Adomas Mickeviius

Poemos: Graina, Ponas Tadas, Konradas Valenrodas

Graina1

Lietuvi sakm

Naktis artja, puia altas vjas,

Laukus uklojo kana vsi.
Pro tirt migl emn pairjs,
Mnulis vl paskendo debesy.
Pasaulis buvo tartumei koks rmas:
Ir kas dangaus skliaut jo per auktumas!
Lyg langas rods pilnatis viesi.
Ant Naugarduko kalno sen pil2
Mnulis maudo aukso spinduly.
Veln pylimu auktyn pakil,
Smliu eliai liauia dideli.
Pavarg jie griov krinta sen,
Kur tarp oli gaivus vanduo iurlena.
Ugeso iburiai, pily tamsu,
Tiktai ant kuor3, kol dar nepravito,
Sargai balsu vis aukia vienas kit;
Bet kas gi ten boluoja, i ties,
Kokie ten mons skuba pavlav?
eliai bga paskui juos keisti,
Ir bga greitai, turi bt, raiti;
Antai arvai, turbt apsiginklav.
irgai suvengia, skamba pasaga,
Trys riteriai prie pylimo sustoja,
Trimit vienas papuia staiga

Lietuvos valdovais XIV a. i eils buvo Gediminas, jo snus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaiktis, ir jo bendravaldis Kstutis, Trak ir
emaii kunigaiktis; vliau Algirdo snus Jogaila; jam engus Lenkijos sost, 1392 m. Lietuvos valdovu liko Vytautas. Danai
ikildavo kivir dl valdios tarp didij ir sritini kunigaiki. Susivaidij kunigaikiai kartais eidavo sandrius su kryiuoiais,
mirtinais Lietuvos prieais.
Grainos kalba originale smoningai archaizuota, vartojant senovinius odius, senovines gramatines formas, posakius ir sintaksines
funkcijas.
2
Naugarduke, senoviniame, Didiajai Lietuvos Kunigaiktystei priklausiusiame mieste, kurio apylinkse gim A. Mickevius, ant kalno
buvo pilis. Jos griuvsiai iki iol ilik.
3
Kuoras pilies boktas.

Ir tris kartus t gars pakartoja.

Nuo kuor jiems atsiliepia sargai,
Nakties tyloj ugroja j ragai.
Deglai prie vart blanki vies skleidia,
Grandins vanga, tiltas nusileidia4.
Sargai ingeids skuba ties anga,
Apirinja raitelius sustoj.
Pirmasis buvo pilna apranga
Kryiuotis tik su ja m joja
Ir juodas kryius drobj baltoje5,
Ir aukso kryius kilpoj ant krtins,
Trimitas, ietis, kardas maktyje,
Prie diro gi roani pakabins.
Pain j i aprangos naujos,
Lietuviai nibdasi: irk, koks snukis!
Tai vienas i kryiuoi unaujos,
Nuo ms kraujo, aar nutuks;
O, jeigu mes ia btumm vieni,
Imaudyiau t niek vandeny,
Pakiiau a po tiltu j, beird.
Taip nibds jie, o riteris juos girdi;
Nors kvailas buvo vokietis visai,
Bet kalb t suprato ir jisai.
Pily valdovas? Taip, bet nakt vli
Pasiuntini i svetimos alies
Priimt valdovas jau nebegals.
Galbt rytoj. Rytoj? i valandl
Pranekite Liutaurui apie mus,
Tegu greiiau leidia namus;
Paimk ied, jis pains i sykio
Pagal tik jam teinomas ymes,
I kur ir kas per mons esam mes
Ir ko vienagn esame atvyk.
Aplink tylu, umigo jau pilis.
Rudens naktis apglbus vis em;
Taiau kodl lig iol Liutauro menj6
Maa lempel mirkioja dar vis?
Jis iandien gro i toli. Tai argi

Prie senovini pili vart, virum griovio, bdavo nuleidiamas ir pakeliamas tiltas.
Kryiuoi ordino nariai dvdavo balt apsiaust su juodu kryiumi.
6
Men pilies kambarys, svetain.
5

Nenori miego akys jo pavarg?

Nemiega kunigaiktis dar. Taiau
Nei i tarn, nei i tarybos pon
Nedrsta nieks prieit prie jo ariau,
Sudrumst valdovui poils malon.
Nei grasymais, nei praymais velniais
Pasiuntiniai pil neeis.
Ir liepta Rimvyd prikelt galiausiai.
Taryboje jisai galva vyriausia,
Draugu vadina kunigaiktis j,
Ir senis Rimvydas io vardo vertas;
Ar kelyje, ar ygy, ar pily,
Liutauro durys jam visur atvertos.
Tamsu valdovo menje. Tiktai
Maa lempel rksta ant jo stalo.
Liutauras vaikto rkanas be galo
Ir mintyse pasksta nelauktai.
Atvyk vokieiai Naugarduko pil,
Jis klauso Rimvydo ir susimsts tyli.
Tai atsidsta, tai ibla jis,
Veide matyt didiulis lidesys.
Lempel blankiai apviet seklyi,
Jos dagt jis stm dar giliau
Ir ugesino lemp pagaliau,
Nesuinosi, tyia ar netyia.
Valdovui lidna ir graudu sykiu,
Matyt, negali jis nusiraminti.
Taiau nenori, kad i jo aki
Atspt tarnas slapt pono mint.
Ir vl jis tyliai vaikto tamsoje,
Bet kai prie lango apviesto prijo,
Kai jo veid mnuo pairjo,
Tada raukles valdovo kaktoje
Ir bais pykt tarnas pastebjo.
Ir buvo rsts viepaties veidai,
Sukstos lpos, akyse aibai.
Paskui, nutrauks sunki, slogi tyl,
Jis urakinti paliepia vartus
Ir su vylingu ramumu prabyla,
O kalb lydi jo ypsnys kartus:
Juk pats i Vilniaus, Rimvydai, sugrs,
Nudiuginai mus Vytauto inia,
Kad jis mane paauktint pasirys,

Kad jis Lyd7 perkelia mane,

Kuri, kaip kraitis, monai atitekus.
Ar tai teisyb, Rimvydai, ar nekos?
Teisyb, kunigaikti. Tai ieik
Mes dovan priimsime kaip reik;
Inekit vliavas tegu jos plevsuoja,
Ir ygio ugn kurkit pilyje8.
O kur aukliai? Tegu utrimituoja
Vidurnakt miestelio aiktje.
Ir tenedrsta niekas pavluoti!
Tegu jie puia i vis jg,
Pakol karius prikels man i mieg.
Tegu visi susirenka ginkluoti,
Atri strli pam kiek gana,
Nuveit atr kalavij plien,
Tegu kiekvien irengia mona,
djus maisto vienai ygio dienai.
Kieno arklys ganykloje pargint,
Su savimi abrako9 pasiimt;
Kai saul, ors10 emje pakilus,
kap Mindaugo11 pavelgs viesi,
Js Lydos gatvj laukit budrs, tyls,
Mans atvykstant laukite visi.
Ir kunigaiktis savo kalb baig.
Atrod ji kaip visad paprasta.
yg ruotis? kur? kodl taip staigiai?
Kodl taip rsiai suraukta kakta?
O kai kalbjo, rodsi, kad odiai
Per vienas kit versi pikti,
Vieni i j pro lpas liejos godiai,
Kiti irdy paliko netarti.
Kak baisaus tie odiai pranaavo,
Mintims jo balsas jau nebetarnavo.
Liutauras baig; jis, atrodo, laukia,
Kada visiems jo vali pakartos;
Bet Rimvydas vis tyli, nesitraukia.
Atspti stengias i naujienos tos,
Ar tik nra joje sunki pavoj?
Ir susimsts jis ilgai galvoja.
Bet k daryt? Gerai pasta jis
Valdov savo drs, kaip ir jaun,
7

Lyda miestas tarp Vilniaus ir Naugarduko, XIV a. Lydos kunigaiktysts sostin.

Senovs lietuviai ini apie prie antpuol perduodavo pili boktuose arba piliakalni virnse sukurdami ugn.
9
Abrakas kelion sidedamas arklio paaras.
10
orsai vietov prie Nemuno.
11
Mindaugo kapas prie Naugarduko yra kalnas, kuriame ess is Lietuvos didysis kunigaiktis palaidotas.
8

Ne visuomet kitus jis iklausys,

jo mintis retai kas sibrauna.
O jei k nors sumano jis slaptai,
Sulaikomas, usidega piktai.
Bet Rimvydas valdovo patarjas,
Kaip didvyris jis liaudy pagarsjs,
Ant jo galvos didiul gda kris,
Jei jis klusniai ieis pro ias duris.
Patart ar ne? o gal tylt i viso?
Dvejojo senis, pagaliau idrso.
O, kunigaikti, tik parodyk tu,
Kurion alin, koki nori pus,
Ir mums uteks psij ir rait,
Visi kariai kaip mat ionai pribsi.
Ir Rimvydas ygiuos bendra greta.
Bet, kunigaikti, reikia skirti mones,
Kur tiki tau be jokios abejons,
Nuo vyr t, kur ino bei t.
Ir tavo tvas sprsdavo pats vienas.
Bet visados, kol dar ne per vlu,
Kol maktyse ilsdavosi plienas,
Jis atsiklausdavo galv il.
Ne kart jo taryboje sdjau,
Kaip k galvojau, taip t ir kalbjau,
Neteisk mans, jei a kalbu blogai.
irdis taip liepia taip ir kalba senis.
A gyvenau, kaip matote, ilgai,
A daug kar, nelaimi pragyvens.
Todl gerai matau a ir nnai:
Keisti, nauji mums, seniams, ie planai.
Jei i tikrj sakai, valdove,
Prie Lyd eiti ms kari briams,
Tai upuolimas is pavaldiniams
Atne tik gd, o ne karo lov,
Kas grobio prisipl i ems ios,
O kas vergaus ir grandines neios.
Gand grdai po krat sklinda balsiai,
Juos liaudies lpos gaudys ir sodins,
I t grd iaugs nuodingi vaisiai,
Kurie ramyb, lov sunaikins.
Pasklis gandai, kad, turto sigeids,
Tu kaimyn em plti leidies.
Ne taip valdovai elgsi kadais,
Supyl savo rankom, ne kardais,

Lietuvi sostinei didiul kalv12.

Lenkiu prie juos a savo il galv.
Ir jeigu tu nueisi j keliu,
Tai visuomet padti tau galiu.
Visiems kariams paskelbsiu it ini,
Vieni i j miestely, netoli,
Kiti kaim gr, gimtin,
odiu, visi netrukus bus pily.
O tavo gimins ir artimieji,
Kaip reikalauja paproiai senieji,
Su savo svitomis13 atvyks ia tuoj.
O a galiu ivykti jau rytoj
Arba poryt, saulutei tik pakilus;
Paruoiu puotai visko, kiek reiks.
Su manimi tarnai eis ir vaidilos14,
Msos uteks, midus15 upe teks.
Ne tik kad liaudis, ir virns paios,
Kaip sako, ksnio vaikosi skanaus.
Minia, valdovo dosni rank maius,
Jam ateity itikimai tarnaus.
Puotas lietuviai ir emaiiai dar
Kiekvienkart, prie vykdami kar.
Pro lang velgia, priduria rimtai:
Rytoj, matyt, pakils audra ir vjas.
Prie vart irgas priritas, antai,
Ir riteris, baln atsiliejs,
O du prie sienos vaiktinja sau;
Tai vokieiai i visa ko matau.
Ar jiems sunkius pilies vartus atversi,
Ar per tarnus jiems savo od tarsi?
Udars lang, vl nutyla jis,
Valdov tiria, iri apsiblauss,
Lyg suinot nort n neklauss:
K veikia ia tai tas pasiuntinys?
Suprats j, Liutauras aikint ima:
Jei reikal priveriamas svarbi
Praau kit pagalbos, patarimo,
Tai u kitus labiau tave gerbiu,
Brangus man tavo patyrimo menas,
Tu my jaunas, o taryboj senas.

12

Padavimuose danai sakoma, kad piliakalnius supyl milinai arba kariai savo rankomis.
Svita ymaus asmens palydovai.
14
Vaidilos dvasininkai, kuri pareiga buvo apdainuoti ar apsakyti monms protvi praeit vairi apeig metu. Vaidilos turjo
didels takos ir krato valdymui.
15
Midus senovs lietuvi grimas, pagamintas i medaus.
13

Nemgau a, nemgstu ir nnai

Slapt mini, sumanym atverti,
Nes visa tai, k vienas sumanai,
Perdaug anksti ipasakot neverta.
Tegu planai, kada jau juos baigi,
Bus kaip audra, galinga ir staigi;
Todl trumpai nurodau ygio pus:
emaiius keliausime, Rusi.
Negali bt? bet itaip bus kaipsyk;
Tau iandien ird atveriu, klausyk.
Dl to liepiau ir irgus pabalnoti,
Dl to yg vykstam nelauktai,
Kad a jauiu, jog Vytauto pulkai
Lyd keli gali man pastoti;
O gal dl to jis kvieiasi mane,
Kad man rankas apkalt grandine.
Bet a su Prs ordinu galingu
Sudars slapt sjung esu,
Jis duos kari, kuri man iandien stinga,
O jam dalis laimjim vis.
Pasiuntiniai, sakai, jau pasirod,
Magistras16 taigi tesi savo od.
Kai tik pakryps sietynas17 link ryt,
Ivyksime. Kad laiko tik utekt.
Atjos ir vokiei trys tkstaniai rait,
Ir kita tiek atvyks psij knecht18.
Kas per irgai ir raiteliai kresni!
Magistras man net pasirinkti dav;
U msikius visi jie stipresni,
Ligi dant visi apsiginklav;
Juk tu inai, jie grumiasi u du
Ragotine19 arba sunkiu kardu.
O knechtai turi geleies gyvat20,
Kuri vinu ir suodiais jie priers,
Paskui, prie rykl jos atstat,
Jai kibirki uodeg paers;
pykus spjaus ji dmus, ugn baisi,
Aplink vinu kaitusiu lynos.
Ir Gedimin umu kadaise
16

Magistras vienuoli riteri ordino virininkas.

Senovs lietuviai savotikai skaiiuodavo laik pagal saul, vaigdes.
18
Knechtai Kryiuoi ordino samdomieji pstininkai. Kryiuoi kariuomen sudar patys ordino broliai, tarnai ir pasaulieiai,
priklaus ordinui. Jie bdavo raiti.
19
Ragotin ietis.
20
ia Liutauras kalba apie paraku utaisom aunamj ginkl, kurio anuo metu lietuviai dar neturjo.
17

Gyvat i ant kalno Veliuonos21.

Mes pasiruo; Vytaut syk
Uklupsime i pasal pirmi
Ir, nelauktai prie pat Lydos atvyk,
Paimsim j kardu ir ugnimi.
Nustebs klauso Rimvydas kalb i,
Nelaim jauia jo ila galva;
Tikra audra ieis i ito mio,
O k daryt? galvoj vien painiava.
Bet reikia savo nuomon pareikti.
Ir jis supyks aukia: Kunigaikti!
Gal duos dievai, neteks man pamatyt,
Kaip brolis brol rengiasi udyt!
Kirviu dauiau a vokieius per sprand22
O iandien pats a j kirvius galandu?
Su jais peri mums sjung nnai;
Bet mes ugnis, o jie vanduo. inai?
Juk bna taip: kaimynai du nir,
Igriov vienas kito daug pili,
Galop, piktyb irdyse pamir,
Vadina jie viens kit biiuliu;
Lietuviai juk su lenkais susipyk,
Taiau tarp j piktyb nebe ta;
Kartu prie skobni23 sdas jie ne syk,
Po vienu stogu ilsisi greta,
Drauge kard atrij eina kalti.
Nors jie ir prieais buv dideliais,
Bet viens kitam visas skriaudas atleis.
O kaip paksti liauiojant alt?
Vienok, jei sklenkst perengia altys24
Ir jei kaip svei j priims lietuvis,
Ir, kaip dievai sako, pastatys
Jam ilto pieno i pilnos miltuvs,
Tai ir altys tuoj liauia rankas,
I vieno kauo geria jie kaip broliai,
Lopin liaus, vaiko jis neks,
Apsivynios ant kaklo kaip karoliai.
Bet ar kryiuoi aliui bt velniam?
Jo nepaveiks nei dovanos, nei odiai;
21

Pagal padavimus, Lietuvos didysis kunigaiktis Gediminas (13161341) buvo mirtinai sueistas paraku utaisomu aunamuoju
ginklu myje su kryiuoiais netoli Veliuonos.
22
Senovs lietuviai miuose plaiai naudodav kirvius.
23
Skobnis senovinis stalas.
24
Senovs lietuviai gerb alius, juos prijaukindavo ir pendavo.

Ar maa prsai ir mozrai jam

moni ir aukso dav ryklei godiai?
O jis gi liauo perkars vis vien
Ir ms gerkles perkrims viendien.
Tiktai vienyb mums padti gali!
Kasmet prie j mes pasiuniam pulkus,
Pilis sugriaunant, nuteriojam al.
Bet ordinas kaip slibinas baisus:
Kalaviju nukirsi galv vien,
Tai vietoj jos bus deimt kit dien!
Visas nukirsim! Skaudiai apsigaus,
Kas mus sutaikint pasiaut uoliai;
Lietuvoje nra tokio mogaus,
Ir kunigaikiai ms, ir prastuoliai
Supras tuojau, kad ia klasta baisi,
Kaip Krymo maro25 vengia j visi;
Tai kas, kad jie galingi, apsikaust,
Geriau jau mirt, pagalbos neprayt,
Geriau jau kart gele prispausti,
Negu kryiuoio dein laikyt!
Mums graso Vytautas? Bet ar lig iolei
Pas vokieius mes skolinom kardus?
Iraukime kkal26 ir vaidus
Ir deines paspauskime kaip broliai.
Nepaskandinkime kard kraujuos,
Teisingai bausmei saugokime juos!
I kur mei, valdove, toki mint,
Kad pinkles ruoia Vytautas kart?
Jam reikia ms sjung priminti,
Pasisk mane dar kart susitart.
Veriau nustotum, Rimvydai, kalbjs!
Gerai pastu Vytaut patsai.
Jo galvoje kasdien kitokis vjas,
inau, kaip odio laikosi jisai.
Giliai paslps kard igalst,
Tikjau: Lyd man mona atgaus,
O iandien gi, sumans nauj klast,
Jisai telaukia laiko patogaus,
Nes mano vyrai namus ivyko,
O jis prie Vilniaus su kareiviais tyko
Ir skelbia dar, bk Lydoje kai kas
25
26

Maro epidemijos Lietuv ir Lenkij ueidavo i ryt; jas daniausiai atnedavo Krymo ordos totoriai.
Kkalis jav piktol, dirvin raug.

Galybei mano niekad nepaklusi;

Utat jis Lyd sau pasilaiks,
O vietoj jos ads man plik Rusi
Arba variag pelkes27 ir balas.
Nes ten, girdi, gimtoji ms em,
ten jis brolius, giminaiius tremia28,
O Lietuvos jisai nesidals.
irk, kaip tvarkos! keli sau pravals,
Visokiais bdais sieks tiksl sav,
Jis vienas nori bti visagalis,
Nevertina visai kit galv.
Gana jau to, kad Vytautas mus smaugia,
Neleisdamas nulipti nuo irg,
Prie ms kakt kieti almai priaug,
arvus gali atplti su vargu.
I mio min jojame kas dien,
Pasaul plat apkeliavom mes:
Tai prie kryiuot bandom savo plien,
Per Tatrus puolam29 Lenkijos emes,
Tai vl po step mes su vjais skraidom,
Mongolus vejam30, vilkstines isklaidom!
Jei nuo kard iliks gyvas kas,
Verg ir turto sau parsigabena,
Nueina jie Vytauto rankas,
I ms vargo jis graiai gyvena.
Jam iaurj niokia Baltijos vilnis,
O pietuose juoda Chazar jra31,
jo krantus putotos bangos gra32,
Kiek daug pili ir miest valdo jis.
Maiau ne vien ordino tvirtov,
Kiekvienas prsas bijo, vengia j.
Bet jom toli lig Vytauto pili,
Kurios Trakuos ir Vilniuj tebestovi!
Yra slnys prie Kauno netoli33,
Undins ten kas vasar, kas viesi,
Gles ir vej alij patiesia,
Atsigrot slniu iuo negali.
Ar tu tiksi? pas Kstuio sn34
27

Variag pelks dabartins Baltijos jros pakrants.

Didieji Lietuvos kunigaikiai i seno skirdavo savo giminaiius vasal teismis valdovais ukariautas emes. Vasalai feodalizmo
laik emvaldiai feodalai, kurie priklausydavo stambesniems feodalams ir atlikdavo jiems vairias prievoles.
29
ia Tatrai vartojama aukt kaln prasme, nes kelias i Lietuvos Lenkij per Tatrus niekada njo.
30
Vytautas kariavo su totoriais.
31
Juoda Chazar jra Juodoji jra; chazarai klajokliai, kurie VIIVIII a. sukr galing valstyb tarp Volgos emupio ir Dniepro.
Vliau jie inyko be pdsak.
32
Gra dta.
33
Poetas usimena apie savo pamgtj viet, iandien vadinam Mickeviiaus slniu.
28

Pily vieesns gls ir veja:

Ant jo grind kilimai gras bna,
O sienas dengia aukso lapija.
Kur kas graiau nei laums ar dievaits
Jam visk daro pagrobtos lenkaits.
Lang stiklai jo rm ir nam
Pargabenti i emi tolim.
Prie saul jie visom spalvom nuvinta
Tarytum lenk riterio arvai.
Taip spindi senis Nemunas danai,
Kai spinduliai nugar jo krinta.
O k gi a gavau u visa tai?
I lopio vos ilips, kaip matai,
Ant irgo a sddavau per dien,
Kaip turkas koks kumeli griau pien.
Pagalviu irgo kariai buvo man,
O prisiglaudus jie minkti atrod,
Kol vl trimitas aukdavo balnan;
Vienmeiai gi lazdas tada dar jod,
Atrius kardus nudro i skal,
Nerpestingi gatvje triukmavo
Ir tariamai tarpusavy kariavo
Didiausiam diaugsmui motin il.
Tuo tarpu a jau totorius vaikiausi,
Tikru kardu su lenkais jau kirtausi!
Seniai jau mirs Erdvilas35, taiau
Mana valda n sprindiu nepraplito;
I uol i pil pastaiau,
O rmus sau i raudonj plyt;
Tu permesk juos bent kart akimis:
Kur stiklo rykai36? kurgi karo grobis?
Nra kilim ia, glm kaiytos drobs
Tik samana ir senas idinys.
Tai kas gi man i mi t iauri?
Juk be lovs a nieko neturiu!
Bet Vytautas ir love mus pranoko37,
Jam vaidila dainuoja ilasai,
Prie skobni j iliaupsina, kaip moka,
Lyg bt antras Mindaugas jisai.
Skambi styga ir rimas visagalis!
Jam paklusni rsioji ateitis;

34

Kstuio snus Vytautas.

Erdvilas Mindaugo brolnas; pasak kai kuri kronikinink Naugarduko kunigaiktis XIII a. viduryje.
36
Rykai indai.
37
Pranoko pralenk, virijo.
35

O kas, dulkt antkap nuvals,

Ateityje ms vard skaitys?
Tegu kovoj jis lov sau atranda.
Jam karo grobio nepavydim mes.
Tiktai tegu dant jis negalanda
Prie mus ir mums priklausanias emes.
K reik jam sostin eiti,
Karais ramyb, taik suardyt?
Ar tai seniai, nuverts Algirdait38,
Jis pats sost sdosi valdyt?
Valdyt jis mgsta! Trokta, kad aplinkui
Lyg kad vaidilos, jo pasiuntiniai,
Valdyt mus, tvarkydami kaip tinka.
Gana! Jau laikas, laikas baigt seniai!
Neleisim jam sdt ant ms sprando!
Pakol krtinj plaks jauna irdis,
Pakol ranka dar kard igalanda,
Kol mano irgas sakalu skraidys,
Kaip grobis, man i Krymo parvarytas,
Ir tau toks pat padovanotas kitas,
O deimt dar a pievose ganau,
Jais paklusnius tarnus apdalinau,
Pakol is irgas!.. kol is kalavijas!..
Valdovas, pykt baisj nurijs,
Nutilo vl, paoko nelauktai
Ir kard jis suvangino piktai.
Kas per aibai vir jo galvos suvito?
Kada vaigd nutrksta danguje,
Tai lieka ilgas takas paskui j,
Taip grindis Liutauro kardas krito,
Ir pasipyl kibirktys. Sykiu
Pikti aibai sutvisko i aki.
Ir vl tyla, kurti tyla aplinkui.
Pridr jis: Gana tuios kalbos,
O tai, irk, pusiaunaktis atslinko,
Antri gaidiai jau greitai ugiedos;
Atrodo, visk tau esu pasaks.
O a gulu, tegu pailsi akys,
Gal atsigaus ir knas, ir irdis,
Be miego a turbt jau naktys trys.
Jau debes sunki skara praskydus
Grai diena prasideda nnai,
Kstuio snui liks i ms Lydos
38

Jogaila buvo pasodins Vilniaus sost savo vietininku Lietuvos didiojo kunigaikio Algirdo sn Skirgail, kur Vytautas nuvert
ir pats m valdyti Didij Lietuvos kunigaiktyst.

Tiktai griuvsiai, dmai, pelenai.

Pasaks tai, jis rankomis suplojo;
Tarnai paok guol jam paklojo,
Liutauras gi atsigul anksiau,
Kad tik ieit Rimvydas greiiau.
Tuia kalba kam pykinti valdov?
Tegu geriau jis valand nusns,
Ir Rimvydas, kaip tarnas paklusnus,
aukliams sako trimituoti kovai;
Paskui rmus grta kakodl,
Gal tarsisis su valdovu jis vl?
Bet ne, dabar nukreipia savo ingsn
Jisai kair rm sparn. ia
Po koj tiltas kabantysis linksi,
Ir tai kunigaiktiens seklyia.
U kunigaikio buvo itekjus
Lydos kunigaiktyt Graina,
Tarp Lietuvos grauoli pagarsjus
Kaip u visas graiausia mergina.
Nors buvo ji nebe pirmos jaunysts,
Gyveno jau vidurdien jinai,
Taiau bruoai rimties ir moterysts
Jaunam jos veidui tiko dyvinai39.
Ji rimtumu ir gaivumu patraukia,
Taryt jauti, kad vasara greit bus,
Taryt gl, sukrovus ied, laukia,
Ar vaisius greit jos siose prabus.
Ir kas pralenks gro stebukling?
Didiavos ji viena visoj pily,
Kad nuo Liutauro milino galingo
giu n kiek neatsiliko ji.
Jei tarp tarn, dvariki jiedu dviese
Po savo pil vaikiojo alia,
Atrod jie kaip topoliai ile,
Virum vis plaius peius ities.
Ne tik kad knas, veidas jos dailus,
Bet ir irdis vyro panjo.
verpst ir mergautinius aislus
I tolo ji su panieka veizjo;
Ir kas tiktai nemat jos raitos
iurkt lokio kail simovus,

39

Dyvinai nuostabiai.

Su line40 ant marmuro kaktos?

Patiko jai mediokli triukmas, kovos;
Ant emaituko susitik j41,
Kaimieiai man vyr susitik,
Jai ir tarnai ne kart pilyje
Kaip kunigaikiui lenks apsirik.
Su vyru ji dalijosi mielai
Diaugsmais, irdim, ne vien tik savo lova,
Ji lidesy paguosdavo valdov,
Jai brangs buvo vyro reikalai.
Su Graina protingai pasitarus,
Aikjo bylos, sjungos ir karas,
K nuo kit Liutauras visad slepia;
Nes skyrs ji nuo paprast mon,
Kurios tik diaugias idiniu nam,
Tuia galia didiuojasi, ilep;
O ji rimtai sau tvarksi pily,
Nuo svetim mintis paslpti mgo,
Nieks neinojo, koki turi ji
Savajam vyrui tak ir jg.
Suprato senis Rimvydas gerai,
I kur galt gauti sau pagalb.
Kunigaiktienei taigi atvirai
Idst vis kunigaikio kalb,
Kad karas is jam negarb teduos,
O liaudis gi prasianti vaiduos.
Stipriai inia i pritrenk Grain,
Bet nepalta vyrika dvasia;
Mini valdovs tarnas teneino;
Ramyb skamba jos tvirtam balse:
mona tikrai blogesnis patarjas
Nei kovose ugrdintas karys;
Liutauras pats nutars, o panorjs
K tik nutars tai t ir padarys.
Jei pagaliau irdis jo subangavo.
Pakilo pykio viesulas mus,
Ir jei mogus paioj jaunystj savo
Labiau u prot garbina jausmus,
Palikim j, ir iaiks jo klaidos,
irdy blogi sumanymai uges,
Piktus odius uumartis palaidos;

40
41

Lin lio kailio kepur.

Lietuvoje garsjo vietins veisls irgai, vadinami emaitukais.

Nelieskim jo, nevarginkim savs.

Atleisk, valdove! Pasakyti reikia,
Jog buvo ms pokalbis nnai
Ne toks, kur gali umirti veikiai;
O iandieniniai viepaties planai
Ne dmai vien, ugul ms em,
Kuriuos rytoj vjelis isklaidys;
i kibirktis ir gaisr pagimdys,
O dmai tie didiul kar lemia!
Pastu a valdov gan gerai,
Su juo kartu praleidau ir vaikyst,
Bet su manim kalbt taip atvirai
Jis negalt niekados idrsti.
Atidliot negalima ilgai,
Nes jis sak, vos pradjus visti,
Prie Pereseko kapo42 rinkt pulkus;
Naktis viesi, o kelias nesunkus.
Ach, vargas man! Nejaugi ryt i ryto?
Nejau gandai pasklis Lietuvoje,
Jog vienas brolis puols brol kit,
Jog krait a atgavus kovoje!
Einu pas j, bus viskas pasakyta...
Einu dabar, nakties ios tamsoje,
Pakol rasas surinks viesi aurin,
Tikiuos pamesianti tau ger ini.
Jie atsisveikina, kalb gana,
Vienod tiksl jie abu turjo.
Kunigaiktien tuoj nedelsdama
vyro men slapiomis nujo;
O Rimvydas, i tolo beirs,
J su viltim koridoriais lydjo,
Ir pas Liutauro kambario duris
Pro ma ply iri, klauso jis;
Bet neilgai prie dur senis lauk:
Igirsta jis, kaip girktelia spyna.
Kas ten? paoks kunigaiktis aukia.
Tai a! tamsoj atsako Graina.
Paskui abu jie pradeda kalbti,
Nors Rimvydas numano, kaip ir k,
Taiau sunku suprasti ir girdti,
42

Peresekas yra Naugarduko priemiestis; pavadinimas baltarusi kalba aikinamas kaip daugelio keli sankrya. Galbt su ia vieta
kadaise buvo siejama dabar jau umirta legenda apie kap.

Nes j odius praryja aplinka.

Ir m gyvas pokalbis liepsnotis,
Kaskart smarkiau, kas kart vis kariau;
Kalbjo ji, Liutauras gi reiau;
Tyljo jis, bandydamas ypsotis.
Kunigaiktien klaupias pagaliau;
O kunigaiktis rkanas pakilo,
Tik neinia, kokiais tikslais, kodl
Priglaust, atstumt? trumpai kak prabilo,
Paskui tyla, ilga tyla. Ir vl
Sunki velk kabarktelia i tyko;
Ir neinia pavyko, nepavyko,
savo men grta ji ltai,
Palikusi supykint valdov!
O is ir vl atsigul lov,
Giliu miegu umigo jis kietai.
Palauk senis pusvaland ma,
Paskui toliau nujo. Bet staiga
Pamat jis kunigaiktiens pa43,
Kuris kalbjo vokieiams kak.
Ir gaud Rimvydas kiekvien od;
Kryiuoiams paas vartus parod.
Kryiuotis baisiai perpyko, inia,
Suuko jis, sddamas balne:
Jei leist mano, pasiuntinio, vardas,
Prisiekiu kryium, komtro44 enklais,
U gd i pakilt kerto kardas,
Ir mes dabar kalbtume ginklais.
A tarp monarch konsulu45 uaugau,
Karaliai, popieiai mane kaip draug
Sutikdavo prie vart; na, o ia:
Po atviru dangum stypsok nakia
Ir eik alin, nes paas lauk ivaro!
A perspju, kad ms neapgaus,
U mel kunigaiktlis gaus!
Paaukti mus prie Vytaut kar,
Paskui prie mus atsukt kalavijus!
irsime, kaip Vytautas gins jus!
Tu pasakyk kunigaiktliui js,
Galiu ir a t pat jam itart
Ir, jei reiks, kartoti deimtkart,

43

Paas viduramiais bajorikos kilms jaunuolis, patarnaujantis kokiam kilmingam asmeniui.

Komtras Kryiuoi ordino auktas pareignas, karinis ir administracinis tam tikros apygardos virininkas.
45
Konsulas pareignas, skiriamas vienos valstybs kuri nors kitos valstybs vietov; ten jis atstovauja ir gina j galiojusios
valstybs ir jos piliei reikalus.
44

Nes odis riterio kaip Tve ms

Kartoki j kaip mald itisai.
odius darbais patvirtina jisai.
Js gili duob kast mums ant tako,
Tegu jinai praryja jus, tegu;
Taip Ditrich Haltark46 fon Kniprod sako,
Kryiuoi komtras! Ei, ant irg!
Prie vart jis sulaiko savo irg,
Paskui laukais nudumia jie staiga;
Tik kai kada tamsoj arvai suvilga,
Tik kai kada suvanga pasaga,
Tik kai kada girdt irgai suvengia,
Kaskart toliau, kelion j ilga,
Juos pagaliau tamsi naktis udengia.
Kalbjo Rimvydas jiems i paskos:
Laimingai! Ir tegu kryiuotis ino,
Kad jis netryps emels ms pilkos.
Kaip viskas keiiasi! Ai tau, Graina!
Ir kaip dabar sakyti, kad, girdi,
Tau viskas aiku artimo irdy?
Ar tai seniai neleido man prabilti
Ir savo pykt vald vos ne vos?
Atrod, jis lyg aras ruos kilti
Ir pult greiiau ant Vytauto galvos;
Tuo tarpu ia saldus odelis vienas,
Viena meili merginos ypsena
Ir krinta jam i rank kietas plienas.
Turbt umiro senis, ir gana,
Kad Graina grauol, koki reta,
Liutauras gi jaun dar buvo met.
Kalbdamas jis pakelia akis,
Galbt lange viesel pamatys;
Taiau languos tamsa dar viepatauja,
Geriau jisai ia priebuty palauks,
Kol kunigaiktis jo nepasiauks.
Palauks kiek, sarg pasiteirauja.
Ir kas ia bus? Paraudo jau rytai,
O kunigaiktis miega dar kietai.
Ir kas gi ia galjo atsitikti?
Suprasti j nebeturiu jg;
Dar neseniai jis rod savo pykt,
Visus karius prikl i mieg
Ir miega pats? Rytai raudonai daos,
46

Hattark pavard arba pravard, reikianti Kietasprandis.

U miko laukia vokieiai seniai,

Bet ivyti nuo j pasiuntiniai?
Ivijs juos kunigaiktiens paas!..
Nejau praleids biau pro ausis
I vakarykio pokalbio bent od?
Kiek a menu, piktai kalbjo jis,
O Graina maldavo jo, atrod?
Nejaugi ji pati sava valia
Tuos kryiuoius ivyti sugebjo?
Ar ne per daug jinai pasitikjo
Moters kerais, glamonm, j galia?
Tiesa, inau, kad jai drsos nestinga,
Bet ar nnai ji ne per daug rytinga?
Ir ia atjo galas jo kalbom,
Pamat jis kunigaiktiens tarn;
is merkia jam, jie bga paskubom
Naugarduko rm kair sparn.
ia Rimvyd sutiko Graina,
leido ir usisklend stma.
Ms reikalai, kariniau47, sulubavo,
Taiau kol kas turkime vilties;
Jei i diena apvyl mus, apgavo,
Gal rytdiena dosnias rankas ities.
Tiktai kitiems neskelbkim io dalyko,
Tebus pily, kaip visuomet, ramu.
Pasiuntiniai kol kas atgal ivyko,
Kad kunigaiktis savo sprendimu
Kryiuoiams tiems kako nepaadt,
Dl ko vliau gailtis pats galt.
Tu nebijok Liutauro; pagaliau
Juk jo plan ia niekas ir negriauna:
Galsim greit suaukti jam kariaun48,
Jei pyktis tas j degins ir toliau.
Jau iandien jis isireng kar,
Nesuprantu, kodl taip nelauktai.
Juk neseniai sugro jis dvar,
Sunkius arvus nusimet tiktai,
Pavargusiam i tolimos kelions

47

Karinius senas mogus, gyvens i iimtins, t. y. i vaik gauns usirayt ilaikym; iuo atveju tik senas mogus, senis, nes
Rimvydas dar pajgus ir ginkl valdyti.
48
Kariauna seniau is odis buvo vartojamas kariuomens prasme.

Reik pailst, be jokios abejons!

Tu poils, valdove, jam peri?
Kareiviui juk jg ilgam utenka!
Jau per vlu; jei eng ingsn ,
Tai nebelauks n pusvalandio menko;
Papasakok, kaip tu pas j jai,
Kaip prim jis tavo patarim?
Kunigaiktien pasakoti ima,
Taiau kakas ir vl sutrukdo jai.
Girdt, atjojo raitelis kiem,
Atbgs paas kalba apie tai,
Kad kelyje Lyd ms valgai
Suiup vokiei lieuv49 vien.
Pasaks is, kad raiteli briai
Ivyk jau viekel i girios,
Kad paskui juos ir knechtai, ir kariai
Ir kad gale veimai sunks irias;
Kai tik rytuos pravisianti diena,
Jie Naugarduko pil pult man.
Te Rimvydas nubga pas valdov
Ir teiklauso, k is pasakys.
Ar mums pily, ant sien ruotis kovai,
Ar gal lauke pavelgt jiems akis.
Kol su pabklais knechtai ia pribsi50,
Patylomis upult rait gretas
valgai mums silo ir, pelki pus
Nugrdus juos, apskaldyti kaktas;
ygiuojani psij knecht vor
Uklupsi ms raiteliai vliau,
Su emmis sutrypsi pagaliau
Pikt drie i paderm nedor.
Jau Rimvydas nustebs, kiek gana,
O dar labiau nustebus Graina.
O kur pasiuntiniai? ji klausia pa.
is susimsto valandl ma
Ir klausiamai pairi akis:
K a girdiu? nustebs klausia jis.
Antriems gaidiams i nakt nugiedojus,
Liutauro vali perdavei pati,
Kad vokieiams ia vartai uverti,
49
50

Suiup vokiei lieuv pam nelaisv vokiet ir igavo i jo ini.

Kryiuoiai pirm kart panaudojo pabklus algirio myje 1410 m.

Kad jie daugiau nekelt ia n kojos!

Taip, taria ji, ibalusi visa;
Kol sudlioja sakin neskland,
Ji nuo kit paslpti veid bando;
Gerai sakai, prisimenu, tiesa...
Ir kaip man buvo i galvos ikrit!
Skubu bet ne, inau jau, kas daryti...
Kunigaiktien msto tyloje,
Jos galvoje mintis kaip grdas brsta,
Kol kas jinai neinoma, nauja,
Kol kas jinai tik blyksteljus gsta,
Liepsnoja vl, uvaldo vis j;
Ir tai ugimsta naujas planas veikiai,
Dabar jau j tik gyvendint reikia.
Einu, prikelsiu vyr i mieg,
O kariauna tegu u vart suka;
Tu sakyk balnoti emaituk,
Ineki dal viepaties arv.
Ir nevalia udelst, atidlioti!
Kas neklausys prie vyr atsakys.
O Rimvydas te visk sutvarkys.
Neklausint i anksto, nesplioti,
kur, kodl, kariausime ar ne;
Valdovo gi palaukite kieme.
Pasakius tai, ji dur linkui engia.
Ir Rimvydas ibga paskui j:
Kur a skubu? Kariai jau pasireng
Ir surikiuoti; viskas tvarkoje.
Jis atsidsta, neskuba, sustoja,
em iri, msto, o sykiu
Galvodamas, jis nieko negalvoja,
Nes tarp daugybs vyki toki
Jo netvarkingos mintys isidraiko,
Ir protas j daugiau nebesuvaiko.
Bereik ia laukiu; greitai jau pravis,
Msl pati turs man paaikti.
Bet su Liutauru reikia pakalbti.
Ir Rimvydas jau engia pas duris;
Tuo tarpu durys tyliai suvaitoja.

Liutauras vienas eina. Ant pei

Liepsnoja skraist purpuru51 skaisiu.
Jis visuomet su ja kar joja,
Nuleistas buvo antveidis52, beje,
Lengvi arvai dabino kunigaikt,
Maesn skyd laik kairje,
Deinje jis ne kardo raikt.
Bet eisena valdovo netvirta,
Jis piktas lidi, kremtasi, atrodo;
Kada kariai prajo ar svita,
Pasveikint j vilgsniu nesusigodo53.
I pao ima lank ir strles,
O kard gi prie denio sega ono,
Visi i klaid regi i alies,
Taiau nedrsta perspt savo pon.
Isit auksu vliav ilkai
Jau iskleisti prie vart suplazdjo;
Ant irgo sdo, jau kari pulkai
auksmais, trimitais sveikint j turjo;
Taiau, ranka pamojs tris sykius,
Jisai tylt, neklausint sako,
Tuoj pat u tilto svit, dvarikius
Pats iveda visai kit tak.
O ir jis pats ne viekeliu plaiu,
Bet deinn pavar emaituk;
Tarp krm ir milinkapi stai
Prapuol, jie viekel vl suka.
Gilia dauba nujoja j brys,
Kaskart labiau platja dauburys.
Per tanki giri raitsi upel.
O buvo ji nuo rm tiek toli,
Kad vokiei pabklus vos gali
Girdt pily. Artdama prie kelio,
Platjo ji ir versi skubi,
Pakol didiulio eero glby
Pati inyko; o toliau prie ilo
Prie jojani akis kalva ikilo.
Iskleid ten kariauninkus savus,
Greit kryiuoius lietuviai pastebjo,
51

Purpuras raudona spalva, valdov drabui spalva.

Antveidis priekin almo dalis, kuri galima, jei reikia, pakelti arba nuleisti.
53
Nesusigodo nesusiprato, nesusivok.
52

J vliavas, j ietis ir arvus.

Paskui staiga du prieai sujudjo,
Ir spaudia jie krtin krtine,
Tvirtai kryiuotis laikosi balne.
Taip Paneriuos galingi mediai linksta,
Kai rudeniop nugelsta lapija,
Kada rasa mnulio viesoje
perlinius karoliukus sustingsta;
Pakeleivingam ryto tyloje
Vaidenasi, kad mikas tas i tolo
Tai sidabrinis, lapai gi kritolo.
Ikls kard vir galvos piktai,
Valdovas puol kryiuoius nirs;
Pamat tai, stebjosi vadai,
Kodl staiga jis komanduot umirs,
Kariai kaip mediai virsta paskui j
Liutauras gi kit neatsiklauss:
Jei pats mans upulti vidury,
Tai kas tada sparnams ms vadovausis?
Bet Rimvydas antra vis galva,
Valdovo vali jis i anksto mato,
arvuotus jis rikiuoja ties kalva,
O i krat lankininkus54 pastato;
Nuo seno taip kariavo Lietuva.
Uverda vl sunki, nuomi kova,
Nakties tyloj paklaik prieai rk:
Jzus Marija! hop, valio, priek55!
Kaskart kariau, kas kart vis ariau.
Nejau naktis i ami bgy dingo,
Kodl, naktie, tavs a nemaiau,
Naktie auksm ir pergali diding?
Atskirt sunku, kur prieai, kur draugai,
almai ir galvos nuo pei riedjo;
Pasagomis sutrypdavo irgai,
Jei kurio nors kardai pasigailjo.
Valdovas gi kautyni ugnyje
Tarp vanag tarytum aras nardo;
J i arv paino unauja,
I skraists ir auktai ikelto kardo.
54
55

Lankininkai kariai, apsiginklav lankais.

Jzus Marija! hop, valio, priek! vokiei kovos kis.

Gal jie briu veikti j valios?

Bet sumuti pasprunka atgalios.
Nejau jga apleidusi valdov?
Gal tai valia aukiausij diev?
Juk kas i to, kad veriasi kov,
Taiau kardu neprakerta arv?
Gal kardo jis valdyti nebemoka,
Kad is danai nuslysta ir atoka?
Pajuto tai kryiuoiai kaip matai,
Sugro vl, atgav drs, p,
Ir, ietimis grasindami piktai,
Taryt miku valdov jie apsupo.
O jis, kadaise grmsis u du,
Nemoka smogt nei ietim, nei kardu.
Ir bt j kryiuoiai nugalj,
Lyg kad skri aplinkui pilna j,
Jei ne savi pagalbon atskubj,
Prideng j skydu, kalaviju;
Vieni u j kapojasi nirt,
Kiti nuo jo nukreipia prieo kirt.
Baisi naktis prajo. Greitai vis,
Rytuos dangus lyg purpuru nulietas.
Nuomi kova liepsnoja, verda vis,
O prieai vis dar grumiasi ant vietos;
Ir pergals dievaiiui i ties
Pasvert sunku svarstyklmis j byl56:
Vienodai kraujo ima i vis,
Ir n viena lktel nepakyla.
Taip lygiai senis Nemunas kely,
Prie Rumiki sutiks kiet uol57,
Ugriva j, atbgs i toli,
lapiais peiais t milin upuola
Ir be jokios j dauo atvangos.
Taiau akmuo, matyti, irgi kietas,
Jis Nemunui vis neuleidia vietos,
O is taip pat nepasuka vagos.
Kryiuoi jgos baigsi taipogi,
56

Senovs graikai tikjo, kad karinius laimjimus nulemia dievai, pasverdami svarstyklmis prieinink jgas; kad senovs lietuviai
bt panaiai tikj ini nra.
57
Nemuno vagoje prie Rumiki, iki pastatant Kauno hidroelektrin, buvo daug akmen, kurie kliud laivams plaukioti.

Teliko pulkas paslptas toli,

I paskutini jis lietuviams smog,
Pats komtras m ved j.
Msikiai gi po ilgo mio also,
O ia nauja ugriuvo dar jga,
Ir neilaik trauksi. Staiga
Nuo kalno jie igirdo vyro bals.
j nusteb pavelg visi:
Tartum priaugs buvo jis prie balno,
Tarytum egl, didel, tamsi,
el juod met jis nuo kalno,
Nes juodas almas buvo ant galvos,
Juoda skraiste pridengs buvo veid.
Suuks jis m pasileido,
Taiau su kuo, prie k jisai kovos?
Upuol jis kryiuoi gaus br,
Girdt auksmai, vaitojim garsai.
Matyt, karys galing rank turi,
Nes lyg perknas grumiasi jisai;
Ir vliavos nukrinta prie t vyr,
Sumi gretos riteri payra.
Taryt mike, kai trak58 sau valai,
O mediai gi tau prieinas sustoj,
Tai po kirviu parkrinta uolai,
O po pjklu liekna puis vaitoja;
Ir tu kerti, kol pro akas retas,
Suvinta tau vaiski dangaus mlyn;
Taip keli sau pro riteri gretas
Pas lietuvius neinomasis skyn.
Skubk, kary, kol laiko dar yra,
Nes mis jau pabaig artja,
Lietuvi gretos yra, ir retja
Atri kard, ragotini tvora!
Pats komtras po mio lauk plat
Pikta akim Liutauro ieko jau;
Ir pagaliau jie vienas kit mato,
Bus tbtin dvikova tuojau.
Sunkiu kardu Liutauras prie smogia,
Baisia ugnim kryiuotis trenkia j.
Nejau, valdove, sueistas tu, jogei
Vl usimot kardu nebegali?
58

Trakas skynimas mike.

Jau vadeles i rank jis paleido,

Mirties elis paliet jo veid,
Pagalbon skuba jam sav brys,
Bet sueistas, i balno virsta jis.
Juodasis vyras skaudiai suvaitojo,
Ir prieus jis ivaist alis,
Vos tik kardu jis smogti usimojo,
O komtras jau emj beguls.
Ir juodas irgas j kanopom mina,
Karys toliau sau plat keli skina.
Valdov tuoj apspito jo draugai,
Juodasis riteris, arvus atsegs,
Stebjo vado veid gan ilgai,
Jo bruouose kako iekojo, regis;
Vl kraujas pldo i aizd sunki,
Skausmai ir vl jam smon grino,
Pasiirjs dvarikius paino
Ir antveid utrauk ant aki;
alin tarnus ir kareivius nuvar,
Suspaud rank Rimvydo tvirtai:
Dabar jau galas, seni, tyliai tar,
Tu paslapty laikyki visa tai;
Jau per vlu man priekaitaut ar pykti.
Noriau a pily ramiai umigti.
Nustebs klaus Rimvydas.
Net jis savom akim tikti negaljo,
Jo vis kn purt drebulys,
O kakt altas prakaitas uliejo;
Paino vado bals, i ties,
Bet ne Liutauro kalba jis balsu.
bruks seniui Rimvydui vadel,
Juodasis riteris valdov kelia
Sau ant pei, prispaudia j tvirtai,
O aizd jo udengia savo sauja
Ir duoda enkl jot namo; antai,
Jie trijuose i mio parkeliauja.
O smalss miestelnai pakely
Sutinka juos ir stebi nusimin;
Pavaro irgus jie tiesiog per mini,
Jau ir pilis auktoji netoli;
Ir tai, vartus sunkiuosius urakin,
sako jie sargams stovt alia,

Atkelti vart niekam nevalia.

Pulkai garbingai vliavas jau ne,
Apvainikuotas pergale nauja;
Taiau maai k diugino inia i,
Kiekvienas skausm jaut irdyje
Ir su viltim apie valdov klaus:
O galgi jo aizda nepergiliausia?
Bet nevalia eiti jiems pilin,
Nes urakinti vartai jos tvirtieji.
Antai jie atsivr ir tolyn
Su kirviais skuba mikus kirtjai
Ir kerta krmus, maumedius, puis,
Senas egles atriaisiais pjklais skina
Ir vea jas, gabena; vaizdas is
Pakelyje ne vien sugraudina.
Pamikje, kampely nuoaliam,
Ten, kur Perkno ventykla ikilus59,
Kur vtr diev garbino vaidilos,
Tenai, kur arklius, jauius skerd jam,
Sukrov lau didel i rst,
Dar niekam niekur neregto masto.
Ant lauo to, pritvirtintas balne,
Tarytum stabas vokietis sdjo60;
Jis tris kartus lietuviams nusidjo,
J trigubai pririo grandine;
Tai jis saviems pil keli rod,
Tai umujas, Ditrich fon Kniprod.
Subg jau miestieiai, kunigai
Ir laukia galo su viltim ir baime;
O galgi dar aplenks sunki nelaim,
Taiau viltis rusena neilgai;
Lidnom akim suiuro jie pil.
Atidiai klauso, susimst tyli.
Ir vartai it atsiveria staiga.
Ant skyd nea didvyr velion,
O palydovai juoda apranga
Ilydi j tolim kelion.
59

Senovs lietuviai garbino griaustinio diev Perkn. A. Mickeviiaus laikais buvo manoma, kad lietuviai statydavo savo dievams
ventoves, bet tai netiesa.
60
Karo belaisvius, ypa vokieius, lietuviai degindavo, aukodami dievams.

Prie jo tai kardas, strls su lanku,

Lyg purpuras raudonas rbas sklaistos.
Valdovo gis, bet monms sunku
Painti j, nes antveidis nuleistas.
Tai jis, tai jis, stiprias rankas turs,
Didios alies valdovas ir teisjas!
Ar atsirast kitas toks, kuris
Tiek daug kar, tiek mi bt laimjs?
Kodl, valdove, laidojant tave,
Nieks paproi senj nebepais?
Juk ne su tokiom apeigom, garbe
Senol tavo laidojo kadaise61.
Kodl nra su tavimi kartu
N vieno tavo palydovo, pao,
Kodl nra brj ir sart,
Ar stainiose62 j buvo tau per maa?
Gal sakal raibj pristigai,
Kam skalikus greituosius palikai?
Ant lauo kn deda ir nutyla,
Kariai tuo tarpu pien, mid pila;
Ragams vaitojant lidesiu tyliu,
Jau giesmes tai vaidilos ugiedojo.
Jau usimojo kunigas peiliu.
Sustokite! juodasis vyras joja.
Kas jis? teiraujas mons. Kas gi jis?
Visi dar mena vakarykt kov,
Kai ms pulkams padjo is karys,
Kada kryiuoi apsupt valdov
Apgint skubjo, kovsi u du;
Ir komtr paguld jis kardu.
Tai tiek ini apie vyr liko.
Tie patys rbai, irgas ir arvai;
I kur ir ko jisai pas mus atvyko?
irkit: alm nuima jisai;
Tai jis! Liutauras! Gyvas! Atsirado!
Staigi inia visiems ukando ad,
61

Kaip ir daugelis senovs taut, lietuviai danai degino mirusij, ypa ymesnij moni, knus. Jie tikjo, kad mirtis tesanti tik
persiklimas kit pasaul, kur mogus gyvens taip pat, kaip gyvens emje, ir ten jam reikalingi tie patys reikmenys, kuriuos ia,
emje, naudojs. Todl, degindami ymesnij moni knus, ddavo juos ant lauo graiai aprengtus, su ginklais. Drauge ant
lauo ddavo medioklin rag, uvesdavo skalikus, irgus, unedavo prijaukintus, imokytus sakalus, kuriuos lietuviai naudodavo
medioklje ir labai brangindavo.
62
Stainios arklids.

Linksmi auksmai pakyla pagaliau

Ir sveikina j apraudot jau;
Danguj net vaigds krpiojo ankstyvos,
Liutauras gyvas! Kunigaiktis gyvas!
Stovjo jis ibals ir rstus,
O aidas dar linksmus auksmus kartojo;
Akim ltai jis permet visus,
Lengvu ypsniu visiems atsidkojo.
Bet tai nebuvo toks ypsnys, kuris,
irdy ugims, reikt tikr jausm,
Tai ypsena pro aaras ir skausm,
Nuo lp ji kaipmat kakur nuskris;
Ji kaip gl baltoj velionio saujoj,
Neildo ji sualusio jo kraujo.
Udekit lau! Dm skurys
Auktai auktai pakyla padang.
Ar inot js, kad dega moteris,
Nors j ir sunks kario rbai dengia?
Nors moteris, bet karygys dvasia;
Atkerijau, bet ji jau amiams miega!
Pasaks tai, ant lauo jis ubga
Ir draug su ja pradingsta liepsnose.
LEIDJO EPILOGAS63
Jei, skaitytojau, tu iklausei visk tyliai,
Nenustebsiu, jei ia pabaiga nusivylei,
Nes vaizduot tava ir sujaudintas protas
Po sakms pabaigos pasiliko nesotus:
Kam, dl ko Graina pavadavus valdov?
Ir kodl jis tada pavlavs kov?
Gal valdov pati savo vali parod?
Kam Liutauras staiga savo pakeit od?
Bet, skaitytojau, tu tik be reikalo klausi,
Nes atsakym tu jau i niekur negausi:
Jau numirs mogus, it sakm sudjs,
Ir uras trumpai, k regjs, girdjs.
Ikraipyti tiesos jis ir pats neidrso,
O klaiding gand neura i viso.
Kai gavau rankas sen rankrat it,

63

Epilogas baigiamasis literatros veikalo skyrius, kurio raytojas griebiasi, kai jam atrodo, kad krinio atomazga dar nepakankamai
rykiai iaikino vaizduojamus moni charakterius ir vykius. skyri A. Mickeviius para i dalies nordamas paaikinti visas
prieastis, kurios paskatino Grain stoti Liutauro vieton, o i dalies sekdamas kit romantizmo epochos raytoj pavyzdiu jis
djosi spausdins ne savo, o svetim krin, atrast rankrat. Todl baigiamj skyri poetas pavadino leidjo epilogu.

Pamaniau: gal skaitys j eilm surayt,

Nes skaitytojui jis atitekti privalo,
Ir iekojau visur ios istorijos galo,
Naugarduk lankiau ir vis teiravausi,
Bet n vienas iniom nepradiugino aus;
J inojs gerai vienas Rimvydas senis,
Bet jau mirs jisai, o tada, kai gyvens,
Paslapty visa tai ligi galo ilaiks.
Laimei, kitas mogus man tenai pasitaiks.
A valdovs paios sen tarn regjau
Ir su juo atvirai apie visk kalbjau,
Uraiau jo odius (galgi jis apsirinka?).
Bet maiau jie visi prie to rankraio tinka.
Ar ia viskas tiesa, negaliu sprst i karto,
Kas apkaltins melu, nesigriebsiu u kardo,
Nes n odio a pats nuo savs nepridjau,
Uraiau visk taip, kaip i tarno girdjau.
Pra daug Graina, itaip tarnas bylojo,
Ir maldavo ilgai, puolus vyrui po koj,
Kad nekviest jisai Lietuvon niekadj;
O valdovas tada baisiai pykti pradjo,
Tai su ypsena t jos maldavim klaus,
Ne kartojo jai, ne ir ivar galiausiai.
Ji gi nutar laukt, paprayti dar kart,
O magistr ivyt man sak u vart.
Ivijau juos visus; mes suklydom abudu,
Pasirod, ess karto vokietis bdo.
Usigavo u tai, kad vartus jam udaro,
Ir, uuot paslaugos, jis pasil mums kar.
O kai a pasakiau poniai ini i nauj,
Bgo vyro ji kelt, a i tolo sekiau j,
Isiskyrm staiga; rmus sutemos klojo,
Kunigaiktis kietai savo menj miegojo.
Ji prikelt i mieg savo vyro nedrso,
O gal veltui maldaut nenorjo i viso.
Pastovjo jinai, neitarus jo vardo:
Nusitvr staiga vyro atrj kard,
Usidjo arvus, usivilko jo rb
Ir, privrus duris, jau prieang skuba.
Man sak tylt ir neadinti pono.
Jau sdo balnan; o prie kairiojo ono
Ji umiro turbt prisisegt kalavij.
Apiekojau visur tartum em prarijo.
Kai grau atgalios, tiltas vlei pakilo;
Pairjau, deja! pulkas jojo link ilo.
Baim ima mane, em slysta po koj,
Neinau, k daryt, ir svarstau, ir galvoju.

Dusls viai girdt, ir pavaists kaip kraujas.

Supratau a tada, kad su vokieiais kaujas.
Mio triukm turbt ir Liutauras igirdo,
Nes tuojau i mieg savo menj pakirdo,
aukia, ploja delnais; a drebu pasislps
Ir klausau jo auksm i tamsiausios palps;
Ieko kardo, arv, nematyti lyg tyia,
Nuskubjo tuoj pat Grainos seklyi,
O paskui a iriu kiemo durys ilauta.
A prie lango skubu (rytuose, i, jau auta);
Kunigaiktis kieme aukia, klausosi veltui,
Pilyje tyluma, nr kas vart atkelt.
Pasimets visai, prie arklidi nujo,
Kur valdovo irgai greitakojai stovjo;
Ir ijojo jisai, savo irgo negirds,
Pasiklaus, i kur viai, aimanos girdis;
tai, paleids vadias, jis paoko kaip aibas
Ir nuskriejo min tartum sakalas raibas.
A pro lang iriu, ir aura jau pakilo,
Saulei tekant, staiga mio triukmas nutilo.
O paskui pamaiau kunigaiktis parvyko
Ir su Rimvydu jis ne poni i tyko.
Prisiminti baisu: kraujas iurklmis tryko,
O krtinj aizda, mielas veidas iblyko,
Ir parkrito jinai savo vyrui po koj,
Ir, ulauus rankas, ji maldavo, vaitojo:
Pirmkart apgavau a tave, mano vyre!
Dovanok man, meldiu! Suvirpjo ir mir.
Kunigaiktis, alin por ingsni nuengs,
Pastovjo ilgai, rankom veid udengs.
I palps, visus ir girdjs, ir mats,
A pabgau. Toliau visk inote patys.
Tiek paporinti man senas tarnas idrso
(Draud Rimvydas jam net kalbti i viso),
Mirus Rimvydui gi, ir ta baim praslinko,
O inia kaip daina isisklaid aplinkui;
Nesurasi tokios Naugarduko pirkels,
Kurioje ios dainos neniniuot mergels.
ia daina ir nnai apdainuoja Grain
Ir Lietuvs lauku64 mio lauk vadina.
I lenk kalbos vert Justinas Marcinkeviius
Adomas Mickeviius, Graina. Konradas Valenrodas, Kaunas: viesa, 1972, p. 535, 8992.

64

Lietuvs laukas iaur nuo Naugarduko yra Litovkos kaimas, o alia jo nemaa lyguma, vadinama Didiuoju lauku; ia galbt
sugretinti abu ie vietovardiai.

Ponas Tadas
arba
Paskutinis antpuolis Lietuvoje

Bajor nuotykiai i 1811 ir 1812 met dvylikoje eiliuot knyg

Pirma knyga
NAM KIS
Tvyne Lietuva, mielesn u sveikat!65
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavs neteko. Nn tave vaizduoju
A, ilgesy groiu sujaudintas tavuoju.
ventoji motina, enstakavos gynja,
Tavim ir Auros Vartai Vilniuje garsja.
Tu Naugarduko mones su pilim globoji66,
Igyd ir mane venta globa tavoji:
Kai sergant mane motut tau aukojo,
Apmir akys vl gyvybe suliepsnojo,
Ir tuoj galjau a prie tavo slenksio stoti,
Kad grinai sveikat, Dievui padkoti,
Taip tu ir mus grinsi tvyn miel.
Dabar tu neki mano ilgesing siel
tas kalvas mikingas, lankas alisias,
Kur Nemunas plaiai banguoja mlynasis;
tuos laukus derlingus, pasliais spalvotus,
Paauksint kviei, balkv rugeli plotus,
Kur gintarins svrs, kaip pusnis grikuiai,
Kur rausta dobilai ir padirvio vanguiai,
O viskas apsupta eia kaip juosta lygia,
Joje laukini kriaui en ir ten pridyg.
Vidur toki lauk kadaise, prie upelio,
Beriniam gojuje, stovjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras. Trobesiai mediniai
Su mro pamatais baltavo alumyne
akot topoli, kur atokiau lamjo
Ir saugojo namus nuo rudenini vj.
Pats rmas ne per didis, bet kuplus, varutis,
Didiul darin ir susig kts,
Prie darins stksojo trys nemaos stirtos,
65
66

Originale: Tvyne Lietuva, esi kaip sveikata tu.

Minimos v. Mergels Marijos ymios kulto vietos Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje.

Derling dirv pertekliui sukrauti skirtos.

Matyti i gub, kur eilmis stovjo
Ir tartum vaigds tankiai raienoj mirgjo,
Matyti ir i skaiiaus dirbani artoj,
Kur juodus pdymus i anksto jau vagojo,
I sjai paruoto lyg daras lysi baro,
Kad esama ia gero, iteklingo dvaro.
Ir vartai taip vaiingai stovi atkilnoti,
Lyg tarsi kviest jus vienagei ia sustoti.
[...]
I lenk kalbos vert Vincas Mykolaitis-Putinas

Adomas Mickeviius, Eilraiai, poemos, sudar Justinas Marcinkeviius, Vilnius: Vaga, 1987, p. 419422.

Konradas Valenrodas
Lietuvi ir prs ygi istorin sakm

Dovete adunque sapere, come sono

due generazioni da combattere...
bisogna essere volpe e leone.67
BONAVENTRUI IR JOANAI ZALESKIAMS68
Tkstantis atuoni imtai dvideimt
septintj met atminimui skiria
AUTORIUS

PRATARM
Lietuvi tauta69, susidedanti i lietuvi, prs ir let geni, negausinga, apgyvenusi nedidel, ne per
daug derling krat, ilgai Europai neinoma, apie tryliktj ami kaimyn upuolim buvo paadinta70
veikliau pasireikti. Kai Prsai nebegaljo atsispirti Teuton ginklui71, Lietuva, ijusi i savo giri ir
pelki, kardu ir ugnim naikino aplinkines valstybes ir netrukus pasidar baisi visoj iaurj. Istorija dar
nepakankamai iaikino, kokiu bdu tokia silpna ir taip ilgai svetimiems paklususi tauta sugebjo i
sykio atsispirti ir pasidaryti pavojinga visiems savo prieams, i vienos puss vesdama nuolatin kruvin
kar su Kryiuoi ordinu, i kitos puss niokodama Lenkij, imdama duokl i Didiojo Naugardo72 ir
prasiskverbdama net ligi Volgos krant ir Krymo pusiasalio. Garsingiausia Lietuvos epocha sutampa su
Algirdo ir Vytauto laikais73, kuri valdia siek nuo Baltijos ligi Juodj jr. Bet ta didiul valstyb, per
daug staigiai augdama, nesugebjo sukurti savyje vidins galios, kuri bt siejusi ir gaivinusi skirtingas
jos dalis. Lietuvi tautyb, isiliejusi per daug plaiose alyse, pamet savo tikrj spalv. Lietuviai
paverg daug rusik geni ir umezg politinius santykius su Lenkija. Slavai, jau nuo seniai
67

Nes turite inoti, kad yra du kovos bdai... reikia bti lape ir litu: Netiksli citata (minties santrauka) i ital raytojo, diplomato,
istoriko Nicollo Machiavellio (Nikolo Makiavelio) (14691527) veikalo Kunigaiktis (Il principe, il. 1532) XVIII skyriaus. Idjos, jog
kovoje su stipresniu prieu leistinos klasta ir gudrybs, buvo populiarios tarp romantik; A. Mickeviius j smsi ir i F. Schillerio
(ilerio) dramos Fiesco prisaikdinimas Genujoje (Die Verschwrung des Fiesco zu Genua, 1782), kuri, kaip ir N. Machiavellio
veikalus, skait tremtyje Rusijoje, raydamas Konrad Valenrod.
68
Bonawentura ir Joanna Zaleskiai Ukrainos dvarininkai; su ia eima poetas susipaino buvodamas Maskvoje ir Odesoje.
69
A. Mickeviius Lietuvi taut suprato kaip balt geni visum, toki samprat suformavo tiek naudojami istoriniai altiniai (M.
Strijkovskio Kronika), tiek XIX a. pradios istorik, filolog (ypa J. Lelevelio, T. Narbuto, K. Boguo) darbai. Kita vertus, minti autoriai
kalba apie plai lietuvi geni apgyvendint teritorij (J. Lelevelis jai priskiria ir Meklemburg, T. Narbutas emes tarp Oderio ir
Elbs). Todl toliau raydamas, jog i tauta apgyvenusi nedidel krat, A. Mickeviius galbt turi galvoje tiktai etnin Lietuv.
70
1226 m. lenk kunigaiktis Konradas Mazovieckis Mozrij pakviet kryiuoi ordin, kurie m nuolatos puldinti Lietuv.
71
Kryiuoi ordinas (lot. Ordo Equitum Teutonicorum t. y. Vokiei riteri ordinas) buvo steigtas Palestinoje 1190 m. vokiei
riteri, siekiani ivaduoti ventj em. Prs emes kryiuoiai galutinai nukariavo 1283 m.
72
Novgorodas stambus senovs Rusios XIIXIV a. prekybos centras, esantis prie Ilmenio eero, abipus Volchovo ups ioi.
73
Lietuvos kunigaiki Algirdo (13441377) ir Vytauto (13921430) valdymo laikus poetas teistai laiko didingiausiu tautos istorijos
laikotarpiu. Paymtina, kad greiiausiai cenzros sumetimais jis nemini fakto, jog kunigaiktis Algirdas tris kartus (1368, 1370, 1372
m.) buvo upuols Maskv.

krikionys, buvo auktesnio civilizacijos laipsnio. Jie, nors Lietuvos pavergti ar spaudiami, nuolatine
taka atgavo moralin pirmenyb prie stipr, bet nekultring pavergj ir prarijo j kaip kinai totorius
grobikus74. Jogailaiiai75 ir galingesnieji j vasalai virto lenkais. Daugelis lietuvi kunigaiki Rusijoj
prim rus tikjim, kalb ir tautyb. Tokiu bdu Lietuvos Didioji Kunigaiktyst jau nebebuvo
lietuvika, tikroji lietuvi tauta atsidr vl savo senose ribose; jos kalba liovsi buvusi dvaro ir galingj
kalba ir iliko tiktai liaudyje. Lietuva tai domus pavyzdys tautos, kuri po didiuli savo laimjim
inyko76, kaip upelis po per gausaus potvynio nuslgsta ir plaukia jau siauresne negu pirmiau vaga.
Jau keli amiai dengia mintuosius vykius: nujo nuo politinio gyvenimo scenos ir Lietuva, ir
iauriausias jos prieas Kryiuoi ordinas; kaimynini taut santykiai visikai pakitjo; interesai ir
aistros, kurst ano meto kar, iblso, net j atminim liaudies dainose nebeliko. Lietuva jau yra visikai
praeityje77. Jos istorija iuo atvilgiu duoda dkingos poezijai mediagos, nes poetas, apdainuojs ano
meto vykius, gali rpintis vien tik paiu istoriniu objektu, pagilinimu dalyko ir menine iraika, visikai
nepaisydamas skaitytojo interes, aistr bei mad. Toki btent objekt liep iekoti ileris:
Was unsterblich im Gesang soll leben,
Muss im Leben untergehn.78
Kas privalo atgyti dainoje, turi ti tikrovje.

ANGA
Jau imtmetis baig praeit79, kai kryiuotis
Pagoniko kraujo upeliuose braid.
Jau prsui grandiniuos beliko kamuotis,
Tad, em pamets, mikuos isisklaid.
O vokietis bgl mediojo ir pjud,
Lig pat Lietuvos grob, degino, ud.
Lietuv nuo prieo ia Nemunas skiria.
Vienapus diev paslaptingos ventovs
Virnmis blizga80 pro lamani giri,
Kitapus, skard auktai sibrovs,
Tik vokiei kryius skliautu debestu
Grsmingai apvelgia emes Palemono81
74

XIII a. mongol klajokli gentys buvo ukariavusios Kinij, taiau greitai prarado savo tautin tapatyb.
Lietuvos Didiojo kunigaikio (13771392) ir Lenkijos karaliaus (13861434) Jogailos dinastija XIVXVI a. viepatavo daugelyje
Ryt ir Vidurio Europos valstybi.
76
Poetas kalba veikiau apie valstybs, o ne tautos inykim. Paymtina, kad dl caro cenzros jis neusimena apie Respublikos
(epospolitos) padalijimus.
77
is teiginys aikintinas siekimu ivengti cenzros sankcij; juo labiau, kad vliau A. Mickeviius, 1843 m. kovo 24 d. skaitydamas
XV-tj paskait apie Lietuv i College de France tribnos j ubaig odiais: i tauta yra viena i t, kurios laukia.
78
Citata i F. Schillerio eilraio Graikijos dievai (Die Gtter Griechenlands, 1800).
79
Kryiuoiai, pakviesti lenk kunigaikio Konrado Mazovieckio, pradjo pulti ginklu pagonis prsus 1231 m. Prsai buvo nukariauti
1283 m. Dalis geni pripaino kryiuoi valdi, dalis pasitrauk Lietuv. Krinio veiksmo pradia datuotina 1391 m., kai
istorinje mediagoje minimas Koradas Valenrodas buvo irinktas kryiuoi ordino vadu magistru.
80
Vaizduodamas puonias ir paslaptingas senovs ventoves, poetas rmsi M. Strijkovskio, T. Narbuto ir kit autori veikalais.
75

Ir tiesia rankas Lietuvon, lyg prie ono,

I viraus apglbs, prispaust j nort.
Vienapus lietuvi briai kaip kadaise,
Su lio kepurm, gaurais apsitais,
Ietim ir kilpynm vikrauja ir aidia
Ir prieo budriai i aki nepaleidia,
Kitapus arvuotas, judti negreitas,
Sustings sibed vokietis raitas.
Stebdamas prieo gynimosi viet,
Jis vapa roani ir grda mukiet82.
Ir is, ir anie akylai seka brast.
Taip Nemunas, ilgai vienagm garsjs,
Kur amiais tiek brolikos santarvs rasta83,
Dabar praties pasidar nejas,
Nes laukia kiekvieno mirtis ar vergov,
Kas perengti drst jo mlyn srov.
Tiktai atala apynlio nusvirus,
Ipuikusio topolio ten paviliota,
ilviiais ir ups olm prasiyrus,
Netrukdoma stiebias udraust plot
Ir tartum vainikas nutss anapus,
Nudiunga su mylimu savo sutapus.
Vien Kauno pakalni ir jo uolyn
Laktuts su savo biiuliais i goj
Lietuviku vis dar skardena dainynu
Ar skrenda, sparneliais laisvai suplasnoj,
Vienagn bendr sal tankumyn.
O mons? Juos karas ir smurtas supjud.
Lietuvi ir prs draugyst pirm laiko
Sulugo. Bet meil sujungti pataiko
Ir mones. Atsimenu du tokiu ndie.
O Nemune! Greitai per tavj srov
Mirtim ir gaisrais neini piktadjai,
tavo aliuosius krantus sibrov,
Ikirs vainikus, kur puoeis ir ydjai,
81

T. y. lietuvi emes; Palemonas legendinis Lietuvos kunigaiki pirmtakas, Romos didikas. Kaip raoma XVI a. Lietuvos
metraiuose, jis pabgs i Italijos ir sikrs prie Nemuno, Jros ir Dubysos upi. pasakojim A. Mickeviius greiiausiai perms
i M. Strijkovskio Kronikos.
82
Originale liczy rniec (skaiiuoja, kalba roani); menkinamj vapa vertjas greiiausiai panaudojo dl pokario politins
cenzros reikalavim neigiamai kalbti apie religij; mukieta (orig. strzelba): apskritai aunamj ginkl apibdinimas, per lietuvi
kovas su kryiuoiais jie jau buvo inomi.
83
Abipus Nemuno gyvenusiais brolikas prs ir lietuvi gentis up jungusi, o dabar skiria. Originale kiek kitaip: Niemen <...> teraz
dla nich by progiem wiecznoci (Nemunas dabar jiems buvo aminybs slenkstis).

Igsdins laktingalas viai sugriov.

O brangius ryius giminysts ir kraujo
Taut neapykantos tvaikas pakils
Pavers tuoj niek; bet irdys, kur mylis,
Vaidilos84 dainoj susivienys i naujo.

[I]
IRINKIMAS
Marienburgo bokte varpas gaudia;
Dundena bbnai ir patrankos griaudia.
Svarbi diena nn Ordinui pravito.
sostin tai komturai jau skuba85,
Kapituloj86 jie renkas nuo pat ryto
Ir, Viepaties pagarbin ten vard,
Nutars, kurio papuo didysis kryius rb,
Kuriam pavesti didj reiks kard.
Jau dvi dieni praslinko ginuos lygiai,
Nes daug kilming vyr susirinko,
Kurie tai garbei savo amium tinka,
Kuri vienodi nuopelnai ir ygiai.
Bet broli tvirtas sutarimas rodo,
Kad jie aukiausiai stato Valenrod.
Svetimalis, jo Prsuos nieks neino,
Svetur jis savo vard igarsino.
Kastilijos kalnais jis maurus gins87,
Ir Otoman88 jis prie jros spauds,
Jis mruose kovojs pirmutinis,
Jis ir laivus pagoni89 pirmas gauds.
Jam vos kov stojus kur turnyre,
Jei, bdavo, tik alm jis pradengia,
Jau susiremt su juo kiekvienas vengia

84

Poemos Graina komentaruose poetas rao: Vaidilomis, sigonotais, ligustoniais vadinosi dvasininkai, kuri pareiga buvo apdainuoti
ar apsakyti monms sentvi praeit vairi apeig metu. ias inias jis pams i kronik, istorik veikal. Romantikams odis vaidila
(lenk. Wajdelota) turjo platesn, apskritai dainiaus, poeto, prasm.

vaigdute ymimos eiluts, kurias pakomentavo pats Adomas Mickeviius. Jo komentarai pateikiami po visu Konrado Valenrodo
tekstu. (Red.)
85
Komturas Kryiuoi ordino didikas, administracinio karinio vieneto (komandorijos) galva; karo metu dalinio vadas.
86
Kapituloj: ia per ordino vyresnybs susirinkim.
87
Pirn pusiasalyje esanti kaln grandin; maurais viduramiais vadinta musulmonus (paprastai arabus), kurie i iaurs vakar
Afrikos (Mauretanijos) VIII a. pradioje puldinjo Ispanij. Kovos su maurais, kuriose aktyviai dalyvavo kryiuoiai, vyko VIIIXV a.
88
Otoman: T. y. turkus.
89
laivus pagoni: ia musulmon.

Ir pergals vainik jam tik skiria.

Ne vien darbais dl Ordino galybs,
Tauria love jo apgaubta jaunyst.
J puoia ir krikionikos dorybs:
Kuklumas, neturtas ir vientulyst90.
Jis nesispraud dvariki spst,
Miklia kalba nei gestais negarsjo.
Dl emo pelno vergikai paklusti
Ariems baronams niekad nenorjo.
Paniekins auktos garbs tutum,
T mr gldy geids bt vienuoliu,
Jis niekino ir taur malonum:
Minstreli91 dainos ir ypsniai grauoli
Jo altai sielai nebesako nieko.
Jis pataiknus tylomis palieka,
Pro grai moter i tolo engia,
avingo odio saugojas ir vengia.
Ar toks jau buvo gims Valenrodas,
Ar taps amium, nes, kad ir nesenas,
Jau irmo plauko ir kakta rauklenas:
Kanios ir met antspaudas vienodas,
spt sunku, nes tekdavo matyti,
Kad jaunime jis aisti sugebjo
Ir kartais moter mielai klausyti,
Ir smoju kitus sukirst mokjo,
Ir damoms arst mandagi pagrbst
Su altu ypsniu, lyg vaikams skanst.
Bet buvo tai reti usimirimai.
Nes nejuiom koks odis abejingas
Ar iaip kitiems tuti prasitarimai
Aistras sukeldavo jam sielvartingas.
Jei Lietuv ar auk dl tvyns,
Ar kryiaus kar bus ten kas primins,
Tuoj Valenrodo diaugsmas blste blso.
Jis rst veid kreipdavo al,
Viskam nebejautrus bematant vso
Ir grimzdo vl sielvart begal.
Galbt, atmins vent paaukim,
Jis emik diaugsm taip vengti ima.

90

Originale: skromno ir pogarda wiata (kuklumas ir panieka (emikajam) pasauliui); poetas pabria personao pasirinkto
gyvenimo bdo ypatybes (plg. taip pat apibdinim vlesnje strofoje).
91
Vidurami daininink, poet (i angl.).

Taiau bent saldi biiulysts dal,

Bent vien draug artim turjo
Dorybm vent, il jau ir sen
Vienuol tylj, vardu Alban.
Jis Valenrodo sielvartais kentjo,
Ipaini danai jis klaus jojo,
Visas slaptas irdies dmas inojo.
Laimingas tas ir vent laimi dali,
Kurs su ventaisiais biiuliautis gali.
Taip tariasi kryiuoi vyresnyb
Dl Valenrodo elgesio ir bdo.
Bet turi jis, kaip ir visi, silpnyb.
Tiesa, jis ems niekino tutyb,
Girtam tvaike jis niekados nepldo.
Taiau vienatvj, kai jg pristinga,
Ar sielvart kokiam ujus bldui,
prato jis gral kenksming.
Tada staiga jis tapdavo lyg kitas,
Ibals veidas, rsio iraiytas,
Ligstomis dmm iurpiai ydjo,
Ir vitrios akys, mlynos kadaise,
Kurios jau laiko kanom pilkjo,
Dabar aibais vl ugn svaido baisi.
Staiga pro lpas aimanos isprsta,
Priges akys aarom paplsta,
Jis siekia kankli92. Dain kain koki
Jis svetima kalba dainuot mgina
Ir tik irdim klausovai j suvokia.
Dl to, kad raud ermenin ino,
Dl to, kad stebi vyzd dainininko:
Matyt, kaip atmint jisai tempia,
Lyg tartum grimzd kur gelm klampi,
Nes nor iliet, kas sieloj prisirinko.
Kokia prasm toki jo pabldim?
Galbt jis nori savo beprotyste
Miglotoj praeity sugaut jaunyst?
Kur jojo siela? Toliuos atminim.
Taiau ranka, stygom sibgjus,
Linksmesnio tono niekad nr pradjus.
Nekalto ypsnio i giedrios krtins
Nekenia jis lyg nuodms mirtins.
Vis styg skambt paleidia gausm,
92

Kankli: originale lutnia mandolin primenantis muzikos instrumentas, i arab krat Europ atkeliavs ankstyvaisiais
viduramiais; buvo ypa populiarus XVXVII a. dvaruose.

Iskyrus vien diugesio stygel.

Visus jausmus klausovo sieloj kelia,
Tik vien geros vilties iskyrus jausm.
Ne kart broliai, netyiom uj,
domi atmain jame stebjo.
tai Konradas, staiga pakirds, irsta,
Kankles nusvieds, laukiniu pavirsta.
Baisius odius bedievikai burnoja,
Kak Albanui pakudti tempias,
Karius aprkia, kain kam grmoja,
Kakam kertu grasina usikvemps.
Bgtauja broliai. Tik Albanas vienas
Konrad tai pakelia blakstienas
Ir altu jo veidan vilgsniu sminga,
Lyg reikt rst k ar priekaiting,
Ar tai dl kako j slapta spja,
Ar sugeba irdin guviau prabilti,
Nes tai jau veidas Konrado giedrja,
Ir kario dms ima greitai dilti.
Taip kartais lit nekalbus ramdovas,
Damas sukviets, riterius ir ponus,
Grotas nuo narvo nustumia onus,
Sugriaudia tribos, ir vri valdovas,
iurpiu riksmu visus mai pritrenks,
Nugsdint vien ramdovo nemano.
Galvos prie bais vr nenulenks,
Jis altu jo irdin vyzdiu nutaiko
Ir nemirtingos sielos talismanu
Laukin gali surakins laiko.

II
Marienburgo bokte varpas gaudia.
Pasitarim sal itutjo.
Tuoj paskui komtur dvasikiai jo,
Ir riteriai eil stojo glaudi
Koplyioje mipar iklausyti93
Ir himnu Dvasi ventj prayti.
HIMNAS
Dvasia, Dievo viesybe,
93

Miparai vakarins pamaldos, paprastai laikomos sekmadieniais ir ventadieniais.

Karveli Siono94!
iandien krikioni pasaulio brolyb
Prie koj pono
Ugnim regimja apvieski
Ir savj sparn Siono brolijai itieski.
Po tavo sparnais tegul bna
viesybs altinis atvertas,
Ir tas, kurs malons bus vertas,
Linksmybj te sault gauna karn.
Ir krisime veidu dulkes po koj
Tam, kur tavo sparno pavsis globoja.
Snau Atpirkjau!
Itiesk visagalini rank
Ir t, kurs artja,
I ms veriausi,
Pastiprinki silpn ir menk.
Teveda kovon mus jga kalavijo,
Te vandeniu krikto pagonis nuprausia,
Jie vliavos Tavo tebijo.
O mes nusilenksime, irdis viltim atgaivin.
Prie t, kam kryiaus enklas papuo krtin.
***
Malda baigta. Taiau vadovo liepta
Sugrt visiems, truput pailsjus,
Ir vl prayt, kad Viepatis kvpt
Dvasikius, brolius ir visus rinkjus.
Nakties vsa jie diaugiasi ij.
Vieni susd nekasi pasieny,
Kiti sode ir gojuj vaiktinja.
Tyli geguio viet mnesiena,
Ir buvo jau rytai aikt pradj.
Apjs mnuo tamsiaydr plot,
Pakits veidu, aukty atsiskyrs,
Pro debesl, balzganai miglot,
Tylioj vienatvj ilgesingai yrs.
Kaip tas klajnas, jaunj pamils,
Mintim bties apskrids plat rat,
Kentjimais ir laime nusivyls,
Pro aaras paguod vl pamato
Galop pasvirs galva nualsinta,
svaigi god susimsts krinta.

94

Sionas pietvakarinje Jeruzals dalyje esanti kalva su garsia Saliamono banyia; perkeltine prasme Banyia; karvelis
vidurami ikonografijoje ventosios Dvasios simbolis.

Dar riteriai pakrik vaiktinja,

Bet arkikomturas kak sumano:
Sulaiks uolesnius, tarp j Alban,
Jis vedasi nuoali alj,
Kad atsargiai, nekliudomi n vieno,
Aptart rinkim reikal galt.
Tad jo dar toliau u mro sien,
Dar tutesni valgydamiesi viet.
Taip ilg valand jie vaiktinjo
Paeery95, kur vendrai tyliai vokt,
Bet tai jau rytas. Grt atgal reikjo.
Sustojo. Balsas, kur? Kampiniam bokte.
Jie siklauso. Taip, tai ji kliedjo.
Tai atskiduol. Jau prie daugel met
Kakokia moteris pilin atvyko
Ir bokte baigia savo ami nyk.
Ar ji mai ventja likt suskato,
Ar gal, buities patyrus iurpi klot,
Ji ryosi taip sunkiai atgailoti?
Nevengdama kentjim nei bado,
Ji, dar gyva, ia savo kap rado.
Ilgai vienuoliai spyrsi ir pyko,
Kol pagaliau patenkint j sutiko
Ir skyr bokte viet jai kankintis.
Ir vos tik atsidr u t dur,
Akmeniniu umrijo jas mru.
Ir liko jai tik Dievas ir jos mintys.
Gal bti, teismo paskutin dien
Tik angelai nugriaus t baisi sien.
Viruj langelis, geleins grotos,
Pamalds mons ten pasiunia maisto,
Ir spinduli vjelis jai pasklaisto.
Skurdioji varge, argi tavo protas
Taip pasmerk gyvenimo apgaul,
Kad niekintum vjel, net ir saul?
Kai t jos karst akmenais ukrov,
Nebmat niekas jos prie bokto lango
Beirinios giedr, aukt dang
Ir lpom gaudanios vjelio srov,
Ir besigrinios iedeliais lankoj

95

Marienburgo pilis yra ne prie eero, bet prie Nogato ups, Vyslos atakos. Poetas tvirtovs vaizd, kaip manoma, bus nusiirjs
i J. Voigto knygoje dtos graviros.

Ir tais mielais veidais, kur j atlanko.

Bet ino dar visi j esant gyv.
Ne kart ventj pakeleiving,
Uklydus ia vakar vlyv,
Pasiekdavo gaida tyli, maldinga,
Be abejo, kokia venta giesmel.
O kai vaikai i gretimo kaimelio
Paaisti uolyne susispieia,
Tai kakas balzgana lange suvinta,
Lyg atspindys blankios aurels krinta,
Ar gal jos garbana taip atsivieia?
O gal ji savo rank balt viesi
Palaimint vaikuius pro lang tiesia?
Ir komturas, dabar tenai uklyds,
I bokto, girdi, kalba kas tarytum:
Jau pildos, Konrade! O Dieve didis,
Tu bsi mistras, kad juos praudytum!
Bet ir tavs ar jie slapta netyko?
Nors kaip altys gytum kit od,
Bet sieloj lieka praeitis vienoda,
Juk ir many daug seno dar paliko!
Net kapas jei tave kada grint,
Tai ir tok kryiuoiai dar paint.
Tai atskiduol. Riteriai suprato.
Virun pavelg, regi kak blank
Kakas i grot tiesia emn rank.
Bet kam? Prie bokto nieko jie nemato.
Tiktai i tolo lyg kas suvytravo,
Lyg tarsi plieno almo kibirktls,
O emj apsiaustas ar gal elis?
Inyko. Ne, tai akys juos apgavo.
Tai gal auroj eliai taip nubluko...
eme boluoja bangos palvo rko.
O broliai! riteriams Albanas sako.
Dangaus ia apvaizda stebukl rodo.
Klausykim balso, kuris mums praneko
Girdjote? Jis Konrad minjo,
Juk Konradas tai vardas Valenrodo,
Pastamas kariam ir kardininkam96
Tad odis, riteriai! Vardan rinkj:
Jis ms mistras! Taip! Gerai! Sutinkam!
Nujo aukdami. Net visas klonis
J diugesio aidais plaiai banguoja:
96

kariam ir kardininkam...: Originale i odi nra; vertjas juos vartoja vietoje bracia (broliai).

U Konrad! Ms mistras tegyvuoja!

Teklesti Ordinas! Ten pagonys!
Albanas liko susimsts vienas.
Dar paskutin nuvelg kryiuot
Ir, pairjs to bokto sienas,
Toki dainel m sau niniuoti:
[DAINA]
Miela Neris, ms upeli gimtin,
Skaist tur veid ir dugn auksin.
irdia tyresn lietuv skaistveid
Vanden sm, dainavo ir aid.
Kauno pakalnj per lygum jauki,
Tulpi, narciz slniu Neris plaukia.
Dl lietuvaits berneliai dabinas
auniau nei roi ir tulpi glynas.
Sprunka Neris i dareli ir sod:
Nemunas j nuraminti tegali.
Tarpe savj lietuvei pabodo
Svetim ji pamyljo bernel.
Nemunas Ner galingai pagrobia,
Sraut verpetais tol dangina.
Nea apglbs kaip avim lob,
J ir save jros gyly skandina.
Lygiai ir tu, atjn pamilus,
Gimtj sln, lietuve, paliksi.
Plaus umirties tave vandenys gils
Dar graudingiau, nes viena tu inyksi.
irdiai ir srautui drausm nepatinka:
Myli mergel, Neris tolyn plaukia.
Nemunas Ner gelmj pasitinka,
Bokte mergel vien rauda ir laukia.

III
Kai mistras teisi knyg pabuiavo,
Kai kryi didj ir kalavij
I komturo, pabaigs mald, gavo,
Pakl galv. vilgsniai jo atgij

Diaugsmu pykiu pakaitomis vytjo.

Nors rpesio rkai dar veid niauk,
Jau greitas ypsnis, kurio nieks nelauk,
Suspaustas lpas blankiai palytjo.
Taip debesy menka aib liepsnel
Griausm ir sauls lygiai vilt kelia.
Tas mistro pas, tas jo veido rstis
Visiems narsing ygi pranaauja.
Vaidenas grobiai jiems ir mi spstys
Ir mintyse pagoni lieja krauj.
Kas prietaraut tokiam valdovui drst?
Kas jojo kardo, vilgsnio nepasta?
Drebk, lietuvi! Tuoj ivysi dien,
Kai kryius suspinds ant Vilniaus sien97.
Tuia viltis. Kaip up dienos bga,
Visi jau metai taikoje prajo.
Atkutus Lietuva jau telkia jg,
Tik Valenrodas neveikloj dlja.
O susigriebs, jogei veikti reikia,
Vien sen tvark niekina ir peikia:
Tai Ordinas ventus dsnius pamirs,
Tai broliai drausm apad sugriov.
Malda, skurdu, vien kauja nirs,
Dorybmis taikoj laimsim lov!
Visokiom atgailom suranda bd,
U menk niek krauna bausm skaudi.
poemius kalti brolius grda,
Badu, itrmimu, mirtim net baudia.
Tuo tarpu Lietuva, kuri i tolo
Lig iolei veng Ordino kaip maro,
Dabar kasnakt gaisrais grina skol
Ir kiemionis savo krat varo.
Ties pat pilim lietuviai aukia tyia
Ein mistro pasimelst koplyi,
Ir jau vaikai gimtoj pastogj baidos,
Kai suskamba emaii rago aidas.
Kada gi bus geresnis karui laikas!
Dabar stoka lietuviams sutarimo98.
tai rusai narss, lenkai pulti taikos,
97

Tikrasis Ordino magistras Konradas Walenrodas yg prie Lietuv sureng 1391 m. spalio mn.; Lietuva buvo jau 1387 m. oficialiai
primusi krikt.
98

1377 m. kunigaikiui Algirdui mirus, Lietuvoje vyko vidaus kivirai ir kovos dl valdios.

Galingi chanai99 veriasi i Krymo.

Pats Vytautas mums lemia ger klot,
Atvyks Ordino globos iekoti100.
Jei gaut tik pagalbos prie Jogail,
Nei ido jam, nei emi bt negaila.
Nerimsta broliai. aukt taryb reikia.
Visi jau ia, nra tik mistro vieno.
Pily jo nr. Tad kur ir k jis veikia?
Greiiausiai ties kampinio bokto siena.
Patyr broliai kart jau kelint,
Visiems tai inoma: nakties sulauks,
Kai tirtos sutemos laukus ukrinta,
Jisai eero pakrantes traukias;
Arba, prie bokto nebyliai suklups,
Lig pat auros, kiek gal jg pakakti,
apsiaust vienuolio sisups,
Kaip marmuras boluoja vis nakt.
Danai atskiduols tyl skund
Jis kak sako, kako tyliai klausia,
I tolo tos kalbos j nesugausi.
Bet jau i to, kaip Konradas sujunda,
Kaip rankos itiestos auktyn pakyla,
Matyt, kad svarbi jiedu veda byl.
DAINA I BOKTO
Kas aaras mano graudias suskaityt?
Kiek dingo jaunysts dien apraudot?
Priskaudo irdy aiman sutramdyt,
Kaip glos rdi ant kaljimo grot.
Kur aara mano netyia nupuola,
Pragria ne ird, bet kietj uol.
Nuvieia ugnis ventaragio pakaln,
Ji aukuro akmenis svilina kietus!
Gyvoji versm mua Mindaugo kalne101,
Maitina j vandeniu sniegas ir liets.
Bet kas gi prisotina manj raud,
Kad ird ir siel lig iolei taip skauda?
Motuls ir tvo paslaugios malons,
99
100

T. y. Aukso orda, viepatavusi Kryme ir aplinkinse emse.

101

Kunigaiktis Vytautas 1390 m. buvo atvyks Marienburg prayti kryiuoi pagalbos.

Grainos komentaruose poetas rao: Prie Naugarduko yra kalnas, kuris lig iol vadinamas Mindaugo kalnu; ia ess is didvyris
palaidotas.

Turtinga pilis ir linksma kaimynyst,

Be skausmo diena, o naktis be svajons,
Ta nerpestinga, giedrioji jaunyst
Namie ir svetur man vien laim adjo
Kaip ypsnis nematomo, gero globjo.
Mus, tris dukreles, motinl augino.
Mane pirmutin bt veikiai sutuok.
Kol vargo ir skausmo irdis nepaino,
Ar gali svajot apie laim kitoki?
Vai, kam man kalbjai, grausis jaunuoli,
Ko nieks Lietuvoj neinojo lig tolei?
Sakei apie Diev, jo dang ir gr,
Ir mro miestus, ir tikjim nauj,
Ir auktas banyias, kur auksas vien ri,
Ir jaunus karius, kur mergelms tarnauja.
Nes ia toki, kur prilygt j galiai,
Bet meilje jautrs kaip ms berneliai.
Ten ems skausm pakentjs truput,
Numirs nuostab dang keliausi.
Viskuo a tikjau, nes dangik bt
Jau tuomet jauiau, kai tavs ten klausiausi.
Ir nn a tarp laims ir skausmo abang
Tave tik svajoju ir tolim dang.
Prie tavojo kryiaus ramiai prisiglaudus,
Maniau, kad jau laims viesa suspindjo.
Deja, i to kryiaus perknui sugriaudus,
Ms laim kaip dulks staiga subyrjo.
Nors aaras lieju, nesigailiu nieko:
Tu atmei visk, dar viltis palieka.
***
Viltis dar! odio aidas tyliai rieda,
Kartoja j tamsoj pakrants gdis.
Pakl veid Konradas nubuds.
Kur a? suuko. Kas ia vilt klieda?
alin t dain! Kas gi to neino:
Tris dukreles js motina augino,
Tave pirmiausia bt gal sutuok...
Bet vargas, kai klasta sapnus pajuokia.
Baisi sod liau gyvat.
Ir ten, kur jos lykti krtin slysta,
ol suglemba, skaisios ros vysta.
Pagelsta tas, kas liuo vyzd mat.

Tai grk atgal ir tas dienas minki,

Kurios diaugsm srove gal bt plauk,
Jei... tu tyli?.. Tai keiki ir lidki!
Tegul tos aaros ne veltui alma.
A nusiimsiu savo plieno alm,
Tegul jos ardo mano veido kauk,
Tegul jos lemia kani man ar mirt,
I anksto noriu pragar patirti.
BALSAS l BOKTO
Atleisk, mielasai, vai, atleisk t skund.
Kai nr tavs, irdies gla nesoti,
Ir nejuiom nyki daina nubunda.
alin t dain! K pads raudoti?
Kartu praleidom mes tik mirksn menk,
Bet ir to laims mirksnio man utenka.
A jo nekeisiau nei triukminga puota,
Nei buitimi, vienodumu saikinga.
Tenai monms gaivi padangi stinga.
Buitis j kaip turkli bala dumbluota.
Po lii kartais tenka tai matyti:
Drumstoj bangoj paviriun iplukdyti,
Pravr lpas, dangui atsidsta
Ir grimzta vl savo lino bst.
Ne, ne tok svajojau a likim!
Tvarkydama ramias augyvs kltis
Ar sisukus draugi aidim,
A imdavau slapta kako ilgtis
Ir sekti neramios irdies plakim.
Ar, lankoje drauges pametus vlei,
Viena aukt kopdavau kalnel
Ir ten msiau, kad jeigu vieversliai
Man i sparn numest po plunksnel102,
Tai a, auktam kalnely nusiskynus
Vien balt ramunl, j palikiau
Ir pro padangi skrisiau debesynus
Auktyn, auktyn! ir ten visai inykiau.
Tu igirdai mane! Sparnais erelio
Tu su manim kilai galingu mostu.
Dabar nereik man vieversio plunksneli,
Nes kurgi lkt, koki iekot dar sost,
Lig didio Dievo danguje pakilus
Ir did vyr emje pamilus?

102

numest po plunksnel: motyvas, paplits tautosakoje.

KONRADAS
Didyb! Vl didyb tu svajoji!
irdis, aistr didybs suardyta,
Te sielvartuos paks dar dien kit,
Kol pagaliau ateis diena lemtoji.
vyko! Jau ne metas atgailoti.
Mes verkiam, bet drebkit, niek gaujos!
Tos mano aaros tai js kraujas.
Bet ko, mieloji, tu vykai iekoti
I vienuolyno ir tylios ventovs?
A Dievui skyriau tavo amiaus klot.
Ar ne geriau tau vienai bt buv
ventovs mruos verkti ir numirti,
Nei itam smurto ir apgauls klony
Nugrimzti ltos kanios slptuv,
Baisingai praiai save paskirti
Ir elgetaut pro grotas bado don?
O a turiu i tolo ia stovti
Ir tavo ilg kani vien stebti,
Ir keikti savo nelaiming bt
Ir likus irdy jausm truput.
BALSAS I BOKTO
Jei taip tu skundies, neateik daugiau ia.
Nors ir ateitum, jau nereikalauiau
Daugiau a nieko! Lang utrenkus,
savo drgn bokt nusileisiu
Ir ten raudoti nemaldausiu teisi.
Sudiev, brangusis! Amiams nusilenkus,
Nenoriu trumpai valandai paklusti,
Mindama t iaur tavo rst.
KONRADAS
Te ms irdys bent kanioj sutampa!
Tu angelas! Jei atgailos negausiu,
Tai galva krisiu io bokto kamp
Ir Kaino mirtimi103 tave maldausiu!
BALSAS [I BOKTO]
Vai, meskim rst, kur abudu udo.
103

Kaino mirtimi: t. y. nusiudysiu; pasak legendos Kainas, brolio Abelio udikas, vliau pats nusiuds.

Atmink, mielasai, emj ioj begalj,

Visam pasauly esame tik mudu,
Kaip smlio jroj du rasos laeliai.
Jei tyr vjas gali mus nupsti,
Kokia bt laim bendr lemt justi!
Neatvykau ionai tavs kankinti.
A Dievui pavsta nedrsau bti.
Bijojau dangui ird prisaikdinti,
Paslpus joje ms meils klit.
Taiau a trokau likti vienuolyne,
Kad ten kukliai tarnaut man bt leista.
Bet be tavs taip maud man krtin,
Ir viskas rods taip iauru ir keista.
Atsiminiau, jog tu sakei kadaise
Ilgainiui Marijos pil104 gris,
Sumans prieui kerto bausm baisi
Ir savo taut ginti pasirys.
Mums lkesy negreitai dienos nyksta;
Kalbjau sau: jau jis turbt parvyksta.
Jau gal parvyko... Galima juk drsti,
Jei nutarei save jau kapui skirti,
Tave nors vien kart dar ivysti
Ir prie tavs kur netoli numirti.
Einu, tariau, iekot kuklaus namelio
Kur ant uolos arba prie vieo kelio
Ir ten jo lauksiu. Gal bent vien kart
I riterio, kurs trauks pro mano bst,
Igirsiu savo mylimojo vard
Arba minioj, kuri i tolo plsta,
Ivysiu jojo enkl. Nors rbus pakeist,
Nors nepastamas j dengt skydas,
I tolo jau irdis diaugsmu ukaist,
Dl mylimojo niekad nesuklydus.
Ir nors jo kerto rykt kruvinoji
Gaisr pavaistmis nusiaubt skliaut,
Visi j keikt, bet irdis manoji
J laiminti i tolo nesiliaut.
Radau a bst sau ir kap iia,
Kur kyrus smalsuolis mano skundo
Nenuklausys, uklyds i netyi.
inojau, kai kania tavy nubunda,
Vienatv mgsti. Gal tad atsitikti,
Kad, eero ir vtr pasiilgs,
Tariau, pansi vienas ion atvykti,
Ir mane nukryps tavasis vilgis.
104

Marijos pil: originale do Maryi-grodu; Marienburgas vokikai reikia Marijos miestas.

Ir mano mald tai dangus iklaus

Tu igirdai, kai a tavs aukiausi.
Svajodavau, kad nors per sapn gld
Ivysiau tavo bent nebyl vaizd.
Ir tai kiek laims! iandien ia abudu
Bent verkti galim...
KONRADAS
Kam gi liest t aizd?
Meni, verkiau, kada itrkt norjau
I tavo glbio malonij vart.
Ir laimei aminai numirt turjau,
Sumans kruvin, klasting kert.
Dabar kani t tikslas jau matyti:
iauraus gyvenimo kova nelygi
Man silo pergals lemting yg,
O tu t yg nori sutramdyti!
Nes vos tik mane pro it lang
Suiuro tavo akys aarotos,
Ustojo vis em man ir dang
Tas eeras, tas boktas ir tos grotos.
Nuo karikos ruoos net kursta ausys,
vytruoja ginklai bei ragai skardena,
Tik a, tavo bals siklauss,
Be tikslo aitrinu ta kani sen.
Visa diena man vienas tik laukimas,
O vakaro tylos metu gdiuoju
Pratsti buit noriu atminimais.
Gyvenim a vakarais skaiiuoju.
Tuo tarpu Ordinas, prakeiks taik,
Kariauti nori, praties sau geidia.
Albanas vl, sukursts kerto tvaik,
Senj apad pamirt neleidia,
Baisi udyni atminimuos laiko.
O kai nebnoriu jau klausyt jo skundo,
Nuo vieno mosto, vieno pavelgimo
Vl kerto geismas irdyje pabunda.
Ir jau nedaug dien man laukt beliko:
Kryiuoi niekas nenukreips puolimo.
Pasiuntinys i Romos tai atvyko,
Triukmingos minios riteri ir br
I tolim krat maldingai plaukia
Ir vien, kad vesiau juos, kaip vienas aukia
Kardu ir kryium imti Vilniaus mr.
O a, su gda reik prisipainti,
Tada, kai tautos sprendia savo lemt,

A nars delsimu bandau sutremti

Ir dar nors dien ia prasikankinti.
Jaunyste! Didios aukos tavo penas!
A meil, laim, dang, vis klot
Mokjau tautai jaunas paaukoti
Gloj rytingoj! iandien a jau senas.
Nn pareiga kania, pats Dievas aukia
Mane yg. A gi, galv il
Skausme prispauds prie t mr, laukiu,
Kad dar igirsiau tavo lp byl!..
Nutilo; kakas bokte tyliai rauda.
Taip ilgos valandos i lto slinko.
Naktis jau baigs. Auromis nuraudo
Tylij vanden nubuds veidas,
Ir kudesiais atsiliep aplinkui
Vsos srov, ker lapus praskleidus.
Tyliais balsais paukteliai suiulbjo
Ir vl nutilo dar ilgai tyljo
Pakaln buvo dar pilka, miglota.
Sujudo Konradas, akis pakl,
Ilgai irjo jis lango grot.
Pragydo krmuose laktingall,
Jau auo rytas. Mistras atsistojo,
Uvo alm, skraistn sisuko,
Sudievu kalinei ranka pamojo
Ir dingo bangoje rytinio rko.
Taip nelabasis i gyvj tarpo
Inyksta, ryto suskambjus varpui.

IV
PUOTA
Atjo vent Ordino globjo105.
pil komturai ir broliai traukia,
Jau vliavos vir bokt suplazdjo,
Kryiuoius Konradas puot aukia.
Prie skobni imtas baltaskraisi sda.
J apsiaustus baltieji kryiai puoia.
U broli stoja, pagal puotos rd,
Ginklaneiai, tarnaut jiems pasiruo.

105

Balandio 24-oji, v. Jurgio, riteri globjo diena.

I priekio Konradas, nuo jo kair

Susdo Vytautas ir jo bajorai.
Su Ordinu sjung apdairi
Prie Lietuv bendri juos jungia norai.
Pradti puot mistras nebetrunka:
Ms diaugsmas Dievui! taurs suskambjo.
Ms diaugsmas Dievui! riteriai suunka.
Suvango indai, vynas trykt pradjo.
Bet Valenrodas niaukiasi ir bodis,
Su paaipa girtam triukme parimo.
Maja gausmas. Retas linksmas odis
Nutraukia tylani tauri aidim.
Linksmiau gi, tar, kas tai, mieli broliai!
Ar taip puotaudavo kariai lig iolei?
I girto triukmo kudesiai beliko,
Kaip puotoj atskiduoli ar udik.
Seni kariai kitoki puot ino.
Kai, mio vietoj lauus susikr,
Kastilijos kalnuos ar emj fino106
Mes gerdavom, sutelk aun br.
Ten dainos gausdavo! Ar nieks negali
Surast mums bardo107 arba ministrelio?
Vyne neblieka glos n elio,
O vynas miniai tai skambi dainel..."
Susyk keli i viet kelias dainiai:
tai tuoj italas velniabalsiais tonais
Magistro dorybes skaiiuoja painiai,
O trubadras nuo krant Garonos108
Dainuoja piemenli meil drovi,
Ukeiktas mergeles, narsuoli lov.
Bet snaud Konradas. Dainas reik baigti.
Staiga paadintas nelaukto galo,
Jis, aukso kap sviesdamas italui,
Tas, tar, kam norjai siteikti,
Kitokios padkos, deja, neturi.
Imk j ir eik sau! Tu gi, trubadre,
106

Originale rd <...> finlandzkich lasw (Suomijos mikuose); greiiausiai kalbama apie kovas su balt gentimis, nes kryiuoiai
Suomijos nebuvo pasiek.
107
bardas senovs kelt dainius ir ynys.
108
Trubadrai klajojantys vidurami poetai i Provanso (Pranczija).

Grauoli meil ir ygius dainavs,

Atleiski, jog tarp ms, kari vienuoli,
Nra dking ir jautri skaistuoli
I j bent ros ied btum gavs.
Suvyto ros. Kito noriu bardo,
Vienuolis riteris, a noriu odio,
Atraus ir kieto kaip plieninio kardo,
Kaip rago garso, kurs krtin skrodia,
Dainos nirios kaip mrai vienuolyno,
Ir taip svaigios kaip srovs karto vyno.
Mums, kurie mones kriktija ir udo,
udikika daina ventumo teikia.
Tegul ji kursto, jaudina ir pjudo,
O supjudytiems kelia baim klaiki.
Kokia buitis, tokios dainos man reikia.
Kas padainuos j?.. A, staiga prabilo
Viens senis, kurs prie dur ten sdjo.
I ginklanei tarpo jis pakilo,
Taiau lietuvio drabuius dvjo.
ila barzda jam draiks ant krtins,
Galvoryis aki vyzdius uklojo,
Bet ilo plauko sruogos sidabrins
Ir raukls rod ilg ami jojo.
Jis rankoje senas kankles109 turjo
Ir mostais triukm nuraminti kviet,
Ir jau stygas i lengvo pirtais liet.
Visi nutilo, o jis taip pradjo:
Seniau guodiau a prs ir lietuv.
Bet prsai jau kovoj dl laisvs krito,
Lietuviai, vilkdami gding bv,
Prie jos lavono va viens po kito
Ir, kaip snai gimdyv apraudoj,
Jos lauo ugnyje kartu liepsnoja.
Kiti mikuos gdingai slapukauja,
Kiti, kaip Vytautas, ionai puotauja.
Bet po mirties, jums reikia tai inoti,
Skraudus likimas idavik laukia.
Jie iauri ras anoj bty sau klot.
Kertingai ugniai pasmerkti suryti,
Garbingus boius i daus paauk,
Kokiu odiu pagalbos ims prayti?
109

Originale star lutni prusk (sen prs liutni).

I vokikai j odi sugadint

Savus ainius ar boiai atpaint?
O Lietuva! I gdos akys svyla!
Nedrso niekas niek t sudrausti,
Kai jie prie aukuro mane, vaidil110,
vokikas grandis gdingai kaust.
Svetur, vienatvj, mano dienos merkias,
Ir neturiu, deja, kam dain skirti.
Dl Lietuvos esu akis iverks,
Bet, jei noriau tvikj numirti,
A neinau, gimt savo al
Kur turiau pasirinkt takel.
Tik i irdies gelmi dabar igausiu,
Kas buvo mano tvikj geriausio.
Bet ir t menk boi palikim
Js grobiate i mano atminim.
Kaip riteris, turnyre nugaltas,
Iliks gyvas, bet garbs nustojs,
Gdingoj paniekoj nebranda vietos
Ir savo prieui grs vl aukojas,
Taiau galvos kart nenulenkia,
Tik savo ginkl jam po koj trenkia,
Taip man nn paskutinis noras kyla
Ugauti kankli styg autin,
Kad paskutin Lietuvos vaidil
Igirstut traukiant dain paskutin...
Pabaigs lauk mistro pritarimo.
Nedrsta nieks pradt nutraukt nek.
Paaipiku vilgsniu tik mistras seka,
Kaip Vytautas staiga mainytis ima.
Visi regjo, kaip vaidilos odiai,
Byloti idavikams, j ugavo,
Kaip jis pabalo, mlo, raudonavo,
Kaip pyktis ir tma jo ird skrodia.
Galop, prie ono stvrs kalavijo,
Minioj svei lig senio prasibrovs,
vilgsniu nuvr, atgaliop palijo
Ir, tartum debesy patvin srovs,
T pykio audr aarom ilijo.
110

Vaidila ia tapatinamas su dainiumi. Vliau tekste tai odio piewak sinonimas.

Sugro, sda, veid prisidengia

Ir grimzta pats dm neatvangi.
iuenas vokieiai: Argi puot
Kiekvien leisim sen skarmaluot?
Kas per daina ir kas ia j suprato?
Kaskart garsiau sveiai klegt suskato,
Kalbas nutraukia, garsiai prasijuok.
O paai rieut vilpynm suokia:
tai kaip lietuvikos mums skamba dainos!
Pakilo Konradas: Kariai ir broliai,
Mums iandien siunia dovanas vasalai111.
T paprot mes gerbiam ligi iolei.
Ir i alis mums duokl duot privalo
Bent dainomis, kaip dar jos senoliai.
Jei vaidila pagerbti ms atvyko,
Jo duokls mes neniekinkim skatiko.
Tarp ms sdi Lietuvos valdovas
Ir jo vadai dalyviai ms puotos.
Jiems miela prisiminti senos kovos,
Gimta kalba vaidilos apdainuotos.
Tepasitraukia, kas jo nesupranta.
Lietuvika daina glos daug turi.
A kartais mgstu jos skausming nir,
Kaip gaudes bangos, kur dauo krant,
Ar ai liet, kai u lango pila.
Tada snaust miela. Tai pradk, vaidila!
VAIDILOS DAINA
Kai maras gresia Lietuv niokoti,
Vaidilos vyzdiai geba j nuspti.
Ar dera kam jo odiais abejoti,
Kad ties kapais ir gldum paraistm
Mirties mergel sutemoj regti.
ar vainikas, balto ydro skraistm
Virum mik iklus galv gobia
Ir rankoj kruvin plevena drob.
Pili sargai almus nuleidia saugiai,
Kiemioni unes snukiais em rausia.
Uuod mirt, unkia, urzgia, staugia.
Mergels ingsniai skleidia mirt gausi
Ant kaim ir pili, turting miest.
Kiek kart kruvin paskleidia skar,
111

Originale: Od miast i ksit podarunki bierze (Miest ir kunigaiki (siuniamas) dovanas ima).

Tiek rm dykuma tuia padaro;

Ten dygsta kapas, kur pd jos liesta.
Baisi lemtis! Bet lemt lygiai juod
I vakar lietuviams pranaavo
Plieninis almas su plunksnuotu kuodu
Ir apsiaustas, kur kryiumi juodavo.
Kur mkla ta iurpiai pasivaidino,
Ne vien tik miestai, kaimai inaikinti,
Visa alis jau virto kapinynu!
Bent js, kur dar lietuvio slepiat mint,
Eime ant geni kapo parymoti,
Vargus skaityti, guostis bei raudoti.
O liaudies od, sandoros lobyne112,
Tu iandien jungi ami palikim!
Tavy mes slepiam gali karygin,
Jausm glynus ir mini audim.
Lobyne, joki smgi nesugriautas,
Kol patys mons saugo tavo lov.
O liaudies daina, tu budi ventovj,
Kurioj tautos darb garb atgyja.
Archangelo sparnais tu apsisiautus,
Ne kart jo laikai ir kalavij.
Ugnis praris senoli palikim,
O jau lobius plikai grobti ima.
Daina iliks. Ji monse gyvena.
Jei pataiknai jos nenor branginti,
Pagirdyti gla, viltim maitinti,
Ji kalnuose, griuvsiuos randa peno
Ir praeit garsinti nebetrunka.
Taip i nam gaisre iskridus paukt
Bandyt bent ant stogo dar suiaukti,
Bet, rmui griuvus, jau mik sprunka
Ir ten, krtinei sielvarte suskaudus,
Praeiv jos garsai palydi grauds.
Girdjau dain. Kart viens senelis,
Arimuos kaulus protvi atkass,
Garsais gluosnins bavo ddels
Velioni mald ar tylom, nedrsiai,
112

Sandoros skrynia puoni skrynia, padaryta i paauksuoto akacijos medio, kurioje buvo saugomi Dievo sakymai; buvo laikoma
Jeruzalje, Saliamono ventovje.

Jus garbino, ms protviai bevaikiai.

Jam aidas pritar i tolo klaikiai
Ir kl sieloj lides giliausi:
A paskutinis tos dainos klausiausi.
Kaip teismo dien113 angelo trimitas
I kapo kels minias nesuskaitytas,
Taip, dainai skambant, i po mano koj
I boi kaul milinas pakilo114,
Ir i griuvsi viess rmai stojo,
O laivs eer isklaid tyl.
Karnos pro pili angas spindjo.
Valdov ir kari almai rjo,
Kankliavo dainiai, ir mergels aid.
Bet av sapn iauriai man isklaid.
Gimtins kalvos ir mikai inyko,
Tiktai mintis nuvargus pasiliko,
Nam uuvjoj skurdioj prigludus.
Ranka utirpo jau, kankles suspaudus,
Tik mano broli aidi odiai grauds,
Inyko praeities narsa ir bdas.
Bet jaunas kartis manoj krtinj
Skaidria ugnim dar kartais suplevena,
Suildo siel, atminty rusena,
O tuomet ji kaip lempa kritolin,
Rykiais vaizdais pagrainta piejo,
Nors jau apgedo, nors jau apdulkjo,
Jei tik vidun dtumei ibint,
Ji spalvomis tave dar suavt
Ir rmo sienoj kilimu gltu
Atmut rat, laiko apnaikint.
Jei a gebiau tais vaizdais palenkti
Klausov irdis ir vles senoli
Prikelt i kapo, jei mokiau trenkti
Skambiausiais odiais krtin broli,
Galbt t vien ret valandl,
Kai mano dainos bus ir juos sukl,
Pajust, kuo jie guodsi i seno,
Ir bent trumputj mirksnio nykstamybj
Atgyt dvasios buvusi didyb,
113

T. y. per Paskutinj teism; poetas vaizd stilizuoja pagal Biblijos apraymus.

Vaizdas, greiiausiai stilizuotas pagal pranao Ezekielio vizij (Ezekielis, 38, lll). Galbt takos turjo ir lietuvi mitologiniai
pasakojimai, pagal kuriuos surasti (pavyzdiui, ariant) miliniki kaulai es protvi milin; apie tai buvo raoma anuometinje
spaudoje (plg. Dziennik Wileski, 1822, nr. 12, p. 443).

114

Kuria kadaise j tvai gyveno.

Bet kam ia auktis ami, kur inyko?
Yr dainiui kas dainuot ir ms bvy:
Mums vienas didis vyras pasiliko;
J apdainuosiu, seki juo, lietuvi!
***
Nutilo senis, klausosi ir tiria,
Ar leis jam vokieiai toliau dainuoti.
Bet menje visi lyg bt imir.
Tokia tyla drsos tegali duoti.
Tad vl pradjo dain jau kitoki:
Reiau atliepia kankliai palytti,
Ir pats skanduodamas kitaip suvokia
Nebe giedoti, bet apsakinti.

VAIDILOS SAKM
Kur ygiavo lietuviai? Baig naktin puolim,
I pili bei banyi igrobt lob gabeno.
Stipriai suraiiotom rankom vilkosi vokiei minios
Ar su virvm ant kaklo paskui irgus skubjo.
Pairs jie Prsus gailesio aaras lieja,
velgs su baime Kaun siel Dievui aukoja!
Kauno miesto pakalnj tso slnis Perkno.
Ten lietuvi valdovai, kai po pergals grta,
Vokiei riterius prato deginti aukuro laue.
Du taiau karygiai narss joja be baims Kaun.
Vienas jaunas ir lieknas, antras jau met prislgtas.
Jiedu, karty mio vokiei tunt pamet,
Patys pakluso lietuviams. Prim juodu Kstutis,
Bet, pristats sargyb, liep pil nuvesti.
Klaus, i kokio jie krato, kodring iion115 atvyko.
Savo kilms neinau a, tar jaunuolis, neig vardo,
Nesang vaik mane dar vokieiai buvo pagrob.
Atmenu vien, jogei ia, Lietuvoj, viduj didelio miesto,
Buvo ms namas gimtinis; miestas statytas i medio,
Ant kalv isidraiks, namas gi buvo i plyt.
Apie kalvas ir pakalnj o ilai imtameiai,
O vidur mlyno ilo eeras klony tviskjo.
115

kodring iion: Originale W jakich zamiarach przybyli (kokiais tikslais ia atvyko). Vertjas Vaidilos sakm stilizuoja, naudodamas
gausius archaizmus.

Kart, naktovidio met, mus riksmas i miego prikl.

Liepsnos tarytumbei dien viet dauydamos langus,
Dmai trenk rm, mes ibgom kiemopi,
Liepsnos gatvse siaut, ieirb kruos byrjo.
Kilo riksmas: U ginkl! Vokieiai puola! U ginkl!
Tvas oko su ginklu ir jau daugiau nebegro.
Vokieiai vers rm, vienas mane pasivijo,
Pagrob, met irg, nemenu, kas toliau tikos,
Vien tik auksm augyvs ilgai, dar ilgai girdjau,
Ginkl vangesiui gaudiant, dulkse grivani rm
Ilgai tas auksmas lydjo, nesang irdy mano liko.
Todrin ir iandien, kai veiziu gaisr ir auksm girdiu ten,
Riksmas tas dioj nubunda, tartum urve skardus aidas,
Trankiai Perknui sugriaudus. tai kas man Lietuv mena,
Kas i tv man beliko. Sapno svajonj ne kart
Tv, augyv ir brolius, bdavo, gaunu regti,
Bet kas kart toliau vis kakoks nuostabus kas
Vis tamsiau bei tiriau j brangius bruous pridengia.
Metai jaunysts greit plauk, a gi kaip vokietis augau.
Valteris a vadinausi, Alfo gi pavard dav.
Vardas vokikas buvo, siela lietuvika liko.
Liko skausmas gimtinei, o neapykanta prieui.
Vinrichas116, Ordino mistras, laik mane savo rme,
Jis buvo krikto man tvu, meilje glob kaip sn.
Bet nubodo man rme. Spruks nuo Vinricho keli,
Bgau pas sen vaidil. Nesang pas vokieius buvo
Vaidila ms lietuvis, paimtas kart nelaisvn.
Tulko jis amatu verts117. Apie mane suinojs,
Jog esmi a lietuvis, kviesdavo nuolat saviepi.
Lietuv pasakom gyr, sopani siel gaivino,
Lepindams odiais gimtaisiais ir tvyns dainelm.
Jis danai mane veds aisti prie Nemuno kranto.
Ten tviks mielus kalnus a mgau valgytis.
Kuomet grdavom rman, senis man aaras luost,
Kad tarimo nekeltum; aaras luost, o kert
Skraud prie vokieius kurst. Atmenu, kai vien kart,
Grs pilin, gavau peil. Vai, su kokia kerto laime
Vinricho kilimus pjausiau arba jo veidrodius riau,
O jo blizgant skyd, smliu irais, apspjaudiau.
Man pagjus, ne kart mudu i Klaipdos uosto118
Ssdavom laivn ir jra gimt lankydavom krant.
Skindavau tvykios iedus, nesang avus j dvelkimas
Kvpdavo sielon kakok tolim, miel paveiksl.
116

117
118

Winrich von Kniprode 13521382 m. didysis kryiuoi ordino magistras.

T. y. buvo vertjas; originale: Suy tumaczem (Tarnavo vertju).
Nuo 1252 m. Klaipda buvo kryiuoi tvirtov.

Dvelkimu tuo apsvaigs, virsdavau kdikiu. Rods,

Jogei tvo sodyboj aisdavau broli draugovj.
Atmint kurst senelis; puikesniais savo odiais
Neng iedai bei olynai praeit pie laiming:
Kaip buv linksma tvynj su draugais bei savikiais
Leisti met jaunysts; kiek lietuvi vaikeli
Laims tokios nepasta, vokiei paniuos bekeni.
Tai girddavau nuolat. Bet Palangos toj pakrantj,
Kur krtim triukmingai jra baltuodama blakos
Ir i ioi putot sml sruvenant pila,
Veizk, bylodavo senis, kilimas ydini piev!
Bet jau smlis jas siaubia; veizk, tos kvapniosios ols!
Galva dar nori prasmelkti t jas slopinani dang,
Veltui! Nesang vl naujas smlio slibinas slenka,
Baltus pelekus paskleidia, gyvus emynus pavergia
Ir aplinkui vis pleia tyr mirties karalyst119.
Tie, snau, pavasario augmens, kape nuslopinti,
Tai kratai pavergtieji, tai ms broliai lietuviai.
Betaig smlis, varomas audr, yra tai kryiuoiai.
Klausant ird man gl; mut kryiuoius norjau
Arba Lietuv bgti, bet vaidila mane tramd.
Riteriams, sak, laisviemus galima rinktis sau ginklas
Ir atviroj kovos aiktj kautis kaip lygus su lygiu.
Betaig tu esi vergas, vergo ginklas tai klastos.
Lik dar ia ir imoki vokiko meno kariauti,
Stenkis jiemus tikti, kas bus toliau pamatysim.
Ir paklausiau a senelio, ygin jau su teutonais.
Bet, vos miui itikus, vos vliavom suplazdenus,
Vos tiktai karik dain savo tautos igirdau a,
okau tarp savj, imdamas draug ir senel.
Tartumbei sakalas jaunas, narvo tvaike iaugintas,
Nors mediotojai jamui prot kankynm atimt
Ir paleist mediokln, kad prie brolius kovot,
Kai pakils tik aukt, kai apims akimis tik
Neimatuojamus plotus savo ydrosios tvyns,
Kai tik, laisvai atsikvps, savo sparn pajus gali,
Grk, mediokli, namopi, sakalo nebesulauksi!
Baig jaunuolis byloti. Klaus domiai jo Kstutis,
Klaus dukt jo Aldona, groiu prilygstanti deivei.
tai atjo ruduo, ilgi vakarai tyliai slenka,
Kstutait, kaip pratus, draugi ir sesi rately
stakles sda austi ar silus aisdama verpia.
O kai adatos mirga, sukasi greitosios varpsts,
Valteris nuostabiai kalba jai apie vokiei krat
119

Originalas krlestwo pustyni (dykumos karalyst); greiiausiai kalbama apie vjo pustomas kopas; A. Mickeviius turbt lanksi
Palangoje 1824 m. vasar.

Ir apie savo jaunyst. Visk, k Valteris bylo,

Gaudo ji atsidjus, godiai ird sau deda.
Visk ji geba atminti, net ir sapne tai kartoja.
Valteris kalba, kaip auns u Nemuno miestai ir pilys,
Kokios neiosenos puikios, koki ten taurs aidimai,
Kaip lenktynse narss riteriai trupina ietis,
O mergels juos stebi ir vainikus jiems priteisia.
Ir apie Diev kalbjo, kurs u Nemuno valdo,
Ir apie skaisi Mergel, Dievo snelio gimdyv,
Josios dangik veid rod maam paveikslly.
T paveiksll jaunuolis laik prie savo krtins,
Nn j skyr lietuvei, kai tikti j mok,
Mald kai jiedu kalbjo. Visko norjo imokyt,
K patsai tik inojo; vai, ir to j imok,
Ko lig tol nemokjo: jis j imok mylti.
Bet ir pats daug imoko: kaip susijaudins klaus
odi, meiliai pasakyt, t, kuriuos buvo pamirs!
Tlas atsimintas odis kl jam nauj vis jausm,
Kaip pelenuos kibirktl. Buvo tai salds vardai vis
Giminysts, draugysts, mielasai odis draugysts
Ir dar vienas meilesnis odis tai meils, kuriamui
emje nieks neprilygsta, vien tiktai odis tvyn.
Stebis Kstutis: Kodring taip pasikeitus dukrel?
Kurgi jos dingo linksmumas, kur jos jaunysts aidimai?
vents sulauk, mergaits skubina okti ir aisti,
Ji vienia tiktai sdi arba su Valteriu kalbas.
[ioki dien mergaits siuva ar audia,
Jai i rank adata krenta, silai pinasi staklse,
Pati nemato, k daro, visi man tai sako.]
Vakar maiau, kad ji ros ied aliai siuvinjo,
O lapelius gi raudonais ilko silais vadiojo.
Kaipgi atskirs ji t spalv, jeigu jos akys ir mintys
Vien tik Valterio vyzdi, Valterio odi beieko!
Kiek tik kart paklausiau: Kur nujo? sln.120
I kur grta? I slnio. Kas tam slny? Jaunuolis
Sod jai pasodino. Argi tas sodas puikesnis,
Neng pilies mano sodai? (Puiks sodai Kstuio,
J obuolliai ir kriaus Kauno mergeli vilion.)
Ne sodelis j avi. iem maiau a jos langus:
Visas stiklas, kur rodo Nemuno ups pakrant,
Buvo varus kaip gegu, ledas skaidrumo netemd.
Valteris ten vaiktinja; ji tad, prie lango sdjus,
Savo atodsiu kartu led nuo stiklo nutirpd.
A dar tikjau, kad rato Valteris j imokinsis,
120

Greiiausiai kalbama apie sln Kaune, dabar vadinam A. Mickeviiaus vardu; apie j poetas ra savo laikuose, usimena taip pat
Grainoje ir Pone Tade.

Nes dabar kunigaikiai savo vaikus ima lavint.

Vaikis geras, narsingas bei rate igudrjs.
Arg i nam j varyiau? Lietuvai jis reikalingas.
Tuntus geriausiai rikiuoja, apkasus pilt nusimano,
Griaudiant ginkl taiso, vienas imtus pavaduoja.
Valteri, bk mano entas ir u Lietuv kaukis!
Valteris ved Aldon. Vokieiai, js galbt manot,
Jogei ia pasakos galas? Js meils romansuos,
Kai tik riteris veda, dainius baigia dainel,
Vien tik pasako, jog ilgai gyveno bei buvo laimingi.
Valteris mon myljo, bet, kilni turdamas siel,
Laims namuos nepatyr, nes jos nebuvo tvynj.
Vos tik sniegas nutirpo, jau vyturys suyravo.
Meils ir diugesio met skelbia visam jis pasauliui,
Lietuvai vienai kas metai lemia gaisrus ir udynes.
Traukia tuntai kryiuoi nesuskaitomos minios.
Jau u Nemuno kalvos skamba aidais ligi Kauno,
Didis kariuomens triukmas, raiteli irg vengimas.
Kaip debesys j gurguols ugula lygum plai.
Vietomis sublizga vitrios gairs pirmj sargyb,
Tartumbei aibas prie audr. Vokieiai pasiek krant,
Tiltus per Nemun tiesia, Kaun apsupo aplinkui.
Dien dienop nuo griautuv virsta mrai ir boktai,
Nakt naktiep rausia em griaunanios minos kaip kurmiai.
Sviedinys gi padangj skrenda liepsnojaniu ruou
Ir kaip sakalas paukt krisdamas stog sudrasko.
Kaunas virto griuvsiais121 jau lietuviai Kdainiuos;
Virto griuvsiais Kdainiai122 mikuose jau lietuviai
Ginasi. Vokieiai skverbias, visk degina, plia.
Valteris su Kstuiu gi narsiai kovs ir gyns.
Itvermingas Kstutis nuo jaunysts prats
Kautis su prieais, juos pulti, nugalti ar trauktis.
Jis inojo, kad boiai nuolat su vokieiais kovs,
Todrin, pasekdamas boiais, laims karionj nepais.
Valterio mintys kitokios, nesang, pas vokieius augs,
Ordino gali inojo. Mat, jog, mistrui paaukus,
Traukia ion i Europos tytveikas vyr ir ginkl.
Prsai gyns kadaise, nulav prsus teutonai.
Lietuvai ryt, jei ne iandien, gresia tokis pat likimas.
Mats prs nelaim, dl Lietuvos n drebjo.
Vaike, bylo Kstutis, tu nelabo skelbjas:

121
122

Kaun kryiuoiai um 1362 m.

Kdainiai tais laikais tai buvo nedidel gyvenviet.

Skraist nuo vyzdi nuplei, jeib paregiau bedugn.

Kuomet tavs a klausiausi, tartumbei rankos nusilpo
Bei su pergals viltim narsas krtinj pragaio.
K tad su vokieiais veiksim? Tve, Valteris tar,
Bd inau aai vien, skraud, deja, betaig tikr!
Gal j kada pasakysiu. Taip jiedu tarias po mi,
Kolei trimitas neskelbia naujo kruvino ygio.
Vis labiau lista Kstutis: Valteris smarkiai pakits,
Nors ir seniau jis nebuvo niekad per daugel diaugsmingas,
Laims net valandlm susigodojimo kas
Veid dengdavo jojo, bet, Aldonai apglbus,
Igiedrdavo veidas, blaiviai nuvisdavo akys,
Visad ypsniu j sutikdavo, skirdavos, velgdamas jautriai.
N, sakytumbei, kakoks slaptas kankina j jausmas.
Vis ryt prie nam stovi, rankas sukryiavs,
Stebi rkstanius dmus toly liepsnojani kaim,
Stebi vilgsniu sielvartingu; nakt i miego paoks,
Seka pro lang randonas, kruvinas gaisro pavaistes.
Mano brangusis, kas tau? su aarom klausia Aldona.
Kas man? Argi belauksiu, koleig vokieiai puol.
Miegant paniais suri, budeliui perduos iauriamui?
Dieve ginki, brangusai! Grioviuose budi sargyba.
Taip, sargyba ten budi, gniauiu ir a rankoj kard.
Betgi kai us ta sargyba, kai itrups kalavijas...
Ak, paklausyk: jei sulauksiu skurdo bei skausmo senatvs...
Dievas paguos gal vaikeliais. Taip, kad vokieiai puol,
mon umu, kdikius kakur paslpt pagrob
Ir imokyt leisti iet savj tv?!
Gal ir a pats biau tv, brolius gal biau n uds,
Jeigu ne vaidila. Tai traukims, Valteri mielas,
Dar giliau kur Lietuv, giriom nuo vokiei spruksim.
Mes paspruksim, o kitos mots ir kdikiai liksis.
itaip bgo ir prsai, bet juos teutonai pavijo.
Jeigu ir mus jie susekt? Dar toliau trauktumbim tuomet.
Dar toliau? Vai, nelaiminga, trauktumbim i Lietuvos gal?
Rankon totori ar rus? itai igirdus, Aldona
Susimsius tyljo. Jai ligi tolei atrod,
Jogei tvyn be krato, taip plati kaip pasaulis.
Pirm kart ji girdi, jog Lietuvoj nr kur dingti.
Tad, rankas ulauus, Valterio klausia, kas veikti.
Vienas bdas, Aldona, vienas beliko lietuviams
Ordino galiai sutriukint; man tas inomas bdas.
Bet neklauski, mieloji! Nesang prakeiksiu t dien,
Kuomet, prieo prispirtas, griebsiuosi to baisaus bdo.
Nieko daugiau nepasak, odi Aldonos neklaus,

Vien Lietuvos tik nelaimes mat aplink ir girdjo,

Kol pagaliau kerto liepsnos, pagieoj kurstomos nuolat,
Skausmo ir sielvarto dydiu ird kaip tvanas apsm,
Visk joje sunaikino, net ir vienintel jausm,
T, kurs j guod lig iolei jausm gaivinanios meils.
Taip, jei uolui kartais neatsargs mediokliai,
Ugn kamiene kr, erd arijom idegins,
Giri valdovas neilgai lamaniais lapais bemdraus.
Vtros akas jo aplauys, net ir aliasis vainikas,
Puos jo galv ikilni, greitai nudius pajuodavs.
Ilgai blaksi lietuviai prieglobsty giri ir kaln,
Vokieius upuldinjo ir puolami narsiai gyns,
Koleig syk itiko Rdavos iaurus muis123,
Kur lietuvi jaunimo daugel tkstani krito
Ir taipogi kryiuoi lygiai vadov ir broli.
Vokieiams pagalb ujrio tuntai atjo,
Valteris su Kstuiu gi kaukarus pasiek saugiai
Su aplamdytais skydais ir kardais apdauytais,
Dulkini ir pavarg gro paniur namopi.
Valteris mon sutiko, odio j neprabils.
Vokikai su Kstuiu ir vaidila kak tars.
Nesuprato Aldona, vien tik irdis bailiai spjo
Kak iurpaus, netikto. Kuomet tie pabaig tartis,
Trise kartu Aldon kreip vilgsnius rpestingus.
Valteris velg ilgiausiai, skausmo tyloj susikaups,
Koleig aaros stambios jamui per veidus pasruvo.
Puol kojas Aldonai ir prieg irdies glaud rank,
Melsdamas, jogei atleist, k ji dl jo ikentjo.
Vargas moterims, tar, jeigu beproius myli,
Kur akim neramija verias u tviks sien,
Kur mintim, tarsi dmu, kyla vir stogo gimtinio,
Kur irdim nam laime negali ramiai pasitenkint.
Didios irdys, Aldona, tai aviliai, per daug erdvs:
J medus nepripildo, liekti buvein drieamus.
Vai, atleiski, Aldona! Noriu namie n pabti,
N noriu visk pamirti, bkiva n mudu dviese
Tuo, kuomi buvo va vakar; ryt... ir nedrso pabaigti.
Kas per diaugsmas Aldonai! Ji paman, ndal,
Jogei Valteris bsis n ramus jau ir linksmas.
tai jis ne taip susimsts, akys gyviau suspindjo,
Veide ukaito raudonis. Valteris vakar vis
Liko prie koj Aldonos, Lietuv, kar, kryiuoius
123

Kunigaiki Algirdo ir Kstuio kariuomen, apgulusi kryiuoi tvirtov prie Rdavos ups (netoli Karaliauiaus), m 1370 m.
vis dlto pralaimjo. Istoriniai altiniai, kuriais naudojosi poetas, ias kautynes laiko vienomis didiausi, per jas uvo tkstaniai
kryiuoi ir lietuvi.

Visk pamirs, kalbjo apie t met laiming,

Kai, Lietuvon jis atvyks, pirmkart jj pamat.
Kaip vaiktinjo po sln, ir apie daugel brangi jam
Vaikik, betaig aving meils pirmosios dalyk.
Kodring miel t nek odiu rytoj vis nutraukia?
Ir susimsto i naujo, ilgai velgia mon,
Aaros temdo akis jam, nori k tart ir nedrsta.
Argi jausmus igyventus, buvusios laims elius
Tam vien bt paauks, kad atsisveikint veikiai?
Visos nekos bei visos vakaro ito meilybs
Argi bt paskutin gstanios meils liepsnel?..
Klaustumbei veltui; Aldona iri, laukia, svyruoja
Ir, palikusi men, dar slapta pasivalgo:
Valteris pilasi vyno, daugel tauri jis ilenkia
Ir senel vaidil nakiai prieg savs palieka.
Vos tik saul tekjo, aidi pagrunda kanopos,
Ryto migloje dvieja skuba kalnop raitininku.
Bt suklaidin sargybas, betgi vienos neapgavo:
Budrios akys mielosios bgl spjo Aldona.
Keli pastojo jam slny lidnas tai susitikimas.
Grk namo, mylimoji, grki! Tu bsi laiminga!
Gal atrasi tu laim globoj gimtosios eimynos,
Tu grai ir jauna dar, umarty rasi paguod.
Daug kunigaiki ne kart tavo rankos geidavo;
Vl esi n laisva tu didelio vyro nalystj,
Kurs dl tvykios labo net ir tave tai palieka!
Lik sveika ir pamirki; kartais paverki mans tu:
Valteris visko neteko, Valteris vienias liko;
Tartumbei tyruose vjas; turi bastytis pasauly,
Smurtaut, udyt ir galopi ti mirtim idaviko.
Bet po daugelio met Alfo vardas i naujo
Lietuvoj ims skambti. I vaidil tu lp
Jojo ygius gal igirsi. Tuomet, mieloji, atminki,
Jogei tas riteris juodas, tieka slaptybi sukaups,
inomas tau tiktai vienai, buvo vyru tavuoju,
Ir ididumas tebnie tavo nalysts paguoda.
Klauso nuiuvus Aldona, norint negirdi n odio.
Joji! Tu joji! suuko, bet ir pati isigando
odi tu joji; vienas tas odis skambjo.
Nieko nemst ir nieko nebesuprato: jos mintys,
Jos ateitis, atminimai viskas smyy pyns.
Bet irdim vien spjo, jog nemanoma grti,
Jogei pamirt negebs ji; akys, apsiaubtos bldo,
Kelet kart sutiko klaik Valterio vilgsn.
vilgsnis tas jau ir vakar jai paguodos nesil.
Todrin, rods, ko naujo ji iekojo aplinkui

Ir akim vangiai tyr sln, mikus ir pakrites.

Viduj girios pats vienas spindi u Nemuno boktas.
Moter tai vienuolynas, lidnas krikioni atminklas.
U to bokto ukliuvo akys ir mintys Aldonos,
Tartumbei pagrobtas vj jros sraute balandis
Puola vieni stieb jamui neinomo laivo.
Valteris visk suprato. Seka jis paskui Aldon,
Savo mstis jai praskleidia, paslapt saugot sako
Ir prie vart, vai Dieve, jiemdviem baisu buvo skirtis.
Alfas su vaidila tuoj ivyko ir enklo neduoda.
Vargas jamui, jei ndie priesaikos neitesjo,
Jeigu, laim pamyns, ird Aldonos sueids,
Jeigu, tieka aukojs, visk niekamui aukojo.
Kitk rytojus parodys. Vokieiai, pabaigiau dain.
***
Jau baig, baig, menje suneko.
Ir k tas Valteris? Kame jis dingo?
Kur? Kam tas kertas? daug splioti teko.
Tik vienas mistras tam triukme sustingo,
Be ado sdi nebylus, paniurs,
Didiai sujaudintas, skruostai nublank,
Tik taur po taurs lig dugno lenkia.
Bet naujos aistros jau krtinj kurias,
Ir prieingi jausmai aibais kryiuojas:
Staiga ukaista veidas suliepsnojs,
Rstumas trykta i kaktos raukltos,
Pamlo lpos, akys pasiklydo,
Vyzdiai lyg kregds, kylant audrai, mtos.
tai pagaliau mens oka vid:
Dainos kur pabaiga? Dainuok man gal
Ar duok kankles. Ir netylk taip baisiai!
Pripildykit taures, jei irdys la!
Dainuosiu pabaig, jei tu varaisi.
Pastu a gerai vaidilos dain:
Jis kaip uva nakia nelaimes staugia.
Gaisrus dainuojate ir t baugi
U ms sielvart loving kain.
Dar kdikiui ta js daina klastinga
Gyvats geluoniu krtinn sminga
Ir varvinti nuodus ird ima:
Tvyns meil ir garbs trokim.
Ji nuolat pdomis jaunuol seka
Tartum elis nuudyto prieo;

Ji kartais pokylio nutraukia nek

Ir diugesio taures krauju atmieia.
Deja, per daugel a dain klausiausi!
vyko! Diaukis, senas idavike!
Juk dainiui kertas tai lov garsiausia!
Dar vyno! Tavo norai bus vyk.
T dain baigsiu... Ne, dainuosiu kit.
Kai a Kastilijoj kariaut turjau,
Ten daug baladi mauruose girdjau.
Grok, seni, gaid, t, kur tuomet ryt.
Kai slny vaikas... o! tai bta laims...
Visur t gaid pratau niniuoti.
Eik, seni, dl diev visoki baims
Vokiei, prs... Seniui reik kankliuoti.
Ugauna styg, veda klaid ton
Ir lydi Konrado dainuot tranki,
Kaip lydi vergas savo rst pon.
Tuo tarpu geso liepsnos ibintuv,
Ilga byla sveius mieg lenkia,
Bet, mistrui giestant, niekas nesibodi:
Anktu ratu visi aplink ugriuvo
Ir jo dainos kiekvien gaudo od.

BALAD
ALPUHARA
Rksta griuvsiuos maur vietovs,
Panius jiems nukal karas.
Vien tik Grenados ginas tvirtovs124,
Bet jau Grenadoje maras.
Dar Alpuharos kuore125 surinko
Riterius pats Almanzoras126,
Bet jau ispanai siauia aplinkui,
Apgul pil j voros.

124

Grenada (Granada) 711 m. arab kurtas miestas piet Ispanijoje; to paties pavadinimo regionas. Autoriaus anachronizmas:
ispanai i tvirtov um 1492 m., tai yra po vyki, vaizduojam poemoje (Konradas apie tai dainuoja 1391 m.).
125
Alpuhara (Las Alpujarras) kalvuotas piet Ispanijos regionas; ia maurai nirtingai prieinosi, umus Grenad. Tokio pavadinimo
miesto nra buv.
126
Tuo vardu (i arab al-Mansur pergalingasis) buvo vadinamas 754775 m. gyvens kalifas Abu Dafar abd-Allah al Mansur. Apie
j A. Mickeviius galjo skaityti leidinyje Dziennik Wileski 1818 m. nr. 3 paskelbtoje itraukoje i knygos apie Piet Europos
literatras.

Autant suguro mrai granito,

Trupa nuo smgi tvirtov.
Jau minaretuos127 kryiai suvito:
Prieas pilin sibrov.
Viens Almanzoras, kuomet ivydo
Savojo brio udynes,
Puols pro tankm iei ir skyd,
Dingo, vyius suklaidins.
Diaugias ispanas, pil ugrobs,
Mindo lavonus ir krauj,
Pasidalins vergm ir lobiais,
Liedamas vyn, puotauja.
itai sargyba triukm nutraukia:
Riteris svetimo krato
Vado beieks duryse laukia,
Svarb atnes jam rat.
Tai Almanzoras, maur karalius,
Kert sutramds ir pykt,
Lenkias ispan teisei ir valiai,
Prao vien gyv palikti.
Ispanai, auk, a prie js koj
em kakta palytsiu.
A js Dievui mald aukoju,
Pranaus js tiksiu.
Plinta tas garsas griva jau kliautys:
itai arab galinas
Su pavergju nori broliautis,
Bt vasalu jo karnos.
Nars ispanai vertinti moka:
Vos Almanzor paino,
Tuoj j kaip draug sveikinti oka,
Meiliai kiekviens apkabina.
Pats jis kiekvien sveikinti jo,
Vad irdingai jis glaud,
Rank jo stvarst ir glamonjo,
Lpas prie lp prispaud.

127

Minaretas boktas prie meets, i kur musulmonai kvieiami melstis (i arab manara vyturys, ibintas).

Tuomet nusilps emn sudribo,

Apsup pl, vyniojo,
Rankom ispano kojas apkibo,
liau eme ir vaitojo.
vilgsn pakl jie nusigando:
Veidas jo mlynas buvo.
Burn ikreips, juoktis dar bando,
Akys krauju jam pasruvo.
Giaurai128, drebkit! Veidas pamls
Siaub ird jums varo.
A apgavau jus: Grenadoj kls,
Atneiau kert ir mar.
A buiavau jus. Perdiegt suspjau
Js irdin baisi mirt.
Eikit, inosit, kaip a kentjau,
Jus tom kaniom noriu skirti.
Blakosi, rkia, tartum suspausti
Rankom ispan nort
Ir prie krtins amiams priglausti,
Juokias juoku negirdtu.
Juokias jau mir... Vien tik blakstienos,
Lpos altai prasiiepia,
Vien tik tas juokas velnikas vienas
Veido siaube atsiliepia.
Bga ispanai gena juos maras.
Krinta jie vienas po kito.
Kolei ispruko i Alpuharos,
Veikiai visi ten ikrito.
***
Tai itaip mauras kerijo kadaise.
Apie lietuv norit paklausyti?
Galbt jisai jau klast ruoia baisi
Ir tuoj ateis nuod vynan maiyti?..
Bet ne, vai ne! N paproiai kitoki.
Valdove Vytaute, yra, inoki,
Tarp js toki, kurie prie savo mones

128

Netikliai; mahometon naudojamas paniekinamas vardas, kuriuo jie vadina kit religij atstovus (i turk gavur netikras).

Pas mus maldauja kerto kaip malons.

Bet ne visi prisiekiu jums Perknu!
Yra dar Lietuvoj a apdainuosiu...
alin tos kankls trk stygos klina.
Dainos jau nebebus taiau tikiuosi,
Jog gal kada po vyno susivok...
Per daug igriau aiskit nr ko pykti.
O tu, Al... manzor, ak, alin, senioke!
alin Alban noriu vienas likti!
Tai tars, atgalios nusvirduliavo,
kd krito, rads savo kert,
Kakam grasino ir piktaodiavo,
Skobn su indais ir vynais apverts.
Galop nusilpo, galv panarino,
Prigesusius vyzdius migla upldo,
Putotom lpom kak tart mgino
Ir taip usndo.
Suglum stovi riteriai aplinkui,
Nors Konrado t prot pasta:
Kai vyno j aistra mai itinka,
puola jis klaiki beprotyst.
Bet pokyly! Pakst toki sarmat!
Prie svetim tok parodyt pykt!
Kur vaidila? Ar mistras j suprato?
Bet smyy jis spjo jau inykti.
Spliota, jog tai pats Albanas buvs,
Lietuvikas dainas ia mistrui suoks
Ir taip kar kursts su lietuviais,
Ir paproius pagoni jam pajuoks.
Bet kodl mistras itaip usimiro?
Ir kodl Vytautas staiga niro?
Ir kaip balads rasti prasm aiki?
Spliota veltui, k tai visa reikia.

V
KARAS
Jau karas! Konradas nebestengia
Tramdyti, kas tarybos jau nusprsta.
Visa alis sujudus kert rengia

U Vytauto ir Lietuvos t klast.

Nes Vytautas, kurs Ordino maldavo
Padti Vilniaus sostin atgauti,
Dabar, po puotos, kai tik ini gavo,
Kad paruoti jau tuntai reikalauti,
Uuot nauja draugyste pasikliovs,
Pabgo pats su savo palydovais.
vokiei sodybas sibrovs
Su saku, apgaule suklastotu,
Ugnim naikino Ordino tvirtoves
Visu pasienio numatytu plotu.
Tad Ordinas kertan u savo mones
Paskelb kryiaus kar prie pagonis.
Ijo bul129. Sausuma ir jre
Narsuoliai tvinsta kautis pasiruo,
Galingi grovai, vasalus subr,
Raudonais kryiais130 savo arvus puoia.
Be to, visais ventaisiais prisaikdinti
Atverst pagonis arba inaikinti.
puol Lietuvon ir k padar?
Jei akylus, pasilypk kalv,
velk Lietuvon, kai ges ara vakar:
Tu kruvin danguj ivysi spalv,
Kuria gaisrai apsm skliaut baisiai.
Tokie vis grobik smurto vaisiai:
Gaisrai, pjovyns ir klasta abang,
Ir ygiai, diugin kvaili menkyst,
Bet kuriuose iminius atpasta
Vien kerto bals, aukiant dang.
Kaskart toliau gaisrai pavju rko,
Kryiuoiai Lietuvon tolyn vis brovs,
Jau, sako, ties Kaunu, ties Vilnium kovs,
Galop ir inios, ir gandai nutrko.
Aplinkui jau liepsn nebematyti,
Gaisrai vis tolimesn siaubia srit.
Namikiai veltui ilgisi kas dien,
Verg ir lobi lauk neatlyta.
valgai, nor ger parnet naujien,
129

Bul vidurami valdovo arba popieiaus dokumentas (dekretas), patvirtintas antspaudu, bule (lot. bulla burbulas, gumbas).
Kunigaikiui Vytautui nesilaikant paad kryiuoiams, Konradas Wallenrodas paskelb kryiaus yg, taiau popieius buls
neileido.
130
Taip savo rbus ymdavo kryiaus ygi dalyviai po Klermono (Clermont) soboro (1095).

Skubiai ivyksta, bet nebesugrta.

Ta netikrov taip visus ia slegia,
Kad ksti skausm bt geriau pajg.
Ruduo pasibaig, jau pgos staugia,
Laukus, kelius balta uklojo skraist,
Nakia padang vl nuvito baugiai,
iemi ara ar karo vl pavaist?
Kaskart rykiau atospindiai gaisruoja,
Kaskart ariau padang raudonuoja.
Marienburge mons pastebjo
Kakas kely ten kapstosi i sniego.
Gal gro Konradas, vadai parjo?
Kaip juos sutikt? Laimjo ar pabgo?
O kur kiti? Bet mistras enkl duoda
Ir toly rodo iblakyt gauj.
Tas vaizdas paslapt praskleidia juod.
Jie bga, krinta, graibsto snieg sauja,
Parkrit liauia, kaip vabzdiai ropoja,
Anktam inde niokodami viens kit,
Lavonais stiepias, kol kiti juos koja
Nustums atgal duob ikapstyt.
Vieni utirpusias dar vilko kojas,
Kiti susting pakelj voliojos,
Kiti, rankas ikl, klaikiai dairs
Ir miest rod kaip prie kelio gairs.
I miesto bgo isigand mons,
Jie bijo spti ir nedrsta klausti,
Bet iurps ygiai tos baisios kelions
Kari veiduos akivaizdiai spausti.
I j aki ledin tis smelkias,
J veidus iulpia nykuma ir alkis,
ia Lietuvos kari trimitai gaudia,
Tenai pusnynais suokia pgos graudiai,
Toliau un ialk rujos loja,
Ir ties galvom pulkai krankli skrajoja.
Prauvo viskas. Kas bt patikjs,
Kad Valenrodas, tiek nuveiks ginklu,
I seno imintim plaiai garsjs,
Neperpras Vytauto paspsto tinklo
Ir pasirodys kaip bailys be ryto,
Ir kad apgautas, kerto suviliotas,
Toli Lietuvos nuklyst plotus

Ir taip gdingai, mets Vilni, grt.

Kai ieikvojo did lobio kiek
Ir badas m vokieius kamuoti,
O prieas i visur atkirsti siek
Ir tramd siunt jo briai ginkluoti,
Kai riteriai imtais pradjo kristi,
Staigiu smgiu reikjo baigti kar
Arba atgal i kilp t ibristi.
Bet mistras savo kiaute usidaro,
Medioti jodo ar pats vienas varo
Kain kokias kain su kuo derybas
Ir visk slepia nuo vad tarybos.
Ir pagaliau jau taip kare atalo,
Kad aar sav moni nepais
Ir, rods, ts t kar jis be galo.
Rankas sukeits, rgo kaip kadaise,
Diena dienon su Albanu kudjos.
Tuo tarpu ir iema pgom uklupo,
O Vytautas, surinkt pulkus suspjs131,
Gurguoles puol ir aplinkui supo.
Gdinga Ordino karioni diena!
Didysis mistras bga i kautyni!
Uuot lovs ir grobi nea vien
Lietuvi pergals nelemt ini.
Ar js regjot, kai i t udyni
Jis mkl tuntus ved tvyn?
Nirus rstumas jojo kakt niauk,
Ir skausmo kirminas vagojo veid.
Ir jis kentjo, bet pradenk t kauk:
Tie iurps vyzdiai, blakstienom usiskleid,
I pasal bloga ugnim spindjo
Kaip kometa, kuri karais grasina132,
Klaidi kaip liepsnos, kur tamsoj vitrja,
Kuriom keleiv velnias suklaidina.
Tma ir diaugsmas i vienos krtins
velnikos apgauls vilgsn pyns.
Murmjo mons, mistras nebepais.
Suauks tartis riterius dar syk,
Prabilo, velg, liep, kaip kadaise,
Ir tai, o gda! Vl visi juo tiki.
131
132

13921393 karas pasibaig visiku kryiuoi pralaimjimu.

Tikjimas, kad kometa pranaaujanti nelaimes, plaiai paplits; poetas motyv naudoja ir Pone Tade.

Dangaus ia bausm regi jie savaime,

Nes ko tikti nepriversi baime?
Paliauk, puikuoli! Atpildas artja.
Yra Marienburge slaptos rsys.
Naktovid, kai miestas aptamsja,
Ten tribunolas renkasi rstusis.
Didiulio ruimo skliautuos pakabintas
Ten dien nakt ybioja ibintas.
Ratu sdyni dvylika rykja,
Ir slaptos teisi knygos gldi soste.
Juodai arvuot dvylika teisj,
Juoda kiekvienas prisidengs kloste.
Taip nuo minios urv pasitrauk,
Ir patys dvi slaptingumo kauk.
Visi sutar ir laisvai prisiek,
Jie nuodmes sav valdov pliekia,
Kad ir slaptas, bet jau per daug niekingas.
Ir kai nusprs jau bendr pasmerkim,
Kiekviens ir broliui taps negailestingas:
Klasta ar atvirai j vykdyt ima.
Tenie tas, kurio prakeiktas vardas!
Tad rankoj durklas, o prie ono kardas.
Ir tai pakilo kaukje teisjas
Ir, su kardu prie knygos priartjs,
Prabilo taip: Rstusis tribunole!
Ms tarimas aikus ir vis vienodas:
mogus, kurs Valenrodu aukiamas lig iolei,
Nra tai Valenrodas.
Bet kas jis? Neinia. Tuoj dvylika bus met,
Kai pareiny133 turnyre pirmsyk j mat.
Kai grovas Valenrodas Palestinon jo134,
Jis grovo ginklaneio drabuius dvjo,
Netrukus Valenrodas neinia kur uvo.
Anas ginklaneys, spliota, ji nuuds
Ir i ventosios ems greit pasprds,
Ispanijon slapta pakliuvo.
Ten kovose su maurais jis pasiymjo,
Taip pat turnyruos daugel dovan laimjo
Ir jau Valenrodu visur vadintas buvo.
Paskui ventus vienuolio apadus prims
Ir liks ia mistru, bt t mums nulms.
Kaip vald Ordin, visi tai ino:
133
134

T. y. prie Reino.
Dalyvavo kryiaus kare, vaduojant Kristaus kap.

Kai iem badas mus ir Lietuv naikino,

Jisai mediokles ruo vienas, piktadjas,
Ir ten su Vytautu daugkart slapta derjos.
Man susek nipai kiekvien ingsn jojo.
Ir nn nakia prie bokto pasislp seka:
Jie nesuprato, k jis atskiduolei neka,
Bet jis, a jums sakau, lietuvikai bylojo!
Tad, nuomon turdamas jau aiki,
Kuri slapti teismai yra pareik,
Ir valgo praneim jau kelint,
Ir visa tai, kas vieumoj jau plinta,
A mistr kaltinu ir nebijau suklysti:
Klasta, erezija, krauju ir idavyste.
ia kaltintojas, ties knyga priklaups,
Ant juodo kryiaus dein padjo
Ir prisiek, maldingai susikaups,
Dievu ir kaniomis ms Atpirkjo.
Nutilo jis. Teisjai sprendia byl.
Nei ginijas, nei tylomis jie kalbas,
Tik vilgsn mes arba pajudins galvas,
Ir jau skraudi mintis slapta jiems kyla.
Kiekvienas eina i eils prie sosto,
Po lapo lap durklu knygoj klosto,
Tiktai statym tyliai teiravos
Ir k jiems sins paliudys savos.
Sustojo, dingo abejoni klitys,
Visi sutartinai suuko: tis!
Ir triskart mrai aidesiu prabilo:
tis! vienam tam odyje girdjai
Jau pasmerkim. Sutar teisjai,
Ir dvylika kard virun pakilo
Visi Valenrodo taiko ird.
Slapia ijo, viskas jau nutilo,
Tik i paskos dar aid tis girdi.

[VI]
ATSISVEIKINIMAS
Ankstyvas rytas gilios pusnys sniego,
tai mistras skuba per pgas ir kru.
Paeerj prie bokto vos pribgo,
Sustojo ir kardu sien mua.
Aldona, aukia, ms kova laimta!

Ipildiau od, pareigai pakluss:

Jie praudyti, viskas itesta.
ATSKIDUOL
Tai Alfas?!. Jo kalba! Tai tu, brangusis!
Tad kaip?.. Taika?.. Tu jau parjoji?
Tu grti sveikas? Ten jau nebejosi?
KONRADAS
[Dl Dievo meils,]
Neklauski nieko ir klausyk, brangioji.
A tau kalbsiu visk suinosi.
Jie sutrypti! tai ugnys dang goia,
Tai Lietuva kryiuoi emj siauia.
Jie imt met liks be dvasios griauiai.
Tai a nudjau ang imtabuo.
Sunyko lobiai, j jgos altinis,
Griuvsiuos miestai, ups kraujo teka,
Tai mano kerto ygis paskutinis.
iurpesnis kertas nebent velniu seka.
Daugiau nenoriu, juk turiu dar di.
Jaunyst skyriau klastai ir pagieai,
Smurtingiems ygiams, n sparnai pal,
Pabodo klastos, kovai a netiks.
Gana kertauti mons juk ir prieai,
Grtu trumpam ia, Lietuv paliks.
Ten tavo pil gimtj regjau,
Bet Kauno mrai tik juodi griuvsiai.
A, juos pamats, uoliu skriete skriejau,
Kur ms slnio godavo pavsiai.
Viskas kaip tuomet! Niekas nepakito:
olynai, gls ir iedai tie patys.
Seniai mes skyrms ten viens nuo kito,
O rods, jog buvau tai vakar mats.
Meni t stat akmen didiul135,
Kur bdavo vilion ms vaiktyni?
Jis ir dabar ten samanotas guli,
Tik j vijokliai slepia apipyn.
oles nurovs, aarom j ploviau.
Suolel t, kur jovar ely
Tau i veln a kadais sukroviau,
Ir t, kur gerti mgai, altinl,
135

Galbt kalbama apie Kaune A. Mickeviiaus slnyje esant akmen. Taip pat manoma, jog poetas prisimin akmen
Tuhanoviiuose, prie kurio rinkdavosi filaretai.

A visk suradau ir apirjau.

Ir tavo t kampel pavsing,
Kur gluosnio apsmaigyt akom suspjau...
Klausyk, Aldona, kaip tai stebuklinga!
Tos sausos akos, smeigtos sml,
Didiuliais mediais virto jau per ilga,
Ir j lapeliai sprogstant puikiai vilga,
Ir vjas veln glosto aluml.
Ak, itas vaizdas, dangikai pakits,
Man ird laims nuojautos pripildo,
A gluosn buiavau, ant keli krits.
Duok Dieve, maldavau, teisipildo!
Kad mes, sugr tv alel.
Lietuvik veln apkabin,
Naujai atgimtum! Kad ir ms dali
Nuskaidrint viltis pavasarin!
Tad grikim, grkim! A turiu dar valdi,
Paliepsiu akmenis nurist nuo vart.
Bet nors jie bt kietesni daug kart,
A pat plien trupinau ir skaldiau.
Tenai, o miela, gimtin brangi
Tave nuneiu a ant savo rank
Arba kit tolim padang,
Kur oia giri plotai nespti,
Kur prieo ginklas dur nebetranko,
Kur pergals auksm nebegirdti,
Kur ms broli kanios nebelanko.
Tenai kiemionio tylioje trobelj
Ant tavo rank ir prie tavo ono
Pamiriu, kad yr tautos ir karaliai,
Kad yr pasaulis, sau gyvensim dviese.
Sakyki, leiski! Nekalba Aldona.
Jisai dar laukia valandl trump,
Bet jau aura raudon ydr tiesia.
Aldona, varge, rytas mus uklumpa.
Sukils tuoj mons ir sargai u sienos,
Aldona! auk, meld, nekantravo;
Nutrko balsas, virpa vien blakstienos.
Nuleido veid, skausmo iraiyt,
Ant keli puol, pra ir maldavo
Ir bokto altj buiavo plyt.
Ne, jau ne metas! ji lidnai atsak,
Taiau tvirtai. Gal Dievas duos jg man,
Jau ir be to gana mane Jis plak.
A prisiekiau, jusi tan rman,

Kad lig mirties io bokto neapleisiu.

Negundyk, mano mielas, to nekeisiu,
K Dievui i irdies buvau adjus.
Ir k tu pamatytum? mkl baisi!
Beprot, jei, tavim a patikjus,
Manyiau laim rasti kaip kadaise,
Kad tu priglausi vl mane kaip mon.
Bet kas, jei tu, mans net nepains,
Su igsiu atstms nuo krtins,
Suuksi: Ne, ta mkla ne Aldona!
Taip, i aki vitrumas jau prapuol,
Ir mano veidas ak, net iurpas ima!
Vai ne, nereikia, kad iurpi skurduol
Puikios Aldonos tert atminim.
Atleiski, mylimasis, bet inoki,
Jei bva metas aikios mnesienos,
Tau priartjus, a slepiuos u sienos,
Nes pamatyt bijau tave kitok.
A iandien, gali bt, ivysiau kit,
Nei tas, kuris kadaise vien ryt
Su tvo vyrais ms pilin jojo.
Jo rbas ir liemuo, jo veidas, akys
Many iliko visas vaizdas jojo.
Taip gintare nuskendusios plataks
Negali spalvos niekados inykti.
Ar ne geriau mums, Alfai, pasilikti,
Koki mes buvom ir koki vl bsim,
Kai nebe ems buiiai aminai paklusim?
Palikim laimingiesiems slnio lank;
A mgstu savo bokto kiet tyl.
Tave matau ir laims man pakanka,
Kai tavo balsas vakare prabyla.
Brangusis Alfai, a ir itam bste
Radau paguodos nebe vien syk.
Pamesk udynes, pagie bei rst,
Daniau mane tu ir anksiau lankyki.
Klausyki, gal galtum it plot,
Kaip ten, tokiais medeliais apsodinti,
Tokias gles ir gluosnius iauginti
T akmen atritint samanot.
Tegul ia artimo sodiaus vaikuiai
iedais gimtaisiais galvas vainikuoja
Te ddeles gimtinio gluosnio puia,

Tegul dainas lietuvikas dainuoja.

Daina gimtoji man prablaivo mint,
Ji leidia Lietuv sapnuos regti,
O ms meilei aminai atminti
Ant Alfo kapo teneliaus skambti.
Bet Alfas jau negirdi. Sniego klodu
Paeerj be tikslo jis klajoja.
ia ledo kalnas, ten giria boluoja,
Ir viskas klaikiai sutemoj atrodo.
Bet nuovargis jam umirties suteikia,
iemos varba jam kelia tvanko jausm:
Nuplia skraist, arv jam nereikia,
Jis visk nusvied, deja, ne skausm.
Jau autant miesto pylim pasieks,
Pamat, lyg kokia ant tako klitis,
Lyg koks elis krypaudamas driekias
Ir dingsta toly prie juodos pakrits;
Tik balsas aidi: tis, tis, tis!
Dar valgos Alfas nieko jau nebmato.
Sustojo, msto ir staiga suprato.
Itrauk kard, valgosi ir tiria:
Aplinkui tuia, per lauk dirvonus
Tik sniegas vilpia skuriais giri
Ir staugia vjas, klysdamas onus.
Jis apsivalgo ir susigraudins
Netvirtais ingsniais grta, kur kampinis
Auroj matyt boktalangis Aldonos.
Jis gali jau i tolo j ivysti.
Laba diena, suuko, tiek jau laiko
Mums tik nakia matytis pasitaiko.
Laba diena miela tai pranayst:
Pirma laba diena per met tieka.
Bet ko grtu? spki mano mint.
ALDONA
Spliot nenoriu. Man sudiev belieka.
viesu, brangusis, gali kas painti.
Nebekalbk. Lig vakaro bk sveikas.
Ieiti negaliu.
ALFAS

Jau nebe laikas!

Praau tavs, numesk koki akel.
ied ten nr, tai gal bent kaspinl
Ar gelsv savo garban pluotel,
Ar savo bokto sienos akmenl.
Ne kiekvienam rytoj sulaukt aurins.
Numesk, kas atminim sieloj kelia,
Kame dar iandien tavo kvapas tirpo,
Kame karta dar aarl virpa,
Kad mirdamas turiau prie krtins.
Tau paskutin noriu od skirti,
Man laim bt kartu sutikti mirt.
I ia matai to pastato boktel?
Tenai a bsiu. enklui numatyta
Juoda skara ten plevsuos kas ryt,
O nakt iburys spinds langely.
Jei pastebsi, kad skara nupuol
Ar nakt neiba lange spingsuol,
inoki, kad vilties daugiau nebliko.
Sudiev! Nujo ir ertmj inyko.
Aldona dar ilgai lange rymojo.
Diena jau baigs, vakarai pilkavo,
Palang vjas snaigm apsijojo,
O josios rbas vis dar plevsavo,
Ir emn rankos itiestos bolavo.
***
Jau leidiasi, Albanui Alfas tar,
Parods saul ir raudon dang.
Jis ryt itam bokte usidar
Ir valg toly atskiduols lang.
Paduok man kard ir lik sveikas, drauge.
U biiulyst dkui tau paslaugi.
Einu prie bokto. Gali atsitikti,
Kad aminai tavs jau nebmatysiu,
Ir itas bstas teks tau ryt palikti.
Tad paslaugos vienos tavs praysiu.
A taip ia vienas! Nr man niekur nieko
Ir niekam neturiu a ko byloti
Prie mirt. Vien tik tu ir ji man lieka.
Sudiev, Albanai! Reik ir jai inoti.
Numesi skar, jeigu ryt i ryto...
Bet kas tai? Triukmas?.. Lyg duris dauyt...
Kas eina? triskart auksmas nuaidjo.

Ir tis!" iurpiai atsakas suuko.

Matyt, sargyba spirtis negebjo,
Ir dur vartai suvangj trko.
Jau prieangiais girdi artjant gauj,
Juk tai ir laiptai bilda geleiniai,
Jau mistro rman bus atsidangin,
arvuotais ingsniais erka ir triukmauja.
Spyruokliais Alfas urakins ang,
Itrauks kard, stveria greit nuo stalo
Pripilt taur, atsilieja lango
Ir staigiai geria: Drauge, ligi galo!
Albanas blanksta, nori griebti taur,
Taiau svyruoja, delsia ir nelieia.
O jau u dur girdi grsm iauri.
Nuleido rank. Supranti tai jie ia!
Senasai drauge, tau rytumo stinga?
Pripilsiu taur, k gi dar galvoji?
A savo jau igriau, tai tavoji.
Albanas msto dm sielvarting.
Vai ne, snau! Turiu a god svarbi:
A noriu likti po tavim gedti
Ir tavo ygio didi lov garb
skambi dain keniantiems sudti.
A Lietuv apeisiu, kolei gyvas,
Paleisiu dain miestus ir kiemus,
Skanduos j dainiai miuos, o augyvs
Namie vaikamus j dainuos saviemus.
I tos dainos prie lopio ir prie vygs
Iaugs u ms kaulus kerto ygis!
Su aaromis Alfas langan krinta
Ir ilgai, ilgai veizi dar bokt:
Miel vaizd atsiirti trokta
Gloj mirtinj irdia sugraudinta.
Paskui bendram atodsy kiekvienas
Jie paskutinkart apsikabina.
O dur angoje jau vanga plienas,
siver ir Alf jau paino.
tai idavikas! iandien mirt jam skirta.
Ipirki nuodmes dangaus malone.
Ir tu jau ia, senasis kapelione?
Paruok jo siel, kad dorai numirt.
Itrauks kard, Alfas laukia galo,

Bet tai jis linksta, svirduliuoja, bla,

Atsirm ir vl didingas stoja,
Nuplia skraist, mistro ym trenkia
Ir j su panieka sumindo koja:
tai nuodms, mane tin palenk!
A greitai mirsiu ko jums dar bereikia?
Ataskaitos? A jos nepagailsiu.
Pavelkit mirties t pjt klaiki,
miest pelenus, krvas griuvsi.
Js girdit, pgos sniego pusn puia,
Ten la js karygi likuiai.
Js girdit alkan unijos gauj,
Tai kryiaus vyr grobais jie puotauja.
Tai mano darbas! Nieko jau nebnoriu.
Ar imtagalvs hidros136 nn gailsiuos?
A, kaip Samsonas137, griaudamas piliori,
Ir pats udausi rmo to griuvsiuos!
Dar velg langan ir negyvas krito,
Bet krisdamas nuo lango lemp svied.
Ji sumirgjus triskart rat skried
Ir ties pat Alfo galva nusirito.
Dar smilksta kaspinas palietam skysty,
Bet jau liepsnel ima gest ir klysti,
Kol pagaliau, artdama prie galo,
Dar vienkart viesos ratilu plaks,
Ir tam rate jau stingo Alfo akys:
viesa ugeso, ir vyzdiai pabalo.
Ir tuo metu nuskrod bokto sienas
Skausmingas riksmas ilgas, klaikus, vienas...
O i kieno krtins? Lengva spti:
Kas kart riksm itok girdjo,
Tai pasakys, kad tam, kurs taip kentjo,
Jau niekas niekad negraudins krtins:
Visa buitis tame riksme girdti.
Taip trksta kankli stygos sidabrins,
Stipriau ugautos. Garsiai suskambj,
Jos tarsi nauj dain bt pradj,

136

Hidra senovs graik mitologin btyb, slibinas su gyvats liemeniu (gr. Hydra).
Samsonas Biblijos personaas, aukojs save dl tautos. Kai ydus paverg filistinieiai, milinika jga apdovanotas Samsonas
buvo kalintas, jam idr akis; taiau jis, nuvestas puot, nuvert dvi ventyklos kolonas, pats uvo ir po griuvsiais palaidojo daug
prie. A. Mickeviius motyv naudoja ir Vlini III dalyje.
137

Bet reikia jau ir pabaig per staigi.

Tokia daina apie Aldonos dali.
Tik angelas danguj pabaigt j gali;
Jautrus klausovas te irdy j baigia!
Pabaiga
I lenk kalbos vert Vincas Mykolaitis-Putinas

[POETO]
PAAIKINIMAI
I
Marienburgo bokte varpas gaudia.
Marienburgas, lenkikai Malborg, miestas tvirtov, kadaise kryiuoi sostin. Kazimierui Jogailaiiui
valdant prijungtas prie epospolitos, paskui atiduotas kaip ustatas Brandenburgo markgrafams,
pagaliau atiteko Prsijos karaliams. Pilies rsiuose buvo laikomi didij magistr grabai; kai kurie
iliko ligi iol. Karaliauiaus profesorius Voigtas138 prie kelet met ileido Marienburgo istorij,
reikming veikal Prs ir Lietuvos istorijai.
[originale: Saw napeni zagraniczne domy]
Domy [namus]
Taip buvo vadinami vienuolynai arba veikiau pilys, isibarsiusios po vairius Europos kratus.
[originale: Nikt si nie way na ostre z nim goni]
Goni na ostre [atriai rungtis]
Senas lenk posakis; [i prancz] combattre outrance [kovoti iki galo].
Didysis kryius... didysis kardas.
Didij magistr insignijos.
Ir nemirtingos sielos talismanu
Laukin gali surakins laiko.
mogaus vilgsnis, sako Cooperis139, vyts drsa ir protu, daro didel spd net laukiniams vrims.
Ta proga papasakosim, kas itiko amerikiet aul, kuris, slindamas prie ani, ugirdo lames,
pasikl ir isigands pamat didiul, prie pat jo gulint lit. vris atrod taip pat nustebs,
matydamas tvirto stoto mog. aulys nedrso auti, nes jo autuvas buvo utaisytas tik ratais.
Stovjo tad nejuddamas, akimis grasindamas prieui, o litas savo ruotu guljo ramiai,
nenuleisdamas aki nuo aulio; po valandls nusisuko ir buvo pamau benueins, bet, pajs vos
keliolika ingsni, sustojo ir vl sugro. Rads toj pat vietoj tebestovint nejudr aul, litas vl
susidr su juo akis ak ir, tartum pripains mogaus vir, nuleido akis ir pasitrauk. Bibliothgue
Universelle, 1827 fvrier, Voyage du capitaine Head140.
138

Johanas Voigtas (17861863) Karaliauiaus universiteto istorijos profesorius, paras nemaa veikal apie prs ir Kryiuoi
ordin, tarp j Geschichte Marienburgs (Marienburgo istorija, 1824).
139
Fenimoreas Cooperis (17891851) inomas amerikiei raytojas.
140
Mickeviius remiasi angl keliautojo G. Heado (17821855) apysaka Kapitono Hedo kelion; ileista 1827 m. vasario mn.
veicar leidinyje Universalioji biblioteka.

II
Arkikomturas.
Grosskomthur, pirmasis pareignas po didiojo magistro.
Kakokia moteris pilin atvyko.
An laik kronikos mini kaimiet mergin, kuri, atvykusi Marienburg, pareikalavo umryti j
atskiroje celje ir ten baig savo gyvenim. Jos grabas buvs garsus stebuklais141.
Klausykim balso, kuris mums praneko...
Juk Konradas tai vardas Valenrodo...
Jis ms mistras!
Per rinkimus, jei nuomons isiskirdavo arba svyruodavo, panas atsitikimai, laikomi pranayste,
darydavo tak kapitulos pasitarimams. Taip Vinrichas Kniprod laimjo visus balsus, nes keletas
broli neva girdj magistr grabuose triskart aukiant: Vinrice! Ordo laborat! (Vinrichai! Ordinas
pavojuje!)
III
ventaragio pakaln.
ia kalbama apie Vilniaus pil, kur buvusi laikoma aminoji ugnis Znicz.
IV
Ms diaugsmas Dievui!
An laik Ordino puot kis.
Vaidilos daina.
r. Grainos 19 paaik., kur apraytas panaus vykis, valdant magistrui Duseneriui von Arfbergui142.
Mirties mergel sutemoj regti.
Lietuvos liaudis mar vaizduojasi mergels pavidalu; pasirodymas, kaip ia, sekant liaudies
pasakojimu, aprayta, reikia, kad ueis toji baisi liga. Duosiu bent santrump girdtos kadaise
Lietuvoje balads: Kaime pasirod maro mergel ir, kaip prasta, pro duris ar lang kiusi rank ir
raudona skara plevsuodama, skleid namuose mirt. mons aklinai usidarinjo, taiau alkis ir kiti
reikalai greitai privert nebesilaikyti toki atsargumo priemoni, visi tad lauk mirties. Vienas
bajoras, nors pakankamai apsirpins maistu ir galjs kuo ilgiausiai t keist apsiaust ilaikyti,
pasiryo pasiaukoti artimj labui, pasim ygimanto kalavij143, ant kurio buvo uraas vardan
Jzaus, vardan Marijos, ir, taip apsiginklavs, atidar nam lang. Bajoras vienu smgiu nukirto
mklai rank ir atm skar. Jis, tiesa, numir, ir visa jo eima imir, bet nuo to laiko kaime niekas
neatsimin, kad bt siauts maras. Ta skara buvusi saugojama banyioje, neatsimenu, kuriame
miestelyje. Rytuose prie ueinant marui pasirodydavs vaiduoklis su iknosparnio sparnais ir pirtu
baksnodavs tuos, kuriems buvo lemta mirti. Atrodo, kad liaudies vaizduot tokiais pasakojimais
perteikia t paslapting nuojaut ir keist baim, kuri esti prie didel nelaim arba mirt ir kuri
141

Mickeviius greiiausiai remiasi A. Kotzebue, apraaniu pana atsitikim apie Dorot i Gdansko, vidurami mistik.
Autoriaus klaida; nurodytame Grainos paaikinime kalbama apie Vinrich von Kniprod: per didiul puot, irinkus Didiuoju
Magistru Vinrich von Kniprod, vokiei minizingeris u dainavim buvo apdovanotas plojimais ir aukso taure. Toks palankus poeto
sutikimas paskatino ir ten esant prus vardu Rixelus; jis papra leisti dainuot gimtja lietuvi kalba ir m lovinti pirmojo lietuvi
karaliaus Vaidevuio ygius.
143
Nukalt ygimanto III Vazos laikais su jo atvaizdu geletje.
142

jauia ne tik paskiri asmenys, bet danai ir itisos tautos. Taip Graikijoje mons nujaut, kad ilgai
truks ir atne baisi padarini Peloponeso karas144, Romoje kad lugs monarchija, Amerikoje
ispan atvykim145 ir t. t.
Valteris a vadinausi.
Walteris von Stadionas, vokiei riteris, paimtas lietuvi nelaisvn, ved Kstuio dukter ir su ja
slapta ivyko i Lietuvos146. Danai atsitikdavo, kad prsai ir lietuviai, dar vaikai pagrobti ir iauklti
tarp vokiei, grdavo tvyn ir bdavo atkakliausi vokiei prieai. Toks buvo inomas Ordino
istorijoje prsas Herkus Mont.
V
Karas
io karo vaizdas nupietas pagal istorij147.
Tribunolas... rstusis.
Viduriniais amiais, kai galingieji kunigaikiai bei baronai danai padarydavo visoki nusikaltim,
kai paprast teismo tribunol galia bdavo per silpna jiems sutramdyti, susidar slapta brolija,
kurios nariai, vieni kit nepaindami, priesaika sipareigodavo bausti kaltuosius, neiskirdami savo
biiuli nei gimini. Kai tik slaptieji teisjai priimdavo mirties sprendim, pasmerktajam bdavo
praneama apie tai, aukiant po jo langais arba kur nors jam girdint: Weh! (Vargas! tis!). Tas
triskart suuktas odis bdavo spjimas: kas j igirsdavo, ruodavosi miriai, kuri neivengiamai ir
netiktai nuo neinomos rankos turjo j uklupti. Slaptasis teismas dar buvo vadinamas
Vemgericht, arba Vestfalijos tribunolu148. Neinia, kada jis atsirado; kai kas tvirtina, kad buvs
steigtas Karolio Didiojo. I pradi buvs reikalingas, vliau pats tapo vairi nusikaltim
prieastimi, ir valdia danai iaudavosi prie paius teisjus, kol i institucija buvo visai panaikinta.
i savo sakm pavadinome istorine, nes veikianij asmen charakteriai ir visi svarbesnieji joje
suminti vykiai yra atvaizduoti pagal istorij. Ano meto kronikos, kuri mus tepasiek tik nuora
dalys, ne kart turi bti papildytos spjimais, kad i j galt bti sudaryta bent kokia istorin
visuma.
Nors, atkurdamas Valenrodo istorij, leidau sau kai kuri prasimanym, taiau tikiuosi pateisinsis
juos panaumu ties. Pasak kronik, Konradas Valenrodas nebuvo kils i ymios Vokietijos
Valenrod gimins, nors djosi ess narys. Jis buvs pavainikis. Karaliauiaus kronika (Valenrodo
biblioteka) sako: Er war ein Pfaffenkind [Jis buvo kunigo vaikas]. Apie to keisto mogaus bd
skaitome vairi ir prietaraujani nuomoni. Didesnioji kronikinink dalis prikaiioja jam puikyb,
iaurum, girtavim, atiaur elges su valdiniais, menk tikjimo uolum ir net neapykant
dvasininkams: Er war ein rechter Leuteschinder [Jis buvo tikras moni dikas] (Valenrodo
bibliotekos kronika). Nach Krieg, Zank und Hader hat sein Herz immer gestanden; und ob er gleich
ein Gott ergebener Mensch von wegen seines Ordens seyn sollte, doch ist er allen frommen
geistlichen Menschen Grauel gewesen [Jo irdis visada ilgjosi karo, nesantaikos ir vaid; ir nors,
atsivelgdamas savo priklausomyb Ordinui, jis turjo bti Dievui atsidavs mogus, taiau kl
vis tikrai pamaldi dvasinink pasibjaurjim] (Davidas Lukas). Er regierte nicht lang, denn Gott
144

Peloponeso karas vyko tarp Atn ir Spartos V a. pr. Kr.

Amerikos atradimas atne prat seniesiems jos gyventojams.
146
Walteris von Stadionas 1359 m. pagrob Kstuio dukter. Ji buvo prievarta apkriktyta ir udaryta Moguncijos (Mainco)
vienuolyne. Walteris jos neved (J. N. Becker, Versuch einer Geschichte der Hochmeister in Preussen, Berlin, 1798).
147
Mickeviius rmsi Kozebue veikalu Preussens altere Geschichte (Senoji prs istorija).
148
Labiausiai buvo paplits Vestfalijoje. Tribunolo vaizdas sukurtas paties poeto ir labiau primena mason apeigas negu panai
vidurami teism posdius.
145

plagte ihn inwendig mit den laufenden Feuer [Jis vald neilgai, nes Dievas j kankino vidine
ugnimi]. Antra vertus, ano meto raytojai pripasta jam didel prot, nars, taurum ir tvirt bd;
i ties be toki ret savum nebt galjs ilaikyti valdios dl visuotins neapykantos ir
pralaimjim, kuriuos Ordinas patyr jo dka.
Dabar prisiminkime Valenrodo elges. Kai jis pam savo rankas Ordino valdi, buvo gera proga
kariauti su Lietuva, nes Vytautas adjo pats vesti vokieius Vilni ir dosniai u j pagalb
atsilyginti. Bet Valenrodas dels pradti kar ir, dar blogiau, atgrasino Vytaut ir taip neapdairiai juo
pasitikjo, kad tas kunigaiktis, slapta susitaiks su Jogaila, ne tik pasitrauk i Prs, bet pakeliui,
kaip biiulis lankydamas vokiei pilis, jas degino, o gulas naikino. Taip nepalankiai susidjus
aplinkybms, reikjo atsisakyti karo arba j pradti labai atsargiai. Didysis magistras skelbia kryiaus
yg, vaisto Ordino id pasiruoimams (5 000 000 marki149, apie milijon vengr auksini, anais
laikais didiul suma) ir traukia Lietuv. Bt galjs paimti Vilni, jei nebt sugais laiko
puotaudamas ir laukdamas nauj pastiprinim. Atjo ruduo. Valenrodas, paliks stovykl be maisto
ir didiausioj netvarkoj, trauksi Prsus. Kronikininkai ir vlesnieji istorikai negali atspti tokio
staigaus ivykimo prieasties ir neranda pagal ano meto aplinkybes jokio pateisinimo. Kai kurie
Valenrodo pabgimo prieastimi laik pamiim. Visi ia sumintieji ms herojaus charakterio ir
elgesio prietaravimai gali bti suderinti, jeigu spsime, jog jis buvo lietuvis ir stojo Ordin,
nordamas jam atkeryti. I ties jo valdymas sudav kryiuoi galybei didiausi smg. Sakysime,
kad Valenrodas buvo tas pats Walteris Stadionas, sutrumpindami tik keliolika met laik, trukus
tarp Valterio ivaiavimo i Lietuvos ir Konrado pasirodymo Marienburge. Valenrodas mir 1394
m.150 staigia mirtimi. Keisti vykiai sek jo gyvenimo pabaig. Er starb, pasakoja kronika, in
Raserey, ohne letzte hlung, ohne Priestersegen. Kurz vor seinem Tode wtheten Strme,
Regengsse, Wasserfluthen; die Weichsel und die Nogat durchbrachen ihre Dmme... hingegen
whlten die Gewsser sich eine neue Tiefe da, wo jetzt Pillau steht [Mir pamis, be paskutiniojo
patepimo, be kunigo palaiminimo. Prie pat jo mirt siaut audros, litys, potvyniai; Vysla ir Nogatas
sulau savo utvankas, o vandenys prasigrau sau nauj vag tenai, kur dabar Piluva].
Albanas, arba, kaip j kronikininkai vadina, daktaras Leanderis von Albanus, vienuolis, vienintelis ir
neatskiriamas Valenrodo draugas, nors djosi ess pamaldus, pasak kronikinink, buvo eretikas,
stabmeldys, o gal net burtininkas. Apie Albano mirt nra tikr ini. Vieni rao, kad jis paskendo,
kiti kad slapta pasitrauk arba tapo tono nunetas.
Kronikas citavome daugiausia i Kotzebue veikalo Preussens Geschichte, Belege und
Erluterungen. Hartknochas151 vadindamas Valenrod unsinnig [beproiu], labai maa apie j
teduoda ini.
Kadangi Vaidilos sakmje naudota eildara yra maai inoma, nesiekiame pralenkti skaitytoj
nuomons ir nenorime aikinti prieasi, kurios mus kreip naudoti i naujov. Skiemens
matmeniu laikme kirt, ilaikom tariant; taip pat pasinaudojome pastabomis i svarbaus
Krolikowskio veikalo152. Tiesa, keletu atvej paeidme jo pateiktas taisykles, taiau nematome
btino reikalo dl to aikintis. tai kelios skanduojamos eiluts:

Skd Li twiniwra caj? z nocnej wra cajwy cieczki,

Wioz upy bo gate, w zamkach i cerkwiach zdo byte;
149

Klaida: Kotzebue nurodo 500 000.

I tikrj 1393 m.
151
Kristupas Hartknochas (16441687) Prsijos istorikas.
152
J. Krlikowski. Prozodia polska... Pozna, 1821.
150

Sama nie widzi, co robi: wszyscy mi to powia daj.

[Kur ygiavo lietuviai? Baig naktin puolim,
I pili bei banyi igrobt lob gabeno.
Pati ji nemato, k daro, visi man t pasakoja]
Eilutse sekama graik hegzametru, bet su tokiu skirtumu, jog vietoj spondj ( ) daniausiai
naudoti trochjai ( u) arba y. Dviejose ar trejose vietose daktiliai pakeisti antibachu ( u), kurio
vidurinis skiemuo nra rykiai ilgas, pavyzdiui:
krzyk mojej matki.
[man mama auk].
Vert Aldona Liobyt ir Algis Kalda

Konradas Valenrodas kaip poetinis maitas

(parengjo odis)
Po keliolikos met, kalbdamas apie Konrado Valenrodo prasm, pats poetas krin pavadino
politine broira. Savaime suprantama, skaitytojai, A. Mickeviiaus amininkai iuos odius
interpretavo kaip akivaizd autoriaus siekim menins vaizduots tvarin perkelti anuometin politin
kontekst. Neabejotina, jog kovojant prie galingesn, daugel sjunginink turint Lietuvos ir Lenkijos
prie Rusij, po tragikos 1831 m. sukilimo baigties buvo iekoma visokiausi bd, tad Konrade
Valenrode suformuluota klast ir gudrybi taktika rodsi viena i parankiausi ir tikslingiausi.
Taiau vlesns, pragmatins krinio interpretacijos negali ugoti menins jo itarms bei pirmini
autoriaus intencij, veikiau jas papildo... Tad kaip i poema, ugimusi krjui bnant tremtyje,
kasdien susitinkant su engjais, irodo, jeigu bandytume rekonstruoti jos genezs kontekst.
A. Mickeviiaus Konrad Valenrod ra apie du metus (madaug nuo 1825 m. liepos iki 1827 m.
birelio), tiesa, danai prieokiais, taisydamas ir keisdamas siueto vingius. Atskira knyga i Lietuvi ir
prs ygi istorin sakm buvo ileista 1828 m. Peterburge, j iliustravo poeto kolega i Vilniaus
universiteto V. Smakauskas, nutaps, beje, daug istorins tematikos paveiksl, tarp j Steponas
Batoras steigia Vilniaus akademij. Prisiminkime: tada A. Mickeviius jau buvo paras ymisias
balades ir romansus, ileids Grain bei II ir IV Vlini dal, nostalgikuosius Krymo sonetus. Buvo
patyrs skaudi likimo smgi (nelaiminga meil Marilei Vereak, filomat-filaret byla, tremtis), o
lygia greta svaigi jaunysts skmi (jau buvo auktinamas kaip Lietuvos dainius, kone visi pripaino
didiul poetin jo talent).
Taiau gyvenimo aplinkybs, bausm u aktyvi veikl slaptuose Vilniaus jaunimo sambriuose,
nuolatin slapt agent prieira nenumald jo maitingos dvasios, o atvirkiai skatino iekoti bd,
kaip tsti kov su Respublikos (epospolitos) pavergjais. Dera pabrti ir didel tak anticarinio
sjdio dalyvi dekabrist, su kuriais A. Mickeviius susipaino, atvyks Rusij, antai, kaip manoma,
ir Konrado vard jis pams i aistringojo Kondratijaus Rylejevo.
Pradioje poetas buvo sumans ia tema parayti du veikalus, vliau dmes sutelk istorin fabul
apie lietuvi karyg, prasiskverbus kryiuoi vadus ir klasta kerijant prieams. Kurdamas poem
autorius naudojosi gausiais istorik darbais (M. Strijkovskio Kronika, J. Voigto, A. V. Kotzebueo, J. N.

Beckerio (Bekerio), J. Lelevelio, T. Narbuto ir kt.), publikacijomis to meto Vilniaus periodikoje, tad
krinyje yra gausu istorins mediagos, fakt. Kita vertus, autorius itin jautriai igyveno romantik F.
Schillerio (ilerio), G. G. Byrono (Bairono) sukurtus tragik asmenybi likimus, grsi j tragik bt,
regdamas paraleles tarp to meto dabarties, persekiojamo Vilniaus jaunimo, ir istorijos, kurioje apstu
fatalik vyki.
Rsdamas veiksmo eig, kurdamas veikj paveikslus, autorius nurod istoriografiniuose altiniuose
fiksuotus vykius. Krinyje pasakojama apie inom ir sunkiai paaikinam istorin fakt, kryiuoi
magistras Wallenrodas 1392 m. ygio prie Lietuv metu paliko savo armij prie Vilniaus, o paskui
neaikiomis aplinkybmis mir (turbt iprotjs nusiud). Neinia i kur kils, mus ir valdingas
kryiuoi vadas tampa pagrindiniu poemos personau, kuris aukoja asmenin laim dlei kovos su
prieais.
Tad krin galima interpretuoti vairiai: ir kaip engiamos tautos karins taktikos projekt, ir kaip
istorin veikal apie lietuvi kovas su kryiuoiais, ir kaip romantizmo tendencij (maitingos asmenybs
drama, tautos auktinimas) iraik. Visi ie lygmenys tarpusavyje susij tiek fabuloje (Konrado ir
Aldonos likimai), tiek stiliuje (objektyv pasakojim papildo raikios lyrins refleksijos, pagal folklor
stilizuoti intarpai). Amininkai, atpaindami pagrindin poemos intencij, priekaitavo autoriui dl
padrikos kompozicijos, dan fabulos vingi. Vis dlto poemos pltr labiausiai lm fabulos slinktis ir
autoriaus iros takas.
Krinys prasideda anga, kurioje trumpai nusakomas istorinis laikas, aplinkybs, lemsianios
dramatikus vykius. Poetas siknija kelet vaidmen: jis yra tarsi metratininkas, lyrinis atjautjas ir
vyki vertintojas. Pastaruosius, pavyzdiui, naujo kryiuoi magistro rinkim, kunigaikio Vytauto
apsilankym, kar, per kur uvo kone visa kryiuoi kariauna, slapto tribunolo nutart, jis vaizduoja
tarsi pasikliaudamas liudinink nuomone. Visai kitaip kalbama apie nostalgikus prisiminimus (Aldonos
balsas). Labai taigs ir savotiki giesmi intarpai: garsioji Albano daina apie Ner (beje, lietuvi kalb ji
buvo versta keliolika kart), vaidilos sakm (parayta hegzametru, greiiausiai sekant K. Donelaiio
Metais).
Pagrindinis krinio herojus Konradas Valenrodas-Alfas-Valteris vykdo savo skirt ir gelbsti Lietuv.
Smoningai pasirinks sunk apgauls keli, jis tarsi atmeta etines vertybes, yra priverstas slpti savo
tikruosius jausmus, neapykant kryiuoiams. Dl tokios laikysenos ugdosi jo nirus charakteris, o
vieniumas jam tampa natralia bties forma. Konrado tverm, nars skatina vaidila Albanas,
prasminantis gyvybingj tautos dvasi. Betaig tu esi vergas, vergo ginklas tai klastos, moko
Albanas Konrad. Dainius yra tarsi tautos atminties laidas: kai Valenrodas praudo kryiuoi
kariuomen, jis paada dainoje isaugoti karygio atminim:
A Lietuv apeisiu, kolei gyvas,
Paleisiu dain miestus ir kiemus,
Skanduos j dainiai miuos, o augyvs
Namie vaikamus j dainuos saviemus.
I tos darnos prie lopio ir prie vygs
Iaugs u ms kaulus kerto ygis!
Tragizmu alsuoja nelaimingos Valenrodo ir Aldonos meils tema. Usimezgusi skaidriomis jaunysts
dienomis, ji vliau tampa savotiku dvasios ibandymu ir auka ant patriotizmo aukuro. Kai kryiuoiai
veikiami, Konradas silo bokte usisklendusiai Aldonai bgti Lietuv. Taiau jie abu nebe tokie kokie
buvo jaunystje: veidus ivagojo igyvenimai, irdgla, nuo kani suskeldjo irdys. Valenrodo balse
taip pat skamba rezignacija:

Jaunyst skyriau klastai ir pagieai,

Smurtingiems ygiams, n sparnai pal,
Pabodo klastos, kovai a netiks.
Bet prie mirt Valenrodas suvokia savo aukos svarb, apie tai kalba didiuodamasis. Atsisaks
asmenins laims, jis praud prieus ir igelbjo tvyn.
Dera pridurti, kad A. Mickeviius vairiais bdais siek nukreipti cenzros dmes nuo aktualiai
skambani kovos su carizmu idj. Antai Pratarmje nuolat akcentuojamas mediagos istorikumas,
maskuojama patriotin autoriaus laikysena. Tekste tarsi pabriama: Lietuva jau yra visikai praeityje.
Jos istorija iuo atvilgiu duoda dkingos poezijai mediagos, nes poetas, apdainuojs ano meto vykius,
gali rpintis vien tik paiu istoriniu objektu.
Taiau poemos siekinius caro valdininkai greit iifravo; senatorius N. Novocilcevas savo raporte ra,
jog Konradas Valenrodas moko apsimetinti, ruoia klastingas idavystes, ir kaip svarbiausi krinio
mint nurod moto, i N. Machiavellio (Makiavelio) pasiimt kovos bd: reikia bti litu ir lape.
Dl raikios patriotins itarms, taigi epizod, apdainuojani tvyns gro, Konradas Valenrodas
tapo vienu mgstamiausi krini lietuvi tautinio atgimimo epochoje. XIX a. poem arba jos
fragmentus vert V. Zagurskis-Auktikalnis, A. Vitelis-Viteliauskas, E. J. Dauka, M. Godliauskis, S.
Dagilis, K. Bukavietis, Maironis, po to V. Kudirka (Dain), J. ilius-Jonila, J. Mays-Kktas, J. Sakalas,
F. Kira ir kiti lietuvi literatai.
iame leidinyje greta originalo publikuojamas V. Mykolaiio-Putino vertimas (1948 m., vliau dar
keliskart leistas). Nyki pokario met slygomis versdamas Konrad Valenrod, poetas akivaizdiai
parod savo patriotin nuostat, tarsi rodydamas keli, kuriuo eidama tauta gali save isaugoti. Itin
aktualiai skambjo tbtins kovos, aukos motyvai, taip pat meils tvynei strofos.
Publikuojant pagal dabartinius reikalavimus taisyta rayba ir skyryba. Praleistos eiluts buvo iverstos
paodiui ir paymtos lautiniais skliausteliais. Rengiant komentarus pasinaudota a. a. Aldonos
Liobyts ir Jono Pilypaiio trisu, dtu knygoje A. Mickeviius. Lyrika, Balads. Poemos. V., Vaga,
1975.
Algis Kalda

Adomas Mickeviius, Konradas Valenrodas: lietuvi ir prs ygi istorin sakm, Vilnius: Lietuvi literatros ir
tautosakos institutas, 1998.