Está en la página 1de 1

„JONIŠKIO KRAŠTO ISTORIJA IR KULTŪRA“ 5 psl.

2016 m. spalio 15 d.

Ba­jo­rai Staš­ke­vi­čiai Jo­niš­kio kraš­te
Staš­ke­vi­čiai (Stasz­kie­wicz) – se­na Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­ti­jos ba­jo­rų gi­mi­nė, ku­
rios is­to­ri­ja sie­kia bent iki ka­ra­liaus Žy­gi­man­to Se­no­jo (1467/1506–1548) lai­kų. „Staš­
ke­vi­čių“ („Stasz­kie­wicz“) pa­var­dės kil­mė sie­ja­ma su var­du „Staš­ko“ („Stasz­ko“), ku­rio
kil­mė yra ga­li­mai ar­ba len­kiš­ka (var­do „Sta­nis­lo­vas“ at­mai­na), ar­ba bal­ta­ru­siš­ka (var­do
„Eus­ta­chi­jus“ at­mai­na).
Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mi ke­li ga­li­mi gi­mi­nės (tam tik­rų ša­kų) pra­di­nin­kai: (1)
Euf­ro­ni­jus (šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad Euf­ro­ni­jaus sū­nus Sta­nis­lo­vas iš ka­ra­liaus Žy­gi­man­
to Au­gus­to (1520/1548–1572) ga­vo tei­sę jam pri­klau­siu­sia­me Va­dak­tų-Vi­nu­pių dva­re ati­
da­ry­ti kar­če­mą); (2) Ja­nuš­ka „iš Staš­kų“ („z Stasz­kow“), ku­ris XVI a. vi­du­ry­je gy­ve­no
Tra­kų vai­va­di­jo­je, vė­liau da­lis jo pa­li­kuo­nių per­si­kė­lė į Že­mai­ti­ją, da­lis į da­bar­ti­nės Bal­
ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­ją; (3) XVI a. ant­ro­je pu­sė­je mi­ni­mi ke­li ga­li­mi Ra­sei­nių apy­lin­kių Staš­
ke­vi­čių pra­di­nin­kai – Po­vi­las Staš­kai­tis, Gri­go­ri­jus Staš­ka­vi­čius, Pet­ras (Mar­ty­no sū­nus)
Staš­ka­vi­čius.
Ti­kė­ti­na, kad mi­nė­ta­sis Euf­ro­ni­jus bei Ra­sei­nių apy­lin­kių Staš­ke­vi­čiai ki­lę iš to pa­ties
pro­tė­vio (abi ša­kos „Le­li­va“ („Le­li­wa“) her­bo sa­vi­nin­kai). Tuo tar­pu Ja­nuš­kos pa­li­kuo­
nys – „Kro­je“ her­bo sa­vi­nin­kai. He­ral­di­kos ty­ri­nė­to­jai pa­žy­mi, kad Že­mai­ti­jo­je re­zi­da­vę
Staš­ke­vi­čiai XVII–XVIII a. kaip sa­vo her­bą nau­do­jo „Le­li­wa“ ir „Sas“ her­bų va­ria­ci­jas,
skir­tin­gais lai­ko­tar­piais su­da­ry­tuo­se her­by­nuo­se ga­li­ma ap­tik­ti ba­jo­rų Staš­ke­vi­čių XVII–
XVIII a. nau­do­tus her­bus „Staš­ke­vi­čius I“ („Stasz­kie­wicz I“), Staš­ke­vi­čius II („Stasz­kie­
wicz II“) bei Staš­ke­vi­čius III („Stasz­kie­wicz III“). Vė­liau XIX a. is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se
Že­mai­ti­jo­je gy­ve­nu­sių Staš­ke­vi­čių her­bas nu­ro­do­mas kaip „Le­li­va“ („Le­li­wa“).
Ver­ti­nant XVII a. is­to­ri­nius šal­ti­nius ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad Staš­ke­vi­čiai dau­giau­sia gy­ve­
Pra­nas Staš­kus su vai­kai­čiu Min­dau­gu se­na­ja­me Juo­zo Staš­kaus (Balt­ra­mie­jaus
no Ra­sei­nių, Šiau­lių, Upy­tės (dab. Pa­ne­vė­žio) apy­lin­kė­se bei val­dė dva­rus bent de­šim­ty­je
sū­naus) vien­kie­my­je.
vals­čių (dau­giau­sia Že­mai­ti­jo­je).
