Uri Isrinktuju 2005 LT PDF

REMARKAS
Dangus neturi irinktj
ERICHAS MARIJA REMARKAS
DANGUS NETURI
IRINKTJ
ALTVYKSL
UDK
830-3
Re-139
I: . M. Remarkas, Dangus neturi irinktj, Vilnius: altvyksl, 1995.
ISBN 9986-06-131-8
A. Iemantait, pratarm, 2005
PRATARME
Kol savs neiduodu
Esi daugiau negu likimas.
. M. Remarkas
richas Marija Remarkas (Remarque; 1898 06 22-1970 09 25) - vo

kiei raytojas, 14 roman, keleto pjesi ir scenarij, gausybs apsaky
m ir eilrai autorius; pagal jo krinius Amerikoje su rykiausiomis
ekrano vaigdmis sukurta tiek film, kadjis buvo vadinamas Holivudo
karaliumi,jo knygos jau iverstos 55 kalbas ir tebeveriamos toliau, o
leidinitiraai skaiiuojami ne tkstaniais, bet milijonais.
Literatros kritik . M. Remarkas buvo ir yra vertinamas vairiai.
Jis - kaip ir E. Hemingvjus, R. Oldingtonas, T. Vulfas ir kt. - priski
riamas prie vadinamosios prarastosios kartos. iuos raytojus sufor
mavo I pasaulinis karas ir pokario depresija, j krini veikjai daniau
siai vienii, besiilgintys paprastos mogikos laims, meils, draugysts,
pasimet, puol nevilt, nerimastingi, besiginantys nuo pasaulio iauru
mo ir skausmo ironijos ar cinizmo skydu, desperatikai iekantys vertybi,
galini pakloti nestabiliai j egzistencijai tvirtesn pamat, ir daniausiai
j nerandantys. Taiau jie, nors ir atrodo nusivyl, i esms dar vis ne
prarad vilties, dar vis nepasiduodantys, dar vis kovojantys aminoje gy
vybs ir mirties dvikovoje. Daugumas . M. Remarko krini taip pat
baigiasi tragikai, taiau vargu ar galimajuos pavadinti pesimistiniais.
Kiti tyrintojai prikia .M.Remarkui pavirutinikum, banalum,
manieringum, perdt sentimentalum. Net vadinajo kryb bulvarine,
pramogine lektra, kiu.
Dabar ir pervelkime trumpai t kryb.
Visos . M. Remarko knygos gantinai autobiografins, jis visad ra
tik apie tai, k pats buvo patyrs, mats, igyvens (gal todl jos tokios
artimos daugeliui moni?). Vis pirmajose atsekame raytojo keli per
XX a. kataklizmus: jis gim iaurs vakar Vokietijoje, Osnabriuko mies
te, studijavo Miunsterio universitete. siliepsnojus I pasauliniam karui, a
tuoniolikmetis . M. Remarkas paaukiamas kariuomen. Kovsi Va
kar fronte, buvo kelet kart sueistas.
5
Beje, ir raytojo sukurti veikj portretai gantinai panas tarpusa

vyje, atkartojajie irjo paties gyvenimo peripetijas, bdo bruous (tai galite
atsekti paskait daugiau . M. Remarko krini): prie tapdamas ray
toju . M. Remarkas vienoje firmoje pardavinjo antkapius, kur laik bu
vo vargonininku, mokytoju, lenktynini automobili bandytoju, urnalistu,
reklamos biuro darbuotoju.
Jam teko ne tik kovoti I pasaulinio karo apkasuose, bet ir pergyventi
Veimaro Respublikos infliacijbei rezignacij, tiesa, nacionalsocialist si
galjimo valdioje ir II pasaulinio karo baisybijis jau nemat savo aki
mis (nes i Vokietijos, nujausdamas artjant krach, pasitrauk 1933-aisiais ir j jau niekad nebesugro, gyveno tremtyje: i pradi veica
rijoje, vliau Pranczijoje, Amerikoje), taiau politika domjosi, be to, tu
rjo dvasin patirt, kas yra karas ir kaip toji karin msmal sumaitoja
moni likimus. Beje, naci valdia paskelb raytojo romanus Vakar
fronte nieko naujo ir Kelias atgal antipatriotikais, apkaltinoji paci
fizmu (ir kaip nekaltinsi, jei pirmasis romanas 1929 m. per 12 savaii bu
vo ipirktas 600 000 egz. tirau irjau artjo prie 1000 000. o tai veik, be
abejo, kur kas geriau nei paveikiausia pacifistin propaganda, kurios taip
bijojo hitlerininkai, kiyptingai ygiuodami II pasaulinio karo audr), at
m i . M. Remarko pilietyb, o knygas udraud pardavinti, lieps
nojo jos ir gatvse, naci pakurtuose lauuose...
Jei dar por odi apie politik, tai raytojas neslp ir savo antipa
tij stalinizmui, komunistinei Ryt Vokietijos santvarkai, po karo ikilu
siai Berlyno sienai. Tiesa, jo laikysena iame pasaulyje, kur dvi dalis pa
dalijo ir Berlyno siena, ir gelein udanga, buvo veikiau ne politiko, o di
dio humanisto: visad veidu mog, kad ir kiek i nuoals velgiant ir
nepropaguojant savo pair savo knygose.
Jei dar por odi apie asmenin raytojo gyvenim, tai jam, uko
pusiam lovs virn, teko ikvaliai pasimgauti tos lovs spinduliuose,
nevaryti savs jokiuose gyvenimo malonumuose (nei dvasios, nei kno
peno); tekojam ir garsiausi XX a. ekrano dievaii - Marlenos Dytrich,
Gretos Garbo, Polets Godar- meil.
Tad ir apie gyvenim, ir apie meil, ir apie mirt . M. Remarkas i
ties iman (o kokios gi esmins literatros temos?) ir gebjo t patirt
perteikti savo kriniuose (kad ir k kas sakyt, tai rodoj populiarumas!).
6
Pats pirmasis ir kritik labiausiai vertinamas . M. Remarko krinys

-antikarinis romanas Vakar fronte nieko naujo (1929), kur j is para
bdamas 31-i met, prisimindamas kraupj I pasaulinio karo fron
t. is krinys igarsino raytoj visame pasaulyje, labai per trump laikbuvo iverstas daugel kalb. Prie buvusi frontinink dalios . M. Re
markas grta ir paskesniuose romanuose Kelias atgal (1931), Trys
draugai (1937), kur vaizduojama ekonomins, moralins ir politins kri
zs pagrauta Veimaro Respublika; ie laikai su stabiu humoru aprao
mi ir viename i geriausi . M. Remarko krini Juodasis obeliskas
(1956); iauri nacionalsocialistins Vokietijos tikrov atskleidiama kny
gose Gyvybs kibirktis (1952), Laikas gyventi ir laikas mirti (1954);
tremtis - romanuose Mylk savo artim (1941), Triumfo arka (1945),
Naktis Lisabonoje (1963), eliai rojuje (1972; paties raytojo nebu
vo baigtas, ileistas pojo mirties).
Tad galtume teigti, jog . M. Remarkas ra savo epochos kronik,
atsiremdamas istorinius vykius, o dmes sutelkdamas j poveik he
roj likimams ir dvasinei bsenai. Pats raytojas viensyk yra prasitars
taip: Mano tema - ms amiaus mogus, humanizmo klausimas.
Dangus neturi irinktj (pirmkart dalimis buvo ispausdintas vie
name i urnal 1959 m.) nra pats stipriausias . M. Remarko krinys,
taiau irjis, pasakojantis lenktynininko Klerf irjaunos, diova nepagy
domai serganios merginos Lilianos Dunkerk meils istorij, pasiymi dau
geliu io raytojo kriniams bding bruo: ia rutuliojamos meils ir
mirties, mirties ir gyvenimo, mogaus vienatvs, dvasios stiprybs, gyve
nimo prasms paiek temos; greta to pasakojimas pltojamas pagauliai,
domiai, jis pasiymi lakonikumu, tikrovikumu, tragik ir komik epi
zod kaita, gyvais dialogais; o veikjuose kiekvienas skaitytojas atras sau
artim, pastam bruo, gal net atpains pats save...
Matyt, tai ir yra pagrindins prieastys, dl kuri . M. Remarko kny
gos ilaik laiko egzamin ir nedlja - kaip daugelio pripaint klasik bibliotek lentynose, o yra mgstamos ir skaitomos, kad ir k sakyt kan
ds kritikai ir pavydintys richui Marijai Remarkui lovs plunksnos bro
liai. Ir teisus vienas jo krybos tyrintoj M. Reich-Ranickis:
Pati didiausia raytojo Remarko stipryb pasirod ess jo skonis.

Mat tai buvo milijon skonis. Netiesa, kadjis norjo siteikti ar prisimeilin
ti skaitytojams. itojam niekuomet nereikjo. <...> I tiesjis ra visuo
met tik kaipjam patiko ir kas patiko."
Agn Iemantait
RICHAS MARIJA REMARKAS
DANGUS NETURI IRINKTJ
Klerf sustabd automobil prie degalins, prie kuri buvo nukastas

sniegas, ir pasignalizavo. Varnos kark ant telefono stulp, o maoje dirb
tuvlje u degalins kakas kal skard. vangesys nutilo, ir pasirod
eiolikametis vaikinas su raudonu megztiniu ir akiniais plieno rmeliais.
- Pripilk bak, - pasak Klerf, ilipdamas i mainos.
- Super?
- Taip. Kur ia dar bt galima uksti?
Jaunuolis parod nykiu kit gatvs pus.
- iandien pas juos pietums Berno kepsnys. Nuimti grandines?
- Kam?
- Kelias aukiau dar labiau apledjs negu ia.
-Visoje perjoje?
- Per perjjs negalsit vaiuoti. Nuo vakar ji vl udaryta. Su to
kiu emu lenktyniniu automobiliujs irnepravaiuotumt.
- Nejau? - tar Klerf. - Tu mane suintrigavai.
- Js mane taip pat, - atsak jaunuolis.
Ueiga buvo nevdinta, kvepjo sensteljusiu alumi ir ilga iema. Klerf
usisak Biundnerio kepsn, duonos, srio ir elio. Padavja atne jam
visk teras Lauke nebuvo labai alta. Dangus atrod didiulis ir m
lynas kaip gencijonas.
- Gal perlieti main i arnos? - kteljo vaikinas i degalins. Velnikai praosi.
9
RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj
- Ne. Tik nuvalyk priekin stikl.

Automobilis buvo seniai neplautas, ir tai ikart krito akis. Litys u
Ekso pavert raudonas San Rafaelio pakrani dulkes batikos ratais ant
kapoto ir sparn; ia buvo ir kalki dmi i Pranczijos keli bal, ir
purvo, kur ant kbulo utk begal pralenkt sunkveimi. Kas ma
ne ia atved? - pagalvojo Klerf. - Slidinti, ko gera, jau per vlu. Gal
tuomet uuojauta? Uuojauta - prastas kelions palydovas ir dar prastes
nis kelions tikslas. Kodl nevaiuoju Miunchen? Arba Milan? Ta
iau k veikti Miunchene arba Milane? Arba dar kur nors kitur? A pa
vargau, - galvojo jis. - Ir pasilikti, ir atsisveikinti. O gal tik nenoriu ap
sisprsti? Bet argi man reikia dl ko nors apsisprsti? Jis igr el ir su
gro ueig.
Padavja u prekystalio plov stikliukus. Kaln okos galvos ikam
a spoksojo savo stiklinmis akimis proj ir Klerf Ciricho alaus daryk
los reklam ant sienos. Klerf isitrauk ploki oda aptraukt butel.
-Ar galite pripilti konjako?
- Martelio.
Padavja pradjo stikliukais matuoti konjak. slinko kat ir m
glaustytis apie Klerf kojas. Jis dar papra dviej pakeli cigarei ir
usimokjo.
- Tai kilometrai? - paklaus lauke jaunuolis raudonu megztiniu, ro
dydamas spidometr.
-Ne, mylios.
Jaunuolis vilpteljo.
- K gi veikiate ia, Alpse? Kodl js su tokiom veiom ne au
tostradoje?
Klerf pavelg j . Spindintys akini stiklai, riesta nosis, atlpusios
ausys - tai buvo btyb, tik k imainiusi vaikysts melancholij visus
virtimo suaugusiu trkumus.
-Ne visuomet darai kas reikia, mano snau, - atsak jis.-Net jei ir
inai tai. Tame retkariais gldi gyvenimo avesys. Supratai?
10
- Ne, - atsak jaunuolis ir niurkteljo. - O pagalbos telefon rasi

te visoje perjoje. Tereikia paskambinti, jei klimpsite. Mes itrauk
sime. tai ms numeris.
-Ar nebelaikote senbernar su degtins buteliukais ant kaklo?
-Ne. Alkoholis per daug brangus, o unys pasidar pernelyg gudrs.
Jie patys ilaka degtin. Dabar tam laikome jauius. Sveikus jauius parvilkti.
Jaunuolis spindiniais akini stiklais atrm Klerf vilgsn.
- Tik tavs man iandien betrko, - itar Klerf pagaliau. - Alpi
gudruolio 1200 metr auktyje! Gal tu dar Pestalocis ar Lavateris?
- Ne. Geringas.
- Kaip?
- Geringas, - jaunuolis isiiep. Jam trko priekinio danties. - Bet
vardu Hubertas.
-Gimin tam...
- Ne, - nutrauk Hubertas. - Mes - Geringai i Bazelio. Jei a pri
klausyiau prie an, tai nepilstyiau ia benzino. Tuomet btumm vi
sikai ilaikomi.
Kur laik Klerf tyljo. Keista diena, - sumurmjo jis sau. - Kas
galjo to tiktis?
- Lik sveikas, sneli. Tu buvai man staigmena.
- Ojs ne. Js lenktynininkas, ar ne?
- Kodl?
Hubertas Geringas parod jau beveik nusitrynus numer ant pur
vino kapoto.
-Ot, pasirodo, labai nuovokus,-Klerf lipo automobil.-Gal bt
geriau tave i karto patupdyti kaljim, kad apsaugotume monij nuo
naujos nelaims. Nes, kai tapsi ministru pirmininku, bus per vlu, - jis
uved varikl.
- Js pamirote umokti, - suskubo Hubertas. - Keturiasdeimt du
frankiukai.
Klerf padav pinigus.
11
- Frankiukai, - tarjis. - Tai mane ramina, Hubertai. alyje, kur pini

gai turi veln pavadinim, niekada nebus diktatros.
Po valandos maina klimpo. laite sniegas lau utvar ir uvert
keli. Klerf bt galjs pasukti atgal, bet jis nenorjo taip greit vl pa
justi beprasm Huberto Geringo vilgsn. Ir ivis jis nemgo grti atgal.
Todl kantriai sdjo savo automobilyje, rk, gr konjak, klaussi var
n kranksjimo ir lauk Dievo malons.
Po kurio laiko Dievas pasirod mao sniego valytuvo pavidalu. Kle
rf pasidalijo likus konjak su vairuotoju. Valytuvas nuvaiavo pirmas,
kasdamas snieg ir mesdamas j al. Atrod, lyg jis pjklu pjaust nuvirtus milinik balt med spindinius skritulius -jie besileidianio
je saulje viet visomis vaivorykts spalvomis. U dviej imt metr
kelias vl buvo laisvas. Sniego valytuvas pasitrauk, ir Klerf maina
pravaiavo pro al. Vairuotojas pamojojam. Jis vilkjo, kaip ir Hubertas,
raudonu megztiniu ir buvo su akiniais, todl Klerf nesileido sujuo jo
kias kitas kalbas, kaip tik apie snieg ir degtin - antro Geringo t pai
dien bt buv iek tiek per daug.
Klerf svaigo galva; perja viruje buvo neatitverta. Automobilis grei
tai kilo auktyn, ir staiga emai apaioje prie Klerf atsivr slnis, mels
vas ir nerealus ankstyvose sutemose, o jame - kaip aisliuk dje
isibarsts kaimas su baltais stogais, kreivu banyios boktu, iuoyk
lomis, keletu viebui ir pirmaisiais iburliais namuose. Jis akimirkai su
stabd automobil ir pavelg emyn. Tada vingiuotu keliu neskub
damas nusileido sln. Kakur ia, sanatorijoje, turjo bti Holmanas, jo
porininkas, susirgs prie metus. Gydytojas nustat tuberkulioz, o Hol
manas i to juoksi - ito seniai nebebuvo antibiotik ir penicilino am
iuje, ojei ir pasitaikydavo, tai pakakdavo saujos tablei, keli injekcij,
ir vl pasveikdavai. Bet ne visos stebuklingosios priemons buvo tokios
geros ir veiksmingos, kaip apie jas manyta, o ypa monms, uau
gusiems karo metais ir prastai mitusiems. Tkstanio myli trasoje Ita
lijoje prie pat Rom Holmanas pradjo spjaudyti kraujais, ir Klerf tur
jo j ilaipinti parke. Gydytojas primygtinai reikalavo isisti j porai m12
ni kalnus. Holmanas lo, bet pagaliau nusileido. Pora mnesi virto

vos ne metais.
Staiga variklis pradjo iaudti. vaks, - pagalvojo Klerf. - Ir vl!
Tai todl, kad vaiuoju usigalvojs.
Paskutin kalns gabaliuk jis nuriedjo ijungta pavara, kol paga
liau sustojo ir atidar kapot. Ir vl, kaip visada, antro ir ketvirto cilindro
vaks apsine tepalu. Isuks jas nuval, vl i naujo suko ir uved
automobil. Dabar jau veik geriau, ir Klerf kelet kart ranka paspau
d akceleratoriaus svert, kad i cilindr pasialint tepalas. Kai Klerf
atsities, jis staiga pamat kitoje kelio pusje por roges pakinkyt ark
li, kurie, isigand netikto variklio riaumojimo, bgo tiesiai j. Pasi
baid arkliai uoliais ne roges skersai per keli automobilio link. Klerf
ioko prieais, iupo kairj arkl u pakinkt ir pakibo antj.
Po keli uoli arkliai sustojo. Jie virpjo visu knu, o garas nuo j
nopavimo tumulais vertsi auktyn. Paklaikusiomis i igsio akimis
arkliai atrod lyg kakokie prietvaniniai padarai. Klerf atsargiai paleido
pakinktus. Arkliai prunkt ir vangino varpeliais. Tai buvo toli grau ne
paprasti kinkomieji kuinai.
Stambus vyras sujuodo kailio kepure stovjo rogse ir ramino arklius.
Salia jo, tvirtai sikibusi sdyns atlo, sdjo jauna moteris degusiu
veidu ir labai viesiomis akimis.
- Atleiskite, kad igsdinau, - pasak Klerf. - A maniau, kad ia
arkliai priprat prie automobili.
Vyras dar kur laik buvo usims arkliais. Paskui jis atleido vadeles
ir grteljo Klerf.
-Tik ne prie automobili, kurie kelia tok triukm,-atr jis. - O
arklius a ir pats biau suvalds. Bet vis tiek dkoju u pagalb.
Klerf pakl akis. Jis pamat pasiptus, paaip veid, tartum vy
rikis btjuoksis i to nereikalingo didvyrikumo. Retai kas sukelda
vo Klerf toki antipatij i pirmo vilgsnio.
- Visikai nejus ir norjau gelbti, - atsak jis sausai, - tik savo mas,n nuo js vei.
-Tikiuosi, kad neisipurvinote.
13
Vyras vl pasisuko arklius. Dabar Klerf nuvelg moter. Grei

iausiai viskas dl jos, - pagalvojo jis. - Pats nort atrodyti didvyris.
-Ne, neisipurvinau,-palengva atsak j is.-Tai niekis.
Sanatorija Bel Vista buvo ant kalvos vir kaimo. Klerf pastat
automobil lygioje aiktelje alia dur, kur jau stovjo kelerios rogs.
Ijung varikl ir uklojo kapot apklotu, kad greitai neatvst.
- Klerf! - suuko kakas nuo prieangio.
Jis atsisuko ir, savo nuostabai, pamat Holman. Klerf man, kad is
guli lovoje.
- Klerf! - suriko Holmanas. - Ar tai tikrai tu?
- Tikriau negali bti. O tu! Lakstai sau? A maniau, tu guli lovoje?
Holmanas nusijuok:
- Tai ij i mados.
Jis patapnojo Klerf per peius ir sispoksojo automobil:
- A igirdau i apaios Diuzeps riaumojim ir jau pamaniau,
kad man haliucinacijos. Paskui pamaiau tave kylant kalne. Kokia staig
mena! I kur tu ia dabar?
- I Monte Karlo.
- tai kaip! - susijaudins kalbjo Holmanas. - Ir dar su Diuzepe,
senuoju litu! A jau buvau bemans, kadjs mane pamirot!
Jis paglost automobilio kbul. itiek lenktyniauta sujuo. Jame Hol
man itiko ir pirmasis kraujopldis.
- Juk ia dar tas pats Diuzep, k? O gal jaunlis jo brolis?
- Diuzep. Tik lenktynse jau nebevainja. A nupirkau j i fir
mos. Dabarj is pensijoj.
- Kaip ir a.
Klerf pavelg j .
-Tu ne pensijoj. Tu atostogauji.
- Metus! Tai nebe atostogos. Bet ueik. Atvsim susitikim! K da
bar geri? Vis dar degtin?
Klerf pritariamai linkteljo.
- Turite degtins?
14
- Sveiams ia visko yra. Sanatorijajuk iuolaikin.

- Taip ir atrodo. Kaip viebutis.
- Ivaizda taip pat gydo. Modernioji terapija. O mes - poilsiautojai,
nebe pacientai. odiai liga' ir mirtis ia tabu. Jie ignoruojami. Taiko
moji psichologija. Labai praktika moral. Taiau mons vis tiek mir
ta. K veikei Monte Karle? Dalyvavai lenktynse?
-Taip. Nebeskaitai sporto naujien?
Holmanas akimirk sumio.
- Pradioje skaiiau. Bet dabar ne. Kvaila, tiesa?
-Ne, kaip tik protinga. Skaitysi, kai vl vainsi.
- Taip, - pratar Holmanas. - Kai vl vainsiu. Irjeigu laimsiu lo
terijoje. Su kuo vaiavai?
- Su Torianiu.
Jie prijo paradines duris. Kaln laitai raudonavo nuo saullydio.
Slidininkai nard besileidianios sauls spinduliuose kaipjuodi takuiai.
- Grau ia, - tar Klerf.
- Taip, graus kaljimas.
Klerf nieko neatsak. Jis inojo esant ir kitoki kaljim.
-Ar dabar visada vaiuoji su Torianiu? - pasiteiravo Holmanas.
- Ne. Kartais su vienu, kartais su kitu. A laukiu tavs.
Tai buvo netiesa. Jau pusmet Klerf dalyvavo lenktynse su Toria
niu. O kadangi Holmanas nebeskait sporto naujien, tai buvo patogus
melas. Jis paveik Holmankaip vynas. Kaktjam staiga ipyl prakai
to laeliai.
- K nors laimjote lenktynse? - paklaus jis.
-Nieko. Mes pavlavom.
- I kur vaiavote?
- I Vjenos. Kvaila idja. Pakeliui mus sulaikydavo kiekvienas sutik
tas soviet patrulis. Visi man, kad mes norime pagrobti Stalin arba
gabename dinamit. Bet a visai ir nenorjau laimti, tik ibandyti nauj
lain. O keliai rus zonoje! Kaip i ledynmeio.
Holmanas nusijuok.
- Tai Diuzeps kertas. O kur vaiavai prie tai?

15
Klerf mosteljo ranka.

- Bk geras, nekalbkim bent pirmas dienas apie lenktynes ir mai
nas!
- O, Klerf! Apie k gi daugiau?
- Nors kelet dien.
- Kas atsitiko?
-Nieko. A pavargau. Noriu pailsti ir nors por dien negirdti apie
t velniav, kai mons sodinami tas pragaro mainas ir veriami lkti
pasiutusiu greiiu.
- inoma, - atsak Holmanas, - bet kas vis dlto atsitiko?
- Nieko, - nekantriai pakartojo Klerf. - Tiesiog a per daug prie
taringas. Mano kontraktas baigiasi ir dar neatnaujintas. A nieko neno
riu kaltinti. Tai ir viskas.
- Klerf, - itar Holmanas, - kas susidau?
- Fereris. Kvailose, niekam neinomose mlinose lenktynse paj
ryje.
-Mirtinai?
- Ne. Betjam amputavo koj. Ota pakvaiusi boba, kuri visur trank
si sujuo, apsiaukl baronien, nenori jo net matyti. Sdi loimo salje ir
liumbia. Jai, matai, nereikia luoio. pilk man degtins. Mano paskutinis
konjakas prauvo sniego valytuvo vairuotojo gerklje. Jis protingesnis u
mus -jo maina vaiuoja ne greiiau kaip penkis kilometrus per valand.
Jie sdjo didelje salje, prie mao staliuko alia lango. Klerf ap
sidair.
-ia visi ligoniai?
-Ne. Ir sveikieji, lankytojai.
-inoma! Iblykusiais veidais tai tikriausiai ligoniai?
-Ne, sveikieji. Jie iblyk, nes tik neseniai atvyko. Otie kiti, rudi kaip
sportininkai - tai ligoniai. Jiejau seniai ia.
Padavja atne Holmanui taur apelsin suli, o Klerf - nedidel
grafin degtins.
-Ar ilgai pabsi? - pasiteiravo Holmanas.
- Kelet dien. Kur ia galima apsistot?
16
- Geriausia Palas viebutyje. Ten puikus baras.

Klerf vilgteljo apelsin sultis.
- I kur inai?
- Einame ten, kai pasprunkame.
- Pasprunkate?
-Taip, kartais, kai norime pasijusti sveiki. Tai udrausta, bet, jei ap
ima depresija, vis geriau negu bevais diskusija su ponu Dievu apie li
gas.
Holmanas isitrauk i vidins kiens ploki butel ir truput sipy
l.
- Dinas, - tar jis. - Taip pat padeda.
- Jums udrausta gerti? - pasiteiravo Klerf.
-Ne visai. Bet taip paprasiau,-Holmanas sikio butel atgal [kie
n. - ia, kalnuose, iek tiek suvaikji.
Prie duris sustojo rogs. Klerf pastebjo, kad tai tos paios, kurias
buvo sutiks ant kelio. I rogi ilipo vyras juoda kailine kepure.
- Pasti? - paklaus Klerf.
- Moter?
- Ne, vyr.
- Rusas. Vardu Borisas Volkovas.
- Baltasis emigrantas?
-Taip. Beje, ne i kunigaiki ir ne skurdius. Jo tvas, atrodo, laiku
suspjo atsidaryti sskait Londone, bet ne laiku pakliuvo Maskv ir bu
vo suaudytas. mona ir snus itrko. Kalbama, kadji turjo sisiuvusi
korset rieuto didumo smaragd. Septynioliktaisiais dar neiojo korse
tus.
Klerf nusijuok.
- Tu tikras detektyvas! I kur visk inai?
- ia tuoj visk suino vienas apie kit, - paaikino Holmanas su
kartliu. - Po dviej savaii, kai baigsis slidinjimo sezonas, is kaimelis
liks ne kas kita kaip tik maas paskal lizdas.
Grup nedidelio gio moni tamsiais drabuiais, gyvai besineku
iuojani ispanikai, prasibrov pro Klerf ir Holman.
-Tokiam maame kaimelyje itokia taut vairov, - nusistebjo Klerf.

- Taip, tai tiesa. Mirtis dar netapo oviniste.
- Nesu tuo visai tikras.
Klerf pavelg duris.
- Ji ruso mona?
Holmanas apsidair.
-Ne.
[jo rusas su moterimi.
- Jie abu taip pat serga? - paklaus Klerf.
- Taip, bet nepanau, ar ne?
-Ne.
- Taip danai bna. Kur laik atrodai kaip ydintis pavasaris. Bet
neilgai. Tadajau nebelakstai.
Rusas su moterimi sustojo alia dur. Vyras kakjai atkakliai aiki
no. Ji atidiai klaussi, paskui smarkiai papurt galv ir skubiai nuings
niavo al. Vyras irjojai pavymui ir kur laik lkuriavo, paskui ijo
lauk ir atsisdo roges.
-Atrodo, jie bus susiginij, - tar Klerf ne be pasitenkinimo.
- ia vis laik taip. Kiekvienas po kurio laiko kvaiteli. Nelaisvs
psichoz. Pasikeiia proporcijos - smulkmenos pasidaro svarbios, o reik
minga tampa menkniekiu.
Klerf atidiai pavelg Holman.
- Tau taip pat?
- Man taip pat. Negali tie patys dalykai visada atrodyti vienodai.
- Abu ia gyvena?
- Moteris ia, o vyras ne sanatorijoje.
Klerf atsistojo.
-Vaiuosiu viebut. Kur galtume kartu pavakarieniauti?
-ia. Turime valgomj sveiams.
- Gerai. Kada?
- Septint. Devint a guluosi. Kaip mokykloje.
18
- Kaip armijoje, - patais Klerf. - Arba kaip prie lenktynes. Pame

ni, kaip Milane treneris vaik mus lyg vitas?
Holmano veidas pragiedrjo.
- Gabrielis? Ar jis tebr?
-inoma. Kas jam atsitiks. Treneriai mirta lovoje, kaip ir generolai.
Sugro moteris, kuri buvo atjusi su rusu. Prie dur j sustabd ila
dama ir tyliai, bet grietai kak pasak. Nieko neatsakiusi, moteris
apsisuko. Nerytingai stabteljo, paskui pastebjo Holmanir prijo prie
jo.
- Krokodile mans nebeileidia, - sunibdjoji. - Es a neturjusi
teiss ivaiuoti. Jei tai pasikartos, ji pasks mane Dalailamai.
Moteris nutilo.
-Tai Klerf, Liliana, - pristat Holmanas. - A jums apie j pasako
jau. Jis atvyko netiktai.
Moteris linkteljo tarytum neatpainusi Klerf. Paskui vl atsisuko
Holman.
- Ji tvirtina, kad man laikas gultis, - tar suirzusi. - Ir tik dl to, kad
prie keletdien iek tiek kariavau. Bet a nesileisiu udaroma. Tik ne
iandien vakare! Js pasiliekate?
-Taip. Mes vakarieniausime Skaistykloje.
-A taip pat ateisiu.
Linkteljusi Klerf ir Holmanui, ji ijo.
- Visa tai turbt tau primena kin rat, - tar Holmanas. - Skaistykla
vadiname svei kambar. Dalailama-inoma, profesorius, o Krokodile
-vyriausioji slaug.
- O moteris?
-Ji vardu Liliana Dunkerk. Belg, jos motina rus. Tvai mir.
-Kodl ji taipjaudinasi dl niek?
Holmanas gteljo peiais. Staigajis pasijuto pavargs.
-A juk tau sakiau, kad ia visi atrodo iek tiek kuoktelj. Ypa kai
kas nors mirta.
- Ar kas mir?
19
- Taip, jos draug. Vakar, ia, sanatorijoje. Tai lyg ir nerpi kitiems,
bet atrodo, tartum kakas numirta kartu. Gal viltis.
- Taip, - tar Klerf. - Bet visur taip yra.
Holmanas linkteljo pritardamas.
- Daugelis ia mirta pavasarjant. Daniau negu iem. Keista, ar
ne?
II
Virutiniai sanatorijos auktai neatrod kaip viebutis; tai buvo ligo
nin. Liliana Dunkerk sustojo prie kambar, kuriame mir Agnes Somervil. Ji igirdo balsus, triukm ir atidar duris.
Karsto nebebuvo. Langai iojjo atviri, dvi valytojos plov kambar.
Ant grindtelkojo vanduo, tvyrojo lizolio ir muilo kvapas. Baldai istumdyti, elektros viesa rykiai apviet kiekvien kert.
Akimirk Lilianai pasirod, kad ji pateko ne t kambar. Bet paskui
pastebjo ant spintos umest ma pliuin mekiuk, mirusiosios ta
lisman.
- Ar jjau ine? - pasiteiravo Liliana.
Viena valytoja atsities.
- J ine septintj numer. Mes turime ia iplauti. Rytoj rytjau
atvyksta nauja.
- Ai.
Liliana udar duris. Ji inojo septintj numer-tai buvo maas kam
barlis alia krovininio lifto. Jame paguldydavo numirlius, nes nakt i
ia lengvai nuleisdavojuos emyn. Kaip lagaminus,-pagalvojo Liliana.
Ir tuoj pats muilu ir lizoliu nuplaudavo paskutiniusj pdsakus.
viesa septintajame kambaryje nedeg. Karstas buvojau udengtas.
Uvo antvo ant pailgo veido ir vytini rusv plauk ir ukal. Vis
kas buvo parengta ivykimui. Gls nuo karsto nuimtos; jos guljo ant
stalo suvyniotos taip, kad bt patogu paimti. alimais vainikai, suversti
vienas ant kito kaip skrybls parduotuvje. Uuolaidos neutrauktos,
20
langai atviri. Kambaryje buvo labai alta. Vidun viet mnulis. Liliana
norjo dar kart pavelgti velion. Bet buvo per vlu. Niekas nebe
pamatys Agnes Somervil blykaus veido ir vytini plauk. i nakt pa
slapia nuleis karst emyn ir rogmis nuve krematorium. O ten ug
nies svilinami rusvi plaukai dar kart trakdami sukibirkiuos, sustin
gs knas liepsnose dar kart isitemps lyg gyvas, o paskui viskas su
smegs pelenus, dulkes ir iupsnel blyki prisiminim. Liliana pavel
g karst. Jei ji tebebt gyva! - pagalvojo ji staiga. - Ar negalt
atsitikti taip, kad ji dar kart atgyt ioje negailestingoje dje? Argi
kartais taip neatsitikdavo? Kas ino, kaip danai taip bdavo. Pasi
taikydavo tik ret atvej, kai tariam numirl igelbdavo, bet kas ino,
kiek tylomis utroko t, kuri neaptiko? Ar negali bti taip, kad Agnes
Somervil dabar, kaip tik dabar, bando aukti anktoje lamanio ilko
tamsoje, bet perdivusia gerkle negali igauti n menko garselio? A
kvaiteljau, - pagalvojo Liliana. - K sau isigalvoju? Man nereikjo
ia ateiti. Kam taip padariau? I sentimentalumo? I sutrikimo? Ar i to
nemoniko smalsumo dar kart pavelgti negyv veid lyg bedugn,
i kurios gal dar manoma iplti atsakym? viesa, - pagalvojo ji. Reikia udegti vies!'
Ji eng prie dur, bet staiga sustojo ir siklaus. Jai pasigirdo krep
teljimas, labai tylus, bet aikus, lyg kakas nagu bt drsks per ilk. Ji
skubiai paspaudjungikl.
Ryki viesa nuo palubje kabanios lempos be gaubto nuvijo alin
tams, mnul ir siaub. A girdiu vaiduoklius, - mstji. - Juk tai ma
no paios suknel ir mano paios nagai. Tai nebuvo paskutinysis varga
nas gyvenimo atodsis.
Ji vl smeig akis karst, kuris dabar stovjo akinamoje viesoje.
Ne, i juoda poliruota d su bronzinmis rankenomis neberod gyvy
bs. Prieingai, joje slypjo negera grsm, puikiai pastama monijai.
Tai ne Agnes Somervil, jos draug, guljo nejuddama auksine suknele,
sustingusiu krauju ir sudljusiais plauiais, tai ne vakinis atvaizdas mo
gaus, kurio syvai pamau pradeda j ardyti - ne, ioje dje tnojo tik
visikas niekas - knas be elio, nesuvokiamas niekas, aminai trok
21
tantis kito nieko, - kuris visur gyvena ir auga, kuris su kiekvienu gimsta,
kuris slypi irjoje, Lilianoje Dunkerk, tylomis tarpdamas, diena i dienos
misdamasjos gyvenimu, kol galop pasiliks vienut vienas irjo atvaizdtaip
kaip ir supakuos juodatmat d suirti. Ji iupo u dur rankenos,
kuri rmsi nugara. Tuo momentu, kai j paliet, rankena stipriai pasi
sukojos rankoje. Ji vos nekteljo. Durys atsidar. Prieais Lilian sto
vjo apstulbs tarnautojas ir velg j.
- Kas atsitiko? - pralemeno jis. - I kur js?
Jis pairjo pro Lilian kambar, kur skersvjyje pleveno uuolai
dos.
- Juk buvo urakinta! Kaip js ia patekote? Kur raktas?
- Ne, buvo atvira.
- ia kakas yra, - tarnautojas pavelg duris. - ia! - jis persibrau
k ranka per veid. - Suprantate, vien akimirk man pasirod...
- Kas?
Jis parod karst.
- ...Man pasirod, kad tai js.
- A ir esu, - sunibdjo Liliana.
- Kas?
- Nieko.
Vyras engteljo kambar.
- Js mans nesupratote. A pamaniau, kad js - velion. tai kas!
Visaip yra buv! - jis drsindamasis nusijuok. - Na ir siaubas! Kjs
ia veikiate? Atuonioliktasis numeris jau udarytas.
- Kas?
-Atuonioliktasis numeris. A neinau pavards. Ir nebtina. Kai jau
taip yra, tai ir graiausias vardas nepads.
Tarnautojas ijung vies ir udar duris.
- Diaukits, panele, kad tai nejus, - gerairdikai pridr jis.
Liliana pasiraus rankinuke ir isitrauk pinig.
- ia is tas u patirt siaub.
Tarnautojas atidav pagarb ir pasitryn smakr.
22
-Nuoirdiai dkoju! Pasidalysiu su kolega Jozefu. Po tokio lidno

darbo ypa gerai alus ar degtin. Neimkite taip giliai ird, panele. Kada
nors vis tas pats laukia.
- Taip, - atsak Liliana. - Tai paguodia. I ties nuostabi paguoda,
ar ne?
Ji stovjo savo kambaryje. Gurg centrinio ildymo radiatoriai. Deg
visos viesos A kuokteljau, - galvojo ji. - Bijau nakties. Bijau pati
savs. K daryti? Gal igerti migdomj ir palikti vies? Galiu pa
skambinti Borisui ir pasikalbti sujuo. Ji jau kl rank prie telefono,
bet ragelio taip ir nepam. inojo, kjis jai pasakys. Ji taip pat inojo,
kadjis bus teisus; bet kas i to, jei inai, kad esi teisus? mogui pakanka
proto tai suprasti, bet juk gyveni irjausmais - o ia tiesa nieko nepadeda.
Ji sitais krsle prie lango. Man dvideimt ketveri, - svarst ji. Tiek pat, kiek ir Agnes. Jau ketveri metai, kai a ia, kalnuose. Prie tai
buvo beveik eeri metai karo. K a inau apie gyvenim? Griuvsiai,
bgimas i Belgijos, aaros, baim, mano tv mirtis, alkis, o paskui liga,
taip pat dl bado ir slapstymosi. Buvau dar visai vaikas. Vos pamenu,
kaip atrod miestai taikos metu nakt. Tkstaniai vies ir aiaruojan
tis gatvi pasaulis - k a dar inau? Utemdytus langus ir bomb kru
i aklos tamsos, okupacij, baim, slapstymsi ir alt. Laim? Kaip su
sitrauk is beribis odis, kadaise avjs svajonse! Neapildomas kam
barys-tai jau ir buvo laim; taip pat ir duona, rsys ir vieta, kur neaud.
Paskui sanatorija.
Ji velg pro lang. Apaioje, prie dur, stovjo rogs tiekjams ir
pasiuntiniams. Galbt ir rogs Agnes Somervil. Prie metus visi ivydoj
Prie paradini sanatorijos dur besiypsani, kailiniuot ir su glmis, o
dabar ji palieka savo pastog paslapiomis, pro upakalines duris, tary
tumneapmokjusi sskaitos. Dar prie eias savaites jos su Liliana sva
jojo, kaip ivaiuos i ia. Bet tai ir teliko svajon, negyvendinama svaja,
nepasiekiama fatamorgana.
Suskambo telefonas. Kur laikji dels, paskui pakl ragel.
23
-Taip, Borisai,-ji klaussi. - Taip, Borisai. Taip, a protinga... taip,

a inau, kad daug daugiau moni mirta nuo infarkto ir vio - skaiiau
statistik, Borisai, taip... inau, kad mums taip tik atrodo, nes mes ia
kalnuose taip arti vienas kito... Taip, daug msiki igijo... Nauji vaistai,
taip, Borisai, a protinga, tikrai... Ne, neateik... Taip, myliu tave, Borisai,
inoma...
Ji padjo ragel. Protinga, - sunibdjo ji ir dmiai pasiirjo
veidrod, i kurio velg jos veidas su svetimomis akimis. - Protinga! O
Dieve, - galvojo ji sau, - a per ilgai buvau protinga! Kam? Kad sep
tintajame kambaryje alia krovininio lifto tapiau numeriu dvideimtu ar
trisdeimtu? Kakuojuodoje dje, kuo kas nors baissis?
Ji pairjo laikrod. Netrukus devynios. Aplink tvyrojo naktis, tamsi,
begalin, kupina baims ir nuobodulio, io baisaus miinio, bdingo vi
soms sanatorijoms. Tai kartu ir baim dl ligos, ir nuobodulys dl regla
mentuoto egzistavimo. O kartujie buvo nepakeniami, nes tas kontrastas
kl tik nuolatin bejgikumo pojt.
Liliana atsistojo. Dabar svarbiausia nelikti vienai! Apaioje dar tur
t bti kas nors - bent jau Holmanas su savo sveiu.
Valgomajame, be Holmano ir Klerf, sdjo dar trys sveiai i Piet
Amerikos - du vyrai ir nediduk apkni moteris. Visi trys juodai apsi
reng ir visi trys tyljo. Po rykia lempa viduryje kambariojie buvo pana
s nedideles juodas kalvas.
- Jie i Bogotos, - tar Holmanas. - Gavo telegram. Vyrikio sujuo
dais akiniais dukt guljo mirties patale. Bet kai gimins atvaiavo, mergi
na netiktai pasitais. Dabar jie neino, k toliau daryti - skristi namo ar
pasilikti.
- Kodl motinai nepasilikus, o kiti galt skristi namo?
- Storul nrajos motina. Ji pamot; ijos pinig Manuela ia ir gyve
na. Ties pasakius, n vienas nenori pasilikti, net tvas. Jie buvo Manuel
jau ir primir. Reguliariai pasisdavo ek ir gyveno sau Bogotoje. O
Manuela ia jau penkti metai - ir kas mnes paraydavo jiems laik.
Tvas su pamote seniai turi savo vaik, Manuela j net nepasta. Vis
24
kas josi gerai - kol ji nesuman mirti. Aiku, jie privaljo atvaiuoti bent jau dl reputacijos. Be to, moteris nenorjo ileisti vyro vieno. Ji
vyresn u j ir pavydi, be to, ir pati ino, kad pernelyg istorjusi. Kad
tviriau jaustsi, pasim kartu ir brol. Kita vertus, Bogotoje sklido kal
bos, kadji ivariusi Manuel i nam; dabar ji nort parodyti, kad my
li podukr. Taigi ia lm ne vien pavydas, bet ir geras vardas. Jei ji
grt viena, vl prasidt apkalbos. Todl jie ia sdi ir laukia.
- O Manuela?
-Atvaiav tvas su pamot rod kart meil, nes kiekvien akimirkji galjo mirti. Ovargel Manuela buvo tokia laiminga, kad po truput
pradjo taisytis. Dabar tvai nekantrauja. Be to, su kiekviena dienajie vis
storja, malindami nervin alk ir be saiko kimdami garsius vietinius
saldumynus. Po savaits jie jau neapks Manuelos u tai, kad ji ne per
daug greitai mirta.
- O gal j ie pripras prie io kaimo, nusipirks saldumyn parduotuv ir
pasiliks ia, - pertar Klerf.
Holmanas nusijuok.
-Na ir slogi tavo fantazija.
- Prieingai. Kalbu tik i patirties. O i kur tu visa tai inai?
-A juk jau sakiau tau, kad ia nra paslapi. Slaug Kornelija Vrli kalba ispanikai ir yra artima pamots draug.
Trys tamsios figros pakilo. Jos nepratar n odio. Tik oriai ir ikil
mingai nuingsniavo viena paskui kitdur link; ir vos nesusidr su Lilia
na Dunkerk. Ji taip energingai eng pro duris, kad storul isigandusi
aiiai suspigo ir atoko al.
Liliana skubiai nuingsniavo prie Holmano ir Klerf staliuko ir tik ta
da atsisuko [moterik.
- Koji taip klykia? - sunibdjoji. - Ajuk ne kokia pamkl! O gal?
Jau?
Ji m raustis savo veidrodlio.
- iandien vakare a, rodos, visus tiktai gsdinu.
- O k dar? - paklaus Holmanas.
25
- Tarnautoj.
- K? Jozef?
-Ne, kit, kuris padeda Jozefui. Js juk pastate j.
Holmanas linkteljo.
- Ms, Liliana, js visai negsdinate.
Ji paslp veidrodl.
-Ar Krokodile jau buvo ia?
-Ne, bet kiekvienakimirkgali ateiti ir mus imesti laukan. Ji punk
tuali kaip prs feldfebelis.
- inakt prie dur Jozefas. A teiravausi. Galsime isprukti. Eisite
kartu?
- Kur? Palas bar?
- O kur dar kitur?
- Palas bare nieko domaus, - pareik Klerf. - A tik k i ten.
Holmanas nusijuok.
- Mums visuomet gantinai domu. Net jei ten nra n gyvos dva
sios. Mus jaudina viskas u sanatorijos rib. Mes neiranks.
- Dabar galime ismukti, - tar Liliana Dunkerk. - Nieko nra, tik
Jozefas. Kitas budtojas dar usims.
Holmanas trkteljo peiais.
- Liliana, a turiu temperatros. iandien vakare taip netiktai m ir
pakilo-dievai ino kodl! Gal kad vl pamaiau purvin Klerf lenkty
nin automobil.
jo valytoja ir pradjo kilnoti ant stal kdes, nordama paluostyti
grindis.
-Juk mes isprukdavome ir su temperatra,-papriekaitavo Liliana.
Holmanas sumis irjo j.
-inau, Liliana, bet tik ne iandien.
-Viskas dl to purvino lenktyninio automobilio?
- Galbt. O kaip Borisas? Ar jis nenori?
- Borisas mano, kad a miegu. iandien po piet jau praiau j pa
sivainti su manim. Dar kartj is nebenort.
26
Valytoja atitrauk uuolaidas. U lango staiga atsivr nejaukus peiza

as-mnulio apviesti laitai, juoduojantis mikas, sniegas. Trys mons
atrod pasimetjame. Valytoja msi gesinti sienines lempas. Ir regjosi,
kad su kiekviena ugesusia viesa gamta vis labiau uvaldo kambar,
ugodama mones.
- Krokodile jau ia, - itar Holmanas.
Tarpduryje stovjo vyresnioji slaug. Ji altai nuvelgjuos ir ypsojo
si, rodydama savo tvirtus dantis.
-Naktiniai bastnai, kaip visada! Bet jau vakaras, ponai!
Ji nepriekaitavo Lilianai Dunkerk, kad i dar neatsigulusi.
- Vakaras, - pakartojo ji. - [ lovas! lovas! Rytoj ir vl bus diena.
Liliana atsistojo.
- Js tuo tikra?
-Absoliuiai, - atr vyresnioji slaug kokiai pakiliai. - Migdomie
ji ant js naktinio stalelio, panele Dunkerk. Js umigsite kaip Morfjo
glbyje!
- Kaip Morfjo glbyje! - pasibjaurdamas atkartojo Holmanas, kai
ji ijo. - Krokodile - posaki karalien. vakarj i dar atlaidi. Kodl
ios sveikata tryktanios policininks elgiasi su kiekvienu atvykstaniu
ligoniu lyg su vaiku ar bukaproiu, tuo demonstruodamos savo klaikiai
pakant pranaum?
- Tai j kertas u savo profesij, - piktai atsiliep Liliana. - Jei i
padavj ir slaugi tai atimtum, jie mirt nuo menkavertikumo komplek
so.
Jie stovjo vestibiulyje prieais lift.
- Kur js dabar? - paklaus Liliana Klerf.
Jis pavelg j.
- Palas bar.
- Ar paimsite mane kartu?
Akimirk jis dels. Ekscentrikos russ jam nebuvo naujiena. Ir pu
siau russ. Betj is prisimin vaizd su rogmis ir pasiptus Volkovo veid.
- Kodl gi ne? - tar Klerf.
Ji bejgikai nusiypsojo.
27
- Nejau tai nra beviltika? Turi maldauti trupinlio laisvs, kaip

girtuoklis maldauja paskutinio laelio i varanioji lauk barmeno. Juk tai
ema, ar ne?
Klerf papurt galv.
-A ir pats gantinai danai taip dariau.
Ji pirm kart atidiai pasiirjo j .
- Js? - paklaus. - Kodl ir js?
- Kiekvienas turi savo prieasi. Net akmuo. Kur susitiksime? Gal
einame tuojau pat?
-Ne. Jums reikia ieiti pro paradines duris. Krokodile ten laukia. Ta
da leiskits emyn pirma gatvele, sskite roges ir sukite u sanatorijos
deinn, prie upakalini dur. A ten ieisiu.
- Gerai.
Liliana eng lift.
Holmanas pasisuko Klerf.
-Ar nieko, kad iandien vakare neinu kartu?
- inoma, nieko. Juk rytoj dar neivaiuoju.
Holmanas tiriamai pavelg j .
-O Liliana? Gal geriau norjai likti vienas?
-Jokiu bdu. Kas nori likti vienas?
Klerf ijo pro tui vestibiul. Prie dur deg silpna lemput. Per
didiulius langus ant grind plaiais dryiais krito mnulio viesa. alia
dur stovjo Krokodile.
- Labanakt, - tar Klerf.
- Good night*, - atsak ji, ir jis niekaip negaljo suprasti, kodl ji
staiga prabilo anglikai.
Jis leidosi gatvele emyn, kol pamat roges.
-Ar galite pakelti vir? - paklaus jis veik.
- inakt? Juk ne taip ir alta!
Klerf nenorjo veti Lilianos atvirose rogse, bet nenorjo ir giny
tis.
* Labos nakties (ang.). (ia ir toliau - vert. past.)
28
- Jums ne, o man alta. A i Afrikos, - pridr jis. - Ar galsite u

dengti roges?
-Na, tuomet visai kas kita.
Veikas neskubdamas nulipo nuo pasosts ir pakl stog.
- Ar gerai?
- Taip. Dabar grkite prie sanatorijos Bel Vista - prie upakalini
dur.
Liliana Dunkerkjau lauk. Ji buvo apsisiautusi plonais juodo karaku
lio kailiniais. Klerf nebt nustebs, jei ji bt atjusi su vakarine suknele
ir visai be apsiausto.
-Viskas gerai pavyko, - sunibdjo ji. - A turiu Jozefo raktus. Jis
gaus utai butel vynins.
Klerf padjojai lipti.
- Kurjs automobilis? - paklaus ji.
-J plauna.
Kai rogs pasisuko ir vaiavo pro sanatorijos paradines duris, ji atsilie
jo gilyn gaubto tams.
-Ar dl Holmano neatvaiavote iandien su automobiliu? - paklaus
ji po valandls.
Jis pairjo Liban.
- Kodl dl Holmano?
- Kad jis nematyt. Gailajo.
Ji buvo teisi. Klerf pastebjo, kad Diuzep Holman labai su
jaudino.
- Ne, - atsak jis. - J reikjo skubiai plauti.
Jis isitrauk cigarei pakel.
- Duokite ir man, - papra Liliana.
-Arjums leidia rkyti?
-inoma, - iurkiai atr ji, irjis ikart suprato, kad tai netiesa.
-A turiu tik galikj. Juodo sunkaus svetimali legiono tabako.
-inau. Rkme j per okupacij.
- Paryiuje?
29
- Paryiaus rsyje.
Jis prideg Lilianai.
- I kur iandien atvykote? - paklaus ji. - I Monte Karlo?
-Ne, i Vjenos.
- Vienos? Austrijoje?
- Vjenos prie Liono. Js turbt neinote. Toks apsnds miestukas.
Jo vienintelis pasididiavimas - tai vienas geriausi Pranczijos restora
n, Piramids viebutis.
- Vaiavote per Paryi?
- Bt per didelis vingis. Paryius daug iauriau.
- Tai per kur vaiavote?
Klerf nusistebjo, kodl ji taip smulkiai nori inoti.
- [prastu marrutu, - atsak jis. - Per Belfort ir Bazel. Turjau rei
kal Bazelyje.
Liliana kur laiktyljo.
- Ir kaip? - paklaus ji.
- Kas? Kelion? Nuobodi. Pilkas dangus ir vien emumos iki Alpi.
Tamsoje jis girdjo jos alsavim. Pro al mkteljusios laikrodi
parduotuvs viesoje pamat jos veid. Ir keist nuostabos, paaipos ir
skausmo iraik.
-Nuobodi?-pratar ji. - emumos? O Dieve, kain k duoiau, kad
nematyiau t kaln.
Jis staiga suvok, kodl ji taip nuodugniai klausinjo. Aukti kalnai li
goniams ia tapo mro sienomis, varaniomis j laisv. Jie lengvino
kvpavimir adino vilt; bet ligoniai neturjo teiss palikti kaln. J pasau
lis apsiribojo vien iuo slniu, o kiekviena inut i apaios atrod kaip i
prarasto rojaus.
- Ar seniai js ia? - pasiteiravo jis.
- Ketveri metai.
- Kada vl leisits emyn?
- Klauskit Dalailam,-su kartliu atsak Liliana.-Jis ada kas du
mnesiai - kaip ir bankrutuojanios vyriausybs kaskart ada ketveri
met planus.
30
Rogs sustojo pagrindins gatvs sankryoje. Pro al urmuliuodami

prajo turistai slidinink kostiumais. Ryki blondin ydru megztiniu ap
kabino arkl. Arklys nopavo.
- Come, Daisy,; darling!* - suuko vienas i brio.
Liliana piktai numet cigaret snieg.
- mons umoka krv pinig, kad ukopt kalnus - o mes visk
atiduotume, kad vl nusileistume. Artai ne likimo ironija?
- Ne, - ramiai paprietaravo Klerf.
Rogs vl pajudjo.
- Duokite man dar vien cigaret, - papra Liliana.
Klerf atkio pakel.
-Js, aiku, to nesuprantate,-murmjoj i.-ia jautiesi kaip belaisvi
stovykloje. Ne kaip kaljime - ten nors inai, kada ieisi, - bet kaip sto
vykloje bejokio nuosprendio.
- Suprantu, - tar Klerf. - Pats buvau.
- Js? Sanatorijoje?
- Belaisvi stovykloje. Per kar. Bet pas mus buvo atvirkiai. Mus
laik udarytus pelkje. veicarijos kalnai mums buvo tolygs svajonei
apie laisv. I stovyklos mes galjome matyti juos. Vienas i msiki
buvo kils i t viet, jis var mus i proto savo pasakojimais. Jei mums
bt pasil laisv, su sipareigojimu kelet met gyventi kalnuose, a
manau, daugelis bt sutik. Taip pat likimo ironija, k?
- Ne. Ar ir js btumt sutiks?
-A turjau pabgimo plan.
- Kas jo neturjo? Ir pabgote?
- Taip.
Liliana linkteljo priekin.
- Js pabgote? Ar vl suiupo?
- Pabgau. Kitaip nebiau ia. Pasirinkimo nebuvo.
-O tas kitas?-po kurio laiko paklaus ji.
* Eime. Deizi, brangioji! (ang.)
31
- Tas, kuris nuolat pasakojo apie kalnus? Jis mir stovykloje nuo ilti
ns likus savaitei iki ilaisvinimo.
Rogs sustojo prieais viebut. Klerf pastebjo, kad Liliana be kalio
. Jis iklj, perne per snieg ir pastat prie duris.
- Js ilkiniai bateliai igelbti, - tarjis. - Ar i tikrj norite bar?
- Taip, reikt ko nors igerti.
Bare sunkiais batais tryp slidininkai. Padavjas nutvark kampe sta
liuk.
- Degtins? - paklaus jis Klerf.
-Ne. Ko nors karto. Glintveino arba grogo.
Klerf pairjo Lilian.
- Ko pageidaujate?
- Degtins. Juk anksiau grte.
- Taip, prie pietus. Isirinkime geriau abu tai, k pranczai vadina
Dievuliu aksominmis kelnaitmis. Tai bordo.
Klerf pastebjo, kaip nepatikliai Liliana tyrinja j. Ko geraji ma
no, kad Klerf laikoj ligone ir saugo.
-A js neapgaudinju, - tarjis. - Vis tiek usisakyiau vyno, nors
ir vienas bdamas. Degtins galsime igerti rytoj prie valg, kiek tik
norsite. Vien butel kaip nors sineime sanatorij.
- Gerai. Tuomet igerkime vyno, kur js grte vakar vakare Pran
czijoje, apaioje, Vjenos Piramids viebutyje.
Klerf nustebo, kad ji prisimena pavadinimus. Su ja reikia bti at
sargiam, - paman jis. - Kas gerai simena vardus, sidmi ir visa kita.
- A griau bordo, - tar jis, - Lafit Rotild.
Tai buvo netiesa. Vjenojejis gr lengvvietin neeksportuojam vy
n; bet nebuvo reikalo tai aikinti.
-Atnekite mums vien ato Lafit 1937 butel, jei turite, - papra
jis padavjo. - Ir neildykite jo karta servetle. Atnekite geriau tiesiog
i rsio.
- Mes turime j ia pat, pone.
- Kokia laim!
32
Padavjas nujo prie baro ir tuoj pat sugro.

- Jus kvieia prie telefono, pone Klerf.
- Kas?
- Neinau, pone. Ar paklausti?
- Sanatorija! - susinervino Liliana. - Krokodile!
-Netrukus suinosime.
Klerf atsistojo.
- Kur kabina?
- Lauke, deinje, alia dur bar.
-Atnekite tuo tarpu vyn. Atkimkite butel, tegu taip pabna.
- Krokodile? - paklaus Lilianajam sugrus.
- Ne. Skambino i Monte Karlo.
Klerf akimirk dvejoj o, bet, kai pamatjos nuvitus veid, paman,
jogjai nekenks suinoti, kad kitur mons taip pat mirta.
- I Monte Karlo ligonins, - ts jis. - Mano pastamas mir.
- Reiks grti?
- Ne. K ia padt. A net manau, kad jis dabar laimingas.
- Laimingas?
- Lenktynse jis apvirto ir bt liks luoas.
Liliana dmiai klaussi. Jai atrod, kad ji blogai igirdo. Kokias
barbarikas nesmones neka is sveikata tryktantis sibrovlis!
- Ar jums neatrodo, kad ir luoiai nori gyventi? - tyliai paklaus ji ir
staiga pajuto neapykant.
Klerf ne ikart atsak. Jam ausyse tebeskambjo iurktus metali
nis skambinusios moters balsas: Kman daryti? Fereris nieko nepaliko!
N skatiko! Atvaiuokite! Padkite man! A klimpau! Js kaltas! Js
visi kalti! Su savo prakeiktom lenktynm!
Jis pasipurt.
-Viskas priklauso nuo aplinkybi, - band paaikinti jis Lilianai. - Tas
vyras buvo beprotikai simyljs moter, kuri apgaudinjoj su kiekvie
nu mechaniku. Jis buvo profesionalus lenktynininkas, bet taip ir liko
vidutinyb. Pergal didiosiose lenktynse ir moterys - tai buvo visas jo
gyvenimas. Jis taip ir mir nesuinojs tiesos-mir neinodamas, kadjo
33
mylimoji nebenori jo daugiau ir matyti - luoo, su amputuota koja. tai

dl ko, manau, jis laimingas.
-O gal vis dlto j is mieliau bt gyvens!
- Neinau, - atsiliep Klerf, staiga imutas i vi. - A maiau ir
dar lidnesni atvej. Ojs?
- Taip, - atkakliai patvirtino Liliana. - Bet visi j ie mieliau bt gyven.
Klerf tyljo. K a pliaukiu, - paman jis. - Ir kam? Ar tik ne
noriu pats tikti tuo, kuo netikiu? Tas abejingas, altas Fererio drau
gus balsas per telefon!
- N vienas neivengsim savo lemties, - pagaliau nekantriai pridr
jis. - Ir niekas neino, kada ir kaip ji tave itiks. Kas gali sustabdyti lai
k? K reikia ilgai gyventi? Ilga praeitis. O ateitis tik iki artimiausio ato
kvpio. Ogal iki artimiausi lenktyni. Nieko negali inoti.
Jis pakl stikliuk.
- Gal igerkim u tai?
- U k?
- U niek, galbt u truput drsos.
- A pavargau bti drsi, - atsak Liliana. - Pavargau nuo uuojau
tos. Geriau papasakokit, kaip ten, apaioje. Kitoje kaln pusje.
-Nyku. Vien liets. Itisas savaites.
Ji pamau pastat savo stikliuk ant stalo.
- Liets!
Ji itar taip, lyg bt sakiusi - gyvenimas.
- O ia nuo spalio dar n karto nelijo. Tik snigo. Jau beveik pamirau,
kaip atrodo lietus.
Kaijie ijo, snigo. Klerf vilpteljo veikui. Jie kilo vingiuotu keliuku
vir. Skambiojo varpeliai. Gatvje buvo tylu, aplink tumulais tvenksi
tamsa. Netrukus i viraus pasigirdo varpelio tilindiavimas. Veikas susto
jo alikelje alia ibinto, kad bt lengviau prasilenkti. Arklys prunkt ir
tryp kojomis. Pgos apgaubtos, pro al tyliai praliau rogs. Tai buvo
emos krovinins rogs; antj - ilga d, suvyniota juodklijuot. a
lia ds i po vieno brezento kyojo gls, o antras deng krv vai
34
ERICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj
nik. Veikas persiegnojo ir vl paragino arkl. Paskutiniai poskiai tylo

je, ir rogs sustojo prie onines sanatorijos duris. Elektros lemputs su
porcelianiniu gaubtu viesa gelsvu ratu krito ant sniego. Ten guljo keli
nuplti ali lapeliai. Liliana ilipo.
-Niekas nepads, - itar ji, nenoromis nusiypsodama. - Akimirk
gali usimirti - bet ivengti nemanoma.
Ji atidar duris.
- Dkoju, - tar. - Ir dovanokit - nebuvau gera panekov. Tiesiog
negaljau likti vakar viena.
- Ir a.
- Js? Kodl js?
- Dl tos paios prieasties kaip ir js. Juk pasakojau - skambutis i
Monte Karlo.
- Bet js tvirtinote, kad tai laim.
- Yra daug laims ri.
Klerf sikio rank palto kien.
- ia vynin, kuri priadjote tarnautojui. O ia butelis degtins
jums. Labanakt.
III
Ryte Klerf pamat apsiniaukus dang, vjas brazdino langus.
- Fenas, - pasak padavjas. - iltas vjas, jis vargina. Kalnuose j
visadosjauti i anksto. Gelia senus lius.
-Js slidininkas?
-Ne, karo sueidimai.
- veicaras?
-A austras. Su slidinjimu jau baigta. Beturiu vien koj. Patikkit,
tokiu oru man skauda t, kurios neturiu.
- O kaip iandien sniegas?
- Tarp ms kalbant, lipnus kaip medus. O pasak viebuio biulete
nio - geras, auktesnse vietose purus.
35
Klerf nutar atidti slidinjim. Jis ir be tojautsi pavargs - padav

jas, atrodo, buvo teisus dl vjo. Skaudjo galv. Vakaryktis konjakas,
-pagalvojo Klerf. - Kam reikjo dar gerti, palydjus t keist mergin,
kurioje sumis pasaulio skausmas su trokimu gyventi? Keisti mons
ia, viruje - iltnamio glels. Bet a ir pats buvau panaus, - prisimin
jis. - Prie tkstant met. Bet dabar pasikeiiau i pagrind. Taip ir tu
rjo bti. Kas iliko i t laik? Kas, iskyrus truput cinizmo, ironijos ir
tariamo pranaumo? K dar pridjo laikas? Kiek ilgai dar galsiu vai
nti lenktynse? Ko dar i j tiktis? O kas laukia vliau? Automobili
firmos atstovo vieta kur nors provincijoje ir pamau atslenkanti senatv.
O suja - ir be galo ilgi vakarai, senkanios jgos, skauds prisiminimai,
visikas susitaikymas su nepermaldaujamu likimu, bties kasdienyb ir
negyvendinamos svajons. Ir visatai banaliai kartosis, kol isekins galu
tinai.
Pasaulio skausmas ukreiamas, - tar sau Klerf ir atsistojo. Ypa gyvenimo kelio viduryje, kai neturi aikaus tikslo ir nam idinio.
Jis apsivilko apsiaust ir netiktai jame uiuop juod aksomin pirti
nait. Juk jis rado j vakar ant stalo, kai sugro bar. Matyt, Lilianos
Dunkerk, - paman ir sikio atgal kien, tikdamasis vliau sanato
rijojejai grinti.
Beveik valandjis ingsniavo sniegu, kol nuoaliai nuo gatvs, netoli
miko, pastebjo ma kvadratin pastat su apvaliu kupolu. I jo rko
juodi dmai. Klerf sustojo. Staigaj upldo kakokie nemalons prisi
minimai, kurijau kelet met beprasmikai stengsi atsikratyti.
- Kas ia? - paklaus jis vaikinuk, valant snieg prie parduotuvs.
- Ten? Krematoriumas, pone.
Klerf vos neaikteljo. Vadinasi, jis nesuklydo.
- ia? - vl paklaus jis. - Kuriems galams ia tas krematoriumas?
- Ligoniams, inoma. Mirusiems.
- Ar tam reikalingas krematoriumas? Tiek daugj mirta?
Vaikinas atsirm savo kastuv.
36
- Dabar nebe tiek daug, pone. Bet anksiau, prie kar - a turiu
galvoje pirmj kar, - ir pojo - tada buvo daug lavon. ia ilgos iemos,
o iem sunku prakirsti em. Ji tarsi suakmenja. O krematoriumas
daug praktikiau. Msikiam jau beveik trisdeimt met.
- Trisdeimt met? Tai js j pastatte gerokai anksiau, negu atsira
doj mada, ar ne? Gerokai iki masinioj panaudojimo.
Vaikinas nesuprato Klerf minties.
- Mes visuomet pirmi pritaikydavom praktikus dalykus, pone. Tai ir
pigiau. mons dabar nebenori leisti pinig velioniui perveti. Anksiau
buvo kas kita. Daugelis eim parsigabendavo mirusiuosius tvik
udaruose cinko karstuose. Buvo geresni laikai negu dabar!
-Tikiu.
- Ir dar kaip! Jei btumt girdjs apie tai pasakojant mano tv!
Tokiu bdujis pamat vis pasaul!
- Kaip?
- Ogi kaip velionio palydovas, - paaikino vaikinas, nustebs dl to
kio nenuovokumo. - Anksiau mons jaut mirusiesiems pagarb, pone.
Velionys keliaudavo ne vieni. Ypa ujr. Mano tvas, pavyzdiui, Pie
t Amerik pasta kaip savo kien. Ten mons buvo turtingi, jie visa
da nordavo parsiveti savo mirusiuosius. Lktuvai dar nebuvo popu
liars. Gabendavo geleinkeliu ir garlaiviais, oriai, kaip ir dera. Tai truk
davo savaites, o kaip maitindavo palydovus, pone! Mano tvas surinko
visus valgiaraius ir riojuos. Vienoje kelionje - su aristokrate iliete jis priaugo per trisdeimt svar. Viskas buvo nemokamai - ir alus, ir dar
atskirai grai dovana jau perdavus karst. Tada, - vaikinas piktai pa
velg ma kvadratin pastat, i kurio dar smilko dmai, - tada pa
stat krematorium. I pradi laisvamaniams, o dabar jis tapo tiesiog
madingas.
- Taipjau yra, - patvirtino Klerf. - Ir ne tik ia.
Vaikinas pritariamai linkteljo.
- mons nebejauia pagarbos miriai, sako mano tvas. Tai padar
abu pasauliniai karai, nes uvo per daug moni. Milijon milijonai. Dl
to mano tvas ir bankrutavo. Dabarjau ir ujrio artimieji pageidauja mi37
Tusiuosius deginti, o urna su pelenais lktuvu pergabenama Piet Ame

rik.
- Be palydov?
- Be palydov, pone.
I krematoriumo dmai nebekilo. Klerf isitrauk cigarei pakel ir
pasil nekiam vaikinui.
- Btumt mats cigarus, kuri parsivedavo mano tvas, - gyrsi
jis, traukdamas cigaret ir apirindamas j. - Havanos, pone, geriausi
pasaulyje. Pilnos ds! Jis pats nerk, visus parduodavo viebuiams.
- Kuo dabar veriasi js tvas?
- Dabar turime ia gli parduotuv.
Vaikinas mosteljo ranka parduotuv, prie kurijiedu stovjo.
- Jei jums ko reikia, pas mus pigiau, negu plia kaime. O be to, kartais
turime labai puiki gli. Kaip tik iandien i ryto gavome siunt. Arjums
nieko nereikia?
Klerf svarst. Gli? Kodl ne? Jis galsj nusisti sanatorij mai
tingajai belgei, kurios motina rus. Jtai pralinksmins. Ojeigu jos drau
gas, tas pasipts rusas, suinos, tai dar geriau. Jis jo parduotuv.
Skardiai suskambjo varpelis. I u uuolaidos pasirod vyras, pana
us padavj arba zakristijon. Dvjojis tams kostium ir buvo stul
binamai emo gio. Klerf smalsiai j apirjo. Jis sivaizdavoj gerokai
raumeningesn, bet paskuijam topteljo, kad vyrikiui paiamtampyti karstjuk nereikjo.
Parduotuv atrod vargingai, ir gls buvo gana vidutinikos, tik kele
tas labai grai, isiskiriani i daugumos. Klerf pastebjo balt alyv
vaz ir aukt ploki balt orchidj ak.
-Net su rasa, - pasigyr mogelis. - Tik iandien gautos. i orchidja
- valstybs saugoma ris. Isilaiko maiausiai tris savaites. Reta ris.
- Js orchidj inovas?
- Taip, pone. Maiau j daug daug ri. Ir usienyje.
Piet Amerikoje, - paman Klerf. - Galbt perdavs karstus jis
kartkartm dalyvaudavo kokioje nors nedidelje diungli ekspedicijoje,
kad grs turt k papasakoti nustebusiems vaikams ir vaikaiiams.
38
- Suvyniokite ir it, - papra jis, isitraukdamas i kiens juod

aksomin Lilianos pirtinait. - dkite kartu. Gal turite vok ir kok at
viruk?
Klerf sugro kaim. Pakeliui jam atrod, kad vis dar uuodia
lykiai salsteljusius krematoriumo dmus. Jis inojo, kad tai nema
noma - fenas seniai nune dmus emyn, be to, Klerf buvo per toli,
kad bt galjs k nors uuosti. Tai greiiausiai tik prisiminimai apie
krosnis, degusias ir dien, ir nakt-netoli nuo stovyklos, kuriojejis buvo
belaisvis. Krosnys, kuriasjis stengsi umirti.
Klerf jo alin.
- Dvigub vynins.
- Igerkite geriau slyvins, - pasil eimininkas. - Neapsakomai
puiki. Vynin per daug atskiesta.
- O slyvin ne?
- O, ji apskritai maiau inoma ir, be to, neeksportuojama. Paragauki
te.
- Gerai. pilkite dvigub.
eimininkas pripyl pilntaurel. Klerf igr iki dugno.
-Geriate dideliais gurkniais,-pastebjo eimininkas. -Ar taip spja
te pajusti skon?
-Nieko ir nenorjau pajusti, norjau tik praskalauti bum. pilkite dar
vien - dabar paragausiu.
- Dvigub?
- Dvigub.
- Tuomet ir a igersiu sujumis, - pasisil eimininkas. - Grimas ukreiama liga.
- Ir smuklininkams?
-A tik pusiau smuklininkas, pusiau menininkas. Laisvalaikiu tapau.
Mane imok vienas poilsiautojas.
- Gerai, - sutiko Klerf. - Tuomet igerkime u men. Tai vienas i t
dalyk, u kuriuos tikrai dar verta igerti. Peizaai neaudo. sveikat!
39
Jis nujo gara pasiirti Diuzeps. Maina stovjo paiame

tamsios patalpos gale, radiatoriumi sien.
Prie dur Klerf stabteljo. Prieblandoje jis pastebjo kak sdint
prie vairo.
-Tai js mokiniai aidia ia lenktynininkus?-pasiteiravoj is garao
eiminink, jus kartu sujuo.
- ia ne mokinys. Jis sakosi ess js draugas.
Atidiau siirjs Klerf atpaino Holman.
- Argi ne taip? - pasitikslino savininkas.
- Taip, taip. Ar seniai jis ia?
-Ne, neseniai. Gal kokios penkios minuts.
- Pirm kart?
-Ne, j isjau buvo iandien i ryto-bet tik pasiirjo.
Holmanas sdjo prie Diuzeps vairo nugara Klerf. Nebuvo
joki abejoni, kad mintimis jis dalyvavo lenktynse. Pasigirsdavo tylus
spragteljimas jam perjungiant pavaras. Klerf akimirk dvejojo, paskui
mosteljo savininkui ir ijo laukan.
- Neiduokite, kad maiau, - papra jis.
Per daug neklausindamas, vyras linkteljo.
- Tegu daro su maina visk, k nori. tai, - Klerf isitrauk i
kiens automobilio raktus. - Atiduokite jam, jei paprays. Jei neprays,
kikite degimo spynel, kai jis ieis. Kitam kartui. inoma, nejunkite
degimo. Supratote?
- Tegu daro, k nori. Ir su raktu?
- Ir su automobiliu, - pridr Klerf.
Per pietus jie susitiko sanatorijoje. Holmanas atrod pavargs.
-Fenas,-pasak j is.-Visi bjauriai jauiasi tokiu oru. Blogai miegasunkiai ir kamuojami komarik sapn. Otu?
- Man paprasiausiai pagirios. Vakar per daug igriau.
- Su Liliana?
- Vliau. ia, kalnuose, gurknoji ir nepastebi - atsipeikji tik kit
ryt.
40
Klerf apsidair valgomajame. ia buvo nedaug moni. Pietieiai

sdjo kampe. Lilianos nebuvo.
- Tokiu oru dauguma lovose, - paaikino Holmanas.
- Buvai lauke?
- Ne. Girdjai apie Ferer?
- Jis mir.
Kur laik abu tyljo. Ir taip viskas buvo aiku.
- K veiksi iandien po piet? - gal gale nutrauk tyl Holmanas.
- Miegosiu arba pasidairysiu aplinkui. Nesirpink manimi. A diau
giuosi, kad ia, be Diuzeps, beveik ir nra kit automobili.
Atsidar durys. Borisas Volkovas dirsteljo vidun ir pasisveikino su
Holmanu. Klerf jis ignoravo. Net neujs tuoj pat vl uvr duris.
- Ieko Lilianos, - paaikino Holmanas. - Dievai ino, kur ji! Turt
bti savo kambaryje.
Klerf atsistojo.
- Einu miegoti. Oras vargina, tu teisus. Ar galsi vakare ateiti? Kar
tu pavakarieniautume.
- inoma. iandien neturiu temperatros, ir vakarykts lap nera
iau. Slaug pasitiki manimi, a pats registruoju savo temperatr. Lai
mjimas, ar ne? Kaip nekeniu to termometro!
-Taigi iki atuoni.
- Iki septyni. O gal nortum kur nors kitur pavakarieniauti? ia tau,
ko gera, jau griso.
- Nieko panaaus. Savo gyvenime nedaug turjau prog kaip rei
kiant padykinti. Tik prie kar. iais laikais tai reikmingas ir retas vy
kis. I europiei tik veicarai gali sau leisti toki prabang. Net ved, ir
t valiuta nujo velniop begelbstint monij. Gal tau reikia ko nors i kai
mo?
-Nereikia. Visko turiu. vakar pas vien ital, Marij Savini, pasilinks
minimas. Slapta, inoma.
-Eisi?
Holmanas papurt galv.
41
-Neturiu noro. Tie vakarliai visada rengiami, kai kas nors ivyks
ta. Ivyksta - reikia mirta. Visi geria ir drsinasi.
- Kakas panaaus ermenis?
- Taip, daugma.
Holmanas nusiiovavo.
- Laikas popietinei procedrai. Gydymas guljimu tyloje. Ir man taip
pat. Iki vakaro, Klerf.
Kosulys liovsi. Liliana Dunkerk, visa ivargusi, vl atsigul. Rytin
duokljau atiduota. Tai mokestis u dien. Ir prajus vakar. Ji lauk, kol
j pakvies. kassavaitin rentgen. Nors ir inodama ritual iki smulk
men, ji kaskartjaudindavosi.
Rentgeno kabineto intymumas jai keldavo leiktul. Ji bjaurdavosi
stovti nuoga krtine irjausti gydytojo asistento vilgsn. Dalailama jos
netrikdydavo. Ji jam tra vienas i atvej; o asistentui - moteris. Labiau
siai jglumindavo ne jos nuogumas; j jaudindavo tai, kad u ekrano ji
yra daugiau negu nuoga - lyg be odos, nuoga iki kaul, iki judani ir
pulsuojani organ. Per spindinius akini stiklus rausvoje tamsoje ji
atrodydavo nuogesn, nei kada nors yra maiusi pati save ar kada nors
galsianti pamatyti.
Kur laikj i ateidavo viestis kartu su Agnes Somervil. Ji matydavo,
kaip jauna grai moteris staiga virsta gyvu skeletu. Plauiai ir skrandis
susitraukia ir isipleia kaip blanks gyviai, kurie minta gyvastimi. Ji
matydavo, kaip kvepiant ir ikvepiant skeletas juda pirmyn ir atgal.
Suvokdavo, kad ir jos kne viskas panau. Jai atrodydavo keistai nepa
doru, kad asistentas gali jtokiapirinti. Oji tuo tarpu girddavo tikjo
alsavim tamsoje.
jo slaug.
- Kas prie mane? - paklaus Liliana.
- Panel Savini.
Liliana usimet chalatl ir ijo paskui slaug prie lifto. Ji pavelg
pro lang pilk dien.
- alta? - paklaus ji.
42
-Ne, keturi laipsniai.

Greit ir pavasaris, - pagalvojo ji. - Ir vl tas nesveikas vjas, fenas,
lapi lietingi orai, sunkus kvpavimas, dusulys rytais.
Marija Savini ijo i rentgeno kabineto ir pasitais savojuodus plau
kus.
- Na kaip? - pasiteiravo Liliana.
- Jis nieko nesako. Prastai nusiteiks. Kaip tau mano naujas chala
tas?
-Nuostabus ilkas.
-Tikrai? I Lisio, i Florencijos.
Marija surauk savo ivargus veid ir nusijuok.
- Kas mums belieka? Jei vakare niekur negalima ieiti, reikia nors ia
pasipuikuoti. Ar usuksi vakar pas mane?
- Dar neinau.
- Panele Dunkerk, profesorius jau laukia, - paauk slaug tarpdu
ryje.
- Ateik! - pakviet Marija. - Ir kiti ateis. Turiu nauj plokteli i
Amerikos. Fantastikos!
Liliana eng aptemdyt kabinet.
- Pagaliau! - itar Dalailama. - Noriau nors kart punktualumo.
- Atsipraau!
- Tiek to! Praau temperatros lap.
Jis m tyrinti j ir kudtis su asistentu. Liliana pamgino suprasti,
kjie kalba, bet jai nepavyko.
- Ijunkit vies! - pagaliau pareikalavo Dalailama. - Praau kair,
dein, dar kartel.
Ekrano atvaitas atsispindjo tamsoje ant jo pliks, ant asistento aki
ni. Kaskart, kai Lilian pra kvpti ir sulaikyti kvpavim, jai darsi
vis blogiau-ji jautsi tuoj prarasianti smon.
Apira utruko ilgiau negu paprastai.
- Parodykite man dar kait ligons lap, - papra Dalailama.
Slaug jung vies. Liliana tebestovjo u ekrano ir lauk.
43
- Jau du kartus turjote pleurit? - pasitikslino Dalailama. - Vien

kart dl savo paios neatsargumo?
Liliana ne i karto atsak. Kam jis klausia? Juk tame lape viskas
parayta. O gal Krokodile apskund, o jis dar nori pridurti ir sena, kad
bt u k barti.
- Juk taip, panele Dunkerk? - pakartojo profesorius.
- Taip.
- Jums pasisek. Beveik nra saug. Bet i kur, po velni... - ir
Dalailama pavelg vir. - Galite palaukti gretimame kambaryje. Pra
om pasirengti pneumotoraksui.
Liliana nusek paskui slaug.
- Kas yra? - sunibdjo ji. - Skysiai?
Slaug papurt galv.
- Turbt temperatros svyravimai.
- Bet tai juk neturi nieko bendra su mano plauiais! Tai tik dl su
sijaudinimo! Panels Somervil ivykimas! Fenas! A prie! A nesutin
ku! O gal?
- Ne, ne. Ateikite ir atsigulkite! Js turite pasirengti, kol ateis pro
fesorius.
Slaug pristm aparat. Nieko nebus, - pagalvojo Liliana. - Sa
vaitmis dariau visk, ko jie reikalavo, o vietoj pagerjimo ir vl pa
blogjimas. Kad vakar isprukau, dar ne prieastis - iandien juk neturiu
temperatros; galbt biau turjusi, jeigu biau likusi sanatorijoje niekada negali inoti. K jis dabar darys su manimi? Pradurs ir darys
punkcijogal tik prips mane kaip subliukus balion?
jo profesorius.
- A neturiu temperatros, - kartligikai m aikinti Liliana. - Tik
iek tiek nervinuosi. Jau savait, kai neturiu temperatros. O ir anksiau
turdavau tik susijaudinus. Tai visai ne temperatra.
Dalailama prisdo greta ir apiupinjo viet injekcijai.
- Teks praleisti kelet dien kambaryje.
- A negaliu vis laik gulti lovoje. Nuo to ir temperatra. A i
protsiu.
44
-Js privalote pabti kambaryje. O iandien -pagulti. Jodo, slauge,

ionai.
Persirengdama Liliana apirjo rudjodo dm. Paskui ji isitrauk
i po skalbini degtins butel ir sipyl, atidiai siklausydama garsus i
koridoriaus. Slaug galjo kiekvien akimirk atneti vakarien, o ian
dienji nenorjo bti pagauta begeriant.
A dar ne per daug liesa, - svarst ji, sukiodamasi prie veidrod. Priaugau pus svaro. Didelis laimjimas. Ji ironikai pasveikino save ir
igr, paskui paslp butel. Kaip tik tuo momentu igirdo i koridoriaus
veiml su vakariene ir iupo suknel.
- Rengiats? - paklaus slaug. - Juk niekur nebeeisite.
-Apsirengusi a geriau jauiuosi.
Slaug papurt galv.
- Kodl nesigulate? Man kaip tik patikt, jeigu atnet vakarien
lov.
- Pagulkite sniege, kol gausite plaui udegim, - atr Liliana. Tuomet atne lov.
- Tikjau ne man. Daugi daugiausia persialdyiau ir gauiau slog.
tai dut jums. Atrodo, gls.
Borisas, - paman Liliana ir pam balt dut.
- Neatidarysite? - smalsiai pasiteiravo slaug.
- Vliau.
Liliana paknaib valg ir papra ineti. Tuo tarpu slaug paklojo jai
lov.
-Gal jungti radij? -paklaus ji.- Bt linksmiau.
-Jei norite, junkite.
Slaug pradjo sukinti rankenles. Cirichas transliavo praneim
apie Konrad Ferdinand Mejer, o Lozana - inias. Ji suko toliau, ir
staiga - Paryius. Pianistas skambino Debiusi. Liliana prijo prie lango ir
lauk, kol slaug baigs ir ieis. Ji irjo vakaro rk ir klaussi muzikos
i Paryiaus. Tai buvo nepakeliama.
- Buvote Paryiuje? - paklaus slaug.
- Taip.
45
- A ne. Turbt nuostabus?

- Kai a buvau, buvo altas, tamsus ir nirus - ir okupuotas vokiei.
Slaug nusijuok.
- Tai buvo labai seniai. Prie por met. Dabar turbt viskas kaip ir
prie kar. Ar nenortumt vl nuvaiuoti?
- Ne, - sausai atkirto Liliana. - Kas gali norti Paryi iem? Jau
baigte?
- Taip, taip, tuoj pat. Kojs taip skubate? Juk daugiau nra kas veikti.
Pagaliau slaug ijo. Liliana ijung radij. Taip, - pagalvojo ji. Daugiau nebra kas veikti. Galima tik laukti. Laukti ko? Kad gyventum
ir vl lauktum?
Ji nurio nuo baltosios duts ydr ilkin kaspinl. Nuo Boriso, paman. - Gal ia tai, apie kj is kalbjo. O a?..
Ji ivyniojo i plono popieriaus gles, bet tuoj pat atitrauk rankas,
tartum ten bt lindjusi gyvat. Dut nuslydo ant ems.
Liliana irjo orchidjas, gulinias ant grind. Ji atpaino gles.
Atsitiktinumas, - abejojoji, - lyktus sutapimas. Gal tai kitos gls,
ne tos paios, tik panaios! Bet t pai akimirk suprato, kad toki at
sitiktinum nebna. Toki orchidj kaime nerasi. Ji pati j iekojo ir
neradusi usisak i Ciricho. Suskaiiavo iedus. Skaiius sutapo. Ta
da ji pamat, kad apatiniam iedui trksta lapelio, ir prisimin, kad pa
stebjo tai vos tik gavusi gles i Ciricho. Nebuvo abejoni - gls,
gulinios prieaisjant kilimo-tos paios, kuriasji padjo ant Agnes Somervil karsto.
A darausi isterika, - paman ji. - Visa tai reikia isiaikinti. Tai
ne vaiduokliai ir ne dvasios, kakas ikrt man bjaur pokt. Bet kam?
Kaip ios orchidjos vl pateko ionai? Ir k reikia ta pirtin alia, kaip
kokia negyva pajuodusi ranka, grsmingai sikibusi grindis, kaip koks
vli pasaulio simbolis?
Ji atsargiai apjo ratu akel, tartum tai bt buvusi tikra gyvat. ie
dai nepanjo iedus; susilietimas su mirtimi suteik jiems kakokio
kraupumo; jie atrod baltesni u visk, kji iki iol buvo regjusi. Liliana
46
skubiai atidar balkono duris, atsargiai sum popieri, o sujuo ir akel

- ir visk imet pro balkon laukan. O i paskos ir dut.
Minutlji siklaus rk, i kur ataidjo tolimi balsai ir rogi varpe
liai. Ji sugro ir ant grind pamat pirtin. Dabarjau atpaino ir prisimi
n, kad mvjoj, kai su Klerf lanksi Palas bare. Klerf, -mst ji.
- Kuojis ia dtas? Ji privalo tai suinoti! Tutuojau!
Teko lukterti, kol Klerf prijo prie telefono.
-Ar tai js sugrinote mano pirtin? - pasiteiravo ji.
- Taip, a. Nejau negavote mano laiko?
- Js laiko?
- Js neradote jo?
- Ne! - Liliana tramd save. - Dar ne. O i kur tos gls?
- I gli parduotuvs, - atsak Klerf nustebs. - Kodl klausiate?
- ia, i kaimo?
- Taip. O k, ar jos vogtos?
-Ne. O galbt ir taip. A neinau, - Liliana nutilo.
-Ar galiu pas jus ueiti? - paklaus Klerf.
- Taip.
- Kada?
- Po valandos. Bus jau ramu.
- Gerai, po valandos. Per upakalines duris?
- Taip!
Lengviau atsikvpusi, Liliana padjo ragel. Ai Dievui, jam nieko
nereiks aikinti. Ajam abejinga, o irjis nesirpina kitais kaip Borisas.
Klerf stovjo prie onini dur.
- Nepakeniate orchidj? - paklaus jis ir parod snieg.
Gls ir dut dar tebeguljo ten pat.
- I kur jas mte? - pasiteiravo Liliana.
- I maos gli parduotuvs apaioje, greta kaimo. K, ar jos ubur
tos?
- Tai tos paios gls, - sunkiai itar Liliana, - kurias vakar padjau
ant savo draugs palaik. A jas dar gerai apirjau, kol ine karst.
Sanatorija niekada nepasilieka gli sau. Ir kart visk ine. Be to.
47
a pasiteiravau tarnautojo. Visk isiunt krematorium. Nesivaizduo

ju, kaip...
- krematorium? - sukluso Klerf.
- Taip.
- Gerasis Dieve! Krautuvl, kurioje pirkau gles, prie pat krema
toriumo. Tokia vargana parduotuv, a dar nusistebjau, i kur tos gls.
Dabar viskas aiku!
- Kas?
- Kuris nors krematoriumo darbininkas, uuot sudegins, pasimjas
ir pardav krautuvlei.
Ji pavelg Klerf.
- Nejau tai manoma?
- Okodl ne? Gls yra gls. Visos panaios. Galimyb kliti nedide
l. Kad jos antr kart sugrt tas paias rankas, kurios siunt - be
veik netiktinas sutapimas, apie tai niekas net nepagalvojo.
Klerf pam Liban u rankos.
- K darysime? Jausims sukrsti ar tik pasijuoksime i neisenka
mo monijos iradingumo? A silau pasijuokti - jei dabar retkariais taip
nesielgsime, tai ms didingame imtmetyje galime dar ir prigerti aaro
se.
Liliana pavelg gles.
- Bjauru, - sunibdjoji. - Vogti i mirusiosios.
- Nei daugiau, nei maiau bjauru kaip ir daug kas kita, - paprietara
vo Klerf. - A taip pat niekada nemaniau, kad imsiu i mirusiojo ciga
rei, duonos, bet taip dariau. Per kar. Pradioje lyktu, bet paskui pri
pranti, ypa kai esi peralks ir ilgai nerkei. Einam, igersim ko nors.
Ji vis tebeirjo gles.
- Jos ia ir pasiliks?
-inoma. Nei jos js, nei mirusiosios, nei mano. Rytoj atsisiujums
nauj. I kitos parduotuvs.
Klerf atidar rogi dureles. Jo dmes patrauk veiko veidas: jo
akys ramiai, bet su susidomjimu spitrjosi orchidjas. Klerf suprato,
kad is mogus, nuves Liban ir j viebut, sugr ir surinks gles.
48
Kur jos tuomet atsidurs, ino tik Dievas. Vienu metu Klerf norjo jas
sumindyti - bet kam vaidinti Diev? Nieko gera i to nebus.
Rogs sustojo. Prieais didisias viebuio duris guljo per lapi snie
g permestos lentos. Liliana ilipo. Netiktai ji pasirod Klerf keistai
egzotika. Smulki, iek tiek palinkusi, ji prilaik ties krtine lengv ap
siaust. Apsiavusi savo ieiginiais bateliais, ji brovsi pro nerangiai ings
niuojani sportinink brel. Nors ir isekinta ligos, ji dvelk neapiuo
piamu avesiu. Jis sek kandin. Kur a sivliau? - mst jis. - Su kuo
susidjau? iaip ar taip, tai ne Lidija Moreli i Romos, su kuriaj is prie
valand kalbjosi telefonu. Lidija Moreli iman visas moterikas gud
rybes ir niekuomet n vienos neumirdavo.
Jis pasivijo Lilianprie dur.
- vakar, - pradjojis, - kalbsime tik apie paius pavirutinikiau
sius dalykus pasaulyje ir apie niek kita.
Po valandos baras buvo sausakimas. Liliana pairjo duris.
- Ateina Borisas, - tar ji. - To ir galjai tiktis.
Klerfjau anksiau pamat rus. Volkovas pamau yrsi pro mones,
kurie kaip vynuogs buvo apkib bar. Jis aikiai ignoravo Klerf.
- Rogs laukia tavs lauke, Liliana, - tar Volkovas.
- Paleisk roges. Borisai, - atsak ji. - Man nereiks j. Tai ponas
Klerf. Tujau buvai j sutiks.
Klerf atsainiai kilsteljo.
- Tikrai? - Volkovas apsimet nustebs. - O, i ties! Praau atleisti.
Jis permet vilgsniu Klerf.
- Lenktyniniame automobilyje, kuris pabaid arklius, ar ne?
Klerf pajuto paslpt paaip. Jis nieko neatsak ir liko bestovs.
- Tu, matyt, pamirai, kad rytoj vl turi viestis, - kreipsi Volkovas
Lilian.
- Ne, Borisai, nepamirau.
-Turi gerai pailsti, isimiegoti.
- inau, dar liks laiko.
49
Ji kalbjo ltai, kaip vaikui, kuris nesupranta. Klerf mat, kad tai yra
vienintel galimybjai nugalti savo pykt ir susivaldyti. Jam buvo gaila
ruso, patekusio beviltik padt.
- Gal prisstumt, - pasil jis ne per daug nuoirdiai.
- Dkoju, - altai atsak Volkovas, lyg padavjui, klausianiam, arjis
nenors'ko nors usisakyti. Tame kvietimejis pajuto paaip, kaip ir Kler
f anksiau.
- A dar laukiu vieno mogaus, - tar jis Lilianai. - Jei tau tuo tarpu
rogi...
- Ne, Borisai! A dar noriu pabti.
Tojau buvo per daug.
- A atsiveiau ia panel Dunkerk, - tar ramiai Klerf, - a j ir
parveiu.
Volkovas pervr j vilgsniu. Jo veidas persikreip, bet jis prisi
versdamas nusiypsojo.
- Bijau, kad js mans nesupratote. Tik nra reikalo to aikinti.
Volkovas linkteljo Lilianai, ir vienakimirkjai pasirod, kad nukri
tojo ididumo kauk. Bet netrukusjis susitvard ir nujo prie baro. Klerf
atsisdo. Jis buvo nepatenkintas savimi. K a darau! - galvojo jis. Manjau seniai ne dvideimt!
- Kodl negrtate sujuo? - niriai paklaus jis.
-Norite manimi atsikratyti?
Jis nuvelg Liban. Ji atrod bejg, betjis inojo-bejgikumas ir
yra pavojingiausia, k turi moterys, nes jokia moteris nra i tikrj be
jg.
-Aiku, ne, - atsak j is.-Pasilikime!
Ji irjo bar.
-Jis neieina, - sunibdjo Liliana. - Jis mane saugo. Mano, nusilei
siu.
Klerf pam butel ir pripyl.
- Gerai, pairsim, kas pavargs pirmas.
- Js jo nesuprantate, - staiga prieikai pareik Liliana. - Jis visai
ne i pavydo.
50
- Ne?
- Ne. Jis nelaimingas ir pats ligonis, o dar rpinasi manimi. Lengva
bti pranaesniam, kai esi sveikas.
Klerf pastat butel. Kokia lojali maa bestija! Vos igelbta, jau ker
ta gelbstini rank.
- Galimas daiktas, - altakraujikai pratar jis. - Bet ar didelis nu
sikaltimas bti sveikam?
Liliana pasisuko j.
- inoma, ne, - sumurmjo. - Nebeinau, k kalbu. Gerai, eisiu.
Ji stvr rankinuk, bet neatsistojo.
Klerf taip pat iandien jos pakako, bet nieku gyvu nenorjo Lilianos
paleisti, kol Volkovas stovjo prie baro ir lauk. A dar ne toks senas, paman jis pats sau.
- Su manimi galite bti ir ne tokia atsargi, - tar Klerf. - A nelabai
jautrus.
-ia visi jautrs.
- A ne i ia.
- Taip, - staiga Liliana nusiypsojo. - tai kur uo pakastas.
- Kaip?
- tai kas mus imua i vi. Nesuprantate? Net Holman, js
draug.
- Galbt, - nustebs atsak Klerf. - Man turbt visai nereikjo
atvaiuoti. A ir Volkov erzinu?
- Ojs to nepastebjote?
- Galimas daiktas. O kodl jis taip stengiasi, kad tai pastebiau?
- Jis ieina, - sunerimo Liliana.
Klerf tai mat.
- Ojs? Ar nebt geriau jums grti sanatorij?
- O kas tai ino? Dalailama? A? Krokodile? Dievas? - ji pakl
taurel. - O kas atsakingas? Kas? A? Dievas? Ir kas u k? Eime, pa
oksime!
Klerf tebesdjo. Ji nesuprasdama spoksojo j.
- Bijote dl mans? Gal manote, kad turiu...
51
- Nieko a nemanau, - nutrauk Klerf. - A nemoku okti. Bet, jei

norite, pabandykime.
Jie nujo oki aiktel.
-Agnes Somervil visada visk dar pagal Dalailamos nurodymus, pasak Liliana, kai nutilo okani turist keliamas urmulys. - Visk.
IV
Sanatorijoje buvo tylu. Ligoniai mgavosi gryno oro voniomis. Jie
tyldami guljo lovose ir sudedamuosiuose krsluose, idrib kaip negyvi,
o nuvargs oras tyliai kovojo su prieu, kuris tnojo pasislps iltoje plau
i tamsoje.
Liliana Dunkerk buvo sitaisiusi savo balkone. Ji mvjo ydromis
kelnmis. Naktis seniai prajo ir buvo umirta. Taip visuomet bdavo
ia, viruje, - iauus rytui naktin baim pranykdavo be pdsako, kaip
elis horizonte. Liliana isities vlyvo priepieio spinduliuose. Jie vel
nia vytinia udanga slp praeit, o rytojus atrod nerealus. Prieais j
i pernakt pripustyto balkone sniego kyojo degtins butelis, kurjai dav
Klerf.
Suskambo telefonas. Ji pakl ragel.
-Taip, Borisai... ne, inoma, ne... Kur atsidurtume, jei taip darytu
me? Nebekalbkime apie tai - inoma, gali ueiti... Taip, a viena, kas gi
dar galt pas mane bti?
Ji sugro balkon. Akimirk dvejojo, ar paslpti degtin; bet paskui
atsine taurel ir atsikimo butel. Degtin buvo labai alta ir nuostabi.
- Labas rytas, Borisai, - tar ji, igirdusi dur trinkteljim. - A ge
riu degtin. Ar nori? Pasiimk taurel.
Ji sitais krsle ir lauk. Volkovas atjo balkon su taurele rankoje.
Liliana atsiduso. Ai Dievui,joki pamoksl,-pagalvojoji. Jis sipyl
taurel. Liliana atkiojam savj, irjis pripild iki pat viraus.
- Kam tai, irdele? - paklaus jis. - Bijai rentgeno?
Ji papurt galv.
52
-Kariuoji?
- Ne, ne. Temperatra, ko gera, emesn negu reikia.
- Ar Dalai lama jau k nors sak apie tavo nuotraukas?
-Ne, kjis gali pasakyti? Be to, a nieko ir nenoriu inoti.
- Gerai, - neprietaravo Volkovas. - U tai ir igerkime.
Jis vienu gurkniu igr degtin ir pastm butltolyn.
- pilk man dar, - papra Liliana.
-Kiek tik panorsi!
Liliana stebjoj. Ji inojo, kad Borisas ijegali paksti, kai ji geria, bet
Liliana jaut, kad dabar jis neprays daugiau nebegerti. Jis buvo gan
tinai protingas ir gerai supratojos nuotaik.
- Dar vien? - paklaus jis uuot priekaitavs. - Stikliukai may
iai.
-Ne.
Ji pasistat piln stikliuk alia savs.
- Borisai, - tar itiesdama kojas krsle. - Mes suprantame vienas
kit per daug gerai.
-Tikrai?
- Taip. Tu mane supranti per daug gerai, ir a tave - tai kur ms
nelaim.
Volkovas nusijuok.
- Ypa kai puia fenas.
- Ir ne tik.
- Arba kai yra naujok.
- Na, matai, - atsak Liliana. - Tu ir prieast inai. Visk gali paai
kinti. O a nieko. Tu visk inai apie mane i anksto. Kaip tai vargina! Ar
ir tai fenas?
- Fenas ir pavasaris.
Liliana usimerk. Ji jaut slegiant neram or.
-Kodl tu nepavyduliauji?-paklausji.
- Pavyduliauju. Visada.
Ji atsimerk.
- Dl ko. Dl Klerf?
%
53
Jis papurt galv.

- Taip ir maniau. Dl ko gi?
Volkovas neatsak. Kamji klausia? Ir kj i imano? Pavydas praside
da ne vien nuo mogaus ir nesibaigia sujuo. Jis prasideda nuo oro, ku
riuo kvpuoja mylimas mogus, ir nesibaigia niekada. Net irjam mirus.
- Dl ko gi, Borisai? - pakartojo Liliana. - Vis dlto dl Klerf?
-Neinau. Greiiausiai dl to, kas randasi su juo.
- O kas randasi?
Liliana isities ir vl usimerk.
-Nepavyduliauk, nereikia. Po poros dien Klerf ivaiuos, umir
mus, o mes j .
Kur laikji tyliai guljo savo krsle. Volkovas sdjo ujos ir skait.
Saul pasisuko ir krateliu siek akis, ildydama umerktus vokus orani
ne viesa.
- Kartais noriau padaryti koki nesmon, Borisai, - kalbjo ji. K nors, kas pramut t stiklin gaubt. O pati krisiau - nesvarbu kur.
- Kiekvienas to nort.
- Tu taip pat?
- Taip pat.
- Kodl to nedarome?
- Niekas nepasikeist. Dar stipriau justume t gaubt. Arba j su
dauytume, susipjaustydami atrias ukes ir susikruvindami.
- Tu taip pat?
Borisas pavelg i trapi btyb. Kaip maai ji inojo apiej, nors
tarsi j perpratusi!
-A prisitaikiau, - paaikino jis inodamas, kad sako neties. - Taip
paprasiau. Prie praddamas beprasmikai neapksti, turi pabandyti
prisitaikyti.
Liliana pajuto nuovarg. Ir vl kalbos, kurios apraizgo kaip voratinklis.
Visa tai tiesa, bet ar tai padeda?
- Prisitaikymas - tai kapituliavimas, - sumurmjoji. - A dar ne tokia
sena.
54
Kodl jis neieina? - galvojoj i. - Ir kamaj ugaulioju, nors to ir ne

noriu? Kam priekaitauju, kad jis ilgiau gyvena iame pasaulyje ir kad
laimingas, nes msto kitaip negu a? Kodl mane siutina, kad jis kaip
belaisvis kaljime dkoja Dievui vien u tai, kad vis dar gyvas; o a ne
apkeniu Dievo, nes nesu laisva.
- Neklausyk mans, Borisai, - ts ji. - iaip sau neku. Kaltas
vidudienis, degtin ir fenas. O galbt rentgeno baim - tik nenoriu prisi
painti. Juk ia, viruje, nra blog naujien.
Kaime pradjo skambinti varpais. Volkovas atsistojo ir nuleido uuo
laidl nuo sauls.
- Ev Mozer rytoj paleis, - pasak jis. - Pasveiko.
- inau, j jau du kartus buvo paleid.
- kartji i tikrj pasveiko. Krokodile pati patvirtino.
Staiga Liliana igirdo pro varp gaudes Diuzeps riaumojim.
Automobilis greitai kilo vingiuotu keliu auktyn, kol sustojo. Ji nustebo,
kad Klerf atvaiavo sujuo ia-tai buvo pirmas kartas pojo atvykimo.
Volkovas atsistojo ir pairjo per balkon emyn.
-Tikiuosi, su automobiliujis neslidins, - paaipiai tarjis.
-Aiku, ne. O kodl?
- Jis pastat j visai prie laito u egli, alia treniruoi aiktels
pradedantiesiems, o ne prieais viebut.
- Matyt, ino, k daro. Ties sakant, kodl tu jo neapkenti?
-Velniai ino! Gal kad ir pats buvau panaus j.
- Tu? - mieguistai pratar Liliana. - Bet tai, matyt, seniai buvo.
- Taip, - su kartliu patvirtino Volkovas. - Tai buvo labai seniai.
Po pusvalandio Liliana igirdo, kaip Klerf nuvaiuoja. Borisas jau
buvo ijs. Ji dar paguljo usimerkusi, jausdama mirgani vies po
vokais. Tada atsikl ir nulipo emyn. Savo nuostabai, ji pamat Klerf,
sdint ant suolelio prieais sanatorij.
-A maniau, js nuvaiavote emyn, - pasakji ir prisdo alia. - Gal
man haliucinacijos?
- Ne, - jis prisimerk nuo rykios viesos. - Ten buvo Holmanas.
55
- Holmanas?
-Taip. A pasiuniau j kaim nupirkti degtins.
- Su maina?
- Taip, - tar Klerf. - Pats laikas jam pagaliau ssti veias.
Vl pasigirdo variklio esys. Klerf atsistojo ir sukluso.
- Dabar pairsime, kjis gali - ar graiai ir tvarkingai uvaiuos ia,
ar pravilps su Diuzepe pro al.
- Pravilps? Kur?
- Kur nors. Benzino bake iki valios. Su tiek iki Ciricho gali nuva
iuoti.
- K? - isigando Liliana. - K js nekate?
Klerf vl sukluso.
- Jis negrta. Jis vaiuoja per kaim eero ir autostrados link. Mato
te, jis jau ten, u Palas viebuio. Ai Dievui!
Liliana paoko.
- Ai Dievui? I proto isikraustte? Isiuniate j atvirame lenkty
niniame automobilyje? [Cirich, jei jis panors! Ar neinote, kadjis ser
ga?
- Kaip tik dl to. Jis jau man, kad nebemoka vaiuoti.
- Ojeigu Holmanas persialdys?
Klerf nusijuok.
- Jis iltai apsirengs. O apskritai lenktynininkams automobilis - tai
tas pats, kas moterims ieiginis drabuis - jei teikia malonum, niekuo
met nepersialdai.
Liliana spoksojo j .
- Ojei vis dlto persialdys! inote, ktai reikia ia, kalnuose? Skys
iai plauiuose, saugos, sunks recidyvai! Nuo persialdymo galima ir
numirti.
Klerf dmiai pavelg j. Tokia Liliana jam patiko kur kas labiau
negu pereit vakar.
- Kaip tik tai ir turtumte prisiminti, kai vakarais, uuot jusi miego
ti, bgate Palas bar, - pasak jis. - Lengva suknute ir ilkiniais ba
teliais.
56
- Tai neturi nieko bendra su Holmanu.

-Aiku, ne. Bet a tikiu, kad sulauyti draudimus kartais sveika. Iki
iol maniau, kad irjs taip pat.
Liliana sutriko.
- Kitiems to netaikau, - atsakji pagalvojusi.
- Gerai, bet dauguma moni pritaiko visk tik kitiems.
Klerf irjo emyn, eer.
- tai jis! Matote? Tik paklausykite, kaip jis daro poskius! Jis dar
neumiro, kaip perjunginti pavaras. Vakare Holmanas bus visai kitas
mogus.
- Kur? Ciriche?
- Bet kur. Kad ir ia.
-Vakare, pakilus temperatrai, jis guls lovoje.
- Netikiu. O net jeigu ir taip! Jau geriau iek tiek temperatros, negu
slankioti panarinta galva apie automobil ir laikyti save negaliu.
Liliana staiga nusisuko. Negalus, -galvojo j i. -Todl, kad serga. K
leidia sau is storievis sveikuolis? Galbtjis irjlaiko negalia? Ji pri
simin vakar Palas bare, kai jis kalbjosi su Monte Karlu. Ar tik tada
jis taip pat nekalbjo apie luo?
- Net ir neaukta temperatra gali bti plaui udegimo prieastis, prieikai atovji.-Bettai js n kiek nejaudina! Paskui sakysite, kad
Holmanui buvo didel laim numirti po to, kai jis dar kart pasdjo lenk
tyniniame automobilyje ir pasijuto ess didis lenktynininkas.
Ji tuoj pat pasigailjo savo odi. Pati nesuprato, kodl staiga taip su
irzo.
- Js gera atmintis, - Klerf neprarado gero po. - Jau anksiau tai
pastebjau. Bet nusiraminkit, automobilis ne toks jau greitas, kaip atro
do. Su grandinmis ant padang nepavaiuosi lenktyniniu greiiu.
Jis apkabino j per peius. Liliana tyljo ir nejuddama stebjo, kaip
maas juodas Diuzep ilenda i u miko prie eero. Kompaktikas
kaip dzgianti kaman skriejojis per akinam baltum. Ji girdjo variklio
riaumojim ir aid, kuris atsikartojo kalnuose. Maina sustojo kelyje,
vedaniame per perj kit pus, ir ji ikart suprato, kad btent tai j ir
57
sujaudino. Liliana pamat, kaip automobilis inyko u poskio. Motoras

tranksi lyg koks pals bgnas, kvieiantis kelion neinomu mar
rutu. Tai buvo daugiau negu vien tik garsai.
- Tikkims, jis neivaiuos, - tar Klerf.
Liliana ne ikart atsak. Jos lpos perdivo.
- Ir kamjam ivaiuoti, - sunkiai pratar ji. - Juk jis jau beveik svei
kas. Kam dar rizikuoti?
- Kartais kaip tik tada ir rizikuojama.
-Ar js, juo dtas, rizikuotumt?
- Neinau.
Liliana atsikvp.
- Ar elgtumts taip, jei inotumt, kad niekada nepasveiksite? paklausji.
- Uuot pasiliks ia?
- Uuot pavegetavs ia kelet mnesi ilgiau.
Klerf nusiypsojo. Jis inojo ir kit vegetavimo bd.
- Tai priklauso nuo to, kaip tai supranti, - tar jis.
-Tai reikia gyventi atsargiai, - paskubom paaikino Liliana.
Jis nusijuok.
- To nereikt klausti lenktyninink.
- Ar drytumt?
-Nesivaizduoju. To negali inoti i anksto. Gal ir taip, kad dar kart
atsiduotum pats sau ir tam, kas vadinama gyvenimu, neskaiiuodamas
laiko - o galbt kaip tik gyveniau pagal laikrod ir skaiiuoiau dienas
valandomis. Niekada negali inoti. Gyvenime patyriau visoki keist staig
men.
Liliana ilindo i po Klerf rankos.
- Prie kiekvienas lenktynes sudarote sutart su savim?
- Tai atrodo gerokai dramatikiau, negu yra i tikrj. A vainju ne
dl romantikos. Vainju dl pinig, ir dar dl to, kad nieko kita nemoku,
ne dl nuotyki. Nuotyki ms prakeiktame amiuje turjau iki kaklo,
net ir nenordamas. Js turbt taip pat.
- Taip, - atsak Liliana. - Bet ne tikr.
58
Staiga vl pasigirdo variklio gaudesys.

- Jis sugrta, - tar Klerf.
- Taip, - pakartojo ji ir giliai atsiduso. - Jis sugrta. Js nusivyls?
- Ne. A tik norjau, kad jis vl atsisst prie vairo. Paskutin kart,
kai tai dar, j itiko kraujopldis.
Liliana mat Diuzep skriejant plentu. Staigaji pajuto negalsianti
irti spinduliuojantHolmano veid.
-A eisiu, - skubiai itar ji. - Krokodile mans jau ieko.
Ji pasisuko dur link.
- Ojs kada vaiuosite per perj? - dar pasiteiravo.
- Kada tik panorsite, - atsak Klerf.
Buvo sekmadienis, o sekmadieniai sanatorijoje visada pakeliami
sunkiau negu kitos savaits dienos. Gydytojai ateina palatas tik esant
btinam reikalui; gali pamanyti, kad esi sveikas. Ligoniai sekmadieniais
gerokai judresni, ir sesels turi net vlai vakare iekoti j svetimose pa
latose.
Nepaisydama draudimo, Liliana vakarienei nulipo emyn; sekmadie
niais Krokodile paprastai netikrindavo. Ji igr dvi taureles degtins,
kad isigelbt nuo vakaro melancholijos, bet tai nepadjo. Tuomet ap
sivilko savo puoniausi suknel-drabuiai kartais paddavo labiau ne
gu moralin paguoda, bet irtai kart negelbjo. Pasiliko ir depresija, ir
begaliniai ginai su Dievu, ir staiga i kakur atsirads pasaulinio skaus
mo pojtis, puikiai pastamas kiekvienam ia, viruje, kuris be akivaiz
dios prieasties ateidavo ir vl inykdavo. Melancholijaj apgaub lyg
atskridusi tamsi petelik.
Vos tik engusi valgomj, ji suprato, i kur visa tai. Kambarys buvo
beveik pilnas, prie vieno stalo viduryje sdjo Eva Mozer, apsupta puss
tuzino draug, prieais j - pyragas, ampano butelis ir spalvingai vy
niotos dovanos. Tai buvo paskutinisjos vakaras. Rytoj ji ivaiuos.
Pradioje Liliana norjo apsisukti, bet staiga pastebjo Holman. Jis
sdjo prie staliuko su trimis juodomis figromis, laukianiomis Manuelos mirties. Atrod vienias. Holmanas pamojojai.
59
- iandien ibandiau Diuzep, - pasigyr jis. - Matte?

- Taip. Ar dar kas nors jus mat?
- Kas, pavyzdiui?
- Krokodile. Arba Dalailama.
-Niekas. Maina stovjo treniruoi aiktelje. I iajos nematyti. O
jeigu net ir... A laimingas! Jau maniau, kad nebemoksiu tom prakeik
tom veiomvainti.
- Visi atrodo vakar laimingi, - su kartliu atsiduso Liliana. - Pavel
kite ten!
Ji parod stal, kur kaitusiu stamboku veidu sdjo Eva Mozer,
apsupta ujauiani ir pavydini draug. Ji atrod lyg laimjusi pat
didiausipriz loterijoje ir, apstulbinta tokio netiktumo, nebeinanti, k
toliau sujuo daryti.
- Ojs? - paklaus Liliana Holman. - Ar matavots temperatr?
Holmanas nusijuok.
- Iki rytojaus dar yra laiko. iandien apie tai negalvoju.
- Ar nemanote, kad turite kario?
- Man tas pats. Nemanau.
Kam klausinju, - galvojo Liliana. - Gal pavydiu taip, kaip visi pavy
di Evai Mozer?
- Ar Klerf iandien neateis? - pasiteiravo ji.
- Ne. Po pietj is sulauk netikt svei. Kojam ia vis laik vai
nti? Nuobodu.
-Tai kodl j is neivaiuoja?-suirzusi paklaus Liliana.
- Ivaiuos, bet tik po poros dien. Treiadien arba ketvirtadien.
- i savait?
- Taip. A spju, kad jis ivaiuos kartu su sveiais.
Liliana nieko neatsak. Negaljo suprasti, ar Holmanas tyia jai tai
pasakoja. Nusprend, kad tyia, ir todl daugiau nebeklausinjo.
- Ar turite kambaryje ko nors igerti? - paklaus ji.
-N laelio. iandien po piet padovanojau dino likut arlzui Njui.
- Neatsivet butelio degtins iandien per pietus?
- Atidaviau j Dolores Palmer.
60
- Kodl? Norite tapti pavyzdingu pacientu?

- Panaiai, - atsak Holmanas iek tiek sumis.
- iandien po piet buvote visikai kitoks.
- Kaip tik dl to, - paaikino Holmanas. - Noriu vl vainti.
Liliana stumteljo lkt.
- O su kuo man tada teks sprukti vakarais?
- Toki pakaks. Ir Klerf dar ia.
- Taip. O paskui?
-Ar Borisas iandien vakare neateis?
- Ne, neateis. Su Borisu nepalakstysi. A jam pasakiau, kad man
skauda galv.
- I tikrj skauda?
-Taip, - ir Liliana atsistojo. - Net Krokodile vakar manimi diaugt
si. Noriu, kad visi bt laimingi. Eisiu miegoti. Atsiduosiu Morfjo globai.
Labanakt, Holmanai.
-Ar kas nors atsitiko, Liliana?
-Nieko ypatinga. Tiesiog nuobodu. Geros savijautos poymis, kaip
pasakyt Dalailama. Kai kam nors i tikrj bloga, tuomet baimei tiesiog
nebelieka vietos. Esi per daug silpnas. Koks geras tas Dievulis, ar ne?
Budinti slaug baig savo naktin patikrinim. Liliana sdjo lovoje ir
band skaityti. Po valandls ji nustm knyg alin. Ir vl ateina naktis,
miego laukimas, miegas, vliau staigus prabudimas irtas momentas, kai
nieko neatpasti - nei kambario, nei savs. Kabi spengianioje tyloje ir
nieko daugiau - tik baim, miglota mirties baim. Tai trunka kelias be
galo ilgas minutes, kol pagaliau suvoki, kad matai lang - ne kryiaus
el nepastamame chaose, o tik lang. Kambarys - tai ir vl tik kam
barys, o ne pirmykts baims ir begarsio riksmo gniutulas. Ir ji pati, tik
trumpam emje pavadinta Liliana Dunkerk.
Kakas pasibeld. U dur su raudonu chalatu ir lepetmis stovjo
arlzas Njus.
- Viskas aiku, - sunibdjojis. - Ateik pas Dolores! Atsisveikinimas
su Eva Mozer.
61
- Kam? Kodl ji paprasiausiai neivaiuoja? Kam dar vsti atsi

sveikinim?
-Atsisveikinimo norime mes, neji.
- Valgomajame jau buvo.
- Tik tam, kad suklaidintume slaug. Ateik, nebk surgl!
- Nenoriu.
arlzas Njus atsiklaup prie jos lovos.
-Ateik, Liliana, mnulio, sidabro ir padmavusios ugnies paslaptie!
Jei ia pasiliksi, pyki, kad pasilikai, jei ten nueisi - pyki, kad nujai. Taigi
vis viena tas pats - ateik!
Jis siklaus garsus koridoriuje ir atidar duris. Ten buvo girdti ra
ment kaukjimas. Pralubavo liesa pagyvenusi moteris.
- Visi eina! Lili Streptomicinas jau ten, ateis ir irmeris, ir Andr.
Jaunuolis arlstono ingsniuku stm pro al veiml su ilabarzdiu.
- Matai, net numirliai atsikelia, kad pasakyt panelei Mozer: Av
Caesar, morituri te solutant/ *, - paaikino arlzas Njus. - Umirk
vienat) vakarui savo rusik siel ir prisimink savo linksm valon** t
v. Apsirenk ir ateik!
-Nesirengsiu. Ateisiu su piama!
- Ateik su piama, bet ateik!
Dolores Palmer gyveno auktu emiau negu Liliana. Jau treji metai,
numeme su svetaine, miegamuoju ir vonia. Ji mokjo didiausi nuom
sanatorijoje ir, per daug nesivarydama, naudojosi jai skiriamu dmesiu.
-Mes turime tau du butelius degtins vonioje, - paaikino ji Lilianai. - Kur norsi sitaisyti? alia debiutants, ikeliaujanios sveik gy
venim, ar prie pasiliekanij su diova? Isirink viet.
Liliana apsidair. Vaizdas prastinis: lemp viesa buvo prislopinta
audeklu, o patefono garsiakalbis - baltiniais, j sugrstais, ilabarzdis
rpinosi muzika, o Lili Streptomicinas sdjo kampe ant grind, nes nuo
* Sveikas, Cezari, einantieji mirti sveikina tave! (lot.)
** Romanizuot kelt ir german palikuonys Belgi joje ir iaurs Pranczijoje.
f
62
vaist sutrikus pusiausvyrai danai griuvindavo. Kiti susd ratu - iek

tiek dirbtin sensteljusi vaik bohema, kurjie usimir per ilgai usi
buvo. Dolores Palmer vilkjo kinik ilg apdar su skeltuku apaioje. Ji
buvo tragikai grai, bet atrod, kad pati to nejauia. Jos gerbjai lyg
pami sukiodavosi apie j - kaip keliautojai apie fatamorgan. Jie
isekdavo nuo beviltiko savo manieringumo, o Dolores, ties sakant,
nenordavo nieko kita, kaip tik paprasiausios miesionikos praban
gos. Gilesni jausmai jai atrodydavo nuobods, betji pati suadindavojuos
ir vliau turdavo sujais kovoti.
Eva Mozer suiuro pro lang. Jos nuotaika staiga pasikeit.
- Ji liumbia, - pasak Marija Savini Lilianai. - K tu tai pasakysi?
- Kodl?
- Pati paklausk j. Nepatiksi. Jai atrodo, kad iajos namai.
- ia mano namai, - patvirtino Eva Mozer. - ia a buvau laiminga.
ia turiu draug. Apaioje nieko nepastu.
Visi kur laiktyljo.
- Galite ia ir pasilikti, - pasil arlzas Njus. - Niekas nekliudo.
- O kaipgi! Mano tvas. Pasilikti ia per daug brangu. Jis nori, kad
sigyiau profesij. Koki profesij? Nieko nemoku! K ir mokjau, ia
umirau.
- ia visk umirti, - taikiai pritar i savo kampo Lili Streptomicinas. - Kas kelet met ia pagyvena, netinka niekam apaioje. . *
Lili jau daug met buvo Dalailamos bandomasis triuis naujiems gy
dymo metodams tirti. iuo metujis bandjgydyti streptomicinu. Vaistai
blogai j veik, bet net jeigu pats Dalailama bt nutrauks gydym ir
paleids j namo, jai nebt atsitik nieko panaaus kaip Evai Mozer. Ji
vienintel sanatorijoje buvo i vietini ir lengvai bt susiradusi darbo,
nes buvo puiki virja.
- Kuo a galiu dirbti? - dejavo Eva Mozer. - Sekretore? Kas mane
ims? A net raomja mainle prastai spausdinu. Daugelis apskritai bi
jo sekretori i sanatorij.
-Bkite diovininko sekretore, ukimusiu balsu sugergd ilabarz
dis.
63
Liliana pairjo Ev lyg prieistorin padar, staiga iliauus i

grind plyio. Ji ir anksiau buvo maiusi ligoni, kurie ivaiuodami
tvirtindavo, kad mieliau likt ia, bet daniausiai tai bdavo tik mandagu
mo gestas pasiliekantiesiems. Tai apmaldydavo nenumaldom nor pa
bgti, kai kit ileidia namo. Bet Eva Mozer buvo visai kas kita-ji sak
tai, k galvojo. Ji i tikrj buvo netekusi vilties, nes buvo pripratusi prie
sanatorijos ir bijojo gyvenimo apaioje.
Dolores Palmer pastm Lilianai stikliuk su degtine.
- Kas per persona! - pasak ji, su pasibjaurjimu irdama Ev. Joki manier! Kaipji elgiasi! Tiesiog nepadoriai, ar ne?
- Jau eisiu, - tar Liliana. - Nebegaliu daugiau itverti.
- Neik! - papra arlzas Njus ir pasilenk ariau jos. - Puikioji
blyksinti ugnele neinomybje, dar pabk! Mums reikalinga tu ir Dolo
res, kaip laiv puoianios figros ms sudraskytoms burms, kad m
s nesutrypt baisios plokios Evos Mozer pdos. Padainuok k nors,
Liliana.
- To tik betrko! K? Lopin vaikams, kurie niekada negims?
- Eva turs vaik! Daug - nesirpink! Ne, padainuok apie debesis,
kurie niekada negrta, ir apie snieg, kuris palaidoja ird. Dain apie
kaln tremtinius. Padainuok mums! Ne virtuvs medzai Evai. Mums
reikia inakt tamsaus mus paius lovinanio vyno, patikk manimi. Ne
tvardomas sentimentalumas dar geriau u aaras.
- arlzas kakur nuiupo butel konjako, - dalykikai pareik Dolo
res ir savo ilgomis kojomis nuirgliojo prie patefono.
- irmeri, udk kokinaujamerikietikploktel!
- ita pabaisa, - dejavo arlzas Njus. - Ji atrodo kaip viso pasaulio
poezija, ojos smegenin kaip kokia statistika. A myliujtaip, kaip gali
ma mylti diungles, ojos atsakas - kaip darovi lysvs. K daryti?
- Kentti ir bti laimingam.
Liliana pakilo. T pai akimirk atsivr durys. Tarpduryje idygo
Krokodile.
64
-Taip ir maniau! Cigarets! Alkoholis kambaryje! Orgijos! Ir net js

ia, panele Rue! - sunyptji Lili Streptomicinui. - Ant rament liau
! Ponas irmeri, irjs taip pat! Privaljote bti lovoje!
- Privaljau seniai numirti, - linksmai atsak ilabarzdis. - Teorikai
taip ir yra.
Jis nukl patefon, itrauk ilkinius baltinius i garsiakalbio ir pamo
javo jais ore.
-A gyvenu skolon! ia galioja kitokie statymai negu tie, pagal ku
riuos esi gims.
-Ak taip? Ir kokie, jei galiu paklausti?
- Kakokie ypatingi, bet laikomasi tik kai kuri ij. Kaip to pasiekti,
kiekvieno asmenikas reikalas.
- Praom tutuojau eiti miegoti. Kas jus atve ionai?
- Tik mano paties protas.
ilabarzdis sirang savo veiml. Andr dels. Tada Liliana engte
ljo priek.
-A jus parveiu.
Ji stumteljo veiml dur link.
- Ak taip! - sprogteljo pykiu Krokodile. - Taip ir maniau.
Liliana istm veiml koridori. arlzas Njus ir kiti isek pas
kui. Jie kikeno kaip uklupti vaikai.
- Minutl! - tar irmeris ir apsuko veiml atgal, dur link.
Krokodile didingai stovjo tarpdury.
- Js savo gyvenime praleidote tiek prog, kiek utekt trims ligo
niams, kadjie bt laimingi. Palaiminta naktis su geleine irdimi.
Jis vl pasuko veiml koridoriaus link. arlzas Njus nustmj tolyn.
-Kam tiek daug emocij, irmeri?-paklaus jis. -aunioji pabaisa
tik atlieka savo pareig.
-inau. Bet ji atliekaj taip velnikai pasiptusi. A darj pergyven
siu! Pergyvenau jos pirmtak - jai buvo tik dvideimt ketveri ir ji staiga
numir nuo vio-ir it bestij... - ties sakant, kiekKrokodilei met?
Tikrai per eiasdeimt. Gal visi septyniasdeimt! A j tikrai pergyven
siu!
65
-Neblogas tikslas! Mes juk kilns mons, - aipsi arlzas.

- Ne, - atsiliep ilabarzdis su nuomiu pasitenkinimu. - Mes pa
smerkti miriai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi! Tik mes inome
tai, o kiti dar ne.
Po puss valandos Lilianos kambar atjo Eva Mozer.
- Gal ia yra mano lova? - pasiteiravo ji.
- Js lova?
- Taip, mano kambarys tuias. Ir mano drabui nebra. Kur nors
juk reikia pernakvoti. Kain, kur galt bti mano daiktai?
Tai buvo vienas i prast pokt. Kai k nors iraydavo i sanato
rijos namo, paskutin nakt paslpdavojo daiktus. Eva Mozer buvo visai
nusiminusi.
-Praiau visk ilyginti. Ojie visk idergs! Dabar turiu taupyti pini
gus. Btent dabar, kai reikia leistis emyn.
-Ar js tvas nepasirpins jumis apaioje?
-Jis nori manimi atsikratyti. A manau, jis ketina vl vesti.
Staiga Liliana pajuto, kad n minuts ilgiau nebeitvers su ta mergi
na.
-Pasislpkite prie lifto, kol pasirodys arlzas Njus. Ajpasikviesiu
pas save, - pasil Liliana. - Tada lskite jo kambar; jis bus jo neura
kins. Ir paskambinkite man i ten. Pasakykite, kad merksitejo smokin
g kart vanden, o markinius apipilsite raalu, jei tutuojau nebus
sugrinti js lova irjs daiktai. Supratote?
- Taip, bet...
- Juos tik paslp. A neinau kas. Bet labai nustebiau, jei arlzas
Njus nieko apie tai neinot.
Liliana pakl ragel.
- arlzas?
Ji pamojo Evai, kad eit.
- arlzai, - pasak ji, - ar negaltumt minutlei usukti pas mane?
Taip? Gerai.
Po poros minuij is ujo.
66
- Kas atsitiko Krokodilei? - paklaus Liliana.

- Viskas gerai. Dolores puikiai tvarkosi. Taip gerai apsimeta! Ji
paprasiausiai pasak ties- kad mes norjome numalinti savo nevilt,
nes turime pasilikti. Nuostabi mintis. A manau, Krokodile beveik ver
k, kai jo lauk.
Suskambo telefonas. Evos Mozer balsas griaudjo taip garsiai, kad
visk galjo suprasti ir arlzas.
- Ji tavo voni prileido karto vandens, - tar Liliana. - Kaire ranka
laiko tavo nauj ieigin kostium, deine - tavo turkio spalvos raal.
Nebandyk jos netiktai uklupti. Tuo metu, kai atidarysi duris, ji imsis
darbo, pakalbk suja.
Ji padavjam ragel ir nujo prie lango. Palas viebutis kaime dar
tebeviet. Po poros savaii ir to nebebus. Turistai iskris kaip keliau
ninkai paukiai, ir ilgi monotoniki metai vilksis per pavasar, vasar ir
ruden iki kitos iemos.
U nugaros klakteljo telefono ragelis.
- Nieke, - nepatenkintas suniurzg arlzas Njus. - Jos galvel to
nebt surezgusi. Kam mane ia pasikvietei?
-Norjau suinoti, k pasak Krokodile.
- iaip nesi tokia greita! - nusiviep arlzas. - Rytoj apie tai ir pa
kalbsime. Dabar reikia gelbti mano ieigin kostium. Ta kvaia gali j
ivirti. Labos nakties. Buvo nuostabus vakaras!
Irjis dingo u dur. Liliana girdjo skubjo lepei lepsjim. Jo
ieiginis kostiumas,-galvojoji. - Jo sveikatos, laisvs, nakt miestuose,
apaioje, vili simbolis, jo talismanas. Taip pat, kaip abi jos vakarins
suknels, visai nereikalingos ia, viruje, bet kurij i neatsisak, lyg nuo
to priklausyt jos gyvenimas. Jei atsisakytj, atsisakyt vilties. Ji vl
prijo prie lango ir pavelg viesas apaioje. Puikus vakaras! Ji pra
leido daug toki bevi Itik puiki vakar.
Liliana utrauk uuolaidas. Ir vl baim! Ji puol iekoti paslpt
migdomj. Vienu metu tarsi igirdusi lauke Klerf automobil ir pai
rjo laikrod. Jis galt igelbti nuo ilgos nakties, bet Liliana nesiryo
jam skambinti. Argi Holmanas nesak, kadjis turi svei? Koki? Ka
67
kokios sveikos moterys i Paryiaus, Milano ar Monte Karlo! Tegu j

velniai, vis tiek po poros dien ivaiuos, - ji nurijo tabletes. - A turiu
pasiduoti, - galvojo, - turiu daryti taip, kaip sako Borisas, turiu taip gy
venti, o ne kovoti, turiu nusileisti. Betjei nusileisiu, prasiu!
Ji atsisdo prie stalo ir isitrauk laik popieriaus lakt. Mylima
sis, - ra ji, - dar neatpastu Tavo veido. Nepastamasai, dar nebuvai
atjs pas mane. Bet visados esi laukiamas. Argi tu nejauti, kaip bga
laikas? Ji liovsi raiusi ir pastm nuo stalo dut, kurioje jau guljo
daug niekada neisist laik, laik be adres. Ji velg balt lap
prieais save ir galvojo: Kodl a verkiu? Tai juk nieko nepakeis...
V
Pagyvens vyrikis po antklode atrod toks plokias lyg beknis. Jo
galva buvo sunykusi, akys kritusios, taiau be galo mlynos; isiptusios
kraujagysls ppsojo po oda, kuri primin suglamyt rkomj popieri.
Jis tysojo siauroje lovoje, anktame kambaryje. Salia lovos, ant naktinio
staliuko, guljo achmat lenta.
Jo pavard buvo Richteris. Atuoniasdeimties met, sanatorijoje
gyvenantisjau du deimtmeius. Pradiojejis turjo du kambarius pirma
me aukte, vliau atskir kambar su balkonu antrame, tada kambar be
balkono treiame aukte, o dabar, kai nebeliko pinig - i ankt
kamarait. Jis buvo sanatorijos pasididiavimas. Dalailama visada pasiremdavo juo kaip pavyzdiu, kai pasitaikydavo silpnadvasi pacientRichteris jaut u tai dkingum. Jis Buvo prie mirties, bet niekaip nega
ljo numirti.
Liliana sdjo prijo lovos.
- Tik pairkite! - tar Richteris ir parod achmat lent. - is
vyras aidia kaip lepis. Tas jimas irgu atves j per deimt jim prie
mato. Kas atsitiko Renj? Anksiau jis gerai aid. Arjau buvote ia per
kar?
- Ne, - atsak Liliana.
68
-Jis atvaiavo karo metais, turbt 1944-aisiais. Tai buvo isigelbji

mas! Anksiau, mano mieloji, anksiau a vienus metus aidiau su
Ciricho achmat klubu. ia, kalnuose, niekas neaid. Baisingai nuobo
diavau.
achmatai buvo vienintel Richterio aistra. Per kar jo sanatorijos
partneriai ivyko arba mir, o nauj neatvyko. Du draugai i Vokietijos, su
kuriais jis aid susiraindamas, uvo Rusijoje; kitas pateko nelaisv
prie Stalingrado. Kelet mnesi Richteris visai neturjo partnerio; jis
prarado gyvenimo diaugsm ir sulyso. Tada vyriausiasis gydytojas suor
ganizavo, kad jis galt aisti su Ciricho achmat klubo nariais, bet
daugumaj nebuvo itin stiprs aidjai. Pradioje nekantrusis Richteris
perdavinjo jimus telefonu, bet tai pasidar per brangu irjis turjo ten
kintis laikais, taigi praktikai galjo daryti jim kas dvi dienos, nes tiek
laiko jo patas. Bet ilgainiui irtai nutrko, ir Richteris vl stm dienas
peraisdamas senas partijas i knyg.
Tuomet atvyko Renj. Jis suaid su Richteriu vien partij, ir Richte
ris atsigavo: pagaliau vl turs vert prieinink. Bet Renj, i vokiei
nelaisvs ilaisvintas pranczas, atsisak aisti toliau, kai suinojo, kad
Richteris vokietis. Net sanatorija neuglaist tautins nesantaikos. Rich
teris vl pradjo silpti; ir Renj atgul lov. Abu nuobodiavo, bet n vie
nas nenorjo nusileisti. Pagaliau ieit rado toks negras i Jamaikos, pri
ms krikionyb. Jis taip pat privaljo gulti lovoje. Dviem atskirais
laikaisjis pakviet nesikelianius i lov Richter ir Renj suaisti sujuo
po vien partij telefonu. Abu be galo diaugsi. Negras neturjo n men
kiausio supratimo apie achmatus, ir tai buvo vienintelis nesklandumas,
bet jis visk isprend paprasiausiai. Su Richteriu jis nusprend aisti
baltomis figromis, o su Renjjuodomis. Kadangi baltieji pradeda aidim,
pirmj jim darydavo Renj savo lentoje alia lovos ir skambindavo neg
rui, o is telefonu perduodavoj Richteriui, aidianiamjuodaisiais. Ta
da laukdavo Richterio atsakomojo jimo ir pranedavo Renj. Antr Renj
jim vl pranedavo Richteriui, o Richterio atsakomj - Renj. Ojis
pats net neturjo lentos, nes nieko kita nedar, kaip tik leido aisti nenuo
vokiesiems Richteriui ir Renj. Jo triukas pavyko, ko ir reikjo laukti vie
69
n partijaidiant baltaisiais, o kitjuodaisiais. Jei bt abi aids baltai

siais arbajuodaisiais, nebt galjs paprasiausiai perduoti jim, o bt
turjs pats juos daryti.
Vos pasibaigus karui negras mir. Renj ir Richteris turjo tuo tarpu
persikraustyti maesnius kambarius, nes abu nuskurdo- vienas gyve
no treiame aukte, kitas - antrajame. Dabar Krokodile perm negro
vaidmen, kad partijos ir toliau tstsi, o palat slaugms buvo liepta
perdavinti prieininko jimus, tad ie tebeman, kad aidia su negru.
Jiems tik paaikino, kad dl progresuojanios gerkl tuberkuliozs jam
udrausta kalbti. Viskas josi gerai, kol Renj vl nebuvo leista vaik
ioti. Pirmiausiajis panoro aplankyti negr, ir tuomet viskas paaikjo.
Per t laik iek tiek aprimo tautiniai jausmai. Kai Renj suinojo, kad
Vokietijoje per bombardavim uvo Richterio giminaiiai, jis susitaik su
Richteriu, ir nuo to laikojie jau aid visikoje santarvje. Netrukus Ren
j vl atgul lov, ir kadangi abu nebeturjo telefon, jiems pagalb sto
jo keletas pacient. Tarpj ir Liliana. Bet prie tris savaites Renj mir.
Richteris tuo metu buvo toks silpnas, taip netoli mirties, jog niekas ne
drsojam pasakyti, kad Renj jau nebra. Jam suklaidinti partnerio vaid
mens msi Krokodile; per tlaikji ir pati iek tiek pramoko aisti, bet,
aiku, nebuvo lygiavert Richterio prieinink. Todl Richteris many
damas, kad aidia su Renj, negaljo atsistebti, kaip toks puikus aid
jas staiga galjo virsti tokiu idiotu.
- Ar nenorite imokti aisti achmatais? - paklaus jis Lilian, kuri
jam perdav paskutin Krokodils jim. - Galiujus greitai imokyti.
Jo mlynose akyse Liliana perskait baim. Seniokas numan, kad
Renj turt greitai mirti, jei jau taip prastai aidia, ir bijojo vl likti be
partnerio. Jis kalbino kiekvien, ueinant pasj .
- To galima greitai imokti. A jums parodysiu visus triukus. A ai
diau su Laskeriu.
-Neturiu tam gabum ir kantrybs.
- Kiekvienas gantinai gabus. Ir kantrybs reikia turti, kai naktimis
nesimiega. O k dar veikti? Melstis? Nepadeda. A ateistas. Ir filosofija
nepadeda. Detektyviniai romanai - ir tie tik trumpam. A visk iban
70
diau, ponia. Padeda tik du dalykai. Pirmas - jei turi kit mog; dl to a
ir vediau. Bet mano monajau seniai mirusi...
- O antras?
- Sprsti achmat udavinius. Taip nutolsti nuo visko, kas mogi
ka - abejoni ir baims. Tai labai abstraktu, todl ramina. Tai pasaulis be
baims ir be mirties. Tai padeda! Maiausiai vienai nakiai... O daugiau
mes ir nenorime, ar ne? Tik isilaikyti iki kito ryto...
- Taip, daugiau ir nereikia.
Pro kambario lang buvo matyti tik debesys ir apsnigti laitai. Aukso
geltonio nerimastingi debesys ankstyv popiet.
-Ar imokyti jus? - paklaus Richteris. - Galtume tuoj pat pradti.
Mirties paenklintoje kaukolje blyksjo mlynos akys. Jos trokta
mogaus, - galvojo Liliana, - ne achmat. Jos ilgisi to, kuris bus alia,
kai nelauktai atsivers durys ir siver begarsis vjas, i gerkls papliups
kraujas, subgs plauius ir udusins.
-Ar seniai ia gyvenate? - pasiteiravo ji.
- Dvideimt met. Itisa aminyb, ar ne?
- Taip, gerokas gabaliukas.
Taip ir prabgo gyvenimas, - mst ji, - bet koks gyvenimas! Kiek
viena diena panai prajusi, diena po dienos nesibaigianti rutina. Me
t pabaigoje visos dienos susilieja, lyg bt prabgusi viena vienintel
diena, tokios panaiosjos viena kit. Taip susilieja ir daugelis met, lyg
bt prabg vieni. Ne, - tar sau Liliana, - ne taip! Nenoriu taip baigti!
Tik ne taip!
- Gal iandien pradsime? - pasil Richteris.
Liliana papurt galv.
- Nra prasms. Nebeilgai ia bsiu.
- Leidiats emyn? - gergdianiu balsu paklaus Richteris.
- Taip, po poros dien.
K a ia paistau? - suglumo ji. - Juk tai netiesa!
Bet tie odiai kyriai speng ausyse. Ji sutrikusi atsistojo.
- Pasveikote?
71
Kimus senio balsas nuskambjo taip piktai, tartumjis jautsi Lilianos

apgautas.
- Ivaiuoju neilgam, - skubiai pasiaikinoji. - Ir vl sugriu.
- Visi sugrta, - nusiramino Richteris.
-Visi. Ar paimti jim Renj?
- Beprasmika.
Richteris nubrauk achmat figras.
-Tas pats kaip ir matas. Pasakykite jam, kad pradsime nauj partij.
- Taip. Nauj partij. Taip.
Lilianai buvo neramu. Popietjai pavyko kalbti jaun operacins slau
g parodyti jos rentgeno nuotraukas. Slaug pasak, kad ji nieko nesuprasianti, bet vis dlto atne.
- Gal galiau trumpamjas pasiimti? - papra Liliana.
Slaug dels.
- Draudiama, neleidiama net rodyti.
- O profesorius visada man rodo ir pats aikina. Tik kart pamiro.
Liliana prijo prie spintos ir nukabino suknel.
- tai ta suknel, kuri neseniai jums paadjau. Galite pasiimti.
Slaug paraudo.
- Geltonj? Ar tikrai?
- Kodl ne? Man ji nebetinka. A sulieknjau.
- Galitej susisiaurinti.
- Pasiimkite.
Slaug pam suknel, lygji bt buvus stiklin, irprisidjo prie savs.
-Atrodo, bus kaip tik, - sunibdjo ji, irdama veidrod. Paskui
umet suknel ant kds atloo. - Paliksiu j kelioms minutms. Ir
nuotraukas. Vliau visk pasiimsiu. Turiu ueiti dvideimt etj kam
bar. Ji ivyko.
- Ivyko?
- Taip. Prie valand.
- Kas ten gyveno?
72
- Maoji pietiet i Bogotos.

- Ta su trimis giminaiiais?
-Taip. Tai atsitiko labai greitai, bet to ir galima buvo laukti.
-Nekalbkim tuiai, - tar Liliana, suirzusi dl atsargaus sanatori
jos argono. - Jukj i neivyko, ji negyva, mir, jos nebra iame pasaulyje!
- Aiku, taip, - atsak slaug ir panairavo suknel, kabani ant
kds kaip geltona karantino vliava. Liliana tai pastebjo.
-Eikite,-tar j i ramesniu balsu,-js teisi. Kai sugrite, pasiimsite
visk.
- Gerai.
Liliana paskubomis itrauk i voko tamsias slidias nuotraukas ir pri
djo prie lango. Ji i tikrj maai kjose tesuprato. Dalailama daniau
siai rodydavo jai kakokius elius ir viesesnes dmeles. Bet kelet
pastarj mnesij is nieko nebeaikino.
Ji irjo isiskirianias pilkas irjuodas dmes, kurios lmjos gy
venim. tai iajos paios kaulai, stuburas, jos onkauliai, visas skeletas
- o viduryje kakoks didelis elis, kuris vadinasi sveikata arba liga. Ji
prisimin ankstesnes nuotraukas, neaikias pilkas dmes ir norjojas vl
surasti. Jai atrod, kad matojas, dabarjau gerokai padidjusias. Pasitrau
k nuo lango ir jung lemp. Paskui num gaubt, kad bt viesiau.
Tai, k ji nustrusi irjo, buvo ji pati - negyvas knas, per daugel
met karste sutrnijs, pavirts pilka eme, o kaulai dar tvirti - vienin
teliai, kas iliko. Ji padjo nuotraukas ant stalo. Tai kliedesys, - pagalvo
jo Liliana, bet vis tiek nujo prie veidrodio ir siirjo. Ji mat savo
veid, veid, kuris buvojos ir kartu nejos - atvirkias veido atspindys,
bet vis dltojos veido. Ajo nepastu, neinau, kaipjis i tikrj atrodo,
-galvojo j i, -a nepastu tokio, kok mato kiti, a matau tik i mkl
veidrodyje, kur viskas sukeista. Deinje yra tai, k kiti mato kairje; o
man lemta painti tik apgauling atvaizd, netikros formos ir netikr
spalv. Bet a nepastu realybs, nematau tyliai savo darb dirbanio
skeleto, tik kartais juntamo iorje. Juk kaip tik tai, - galvojo ji, irda
ma juodblizgani nuotrauk, - ir yra vienintelis tikrasis veidrodis.
Ji apsiiupinjo savo kakt ir skruostus, jaut pojais kaulus, irjai pasiro
73
d, kad dabar jie yra kur kas ariau odos negu anksiau. Raumenys jau
tirpsta, - mst ji, - i akiduobi jau velgia kakas beaistrio ir bevar
dio. O gal tai kakas velgia vir mano pei, gal tai mano irjo akys su
sitinka veidrodyje?
- Bet kjs ia veikiate? - igirdo ji jaunuts slaugs bals u nuga
ros. Ji jau spjo sugrti; Liliana neigirdo, kaip ji tyliai jo su savo gu
miniais puspadiais.
-iriu veidrod. Per pastaruosius du mnesius numeiau tris svarus.
- Bet juk neseniai js priaugote pus svaro.
- O dabar vl numeiau.
- Js per daug nerimaujate. Reikia daugiau valgyti. Man rodos, js
neblogai pasitaiste.
Liliana staigiai atsisuko.
- Kodl js elgiats su mumis kaip su vaikais? - suirzusi iurkiai
paklaus.-Gal i tikrj manote, kad viskuo tikime, k pasakojate? tai,
pairkite! - ji atkio slaugei rentgeno nuotraukas. - A gantinai su
prantu! Irjs inote, kad nrajokio pagerjimo!
Slaug isigandusi irjo j.
- Suprantate rentgeno nuotraukas? Imokote?
-Taip, imokau. Turjau ikvaliai laiko.
Tai buvo netiesa. Bet ji nebegaljo nusileisti. Jautsi tarytum stovinti
auktai ant lyno, rankomis dar laikydamasi turkl, bet kit akimirkjau
pasileis ir engs vir prarajos. Ji dar galjo visk paneigti, nuleisti tylomis,
ji to ir troko, bet kakas stipresnis u baim stm j pirmyn.
- Tai ne paslaptis, - tar ji ramiai. - Profesorius pats sak, kad man
nepagerjo. Tik blogiau! Bet norjau pati pasiirti, todl ir papraiau
nuotrauk. Niekaip nesuprantu, kam reikia psti migl pacientams akis!
Juk daug geriau, jei visk inai.
- Dauguma to nepakelia.
- O a pakeliu. Ar js man dl to nesakte?
Lilianajaut savyje begars laukimo tamp.
- Juk js pati prasitarte, kad visk inote, - sutrikusi atsak slaug.
-K?-sulaikiusi kvpavim sunibdjo Liliana.
74
-Nuotraukos... js juk suprantate jas...

Lilianai staiga aiiai suspeng ausyse.
- inoma. inau, kad nra jokio pagerjimo, - susitvardiusi pakar
tojo Liliana. - Taip danai bna.
- Aiku, - su palengvjimu atsiduso slaug. - Visuomet bna svy
ravim. Auktyn ir emyn. Danai liga ir pasikartoja. Ypa iem.
- Ir pavasar - pridr Liliana. - Ir vasar, ir ruden.
Slaug nusijuok.
-O js mgstate humor. Jums reikia nusiraminti ir paklusti visiems
profesoriaus reikalavimams! Jukjis geriausiai visk ino.
- Taip ir darysiu. Nepamirkite savo suknels.
Liliana nekantriai lauk, kol slaug pasiims nuotraukas bei suknel ir
ieis. Jai atrod, kad kartu su slauge i Manuelos kambario, pasislpusi
balto chalato klostse, slino mirtis. Kokiaji nenuovoki! - galvojo Lilia
na. - Kokie mes visi neimanliai! Kodl ji neieina? Kaip ltai ir su ko
kiu pasibjaurtinu pasitenkinimuji ima t suknel!
- Tuos por svar greitai priaugsite, - guod slaug. - Tik gerai val
gykite. Pavyzdiui, iandien vakare. iandien nuostabus okoladinis ap
kepas su vanils upilu.
A pati kalta, - galvojo Liliana. - Juk mane stm ne drsa, o baim.
Pati melavau. Norjau igirsti teisyb! Visi troktame teisybs, nepai
sydami nieko!
Kakas pasibeld ir jo Holmanas.
-Klerf rytoj ivaiuoja. inakt pilnatis. Kaln trobelje kaip visa
da bus vent. Gal sprunkam kartu su juo?
-Ir js?
- Taip. Paskutin kart.
- Manuela mir.
- Girdjau. Visiems palengvjo. Ir trims jos giminaiiams, ir paiai
Manuelai, manau, taip pat.
- nekate kaip Klerf, - prieikai dbteljo j Liliana.
- Manau, laikui bgant visi neksime kaip Klerf, - ramiai atsiliep
Holmanas. - Jis kalba atriau, nes prats trumpas distancijas - nuo
75
vien lenktyni iki kit. Ir su kiekvienais metais vis maiau ans. Pab
kim vakar kartu sujuo.
-Tiesiog neinau.
- Paskutin vakar. Manuela vis tiek neprisikels. Dabar jai tas pats,
k mes veikiame.
- Js ir vl kalbate kaip jis.
- O kodl ne?
-Kadajis ivaiuoja?
- Rytoj po piet. Jis skuba, kol kalnuose nepradjo snigti. Or prog
noz rytoj ada snieg.
- Jis vienas vaiuoja? - nedrsiai pasiteiravo Liliana.
- Taip. Ateisite vakare?
Liliana nieko neatsak. Tiek daug rpesi ugriuvo j vienu metu.
Reikjo pagalvoti. Bet k ia daug svarstyti? Argi ji nesielgdavo taip ir
anksiau? Privaljo pasiryti.
-Ar nereikt jums dabar bti atsargesniam? - paklaus.
- vakar dar ne. Dolores, Marija ir arlzas taip pat ateis. iandien
budi Jozefas. Jei apie deimt ispruktume, paiu laiku btume prie fu
nikulieriaus. Jis veiks iandien iki pirmos nakties. A ueisiu pas jus, Holmanas nusikvatojo: - o nuo rytdienos vl bsiu paklusniausias ir at
sargiausias Bel Vistos gyventojas. iandien vsime.
- K?
- Bet k. Pilnat. Diuzeps atvaiavim. Kad dar esame gyvi. Ir
atsisveikinim vsim.
- Ir kad rytoj vl bsime ideals pacientai?
- inoma. A ueisiu. Bus karnavalas, pamenate?
- Taip.
Holmanas ijo ir udar duris. Rytoj,-galvojo Liliana. - Jau rytoj bet kas ia ypatinga? Taiau juk tai visai kitokia diena negu vakar, negu
anksiau. Rytoj vakare Klerf ivyks, o sanatorijoje vl sivyraus kasdie
nin rutina - lyg nesveiko vjo pustomas drgnas sniegas, minktas ir
purus, kuris visus apkloja ir palengva udusina. Tik ne mane! - maldavo
ji. - Tik ne mane!
76
sikrusi auktai vir kaimo Kaln trobel kart per mnes iem,
kai stodavo pilnatis, bdavo atdara iki vlumos. Tnakt slidininkai leisda
vosi ijos kalno laitu su deglais. Palas viebutis iandien atsiunt ia
nedidel igon kapel-du smuikininkus ir cimbolinink. Jie atsine ir
cimbolus: Kaln trobelje nebuvo pianino. Sveiai rinkosi slidinink ir
karnavalo kostiumais. arlzas Njus ir Holmanas prisiklijavo sus, kadj
nepaint. arlzas Njus vilkjo smokingu. Tai ir buvo jo karnavalo kos
tiumas; kit progjuo apsirengti jis neturjo. Marija Savini pasirod su
mauiu ydu ir pasipuousi nriniais plaukus. Dolores Palmer vilkjo
savo kinika suknele, Liliana Dunkerk - ydromis kelnmis ir trumpuiu
kailiniu varkeliu. Namelis buvo perpildytas, bet Klerf lauk rezervuo
tas stalelis prie lango - Palas viebuio padavjas, kurio inioje buvo ir
trobel, pasirod ess didelis lenktyni mgjas.
Liliana negaljo suvaldyti jaudulio. Ji stovjo lauke ir irjo dramati
k nakties peiza. Kakur vir kaln lo audra, o apaioje buvo ramu.
Mnuo tarpais pavelgdavo i u debes tumul ir vl panirdavo atgal.
Balti laitai atgijo debes eliuose. Atrod, lyg miliniki flamingai sklan
do galingais sparnais vir ems.
Kalntrobeljerusenoidinys. Igrimbuvo kartas punas ir vynas.
- Ko nortumt? - paklaus Klerf. - Visi grimai karti - punas ir
glintveinas, bet, jei norite, padavjas turi mums degtins ir konjako. ian
dien po piet a leidau jam su Diuzepe apsukti rat per kaim. Jis
uter alyva dvi vakes, bet buvo laimingas. Gal norite konjako? Nors a
geriau silyiau glintveino.
- Gerai, - sutiko Liliana, - glintveino.
Padavjas atne stiklus.
- Kada rytoj ivaiuojate? - paklaus Liliana.
- Prie sutemstant.
- Kur?
- Paryi. Vaiuosite kartu?
- Taip, - atsak Liliana.
Klerf nusikvatojo. Jis nepatikjoja.
- Gerai, - tar. - Tik neimkit daug daikt. Diuzep ne tam skirtas.
77
- Man daug ir nereikia. Likusius atsis. Kur pirmiausia sustosime?

-Nelabai toli. Kadangi js taip neapkeniate sniego, tai pirmiausiajo
ir atsikratysime. Per kalnus Tesin. Prie Lago Madors. Ten jau pa
vasaris.
- O tada?
- I enev.
- O paskui?
- Paryi.
- Ar negalime i karto Paryi?
- Tuomet turtumejau inakt ivykti. Vienai dienai iek tiek per toli.
- O i Lago Madors pakakt vienos dienos?
Klerf atidiai pairjo j. Iki iol jis tai laikjuokais; bet kaipjuo
kams, ji klausinja per daug nuodugniai.
- Vienos ilgos dienos pakakt, - atsak jis. - Bet argi js nenortu
mt pamatyti narciz piev aplink enev? Kiekvienas juk nort.
- Galiu pravaiuodama pasigroti.
Terasoje prasidjo fejerverkas. Kilo raudonos raketos, vieiantys ie
dai svaid kibirktis, paskui pasigirdo pokjimas: raketa auna staiai
dang ir, kai jau atrodo, kad pamau gsta, staiga sprogsta, pasipila imtai
auksini, ali, mlyn spindini kamuoli ir ima leistis emn.
- Dl Dievo meils! - staiga sunibdjo Holmanas. - Dalailama!
- Kur?
- Tarpdury. Tik k atjo.
Ir i ties, blykus plikagalvis profesorius stovjo prie dur ir tyrinjo
trobels sveius. Jis vilkjo pilku kostiumu. Kakas umauklinojam ant
galvos popierin kepur. Jis nubraukjemn ir pasuko prie netoli dur
esanio staliuko.
- Kas galjo tiktis? - nustebo Holmanas. - K dabar daryti?
- Ogi nieko, - atsak Liliana.
- O gal atsargiai sprukti visiems lauk?
-Ne.
-Jis js nepains, Holmanai, - pasak Dolores Palmer. - Su tokiais
sais.
78
-Ojs! O Lilianos. Ypa Lilianos...

- Mes galime taip atsissti, kad jis nematyt js veid, - pasak
arlzas Njus ir atsistojo.
Dolores pasikeit sujuo vietomis, o Marija Savini atsisdo Holmano
viet. Klerf patenkintas ypsojosi ir klausiamai pavelg Lilian: ar ji
nenort pasikeisti su juo. Bet i papurt galv.
- Persskit, Liliana, - papra arlzas. - Kitaip jis pains jus, ir rytoj
bus skandalas. Ir taip mnes turjote visoki nusiengim.
Liliana irjo Dalailam. Jo iblyks veidas su blankiomis akimis
kybojo vir stalo kaip mnulis, tai pradingdamas spstyje, tai vl pasi
rodydamas, kaip irjo atitikmuo danguje tarp debes.
- Ne, - pakartojo Liliana. - Lieku ia.
Slidininkai sukruto.
- Ojs leisits? - Dolores paklaus Klerf. Jis buvo slidininko kos
tiumu.
- Nemanau. Per daug pavojinga.
Dolores nusijuok.
- Js teisus, - pritar Holmanas. - Ko gerai nemoki, tas visuomet
pavojinga.
- Ojeigu moki? - siterp Liliana.
- Tada dar pavojingiau, - pridr Klerf. - Tiesiog lengvabdika.
Visi ijo laukpsiirti besileidiani slidinink. Holmanas, arl
zas Njus, Marija Savini ir Dolores islinko vienas paskui kit nepaste
bti bendroje sumaityje; Liliana neskubdama prajo su Klerf profeso
riui prie pat nos.
Jie patrauk itryptu takeliu starto aiktel. Degl liepsnos atsispin
djo sniege ir veiduose. Pirmieji slidininkai, auktai ikl rankose deglus,
nuliuo mnulio apviestu laitu emyn. Jie greitai virto ruojaniais
takeliais ir nyko u kit statesniu lait. Liliana irjo jiems pavymui.
Slidininkai skriejo laitu tartum puldami emyn galva gyvenim. Kaip ir
fejerverko raketos, kurios pasiekia aukiausitak ir krinta vaigdi
lietumi atgal emn.
- Kada rytoj ivykstame? - paklaus ji Klerf.
79
Jis pakl akis ir ikart visk suprato.

- Kada tik norite, - atsak. - Bet kuriuo metu. Net ir sutemus. Arba
anksiau. Galim ir vliau, jei dar nebsit susiruousi.
-A greitai susiruoiu. O kelintjs norjote ivaiuoti?
- Prie keturias.
- Tai ketvirt.
- Tvarka. A ueisiu pas jus.
Klerf vl pairjo slidininkus.
- Nesukit dl mans galvos, - pasak Liliana. - Paryiuje galsite
mane ilaipinti. Vaiuoju sujumis kaip kokia...
Ji iekojo tinkamo odio.
- Kaip ta, kuri stabdo kelyje, kad j pavt iki kito miesto? - u
baig Klerf.
- Taip, btent taip.
- Gerai.
Lilianajaut kylant drebul. Ji stebjo Klerf. Jis nieko daugiau neklau
sinjo. Man ir nereikiajam nieko aikinti, -galvojo ji.- Jis tiki manimi.
Tai, kas man yra viso gyvenimo apsisprendimas, jam - tik kasdieninis
dalykas. Galbt j is ir nelaiko mans didele ligone, o gal pats patyr lenk
tynse avarij, kad taip elgiasi. Savo nuostabai, ji pajuto tartum nuo pe
i nukrintant ilgai net nat. Jis buvo pirmas mogus per daugel me
t, kuriam nerpjo jos liga. Keista, betji diaugsi tuo, lyg bt peren
gusi anksiau neveikiam rib. Staiga neliko ligos, to niraus lango tarp
jos ir pasaulio. Pilnaties viesoje kvap gniau mintis, kad gyvenimas
priklausojai - su debesimis ir slniais, su likimais. Ji nra atstumtj stovi
kaip ir visi sveikieji didiojoje starto aiktelje, pasirengusi uoliui, ir rankoj
laiko degant, kibirkiuojant degl. K kart yra pasaks Klerf? Vertingiausia gyvenime-tai galimyb pasirinkti mirt, bentjau tam, kad
nebtum pritvotas kaip kokia iurk arba neudustum prismaugtas, kai
dar nesi tam pasirengs. Ji buvo pasirengusi. Krt drebulys, bet ji buvo
pasirengusi.
80
VI
Ryt Volkovas rado jprie lagamin.
- Kraunies, irdele, taip anksti? Ar ne?
-Taip, Borisai, kraunuosi.
- Kam? Po keli dien vl isikrausi.
Jis jau kelet kart mat j taip pakuojant daiktus. Tai kartodavosi
kasmet, kaip ir pauki keliaunink pasirengimas skristi pavasar ir ru
den. Lagaminai stovdavo keletdien, o kartais net savaii, kol Lilianai isekdavo rytas irji pasiduodavo.
- Ivaiuoju, Borisai, - tar ji. Prasitarti bijojo. - kart tikrai iva
iuoju.
Jis prisiliejo prie dur ir irjo j. Ant lovos guljo suknels ir pal
tai. Megztiniai ir naktiniai markiniai kabojo ant lango rankenos ir ant
dur. Auktakulniai bateliai stovjo ant staliuko ir kdi, o slidinjimo
reikmenys buvo suversti krv alia balkono dur.
- Tikrai ivaiuoju, - nerytingai pakartojo ji matydama, kad jis ne
tiki.
Jis linkteljo galv.
- Rytoj tu ivaiuosi, o poryt ar po savaits vl tursime visk ipa
kuoti. Kam kankinti save?
- Borisai! - suuko ji. - Utenka! Niekas nepads! Ivaiuoju.
-Rytoj?
-Ne, iandien.
Jai atrod, kadjo atlaidumas ir netikjimas apraizgoj kaip voratinklis
mus ir pakerta jgas.
- Ivykstu, - rytingai pakartojoji.
- iandien? Su Klerf?
Ji pamat, kaip pasikeit jo akys.
- Su Klerf?
- Taip.
Liliana pavelg j . Jai norjosi kuo greiiau baigti t kalb.
81
-A vykstu viena. Klerf iandien kaip tik ivaiuoja, o man vienai

trksta drsos, todl a ir vaiuosiu kartu. Kitos prieasties nra. Viena
a nesu gantinai stipri kovai su visu tuo ia, viruje.
- Kovai su manimi?
- Ir su tavimi - bet ne ta prasme, kuri tu turi minty.
Volkovas engteljo vidun.
-Tunegali ivaiuoti,-tarjis.
- Galiu, Borisai. Norjau tau parayti. Pairk ia, -ji parod nedi
del alvarin iukli d prie stalo. Joje guljo suglamytas popieriaus
lapas. - Bet nestengiau. Beprasmika bandyti aikinti.
Beprasmika, - galvojo Volkovas. - K tai reikia? Kaip gali bti be
prasmika tai, kas vakar dar neegzistavo? Jis pairjo sukneles ir ba
telius - dar prie sekund visa tai buvo tik avinga netvarka - o dabarjie
guli iaudrioje atsisveikinimo viesoje, eisdamijam ird. Jis velg juos
su skausmu, kur pajunti, kai, palaidojs mylim mog, sugrti namo ir
netiktai pamatai k nors ijo asmenini daikt-skrybl, baltinius, ba
tus.
-Tu privalai pasilikti,-tar j is.
Ji papurt galv.
-inojau, kad nemoksiu paaikinti. Todl ir norjau ivaiuoti ne
atsisveikinusi. Norjau parayti tau i apaios, bet ir to nebiau sugeb
jusi. Nekankink mans, Borisai.
Nekankink mans, - galvojo jis. - Jos visada taip sako, tos avesio,
egoizmo ir bejgikumo kupinos btybs, kai nori perverti ird. Nekan
kink mans! Arjos kada nors pagalvojo, kad galbt irjos paios kankina
kitus? Bet ar nebt dar blogiau, jeigujos i tikrj apie tai pagalvot? Ar
tai nebt ta nelemta uuojauta, kai glostoma su dilgle rankoje?
- Tu ivaiuoji su Klerf?
- Vaiuosiu su Klerf emyn, - prisiversdama atsak Liliana. - Jis
paima mane kaip pakeleiv. Paryiuje mes isiskirsime - a pasiliksiu, o
jis vaiuos toliau. Paryiuje gyvena mano dd. Jis tvarko mano pinigus.
A pasiliksiu ten.
- Pas dd?
82
- Paryiuje.
Liliana inojo, kad meluoja, bet t akimirk jai ir paiai atrod, kad
sako gryn teisyb.
- Suprask mane, Borisai, - maldavoji.
Jis irjo lagaminus.
- Kam tau mano supratimas? Ivyksti, ir tiek.
Ji nuleido galv.
- Tu teisus. Muk toliau.
Muk toliau, - galvojojis. - Jeigu nors akimirksudrebsi, jos, aiku,
pasakys: muk toliau. Tarytum pats nortum jas palikti. J logika nie
kada nesiekia toliau kaip iki paskutins frazs. Tutuojau pamirtama vis
kas, kas buvo prie tai, tarytum nieko ir nebt buv. Svarbiausia ne tai,
kas iprovokavo auksm, joms svarbiausia pats auksmas.
- A nemuu tavs, - atsak jis.
-Tu nori, kad a pasilikiau su tavimi.
-A noriu, kad tu pasiliktum ia. Yra skirtumas.
Jau ir a meluoju, -pagalvojo jis.- inoma, a noriu, kadj i pasilikt
su manimi. Ji yra vienintel ir paskutin, k a turiu. ems planeta bai
giasi man sulig iuo kaimu. Galiu suskaiiuoti jo gyventojus, beveik visus
pastu, tai mano pasaulis. Oji yra tai, ko a noriu iame pasaulyje. Ne
noriu jos prarasti, negaliu jos prarasti, bet, ko gera, jau praradau j.
-Nenoriau, kad tu vaistytum savo gyvenim kaip beverius ska
tikus,-kalbjo jis.
-Tai vien odiai, Borisai. Jei kaljime galtum pasirinkti-ar me
tai laisvs, o paskui mirtis ar supti kalj ime - k pasirinktum?
-Bet tujuk ne kaljime, irdele! Visai klaidingai sivaizduoji, koks gy
venimas apaioje.
- inau. A jo nepastu. Tik dal jo - kar, apgaul ir skurd. Net jei
likusioji dalis bus pilna nusivylim, tai nebus nieko blogiau u tai, k pa
stu. inau, kad tai dar ne viskas. Turt bti dar kakas kita, ko a dar
nepastu, kas manejaudina ir kvieia, - ji nutilo. - Nebekalbkime, Bo
risai, viskas, k sakau, yra ne taip. Ne tie odiai, jie banals, sentimen
tals ir nepaaikina esms. Jie atrs kaip peiliai, o a nenoriu tavs eis
83
ti. Bet kiekvienas mano odis bt eidimas, jei noriau ilikti sinin
ga. Ir net kai manau, kad esu sininga, nesu tokia. Argi nematai, kad a
ir pati nieko nesuprantu?
Liliana velg j , o ijos aki sklido ir gstanti meil, ir uuojauta, ir
prieikumas. Kodl jis veriaj viskpradti i naujo? Taijau yra kartojsi tkstanius kart, irji nebenorjo to prisiminti.
- Tegu Klerf vaiuoja sau, o po keli dien tu ir pati suprasi, kaip
klydai, lkdama paskui tsuvediotoj,-spyr j Volkovas.
- Borisai, - beviltikai atsiliep Liliana. - Visa esm ne Klerf, vietoj
jo galt bti ir kas kitas.
Jis nieko neatsak. Kam visa tai kalbu, - svarst jis. - Kvailys! Da
rau visk, kad tik jatstumiau! Kodl nepasakau jai su ypsena, kad ji
teisi? Kodl neinaudoju sen gudrybi? Juk puikiai inau - kas sten
giasi kuo stipriau laikyti, tas praranda. Bet tik paleisk su ypsena - ir seks
paskui. Nejaugi a pats umirau tai?
-Ne, - nesutiko jis. - Kitas ia negalt bti. Bet jei a klystu, kodl
tu tuomet nepaklausi mans, gal ir a noriau vaiuoti su tavimi?
- Tavs?
Ne taip, - pagalvojo jis, - ir vl a kalbu ne taip! Kam a jai peruosi per jg? Ji nori pabgti nuo ligos-tai kamjai dar vienas ligonis? A
toli grau ne tas, su kuriuoj i nort vaiuoti.
-A nieko nenoriu imti su savimi, Borisai, - atsak ji. - A myliu ta
ve, bet nenoriu, kad vaiuotum kartu.
-Nori visk umirti?
Ir vl ne tai kalbu, - pagalvojojis, apimtas nevilties.
- Pati neinau, - Lilianajautsi slogiai. - I ia nenoriu nieko. Tiesiog
nebegaliu. Nebekankink mans!
Kur laik tvyrojo tyla. Jis suprato, kad nebereikia odi. Bet kaip tik
dabarjam pasirod ypa svarbu paaikinti jai, kadjiems abiem liko ne taip
jau ilgai gyventi ir kad ateis momentas, kai i viso to, kji taip niekino
gyvenime, svarbiausia bus laikas - gal dienos, o gal tik valandos. Tuomet
ji labai gailsis to, ko iandien taip lengvai atsisako. Nors dabar jai gal
taip ir neatrodo. Bet jis jaut, kad kiekvienas itartas odis skambs viso
84
labo tik kaip paprasiausia banali fraz. Na ir kas, kadjo odiuose tiesa.
Per vlu! Ji pasidar nepasiekiama. Taip staiga - per vlu! K jis pra
iopsojo? To ir pats neinojo. Dar vakar jie buvo artimi biiuliai, o ian
dien tarp j iaugo stiklo siena, kaip pakeliamasis stiklas automobilyje
tarp vairuotojo ir salono. Jie vis dar mat vienas kit, bet jau nebesu
prato; jie vis dar girdjo vienas kit, bet kalbjo skirtingomis kalbomis, o
odiai sprdo pro ausis. Ir nieko ia nepadarysi. Kakas svetima iaugo
per nakt ir visk ugo. Tai buvo akivaizdu kiekviename vilgsnyje ir
kiekviename poelgyje. K nors pakeisti ia nebemanoma.
- Sudie, Liliana, - itarjis.
-Atleisk man, Borisai.
- Meilje nra ko atleisti.
Ji nespjo n susimstyti, kai jo slaug ir skubiai pakviet pas Dalailam. Profesorius kvepjo geru muilu ir dezinfekuotu chalatu.
- Vakar maiau jus Kaln trobelje, - kategorikai ir jis.
Liliana pritardama linkteljo.
- Juk inote, kadjums buvo udrausta ieiti?
-Taip, inau.
Blykus Dalailamos veidas paraudo.
-Atrodo, jums vis viena-laikytis nurodym ar ne. Praaujus ivykti
i sanatorijos. Gal kur kitur rasite viet, kuri geriau atitiks js norus.
Liliana tyljo: Dalailamos ironikumas sutrikdj.
-A jau kalbjau su vyresnija slauge, - ts Dalailama. Jos tylji
mjis palaik baime. - Ji man pasak, kad tai jau ne pirmas kartas. Jau
anksiau ji buvojus perspjusi. Bet js nekreipt tai jokio dmesio. Tai
kenkia moraliniams sanatorijos principams. Ir mes nepaksim, kad...
- Suprantu, -nutrauk j Liliana. -A ivyksiu iandien, po piet.
Dalailama apstulbs pavelg j.
- Kam taip skubti, - suabejojo jis patyljs. - Galite pabti, kol
susirasite kit viet. O gal js jau susiradote?
- Ne.
Profesorius iek tiek sutriko. Jis tikjosi aar ir praym pasigailti.
85
- Kodl js pati taip alojate savo sveikat, panele Dunkerk? pagaliau paklaus jis.
- Kai a dariau visk pagal nurodymus, man vis tiek nepagerjo.
-Net jeigu bt iek tiek ir pablogj, tai nrajoks pagrindas nevyk
dyti gydytoj nurodym, - pasipiktino profesorius. - Prieingai! Reikia
bti ypa atsargiai!
iek tiek pablogjo, - galvojo Liliana. Dabar tai nebuvo jai toks
smgis kaip vakar, kai slaug pati tai pripaino.
- Saviudikos kvailysts! - griaudjo Dalailama. Jis man, kad pojo
ioriniu iurktumu slepiasi auksinio gerumo irdis. - Meskit jas lauk i
savo dailios galvels!
Jis sum j u pei ir lengvai papurt.
- Dabar eikite savo kambar ir nuo ios dienos tiksliai laikykits vis
nurodym.
Liliana isprdo ijo rank.
-A ir toliau nesilaikysiu nurodym, - ramiai tarji. - Todl, manau,
man bus geriau ivykti i sanatorijos.
Tai, k Dalailama pasak jai apie jos bkl, jos n kiek neigsdino prieingai, nuo toji tik sutvirtjo ir nusiramino. Keista, bet pamau atlgo
ir skausmas dl Boriso. kartj pati turjo galimyb pasirinkti. Ji jau
tsi kaip kareivis, po ilgo dykinjimo sulauks sakymo iygiuoti. Ir nie
ko kita nelieka, kaip tik vykdyti. J uvald naujos mintys, kaip ir kareiv,
gavus sakym, kur telpa viskas-ir uniforma, ir miai, ir galbt mir
tis.
- Neatrinkite padties! - kavo Dalailama. - ia aplink nra kit
sanatorij-tai kur js eisite? pension?
Didiulis gerairdis sanatorijos Dievas stovjo prieaisj ir nekantra
vo, nes i usispyrusi kat reikalavo ijo testi savo od ir ivaryti j. Bet
jis man, kad tai buvo tik pretekstas atsiimti savo odius.
- Tos kelios taisykls tikjs labui, - nenustygo jis. - Kur prieitume
su anarchija? O iaip pas mus juk ne kaljimas. Ar js kitaip manote?
Liliana nusiypsojo.
86
- Tikrai jau nebe, - tar ji. - Ir a jau nebe pacient. Js vl galite

kreiptis mane kaip moter. O ne kaip ma mergait ar nusikaltl.
Dalailamvl ipyl raudonis. Ji ijo.
Liliana baig krautis lagamin. iandien vakare, - svajojo ji, - jau
nebematysiu kaln. Pirm kart per daugel met ji lauk realaus sva
joni isipildymo - tai buvo ne fatamorgana, tai atsitolinanti, tai vl su
grtanti. Po keli valandjos svajons isipildys. Ant svarstykli balan
savo ateitis ir praeitis. Ji nesijaut palikta likimo valiai, tik labai vienia. Ji
nieko nem su savimi ir net neinojo, kur vaiuoti. Ji bijojo, kad vl ateis
Volkovas. Bet kartu ir ilgjosi jo. Udariusi lagaminus, ji apsipyl aaro
mis. Kai nusiramino, usimokjo sskait ir atrm dar du Krokodils
puolimus - paskutin Dalailamos vardu. Paskui atsisveikino su Dolores
Palmer, Marija Savini ir arlzu Njum. Jie neatitrauk nuojos aki. Taip
savo laknus kamikadzes galjo irti tik japonai per kar. Paskui ji
sugro kambar ir m laukti. Netrukus igirdo u dur krebdes ir lojim. Ji atidar. bgo Volkovo aviganis.
uoj myljo ir danai atbgdavo vienas. Liliana paman, kad j pa
siunt Borisas ir kad pats dar ueis. Bet jis nepasirod. Vietoj jo atjo
slaug ir papasakojo, kad Manuelos giminaiiai sis cinko karst Bogot.
- Kada? - paklaus Liliana tik i mandagumo.
- Dar iandien. Jie nori kuo greiiau ivaiuoti. Laukjau parengtos
rogs. iaip visi laukdavo nakties, bet su karstu reikia suspti laiv. Pa
tysjie skris lktuvu.
-Jau turiu eiti, - sumurmjo Liliana. Ji igirdo Klerf automobil. - Li
kit sveika!
Liliana udar duris ir pasileido baltu koridoriumi kaip sprunkanti va
gil. Tikjosi nepastebta prasmukti per hol, bet Krokodilejau laukjos
prie lifto.
- Profesorius dar kart pra perduoti jums, kad galite ia pasilikti.
Ir net privalote.
-Dkoju,-tar Liliana ir nuskubjo toliau.
87
- Bkit protinga, panele Dunkerk! Js nevertinate savo bkls. Da

bar jums negalima emyn. Js neitversite n met.
- Kaip tik dl to.
Liliana jo tolyn. Nuo brido staliuk pakilo kelios galvos. Daugiau sa
lje nieko nebuvo. Prie dur stovjo Holmanas.
-Jeigu tikrai norite ivaiuoti, tai tiktai traukiniu, - pridr Krokodile.
Liliana ranka parod vyresniajai slaugei savo kailius ir megztinius. Kro
kodile tik niekinamai mosteljo.
-Nieko negelbs! Pati iekote sau praties.
- Visi t pat darome, vieni greiiau, kiti liau. Mes vaiuosime atsar
giai ir netoli.
Paradins durys buvo visai arti. I lauko akinamai viet saul. Dar
keletas ingsni, - skubjo Liliana, - ir galas kanioms. Dar ingsnelis!*
- Mes jus spjome, - pasigirdo monotonikas ledinis balsas. - Mes
nusiplauname rankas, mes nekalti.
Liliana ypteljo, nors visai ne tai jai buvo galvoje. Savo paskutiniais
odiais Krokodile isigelbjo i sunkios padties.
- Dar ir isisterilizuokit, - atov Liliana. - Sudie! Dkoju u visk.
Ir tai ji jau lauke. Sniego spindesys akino.
- Iki pasimatymo, Holmanai.
- Iki pasimatymo, Liliana! Greitai susitiksim.
Ji irjo, kaipjis juokiasi. Ai Dievui, pagaliau joki pamoksl.
Holmanas apsiautjvilnone skara ir kailiniais.
- Vaiuosime neskubdami, - pasak Klerf. - Kai saul nusileis, u
trauksime stog. O dabar onai apsaugos nuo vjo.
- Taip, - pritar ji. - Galime vaiuoti.
- Nieko nepamirote?
-Ne.
-Jeigu palikote, praysim atsisti.
Liliana apie itai negalvojo, ir tai j guod. Anksiau ji man, kad
ivaiavus nutrksta visi ryiai.
- Taip, i tikrj galima paprayti, - sutikoji.
88
Per aiktel skubjo nedidukas mogelis, savo ivaizda panaus pa

davj ar zakristijon.
- Bet juk tai...
mogelis jo dur link pro pat automobil, ir Klerfj atpaino. Jis vil
kjo tams kostium, buvo usidjs juod skrybl ir nesi juod laga
min. Tai buvo mirusij palydovas; jis buvo labai pasikeits - ne su
siglams ir paniurs, o atvirkiai - linksmas ir pasitemps. Jis skubjo
Bogot.
- Kas? - paklaus Liliana.
-Nieko. Pamaniau, kad pastamas. Jau pasirengusi?
- Taip, - atsak Liliana. - Vaiuojam.
Maina pajudjo. Holmanas mojavo. Boriso nesimat. uo dar kur
laik bgo paskui, bet po truput atsiliko. Liliana apsidair. Sauls nu
tviekstose terasose, kur k tik nebuvo n gyvos dvasios, staiga atsirado
daugyb moni. Ligoniai, gulj krsluose, atsikl. Pogrindiniu sanato
rijos telegrafujie jau seniai suinojo, kas vyksta, o dabar, igird variklio
gausm, sustojo vorele - tamsios figros giedrame ydrame danguje - ir
spoksojo emyn.
- Kaip buli kovos arenos virutiniame balkone, - pasak Klerf.
- Taip, - pritar Liliana. - O kas mes tokie? Buliai ar matadorai?
- Manau, buliai. Tik sivaizduojame es matadorai.
VII
Maina pamau slydo baltu tarpekliu, vir jo kaip upoknis drieksi
mlynas dangus. Norsjie jau buvo pervaiav perj, bet pusnys i abiej
kelio pusi siek gal por metr. Perjas nieko nesimat, tik sniego mrai
ir mlyno dangaus kaspinlis. Ilgai sdint atsilous, nebegalima buvo
suprasti, kur virus, kur apaia - kur mlyna, kur balta. Padvelk sakais
ir eglmis, o netrukus iniro rudas emais stogais kaimelis. Klerf su
stojo.
89
- Man rodos, jau galima nuimti nuo rat grandines. Kaip kelias e
myn?-paklaus ji benzino pilstytoj.
- Be priekait.
- K?
Klerf pairjo [jaunuol. is vilkjo raudon megztin, naujodin
striuk, buvo su akiniais metaliniais rmeliais, spuoguotas ir atlpusiomis
ausimis.
- Juk mes pastami! Herbertas ar Helmutas, o gal...
- Hubertas.
Jaunuolis mosteljo medins ikabos, kabanios tarp dviej kolonli,
link: H. Geringas. Garaas ir automobili taisymas.
- Ikaba, atrodo, nauja, k? - paklaus Klerf.
-Naujut naujutl!
- Kodl vardo neuraei?
- Taip naudingiau. Tegu sau mano, kad esu Hermanas.
-Atrodo, tu greiiau pakeistum savo vard, negu uraytumia tikrj.
- Kvailys biau raydamas, - prisipainojaunuolis. - Kaip tik dabar,
kai vis daniau pasitaiko vokik main. Arbatpinigiai kaip i dangaus
krinta! Ne, pone, pinig altinis - mano pavard.
Dabar Klerf atkreip dmes jo odin striuk.
- I t pai?
- Pusiau. Bet iki sezono pabaigos usidirbsiu dar ir slidi batams bei
paltui. Kaip dukart du - keturi.
- Gali ir apsirikti. Nebtinai kiekvienas duos arbatpinigi vien u pa
vard.
Jaunuolis met grandines [bagain ir isiiep.
-Tie, kurie nuolat vainja slidinti, pone - argi jie gails? O be to, a
ir iaip neprapuliau: vieni duoda utai, kad diaugiasi ivykdami, kiti u
gerus prisiminimus - bet visi duoda. Ajau turiu patirt. Viskas prasidjo
nuo ikabos. Benzino, pone?
- Man reikia septyniasdeimties litr, - tar Klerf. - Bet i tavs ne
imsiu. Imsiu i to, kuris ne toks apsukrus kaip tu. Pats laikas, Hubertai,
kad iek tiek pagest tavo gera nuomon apie save.
90
Po valandos jie ivaiavo i sniegyn. Iilgai kelio iurleno upokniai,

nuo stog varvjo, o medi kamienai blizgjo nuo drgms. Languose
atsispindjo raudoni vakaro gaisai. Gatvs buvo pilnos vaik. Juodavo
drgni arimai, o pievose rudavo pernykt ol.
- Gal kur nors sustosime? - pasil Klerf.
- Dar ne.
- Bijote, kad mus dar gali pasivyti sniegas?
Liliana linkteljo.
-Niekada nebenoriau jo matyti.
- Niekada - iki kitos iemos.
Liliana tyljo. Kita iema,-galvojoj i sau. - Ji taip toli kaip Sirijus ar
Plejados. Niekuomet jos nebematysiu.
- Tai gal igertume ko nors? - vl pasil Klerf. - Gal kavos su vy
ni likeriu? Mums dar liko geras gabalas kelio.
- Gerai, - pritar Liliana. - Kada pasieksime Lago Mador?
- Po keli valand. Vlai vakare.
Klerf sustojo prie ueigos. Jie jo vid. Padavja udeg vies.
Ant sien kabojo paveikslai su riaumojaniais elniais ir besiporuojaniais kurtiniais.
- Valgyti norite? - paklaus Klerf. - K valgte pietums?
- Nieko.
-Taip ir maniau.
Jis pasisuko padavj.
- Ko turite uksti?
- Rkytos deros ir kart dereli.
- Dvi porcijas dereli ir kelet rieki tos juodos duonos kaip ana ten.
Ir dar sviesto. Ir atkimkit vyno butel. Kokio turite?
-Fendano ir valpolielos.
- Praom fendano. Ojums paiai?
- Slyv likerio, jei galima, - atsak padavja.
-Galima.
Liliana sdjo kampe, prie lango. Ji beveik negirdjo Klerf ir padav
jos pokalbio. Nuo rausvos lempos viesos ant baro buteli aid ali ir
91
raudoni atspindiai. Prie lang augantys mediai stksojo juodi aukta

me alsvame vakaro danguje. Namuose suibo pirmosios viesels. Vis
kas dvelk savaime suprantama ramybe, be jokios baims ir maito, ir ji
jautsi esanti tos ramybs dalis. Jai pavyko pasprukti. Tasjausmas gniau
j ai gerkl.
- Jie ia turi riebi kaimik dereli, - pasak Klerf. - Puiku! O gal
js j nemgstate?
- Man patinka viskas, - atsak Liliana. - Viskas ia, apaioje!
Klerf susimst.
- Bijau, tai bus tiesa.
- Ko bijote?
Jis nusijuok.
-Nra nieko pavojingiau u moter, kuriai viskas patinka. Kaip pada
ryti, kadj ai patikt tik vienas?
- Ir be joki pastang.
-Visikai teisingai.
Padavja atne skaidraus vyno, pyl maas stiklinaites ir pakl
savo taurel su slyv likeriu.
- sveikat!
Visi igr. Klerf apsidair nuiurusioje kavinje.
- ia dar ne Paryius, - pasak jis nusiypsodamas.
- Bet vis dlto! - paprietaravo Liliana. - Tai jau Paryiaus prieigos.
ia jau prasideda Paryius.
Iki Geeno buvo giedra vaigdta naktis. Klerf pakrov main
ant emos krovinins platformos, kuri stovjo tam tikslui perone. Be j,
vaiavo dar du limuzinai ir raudonas sportinis automobilis. Artjo tunelis.
- Pasiliksite automobilyje ar perssite keleivin vagon? - paklaus
jis.
-Ar labai apdulksime automobilyje?
- Ne. Lokomotyvas varomas elektra, ir stog pakeltume.*
Geleinkelininkas pakio po ratais trinkeles. Kiti vairuotojai taip pat
pasiliko savo mainose. Abiejuose limuzinuose usideg lemputs palu
bje. Traukinys manevruodamas riedjo tunel. Dieve, sergk nuo to
92
kio! Tunelio sienos buvo drgnos. Pro al vysiojo viesos. Po keleto

minui Liliana pasijuto tartum pasiutusiu greiiu lkdama achta e
ms gelmes. Tvyrojo tvankuma. Traukinio dundesys atliep tkstaniais
aid. Liliana mat prieais save abudu apviestus limuzinus. Jie spavo
si lyg dvi kabinos, veanios Had.
-Ar kada nors baigsis is pragaras? - suuko ji.
-Tik po ketvirio valandos.
Klerf itiesjai savo ploki butel, kur buvo pripyls ueigoj.
- Bt visai naudinga priprasti prie tuneli, - ts jis. - I to, k gir
dime ir matome aplinkui, galima susiprotti, kad netrukus visi mes gy
vensime panaiai - slptuvse ir poeminiuose miestuose.
-Kurioje vietoje ilsime?
- Prie Airolo. Ten jau prasideda piets.
Liliana baiminosi dl pirmojo vakaro. Jai atrod, kad prisiminimai ir
atgaila islins lyg iurks i tamsos ir uvaldys j. Bet dabar i kelion
per akmenin ems pilv utemd visas kitas mintis. Ji taip sitempusi
lauk viesos ir dangaus, kad pamau umiro j apmusi baim bti
palaidotai, bding kiekvienam ems padarui. Kaip viskas greitai kei
iasi, -galvojo ji. -Tik prie por valand buvau kaln virnse ir sva
jojau nusileisti emyn-dabar skrieju po eme ir vl noriu vir!
I vieno limuzino iskrido popiergalis, tekteljo priekin stikl ir pri
lipo kaip sutrktas balandis.
- Visur atsiranda toki, kurie aminai alkani, - irdo Klerf. - Ko
gera, ir pragar pasiims sumutin.
Jis pagraib apie stikl ir nusvied iukl.
Netrukus atskrido ir antras popierius nuo sumutini. Lilianajuoksi.
Paskui kakas trenksi stiklo rm.
- Duona, - tar Klerf. - Ponai prieais mus valgo tiktai der, be
duonos. Piktosios miesionikumo dvasios ems viduriuose.
Liliana patogiai atsilo, sdynje. Atrod, kad tunelis savo atriais
triukmo eriais nuplov visk, kasjaudinoj kadaise.
93
Senoji planeta su sanatorija visiems laikams pasiliko praeityje; ji ne

begaljo sugrti ten, kaip nemanoma du kartus perbristi Stiks* . Jeigu,
isviesta i ems, klupdama ir tuo paiu metu stumiama pirmyn, inirt
kokioje nors kitoje planetoje, ji turt tik vien nor: gyventi ir kvpuoti. Ji
jautsi taip, lyg paskutin minut bt spjusi itrkti i ankto kapo prie
iam ugrivant ir usipilant emmis; o dabarji veriasi pirmyn, vie
s, staiga inirusi priejos akis lyg balkva monstrancija, kuri lekia j
ir staiga pasklinda. Acheronikas** triukmas virto paprastu bildesiu ir
greitai visikai nutilo. Susimai pilkos ir auksins spalvos, plipteljo vel
naus oro banga, traukinys sustojo. Priplkus alt rsio or tunelyje stai
ga pakeit gyvenimo kupinas gaivus dvelksmas. Tik po kurio laiko Lilia
na suvok, kad lyja. Ji girdjo laus, tyliai barbenanius stog. Ji kvp
gaivaus oro ir ikio rank liet. Igelbta, - atsiduso ji. - Perviesta
per Stiks ir igelbta.
- Turjo bti atvirkiai, - tar Klerf. - Anapus turjo lyti, o ia tu
rjo bti puikus oras. Js turbt nusivylt?
Ji papurt galv.
-Nuo spalio nemaiau lietaus.
- Ir, atrodo, jau ketveri metai, kai nebuvote apaioje? Taigi js dabar
tartum i naujo gimusi. Dar kart gimusi, betjau su prisiminimais.
Jis pasuko main prisipilti degal.
- Jums galima pavydti. Js dar kart pradedat i pradi. Sujaunys
ts kariu, bet bejos bejgikumo.
Traukinys pajudjo, ir raudonos viesels dingo lietuje. Benzino pils
tytojas grino mainos rakt, automobilis atbulas iriedjo gatv. Kler
f sustojo, nordamas apsisukti. Akimirkjis irjo Lilianpo nuleis
tu mainos stogu. Silpnai viet prietais skydelio lemput, o lauke raibuliuodamos nekuiavo lietaus srovs. Ji atrod kitaip negu anksiau. Jos
* Graik mitologijoje tai up mirusij karalystje.
** Acheronas - graik mitologijoje viena i mirusij karalysts upi, per ku
riCharonas perkelia mirusij sielas.
94
veidas buvo apviestas viesos, krintanios nuo spidometro, laiko ir ats

tumo matavimo prietais. O irdies plakimas, prieingai, atrod, visai ne
skaiiuoja laiko ir jo netrikdo visi tie prietaisai. Juk mirtis taip pat ne
skaiiuoja laiko, - staiga dingteljo Klerf. - Juk tikrosios lenktyns kaip
tik ir yra suja, - o automobili lenktyns, palyginti sujomis, tra tik vaik
aidimai. A ilaipinsiu Lilian Paryiuje ir neteksiu jos, - svarst jis. Ne, reikia pabandyti sulaikyti j! Biau paskutinis kvailystei neban
dyiau!
-Ar jau inote, k veiksite Paryiuje? - paklaus jis.
- Turiu ten dd. Jis tvarko mano piniginius reikalus. Iki iol sisdavo
man kas mnes. Dabar noriu visk atsiimti. Bus tikra tragedija. Jis vis
dar mano, kad man keturiolika.
-O kiek i tikrj?
- Dvideimt ketveri ir atuoniasdeimt.
Klerf nusikvatojo.
-Nebloga kombinacija. Ir man buvo trisdeimt eeri ir atuoniasde
imt - kai grau i karo.
- Ir kas nutiko paskui?
- Sujo keturiasdeimt, - atsak Klerf ir jung pirmj pavar. Buvo be galo lidna.
Maina kop kalnnuo geleinkelio iki plento, paskui pradjo leistis
emyn. Tuo metu uj staiga pasigirdo variklio riaumojimas. Jie pamat
raudon sportin automobil, kartu sujais keliavus per tunel. Vairuotojas
laukj pasislps u sandli. Dabarjis lo su savo keturiais cilindrais,
tartumj bt buv visi eiolika.
- Toki vis dar pasitaiko, - tuoj pat visk suprato Klerf. - Jis nori
palenktyniauti su mumis. Gal j pamokyti? Ar palikti jam iliuzij, kad jo
automobilis greiiausias pasaulyje?
-Geriau palikim iandien kiekvienam savo iliuzijas.
- Na, gerai.
Klerf sustabd Diuzep. Raudonasis automobilis taip pat sustojo
ujo ir pradjo signalizuoti. Jam visikai pakako vietos apvaiuoti, bet j is,
matyt, norjo lenktyniauti!
95
- Tebnie taip, - atsiduso Klerf ir vl pajudjo. - Jis tik mogus. Ir

pats ieko sau praties.
Raudonasis automobilis varginojuos iki Faido. Jis vis mginojuos pa
sivyti.
- Jis prisiais, - pagaliau neikent Klerf. - Paskutin kart beveik
skriste iskrido i poskio. Geriau praleiskimej.
Klerf pristabd, bet tuoj pat vl paspaud akceleratori.
-ioplys! Uuot aplenks, jis vos nesir mus. Jis vienodai pavo
jingas ir priekyje, ir upakalyje.
Klerf pasuko prie deiniojo kelkraio. Diuzep sustojo prie len
tins darins. Nuo jos pakvipo mediu. kart raudonasis automobilis
pralk pro al. Vairuotojas niekinamai mosavo irjuoksi.
Stojusioje tyloje iurleno upoknis ir tyliai barbeno lietaus laai. Juk
tai ir yra laim,-irdimi pajuto Liliana. i ramybs minut atrodjai pil
na tamsaus, drgno, vaisingo laukimo. Ji niekada neumir ito - ios
nakties, velnaus iurlenimo ir apviesto lapio kelio.
Po ketvirio valandos jie vaiavo rk. Klerf jung trumpsias
viesas irjudjo pirmyn labai ltai. Netrukus vl buvo galima irti ke
lio pakrat. Timtmetr rkas uleido viet lietui. Paskui jie vl pate
ko debes, i gilumos kylant auktyn.
Klerf staiga visai nelauktai m stabdyti. Jie kaip tik iniro i rko.
Prieais, vos ne apsisuks apie kilometrin stulp, kabojo raudonasis
automobilis. Vienasjo ratas jau buvo vir bedugns. alia stovjo vairuo
tojas, gyvas ir sveikas.
- Laims kdikis, - tar Klerf.
-Laims?!-to vyrikis.-O automobilis! Tik pasiirkite! Ir dar
neapdraustas. O mano ranka!
- Daugi daugiausia inirusi. Juk galitejjudinti. mogau, diaukits,
kad gyvas likote.
Klerf ilipo ir apirjo duen.
-Kartais ir kilometriniai stulpai padeda.
96
-Js, gerbiamasis, ia kaliausias! - auk vyrikis. - Tai js privertte mane per greitai vaiuoti. Js atsakysite! Jei btumt mane pra
leids ir nepradjs lenktyniauti...
Liliana kvatojo visa gerkle.
- Ko i damajuokiasi? - piktinosi vyrikis.
-Tai ne js reikalas. Bet iandien treiadienis, ir todl a jums pa
aikinsiu. i dama - atvykl i kitos planetos, dar neinanti ms pa
proi. Ji juokiasi, nes js dejuojate dl savo mainos, uuot diaugsis
gyvas liks. Damai tai visai nesuprantama. O a - prieingai, a aviuo
sijumis. Ir todl i artimiausio kaimelio pasisiujums vilkik.
- Minutl! Taip lengvai neisisuksite! Ar nejus pradjote lenkty
nes? Biau ramiai sau vaiavs ir ne...
- Biau... nebiau... - nutrauk j Klerf. - Geriau vis kalt suverskite pralaimtam karui.
Vyrikis pairjo Klerf numer.
- Pranczikas! Kaipgi a atgausiu savo pinigus?
Jis band keverzoti kak popierlyje kaire ranka.
- Js numeris! Uraykite j man! Argi nematote, kad su tokia ran
ka negaliu rayti?
- Mokykits. A ir sudtingesni dalyk imokau.
Ir Klerf vl lipo main. Vyras puol i paskos.
-Norite pabgti ir ivengti atsakomybs?
- Taip. Bet vilkikjums vis dlto atsisiu.
- K? Js norite palikti mane vien ant kelio lietuje?
-Taip. Ms mainoj tik dvi vietos. Giliai pakvpuokite, pasigrkite
kalnais, padkokite Dievui u gyvyb ir pagalvokite apie tai, kad daug
geresni ujus mons turjo padti savo galvas.
Biaskojejie rado gara. Savininkas vakarieniavo. Jis pasim vyno ir
ijo, paliks eimprie stalo.
- Jam bus ne pro al ko nors stipresnio, - paaikino jis. - O ir man
taip pat.
Maina iuo nuo kalno emyn, poskis po poskio, serpantinas po
serpantino.
97
- Labai nuobodus kelias. Ir taip iki Lokamo. O ten eeras. Jau pa

vargote?
Liliana papurt galv. Pavargau! - galvojoji. - Nuobodus! Nejau is
sveikuolis alia mans nejauia, kaip a visa virpu? Arjis nesuvokia, kas
dedasi manyje? Kad staiga sutirpo ualdytas pasaulio paveikslas, kad
viskas aplinkjuda ir neka, neka lietus, neka lapios uolos ir vies bei
eli pilnas slnis ir kelias. Nejau jis nejauia, kad a niekada nebeb
siu tokia artima visam tam kaip dabar, tartum guldama lopyje neino
mai dievybei ant rank it baugtus ir patiklus maytis pauktelis. Nors jau
suvokiu i anksto, kad visa tai tik akimirkai, kad tuojau visk prarasiu.
Prarasiu ias gatves ir kaimus, tamsius sunkveimius prie ueig, dainas
u apviest lang, pilk sidabrin dang, iuos miesteli pavadinimus Osonija, Kreianas, Klaras, Kastion, Beliniona - kurie vos perskai
ius vl pavirsta eliais, lyg j niekuomet n nebt buv. Nejau jis
nemato, kad esu ne krepys, kur galima dti, o kiauras rtis? Argi jis
nepastebi, kad vos galiu itarti od, nes mano ird uliejo diaugsmo
banga, galinga ir sklidina neinom vard, o tarp to nedaugelio pasta
m vard yra irjo vardas. Bet visus juos jungia viena - gyvenimas.
-Kokiejs spdiai i pirmojo susitikimo ia, apaioje?-paklaus
Klerf. - Tai mogus, susirpins savo turtu, gyvenimas jam - savaime
suprantamas dalykas. Toki daug sutiksite.
- Tai kitas kratutinumas. Ten, kalnuose, visi savo gyvenim laiko
ypatingai svarbiu. A taip pat.
Gatvs keit vena kit,vl viesos, namai, dangaus mlyn ir didel
aikt su arkadomis.
- Po deimties minui atvaiuosime, - tar Klerf. - iajau Lokarnas.
Atbildjo tramvajus ir paskutin minut utvr keli. Pastebjs
Lilianos vilgsn, Klerf pradjo juoktis. Ji irjo tramvaj kaip ko
ki katedr. Jau ketveri metai, kai ji nebuvo jo maiusi. Kalnuose tram
vaj nebuvo.
98
Staiga prie j akis atsivr eeras - platus, sidabrinis ir banguotas.

Nustojo lyti. Slinko emi debesys, udengdami mnul. Eero pakrante
drieksi Askona, garsi savo turgaus aikte.
- Kur apsistosime? - paklaus Liliana.
- Prie eero, Tamaro viebutyje.
- I kur visk inote?
- Po karo metus gyvenau ia, - atsak Klerf. - Ryt i ryto suinosite
kodl.
Jis sustojo prie nedidelio viebuio ir ikrov baga.
- eimininkas turi ia nuosav bibliotek, - paaikino jis. - Mokslo
mogus. O kitas, tai ant to kalno, nukabino visas sienas Sezano, Utriljo ir
Lotreko paveikslais. Tai tai kaip. Gal dabar vaiuojam valgyti?
-Kur?
-Brisag, prie ital sienos. Deimt minui kelio. restoran Diardino.
- iajuk ydi glicinijos!
Mlyn ied keks kabojo ant balt nam sien. Per tvor savo auk
sines galvas stieb plunksnins mimozos.
- Pavasaris, - atsiduso Klerf. - Sergk, Dieve, Diuzep. Dar vis
laikosi seneliukas.
Maina pamau riedjo palei eer.
- Mimozos, - Klerf parod ydinius krmus prie eero. - Visa
alja. O ia vilkdalgi ir narciz kalva. itas kaimas vadinasi Porto Ronkas. O tas ant kalno - Ronkas. Juos kr romnai.
Jis pastat main alia ilg akmenini laipt, ir jie ukop maut
restoran. Klerf usak butel vyno, kumpio, vi su ryiais ir srio.
ia sdjo nedaug moni. Langai buvo atviri. Oras velnus. Ant sta
lo stovjo balt kamelij vaza.
- Js gyvenote ia? - vl uved nebaigt kalb Liliana. - Prie io
eero?
-Taip, beveik metus. Po mano pabgimo ir po karo. Norjau pasilikti
tik keletui dien, o ijo daug ilgiau. Bet man to ir reikjo. Gydiausi dy
kinjimu, saule, gaudiau drieus nuo mro sien, spoksojau dang ir
99
eer. Ir man pavyko usimirti. A lioviausi stebeilytis vien tak,

nieko nematydamas aplinkui. Atvirkiai, turjau pripainti, kad gamta ir
nepastebjo dvideimt met trunkanios moni beprotybs. Bkit svei
ka!
Liliana igr lengvo italiko vyno.
- Gal klystu, bet viskas nuostabiai skanu, - tar ji.
- Taip, tikrai nuostabu. eimininkas galt bti geriausio viebuio
efas.
- Tai kodl nra?
- Buvo. Bet gimtasis kaimas jam geriau.
Liliana pakl akis.
-Jis sugro ar nenorjo ivaiuoti?
- Jis buvo ivaiavs, bet vl sugro.
Liliana pastat stikliuk ant stalo.
-A laiminga, Klerf,-prisipainoji.-Nors pati neinau, k is odis
reikia.
- A taip pat neinau.
-Niekad nebuvote laimingas?
-Net labai danai.
Liliana pavelg j .
- Bet kaskart kitaip, - pridr jis.
- O kada daniausiai?
- Pats neinau. Kaskart bdavo vis kitaip.
- Bet kada daniausiai?
- Bdamas vienas, - atsak jis.
Liliana nusiypsojo.
- Kur dabar patrauksime? Ar ia yra ir daugiau nuostabi eiminink
ir viebui savinink?
- Daug. Nakt, vieiant pilnaiai, i eero inyra stiklo restoranas. Jis
priklauso vienam i Neptno sn. Ten galima paragauti senj romn
vyn. O dabar eime bar. Ten yra tokio vyno, kokio nerasi Paryiuje.
Jie sugro Askon. Klerf paliko main prie viebuio. Perjo per
turgaus aikt ir nusileido rs. Ten buvo nedidelis baras.
100
- Man jau nereikt daugiau gerti, - pasak Liliana. - A girta nuo

mimoz. Viskas skendi jose. O i kur tos salos eere?
- Romos laikais ten stovjo Veneros ventykla. O dabar ten restora
nas. vieiant pilnaiai kartais pasirodo senieji dievai. eimininkas randa
i ryto pilna tui, bet neatkimt buteli. Kartais ir Panas pagiriojasi
saloje iki piet. Tada pasigirstajo fleita, o visos radijo stotys jauia truk
dius.
-Nuostabus vynas. Kaip jis vadinasi?
-Tai senas ampanas, puikiai ilaikytas rsyje. Laimei, antikos dievai
nevertinajo, seniai bt igr. ampan igalvojo tik viduramiais.
Jie jo atgal. Prie vieno namo kabojo nukryiuotas Kristus. Prieais j
buvo durys restoran. Iganytojas nebyliai velg apviest patalp, i
kurios sklido juokai ir triukmas. Liliana jaut, kad gal reikt k nors
atsakyti Klerf - bet tuo metu tiesiog nesurado k. Tiesiog toks ir yra
gyvenimas.
Ji stovjo prie savo kambario lango. Tolumoje plytjo eeras. Naktis
buvo vjuota. Pavasaris triukmavo turgaus aikts platanuose ir gai
niojo debesis. jo Klerf. Apkabino j. Liliana atsisuko ir pairjo j.
Tada Klerf j pabuiavo.
-Tu nebijai?-paklaus ji.
- Ko?
- Kad a sergu.
-A bijau tada, kai lenktynse lekiant dviej imt kilometr greiiu
sprogsta priekin padanga, - atsak jis.
Liliana giliai atsiduso. Kokie mes panas! - pagalvojo ji. - Abu be
ateities! Jis matuoja laik lenktynmis, o a kraujopldiais. Ir ji nu
siypsojo.
- Yra tokia istorija, - ts Klerf. - Paryiuje giljotinos laikais ved
mirties bausmei vien vyr. Buvo alta, o kelias tolimas. Pakeliui prii
rtojai sustojo igerti. Igr patys, pasil vyno ir pasmerktajam. is
pam butel ir apirjs tar: Ukreiama liga turbt n vienas i m
s neserga. Ir igr. Po pusvalandio jo galva nuriedjo krep. i
101
istorijman pasakojo senel, kai man buvo deimt. Ji kasdien igerda

vo po butel kalvadoso. Visi pranaavo jai ankstyv mirt. Oji ir dabar
tebegyvena. Tuo tarpu pranaautojai jau seniai po eme. A atsineiau
i baro butel senojo ampano. Sakoma, kad pavasarjis putoja smarkiau
negu kitu metu. Jis darjauia gyvenim. A jums paliksiuj ia.
Klerf pastat butel ant palangs, bet tuoj ir vl j pasim.
- Vyno negalima laikyti mnulio viesoje. Jis netenka savo aromato.
Taip sako mano senel.
Jis pasuko dur link.
- Klerf! - paauk j Liliana.
Jis atsisuko.
- A ivaiavau ne tam, kad biau viena, - tar ji.
VIII
Paryiaus priemiesiai atrod pilki, bjaurs ir sulyti. Bet kuo tolyn
miest, tuo daugiau radosi avesio. Sankryos ir gatvs vrsi lyg Utriljo
ar Pisaro paveiksluose. Pilkuma bluko ir virto sidabro tviskesiu. Staiga
pasirod Sena, su tiltais, vilkikais ir pumpurus skleidianiais mediais,
margais bukinist breliais ir senovikais tayt akmen pastatais dei
niajame ups krante.
- I ten, - parod Klerf, - ved Marij Antuanet, kad nukirst jai
galv. Prieais esaniame restorane labai gera virtuv. Apskritai ia vi
sur susipina pilvo alkis su istorija. Kur norsite apsistoti?
- Ten, - atsak Liliana ir parod vies nediduko viebuio fasad
kitoje ups pusje.
-inote j ?
- I kur?
- I t laik, kai ia gyvenote.
- Kai ia gyvenau, daniausiai tnodavau pasislpusi darovi par
duotuvs rsyje.
102
-Ar nebt geriau apsistojus kur nors eioliktajame kvartale? Arba

pas dd?
- Mano dd toks yktus, kad, ko gera, pats gyvena viename kam
baryje. Vaiuokime geriau kit ups pus ir pasiteiraukime kambario
ten. O kur js apsistosit?
-Ric viebutyje.
-Aiku, - atsak Liliana.
Klerf linkteljo.
- A nesu toks turtingas, kad gyveniau kur nors kitur.
Pervaiav Sen Mielio bulvaro tilt, jie pasuko Didij augustin
krantine. Prie Bison viebut sustojo. Kaip tik tuo metu i viebuio i
jo tarnautojas su lagaminais.
- Atrodo, gausiu kambar, - tar Liliana. - Kakas isikrausto.
- Tikrai nori ia apsistoti? Vien dl to, kad pamatei i anapus vie
but?
Liliana linkteljo.
-Noriau gyventi bejoki patarim ir priekait.
Kambarys i tikrj radosi laisvas. Viebutyje nebuvo lifto, bet, laimei,
kambarys pasitaik antrajame aukte. Laiptai buvo seni ir nutrypti. Kam
barys nedidelis, jame vos keletas bald. Lova atrod dar visai nebloga, be
to, alia vonios kambarys. Baldai stovjo iuolaikiniai. Tik mautis ba
rokinis stalelis puikavosi kaip princas tarp verg. Sien apmualai buvo
seni, elektros lemput labai silpna. Pro lang matsi ups pakrants, Konsjereri kaljimas ir Dievo Motinos katedros boktai.
- Kai tik norsi, galsi isikraustyti, - tar Klerf. - Kai kurie mo
ns tai pamirta.
- Kur? Pas tave, Ric?
- Ne pas mane, o iaip Ric, - paaikino Klerf. - A ten gyvenau
pus met per kar. Usiaugins barzd ir svetima pavarde. Pigiojoje
pusje, Kambono gatvje. O kitoje pusje, nuo Vandomo aikts, gyveno
vokiei bonzos. Tai buvo gana spdinga.
Tarnautojas atne lagaminus, Klerf nujo nuo dur.
-Ar norsi iandien su manimi pavakarieniauti?
103
- Kada?
- Gal devint?
- Devint.
Ji velgjam pavymui. Kelions metu jie n odeliu neprisimin va
karo Askonoje. Prancz kalba labai patogi, - galvojoj i. - Lengva pereiti
nuo tu prie js ir atvirkiai. Ir tai tra tik nieko nepareigojantis ai
dimas.
Ji igirdo burzgiant Diuzep ir prijo prie lango. Gal jis ir atva
iuos,-svarst j i. -O gal ir ne . Liliana to neinojo. Svarbu, kadji Pary
iuje, kad vakaras ir kad ji tebekvpuoja. Sen Mielio bulvare usideg
alia viesoforo viesa ir kaip palusi kaimen per tilt pralk sitroenai, reno ir sunkveimiai. O Diuzep pravilp pats pirmas. Liliana
neprisimin kada nors maiusi toki gausyb automobili. Per kar j
bta nedaug. Mainos kl siaubing triukm, bet jai tai buvo lyg sp
dingas himnas Te Deum, metalini rank grojamas vargonais.
Liliana isipakavo daiktus. J buvo nedaug. Pinig taip pat turjo ma
ai. Tada paskambino ddei. Niekas neatsak. Paband dar syk. Atsi
liep nepastamas balsas. Paaikjo, kad dd jau prie kelet met
atsisak io telefono.
I pradi Liliana puol panik. Kas mnes ji gaudavo per bank
pinig ir seniai nieko nebegirdjo apie savo dd. Jis dar negalt bti
mirs, - galvojoji. - Keista, kad tai visada pirmiausia auna galv! O gal
jis persikraust kur nors kitur? Viebutyje ji papra adres knygos. Tai
pasirod esanti sena, dar pirmj karo met knyga. Nauja dar nebuvo i
leista.
Vakare kambaryje darsi vis vsiau. Angli buvo maai. Liliana ap
sivilko palt. Palikdama sanatorij, ji sidjo atsargai ir iek tiek vilnoni
drabui. Man juos kam nors padovanosianti. O dabar labai diaugsi
nepamirusi j. Pro lang slino purvina pilka prieblanda. Nordama su
ilti, Liliana isimaud ir atsigul lov. Nuo tada, kai ivaiavo, ji pinn
kart buvo viena. Ir pirm kart per tiek met pasijuto vienia. Pinigjai
uteks daugiausia savaitei. Su prieblanda vl atslinko nerimas. Kas ino,
104
kur dabar jos dd? Gal ivaiavo kelioms savaitms. Gal pateko ava
rij. O gal jau mirs. Gal ir Klerfjau dingo itame nepastamame mies
te, kitame viebutyje, kitame gyvenime, irji niekada nebeigirs apiej. Ji
net suvarbo. Nuo t keleto realybs akimirk, alio ir vieniumo igara
vo visa romantika. Nors sanatorija ir narvas, bet ten nors ildo radiato
riai.
Kakas pasibeld. U dur stovjo jaunas tarnautojas su dviem pa
ketliais. Ji pastebjo, kad viename ij buvo gls. Jas atsisti galjo tik
Klerf. Lemput vos viet. Prieblandoje ji paskubomis padav tarnauto
jui arbatpinigi - gerokai per daug. Antrajame pakete buvo vilnon ant
klod. Manau, ji jums pravers, - ra Klerf. - Paryiuje vis dar trksta
angli. Ji iskleid antklod, ir ijos ikrito dvi maos kartonins du
ts. Jose buvo lemputs. Viebui savininkai pranczai vis laik tau
po elektr, - aikino Klerf. - Pakeiskite j lemputes iomis, ir pasaulis
tutuojau dvigubai paviess.
Ji paklaus Klerf patarimo. Dabar jau galjo skaityti. Tarnautojas
atne laikrat. Liliana pasklaidj, bet netrukus padjo al. Visa tai jos
nejaudino. Pernelyg maai laikoji turjo. Ji niekada nebesuinos, kas taps
kitmet prezidentu ir kokia partija valdys parlamente. Jos tai ir nedomi
no, ji tetroko turti savo gyvenim.
Liliana apsireng. Susirado paskutin dds adres ant laiko, gauto
nuojo prie pusmet. Nusprend pirmiausia nuvaiuoti ten, o paskui ieko
ti toliau.
Bet to neprireik. Dd tebegyveno ten pat. Tik atsisaks telefono.
- Tavo pinigai? - paklaus jis. - Kaip sau nori. Kas mnes sisda
vau tau veicarij. Labai sunku buvo gauti leidim perlaidoms. A, ino
ma, galiu mokti tau kas mnes ir Pranczijoje. Kokiu adresu sisti?
-A nenoriu kas mnes. A noriu vis i karto.
- Kam?
-Noriu nusipirkti drabui.
Senis smeig j akis.
- Tu kaip ir tavo tvas. Jei jis bt turjs...
105
- Jis mirs, dde Gastonai.

Gastonas irjo savo dideles pabalusias rankas.
- Pinig liko nedaug. K ketini ia veikti? O Dieve, biau laimingas,
jeigu galiau gyventi veicarijoje!
-A gyvenau ne veicarijoje, a gyvenau ligoninje.
- Tu neinai, kas yra pinigai. Ileisi juos per kelias savaites. Tu juos
paprasiausiai ivaistysi...
- Galbt, - atsak Liliana.
Jis isigands dbteljo j.
- Ojei prarasi, kas tada?
- iaip ar taip, nata tau nebsiu.
- Geriausia tau bt itekti. Ar tu jau sveika?
- Kitaip nebiau ia.
- Tuomet turtum tekti.
Liliana nusijuok. Buvo akivaizdu, kadjis norjo suversti atsakomyb
kitam.
- Tau reikt itekti, - pakartojo Gastonas. - A galiau tave su
paindinti su keletu vyriki.
Liliana vl nusijuok, bet jai buvo smalsu, k seniokas darys. Juk
jamjau beveik atuoniasdeimt, - galvojoji, - bet elgiasi jis taip, tartum
nort apsirpinti dar atuoniasdeimiai met priek.
- Gerai, - atsak ji. - O dabar papasakok man, k veiki vienas?
Sutriks jis pasuko savo pauktik galv j.
- bei t... Neinau... A visada usims... Keistas klausimas! Ko
dl klausi?
- Ar tau kartais nekyla mintis, kad visk, k pasiimi ieidamas gy
venim, pasiimi tam, kad ivaistytum?
- Lygiai kaip tavo tvas! - su panieka atov senis. - Jis taip pat
niekada net nesivaizdavo, kas yra pareiga ir atsakomyb! A tiesiog pri
valau ir toliau tave globoti!
- Tau nepavyks. Tu sikalei sau galv kad a ivaistysiu savo pini
gus, o a manau, kad tu tuiai eikvoji savo gyvenim. Ir pasilikim kiek
106
vienas su savo tiesa. Rytoj grink mano pinigus. Noriu tuoj pat nusipirk
ti drabui.
- Kur?
-Manau, pas Balensiag. Ir neumirk, pinigai priklauso man.
- Tavo motina...
- Rytoj, - nutrauk Gaston Liliana ir atsainiai pabuiavo j kakt.
- Paklausyk, Liliana, nedaryk kvailysi! Tu puikiausiai apsirengusi.
Tokiuose modeli namuose drabuiai kainuoja beprotikus pinigus!
-Galimas daiktas, - atsak Liliana, irdama per kiem pilkus prie
ais stovinio namo langus, kuriuose lyg poliruotame iferyje atsispindjo
vakaro ara.
- Kaip tavo tvas! - nuoirdiai piktinosi senis. - Lygiai tokia pati. Jei
ne tavo fantazijos, gyventum sau be rpesi.
- Dde Gastonai, man sak, kad pinig iandien galima netekti dviem
bdais. Pirmas-taupyti ir prarasti juos dl infliacijos, antras-juos ileis
ti. Geriau papasakok man, kaip tau sekasi.
Gastonas nervikai mosteljo.
- Pati matai. Sunku dabar. Tokie laikai! O a skurdius.
Liliana apsidair. Ji mat graius senovinius baldus, minktus krslus
su apdangalais, kritolin sietyn, aptraukt mediaga, ir kelet ger pa
veiksl.
- Tu visuomet buvai yktus, dde Gastonai, - tar ji. - Toks ir likai.
Jis tyrinjojtamsiomis pauktikomis akimis.
- Norsi ia apsistoti? Pas mane maoka vietos.
- Vietos gana, bet neturiu jokio noro ia gyventi. Kiek tau met? Tu
buvai kokia dvideimia met vyresnis u mano tv.
Seniokas sutriko.
- Jei inai, kam dar klausi?
-Nebijai mirties?
Gastonas kur laiktyljo.
-Tavo siaubingos manieros,-atsak j is tyliai.
- Tikra tiesa. Nereikjo klausti. Bet matai, pati savs taip danai to
klausiu, kad net umirau, jog kitus tai baugina.
107
- Dar neblogaijauiuosi. Jei tikiesi netrukus gauti palikim, tai nusivilsi.

Liliana nusijuok.
-Nesitikiu, tikrai! Apsistojau viebutyje, taigi nata tau nebsiu.
- Kokiame viebutyje? - skubriai perklaus Gastonas.
- Bison.
-Ai Dievui. Nenustebiau,jei btum patraukusi Ric.
- A taip pat, - atsak Liliana.
Klerf ujo pas j ir jie kartu nuvaiavo Le Gran Vefur restora
n.
-Na, kaip pirmoji paintis su pasauliu ia, apaioje? - paklaus jis.
- Man rodosi, tartum biau tarp moni, manani, kadjiems lemta
gyventi aminai. Bent jau taip galima suprasti i j elgesio. Jie rpinasi
savo nuosavybe, umirdami pat gyvenim.
Klerf nusiypsojo.
-O kare juk visi dievagojosi, kad nebedarys tos klaidos, aiku, jeigu
tik liks gyvi. mogus didis savo umarumu.
- Ir tu umirai? - pasidomjo Liliana.
- Labai stengiausi neumirti. Ko gera, ne visai pavyko.
- Gal u tai tave ir myliu?
-Tu mans nemyli. Jei myltum, nesivaistytum iuo odiu taip leng
vabdikai. Ir man nesakytum.
- O gal myliu dl to, kad tu visai negalvoj i apie ateit.
- Tuomet sanatorijoje btum galjusi mylti kiekvien vyr. Dabar
valgysime lieuv su paskrudintais migdolais ir gersimejaun montra.
- U k tuomet myliu tave?
- U tai, kad esu su tavim. Ir todl, kad tu myli gyvenim. A tau bevard gyvenimo dalel. Tai labai pavojinga.
- Man?
- Tam, kuris yra bevardis. J galima kada nori ikeisti savo nuoira.
- Mane taip pat, - nesutiko Liliana. - Klerf, mane juk taip pat?
-Nesu visai tikras. Jei biau protingas, sprukiau nuo tavs kuo sku
biausiai.
108
- Dl to tu neteisus.
-Rytoj ivaiuoju.
- Kur? - netikdama paklaus Liliana.
-Toli. Rom.
-O a pas Balensiag, pirkti drabui. Tai gerokai toliau negu Roma.
-A i tikrj vaiuosiu. Reikia sutvarkyti sutart.
- Gerai, - atsak Liliana. - Tuomet tursiu laiko atsidti ygiams
modeli namus. Mano dd nort paskirti man glob-arba itekinti.
Klerf nusijuok.
- Kol tu suinosi, kas yra laisv, ims ir udarys tave antr kart ka
ljim.
- O kas yra laisv?
- Pats neinau. inau tik, kad tai ir atsakomyb, ir tikslo siekimas.
Lengviau pasakyti, kas nra laisv, negu kas yra.
- Kada sugri? - paklaus Liliana.
- Po keleto dien.
- Turi moter Romoje?
- Taip, - atsak Klerf.
-Taip ir maniau.
- Kodl?
- Bt keista, jei gyventum vienas. Ir a ne viena gyvenau, kai tu at
vaiavai.
- O dabar?
- Dabar, - paaikino Liliana, - esu per daug apsvaigusi nuo paios
savs ia, apaioje, ir nespjau apie tai pagalvoti.
Rytojaus popiet ji nujo pas Balensiag. Ji turjo maai drabui,
daugiausia sportini. Vieni buvo sukirpti dar pagal karo met mad, kiti
dovanoti mamos ir persiti kakokios siuvjos.
Ji dmiai stebjo aplink sdinias moteris. Tyrinjoj aprang, ieko
jo j veiduose to paties laukimo, kurjaut pati. Betjo nebuvo. Kai kurios
greiiau primin piktas sensteljusias papgas, per rykiai isidaiusias,
spoksanias greta sdinias jaunesnes moteris savo raukltomis aki
mis be vok. Jaunesns moterys dvelk trapia elegancija. Pro j skep
109
tikus vilgsnius niekas neprasprs. Jos tiesiog grjosi savo pai bu

vimu ia. Tarp j sdjo brelis grai amerikiei, nerpestingai tar
kani tarpusavy. Retkariais toje jaudinanioje tutumoje mstelda
vo tikras veidas, kaip tarp vitrinos dekoracij blyksteli alia verdanio gy
venimo atvaitai. Tas veidas atrodydavo kakuo magikas - daniausiai
senyvas, ramus, kupinas reto senatviko avesio, primenanio ne rdis,
bet gro taurinani patin ant brangaus indo.
Prasidjo mad demonstravimas. Liliana girdjo i lauko prislopint
miesto triukm, dusl iuolaikinio metalo, betono ir main amiaus
dundes. Atrod, kad lieknos manekens kaip tik i ten, tarsi dirbtins b
tybs, itraukti i vandens chameleonai, nuolat mainantys savo ior ir
tyliai mkiojantys tarp kdi.
Ji isirinko penkias sukneles.
- Norite tuoj pat pasimatuoti? - paklaus pardavja.
-Ar galima?
- Taip. ios trys tiks jums. Kitos iek tiek platokos.
- Kada galiau pasiimti? - paklaus Liliana.
- O kada nortumt?
- Tuoj pat.
Pardavja nusiypsojo.
- Tuoj pat - tai, vadinasi, maiausiai po trij keturi savaii.
- Man jos reikalingos dabar. Ar galiau nusipirkti bent tuos mode
lius, kurie man tinka?
Pardavja papurt galv.
-Ne, jie mums kasdien reikalingi. Bet mes pasistengsime padaryti
visk, k galime. Turim be galo daug darbo, panele. Jei atliktume usa
kymus eils tvarka, reikt laukti net eias savaites. Ar dabar matuosits juod vakarin suknut?
Modelius atne kabin, piln veidrodi. Kartu atjo ir siuvja pa
matuoti.
- Js puikiai isirinkote, panele, - tar pardavja. - ios suknels
jums labai tinka, tartum jums sukurtos. Ponas Balensiaga diaugsis, kai
pamatys jus sujomis. Gaila, kad jo dabar nra.
110
- O kurjis? - pasiteiravo Liliana i mandagumo, nusivilkdama sukne

l- Kalnuose.
Ir pardavja paminjo vietov, i kurios Liliana buvo tik k atvykusi.
Lilianai tai nuskambjo tarsi Tibeto pavadinimas.
- Ivyko pailsti, - dar pridr.
-Taip, ten galima pailsti.
Liliana atsistojo ir pavelg veidrod.
- Matote, - ts pardavja. - Taip ir yra, kaip a maniau. Dauguma
moter perka tai, kas joms patinka. Ojs isirinkote tai, kas jums tinka.
Argi ne taip? - kreipsi ji siuvj.
Siuvja pritariamai linkteljo.
- O dabar apsiaust!
Ieigin suknut buvojuoda kaip anglis su trupuiu meksikietiko rau
donumo ir siaura; o apsiaustas platus kaip pelerina ir beveik permatomos
mediagos. Jis styrojo lyg krakmolytas.
- Nuostabu! - tar pardavja. - Js atrodote kaip emn nuengs
arkangelas.
Liliana pasiirjo save. Dideliame trij dali veidrodyje ji mat tris
moteris, dvi profiliu ir vien i priekio.
Kai ji iek tiek pasisuko, nuo sieninio veidrodio atsispindjo ir ketvir
ta. ioji pasisuko j nugara ir atrod benueinanti.
-Nuostabu! - pakartojo pardavja. - Kodl Liusil taip neneioja?
-O kastoji Liusil?
- Ms geriausia maneken. Ji demonstravo i suknel.
,,Kam jai neioti? - svarst Liliana. - Ji dvs dar tkstanius kit
apdar ir tai darys dar vis aminyb. Paskui iteks, pagimdys vaik ir
pasens. O a i suknut neiosiu tik i vasar.
-Ar negalite pasiti greiiau negu per keturias savaites? - nenusilei
doji. - Nors it? A turiu labai nedaug laiko.
- K pasakysite, panele Klod? - paklaus siuvja.
Pardavja linkteljo.
- Tuojau ir pradsime.
111
- Tai kada? - nesuprato Liliana.

- Po dviej savaii bus baigta.
- Dvi savaits...
Tai skambjo kaip dveji metai.
-Gal, jei spsime, po deimties dien. Reiks kelet kart pasimatuo
ti.
- K darysi, jei greiiau neieina.
- Greiiau negalime.
Ji kasdien ateidavo pasimatuoti. Kabinos ramuma keistu bdu uburdavoj. Kartais ji girddavo i lauko kit moter balsus. Bet sidabri
n kabinos pilkuma tarytum atskirdavo j nuo miesto urmulio. Apie j
kaip kunigas banyioje vikriai darbuodavosi siuvja. Ji ymdavo, su
imdavo, paraukdavo, kirpdavo, pilna adat burna murmdama kak ne
suprantama, vl atsiklaupdavo, timpiodavo ir vl atsargiai lygindavo,
pasmaukdavo tai auktyn, tai vl emyn, lyg nuolat i naujo besikartojan
ioje ceremonijoje.
Liliana stovdavo ir stebdavo veidrodyje tris moteris, tokias pana
ias j, bet kartu tartum svetimas. Jos akyse visoms trims bdavo ka
kas daroma, bet tai maai k turdavo bendra su ja paia. Ir vis dlto tai
j smarkiai keit. Kartais kilsteldavo kabinos uuolaida, ir kita klient
nuvelgdavo j, iekodama akimis kako viduje - skubiu, tiriamu nenu
ilstanios kovotojos vilgsniu, smalsi ir visada budri. Tuomet Lilianajaus
davo, kad neturi sujomis nieko bendra. Ji ne vyrus mediojo, ji kabinosi
u gyvenimo.
Palengva atsirado keistas artimas ryys tarp jos ir moter veidrodyje,
kurios keitsi su kiekvienu nauju drabuiu. Ji be odi kalbjosi su jo
mis, atvaizdai ypsojosi jai be ypsen. Jie buvo rimti ir nebyls, kakaip
graudiai artimi, lyg seserys, kurios uaugo atskirtos viena nuo kitos ir
niekada nesitikjo pasimatyti. O dabar viskas vyko tartum sapne - vel
niai melancholikas pasimatymas be odi- ir vl netrukus jos turs i
siskirti ir niekada nebepasimatys. Net ir drabuiai savo ispaniku stiliumi
skleid t pai nuotaik - dramatikai juodas aksomas, ryki tropik
112
raudoniu degantys ilkai, plati pelerina, slepianti kno linijas, trumpas to

readoro varkelis i sunkaus brokato-visur tvyrojo smlio, sauls ir stai
gios mirties nuojauta.
Sugro Balensiaga. Tyldamas jis stebjo matavim. Kit dien par
davja atne kabin kak sidabrinio, primenanio niekada nemaiu
sius saulauvs vynus.
- Ponas Balensiaga nori, kad i suknel priklausytjums, - paaikino
pardavja.
- Bet man jau pakanka. Ir taip sigijau daugiau, negu reikjo: juk pir
kau ir pirkau kasdien.
- Pasimatuokite. Tikrai neatsisakysite.
Pardavja nusiypsojo.
- Ir kaina patenkins jus. Balensiagos modeli namai pageidauja, kad
neiotumt j drabuius.
Liliana apsivilko sidabrin suknel. i buvo beveik perl spalvos, bet
jos neblykino, o kaip tik pabr veido spalv. Lilianos peiai gavo auk
sin bronzos atspalv. Ji atsiduso.
- Paimsiu. Tokios suknels sunkiau atsisakyti negu Don uano ar
Apolono meilinimsi.
Ne visuomet,-galvojo ji. Bet i akimirk buvo btenttaip. Lilianos
gyvenimas plauk pilkvai sidabriniame pasaulyje. I rytoji ilgai miegoda
vo. Tada eidavo pas Balensiag. Paskui be tikslo klaidiodavo gatvmis.
O vakarais sddavo viena viebuio restorane. Restoranas buvo vienas
i geriausi Paryiuje. Anksiauji to neinojo. Jai nereikdavo draugijos,
tikji iek tiek pasigesdavo Klerf. Anoniminis gatvi, kavini ir restoran
urmulys aplink j atrodydavo toks naujas ir verlus, kad ji kol kas ne
labai apeliuodavo asmenin gyvenim. Ji pasidav tkmei, minia ne
j, bet nejaudino. Liliana mgo bti minioje, nes tai buvo gyvenimas-ne
pastamas, neracionalus, neprotingas gyvenimas. Ji atsidav neapgal
votiems paikiems tikslams, kuriuos gyvenimo bangos blak kaip mar
gus pldurus vjuotojejroje.
- Js pirkiniai labai vyk, - pagyr pardavja per paskutin mata
vim. - ios suknels niekada nepasens. Galsite neioti daug met.
113
Daug met, - pagalvojo Liliana. Nuo tos minties j nupurt altis,

betj i nusiypsojo.
IX
Liliana atsibudo apsvaigusi kaip nuo pagiri. Beveik dvi savaites ji
praleido tarp sukneli, skryblaii ir bateli, kaip girtuoklis vyninje. Pir
mieji drabuiai buvojau gatavi, irji pasiunt sskait ddei Gastonui. Jis
taip ir neatidavjai vis pinig, o kaip ir anksiau siuntinjo kas mnes
viebut. Aikino, es tas sutvarkymas uims labai daug laiko.
Kitdien pasirod susijaudins Gastonas. Jis iniuktinjo vis vie
but, apaukj lengvabde ir netiktai pareikalavo, kadji persikrausty
t jo but.
- Kad galtum mane kontroliuoti?
- Kad tu su protu leistum pinigus. itiek ivaistyti suknelms - tai
tikras nusikaltimas. Lygjos bt auksins!
- Jos ir yra auksins, tik tu nematai.
- Dl keli skudur parduoti geras, duodanias procent akcijas! - ai
manavo Gastonas. - Tau tikrai turi bti paskirta globa!
-Tik pabandyk! Kiekvienas Pranczijos teisjas supras mane ir grei
iau jau tau paiam paskirs medicinos ekspertiz. Jeigu tuoj pat negr
insi man pinig, nusipirksiu dar dvigubai daugiau sukneli ir atsisiu tau
ek.
- Dvigubai daugiau skudur? Na, gal tu...
- Ne, dde, a dar neiprotjau. Gal tu pats iprotjai. Juk tu sau
niekada nieko neleidi, ir tai vien tik dl to, kad vliau koks tuzinas pa
veldtoj, kuri tu nekenti, o gal net ir nepasti, visk ivaistyt. Bai
kim t kalb! Pasilik pas mane pietums. ia itin geras restoranas. Ta
proga a apsivilksiu nauj suknel.
-Jokiu bdu. Mtyti pinigus...
-A tave kvieiu. Turiu kredit. O bevalgant tu galsi man toliau pa
sakoti, kaip gyvena protingi mons. A alkana kaip slidininkas po ei
114
valand treniruots. Kur ten! A dar alkanesn. Tie matavimaisi ivar

gina labiau negu treniruots. Palauk mans apaioje. Bsiu po penki
minui.
Ji nusileido po valandos. Gastonas, pabals nuo nirio ir laukimo, s
djo prie mao stalelio, ant kurio stovjo vazonas su kakokiu augalu ir
guljo keletas urnal. Jis net neusisak aperityvo. Liliana pajuto didel
pasitenkinim, kad jis ne ikart paino j. Jis sdjo ir rait sus, o kai
pamat j besileidiani silpnai apviestais laiptais, pakilo ir nuvelg
senamadiko mergiiaus vilgsniu.
- Taip, tai a, dde Gastonai, - tar ji. - Tikiuosi, gerai inai, kas yra
kraujomaia.
Gastonas krenkteljo.
- Nesmons, - sugergd jis. - Tiesiog prastai matau, ir viskas. Ka
da maiau tave paskutin kart?
- Prie dvi savaites.
- Ne tai turiu minty. Anksiau.
- Prie kokius ketverius metus-tada buvau pusiau ibadjusi ir visi
kai neinanti ko griebtis.
- O dabar?
- Ir dabar pusiau ibadjusi, bet labai rytinga.
Gastonas isitrauk i kiens pensn.
- Kam pirkai iuos apdarus?
- Sau.
-Neturi jokio...
- Vieninteliai vyrai, tinkami vedyboms ten, viruje - tai slidinjimo
treneriai. Jie visai neblogai atrodo su slidinink kostiumais, bet iaipjau
daro slog spd.
- Tai esi visai viena?
- Taip. Na, ne visai tokia viena kaip tu, - pridr Liliana ir pinna jo
nuingsniavo restoran.
- K valgysi? - paklaus Gastonas. - Aiku, a vaiinu tave. Pats tai
nesu alkanas. O k tau? Tikriausiai, kaip ligonei, k nors lengvesnio. Om
let, vaisi salot, gal mineralinio vandens...
115
-Man,-atr Liliana,-pradiai jros ei, kok tuzin, ir degtins.

Gastonas instinktyviai dirsteljo kainas.
-Jros eiai nesveika!
-Tik yktuoliams. Jie paspringstajais, dde Gastonai. Paskui fil su
kriaumis...
-Ar ne per atru? Virta vitiena arba... O sanatorijoje aviins ko
s ar ne...
-Taip, dde Gastonai. Ir aviins kos, ir virt vit atsivalgiau vi
sam gyvenimui. Be to, puikiame kaln gamtovaizdyje. Uteks! Usakyk
prie fil ato Lafifbutel. O gal tu nemgsti?
-Negaliu sau leisti, mieloji Liliana. Labai nuskurdau.
- inau. Taip tragika su tavim valgyti.
- Kaip?
- Lyg su kiekvienu gurkniu nurytum tavo irdies kraujo lael.
- Po velni! - staiga visai normaliai suuko Gastonas. - Kas per
vaizdis! Pakalbkim apie knors kita. Gal galiu paragauti tavo eiuk?
Liliana padavjam lkt. Gastonas skubiai nurijo tris eiukus. Jis vis
dar taup maist, bet vyno nebegailjo. Jei jau mokti, tai kad bt u
k.
- Vaikeli, - tar jis, itutjus buteliui. - Kaip greit bga laikas! