Está en la página 1de 12

Jurgis Kuninas

TLA
Kaip pavasaris atkiunta,
Aen atkiutau.
Man tave ia Dievas siunt,
Tik mane ne tau!
JONAS AISTIS
I
Kalbk man, Tla, kudk man, kai ara vis raudoniau nutvieskia auktas, jau ir taip raudonas,
Bernardin sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnel, o ariausiai ia, ties
Bernardinais, kai reti praeiviai, ivyd sunk lietaus debes, paspaudia ingsn ir baugiai
griodamiesi skuba savo miestikus urvus, kai debesis kybo jau visai arti virum Bekeo ir
Panonieio kalno, vir tamsiai raudonos skardio atodangos, kalbk ir sakyk, kas beprimins mums
limpam kaip ukreiama liga meil, taip ir neirkt viduriemio kiemuos, utat neapdrabstyt
miesto purvais toki pavluot ir niekam nereikaling, nereikaling net itai liiai pasiruousiai
gatvei, sen medi guotui ant kranto, net arai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artjaniam
debesiui, kuris jau sustojo vir pilkvo Bekeo boktelio, kas, na sakyk, kas?
Sakyk man, Tla, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti tuos tarsi anas debesis pakibusius klausimus
tik tu, nes gamta mieste visuomet truputl netikra pernelyg ikilminga ar k? ir nebyli. Dar ne
dekoracija, ne muliaas, ne butaforija, bet jau ir ne gamta. Sakau tau. irk, Tla, a ateinu tavo
menk bst per nedengt Vilnels tilt, po kuriuo aminai kunkuliuoja juodalsvis su vos viesesne
puta vanduo, ateinu tavo langus, tavo akis, kuriose atsispindi vien emas dangus ir Bernardin
boktai, ateinu tavo audinius, tavo kaul skaidrum, tavo pirmykius nervus, kurie paliesti suvirpa
ir skleidia gars: vjo nioktim, vandens iurlenim, oli narjim, o kliudyti smarkliau,
sitempia, ir garsai stiprja girdiu netiktai pabaidyto vrelio cypteljim, kak atkakliai
aikinant naktinio paukio bals, girdiu sparn vasnojim vir galvos ir matau akis slaptingas
patamsi paukio akis baltame lyg drobul tavo veide; tavo akis, Tla, paukio akis ir debesies akis;
a ateinu mnesienos viesoje mesdamas sunk el ant prajusios dienos, ant bsimos dienos ir
bsimos mudviej nakties, ant ito miesto, siurbusio mudu savo tamsias sias ir ispjovusio drauge
su dumblu, lynu, visom ukm bei rykais, o ir senais pinigais, kurie neturi galios nei itame, nei
aname pasaulyje ar mes jame tikrai kada nors gyvenome? Ulus, leiv el metu ir ant Bekeo
bei jo karvedio Vaduo Panonieio kalno, kur tebekybo tas grasus, audros dulki pritvinks debesis...
Tavo bstas, Tla, prikabintas blausi paveiksl, kuriuose pelija duona ir ganosi romi gyvuli
bandos, jis uverstas dmis su knygomis, reprodukcij aplankais, visokiausiais uraais, drabuiais,
dmis su balsais ir prisiminimais, bstas, kur danai uspringsta vandentiekis ir kurio paveiksluose
senuose bokaluose slgso rudus kristalus sustings vynas; a ateinu tavo vos pravertas sausas
lpas, u kuri juoduoja burnos ertm ten, ten slepiasi ltai, kone skiemenimis tariami tavo odiai
visi jie svarbs tik man, kalbk, Tla: jie juk kyla i paios gldumos, i vis viet, esani tavo
plokiame, kantriame, stingulio, kanios, lig ir abejingumo nualintame kne...
Kalbk man, Tla, pasakok ir primink, kudk, kai a ateinu vidurnakt, patikliai amsint senamiesio
unims, kai kertu vaiduoklik Oland gatvs magistral ir pro drgnus Filaret gatvels kiemelius it
mkla inyru Polocko tiesje ties Bernardin kapinmis, visas is nejaukus pasaullis siejasi tik su
tavim, Tla, ir Bernardinais, nors j seniausiai nebr... kas sak, kad nebr? Savo pdomis patiusiame
sniege tarsi braiydamas io kvartalo topografin emlap, pro unturg, vaistin, uvies ir bat

krautuves leidiuosi pas tave, leidiuosi ir inyru ant ledinio Vilnels kranto, o visa senoji miesto dalis,
mnulio nutvieksta, i tikrj panai sen miesto plan, kruopiai nubraiyt ir nuspalvint
kakokios auktesns esybs... Jau ia a, jau ia, o vir Bekeo kalno tebekybo anas dukslus debesis,
tikriausiai jau sustings pad, sukietjs kaip pilka betono plokt i kitados skaidri lietaus la
jis jau virto kniku negandos pranau, o a einu pas tave, nebodamas ne tik varbos, bet ir nevilties,
vlaus meto, prie tilto turkl stovinio aklo mogaus su mlynais akiniais; jau nebeirdamas tilt,
engiu putojant, dkstant vanden ir slidindamas nugludintais akmenimis ropiuosi tavj, Tla,
krant, ir man atrodo, kad vir mano galvos sumlynuoja didiulis alyv keras, skinu ir laikau
rankose po puri kaip varus baltas debesis alyv puokt svaiginani, garbanot, kupin gyvybs,
varvani sidabrinmis iurklmis ir svyruodamas i nuovargio einu baltas dvivres duris, ant
kuri kabo kulk ivarpyta mlyna pato d, ir jau esu, Tla, vos u keli ingsni nuo tavs, tavo
kimaus balso, kno skaidul, slapiausi tavo kerteli...
Kudk, alsuok vos girdimai, kai a skrendu pro vos pravert nakiai orlaid, sugniaus abi
dideliausias alyv puoktes, kai jau sklendiu po skliautu begarsis iknosparnis be garso, be
naresio, visus meils ir nevilties odius sandariai udars mautje skraidanio naktinio vrelio
kaukolje, atsargus, kad neibaidyiau kit dvasi, tykani paglemti tavo siel, kn, prot, tavo
slapiausias mintis, tavo orum, aaras, virpanias lyg upels banga maas krtis, tave vis, Tla;
skrendu ir kojelmis kibs nusklembt tavo kambario skliaut klausausi, kaip tu alsuoji, kaip tirpsta
erknas ant tavo alveoli, kaip kraujas tavo mieguistame kne suka dar vien apytakos rat, kaip tu,
pati nejausdama, kalbiesi su pelijania paveiksle duona, su dm, pilnom prisiminim, mnesienoje
regiu tavo ilguosius kaulus, dubens kaulus, perlamutrin kaukol po trumpais plaukais, matau, kaip
kakoks maas rykiai vieiantis vabaliukas eina tavo pilvu, krenta bambos duobut ir
nebestengia i ten isikapstyti toks jis maas...
Virpteli mano juslios, miesto idirgintos nervs, bet a jau nebeturiu atsargini ijim, neturiu
atsargini jausm, atsargini dali savo netobulam iknosparnio kneliui, gal todl tokia trumpa
svaigi ir vientisa mano meil, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko ukariauti; todl drauge su
alyvomis a budiu palubje vir tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per nir mieg atmeti rank,
kaip atsidengia virpantis irdies plotas, ir tada, tada visai netiktai melsva alyv kek su dviem aliais
lapais nukrenta tau ant krtins a sumojuoju ikniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus
kekmis, pluotais, akelmis: violetins, alsvos, sukepusios ied kreulius, velnios alyvos, inai,
tokios praysta ir nuysta sulaukjusiuose umiesio sodeliuose, kur kitados stovjo sodybos
pamikse, ant jau sueijusi pamat...
Krenta alyvos, skuriuodamos altam ore, apskleisdamos iedais tavo plaukus, krenta tavo
neiverktas aaras, limpa prie tavo vos praiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo plon kakl,
aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patal, grindis, des su dulktais aplankais ir prisiminimais,
leidiasi sot su nakiai paliktu vandeniu, o kitos keks, puoktels, iedai, nerad kur nutpti, dar
paskuriuoja, o paskui jau suyra maytes vaigdes, taip panaias fantastikus jr gelmi gyvnus.
O a neriu tams ir skaudiai atsimuu lang tikram iknosparniui niekada taip neatsitikt!
ypsausi, viepiuos, o i smulkuio pels snukuio sunkiasi juodas kraujas. Niekas nemato, kur jis
varva... O kurgi? Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audekl ir jau kapsi
ant juodos klinkerio plytos po tavo aminuoju guoliu, Tla, Tla...
Guldamas auktielninkas ant pilkvos palangs, a dar pamatau, kad debesis uguls Bekeo
kaln staiga krusteli ir vilpdamas neregtu greiiu pasileidia tiesiai namus su absida ant Vilnels
kranto, tiesiai mus, tave, Tla, mane...
II
Anuo metu Tla gyveno tarp dviej tilteli dengto, modernaus, vedanio buvusio Tlos
instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardin vienuolynu. Ir savo nuomojam
bst, ir parkavus miest Tla vaiktindavo pastaruoju institute reikal ji nebeturjo. Ir a