Min­dau­gas STAŠ­KUS
Jo­niš­kio apy­lin­kių Staš­ke­vi­čiai
Sun­ku nu­sta­ty­ti, ka­da tiks­liai Staš­
ke­vi­čiai at­si­kė­lė į Jo­niš­kio apy­lin­kes,
ta­čiau Jo­niš­kio pa­ra­pi­jos Ro­mos Ka­ta­
li­kų Baž­ny­čios (to­liau – Jo­niš­kio RKB)
1703–1713 m. gi­mi­mo met­ri­ko­se kaip
nau­ja­gi­mių tė­vai su pa­var­de Staš­ke­vi­
čius jau yra mi­ni­mi ke­li as­me­nys – Ka­
zi­mie­ras (iš Sku­te­nų), Ka­zi­mie­ras (iš
Kriu­kų) ir Ste­po­nas (iš Jo­niš­kio). Dėl
neiš­li­ku­sių se­nes­nių Jo­niš­kio RKB gi­
mi­mo met­ri­kų, taip pat Jo­niš­kio kraš­to
Staš­ke­vi­čių ba­jo­rys­tės tvir­ti­ni­mo ak­tų,
sun­ku nu­sta­ty­ti tiks­lią Staš­ke­vi­čių per­
si­kė­li­mo į Jo­niš­kio apy­lin­kes da­tą, ta­
čiau ti­kė­ti­na, kad tai ga­lė­jo įvyk­ti XVII
a. pa­sku­ti­nia­me ket­vir­ty­je. Dėl neiš­li­
ku­sių is­to­ri­nių do­ku­men­tų taip pat sun­
ku tiks­liai nu­sta­ty­ti Jo­niš­kio apy­lin­kių
Staš­ke­vi­čių ge­nea­lo­gi­ją XVI–XVII a.,
ta­čiau itin ti­kė­ti­na, kad Jo­niš­kio Staš­
ke­vi­čiai – anks­čiau mi­nė­to Euf­ro­ni­jaus
Staš­ke­vi­čiaus tie­sio­gi­niai pa­li­kuo­nys.
Jo­niš­kio RKB san­tuo­kų met­ri­ko­se
1732 m. už­fik­suo­ta pir­mo­ji Mo­tie­jaus
Staš­ke­vi­čiaus (g. iki 1703 m.) san­tuo­
ka, ku­rio­je nu­ro­do­ma, kad pa­sta­ra­sis
„iš Jo­niš­kio“. 1737 m. lapk­ri­čio 11
d. met­ri­ko­je ran­da­ma ant­ro­ji Mo­tie­
jaus Staš­ke­vi­čiaus san­tuo­ka su Ele­na
Vatks­my­te iš Vid­gi­nių. Po šios san­tuo­
kos Mo­tie­jus su sa­vo nau­ją­ja žmo­na
(grei­čiau­siai ga­vęs že­mę kaip krai­tį)
per­si­kė­lė į Vid­gi­nius (Ja­kiš­kius (?)).
Pas­te­bė­ti­na, kad prie Mo­tie­jaus vai­
kų gi­mi­mo įra­šų gi­mi­mo vie­ta vie­nais
at­ve­jais nu­ro­do­ma Vid­gi­niai, ki­tais at­
ve­jais Ja­kiš­kiai. Sun­ku pa­sa­ky­ti ko­dėl,
ta­čiau neat­mes­ti­na ga­li­my­bė, kad Mo­
tie­jaus Staš­ke­vi­čiaus re­zi­da­vi­mo vie­ta
bu­vo bū­tent ri­bo­je tarp šių kai­mų.
Be ki­tų vai­kų, Mo­tie­jus Staš­ke­vi­čius
tu­rė­jo tris sū­nus, ku­rie su­for­ma­vo pa­
grin­di­nes Jo­niš­kio kraš­to Staš­ke­vi­čių
ša­kas: Do­mi­ny­ko (gim. ~iki 1740 m.
– mir. ?), Jur­gio (gim. ~iki 1748 m. –
mir. 1826) bei Pet­ro (gim. ~iki 1748 m.
– mir. 1781 m.). Mo­tie­jus Staš­ke­vi­čius
taip pat tu­rė­jo dar bent ke­lis sū­nus (Si­
mo­ną, Jo­ną), ta­čiau pa­sta­rie­ji ar­ba ne­
tu­rė­jo pa­li­kuo­nių, ar­ba dėl do­ku­men­tų
ne­tiks­lu­mo pa­sta­ruo­sius iden­ti­fik­ uo­ti
itin su­dė­tin­ga.
Do­mi­ny­ko ša­ka
Mo­tie­jaus sū­nus Do­mi­ny­kas Staš­ke­
vi­čius re­zi­da­vo Ja­kiš­kiuo­se, su žmo­na

Ele­na Mi­ka­laus­ky­te su­si­lau­kė 7 vai­
kų, iš ku­rių sū­nus Jo­nas ta­po pa­grin­
di­niu ša­kos tę­sė­ju (su žmo­na Bar­bo­ra
Ja­nu­šy­te su­si­lau­kė iš vi­so 9 vai­kų).
Pa­mi­nė­ti­na, kad Jo­no Staš­ke­vi­čiaus
sū­nūs Do­mi­ny­kas (gim. apie 1792 m.)
ir Lau­ry­nas Mar­ty­nas (gim. 1807 m.),
taip pat Do­mi­ny­ko sū­nus (Jo­no vai­kai­
tis) Teo­do­ras (gim. 1822 m.) už­fik­suo­ti
1834 m. Šiau­lių ap­skri­ties ba­jo­rų są­
ra­še. Vė­les­niais me­tais Jo­niš­kio RKB
met­ri­ko­se apie ki­tus Do­mi­ny­ko ša­kos
pa­li­kuo­nis duo­me­nų ne­beap­tin­ka­ma.
Vie­na iš ver­si­jų ga­li bū­ti, kad ne­sant
pa­li­kuo­nių ša­ka tie­siog „iš­mi­rė“ ar­ba
iš­si­kraus­tė iš Jo­niš­kio apy­lin­kių.
Jur­gio ša­ka
Duo­me­nų apie Jur­gio Staš­ke­vi­čiaus
gi­mi­mą iš­li­kę nė­ra, ta­čiau Jo­niš­kio
RKB mir­ties met­ri­ko­se yra už­fik­suo­ta,
kad pa­sta­ra­sis mi­rė 1826 m., bū­da­mas
jam esant apie 70 me­tų am­žiaus. At­siž­
vel­giant į apy­tiks­lę Jur­gio gi­mi­mo da­
tą, į tai, kad Jur­gio pa­li­kuo­nys 1834 m.
Šiau­lių ap­skri­ties ba­jo­rų są­ra­še nu­ro­do­
mi ša­lia Do­mi­ny­ko ša­kos at­sto­vų, taip
pat į tai, kad Jur­gio gi­mi­mo lai­ko­tar­piu
be Mo­tie­jaus Staš­ke­vi­čiaus ki­tų ga­li­
mų Jur­gio tė­vų baž­ny­ti­nė­se met­ri­ko­se
neap­tin­ka­ma, ma­ny­ti­na, kad Jur­gis bu­
vo Mo­tie­jaus sū­nus (šioms, ga­na ti­kė­ti­
noms prie­lai­doms pa­tvir­tin­ti rei­ka­lin­gi
iš­sa­mes­ni ge­nea­lo­gi­niai ty­ri­mai).
Apie Jur­gio anks­tes­niuo­sius me­tus
(iki san­tuo­kos su Ona Brie­dy­te apie
1797 m.) ži­no­ma ne­daug, neat­mes­ti­
na, kad Jur­gis ga­lė­jo gy­ven­ti Gur­kių
dva­re (dab. Kal­ne­lis), ku­ris mi­ni­mas
to lai­ko­tar­pio Jo­niš­kio baž­ny­ti­nė­se
met­ri­ko­se. Vė­liau, nuo 1798 m., įra­
šai Jo­niš­kio RKB gi­mi­mo met­ri­ko­se
at­sklei­džia, kad Jur­gis su žmo­na Ona
Brie­dy­te jau gy­ve­no Mi­lei­kiuo­se. Su
pa­sta­rą­ja žmo­na Jur­gis Staš­ke­vi­čius
su­si­lau­kė ma­žiau­siai 8 vai­kų, iš ku­rių
Pran­ciš­kus (gim. 1798 m.), Liud­vi­kas
Vin­cen­tas Fe­li­ci­jo­nas (gim. apie 1803
m.) bei Juo­za­pas Ta­das (gim. 1812 m.)
kar­tu su jau mi­nė­tais Do­mi­ny­ko Staš­
ke­vi­čiaus pa­li­kuo­niais mi­ni­mi 1834 m.
Šiau­lių ap­skri­ties ba­jo­rų są­ra­še.
Nors tiek Pran­ciš­kus, tiek Liud­vi­
kas Vin­cen­tas Fe­li­ci­jo­nas Staš­ke­vi­čiai
tu­rė­jo vy­riš­ko­sios ly­ties pa­li­kuo­nių,
ta­čiau jau 1881 m. Šiau­lių ap­skri­ties
ba­jo­rų są­ra­še pa­sta­rų­jų pa­li­kuo­nys ne­
be­mi­ni­mi, da­ry­ti­na prie­lai­da, kad pa­
sta­rie­ji, ga­li­mai iš­si­kraus­tė į ki­tas vie­

J u o ­z a s
Staš­kus
(g.
1892 m.) su
žmo­na Emi­li­
ja. 1935 m.

to­ves, apy­lin­kė­se ne­be­gy­ve­no.
Ats­ki­rai pa­mi­nė­ti­nas Liud­vi­kas
Vin­cen­tas Fe­li­ci­jo­nas, ku­ris 1845 m.
rugp­jū­čio 13 d. kar­tu su ki­tais Jo­niš­kio
ba­jo­rais pa­si­ra­šė krei­pi­mą­si į Ru­si­jos
im­pe­ri­jos slap­tą­jį pa­ta­rė­ją, Vals­ty­bės
ta­ry­bos na­rį, Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rą
Alek­sand­rą Pe­rovs­kį dėl mies­to ka­dai­
se tu­rė­tos sa­vi­val­dos at­kū­ri­mo.
Pet­ro ša­ka
Pet­ras Staš­ke­vi­čius (gim. iki 1748
m. – mir. 1781 m.) iki san­tuo­kos gy­
ve­no Vid­gi­niuo­se (kai­mas ša­lia Ja­kiš­
kių). Tai pa­tvir­ti­na Pet­ro san­tuo­kos įra­
šas Jo­niš­kio RKB san­tuo­kų met­ri­ko­se,
ku­ria­me nu­ro­do­ma, kad Pet­ras iš Vid­
gi­nių ve­da naš­lę Ma­ria­ną iš Stu­pu­rų.
Po šios san­tuo­kos Pet­ras Staš­ke­vi­čius
re­zi­da­vo Stu­pu­ruo­se. Tai pa­tvir­ti­na
Jo­niš­kio RKB met­ri­kų įra­šai ku­riuo­se
Pet­ro ir Ma­ria­nos vai­kai (Balt­ra­mie­jus,
Mo­tie­jus, And­rie­jus (?) Ir Juo­za­pas)
nu­ro­do­mi ar­ba gi­mę, ar­ba gy­ve­nan­tys
Stu­pu­ruo­se.
Iš baž­ny­ti­nių įra­šų taip pat ma­ty­ti,
kad Pet­ro bei jo bro­lio Do­mi­ny­ko šei­
mos bu­vo ga­na ar­ti­mos – Pet­ras Staš­
ke­vi­čus kaip Do­mi­ny­ko vai­kų krikš­ta­
tė­vis nu­ro­do­mas du kar­tus, jo žmo­na
Ma­ria­na – vie­ną.
Pet­ro sū­nus Balt­ra­mie­jus Staš­ke­
vi­čius (gim. apie 1767 m.) su žmo­na
Anas­ta­si­ja Ste­po­na­vi­čiū­te su­si­lau­kė iš
vi­so 7 vai­kų, ku­rių vi­si gi­mė Stu­pu­ruo­
se. Išs­kir­ti­nas vy­riau­sia­sis sū­nus Ig­na­
ci­jus Be­ne­dik­tas (gim. 1797 m.), ku­ris,
re­mian­tis Jo­niš­kio RKB met­ri­ko­mis,
ta­po vie­nin­te­liu Pet­ro ša­kos vy­riš­ko­
sios li­ni­jos tę­sė­ju.
Pa­žy­mė­ti­na, kad 1795 m. žlu­gus
Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kai, ca­ri­nei Ru­
si­jai vyk­dant ba­jo­rų „iš­ba­jo­ri­ni­mo“ po­
li­ti­ką, vi­siems ba­jo­rams ta­po griež­tai
pri­va­lo­ma pa­teik­ti sa­vo kil­mę pa­grin­
džian­čius do­ku­men­tus bei iš nau­jo „pa­
si­tvir­tin­ti“ ba­jo­ro tei­ses. Kaip ma­ty­ti
iš su­rink­tų duo­me­nų, tiek Do­mi­ny­ko,
tiek Jur­gio Staš­ke­vi­čių pa­li­kuo­niams
pa­vy­ko pa­si­tvir­tin­ti ba­jo­rų ti­tu­lus 1819
m. gruo­džio 19 d. ba­jo­rų de­pu­ta­tų su­si­
rin­ki­me. Tuo tar­pu, pa­na­šu, kad Pet­ro
Staš­ke­vi­čiaus pa­li­kuo­niams (Balt­ra­
mie­jui, jo sū­nui Ig­na­ci­jui Be­ne­dik­tui)
dėl ne­ži­no­mų prie­žas­čių ba­jo­ro ti­tu­lo
pa­si­tvir­tin­ti ne­pa­vy­ko. Ga­li­mos prie­
žas­tys įvai­rios: kil­mės do­ku­men­tų
neiš­sau­go­ji­mas, ne­su­ta­ri­mai su tuo­me­
ti­ne ca­ri­ne val­džia, tuo­me­ti­nė tur­ti­nė
pa­dė­tis, ku­ri ap­ri­bo­jo ga­li­my­bes tin­
ka­mai su­ruoš­ti ir su­tvar­ky­ti ba­jo­rys­tės
tvir­ti­ni­mui rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus,
pa­reng­ti se­nuo­sius gi­mi­nės me­džius.
Bet ko­kiu at­ve­ju, prie pir­mo­sios Ig­
na­ci­jaus Be­ne­dik­to duk­ros Onos (gim.
1830 m.) gi­mi­mo įra­šo ne­be­lie­ka prie­
ra­šų, nu­ro­dan­čių pri­vi­le­gi­juo­tą­jį luo­
mą. Ig­na­ci­jus Be­ne­dik­tas Staš­ke­vi­čius,
gy­ven­da­mas Stu­pu­ruo­se, su žmo­no­mis
Bar­bo­ra Če­pu­ly­te (mir. 1835 m.) ir Ve­
ro­ni­ka Ma­čiū­nai­tė su­si­lau­kė iš vi­so 10
vai­kų, iš ku­rių pa­mi­nė­ti­nas jau­niau­sia­
sis sū­nus Balt­ra­mie­jus (gim. 1849 m.).
Įdo­mu tai, kad nuo 1848 m. baž­ny­ti­
nes met­ri­kas vie­to­je len­kų kal­bos, im­ta

pil­dy­ti ru­sų kal­ba. Tai­gi, Balt­ra­mie­jaus
gi­mi­mo įra­šas (1849 m.) jau bu­vo se­
ną­ja ru­sų kal­ba. Atk­reip­ti­nas dė­me­sys,
kad tė­vų pa­var­dė vie­to­je „Staš­ke­vi­
čių“ („Stasz­kie­wic­zow“) pir­mą kar­tą
nu­ro­do­ma kaip „S(Š)taš­kų“ („С(Ш)
ташков“).
At­siž­vel­giant į tai, kad tuo­me­ti­niu
lai­ko­tar­piu ca­ri­nė val­džia vyk­dė va­di­
na­mą­ją „len­kų pra­dų nai­ki­ni­mo pro­
gra­mą“ ir „ru­sų pra­dų at­kū­ri­mo pro­
gra­mą“, taip pat į tai, kad šios ša­kos
Staš­ke­vi­čiai ne­bu­vo pa­si­tvir­ti­nę ba­jo­ro
ti­tu­lo, neat­mes­ti­na ga­li­my­bė, kad pa­
var­dė bu­vo są­mo­nin­gai (ne nau­ja­gi­mio
tė­vų ini­cia­ty­va) pa­keis­ta (pa­ša­li­nant
len­kiš­ką­ją prie­sa­gą). Ka­dan­gi lie­tu­vių
tau­ti­nis at­gi­mi­mas pra­si­dė­jo tik dau­
giau nei tri­mis de­šimt­me­čiais vė­liau,
šis pa­var­dės pa­si­kei­ti­mas var­gu ar ga­
lė­tų bū­ti va­di­na­mas pa­var­dės „su­lie­tu­
vi­ni­mu“ – prie­šin­gai, vei­kiau tai bu­vo
pa­var­dės su­ru­si­ni­mas. Kad Balt­ra­mie­
jus ži­no­jo sa­vo se­ną­ją pa­var­dę – „Staš­
ke­vi­čius“ („Stasz­kie­wicz“) pa­tvir­ti­na
ir jo 1882 m. san­tuo­kos įra­šas, ku­ria­me
se­no­ji pa­var­dė (su len­kiš­ka prie­sa­ga)
mi­ni­ma pa­sku­ti­nį kar­tą. Vė­les­niuo­se
įra­šuo­se Pet­ro ša­kos Staš­ke­vi­čiai ga­lu­
ti­nai „per­si­for­muo­ja“ į Staš­kus.
Balt­ra­mie­jus Staš­ke­vi­čius-Staš­kus
su žmo­na su­si­lau­kė 6 vai­kų: Juo­zo, Po­
li­kar­po, Pran­ciš­kaus, Vin­cen­to, Va­le­ri­
jos ir Onos, ku­rių da­lis pa­li­kuo­nių li­ko
gy­ven­ti Jo­niš­kio apy­lin­kė­se, da­lis per­
si­kė­lė į Šiau­lius, li­ku­sie­ji pa­si­skirs­tė po
vi­są Lie­tu­vą. Štai vy­riau­sia­jam Balt­ra­
mie­jaus sū­nui Juo­zui (1892–1956) te­
ko ka­riau­ti 1-aja­me pa­sau­li­nia­me ka­re
fron­te su Os­ma­nų im­pe­ri­ja (dab. Tur­
ki­ja), vė­liau grį­žo į gim­tuo­sius Stu­pu­
rus, ku­riuo­se su­kū­rė šei­mą ir užau­gi­no
2 sū­nus – Juo­zą ir Pra­ną. Juo­zo sū­nus
Pra­nas dar pri­si­me­na, kad tė­vo bū­ta
griež­to, die­vo­bai­min­go, ta­čiau ne­sto­
ko­jan­čio pui­kaus hu­mo­ro jaus­mo. Pa­
sa­ko­ja­ma, kad Juo­zas jau po so­vie­tų
oku­pa­ci­jos, gū­džiais po­ka­rio lai­kais,
ne­bu­vo pa­mir­šęs se­no­sios pro­tė­vių
pa­var­dės bei ar­ti­mų­jų tar­pe pro­gai pa­
si­tai­kius ne­veng­da­vo pa­juo­kau­ti, jog
esąs joks ne Staš­kus, o po­nas „Staš­kie­
vič“.
Ki­ti Staš­ke­vi­čiai
Kaip ir mi­nė­ta Staš­ke­vi­čiai įvai­riais
is­to­ri­niais lai­ko­tar­piais val­dė dva­rus
ne tik Že­mai­ti­jo­je, ta­čiau ir ki­tuo­se
Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­ti­jos re­
gio­nuo­se. Išs­kir­ti­nas Va­dak­tų-Vi­nu­pių
dva­ras, ku­ria­me Euf­ro­ni­jaus Staš­ke­vi­
čiaus pa­li­kuo­nys re­zi­da­vo dau­giau nei
150 me­tų, vė­liau ši gi­mi­nės ša­ka dar
la­biau iš­si­ša­ko­jo, pa­li­kuo­niams skir­
tin­gais lai­ko­tar­piais pri­klau­sė Po­ciū­nų,
Mi­šei­kių, Ri­ti­kių, Di­džio­jo Pa­mū­šio
dva­rai.
Išs­kir­ti­nas My­ko­las Staš­ke­vi­čius
(Jur­gio sū­nus, Euf­ro­ni­jaus Staš­ke­
vi­čiaus tie­sio­gi­nis pa­li­kuo­nis), ku­
ris 1793 m. iš tė­vo pa­vel­dė­jo ir val­dė
Po­ciū­nų dva­rą, o 1794 m. pa­gal ka­ra­
liaus Sta­nis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio
(1732/1764–1795/1798)
pri­vi­le­gi­ją
ta­po Upy­tės pa­vie­to un­terš­tal­mei­se­riu

Herbas „Leliva“ (Leliwa)
bei Upy­tės pa­vie­to tau­ri­nin­ku. My­ko­
las Staš­ke­vi­čius 1790 m., 1792 m. iš­
rink­tas Upy­tės pa­vie­to že­mės tei­sė­ju.
Ne­ga­na to, My­ko­las dar bu­vo ir ka­riuo­
me­nės ka­pi­to­nas Var­šu­vo­je.
Tarp is­to­ri­nių šal­ti­nių taip pat ran­da­
ma duo­me­nų, kad di­džio­jo šve­dų tva­no
me­tu 1655 m., Ra­sei­nių apy­lin­kių Staš­
ke­vi­čiai Alek­sand­ras, Gab­rie­lius ir Sa­
mue­lis, su Lie­tu­vos di­džiuo­ju et­mo­nu,
Vil­niaus vai­va­da, ku­ni­gaikš­čiu Jo­nu­šu
Rad­vi­la prie­ša­ky­je, kar­tu su ki­tais Lie­
tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­ti­jos ba­jo­rais
pa­si­ra­šė po uni­jos su Šve­di­ja teks­tu.
Taip pat iš šių lai­kų gi­mi­nės at­sto­vų
ver­ta pa­mi­nė­ti jo­niš­kie­tį Si­gi­tą Staš­kų
(gim. 1942 m.) – Lie­tu­vos ir Jo­niš­kio
ra­jo­no po­li­ti­nį bei vi­suo­me­nės vei­kė­ją.
Si­gi­tas pui­kiai ži­no­mas tarp jo­niš­kie­
čių, bu­vo dau­gia­me­tis Jo­niš­kio ra­jo­no
sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys, taip pat ėjo
Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­
va­duo­to­jo pa­rei­gas. Štai Ig­nas Staš­ke­
vi­čius – dar vie­nas Staš­ke­vi­čių gi­mi­nės
at­sto­vas – lie­tu­vių au­to­rius, va­dy­bi­nin­
kas, ta­čiau ge­riau­siai ži­no­mas kaip vie­
nas kon­cer­no „VP Gru­pė“ ak­ci­nin­kų.
***
Šian­dien se­nų­jų Lie­tu­vos Di­džio­sios
Ku­ni­gaikš­ti­jos ba­jo­rų Staš­ke­vi­čių pa­li­
kuo­nys – įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai,
ku­rių dau­ge­lis pa­si­skirs­tę ir gy­ve­nan­
tys įvai­riau­siuo­se Lie­tu­vos vie­to­se, ki­ti
– įvai­riais is­to­ri­jos lai­ko­tar­piais iš­vy­kę
sve­tur (dau­giau­sia į Va­ka­rų Eu­ro­pą,
JAV), kur ir li­ko gy­ven­ti. Ga­liau­siai
džiu­gu, kad, ne­pai­sant vi­sų per pa­sta­
ruo­sius šimt­me­čius vals­ty­bę su­krė­tu­sių
is­to­ri­nių įvy­kių, da­liai ba­jo­rų Staš­ke­vi­
čių pa­li­kuo­nių vis dėl­to pa­vy­ko iš­sau­
go­ti se­ną­ją gi­mi­nės is­to­ri­nę at­min­tį,
ku­ri, ti­kė­ti­na, bus sėk­min­gai per­duo­ta
ir atei­ties kar­toms.

Publikacijas remia: