ANNATODD

AFTER
KAI TAPOME LAIMINGI

Iš anglų kalbos vertė Renata Endzelytė

baltos lankos
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
To-16 Anna Todd, After ever happy,
Gallery Books, A Division of Simon &Schuster,
Ine., New York, 2015

Autorei atstovauja Wattpad

Pirmasis leidimas - Gallery Books, 2015

Redaktorė
Audronė Daugnorienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Viršelyje panaudota nuotrauka

© Emely / Corbis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2015 by Anna Todd

Ali rights reserved
ISBN 978-9955-23-916-1 © Renata Endzelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
© Baltų lankų leidyba, 2016
Visiems tiems, kurie kada nors kovojo dėl mylimo žmogaus
arba dėl kažko, kuo tikėjo
 Prologas
HAROINAS

Daug kartų gyvenime jaučiausi nepageidaujamas, niekur nepri­

tampantis. Turėjau mamą, kuri stengėsi, iš tikrųjų nuoširdžiai
stengėsi, tiesiog to buvo per maža. Ji dirbo per daug. Miegojo die­
nomis, nes naktimis turėjo dirbti. Triša stengėsi, bet berniukui,
ypač sutrikusiam berniukui, reikėjo tėvo.
Žinojau, kad Kenas Skotas yra vaidingas žmogus, netašytas
apsimetėlis, kuriam niekada nepatikau, kuris niekada nebuvo pa­
tenkintas manimi. Mažasis Hardinas iš visų jėgų stengėsi įtikti
didžiajam vyrui, kuris nuolat rėkdavo ir stumdydavosi po mūsų
mažą sušiktą butuką, ir svajodavo, kad tas baisus žmogus nėra jo
tėvas. Atsidusęs čiupdavo knygą nuo stalo ir klausdavo mamos,
kada ateis Kristianas, puikusis žmogus, priversdavęs juoktis iš
papasakotų senų knygų ištraukų.
Tačiau Hardinas Skotas, suaugęs vyras, kovojantis su paveldė­
tomis priklausomybėmis ir pykčiu, neapsakomai įsiuto sulaukęs
savo sumauto tėvo atsiprašymo. Jaučiausi išduotas, velniškai su­
trikęs ir beprotiškai piktas. Nesuvokiama, kad supelijęs siužetas
apie sukeistus tėvus, kurį. išnaudoja kiekviena idiotiška situacijų
komedija, iš tikrųjų yra mano gyvenimas. Atgijo pamiršti prisimi­
nimai.
Rytą, kai vienas mano straipsnis buvo priimtas į vietinį laik­
raštį, mama kalbėjosi telefonu:
 - Pamaniau, kad norėtum žinoti - Hardinas yra talentingas.
Kaip ir jo tėvas, - švelniai murkė į ragelį.
Apžvelgiau nedidukę svetainę. Vyras tamsiais plaukais, su bu­
teliu rudo alkoholio rankose, susmuko į kėdę - jis visai netalen­
tingas. „Jis sumauta nelaimė“, - pamaniau, kai pasimuistė. Mama
skubiai padėjo ragelį. Taip buvo galybę kartų, nesuskaičiuojamą,
tik aš buvau per kvailas, per jaunas, kad suprasčiau, kodėl Kenas
Skotas man buvo toks svetimas, kodėl niekada manęs neapka­
bindavo, kaip elgdavosi su mano draugais jų tėvai. Jis niekada su
manimi nežaidė krepšinio ir nieko nemokė, išskyrus tik - kaip nu-
silakt iki žemės graibymo.
Ar visa tai niekai? Ar Kristianas Vensas tikrai mano tėvas?
Kambarys sukosi, aš spoksojau į jį, į žmogų, kuris neva yra
mano tėvas, ir maęiau kažką pažįstama žaliose jo akyse, smakro li­
nijoje. Virpančiomis rankomis jis nubraukė plaukus nuo kaktos -
sustingau suvokęs, kad aš elgiuosi lygiai taip pat.
 Pirmas skyriu s
TESĄ

- Negali būti.
Stovėjau, bet tuoj pat klestelėjau ant suolo, nes pieva po ko­
jomis ėmė suktis. Parke jau buvo pilna žmonių. Vėsu, bet daugybė
šeimų vaikštinėjo su vaikučiais, balionėliais ir dovanomis.
- Tai - tiesa, Hardinas yra Kristiano sūnus, - pakartojo Kim-
berlė, įsmeigusi šviesias akis.
- Bet Kenas... Hardinas labai į jį panašus.
Prisiminiau, kai pirmą kartą sutikau Keną Skotą jogurto krau­
tuvėlėje. Iškart supratau, kad jis yra Hardino tėvas: tamsūs plaukai
ir ūgis lengvai pakuždėjo atsakymą.
- Tikrai? Tiesą sakant, nematau jokio panašumo, išskyrus
plaukų spalvą. Hardino akys kaip Kristiano, veido forma irgi tokia
pati.
Tikrai? Stengiausi prisiminti visus tris veidus. Kristianas turi
duobutes kaip Hardinas ir tokias pat akis... bet tai dar nieko ne­
reiškia: Hardino tėvas yra Kenas Skotas - turi būti. Palyginti su
Kenu, Kristianas atrodo visai jaunas. Žinau, jie vienmečiai, tačiau
svaigalai sudarkė Keno išvaizdą. Jis tebėra gražus vyras, nors aiškiai
matyti, kad alkoholis gerokai jį pasendino.
- Tai... - man trūko ir žodžių, ir oro.
Kimberlė užjaučiamai žvelgė į mane.
- Žinau. Baisiai norėjau tau pasakyti. Nemėgstu slapukauti
nuo tavęs, bet čia buvo ne mano paslaptis. - Spustelėjo man

9
ranką- - Kristianas mane patikino, kad gavęs Trišos sutikimą iškart
pasakys Hardinui.
- Aš tik-. - giliai įkvėpiau. - Tai Kristianas dabar tai ir daro?
Dabar prisipažįsta Hardinui? - Vėl atsistojau ir atstūmiau Kim-
berlės ranką. - Turiu eiti pas jf. Jis... - net negalėjau suvokti, kaip
Hardinas priims naujienas, ypač šiąnakt užtikęs Trišą ir Kristianą
kartu. Jis to nepakels.
- Taip, - atsiduso Kim. - Triša nevisiškai sutiko, bet Kristianas
pasakė, kad ji ir taip beveik išplepėjo, o padėtis tampa nevaldoma.
Išsitraukiau telefoną, bet galvoje sukosi vienintelė mintis - ne­
galėjau patikėti, kad Triša slėpė nuo Hardino tokį dalyką. Daug
galvojau apie ją, labiausiai kaip apie motiną, o dabar atrodė, kad
visai nepažįstu šios moters.
Spaudžiau telefoną prie ausies ir klausiausi Hardino šaukimų,
kai Kimberlė ištarė:
- Sakiau Kristianui, kad jums abiem papasakotų, bet Triša
patarė geriau pasakyti jam vienam, jeigu jau sakys... - Draugė
stipriai sučiaupė lūpas ir apžvelgė parką, paskui pakėlė akis į dangų.
Laukiau, kol išgirdau nuobodų Hardino balso pašto balsą.
Kimberlė sėdėjo tylėdama, tad paskambinau dar kartą, bet ir vėl
atsiliepė balso paštas. Įsidėjau telefoną į kišenę ir ėmiau grąžyti
rankas.
- Kimberle, ar galėtum mane pas jį nuvežti? Labai prašau.
- Taip. Aišku. - Ji pašoko ir šūktelėjo Smitą.
Žiūrėjau į vaiką, bėgantį pas mus, ir mačiau liokajaus ka­
rikatūrą, tik staiga man šovė mintis, kad Smitas yra Kristiano
sūnus... ir Hardino brolis. Hardinas turi jaunėlį broliuką. Tada pa­
galvojau apie Lendoną... ką tai reiškia Lendonui ir Hardinui? Ar
dabar, kai tarp jų nėra jokio giminystės saito, Hardinas apskritai
norės su juo bendrauti? OKaren? Kaip mieloji Karen ir jos virtuvės
stebuklai? Kenas... tas žmogus taip stengėsi atsilyginti už siaubingą
vaikystę jaunuoliui, kuris net nėra jo sūnus. Ar Kenas žino? Man
sukosi galva, aš turėjau pamatyti Hardiną. Turėjau įsitikinti, kad

10
jis žino, jog palaikau jj, jog mes kartu viską išgyvensim. Neįsivaiz­
davau kaip jis jaučiasi; tikriausiai visiškai priblokštas.
- Ar Smitas žino? - paklausiau.
Po kelių sekundžių tylos Kimberlė atsakė:
- Pamanėm, kad žino, dėl to, kaip elgiasi su Hardinu, bet grei­
čiausiai ne.
Užjaučiau Kimberlę. Ji jau buvo susitaikiusi su savo sužadė­
tinio neištikimybe - ir štai vėl. Pribėgęs Smitas sustojo ir paslap­
tingai pažvelgė į mus, lyg tiksliai žinodamas, apie ką kalbėjomės.
Aišku, negali būti, bet tai, kaip jis netardamas nė žodžio pirma
mūsų nuėjo į mašiną, privertė mane susimąstyti.
Važiuojant per Hampstedą ieškoti Hardino ir jo tėvo, panika
mano krūtinėje čia augo, čia slūgo.

11
 Antras skyriu s
HARDINAS

Bare driokstelėjo lūžtantis medis.

- Hardinai, liaukis! - erdvėje iš kažkur atskriejo Venso balsas.
Pasigirdo dar vienas garsas - dužo taurės. Miela ausiai, norisi
šėlti. Man reikėjo ką nors daužyt, laužyt. Tai ir dariau.
Ekstazę nutraukė riksmas. Pažvelgiau į rankas ir pamačiau
laikąs brangios kėdės kojos nuolaužą. Nužvelgiau blankius
išsigandusių nepažįstamųjų veidus, ieškodamas vieno - Tesos.
Deja, jos čia nėra ir šią įniršio akimirką negalėjau nuspręsti, ar tai
gerai, ar ne. Ji bijotų, jaudintųsi dėl manęs, pultų ramint, šauktų
mane vardu, jos balsas mano ausyse nustelbtų aimanas ir riksmus.
Skubiai numečiau medgalį, lyg būtų nudeginęs ranką. Ir pa­
jutau, jog kažkas suėmė mane už pečių.
- Veskjį iš čia, kol neiškvietė policijos! - tarė Maikas. Anksčiau
nebuvau girdėjęs jo taip garsiai kalbant.
- Atsiknisk! - gūžtelėjau nuo Venso ir dėbtelėjau į jį krauju pa­
sruvusiomis akimis.
- Nori į kalėjimą? - riktelėjo jis per centimetrą nuo mano
veido.
Knietėjo tėkšti jį į grindis, sugniaužt rankomis kaklą... Bet
kelios moterys nesiliovė klykusios ir neleido man panirt į tamsą.
Nužvelgiau prabangų barą, sudužusias taures ant grindų, sulaužytą
kėdę, pasibaisėjusius lankytojų veidus, belaukiančius skerdynių
pabaigos. Po akimirkos jų nuostaba virto įtūžiu, kad sujaukiau iš­
kilmingą pobūvį.
12
 Nėriau lauk pro šeimininkę. Kristianas kartu.
- Lipk į mašiną ir aš viską paaiškinsiu, - įsakė.
Nerimaudamas, kad policija tikrai gali pasirodyt bet kurią aki­
mirką, padariau kaip lieptas, bet nesupratau, ką jaučiu ir ką galiu
pasakyt. Po šitos išpažinties negalėjau susidėliot minčių. Buvo ne
tiek neįtikėtina, kiek juokinga.
Atsidrėbiau keleivio vietoje, nes Vensas užsiėmė vairuotojo pusę.
- Negali būt mano tėvas. Tai neįmanoma. Nesąmonė... vi­
siška. - Pažiūrėjęs į brangią išnuomotą mašiną, susimąsčiau, ar tai
reiškia, jog Tesą tebėra tame prakeiktame parke, kur ją palikau. -
Kimberlė turi mašiną, ar ne?
Vensas nepatikliai pažvelgė į mane.
- Aišku, turi. - Įsukus į gatvę, variklis suburzgė garsiau. -
Gaila, kad šitaip sužinojai. Viskas jau seniai kaupėsi, bet staiga iš­
slydo iš rankų, - atsiduso.
Sėdėjau ir tylėjau, nes žinojaus, kad išsižiojęs nenutylėsiu.
Pirštais įsikirtau į kojas ir juntamas skausmas šiek tiek apramino.
- Viską paaiškinsiu, bet pažadėk suprasti, gerai? - Kai žvilg­
telėjo į mane, akyse pagavau užuojautą. Man nereikia gailesčio.
- Nekalbėk su manim kaip su pienburniu, - purkštelėjau.
Vensas pažiūrėjo į mane ir vėl nusisuko į kelią.
- Žinai, kad užaugau su tavo tėčiu, Kenu... kiek save atsimenu,
buvom draugai.
- Tiesą pasakius, nežinojau, - dėbtelėjau į jį. Ir Vėl įsižiūrėjau
į pro šalį bėgantį vaizdą. - Atrodo, kad nė velnio nieko nežinau,
- Taigi taip. Užaugom beveik kaip broliai.
- Ir tada ėmei dulkint jo žmoną? - mestelėjau pertraukdamas
jo lopšinės istoriją.
- Klausyk, - kone suriaumojo jis, beveik iki rankų baltumo
suspaudęs vairą. - Bandau tau viską paaiškinti, todėl būk ma­
lonus, leisk man kalbėti, - ir giliai įkvėpė, kad nusiramintų. - At­
sakymas į tavo klausimą - buvo visai kitaip. Tavo mama ir Kenas
pradėjo draugauti dar mokykloje, kai tavo mama atsikraustė į
Hampstedą. Ji buvo gražiausia mano matyta mergina.
13
 Man viduriai apsivertė klausantis Venso prisiminimų.
- Kenas tuoj pat ją apžavėjo. Jiedu kartu praleisdavo kiekvieną
mielą 'minutę, kaip Maksas ir Denizė. Mūsų penketukas susibūrė į
mažą šutvę, kaip pasakytum, - atsiduso Kenas, klaidžiodamas savo
kvailuose prisiminimuose, net balsas pasikeitė. - Ji buvo aštria­
liežuvė, sumani ir iki ausų įsimylėjo tavotėvą... velnias. Negaliu kitaip
jo vadinti, - sudejavo ir pabeldė pirštais vairą, lyg susinervinęs. -
Kenas buvo protingas... visai žavus, iš tikrųjų... bet įstojęs į univer­
sitetą su ankstesniu šaukimu ir gavęs visą stipendiją, tiesiogprapuolė.
Neberado laiko jai. Valandų valandas praleisdavo mokykloje. Be jo
greitai tapom ketvertuku ir tarp mūsų su tavo mama nutiko... na,
mano jausmai staigiai užsiliepsnojo, o ji irgi ėmė mane įsimylėti.
Vensas akimirkai nutilo, įsuko į skersgatvį ir įjungė kondici­
onierių. Oras tebebuvo troškus, o aš pašėlau jam vėl pradėjus pa­
sakoti.
- Visada ją mylėjau... ir ji tai žinojo... bet mylėjo jį, o jis buvo
geriausias mano draugas, - nutilo. - Ėjo dienos ir naktys ir mes...
suartėjom. Ne seksualiai, bet abu atsidavėm jausmams ir nesigrę-
žiojom į praeitį.
- Būk malonus, apsieik be smulkmenų, - ant kelių sugniaužiau
kumščius, kad prisiversčiau užsičiaupt ir nutilt, kol nepasakiau
daugiau.
- Gerai, gerai, taip. - Kristianas žiūrėjo į kelią. - Žodžiu,
žingsnis po žingsnio, ir mūsų romanas įsiliepsnojo. Kenas nieko
nenutuokė. Maksui ir Denizei kilo įtarimų, bet nė vienas nieko
nesakė. Maldavau tavo mamos palikti jį, nes jis tiesiog ją paliko.
Suprantu, kad tai kvaila, bet aš ją mylėjau. - Venso antakiai virto
viena linija. - Ji buvo vienintelė šviesa, sauganti mane nuo savęs
paties. Galvojau apie Keną, bet negalėjau sutramdyti savo meilės
jai. Niekada negalėjau, - sunkiai atsiduso.
- Ir... - paraginau po kelių sekundžių tylos.
- Taip.,. Taigi kai ji pasakė besilaukianti, pagalvojau, kad
mums reikėtų pabėgti, ir ji ištekėtų už manęs, ne už jo. Prisiekiau

14
 jai - jei pasirinktų mane, baigčiau kvailioti ir būčiau su ja.., su
tavim.
Pajutau, kad žiūri į mane, bet aš nenorėjau žiūrėt jam į akis.
- Tavo mama jautė, kad nesu jai visiškai tinkamas, tad sėdėjau
ir kramčiau liežuvį, kai ji ir tavo... Kenas... pranešė besilaukiantys
ir ketinantys susituokti dar tą pačią savaitę.
Kas per velnias? Pažvelgiau į Kristianą, tačiau jis aiškiai buvo
paskendęs prisiminimuose ir spoksojo į kelią.
- Linkėjau jai tik geriausia, negalėjau drabstyti jos purvais
ir suteršti gero vardo papasakojęs Kenui ar kam nors kitam, kas
nutiko tarp mudviejų. Kartojau sau, kad jis turėtų jausti, jog joje
auga ne jo vaikas, Tavo mama tikino, kad kelis mėnesius nebuvo
jos palietęs. - Venso pečiai virptelėjo. - Mažose jų vestuvėse buvau
vyriausiuoju pabroliu, stovėjau pasipuošęs kostiumu. Žinojau, kad
jis galės duoti jai tai, ko aš negalėčiau. Aš juk net neketinau stoti į
universitetą. Daugiau nieko neveikiau, tik dūsavau dėl ištekėjusios
moters ir mokiausi atmintinai ilgiausias senų romanų ištraukas, ži­
nodamas, kad man taip niekada nebus. - Kristianas atsiduso ban­
dydamas atsikratyti prisiminimų.
Žiūrėdamas į jį stebėjausi, kokios mintys ateina į galvą ir ką
jaučiu turįs jam pasakyt. Surikiavau sąrašą ir atsikvėpiau stengda­
masis nepasiduot. Tada vėl sugniaužiau kumštį ir nepažindamas
savo balso paklausiau:
- Vadinasi, mama iš esmės pasinaudojo tavim, pasilinksmino
ir pametė, nes neturėjai pinigų?
Vensas giliai atsiduso.
- Ne. Ji manimi nepasinaudojo. - Žvilgtelėjo į mano pusę. -
Suprantu, kad atrodo būtent taip, ir situacija visai sumauta, bet ji
turėjo galvoti apie tave ir tavo ateitį. Aš buvau tikras pašlemėkas -
visiškas šiukšlė. Man niekas nebuvo įdomu.
- Odabar esi milijonierius, - mestelėjau su kartėliu.
Kaip jis dar gali ginti mamą po viso šito? Kas jam yra? Staiga -
lygkažkas būtų tvojęs - pagalvojau apie motiną: prarado abu vyrus,

15
kurių vienas vėliau praturtėjo, o pati po sunkaus darbo grįždavo į
mažą apgailėtiną butuką.
Vensas linktelėjo.
- Taip, bet kas tada galėjo pagalvoti, kad viskas šitaip pasisuks?
Kenas turėjo viską, aš neturėjau nieko. Taškas.
- Kol nepradėjo lakti kiekvieną naktį. - Vėl įsiutau. Jaučiausi
taip ir neatsikratęs pykčio, nes dūrė kaip peilis. Aš augau su puo­
lusiu girtuokliu, o Vensas maudėsi piniguose.
- Tai buvo dar viena iš mano kvailysčių, - pasakė vyras, kurį
maniau seniai pažįstantis, tikrai pažįstantis. - Tau gimus išgyvenau
daug visko, bet man pavyko įstoti į universitetą ir mylėjau tavo
mamą iš toli...
- Kol?..
- Kol tau suėjo maždaug penkeri. Buvo tavo gimtadienis,
mes visi susirinkom į šventę. Tu atbėgai į virtuvę šaukdamas
tėtį... - Vensas užsikirto, o aš dar stipriau suspaudžiau kumštį. -
Prie krūtinės spaudei knygą ir sekundei pamiršau, kad šauki ne
mane.
Trenkiau kumščiu į prietaisų skydelį.
- Noriu išlipt, - pareikalavau. Negalėjau daugiau klausytis.
Kaip viskas sumauta. Vienu kartu nepajėgiu tiek daug suvokti.
Vensas nekreipė dėmesio į mane ir važiavo gatve toliau.
- Tą dieną neišlaikiau. Pareikalavau, kad tavo mama papa­
sakotų Kenui tiesą. Nebegalėjau daugiau tik stebėti, kaip augi. Be
to, jau buvau nusprendęs persikelti į Ameriką. Maldavau jos ke­
liauti kartu su manim ir pasiimti tave, mano sūnų.
Mano sūnų.
Pasidarė bloga. Turėjau lipt lauk iš mašinos - važiuojančios ar
stovinčios. Žiūrėjau į mielus namukus palei gatvę ir mąsčiau, kad
vieną dieną įveiksiu fizinį skausmą.
- Bet ji atsisakė ir pasakė turinti kažką išbandyti ir... ir kad tu
apskritai nesi mano vaikas.
- Ką? - pasitryniau smilkinius. Būčiau sudaužęs į šipulius
skydelį, jeigu būtų padėję.
16
 Atsisukęs į Kristianą pamačiau, kad jis skubiai dairosi tai į
kairę, tai dešinę. Paskui suvokiau, kokiu greičiu važiuojam, ir su­
pratau, kad stengiasi pralėkt kiekvieną šviesoforą ir „stop“ ženklą,
kad tik aš neiššokčiau lauk.
- Manau, ji supanikavo. Nežinau. - Pažiūrėjo j mane. - Su­
pratau, kad meluoja - prisipažino, jog tais laikais nebuvo tiek daug
visokių tyrimų. O tuo metu buvo nesukalbama: liepė man išva­
žiuoti ir palikti ją ramybėje, atsiprašė privertusi patikėti, kad esi
mano sūnus.
Įsmeigiau akis į kumštį. Suspausti, atleisti. Suspausti, atleisti...
- Po gerų metų vėl ėmėm bendrauti... - pradėjo Vensas, bet
balsas skambėjo kažkaip kitaip.
- Nori pasakyt - vėl dulkintis.
Pasigirdo sunkus atodūsis.
- Taip... kiekvieną kartą būdami šalia vienas kito darydavom
tą pačią klaidą. Tuo metu Kenas daug dirbo, dar studijavo magis-
trantūroje, o ji sėdėjo namuose su tavim. Tu visada buvai labai pa­
našus į mane; kas kartą užėjęs rasdavau tave įsikniaubusį į knygas.
Nežinau, ar prisimeni, bet visada tau dovanodavau knygas. Ir savo
Didįjį Gets...
- Baik. - Pagarba, pasigirdusi jo balse, vertė gūžtis, o mintis
užvaldė iškreipti prisiminimai.
- Šitaip blaškėmės metų metus ir manėm, kad niekas nesu­
pranta. Tai buvo mano kaltė. Negalėjau liautis jos mylėjęs. Kad ir
ką dariau, ji nedavė man ramybės. Atsikrausčiau arčiau jūsų namų,
tiesiai kitapus gatvės. Tavo tėvas suprato. Neįsivaizduoju, kaip, bet
buvo akivaizdu, kad žino. - Patylėjęs ir įsukęs į dar vieną gatvę,
Vensas pridūrė: - Tada ir pradėjo gerti.
Išsitiesiau ir tvojau delnais į skydelį. Jis net nesuvirpėjo.
- Tai palikai mane su girtuokliu tėvu, kuris prasigėrė tik dėl
tavęs ir mamos? - Piktas mano balsas nuaidėjo mašinoje, bet aš
vos galėjau kvėpuoti.
- Hardinai, bandžiau ją įtikinti. Nenoriu, kad ją kaltintum,
bet stengiausi įkalbėti, kad leistų tau gyventi su manim. Tik ji
i?
 nesutiko. - Vensas perbraukė rankomis plaukus ir timptelėjo prie
šaknų. - Kiekvieną savaitę jis ėmė dar daugiau ir dar dažniau gerti,
tačiau ji vis tiek nesutiko pripažinti, kad esi mano - net ir man.
Taigi išvažiavau. Turėjau išvažiuot.
Kristianas nutilo. Atsisukęs pamačiau jo akis tankiai mirksint.
Ištiesiau ranką prie durų, bet Vensas spustelėjo greičio pedalą ir
užraktą - aplink pasigirdo klik klik, klik klik.
Dusliu balsu kalbėjo toliau:
- Persikėliau į Ameriką ir kelerius metus iš tavo mamos ne­
gavau jokios žinutės. Net kai Kenas ją visai paliko. Ji neturėjo
pinigų ir dirbo iki nukritimo. Aš jau buvau pradėjęs uždirbti
pinigų, ne tiek, kiek dabar, bet jau pakankamai turėjau susitaupęs.
Grįžau atgal ir radau mums butą, mums trims, pradėjau ja rūpintis
Kenui išėjus, tačiau ji vis labiau tolo nuo manęs. Kenas atsiuntė
skyrybų dokumentus iš ten, kur, po perkūnais, buvo išėjęs, bet ji
vis tiek nenorėjo manęs. - Vensas susiraukė. - Po visko, ką pa­
dariau, vis vien buvo negana.
Prisiminiau, kad jis mus pasiėmė tėčiui išėjus, bet niekada
per daug į tai nesigilinau. Nė nenumaniau, kad visa tai tik dėl to,
jog turėjo romaną su mama, ar kad galiu būti jo sūnus. Mano iš­
kreiptas požiūris į mamą dabar dužo į šipulius. Praradau jai bet
kokią pagarbą.
- Taigi jai parsikrausčius į tuos namus vis dar rėmiau judu fi­
nansiškai, tačiau ir aš grįžau į Ameriką. Tavo mama pradėjo grą­
žinti čekius kiekvieną mėnesį ir nebeatsakinėjo į skambučius, todėl
pamaniau, kad sutiko kokį žmogų.
- Nesutiko. Paprasčiausiai kiekvieną dieną dirbo nuo ryto iki
vakaro.
Mano vieniša paauglystė praėjo namuose. Dėl to ir susidėjau
su bloga kompanija.
- Manau, kad ji laukė jo sugrįžtant, - skubiai atsakė Vensas
ir nutilo. - Bet jis negrįžo. Metų metus gėrė, kol galiausiai kažkas
privertė jį liautis. Ilgai nesikalbėjau su juo, bet persikraustęs į Vals­
tijas susirado mane. Jis jau nebegėrė, o aš ką tik buvau netekęs
18
 Rouzės. Rouzė buvo pirmoji moteris, į kurią galėjau žiūrėti ir ne­
matyti tavo mamos veido. Ji buvo mieliausia moteris, su ja buvau
laimingas. Jaučiau, kad niekada nemylėsiu nieko taip skaidriai kaip
tavo mamos, bet su Rouze buvo gera. Mes buvom laimingi, kūriau
su ja gyvenimą. Ko gero, buvau prakeiktas... nes ji susirgo. Gimus
Smitui netekau jos...
Išsižiojau nuo minties.
- Smitas.
Labai atkakliai stengiausi sudėlioti sumautas šukes į krūvą ir
visai nepagalvojau apie tą vaiką. Ką tai reiškia? Po velnių.
- Šį mažylį laikiau antra galimybe būti tėvu. Mirus motinai, jis
man tapo viskuo. Visada prisimindavau tave vaikystėje. Jis buvo
panašus į tave, tik šviesesnių plaukų ir akių.
Prisiminiau, kad Tesą tvirtino tą patį, kai pamatėm Smitą, tik
aš to nepastebėjau.
- Tai... tai tikras šūdas, - tesumojau pasakyt.
Kišenėje vibravo telefonas, bet aš žiūrėjau tik į koją, lyg ji būtų
vaiduoklis, ir negalėjau prisiverst atsiliepti.
- Žinau ir apgailestauju. Kai atvažiavai į Ameriką, pamaniau,
kad galėsiu būti arčiau tavęs nevaidindamas tėvo. Palaikiau ryšį su
tavo mama, priėmiau į „Vance“ leidyklą ir visais būdais stengiausi
būti šalia, kiek prisileisi. Susitaikiau su Kenu, nors tarp mūsų
visada išliks priešiškumas. Manau, jis užjautė mane dėl žmonos
mirties ir dėl to taip pasikeitė. Aš tenorėjau būti šalia tavęs - ir
būčiau viską už tai atidavęs. Žinau, kad dabar manęs nekenti, bet
noriu tikėtis, kad jau atsiėmiau bent truputį.
- Tu melavai man visą gyvenimą.
- Žinau.
- Mama irgi ir mano... Kenas.
- Tavo mama vis dar vengia manęs, - pasakė Vensas... dar kartą
ją pateisindamas. - Net dabar ji vargiai tai pripažįsta. O Kenas... jis
visą laiką įtarinėjo, tik tavo mama niekada to nepatvirtino. Nea­
bejoju, kad jis tebepuoselėja mažytę viltį, jog esi jo sūnus.
Užverčiau akis į tą nesąmonę.
19
 ~ Nori pasakyt, kad Kenas Skotas visiškas liurbis ir tiki, kad
dar galiu būt jo vaikas, kai judu visus tuos metus tratinotės į kairę
ir dešinę jam už akių?
- Ne. - Kristianas sustabdė mašiną kelkraštyje ir pažvelgė į
mane. Rimtai ir įdėmiai. - Kenas nėra kvailas. Jis optimistas. Ir
myli tave - vis tiek myli tave - ir tu esi vienintelė priežastis, dėl
kurios nustojo gerti ir baigė mokslus. Net ir žinodamas galimybę,
viską darė dėl tavęs. Jis gailisi, kad tau teko patirti pragarą ir kad
tavo mama išgyveno tą košmarą.
Krūptelėjau prisiminęs savo košmarus, kurie praplaukė pro
akis. Ir vėl išgyvenau, ką tie girti kareiviai padarė jai prieš daug
metų.
- Bet joks tyrimas nebuvo atliktas? Iš kur žinai, kad apskritai
esi mano tėvas? L nepajutau, kaip paklausiau.
- Tiesiog žinau. Tu irgi žinai. Visi visada kartojo, kad esi labai
panašus į Keną, bet aš žinau, kad tavo gyslomis teka mano kraujas.
Laikas neleidžia jam būti tavo tėvu. Nėra tikimybės, kad Triša
galėjo pastoti nuo jo.
Įsistebeilijau į medžius už lango, telefonas vėl ėmė zyzti.
- Kodėl dabar? Kodėl dabar tai sakai? - paklausiau garsiau, nes
mano nesančios kantrybės likučiai baigė ištirpt.
- Todėl, kad tavo mamai kilo paranoja. Gal prieš porą savaičių
Kenas užsiminė prašęs tavęs kraujo mėginio tyrimams, ar galėtum
padėti Karen, ir aš pasakiau tavo mamai...
- Kokiems tyrimams? Kam to reikia Karen?
Vensas dėbtelėjo į mano koją, paskui į savo mobilųjį, gulintį
ant skydelio.
- Geriau atsiliepk. Kimberlė ir man skambina.
Papurčiau galvą. Paskambinsiu Tesai, kai tik išlipsiu iš šitos
mašinos.
- Man tikrai labai dėl visko gaila. Nežinau, ką, po perkūnais,
galvojau vakar vakare eidamas pas ją. Ji paskambino ir aš tiesiog...
nežinau. Kimberlė bus mano žmona. Myliu ją labiau už viską - net
labiau, nei mylėjau tavo mamą. Tai visai kitokia meilė, abipusė, ir ji
20
 man yra viskas. Pasimatęs su tavo mama padariau didžiulę klaidą
ir visą gyvenimą to gailėsiuos. Nenustebčiau, jeigu Kim mane pa­
liktų.
Oi, tik nereikia šitos ašarų pakalnės.
- Ak, ponas atlapaširdis. Gal nereikėjo stengtis padulkint
mamos ant spintelės.
Vensas žvilgtelėjo į mane.
- Ji buvo įsibaiminusi ir pasakė norinti įsitikinti, kad praeitis
liks praeityje iki vestuvių, o aš genialiai priimu neteisingus spren­
dimus, - pasakė susigėdęs ir barbendamas pirštais į vairą.
- Aš irgi, - sumurmėjau po nosim ir suėmiau durų rankeną.
Vensas palietė mano ranką.
- Hardinai.
- Atšok.
Ištraukiau ranką ir išlipau. Man reikia laiko apsiprast su tuo
mėšlu. Ką tik išgirdau atsakymus į klausimus, kurių net neketinau
klaust. Man reikia atsikvėpt, turiu nusiramint, palikt jį ir susirast
savo merginą, savo išsigelbėjimą.
- Man reikia pabėgt nuo savęs. Abu tai žinom, - pasakiau, nes
jis nepajudėjo. Kristianas akimirką žiūrėjo į mane, paskui link­
telėjo ir paliko mane gatvėje.
Apsidairiau ir už pusės kvartalo pamačiau pažįstamą par­
duotuvę. Supratau esantis per kelis kvartalus nuo mamos namų.
Kraujas mušė ausyse ieškant kišenėje telefono, kad paskambinčiau
Tesai. Turiu išgirst jos balsą, reikia, kad ji grąžintų mane į tikrovę.
Žiūrėdamas į pastatą laukiau, kol Tesą atsilieps. Manyšėlstantys
demonai pamažu vilkosi mane į jaukią tamsą. Su kiekvienu šau­
kimu grimzdau vis greičiau ir giliau, galiausiai pajutau, kad kojos
veda mane per gatvę,
Įsigrūdau telefoną į kišenę, atidariau duris ir patekau į pa­
žįstamą praeitį.

21
 Trečias skyriu s
TESĄ

Pasijudinus po kojomis čežėjo stiklo duženos, bet aš kantriai lau­

kiau. Ar bent jau taip kantriai, kaip įstengiau.
Kai Maikas pagaliau baigė kalbėti su policija, prisiartinau prie
jo.
- Kur jis? - paklausiau. Ir visai ne maloniai.
- Jis išėjo su Kristianu Vensu.
Maikas žiūrėjo bejausmėmis akimis. Žvilgsnis truputį mane
apramino, supratau, kad tai - ne jo kaltė. Šiandien jo vestuvės, o
viskas išdaužyta, Nužvelgiau sulaužytus baldus apsimesdama ne­
girdinti smalsių žiūrovų šnabždesių. Viduriai susisuko į mazgą,
stengiausi išlikti rami.
- Kur jie nuėjo?
- Nežinau, - susiėmė rankomis galvą Maikas.
Kimberlė plekštelėjo man per petį.
- Klausyk, jeigu mes čia dar stoviniuosim, policija, pakalbėjusi
su tais žmonėmis, norės šnektelėt ir su tavim.
Apsidairiau pirmyn atgal nuo durų iki Maiko. Linktelėjusi nu­
sekiau Kimberlę į lauką, kad nepatraukčiau policininkų dėmesio.
- Ar galėtum dar kartą pasukti Kristianui? Labai atsiprašau,
bet man reikia pasikalbėti su Hardinu. - Drebėjau vėsiame ore.
- Pabandysiu, - pažadėjo Kimberlė ir abi nužingsniavom per
aikštelę prie jos automobilio.
Pamačius dar vieną policininką, įeinantį į barą, mane prislėgė
sunkumas. Baiminausi dėl Hardino - ne todėl, kad čia buvo
22
policija, o todėl, kad bijojau, kaip jis elgsis likęs vienudu su Kris­
tianu.
Smitas tyliai sėdėjo ant galinės sėdynės, o aš pasirėmiau alkū­
nėmis į bagažinę ir užsimerkiau.
- Ką reiškia - nežinai? - riktelėjusi Kimberlė nutraukė mano
mintis. - Mes jį surasim! - atšovė ir baigė pokalbį.
- Kas nutiko? - Širdis daužėsi taip garsiai, kad bijojau neišgir-
sianti atsakymo.
- Hardinas išlipo iš mašinos ir Kristianas jį pametė. - Kim
suėmė plaukus į uodegą. - Jau beveik laikas toms prakeiktoms ves­
tuvėms, - tarė žiūrėdama į baro duris, prie kurių stovėjo Maikas.
Vienas.
- Tai katastrofa, - sudejavau ir ėmiau tyliai melstis, kad Har­
dinas būtų pakeliui į čia.
Vėl išsiėmiau telefoną ir mane apėmė panika pamačius jo
vardą prie praleistų skambučių. Drebančiomis rankomis surinkau
numerį ir ėmiau laukti. Ir laukti. Ir jokio atsakymo. Skambinau ir
skambinau, bet kas kartą įsijungdavo tik balso paštas.

*3
 Ketvirtas skyrius
HARDINAS

- Džeko su koka*, - burbtelėjau.

Plikas barmenas dėbtelėjo į mane ir paėmęs iš lentynos tuščią
stiklinę pridėjo ledo. Labai blogai, kad nesumečiau pasivadint
Venso - galėtume draugiškai išgert kaip tėvas ir sūnus. Po velnių,
kaip viskas sumauta.
- Dvigubą, jeigu ką, - patikslinau užsakymą.
- Gerai, - pašaipiai atsiliepė didysis žmogus.
Akys užkliuvo už seno televizoriaus ant sienos ir ėmiau skaityt
ekrano apačioje slenkančius titrus. Draudimo kompanijos reklama
rodė krykštaujantį kūdikį. Niekaip nesuprantu, kodėl visos idio­
tiškos reklamos naudojasi vaikais.
Barmenas be žodžių pastūmė man gėrimą per medinį stalą
kaip tik tą akimirką, kai vaikas išleido garsą, kurį reikėtų suprast
kaip dar „dieviškesnį“ nei krykštavimas. Pakėliau stiklinę prie lūpų
ir pasileidau mintims kuo toliausiai nuo čia.
- Kodėl parnešei namo vaikiškų daiktų? - paklausiau.
Ji prisėdo ant vonios krašto ir suėmė plaukus į uodegą. Sune­
rimau - o jeigu ją apsėdo vaikų manija? Po galais, labai panašu.
- Čia ne vaikams, - atsakė Tesą ir nusijuokė. - Tik ant pa­
kuotės vaikas ir tėvas.

♦Kokteilis iš „Jack Daniels“ viskio ir kokakolos. (Čia ir toliau - vert. past.)

24
 - Nepagaunu ryšio. - Paėmiau skutimo priemonių dėžutę,
kurią Tesą nupirko, ir apžiūrinėdamas putlius vaiko skruostus
svarsčiau, ką, po velnių, vaikas turi bendro su skutimo putomis.
Tesą gūžtelėjo.
- Aš irgi nelabai suprantu, bet spėju, kad vaiko veidukas ant
pakuotės skatina pardavimą.
- Nebent moterims, kurios apiperka savo draugus ir vyrus, -
pataisiau. Joks blaiviai mąstantis vyras neimtų šitokio daikto iš len­
tynos.
- Ne, manau, tėvai irgi pirktų.
- Aišku. - Atplėšiau pakuotę ir išdėliojau dėžutės turinį. Tada
veidrodyje suradau Tesos akis. - Indukas?
- Taip, skirtas kremui. Lengviau nusiskusi naudodamas še­
petuką.
- Iš kur žinai? - kilstelėjau antakį tikėdamasis, kad šią patirtį ji
įgijo ne iš Nojaus. Tesą plačiai nusišypsojo.
- Paskaičiau!
- Na, žinoma. - Pavydas išgaravo, o ji šelmiškai man spir-
telėjo. - Kadjau tapai skutimo meno eksperte, malonėk man padėti.
Iki šiol visada naudojau paprastą skustuvą ir kremą, bet jeigu
ji aiškiai išreiškė tokią mintį, nesispyriosiu. Atvirai kalbant, staiga
šovė išganinga mintis, kad ji gali mane nuskust. Tesą šyptelėjo ir
atsistojo šalia manęs priešais kriauklę. Paėmė kremo tūbelę ir iš­
spaudusi į dubenėlį pasukiojo šepetuką, kad susidarytų putos.
- Štai, - šypsodamasi padavė man šepetuką.
- Ne, tu užtepk. - Atidaviau jai šepetuką ir apkabinau per
juosmenį. - Drąsiau. - Užkėliau ant kriauklės. Pasodinęs pra-
skyriau kojas ir atsistojau tarp jų.
Atsargiai, bet susikaupusi ji panardino šepetuką į putas ir tekš­
telėjo man per smakrą.
- Iš tikrųjų šiandien niekur nenoriu eit, - pasakiau. - Turiu
labai daug darbo. O tu mane blaškai.
Delnais suėmiau jos krūtis ir švelniai spustelėjau spenelius. Ji
krūptelėjo ir tėškė skutimo kremo man ant kaklo.
25
 - Gerai, kad tavo rankose ne skustuvas, - pajuokavau.
- Gerai, - pamėgdžiojo ji ir paėmė naująjį skustuvą. Tada
krimstelėjusi putlias lūpas paklausė: - Ar tikrai nori, kad tai pada­
ryčiau? Bijau netyčiom įpjauti.
- Nebijok, - šyptelėjau. - Sakyčiau, išmoksi dirbdama.
Ji vaikiškai kyštelėjo liežuvį, o aš pasilenkiau ją pabučiuoti, kol
nepradėjo. Daugiau nieko nesakė, nes buvau teisus.
- Bet žinok - jei man įpjausi, turėsi bėgti, - nusijuokiau. Tesą
vėl susiraukė.
- Prašau nusiraminti.
Jos ranka truputį virpėjo, bet greit nurimo ir švelniai per­
braukė skustuvu man per smakrą.
- Geriau eik be manęs, - pasakiau ir užsimerkiau.
Tesos skutamas jaučiausi labai jaukiai ir netikėtai ramiai. Ne­
atrodė, kad turiu eiti vakarienės į tėvo namus. Bet Tesą ėjo iš proto
visą laiką viena būdama namuose, todėl, kai Karen pakvietė mus į
svečius, nenustygo iš džiaugsmo.
- Jeigu šiandien niekur neisim, tada nukelkim į savaitgalį. Ar
jau būsi nudirbęs savo darbus?
- Tikriausiai... - pasiguodžiau.
- Tada paskambink jiems ir pasakyk. Paskui eisiu ruošti vaka­
rienės, o tu galėsi dirbti.
Bakstelėjusi pirštu į viršutinę lūpą liepė susičiaupti ir rūpes­
tingai apskuto burną. Kai baigė, pasakiau:
- Galėtum išgert tą likusį vyną, kur stovi šaldytuve, nes jau tiek
dienų stovi atkimštas. Tuoj pavirs actu.
- Aš... nežinau, - užsikirto ji. Supratau kodėl. Atsimerkęs pa­
mačiau, kad už nugaros atsuko čiaupą ir sudrėkino rankšluostį.
- Tesą... - spustelėjau pirštais jai smakrą, - gali gerti man
matant. Aš nesu beviltiškas girtuoklis.
- Žinau, bet nenoriu erzinti likimo. Vis tiek nemėgstu gerti
daug vyno. Jeigu tu negeri, man irgi nereikia.
- Mano bėda ne gėrimas. Esmė, kad geriu, kai mane viskas už­
knisa.
26
 - Žinau, - kostelėjo.
Tikrai žino. Tesą perbraukė šiltu rankšluosčiu man per veidą ir
nušluostė putų likučius.
- Aš tikras šiknius, kad geriu bandydamas išsikuopt savo
šiukšlyną, o pastaruoju metu nebuvo ko tvarkyt, todėl man gerai. -
Nors žinojau, kad tai nėra geležinė garantija. - Nenoriu būti liurbis
kaip mano tėvas ir kiti, kurie geria kvailindami save ir kelia grėsmę
aplinkiniams. O nuo tada, kai esi vienintelis man svarbus žmogus,
daugiau nenoriu prie tavęs gerti.
- Myliu tave, - paprastai atsakė ji.
- Iš aš tave myliu.
Norėdamas prablaškyti neapsakomai rimtą akimirką ir ne­
norėdamas toliau vystyt šios temos, įsmeigiau akis į ją, sėdinčią
kriauklėje. Tesą vilkėjo tik baltus mano marškinėlius ir juodas ap­
atines kelnaites.
- Visai galėčiau gyvent sau tavim, nes moki tinkamai mane nu-
skust. Ir valgį gamint, ir tvarkytis...
Tesą man kumštelėjo ir užvertė akis.
- O man kas iš to? Tu netvarkingas, padedi man gaminti tik
kartą per savaitę - jeigu ką. Rytais būni piktas...
Nutraukiau ją įkišęs ranką tarp kojų ir nusmaukęs kelnaites.
- Regis, kai ką tikrai sugebi, - šyptelėjo, kai mano pirštas įslydo
m-
- Tik tiek? - kyštelėjau ir antrą, o ji sudejavo ir užvertė galvą.
Barmenas tvojo kumščiu į stalą man prieš nosį.
- Klausiau: „Ar nori dar?“
Kelis kartus mirktelėjau ir pažvelgiau žemyn į barą, paskui pa­
kėliau akis į jį.
- Aha. - Atidaviau stiklinę ir plaukiančia galva laukiau, kol vėl
pripils. - Dar vieną dvigubą.
Vos tik tas senas plikas šunsnukis nuėjo prie baro, išgirdau nu­
stebusį moters balsą.
- Hardinai? Hardinai Skotai?
27
 Pasukęs galvą pamačiau lyg ir pažįstamą veidą - Džudė Velč,
sena mamos draugė. Tiksliau, buvusi draugė.
- Aha, - linktelėjau pripažindamas, kad metai jos nepagailėjo.
- Dieve brangus! Jau kokie... šešeri metai? Septyneri? Tu čia
vienas? - Ji pasirėmė į mano petį ir įsitaisė šalimais ant baro kėdės.
- Aha, maždaug tiek, ir taip, aš čia vienas. Mama jūsų nesi­
vaikys.
Iš veido Džudė atrodė kaip nelaiminga moteris, per daug
gėrusi gyvenime. Plaukai tebebuvo tokie pat balti, kaip prisimenu
paauglystėje, implantai per dideli smulkiai figūrai. Prisimenu
pirmą kartą su ja. Jaučiausi kaip tikras vyras - juk dulkinau mamos
draugę. O dabar pamatęs ją netratinčiau net su plikio barmeno
daiktu.
- O tu tikrai užaugai, - mirktelėjo man. Stiklinė jau stovėjo
priešais, tad beveik vienu mauku ją ir ištuštinau. - Šnekus kaip
visada. - Vėl patapšnojo per petį ir paprašė barmeno išgert. Tada
atsisuko į mane. - Skandini liūdesį? Meilės reikalai?
- Nei viena, nei kita. - Sukiojau stiklinę rankose klausyda­
masis, kaip barška ledukai.
- Gerai, o aš atėjau čia nuplaut ir viena, ir kita. Taigi gal imkim
ir išmeskim po burnelę, - pasakė Džudė su šypsena, kurią prisi­
miniau iš senų senų laikų, ir užsakė mums po taurę pigaus viskio.

28
 Penktas skyriu s
TESĄ

Kimberlė taip smarkiai išplūdo Kristianą telefonu, kad turėjo atsi-

kvėpti. Paskui palietė mano petį.
- Laimė, Hardinas paprasčiausiai vaikštinėja ir vėdina galvą.
Kristianas sakė palikęs jį ramybėje, - nepatenkinta atsiduso.
Bet aš žinojau, kad šiaip sau jis nevaikštinėja ir „nevėdina
galvos” Pabandžiau dar kartą prisiskambinti, bet ir vėl iškart atsi­
liepė balso paštas. Jis paprasčiausiai išjungė telefoną.
- Kaip manai, ar ateis į vestuves? - Kim žvilgtelėjo į mane. -
Aišku, iškelti scenos.
Norėjau pasakyti, kad to nepadarytų, bet po pastarųjų jį
užklupusių įvykių jau nesiryžau paneigti tokios galimybės.
- Negaliu patikėti, kad apskritai patariu tokį dalyką, - švelniai
prašneko Kimberlė, - bet gal vis dėlto turėtum nueiti į vestuves?
Bent jau įsitikinti, kad jų nesutrukdys. Be to, veikiausiai jis irgi
bando tave surasti ir jei nė vienas neatsiliepiat telefonu, gal ten jis
užsuks pirmiausia.
Mintis, kad Hardinas gali pasirodyti bažnyčioje ir sukelti
sceną, mane supykino. Bet savanaudiškai tikėjausi, kad tikrai ateis,
nes kitaip niekaip negalėsiu jo surasti. Sunerimau, kad išjungė te­
lefoną, nes tai galėtų reikšti, kad nenori būti surastas.
- Gali būti. Turbūt reikėtų nueiti ir palaukti lauke, priešais? -
pasvarsčiau.

29
 Kimberlė pritariamai linktelėjo, bet staiga jos veidas suak­
menėjo išvydus blizgantį juodą BMW, įsukantį į aikštelę ir stojantį
šalia jos mašinos. Kristianas išlipo pasipuošęs kostiumu.
- Ar yra žinių? - paklausė prisiartinęs.
Linktelėjo pabučiuoti Kimberlės į skruostą - spėju, iš įpročio, -
bet ji atšlijo jam dar nespėjus priglausti lūpų.
- Atsiprašau, - išgirdau jo šnabždesį.
Kimberlė papurtė galvą ir atsisuko į mane. Skaudu dėl jos; ji
nenusipelnė šitokios išdavystės. Beje, manau, kad išdavystė ir yra
tokia: abejinga aukoms, kurios nei nujaučia jos, nei nusipelno.
- Tesą kartu eis į vestuves ieškoti Hardino, - pradėjo aiškinti.
Tada pažvelgė Kristianui į akis. - Kad daugiau niekas nesutrukdytų
šventės, kol būsim viduje.
Balse aiškiai buvo girdėti įtūžis, bet laikėsi ji ramiai. Kristianas
papurtė galvą.
- Mes neisim į tas prakeiktas vestuves. Tik ne po viso to.
- Kodėl? - abejingai paklausė Kimberlė.
- Todėl... - Vensas mostelėjo į mudvi, - ir todėl, kad abu mano
sūnūs man daug svarbesni už bet kokias vestuves. Ypač už šitas.
Nesitikiu, kad šypsodamasi sėdėsi viename kambaryje su ja.
Kimberlė atrodė nustebusi, bent jau šiek tiek apraminta jo
žodžių. Tylėjau ir žiūrėjau. Pirmą kartą mane sujaudino Kris­
tianas, pavadinęs Hardinę ir Smitą „sūnumis“. Tiek daug galėčiau
pasakyti tam žmogui - daug piktų dalykų norėčiau jam išrėžti, -
bet žinau, kad negaliu. Iš to nebūtų naudos, o man svarbiausia -
tikėtis, kad Hardinas iš kur nors atsiras, ir žinoti, kaip jam sekasi
tvardytis.
- Mus apkalbės. Ypač Saša, - susiraukė Kimberlė.
- Man nė kiek nerūpi nei Saša, nei Maksas, nei kas nors kitas.
Tegu kalba. Mes gyvenam Sietle, ne Hampstede. - Kimberlė ne-
sispyriojo, kai Kristianas paėmė ją už rankų. - Dabar man svar­
biausia ištaisyti savo klaidas, - pasakė drebančiu balsu. Nedidelis
pyktis, kurį jam jaučiau, pradėjo tirpti, bet labai pamažu.

30
 - Nereikėjo išleisti Hardino iš mašinos, - papriekaištavo, bet
neatstūmė Kristiano rankų.
- Negalėjau jėga jo sulaikyt. Juk pažįsti Hardiną. O dar užsi­
kirto sėdynės diržas, net nežinau, kur jis išlipo... prakeikimas! -
teisinosi, o Kimberlė pritardama švelniai linksėjo.
Pagaliau atgavau kalbos dovaną.
- Kaip manot, kur jis nuėjo? Kur turėčiau jo ieškoti, jeigu ne­
pasirodys vestuvėse?
- Apžiūrėjau abu barus, kurie atidaromi taip anksti, - susi­
raukęs atsakė Vensas. - Dėl visa ko. - Žvilgsnis sušvelnėjo, kai pa­
žvelgė į mane. - Dabar suprantu, kad nereikėjo judviejų išskirti
pasakojant tiesą. Padariau nedovanotiną klaidą ir žinau, kad jam
dabar labai tavęs reikia.
Nepajėgdama sumąstyti, kaip mandagiau jam atsakyti, papras­
čiausiai linktelėjau galvą ir iš kišenės išsitraukiau telefoną, no­
rėdama dar kartą paskambinti Hardinui. Žinau, kad neatsilieps,
bet vis tiek pabandysiu.
Kol laukiau, Kimberlė ir Kristianas tyliai žiūrėjo vienas į kitą
laikydamiesi už rankų, vienas kito akyse ieškodami kokio nors
ženklo. Kai nuleidau telefoną, Vensas pažvelgė į mane ir tarė:
- Vestuvės prasidės po dvidešimties minučių. Jeigu nori, nu­
vešiu tave tenai.
Kimberlė kilstelėjo ranką.
- Aš nuvešiu. Ojudu su Smitu grįžkit į viešbutį.
- Bet... - norėjo ginčytis Kristianas, tačiau išvydęs Kim-
berlės žvilgsnį, protingai nusprendė patylėti. - Tu parvažiuosi į
viešbutį? - paklausė baimės pilnomis akimis.
- Taip, - atsiduso ji. - Neketinu išvažiuoti iš šitos šalies.
Kristiano panika palengvėjo ir jis paleido Kimberlės ranką.
- Būk atsargi ir paskambink, jeigu ko prireiks. Prisimeni baž­
nyčios adresą?
- Taip. Duok savo raktelius, - ištiesė ranką. - Smitas užmigo ir
nenoriu jo žadinti.

31
 Mintyse paplojau jai už stiprybę. Ja dėta pulčiau j paniką. Jau
puoliau į paniką.

Mažiau nei po dešimties minučių Kimberlė išleido mane priešais

nedidelę bažnytėlę. Dauguma svečių jau buvo viduje, ant laiptų
stoviniavo tik keli vėluotojai. Atsisėdau ant suoliuko ir ėmiau dai­
rytis, ieškodama kokio nors Hardino pėdsako.
Iš savo vietos aiškiai girdėjau bažnyčioje užgrojus vestuvių
maršą, įsivaizdavau Trišą su vestuvine suknele, žingsniuojančią
taku pas savo išrinktąjį. Besišypsančią, laimingą, gražią. Bet
galvoje niekaip netilpo, kad ji yra motina, kuri savo vieninteliam
sūnui melavo apie tėvą.
Laiptai ištuštėjo, paskutiniai svečiai suėjo į bažnyčią stebėti
Trišos ir Maiko jungtuvių. Minutės tiksėjo, girdėjau beveik kiek­
vieną garsą, atsklindantį iš bažnytėlės. Po pusvalandžio svečiai pa­
sveikino nuotaką ir jaunikį tapus vyru ir žmona. Tai buvo ženklas,
kad turiu pasišalinti. Nenutuokiau, kur eiti, bet negalėjau ilgiau čia
sėdėti ir laukti. Triša netrukus išeis iš bažnyčios ir visai nenoriu
nesmagiai susitikti su nuotaka.
Nužingsniavau atgal keliu, kuriuo atvažiavom, bent jau taip
įsivaizdavau. Tiksliai neprisiminiau, bet daugiau nelabai ir tu­
rėjau kur eiti. Vėl išsiėmiau telefoną ir paskambinau Hardinui,
bet jo aparatas tebebuvo išjungtas. Baterijos liko mažiau nei pusė
ir nenoriu visos išnaudoti, jeigu Hardinas bandytų man paskam­
binti.
Tęsiau paieškas be tikslo vaikštinėdama aplink ir apžiūrėdama
kiekvieno restorano barą šen ir ten, kol saulė ėmė leistis Londono
dangumi. Reikėjo paprašyti Kimberlės paskolinti vieną jų išsi­
nuomotą mašiną, bet tuo metu nemąsčiau blaiviai, o dabar ji turi
galybę kitų rūpesčių. Hardino mašina tebestovi pas Gabrielių, bet
neturiu antro raktelio.
Hampstedo grožis ir didybė blanko su kiekvienu žingsniu, kurį
žengiau į kitą miesto pusę. Paskaudo kojas, o saulei nusileidus pa­
vasario oras visai atvėso. Nereikėjo vilktis tos suknelės ar autis šitų
 kvailų batelių. Jei būčiau žinojusi, kas šiandien nutiks, būčiau ap­
sivilkusi kasdienius drabužius ir apsiavusi sportinius batelius, kad
būtų lengviau ieškoti Hardino. Kitą kartą, jeigu dar kada nors su
juo išvažiuosiu, tai bus mano kelioninė uniforma.
Po kiek laiko ėmiau nebesuprasti, kas darosi: ar atmintis ty­
čiojasi iš manęs, ar iš tikrųjų atklydau į pažįstamą gatvę, Pakraš­
čiuose rikiavosi nedideli namukai, labai panašūs į Trišos; kai
Hardinas atvežė mus į miestą, lūžinėjau iš nuovargio, tad jau ne-
bepasitikiu savo atmintimi. Tik dėkojau Dievui, kad gatvė beveik
tuščia ir visi gyventojai, regis, jau vakaroja namie. Nes nelabai
blaivių žmonių pilnoje gatvėje tapčiau visiška paranoike. Vos ne­
apsiverkiau iš palengvėjimo netoliese tikrai išvydusi Trišos namą.
Jau temo, gatvėje įsižiebė šviesos ir kuo arčiau ėjau, tuo mažiau
abejojau, kad čia jos namai. Nežinau, ar Hardinas ten yra, o jei
ne - meldžiausi, kad bent durys būtų atrakintos, tada galėčiau at­
sisėsti ir atsigerti vandens. Valandų valandas slankiojau po miestą
be tikslo. Laimė, kad atklydau į vienintelę rajono gatvę, kuri man
bent kiek pažįstama.
Artėjant prie Trišos namų mano dėmesį patraukė apšiurusi
šviečianti aludės iškaba. Nedidelis baras įsitaisęs tarp namo ir
alėjos. Nupurtė šiurpas. Trišai turėjo būti sunku gyventi tame pa­
čiame name, taip arti aludės, iš kurios atėjo užpuolikai ieškoti
Keno. Kartą Hardinas pasakojo, kad ji paprasčiausiai neišgalėjo to
padaryti. Stebėjausi, kad jis tiesiog numojo į tai ranka. Deja, pi­
nigai yra baisus dalykas.
Žinau - jis čia.
Priėjau prie nediduko pastato, bet atidariusi duris sutrikau dėl
savo išvaizdos. Eidama į barą jaučiausi kaip visiška beprotė - su
suknele, basa, bateliai rankose. Nusiaviau jau prieš valandą. Nu­
mečiau aukštakulnius ant žemės ir vėl apsiaviau raukydamasi iš
skausmo, nes dirželiai įsirėžė į šviežiai nutrintas pūsles.
Baras nebuvo sausakimšas, tad nereikėjo ilgai dairytis, kad
pamatyčiau Hardiną, sėdintį prie baro ir keliantį stiklinę prie
lūpų. Širdis nukrito į kulnus. Jaučiau, kad rasiu jį tokį, bet mano
33
 tikėjimas juo ėmė aižėti. Nes iš visos širdies tikėjausi, kad nepradės
gerti iš skausmo. Giliai įkvėpiau ir prisiartinau.
- Hardinai, - pliaukštelėjau per petį.
Jis atsisuko su visa kėde į mane, o man pasidarė silpna nuo
vaizdo. Akys raudonos, įkritusios, balti akių obuoliai taip tankiai
išvagoti raudonomis kraujagyslėmis, kad baltumo beveik ne­
matyti, skruostai įkaitę. Alkoholio kvapas tvoskė tiesiai į mane.
Mano delnai suprakaitavo, burna išdžiūvo.
- Oi, kas gi čia? - suvebleno. Stiklinė buvo beveik tuščia. Su-
sigūžiau pastebėjusi šalimais ant baro stovinčias dar tris tuščias
stiklines. - Ir kaipgi tu mane radai? - Atlošė galvą ir nurijęs rudo
skysčio likučius šūktelėjo vyriškiui prie baro: - Dar!
Prikišau veidą tiesiai Hardinui prieš akis, kad negalėtų nusi­
sukti.
- Mažuti, kdip tu?
Mačiau, kad blogai, bet nežinojau, kaip jį sutramdyti, kol per-
prasiu nuotaiką ir išsiaiškinsiu, kiek alkoholio susipylė.
- Mažute, - mąsliai pakartojo jis, lyg kalbėdamas galvotų dar
apie kažką. Tik staiga atsipeikėjo ir žudikiškai nusišypsojo. - Taip
taip. Viskas gerai. Sėskis. Nori išgert? Išgerk... bičiuli, dari
Barmenas žvilgtelėjo į mane - papurčiau galvą. Nepastebėjęs
to Hardinas pritraukė artyn kėdę ir patapšnojo rodydamas man
sėsti. Apsidairiau ir užsikeberiojau ant kėdės.
- Kaip mane radai? - paklausė.
Sutrikau ir pasibaisėjau. Jis aiškiai girtas, bet mane pritrenkė
ne tai, o klaikiai ramus jo balsas. Esu jau tokį girdėjusi ir niekada
nebuvo nieko gero.
- Vaikštinėjau aplink kelias valandas ir pažinau tavo mamos
namą kitapus gatvės, todėl pagalvojau... pamaniau, kad reikėtų
čia užsukti. - Sudrebėjau prisiminusi Hardino istorijas apie Keną,
leidusį naktis būtent šiame bare.
- Mano mažoji detektyve, - švelniai ištarė Hardinas ir kils­
telėjo ranką, norėdamas užkišti garbaną man už ausies. Nekrūp­
telėjau ir nenusisukau, nors viduje sprogau nuo baisaus nerimo.
34
 - Ar eisi su manim? Noriu, kad iki nakties grįžtume į viešbutį,
o rytą galėtume išskristi.
Kaip tik tą akimirką barmenas atnešė gėrimą ir Hardinas
rimtai pažiūrėjęs atsakė:
- Ne dabar.
- Hardinai, būk geras. - Pažvelgiau į krauju pasruvusias akis. -
Aš labai pavargau ir žinau, kad tu irgi. - Bandžiau pasinaudoti savo
silpnumu ir nevelti Kristiano ar Keno. Prisislinkau artyn. - Ne­
pavelku kojų ir labai tavęs pasiilgau. Kristianas ieškojo tavęs, bet
nerado. Aš kurį laiką vaikštinėjau, bet dabar jau tikrai noriu grįžti
į viešbutį. Su tavim.
Gerai jį pažįstu ir žinau, kad ėmusi zyzti apie ką nors neapsa­
komai sunkaus, išvedu iš kantrybės, ir jo ramybė akimirksniu iš­
garuoja.
- Jis nepersistengė. Sėdau gert, - Hardinas kilstelėjo taurę, -
bare, priešais kurį mane paliko.
Prisiglaudžiau prie jo, o jis vėl prašneko man nespėjus įsi­
terpti:
- Išgerk. Čia yra mano draugė... ji pastatys tau gėrimuką. -
Mostelėjo į baro taures. - Mudu susidūrėm kitoje puikioje įs­
taigoje, bet kai susitikimas virto vakaru iš praeities, nutariau atsi-
kraustyt čia. Dėl senų gerų laikų.
- Draugė? - Man pasidarė silpna.
- Sena šeimos draugė.
Hardinas linktelėjo į moterį, išėjusią iš tualeto. Ji atrodė per­
kopusi trisdešimt, netoli keturiasdešimties, dažytais šviesiais
plaukais. Palengvėjo, kad nėra jauna, nors paaiškėjo, jog Hardinas
jau senokai geria su ja.
- Aš manau, kad jau tikrai reikia eiti, - nepasidaviau ir norėjau
paimti už rankos. Jis mane atstūmė.
- Džudita, čia Teresa.
- Džudė, - pataisė ji tuo pat metu, kai pasakiau „Tesą".
- Malonu susipažinti. - Prisiverčiau nusišypsoti ir atsisukau į
Hardiną. - Būk geras, - vėl paprašiau.
35
 - Džudė žino, kad mano mama buvo šliundra, - pasakė Har-
dinas ir mane vėl užplūdo viskio dvokas.
t Aš taip nesakiau. - Moteris nusijuokė. Pagal savo amžių ji
vilkėjo pernelyg jaunatviškai. Palaidinė su pernelyg didele iškirpte,
į apačią platėjantys džinsai pernelyg ankšti.
- Ji taip sakė. Mama nekenčia Džudės! - šyptelėjo Hardinas.
- Kaži kodėl? - nusišypsojo jam keistuolė.
Klausydamasi jų prisiminimų, pasijutau pašalinė.
- Kodėl? - paklausiau negalvodama.
Hardinas įspėjamai dėbtelėjo į mane ir mostelėjo, kad pa­
mirščiau klausimą. Iš visų jėgų susitvardžiau nekumštelėjusi jo nuo
kėdės. Jei nežinočiau, kad jis tik stengiasi paskandinti skausmą,
būčiau taip ir padariusi.
- Ilga pasaka, lėlyte. - Moteris mostelėjo barmenui. - Beje, at­
rodai, lyg tau reikėtų gurkšnelio tekilos.
- Ne, man viskas gerai. - Dabar mažiausiai norėjau išgerti.
- Atsipalaiduok, mažute. - Hardinas palinko artyn. - Tu ne
vienintelė ką tik sužinojusi, kad visas gyvenimas buvo sumautas
melas, todėl atsipalaiduok ir išgerk su manim.
Suskaudo širdį, bet gerti nėra atsakymas. Turiu išvadinti jį iš
čia. Tuojau pat.
- Kokią margaritą mėgsti - atšaldytą ar su ledukais? Čia ne
kokia prabangi skylė, nelabai rasi iš ko rinktis, - priminė Džudė.
- Pasakiau, kad nenoriu jokio sumauto gėrimo, - atrėžiau.
Ji išpūtė akis, bet greitai susitvardė. Mano protrūkis nustebino
ne tik ją, bet ir mane pačią. Šalimais girdėjau Hardiną prunkščiant.
Tačiau tebebuvau įsmeigusi akis į tą moterį, nes jai aiškiai patiko
jos pačios paslaptys.
- Tada gerai. Kai kam reikia atsipūsti. - Pasirausė kišenėse,
paskui iš didokos rankinės išsitraukė pakelį cigarečių, žiebtuvėlį ir
užsirūkė. - Imsi? - paklausė Hardino.
Pažvelgiau į jį ir didžiai mano nuostabai jis linktelėjo. Džudė
pasilenkė per mane ir padavė jam smilkstančią cigaretę iš burnos.
Po galais, kas ji tokia?
36
 Hardinas paėmėtą šlykštynę ir užsitraukė. Tarp mūsų nuvingiavo
dūmų kamuolys. Užsidengusi burną ir nosį dėbtelėjau į jį.
- Kada pradėjai rūkyt?
- Visada rūkiau. Tik įstojęs į universitetą mečiau. - Dar kartą
užsitraukė. Raudonas žibantis galiukas mane suerzino, taigi ištiesiau
ranką, išplėšiau cigaretę jam iš burnos ir įmečiau į pustuštę stiklinę.
- Kas per velnias! - šūktelėjo jis ir nužvelgė sugadintą gėrimą.
- Mes jau einam. Tuojau pat! - Nulipau nuo kėdės, pačiupau
Hardiną už rankovės ir truktelėjau.
- Ne. Mes niekur neinam. - Jis išsisuko iš mano gniaužtų ir pa­
bandė atkreipti barmeno dėmesį.
- Jis nenori eiti, - paantrino Džudė.
Siutau iš pykčio. O dar ši moteris baisiausiai nervino. Įdėmiai
pažvelgiau į pašaipias jos akis, kurių beveik nesimatė po storu ap­
džiūvusio tušo sluoksniu.
- Neprisimenu, kad būčiau jūsų klaususi. Žiūrėkit savo reikalų
ir susiraskit naują sugėrovą, nes mes išeinam! - surikau.
Ji pažvelgė į Hardiną tikėdamasi užtarimo. Staiga man pa­
aiškėjo šlykšti jųdviejų istorija. „Šeimos draugė“ taip nesielgtų su
draugės sūnumi, perpus jaunesniu už ją.
- Sakiau, kad nenoriu eiti, - atkakliai laikėsi Hardinas.
Įkalbinėjau, kaip mokėjau, bet jis nesiklausė. Paskutinė mano
viltis - pakutenti jo pavydą. Nesąžininga, ypač kai jis toks, bet ne­
turiu kitos išeities.
- Gerai, - pasakiau ir ėmiau pabrėžtinai dairytis, - jeigu tu
nenori palydėti manęs į viešbutį, rasiu, kas tai padarys.
Akys sustojo prie jauniausio baro lankytojo, su draugais sė­
dinčio prie staliuko. Leidau Hardinui kelias sekundes pagalvoti,
o kai jis neatsakė, žengtelėjau vyrukų kompanijos link. Hardino
ranka akimirksniu čiupo manąją.
- Ne, po velnių, nerasi.
Atsisukusi pastebėjau apvirtusią kėdę, kurią jis nuspyrė skubė­
damas mane sulaikyti, ir juokingas svirduliuojančios Džudės pa­
stangas ją pastatyti.
37
 - Tada parvežk mane namo, - atsakiau iškėlusi galvą.
- Aš girtas, - tarė jis, lyg teisindamasis už viską.
- Matau. Galim išsikviesti taksi, kad nuvežtų mus pas Ga­
brielių, o iš ten aš nuvairuosiu iki viešbučio.
Mintyse meldžiausi, kad ši gudrybė suveiktų. Hardinas aki­
mirką žiūrėjo į mane prisimerkęs.
- Tu viską apgalvojai, ane? - ironiškai sumurmėjo.
- Ne, bet čia pasilikti nėra nieko gero, todėl arba eini susi­
mokėti už gėrimą ir vediesi mane iš čia, arba aš išeisiu su kuo nors
kitu.
Hardinas atlaisvino gniaužtus ir žengė žingsnį artyn.
- Negrasink man. Gali visai paprastai eit iš čia su kuo nori, -
pasakė per centimetrą prikišęs veidą. Pavydas dūrė man, bet apsi­
mečiau nekreipianti dėmesio.
- Pirmyn. Tada eik namo su Džude. Žinau, kad esi su ja mie­
gojęs. Aš viską supratau.
Mesdama iššūkį laikiausi tvirtai, kalbėjau ramiai. Hardinas pa­
žvelgė į mane, paskui į Džudę ir šyptelėjo. Krūptelėjau, o jis susi­
raukė.
- Nebuvo nieko ypatinga. Vos kažką prisimenu. - Bandė mane
paguosti, bet žodžiai suveikė priešingai.
- Tikrai? Kas dabar bus? - kilstelėjau antakį.
- Po velnių, - burbtelėjo jis ir nusvirduliavo prie baro susi­
mokėti.
Atrodė, kad išvertė kišenes ant baro, o kai barmenas ištraukė
kažkokias sąskaitas, Hardinas mostelėjo į Džudės pusę. Ji pažvelgė
į jį, paskui į mane ir susvyravo, lyg kas nors būtų bakstelėjęs į
nugarą.
Išėjus iš baro Hardinas tarė:
- Džudė prašė atsisveikint.
Po šių žodžių panorau sprogti.
- Nekalbėk man apie ją, - atšoviau.
- Teresa, tu pavydi? - suvebleno jis ir apkabino mane. -
Velniop, nekenčiu šitos vietos, šito baro, šito namo. - Mostelėjo
į mažą namuką kitapus gatvės. - Ei! Nori išgirst kai ką įdomaus?
Vensas gyveno čia. - Hardinas parodė mūrinį namą tiesiai priešais
barą. Viršuje degė blausi švieselė, kieme stovėjo automobilis. -
Galvojau, ką jis veikė tą naktį, kai tie vyrai atėjo į mūsų sumautus
namus. - Nuleidęs galvą Hardinas kažko ieškojo ant žemės ir staiga
pasilenkė. Kol suvokiau, kas vyksta, jis jau užsimojęs laikė rankoje
plytą.
- Hardinai, ne! - riktelėjau ir čiupau ranką. Plyta nukrito ir
nusirito grindiniu.
- Po velnių. - Vėl pabandė pasilenkti, bet aš atsistojau
priešais. - Viską velniop! Velniop šitą gatvę! Velniop šitą barą ir tą
sumautą namą! Viską velniop!
Hardinas vėl kluptelėjo ir žengė į gatvę.
- Jeigu neleisi man sugriaut šito namo...
Balsas nutilo. Nusiaviau batelius ir nusekiau iš paskos per gatvę
į jo vaikystės namo kiemą.

39
 Šeštas skyrius
TESĄ

Basomis nutipenau paskui Hardiną, skubantį į sunkios vaikystės

namų kiemą. Vienu keliu kluptelėjau ant žolės, bet tuojau išsitie­
siau ir atsistojau. Išorinės tinklinės durys jau buvo atlapotos ir iš­
girdau, kaip Hardinas, akimirką grabaliojęs durų rankeną, iš nevil­
ties ėmė kumščiu daužyti medines duris.
- Hardinai, būk geras. Grįžkim į viešbutį, - prisiartinusi ban­
džiau įtikinėti.
Visiškai nekreipdamas į mane dėmesio, jis pasilenkė ir kažką
paėmė iš priebučio. Pamaniau, kad tai bus atsarginis raktas iš po ki­
limėlio, bet greitai supratau klydusi, nes kumščio dydžio akmuo iš­
daužė stiklą pačiame durų viduryje. Hardinas įkišo ranką - laimė,
jam pavyko neįsipjauti į styrančias stiklo šukes - ir atrakino duris.
Nužvelgiau tylią gatvę, bet nieko įtartina nepastebėjau. Niekas
neišėjo pasižiūrėti mūsų įsibrovimo, nė viena šviesa neužsidegė
į dūžtančio stiklo garsą. Meldžiausi, kad Triša ir Maikas šiąnakt
nakvotų ne kaimynystėje Maiko namuose, o naktį leistų kokiame
prašmatniame viešbutyje, nes nė vienas nebuvo tiek pasiturintis,
kad galėtų išvykti prabangaus medaus mėnesio.
- Hardinai,
Įkritau į vandenį, bet iš visų jėgų stengiausi laikytis. Vienas
klaidingas mostas, ir abu paskęsim.
- Šitas prakeiktas namas yra mano kankintojas, - sumurmėjo
jis klupinėdamas su savo batais. Šiaip taip nepargriuvęs čiupo
nedidelės sofos ranktūrį. Apžiūrėjau svetainę ir apsidžiaugiau
40
 pamačiusi, kad dauguma daiktų supakuoti į dėžes ar jau išnešti iš
namų kraustytis paskui Trišą.
Hardinas prisimerkė ir įsistebeilijo į sofą.
- Šita sofa čia, - suspaudė rankomis kaktą ir pridūrė: - Štai čia
tai nutiko, supranti? Ant šitos prakeiktos sofos.
Žinojau, kad jis ne savam kailyje, bet paskutiniai žodžiai dar
aiškiau tai patvirtino. Prisimenu, prieš kelis mėnesius sakė sulaužęs
šią sofą: „Buvo visai lengva išmėžt tą šūdo krūvą“ - pasigyrė.
Pažvelgiau į sofą, stovinčią priešais. Aiškiai naujutėlė - stan­
džios pagalvėlės, švarūs apmušalai. Pasidarė silpna. Atmintis ir
protas bandė suvokti, ką, būdamas tokios nuotaikos, Hardinas
rezga. Jis staiga užsimerkė.
- Gal vienas iš mano sumautų tėvų sumąstė nupirkt naują?
- Man labai gaila. Suprantu, kad per daug visko užgriuvo tave
vienu metu. - Bandžiau guosti, bet jis vis tiek nekreipė į mane dė­
mesio. Atsimerkęs nuėjo į virtuvę, aš nusekiau iš paskos.
- Kurgi jis... - murmėjo ir suklupęs įlindo į spintelę po
kriaukle. - Va kur.
Rankoje laikė skaidraus alkoholio butelį. Nenoriu žinoti, kieno
tas butelis - yra ar buvo, - ir, svarbiausia, kaip ten pateko. Regis,
slaptavietėje pratūnojo mažiausiai kelis mėnesius, nes Hardinui pa­
trynus butelį, ant juodų marškinėlių liko plonas dulkių sluoksnis.
Hardinas grįžo į svetainę, vėl atsekiaujamiš paskos galvodama,
kas bus toliau.
- Suprantu, kad esi nusiminęs ir tikrai turi teisę pykti. - At­
sistojau priešais, kad atkreipčiau į save dėmesį. Tačiau jis nesi­
teikė nė akies krašteliu žvilgtelėti į mane. - Bet labai prašau - gal
galime grįžti į viešbutį? - Norėjau paliesti ranką, tačiau jis mane
atstūmė. - Galim pasikalbėti, kol išsiblaivysi, ką? Arba gali pa­
miegoti, kur tik nori, tik labai prašau - eikim iš čia.
Hardinas išsisuko nuo manęs ir nuėjo tiesiai prie sofos.
- Ji buvo čia... - mostelėjo degtinės buteliu. Mano akys pa­
plūdo ašaromis, bet nurijau jas. - Ir niekas nesutrukdė. Nė vienas
iš tų išgamų.
41
 Nusispjovė ir atsuko pilno butelio kamštį. Prispaudė kaklelį
prie lūpų, atlošė galvą ir gurkštelėjo alkoholio.
’■=-Gana! - surikau ir žengiau artyn.
Buvau pasirengusi atimti butelį ir sudaužyti į virtuvės grindis.
Bet ką, kad tik negalėtų gerti. Neįsivaizduoju, kiek alkoholio jo or­
ganizmas gali atlaikyti, kol atsijungtų.
Hardinas siurbtelėjo dar kartą. Atbula ranka nusivalė burną
ir smakrą. Išsišiepęs pažvelgė į mane - pirmą kartą nuo tada, kai
įėjom į šį namą.
- Kodėl? Ir tu nori?
- Ne... taip, tikrai, noriu, - pamelavau.
- Labai blogai, Tese. Mums abiem neužteks, - suvebleno lai­
kydamas didelį butelį. Susigūžiau išgirdusi vardą, kuriuo mane va­
dindavo tėvas. Litras alkoholio jau buvo tuščias, etiketė nuplėšta.
Svarsčiau, kada čia jį paslėpė... ar čia bus vienuolika siaubingiausių
mano gyvenimo dienų? - Neabejoju, tau būtų patikę.
Atsitraukiau per žingsnį ir pabandžiau apgalvoti veiksmų
planą. Tiesą sakant, nelabai yra iš ko rinktis, ir man darosi baisu.
Žinau, kad fiziškai jis manęs nenuskriaus, bet nežinau, ką gali pa­
sidaryti sau - nesu morališkai pasirengusi dar vienai priekaištų
lavinai. Buvau pernelyg įpratusi prie savotiškai ramaus Hardino,
koks pastaruoju metu buvo: ironiškas ir nepastovus, bet atsikratęs
neapykantos. Raudonų akių žvilgsnis pernelyg pažįstamas - matau,
kaip jose kaupiasi pagieža.
- Kodėl būtų patikę? Man nepatinka tave tokį matyti. Har-
dinai, niekada nenorėjau, kad tave šitaip įskaudintų.
Jis nusišypsojo ir švelniai prunkštelėjęs vėl pakėlė butelį ir
aplaistė alkoholiu sofos pagalvėles.
- Ar žinai, kad romas yra vienas geriausiai degančių alkoho­
linių gėrimų? - niūriai paklausė. Mano gyslose sustingo kraujas.
- Hardinai, aš...
- Šitas romas - šimtaprocentinis. Bus velniškai smagu. - Šlaks­
tydamas sofą kalbėjo mąsliai, lėtai ir baugiai.

42
 - Hardinai! - suklykiau ir kalbėjau vis garsiau. - Ką ketini
daryti? Sudeginti namą? Juk tai vis vien nieko nepakeis!
- Tu eik. Vaikams čia negalima, - pašaipiai mostelėjo.
- Nekalbėk taip su manimi! - Jaučiausi drąsi, nors šiek tiek
baimindamasi ištiesiau ranką ir čiupau butelį. Hardino šnervės iš­
siplėtė ir jis pabandė atlaisvinti mano gniaužtus.
- Paleisk. Girdi? - ištarė pro sukąstus dantis.
-Ne.
- Tesą, neerzink manęs.
- Ir ką padarysi, Hardinai? Mušies su manim dėl butelio
alkoholio?
Jis išpūtė akis; ir išsižiojo iš nuostabos pastebėjęs, kaip įsikibę
trūkčiojam butelį kiekvienas į save.
- Atiduok man butelį, - pareikalavau dar stipriau sugniaužusi
kakliuką. Sunkus, su Hardinu - dar sunkesnis, bet sukilęs adre­
nalinas suteikė man jėgų. Dusdamas ir keikdamasis jis atitraukė
rankas. Nesitikėjau, kad taip lengvai pasiduos, todėl iš netikėtumo
butelis išslydo man iš rankų ir be kamštuko tėškėsi priešais mus.
Skystis išsiliejo ant medinių grindų. Pasilenkiau paimti, nors
pasakiau visai ką kita:
- Palik, tegu guli.
- Nematau reikalo. - Hardinas čiupo butelį man nespėjus nė
mirktelėti ir vėl apliejo sofą. Paskui apėjo kambarį ratu paskui save
srovele pildamas skystį. - Vis tiek sunaikinsiu šitą šiknaskylę. Pa­
darysiu paslaugą naujiems šeimininkams. - Pažvelgė į mane ir
žaismingai gūžtelėjo pečiais. - Sakyčiau, taip bus pigiau.
Lėtai nusisukau nuo Hardino ir rankinėje susiradau telefoną.
Baterijos simbolis grėsmingai blykčiojo, bet surinkau vienintelį
numerį, kuriuo dabar galėjau prisišaukti pagalbą. Laikydama te­
lefoną rankoje vėl atsisukau į Hardiną.
- Jeigu šitaip padarysi, į tavo mamos namus atvažiuos po­
licija. Hardinai, tave areštuos. - Meldžiausi, kad kitame linijos gale
esantis žmogus mane išgirstų.

43
 - Man vienodai, - sumurmėjo sukandęs dantis. Žiūrėjo į sofą
ir per dabartį matė praeitį. - Girdžiu ją šaukiant. Jos verksmas
priminė sužeisto gyvūno riaumojimą. Ar įsivaizduoji, kaip tai
atrodė vaikui?
Neapsakomai skaudėjo širdį dėl Hardino, dėl jų abiejų - ne­
kalto berniuko, priversto žiūrėti į mušamą ir prievartaujamą
motiną, ir pikto, įskaudinto vyro, tikinčio, kad išsigelbėti ir atsi­
kratyti prisiminimų galima tik sudeginus namą iki pamatų.
- Juknenori sėsti į kalėjimą, ką? Kur aš pasidėsiu? Būsiuįpainiota.
Visai nesirūpinau savim, bet tikėjausi, kad ši mintis privers
jį susimąstyti. Mano žavusis tamsos princas akimirką spoksojo į
mane, atrodė, kad mano žodžiai paveikė jį.
- O tu išsikviesk taksi. Nueik iki gatvės galo. Prieš bet ką dary­
damas įsitikinsiu, kad saugiai išėjai.
Kalbėjo aiškiau, nei turėtų atsižvelgiant į alkoholio kiekį
kraujyje. Bet aš girdėjau tik tai, kad jis nori viską sulyginti su žeme.
- Neturiu pinigų taksi.
Apsimečiau ieškanti piniginės ir parodžiau dolerius. Hardinas
stipriai užsimerkė ir sviedė butelį į sieną. Jis sudužo, bet aš nė ne­
krūptelėjau. Per pastaruosius septynis mėnesius tai mačiau ir gir­
dėjau tiek daug kartų, kad jau pripratau.
- Imk mano ir dink. Nešdinkis. Velniop! - Vienu ypu išsitraukė
pinginę iš užpakalinės kelnių kišenės ir sviedė ant grindų man po
kojomis. Pasilenkusi pasiėmiau ir įsidėjau į rankinę.
- Ne. Noriu, kad eitum su manim, - švelniai pasakiau.
- Tu tokia tobula... Ir pati žinai, ar ne? - žengtelėjo artyn ir
ranka palietė mano skruostą. Krūptelėjau nuo prisilietimo, o
gražus ir iškankintas jo veidas piktai susiraukė. - Ar nežinojai, kad
esi tobula?
Ranka ant skruosto buvo karšta, nykštys nuslydo oda. Nesuval-
džiau drebančių lūpų, bet veidą stengiausi išlaikyti ramų.
- Ne. Aš nesu tobula, Hardinai. Tobulų nėra, - tyliai atsakiau
žiūrėdama jam į akis.
- Tu tobula. Man tu esi pernelyg tobula.
44
 Vos nesušukau - ar mes vėl grįžtam prie to paties?
- Neleisiu tau manęs atstumti. Suprantu, ką darai: esi girtas ir
bandai pasiteisinti mus lygindamas. Aš esu tokia pat sušikta kaip
ir tu.
- Nekalbėk šitaip. - Hardinas vėl susiraukė. Kita ranka per­
braukė per smakrą ir paniro į plaukus. - Iš šių gražių lūpų tai
skamba nevykusiai.
Nykštys perbraukė apatinę mano lūpą. Negalėjau nepastebėti
skirtumo, kaip dega jo akys - tamsa, skausmu ir įniršiu bei šviesa
ir švelnumu.
- Myliu tave ir niekur neisiu, - pasakiau melsdamasi, kad iš­
blaškyčiau jo girtą miglą. Ieškojau jo akių, kad pagaučiau savojo
Hardino žvilgsnį.
- „Jeigu du žmonės myli vienas kitą, pabaiga negali būti lai­
minga“, - švelniai atsakė jis.
Staiga atpažinau žodžius ir atplėšiau akis nuo jo.
- Necituok man Hemingvėjaus, - purkštelėjau. Ar jis galvoja,
kad nepažinsiu ir nesuprasiu, ką ketina padaryti?
- Bet juk tai - tiesa. Nėra laimingos pabaigos - bent jau man
niekaip. Aš per daug sumautas. - Atitraukė ranką nuo mano veido
ir nusisuko.
- Ne, netiesa! Tu...
- Kodėl tai darai? - sumurmėjo linguodamas pirmyn ir atgal. -
Kodėl visada ieškai manyje šviesos? Pabusk, Tesą! Nėra jokios su­
mautos šviesos! - surikojis ir abiemrankomis trenkė sau į krūtinę. -
Aš esu niekas! Šūdinų tėvų šūdo vaikas su šūdina galva! Bandžiau
tave įspėt, bandžiau tave atstumt, kad nesutrėkščiau... - kalbė­
damas vis tyliau Hardinas įkišo ranką į kišenę. Atpažinau rožinį
Džudės iš baro žiebtuvėlį. Nežiūrėdamas į mane jis įžiebė liepsną.
- Mano tėvai irgi ne dovana! Dėl Dievo, mano tėvas reabilita­
cijos klinikoje! - surikau.
Jaučiau, kad taip bus - žinojau, kad Hardinas neištvers Kris­
tiano išpažinties. Bet koks žmogus vargiai pajėgtų tiek išgyventi, o
Hardinas nuo vaikystės toks pažeidžiamas.
45
 - Turi paskutinę progą išeiti iš čia, kol namas dar nesupleškėjo
iki pamatų, - pasakė nežiūrėdamas į mane,
- Sudegintum namą kartu su manim? - netekau amo. Pajutau,
'kad verkiu, bet neprisimenu, kada ašaros ėmė riedėti.
- Ne. - Batai garsiai nukaukšėjo per kambarį. Man sukosi
galva, spaudė širdį ir baisiai bijojau netekti sąmonės. - Ateik, - iš-
tiesė ranką ragindamas paimti.
' - Duok man žiebtuvėlį.
- Ateik čia, - ištiesė man abi rankas. Aš jau raudojau visu
balsu, r- Prašau.
Prisiverčiau nereaguoti į pažįstamą kvietimą, nors buvo baisiai
skaudu. Norėjau pulti jam į glėbį ir išvesti lauk. Bet čia ne Ostin
romanas su laiminga pabaiga ir teisingu moralu. Čia Hemingvėjus
visu savo grožiu - ir tai matyti iš jo veiksmų.
- Duok man žiebtuvėlį ir mudu abu iš čia išeisim.
- Tubeveikmane įtikinai, kad galiubūti normalus. - Žiebtuvėlis
vis dar pavojingai gulėjo jo delne.
- Niekas nėra normalus! - surikau. - Niekas nėra normalus...
Nenoriu, kad būtum normalus. Myliu tave tokį, myliu tave ir visa
tai! - apsidairiau ir įsmeigiau akis į Hardiną.
- Negali manęs mylėt. Niekas manęs nemylėjo ir niekada ne­
mylės. Net mano mama.
Vos tik Hardinas ištarė šiuos žodžius, durys taip garsiai
trenkėsi į sieną, kad net pašokau. Pažvelgiau į tą pusę ir su palen­
gvėjimu išvydau į svetainę įpuolantį Kristianą. Uždususį ir apimtą
panikos. Pamatęs sujauktą ir alkoholiu aplaistytą kambarį, jis su­
stojo kaip įbestas.
- Ką... - prisimerkė Kristianas Hardino rankoje pastebėjęs
žiebtuvėlį. - Atvažiuodamas girdėjau sirenas. Turim eiti, tuoj
pat! - suriko.
- Kaip tu... - Hardinas dairėsi tai į mane, tai į Kristianą. - Tu
jam paskambinai?

46
 - Aišku, kad paskambino! Ką jai reikėjo daryt? Leisti tau su­
degint namus ir būti suimtam? - riktelėjo Kristianas. Hardinas
numojo, vis tebelaikydamas rankoje žiebtuvėlj.
- Eikit po velnių! Abu!
- Tesą, eik į lauką, - atsisuko Kristianas. Bet aš stovėjau kaip
įkasta.
- Ne, čia jo nepaliksiu.
Ar Kristianas nežino, kad mudviejų su Hardinu negalima iš­
skirti?
- Eik, - pasakė Hardinas žengtelėjęs artyn. Ir spragtelėjęs
nykščiu uždegė liepsną. - Išvesk ją, - suurzgė.
- Mano mašina stovi kitapus gatvės skersgatvyje, eik ir palauk
mūsų, - liepė Kristianas.
Atsisukusi pamačiau Hardiną, įsmeigusį akis į baltą liepsną.
Gerai jį pažįstu ir žinau, kad vis tiek padarys tai, nesvarbu, ar iš­
eisiu, ar ne.
Delne pajutau šaltus raktelius, Kristianas palinko arčiau.
- Neleisiu, kad jam kas nors nutiktų.
Akimirką kovojusi su savimi, sugniaužiau raktelius ir neatsi­
gręždama nuėjau durų link. Perbėgau gatvę ir ėmiau melstis, kad
tolumoje kaukiančios sirenos turėtų kitą tikslą.

47
 Septintas skyrius
HARDINAS

Tesai išėjus, Vensas ėmė mojuoti rankomis priešais save ir šaukti:

- Pirmyn! Pirmyn! Varyk!
Kąjis kalba? Ir apskritai - kokio velnio jis čia? Nekenčiu Tesos,
kad jam paskambino. Aš jai dar priminsiu. Negaliu jos nekęsti, bet,
po velnių, ji mane užkniso.
- Aš čia niekam nereikalingas, - pasakiau abejingai tam
žmogui.
Akys degė. Kur Tesą? Ar ji išėjo? Norėjau, kad išeitų, bet dabar
pasijutau sutrikęs. Ar seniai ji čia atėjo? Arji čia buvo nuo pradžių?
Nežinau.
- Uždek ugnį.
- Kodėl? Nori, kad sudegčiau su visu namu? - paklausiau.
Akyse iškilo jaunesnio Kristiano, atsirėmusio į židinio atbrailą
mamos namuose, prisiminimai. Jis man skaito.
- Kodėl jis man skaito?
Ar pasakiau garsiai? Nieko nesuprantu. Dabartinis Vensas žiūri
į mane kažko tikėdamasis.
- Visos tavo klaidos išnyks kartu su manim. - Metalinis ra­
tukas degino nykštį, bet vis vien spragsėjau žiebtuvėlį.
- Ne, noriu, kad sudegintum namą. Gal tada rasi ramybę.
Man atrodė, kad jis šaukia ant manęs, bet aš vos pajėgiau tiesiai
žiūrėti, ką ten kalbėt apie jo balso toną. Ar jis tikrai man leido su­
degint šį prakeiktą namą?
48
 Kas sakė, kad man reikia leidimo?
- Kas tu toks, kad man leidi? Aš tavęs neklausiau!
Nuleidau žiebtuvėlį, kad sofos ranktūris pagautų liepsną.
Laukiau, kol visa ryjanti ugnis sunaikins šitą vietą.
Nieko nenutiko.
- Aš visiškas nevykėlis, ane? - paklausiau žmogaus, kuris
tvirtina esąs mano tėvas.
- Taip nieko nebus, - atsakė jis. O gal kalbu tik aš vienas? Po
perkūnais, kad žinočiau.
Siektelėjau seno žurnalo iš dėžės ir priliečiau liepsną prie lapo
kampo. Užsidegė nedelsiant. Pažiūrėjęs, kaip ugnis ryja puslapį
po puslapio, numečiau degantį žurnalą ant sofos. Nustebau, kaip
greitai sofa užsidegė, ir, prisiekiu, pajutau, kaip kartu su šituo šūdo
gabalu dega mano sumauti prisiminimai.
Užsiliepsnojo ir vingiuotas romo takelis. Akys sunkiai galėjo
žiūrėt į ugnį, šokinėjančią grindimis, spragsinčią ir blykčiojančią,
leidžiančią maloniausius ausiai garsus. Akinanti šviesa pašėlusiai
greitai ir piktai užliejo kambarį. Per ugnies ūžesį išgirdau Venso
balsą:
- Dabar patenkintas?
Nežinau, ar aš patenkintas. Tesą nebūtų patenkinta. Ji nuliūstų,
kad sunaikinau namą.
- Kur ji? - paklausiau dairydamasis migloje ir dūmuose sken-
dinčiame kambaryje. Jeigu ji čia ir jai kas nors nutiks...
- Lauke. Saugi, - patikino Vensas.
Ar man juo pasitikėt? Velniškai jo nekenčiu. Tai tik jo kaltė. Ar
Tesą vis dar čia? Jis meluoja?
Staiga suvokiau, kad Tesą pernelyg protinga. Ji jau išėjo. Kuo
toliau nuo čia. Toliau nuo mano susinaikinimo. Ojeigu tas žmogus
būtų mane užauginęs, nebūčiau toks blogas. Nebūčiau įskaudinęs
tiek žmonių, ypač Tesos. Niekada nenorėjau jos skaudint, bet
visada skaudinau.
- Kur tu buvai? - paklausiau.
49
 Norėjau, kad liepsna didėtų. Tokia niekada nesudegins namo.
Kažkur tikriausiai turiu paslėpęs dar vieną butelį. Tik negaliu su-
sikaiipt ir prisimint. Ugnis tikrai per silpna. Per maža mano di-
, deliam pykčiui. Man reikia daugiau.
- Buvau viešbutyje su Kimberle. Einam, kol neatvažiavo ugnia­
gesiai ir kol nesusižeidei.
- Ne... kur tu buvai tą naktį?
Kambarys ėmė suktis, o karštis - dusinti. Nuoširdžiai apstulbęs
Vensas sustojo ir suakmenėjo.
- Ką? Hardinai, manęs čia apskritai nebuvo! Aš buvau Ame­
rikoje. Nieku gyvu nebūčiau leidęs, kad tavo mamai taip nutiktų!
Hardinai... turim eiti! - suriko.
Kodėl turim eiti? Noriu matyt, kaip prasmenga šita šūdo krūva.
- Bet tai nutiko, - pasakiau jausdamas, kad kūnas darosi vis
sunkesnis. Turbūt reikėtų atsisėst, bet jeigu stebėsiu šį reginį, jis
irgi tai darys. - Ją primušė vos ne negyvai. Kiekvienas kaip norėjo
ją ėmė, dulkino ir dulkino, dulkino ir dulkino... - Kaip spaudžia
širdį, labai norėčiau pasiekt ir ją ištraukt. Kol nebuvau sutikęs
Tesos, buvo lengviau, niekas negalėjo manęs įskaudint. Net ir šitas
mėšlas taip nežeidė. Mokėjau jį numalšint, kol ji mane išmokė...
išmokė mane jausti, ko niekada nenorėjau, o dabar negaliu išsi-
jungt.
- Man labai gaila! Man labai gaila, kad tai nutiko! Būčiau to
neleidęs!
Pakėliau akis - jis verkė. Kaip jis drįsta ašarot, jeigu niekada
nieko nematė - nė karto užsimerkęs nematė, nė karto nesapnavo,
metai iš metų, metai iš metų.
Mėlynos liepsnos išsiveržė pro langus, švytėjo visuose kam­
bario stikluose, užgožė mano laužą. Sirenos rėkė be proto garsiai -
po velnių, kaip garsiai.
- Eik lauk! - suriko Vensas. - Tuojau pat lauk! Pro užpakalines
duris ir lipk į mano mašiną! Greičiau! - rėkė kaip paklaikęs.
Sumautas vaidinimas.
- Eik velniop.
>o
 Kluptelėjau. Kambarys ėmė dar greičiau suktis, o sirenos užgulė
ausis. Nespėjau jo sulaikyt - rankos nustūmė mane girtą per sve­
tainę į virtuvę iki užpakalinių durų. Bandžiau muistytis, bet kūnas
neklausė. Staiga šaltas oras apsvaigino, o subinė nusileido ant žemės.
- Eik į skersgatvį ir lipk į mano mašiną. - Pasirodė, kad jis taip
pasakė ir išnyko.
Kelis kartus nuvirtęs šiaip taip atsistojau ir pabandžiau atidaryt
laukujas virtuvės duris, bet jos buvo užrakintos. Viduje išgirdau
daug balsų, visi kažką šaukė ir ošė. Po velnių, kas čia yra?
Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir pamačiau Tesos vardą, švie­
čiantį per visą ekraną. Galiu arba eiti į skersgatvį, susirast jo mašiną
ir pamatyt ją gyvą, arba eiti vidun ir būti suimtas. Pažvelgiau į
blankų veidą ekrane ir sprendimas atėjo pats.
Nepajėgiu sumąstyt, kaip, po velnių, dėl savo gyvenimo nu-
sikast per gatvę, kad policija manęs nepastebėtų. Telefono ekranas
dvejinosi ir virpėjo, bet kažkaip man pavyko surinkti Tesos numerį,
- Hardinaif Kaip tu? - suriko ji ausyje.
- Paimk mane gatvės gale, priešais kapines.
Atidariau kaimynų vartus ir baigiau kalbėt. Bent jau nereikės
eiti per Maiko kiemą. Ar šiandien jis vedė mamą? Dėl jo paties ge­
rovės tikiuosi, kad ne.
„Juk nenorėtum, kad ji amžinai būtų viena. Žinau, kad ją myli.
Ji vis tiek yra tavo motina“, - galvoje aidėjo Tesos balsas. Šaunu -
aš girdžiu balsus.
„Aš nesu tobula. Tobulų nėra“, - priminė švelnus jos balsas.
Vis dėlto ji neteisi, labai neteisi, naivi ir tobula.
Pasijutau stovintis prie mamos gatvės kampo. Priešais tamsuoja
kapinės. Vienintelė šviesa - netoliese mirkčiojantys mėlyni švy­
turėliai. Po akimirkos privažiavo juodas BMW ir sustojo priešais
mane. Be žodžių įlipau į mašiną ir vos man trinktelėjus dureles
Tesą spustelėjo greičio pedalą.
- Kur važiuoti?
Balsas užkimęs, ji vis dar bando liautis verkusi, bet apgailėtinai
nesėkmingai.
51
 - Nežinau... Čia nėra daug... - mano akys tokios sunkios, -
vietų, naktis ir vėlu... viskas uždaryta...
Užsimerkiau ir viskas išnyko.
Mane pažadino sirenų garsai. Krūptelėjęs pašokau nuo baisaus
garso ir trenkiausi galva į mašinos stogų.
Mašina? Po galais, kodėl aš mašinoje?
Apsidairęs pamačiau Tesą, sėdinčią prie vairo, užsimerkusią ir
parietusią kojas. Šovė mintis apie miegantį kačiuką. Galva mane
pribaigs. Aš tikrai per daug geriu.
Jau šviesu, saulė slepiasi už debesų palikusi pilką ir niūrų
dangų. Mašinos laikrodis rodo be dešimt vienuoliktą. Nepažįstu
vietos, kur stovim, ir pirmiausia bandau prisimint, kaip, po galais,
atsidūriau šiame automobilyje.
Policijos sirenų jau negirdėt... ko gero, sapnavau. Galva tvink­
čioja. Pakėlęs marškinėlius nusišluostyt veidą užuodžiau degėsių
kvapą. Mintyse atgijo deganti sofa ir verkianti Tesą. Pasistengiau
sujungt prisiminimus. Aš pusgirtis.
Šalia manęs Tesą krūptelėjo ir sumirksėjusi atsimerkė. Nežinau,
ką šiąnakt matė. Neprisimenu, ką pasakiau ar padariau, bet iš to,
kaip pažiūrėjo į mane, labai panorau, kad būčiau supleškėjęs...
kartu su tuo namu. Mamos namas sukosi galvoje.
- Tesą, aš...
Nežinau, ką jai pasakyt. Protas nepajėgus veikti, sumauta burna
irgi. Atminties duobes šiek tiek užpildė dažyti Džudės plaukai ir
Kristianas, stumiantis mane iš mamos namų pro užpakalines duris.
- Kaip tu? - švelniai ir kartu šiurkščiai paklausė Tesą. Sakyčiau,
ji vos prašneka.
Ir ji klausia manęs, kaip aš? Sutrikęs nuo klausimo tyrinėjau
jos veidą.
- Ėėė... gerai? O tu? - regis, neprisimenu beveik visos nakties...
prakeikimas, dienos ar nakties, bet jaučiu, kad ją nuvyliau.
Tesą lėtai linktelėjo, jos akys irgi tyrinėjo mane.
 - Bandau prisimint... Atvažiavo policija... - perkračiau grįž­
tančius prisiminimus. - Namas degė... kur mes? - dirstelėjau pro
langą bandydamas atpažinti aplinką.
- Mes esam... tiesą sakant, nelabai žinau, kur mes esam. - Tesą
kostelėjo ir žvelgė tiesiai į priekį. Ko gero, ji daug rėkė. Arba verkė.
Arba ir viena, ir kita. Nes vos gali kalbėti. - Nežinojau, kur va­
žiuoti, tu užmigai, todėl tiesiog važiavau pirmyn ir viskas. Bet ir aš
buvau pavargusi, todėl išsukau iš kelio.
Jos akys paraudusios ir užtinusios. Tušas juoduoja paakiuose.
Lūpos sausos ir sutrūkinėjusios. Tesą sunkiai atpažįstama. Tokia
pat graži, bet visai išsekusi.
Žiūrėjau į ją ir mačiau, kad skruostams trūksta šilumos, akyse
neliko vilties, putlios lūpos nebeturi laimės. Sutikau gražuolę
merginą, kuri gyveno dėl kitų, merginą, kuri visur ir visada ma­
tydavo gėrį, net ir manyje. Su manimi gražuolė virto giltine, kuri
tuščiomis akimis dabar žiūri į mane.
- Man bloga, - paspringau ir atplėšiau dureles. Visas viskis,
visas romas ir visos mano klaidos ištiško ant asfalto, aš vėmiau ir
vėmiau, kol manyje liko tik kaltė.

53
 Aštuntas skyrius
HARDINAS

Per savo nevalingą alsavimą išgirdau švelnų užkimusį Tesos balsą:

- Kur man važiuoti?
- Nežinau.
Norėjau pasakyt, kad nuvežtų mane - vieną - į artimiausią
lėktuvą, skrendantį iš Londono. Tačiau savanaudė - ir daug stip­
resnė - mano prigimties dalis žinojo, kad taip nutikus neištverčiau
nakties negyvai neprisigėręs. Ir vėl. Burnoje jaučiau vėmalų skonį,
gerklė perštėjo nuo šleikštulio, su kuriuo mano organizmas atsi­
kratė alkoholio.
Iš dėtuvės Tesą išėmė servetėlę ir šiurkščiu popieriumi nu­
šluostė mano lūpų kampučius. Pirštai vos palietė veidą, bet krūp­
telėjau nuo ledinio šalčio.
- Tau šalta. Užvesk mašiną.
Nelaukdamas, kol ji tai padarys, pasilenkiau ir pasukau raktelį.
Įsijungė kondicionierius. Iš pradžių papūtė šaltas oras, bet šitoje
nepadoriai brangioje mašinoje įmontuota krūva žaisliukų, todėl
salone netruko pasklisti šiluma.
- Reikia prisipilti degalų. Nežinau, kiek ilgai važinėjau, bet jau
dega lemputė ir kompiuteris įspėja. - Tesą parodė įmontuotos pra­
bangios navigacijos sistemos ekraną. Jos balsas mane pritrenkė.
- Tu visiškai neprašneki, - pasakiau, nors ir taip buvo aki­
vaizdu. Tesą linktelėjo ir nusisuko. Pirštais suėmiau jos smakrą ir
atsukau }save. - Jeigu nori mane palikti, aš suprasiu. Tuojau nu­
vešiu į oro uostą.
54
 Ji suglumusi pažvelgė į mane ir tik tada atsakė:
- O tu lieki čia? Londone? Mūsų lėktuvas išskrenda vakare,
maniau... - paskutinis žodis sugirgždėjo kaip surūdijusi spyna ir
Tesą baisiausiai užsikosėjo. Apsidairiau vandens ar dar ko nors,
bet dėtuvės buvo tuščios. Patryniau jai nugarą, kol liovėsi kosėti ir
pakeičiau temą.
- Persėskim, aš nuvairuosiu, - linktelėjau į degalinę kitapus
gatvės. - Tavo gerklei reikia vandens ar ko nors.
Laukiau, kol pasitrauks iš vairuotojo vietos, bet ji nužvelgė
mano veidą ir užvedusi mašiną pajudėjo iš vietos.
- Tu dar negali vairuoti, - pagaliau atsargiai sušnibždėjo, kad
nekankintų ir taip jau prarasto balso.
Iš esmės negalėjau ginčytis. Keturios snaudulio valandos šioje
mašinoje manęs tikrai neišblaivino. Per naktį prisigėriau pakan­
kamai alkoholio iki nukritimo, o dabar mirtinai skauda galvą. Ko
gero, tebebusiu girtas visą sumautą dieną ar bent pusę jos. Sunku
pasakyt. Net neprisimenu, kiek išgėriau...
Mano pakrikusį skaičiavimą nutraukė Tesą sustojusi priešais
degalinę ir bedaranti dureles.
- Einu į vidų. - Išlipau iš mašinos jai nespėjus nieko pasakyt.
Tokį ankstyvą laiką viduje buvo nedaug žmonių, tik vyrai, ap­
sirengę darbo kombinezonais. Tesai atėjus, jau turėjau glėbyje as­
pirino, vandens butelių ir užkandžių. Pastebėjau, kad visos galvos
atsisuko į sudarkytą grožį purvina balta suknele. Žmonių žvilgsniai
mane dar labiau supykino.
- Kodėl išlipai? - paklausiau jai priėjus. Tesą mostelėjo prieš
akis juodos odos ryšuliu.
- Tavo piniginė.
-Oi.
Padavusi ją akimirkai išnyko, bet prie kasos vėl atsirado šalia
manęs su dviem dideliais garuojančios kavos puodeliais rankose.
Sumečiau savo prekių glėbį ant prekystalio.
- Ar gali patikrinti telefono buvimo vietą, kol sumokėsiu? -
paklausiau iš jos mažų rankučių imdamas didžiulius puodelius.
55
 -Ką?
- Telefono buvimo vietą, kad sužinotume, kur esam.
"Paėmęs ir papurtęs aspirino indelį prieš skenavimą, apkūnus
vyriškis kitapus prekystalio atsiliepė:
- Olhelouze* jūs esat. - Ir linktelėjo Tesai, kuri maloniai jam
šyptelėjo.
- Ačiū, - ji dar plačiau nusišypsojo, o tas nelaimingasis visas
iškaito.
Taip, žinau, kadji karšta. Odabar nusisuk ir išsilupk akis, - no­
rėjau pasakyt. - O kai kitą kartą aš vėl būsiu pagiringas, o tu taip
siaubingai triukšmausi, kaip dabar su aspirino buteliuku, tau bus
galas. Po šios nakties galiu neišlaikyt ir nesu nusiteikęs, kad šitos
nelaimingos sumautos akys rytų mano merginos krūtinę septintą
valandą ryto.
Jeigu ji nebūtų tokia abejinga, ko gero, ištraukčiau jį iš už
prekystalio, tačiau dirbtinė jos šypsena, apjuodusios akys ir purvina
suknelė sulaikė mane ir išblaškė pavojingas mintis. Ji atrodė labai
sutrikusi, labai liūdna, labai sumautai nelaiminga.
Ką aš tau padariau? - tyliai paklausiau.
Tesos dėmesys nukrypo į duris, pro kurias susikibę už rankų
įėjo jauna moteris su vaiku. Mačiau, kaip seka kiekvieną jų judesį -
pernelyg atidžiai, sakyčiau. Nemandagiai. Kai mergytė pakėlė akis
į mamą, Tesos apatinė lūpa suvirpėjo.
Po galais, dėl ko? Todėl>kad įsiutau sužinojęs paskutines savo
šeimos naujienas?
Pardavėjas sukrovė mano prekes į maišelį ir kažkaip neman­
dagiai pakišo man po nosim, kad atkreiptų dėmesį. Lyg Tesai
nusisukus nusprendė galintis elgtis įžūliai. Čiupau maišelį ir
pasilenkiau prie jos.
- Einam? - paklausiau bakstelėjęs alkūne.
- Taip, atsiprašau, - sumurmėjo ir paėmė nuo prekystalio
kavos puodelius.

*Allhallows - kaimas Kento grafystėje.

56
 Pripyliau baką, mintyse svarstydamas, kas būtų, jeigu nuri­
denčiau Venso mašiną į jūrą. Jeigu mes Olhelouze, vadinasi, neto­
liese yra pakrantė. Neturėtų būti sunku.
- Ar mes toli nuo Gabrieliaus baro? - paklausė Tesą, kai įsėdau
į mašiną. - Ten mūsų mašina.
- Maždaug pusantros valandos, įskaitant gatves.
Mašina lėtai skęsta vandenyne su visais Venso dešimčia tūks­
tančių; mes sėdam į taksi ir už kelis šimtus važiuojam pas Gabrielių.
Sąžiningi mainai.
Tesą nusuko aspirino buteliuko kamštelį ir išbėrė man į delną
tris tabletes. Tada susiraukusi pažvelgė į staiga nušvitusį telefono
ekraną.
- Ar nori pasikalbėti apie šią naktį? Ką tik gavau Kimberlės
žinutę.
Klausimai išjudino miglotus nakties vaizdinius ir balsus ir at­
mintis pradėjo atgaminti... Vensas išmeta mane lauk ir grįžta į de­
gantį namą... Tesą tebespoksojo į telefoną, todėl ėmiau vis labiau
nerimaut.
- Ar jis... - nežinojau, kaip suformuluot klausimą. Neatrodė,
kad išstenėsiu žodį pro gerklėje įstrigusį gumulą. Tesą pažvelgė į
mane ir pravirko.
- Aišku, jis gyvas, bet...
- Kas? Kas jam?
- Sako, kad apdegė.
Lengvas ir neprašytas kaltės jausmas bandė prasiskverbti pro
apsauginį mano kiautą. Ji pirmoji tą kiautą suskaldė. Atbula ranka
Tesą nusišluostė vieną akį.
- Tik vieną koją. Kim sakė, vieną koją. Ir kad bus suimtas, kai
tik paleis iš ligoninės. O tai nutiks visai netrukus, tiesą sakant, jau
bet kurią minutę.
- Už ką suimtas? - Nors atsakymą žinojau jai dar neatsakius.
- Jis prisipažino policijai sukėlęs gaisrą.
Tesą pakėlė savo sušiktą telefoną man prieš akis, kad pats ga­
lėčiau perskaityt Kimberlės žinutę. Perskaičiau viską, nesužinojau
57
 nieko nauja, bet pajutau malonumą dėl Kimberlės panikos. Aš
nieko nesakysiu. Neturiu, ką pasakyt.
- Taigi? - švelniai paklausė Tesą.
- Kas taigi?
- Ar tu nė trupučio nesijaudini dėl savo tėvo? - Bet pagavusi
kraugerišką mano žvilgsnį, pasitaisė: - Tai yra dėl Kristiano.
Jis susižeidė per mane.
- Nebuvo reikalo jam atsirast.
Tesą pakraupo nuo mano abejingumo.
- Hardinai. Tas žmogus atvažiavo padėti man... padėti tau.
Pajutęs kaltę ją nutraukiau:
- Žinau, Tesą...
Tačiau ji mane nustebino pakėlusi ranką ir nutildžiusi.
- Aš dar nebaigiau. Nepaminėjau, kad jis prisiėmė tavo kaltę
už sudegintą namą ir buvo sužeistas. Myliu tave ir žinau, kad dabar
jo nekenti, pažįstu tave - tikrąjį tave, - todėl nesėdėk čia ir ne­
vaidink, kad tau nerūpi, kas jam nutiks, nes velniškai gerai žinau,
kad jis tau rūpi.
Smarkus kosulys nutraukė piktą kalbą, ir aš kyštelėjau butelį
vandens jai prie burnos. Akimirką svarsčiaujos žodžius, kol liovėsi
kosėti. Ji teisi, - žinoma, teisi, - bet aš nesu nusiteikęs pripažinti
to, ką pasakė. Po velnių, aš nesu nusiteikęs pripažint, kad jis kažką
dėl manęs padarė - tik ne po šitiek metų. Aš nesu pasirengęs taip
staiga pripažinti, kad jis yra sumautas mano tėvas. Ne, po galais.
Nenoriu, kad kas nors, ypač jis, manytų, jog aš galiu susitaikyt, kad
jo nebuvo visas naktis, kuriomis girdėjau besiriejančius tėvus, kai
skuodžiau laiptais išgirdęs girto tėvo balsą... kad jis žinojo ir nieko
man nesakė.
Ne, velniop viską. Tai ne sumautos lygiosios ir niekada nebus.
- Manai, atleisiu jam tik dėl to, kad truputį nusvilo koją ir
nutarė prisiimti kaltę? - perbraukiau rankomis plaukus. - Kad tu­
rėčiau tiesiog imt ir atleist jam, nors melavo man visus dvidešimt
vienus metus? - paklausiau garsiau negu norėjau.

58
 - Ne, žinoma, ne! - atsakė ji taip pat garsiau. Nerimavau, kad
galėjo pertempti balso stygas ar panašiai, bet viskas gerai. - Bet
neleisiu tau visko nubraukti dėl tokios smulkmenos. Dėl tavęs jis
sės į kalėjimą, o tau lyg labai sunku paklausti, kaip jam sekasi. Jo
nebuvo, jis melavo, gal yra tavo tėvas, gal ne, bet jis myli tave ir
šiąnakt išgelbėjo tavo subinę.
Nesąmonė.
- Kieno pusę palaikai, po velnią?
- Nėra jokių pusių] - suriko Tesą. Balsas nuaidėjo mažoje er­
dvėje ir tikrai nė kiek nepalengvino mano spengiančio galvos
skausmo. - Hardinai, visi tavo pusėje. Suprantu, kad jautiesi vienas
prieš visą pasaulį, bet nors apsidairyk. Esu aš, yra tavo tėvas - abu
tėvai, Karen, kuri myli tave kaip savo sūnų, Lendonas, kuris irgi
myli tave labiau, nei kuris drįstumėt tai pripažinti. - Šyptelėjo pri­
siminusi geriausią savo draugą, bet toliau tęsė paskaitą: r Kimberlė
gal abejoja tavim, bet irgi nėra abejinga, o Smitui esi bene vienin­
telis patinkantis žmogus. - Drebančiomis rankomis Tesą paėmė
mano rankas ir nykščiais švelniai paglostė delnus. - Kaip ironiška,
ar ne? Žmogus, kuris nekenčia pasaulio, yra visų mylimas, - su­
šnibždėjo, o akys sublizgo nuo ašarų. Ašaros dėl manęs, tiek daug
ašarų dėl manęs.
- Mažute. - Prisitraukiau ją prie savęs, o ji atsisėdo apžergusi
mano juosmenį, rankomis apkabino kaklą. - Tu visai nesavanaudė.
Priglaudžiau veidą prie jos kaklo, norėdamas paskęsti tan­
kiuose plaukuose.
- Hardinai, neatstumk mūsų. Pamatysi, gyvenimas taps daug
lengvesnis.
Paglostė mano galvą, lyg būčiau koks naminis gyvūnėlis... po
velnių, kaip man tai patinka. Dar giliau įsikniaubiau jai į plaukus.
- Tai nelengva.
Skaudėjo gerklę. Atrodė, kad vienintelis kvapas, kurį už­
uodžiu, - jos kvapas. Stelbiamas lengvos dūmų ir ugnies smarvės,
kurios pridusinau mašiną, bet vis tiek raminantis.

59
 - Žinau.
Ji vis glostė man plaukus, o aš labai norėjau ja tikėti. Kodėl ji
visada tokia supratinga, kai nesu to vertas?
Pypsėjimas grąžino mane j tikrovę ir priminė, kad esam de­
galinėje. Regis, už mūsų sustojusio sunkvežimio vairuotojas ne­
panoro luktelėt nė sekundės. Tesą nusliuogė man nuo kelių ir pri­
sisegė diržą.
Norėjau pabūt šiknium ir užlaikyt mašiną, bet išgirdęs gur­
giantį Tesos pilvą apsigalvojau. Kada paskutinį kartą ji valgė? Ka­
dangi neprisimenu, tikriausiai labai seniai. Išvažiavau iš degalinės
ir sustojau šalikelėje kitapus gatvės, kur naktį miegojom.
- Suvalgyk ką nors.
Įgrūdau jai į rankas pusryčių krepšelį. Tada pavažiavau šiek
tiek atgal prie kelių medžių parkelio ir įjungiau šildymą. Jau pava­
saris, bet rytais oras vis dar žvarbus ir Tesą dreba. Apkabinau ją ir
mostelėjau kita ranka lyg dovanodamas visą pasaulį.
- Galim nuvažiuot į Havortą pažiūrėti Brontės gimtinės. Noriu
parodyti tau viržius.
Nustebau, kad Tesą susijuokė.
- Kas? - kilstelėjau antakį ir atsikandau bandelės su bananais.
- Po toookios, - žagtelėjo, - nakties pasakoji man apie
viržius? - Papurtė galvą ir pasiėmė garuojančios kavos puodelį.
- Nežinau... - atsakiau gūžtelėjęs pečiais ir mąsliai kramty­
damas.
- Ar toli važiuoti? - paklausė, ne taip entuziastingai, kaip ti­
kėjausi. Ko gero, jeigu savaitgalis nebūtų pasibaigęs taip šūdinai,
ji būtų buvusi labiau sužavėta. Žadėjau nuvežti ją ir į Čotoną\ bet
šiandienos mano nuotaikai artimesni viržiai.
- Apie keturias valandas ar panašiai Havorto link.
- Toli, - susimąsčiusi atsakė ir siurbtelėjo kavos.
- Maniau, kad norėsi nuvažiuot, - šiurkščiai ištariau.
- Norėčiau...*

*Chawton - kaimas Rytų Hampšire, kuriame yra Džeinės Ostin namas-muziejus.

60
 Buvo aišku, kad mano pasiūlymas kažkodėl ją sujaudino. Po
velnių, kada aš nekelsiu rūpesčių šitoms pilkoms akims?
- Tai kas tada nepatinka? - Sumaumojau bandelę ir atsiplėšiau
antrą.
Tesą atrodė šiek tiek suirzusi, bet kalbėjo švelniai užkimusiu
balsu:
- Tik galvoju, kodėl taip nori nusivežti mane j Havortą pa­
žiūrėti viržių. - Užsikišo garbaną už ausies ir giliai įkvėpė. - Har-
dinai, aš pernelyg gerai tave pažįstu ir jaučiu, kada abejoji ar bėgi
nuo manęs. - Tada atsisegė diržą ir visa atsisuko į mane. - Nori nu­
sivežti mane prie viržių, kurie susiję su Vėtrų kalnu labiau nei kas
kita iš Ostin romanų, ir tai dar labiau atvėrė man akis.
Ji permato mane kiaurai. Kaip jai pavyksta?
- Ne, - pamelavau. - Paprasčiausiai pagalvojau, kad norėtum
pamatyt viržius ir Brontės gimtinę. Patikėk.
Užverčiau akis, kad nereikėtų žiūrėti į ją ir pripažinti, jog yra
teisi. Tesą vartė rankose pusryčių pakuotę.
- Tiesą sakant, nelabai ten noriu. Noriu namo.
Giliai atsidusau ir paėmęs iš jos praplėšiau dėžutę.
- Turi ką nors suvalgyt. Atrodai lyg tuoj pat apalptum.
- Taip ir jaučiuosi, - tyliai atsakė, regis, labiau sau nei man.
Susirūpinęs kyštelėjau jai į burną sumautą bandelę, bet atsi­
kando tik kąsnelį.
- Vadinasi, nori namo? - galiausiai paklausiau. Nenorėjau
tikslintis, apie kuriuos namus kalba. Ji šyptelėjo.
- Taip, tavo tėvas buvo teisus. Londonas visai ne toks, kaip įsi­
vaizdavau.
- Todėl, kad aš viską sugadinau.
Tesą nepaneigė, bet ir nepatvirtino. Jos tylėjimas ir abejingas
žvilgsnis į medžius paskatino pasakyti tai, ką turėjau pasakyti.
Dabar arba niekada.
- Manau, liksiu čia kuriam laikui... - ištariau tuštumai tarp
mudviejų.
Tesą liovėsi kramtyti, atsisuko ir prisimerkusi pažiūrėjo į mane.
61
 - Kodėl?
- Nėra prasmės man ten grįžti.
- Ne, nėra prasmės tau čia likti. Kodėl apskritai apie tai
galvoji?
Ji įskaudinta - žinojau, kad taip bus.,, bet ar turiu iš ko rinktis?
- Todėl, kad mano tėvas nėra tikras mano tėvas, o mama -
melagė... - nutilau, kad neišvadinčiau jos dar gražiau, kaip no­
rėjau. - Todėl, kad mano biologinis tėvas sėda į kalėjimą, nes aš
sudeginau jos namus. Labai juokingas serialas. - Norėdamas pa­
matyt jos reakciją ironiškai dar pridūriau: - Mums tereikia surengt
merginų atranką - pernelyg daug makiažo, pernelyg mažai dra­
bužių - ir turėsim hitą.
Liūdnomis akimis Tesą žiūrėjo į mane.
- Aš vis tiek nesuprantu, kodėl nori likti. Čia, toli nuo manęs...
ar kaip tik šito nori? Nori skirtis? - Paskutiniai žodžiai nuskambėjo
taip, lyg garsiai ištarti taptų tikresni.
- Ne visai taip... - pradėjau, bet susipainiojau. Nemoku teisingai
išreikšti minčių žodžiais ir visada nuo to labiausiai kentėjau. - Tik
pamaniau, kad jei kurį laiką pabūsim atskirai, suprasi, kas tau esu.
Suprasi save. - Ji krūptelėjo, bet prisiverčiau kalbėti toliau: - Tau
tenka išgyventi tokių dalykų, kokių niekad nebūtum patyrusi,
jeigu ne aš.
- Neaiškink, kad taip darai dėl manęs, gerai? - atkirto šaltu
kaip ledas balsu. - Tu pats save žudai visais įmanomais būdais, ir
tai yra vienintelė priežastis.
Taip. Žinau, kad taip. Aš taip ir darau: skaudinu kitus, paskui
skaudinu save, kol dar niekas nespėjo įskaudint manęs. Aš pra­
keiktas. Tiesiog taip yra.
- Žinai ką? - pasakė Tesą ilgai laukusi, kol prašneksiu. - Gerai.
Kankink mus abu dėl savanoriškos savoU.
Suėmiau ją už šlaunų ir užsitraukiau ant savęs, kol nebaigė
kalbėti. Tesą norėjo nulipt nuo manęs, draskė man rankas, bet ne­
leidau jai nė pajudėt.

62
 - Jeigu nenori būti su manim, tai pasitrauk, - putojo ji. Ne­
verkė, tik pyko. Pyktį galiu išgyvent. Mane žudo jos ašaros. Pyktis
jas išblaškė.
- Nespurdėk.
Viena ranka suėmiau jos rankas už nugaros. Ji grėsmingai
žiūrėjo į mane.
- Nedaryk to kas kartą, kai pasijauti blogai. Nespręsk už mane,
kad aš tau per gera! - šaukė man į akis.
Nekreipdamas dėmesio priglaudžiau lūpas prie kaklo linkio. Ji
vėl sudrebėjo, tik šį kartą iš malonumo, ne iš pykčio.
- Baik... - pasakė visiškai neįtikinamai. Bandė atstumti mane
manydama, kad taip reikia, bet juk abu žinom, kad mums to reikia.
Mums reikia fizinio ryšio, suteikiančio tokį emocinį pasiten­
kinimą, kokio nė vienas negalim nei paaiškinti, nei paneigti.
- Myliu tave, žinai, kad myliu, - įsisiurbiau į švelnią kaklo odą,
mėgaudamasis tuo, kad nuo lūpų prisilietimo ji paraudo. Čiulpiau
ir kandžiojau, kad liktų žymės, tik ne per ilgai, kelioms sekundėms.
- Bet elgiesi visai priešingai.
Tesą kalbėjo dusliai, akimis sekdama mano ranką, slystančią
jos kojomis. Iki juosmens užsikėsojusi suknelė neapsakomai varė
iš proto.
- Viską darau tik dėl to, kad myliu tave. Net ir didžiausias
kvailystes. - Suradęs kelnaičių nėrinius vienu pirštu perbraukiau
drėgmę, susikaupusią jai tarp kojų. Tesą aiktelėjo. - Ir visada lauki
manęs, net dabar.
Nusmaukiau kelnaites ir kyštelėjau du pirštus į drėgmę. Ji su­
inkštė ir išrietė nugarą ant vairo. Jaučiau, kad atsipalaidavo. Stum­
telėjau sėdynę atgal, ir mažoje mašinoje atsirado daugiau vietos.
- Neblaškyk manęs savo...
Ištraukiau pirštus ir vėl kyštelėjau atgal, kad nespėtų nieko iš­
tarti.
- Blaškysiu, mažute. - Lūpomis paliečiau jos ausį. - Ar nesi­
priešinsi, jeigu paleisiu tavo rankas?

63
 Linktelėjo. Ir tą pačią akimirką paniro į mano plaukus. Jos
pirštai taršė tankią mano ševeliūrą, o aš viena ranka truktelėjau
žemyn suknelės iškirptę.
• Balta nėriniuota liemenėlė buvo nuodėminga, nors ir ne­
kaltos spalvos. Šviesūs Tesos plaukai ir balti apdarai švytėjo ant
mano tamsių plaukų ir juodų drabužių. Šis skirtumas toks labai
erotiškas: tatuiruota mano ranka, vėl pranykusi joje, švari ir lygi
jos oda, pasigirstančios dejonės ir aimanos, mano akys, begėdiškai
slenkančios nuo standaus jos pilvo prie krūtinės.
Atplėšiau akis nuo tobulų krūtų ir nužvelgiau stovėjimo
aikštelę. Langai buvo aprasoję, bet norėjau įsitikinti, kad tikrai
esam vieni toje gatvės pusėje. Viena ranka atsegiau liemenėlę,
kitos judesius sulėtinau. Tesą protestuodama suvaitojo, o aš nė ne­
sistengiau nuslėpti šypsenos.
- Prašau, - maldavo tęsti.
- Ko prašai? Pasakyk, ko nori, - įkalbinėjau, kaip darydavau
visą laiką. Visada atrodydavo, kad jai neištarus garsiai, žodžiai
nevirs tiesa. Kad gal ji nenori manęs taip, kaip jos noriu aš.
Tesą pasilenkė ir vėl prispaudė mano ranką sau tarp kojų.
- Liesk mane.
Ji pritvinkusi ir laukia, ji velniškai drėgna, nori manęs, jai
riekia manęs ir aš velniškai ją myliu, labiau nei ji pajėgia suvokti.
Man to reikia, man reikia, kad ji atsiplėštų nuo manęs, padėtų man
išsikapstyt iš to liūno, nors trumpam.
Padariau, ko prašė, o ji patenkinta išdejavo mano vardą ir pri­
kando lūpą. Ranka sugniaužė mane per džinsus. Aš irgi pritvinkęs,
net skauda, o iš Tesos lytėjimo ir spusčiojimo mažai naudos.
- Noriu tave išdulkint. Tuojau. Turiu tai padaryt.
Lyžtelėjau vieną krūtį. Tesą linktelėjo ir užvertė akis, o aš ėmiau
čiulpti jautrų spenelį, kitą maigydamas laisvąja ranka.
- Nardinai.,. - suvaitojo ji nekantraudama numauti mano
džinsus ir trumpikes. Kilstelėjau užpakalį, kad būtų lengviau
nusmaukti kelnes žemyn. Pirštus vis dar laikiau joje ir švelniai
judinau, kad eitų iš proto, ir ištraukęs paliečiau paburkusias jos
64
 lūpas. Ji pradėjo laižyti, čiulpti mano pirštus, o aš suriaumojęs
staigiai vėl juos sukišau, kad nebaigčiau vienas. Pakėliau ją suėmęs
už šlaunų ir nuleidau ant savęs. Kartu palaimingai sudejavom, be­
protiškai trokšdami vienas kito.
- Mes negalim skirtis, - pasakė prisitraukusi mane už plaukų,
kad mūsų lūpos suartėtų. Ar pajus bailų atsisveikinimo atodūsį?
- Mes turim skirtis, - pasakiau tolstant jos lūpoms. Po velnių.
Tesą lėtai pakilo.
- Neversiu norėti manęs. Viskas.
Supanikavau. Bet mintys pakriko, kai ji lėtai nusileido ant
manęs, paskui pakilo ir vėl pakartojo kankinančius judesius.
Paskui prisiglaudė ir liežuviu valdingai suėmė maniškį.
- Noriu tavęs, - įkvėpiau jai į burną. - Aš visada tavęs noriu,
juk žinai.
Jai pagreitinus judesius, išgirdau švelnų garsą. Dieve šventas,
ji mane pribaigs.
- Tu palieki mane. - Lyžtelėjo apatinę mano lūpą. Paliečiau
vietą, kur susijungė mūsų kūnai ir suėmiau jos išbrinkusią vietelę.
- Myliu tave, - pasakiau nerasdamas kitų žodžių. Kankinau
jautrųjį Tesos nervų kamuoliuką, o ji nutilo iš malonumo.
- O Dieve. - Galva nulinko man ant peties, rankos apsivijo
mano kaklą. - Myliu tave, - beveik suvaitojo pasiekusi dangų ir su­
spaudusi mane savyje.
Padariau tą patį - atidaviau jai viską, ką turėjau, tiesiogine ir
perkeltine prasmėmis.
Minutę tylėjom. Sėdėjau užsimerkęs ir ją apkabinęs. Abu išpilti
prakaito. Kondicionierius pūtė šilumą, bet aš jokiu būdu nenorėjau
jos paleisti, kad išjungčiau.
- Apie ką galvoji? - pagaliau paklausiau.
Tesą ilsėjosi priglaudusi galvą prie mano krūtinės, alsavo lėtai
ir ramiai. Atsakydama nė neatsimerkė:
- Kad noriu, jog liktum su manim amžinai.
Amžinai. Argi aš kada nors norėjau mažiau už ją?
<55
 - Aš irgi, - atsakiau. Labai norėčiau pažadėti jai tokią ateitį,
kokios ji verta.
Dar po kelių minučių ant grindų suburzgė Tesos telefonas. Ins­
tinktyviai ištiesiau ranką ir paėmiau jį. Abu sujudėjom.
- Kimberlė, - pasakiau duodamas Tesai telefoną.
Po dviejų valandų pasibeldėm į Kimberlės viešbučio kam­
bario duris. Buvau beveik įsitikinęs, kad supainiojom duris, bet
galiausiai ji pasirodė. Užtinusiomis akimis, be kruopelės makiažo.
Šitokia ji man labiau patiko, tik kad atrodė visai sutrikusi, lyg būtų
išverkusi visas savo ir dar kieno nors ašaras.
- Užeikit. Koks ilgas rytas, - pasakė. Kur dingo įžūlumas?
Tesą tuojau ją apkabino, apglėbė draugę per juosmenį, o Kim­
berlė ėmė kūkčioti. Stovėdamas tarpdury jaučiausi neapsakomai
nejaukiai: supratau, kad erzinu Kimberlę ir kad ji ne iš tų, kurie
įsižeidę nori kalbėtis. Palikau jas erdvių apartamentų svetainėje ir
nuėjau į virtuvę. Įsipyliau puodelį kavos ir spoksojau į sieną, kol
šniurkščiojimai kambaryje virto prislopintais balsais. Nuo šiol lai­
kysiuosi atokiai.
- Ar tėtis sugrįš? - iš kažkur paklausė švelnus balsiukas. Krūp­
telėjau iš netikėtumo.
Pažvelgęs žemyn pamačiau žaliaakį Smitą, atsisėdusį šalimais
ant plastikinės kėdės. Nė neišgirdau, kada prisiartino. Gūžtelėjau
ir prisėdau šalia, įdėmiai žiūrėdamas į sieną.
- Taip. Ko gero, taip.
Turėčiau pasakyt, kad tas sumautai šaunus vyras, jo tėvas... iš
tikrųjų yra mūsų tėvas...
Dieve šventas.
Šitas mažas keistuolis yra mano brolis. Mano protas nepajėgus
to suprasti. Pažvelgiau į Smitą, o jis tai suprato kaip užuominą
toliau klausinėt.
- Kimberlė sako, kad jam nutiko nelaimė, bet jis gali išsipirkti.
Ką tai reiškia?
Negaliu liautis stebėtis įkyriu jo įpročiu slapta klausytis ir nuo­
dugniai išsiklausinėti.
66
 - Manau, tai toks pasakymas, - sumurmėjau. - Tikriausiai ji
turėjo galvoje, kad netrukus viskas susitvarkys. Gal eik pasėdėt su
Kimberle ir Tesą.
Ištaręs šį vardą pajutau krūtinėje karštį. Smitas pažvelgė į balsų
pusę ir išmintingai mane įvertino.
- Jos pyksta ant tavęs. Ypač Kimberle. Bet dar labiau ji pyksta
ant tėčio. Todėl tau niekas negresia.
- Žinok, moterys visada ant ko nors pyksta.
Smitas linktelėjo.
- Nebent numiršta. Kaip mama.
Išsižiojau ir pažiūrėjau jam į akis.
- Nekalbėk tokių nesąmonių. Žmonėms gali pasirodyti...
keista.
Vaikas gūžtelėjo pečiais lyg norėdamas pasakyti, kad žmonės
jau dabar laiko jį keistuoliu. Beje, tikrai pritarčiau, kad tai - tiesa.
- Tėtis šaunus. Ir visai nėra blogas.
- Žinoma.
Spoksojau į stalą, kad nereikėtų žiūrėt į tas žalias akis.
- Jis vežasi mane į daug vietų ir kalba daug gražių dalykų. -
Smitas padėjo ant stalo žaislinio traukinio detalę. Kodėl tas vaikas
taip mėgsta traukinius?
- Ir... - pradėjau, bet nurijau jausmus kartu su žodžiais. Kodėl
jis dabar apie tai pliurpia?
- Jis ir tave nusives ir pasakys daug gerų dalykų.
Vėl pažiūrėjau į Smitą.
- Kodėl turėčiau to norėti? - paklausiau, bet žalios akys atsakė
žinančios gerokai daugiau, negu manau.
Smitas pakreipė galvą ir žiūrėdamas į mane nutylėjo. Gy­
venime nesu matęs tokio moksliškai savarankiško ir labiausiai pa­
žeidžiamo keistuolio.
- Tu nenori, kad būčiau tavo brolis, ką?
Prakeikimas. Beviltiškai dairiausi Tesos tikėdamasis, kad ji
ateis manęs išgelbėti. Ji tiksliai žinotų, ką pasakyt. Žiūrėjau į Smitą
bandydamas atrodyt ramus, bet jaučiau, kad nesiseka.
67
 - Niekada to nesakiau.
- Tau nepatinka mano tėtis.
^ Kaip tik tada įėjusios Tesą su Kimberle išgelbėjo mane nuo at­
sakymo. Ačiū Dievui.
- Kaip sekasi, mielasis? - paklausė Kimberlė švelniai pataršiusi
jam plaukus.
Smitas neatsakė. Vos vos linktelėjo taisydamasis plaukus ir pa­
siėmęs traukinuką nuėjo į kitą kambarį.

68
 Devintas skyrius
TESĄ

- Tik nusimaudyk čia po dušu... mieloji, atrodai kaip šmėkla, -

švelniai pasiūlė Kimberlė, nors žodžiai ir nebuvo tokie švelnūs.
Hardinas tebesėdėjo prie stalo, didelėse rankose laiky­
damas kavos puodelį. Nuo tada, kai įėjusi į virtuvę radau jį
besišnekučiuojantį su Smitu, jis vos kartą žvilgtelėjo į mane.
Mintis, kad jiedu bendravo kaip broliai, sušildė man širdį.
- Visi mano drabužiai liko mašinoje prie to baro, - atsakiau.
Labiau už viską pasaulyje norėjau palįsti po dušu, bet neturėjau
švarių drabužių.
- Gali apsirengti ką nors mano, - pasiūlė Kim, nors abi puikiai
žinom, kad niekaip neprisitaikysiu jos drabužių. - Arba Kristiano.
Manau, kai kurie šortai ir marškiniai tau...
- Ne, po perkūnais, ne, - įsiterpė Hardinas ir stodamasis grės­
mingai dėbtelėjo į Kimberlę. - Einu atnešiu tavo drabužius. Tu ne­
vilkėsi jo skudurų.
Kimberlė išsižiojo pasirengusi ginčytis, bet užsičiaupė neiš­
tarusi nė žodžio. Su dėkingumu pažvelgiau į ją laiminga, kad vieš­
bučio apartamentų virtuvėje neprasidės karas.
- Ar toli nuo čia iki Gabrieliaus? - paklausiau tikėdamasi, kad
nors vienas iš jų žinos atsakymą.
- Dešimt minučių. - Hardinas ištiesė ranką laukdamas ma­
šinos raktelių.
- Ar galėsi vairuoti?

69
 Nuo Olhelouzo parvažiavau aš, nes jis vis dar dvokė alkoholiu.
Akys ir dabar stiklinės,
- Taip, - trumpai atšovė.
Nuostabu. Kimberlės pasiūlymas pasiskolinti Kristiano dra­
bužių akimirksniu niūrų Hardiną pavertė pikčiurna.
- Ar nori, kad važiuočiau kartu? Galėčiau parvairuoti iš­
nuomotų mašiną, nes tu važiuosi Kristiano automobiliu... - pra­
dėjau, bet tuoj pat buvau nutildyta.
- Ne. Viskas bus gerai.
Man nepatiko nekantrus jo balsas, bet iš tikrųjų prikandau
liežuvį, kad ko nors neleptelėčiau. Nežinau, kas man nutiko pas­
taruoju metu, bet jaučiu, kad kaskart vis sunkiau nutylėti. Tai gali
būti gerai tik man - gal ne Hardinui, bet tikrai man.
Hardinas išėjo netaręs nė žodžio, nė nežvilgtelėjęs į mane. Ty­
lėdama ir aš ilgai spoksojau į sieną, kol Kimberlės balsas grąžino
į tikrovę.
- Kaip sekasi jam susitaikyti? - nusivedė mane prie stalo.
- Nekaip. - Susėdom.
- Ir matyti. Ko gero, sudeginti namus nėra pati normaliausia
reakcija parodyti pyktį, - pasakė Kimberlė nė trupučio neteisdama.
Žiūrėjau į tamsų medinį stalą nenorėdama sutikti draugės akių.
- Bijau ne jo pykčio. Jaučiu, kad su kiekvienu atodūsiu jis
slopsta. Suprantu, kad iš mano pusės labai vaikiška ir savanaudiška
tau pasakoti, nes ir tau tenka išgyventi visa tai, ir Kristianui tiek
bėdų...
Turbūt geriausia būtų, jeigu savo savanaudiškas mintis pasilai­
kyčiau sau. Kimberlė uždėjo ranką ant manosios.
- Tesą. Nėra taisyklės, kad vienu metu tik vienas žmogus gali
kankintis. Tu išgyveni tą patį kaip ir aš. ^
- Žinau, bet nenoriu apkrauti tavęs savo rū...
- Tu niekuo manęs neapkrauni. Kalbėk.
Pakėliau akis nusiteikusi nekalbėti, nutylėti savo skundus, bet
ji papurtė galvą lyg atspėjusi mano mintis.
70
 - Jis nori likti čia, Londone, Jeigu taip nutiks, viskas bus baigta.
- Manyčiau, žodį „baigta4judu suprantat visai kitaip negu mes
visi, - nusišypsojo Kimberlė. Norėjau pulti jai ant kaklo, kad šiame
pragare taip jaukiai man nusišypsojo.
- Suprantu, kad sunku patikėti, kai sakau tai, atsižvelgiant į
mūsų... istoriją, bet šitas Kristiano ir Trišos reikalas bus arba pas­
kutinė vinis į mūsų karstą, arba mūsų išsigelbėjimas. Kitos gali­
mybės nematau, o dabar, regis, bijau bet kurios.
- Tesą, tave prislėgė per daug rūpesčių. Išsipasakok. Išsipa­
sakok, ir tau palengvės. Kad ir ką pasakytum, vis tiek nepakeisiu
nuomonės apie tave. Kaip savanaudei kalei man reikia svetimų rū­
pesčių, kad atsijungčiau nuo saviškių.
Nelaukiau, kol Kimberlė apsigalvos. Daviau sau laisvę ir žo­
džiai pasipylė kaip krioklys po liūties:
- Hardinas nori likti Londone. Nori pasilikti čia ir išsiųsti
mane į Sietlą kaip lagaminą, kad nereikėtų tampytis. Jis užsidarė
nuo manęs kaip visada, kai jaučiasi įskaudintas, ir sąžinė visai jo
negraužia. Suprantu, kad jis pyksta, ir niekada jam to nepasakysiu,
tačiau jis viską apsisunkina. Jeigu tik sutramdytų pyktį ir pripa­
žintų, kad ir jis gali kentėti... Pripažintų, kad ne tik jis ir aš esame
svarbūs šiame pasaulyje... Tada galėtų su viskuo susitaikyti. Jis
mane siutina sakydamas negalintis be manęs gyventi ir geriau mir­
siantis nei manęs neteksiantis, bet apsisukęs kaip tik taip elgiasi.
Jis mane atstumia. Bet aš nepasiduosiu... Per toli nuėjau. Kartais
jaučiuosi baisiai pavargusi kovoti ir imu galvoti, koks mano gyve­
nimas būtų be jo. - Pakėliau akis į Kimberlę. - Bet kai pradedu tai
įsivaizduoti, mirštu iš skausmo.
Čiupau nuo stalo pustuštį puodelį kavos ir išgėriau vienu
mauku. Balsas beveik toks pat, koks buvo prieš kelias valandas, bet
tirada padarė savo - vėl įskaudo gerklę.
- Man vis tiek nesuvokiama, kad po šitiek laiko, po šitos su­
maišties, verčiau vėl viską išgyvenčiau, - įsijautusi mosavau ran­
komis, - negu išsiskirčiau su juo. Blogiausias laikas su juo yra
71
 niekas, palyginti su geriausiu. Nežinau, gal apgaudinėju save arba
esu nesveika. Gal ir tai, ir tai. Bet myliu jį labiau nei save, labiau, nei
maniau esant įmanoma, ir tenoriu, kad jis būtų laimingas. Ne dėl
savęs, o dėl jo paties. Noriu, kad pažiūrėjęs į veidrodį nusišypsotų,
o ne susirauktų. Noriu, kad nelaikytų savęs siaubūnu. Noriu, kad
matytų save tokį, koks yra. Nes jeigu ir toliau manys esąs niekšas,
jis tiesiog sužlugs, ir man nieko neliks. Tik būk gera, nieko jam ne­
sakyk, ir Kristianui nieko neminėk. Man tik reikėjo išsikalbėti, nes
pasijutau skęstanti ir neturinti jėgų išsikapstyti, ypač gelbėdama jį,
o ne save.
Su šiais žodžiais nutilau ir siaubingai užsikosėjau. Šypsodamasi
Kimberlė norėjo kažką pasakyti, bet iškėlusi pirštą ją nutildžiau.
Atsikrenkščiau.
- Dar ne yiskas. Svarbiausia - buvau pas gydytoją... kontra­
ceptikų, - pasakiau, beveik sukuždėjau paskutinius žodžius.
- Nešnibždėk - drąsiau, mergaite! - Kimberlė iš visų jėgų
stengėsi nesusijuokti, bet neišlaikė.
- Gerai, - iškaitau. - Nuėjau kontraceptikų ir gydytojas grei­
tuoju būdu mane apžiūrėjo. Pasakė, kad gimdos kaklelis per
trumpas, trumpesnis už vidutinį ir kad reikia daugiau tyrimų. Ir
paminėjo nevaisingumą. - Pakėliau galvą ieškodama užuojautos
mėlynose draugės akyse.
- Mano sesei taip buvo. Man rodos, tai vadinama gimdos kak­
lelio nepakankamumu. Koks baisus žodis - nepakankamumas; lyg
jos vagina būtų gavusi kuolą iš matematikos, būtų visiška nemokša
ar panašiai.
Kimberlės pastangos nuleisti juokais, ką žinanti apie tikėtiną
mano ligą, šiek tiek nuramino.
- Ar ji turi vaikų? - paklausiau, bet tuoj pat pasigailėjau, nes
jos veidas apniuko.
- Nemanau, kad dabar norėtum tai išgirsti. Papasakosiu kitą
kartą.
- Pasakyk. - Nenorėjau žinoti, bet negalėjau susilaikyti. - Būk
gera, - maldavau. Kimberlė giliai atsiduso.
72
 - Metų metus ji bandė pastoti. Labai sunkiai tai išgyveno.
Bandė dirbtinį apvaisinimų. Su vyru išbandė viską, ką galima rasti
internete.
- Ir? - spaudžiau. Nemandagiai pertraukiau, bet priminiau
sau, kad netrukus sugrįš Hardinas. Tikiuosi, jis jau pakeliui. Tokios
būklės Hardino negalima palikti be priežiūros.
- Na, galiausiai ji pastojo ir tai buvo laimingiausia jos gy­
venimo diena.
Kimberlė nusisuko. Supratau, kadji meluoja arba kažko nesako.
- Kas nutiko? Kiek metų jos vaikučiui?
Kimberlė suspaudė kumščius ir pažvelgė man tiesiai į akis.
- Ketvirtą mėnesį persileido. Bet tai tikros istorija - nepamesk
galvos. Tau gali būti visai kas kita. Net jei ir tas pat - tavo istorija
gali būti visai kitokia.
- Man toks jausmas, instinktyviai jaučiu, kad negalėsiu pastoti.
Kai tik gydytojas paminėjo nevaisingumą, tartum viskas pasidarė
aišku.
Kimberlė čiupo mano ranką, gulinčią ant stalo.
- Tu nieko tikro nežinai. Ir nenusimink, juk Hardinas vis vien
nenori vaikų, ar ne?
Nors jos žodžiai kaip mažas peiliukas badė mano širdį, bet pa­
sijutau geriau išpasakojusi savo rūpesčius.
- Taip. Nenori. Jis nenori nei vaikų, nei manęs vesti.
- Tikėjaisi, kad persigalvos? - spustelėjo man ranką.
- Taip, deja, tikėjausi. Buvau beveik įsitikinusi, kad persi­
galvos. Žinoma, ne iš karto, bet pamažu. Maniau, kai būsim vy­
resni, baigsim universitetą, gal persigalvos. Bet dabar tai atrodo
dar didesnė iliuzija negu tada. - Jaučiau, kad iš drovumo visa nu-
raudau. Negaliu patikėti, kad garsiai kalbu tokius dalykus. - Žinau,
jog mano metų juokinga nerimauti dėl vaikų, bet kiek save pri­
simenu, visada jų norėjau. Nežinau, gal dėl to, kad mama ir tėtis
nebuvo geriausi tėvai, bet visada jaučiau potraukį ir poreikį būti
motina. Ne šiaip motina, o gera motina... Tokia motina, kuri besą­
lygiškai myli savo vaikus. Niekada jų neteisčiau ir nenuvertinčiau.
73
Niekada nespausčiau ir nežeminčiau. Niekada nebandyčiau iš jų
padaryti geresnės savęs versijos.
Iš pradžių kalbėdama apie tai jaučiausi nejaukiai. Tačiau Kini'
beirlė linkčiojo po kiekvieno sakinio, tad nutariau, jog greičiausiai
aš ne vienintelė taip jaučiuosi.
- Manau, būčiau gera motina, jei tik turėčiau galimybę. O
nuo minties, kaip mažulytė rudaplaukė pilkaakė mergytė puola
Hardinui į glėbį, širdis šoka lauk. Kartais tai įsivaizduoju. Žinau,
kvaila, bet kartais įsivaizduoju juos sėdinčius, abu beviltiškus gar­
banius. - Nusijuokiau iš absurdiško vaizdo. Tiek kartų įsivaiz­
davau, kad tai jau nėra normalu. - Jis skaitytų jai knygas ir nešiotų
užsisodinęs ant pečių, o ji lengvai vyniotų jį aplink savo pirštuką. -
Prisiverčiau nusišypsoti, kad ištrinčiau iš galvos mielą vaizdą, -
Bet jis to nenori. O dabar, sužinojęs, kad Kristianas yra jo tėvas,
nieku gyvu to nenorės.
Kišdama plaukus už ausų nustebau ir dar labiau pasididžiavau,
kad viską išsakiau neišliejusi nė mažiausios ašarėlės.

74
 Dešimtas skyriu s
HARDINAS

„Norėčiau, kad liktum su manim amžinai/ 4

Tesą tai pasakė prigludusi man prie krūtinės. Šitai norėjau iš­
girst. Šitai noriu girdėt. Amžinai.
Bet kodėl ji turėtų norėti amžinai būti su manim?Kaip tai aps­
kritai atrodytų? Mudu su Tesą keturiasdešimtmečiai, be vaikų, ne­
susituokę - tik mudu du?
Man tai būtų idealu. Tokia būtų mano tobula ateitis, bet žinau,
kad jai to niekada nebus gana. Mes daug kartų kalbėjom apie tą
patį ir žinau, kad ji pirmoji pasiduotų, nes aš to niekada nepa­
daryčiau. Jeigu esi išgama, tai esi baisiausiai užsispyręs. O ji dėl
manęs atsisakytų ir vaikų, ir santuokos.
Beje, kažin koks tėvas būčiau? Garantuotai visiškai sušiktas.
Negaliu galvot apie tai nesijuokdamas - juokinga net mąstyt apie
tai. Kad ir kokia sumauta šita kelionė, bet ji pranašiška mano san­
tykiams su Tesą. Jeigu nuoširdžiai, žinau, kad galėčiau šiurkščiau
atstumti ją nuo savęs, bet negaliu, nes esu didelis savanaudis. O
dabar, suprasdamas, koks jos gyvenimas būtų su manim, neturiu
pasirinkimo. Ši kelionė išvaikė romantiką iš mano galvos ir stebuk­
lingai suteikė galimybę tai padaryt labai lengvai. Galiu išsiųst ją į
Ameriką ir ji gali gyventi ten savo gyvenimą.
Ateitis su manim Tesai tebus vienatvė, juodoji skylė. Aš gausiu
viską, ko norėjęs iš jos - nuolatinę meilę ir prieraišumą metai iš
metų, - oji liktų nepatenkinta ir kasmet vis labiau pyktų ant manęs

75
už tai, kad atėmiau iš jos viską, ko iš tikrųjų norėjo. Galėčiau iš­
vengt apsimetinėjimo ir sutaupyt jos laiko.
Atvažiavęs iki Gabrieliaus, skubiai numečiau Tesos lagaminą
ant užpakalinės sėdynės ir pasukau atgal į viešbutį pas Kimberlę.
Reikėjo plano, rimto sumauto plano, kuris tikrai suveiktų. Ji per­
nelyg užsispyrusi ir per stipriai mane myli, kad taip paprastai pa­
siduotų.
Jos nelaimė, kad yra iš tų žmonių, kurie visada duoda nieko
neimdami, ir prakeikta tiesa, kad tokius žmones lengviausia
kankinti tokiems kaip aš, kurie viską tik ima tol, kol nieko nelieka.
Taip elgiausi nuo pat pradžių ir taip elgsiuosi visada.
Ji bandys mane įtikinti, kad yra ne taip. Žinau, kad bandys.
Sakys, kad santuoka jai nebesvarbu; bet vis tiek meluos sau, kad tik
išlaikytų mane. Tai daug ką sako apie mane - suviliojau ją, kad be­
sąlygiškai mane mylėtų. Pakeliui manyje prabudęs mazochistas net
ėmė abejoti jos meile.
Ar ji myli mane taip, kaip sako, ar tik priprato prie manęs? Tai
didelis skirtumas, ir juo ilgiau ji taikstysis su manim, tuo labiau
tai bus panašu į pripratimą, į baimę laukti, kol vėl susimausiu, kad
būdama šalia išsrėbtų mano privirtą košę.
Taigi taip ir yra: aš jai kaip projektas, tai, ką galima pataisyti.
Jau ne kartą kalbėjomės, tik ji atsisako tai pripažinti.
Pasirausiau mintyse kokio nors netikėtumo ir pagaliau radau
vieną plūduriuojantį sujauktose, pagiringose smegenyse.
Tai nutiko kaip tik tada, kai mama po Kalėdų grįžo į Londoną. Tesą
susirūpinusi pažvelgė į mane.
- Hardinai?
- Ką? - paklausiau, laikydamas dantyse pieštuką.
- Ar baigęs darbą padėsi man nupuošti eglutę?
Tiesą sakant, aš visai nedirbau. Rašiau, tik ji nežino, ką. Diena
buvo ilga ir įdomi. Pagavau ją grįžtančią po pietų su tuo suskiu
Trevoru, paskui užlenkiau ant stalo ir paprasčiausiai išdulkinau.
- Taip, po minutės.
76
 Užkišau lapus bijodamas, kad nerastų tvarkydamasi, ir atsi­
stojau padėt sutvarkyti eglutę, kurią papuošė su mano mama.
- Beje, ką dabar dirbi? Kas nors įdomaus?
Tesą palietė apdriskusį segtuvą, kurį, jos žodžiais, visada
numetu bet kur. Ją tiesiog varė iš proto nutrinti odiniai viršeliai,
ant kurių puikavosi kavos puodelių žymės ir rašiklio dėmės.
- Nieko. - Skubiai atitraukiau aplanką, kad nepasiektų ir neat­
verstų. Tesą atšlijo aiškiai nustebusi ir truputį įsižeidusi.
- Atsiprašau, - tyliai ištarė. Gražus veidas apsiniaukė, tad
numečiau aplanką ant sofos ir paėmiau jos rankas. - Aš tik pa­
klausiau. Nenorėjau smalsauti ar tavęs liūdinti.
Velnias, aš tikras gyvulys. Vis dar esu.
- Viskas gerai, tik nekišk nagų prie mano darbo. Ne...
Negalėjau sugalvot pasiteisinimo - kodėl, nes anksčiau taip ne­
darydavau. Vos užtikęs ką nors įdomaus, kas jai būtų galėję patikt,
visada parodydavau. Jai patikdavo, kai taip darydavau, ir štai dabar
beveik išbariau ją už tai.
- Gerai.
Tesą nusisuko ir pradėjo nuiminėt žaisliukus nuo baisiosios
eglutės. Kelias minutes vėpsojau jai į nugarą svarstydamas, kodėl
esu toks piktas. Kaip ji jaustųsi perskaičiusi mano rašliavą? Ar jai
patiktų? Gal pasibaisėtų ir supyktų? Nežinau, ir dar nežinau, ar
tikrai nieko nenutuokia apie tą dieną.
- Gerai? Tik tiek gali pasakyt? - kepštelėjau ją norėdamas pasi­
rieti. Rietis geriau negu ignoruoti, rėkti geriau negu tylėti.
- Daugiau nelįsiu prie tavo daiktų, - atsakė Tesą neatsi­
sukdama. - Nesitikėjau, kad susinervinsi.
- Aš... - iš visų jėgų stengiausi rasti priežastį kivirčui. Tada
žiebiau tiesiai šviesiai: - Kodėl tu apskritai esi su manim? - stačiai
paklausiau. - Po visko, kas nutiko... ar tau patinka tokios aistros?
- Ką? - staiga atsisuko rankoje laikydama mažutę snaigę. -
Kodėl nori pyktis? Jau pasakiau, kad daugiau neliesiu tavo daiktų.
- Aš nepradedu pyktis. - Meluoju. - Tik noriu žinot, nes tu,
regis, esi pripratusi prie dramų ir visokių sūpuoklių aukštyn žemyn.
77
 Žinojau, kad nesąžininga taip kalbėt, bet vis tiek pasakiau.
Buvau blogai nusiteikęs, tad norėjau sugadint nuotaiką ir jai, Tesą
numetė žaisliuką į dėžutę šalia eglutės ir prisiartino.
- Žinai, kad tai netiesa. Myliu tave, net jeigu ieškai priežasties
pyktis. Nekenčiu dramų - puikiai žinai. Myliu tave dėl tavęs - ir
baigta. - Pasistiebusi ant pirštų galiukų pakštelėjo man į skruostą
ir aš ją apkabinau.
- Tai kodėl mane myli? Aš nieko dėl tavęs nepadariau, - ban­
džiau ginčytis. Tas nuotykis „Venso“ leidykloje stovėjo man akyse.
Tesą kantriai atsiduso ir padėjo galvą man ant krūtinės.
- Štai, - bakstelėjo pirštu man į krūtinę, - dėl to. O dabar
nustok ieškoti kliaučių. Turiu perskaityti tekstą, o eglutė irgi pati
nenusipuoš.
Ji labai švelni man. Labai supratinga. Net jeigu nesu to vertas.
“ Myliu'tave, - pasakiau jai į plaukus ir nuleidau rankas ant
šlaunų. Tesą prisiglaudė prie manęs, leidosi pakeliama ant rankų,
kojomis apsivijo juosmenį, o aš nusinešiau ją ant sofos.
- Myliu tave, visada mylėsiu. Neabejok manim, aš visada tave
mylėsiu, - patikino Tesą priglaudusi lūpas prie manųjų.
Lėtai ją nurengiau mėgaudamasis kiekvienu jos seksualių linijų
centimetru, Apsalau, kaip išpūtė akis man maunantis prezervatyvą.
Tą pačią popietę nervinosi dėl niekingo mėnesinių suvėlavimo,
o dabar krūtinė staigiai sujudėjo, kai ėmiau glostytis priešais ją.
Nekantrus alsavimas ir tyli dejonė neleido man ilgiau jos erzint.
Įsitaisiau jai tarp kojų ir lėtai slystelėjau vidun. Ji jau buvo drėgna
ir standi, todėl pasinėriau į ją ir visai pamiršau, kad dar reikia su­
tvarkyti tą prakeiktą eglutę.
Pastaruoju metu pernelyg dažnai grįžtu į praeitį prisimindamas
laimingą mūsų laiką. Atsikratęs prisiminimų, drebančiomis ran­
komis suspaudžiau vairą. Jos aimanos ir inkštimas išnyko, kai pri­
siverčiau grįžti į tikrovę.
Lėtai yriausi gatve tuos kelis kilometrus nuo Tesos. Reikia su-
styguot planą ir vakare įsodint jos užpakaliuką į lėktuvą. Skrydis
78
 vėlus, registracija iki devintos, taigi turės daug gražaus laiko nu­
kakti į Hitrou. Kimberlė nuveš. Žinau, kad nuveš. Vis dar skauda
galvą - alkoholis lėtai garuoja ir vis dar jaučiuosi įkaušęs. Ne taip
labai, kad negalėčiau vairuot, bet protas vis dar apsiblausęs.
- Hardinai! - pasigirdo pažįstamas balsas. Kad geriau gir­
dėčiau, atidariau langą. Kai tik kur nors pasirodau, praeitis visada
pašaukia mane vardu.
- Po velnių! - riktelėjau šalimais stovinčiai mašinai. Senas
mano draugas Markas stovėjo kitoje juostoje. Jeigu tai ne ženklas
iš aukščiau, tada nežinau, kas tai.
- Sustok! - šūktelėjo jis plačiai išsišiepęs.
Pasukau vairą ir sustabdžiau Venso mašiną prie ledų krautu­
vėlės. Markas sustojo šalia ir iššoko iš savo griuvenos man dar ne­
spėjus sujudęt, ir truktelėjo dureles.
- Grįžai ir net nepranešei? - šaukė tapšnodamas per petį. - Ir
po galais, pasakyk, kad tas bemvas nuomotas, ar jau praturtėjai
labiau už mane?
- Ilga istorija, bet jis nuomotas, - užverčiau akis.
- Visam grįžai ar kaip? - Rudi plaukai nukirpti trumpai, bet
akys tokios pat stiklinės kaip visada.
- Aha, grįžau visam, - atsakiau apsisprendęs. Lieku čia, ji
grįžta atgal - viskas aišku.
Markas įdėmiai žiūrėjo man į veidą.
- Kur tavo sumauti žiedai? Išsiėmei?
- Jo, jau bloga nuo jų. - Gūžtelėjau pečiais ir apžiūrėjau jo
veidą. Kai pasuko galvą, po lūpa švystelėjo dvi mažos vinutės. Eina
sau, jis įsivėrė gyvatę.
- Po perkūnais, Skotai, atrodai visai kitoks. Šūdų šūdas. Ką,
jau pora metų? - iškėlė rankas. - Treji? Velnias, paskutinius dešimt
vaikštau apsinešęs, tai tiksliai nepasakysiu.
Nusijuokė ir kyštelėjęs ranką į kišenę išsitraukė pakelį ciga­
rečių, Atsisakiau, kai pasiūlė vieną, ir buvau įvertintas kilstelėtu
antakiu.
- Ką? Tai jau tapai šventuoliu? - apkaltino.
79
 - Ne, tik visai nenoriu tos sumautos cigaretės, - atšoviau.
Iš mano atsakymo Markas nusijuokė, kaip visada. Jis buvo
mūsų gaujos lyderis, metais už mane vyresnis, bet aš visada laikiau
jį pavyzdžiu ir norėjau būti kaip jis. Todėl, kai prie mūsų prisidėjo
dar vyresnis vaikinas, vardu Džeimsas, ir jiedu su Marku pradėjo
žaidimą, iškart pasirašiau. Man visai nerūpėjo, kaip jie elgiasi su
merginomis, net jeigu paslapčiomis įrašinėdavo nuotykius.
- Tai tu dabar šiknius, ką? - nusišypsojęs užsidegė cigaretę
tarp dantų.
- Atsiknisk. Tu visai apsinešęs, ar ką? - žinau, kad jis visada
toks ir liks, toks visada apsirūkęs ir visada besišildantis senų laikų
šlovės spinduliuose tarp išdulkintų pupyčių ir dūmų debesies.
- Nee, bet vėdinuosi po ilgos nakties. - Išsišiepė aiškiai di­
džiuodamasis savim, lyg prisimindamas kažką, ar kai ką, kas
nutiko šiąrfakt, - Kur važiuoji? Gyveni pas mamą?
Širdis sustingo jam paminėjus mamą ir namus, kuriuos su­
deginau iki pamatų. Užuodžiau dar karštus dūmus ir vėl mačiau
ryškias liepsnas, ryjančias namą, kai atsisukau pažiūrėt lipdamas
į mašiną pas Tesą.
- Ne, gyvenu visur.
- A, supratau. - Nors buvo aišku, kad nieko nesuprato. - Jeigu
reikia permiegot, gali ateit pas mane. Džeimsas dabar mano kai­
mynas... Jis irgi apsidžiaugs pamatęs tavo subrendusią subinę.
Tokią amerikonišką ir sumautą.
Mintyse išgirdau Tesos balsą, maldaujantį neiti šiuo pramintu
ir lengvu keliu, bet nutildžiau jos protestą ir linktelėjau Markui.
- Tiesą sakant, man reikia paslaugos.
- Rasiu visko, ko tau reikės... Džeimsas dabar pardavinėja! -
išdidžiai atsakė Markas. Užverčiau akis.
- Aš ne apie tai. Pavažiuok paskui mane iki viešbučio, turiu kai
ką palikt, o paskui nuvežk iki Gabrieliaus, ten mano mašina.
Prasitęsiu nuomą, jeigu leis. Nutariau kol kas negalvot, kad Va­
šingtone turiu butą ir mašiną. Šitai apsvarstysiu vėliau.

80
 - Tai grįši į mano butą? - sustojo Markas, - Pala, o kam žadi
palikt tą šlamštą?
Net ir apsinešęs jis nepraleidžia smulkmenų. Net baisiausiai
kankinamas nieko nesakysiu Markui apie Tesą, nieku gyvu.
- Vienai pupai.
Gerklėje pajutau skausmą meluodamas, ką man reiškia Tesą,
bet turiu apgint ją nuo šito. Markas nuėjo prie savo mašinos ir
sudvejojo prieš lipdamas.
- Ar ji gerulė? Galiu palaukt lauke, jeigu nori ją dar padulkint.
Ogal ji leisis man...
Man aptemo akyse ir turėjau kelis kartus įkvėpt, kad nusira­
minčiau.
- Ne. Po galais, ne. To nebus. Tu liksi mašinoj. Aš net neisiu į
vidų. - Matydamas, kad jo neįtikinau, pridūriau: - Aš rimtai. Jeigu
išlipsi iš mašinos ir žengsi bent žingsnį...
- Biče, atvėsk! Liksiu mašinoj! - suriko ir iškėlė rankas lyg
prieš policininką.
Juokdamasis ir purtydamas galvą Markas išsuko paskui mane
į gatvę.

81
 Vienuoliktas skyriu s
TESĄ

Patikrinau telefoną, mat buvau palikusi jį krautis,

- Jis išvažiavo daugiau nei prieš valandą, - Dar kartą paskam­
binau.
- Tikriausiai neskuba, - atsakė Kimberlė, bet jos akyse mačiau
abejonę, nors ir bandė mane paguosti.
- Jis neatsiliepia. Jeigu vėl nuėjo į tą barą... - atsistojau ir ėmiau
vaikštinėti.
- Tikriausiai pasirodys bet kurią minutę.
Kimberlė atidarė duris ir kyštelėjusi galvą apsidairė - į kairę,
į dešinę, tada žemyn. Tyliai ištarė mano vardą, lyg perspėdama.
Kažkas negerai.
- Kas? Kas yra? - Ar Hardinas vestibiulyje?Pripuoliau prie pa­
silenkusios Kimberlės... o ji pakėlė mano lagaminą.
Apimta baimės parklupau ant kelių. Vos jaučiau mane apka­
binusias Kimberlės rankas, kai atsegiau išorinę kišenę. O joje -
lėktuvo bilietas, vienas bilietas. Šalia gulėjo Hardino raktų paka­
bukas su jo mašinos ir buto raktais.
Jaučiau, kad taip nutiks. Jaučiau, kad sugrįš atgal, kai tik galės.
Hardinas negali susitaikyti su jokia emocine trauma, jis nemoka.
Galėjau, turėjau būti tam pasiruošusi, bet kodėl tas bilietas toks
sunkus ir taip degina širdį? Nekenčiu jo, kad taip pasielgė su
manimi, taip greitai ir iš pykčio, nekenčiu savęs, kad nesu tam pa­
sirengusi. Turėčiau elgtis ryžtingai. Susirinkti apgailėtinus savo
orumo likučius ir būti išdidi. Turėčiau pasiimti šitą bilietą, čiupti
82
prakeiktą lagaminą ir nešdintis velniop iš Londono. Taip elgtųsi
kiekviena save gerbianti moteris. Paprasta, ar ne? Mąsčiau apie tai,
o keliai sulinko, rankos ėmė drebėti; sutrikau, nes tas žmogus vėl
sudraskė į skutelius mano gyvenimą.
- Bjaurybė, - Kimberlė apkaltino Hardiną, lyg nežinočiau, kad
jis toks yra. - Žinok, jis grįš. Juk visada grįžta, - pratarė man į
plaukus. Pažvelgusi į ją akyse pamačiau pyktį ir draugišką pyktį.
Švelniai išsivadavau iš jos rankų ir papurčiau galvą.
- Viskas gerai. Man gerai. Man viskas gerai, - kartojau labiau
sau negu Kim.
- Negerai, - pataisė ji ir užkišo už ausies neklusnią garbaną.
Šmėstelėjo, kad Hardinas darydavo tą patį, ir atšlijau.
- Noriu nusimaudyt, - pasakiau draugei, kol dar pajėgiau tvar­
dytis.
Ne, nepalūžau. Aš nepalūžau. Aš sužlugdyta. Visiškai žlugusi. Mė­
nesių mėnesius kovojau su tuo, kas neišvengiama, yriausi prieš
srovę, kurios viena negalėjau įveikti. Ji mane prarijo nepalikusi nė
šiaudo įsikibti.
- Tesą? Tesą, kaip tu? - šūktelėjo Kimberlė kitapus vonios
kambario durų.
- Gerai, - vos pajėgiau išspausti žodį. Jeigu neturėčiau nė
kruopelės jėgų, galėčiau pabandyt nuslėpti silpnumą.
Vanduo šaltas, jau daug minučių... Gal net valandą. Neturiu
nė menkiausios minties, kiek laiko kiūtau čia ant vonios grindų,
kelius prispaudusi prie krūtinės, liejama šalto vandens. Nieko ne­
bejaučiu, kūnas sustingo, Kimberlė jau kelis kartus beldėsi.
- Eik iš dušo. Nemanyk, kad nepajėgsiu išlaužti durų.
Nė sekundės neabejojau, kad ji galėtų tai padaryti. Kelis kartus
jau neatsakiau į jos klausimus, bet šį kartą ištiesiau ranką ir už­
sukau vandenį. Bet vis tiek neturėjau jėgų atsikelti nuo grindų.
Regis, Kimberlė buvo patenkinta nutilus vandens šniokštimui,
nes kurį laiką jos negirdėjau. Bet kai vėl pabeldė, atsišaukiau:
- Ateinu.
 Atsikėliau drebančiomis kojomis ir jau beveik sausais plaukais.
Kyštelėjau ranką į krepšį ir mechaniškai apsimoviau džinsus, įkišau
vieną koją, paskui kitą, pakėliau rankas virš galvos ir nusmaukiau
atit pilvo palaidinę. Jaučiausi kaip robotas, o perbraukusi ranka per
veidrodį pamačiau, kad taip ir atrodau.
Kiek darjis taip elgsis?- tyliai paklausiau savo atvaizdo.
Ne, kiek dar leisiu jam taip elgtisf - Štai teisingas klausimas.
- Viskas, - garsiai ištariau nepažįstamajai, žiūrinčiai į mane.
Susirasiu jį, paskutinį kartą ir tik dėl jo šeimos gerovės. Iš-
spirsiu jo užpakalį iš Londono ir padarysiu tai, ką seniai turėjau
padaryti.

«4
 Dvyliktas skyriu s
HARDINAS

- Po galais, Skotai! Tik pažiūrėk į save - tikras sumautas ma­

mutas! - Džeimsas atsistojo nuo sofos ir ėmė artintis. Tiesa. Paly­
ginti su juo ir Marku, aš siaubingai didelis. - Tu ką, jau viens as­
tuoni penki? - Džeimso akys stiklinės ir raudonos. Odar tik pirma
valanda.
- Viens astuoni trys, - pataisiau ir buvau draugiškai pasvei­
kintas, kaip Marko, stipria ranka ant peties.
- Šakės, kaip gerai! Reik išplatint, kad grįžai. Žmogau, žinok,
visi dar čia.
Džeimsas patrynė rankas lyg planuotų kažką ypatinga, o aš net
nenorėjau žinot, kas tai galėtų būti.
Ar Tesą jau rado krepšį prie durų? Ką pagalvojo?Ar verkė?Ar
jau susitaikė?
Tikrai velniškai nenorėjau žinot atsakymo į š| klausimą.
Nenoriu įsivaizduot jos veido atidarius duris. Nenoriu galvot, ką
pajuto, pamačiusi vieną bilietą, įkištą į išorinę lagamino kišenę. Iš­
siėmiau visus savo drabužius ir sumečiau ant galinės automobilio
sėdynės.
Gerai ją pažįstu ir žinau, kad tikisi atsisveikinimo. Nepasiduos
ir bandys susirast mane. Bet pasiduos po paskutinių pastangų. Ne­
turės pasirinkimo, nes iki skrydžio niekaip negalės manęs rasti, o
rytoj jau bus toli, labai toli nuo manęs.
- Biče! - pasigirdo Marko baisas ir prieš akis sušmėžavo
ranka. - Tu čia?
 - Kaltas, - atsakiau gūžtelėjęs.
Ir staiga šovė mintis - kas bus, jeigu manęs ieškodama Tesą pa­
siklys Londone? Ką darysiu? Ką?
Markas apkabino mane norėdamas įtraukti į savo ir Džeimso
pokalbį, ką reikėtų pasikviest. Jiedu minėjo pažįstamus vardus,
kelis jų girdėjau pirmą kartą, ir ėmė skambinėt kviesdami į vidur­
dienio šventę, garsiai derindami laiką ir alkoholio užsakymą.
Atsistojau ir nuėjau į virtuvę vandens. Pakeliui apsidairiau
bute pirmą kartą nuo tada, kai įkėliau čia koją. Siaubingas šiukš­
lynas. Primena brolijos namus šeštadieniais ir sekmadienių rytais.
Mūsų butas niekada taip neatrodė, bent jau kai Tesą jame gyveno.
Spintelės niekada nelūžo nuo tuščių picos dėžių, stalai niekada
nebuvo apkrauti tuščiais alaus buteliais ir kolbomis. Grįžtu prie
seno ir gerai tai žinau.
Kalbant apie kolbas - net nereikėjo žiūrėt į Marką ir Džeimsą,
kad žinočiau, ką jie dabar veikia. Girdėjau burbuliuojant vandenį
inde, paskui po butą pasklido aitrus marihuanos kvapas.
Aš mazochistas. Išsitraukiau iš kišenės ir įjungiau telefoną. Už­
sklanda įsidėjau paskutinę mėgstamiausią Tesos nuotrauką. Bent
kol kas. Mėgstamiausia keičiasi kiekvieną sumautą savaitę, bet šita
tobulai tobula. Šviesūs plaukai gaubia pečius, ji švyti šviesoje. Nuo­
širdžiai šypsosi, akys stipriai užmerktos, nosis suraukta pačiu die­
viškiausiu būdu. Ji juokėsi iš manęs, iš tikrųjų - barėsi, kad pliaukš­
telėjau per užpakaliuką Kimberlės akyse. Padariau šią nuotrauką,
kai iš širdies kvatojosi man šnipštelėjus, jog matant jos žiurkei
draugei padaryčiau ir daug nepadoresnių dalykų.
Parėjau į svetainę. Džeimsas čiupo telefoną man iš rankos.
- Duok man, kad ir su kuo kalbi!
Skubiai atsiėmiau telefoną, kol nespėjo pamatyt nuotraukos.
- Koks jautruolis, - pasityčiojo Džeimsas, kai pakeičiau už­
sklandą. Nėra reikalo erzinti tų gyvulių.
- Pakviečiau Džaniną, - pasakė Markas, juokais pritardamas
Džeimsui.

86
 - Nesuprantu, ko žvengiat, - mostelėjau Markui. - Ji tavo
sesuo. - Tada mostelėjau Džeimsui. - O tu ją irgi darei. - Neatrodo,
kad jie nustebo. Visi žino, kad Marko sesuo knisasi su visais iš eilės
jaunesniojo broliuko draugais.
- Atsiknisk, žmogau! - Džeimsas dar kartą truktelėjo iš kolbos
ir padavė man.
Tesą mane užmuštų. Nusiviltų. Jai nepatiktų, kad geriu, ką jau
kalbėt apie marihuaną.
- Trauk arba siųsk toliau, - paragino Markas.
- Jeigu ateis Džanina, tau prireiks. Ji vis dar smarkiai varo, -
pasakė Džeimsas. Markas dėbtelėjo į jį, o aš nusikvatojau.
Taip ir slinko valandos - rūkant, geriant, prisimenant praeitį,
geriant, prisimenant praeitį, rūkant... Ir kol susivokiau, prisirinko
pilnas butas žmonių, įskaitant abejotinas merginas.

87
 Tryliktas skyriu s
TESĄ

Gal ir nedaug, bet išdidumo dar turiu, tad geriau susitiksiu su Har­
dinį ir pasikalbėsiu akis į akį. Gerai žinau, ką jis ketina daryti.
Pasakys, kad aš jam per gera ir jis manęs nevertas. Dar pridės ką
nors užgaulaus, o aš bandysiu įtikinti atvirkščiai.
Kimberle turbūt mano, kad esu visiška kvailė jį vaikydamasi,
kai jis taip šaltai pasišalino. Bet aš jį myliu, o kai myli, tai taip ir
darai - kovoji... Ieškai žinodama, kad jam tavęs reikia. Padedi jam
kovoti su savimi ir niekada nepasiduodi, net kai pasiduoda jis.
- Viskas gerai. Jeigu jį rasiu ir tu būsi kartu, jis jausis įspraustas
į kampą ir bus dar blogiau, - vėl pakartojau Kimberlei.
- Tik labai prašau - būk atsargi. Nenoriu jo užmušt, bet tikrai
neatsakau už save, - šyptelėjo. - Palauk, dar vienas dalykas.
Kimberlė iškėlė pirštą ir nuskubėjo prie kavos stalelio, sto­
vinčio kambario viduryje. Kyštelėjo ranką į rankinę ir mostelėjo,
kad prieičiau. Kimberlė nebūtų Kimberlė - brūkštelėjo man per
lūpas švytinčiu bespalviu blizgiu ir padavė tušą.
- Juk nori atrodyti pritrenkiamai, ar ne? - išsišiepė.
Kad ir kaip spaudė širdį, nusišypsojau iš jos pastangų padėti
man atrodyti padoriai. Žinoma, jai tai dalis gyvenimo.
Po dešimties minučių mano skruostai jau nebuvo raudoni nuo
ašarų. Akys ne taip pastebimai paburkusios - kaip gerai, kad yra
maskuoklis ir šešėliai. Plaukai sušukuoti ir kažkaip sudėlioti į
stambias garbanas. Kimberlė atsidususi pasidavė po kelių minu-
88.
 Čių sakydama, kad „bjaurybės garbanos“ vis tiek bus gerai. Ne­
prisimenu, kada nuvilko marškinėlius ir aprengė palaidine bei
megztuku, bet per trumpą laiką pavertė mane iš baidyklės gra­
žuole.
- Pažadėk, kad paskambinsi, jei manęs prireiktų, - pareikalavo
Kimberlė. - Nemanyk, kad neisiu tavęs ieškoti.
Linktelėjau žinodama, jog ji tikrai nedvejos. Dar du kartus ap­
kabinusi padavė Kristiano automobilio, kurį Hardinas paliko aikš­
telėje, raktelius.
Įsėdusi į mašiną įjungiau telefoną į kroviklį ir atidariau langą
iki galo. Mašina kvepėjo Hardinu, o tušti šio ryto kavos puodeliai
laikiklyje priminė, kad dar prieš kelias valandas mes čia mylėjomės.
Tai buvo jo atsisveikinimas - dabar supratau, kad tada tai jaučiau,
tik nenorėjau suprasti. Nenorėjau pripažinti pralaimėjusi, nors
jausmas tvyrojo ore ir laukė, kada susivoksiu. Atrodė neįtikėtina,
kad jau penkta valanda. Turiu mažiau nei dvi valandas surasti
Hardiną ir įtikinti jį grįžti su manimi namo. Registracija skrydžiui
prasideda pusę devintos. Bet dėl šventos ramybės turim atvažiuoti
prieš septynias, kad pereitume patikrinimą.
Negi namo skrisiu viena?
Apžiūrėjau save užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Pamačiau tą
pačią merginą, kuri turėjo kaip nors atsikelti nuo vonios grindų.
Tenka pripažinti negerą jausmą, jog lėktuve sėdėsiu viena.
Žinau tik vieną vietą, kur galiu jo ieškoti, ir jeigu jo ten nebus,
neįsivaizduoju, ką reikės daryti. Užvedžiau mašiną, bet sudvejojau
įjungti pavarą. Negaliu be tikslo blaškytis po Londoną neturėdama
pinigų ir nežinodama, kur važiuoti.
Puolusi į neviltį ir susirūpinusi, dar kartą pabandžiau jam pa­
skambinti, ir vos neapsiverkiau iš laimės, kai atsiliepė.
- Laaabas, kas tu? - išgirdau nepažįstamą vyrišką balsą. Ati­
traukiau telefoną nuo ausies pažiūrėti, ar tikrai tas numeris, bet
Hardino vardas aiškiai švietė ekrane. - Laaabas, - garsiau ištarė
vyras tęsdamas žodį.
- Eee, labas. Ar yra Hardinas?
89
 Širdis daužėsi. Supratau, kad tas vaikinas yra bloga žinia, nors
ir nenutuokiu, kas jis. Tolumoje girdėjosi juokas ir daug balsų, gar­
siausiai - moteriški.
- Skotas... šiuo metu nepajėgus, - atsakė vyras.
Nepajėgus?
- Jis pajėgus, idiote, - išgirdau juokiantis moterišką balsą.
O Dieve!
- Kur jis? - regis, įjungiau garsiakalbį, nes pasikeitė garsas.
- Jis užsiėmęs, - atsakė antras vaikinas. - Kas tu? Atvažiuoji
į vakarėlį? Todėl skambini? Man patinka tavo užsienietiškas ak­
centas, mažule, ir jei esi Skoto draugė...
Vakarėlis? Penktą valandą? Bandžiau susivokti bent dėl to, kad
telefone girdžiu daugybę moteriškų balsų ir kad Hardinas yra „už­
siėmęs“.
- Taip, - atšakiau dar nespėjus suveikti smegenims. - Pamiršau
adresą.
Mano balsas drebėjo ir skambėjo netvirtai, bet jie, regis, to ne­
pastebėjo. Atsiliepęs vyras pasakė adresą, aš skubiai įvedžiau jį į
telefono navigaciją. Du kartus prašiau pakartoti, nes aplink viskas
traškėjo, bet vaikinas buvo malonus ir liepė paskubėti išdidžiai pa­
reiškęs, kad yra tiek alkoholio, kiek dar nesu mačiusi gyvenime.
Po dvidešimties minučių sustojau mažoje aikštelėje, prisišliejusioje
prie apšiurusio mūrinio pastato. Dideli langai, trys iš jų uždeng­
ti, kaip atrodė, balta juosta arba gal net šiukšlių maišais. Aikštelė
pilna mašinų. Mano vairuojamas BMW čia atrodė kaip spuogas.
Vienintelė mašina, bent šiek tiek panėšėjanti išoriškai į transporto
priemonę - Hardino automobilis. Jis stovėjo priekyje, užstatytas,
vadinasi, atvažiavo anksčiau už daugumą kitų.
Atėjusi prie durų giliai įkvėpiau, kad'sukaupčiau drąsą. Nepa­
žįstamasis telefonu sakė, kad bus antros durys trečiame aukšte. Še­
šėlyje skendintis namas neatrodė toks didelis, kad būtų trijų aukštų,
bet lipdama laiptais supratau klydusi. Garsūs balsai ir aitrus mari­
huanos kvapas pasitiko mane dar neužlipus iki antro aukšto.
90
 Žiūrėdama aukštyn turėjau pagalvoti, kodėl Hardinas yra čia.
Kodėl jis atvažiavo čia laižytis žaizdų? Trečiame aukšte pajutau,
kad širdis nusirito į kulnus, o mintys sukasi apie pačius netikė­
čiausius dalykus, kurie galėtų nutikti už šių gąsdinančių ir grafi-
čiais išpieštų durų, pažymėtų antru numeriu.
Papurčiusi galvą išvaikiau mintis. Kodėl taip nervinuosi ir pa­
nikuoju? Aš kalbu apie Hardiną, savo Hardiną. Net jei ir pakvaišusį
ar užsidariusį, bet be žiaurių žodžių jis daugiau niekaip negalėtų
sąmoningai manęs įskaudinti. Jis išgyvena sunkų laiką dėl šeimos,
ir jam tiesiog reikia, kad įsiveržčiau čia ir pasiimčiau kartu namo.
Aš psichuoju, ir be reikalo.
Durys atsidarė nė nespėjus pabelsti ir paskui mane, nė nestab­
telėjęs ar neuždaręs durų, įėjo jaunas vaikinas, nuo galvos iki kojų
apsirengęs juodai. Rūkalų debesys plūstelėjo į koridorių ir turėjau
labai pasistengti, kad neužsidengčiau nosies ir burnos. Kosėdama
peržengiau slenkstį.
Ir pamačiusi tai, ką pamačiau, sustojau kaip įkasta. Apstulbau
išvydusi ant grindų sėdinčią pusnuogę merginą, bet apsidairiusi
pastebėjau, kad kambaryje beveik visi pusnuogiai.
- Nusirenk, - vaikinas su barzda pasakė išblukusiai blondinei.
Ji pavartė akis, bet greitai nusimetė marškinėlius ir liko tik su lie­
menėle ir kelnaitėmis.
Įsispoksojusi į vaizdą kiek ilgėliau suvokiau, kad jie lošia
kortomis kažkokį nusirenginėjimo žaidimą. Man šiektiekpalengvėjo
supratus, jog pirmoji mintis buvo klaidinga, bet tik šiek tiek.
Truputį palengvėjo ir kad Hardino nėra tarp pamažu nusiren-
ginėjančių lošėjų, tad nužvelgiau pilną svetainę, bet ir ten jo nepa­
mačiau.
- Tai užeisi ar ką? - kažkas paklausė. Apsidairiau, kas mane
šnekina. - Uždaryk paskui save duris ir užeik, - vėl pasakė jis iš
kairės pusės, išeidamas kažkam iš už nugaros. - Bembi, ar mes pa­
žįstami?
Vaikinas sukikeno. Pasidarė nejauku, nes raudonos akys varstė
mane nuo galvos iki kojų ir per ilgai vėpsojo į krūtinę, kad mintys
91
būtų padorios. Man nepatiko jo parinktas vardas, bet nemaniau,
kad bus galimybė pasakyti tikrąjį. Iš balso pažinau, jog čia tas pats
žmogus, atsiliepęs Hardino telefonu.
Papurčiau galvą. Žodžiai prilipo prie liežuvio.
- Markas, - prisistatė norėdamas paimti mano ranką, bet aš
atsitraukiau. Markas... tučtuojau prisiminiau vardą iš Hardino
laiško ir visas istorijas apie jį. Lyg ir draugiškas, bet žinau, koks
jis iš tikrųjų. Žinau, kaip elgėsi su tomis merginomis. - Čia mano
butas. Kas tave kvietė?
Pirma mintis po šio klausimo buvo, kad jis kvanktelėjęs, bet
elgėsi demonstratyviai drąsiai. Akcentas ryškus, nors pats pa­
traukus. Kažkaip baugus, bet patrauklus. Rudi plaukai styro ant
kaktos, barzda ilgoka, bet prižiūrėta - niekingas hipsteris, kaip
pavadino Hardinas, bet man pasirodė visai šaunus. Ant rankų
nematyti nė vienos tatuiruotės, bet po apatine lūpa pūpsojo dvi
skylutės.
- Aš... ėėė... - bandžiau susitvardyti. Jis vėl nusikvatojo ir čiupo
mano ranką.
- Gerai, Bembi, išgerkim ir atsipalaiduokim. - Nusišypsojo. -
Tu mane jaudini.
Eidama su juo į virtuvę ėmiau galvoti, ar Hardinas apskritai
yra čia. Gal tik paliko mašiną ir telefoną ir nuėjo kitur? Gal jis ma­
šinoje? Kodėl nepatikrinau? Būtų gerai nulipti žemyn ir pažiūrėti.
Jis buvo toks nuvargęs, gal paprasčiausiai užmigo?..
Staiga nejučiom aiktelėjau. Jei kas būtų paklausęs, kaip jau­
čiuosi, neįsivaizduoju, ką būčiau galėjusi atsakyti. Nemanau, kad
būčiau turėjusi ką atsakyti. Kančia ir širdies skausmas, panika ir
atmetimas, o kartu su viskuo jaučiausi priblokšta. Nejaučiau nieko
ir kartu jaučiau viską - tai buvo blogiausias jausmas, kokį patyriau
gyvenime.
Palinkęs ant spintelės, su suktine tarp dantų ir degtinės buteliu
rankoje sėdėjo Hardinas. Tačiau net ne tai sustabdė mano širdį.
Kvapą atėmė moteris, sėdinti šalimais ant spintelės, nuogomis

92
 kojomis apsivijusi jo juosmenį, lyg tai būtų normaliausias dalykas
pasaulyje.
- Skotai! Duok man tos prakeiktos degtinės. Noriu pavaišinti
savo naująją draugę Bembę, - riktelėjo Markas.
Krauju pasruvusios akys atsisuko į Marką ir Hardinas šlykščiai
nusišypsojo. Tokio tamsaus žvilgsnio dar niekada nebuvau ma­
čiusi. Kai pasuko akis nuo Marko į mane, kad pamatytų, kas ta
Bembė, iš gana arti pamačiau, kaip išsiplėtę vyzdžiai dar labiau
išsiplėtė ir akimirksniu nušlavė nepažįstamą išraišką.
- Ką... ką tu čia... - gromuliavo žodžius. Akys nuslydo mano
ranka ir pasidarė dar neįmanomai didesnės pamačius, kad Markas
laiko mano ranką. Hardino veidą užliejo įsiūtis ir aš ištraukiau
ranką.
- Judu pažįstami? - paklausė mano naujasis bičiulis.
Neatsakiau. Tiksliau, prisimerkusi žiūrėjau į moterį, kurios
kojos vis dar buvo apsivijusios Hardino juosmenį. Jis vis dar
nebuvo nė piršto pajudinęs, kad išjos išsilaisvintų. Moteris vilkėjo
tik kelnaites ir marškinėlius. Paprastus juodus marškinėlius.
Hardinas vilkėjo baltus marškinėlius, bet nepastebėjau
pažįstamos išblukusios apykaklės. Nepažįstamoji nesiorientavo
aplinkoje, visą dėmesį buvo sutelkusi į suktinę, kurią ką tik iš­
traukė iš Hardino burnos. Ji netgi šyptelėjo man nevykusia, aiškiai
neblaivia šypsena.
Atsakiau tyla. Buvau priblokšta vien pamaniusi, kad anksčiau
pažinojau žmogų, kurį dabar matau prieš akis. Ko gero, net ir no­
rėdama nebūčiau galėjusi ištarti nė žodžio. Žinau, kad Hardinas
dabar duobėje, bet neturiu jėgų matyti jį tokį, apsvaigusį ir girtą,
ir su kita moterimi. Man to gerokai per daug. Ir vienintelė mintis
liepė kuo greičiau nešdintis iš čia.
- Suprasiu tai kaip „taip“, - Markas nusijuokė ir ištraukė butelį
Hardinui iš rankų.
Hardinas irgi nekalbėjo. Tik spoksojo į mane kaip į šmėklą,
kaip į pamirštą prisiminimą, kurio niekada nesitikėjo pamatyti.

93
 Apsisukau ant kulnų ir prasibroviau pro visus, kurie buvo už­
stoję man kelią iš šito pragaro. Vienu ypu nulėkusi laiptais atsi-
šliejau į sieną ir be amo nuslydau žemyn. Ausyse spengė, o pas­
kutinių penkių minučių vaizdas prislėgė mane... Nesuvokiu, kaip
išėjau iš šito mano.
Tuščiai laukiau pasigirstant žingsnių, aidinčių geležiniais
laiptais, ir kiekviena tylos minutė smigo vis skaudžiau už praėjusią.
Jis net nesivijo manęs. Leido man pamatyti jį tokį ir nepasivargino
pasivyti ir pasiaiškinti.
Neverksiu daugiau dėl jo, tik ne šiandien. Bet pasirodė, kad
verkti be ašarų yra daug sunkiau nei su ašaromis ir kad to neį­
manoma suvaldyti. Po visko - po barnių, po juoko, po kartu pra­
leisto laiko - jis nutarė viską baigti šitaip? Tai šitaip jis mane at­
stūmė? Tai jis taip mažai mane gerbia, kad apsirūkė ir leido tai
moteriai save liesti ir vilkėti jai savo drabužius po visko, ką, tik
Dievas žino, darė su ja?
Negaliu sau leisti galvoti apie tai - ši mintis mane suluošins.
Žinau, ką mačiau, bet žinoti ir susitaikyti yra du skirtingi dalykai.
Aš puikiai moku pateisinti jo elgesį. Per ilgus mūsų santykių
mėnesius ištobulinau savo talentą ir buvau ištikima tokiems kaltės
paaiškinimams. Tačiau dabar nebėra atleidimo. Net ir kentėdamas
dėl motinos ir Kristiano išdavystės neturėjo teisės šitaip manęs
įskaudinti. Aš jam nieko nepadariau, kad užsitarnaučiau tokį jo
elgesį. Vienintelė mano klaida - per ilgai stengiausi jį palaikyti ir
taikytis su jo pykčiu.
Juo ilgiau sėdėjau tuščioje laiptinėje, tuo labiau jaučiau, kad
pažeminimas ir skausmas virsta pykčiu. Dideliu, buku, viską ap­
rėpiančiu prakeiktu pykčiu - viskas, daugiau jam nebeatleisiu.
Daugiau neleisiu jam šitaip elgtis ir netikėsiu paprastais atsipra­
šymais ir pažadais pasikeisti.
Ne. Ne, po velnių!
Neišeisiu be kovos. Nepabėgsiu ir neleisiu jam galvoti, kad tei­
singa šitaip gąsdinti žmones. Tikriausiai dabar jis negerbia savęs ar

94
 manęs. Apimta pykčio nesusivaldžiau ir vėl užlipau tais sumautais
laiptais.! tą prakeiktą butą.
Stumtelėjusi duris, kurios į kažką atsitrenkė, vėl nužingsniavau
^vįrtųyę. Pyktis dar labiau suputojo, nes Hardiną radau toje pa­
čioje vietoje su ta pačia šliundra, prilipusiajam prie nugaros.
'Niekas, žmogau. Ji tiesiog eilinė pašalinė... - pasakė Markui.
,. Iš pykčio beveik apakau. Kol manęs nepastebėjo, čiupau butelį
degtinės iš Hardino rankų ir sviedžiau į sieną. Butelis sudužo,
kambarys nuščiuvo. Jaučiausi atsiskyrusi nuo kūno - mačiau
piktą, siaubingą save, netekusią blaivaus proto, ir negalėjau susi­
laikyti. .
r Po;galais, Bembi, kas tau? - suriko Markas. Atsisukau į jį.
, - Mano vardas Tesą! - surikau.
Hardinas užsimerkė, o aš žiūrėjau laukdama, kol prašneks, kol
ką nors pasakys.
- Gerai, Tesą. Nereikėjo sudaužyt butelio! - ironiškai atsiliepė
Markas. Pernelyg apsvaigęs, kad jam rūpėtų mano padaryta ne­
tvarka, Aiškiai vienintelis jo rūpestis - išpiltas alkoholis.
. - Mokiausi iš geriausių, kaip daužyt butelius į sieną, - dėbte­
lėjau į Hardiną.
- Nesakei, kad turi mergą, - pasakė valkata, prisisiurbusi prie
Hardino.
Dairiausi čia į Marką, čia į moterį. Jiedu baisiai panašūs... O
aš tą laišką skaičiau tiek daug kartų, tad negaliu nesuprasti, kas ji.
- Va ir leisk Skotui atsitempt į butą kvėštelėjusią amerikietišką
vištą, kuri svaidosi buteliais ir keiksmais, - pasakė Markas aiškiai
pralinksmėjęs.
- Nereikia, - ištarė Hardinas atsistojęs tarp mūsų.
Nutaisiau abejingiausią veidą, kokį tik mokėjau. Krūtinė kil­
nojosi nuo gilaus, paniško kvėpavimo, bet veidas buvo po kauke,
neišduodančia jokios emocijos. Tiesiog taip.
- Kas ta pupa? - paklausė Markas Hardino, lyg manęs nė
nebūtų.

95
 - Jau sakiau, - Hardinas vėl atsižadėjo manęs. Jam neužteko
drąsos pažvelgti į mane, nors ką tik pažemino viso kambario aki­
vaizdoje. Bet man buvo gana.
- Po galais, kas tau yra? - surikau. - Manai, gali čia visą dieną
smaukytis ir rūkyt žolę pamiršęs savo bėdas?
Supratau, kad elgiuosi beprotiškai, bet - bent kartą - man buvo
nusispjaut, ką kas nors apie mane galvoja. Neleidau jam atsakyti ir
kalbėjau toliau:
- Tu tikras savanaudis! Manai, kad darai man paslaugą at­
stūmęs mane ir užsidaręs savyje? Gerai žinai, po velnių, kaip dabar
viskas bus! Tarp mūsų daugiau nieko nebus - man tavęs gaila. Savęs
irgi. Kad nepavyko manęs įskaudinti, tai dabar randu tave tokį?
- Tu visai nesupranti, apie ką kalbi, - garsiai ir baugiai pasakė
Hardinas. .
- Nesuprantu? - iškėliau rankas. - Ji vilki tavo marškinėlius! -
suklykiau rodydama į tą persmaugtą šliundrą, kuri nusirioglino
nuo spintelės ir timptelėjo Hardino marškinėlius žemyn, kad pri­
dengtų šlaunis.
Ji daug žemesnė už mane ir marškinėliai jai atstojo suknelę.
Iki gyvenimo pabaigos prisiminsiu šitą vaizdą - tikrai žinau.
Jaučiau viduje karštį, nuo kurio visas mano kūnas dega iš įniršio,
o šią akimirką - iš gryno, primityvaus, sumauto pykčio... viskas
spragsi.
Daugiau niekas man neturi prasmės. Mano mintys apie meilę
ir apie tai, kad negalima pasiduoti dėl to, kurį myli, atsidūrė per
šviesmetį nuo tikrovės. Visą laiką buvau neteisi. Kai myli žmones,
neleidi jiems žlugdyti nei savęs, nei tavęs, neleidi jiems drabstytis
purvais. Bandai jiems padėti, bandai išgelbėti, bet tą akimirką, kai
tavo meilė tampa vienpuse arba savanaudiška, tampi kvaile, jeigu
vis dar bandai.
Jeigu jį myliu, neleisiu jam sužlugdyti ir manęs.
Galybę kartų bandžiau padėti Hardinui. Suteikdavau jam
progą po progos ir šį kartą maniau, kad jau viskas pagaliau bus
gerai. Tikrai maniau, kad šįkart galim viską pradėti iš naujo.
96
 Maniau, jeigu būčiau pakankamai jį mylėjusi, jeigu būčiau labiau
pasistengusi, mums būtų pavykę ir būtume galėję būti laimingi.
- Ko išvis čia atėjai? - paklausė jis, pertraukdamas mano
stingulį.
- Ką? Manei, leisiu tau pabėgti kaip bailiui?
Skaudėjo, bet pyktis kibirkščiavo. Išsigandau, kai jis sukilo,
ir beveik apsidžiaugiau, kai ėmė sklaidytis. Pastaruosius septynis
mėnesius buvau pasidavusi Hardine žodžiams ir nuolatiniams iš­
siskyrimams, bet dabar mūsų įnoringus santykius suvokiu tokius,
kokie jie ir yra.
Neišvengiama.
Tai visada buvo neišvengiama, ir dabar nesuprantu, kodėl tiek
laiko nieko nemačiau, negalėjau su tuo susitaikyti.
- Duosiu tau paskutinę progą dabar išeiti su manim ir grįžti
namo. Bet jeigu aš išeisiu pro šias duris viena, viskas bus baigta.
Tyla ir apsiblausęs prisimerkusių akių žvilgsnis viską pasakė.
- Taip ir maniau. - Daugiau nebešaukiau. Nebėra prasmės.
Jis neklauso. Niekada neklausė. - Žinai, ką? Džiaukis į sveikatą
viskuo - pragerk ir prarūkyk savo niekingą gyvenimą... - žengusi
žingsnį artyn sustojau nuo jo per kokį pusmetrį, - bet tik tiek gy­
venime ir turėsi. Linkiu mėgautis, kol pajėgsi.
- Būtinai, - atsakė jis. Dūrė kiaurai. Vėl.
- Ė, jeigu ji nėra tavo pana... - tarė Markas Hardinui primin­
damas, kad kambaryje nesam vienidu.
- Aš niekieno pana, - atkirtau.
Mano elgesys paskatino Marką. Jis pražydo plačiausia šypsena
ir palietė mano nugarą ketindamas palydėti į svetainę.
- Gerai, tada viskas gerai.
- Atšok nuo jos! - Hardinas kumštelėjo Markui į nugarą. Ne
taip smarkiai, kad pargriautų, bet pakankamai smarkiai, kad at­
stumtų nuo manęs. - Dink iš čia! - piktai įsakė eidamas paskui
mane per svetainę prie durų. Išėjau paskui jį į koridorių ir už­
trenkiau duris. Hardinas timptelėjo plaukus, vis labiau niršdamas.
- Po galais, kas čia buvo?
97
 - Kas buvo tas kas? Kad pakalbėjau su tavim tavo žodžiais?
Manaisi galįs į lagaminą įbrukti lėktuvo bilietą su raktais ir aš jau
skrendu? - tvojusi jam į krūtinę prirėmiau prie sienos.
■ Beveik gailėjausi, beveik jaučiausi kalta, kad spaudžiau jį, bet
pažvelgus į jo išsiplėtusias akis ištirpo bet koks sąžinės graužimas.
Jis dvokė žole ir alkoholiu. Čia nebuvo nė šešėlio to Hardino, kurį
myliu.
- Dabar man viskas vienodai, aš negaliu blaiviai mąstyt, tai
neprašyk kažkokio sumauto pasiaiškinimo kažkelintą tūkstantąjį
kartą! - suriko jis ir tvojęs kumščiu įlaužė pigaus gipskartonio
sieną.
Daugybę kartų mačiau šį vaizdą.! Šitas tikrai bus paskutinis.
- Tu net nebandei! Aš nepadariau nieko bloga!
- Tesą, ko tu dar nori? Nori, kad pasakyčiau paraidžiui? Dink
iš čia - grįžk'ten, kur tavo vieta! Čia tu neturi ko veikti, čia tau ne
vieta.
Tariant paskutinius žodžius jo balsas tapo neutralus, netgi
švelnus. Beveik abejingas. Daugiau neturiu jėgų kovoti.
- Dabar laimingas? Laimėjai, Hardinai. Ir vėl laimėjai. Tu
visada laimi, ar ne?
Jis atsisuko ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.
- O tu žinai geriausiai už visus, ar ne?

98
 Keturioliktas skyrius
TESĄ

Neįsivaizduoju, kaip laiku nusigavau į Hitrou, bet man pavyko.

Išleidusi mane Kimberlė apkabino atsisveikindama - ma­
nyčiau. Gerai prisimenu, kad Smitas tik žiūrėjo į mane, kažką ne­
suprantama svarstydamas.
Ir štai sėdžiu lėktuve, šalia tuščia kėdė, mano galva tuščia,
širdis irgi tuščia. Kaip galėjau šitaip suklysti dėl Hardino? Visa tai
aiškiai rodo, kad pasikeisti žmogus gali tik pats, nors tu ir labai
stengtumeisi. Jis turi norėti to taip pat labai, kaip ir tu, nes kitaip
nebus vilties.
Neįmanoma pakeisti žmogaus, jeigu jis pats nenori keistis.
Negali visada prie jo taikytis, kad pateisintum niekingas viltis, ir
negali tiek jo mylėti, kad nustelbtum neapykantą, kurią jis jaučia
sau.
Tai ilga kova ir galų gale ryžausi pasiduoti.

99
 Penkioliktas skyrius
HARDINAS

Ausyje išgirdau Džeimso balsą, o basa koja patrynė mano skruostą.

- Biče! Kelkis. Karia jau beveik čia, o tu užgrobei vienintelį
vonios kambarį.
- Atsiknisk, - suriaumojau ir vėl užsimerkiau. Jei galėčiau pa­
judėt, tuojau sulaužyčiau jam pirštus.
- Po velnių, Skotai, kelkis. Griūk ant sofos, drimba tu, man
reikia nusičiurkšt ir bent pabandyt išsivalyt dantis.
Nykščiu vėl bakstelėjo man į kaktą, tad pabandžiau atsisėsti.
Kūnas buvo kaip pelų maišas, akys ir burna perštėjo.
- Jis gyvas! - šūktelėjo Džeimsas.
- Užsičiaupk. - Prisidengiau akis ir nuėjau į svetainę. Pus­
nuogė Džanina ir pernelyg uolus Markas mėtė tuščius alaus bu­
telius ir raudonus puodelius į šiukšlių maišus.
- Kaip vonios grindys? - linksmai paklausė Markas įsikandęs
cigaretę.
- Tobulos. - Pavarčiau akis ir atsisėdau ant sofos.
- Buvai nusitašęs visiškai, - pasakė jis gana išdidžiai. - Kada
paskutinį kartą taip gėrei?
- Nežinau.
Patryniau smilkinius, Džanina ištiesė puodelį. Papurčiau galvą,
bet ji kyštelėjo dar arčiau.
- Čia tik vanduo.
- Man gerai.
Nenoriu būt šiknius, bet, po galais, ji baisiai knisa.
100
 - Koks tu sūdžius, - tarė Markas. - Maniau, kad ta amerikietė...
kaip ji ten? Triša? - Išgirdus jos vardą, nors ir neteisingą, širdis ėmė
smarkiau plakti. - Maniau, ji čia viską ištaškys! Agresyvi mažulė.
Atmintyje iškilo Tesos paveikslas - ji šaukia ant manęs, sviedžia
butelį į sieną, nueina šalin. Skausmas jos akyse dar stipriau pri­
plojo mane prie sofos. Pasijutau vėl tuoj vemsiantis.
Viskas tik į gera.
Tikrai.
- Mažulė? Nepasakyčiau, kad ji mažulė, - Džanina užvertė
akis.
- Jaučiu, neįsižeidei dėl jos išvaizdos, - šaltai pasakiau, nors
baisiausiai norėjau tėkšti tą puodelį vandens Džaninai į veidą.
Jeigu ji galvoja, kad bent per plauką yra graži kaip Tesą, tai pri­
siuostę kokaino daugiau, negu maniau.
- Ji ne tokia liesa kaip aš.
Dar vienas bjaurus komentara$> Džanina, ir aš sudraskysiu tavo
pasitikėjimą savimi į skutelius.
- Sese, neįsižeisk, bet ta pupulė daug geresnė už tave. Turbūt
dėl to Hardinas toks įsimylėjęs. - Paskutinį žodį Markas išdainavo.
- Įsimylėjęs? Tik nereikia! Šiąnakt jis išspyrė laukjos subinę, -
Džanina nusijuokė, o aš pilve pajutau peilį.
- Aš ne... - nepajėgiau ramiai baigti sakinio. - Neminėk jos
daugiau. Manęs čia nėra, - pagrasinau abiem.
Džanina kažką tyliai sumurmėjo, o Markas sukikeno ir iškratė
peleninę į krepšį. Atlošiau galvą į pagalvėlę ir užsimerkiau. Aš
niekada neišsiblaivysiu. Jei nenorėsiu, kad nustotų skaudėt. Jei ne­
sėdėsiu čia visiškai tuščia širdimi.
Jaučiausi suirzęs ir nekantrus, pykinamas ir išvargęs - ir tai
buvo blogiausia šlykštynių kombinacija.
- Ji čia bus po dvidešimties minučių! - pranešė Džeimsas.
Atsimerkiau ir pamačiau jį jau apsirengusį ir vaikščiojantį ratais
mažoje svetainėje.
- Žinom. Gali užsičiaupt. Kartą per mėnesį tai išgyvenam. -
Dažnina užsidegė suktinę, jai iškvėpus ištiesiau ranką.
lOl
 Turiu pats gydytis - laižytis žaizdas. Tokiam bailiui kaip aš
nėra kito pasirinkimo, tik kiūtot kampe ir slėptis nuo skausmo dėl
sumauto viso gyvenimo.
Po pirmo įkvėpimo užsikosėjau. Plaučiai nepasiilgo žolės ir
to sauso peršėjimo. Užsitraukus trečią kartą skausmas nunyko ir
kūną apėmė stingulys. Nevisiškai, kaip turėtų, bet pasinėriau. At­
gausiu formą.
- Duok ir šitą, - ištiesiau ranką į butelį, kurį laikė Džanina.
-Dar nėra nė dvyliktos, - pasakė prisukdama kamštelį.
- Aš neklausiu, kiek valandų ir koks oras. Prašiau tavęs deg­
tinės. - Išplėšiau butelį iš rankos, ji tik prunkštelėjo iš apmaudo.
- Tai tave tikrai išmetė iš univero? - paklausė Markas pūs­
damas dūmų kamuolius.
- Ne... - Šūdas. - Nežinau. Taip toli dar nesigilinau.
Gurkštelėjau degtinės ir pasimėgavau deginančia srovele, nu­
tekėjusia tuščiu mano kūnu. Neturiu nė menkiausios sumautos
idėjos, ką daryt su mokslais. Iki baigimo teliko pusė semestro. Jau
atidaviau baigiamąjį ir atsisakiau dalyvauti toje prakeiktoje cere­
monijoje. Taip pat turiu pilną butą visokio šlamšto ir automobilį,
stovintį tarptautinio Sietlo-Takomos oro uosto aikštelėje.
- Džanina, pažiūrėk, ar kriauklėj nėra indų, - paliepė Markas.
- Ne, kodėl visada aš turiu terliotis su tais tavo prakeiktais
indais...
- Pastatysiu tau pietus. Žinau, kad nieko neturi, - atsakė
Markas.
Suveikė. Ji paliko mus vienus svetainėje. Buvo girdėti, kaip
miegamajame šnarinasi Džeimsas - lyg darytų remontą.
- Tai kas ta pupa Karia? - paklausiau Marko.
- Džeimso pana. Tikrai šauni, labai, bet truputį snobė. Ne
gyvatė ar ką, tik nedera prie šitos mėšlo krūvos. - Markas mos­
telėjo į niūrų butą. - Studijuoja mediciną, tėvai turi krūvas pinigų.
Nusikvatojau.
- Kas jai negerai, kad tąsosi su Džeimsu?
- Ašjus girdžiu, šunsnukiai! - riktelėjo Džeimsas iš miegamojo.
102
 Markas nusikvatojo dar garsiau negu aš.
- Nežinau, bet kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, jis išprotėja ir
ima prie visko kabinėtis. Ji gyvena Škotijoje ir pasirodo tik kartą
per mėnesį - bet visada tas pat. Jis vis bando padaryt jai įspūdį.
Todėl įsirašė į univerą, nors jau neišlaikė dviejų atsiskaitymų.
- Ir todėl visą laiką dulkina tavo seserį? - kilstelėjau antakį.
Džeimsas negali būti ištikimas vienai - garantuotai.
Džeimsas kyštelėjo galvą iš už kampo, kad apsigintų.
- Su Karia susitinku tik kartą per mėnesį ir jau kiek savaičių
nedulkinau Džaninos! - Ir vėl pranyko. - Ir baikit nesąmones, nes
išspirsiu lauk!
- Gerai! Dar kiaušius nusiskusk, - paerzino Markas ir ištiesė
man suktinę. Patapšnojęs degtinės butelį, gulintį man tarp kojų,
paklausė: - Klausyk, Skotai, man dzin ta sumauta santykių drama,
bet ar tu nieko nekvailini savo vaidinimu?
- Tai ne vaidinimas, - atrėžiau.
- Taip, taip. Tik suprantu, kad pasirodai čia, Londone, nebuvęs
trejus metus, jau nekalbu apie tą mažulę, kurią atsivežei kartu. - Jo
akys nuslydo nuo mano veido į butelį, paskui - į suktinę. - O tu
pasismaginai. Dar, man rodos, susilaužei ranką.
- Ne tavo reikalas. Nuo kada tau rūpi? Taip gyveni kasdien.
Mane vis labiau ėmė erzinti Markas ir staigus jo susidomėjimas
mano sumautu gyvenimu. Praleidau pro ausis jo komentarą apie
ranką, kuri, reikia pripažint, mėlynavo ir žaliavo. Negi galėjau su-
silaužyt ranką į šitą apgailėtiną gipskartonį?
- Nebūk šiknius. Mėgaukis, kuo gali. Neprisimenu, kad kada
nors buvai toks jautrus. Anksčiau buvai tikras žvėris.
- Aš nesu jautrus. Nepūsk vėjų. Ta mažulė eilinė studentė iš
mano Amerikos univero. Susipažinom ir pasidulkinom. Ji norėjo
pamatyt Angliją, todėl apmokėjo mūsų kelionę, ir dar kartą pasi­
dulkinom mūsų karalystėje. Istorijos pabaiga.
Nurijau dar vieną degtinės gurkšnį, kad nuplaučiau šlykštynę,
kurią prisapaliojau. Markas vis dar nesidavė įtikinamas.
- Aišku, - užvertė akis. Šį bjaurų įprotį perėmė iš sesers.
103
 Susierzinęs atsisukau j jį, bet išsižiojęs pajutau gerklėje besi­
kaupiančią tulžį.
- Klausyk, kai susitikom, ji buvo nekalta, išdulkinau ją, kad lai­
mėčiau geras lažybas, tai va, aš nesu jautrus. Man ji niekas...
Šįkart negalėjau nuryt. Užsidengiau burną ir puoliau pro
Džeimsą, kuris mane prakeikė, nes privėmiau visą vonios kambarį.

104
 Šešioliktas skyriu s
TESĄ

- Primena mažą nešiojamąjį kompiuterį.

Paspaudžiau dar vieną savo naujojo žaislo mygtuką. Naujasis
aifonas turi daugiau funkcijų negu kompiuteris. Perbėgau pirštais
per didelį ekraną, pabaksnojau mažas ikonėles. Bakstelėjusi ka­
meros paveiksliuką krūptelėjau, nes į mane pažvelgė nepagra­
žintas manęs pačios atvaizdas* Skubiai jį uždariau nuspaudusi „Sa­
fario“ ikoną. Parašiau „Google“, nes - pripažįstu - tai buvo pirmoji
šovusi mintis. Šis telefonas keistas. Ne tas žodis - painus, bet aš
neskubu mokytis, kaip naudotis tuo daiktu. Laikau rankose jį tik
dešimt minučių ir dar net neišėjau iš parduotuvės. Visi sako, kad
labai paprasta baksnoti ir slankioti pirštu per didelį ekraną, bet yra
tiek daug funkcijų. Iš tikrųjų, labai per daug.
Vis vien manau, kad tiek daug funkcijų yra geras dalykas laikui
užmušti. Šitas daikčiukas užims mane ilgam, gal net ištisomis die­
nomis. Peržvelgiau muzikos pasiūlymus ir susižavėjau mintimi
vienu bakstelėjimu klausytis begalės dainų.
- Ar norėtumėt, kad padėčiau persikelti kontaktus, nuotraukas
ir kitus duomenis į naująjį telefoną? - paklausė jauna mergina iš
kitapus prekystalio. Pamiršau, kad čia dar yra ji ir Lendonas - taip
įsijaučiau naršydama po telefoną.
- Ėėė, ne, ačiū, - mandagiai atsisakiau.
- Tikrai? - storai apvestos akys labai nustebo. - Užims tik se­
kundę, - kramtė gumą.
- Prisimenu visus numerius, kurie man reikalingi.
105
 Mergina gūžtelėjo pečiais ir įsmeigė akis į Lendoną.
- Man reikia tavo numerio, - pasakiau. Mamos ir Nojaus nu­
meriai visada buvo iš reikalingųjų.
Man reikia šviežio oro, naujos pradžios. Spindintis naujasis
telefonas su keliais išsaugotais numeriais bus didelė palaima.
Anksčiau visada atsisakydavau naujo telefono, o dabar tikrai labai
džiaugiuosi.
Stebėtinai malonu pradėti viską iš naujo - jokių kontaktų,
jokių nuotraukų, nieko.
Lendonas padėjo išsisaugoti numerį ir išėjom iš parduotuvės.
- Parodysiu, kaip persikelti muziką. Vis vien su šiuo telefonu
lengviau, - šypsodamasis pasakė, įsukęs į greitkelį. Grįžtam iš pre­
kybos centro, kur išleidau pernelyg daug pinigų, už kuriuos būčiau
prisipirkusį drabužių savaitei.
Švarus lūžis - štai taip reikia, kad būtų. Be prisiminimų, be
nuotraukų peržiūrų. Nežinau, kur man eiti, ką toliau daryti, bet
tikrai žinau, kad laikytis įsikibus to, kas niekada nebus mano, skau­
dintų daug labiau.
- Gal žinai, ką veikia mano tėvas? - paklausiau Lendono per
pietus.
- Kenas skambino šeštadienį, jam sakė, kad Ričardas taisosi.
Kelios pirmos dienos buvo sunkiausios. - Draugas ištiesė ranką ir
iš mano lėkštės nudžiovė keptos bulvytės gabaliuką.
- Ar žinai, kada galėsiu jį aplankyti? - Jeigu dabar pasaulyje
teturiu savo iki praėjusio mėnesio atstumtą tėvą ir Lendoną, noriu
turėti juos abu taip arti, kaip galiu.
- Tiksliai nežinau, bet paklausiau, kai grįšim namo. - Len­
donas žvilgtelėjo į mane. Nejutau, kad savo naująjį telefoną laikiau
prispaudusi prie krūtinės. Akyse švietė užuojauta. - Suprantu, kad
praėjo tik viena diena, bet gal jau pagalvojai apie Niujorką? - pa­
klausė atsargiai.
- Taip, truputį.
Delsiau apsispręsti, kol asmeniškai pasikalbėsiu su Kimberle
ir Kristianu. Šįryt ji užsiminė, kad ketvirtadienį grįžta iš Anglijos.
106
 Vis dar nesuvokiu, kad šiandien tik antradienis. Atrodo, Londoną
palikau daug seniau nei prieš dvi dienas.
Mintys nuklydo pas jį, ką jis veikia... ar su kuo? Ar dabar su
ta mergina? Ar ji ir vėl vilki jo marškinėliais? Kodėl kankinu save
mąstydama apie jį? Pabėgau nuo jo, bet vis tiek matau krauju pa­
sruvusias žalias jo akis, jaučiu, kaip pirštų galiukais braukia man
per skruostą.
Man buvo skaudu, bet kartu ir gera, užtikti nešvarius jo marš­
kinėlius, kai Čikagos O'Haros oro uoste knisausi lagamine. Ieš­
kojau, tik telefono kroviklio ir radau paskutinį jo dvelksmą. Kad ir
kiek kartų bandžiau, neprisiverčiau nueiti iki artimiausios šiukš-
liadėžės ir jų išmesti. Negalėjau. Tad įgrūdau atgal į lagaminą giliai
po savo drabužiais.
Tiek daug švariai pradžiai, bet suteiksiu sau progą, nors ir labai
sunku. Kai visas mano pasaulis buvo sudaužytas ir likau viena
rinkti šukių...
Ne. Lėktuve ryžtingai apsisprendžiau - neatsiduosiu tokioms
mintims. Jos niekur manęs nenuves. Gailėdamasi savęs jausiuosi
dar blogiau.
- Linkstu prie Niujorko, bet noriu šiek tiek daugiau laiko pa­
galvoti, - pasakiau Lendonui.
- Gerai. - Jo šypsena užkrečianti. - Išvyktame maždaug po
trijų savaičių, semestro pabaigoje.
- Tikiuosi. - Atsidusau beviltiškai norėdama, kad tas laikas jau
būtų praėjęs. Minutė, valanda, diena, savaitė, mėnuo, šiuo metu
bet koks praėjęs laikas man būtų į naudą.
Ir tikrai - laikas eina. Kažkaip pasijutau ir aš slenkanti pirmyn.
Tik dar nenusprendžiau, ar tai gerai, ar nelabai.

107
 Septynioliktas skyriu s
HARDINAS

Atidaręs buto duris nustebau pamatęs degančias šviesas. Tesą pa­

prastai nedega visų iš karto - ji nusiteikusi taupyti mūsų elektrą.
- Tesą, aš namie. Tu kambary? - pašaukiau. Užuodžiau pietus
ant viryklės, išgirdau švelnią muziką, sklindančią iš mūsų mažučio
grotuvo.
Numečiau aplanką ir raktus ant stalo ir nuėjau jos ieškot. Iškart
pastebėjau, kad miegamojo durys vos vos praviros ir išgirdau
balsus, pro tarpelį kaip muzika sklindančius į koridorių. Staiga iš­
girdęs jo balsą, piktai pastūmiau duris,
- Po velnių, kas čia? - surikau. Balsas garsiai nuaidėjo mažame
miegamajame.
- Hardinai? Ką tu čia veiki? - paklausė Tesą, lyg būčiau jiems
sutrukdęs. Užsitraukė antklodę ant nuogo kūno ir apsimesdama
kalta nusišypsojo.
- Ką aš čia veikiu? Kąjis čia veikia? - pirštu parodžiau į Zedą,
kuris išsiropštė iš lovos ir skubiai ėmė mautis trumpikes.
Tesą vis dar žiūrėjo į mane lyg tai aš mūsų lovoje būčiau dulki-
nęsis su kokia šliure.
- Hardinai, gal jau pakaks ateidinėti? - lyg leisdama kažką su­
prast, lyg pašaipiai ištarė Tesą. - Jau trečias kartas šį mėnesį. - Ir
atsidususi tyliau pridūrė: - Ar vėl gėrei? - Klausimas nuskambėjo
užjaučiamai ir apmaudžiai.
Zedas priėjo prie lovos ir sustojęs priešais Tesą ištiesė ranką lyg
gindamas ją... ir jos išpampusį pilvą.
108
 Ne...
- Ar tu?.. - paspringau. - Jūs... tu ir jis?
Ji vėl atsiduso ir stipriau susisuko į antklodę.
- Hardinai, mes jau daug kartų tai aptarėm. Tu čia negyveni.
Nebegyveni čia jau - net pamiršau - turbūt gerus dvejus metus.
Kokia ji abejinga ir pagalbos ieškančios akys įsmeigtos į Zedą,
ne į mane. Sutrikęs ir gaudydamas orą susmukau prieš juos ant
kelių. Ir staiga pajutau ranką ant peties.
- Man labai gaila, bet turi išeiti. Tu ją liūdini. - Švelnus Zedo
balsas tyčiojosi iš manęs.
- Negali taip su manimi elgtis, - maldavau Tesos tiesdamas
ranką prie jos pilvo. Tai negali būti tikra. Tai negali būti tikra.
- Tu pats tai padarei, - atsakė ji. - Nepyk, Hardinai, bet tu pats
tai padarei.
Zedas paglostė jai ranką, kad nuramintų, ir mane apėmė įsiūtis.
Kyštelėjau ranką į kišenę ir išsitraukiau žiebtuvėlį. Nė vienas to ne­
pastebėjo. Jiedu buvo susikibę, o aš spragsėjau bandydamas įskelti
ugnį. Liepsnelė man pažįstama, sena mano draugė. Nunešiau ją
prie užuolaidų. Užsimerkiau, kai Tesos veidą apšvietė pikti liepsnos
liežuviai, rydami visą kambarį.
- Hardinai!
Atsimerkęs pirmiausia pamačiau Marko veidą. Nustūmiau
veidą šalin ir apimtas panikos nusiritau nuo sofos ant grindų.
Tesą buvo... ir aš buvau...
- Žmogau, sapnavai kažkokį pragarišką sapną. - Markas pa­
purtė galvą. - Kaip laikaisi? Tu visas šlapias.
Kelis kartus mirktelėjau ir perbraukiau rankomis prakaito
permerktus plaukus. Ranka mane žudo. Tikėjausi, kad mėlynės
blunka, bet to nebuvo.
- Kaip tu?
- Aš...
Turiu nešdintis iš čia. Turiu kažkur eiti ar ką nors daryti. De­
gančio kambario vaizdas neišeina iš galvos.
109
 - Imk ir miegok toliau. Dar tik ketvirta ryto.
Markas atsuko plastikinio buteliuko kamštelį ir į mano prakai­
tuotą delną įspraudė vieną tabletę. Linktelėjau negalėdamas ištart
nė žodžio. Prarijau tabletę neužsigerdamas ir vėl atsiguliau ant
sofos. Dar kartą žvilgtelėjęs į mane Markas grįžo į miegamąjį, o aš
išsitraukiau telefoną ir pažvelgiau į Tesos nuotrauką.
Nesusilaikiau ir pirštas nuslydo prie skambinimo mygtuko.
Žinau, kad nereikėtų, bet jeigu neišgirsiu jos balso, negalėsiu
ramiai užmigt.
- Abonentas nepasiekiamas, - šaltai pranešė robotas. Ką? Dar
kartą patikrinau ekraną ir vėl paskambinau. Tas pats atsakymas. Ir
vėl. Ir vėl.
Ji negalėjo pasikeisti numerio. Ji nebūtų...
- Abonentas... - išgirdau dešimtą kartą.
Tesą pasikeitė numerį. Ji pasikeitė telefono numerį, kad nega­
lėčiau jos surast.
Vėl užmigęs, po daug valandų, sapnavau visai kitokį sapną.
Prasidėjo taip pat, vėl grįžau namo į tą butą, bet šįkart namuose
nieko nebuvo.

110
 Aštuonioliktas skyriu s
HARDINAS

- Tu niekaip neleidi man baigti to, ką pradėjau sekmadienį.

Dažnina atsirėmė į mane ir padėjo galvą ant peties. Pasislinkau
ant sofos tolėliau nuo jos, bet neva duodamas ženklą, kad galėtume
atsigult ar ką, jeigu prisislinktų.
- Viskas gerai.
Atstūmiau ją kokį šimtąjį kartą per pastarąsias keturias dienas.
Negi iš tikrųjų praėjo tik keturios dienos?
Po velnių.
Laikas turi slinkt greičiau, nes jaučiu, kad neišgyvensiu.
- Atsipalaiduok. Galiu tau padėti.
Jos pirštai slydo nuoga mano nugara. Jau kelias dienas nesi­
maudžiau ir nevilkėjau marškinėlių. Negaliu prisiverst apsirengti
to prakeikto drabužio, vilkėto Džaninos. Marškinėliai kvepia ja, o
ne mano angelu.
Tegu bus prakeikta Tesą. Išprotėsiu. Jaučiu, kad kvaišalai,
sugėrę mano mintis, išgaravo ir galiausiai išblaivėsiu. Taip nutinka
kas kartą, kai ateinu į protą, - atsėlina ji. Vis dar negalėjau atsigaut
nuo košmaro, kankinusio mane praėjusią naktį. Niekada jos neį­
skaudinčiau, fiziškai - tikrai ne. Aš myliu ją. Mylėjaują. Po velnių,
vis dar myliu ir visada mylėsiu, bet daugiau nieko negaliu padaryt.
Negaliu visą gyvenimą kiekvieną dieną stengtis būti jai tobulas.
Nesu toks, kokio jai reikia, ir niekada nebūsiu.

m
 - Man reikia išgert, - pasakiau Džaninai. Ji sunkiai pakilo nuo
sofos ir nuėjo į virtuvę. Bet kai mane užpuolė dar viena neprašyta
mintis apie Tesą, šūktelėjau: - Paskubėk.
'■į Dažnina grįžo su buteliu viskio, stabtelėjo ir pažiūrėjo į mane.
- Po velnių, su kuo tu įsivaizduoji kalbąs? Jeigu elgiesi kaip
paršas, tai bent jau padoriai atsimokėk.
Nuo tada, kai atėjau į šį butą, nebuvau iškėlęs kojos laukan, net
iki mašinos persirengt.
- Dar kartą primenu, kad susilaužei ranką, - pasakė Džeimsas,
įėjęs į svetainę ir pertraukęs mano mintis. - Karia žino, ką sako.
Tau tikrai reikia į ligoninę.
r - Ne, man viskas gerai.
Suspaudžiau kumštį ir išskėčiau pirštus, kad įrodyčiau savo.
Krūptelėjęs nusikeikiau iš skausmo. Žinau, kad susilaužiau, tik
nenoriu dėl to sukti galvos. Jau keturias dienas gydausi pats. Dar
kelios - ir neskaudės.
- Jeigu nesigydysi, niekada nepasveiksi. Greit varyk, o kai
grįši, gausi visą butelį, - neatlyžo Džeimsas. Man trūksta išperos
Džeimso. To Džeimso, kuris išdulkino mergą ir po valandos jos
kavalieriui parodė įrašą. Šitas mano sveikata susirūpinęs Džeimsas
erzina kaip spuogas.
- Taip, Hardinai, jis teisus, - įsikišo Džanina ir paslėpė butelį
už nugaros.
- Gerai, po galais, - sumurmėjau. Čiupau raktus, telefoną ir
išėjau iš buto. Susiradau marškinėlius ant mašinos sėdynės ir užsi­
metęs nuvažiavau į ligoninę.
Priimamasis buvo pilnas triukšmingų vaikų. Klestelėjau į vienin­
telę tuščią vietą šalia verkšlenančio benamio su pervažiuota koja.
- Ilgai laukiat? - paklausiau vyrov^
Jis dvokė kaip šiukšlių konteineris, bet ką galėjau pasakyt, jei
pats smirdėjau, gal net baisiau. Jis man priminė Ričardą ir pa­
galvojau, kaip jam sekasi reabilitacija. Tesos tėvas klinikoje, o aš
čia skandinu save alkoholyje ir blaškau mintis arkliškomis žolės
112
 dozėmis ir retkarčiais Marko tabletėmis. Pasaulis tikrai nuostabi
vieta.
- Dvi valandas, - atsakė vyras.
- Eina šikt, - sumurmėjau ir įsmeigiau akis į sieną. Galėjau su­
siprast, kad nėr ko čia važiuoti aštuntą valandą vakaro.
Po pusvalandžio pakvietė mano benamį kaimyną, tad lengviau
atsikvėpiau visais plaučiais.
- Mano sužadėtinė gimdo, - šūktelėjo į vestibiulį įpuolęs vyras.
Jis vilkėjo kruopščiai išlygintus marškinius ir chaki spalvos kelnes.
Ir atrodė keistai pažįstamas.
Kai iš paskos pasirodė mažutė stora nėščia brunetė, susigūžiau
kėdėje. Aišku, tai ir turėjo nutikt. Aš visas girtas su sulaužyta ranka
ir būtent tą akimirkąjai prireikia gimdyt toje pačioje ligoninėje.
- Ar galit mums padėti? - paklausė vyras, nekantriai žings­
niuodamas pirmyn atgal. - Jai reikia vežimėlio! Prieš dvidešimt
minučių nubėgo vandenys, sąrėmiai kartojasi kas penkias minutes!
Jo darkymasis privertė nerimauti ir kitus priimamajame sė­
dinčius pacientus, bet nėščioji tik nusijuokė ir paėmė vyrą už
rankos. Bet antra vertus - juk tai Natali.
- Man viskas gerai, aš galiu eiti. Nesijaudink.
Natali paaiškino seselei, kad jos sužadėtinis Elijus jaudinasi
labiau, nei reikėtų. Jis nesiliovė žingsniuot, o ji liko rami lyg kokia
karalienė. Nesusilaikiau ir nusikvatojau savo kampe. Natali at­
sisuko pažiūrėt ir pamatė mane. Plati šypsena nušvietė jos veidą.
- Hardinai! Koks sutapimas! - Ar apie tokias švytinčias nėščias
moteris nuolat žmonės kalba?
- Labas, - pasakiau žiūrėdamas visur, tik ne į jos sužadėtinį.
- Tikiuosi, tau nieko bloga. - Ji prisiartino prie manęs, o jos
vyrukas tuo metu kalbėjosi su sesele. - Aną dieną sutikau tavo
Tesą. Ji čia kartu? - paklausė Natali, dairydamasi po vestibiulį.
Ar ji neturėtų rėkt iš skausmo ar ko nors panašaus?
- Ne, ji, ėėė... - pradėjau aiškintis, bet kaip tik tą akimirką kita
seselė atėjo iš registratūros ir pasakė:
- Ponia, mes pasirengę jus priimti.
i i3
 - O, girdėjai? Šou turi tęstis. - Natali nusisuko, bet žvilgtelėjo
per petį ir pamojavo man. - Hardinai, buvo malonu tave sutikti!
Aš taip ir likau sėdėt išsižiojęs.
Tai kažkoks nesveikas dangaus pokštas. Negalėjau nepasi­
džiaugti dėl tos merginos. Buvau visiškai sugriovęs jos gyvenimą...
Ir štai ji čia, švytinti, beprotiškai įsimylėjusi, pasirengusi pagimdyt
pirmąjį vaiką. O aš - vienas, dvokiantis ir susižalojęs sėdžiu sausa­
kimšame laukiamajame.
Karma veikia.

114
 Devynioliktas skyriu s
TESĄ

- Ačiū, kad palydėjai. Aš tik norėjau palikti mašiną ir susi­

rinkti paskutinius daiktus, - pasakiau Lendonui pro keleivio pusės
langelį.
Susinervinau, kad teko galvoti, kur palikti mašiną. Nenorėjau
pamesti prie Keno namų, nes bijojau, kad Har... jis... ką nors pa­
sakys ar padarys galiausiai pasirodęs jos pasiimti. Palikti aikštelėje
prie buto atrodė logiškiau. Tai gera saugoma teritorija ir nemanau,
kad kam nors užklius, jeigu liks stovėti.
- Ar tikrai nenori, kad užlipčiau kartu? Galėčiau padėti par­
nešti tavo mantą, - pasisiūlė Lendonas.
- Ne, eisiu viena. Ten vis tiek tik keli mano daiktai. Pakaks
vieno karto. Bet ačiū.
Viskas buvo tiesa, bet tiesiausia tiesa - norėjau pati viena at­
sisveikinti su senuoju butu. Pati viena - taip man atrodė tikriau.
Įėjusi pasistengiau nuvyti prisiminimus. Apie nieką negalvojau -
balta erdvė, baltos gėlės, baltas kilimas, baltos sienos. Nė vienos
minties apie jį. Tik balta erdvė, gėlės ir sienos, ne jis.
Deja, protas elgėsi kitaipir pamažu baltos sienos nusidažėjuodais
dryžiais, kilimas susitepė juodais dažais, gėlės apsipylė juodais lape­
liais ir sutrupėjo. Atėjau čia tik pasiimti kelių daiktų, vienos dėžės su
drabužiais ir studijų aplanko - tik tiek. Užtruksiu penkias minutes.
Penkios minutės nėra daug, kad pasiduočiau tamsai.
Jau praėjo keturios dienos, ir aš tapau stipresnė. Su kiekviena
sekunde, praėjusia be jo, jau tampa lengviau kvėpuoti. Grįžusi
115
čia, į šią vietą, galiu staigiai atsikratyti prisiminimų, bet turiu tai
ištverti, jeigu noriu eiti pirmyn ir niekada neatsigręžti atgal. Aš
kraustausi į Niujorką.
Atsisakysiu vasaros semestro kursų, pamaniau lyg dar svars­
tydama ir nutariau pažinti miestą, kuris taps mano namais, bent
jau artimiausius penkerius metus. Kad jau nutariau, čia gyvensiu,
kol baigsiu universitetą. Dar vienas pervedimas mano dokumen­
tuose atrodys tik blogiau, todėl privalau apsistoti vienoje vietoje,
kol baigsiu studijas. Ir ta vieta bus Niujorkas. Baugi mintis, ir
mama nebus patenkinta, bet tai ne jos reikalas. Tai mano reikalas
ir pagaliau sprendžiu pati pagal savo poreikius ir savo ateitį. Kai
persikraustysiu, tėvas jau bus baigęs reabilitacijos programą ir, jei
bus galima, norėčiau, kad aplankytų mane ir Lendoną.
Ėmiau* panikuoti vos pagalvojusi, kad dar nesu pasirengusi
kraustytis į Niujorką, bet Lendonas man padės sužiūrėti visas
smulkmenas. Dvi pastarąsias dienas praleidom rašydami prašymą
po prašymo. Kenas parašė ir išsiuntė rekomendacinį laišką, Karen
padėjo ieškoti skelbimų ne visai darbo dienai, Sofija irgi lanky­
davosi kasdien ir supažindino mane su karščiausiomis miesto
vietomis, kur geriau nesilankyti ir kokie pavojai tyko gyvenant
didmiestyje. Ji buvo visai maloni ir pasisiūlė pasikalbėti su savo
viršininku dėl padavėjos darbo restorane, kuriame pati netrukus
pradės dirbti.
Kenas, Karen ir Lendonas patarė man tiesiog pereiti į naująjį
Venso leidyklos filialą, kuris po kelių mėnesių bus atidarytas. Gy­
venti Niujorke neturint darbo neįmanoma, bet taip pat neįmanoma
gauti apmokamos praktikos nebaigus universiteto. Dar nepasikal­
bėjau su Kimberle apie persikraustymą, bet jai teko tiek daug visko
išgyventi, be to, jie ką tik grįžo iš Londono. Beveik nieko nežinau
apie ją, gavau tik kelias žinutes, bet ji patikino paskambinsianti, kai
viskas susitvarkys.
Kišdama raktą į buto durų spyną pajutau juodą neapy­
kantą tai vietai nuo tada, kai buvau čia paskutinį kartą, ir sunkiai
116
 bepatikėjau, kad seniau ją labai mylėjau. Įeidama pamačiau šviesą
svetainėje: lyg jis būtų palikęs išvykdamas į kelionę.
Regis, tai buvo tik prieš savaitę. Laikas labai apgaulingas, kai
įgyveni pragare.
Nuėjau tiesiai į miegamąjį ir iš spintos pasiėmiau aplanką, dėl
kurio grįžau. Nėra reikalo užtrukti ilgiau nei būtina. Manilinio ap­
lanko nebuvo ant lentynos, kur tikėjausi jį palikusi, todėl teko per­
versti Hardino popierius. Tikriausiai įkišo į spintą bandydamas su­
tvarkyti kambarį.
Ta sena batų dėžė tebebuvo ant lentynos ir smalsumas nu­
galėjo. Ištiesiau ranką, nusitraukiau žemyn ir sukryžiavusi kojas
atsisėdau ant grindų. Dangtį pasidėjau šalia. Dėžė pilna popierių,
jo ranka visaip iš abiejų pusių prirašytų lapų. Pastebėjau, kad kai
kurie puslapiai išspausdinti, ir nutariau vieną paskaityti.

Jūs draskote man šird}. Aš kankinuosi, bet dar turiu šiek

tiek vilties. Nesakykite, kad jau pavėlavau kad tas nuos­
tabiausias jausmas pradingo visiems laikams. Vėl siūlausi
Jums, ir mano širdis Jums priklauso gal netgi labiau negu
tada, kai Jūs ją taip baisiai sužeidėte prieš aštuonerius su
puse metų. Nedrįskite sakyti, kad vyras pamiršta greičiau
negu moteris, kad jo meilė išblėsta pirmiau negu jos. Aš
nieko daugiau nemylėjau, tik Jus/

Iškart atpažinau Ostin žodžius. Perskaičius kelis puslapius, paži­

nau ištrauką po ištraukos, melą po melo, todėl pasiėmiau dar vieną
rankraštį.

Tą penktą dieną krūtinę prislėgė sunkumas. Ir nuolat man

primindavo, ką padariau ir ką veikiausiai praradau. Turėjau
paskambinti jai tą dieną, kai peržiūrinėjau nuotraukas. Ar

Jane Austin, Įtikinėjimas, 2011, vertė Daiva Daugirdienė.

 ji žiūrinėjo mano nuotraukas?Iki šios dienosji turi tik vieną,
mano nutrauką. Kaip ironiška - dabar pasigailėjau, kad ne­
leidau jai daugiau savęs fotografuoti. Penktą dieną tėškiau
telefoną į sieną, tikėdamasis jį sudaužyti, bet tik įskėliau
ekraną. Penktą dieną beprotiškai norėjau, kad ji man pa­
skambintų. jeigu ji man paskambintų, viskas būtų gerai.
Mudu atsiprašytume vienas kito ir aš grįžčiau namo.

Perskaičiau pastraipą antrą kartą ir akys panoro apsiašaroti.

Kodėl kankinu save tai skaitydama? Tikriausiai jis parašė labai
seniai, aną kartą grįžęs iš Londono. Jis viską apgalvojo ir nenori
su manimi turėti nieko bendra, ir galiausiai aš su tuo susitaikiau.
Turiu susitaikyti. Perskaitysiu dar vieną pastraipą ir uždengsiu
dėžę. Dar .vieną ir viskas - pažadu.
Šeštą dieną pabudau užtinusiomis ir raudonomis akimis.
Negalėjau patikėti, kad praėjusią naktį šitaip palūžau.
Sunkumas dar labiau prislėgė ir aš vos pajėgiau blaiviai
mąstyti. Kodėl buvau toks išgama?Kodėl elgiausi su ja kaip
su šiukšle? ji vienintelė galėjo į mane žiūrėti, pažvelgti į
mano vidųypamatyti mane tikrąjį, o aš su ja elgiausi kaip
su šiukšle. Kaltinau ją dėl visko, nors iš tikrųjų pats buvau
kaltas. Visada buvau kaltas - netgi tada, kai man atrodė,
kad elgiuosi teisingai. Buvau šiurkštus, kai ji bandė pa­
sikalbėti su manimi apie tuos dalykus. Rėkiau ant jos, kai
pykdavo dėl mano nesąmonių. Nuolat melavau, ji visada
ir viską man atleisdavo. Tikėjausi, kad taip bus visą laiką,
todėl taip ir elgiausi suja, nes žinojau, kad galiu. Šeštą dieną
batu sutraiškiau telefoną.

Viskas. Daugiau skaityti negaliu, nes mano jėgos, kurias sukaupiau

grįžusi iš Londono, byra į šipulius. Sumečiau lapus atgal į dėžę
ir užvožiau dangtį. Ašaros neprašytos pasipylė iš išdavikių akių.
Greitai nepavyks iš čia išeiti. Jau geriau paskambinsiu administra­
torei ir paprašysiu savo dokumentų kopijų, negu dar minutę išbū­
siu šiame bute.
Padėjau batų dėžę ant spintos grindų ir prieš grįždama žemyn
pas Lendoną nuėjau koridoriumi į vonią pasižiūrėti, kaip mano
makiažas. Stumtelėjau duris, uždegiau šviesą ir suspiegiau iš neti­
kėtumo, nes koja už kažko užkliuvo.
Kažko...
Kraujas sustingo gyslose. Iš visų jėgų bandžiau apžiūrėti ant
grindų gulintį žmogų. To negali būti.
Dieve, prašau tavęs, neleisk, kad tai būtų nutikę...
Galiausiai įsižiūrėjusi supratau, kad pusė mano maldų išklau­
sytos. Tas, kuris po mano kojomis guli ant grindų, nėra mane pa­
likęs vaikinas.
Tai mano tėvas su rankoje styrančia adata. Baltas kaip po­
pierius. Vadinasi, pusė mano naktinių košmarų vis vien išsipildė.

119
 Dvidešimtas skyriu s
HARDINAS

Kresno daktaro akiniai kabojo ant nosies galo. Beveik jaučiau jo

nuomonę. Manyčiau, jis pyksta, kad dešimtą kartą paklaustas „Ar
tikrai smūgiavote į sieną?“ netekau kantrybės. Žinau, ką jis galvoja,
ir tegu pasikaria.
- Jums plaštakos vidurinės dalies fraktūra, - pranešė.
- Ar galima žmonių kalba? - sumurmėjau.
Aš ramus, beveik, bet mane siutina jo klausimai ir spokso­
jimas. Dirbdamas užimčiausioje Londono klinikoje, garantuotai
matė daug baisesnių už mane, bet vis vien kiekvienai progai pasi­
taikius vėpso į mane.
- Su-lau-žy-ta, - lėtai ištarė. - Susilaužėt ranką ir turėsit kelias
savaites nešioti gipsą. Išrašysiu jums skausmą malšinančiųjų, kad
mažiau skaudėtų, bet turėsit išlaukti, sulaukti, kol kaulai vėl suaugs.
Nežinau, kas juokingiau - nešioti gipsą ar tai, kad, jo manymu,
man reikia malšinti skausmą. Dar nesukurtas vaistas, kuris numal­
šintų mano skausmą. Nebent tai būtų nesavanaudė blondinė mė­
lynai pilkomis akimis - bet tokio vaisto farmacininkų lentynose
nėra.
Po valandos mano delnas ir riešas buvo apdėti standžių baltu
tvarsčiu. Stengiausi nesusijuokt seniui į veidą, kai paklausė, kokios
spalvos gipso norėčiau. Prisimenu, jaunystėje norėjau, kad visi
mano draugai žymekliu ant gipso surašytų savo vardus ir pripieštų

120
 kvailų piešinių. Deja, neturėjau draugų, kol nesusidėjau su Marku
ir Džeimsu.
Tiedu labai pasikeitė nuo tada, kai buvom paaugliai. Tiksliau,
Markas toks pat liurbis, jo smegenys sutirpo nuo kvaišalų pertek­
liaus. Niekas neatlaikytų tokio kiekio. Tačiau jų abiejų pokyčiai
akivaizdūs. Džeimsų suvystė kažkokia busimoji medikė - niekada
nebūčiau tuo patikėjęs. Markas tebėra palaidas, gyvena pasaulyje
be pasekmių, bet dabar minkštesnis, laisvesnis ir labiau paten­
kintas tokiu savo gyvenimu. Per tuos trejus metus jie spėjo nusi­
mesti savo kietuolių kevalus, kuriais klojosi kaip antklodėmis. Ne,
kaip skydais. Nežinau, kas privertė juos pasikeist, bet dabar visai
tuo nesidžiaugiu. Tikėjausi tų pačių išperų, kokie buvom prieš
trejus metus, bet jų jau nebėra.
Taip, jie vis dar vartoja kvaišalų daugiau, nei žmogui reikia,
bet jau nėra tie patys užkietėję nusikaltėliai, kokius palikau išvyk­
damas iš Londono.
- Užsukit į vaistinę ir galėsit eiti. - Daktaras skubiai linktelėjo
ir paliko mane vieną apžiūros palatoje.
- Po velnių.
Barbenau pirštais kietą to kvailo gipso paviršių. Grynas šūdas.
Ar galėsiu vairuot? O rašyt? Ne, po galais, man vis vien nereikia
nieko rašyt. Reikia dabar ir užrišt tą nesąmonę. Praėjo jau daug
laiko ir blaivus protas vis labiau ima mane knisti, brautis į mintis ir
prisiminimus, kai pernelyg atsipalaiduoju ir nesisaugau.
Karma toliau dulkina mane. Ir lyg patvirtindama savo bjaurią
reputaciją vis tyčiojasi iš manęs - iš kišenės išsitraukęs telefoną
ekrane pamačiau Lendono vardą. Atmečiau skambutį ir įgrūdau
aparatą atgal į kišenę.
Ką aš padariau?

121
 Dvidešimt pirmas skyrius
TESĄ

- Ar ilgai ji bus tokia? - kažko ir kažkur paklausė Lendonas.

Visi elgiasi taip lyg jų negirdėčiau, lyg manęs nė nebūtų, bet
man nerūpi. Nenoriu būti čia ir būtų nuostabu, jei dar būčiau ir
nematoma.
- Nežiriau, mielasis, jai šokas, - Karen švelniai atsakė sūnui.
Šokas? Man joks šokas.
- Reikėjo eiti kartu su ja! - vos ištarė Lendonas tramdydamas
raudą.
Jei galėčiau nusukti akis nuo kreminės Skotų svetainės sienos,
neabejoju, pamatyčiau jį motinos glėbyje.
~ Ji beveik valandą išbuvo viršuje su juo. Maniau, kad papras­
čiausiai renkasi daiktus, gal savaip atsisveikina... o ji visą valandą
sėdėjo prie lavono!
Lendonas taip verkia, reikėtų jį nuraminti. Žinau, kad turėčiau
nuraminti, ir nuraminčiau, jei tik galėčiau.
- Oi, Lendonai.
Karen irgi verkia. Regis, verkia visi, išskyrus mane. Kas man
negerai?
- Tai ne tavo kaltė. Kaip galėjai žinoti, kad jis ten? Juk neži­
nojai, kad jis nutraukė gydymo programą.
Vienu momentu per tylų šnabždesį ir užuojautos kupinas pa­
stangas išjudinti mane iš vietos nuo grindų, saulė nusileido, ban­
dymai suretėjo ir galiausiai išvis liovėsi. Likau viena didžiulėje

122
svetainėje stipriai apkabinusi kelius, prispaustus prie krūtinės, akis
įsmeigusi į sieną.
Iš paramedikų ir policininkų skubių balsų ir įsakymų suži­
nojau, kad mano tėvas faktiškai yra miręs. Supratau tai vos jį pa­
mačiusi, vos palietusi, o jie tik patvirtino. Tai tapo oficialu. Jis mirė
nuo savo rankos, įsidūręs adatą į veną. Džinsų kišenėje buvo rastas
heroino pakelis, skirtas visam savaitgaliui. Veidas toks blankus ir
išbalęs, kad pro užmerktus vokus man labiau priminė kaukę nei
žmogų. Bute buvo vienas ir vienas mirė, o aš tik po kelių valandų
suklupau priėjo kūno. Jo gyvenimas kaip heroinas ištekėjo švirkštu
ir prakeikė šį butą, virtusį pragaru.
Ši vieta kaip tik tokia ir yra... Tokia ir turėjo būti nuo tos aki­
mirkos, kai įžengiau vidun. Knygų lentynos ir plytelėmis išklota
siena pridengė šėtoną, gražiomis detalėmis užmaskavo prakeiktą
vietą, paslėpė piktąją dvasią, kurią liudijo visos mano gyvenimo
negandos, nutikusios tame prakeiktame bute. Jei niekada nebūčiau
peržengusi šito slenksčio, dabar turėčiau viską.
Tebeturėčiau savo skaistybę. Nebūčiau jos atidavusi žmogui,
kuris manęs niekada taip nemylėjo, kad galėtų būti šalia.
Tebeturėčiau savo motiną. Ji ne stebuklas, bet vis tiek vie­
nintelė šeima, kurią turiu.
Tebeturėčiau kur gyventi ir niekada nebūčiau susitikusi tėvo, o po
dviejų mėnesių radusi jo kūno be gyvybės ženklų vonios kambaryje.
Puikiai suprantu, kad tamsioji mano proto pusė traukia mane
gilyn, bet nebeturiu jėgų kovoti. Kovojau dėl kažko, dėl to, kas,
maniau, yra viskas. Per ilgai - po velnių - ir daugiau nebegaliu.
- Ar ji išvis miegojo? - tyliai ir atsargiai paklausė Kenas.
Saulė jau patekėjo, o aš negaliu atsakyti į Keno klausimą. Ar aš
miegojau?Neprisimenu, kad būčiau užmigusi ar pabudusi, bet ne­
atrodė, kad visą naktį būčiau spoksojusi į šitą tuščią sieną.
- Nežinau, šiąnakt ji mažai judėjo. - Geriausio mano draugo
balsas skambėjo dusliai ir skausmingai.

12}
 - Prieš valandą vėl skambino jos mama. Ar yra žinių iš
Hardino?
Vardas, kurį ištarė Kenas, būtų mane nužudęs... jeigu jau ne­
būčiau mirusi.
- Ne, jis neatsiliepia į mano skambučius. Skambinau ir Trišai
tuo numeriu, kurį davei, bet ji irgi nekelia. Manau, jie dar negrįžo
iš medaus mėnesio. Nežinau, ką daryti, ji tokia...
- Žinau, - atsiduso Kenas. - Jai reikia laiko. Tai buvo didžiulis
smūgis. Aš vis dar aiškinuosi, kas, po velnių, nutiko ir kodėl ne­
buvau informuotas, kai jis paliko centrą. Sumokėjau jiems krūvą
pinigų ir griežtai įsakiau pranešti, jeigu kas nors nutiktų.
Norėjau, kad Kenas ir Lendonas liautųsi kaltinę save dėl mano
tėvo klaidų. Jei kas ir yra kaltas - tai aš. Man apskritai nereikėjo
keliauti į Londoną. Turėjau būti čia ir jį prižiūrėti. Bet ne, nulėkiau
per pusę pasaulio besirūpindama kita netektimi, o Ričardas Jangas
visiškai vienas kovojo ir pralaimėjo savo piktosioms dvasioms.
Karen balsas pažadino mane ar>tiksliau, supurtė, iš transo. Kad ir
kas tai būtų.
- Tesą, būk gera, išgerk lašą vandens. Brangioji, jau praėjo dvi
dienos. Tavo mama atvažiuoja tavęs pasiimti, širdele. Tikiuosi, kad
taip bus gerai, - bandydama prisibelsti iki manęs švelniai kalbėjo
moteris, kurią laikiau tikresne savo motina.
Norėjau linktelėti, bet kūnas visai neklausė. Nesuprantu, kas
nutiko - šaukiu iš visų jėgų, bet niekas manęs negirdi.
Gal po visko mane tikrai ištiko šokas? Beje, šokas nėra taip jau
ir blogai. Norėčiau likti tokia kuo ilgiau. Taip mažiau skauda.

124
 Dvidešimt antras skyrius

HARDINAS

Butas vėl sausakimšas, aš tuštinu antrą taurę ir traukiu pirmą suk­

tinę. Nuolatinis deginimas, kurį burnoje jaučiu nuo degtinės, o
plaučiuose - nuo rūkymo, jau pradeda veikti. Jeigu blaiviam taip
neskaudėtų, nė į tą pusę nebūčiau žiūrėjęs.
- Praėjo tik dvi dienos, o jau niežti, - skundžiausi visiems, kas
tik norėjo klausytis.
- Išgraužk, žmogau, kitą kartą gal nekalsi skylių sienoje? -
mirktelėjęs paerzino Markas.
- Jis daugiau taip nedarys, - vienu balsu ištarė Džeimsas ir
Džanina.
Džanina ištiesė ranką.
- Duok man dar vieną savųjų nuo skausmo.
Šlykšti narkomanė - dvi dienos nepraėjo, o jau suvalgė beveik
pusę buteliuko. Nors man ir nusispjaut - vis tiek jų negeriu, ir
dar labiau nusispjaut, kuo ji farširuoja savo organizmą. Iš pradžių
galvojau, kad tabletės man padės, užveš labiau negu tas Džeimso
šlamštas, bet nieko tokio nenutiko. Pasijaučiau nuvargęs, o iš nuo­
vargio ėmė miegas, o miegant sapnavau košmarus suja.
Pavarčiau akis ir atsistojau.
- Atiduosiu tau visą sušiktą buteliuką.
Nuėjau į Marko kambarį drabužių krūvoj surast tablečių.
Jau beveik savaitė, o aš persirengiau tik vieną kartą. Prieš išva­
žiuodama šventoji Karia keliais baisiais juodais lopais neva pataisė

125
 mano džinsus. Būčiau išplūdęs ją, jeigu Džeimsas už tai nebūtų iš-
spyręs manęs lauk,
- Alio, Hardinai Skotai, Telefonas! - iš svetainės ataidėjo spigus
Džaninos balsas.
Po velnių! Palikau telefoną ant stalo. Iš karto neatsišaukiau, tad
išgirdau ją įžūliai sakant:
- Šiuo metu ponas Skotas užsiėmęs. Ar galiu paklausti, kas
skambina?
- Duok telefoną, - pasakiau įlėkęs į svetainę ir mesdamas jai
tablečių buteliuką.
Pasistengiau reaguot ramiai, kai parodė man vidurinį pirštą ir
kalbėjo toliau, leidusi buteliukui nukristi ant grindų. Užkniso jos
nesąmonės.
- Oooo, Lendonas atrodo karštas vardas, o jūs dar ir ameri­
kietis. Man patinka amerikiečiai...
Netekęs kantrybės atėmiau iš jos telefoną ir prispaudžiau prie
ausies.
- Po galais, Lendonai, ko nori? Nemanai, kad būčiau atsiliepęs
anąkart, jei būčiau norėjęs su tavim kalbėtis... į trisdešimt kelintą
skambutį? - sumurmėjau.
- Žinai, Hardinai? - jis kalbėjo taip pat šiurkščiai kaip ir aš, -
eik velniop. Tu savanaudis išgama ir žinojau, kad be reikalo tau
skambinu. Ji išgyvens ir be tavęs, kaip visada buvo.
Ir padėjo ragelį.
Ką išgyvens? Po perkūnais, apie ką jis kalba? Ar noriu žinot?
Ką aš apgaudinėju... aišku, save. Tuoj pat jam perskambinau ir
prasibrovęs pro būrelį žmonių išėjau į tuščią koridorių ramiai pasi­
kalbėt. Mane apėmė baimė, apdujęs protas ėmė kurti baisiausius įma­
nomus scenarijus. Pamatęs į koridorių išslinkusią Džaniną - aiškiai
pašnipinėt, nuėjau prie mašinos, kurios vis dar nebuvau grąžinęs.
- Ko? - atšovė jis.
- Ko norėjai? Kas nutiko? - Kaip ji? Turėtų būt gerai. - Len­
donai, pasakyk, kad jai viskas gerai. - Man trūko kantrybė, kad jis
taip delsia.
12 6
 - Ričardas mirė.
Tikėjausi išgirst bet ką, tik ne tai. Suvokiau net ir per tą miglą,
kurioje plaukiojau. Viduj kažkas nutrūko ir baisiai supykau. Netu­
rėčiau šito jausti, juk vos pažinojau tą valkatą... žmogų.
- Kur Tesą?
Štai dėl ko Lendonas skambino tiek daug kartų. Ne pamokslų
skaityt, kad palikau Tesą, bet pranešt, kad mirė jos tėvas.
- Ji čia pas mus, namuose, bet motina atvažiuoja jos pasiimti.
Man atrodo, Tesai šokas: nuo tada, kai jį rado, nepratarė nė žodžio.
Paskutiniai jo žodžiai mane pritrenkė ir suspaudė širdį.
- Kas per šūdas? Kaip tai Tesą jį rado?
- Taip. - Lendonas nutilo ir supratau, kad verkia. Kaip visada,
manęs tai visai nejaudino.
- Šūdas! - Kodėl tai nutiko? Kaip tai galėjo nutikti būtent tada,
kai išsiunčiau ją namo? - Kur ji buvo, kur jis buvo?
- Tavo bute. Ji nuėjo susirinkti paskutinių daiktų ir palikti tavo
mašinos.
Žinoma, net po visko, ką jai padariau, ji tokia dėmesinga, kad
pagalvojo apie mano mašiną. Žodžiai, kuriuos norėjau pasakyti ir
kartu nenorėjau ištarti, patys išsprūdo.
- Leisk man su ja pasikalbėt.
Norėjau išgirsti jos balsą ir dvi paskutines naktis daužiau galvą
į sieną kaip lopšinės klausydamas roboto, kad ji pasikeitė telefono
numerį.
- Hardinai, ar girdėjai, ką sakiau? - supyko Lendonas. - Jau
dvi dienas ji nekalba ir nejuda, tik nueina į tualetą, nors ir dėl to
abejoju. Nemačiau jos judančios. Ji nei geria, nei valgo.
Mėšlo banga užliejo mane ir paskandino. Nesvarbu, kas bus,
man nerūpi, kad prarasiu paskutinius sveiko proto likučius - pri­
valau su ja pasikalbėt. Pasiekiau mašiną ir įšokau vidun staiga
aiškiai pajutęs, ką turiu daryt.
- Tu tik prispausk telefoną jai prie ausies. Klausyk, ką sakau, ir
daryk, - pasakiau Lendonui ir užvedžiau mašiną tyliai melsdamasis
Tam, kuris ten aukštai, kad nieks nesustabdytų pakeliui į oro uostą.
127
 - Nerimauju, kad išgirdus tavo balsą jai gali pablogėti, - per
garsiakalbį ištarė Lendonas. Padidinau garsą iki maksimumo ir pa-
.dėjau telefoną ant skydelio.
- Po galais, Lendonai! - trenkiau gipsu į vairą. Vis dėl to
sunkoka vairuoti su tuo šūdu ant rankos. - Pridėk telefoną jai prie
ausies, dabar, prašau. - Stengiausi kalbėti ramiai, nors viduje visas
šėlau.
- Gerai, bet nesakyk nieko, kas ją nuliūdintų. Ji ir taip daug iš­
kentė.
- Neaiškink man, ką daryt, aš geriau ją pažįstu! - pyktis visa-
žiniui įbroliui pasiekė naują lygį ir rėkdamas ant jo vos neįvažiavau
į priešingą eismo juostą.
- Gal ir ne, bet tu nežinai to, ką žinau aš. O aš žinau, kad šįkart
pasielgei su ja kaip apsigimęs idiotas. Ir žinai, ką dar žinau? Jei
nebūtum toks sumautas savanaudis, būtum čia su ja, o ji nebūtų
tokia, kokia yra dabar, - išdėjo, - A, ir dar vienas dalykas...
- Užteksi - vėl trenkiau gipsu per vairą. - Pridėk telefoną jai
prie ausies... nebūk sūdžius. Duok jai tą prakeiktą telefoną.
Po tylos pasigirdo švelnus Lendono balsas:
- Tesą? Ar girdi mane? Žinoma, girdi. - Jis net nusijuokė. Jo
balse girdėjau kančią, kai įtikinėjo ją kalbėti. - Skambina Hardinas
ir jis...
Garsiakalbyje pasigirdo lyg ir tyli giesmė, net pasilenkiau į
priekį stengdamasis įsiklausyt į garsą. Kas čia? Kelias sekundes
baugiai klausiau, kol galiausiai supratau, kad Tesą be paliovos
kartoja tą patį žodį:
- Ne, ne, ne... - kalbėjo monotoniškai, - ne, ne, ne, ne, ne...
Viskas, kas buvo likę iš mano širdies, sudužo į milijoną smul­
kiausių šukelių.
- Ne, prašau, ne! - suriko ji.
ODieve.
- Gerai, viskas gerai. Neprivalai su juo kalbėtis...
Ryšys nutrūko. Perskambinau žinodamas, kad niekas neketina
atsiliepti.
128
 Dvidešimt trečias skyrius
TESĄ

- Dabar aš tave pakelsiu, - stengdamasis mane paguosti pasakė

pažįstamas balsas, kurio taip seniai negirdėjau, o stiprios rankos
pakėlė nuo grindų kaip vaiką.
Atrėmiau galvą į tvirtą Nojaus krūtinę ir užsimerkiau. Išgirdau
ir mamos balsą. Nemačiau jos, bet girdėjau:
- Kas jai yra? Kodėl ji nekalba?
- Ji tiesiog ištikta šoko, - pradėjo Kenas. - Netrukus atsi­
peikės...
- Tai ką man daryti, jeigu ji net nekalba? - kirto mama.
- Kerol, ji prieš kelias dienas rado savo tėvo lavoną. Būkit jai
nuolaidi, - švelniai tarė Nojus, kaip niekas kitas gebantis bendrauti
su mano beširde motina.
Dar niekada per visą gyvenimą man nebuvo taip jauku su
Nojum. Kad ir kaip myliu Lendoną, kad ir kaip dabar esu dėkinga
jo šeimai, mane privalo išvežti iš šių namų. Šiuo metu man reikia
seniausio draugo. To, kurį pažinojau anksčiau.
Aš išprotėjau. Žinau, kad išprotėjau. Nuo tos akimirkos, kai
koja užkliuvau už sustingusio ir nejudančio tėvo kūno, mano
protas neveikia normaliai. Nepajėgiu suformuluoti nė vienos pro­
tingos minties nuo tada, kai šaukiau jį vardu, kai taip smarkiai
purčiau, kad jis išsižiojo, kai paleidau jį ir adata iš rankos tekštelėjo
ant grindų - šis garsas iki šiol aidi mano sutrikusioje galvoje. Toks
paprastas garsas. Toks baisus garsas.

129
 Kažką pajutau, kai tėvo ranka krustelėjo manojoje; tas neva­
lingas raumenų spazmas neduoda man ramybės - ar tai nutiko iš
tikrųjų, ar mano protas susikūrė netikrą vilties jausmą. Ta viltis
greitai išgaravo patikrinus pulsą - nieko nepajutau. Taip ir žiūrėjau
į negyvas jo akis.
Nojus nunešė mane per namus švelniai sūpuodamas.
- Aš vėliau paskambinsiu į jos telefoną pasidomėti. Labai
prašau atsiliepti, noriu žinoti, kaip ji jaučiasi, - mandagiai paprašė
Lendonas.
Norėjau žinoti, kaip laikosi Lendonas. Tikiuosi, jis nematė to,
ką mačiau aš - nelabai prisimenu, kas buvo toliau.
Prisimenu, kad Lendonui atėjus į butą laikiau tėvo galvą, ir
manau, kad klykiau ar verkiau, gal ir tai, ir tai. Prisimenu mūsų
grumtynes, nes Lendonas norėjo, kad paleisčiau žmogų, kurį
buvau vos pradėjusi pažinti, paskui dar prisimenu greitąją ir tada
protas aptemo, kol atsipeikėjau sėdinti ant grindų Skotų namuose.
- Gerai, - pažadėjoNojus ir išgirdau atsidarančias laukujės duris.
Ant veido užtiškę šalti lietaus lašai nuplovė visas dienas, kupinas
ašarų ir nuopuolių. - Viskas gerai. Dabar mes važiuosim namo, ir
viskas bus gerai, - sukuždėjo Nojus ir pajutau, kaip ranka nubraukė
nuo mano kaktos sulytus plaukus. Vis dar buvau užsimerkusi ir pri­
glaudusi skruostą prie jo krūtinės. Duslūs širdies dūžiai priminė,
kad buvau prispaudusi ausį ir prie tėvo krūtinės, bet neišgirdau nei
širdies plakimo, nei kvėpavimo. - Viskas gerai, - pakartojo Nojus.
Kaip senais gerais laikais, kai ateidavo man padėti tėvui nu­
siaubus namus. Tik dabar nėra šiltnamio, kur pasislėpti, šįkart
nėra. Šį kartą tik tamsa ir jokio išsigelbėjimo.
- Dabar važiuosim namo, - pakartojo Nojus, įkėlęs mane į
mašiną.
Nojus yra mielas, švelnus žmogus., bet nejau jis nežino, kad aš
neturiu namų?
Laikrodžio rodyklės judėjo labai lėtai. Juo ilgiau į jas spoksojau,
tuo labiau jos mane erzino su tiktelėjimu slinkdamos ratu. Mano
130
 senasis miegamasis labai didelis - galiu prisiekti, kad buvo mažes­
nis. Odabar atrodė milžiniškas. Gal aš jaučiuosi labai maža? Dabar
jaučiuosi lengva, lengvesnė nei tada, kai paskutinį kartą miegojau
šioje lovoje. Regis, galėčiau išnykti ir niekas nė nepastebėtų. Mano
mintys keistos - pati žinau. Nojus kas kartą man tai sako bandyda­
mas įkalbėti grįžti į tikrovę. Ir dabar jis čia - paguldė mane į lovą
ir pasiliko, jau Dievas žino, kiek laiko.
- Tesą, tu pasveiksi. Laikas viską, išgydo. Prisimeni, taip sa­
kydavo mūsų pastorius.
Mėlynos Nojaus akys kėlė nerimą. Linktelėjau, bet neištariau
nė žodžio ir toliau spoksojau į įkyrų laikrodį, kabantį ant sienos.
Nojus perbraukė šakute per maistą, jau kelias valandas gulintį
lėkštėje.
- Tavo mama ateis ir privers tave suvalgyti vakarienę. Jau vėlu,
o tu dar nepalietei pietų.
Žvilgtelėjusi į langą pastebėjau, kad lauke tamsu. Kada saulė
spėjo nusileisti? Kodėl nepasiėmė manęs kartu? Nojus švelniai
suėmė mano rankas ir paprašė pažiūrėti į jį.
- Tik kelis kąsnelius praryk ir ji paliks tave ramybėje.
Paėmiau lėkštę nenorėdama apsunkinti jam gyvenimo ir ži­
nodama, kad jis tai daro mano motinos įsakytas. Įsidėjau į burną
sužiedėjusios duonos kąsnį ir stengiausi nepaspringti guminiais
priešpiečiais. Skaičiavau, per kiek laiko prisiversiu sukramtyti
penkis kąsnius ir užgerti juos kambario temperatūros vandeniu,
nuo ryto stovinčiu ant naktinio staliuko.
- Noriu užsimerkti, - pasakiau Nojui, kai bandė įsiūlyti kelias
vynuoges. - Daugiau nieko nenoriu. - Švelniai atstūmiau lėkštę.
Mane pykino nuo maisto.
Atsiguliau ir prispaudžiau kelius prie krūtinės. Nojus nebūtų
Nojus, jei neprimintų laiko, kai būdami dvylikos gavom pylos už
mėtymąsi vynuogėmis per sekmadienio pamaldas.
- Man atrodo, tai buvo baisiausias mūsų nusikaltimas, - pasakė
tyliai nusijuokęs.
Su šiuo garsu ir užmigau.
I 3t
 *
- Tu ten neisi. Visai nereikia, kad ją išblaškytum. Ji pirmą kartą
per kelias dienas užmigo, - išgirdau manos balsą iš apačios.
Su kuo ji kalbasi? Aš juk nemiegu, ar ne? Pasikėliau ant al­
kūnių ir kraujas plūstelėjo man į veidą. Aš pavargusi, labai pa­
vargusi. Čia su manimi yra Nojus, mano vaikystės lovoje. Viskas
labai pažįstama: lova, susivėlę ir styrantys šviesūs Nojaus plaukai.
Jaučiuosi kitaip, beje, neturinti vietos ir sutrikusi.
- Kerol, aš jos tikrai neįskaudinsiu. Turėtumėt tai žinoti.
- Tu... - mama su kažkuo grūmėsi, bet ją nutraukė.
- Taip pat turėtumėt žinoti, kad man nusispjaut, ką sakot.
Mano miegamojo durys atsilapojo ir pro suirzusią mamą prasi­
brovė žmogus, kurio visai nesitikėjau pamatyti. Nojus buvo stipriai
apkabinęs mane ir prispaudęs prie lovos. Užmigęs dar smarkiau su­
spaudė mano juosmenį. Išvydusi Hardiną pajutau gumulą gerklėje.
Žalios akys įsiuto pamačiusios Nojų - Hardinas prišoko artyn ir iš
visų jėgų nuplėšė Nojaus rankas nuo manęs.
- Kas per... - krūptelėjęs pabudo Nojus ir pašoko ant kojų.
Kai Hardinas žengė artyn, nuropojau per lovą ir nugara at-
sišliejau į šaltą sieną. Pakankamai šaltą, kad sustingčiau, bet iš
visų jėgų stengiausi nuo jo pabėgti. Kostelėjau ir pamačiau, kad
Hardino akys sušvelnėjo.
Kodėl jis čia? Jis negali čia būti, nenoriu, kad būtų. Jau užtek­
tinai pridarė žalos ir neturi teisės kaip niekur nieko čia pasirodyti
ir gerintis.
- Velnias! Kaip tu? - tatuiruota ranka norėjo mane paliesti, o
aš padariau tai, kas pirmiausia atėjo į mano sujauktą protą, - su­
klykiau.

132
 Dvidešimt ketvirtas skyriu s

HARDINAS

Jos klyksmas užgulė man ausis, tuščią krūtinę, plaučius, kol galiau­
siai nusėdo kažkur giliai manyje, kur kažin ar kas daugiau galės
pasiekti. Tą vietą tik ji gali pasiekti ir visada pasieks.
- Ką tu čia veiki? - pašoko Nojus ir atsistojo tarp manęs ir
mažos lovelės kaip apgailėtinas baltasis riteris, pasiryžęs ginti ją...
nuo manęs?
Ji tebeklykia. Kodėl ji klykia?
- Tesą, būk gera... - nesupratau, ko prašiau, bet jos klyksmas
virto kosuliu, kosulys - kūkčiojimu, o kūkčiojimas - švokštimu.
Atsargiai žengtelėjau artyn ir galiausiai Tesą atgavo kvapą. Pa­
klaikusios akys vis dar buvo įsmeigtos į mane ir degino manyje
skylę, kurią tik pati ir galėjo užlopyt.
- Tesą, ar nori, kad jis čia liktų? - paklausė Nojus.
Man reikėjo iš visų visų jėgų tvardytis, kad nekreipčiau dė­
mesio į jį, kad jis čia svarbiausias ir iš tikrųjų jis tai skatina.
- Duok jai truputį vandens! - paliepė jos mama. Į mane ji ne­
kreipė dėmesio.
Tada - neįtikėtina - Tesą skubiai papurtė galvą ir atstūmė
mane. Laikinasis jos globėjas pasijuto labai reikšmingas ir kils­
telėjo ranką.
- Ji nenori, kad čia būtum.
- Ji nežino, ko nori! Pažiūrėk į ją! - mostelėjau ir iškart pajutau
sutvarkytus Kerol nagus, smingančius man į ranką.

133
 Beprotė, jeigu mano, kad išeisiu. Negi iki dabar nesuprato, kad
neatskirs manęs nuo Tesos? Tik pats galiu jos atsižadėt, - kvaila su­
mauta mintis, ir to, aišku, nebus.
- Ji nenori tavęs matyti ir būtų geriausia, jei išeitum, - pasakė
Nojus palinkęs į mane.
Man nusispjaut, kad šitas mailius įsivaizduoja išaugęs ir už­
siauginęs raumenis, didesnius nuo tada, kai mačiau jį paskutinį
kartą. Man jis - niekas. Greit supras, kodėl žmonės nesivargina
net bandyt įsiterpti tarp Tesos ir manęs. Jie žino - jis irgi sužinos.
- Aš niekur neisiu. - Atsisukau į Tesą. Ji tebekosėjo ir atrodė,
kad niekam tai nerūpi. - Kas nors duokit jai to prakeikto vandens! -
riktelėjau ir mažame kambaryje garsas aidu atsimušė į sieną.
Verkšlendama Tesą prispaudė kelius prie krūtinės. Suprantu,
kad jai skaudu, ir žinau, kad neturėčiau čia būti, bet taip pat žinau,
kad jos mama ir Nojus niekada nesugebės tinkamai ja pasirūpinti.
Pažįstu Tesą geriau negu jiedu abu kartu sudėjus, ir dar niekada ne­
mačiau jos tokios, taigi tikrai nė vienas iš jų neturi supratimo, kaip
elgtis jai esant tokios būklės.
- Hardinai, jeigu neišeisi, aš iškviesiu policiją, - išgirdau už
savęs tylų ir grėsmingą Kerol balsą. - Nežinau, ką veikei šį laiką,
bet man jau gana visko ir tau čia nėra vietos. Niekada nebuvo ir
niekada nebus.
Nekreipiau dėmesio į tuodu pašalinius ir atsisėdau ant Tesos
lovelės krašto. Mano siaubui, ji vėl sukrutėjo, šįkart rankomis pa­
sislinko atbula - kol per kraštą sunkiai nudribo ant grindų. Aki­
mirksniu pašokau ir pakėliau ją ant rankų, bet vos paliečiau, pasi­
girdo siaubingas klyksmas, dar baisesnis nei prieš kelias minutes.
Dvejojau, kaip pasielgti, bet po kelias begalines sekundes trukusio
„Paleisk mane!“, suskeldėjusios jos lūpos nutilo ir laisvai nuslydo
per mano odą. Mažos rankutės daužė krūtinę ir draskė rankas ban­
dydamos išsivaduoti iš mano glėbio. Bijojau, kad jai skauda, ir visai
to nenorėjau.
Nors labai skaudu matyti, kad ji taip atkakliai bėga nuo manęs,
buvau neapsakomai laimingas, jog apskritai kažkaip reaguoja. Nebylė
134
•Tesą daug blogiau ir nors dabar šaukia ant manęs, jos motina turėtų
padėkoti, kad ištraukiaujos mergaitę iš sustingusio sielvartobūsenos.
- Paleisk! - vėl suriko Tesą, o Nojus man už nugaros ėmė pro­
testuoti. Tesą ranka tvojo į mano gipsą ir vėl suriko: - Nekenčiu
tavęs!
Jos žodžiai degino, bet vis vien tvirtai laikiau rankose spur­
dantį kūną. Per Tesos riksmus pasigirdo tylus Nojaus balsas:
- Tu viską tik pabloginsi!
Tesą vėl nutilo... Ir padarė tai, ko mano širdis visiškai nesi­
tikėjo. Ji išsivadavo iš mano glėbio - pragariškai sunku buvo laikyti
ją viena ranka - ir ištiesė rankas į Nojų. Tesą ištiesė rankas Nojui
prašydama pagalbos, nes negali manęs net matyti.
Nedelsdamas ją paleidau ir ji puolė jam į glėbį. Viena ranka
Nojus apglėbė jos liemenį, kitą uždėjo ant kaklo ir prispaudė galvą
sau prie krūtinės. Įsiūtis grūmėsi su sveiku protu, o aš iš visų jėgų
stengiausi likti ramus matydamas ją kito glėbyje. Jeigu ką nors jam
padarysiu, ji dar labiau manęs nekęs. Jeigu nieko nedarysiu, išpro­
tėsiu į tai žiūrėdamas.
Velnias... Kodėl pirmiausia atlėkiau čia?Turėjau laikytis atokiai,
kaip planavau. Bet dabar aš čia ir aiškiai negaliu prisiversti išeit
iš šio prakeikto kambario, o jos klyksmas tik dar labiau skatina
mano norą būti šalia. Viskas būtų gerai, jei nebūtų blogai, ir tai
varo mane iš proto.
- Tegu jis išeina, - sudejavo Tesą Nojui į krūtinę.
Persmelktas skausmo būti atstumtam, kelias sekundes nega­
lėjau pajudėti. Nojus atsisuko į mane tyliai maldaudamas kultū­
ringai pasišalinti. Man labai nepatinka, kad jis tapo jos paguoda.
Amžina abejonė vožė antausį, bet negaliu apie tai galvot. Turiu
galvoti apie ją. Tik apie tai, kas geriausia jai. Nerangiai apsisukau ir
prisiverčiau suimti durų rankeną. Išėjęs iš kambariuko atsišliejau į
duris, kad atgaučiau kvapą. Kaip galėjo mūsų bendras gyvenimas
per tokį trumpą laiką taip smarkiai pasikeisti?
Atsipeikėjau Kerol virtuvėje pildamasis stiklinę vandens. Ne­
patogu, nes turiu tik vieną ranką ir reikia daug ilgiau grabaliotis,
135
kol paimi stiklinę, pripili vandens ir užsuki čiaupą. O kur dar
suirzusi moteris, visą laiką stovinti man už nugaros ir tampanti
nervus. Atsisukau į ją laukdamas, kad pasakytų iškvietusi policiją.
Kadangi tylomis spoksojo į mane, neišlaikiau:
- Dabar man visiškai nusispjaut į smulkmenas. Eikit ir kvieskit
policiją ar darykit, ką norit, bet kol ji su manim nepasikalbės,
niekur nevažiuosiu iš šitos skylės.
Atsigėriau ir žengęs kelis žingsnius per nedidukę, bet tobulai
tvarkingą virtuvę, atsistojau priešais Kerok
- Kaip čia atsiradai? Juk buvai Londone, - atšiauriai paklausė
ji-
- Tokiu sumautu daiktu, kuris vadinamas lėktuvu, teko girdėt?
- Vien dėl to, kad perskridai pusę pasaulio ir pasirodei čia prieš
patekant saulei, dar nereiškia, kad esi vertas būti su ja, - įniršusi
atsakė ji užvertusi akis. - Tesą aiškiai parodė - tai gal palik ją ra­
mybėje? Tu tik skaudini ją ir aš neketinu toliau į tai žiūrėti ir nieko
nedaryti.
- Man nereikia jūsų palaiminimo.
- Jai nereikia tavęs, - atrėžė Kerol ir griebusi stiklinę man iš
rankų, lyg būčiau nukreipęs į ją užtaisytą pistoletą, tėškė ant spin­
telės ir pažiūrėjo man į akis.
- Žinau, kad jums nepatinku, bet aš ją myliu. Padariau klaidų -
gerokai per daug, bet, Kerol, jeigu manot, kad paliksiu ją su jumis
po to, kai ji pamatė tai, ką pamatė, ir patyrė tai, ką patyrė, esat di­
desnė beprotė, negu maniau.
Pasiėmiau stiklinę, kad ją paerzinčiau, ir vėl prisipyliau
vandens.
- Jai viskas bus gerai, - šaltai pasakė Kerok Minutę tylėjo,
tartum kažkas pasikeitė. - Žmonės miršta, ir ji tai išgyvens.
Kerol kalbėjo garsiai. Per garsiai. Tikiuosi, Tesą neišgirdo šaltų
motinos žodžių.
- Jūs čia rimtai? Po galais, ji jūsų duktė, o jis buvo jūsų
vyras... - nutilau prisiminęs, kad iš tikrųjų jiedu nebuvo oficialiai
susituokę. - Tesą kenčia, o jūs esat beširdė kalė ir būtent dėl to
3 6
 nepaliksiu jos čia su jumis. Lendonas apskritai neturėjo leisti jums
atvažiuoti jos pasiimti!
Kerol pasipiktinusi iškėlė galvą.
- Leisti man? Ji mano duktė.
Stiklinė mano rankoje sudrebėjo ir išsiliejęs vanduo tekštelėjo
ant grindų.
- Tai gal tada galėtumėt ir elgtis kaip motina? Pasistengti jai
padėti?
- Jai padėti? O kas padeda man? - bejausmis balsas nutilo.
Apstulbau, kai ta moteris, kurią laikiau akmenine, atsirėmė į
spintelę, kad nepargriūtų. Ašaros pasipylė iš kaip reikiant pri­
darytų akių, nors buvo tik penkta valanda ryto. - Metų metus ne­
mačiau to žmogaus... Jis mus paliko! Jis paliko mane prižadėjęs
aukso kalnus! - Rankomis perbraukė spintelę ir nušveitė indus ant
grindų. - Jis melavo - jis man pamelavo - ir paliko Tesą, ir su­
griovė man gyvenimą! Po Ričardo Jango daugiau negalėjau žiūrėti
į jokį vyrą, o jis mus paliko! - šaukė ji.
Kai sugriebė mano petį ir įsikniaubė į krūtinę aimanuodama
ir rėkdama, akimirką taip priminė mano mylimą merginą, kad net
nepajėgiau prisiverst jos atstumti. Nesumodamas, ką daryt, ty­
lomis viena ranka ją apkabinau.
- Norėjau, kad taip nutiktų,., linkėjau jam mirties, - pri­
sipažino pro ašaras. Išgirdau net tokį pat jos balsą, - Įpratau jo
laukti, įpratau sau kartoti, kad jis sugrįš dėl mūsų. Metų metus taip
elgiausi, o dabar, kai jis mirė, daugiau nebegaliu apsimetinėti.
Labai ilgai taip ir stovėjom - ji įsikniaubusi man į krūtinę verkė
pasakodama visokiais žodžiais, kaip nekenčianti savęs, nes džiau­
giasi jam mirus. Neradau žodžių jai nuraminti, bet pirmą kartą
nuo mūsų pažinties pamačiau palūžusią moterį, kuri nesislėpė po
kauke.

137
 Dvidešimt penktas skyriu s
TESĄ

Kelias minutes pasėdėjęs su manimi Nojus atsistojo, išsitiesė ir tarė:

- Einu atnešiu tau gerti. Turi ko nors ir užkąsti.
Kumščiais sugniaužiau jo marškinėlius ir papurčiau galvą mal­
daudama nepalikti manęs vienos. Jis atsiduso.
- Susirgsi, jeigu tuojau ko nors nesuvalgysi, - pasakė, bet su­
pratau, kad mūšį laimėjau aš.
Nojus visada man nusileisdavo. Dabar visai nenorėjau ko nors
gerti ar valgyti. Norėjau tik vieno dalyko: kad jis išeitų ir niekada
negrįžtų.
- Man atrodo, tavo mama duoda Hardinui pylos, - bandė nu­
sišypsoti Nojus, bet jam nepasisekė.
Girdėjau ją šaukiant, kažkas kažkur sudužo, bet vis tiek ne­
leidau Nojui palikti manęs vienos. Jeigu liksiu viena, ateis jis.
Būtent taip jis elgiasi, jis naudojasi žmonių silpnybėmis ir čiumpa
grobį, kai šis negali pasipriešinti. Ypač tokį kaip aš - nuo tos
dienos, kai jį sutikau, tapau silpna. Padėjau galvą ant pagalvės ir
užsikimšau ausis - negirdėjau mamos riksmo, žemo balso su ak­
centu, šaukiančio ant jos, net Nojaus, šnabždančio man į ausį pa­
guodos žodžius.
Užsimerkiau ir nėriau tarp košmarų ir tikrovės, bandydama
nuspręsti, kas yra blogiau.
Kai vėl pabudau, saulė ryškiai švietė pro plonas užuolaidas, den­
gusias langus. Galva tvinksi, burna išdžiūvusi, aš kambaryje viena.
138
 Nojaus sportiniai bakeliai gulėjo ant grindų. Po minutės ramios
sumaišties paskutinių dvidešimt keturių valandų sunkumas vėl už­
ėmė man kvapą. Susiėmiau galvą rankomis. Jis buvo čia. Jis buvo
čia, bet Nojus ir mama padėjo...
- Tesą, - jo balsas išblaškė mano mintis.
Norėjau apsimesti, kad jis vaiduoklis, bet supratau, kad taip
nėra. Jaučiau jo buvimą. Nutariau nežiūrėti į jį išgirdusi įeinant
į kambarį. Kodėl jis čia?Kodėl jis mano, kad gali atstumti mane, o
paskui staigiai grįžti, kada patogu?Daugiau to nebus. Jau praradau
jį ir tėvą ir daugiau jokių netekčių nenoriu.
- Eik lauk, - pasakiau. Saulė dingo, pasislėpė už debesų. Net
saulė nenori būti šalia jo.
Pajutusi, kad lova sujudėjo nuo jo svorio, įsitempiau, kad nu­
slėpčiau drebulį, nupurčiusį nuo galvos iki kojų.
- Atnešiau vandens. - Šalta stiklinė palietė mano ranką, bet aš
ją atstūmiau. Nė nekrūptelėjau išgirdusi, kad nukrito ant grindų. -
Tesą, pažiūrėk į mane.
Pajutau rankas - ledines, beveik svetimas - ir atstūmiau jas.
Kad ir kaip labai norėčiau susirangyti jam ant kelių ir leistis paguo­
džiama, to nebus. Nedarysiu to, niekada. Net jei mano protas dabar
blaivus, žinau, kad daugiau jo neprisileisiu. Negaliu ir nenoriu.
- Imk, - Hardinas ištiesė man kitą stiklinę vandens, paėmęs
nuo staliuko prie lovos, tik ši nebuvo tokia šalta.
Instinktyviai čiupau ją. Nežinau, kodėl, bet jo vardas skambėjo
mano galvoje. Nenorėjau girdėti jo vardo, tik ne savo galvoje, nes
tai vienintelė vieta, kurioje esu saugi.
- Tau reikia išgerti truputį vandens, - švelniai įsakė jis.
Tylėdama priglaudžiau stiklinę prie lūpų. Neturėjau jėgų at­
sisakyti vandens iš pykčio, be to, buvau mirtinai ištroškusi. Aki­
mirksniu ištuštinau visą stiklinę, bet nenuleidau akių nuo sienos.
- Žinau, kad pyksti ant manęs, bet aš tik noriu būti čia su
tavim, - pamelavo.
Viskas, ką jis sako, yra melas - visada buvo ir visada bus. Ty­
lėjau, tik negarsiai prunkštelėjau.
139
 - Tada* kai matėmės paskutinį kartą, tu elgeisi... - pradėjo.
Jaučiau įsmeigtas akis, bet nenorėjau žiūrėti į jį. - Tu taip šaukei...
Tesą, dar niekada man nebuvo taip bloga kaip tada...
- Nutilk, - nukirtau. Mano balsas man buvo svetimas, ir ėmiau
galvoti, ar jau esu pabudusi, ar sapnuoju dar vieną košmarą.
- Noriu žinoti, kad nebijai manęs. Juk nebijai, ką?
- Tai ne dėl tavęs> - išspaudžiau. Ir tai - tiesa, gryniausia tiesa.
Jis norėtų, kad būtų dėl jo - dėl jo skausmo, bet tai dėl mano tėvo
mirties ir man nereikia dar vieno širdagraužio.
- Po velnių, - atsiduso jis. Intuityviai pajutau, kad rankomis
perbraukė plaukus. - Žinau, kad ne. Ne tai turėjau galvoje. Man
neramu dėl tavęs.
Užsimerkiau ir tolumoje išgirdau griaustinį. Jis rūpinasi
manimi? Jeigu jau taip rūpinasi, gal nereikėjo manęs vienos par­
siųsti į Amėriką? Norėčiau, kad nebūčiau grįžusi namo. Norėčiau,
kad kas nors būtų nutikę kelionėje... Kad jis turėtų taikstytis su
mano netektimi. Bet ir vėl, jis tikriausiai net nebūtų varginęsis.
Būtų skendęs kvaišaluose. Nebūtų nė pastebėjęs.
- Mažute, tu nesava.
Nuo šito vemti verčiančio vardo ėmiau drebėti.
- Turi išsikalbėt. Apie viską, kas nutiko tavo tėčiui. Pamatysi,
pasijusi geriau.
Jis kalbėjo per garsiai, o lietus taškėsi į seną stogą. Norėčiau,
kad čia būtų kokia nors uola, ir audra mane nuplautų.
Koks žmogus čia sėdi šalimais? Buvau mirtinai įsitikinusi, kad
jo nepažįstu ir kad jis nesuvokia, ką sakąs. Aš turėčiau pasakoti apie
tėvą? Kas jis toks, po velnių, kad sėdi čia neva susirūpinęs manimi,
lyg galėtų man padėti? Man nereikia pagalbos. Man reikia tylos.
- Nenoriu, kad čia būtum.
- Ne, nori. Tik baisiai pyksti ant manęs, kad elgiausi kaip pas­
kutinis išgama ir viską sušikau.
Turėjau justi skausmą, bet nejaučiau, nieko nejaučiau. Net pri­
siminus jo ranką ant šlaunies mašinoje, jo lūpas, švelniai liečiančias
manąsias, mano pirštus, kedenančius tankius jo plaukus. Nieko.
140
 Nejaučiau nieko, lyg malonius prisiminimus būtų užgožę tie,
.kai jis kumščiu daužė gipskartonio sieną, ir ta moteris, vilkinti
jo marškinėliais. Tik prieš kelias dienas jis su ja miegojo. Nieko.
Nieko nejaučiu. Ir pagaliau, kaip gera nieko nejausti, valdyti visus
jausmus. Spoksodama į sieną ėmiau suprasti, kad neprivalau nieko
jausti, jeigu nenoriu. Galiu viską pamiršti ir niekada neleisti prisi­
minimams savęs luošinti.
- Nenoriu.
Nepaaiškinau, ką norėjau pasakyti, ir jis vėl bandė mane pa­
liesti. Nepajudėjau. Įsikandau skruostą, kad nesurikčiau, bet ne­
norėjau suteikti jam pasitenkinimo. Palengvėjimas, kuris užplūdo
jo pirštams palietus manuosius, tik įrodo, kokia silpna esu, nors ką
tik buvau pasiryžusi tobulai sustingti.
- Man labai gaila Ričardo, žinau, kaip...
- Ne, - atitraukiau ranką. - Ne, tu nieko nesupranti. Nereikėjo
čia ateiti ir apsimesti, kad nori man padėti, nes tu esi vienintelis,
kuris labiausiai mane skaudina. Daugiau nekartosiu. - Jaučiau,
kad mano balsas abejingas. Girdėjau jį skambant netvirtai, nes jau­
čiausi tuščia. - Eik lauk.
Paskaudo gerklę tiek daug kalbant. Daugiau nenoriu šnekėti.
Noriu, kad jis išeitų, noriu, kad mane paliktų vieną. Vėl įsispok­
sojau į sieną neleisdama sau prisiminti tėvo lavono. Viskas susi­
painiojo, sujaukė mintis ir išgąsdino niekingą blaivaus proto likutį.
Jau dvi dienas sielvartauju, ir tas skausmas plėšo mane po skutelį.
Skausmas nėra toks jau nežymus: jis nori pažadėtojo gramo
mėsos, kąsnis po kąsnio. Ir neatsitrauks, kol visko nesuės, palikęs
tuščią apvalkalą. Neapsakomai skaudu būti išduotai ir atstumtai,
bet tai niekis, palyginti su tuštumos jausmu. Nieko nėra blogiau,
nei kai apskritai niekas neskaudina, ir tai, kad nėra jokios prasmės,
bet kartu prasmė yra, kuri mane įtikina, kad einu iš proto velniop.
Ir man tikrai viskas gerai.
- Ar nori, kad atneščiau ko nors užkąsti?
Ar jis manęs negirdi? Ar nesuprato, kad nenoriu jo čia matyti?
Negali būti, kad jis nejaučia, koks chaosas mano galvoje.
141
 - Tesą, - neatlyžo, nes neatsakiau.
Norėjau, kad jis atstotų nuo manęs. Nenoriu žiūrėti j tas akis,
nenoriu daugiau girdėti nė vieno pažado, kurio neištesės vėl ėmęs
už ką nors savęs nekęsti.
Gerklė degė - labai skaudėjo, bet pašaukiau vienintelį žmogų,
kuriam tikrai rūpėjau:
- Nojau!
Vos tik ištariau jo vardą, atsidarė miegamojo durys ir atskubėjo
jis, pasiryžęs būti tomis gamtos jėgomis, kurios pagaliau išjudintų
nepajudinamąjį Hardiną iš mano kambario, iš mano gyvenimo.
Nojus atsistojo priešais mane ir pažvelgė į Hardiną, į kurį pagaliau
ir aš teikiausi žvilgtelėti.
- Sakiau, kad jeigu ji pakvies, bus viskas.
Pamažu vis labiau niršdamas Hardinas svaidė žaibus į Nojų.
Mačiau, kacf jis iš visų jėgų stengiasi suvaldyti savo būdą. Kažkas
jo rankai... Gipsas? Dar kartą pažiūrėjau ir įsitikinau, kad juodas
gipsas dengia jo delną ir riešą.
- Išsiaiškinkim, - atsistojęs pasakė Hardinas ir pažvelgė žemyn
į Nojų, - Stengiuosi jos neliūdinti ir tai vienintelė priežastis, kodėl
iki šiol dar nenusukau tau apgailėtino sprando. Bet nebandyk savo
laimės.
Mano sužalotas, sujauktas protas prisiminė nukarusią tėvo
galvą, pražiotą burną. Tylėjau ir laukiau. Norėjau tylos ausyse, man
reikėjo tylos galvoje. Pradėjau springti, nes prisiminimuose vaizdų
daugėjo, jų balsai darėsi vis garsesni, piktesni, o kūnas maldavo
niekur nesikišti ir palengvinti skrandį. Bėda, kad viduje nieko
nebuvo, tik lašas vandens. Kai apvėmiau seną spintelę, gerklę nu­
plikino rūgštis.
- Velnias) - riktelėjo Hardinas. - Eik lauk, po galais! - Viena
ranka dūrė Nojui į krūtinę, o šis atbulas nusvirduliavo iki durų ir
atsirėmė į staktą.
- Tai tu eik lauk! Tu čia nepageidaujamas! - rėžė atgal Nojus ir
puolęs pirmyn stumtelėjo Hardiną.
 Nė vienas nepastebėjo, kad atsikėliau iš lovos ir rankove nusi­
valiau vėmalus nuo burnos. Abu matė tik raudoną skudurą ir savo
begalinę ištikimybę man, tad nepastebėta išėjau iš kambario ir nu­
slinkau koridoriumi iki durų.

143
 Dvidešimt šeštas skyrius
HARDINAS

- Eik velniop!
Gipsu žiebiau Nojui į dantis ir jis loštelėjo spjaudydamas krauju.
Vis dėlto tai jo nesustabdė. Puolė mane ir partrenkė ant grindų.
- Šunsnuki tu! - suriko.
Užverčiau jį aukštielninką. Jeigu dabar nesustosiu, Tesą ims
nekęsti manęs dar labiau, negu jau dabar nekenčia. Negaliu pakęst
šito šikniaus, bet jai jis mielas, ir jeigu iš tikrųjų jam įgnybsiu, ji
niekada man neatleis. Šiaip taip atsistojau ir atsitraukiau per kelis
žingsnius nuo šito pienburnio.
- Tesą... - pradėjau ir atsisukau į lovą, bet sustingau pamatęs
ją tuščią. Vienintelis įrodymas, kad Tesą buvo čia, - vėmalų bala.
Nė nežvilgtelėjęs į Nojų nulėkiau koridoriumi šaukdamas ją
vardu. Kaip galėjau būti toks kvailas? Kada nustosiu šėliot?
- Kur ji? - už nugaros paklausė Nojus, sekdamas mane kaip
staiga pasiklydęs šunytis.
Kerol tebemiegojo ant sofos. Nepajudėjo nuo vakar vakaro, kai
paguldžiau užmigusią man ant rankų. Šita moteris baisiai manęs
nekenčia, bet negalėjau jos nepaguosti, kai jai to reikėjo.
Dideliam savo siaubui pamačiau atdaras laukujės duris, kurios
trankėsi nuo smarkaus vėjo. Kieme stovėjo dvi mašinos - Nojaus ir
Kerol. Vertėjo sumokėti šimtą dolerių taksi, kad atvežtų mane čia,
nes sutaupiau laiko nevažiuot iki Keno namų pasiimti savo ma­
šinos. Tesą bent jau niekur nenuvažiavo.

144
 - Štai jos batai, - Nojus pakėlė vieną lengvą Tesos batelį ir
numetė ant grindų.
Ant jo smakro raudonavo kraujas, mėlynos akys paklaikusios
iš nerimo. Tesą viena vaikštinėja aplink per smarkią audrą, nes aš
nesuvaldžiau savo prakeikto ego.
Akimirkai Nojus dingo, kol dairiausi tikėdamasis išvysti šmės­
telint savo merginą. Nojus grįžo dar kartą apieškojęs jos kambarį ir
laikydamas rankose jos rankinę. Be batų, be pinigų ir be telefono. Ji
negalėjo toli nueiti - mes mušėmės tik minutę, daugių daugiausia.
Kaip galėjau leisti, kad mano būdas mus išskirtų?
- Sėsiu į mašiną ir apvažiuosiu kvartalą, - pasakė Nojus iš
džinsų kišenės traukdamas raktelius ir eidamas prie durų.
Jis čia pranašesnis. Jis užaugo šioje gatvėje, pažįsta apylinkes.
Oaš ne. Apsidairiau svetainėje ir nuėjau į virtuvę. Žvilgtelėjęs pro
langą supratau, kad pranašesnis aš, o ne jis. Nustebau, kad apie tai
nepagalvojo. Gal jis ir pažįsta miestą, bet aš pažįstu savo Tesą ir
tiksliai žinau, kur ji yra.
Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro. Vienu šuoliu nužengiau te­
rasos laipteliais ir perbėgau pievutę iki nediduko šiltnamio, kampe
besislepiančio tarp kelių svyruoklių. Iki galo atlapotos metalinės
durys sakė, kad mano nuojauta teisinga.
Radau Tesą susirietusią ant grindų, žemėtais džinsais, purvi­
nomis basomis kojomis. Kelius prispaudusi prie krūtinės, dreban­
čiomis rankomis užsidengusi ausis. Vaizdas suspaudė širdį - mano
drąsuolė mergina susitraukė į kriauklelę. Kelių vazonų, sustatytų
purvinomis eilėmis, liežuvis neapsiverstų pavadinti šiltnamiu.
Akivaizdu, kad Tesai išvykus iš namų čia niekas nebuvo įžengęs.
Stogas keliose vietose buvo įtrūkęs ir per plyšius į vidų srovelėmis
varvėjo vanduo.
Nieko nesakiau, nenorėjau jos nustebinti ir tikėjausi, kad ji
išgirs per purvinas grindis šlepsinčius mano batus. Pažvelgęs
žemyn pamačiau, kad grindų apskritai nėra. Štai iš kur ta purvynė.
Atitraukiau rankas jai nuo ausų ir pasilenkiau, kad priversčiau

145
pažiūrėti man į akis. Ji ėmė blaškytis kaip į kampą įvarytas gy­
vūnas. Krūptelėjau dėl tokio elgesio, bet stipriai laikiau jos rankas.
Tesą rankomis įsirėmė į purvynę ir kojomis spyrėsi nuo manęs.
Tą pačią akimirką, kai paleidau jos rankas, ji vėl užsidengė ausis.
Vėl pasigirdo siaubingas inkštimas.
- Man reikia ramybės, - maldavo lėtai linguodama pirmyn
atgal.
Turiu tiek daug pasakyti, tiek daug žodžių ištarti tikėdamasis,
kad ji klausysis manęs ir nebesislėps savyje. Bet užteko vieno
žvilgsnio į jos paklaikusias akis ir mano viltys žlugo.
Jeigu ji nori ramybės, aš duosiu jai ramybę. Po velnių, duosiu
jai viską, ko tik panorės, kad tik nevarytų manęs šalin. Taigi pri­
siartinau prie jos ir mudu susėdom ant purvinų seno šiltnamio
grindų. Šiltnamyje ji slėpdavosi nuo tėvo, dabar šiltnamyje ji sle­
piasi nuo pasaulio, slepiasi nuo manęs.
Sėdėjom ten, o lietus barbeno į stiklinį stogą. Sėdėjom ten ir
jos inkštimas virto tylia aimana. Ji žvelgė į tuštumą. Sėdėjom ir
tylėjom, laikiau jos rankutes, kuriomis užsidengė ausis, pasislėpė
nuo mus supančio triukšmo ir sulaukė tylos, kurios jai taip reikėjo.

146
 Dvidešimt septintas skyriu s
HARDINAS

Sėdėjau ir klausiausi, kaip baisinga audra šėlsta lauke, ir nejučiom

ėmiau lygint ją su savo tobulai sumautu gyvenimu. Aš esu išgama,
išgamų išgama, blogiausias, koks apskritai gali būti išgama.
Prieš kelias minutes Tesą pagaliau aprimo. Atsišliejo į mane ir
leido sau tiesiog fiziškai pailsėti. Užtinusios akys užsimerkė ir ji
užmigo, nors lietus garsiai kapojo ploną šiltnamio stogą.
Truputį pasijudinau tikėdamasis, kad ji nepabus, ir paguldžiau
jos galvą sau ant kelių. Reikia išnešti ją iš čia, iš lietaus ir purvo, bet
žinau, kaip ji elgsis atsimerkusi. Atstums mane, pasakys nenorinti
manęs matyti ir, po velnių, aš nesu pasirengęs dar kartą išgirsti tų
žodžių.
Nusipelniau jų - visų iki vieno ir dar daugiau, bet vis vien esu
prakeiktas bailys ir noriu mėgautis tyla, kol ji tęsiasi. Tik čia, toje
mieloje tyloje, galiu apsimesti esąs kažkas kitas. Tik minutėlei galiu
apsimesti esąs Nojum. Na, ne tokiu dirginančiu, bet jei būčiau jis,
viskas būtų buvę kitaip. Viskas būtų kitaip. Būčiau nuo pat pradžių
galėjęs gražiais žodžiais ir švelnumu laimėti Tesą, užuot žaidęs tą
idiotišką žaidimą. Būčiau galėjęs ją dažniau juokinti nei virkdyti.
Ji būtų pasitikėjusi manimi absoliučiai ir visiškai, o aš nebūčiau to
pasitikėjimo sumalęs į dulkes ir nebūčiau matęs, kaip jis nyksta.
Būčiau saugojęs jos pasitikėjimą ir galbūt netgi būčiau jo vertas.
Tačiau aš nesu Nojus. Aš esu Hardinas. O būti Hardinu ne­
reiškia būti šūdžium.

147
 Jei neturėčiau tiek sumautų problemų, besisukančių mano
galvoje, galėčiau padaryti ją laimingą. Galėčiau parodyt jai šviesą
gyvenime, kaip ji parodė man. Bet štai ji sėdi sugniuždyta ir vi­
siškai sujaukta. Ji purvina, purvas ant rankų jau ima džiūti, o
veidas, net ir miegat, iškreiptas skausmo. Plaukai vietomis šlapi,
vietomis sausi ir susivėlę. Pagalvojau, kiek kartų persirengė grįžusi
iš Londono? Niekada nebūčiau jos išsiuntęs namo, jei bent aki­
mirką būčiau pagalvojęs, kad mano bute ji ras savo tėvo lavoną.
Neapsakomai sutrikau išgirdęs apie Tesos tėvą ir jo mirtį. Pir­
miausia atėjo mintis apsimesti, kad nieko ypatinga nenutiko, ei­
linis nevykėlis paleido savo gyvenimą vėjais. Bet staiga jo netektis
prislėgė mano krūtinę. Trumpai jį pažinojau ir vos galėjau pakęsti,
bet jis buvo gana maloni draugija. Sunkiai būčiau pripažinęs, jog
net savotiškai patiko. Jis buvo bjaurus ir baisiai pykau, kad tuštino
mano dribsnių atsargas, bet keistai dievinau jo meilę Tesai ir opti­
mistinį požiūrį į gyvenimą, nors savo gyvenimą buvo visiškai su­
movęs.
Ironiška - jis mirė vos tik įgijęs kažką, dėl ko verta gyventi.
Lyg nebūtų pajėgęs atlaikyt tiek gėrio. Akys perštėjo norėdamos iš­
lieti jausmus, gal širdgėlą. Širdgėlą netekus žmogaus, kurį vos pa­
žinojau ar kuris man beveik nepatiko. Širdgėlą netekti tėvo, nors
maniau, kad Kenas yra mano tėvas. Širdgėlą netekti Tesos ir lašelį
vilties, kad ji atsipeikės ir neliks amžinai pamišusi.
Savanaudiškos mano ašaros susimaišė su lietumi, lašančiu nuo
šlapių plaukų. Palenkiau galvą stengdamasis atsispirt pagundai
įsikniaubti jai į kaklą paguodos. Nusipelniau sėdėti čia vienas ir
raudoti kaip menkysta niekšas, apleistas ir vienišas, - toks mano
likimas.
Graudūs verksmai, išsprūdę iš mano lūpų, išsisklaidė lietaus
šlamesy Dėkojau dangui, kad mano dievinama mergaitė miega ir
nemato manęs tokio palūžusio, nepajėgiančio susivaldyti. Tai mano
veiksmai sukėlė visas sumautas nesąmones, kurios vyksta dabar,
baigiant Ričardo mirtimi. Jei nebūčiau sutikęs pasiimti Tesos į
Angliją, nieko nebūtų ir nutikę. Būtume laimingi ir stipresni nei
i4 8
 anksčiau* kaip buvo prieš savaitę. Velnias, negijau tiek laiko praėjo?
Rodės, negali būt, tos kelios dienos atėjo ir praėjo, o jausmas -
kad jau visą prakeiktą gyvenimą neliečiau jos, nelaikiau glėbyje,
delne nejutau širdies plakimo. Mano ranka kabo jai ant krūtinės,
labai noriu ją paliesti, bet bijau pažadinti. Jei bent kartą galėčiau
ją paliesti, pajusti ramų jos širdies plakimą, sustiprėčiau ir nusira­
minčiau. Mano širdgėla nurimtų, tos šlykščios ašaros liautųsi tekė­
jusios skruostais ir krūtinę nustotų spausti stiprus dusulys.
- Tesą! - iš lauko pro lietų pasigirdo duslus Nojaus balsas. Tada
kaip šauktukas sugriaudėjo griaustinis. Įtūžęs nusišluosčiau veidą
trokšdamas ištirpti vėsiame pavasario ore, kol jis čia atsibels. -
Tesą! - pašaukė dar kartą, dabar jau garsiau. Supratau, kad jis prie
pat šiltnamio, ,
Sugriežiau dantimis tikėdamasis, kad trečią kartą nebešauks
jos vardo, nes jeigu jis ją pažadins, aš...
- O, ačiū Dievui! Turėjau žinoti, kad ji bus čia! - šūktelėjo
įvirtęs vidun. Garsiai, išsigandęs ir su palengvėjimu.
- Gal nustosi rėkt? Ji ką tik užmigo, - šiukščiai sušnabždėjau ir
žvilgtelėjau į miegančią Tesą.
Mažiausiai norėjau, kad jis čia liptų ant manęs. Žinojau, kad
gali pamatyt mano paraudusias akis, įkaitusius skruostus, aiškiai
rodančius, jog neseniai sriūbavau. Velnias, nemanau, kad apskritai
galiu nekęsti šito idioto, nes jis tikrai stengiasi nespoksot į mane,
kad netrikdytų. Dėl to dar labiau noriu jo nekęst - kad jis toks ne­
apsakomai geras.
- Ji... - Nojus apsidairė po purviną šiltnamį ir vėl pažiūrėjo į
Tesą. - Turėjau suprasti, kad ji čia. Ji visada mėgdavo čia ateiti... -
Nusibraukė šviesius plaukus nuo kaktos ir nustebino mane ženg­
damas prie durų. - Einu į namą, - pasakė pavargusiu balsu. Tada,
nuleidęs pečius, išėjo net netrinktelėjęs durų.

149
 Dvidešimt aštuntas skyriu s
TESĄ

Pastarąjį pusvalandį jis man įgriso spoksodamas į veidrodį, žiūrė­

damas, kaip dažausi ir sukuosi plaukus, grabaliodamas kiekviena
pasitaikiusia proga.
- Tesą, mažute, - jau antrą kartą suaimanavo Hardinas, -
myliu tave, bet turi paskubėt, jeigu nenori pavėluot į mūsų šventę.
- Žinau, bet noriu atrodyti padoriai. Ten bus visi.
Nusišypsojau atsiprašydama. Žinau, kad jis ilgai nezirs ir
slapčia pasigėrėjau nepatenkintu jo veidu. Dievinu, kai žavingai
irzliai susiraukus ant dešiniojo jo skruosto atsiranda duobutė.
- Padoriai?Tu būsi visų dėmesio centre, - suinkštė jis, aiškiai
pavydžiai.
- Beje, o kokia šventė? - brūkštelėjau per lūpas blizgiu. Ne­
prisimenu, kas dedasi, tik žinau, kad visi susijaudinę ir kad pavė-
luosim, jeigu tuojau pat nebaigsiu kedentis plunksnelių.
Mane apsivijo stiprios Hardino rankos ir tą pačią akimirką
staiga prisiminiau, ką švenčiam. Siaubinga mintis. Numečiau blizgį
į kriauklę ir tyliai aiktelėjau Hardinui sukuždėjus:
- Tavo tėvo laidotuvės.
Atsisėdusi suvokiau, kad esu apsivijusi Hardiną, tad skubiai atsi­
kabinau nuo jo.
- Kas yra? Kas nutiko? - šūktelėjo jis.
Hardinas čia, šalia manęs, mudviejų kojos susipynusios. Netu­
rėjau užmigti - kodėl taip padariau? Net nepajutau, kaip užmigau.
150
 Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, - šiltos Hardino rankos ant
ausų.
- Nieko, - krenkštelėjau. Gerklė peršti. Apsidairiau, kad galva
greičiau susivoktų aplinkoje. - Noriu vandens.
Pasitryniau kaklą ir pabandžiau atsistoti. Kluptelėjusi žvilgte­
lėjau į Hardiną. Veidas įsitempęs, akys paraudusios.
- Sapnavai?
Tuštuma tuojau įsėlino atgal, įsitaisė ir apsigyveno po krūtine -
giliausioje ir tuščiausioje vietoje.
- Sėskis, - Hardinas ištiesė ranką, bet jo pirštai nudegino mano
odą, tad skubiai atsitraukiau.
- Nereikia, būk geras, - tyliai paprašiau.
Suirzęs mano dievinamas Hardinas iš sapno buvo lygiai toks
pat, beprasmis sapnas, o dabar matau Hardiną, kuris, atstūmęs
mane, vėl grįžo naujam smūgiui. Suprantu, kodėl taip elgiasi, bet
tai nereiškia, kad dabar mielai su tuo susitaikysiu.
Jis pralaimėjęs panarino galvą ir ranka atsirėmė į žemę, kad at­
sikeltų. Įklimpo į purvą, o aš nusisukau, kol ieškojo, į ką įsikibti.
- Nežinau, ką daryti, - švelniai atsakė.
- Tau nieko nereikia daryti, - sumurmėjau ir pasistengiau visą
jėgą sukaupti į kojas, kad jos išneštų mane iš čia į lietų.
Kiemoviduryje išgirdau jį už savęs. Jis ėjo iš paskos laikydamasis
saugaus atstumo ir už tai buvau jam dėkinga. Man reikia erdvės nuo
jo, laiko pagalvoti ir atsikvėpti. Man reikia, kad jo čia nebūtų.
Atsidariau duris ir įėjau vidun. Purvas iškart subjaurojo ki­
limėlį, ir susigūžiau nuo minties, kaip į tai sureaguos mama. Ne­
laukdama, kol ims skųstis, nusirengiau iki apatinių ir palikusi
purviną krūvą prieangyje pasistengiau kuo švariau lietuje nu­
siplauti kojas, kad nepritapnočiau švarių koridoriaus grindų. Su
kiekvienu žingsniu kojos čežėjo. Krūptelėjau, kai atsidarė durys ir
purvinais batais įžengė Hardinas.
Kokia kvailystė jaudintis dėl purvo, ar ne? Palyginti su kitais
dalykais, užėmusiais mano galvą, purvas toks nereikšmingas, toks
menkas. Ilgiuosi dienų, kai vienintelis rūpestis buvo švara.
 Mano vidinį monologą nutraukė balsas:
- Tesą? Girdėjai mane?
Sumirksėjau ir apsidairiusi pamačiau Nojų, stovintį korido­
riuje visą permirkusį ir basą.
- Atsiprašau, negirdėjau.
Jis supratingai linktelėjo.
- Viskas gerai. Kaip jautiesi? Gal nori nusimaudyti?
Linktelėjau ir jis užlipęs į vonios kambarį atsuko vandenį.
Dušo garsai patraukė mane, bet Hardino balsas sulaikė.
- Jis nepadės tau maudytis.
Neatsakiau. Neturėjau jėgų. Žinoma, kad nepadės - kodėl
turėtų? Hardinas pralenkė mane paskui save palikęs purvo brydę.
- Atsiprašau, bet to nebus.
Mano protas atsijungė, o gal tik taip pasirodė, bet liūdnai nu­
sijuokiau iš jo paliktų pėdsakų. Ne tik mano mamos namuose, bet
visur, kur tik jis eina, paskui save palieka purvą. Įskaitant ir mane -
aš esu didžiausia netvarka iš visų.
Hardinas užėjo į vonios kambarį ir pasakė Nojui:
- Ji pusnuogė, o tu leidi jai vandenį. Ne, po velnių. Kol ji mau-
dysis, tu čia nepasiliksi. Nieku gyvu to nebus, po velnių.
- Aš tik bandau jai padėti, o tu keli vėją iš...
Įėjusi prasibroviau pro tuodu užsispyrėlius.
- Abudu lauk, - pasakiau abejingu ir kategorišku roboto
balsu. - Eikit muštis kitur.
Išgrūdau juos ir užtrenkiau duris. Užraktui spragtelėjus ėmiau
melstis, kad lengvos vonios kambario durys nepatektų į Hardino
sulaužytų daiktų sąrašą.
Nusirengusi likusius drabužėlius ir palindusi po vandeniu
nugara pajutau šilumą, beveik karštį. Aš aptekusi purvais ir ne-
kenčiu šito jausmo. Man bjauru, kai panagės ir plaukai pilni ne­
švarumų. Pykstu, kad net įnirtingai trindamasi, regis, niekaip ne­
galiu nusiprausti.

152
 Dvidešimt devintas skyriu s
KARDINĄS

- Aš nekaltas, kad ji nusirengė. Tiek visko nutiko, o tu jaudi­

niesi, kad pamatysiu ją nuogą? - Nojaus priekaištas sukėlė man
norą pasmaugti jį savo gerosiomis rankomis.
- Tai ne tik... - giliai įkvėpiau. - Ne dėl to.
Dėl daug ko, ko neketinu jam sakyt. Susidėjau rankas ant pilvo,
paskui norėjau susigrūst į kišenes, tik supratau, kad gipsas neleis.
Nerangiai vėl sunėriau jas ant pilvo.
- Nežinau, kas tarp judviejų nutiko, bet negali kaltinti manęs
už tai, kad noriu jai padėti. Mudu pažįstami visą gyvenimą ir dar
niekada nemačiau jos tokios. - Nojus priekaištingai papurtė galvą.
- Su tavim aš nekalbėsiu. Čia mes žaidžiam skirtingose ko­
mandose.
Jis atsiduso.
- Bet neturim būti ir varžovai. Aš jai linkiu tik geriausia, tu
irgi turėtum. Aš tau nekeliu grėsmės. Nesu toks kvailas, kad ne­
suprasčiau, jog manęs ji niekada nepasirinks. Aš pasitraukiau. Vis
dar ją myliu, taip, ir manau, kad visada mylėsiu, bet ne taip, kaip
ją myli tu.
Jo žodžiai būtų visai mieli, jeigu paskutinius aštuonis mėnesius
nebūčiau taip smarkiai jo neapkentęs. Tylėjau atsirėmęs į sieną
priešais vonios kambarį ir laukiau, kol nustos bėgti vanduo.
- Tai judu vėl išsiskyrėt, ar ne? - smalsiai paklausė. Jis nesu­
pranta, kada geriau patylėt.
- Turbūt. - Užsimerkiau ir atlošiau galvą į sieną.
153
 - Nesikišu į jūsų reikalus, bet labai norėčiau, kad papasakotum
apie Ričardą ir kaip jis galėjo numirti tavo bute. Niekaip nesu­
prantu.
- Jis gyveno mano bute, kai Tesą išsikraustė į Sietlą. Daugiau
neturėjo, kur eit, todėl leidau likti pas mane. Mums išvažiavus į
Londoną, jis turėjo gultis j reabilitaciją, tai dabar įsivaizduok
staigmeną, kad baigė savo sumautą gyvenimą vonioje ant grindų.
Staiga atsidarė durys ir Tesą kaip niekur nieko praėjo pro mus
apsivyniojusi rankšluosčiu. Nojus dar niekada nebuvo matęs jos
apsinuoginusios - joks vyras nėra matęs - ir man savanaudiškai
labai patiko toks dalykas. Žinau, kad neturėčiau jaudintis dėl tokio
šūdniekio, bet nieko negaliu padaryt.
Nuėjęs į virtuvę vandens, pasidžiaugiau tyla, bet išgirdau švelnų ir
drovų Kerol balsą:
- Hardinai, ar galim minutę šnektelėt?
Balso tonas mane pritrenkė, o juk moteris tik tik prašneko.
- Tai... aišku.
Žengtelėjau žingsnį atgal, kad išlaikyčiau saugų atstumą.
Virtuvėlė nedidukė, tad iškart nugara pajuto sieną. Iš griežto Kerol
veido supratau, kad ši situacija jai tokia pat nejauki kaip ir man.
- Norėjau pasikalbėti apie praėjusį vakarą.
Nusukau akis nuo jos ir pažvelgiau sau į kojas. Neįsivaizduoju,
kaip ji sugeba, bet jau buvo susisegusi plaukus ir susitvarkiusi iš-
skydusį makiažą.
- Nesuprantu, kas man užėjo, - pasakė. - Nereikėjo taip elgtis
tavo akivaizdoje. Tai buvo neapsakomai kvaila ir aš...
- Viskas gerai, - nutraukiau ją tikėdamasis, kad ir ji nutils.
- Ne, iš tikrųjų nėra gerai. Noriu paaiškinti, kad niekas nepa­
sikeitė - aš vis dar griežtai reikalauju, kad paliktum mano dukterį
ramybėje.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau jai į akis. Lyg ir nesitikėjau iš jos
nieko kita.

154
 - Labai norėčiau pasakyt, kad paklausysiu jūsų, bet negaliu.
Žinau, kad manęs nemėgstat. - Nutilau ir nesusilaikęs nusijuokiau
iš savo švelnaus pasakymo. - Jūs manęs nekenčiat ir aš tai žinau,
bet ir jūs puikiai žinot, kad man nusispjaut į jūsų nuomonę. Pa­
sakiau taip mandagiai, kaip sugebu. Štai taip.
Netikėtai ji irgi nusijuokė. Kaip ir aš, skausmingai, tyliai.
- Tu toks kaip jis - kalbi su manim taip, kaip jis kalbėjo su
mano tėvais. Ričardui niekada nerūpėjo, ką kiti apie jį galvoja, o
matai, kuo baigėsi.
- Aš - ne jis, - atšoviau.
Iš visų jėgų stengiuosi būti malonus, bet ji viską apsunkina. O
man baisiausiai magėjo patikrinti, kaip ten Tesą, ypač esant Nojui.
- Hardinai, pasistenk į viską pažiūrėti iš mano perspektyvos.
Aš išgyvenau tokius pat nuodingus santykius ir žinau, kaip tokie
dalykai baigiasi. Nenoriu šito Tesai ir, jeigu ją myli taip, kaip sakai,
irgi turėtum nelinkėti tokios ateities. - Kerol pažiūrėjo į mane
aiškiai tikėdamasi kokios nors reakcijos ir kalbėjo toliau: - Linkiu
jai tik geriausia. Gali manimi netikėti, bet auklėjau Tesą, kad būtų
nepriklausoma nuo vyro, ne taip, kaip aš, o pažiūrėk, kuo ji tapo.
Jai tik devyniolika ir kiekvieną kartą, kai nusprendi ją palikti, ji
virsta j nieką.
- Aš...
Kerol pakėlė ranką.
- Leiskman baigti, - atsiduso. - Tiesą sakant, pavydžiujai. Ap­
gailėtina, bet giliai savyje pavydėjau, kad tu visada grįžti pas ją, o
Ričardas pas mane niekada negrįžo. Bet juo daugiau kartų išeini,
tuo labiau imu suprasti, kad jums baigsis taip pat, kaip mums. Žinai
kodėl - nors visada grįžti, bet niekada nepasilieki. Jeigu nori, kad ji
būtų tokia kaip aš - vieniša ir kupina neapykantos, tada elkis taip ir
toliau. Galiu garantuoti, kad vieną dieną ji tokia ir taps.
Labai pykau, kad Kerol taip apie mane galvoja, bet dar labiau
pykau dėl to, kad ji buvo teisi. Aš tikrai visada palieku Tesą ir, nors
grįžtu, bet, sulaukęs momento, kai nusiramina, vėl išeinu.

155
 - Tai tavo reikalas. Tu vienintelis, kurio mano duktė, regis,
klauso ir kurį myli daug labiau nei save.
Žinau, kad taip ir yra - ji myli mane ir kaip tik dėl to, kad ji
'mane myli, mums nebus taip, kaip jos tėvams.
- Tu negali duoti jai to, ko ji nori. Laikai ją, kad nesutiktų
žmogaus, kuris padarytų ją laimingą, - pasakė Kerol. Bet aš labiau
girdėjau, kaip trinktelėjo Tesos senojo miegamojo durys. Vadinasi,
ji jau nusimaudė.
- Pamatysit, Kerol, pamatysit... - pasakiau ir iš spintelės pa­
ėmiau tuščią stiklinę. Pildamas vandenį Tesai sakiau sau, kad galiu
pakeisti mūsų elgesį ir įrodyti, jog klydo visi, įskaitant ir save.
Žinau, kad galiu.

156
 Trisdešimtas skyriu s
TESĄ

Nusimaudžiusi pasijutau ne tokia pamišusi, gal padėjo trumpas

miegas šiltnamyje, o gal tyla, kurios galiausiai sulaukiau. Nežinau,
bet pasaulis pasirodė ryškesnis, tik truputį - ir iš karto pasijaučiau
ne tokia sutrikusi, turinti daugiau vilties, kad kiekviena kita diena
atneš dar daugiau aiškumo ir ramybės.
- Aš einu vidun, - pasakė Hardinas ir durys atsilapojo man
nespėjus atsakyti. Prisidengiau marškinėliais pilvą ir atsisėdau
lovoje. - Atnešiau tau vandens.
Padėjo pilną stiklinę ant stalelio ir atsidėjo kitoje lovos pusėje.
Duše buvau sukūrusi kalbą, bet dabar, matydama jį priešais, nieko
neprisiminiau.
- Ačiū, - tesugebėjau pasakyti.
- Ar geriau jautiesi?
Jis atsargus. Turbūt atrodau jam pažeidžiama ir silpna. Beje,
taip ir jaučiuosi. Turėčiau jaustis sugniuždyta ir pikta, susipai­
niojusi ir sutrikusi. Bet vis tiek nieko. Giliai virpantis niekas, nors
su kiekviena minute jaučiuosi vis labiau su juo apsiprantanti.
Kiekvieną ilgą minutę, kurią praleidau duše, kol vanduo atvėso,
viską naujai permąsčiau. Pesimistiškai svarsčiau, kad gyvenimas
virto visiškai tuščia juodąja skyle, kad man labai nepatinka taip
galvoti, kad ieškau tobulo sprendimo. Bet dabar negaliu suregzti
normalaus sakinio iš to minčių kratinio. Tikriausiai taip būna, kai
netenki proto.
- Tikiuosi, kad geriau.
1 57
 Jis tikisi, kad aš... ką?
- Geriau jautiesi, - pasitaisė atsakydamas į mano mintis.
Negaliu pakęsti, kad jis man toks artimas, kad žino, ką jaučiu ir
galvoju, net jei nieko nejaučiu ir negalvoju. Gūžtelėjau pečiais ir
vėl įsistebeilijau į sieną.
- Taip, maždaug.
Lengviau spoksoti į sieną negu į skaisčiai žalias jo akis - šito
žalumo visada baisiausiai bijojau netekti. Prisimenu, kai gulė-
davom lovoje, visada tikėdavausi, kad su tomis akimis galėsiu pra­
leisti dar vieną dieną, dar vieną savaitę, gal net mėnesį. Meldžiausi,
kad pakeistų savo požiūrį ir visada manęs norėtų taip, kaipjo noriu
aš. Nebenoriu daugiau taip jaustis, nebenoriu su neviltimi kalbėti
apie jį. Noriu sėdėti čia su savo nieku, būti patenkinta ir rami. Ir
gal vieną dieną galėsiu tapti kažkuo, kuo tikėjausi tapti įstojusi į
universitetą. Jei esu laiminga, galėčiau bent kartą pabūti ta mer­
gaite, kokia buvau iki palikdama namus.
Deja, tos mergaitės seniai nebėra. Ji nusipirko bilietą tiesiai į
pragarą ir štai sėdi čia ramiai smilkdama.
- Tesą, noriu, kad žinotum, jog labai gailiuosi dėl visko. Tu­
rėjau grįžti kartu su tavim. Dėl savo bėdų neturėjau nutraukti
mūsų santykių. Turėjau leisti tau būti su manim, nes ir pats no­
rėjau būti su tavim. Dabar suprantu, ką jautei nuolat stengdamasi
man padėti, o aš tave atstumdavau.
- Hardinai, - sušnabždėjau neįsivaizduodama, ką dar pasakys.
- Ne, Tesą, leisk man pasakyti viską, ką noriu. Pažadu tau, kad
šitas kartas bus kitoks. Daugiau niekada taip nepasielgsiu. Labai
gailiuosi, kad tik tavo tėčio mirtis privertė mane suprasti, kaip
labai man tavęs reikia. Bet aš daugiau nepabėgsiu, daugiau tavęs
neapleisiu, daugiau neužsidarysiu savyje - prisiekiu.
Neviltis jo balse tokia pažįstama: jau girdėjau šitą balsą ir tuos
pačius žodžius nesuskaičiuojamą galybę kartų.
- Negaliu, - ramiai atsakiau. - Man labai gaila, Hardinai, bet
tikrai negaliu.

158
 Jis paklaikęs prisislinko artyn ir suklupo priešais mane ant
kelių. Sujaukė kilimą.
- Ko negali? Žinau, kad tam reikia laiko, ir esu pasirengęs
laukti, kol tu pasitaisysi, kol pagerės dabartinė tavo būklė. Su mielu
noru padarysiu viską - iš tikrųjų viską.
- Mes negalim ir niekada negalėsim, - vėl kalbu abejingai.
Regis, robotas Tesą atėjo visiems laikams. Neturiu jėgų įpūsti savo
žodžiams nors kokį jausmą.
- Galim susituokti... - leptelėjo jis ir pats nustebo, bet žodžių
neatsiėmė. Ilgais pirštais suėmė mano rankas. - Tesą, mes galim
susituokti. Jeigu sutiksi, rytoj tave vesiu. Apsivilksiu smokingą ir
visa kita.
Pagaliau jis ištarė žodžius, kurių taip beprotiškai troškau
ir laukiau, bet dabar nieko nepajutau. Girdėjau juos aiškiai kaip
dieną, bet nejaučiau jų.
- Negalim, - papurčiau galvą. Jis dar labiau puolė į neviltį.
- Tesą, aš turiu pinigų, daugiau, negu reikia vestuvėms. Galim
tuoktis, kur tik panorėsi. Gali išsirinkt brangiausią suknelę ir
puokštę ir aš dėl nieko nesiskųsiu! - kalbėjo garsiai, balsas aidėjo
kambarėlyje.
- Aš ne apie tai kalbu, taip neteisinga.
Labai norėjau, kad į širdį įstrigtų jo žodžiai ir paklaikęs
balsas - netgi susijaudinęs - ir kad galėčiau juos pasiimti su savim
į praeitį. J praeitį, kurioje nebūčiau supratusi, kokie iš tikrųjų pra­
gaištingi mūsų santykiai, kai būčiau bet ką atidavusi, kad tik juos
išgirsčiau.
- Tai kas dabar bus? Tesą, žinau, kad to nori. Daug kartų man
sakei.
Iš jo akių mačiau, kad stengiasi, ir labai norėjau palengvinti jo
dalią, bet negalėjau.
- Hardinai, man nieko nebeliko. Daugiau nebeturiu tau ko
duoti. Tu jau viską paėmei ir man labai gaila, bet daugiau nieko
neturiu.

159
 Jaučiau augančią tuštumą, apimančią visą mano esybę, ir dar
niekada taip nesidžiaugiau galėdama nieko nejausti. Jeigujausčiau,
mane tai nužudytų.
" Tikrai nužudytų, o aš visai neseniai nusprendžiau, kad noriu
gyventi. Nesididžiuoju tomis tamsiomis mintimis, kurios buvo at-
klydusios šiltnamyje, bet didžiuojuosi, kad tai truko trumpai ir
pati jas nuvijau ant grindų po šaltu dušu, kai baigėsi šiltas vanduo.
- Aš nenoriu nieko iš tavęs atimt. Kaip tik noriu duoti tau tai,
ko nori!
Hardinas žioptelėjo įkvėpti oro. Pasigirdo toks nerimastingas
garsas, kad buvau beveik pasirengusi sutikti su viskuo, ką pasakė,
kad tik daugiau neišgirsčiau to garso.
~ Tesą, tekėk už manęs. Prašau, būk mano žmona ir prisiekiu,
kad daugiau niekada nepadarysiu nieko panašaus. Galėsim am­
žinai būti kartu - būsim vyras ir žmona. Žinau, kad tu man per­
nelyg gera ir kad esi verta geresnio, bet dabar suprantu, kad mes
nepanašūs į kitus. Mes nepanašūs nei į tavo, nei į mano tėvus. Mes
esam kitokie ir galim būti kartu, ką? Tik dar kartą išklausyk mane...
- Pažiūrėk į mus, - silpnai mostelėjau ranka tarp mūsų. - Pa­
žiūrėk, kas iš manęs liko. Daugiau nenoriu tokio gyvenimo.
- Ne, ne, ne. - Hardinas atsistojo ir perėjo kambarį. - Nori!
Tik leisk man tai padaryti, - maldavo jis, viena ranka tampydamas
plaukus.
- Hardinai, nusiramink, būk geras. Atsiprašau už viską, ką tau
padariau, o labiausiai už tai, kad apsunkinau tau gyvenimą. Atsi­
prašau už barnius ir stumdymąsi pirmyn atgal, bet suprask, kad
viskas baigta. Aš maniau, - graudžiai nusišypsojau, - tikėjausi,
kad mums pavyks. Maniau, kad mūsų meilė kaip iš romano, nors
sunki, greita ir ištverminga, maniau, jog galim viską išgyventi ir
gyventi, kad galėtume papasakoti savo istoriją.
- Galim, žinoma, kad galim! - paspringo jis.
Negalėjau žiūrėti į jį, nes žinojau, ką pamatysiu.
- Būtent, Hardinai, aš nenoriu išgyventi. Aš noriu gyventi.

160
 Mano žodžiai kažką jame išjudino. Jis liovėsi žingsniuoti ir su­
stojo tampydamas plaukus.
- Negaliu tavęs atsisakyt. Juk žinai. Visada grįžtu pas tave -
turėjai žinoti, kad grįšiu. Galiausiai būčiau grįžęs iš Londono ir
mes...
- Negaliu praleisti gyvenimo laukdama, kad grįžtumpas mane.
O iš mano pusės būtų savanaudiška norėti, kad nustotum bėgioti
nuo manęs, nuo mūsų.
Ir vėl sutrikau. Susipainiojau, nes neprisimenu kada nors apie
tai galvojusi. Visos mano mintys sukdavosi apie Hardiną ir ką ga­
lėčiau padaryti, kad jis pasijustų geriau, kad pasiliktų. Nesupratau,
kaip man kilo tokių minčių ir kaip ištariau tokius žodžius, bet juos
sakydama jaučiausi apsisprendusi.
- Aš negaliu be tavęs, - pareiškė Hardinas... Dar vienas
jausmas, išpažintas daugybę kartų. Nors darė viską, ką galėjo, kad
tik atstumtų mane, kad tik nutildytų.
- Gali. Būsi laimingesnis ir ne toks aršus. Bus lengviau, kaip
pats sakei.
Aš tikrai taip manau. Jis bus laimingesnis be manęs, be mūsų
nuolatinių pirmyn atgal. Galės pagalvoti apie save, apie savo pyktį
abiem tėvams ir vieną dieną galės būti laimingas. Labai jį myliu ir
linkiu jam laimės, net jei tai bus be manęs.
Hardinas suspaudė kumščius prie kaktos ir sukando dantis.
- Ne!
Myliu jį, visada mylėsiu šį žmogų, bet turiu pasitraukti. Ne­
galiu visą laiką kurstyti židinio, kai jis nuolat parsineša kibirą
vandens ugniai užgesinti.
- Mes labai stengėmės, bet manau, kad jau laikas baigti.
- Ne! Ne!
Jis tik dairėsi, o aš jau žinojau, kas bus toliau. Todėl nenustebau,
kai nedidelis šviestuvas nuskriejo per kambarį ir tėškėsi į sieną.
Nepajudėjau. Nė nemirktelėjau. Viskas pernelyg pažįstama ir štai
dėl to elgiuosi taip, kaip elgiuosi. Negaliu jo paguosti, negaliu. Net

161
 savęs negaliu paguosti, taip nepasitikiu savimi, kad galėčiau apka­
binti jį per pečius ir pašnibždomis pažadėti ką nors jam į ausį.
- Štai šito pats norėjai, prisimeni, Hardinai? Grįžti prie to
paties. Juk prisimeni, kodėl nenorėjai manęs. Prisimeni, kodėl
mane vieną išsiuntei į Ameriką.
- Aš negaliu be tavęs. Man reikia tavęs gyvenime. Man reikia
tavęs gyvenime. Reikia. Tavęs. Gyvenime, - išskaičiavo.
- Aš galiu būti tavo gyvenime. Tik ne šitaip.
- Tu rimtai man siūlai būti draugais? - tūžmingai iškošė.
Žalios akys beveik išnyko - pajuodo nuo verdančio pykčio. Man
nespėjus atsakyti, kalbėjo toliau: - Po visko negalim paprasčiausiai
likti draugais. Niekada negalėsiu būti su tavim viename kambaryje
ir nebūti su tavim. Man tu esi viskas. Nori mane įžeisti siūlydama
būti draugais? Tu taip negalvoji. Tesą, tu myli mane. - Pažvelgė
man į akis. +Negali nemylėt. Ar myli mane?
Niekas ėmė trauktis, o aš iš visų jėgų stengiausi jį išlaikyti.
Jeigu pradėsiu jausti, tai mane sužlugdys.
- Taip, - atsidusau. Hardinas atsiklaupė prieš mane. - Myliu
tave, Hardinai, bet mes negalim daugiau taip elgtis vienas su kitu.
Nenoriu rietis su juo, nenoriu jo skaudinti, bet tai jo kaltė.
Būčiau atidavusi jam viską. Po galais, viską jam atidaviau, tik jis
nenorėjo. Kai tapo sunku, jis nemylėjo manęs tiek, kad dėl manęs
nugalėtų savo piktąsias dvasias. Jis pasidavė, kaip visada.
- Kaip aš gyvensiu be tavęs? - dabar jau verkė, tiesiai priešais
mane. O aš išmirksėjau savo ašaras ir nurijau sunkų kaltės
gumulą. - Aš negaliu. Negyvensiu. Negali taip paprastai visko at­
mesti, nes ir pati klampoji po tą patį šūdą. Leisk man būti su tavim,
neatstumk manęs.
Ir vėl mano kūnas pabėgo nuo proto. Nusijuokiau. Tai nebuvo
linksmas juokas. Nusijuokiau liūdnai ir graudžiai iš jo žodžių iro­
nijos. Jis prašo manęs to, ko aš prašydavau jo, ir to nesuvokia.
- Nuo tada, kai susitikom, šito visada prašiau aš, - švelniai
priminiau. Myliu jį ir nenoriu skaudinti, bet turiu uždaryti šį ratą
kartą ir visam laikui. Jeigu to nepadarysiu, neliksiu gyva.
 - Žinau. - Nuleido galvą man ant kelių, kūnas virpėjo priešas
mane. - Atsiprašau! Atsiprašau!
Jis puolė į isteriją, o niekas per greit pasislėpė ir netramdė
manęs. Nenoriu šito jausti, nenoriu matyti jo verkiančio ir ža­
dančio bei siūlančio tai, ko laukiau, kaip rodėsi, visą amžinybę.
- Viskas bus gerai. Kai apsiprasi, viskas bus gerai, - regis, jis
taip sakė, bet nesu įsitikinusi ir negaliu prašyti pakartoti, nes nepa­
jėgsiu dar kartą to išgirsti. Nekenčiu šito dalyko. Negaliu pakęsti,
kad visada, kad ir ką jis man padarytų, visada randu priežastį ap­
kaltinti save.
. Pastebėjau tarpdury judesį ir linktelėjau Nojui, kad viskas
gerai. Negerai, bet taip yra jau seniai ir dabar net nejaučiu poreikio
jaustis gerai. Nojaus akys stabtelėjo prie sudaužyto šviestuvo, su­
nerimo, bet jamlinktelėjau dar kartą tyliai maldaudama, kad išeitų,
kad paliktų man šią akimirką. Tai paskutinė akimirka, kai jaučiu
Hardiną šalia savęs, jo galvą ant kelių, kad prisiminčiauJuodus ta­
tuiruočių raštus ant rankų.
; - Man labai gaila, kad nepajėgiu tavęs pakeisti, - pasakiau
švelniai glostydama drėgnus jo plaukus.
; - Man irgi, - pravirko jis ant mano kelių.

163
 Trisdešimt pirmas skyrius
TESĄ

- Mama, kas apmoka laidotuves? - paklausiau.

Nenorėjau pasirodyti nejautri ar neišauklėta, bet mano seneliai
jau mirę, o abu tėvai vienturčiai. Žinau, kad mama neįstengtų su­
rengti laidotuvių, ypač mano tėvui. Nerimavau, kad to ėmėsi tik
norėdama pasirodyti prieš parapijiečius.
Nenoriu vilkėti tos juodos suknelės, kurią mama nupirko, ne­
noriu avėti tų juodų aukštakulnių, kurių ji tikrai negali pakęsti, bet
labiausiai nenoriu matyti savo tėvo pašarvoto.
Mama dvejojo. Kai veidrodyje mūsų akys susitiko, lūpdažiu
švelniai braukė per lūpas.
- Nežinau.
Nepatikėjusi atsisukau - kitaip sakant, jei būčiau galėjusi su­
kaupti pakankamai energijos, tą jausmą būtų galima pavadinti ne-
patikėjimu. Nors gal jis panašesnis į abejingą smalsumą.
- Nežinai?
Žiūrėjau į ją. Akys užtinusios - vadinasi, jo mirtį ji išgyvena
labiau, negu išdrįstų prisipažinti.
- Teresa, mums nėra reikalo kalbėtis apie pinigus, - subarė
mane ir parodžiusi, kad pokalbis baigtas, nuėjo į svetainę.
Linktelėjau pritardama ir nenorėdama rietis su ja. Tik ne
šiandien. Šiandiena ir taip bus sunki. Jaučiausi savanaudė ir su­
trikusi, kad negaliu susikaupti ir suprasti, ką jis galvojo besdamas
sau į veną tą paskutinę adatą. Žinojau, kad jis narkomanas ir kad

164
 tik taip leido savo gyvenimą, bet vis tiek negalėjau išsivaduoti nuo
minčių, ką būtų reikėję padaryti kitaip žinant, kad tai mirtina.
Pastarąsias tris dienas nemačiusi Hardino pradėjau sveikti.
Nevisiškai, bet viena mano dalis baiminosi, kad daugiau niekada
nebūsiu tokia, kokia buvau. Šias tris naktis jis nakvojo Porterių
namuose. Man tai buvo nenusakoma staigmena, neabejoju, kad
ponams Porteriams irgi. Iš tikrųjų jie beveik nebendrauja su žmo­
nėmis, kurie nepriklauso užmiesčio klubui. Labai būčiau norėjusi
pamatyti jų veidus, kai Nojus parsivedė Hardiną namo. Neįsivaiz­
duoju, kad juodu galėtų gražiai sutarti ar apskritai bendrauti, bet
supratau, kad mano žodžiai turėjo smarkiai įskaudinti Hardiną,
jeigu priėmė Nojaus svetingumą.
Mano širdgėla vis dar slėgė mane, vis dar slėpėsi tuštumoje.
Jaučiau ją, beviltiškai bandančią sugniuždyti mane ir įstumti į
kampą. Baiminausi, kad Hardinui palūžus apims skausmas, bet
džiaugiausi, jog nutiko kitaip.
Keista žinoti, kad jis taip arti šių namų, bet nebando užeiti.
Man reikia erdvės, o Hardinas paprastai nesugebėdavo jos duoti.
Bet ir vėl - anksčiau man jos nereikėjo. Ne šitaip. Kažkas pasi­
beldė ir paskatino mane greičiau susitvarkyti juodas pėdkelnes.
Dar kartą žvilgtelėjau į veidrodį.
Pasilenkiau ir patyrinėjau akis. Jos pasikeitė, tik nemoku nu­
sakyti, kaip... atrodo griežtesnės? Liūdnesnės? Nežinau, bet tiko prie
mano apgailėtinos nuolankios šypsenos, kurią bandžiau išspausti.
Jei nebūčiau pusprotė, labiau nerimaučiau dėl savo išvaizdos po­
kyčių.
*- Teresa! - šūktelėjo mama suirzusi, vos tik išėjau į koridorių.
Iš jos balso tikėjausi išvysti Hardiną. Jis davė man erdvės,
kurios prašiau, bet įtariau, kad šiandien, mano tėvo laidotuvių
dieną, ateis. Bet pasukusi už kampo sustingau. Apstulbau, beje,
maloniai, tarpduryje pamačiusi Zedą.
Kai mudviejų akys susitiko, pajutau, kad jis nepasitiki savimi.
Bet supratusi, kad mano lūpos šiepiasi, pamačiau, kaip jo veidą

165
 nušvietė šypsena - ta, kuri man patiko, ta, kai jo liežuvis pasirodo
tarp dantų, o akys žybteli.
Pakviečiau jį vidun.
- Ką tu čia veiki? - paklausiau apkabinusi jo kaklą. Zedas mane
irgi apkabino, per stipriai, tad demonstratyviai kostelėjau, kad pa­
leistų. Ir šyptelėjo.
- Atsiprašau, senokai matėmės, - nusijuokė ir nuo to garso
mano nuotaika pamažu nušvito.
Negalvojau apie jį - pasijutau beveik kalta, kad per pastarąsias
kelias savaites mano mintyse neišniro jo veidas. Bet džiaugiuosi
matydama jį čia. Vadinasi, po mano siaubingos netekties pasaulis
nenustojo suktis.
Mano netekties... Nenoriu net sau pripažinti, su kuria ne­
tektimi man sunkiau susidoroti.
- Tikrai, - atsakiau.
Staiga man toptelėjo, kad mudu per arti vienas kito, ir pasi­
sveikinimas nutrūko. Atsargiai žvilgtelėjau Zedui pro petį į lau­
kujės duris. Dabar mažiausiai reikėtų muštynių ant mamos
kruopščiai prižiūrimos vejos.
- Hardinas yra čia. Tiksliau, ne šiuose namuose, bet kaimy­
nystėje.
- Žinau. - Atrodė, kad Zedas visai nesibaimina buvusios isto­
rijos.
- Žinai?
Mama pašaipiai žvilgtelėjo ir išnyko virtuvėje, palikusi mudu
vienus. Mano protas bandė susivokti, kad Zedas yra čia. Nekviečiau
jo - kaip jis apskritai sužinojo apie mano tėvą? Spėju, kad tikėtinai
įmanoma, jog buvo pranešimas laikraštyje ar televizijoje, bet jei ir
taip - ar Zedas atkreiptų dėmesį?
- Jis man paskambino. - Nuo šių.Zedo žodžių staiga kilstelėjau
galvą, kad pamatyčiau jo akis. - Jis liepė man atvažiuoti čia ir su­
sitikti su tavim. Pakeitei savo telefoną, todėl turėjau juo pasitikėti.
Nesusigaudžiau, ką sakyti, tylėjau ir žiūrėjau į Zedą svars­
tydama, kur slypi paslaptis.
166
 r;!> - Neprieštarauji, ką? - jis ištiesė ranką, bet susilaikė manęs ne­
palietęs. - Juk tu nieko prieš, kad atvažiavau? Jeigu nenori, galiu
išeiti. Jis tik sakė, kad tau reikia draugo. Supratau, kad jam labai
blogai, jeigu jau man paskambino, - šyptelėjęs pridūrė Zedas, bet
"supratau, kad kalba rimtai.
Kodėl Hardinas paskambino jam, o ne Lendonui? Aišku, Len-
donas ir taip jau čia važiuoja, bet kodėl Hardinas paprašė Zedo
ateiti pas mane?
Neapleido jausmas, kad tai pinklės, kad Hardinas kažkodėl
mane bando. Nepatiko galvoti, kad dabar jis galėtų taip su manimi
pasielgti, bet yra padaręs ir blogesnių dalykų. Neleidau sau pa­
miršti, ką blogo man yra padaręs, o juk už visų veiksmų slypėjo
kažkoks motyvas. Jis visada turėjo savo požiūrį, slaptą sprendimą,
kaip mane paveikti.
Jo pasiūlymas tekėti mane neapsakomai įskaudino. Nuo pat
mūsų santykių pradžios jis atmetė santuokos galimybę, tik du
kartus buvo užsiminęs - tik du kartus, kai kažko iš manęs reikėjo.
Kartą buvo per girtas, kad suvoktų, ką kalbąs, kitą kartą - kad
mane sulaikytų. Jei kitą rytą būčiau pabudusi šalia jo, jis papras­
čiausiai būtų atsiėmęs savo žodžius, kaip anksčiau. Kaip visada.
Nuo tada, kai susitikom, jis nuolat laužo savo pažadus. Ir vienin­
telis dalykas, blogesnis, nei būti su kuo nors, kas netiki vedybomis,
yra būti su tuo, kuris vestų tik dėl trumpalaikės pergalės, o ne dėl
to, kad tikrai norėtų būti mano vyru.
; Turiu tai prisiminti, arba neatsikratysiu tų juokingų minčių.
Tų minčių, kurios nepalieka manęs pamačius Hardiną su smo­
kingu. Juokingas vaizdas - Hardinas skubiai persirengia džinsais,
persiauna batus, net ir per savo vestuves, bet manau, kad man tai
patiktų.
Būtų galėję būti gerai. Turiu liautis fantazuoti. Mano sveikatai
tai ne į naudą. Prisėlino dar viena fantazija. Šįkart Hardinas juo­
kiasi laikydamas taurę vyno... o ant jo bevardžio piršto žybsi sidab­
rinis vestuvinis žiedelis. Jis garsiai juokiasi žavingai atlošęs galvą.
Šalin.
167
 Jo šypsena pamažu išsiskleidžia vynui išsiliejus ant baltų marš­
kinėlių. Ko gero, užsispyrė vilkėti baltais vietoj įprastų juodų,
kad pasilinksmintų pats ir pašiurpintų mano mamą. Jis švelniai
atstumia mano rankas, kurios servetėle tapšnoja dėmę. Sako
maždaug: „Ar galėjo būti kitaip, kai rengiesi baltai.“ Nusijuokia,
priglaudžia mano pirštus prie lūpų ir švelniai pabučiuoja kiekvieno
galiuką. Akys stabteli prie mano vestuvinio žiedo, o išdidi šypsena
nušvinta per visą veidą.
- Kas tau? - Zedo balsas išblaškė mano apgailėtinas fantazijas.
- Nieko. - Papurčiau galvą, kad atsikratyčiau tobulo besišyp­
sančio Hardino paveikslo ir kreipiausi į Zedą: - Atsiprašau, pasta­
ruoju metu esu išsiblaškiusi.
- Viskas gerai. Nerimaučiau, jei nebūtum, - raminamai ap­
kabino mane per pečius.
Pagalvojus neturėčiau stebėtis, kad Zedas atvyko tokį kelią
manęs paguosti. Juo daugiau galvoju, tuo daugiau visko prisimenu.
Jis visada buvo, net tada, kai nereikėjo, kad būtų. Jis visą laiko buvo
antrame plane, visada Hardino šešėlyje.

168
 Trisdešimt antras skyrius
HARDINAS

Nojus siaubingai erzina. Nesuprantu, kaip Tesą tiek metų galėjo jį

pakęsti. Pradedu galvot, kad tame šiltnamyje ji slėpdavosi ne nuo
Ričardo, bet nuoja. Nekaltinčiau jos, nes dabar mane ima pagunda
elgtis taip pat.
- Nemanau, kad reikėjo skambinti tam vyrukui, - pasakė
Nojus sėdėdamas ant sofos, stovinčios kitapus erdvaus kambario
jo tėvų namuose. - Man jis nepatinka. Tu irgi nepatinki, bet jis blo­
gesnis net ir už tave.
- Užsičiaupk, - sumurmėjau ir vėl įsmeigiau akis į keistą
pliušinę pagalvėlę, didesnę už kėdę, ant kurios sėdžiu pastarąsias
tris dienas.
- Tik sakau. Nesuprantu, kodėl skambinai, jeigu taip smarkiai
jo nekenti.
Nojus nejaučia, kada užsičiaupt. Nekenčiu šito miesto, kad
neturi viešbučio trisdešimties kilometrų spinduliu nuo Tesos mo­
tinos namų.
- Todėl, - dar kartą demonstratyviai atsidusau, - kad ji ne­
jaučia jam neapykantos. Ji pasitiki juo, nors ir neturėtų, ir dabar jai
reikia draugo, nes nenori matyti manęs.
- O kaip aš? Ir Lendonas? - garsiai spragtelėjęs Nojus atidarė
gazuoto vandens skardinę. Net ir šis veiksmas mane suerzino.
Nenorėjau sakyt Nojui, kad iš tikrųjų jaudinuosi dėl to, jog
Tesą, užuot suteikusi man dar vieną progą, gali grįžti pas jį ieš­
kodama ramių santykių. O Lendonas... na, niekada nenorėjau to
69
pripažinti, bet norėčiau, kad jis būtų labiau mano draugas. Neturiu
nė vieno ir noriu, kad jis toks būtų. Truputį. Labai. Man bepro­
tiškai jo reikia, o be Tesos, daugiau nieko neturiu. Vargu ar su ja
kas beišeis, todėl negaliu dar ir jo prarasti.
- Vis tiek nesuprantu. Jeigu ji jam patinka, kodėl nori, kad
slankiotų šalia? Tu baisiai pavydus ir geriau negu kas kitas moki
nuvilioti svetimas merginas.
- Cha cha cha. - Užverčiau akis ir dėbtelėjau į lauką pro plačius
langus per visą namo sieną. Porterių namas didžiausias gatvėje,
turbūt didžiausias visam šitam sušiktam mieste. Nenoriu, kad ne­
teisingai suprastų. Vis dar nekenčiu jo subinės ir prisileidžiu tik
dėl to, kad privalau duoti Tesai laisvės, bet nepaleisti per toli. - Ko
čia taip rūpiniesi? Kodėl staiga panorai būti man malonus? Žinau,
kad nekenti manęs taip, kaip aš nekenčiu tavęs. - Pažvelgiau į jį,
vilkintį kvailą sumautą megztinį ir avintį rudus klasikinius batus
už idiotišką kainą.
- Tu man visai nerūpi. Aš galvoju apie Tesą. Tenoriu, kad Ji
būtų laiminga. Man prireikė daug laiko susitaikyti su tuo, kas tarp
mudviejų nutiko, nes buvau labai prie jos pripratęs. Man buvo labai
jauku ir normalu taip gyventi, todėl niekaip negalėjau suprasti, kad
jai galėtų patikti toks kaip tu. Nesupratau ir vis dar nesuprantu -
tikrai, bet matau, kaip labai ji pasikeitė susipažinusi su tavim. -
Šyptelėjo man. - Aišku, nekalbu apie šią savaitę.
Kaip jis gali taip galvot? Juk nuo tada, kai įsibroviau į jos gy­
venimą, tik skaudinau ją ir žeminau,
- Na... - nejaukiai pasimuisčiau ant kėdės, - šiandienai jau
gana draugauti. Ačiū, kad nesi šiknius.
Atsistojęs nuėjau į virtuvę, kur Nojaus mama darbavosi pla-
kikliu. Gyvendamas čia nežmoniškai linksminausi, kai mums
būnant viename kambaryje ji imdavo ieškoti žodžių ir kasytis
sprandą.
- Palik mano mamą ramybėje arba išspirsiu tave lauk, - pa­
šaipiai perspėjo Nojus. Vos nesusijuokiau. Jeigu taip beprotiškai
nesiilgėčiau Tesos, pažvengčiau kartu su tuo liurbiu. - Eisi į
170
laidotuves, ką? Jeigu nori, gali važiuoti su mumis. Išvažiuosim po
valandos, - pasiūlė. Jo žodžiai privertė mane sustot.
Gūžtelėjau pečiais ir timptelėjau gipso kraštelį.
- Ne, nemanau, kad tai gera mintis.
- Kodėl ne? Tu už viską sumokėjai. Buvai lyg ir jo draugas.
Manau, turėtum dalyvauti.
- Baik apie tai šnekėt ir prisimink, ką sakiau, kas bus, jeigu
išpliurpsi, kad apmokėjau tą nesąmonę, - pagrasinau. - Kitaip
sakant, nebandyk.
Nojus užvertė savo kvailas mėlynas akis, o aš ketinau pakankint
jo mamą ir pagalvot apie Zedą, esantį vienuose namuose su Tesą.
Ir ką aš sau galvojau?

171
 Trisdešimt trečias skyrius

HARDINAS

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau laidotuvėse. Gerai pagal­

vojus - ko gero, niekada.
Kai mirė mano mamos mama, man niekas nerūpėjo. Buvau
įjunkęs į alkoholį ir negalėjau praleist nė vieno vakarėlio. Niekada
nejaučiau poreikio atsisveikinti su moterim, kurios beveik nepaži­
nojau. Apie senąją žinojau tik vieną dalyką - kad aš jai nelabai te­
rūpėjau. Ji vos galėjo pakęst mano mamą, tai kodėl turėčiau gaišti
laiką sėdėdamas ant suolo ir apsimesdamas liūdnas dėl mirties,
kuri iš tikrųjų manęs visai nejaudino?
O štai čia po daug metų sėdžiu mažutėje bažnytėlėje, gedė­
damas dėl Tesos tėvo mirties. Pirmose eilėse susėdo Tesą, Kerol,
Zedas ir, kaip paaiškėjo - pusė nevykėlių parapijiečių. Tik aš ir dar
kažkokia sena moteris, kuri - neabejojau - nelabai susivokė, kur
esanti, sėdėjom ant vienišo suolo prie galinės sienos.
Zedas sėdėjo prie Tesos iš vienos pusės, o jos motina - iš kitos.
Nesigailiu, kad jam paskambinau... Na, gailiuosi, bet negaliu
nepastebėti švystelint gyvybės, kuri, regis, atgijo jam atvykus
ankstyvą rytą. Ji vis dar nepanaši į mano Tesą, bet jau tampa ja, ir
jei šitas subingalvis gali uždegti šviesą - tebūnie, po velnių.
Per gyvenimą pridariau masę kvailysčių, galybę. Žinau tai,
Tesą žino tai, po galais, ko gero, visi čia esantys bažnyčioje tai žino
iš jos motinos, bet su savo mergaite elgsiuosi teisingai. Man nusi­
spjaut į visas nesąmones, kurias padariau ir dar padarysiu; man
svarbiausia, kad ji atsigautų.
172
 Ašją palaužiau... Ji sako negalinti pataisyti manęs... Kad niekada
negalėsianti to padaryt. Tačiauji manęs nesugadino. Ji mane išgydė,
okol ji mane gydė, aš daužiaujos gražią sielą į galybę šukių. Iš esmės
savo rankomis sudaužiau, sutrypiau jos velniškai skaidrią sielą ir
savanaudiškai bandžiau viską sulipinti. O žiauriausia šios egzeku­
cijos dalis - aš apsimečiau nematąs, kad ją skaudinu, kad gesinu jos
šviesą. Nors žinojau, visą laiką tai žinojau, tik man buvo nesvarbu.
Svarbu pasidarė, kai supratau, ką padaręs. Kai ji mane atstūmė,
kartą ir visam laikui, tada ir supratau. Pasijutau kaip pervažiuotas
sunkvežimio ir net norėdamas negalėjau pajudėti iš vietos.
Tik jos tėvo mirtis privertė suprasti, koks iš tikrųjų kvailas
buvo mano planas apsaugoti ją nuo savęs. Jeigu būčiau pagalvojęs,
rimtai apgalvojęs visą šj nesusipratimą, būčiau supratęs, kaip visa
tai kvaila. Ji norėjo manęs - Tesą visada mylėjo mane labiau negu
buvau vertas, o kaip aš jai atsilyginau? Stūmiau ir stūmiau, kol
galiausiai ji neištvėrė mano kvailysčių. Dabar ji manęs nenori. Ji
nenori norėti manęs, o aš turiu rasti būdą jai priminti, kaip labai
ji mane myli.
Ir štai sėdžiu čia, žiūriu, kaip Zedas ranka glosto jai petį ir prisi­
traukia prie savęs. Net negaliu nusisukt. Sėdžiu įsmeigęs į juos akis.
Gal baudžiu save, gal ne, bet kokiu atveju negaliu liautis žiūrėjęs, kaip
ji priglunda prie jo, o jis kažką šnibžda jai į ausį. Kaip dėmesingu
veidu kažkaip guodžia ją, ji atsidūsta, linkteli ir jis jai nusišypso.
Kažkas prislinko prie manęs ir pertraukė mano kankynę.
- Vos nepavėlavom... Hardinai, kodėl sėdi čia gale? - paklausė
Lendonas.
Tėvas... Kenas atsisėdo šalia jo, o Karen už visus nuėjo į bažny­
tėlės priekį ir užkalbino Tesą.
- Tu irgi gali ten eiti. Priekinė eilė skirta žmonėms, kuriuos
Tesą pakenčia, - pasiguodžiau vėpsodamas į eilę sėdinčiųjų, kurių,
nuo Kerol iki Nojaus, negaliu pakęsti aš.
Įskaitant ir Tesą. Myliu ją, bet negaliu tverti būti taip arti, kai
ją guodžia Zedas. Jis nepažįsta jos taip, kaip aš, jis nevertas dabar
sėdėt šalia jos.
173
 - Baik. Ji gali tave „pakęsti“, - atsakė Lendonas. - Pasistenk
prisiminti, kad čia jos tėvo laidotuvės.
Pastebėjau, kad mano tėvas - po galais - Kenas, pastebėjau,
kad Kenas žiūri į mane.
Jis nėra mano tėvas. Aš tai žinau, jau visą savaitę žinau, bet
dabar jis šalia manęs, ir atrodo, kad vėl pirmą kartą tai sužinojau.
Turėčiau tuoj pat jam pasakyt, turėčiau patvirtint jo ilgamečius įta­
rimus ir paviešinti tiesą apie mamą ir Vensą. Turėčiau dabar jam
pasakyt, tuojau pat, kad pasijustų toks pat nusivylęs, koks buvau
aš. Ar aš buvau nusivylęs? Tiksliai nežinau. Aš buvau piktas. Vis
dar pykstu, bet taip yra nuo tada, kai sužinojau.
- Kaip jautiesi, sūnau? - Jis ištiesė ranką per Lendoną ir pa­
lietė mano petį.
Pasakyti jam. Turiu jam pasakytu
- Gerai*.
Gūžtelėjau pečiais svarstydamas, kodėl mano burna nedrau­
gauja su protu ir neištaria tų žodžių. Kaip visada sakau - bėda
viena nevaikšto, o aš esu gryniausias bėdžius.
- Man labai dėl to gaila. Turėjau dažniau skambinti į kliniką.
Hardinai, buvau tau pažadėjęs jį prižiūrėti. Tikrai prižiūrėjau, o
kad jis išėjo, sužinojau jau per vėlai. Labai apgailestauju. - Nelai­
mingos Keno akys priminė, kad be reikalo nelaidyčiau liežuvio. -
Atsiprašau, kad visada tave nuviliu.
Mūsų akys susitiko, ir aš linktelėjau nusprendęs, kad šią aki­
mirką jam nereikia nieko žinoti. Ne dabar.
- Čia nėra tavo kaltės, - tyliai atsakiau.
Pajutau, kad Tesą žiūri į mane, per atstumą prašydama mano
dėmesio. Ji atsisukusi į mane, Zedas atitraukė ranką nuo jos peties.
Ji žiūri į mane taip, kaip aš žiūriu į ją. Sugniaužiau medinio suolo
kraštą iš visų jėgų, kad nepulčiau priė-jos per visą bažnyčią.
- Bet vis tiek atsiprašau, - pasakė Kenas ir paleido mano petį.
Rudos jo akys blizgėjo kaip ir Lendono.
- Viskas gerai, - sumurmėjau tebespoksodamas į pilkas akis,
kurios žiūrėjo į mane.
174
 - Kelkis ir eik ten, jai tavęs reikia, - švelniai pasiūlė Lendonas.
Nekreipiau dėmesio į jo žodžius ir laukiau, kol ji duos man
kokį ženklą, kad ir menkutį, paprastą gestą, kaip nors parodys, kad
jai manęs reikia. Po sekundės atsidurčiau šalia jos. Kunigas atėjo
į sakyklą ir ji nusisuko nepakvietusi manęs, aiškiai neparodžiusi,
kad apskritai mane matė. Bet kol dar nepradėjau labai savęs gai­
lėtis, Karen šyptelėjo Zedui ir jis pasislinko, užleisdamas jai vietą
šalia Tesos.

175
 Trisdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Automatiškai šyptelėjau dar vienam beveidžiam nepažįstamajam

ir prisiartinau prie kito, abiem padėkojau už dalyvavimą. Laido­
tuvės buvo trumpos. Ši bažnyčia aiškiai nenusiteikusi maloniai
atsisveikinti su narkomanais. Keli šalti žodžiai, nenuoširdūs pagy­
rimai - ir tik tiek.
Dar keli žmonės, dar kelios apsimestinės padėkos ir kelios
priverstinės užuojautos. Jei dar kartą išgirsiu, koks šaunus
žmogus buvo mano tėvas, manau, imsiu šaukti. Manau, imsiu
šaukti čia pat bažnyčioje, visų mamos draugų, mėgstančių liežu­
vauti, akivaizdoje. Dauguma nė akyse nėra matę Ričardo Jango.
Kodėl jie čia ir ką mama jiems primelavo apie tėvą, kad taip jį
giria?
Esmė ne tai, kad nelaikau tėvo geru žmogumi. Nepažinojau jo
taip artimai, kad galėčiau tiksliai pažinti jo charakterį. Bet tikrai
žinau, kas buvo, o buvo tai, kad jis paliko mane ir mamą, kai buvau
dar visai maža, o į mano gyvenimą atsitiktinai grįžo vos prieš kelis
mėnesius. Jei nebūčiau nuėjusi su Hardinu į tą tatuiruočių saloną,
niekada nebūčiau jo sutikusi.
Jis nenorėjo būti mano gyvenime. Jis nenorėjo būti nei tėvu,
nei vyru. Jis norėjo gyventi savo gyvenimą ir pats spręsti nuola­
tines savo ir tik savo problemas. Tiek to, tebūnie, bet vis tiek ne­
suprantu. Nesuprantu, kodėl jis pabėgo nuo atsakomybės dėl gy­
venimo su kvaišalais? Prisimenu, kaip jaučiausi, kai Hardinas
užsiminė, kad mano tėvas vartoja, - negalėjau tuo patikėti. Kodėl
176
 pateisinu alkoholiką, bet nepriimu narkomano? Tiesiog netelpa į
gaivą. Manau, stengiausi padaryti jį geresnį - kaip tai supratau.
Per lėtai mąstau, kaip visad kartoja Hardinas - esu naivi. Naivi ir
.kvaila, kad vis dar bandau žmonėse ieškoti gėrio, nors jie visais
būdais man įrodinėja, kad esu neteisi. Visi įrodinėja, kad esu ne­
teisi, ir man jau gana.
- Ponios nori ateiti pas mus į namus, kai baigsim čia, todėl
prašau padėti man pasiruošti, kai tik grįšim, - pasakė mama, kai
paskutinis žmogus mus apkabino.
- Kokios ponios? Ar jos bent pažinojo tėtį? - purkštelėjau.
Negalėjau sutramdyti aštraus balso ir jaučiausi truputį kalta, nes
mama susiraukė. Kaltė nuslūgo, kai ji apsidairė bažnyčioje įsiti­
kinti, jog nė vienas „draugas“ nenugirdo mano nepagarbaus balso.
- Taip, Teresa. Kai kas pažinojo.
- Žinot, aš mielai jums padėsiu, - įsiterpė Karen einant
laukan. - Žinoma, jeigu jūs nieko prieš, - nusišypsojo.
Aš labai dėkinga Karen, kad ji čia. Ji visada labai miela ir supra­
tinga. Regis, net ir mamai patinka.
- Būtų labai malonu.
Mama irgi nusišypsojo Karen ir pamojavusi kažkokiai nepažįs­
tamai moteriai nuėjo per pievelę prie būrelio žmonių.
- Ar neprieštarausi, jeigu ir aš prisidėsiu? Suprasiu, jei ne­
norėsi. Žinau, kad Hardinas yra čia, ir viską, bet kadangi jis man
paskambino... - tarė Zedas.
- Ne, žinoma, tu irgi gali. Juk atvažiavai.
Nesusilaikiau neapsidairiusi Hardino, kai paminėjo jo vardą.
Kitoje pusėje pastebėjau Lendoną ir Keną, sėdančius į Keno auto­
mobilį. Kiek įžiūrėjau, Hardino su jais nėra. Labai norėjau šnek­
telėti su Kenu ir Lendonu, bet jie sėdėjo su Hardinu, o aš negalėjau
jų išskirti.
Visas laidotuves jaudinausi, kad Hardinas visiems girdint ne­
pasakytų Kenui tiesos apie Kristianą Vensą. Hardinas turėtų jaustis
labai blogai, norėtų, jog ir dar kas nors pasijustų taip pat blogai.
Meldžiausi, kad jam užtektų proto palaukti tinkamesnio laiko savo
177
 skausmingai tiesai iškloti. Žinau, kad jis padorus. Hardinas iš pri­
gimties nėra blogas. Jis tik man blogas.
Atsisukau į Zedą, berankiojantį pūkelius nuo savo raudonų
marškinių.
- Ar nori grįžti pėsčiomis? Čia netoli, daugiausia dvidešimt
minučių.
Jis sutiko ir mudu pabėgom mamai nespėjus įgrūsti manęs į
savo mašinytę. Šiuo metu negaliu būti taip arti jos. Mano kantrybė
senka. Nenoriu būti įžūli, bet kiekvieną kartą jai palietus tobulai
sudėtus plaukus, jaučiu vis didesnį nusivylimą. Po dešimties mi­
nučių ėjimo per mano vaikystės miestuką Zedas nutraukė tylą.
- Ar norėtum pasikalbėti?
- Nežinau. Ko gero, viskas, ką pasakysiu, neturės jokios
prasmės. i
Papurčiau galvą nenorėdama, kad Zedas sužinotų, kokia be­
prote tapau per pastarąsias kelias savaites. Jis neklausinėjo apie
santykius su Hardinu ir už tai buvau jam labai dėkinga. Viskas, kas
susiję su Hardinu ir manimi, yra uždrausta tema.
- Išbandyk mane, - atrėmė Zedas su šilta šypsena.
- Aš išprotėjau.
- Išprotėjai iš liūdesio ar išėjai iš proto? - pajuokavo jis ir žais­
mingai savo petim bakstelėjo mano petį, kol laukėm pereiti gatvę.
- Ir tai, ir tai, - pabandžiau nusišypsoti. - Labiausiai iš liū­
desio. Juk negerai, kad pykstu ant tėvo už tai, jog mirė?
Man nepatinka šie žodžiai. Žinau, kad negerai, bet jie labai tei­
singi. Pyktis geriau negu nieko, pyktis nukreipia dėmesį. Išblaško,
o man dabar šito labai reikia.
- Nėra blogai šitaip jaustis, bet taip jau yra. Nemanau, kad tu­
rėtum ant jo pykti. Spėju, jis nesuvokė, ką daro, kai darė tai, ką
padarė. - Zedas pažvelgė į mane, bet aš nusisukau.
- Jis puikiai žinojo, ką daro, nes atsinešė į butą tuos kvaišalus.
Aišku, nesitikėjo numirsiąs, bet žinojo, kad yra tokia tikimybė.
Tačiau jam terūpėjo apkvaišti. Jis galvojo tik apie save ir narko­
tikus, daugiau apie nieką, supranti?
178
 Nurijau kaltę, kuri atėjo kartu su žodžiais. Mylėjau tėvą, bet
turiu būti teisinga. Turiu išsakyti savo jausmus. Zedas susiraukė.
- Nežinau, Tesą. Nemanau, kad buvo būtent šitaip. Nemanau,
kad-galėčiau pykti ant mirusiojo, ypač ant savo tėvų.
- Jis nei augino manęs, nei ką. Išėjo, kai buvau visai vaikas.
Ar Zedas tai jau žino? Kažin. Kalbėdavausi su Hardinu, jis
viską žinojo apie mane, tad kartais pamirštu, kad kiti žmonės žino
tik tiek, kiek leidžiu jiems žinoti.
- Gal jis išėjo todėl, kad žinojo, jog tau ir tavo mamai taip bus
geriau? - pasvarstė Zedas stengdamasis mane paguosti.
Jo žodžiai nesuveikė. Nuo jų panorau rėkti. Atsibodo iš visų
girdėti tą patį paaiškinimą. Tie patys žmonės aiškina norintys man
tik geriausia, bet teisina tėvą, kuris mane paliko, apsimesdami, kad
visa tai jis darė dėl manęs. Koks jis savanaudis, palikęs žmoną ir
dukterį vienas.
: ~ Nežinau, - atsidusau. - Nekalbėkim daugiau apie tai.
Ir nekalbėjom. Grįžom tylėdami. Stengiausi nekreipti dėmesio
į priekaištingą mamos balsą, kuriuo išbarė mane, kad taip ilgai ėjau
namo.
- Laimė, man padėjo Karen, - pasakė, kai pro ją nuėjau į
virtuvę.
Zedas stovėjo nejaukiai, nežinodamas, kuo pagelbėti. Tačiau
mama greitai įdavė jam dėžę sausainių, praplėšė viršų ir be žodžių
mostelėjo į tuščią padėklą. Kenas ir Lendonas jau buvo įdarbinti
pjaustyti daržoves ir dėlioti vaisius į gražiuosius mamos indus.
Tuos, kurie buvo naudojami, kai norėdavo padaryti svečiams
įspūdį.
- Taip, laimė, - ištariau atsidususi.
Pamaniau, kad pavasario oras atvėsins mano pyktį, bet deja.
Mamos virtuvė per maža, per tvanki, joje per daug išsipusčiusių
moterų, norinčių kažką įrodyti.
- Man reikia oro. Tuojau grįšiu, niekur neik, - pasakiau Zedui,
kai mama kažko nuskubėjo koridoriumi. Aš dėkinga jam, kad pa­
lydėjomane ir paguodė, bet daugiau negaliu kalbėtis sujuo. Manau,
179
 pravėdinusi galvą į viską žiūrėsiu kitaip, bet dabar tik noriu pabūti
viena.
Užpakalinės durys atsidarė girgždėdamos. Keiktelėjau save ti­
kėdamasi, kad mama neatlėks į kiemą ir nepartemps manęs atgal.
Saulė darė stebuklus šiltnamyje - purvas pamažu džiūvo. Dar buvo
tamsių, drėgnų lopų, bet man pavyko susirasti sausą vietelę. Visai
nenorėjau išpurvinti aukštakulnių, kurių mama apskritai nepajėgi
man nupirkti.
Kažkas krustelėjo. Siaubingai išsigandau, bet iš už lentynos
pasirodė Hardinas. Jo akys buvo skaidrios, tamsūs ratilai juosė
blyškią odą. Įprastai švelnų ir šiltą Hardino odos įdegį slėpė ne­
žymus vaiduokliškas blyškumas.
- Atsiprašau, nežinojau, kad esi čia, - skubiai atsiprašiau ir ne­
delsdama žengiau lauk. - Išeinu.
- Ne, viskas gerai. Čia visada buvo tavo slėptuvė, prisimeni? -
šyptelėjo. Netgi šis jo šypsenos šešėlis pasirodė daug tikresnis
nei nesuskaičiuojama galybė dirbtinių šypsenų, kurias šiandien
mačiau.
- Tiesa, bet man vis vien jau reikia grįžti į vidų.
Sugrabaliojau durų rankeną, bet jis sulaikė mano ranką. At­
stūmiau jį tą akimirką, kai jo pirštai prisilietė prie mano rankos.
Hardinas giliai atsiduso, tačiau greitai susitvardė ir ištiesęs ranką
suėmė durų rankeną, kad negalėčiau išeiti.
- Pasakyk, kodėl čia atėjai, - švelniai pareikalavo.
- Šiaip... - negalėjau rasti tinkamų žodžių. Pasikalbėjusi su
Zedu daugiau nebenorėjau pasakoti savo siaubingų minčių apie
tėvo mirtį. - Nieko.
- Tesą, pasakyk. - Jis pernelyg gerai mane pažįsta, kad galėčiau
jam meluoti, o aš per gerai jį pažįstu, kad suprasčiau, jog neišleis
manęs iš šiltnamio, kol nepapasakosiu tiesos.
Bet ar galiu juo pasitikėti?
Nužvelgiau jį ir negalėjau nepastebėti, kad vilki naujus marš­
kinius. Tikriausiai nusipirko juos laidotuvėms. Pažįstu kiekvieną

180
 jo drabužį, o Nojaus rūbai jam nieku gyvu netiktų. Ne todėl, kad
apskritai tokių nevilki...
Juoda naujųjų marškinių rankovė atraitota, kad nespaustų gipso.
- Tesą, - neatlyžo jis blaškydamas mano vidinį monologą.
Viršutinė marškinių saga atsegta, apykaklė atlenkta. Žengtelėjau
atbula toliau nuo jo.
- Nemanau, kad mums reikia tai daryti.
- Ką daryti? Kalbėtis?Aš tik noriu žinot, nuo ko slepiesi.
Koks paprastas, bet išsamus klausimas. Slepiuosi nuo visko.
Slepiuosi nuo daugybės visokiausių dalykų, kurių svarbiausias yra
jis. Noriu išlieti savo jausmus Hardinui, bet labai lengva grįžti į
mūsų praeitį, o aš visai nenoriu daugiau žaisti šio žaidimo. Negaliu
žaisti kito kėlinio. Jis laimėjo ir aš mokausi su tuo gyventi.
- Mudu gerai žinom, kad neišeisi iš šiltnamio, kol neišsikalbėsi,
todėl pataupyk laiką ir jėgas ir papasakok. - Hardinas bandė juo­
kauti, bet akyse pastebėjau nevilties šešėlį.
- Aš beprotė, - pagaliau prisipažinau.
- Tikrai taip, - staigiai linktelėjo jis.
- Noriu pasakyti, kad tikrai išprotėjau, kaip užknista.
- Taip ir turėtų būti.
- Taip ir turėtų būti? - pažvelgiau į jį.
- Taip, po velnių, taip ir turėtų būti. Aš irgi užknistas.
Man atrodo, jis nesupranta, ką sakau.
- Hardinai, aš siuntu ant savo tėvo. Aš siaubingai ant jo
pykstu, - paaiškinau ir laukiau jo atsakymo, kad tai paneigtų.
- Aš irgi.
- Tu irgi?
- Taip, po perkūnais, aš irgi. Tu irgi turėtum. Turi teisę iš-
spardyt jo subinę. Gyvo ar mirusio.
Negalėjau nenusikvatoti iš rimtos Hardino, kalbančio tokias
nesąmones, veido išraiškos.
- Ar nemanai, kad blogai, jog daugiau negaliu liūdėti, nes
esu baisiausiai įsiutusi, kad jis nusižudė? - prikandau apatinę
lūpą ir akimirkai nutilau. - Štai ką jis padarė. Jis nusižudė ir net
181
nepagalvojo, kaip tai paveiks kitus. Žinau, kad savanaudiška taip
kalbėti, bet būtent šitaip jaučiuosi.
Mano žvilgsnis nuslydo į purvinas grindis. Gėdijausi kalbėti
tokius dalykus, galvoti apie tai, bet ištarusi juos garsiai dabar jau­
čiausi daug geriau. Tikiuosi, šie žodžiai liks čia, šiltnamyje, ir ti­
kiuosi, kad mano tėvas, kažkur ten aukštai, manęs negirdėjo.
Hardinas pirštais spustelėjo mano smakrą ir pakėlė galvą.
- Ei, - ištarė. Nekrūptelėjau nuo jo prisilietimo, bet apsi­
džiaugiau, kai atitraukė ranką. - Nesigėdyk tokių dalykų. Jis nu­
sižudė ir dėl to kaltas tikjis pats, niekas kitas. Mačiau, kaip labai ap­
sidžiaugei, kai jis grįžo į tavo gyvenimą. Jis tikrų tikriausias idiotas,
kad dėl dozės visko išsižadėjo. - Hardinas kalbėjo šiurkščiai, bet jo
žodžiai buvo kaip tik tai, ką šiuo metu norėjau girdėti. - Bet aš
nesu tas žmogus, su kuriuo norėtum kalbėtis, ar ne? - švelniai nu­
sijuokė. Užsimerkė ir lėtai palingavo galvą.
Aš skubiai nukreipiau kalbą nuo mūsų santykių:
- Man nesmagu, kad taip jaučiuosi. Nenoriu pradėti jo ne­
gerbti.
- Spjauk į viską, - pamojavo Hardinas sugipsuota ranka. - Turi
teisę jausti ką tik nori ir niekas negali tau nieko aiškint.
- Būtų gerai, kad visi taip galvotų, - atsidusau.
Žinau, kad negerai pasikliauti Hardinu ir kad neturiu čia ko
veikti, bet taip pat žinau, kad jis vienintelis, kuris iš tikrųjų mane
supranta.
- Tesą, aš rimtai. Neleisk niekam iš tų pasikėlusių snobų pri­
versti jaustis blogai dėl to, kaip jautiesi.
Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta. Norėčiau būti pana­
šesnė į Hardiną ir mažiau rūpintis dėl to, ką apie mane galvoja kiti
arba kaip jaučiasi, bet negaliu. Tiesiog aš kitokia. Užjaučiu kitus,
net kai neturėčiau, ir norėčiau manyti, kad šitas bruožas galiausiai
nepražudys manęs. Užuojauta yra gera savybė, bet pernelyg dažnai
nuo jos kenčiu.
Per tas kelias trumpas minutes, kurias praleidau šiltnamyje
su Hardinu, mano pyktis beveik išgaravo. Nežinau, kas užėmė jo
182
 vietą, bet manęs daugiau nesprogdino įsiūtis, tik užplūdo visa api­
manti širdgėla, kuri, žinau, dar ilgai bus mano draugė ir palydovė.
- Teresa! - per kiemą nugriaudėjo mamos balsas. Mes su
Hardinu krūptelėjom.
- Man nieko nereiškia visiems, įskaitant ir ją, pasakyt, kad at-
siknistų. Tu puikiai tai žinai, ar ne? - Jis stengėsi pažvelgti man į
akis. Linktelėjau. Žinau, kad to nepadarys, bet kažkur giliai labai
norėjau, kad pasiųstų tolyn tą minią liežuvautojų, kurioms čia nėra
ko veikti.
- Žinau, - dar kartą linktelėjau. - Atsiprašau, kad išsiliejau.
Aš tik...
Staiga atsidarė durys ir šiltnamyje pasirodė mama.
- Teresa, prašau grįžti į vidų, - įsakė.
Mama iš visų jėgų stengėsi nuslėpti pyktį, bet kaukė lydėsi
labai greitai. Hardinas pažvelgė į piktą jos veidą, paskui į mane ir
žengė šalin.
- Aš vis tiek jau einu.
Mintyse atgijo prisiminimai, kaip prieš daug mėnesių mama
rado jį mano bendrabučio kambaryje. Ji buvo įsiutusi, o Hardinas
atrodė labai sutrikęs, kai išėjau su ja ir Nojum. Dabar tas laikas
atrodė toks tolimas, toks paprastas. Neįsivaizduoju, kas bus toliau,
nė vienas iš mūsų to nežino.
- Beje, ką tu čia veikei? - paklausė, kai nusekiau paskui ją per
kiemą ir užlipau verandos laiptais.
Ne jos reikalas, ką aš veikiu. Ji nesupras savanaudiškų mano
jausmų, o aš niekada nepasitikėjau ja taip, kad atverčiau širdį. Ji
nesuprastų, kodėl kalbuosi su Hardinu, nors tris dienas jo vengiau.
Nesuprastų nieko, ką jai pasakyčiau, nes ji apskritai manęs nesu­
pranta.
Todėl nieko ir neatsakiau. Tylėjau ir norėjau rasti progą pa­
klausti Hardino, nuo kojis slėpėsi mano šiltnamyje.

183
 Trisdešimt penktas sk
HARDINAS

- Hardinai, būk geras. Man reikia ruoštis, ~ vieną dieną suai­

manavo Tesą man į krūtinę. Nuogas jos kūnas tįsojo skersai manęs
ir blaškė dar likusias smegenų ląsteles.
- Moterie, tu manęs neįtikinai. Jeigu tikrai nori eiti, turėtum
jau lipt iš lovos. - Priglaudžiau lūpas prie ausies spenelio, o ji pa­
siraivė ant manęs. - Ir jau tikrai dabar nereikėtų šokti ant mano
koto.
Tesą susijuokė ir nuslydo manimi tyčia skatindama susijau­
dinimą.
- Dabar jau pati prisiprašei, - sudejavau ir suėmiau pirštais jos
gundančias šlaunis. - Šiandien nenueisi į paskaitas.
Mano pirštai nuslydo jos pilvu ir įsmukę vidun privertė aik­
telėti. Velnias, ranka visada jaučiu ją standžią ir drėgną, net labiau
už mano kotą.
Netarusi nė žodžio Tesą apsivertė ant šono ir apkabinusi mane
lėtai truktelėjo. Nykščiu nubraukė pritvinkusį drėgmės lašą, kurį
išdavė pasitenkinimo šypsena mano veide, kai ji dar kartą su­
vaitojo.
- Kas dar? - paerzinau ją melsdamasis, kad prarytų jauką.
Tačiau vis vien žinojau, kas bus toliau. Tik man labai patinka, kai
ji tai ištaria.
Tesos geismas atrodė stipresnis, tikresnis, kai pasakydavo
garsiai. Jos aimanos ir šnypštimas man buvo svarbiau nei mano
pasitenkinimas ar geidulys. Žodžiai rodė, kad ji manim pasitiki.
184
 Kūno judesiai reiškė ištikimybę man. O pažadas mylėti užpil­
dydavo mane - kūną ir sielą.
Buvau visiškai jos užvaldytas, galutinai joje prapuolęs, kiek­
vieną mielą kartą, kai mylėdavau ją, net kai elgiausi su ja nedorai.
Ir šis kartas nėra išimtis.
Traukiau išjos žodžius, kuriuos norėjau išgirsti. Žodžius, kurių
man reikėjo.
- Pasakyk, Tesą.
- Labiau už viską, tik... tik visą tave, - dejavo braukydama lū­
pomis mano krūtinę ir viena koja bandydama apsivyti mano šlaunį.
Taip būtų sunkiau, bet daug giliau ir galėčiau lengvai ją matyti. Ga­
lėčiau net žiūrėt, ką galiu jai padaryt, ir mėgaudamasis dulkinčiau,
kol išsižiotų ir imtų šaukti mane vardu.
Tu jau turi mane visą, - turėjau jai pasakyt. Tačiau tik ištiesiau
ranką ir išsitraukęs iš spintelės prezervatyvą užsimoviau suspaudęs
ją tarp kojų. Patenkintos jos aimanos sprogdino mane, bet susi­
laikiau, kad abu kartu pasiektume viršūnę. Ji šnibždėjo, kaip labai
mane myli, kokį malonumą jai suteikiu, o aš turėjau pasakyt, kad
jaučiuosi taip pat, dar geriau, nei ji gali įsivaizduot. Tačiau, užuot
tai daręs, tik kartojau jos vardą pildamas į prezervatyvą.
Turėjau pasakyti ir galėjau pasakyt tiek daug dalykų. Ir būčiau
pasakęs, po galais, jei būčiau žinojęs, kad mano dienos danguje su­
skaičiuotos. Būčiau žinojęs, kad taip greitai būsiu išspirtas, būčiau
garbinęs ją taip, kaip ji nusipelnė.
- Ar tikrai nenori pasilikt dar vienai nakčiai? Girdėjau Tesą
sakant Kerol, kad nakvos dar vieną naktį, - paklausė Nojus. Jo žo­
džiai išblaškė mano mintis ir grąžino į tikrovę, kuri buvo tokia pat
erzinanti kaip jis pats. Minutę spoksojęs į mane kaip ponas Ro-
džersas* paklausė:
- Kas tau?
- Nieko.

*Fredas Rogersas - laidos vaikams vedėjas.

185
 Turėčiau papasakot jam, kas dėjosi mano galvoje, maloniai
liūdnus prisiminimus, kaip Tesą apsivijusi mane draskė mano
nugarą ir pasiekė orgazmą. Vis dėlto visai nenoriu, kad jis tai
žinotų.
- Taigi? - pakėlė šviesų antakį.
- Aš išvažiuoju. Turiu duoti jai erdvės.
Svarsčiau, kaip šauniai man pavyko viską sumaut nuo pat
pradžių. Aš prakeiktas idiotas, štai taip. Mano kvailumas beribis.
Išskyrus dar mano abiejų tėvų ir mamos, manyčiau. Savo kvailumą
turėjau paveldėti iš jų. Tik iš tos trijulės turėjau perimt malonumą
kankintis, naikinti vienintelį savo gyvenimo gėrį.
Galėčiau juos kaltinti. Galėčiau, bet kaltindamas kitus nieko
nelaimėčiau. Gal jau laikas pradėt kitaip elgtis?
- Erdvės? Nemaniau, kad žinai šitą žodį, - bandė pajuokauti
Nojus. Bet Vikriausiai pastebėjęs mano žvilgsnį skubiai pridūrė: -
Jeigu tau ko nors prireiktų... Nežinau, kas tai galėtų būti, bet ko
nors apskritai... drąsiai man skambink.
Jis droviai apžvelgė didžiulį savo šeimos namų kambarį, o aš
vėpsojau į sieną, kad nereikėtų žiūrėt į jį.
Nejaukiai patrypčiojęs su Nojum ir kelis kartus nervingai nu­
žiūrėtas ponios Porter, pasiėmiau savo daiktus ir išėjau iš namo.
Turiu ne kažką, tik nedidelį krepšį su keliais purvinais drabu­
žiais ir mobiliojo krovikliu. Dar blogiau, tik dabar, dabar, kai esu
lauke po dulkiančiu lietum, baisiai suirzęs prisiminiau, kur mano
mašina. Po velnių.
Galėčiau nueit iki Tesos mamos namų ir pavažiuot su Kenu,
jeigu jis dar čia. Bet vargu ar tai gerai mintis. Jeigu būsiu netoli
jos, jeigu įkvėpsiu to paties oro, kuriuo kvėpuoja ir mano mergina,
niekas negalės manęs nuo jos atplėšti. Leidau Kerol išvaryt mane iš
šiltnamio, bet daugiau to nebus. Jau buvau beprisibeldžiąs į Tesą.
Jaučiau tai ir žinau, kad ji jautė tą pat. Mačiau jos šypseną. Mačiau
tuščią, liūdną šypseną, kuria mergina šypsojosi ją mylinčiam vai­
kinui iš visos sudaužytos širdies.

186
 Ji pakankamai tebemyli mane, kad dar kartą man nusišypsotų,
o man tai reiškia viską. Ji man viskas. Galbūt, gal tik galbūt, jeigu
duosiu jai erdvės, kurios jai reikia, numes man dar vieną trupinį.
Rinksiu tuos trupinius su malonumu. Mažutė šypsenėlė, atsa­
kymas iš vieno žodžio - po perkūnais, jeigu ji neatstums manęs,
aš su mielu noru priimsiu viską, ką ji man duos, kol galėsiu jai pri­
minti, ką mudu turėjom kartu.
Priminti jai? Sakyčiau, nedaug ką galiu jai priminti, nes niekada
nerodžiau jai tiek dėmesio, kiek turėjau rodyt. Buvau savanaudis
ir bijojau, leidau savo baimei ir pasibjaurėjimui savimi nustelbti
viską ir paminti jausmus jai. Galėjau galvot tik apie save ir savo
šlykščius įpročius, kurie kiekvieną jos meilės ir pasitikėjimo dalelę
tėkšdavojai į veidą.
Lietus jau lijo kaip reikiant ir tai buvo labai gerai. Lyjant man
ypač patikdavo mėgautis savo neapykanta sau. Bet tik ne šiandien.
Šiandien lietus nėra blogai. Jis nuprausia.
Geriau jau nemėgčiau tų sumautų metaforų.

187
 Trisdešimt šeštas skyrius
TESĄ

Lietus vėl ėmė kristi dideliais vienišais lašais. Atsirėmiau į langą

ir įsmeigiau akis į lauką lyg užkerėta. Man visada patiko lietus.
Vaikystėje lyjant jausdavau ramybę; ji mane nulydėjo į paauglystę,
ją jaučiu ir suaugusi, tik dabar ta ramybė atspindi mano vienatvę.
Namai ištuštėjo. Net ir Lendonas su šeima išvažiavo. O aš ne­
galiu suprasti, ar džiaugiuosi, kad išvažiavo, ar liūdžiu likusi viena.
- Labas, -kažkas tyliai pasibeldė į miegamojo duris primin­
damas, kad vis tiek nesu viena.
Zedas pasisiūlė šįvakar likti mamos namuose, tad negalėjau jo
atstumti. Atsisėdau prie galvūgalio ir laukiau, kol atidarys duris.
Praėjo kelios sekundės, bet jis neįėjo.
- Gali užeiti, - pakviečiau.
Ko gero, esu pripratusi, kad vienas žmogus visada įeina ne­
laukdamas mano sutikimo. Nors ne visada man tai rūpėjo...
Zedas įėjo į mažą kambariuką vilkėdamas tais pačias rūbais
kaip ir per laidotuves, tik dabar kelias sagas buvo atsisegęs, o
sugulę žele sutepti plaukai teikė švelnesnę, jaukesnę išraišką. Jis
prisėdo ant lovos krašto ir pasisuko į mane.
- Kaip jautiesi?
- Gerai. Nežinau, kaip iš tikrųjų turėčiau jaustis, - nuoširdžiai
atsakiau. Juk negaliu jam pasakyti, kad šiandien gedžiu ne vieno, o
dviejų žmonių netekties.
- Gal norėtum kur nors nueiti? Ar gal pažiūrim kokį filmą?
Kad šiek tiek prasiblaškytum.
188
 Akimirką galvojau, ką atsakyti. Nenoriu nei kur nors eiti, nei
ką nors veikti, nors gal ir turėčiau. Man patiko stovėti prie lango ir
stebėti šią liūtį.
- Galim paprasčiausiai pasikalbėti. Dar nesu matęs tavęs tokios
nesavos.
Zedas uždėjo ranką man ant peties. Nesusilaikiau ir atsišliejau
į jį. Negerai, kad šiandien su juo elgiausi nemandagiai. Jis norėjo
mane paguosti. Tik pasakė visai ne tai, ką norėjau išgirsti. Ne Zedo
kaltė, kad pastaruoju metu plaukioju durnių laivu, - tik mano ir
niekieno daugiau. Įgula nedidelė - aš ir mano tuštuma. Aišku,
tuštuma vis didėja, nes galiausiai tik ji ir liko su manim.
- Tesą? - Zedas pirštais palietė mano skruostą, kad atkreiptų
dėmesį. Sutrikusi papurčiau galvą.
- Atsiprašau. Jau sakiau tau, kad jaučiuosi truputį pakvaišusi.
Pabandžiau nusišypsoti ir jis atsakė tuo pačiu. Jis dėl manęs
jaudinasi - tai matyti iš rudai auksinių akių. Matyti iš kuklios šyp­
senos, kuri slystelėjo putliomis jo lūpomis.
- Viskas gerai. Tau teko daug ką išgyventi. Eikš, - Zedas pa­
tapšnojo tuščią vietą šalia savęs ir aš skubiai prisislinkau. - Noriu
kai ko paklausti.
Įdegę jo skruostai aiškiai paraudo. Linktelėjau drąsindama
kalbėti toliau. Neįsivaizduoju, ko galėtų klausti, bet jis tiesiog
puikus draugas, atvyko čia manęs paguosti.
- Gerai, taigi... - Zedas nutilo ir giliai atsikvėpė. - Svarsčiau,
kas nutiko tarp tavęs ir Hardino.
Jis prikando apatinę lūpą. O aš skubiai nusisukau.
- Nemanau, kad turėtume kalbėti apie Hardiną, ir aš...
- Man nereikia smulkmenų. Aš tik noriu žinoti, ar šį kartą
viskas tikrai galutinai baigta?
Kostelėjau. Sunku tai ištarti, bet atsakiau:
- Taip.
- Ar tikrai?
Ką? Atsisukau ir pažvelgiau į jį.
- Taip, bet nesuprantu, kodėl...
189
 Zedas nutraukė mane prispaudęs savo lūpas prie manųjų. Ran­
komis suėmė mano plaukus, liežuviu pražiodė burną. Nustebusi
aiktelėjau, o jis suprato tai kaip paskatinimą ir visu kūnu užgulė
.mane. Neatlaikiusi jo svorio atsilošiau ant lovos.
Sutrikusi ir užklupta iš netyčių tuojau sureagavau ir rankomis
įsirėmiau jam į krūtinę. Akimirką Zedas dvejojo, bet vis vien
siurbėsi į mano lūpas.
- Ką darai? - išsižiojau vos tik jis atlyžo.
- Ką? - išpūtė akis Zedas raudonomis nuo spaudimo lūpomis.
- Kodėl tai padarei?- pašokau baisiai apstulbusi nuo jo jausmų
ir iš visų jėgų stengdamasi pernelyg visko nesureikšminti.
- Ką? Pabučiavau tave?
- Taip! - surikau ir skubiai užsidengiau burną. Dabar visai ne­
norėčiau, kad mama ateitų.
- Tu pasakei, kad su Hardinu viskas baigta! Tu ką tik pasakei! -
Zedas kalbėjo dar garsiau už mane, bet nė neketino nutilti, kaip
padariau aš.
Kodėl jis mano, kad tai yra gerai? Kodėl jis mane pabučiavo? '
Instinktyviai sukryžiavau rankas ant krūtinės ir suvokiau ban­
danti apsiginti.
- Bet niekam tavęs neskatinau! Maniau, atvažiavai čia manęs
paguosti kaip draugas.
- Kaip draugas? - nusišaipė jis. - Juk puikiai žinai, ką jaučiui
Visada žinojai, ką tau jaučiu!
Šiurkštus jo balsas mane suglumino. Jis visada buvo toks
supratingas. Kas dabar pasikeitė?
- Zedai, tu sutikai, kad būtume draugais - juk žinai, ką jam
jaučiu.
Stengiausi kalbėti ramiai ir abejingai, nors krūtinėje kilo
panika. Nenoriu įskaudinti Zedo jausmų, bet jis tikrai peržengė
ribas.
- Ne, nežinau, ką jam jauti, - užvertė akis Zedas, - nes judu
nuolat stumdotės pirmyn atgal, atgal pirmyn. Tu kas savaitę keiti
savo nuomonę, o aš visada tik laukiu, laukiu ir laukiu.
190
 Susigūžusi atsitraukiau. Neatpažįstu šito Zedo. Noriu, kad
grįžtų senasis. To Zedo, kuriuo pasitikiu ir kuris man patinka, čia
nėra.
- Žinau. Taip, mudu taip elgiamės, bet maniau, kad viską
aiškiai pasakiau...
- Kartis man ant kaklo reiškia ne visai tai.
Zedas kalbėjo kategoriškai, šaltai - mano nugara nubėgo šiur­
puliukai, kad per porą minučių jis taip staigiai pasikeitė. Jo kalti­
nimai mane įžeidė ir sutrikdė.
- Aš nesikariu tau ant kaklo. - Kaip jis galėjo taip pagalvoti! -
Tumane apkabinai, kad paguostum per tėvo laidotuves. Pamaniau,
kad tai gražus gestas. Nemaniau, kad gali suprasti kitaip. Tikrai ne­
sitikėjau. Ten buvo Hardinas - negi galėjai pagalvoti, kad jo aki­
vaizdoje meilikauju su tavim?
Nedideliame mūsų name trinktelėjo spintelės durys. Man be
galo palengvėjo, kad Zedas pasistengė pritildyti savo balsą.
- Kodėl ne? Juk anksčiau naudojaisi manim norėdama sukelti
jampavydą, - šiurkščiai sušnabždėjo.
Norėjau pasiteisinti, bet juk jis teisus. Ne dėl visko, bet dėl šio
dalyko - tai tikrai.
- Taip, praeityje taip elgiausi ir gailiuosi dėl to. Tikrai. Jau atsi­
prašiau tavęs už tai ir atsiprašau dar kartą: tu visada mane palaikei
ir esu tau už tai labai dėkinga. Bet maniau, kad viską aptarėm.
Maniau, supratai, kad mudu galim būti tik draugai - ne daugiau.
Zedas sumojavo rankomis.
- Jis apvyniojo tave aplink pirštą, tu net nejauti, kaip giliai esi
įklimpusi.
Šiltose rudose akyse žybtelėjo šaltas gintaro atspalvis.
- Zedai, - atsidusau pasidavusi. Nenorėjau pyktis su juo, ypač
po šios savaitės. - Aš atsiprašau, ar gerai? Nuoširdžiai atsiprašau,
bet dabar tu elgiesi netinkamai. Maniau, kad esam draugai.
- Nesam, - atrėžė jis. - Maniau, kad tau tiesiog reikia daugiau
laiko, maniau, čia bus mano proga pagaliau tave turėt, o tu mane
atstūmei. Ir vėl.
191
 - Negaliu duoti tau to, ko nori, - puikiai žinai, kad negaliu.
Man tai neįmanoma. Nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai, bet Hardinas
mane pasižymėjo, todėl bijau, kad daugiau niekam negalėsiu atsi-
.duoti, nei tau, nei kam kitam.
Vos ištarusi šiuos žodžius iškart pasigailėjau. Zedo akys man
baigus savo apgailėtiną monologą išgąsdino - gręžė kiaurai, jose
nebuvo nė šešėlio to nekalto, bet kupino vilčių pono Kolinso, kokį
maniau pažįstanti. Anaiptol - stovėjau miegamajame ir mačiau
priešais save įžūlų ir veidmainį Vikhemą, kuris, praeityje įskau­
dintas Darsio, apsimetė esąs žavingas ir ištikimas, kad padarytų
įspūdį, nors iš tikrųjų buvo tik melagis.
Žengtelėjau prie durų. Kaip galėjau būti tokia kvaila? Elizabet
būtų gerai mane papurčiusi, kad įkrėstų sveiko proto. Kiek laiko
sugaišau užstodama Zedą, Hardino nerimą laikydama tik perdė­
tomis pavydžiomis klejonėmis. O iš tikrųjų Hardinas visą laiką
buvo teisus.
- Tesą, palauk! Atsiprašau! - išgirdau už nugaros, bet kol jo
balsas atsklido koridoriumi žemyn ir atkreipė mamos dėmesį, jau
buvau atidariusi laukujės duris ir išbėgusi į lietų.
Bet aš jau išėjau, išėjau, jau išėjau į naktį.

192
 Trisdešimt septintas skyrius
TESĄ

Basomis kojomis ir visa permirkusi atšlepsėjau prie Porterių

namų. Nežinojau, koks dabar metas, - net neįsivaizdavau, kiek
valandų, - bet džiaugiausi, kad priebutyje tebedegė šviesa. Kai
duris atidarė Nojaus mama, mane kaip banga užliejo palengvė­
jimas.,.
- Tesą? Brangioji! Kas nutiko?
Ji skubiai įleido mane vidun. Susigūžiau, kai vanduo nuo manęs
ėmė lašėti ant švarių kietmedžio grindų.
- Labai atsiprašau. Aš tik...
Dairiausi po erdvią ir beveik tobulai tvarkingą svetainę ir jau
gailėjausi čia atėjusi. Hardinas vis vien nenorėtų manęs matyti - ir
ką aš sau maniau? Jis jau nebėra mano, kad skubėtų pas mane, - jis
nėra žmogus, kokiu jį laikiau.
Mano Hardinas dingo Anglijoje, mano pasakų šalyje, o jo
vietą užėmęs nepažįstamasis mus išskyrė. Mano Hardinas niekada
nebūtų svaiginęsis ir lietęs kitos moters, leidęs kitai vilkėjo
savo drabužius. Mano Hardinas nebūtų tyčiojęsis iš manęs savo
draugų akivaizdoje ir išsiuntęs krautis daiktų į Ameriką, išmetęs,
lyg būčiau niekas. Aš esu niekas jam, beje. Juo labiau pykau, tuo
kvailiau jaučiausi. Tiesa tokia, kad vienintelis Hardinas, kurį paži­
nojau, padarė visa tai ir vis tebedaro. Net dabar, kai kalbuosi pati
su savim, vis tiek jį ginu.
Aš apgailėtina.

193
 - Atsiprašau, ponia Porter. Nereikėjo čia eiti. Labai atsiprašau, -
nervingai atsiprašinėjau. - Būkit gera, niekamnesakykit, kad buvau
atėjusi.
Ir kaip beprotė, kokia dabar ir esu, vėl išlėkiau į lietų jai ne­
spėjus manęs sulaikyti. Sustojusi pamačiau esanti prie pašto. Vai­
kystėje labai nemėgau šito kampo. Nedidukas plytinis paštas vienas
dunksojo miesto pakrašty. Aplink nėra nė vieno namo ar įstaigos,
o tokiu metu, kai tamsu ir lyja, akys tyčiojasi iš manęs ir nemato
mažo namelio tarp medžių. Vaikystėje visada bėgdavau pro šalį.
Adrenalinas nuslūgo, kojos skaudėjo nuo šlepsėjimo plyte­
lėmis. Ką galvojau klaidžiodama taip toli po miestą. Ko gero, nieko
negalvojau.
Mano abejotinas sveikas protas vėl paerzino šešėliu, kuris
šmėstelėjo iš po pašto stoginės. Lėtai pabėgėjau šalin - dėl visa ko,
jeigu nesivaidena.
- Tesą? Po galais, ką tu čia veiki? - Hardino balsu prašneko še­
šėlis.
Pasipusčiau padus, bet jis buvo greitesnis už mane. Rankos
apsivijo juosmenį ir priglaudė prie krūtinės nespėjus atsitokėti.
Didelė ranka vertė pakelti galvą, o aš iš visų jėgų stengiausi neužsi­
merkti ir žiūrėti, nors dideli lietaus lašai prausė veidą.
- Po perkūnais, ką tu čia veiki viena lietuje? - subarė Hardinas
perrėkdamas audrą.
Nesupratau, kąjaučiu. Norėjau Hardino patarimo ir jaučiu, kad
visada norėsiu, bet viskas ne taip jau paprasta. Negaliu ištaškyti to
lašo stiprybės, kuris man dar liko. Nuvilsiu save, jeigu leisiu sau
pajusti neapsakomą palaimą Hardino glėbyje.
- Atsakyk. Ar kas nutiko?
- Ne, - sulemenau ir papurčiau galvą. Atstūmiau jį ir pa­
bandžiau atgauti kvapą. - Kodėl tu čia taip vėlai, vidury nakties?
Maniau, esi pas Porterius.
Panikuodama minutę galvojau, kad ponia Porter kažkaip jam
papasakojo apie mano kvailą ir beviltišką apsilankymą.

194
 - Ne, atėjau čia maždaug prieš valandą. Laukiu taksi. Tas ši-
knius turėjo čia būt jau prieš dvidešimt minučių. - Hardino dra­
bužiai atrodė permirkę, plaukai sulipę, ranka ant mano skruosto
drebėjo. - Pasakyk, kodėl atsiradai čia pusnuogė ir basa.
Akivaizdu, kad jis sąmoningai stengiasi būti ramus, tačiau jo
kaukė ne tokia aklina, kaip įsivaizduoja. Aišku kaip dieną, kad
žaliose akyse matau siaubą. Net tamsoje matau jose siaučiantį
uraganą. Jis žino. Visada atrodo, kad jis viską žino.
- Nieko. Smulkmena.
Žengtelėjau atatupsta, bet jis neišlaikė. Prisiartino arčiau. Jis
visada reikalavo daugiau negu mažiau.
Lietaus šydą perplėšė visureigio šviesos ir mano širdis su­
spurdėjo. Smegenys perdavė širdžiai ir supratau, kad atpažįstu šį
visureigį.
Mašinai sustojus Zedas iššoko laukan ir puolė prie manęs pa­
likęs neišjungtą variklį. Hardinas žengė tarp mūsų tylomis įspė­
damas jį daugiau nesiartinti. Dar viena įprasta scena, tad visiškai
nenorėčiau joje dalyvauti. Regis, viskas mano gyvenime sukasi
ratu, negailestingu ratu, tokiu, kuris kas kartą atima dalelę manęs,
kai istorija pasikartoja.
Hardino balsas skambėjo garsiai ir aiškiai, net per lietų:
- Ką tu padarei?
- Ką ji tau pasakė? - atrėmė Zedas. Hardinas žengė prie jo.
- Viską, - pamelavo.
Stengiausi perskaityti Zedo veido išraišką. Sunku aiškiai
įžiūrėti, net ir žibintų šviesoje.
- Vadinasi, ji tau pasakė, kad pabučiavo mane? - pasityčiojo
Zedas pagiežingu ir patenkintu balsu.
Nespėjau apsiginti nuo melo, nes naktį nušvietė ir sumaišties
įnešė dar vienos šviesos.
- Ką ji padarė? - suriko Hardinas.
Jis tebestovėjo atsisukęs į Zedą, o taksi žibintai, nušvietę
aplinką, parodė man savimi patenkintą Zedą, išsišiepusį iki ausų.

195
Kaip jis galėjo pameluoti Hardinui tokį dalyką? Ar Hardinas juo
patikės? Dar svarbiau - ar man svarbu, kuo jis patikės?
Ar apskritai kas nors svarbu?
■ - Ar viskas dėl Sem? - paklausė Hardinas nedavęs Zedui at­
sakyti.
- Ne, tikrai ne! - Zedas nubraukė nuo veido lietų. Hardinas
dūrė į jį pirštu.
- Taip, tikrai taip! Taip ir žinojau! Taip ir žinojau, kad paskui
Tesą lakstai dėl tos šliundros!
- Ji nebuvo šliundra! Ir tai visai ne dėl jos - man patinka Tesą!
Taip, kaip patiko Samanta, o tu viską sušikai! Tu visada turi pasi­
rodyt ir viską man sušikt! - suriko Zedas.
Hardinas žengė dar žingsnį arčiau jo, o man paliepė:
- Tesą, lipk į taksi.
Stovėjau'kaip įbesta neklausydama, ką sako. Kas ta Samanta?
Vardas truputį pažįstamas, bet nepavyksta suvesti galų.
- Tesą, lipk į taksi ir lauk manęs. Būk gera, - pro sukąstus
dantis iškošė Hardinas. Jo kantrybė tirpo, o iš to, kaip žiūrėjo į
Zedą, pasidarė aišku, kad jau ištirpo.
- Hardinai, būk geras, nesimušk su juo. Tik ne dabar, - mal­
davau. Man jau bloga nuo muštynių. Nemanau, kad radusi su­
stingusį tėvo lavoną pajėgsiu stebėti dar vieną smurto sceną.
- Tesą, - pradėjo Hardinas, bet aš jį nutraukiau.
^ Paskutinis mano sveiko proto lašas oficialiai išgaravo ir ėmiau
maldauti Hardino važiuoti su manim.
- Būk geras, ši savaitė buvo siaubinga ir aš negaliu to matyti.
Hardinai, labai prašau. Lipam kartu į taksi. Būk geras, vežk mane
iš čia.

196
 Trisdešimt aštuntas skyrius
HARDINAS

Tesą nepratarė nė žodžio nuo tada, kai įsėdau į taksi, o aš labai

stengiausi susitvardyt, kad galėčiau prašnekti. Matydamas ją čia,
tamsoje, ir bėgančią nuo kažko - bėgančią nuo Zedo - siutau be­
protiškai, ir būtų buvę labai lengva pasiduoti. Duoti pykčiui valią.
Deja, negaliu to padaryt. Ne šį kartą. Šį kartą įrodysiu jai, kad
galiu tramdyti savo liežuvį, kumščius irgi. Įsėdau į taksi kartu su ja,
užuot suknežinęs Zedo makaulę į asfaltą, kaip jis to ir nusipelnė.
Tikiuosi, ji tai įvertins; tikiuosi, man tai padės, bent trupinėlį.
Tesą nebandė pabėgti ir neprieštaravo, kai liepiau vairuotojui
parvežti mus į jos mamos namus susirinkt daiktų. Geras ženklas.
Jos drabužiai permirkę ir aplipę kūną. Plaukai išsidraikę ant kaktos.
Tesą ranka nubraukė juos ir atsiduso, kai maištingos garbanos ne­
norėjo paklusti. Iš visų jėgų tvardžiausi, kad neištiesčiau rankos ir
neužkiščiau sruogos už ausies.
- Palaukit čia, kol mes suvaikščiosim, - pasakiau vairuotojui. -
Neužtruksim nė penkių minučių, todėl nenuvažiuokit.
Jis vėlavo manęs paimti, tad dabar negalėjo atsisakyt palaukti.
Bet ar galėčiau skųstis? Jeigu nebūtų vėlavęs, nebūčiau užtikęs
Tesos, vienos besiblaškančios tame prakeiktame lietuje.
Tesą atidarė dureles ir nužingsniavo per kiemą. Nė nevirp­
telėjo, kai lietus apipylė ją ir beveik paslėpė nuo manęs. Dar kartą
priminęs vairuotojui likti vietoje, nuskubėjau paskui ją, kol lietus
visai mūsų neišskyrė.

197
 Sulaikiau kvėpavimą ir prisiverčiau nekreipti dėmesio į
raudoną visureigį, stovintį prie namo. Zedas kažkaip grįžo pirmas,
lyg būtų nujautęs, kur ją vežuosi. Bet privalau susitvardyt. Turiu
parodyti Tesai, kad galiu valdytis ir jos jausmai man svarbesni
negu mano paties.
Tesą pranyko name, nors atsilikau tik keliomis sekundėmis.
Bet vos įėjęs radau jau ragus pastačiusią Kerol.
- Teresa, kiek tai gali kartotis? Tu vėl lipi į tą pačią duobę, nors
žinai, kad nieko gero nebus!
Zedas stovėjo svetainės vidury, aplink jį tyvuliavo bala
vandens. Tesą pirštuku baksnojo tarpuakį - ženklas, kad yra vi­
siškai nuvargusi. Taigi dar kartą pasistengiau kuo stipriau prikąst
liežuvį. Vienas netikęs žodis - ir ji liks čia, siaubingai toli nuo
manęs.
Tesą mostelėjo ranka - lyg įsakydama, lyg maldaudama tuo pat
metu.
- Mama, ar gali būti gera ir liautis? Aš nieko nedarau, tik
noriu išvažiuoti. Gyventi čia nematau prasmės, Sietle manęs laukia
darbas ir paskaitos.
Sietle?
- Tu ketini šįvakar grįžti į Sietlą? - Kerol užriko ant dukters.
- Ne šįvakar, o rytoj. Mama, aš tave myliu ir suprantu, ką nori
pasakyti, bet aš tikrai noriu būti su savo... taip, - Tesą žvilgtelėjo į
mane pilkomis neryžtingomis akimis, - Lendonu. Dabar labiausiai
noriu būti su Lendonu.
Oi...
- Aš tave nuvešiu, - pasisiūlė prakeiktasis Zedas.
- Ne, nenuveši, - daugiau jau nepajėgiau susilaikyt neįsiterpęs.
Stengiuosi būti kantrus ir viską, bet šito per daug. Turėjau įsi­
brauti čia, čiupti Tesos krepšį ir nusinęšti ją į taksi, kad Zedas ne­
galėtų taip ilgai į ją spoksoti.
Jo veide kaip tik šmėstelėjo šypsenėlė, ta pati sumauta šyp­
senėlė, su kuria prieš kelias minutes tyčiojosi iš manęs. Jis mane
spaudžia, norėdamas išprovokuoti Tesos ir jos mamos akivaizdoje.
198
 Jis nori žaisti, kaip visada. Bet šįvakar to nebus. Nesuteiksiu jam
malonumo ir nešoksiu pagal jo dūdelę.
- Tesą, pasiimk daiktus, - pasakiau. Abi moterys susiraukė, tad
akimirksniu permąsčiau savo žodžius. - Būk gerutė, pasiimk savo
daiktus, gerai?
Tesos veidas sušvelnėjo ir ji nužingsniavo koridoriumi į savo
senąjį miegamąjį. Kerol akys lakstė nuo manęs prie Zedo. Ga­
liausiai ji prašneko:
- Kas nutiko, kad ji taip išlėkė į lietų? Kuris išjudviejų kaltas? -
smigo žudikiškas, iš tikrųjų net juokingas žvilgsnis.
- Jis, - vienu balsu ištarėm abu ir bedėm viens į kitą pirštu.
Kerol apvertė akis ir nuėjo siauru koridoriumi paskui dukterį.
[smeigiau akis į Zedą.
- Jau gali nešdintis.
Žinojau, kad Kerol girdi mane, bet šią minutę man buvo
nusispjaut.
- Tesą nenorėjo, kad išvažiuočiau. Ji paprasčiausiai buvo su­
trikusi. Pirma pradėjo, maldavo pasilikt čia su ja, - tėškė jis. Pa­
purčiau galvą, bet jis kalbėjo toliau: - Jai tavęs daugiau.nebereikia.
Tujau išnaudojai viską, ką galėjai, ir gerai tai žinai. Juk matai, kaip
ji žiūri į mane, kaip ji manęs nori.
Sugniaužiau kumščius ir giliai įkvėpiau, kad susitvardyčiau.
Jeigu Tesą tuojau pat nepasirodys su daiktais, atėjusi ras svetainę
perdažytą raudonai. Nuo šito išgamos ir sumautos jo šypsenos.
Ji nepabučiuotų jo. Ji negalėtų to padaryt.
Akyse ėmė vaidentis mano naktiniai košmarai, ir mano sa­
vitvarda vis labiau tirpo. Rankos ant išsipūtusio pilvo, nagais su­
draskyta jo nugara. Kaip jis visada elgiasi su svetimomis mergi­
nomis...
ji negalėtų to padaryt. Ji nepabučiuotų jo...
- Nieko nebus, - šiaip taip prisiverčiau pasakyt. - Nepriversi
manęs pulti tave jos akyse. Daugiau to nebus.
Po galais, kaip noriu suknežint sumautų jo galvų ir pamatyt,
kaip ištykšta smegenys. Be proto šito noriu.
199
 Zedas prisėdo ant sofos ranktūrio ir šyptelėjo.
- Tu viską tik palengvinai. Ji man sakė, kaip labai manęs nori,
ir sakė mažiau nei prieš pusvalandį, - metė dėbtelėjęs į tuščią
riešą, lyg tikrindamas laikrodį. Jis sumautas išgama ir toks visada
buvo.
- Tesą! - šūktelėjau skaičiuodamas, kiek sekundžių dar galėsiu
pakęsti šitą gyvulį.
Namuose tvyrojo tyla, kurią trikdė tikTesos ir jos mamos mur­
mesys. Akimirkai užsimerkiau tikėdamasis, jog Kerol neįtikins
Tesos dar vieną naktį likti šitoj skylėj.
- Eini iš proto, ką? - nusišaipė Zedas toliau kurstydamas
mane. - Kaip, tavo manymu, jaučiausi aš, kai tu dulkinai Sem?
Man buvo tūkstantį kartų sunkiau nei tas apgailėtinas pavydas,
kurį tu jauti dabar.
Lyg jis galėtų išmatuoti mano jausmų Tesai stiprumą. Neva
nuobodžiaudamas pažvelgiau į jį.
- Siūliau tau užsičiaupt ir nešdintis iš čia. Man giliai nusispjaut
ant tavęs ir Sem. Ji buvo lengvai prieinama, mano skoniui - per­
nelyg lengvai. Tokia tiesa ir tiek žinių.
Zedas žengtelėjo artyn. Išsitiesiau primindamas jam, kad
mano ūgis tėra tik vienas iš daugelio pranašumų. Dabar mano eilė
patampyt jį už ūsų.
- Ką? Nepatinka klausytis apie mieląją Samantą?
Zedo akys patamsėjo įspėdamos liautis, bet aš nesilioviau. Jis
išdrįso pabučiuoti Tesą ir bandė jos jausmais paerzint mane? Jis
aiškiai nežino, kad aš irgi turiu pakankamai ginkluotės.
- Nutilk, - atšovė, bet tik dar labiau paskatino mane. Galėjau su­
tramdyti savo rankas, bet žodžiai vis tiek užvoš smarkiau už antausį.
- Kodėl? - dėbtelėjau į koridorių pažiūrėti, ar Tesą vis dar už­
siėmusi su mama, ir toliau žodžiais kankinau Zedą: - Vadinasi,
nenori pasiklausyt apie tą naktį, kai ją išdulkinau? Jeigu atvirai,
vos prisimenu, bet, kaip supratau, jai tai buvo kažkas nauja ir ji tai
aprašė savo mažajame dienoraštyje. Ji nebuvo labai ypatinga, sa­
kyčiau, bet pakankamai veikli.
200
 Žinojau, kaip labai jis buvo ją įsimylėjęs, ir tuo metu
apsimečiau, kad jų santykiai jai labiau priminė iššūkį. Iš tikrųjų tai
aš apsikvailinau, nes ji tapo ne žaislu, o įkyrybe.
- Be to, išdulkinau jai smegenis, neabejok. Turbūt dėl to ji
paskui ištraukė nėštumo kortą. Prisimeni, ką?
Akimirką - trumputę akimirką - nutilau ir pagalvojau, kaip jis
turėjo jaustis viską sužinojęs. Bandžiau prisimint, kas dėjosi mano
galvoje, kai nutariau ją suviliot. Žinojau, kad jiedu susitikinėja. Iš­
girdau Venso leidyklos kopijavimo kambariuke minint jo vardą ir
iškart susidomėjau. Zedą pažinojau tik kelias savaites ir pamaniau,
kad bus smagu jį išdurt.
- Maniau, kad esi mano draugas.
Kokie jaudinantys žodžiai.
- Tavo draugas? Nė vienas iš tų padugnių nebuvo tavo draugas.
Mes buvomvos pažįstami. Ir tikrai nieko asmeniška. - Pažvelgiau į
koridorių, ar Tesos nematyt, tada prisiartinau priėjo ir sugniaužiau
marškinių apykaklę. - Lygiai taip nieko asmeniška nebuvo, kai
Stefani supažindino tave su Rebeka, nors žinojo, kad su ja susiti­
kinėja Nojus. Asmeniška, kad tu taikaisi išdulkint Tesą. Žinai, ką ji
man reiškia - daug daugiau, negu tau kada nors reiškė kokia kon­
toros šliundra.
Pasiruošiau gintis, kai jis mane atstūmė ir įmūrijo į sieną. Pa­
veikslas sudrebėjo ir nukrito ant grindų. Išgirdusios garsus, at­
skubėjo Tesą su mama.
- Eik velniop! Aš irgi galėjau išdulkint Tesą - ji visai lengvai
būtų man atsidavusi tą naktį, jeigu nebūtum atsibeldęs!
Zedas žiebė man į dantis, o Tesą suriko iš baimės. Burnoje pa­
jutau geležies skonį. Staigiai nurijau kraują nespėjęs rankove nusi­
valyt lūpų ir smakro.
- Zedai! - pasiuto Tesą ir puolė prie manęs. - Išeik! Tuoj pat!
Mažais kumšteliais ėmė trankyti jam krūtinę. Čiupau ją į glėbį
ir švelniai suėmiau abi rankas. Be proto apsidžiaugiau, kad Tesą iš­
girdo jį šitaip kalbant. Ojuk visą laiką kartojau jai tą patį: jis nėra
mielas ir nekaltas, kokiu dedasi.
201
 Aišku, žinojau, kad jis jai kažką jaučia, - juk nesu aklas, -
tačiau jo norai nebuvo nekalti. Dabar jis jai tai įrodė, o aš labai ap­
sidžiaugiau. Esu savanaudis niekšas, bet niekada to ir neslėpiau.
Netaręs nė žodžio, Zedas nuėjo prie durų ir dingo lietuje. Lan­
guose švystelėjo žibintai, kai jis apsisuko ir nurūko gatve.
- Hardinai? - išgirdau švelnų ir šiek tiek nuvargusį Tesos balsą.
Jau beveik valandą sėdėjom ant užpakalinės šito taksi sėdynės ir
tylėjom.
- Ką? - išstenėjau ir atsikrenkščiau.
- Kas ta Samanta?
Laukiau šito klausiamo nuo tos minutės, kai išvažiavom iš jos
mamos namų. Galėjau pameluot, galėjau sukurti kokią nesąmonę,
kad Zedas atrodytų visiška padugnė, koks ir yra, arba galėjau nors
kartą būti nuoširdus.
- Ji atliko praktiką pas Vensą. Mudu pasidulkinom, nors tuo
metu ji draugavo su Zedu. - Nusprendžiau nemeluot, bet kai Tesą
krūptelėjo, pasigailėjau šiurkščių žodžių. - Atsiprašau, bet norėjau
būti nuoširdus, - pridūriau bandydamas sušvelninti žodžius.
- Tu žinojai, kad ji jo mergina, kai miegojai su ja? - Ji žiūrėjo
tiesiai į mane, kaip tik ji moka.
- Taip, žinojau. Todėl tai ir padariau. - Gūžtelėjau pečiais no­
rėdamas nuvyti bundančios sąžinės grybštelėjimą.
- Kodėl? - Tesą mano akyse ieškojo padoraus atsakymo, tik jo
nebuvo. Tegalėjau pasakyti tiesą. Šlykščią sumautą tiesą.
- Negaliu pasiteisint, man tai buvo tik žaidimas.
Atsidusau gailėdamasis, kad esu toks gyvulys. Ne dėl Zedo
ar Samantos, o dėl šios nuostabios, mielos merginos, kuri net ir
dabar, žiūrėdama į mane ir laukdama mano pasiaiškinimo, ne­
ketina manęs teisti.
- Pamiršai, kad visa tai buvo iki tavęs, tada aš buvau kitas
žmogus. Buvau niekas, palyginti su tuo, kas esu dabar. Taip, žinau,
manai, kad ir dabar esu sumautas, bet patikėk, jei būtum mane paži­
nojusi tada, nekęstum dar labiau. - Nusisukau nuo jos ir pažvelgiau
202
pro langą. - Žinau, kad tai ne tas pat, Tesą, bet tu man labai padėjai,
tu man suteikei tikslą.
Išgirdau sunkų jos atodūsį ir susigūžiau nuo minties, kaip
turėjo nuskambėti mano žodžiai. Aišku - apgailėtinai ir veidmai­
niškai.
- Ir koks tas tikslas? - baikščiai paklausė staigiai nutilusioje
naktyje.
- Vis dar bandau suvokti. Bet suvoksiu, todėl labai prašau, pa­
sistenk būti šalia manęs iki tol, kol rasiu atsakymą, gerai?
Tesą tylėdama pažvelgė į mane.
Buvau jai dėkingas, ko gero, dabar neišgyvenčiau, jeigu ji mane
atstumtų. Nusisukau ir žiūrėjau į juodą juodą tamsą, kuri dengė
gamtą, ir džiaugiausi, kad Tesą neištarė nieko konkretaus ir pri­
bloškiančio.

203
 Trisdešimt devintas skyriu s
TESĄ

Pabudau, kai kažkieno rankos apkabino mano juosmenį ir iškėlė

iš automobilio. Balta švieselė ant taksi stogo priminė, kokia buvo
naktis. Akimirką pašiurpusi apsidairiau ir suvokiau, kad esame
Keno namų kieme, o ne... ne...
- Negalėjau tavęs ten nuvežti, - į ausį sukuždėjo Hardinas su­
prasdamas, dėl ko nerimauju, nors pati dar nebuvau susiprotėjusi.
Nesipriešinau, kai per kiemą nešė mane ant rankų į namą.
Karen jau buvo pabudusi ir sėdėjo krėsle prie lango su receptų
knyga ant kelių. Kai Hardinas pastatė mane ant žemės, šiek tiek su­
svyravau. Karen atsistojo ir priėjusi apkabino mane.
- Brangioji, kuo tave pavaišinti? Iškepiau karamelinių pyra­
gaičių. Tau patiks.
Ji nusišypsojo ir apkabinusi mane nusivedė į virtuvę. Hardinas
nė necyptelėjo.
- Nunešiu tavo daiktus į viršų, - išgirdau.
- Ar Lendonas dar miega? - paklausiau jo mamos.
- Tikriausiai, bet, manau, neprieštarautų, jeigu jį pažadintum.
Dar labai anksti. - Karen nusišypsojo ir įdėjo į lėkštutę mažutį ka­
ramele aplietą pyragaitį. Nespėjau nė paprieštarauti.
- Ne, tiek to. Pasimatysim vėliau.
Lendono mama įsmeigė į mane akis, pažįstamai švelnias.
Pirštai nervingai sukiojo sutuoktuvių žiedą ant laibo piršto.
- Suprantu, kad tai baisus dalykas ir labai užjaučiu, bet norėjau
su tavim apie kai ką pasikalbėti.
204
 Šiltose rudose akyse švystelėjo rūpestis ir ji mostelėjo man
paragauti deserto, kol įpils dvi stiklines pieno. Pilna burna
skanėsto linktelėjau, kad kalbėtų. Iki šiol negalėjau valgyti - buvau
^priblokšta, o diena - labai ilga. Ištiesiau ranką antro pyragaičio.
- Žinau, kad tavo gyvenime dabar daug kas vyksta, tad jeigu
nori - išeisiu, tik pasakyk. Pažadu, kad suprasiu, bet man labai
reikia sužinoti tavo nuomonę apie vieną dalyką.
Dar kartą jai linktelėjau mėgaudamasi skanumynu.
- Tai dėl Hardino ir Keno.
Išpūčiau akis ir paspringusi trupiniu gurkštelėjau pieno. Ar ji
žino? Ar Hardinas jai ką nors sakė? Karen paplekšnojo man nugarą,
o aš nurijau šalto pieno gurkšnį. Glostydama ratu kalbėjo:
- Kenas labai laimingas, kad Hardinas pagaliau pradeda jį pri­
pažinti. Jis džiaugiasi, kad pagaliau atsiranda ryšys su sūnumi, nes
visada to norėjo. Hardinas buvo didžiausias jo apgailestavimas
ir man visą laiką buvo skaudu jį tokį matyti. Žinau, kad padarė
klaidų - daug klaidų - ir jokiu būdu jo neteisinu. - Karen akys suž-
Įvilgo nuo ašarų ir ji pirštų galiukais palietė akių kampučius. - At­
siprašau, - nusišypsojo, - aš visiškai sutrikusi. - Kelis kartus giliai
įkvėpusi pridūrė: - Dabar jis visai kitas žmogus, negu tada buvo.
Metų metus negėrė ir gydėsi, metų metus viską apmąstė ir apgailėjo.
Ji žino. Karen žino apie Trišą ir Kristianą. Man suspaudė širdį,
o akys irgi pritvinko ašarų,
- Žinau, ką norit pasakyti. - Užjaučiu šią šeima. Myliu juos
kaip savus ir užjaučiu kiekvieną jų, kad šeimoje tiek daug pa­
slapčių, blogų įpročių ir apgailestavimo.
- Tikrai? - Karen gailiai atsiduso, vadinasi, jai šiek tiek pa­
lengvėjo. - Lendonas tau jau papasakojo apie kūdikį? Turėjau su­
prasti, kad papasakos. Tuomet spėju, kad Hardinas irgi jau žino?
Vėl užsikosėjau. Po nejaukaus priepuolio, įdėmiai stebima
Karen, galiausiai prašnekau:
- Ką taip? Kūdikį?
- Tai tu nežinojai? - švelniai nusijuokė Karen. - Suprantu, aš
daug vyresnė, nei, tavo manymu, turėtų būti nėščia moteris, bet
Z05
 man vos per keturiasdešimt ir gydytojas patikino, jog esu pakan­
kamai sveika...
- Kūdikį? - man palengvėjo, kad ji nežino, jog Kristianas yra
Hardino tėvas, bet ši naujiena daugiau negu staigmena.
- Taip, - nusišypsojo. - Aš buvau nustebusi lygiai kaip ir tu.
Kenas irgi. Jis labai jaudinasi dėl manęs. Lendonas beveik pa­
kvaišo. Žinojo, kad lankausi pas gydytoją, bet nesakiau jam, dėl ko,
todėl vargšiukas manė, kad sergu. Labai nesmagiai pasijaučiau ir
turėjau pasiaiškinti, Tai tikrai nebuvo planuota, - Karen pažvelgė
man į akis, - bet dabar, kai praėjo pirmasis šokas, mes labai lai­
mingi, kad turėsim vėlyvą kūdikį.
- Tai nuostabu! Aš labai dėl judviejų džiaugiuosi! - apkabinau
ją ir pajutau, kaip stipriai suspaudė mano nugarą.
- Ačiū, Tesą. Žinojau, kad taip sureaguosi, ir labai malonu, kad
grįžai į tikrovę. - Atšlijusi pabučiavo mane į skruostą ir pažiūrėjo į
akis. - Tik nerimauju, kaip dabar pasijus Hardinas.
Ir tuojau pat mano džiaugsmas išgaravo, o jo vietą užėmė ne-,
rimas dėl Hardino. Visas jo gyvenimas buvo melas ir jis nelabai
gerai dorojosi su naujienomis. Vyras, kurį laikė tėvu, dabar turės
kitą vaiką, ir Hardinas pasijus pamirštas. Nesvarbu, ar tai būtų
tiesa, ar ne, bet aš jį gerai pažįstu ir žinau, ką pagalvos. Ir Karen
žino, todėl taip labai ir nerimauja, kas bus, kai sužinos.
- Ar neprieštarautumėt, jeigu aš jam pasakyčiau? - pa­
klausiau. - Suprasiu, jei nenorėsit.
Neleidau sau pernelyg įsijausti. Žinau, kad mano vaidmuo čia
neaiškus, bet jeigu palieku Hardiną, turiu įsitikinti, kad nepaliksiu
jokios painiavos.
Atsikalbinėjimas, - perspėjo mano vidinis balsiukas.
- Ne, žinoma ne... Jeigu nuoširdžiai - to ir tikėjausi. Suprantu,
kad statau tave į nepavydėtiną padėtį, ir nenoriu, kad jaustumeis
įpareigota dalyvauti šioje istorijoje, bet bijau Hardino reakcijos,
jeigu jam pasakytų Kenas. Tu darai jam tokią įtaką, kokios neturi
niekas.

206
 - Viskas gerai, tikrai. Rytoj su juo pasikalbėsiu.
Karen vėl mane apkabino.
- Šiandiena bus skirta pasirengimui. Atsiprašau, kad tai tau
užkraunu. Reikėjo palaukti - tik nenorėjau, kad naujiena jį nuste­
bintų, ypač dabar, kai jaučiu, kad pradeda ryškėti. Jamir taip buvo
sunku iki šiol, ir aš noriu padaryti viską, kad būtų lengviau. Noriu,
kad jis žinotų esąs šeimos dalis ir kad visi jį labai mylim, ir kad šis
kūdikis nieko nepakeis.
- Jis žino, - patikinau. Gal nenorės to pripažinti, bet tikrai
žino.
Laiptų apačioje pasigirdo žingsniai, ir mudvi su Karen ins­
tinktyviai atšlijom viena nuo kitos. Abi nusišluostėm skruostus, o
aš spėjau atsikąsti pyragaičio, kai į virtuvę įėjo Hardinas. Jau nu­
simaudęs ir persirengęs. Mūvėjo sportines kelnes, šiek tiek per
trumpas; universiteto logotipas ant šlaunies aiškiai išdavė, kad tai
Lendono drabužis. Pats tikrai jų nenešiotų.
Jei būtume kitur, paerzinčiau dėl kelnių. Bet esam čia. Esam
blogiausioje vietoje, bet geriausioje man; viskas glumina ir iš­
kreipta. Bet ir vėl - sveika pusiausvyra ir tvarka niekada nebuvo
mūsų santykių pagrindas. Kodėl skyrybos turėtų būti kitokios?
- Einu miegot. Ar jums ko nors reikės? - tyliai ir šiurkščiai pa­
klausė.
Pažvelgiau į jį, bet jis spoksojo į basas savo kojas.
- Ne. Bet vis tiek ačiū.
- Tavo daiktus nunešiau į svečių kambarį, tavo kambarį.
Linktelėjau. Kvailoji, nepatikimoji mano pusė norėjo, kad
Karen nebūtų buvusi virtuvėje su mumis, tačiau racionalioji, kan­
džioj! ir daug didesnė pusė džiaugėsi, kad ji čia. Hardinas pranyko
laiptuose, o aš atsisveikinusi su Karen užlipau iš paskos.
Ir tuojau pat atsidūriau prie kambario, kuriame praleidau
kelias geriausias naktis savo gyvenime. Kilstelėjau ranką prie ran­
kenos, bet staigiai atitraukiau, lyg šaltas metalas būtų nudeginęs
odą.

207
 Šis ratas turi sustoti. Ir jeigu pasiduosiu kiekvienam impulsui,
kiekvienai savo kūno ląstelei, beprotiškam geismui būti su juo,
niekada neišsivaduosiu iš tos begalinės klaidų ir kovų virtinės.
Uždariusi svečių kambario duris ir užsirakinusi galiausiai at­
sikvėpiau. Užmigau apgailėjusi, kad būdama jaunesnė nesupratau,
kokia pavojinga gali būti meilė. Jei būčiau žinojusi, kad ji taip
smarkiai skaudina, jei būčiau nujautusi, kad plėšys mane, o paskui
lopys, paskui vėl sudraskys į skutelius, būčiau bėgusi kuo toliau
nuo Hardino Skoto, kiek kojos būtų nešusios.

208
 Keturiasdešimtas skyrius
TESĄ

- Tesą! Čia, ateik čia! - susijaudinusiu balsu iš koridoriaus pa­

šaukė tėvas.
Išlipau iš savo lovelės ir nudūmiau pas jį. Per skubėjimą susi­
painiojau ir vos nepargriuvau užkliuvusi už palaido chalato diržo.
Tik prie svetainės durų šiaip taip sugebėjau jį sugraibyti ir susi­
rišti... Įpuolusi pamačiau mamą ir tėtį, stovinčius prie nuostabiai
gražiai papuoštos ir girliandomis apšviestos eglutės. Man labai pa­
tinka Kalėdos.
- Žiūrėk, Tesą, turim tau dovaną. Žinau, kad jau esi suaugusi,
bet pamačiau ir negalėjau tau nenupirkti. - Tėtis nusišypsojo, o
mama prigludo prie jo.
Suaugusi? Pažvelgiau į savo kojas bandydama suvokti jo žo­
džius. Aš visai nesu suaugusi, bent jau nemanau, kad esu.
Man padavė mažą dėžutę ir nieko negalvodama nekantriai
nuplėšiau blizgantį kaspinėlį. Man patinka dovanos. Nedažnai jų
gaunu, bet kai gaunu, man jos būna ypatingos.
Nuplėšusi kaspiną pažvelgiau į tėvus, tačiau mamos susijau­
dinimas mane nustebino. Dar niekada nemačiau jos taip besišyp­
sančios. O tėtis... Na, jaučiu, lygjo čia nė nebūtų, bet neprisimenu,
kodėl taip.
- Paskubėk ir pažiūrėk! - paragino, kai nukėliau dėžutės viršų.
Susijaudinusi linktelėjau ir kyštelėjau ranką vidun... Ištraukiau,
į kažką aštraus įsidūrusi. Vos nesusikeikiau ir neišmečiau dėžutės.

209
Ant kilimo nukrito adata. Atsisukusi j tėvus pamačiau, kad tėtis
visas išblyškęs, o vietoj akių - tuštuma.
Mama vėl smagiai šypsojosi, tokios linksmos jos šypsenos dar
nebuvau regėjusi - lyg staiga patekėjusi akinanti saulė. Tėvas pa­
silenkė ir pakėlė adatą nuo kilimo. Prisiartino prie manęs laiky­
damas ją rankoje. Norėjau pasitraukti, bet kojos neklausė. Labai
stengiausi, bet negalėjau pajudėti. Likau bejėgė ir galėjau tik šaukti,
kai tėvas dūrė man į ranką.
- Tesą! - išgirdau paklaikusį, garsų ir išsigandusį Lendono
balsą ir pasijutau purtoma už pečių. Kažkodėl atsisėdau, marš­
kinėliai permirkę prakaitu. Pažvelgiau į Lendoną, paskui į savo
rankas, kaip pamišėlė ieškodama dūrio žymių.
- Kas.tau? - šūktelėjo jis.
Gaudžiau orą, krūtinę spaudė skausmas vis bandant įkvėpti ir
prašnekti. Papurčiau galvą, Lendonas paleido mano pečius.
- Išgirdau tave rėkiančią, todėl... - Lendonas nutilo, nes į
kambarį įpuolė Hardinas. Jo skruostai buvo įkaitę iki tamsaus rau­
donio, akys paklaikusios.
- Kas nutiko? - nustūmė Lendoną ir atsisėdo šalia manęs ant
lovos. - Išgirdau tave rėkiančią - kas nutiko? - Rankomis suėmė
mano skruostus ir nykščiais nušluostė ašaras.
- Nežinau. Susapnavau, - šiaip taip išstenėjau.
- Ką sapnavai? - Hardinas beveik šnibždėjo nykščiais švelniai
glostydamas man paakius.
- Kažką panašaus kaip tu, - atsakiau taip pat tyliai.
- Nuo kada? Kada pradėjai sapnuoti mano sapnus? - atsiduso
jis ir susiraukė. Akimirką bandžiau susikaupti.
- Nuo tada, kai jį radau, ir tik du kartus. Nesuprantu, kodėl.
Guodžiančios rankos perbraukė mano plaukus, širdis su­
spurdėjo nuo pažįstamo jausmo.
- Manau, radęs tėvo lavoną kiekvienas imtų... - ir nutilo ne­
baigęs sakinio. - Atsiprašau, po velnių, reikia galvot, ką sakau, -
atsiduso sutrikęs. Pasukęs galvą pažvelgė į staliuką prie lovos. - Ar
210
 norėtum ko nors? Vandens? - pabandė nusišypsoti. - Rodos, lyg
per pastarąsias kelias dienas būčiau siūlęs tau vandens kokį tūks­
tantį kartų.
_j - Norėčiau vėl užmigti.
- Aš pasiliksiu? - pusiau pareikalavo, pusiau paprašė Hardinas.
- Nemanau... - pažvelgiau į Lendoną. Beveik pamiršau, kad ir
jis yra su mumis kambaryje.
- Aišku. - Hardinas nukreipė žvilgsnį į sieną kažkur man už
galvos. - Supratau.
' Kai pripažindamas pralaimėjęs gūžtelėjo pečiais, iš visų jėgų,
sukaupusi visus savigarbos likučius, pasistengiau neapkabinti jo
kaklo ir nemaldauti miegoti kartu su manim. Man reikia jo pa­
ramos. Man reikia jo rankų ant juosmens. Man reikia padėti galvą
jamant krūtinės ir užmigti. Man reikia, kad jis saugotų mano ramų
miegą, kaip visada elgiausi aš. Bet jis daugiau nėra mano paguoda,
kuria pasitikiu. Bet ir vėl - ar kada nors buvo? Jis būdavo, jo ne­
būdavo, visada nepasiekiamas, nuolat bėgantis nuo savęs ir mūsų
meilės. Negaliu vėljo vaikytis. Paprasčiausiai neturiu jėgų vaikytis
to, kas nepasiekiama, kas nerealu.
Kai atsipeikėjau iš savo minčių, kambaryje su manimi buvo
likęs tik Lendonas.
- Užsimerk ir miegok, - tyliai paliepė.
Taip ir padariau. Užmigau gailėdamasi ankstesnių minčių,
kad norėjau pabėgti nuo Hardino. Net ir mūsų santykių trage­
dijos įkarštyje niekada nebūčiau atsiėmusi nė sekundės praeities.
Daugiau to nedarysiu, bet niekada nesigailėsiu nė akimirkos, pra­
leistos su juo.

211
 Keturiasdešimt pirmas skyrius
HARDINAS

Oras čia geresnis negu Sietle. Visai nelyta, retkarčiais pasirodo

saulė. Jau balandis: vis dar tas prakeiktas laikas, kai saulės nebūna.
Visą dieną Tesą virtuvėje su Karen ir ta panele Sofija. Sten­
giuosi parodyt, kad duodu erdvės, kad galiu laukt, kol bus pasi­
rengusi kalbėtis su manim, - tik visa tai daug sunkiau, negu įsi­
vaizdavau. Vakarykštė naktis man buvo labai sunki - velniškai
nelengva matyti ją tokią sumišusią, tokią išsigandusią. Baisu, kad
mano košmarai perėjo jai. Mano siaubai užkrečiami ir jei galėčiau,
atsiimčiau juos.
Kai Tesą buvo mano, visada miegojo ramiai. Naktį ji buvo
mano užuovėja, mano ramybė, nugalėdavo mano piktąsias dvasias,
kai būdavau per silpnas, kai pernelyg išsiblaškęs gailėdavausi savęs,
kad padėčiau jai. Ji buvo su manim, buvo mano skydas rankose,
kovojo net su mano bauginančiomis sumautomis mintimis. Ji
viena nešė visą naštą ir galiausiai palūžo.
Tada priminiau sau, kad ji vis dar mano; tik nepasirengusi to
pripažinti. Bet bus. Nėra kitos išeities.
Pastačiau mašiną priešais tėvo namus. Nuomos agentas ne­
sileido į kalbas, kai paskambinau pasakyt, kad išsikraustau. Pri­
šnekėjo pievas, jog prisiteis iš manęs dviejų mėnesių nuomą už su­
laužytą sutartį, bet nesiklausiau ir padėjau ragą. Nesvarbu, kiek
reiks mokėt, aš ten daugiau negyvensiu. Suprantu, kad tai impul­
syvus sprendimas, ir iš tikrųjų neturiu kur dėtis, bet tikiuosi, kad

212
įkdias dienas su Tesą galėsiu pagyvent pas Keną, kol įtikinsiu ją va­
žiuot su manim į Sietlą.
Aš tam jau pasiruošęs. Pasiruošęs gyventi Sietle, jeigu ji to
nori, o mano pasiūlymas tuoktis niekur nedingo. Tik ne dabar. Aš
vesiu tą merginą ir gyvensiu Sietle iki mirties, jeigu ji šito norės ir
jeigu dėl to bus laiminga.
- Ar ta pana ilgai čia gyvens? - paklausiau Lendono rody­
damas pro langą į „Toyotą Prius“, stovinčią šalia jo automobilio. Iš
jo pusės buvo savotiškai malonu pasiūlyt man savo mašiną, ypač
po to, kai išplūdau jį, jog miegojo vienam kambary su Tesą. Jis
pastebėjo, kad nebūčiau atrakinęs durų, bet būčiau išlaužęs jas,
jei būčiau turėjęs jėgų. Mintis, kad jiedu guli vienoje lovoje, varė
,mane iš proto, kol kitapus durų išgirdau tylius jų balsus. Apsi­
mečiau nematąs, koks jis sutrikęs, kai rado mane užsimiegojusį,
sėdintį prie durų.
Bandžiau užmigt tuščioje lovoje vadinamajame savo kam­
baryje, bet negalėjau. Turėjau būti arti jos, jeigu kas nors nutiktų ir
ji vėl imtų šaukti. Bent jau taip sau kartojau koridoriuje, visą naktį
stengdamasis neužmigt.
i - Nežinau. Savaitės pabaigoje Sofija vėl išvažiuos į Niujorką. -
Jo balsas buvo spigus ir pragariškai nejaukus.
Po perkūnais, apie ką jis čia?
- Ką? - prirėmiau jį, kai įėjom į vidų.
- Ai, apie nieką.
Tačiau Lendono skruostai nuraudo, tad nusekiau iš paskos
į svetainę. Tesą stovėjo prie lango ir žiūrėjo į niekur, o Karen ir
mažoji Karen kažko juokėsi.
Kodėl Tesą nesijuokia? Kodėlji apskritai nedalyvauja pokalbyje?
Mergina nusišypsojo Lendonui.
- Štai kur tu!
Ji visai miela, aišku, jai toli iki Tesos, bet iš akių visai miela. Kai
ji.prisiartino, apsidairęs pamačiau, kad Lendonas ir vėl nuraudo...
rankoje laiko pyragaitį... ji plačiai šypsosi... ir staiga toptelėjo.

213
 Kodėl anksčiau to nepastebėjau? Ji gi jam patinka! Galybė juokų
ir nejaukių minčių užplūdo galvą ir tikrai turėjau prikąst liežuvį,
kad neimčiau jo erzinti su šia naujiena.
Nekreipiau dėmesio į jų pokalbį ir nuėjau pas Tesą. Neatrodė,
kad pastebėjo mane, kol galiausiai atsistojau tiesiai priešais ją.
- Kas gero? - paklausiau.
Tarp erdvės ir... na... mano normalaus elgesio yra riba ir kaip
įmanydamas stengiuosi rast viduriuką, net jei baisiai sunku atsi­
sakyti savo įpročių.
Žinau - jeigu paliksiu jai per daug erdvės, ji atpras nuo manęs,
bet jeigu dusinsiu - pabėgs. Man tai nauja, visiškai neištirta
teritorija. Nemėgstu šito prisipažinti, bet jau truputį pripratau, kad
ji yra mano emocinė bokso kriaušė. Nekenčiu savęs už tai, kaip
elgiausi, ir žinau, kad ji verta geresnio už mane, bet man reikia pa­
skutinės progos tapti geresniam dėl jos.
Ne, turiu būti savimi. Tik tokiu, kuris yra vertas jos meilės.
- Nieko, kepam. Kaip visada. Tiksliau, darom pertrauką nuo
kepimo.
Šypsena vos vos palietėjos lūpas, ašjai irgi šyptelėjau. Šie meilės
šešėliai, šie menkučiai buvusio prieraišumo trupiniai palaikė mano
viltį. Viltį, kuri man visai nauja ir toli nuo mano pasitikėjimo, bet
aš padarysiu viską, kad rasčiau išeitį.
Prisiartino Karen su Lendono mieliausiąją svajonių pupyte ir
mostelėjo Tesai. Visos akimirksniu grįžo į virtuvę, o mudu likom
svetainėje vieni.
Įsitikinęs, kad moterys mūsų neišgirs, išsiviepęs iki ausų,
paerzinau Lendoną:
- Tu jai tinki. Ir kaisti dėl jos.
- Kiek kartų turiu tau kartoti? Mudu su Tesą tik draugai. - Su­
sierzinęs perdėtai demonstratyviai atsiduso ir piktai pažiūrėjo į
mane. - Maniau, supratai visą valandą šįryt erzinęs mane.
Kilstelėjau antakius.
- Oi, aš ne apie Tesą. Kalbu apie Sarą.
- Jos vardas Sofija.
214
; ;: Šypsodamasis gūžtelėjau pečiais.
- Koks skirtumas?
- Didelis, - užvertė akis Lendonas. - Labai didelis. Apsimeti,
įkad neprisimeni jokios moters vardo, išskyrus Tęs.
- Tesos, - pataisiau susiraukęs. - Ir man nėra reikalo atsimint
.kitų moterų vardų.
, i - Tai nemandagu. Vadini Sofiją visais vardais, kurie prasideda
S, išskyrus tikruoju. Mane varė iš proto, kai Dakotą vadinai Da­
niele.
Tu mane nervini.
Atsisėdau ant sofos šypsodamasis iš savo veiksmo... Tiesą
įsakant, jis nėra tikras mano įbrolis. Ir niekada nebuvo. Supratęs šį
dalyką, jau nebežinau, kaip jaustis. Lendonas stengėsi nesišypsoti.
j v: - Tu mane irgi.
, Arjam būtų svarbu,jei sužinotų?Tikriausiai ne, tikriausiai jam
įpalengvėtų, kad mūsų niekas nesieja, net tėvų santuoka.
cil; - Žinau, kad ji tau patinka, pripažink, - tyčiojausi toliau.
- Ne, nepatinka. Ašjos beveik nepažįstu, - nusisuko jis. Žlugęs.
'L.- Bet ji gyvens su tavim Niujorke, galėsit abu klaidžioti gat­
vėmis ir slėptis nuo baisios liūties po stogine - kaip romantiška! -
prikandau lūpą, kad nuslopinčiau juoką iš jo pasibaisėjusio veido.
| - Gal baigsi? Ji daug vyresnė už mane ir ne mano lygio.
- Ji tau per karšta, bet negali žinot. Kai kurios panelės yra laisvų
pažiūrų, - tyčiojausi. - Kas žino? Gal ji ieško jaunesnio vyro? Kiek
metų tavo senutei?
- Dvidešimt ketveri. Gal užteks? - paprašė Lendonas. Nutariau
taip ir padaryt. Galiu tyčiotis be galo, bet geriau pakeisiu temą.
- Ketinu kraustytis į Sietlą. - Jaučiausi šiek tiek nerimtas
pliurptelėjęs tokį dalyką. Maždaug.
- Ką? - pasilenkė jis truputį per daug nustebęs.
- Taip, žiūrėsiu, ar Kenas galės man padėt baigti semestrą nuo­
toliniu būdu, ir surasiu Sietle butą mudviem su Tesą. Jau išsiunčiau
studijų dokumentus, tad neturėtų būti daug vargo.
- Ką? - Lendonas staigiai nusuko akis nuo manęs.
215
 Ar jis negirdėjo, ką pasakiau?
- Sau nekartosiu. Žinau, kad girdėjai, ką pasakiau.
- Kodėl dabar? Judu su Tesą išsiskyrėt ir ji...
- Mes susieisim. Jai tik reikia laiko viskam apgalvot, bet ji man
atleis. Visada atleisdavo. Pamatysi.
Vos tik ištariau šiuos žodžius, pamačiau tarpduryje stovinčią
Tesą, smarkiai suraukusią gražų veiduką. Grožis tuojau dingo, nes
ji apsisuko ant kulno ir netarusi nė žodžio grįžo į virtuvę.
- Velnias.
Užsimerkiau ir atsirėmiau į sofos pagalvėlę keikdamas save už
palaidą liežuvį.
 Keturiasdešimt antras skyrius

TESĄ

- Tesa>Niujorkas - nuostabiausias miestas pasaulyje, jis tiesiog

nepakartojamas. Gyvenu jame jau penkeri metai ir dar nesu viso
mačiusi. Lažinuosi, kad per visą gyvenimą nepamatysiu, - kalbėjo
Sofija gramdydama kepimo indą, nes aš prideginau tešlą.
Man buvo neįdomu. Buvau pernelyg įnikusi į savo mintis, nes
nugirdau arogantiškus ir beširdiškus Hardino žodžius, ir nepaste­
bėjau, jog iš orkaitės virsta dūmai. Tik tada, kai Sofija ir Karen
atlėkė į virtuvę iš sandėliuko, pastebėjau, kad kepinys svyla. Nė
viena manęs nebarė, o Sofija atvėsino indą po šaltu vandeniu ir
ėmė gremžti.
- Sietlas - didžiausias miestas, kokiame esu buvusi, bet jau esu
pasirengusi užkariauti Niujorką. Turiu pabėgti iš čia, - pasakiau
joms. Tačiau kalbant Hardino veidas niekaip nėjo iš galvos.
Karen nusišypsojo ir įpylė mums po stiklinę pieno.
- Aš gyvenu visai šalia Niujorko universiteto, tad jei norėsi,
aprodysiu apylinkes. Gerai turėti pažįstamų, ypač tokiame dide­
liame mieste.
- Ačiū, - nuoširdžiai padėkojau.
Ten bus Lendonas, bet jis toks pat naujokas kaip ir aš, tad
mums abiem naudinga vietinė pažįstama. Mintis gyventi Niujorke
labai jaudinanti, beveik pribloškianti, bet manau, kad kiekvienas
taip jaučiasi kraustydamasis į kitą šalies kraštą. Jei tik Hardinas
galėtų keliauti...

217
 Papurčiau galvą, kad nuvaikyčiau netikusias mintis. Nega­
lėjau jo įtikinti dėl manęs kraustytis į Sietlą - dėl Niujorko tik nu­
sikvatotų man į akis. Jis sutiko su mano planais ir norais, nes ga­
rantuotai tikisi, kad atleisiu jam tik todėl, jog taip buvo praeityje.
- Ką gi, - nusišypsojo Karen ir kilstelėjo stiklinę pieno, - iš­
gerkim už Niujorką ir naujus nuotykius! - džiugiai nusišypsojo.
Sofija pakėlė stiklinę tostui, o man mintyse skambėjo Hardino
žodžiai.
Ji man atleis. Visada atleisdavo. Pamatysi, pasakė Lendonui.
Baimė keliauti per visą šalį mažėjo su kiekvienu jo žodžiu,
kurie sukosi mano mintyse, kiekvienu skiemeniu trenkdami per
nran dar likusius menkus orumo likučius.
 Keturiasdešimt trečias skyrius
TESĄ

Pasakyti, kad vengiu Hardino, būtų gerokai per švelnu. Tas die­
nas - tik dvi, nors atrodė, kad praėjo keturiasdešimt - vengiau jo
visokiais būdais. Žinau, kad jis čia, namuose, bet negaliu prisivers­
ti jo matyti. Keletą kartų jis beldėsi į mano duris, tačiau nevykusiai
atsiprašydavau negalinti kalbėtis.
Tiesiog nebuvau pasirengusi.
Vis dėlto per ilgai atidėliojau tai, ką turėjau pasakyti, ir žinojau,
kad Karen negali nusiraminti. Iš laimės jai braškėjo siūlės, žinojau,
kad nenori taip ilgai laikyti paslaptyje šeimos pagausėjimo. Ir kodėl
reikėtų? Ji turi teisę būti laiminga, išdidi ir susijaudinusi. Negaliu
būti bailė ir griauti jos laimės.
Taigi išgirdusi kitapus durų sunkius žingsnius, tyliai ir apgai­
lėtinai laukiau, tikėdamasi išgirsti beldimą, bet kartu norėdama,
kad jis nueitų šalin. Vis dar laukiu dienos, kai mano galva pra­
šviesės, kai protas gebės blaiviai mąstyti. Juo daugiau laiko
praeina, tuo labiau imu galvoti, ar mano protas taps toks, koks
buvo. Ar visam laikui liksiu sutrikusi, dvejojanti dėl savęs ir savo
sprendimų.
Laukiau gulėdama, užsimerkusi ir kramtydama lūpą, laukiau,
kad jis nueitų nepasibeldęs. Nusivyliau, bet pajutau palen­
gvėjimą, kai išgirdau kitame koridoriaus gale trinktelint jo kam­
bario duris.

219
 Sukaupusi visą drąsą ir pasiėmusi telefoną, dar kartą pažvelgiau
į veidrodį ir išėjau. Vos pakėliau ranką belstis, durys atsidarė ir iš­
vydau Hardiną - bemarškinis stovėjo ir žiūrėjo į mane.
- Kas yra? - tuoj pat paklausė.
- Nieko, aš... - apsimečiau nejaučianti audros pilve, kai jis su­
sirūpinęs susiraukė. Jo rankos palietė mane, nykščiai švelniai pri­
gludo prie skruostų, o aš stovėjau tarpduryje, mirksėjau ir nega­
lėjau sukaupti minčių. - Turiu pasikalbėti su tavim apie kai ką
svarbaus, - galiausiai ištariau. Išgirdęs duslų mano balsą, jis pa­
žvelgė sutrikusiomis ryškiai žaliomis akimis.
- Man nepatinka tavo žodžiai, - liūdnai ištarė ir atitraukė
rankas nuo mano veido.
Nuėjęs atsisėdo ant lovos krašto ir mostelėjo, kad prisėsčiau
šalia. Kambarys atrodė per ankštas, net slogus ir tvankus oras,
regis, tyčiojasi iš manęs.
- Taigi? Kas yra? - sunėrė rankas už galvos ir atsirėmė. Spor­
tinės kelnės ankštos, juosmuo taip žemai, kad aiškiai matyti, jog
nemūvi apatinių.
- Hardinai, atsiprašau, kad taip vengiu tavęs. Juk žinai, man
reikia laiko viskam apgalvoti, - pasakiau įžangai. Ne taip planavau
su juo kalbėtis, bet liežuvis aiškiai elgiasi kitaip nei galva.
- Viskas gerai. Džiaugiuosi, kad atėjai, nes abu žinom, jog
nemoku duoti tau laisvės, ir tai mane varo iš proto. - Atrodė, kad
jam palengvėjo, jog galim kalbėtis. Hardinas žiūrėjo į mane, o aš
negalėjau nusisukti veikiama jo akių jėgos.
- Žinau.
Negaliu neigti, kad pastarąją savaitę jis valdė savo veiksmus.
Man patinka, kad tapo ne toks nenuspėjamas, tačiau siena, kuria
apsitveriau, tebėra ir vis dar stūkso horizonte, o aš laukiu, kol jis
užsipuls mane, kaip visada būdavo.
- Ar kalbėjaisi su Kristianu? - paklausiau. Reikia pasukti kalbą
tinkama linkme, kad nenuklysčiau į lankas prie begalinės mūsų
sumaišties.
Jis akimirksniu įsitempė ir šyptelėjo.
220
r ■_Ne, - pažvairavo į mane. Nieko gero nebus.
Vr. - Atsiprašau, nenorėjau būti įkyri. Man tik įdomu, apie ką
dabar mąstai.
Kelias sekundes Hardinas tylėjo. Toji tyla įsiterpė tarp mūsų
į^nesibaigiantis kelias.

221
 Keturiasdešimt ketvirtas skyrius
HARDI NAS

Tesą žiūrėjo į mane. Nerimastingos jos akys užgraužė mane. Ji tiek

daug išgyveno, daugiausia dėl mano kaltės, todėl mažiausiai turėtų
rūpintis manimi. Norėjau, kad galvotų tik apie save, kaip vėl tapti
savimi, ir pamirštų mane. Kaip gražu, kai nepaisydama savo rūpes­
čių ji užjaučia kitus, ypač mane.
- Atsipalaiduok. Džiaugiuosi, kad apskritai kalbiesi su manim.
Tai tiesa, nors neįsivaizduoju, kaip toliau pakryps šis pokalbis.
Tesą lėtai linktelėjo. Patylėjusi švelniai paklausė, ar tikrai ji buvusi
svarbiausia priežastimi, dėl kurios čia atvažiavau.
- Tai ar ketini papasakoti Kenui visus Londono įvykius?
Užsimerkęs gulėjau ir galvojau, ką jai atsakyt. Pastarosiomis
dienomis daug apie tai mąsčiau blaškydamasis, ar papasakoti
skubotą išpažintį, ar pasilaikyti šią žinią tik sau. Ar Kenui reikia
žinoti? Ir jeigu papasakosiu, ar priimsiu pokyčius, kurie bus ne­
išvengiami? Ar bus kokių nors pokyčių, ar tik aš toks išgama? Kai
jau ėmiau pakęsti tą žmogų ir jau galiu jam atleisti, sužinau, kad jis
apskritai nėra mano tėvas, kuriam turiu kažką atleisti.
Atsimerkiau ir atsisėdau.
- Vis dar svarstau. Tiesą sakant, norėjau sužinoti tavo nuomonę.
Mėlynai pilkos mano merginos akys nešvyti, kaip esu pratęs
matyti, tačiau šiandien jose daug daugiau gyvybės nei tada, kai
mačiau aną kartą. Siaubingai sumauta kankynė būti su ja po vienu
stogu, bet nebūti su ja, kaip noriu.

222
 Atrodė, kad likimas ironiškai apsisuko ir dabar aš maldauju dė­
mesio, maldauju bet ko, ką ji man galėtų pasiūlyt. Dabar man už­
tenka susimąsčiusių jos akių, kad sušvelnėtų skausmas, kurio sten­
giuosi nepaisyt ir gyventi, nesvarbu, kaip toli ji mane atstums nuo
savęs.
- Ar norėtum bendrauti su Kristianu? - švelniai paklausė, mažu
pirštuku vedžiodama apspurusią antklodės siūlę.
- Ne, - skubiai atsakiau. - Nežinau, po galais, - pasitaisiau. -
Noriu, kad pasakytum, ką man daryt.
Tesą linktelėjo ir pažvelgė man į akis.
- Manau, kad Kenui turėtum pasakyti tik tuomet, jei galvoji, kad
tai padės tau susitaikyt su vaikystės nuoskaudomis. Nemanau, kad tu­
rėtumjam sakyti tik iš pykčio ar pagiežos. O dėl Kristiano, sakyčiau,
turėtumdar šiekpagalvoti prieš nuspręsdamas. Tiesiogpažiūrėti, kaip
pasisuks reikalai, supranti? - pasiūlė ji savo supratinguoju tonu.
- Kaip tau viskas pavyksta?
Tesą sutrikusi kilstelėjo smakrą.
- Kas pavyksta?
- Visada kalbėti taip protingai?
- Nežinau. - Abu tyliai nusijuokėm. - Aš nekalbu protingai.
- Kalbi. - Ištiesiau jai ranką, bet ji atšlijo. - Tu kalbi labai pro­
tingai. Visada kalbėjai. Tik aš tavęs negirdėjau.
Tesą nusisuko, bet nieko tokio. Užtruks, kol pripras girdėti
mane taip kalbant, bet tikrai pripras. Prisiekiau sau pasakyt jai,
kaip jaučiuosi, ir nebūti savanaudis, todėl tikiuosi, kad perpras
kiekvieną mano žodį ir užuominą.
Suvibravęs jos mobilusis nutraukė tylą. Tesą susirado jį di­
džiulio megztinio kišenėje. Prisiverčiau apsimesti, kad nusipirko
universiteto megztuką, o ne vilki Lendono drabužį. Buvau pri­
verstas vilkėti visus žmonijai žinomus gaminius su išsiuvinėta Va­
šingtono universiteto emblema. Tačiau negaliu pakęst, kad jos kūną
liečia jo drabužis. Nelogiška ir absurdiškai kvaila, bet negaliu su­
valdyti minčių, kurios lenda ir užvaldo protą.

223
 Tesą brūkštelėjo pirštu per ekraną, o man prireikė akimirkos
susivokti, ką matau. Čiupau telefoną jai iš rankų, kol nesureagavo.
- Aifonas? Tyčiojies? - spoksojau į naują aparatą, kurį laikiau
rankoje. - Jis tavo?
- Taip, - nuraudo ir norėjo atsiimti telefoną, bet iškėliau ranką
virš galvos, kad nepasiektų.
- Ak, tai dabar jau turi aifoną, o kai aš norėjau tau jį nupirkt,
griežtai atsisakei! - paerzinau. Ji išpūtė akis ir nervingai atsiduso. -
Kaip čia taip persigalvojai? - nusišypsojau, kad atsipalaiduotų.
- Nežinau. Turbūt atėjo laikas, - gūžtelėjo pečiais Tesą vis dar
nervindamasi.
Man nepatinka, kad ji atrodo nerami, bet manau, mums reikia
šiek tiek žaismingumo.
- Koks kodas? - paklausiau spaudydamas skaičius, kuriuos,
mano spėjimu, ji galėjo pasirinkti.
Cha - pataikiau iš pirmo karto ir ekranas man nušvito.
- Hardinai! - klyktelėjo Tesą bandydama atsiimt savo daiktą. -
Nedrįsk naršyti mano telefone! - Pasistiebusi čiupo viena ranka
mano ranką, o kita pasiekė telefoną.
- Drįsiu, - nusijuokiau. Paprastas jos prisilietimas mane iš­
judino; atgijo kiekviena kūno ląstelė.
Tesą nusišypsojo ir ištiesusi mažą rankutę su miela šypsenėle,
kurios taip labai pasiilgau, pareikalavo:
- Gerai. Tada duokš man savo.
- Atsiprašau, bet neduosiu, - erzinau ją liguistai naršydamas
žinutes.
- Atiduok telefoną! - verkšleno ji ir prisispaudė prie manęs, bet
staiga šypsena dingo. - Tavo telefone tikriausiai yra aibė dalykų,
kurių nenorėčiau matyti. - Ir iškart pajutau, kaip sugrįžo jos bu­
drumas.
- Ne, nėra. Ten tik koks tūkstantis tavo nuotraukų ir visas al­
bumas tavo sumautos muzikos. Ir jeigu nori pamatyt, koks esu ap­
gailėtinas, gali patikrint skambučių istoriją. Pamatysi, kiek kartų

224
 tau skambinau senuoju numeriu ir klausiausi sumauto roboto at­
sakymo, kad numeris nebenaudojamas.
Tesą dėbtelėjo į mane aiškiai nepatikėjusi. Ar galiu ją kaltint?
Jos akys akimirką sušvelnėjo, bet tik akimirką, ir tada paklausė:
- Ir nė karto Džaninai? - ištarė taip lėtai, kad vos pajutau kal­
tinimą.
- Kam? Ne! Nebijok, žiūrėk Jis ant spintelės.
- Geriau nereikia.
Palinkau ant kelių ir prispaudžiau petj prie jos.
- Tesą, man ji - niekas. Ir visada bus niekas.
Tesą labai tvardėsi. Kovojo su savim, kad parodytų išsilais­
vinusi nuo manęs, bet aš ją geriau pažįstu. Žinau, kad kamuojasi
nuo minties apie mane ir kitą moterį.
- Man reikia eiti.
Atsistojo norėdama išeit, bet sulaikiau ją. Švelniai sučiupau
jos ranką maldaudamas pasilikt. Tesą dvejojo ir aš nespaudžiau.
Laukiau pirštais sukdamas mažus ratus ant švelnaus jos riešo.
- Žinau, kas, tavo manymu, ten nutiko, bet tu labai klysti, -
bandžiau įtikinti.
- Ne, tai aš žinau, ką mačiau. Mačiaują su tavo marškinėliais, -
atrėžė. Ištraukė ranką, bet prisiartino.
- Tesą, aš nesuvokiau, ką darau, bet jos nedulkinau.
Nebūčiau galėjęs. Vien nuo jos prisilietimo buvo bloga. Aki­
mirką svarsčiau, ar pasakyti Tesai, kad negalėjau pakęsti tabaku
dvokiančių Džaninos lūpų prisilietimo, bet atrodytų, lyg būčiau ją
skatinęs.
- Žinoma, - įžūliai užvertė akis Tesą.
- Ilgiuosi tavęs ir tavo nuomonės. - Bandžiau sušvelnint situ­
aciją, bet ji tik dar kartą pavartė akis. - Myliu tave.
Šie žodžiai atkreipė dėmesį ir ji įsirėmė į mano krūtinę, kad
tarp mūsų atsirastų erdvės.
- Baik! Negi manai, kad jau manęs nori ir aš pulsiu tau ant
kaklo?

225
 Norėjau pasakyt, kad ji grįš pas mane, nes jos vieta šalia manęs,
kad niekada nesiliausiu jos įtikinėjęs. Tačiau tik nusišypsojau ir
papurčiau galvą.
- Pakalbėkim apie ką nors kita. Aš tik norėjau, kad žinotum,
kaip labai tavęs ilgiuosi, aišku?
- Aišku, - atsiduso ji. Priglaudė pirštus prie lūpų ir ėmė jas
gnaibyt - tai matydamas pamiršau, kad norėjau pakeisti temą.
- Aifonas, - pamojavau telefonu. - Netikiu, jog nusipirkai
aifoną ir neketinai man pasakyt - Žvilgtelėjau iš viršaus ir pašte-
bėjau, kad rūstų veidelį nušvietė šypsena.
- Didelio čia daikto. Jis man labai padeda planuoti laiką, o
Lendonas dar žadėjo parodyti, kaip parsisiųsti muzikos ir filmų.
Lendono pasiūlymas išeinant iš mobiliųjų parduotuvės atrodė
buvęs labai seniai. Per trumpą laiko nutiko tiek daug dalykų.
- Aš galiu tau padėt.
- Viskas gerai, iš tikrųjų, - atsakė bandydama manęs atsikratyt.
- Aš tau padėsiu. Galiu dabar parodyt.
Nuėjau į „iTunes“ parduotuvę. Valandą laiko naršiau kataloge
ieškodamas jos mėgstamos muzikos ir rodydamas, kaip parsisiųst
naftalinines Tomo Henkso romantines komedijas, kurios jai atrodė
apie meilę. Tesą beveik visą laiką tylėjo, tik kelis kartus išarė ačiū ar
neyne tos dainos, o aš ir nesistengiau labai jos kalbint.
Per mane ji tokia tyli, nepasitikinti, per mane dabar nežino,
kaip elgtis. Aš kaltas, kad kiekvieną kartą, kai lenkiuosi prie jos, ji
mane atstumia ir pasiima dalelę manęs.
Rodos, neįmanoma, kad man gali būti dar likę kažkas, ką galiu
jai duoti, ko ji dar būtų nesunaikinusi ir neužvaldžiusi, bet kažkaip,
kai šypsosi man, kūnas labiau jai atsiduoda. Viskas dėl jos ir visada
bus taip.
- Ar nori, kad parodyčiau, kaip parsisiųst geriausių porno? -
pajuokavau ir buvau apdovanotas nuraudusiais skruostais.
- Oi, neabejoju, kad viską apie tai išmanai, - paerzino ji. Kaip
man patinka. Man patinka šitaip ją erzinti ir velniškai patinka, kad
ji šitai man leidžia.
226
 - Tiesą sakant, nelabai, turiu čia galybę vaizdų, - gipsu patapš­
nojau kaktą, o ji nusivaipė. - Vien tik tavo.
Tesą piktokai šnairavo, bet stengiausi neleisti jai šitaip galvot.
Tai nesveikos mintys - bet kas susidomėtų, tik ne ji. Ėmiau manyt,
kadji tokia pat beprotė kaip aš. Gal tai ir paaiškina, kodėl taip ilgai
ištvėrė su manim.
- Aš rimtai. Galvoju tik apie tave. Visada esi tik tu.
Dabar kalbėjau rimtai, pernelyg rimtai, bet visai nesistengiau
sušvelnint tono. Bandžiau juokaut, būti draugiškas, bet tik įskau­
dinau ją. Tesą nustebino mane paklaususi:
- Kaip tu apie mane galvoji?
Prikandau apatinę lūpą mintyse šmėstelėjus jos paveikslui.
- Tu nenorėtum išgirst.
Tesą ant lovos plačiai išskečia kojas, gniaužo paklodę ir atsi­
duoda mano liežuviui.
Tesą lėtai kankindama judina šlaunis apžergusi mano kotą, o
kambary girdėt jos dejonė.
Tesą atsiklaupia prieš mane, pražioja putlias lūpas ir pasiima
mane į šiltą burną.
Tesą pasilenkusi, prieblandoje boluoja nuogas kūnas. JipriešaiSy
atsukusi man nugarą, ir įsileidžia mane. Aikčioja mano vardą, o aš
joje išsilieju...
- Tikriausiai sakai tiesą, - nusijuokė ji ir atsiduso. - Mes visada
taip darom, visada grįžtam prie to paties.
Tesą mostelėjo ranka. Aiškiai supratau, ką norėjo pasakyt. Aš
išgyvenu blogiausią savo gyvenimo savaitę, o ji juokauja su manimi
ir šypsosi per tą prakeiktą aifoną.
- Tai mes, mažute. Mes taip gyvenam. Ir negalim kitaip.
- Galim kitaip. Turim galėti. Aš turiu.
Jos mintyse šie žodžiai gal ir skambėjo įtikinamai, bet manęs
neapkvailins.
- Liaukis nuolat apie tai galvot. Žinai, taip ir turi būt, mes er-
zinam viens kitą dėl porno, aš prisimenu visas mūsų nešvankybes,
kurias darėm kartu ir kurias noriu toliau daryt su tavim.
227
 - Tai tikrai nesveika. Mes negalim. - Tesą palinko artyn.
- Ko negalim?
- Ne viskas susiję su seksu.
Jos akys įsmigo man į tarpukojį ir aiškiai mačiau, kad labai
stengiasi nematyt ten pūpsančio kupsto.
- Niekada ir nesakiau, kad susiję, bet gali padaryt paslaugą
mums abiem ir liautis vaidint, kad negalvoji apie tą patį, ką ir aš.
- Mes negalim.
Tada pastebėjau, kad ėmėm alsuoti vienu ritmu. Ir kartkartėm
jos liežuvis nepastebimai švystelėdavo per apatinę lūpą.
- Aš nesiūliau, - priminiau.
Aš nesiūliau, bet esu velniškai tikras, kad neatsisakyčiau. Nesu
toks laimingas, deja, ji jokiu būdu neleis man prisiliest. Arti­
miausiu metu tikrai ne... Tikrai?
- Siūlei/- Ji šypsojosi.
- Kai nesiūliau?
- Tiesa. - Tesą stengėsi nekikenti. - Mane tai trikdo. Mums ne­
reikėtų taip elgtis. Aš nepasitikiu savimi šalia tavęs.
Velnias, kaip džiaugiuosi, kad nepasitiki. Pusę laiko aš nepasi­
tikėjau savim. Bet paklausiau:
- Kas blogiausia gali nutikti? - ir uždėjau ranką jai ant peties.
Tesą suvirpėjo nuo prisilietimo, bet tai nebuvo pasibjaurėjimas, su
kuriuo taiksčiausi visą praėjusią savaitę.
- Galėčiau ir toliau apsimesti idiote, - sukuždėjo. Lėtai glosčiau
jos ranką aukštyn ir žemyn.
- Nustok galvoti, paprasčiausiai išjunk protą ir leisk savo kūnui
spręsti. Tesą, tavo kūnas nori manęs, jam reikia manęs.
Ji papurtė galvą neigdama akivaizdžią tiesą.
- Taip taip, tikrai.
Liečiau ją, slinkau vis arčiau krūtinės ir laukiau, kol sulaikys.
Jei sulaikys, daugiau nelįsiu. Neskatinsiu. Pridariau daug nesą­
monių, bet tai nediskutuotina.
- Matai, reikalas tas, kad... pažįstu kiekvieną tavo kūno lo­
pinėlį. - Ieškodamas pritarimo pažvelgiau jai į akis - jos švytėjo
228
 kaipneoninės šviesos. Ji nesulaikys manęs. Jos kūnas trokšta manęs
kaip visada. - Žinau, ką padaryt, kad pamirštum viską pasaulyje.
Jeigu suteiksiu jos kūnui malonumo, gal ir protas nuseks iš
paskos? Ojei man pavyktų prisibelsti į jos protą ir kūną, širdis irgi
pasiduotų?
Niekada nesidrovėjau jos kūno ir suteikdamas jai malonumą.
Kodėl dabar ėmiau jaudintis?
Jos tylėjimą ir tai, kad, regis, negalėjo atitraukt akių nuo
manęs, priėmiau kaip sutikimą ir suėmiau megztinio kraštą. Po
galais, sunkiau nei įsivaizdavau, o dar tas prakeiktas raištelis įsipai­
niojo jai į plaukus. Tesą atstūmė mano ranką, nusitraukė megztinį
ir išpainiojo virvelę iš plaukų.
- Aš juk neverčiu tavęs, ar ne? - turėjau paklausti.
- Ne, - atsikvėpė ji. - Suprantu, kad tai baisus dalykas, bet aš
nenoriu sustot. - Linktelėjau. - Man reikia pabėgti nuo visko. Būk
geras, išblaškyk mane.
- Išjunk protą. Baik galvot apie visokias nesąmones ir galvok
tik apie tai.
Perbėgau pirštais per apykaklę, ir ji suvirpėjo nuo mano prisi­
lietimo. Netikėtai prispaudė lūpas prie manųjų. Akimirksniu lėtas,
baikštus bučinys išnyko ir likom tik mes. Neliko drovaus judesio ir
staiga mes atsidūrėm savo vietose. Visos kvailystės dingo, esam tik
mudu su Tesą, jos lūpos spaudžiasi prie mano lūpų, liežuvis sku­
botai raitosi aplink mano liežuvį, rankos įsikibo į plaukus ir rauna
iš šaknų, o mane varo iš proto.
Apsivijau ją rankomis ir suspaudžiau šlaunimis dar nepa-
guldęs jos ant lovos. Tesą sulenkė kelius ir prisiglaudė prie mano
kupsto, o aš begėdiškai tryniausi į ją. Aiktelėjusi dėl mano nekan­
trumo ištraukė ranką iš plaukų ir palietė savo krūtinę. Vos ne-
sprogau iš jausmų antplūdžio laikydamas ją po savim - tai vel­
niškai daug, bet vis tiek negana, ir aš negaliu suregzti minties ne
apie ją.
Ji lietė save, gniaužė putlią krūtį, o aš žiūrėjau į ją lyg pamiršęs,
ką toliau daryt, tik spoksojau į tobulą jos kūną ir kaip ji išsilaisvina
229
 su manim. Jai šito reikia dar labiau negu man. Jai reikia pabėgt iš
tikrovės, o aš mielai padėsiu tai padaryt.
Mūsų judesiai nebuvo apskaičiuoti - mus vedė gryna aistra.
Aš buvau ugnis, o ji - prakeikta alyva. Nebuvo jėgos, kuri būtų su­
laikiusi ar sulėtinusi mus nuo būsimo sprogimo. Aš laukiau pasi­
rengęs užgesinti ugnį dėl jos, apsaugoti ją, kad vėl nenudegtų nuo
manęs. Jos rankos slankiojo manimi, ji gniaužė ir trynė mano kotą,
o aš turėjau susiimt, kad nesusileisčiau vien nuo jos rankos. Pa­
judinau šlaunis ir įsitaisiau jai tarp kojų, o Tesą truktelėjo mano
šortus. Viena ranka nutraukiau jos kelnes ir galiausiai abu buvom
nuogi nuo pusės.
Tesą dejavo kaip aš, nes tryniausi į ją, kūnas į kūną. Lengvai pa­
sikėliau ir slystelėjau į ją, o ji vėl suvaitojo. Šįkart prispaudė burną
prie mano pliko peties, laižė ir čiulpė, o aš skverbiausi vis giliau.
Vaizdas susiliejo besimėgaujant kiekviena sekunde, kiekviena aki­
mirka, kurią ji norėjo šitaip būti su manim.
- Myliu tave, - prisipažinau.
Tesos lūpos sustingo, pajutau, kad rankų gniaužtai atsileido.
- Hardinai...
- Tesą, tekėk už manęs. Prašau tavęs.
Stūmiausi gilyn ir pildžiau ją savimi, tikėdamasis nesąžiningai
pasinaudoti silpnumo akimirka.
- Jeigu ketini kalbėti apie tokius dalykus, negalim šito daryt, -
tyliai atsakė. Akyse švystelėjo skausmas, ji nesivaldė pasidavusi man,
o aš iškart pajutau kaltę, kad dulkindamasis prašnekau apie tas pra­
keiktas vestuves. Šauniai pasirinkai laiką, tu savanaudi šunsnuki.
- Atsiprašau. Aš baigsiu. - Patikinau ją bučiniu. Duosiu laiko
pagalvot ir nutrauksiu tą nesąmonę, kol stumdausi pirmyn atgal
per karštą, drėgną ją...
- O Dieve, - suaimanavo ji.
Užuot išpažinęs nemirtingą savo meilę, kalbėjau tai, ką ji
norėjo girdėt.
- Tu tokia žiauriai kieta. Ir taip ilgai, - pasakiau jai į kaklą, o
ji viena ranka spaudė mano nugarą, kad dar giliau į ją nuslysčiau.
230
 n 'Tesą stipriai užsimerkė, o kojos ėmė standėti. Jaučiau, kad jau
arti ir, nors dabar manęs nekenčia, vis vien jai patinka nešvankūs
mano žodžiai. Ilgai nedelsiau, ji irgi. Pasiilgau šito - ne tik tobulo
_sekso būti joje, bet ir šitaip pabūt su ja, kaip to reikia man ir kaip
to reikia jai.
- Ei, mažute. Suspausk mane, leisk man tave pajust, - ištariau
grieždamas dantimis.
Ji pakluso, sugniaužusi vieną mano ranką ir inkšdama mano
vardą atlošė galvą. Ji atsivėrė, gražios siūlės iširo, o aš tik žiūrėjau į
ją. Žiūrėjau į gražią jos burną, kuri prasižiojo ir ištarė mano vardą.
Žiūrėjau, kaip akys ieško manęs ir užsimerkia iš malonumo. To
jau per daug, jos grožis atsiveria man ir leidžia ją turėti. Suėmęs
šlaunis stumtelėjau dar kartą ir išsiliejau joje.
- Eina sau!
Susmukau šalia, atsargiai, kad savo svoriu jos nesutraiškyčiau.
Tesą gulėjo užsimerkusi ir stengėsi pakelti sunkias blakstienas.
- Mmm, - pritarė.
Pasirėmiau ant alkūnės ir spoksojau į ją, kol ji nežiūrėjo. Bi­
jojau to, kas gali nutikti, kai atsipeikės, kai ims gailėtis ir baisiausiai
supyks ant manęs.
- Kaip tu? - neišvėriau neperbraukęs pirštu per nuogą šlaunį.
- Gerai, - atsakė dusliai ir patenkinta.
Aš neapsakomai patenkintas, kad ji atėjo iki mano durų. Neį­
sivaizduoju, kaip ilgiau būčiau ištvėręs jos nematydamas ar negir­
dėdamas balso.
- Ar tikrai? - neatlyžau. Turiu žinot, ką jai tai reiškia.
- Taip. - Tesą atmerkė akį, o aš nepajėgiau nuslėpt kvailos šyp­
senos.
- Gerai, - linktelėjau. Žiūrėjau į ją, besiilsinčią ir apimtą
malonumo, ir atrodė taip gera ją .susigrąžint, net jei tik kelioms
minutėms. Tesą vėl užsimerkė ir kaip tik tada kažką prisiminiau. -
Ei, o dėl ko apskritai čia atėjai?
Gražus jos veidas, buvęs sustingęs ir mieguistas, staiga pasi­
keitė. Akimirką plačiai atsimerkė, kad atgautų savitvardą.
 - Kas yra? - paklausiau, o mano beprotės mintys nupiešė Zedo
veidą. - Pasakyk, būk gera.
- Dėl Karen.
Tesą apsivertė ant šono. Prisiverčiau nusisukt prieš akis išvydęs
tobulas jos krūtis. Kodėl nuogi turėtume kalbėtis apie Karen?
- Gerai... kas jai?
- Ji... na... - Tesą sekundei nutilo, o mano krūtinę netikėtai su­
spaudė baimė dėl tos moters, ir dėl Keno.
-K* ji?
- Ji nėščia.
Ką? Po galais?
- Nuo ko?
Mano nenuovokumas pralinksmino Tesą ir ji nusikvatojo.
- Nuo tavo tėvo, - atsakė, bet skubiai pasitaisė: - Nuo Keno.
Nuo ko daugiau?
Nežinau, ką tikėjausi išgirst, bet tikrai nebūčiau sugalvojęs,
kad Karen nėščia.
-Ką?
- Suprantu, kad tai truputį stebina, bet jie labai laimingi.
Truputį stebina? Tai gerokai daugiau nei velniškai truputį
stebina.
- Kenas ir Karen turės vaiką? - ištariau juokingus žodžius.
- Taip, - Tesą atsargiai pažvelgė į mane. - Ką apie tai manai?
Ką apie tai manau? Nežinau, po galais. Aš vos pažįstu tą žmogų,
mes ką tik pradėjom kažkaip bendraut, o dabar jis turės vaiką? Kitą
vaiką, kurį iš tikrųjų padės augint.
- Spėju, kad nesvarbu, ką aš manau, ar ne? - atsakiau tuščiai
stengdamasis mus abu nutildyt. Atsiguliau aukštielninkas ir užsi­
merkiau.
- Svarbu. Jiems labai svarbu. Hardįnai, jie nori, kad žinotum,
jog tas kūdikius nieko nepakeis. Jie nori, kad būtum šeimos dalis.
Ir vėl būsi didysis brolis.
Didysis brolis?
 Į galvą atėjo Smitas ir jo keista suaugusi asmenybė. Mane
supykino. Vienam žmogui viso to būtų per daug, o ką jau kalbėt
apie tokį išperą kaip aš.
- Hardinai, suprantu, kad sunku tai suvokti, bet manau...
- Man gerai. Noriu nusipraust.
Atsikėliau iš lovos ir pasiėmiau nuo grindų šortus. Tesą at­
sisėdo sutrikusi ir įskaudinta, o aš apsirengiau.
- Aš čia, jei norėtum pasikalbėti. Norėjau viską tau papasakoti.
To jau per daug. Ji net nenorėjo manęs. Ji atsisakė už manęs
tekėt.
Kodėl ji nemato, kokie mesf Kad esam kartu? Mes negalim
skirtis. Mūsų meilė kaip romanuose, stipresnė už Ostin ar Brontės,
kurios jai taip patinka.
Širdis daužėsi krūtinėje - vos galėjau kvėpuot.
Ar ji kada jautė, lyg negyventų? Nieko nesuprantu. Tiesiog ne­
galiu. Aš gyvenu tik dėl jos. Ji mano oras, bejos būsiu niekas. Nei
išgyvensiu, nei gyvensiu. Ir nenorėčiau, net jei galėčiau.
Velnias, tamsios mintys vėl taikosi grįžti pas mane, aš persi­
stengiau kabindamasis į šviesą, kurią Tesą man grąžino.
Kada visa tai baigsis? Kada visoks šūdas baigs kilt į paviršių
kiekvieną kartą, kai pagaliau susivokiu savo mintyse?

23 3
 Keturiasdešimt penktas skyriu s
TESĄ

Štai ir aš, štai ir mes, amžinoje laimės, geismo, aistros, visa api­
mančios meilės ir kančios kilpoje. Regis, skausmas laimi, kaip vi­
sada, ir aš jau neturiu jėgų kovoti.
Prisiversdama nesijaudinti žiūrėjau j Hardinę, einantį per
kambarį. Vos tik durys užsidarė, susiėmiau rankomis galvą ir pa-
tryniau smilkinius. Kas man negerai, kad be jo daugiau nieko ne­
matau? Kodėl šį rytą pabudau nusiteikusi gyventi be jo, o po kelių
valandų atsirandu jo lovoje?
Negaliu pakęsti, kad jis mane valdo, bet dėl savo gyvenimo ne­
galiuliautis. Negaliu kaltinti jo dėl savo silpnumo, bet jei kaltinčiau,
turėčiau sakyti, kad jis nelabai mato blogio ir gėrio skirtumą. Kai
šypsosi, man daugiau niekas neegzistuoja, ir tada nepajėgiu atsi­
spirti jausmui, kuris užvaldo visą mano kūną.
Jis prajuokina mane taip pat dažnai kaip ir pravirkdo, ir pri­
verčia mane vėl jausti, kai atrodo, kad manyje likusi tik tuštuma.
Buvau absoliučiai įsitikinusi, kad daugiau negalėsiu nieko pa­
justi, bet Hardinas ištraukė mane. Paėmė mano ranką, kai daugiau
niekam, regis, tai nerūpėjo, ir išvedė į šviesą.
Bet tai vis tiek nekeičia fakto, kad mudu negalim būti kartu.
Mums paprasčiausiai nieko neišeina iivąš negaliu vėl žadinti vilčių,
o paskui jas daužyti, kai jis vėl pabėgs, kai atsiims pasakytus žo­
džius. Nenoriu būti draskoma, dar kartą ir dar kartą, tos rankos,
kuri vienintelė man padeda.

234
 Štai ir aš, paslėpusi veidą rankose, liguistai pergalvoju padarytas
klaidas - savo klaidas, jo klaidas, mūsų tėvų klaidas, jaučiu, kaip
manosios graužia mane ir grasinasi graužti amžinai.
Pajutau šviesos ir ramybės viltį, kai jo rankos lietė mane, kai
lūpos bučiavo manąsias, kai pirštai spaudė jautrias mano šlaunis.
Bet praėjo kelios minutės, ugnis užgeso ir aš likau viena. Viena,
įskaudinta ir sutrikusi. Ir vėl ta pati istorija, tik jos pabaiga dar
labiau apgailėtina, negu paskutinis veiksmas.
Atsistojau, užsisegiau liemenėlę ir užsitraukiau Lendono
megztinį. Negaliu čia būti, kai Hardinas pasirodys. Negaliu atei­
nančias dešimt minučių ruoštis kažkam, kaip Hardinui susišvies
suprasti mano pasirodymą. Daug kartų taip elgiausi ir štai čia yra
ta vieta, kur galiu sutramdyti save. Kur jis neaprėpia visų mano
minčių, nevaldo mano kvėpavimo ir aš pagaliau galiu įsivaizduoti
gyvenimą be jo.
Tai buvo atkrytis. Tik tiek. Baisi proto duobė ir tyla kambaryje
skaudžiai tai priminė.
Apsirengiau ir jau grįžusi į savo kambarį išgirdau, kaip atsidarė
vonios kambario duris. Jo žingsniai garsiai aidėjo kambaryje ir po
sekundės susivokė, kad manęs ten nėra.
Įeidamas į mano kambarį nepasibeldė - žinojau, kad nesibels.
Sėdėjau ant lovos priešais save sukryžiavusi kojas, tartum
gindamasi. Turėjau atrodyti apgailėtinai - akis graužė gailesčio
ašaros, oda kvepėjo juo.
- Kodėl išėjai? - Hardino plaukai buvo šlapi, per kaktą tekėjo
lašai. Jis sustojo įsirėmęs į plikus klubus, nes šortai kabėjo pernelyg
žemai.
- Aš neišėjau, išėjau tu, - užsispyrusi priminiau.
Hardinas kelias sekundes abejingai į mane žiūrėjo.
- Ko gero, tu teisi. Sugrįši? - pareikalavo lyg klausdamas. Ko­
vojau su savimi, kad neatsistočiau nuo lovos.
- Nemanau, kad verta. - Nusisukau nuo jo žvilgsnio. Hardinas
sunkiai perėjo kambarį ir atsisėdo ant kito lovos krašto.

235
 - Kodėl gi? Atsiprašau, kad tave sunervinau, tiesiog nesu­
pratau, ką jaučiu. Ojeigu būčiau absoliučiai sumautai nuoširdus,
nebuvau tikras, kad neleptelėsiu tau kokios nors nesąmonės.
^Todėl nutariau, jog bus geriau išeit iš kambario ir pravėdint
galvą.
Kodėl jis anksčiau negalėjo šitaip elgtis?Kodėl tada nebuvo nuo­
širdus ir ramus, kai labai norėjau, kad toks būtų? Kodėl turėjau ga­
lutinai jį atstumti, kad panorėtų pasikeisti?
- Išeidamas galėjai bent užsiminti, užuot palikęs mane vieną. -
Linktelėjau sukaupusi visus savo stiprybės likučius. - Manau,
mums nereikėtų būti kartu vieniems.
k Hardino akys paklaiko.
;■ - Ką čia šneki? - suurzgė jis. Per garsiai kaip ramiam. Sėdėjau
sukryžiavusi rankas.
- Noriu tau padėti ir padėsiu - jeigu tau reikia pasikalbėti
apie ką nors ar išsilieti, ar jeigu tau reikia žmogaus šalia, bet tikrai
manau, kad turim būti tarp žmonių. Pavyzdžiui, svetainėje ar vir­
tuvėje.
- Turbūt juokauji, - šyptelėjo jis.
- Nejuokauju.
- Tarp žmonių? Pavyzdžiui, su Lendonu, kuris būtų mūsų Ele­
onora Tilnei*? Tesą, tai juokinga. Mes laisvai galim būt viename
kambary be jokių stebėtojų.
- Aš nekalbėjau apie stebėtojus. Tik galvoju, kaip viskas
dabar... - atsidusau. - Manau, kad po kelių dienų grįšiu į Sietlą.
Iki šiol dar nebuvau galutinai apsisprendusi, bet kai ištariau
garsiai, viskas tartum stojo į vietas. Iki Niujorko turiu sutvarkyti
daug reikalų ir labai pasiilgau Kimberlės. Dar manęs laukia vizitas
pas gydytoją, apie kurį stengiuosi negalvoti. Ir nemanau, kad yra
prasmės Skotų namuose vaidinti šeimą. Eilinį kartą.
- Aš važiuosiu su tavim, - pasakė tiesiai, lyg tai būtų papras­
čiausias dalykas.

*Jane Austin romano Nortangerio abatija herojė.

236
■&;•!Hardinai...
Netaręs nė žodžio jis pusnuogis atsisėdo ant lovos,
i*; - Ketinau palaukt, kol viskas nusistovės, bet išsikraustysiu iš
įbuto ir taip pat persikelsiu į Sietlą. Tu visą laiką to norėjai ir dabar
esu tam pasirengęs. Nesuprantu, kodėl taip ilgai delsiau,
v Hardinas plojo ranka per galvą, pakedeno plaukus ir pašiaušė
džiūstančias garbanas. Papurčiau galvą.
- Ką nori pasakyti? - Tai dabarjis jau kraustysis į Sietlą?
- Surasiu mums gražius namus. Tai nebus rūmai, kaip pripratai
pas Vensą, bet tikrai bus gražesni už visus, kokius galėtum turėti.
Žinojau, kad jo žodžiai nėra neteisingi, bet jie reiškė tai, ką
reiškė, ir staiga susierzinau.
- Tu nesupratai, - pasipiktinusi iškėliau rankas. - Nesuvoki
esmės!
- Kokios esmės? Kodėl turi būti kažkokia esmė? - Hardinas
skubiai pasislinko arčiau. - Kodėl paprasčiausiai negalim būti?
Kodėl paprasčiausiai neleidi man parodyt, koks galiu būti? Ne­
būtina kalbėt apie esmes ir skaičiuot taškus ir galėtis savęs, nes
myli mane ir neleidi sau būti su manim.
Hardinas uždėjo ranką ant mano rankos. Ištraukiau savąją.
- Norėčiau sutikti su tavim ir mielai persikelčiau į fantazijų
pasaulį, kur mums niekaip nepavyksta būti kartu, bet per ilgai taip
gyvenau ir daugiau jau nenoriu. Anksčiau bandei mane įspėti ir
nuolat suteikdavai progą pamatyti tai, kas neišvengiama, tik aš ne­
norėjau to matyti. Dabar aiškiai matau, nors... nuo pat pradžių su­
pratau, kad mes pasmerkti. Kiek dar kartų kalbėsimės apie tą patį?
Jis žiūrėjo į mane savo skvarbiomis žaliomis akimis.
- Tiek kartų, kiek reikės, kol persigalvosi.
- Tu niekada nepersigalvoji, kodėl aš turėčiau?
- Ar tai, kas nutiko tarp mūsų, tau nieko nesako?
- Noriu būti tavo gyvenime, bet ne šitaip. Nenoriu, kad būtum
mano vaikinas.
- O vyras? - akys švytėjo iš džiaugsmo ir... vilties?
Žiūrėjau apstulbusi, kad jis drįsta...
237
 - Hardinai, mes nesam kartu! Negi manai, kad mojuodamas
vedybų vėliava priversi mane persigalvoti? Aš norėjau, kad tu no­
rėtum mane vesti, o ne siūlytum iš nevilties!
Hardinas ėmė dažniau alsuoti, bet prakalbo ramiai:
- Čia ne iš nevilties. Aš nežaidžiu su tavim - pamoką išmokau.
Noriu vesti tave, nes kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gerai,
sakyk, kad klystu, bet ir pati puikiai supranti, kad dabar laisvai
galim susituokt. Mes negalim skirtis, ir tu tai žinai.
Jis taip pasitiki savim ir toks tikras dėl mūsų santykių. Ir aš vėl
sutrikau ir nežinau, ar pykti, ar džiaugtis dėl jo žodžių.
Santuoka man jau nebėra tokia svarbi kaip prieš kelis mė­
nesius. Mano tėvai nebuvo susituokę. Negalėjau tuo patikėti suži­
nojusi, jog apsimetinėjo, kad mamai būtų lengviau ir nuramintų
senelius. Triša ir Kenas buvo susituokę, tačiau įteisintas ryšys
neišgelbėjo*jų skęstančio laivo. Iš tikrųjų, kokia prasmė tuoktis?
Juk vis vien viskas baigiasi taip pat ir jau imu manyti, kokia tai
juokinga mintis. Viskas supainiota, mums į galvas įkalta kvaila
mintis, kad turim pažadėti save kitam žmogui ir priklausyti nuo
jo kaip nuo savo laimės šaltinio. Kaip gerai, kad pagaliau su­
pratau, jog mano laimė nepriklauso nuo kito žmogaus.
- Nemanau, kad apskritai kada nors norėsiu ištekėti.
Hardinas giliai atsikvėpė ir ranka palietė mano smakrą.
- Ką? Tu juokauji, - pasakė stengdamasis pažiūrėti man į akis.
- Ne, aš labai rimtai. O kokia prasmė? Skirtumo jokio, o sky­
rybos brangiai kainuoja. - Gūžtelėjau pečiais ir apsimečiau nepa­
stebėjusi pasibaisėjusio Hardino veido.
- Kokius niekus čia šneki? Nuo kada tapai cinike?
Cinike? Nemanau, kad aš cinikė. Aš tik noriu būti realistė ir
nebesitikėti laimingos pabaigos, kurios aiškiai niekada nebus. Ir
neketinu visą laiką taikstytis su jo blaškymusi pirmyn atgal.
- Nežinau, turbūt nuo tada, kai supratau, kokia beviltiška
kvailė esu. Nekaltinu tavęs, kad viskas taip išėjo. Beprotiškai no­
rėjau gyventi tokį gyvenimą, kokio negalėjau gyventi, ir tai išvarė
tave iš proto.
238
 jį :* Suirzęs Hardinas timptelėjo plaukus.
■vi - Tesą, kalbi nesąmones. Tu neišėjai iš proto. Čia aš buvau
išgama. - Jis beviltiškai sudejavo ir suklupo prieš mane antkelių. -
■Vo galais, matai, kaip priverčiau tave galvot! Viskas ne taip!
•: Atsistojau pykdama, kad jaučiuosi kalta tiesiai jam pasakiusi,
kaip jaučiuosi. Tyliai save bariau, nes būti su Hardinu mažame kam­
baryje labai sunku. Šalia jo negaliu susikaupti ir negaliu apsiginti,
kai į kiekvieną mano žodį jis reaguoja kaip į antausį... Nesvarbu,
kad tai - tiesa, bet vis tiek jaučiu jam gailestį, nors ir neturėčiau.
Visą laiką teisdavau moteris, kurios taip elgiasi. Žiūrėdama
perdėm jausmingus filmus visada tokias moteris vadindavau silp­
nomis, bet iš tiesų ne viskas taip paprasta ar aišku. Teisiant kitą
reikia atsižvelgti į tiek daug dalykų. Prisipažinsiu - kol nebuvau su­
tikusi Hardino, labai dažnai taip elgiausi. Kas aš tokia, kad teisčiau
žmones pagal jų jausmus? Tada nežinojau, kokie stiprūs gali būti
tie kvaili jausmai; negalėjau suprasti, kad galima jausti tokį stiprų
potraukį. Niekad nesupratau, kaip meilė gali įveikti sveiką protą,
o aistra - logiką, arba kaip nervina, kai daugiau niekas nežino,
kaip jautiesi... Niekas negali manęs teisti, kad esu silpna ar kvaila,
niekas negali manęs žeminti už tai, ką jaučiu.
Niekada nelaikiau savęs tobula ir kasdien stengiuosi išgyventi,
nors tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Nelengva palikti
žmogų, kai jis yra užvaldęs kiekvieną kūno ląstelę, visas mintis ir
privertęs patirti geriausius ir blogiausius jausmus. Niekas, net pa­
sąmonės balselis, neprivers manęs gailėtis, kad aistringai mylėjau
ir beviltiškai tikėjausi galėsianti išsaugoti didžiąją meilę, apie kokią
skaičiau romanuose.
Kol teisiau save, mano pasąmonė atsipalaidavo ir užsimerkė
apsidžiaugusi, kad galiausiai išplakiau save už minkštakūniškumą
ir jausmingumą.
- Tesą, aš važiuoju į Sietlą. Nebandysiu ir neversiu tavęs gyvent
kartu su manim, bet noriu būti ten, kur esi tu. Paliksiu tave ra­
mybėj, kol būsi pasiruošus kam nors daugiau, ir gražiai elgsiuos su
visais, net su Vensu.
239
 - Čia ne išeitis, - atsidusau. Jo ryžtas nuostabus, bet niekada
nebus pastovus. Ilgainiui Hardinui taps nuobodu ir jis panorės gy­
venti normaliai. Šįkart nuėjom per toli.
v Kaip jau sakiau, stengsiuosi tau neįkyrėt, bet į Sietlą va­
žiuosiu. Jeigu nepadėsi man išrinkt buto, pats nuspręsiu, bet ga-
' rantuoju, kad tau irgi patiks.
Jam nereikia žinoti mano planų. Esu įpratusi, kad mano mintis
nustelbia jo žodžiai. Jeigu juos girdėsiu, jeigu tikrai jų klausysiuosi,
jie sugriaus sieną, kuria apsistačiau. Vos prieš valandą ji suskilo, kai
leidau jausmams valdyti kūną, bet neleisiu, kad tai nutiktų dar kartą.
Dešimt minučių stengiausi negirdėti Hardino pažadų, kol galiau­
siai jis išėjo iš kambario, o aš ėmiau krautis daiktus grįžti į Sietlą.
Pastaruoju metu blaškiausi pirmyn atgal, pernelyg daug keliavau,
tad labai laukit* dienos, kai pagaliau apsistosiu vienoje vietoje, ku­
rią galėsiu vadinti namais. Man reikia saugumo, pastovumo.
Kaip čia nutiko, kad visą gyvenimą siekiau pastovumo, o iš­
aiškėjo, jog pasaulyje nėra nieko, kas galėtų būti mano, jokio
saugumo, visai nieko?
Nulipusi laiptais pamačiau prie sienos rymantį Lendoną. Jis
švelniai sulaikė mane už rankos.
- Ei, noriu pasikalbėt, kol dar neišvažiavai.
Sustojau priešais jį laukdama, kol ims kalbėti. Tikiuosi, ne­
ketina apsigalvoti ir paleisti mane vieną į Niujorką.
- Tik norėjau pasitikslinti, ar neapsigalvojai ir važiuosi su
manom į Niujorką. Nieko tokio, jei apsigalvojai. Tik norėjau žinoti,
ką pasakyti Kenui dėl bilietų.
- Ne, vis dar važiuoju. Tik pirma turiu grįžti į Sietlą atsisvei­
kinti su Kim ir... - norėjau pasakyti jam apie vizitą pas gydytoją,
bet nemanau, kad jau galiu apie tai kalbėti. Dar niekas neaišku,
todėl geriau kol kas apie tai negalvosiu.
- Ar tikrai? Nenoriu, kad jaustumeis privalanti važiuoti, su­
prasiu, jei norėsi likti čia su juo. - Lendonas kalbėjo taip švelniai,
kad nesusilaikiau neapkabinusi jo per pečius.
240
 - Ar žinai, kad esi nuostabus, ką? - nusišypsojau jam, - Neper­
sigalvojau. Noriu to ir privalau tai padaryti dėl savęs.
- Kada ketini jam pasakyti? Kaip manai, ką jis darys?
Pernelyg nekvaršinau sau galvos, kaip Hardinas elgsis, kai pa­
sakysiujam, kad kraustausi per visą šalį. Neturiu laiko, kad leisčiau
Hardino nuomonei prisiderinti prie mano planų - viskas.
- Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip jis sureaguos. Iki tėčio lai­
dotuvių net negalvojau, kad jam nors truputį rūpės.
Lendonas išsisukinėdamas linktelėjo. Iš virtuvės atsklidę garsai
pertraukė mūsų tylą, o aš prisiminiau, kad nepasveikinau jo su
naujienomis.
- Kodėl nepasakei man, kad tavo mama laukiasi! - šūktelėjau
apsidžiaugusi, kad galiu pakeisti temą.
- Kaltas, atsiprašau. Ji ir man neseniai pasakė, o tu sėdėjai užsi­
dariusi tame kambaryje. - Jis nusišypsojo erzindamas mane.
- Nusiminei, kad turėsi išvažiuoti, kai į namus beldžiasi nau­
jasis giminaitis? - šmėstelėjo mintis, ar Lendonui patiko būti vien­
turčiu. Mes kalbėjomės tik kelis kartus, bet jis visada vengdavo pa­
sakoti apie savo tėvą ir kiekvieną sykį skubiai pakreipdavo kalbą
apie mane.
- Truputį. Nerimauju, kaip mama viena ištvers nėštumą. Il­
gesiuos jos ir Keno, bet esu pasirengęs, - nusišypsojo. - Bent jau
manau, kad esu.
Linktelėjau jam patvirtindama.
- Mums viskas bus gerai. Ypač tau, tu jau priimtas. Oaš kraus­
tausi dar nežinodama, ar mane priims. Vaikštinėsiu po Niujorką
nieko neveikdama, be darbo ir...
Lendonas ranka užčiaupė man burną ir nusijuokė.
- Pagalvojęs apie pokyčius jaučiu tokią pačią paniką, bet prisi­
verčiau galvoti tik apie malonius dalykus.
- Pavyzdžiui? - sumurmėjau jam į delną.
- Pavyzdžiui, kad tai vis dėlto Niujorkas. Kol kas tik tiek sugal­
vojau, - prisipažino kvatodamas iš visos širdies, o aš pajutau besi­
šypsanti iki ausų, kai koridoriuje pasirodė Karen.
241
 - Ilgesiuos šitų garsų, kai išvažiuosit, - pasakė ji nuo šviesos
švytinčiomis akimis.
Iš paskos pasirodė Kenas ir pakštelėjo jai į pakaušį.
- Visi ilgėsimės.

242
 Keturiasdešimt šeštas skyriu s
HARDINAS

Išgirdęs beldimą ir atidaręs duris net nesistengiau slėpt nusivyli­

mo, kad išvydau drovią Keno, o ne mielos savo merginos šypseną.
Jis stovėjo aiškiai laukdamas kvietimo užeit.
- Norėjau pasikalbėti su tavim apie kūdikį, - nedrąsiai ištarė.
Žinojau, kad tai nutiks ir - dideliam mano nusivylimui -
niekaip negalėjau išvengti tos nesąmonės.
- Tai užeik.
Pasitraukiau jam iš kelio ir atsisėdau ant kėdės prie stalo. Ne­
turėjau nė menkiausio supratimo, ką jis ruošiasi pasakyt arba ką
aš jam pasakysiu, arba kaip viskas baigsis, bet neatrodė, kad bus
gerai.
Kenas nesisėdo. Tik sustojo prie spintos ir susikišo rankas į
plačių pilkų kelnių kišenes. Pilka spalva labai derėjo prie dryžuoto
kaklaraiščio, o juoda liemenė tiesiog klykė: Aš esu prestižinio uni­
versiteto rektorius! Vis dėlto rudos akys ir suraukti antakiai išdavė
susirūpinimą. Jis taip apgailėtinai nežinojo, kur dėti rankas, kad
panorau palengvint jo kančias.
- Man gerai. Ko gero, manei, kad prisigersiu ir imsiu siautėt,
bet jei nuoširdžiai - man visai nerūpi, kad turėsi vaiką, - galiausiai
pasakiau.
Kenas atsiduso, bet neatrodė, kad jam palengvėjo, kaip tikė­
jausi.
- Nieko tokio, kad šiek tiek nusivylei. Tikiuosi, kad dėl to tavo
liguistas jausmas man nepadidės.
243
 Jis žiūrėjo į grindis, o aš pajutau norintis, kad Tesą būtų šalia,
o ne kažkur su Karen. Turiu ją pamatyti prieš išvažiuojant. Paža­
dėjau duoti laisvės, bet nesitikėjau šito tėvo ir sūnaus susitikimo,
- Tu negali suprast, kaip jaučiuosi. - Po galais, nemanau, kad
aš apskritai suvokiu, ką jaučiu jam.
Keno kantrybė man begalinė, nes atsakė:
- Tikiuosi, tai nepasikeis ar bent nesugadins to, ką pasiekėm.
Žinau, turiu daug ką ištaisyti, ir tikiuosi, kad leisi tai padaryti.
Išgirdęs šiuos žodžius pajutau artumą tarp mudviejų, kokio
anksčiau nebuvo. Mus abu apmovė. Mes abu darėm kvailus spren­
dimus ir pasidavėm blogiems įpročiams, ir mane užkniso, kad šitas
savybes augdamas perėmiau iš jo. Jei mane būtų auginęs Vensas,
būčiau kitoks. Nebūčiau toks supuvęs. Nebūčiau bijojęs, kad tėtis
grįš namo girtas,-ir valandų valandas nebūčiau sėdėjęs ant grindų
su verkiančia ir kruvina mama, primušta ir besistengiančia ne­
prarast sąmonės dėl jo klaidų.
Užviręs pyktis nuvilnijo mano kūnu. Nedaug trūko, kad būčiau
pašaukęs Tesą. Tokiomis situacijomis man labai jos reikia, - tiek
to, man jos visada reikia, - bet dabar ypač. Reikia, kad švelniu
balsu nuramintų mane. Reikia, kad jos šviesa nuvaikytų šešėlius
nuo mano minčių.
- Hardinai, noriu, kad būtum kūdikio gyvenimo dalis. Manau,
mums visiems tai būtų tikrai geras dalykas.
- Mums? - pašiepiau.
- Taip, mums visiems. Tu esi šios šeimos dalis. Kai vedžiau
Karen ir pasiryžau tapti Lendono tėvu, supratau, kad jauteisi lyg
būčiau tave pamiršęs, tad nenoriu, kad taip jaustumeis dėl šito kū­
dikio.
- Pamiršęs mane? Tu pamiršai mane daug anksčiau, negu vedei
Karen.
Bet dabar, žinodamas viską apie jo praeitį su mama ir Kris­
tianu, taip nesijaudinau rėžęs tiesą jam į akis. Užjaučiau jį ir tegu
velniai traukia tuodu, bet tuo pat metu baisiai siutau, kad buvo toks
sumautas tėvas iki šitų paskutinių metų. Net jei nebuvo biologinis
244
mano tėvas, turėjo imtis atsakomybės rūpintis mumis - jis sutiko
rJSUšituo vaidmeniu, o paskui pradėjo gert.
: Nieko negaliu padaryt. Turėčiau, bet siuntu iš pykčio ir turiu
[žinot. Privalau žinot, kodėl jis mėgina užglostyt mano išgyve­
nimus, jeigu nėra įsitikinęs esąs mano tėvas?
- Kada sužinojai, kad mama dulkinasi su Vensu? - išpyškinau
<ikaipkulkosvaidžiu.
- Kambaryje neliko oro, atrodė, kad Kenas tuojau apalps.
Tis. i■ - Kaip... - nutilo ir patrynė ranka šeriuotą smakrą. - Kas tau
pasakė?
..ii - Užteks vaidint. Viską apie juos žinau. Sužinojau Londone.
Užtikau. Jis ėmė ją virtuvėj ant spintelės.
i r - O Dieve, - dusliai ir dusdamas ištarė Kenas. - Prieš vestuves
■arpo?
: ' - Prieš, bet ji vis vien ištekėjo. Kodėl likai su ja, jei žinojai, kad
ji nori jo?
ją. -Kenas kelis kartus įkvėpė ir apsidairė. Paskui gūžtelėjo pečiais.
•v —Aš ją mylėjau. - Pažvelgė man į akis, atviras nuoširdumas,
regis, užpildė tarp mūsų buvusią prarają. - Nėra kitos priežasties.
;Mylėjau ją, mylėjau tave ir vis tikėjausi, kad vieną dieną ji liausis
mylėjusi jį. Ta diena neatėjo... Ir tas jausmas suėdė mane gyvą. Ži­
nojau, kaip elgiasi ji ir kaip elgiasi jis - geriausias mano draugas, bet
daug iš mūsų tikėjausi ir maniau, kad galiausiai ji pasirinks mane.
- Bet nepasirinko, - pabrėžiau. Gal ir nutarė ištekėt už jo ir
praleist su juo visą gyvenimą, bet nepasirinko dėl kitų svarbių
dalykų.
- Aiškiai. Ir turėjau viską baigt gerokai anksčiau negu įjunkau
į alkoholį. - Akyse atsispindėjo gėda ir pažeminimas.
j... - Aha, turėjai. - Viskas būtų buvę kitaip, jeigu jis būtų tai pa­
daręs.
- Žinau, kad to nesuprasi, ir suprantu, kad niekingas mano
pasirinkimas ir netikros viltys sugadino tavo vaikystę, todėl nesi­
tikiu, kad atleisi ar suprasi. - Kenas sudėjo rankas lyg maldai ir už­
sidengė jomis burną.
245
 Tylėjau nesumodamas, ką atsakyt. Galvoje be perstojo sukosi
prisiminimai ir tikrovė, kokie apgailėtini visi trys mano... apsime­
tantys mano tėvais. Nė nežinau, kaip juos vadint.
- Turbūt jaučiau jos mintis, kad jis negalėsiąs pasiūlyti jai sta­
bilaus gyvenimo, kokį galėjau duoti aš. Turėjau gerą darbą ir ne­
buvau toks vėjavaikis kaip Kristianas. - Kenas nutilo ir giliai at­
sidusęs, kad net liemenė įsitempė, pažvelgė į mane. - Manau, jei
Tesą ištekėtų už kito, tas vaikinas jaustųsi taip pat. Visada lygintų
save ir tave, ir nors būtum palikęs ją šimtąjį kartą, lygintų ir su tavo
prisiminimu.
Kenas pasakė tai labai tvirtai. Supratau iš jo tono ir žvilgsnio,
kaip žiūrėjo man tiesiai į akis.
- Aš daugiau jos nepaliksiu, - iškošiau pro sukąstus dantis
pirštais gniauždamas stalo kampą.
- Jis irgi taip sakė, - atsiduso Kenas ir atsirėmė į spintą.
- Aš ne jis.
- Žinau. Jokiu būdu nesakau, kad tu esi kaip Kristianas,, o
Tesą - kaip tavo mama. Tau pasisekė, kad Tesą mato tik tave. Jeigu
tavo mama nebūtų užgniaužus savo jausmų jam, jiedu būtų galėję
būti laimingi. Tačiau leido tiems liguistiems jausmams sugriauti ne
tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus.
Kenas dar kartą pasikasė barzdą. Erzinantis įprotis.
Į galvą atėjo Ketrina ir Hečklifas - nuo šio paprasto palyginimo
mane supykino. Mudu su Tesą gal ir esam beviltiškai panašūs į
tuodu personažus, bet neleisiu, kad mus ištiktų toks pat likimas.
Tačiau man nerūpėjo niekas, ką pasakė Kenas. Kodėl jis pra­
kalbo apie tai, jeigu nujautė, kad ne nuo manęs prasidėjo jo bėdos?
- Vadinasi, tai tiesa? Jis tavo tėvas? - paklausė lyg iškvėpdamas
dvasią, palaikiusią jo gyvybę. Stiprus ir baugus vyras iš mano vai­
kystės kažkur dingo palikęs palūžusį žmogų, galintį pravirkti bet
kurią akimirką.
Norėjau jam pasakyt, kad jis paskutinis idiotas, man tai papa­
sakojęs, kad mes su mama negalim pamiršti to pragaro, kuriuo jis
pavertė mano vaikystę. Jis kaltas, kad susidėjau su velniu ir kovojau
246
(su angelais - jis kaltas, kad užsitarnavau pragare šiltą vietelę ir
pėsu nepageidaujamas danguje. Jis kaltas, kad Tesą nenori būti
fsti manim. Jis kaltas, kad įskaudinau ją nesuskaičiuojamą galybę
Jurtų, ir jis kaltas, kad tik dabar bandau ištaisyt visas klaidas, kurių
pridariau per dvidešimt vienus savo gyvenimo metus.
vH: Vis dėlto nieko jam nepasakiau, Kenas vėl atsiduso,
įii - Vos pamatęs tave iškart supratau, kad esi jo sūnus.
nį Jo žodžiai užėmė man kvapą ir sukėlė didžiulį pyktį.
- Viską supratau. - Jis stengėsi nepravirkt, bet neišlaikė. Krūp­
telėjau ir nusisukau, kad nematyčiau skruostais riedančių ašarų. ~
Supratau. Kaip galėjau nesuprast? Tu buvai iš akies trauktas jis, o
su kiekvienais metais tavo mama vis dažniau verkdavo, vis dažniau
slapčiomis susitikdavo su juo. Supratau. Nenorėjau to pripažinti,
-nes buvai viskas, ką turėjau. Tavo mamos neturėjau. Iš tikrųjų
niekada neturėjau. Kai sutikau ją, ji jau buvo jo. Tu buvai viskas,
ką turėjau, bet ir tave praradau pasidavęs pykčiui. - Kenas nutilo
atsikvėpt, o aš sutrikęs sėdėjau tylėdamas. - Tau būtų buvę geriau
au juo, žinau, kad būtų buvę, bet mylėjau tave - ir tebemyliuylyg
būtummano kūnas ir kraujas. Ir galiu tik tikėtis, kad leisi man likti
savo gyvenime.
Kenas vis dar verkė. Veidu tekėjo ašarų upeliai. Man jo pagailo.
Širdy palengvėjo, pajutau, kad metų metus kauptas pyktis pamažu
nyksta. Nežinojau, koks tai jausmas, tik jaučiau, kad stiprus ir iš­
laisvinantis. Kol jis nepažvelgė į mane, jaučiausi kaip nesavas. Ir
buvau nesavas - tik tuo galiu paaiškinti, kodėl paliečiau jo pečius
k:apkabinau, kad paguosčiau.
■y.i Pajutau, kad mano glėbyje Kenas krūptelėjo ir ėmė raudoti
drebėdamas visu kūnu.

247
 Keturiasdešimt septintas skyrius
TESĄ

Kelionė buvo siaubinga, kaip ir nujaučiau. Kelias atrodė begalinis,

kiekviena geltona juosta priminė arba besišypsantį, arba rūškaną
jo veidą. Kiekviena begalinė automobilių virtinė, regis, šaipėsi iš
mano klaidų, o kiekvienoje mašinoje sėdėjo savo reikaluose pa­
skendę nepažįstamieji. Jaučiausi viena, labai vieniša savo mažoje
mašinytėje, su kuria važiavau vis toliau nuo ten, kur labai norėjau
būti.
Ar aš visai kvaila, kad su tuo kovoju?Ar būsiu užtektinai stipri
ir šįsyk pasipriešinsiu traukai? Ar apskritai šito noriu?
Kokia tikimybė, kad šis kartas bus kitoks, nors taip jaučiausi
jau šimtus kartų? Ar žodžius, kuriuos taip norėjau išgirsti, jis ištarė
iš nevilties, supratęs, kad tapsiu savarankiška?
Regis, mano galvoje vartosi dviejų tūkstančių puslapių ro­
manas, kupinas gilių minčių, beprasmiškų plepalų ir visokiausių
kvailų klausimų, į kuriuos nežinau atsakymų.
Kelias minutes stovėdama priešais Kimberlės ir Kristiano
namus jaučiau nepakeliamą įtampą, prislėgusią mano pečius.
Regis, raumenys klaikiai įsitempė, o svetainėje belaukdama atei­
nančios Kimberlės maniau sprogsianti.
Laiptais nusileido Smitas ir pasibjaurėjęs suraukė nosį.
- Ji sakė, ateis, kai tik ištrins tėčio koją.
Nesusilaikiau nenusijuokusi iš berniuko duobučių.
- Gerai. Ačiū.

246
 Prieš kelias minutes jis atidarė man duris, bet daugiau neištarė
nė žodžio. Tik nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir pervėrė savo
šypsena. Nustebau, kad šyptelėjo, nors ir labai nežymiai.
Nieko neatsakęs Smitas atsisėdo ant sofos krašto ir įsmeigė akis
į prietaisą, kurį laikė rankose, o aš įsmeigiau akis į jį. Jaunesnysis
Hardino broliukas. Keista, kad šis mielas vaikas, regis, kažkodėl ne­
mėgstantis manęs, iš tikrųjų yra biologinis Hardino brolis. Šiaip ar
taip, tai daug ką paaiškina: jis visada smalsavo apie Hardiną ir, kaip
atrodė, jam patiko jo draugija - priešingai nei daugeliui žmonių.
Atsisukęs Smitas pastebėjo, kad spoksau į jį.
- Kur tavo Hardinas?
Tavo Hardinas. Atrodo, kad kiekvieną kartą, kai tik jis šito pa­
klausia, mano Hardino nebūna šalia. O šįkart jis daug toliau nei
įprastai.
- Jis...
Tada į kambarį įėjo Kimberlė ir puolė prie manęs išskėstomis
rankomis. Žinoma, ji avėjo aukštakulnius ir buvo tvarkingai pa­
sidažiusi. Regis, visas pasaulis sukasi toliau, tik maniškis sustojo.
- Tesą! - suspiegė ji ir apkabinusi mano pečius taip stipriai su­
spaudė, kad net žagtelėjau. - Jetau! Kaip seniai! - Dar kartą spus­
telėjo mane ir paleidusi nusitempė už rankos į virtuvę.
- Kaip viskas? - paklausiau ir patogiai įsitaisiau ant kėdės.
Kimberlė atsistojo priešais barą ir perbraukusi rankomis pečius
siekiančius šviesius plaukus susuko juos į netvarkingą kuodą vir­
šugalvyje.
- Na, visi kažkaip išgyvenom tą baisią kelionę į Londoną. - Iš­
spaudė kažką panašaus į šypseną, aš irgi pabandžiau. - Sunkiai, bet
išgyvenom.
- Kaip pono Venso koja?
- Pono Venso? - nusikvatojo. - Tikjau negrįžk prie to paties po
šitų nesusipratimų. Juk sakiau, kad ir toliau gali vadinti jį Kristianu
arba Vensu. Jo koja sveiksta. Laimė, ugnis labiausiai apdegino dra­
bužius, o ne kūną. - Veidu nuslinko šešėlis, pečius supurtė drebulys.

249
 - Kas negerai? Įstatymai? - paklausiau, bet nenorėjau kvosti.
- Ne visai. Jis sukurpė istoriją apie gaują chuliganų, kurie įsi­
laužė vidun ir nusiaubę namą padegė. Dabar tai tyčinio padegimo
byla be įtariamųjų. - Kimberlė papurtė galvą ir užvertė akis. Pa­
sitaisiusi suknelę pažvelgė į mane. - Tesą, kaip tu laikaisi? Labai
užjaučiu tave dėl tėčio. Turėjau dažniau tau paskambinti, bet... vis
buvau užsiėmusi, bandžiau su viskuo apsiprasti. - Draugė ištiesė
ranką per stalą ir palietė mano ranką. - Nors tai nėra geriausias
atsiprašymas...
- Ne ne. Neatsiprašinėk. Tau teko tiek visko išgyventi, o aš vis
vien nebūčiau buvusi geriausia kompanija. Jeigu būtum paskam­
binus, gal net nebūčiau galėjusi kalbėti - tiesą sakant, buvau iš
tikrųjų pamišusi. - Bandžiau juokauti, bet pajutau, kad kalbu dirb­
tinai ir sunkiai.
- Gali ir nesakyt, - skeptiškai pažiūrėjo į mane. - Kas čia? -
mostelėjo man prieš akis, o aš nužvelgiau apdribusį megztinį ir
purvinus džinsus.
- Nežinau. Šitos dvi savaitės buvo labai ilgos. - Gūžtelėjau pe­
čiais ir užsikišau susivėlusius plaukus už ausies.
- Tu aiškiai vėl dėl kažko baiminiesi. Ar Hardinas nuveikė ką
nors nauja, ar čia Londono tęsinys? - Kimberlė kilstelėjo tobulą
antakį primindama, kad maniškiai turėtų būti siaubingai prižėlę.
Man net netoptelėjo, kad turėčiau ką nors nupešti ar nuplėšti, bet
Kimberlė iš tų moterų, kurios priverčia nuolat lygiuotis į jas ir
norėti būti gražiai.
- Ne visai. Londone jis elgėsi kaip visada, taigi pagaliau pa­
sakiau, kad viskas baigta. - Mėlynose akyse pamačiusi abejonę,
pridūriau: - Tikrai. Manau kraustytis į Niujorką.
- ĮNiujorką?Kurių galų? SuHardinu? - išsižiojo Kimberlė. - Oi,
ką aš čia kalbu... juk ką tik sakei, kad išsiskyrėt, - demonstratyviai
pliaukštelėjo sau per kaktą.
- Tiesą sakant, su Lendonu. Jis įstojo į Niujorko universitetą ir
pasiūlė man vykti kartu. Ketinu lankyti vasaros kursus ir tikiuosi,
kad rudenį mane priims studijuoti.
25 0
 ~ Oi, man reikia atsikvėpt, - nusijuokė Kimberlė.
- Čia nuostabi proga. Žinau. Tik dėl to, kad... aš juk turiu pa­
bėgti iš čia, o kadangi Lendonas kraustosi, pasinaudosiu proga. -
Tai nesąmonė, visiška nesąmonė kraustytis per visą šalį, ir Kim-
berlės reakcija tai geriausiai patvirtina.
- Nereikia man aiškintis. Manau, tai puiki mintis... aš tik labai
nustebau. - Kim nė nesistengė tramdyti kvailos šypsenos. - Tu
kraustaisi per visą šalį ne pagal grafiką ir metus neplanavusi bu­
simojo gyvenimo.
- Kvaila, ar ne? Ar ne kvaila? - paklausiau nežinodama, ką no­
rėčiau išgirsti.
- Ne! Nuo kada taip nepasitiki savim? Brangioji, žinau, kad
tau .teko daug išgyventi, bet turi susitvarkyti. Tu jauna, talen­
tinga ir graži. Gyvenimas nėra toks jau blogas! Po galais, pa­
bandytum gydyti savo mielojo sužadėtinio žaizdas, kurias jis už­
sidirbo netikėtai užkluptas suaugusio sūnaus, nes apgaudinėjo
tave su... - pirštais mostelėjo kabutes ir apvertė akis, - „seniai
matyta meile“, slaugyti jį, nors iš tikrųjų baisiausiai norėtum jį
pasmaugti.
;. Nežinau, ar norėjo pajuokauti, bet turėjau prikąsti liežuvį, kad
nepradėčiau juoktis iš jos nupasakoto vaizdo. Bet kai sukikeno,
drąsiai pasekiau jos pavyzdžiu.
- Rimtai, liūdėti yra normalu, bet jeigu leisi liūdesiui užvaldyti
gyvenimą, negalėsi gyventi.
Kimberlės žodžiai krito tarp mano savanaudiško inkštimo ir
jaudulio, kad kraustausi į Niujorką be konkretaus plano.
Ji teisi. Pastaraisiais metais daug išgyvenau, tačiau kas gero
būtų toliau taip gyvenant? Su kiekviena mintimi jausti liūdesį ir
netekties gėlą? Kad ir kaip man patiko jausti tuščią palengvėjimą,
nebuvau savimi. Jaučiau, kad mano būtis nyksta su kiekviena nei­
giama mintimi, net ėmiau bijoti, kad netapsiu tokia, kokia buvau.
Vis dar nesu, bet gal vieną dieną būsiu?
- Kim, žinau, kad tu teisi. Tik nemoku sustoti. Aš visą laiką
einu iš proto. - Suspaudžiau kumščius, o ji linktelėjo. - Arba
251
verkiu. Tiek daug liūdesio ir skausmo. Nemoku atsiriboti ir dabar
tai mane graužia, varo iš proto.
- Tai nėra lengva, kaip bandau pasakyti, bet dabar turėtumjau­
dintis. Mieloji, juk tu kraustaisi į Niujorką! Tai ir elkis atitinkamai.
Jeigu nusiminusi slankiosi Niujorko gatvėmis, niekada nesusirasi
draugų. - Kimberlė nusišypsojo švelnindama savo žodžius.
- Ojeigu negaliu? Ojeigu visada tokia būsiu?
- Tada visada tokia ir būsi. Taip yra, bet dabar taip negalvok.
Per savo gyvenimą, - šyptelėjo Kim, - nelabai ilgą gyvenimą, pa­
manysi, bet supratau - visko nutinka, bet vis vien gyveni toliau.
Žlugdo, patikėk manim, ir tikrai suprantu, kad viskas dėl Hardino.
Visada viskas dėl Hardino, tačiau turi suprasti, kad jis neduos tau
to, ko nori ir ko reikia, todėl pasistenk iš visų jėgų apsimesti, kad
gyveni toliau. Jei galėsi apgauti jį ir visus, netrukus ir pati tuo pa­
tikėsi, o paskui tai taps tikrove.
- Manai, kad galėčiau? Kad kada nors jį pamiršiu? - sukiojau
pirštus ant kelių.
- Aš ir toliau tau meluosiu, nes dabar tau reikia tai girdėti. -
Kimberlė priėjo prie spintelės ir išėmė dvi vyno taures. - Dabar tau
reikia klausytis visokių nesąmonių ir melstis, kad taip būtų. Vėliau
visada galėsi pažiūrėt tiesai į akis, o dabar... - panaršiusi po stalčių
po kriaukle galiausiai rado kamščiatraukį. - Dabar mes išgersim
vyno ir aš tau papasakosiu tokių išsiskyrimo istorijų, prieš kurias
taviškė atrodys tik vaikų žaidimas.
- Siaubo filmų? - paklausiau žinodama, kad ji kalba ne apie
baisiąją raudonplaukę lėlę.
- Ne, iškrypėlių. - Kimberlė pliaukštelėjo man per šlaunį. -
Kalbu apie pažįstamas ištekėjusias moteris - jos ilgai gyveno san­
tuokoje, o jų vyrai tratino jų seseris. Pasiklausiusi šitos beprotybės
suprasi, kad tavo bėda ne tokia jau baisi.
Prieš akis išvydau pilną taurę vyno ir, nespėjus papriešta­
rauti, Kimberlė ją kilstelėjo ir prispaudė man prie lūpų. Ištus­
tinom vieną butelį ir dar pusę kito - jau juokiausi ir rymojau
ant stalo, kad būtų tvirčiau. Kimberlė papasakojo aibę beprotiškų
252
(istorijų, o aš galiausiai lioviausi kas dešimt sekundžių tikrinti
telefoną. Vis kartojau sau, jog Hardinas neturi mano naujo nu­
merio. Bet juk kalbam apie Hardiną - jis gaus mano numerį, jeigu
Įtikpanorės.
Kelios ką tik Kimberlės papasakotos istorijos atrodė pernelyg
beprotiškos, kad būtų tiesa. Neabejoju, kad tik dėl vyno ji nupa­
sakojo baisiau, nei buvo iš tikrųjų.
Moteris grįžta namo ir lovoje randa nuogus savo vyrą su
kaimyne... ir jos vyru.
Pernelyg smulkmeniška istorija apie moterį, kuri norėjo nu­
žudyti savo vyrą, tačiau neteisingai nupasakojo samdomam žu­
dikui jo išvaizdą ir šis vos nenužudė jos brolio. Užtat vyras daug
geriau nei ji nugyveno savo gyvenimą.
! Dar buvo vyras, kuris paliko žmoną po dvidešimt penkerių
metų dėl dvigubai už save jaunesnės merginos, o paaiškėjo, kad
ji - tolima jo dukterėčia. Viau. (Taip, bet jie liko kartu.)
Mergina miegojo su savo dėstytoju ir pasigyrė manikiūri­
ninkei, kuri (staigmena!) buvo kaip tik to profesoriaus žmona.
Mergina neišlaikė sesijos.
Vyras vedė seksualią prancūzę, su kuria susipažino bakalėjos
parduotuvėje, o paaiškėjo, kad ji visai ne prancūzė. Ji buvo iš De­
troito ir tobulai suvaidino artistę.
Dar buvo istorija apie moterj, kuri gerus metus rezgė inter-
netinį romaną. Ogaliausiai susitikusi su tuo žmogum pamatė, kad
tai - jos vyras.
Negali būti, kad moteris užtiktų savo vyrą miegant su seserimi,
paskui su motina, o dar paskui - su skyrybų advokate. Negali būti,
kad vaikėsi vyrą, uždususį iki nukritimo, po visą advokatų kontorą,
svaidydama batelius jam į galvą.
Juokiausi, dabar jau tikrai juokiausi, o Kimberlė, susiėmusi
už pilvo, dievagojosi mačiusi tą vyrą po kelių dienų su buvusios
žmonos paliktais kulniukų įspaudais kaktoje.
- Aš nejuokauju! Tai buvo košmaras! O smagiausia istorijos
dalis - kad jiedu vėl susituokė!
253
 Draugė pliaukštelėjo ranka per stalą. Papurčiau galvą, nes iš­
gėrusi kalbėjo pernelyg garsiai. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad
Smitas užlipo į viršų palikęs girtuokliaujančias bei šūkaujančias
moteris, ir nereikia jaudintis, jog mūsų juokas iš kitų žmonių ne­
laimių gali jį trikdyti.
- Visi vyrai šikniai. Visi iki vieno. - Kimberlė kilstelėjo ką tik
pripiltą taurę į mano tuščią. - Bet, tiesą sakant, moterys irgi šiknės,
todėl vienintelis būdas sutarti - susirasti sau tokį šiknių, kurį ga­
lėtum pakęsti. Tokį, su kuriuo būtum mažesnė šiknė.
Kaip tik šią akimirką virtuvėje pasirodė Kristianas.
- Visi namai skamba nuo kalbų apie šiknius.
Jau buvau pamiršusi, kad jis apskritai čia gyvena. O po aki­
mirkos suvokiau, kad sėdi vežimėlyje, ir nejučiom aiktelėjau. Kim­
berlė su šypsena žvilgtelėjo į mane.
- Jis pasveiks, - patikino.
Kristianas nusišypsojo sužadėtinei, o ji pasimuistė kaip visada,
kai jis taip į ją žiūrėdavo. Nustebau. Žinojau, kad ji atleis jam, tik
nesitikėjau, kad tai nutiks taip greitai ar kad ji atrodys tokia lai­
minga galėdama jam atleisti.
- Atsiprašau, - nusišypsojo Kimberlė.
Kristianas apkabino ją per klubus ir užsitraukė sau ant kelių.
Susiraukė, kai jos šlaunis brūkštelėjo sužeistą koją, tad Kimberlė
skubiai įsitaisė iš kitos pusės.
- Atrodo blogiau, nei yra iš tikrųjų, - pasakė pamatęs, kad ne­
galiu atitraukti akių nuo vežimėlio ir apdegusios jo kojos.
- Tikrai. Iš tiesų tai jis naudojasi savo padėtim, - nusišaipė
Kimberlė ir pabaksnojo duobutę kairiajame jo skruoste.
Nusukau akis.
- Tu čia viena? - paklausė Vensas, apsimesdamas nematąs
Kimberlės žvilgsnio ir krimstelėjęs jos pirštą. Negalėjau atitraukti
akių nuo jųdviejų, nors žinojau, kad nei artimiausiu metu, nei
vargu ar kada nors vėliau man neteks nieko panašaus patirti.
- Taip. Hardinas grįžo į savo... - nutilau pasitaisyti, - į Keno
namus.
254
 . Kristianas atrodė nusivylęs, Kimberlė liovėsi svaidyti
į žyilgsnius, o aš pajutau, kad paminėjus Hardino vardą manyje vėl
;ėmė vertis duobė, kurią pastarąją valandą buvau pamiršusi.
: I - Kaip jis? Labai noriu, kad tas nenaudėlis atsilieptų į mano
;;$kambučius, - sumurmėjo Kristianas.
-ji: Vynas kaltas, kad nesusilaikiusi purkštelėjau:
;; - Jis labai daug ką išgyvena. - Balse aiškiai nuskambėjo kar­
tėlis, todėl iškart pasijutau tikra begėdė. - Atsiprašau. Išsprūdo.
Bet tikrai žinau, kad jis labai sunkiai išgyvena. Nenorėjau būti ne­
mandagi.
Apsimečiau nepastebėjusi Kimberlės šypsenos, kai puoliau
ginti Hardiną. Kristianas papurtė galvą ir nusijuokė.
- Viskas gerai. Aš to vertas. Suprantu, kaip jis jaučiasi. Tik no­
gėjau pasikalbėti, bet žinau, kad pats pasirodys, kai norės. Gerai,
;damos, palieku jus. Buvo įdomu, iš ko taip juokiatės ir šūkaujat.
Nęapkalbinėkit manęs labai smarkiai,
11 Tai pasakęs pabučiavo Kimberlę - skubiai, bet švelniai - ir iš­
važiavo iš kambario. Ištiesiau taurę prašydama dar vyno.
- Pala, ar tai reiškia, kad daugiau nedirbsi su manim? - pa­
klausė Kimberlė. - Kaip gali palikti mane su tomis gyvatėmis? Tave
vienintelę galiu pakęsti, išskyrus dar naująją Trevoro meilę.
ij - Trevoras turi draugę? - gurkštelėjau vėsaus vyno.
. Kimberlė buvo teisi - vynas ir juokas tikrai padeda. Pasijutau
bęlendanti iš kiauto ir bebandanti grįžti į gyvenimą; juokas ir ab­
surdiškos istorijos viską palengvino.
:: - Taip! Raudonplaukę! Tu ją pažįsti - tai mūsų atstovė spaudai.
Bandžiau ją įsivaizduoti, bet vynas užliejo mano atmintį.
- Neprisimenu. Ar ilgai jie draugauja?
- Tik kelias savaites. Bent tiek žinom, - Kimberlės akys suž­
vilgo prašnekus mėgstama tema - apie darbo paskalas. - Kristianas
juos nugirdo.
Gurkštelėjau dar vyno laukdama paaiškinimo,
i - Neva kartu tai kartu. Neva jiedu barškinosi kabinete! O
keisčiausia, ką jis girdėjo, kad... - ji nutilo ir nusikvatojo. - Jiedu
255
iškrypę. Sakau, kad Trevoras lovoje visiškas lopas. Buvo girdėt
plekšnojimas, keisti vardai ir kitokia šlykštynė.
Užsikvatojau kaip lengvabūdė moksleivė. Kaip moksleivė, iš­
gėrusi per daug vyno.
- Negali būti!
Negaliu įsivaizduoti, kad mielasis Trevoras kam nors pliaukši
per užpakalį. Nuo tokios minties dar linksmiau nusikvatojau. Pa­
purčiau galvą vydama mintis, kad neįsijausčiau. Trevoras pa­
trauklus, labai patrauklus, tačiau gerai išauklėtas ir malonus.
- Prisiekiu! Kristiano manymu, jis galėjo būti ją pririšęs prie
stalo ar panašiai, nes paskui dar pastebėjo, kaip Trevoras kažką nu­
plėšė nuo kampų!
Kimberlė pamojavo rankomis ir purkštelėjo šalto vyno man
prieš nosį. Po šios taurės ėmiau graužtis. Kur Hardinas, alkoholio
guru, kai man jo reikia?
Hardinas.
Širdis ėmė daužytis, lioviausi juoktis, kol Kimberlė papildė
istoriją dar viena nešvankia smulkmena.
- Girdėjau, kad kabinete jis turi botagą.
- Botagą? - tyliau perklausiau.
- Raitelio botagą. Įsivaizduoji? - nusijuokė.
- Negaliu patikėti. Jis toks švelnus ir malonus. Negali būti, kad
galėtų pririšti moterį prie stalo ir ją paimti! - Man galvoje netilpo
šitoks vaizdas. Begėdės neblaivios mintys pradėjo piešti Kardiną,
stalus, kaklaraiščius ir pliaukšėjimus.
- Šiaip ar taip - kas gali dulkintis kabinete? Varge, tengi sienos
popierinės.
Pajutau, kad išsižiojau. Atsigamino tikras vaizdas, kaip Har­
dinas užvertė mane ant stalo. Jau įkaitę skruostai dar labiau iš­
raudo ir nukaito. Kimberlė užmušė mane supratingai šyptelėjusi
ir atlošė galvą.
- Spėju, tie patys, kurie namuose mylisi vietoj sporto, - pa­
reiškė kikendama.
Apsimečiau negirdinti, nors jaučiausi siaubingai nesmagiai.
256
 ~ Pakalbėkim apie Trevorą, - pasakiau slėpdama veidą už
jtaurės, kaip įsivaizdavau.
- Žinojau, kad jis nenormalus. Jeigu vyras kasdien vilki kos­
tiumą, jis yra nenormalus.
- Tik nešvankiuose romanuose, - paprieštaravau galvodama
apie knygą, kurią ketinau perskaityti, bet iki šiol taip ir neprisi-
ruošiau.
- Juk šitos istorijos kažkaip atsirado, ar ne? - pamerkė man
Kimberlė. - Vis vaikštinėjau pro Trevoro kabinetą tikėdamasi iš­
girst, kaip jis ją pančioja, bet taip ir nieko... kol kas.
Šio vakaro absurdiškumas atpalaidavo mane, seniai jaučiausi
tokia nerūpestinga. Bandžiau sučiupti šį jausmą ir iš visų jėgų
stipriai prispausti prie krūtinės - nenoriu, kad jis išnyktų.
- Kas galėjo žinoti, kad Trevoras toks padūkęs, ane? - pajudino
antakius Kimberlė, o aš papurčiau galvą.
- Pasiutėlis Trevoras, - atsakiau ir tylėdama laukiau, kad Kim­
berlė pratrūktų kvatotis.
- Pasiutėlis Trevoras! - suspigo ji. Pritariau jai galvodama, kad
pravardės, kurias duodame kitiems, grįžta mums ir nušvinta pa­
čiomis gražiausiomis spalvomis.

257
 Keturiasdešimt aštuntas skyrius
HARDINAS

Ši diena labai ilga. Velniškai ilga. Ir man jau merkiasi akys.

Nuoširdžiai pasikalbėjęs su Kenu jaučiausi nusikamavęs. Šitai,
ir dar Saros, Sonios, S... koks skirtumas - velniop jos vardą - ir
Lendono susižvalgymai prie stalo, varė mirtiną nuobodulį.
Vis dėlto geriau, kad Tesą būtų išvažiavusi nieko nepasakiusi,
bet negalėjau to pasakyti garsiai, nes ji neprivalo nieko man aiš­
kintis.
Elgiausi gražiai, kaip galėjau, kaip žadėjau Tesai, ir valgiau
tylėdamas, o Karen ir tėtis - ar kas jis bebūtų - atsargiai stebėjo
mane laukdami, kol neišlaikysiu ir nušluosiu pietus.
Bet aš buvau kitoks. Tylėjau ir kruopščiai kramčiau kiekvieną
kąsnį. Netgi alkūnėmis nesirėmiau į šlykščią neva staltiesę, kurią
Karen mano esant gražios pastelinės žalsvos ar panašios spalvos,
nors iš tikrųjų taip nėra. Staltiesė šlykšti ir kas nors turėtų ją
sudegint, kai Karen nematys.
Pasikalbėjęs su tėvu jaučiausi šiek tiek geriau - sumautai ne­
jaukiai, bet truputį geriau. Man pasirodė linksma, kad nieko ne­
paisydamas tebevadinu Keną tėvu, nors paauglystėje negalėjau
ištart jo vardo nesiraukydamas ir norėdamas, kad nebūtų išėjęs
ir galėčiau žiebti jam į dantis. Dabar^ kai suprantu, - tarkim, kai
kažkaip supratau, - kaip jis jautėsi ir kodėl taip elgėsi, ilgai laikytas
pyktis beveik nunyko.
Sakyčiau, buvo netgi keista nebejausti šito jausmo. Roma­
nuose skaičiau apie vadinamąjį atleidimą, bet iki šio vakaro nieko
258
 panašaus nejaučiau. Dar nežinau, ar šis jausmas man patinka, bet
turiu pripažint, kad padeda primiršt nuolatinį Tesos ilgesį. Lyg ir...
Jaučiuosi geriau... Laimingesnis? Nežinau, bet dabar negaliu
lllautis galvojęs apie ateitį. Apie ateitį, kurioje mudu su Tesą perkam
^kilimą ir lentynas - viską, ką perka sutuoktiniai. Vieninteliai su-
ijiioktiniai, galintys pakęsti vienas kitą, yra Kenas ir Karen, o aš
■ nenutuokiu, ką jiedu veikia kartu. Nebent gimdo vaikus sulaukę
įketuriasdešimties. Kaip nebrendyla susigūžiau nuo šios minties ir
•apsimečiau, kad negalvoju tik apie intymų jų gyvenimą.
Tiesą sakant, galvoti apie ateitį pasirodė smagiau nei tikėjausi.
Anksčiau niekada nesitikėjau nieko gera nei iš ateities, nei iš da­
barties. Visad maniau, kad būsiu vienas, todėl nekvaršinau sau
galvos kurdamas kvailus planus ar svajones. Tai baigėsi prieš aš-
jtųonis mėnesius, kai supratau, kad pasaulyje yra Tesą. Nesuvokiu,
įjkaip tokia priplaukusi blondinė galėjo gyventi ir laukti tinkamo
^momento įsisukti į mano gyvenimą ir apversti jį aukštyn kojom, o
mane išvesti iš proto ir priversti pamilti ją labiau už gyvybę.
i- Po galais, jei būčiau žinojęs, kad ji kažkur yra, nebūčiau švaistęs
laiko ir tratinęs iš eilės kiekvienos panos. Anksčiau manęs niekas
nebuvo užkabinęs; jokia jėga mėlynai pilkomis akimis netraukė
tnanęs, neprižiūrėjo manęs per visą mano sumautą gyvenimą,
todėl pridariau per daug klaidų ir dabar turiu padaryt neįmanoma,
kadjas ištaisyčiau.
; Jei galėčiau atsukt laiką, nesiartinčiau prie kitų merginų.
Jokios neliesčiau. Ir jei būčiau žinojęs, kaip gera liesti Tesą, būčiau
tam ruošęsis, skaičiavęs dienas laukdamas, kol ji atklys į tą ben­
drabučio kambarį ir apžiūrės visas mano knygas ir daiktus, nors
aiškiai buvau pasakęs nieko neliesti.
Vienintelis dalykas, kuris verčia mane valdytis, yra viltis, kad
ji galų gale vis tiek pasirodys. Šįkart supras, kad neketinu atsiimt
savo žodžių. Vesiu ją, net jei reikės už plaukų atvilkt prie altoriaus.
Šitokios įžūlios mintys - dar viena mūsų bėda. Kad ir
kaip stengiuosi atsikratyt jų prie Tesos, bet negaliu nesišypsot
įsivaizduodamas tokį reginį: tempiu ją, vilkinčią balta suknele,
259
susiraukusią ir rėkiančią ant manęs, per kilimu išklotą bažnyčią
skambant kokiai nors idiotiškai dainai ar arfos melodijai, ar
kokiam kitam instrumentui, kuriuo apskritai niekas negroja, iš­
skyrus vestuves ir laidotuves.
Jei turėčiau jos telefono numerį, parašyčiau žinutę, tik kad
įsitikinčiau, jog jai viskas gerai. Deja, Tesą nenori, kad žinočiau.
Popiet prireikė labai daug savitvardos neišverst Lendono kišenių ir
nenudžiaut jo telefono.
Guliu dabar lovoje, užuot važiavęs į Sietlą. Turėčiau, galėčiau,
reikėtų, bet negaliu. Privalau palikt ją ramybėje, kitaip ji pabėgs
nuo manęs toli toli. Patamsyje telefone naršau jos nuotraukas,
Jeigu nuotraukos ir prisiminimai šiuo metu yra viskas, ką galiu
turėti, man reikia daugiau jos nuotraukų. Septynių šimtų dvi­
dešimt dviejų per mažai.
Užuot toliau atkakliai stebeilijęs, atsikėliau iš lovos ir užsi­
moviau kažkokias kelnes. Nemanau, kad Lendonas ar nėščioji
Karen apsidžiaugtų pamatę mane nuogą. Na, gal labai neprie­
kaištautų. Nusišypsojau iš savo minčių ir ėmiausi įgyvendint savo
planą. Žinau, kad Lendonas bus užsispyręs, bet mokėsiu jį palaužti.
Po antro nešvankaus juokelio apie naująją meilę jis raudonuo­
damas kaip darželinukas išpyškins man Tesos numerį.
Mandagiai perspėdamas jaunuolį, dukart pabeldžiau ir stum­
telėjau duris. Jis miegojo aukštielninkas, ant krūtinės pasidėjęs
knygą. Ovarge, Haris Poteris. Turėjau suprast...
Pasigirdo bruzdesys ir blykstelėjo švieselė. Lyg gavęs ženklą iš
aukščiau čiupau jo telefoną su nušvitusiu ekranu. O jame - Tesos
vardas ir žinutės pradžia: „Labukas, Lendonai, nemiegi? Nes..."
Peržiūra daugiau nerodė. Bet turiu pamatyt, kas toliau. Pasi­
tryniau kaklą vydamas šalin pavydą. Kodėl ji taip vėlai jam rašo?
Bandžiau atspėt slaptažodį, bet Lendonas ne Tesą. Tiesą
sakant, jos buvo aiškus ir juokingas. Žinojau, kad, kaip ir aš, ji bijo
pamiršti kombinacijas ir pasirinko 1234. Toks buvo mūsų abiejų
slaptažodis viskam. PIN kodas, kabelinės televizijos programos -
viskas, kam reikėjo skaičių, naudojom šitą kombinaciją.
260
 ‘Tačiaujuk vis vien mes beveikjau susituokę. Galėjom būti susi­
tuokę, o koks piratas galėjo pagrobti mūsų tapatybes... cha cha cha.
Užtvojau Lendonui su pagalve, ir jis sunkiai atsiduso.
- Pabusk, gyvuly.
’■•- Eik sau.
- Man reikia Tesos numerio. - Užtvojau.
- Ne.
Užtvojau. Užtvojau. Smarkiau užtvojau.
- Ai! - sudejavo jis ir atsisėdo. - Gerai. Duosiu numerį.
Lendonas paėmė telefoną, kurį jam ištiesiau. Dėl visa ko ste­
bėjau, kokius skaičius spaus. Bet jis padavė man telefoną, nes buvo
neužrakintas. Padėkojau ir nusirašiau Tesos numerį į savo telefoną.
Kai paspaudžiau „išsaugoti numerį“, pajutau apgailėtiną palen­
gvėjimą, bet man vienodai.
Dar kartą užtvojau Lendonui su pagalve - profilaktiškai - ir
išėjau iš kambario.
Man atrodė, kad girdėjau, kaip jis mane keiksnojo, kai juokda­
masis uždariau duris. Galėčiau priprasti prie šito jausmo, šitos...
vilties, nes paprasčiausiai palinkėjau savo merginai labos nakties ir
nerimastingai laukiau atsakymo. Atrodė, kad pagaliau viskas ėmė
krypt į gera ir man tereikia Tesos atleidimo. Man tereikia vilties
siūlo, kurio galą ji visada įduodavo.
„Harrrdinai?“ - perskaičiau žinutę.
Po galais, jau buvau pradėjęs nerimaut, kad ji mane ignoruoja.
„Ne, ne Harrrdinas. Aš Hardinas.“ Nusprendžiau iš pradžių ją
šiek tiek paerzint, nors ir ketinau maldaut grįžti iš Sietlo, ar ne-
nervint, jei jau apsireiškiau vidury nakties.
„Atsiprašau, nemoku elgtis su šia klaviatūra. Ji labai jautri.“
: Įsivaizdavau ją Sietle, gulinčią lovoje, prisimerkusią ir
susiraukusią, smiliumi baksnojančią kiekvieną raidę.
„Aha, juk čia aifonas. Tavo senoji klaviatūra buvo gremėzdas,
suprantu, kodėl dabar sunku.“
Ji atsakė šypsenėle. Buvau sužavėtas ir patenkintas, kad pradėjo
naudot jaustukus. Negalėjau jų pakęst ir niekada nenaudodavau,
261
bet dabar skubiai ėmiau siųstis tuos šūdukus, kad atsakyčiau jai
atitinkama šypsenėle.
„Tu dar čia?K- paklausė Tesą, kai nusiunčiau šypsniuką.
„Taip, kodėl nemiegi taip vėlai? Mačiau, kad parašei Lendonui.“
Nereikėjo šito siųsti. Po kelių sekundžių ji atsiuntė mažutę
vyno taurę. Turėjau susiprast, kad po visko juodvi su Kim vakaroja.
„Vynas, ane?“ - nusiunčiau pridėjęs, mano manymu, nustebusį
veiduką. Kodėl čia tiek daug snukučių?Po visais galais, ar kas nors
kada nors panorės kam nors nusiųst tigrų?
Smalsaudamas ir įsijautęs nuo parodyto dėmesio, nusiunčiau
jai tą prakeiktą tigrą ir pasijuokiau iš savęs, kai iš jos sulaukiau
kupranugario. Kvatojau kas kartą gavęs išjos kvailą mielą paveiks­
liuką, kurio apskritai nėra kam panaudot.
Man patiko, kad ji suprato, jog nusiunčiau tigrą tik dėl to, kad
jis neturi jokios prasmės, ir dabar mudu žaidžiam „atsiųsk keis­
čiausią vaizduką“, aš guliu patamsy vienas ir kvatoju iš visos širdies,
kad net pilvą skauda.
„Išsikvėpiau“, - parašė Tesą po penkių minučių svaidymosi.
„Aš irgi. Pavargai?“
„Taip, išgėriau per daug vyno.“
„Buvo linksma?“
Nustebau, kad panorau, jog atsakytų taip, kad jai buvo gera,
nors šį vakarą nebuvau su ja.
„Taip, buvo. Kaip tu? Tikiuosi, su tėvu viskas klostosi gerai?“
„Gerai, gal pasikalbėsim, kai atvažiuosiu į Sietlą?“
Prie savo jžūlios žinutės pridėjau širdį ir kažką panašaus į dan­
goraižį.
„Gal.“
„Atsiprašau, kad buvau tau šūdinas vaikinas. Tu verta geresnio,
bet aš tave myliu.“
Nusiunčiau žinutę, kol neapsigalvojau. Tai - tiesa, ir turėjau tai
pasakyt. Klydau slėpdamas savo jausmus, todėl dabar ji ir abejoja
mano pažadais.

262
 „Tokiam pokalbiui aš per girta. Kristianas girdėjo, kaip Tre­
voras mylėjosi savo kabinete/4
Užverčiau akis pamatęs ekrane jo vardą. Liurbis Trevoras.
„Trevoras liurbis.“
„Aš ir atip sakiau. Psakiau Kim tą aptį.“
„Darai daug klaidų. Eik miegot ir parašyk man rytoj“, - nu­
siunčiau ir tuoj pat parašiau dar vieną žinutę. „Prašau. Labai
prašau, parašyk man rytoj.“
Išsišiepiau iki ausų, kai Tesą atsakė mobiliojo telefono, mie­
guisto veiduko ir to prakeikto tigro vaizdukais.

263
 Keturiasdešimt devintas skyriu s
HARDINAS

Siaurame koridoriuje nuskambėjo pažįstamas Neito balsas:

- Skotai!
Po velnių. Taip ir žinojau, kad nepavyks praslyst nesutikus ko
nors iš jų. Atėjau į universitetą pasikalbėt su dėstytojais. Norėjau
įsitikint, ar tėvas galės jiems perduot mano paskutinius atsiskai­
tymus. Labai pravartu turėti draugų ar tėvų aukštuose postuose,
tad man buvo leista nebelankyt likusių semestro paskaitų. Vis vien
daug jų esu praleidęs, todėl ne kažin ką ir prarasiu.
Šviesūs Neito plaukai ilgesni, prieky suvelti į kažkokį kaltūną.
- Sveiks, žmogau, jaučiu, kad manęs vengi, - pasakė žiūrė­
damas tiesiai į akis.
- Tu labai nuovokus, - gūžtelėjau pečiais nematydamas reikalo
meluot.
- Eik sau su savo aukštom frazėm, - nusijuokė Neitas.
Galėjau susitvarkyt ir nesutikt jo nei šiandien, nei kada nors.
Nieko prieš jį neturiu, jis man netgi savotiškai patiko labiau už
kitus draugus, bet šis etapas baigtas. Mano tylėjimą Neitas suprato
savaip ir kalbėjo toliau:
- Amžių nemačiau tavęs universitete. Greit baigsi?
- Aha. Kito mėnesio vidury. v
Bičiulis lėtai žingsniavo kartu.
- Loganas irgi. Juk ateisi, ar ne?
- Ne, po galais. - Nusijuokiau. - Ar tu tikrai manęs šito klausei?

264
iį: Mintyse šmėstelėjo susiraukęs Tesos veidukas. Prikandau lūpą,
ijkad nesišypsočiau. Žinau, ji norėtų, kad dalyvaučiau išleistuvėse,
:bet jokiais būdais neketinu to daryt,
įi Gal reikėtų bent pagalvot apie tai?
- Gerai... - atsakė Neitas ir mostelėjo j mano ranką. - Kam
^psas?
r Kilstelėjau ranką ir pažvelgiau į ją.
- Ilga istorija.
Ir tokia, kurios nesiruošiu tau pasakot.
Matai, Tesą.,jau pramokau tvardytis.
Nors mintyse kalbuosi su tavim ir tavęs čia net nėra.
Gerai, turbūt baigiu išprotėt, bet darausi žmonėms malonesnis...
Turėtum manim didžiuotis.
Velniop, man tai atrodo nenormalu.
Neitas papurtė galvą ir palaikė administracijos pastato duris.
- Tai kaip sekasi? - paklausė. Iš visų jis pats kalbiausias.
- Gerai.
- Kaip ji?
Sustojau kaip įbestas. Jis net žengtelėjo atgal iškėlęs rankas
aukštyn.
- Tik draugiškai paklausiau. Nemačiau nė vieno iš jūsų, tu ne­
seniai nustojai atsakinėt į skambučius. Zedas vienintelis kalbasi su
Tesą.
Ar jis bando mane užknist?
- Zedas su ja nesikalba, - atšoviau įsiutęs, kad leidau Neitui ir
jo paminėtam Zedui taip lengvai mane suerzint. Neitas nervingai
palietė ranka kaktą.
- Aš taip nesakiau, bet jis mums papasakojo apie jos tėvą, sakė,
kad buvo laidotuvėse, todėl...
- Todėl nieko. Jai jis yra niekas. Judėk.
Šitas pokalbis apie nieką ir priminė man, kodėl nenoriu
daugiau švaistyt laiko su jais bendraudamas.

265
 - Gerai. - Esu tikras, kad atsisukęs pamatyčiau, kaip Neitas
varto akis. Ir staiga jis mane nustebino jausmingai pasakęs: - Juk
žinai, kad nieko tau nepadariau.
Atsisukęs įsitikinau, kad jo veido išraiška tiko prie balso into­
nacijos.
- Aš nebandau būti šiknius, - pasakiau jausdamas kaltės
šešėlį. Jis malonus vyrukas, malonesnis už mane ir daugumą mūsų
draugų. Jo draugų, jau nebe mano.
Neitas žiūrėjo truputį pro šalį.
- O taip neatrodo.
- Vis tiek nesu. Tik man jau gana tų nesąmonių. Supranti? -
pažiūrėjau į jį. - Viskas baigta. Vakarėliai, alkoholis, rūkymas,
panų kabinimas - aš iš to išaugau. Asmeniškai neturiu nieko prieš
tave, bet man jau visko gana.
Neitas'išsitraukė iš kišenės cigaretę ir užsidegė. Vienintelis
garsas - žiebtuvėlio spragtelėjimas. Atrodė, kad su juo ir kitais
bendrais vaikštinėjau po universiteto miestelį labai seniai. Atrodė,
kad labai seniai paisčiau niekus apie kitus, o kiekvieno ryto ritualas
buvo gydyti pagirias. Atrodė, kad labai labai seniai mano gyve­
nimas sukasi tik apie ją.
- Suprantu, ką nori pasakyt, - užsitraukęs pasakė Neitas. - Ne­
galiu patikėt, kad tai sakai tu, bet tikrai suprantu, ir, tikiuosi, žinai,
kad gailiuosi dalyvavęs toje nesąmonėje su Stef ir Denu. Žinojau,
kad jie kažką rezga, bet nenumaniau, ką.
Dabar mažiausiai norėjau galvot apie Stef ir Deną ir jų dar­
belius.
- Aha, gerai, galima apie tai kalbėt be galo, bet baigsim vis tiek
tuo pačiu. Jie niekada daugiau nesiartins prie Tesos ir nekvėpuos
tuo pačiu oru.
- Stef vis tiek jau išvažiavo.
- Kur išvažiavo?
- Į Luizianą.
Gerai. Norėjau, kad ji butų kuo toliausiai nuo Tesos.

266
® Tikiuosi, Tesą netrukus man parašys; kaip ir sutiko šiandien
^parašyt, ir aš jai priminsiu. Jeigu greitai neparašys, neabejoju, kad
‘:Ūeištvėręs pats parašysiu. Bandau suteikti jai laisvės, bet mūsų va-
rlkarykštis vaizdukų pabendravimas buvo geriausia, kas nutiko nuo
tada, kai... hmm, prieš kelias valandas buvau joje. Dar netikiu,
;koks laimingas šunsnukis esu, kad ji manęs neatstūmė.
y? Paskui buvau gyvulys, bet čia jau krypstam nuo temos.
- Tristanas išvažiavo su ja, - pasakojo Neitas.
Pakilo vėjas, o sužinojus, kad Stef išsikraustė į kitą valstiją,
universitetas atrodė mieliausia skylė pasaulyje.
- Jis pusgalvis, - pasakiau.
- Visai ne, - Neitas puolė ginti draugo. - Ji tikrai jam patinka.
-Manau, jis ją myli.
- Jau sakiau, kad jis pusgalvis, - prunkštelėjau.
? - Gal jis pažįstą ją tokią, kokios mes nežinom.
Jo žodžiai mane prajuokino - nusikvatojau tyliai ir piktai.
- Ką čia žinot? Ji kvaila kalė.
Negaliu patikėt, kad jis gina Stef... Gerai, Tristanas, bet jis vėl
su ja draugauja, su beprote, kuri bandė įskaudint Tesą:
- Nežinau, žmogau, bet Tristanas mano draugas ir negaliu jo
teist, - atsakė Neitas ir šaltai pažvelgė į mane. - Daug kas turbūt tą
pat pasakytų apie tave ir Tesą.
- Jau tu geriau lygink Stef ir mane, o ne Stef ir Tesą.
- Tai aišku. - Neitas užvertė akis ir nukratė cigaretę, - Gal
užeik į namus? Dėl senų gerų laikų. Nebus daug žmonių* tik keli
mūsiškiai.
- O Denas? - Kišenėje suvibravo telefonas. Išsiėmęs ekrane pa­
mačiau Tesos vardą.
- Nežinau, bet galiu pasirūpint, kad nesirodytų, kol būsi.
Sustojomaikštelėje. Mano mašina tik už kelių žingsnių, jo moto­
ciklas - priekinėje eilėje. Sunkupatikėt, kadjis dar nesudaužėtovelnio
daikto. Kol gavo pažymėjimą, griūdavo nuo tos skardų krūvos penkis
kartus per dieną ir dabar skraidydamas po miestą nedėvi šalmo.

167
 - Viskas gerai. Aš vis tiek jau turiu ką veikt, - pamelavau ir pa­
silabinau su Tesą. Tikiuosi, kad dabar galėsiu valandų valandas su
ja šnekėtis. Jau beveik buvau sutikęs užeit į tuos prakeiktus brolijos
mainus, bet tai, kad senieji mano „draugai“ bendrauja su Denu,
man priminė, kodėl aš nustojau su jais bendraut.
- Ar tikrai? Galim susitikt paskutinį kartą, kol baigsi ir pri-
gausi savo merginą. Juk žinai, kad šitaip bus, ką? - nusišaipė.
Saulėje žybtelėjo liežuvis ir staiga atstūmiau jo ranką.
- Prasidūrei liežuvį? - paklausiau nejučiom braukdamas pirštu
randą prie antakio.
- Aha, gal prieš mėnesį. Ir vis dar netikiu, kad tu juos išsiėmei.
Ir geras ėjimas išsisukt nuo atsakymo į antrą dalį.
Neitas nusijuokė, o aš bandžiau prisimint, ką jis sakė. Kažką
apie mano merginą... ir nėštumą.
- Na jau ne. Nieks čia nesilauks, tu, subingalvi. Eik velniop ne­
erzinęs manęs tokiais dalykais.
Stumtelėjau jį per petį, o jis dar smarkiau nusikvatojo.
Santuoka yra vienas dalykas. Ovaikai - jau visai kitas.
Dėbtelėjau į savo telefoną. Nors ir smagu žaist su Neitu slė­
pynių, noriu Tesos ir jos žinučių, ypač kai ji man kažką parašė apie
gydytoją. Skubiai parašiau jai atsakymą.
- Ten Loganas. - Neitas atitraukė mane nuo telefono. Sek­
damas jį akimis pamačiau Loganą, einantį mūsų link. - Šūdas, -
pridūrė Neitas. Įsmeigiau akis į Logano palydovę. Ji atrodė pa­
žįstama, nors ne visai...
Molė. Tai Molė, tik dabar jos plaukai ne rausvi, o juodi.
Šiandien man baisiai sekasi.
- Tai ženklas. Turiu reikalų, - pasakiau stengdamasis išvengt
potencialios nelaimės, kuri artinosi prie manęs. Vos apsisukau eit,
Molė prisiglaudė prie Logano, o jis apkabino ją per liemenį. Kas
per velnias?
- Jiedu? - žioptelėjau. - Šitie du? Dulkinasi?
Pažvelgiau į Neitą. Tas gyvulys net nesistengė slėpti džiū­
gavimo.
268
 - Jo jo. Jau kurį laiką. Tylėjo ir visiems apsiskelbė tik prieš tris
savaites. Nors aš anksčiau juos užtikau. Jaučiau, kad kažkas vyksta,
nes ji pasidarė ne tokia kalė, kokia buvo visą laiką.
Molė atmetė juodus plaukus ir nusišypsojo Loganui. Nepri­
simenu, ar ji apskritai kada gyvenime šypsojosi. Negaliu jos pakęst,
bet dabar jau nejaučiu tokios neapykantos kaip anksčiau. Tai dėl
jos Tesą...
- Nė negalvok nykt nepasiaiškinęs, kodėl mūsų vengi! - pasi­
girdo Logano balsas nuo mašinos.
- Turiu įdomesnių reikalų! - riktelėjau tikrindamas telefoną.
Rūpėjo, ko Tesą vėl eina pas gydytoją. Paskutinėje žinutėje išsisuko
nuo atsakymo, o man reikia žinot. Neabejoju, kad ji sveika, tik esu
labai smalsus šiknius.
Molė nutaisė šypseną,
- Įdomesnių reikalų? Pavyzdžiui, Sietle pamylėt Tesą?
Ir kaip senais gerais laikais iškėliau jai vidurinį pirštą.
- Atsiknisk.
- Nerūstauk, pupuli. Visi žinom, kad nuo tada, kai susitikot,
negali nuo jos nulipt, - atšovė ji.
Pažiūrėjau į Loganą - „arba tu ją nutildyk, arba tai padarysiu
aš“, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Judu tobula pora. - Kilstelėjau antakį senam bičiuliui, o
dabar jau jis iškėlė man vidurinį pirštą.
- Tai ji pagaliau išleido tave vieną, ką? - žiebė atgal Loganas.
Nusijuokiau. Kaip pirštu į akį.
- Beje, o kur. ji? - paklausė Molė. - Nors man visai nerūpi. Ji
man nepatinka.
- Žinom, - įsiterpė Neitas, o Molė pavartė akis.
- Tu jai irgi nepatinki. Jeigu atvirai, tai, žinok, - niekam, - pa­
šaipiai jai priminiau.
- Tikrai taip, - vyptelėjo Molė ir atsirėmė Loganui į petį.
Neitas, ko gero, teisus: ji tikrai nebe tokia baisi kalė. Truputį.
- Ką gi, buvo labai malonu jus pamatyt, - ironiškai mestelėjau
ir nusisukau. - Vis dėlto turiu malonesnių reikalų, todėl būkit
269
laimingi. Ir žinai, Loganai, dulkink ją toliau. Man tai panašu į ste­
buklą. - Linktelėjau jiems ir įsėdau į mašiną.
Vos uždaręs dureles nugirdau „jis gerai nusiteikęs“, „tešla­
galvis“ ir „džiaugiuosi dėl jo“ Keisčiausia, kad paskutinius žodžius
ištarė pati Kalė Karalienė.

270
 Penkiasdešimtas skyrius
TESĄ

Sėdėdama čia, mažame kabinete, tik su ligoninės pižama jaučiuo­

si nejaukiai, susinervinusi ir truputį sustirusi. Visas koridorius -
vien palatos. Sienos galėtų būti bent kiek jaukesnės - bent mažas
-paveiksliukas ar kokia įrėminta nuotrauka, kaip kitur, kur buvau.
Išskyrus čia. Čia viskas balta. Baltos sienos, baltas stalas, baltos
Igrindys.
Reikėjo pasiimti Kimberlę, kai siūlėsi eiti kartu. Man gerai ir
vienai, bet šiandien praverstų jos palaikymas, net lašelis Kimberlės
humoro apramintų nervus. Šiandien nubudau jausdamasi daug
geriau nei turėčiau, jokio vakarykščio pasisėdėjimo pėdsako. Jau­
čiausi visai gerai. Užmigau su šypsena nuo vyno ir Hardino ir mie­
gojau daug ramiau nei pastarąsias savaites.
Kaip paprastai, apie viską, kas susiję su Hardinu, svarsčiau be
perstojo. Vis skaitinėjau mūsų vakarykštį žaismingą susirašinėjimą
ir negalėjau sutramdyti šypsenos, nesvarbu, kad entąjį kartą per­
žiūrinėjau žinutes.
Man patinka šis mielas, kantrus ir žaismingas Hardinas. No­
rėčiau geriau pažinti šitą Hardiną, bet baiminuosi, kad toks jis bus
neilgai. Aš irgi čia ilgai neužsibūsiu. Su Lendonu išvažiuoju į Niu­
jorką, ir kuo arčiau ta diena, tuo didesnį jaudulį jaučiu. Nežinau,
gerą ar blogą, bet šiandien negaliu jo sutramdyti, o šią akimirką jis
iš viso nevaldomas.

* 7*
 Sėdėjau nepatogiai nuleidusi kojas per lovos kraštą ir negalėjau
apsispręsti, ar sukryžiuoti jas, ar ne. Šis nereikšmingas procesas
atitraukė mano dėmesį nuo vėsos ir nesmagių drugelių pilve.
Iš kišenės išsiėmiau telefoną ir parašiau Hardinui žinutę ~kad
kuo nors užsiimčiau laukdama. Nusiunčiau paprastą „Labukas“ ir
ėmiau laukti tai sukryžiuodama, tai ištiesdama kojas.
„Džiaugiuosi, kad parašei, nes būčiau laukęs dar valandą ir tik
tada parašęs“, - atsakė jis.
Nusišypsojau ekranui. Nors turėjo nepatikti jo žodžiuose sly­
pintis reikalavimas, bet patiko. Pastaruoju metu jis labai nuoširdus
ir tai man labai patinka.
„Aš pas gydytoją ir turiu palaukti. Kaip laikaisi?“
Jis atsakė iškart. „Baik tuos formalumus. Kodėl tu pas gydytoją?
Kas yra? Nesakei, kad eisi. Aš gerai, dėl to nesijaudink, nors esu su
Neitu, kuris bando nusitempt mane pas savus. Lyg eičiau.“
Man nepatiko, kad širdį suspaudė vien pagalvojus apie Hardiną
ir senąją jo kompaniją. Ne mano reikalas, su kuo jis leidžia laiką,
bet negaliu atsikratyti negero jausmo, kuris apima prisiminus jo
draugus.
Po kelių sekundžių: „Neprivalai pasakyt, bet galėtum. Galėčiau
atvažiuot.“
„Viskas gerai. Man vienai gerai.“ Pasigalėjau nesuteikusi jam
pasirinkimo.
„Per ilgai buvai viena, kol sutikau tave.“
„Ne visai.“ Nežinojau, ką dar pasakyti, nes galva sukosi, jau­
čiausi keistai laiminga, kad jis rūpinasi manimi ir yra toks atviras.
Žodis „Melagė“ atėjo su džinsais ir ugnies kamuoliu.
Užsidengiau burną ranka, kad nuslopinčiau garsą, nes į palatą įėjo
gydytojas.
„Atėjo gydytojas, parašysiu vėliau.“
Pasidėjau telefoną ir pasistengiau atsikratyti padūkusios šypse­
nėlės, kol gydytojas Vestas movėsi latekso pirštines.
- Kaip jaučiatės?

272
 gv Kaip jaučiuosi? Jam nereikia mano atsakymo, jis neturi laiko
įmanęs klausytis. Jis gydytojas, ne psichiatras.
\,x- - Gerai, - atsakiau gūždamasi nuo minties apie pokalbį, kai jis
lįpasiruošė mane apžiūrėti.
iT - Peržiūrėjau jūsų paskutinio apsilankymo kraujo tyrimus, bet
■nepamačiau nieko, dėl ko reikėtų nerimauti.
■f;■* Su palengvėjimu atsikvėpiau.
- Vis dėlto... - sukėlė nerimą ir nutilo.
Taip ir maniau, kad turi būti kažkoks vis dėlto.
> - Peržiūrinėdamas jūsų tyrimo nuotraukas pastebėjau, kad
jūsų gimdos kaklelis labai siauras, o tai, ką dabar matau, - ir
trumpas. Jeigu neprieštaraujat, norėčiau paaiškinti išsamiau, apie
ką kalbu, gerai?
Gydytojas Vestas pasitaisė akinius, o aš linktelėjau. Trumpas ir
siauras gimdos kaklelis. Pakankamai daug naršiau internete, kad
-žinočiau, ką tai reiškia.
.■Po dešimties ilgų minučių jis buvo su visomis smulkmenomis pa­
rodęs man, ką jau ir taip žinojau. Supratau, ką nori pasakyti. Žino­
jau tai nuo tada, kai prieš dvi su puse savaites išėjau iš jo kabineto.
Rengdamasi mintyse vis kartojau jo žodžius:
- Nėra neįmanoma, bet sunkiai tikėtina.
- Yra ir kitų galimybių - daugelis žmonių nusprendžia įsivai­
kinti.
- Jūs dar labai jauna. Kai būsit vyresnė, kartu su partneriu pa-
,$irinksit geriausių išeitį.
- Man labai gaila, panele Jang.
Eidama prie automobilio nieko negalvodama surinkau Hardino
numerį. Apsidžiaugiau, kad visus tris kartus įsijungė balso paštas,
tad prisiverčiau numesti telefoną.
Dabar man nereikia nei jo, nei ko nors kito. Galiu susitvarkyti
su šia žinia pati. Jau žinojau tai. Mintyse jau buvau susitaikiusi ir
pasižymėjusi.

273
 Nesvarbu, kad Hardinas neatsiliepė. Man viskas gerai. Kam
rūpi, kad negaliu pastoti? Man tik devyniolika, o visi planai, ku­
riuos buvau susikūrusi, vis vien sugriuvo. Čia tik paskutinio mano
plano paskutinė smulkmena, sudužusi į šipulius.
Sausakimšomis gatvėmis ilgai važiavau į Kimberlės namus.
Nutariau, kad nemėgstu vairuoti. Nekenčiu žmonių, kurie siautėja
keliuose. Negaliu pakęsti, kad čia visada lyja. Nemėgstu, kai jaunos
merginos atsidaro langus net lyjant ir pasileidžia trankią muziką.
Kodėl negalima užsidaryt langų?
Negaliu pakęsti, kad stengiuosi mąstyti pozityviai ir nevirsti
apgailėtina Tesą, kokia buvau praėjusią savaitę. Baisu, kad taip
sunku apie ką nors galvoti, išskyrus tai, kad mano kūnas išdavė
mane pačiu žiauriausiu ir pačiu intymiausiu būdu.
Gydytojas Vestas sakė, kad tokia gimiau. Žinoma, kad tokia.
Tokia kaip* mama. Nors stengiausi būti tobula, to niekada nebus.
Vienintelis geras dalykas - nors tai nenormalu - yra tas, kad savo
vaikui bent jau neperduosiu nė vienos savybės, kurias iš jos pa­
veldėjau. Suprantu, kad nereikia kaltinti motinos dėl apsigimusio
gimdos kaklelio, nors labai to noriu. Noriu ką nors apkaltinti, bet
negaliu.
Štai šitaip sukasi pasaulis: jeigu ko nors neapsakomai nori,
tai iš tavęs atimama ir tampa nepasiekiama. Kaip Hardinas. Nei
Hardino, nei vaikų. Niekada neturėsiu nei vieno, nei kito, bet buvo
gera apsimesti, kad galėčiau juos turėti.
Grįžus į Kristiano namus palengvėjo, kad jie tušti. Ne na­
muose, bet čia. Nepatikrinusi telefono nusirengiau ir palindau po
dušu. Nežinau, kaip ilgai ten stovėjau ir žiūrėjau į besisukantį ir
nutekantį vandenį. Kai vanduo atvėso, galiausiai išlipau ir apsi­
rengiau Hardino marškinėlius, kuriuos jis man įdėjo į lagaminą iš­
siųsdamas iš Londono.
Atsiguliau į tuščią lovą ir panorau, kad Kimberlė būtų na­
muose. Tą pačią sekundę gavau žinutę, kad jiedu su Kristianu naktį
praleisią mieste, o Smitas - pas auklę. Visi namai mano, o aš ne­
turiu nei ką veikti, nei su kuo pasikalbėti. Nieko nėra dabar, nieko
274
įnebus vėliau, net mažo vaikučio, kuriuo galėčiau rūpintis ir kurį
S; galėčiau mylėti.
Gailėjausi savęs, nors žinojau, kad tai juokinga, bet negalėjau
^liautis.
„įsipilk vyno ir išsinuomok filmą mūsų sąskaita!“ - atsakė
iKimberlė į mano žinutę, kuria palinkėjau gerai pasilinksminti.
Vos išsiunčiau jai ačiū, suskambo mano telefonas ir ekrane nu­
švito Hardino vardas. Ėmiau svarstyti, ar atsiliepti. Kol susiradau
šaldytuve vyno, įsijungė balso paštas, o aš gavau progą nusiristi į
ašarų pakalnę.
Išgėrusi butelį vyno svetainėje jau buvau įpusėjusi kažkokį baisų
veiksmo filmą apie jūrų pėstininką, kuris virto aukle, kuri virto ga­
ilinga ateivių medžiotoja. Man pasirodė, kad tai vienintelis filmas,
iitieturintis nieko bendra su meile, vaikais ir bet kokia laime.
Kada taip viskuo nusivyliau? Išgėriau dar vyno, tiesiai iš bu­
telio. Kai numečiau taurę, jau spėjo sudužti penki erdvėlaiviai.
Telefonas vėl suskambo. Norėjau tik žvilgtelėti į ekraną, bet ne­
blaivus mano nykštys paspaudė „atsiliepti“.

275
 Penkiasdešimt pirmas skyriu s
HARDINAS

- Tesą? - ištariau stengdamasis nerodyt panikos. Visą vakarą ji

rieatsakinėjo į mano skambučius, o aš ėjau iš proto galvodamas, ką
padariau ne taip - ką šįkart vėl padariau ne taip.
- Taaaip, - nutęsė miglotai. Iš vieno žodžio supratau, kad geria.
- Vėl‘vyno? - šyptelėjau. - Ar paskaityt pamokslą? - paer­
zinau, bet aname gale buvo tyla. - Tesą?
-Ką?
- Kas tau?
- Nieko. Žiūriu filmą.
- Su Kimberle? - pasidarė silpna pagalvojus, kad su ja gali būti
kas nors kitas.
- Su savim. Aš čia viena šitam diiiideliam name. - Balsas abe­
jingas, nors žodžiai įspūdingi.
- Kur Kimberlė su Vensu? - neturėčiau jaudintis, bet jos balsas
mane pritrenkė.
- Išėjo nakčiai. Smitas irgi. Aš viena žiūriu filmą. Mano gy­
venimo istorija, ane? - nusijuokė, bet linksma nebuvo. Jokio
jausmo.
- Tesą, kas yra? Kiek išgėrei?
Ji atsiduso į ragelį ir galiu prisiekt, kad išgirdau, kaip vėl gurkš­
telėjo vyno.
- Tesą, atsakyk.
- Viskas gerai. Man leido išgert, supratai, tėtuk* - bandė
juokaut, bet nuo paskutinio žodžio mane nupurtė šiurpas.
276
 - Jeigu nori prisigert tyčia, tau negalima. Beje, oficialiai irgi.
Aš mažiausiai turėčiau ją mokyt. Mano kaltė, kad ji pradėjo
nuolat išgėrinėt, bet dabar siaubas sugniaužė mano skrandį. Ji
geria viena ir kalba taip liūdnai, kad pašokau ant kojų.
- Aha.
- Kiek išgėrei?
Parašiau Vensui tikėdamasis, kad atsilieps.
- Nelabai daug. Viskas gerai. Žinai, kasss keista? - sumurmėjo
Tesą.
Čiupau raktus. Po velnių tą Sietlą, kad taip toli.
- Kas?
Įsispyriau į sportbačius. Autis batus užtruktų, o šįkart laiko
kaip tik ir neturiu.
- Keista, kad geriems žmonėms nutinka blogi dalykai. Ar ži­
nojai?
Velnias. Vėl parašiau Vensui ir šįkart liepiau nešti mėsas
namo - tuoj pat.
- Taip, žinojau. Nesąžininga, kad taip yra.
Man nepatinka, kad ji taip jaučiasi. Tesą geras žmogus, ge­
riausias, kokį esu sutikęs, bet kažkodėl ją supa banda išgamų,
įskaitant ir mane.
- Gal man daugiau nebebūti geru žmogum?
Ką? Ne. Ne, ne, ne. Ji neturi taip kalbėt, nei taip galvot.
- Ne, nė negalvok apie tai.
Nekantriai mostelėjau ranka Karen, kuri stabtelėjo virtuvės
tarpdury - ko gero, svarstydama, kur taip vėlai lekiu.
- Stengiuosi negalvot, bet negaliu. Mintys pačios lenda.
- Kas šiandien nutiko?
Sunku patikėt, kad kalbuosi su savo Tesą, su ta mergina, kuri
visada ir visur mato tik gera - savyje taip pat. Ji visada buvo tokia
teigiama, tokia laiminga - o dabar nebe. Atrodo, kaip netekusi
vilties, visai sužlugdyta. Kaip aš.
Kraujas sustingo mano gyslose. Jaučiau, kad taip nutiks.
Jaučiau, kad ji pasikeis patekusi į mano letenas. Nesąmoningai
277
jaučiau, kad po manęs ji bus kitokia. Tikiuosi, tai nebus tiesa, bet
šiąnakt viskas atrodo būtent šitaip.
- Nieko svarbaus, - pamelavo ji.
Vensas man dar neatsakė. Jau geriau jis važiuotų namo.
- Tesą, pasakyk, kas yra. Būk gera.
- Nieko. Tik spėju, kad karma mane užklupo, - sumurmėjo ir
tyloje pokštelėjo kamštis.
- Kokia karma? Išprotėjai? Gyvenime nepadarei nieko blogo,
kad nusipelnytum to, kas nutiko.
Tesą neatsakė.
- Tesą, man atrodo, kad tau jau gana šiąnakt gerti. Aš pakeliui į
Sietlą. Žinau, kad tau reikia erdvės, bet nerimauju ir... negaliu būti
bė tavęs, kaip visada.
- Aha... - Ji net nesiklausė, ką sakau.
- Man 'nepatinka, kad tiek daug geri, - pasakiau žinodamas,
jog manęs negirdi.
- Aha...
- Aš pakeliui. Pasiimk butelį vandens. Gerai?
- Gerai... buteliuką...
Kelionė į Sietlą dar niekada neatrodė tokia velniškai ilga. Atstumas
tarp mūsų pagaliau man atvėrė akis ir pamačiau tai, dėl ko Tesą
visada niurzgėjo. Tai baigiasi čia - tai paskutinis prakeiktas kartas,
kai lekiu į kitą miestą, kad būčiau su ja. Užteks tų begalinių kvai­
lysčių. Gana bėgt nuo problemų ir gana sumautų pasiteisinimų.
Gana lakstyt pirmyn atgal po Vašingtono valstiją, nes nuėjau per
toli.

278
 Penkiasdešimt antras skyriu s
HARDINAS

Skambinau keturiasdešimt devynis kartus.

Sumautus keturiasdešimt devynis kartus.
Keturiasdešimt devynis.
Ar įsivaizduojat, kiek tai skambučių? Be proto daug.
; Per daug, kad galėčiau suskaičiuot, ar bent negaliu blaiviai
mąstyt, kad suskaičiuočiau. Bet, jei galėčiau, tai būtų neapsakoma
galybė skambučių.
Jei išgyvensiu kitas tris minutes, išspirsiu duris iš vyrių ir su­
daužysiu į sieną Tesos telefoną - tą, kuriuo ji, panašu, nemoka at­
siliept.
Gerai, gal ir nereikia tėkšt jos telefono į sieną. Gal netyčia kelis
kartus užlipsiu ant jo, kol nuo mano svorio ekranas suskils.
Gal.
Ji garantuotai duos man pylos, kad maža nepasirodys. Kelias
valandas negirdėjau iš jos nė žodžio, o ji neturi supratimo, kokia
kančia man šias valandas važiuot pas ją. Viršijau greitį 20 kartų,
kad kuo greičiau pasiekčiau Sietlą.
Kai privažiavau miestą, jau buvo trečia valanda ryto ir mano
skambučių sąraše buvo Tesą, Vensas ir Kimberlė. Gal ištaškyt jų
visų trijų telefonus, nes jie aiškiai pamiršo, kaip atsiliept.
Prie vartų apėmė dar didesnis siaubas, nei kad esu čia. Ojeigu
jie uždarė vartus?Ojeigu pakeitė kodą?
Ar aš apskritai prisimenu tą sumautą kodą? Aišku, kad ne. Ar
pasakys, jei paskambinsiu paklaust? Aišku, kad ne.
279
 O jeigu neatsilieps, nes kažkas nutiko Tesai ir ją išvežė į li­
goninę, jai bloga ir niekas negali padėt ir...
Tada pamačiau atdarus vartus ir dėl to truputį susierzinau.
Kodėl Tesą neįjungė apsaugos, jeigu liko viena?
Važiuodamas vingiuotu keliuku pamačiau priešais didžiulį
namą stovinčią tik jos mašiną. Gera žinot, kad Vensas visada šalia,
kai man jo reikia... Sumautas draugas. Tėvas, ne draugas. Velniop -
dabar jis išvis niekas.
Išlipau iš mašinos ir priėjau prie durų įpykęs ir labai susirū­
pinęs. Tai, ką ji kalbėjo, kaip kalbėjo... Atrodė, kad nekontroliuoja
savęs.
Durys neužrakintos - žinoma, - ir pro svetainę nuėjau korido­
riumi. Drebančiomis rankomis stumtelėjau jos miegamojo duris,
ir širdis sustojo pamačius tuščią lovą. Ji ne tik tuščia, bet net ne­
paliesta - tobulai paklota, kampučiai užlankstyti taip, kad neį­
manoma atkartot. Bandžiau ir žinau - niekas nepaklos lovos taip,
kaip moka tik Tesą.
- Tesą! - šūktelėjau eidamas koridoriumi į vonią. Užsimerkiau
ir įjungiau šviesą. Nieko neišgirdęs atsimerkiau.
Nieko. Sunkiai atsidusęs nuėjau į kitą kambarį. Po galais, kur
ji?
- Tesą! - dar kartą riktelėjau, tik garsiau.
Apieškojęs bene visus dvaro kambarius, vos galėjau atgaut
kvapą. Kur ji? Liko vienintelis kambarys - Venso miegamasis.
Abejoju, ar noriu atidaryt tas duris...
Apžiūrėsiu terasą ir sodą ir neįsivaizduoju, ką darysiu, jeigu
jos nerasiu.
- Teresa! Kur esi, po galais? Prisiekiu, tai visai nejuokinga... -
ir užsičiaupiau pastebėjęs terasos krėsle susirietusį kamuoliuką.
Prisiartinęs pamačiau, kad Tesą sėdi kelius prispaudusi prie
pilvo ir rankas sukryžiavusi ant krūtinės, lygbūtų užsnūdusi steng­
damasi susitvardyt.
Pyktis išgaravo vos priklaupiau prie jos. Nubraukiau šviesius
jos plaukus nuo veido ir dabar tikrai nepulsiu ardytis kaip
280
beprotis, nes žinau, kad nieko nenutiko. Velnias, aš taip dėl jos
jaudinausi.
p.;; Širdis plakė vis smarkiau, palinkau prie jos ir perbraukiau
Šlykščių per apatinę lūpą. Tiesą sakant, nežinau, kodėl tai padariau;
^tiesiog taip nutiko, bet nė velnio nesigailėjau, kai ji sumirksėjusi
lįtšimerkė ir sudejavo.
- Kodėl tu lauke? - susijaudinęs tyliai paklausiau.
4į Tesą krūptelėjo aiškiai sutrikusi nuo tylaus mano balso.
Kodėl tu ne viduje? Aš ėjau iš proto dėl tavęs, valandų valandas
kūriau visokiausius galimus scenarijus - norėjau pasakyt.
. - Ačiū Dievui, kad miegojai, - tik ištariau. - Skambinau tau,
labai nerimavau.
Ji atsisėdo susiėmusi už kaklo, lyg jis galėtų nukristi,
jį j - Hardinai?
4 - Taip, aš Hardinas.
4 i Tesą pašnairavo tamsoje ir pasikasė kaklą. Kai pasijudino
Stotis, ant plytelių nuriedėjo tuščias vyno butelis ir suskilo pusiau,
i i - Atsiprašau, - apgailestavo ir pasilenkusi norėjo surinkt du­
ženas.
Švelniai patraukiau jos ranką ir suėmiau jos pirštus.
- Neliesk. Aš vėliau surinksiu. Einam į vidų. - Padėjau jai at­
sistot.
- Kaip... tu čia... atsiradai? - paklausė vangiai, o aš visai neno­
rėjau sužinot, kiek vyno išgėrė, kol nulūžo. Virtuvėje pastebėjau
mažiausiai keturis tuščius butelius.
4=-- —Atvažiavau, kaip kitaip.
:11 - Visą kelią? Kiek valandų?
Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų - ji vilkėjo tik marškinėlius.
Mano marškinėlius.
Tesą pastebėjo, kad spoksau, ir pabandė užsitraukt marški­
nėlius ant plikų šlaunų.
- Aš tik ap-si-rengiau... - sumikčiojo ir nutilo. - Apsirengiau
tik dabar, vieną kartą, - ištarė ne taip beprasmiškai.
- Viskas gerai, noriu, kad juos vilkėtum. Eikim vidun.
281
 - Man čia patinka, - ramiai atsakė įsistebeilijusi į tamsą.
~ Čia per šalta. Mes einam vidų, - ištiesiau ranką, bet ji mane
atstūmė. - Gerai jau gerai, jeigu nori, liekam čia, sutinku. Bet aš
būsiu su tavim, - pasakiau apsigalvojęs.
Tesą linktelėjo ir atsirėmė į atlošą; jos keliai virpėjo, veidas
buvo išblyškęs.
- Kas šiąnakt nutiko?
Ji tylėjo tebežiūrėdama į vieną tašką. Po akimirkos atsisuko į
mane.
- Ar kada nors jauteisi, lyg tavo gyvenimas virstų vienu dideliu
pokštu?
- Kasdien.
Gūžtelėjau pečiais dvejodamas, kur, po galais, krypsta mūsų
pokalbis, bet mane baisiausiai skaudino liūdnos jos akys. Net
tamsoje rušeno mėlynas ir gilus liūdesys temdydamas mano taip
mylimas šviesias akis.
- Taigi, aš irgi.
- Ne, tu esi teigiama. Laiminga. Tai aš esu patologiškas išgama.
Ne tu.
- O žinai, būti laimingai labai sunku.
- Ne visai. - Žengtelėjau artyn. - Jeigu dar nepastebėjai, aš
nesu pavyzdinis džiaugsmo ir laimės vaikas, - pasakiau norėdamas
sušvelninti įtampą ir buvau apdovanotas pusiau girta ir pusiau ma­
lonia šypsena.
Labai norėčiau, kad papasakotų, kas jai nutiko pastaruoju
metu. Nežinau, ką galiu dėl jos padaryt, bet aš esu kaltas - aš dėl
visko kaltas. Tas liūdesys turėtų slėgti mane, ne ją.
Tesą norėjo atsiremti į medinį ranktūrį, bet ranka nuslydo ir
kluptelėjusi vos nesitrenkė veidu į skėtį, pritvirtintą prie lauko sta­
lelio.
Čiupau ją už alkūnės prilaikyti, ir ji atsirėmė į mane.
- Ar galim eiti į vidų? Tau reikia išmiegot visą išgertą vyną.
- Neprisimenu, kad būčiau užmigusi.
- Turbūt dėl to, kad daugiau gurkšnoja! negu stengeisi užmigt.
282
 - Nenervink manęs ir nebark, - purkštelėjo ir atšlijo.
- Nė nebandau.
Nekaltai iškėliau rankas, norėjau šaukt dėl visos šios situacijos
i Įidiotiškumo. Tesą girtutėlė, o aš esu blaivaus proto balsas.
' - Atsiprašau, - atsiduso ji. - Aš nepajėgiu mąstyti. - Žiūrėjau,
ikaip susmuko ant žemės ir vėl prispaudė kelius prie krūtinės. Pa­
kėlusi galvą pažvelgė į mane. - Ar galim apie kai ką pasikalbėti?
- Žinoma.
- Ar būsi visiškai nuoširdus?
- Pasistengsiu.
Atrodė, kad sutiko, tad prisėdau ant pirmos pasitaikiusios
kėdės krašto, kad būčiau arčiau jos. Truputį baiminausi, apie ką
norės kalbėtis, bet turiu žinot, kas vyksta, todėl užsičiaupiau ir
laukiau, ką pasakys.
- Kartais man atrodo, kad kiti gauna tai, ko noriu aš, - droviai
sumurmėjo.
Tesą jaučiasi kalta sakydama, ką jaučia... Dar bandžiau su­
sivokt, ką išgirdau, o ji pasakė:
- Aišku, aš džiaugiuosi dėl jų...
Bet aš dar aiškiau pamačiau jos akyse besikaupiančias ašaras.
Iš savo gyvenimo negalėjau sumąstyt, apie kokį velnią ji kalba, bet
toptelėjo Kimberlės ir Venso sužadėtuvės.
- Ar kalbi apie Kimberlę ir Vensą? Jeigu apie juos, tai netu­
rėtum jiems pavydėt. Jis melagis, apgavikas ir... - nutilau, kad ne­
pasakyčiau kokios šlykštynės.
- Jis myli ją. Ir, beje, labai, - sumurmėjo Tesą. Pirštu braukė
plytelės kontūrus po savimi.
- Aš myliu tave, - pasakiau nieko negalvojęs.
Mano žodžiai sukėlė jai visai kitokį įspūdį nei tikėjausi - Tesą
krūptelėjo. Iš tikrųjų krūptelėjo ir apkabino rankomis kelius.
- Tai - tiesa. Myliu tave.
- Tu myli mane tik kartais, - atsakė, lyg tai būtų vienintelis da­
lykas pasaulyje, dėl kurio neabejoja.
- Nesąmonė. Ir pati žinai, kad tai - netiesa.
283
 - Bet taip atrodo> - sušnabždėjo žiūrėdama jūros pusėn. Pa­
norau, kad jau būtų šviesu - gal reginys šiek tiek ją apramintų, nes
aš aiškiai to nesugebu padaryt.
- Žinau. Suprantu, kad taip gali atrodyt. - Sutinku, nes galbūt
dabar ji tai pajuto.
- Tu visą laiką mylėsi ją, vėliau.
Ką?
- Apie ką čia kalbi?
- Kitą kartą tu mylėsi ją visą laiką.
Šią akimirką išvydau aiškią viziją, kad po penkiasdešimties
metų prisimenu šį momentą ir išgyvenu tą patį skausmą, kurį
sukėlė jos žodžiai. Jausmas visa apimantis ir visiškai aišku, kad
niekada nebus aiškiau. Ji pasiduoda. Nekovos dėl manęs, dėl mūsų.
- Nebu$ jokio kito karto!
Nesusitvardžiau nešūktelėjęs, mano kraujas užvirė grasin­
damas ištaškyt mane tiesiai čia, tame prakeiktame kieme.
- Bus. Aš esu tavo Triša.
Apie ką ji? Suprantu, kad girta, bet kuo čia dėta mano mama?
- Tavo Triša. Tai aš. Ir tu turėsi Karen, kuri galės pagimdyti
tau vaiką. - Tesą nusišluostė akis, o aš nusliuogiau nuo kėdės ir su­
klupau prie jos ant žemės.
- Nežinau, apie ką čia šneki, bet tu klysti.
Apglėbiau Tesą per pečius, ji pravirko. Nesupratau jos žodžių,
tik girdėjau „...vaikas... Karen... Triša... Kenas...“ Velniai griebtų tą
Kimberlę, kad namuose turi tiek vyno.
- Nesuprantu, ką bendro su mumis turi Karen ar Triša, ar visi
kiti, kuriuos paminėjai.
Tesą kumštelėjo mano petį, bet aš dar stipriau ją suspaudžiau.
Gal ji ir nenori manęs, bet dabar jai manęs reikia.
- Ji laukiasi.
- Ir ką?
Sugipsuota ranka glosčiau jos nugarą nežinodamas, kaip re-
aguot į šiuos žodžius.
284
 - Aš buvau pas gydytoją, - suriko ji, o aš sustingau.
Dieve šventas.
- Ir? - stengiausi nepanikuot.
Tesą žmoniškai neatsakė. Sriūbavo kaip girtuoklė, o aš pasinau­
dojau proga blaiviai pamąstyt. Vadinasi, ji nesilaukia. Jei lauktųsi,
nebūtų gėrusi. Pažįstu Tesą ir žinau, kad nieku gyvu taip nepasi­
elgtų. Ji tiesiog apsėsta minties vieną dieną tapti motina; ir jokiais
būdais nekeltų pavojaus dar negimusiam vaikui.
Leidosi būti apkabinta, kol apsiramino.
- Ar norėtum? - paklausė po minutės. Ji vis dar buvo mano
glėbyje, bet jau nebeverkė.
-Ko?
- Turėti vaiką, - pasitrynė akis, o aš krūptelėjau.
- Ėėė... ne, - papurčiau galvą. - Nenoriu turėt vaikų su tavim.
Tesą užsimerkė ir vėl pravirko. Mintyse pakartojau savo žo­
džius ir suvokiau, kaip jie nuskambėjo.
- Ne tai norėjau pasakyt. Aš apskritai nenoriu vaikų, tu žinai.
Tyliai šniurkščiodama Tesą linktelėjo.
- Tavoji Karen galės tau pagimdyti vaikelį, - ištarė užsimerkusi
ir priglaudė galvą man prie krūtinės.
Buvau sutrikęs kaip niekad. Bandžiau surast ryšį tarp Karen ir
tėvo, bet atsisakiau galvot, kad Tesą galvoja esanti mano pradžia,
o ne pabaiga. Apglėbiau ją per liemenį ir pakėliau nuo žemės sa­
kydamas:
- Viskas gerai. Tau laikas į lovą.
Šįkart ji nesipriešino.
- Taip. Jau sakei, - sumurmėjo ir kojomis apsivijo mano
juosmenį, kad man būtų lengviau įeit per stumdomąsias duris ir
koridoriumi nunešt iki kambario.
- Ką sakiau?
- „Tai negali turėti laimingos pabaigos", - pacitavo mano pa­
sakytus žodžius.
Prakeiktas Hemingvėjus ir sumautas jo požiūris į gyvenimą.
285
 - Pasakiau kvailystę. Iš tikrųjų taip negalvoju, - prisiekiau.
- „Aš ir dabar tave pakankamai myliu. Ko dar nori? Kad iš-
eičiau iš proto?“ - vėl pacitavo tą šunsnukį.
- Ššaa, galėsim pacituot Hemingvėjų, kai išblaivėsi.
- „Viskas yra didžiausia kvailystė, pirmiausia nekaltybė“, -
ištarė man į kaklą, rankomis stipriai sugniaužusi nugarą, kai stum­
telėjau jos miegamojo duris.
Man labai patinka šis sakinys, nors niekad nesupratau jo
prasmės. Maniau, kad suprantu, bet iki dabar, kai įsigyvenau į
šią prakeiktą prasmę, pagaliau iš tikrųjų supratau. Jausdamas au­
gančią kaltę, švelniai nuleidau ją ant lovos ir nušveičiau visas pa­
galves ant grindų, palikęs vieną jai po galva.
- Pakelk, - meiliai įsakiau.
Tesą neatsimerkė, tad pamaniau, kad jau snūduriuoja. Iš­
jungiau šviesą tikėdamasis, kad dabar išmiegos iki ryto.
- Pasiliksiiiii? - ištarė tęsdama žodį.
- Ar nori, kad likčiau? Galiu miegot kitame kambary? - pa­
siūliau, nors visai to nenorėjau. Viskas, Tesą jau atsijungė, o aš
beveik išsigandau palikt ją vieną.
- Mhmmm, - sumurmėjo traukdama antklodę. Truktelėjo už
kampo ir susierzino nusivylusi, kad apklotas kažkur kliūva. Pa­
dėjau jai užsikloti, nusiaviau batus ir atsiguliau šalia. Kol svarsčiau,
kiek vietos palikti tarp mudviejų, Tesą nuoga koja apsivijo mano
juosmenį ir prisitraukė artyn,
Galiu kvėpuot. Pagaliau galiu kvėpuot.
- Bijojau, kad nepasitaisysi, - prisipažinau tamsiam kambariui.
- Aš irgi, - liūdnai pritarė ji.
Pakišau ranką jai po galva, ji kilstelėjo klubus ir atsisukusi dar
stipriau apvyniojo koją aplik mane. Nežinau, ką toliau daryt; ne­
žinau, ką padariau, kad ji taip elgiasi.
Taip... taip, žinau. Baisiausiai ją išgąsdinau ir pasinaudojau
jos švelnumu. Naudojau vieną progą po kitos, lyg jis niekad nesi­
baigtų. Naudojausi jos pasitikėjimu ir plėšiau jį į skutelius kaip be­
reikšmį dalyką jai akyse kas kartą, kai jaučiausi jos nevertas.
286
; Jei nuo pat pradžių būčiau priėmęs jos meilę> pasitikėjimą ir
Igyvenimo džiaugsmą, kuriuos bandė man įpiršt, dabar nebūtų
tokia. Negulėtų šalia manęs girta ir nelaiminga, mano sužlugdyta
ir sumaitota.
Ji pataisė mane; tai ji sulipdė smulkiausius mano sumautos
sielos trupinius į neįmanomą visumą ir netgi visai padorią. Ji mane
pavertė kitu - beveik normaliu - žmogum, bet lipdydama mano
sielos šipulius prarado savąją, o aš, būdamas toks niekšas, netu­
rėjau ko jai duot mainais.
Nutiko viskas, ko bijojau. O dabar, nesvarbu, kad labai sten­
giausi to išvengt, matau, kad nutiko dar blogiau. Aš ją pakeičiau ir
sųžlugdžiau - kaip ir buvau žadėjęs prieš tuos kelis mėnesius.
Tai nenormalu.
- Labai labai atsiprašau, kad sužlugdžiau tave, - sušnibždėjau
jai į plaukus, kai iš jos alsavimo supratau, kad užmigo,
į - Aš irgi, - atsiduso ji.
ji:Tesą užsnūdo, o mudu užklojo gailestis.

287
 Penkiasdešimt trečias skyrius

TESĄ

Burzgia. Girdžiu nesiliaujantį burzgimą, o mano galva, regis, tuo­

jau sprogs. Ir dar karšta. Labai karšta, Hardinas labai sunkus; jo
gipsas spaudžia man pilvą ir labai noriu į tualetą.
Hardinas.
i
Pakėliau jo ranką ir pajudinau - maskatuojasi kaip negyva. Pir­
miausia paėmiau jo telefoną nuo stalelio, kad neburgztų. Ekraną
užliejo žinutės ir praleisti Kristiano skambučiai. Atsakiau paprastai
„Mums viskas gerai“ ir išjungusi telefono garsą nuėjau į vonią.
Širdį slėgė sunkumas, praėjusios nakties alkoholio pertekliaus
likučiai sruveno kraujagyslėmis. Nereikėjo gerti tiek daug vyno;
reikėjo apsiriboti vienu buteliu. Ar antru. Arba trečiu.
Neprisimenu, kada užmigau ir kada atvažiavo Hardinas. Mig­
lotai prisimenu jo balsą telefonu ir šiaip dar sunku susivokti, tad
nesu įsitikinusi, kad taip iš tikrųjų buvo. Bet dabar jis čia, miega
mano lovoje, taigi spėju, kad smulkmenos neturi reikšmės.
Šlaunimi atsišliejau į kriauklę ir atsukau šaltą vandenį.
Apsišlaksčiau veidą, kaip daroma filmuose, bet nieko gero
nepajutau. Manęs nei pažadino, nei išblaivino. Tik vakarykštis
tušas dar labiau išskydo ir nutekėjo per veidą.
- Tesą? - pasigirdo Hardino balsas.
Užsukau čiaupą ir pasitikau jį koridoriuje.
- Labas, - ištariau nežiūrėdama jam į akis.
- Kodėl atsikėlei? Juk užmigai vos prieš porą valandų.

288
 - Turbūt, kad negalėjau miegoti, - gūžtelėjau pečiais pykte­
lėjusi, kad šalia jo jaučiu nejaukią įtampą.
■ - Kaip jautiesi? Šiąnakt daug išgėrei.
Nusekiau paskui jį į miegamąjį ir uždariau duris. Hardinas at­
sisėdo ant lovos krašto, o aš vėl palindau po antklode. Dabar ne­
turiu jėgų džiaugtis diena. Nors saulė dar nė neketina rodytis.
- Skauda galvą, - prisipažinau.
- Tikiu, mažute, pusę nakties putojai.
Susigūžiau prisiminusi, kad Hardinas prilaikė mano plaukus,
raminamai glostė pečius, o aš tualete tuštinau skrandį.
Geliančią mano galvą priplojo gydytojo Vesto balsas, skel­
biantis blogas naujienas, blogiausias. Ar aš prisiliuobusi pasipasa­
kojau Hardinui? O ne. Tikiuosi, kad ne.
- Ką... Ko šiąnakt prikalbėjau? - paklausiau truputį baimin­
damasi. Hardinas atsikvėpė ir perbraukė rankomis plaukus.
- Apie Karen ir mano mamą. Visai nenoriu žinot, ką tai reiškia.
Jis vyptelėjo, spėju, atsiliepdamas į mano pačios išraišką.
- Ir viskas? - Tikiuosi, kad taip.
- Beveik. A, ir dar citavai Hemingvėjų.
Lengvai šyptelėjęs Hardinas man priminė, koks žavingas gali
būti.
- Negali būti. - Sutrikusi užsidengiau rankomis veidą.
- Gali. - Išgirdau tylų juoką ir dirstelėjau pro pirštus. - Dar
sakei, kad priimi mano atsiprašymą ir duosi man kitą progą, -
pridūrė.
Pro pirštus sutikau jo akis ir pajutau, kad negaliu atsitraukti. Jis
geras. Jis iš tikrųjų geras.
- Melagis.
Nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Štai ir vėl atsidūrėm senoje
geroje pirmyn atgal, stumk trauk fazėje. Negaliu nepastebėti, kad
šįkart viskas atrodo kitaip, bet irgi žinau, kad negaliu pernelyg įsi­
jausti. Visada atrodydavo kitaip, kai jis žadėdavo tai, ko negalėdavo
tesėti.

ž &9
 - Ar norėtum pasikalbėt apie tai, kas šiąnakt nutiko? Nes ne­
noriu tavęs tokios matyt. Tu buvai nesava. Labai išsigandau tau pa­
skambinęs.
- Man viskas gerai.
- Buvai nulūžus. Prisilupai viena ir užmigai terasoje, namuose
visur voliojasi tušti buteliai.
- Nejuokinga ką nors taip rasti, ar ne? - ištarusi pasijaučiau
šiek tiek nesmagiai.
Hardinas nuleido galvą.
- Ne. Tikrai ne.
Prisiminiau naktis (o buvo ir dienų), kai radau Hardiną girtą.
Girtas Hardinas visada palikdavo po savęs sudaužytus švies­
tuvus, skyles sienose ir pagiežingus žodžius, kurie labai skaudžiai
žeisdavo.
- Šito daugiau niekada nebus, - atsakė j mano mintis.
- Aš ne... - norėjau meluoti, bet jis pernelyg gerai mane pa­
žįsta.
- Taip taip. Bet viskas gerai, aš to nusipelniau.
- Kad ir kaip buvo, negražu tau tai priminti.
Turiu išmokti atleisti Hardinui, nes antraip nė vienas nega­
lėsim rasti gyvenime ramybės.
Nepastebėjau, kada pradėjo vibruoti, bet jis paėmė telefoną
nuo stalelio ir priglaudė prie ausies. Užsimerkiau, kad palen­
gvėtų tvinkčiojimas, kol Hardinas plūdo Kristianą. Mostelėjau
ranka bandydama jį nuraminti, bet jis nekreipė į mane dėmesio ir
skubėjo pasakyti Kristianui, koks jis išgama.
- Taip, turėjai pakelt. O jeigu jai būtų kas nors nutikę, būtum
turėjęs man atsakyt, - riaumojo į telefoną, aš bandžiau jį nutildyti.
Viskas gerai, per daug išgėriau, nes buvo bloga diena, bet dabar
viskas gerai. Kas negerai?
Kai pagaliau baigė, pajutau, kad čiužinys šalimais įdubo ir jo
ranka atitraukė ranką nuo mano akių.
- Jis atsiprašė, kad negrįžo namo patikrinti, kaip tu, - pasakė
Hardinas per centimetrą nuo mano veido.
290
į: i Pastebėjau senokai skustą barzdą. Nežinau, ar dėl to, kad
vbuvau dar neblaivi, ar iš kvailumo kilstelėjau ranką ir perbraukiau
įpirštu jam per smakrą. Mano judesys nustebino Hardiną - akys ap­
siblausė, beveik apsivertė nuo mano glamonės,
fe - Ką mes darom? - paklausė palinkęs dar arčiau,
i!• - Nežinau.
r Pasakiau vienintelį man žinomą dalyką. Nesuprantu, ką darom
mes, ką darau aš, kai kalbama apie Hardiną. Ir niekada nesupratau.
Giliai man liūdna ir jaučiuosi įskaudinta, nes mano kūnas ir
karma mane išdavė, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Hardinas
gali viską pakeisti. Net jei ir laikinai, bet gali priversti mane už­
miršti visus rūpesčius, gali sutramdyti chaotiškas mano mintis,
kaip esu įpratusi.
Dabar supratau. Supratau, apie ką jis kalbėjo, visada saky­
damas, kad jam reikia manęs visos. Supratau, kodėl jis manimi pa­
sinaudojo.
- Nenoriu pasinaudoti tavimi.
- Ką? “ sutrikęs perklausė jis.
- Noriu, kad padėtum man viską pamiršti, bet nenoriu pa­
sinaudoti tavimi. Šią akimirką noriu būti su tavimi, bet daugiau
niekas nesikeičia, - vapėjau vildamasi, kad supras, ko nenoriu jam
pasakyti.
Hardinas pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė į mane.
- Man nerūpi, kas ir kaip, bet jeigu nors kiek manęs nori, tikrai
neatsiprašinėk. Aš jau tavo.
Jo lūpos buvo taip arti, kad galėjau jas paliesti vos kilstelėjusi
galvą.
- Atsiprašau.
Nusisukau. Negaliu šitaip jo išnaudoti, bet labiausiai negaliu
apsimesti, kad viskas taip bus. Tai nebūtų vien fizinis atotrūkis
nuo rūpesčių - tai būtų daug daugiau, kur kas daugiau. Aš vis dar
myliu jį, nors kartais manau, kad nebe. Norėčiau būti stipresnė ir
laikyti viską paprasčiausia pramoga, be jausmų, be noro ko nors
daugiau - tik sekso.
291
 Tačiau mano širdis ir sąmonė šito neleis. Įskaudinta, kad tu­
rėjusi būti tobula ateitis išnyko, negaliu juo pasinaudoti, ypač
dabar, kai jis, regis, šitaip stengiasi. Labai jį įskaudinčiau.
Kol kovojau su savimi, jis užsirito ant manęs ir viena ranka
suėmė mane už riešų.
- Ką tu?..
Pakėlė rankas man virš galvos.
- Žinau, ką galvoji.
Prispaudė lūpas man prie kaklo ir mano kūnas pasidavė. Pa­
sukau kaklą, kad lengviau pasiektų jautrią vietelę.
- Tai nesąžininga tavo atžvilgiu, - aiktelėjau, kai dantimis su­
kando mano paausį.
Hardinas atlaisvino gniaužtus aplink mano riešus - tik kad nu­
vilktų marškinėlius ir numestų ant grindų.
- Nesąžininga. Nesąžininga, kad leidi man liesti tave po visko,
ką bloga tau padariau, bet aš to noriu. Aš noriu tavęs, visada tavęs
norėjau. Suprantu, kad nerimauji, bet nori, kad atitraukčiau tavo
dėmesį. Atsipalaiduok.
Hardinas nusileido ant manęs, taip valdingai ir reikliai pri­
spaudė mane šlaunimis prie čiužinio, kad man galva ėmė suktis
dar labiau nei nuo šios nakties vyno. Nuslinko man tarp kojų ir
praskėtė jas.
- Negalvok apie mane. Galvok tik apie save ir ko nori pati.
- Gerai, - linktelėjau ir sumurkiau, kai jo kelis ėmė trintis man
tarp kojų.
- Myliu tave - ir neleisk sau jaustis blogai, kai noriu tai pa­
rodyt. - Jis kalbėjo labai švelniai, bet viena ranka šiurkščiai laikė
mano rankas prispaustas prie lovos, o kita nuslydo į kelnaites. -
Kaip drėgna, - sudejavo judindamas pirštus mano drėgmėje.
Norėjau susilaikyti, bet jis priglaudėypirštus man prie burnos ir
pravėrė lūpas. - Kaip saldu, ar ne?
Nelaukdamas atsakymo, paleido mano rankas ir įsitaisė tarp
kojų. Jo liežuvis čiulpė mane, o mano rankos paniro į jo plaukus.
Sulig kiekvienu lyžtelėjimu kone prarasdavau sąmonę. Daugiau
292
gbeklaidžiojau tamsoje, daugiau nesinervinau - nieko nesigailėjau
; ir negalvojau apie klaidas.
į Dabar buvom tik mes. Buvo svarbu, kad jis dejuoja, kai truk­
teliu už plaukų. Buvo svarbu, kad nagais draskau jo pečius, kai
'!jis kyšteli į mane du pirštus. Buvo svarbu, kad liečia mane, visą
Imane, iš vidaus ir iš išores, liečia taip, kaip niekas kitas niekada
inegalės.
Buvo svarbu, kad sunkiai alsavo, kad paprašiau jo apsiversti
ir leisti jį pamaloninti kaip jis mane. Buvo svarbu, kad nuspyrė
savo džinsus ant grindų ir beveik nusiplėšė trumpikes skubėdamas
kuo greičiau vėl prisiliesti prie manęs. Svarbu, kad užsikėlė mane
ant savęs, kad matyčiau jo daiktą. Svarbu, kad dar niekad taip ne­
darėm, bet man labai patinka, kai dejuoja mano vardą, kai jį ap­
žioju. Svarbu, kad jo pirštai sugniaužia mano šlaunis, kai jis mane
laižo, o aš jį čiulpiu. Svarbu, kad jaučiu savyje augančią jėgą ir
girdžiu nešvankybes, kuriomis jis veda mane iš proto.
Aš baigiau pirma, paskui prisipildžiau pilną burną jo ir beveik
alpau iš laimės, kad mano kūnas jaučia tokį palengvėjimą. Sten­
giausi nesijausti kalta leidusi jam šitaip atitraukti mano dėmesį
nuo visų nelaimimų.
- Ačiū, - atsidusau jam į krūtinę, kai pasiguldė mane ant savęs.
- Ne, tai tau ačiū, - nusišypsojo ir pakštelėjo į mano nuogą
petį. - Tai ar pasakysi, kas tave slegia?
- Ne. - Vedžiojau pirštą juodo medžio kontūrais ant jo krū­
tinės.
- Gerai. Ar tekėsi už manęs? - švelniai nusijuokė, ir jo kūnas
sukrutėjo po manim.
- Ne. - Pliaukštelėjau jam vildamasi, kad juokauja.
- Gerai. Ar gyvensi su manim?
- Ne. - Mano pirštas nuslinko prie kitos tatuiruotės ir palietė
begalybės simbolio širdies formos kamputį.
- Šitą suprasiu kaip galbūt, - sukikeno ir apglėbė mano
nugarą. - Ar leisi pakviesti tave šiandien vakarienės?
- Ne, - atsakiau kiek skubotai. Hardinas nusijuokė.
293
 - Šitą suprasiu kaip taip.
Jo juoką nutraukė trinktelėjusios durys - garsas nuaidėjo per
visą namą.
- Šūdas, - ištarėm abu kartu.
Hardinas žvilgtelėjo į mane, suglumęs dėl tokios mano kalbos.
Gūžtelėjau pečiais ir ėmiau kuistis spintoje ieškodama drabužių.
 Penkiasdešimt ketvirtas skyriu s
TESĄ

Įtampa buvo tokia stipri, kad vien dėl jos, galiu prisiekti, Kimberlė
atidarė langą. Svetainėje visi nejaukiai susižvalgėme.
- Nėra labai sunku atsiliepti telefonu ar bent atsiust žinutę.
Aš čia atvažiavau, o tu man atsakei vos prieš valandą, - Hardinas
išbarė Kristianą.
Atsidusau, Kimberlė irgi. Neabejoju, kad ji irgi svarstė, kiek
dar kartų Hardinas pakartos „Aš čia atvažiavau“.
- Pasakiau, kad atsiprašau. Buvom mieste ir panašu, kad mano
telefonas išsijungė. - Kristianas pravažiavo pro Hardiną. - Har-
dinai, taip nutinka. „Skrupulingi pelių ir žmonių planai“*ir taip
toliau...
Hardinas metė Kristianui savo įprastą žvilgsnį ir apėjęs stalą
sustojo šalia manęs.
- Manau, jis suprato, - sušnibždėjau.
- Taigi, geriau jau būtų supratęs. - Hardinas vis dar dėbčiojo į
savo biologinį tėvą ir už tai sulaukė irzlaus šypsnio.
- Iš to, kas ką tik nutiko, suprantu, kad šiandien tu prastai nu­
siteikęs, - paerzinau tikėdamasi sušvelninti jo pyktį.
Hardinas pasilenkė ir pamačiau, kad buvusios piktos akys su­
švito viltimi.
- Kada norėtum išeiti vakarienės?
- Vakarienės? - įsiterpė Kimberlė.

^Citata iš Roberto Burnso poemos Pelei.

295
 Atsisukau į ją tiksliai žinodama, ką dabar galvoja.
- Ne taip supratai.
- Labai taip, - pataisė Hardinas.
. Kimberlė už smalsumą, Hardinas už pasipūtimą nusipelnė
antausio. Žinoma, norėjau pavakarieniauti su Hardinu. Nuo tos
dienos, kai susitikom, noriu būti šaliajo. Bet nepasiduosiu jam. Ne­
pulsiu stačia galva atgal į mūsų beviltiškus santykius. Mums reikia
pasikalbėti apie viską, kas nutiko, ir apie mano ateities planus. Apie
mano ateitį Niujorke su Lendonu po trijų savaičių.
Tarp mūsų buvo per daug paslapčių, per daug burbulų, kurie
sprogo paslaptims išaiškėjus pačiu nepatogiausiu metu, todėl ne­
noriu, kad ir vėl taip nutiktų. Laikas susikaupti, susiimti ir pasakyti
Hardinui, ką ketinu daryti. Tai mano gyvenimas ir mano pasirin­
kimas. Jis neprivalo pritarti - niekas neprivalo. Tačiau aš privalau
būti atvira irpasakyti jam tiesą, kol jis nesužinojo iš kitų.
- Galim eiti, kur tik nori, - tyliai atsakiau nekreipdama dė­
mesio į Kimberlės šypsnį.
Hardinas šyptelėjo žvilgtelėjęs į suglamžytus mano marški­
nėlius ir plačias kelnes.
- O tu šitaip vilkėsi, ką?
Nebuvo kada žiūrėti - užsimečiau, kas pakliuvo. Labiau rūpi­
nausi, kad Kimberlė pasibels į duris ir užklups mus be drabužių.
- Eik sau!
Pavarčiau akis ir nuėjau. Girdėjau, kad seka iš paskos, bet
užsidariau vonioje ir užsirakinau. Hardinas paklebeno rankeną,
išgirdau juoką ir tylų dunksėjimą į medį. Įsivaizdavau jį trankantį
galvą į duris, kad tik nusišypsočiau.
Neišgirdusi nė žodžio iš kitapus durų atsukau dušą, nusivilkau
drabužius ir palindau po dar nesušilusiu vandeniu.

296
 Penkiasdešimt penktas skyrius
HARDINAS

Kimberlė stovėjo virtuvėje įsirėmusi į šonus. Kaip žavu.

- Sakai, vakarienė?
- Sakau! - pamėgdžiojau ją eidamas pro šalį, lyg čia būtų ne
jos, o mano namai.
- Sakiau Kristianui, kad grįžę kieme rasim tavo mašiną, - Kim­
berlė atidarė šaldytuvą.
- Taip taip. Supratau.
Dėbtelėjau į koridorių tikėdamasis, kad Tesą greitai nusi-
maudys, ir norėdamas dabar būti po dušu kartu su ja. Po galais,
būčiau laimingas, jeigu būtų įsileidusi mane bent pasėdėt ant
grindų ir pasikalbėt, kol maudosi. Ilgiuosi maudynių su ja, kai
stipriai stipriai užsimerkia trinkdamasi plaukus, neva „dėl visa ko“,
kad šampūnas nepatektų į akis.
Kartą pasijuokiau, ji atsimerkė - ir akys apteko muilu. Kelias
valandas nebuvo galo skundams, kol paraudusios akys atsigavo.
- Kas taip juokinga? - paklausė Kimberlė ant stalelio priešais
mane padėjusi kiaušinių dėžutę.
Nepajutau, kad juokiuosi - buvau paskendęs prisiminimuose
apie Tesą - piktą ir barančią mane, paburkusiomis raudonomis
akimis ir taip toliau.
- Nieko, - mostelėjau Kimberlei, kad atšoktų.
Spintelė tuojau buvo apkrauta visais įmanomais maisto pro­
duktais, bet Kimberlė vis vien stumtelėjo man puodelį kavos.
Juodos.
197
 - Kas tau? Tu man labai maloni, todėl nepriminsiu, kad tavo
mieliausiasis tikras šiknius, - įspėjamai kilstelėjau puodelį. Kim
nusijuokė.
- Ne, aš visada buvau tau maloni. Nesupratau tavo pokštų kaip
ir kiti, bet maloni buvau.
Linktelėjau nežinodamas, ką dar pasakyt. Ar šitai tikrai vyksta?
Aš kalbuosi su labiausiai užknisančia Tesos drauge?Su ta pačia, kuri
taikosi ištekėt už to sumauto mano spermos donoro?
Kimberlė sudaužė kiaušinį į dubens kraštą.
- Ne tokia jau aš bloga, jeigu pamiršai labiausiai pasaulyje ne­
kenčiamą dalyką.
Pažvelgiau į ją. Ji erzina, bet ištikima kaip šuo, ir tai turiu pri­
pažinti. Ištikimybę sunku užsitarnaut, ypač dabar. Stebėdamasis
savim pagalvojau apie Lendoną ir kad jis buvo vienintelis žmogus
šalia Tesos, ištikimas man. Jis palaikė mane taip, kaip visai nesiti­
kėjau, - net pasitikėjau juo.
Mano gyvenime visko tiek nutiko, iš visų jėgų stengiausi likti
teisingame kelyje, kelyje, nuklotame vaivorykštėmis ir gėlėmis, ir
viskuo, kas atvedė iki gyvenimo su Tesą. Ir gera žinot, kad Len-
donas buvo šalia visada, kai man jo reikėjo. Jis netrukus išvažiuos
ir dėl to labai skauda, bet žinau, kad net Niujorke jis bus ištikimas.
Jis dažniausiai palaiko Tesą, bet su manim visada buvo nuoširdus.
Nieko neslėpė nuo manęs kaip kiti.
- Ir dar, - pradėjo Kimberlė, bet prikando lūpą, kad nesi­
juoktų, - mes esam šeima!
Štai taip ji groja mano nervais.
- Kaip juokinga, - užverčiau akis. Jei galėčiau ką pasakyt, tai
pasakyčiau, bet juk ji turi nutraukt tylą. Kim nusisuko ir supylė
plaktus kiaušinius į keptuvę.
- Visi žino mano humoro jausmą.
Tiesą sakant, vis žino tavo ilgą liežuvį bet jei manaisi esanti
šmaikšti - tegu.
- Baikim juokus, - pažvelgė į mane per petį, - labai tikiuosi,
kad prieš išvažiuodamas vis dėlto pasikalbėsi su Kristianu. Jis
29S
-tikrai labai nusiminęs ir susirūpinęs, kad judviejų santykiai visam
rlaikui sugedo. Nekaltinu tavęs, tik noriu, kad žinotum.
Kim nusisuko ir toliau gamino valgyt leisdama man apgalvoti
.atsakymą. Ar turėčiau jai atsakyt?
- Aš nenusiteikęs kalbėtis... kol kas, - galiausiai atsakiau. Se­
kundę abejojau, ar ji mane išgirdo, bet paskui linktelėjo galvą ir pa­
stebėjau šypseną lūpų kampučiuose, kai pasisuko paimti kito pro­
dukto.
Tesą, kaip atrodė - po valandos, pagaliau išėjo iš vonios.
Plaukai buvo sausi ir apjuosti siauru kaspinu. Netrukau pastebėt,
kad pasidažė. Galėjo ir nesidažyt, bet manau, tai geras ženklas, nes
bando grįžt į normalų gyvenimą.
Per ilgai užsivėpsojau, ir ji panoro išsisukt nuo mano žvilgsnio.
Labai gražiai šiandien apsirengė - apsiavė laivelius, rausvą pa­
laidinę ir gėlėtą sijoną. Ji velniškai graži - ji tokia.
- Gal priešpiečių? - paklausiau nenorėdamas visą dieną
trauktis nuo jos.
- Kimberlė pagamino pusryčius? - sukuždėjo.
- Ir ką? Tikriausiai kokį nors šlamštą. - Mostelėjau į patiekalus
ant spintelės. Neatrodė blogai. Bet ji vis vien ne Karen.
- Nesakyk taip. - Tesą nusišypsojo ir aš beveik pakartojau
sakinį, kad užsitarnaučiau dar vieną šypseną.
- Gerai. Prisidėsim lėkštę ir išėję išmesim, - pasiūliau.
Tesą apsimetė negirdinti, bet išgirdau prašant Kimberlės palikt
mums, kad galėtume vėliau pavalgyt.
Hardinas - L
Kimberlė irjos šlamštinas maistas bei užkaišantys klausimai - 0.

Važiuoti per Sietlą nebuvo taip blogai kaip visada. Tesą, žinoma,
sėdėjo tylėdama. Vis jaučiau jos žvilgsnį, bet kaskart, kai atsisuk­
davau pažiūrėti, skubiai nusigręždavo.
Priešpiečiams parinkau nedidelį modernų restoraną ir jau
įsukęs į apytuštę aikštelę supratau, kad bus viena iš dviejų: arba
restoranas šviežiai atidarytas ir dar neturi lankytojų, arba maistas
199
čia nevalgomas, todėl niekas ir neina. Tikėdamiesi pirmo varianto,
įėjom pro stiklines duris. Tesą nužvelgė aplinką. Interjeras puikus,
pretenzingas ir, atrodo, kad jai patiko. Priminiau, kaip man pa­
tinka jos reakcija į paprastus dalykus.
Hardinas - 2.
Tai nereiškia, kad renku taškus ar šiaip... Bet jei skaičiuotume...
Aš laimiu.
Sėdėjom tylėdami ir laukėm užsakymo. Padavėjas, jaunas stu­
denčiokas, nervinosi ir vengė akių kontakto, nors, regis, tas šiknius
nenorėjo žiūrėt tik man į akis.
Tesą užsisakė kažko, ko gyvenime nebuvau girdėjęs, o aš be­
džiau meniu į pirmą pasitaikiusi patiekalą. Prie staliuko šalimais
atsisėdo nėščia moteris ir pastebėjau, kad Tesą spokso į ją gerokai
ilgiau nei derėtų.
- Laba^, - kostelėjau bandydamas atkeipt jos dėmesį. -
Abejoju, ar prisimeni, ką sakiau šiąnakt, bet jeigu prisimeni, labai
atsiprašau. Kai sakiau, kad nenoriu su tavim vaikų, norėjau pa­
sakyt, kad apskritai nenoriu vaikų. Bet kas žino, - širdis ėmė dau­
žytis į šonkaulius, - gal vieną dieną ar kada nors...
Pats netikėjau tuo, ką pasakiau, bet iš Tesos veido buvo matyti,
kad ji irgi - plačiai išsižiojo, o ranka, laikanti vandens stiklinę, su­
stingo ore.
- Ką? - sumirksėjo ji. - Ką tu pasakei?
Kodėl aš tai pasakiau?Aš norėjau tai pasakyt, būtent tai. Manau.
Gal tikrai galėčiau pagalvot. Man nepatinka vaikai - nei kūdikiai,
nei paaugliai, bet juk man nepatinka ir suaugusieji. Man tik neapsa­
komai patinka Tesą, tai gal mažoji jos kopija irgi nebūtų labai blogai?
- Tik sakau, gal nebūtų labai blogai, - gūžtelėjau pečiais slėp­
damas kylantį siaubą.
Ji vis dar sėdėjo išsižiojusi. Ėmiau galvot, kad turiu pasilenkt
per stalą ir užčiaupti jai burną.
- Aišku, ne dabar, kada nors. Nesu idiotas. Suprantu, kad turi
pabaigt universitetą ir taip toliau.
- Bet tu... - Apstulbau, kad jai aiškiai trūksta žodžių.
300
 - Žinau, ką sakiau. Bet iki šiol su niekuo nedraugavau, niekada
nieko nemylėjau, niekada niekuo nesirūpinau, todėl pamaniau,
kodėl ne? Ko gero, kada nors visai galėčiau apsigalvot. Jeigu duosi
man šansą?
Leidau jai kelias minutes atsipeikėt, bet ji vis vien sėdėjo išsi­
žiojusi ir išputusi akis.
- Aš turiu daug ką padaryt, žinau, kad dar nepasitiki manim.
Turim baigti universitetą, o pirmiausia turiu įtikint tave tekėt už
manęs. - Vapėjau kažką tikėdamasis, kad ji užkibs ir pasiduos. -
Nebūtina pirma susituokt. Aš nesu džentelmenas. - Nervingai nu­
sijuokiau ir pagaliau pasirodė, kad Tesą grįžo į tikrovę.
- Mes negalim, - pasakė visa balta kaip popierius.
- Galim.
- Ne...
Kilstelėjau ranką, kad patylėtų.
- Mes galim. Myliu tave ir noriu gyvent su tavim. Man nerūpi,
kad esi jauna ir kad aš jaunas. Ir kad aš tau visai netinku, o tu
man labai per gera - aš be proto tave myliu. Žinau, kad pridariau
klaidų... - perbraukiau rankomis plaukus.
Nužvelgiau restoranėlį ir aiškiai pamačiau, kad nėščioji spokso
į mane. Koji nesirūpina savo vaiku?Turėtų valgyt už du. Prisisiurbi
pieno. Nesupratau, kodėl staiga ji pradėjo mane nervint, lyg teistų,
o juk pati nėščia ir viskas taip velniškai keista. Kodėl nutariau
viešoje vietoje aiškintis santykius?
- Žinau, kad visa tai jau sakiau gal... trisdešimt kartų, bet turi
suprast, kad daugiau nekvailioju. Noriu tavęs, visada. Barnių, kos­
metikos, po galais, gali net palikt mane ir kartą per savaitę išsi-
kraustyt iš mūsų buto. Tik pažadėk, kad grįši, ir daugiau niekada
niekuo nesiskųsiu. - Įkvėpiau kelis kartus ir per stalą pažvelgiau į
ją. - Gerai, nesiskųsiu labai daug.
- Hardinai, man sunku patikėti, kad kalbi tokius dalykus. -
Tesą pasilenkė artyn beveik šnibždėdama. - Aš... Tai viskas, ko no­
rėjau. - Jos akys buvo pilnos ašarų. Tikiuosi, laimės ašarų. - Bet
mudu negalim turėti vaikų. Mes netgi...
301
 - Žinau, - nesusilaikiau nepertraukęs jos* - Žinau, kad dar
man neatleidai, ir aš būsiu kantrus. Prisiekiu - nespausiu tavęs.
Tik noriu, kad žinotum, jog galiu būti toks, kokio nori, nes ir aš
to noriu.
Tesą išsižiojo kalbėti, bet pasirodė tas prakeiktas padavėjas su
mūsų patiekalais. Padėjęs Tesai garuojančią lėkštę su kažkuo, ką ji
užsisakė, mano sumuštinį, nerangiai mindžikavo vietoje.
- Ko nors reikia? - nekantriai paklausiau. Jis nekaltas, kad įsi­
terpė, kai šitai merginai liejau savo ateities viltis. Bet jis čia stovė­
damas eikvoja mano laiką.
- Ne, pone. Ar dar ko nors norėsit? - paklausė visas išraudęs.
- Ne, labai ačiū, kad paklausėte, - nusišypsojo Tesą drą­
sindama jį ir suerzinusi mano subinę. Vyrukas jai irgi nusišypsojo
ir pagaliau išnyko.
- Taigi pasakiau iš esmės viską, ką turėjau pasakyt senų se­
niausiai. Kartais pamirštu, kad negirdi mano minčių, ir nežinai
visko, ką apie tave galvoju. Labai gaila, nes tada gal labiau mane
mylėtum.
- Nemanau, kad įmanoma tave mylėti labiau, negu aš myliu. -
Tesą maigė pirštus.
- Tikrai? - nusišypsojau, o ji linktelėjo.
- Bet turiu tau kai ką pasakyti. Nežinau, kaip sureaguosi.
Paskutinį žodį ištarė labai keistai ir mane apėmė siaubas.
Žinau, kad ji prarado viltį dėl mudviejų ateities, bet galiu priverst
ją apsigalvot. Žinau, kad galiu. Jaučiu tokį ryžtą, kokio dar nesu
jautęs, ir nežinojau, kad taip galima jaustis.
- Kalbėk, - prisiverčiau pasakyt kuo ramiau ir atsikandau su­
muštinio. Tai vienintelis būdas man užsičiaupt.
- Žinai, kad ėjau pas gydytoją.
Aiškiai prisiminiau ją verkiančią ir kažką veblenančią apie gy­
dytoją.
- Ar jums tikrai nieko netrūksta? - staiga išdygęs vėl pa­
klausė tas sumautas padavėjas. - Ar skanu? Panele, gal norėtumėt
vandens?
302
 fis čia rimtai?
- Viskas gerai, - suurzgiau. Tikrai suurzgiau kaip pasiutęs
šuo. Padavėjas atsikniso, o Tesą bakstelėjo piršteliu į tuščią
taurę. - Šūdas. Prašom. - Stumtelėjau savąją, ji šyptelėjusi nurijo
gurkšnelį. - Tu sakei?
- Galim pasikalbėti ir vėliau. - Pagaliau paragavo savo pa­
tiekalo, kuris jau seniai stovėjo priešais.
- O ne, nedrįsk taip daryt. Žinau šitą triuką, pats jį sugalvojau.
Kai šiek tiek užkąsi, viską papasakosi. Labai pašau.
Tesą nurijo dar kąsnelį, bandydama nukreipt mano dėmesį, bet
ne, nieko nebus. Noriu žinot, ką jai sakė gydytojas ir kodėl ji taip
keistai elgiasi. Jei nebūtume viešoje vietoje, būtų daug lengviau ją
prakalbint. Galėčiau iškelt sceną, man dzin, bet žinau, kad jai bus
nepatogu, todėl elgsiuosi gražiai. Galiu toks būti. Galiu būti ma­
lonus ir paslaugus ir nesielgt kaip paskutinis šiknius.
Leidau jai penkias minutes patylėt, o ji be tikslo baksnojo savo
patiekalą,
- Jau baigei?
- Čia... - nužvelgė maisto pilną lėkštę.
-Kas?
- Nelabai skanu, - sušnibždėjo dairydamasi, ar niekas negirdi.
Nusijuokiau.
- Ar dėl to visa išraudai ir kalbi pašnibždom?
- Baik, - mostelėjo man. - Labai noriu valgyti, bet čia labai
neskanu. Neįsivaizduoju, kas čia. Išsirinkau kažką, nes labai nervi­
nausi.
- Pasakysiu, kad nori ko nors kito.
Atsistojau, bet Tesą griebė mane už rankos.
- Ne, viskas gerai. Galim eiti.
- Gerai. Užsuksim į užkandinę ir ko nors tau nupirksim. O
tada galėsi papasakot viską, kas dedasi tavo galvelėje. Bespėlio-
damas išeisiu iš proto.
Tesą linktelėjo. Ji ir pati atrodė truputį nesava.

303
 Penkiasdešimt šeštas skyriu s
HARDINAS

Po dar vieno tako Tesą pasisotino, o mano kantrybė seko su kiek­

viena tylos minute.
- Turbūt sunervinau tave kalbėdamas apie vaikus, ar ne? Žinau,
kad vienu metu per daug prikalbėjau, bet šituos aštuonis mėnesius
viską laikiau*savy ir daugiau nenoriu taip elgtis.
Norėjau papasakot jai nesąmonę, kuri niekaip nėjo iš galvos, -
norėjau pasakyt, kad noriu žiūrėt, kaip saulė senamadiškai žaidžia
jos plaukuose čia, šalia manęs, kol daugiau nieko nematysiu. Noriu
klausytis jos aimanų, kol daugiau nieko negirdėsiu, ir žiūrėt, kaip
užsimerkia, kąsdama taką, kurio skonis - prisiekiu - kaip kartono,
bet jai patinka. Noriu erzint ją dėl dėmės ant kelių, kurią visada pa­
miršta skusdama kojas, kol visai užkimsiu.
- Ne tai, - pertraukė ji. Pakėliau akis nuo jos kojų.
- Tai kas? Leisk spėt - jau klausinėjai apie vestuves, tai dabar
nebenori ir vaikų?
- Ne, ne tai.
- Po galais, labai tikiuosi, kad ne, nes puikiai žinai, kad būsi to­
buliausia mama pasaulyje.
Tesą sukūkčiojo susiėmusi už pilvo.
- Aš negaliu. >
- Mes galim.
- Ne, Hardinai, aš negaliu.
Matydamas jos žvilgsnį į savo pilvą ir rankas, mintyse apsi­
džiaugiau, kad stovim - garantuotai būčiau išsukęs iš kelio.
304
 Gydytojas, ašaros, vynas, klejonės apie Karen ir jos vaiką, nuo
šiandien nuolatinis „negaliu".
- Tu negali... - dabar tiksliai supratau, apie ką ji kalbėjo. -
Viskas dėl manęs, ar ne? Aš kažką tau padariau?
Neįsivaizduoju, ką galėjau padaryt, bet taip yra: kaip visada,
Tesai nutiko kažkas negero dėl to, ką aš padariau.
- Ne, ne. Tu nieko nepadarei. Čia aš netikusi. - Tesos lūpos
drebėjo.
- Ką? - Deja, nesumojau pasakyt nieko kita, nieko geriau.
- Taip.
Ji patrynė ranka pilvą, o aš pajutau, kad mašinoje pasidarė
trošku. Kad ir kaip visa tai sumauta, kad ir koks sumautas esu aš,
krūtinėje pajutau tuštumą. Mergytė rudais plaukais ir mėlynai ža­
liomis akimis, šviesiaplaukis vaikiukas žaliomis akimis, mažos
kepurytės ir mažutės kojinytės su žvėriukais - šitie vaizdai kart­
kartėm mane vis supykindavo - praslydo mintyse. Pasijutau ap­
svaigęs, kad iš manęs tai atimta, paleista vėjais ir nusviesta ten, kur
miršta visos ateities viltys.
- Apskritai tai įmanoma, tiksliau, labai menka galimybė. Ir
didelė persileidimo tikimybė. Mano hormonų lygis sutrikęs, todėl
nemanau, kad drįsiu rizikuoti ir bandyti. Neištverčiau kūdikio ne­
tekties ar metų metus tuščių bandymų. Ko gero, man tiesiog ne­
lemta tapti motina.
Tesą kalbėjo šitas nesąmones, kad pasijusčiau geriau, bet jos
žodžiai manęs neįtikino, man neatrodė, kad ji nesivaldo, nes buvo
visai kitaip.
Ji pažvelgė į mane tikėdamasi, jog ką nors pasakysiu, bet aš
negalėjau. Nežinojau, ką jai pasakyt, negalėjau suvaldyt pykčio,
kurį pajutau. Tai kvaila, savanaudiška ir absoliučiai neteisinga,
bet taip yra ir aš siaubingai bijojau, kad išsižiojęs pasakysiu
kažką, ko neturėčiau. Paguosčiau ją, jei nebūčiau toks išgama.
Apkabinčiau ir pasakyčiau, kad viskas bus gerai, kad mums ne­
reikia vaikų, kad galim įsivaikint ar dar ką nors tokio padaryt.
Tačiau tikrovė kitokia: tikrame pasaulyje vyrai visai ne didvyriai,
305
negali per naktj pasikeist ir nė vienas teisingai nesielgia. Aš ne
Darsis, o ji ne Elizabet
Tesą vos laikėsi nepravirkusi ir šiaip taip išspaudė:
- Pasakyk ką nors.
- Nežinau, ką pasakyt.
Mano balsas buvo vos girdėt. Kažkas spaudė gerklę. Jaučiausi
lyg prarijęs saują bičių.
- Juk tu vis tiek nenorėjai vaikų, ar ne? Nemaniau, kad tau bus
skirtumas... - Jei pažvelgsiu į ją, ji pravirks.
- Aš taip nemaniau, bet dabar, kai to negali būt...
- Aaa...
Buvau dėkingas jai už tai, nes kas žino, ką dar, po galais, būčiau
leptelėjęs.
- Ar galėtum mane parvežti į...
Linktelėjau ir užvedžiau mašiną. Velniop, kaip skaudu dėl to,
ko niekada nenorėjai.
- Atsiprašau, aš tik... - nutilau. Nė vienas iš mūsų nebūtume
sugalvoję, kaip pabaigt sakinį.
- Viskas gerai, aš suprantu. - Tesą atsirėmė į langą. Spėju,
norėjo atsitraukt kuo toliau nuo manęs.
Mano jausmai liepė man paguost ją*pagalvot apie ją, kaip tai pa­
veikė ją ir kaip ji jaučiasi. Tačiau mano galva buka, velniški buka. Aš
įsiutęs. Ne ant jos, bet ant jos kūno, ant jos motinos, kad tokią ne­
sveiką ją pagimdė. Pykstu ant pasaulio, kad ir vėl vožė man į snukį,
pykstu ant savęs, kadveždamas per miestą nesugebu niekojai pasakyt.
Po kelių minučių suvokiau, kad labai garsi tyla žeidžia. Tesą sten­
gėsi ramiai sėdėti savo vietoje, bet girdėjau jos alsavimą bandant
susivaldyti, suvaldyti savo emocijas.
Širdį beprotiškai spaudžia, o ji sėdi šalia ir ima mano žodžius
į galvą. Kodėl aš visada prišneku nesąmonių? Kad ir kiek kartų
prižadėčiau, vis vien pasakau jai kokį šūdą. Kad ir kiek kartų pri­
siekčiau pasikeist, vis vien elgiuosi taip pat. Kišu galvą į smėlį ir
palieku ją vieną.
306
 Bet dabar taip nebus. Daugiau negaliu taip daryt. Dabar jai
reikia manęs labiau nei bet kada, ir čia mano proga parodyt jai,
kad galiu būti salia, kaip jai to reikia.
.....Tesą nepažvelgė į mane, kol nepasukau vairo ir nesustojau
greitkelio šalikelėje. Įjungiau avarines šviesas tikėdamasis, kad po­
licininkas neprivažiuos ir neprikibs.
- Tesą. - Pabandžiau atkreipt jos dėmesį stengdamasis su-
dėliot mintis. Ji nepakėlė akių nuo savo rankų, kurias laikė su­
nėrusi ant kelių, - Tesą, būk gera, pažiūrėk į mane. - Norėjau ją
paliesti, bet ji staigiai atitraukusi ranką garsiai trenkė į dureles. -
Ei! - Atsisegiau diržą ir pasisukau į ją. Suėmiau abi jos rankas, kaip
dažnai darydavau.
- Viskas gerai. - Tesą kilstelėjo smakrą, kad patvirtintų savo
žodžius, bet ašarotos akys kalbėjo ką kita. - Nestovėk čia. Čia
judrus greitkelis.
- Man nerūpi, kur stoviu. Aš piktas ir mano galva neveikia. -
Kalbėjau kažką, kad tik būtų prasmė. - Labai atsiprašau. Neturėjau
šitaip sureaguot.
Po kelių sekundžių ji atsisuko į mane ir pažvelgė į veidą, bet
stengėsi nežiūrėt į akis.
- Tesą, prašau, tik daugiau neužsisklęsk. Aš labai atsiprašau,
nesuprantu, ką galvojau. Aišku, aš niekad nenorėjau turėt vaikų,
o dabar tu dėl to blogai jautiesi. - Mano išpažintis garsiai nu­
skambėjo dar blogiau, o žodžiai išskyrė mus.
- Tu irgi turi teisę nusiminti, - tyliai atsakė. - Aš tik norėjau,
kad ką nors pasakytum, bet ką... - paskutinį žodį ištarė taip tyliai,
kad vos išgirdau.
- Man nerūpi, kad negali turėt vaikų, - leptelėjau. Po velnių
viską. - Norėjau pasakyt, kad man nesvarbu, kad negalėsim turėt
vaikų.
Norėjau patepti žaizdą, kurią padariau, bet jos veidas parodė,
kad išėjo atvirkščiai.
- Aš bandau pasakyt ir absoliučiai nesugebu suformuluot,
kad myliu tave, ir esu nejautrus gyvulys, nes nepalaikau tavęs.
307
Atsiprašau, kad vėl pirmiausia pagalvojau apie save. - Regis, mano
žodžiai pralaužė sieną ir ji pažvelgė man į akis.
- Ačiū. - Ištraukė vieną ranką, nors dvejojau, ar paleist, bet pa­
leidau, ir ji nusišluostė akis. - Tai aš atsiprašau, kad priverčiau pa­
sijusti, lyg būčiau atėmusi kažką ypatingo.
Supratau, kad norėjo dar kažką apsakyt.
- Netylėk. Pažįstu tave. Pasakyk, ką norėjai.
- Man nepatiko tavo reakcija, - sumurmėjo.
- Žinau, aš...
- Būk geras, leisk man pasakyti, - sugriežė dantimis.
Nors kartą iš tikrųjų nutilau. Nieko neatsakęs linktelėjau ir ty­
lėjau.
- Jaučiu šią netikėtą netektį. Ir visai neturiu jėgų jaudintis, kad
kaltini manę. Normalu, kad ir tu jauti netektį. Visada norėjau, kad
atvirai sakytum, ką jauti, bet dabar tu nepraradai nė vienos savo
svajonės. Dar prieš dešimt minčių nenorėjai vaikų, todėl manau,
kad elgiesi nesąžiningai.
Luktelėjau kelias sekundes ir kilstelėjęs antakį pasiprašiau
leidimo kalbėt. Ji linktelėjo, bet staiga pasigirdęs garsus pyptelė­
jimas vos neprivertė iššok iš mašinos.
- Važiuojam pas Vensą, - pasakiau. - Bet norėčiau užeit ir
pabūt su tavim.
Žiūrėdama pro langą Tesą nežymiai linktelėjo.
- Norėjau pasakyt, kad noriu paguost tave, kaip ir turėtų būti.
Pastebėjau, kad nežymiai linktelėjusi dar užvertė ir akis.

308
 Penkiasdešimt septintas skyriu s
TESĄ

Koridoriuje Hardinas nejaukiai susižvalgė su Vensu. Keista, kad

Hardinas čia su manim, kai visko tiek nutiko. Negaliu nepastebėti,
kaip jis stengiasi, ir uždrausti jam tai rodyti šiuose namuose, Venso
namuose. Sunku išskirti vieną iš daugelio mano bėdų, užklupusių
pastaruoju metu, - Hardino elgesys Londone, Vensas ir Triša, tėvo
mirtis, mano vaisingumas. Visko tiek daug ir, regis, nebus galo.
Vis dėlto neapsakomai palengvėjo prisipažinus Hardinui apie
nevaisingumą. Tačiau mes visada turim vienas kitam ką pasakyti.
Ir dabar tas kitas dalykas yra Niujorkas.
Nežinau, ar turėčiau jam pasakyti dabar, kai ir taip nesutariam.
Man labai nepatiko Hardino reakcija, bet džiaugiuosi, kad gailėjosi
dėl parodyto nejautrumo. Jeigu nebūtų sustabdęs mašinos ir atsi­
prašęs, abejoju, ar būčiau radusi jėgų vėl kalbėtis su juo.
Sunku suskaičiuoti, kiek kartų nuo tada, kai jį sutikau, šiuos
žodžius sakiau, galvojau, prisiekinėjau. Privalau pagalvoti, ar šį
kartą tikrai to noriu.
- Apie ką galvoji? - paklausė Hardinas, uždaręs miegamojo
duris.
Nedvejodama nuoširdžiai atsakiau:
- Kad daugiau neturėčiau su tavim kalbėtis.
- Ką? - žengtelėjo artyn, o aš pasitraukiau atbula.
- Jeigu nebūtum atsiprašęs, neturėčiau tau ką pasakyti.
Jis atsiduso ir perbraukė rankomis plaukus.
~ Žinau.
309
 Nesilioviau galvoti apie tai, ką jis pasakė: „Aš taip nemaniau,
bet dabar, kai to negali būt...“
Aš vis dar sukrėsta. Tikrai. Niekada nemaniau, kad galėtų tai
pasakyti. Atrodė neįmanoma, kad apsigalvotų; ir štai, kaip įprasta
mūsų nesveikiems santykiams, po tragedijos jis ėmė ir apsigalvojo.
- Eikš. - Hardinas ištiesė rankas, o aš sudvejojau. - Prašau,
leisk man tave paguosti, kaip turėčiau tai padaryti. Leisk man pa­
sakyt ir išklausyti tave. Aš labai atsiprašau.
Kaip įprastai, puoliau jam į glėbį. Dabar jo rankos buvo ki­
tokios, stipresnės, tikresnės nei anksčiau. Jis stipriai mane ap­
kabino ir atrėmė skruostą man į viršugalvį. Jo plaukai, šiek tiek
ilgoki, kuteno mano odą, jutau, kad pabučiavo mano plaukus.
- Papasakok, kaip jautiesi. Pasakyk viską, ko dar nepasakei, -
paprašė sodindamas šalia savęs ant lovos. Sukryžiavau kojas, o jis
atsirėmė į galvūgalį.
Viską pasakiau. Papasakojau apie pirmą vizitą dėl kontra­
ceptikų. Pasakiau, kad apie šitą tikimybę žinojau dar prieš išva­
žiuojant į Londoną. Sukando dantis, kai pasakiau nenorėjusi, kad
žinotų, suspaudė kumščius, kai pasakiau bijojusi, jog apsidžiaugs.
Ramiai klausėsi ir linksėjo, kai prisipažinau ketinusi jam to ne­
sakyti.
Hardinas alkūnėmis prisislinko arčiau.
- Kodėl? Kodėl tu šitaip?
- Maniau, kad būsi patenkintas, ir nenorėjau to girdėti, - gūž­
telėjau pečiais. - Mieliau būčiau slėpusi tai nuo tavęs nei išgirdusi,
kaip tau palengvėjo.
- Jeigu būtum pasakiusi iki Londono, viskas būtų galėję būti
kitaip.
Užsimerkiau.
- Taip... Žinoma, blogiau.
Tikiuosi, nepagalvos to, ką, mano manymu, turėtų pagalvoti.
Geriau tegu nė nebando kaltinti manęs už Londono suirutę. Atrodė,
Hardinas mąsto prieš atsakydamas - dar viena jo permaina į gera.
- Tu teisi. Žinai, kad esi teisi.
310
 - Džiaugiuosi, kad nieko nesakiau, kol nebuvo nieko tikra.
- Džiaugiuosi, kad man pirmam pasakei. - Pažiūrėjo į mane.
- Pasakiau Kim.
Jaučiausi truputį kalta, kad tikėjosi būti pirmasis tai sužinojęs,
bet tada jo nebuvo šalia. Hardinas suraukė antakius.
- Ką nori pasakyt? Pasakei Kim? Kada?
- Neseniai jai pasakiau, kad tokia tikimybė yra.
- Vadinasi, Kim žinojo, o aš ne?
- Taip, - linktelėjau.
- O kaip Lendonas? Ar Lendonas irgi žino? Karen? Vensas?
- Kodėl Vensas turėtų žinoti? - atšoviau. Jis ir vėl juokingas
kaip seniau.
- Tikriausiai Kimberlė jam pasakė. Ar Lendonui irgi pasakei?
- Ne, Hardinai. Tik Kimberlei. Turėjau kam nors pasakyti, o
tavim negalėjau pasitikėti.
- Vai, - ištarė šiurkščiai ir baisingai susiraukęs.
- Taip, - tyliai atsakiau. - Suprantu, kad nenori to girdėti, bet
tai tiesa. Atrodo, pamiršai, jog nenorėjai nieko apie mane žinoti,
kol nenumirė mano tėvas.

311
 Penkiasdešimt aštuntas skyriu s
NARDINĄS

Nenorėjau nieko apie ją žinot? Seniausiai myliu šią merginą kiek­

viena savo kūno ląstele. Pykstu, kad ji šitaip jaučiasi, kad pamiršo,
kaip labai ją myliu, ir kad sumenkino viską iki mano elgesio. Nega­
liu jos kaltint. Aš kaltas, kad ji taip jaučiasi.
- Visada tavęs norėjau. Tu tai žinai. Tiknegalėjau liautis griovęs
vienintelio savo gyvenimo gėrio ir labai dėl to gailiuosi. Žinau, kad
ilgai to nesupratau, ir pykstu ant savęs, kad tavo tėčio mirtis buvo
man spyris į subinę. Bet dabar esu čia - ir myliu tave labiau nei
kada nors, ir man nesvarbu, kad negalėsim turėt vaikų. - Ir be­
viltiškai, nenorėdamas žiūrėt jai į akis, impulsyviai pridūriau: -
Tekėk už manęs.
Tesą pažiūrėjo j mane.
- Hardinai, negalima šitaip mėtytis žodžiais - nesakyk to
daugiau! - Ir sukryžiavo rankas ant krūtinės lyg gindamasi nuo
mano žodžių.
- Gerai, pirma nupirksiu tau žiedą...
- Hardinai, - perspėjo kietai suspaudusi lūpas.
- Gerai, - užverčiau akis. Manau, ji mielai būtų man trenkusi. -
Aš tik labai tave myliu, - pakartojau tiesdamas ranką.
- Taip, dabar myli, - viliojamai atšlijo Tesą.
- Aš jau seniai tave myliu.
- Aišku, kad myli, - sumurmėjo. Kaip ji gali būt vienu metu
tokia velniškai žavi ir užknisanti?

312
 - Mylėjau tave net ir Londone kvailiodamas.
- Bet neparodei, ir dabar nesvarbu, kiek kartosi, jei kaip nors
neparodysi ar neįtikinsi manęs savo žodžiais.
- Žinau. Buvau užspaudęs protą. - Bakstelėjau į erzinantį ap­
spurusį tvarstį. Kiek savaičių dar teks nešiot šitą daiktą?
- Pasimylėjęs tu leidai jai apsivilkti savo marškinėlius. - Tesą
nusisuko ir įsmeigė akis į sieną man už nugaros.
Ką?
- Apie ką čia kalbi? - nykščiu švelniai pasukau ją už smakro,
kad pažiūrėtų į mane.
- Tai merginai - Marko sesei. Man rodos, kažkas ją pavadino
Džanina.
Žioptelėjau.
- Manai, aš su ja dulkinaus? Juk sakiau, kad ne. Londone su
niekuo nemiegojau.
- Sakei, o paskui beveik mojavai prezervatyvu man po nosim.
- Tesą, aš jos nedulkinau. Pažiūrėk į mane. - Norėjau įtikinti,
bet ji vėl nusisuko. - Suprantu, į ką tai buvo panašu...
- Buvo panašu, kad ji vilki tavo marškinėlius.
Man nepatiko Džanina su mano marškinėliais, bet ji niekaip
nenorėjo užčiaupt savo prakeiktos burnos, kol jų neatidaviau.
- Žinau, kad vilkėjo, bet aš jos nedulkinau. Ar tu tokia akla,
kad manai, jog galėčiau?
Širdis ėmė daužytis nuo minties, kad kelias savaites ji gyveno
su šita idiotiška mintim. Turėjau suprast, kad mūsų ankstesnis
pokalbis nebaigtas.
- Hardinai, ji visa buvo ant tavęs - ir mano akyse!
- Ji bučiavo mane ir norėjo aprūkyt. Bet tik tiek.
Tesą šniurkštelėjo ir užsimerkė.
- Man net neatsistojo, aš tik tavo, - pasakiau ir norėjau tiksliau
paaiškint, bet Tesą papurtė galvą ir ištiesė ranką, kad nutilčiau.
- Nekalbėk apie ją, man bloga. - Supratau, ką norėjo pasakyt.
- Man irgi buvo bloga. Apvėmiau visą butą, kai jos nusikračiau.

313
 - Ką padarei? - Tesą įsmeigė į mane akis.
- Aš tikrai apsivėmiau, vos spėjau nulėkt į tualetą, nes mane
supykino nuo jos prisilietimo. Negaliu jos pakęst.
- Tikrai?
Pagalvojau, ar nerimaut dėl mažutės šypsenėlės lūpų kampu­
čiuose, kai pasakojau savo vėmalų istoriją.
- Taip, tikrai, - nusišypsojau norėdamas palengvint įtampą. -
Labai tuo nesimėgauk, - pridūriau, bet jeigu ji nusimins, aš būsiu
kaltas.
- Gerai. Tikiuosi, tau tikrai buvo labai bloga.
Dabar jau šypsojosi visa burna. Mes beviltiškai patrakusi
porelė. Patrakusi, bet tobula. Štai kaip.
- Labai! - atsakiau gaudydamas momentą. - Žiauriai bloga.
Man labai gaila, kad visą laiką taip galvojai. Nenuostabu, kad siutai
ant manęs. - Daug kas paaiškėjo, bet pastaruoju metu ji nuolat
pyko ant manęs. - Dabar, kai jau žinai, kad nesitaškiau į kairę ir
dešinę, - ironiškai kilstelėjau antakį, - gal man atleisi ir galėsiu pa-
mylėti nuoširdžią moterį?
Tesą iškėlė galvą.
- Žadėjai daugiau taip nekalbėti.
- Nežadėjau. Žodis pažadu nebuvo pavartotas.
Bet kurią akimirką ji man žiebs į akį.
- Ar dar kam nors pasakosi vaikų reikalus? - paklausiau norė­
damas šiek tiek pakeisti temą,
- Ne, - prikando lūpą. - Nemanau. Greitai tikrai ne.
- Niekas neturi žinot, kol po kelerių metų neįsivaikinsim. Ne­
abejoju, kad minios velniukų laukia, kol tėvai ateis jų nusipirkt.
Viskas bus gerai.
Žinau, kad ji nesutinka tuoktis, net nesutinka apskritai su
manim būti, bet tikiuosi, kad nepasinaudos proga šito man
priminti. Tesą švelniai nusijuokė.
- Velniukų? Tik nesakyk, kad mieste yra parduotuvė, kur nu­
važiuosi ir nusipirksi vaiką, - prisidengė ranka burną, kad nesi­
juoktų.
3*4
 - Negi nėra? - pajuokavau. - Tai kas tada „Babies „R" Us“*?
- Dieve mano! - Tesą atlošė galvą ir ėmė kvatotis.
Pasilenkiau ir pačiupau jos ranką.
- Jeigu šitoje prakeiktoje parduotuvėje nėra krūvos vaikų, iš­
rikiuotų pardavimui, tai iškelsiu bylą dėl klaidinančios reklamos.
Nusišypsojau pačia meiliausia šypsena, o Tesą atsiduso atsipa­
laidavusi nuo juoko. Kažkaip tai pajutau. Tiksliai žinau, ką galvojo.
- Tau reikia pagalbos, - ištraukė ranką ir atsistojo.
- Aha. - Pamačiau, kad jos šypsena dingo. - Tikrai reikia.

^Vaikiškų prekių parduotuvė.

315
 Penkiasdešimt devintas skyrius
HARDINAS

- Judu važinėjat per Vašingtono valstiją skersai ir išilgai

dažniau nei kas nors iš mano pažįstamų, - pasakė Lendonas nuo
sofos mano tėvo svetainėje.
Juoką vėl pakeitė tyla. Įtikinau Tesą, kad turėtume grįžti į rytus
ir pabūti su Lendonu, kol jis su visam išvažiuos. Maniau, ji tuojau
pat susiruoš - pagaliau juk jai patinka būti su Lendonu, tačiau
sėdėjo tylėdama kelias nejaukias minutes ir tik tada sutiko. Sė­
dėjau ant jos lovos ir laukiau, kol pagaliau ji susidėjo beveik viską,
ką turėjo, tada laukiau mašinoje, nes ji baisiai ilgai atsisveikino su
Kimberle ir Vensu.
Abejingai pažiūrėjau į Lendoną.
- Tu neturi daug pažįstamų, todėl nežinau, ar tai svarbu, - pa­
erzinau.
Jis dėbtelėjo į savo mamą, sėdinčią ant kėdės, ir supratau, kad
nori pasakyt man ką nors šmaikštaus, ir jeigu ji nesėdėtų, tikrai
pasakytų. Jis moka atsikirsti vėliau. Dabar tik užvertė akis, pasakė
„cha cha cha“, ir vėl įniko į knygą, kurią laikė ant kelių.
- Džiaugiuosi, kad saugiai grįžot. Smarkiai lyja, o paryčiais
lietus gali tik sustiprėti, - švelniai pasakė Karen ir nusišypsojo pri­
versdama mane nusisukt. - Vakarienė jau orkaitėje, tuojau bus pa­
ruošta.
- Einu persirengti, - iš už manęs atsiliepė Tesą. - Ačiū, kad
leidot man vėl pas jus apsistoti.

316
 Ir išnyko laiptuose. Kelias sekundes pastovėjęs apačioje nu­
sekiau jai iš paskos kaip šunytis. Įėjęs į kambarį radau Tesą tik su
liemenėle ir kelnaitėmis.
- Tiksliai nutaikei laiką, - sumurmėjau, kai pažvelgė į mane
tarpduryje.
Tesą rankomis prisidengė krūtinę, paskui nuleidojas ant klubų.
Nesusilaikiau nenusišypsojęs.
- Nemanai, kad tam jau per vėlu?
- Eik sau, ~ subarė ir užsivilko sausus marškinėlius ant sulytų
plaukų.
- Žinai, kad ėjimas nėra stiprioji mano pusė.
- Tai kas tada? - atrėmė vizgindama klubus ir traukdama
kelnes iki kaklo. Šitas kelnes.
- Senokai nevilkėjai jogos uniformos... - pasikasiau apžėlusį
skruostą ir įsispoksojau į tvirtą stangrų juodą audinį, kuris ją ap­
glėbė.
- Nepradėk apie kelnes, - žaismingai pagrasino pirštu. - Slėpei
jas nuo manęs, todėl negalėjaujų mūvėti. - Nusišypsojo, bet atrodė
pati nustebusi, kad juokauja su manim. Surūstino žvilgsnį ir išsi­
tiesė.
- Neslėpiau, - pamelavau svarstydamas, kada surado jas mūsų
spintoje tame prakeiktame bute. Matydamas aptemptą užpaka­
liuką supratau, kodėl jas paslėpiau. - Jos buvo spintoje.
Pasakęs susijuokiau įsivaizduodamas, kaip Tesą kuičiasi
spintoje ieškodama kelnių. Tik staiga prisiminiau, kad neturėjo ten
kai ko rasti. Pažvelgiau į ją ieškodamas užuominos į savo mintį, jog
spintoje užtiko tą prakeiktą dėžę.
- Kas? - paklausė užsitempdama rausvas kojines. Šlykšti, pū­
kuota, taškuota masė užklojo jos kojas.
- Nieko, - vėl pamelavau vydamas šalin paranoją.
- Gerai... - apie kažką užsigalvojo Tesą.
Nusekiau paskui ją laiptais žemyn, ir vėl kaip šunytis, ir atsi­
sėdau šalia prie milžiniško stalo valgomajame. Šita panelė Svėl čia,

317
spokso į Lendoną lyg į kokį aukso gabalą ar panašiai. Tai aiškiai
rodo ją esant keistuole. Tesą jai šyptelėjo.
- Labas, Sofija.
i. Sofija labai ilgam atitraukė žvilgsnį nuo Lendono - kad nusi­
šypsotų Tesai ir pamojuotų man.
- Sofija padėjo man iškepti kumpį, - išdidžiai paskelbė Karen.
Didelis stalas buvo padengtas tikrai puotai, su degančiomis
žvakėmis ir gėlių kompozicijomis. Trumpai šnektelėjom, kol Karen
ir Sofija pjaustė kumpį.
- Mmm, kaip skanu. Padažas tiesiog nuostabus, - laižydama
šakutę sumurkė Tesą. Ak, tos moterys ir tas nelaimingas valgis.
- Galima pagalvot, kad kalbat apie porno, - pasakiau šiek tiek
per garsiai.
Tesą po stalu spyrė man į koją, Karen užsikosėjo prisi­
dengusi pildą burną. Visus nustebindama, Sofija nusijuokė. Len-
donas jautėsi nejaukiai, bet veidas sušvelnėjo pamačius, kad Sofija
smagiai kvatojasi.
- Kas taip kalba?- kikeno ji.
Lendonas apgailėtinai spoksojo į ją, o Tesą jau šypsojosi.
- Hardinas. Tik Hardinas kalba tokius dalykus, - nusišypsojo
Karen šelmiškomis akimis.
Gerai, tikrai keista.
- Netrukus prie jo priprasi, - Lendonas trumpai žvilgtelėjo į
mane ir vėl sutelkė dėmesį į savo naująjį susižavėjimo objektą. -
Tiksliau, jeigu ilgiau su juo pabendrausi. Tik ne per daug. - Jo
skruostai skaisčiai išraudo. - Dar tiksliau, jeigu norėsi bendrauti.
Jeigu norėtum.
- Ji suprato, - nutraukiau jo mizeriją. Atrodė, kad Lendonas
pyksta pats ant savęs. Vargšelis.
- Sofija, ar ilgai būsi mieste? - įsiterpė Tesą keisdama temą ir
mielai gelbėdama savo draugą.
- Dar kelias dienas. Ateinantį pirmadienį grįžtu į Niujorką.
Mano kambario draugės baisiausiai manęs laukia.
- Keliese gyvenat? - paklausė Tesą.
318
 - Keturios. Visos šokėjos.
Nusijuokiau. Tesą išspaudė šypseną.
- O, kaip puiku.
- O Dieve! Baleto šokėjos, ne striptizo, - užsikvatojo Sara, aš
prisidėjau pasijuokdamas iš Tesos palengvėjusios ir sutrikusios iš­
raiškos.
Tesą aktyviai palaikė pokalbį, klausinėjo jos visokių nesą­
monių. Išskyriau jas abi, bet žiūrėjau tik į krutančias Tesos lūpas.
Man gražu, kai ji po kelių kąsnių santūriai servetėle nusivalo lūpas,
kad tik gink Dieve, nieko nebūtų prilipę.
Vakarienė tęsėsi ilgai, net ėmiau nuobodžiaut. Beveik mirtinai.
Ir Lendono veidas jau nebebuvo toks baisiai raudonas.
- Hardinai, ką nusprendei dėl išleistuvių? Žinau, kad nenori
eiti, bet gal dar pagalvotum? - paklausė Kenas, kol Karen, Tesą ir
Sara tvarkė stalą.
- Nea, aš neapsigalvojau.
Nagu pakrapščiau dantį. Jis visada taip daro, kalba prie Tesos,
kad tik priverstų mane pereit tvankią salę su tūkstančiais žmonių,
neva pasipuošusių, prakaituojančių kaip arkliai ir staugiančių kaip
laukiniai žvėrys.
- Ne? - paklausė Tesą. Dairiausi čia į ją, čia į tėvą. - Maniau,
kad persigalvosi. - Oji gerai žino, ką daro.
Lendonas vaipėsi kaip galvijas, koks ir yra, o Karen ir panelė S
čiauškėjo virtuvėje.
- Aš... - pradėjau. Po galais. Tesos akys kupinos vilties ir rū­
pesčio, beveik skatina mane atsisakyt tos minties. - Taip, aišku,
gerai. Eisiu į tas prakeiktas išleistuves, - pasidaviau. Nesąmonė.
- Ačiū, - tarė Kenas.
Jau norėjau sakyt jam prašom, po velnių, tik supratau, kad jis
dėkoja Tesai, o ne man.
- Judu esat tikri... - pradėjau, bet mane nutildė įspėjantis Tesos
žvilgsnis. - Judu esat tikrai nuostabūs, - pasakiau.
„Judu esat šlykštukai sąjungininkai“, - kartojau mintyse, o
jiedu patenkinti nusišypsojo.
319
 Šešiasdešimtas skyrius
TESĄ

Kiekvieną kartą, kai per vakarienę Sofija prašnekdavo apie Niu­

jorku, mane apimdavo panika. Žinau, tai aš pradėjau. Tačiau no­
rėjau atitraukti dėmesį nuo Lendono. Mačiau, kad jis sutrikęs, ir
pasakiau pirmą dalyką, kuris atėjo į galvą. Taip jau nutiko, kad šios
temos neturėjau pradėti prie Hardino.
Reikia šįvakar jam pasakyti. Esu juokinga ir nesubrendusi
kvaiša, kad slepiu nuo jo tokį dalyką. Jis ganėtinai pasikeitė, todėl
šauniai susidoros su naujienomis, arba pratrūks. Niekada negali
žinoti, ko iš jo tikėtis. Gali nutikti bet kas. Tačiau puikiai žinau du
dalykus: kad aš asmeniškai nesu atsakinga už jo reakciją ir kad pri­
valau pati pasakyti.
Stovėjau koridoriuje atsirėmusi į valgomojo tarpdurį ir žiū­
rėjau, kaip Karen drėgna šluoste valo viryklę. Kenas perėjo į sve­
tainę ir jau užsnūdo. Lendonas ir Sofija tylėdami sėdėjo valgo­
majame prie stalo. Lendonas bandė sugauti merginos žvilgsnį, o
kai ji pastebėdavo, kad jis į ją žiūri, žavingai jam nusišypsodavo.
Nežinojau, kaip man jaustis - Lendonas jau atsigavo po se­
nosios draugystės ir jau turi kitą. Kita vertus, kas aš tokia, kad
reikščiau nuomonę apie kitų žmonių santykius? Pati neturiu žalio
supratimo, kaip tvarkyti savuosius. >
Iš savo stebėjimo posto koridoriuje, kuris jungė svetainę, val­
gomąjį ir virtuvę, mačiau tobulą paveikslą žmonių, man bran­
giausių pasaulyje. Aišku, čia buvo pats svarbiausias žmogus - Har-
dinas, tyliai sėdintis svetainėje ant sofos ir nykiai spoksantis į sieną.
320
 Nusišypsojau pagalvojusį kad birželį jis dalyvaus išleistuvėse*
Neįsivaizduoju jo su kepuraite ir mantija, bet tai kažkas nepa­
prasta, ką turėčiau pamatyti, ir žinau, kad jo sutikimas labai daug
reiškia Kenui. Kenas ne kartą leido suprasti nesitikėjęs, jog Har-
dinas baigs universitetą, o dabar, kai išaiškėjo jų praeitis, buvau
įsitikinusi, jog Kenas tikrai nesitikėjo, kad Hardinas apsigalvos ir
dalyvaus išleistuvėse. Hardinas Skotas gali elgtis bet kaip, tik ne
įprastai.
Prispaudžiau pirštus prie kaktos trokšdama, kad mano sme­
genys veiktų teisingai. Kaip galėjau leptelėti? Ojeigu jis pasisiūlys
kartu važiuoti į Niujorką? Ar jis tai padarytų? Ojeigu pasisiūlys, ar
turėčiau sutikti?
Staiga pajutau, kad Hardinas žiūri į mane iš svetainės, ir pa­
žvelgusi į jį supratau, kad tyrinėja mane smalsiomis žaliomis
akimis, švelniai suspaudęs savo švelnias lūpas. Nusišypsojau jam
maloniausia „viskas gerai, užsigalvojau' šypsena ir pamačiau, kad
susiraukęs atsistojo. Keliais dideliais žingsniais perėjo kambarį ir
prispaudęs delną prie sienos parimo virš manęs.
- Kas yra? - paklausė.
Išgirdęs Hardino balsą Lendonas pakėlė akis nuo Sofijos.
- Noriu pasikalbėti su tavim apie kai ką, - tyliai prisipažinau.
Jis neatrodė susidomėjęs - bent ne toks, koks turėtų būti.
- Gerai. Apie ką? - palinko artyn, pernelyg arti.
Norėjau pasitraukti atbula, bet supratau, kad esu įspeista į
kampą. Hardinas pakėlė kitą ranką ir visiškai užmūrijo mane. Pa­
žvelgusi jam į akis pamačiau veide šypseną.
- Na? - paklausė.
Tylėdama žiūrėjau į jį. Burna išdžiūvo, o išsižiojusi kalbėti
užsikosėjau. Visada taip - kine, bažnyčioje ar kai reikia apie ką
nors svarbaus pasikalbėti. Dažniausiai tada, kai kosulys labiausiai
trukdo. Pavyzdžiui, kaip dabar, man baisiausias kosulio priepuolis,
aš springstu, o Hardinas žiūri į mane kaip į mirštančią gulbę.
Jis atšlijo ir nuėjo į virtuvę. Apėjo Karen ir grįžo pas mane
su stikline vandens, turbūt trisdešimtą kartą per pastarąsias dvi
32i
savaites. Gurkštelėjau ir palengvėjo, kai šaltas vanduo nubėgo
perštinčia gerkle.
Suprantu, kad net mano kūnas bando išsisukinėti. Noriu vienu
metu kumštelėti sau į nugarą ir užvožti per smakrą. Jeigu taip pa­
daryčiau, spėju, Hardinas pagailėtų manęs dėl neadekvataus el­
gesio ir gal pakeistų temą.
- Kas yra? Tavo mintys lekia kilometro per minutę greičiu. -
Jis pažvelgė į mane ir ištiesė ranką paimti tuščią stiklinę. Papurčiau
galvą, bet jis buvo atkaklus: - Ne ne, viskas aišku.
- Išeikim į lauką, gerai? - pasukau prie durų aiškiai paro­
dydama, kad neturėtume kalbėtis prie žiūrovų. Po šimts, mums
reikėtų grįžti į Sietlą ir ten narplioti šią painiavą. Arba dar toliau.
Juo toliau, tuo geriau.
- J lauką? Kodėl?
- Noriu apie kai ką pasikalbėti. Asmeniškai.
- Aišku, gerai.
Ėjau pirma, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Jeigu išeisiu į lauką,
galbūt man pavyks pradėti pokalbį. Jei pradėsiu pokalbį, galbūt
man pavyks išsisukti nuo Hardino spaudimo. Galbūt.
Hardinas suspaudė mano ranką, o aš neištraukiau. Kaip
ramu - tik girdėti tylūs televizoriaus garsai, nes Kenas užmigo
žiūrėdamas kažkokį detektyvinį serialą; ir dar virtuvėje tyliai ošia
indaplovė.
Terasoje visi garsai išnyko, likau viena su savo chaotiškai zu­
jančiomis mintimis ir tyliai zirziančiu Hardinu. Džiaugiausi, kad
paleido kažkokią dainą, bet kartu mane blaškė ir padėjo kauptis
būsimam garantuotam sprogimui. Jei man pasiseks, turėsiu kelias
minutes pasiaiškinti ir pagrįsti savo sprendimą.
- Kalbėk, - tarė Hardinas pristūmęs vieną kėdę medinėmis te­
rasos grindimis.
Kiek daug galimybių dar kelias minutes išlaikyti jį ramų; jis
nieko nesitiki. Atsisėdo ir pasirėmė alkūnėmis į stalą. Nusliūkinusi
atsisėdau priešais jį niekaip nesugalvodama, kur dėti rankas.
 Pasidėjau ant stalo, paskui į sterblę, paskui ant kelių, tada vėl ant
stalo, kol galiausiai jis ištiesė savąją ir uždėjo ant mano nenustygs­
tančių pirštų.
- Atsipalaiduok, - švelniai pasakė. Ranka buvo šilta ir didelė,
tad akimirką man viskas nušvito.
~ Kai ką nuo tavęs slėpiau ir dėl to ėjau iŠproto. Turiu pasakyti
ir žinau, kad dabar ne laikas, bet noriu pasakyti pati, kol nesuži­
nojai iš kitų.
Hardinas pakėlė ranką ir atsirėmė į atlošą.
- Ką padarei?
Jo balse ir sulaikytame kvėpavime išgirdau nerimą, įtarimą.
- Nieko, - skubotai atsakiau. - Nieko panašaus, apie ką pagal­
vojai.
- Tu ne... - kelis kartus sumirksėjo. - Tu ne... su niekuo?
- Ne! - sucypiau ir papurčiau galvą, kad įrodyčiau savo. -
Nieko panašaus. Tik kai ką nusprendžiau ir nieko tau nesakiau. Ir
tai nesusiję su jokiu kitu žmogumi.
Nesupratau, ar man turėjo palengvėti, ar turėjau įsižeisti, kad
tokia buvo pirmoji jo mintis. Ko gero, palengvėjo, nes greičiausiai
mano persikėlimas į Niujorką nėra jam taip baisu kaip santykiai
su kitu vyru. Bet truputį ir įsižeidžiau, nes iki šiol jis turėjo tikrai
geriau mane pažinti. Elgiausi neatsakingai, skaudinau jį, daž­
niausiai pasitelkusi Zedą, bet niekada nemiegojau su kitu.
- Gerai, - Hardinas pasikasė galvą ir ėmė masažuoti sprando
raumenis. - Vadinasi, nebus nieko bloga.
Giliai įkvėpiau nutarusi daugiau netrypčioti vietoje ir sakyti
viską tiesiai šviesiai.
- Na...
Hardinas mostelėjo, kad patylėčiau.
- Palauk. Gal prieš pasakydama, kas tai yra, pasakyk kodėl?
- Kas kodėl? - sutrikusi kilstelėjau galvą. Jis kilstelėjo antakį.
- Kodėl taip nutarei, jeigu šitaip dėl to ardaisi?
- Gerai, - linktelėjau.
323
 Rinkau mintis, o jis žiūrėjo kantriomis akimis. Nuo ko pradėti?
Tai daug sunkiau, negu paprastai imti ir pasakyti, kad išvažiuoju.
Bet taip daug lengviau pasakyti jam naujieną.
: Dabar apie tai pagalvojusi nemanau, kad kada nors kas nors
bus. Kas kartą nutikus kam nors svarbaus, dramatiško, visada taip
pat dramatiškai sužinom iš kitų šaltinių.
Žvilgtelėjau į jį paskutinį kartą ir pasiruošiau kalbėti. Norėjau
prisiminti kiekvieną jo veido dalelę, prisiminti ir suvokti, kaip
žalios jo akys kartais gali būti tokios kantrios. Pajutau, kad mane
masina jo minkštos rausvos lūpos, bet prisiminiau, kaip kartais jos
išsižioja ir iš žaizdų plūsta kraujas. Prisiminiau jo auskarus ir kaip
greitai jie mane užvaldė.
Dar kartą išgyvenau šalto metalo prisilietimą prie lūpų. Prisi­
miniau, kaip sukąsdavo jį apie ką nors mąstydamas ir kaip vilio­
jamai tai atrodydavo.
Prisiminiau naktį, kai nusivedė mane į čiuožyklą bandydamas
įrodyti galįs būti „normalus" vaikinas. Buvo nervingas ir žaismingas
ir išsivėrė abu auskarus. Sakė pats to norėjęs, bet iki šios dienos vis
vien manau, kad tai padarė norėdamas kažką įrodyti sau ir man. Iš
pradžių ilgėjausi jų, - kartais ir dabar ilgiuosi, - bet savaip patinka
tai, kad yra be jų, nesvarbu, kaip neapsakomai seksualiai atrodė.
- Hardinas kviečia Tesą: kokios naujienos? - pajuokavo ir
viena ranka pasirėmė smakrą.
- Taip, - nervingai nusišypsojau. - Taigi taip nusprendžiau,
nes mums reikia laiko pabūti atskirai ir man atrodė, kad tai - vie­
nintelė išeitis įgyvendinti mano sumanymą.
- Ką? Pabūt atskirai? Dar? - akimis prismeigė mane prie žemės.
- Laiko pabūti atskirai. Mūsų santykiai tikra sumaištis ir man
reikia realiai atsiskirti nuo tavęs - iš tikrųjų. Žinau, kad šitaip kal­
bėjom visą laiką, ilgai išsisukinėjom, važinėjom į Sietlą pirmyn
atgal, paskui kelionė į Londoną viską sumaišė. Mūsų santykiai išsi­
blaškė po visą pasaulį.
Nutilau laukdama reakcijos, bet jo veidas buvo neįskaitomas.
Galiausiai nusukau akis.
324
 - Ar tikrai čia tiek daug sumaišties? - švelniai paklausė Har-
dinas.
- Mes pykomės daugiau nei buvom kartu.
- Netiesa, - truktelėjo marškinėlių apykaklę. - Tesą, tai - ne­
tiesa nei teoriškai, nei praktiškai. Galbūt taip atrodo, bet jei ap­
galvotum viską, ką mums teko išgyvent, mes daugiau laiko pra­
leidom juokdamiesi ir kalbėdamiesi, skaitydami, erzindamiesi ir,
aišku, lovoje. Tiksliau, daug laiko lovoje, - šyptelėjo. Pajutau, kad
mano ryžtas silpsta.
- Mes viską aiškindavomės seksu, o tai nesveika, - pasakiau
pasitelkusi antrą argumentą.
- Seksas nesveika? - pašiepė jis. - Mūsų seksas vykdavo abi­
pusiu sutarimu, iš meilės ir iš velniško pasitikėjimo. - Jis atidžiai
žiūrėjo į mane. - Taip, dar reikia pridurti, kad tai buvo nuostabus,
stulbinantis seksas. Ir nepamiršk, kodėl mes tai darėm. Mylėjausi
su tavim ne dėl proceso, o dėl to, kad myliu tave, kad man patinka
pasitikėjimas, kurį man jauti leidusi tave šitaip liesti.
Viskas, ką jis sakė, buvo tiesa, nors taip neturėjo būti. Sutinku
su juo, nesvarbu, kad stengiuosi būti labai atsargi. Pajutau, kad
Niujorkas vis labiau tolsta, todėl nusprendžiau sprogdinti bombą
anksčiau negu vėliau.
- Ar kada nors pastebėjai ženklų, kad mūsų santykiai yra našta?
- Našta? - Hardinui net pritrūko oro. - Aš tau esu našta?
Niekada nepakėliau prieš tave rankos ir niekada nepakelsiu!
Spoksojau į savo rankas ir stengiausi būti nuoširdi.
- Ne, aš ne tai norėjau pasakyti. Kalbėjau apie mudu ir apie tai,
kad mes kartais specialiai vienas kitą skaudinam. Jokiu būdu ne­
kaltinu tavęs fiziniu priekabiavimu.
Hardinas atsiduso ir abiem rankomis perbraukė plaukus -
ženklas, kad pradeda iš tikrųjų nervintis.
- Gerai. Akivaizdu, kad čia daug rimčiau negu kažkoks kvailas
užsispyrimas negyvent su manim Sietle ar panašiai. - Nutilo ir pa­
žvelgė į mane mirtinai rimtai. - Tesą, noriu tavęs kai ko paklaust
ir noriu, kad atsakytum labai nuoširdžiai - be jokių išsisukinėjimų
325
ar apmąstymų. Tik tai, kas pirmiausia šaus į galvą, kai paklausiu,
gerai?
Linktelėjau nesuprasdama, kur link suka.
, - Ką blogiausia esu tau padaręs? Kokį šlykščiausią, baisiausią
dalyką priverčiau tave išgyventi nuo tada, kai susitikom?
Pradėjau mintyse kratyti visus aštuonis mėnesius, bet jis kos­
telėjo primindamas, kad prašė sakyti pirmą į galvą atėjusį dalyką.
Muisčiausi kėdėje visai nenorėdama nei dabar, nei kada nors
ateityje atverti skrynios. Galiausiai neišlaikiau.
- Lažybos. Faktas, kad mane visiškai apkvailinai, kai tave įsi­
mylėjau.
Hardinas susimąstė, akimirką sutriko.
- Ar galėtum jas ištrinti? Ar pakeistum mano klaidą, jei ga­
lėtum grąžinti laiką?
Susimąsčiau. Rimtai mąsčiau, ką atsakyti. Jau daug kartų buvau
atsakiusi į šį klausimą ir dar daugiau kartų pakeitusi nuomonę, bet
dabar atsakymas turėjo būti... paskutinis. Paskutinis ir tvirtas, ir
atrodė, kad šįkart jis reiškia daug daugiau nei kada nors anksčiau.
Saulė buvo arti laidos, už Skotų sodybos medžių, tad pamažu
sušvito kiemo žibintai.
- Ne. Nieko nekeisčiau, - atsakiau labiau sau.
Hardinas linktelėjo lyg būtų žinojęs, jog mano atsakymas toks
ir bus.
- Gerai, tada koks blogiausias dalykas eina po šito?
- Kai per mane nusiaubei butą Sietle, - lengvai atsakiau.
- Tikrai? - mano atsakymas jį nustebino.
- Taip.
- Kodėl tai? Ką tokio padariau, kad taip labai tave supykdžiau?
- Todėl kad nusprendei už mane ir nuslėpei nuo manęs.
Hardinas linktelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
- Nebandysiu teisintis, nes žinau, kad viskas buvo sumauta.
- Tikrai? - tikiuosi, kad dar turi ką pasakyti.
- Tikrai suprantu, kur suki. Neturėjau taip elgtis. Reikėjo pa­
sikalbėt su tavim, o ne bandyt sulaikyt, kad nevažiuotum į Sietlą.
326
Tuo laiku buvau nesavas, ir vis dar esu, bet stengiuosi ir dabar
viskas kitaip nei anksčiau.
Nežinojau, ką į tai atsakyti. Sutinku, jam nereikėjo to daryti, ir
sutinku, kad dabar jis stengiasi. Pažvelgiau į jo rimtas, labai šviesias
žalias akis ir negalėjau prisiminti, kodėl pradėjau visą šį pokalbį.
- Mažute, tu įsikalei į galvą tą mintį, gal kas nors tau ją mes­
telėjo, gal nusitverei iš kokios sumautos televizijos laidos ar iš savo
knygų, nežinau. Tačiau tikras gyvenimas yra be proto sunkus. Nėra
tobulų santykių ir nė vienas vyras nesielgia su moterim taip, kaip
turėtų. - Hardinas kilstelėjo ranką, kad nenutraukčiau jo. - Ne­
sakau, kad tai gerai, aišku? Bet išgirsk mane: tik sakau, kad galvoju,
jeigu tu, o gal ir kiti žmonės šiame sumautame, kritikuojančiame
pasauly galėtų daugiau dėmesio skirti veiksmui už scenos, tai pa­
matytum visai kitokių dalykų. Tesą, mes nesam tobuli. Aš visai
nesu tobulas ir myliu tave, bet tau iki tobulybės irgi toli. - Jis susi­
raukė leisdamas suprasti, kad tai reiškia patį nekalčiausią dalyką. -
Aš pridariau tau daug kiaulysčių ir, po galais, kartojau šitą kalbą
mažiausiai tūkstantį kartų, bet manyje kažkas pasikeitė... ir tu
žinai, kad tai - tiesa.
Hardinui nutilus, kelias sekundes stebėjau dangų jam už nu­
garos. Prieš atsakydama luktelėjau tamsos.
- Man atrodo, kad mudu per toli nuėjom. Abu pridarėm galybę
klaidų.
- Būtų gaila pasiduoti, užuot ištaisius tas klaidas - ir tu puikiai
tai supranti.
- Gaila? Ko? Laiko? Mes neturim daug laiko, kad galėtume jį
švaistyti, - pasakiau gilindama neišvengiamą prarają.
- Mes turim visą pasaulio laiką. Mes dar jauni! Aš jau baigiu
mokslus ir mes gyvensim Sietle. Žinau, kad tau jau bloga nuo mano
pažadų, bet aš savanaudiškai tikiu, kad tavo meilė man įtikins tave,
kad esu vertas paskutinio šanso.
- O kaip dėl to, ką tau padariau? Išvadinau tave visaip, dar
viskas dėl Zedo? - paminėjusi Zedą prikandau lūpą ir nusisukau.
Hardinas pirštais barbeno stiklinį stalo paviršių.
327
 - Pirma, dabar kalbam ne apie Zedą. Tu pridarei kvailysčių, aš
irgi. Nė vienas iš mūsų neturėjom supratimo, kokie turi būti san­
tykiai. Tu gal maneisi žinanti, nes ilgai buvai su Nojum, bet būkim
atviri: judu labiau buvot giminės. Tai buvo netikra..
Dėbtelėjau į Hardiną laukdama, kol išsikas dar gilesnę duobę.
- O kad mane visaip išvadinai, tai beveik neprisimenu, - šyp­
telėjo. Ėmiau galvoti, kas tas žmogus, sėdintis priešais mane. - Visi
vieni kitus iškeikia. Nepyk, bet net tavo mamos pastoriaus žmona
kartais vadina savo vyrą šiknium. Gal ir nesako jam į akis, bet tai
tas pat, - gūžtelėjo pečiais. - Man labiau patiktų, jeigu tu mane ap­
šauktum šiknium į akis.
- O tu viską gali paaiškinti?
- Ne, ne viską. Iš tikrųjų mažai ką. Bet matau, kad sėdi priešais
mane ir ieškai išeities, o aš stengiuosi įsitikint, kad suvoki, ką kalbi.
- Nuo kada mes šitaip bendraujam? - negalėjau atsipeikėti,
kad nė vienas iš mūsų nerėkiam ir nesiplūstam.
Hardinas sukryžiavo rankas ant krūtinės, pakrapštė apspurusį
gipsą ir gūžtelėjo pečiais.
- Nuo dabar. Nežinau, nuo kada, nuo tada, kai visa kita mūsų
neveikia. Tai kodėl nepabandyti šito?
Pajutau, kad mano žandikaulis atvipo iš nuostabos dėl abe­
jingo jo pareiškimo.
- Kodėl tau viskas taip paprasta? Jeigu būtų paprasta, būtume
galėję išsiaiškinti daug anksčiau.
- Ne. Anksčiau aš toks nebuvau, tu irgi. - Hardinas žiūrėjo į
mane laukdamas, ką pasakysiu.
- Ne viskas paprasta, Hardinai, atėjo laikas pažiūrėti tiesai į
akis. Mes privalom išgyventi ir dabar aš noriu laiko sau. Man reikia
laiko, kad susivokčiau, kas esu ir ko noriu iš gyvenimo, man to
reikia ir aš noriu tai padaryti pati.
Kalbėjau drąsiai, bet ištarusi žodžius burnoje pajutau acto
skonį.
- Vadinasi, tu jau viską apgalvojai? Nenori gyvent Sietle su
manim? Todėl esi tokia uždara ir nesiklausai, ką sakau?
3 *8
 - Aš klausau, bet jau apsisprendžiau... Nebenoriu ilgiau blaš­
kytis pirmyn atgal, atgal pirmyn. Ne tik su tavim, bet ir su savim.
- Netikiu tavim, ypač todėl, kad atrodo, jog ir pati netiki
savim. - Hardinas vėl atsirėmė į kėdės pagalvėlę ir užsikėlė kojas
ant stalo. - Tai kur dabar Sietle gyvensi?
- Ne Sietle, - atžariai atšoviau. Liežuvis staiga sustingo ir ne­
pajėgiau ištarti nė žodžio.
- Ak, ne, tai kur? Priemiesty? - kandžiai paklausė.
- Niujorke, Hardinai. Noriu išvažiuoti...
Jis patikėjo.
- Niujorke? - nukėlė kojas nuo stalo ir atsistojo. - Kalbi apie
tą tikrą Niujorką? Ar apie tą Sietlo rajoną, kuriame dar nebuvau?
- Apie tą tikrą Niujorką, - paaiškinau, o Hardinas perėjo
terasą. - Po savaitės.
Hardinas tylėjo, tik žingsniai aidėjo vaikštant pirmyn ir atgal
po terasą.
- Kada nusprendei? - pagaliau paklausė.
- Po Londono ir po tėvo mirties. - Atsistojau.
- Taigi aš esu tas išgama, kuris privertė tave susikraut daiktus ir
iškeliaut į Niujorką? Tu niekada nebuvai išvažiavusi iš Vašingtono
valstijos - kodėl manai, kad galėsi gyvent tokioje vietoje?
Jo atsakymas sukėlė mano gynybinę reakciją.
- Galiu gyventi ten, kur tik noriu! Nebandyk manęs menkinti.
- Menkinti tavęs? Tesą, tu viskuo už mane pranašesnė tūks­
tantį kartų... Aš visai nemenkinu tavęs. Tik klausiu, kodėl manai
galinti gyventi Niujorke? Kur žadi gyventi?
- Su Lendonu.
Hardinas išpūtė akis.
- Su Lendonu?
Štai šito žvilgsnio laukiau, nors tikėjausi nepamatyti, vis dėlto
štai jis, deja, ir man mažumėlę palengvėjo. Hardinas gerai priėmė
naujieną, buvo daug supratingesnis, kalbėjo ramiau ir atsargiau nei
anksčiau. Man pasidarė bloga.
Pažįstu šį žvilgsnį. Hardinas stengiasi susitvardyti.
329
 - SwLendonu. Judu su Lendonu kraustotės į Niujorką.
- Taip, jis jau išvažiuoja, o aš...
- Kieno mintis buvo - tavo ar jo?
\ Hardinas kalbėjo tyliai ir supratau, kad pyksta mažiau, nei ti­
kėjausi. Čia kažkas blogiau už pyktį ir skaudina. Jis įskaudintas,
jaučiu, kad visa sustingau, nes jį apėmė nuostabos, išdavystės ir
įtarumo jausmas.
Nenorėjau sakyti Hardinui, kad Lendonas pasiūlė man persi­
kelti į Niujorką. Nenorėjau sakyti Hardinui, kad Lendonas ir Kenas
padėjo man susitvarkyti rekomendacinius laiškus ir kitus pri­
ėmimo dokumentus bei prašymus.
- Persikėlusi ten ketinu praleisti semestrą, - pasakiau tikė­
damasi nusukti kalbą nuo jo klausimo.
Hardinas atsisuko į mane, terasos žibintais nušviestais
skruostais, paklaikusiomis akimis, įsirėmęs į šonus.
- Tai buvo jo mintis? Jis seniai viską žinojo, kai įtikinėjo, kad
esam... nežinau... draugai - net broliai, o paslapčia rezgė intrigas.
- Hardinai, buvo visai ne taip, - puoliau ginti Lendoną.
- Kurgi ne, po velnių. Judu abu esat du išperos, - rėkė pašė­
lusiai mojuodamas rankomis. - Sėdėjai ir leidai man kaip kvailiui
tau pirštis, siūlyt vaikintis ir kitas nesąmones. Ir žinojai, - žinojai,
po velnių, - kad vis vien išvažiuosi!
Truktelėjo sau už plaukų ir nuėjo į kitą pusę. Nuėjo prie durų,
o aš puoliau iš paskos.
- Būk geras, neik toks į vidų. Pasilik ir baikim kalbėtis. Mums
dar daug ką reikia aptarti.
- Baik! Atstok, po velnių! - nusipurtė mano ranką nuo peties,
kai norėjau jį paliesti.
Hardinas truktelėjo durų rankeną, neabejoju, kad išgirdau iš­
trūkusių vyrių garsą. Nusekiau iš paskos tikėdamasi, kad nedarys
to, apie ką galvojau, tai, ką visada darydavo, kai jo gyvenime, mūsų
gyvenime nutikdavo kas nors bloga.
- Lendonai! - suriko Hardinas vos įžengęs į virtuvę. Atsidusau,
nes Kenas ir Karen, regis, jau užlipo į viršų miegoti.
330
 - Ką? - suriko ir Lendonas.
Nuėjau paskui Hardiną į valgomąjį. Lendonas ir Sofija tebe­
sėdėjo prie stalo, o tarp jų stovėjo jau beveik tuščia deserto lėkštė.
Lendono veidas pasikeitė pamačius į kambarį {puolusį Hardiną -
sukandusį dantis ir suspaudusį kumščius.
- Kas yra? - paklausė atidžiai nužvelgęs įbrolį ir žiūrėdamas į
mane.
- Nežiūrėk į ją, žiūrėk į mane, - atkirto Hardinas.
Sofija staigiai pašoko, bet tučtuojau susitvardė ir įsmeigė akis į
mane, stovinčią šalia Hardino.
- Hardinai, jis nepasakė nieko bloga. Jis geriausias mano
draugas ir vienintelis stengėsi man padėti, - pasakiau. Žinau, ką
Hardinas sugeba, o mintis, kad Lendonas atsiims už viską, mane
supykino. Neatsisukdamas Hardinas ištarė:
- Tesą, nesikišk.
- Apie ką čia kalbi? - paklausė Lendonas, nors žinojau, kad su­
prato, kodėl Hardinas toks piktas. - Pala, dėl Niujorko, ar ne?
- Taip, po velnių, dėl Niujorko! - suriko Hardinas.
Lendonas atsistojo, o Sofija metė Hardinui žudikiškai įspėjantį
žvilgsnį. Tą akimirką nusprendžiau, kad jiedu su Lendonu man bus
daugiau nei draugiški kaimynai.
- Aš tik rūpinausi Tesą, kai pasiūliauvažiuoti kartu. Judu buvot
išsiskyrę, ji buvo palūžusi, visiškai palūžusi. Niujorkas jai geriausia
išeitis, - ramiai paaiškino Lendonas.
- Ar žinai, koks bjaurus esi? Apsimetei mano sumautu draugu,
o tada sumąstei šitą? - Hardinas vėl ėmė žingsniuoti, tik mažes­
niais ratais, kiek valgomajame buvo tuščios vietos.
- Aš neapsimetinėjau! Tu eilinį kartą viską sujaukei, o aš ban­
džiau jai padėti! - Lendonas irgi užriko ant Hardino. - Aš jūsų
abiejų draugas!
Mano širdis pašoko, kai Hardinas puolė per kambarį ir griebė
Lendoną už marškinių.
- Padėti? Tu atėmei ją iš manęs! - Hardinas stūmė Lendoną
prie sienos.
331
 - Tada ji tau nerūpėjo! - Lendonas riktelėjo Hardinui į veidą.
Mudvi su Sofija sustingusios žiūrėjom. Pažįstu Hardiną ir
Lendoną geriau negu ji, bet ir aš nežinojau, ką daryti ar ką sakyti.
Buvo visiškas chaosas: du vyrai šaukia vienas ant kito, Kenas ir
Karen skuba laiptais žemyn, taurės ir lėkštės skamba ir dūžta, nes
Hardinas čiupo ir trenkė Lendoną į sieną.
- Tu žinojai, ką darai! Aš pasitikėjau tavim, šūdo gabale!
- Tai varyk! Trenk man! - šūktelėjo Lendonas.
Hardinas iškėlė kumštį, bet Lendonas nė nemirktelėjo. Su­
klykiau Hardino vardą ir manau, kad Kenas padarė tą pat. Akies
kampučiu pamačiau, jog Karen truktelėjo Keno marškinius, kad
nepultų prie tų dviejų gaidžių.
- Duok man, Hardinai! Juk tu toks kietas ir agresyvus - pirmyn,
duok man! - garsiau paragino Lendonas.
- Duosiu! Duosiu... - Hardinas nuleido ranką ir vėl iškėlė.
Lendono skruostai išraudo iš pykčio, krūtinė sunkiai kilnojosi,
bet neatrodė, kad nors kiek bijotų Hardino. Atrodė įpykęs ir kartu
susikaupęs. Aš jaučiausi visai priešingai - lyg muštųsi du bran­
giausi man žmonės, o aš nežinočiau, kaip elgtis.
Vėl pažvelgiau į Karen ir Keną. Neatrodė, kad jiedu nerimautų
dėl Lendono. Abu buvo ramūs, nors Hardinas ir Lendonas garsiai
svaidėsi žodžiais.
- Tu to nepadarysi, - pasakė Lendonas.
- O ne, tikrai padarysiu! Sutrupinsiu šitą sumautą kvailą
gipsą... - staiga Hardinas nutilo. Pažvelgė į Lendoną, paskui at­
sisuko į mane, paskui vėl įsmeigė akis į Lendoną. - Eik velniop! -
suriko.
Nuleido kumštį, apsisuko ant kulno ir išėjo iš kambario. Len­
donas tebestovėjo prie sienos, lyg būtų gavęs antausį. Sofija nu­
skubėjo jo raminti. Karen ir Kenas tyliai kalbėjosi eidami prie
Lendono. O aš... Aš stovėjau vidury valgomojo bandydama
suprasti, kas ką tik nutiko.
332
 Lendonas reikalavo, kad Hardinas jam trenktų. Hardinas
buvo paklaikęs. Jis vėl jaučiasi išduotas ir apgautas, bet vis vien
to nepadarė. Hardinas Skotas nepasidavė smurtui net apimtas di­
džiausio įsiūčio.

333
 Šešiasdešimt pirmas skyriu s
HARDINAS

Ėjau, kol išėjau į lauką, ir tik tada suvokiau, kad kambaryje buvo
Kenas ir Karen. Kodėl jie nebandė manęs sulaikyt? Kaip jie galėjo
žinot, kad aš jam netrenksiu?
Nesuprantu, kaip jaučiuosi.
Pavasario; oras nėra šlykščiai gaivus ar švarus, ar kvapnus,
ar dar koks, kad padėtų man atsipeikėt. Prisiminiau viską, akyse
mačiau raudoną skudurą, bet to nenorėjau. Nenorėjau paslyst
ir velniop prarast viską, dėl ko taip stengiausi. Noriu būti nau­
juoju ir.geresniu savimi. Jeigu būčiau jam vožęs, jei būčiau išbarš­
kinęs Lendono dantis, būčiau pralaimėjęs. Būčiau praradęs viską,
įskaitant ir Tesą.
Bet aš ir taip jos beveikneturiu. Neturiu nuo tada, kai išsiunčiau
iš Londono. Ji visą laiką planavo pabėgimą. Lendonas irgi. Jiedu
abu slapta rengė sąmokslą, planavo palikt mane šitoj sumautoj Va­
šingtono valstijoj, o patys kartu keliaut į kitą šalies kraštą. Ji sėdėjo
ir tylėjo, kol aš liejau jai savo širdį ir nėriausi iš kailio.
Lendonas visą laiką kvailino mane apsimesdamas, neva aš jam
rūpiu. Visi mane kvailino ir man melavo. Ir man jau gana. Har-
dinas, kvailas sumautas Hardinas, kuris niekamnerūpi, visada viską
sužino paskutinis. Tai aš - visada toks buvau ir visada toks būsiu.
Tesą - vienintelis žmogus, kuris per"visą mano gyvenimą rū­
pinosi manimi, rūpinosi dėl manęs ir privertė mane patikėt, kad
esu vertas, jog kas nors manim rūpintųsi.

334
 Sutinku, kad mūsų santykiai nebuvo lengviausi. Dariau klaidą
po klaidos ir dar būčiau pridirbęs visokių nesąmonių... bet niekada
nebūčiau jos užgavęs. Jeigu ji taip galvoja apie mane ar mūsų san­
tykius, tada mums tikrai nėra vilties.
Manau, sunkiausia paaiškinti, kaip skiriasi mūsų nesveiki ir
smurtingi santykiai. Man atrodo, dauguma žmonių skuba teisti ne­
įsivaizduodami savęs kitų, kurie tai išgyvena, vietoje.
Batai išmynę taką per veją iki medžių, augančių sklypo gale.
Nežinojau, kur einu ar ką veiksiu parėjęs, bet turėjau atgaut kvapą
ir susitvardyt nepratrūkęs.
Prakeiktas Lendonas turėjo pastumt mane; turėjo išplėšt
man sagas ir priverst jam trenkti. Bet man nesukilo adrenalinas,
kraujas neužvirė - bent kartą neapsiseilėjau nuo minties, kad
reiks muštis.
Kodėl jis liepė jam trenkti? Todėl, kad jis idiotas.
Šunsnukis - štai kas jis.
Gyvulys.
Šiknius.
Sumautas idiotas šiknius šunsnukis.
- Hardinai? - per tamsą ir tylą atsklido Tesos balsas. Turėjau
staigiai apsispręst, ar kalbėtis su ja. Aš per daug įsiutęs, kad dabar
aiškinčiausi su ja ir būčiau išbartas, nes paliečiau Lendoną.
- Jis pirmas pradėjo, - pasakiau atsistojęs atviroje vietoje tarp
dviejų medžių.
Tiek daug paslapčių. Matai, net negaliu žmoniškai pasimušt
- Kaip tu? - paklausė jautriai ir nervingai.
- O kaip manai? - atrėžiau pro šalį žiūrėdamas į tamsą.
- Aš...
- Nesivargink. Būk gera, žinau, kad nori pasakyt, jog tu esi
teisi, o aš klystu ir neturėjau prispaust Lendono prie sienos.
Tesą žengė artyn. Negalėjau nepastebėti, kad abu žengėm
žingsnį vienu metu. Nors esu piktas, bet ji mane baisiai traukia -
taip buvo visada ir taip visada bus, po galais.

335
 - Tiesą sakant, atėjau atsiprašyti. Suprantu, kad buvo labai ne­
teisinga slėpti nuo tavęs. Norėjau pati ištaisyti savo klaidą ir nekal­
tinti tavęs, - švelniai paaiškino.
Ką?
- Nuo kada?
Priminiau sau, kad vis dar pykstu. Tik sunku prisimint, kad
siuntu, kai labiausiai noriu, kad ji mane apkabintų ir primintų, jog
nesu toks baisus išgama, kokiu save laikau.
- Ar galim vėl pasikalbėti? Taip, kaip terasoje? - Net tamsoje
mačiau jos plačias ir vilties kupinas akis, net ir po mano protrūkio.
Norėjau pasakyt ne, kad kasdien turėjo progų, kai nusprendė
kraustytis į kitą pasaulio kraštą kad „tarp mūsų atsirastų atstumas“.
Tačiau prisiverčiau ir linktelėjau.
Jos veide aiškiai švietė nuostaba, kad taip lengvai sutikau. Kaip
vaikas mintyse nusišypsojau pričiupęs ją iš pasalų.
Tesą priklaupė ir atsisėdo ant žolės sukryžiavusi kojas. Rankas
pasidėjo ant basų pėdų.
- Didžiuojuosi tavimi, - pasakė žiūrėdama į mane. Terasos
šviesose išvydau jos šypseną ir pagyrimą akyse.
- Dėl ko? - laukdamas atsakymo atplėšiau žievės gabalą.
- Kad šitaip nuėjai. Mačiau, kaip Lendonas tave skatino, bet tu
nuėjai, Hardinai. Tau tai buvo didelis iššūkis. Tikiuosi, supranti,
kiek daug jam reiškia, kad nutarei nesimušti.
Lyg jam labai rūpėtų. Tris savaites jis slapta rezgė sąmokslus.
- Tai nieko nereiškia.
- Reiškia. Jam - labai daug reiškia.
Nuplėšiau gana didelį žievės gabalą ir numečiau ant žemės sau
po kojom.
- O ką tai reiškia tau? - paklausiau įsistebeilijęs į medį.
- Dar daugiau. - Tesą perbraukė delnu per žolę. - Man tai
reiškia dar daugiau.
- Pakankamai daug, kad nevažiuotum? Ar „dar daugiau“ yra,
kad tikrai manimi didžiuojiesi, kad aš geras berniukas, bet vis vien
išvažiuoji? - negalėjau nuslėpt graudaus inkštimo.
33<5
 - Hardinai... - Tesą papurtė galvą. Aišku, stengdamasi sugalvot
pasiteisinimą.
- Lendonas vienintelis iš visų geriausiai žino, ką tu man reiški.
Jis žino, kad tu esi mano sumautas gyvenimas, ir jam nusispjaut.
Jis vežasi tave per visą šalį, užveržia man kilpą, ir tai skaudu, aišku?
Tesą atsiduso ir prikando apatinę lūpą.
- Kai kalbi tokius dalykus, pamirštu, kodėl tau priešinuosi.
- Ką? - nubraukiau plaukus nuo kaktos ir atsisėdęs ant žemės
atsirėmiau į medį.
- Kai kalbi tokius dalykus, kad esu tavo gyvenimas, kai pri­
pažįsti, kad kažkas tave skaudina, prisimenu, kodėl taip labai tave
myliu.
Žiūrėjau į ją ir galvojau, kad ji kalba labai įsitikinusi, nors
tvirtino abejojanti dėl mūsų santykių.
- Velniškai gerai žinai, kad myli, žinai, kad be tavęs esu grynas
niekas.
Gal reikėjo pasakyt: „Be tavęs esu niekas, mylėk mane“, bet jau
leptelėjau savaip.
- Tai jau taip, - neryžtingai nusišypsojo. - Tu geras žmogus,
net būdamas blogas. Aš turiu blogą įprotį nuolat priminti tau tavo
klaidas ir jas prikaišioti, o iš tikrųjų nieko nenusimanau apie san­
tykius kaip ir tu. Aš lygiai kaip tu juos sužlugdžiau.
- Sužlugdei? - šitai girdėjau labai daug kartų.
- Tiksliau, išskyriau mus. Mano kaltė tokia pat kaip ir tavo.
- Kodėl mes išsiskyrėm? Kodėl negalim susitvarkyt savo bėdų?
Tesą dar kartą įkvėpė ir kilstelėjusi galvą pažvelgė į dangų.
- Nežinau, - atsakė nustebusi kaip ir aš.
- Tu nežinai? - pakartojau su šypsena. Po galais, mudu be­
pročiai.
- Nežinau. Tiesiog susidėliojau mintis ir esu sutrikusi, nes tu
tikrai, nuoširdžiai stengiesi, ir aš tai matau.
- Tikrai? - stengiausi apsimesti abejingesnis, bet mano išda­
vikas balsas, aišku, užlūžo ir tik apgailėtinai pyptelėjau.
- Taip, Hardinai, matau. Ir tiesiog nežinau, ką man daryti.
337
 - Niujorkas mums nepadės. Niujorkas nebus naujo gyvenimo
pradžia ar dar kas, ko tikiesi. Mudu abu žinom, kad norėjai tuo
miestu pasinaudot kaip lengviausia išeitimi, - pasakiau mojuo-
damas ranka.
- Žinau.
Tesą išrovė pilną saują žolės. Negalėjau atsistebėt, kad esu su ja
taip ilgai ir žinau, jog kas kartą atsisėdusi ant žolės ji daro tą pat.
- Kiek laiko?
- Nežinau. Dabar tikrai labai noriu važiuoti į Niujorką. Va­
šingtone man nebuvo gerai. - Tesą susiraukė, o aš žiūrėjau, kaip ji
mane palieka ir paskęsta savo mintyse.
Gyveni čia visą gyvenimą.
Tesą mirktelėjo, giliai jkvėpė ir užmetė kelis žolės stiebelius sau
ant kojos.
- Tikrai/

338
 v

Šešiasdešimt antras skyriu s

TESĄ

- Ar pasirengęs eiti vidun? - sušnibždėjau nutraukdama tylą.

Pastarąsias dvidešimt minučių Hardinas nekalbėjo, aš irgi nesuge­
bėjau nieko protingo pasakyti.
- O tu? - atsikėlė remdamasis į medį ir nusipurtė juodus
džinsus.
- Jeigu tu gali.
- Aš galiu, - ironiškai šyptelėjo. - Bet jeigu nori, galim dar pa­
sikalbėti apie ėjimą {vidų.
- Cha cha cha, - užverčiau akis.
Hardinas ištiesė ranką padėti man atsistoti. Pirštai švelniai
suėmė riešą ir pakėlė mane nuo žemės. Pakėlęs nepaleido ir paėmė
už rankos. Nutylėjau šį švelnų prisilietimą ar pažįstamą žvilgsnį -
taip žiūri, kai slepia pyktį, net ir nugalėtą iš meilės man. Šis primi­
tyvus ir atsitiktinis žvilgsnis priminė, kad dalis manęs myli šį vyrą
ir man jo reikia labiau, negu norėčiau sau pripažinti. Prisilietimas
neturėjo jokių užmačių, savaime apglėbė mano juosmenį ir prisi­
traukė artyn. Užlipom į terasą.
Viduje niekas nepratarė nė žodžio, tik Karen susirūpinusi
žvilgtelėjo. Vyras laikė jos ranką ir pasilenkęs tyliai kalbėjosi su
Lendonu, vėl sėdinčiu prie valgomojo stalo. Sofijos nebuvo matyti,
tad nutariau, kad po sumaišties ji tiesiog išėjo. Ar galima ją kal­
tinti?
- Kaip tu? - pasidomėjo Karen Hardinui prisiartinus.

339
 Lendonas pakėlė galvą vienu kartu su Kenu, o aš švelniai kumš­
telėjau Hardiną.
- Kas? Ar aš? - paklausė sutrikęs ir stabtelėjo prie laiptų, o aš
į*,jį atsitrenkiau.
- Taip, mielasis, kaip tu jautiesi? - pasitikslino Karen. Nu­
braukė rudus plaukus už ausų ir padėjusi ranką ant pilvo žengė
prie mūsų.
- Norit paklaust, - kostelėjo Hardinas, - ar pulsiu ardytis ir
talžyt Lendono veidą? Ne, to nebus, - nepatenkintas sumurmėjo.
Karen papurtė galvą, švelniame jos veide atsispindėjo ramybė.
- Ne, norėjau paklausti, ar gerai jautiesi? Kuo galiu tau padėti?
Štai ko norėjau paklausti.
Hardinas mirktelėjo tvardydamasis.
- Taip, jaučiuosi gerai.
- Jeigu kartais atsakymas pasikeistų, būk geras, pasakyk man.
Sutariam?
Jis linktelėjo ir nusivedė mane į viršų. Atsisukau į Lendoną,
kad eitų kartu, bet šis tik užsimerkė ir nusisuko.
- Noriu pasikalbėti su Lendonu, - pasakiau Hardinui, kai
atidarė savo kambario duris. Įjungė šviesą ir tik tada paleido mano
ranką.
- Dabar?
- Taip, dabar.
- Tuojau pat?
- Taip.
Vos tik ištariau šį žodį, Hardinas prispaudė mane prie sienos.
- Šią akimirką? - palinko artyn ir ant kaklo pajutau šiltą jo al­
savimą. - Ar tikrai?
Tikrai nebuvau niekuo tikra.
- Ką? - ištariau dusliai svaigstančia galva.
- Man atrodo, kad tuojau mane pabučiuosi.
Hardinas priglaudė lūpas prie manųjų ir man neliko nieko
kita, tik nusišypsoti iš beprotybės ir palengvėjimo dėl jo švelnumo,
Jo lūpos nebuvo glotnios. Sausos, suskirdusios, bet tobulos. Man
340
 patinka, kai jo liežuvis apkabina maniškį, įsliuogia į mano burną ir
nepalieka galimybės nei apsigalvoti, nei jo atstumti.
Rankos suspaudė juosmenį, pirštai maloniai sugriebė šoną, o
kelis praskyrė kojas.
- Negaliu patikėti, kad kraustaisi taip toli nuo manęs. - Lūpos
nuslydo nuo burnos per skruostą iki ausies. - Labai toli nuo manęs.
- Atsiprašau, - įkvėpiau nepajėgdama ištarti nė žodžio, nes jo
rankos nuo šlaunų pakilo iki pilvo ir vienu judesiu nutraukė marš­
kinėlius.
- Tarp mūsų viskas liks taip pat, - kalbėjo ramiai, nors rankos
judėjo greitai ir netrukus delnai apglėbė mano krūtis. Stovėjau pri­
spausta prie sienos, marškinėliai gulėjo ant grindų mums po ko­
jomis.
- Taip.
- Viena Hemingvėjaus citata ir mano burna ras kitą užsi­
ėmimą, - nusišypsojo rankomis trindamas ir spausdamas kel­
naičių juosmenį.
Linktelėjau norėdama, kad laikytųsi savo pažado.
- „Negali pabėgti nuo savęs persikeldamas iš vienos vietos į
kitą'. - Hardinas įkišo ranką į mano kelnaites.
Sudejavau vienodai apsvaigusi ir nuo jo žodžių, ir nuo prisi­
lietimo. Žodžiai skambėjo galvoje be perstojo, kai jis mane palietė
ir aš pasitikau jį. Hardinas aiškiai įsitempė ties užtrauktu, dus­
damas murmėjo mano vardą, o aš grabaliojau džinsų sagą.
- Nevažiuok su Lendonu į Niujorką, pasilik su manim Sietle.
Lertdonas. Pasukau galvą ir atitraukiau ranką nuo Hardino už­
trauktuko.
- Man reikia pasikalbėti su Lendonu, tai svarbu. Jis atrodė nu­
siminęs.
- Ane? Aš irgi nusiminęs.
- Žinau, - atsidusau. - Bet tu aiškiai nesi taip labai nusi­
minęs, - dėbtelėjau žemyn į jo daiktą, vos telpantį trumpikėse.
- Tai dėl to, kad išliejau pyktį tau... ir Lendonui, - pridūrė
tyliai, lyg ką tik prisiminęs.
341
 - Ilgai neužtruksiu.
Atsiplėšiau nuo Hardino, pakėliau nuo grindų marškinėlius ir
užsitempiau iki pilvo.
- Gerai, man vis tiek reikia kelių minučių, - Hardinas suėmė
plaukus ir paleido neklusnius karčius ant sprando. Kiek jį pažįstu,
tokių ilgų plaukų jis dar nebuvo užsiauginęs. Man patinka, bet
gaila, kad nematau tatuiruotės, kyšančios iš po marškinėlių apy­
kaklės.
- Kelių minučių be manęs? - paklausiau ir tik tada pagalvojau,
kodėl taip gailiai nuskambėjo mano klausimas.
- Taip. Tu ką tik pasakei, kad persikraustai į kitą šalies galą, ir
aš įsiutau ant Lendono. Man reikia kelių minučių surikiuot mintis
galvoje.
- Gerai, suprantu. - Tikrai suprantu. Jis ištvėrė daug geriau, nei
tikėjausi, o dabar mažiausiai reikia, kad šokčiau į lovą su Hardinu
nepasirūpinusi išsiaiškinti su Lendonu.
- Einu į dušą, - koridoriuje išgirdau Hardinę.
Mintyse tebebuvau sujuo miegamajame, prispausta prie sienos,
o tikrovėje suirzusi lipau laiptais žemyn. Su kiekvienu žingsniu jo
prisilietimas vis labiau nyko. Kai įėjau į valgomąjį, Karen pasi­
traukė nuo Lendono, o Kenas mostelėjo jai eiti kartu. Praeidama
pro šalį Karen man šyptelėjo ir švelniai spustelėjo ranką.
- Labas.
Prisitraukiau kėdę ir atsisėdau šalia Lendono, bet jis atsistojo,
vos tik aš atsisėdau.
- Ne dabar, Tesą, - atšovė ir nuėjo į svetainę.
Mane sutrikdė šiurkštus jo tonas, akimirką praradau savi­
tvardą. Ir regis, daug daugiau.
- Lendonai... - atsistojusi nusekiau į svetainę. - Palauk! - šūk­
telėjau iš paskos. Jis sustojo.
- Nepyk, bet aš daugiau nesikišu.
- Kur nesikiši? - truktelėjau už ilgos marškinėlių rankovės,
kad nebėgtų nuo manęs.
Neatsisukdamas Lendonas atsakė:
342
 - Į tavo ir Hardino reikalus. Viskas buvo gerai, kai aiškinotės
tarpusavyje, bet dabar įtraukiat visus iš eilės, ir tai nesąžininga.
Piktas jo balsas labai mane įskaudino, prireikė akimirkos susi­
vokti, jog kalba tikrai su manim. Lendonas visada buvo paslaugus
ir malonus, nesitikėjau išgirsianti jį šitaip kalbant.
- Atsiprašau, Tesą, bet pati žinai, kad aš teisus. Negalit taip
atvirai visko aiškintis. Mano mama laukiasi ir tas vaizdas galėjo
labai ją sunervinti. Ojudu blaškotės pirmyn atgal tarp čia ir Sietlo,
riejatės čia ir ten ir visur kitur.
Vaje.
Norėjau ką nors pasakyti. Tik nieko gero neatėjo į galvą.
- Žinau ir labai atsiprašau dėl to, kas nutiko, - Lendonai, aš
tikrai nemaniau, kad kas nors panašaus gali įvykti. Turėjau jam
pasakyti apie Niujorką, negalėjau ilgiau slėpti. Manau, jis labai
šauniai susitvardė.
Uždususi nutilau. Sutrikusi ir apimta panikos, nes Lendonas
nusivylė manimi. Suprantu, neapsidžiaugė, kai Hardinas pakėlė
prieš jį ranką, bet šito tikrai nesitikėjau. Lendonas pasisuko ir pa­
žvelgė į mane.
- Jis „susitvardė šauniai“?Jis priplojo mane prie sienos... - Len­
donas atsiduso, atsismaukė rankoves ir kelis kartus giliai įkvėpė. -
Ko gero, susitvardė. Bet tai nereiškia, kad toliau nekils daugiau
bėdų. Kiek galima keliaut per pasaulį ir nuolat skirtis, o paskui tai­
kytis? Jeigu nesugyvenat viename mieste, kodėl manai, kad kitame
bus geriau?
- Žinau. Todėl ir važiuoju su tavimi Niujorką. Man reikia su­
sivokti, pabūti vienai. Tiksliau, be Hardino. Štai tokia priežastis.
Lendonas papurtė galvą.
- Be Hardino? Manai, jis išleis tave vieną į Niujorką? Arba jis
keliaus su tavim, arba tu liksi čia ir toliau riesitės.
Šie ir kiti jo ištarti žodžiai suspaudė man širdį. Visi visada
sako tą pat apie mano ir Hardino santykius. Po galais, aš irgi taip
manau. Esu daug apie tai girdėjusi, daug kartų, bet visai kas kita,
kai tai pasakė Lendonas - tiesiai šviesiai. Visai kas kita - vadinasi,
343
 daug daugiau reiškia ir daug labiau skaudina, ir priverčia labiau
viskuo abejoti.
- Lendonai, aš tikrai labai atsiprašau, - jaučiau tuoj pravirk-
sianti. - Suprantu, kad visus įtraukiau į mūsų painiavą, ir man
labai dėl to gaila. Nenorėjau... Nesitikėjau, kad taip nutiks, ypač
tau. Tu geriausias mano draugas. Nenorėjau, kad taip pasijustum.
- Taip, bet pasijutau. Kiti žmonės irgi, Tesą.
Aštrūs jo žodžiai dūrė į vienintelę man likusią vietą, nepa­
liestą, švarią, kuri buvo skirta Lendonui ir brangiai jo draugystei.
Ta šventa vieta iš esmės buvo vienintelė, skirta mano aplinkos
žmonėms. Tai buvo mano slėptuvė, o dabar ir ji aptemo, kaip
viskas aplink.
- Atsiprašau.
Mano balsas virto graudžia aimana. Bet jaučiu, kad protas dar
nesuvokia fakto, jog būtent Lendonas man tai pasakė.
- Aš tik... Maniau, tu mūsų pusėje? - tiesiai paklausiau, nes
privalėjau. Turiu žinoti, ar viskas taip beviltiška, kaip atrodo. Len­
donas giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Aš irgi atsiprašau, bet šio vakaro buvo jau per daug. Mano
mama laukiasi, Kenas stengiasi išsiaiškinti su Kardinu, aš išsi­
kraustau, visko tiek daug. Mes šeima ir turim laikytis kartu. O tu
viską griauni.
- Atsiprašau, - pakartojau, nes nežinojau, ką dar pasakyti.
Negaliu su juo ginčytis, net negaliu nesutikti, nes jis teisus.
Tai jų šeima, ne mano. Nesvarbu, kaip labai stengiuosi apsimesti,
kad tai - mano šeima, bet aš čia nereikalinga. Kai palikau mamos
namus, esu nereikalinga visur, kur tik bandžiau įsikurti.
Lendonas žiūrėjo į savo kojas, o aš, regis, negalėjau nusisukti
nuo jo veido, kai pasakė:
- Žinau. Nepyk, kad buvau toks šiknius, bet turėjau tai pasakyti.
- Taip, suprantu. - Jis vis vien nežiūrėjo į mane. - Niujorke
taip nebus, pažadu. Man tik reikia laiko. Aš labai sutrikusi dėl
visko, kas vyksta mano gyvenime, ir nieko nesusigaudau.

344
 Jausmas, kad esu nepageidaujama, ir nežinau, kaip išeiti, yra
vienas blogiausių. Neapsakomai nesmagu ir reikia kelių sekundžių
situacijai įvertinti bei įsitikinti, kad nesi paranoike. Tačiau kai ge­
riausias draugas nežiūri į akis pasakęs, kad trukdau jo šeimai, vie­
nintelei šeimai, kurią turiu, - suprantu, kad tai - tiesa. Lendonas
nenori dabar su manimi kalbėtis, bet pernelyg malonus, kad tai
pasakytų.
- Niujorkas, - nurijau gniužulą, spaudusį gerklę. - Nebenori,
kad važiuočiau kartu, ar ne?
- Ne, ne tai. Tik maniau, kad Niujorkas mums abiem bus
švarus lapas, Tesą. O ne dar viena vieta tau ir Hardinui kariauti.
- Suprantu.
Susigūžiau ir suleidau nagus į delnus, kad nepravirkčiau. Tikrai
suprantu. Aiškiai supratau. Lendonas nenori, kad važiuočiau su
juo į Niujorką. Be to, aš vis vien neturiu padoraus plano. Jeigu ką,
neturiu daug pinigų nei sutikimo laiško iš Niujorko universiteto.
Iki dabar nebuvau susivokusi, kaip nesu pasirengusi kraustytis į
Niujorką. Man reikėjo, man tiesiog reikėjo pabandyti ką nors nu­
veikti spontaniškai ir kitaip, man reikėjo pulti į naują pasaulį ir at­
sistoti ant savo kojų.
- Atsiprašau, - tarė Lendonas spirtelėjęs kėdės koją, kad atsi­
kratytų žodžių.
- Viskas gerai, suprantu.
Prisiverčiau nusišypsoti geriausiam savo draugui, bet vos
spėjau užlipti laiptais, ašaros pasipylė skruostais. Svečių kambario
lova buvo kieta, bet gulėjau ir mintyse skaičiavau savo klaidas.
Buvau tikra savanaudė ir iki dabar to net nesupratau. Per praė­
jusius aštuonis mėnesius sugrioviau galybę santykių. Į universitetą
įstojau mylėdama Nojų, vaikystės draugą, bet apgavau jį daugiau
negu kartą su Hardinu.
Susidraugavau su Stef, bet ji išdavė mane ir bandė įskau­
dinti. Smerkiau Molę, nors ji buvo bene vienintelė, dėl kurios ne­
turėjau nerimauti. Prisiverčiau patikėti, kad galiu prisitaikyt prie

345
 universiteto... Kad ta grupė žmonių yra mano draugai, nors iš ti­
krųjų aš jiems buvau tik pokštas.
Nuolat kovojau, kad išlaikyčiau Hardiną. Nuo pat pradžių ko­
vojau"dėl jo pripažinimo. Kai jis manęs nenorėjo, aš jo norėjau
dar labiau. Kovojau su mama, kad užstočiau Hardiną. Kovojau su
Hardinu, kad užstočiau Hardiną.
Kaip dalį lažybų atidaviau jam savo nekaltybę. Tuo metu my­
lėjau ir branginau jį, o jis ilgai slėpė tikruosius savo motyvus. Likau
su juo net po to, ką padarė, ir jis visada grįžta pas mane apgailes­
taudamas dar labiau negu aną kartą. Nors ne visada jis buvo kaltas.
Jo klaidos gilesnės ir skaudesnės, maniškės - dažnesnės.
Iš gryno savanaudiškumo naudojausi Zedu beveik kiekvieną
kartą, kai Hardinas mane palikdavo. Bučiavau jį, leidau su juo
laiką, viliojau. Zedo draugystę laikiau svarbesne už Hardiną, są­
moningai tęsiau'žaidimą, kurį jiedu pradėjo prieš aštuonis mė­
nesius.
Daug kartų atleidau Hardinui, kad vėliau galėčiau priminti
jam jo klaidas. Visada per daug iš jo tikėjausi ir niekada neleidau
jam to pamiršti. Hardinas - geras žmogus, nors turi trūkumų - jis
labai geras ir yra vertas būti laimingas. Jis vertas visko. Jis nusi­
pelnė ramių dienų su mylima žmona, kuri neprivalo stengtis pa­
gimdyti jam vaikų. Jis nenusipelnė žaidimų ir blogų prisiminimų.
Jis neturi stengtis gyventi pagal juokingus mano principus, prie
kurių norėjau jį pripratinti, nes jie beveik neįgyvendinami.
Per praėjusius aštuonis mėnesius perėjau pragarą ir grįžau
atgal. O dabar sėdžiu čia lovoje, viena. Visą gyvenimą praleidau
planuodama ir sudarinėdama grafikus, organizuodama ir numa­
tydama pasekmes, o dabar likau be nieko, tik su nubėgusiu tušu ir
žlugusiais planais. Net ne žlugusiais - visų pirma nė vienas jų ne­
turėjo tvirto pagrindo, kad būtų galėjęs žlugti. Nenutuokiu, kur
krypsta mano gyvenimas. Mečiau universitetą, neturiu namų, net
iš knygų, kurias visada mėgau ir kuriomis tikėjau, negavau roman­
tiško supratimo, kas yra meilė. Neįsivaizduoju, ką, po galais, darau
su savo gyvenimu.
346
 Tiek daug išsiskyrimų, tiek daug praradimų. Tėtis grįžo į mano
gyvenimą, bet pasidavęs savo piktosioms dvasioms. Stebėjau, kaip
visas Hardino gyvenimas virto melu, o viršininkas tapo biologiniu
tėvu, kurio ilgas romanas su jo mama privertė jį užauginusį vyrą
nusigerti. Hardino vaikystė buvo kančia dėl nieko; jis leido metus
nešdamas tėvui alkoholį, matė tokių dalykų, kokių vaikas negali
matyti. Stebėjau pirmąsias jo pastangas atnaujinti santykius su
Kenu - nuo pažinties prie jogurto krautuvėlės iki tapimo tos šeimos
dalimi, - mačiau, kad Hardinas stengiasi atleisti jam klaidas. Jis
mokėsi priimti praeitį ir atleisti Kenui - buvo nuostabu matyti.
Visą gyvenimą buvo piktas, o dabar pagaliau atranda ramybę ir
matau, dėl ko. Hardinui reikia ramybės. Jam reikia apsispręsti. Ne­
reikia nuolat grįžti prie to paties ir nuolatinės sumaišties. Nereikia
dvejonių ir argumentų. Jam reikia šeimos.
Jam reikia draugystės su Lendonu ir santykių su tėvu. Jis
turi rasti vietą šeimoje ir mėgautis matydamas, kaip ji auga. Jam
reikia kalėdinių pietų, kupinų meilės ir juoko, be ašarų ir įtampos.
Mačiau, kaip labai jis pasikeitė nuo tos dienos, kai sutikau stor­
žievį tatuiruotą vaikiną su auskarais ir suveltais plaukais - kokio
nebuvau mačiusi. Daugiau to vaikino nebėra. Dabar jis vyras, at­
sitiesiantis vyras. Jis daugiau taip nebegeria. Taip dažnai nelaužo
daiktų. Ir pats susitvardė nesumušęs Lendono. Jis sugeba kurti gy­
venimą aplink save, su žmonėmis, kurie jį myli ir brangina, o aš
sugebėjau sužlugdyti visus santykius, kuriuos maniau turinti. Mes
pykomės ir mušėmės, mes laimėjom ir pralaimėjom, o dabar mano
draugystė su Lendonu tapo dar viena Hardino ir Tesos auka.
Vos prisiminiau jo vardą - lyg pašaukiau džiną, - Hardinas
atidarė duris ir ramiai įėjo trindamas rankšluosčiu šlapius plaukus.
- Kas yra? - paklausė. Bet vos pastebėjęs mano nuotaiką,
skubiai metė rankšluostį ir puolęs per kambarį atsiklaupė priešais.
Nebandžiau slėpti ašarų, nėra prasmės.
- Mes esam Ketrin ir Hečklifas, - pareiškiau priblokšta tiesos.
Hardinas susiraukė.
- Ką? Po galais, kas nutiko?
347
 - Mes visus aplink save padarėm nelaimingus. Nežinau, ar
tiesiog nepastebėjau, ar buvau pernelyg savanaudė, kad pama­
tyčiau, bet taip nutiko. Net Lendoną... Mes paveikėm net Lendoną.
- Ką čia dabar šneki? - Hardinas atsistojo. - Ar jis tau ką nors
pasakė?
- Ne. - Truktelėjau už rankos maldaudama nelipti žemyn. -
Jis tik pasakė tiesą. Dabar suprantu, anksčiau tik bandžiau prisi­
versti suprasti, bet dabar supratau. - Patryniau akis pirštais ir giliai
įkvėpusi kalbėjau toliau: - Ne tu žlugdei mane. Aš pati tai padariau.
Aš pasikeičiau ir tu pasikeitei. Bet tu pasikeitei į gera. O aš ne.
Pasakius garsiai buvo lengviau tai priimti. Aš nesu tobula.
Niekada nebuvau. Ir tai gerai, bet negaliu tempti Hardino su
savimi. Turiu susitvarkyti savyje - nesąžininga norėti to iš Hardino,
o pačiai nieko nedaryti.
Jis purtė galvą žiūrėdamas į mane savo gražiomis smaragdi­
nėmis akimis.
- Kalbi nesąmones. Čia niekas neturi prasmės.
- Taip, - atsistojau ir užkišau plaukus už ausų. - Man viskas
aišku.
Bandžiau likti rami, kiek pajėgiau, bet buvo sunku, nes jis ne­
supranta, nors viskas taip aišku - kaip jis nesupranta?
- Noriu, kad kai ką dėl manęs padarytum. Noriu, kad dabar
man kai ką pažadėtum, - paprašiau.
- Ką? Ne, po galais, aš tau nieko nežadėsiu, Tesą. Po velnių, ką
tu čia dabar darai? - jis ištiesė ranką ir švelniai paėmęs už smakro
pakėlė mano galvą. Kita raka nušluostė ašarotus skruostus.
- Prašau, pažadėk man kai ką. Jeigu mes turėtume progą
ateityje būti kartu, turi kai ką dėl manęs padaryti.
- Gerai, gerai, - skubiai sutiko.
- Aš rimtai, prašau tavęs, jeigu mane myli, paklausysi ir dėl
manęs tai padarysi. Jei negalėsi, Hardinai, mes niekada negalėsim
būti kartu.
Nenorėjau, kad mano žodžiai skambėtų kaip grasinimas. Tai
buvo prašymas. Man reikia, kad jis pažadėtų. Man reikia, kad
348
 suprastų, kad susitvarkytų ir gyventų savo gyvenimą, kol aš ban­
dysiu susitvarkyti savąjį.
Jis nutylėjo, žiūrėjo į mane, o aš žinojau, kad nenori sutikti, bet
vis vien ištarė:
- Gerai, pažadu.
- Hardinai, šį kartą nesek paskui mane. Lik čia su savo šeima
ir...
- Tesą, - suėmė delnais mano veidą, - ne, liaukis. Mes apgal-
vosim tą Niujorko reikalą, labai nesureikšmink.
Papurčiau galvą.
- Aš nevažiuoju į Niujorką ir prisiekiu, kad nieko nesu­
reikšminu. Suprantu, kad viskas atrodo perdėta ir impulsyvu, bet
patikėk, taip nėra. Per praėjusius metus mes labai daug išgyvenom
ir jei nesustosim įsitikinti, ko norim, visus kitus nusitempsim
paskui save į dugną ir dar giliau, nei dabar esam. - Stengiausi, kad
jis suprastų. Jis turi suprasti.
- Ar ilgai? - Hardino pečiai nusviro, pirštai nubraukė plaukus.
- Kol suprasim, kad esam pasiruošę. - Jaučiausi ryžtingesnė
nei per visus aštuonis mėnesius.
- Ką suprasim? Aš jau suprantu, ko noriu su tavim.
- Hardinai, man to reikia. Jei dabar su savimi nesusitvarkysiu,
pyksiu ir ant tavęs, ir ant savęs. Man to reikia.
- Gerai, jeigu reikia. Sutinku, bet ne todėl, kad noriu, o todėl,
kad čia bus paskutinė tavo abejonė, į kurią reaguosiu. Kad pa­
leidžiu tave tam laikui ir tu grįši pas mane. Ir viskas. Daugiau
niekur nedingsi ir ištekėsi už manęs. Šito noriu mainais į tavo norą
gauti laiko.
- Gerai.
Jeigu mes tai ištversim, aš už jo ištekėsiu.

349
 Šešiasdešimt trečias skyriu s
TESĄ

Hardinas pabučiavo mane į kaktą ir uždarė keleivio pusės dureles.

Mano daiktai buvo supakuoti tūkstantąjį ir paskutinį kartą, o Har­
dinas atsišliejęs į mašiną priglaudė mane prie krūtinės.
- Myliu tave. Prašau - prisimink tai, - pasakė. - Ir tą pačią se­
kundę, kai nuvažiuosi, paskambink man.
Dabar jis nepatenkintas dėl to, bet vėliau supras. Žinau, kad
tai teisinga. Mums reikia laiko sau. Mes labai jauni, labai sutrikę
ir dabar turim atlyginti žalą, kurią padarėm žmonėms, esantiems
šalia.
- Paskambinsiu. Atsisveikink su jais už mane, gerai? - pri-
gludau jam prie krūtinės ir užsimerkiau. Nežinau, kaip viskas
baigsis, bet žinau, kad tai būtina.
- Atsisveikinsiu. Dabar jau lipk į mašiną. Negaliu ilgiau tverti
ir apsimesti, kad dėl to džiaugiuosi. Aš pasikeičiau ir galiu suprasti,
bet jeigu dar ilgiau - nusitempsiu tave į miegamąjį visam laikui.
Apglėbiau Hardino nugarą, o jis apkabino mane per pečius.
- Žinau... ačiū tau.
- Tesą, myliu tave labai labai. Prisimink tai, gerai? - pasakė
į plaukus. Išgirdau, kaip jo balsas užkimo, ir širdį ėmė draskyti
noras jį paguosti. v.
- Hardinai, myliu tave. Visada.
Priglaudžiau delnus prie jo krūtinės ir pasistiebiau pabučiuoti.
Užsimerkiau norėdama, trokšdama, tikėdamasi, kad ne paskutinį
kartą jaučiu jo lūpas, kad ne paskutinį kartą šitaip jaučiuosi. Net
350
dabar, nors palieku jį su liūdesiu ir skausmu, jaučiu trauką tarp
mūsų. Pajutau švelnų jo lūpų linkį ir deginantį poreikį apsigalvoti
ir toliau gyventi. Pajutau, kad jis laiko mane per prievartą, ir per­
galėjau jį.
Atsitraukiau pirma, įsidėmėjusi tylią jo aimaną, ir pabučiavau
į skruostą.
- Paskambinsiu, kai tik nuvažiuosiu.
Dar kartą pabučiavau jį, pakštelėjau skubų atsisveikinimo
bučinuką, o jis žengęs žingsnį nuo mašinos perbraukė rankomis
plaukus.
- Saugok save, Tesą, - pasakė, kai įsėdau į mašiną ir uždariau
dureles.
Nesijaučiau galinti kalbėti, bet galiausiai, kai mašina pajudėjo,
sušnibždėjau:
- Viso, Hardinai.

35i
 v

Šešiasdešimt ketvirtas skyrius

TESĄ

Birželis

- Kaip aš? - apsisukau priešais veidrodį ir timptelėjau suknelę,

kuri siekė lygiai kelius. Kaštoninis šilkas, palietęs pirštus, sukėlė
nostalgiją. Tą akimirką, kai apsivilkau suknelę, pajutau meilę - au­
dinys ir spalva priminė praeitį, laiką, kai buvau visai kitokia. - Ar
gražiai atrodau?
Ši suknelė kitokia nei ana. Ta suknelė buvo plati, aukšta
apykakle, trijų ketvirčių ilgio rankovėmis. Ši suknelė išryškina
figūrą, atviresnė, nėriniuota aplink iškirptę ir be rankovių. Man
visada bus miela senoji, bet labai sau patinku su šia.
- Žinoma gražiai, Teresa, - mama su šypsena atsirėmė tarp­
duryje.
Stengiausi nesinervinti ruošdamasi šiandienai, bet išgėriau ke­
turis puodelius kavos, suvalgiau pusę pakelio spragėsiu ir kaip be­
protė blaškiausi po mamos namus.
Hardino išleistuvės. Truputį baiminausi, kad mano draugija
bus nepageidaujama, kad kvietimas buvo tik mandagumo išraiška,
ir turiu jį tyliai grąžinti, nes esam išsiskyrę. Minutės ir valandos
kažkaip tiksėjo kaip iki šiol ir kaip visada tiksės, tačiau šįkart
neketinu jo pamiršti. Šį kartą viską prisimenu ir sveikstu, ir su
šypsena prisimenu visą laiką su Hardinu.
Tą balandžio naktį, tą naktį, kai Lendonas ant sidabrinės
lėkštutės įteikė man bilietą į tikrovę, nuvažiavau tiesiai į mamos
352
 namus. Paskambinau Kimberlei ir verkiau į telefoną, kol ji paliepė
išsišnypšti, liautis verkti ir nuveikti ką nors savo gyvenimo labui.
Nesupratau, koks tamsus tapo mano gyvenimas, kol vėl nepa­
mačiau šviesos. Pirmą savaitę praleidau visiškai viena, vargiai iš­
eidavau iš savo vaikystės kambario ir prisiversdavau valgyti. Visos
mintys buvo tik apie Hardiną, kaip jo ilgiuosi, kaip man jo reikia,
kaip jį myliu.
Kita savaitė buvo ne tokia skausminga, kaip per kitus mūsų iš­
siskyrimus, bet šis kartas buvo kitoks. Šį kartą turėjau sau priminti,
kad Hardinas yra geresnėje vietoje su savo šeima ir aš jo nepalikau
rūpintis tik savimi. Jeigu ko nors prireiktų - jis turi šeimą. Kad
šimtus kartų negrįžčiau jo aplankyti, mane sulaikė tik kasdieniai
Karen skambučiai. Turėjau susidėlioti savo gyvenimo šukes, bet
kartu turėjau žinoti, kad mano poelgis nepadarė dar daugiau žalos
Hardino ar kitų žmonių gyvenimams.
Tapau mergina, kuri apsunkina visų aplinkinių gyvenimus, bet
nesupratau to, nes mačiau tik Hardiną. Man atrodė svarbi tik jo
nuomonė apie mane, savo dienas ir naktis leidau vien norėdama jį
pagerinti, pagerinti mudu, o galiausiai viską sugrioviau, įskaitant
ir save.
Pirmąsias tris savaites Hardinas buvo atkaklus, bet jo, kaip ir
Karen, skambučiai kasdien pamažu retėjo, kol galiausiai sulauk­
davau po du per savaitę. Karen patikino mane, kad Hardinas lai­
mingas, tad neturiu ko liūdėti, kad jis neskambina taip dažnai, kaip
norėčiau ar kaip tikėjausi.
Daugiausia bendravau su Lendonu. Tą rytą, man viską išsakęs,
jis jautėsi siaubingai. Atėjo į Hardino kambarį atsiprašyti, bet rado
tik Hardiną - vieną ir įsiutusį. Lendonas nedelsdamas man pa­
skambino prašydamas grįžti ir leisti pasiaiškinti, bet patikinau, kad
jis buvo teisus ir kad man reikia kurį laiką pabūti nuošaly. Nors
labai norėjau važiuoti su juo į Niujorką, turėjau grįžti ten, kur
pradėjo griūti mano gyvenimas, ir viską pradėti iš naujo. Viena.
Labiausiai mane įskaudino Lendono žodžiai, kad nesu jų
šeimos dalis. Pasijutau nepageidaujama, nemylima ir su niekuo
353
nesusijusi. Pasijutau lyg nepririšta, lyg plūduriuočiau bandydama
prie ko nors prikibti, kas norėtų mane paimti. Tapau pernelyg pri­
klausoma nuo kitų ir pamiršau vidinį poreikį norėti ir būti norimai.
Man nepatiko tas jausmas. Nepatiko labiau už viską. Supratau, kad
Lendonas tai pasakė tik iš pykčio, bet jis nebuvo neteisus. Kartais
pyktis atveria tikruosius jausmus.
- Svajonės nepadės greičiau išeiti pro duris. - Mama priėjo
artyn ir atidarė mano papuošalų dėžutės stalčiuką. įdėjusi į delną
du mažučius deimančiukus, apkabino mane. - Įsiverk šituos.
Nebus taip blogai, kaip galvoji. Tik būk rami ir nerodyk silpnumo.
Nusijuokiau iš jos pastangų mane paguosti ir užspaudžiau
antro auskaro galiuką.
- Ačiū.
Nusišypsojau savo atvaizdui veidrodyje. Ji, Kerol Jang, patarė
man nušukuoti plaukus nuo veido, labiau paryškinti lūpas, apsiauti
batelius aukštesniais kulniukais. Mandagiai padėkojau už pa­
tarimą, nors pasielgiau savaip, ir dar kartą mintyse jai padėkojau,
kad daugiau nebruko savo patarimų.
Mudvi su mama dabar bendraujam taip, kaip visada svajojau.
Ji suprato, kad esu moteris, jauna, bet sugebanti pati priimti spren­
dimus. Aš supratau, kad ji niekada neketino būti tokia, kokia yra
dabar. Tėvas palaužė ją prieš daug metų, o ji taip ir neatsigavo.
Dabar labai stengiasi, maždaug panašiai kaip ir aš.
Nustebau, kai mama pasakė susipažinusi su vyriškiu ir jau
kelias savaites susitikinėjanti su juo. Didžioji staigmena ta, kad vy­
riškis vardu Deividas nėra advokatas nei gydytojas ir nevairuoja
prabangaus automobilio. Jis kepyklos savininkas ir juokiasi dau­
giausia už visus mano pažįstamus. Turi dešimtmetę dukterį, kuriai
labai patinka matuotis mano drabužius, nors jie gerokai per dideli
smulkutei jos figūrai. Ji leidžia man ant savęs tobulinti makiažo ir
šukuosenų įgūdžius. Ji miela mergaitė vardu Hetera, jos motina
mirė prieš trejus metus. O didžiausia staigmena - mano mama

354
labai jai maloni. Deividas padarė stebuklą, nes anksčiau to ne­
buvau pastebėjusi, o dabar dievinu mamos juoką ir šypseną, kai
jis šalia.
- Kieklaiko dar turiu? - atsisukau į mamą ir apsiaviau batelius,
apsimesdama nematanti, kad ji užvertė akis, nes išsirinkau žemes­
niais kulniukais. Tuojau sprogsiu iš nervų. Ir visai nenoriu styp­
čioti su aukštakulniais.
- Penkias minutes, jeigu nori nuvažiuoti anksčiau. O aš žinau,
kad nori.
Mama papurtė galvą ir persimetė ilgus šviesius plaukus per
petį. Nuostabu ir nepakartojama matyti tokį mamos pokytį, matyti,
kaip suskilo akmuo, matyti, kaip ji tampa geresne. Nuostabu
šiandien jausti jos paramą - ypač šiandien - ir džiaugiuosi, kad
savo nuomonę apie mano dalyvavimą ceremonijoje pasilaiko sau.
- Tikiuosi, eismas bus normalus. O jeigu sugesiu? Dviejų va­
landų kelionė lengvai gali užtrukti keturias, mano suknelė susi­
glamžys, plaukai išsileis ir...
Mama pakreipė galvą.
- Viskas bus gerai. Pergalvojai šimtą kartų. O dabar pasidažyk
lūpas ir gero kelio.
Atsidusau ir padariau, kas liepta, tikėdamasi, jog viskas bus
taip, kaip suplanuota. Nors kartą.

355
 Šešiasdešimt penktas skyrius
HARDINAS

Atidusau žiūrėdamas veidrodyje į baisią juodą mantiją. Niekaip

nesuprantu, kas privertė mane apsirengti šitą šlykštynę. Kodėl ne­
galima per ceremoniją vilkėt normalių drabužių? Mano kasdieniai
drabužiai daug spalvingesni už šitą juodą nesusipratimą.
- Kvailiaiisias daiktas, kokį esu apsivilkęs kada nors gyvenime,
garantuotai.
Karen užvertė akis.
- Ai, tik nereikia. Juk nekanda.
- Nėščia tu ne tokia tolerantiška kaip anksčiau, - paerzinau ir
pasitraukiau, kad negaučiau niukso.
- Kenas jau nuo ryto Didžiojoje salėje. Jis didžiuosis maty­
damas tave su šia mantija lipantį į sceną.
Karen nusišypsojo, o jos akys sublizgo. Jeigu pravirks, man
reikia nykti. Lėtai išslinksiu iš kambario su viltimi, kad aptekusi
ašaromis neseks iš paskos.
- Pasakei, lyg eičiau į šokių vakarą, - burbtelėjau tampydamas
kvailą audinį, kuris mane visą prarijo.
Pečiai įsitempę, širdis dilgsi, krūtinė kaista nuo laukimo. Ne
dėl ceremonijos ar diplomo - nusispjaut ir į viena, ir į kita. Mane
slegia neapsakomas nerimas, kad ten gali būti ;7. Tesą yra vienintelė
priežastis, kodėl pasirašiau šitam šou; visų pirma tik ji mane įtikino
(gerai, apgaule privertė) dalyvaut. Ir jei pažįstu ją taip gerai, kaip
manau pažįstantis, ji atvažiuos pažiūrėt savotriumfo. Nors jos skam­
bučiai labai suretėjo ir žinučių beveik negaunu, šiandien ji pasirodys.
356
 Po valandos sustojom prie pastato, kur turi vykti išleistuvių ce­
remonija. Sutikau atvažiuot su Karen, kai ji paprašė devyniasde­
šimtą kartą. Mieliau būčiau atvažiavęs pats, bet pastaruoju metu
ji labai lipšni. Suprantu, stengiasi kompensuot Tesos išnykimą iš
mano gyvenimo, bet šitos tuštumos niekas neužpildys.
Niekas niekada man neduos to, ką davė Tesą. Man visada jos
reikės. Viskas, ką darau kiekvieną mielą dieną nuo tada, kai ji išva­
žiavo, yra tik tam, kad tapčiau geresnis jai. Susiradau kelis naujus
draugus... gerai - du draugus. Lukas ir jo pana Keisė yra pana­
šiausia, kas man yra draugai, ir man patinka jų draugija. Nė vienas
per daug negeria ir tikrai neleidžia laiko kvailuose vakarėliuose ir
kvailoms lažyboms. Lukas keleriais metais vyresnis už mane, kartą
per savaitę atitempiamas į porų terapijos kursus. Sutikau jį savo
užsiėmime pas daktarą Traną, genialų psichiatrijos profesorių.
Gerai, ne visai taip. Tas daktaras tikras sukčius, kuriam moku
šimtą dolerių už valandą ir kuris dvi valandas per savaitę klauso
mano kalbų apie Tesą... Bet man lengviau, kai galiu kam nors iš­
sipasakot viską, ką laikau galvoje, o jis tikrai sąžiningai išklauso.
- Lendonas prašė priminti, kad labai tavęs atsiprašo negalintis
dalyvauti. Jis labai užsiėmęs Niujorke, - pasakė Karen, kai su­
stojom aikštelėje. - Pažadėjau jam prifotografuoti daug nuotraukų.
- Vai, - nusišypsojau Karen ir išlipau iš mašinos.
Pastatas buvo sausakimšas, salė pilna išdidžių tėvų, giminaičių
ir draugų. Linktelėjau Karen, kai pamojavo man iš savo vietos
priekyje. Rektoriaus žmona aiškiai turi privilegijų. Pavyzdžiui,
vieta pirmoje eilėje sausakimšoje išleistuvių ceremonijos salėje.
Neištvėriau nepasidairęs Tesos minioje. Neįmanoma įžiūrėt nė
pusės veidų per tas prakeiktas šviesas, tokias ryškias, akinančias
ir per gausias. Bjauru pagalvot, kiek universitetui kainavo šitas
ekstravagantiškas renginys. Suradęs savo vardą sąraše, šyptelėjau
piktai moteriškei, atsakingai už sodinimą. Regis, ji suirzo, nes pra­
leidau repeticiją. Tačiau jeigu atvirai - kas čia gali būti sudėtingo?
Atsisėdi. Ištaria tavo vardą. Nueini. Pasiimi bevertį popierių.
Pareini. Atsisėdi.
357
 Aišku> atsisėdęs į savo vietą pajutau, kad plastikinė kėdė ne­
patogi, kad vaikinas šalimais prakaituoja kaip šliundra bažnyčioje.
Jis nenustygo vietoje, kažką murmėjo sau po nosim ir drebino
kelius. Jau norėjau ką nors jam pasakyt, bet pajutau, kad pats el­
giuosi taip pat, tik taip šlykščiai neprakaituoju.
Sunku buvo suprasti, kiek valandų praėjo, - atrodė kaip ke­
turios, - kol galiausiai išgirdau savo vardą. Buvo nejauku ir no­
rėjosi vemti, kai visi sužiuro į mane. Lėkiau nuo scenos vos pa­
matęs, kad Keno akys pradeda ašarot.
Turėsiu išklausyt visą abėcėlę, kol galėsiu eiti jos ieškot. Su V
raide, manau, jau galėsiu stotis ir baigt visą reikalą. Kiek žmonių
gali turėt pavardę iš V raidės? Ko gero, daug, labai daug.
Pagaliau ištvėręs galybę nuobodulio stadijų ir nuskambėjus be­
protiško džiaugsmo šūksniams, buvo leista skirstytis. Beveik pa­
šokau iš savo Vietos, o Karen atskubėjo manęs apkabint. Kantriai
išlaukęs ir, kaip man atrodė, kantriai išklausęs, nutraukiau ašarotą
Karen sveikinimo kalbą ir puoliau ieškoti jos. Žinau, kad ji čia,
tiesiog jaučiu.
Nemačiau jos du mėnesius - du velniškai ilgus mėnesius...
O galiausiai pamatęs prie išėjimo susijaudinau ir pajutau kylantį
adrenaliną. Jaučiau, kad ji tai padarys, atvažiuos ir bandys pa­
sprukt man nespėjus jos surast. Bet to nebus. Jei reikės, gatve nu­
sivysiu jos mašiną.
- Tesą! - broviausi pas ją per susibūrusias šeimas. Ji atsisuko
kaip tik tą akimirką, kai stūmiau iš kelio jauną vaikinuką.
Kaip seniai ją mačiau! Pajutau nenusakomą palaimą. Vel­
niškai nenusakomą. Ji graži kaip visada. Oda tamsiai įdegusi,
kokia anksčiau nebuvo, akys šviesesnės ir laimingesnės, ji išsirito
iš kokono ir pradėjo gyventi. Tai matyti vien pažvelgus į ją.
- Labas, - nusišypsojo ir užsikišo plaukus už ausų. Taip visada
elgiasi, kai nervinasi.
- Labas, - pakartojau pasisveikinimą ir kelias akimirkas tiesiog
žiūrėjau į ją. Ji angeliška, net labiau nei prisimenu.

358
 Atrodė, kad ji elgiasi taip pat - mačiau, kad nužvelgė mane nuo
galvos iki kojų. Gailėjausi, kad vilkiu tą kvailą užuolaidą. Nes pa­
matytų, koks aš treniruotas. Prakalbo pirmoji.
- Kokie ilgi tavo plaukai.
Nusijuokiau ir pakedenau kaltūną. Ko gero, kepurė viską su­
gadino. Tada supratau, kad nežinau, kur padėjau tą kvailą daiktą.
Bet kas žino ir kam rūpi?
- Aha, tavo irgi, - pasakiau negalvodamas. Tesą nusijuokė ir
prisidengė ranka burną. - Norėjau pasakyt, kad tavo plaukai ilgi.
Nors visada buvo ilgi.
Bandžiau taisyt padėtj, bet dar labiau ją prajuokinau. Miela,
Skotai, labai miela.
- Tai ar ceremonija buvo tokia baisi, kaip tikėjaisi? - paklausė.
Tesą stovėjo arčiau nei per keturis žingsnius, o aš baisiausiai
norėjau, kad atsisėstume ar ką. Jaučiau, kad turiu atsisėst. Po
velnių, ko taip nerimsta?
- Baisesnė. Ar pastebėjai, kokia ilga? Tas žmogus, kuris skaitė
pavardes, tikras iškasena.
Tikėjausi, kad ji vėl nusišypsos. Kai nusišypsojo, aš irgi šyp­
telėjau ir nubraukiau plaukus nuo veido. Reikėtų apsikirpt, bet
manau, dar paauginsiu truputį.
- Labai didžiuojuosi tavim, kad dalyvavai. Neabejoju, Kenas
labai laimingas.
- O tu laiminga?
Ji suraukė antakį.
- Dėl tavęs? Taip, aišku. Labai laiminga, kad atėjai. Ar nieko,
kad ir aš čia? - Tesą sekundei nuleido akis žemyn, o paskui įsmeigė
į mane.
Ji kažkokia kitokia, labiau pasitikinti, labiau... Nežinau, stip­
resnė7. Stovi priešais, akys ryškios ir skvarbios, bet vis vien - nors
manau, kad nervinasi, nebėra tokia įsibaiminusi, kokia buvo.
- Aišku, kad nieko. Būčiau supykęs, jei būčiau tiek vargęs
dėl nieko. - Nusišypsojau jai, paskui dar kartą, nes atrodė, kad

359
 mes daugiau nieko neveikiam, tik šypsomės ir nežinom, kur dėti?
rankas. - Kaip gyveni? Atsiprašau, kad retai skambinau. Buvaiij
labai užsiėmęs...
Tesą papurtė galvą. ji
- Viskas gerai, žinau, kad turėjai daug reikalų dėl išleistuvių irĮ
ateities, dėl visko. - Nežymiai šyptelėjo. - Gyvenu gerai. Pateikiau;
prašymus į visus universitetus šimto kilometrų spinduliu aplink;!
Niujorką.
- Vis dar nori ten kraustytis? Lendonas sakė, kad vakar dar ne-7
žinojai. j
- Dar nežinau. Prieš persikraustydama laukiu vieno atsakymo;
iš paskutinio universiteto. Pervedimas į Sietlą sugadino mano dori
kumentus. Niujorko universiteto administracija pasakė, kad atj
rodau keista ir nepasiruošusi, todėl tikiuosi, kad bent vienas at-£
sakys. Kitaip turėsiu lankyti parengiamąsias studijas, kol būsiūf
priimta ketveriems metams. - Giliai įkvėpė. - Oho, kaip ilgai atšaki;
kinėjau į trumpą klausimą. - Nusijuokė ir pasitraukė iš kelio rau*|
dančiai motinai, kuri ėjo po ranka su mantijuota dukterimi. - Arj
jau nusprendei, kaip toliau gyvensi?
- Na, sutariau kelis pokalbius per ateinančias savaites.
- Tai gerai. Labai džiaugiuosi dėl tavęs.
- Tiesa, nė vieno nebus čia. - Atidžiai stebėjau jos veidą, kaipA
sureaguos į mano žodžius. ■j
- Čia - tai šiame mieste? •.
- Ne, Vašingtono valstijoje.
- Tai kur? Jeigu nepyksti, kad klausinėju? - Tesą buvo santūri -;
ir mandagi, balsas švelnus ir malonus. Negalėjau neprisiartint priejj<
jos. ji;
- Vienas Čikagoje, trys Londone.
- Londone? - stengėsi nuslėpti nuostabą. Linktelėjau.
Nenorėjau jai to sakyt, bet paprasčiausiai stengiausi išnaudoti
kiekvieną pasitaikiusią progą. Ko gero, vis tiek daugiau ten ne-, v
grįšiu... Tiesiog tyrinėjau galimybes. į-
- Nežinojau, kas laukia toliau... mūsų, - bandžiau pasiaiškint. n
360
 - Ne, ne, aš suprantu. Tik nustebau, ir tiek.
Žiūrėjau į ją ir žinojau, ką ji galvoja. Beveik girdėjaujos mintis.
- Neseniai kalbėjausi su mama. - Man pačiam tai nuskambėjo
keistai, o dar keisčiau buvo atsakyt, kai skambino. Vengiau jos, bet
viskas pasikeitė prieš dvi savaites. Dar neatleidau jai visiškai, bet
mokausi taip labai nepykt dėl tos sumaišties. Iš to nieko gero nebus.
- Tikrai? Hardinai, tai nuostabu. - Ji jau nebuvo susiraukusi, o
labai gražiai man šypsojosi. Net krūtinę suspaudė nuo tokio grožio.
- Taip, truputį, - gūžtelėjau. Ji vis dar šypsojosi, lyg būčiau pa­
sigyręs, kad laimėjau kokią sumautą loteriją.
- Labai džiaugiuosi, kad tau taip sekasi. Tu vertas visko, kas
gera gyvenime.
Nežinojau, ką į tai atsakyt, bet man labai trūksta jos švelnumo,
tad nesusilaikiau nepaėmęs už rankos ir nepriglaudęs prie savęs.
Jos rankos nuslydo per mano pečius, galva prigludo prie krūtinės.
Prisiekiu, kad išgirdau atodūsį. Ojeigu klystu, tada apsimesiu, kad
išgirdau.
- Hardinai! - kažkas pašaukė. Tesą atšlijo ir atsistojo šalia
manęs. Jos skruostai buvo išraudę ir ji vėl atrodė susinervinusi. Pa­
sirodė Lukas su Keise, nešini gėlių puokšte.
- Žinau, kad ne man atnešei tas sumautas gėles, - atsidusau su­
prasdamas, kad tai turėjusi būti jo moters mintis.
Tesą stovėjo šalia manęs ir išputusi akis žiūrėjo į Luką ir ne­
aukštą tamsiaplaukę šalia jo.
- Žinai. O aš žinau, kaip tau patinka lelijos, - atsakė Lukas ne­
sąmonę, o Keisė pamojavo Tesai.
Tesą atsisuko į mane visa sutrikusi, bet šypsodamasi pačia gra­
žiausia šypsena, kokią mačiau per šiuos du mėnesius.
- Labai malonu pagaliau su tavim susipažinti.
Keisė apkabino Tesą, o Lukas bandė įgrūst man tą keistą
puokštę. Leidau gėlėms nukrist ant grindų, o jis žvilgsniu iškeikė
mane, kai tiesiog mūsų akyse jas sumynė pulkas išdidžių tėvų.
- Aš Keisė, Hardino draugė. Labai daug girdėjau apie tave,
Tesą.
361
 Moteris lengvai įsikibo Tesai į ranką. Truputį nustebau, kad
Tesą jai nusišypsojo ir nelaukdama mano pagalbos ėmė kalbėtis
apie sumindytas gėles.
’- Hardinas labai mėgsta gėles, ar ne? - juokdamasi tarė Keisė,
o Tesą jai pritarė. - Turbūt todėl išsitatuiravo tuos juokingus lapus.
Tesą klausiamai kilstelėjo antakį.
- Lapus?
- Tai ne visai lapai, ji nusišneka. Bet po paskutinio mūsų su­
sitikimo pasidariau kelias naujas tatuiruotes. - Nesupratau, kodėl
jaučiausi dėl to truputį kaltas, bet jaučiausi.
- Ooo, - Tesą pabandė nusišypsot, bet buvo aišku, kad nenuo­
širdžiai. - Tai gerai.
Nuotaika truputį susijaukė, o Lukas padarė didelę klaidą papa­
sakojęs Tesai apie naująsias tatuiruotes ant pilvo.
- Sakiau, tad nereikia. Ėjomvisi keturi, Keisė taip susidomėjo
Hardino tatuiruotėmis, kad nusprendė irgi norinti vienos.
- Keturi? - leptelėjo Tesą ir iš akių pamačiau, kad pasigailėjo
paklaususi.
Dėbtelėjau į Luką, o tuo pat metu Keisė dūrė alkūne jam į šoną.
- Su Keisės sese, - paaiškino Lukas taisydamas savo klaidą, bet
padarė dar blogiau.
Kai pirmą kartą susitikau su Luku, pietavom su Keise. Tą sa­
vaitgalį ėjom į kiną ir Keisė kartu pasiėmė seserį. Dar po kelių su­
sitikimų supratau, kad ta pana pradeda mane įsimylėt, ir paprašiau
daugiau jos nekviest. Nenorėjau ir vis dar nenoriu pramogaut, kol
laukiu Tesos grįžtant pas mane.
- Ak, - Tesą dirbtinai šyptelėjo Lukui ir įsispoksojo į minią.
Velnias, kaip man nepatinka tas jos žvilgsnis.
Nespėjau pasakyt Lukui su Keise, kad atsiknistų, ir pasiaiškinti
Tesai, tik staiga pasirodė Kenas ir pasakė:
- Hardinai, norėčiau tave su kai kuo supažindinti.
Lukas ir Keisė atsiprašė, o Tesą pasitraukė į šoną. Norėjau ją
sulaikyt, bet ji mane atstūmė.

362
 - Man vis vien reikia į tualetą, - nusišypsojo ir nuėjo trumpai
pasisveikinusi su mano tėvu.
- Čia Krisas, pasakojau tau apie jį. Jis Geiberio leidyklos Či­
kagoje direktorius ir atvyko specialiai su tavim pasikalbėti. -
Kenas plačiai nusišypsojo ir spustelėjo to vyro petį, bet aš minioje
dairiausi Tesos.
- Taip, ačiū.
Papurčiau to neūžaugos ranką ir jis pradėjo kalbėti. Svarsty­
damas, kurių galų Kenas atsitempė čionai tą žmogų, ir nerimau­
damas, kad Tesą gali nerasti tualeto, vos pajėgiau išgirst pusę pa­
siūlymo.
Po visko apvaikščiojęs visus tualetus ir dukart jai paskambinęs
supratau, kad Tesą išvažiavo neatsisveikinusi.

363
 Šešiasdešimt šeštas skyrius
TESĄ

Rugsėjis

Lendono butas nedidelis ir spintai beveik nėra vietos, bet jam pa­
tinka. Tiksliau, mums. Kas kartą, kai primenu jam, kad čia jo bu­
tas, ne mana, jis primena man, kad dabar aš gyvenu čia, šiame
bute, Niujorke.
- Ar tikrai viskas gerai, ką? Prisimeni, Sofija sakė, kad
galėsi pagyventi pas ją savaitgalį, jeigu bus nepatogu, - pasakė
dėdamas krūvą švarių, sulankstytų rankšluosčių į nišą, kurią
vadino spinta.
Linktelėjau pasibaisėjusi, kaip baisiai nerimauju dėl artėjančio
savaitgalio.
- Viskas gerai, tikrai. Savaitgalį vis vien turėsiu daug darbo.
Tai antrasis rugsėjo penktadienis ir bet kurią minutę gali nu­
sileisti Hardino lėktuvas. Neklausiau, kodėl jis atskrenda, - ne­
galėjau savęs laikyti to priežastimi, - ir kai Lendonas nejaukiai
perdavė jo pageidavimą apsistoti čia, tik linktelėjau ir prisiverčiau
nusišypsoti.
- Iš Niuarko atvažiuos taksi, tad bus čia maždaug po valandos,
atsižvelgiant į eismą. - Lendonas perbraukė ranka smakrą ir užsi­
dengė rankomis veidą. - Jaučiu, kad čia kažkas negerai. Nereikėjo
sutikti.
Priėjau ir atitraukiau jo rankas.

3^4
 - Viskas gerai. Aš jau didelė mergaitė. Galiu susitvarkyti su
mažuoju Hardinu Skotu, - pajuokavau. Velniškai nervinuosi, bet
darbas ir mintis, kad Sofija šalia, padės man išgyventi.
- Ar bendrausi su pati žinai kuo šį savaitgalį? Neįsivaizduoju,
kuo tai baigsis... - atrodė, Lendonas pradeda panikuoti ir tuojau
bet kurią akimirką pravirks ar ims rėkti.
- Ne, jis irgi visą savaitgalį dirbs.
Priėjau prie sofos ir iš krūvos skalbinių pasiėmiau prijuostę.
Su Lendonu gyventi lengva, nors dabar jis išgyvena santykių krizę,
bet mėgsta švarą, tad dėl vieno dalyko sutariam puikiai.
Mūsų draugystė greitai atsinaujino ir per keturias savaites, kai
čia atvykau, nebuvo nė vienos nejaukios akimirkos. Vasarą pra­
leidau su mama, jos draugu Deividu ir jo dukrele Hetera. Išmokau
bendrauti su Lendonu per skaipą ir dienas leidau planuodama per­
sikraustymą. Tai buvo tokia vasara, kai užmiegi birželio naktį ir
pabundi rugpjūčio rytą. Ji praėjo per greitai ir daug laiko praleidau
galvodama apie Hardiną. Liepą Deividas savaitei buvo išnuomojęs
namelį. Paaiškėjo, kad jis arčiau nei per aštuonis kilometrus nuo
Skotų namelio ir mačiau tą bariuką, kuriame buvom prisigėrę, kai
tąsyk ten lankėmės.
Vaikščiojau tomis pačiomis gatvėmis, tik šįsyk su Deivido
dukterimi ir ji sustodavo prie kiekvieno namo, kad nuskintų man
gėlę. Valgėme tame pačiame restorane, kuriame praleidau di­
džiausios įtampos kupiną naktį, mus netgi aptarnavo tas pats pa­
davėjas Robertas. Nustebau, kai pasakė irgi persikeliąs į Niujorką
studijuoti medicinos. Niujorko universitetas jam pasiūlė didesnę
stipendiją negu anksčiu pasirinktas Sietlas, todėl jis taip ir nu­
sprendė. Mes apsikeitėme telefono numeriais ir vasarą susirašėme
žinutėmis. Atsikraustėm beveik tuo pačiu metu. Jis atvyko sa­
vaite anksčiau ir dabar mudu dirbam toje pačioje vietoje. Dvi sa­
vaites, kol prasidės paskaitos, jis dirba beveik tiek pat daug kaip
aš. Mielai daryčiau tą patį, deja, pavėlavau į rudens semestrą Niu­
jorko universitete.

365
 Kenas patarė išlaukti bent iki pavasario semestro ir nepulti į
kitur Pasakė, kad nereikėtų vėl blaškytis šen ir ten, nes tai tik su­
veltų mano dokumentus, o Niujorko universitetas labai išrankus.
Man patiko pasidaryti pertrauką, nors dabar turėsiu dirbti dar
daugiau, kad pasivyčiau, nes ketinu ir dirbti, ir pažinti šį didžiulį
bei nepaprastą miestą.
Nuo tada, kai Hardinas išėjo iš išleistuvių neatsisveikinęs su
manimi, kalbėjomės vos kelis kartus. Jis parašė kelias žinutes ir at­
siuntė kelis elektroninius laiškus, šaltus, nejaukius, formalius, tad
atsakiau ne į visus.
- Arjudu ką nors sugalvojot savaitgaliui? - paklausiau Lendono
risdamasi prijuostę.
- Kiek žinau, ne. Manau, jis tik permiegos čia ir pirmadienį
rytą išvažiuos.
- Gerai. Šiandien dirbsiu dvi pamainas, todėl nelauk manęs.
Iki antros namo negrįšiu.
Lendonas atsiduso.
- Tikrai norėčiau, kad tiek daug nedirbtum. Neprivalai mokėti
už butą, mano stipendija pakankamai didelė ir žinai, kad Kenas už­
draudė tiek daug man mokėti.
Kuo meiliausiai nusišypsojusi Lendonui susirišau plaukus į
uodegą vos aukščiau juodų marškinių apykaklės.
- Daugiau apie tai su tavim nekalbėsiu, - papurčiau galvą ir su­
sikišau marškinius į darbines kelnes.
Mano uniforma visai neprasta: juodi marškiniai, juodos
kelnės, juodi batai. Vienintelė erzinanti šio ansamblio detalė - ne-
oniškai žalias kaklaraištis, kurį privalau ryšėti. Dvi savaites prati­
nausi prie savo išvaizdos, bet buvau labai dėkinga Sofijai, kad gavo
man padavėjos darbą tokio aukšto lygio restorane, tad kaklaraiščio
spalva visiškai nesvarbi. Ji dirba kepyklėlėje „Lookout“ restorane
Manhatane, neseniai atidarytame ir labai brangiame. Nesikišau
į jos ir Lendono... draugystę? Ypač susipažinusi su jos kambario
draugėmis, kurių vieną jau pažinojau Vašingtone. Regis, mudu su
Lendonu turim laimę įsitikinti, kad „pasaulis yra tikrai labai labai
mažas“
- Tai parašyk, kai baigsi, gerai? - Lendonas nukabino raktus
nuo kabliuko ir padavė man. Sutikau ir dar kartą patikinau, kad
Hardino apsilankymas manęs visai nenuliūdins, ir su ta mintimi
išėjau į darbą.
Dvidešimties minučių kelias pirmyn ir atgal manęs nevargina.
Vis dar mokausi gyventi dideliame mieste, kas kartą pasiklystu mi­
nioje užsiėmusių žmonių ir kažkaip jaučiuosi vis artimesnė šiam
pasauliui. Gatvės triukšmas, nuolatiniai balsai, sirenos ir signa­
lizacija neleido užmigti tik pirmą savaitę. Dabar visa tai mane
beveik nuramina, nes jaučiuosi lyg ištirpusi minioje.
Žmonės Niujorke nepanašūs į nieką, ką esu patyrusi. Visi
atrodo labai svarbūs, labai oficialūs. Man labai patinka spėlioti jų
gyvenimo istorijas, iš kur jie atvykę, kodėl gyvena čia. Nežinau,
kaip ilgai čia užsibusiu, tikrai ne visam laikui, bet dabar man čia
patinka. Nors vis dėlto labai jo ilgiuosi.
Gana, Turiu liautis šitaip galvoti. Dabar esu laiminga, o jis
aiškiai kuria savo gyvenimą, kuriame manęs nėra. Nieko baisaus.
Noriu, kad būtų laimingas - tik tiek. Buvo malonu išleistuvėse
matyti jį su naujais draugais. Man patiko, kad buvo toks susi­
kaupęs, toks... laimingas.
Tik nepatiko, kad jau buvo išėjęs, kai taip ilgai užtrukau tu­
alete. Palikau telefoną ant kriauklės, bet kai prisiminiau ir grįžau
pasiimti, jo jau nebuvo. Pusvalandį ieškojau pradingėlio ir radau,
apsaugininkas padėjo surasti. Pamačiau jį gulintį ant šiukšliadėžės,
tartum kažkas būtų paėmęs svetimą daiktą, bet nesivarginęs padėti
ten, kur rado. Bet kokiu atveju baterija jau buvo išsikrovusi. Ban­
džiau surasti Hardiną ten, kur palikau, bet jo jau nebuvo. Kenas
pasakė, kad išėjo su draugais, ir tada kažkas pyptelėjo - štai taip,
viskas baigta. Tikrai viskas baigta.
Ar noriu, kad būtų grįžęs dėl manęs? Žinoma. Bet negrįžo, o aš
negaliu visą gyvenimą norėti, kad būtų grįžęs.

367
 Šį savaitgalį sąmoningai pasirinkau dvi pamainas, norėdama
būti kuo labiau užimta ir kuo mažiau būti bute. Dėl įtampos ir
Sofijos ir jos kambario draugių barnių stengiuosi kuo rečiau lan­
kytis pas ją, bet garantuotai teks, jeigu su Hardinu bus pernelyg
nejauku. Su Sofija susidraugavau, bet nenoriu būti įkyri. Esu per­
nelyg šališka dėl Lendono draugystės ir nemanau norinti žinoti
smulkmenas. Ypač jeigu ji įsijaustų pasakoti apie seksą. Sudrebu
prisiminusi Kimberlės pasakojimą apie mielojo santūraus Trevoro
nuotykius kabinete.
Per du kvartalus nuo „Lookout“ restorano telefone pažiūrėjau,
kelinta valanda ir beveik atsitrenkiau į Robertą. Jis ištiesė ranką,
kad išvengtume susidūrimo.
- Lookout!ištarė ir prunkštelėjo, o aš atsidusau. - Matai, kaip
linksma. Mes dirbam „Lookout“ ir, ir... - nusišypsojo ir juokingai
pasitaisė savo*citrinos žalumo kaklaraištį.
Prie pasišiaušusių ir vietomis styrančių šviesių plaukų kak­
laraištis jam tiko labiau negu man. Svarsčiau, ar užsiminti apie
Hardiną, bet nutylėjau, kol perėjom gatvę su grupele paauglių
merginų, kikenančių ir besišypsančių jam. Nekaltinu jų - jis tikrai
labai patrauklus.
- Truputį išsiblaškiusi, - pagaliau prisipažinau, kai pasukom
už kampo.
- Jis šiandien atvažiuoja, ar ne? - Robertas palaikė duris ir
įėjau į menkai apšviestą restoraną.
Viduje buvo taip tamsu, kad prireikė kelių sekundžių, kol akys
priprato prie skirtumo, nes lauke buvo saulėta popietė - juk tik šiek
tiek po vidurdienio. Nusekiau paskui Robertą į poilsio kambarį,
spintelėje užrakinau rankinę, o jis pasidėjo mobilųjį ant lentynos.
- Taip.
Uždariau dureles ir atsirėmiau į spintelę. Robertas ištiesė ranką
ir palietė mano alkūnę.

*Atsargiai! (Angį.)

368
 - Žinai, man patina, kad kalbiesi apie jį su manim. Man nepa­
tinka tas vaikinas, bet su manim gali kalbėtis apie viską.
- Žinau, - atsidusau. - Ir esu labai tau dėkinga. Tik nemanau,
kad gera mintis vėl atverti tą spintą. Per ilgai ji buvo užrakinta.
Nusijuokiau ir pagalvojau, kad pasakiau daug natūraliau negu
pasigirdo. Išėjau iš poilsio kambario, Robertas išėjo kartu.
Jis nusišypsojo ir pažvelgė į sieninį laikrodį. Jeigu nešviestų
raudonai su tamsiai mėlynais skaičiais, kažin ar koridoriuje būtų
matyti valandos. Koridorius - tamsiausia restorano vieta, nor­
maliai apšviesta tik virtuvė ir poilsio kambarys.
Pamaina prasidėjo kaip visada, valandos bėgo greitai, nes
po pietų srauto ėmė plūsti vakarienės srautas. Pagavau save, kad
beveik penkioms minutėms visai pamiršau Hardino atvykimą, tik
staiga susirūpinęs priėjo Robertas.
- Jie čia. Lendonas ir Hardinas, - Robertas pakėlė prijuostės
kraštą ir nusišluostė kaktą. - Jiedu ieško tavo teritorijos.
Nepuoliau į paniką, kaip įsivaizdavau. Linktelėjusi nuėjau
dirbti savo darbo ir apsidairiau Lendono. Prisiverčiau ieškoti ne
Hardino, o tik Lendono ir jo languotų marškinių. Nervingai nu­
žvelgiau salę ir veidus, bet nė vienas nebuvo Lendono.
- Tesą.
Kažkieno ranka palietė mano ranką. Atšokau iš nuostabos. Tas
balsas, tas gilus, gražus balsas su akcentu, kurį mėnesių mėnesius
girdėjau mintyse.
- Tesą?
Hardinas vėl mane palietė. Šįkart jo rankos apsivijo mano
juosmenį, kaip visada anksčiau. Nenorėjau atsisukti ir pažiūrėti į
jį... Tiekto, norėjau, bet bijojau. Bijojau pamatyti jį, pamatyti veidą,
kuris amžiams įstrigo man į galvą ir kurio laikas niekada nepakeis
ir neišblukins, kaip naiviai tikėjausi. Jo veidas, piktas ir visada su­
siraukęs, visada bus ryškus kaip ir pirmą kartą, kai jį pamačiau.
Staigiai atsipeikėjau iš transo ir apsisukau. Per sekundę, kurią
turėjau planui parengti, pasistengiau ieškoti Lendono akių, ne
Hardino, bet kas iš to išėjo? Neįmanoma nepamatyti tų akių, tų
369
nuostabiai žalių akių, kokių daugiau niekas neturi. Hardinas nu­
sišypsojo, o aš stovėjau ir kelias sekundes negalėjau ištarti žodžio.
Turiu susikaupti.
- Labas, - pasisveikino jis.
- Labas.
- Hardinas panoro čia ateiti.
Išgirdau Lendono balsą, bet mano akys nenorėjo pagelbėti
protui. Hardinas žiūrėjo į mane taip pat, jo pirštai spaudė mano
ranką. Turėjau jj atstumti, kol besidaužantis pulsas neišdavė mano
reakcijos pamačius jį po trijų mėnesių.
- Jeigu esi užsiėmusi, mes nepasiliksim čia valgyti, - pridūrė
Lendonas.
- Ne, viskas gerai. Iš tikrųjų, - patikinau geriausią savo draugą.
Žinau, ką jis galvoja, žinau, kad jaučiasi kaltas ir nerimauja
atsivedęs čia fiardiną sužlugdyti naujosios Tesos. Tos Tesos, kuri
juokiasi ir juokauja, tos Tesos, kuri tapo savarankiška, gal net kiek
užsispyrusi. Tačiau to nebus. Aš stebiu save, kontroliuoju, esu
visiškai šalta ir susikaupusi. Visiškai.
Švelniai ištraukiau ranką iš švelnių Hardino gniaužtų ir nuo
lentynos paėmiau du meniu. Linktelėjau sutrikusiai administratorei
Kelsei, kad palydėsiu šiuos du prie staliuko.
- Ar seniai čia dirbi? - eidamas su manimi paklausė Hardinas.
Jis vilki taip, kaip visada - tie patys juodi marškinėliai, tie patys
batai, tokie patys siauri juodi džinsai, tik šie ties keliu praplėšti.
Turėjau nuolat sau kartoti, kad tik prieš kelis mėnesius palikau
mamos namus. O atrodė, kad praėjo daug daugiau laiko... Gal net
metai,
- Tik tris savaites, - atsakiau.
- Lendonas sakė, kad esi čia nuo pietų.
Linktelėjau. Mostelėjau į mažą narvelį prie sienos. Hardinas
įslinko iš vienos pusės, Lendonas - iš kitos.
- Kada išeisi?
Išeisiu? Ar čia užuomina? Po šitiek laiko jau negaliu atsakyti. Ar
noriu užuominos? Šito irgi negaliu pasakyti.
370
 - Užsidarom pirmą, tad namo paprastai grįžtu apie antrą, kai
sutvarkom po pamainos.
- Antrą nakties? - pasibaisėjęs išsižiojo Hardinas.
Padėjau prieš juos meniu. Hardinas vėl paėmė mane už rankos.
Šįkart atstūmiau apsimesdama, kad nepastebėjau jo ketinimų.
- Taip, nakties. Ji šitaip dirba beveik kiekvieną dieną, - pridūrė
Lendonas.
Pervėriau jį žvilgsniu, kad nelaiko liežuvio už dantų, tada pa­
galvojau, kodėl taip pasijutau. Hardinui nesvarbu, kiek valandų čia
praleidžiu.
Po šito Hardinas beveik nekalbėjo, tik žiūrėjo į meniu, baks­
telėjo į raviolius su ėriena ir paprašė vandens. Lendonas užsisakė
kaip visada, paklausė, ar Sofija užsiėmusi virtuvėje ir apgailestau­
damas šypsojosi daugiau, nei reikia.
Kitas staliukas mane užlaikė. Neblaivi moteris niekaip ne­
galėjo apsispręsti, ką norėtų valgyti. Jos vyras niekaip negalėjo at­
siplėšti nuo telefono. Tiesą sakant, buvau dėkinga jo žmonai, kad
tris kartus grąžino savo užsakymą. Nes galėjau tik kartą stabtelėti
prie Lendono ir Hardino staliuko įpilti gėrimo ir pakeisti lėkštes.
Sofija nebūtų Sofija - išrašė jiems sąskaitą. Hardinas nebūtų
Hardinas - paliko man juokingų arbatpinigių. O aš nebūčiau aš -
priverčiau Lendoną juos paimti ir grąžinti Hardinui, kai sugrįš į
butą.

371
 Šešiasdešimt septintas skyrius
HARDINAS

Nusikeikiau užmynęs kažkokį butelį* bet ne per garsiai, nes nea­

bejoju, kad šiame bute viskas girdėt... Tame bute keli langai, bet
vis tiek tamsu nors į akį durk. Ir štai aš čia, bandau grįžti iš mi­
niatiūrinės vonios iki sofos. Štai ką gavau prisigėręs tiek vandens
restorane, tikėdamasis, kad dėl to Tesą turės dažniau stabtelėti.
Nesuveikė, nes kita padavėja dar kelis kartus pripylė mano taurę.
Užtat dabar visą naktį lakstysiu į tualetą.
Ėjau iš proto, kad man reikia miegot ant sofos, o mažulytis
Tesos kambarėlis stovi tuščias. Negaliu pagalvot, kad ji viena
vidury tos prakeiktos nakties turės eiti per miestą. Išplūdau
Lendoną, kad atidavė jai mažesnį iš dviejų „miegamųjų“, bet jis
prisiekė, kad Tesą neleidusi jam keisti tvarkos.
Pagalvokim. Manęs nestebina, kad ji užsispyrusi kaip
visada. Kitas pavyzdys - ji dirba iki antros nakties ir grįžta mano
viena.
Kaip anksčiau apie tai nepagalvojau. Reikėjo palaukt prie tos
keistos įstaigos ir parlydėt ją namo. Pačiupau telefoną nuo sofos
ir pažiūrėjau laiką. Dar tik pirma. Galiu pasigauti taksi ir nulėkt
ten per penkias minutes.
Po penkiolikos minučių - ačiū beveik neįmanomam dalykui
pagauti taksi penktadienio naktį, manau - stovėjau prie Tesos
darbo ir laukiau. Reikėjo parašyt žinutę, bet nenorėjau suteikti
progos atsisakyt... Ypač kad jau esu čia.

372
 Gatvėmis vaikščiojo žmonės, daugiausia vyrai, todėl dar labiau
pykau, kad ji taip vėlai baigia darbą ir viena eina namo. Svarsty­
damas apie jos saugumą, išgirdau juoką. Jos juoką.
Restorano durys atsidarė ir ji išėjo laukan, juokdamasi, ranka
prisidengusi burną. Su ja buvo vyras ir atidarė jai duris, jis atrodė
pažįstamas, labai pažįstamas... Po galais, kas tas vyrukas? Prisiekiu,
esu jį matęs, tik niekaip negaliu prisimint. Padavėjas. Padavėjas iš
to kaimo. Kaip tai įmanoma? Po velnių, ką jis veikia Niujorke?
Tesą juokdamasi atsirėmė į jį, bet iškart pamatė mane, išėjusį
iš tamsos.
- Hardinai? Ką tu čia veiki? - garsiai šūktelėjo. - Tu mirtinai
mane išgąsdinai.
Pažiūrėjau į jį, paskui į ją. Mėnesiai praktikos, kaip tramdyti
pyktį, mėnesiai pokalbių apie nieką su daktaru Tranu, kaip valdyti
emocijas, neparengė manęs ir niekada negalės parengti tokiam da­
lykui. Klaidžiojo mintis, kad Tesą gali turėt vaikiną, bet nesitikėjau
ir nebuvau pasirengęs gyvai su tuo susidurt.
Nerūpestingai, kaip tik sugebėjau, gūžtelėjau pečiais ir at­
sakiau:
- Atėjau parlydėt tavęs namo.
Tesą ir vaikinas susižvalgė, tada jis linktelėjo ir gūžtelėjo pe­
čiais.
- Parašyk, kai grįši mano, - pasakė ir nueidamas palietė jos
ranką.
Tesą žiūrėjo, kol jis nuėjo, tada atsisuko į mane su nepaten­
kinta šypsena.
- Pagausiu taksi, - pasakiau baisiausiai nusivylęs. Ką sau
maniau? Kad ji vis dar kažko tikisi? Taip, ko gero, maniau.
- Paprastai einu pėsčiomis.
- Eini? Viena? - vos ištaręs iškart pasigailėjau paklausęs antro
dalyko. Po sekundės padariau išvadą: - Jis palydi tave namo.
Tesą susiraukė.
- Tik tada, kai mūsų pamainos sutampa.

373
 - Ar seniai su juo draugauji?
- Ką? - ji sustojo dar nepriėjus kampo. - Mes nedraugaujam, -
suraukė antakius.
■ - Atrodo kitaip.
Gūžtelėjau pečiais iš visų jėgų stengdamasis nepasirodyt nepa­
tenkintu šiknium.
- Mes nedraugaujam. Leidžiam kartu laiką, bet neinam į pasi­
matymus.
Žiūrėjau į ją norėdamas suprast, ar sako tiesą.
- Jis norėtų. O kaip palietė tavo ranką.
- Vis tiek ne. Dar ne.
Tesą žvelgė po kojomis, kol perėjomgatvę. Nebuvo tiekžmonių,
kiek anksčiau, bet gatves vis vien būtų sunku pavadinti tuščiomis.
- Dar ne? Tu dar nebuvai pasimatyme su niekuo?
Žiūrėjau, kaip vaisių pardavėjas nakčiai renkasi daiktus ir
meldžiausi, kad jos atsakymas būtų toks, kokio norėčiau.
- Ne, kol kas dar negalvoju apie pasimatymus. - Kai paklausė,
pajutau, kad žiūri į mane: - O tu? Tai yra ar susitikinėji su kuo
nors?
Man labai palengvėjo pajutus be žodžių, kad ji tikrai neina į
pasimatymus. Atsisukau ir nusišypsojau.
- Ne. Aš neinu į pasimatymus.
Tikiuosi, supras mano juoką. Ji irgi nusišypsojo.
- Tai jau esu girdėjusi.
- Aš senamadiškas vaikinas, prisimeni?
Tesą nusijuokė, bet nieko nepasakė, kol žingsniavom kvartalą
po kvartalo. Turiu pasikalbėt su ja apie tokius vėlyvus vaikščio­
jimus namo. Naktį po nakties, savaitę po savaitės leidau stengda­
masis įsivaizduot, kaip ji čia gyvena. Bet į galvą neatėjo, kad Niu­
jorke ilgomis pamainomis dirba padavėja ir patamsiais grįžta
namo.
- Kodėl dirbi restorane?
- Sofija surado man darbą. Tai tikrai šauni vieta ir uždirbu
daugiau, nei galėtum pagalvoti.
374
 - Daugiau negu pas Vensą? - paklausiau žinodamas atsakymą.
- Man nerūpi. Esu užsiėmusi.
- Vensas sakė, kad neprašei jo rekomendacijų. Juk žinai, kad jis
ketina čia irgi kažką atidaryt.
Tesą abejingai stebėjo gatve judantį eismą.
- Žinau, bet noriu veikti ką nors savarankiškai. Dabar man pa­
tinka mano darbas, kol būsiu priimta į Niujorko universitetą.
- Tavęs dar nepriėmė į Niujorko universitetą? - šūktelėjau ne­
nuslėpęs nuostabos.
Kodėl niekas man nepasakė? Spaudžiau Lendoną papasakot
paskutines Tesos gyvenimo naujienas, bet jis aiškiai panoro nu-
tylėt svarbiausius dalykus.
- Ne, bet tikiuosi patekti į pavasario semestrą. - Įkišo ranką į
rankinę ir išsiėmė raktus. - Priėmimas jau buvo pasibaigęs.
- Ir tu dėl to nesijaudini? - stebėjausi jos balso ramybe.
- Ne. Man tik devyniolika. Viskas bus gerai. - Tesą gūžtelėjo
pečiais, o man pasirodė, kad širdis sustojo. - Aišku, nelabai gerai,
bet turiu laiko pasiruošti. Visada galiu lankyti dvejus paskaitų
kursus ir gal net baigti anksčiau, taip kaip tu.
Nežinojau, ką į tai atsakyt... Rami ir nepanikuojanti Tesą.
Tesą, neturinti kietai sukalto plano. Tačiau aš esu neapsakomai lai­
mingas šalia jos.
- Taip, ko gero, tikrai galėtum...
Nespėjau baigti ir priešais mus išdygo vyras purvinu ir apžė­
lusiu veidu. Instinktyviai atsistojau priešais Tesą.
- Labas, mergyt, - ištarė.
Mano nusiteikimas iš paranojos virto gynyba. Išsitiesiau lauk­
damas, kol tas gyvulys pajudins bent pirštą.
- Labas, Džo. Kaip tau šiąnakt sekasi? - Tesą švelniai kumš­
telėjo mane toliau nuo sienos ir iš rankinės išėmė nedidelį
maišelį.
- Gerai, širdele, - nusišypsojo vyras ir ištiesė ranką į lauk­
nešėlį. - Ką šįkart man atnešei?
Prisiverčiau nesikišt, bet ir laikytis ne per toli.
375
 - Truputį bulvyčių ir tavo mėgstamų mėsainiukų, - nusi­
šypsojo Tesą. Vyras irgi išsišiepė ir paėmęs popierinį maišelį pakėlė
prie nosies pauostyt.
- Tu man labai gera. - Tuojau kyštelėjo purviną ranką vidun
ir išsitraukęs pilną saują bulvyčių susigrūdo į burną. - Nori pa­
ragaut? - pažiūrėjo į mudu. Viena bulvytė nukaro iš burnos.
- Ne, - nusijuokė Tesą sumojavusi ranka priešais save, -
Skanios vakarienės, Džo. Ir iki rytojaus.
Mostelėjo man, kad sekčiau iš paskos, ir surinko Lendono buto
kodą.
- Iš kur pažįsti tą žmogų?
Tesą stabtelėjo prie pašto dėžučių, sukabintų ant vestibiulio
sienos, ir vieną atrakino, o aš laukiau atsakymo.
- Jis gyvena už kampo. Būna čia kiekvieną naktį, tad kai turim
virtuvėje likučių, stengiuosi jam parnešti.
- Ar tai saugu? - apsidairiau tuščiame koridoriuje.
- Duoti kam nors truputį maisto? Taip, - nusijuokė Tesą. -
Nebesu tokia gležna, kokia buvau.
Jos šypsena nuoširdi, visai nepikta. Nežinojau, ką atsakyt. Įėjusi
į butą Tesą nusiavė batelius ir nusitraukė kaklaraištį. Neleidau sau
pernelyg dažnai žvilgčiot į ją. Stengiausi žiūrėt į veidą, plaukus, po
galais, net į ausis. Bet dabar, kai atsisagstė juodus marškinius ir at­
sidengė apatinė glaustinukė, viską pamiršau ir, regis, negalėjau pri­
simint, kodėl stengiausi nežiūrėt į tokią grožybę. Jos figūra tiesiog
beprotiškai tobula, velniškai apetitiška, o klubų linija - mano kas­
dienių fantazijų objektas.
Tesą nuėjo į virtuvę ir šūktelėjo per petį:
- Einu miegoti. Rytoj man pirma pamaina.
Prisiartinau prie jos ir palaukiau, kol išgers stiklinę vandens.
- Rytoj irgi dirbsi?
- Taip, dirbsiu visą dieną.
- Kodėl?
- Žinai, turiu apmokėti sąskaitas, - atsiduso. Meluoja.
- Ir? - neatlyžau. Tesą ranka perbraukė spintelės paviršių.
376
 - Ir gal stengiuosi išvengti tavęs.
- Nemanai, kad jau ilgai manęs vengi? - kilstelėjau antakį. Tesą
kostelėjo.
- Aš tavęs nevengiu. Tai tu daugiau manęs neieškai.
- Dėl to, kad tu manęs vengi.
Tesą praėjo pro mane ir paleido plaukus, kaip visada.
- Nežinau, ką pasakyti. Buvau labai įskaudinta, kad išėjai iš iš­
leistuvių ir...
- Tai tu išėjai. Ne aš.
- Ką? - sustojo ir atsisuko.
- Tu išėjai iš išleistuvių. Aš išėjau pusvalandį tavęs ieškojęs.
Ji atrodė įsižeidusi.
- Tai aš tavęs ieškojau. Tikrai. Niekada nebūčiau šiaip išėjusi iš
tavo išleistuvių.
- Gerai. Atrodo, aš prisimenu visai kitokią istoriją, bet dabar
nėra prasmės dėl to pyktis.
Tesą nuleido akis ir, regis, sutiko su manim.
- Tu teisus.
Vėl prisipylė stiklinę ir gurkštelėjo mažą gurkšnelį.
- Tik pažiūrėk, mes nesipykstam, ir nieko, - pajuokavau.
Ji pasirėmė alkūne į spintelę ir užsuko čiaupą.
- Ir nieko, - pakartojo su šypsena.
Abu nusijuokėm ir negalėjom atitraukt akių vienas nuo kito.
- Nėra taip nejauku, kaip maniau, - ištarė Tesą. Norėjo atsirišt
prijuostę, bet susipynė mazgas.
- Padėti?
- Ne, - skubiai atsakė ir vėl timptelėjo raištelius.
- Ar tikrai?
Kelias minutes pasikankinusi galiausiai susiraukė ir atsuko
nugarą, kad padėčiau. Per kelias sekundes išpainiojau mazgą, o ji
susiskaičiavo arbatpinigius.
- Kodėl neieškojai kitos vietos? Tu daugiau nei padavėja.
- Nieko bloga dirbti padavėja, bet tai nėra mano gyvenimo
tikslas. Man nesvarbu ir...
377
 - Ir todėl, kad nenori prašyt Venso pagalbos. - Tesą išpūtė
akis. Papurčiau galvą ir nubraukiau plaukus. - Tesą, elgsiesi taip,
lyg nepažinočiau tavęs.
- Ne tik tai. Man tiesiog patinka, kad šis darbas yra mano. Jis
būtų turėjęs ieškoti čia rimtų ryšių, kad gautų man stažuotę... Juk
jdar kelis mėnesius oficialiai nestudijuosiu universitete.
- Šį darbą gauti tau padėjo Sofija, - priminiau. Nenorėjau būti
žiaurus, bet norėjau išgirst ją sakant tiesą. - Ar tau buvo svar­
biausia, kad tai nebūtų susiję su manim? Aš teisus?
Tesą kelis kartus įkvėpė ir nužvelgė visą kambarį, išskyrus
mane.
- Taip, tiesa.
Stovėjom ir tylėjom, taip arti vienas kito mažoje virtuvėje ir
taip toli. Po kelių sekundžių ji atsistojo ir pasiėmė prijuostę bei
vandens stiklinę*.
- Man reikia pamiegoti. Rytoj dirbsiu visą dieną, o jau vėlu.
- Paprašyk išeiginės, - atsainiai pasiūliau, nors labai norėjau
to pareikalaut.
- Negaliu šiaip sau prašyti išeiginės, - pamelavo.
- Gali.
- Dar nesu nenuėjusi į darbą.
- Dirbi tik tris savaites. Dar neturėjai progos praleisti darbo,
o iš tikrųjų šeštadieniais niujorkiečiai taip ir daro. Paskambina į
darbą ir leidžia laiką geresnėje kompanijoje.
Tesos lūpų kampučiuose atsirado žaisminga šypsenėlė.
- Ar tai tu ir esi ta geresnė kompanija?
- Aišku, - pasidaužiau į krūtinę, kad pagrįsčiau savo teiginį.
Akimirką ji žiūrėjo į mane, ir galiu prisiekt, kad tikrai svarstė
pasiimt laisvadienį. Bet galiausiai ištarė:
- Ne, negaliu. Nepyk, bet negaliu. Negaliu rizikuoti, kad pa­
maina bus nepilna. Pasirodysiu blogai, o man reikia šito darbo.
Tesą susiraukė, žaismingumas išnyko, liko tik susimąstymas.
Jau norėjau sakyt, kad jai iš tikrųjų nereikia šito darbo, kad turėtų
susidėt daiktus ir grįžt su manim į Sietlą, bet prikandau liežuvį.
378
Daktaras Tranas sako, kad valdymas yra neigiamas mūsų santykių
veiksnys ir aš „turiu rasti pusiausvyrą tarp valdymo ir patarimo“
Daktaras Tranas tikrai užknisa.
- Supratau. - Gūžtelėjau pečiais, mintyse kelis kartus apkeikiau
gerąjį daktarą ir nusišypsojau Tesai. - Tada leidžiu tau eiti miegoti.
Su tais žodžiais ji apsisuko ant kulno ir pabėgo į savo kamba­
riuką, palikusi mane vieną virtuvėje, vieną ant sofos ir vieną sap­
nuoti.

379
 Šešiasdešimt aštuntas skyrius
TESĄ

Sapnuodama girdėjau Hardino balsą, garsiai ir aiškiai maldaujantį

liautis. Maldaujantį liautis? Ką tai reiškia... Atsimerkiau ir atsisė­
dau lovoje.
- Liaukis, - dejavo jis.
Ne iškart Nuvokiau, kad nesapnuoju, kad Hardino balsas yra
tikras. Šokau iš lovos ir nulėkiau į svetainę, kur jis miegojo ant
sofos. Jis nerėkė ir nesiblaškė, kaip būdavo, tik maldavo, o išgirdus
žodžius „Prašau, nereikia“, mano širdis sustojo.
- Hardinai, pabusk. Būk geras, pabusk, - raminau glostydama
drėgną jo petį.
Hardinas atsimerkė ir pakėlęs ranką palietė mano veidą. Nieko
nesuvokdamas atsisėdo ir pasisodino mane ant kelių. Nesiprie­
šinau. Tiesiog negalėjau. Po kelių sekundžių jis atrėmė kaktą į
mano krūtinę.
- Ar dažnai? - man labai skaudu dėl jo.
- Gal kartą per savaitę ar panašiai. Geriu tabletes, bet kartais,
kaip šiąnakt, būna per vėlu.
- Man labai gaila.
Prisiverčiau pamiršti, kad nesimatėm kelis mėnesius. Ne­
manau, kad jau galim glamonėtis. Bet man nerūpi. Niekada neatsi­
sakysiu jo paguosti, kad ir kokios būtų aplinkybės.
- Nereikia. Man viskas gerai. - Įsikniaubė į mano kaklą ir
abiem rankomis apglėbė per liemenį. - Atsiprašau, kad pažadinau
tave.
380
 - Nereikia. - Atsirėmiau į sofos galą.
- Pasiilgau tavęs, - nusižiovavo Hardinas ir prisitraukė mane
prie krūtinės, atsigulė ir pasiguldė mane šalia. Nesipriešinau.
- Aš irgi.
Ant kaktos pajutau jo lūpas ir suvirpėjau mėgaudamasi šiluma
ir pažįstamu prisilietimu. Nesvarbu, bet man taip gera, taip įprasta
vėl būti Hardino glėbyje.
- Nuostabu, kad viskas taip tikra, - sušnibždėjo jis. - Tu juk
žinai, kad taip bus visada, ar ne?
Griebdamasi logikos šiaudo pasakiau:
- Dabar mes gyvenam savo gyvenimus.
- Aš vis dar laukiu, kol tu suprasi, ir viskas.
- Ką suprasiu?
Hardinas neatsakė. Pažvelgiau į jį ir pamačiau, kad jis užsi­
merkęs ir prasižiojęs. Ir saldžiai miega.
Pabudau nuo kavinuko pypsėjimo virtuvėje. Atsimerkusi pirmiau­
sia išvydau Hardino veidą. Nesusivokiau, kaip reikėtų jaustis. At­
siplėšiau nuo jo, nuėmiau rankas nuo juosmens ir atsistojau. Iš
virtuvės pasirodė Lendonas, abiem rankomis laikydamas kavos
puodelį ir nuovokiai šypsodamasis.
- Ką? - paklausiau rąžydamasi.
Kai išsiskyrėm su Hardinu, su niekuo nemiegojau kartu nei ant
lovos, nei ant sofos. Vieną naktį čia nakvojo Robertas, nes buvo
užtrenkęs savo buto duris, tačiau jis miegojo ant sofos, o aš savo
lovoje.
- Niekoooo, - dar plačiau nusišypsojo Lendonas ir slėpda­
masis gurkštelėjo garuojančios kavos.
Užverčiau akis stengdamasi nesišypsoti ir nuėjau į kambarį
pasiimti telefono. Pasibaisėjau pamačiusi, kad jau pusė dvyliktos.
Kiek čia gyvenu, dar nebuvau taip ilgai išmiegojusi, o jau nebeliko
laiko nusimaudyti prieš darbą.
Įsipyliau puodelį kavos ir įkišau į šaldytuvą, kad atvėstų, kol
išsivalysiu dantis, nusiprausiu ir apsirengsiu. Baisiausiai pamėgau
381
šaltą kavą, bet nenoriu permokėti kavinėse vien už tai, kad į puodelį
primeta ledo. Maniškės skonis beveik toks pat. Ir Lendonas man
pritaria.
Palikau Hardiną miegantį. Pasilenkiau pabučiuoti atsisveiki­
nimui, bet, laimė, kaip tik tuo laiku į kambarį įėjo Lendonas ir
sutrukdė mano beprotybę. Kas man negerai? Eidama į darbą gal­
vojau tik apie Hardiną: kaip gera miegoti jo glėbyje, kaip jauku pa­
busti prie jo krūtinės. Sutrikusi, nes visada tokia būnu netyčia jį
sutikusi, skubėjau į darbą, kad nepavėluočiau.
Poilsio kambaryje jau radau Robertą. Pamatęs mane jis atidarė
mano spintelę.
- Ar kas nors pastebėjo, kad vėluoju? - skubiai numečiau
rankinę ir uždariau spintelę.
- Ne, pavėlavai tik penkias minutes. Kaip praėjo naktis? - mė­
lynose akyse švietė smalsumo šešėlis.
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais.
Žinau, ką man jaučia Robertas, tad nesąžininga kalbėtis su juo
apie Hardiną, nesvarbu, ar jis mane paskatins, ar ne.
- Sakai, gerai? - nusišypsojo.
- Geriau, negu tikėjausi, - trumpai atsakiau.
- Gerai, Tesą. Žinau, ką jam jauti. - Palietė mano petį. - Su­
pratau pirmą kartą tave pamatęs.
Susinervinau. Apgailėjau, kad Robertas toks mielas, kad Har-
dinas atvažiavo savaitgaliui į Niujorką, paskui atsiėmiau savo gai­
lestį ir panorau, kad pasiliktų ilgiau. Robertas daugiau nieko ne­
klausinėjo, dirbom daug ir iki pirmos nakties neturėjau laiko
galvoti apie nieką kita, tik apie maistą ir gėrimus. Net pertraukėlės
prabėgo per greitai, vos spėjau sugraibyt lėkštę mėsos kukulių ir
sūrio.
Restorane likau paskutinė. Patikinau Robertą, kad drąsiai
gali eiti išgerti su kitais padavėjais. Jaučiau, kad išėjusi ir vėl rasiu
Hardiną, laukiantį manęs.

382
 Šešiasdešimt devintas skyriu s
TESĄ

Ir buvau teisi. Štai* Hardinas rymo prie sienos su Benksio* grafičio

kopija.
- Nesakei, kad Dilaila ir Samanta gyvena kartu, - pirmiausia
pasakė. Jis šypsojosi iki ausų, net nosies galiukas buvo užsirietęs.
- Taip, čia košmaras, - papurčiau galvą ir užverčiaiu akis. -
Ypač dėl to, kad tai netikri jų vardai ir kad tu tai žinai.
Hardinas nusijuokė.
- Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kai pagalvoji, koks
skirtumas? - Padėjo ranką ant krūtinės ir visas pūtėsi iš juoko. -
Seilėta muilo opera, ir tiek.
- Ką tu sakai! Man reikėjo su tuo apsiprasti. Vargšas Lendonas,
kad būtum matęs jo veidą, kai susitikom su Sofija ir jos draugėmis
išgerti. Jis vos nenuvirto nuo kėdės.
- Eik tu sau, - kvatojo Hardinas.
- Tik nesišaipyk prie Lendono, Jam sunku su jomis bendrauti.
- Taip, taip. Įsivaizduoju, - Hardinas užvertė akis.
Staiga pūstelėjo vėjas ir ilgi Hardino plaukai pasišiaušė. Iš­
tiesiau pirštą ir nusijuokiau. Taip daug geriau, negu klausinėti
Hardino, kodėl jis čia atvažiavo.
- Šitaip mano plaukai daug gražesni ir moterys turi kur įsi­
kibti, - pajuokavo, bet aiškiai taikė man.

*Banksy - anglų kilmės menininkas, politikos aktyvistas ir režisierius.

383
 - Ak, - atsakiau ir nusijuokiau nenorėdama, kad suprastų, jog
man svaigsta galva ir spaudžia širdį nuo minties, jog dar kažkas
juos liečia.
- Ei, - ištiesė ranką ir atsuko mane į save, nes gatvėje buvom
yisai vieni. - Juokauju. Kvailai, beprotiškai, nemokšiškai juokauju.
- Viskas gerai. Aš supratau, - nusišypsojau ir užkišau plaukus
už ausų.
- Gal pasidarei nepriklausoma ir pakankamai drąsi, nes ėmei
bendraut su benamiais, bet likai tokia pati netikusi melagė, - pa­
sidalino įžvalga.
Stengiausi išlaikyti gerą nuotaiką.
- Ei, tik nekalbėk apie Džo. Jis mano draugas.
Kyštelėjau liežuvį Hardinui ir praėjom pro porelę, besiglėbes-
čiuojančią ant suoliuko. Gana garsiai, kad ir jie išgirstų, Hardinas
ištarė:
- Penki baksai, kad jis greičiau kaip per dvi minutes palįs jai
po sijonu.
Žaismingai kumštelėjau jam į petį, o jis apglėbė mane per
liemenį.
- Nebūk toks priekabus, Džo pradės klausinėti! - kilstelėjau
antakius, o Hardinas tik nusikvatojo.
- Kas vyksta tarp tavęs ir to benamio?
Šmėstelėjo mintis apie tėvą ir akimirką nustojau juoktis.
- Šūdas, nenorėjau to pasakyt.
Kilstelėjau ranką ir nusišypsojau.
- Ne, viskas gerai. Tikrai, bet tikėkimės, kad Džo nepasirodys
esąs mano dėdė. - Hardinas taip pasižiūrėjo, lyg man kaktoje būtų
atsiradusios dar dvi akys. Nusijuokiau. - Viskas gerai! Jau galiu
juokauti. Išmokau nereaguoti į viską taip rimtai.
Hardinas atrodė patenkintas ir net šyptelėjo Džo, kai padaviau
jam lauknešėlį - šamą ir kroketų.
Bute buvo tamsu. Lendonas veikiausiai užmigo jau prieš kelias va­
landas.
384
 - Ar valgei šiandien? - paklausiau Hardino, kai atsekė mane į
virtuvę.
Jis atsisėdo prie nedidelio stalo ir pasirėmė alkūnėmis.
- Tiesą sakant, ne. Tikėjausi pavogti tą lauknešėlį, bet Džo
mane aplenkė.
- Gal ką nors pagaminti? Aš irgi noriu valgyti.
Po dvidešimties minučių kyštelėjau pirštą į degtinės padažą
paragauti.
- Duosi paragaut? - iš už nugaros paklausė Hardinas, - Būtų
ne pirmas kartas, kai valgau iš tavo rankų, - šyptelėjo ir mirktelėjo.
Padažas buvo vienas geriausių mano patiekalų.
- Prisimeni? - pasiūliau jam padažo šaukštelyje.
- Aš viską prisimenu, Tesą. Tiksliau, viską, kada nebuvau girtas
arba apsinešęs.
Šelmiška šypsena dingo, Hardinas susiraukė. Panardinau pirštą
į šaukštelį ir ištiesiau. Suveikė - šypsena sugrįžo. Hardinas lyžtelėjo
padažo ir pirštas pajuto šiltą liežuvį, akys paskendo jo akyse.
Suspaudęs pirštą lūpomis, ėmė čiulpti ir dar ilgai čiulpė, nors padažo
jau seniai nebebuvo. Nepaleisdamas mano piršto sumurmėjo:
- Noriu apie kai ką pasikalbėt su tavim. Apie prisiminimus.
Tačiau švelnios jo lūpos blaškė mano dėmesį.
- Dabar?
- Netrukus, nebūtinai šiąnakt, - sušnibždėjo liežuviu baksno­
damas ir laižydamas mano didįjį pirštą.
- Ką mes darom?
- Šito klausei labai daug kartų, - nusišypsojo keldamasis.
- Mes labai seniai matėmės. Tai nelabai gera mintis, - pasakiau
visai negalvodama apie tuos žodžius.
- Pasiilgau tavęs ir laukiu, kol tu savęs pasiilgsi. - Jo rankos il­
sėjosi ant mano klubų ir vis stipriau spaudė uniformos audinį. -
Man nepatinka, kad tu vilki juodai nuo galvos iki kojų. Tau netinka.
Hardinas pasilenkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Pirštais
grabaliojau savo marškinių sagas, niekaip nesučiupinėdama mažų
plastikinių kauliukų.
385
 - Džiaugiuosi, kad tu nepasirinkai kitos spalvos.
Jis nusišypsojo man į skruostą.
- Aš nelabai pasikeičiau, Tesą. Tik keli daktarai ir daugiau
sporto.
- Vis dar negeri? - numečiau marškinius ant grindų, o jis
užkėlė mane ant spintelės.
- Tik truputį. Dažniausiai vyno ar lengvo alaus. Bet butelio
degtinės daugiau niekada nesusiversiu, ne ne.
Kūnas degė, smegenys lėtai bandė atgaminti, kodėl mes čia at­
sidūrėm, ir visus vėlesnius mėnesius, o rankos laukė leidimo nu­
traukti jo marškinėlius. Atrodė, kad Hardinas perskaitė mano
mintis, iškėlė rankas ir išsivadavo iš plono audinio.
- Ar žinai, kad dabar mūsų metinių mėnuo? - ištarė trauk­
damas marškinėlius per galvą ir apnuogindamas krūtinę.
Nužvelgiaują visą, apžiūrėjau naujus piešinius ir apsidžiaugiau
pamačiusi tik lapus - paparčius. Regis, šitaip juos pavadino. Man
jie pasirodė keistos formos, storais kraštais ir ilgais koteliais nuo
stiebo.
- Beproti, šį mėnesį nėra jokių mūsų metinių.
Pajutau besistengianti pažvelgti į jo nugarą ir susikuklinau, kai
jis pastebėjo ir apsisuko.
- Oi ne, yra, - paprieštaravo. - Ant nugaros tik taviškės, -
trumpai paaiškino, kol vėpsojau į naujai susiformavusius pečių ir
nugaros raumenis.
- Džiaugiuosi, - tyliai sutikau džiūstančia burna. Hardino akys
švytėjo.
- Ar jau išprotėjai ir pasidarei tatuiruotę?
- Ne, - pliaukštelėjau liežuviu, o jis vėl atsisuko ir apkabino
mane.
- Ar nieko, kad tave paliečiau? v
- Nieko, - išpažino lūpos, kol smegenys nespėjo papriešta­
rauti. Viena jo ranka slydo glaustinukės viršumi.
- O šitaip?
Linktelėjau.
386
 Širdis taip daužėsi, kad galiausiai neabejojau, jog jis tai girdi.
Jaučiau harmoniją, buvau gyva ir žvali, ir ištroškusi jo glamonių.
Viskas buvo taip seniai, o dabar jis čia, priešais mane, kalba ir
elgiasi taip, kaip man labai patikdavo. Tik šį kartą atsargesnis,
kantresnis.
- Tesą, man labai tavęs reikėjo.
Jo lūpos buvo per du centimetrus nuo manųjų, pirštai slan­
kiojo ratais ant mano nuogo peties. Jaučiausi girta, apsvaigusi. Kai
mūsų lūpos susilietė, nuskendau. Atsidūriau ten, kur egzistuoja
tik Hardinas, tik jo rankos ant mano kūno, tik jo lūpos, glamo­
nėjančios mane, tik jo dantys, kremtantys burnos kampučius, tik
švelni dejonė, kai atsegiau džinsus.
- Ar vėl bandai išnaudot mane seksui? - nusišypsojo man į
lūpas ir liežuviu spausdamas manąjį, kad negalėčiau atsakyti. -
Juokauju, - sumurmėjo ir visas prisispaudė prie manęs.
Rankomis apkabinau jo kaklą ir panardinau pirštus į plaukus.
- Jei nebūčiau džentelmenas, pamylėčiau tave ant šitos spin­
telės. - Delnais apglėbė mano krūtis ir pirštais brovėsi po lieme­
nėlės ir glaustinukės petnešėlėmis. - Pakeičiau tave, nutraukčiau
tas baisias kelnes, išskėsčiau kojas ir čia pat paimčiau.
- Sakei, kad nesi džentelmenas, - dusdama priminiau.
- Apsigalvojau. Dabar esu pusiau džentelmenas, - nusijuokė.
Buvau tokia įsijautusi, kad ėmiau galvoti galinti užsiliepsnoti ir
supleškinti virtuvę. Įkišau ranką jam į trumpikes ir užverčiau akis,
kai pasakė:
- Po velnių, Tesą.
- Pusiau? Ką tai reiškia? - sudejavau, o jo pirštai lengvai
nuslydo pro laisvą kelnių juosmenį.
- Tai reiškia, kad nors be proto noriu tavęs, kad velniškai noriu
išdulkint tave ant šito baro ir priverst šaukti mano vardą, kad visas
namas žinotų, kas tave daro, - įsisiurbė man į kaklą, - nedarysiu
to, kol nebūsi mano žmona.
Mano rankos sustingo - viena jo trumpikėse, kita ant nugaros,
- Ką? - karktelėjau užsikosėjusi.
387
 - Girdėjai. Nedulkinsiu tavęs, kol netapsi mano žmona.
- Tu ką - rimtai?
Būk geras, pasakyk, kad nerimtai. /is taip negali. Kelis mėnesius
beveik nesikalbėjom. Jis juokauja. Juk juokauja?
- Nė nemanau juokaut. Nė kiek. - Akys šokinėjo iš malonumo,
o aš tikrų tikriausiai ėmiau trypti.
- Bet mes... mes net ne... - viena ranka suėmiau plaukus ir
stengiausi suvokti, ką jis ką tik pasakė.
- Oi, juk nemanei, kad aš taip lengvai pasiduosiu, a? - Pa­
silenkė ir lūpomis palietė mano iškaitusį skruostą. - Negi visai
manęs nepažįsti? - Jo šypsena prašosi vienu metu antausio ir bu­
činio.
- Betgi tu pasidavei.
- Ne, aš tik daviau tau laisvės, kurios taip labai reikalavai.
Tikiu, kad tavo meilė man galiausiai vis vien parves tave pas
mane. - Kilstelėjo vieną antakį ir taip nusišypsojo, kad atsirado tos
velniškos duobutės. - Nors užtrukai gerokai per ilgai.
Ką tai reiškia?
- Bet... - aš iš tikrųjų netekau kalbos dovanos.
- Tu tik skaudini save, - nusijuokė ir delnais suėmė mano
skruostus. - Ar miegosi su manim ant sofos? Ar tai tau bus per
didelė pagunda?
Užverčiau akis ir nusekiau paskui jį į svetainę stengdamasi su­
prasti, ką visa tai galėtų reikšti jam arba man. Mums reikia apie
tiek daug ką pasikalbėti, tiek daug klausimų laukia atsakymų. Bet
dabar einu miegoti ant sofos su Hardinu ir apsimesiu, kad nors
kartą mano pasaulyje viskas gali būti teisinga.

388
 Septyniasdešimtas skyrius
TESĄ

- Labas rytas, mažute, - pasigirdo kažkur netoliese.

Atsimerkusi pirmiausia pamačiau kregždutę. Hardinas
buvo labiau įdegęs, krūtinės raumenys ryškesni nei prisimenu
iš anksčiau. Jis visada buvo neapsakomai patrauklus, bet dabar
atrodo daug geriau nei kada nors, ir gulėti šalia jo, prisiglaudus
prie nuogos krūtinės, apkabintai jo rankų - viena ant nugaros, kita
braukia plaukus man nuo veido - saldžiausia pasaulyje kankynė.
- Labas. - Pasidėjusi smakrą ant jo krūtinės galėjau iš tobulo
taško gėrėtis jo veidu.
- Gerai miegojai? - pirštai švelniai glostė mano plaukus, o
lūpos tobulai šypsojosi.
- Taip.
Akimirkai užsimerkiau, kad išvėdinčiau smegenis, kurios
iškart virto koše, kai tik pasigirdo užkimęs, mieguistas jo balsas.
Netgi akcentas skambėjo aiškiau, ryškiau. Po galais.
Be žodžių Hardinas prispaudė nykštį man prie lūpų. Atsi­
merkiau išgirdusi atsidarančias Lendono kambario duris. Norėjau
atsisėsti, bet Hardinas tik stipriau sugniaužė glėbį.
- Ne, nesikelk, - nusijuokė.
Atsispyrė ir pasikėlęs kilstelėjo mane kartu. Į kambarį įėjo be-
marškinis Lendonas, o šalia buvo prilipusi Sofija. Ji vilkėjo vaka­
rykštį darbo drabužį. Juodą uniformą puošė linksma šypsena, kuri
jai labai tiko.
- Labas.
 Lendono skruostai išraudo, o Sofija paėmė jo ranką ir man nu­
sišypsojo. Pasirodė, kad mirktelėjo, bet aš vis dar buvau apsvaigusi,
kad pabudau su Hardinu. Palinkusi Sofija švelniai pakštelėjo Len-
donui į skruostą.
- Paskambinsiu baigusi pamainą.
Dar pratinuosi prie naujos Lendono šukuosenos, bet jam tinka.
Jis nusišypsojo ir atidarė Sofijai duris.
- Va, dabar visi žinom, kodėl šiąnakt Lendonas nebuvo išėjęs iš
savo kambario, - į ausį sušnibždėjo Hardinas karštai alsuodamas.
Įsijautrinusi ir įsiaudrinusi bandžiau atsiplėšti nuo jo kūno.
- Man reikia kavos, - paaiškinau.
Tikriausiai tai stebuklingi žodžiai, nes Hardinas linktelėjo ir
leido man nulipti nuo kelių. Atsiskyrimas iškart paveikė, bet pri­
siverčiau keliauti iki kavinuko. Apsimečiau nematanti, kad Len­
donas šypsodamasis purto galvą, ir nuėjau į virtuvę. Vakarykštė
keptuvė, pilna nesuvalgyto padažo, tebestovėjo ant viryklės, o ati­
dariusi orkaitę viduje radau keptuvą su vištos krūtinėle.
Neprisimenu, kad būčiau išjungusi orkaitę ar viryklę, bet, kita
vertus, šiąnakt apskritai mažai galvojau. Regis, mano smegenys
norėjo galvoti tik apie Hardiną ir apie jausmą, kai jo lūpos palietė
mano lūpas po tiek mėnesių pertraukos. Kūnas kaito nuo prisi­
minimų, nuo švelnaus, garbinančio prisilietimo.
- Gerai padariau, kad išjungiau viryklę, ką? - į virtuvę įėjo
Hardinas su apsmukusiomis trumpikėmis. Naujosios tatuiruotės
pabrėžė lygią krūtinę ir traukė mano akis žemyn prie nulieto pilvo.
- Ėėė, taip. - Kostelėjau svarstydama, kodėl taip staiga sukilo
hormonai.
Jaučiausi kaip pirmą kartą jį pamačiusi, ir mane tai jaudino.
Labai lengva vėl įsivelti į sugedusius Hesos santykius, bet čia pri­
valau išlaikyti šviesią galvą.
- Kada šiandien pradedi darbą? - Hardinas parimo ant baro iš
kitos pusės, o aš ėmiausi tvarkytis.
- Popiet. - Išpyliau nesuvalgytą padažą į kriauklę. - Tik viena
pamaina. Turėčiau grįžti apie penktą.
390
 - Kviečiu tave vakarienės. - Hardinas nusišypsojo ir sukry­
žiavo rankas ant krūtinės. Kilstelėjau galvą, paskui antakius ir nu­
sisukau toliau tvarkytis. - Galvoji, kad norėtum ten sukišt mano
ranką? - mostelėjo į triukšmingą šiukšlinę. Jo juokas toks švelnus
ir žavingas ir daro mane lengvabūde.
- Gal, - nusišypsojau. - Tereikia perfrazuoti teiginį į klausimą.
- Štai kur įžūli Teresa, kokią pažįstu ir myliu, - pajuokavo jis,
braukdamas delnu per stalviršį.
- Vėl Teresa? - norėjau bartis, bet nesulaikiau šypsenos.
- Taip, vėl.
Hardinas linktelėjo ir pasielgė kaip netikras Hardinas. Iš po
kriauklės išsitraukė mažą šiukšliadėžę ir puolė man padėti tvar­
kytis.
- Tai ar suteiksi man garbę skirdama savo brangaus laiko šį
vakarą pavakarieniauti su manimi viešoje vietoje?
Žaisminga jo ironija prajuokino, o į virtuvę užėjęs Lendonas
tik dėbtelėjo į mus ir pasirėmė ant baro.
- Kas tau? - paklausiau.
Lendonas pažiūrėjo į besitvarkantį vyrą Hardino kūne ir su­
glumęs atsisuko į mane.
- Nieko, tik esu pavargęs, - ir patrynė kumščiais akis.
- Įsivaizduoju, - pakilnojo antakius Hardinas. Lendonas
kumštelėjo jam į petį.
Žiūrėjau ir galvojau, kad atsidūriau kitame pasaulyje. Tokiame,
kur Lendonas kumši Hardiną į petį, kur Hardinas juokiasi ir
vadina jį šiknium, užuot svaidęs piktus žvilgsnius ar grasinęs. Man
patinka tas pasaulis. Manau, mielai čia likčiau kurį laiką.
- Visai ne tai. Užsičiaupk.
Lendonas pridėjo maltos kavos į kavinuką, išėmė iš spintelės
tris puodelius ir pastatė ant baro.
- Tai taip, aišku, - užvertė akis Hardinas.
- Taai taaip, aaišku, - pašaipiai pakartojo Lendonas.
Klausiausi geraširdiško tų dviejų vaikinų barnio ir nekalto
pasityčiojimo vienas iš kito ir ištiesiau ranką į dribsnių pakelį,
391
stovintį ant viršutinės lentynos. Pasistiebiau ant pirštų galų, o
Hardinas timptelėjo mano šortus aukštyn, kad nesimatytų nuogo
pilvo. Dalis manęs norėjo dar aukščiau juos timptelėti arba visai
nusismaukti ir pažiūrėti, kaip sureaguos, bet dėl Lendono nutariau
to nedaryti. Tačiau supratau Hardino humorą, užverčiau akis ir su­
čiupau dribsnių pakelį.
- „Frosted Flakes“? - paklausė Hardinas.
- Spintelėje, - atsakė Lendonas.
Miglotai prisiminiau, kaip Hardinas susipyko su mano tėvu,
kad suvalgė visas jo dribsnių atsargas. Šyptelėjau prisiminimui
ir vėl nustūmiau į šalį. Daugiau negalvoju apie tėvą skaudančia
širdimi; išmokau šypsotis iš jo humoro ir dievinti pozityvumą,
kurį jis atskleidė per tą trumpą laiką, kai jį pažinau.
Leidau sau nueiti į vonią ir prieš darbą nusimaudyti. Lendonas
pasakojo Hardiriui, kad dabar jo mėgstamiausi ledo ritulio žaidėjai
perėjo į priešininkų komandą, o Hardinas nustebino mane pasi­
likęs sėdėti virtuvėje prie stalo, užuot nusekęs paskui mane.
Po valandos jau buvau persirengusi ir pasirengusi eiti į darbą. Sve­
tainėje radau Hardiną sėdintį ant sofos, jau apsiavusį batus. Jis pa­
žvelgė į mane su šypsena.
- Pasiruošusi?
- Kam? - nuo kėdės atlošo pasiėmiau prijuostę ir į rankinę įsi­
dėjau telefoną.
- Eiti į darbą, žinoma, - atsakė jis, lyg tai būtų aiškiausias at­
sakymas.
Mėgaudamasi gestu linktelėjau ir išsišiepusi kaip idiote išėjau
paskui jį pro duris. Eiti su Hardinu Niujorko gatvėmis šiek keista.
Jis čia dera, jo stilius ir drabužiai, bet kartu atrodo, kad jis užpildo
gatvę savo balsu, jo pareiškimai praskaidriiia niūrią dieną.
- Viena, na gerai, viena iš daugelio mano problemų yra ta, kad
šis miestas... - pamojavo ranka. Sekundę laukiau, kol paaiškins. -
Saulė slepiasi, - pagaliau ištarė.

392
 Hardino batai garsiai aidėjo šaligatviu. Supratau, kad man pa­
tinka šitas garsas. Ilgėjausi jo. Tai viena iš daugelio smulkmenų,
kurios man labai patinka, bet to nesupratau, kol jo nepalikau. Jau­
čiausi vieniša triukšmingose miesto gatvėse ir ilgėjausi to triukšmo,
kurį sukeldavo Hardinas savo batais.
- Gyveni lietingame Vašingtone, kaip gali kaltinti Niujorką
saulės stygiumi, - atrėmiau.
Hardinas nusijuokė ir pakeitė temą - ėmė klausinėti viso­
kiausių keistenybių apie padavėjos darbą. Likęs kelias iki darbo
buvo malonus. Hardinas klausė klausimą po klausimo, ką veikiau
šiuos penkis mėnesius. Papasakojau jam apie mamą, Deividą ir jo
dukrelę. Papasakojau apie Nojaus vietą Kalifornijos universiteto
futbolo komandoje ir kaip mama su Deividu nusivežė mane į tą
patį miestuką, kur buvau su Hardino šeima. Papasakojau apie pir­
mąsias dvi naktis mieste, kaip triukšmas neleido sumerkti akių ir
kaip trečią naktį atsikėlusi apėjau visą kvartalą ir kad tada sutikau
Džo. Papasakojau, kad malonus benamis savaip priminė tėvą ir
kad man patinka galvoti, jog parnešdama jam maisto savotiškai
padedu, nes to negalėjau padaryti savo tėvui.
Per šią išpažintį Hardinas paėmė mane už rankos, ir aš visiškai
nesipriešinau.
Papasakojau, kaip jaudinausi dėl šio persikraustymo ir kad
džiaugiuosi, jog jis mus aplankė. Jis visai nieko neužsiminė apie
tai, kad nenorėjo su manimi mylėtis, o paskui erzino, kol galiausiai
užmigau jo glėbyje. Neužsiminė apie pasiūlymą tuoktis. Ir aš tuo
džiaugiausi. Vis dar stengiausi suvokti, kas vyksta, kaip tada, kai
prieš metus jis įsiveržė į mano gyvenimą.
Robertas pasitiko prie kampo, kaip visada, kai dirbam kartu.
Hardinas prisislinko arčiau ir stipriau spustelėjo mano ranką. Nė
vienas daug nekalbėjo, tik susižvalgė. Aš tik užverčiau akis dėl vyrų
elgesio moters akivaizdoje.
- Būsiu čia, kai baigsi. - Hardinas pasilenkė ir priglaudė lūpas
man prie skruosto, o pirštais užkišo plaukus už ausies. - Nedirbk

393
labai sunkiai, - sušnibždėjo į skruostą. Jo balse girdėjau šypseną,
bet žinau, kad po šiuo pasiūlymu skambėjo rimta potekstė.
Žinoma, Hardino žodžiai prakeikė mano pamainą. Buvo
sausakimša, staliukas po staliuko, vyrai ir moterys gėrė daug vyno
ar brendžio, mielai mokėjo didžiulius pinigus už mažas maisto
porcijas didelėse puošniose lėkštėse. Vaikas nutarė, kad mano uni­
formą reikėtų papuošti spagečių lėkšte. Visą pamainą neturėjau
laiko pertraukai ir, kai laikrodis išmušė penktą valandą, vos lai­
kiausi ant kojų.
Kaip ir žadėjo, Hardinas laukė vestibiulyje. Sofija stovėjo
prie suolelio, ant kurio jis sėdėjo. Tamsūs plaukai, susukti į
aukštą kuodą, išryškino stulbinantį veidą. Jos išvaizda tikrai eg­
zotiška, aukšti skruostikauliai, putlios lūpos. Nužvelgiau savo
uniformą ir susigūžiau: marškiniai nutaškyti česnakais ir po­
midorų padažu. Atrodė, kad Hardinas nepastebėjo mano su­
teptų drabužių, bet išėjus į lauką iš mano surištų plaukų ištraukė
kažkokį kąsnelį.
- Net nenoriu žinoti, kas ten buvo, - nusijuokiau.
Hardinas nusišypsojo ir išsiėmęs iš kišenės padavė man no­
sinaitę - ne, servetėlę. Nusivaliau paakius. Nuo prakaito išskydęs
akių pieštukas vargu ar dabar atrodo patraukliai. Hardinas pradėjo
pokalbį, paklausinėjo paprastų dalykų apie darbą ir netrukom
grįžti namo.
- Kojos manęs nelaiko, - sudejavau ir nusiavusi nuspyriau ba­
telius. Hardinas nusekė juos akimis ir beveik išgirdau, kaip toje
plaukuotoje galvoje gimsta ironiškas komentaras apie mano su­
keltą netvarką. - Aišku, po minutės juos vėl apsiausiu.
- Kurgi ne, - nusišypsojo Hardinas ir atsisėdo šalia ant mano
lovos. - Ateik čia.
Suėmė mano kojas ir pasidėjo ant kelių, o aš turėjau atsisukti
į jį. Pradėjo masažuoti skaudančias pėdas. Atsiguliau stengdamasi
negalvoti, kad kelias valandas avėjau batelius.
- Ačiū, - beveik sudejavau.

394
 Norėjau užsimerkti nuo staiga apėmusios palaimos, kurią
sukėlė Hardino masažas, bet norėjau žiūrėti į jį. Mėnesius kentėjau
jo nematydama, tad dabar nenoriu nusigręžti.
- Visada prašom. Galiu pakęsti aromatą, kai matau tave tokią
atsipalaidavusią, tokią velniškai svajingą.
Iškėlusi ranką kumštelėjau orą, o jis nusijuokė ir toliau darė
stebuklus mano pėdoms. Rankos nuslydo blauzdomis aukštyn
iki šlaunų. Nesivarginau slopinti garsų, besiveržiančių iš burnos.
Jo prisilietimas toks palaimingas, toks raminantis skaudantiems
mano kūno raumenims.
- Atsisek priešais mane, - paliepė Hardinas, švelniai stum­
damas mano kojas sau nuo kelių.
Pirmiausia jo rankos sugniaužė mano pečius. Pirštai spaudė
labiausiai įsitempusius raumens ir stūmė lauk įtampą iš kiekvieno
milimetro.
- Jeigu nevilkėtum tų marškinių, būtų dar geriau, - pasiūlė.
Nusijuokiau, bet nutilau prisiminusi, kaip šiąnakt erzino mane
virtuvėje. Pasilenkusi suėmiau marškinius ir ištraukiau iš kelnių.
Hardinas aiktelėjo, nes nusivilkau ne tik marškinius, bet ir glaus-
tinukę.
- Ką? Juk pats pasiūlei, - priminiau ir vėl atsirėmiau jį.
Dabar rankos buvo šiurkštesnės, spaudė mano kūną tikslingai;
galva vėl nulinko jam ant krūtinės. Hardinas dusdamas kažką su­
murmėjo, o aš mintyse pagyriau save, kad vilkiu teisingą liemenėlę.
Vieną iš dviejų padorių liemenėlių, nes, be manęs, niekas nėra jos
matęs, išskyrus Lendoną, kai kelis kartus netyčia supainiojo skal­
binius.
- Ji nauja.
Hardino pirštas palindo po viena petnešėle. Timptelėjo ir nu­
leido žemyn. Nieko nepasakiau. Tik skubiai užtraukiau atgal ir pa-
simuisčiau jam tarp kojų. Jis sudejavo ir delnu suėmė mano kaklą
pirštais švelniai trindamas pasmakrę ir slysdamas prie jautraus pa­
ausio.

395
 - Gerai? - paklausė žinodamas atsakymas.
- Mmmm.,. - aiškiausia, ką galėjau išspausti.
Hardinas prunkštelėjo, o aš dar smarkiau pasitryniau į jo tar­
pukojį. Ir nuleidau liemenėlės petnešėlę. Hardino ranka sustingo
ant mano gerklės.
- Neerzink, - perspėjo ir kita ranka, kuria masažavo pečius,
užtraukė petnešėlę,
- Pasakė menininkas, - pasiskundžiau ir vėl nustūmiau pet­
nešėlę. Sėdėdama bemarškinė priešais jį, visai nusiėmiau liemenėlę,
nors jo ranka tebelaikė mane jautrioje vietoje ir vedė iš proto. Aš
jau pasirengusi, o Hardinas tik sužadino mano hormonus dūsuo­
damas ir trindamasis į mane. - Neerzink, - pakartojau jo žodį. Ne­
turiu progos pasijuokti iš jo, nes jis uždėjo rankas man ant pečių ir
pasuko galvą į save.
- Teresa, ašniesidulkinau penkis mėnesius. Tu bandai mano sa­
vitvardą, - šiurkščiai sukuždėjo visai prie mano lūpų. Aš pirmoji
prispaudžiau savo burną ir prisiminiau pirmą mūsų bučinį jo mie­
gamajame tuose prakeiktuose brolijos namuose.
- Negali būti, - aiktelėjau dėkodama žvaigždėms, kad per mūsų
išsiskyrimą jis nebuvo su niekuo. Pajutau, kad žinočiau, jeigu būtų
kitaip. Arba taip, arba prisiversčiau patikėti, kad nebuvo palietęs
kitos moters.
Jis jau nebe toks, koks buvo prieš metus. Nevartoja nešvankių
ir šiurkščių žodžių, kad paerzintų kitus. Jamnereikia kasnakt kitos
merginos, dabar jis stipresnis... Jis tas pats Hardinas, kokį myliu,
tik dabar daug stipresnis.
- Nebuvau pastebėjęs, kokios pilkos tavo akys, - pasakė.
Tai buvo viskas. Tarp alkoholio ir jo švelnumo priepuolio ne­
galėjau susilaikyti jo nepabučiavusi. Jo burna kvepėjo kaip - kaip
kas? - mėtomis, žinoma, o lūpos vėsiai apglėbė mano burną. Tai
buvo svetima ir pavojinga, bet man patiko.
Atsisėdau Hardinui ant kelių, kaip darydavau seniai seniai, jo
rankos sugniaužė mano liemenį ir pasiguldęs mane ant lovos, vertė
judėti kartu.
396
 - Tesą, - sudejavo jis lygiai taip, kaip mano prisiminimuose.
Tai dar labiau paskatino mane, pastūmė dar toliau į mus užval­
džiusią aistrą. Nuklydau tolyn tikrai žinodama, kad nenoriu rasti
kelio atgal. Apsižergiau jo liemenį, rankas panardinau į plaukus.
Esu ištroškusi, paklaikusi ir nekantri ir pajėgiu galvoti tik apie jo
pirštus, kurie taip švelniai perbraukė mano nugarą.

397
 Septyniasdešimt pirmas skyriu s
HARDINAS

Visas mano planas nuėjo velniop. Nebuvo jokios galimybės liautis.

Turėjau žinot, kad nieko nebus. Myliu ją - mylėjau už tai, kuo virto
visas mano gyvenimas, ir labai ilgėjausi būti su ja.
Ilgėjausi tų seksualių aimanų, kurios sklido iš jos burnos. Ilgė­
jausi to, kaip jaudina savo apvalias šlaunis, kaip slidinėja manim ir
pasidarau toks kietas, kad galiu galvot tik apie tai, kaip ją pamylėt,
parodyt, kaip gerai jaustis ji mane priverčia - ir emociškai, ir fiziškai.
- Geidžiau tavęs kiekvieną kiekvienos sumautos dienos se­
kundę, - pasakiau jai tiesiai į burną.
Jos liežuvis rangėsi aplink maniškį, suspaudžiau jį lūpomis ir
žaismingai ėmiau čiulpti. Tesą vos neužduso. Čiupo marškinėlius
už apačios ir nutraukė. Atsisėdau kartu su ja pusnuoge, kad būtų
lengviau mane nurengt.
- Neįsivaizduoji, kiek kartų svajojau apie tave, kiek kartų
glosčiau savo kotą prisimindamas tavo lūpas.
- O Dieve.
Jos lūpos traukė mano žodžius.
- Ilgėjaisi šito, ką? Kaip mano žodžiai tave padaro, kaip pri­
verčia drėkti ir lietis?
Ji linktelėjo ir vėl sudejavo, kai mano liežuvis nuslydo per jos
kaklą lėtai bučiuodamas ir čiulpdamas sūrią odą. Labai ilgėjausi
šito jausmo, kai vienu prisilietimu ji visiškai ir galutinai mane už­
valdo, paskandina ir pakylėja. Apglėbiau ją per liemenį ir apverčiau
mudu, kad ji atsidurtų po manim. Per kelias sekundes atsegiau jos
398
kelnes ir nustūmiau žemyn. Tesą darėsi nekantri ir pasispardžiusi
nuspyrė kelnes ant grindų.
- Nusimauk, - įsakė.
Jos skruostai įkaito, rankos drebėjo ant mano strėnų. Myliu ją,
be proto myliu ją ir svaigstu, kad po tiek laiko ir ji mane tebemyli.
Mes tikrai skirti vienas kitam, net laikas negali mūsų išskirt.
Padariau, kas buvo liepta, ir vėl užlipau ant jos. Ji išrietė nugarą
ir numoviau kelnaites.
- Velnias.
Gėrėjausi klubų linkiu, o šlaunys tiesiog prašėsi gniaužomos
mano rankų. Taip ir dariau, oji spoksojo į mane savo velniškai mė­
lynai pilkomis akimis, dėl kurių sugaišau tiek valandų pas daktarą
Traną. Tos akys privertė mane kelis kartus per tuos kelis mėnesius
paskambint ir Vensui.
- Hardinai, prašau, - vaitojo Tesą, pakėlusi užpakaliuką nuo
lovos.
- Žinau, mažute.
Įkišau pirštus ten, kur susieina šlaunys ir smiliumi patryniau
susikaupusią purią drėgmę. Mano daiktas krūpčiojo, o ji atsiduso
norėdama atsipalaiduot. Įkišau pirštą į ją ir nykščiu perbraukiau
sagutę, Tesą ėmė rangytis po manim, o kai įkišau antrą pirštą,
išleido seksualiausius garsus, kokius esu girdėjęs.
Velnias.
Velnias.
- Kaip gera, - aikčiojo sugniaužusi šlykščią gėlėtą paklodę, už­
klotą ant siauros lovelės.
- Ane? - paraginau greičiau judindamas nykštį toje vietelėje,
kuri tiesiog vedają iš proto. Ji apkvaitusi linktelėjo ir suėmusi mano
kotą ėmė lėtai, bet tvirtai traukyt aukštyn ir žemyn. - Norėjau pa-
skanaut tavęs, kaip seniai tai buvo, bet jeigu neįsikiši manęs, išsi­
taškysiu ant tavo paklodės.
Tesą išpūtė akis, aš dar kelis kartus spustelėjau pirštus ir tada
mudu susiėjom. Ji dar spaudė mane, rodydama kelią, bet aš išsi-
liejau ir ji užsimerkė.
399
 - Myliu tave, velniškai ir beprotiškai labai tave myliu, - pa­
sakiau ir pasirėmiau ant alkūnių stumdamas ir traukdamas, stum­
damas ir traukdamas. Viena ranka Tesą sugniaužė mano nugarą,
o antra - įsikibo į plaukus ir patraukė, kai pajudinau klubus ir
plačiau išskėčiau jos šlaunis.
Mėnesių mėnesius bandęs tapt geresnis, mokęsis matyti švie­
siąją gyvenimo pusę ir kitokį šlamštą, su ja pasijutau velniškai
gerai. Visas gyvenimas sukosi aplink tą merginą, - kas nors pa­
sakytų, kad aš nesveikas, apsėstas, net beprotis, bet ką jie supranta?
Man visai į visas puses nusispjaut, ne tik šiaip nusispjaut. Myliu
ją ir ji man yra viskas. Jei kas nors turi ką pasakyt, tegu susikiša
savo nuomonę kur nori, nes niekas nėra tobulas, o Tesą padarė
mane beveik tobulą, koks apskritai galiu būt.
- Myliu tave, Hardinai, visada mylėjau.
Jos žodžiai privertė mane stabtelėt, dar viena mano detalė buvo
padėta į vietą. Tesą man yra viskas ir man yra viskas girdėti ją ta­
riant šiuos žodžius, matyti tokį jos veidą po savim.
- Turėjai žinot, kad visada tave mylėsiu. Tu padarei mane...
manim, Tesą, ir aš niekada to nepamiršiu.
Dar kartą įėjau į ją tikėdamasis, kad baigęs neapsiverksiu kaip
pienburnis.
- Tu irgi padarei mane manimi, - šypsodamasi pripažino Tesą,
lyg būtume kokie romantinio romano veikėjai.
Du mylimieji, kelis mėnesius buvę atskirti, bet stebuklingai su­
sitikę dideliame mieste. Šypsena ir juokas. Ir daug pasimylėjimų.
Visi jau skaitėm apie tai.
- Gal apsieikim be jausmingų pokalbių kartais kaip dabar, -
šyptelėjau ir pakštelėjau Tesai į kaktą. - Bet kai pagalvoji, kada dar
išreikšt jausmus? - pabučiavau besišypsančias lūpas, o ji apsivijo
šlaunimis mano juosmenį.
Jau beveik baigiu. Nugara dilgsi, jaučiu vis artėjant ir ar­
tėjant galą, o jos alsavimas vis gilėja, greitėja, šlaunys spaudžia vis
stipriau.

400
 - Tu tuojau baigsi, - šnopavau jai j ausį. Pirštai ištempė mano
plaukus ir pasiuntė tolyn. - Dabar baigsi kartu su manim ir aš
tave prileisiu, - pažadėjau žinodamas, kaip jai patinka mano ne­
švankybės. Gal aš jau ne toks šiknius, bet savo niekada nepra­
leisiu.
Apsisukusi Tesą išrėkė mano vardą. Baigėm abu kartu ir tai
buvo didžiausia palaima, beveik stebuklas šitam sumautam pa­
sauly. Šitaip ilgai dar nebuvau nesidulkinęs ir jei reikėtų, mielai jos
laukčiau dar metus.
- Žinai, - pradėjau nusiritęs nuo jos ir atsigulęs šalia, - pasi­
mylėdama su manim tu ką tik sutikai už manęs tekėt.
- Eik sau, - suraukė nosytę. - Tu ką tik sugadinai akimirką.
Nusijuokiau.
- Kai taip sunkiai baigei, abejoju, ar kas nors galėtų sugadint
tavo akimirką.
- Mūsų akimirką, - pamėgdžiojo išsišiepusi kaip beprotė ir
stipriai užsimerkusi.
- Rimtai, vadinasi, tu sutikai, tai kada eisi pirkt suknelės? -
spaudžiau.
Tesą apsivertė ir prieš akis išvydau jos krūtis. Nesuvokiamai
sutramdžiau save nepasilenkt ir neaplaižyt jų. Ir ji negalėtų manęs
kaltint - baisiai ilgai laikiausi celibato.
- Tu beprotis kaip visada - dabar jokiu būdu už tavęs nete­
kėsiu.
- Terapija slopina tik mano pyktį, bet ne potraukį amžinai
turėt tave.
Dabar ji pavartė akis ir ranka užsidengė veidą.
- Tai - tiesa, - nusijuokiau ir žaismingai truktelėjau ją nuo
lovos.
- Ką darai? - suklykė, kai persimečiau per petį. - Susižeisi
mane kilnodamas!
Ji bandė išsisukt iš mano rankų, tad stipriau suspaudžiau kojas.
Nežinau, ar Lendonas namie, ar ne, bet dėl visa ko šūktelėjau

401
 įspėdamas. Mažiausiai noriu, kad jis pamatytų mane su pusnuoge
Tesą šitos degtukų dėžutės koridoriuje.
- Lendonai! Jeigu tu namie, nelįsk iš savo sumauto kambario!
- Paleisk! - spardėsi Tesą.
- Tau reikia dušo, - pliaukštelėjau per užpakaliuką, oji spygte­
lėjusi tvojo man grąžos.
- Aš galiu nueiti iki dušo!
Dabar ji kvatojosi, krizeno ir spiegė kaip mokinukė. Ir tai man
velnioniškai patiko. Man patinka, kad sugebu ją prajuokint, kad ji
dovanoja man tiek nuostabių garsų. Pagaliau kuo švelniausiai nu­
leidau ją ant vonios grindų ir atsukau vandenį.
- Pasiilgau tavęs.
Ji žiūrėjo į mane nuo grindų. Man suspaudė širdį. Nemoku ap­
sakyt, kaip man reikia nugyvent gyvenimą su šia mergina. Turiu
papasakot viską, ką veikiau, kai ji mane paliko, bet ne dabar. Rytoj,
papasakosiu jai rytoj.
Šiandien mėgausiuosi jos įžūliomis pastabomis, išskirtiniu
juoku ir stengsiuos užsitarnaut visokiausių jos meilės apraiškų.

402
 Septyniasdešimt antras skyriu s
TESĄ

Pabudusi pirmadienio rytą lovoje Hardino neradau. Žinojau, kad

ketina eiti į kažkokį pokalbį ar susitikimą, bet tiksliai nepasakė nei
dėl ko, nei kur. Nenutuokiau, ar spės grįžti, kol turėsiu eiti į darbą.
Apsiverčiau ir įsikniaubiau į paklodę, kuri dar kvepėjo juo, ir
priglaudžiau skruostą prie čiužinio. Praėjusi naktis... Taip, praėjusi
naktis buvo nuostabi. Hardinas buvo nuostabus. Mes buvom nuos­
tabūs. Chemija, sprogstanti chemija tarp mūsų gyva kaip visada, o
dabar galiausiai esam tokioje gyvenimo vietoje, iš kurios matome
savo klaidas, vienas kito klaidas, priimam jas ir stengiamės iš­
taisyti - praeityje to nedarėm.
Mums reikėjo pabūti atskirai. Mums reikėjo pabūti po vieną,
kad galėtume būti kartu. Aš labai dėkinga likimui, kad sugebėjome
įveikti tamsą, nesutarimus ir skausmą, ir dabar galim eiti koja
kojon, stipresni nei anksčiau.
Myliu jį, Dievas žino, kad myliu tą žmogų. Per visus išsisky­
rimus, per visą sumaištį jis įsliuogė į mano sielą ir paliko joje neiš­
dildomą žymę. Net norėdama jos neištrinčiau ir neištryniau, nors
tikrai bandžiau. Mėnesius bandžiau eiti pirmyn, diena po dienos
stengiausi užsiimti kitais dalykais, kad išmesčiau jį iš galvos.
Žinoma, nieko neišėjo, o mintys apie jį niekada nebuvo
išnykusios. Dabar, kai supratau, kad galim būti kartu, pajutau, kad
mums tikrai pavyks. Galim būti ir to visada norėjau labiau už viską.
„Turėjai žinot, kad visada tave mylėsiu. Tu padarei mane...
manim, Tesą, ir aš niekada to nepamiršiu“, - pasakė įeidamas į
403
mane. Jis buvo uždusęs, švelnus ir aistringas. Netekau amo nuo
prisilietimo, kai jo pirštai slinko mano nugara žemyn.
Trinktelėjusios durys grąžino mane iš svajonių ir priminė praė­
jusią naktį. Atsikėliau, pasiėmiau nuo grindų šortus ir apsimoviau.
Plaukai styro į visas puses - o juk Hardino mintis buvo leisti jiems
patiems išdžiūti. Dabar jie susivėlę ir susisukę, tad kruopščiai per­
braukiau pirštais ir surišau į uodegą.
Pravėrusi duris pamačiau svetainėje stovintį Hardiną su te­
lefonu prie ausies. Apsirengęs kaip visada juodai nuo galvos iki
kojų, ilgi plaukai susivėlę kaip mano, bet vis vien jam tobulai tinka.
- Taip, žinau. Benas jums praneš, ką nusprendžiau, - pasakė
pamatęs mane stovinčią prie sofos. - Aš jums paskambinsiu. -
Kalbėjo trumpai, beveik nekantriai ir padėjo ragelį. Tačiau veidas
iškart sušvelnėjo, kai žengė artyn.
- Ar viskas gerai?
- Taip, - linktelėjo žiūrėdamas į telefoną. Ranka perbraukė
plaukus, o aš apglėbiau jį per juosmenį.
- Ar tikrai? - nenoriu spausti, bet jis kažkoks nesavas. Tele­
fonas vėl suskambėjo rankoje ir Hardinas pažvelgė į ekraną.
- Turiu atsilept, - atsiduso. - Tuojau grįšiu. - Pabučiavęs mane
į kaktą išėjo į koridorių ir uždarė duris.
Akys užkliuvo už segtuvo, gulinčio ant stalo. Jis buvo atverstas,
šonuose kyšojo popieriaus lapai. Pažįstu tą segtuvą, nes pati jam
nupirkau, ir nusišypsojau, kad tebeturi jį.
Smalsumas nugalėjo ir atverčiau segtuvą. Pirmame puslapyje
išspausdinta:
AFTER
HARDINAS SKOTAS
Atverčiau antrą puslapį.
Jiedu susitiko rudenį. Daugumą žmonių apima liūdesys, kai
pradeda kristi lapai, kai ore pasklinda degėsių kvapas, toks
404
 įprastas šiam metų laikui. Bet ne jam, nes jam rūpėjo tik
vienas dalykas. Jis pats.

Ką? Verčiau puslapį po puslapio ieškodama paaiškinimo, kaip nu­

raminti šėlstančias mintis ir sutrikimą. Čia negali būti tai, apie ką
galvoju...
Jos nepasitenkinimo jam buvo per daug. Jis daugiau nebe­
norėjo klausytis apie savo ydas, primenamas kasdien. Jis
norėjo, kad ji laikytų jį tobulu, nes tokia ji buvo jam.

Ašaros užplūdo mano akis. Krūptelėjau, kai keli lapai nukrito ant
grindų.
Jis darsiškai apmokėjo jos tėvo laidotuves, kaip Darsis - Li­
dijos vestuves. Taipjis norėjo paslėpti šeimos nelaimę, kilusių
dėl potraukio narkotikams, o ne nepilnametės sesers sponta­
niškas vedybas, bet pabaiga vis vien tokia pati. Jeigu jo gy­
venimas būtų romanas, šis gražus poelgis parvestų Elizabet
į jo glėbį.

Pajutau, kad kambarys sukasi ratu. Net mintis nebuvo toptelėju­

si, kad Hardinas apmokėjo tėvo laidotuves. Dabar, kai pagalvojau,
buvo švystelėjusi mažytė mintis, bet paskui pamaniau, jog tai pa­
darė mamos bažnyčia.
Ji negalėjo pagimdyti jam vaikų, bet niekaip negalėjo liautis
svajojusi apie tai. Jis tai žinojo ir vis vien jų mylėjo. Iš visų
jėgų stengėsi nebūti savanaudis, tačiau į galvų nuolat lindo
mintys apie mažas savo kopijas, kurių ji negalėjo pagimdyti.
Jis jaudinosi dėl jos labiau negu dėl savęs, bet daug naktų,
daugiau, negu pajėgėprisiminti, negalėjo susilaikyt neverkęs
dėl jųdviejų netekties.

405
Jau nutariau, kad daugiau neištversiu, bet atsidarė durys ir įėjo
Hardinas. Jo akys iškart nukrypo į krūvą baltų popierių, išmar­
gintų juodais šlykščiais žodžiais. Telefonas šleptelėjo ant grindų į
tą šūsnį.

4 06
 Septyniasdešimt trečias skyriu s

HARDINAS

Komplikacijos.
Jų apstu gyvenime. Mano gyvenimas, atrodo, jų kimšte pri­
kimštas, perpildytas, ir jos nuolat plusta per kraštus nesibaigiančiu
srautu. Banga po bangos komplikacijos užlieja svarbiausias mano
gyvenimo akimirkas ir įvykius. Šios akimirkos tiesiog negaliu leisti
sugadint.
Jeigu liksiu ramus, jeigu liksiu velniškai ramus ir pabandysiu
pasiaiškint, galiu sulaikyt potvynį, kuris kėsinasi bet kurią aki­
mirką nusiaubti šitą mažą kambarėlį.
Matau, kaip tose pilkai mėlynose akyse kyla banga. Matau, kad
sumaištis pinasi su pykčiu ir kelia baisią audrą, kaip jūra ruošiasi
pasitikt žaibus ir perkūniją. Vanduo ramus, tyvuliuoja, paviršius
vos vilnija, bet matai, kad artinasi.
Drebančiose rankose Tesą laikė sugniaužusi baltą popieriaus
lapą, o nelaimę pranašaujantis jos veidas sakė, kad audra manęs
dar tik laukia.
Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką jai pasakyt, kaip
pradėt. Čia tai sudėtinga, o aš visiškas nulis, kai reikia tvarkyt rei­
kalus. Turiu susitvardyt, turiu labai pasistengt parinkti ir sudėlioti
tinkamus žodžius, kad sulaikyčiau ją nuo dar vieno pabėgimo.
- Kas čia? - akimis permetė lapą ir viena ranka sviedė aukštyn,
o kita gniaužė pluošto kampučius.
- Tesą, - atsargiai žengiau artyn.

407
 Ji žiūrėjo į mane - veidas sustingęs, atsargus, kokio nesu
matęs, - ir lėtai slinko atbula.
- Noriu, kad išklausytum mane, - maldavau tyrinėdamas ap­
siniaukusį veidą. Jaučiausi išgama, tikras ir absoliutus išgama. Mes
ką tik susiėjom, pagaliau ji mane priėmė, ir štai vėl - ir dar taip
greit.
- Oi>aš klausau. Atidžiai, - atsakė garsiai ir ironiškai.
- Nežinau, nuo ko pradėt. Duok man minutę, ir aš viską pa­
aiškinsiu.
Perbraukiau rankomis plaukus ir patempiau iš šaknų. Noriu
perimt jos skausmą ir nusiraut plaukus. Taip, sumautas reikalas.
Tesą stovėjo dirgliai kantri ir skaitė vieną puslapį po kito.
Antakiai čia kilo, čia leidosi, akys čia merkėsi, čia plėtėsi. Pra­
dėjau.
- Nustok skaityt, - priėjau ir atėmiau iš jos rankraštį. Lapai
nukrito ant grindų prie kitų, besivoliojančių jai po kojomis.
- Paaiškink. Tuojau, - pareikalavo šaltomis akimis, kurių per­
kūniškas pilkumas mane gąsdino.
- Gerai, gerai, - puoliau ant kelių. - Gerai, aš rašiau.
- Ar ilgai? - prisiartino. Nustebau, kad sureagavau lyg jos bi­
jočiau.
- Ilgai, - stengiausi išsisukt nuo tiesaus atsakymo.
- Pasakysi ir pasakysi tuoj pat.
- Tesą...
- Neerzink manęs, gyvuly. Ašjau ne ta pati maža mergaitė, kurią
sutikai prieš metus. Tuojau pat pasakysi arba nyksi iš čia velniop į
pragarą. - Ji sąmoningai užmynė ant lapo, o aš neturėjau dėl ko jos
kaltint. - Negaliu išspirt tavęs, nes čia Lendono butas, bet išeisiu
aš, jeigu man to nepaaiškinsi. Tuojau pat, - pridūrė aiškiai. Buvo
labai pikta, bet vis vien labai miela.
- Ilgai rašiau, nuo pat mūsų susitikimo pradžios, bet neturėjau
jokio tikslo kam nors panaudot. Aš tik nuleisdavau garą popieriuje
ir dėstydamas, kas ateidavo į galvą. O paskui atėjo mintis.

40$
 - Kada? - įrėmė pirštą man į krūtinę. Jos manymu, šitaip
mygdama pirštu greičiau išspaus iš manęs tiesą, bet kaip labai
klysta! Nepasakysiu šito, tik ne dabar.
- Pradėjau, kai pasibučiavom.
- Pirmą kartą? - Tesą abiem rankomis įsirėmė man į krūtinę.
Suėmiau jas, kai vėl stumtelėjo. - Tu žaidei su manim. - Trukte­
lėjusi ištraukė rankas ir panardino į ilgus plaukus.
- Ne, nežaidžiau! Buvo visai ne taip! - atsakiau stengdamasis
nekelt balso. Buvo sunku, bet kažkaip sugebėjau išlaikyt prislo-
pintą toną.
Tesą žingsniavo po kambariuką svaidydama žaibus. Įsisprendė
į šonus, paskui vėl sumosavo rankomis.
- Kiek daug paslapčių, per daug paslapčių. Man jau gana.
- Tau gana? - išsižiojau. Ji vis dar blaškėsi po kambarį. - Pasi­
kalbėk su manim, pasakyk, ką jauti.
- Ką jaučiu? - purtė galvą paklaikusiomis akimis. —Jaučiuosi,
lyg ką tik būtų nuskambėjęs žadintuvas, grąžinęs mane į tikrovę
ir išblaškęs juokingas šių dienų svajones, - mosavo rankomis. -
Iš tavęs visada reikia tikėtis kokios nors bombos, o aš nesu tokia
kvaila, kad laukčiau, kol susprogsiu. Jau gana.
- Tesą, čia nėra jokios bombos. Elgiesi taip, lyg būčiau rašęs
norėdamas specialiai tave įskaudint!
Tesą išsižiojo norėdama kažką sakyt, bet užsičiaupė neradusi
žodžių, manau. Susikaupusi prakalbo:
- O kaip, tavo manymu, turėčiau jaustis tai pamačiusi? Juk ži­
nojai, kad kada nors rasiu. Kodėl nepapasakojai? Man nepatinka,
ką jaučiu.
- Ką jauti? - atsargiai paklausiau.
- Jaučiu, kad skauda širdį sulaukus iš tavęs tokio dalyko, ir
man tai nepatinka. Seniai taip jaučiausi ir norėjau daugiau niekada
nesijausti, bet ir vėl. - Švelniame jos balse aiškiai buvo girdėt nusi­
vylimas ir mano kūnas nuėjo pagaugais, kai nusisuko.
- Ateik čia.

409
 Ištiesiau ranką ir prisitraukiau ją artyn, kiek leidosi. Kai pri­
spaudžiau prie krūtinės, rankas laikė sukryžiavusi. Tesą nesi­
priešino, bet manęs neapkabino. Stovėjo kaip stabas. Nežinojau, ar
blogiausia jau praėjo.
- Pasakyk, ką jauti. - Mano balsas nuskambėjo nedrąsiai ir
skubotai. - Ką galvoji?
Tesą pasimuistė, bet ne taip stipriai, ir aš ją paleidau. Pri­
klaupusi paėmė vieną lapą. Rašyt pradėjau kaip jausmų išraišką,
nuoširdžiai, nes užkniso skaityt. Gyvenau tarp knygų, ir Tesą, tuo
metu - Teresa Jang, mane suintrigavo. Ji mane erzino ir graužė iki
gyvo kaulo, bet pajutau, kad vis daugiau pradedu apie ją galvot.
Galvodamas apie ją, daugiau nieko kambary nematydavau. Ji
tapo manija, ir aš įtikinėjau save, kad tai - žaidimo dalis. Tačiau
puikiai žinojau, jog nesu pasirengęs to pripažint. Prisimenu, kai
pirmą ją pamačfau, ji buvo baisiai nepatenkinta, o nužvelgęs jos
drabužius - susiraukiau aš.
Sijonas siekė grindis, plokščiapadžiai bateliai nudrengti. Ji
spoksojo į grindis sakydama savo vardą, - „Eee, taip... mano vardas
Tesą“, - ir, prisimenu, pagalvojau, koks keistas vardas. Paskui ne­
kreipiau į ją daug dėmesio. Neitas elgėsi su ja maloniai, o aš erzin-
davausi, kai ji į mane spoksodavo vertindama tomis savo pilkomis
akimis. Ji man nedavė ramybės kiekvieną dieną, net jeigu nesikal-
bėdavom - ir ypač tada,
- Ar bent girdi mane? - jos balsas nutraukė mano prisimi­
nimus ir pakėlęs galvą pamačiau, kad vėl putoja.
~ Aš... - sudvejojau.
- Tu net nesiklausei manęs, - užsipuolė visai teisingai. - Ne­
galiu patikėti, kad taip padarei. Tu visada taip elgdavaisi, aš grįž­
davau namo, tu slėpdavai aplanką. Štai kas buvo spintoje, o paskui
radau savo tėvą... y
- Neatsiprašinėsiu, bet pusė to parašyta iš mano neblaivių
minčių.

410
 - „Pašlemėke“? - Tesos akys bėgiojo eilutėmis, - „Ji padaugino
alkoholio, šlitinėjo kambary kaip prisisiurbusios palaidos panos,
kad padarytų įspūdį.“
- Neskaityk daugiau to šlamšto, šita dalis ne apie tave. Pri­
siekiu, ir pati tai žinai, - ištraukiau lapų jai iš rankų, bet ji skubiai
susigrąžino.
- Ne! Negali rašyti apie mane ir neduoti man skaityti. Dar
nieko nepaaiškinai.
Ji perėjo svetainę ir pakėlė batą nuo kilimėlio prie durų. Ap­
siavė ir pasitaisė šortus.
- Kur eini? - pasiruošiau sekt iš paskos.
- Einu pasivaikščioti. Man reikia oro. Turiu išeiti iš čia.
Manau, ji mintyse iškeikė save, kad šitiek man pasakė.
- Aš eisiu su tavim.
- Ne. Neisi.
Pasiėmė raktus, plaukus susiglostė, susuko ir surišo ant pa­
kaušio.
- Tu pusnuogė, - mėginau sulaikyt.
Metusi į mane žudikišką žvilgsnį ir netarusi nė žodžio Tesą
išėjo iš buto ir trinktelėjo duris. Niekas dar nebaigta, niekas neiš-
gebėta. Mano planas, kaip suvaldyt komplikacijas, išvirto į sušiktą
nelaimę ir dabar ta pelkė dar klampesnė. Atsiklaupiau ant grindų -
prisiverčiau neit paskui ją, nepersimest besispardančios ir bekly­
kiančios per petį ir neužrakint kambary, kol galiausiai sutiks mane
išklausyt.
Ne, negaliu to padaryt. Taip sužlugdyčiau visą „progresą“,
kurį esu pasiekęs. Todėl surinkau nuo grindų išmėtytus lapus ir
perskaičiau kelis žodžius prisimindamas, kodėl apskritai ketinau
kažką daryt su šita rašliava.
- Ką ten slepi? - pasilenkė Neitas, kaip visada smalsus.
- Nieko, žmogau, ne tavo reikalas. - Kardinąs susiraukė
ir įsmeigė akis f kiemą.

411
 Jis nesuprato, kodėl kasdien, tuo pat metu, ten sėdi. Ir
nieko bendra, kad kiekvieną rytą kavinukėje susitinka su
Tesą ir tuo liurbiu Lendonu. Visai nieko bendra. Jis visai ne­
norėjo matyti tos kaliausės. Tikrai nenorėjo.
- Ei tu, beproti, girdėjau, judu su Mole praėjusią naktį
buvot prieškambary, - Neitas nupurtė cigaretę ir pasi-
maivė.
- Ai, nenorėjau vestis jos į kambarį, bet ji nesuprato
ne, - nusijuokė Hardinas, didžiuodamasis, kad ji bet kurią
akimirką gali pulti jam ant kaklo, net ir prieškambaryje.
Jis nepasakė, kad atstūmė ją, o paskui pasismaukė gal­
vodamas apie vieną konkrečią blondinę.
- Tu šiknius, - Neitas papurtė galvą. - Argi jis ne
šiknius? - paklausė Logano, kai trečias vaikinas prisėdo prie
nušiurusio lauko stalo.
- Taip, jis šiknius, - Loganas ištiesė ranką Neitui ciga­
retės, o Hardinas stengėsi nežiūrėt į merginą su bulvių maišu
vietoj sijono, laukiančią kitoje gatvės pusėje.
- Šiomis dienomis tu įsimylėsi ir turėsim iš ko pažvengi.
Tu kukuosi koridoriuje, o ta pupa neįsileis tavęs į kambarį. -
Neitas buvo patenkintas šitaip paerzinęs, bet jis vargiai tai
girdėjo.
„Kodėl ji šitaip rengiasi?“ - pagalvojo, o ji atsiraitojo
ilgas megztinio rankoves. Su pieštuku rankoje Hardinas
žiūrėjo, kaip ji artinasi, įsmeigusi akis į šaligatvį po kojomis,
ir daugybę kartų atsiprašė atsitrenkusi į geibų berniuką ir iš­
mušusi knygą jam iš rankų.
Pasilenkė vaikiui padėti ir nusišypsojo, o Hardinas ne­
jučiom prisiminė, kokios švelnios jos lūpos buvo, kai aną
naktį korėsi jam ant kaklo. Jis buvo velniškai nustebęs -
nemanė, kad Tesą iš tų, kurios žengia pirmą žingsnį, ir
buvo maloniai nustebęs, kad ji yra bučiavusi tik savo liurbį
vaikiną. Aikčiojimas ir tai, kad jos rankos taip nekantriai
troško jį liesti, kuo aiškiausiai patvirtino.
412
 - Tai kaip sekasi lažybos? - Loganas linktelėjo į Tesos
pusę, kai ji plačiai nusišypsojo pamačiusi Lendoną su visa
jo nuobodybės didybe, kuprine ir taip toliau.
- Nieko nauja, - iškart atsakė Kardinąs ir ranka uždengė
popierių. Ar jis gali žinoti, kas dedasi tos įžūlios, siaubingai
besirengiančios merginos galvoje? Nuo to karto, kai jos be­
protė mamelė ir liurbis vaikinas šeštadienio rytų atsirado
prie durų ir ėmėjas daužyt, ji beveik nesikalbėjo sujuo.
Kodėl lape parašytas jos vardas? Ir kodėl Kardinąs buvo
toks įsijautrinęs, aptekęs prakaitu, lyg būtų ketinęs, ir kas
žino, kas būtų buvę, jei Loganas nebūtų liovęsis spoksot, lyg
ką nors nujaustų.
- Ji užknisa, bet atrodo, kad bent jau patinku jai labiau
negu Zedas.
- Jeigu būčiau mulkis, nukaučiau judu abudu. Vis tiek
aš gražesnis, - pajuokavo Neitas ir abu su Loganu nusi­
kvatojo.
- Nenoriu daugiau nieko žinot Viskas kvaila, tikrai...
nereikėjo tratint jo panos, - Loganas išbarė Hardinę, o šis
tik nusijuokė.
- Buvo verta, - pasakė atsisukęs į šaligatvį už kiemo. Jos
jau nebuvo matyti, tad pakeitė temą ir paklausė apie bu­
simąjį savaitgalio vakarėlį.
Kol tiedu ginčijosi, kelias statinaites’ pirkti, Kardinąs
pradėjo rašyti, kokia išsigandusi ji atrodė penktadienį, kai
beveik išlaužė jo duris bėgdama nuo to šliužo Neito, kuris
bandė ją užlaužt. Jis išgama ir rimtai įsiuto, kad Kardinąs
išpylė butelį baliklio ant jo lovos sekmadienio naktį. Har-
dinuiji visai nerūpėjo - tai buvo principo reikalas.

Paskui žodžiai patys liejosi. Aš nekontroliavau situacijos ir po

kiekvieno susitikimo su ja turėjau vis daugiau ką pasakyt. Kaip*

* 40 litrų talpos.
413
suraukia nosį pasišlykštėjusi aiškindama baisiai nemėgstanti po­
midorų padažo. Tai yra - kas gali nemėgti pomidorų padažo?
Su kiekviena sužinota smulkmena mano jausmai augo. Ilgai
juos* neigiau, bet jie vis vien buvo. Kai gyvenom kartu, pasidarė
sunkiau rašyt. Pajutau rašantis daug rečiau, bet kai rašydavau, pas­
kutinį rašinį slėpdavau batų dėžėje spintoje. Iki šiol nežinojau, kad
Tesą buvo radusi mano rašliavą, ir štai aš čia ir galvoju, kada nu­
stosiu komplikuot savo sumautą gyvenimą.
Užplūdo dar daugiau prisiminimų, ir panorau sukišti Tesą į
savo galvą, kad galėtų perskaityt visas mano mintis ir išsiaiškint
ketinimus.
Jeigu ji būtų mano galvoje, išgirstų pokalbį, kuris atvedė mane
į Niujorką susitikt su leidėjais. Tai nebuvo kažkas ypatinga, ką pla­
navau, Tiesiog taip nutiko. Užrašiau tiek daug įvykių, tiek daug
įsimintinų muriis nutikusių įvykių. Pirmą kartą, kai pasakiau, kad
ją myliu; antrą kartą, kai neatsiėmiau savo žodžių. Prisimindamas
šiuos dalykus ir narpliodamas šią nenusakomą painiavą negalėjau
nusikratyt įaugusių prisiminimų.
Jis atsirėmė į vartų virpstų, piktas ir apdraskytas. Kodėl
pradėjo muštis su tais vaikinas vidury tos kvailos lau­
žavietės? Aky taip, nes Tesą išėjo su Zeduy o jis sunervino
Nardiną palikęs vieną, ironiškai pranešęs, kad Tesą yra
Zedo bute.
Jis ėjo iš proto labiau, nei reikėjo. Norėjo pamiršti, at­
siriboti, bet viduje pajuto fizinį skausmą - netikėtą pavydo
pliūpsnį. „Ar ji dulkinsis su juo? - vis galvojo. - Ar jis
laimė$?K
Ar viskas tik dėl pergalės? Jis negalėjo pasakyti. Kažkada
ribos išnyko ir Hardinas negalėjo tiksliai pasakyti, kada tai
nutiko, bet nujautė, maždaug.
Jis sėdėjo ant žolės ir šluostėsi kraują, kai pasirodė
Tesą. Hardinui akyse raibuliavo, bet ją matė aiškiai ir tai

414
 prisiminė. Pakeliui į Keno namus ji buvo nerami, abejojanti
ir apskritai elgėsi kaip išgąsdintas žvėrelis.
Įsmeigė akis į kelią ir paklausė:
- Ar tu mane myli?
Hardinas buvo nustebęs - po galais, velniškai nustebęs
ir nepasirengęs atsakyt į jos klausimą. Jis jau buvo pareiškęs
jai savo meilę, paskui atsiėmęs žodžius, o dabar ji vėl, pa­
kvaišusi kaip visada>klausia, arjis ją mylįs, kai jo veidas iš­
tinęs ir sumuštas.
Žinoma, jis ją myli, ką čia, po galais, apgaudinėja?
Hardinas iš pradžią delsė atsakytį jos klausimą, bet nu­
tylėti jau negalėjo, tad rado žodžius ir išpyškino. „Tai tu. Tu
esi žmogus, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. “ Tai tiesa,
nors nesmagu ir nedrąsu buvo tai pripažinti. Jis mylėjo ją ir
žinojo, kad nuo dabarjo gyvenimas jau niekada nebus toks,
koks buvo.
Jeigu ji paliks jį, jeigu savo gyvenimą praleis be jo, jis
vis vien nebebus toks pat Ji pakeitė jį, ir štai jis stovi kruvi­
nomis rankomis, ir viską, norėdamas būti jai geresnis.

Kitą dieną tą krūvą suglamžytų, kava sulaistytų puslapių pavadi­

nau After/
Dar nebuvau pasirengęs ar rimtai apsvarstęs, ką daryt, bet prieš
kelis mėnesius padariau klaidą nusinešęs tekstą į vieną savo gru­
pinės terapijos seansą. Lukas čiupo aplanką iš po kėdės, kai papa­
sakojau istoriją apie iki pamatų sudegintus mamos namus. Tiesiog
išpešė iš manęs, - nemėgstu pasakot to šlamšto, - bet atlaikiau
žvilgsnį smalsių į mane nukreiptų akių įsivaizduodamas, kad kam­
baryje yra Tesą, šypsosi ir didžiuojasi manimi, jog pasakoju tam­
siausią savo gyvenimo laiką grupei nepažįstamųjų, kurie yra tokie
pat netikę kaip aš esu... buvau.*

*Po, paskui, vėliau. (Angį.)

415
 Kai daktaras Tranas paleido grupę, pasilenkiau pasiimt ap­
lanko. Susinervinęs apsidairiau Luko ir pamačiau jį su popieriais
rankose.
- Kas čia? - paklausė vartydamas lapus.
- Jeigu būtume susitikę prieš mėnesį, dabar spjaudytum savo
dantis, - dėbtelėjau į jį ir atsiėmiau aplanką.
- Nepyk, žmogau, aš nelabai socialus, - nejaukiai šyptelėjo ir
kažkodėl pajutau, kad galiu juo pasitikėt.
- Aiškiai, - užverčiau akis ir susigrūdau palaidus lapus į ki­
šenes. Lukas nusijuokė.
- Ar papasakosi, jeigu pastatysiu tau nealkoholinio alaus?
- Kokie mes apgailėtini. Porelė besigydančių alkoholikų derasi
skaityt tikrą gyvenimo istoriją. - Papurčiau galvą svarstydamas,
kaip toks jaunas atsidūriau tokioje vietoje. Bet buvau labai dė­
kingas Tesai. Jeigu ne ji, tūnočiau tamsoje paliktas supūti.
- Juk nealkoholinis alus nesukels tau noro pleškint namų, o
man - prikalbėt Keisei visokių šlykštynių.
- Gerai. Nealkoholinis alus yra gerai.
Žinojau, kad jis vaikšto pas daktarą Traną labiau kaip pas porų
konsultantą, bet nutariau nebūt baisus šiknius ir sutikau.
Nuėjom į restoraną šalimais. Užsisakiau kažkokio šlamštino
maisto jo sąskaita, o pabaigoj leidau jam paskaityt kelis mano iš­
pažinties lapus.
Po dvidešimties minučių nutariau, kad jau gana. Jeigu būčiau
leidęs, jis būtų viską perskaitęs.
- Žmogau, tai nuostabu, tikrai. Taip... Vietom ne kas, bet su­
prantu. Tai ne tu kalbėjai, o piktoji dvasia.
- Dvasia, sakai? - dideliu gurkšniu išgeriu likusį alų.
- Jo, piktoji. Kai geri, ji tave užvaldo, - nusišypsojo. - Kai tik
paskaičiau, supratau, kad ne viską tu rašei; Ten buvo piktoji dvasia.
Papurčiau galvą. Aišku, jis teisus - taip ir įsivaizdavau šlykštų
raudoną padarėlį, tupintį man ant peties ir vedžiojantį mano ranką
rašant tuos kelis sumautus puslapius.
- Duosi jai paskaityt, kai baigsi?
416
 Kyštelėjau sūrio lazdelę į padažą ir nutariau nepykt, kad išvaikė
mano linksmas mintis apie piktąsias dvasias.
- Ne. Jokiu būdu neduosiu jai skaityt to šlamšto, - pabarbenau
pirštais per odinį aplanką ir prisiminiau, kaip Tesą džiaugėsi jį pa­
dovanojusi, kad galėsiu naudot. Tada, aišku, priešinausi tai minčiai,
bet dabar man patinka tas kvailas daiktas.
- O turėtum. Tik išimk kelias netikusias vietas, ypač tą dalį
apie nevaisingumą. Ten labai negerai.
- Žinau.
Nežiūrėjau į jį. Žiūrėjau į stalą ir gūžiausi galvodamas, kas
dėjosi mano galvoje, kai rašiau tą mėšlą.
- Siūlau pagalvot, ką dar galima padaryt. Nesu literatūros eks­
pertas ar koks Heninsgvėjus, bet suprantu, kad skaičiau žiauriai
gerą rašinį.
Nutylėjau apsimetęs, kad nenugirdau nusikalbėjimo.
- Išleist šitą? - prunkštelėjau. - Tik per mano lavoną.
Tuo kalba buvo baigta. Tačiau ėjau į vieną darbo pokalbį po
kito, buvo nuobodu, velniškai nuobodu... išeidavau vis mažiau
motyvuotas ir niekaip negalėjau įsivaizduot savęs sėdinčio kokioj
sumautoj kontoroj. Norėjau dirbt leidyboje. Tikrai norėjau.
Pradėjau skaityt savo sumautą rašliavą ir kuo daugiau skaičiau ir
prisiminiau, tuo labiau norėjau - ne, man reikėjo - ką nors daryt.
Mintis tiesiog apsėdo mane ir maldavo bent pabandyt. Ir gal­
vojau, kad jeigu ji paskaitytų, kai jau būčiau išmetęs kelis žiaurius
gabalus, jai patiktų. Ir mane tarsi apsėdo ta mintis. Stebėjausi,
kodėl žmonės domisi kitų gaivelėjimusi.
Po galais, bet jie prarijo jauką. Elektroniniu paštu išsiunti­
nėjau kopijas visiems potencialiems agentams, kuriuos pažinojau
iš Venso laikų. Regis, ne tas amžius, kai autoriai nešdavo glėbius
ranka rašytų ar išspausdintų lapų.
Kaip bus, taip bus, pamaniau. Tegu ši knyga bus įspūdingas
įvykis, po kurio ji vėl įsileis mane į savo gyvenimą. Aišku, maniau,
kad knyga pasirodys tik po kelių mėnesių, ir Tesą bus daugiau laiko
praleidusi Niujorke, kad ir ką ten veikė.
417
 Nebegalėjau ilgiau čia sėdėt. Mano išmokta kantrybė turi ribas,
ir aš jas pasiekiau. Negalėjau pagalvot, tiesiog ėjau iš proto mąsty­
damas, kad Tesą viena vaikšto to didmiesčio gatvėmis ir pyksta ant
manęs. Jau seniai išvažiavo, o aš turėjau pasiaiškinimą, netgi daug
pasiaiškinimų.
Čiupau paskutinį knygos puslapį ir nesivargindamas sulankstyt
sugrūdau į kišenę. Tada parašiau Lendonui žinutę ir paprašiau
neužrakint durų, jei pareitų ar išeitų, ir išėjau jos ieškot.
Beje, toli eit nereikėjo. Išėjęs į lauką pamačiau ją sėdinčią namo
prieangyje. Ji žiūrėjo į niekur, akys buvo tuščios. Nepastebėjo
manęs prisiartinusio. Tik kai atsisėdau šalia, pažvelgė nieko ne­
matančiomis akimis. Atidžiai pažiūrėjęs pastebėjau, kad jos ma­
žumėlę sušvelnėjo.
- Mums reikia pasikalbėt.
Ji linktelėjo ir nusisuko laukdama pasiaiškinimo.

418
 Septyniasdešimt ketvirtas skyriu s
HARDINAS

- Mums reikia pasikalbėt, - pakartojau ir pažvelgiau į ją

sunkiai nulaikydamas rankas..
- Sakyčiau, - prisivertė nusišypsot. Purvini jis keliai buvo iš­
marginti raudonomis pykčio linijomis.
- Kas nutiko? Kas čia? - mano planas laikyt rankas nuėjo vėjais.
Paliečiau jos kojas norėdamas apžiūrėt žaizdas. Jį nusisuko
įraudusiais skruostais ir tokiomis pat akimis.
- Pargriuvau, ir tiek.
- Viso to neturėjo nutikti.
- Tu parašei knygą apie mus ir pasiūlei visiems leidėjams. Ar
neturėjai jokių slaptų minčių?
- Ne, aš turėjau galvoje kitką. Tave ir mane, viską. - Buvo šilta
ir tvanku, sunkiai sekėsi rinkti žodžius. - Šie metai man buvo kaip
visas gyvenimas. Labai daug sužinojau apie save, apie gyvenimą,
apie tai, koks gyvenimas turi būti. Aš apie viską turėjau savo su­
mautą nuomonę. Nekenčiau savęs, nekenčiau visų aplink.
Ji tylėjo, bet iš virpančios apatinės lūpos supratau, kad labai
stengiasi atrodyt rami.
- Žinau, kad nesupranti, nedaug kas supranta, bet blogiausias
jausmas visame pasaulyje yra nekęsti savęs. O aš taip gyvenau
kiekvieną mielą dieną. Čia ne atsiprašymas už mano darbus. Ne­
turėjau su tavim elgtis taip, kaip elgiausi, ir tu turėjai visas teises
palikt mane, kaip palikai. Tačiau tikiuosi, kad pirma perskaitysi

419
visą knygą ir tada nuspręsi. Negalima vertint knygos neperskaičius
nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
- Hardinai, aš stengiuosi nevertinti, labai stengiuosi, bet jau
nebegaliu. Man tai didelis ir netikėtas smūgis, nieko nesuprantu
ir negaliu susivokti. - Papurtė galvą lyg stengdamasi nuskaidrinti
mintis, kurios, kaip buvo matyti, šėlo už tų gražių akių.
- Žinau, mažute, žinau. - Paėmiau vieną jos ranką, ir ji su­
virpėjo. Švelniai atverčiau delną ir apžiūrėjau nubrozdinimus. -
Skauda?
Ji linktelėjo ir leido man paliesti žaizdą.
- Kas gali norėti tai skaityti? Netikiu, kad atsirastų tiek buka­
galvių. - Tesą nusisuko ir įsmeigė akis į miestą, kuriame aplink
mus, kaip visada, virė gyvenimas.
- Daug žmonių, - gūžtelėjau pečiais patvirtindamas tiesą.
- Kodėl? Tai.Atai labai netipiška meilės istorija. Perskaičiau tik
kelis puslapius ir supratau, kokia ji niūri.
- Net ir prakeiktieji turi teisę papasakot savo istorijas, Tesą.
- Hardinai, tu nesi prakeiktasis, - atsakė Tesą, nors veikiausiai
tebesijautė esanti išduota. Atsidusau šiek tiek jai pritardamas.
- Gal tikintis atleidimo? Gal ne, gal kai kas nori skaityti tik lai­
mingas ir tipiškas meilės istorijas, bet yra milijonai žmonių, ne­
tobulų ir išgyvenusių visokių nuopuolių, ir gal jie norėtų tam pri­
tarti? Gal manyje pamatytų save ir, po velnių, - drebančia ranka
pasikasiau sprandą, - po velnių, gal kas nors galėtų ko nors pasi­
mokyt iš mano klaidų ir iš tavo.
Tesą atsisuko ir klausėsi mano žodžių, byrančių ant žemės.
Akyse šviečianti abejonė tiesiog traukė mano žodžius.
- Gal kartais ne viskas yra tik juoda ir balta ir gal ne visi tokie
jau tobuli. Gyvenime pridariau daug visko, ir tau, ir kitiems, gai­
liuosi ir niekada to nepakartočiau ir nepakęsčiau. Čia ne apie tai.
Man ši knyga buvo būdas išsilieti. Dar viena terapija. Turėjau progą
rašyt, ką noriu ir ką jaučiu. Tai aš ir mano gyvenimas. Ir nesu vie­
nintelis padaręs klaidų. Visa knyga apie jas. Ir jeigu kaltins mane
dėl niūrios istorijos - tebūnie. Negaliu visiems įtikti, bet žinau, kad
420
bus daug žmonių, tokių kaip mes, Tesą, kurie priims šią knygą ir
norės matyti, kad kažkas svarsto jų problemas ir tikrai ieško at­
sakymo.
Tesos lūpų kampučiai pakilo, ji atsiduso ir lengvai papurtė
galvą.
- O jeigu žmonėms ji nepatiks? Jeigu jie net nepanorės jos
skaityti ir pradės mūsų nekęsti už jos turinį? Aš nesu pasirengusi
tokiam dėmesiui. Nenoriu, kad žmonės kalbėtų apie mano gy­
venimą ir mane teistų.
- Tegu nekenčia. Kamrūpi, ką galvoja kiti žmonės? Jukvis vien
jos neskaitys.
- Tai... dar nesuprantu, ką jaučiu. Kokia čia meilės istorija? -
dvejodama paklausė drebančiu balsu.
- Čia tokia meilės istorija, kuri kalba apie tikras problemas. Is­
torija apie atleidimą ir besąlygišką meilę. Ji rodo, kad žmogus gali
pasikeist, tikrai pasikeist, jei tik labai stengiasi. Šita istorija įrodo,
jog viskas įmanoma, jei tikrai nori pasveikti. Ji rodo, kad jei turi į
ką atsiremt, jei yra, kas tave myli, ir nepasiduodi, gali rasti kelią iš
tamsos. Ji rodo, kad nesvarbu, kas tavo tėvai, nesvarbu, kokių ža-
lingų įpročių turėjai, - gali viską nugalėt ir tapti geresnis. Štai apie
ką yra After.
- After? - ji kilstelėjo smakrą ir ranka prisidengė akis nuo
saulės.
- Taip. - Nusisukau staiga susidrovėjęs dėl pavadinimo. - Ji
apie mano gyvenimą po to, kai sutikau tave.
- Ar joje daug blogio? Dieve, Hardinai, kodėl nieko man ne­
sakei?
- Nežinau, - atsakiau nuoširdžiai. - Ne tiek daug blogio, kaip
manai. Blogiausia jau perskaitei. Puslapiuose kurių nematei, yra
visa pagrindinė istorija, juose parašyta, kaip tave myliu, kad tu pa­
rodei man gyvenimo tikslą ir kad susitikimas su tavim buvo ge­
riausia, kas man nutiko. Neperskaitytuose puslapiuose papasa­
kotas mūsų juokas ir mano pastangos, mūsų pastangos.
Tesą nusivylusi užsidengė rankomis veidą.
421
 - Turėjai man pasakyti, kad rašai. Buvo tiek daug užuominų,
kaip galėjau nepastebėti?
Atsirėmiau į laiptus.
- Žinau, kad turėjau, bet tada, kai supratau ir pradėjau keisti,
ką dariau blogai, norėjau, kad ji būtų tobula, kai tau parodysiu.
Tesą, tikrai labai atsiprašau dėl to. Myliu tave, ir man labai gaila,
kad sužinojai būtent šitaip. Neketinu tavęs skaudinti ar apgauti,
labai gailiuosi, kad taip pasijutai. Aš jau ne toks, kokį mane palikai,
Tesą. Žinai, kad pasikeičiau.
Ji vos girdimai sušnibždėjo:
- Nežinau, ką pasakyti.
- Tiesiog paskaityk. Būk gera, pirma perskaityk visą knygą, o
tada spręsk, gerai? Tik tiek prašau, perskaityk.
Ji užsimerkė ir pasisuko taip, kadjos kelis atsirėmė į mano petį.
- Gerai, perskaitysiu.
Pajutau galintis įkvėpti lašą oro, akmuo ant širdies palengvėjo,
bet net ir pabandęs nebūčiau galėjęs to palengvėjimo išreikšti žo­
džiais.
Tesą atsistojo ir nusivalė nubrozdintus kelius.
- Atnešiu tau ką nors. Ant žaizdų.
- Man neskauda.
- Kada nustosi man prieštaraut? - bandžiau pakelti nuotaiką.
Suveikė, ir ji beveik nusišypsojo.
- Niekada.
Palipo kelis laiptelius, aš atsistojau eiti iš paskos. Norėjau įeiti
į butą, atsisėsti šalia ir laukti, kol perskaitys visą romaną. Bet su­
pratau, kad negaliu. Pasitelkiau likusį sveiką protą ir nutariau pasi­
vaikščiot po šitą bjaurų miestą.
- Palauk! - šūktelėjau jai jau užlipus laiptais ir išsiraukiau iš
kišenės suglamžytą lapą. - Paskaityk šitą pąt| paskutinį, gerai? Čia
paskutinis puslapis. '
Ji ištiesė ranką ir išlygino lapą. Skubiai palipau laitais, ženg­
damas per dvi pakopas ir padaviau dar pluoštelį.
- Tik nežvilgčiok, - paprašiau.
422
 - Gerai. - Tesą nusisuko, o aš nužiūrėjau, kad man šyptelėjo.
Vienas didžiausių norų mano gyvenime - kad suprastų, tikrai
suprastų esanti nepaprasta. Pasaulyje yra tik keletas tokių žmonių
kaip ji, kurie žino, kas yra atleidimas. Dauguma pavadintų ją
silpna, nors iš tikrųjų ji visai kitokia. Ji stipri, stipri užstoti kitą,
kuris savęs nekenčia. Stipri parodyti man, kad nesu pasmerktas,
kad irgi esu vertas meilės, nors užaugau galvodamas kitaip. Ji buvo
pakankamai stipri, kai mane paliko, ir yra stipri, nes myli besąly­
giškai. Tesą stipresnė už daugumą ir tikiuosi, kad ji tai žino.

423
 Septyniasdešimt penktas skyrius
TESĄ

Grįžusi į butą akimirką turėjau susikaupti, nes mintys šėlo kaip

pasiutusios. Paėmiau nuo stalo aplanką su bet kaip sumestais po~
pieriais.
Paėmiau pirmą puslapį ir sulaikiusi kvapą pasiruošiu skaityti.
Ar jo žodžiai privers mane persigalvoti? Ar įskaudins? Abejojau,
ar apskritai noriu tai sužinoti, bet žinojau privalanti padaryti dėl
savęs. Turiu perskaityti jo žodžius ir jausmus, suprasti, kas visą
laiką dėjosi jo galvoje, kai negalėjau suprasti jo minčių.

Tada jis suprato. Tą akimirką jis suprato norįs praleisti su

ja visą gyvenimą, suprato, kad jo gyvenimas bus beprasmis
ir tuščias be tos šviesos, kurią atsinešė Tesą. Ji suteikė jam
vilties. Ji privertė pasijusti, kad galbūt, tik galbūt, jis galėtą
būti daugiau nei jo praeitis.

Numečiau tą lapą ir paėmiau kitą.

Jis gyveno sau, ir tada jo gyvenimas pasikeitė, jau nebebuvo

tik atsikelti ir eiti miegoti. Ji davė jam viską, ko jis net ne-
žinojo norįs.
Jis negalėjo patikėti tuo, ką kalbėdavo. Jis buvo šlykštus.
Jis skaudino žmones, kurie jį mylėjo, ir tiesiog negalėjo
liautis. „Kodėl ji mane myli? - nuolat galvodavo. - Kodėl
424
 kažkas mane mylif Aš to nevertas.<fTokios mintys sukosi jo
galvoje, persekiojo ji kad ir kaip stengėsi nuo jų pasislėpti.
jos visada grįždavo.
Jis norėjo lūpomis nušluostyti jos ašaras, norėjo atsi­
prašyti ir pasakyti esąs žlugęs žmogus, bet negalėjo. Buvo
bailys, sugadintas nepataisomai, ir elgėsi su ja taip, kad ėmė
dar labiau savęs nekęsti.
jos juokas, jos juokas buvo garsas, grųžinęsjį iš tamsos į
šviesą. Jos juokas traukė jį už apykaklės iš apniukusio proto
ir apkrėstų minčių«Jis nebuvo tas žmogus kaip anksčiau
ir, kai ji nuėjo, nusprendė - daugiu niekada neleis tėvų
klaidoms valdyti savo gyvenimo. Jis nutarė, kad ši moteris
verta daugiau, nei toks sugadintas vyras gali jai duoti, todėl
pasiryžo padaryti viską, kasjo galioje, kad jai prilygtų.

Puslapis po puslapio, išpažintis po niūrios išpažinties. Vis skaičiau.

Ašaros ritosi skruostais su kiekvienu jo gražios, bet painios istori­
jos puslapiu.

Jis turėjo jai pasakyti, turėjo prisipažinti, kaip labai gailisi

buvęs įžūlus ir prikišęs vaikus. Jis buvo savanaudis, galvojo
tik apie tai, kaip ją įskaudinti, ir nebuvo pasirengęs prisipa­
žinti, kad iš tikrųjų nori gyventi tik su ja. Jis nebuvo pasi­
rengęs pasakyti, kad ji būtų nuostabiausia motina ir visai
nepanaši į tą moterį, kuri ją užaugino. Jis nebuvo pasirengęs
pasakyti, kad iš visų jėgų pasistengs būti geras ir padės jai
auginti vaiką. Jis nebuvo pasirengęs pasakyti baisiausiai
bijąs pridaryti tų pačių klaidų kaip jo tėvas ir pripažinti
bijąs, jog nepasiseks. Jis nežinojo, kokiais žodžiais nusakyti,
kad nenorįs grįžti namo girtas, nenorįs, kad jo vaikai bėgtų
slėptis nuo jo, kaip jis slėpdavosi nuo savo tėvo.
Jis norėjo ją vesti, praleisti su ja visą gyvenimą mė­
gaudamasis jos švelnumu ir šiluma. Negalėjo įsivaizduoti
4*5
 gyvenimo be jos ir stengėsi sugalvoti, kaip jai parodyti, kad
tikrai gali pasikeisti ir gali būti jos vertas.

Laikas kažkur pranyko ir netrukus šimtas puslapių draikėsi ant

grindų. Nesuvokiau, kiek laiko praėjo, negalėjau suskaičiuoti, kiek
ašarų nusirito iš akių ir kiek kartų sukūkčiojau.
Ir vis skaičiau. Perskaičiau kiekvieną puslapį, pasitaikiusį po
ranka, numestą ant grindų ir suglamžytą, bet įsigilinau į kiekvieną
išpažintį, kurią parašė mano mylimas žmogus, vienintelis vyras, be
mano tėvo, kurį gyvenime mylėjau, ir kol perskaičiau visus lapus,
butas aptemo, saulė pradėjo leistis.
Nužvelgiau padarytą netvarką ir nutariau susitvarkyti. Akys
užkliuvo už popieriaus gniūžtės, gulinčios ant staliuko prie įėjimo.
Hardinas sakė, kad tai paskutinis puslapis, pats paskutinis šios is­
torijos, mūsų istorijos puslapis. Pasistengiau nusiraminti ir pa­
ėmiau jį.
Drebančiomis rankomis išlyginau suglamžytą popierių ir per­
skaičiau, kas parašyta.
Jis tikisi, kad vieną dienąji tai perskaitys ir supras, kokia ne­
viltis jį apėmusi. Jis neprašo gailesčio ar atleidimo. Tik prašo
suprasti, kaip labai ji pakeitė jo gyvenimą. Kad ji, gražioji
geraširdė nepažįstamoji, įsiveržė į jo gyvenimą ir pavertė jį
žmogumi, koks yra šiandien. Jis tikisi, kad šie parašyti žo­
džiai, nors kai kurie ją labai šiurkštūs, leis jai didžiuotis
savimi ištraukus nusidėjėlį iš pragaro gelmių ir pakėlusi
iki dangaus, suteikusi atleidimą ir išlaisvinusi iš praeities
piktųjų dvasių.
Jis meldžiasi, kad ji širdimi skaitytų kiekvieną žodį, ir
galbūt, tik galbūt, tebemyli jį po visko, ką jiems teko išgy­
venti. Jis tikisi, kadji pajėgsprisiminti, kodėljį pamilo, kodėl
taip atkakliai dėl jo kovojo.
Galiausiai jis tikisi - kad ir kur ji skaitytų šią knygą,
kurią rašėjai, skaitys atvira širdimi ir sugrįš pas jį, net jeigu
426
 šiuos žodžius perskaitys po helerių metų. f i turi žinoti, kad
jis nepasiduos. Tesąprivalo žinoti, kad tas žmogus visadajų
mylės ir lauks jos visų gyvenimų, nesvarbu, ar ji sugrįš pas
jį, ar ne. Jis nori, kad ji žinotų esanti jo gelbėtoja ir kad jis
niekada jai neatsidėkos už viską, kų dėl jo padarė, kad myli
jų visa savo siela, ir to niekas niekada nepakeis.
Jis nori jai priminti, kad nesvarbu, iš ko susideda jų
sielos, jo ir jos yra viena. Mėgstamiausias jųdviejų romanas
pataikė tiesiai į tikslų.

Sukaupiau stiprybės likučius ir palikau ant buto grindų mėtytis la­

pus, tik paskutinį laikiau rankoje.

427
 Septyniasdešimt šeštas skyriu s
TESĄ

Po dvejų metų

- Tu tiesiog pribloškianti, neapsakomai graži nuotaka, - tryško

džiaugsmu Karen.
Linktelėjau jai pritardama. Pasitaisiau suknelės petnešėles ir
per petį pažvelgiau į veidrodį.
- Jis neteks amo. Negaliu patikėti, kad ši diena taip greitai atėjo.
Nusišypsojusi įsisegiau dar vieną segtuką į tankius plaukus,
kurie krito garbanomis ir žėrėjo žvakių šviesoje bažnyčios kamba­
rėlyje. Ko gero, užpurškiau per daug blizgio.
- Ojeigu aš suklupsiu? Ojeigu jis nepasirodys prie altoriaus? -
švelniai dūsavo gražuolė Lendono nuotaka, taip susinervinusi, kad
bet kurią akimirką galėjo pratrūkti.
- Ateis. Rytą Kenas atvežė jį į bažnyčią, - juokdamasi patikino
Karen. - Mano vyras jau būtų mus įspėjęs.
- Lendonas nė už ką pasaulyje to nepraleistų, - patikinau.
Žinau, kad nepraleistų, nes mačiau jo veidą ir šluosčiau ašaras, kai
parodė man žiedą, kurį buvo jai išrinkęs.
- Labai tikiuosi, kad ne. Tikrai supykčiau.
Ji nervingai nusijuokė. Jos šypsena labai miela, net jeigu tokį
grožį temdo įkyrus zyzimas. Ji tikrai šauniai laikosi. Pirštais švelniai
perbraukiau tamsias garbanas, pataisiau nuometą. Žvilgtelėjau į
gražų veidelį veidrodyje ir pakėlusi ranką paliečiau jos nuogą petį.

428
 Rudose akyse blizgėjo ašaros. Nuotaka nervingai kramtė apatinę
lūpą.
- Viskas bus gerai, pamatysi, tau viskas bus gerai, - žadėjau.
Mano suknelė sidabru žėrėjo šviesoje, žavėjausi kiekviena šių ves­
tuvių smulkmena.
- Ar ne per greitai? Mes susitaikėm vos prieš kelis mėnesius.
Tesą, ar nemanai, kad per greitai? - paklausė.
Per pastaruosius dvejus metus mes labai suartėjom. Jaučiau jos
jaudulį, kai drebančiais pirštais padėjo man užsegti nuotakos suk­
nelės užtrauktuką. Nusišypsojau.
- Ne per greitai. Per šiuos dvejus metus jūs daug pergyvenot.
Tiesiog per daug galvoji. Kai ką apie tai suprantu.
- Ar nerviniesi jį matydama? - paklausė nenuleisdama akių
nuo mano veido.
Taip. Siaubingai. Ko gero, truputį panikavau.
- Ne, juk praėjo tik keli mėnesiai.
- Per ilgai, - atsiduso Lendono mama.
Širdį suspaudė. Nustūmiau skausmą, kuris lydėdavo kiekvieną
mintį, susijusią su juo. Nurijau žodžius, kuriuos galėjau ir galbūt
turėjau pasakyti.
- Ar galit patikėti, kad šiandien jūsų sūnus tuokiasi? - staigiai
pakeičiau temą.
Suveikė stebuklingai, Karen nusišypsojo, aiktelėjo ir ėmė
ašaroti.
- Oi, mano makiažas nubėgs.
Pirštų galiukais patapšnojo po akimis ir papurčiusi galvą pa­
kedeno šviesiai rudus plaukus. Mus tris nutildė beldimas į duris.
- Mieloji? - pasigirdo švelnus ir atsargus Keno balsas. Regis,
taip vyrus veikia jausmingų moterų pilnas nuotakos kambarys. -
Ebė ką tik pabudo iš miegelio, - pranešė žmonai atidaręs duris ir
prie šono laikydamas dukrelę. Tamsūs jos plaukučiai ir šviesiai
rudos akys atrodė nuostabiai, nušviesdavo kiekvieną vietą, kur tik
mergaitė pasirodydavo. - Niekur nerandu vystyklų krepšio.

429
 - Jis čia, prie kėdės, - parodė Karen. - Ar gali ją pamaitinti?
Bijau, kad neapspjaudytų mano suknelės žirnelių tyre, - nusijuokė
tiesdama ranką Ebei. - Siaubingieji dveji mums sukako šiek tiek
per anksti.
Mergytė nusišypsojusi parodė visą eilę mažučių pusiau išdy­
gusių dantukų.
- Mama, - ištarė putlutis kūdikėlis, tiesdamas abi rankutes ir
pačiupusi Karen suknelės petnešėlę.
Mano širdis tirpdavo kas kartą Ebei prašnekus.
- Labas, panele Ebe, - bakstelėjau mergytei į skruostuką. Ji su­
sijuokė. Nuostabus garsas. Apsimečiau nematanti, kad Karen ir bu­
simoji Lendono žmona žiūri j mane su užuojauta akyse.
- Labas, - Ebė paslėpė veiduką ant mamos peties.
- Ar damos jau pasiruošusios? Maršas užgros po dešimties
minučių, o Lendono nerimas auga su kiekviena sekunde, -
perspėjo Kenas.
- Jis gerai laikosi, tiesa? Jis dar nori mane vesti? - sunerimusi
nuotaka paklausė busimojo uošvio. Kenas nusišypsojo.
- Taip, mieloji, žinoma, gerai. Lendonas nervinasi kaip rei­
kiant, bet Hardinas padeda jam laikytis.
Visi, įskaitant ir mane, nusijuokėm. Nuotaka užvertė akis į šį
pokštą ir papurtė galvą.
- Jeigu Hardinas „padeda“, gal geriau iškart atšaukti medaus
mėnesį.
- Mes jau eisim. Duosiu Ebei ko nors užvalgyti, kad ištvertų
iki pokylio. - Kenas pabučiavo žmoną į lūpas, pasiėmė kūdikį ant
rankų ir išėjo iš kambario.
- Taip. Prašom dėl manęs nesijaudinti, man viskas gerai, - nu­
raminau abi moteris.
Man viskas gerai. Man puikiai sekasi behdrauti su Hardinu per
atstumą. Nuolat jo ilgiuosi, taip, bet atstumas mums tik į naudą.
Blogiausioji „viskas gerai“ dalis yra ta, kad „gerai“dar nereiškia
„laiminga“. „Gerai“ yra pilkuma, su kuria pabundi kiekvieną rytą,
gyveni gyvenimą, net juokiesi ir dažnai šypsaisi, bet „gerai“ nėra
430
džiaugsmas. „Gerai“ nereiškia laukti kasdien kiekvienos sekundės,
gerai nėra geriausias gyvenimas. Gyventi gerai - taip dauguma
žmonių susitvarko gyvenimą, įskaitant mane, apsimeta, kad viskas
gerai, nors iš tikrųjų nekenčia to, ir labai laukia, kada tas „gerai“
baigsis.
Jis man parodė, koks puikus gali būti gyvenimas už „gerai“
ribos, ir aš to visada ilgiuosi. Ilgai gyvenau gerai. Ir nežinau, kaip
ištrūkti iš to rato, bet tikiuosi, kad vieną dieną vietoj „Gyvenu
gerai“, galėsiu pasakyti „Gyvenu puikiai“.
- Ponia Gibson, ar jūs pasiruošusi? - nusišypsojau laimingajai,
stovinčiai priešais mane.
- Ne, - atsakė ji, - bet būsiu, kai tik jį pamatysiu.

431
 Septyniasdešimt septintas skyriu s
HARDINAS

- Paskutinė proga išsigelbėt, - pasakiau Lendonui taisydamas

kaklaraištį.
- Ačiū, bjaurybe, - atšovė jis ir atstūmęs mano rankas sudarkė
kaklaraištį. - Gyvenime ryšėjau šimtus kaklaraiščių, bet šitas vie­
nintelis manęs neklauso.
Jis nervinasi, ir aš jį užjaučiu. Truputį.
- Tai nusirišk.
- Negaliu imti ir nusirišti. Šiandien mano vestuvės, - užvertė
akis.
- Būtent todėl tau nereikia ryšėt kaklaraiščio. Šiandien tavo
diena, tu už viską moki. Jei nenori ryšėt kaklaraiščio, tai ir neryšėk
to kvailo kaklaraiščio. Velnias, jeigu šiandien būtų mano vestuvės,
visi džiaugtųsi, jei apskritai būčiau su kelnėmis.
Mano geriausias draugas nusikvatojo. Bet niekaip nesiliovė su­
kioti ir tampyti kaklaraiščio aplink kaklą.
- Tu baisus. Nedalyvaučiau tokiame spektaklyje.
- Abu žinom, kad aš niekada nevesiu, - spoksojau į save veid­
rodyje.
- Gali būti, - Lendonas veidrodyje pažvelgė man į akis. - Ti­
kiuosi, gerai jautiesi? Ji čia. Tavo tėtis ją m'ątė.
Ne, po galais, negerai.
- Taip, aišku gerai. Kalbi, lyg nežinočiau, kad ji turėjo atva­
žiuot, ar kad būčiau nematęs jos dvejus metus. - Beveik tiek ir ne­
mačiau, bet juk jai reikėjo atstumo. - Ji geriausia tavo draugė ir
432
nuotakos vyriausioji pamergė. Man tai jokia staigmena. - Nusi­
traukiau kaklaraištį ir padaviau Lendonui. - Imk. Kad jau taviškis
toks šūdinas, imk mano.
- Privalai ryšėt kaklaraištį - jis priklauso prie tavo smokingo.
- Velniškai gerai žinai, kad esi labai laimingas, jog apskritai
vilkiu tą drabužį, - timptelėjau sunkų audinį, apgaubusį mano
kūną.
Lendonas prisimerkė ir atsiduso iš palengvėjimo ir nusivylimo.
- Ko gero, tu teisus, - nusišypsojo. - Ačiū.
- Ir kad esu apsirengęs per tavo vestuves?
- Užsičiaupk, - užvertė akis ir perbraukė savo juodo šiugž­
dančio smokingo rankoves. - O jeigu ji neateis prie altoriaus?
- Ateis.
- Ojeigu vis dėlto neateis? Aš beprotis, kad taip greitai vedu?
- Taip.
- Tai ačiū.
Gūžtelėjau pečiais.
- Beprotybė ne visada blogai.
Lendonas nužvelgė mane veide ieškodamas požymių, kad bet
kurią akimirką galiu pratrūkt.
- Ar ketini su ja pasikalbėti?
- Taip, aišku.
Norėjau šnektelėt per repeticijos pietus, bet Karen ir Lendono
sužadėtinė buvo lyg prisiklijavusios prie jos. Labai nustebau, kad
Tesą padėjo planuoti vestuves. Nemaniau, kad moka tokių dalykų,
bet akivaizdu, jog velniškai gabi.
- Dabar ji laiminga. Nevisiškai, bet pakankamai.
Jos laimė - svarbiausias dalykas ir ne tik man. Pasaulis papras­
čiausiai nėra toks pat, jeigu Tesą Jang nėra laiminga. Žinau, nes
visus metus džiūvau be jos, tuo pat metu priversdamas ją švytėti.
Viskas sumauta ir neturi prasmės pasaulyje, bet man nerūpi ir
niekada nerūpės pasaulis, jeigu nebus tos merginos.
- Vaikinai, penkios minutės, - kitapus durų pasigirdo Keno
balsas.
433
 Kambariukas mažas ir dvokia sena oda ir naftalinu> bet juk
šiandien Lendono vestuvės. Palauksiu, kol baigsis pokylis, ir tada
pasiskųsiu. Ogal savo skundą išsakysiu tiesiai Kenui. Įtariu, kad jis
sumokėjo už šitą maskaradą, įgaliotas nuotakos tėvų ir taip toliau.
- Ar tu pasiruošęs, išprotėjęs kvaily? - paskutinį kartą pa­
klausiau Lendono?
- Ne, bet būsiu, kai ją pamatysiu.

434
 Septyniasdešimt aštuntas skyriu s
TESĄ

- Kur Robertas? - Karen nužvelgė vestuvių svečius. - Tesą? Ar

žinai, kur jis pabėgo? - paklausė su panikos gaidele.
Robertui teko užduotis prižiūrėti kūdikį, kol moterys susisuks
plaukus ir išsidažys veidus. Dabar, kai ceremonija prasidėjo, jis su­
sigrąžino savo vaidmenį, bet jo niekur nematyti, o Karen negali
laikyti Ebės ir dalyvauti pirmoje tuoktuvių dalyje.
- Aš dar kartą jam paskambinsiu, - nužvelgiau minią ieš­
kodama jo. Ebė nenustygo Karen rankose ir ji vėl pradėjo nervintis.
- Pala! Štai jis...
Tačiau jau nebeišgirdau sakinio pabaigos. Mano dėmesį ati­
traukė Hardino balsas. Jis ėjo šonine nava man iš kairės, jo lūpos
lėtai judėjo kaip visada, kai kalbėdavosi su Lendonu.
Plaukai buvo dar ilgesni nei nuotraukose, kurių vis gaudavau.
Neištverdavau neperskaičiusi kiekvieno jo interviu, kiekvieno
straipsnio apie jį, nesvarbu, ar buvo tiesa, ar ne, ir gal - tiktai gal -
parašiau kelis piktus komentarus internautams, prirašiusiems
šlykštynių apie jį ir jo istoriją. Mūsų istoriją.
Mane nustebino metalinis žiedas lūpoje, nors ir žinojau, kad
vėl įsivėrė. Buvau pamiršusi, kaip šauniai jam tinka. Aš pasidaviau,
visiškai sutirpau vėl jį pamačiusi, patekusi į pasaulį, kuriame
sunkiai koviausi ir pralaimėjau beveik kiekvieną mūšį, ir likau be
vienintelio dalyko, dėl kurio kovojau - be jo.
- Reikia, kad kas nors eitų su Tesą, jos vaikinas nepasirodė, -
kažkas pasakė.
435
 Paminėjus mano vardą, Hardinas staigiai pažvelgė į priekį.
Akys per pusę sekundės surado mane. Aš pirmoji nusukau akis ir
nuleidau jas į savo aukštakulnius, kuriais vos stypčiojau po žemę
šluojančia suknele.
, - Kas eis su vyriausiąja pamerge? - visų aplink ėmė klausinėti
nuotakos sesuo. - Tiekdaug visko vyksta, - pasakė suirzusi eidama
pro mane. Dėl šių vestuvių nuveikiau daug daugiau už ją, bet jos
stresas tartum sakė viską buvus atvirkščiai.
- Aš, - iškėlęs ranką atsakė Hardinas.
Jis atrodė toks tvarkingas, toks pribloškiamai gražus su juodu
smokingu be kaklaraiščio. Juoda tatuiruotė kyšojo iš po baltutėlės
apykaklės ir kažkas švelniai palietė mano ranką. Kelis kartus su­
mirksėjau stengdamasi negalvoti, kad vakar vakare persimetėm tik
keliais žodžiais, kad nerepetavom eiti kartu, kaip turėjom. Linkte­
lėjau kostelėjusi ir nusukau akis.
- Tada viskas gerai, einam, - įsakmiai paskelbė sesuo. - Prašom
jaunikį prie altoriaus.
Ji suplojo delnais ir Lendonas nuskubėjo pro šalį pakeliui
švelniai spustelėjęs mano ranką.
Įkvėpk. Iškvėpk. Tik kelios minutės, trumpiau, nei atrodo. Iš
esmės nėra taip sunku. Mes draugai. Aš galiu.
Dėl Lendono vestuvių, žinoma. Akimirksniu prisiverčiau ne­
galvoti apie mūsų ypatingąją dieną.
Netaręs nė žodžio, Hardinas atsistojo šalia manęs ir tuojau už­
grojo muzika. Žiūrėjo į mane, - žinau, kad žiūrėjo, - bet aš ne­
galėjau pakelti į jį akių. Su šiais bateliais esu beveik jo ūgio, o jis
stovi taip arti, kad užuodžiu švelnų odekolono aromatą, gaubiantį
jo smokingą.
Maža bažnytėlė virto stebuklinga, bet paprasta vieta, o svečiai
ramiai užsėdo beveik visas vietas. Nuostabios gėlės, tokios ryškios,
lyg būtų neoninės, paslėpė senus medinius klauptus, o jų eiles
jungė balto audinio juostos.
- Šiek tiek per ryšku, nemanai? Sakyčiau, paprastos raudonos
ir baltos lelijos būtų daug geriau, - prašnekęs nustebino Hardinas.
436
Jis tuojau atkišo man parankę, kai išpuikėlė sesuo mostelėjo pradėti
ceremoniją.
- Taip, lelijos būtų žaviau. Dabar irgi gražu, jiems, - sumur­
mėjau.
- Tavo daktariukas puikiai susitvarkė, - pasišaipė Hardinas.
Pažvelgusi pamačiau, kad šypsosi, šaiposi tik žalios akys. Skruosto
linija dar ryškesnė, akys - gilesnės, ne tokios budrios kaip visada.
- Jis studentas, dar ne daktaras. Taip, jis puikiai tvarkosi. Ir
žinai, kad jis nėra mano vaikinas, beje.
Per praėjusius dvejus metus šita tema nuolat kalbuosi su
Hardinu. Robertas tapo nuolatiniu mano gyvenimo draugu, bet
nieko daugiau. Mes bandėm draugauti maždaug metus, kai Niu­
jorke radau Hardino rankraštį, bet nieko neišėjo. Negalima susiti­
kinėti su vienu, kai širdis atiduota kitam. Nieko neišeiną, patikėkit.
- Kaip laikaisi? Jau kokie metai, ane? - balsas išdavė jausmus,
kuriuos bandė nuslėpti.
- O kaip tu? Tu ir ta blondinė? Kuo ji vardu? - Nava daug il­
gesnė nei atrodė iš prienavio. - Ak, taip, Eliza ar kažkas panašaus?
- Cha cha cha, - prunkštelėjo jis.
Man patinka jį erzinti dėl vienos atkaklios gerbėjos maniakės,
kurią jis pavadino Eliza. Žinau, kad nemiegojo su ja, bet smagu su­
sitikus pasišaipyti.
- Mažute, paskutinė blondinė mano lovoje buvai tu, - nusi­
šypsojo jis.
Kojos susipynė ir Hardinas čiupęs už alkūnės sulaikė man ne­
spėjus išsitiesti ant balto kilimo.
- Tikrai?
- Jo. - Hardinas žiūrėjo tiesiai į altorių, kur stovėjo Lendonas.
- Vėl įsivėrei žiedą.
Pakeičiau temą, kol galutinai nesusikuklinau. Praėjom pro
mano mamą, sėdinčią šalia savo vyro Deivido. Ji atrodė truputį su­
nerimusi, bet pasididžiavau, kai nusišypsojo mums einant pro šalį.
Deividas palinko prie jos ir kažką sušnibždėjo, o ji linktelėjusi vėl
nusišypsojo.
437
 - Dabar ji atrodo daug laimingesnė, - sukuždėjo Hardinas.
Turbūt einant prie altoriaus nereikėtų kalbėtis, bet mudu su
Hardinu visada darėm tai, ko nereikėtų. Pasiilgau jo labiau, negu
noriu pripažinti. Per pastaruosius dvejus metus mačiau jį tik šešis
kartus ir kiekvieną kartą man vis labiau skaudėjo širdį dėl jo.
- Taip. Deividas daro jai neįtikėtiną įtaką.
- Žinau, ji man sakė.
Vėl stabtelėjau. Šį kartą Hardinas šypsodamasis vedė mane
tolyn nesibaigiančia nava.
- Kaip suprasti?
- Kalbėjausi su tavo mama. Kelis kartus. Juk žinai.
Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką jis sako.
- Aną mėnesį, kai išėjo mano antroji knyga, ji buvo atėjusi au­
tografo. .
Ką?
- Ką ji sakė?
Per garsiai paklausiau ir keli svečiai kiek ilgėliau į mus užsi­
žiūrėjo.
- Pasikalbėsim vėliau. Pažadėjau Lendonui nesužlugdyt ves­
tuvių.
Kai priėjom altorių, Hardinas man nusišypsojo. Stengiausi,
tikrai labai stengiausi galvoti tik apie geriausio savo draugo ves­
tuves.
Tačiau negalėjau atitraukti nei akių, nei minčių nuo vyriau­
siojo pabrolio.

438
 Septyniasdešimt devintas skyriu s
HARDINAS

Pokylis buvo padoriausia vestuvių dalis. Visi nebe taip įsitempę ir

lengvai atsipalaidavę po taurės nemokamo alkoholio ir pernelyg
prabangaus maisto.
Vestuvės praėjo sklandžiai: jaunikis ašarojo daugiau už
nuotaką, o aš didžiavausi savim, kad spoksojau į Tesą tik devy­
niasdešimt devynis procentus laiko. Girdėjau dalį įžadų, prisiekiu,
kad tikrai girdėjau. Kažkas apie tą patį, maždaug. Sprendžiant iš
Lendono rankos, apsivijusios jaunosios žmonos liemenį, iš jos
juoko, kai šokant kažką sukuždėjo jai į ausį, sakyčiau, kad vestuvės
nusisekė.
- Man gazuoto vandens, jeigu turit, - paprašiau moters už
baro,
- Su degtine ar džinu? - paklausė rodydama į eilę išrikiuotų
alkoholio butelių.
- Su niekuo, bet su burbuliukais. Be alkoholio.
Ji akimirką spoksojo į mane, paskui linktelėjo ir pripylė stiklinę
gazuoto vandens su ledu.
- Štai kur tu, - pasakė pažįstamas balsas ir ranka palietė mano
petį. Už manęs stovėjo Vensas su nėščia žmona.
- Negi ieškojai manęs? - ironiškai paklausiau.
- Neieškojo, - nusišypsojo Kimberlė, pasidėjusi ranką ant mil­
žiniško pilvo.
- Kaip gyveni? Atrodo, kad tuoj apsiversi su tuo, - pažvelgiau į
jos sutinusias kojas, paskui vėl į surūgusį veidą.
439
 - Tas yra mano vaikelis viduje. Jau devintas mėnuo, bet vis tiek
tau pliaukštelėsiu.
Taip, atrodo jos akiplėšiškumas niekur nedingo.
- Visada prašom, jei tik pasieksi per savo pilvą, - šyptelėjau.
Ji įrodė, kad klystu - ir per vestuves man pliaukštelėjo nėščia
moteris. Pasitryniau ranką, lyg skaudėtų, o Kim nusijuokė, kai
Vensas pavadino mane šiknium, provokuojančiu jo žmoną.
- Labai gražiai atrodei su Tesą per ceremoniją, - pasakė reikš­
mingai kilstelėjęs antakį.
Man užėmė kvapą ir kostelėjau prieblandoje ieškodamas ilgų
šviesių jos plaukų ir tos nuodėmingos atlasinės suknelės.
- Aha. Ketinau tik pabūt Lendono vyriausiuoju pabroliu ir
daugiau nedalyvaut šitame vestuvių maskarade, bet neskaudėjo.
- Tas kitas vaikinas jau čia, - tyčia pasakė Kim. - Bet jis iš
tikrųjų nėra jos vaikinas. Juk nepasimovei ant to kabliuko? Ji ben­
drauja su juo, nors iš jų elgesio matyti, kad ten nieko rimta. Ne
taip, kaip judu esat.
- Buvom.
Kim šyptelėjo, suktai žvilgtelėjo ir linktelėjo galva į staliuką,
stovintį arčiausiai prie baro. Ten sėdėjo Tesą. Jos suknelė švytėjo
šviesose. Ji žiūrėjo į mane, o gal į Kimberlę. Ne, į mane, ir greit nu­
sisuko.
- Matai, kaip sakiau, judu esat.
Patenkinta nėščia Kimbelė nusijuokė iš manęs. Išpyliau ir iš­
mečiau taurę į šiukšliadėžę ir užsisakiau paprasto vandens. Pilve
šėlo uraganas, o aš elgiausi kaip pienburnis, stengdamasis nežiūrėt
į gražuolę, prieš tiek metų pasigrobusią mano širdį.
Ji nepagrobė to prakeikto daikto. Tiesiog rado. Būtent ji pa­
stebėjo, kad net aš galiu turėt širdį ir ją ištraukė. Ji kovojo ir
kovojo, bet niekada nepasidavė. Rado rriano širdį ir išsaugojo.
Paslėpė nuo prakeikto pasaulio. O svarbiausia - slėpė nuo paties
manęs, kol pats ja galėsiu pasirūpint. Bandė atiduot prieš dvejus
metus, bet mano širdis atsisakė ją palikti. Ir niekada niekada jos
nepaliks.
440
 - Judu esat didžiausi užsispyrėliai, kokius pažįstu, - pasakė
Vensas ir užsakė Kimberlei vandens, o sau taurę vyno, - Ar matei
savo brolį?
Apsidairiau Smito ir pamačiau jį vieną sėdintį už kelių staliukų
nuo Tesos, Parodžiau berniuką, o Vensas paprašė sužinot, ar jis
norėtų ko nors atsigert. Vaikas jau pakankamai didelis, kad pats
pasiprašytų, bet nutariau, jog gana sėdėt ir kalbėtis su ponais pa­
sipūtėliais, tad nuėjau prie tuščio staliuko ir atsisėdau pas mažąjį
broliuką,
- Buvai teisus, - pasakė Smitas žiūrėdamas į mane.
- Dėl ko šį kartą?
Atsirėmiau į papuoštą kėdės atlošą ir pagalvojau, kaip Len-
donas ir Tesą galėjo pavadint šias vestuves „mažomis ir papras­
tomis“, kai šitiek užuolaidų sugadinta apkaišant kiekvieną kėdę
šitoj prakeiktoj salėj.
- Kad vestuvės yra nuobodu, - nusišypsojo Smitas. Jis neturi
kelių dantų, vieno - priekyje. Savaip žavingas kaip toks proto bokš­
telis, kuriam dauguma žmonių nerūpi.
- Reikėjo susilažint iš pinigų, - nusijuokiau ir vėl užsižiūrėjau
į Tesą. Smitas irgi pažiūrėjo į ją.
- Šiandien ji labai graži,
- Jaunuoli, aš jau prieš kelerius metus įspėjau tave nevarvint
dėl jos seilės. Neerzink manęs, kad vestuvės nevirstų laidotuvėmis.
Švelniai kumštelėjau jį į petį, o jis man nusišypsojo kreiva ir
bedantę šypsena. Norėjau prieit prie jos staliuko, nustumt draugą
busimąjį daktariuką nuo kėdės ir atsisėst šalia. Norėjau pasakyt,
kad ji labai graži ir kad didžiuojuosi ja, jog anksčiau baigs Niu­
jorko universitetą. Noriu matyt, kaip ji atsipalaiduoja ir išgirst jos
juoką, pamatyt, kaip jos šypsena nušviečia visą salę.
- Padaryk man paslaugą, - pasilenkiau prie Smito.
- Kokią?
- Noriu, kad nueitum pas Tesą pasikalbėt.
Jis išraudo ir skubiai papurtė galvą.
- Nė už ką.
441
 - Ei, negi sunku.
- Ne ne.
Užsispyrėlis.
- Prisimeni tą traukinį pagal užsakymą, kurio norėjai, o tėtis
nepirko?
- Taip, - susidomėjo jo įžeista savimeilė.
- Aš nupirksiu.
- Nori mane papirkti, kad pasikalbėčiau su ja?
- Tikrai taip, po velnių.
Vaikis pašnairavo į mane.
- Kada nupirksi?
- Jeigu pakviesi ją pašokt, nupirksiu kitą savaitę.
Jis pradėjo derėtis.
- Ne, jeigu šoksiu, turi būt rytoj.
- Gerai. >
Po galais, o jis moka derėtis.
Smitas pažiūrėjo į Tesos staliuką, paskui į mane.
- Sutarta, - sutiko ir atsistojo. Ką gi, buvo lengva.
Mačiau, kaip priėjo prie jos. Tesą jam nusišypsojo ir jos
šypsena net per du staliukus išmušė visą orą iš mano plaučių. Iš­
kenčiau maždaug pusę minutės, tada atsistojau ir nuėjau prie jų.
Apsimečiau nematąs šalia sėdinčio jaunikaičio ir pastebėjau, kaip
nušvito jos veidas, kai atsiradau šalia Smito.
- Štai kur tu, - padėjau ranką berniukui ant peties.
- Tesą, ar pašoksi su manim? - paklausė mano broliukas.
Ji nustebo, netgi sutriko, bet aš ją pažįstu ir žinau, kad Tesą
vaikio neatstums.
- Žinoma, - nusišypsojo Smitui, o tas, kaip jis ten, atsistojo jai
padėti atsikelti. Mandagus, šunsnukis.
Žiūrėjau, kaip Tesą eina su Smitu į šokių aikštelę ir mintyse
padėkojau Lendonui bei jo žmonai už lėtas ir sentimentalias
dainas. Šokantis Smitas atrodė apgailėtinas, o Tesą - nervinga.
- Kaip sekasi? - paklausė daktariukas, nes abu žiūrėjom į tą
pačią merginą.
442
 - Puikiai, o tau? - turėčiau būti jam malonus - juk;is susiti­
kinėja su ta, kurią mylėsiu visą gyvenimą.
- Gerai. Antrus metus studijuoju mediciną.
- Tai beliko dar dešimt? - nusijuokiau. Esu labai malonus
žmogui, kuris įsimylėjęs mano merginą.
Leidau sau pasišalint ir nužingsniavau pas Tesą ir Smitą. Ji
pirmoji mane pastebėjo ir sustingo, kai mūsų akys susitiko.
- Ar galiu įsiterpti? - paklausiau ir truktelėjau Smitą už apy­
kaklės, kol nė vienas nespėjo atsisakyt. Nedelsdamas apglėbiau
Tesos liemenį ir mano rankos nuslydo ant jos klubų. Pasidaviau jai
ir sustingau vos ją palietęs.
Kai seniai, kaip labai seniai paskutinį kartą laikiau ją glėbyje.
Prieš kelis mėnesius ji buvo Čikagoje, draugės vestuvėse, bet nepa-
sikvietė manęs kaip poros. Važiavoviena. Susitikompo visko ir pa-
vakarieniavom. Buvo nuostabu. Ji užsisakė taurę vyno, pasidalijom
kalną ledų, apibarstytų šokoladu ir aplietų kibiru karštos kara­
melės. Vėliau pakvietė mane pas save į viešbutį dar išgert - ji vyno,
aš gazuoto vandens, paskui pasimylėjom kambary ant grindų ir
užmigom.
- Pamaniau, kad reikėtų tave išgelbėt, jis kiek per žemas tau
į porą. Baisus šokių partneris, - galiausiai pasakiau, kai viršutinė
galva nugalėjo apatinę.
- Smitas sakė, kad papirkai jį, - nusišypsojo Tesą papurčiusi
galvą.
- Ot šiknius, - dėbtelėjau į išdaviką, kuris vėl sėdėjo vienas
prie staliuko.
- Judu labai susidraugavot nuo tada, kai matėmės paskutinį
kartą, - susižavėjusi atsakė. Pajutau, kad skruostai kaista, kad ir ką
daryčiau.
- Aha, panašu, - gūžtelėjau. Jos pirštai tvirčiau suspaudė mano
petį. Atsidusau. Tikrai garsiai atsidusau ir ji tikrai išgirdo.
- Labai gražiai atrodai, - pasakė nenuleisdama akių nuo mano
burnos. įsivėriau auskarą praėjus kelioms dienoms po mūsų susi­
tikimo Čikagoje.
443
 - „Gražiai?“ Nežinau, ar tai gerai, - tvirčiau priglaudžiau, ir ji
nesipriešino.
- Labai gerai, gražu. Labai patrauklu. - Paskutiniai žodžiai jai
išsprūdo netyčia. Buvo aišku - nes išpūtė akis ir prikando apatinę
lūpą.
- Tu esi seksualiausia moteris šioje salėje. Visada tokia būsi.
Tesą nuleido galvą slėpdamasi ilgų auksinių garbanų jūroje.
- Nereikia nuo manęs slėptis, - ramiai pasakiau. Nuo pa­
žįstamų žodžių mane apėmė nostalgija, iš veido mačiau, kad Tesą
irgi. Ji skubiai nusuko kalbą.
- Kada pasirodys tavo naujoji knyga?
- Kitą mėnesį. Skaitei? Siunčiau tau signalinį variantą.
- Taip, skaičiau. - Pasinaudojau proga priglausti ją prie krū­
tinės. - Skaičiau visas tavo knygas, prisimeni?
- Ką manai? -*Viena daina baigdavosi, prasidėdavo kita. Susi­
žvalgėme suskambus dar vienai.
- Ši daina, - Tesą švelniai nusijuokė. - Jie negalėjo nepaleisti
šios dainos.
Nubraukiau neklusnią garbaną jai nuo akių. Tesą kostelėjo ir
lėtai sumirksėjo.
- Hardinai, aš labai dėl tavęs džiaugiuosi. Tu nuostabus rašytojas,
padedi besigydantiems nuo priklausomybių. Skaičiau tavo interviu
Times, kur pasakojai apie vaikystės klaidas. - Jos akys prisipildė
ašarų ir buvau įsitikinęs, kad jai pravirkus prarasčiau savitvardą.
- Iš tikrųjų nieko čia tokio, - gūžtelėjau pečiais. Tačiau apsi­
džiaugiau, kad ji manimi didžiuojasi, tik jaučiausi kaltas dėl jos. -
Niekad nesitikėjau ko nors panašaus. Juk žinai. Nesitikėjau, kad
viešumas tave taip trikdys, nes parašiau tą knygą. - Daug kartų jai
tai sakiau, ir ji visada atsakydavo tą pat.
- Nesijaudink dėl to, - nusišypsojo. - Nėra taip blogai. Ir
žinai, tu padėjai daugybei žmonių ir daugybė žmonių pamėgo tavo
knygą. Įskaitant ir mane. - Tesą išraudo, aš irgi.
- Čia turėjo būti mūsų vestuvės, - pliurptelėjau.
Tesą sustojo. Raudonis beveik išnyko nuo jos veido.
444
 - Hardinai, - piktai pažiūrėjo.
- Teresa, - šyptelėjau. Nejuokavau ir ji tai suprato. - Maniau,
kad tas paskutinis puslapis privers tave apsigalvot. Tikrai maniau.
- Prašyčiau visų jūsų dėmesio! - per mikrofoną paskelbė nuo­
takos sesuo. Įkyri kaip velnias.
Ji stovėjo salės viduryje ant pakylos, bet per priešais stovintį
staliuką beveik nebuvo matyti. Ji labai maža.
- Turiu pasiruošt savo kalbai, - atsidusau ir perbraukiau ranka
plaukus.
- Sakysi kalbą?
Tesą nusekė mane iki paskirtojo staliuko. Ko gero, pamiršo
savo daktariuką ir negaliu neigt, kad man nors kiek rūpėjo. Aš ją
myliu. Iš tikrųjų myliu.
- Taip, aš juk vyriausiasis pabrolys, prisimeni?
- Žinau.
Ji švelniai kumštelėjo man į petį, o aš čiupau ją už rankos. No­
rėjau prispaust prie lūpų ir pabučiuot delną, bet apstulbau ant riešo
pamatęs ištatuiruotą mažutį juodą apskritimą.
- Čia dabar kas? - pakėliau aukštyn jos ranką, kad geriau ma­
tyčiau.
- Pralaimėjau lažybas per dvidešimt pirmąjį gimtadienį, - nu­
sijuokė Tesą.
- Tu iš tikrųjų pasidarei šypsenėlės tatuiruotę? Po galais! - nu­
sikvatojau iš visos širdies. Šypsantis veidukas labai juokingas ir
baisiai prastai padarytas - štai kas linksma. Gaila, kad nemačiau,
kaip tai darė, ir dar per jos gimtadienį.
- Tikrai taip, - išdidžiai linktelėjo ir perbraukė smiliumi kon­
tūrus.
- Daugiau turi? - Labai tikiuosi, kad ne.
- Ką tu! Tik šitą.
- Hardinai! - pašaukė ta neūžauga ir nunešė mano planą
pabučiuoti mylimosios delną.
Tesą staigiai ištraukė ranką, tikiuosi, ne iš pasidygėjimo, bet iš
netikėtumo, o aš nuėjau prie pakylos. Lendonas su žmona sėdėjo
445
stalo gale - viena ranka ją apkabinęs, kita laikydamas už rankų.
Ak, jaunavedžiai. Laukiu nesulaukiu, kada kitąmet nutrauks vienas
kitam galvas. O gal jie bus kitokie?
Paėmiau mikrofoną iš tos lervos ir atsikrenkščiau.
- Sveiki. - Mano balsas skambėjo velniškai keistai. Iš Lendono
veido buvo matyti, kad jam tai labai patinka. - Šiaip jau nemėgstu
kalbėt miniai žmonių. Velnias, net nemėgstu būti tarp žmonių,
todėl pasakysiu trumpai, - pažadėjau sausakimšai salei svečių. -
Dauguma jūsų tikriausiai esat išgėrę ar mirtinai nuobodžiaujat, tad
nesikuklinkit ir neklausykit.
- Arčiau reikalo, - nusijuokė jaunoji, iškėlusi taurę šampano.
Lendonas pritardamas jai linktelėjo, o aš visiems matant abiem
kumštelėjau. Tesą, stovinti pirmoje eilėje nusijuokė ir užsidengė
burną.
- Matot, pasirašiau, kad nepamirščiau, ką sakyti, - iš kišenės
išsitraukiau sulankstytą servetėlę ir išlanksčiau. - Kai susipažinau
su Lendonu, iškart ėmiau jo nekęsti.
Visi nusijuokė, lyg būčiau pajuokavęs, bet aš sakiau tiesą.
Tikrai jo nekenčiau, bet tik todėl, kad nekenčiau savęs.
- Jis turėjo viską, ką aš norėjau turėti gyvenime: šeimą,
merginą, ateities planų.
Pažvelgiau į Lendoną - jis šypsojosi truputį išraudęs. Manysiu,
kad dėl šampano.
- Taigi, ilgainiui jį pažinau, mes tapom draugais, netgi šeima.
Daug išmokau iš jo, pirmiausia - būti žmogumi, ypač per pasta­
ruosius dvejus metus, kai jiedu taip stengėsi susigyventi.
Nusišypsojau Lendonui ir jo žmonai nenorėdamas gilintis į
liūdnus dalykus.
- Tuojau baigsiu. Iš esmės tai ir norėjau pasakyt - Lendonai,
ačiū tau, kad esi nuoširdus žmogus ir kad davei man velnių, kai to
reikėjo. Aš tikrai gerbiu tave ir noriu, kad žinotum, jog esi vertas
būti laimingas ir vesti savo gyvenimo meilę, nesvarbu, kad viskas
nutiko taip greitai.
Minia vėl nusijuokė.
446
 - Judu nežinot, kokie laimingi esat, kad galit gyventi su kita
savo sielos pusele, kol teks gyventi be jos.
Nuleidau mikrofoną ir padėjau ant stalo. Tą pačią akimirką
minioje pastebėjau sidabro blyksnį. Skubiai nulipau nuo pakylos ir
puoliau paskui savo merginą, kol svečiai gėrė už mano tostą.
Tesą pagavau prie pat moterų tualeto durų. Ji išnyko viduje, o
aš įėjau iš paskos nė neapsidairęs, ar kas nors yra. Radau ją palin­
kusią prie kriauklės ir abiem rankomis atsirėmusią į marmurinį
paviršių. Ji žiūrėjo į veidrodį raudonomis akimis, šlapiais nuo
ašarų skruostais. Pamačiusi, kad įėjau vidun, atsisuko į mane.
- Kaip gali taip paprastai apie mus kalbėti? Apie mūsų sielas? -
sakinį baigė jau kūkčiodama.
- Kodėl ne?
- Todėl... - atrodė, jai nesisekė rasti paaiškinimo.
- Todėl, kad žinai, jog esu teisus? - gundžiau.
- Todėl kad negalima viešai kalbėti tokių dalykų. Taip kalbi ir
per interviu, - įsirėmė į šlaunis.
- Stengiuosi atkreipti tavo dėmesį, - žengtelėjau artyn.
Tesos šnervės išsiplėtė ir akimirką tikrai maniau, kad tuojau
pradės trypti kojomis.
- Tu mane pykini, - ištarė švelniau. Negaliu paneigti, kad taip
pat ir pažiūrėjo į mane.
- Taip, žinoma, - ištiesiau jai rankas. - Ateik pas mane, - pa­
prašiau.
Ji padarė man paslaugą ir atėjo į mano glėbį. Apkabinau ją.
Šitaip ją laikydamas jaučiau didesnį pasitenkinimą nei būtume
mylėjęsi. Tiesiog apglėbęs ją, atėjusią pas mane tik dėl mums
dviem suprantamų priežasčių, buvau laimingiausias šiknius pa­
saulyje.
- Labai tavęs pasiilgau, - pasakiau jai į plaukus.
Jos rankos nuslydo iki mano pečių, nutraukė švarką ir numetė
brangų drabužį ant grindų.
- Ar tikrai? - paklausiau suėmęs rankomis jos gražų veidą.
- Su tavim aš visada tikrai.
447
 Kai jos virpančios lūpos prigludo prie manųjų, kai įkvėpė lėtai
ir giliai, pasijutau pažeidžiamas ir mane apėmė saldus palengvė­
jimas. Per greitai atšlijau, o ji atitraukė rankas nuo mano diržo.
- Aš tik užkišiu duris.
Padėkojau kėdėms, pastatytoms moterų susibūrimo vietoje, ir
pastačiau dvi prie durų, kad niekas negalėtų įeiti.
- Ar mes tikrai tai darysim? - paklausė Tesą, kai pasilenkiau
iki grindų pakelti jos ilgosios suknelės.
- Tu stebiesi? - nusijuokiau bučiuodamas.
Jos burna buvo mano namai, o aš taip ilgai basčiausi po pa­
saulį, taip ilgai gyvenau vienas Čikagoje. Tik maži susitikimai
padėjo man išgyvent tuos kelerius metus.
-Ne.
Tesos pirštai skubėjo atsegti kelnių užtrauktuką. Aiktelėjau,
kai per trumpikes Sugniaužė mano kotą. Ilgai, velniškai ilgai,
- Kada paskutinį kartą tu...
- Su tavim Čikagoje. O tu? - paklausiau.
- Irgi-
Atsitraukiau ir pažvelgiau jai į akis, kad suprasčiau, ar tikrai
sako tiesą.
- Tikrai? - paklausiau, nors jos veidas man buvo atversta
knyga.
- Taip ir niekas kitas. Tik tu.
Tesą truktelėjo žemyn mano trumpikes, o aš užkėliau ją ant
stalviršio ir rankomis praskėčiau kojas.
- Velnias, - prikandau liežuvį pamatęs, kad Tesą be kelnaičių.
Ji susijaudinusi pažvelgė žemyn.
- Buvo matyti per suknelę.
- Moterie, tu mane pribaigsi.
Jau buvau kietas kaip akmuo, kai ji mane palietė ir abiem ran­
kutėms ėmė važinėt pirmyn atgal.
- Turim paskubėti, - sudejavo beviltiškai. Mano pirštas nu­
slydo per drėgmę iki sagutės. Tesą sudejavo, atlošė galvą į veidrodį
ir dar plačiau išskėtė kojas.
448
 - Prezervatyvą? - paklausiau vargiai pajėgdamas blaiviai
mąstyti.
Tesą neatsakė, tad dar giliau spustelėjau į ją pirštą ir apglėbiau
jos liežuvį savuoju. Kiekvienas bučinys buvo išpažintis: sten­
giausi jai parodyt „Myliu tave“; čiulpiau apatinę lūpą „Man reikia
tavęs“; įstūmiau savo daiktą ir sudejavau išsiliedamas į ją „Negaliu
daugiau tavęs netekti“
- Velniškai ankšta, - suinkščiau.
Bet kurią sekundę galėjau pratrūkti, bet esmė ne seksualinis
pasitenkinimas - norėjau parodyt jai ir sau, kad mes iš tikrųjų ne­
išskiriami. Mes esam jėga, su kuria negalima nesiskaityt, kad ir
kaip stengėmės - ar kiti stengėsi - tai paneigti. Mes priklausom
vienas kitam, ir tai nepaneigiama.
- O Dieve.
Tesą įsikibo man į nugarą, kai išėjau iš jos šilumos ir vėl įėjau,
šįkart visiškai. Ji išsitiesė ant manęs, prisitaikė tobulai, kaip visada.
- Hardinai, - sudejavo man į kaklą.
Dantimis įsikando į mane, o palengvėjimas nuvilnijo mano
nugara. Viena ranka apkabinau jos nugarą ir prisitraukiau artyn,
kilstelėjau, kad geresniu kampu giliau į ją įeičiau, o kita ranka su­
graibiau putlias krūtis. Tesą išsinėrė iš suknelės ir aš įsisiurbiau į
jas, lūpomis tampiau standžius spenelius, aikčiojau ir dūsavau jos
vardą įėjęs į ją.
Mano vardas aidėjo tankiais atodūsiais, kol glosčiau jos sagutę
skverbdamasis gilyn. Tesos šlaunų pliauškėjimas į mane ir įšilęs
paviršius dar kartą sukietino mano daiktą. Viskas buvo taip seniai,
o ji man tiesiog tobulai tinka. Tesos kūnas reikalavo maniškio ir
absoliučiai mane užvaldė.
- Myliu tave, - ištarė pasiekusi viršūnę. Balsas trūkčiojo, nes
kartu su manim pasiklydo ir leido ją surasti. Tesos orgazmas atrodė
begalinis ir man neapsakomai patiko. Jos kūnas suglebo ant manęs,
o pati vos atgaudama kvapą nuleido galvą man ant krūtinės.
- Ar suvoki, kad viską girdėjau? - pabučiavau prakaituotą
kaktą, o ji apimta ekstazės nusišypsojo.
445
 - Mes tikra nelaimė, - sukužėjo ir pakėlusi galvą pažvelgė man
į akis.
- Neabejotina, žavinga, beprotiška nelaimė.
- Daugiau nerašyk apie mane, - šyptelėjo uždususi.
- Daugiau neatstumk manęs. Žinau, kad ir tu manęs ilgiesi.
- Taip, taip.
Tesą apsivijo rankomis mano liemenį, o aš nubraukiau plaukus
nuo jos kaktos. Aš laimingas. Apimtas ekstazės, kad ji čia, su
manim, po tiek laiko, mano glėbyje, šypsosi, šaiposi ir juokiasi. Ir
aš to nenutrauksiu. Per sunkias pamokas išmoku, kad gyvenimas
nėra kautynės. Iš pat pradžių kartais gauni špygą, kartais visą gy­
venimą gauni velnių, bet visada yra vilties.
Visada išaušta kita diena, visada yra galimybė ištaisyti tai, ką
pridirbai, ir atsiprašyti žmonių, kuriuos įskaudinai. Visada yra
žmogus, kuris tave rtiyli, net jei jautiesi visiškai vienas ir plauki pa­
sroviui laukdamas kito nusivylimo. Visada sulauki ko nors geriau.
Sunku tai suprasti, bet taip yra. Tesą buvo ten, žemiau mėšlyno
ir pasibjaurėjimo savimi. Tesą buvo ten, žemiau mano blogų po­
linkių. Tesą buvo ten, žemiau mano savigailos ir sumautų pasi­
rinkimų. Ji buvo ten, kai ėjau per visa tai; ji laikė mane už rankos
visą sumautą mano kelią; net palikusi mane visada buvo su manim
ir padėjo man.
Niekada nepraradau vilties, nes Tesą buvo mano viltis. Ji visada
buvo ir visada bus.
- Ar pasiliksi šiąnakt su manim? Galim dingti kad ir dabar. Tik
pasilik su manim, - maldavau.
Ji išsitiesė, vėl paslėpė krūtis po suknele ir pažiūrėjo į mane.
Makiažas buvo nubėgęs, skruostai išraudę.
- Ar galiu kai ką pasakyti?
- Nuo kada klausi? - smiliumi bakstelėjau į jos nosies galiuką.
- Tikrai, - nusišypsojo. - Man nepatinka, kad tau nereikėjo
labai stengtis.
- Aš stengiausi, bet...
Tesą kilstelėjo pirštą, kad nutilčiau.
4 50
 - Man nepatinku kad tau nereikėjo labiau stengtis, bet ne­
sąžininga man taip kalbėti, nes abu žinom, kad aš pabėgau nuo
tavęs. Aš vis stūmiau tave tikėdamasi daugiau ir pykau dėl knygos
bei dėmesio, kurio nenorėjau, ir leidau tam užvaldyti mintis. Jau­
čiausi lyg negalėčiau tau atleisti dėl kitų žmonių nuomonės, bet
dabar pykstu ant savęs, kad jos klausiausi. Man nerūpi, ką žmonės
kalba apie mus ar mane. Man tik rūpi, ką galvoja žmonės, kuriuos
aš myliu, ir jų meilė mane palaiko. Noriu pasakyti, kad labai atsi­
prašau klausiusi balsų, kurie nebuvo iš mano širdies.
Stovėjau priešais tą stalviršį, ant kurio sėdėjo Tesą, ir tylėjau.
Nesitikėjau šito. Nesitikėjau tokio posūkio. Atėjau į vestuves tikė­
damasis sulaukt iš jos daugių daugiausia šypsenos.
- Nežinau, ką pasakyt.
- Kad man atleidi? - nervingai sukuždėjo Tesą.
- Aišku, aš tau atleidžiu. - Nusikvatojau. Ar ji nenormali?
Aišku, kad jai atleidžiu. - Ar tu man atleidi? Už viską? Ar beveik
už viską?
- Taip, - linktelėjo ir paėmė man ranką.
- Dabar tikrai nežinau, ką pasakyt, - perbraukiau ranka
plaukus.
- Gal kad vis dar nori mane vesti? - Tesą žiūrėjo išplėtusi akis,
o man atrodė, kad maniškės tuoj iškris iš akiduobių.
-Ką?
- Girdėjai, - išraudo Tesą.
- Vesti tave? Juk prieš dešimt minučių nekentei manęs! - Ji
tikrai mane pribaigs.
- Tiesą sakant, prieš dešimt minučių mes mylėjomės ant šito
paviršiaus.
- Tu rimtai? Nori už manęs tekėti? - negalėjau patikėt savo au­
simis, kad ji tai pasakė. Ji negalėjo to pasakyt. - Tu girta? - ban­
džiau atsiminti, ar jos liežuvis trenkė alkoholiu.
- Ne. Prieš valandą išgėriau taurę šampano. Aš negirta, tik pa­
vargau kovoti. Mes nepataisomi, prisimeni? - pamėgdžiojo siau­
bingu anglišku akcentu. Bučiniu užčiaupiau jai burną.
451
 - Mes neturim nė lašo romantikos, ar tu tai žinai? - liežuviu
užpuoliau švelnias jos lūpas.
- „Romantika pervertinta, joje glūdi realizmas“, - pacitavo
paskutinį mano romaną.
Myliu ją. Po velnių, kaip labai myliu šitą merginą.
- Tekėsi už manęs? Tikrai tekėsi už manęs?
- Ne šiandien ar rytoj, bet, žinoma, pagalvosiu apie tai.
Nulipo nuo stalo ir pasitaisė suknelę. Aš irgi nusišypsojau.
- Žinau, kad pagalvosi.
Susitvarkiau drabužius bandydamas suvokti, kas nutiko šiame
tualete. Tesą kažkaip sutiko už manęs tekėt. O Dieve!
Ji žaismingai gūžtelėjo pečiais.
- Vegasas. Imkim ir važiuokim į Vegasą. - Kyštelėjau ranką į
kišenę ir išsitraukiau raktelius.
- Jokiu būdu. Aš netekėsiu Vegase. Išprotėjai.
- Mes abu bepročiai. Kam rūpi?
- Nieku gyvu, Hardinai.
- Kodėl ne? - maldavau rankomis suėmęs jos veidą.
- Iki Vegaso penkiolika valandų kelio, - žvilgtelėjo į mane,
paskui į savo atvaizdą veidrodyje.
- Manai, per penkiolika valandų negalima apsigalvot? - nusi­
juokiau stumdamas kėdę nuo durų.
Tada Tesą labai mane nustebino iškėlusi galvą ir atsakiusi:
- Taip, manau.
 Epilogas
HARDINAS

Kelionė į Vegasą atėmė ryžtą. Pirmas dvi valandas kūrėm fantas­

tiškiausius tobulų vestuvių Vegase scenarijus. Tesą žaidė su plaukų
galiukais, žvilgčiojo {mane kaistančiais skruostais ir su laiminga
šypsena, kokią labai seniai buvau matęs.
- Galvoju, kaip iš tikrųjų paprasta susituokti Vegase. Paskutinę
minutę. Roso ir Reičelės* stiliumi, - klausinėjo įkritusi į telefoną.
- Taigi sėdi internete, ar ne? - paklausiau. Padėjau ranką jai
ant kelių ir pravėriau išsinuomoto automobilio langą.
Kažkur už Boiso, Aidahe, sustojom maisto ir degalų. Tesą
snaudė nulenkusi galvą, švelnios akys buvo apsunkusios. Sustojau
sunkvežimių pilnoje aikštelėje ir meiliai papurčiau Tesą už peties,
kad pažadinčiau.
- Jau Vegasas? - nusijuokė žinodama, kad esam vos pusiau­
kelėje.
Išlipom iš mašinos, palydėjau ją iki tualeto. Man patinka tokios
degalinės - gerai apšviestos, su daug pakeleivių. Mažiau progų būti
nužudytam ar panašiai.
Išėjęs iš tualeto radau Tesą stovinčią prie užkandžių lentynos.
Jau turėjo prisirinkusi pilną glėbį šlamšto: traškučiai ir šokoladas,
galybė energinių gėrimų buvo per sunkus nešulys gležnoms jos
rankoms.
Minutę stovėjau ir žiūrėjau į merginą, stovinčią priešai mane.
Po kelių valandų ji bus mano žmona. Mano žmona. Po visko, ką
^Serialo „Draugai* personažai.
453
 išgyvenom, po stumdymosi pirmyn atgal dėl vedybų, kurių, jeigu
nuoširdžiai, nė vienas iš mūsų nesitikėjom, dabar esam pakeliui
j Vegasą, kad įteisintume savo santykius mažoje koplytėlėje. Dvi­
dešimt trejų metų tapsiu jos vyru - Tesos vyru - ir negaliu įsi­
vaizduot, kas galėtų mane padaryt dar laimingesnį.
Net ir toks šunsnukis kaip aš sulaukiau laimingos pabaigos. Ji
šypsosis man ašarų pilnomis akimis, o aš mestelėsiu kokią kvailą
pastabą apie Elvio kloną, einantį pro šalį per mūsų tuoktuves.
- Hardinai, tu tik pažiūrėk.
Tesą alkūne mostelėjo į galybę visokiausių užkandžių. Ji
mūvėjo tas kelnes - taip, žinot, apie ką aš. Tas jogai skirtas kelnes ir
Niujorko universiteto megztinį ji vilkės per savo vestuves. Planavo
persirengt viešbuty, kai atvyksim, jeigu rasim vietų. Ji nevilkės ves­
tuvinės suknelės, kaip mintyse įsivaizdavau tą dieną.
- Ar nieko, kad būsi be vestuvinės suknelės? - leptelėjau.
Tesą truputį prisimerkė, paskui nusišypsojo ir papurčiusi galvą
atsakė:
- O iš kur aš ją ištrauksiu?
- Aš galvoju. Kažkaip pagalvojau, į ką bus panašu, kad tavo
vestuvių diena bus visai ne tokia, apie kokią visos moterys svajoja.
Pavyzdžiui, neturėsi gėlių ar dar ko nors.
Padavė man maišelį kažkokių oranžine spalva nudažytų ku­
kurūzinių kąmuoliukų. Pro mus praėjo kažkoks senis ir jai nusi-
šypsojo. Mudviejų akys susitiko, ir vyras skubiai nusisuko.
- Gėlių? Tikrai? - paklausė užvertusi akis ir praėjo pro šalį ap­
simesdama nemačiusi, kaip aš į ją pasižiūrėjau. Nusekiau iš paskos
vos neužkliuvęs už nenuoramos vaiko, kuris įsikibęs į motinos
ranką svyrinėjo apautas švytinčiais batukais.
- O kaip Lendonas? Tavo mama ir Deividas? Negi nenori, kad
jie būtų ten? - paklausiau.
Ji atsisuko į mane. Aiškiai supratau, kad jau buvo pagalvojusi.
Abu važiavom apsvaigę iš susižavėjimo mintimi, jog susituoksim
Vegase, ir visai pamiršom tikrovę.
- Ak, - atsiduso ji sutrikusi žiūrėdama į mane.
454
 Nuėjom prie kasos. Galėjau pasakyt, ką galvoja: kai tuoksimės,
Lendonas ir jos mama turi būti. Privalo. Ir Karen - Karen labai
nulius nepamačiusi, kaip Tesą tampa mano žmona.
Susimokėjom už savo užkandžius ir kofeiną. Na gerai, ji užsi­
spyrė ir sumokėjo. Aš jai leidau.
- Vis dar nori važiuot? Mažute, žinai, kad gali man pasakyt.
Galim palaukt, - pasakiau segdamasis saugos diržą. Tesą atplėšė
oranžinių kamuoliukų pakelį ir vieną įdėjo man į burną.
- Taip. Noriu, - patvirtino.
Man vis vien tai neatrodė teisinga. Žinau, kad ji nori ištekėt už
manęs, ir žinau, kad noriu praleist suja visą gyvenimą, bet nenoriu
šitaip pradėt. Noriu, kad mūsų šeimos būtų su mumis. Noriu, kad
mano broliukas ir mažoji Ebė eitų per bažnyčią ir barstytų gėles ir
ryžius ir darytų viską, ką daro mažieji šeimos nariai per vestuves.
Mačiau, kaip švytėjo jos akys, kai išdidžiai pareiškė padėjusi pla­
nuoti Lendono vestuves.
Norėjau, kad mano Tesai viskas būtų tobula, todėl, kai po pus­
valandžio užsnūdo, apsukau mašiną ir parvažiavau į Keno namus.
Pabudusi nustebo, bet nebarė manęs, atsisegė diržą, užlipo man
ant kelių ir apsiašarojusi pabučiavo.
- Dieve, Hardinai, aš tave myliu, - ištarė man į kaklą. Dar va­
landą išsėdėjom mašinoj. Laikiau ją ant kelių ir, kai pasakiau no­
rėjęs, kad Smitas barstytų ryžius per mūsų vestuves, nusijuokusi
pridūrė, jog jis tai darytų labai tiksliai, grūdą po grūdo.

PO DVEJU METU
TESĄ

Labai didžiavausi savimi baigusi universitetą. Buvau labai laiminga

dėl visko savo gyvenime, išskyrus tai, kad daugiau nenorėjau dirb­
ti leidyboje. Taip, Teresa Jang, atkakliai planavusi kiekvieną savo
ateities smulkmeną, apsigalvojo studijų viduryje.
455
 Viskas prasidėjo, kai Lendono išrinktoji nepanoro išlaidauti
vestuvių planuotojai. Ji buvo tvirtai nusprendusi nieko nesamdyti,
nors pati neturėjo nė menkiausio supratimo, nuo ko pradėti pla­
nuoti savo vestuves. Aišku, jai padėjo Lendonas. Jis buvo tobulas
sužadėtinis, iki vėlumos sėdėdavo su mumis vartydamas žurnalus,
praleisdavo paskaitas, kad per du kartus paragautų dviejų skir­
tingų tortų. Man patiko jausmas, kad tokią svarbią dieną esu atsa­
kinga už tiek daug žmonių. Man patiko planuoti ir ką nors daryti
dėl kitų.
Per vestuves vis galvojau, kad mielai tuo užsiimčiau dažniau,
kaip mėgstamu dalyku, bet mėnesiai ėjo ir aš pirma nuėjau į
vestuvių parodą, o paskui ėmiau planuoti Kimberlės ir Kristiano
vestuves.
Vis dar dirbau pas Vensą Niujorke, nes man reikėjo pinigų.
Hardinas atsikraustė pas mane, leidau jam apmokėti visas sąs­
kaitas, kol pati bandžiau susivokti, ką, po galais, noriu veikti. Di-
džiavausi universiteto diplomu, bet nebenorėjau ilgiau dirbti toje
srityje. Man visada patiks skaityti - knygos amžinai bus mano
sielos dalis, - bet aš paprasčiau persigalvojau. Tiesiog taip.
Hardinas prišnekėjo man begalę dalykų, nes aš niekada neabe­
jojau dėl savo karjeros pasirinkimo. Tačiau metai ėjo, aš užaugau
ir supratau nežinojusi, kas buvau, kai įstojau į Vašingtono uni­
versitetą. Kaip galima tikėtis, kad žmonės geba nuspręsti, ką nori
veikti visą gyvenimą, jeigu jų gyvenimas tik prasideda?
Lendonas jau surikiavo savo darbus - jis penktokų mokytojas
Bruklino valstybinėje mokykloje. Hardinas, jaunas - tik dvi­
dešimt penkerių metų - New York Times bestselerių autorius, jau
išleido keturias knygas. O aš... O aš vis dar ieškau savo kelio, bet
man viskas gerai. Jau nebeskubu kaip anksčiau. Noriu neskubėti
ir įsitikinti, kad kiekvienas mano sprendimas padarys mane lai­
mingą. Pirmą kartą mano laimė man svarbesnė - ir tai puikus
jausmas.
Žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Kiek daug kartų per šiuos
ketverius metus nebuvau įsitikinusi, ar man pavyks baigti studijas.
456
 O dabar štai - universitetas baigtas. Hardinas plojo, mama verkė.
Jiedu net sėdėjo kartu.
Mama atėjo į vonios kambarį ir atsistojo šalia.
- Tesą, aš labai tavim didžiuojuosi.
Ji vilkėjo vakarinę suknelę. Nelabai tinkamas apdaras univer­
siteto išleistuvėms, bet ji norėjo atrodyti įspūdingai - kaip visada.
Šviesius plaukus susisukusi ir išpurškusi iki tobulumo, nagus nu-
silakavusi mano išleistuvių kepurės ir mantijos spalva. To jau per
daug, bet ji taip didžiavosi, tad nenorėjau atimti iš jos to jausmo.
Ji rengė mane sėkmingam gyvenimui ir viskam, ko pati negalėjo
turėti, ir dabar, kai esu suaugusi, tai suprantu.
- Ačiū, - atsakiau, kai padavė savo lūpų blizgį. Mielai jį pa­
ėmiau, nors visai nenorėjau ir man net nereikėjo pataisyti ma-
kiažo. Tačiau ji labai apsidžiaugė, kad neprieštaravau.
- Hardinas dar čia? - paklausiau. Blizgis buvo lipnus ir mano
skoniui per ryškus, bet vis vien nusišypsojau.
- Bendrauja su Deividu. - Mama nusišypsojo, ir mano širdis
dar labiau apsalo. Ji perbraukė pirštais savo plaukus iki galiukų. -
Pakvietė jį į tą labdaros renginį, kuriame kalbės.
- Bus nuostabu.
Mamos ir Hardino santykiai jau nebebuvo tokie įtempti, kaip
anksčiau. Jis niekada netaps mylimiausiu jos žmogumi, bet per
tuos kelerius metus pradėjo jį gerbti, o aš niekada nebūčiau drįsusi
pagalvoti, kad tai įmanoma.
Aš irgi gerbiu Hardiną Skotą. Man sunku prisiminti, koks jis
buvo prieš ketverius metus. Aš irgi nebuvau tobula, bet jis taip
tvirtai laikėsi įsikibęs savo praeities, kad žlugdė kartu ir mane.
Darė klaidų - didelių ir lemtingų, - bet dosniai užjas sumokėjo. Jis
niekada nebus kantriausias, labiausiai mylintis ar draugiškiausias
žmogus, bet jis mano. Visada.
Išvažiavau su Lendonu į Niujorką, nes man reikėjo pabėgti
nuo jo. Mes susitikdavome „paprastai“, kiek tarp mūsų tai buvo
įmanoma. Jis nespaudė manęs keltis į Čikagą, aš nemaldavau jo
gyventi Niujorke. Praėjus gal metams po Lendono vestuvių jis
457
pagaliau atsikraustė, bet šitą dalyką sutarėm lankydami vienas kitą,
kai tik turėjom galimybę. Hardinas galėjo dažniau negu aš. Man
kilo įtarimų dėl netikėtų jo „komandiruočių“, bet visada džiaugda­
vausi, kai atvykdavo, ir norėdavau, kad būtų likęs, kai išvykdavo.
Mūsų butas Brukline buvo šaunus. Hardinas uždirbo daug
pinigų, bet norėjo, kad persikeltume kitur, kur pajėgčiau išsilaikyti
pati. Dirbau restorane, planavau vestuves ir lankiau paskaitas, o jis
beveik nesiskundė.
Vis dar nebuvom susituokę, ir tai varė jį iš proto. Aš dėl to
trypčiojau vietoje. Taip, norėjau būti jo žmona, bet mane nervino
etiketės vaidmuo. Man nebereikia etikečių, nes išaugau iš jų.
Lyg atspėjusi mano mintis, mama pasilenkė ir pataisė vėrinį.
- Ar jau išsirinkot dieną? - paklausė trečią kartą per šią sa­
vaitę.
Man labai gera,'kai apsilanko mama su Deividu ir jo dukrele,
bet jos naujoji manija - vestuvės ar vienatvė - mane varo į neviltį.
- Mama! - perspėjau.
Susitaikiau su jos priežiūra, net leidau šįryt išrinkti papuo­
šalus, bet su tuo nesitaikstysiu. Mama iškėlė rankas ir nusišypsojo.
- Gerai.
Ji lengvai priėmė pralaimėjimą ir, kai pabučiavo mane į
skruostą, supratau, kad kažkas bus. Išėjom kartu iš vonios kam­
bario, ir mano susierzinimas išnyko pamačius Hardiną, rymantį
prie sienos. Jis buvo susikėlęs plaukus ir ilgas garbanas apjuosęs
juostele. Man labai gražu ilgi jo plaukai. Mama suraukė nosį, kad
Hardinas susisuko kuodą, o aš kaip nesubrendėlė nusikvatojau iš
jos pasibaisėjimo.
- Ką tik klausiau Tesos, ar judu jau išsirinkot būsimų vestuvių
dieną, - pasakė mama, kai Hardinas apsivijo mane rankomis ir įsi­
kniaubė į kaklą. Pajutau jo alsavimą, kai prunkštelėjo.
- Labai norėčiau jums pasakyti, - atsakė pakėlęs galvą, - bet
puikiai žinot, kokia ji užsispyrusi.
Mama pritariamai linktelėjo, o aš ir susierzinau, ir pasidi­
džiavau, kad jiedu susivienijo prieš mane.
4 58
 - Tikrai žinau. Perėmė iš tavęs, - apkaltino jį.
Deividas paėmė jos ranką ir pakėlė sau prie lūpų.
- Gerai, brangieji. Siūlau pasidžiaugti - ji ką tik baigė univer­
sitetą.
Dėkingai jam nusišypsojau, ojis mirktelėjo ir dar kartą pabučiavo
mamos ranką. Deividas labai gražiai suja elgiasi, ir aš tai vertinu.

DAR PO DVEJIĮ METU

HARDINAS

Jau metus bandom pastoti. Tesą žino tikimybę. Aš žinau, kad re­
zultatas ne mūsų naudai, ir taip buvo visada, bet vis vien turim
vilties. Tikėjomės dėl vaisingumo tyrimų, tikėjomės skaičiuoda­
mi vaisingas dienas. Mes dulkinomės ir dulkinomės, mylėjomės
ir mylėjomės kiekviena miela proga, kai tik galėjom. Tesą išbandė
visokiausias bobučių pasakėles, aš gėriau stambiai smulkintų kar­
klavijų antpilą, nes Tesą prisiekė, kad jos draugės vyrui padėję.
Lendonas su žmona po trijų mėnesių turėjo susilaukt dukrytės,
be to, mes buvom pakviesti mažosios Adelinos Rouzės krikštatė­
viais. Šluosčiau Tesai ašaras nuo skruostų planuojant jos geriausio
draugo kūdikio sutiktuves ir dažydamas mažosios Edės kambarėlį
apsimečiau visai neliūdįs dėl mūsų.
Buvo įprastas rytas. Mane pažadino Kristiano skambutis.
Planavom, kad vasarą Smitas praleis pas mus kelias savaites. Bet
Vensas tik prisidengė šiuo skambučiu, o iš tikrųjų norėjo įpiršt
man mintį kitą knygą išleist savo leidykloje. Man patiko ši mintis,
bet apsimečiau, kad ne. Tiesiog norėjau jį panervint ir apsimest
laukiąs geresnio pasiūlymo.
Pro duris įpuolė baisiausiai susijaudinusi Tesą. Skruostai buvo
įraudę nuo vėsaus kovo oro, plaukai išsidraikę nuo vėjo. Ji turėjo
grįžti iš įprasto pasivaikščiojimo iki Lendono namų, bet parlėkė,
regis, net paklaikusi, tad mano širdis vos nesustojo.
459
 - Hardinai! - suriko lėkdama per svetainę į virtuvę.
Išvydęs užverktas akis maniau nukrisiu. Stovėjau, o ji iškėlusi
ranką liepė sekundę palaukti.
- Žiūrėk, - ištarė ir įkišo ranką į švarko kišenę.
Tylėjau ir nekantriai laukiau, kad atgniaužtų delną. Jame gulėjo
maža juostelė. Per šiuos metus mačiau aibę neigiamų testų, bet
dabar iškart viską supratau iš drebančių rankų ir dūstančio balso,
nes negalėjo ištart nė žodžio.
- Taip? - pajėgiau ištart.
- Taip! - linktelėjo, baisas vos girdimas, bet vėl buvo kupinas
gyvybės.
Pažvelgiau į ją, o ji kilstelėjo rankas man prie akių. Kol nenu­
šluostė ašarų, nė nejaučiau, kad verkiu.
- Tikrai? - paklausiau kaip idiotas.
- Taip, garantuotai.
Norėjo nusijuokt, bet apsipylė džiaugsmo ašaromis. Aš irgi.
Apglėbiau ją ir pasodinau ant stalo. Priglaudžiau galvą prie pilvo ir
pažadėjau kūdikiui būti geresnis tėvas už abu saviškus dabar kartu
sudėjus. Geresnis už visus kitus pasaulyje.
Tesą rengėsi dvigubai mūsų šventei su Lendonu ir jo žmona, o aš
varčiau vieną iš galybės vestuvių žurnalų, kurie tik buvo namuose.
Staiga išgirdau garsą. Beveik nežmonišką balsą. Jis sklido iš vonios
prie mūsų miegamojo. Pašokau ir nulėkiau prie durų.
- Hardinai! - pakartojo Tesą.
Šįkart buvau prie durų ir pajutau jos balse didesnį sielvartą
negu pirmą kartą pašauktas. Stumtelėjau duris ir pamačiau ją
sėdinčią ant grindų šalia tualeto.
- Kažkas negerai! - verkė rankomis susiėmusi už pilvo. Kel­
naitės gulėjo ant grindų. Kruvinos. Žagtelėjau negalėdamas ištart
žodžio. Nedelsdamas atsiklaupiau šalia ir suėmiau rankomis
veidą.
- Viskas bus gerai, - pamelavau ir iš kišenės išsitraukiau te­
lefoną.
460
 Gydytojo balsas aname gale ir supratingas Tesos žvilgsnis pa­
tvirtino baisiausią košmarą. Nunešiau savo sužadėtinę į mašiną
ir kaskart apmirdavau išgirdęs jos kūkčiojimą. Kelias į ligoninę
atrodė siaubingai ilgas.
Po pusvalandžio sulaukėm atsakymo. Mums švelniai buvo pa­
sakyta, kad Tesą prarado kūdikį. Tai nesumažino skausmo, kuris
kiekvieną kartą perverdavo mane vos pažiūrėjus į visiškai užge­
susias Tesos akis.
- Atsiprašau, labai atsiprašau, - raudojo įsikniaubusi man į
krūtinę, kai seselė paliko mus vienus palatoje.
Suėmiau jos smakrą ir priverčiau pažiūrėt į mane.
- Ne, mažute. Tau nėra už ką atsiprašyt, - nuolat kartojau.
Švelniai nubraukiau plaukus nuo veido ir stengiausi negalvot
apie didžiausią netektį mudviejų gyvenime. Namo grįžom vėlai
vakare. Priminiau Tesai, kad labai ją myliu, kad vieną dieną ji bus
nuostabi motina, o ji verkė mano glėbyje, kol užmigo.
įsitikinęs, kad nepabus, nuėjau į prieškambarį. Atidariau
spintą vaikų kambaryje ir puoliau ant kelių. Dar buvo per anksti
sužinot mūsų vaikelio lytį, bet jau tris mėnesius pirkau visokius
dalykėlius. Laikiau juos čia krepšeliuose ir dėžėse ir dabar norėjau
paskutinį kartą pažiūrėt prieš išmesdamas. Negalėjau leisti jai
pamatyt. Norėjau apsaugoti ir nerodyti mažyčių geltonų batukų,
kuriuos atsiuntė Karen. Atsikratysiu visko ir išnešiu lovelę, kol
Tesą nepabudo.
Kitą rytą pabudau Tesos glėbyje. Gulėjau ant grindų tuščiame
vaikų kambaryje. Ji nieko nesakė, kad išnešiau baldus ir iškrausčiau
spintą. Tik sėdėjo ant grindų šalia padėjusi galvą man ant peties ir
pirštu vedžiojo tatuiruotės piešinį ant rankos.
Po dešimties minučių kišenėje suburzgė mano telefonas. Per­
skaičiau žinutę ir sudvejojau, kaip Tesą sureaguos į naujieną. Ji
smalsiai kilstelėjo galvą ir įsmeigė akis į pranešimą.
- Ėdė ateina, - garsiai perskaitė.
Stipriau ją apkabinau, o ji nusišypsojo, liūdnai nusišypsojo ir
atsisėdo išsilaisvinusi iš mano glėbio. Ilgai žiūrėjau į ją, - bent jau
taip atrodė, - ir abu galvojom apie tą patį. Atsikėlėm nuo turė­
jusio būti vaikų kambario grindų ir sukaupėm šypsenas, kad pa­
sveikintume geriausius savo draugus.
- Vieną dieną mes tapsim tėvais, - pažadėjau savo mergaitei
pakeliui į ligoninę pasveikinti į pasaulį atėjusios mūsų krikšta­
duktės.

DAR PO METU
HARDINAS

Nutarėm padaryti pertrauką ir liautis bandyt pastoti. Buvo žiema,

aiškiai prisimenu, kai Tesą įpuolė į virtuvę. Plaukus susukusi į ele­
gantišką kuodą, vilkinti švelniai rausvą nėriniuotą suknelę. Ma-
kiažas tądien buvo kitoks - neturėjau ko prikišt. Pamačiusi mane
nušvito. Pasislinkau su taburete, ant kurios sėdėjau, ir pakviečiau
prisėst ant kelių. Ji jaukiai prisigaudę prie manęs, plaukai dvelkė
vanile ir mėtomis. Lūpomis paliečiau jos kaklą, o ji atsidususi pa­
dėjo rankas ant mano kelių.
- Labas, mažute, - pasakiau neatitraukdamas lūpų.
- Labas, tėtuk, - sukuždėjo.
Kilstelėjau antakį. Nuo „tėtuko“ mano kotas krustelėjo. Jos
rankos lėtai slinko aukštyn.
- Sakai, tėtuk? - dusliai pakartojau. Tesą kvailai ir ne vietoje
prunkštelėjo.
- Ne apie tą tėtuką pagalvojai, iškrypėli! - žaismingai ir švelniai
pliaukštelėjo rankomis mano kelnių kupstą. Suėmiau ją už pečių ir
atsukau į save. Ji vėl šypsojosi, - plačiai iki ausų, - ir niekaip nega­
lėjau pagaut jos minties.
- Matai? - kyštelėjo ranką į suknelės kišenę ir kažką išsi­
traukė. Tai buvo popieriaus lapelis. Aišku, nieko nesupratau, bet
462
aš niekada nebuvau labai nuovokus. Tesą išlankstė lapelį ir įdėjo
man į delną.
- Kas čia yra? - žiūrėjau ir nieko nemačiau.
- Tu siaubingai griauni akimirką, - subarė.
Nusijuokiau ir pakėliau lapelį prie akių.
- Šlapimo tyrimas teigiamas, - perskaičiau. - Šūdas, - žiopte­
lėjau ir sugniaužiau lapelį.
- Šūdas? - nusijuokė ji, mėlynai pilkos akys švytėjo iš pasi­
tenkinimo. - Bijau pernelyg daug tikėtis, - tuojau prisipažino. Pa­
ėmiau jos ranką ir abu suglamžėm lapą.
- Nebijok, - pabučiavau ją į kaktą. - Mes nežinom, kas nutiks,
bet tikėkimės, nes abu velniškai to norim, - dar kartą pabučiavau
jos galvą.
- Mums reikia stebuklo, - linktelėjo Tesą stengdamasi juo­
kauti, bet iš tikrųjų kalbėjo rimtai.
Po septynių mėnesių mūsų namuose atsirado šviesiaplaukis
stebuklas, vardu Emerė.

DAR PO ŠEŠERIU METU

TESĄ

Sėdėjau mūsų naujų namų virtuvėje prie stalo ir barbenau nešioja­

mąjį kompiuterį. Planavau trejas vestuves vienu metu ir laukiausi
antro mūsų vaiko. Berniuko. Jo vardas bus Audėnas.
Audėnas bus didelis berniukas - mano pilvas didžiulis, oda
smarkiai įsitempė dėl nėštumo. Buvau pavargusi, bet pasiryžusi
dirbti iki pabaigos. Pirmos vestuvės jau po savaitės, tad pasakyti,
kad esu užsiėmusi, būtų per švelnu. Kojos ištinusios, Hardinas
niurzga, kad dirbu tiek daug, bet supranta ir per dažnai nebamba.
Pagaliau uždirbu padoriai ir turiu vardą. Niujorke sunku įsitvirtinti
463
 vedybų versle, bet man pasisekė. Sudraugų pagalba verslas išaugo ir
dabar mano telefonas ir elektroninis paštas lūžta nuo pasiteiravimų.
Viena nuotaka supanikavo - paskutinę minutę jos mama
nutarė atsivesti j vestuves naująjį savo vyrą, ir dabar turim perso­
dinai svečius. Juokų darbas.
Atsidarė durys ir Emerė nudūmė koridoriumi pro šalį. Jai jau
šešeri. Jos plaukučiai, truputį šviesesni negu mano, susukti į ne­
tvarkingą kuodelį. Šįryt ją šukavo ir į mokyklą suruošė Hardinas,
nes važiavau pas gydytoją.
- Emere, - šūktelėjau, kai trinktelėjo jos kambario durys.
Mano gyvenimą labai palengvina faktas, kad Lendonas mokyto­
jauja Edės ir Emerės mokykloje, ypač kai tiek daug dirbu.
- Palik mane ramybėje! - riktelėjo ji.
Atsistojusi pilvu užkliuvau už stalo. Iš mūsų miegamojo pa­
sirodė Hardinas, bemarškinis ir juodais siaurais džinsais, vos besi­
laikančiais ant klubų.
- Kas jai? - paklausė.
Gūžtelėjau pečiais. Mūsų mažoji Emerė atrodė miela, kaip
ir jos mama, bet paveldėjo tėvo charakterį. Šis derinys labai paį­
vairino mūsų gyvenimą. Hardinas nusijuokė, kai Emerė šūktelėjo:
„Aš jus girdžiu!" Šešerių, o jau tikras viesulas.
- Pasikalbėsiu suja, - tarė Hardinas ir nuėjo į miegamąjį. Grįžo
su juodais marškinėliais rankose. Žiūrėdama, kaip velkasi, prisi­
miniau vaikiną, kurį sutikau pirmąją studijų universitete savaitę.
Kai pabeldė į Emerės kambario duris, ji visaip zirzė ir reiškė ne­
pasitenkinimą, bet Hardinas vis vien įėjo. Vos tik durys užsidarė,
priėjau artyn ir prispaudžiau ausį prie jų.
- Kas tau nutiko, mažute? - kambaryje pasigirdo jo balsas.
Emerė užsispyrusi, bet dievina Hardiną, ir man labai patinka
jų bendravimas. Jis neapsakomai kantrus ir linksmas tėvas. Nu­
leidau ranką ir paglosčiusi pilvą pasakiau ten esančiam vaikeliui:
„Tu būsi panašesnis į mane, negu į savo tėtuką."
464
 Hardinas jau turi Emerę. Audėnas bus mano. Dažnai tai
kartoju, bet jis tik juokiasi ir sako, kad Emerei aš per silpna prieši­
ninkė, todėl jis labiau jai patinkąs.
- Ede tikras vaikėzas, - purkštavo mažoji Hardino kopija. Įsi­
vaizdavau ją vaikščiojančią po kambarį ir braukiančią plaukus nuo
kaktos visai kaip tėvas.
- Tikrai? Kodėl gi? - ironiškai paklausė Hardinas, bet kažin ar
Emerė tai suprato.
- Tiesiog ji tokia. Nenoriu daugiau su ja draugauti.
- Nieko nebus, mažute, ji mūsų šeima. Niekur nuo jos nedingsi. -
Hardinas greičiausiai šypsosi mėgaudamasis šešiametės dramomis.
- Ar galiu turėti kitą šeimą?
- Ne, - prunkštelėjo Hardinas. Užsidengiau burną, kad ga­
lėčiau tyliai juoktis. - Vaikystėje aš ilgai norėjau kitos šeimos, bet
iš to nieko gero neišėjo. Reikia stengtis būti laimingai su ta šeima,
kokią turi. Jeigu turėtum kitą šeimą, gautum kitą mamą ir tėtį ir...
- Ne! - regis, Emerei ši mintis baisiai nepatiko, jei neleido baigti.
- Matai? - tarė Hardinas. - Turi išmokti pakęsti Edę ir tai, kad
kartais ji elgiasi kaip vaikėzas. Kaip tavo mama neprieštarauja, kad
tėtis kartais elgiasi kaip vaikėzas.
- Tu irgi vaikėzas? - šiek tiek abejodama paklausė Emerė.
Mano širdis apsalo. „Taip, po galais, taip“, - norėjau pasakyti.
- Taip, po galais, taip, - atsakė jis už mane.
Užverčiau akis ir priminiau sau įspėti Hardiną nesikeikti vaikui
girdint. Dabar jis beveik nesikeikia kaip anksčiau, bet kartais vis
vien išsprūsta.
Emerė pradėjo pasakoti, kodėl Ede pasakė, kad jos daugiau
nesančios geriausios draugės. Hardinas, tikrai neįtikėtinas tėvas,
klausėsi ir komentavo kiekvieną sakinį. Kol jiedu baigė, iš naujo
įsimylėjau savo netikėlį vaikiną.
Hardinui išėjus iš dukrelės kambario ir uždarius duris rymojau
atsišliejusi į sieną. Pamatęs mane, jis nusišypsojo.
465
 - Vaikystė labai sunkus metas, - nusijuokė, o aš apkabinau jį
per juosmenį.
- Tu jai labai geras, - norėjau prisiglausti, bet pilvas neleido.
Hardinas pasuko mane šonu ir pabučiavo. Karštai.

DAR PO DEŠIMTIES METU

HARDINAS

- Tikrai, tėti? - Emerė žvilgtelėjo į mane iš kitos virtuvės stalo

pusės. Lakuotais nagučiais pabarbeno granitinį stalviršį ir užvertė
akis - lygiai kaip motina.
- Taip, tikrai, - pasakiau, - tu dar per jauna tokiam dalykui.
Kilstelėjau sutvarstytą ranką. Vakar vakare paryškinau kelias
tatuiruotes. Neįtikėtina, kaip išbluko per tiek metų.
- Man septyniolika. Čia vyresniųjų kelionė. Dėdė Lendonas
pernai išleido Edę! - garsiai riktelėjo mano gražioji dukrelė.
Ištiesinti auksiniai plaukai krito ant pečių. Kalbėdama at­
kakliai juos purtė. Žalios akys įsiutusios žaibavo konstatuojant
faktą, kad esu blogiausias tėvas pasaulyje ir taip toliau, ir pa­
našiau
- Tai nesąžininga. Aš turiu keturis, o tu sakei...
- Gana, širdele, - stumtelėjau jai pusryčius per stalą. Ji metė
tokį žvilgsnį, lyg kiaušinienė būtų sužlugdžiusį jos gyvenimą taip
pat kaip ir aš. - Man labai gaila, bet tu niekur nevažiuosi. Nebent
apsigalvotum ir leistum man būti grupės vadovu.
- Ne. Jokiu būdu, - įžūliai papurtė galvą. - To nebus.
- Tada nė vienas nevažiuosim.
Duktė su trenksmais nulėkė koridorium. Po sekundės pas
mane atėjo Tesą, o Emerė - jai iš paskos.
Po galais.
- Hardinai, mes jau viską apkalbėjom. Ji važiuoja į tą kelionę.
Juk jau ir sumokėjom, - priminė Tesą Emerei girdint.
466
 Supratau, kad tai buvo būdas parodyt, kas čia šeimininkas.
Mūsų namuose galioja taisyklė, vienintelė taisyklė - nesipykti
girdint vaikams. Mano vaikai niekada negirdėjo prieš jų motiną
pakelto balso. Niekada. Tai nereiškia, kad Tesą neveda manęs iš
proto. Ji užsispyrusi ir įžūli, ir šios abi mielos savybės su amžiumi
tik stiprėja,
{ kambarį įėjo Audėnas su kuprine ant pečių ir ausinėmis
ausyse. Jis pamišęs dėl muzikos ir meno, ir man tai patinka.
- Štai mano mylimiausias vaikas, - pasakiau.
Tesą ir Emerė suraukė nosis ir dėbtelėjo į mane. Nusijuokiau,
o Audėnas linktelėjo oficialų paauglių „labas“. Ką galiu pasakyt? Jo
ironija ne pagal metus, kaip buvo ir mano.
Audėnas pabučiavo mamą į skruostą ir pasiėmė nuo stalo
obuolį. Tesą nusišypsojo, jos akys sušvelnėjo. Sūnus labai.meilus, o
duktė gryna akiplėša. Jis kantrus ir tyliakalbis, o ji - pasitikinti ir
savavalė. Nevienas nėra geresnis už kitą, tiesiog abu labai skirtingi.
Nuostabu, bet abu puikiai sutaria. Emerė daug laiko praleidžia su
broliu, vežioja į orkestro repeticijas ir vaikšto į pasirodymus.
- Vadinasi, sutarta. Ketinu pasimėgauti šia kelione! - Emerė
suplojo rankomis ir išdidžiai išėjo po duris. Audėnas atsisveikino
ir išsekė paskui seserį į mokyklą.
- Kaip mes tapom šių dviejų vaikų tėvais? - paklausė Tesą pur­
tydama galvą.
- Neturiu sumauto supratimo, - nusikvatojau ir ištiesiau
rankas. - Ateik čia.
Mano gražioji mergaitė atėjo pas mane ir įsitaisė mano glėbyje.
- Ilgas buvo kelias, - atsiduso Tesą. Pakėliau rankas ir pa­
glosčiau jos pečius.
Ji susileido ir akimirksniu atsipalaidavo. Atsisuko į mane - ir
po šitiek metų tos mėlynai pilkos akys žvelgia į mane su didele
didele meile.
Mums pavyko - po visko, ką teko išgyventi. Nesvarbu, iš kokio
velnio susideda mūsų sielos, jos yra viena.
467
 Padėka

Štai ir viskas! PABAIGA- Pakvaišusi beprotiškos kelionės, kuri

nutiko po to, pabaiga. Ši trumpiausia, nes viską jau išpasakojau
ankstesnėse knygose.
Mano skaitytojai, jūs buvot su manimi visada, ir dabar
esam artimesni nei anksčiau. Jūs visi mano draugai ir man labai
malonu, kad taip labai palaikot mane ir mano knygas. Mes esam
tikra šeima. Viskas prasidėjo nuo mano užgaidos ir išvirto į ke­
turių knygų seriją. Beprotiška! Myliu jus visus ir niekada nesi­
liausiu kartoti, kokie esat man brangūs ir kaip labai jus - ir kie­
kvieną iš jūsų - myliu.
Adamai Vilsonai, geriausias redaktoriau visame pasaulyje
(žinau, kartoju tai kiekvienoje knygoje), padėjai man padaryti
šias knygas tokias, kokios jos yra. Esi puikus mokytojas ir
draugas. Prirašiau tau galybę žinučių, palikau aibes komentarų
paraštėse, bet tu visada atsakydavai ir niekada nesiskųsdavai!
(Už tai esi vertas premijos ar net trisdešimties jų.) Labai noriu ir
vėl su tavimi dirbti!
Leidybos komanda ir korektoriai, ypač Steve'ai Breslinai ir
Stevenai Boldtai, taip pat S&Spardavimo komanda - jūs nuvertėt
kalnus, kol išleidot šią seriją!
Kristina Dwyer, mieloji, tu stulbinanti! Ačiū už viską ir ti­
kiuosi, kad dirbsim kartu visą mūsų gyvenimą, cha cha. (Norėjau
tik truputį pagąsdinti.)
 Visiems iš „Wattpad“ - ačiū, kad visada leidžiat man čia su­
grįžti kaip namo.
Savo vyrui - už tai, kad yra mano antroji puselė ir visą gy­
venimą visada mane padrąsina. Ir Asher - už tai, kad yra geriausia,
kas man nutiko.

469
 Arina Todd
After. Kai tapome laimingi
Iš anglų kalbos vertė
Renata Endzelytė

Redaktorė
Audronė Daugnorienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Tiražas 3 500 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų leidyba“

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt 'v

Spausdino spaustuvė
ScandBook
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00