tamsias Uupio sias traukdavau tik betoniniu ilgai n netariau, kad vieninteliame tarp t dviej
tvirt palyginti visai nauj tilt stksaniame name su absida glaustosi ji, Tla, msioja ia rytais
ir vakarais, vediojasi sveius skustagalvius ir andenuotus tapytojus ar nusilaupiusias freskas
panaias savo biiules, irgi men gerbjas...
Dengtasis tiltelis i tolo atrodydavo netgi pramatniai; darganojant matydavau, kaip ant jo
sustingsta jaunos poros su plaiais apsiaustais ir siaurutm vos vir kulkni kelnm. Juo tapsdavo ir
maiukai, rauklti, bet savo vert jauiantys profesoriai su baskikom beretm bei jgerikom
skryblm, danai plasnodavo ir mano pastamas ilgis grafikos dstytojas su tokiais veliais sais,
kad jie deng kone pus jo ilgo veido tik vokieiai tiksliai vadina tokius elmenis Schnauzbart,
snukplaukiai...
Skurdas, neviltis, girtos dainos, pavasariniai polaidiai, violetinis tarsi isiliejs raalas rkas ir
blausi sulaukjusi alyv ydjimas i Uupio plsdavo tik antruoju, betoniniu tiltu. Andai juos dar
pkuodavo masyvios savivarts tiltel valdia sugalvojo ne plebj ir lindyni laikytoj patogumui,
o tam, kad statant men rmus bt ariau veioti plytas, armatr, ploktes. Visk, ko tik reikjo
meno salai skurdo jroje. Bet nusdo statybos dulks, nuslopo ir naujakurysi kvapai vl ukvipo
suodiais, pamuilm, katdiais ir vos vos Uupio alyvom. Varnalos juk nekvepia, po virtins
met pasakys man Tla, mudu gulsim varnalose u instituto, spjaudydami vanden ir vaigdes,
viskas bus igerta, o aar ir kraujo a negeriu! tai a taip pasakysiu. Ir dar dantimis a irgi
nebegrieiu, inok! O gal ir ne taip. Gal tik udsiu savo dumblin platak ant jos varliko, katiko ar
drieiko pilvo, ir tie penki mano pirtai visas iseks delnas taip ir susigers, liks sispauds jos
ploki kn iki pat mirties, o ir po mirties... toki spaud pamatysi nebent ledynmei akmenyse,
nudrasks samanas ir kerpes. O gal ir ten nebe. Gal nebe.
Be galo sunku man vynioti it prikepus tvarst nuo t met medi, krm, kalv, nuo moni
amaro. Skusti kruvin tink ir baltinti skliaut vir Bekeo boktelio. Ne mano jgoms toks darbas, ne
mano ir rpestis, nes laikas, strigs tarp Tlos onkauli, pakibs an laik voratinkliuose, sisuks
jos sil ir adat dutes, jos sukni ir varkeli klostes, sudulks jos dse su naiviais pieiniais, ir
kruopiai raytu sapn ssiuviniu, jau nebe mano, nebe jos rafinuot skustagalvi ir freskaveidi
biiuli mlungio tsomais ar dirbtinai sudvasintais bsimj valdinink ir saviudi veidais, netgi
ne to apsiauklio litografo bespalvm blakstienom ir baltais kaip virta druska plaukais. Tokiems
tiksl od turi pagieingieji lenkai, tokius jie vadina swinski blond, bt panau blondin kiaul,
be ne... ne taip...
Manyje visuomet ir iandien kakas krusteli, kai tik vl pamatau tuodu tiltus, ilgj Bernardin
vienuolyn, siaur sprag kiemeli anfiladoje bromel, u kurios jau veriasi tikrojo Uupio viduriai
ir kloakos, kiek ia vaiktinta klumpaniom kojom ne su Tla, be Tlos, dar nepastant Tlos, o ir
paskui... kiek ia svyruliuota ir nykiai dlinta paryiais...
Vargu ar turiu bent teorin dvasinio paveldjimo teis it krant su jo niriais pastatais,
dilgynm, varnalom, kieiais ir ungrybiais puria, glebia grybiena apaugus lait, Tlos nam,
kuris, inoma, ir jai niekad nepriklaus, kaip ilgasis vienuolyno mras niekad nepriklaus mano
kovingai tetai Lydijai, jos romiam vyrui policininkui, mano amerikieiams pusbroliams Florijonui ir
Zigmui visi jie ia vargo vokiei okupacijos metais. Ar tikrai vargo? Teta siuvo, dd policininkas
meistravo taburetes, o pusbroliai lank gimnazij prie v. Kazimiero banyios. iandien jie abu dar
vals senukai (ili ar pliki?), bet tik Florijonas, ikagietis, atskrids Vilni, dar vintant atbgo su
filmavimo kamera prie ilgojo namo, apsuko kelis ratus aplink j, perbgo ir abu naujuosius tiltus ir
tekinas pasileido atgal viebut jo jau lauk ekskursija pagal kruopiai ikalkuliuotus
Inturisto planus...
Ponia, akinant auksin ruden gal pernai? paklausiau skalbinius diausiusi pavytusi moter
erels veidu, ponia, atsipraau... ar js negyvenot ia per kar? Mosteljau taip sakydamas ilgj
vienuolyn u jos sukumpusi pei. Gyvenau, kaipgi, netiktai atsiliep lietuv moteris, o k? Tai ar
js... pradjau a ir usiiaupiau: i mano alkanos burnos mu ne tokajaus, o Izabelos,
paprasiausio klasikinio raalo, tvaikas stiprumas 19, o cukringumas 5%, klasika!.. Ji dar ilgai

pavymui velg mane i dengtos galerijos sena, nuvargusi erel...


Matot, pasakoju jau ne apie Tl, ne apie jos rudus kailinukus, su kuriais ivydau j pirmukart, ne
apie jos flegmatik brol ir arogantikus to brolio draugelius, o apie erel, raal, niujorkiet pusbrol,
kuris yra veds tikr vokiet Lot, ir jo mai vaikai Olbany, alia Niujorko, gav skanst, kitados
tikriausiai dkodavo: Danke, Vati! Dabar tie vaikai jau patys turi vaik, o Zigm maiau vienintel
kart, prie dvideimt vienerius metus, dar nebuvo senutis. Jis, rodos, neblogai moksi gimnazijoje,
pjov popiermalkes Vokietijoje, vargo nukaks Amerik i pradi, inoma, kaip ir visi dipukai. Bet
padsaut prie vienuolyno Zigmas nebuvo atjs.
Taigi, Florijonas ir Zigmas, tikr tikriausi mano pusbroliai jiedu dar atmena niekad mano nematyt
senel Aleksandr, kuris 1944 metais susmuko prie ulinio ir daugiau nebeatsikl savo
prieblandoje skendini gimnazij skubdavo kitu tilteliu, jis ir iandien stovi rimtas, tvirtas, caro
laik ketaus turklais ir aminom, tayt akmen krantinlm abipus. Jei kartais skubi i senamiesio
puss, tai perlks it tilt, ikart atsiduri Maln gatvje, murkt pro ark ir jau namie. Pakeliui
tebestkso beveik apvalus Pilsudskio laik elektros transformatorius o gal ten pilsudskin telefono
pastot? bet jeigu ten pateks iekotum svetimos dvasios, antai ji: rus salel Vilniaus kepenyse
kunigaiktiens Julijonos pradtas statyti, staiatiki bendruomens per deimtmeius ir imtmeius
nenuilstamai tobulintas Preistenkij sobor... Grai cerkv, nors ir sunki kaip turgaus imtynininkas, esu
stovjs prie didiulio jos ikonostaso, trauks nerves jos aitrius smilkalus, o Tla tamp skvern ir
kudjo: einam i ia, einam, irk, sens jau murma, nairuoja mus, einam... Nei kas nairavo, nei
k, ijom tuomet laukan, patraukm paupiu, a vis ramsiausi metalinius turklus ne tilto,
krantins; tokius dar galit pamatyti prie Arsenalo ir ties dengtuoju tiltu geri, mieli turklai, kai kojos
slysta ir pinasi, kaip gera udti ant j kaitusius delnus ir uosti nebe prismilkyt alt or, o dusinant
vjo uor... Tokie pat turklai, tik kitapus Vilnels, tamsavo ir u Tlos lang, ji jau gyveno pas Petryl,
name su apsida, tik taip retai mudu pro tuos langus pavelgdavom, bet vilgtelj pirmuiausia
ivysdavom besilydani arose, masyvi tarsi auktakrosn Bernardin banyi tuomet jo gal
penkti metai, kad mano tolimas biiulis juodabarzdis Jurgis deng jos stog blykiom kaip raudonoji
vliava vir partijos komiteto erpm. Jurgis buvo ne stogdengys, ne, darb vykdytojas, jis stovdavo
emai ir uverts stambi, udt ant kresno kno galv aukdavo: Ei! Dar ne piets, kur lipat?! Jurgi,
sakydavau, kai su juo ir jo darbininkliais anktoje kontoroje po kritoliniais skliautais degtin
usiksdavom kilkmis pomidor padae, Jurgi, k tu sau manai, itaip voliodamas durni? Tamsus,
barzdotas ir nirus kaip Kasparas Bekeas Jurgis n neypteldavo, neimdavo verklenti, kad nra
pinigo, kad meistrai niekam tik, o itie jis parodydavo jaunus stogdengius latrai!.. Igerk, igerk,
tau dabar eil, tik sumurmdavo, ainam, vyrai! Jurgis jau buvo paenklintas vakiniu mirties
antspaudu, nejau pats ito nesuvok? Toks enklus buvo tasai altas vakas jo rusvam veide... Gal
nenorjo nujausti? Bet stog Jurgis dar spjo udengti j pirmuiausia ir ivysdavau ijs i
kakurios tarybins ligonins prie Misionieri banyios, kur po pirmojo insulto lankydavau dd
Hans, tada jis greit sveiko, prognoz buvo puiki. Kiekvienkart stabteldavau ten, aiktelje alia
senojo korpuso, irgi buvusio vienuolyno sault dien mirgdavo visas vos umatomas miestas, bet
akys paios tutuojau susirasdavo raudon Bernardin stog jis buvo artimas mano ir Tlos
kaimynas, j deng velionis barzdyla Jurgis. Jurgis mir, o per kitus atuonerius metus jo darbininkliai
taip idrask banyios sienas, taip igrem jas tas darbas vadinosi zondavimu! kad an kart,
usuks pas Dionyz, Jurgio pdin, irgi puik vyr, ltaburn lbautoj, rodos, nesipelnius
ekonomist, a jau niekaip nestengiau surasti andainykio savo rao... O juk aliais aliejiniais daais
kone metrinmis raidmis a tuomet girtas, inoma, uraiau jos vard, neva iverts j kakoki
svetim kalb THULLA! Taip, su auktuku ir dviem l. Kas tada ilupo i mano rankos teptuk, m
plstis? Bene pats Jurgis? Nebepamenu.
Vargani Tlos namai u krovininio tiltelio; kaip ir prie amius, taip ir iandien juos supa cerkvs
ir banyios visos jos kur kas menkesns u msik Bernardin auktakrosn, visos ir graktesns
mirguliuojanios bokteliais, smailm ir mr draperijom uvis labiau, inoma, Ona, jos dur
rankenos velni visai neseniai prijs patryniau nykiu buk, plai jo kakt. Gal tu, velnie, inai, k

dabar veikia Tla? Chtonikojo pasaulio gyventojas, senas idiotas, nors iaip labai mielas padaras
ant metalini dur rings... Ar inai k nors?
Kitados nubuds nakt, gurkteljs nudkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos lang a
matydavau tik ram ir veln ventos Panos Marijos Ramintojos banyios siluet pai bokto
smailum ir dal graktaus bokto. Aurelita Bonopartovna miegodavo kitame kambaryje su savo
maamete dukrele Eva Gerbertovna, o jdviej senel ir motina Helena Bostovska naktimis gerdavo
virintu vandeniu skiest raudon vyn, klausydavosi Pendereckio ir Vivaldio plokteli ir virtuvje i
liepini pliausk iki auros skaptuodavo piktos fantazijos kupinas apeigines kaukes Ugavni,
japon ir Uupio gyventoj... Bet ne, gal a ir prasimanau. Tikra tik viena: nubuds nakt ikart
ivysdavau trinavs banytls bokt inojau mat, kad ji trinav. Jis bdavo rykus net tamsiausiam
danguje. inojau dar daugiau alia Panos Marijos Ramintojos seniai nebegyvena sen Daevska su
savo paleistuvm dukrom bei pamiliu snum Tadeku, kuris iprotjo t dien, kai prakio atviro
ringo final Filharmonijos salje, j paliko ne tik suadtin Angonita Brandys, bet ir visi biiuliai bei
sugrovai... Tai atsitiko 1956 metais, ikart po XX kompartijos suvaiavimo pasakodama apie t vyk
man ir mano kolegai Teodorui fon etrui, pani Daevska suvaiavim btinai pamindavo. Ji pati buvo
tuomet salje, tad nenuostabu, kad prisiminus sumut kaip obuolys sn j dar kakas prilupo
rbinje kovoms pasibaigus, senosios balsas kaskart virpteldavo. Zofija, priemiesi laikane ir
didioji ergena, brolio pamiim suvok visai kitaip: Tadekas, girdi, idurnjs nuo odekolono ir
acetonini klij kaljime, patys matot, koks igelts, koks sukata! O jaunl Marija, aprpindavusi
mudu su Teodoru pigiomis puskojinmis i savosios Spartos, graioji Marijana, kuri mes
okdindavome Arkli klube, niriame Vidaus reikal ministerijai priklausiusiame dansinge, apie savo
broliuk suvis vengdavo kalbti. Pani Daevskos, legionieri poruiko ar chorunio nals, ,,ms
laikais jau suvytusios, suskretusios, bet dar energingos ir pasiutusios sens, biografija gal ir bt verta
isamios studijos, nors neabejoju, daugelis kur kas mieliau skaityt pikantikus velions laikanes
Zofijos memuarus ne, ne apie varging laik bei laikrai neiojim, ne apie piktus Filaret ir
Oland gatvi ununius k ten, apie nesibaigianius, pavojingus ir kvap gniauianius nuotykius
lovoje! Jaunystje Zosia, teisyb, buvo grai kaip banytinis paveiksliukas rod nuotraukas! bet
mums, Almae Matris Vilnensis humanitarams, 1967 met ruden besiglausiusiems viename Daevski
urvo kampe, ji, deja, jau nebeatrod tokia avi ir gundanti, kaip, tarkim, 1949 met soviet karinams
ar bokso treneriui, kuris, es, ir prinekins Tadek kautis su treniruotais karikiais i garnizono klubo.
Zosia mgdavo ueiti ms glta kartno pala nuo dvokianios virtuvs atitvert kambarl, prissti
ant girgdanios taburets ir, dmindama papiros, leistis prisiminimus. Mudu su etru bandm
pripirti j Francui, gerai mitusiam ir nuolat moters troktaniam romanistui, bet ivyds Zosi, Francas
atatupstas pranyko duryse ir beveik niekad nebeusukdavo ms mebliuot skyl, nors Zosia vis
klausindavo: n, gdie va etot usa? Jau prarads Tl (argi a j kada nors buvau gijs?) visai
netiktai patyriau, kad tame paiame kambariktyje, kur mudu su kolega etru kitados stmme
smagias pusbadio dienas su kiemo katm, po grindim mirinjaniom iurkm, ia raudaniu, ia
kvatojaniu Tadeku, taigi tame paiame urve, berods, 1907 metais gyveno iurlionis, vienintelis
oficialiai (net rus!) pripaintas ms tautos genijus... Tai suinojs pandau susirasti fon etr,
nusipirkti butel kit geresniojo vyno ir ateiti t kiem visi Daevskiai, iskyrus nebent Marijan ir jos
vaikuius, buvo jau imir, dar kart pavelgti juodus lang rmus, per stebukl ilikusi varin dur
ranken ir bent pabandyti sivaizduoti genijaus siluet tarpuvartje ar spaudiant t ranken... vynas
juk padeda? Bet Teodoras kaip tyia buvo ivyks Vien vyn Daevski palangje imaukiau su
kakokiu nuausiu vyru... igrus jis m reikalauti dar ir a vos pasprukau. Vl krypstu lankas, kad tik
nereikt visko ikart ikloti apie Tl, apie THULL su dviem l, Tl, kurios vard aliais daais
dvimetrinm raidm iraiau iaurinje Bernardin ventyklos sienoje... netoli didiojo altoriaus...
Ant medini, niekad nerakinam pani Daevskos dur su varine rankena anuomet a spjau
urayti tik vien vokik, savo paties sugalvot od: VOLKSHTTE. Jis turjo reikti kak
panaaus LIAUDIES TROBEL, buvo man graus ir mielas. Pani, menu, tuoj sunerimo itas
uraas, girdi, tarsi rodo ms pretenzijas ar netgi kslus jos bst! Sen nuramino tik mus eilin

kart atlanks dd Hansas, fizikas teoretikas, tikras Teodoro dd. Net neinau, ar kada nors dar
buvau sutiks mielesn mog. Politik, dentelmen, bais atrialieuv, pastant vis Vilniaus elit
ir demimond. Dd Hansas pam pani u paranks, atsived j ms maut kambarl, pripyl
jai sklidin briaunot stiklin melsvo kaip kalio permanganas vyno, lapiom lpom pakteljo jos
suodin rankel ir netruko tikinti, kad chlopikai, t. y. mudu, juokauja, niekas n nemano ksintis
jos rmus! Senoji kaipmat atlyo dobrze, dobrze! Igrusi dar stikl, ji m negraiai kikenti ir kibti
prie dds Hanso, tarsi jai bt ne septyniasdeimt, o eiolika... Dd gan diskretikai usimin, kad
kai kam i tikrj tas uraas gali labai nepatikti, bet pats garsiausiai kvatojo, vaiino visus vynu ir
cigaretmis Tresor, pra atvesti tikr merg jis parodysis joms kakok nauj, visai neseniai
imokt fokus tamsoje!.. Fizikas teoretikas buvo neabejingas menams bt bent nujauts, kad po
ituo aprkusiu skliautu, nuo kurio krinta tarakonai, iurlionis ra savo fugas ar tap kosmos, tuoj
bt paras laikraius ar net atsiveds kok savo biiul muzikant i Neringos irk, Vaclovai,
kas ia dabarts? Bet, kaip ir mes, nenujaut. Beje, jei genijus tikrai ia gyveno, tai nebent didiajame
salone, kur ms laikais su katm ir murzinais vaikais pritiesusi iuini ant grind miegojo pani
Daevska, jos dukros, nepastami vyrikiai tatuiruotom krtinm, o trumpam sugrs i kaljimo ar
beprotnamio kur laik dkdavo ir Tadekas, nevyklis 1956 met boksininkas...
Tl a dar spjau atsivesti it kiem parodiau jai em, kone sulig grindiniu lang, pro kur
ant ms studij stalo strikindavo kats pridergdavo ir sprukdavo lauk. Ir mergos? prisimerk
Tla, bet a prunkteljau: o kam? Durys juk bdavo atviros diennakt, net savo lovutje neretai
rasdavau visikai nepastamus vyrus ir moteris, pani sakydavo jie trumpam! O pas mus, pasakiau
Tlai, jei nori inot, usukdavo tik trys dainuojanios anglists Atas, Portas ir Aramis santrios,
varios merginos. Igerdavom natralaus obuoli vyno, kartais alaus, jos padainuodavo Bring back!,
Dilail, na dar aunus Abdula baisus plikas. Arba tik pasiklausydavom Vandos Stankaus
daineli ir sudie!
Usirks nakia prie Aurelitos Bonopartovnos rausvo lango, nuklysdavau daug met atgalios;
pragyvenus mieste ketvirt amiaus, beveik kiekvienoje kertelje lieka tavo vilgsni, ingsni, tavo
dulki ir nuosd...
Bet banyios! U visk svarbiau banyios, jos bent priveria tave uversti galv vir, o viruje
visados dangus emas, mas, parkavs, taiau dangus. Kai regiu it kriokiant, pasruvus krauju,
piln iurki ir moni valkat, varg, ligoni, invalid, dvasios ubag kvartal (esame tik silpni
padarai, mgdavo pabrti dd Hansas, nra ko drovtis savo menkumo, fiziologijos ir i
nepastam protvi paveldt yd!) man ukaista sprandas, ima svaigti galva ne, ne, jokios
provaists! Utat banyios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudti pamaldiai rankas, tai bent, jau
sakiau, pakeldavo mano akis auktyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.
A buvau aislas Aurelitos Bonopartovnos, kauki dirbjos, rankose, buvau j savanoris vergas,
kurio menkiausias maitas turjo baigtis igujimu i reliatyvaus rojaus purvin gatv pas iurkes,
kates ir prie unturgio bei Tvo kapo perdien stypsanias mogystas atmietu alumi ten pldo
alaus kioskai. Buvau emocionaliosios Aurelitos ugaida, kaip ir visos emancipuot moter ugaidos,
trumpalaik ir tutuojau pamirtama. Mudu su Aurelita n negalvojom taupyti savs siautm kaip
beproiai, gyvenom udar naktin gyvenim, beveik udar dienos gyvenim, ir tik vakarai bdavo
atviri nuoirdiems, bet lktiems pokalbiams, atsitiktiniams sveiams, gerajam vynui... mudu
bastydavoms po kapines, apleistus parkus ir rsius, sivaizduodavome, kad mus persekioja, lengvai
sikalbdavome jausmus, vizijas ir aibes panai dalyk apie tai galima iki valiai prisiskaityti antros
ries verstiniuose romanuose... Man skaudu itaip rayti ir sakyti, nes an dien n kiek nesigailiu,
juk sakiau vergyst buvo savanorika! Tomis skaidriomis, mnestomis Uupio naktimis,
velgdamas pro Aurelitos Bonopartovnos lang gelsv plyt namas stovjo ant kalno a vis
daniau pagalvodavau: kaprizai tuoj pasibaigs, reikia palengvinti j dali Aurelitos ir namiki,
reikia dar daugiau gerti, ti, maitauti tai tuomet jie ramia sine gals ivyti mane gatv, orai
dabar malons, bus netgi ramiau! Helena Bostovska pati ine mano knygas malkin, gal net
padovanos koki kauk... O gal mus visus amins tasai ,,swinski blond? Jo ia visur pilna! Juk jis ir

fotografas, ne tik litografas. Miustinas jo pavard ar Jevgrafovas?


Nors ventojo Bartlomiejaus banytl kyojo vir juodusi Uupio stog kur kas ariau nei
Ramintojos, pro Aurelitos lang a jos nematydavau ustojo mediai ir mrai. Nakt tik
nujausdavau, kaip ji arti u klev, gatvs nuolydio, pasiiauusi erpi... Dien a j pamirdavau,
nors kaip tik Bartlomiejaus banytlje esu nakvojs, grs ten su Aurelita tokaj paskui ji paliko
mane vien: slankiojau po nebaigt statul pristatytas navas ia tris stovyldirbiai... Dien u
Aurelitos lango gretim kiem per klev tank krisdavo skaudi viesa, kartais net itisi pluotai rusvo
aukso spinduli, o kieme kaimyn mergait su imegztu ant krtins vardu Marija, garsiai
aukdavo savo motin mammamam mamamma!!! Stambi, grai, sveika penkeri metuk Marija
sveiko, talentingo, bet tik labai retai ia pasirodanio vyro darbas... sveika, Marija! Tuojau i verandos
ipuldavo mayt kaip skruzdl motina vliau ji man primindavo Tl, atrodo, painojo j?
stverdavo t sunk vaik glb, ir a lengvai patikdavau, kad skruzds tikrai pakelia tiek ir tiek kart
u save sunkesn nat. Marija danai uversdavo savo viesi galvut ir velgdavo lang, per kur
persisvrs a vilpiniuodavau melodij i Carmen Marija tiesiog krykdavo i smagumo, nors a
ir klausos neturjau, ir vilpikas buvau prastas. Eva Gerbertovna, Aurelitos dukrel, meili,
tamsiaplauk mergyt, perdien supdavosi tarpdury pakabintose spynse, mane velgdavo tik i
padilb, o kai kart parjau su pamuta akimi, ji nuvito taip tau ir reikia! Kvailiuk mat paman,
kad mane prikl jos tvelis masonas, robinhud brelio pirmininkas ir filosofas mgjas. Ne,
tuose namuose saugus a jausdavausi tik naktimis, rkydamas prie lango, kartais kuria viena ausimi
pagaudamas Pendereckio fraz i virtuvs, kur senoji vis dar skaptavo kaukes baisesnes net u it
gyvenim. Jei biau bent nujauts, kad slnyje prie rvos gyvena Tla, katono kamienu tutuojau
biau nusliuogs emn ir lks ne pas pernakt medituojant meninink Herbert tein, ne pas
ilkografijos meister Valentin Grajausk, o tik pas j, Tl. Bet Tla ten dar negyveno. Jos a dar
nepainojau. Rva ten galv tik jos bsimajam eimininkui, naliui Petrylai. Bet kasdien, kaus
ar blaivas, betoniniu tilteliu ingsniuodavau pro jos bsimus langus, i neudengto rsio ties anuo
Pilsudskio transformatoriumi vogiau akmens anglis Aurelitos dirbtuvs krosnelei, kalbinau erel ar
ji karo metu ia negyvenusi, o jei gyvenusi, tai ar nepainojusi mano motinos inot, ji gyveno
staliaus eimoje, taip, jis ir policininkas, i Smalinink ia atsikl, taip, o mama mokytojavo
Pavyzdinje mokykloje, netoli universiteto, ten dabar skveras, alaus kioskas ir tualetai, inot juk?
Taip, anuo tilteliu, kuriuo savo gimnazij skubdavo bsimieji amerikieiai, mano pusbroliai
Florijonas ir Zigmas, pamokas Pavyzdinje mokykloje vaikiodavo ir mano motina, irgi bsimoji.
iandien pagalvoju, kad j gyvenimas Maln gatvje gal ir nebuvo labai nykus pirmuiausia
neslg informacijos gausa, o gandai daniausiai ir likdavo gandais. Na inoma, kol neuskrisdavo
lktuvai tam, kas buvo menkai dievotas, tokiam tada bdavo striuka. Mano motinai, pavyzdiui.
iaip jau teta Lydija buvo be galo taupi is bruoas vliau jai labai pravert Irkutske, ir ten badu
niekas nenumir. Tetuls taupumu ir a gavau sitikinti i Irkutsko ji parve dovan ne tik kedro
rieutli, bet ir por sportini megztini, kuri vienas kuo puikiausiai pritiko man, antras broliui.
Puikiausiai ilaikyt, nesust kandi, toki a ia niekad nebuvau turjs. O juk priekariniai, gal
net Floruko ar Zigmuio dvti!
Vienuolynas ir visos banyios iliko, o tai Pavyzdin mokykl subombardavo mama tuo metu
meldsi Auros Vart koplyioje, tikrai retas atvejis! Tlos namai irgi liko sveiki. Tik joki tilteli
Bernardin pus tada dar nebuvo. Pala, pala! Buvo, kaipgi!.. Argi nevediojo ms, pirmakursi, po
senj Vilni toks neivaizdus senutis apvaliais akini stiklais, pigiais sandalais ir ilgu, tamsiai mlynu
drapo paltu? Atveds ms br prie ito vienuolyno, jis mosteljo ranka plona kaip karklo vytel!
nuo senumo net paaliavusius pamatus prie pat krantelio ir oriai paaikino: Matot? Kitados ia
stovjo dengtas medinis tiltelis. Kai jis kart sudeg, pamaldas taip, ir paias ankstyvsias!
vienuoliai briste brisdavo. Taip sak anas senutis, kaip vliau patyriau, seno vadovo po Vilni
autorius, lotynistas. Ekskursijai pasibaigus, Petro ir Povilo ventoriuje surinkome jam po 20 kapeik,
senin, rudoji Onel, teik. Penki rubliai. Nauji sandalai... Taip ilgai man njo i galvos tie vienuoliai,
kad per vien karini moksl paskait (berods, ognevaja podgotovka) ssiuvin oraniniais

vireliais a uraiau:
Nakt ir snigo, ir alo...
Ivso sujauktas guolis.
Pakls abito pal,
Brido per up vienuolis.
Brido aukt banyi,
Kur Dievui meldsi broliai...
Koja paslydo netyia,
Pargriuvo senas vienuolis.
Nusine sen it sav
nirtus upel, laikas...
Vien kaulai ilgai baltavo
Tarsi nuaiytas karklas...
Koja paslydo netyia... K a inau!
Bet jau tais nykiais, bet nenuobodiais laikais a buvau nusiirjs bsim Tlos nam, antrj jo
aukt. Tla, beje, gyveno pirmajame, tame gale, kur apsid. Kai pani Daevska vien dien atsak
mudviem su Teodoru emaskliaut iurlionio kambarl, kai liets spjo nuskalbti praplst ura
VOLKSHTTE. HIER WOHNEN ZWEI GERMANISTEN, teirautis stogo a pirmuiausia ia ir usukau.
ia, kur po dvideimties met visai netiktai apsigyveno Tla, jauna dizainer, n nenutuokianti, ko
jai reikia itame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje...
[...]
Piove a catinelle! Lietus kaip i kibiro. Kaip seniai nebegirdtoje Prahos radijo dainoje turk
darbininkams. Ar Yuppi Du laikai irgi jau pasibaig? Turbt. Spjau atbgti neperlaps iki
Rotondos pilies kalno papdje. Piove! Ne veltui kariuomenje ot nechrena delat kaliau italikas
frazes i konversacijos odynlio, visk dar pamenu! Kiek ia, po ituo grybu, sdta, pliurpta, ugnini
spjaudyta! Uf, beveik sausas. Geriau, kad nepasipainiot koks pastamas! Seniai nuo j atpratau. Nors
beveik visi mano pastami tokios pat ries nelaimliai, bet vis dlto energingesni, suktesni, kibesni ir
smarkesni. Turtingesni su skarelm ant juodai degusi kakl, tokia mada trumpam buvo grusi
85-j vasar. Ne, lov Alachui, visi nepastami, bent kolei kas. Nors ir i veideli, ir i mimikos, i
kelni ir sijonuk, krepi ir bateli, i iki mans atlekiani paskir odi, ikart pajuntu valkatos!
vairiausio plauko ir socialins padties lendrianai, vagabundai, brodiagos, posthipsteriai,
minezingeriai, nesidrov nei savo utli, nei prikakot kelnaii protestas prie totalitarizm? Kaip ir
skraidanios lktuts skverelyje alia Aleksandro Sergejeviiaus, kasels suvertos batraiiais ir
kerziniai batai vidurvasar?..
Ne, ne visi ia tokie. K sakot? A, kavos ir led. Keks ir pakel Primos. Viskas. Dabar tik prisst.
lapias laikratis ant metalins kduts... Liekna mergait baltu pilvuku prie gretimo stalelio, viena...
ne, nereikia. tai ten, kamputy. Beveik patamsy. Taigi, sakau, ne visi ia tokie. Antai! Remigijus
Oskaras Bira barzdotas poetas i sociolog bei protmaii terps irgi ia. Tai mat ne vien
lendrianai, ne vien brodiagos... La piove. La Fisarmonica.1 Gerai. Dar kavos...
Ir tutti frutti visi kiti. alia Oskaro Biro sdasi matyta emaii kilms moterikait i kultros ir
meno pasaulio. Bohemos dvelksmas ir jaunysts atminas kava Rotondoje! Kasdienybs teatro
mizanscena, ar kaip ia mantriau pasakius? Painojau j kitados padori kaip vienuolyno virinink,
nieko man neideg tada, prie... taip, prie eiolika met. Auktos morals kaip kitados Cecilija
Pereltein. Arba kaip frau Fogel, fakulteto laborant, kiekvienam pirmakursiui oriai aikinusi: fonetika
tai mokslas apie gars pasaul! Dar viena persona prie to paties prominent stalo vertjas i vis
1

Lietus. Akordeonas (it.).

german kalb Bernardas Malon. Jis mane mato. Jis mane ir pasta. Bet nei mato, nei pasta, ar
aiku? Kaip jis sustambjs! Ir jau gerokai plikteljs. O buvo toks iaudas, kai kiemo teatre vaidino
Krivi Krivait! Plonas auktas iaudas. Visk jis imano, visk supranta, jau anuomet visi negaljo
atsidiaugti Bernardu Malone! Dstytojai, reisieriai, merginos j keldavo pavyzdiu. Jam pavydjo
nemokos, prie jo glaustsi tie, kuriems buvo nesvetimas Kafka, Hugas fon Hofmanstalis ir
Meterlinkas. Bernardas Malon ra sonetus, dramas, vaidino ir reisavo, o man jau tada sakydavo:
mano svajon savam kambary, susisupus chalat versti Tom Man, rkyti Tallin ir gerti
natrali kav. Visa tai jis, rodos, dabar ir daro, bet neatrodo itin laimingas. Plinka net ir itin saikingai
geriantys protmaiiai... Aha, kaip ten? Si possono occupare i posti liberi?2 paklausiau prijs prie j.
Bet ten visos vietos net laisvos! uimtos, o mano italikas vokabuliariumas pernelyg ribotas. Bet:
non piove piu lyti nustojo.
Lyti nustojo, ir ia baigiasi visa mano blaivioji ironija, visa pagiea protmaiiams, net Bernardui
Malonei ir a juk galjau tokiu bti, bent panaiu! Nebepavydiu linksmiems vjavaikiams
postbrodiagoms, meno pasaulio gyventojams, emaii madonoms... Viskas aplink pranyksta,
itirpsta ore, nes antai lapiu vyrtakiu, nedamasi rankoje basutes, per balas atbrenda Tla!
Viepatie, ji, ji! Tla, kurios niekad taip ir nepamirau, tik apie j ir galvodavau, vis i naujo
sukiodamas ir varindamas pirmyn atgal anos tolimos kovo savaits laikrodl baltas rodykles
juodam ciferblato dugne, tokius tvai nuperka savo mayliams; patys sukinja rodykles vis greiiau
ir be paliovos klausinja tiesiog, akyse protmaiiu virstant vaikel: Na? O kiek dabar? Dabar? Dabar?:
Che ora e piccina. Tla?3
Stojuosi i savo tamsaus kampo ir vl sduosi, filmuose maiau ne syk taip darant. Gyvenime ir
kine. Tla! I tolo atpastu j, tkstant nakt ir dien nematyt, suirzusi, lapi, jau kitu, bet vis tiek
aliu sijonu, berankoviu megztinuku auktu kaklu kas nubuiavo tave, Tla? Nieko ji nemato, eina
tiesiai mano kamp, sdasi atatupsta ir mai grteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!
A, a, atitirps kaip ledoknis, isiieps iki aus, blaivus kaip lietus, skilusius akinius pasidjs alia
lapio laikraio, a, isigelbjs nuo mirties ne tik Ekaterinoslavlio stepje, bet ir Drugeli kapinse, a,
pakils i atviro karsto Laidojimo rmuose, a, a, a! Tu, sako ji, lpos vis dar lyg patin, visuomet jos
man kl virpul, virpul ir geism... vari, lidna, tamsiagym, jau sispyrusi basutes, kakur tarsi
skubanti, nors a dar n odio nepratariau... Klausyk, kalba ji ltai, kaip ir prie septynerius metus... jau
prie septynerius? Taip, jau. Tu palauk, droviai kikena ji, a tuoj... Ji paima mano rank, paskui kit, kaip
tikriausiai paimt ant stalo gulinius akinius ar t laikrat, jei jis bt sausas paima ir papuia...
padeda. A tik nueisiu, gerai? Palieka odin rud krepel, usegt varine sagtele, skt lusiu stipinu...
ir nubga tuo paiu taku, kur link skuba ir emaii madona, ir Oskaras Bira, ir net pats Bernardas
Malon ten poeminiai miesto terminalai...
T k man dabar daryt? Surit, nusinet j kalnus u Vilnels ir irt irt? Pasakot, kad visus
tuos metus a ne tik prisimindavau j, ne tik pirmyn atgal varinjau t juod aislin ciferblat su
baltom rodyklm che ora e piccina? bet ir... Bet ir? Gal ir pati susivoks, kaip a gyvenu? I mano
alaus spalvos aki, vaivoryktini ratil po jomis? Vargu... Kaip jai pasakyt, ar verta?.. raiba antis greit
pakilo ir nuskrido virum ilo?.. alia seil drykteljo... ar tu, Tla, inai? Miegojs karste, miegojs
alia nakt mirusio valkatos iluminje trasoje, isiterliojs svetimu krauju gatvs pjautynse, staiom
akim velgs ger biiul, pasikorus klpom ant bero gumbo, girt, inoma, dabar sdiu ir naujais
sandalais trypiu drgn Rotondos cement k tau pasakyt, Tla?
Dabar a laisva! sako Tla, grusi i terminal. Kaip vjas? Ima mano rank, pasiiri ir vl deda
ant stalo. Sveikas, Oiaragi. Nieko nebesakysiu, visk ji mato, visk ino. Pakilus lidesys, kiek jis dar
tsis? I beprotnami, ligonini, gydykl, svetim miest raiau jai deimtis laik ir atviruk. I Ras
ir Vitebsko gatvi. I Simferopolio, Kaffos ir Bresto. I Kapiamiesio ir Sudvaj. Kelinta valanda,
2

Ar galiau prissti? (it.).

Kelinta valanda, mayte? (it.).

vaikuti? Tik vien kart ji atsak kaip mogus: noriau gauti t eilrat, t... ,,kai lunatikus i Tlos
mlynom karietom ve ir ,,... o paadtam kvartale, baltom lelijom tarp krt, visa kaip augalas alia,
nuoga ant lango sdi tu. Viskas. Paskutinysis laikas ...praau man nerayti. Visas josios purizmas,
higiena, atkaklumas, ventas ir naivus isiadjimas gldjo tame viename sakinyje. Dar tas koliaas,
teisyb...
Jau nebelyja, sakau, aplink Rotond nuo katon ir ols kyla iltas garas, protmaiiai ir
vagabundai prakriko. kad po pusvalandio vl ia sugrt. Ir kur tu, Tla? Koks angelas tave ia
atskraidino? Neitarti klausimai. Taip, beje, vadinosi ir vienas B. Malons eilratis Donai Klarai ar
kam. Ji pati pranea: tik vienai dienai ia, trumpam... tai k man sakyti? O paadtam kvartale?
sakau. Baltom lelijom tarp krt? Tla juokiasi, rausta, tai tu atsimeni? Paskui ji pasidaro tokia
rimta, kad man net suskausta kadaise sumut kel. Niekur a nevaiuoju, staiga sako, niekur... tik tu
nieko neklausink, bk geras. Ninieko. Eime?
Likimas rank man pakrato, pamoja ydinia dilge... Tarytum sueistas Sokratas sutriks msteli
lange... Visk ji prisimena, o a maniau!.. Nieko neklausinju ir nieko nesipasakoju. Tylk ir Diev
mylk! Vivere pericolosamente! Pavojingas juk kiekvienas ms ingsnelis, ar ne? Kain, jei biau
tada j gerai papurts, jei, uuot vaidins kloun ir paists niekus, blevyzgojs, buiau ms plti
nuo savs tuos prikepusius tvarsius? Ne, ne, k a ia! Biau n nespjs. Juk ji vl pam mano
rank, sikibo j, net abiem savo rankom sikibo, prigludo nuogu peiu, ir a pagaliau pajutau t
nuogum, apie kur galvojau an kov... Tai kodl? Nebent kada atsisds ant ilo kapiaus, susims
kaip rpintojlis sunki galv, imsi ir paklausi savs: tai kodl? Juk seniausiai buvau sikals: toji
savait likimo dovana... kuo ji bt pavirtusi, jei... bet tada ir a nebiau... ne, itaip negalima! Bet
kas nuneigs, kad ne? Laimingi graiuoju atsisveikin mons? Tikriausiai. Kaip ir mudu i popiet,
iekantys sausos ols anapus Vilnels atsisst ir pasdt! Retai juk atsitinka, kad buv artimi
mons, prajus septyneriems metams... Juk a buvau apviltasis, jauiantis vien unik padk u
menk paglostym, bet man nebuvo gda prie j, sdini ant lapio tuopos kelmo, paskui
slystani gliiu takeliu emyn sln niekur a nevaiuosiu! Ir: inoma, tu turjai galyb moter?
Nesulaukus atsako: o, biau buvusi tau ragana! Bet nusijuokti nepavyko, nors labai stengsi.
Apkabinau Tl, ji glusteljo greit, visu knu, tuojau atlijo ir parod apaioje betonin tiltel: nueisim
ten vakare? ilta banga plsteljo iki kuln. Sumiau jos trumpaplauk galvut delnais, priglaudiau:
sava, sava.
ygiavom per miest, ia susikib, ia vl pasileisdami, tarsi pirmukart susitik, nors abu inojom
tik is vakaras. Vakaras ir gal naktis. Bent a taip maniau. K ji galvojo, neinau. Likimas rank man
pakrato! Vagabundai ir brodiagos krato man rankas, purto mane u pei, trakina mano kaulus, kia
panosn tatuiruotus kumius, o i laiptini mane vaiko kiti j giminaiiai ir mlynvarkiai. Grasina
paskambint kam reikia ir kur reikia, ada kiti belang, o a vis dar gyvas, a einu su Tla ir spjaut
man js mebliuotus bstus su bide ir natralaus dydio vri ikamom! Nuo paio aukiausio
Vilniaus stogo! Plaukiam garlaiviu, Tla? Maiau, plaukioja Takentas! Plaukiam! Juk tu adjai! K?
Kad plauksim... adjau, visk tau adjau net neaddamas, laikuose a tik sukau ir sukau baltas
rodykles aplink ciferblat kelinta dabar, vaikuti? Pus keturi! tai a sakau, vilgteljs savo ma,
pageltonijus ir pajuodus laikrodl, plaukiam, plaukiam! O gal, Tla? O gal?.. Ikeliam sau puot?..
Drebu kad tik ji sutikt, kad tik nenueit u sedul, kaip andai, mums ilindus i to lenkiko kotedo.
Tu mane dar?.. Paklausk itaip, Tla, paklausk, a tau atsakysiu... Kodl neklausi? Savisaugos arvas,
paiki juokeliai keliam puot? Pjaunam gaid pentinuot? O gal?.. O gal pirma usukim banyi?
Pakeliui juk? Gerai... tai tavo pirtai, tavo pirtakauliai ant plaios, plokios velnio kaktos Onos
banyios duryse... Ar tu inai, kad a tavo vard metrinm raidm... aliais aliejiniais daais?
Bernardinuose? Bernardinuose! Ei... gal tu dar pameni barzdyl Jurg? Tai gal paokinkim per
atminties duobes? K dar atsimeni? A? Baltazar Kos? Jundzil? Borovsk? Herbert fon Karajan? O,
nieko nenutuokiu apie dirigavim, bet... Bet? Bet man visuomet imponavo: senis pats vienas skrisdavo
nuosavu lktuvliu diriguoti koncertams! Nieko sau, a? K, tikrai? Taip, dirigentas u turvalo... Tla,
Tla, palaikyk dar savo pirtus ant velnio kaktos, paglostyk jo metalinius ragus, abu? Tai ueinam?..

Ei, bet mudu juk nebeparplauksim, tu inai? Paskutinis garlaivis... inau, Tla, nujauiu, viliuosi,
tikiu neparplauksim! Pareisim, parliauim krantais, vej ir un takais, nukrsim rasas aplink rugi
lauk... aplink vis Vilni!.. Klausyk, Tla... nusiperkam vyno, a nebeatmenu kada... gerai? Gerai...
Pinig turiu. Ne, vis tiek imk! Sudtin puota? Su. Ir srio? Daug srio!
Ko lpa virpa, Tla? K a inau... tu neirk. Tai kiek to vyno imam? Imk, kiek tu nori, a juk ne
tavo ragana! O kas tu mano? Raudono vyno, vengriko. Ar turit vengriko? Turit, turit, matau. Kiek ia
tilps mano lino krep? Ir srio, pus galvos. Stiklin i vandens automato? Kaip tavikiai? Kokie dar
manikiai? Na tie, i Rotondos... A... Na gerai, a pati paimsiu, neirsk. Ei, eik ariau, k a tau
pasakysiu... Na? A juk tave... a juk inau, kur tu buvai ir k veikei, visk!.. eime. tai stiklin. Paskui
iplausim, tos blykiosios bakterijos ir paios greit gal gaun!.. tai mat, inau a... Kad ir a pats visko
apie save neinau, Tla... kartais igirstu apie save toki dalyk... pats net nesapnavau! inai, mes ten
susikursim lau? Plaukiam. Pabuiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir ilipant. Ir
kajutkompanijoj... ar yra ten tokia?.. Klausyk! Tokiom progom mons net fotografuojasi! Juk mudu
tarsi... Tarsi? Ne, nieko...
Deja, aiktje nematyt n vieno fotografo. Vislaik knibdte knibda, o it atvaiavo Tla ir
tuia. Garlaivis tik u gero pusvalandio. Apmirs miestas, kitaip nei an Vlini ruden, bet vis tiek.
Kakoks vyrikis kumiais dauantis gazuoto vandens automat... pagaliau! Stiklin tai mes
nuvilpm, ir jis bando pakiti po iurklele savo ali skrybl... idiotas! Tuti buteliai idauytose
telefono bdelse, dabar man j nereikia. Ir per aikt traukiantis Bernardas Malon, jau tunkantis
iminius... net vasar su varku, kaklaryiu ir odiniu aplanku... kas jis i tikrj? Poetas, aktorius,
cezaris ar tiesiog infiltratas? Et, kas man darbo! Ei! K, Tla? A noriu tokajaus... jei galima. Gerai, dar
spsim. Tu ia palauk...
Paskutinis Takentas! Tla, kur tu? Greit, jau lipam! Degtuk turi? Ten mums reiks gerokai
pajti!.. Lipam, lipam! Pabuiuok!
Denyje, paskui laivo salone. Drungnas, tykus lietus. Prisiglausk ir pasnausk, ilgai puksim. Ne... Tai
ia laivas? Sakiau tau, Takentas! Na mat, jau snaudi... Nesnaudiu! A tik galvoju... Geriau nesakyk,
k tu galvoji... Tarsi kasdien itaip plaukiotume sveius, ikylas ar darb. Pilnas lino krepys grybi
prie koj. Ei, Tla? Ne, ji tikrai usndo... Laumirgis, drugelis, petelik. iltas, rusvas, almargis
laumirgis chaki sijonu, auktakakliu berankoviu... nenubuiuotu kaklu. Ranka man u nugaros. Dar
nenutirpo? Ne, ne... Kiek nedaug keleivi. Niekas nesimaudo. Bijo, utertas vanduo. Viskas ia
uterta, viskas... O ir vakaras jau. Lynoja. Denis tai visikai tuias. Netuias. Antai, ten sdi Petryla!
Tristanas ir Radamesas... jau fermentuotas! Taip... panaus, bet man nejuokinga... Eime kit salon,
ia j net du! Salonai? ia salonai? Tuomet tu salon litas! Na... berods kajuts.
Kajutkompanijos. ,,Takento aichana...
Baltas verpetas i po garlaivikio sraigto. Pirmasis tiltas matai, kas ten urayta? patiltj?
Antrasis tiltas... ia ne ms tiltai, Tla. Vis tiek. Atsikemam butel, kiek ten j, dvylika? K, tu
iprotjai? Tai kiek? Mums pakaks, tikrai pakaks, juk iandien... Kas iandien? Nieko. Ar tu ten geri,
savo viloje? Viloje? Taip, kasdien! Kasdien geriu! Netiki? Usirakinu, usibarikaduoju ir geriu... na,
patikjai? A juk sakiau nieko neklausink... Keistai mes ten dabar gyvenam, visados mes keistai
gyvenom... gal pernelyg dorai, pernelyg senovikai... k a inau. Dar gerk, Tla, ir a visk inau!..
Usidarau savo kambary... kartais tikrai igeriu vyno... pieiu vis t pat med u lango... t pai
varn... kitas varnas i ornitologijos atlaso. Tai usidarai ir?.. Ir? Ir nieko, jie beldiasi, kalba
monologus, o a nesileidiu... tris dienas, keturias, penkias, ne ilgiau... Kai pamatau, ne, kai pajuntu,
kad namuose nra svetim, tada pati ieinu. Koki svetim? Na, supranti... jie nori mane tbt
itekinti! U alio, inoma? O, kad u alio!.. Kvieia, usakinja, irao pagal katalog man
jaunikius, tu pamatytum kokie! Mrai! Tau toli aukia! Diplomuoti, ger manier senberniai... rudi,
juodi, pliki. Visu imtmeiu, aiku, vyresni. Kaip vynas. Kai kurie atvykdavo pagal vedybin skelbim,
eima ir tokiu pasirpino!.. Kilusi i inteligentikos lietuvi eimos, menikos natros mergina nort...
ko nort? Susipainti su kokiu pzru? Ne! Ji nort pramog! Vyno! Tavs! Nort plaukti ita
sunkiai nopuojania gelda iki Konstantinopolio!.. ei, a turbt jau girta?.. Tai it. Dabar jie jau

praretjo, matyt vienas kitam pranea nekelkit ten kojos, ujuoks! I pradi bdavo tikra
pramoga... kiek ceremonij, kiek melo! Laukdavau net, vis pavairinimas. Cyrk na drote!4 Ne, mielas,
palauk. Paskui, jei tik norsi... Mielas? Mielas, mielas, mielas, mielas, tu mano namai iandien, ryt ir
niekad!.. Rkysi? Duok. Kokie dmai. Baltesni net u vanden i po sraigto. Baltas vanduo. Baltas...
kaip? Sniegas? Niekas? Druska? Kaip batistas! Kas tai? Mediaga tokia, slidi, balta... Tai ir tu painojai
Begb? Aha. Klausyk! Na. inai, k? Rusijos miestuose... o ir Ukrainos, taigi didmiesiuose prie dideli
upi esama vandens taksi, kur nori, ten ir plauki. Netiki? Ne, ne filmuose maiau, pats ten buvau...
an vasar. Jekaterinoslavlyje, pavyzdiui. Padk rank ia... O tie tavo jaunikiai?.. irgais? irgais,
irgais! Net skolintais, vienas net vogtu folksvagenu!.. Juokas! Tik labai greit pabodo... labai. Visi
bgai rimti, tamsiais kostiumais, isikvpin... nuobods kaip mirtis. Manai, mirtis nuobodi?.. Nyks...
gal tik vienas usuko toks klajoklis kaip tu... bet j tveliai kaipmat pavar... Kaip ir mane? Ne, kitaip
tikrja prasme parod duris, o durys tiesiog eer... Vandens telkin? Vandens telkin. Pliumpt?
Net itas paikas nekas prisimenu, net nubrozdint jos kel vos vos nubrozdint virgd, kai
leidoms miest nuo kaln... Pasilenkiau tada ir nulaiiau t aizdel, sri ir kart. O jos lpas
pajutau ant savo sprando. Padjau galv jos sterbl jutau kaip kilojasi pilvas, jutau ant pakauio
udtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakauio... Pradjo mausti po duobute. Juk mogdros ir
valkatos sentimentals? O dar vynas...
Jau sutamsavo ir umiesio prieplauka pontonas. Keli pensininkai buv tardytojai, eioliktos
divizijos politrukai ir pon oferiai su iaudeli skryblm, krepiais ir ankais nulingavo savo
personalinius vasarnamius. I stiklins laivo bdels mus abejingai velg vairininkas, o gal sykiu ir
kapitonas? Toks dirs vyrikis ugrdinto girtuoklio veidu. Erelis. irjo, kaip mudu buiuojams,
visk mat! Kaip geriam vyn, rkom, kaip Tla gulasi ant suolo ir deda apvali laumirgio galvut
ant mano keli... Praeina pusvalandis. Laivas tuias, niekas nebeplaukia atgal miest? Lyja. Nebelyja.
Purkia, lanoja. Tylus vakaras. Vakaras ant eero Keturi Kanton? Kas dar? Vakaras su
postpseudohipiu. Mes jau ilip krant ar dar tebeplaukiam? Ei! O gal?
Ei! aukia kiperis, ar kas jis ten. Nebkit durni, plaukiam atgal! Tut bandy chodiat!

Jurgis Kuninas, Tla, Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 1993, p. 521, 153161.

Cirkas ant lyno (lenk.).