaujančiomis akimis, prašydama priimti mano
žodžius. - Taileris pasikeitė, girdi? Žmonės kartais keičiasi
į gera. O Taileris... jis amžiams atsisakė narkotikų. Atsikra­
tė savo pykčio. Jis valdo savo būdą. Yra daug laimingesnis ir
lengviau bendrauja. Rūpinasi kitais, mąsto. Turi namus. Turi
darbą. Savanoriškai vadovauja Jaunimo centrui. Netgi lankė
psichoterapiją ir vėl atnaujino ryšius su savo tėčiu, dabar kaip

331
tik apie tai pasakoja Elai. - Matau, kaip suklususio tėčio akys
plečiasi, nes iš mano pasakojimo jis neatpažįsta senojo Taile-
rio. - Ir, tėti, jis man neabejingas. Tikrai. Myli mane ir niekada
manęs nenuskriaus.
- Jaunimo centras? - pakartoja tėtis.
- Taip, nuostabi veikla. Jis nori padėti paaugliams, kurie
galbūt kapstosi tokiame pačiame mėšle, kokiame teko kapsty­
tis jam pačiam, - paaiškinu ir kalbėdama apie tai imu šypsotis,
nes labai juo didžiuojuosi. - Ir nemėgink man įrodyti, kad Tai-
leris yra vaikinas, nenutuokiantis, ką daro, nes jis tikrai žino,
ką daro, ir visiškai pakeitė savo gyvenimą.
Tėtis nuščiūva ir ilgai tyli. Apsižvalgo po virtuvę, jo akys
apibėga viską, tik už manęs neužkliūva.
- Jei nemeluoji... - galiausiai prabyla jis, - tai tam vaikinui
gal ir ne viskas prarasta.
Pažanga, pamanau, tegu ir nedidelė. Vis dėlto pažanga. Gal
tėtis ir suteiks Taileriui dar vieną galimybę, nors tai nereiškia,
kad suteiks ir man. Tarp mūsų vis dar nėra ryšio, ir kol neišsi­
aiškinsime, kodėl nesutariame, visa kita bus nesvarbu. Jei tėtis
nuo šiol bus pakantesnis Taileriui, jau neblogai, bet anaiptol
ne viskas.
- Kodėl nemėgai manęs dar prieš sužinodamas apie mano
ryšį su Taileriu? Žinau, stengėmės, ir viskas po truputį gerė­
jo, bet vis tiek jaučiausi lyg nepageidaujama tavo dukra. Lyg
būtum buvęs laimingesnis, jei būčiau nesimaišiusi tau po
kojomis. Ir iki šiol taip jaučiuosi. Kaip gali būti puikus tėtis
Džeimiui ir Čeisui, tik ne man? - Mano balsas sulig kiekvie­
nu ištartu žodžiu vis labiau lūžinėja, nes tai sakyti itin skaudu,
skaudžiau, nei tikėjausi. - Ar nori manęs nekęsti?
Tėtis dar kartą atsidūsta, lyg kaskart su atodūsiu galėtų iš­
leisti ir dalį savo pykčio. Ugnis jo akyse užgesusi. Jis tikrai klau-

332
sosi, kaip jaučiuosi dėl tokio jo elgesio, ir jo veide atsispindi
kaltės jausmas.
- Netiesa, kad tavęs nekenčiu. Nenoriu, kad taip manytum.
- Tai kas yra, tėti? - klausdama jaučiu, kad galiu bet kada
pravirkti. Tikrai nesitikėjau, jog tėtis mane išklausys, o jis dar
ir atsiliepia į tai, ką sakau. Suvokiu, kaip ilgai mudu delsėme
pasikalbėti. Seniai reikėjo tam ryžtis, nes niekada nieko nepa­
taisysi be žodžių. - Nes tai tikrai ne meilė.
- Nežinau, - atsako tėtis, nuleidžia galvą ir žiūri į grindis.
Atrodo susigėdęs, lyg žinotų, kad neteisingai su manimi elgia­
si, ir būtų staiga išvydęs savo klaidas.
- Tai pasakyk, kodėl, - paliepiu, nors mano balsas ne toks
griežtas, kaip norėčiau. Veikiau silpnas. - Tiesiog pasakyk,
tėti. Imk ir paaiškink, kodėl visada esi man toks priešiškas.
- Nes stojai į mamos pusę, Idena, - atšauna jis ir pašoka
nuo kėdės tiesiog sprogdamas nuo įtampos. Sunkiai kvėpuoja,
jo skruostai parausta, jis užsimerkia ir nykščiu bei smiliumi
čiupinėja nosį.
Sutrikusi mirksiu.
- Ką?
- Kalbu apie save ir tavo mamą, - tyliai sako tėtis ir atsi­
merkia. - Tu palaikei ją. Padarei iš manęs blogiuką, nors buvau
tau geras tėvas. Tavo mama ir aš... mes pykomės, nes vos ne
į viską žiūrėjome kiekvienas savaip. Pykomės ne dėl to, kad
buvau mulkis. Žinau, kaip ji tau viską pateikė, dėl visko kaltas
likau aš, o juk abudu buvome vienodai kalti. Suprantu, tu buvai
dar maža, bet kaskart, kai su mama pykdavomės, sėdėdavai
su ja ir žvelgdavai į mane kaip į priešą, nors kivirčą būdavau
pradėjęs visai ne aš. Ir aš perėjau pragarą, Idena. Ne tik tavo
mama.

333
Tėčiui išsipasakojus ir pagaliau man viską paaiškinus, lie­
ku be žado. Nė nenutuokiau, kas jo galvoje. Nė nenutuokiau,
kad jis taip jaučiasi per mane. Visada maniau, kad dėl skyrybų
kaltas tėtis, nors lyg ir žinojau, kad tarp jo ir mamos tiesiog ne­
beliko nieko bendra. Man buvo lengviau už viską kaltinti tėtį.
- Taip, išvažiavau neatsisveikinęs, - toliau kalba jis žings­
niuodamas pirmyn atgal. - Taip, tai buvo žema, bet supratau,
kad tau nedera matyti, kaip mes be paliovos pykstamės. Išva­
žiavau dėl tavęs, Idena, nes buvai verta geresnio gyvenimo nei
du nuolat vienas kitam gerklę perkąsti ketinantys tėvai.
- Bet, - vos ištariu per užgniaužtą gerklę ir atsistoju, nors
kojos nutirpusios, - tu man niekada neskambinai.
- Maniau, nenori, kad skambinčiau, - sako jis. - Todėl pa­
likau jus ramybėje, ir jei tau išties rūpi, kodėl man taip sunku
su tavimi, tai dėl to, kad vis dar manai, jog skyrybos įvyko dėl
mano kaltės.
Neatsiprašau jo, nes verkiu. Ašaros liejasi skruostais, nes
tai, ką išgirdau per šias kelias minutes, labai mane sukrėtė. Dar
didesnė pažanga. Gal - tiesiog gal - vieną dieną mudu susi-
taikysim. Aišku, ne iškart. Reikia laiko, kad atgautume pasiti­
kėjimą savimi ir atleistume vienas kitdm, bet tai jau pradžia.
Atskleista tiesa - gera pradžia. Dabar prasidės sunkus darbas.
- Neverk, - tėtis prieina arčiau. Rodos, norėtų nušluostyti
man ašaras, bet lyg vengia paliesti, tad vėl atsitraukia ir ner­
vingai kasosi sprandą. - Klausyk, aš... suprantu, kad pridariau
klaidų. Ir tu pridarei. Abu mes tokie. Mes visi tokie. Nenoriu
su tavimi pyktis, Idena. Tikrai nenoriu. Bet man reikia truputį
laiko viskam apmąstyti, turėsiu pasistengti, jei stengsies ir tu,
nes tu teisi. Mano elgesys atsiliepia visai šeimai.
- Ypač tau ir Elai, - sumurmu, šluostydama akis. Pavėduoju
veidą ir atsikvepiu. Jei jau esu visai atvira, nusprendžiu pridur-

334
ti. - Ji jau pradeda žiūrėti į tave taip kaip mano mama prieš pat
skyrybas. Būk geras, nesužlugdyk ir šios santuokos.
- Žinau, - susiraukia tėtis, persibraukia žilstančius plaukus
ranka ir žvilgteli į laikrodį ant sienos. - Neketinu tavęs apka­
binti, nes vis dar pykstu, kad pabėgai aną savaitę. Pabusti ryte
ir sužinoti, kad dukra naktį pabėgo su vaikinu, kuris šaukte
šaukiasi bėdos, tikrai nesaldu.
Užuot apsikabinę, mudu paspaudžiame ranką vienas kitam,
taip sutariame, jog nuo šiol stengsimės, kad padėtis pagerėtų.
Paleidusi tėčio ranką išgirstu žingsnius ant laiptų. Tai Ela,
jai iš paskos seka Taijeris ir Džeimis. Pamatę mus visi ateina į
virtuvę.
Kai tik Ela įžengia vidun, iškart pamatau, kad jos akys už­
verktos: paraudusios, patinusios, išteptos dažais. Ji to neslepia,
tik šniurkšteli ir klausiamai žvilgteli į mane. Suprantu, ko klau­
sia. Nori žinoti, ar mums su tėčiu pavyko susitarti. Linkteliu
jai: pavyko.
Iš paskos einantis Taileris atrodo pabalęs. Rankos kišenėse,
apatinė lūpa prikąsta, akys ieško manęs. Nusišypsome vienas
kitam išreikšdami savo ramybę ir pasitenkinimą, išdidumą ir
džiaugsmą. Teko gerokai palypėti į kalną, kad pasiektume šią
viršūnę.
O Džeimio akyse nematyti jokių jausmų. Jo veidas bereikš­
mis, jis sustoja tarpduryje ir spokso prieš save. Nesuprantu,
kas jo širdyje, bet įsivaizduoju, jog žinia, kad Taileris vėl kalba­
si su jų tėčiu, jam ne prie širdies.
Tėtis atsikosi ir prieina prie Tailerio:
- Sveikinu, - ištaria, o Taileris įtariai pakelia antakį, mat
nesupranta, ką jis turi galvoje. - Dėl Jaunimo centro, - paaiš­
kina tėtis.

335
- A, - susipranta Taileris. - Ačiū. - Jis grįžteli į tėtį ir paga­
liau - pagaliau! - juodu tvirtai paspaudžia vienas kitam ranką.
Tai didžiulė pergalė.
Elai taip palengvėja, ji atrodo tokia susižavėjusi, kad, ko
gero, tuoj nualps.
Čeisas turbūt išgirsta balsus virtuvėje, nes atsėlina iš svetai­
nės ir sustoja tarpduryje šalia Džeimio. Smalsiai mus nužvelgia
spėliodamas, ar čia pavojinga, ar ne. Nepavojinga. Dabar čia
tvyro viltis.
- Mums reikėtų keliauti, - vėl prabyla Taileris, žiūrėda­
mas į mane ir iškeldamas automobilio raktelius. Ela šniurkš­
teli, o Čeisas ima skųstis, kad mes ką tik grįžome. Džeimis
su tėčiu tyli, turbūt neturi nieko prieš, kad mes su Taileriu
išvažiuojame.
- Galėtume jus aplankyti, - pasiūlo Ela ir viltingai žvilgteli
į tėtį. - Kaip, Deividai?
Tėtis žiūri mudu su Taileriu. Suprantu, kad dar per anksti
jam, Elai ir berniukams važinėti pas mus į Portlandą, bet jis vis
tiek apsvarsto pasiūlymą ir teištaria:
- Gal vėliau.
Tada šykščiai man šypteli, ir tai svarbiau už tūkstantį žo­
džių, atsigręžia į laukujės duris ir išeina. Jam sunku, bet esu la­
bai dėkinga, kad išklausė manęs. Nemanau, kad tėčiui pavyktų
dar šiandien ką nors nuspręsti, todėl jis ir pasišalina.
- Tikiuosi, Portlande jums abiem gera, - prabyla Ela švelniai
šypsodama, nors matau, kad gali vėl pravirkti. Ji apkabina Tai-
lerį, laiko jį glėbyje ilgai ir tvirtai, paskui pabučiuoja į skruostą.
Tada prieina prie manęs, apkabina ir tvirtai priglaudžia.
- Ačiū, - sumurmu jai į petį, - už viską.
Atsitraukusi ji tik linkteli. Ela visą laiką buvo mūsų pusėje,
amžiams liksiu jai už tai dėkinga. Ji man be galo svarbi.

336
Grįžteliu į Džeimį, bet jis nežiūri nei į Tailerį, nei į mane.
Taileris uždeda ranką jam ant peties ir tvirtai spusteli, bet, ko
gero, prireiks nemaža laiko, kol Džeimis susitaikys su tuo, kad
esame pora. Kita vertus, jei tėčiui tai įveikiama, bus įveikiama
ir kitiems. Tvirtai tikiu, kad vieną dieną, gal po trijų mėnesių,
gal po trejų metų, jis tikrai liausis mūsų nekentęs.
O Čeisas mudu apkabina, nes toks jau yra. Čeisui patinka
visi žmonės, kad ir ką sakytų ar darytų.
- Ar Portlandas kartais neužknisa? - klausia jis manęs pa­
lenkęs galvą ir įtariai žvelgdamas mėlynomis akimis.
- Ne, - šypsausi. - Pirmiau pamelavau.
Taileris nusijuokia ir'ima mane už rankos. Einančius prie
durų mus palydi Ela ir Čeisas. Džeimis lieka savo vietoje. Jam,
kaip ir tėčiui, šiandien visko per akis. Kai kuriems žmonėms
reikia daugiau laiko apsiprasti su tam tikromis naujienomis.
- Nepamirškit kartais paskambinti, - primena Ela, o jos
veidu ritasi ašaros. Kai tik Taileriui reikia išvažiuoti, ji labai
susijaudina. Jųdviejų ryšys labai stiprus. - Kad ir kasdien. Bū­
čiau nieko prieš.
Taileris dar kartą, šįkart paskutinį, ją apkabina, ir mes išei­
name iš pastato, kuris kadaise buvo mūsų abiejų namai. Dabar
turime namus Portlande, tai mūsų naujas nuotykis, naujas iš­
šūkis.
Šiandien sekmadienis, tad gatvėje tylu ir tingu, tik svilina
ankstyvos popietės karštis. Einame per pievelę, Taileris man
šypsosi, jo žalios akys žvelgia į mane, mūsų pirštai susipynę,
sukibusios rankos siūbuoja.
- Kaip sekėsi? - klausia jis manęs, bet aš tegaliu galvoti, kad
Taileris atrodo labai laimingas.
- Gerai, - atsakau. - Manau, pagaliau reikalai taisosi. O tau
kaip?

337
Jis trukteli pečiais, bet toliau šypsosi patenkintas ir išdidus
lyg nusimetęs sunkią naštą. Daugiau nebėra paslapčių.
- Mamai reikės truputį laiko su tuo susitaikyti, bet pasikal­
bėjome gerai, kiek tai įmanoma.
- O Džeimis?
- Jis tiesiog nesupranta, - atsidusęs sako Taileris, - bet il­
gainiui supras, kad žmonės turi teisę gauti dar vieną galimybę.
Kaip mano tėtis, kaip aš, kaip mudu.
Nusišypsau jam, didžiuodamasi visais pernykščiais jo lai­
mėjimais ir juo pačiu, tapusiu nauju žmogumi. Išdidžiai stoviu
šalia Tailerio, žinau, kad galiausiai mudu esame pora, kad galiu
savo vaikiną parodyti pasauliui. Palinkstu į jį, dar tvirčiau su­
spausdama jam ranką.
Akies kampučiu pamatau Reičelės automobilį įvažoje prie
jos namo. Nieku gyvu negaliu išvažiuoti neatsisveikinusi. Pa­
prašau Tailerio palūkėti, paleidžiu jo ranką ir lekiu per gatvę
tiesiai prie jos durų, puolu spausti skambutį. Ne taip jau sku­
bu, bet mano gyslomis srūva tiek energijos, kad tiesiog negaliu
susitvardyti. Laimė, duris atidaro Reičelė, o ne jos tėvai. Puolu
jai, nespėjusiai nė žodžio ištarti, į glėbį.
Tvirtai apkabinu draugę, paskui atšlyju, o ji šypsosi savąja
nepakenčiamai liūdna šypsena.
- Tai ką, tikrai išvažiuoji? - klausia ji papūtusi lūpas.
Linkteliu.
- Vasarai baigiantis, vėl sugrįšiu, o dabar taip, išvažiuoju.
- Tada paskubėk, - išsišiepia ji, - nes svajonių princas jau
laukia.
Kaip ir ji, žvelgiu į Tailerį. Jis stebi mus šypsodamas, sunė­
ręs rankas ant krūtinės, atsišliejęs į automobilį, kantriai laukia
manęs pasirengęs išvykti iš Santa Monikos ir grįžti į Portlandą.
Atrodo labai gražiai be jokių pastangų.

338
Nusukusi akis vėl pažiūriu į Reičelę ir išraustu.
- Sėkmės jums su Šliužu.
- O tau - su įbroliu, - atsako ji, ir mums telieka nusijuokti,
nes man tai be galo daug reiškia. Keista, mudu su Taileriu esa­
me įbroliai, bet tai visai nebesvarbu, tai tik dingstis pajuokauti.
Nemaniau, kad ateis diena, kai galėsiu iš to pasijuokti, bet štai
juokiuosi, ir tas juokas tikriausiai byloja apie mūsų nueitą kelią.
Pasiunčiu Reičelei oro bučinį, apsigręžiu ir įsmeigiu akis į
Tailerį. Vien nuo žvilgsnio į jį man norisi šypsotis. Parlekiu per
Reičelės pievelę iki gatvės skubėdama pas žmogų, kuriam visa­
da priklausė ir visada priklausys mano širdis.
Pribėgusi iškart susirandu jo lūpas, mudviejų lūpos susilie­
čia taip aistringai, kad užsiliepsnoja kiekviena mano kūno ląs­
telė. Krečia šiurpas, pašiurpsta rankų oda, ima dilgčioti delnai.
Šypsausi jį bučiuodama, nes mano laimė šią akimirką tokia di­
džiulė, kad atrodo neaprėpiama. Atsimerkiu, kad pažvelgčiau į
jį, ir sutinku žėrinčias smaragdo žalumo akis. Matau, kaip tolė­
liau stovinti Ela uždengia akis Čeisui, bet šypsosi ir ji. Girdžiu,
kaip kitapus gatvės drąsindama mus šūkčioja Reičelė.
Vėl įsmeigiu akis į Tailerį, suimu rankomis jo veidą ir pri­
kandu apatinę lūpą.
- Pažiūrėk žemyn, - sušnabždu.
Jis lėtai nuleidžia akis į žemę, o aš krypteliu pėdą, kad būtų
matyti, kokius aviu sportbačius. Abudu gerai įskaitome rašyse­
ną, ir kai Taileris vėl pakelia akis į mane, jo veidas švyti.
Per šitiek metų įveikę gausybę kliūčių pagaliau esame lai­
mingi. Ne viskas tobula. Vis dar kai ką aiškinamės, taisome
klaidas ir šį tą keičiame. Žodžiu, stengiamės. Mes subrendo­
me, daug ko išmokome ir - tai užvis svarbiausia - pagaliau
tapome savimi.
Pagaliau, pamanau. Štai taip: pagaliau.

339
Pad&iia

Kaip visada dėkoju savo skaitytojams, ištikimai ir su meile


skaičiusiems šį pasakojimą nuo pradžių. Be jūsų nebūčiau jo
parašiusi ir dėl to amžinai liksiu dėkinga. Ačiū savo šeimai,
ypač mamai Fenellai ir tėčiui Stiuartui, už jų kantrybę bei pa­
ramą penkerius metus, kol dirbau prie šios trilogijos. Ačiū ge-
riausiems draugams, kad neleido išeiti iš proto. Dėkoju leidė­
jams Karyn, Kristen ir Janne už patarimus ir palaikymą, už jų
entuziazmą bei rūpinimąsi Tailerio ir Idenos istorija. Esu dė­
kinga visiems „Black and White Publishing" darbuotojams už
sunkų darbą, įdėtą į šią trilogiją. Esate nuostabūs, dėkui, kad
paskutines kelias knygos rašymo savaites jūsų biure jaučiausi
kaip namie. Nebūčiau nė pamaniusi, kad galėtų būti geresnė
komanda, ir be galo didžiuojuosi esanti viena iš jūsų autorių.
Jūs išpildėte mano svajonę. Ačiū jums.

340
Elizabeth Craft, Shea Olsen
Gėlė

Pasiaukojimas. Meilė. Troškimai... Kartais turi būti


pasiruošęs paaukoti viską
Štai ko aš visuomet siekiau:
• būti pirmūne savo klasėje;
• daryti viską, kad močiutė manimi didžiuotųsi;
• o svarbiausia, troškau įrodyti, kad galiu pasiekti tai, ko visa
mano šeima neįstengė - įstoti į Stanfordo universitetą.

Mano mama ir sesuo per daug rūpinosi nereikšmingais ir tuščiais


dalykais, tarsi apsėstos ieškojo meilės tol, kol iš rankų išleido savo
ateitį. Ir kol galiausiai prarado viską.
Stebėdama jų gyvenimą pažadėjau sau, kad jokiam vaikinui
neleisiu manęs blaškyti, niekas man nesutrukdys siekti savo tikslų.
Tą pažadėjau ir savo močiutei.
Tačiau visa tai buvo prieš sutinkant Teitą...
Prieš didžiausiai popžvaigždei planetoje susidomint manimi.
IvTtkVtTO StVSACMa!
Estelle Maskame
Trilogija „Ar sakiau, kad myliu tave?"

PIRMOJI INTERNETO SENSACIJOS • TRILOGIJOS


.AR SAKIAU, KAD MYLIU TAVE7' - KNYGA

Ar saki**, kad t> man, reikalinga? * Ar sakiam, k ad HjJmosi taręs?

ESTELLE M A S K A M E ESTELLE M A S K A M E EST ELLE M A S K A M E 0,>

J
Iš atostogų su naująja tėvo šeima šešiolikmetė Idena nesi­
tiki nieko įdomaus. Tačiau vos atvykusią ją pasitinka staig­
mena - trys antrosios tėvo žmonos sūnūs. Greit paaiškėja,
kad nė vienas iš jų toli gražu nėra švelnumo įsikūnijimas.
Ypač vyriausiasis, septyniolikmetis Taileris, maištingo ir
nenuspėjamo būdo jaunuolis, visiška Idenos priešingybė.
Vis dėlto nuo pat pirmojo skandalu pasibaigusio susiti­
kimo su juo merginos neapleidžia nuojauta, kad Tailerio
šiurkštumas tėra kaukė, slepianti jautrią sielą ir nežinomą
skausmingą patirtį. Jaunuolis supažindina Ideną su savo
draugais, ir ši netrukus įsitraukia į niekada nepažintą gyve-
nimą: saulės nutvieksti Kalifornijos paplūdimiai, audringos
naktinės linksmybės ir bet kokių taisyklių laužymas.Tačiau
labiau už viską merginą traukia... patsTaileris. Ir kuo uoliau
ji stengiasi įminti jo paslaptis, tuo aiškiau mato įsimylinti jį.
Regis, irTailerį traukia Idena. Jaunuoliams vis sunkiau prie­
šintis jausmams, ir su kiekviena diena jie vis labiau artėja
prie ribos, kurią peržengus, niekas jų gyvenime nebeliktų,
kaip buvę...

Tai meilės istorija, kuriai neįmanoma atsispirti.


įvykiai keičia vienas kitą pašėlusiu greičiu,
o herojus vis labiau užvaldo jausmai, kokių jie
dar niekada nebuvo patyrę.

Estelle Maskame (Estelė Maskeim) - jauna Škotijos rašy­


toja. Būdama vos trylikos metų ji pradėjo kurti Idenos ir
Tailerio istoriją ir skelbti interneto portale„Wattpad". Sulau­
kė milžiniško populiarumo ir per kelis metus įgijo didžiulį
gerbėjų būrį visame pasaulyje.

Laisvalaikiu Estelle mėgsta skaityti, gerti karštą šokoladą ir


keliauti, jai patinka apsipirkti parduotuvėse ir leisti laiką su
draugais. Rašytoja negali pakęsti nemandagių vairuotojų,
sniego, dantistų ir žmonių, žadinančių iš miego anksčiau
nei dešimtą valandą.
Estelle Maskame
AR SAKIAU, KAD ILGIUOSI TAVĘS?
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė
Redaktorius Dainius Račiūnas
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelį lietuviškajam leidimui pritaikė Ligita Plešanova
Maketavo Ligita Plešanova
Tiražas 1600 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT- 03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt