Está en la página 1de 3

Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas.

Epinės poemos „Metai" autorius. „Metai" – reikšmingiausias ir


svarbiausias kūrinys lietuvių literatūroje. Šioje epinėje poemoje
vaizduojama gamta ir būrų gyvenimas.
K. Donelaičio kūrybos temas tęsė Vaižgantas ir V. Krėvė, taip pat rašę
apie Lietuvos kaimo gyvenimą.

Maironis – vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų. Jo


reikšmigiausi kūriniai: eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai" ir
poema „Jaunoji Lietuva". Savo kūryba Maironis išreiškia meilę tėvynei
bei siekia telkti visuomenę.
Maironio kūrybą galima palyginti su kitais romantistais, pvz.
Vaižgantu, taip pat rašiusiais apie tautinį atgimimą.

Šatrijos Ragana – XX a. pradžios rašytoja. Rašė apysakas („Sename


dvare"), apsakymus („Irkos tragedija"). Savo kūriniuose ji vaizdavo
dvaro gyvenimą.
Šatrijos Raganos kūryba iškėlė lietuvių literatūrą į naują lygmenį.
Rašytoja buvo pirmoji, tiek daug dėmesio skyrusi jausmams ir kultūrai.

Vaižgantas – XIX a. pab. – XX a. prad. lietuvių rašytojas, realistas,


kultūros veikėjas. Rašė apysakas („Dėdės ir dėdienės"), apsakymus
(„Rimai ir Nerimai"). Jo svarbiausias kūrinys – tautinio atgimimo
epopėja „Pragiedruliai".
Vaižganto kūrybą galima lyginti su kitais lietuvių rašytojais, pvz.
Maironiu, V. Kudirka, kurių kūryboje taip pat vyravo tautinio atgimimo
idėjos.

Vincas Krėvė – XX a. pradžios įvairiažanris lietuvių rašytojas,


neoromantistas, realistas. Kūryboje vyravo istorinės temos. Žymiausi
draminiai kūriniai – „Šarūnas" ir „Skirgaila".
V. Krėvės kūrybą galima palyginti su kitais XX a. pradžios
neoromantikais (Vaižgantu), taip pat rašiusiais apie Lietuvos
praeitį.

Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas iš žymiausių simbolizmo bei


romantizmo atstovų Lietuvoje. Jis rašė sonetus, balades, eilėraščių
ciklus, romanus. Reikšmingiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys –
psichologinis-intelektualinis romanas „Altorių šešėly".
„Altorių šešėly" – brandžiausias lietuvių literatūros romanas. Šis
kūrinys praaugo A. Vienuolio, J. Grušo ir kitų stambiosios prozos
autorių kūrybą.

Salomėja Nėris – viena iš žymiausių lietuvių lyrikių. Ji –


neoromantizmo atstovė. S. Nėris rašė eilėraščius bei poemas, išleido
kelis poezijos rinkinius („Pėdos smėly", „Diemedžiu žydėsiu").
Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose
eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą.

Henrikas Radauskas – XX a. lyrikas, lietuviško eilėraščio meistras.


Parašė kelis eilėraščių rinkinius („Fontanas", „Strėlė danguje").
Pagrindinis poeto kūrybos tikslas – grožis.
H. Radauskas yra išskirtinis poetas, svariai prisidėjęs prie lietuvių
lyrikos raidos. jo apibūdinti nepadeda jokie įprastiniai kontekstai.

Antanas Vaičiulaitis – XX a. rašytojas, prozininkas, poetas. Rašė


noveles („Pelkių takas"), romanus („Valentina"), apysakas, eilėraščius
ir kt. Jam rūpi didieji būties klausimai, amžinybės perspektyva,
nekintančios dvasinės vertybės.
A. Vaičiulaičio kūryba artima J. Savickio, H. Radausko kūrybai. Jie
atstovauja brandžiajai lietuvių literatūrai.

Balys Sruoga – XX a. poetas, prozininkas, dramaturgas. jo žymiausi


kūriniai – drama „Milžino paunksnė" ir atsiminimų knyga „Dievų
miškas". „Dievų miškas" – tai autobiografinis kūrinys apie rašytojo
vargus Štuthofo koncentracijos stovykloje.
B. Sruogos ironizavimą tęsė Antanas Škėma. jo kūrinyje „Balta drobulė"
gausu egzistencinės ironijos, taip parodoma menka žmogaus gyvybės
pasaulyje vertė.

Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vid. lietuvių prozininkų ir


dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus
pasaulėvoką. Žymiausias jo kūrinys – romanas „Balta drobulė".
A. Škėmos kūryba lyginama su H. Radausko, B. Sruogos kūryba. Škėma,
kaip ir H. Radauskas, į pasaulį žvelgia modernisto akimis ir, kaip B.
Sruoga, į viską žiūri ironiškai. Vis dėl to A. Škėmos kūryba yra
išskirtinė visame lietuvių literatūros kontekste.

Jurgis Savickis – XX a. lietuvių literatūros avangardistas. Išleido


kelis novelių rinkinius („Šventadienio sonetai", „Raudoni batukai").
Jo novelės nuo tradicinės lietuvių prozos skiriasi savo tematika,
pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.
J. Savickis yra originalus novelistas, nesilaikęs jokių tradicijų. Jis
svariai prisidėjo prie avangardistinio meno suklestėjimo.

Justinas Marcinkevičius – šiuolaikinis įvairiažanris lietuvių


rašytojas. Svarbiausios kūrybos temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus
dvasia. Vienas ryškiausių kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas",
„Mažvydas", „Katedra". Poetinėje dramoje „Mažvydas" pasakojama apie
rūpinimąsi tautos problemomis, apie asmenines netektis ir kančias.
Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų
tęsėjas, svariai prisidėjęs prie tautinės savimonės atgaivinimo.

Juozas Aputis - žymiausias XX a. antrosios pusės moderniosios


psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Žymiausi kūriniai – novelės
„Dobilė", „Erčia, kur gaivus vanduo". Savo kūriniuose Juozas Aputis
iškelia šias vertybes: žmogaus jautrumą, mokėjimą įsijausti į kito
kančią, nenorą jį įskaudinti ar paniekinti.
J. Apučio kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos Jonui
Biliūnui. J. Aputis tęsia V. Mykolaičio-Putino, R. Granausko lyrinės
prozos tradiciją.

Romualdas Granauskas – XX a. rašytojas, realistinės krypties atstovas.


Jis rašė noveles („Duonos valgytojai"), apysakas („Gyvenimas po
klevu"), daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų.
Pagrindinė R. Granausko kūrybos tema – dabarties ir praeities
priešprieša.
R. Granausko kūrybos temas (sovietmečio kaimo žmogaus gyvenimas) tęsė
V. Juknaitė.

Vanda Juknaitė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, dramaturgė, eseistė.


Žymiausias kūrinys – romanas „Šermenys". Jame pavaizduota sovietinės
okupacijos kaimo tragedija.
V. Juknaitės kūrybą galima lyginti su R. Granausko apysaka „Gyvenimas
po klevu", kurioje taip pat piešiamas niūrus Lietuvos kaimo portretas.

Saulius Šaltenis – XX a. prozininkas, dramaturgas. Žymiausias kūrinys


– apysaka „Riešutų duona". Šioje apysakoje vaizduojamas jauno žmogaus
gyvenimas.
Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi Sauliaus Šaltenio kūryba peržengė
literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką
sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino
naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką.

Bitė Vilimaitė - šiuolaikinė lietuvių rašytoja. Rašė daugiausia


noveles („Kada piešime perlinę vištelę", „Dzūkė mergaitė"). Jos
kūrybai būdingas minimalistinis įvykių ir aplinkos vaizdavimas,
psichologinių būsenų sureikšminimas.
Bitė Vilimaitė, kaip R. Granauskas, J. Aputis rašė apie kartų
konfliktą. Taip pat, B. Vilimaitė yra miesto rašytoja, todėl jos
kūrybą galima lyginti su S. Šaltenio ir J. Vaičiūnaitės kūryba.
Atskleidžiamas sovietmečio žmogaus pasaulis.

Sigitas Geda – XX a. poetas, dramaturgas, scenaristas, literatūros


kritikas, eseistas ir vertėjas, apdovanotas valstybine bei Nacionaline
premijomis. išleido daugiau nei 10 poezijos rinkinių. viena
svarbiausių kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas,
nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje.
S. Geda drauge su M. Martinaičiu, J. Vaičiūnaite pradėjo lietuvių
literatūros atsinaujinimą.

Marcelijus Martinaitis – XX a. lietuvių poetas, eseistas. Išleido


keletą poezijos rinkinių, iš kurių žymiausias – „Kukučio baladės". Jo
kūrybai būdinga valstietiška pasaulėjauta, tautosakos motyvai.
M. Martinaitis drauge su S. Geda, J. Vaičiūnaite pradėjo lietuvių
literatūros atsinaujinimą.

Judita Vaičiūnaitė – viena pirmųjų lietuvių rašytojų, į literatūrą


atėjusių ne iš kaimo, bet iš miesto. Išleido nemažai eilėraščių
rinkinių. Miesto gatvės, architektūra, kasdienybės scenos buvo vienos
pagrindinių poetinio įkvėpimo šaltinių.
J. Vaičiūnaitė drauge su M. Martinaičiu, S. Geda pradėjo lietuvių
literatūros atsinaujinimą.

Nijolė Miliauskaitė – XX a. poetė, išleidusi 3 eilėraščių rinkinius.


„Sielos labirintas" apdovanotas Nacionaline premija. Pagrindinė N.
Miliauskaitės kūrybos tema – tikrų namų ilgesys. Eilėraščiuose
pasakojama apie labai skaudžius dalykus, susijusius su asmenine poetės
patirtimi – vaikystę prieglaudoje.
N. Miliauskaitė pratęsia lietuvių moterų kūrybą. Ypač jos kūryboje
artimas ryšys su Šatrijos Raganos vaiko pasauliu.

Tomas Venclova – XX a. poetas, vertėjas, eseistas. Išleido kelis


eilėraščių rinkinius, vertė įvairių autorių eilėraščius. T. Venclovos
poezija intelektuali, piešiamas miesto vaizdas.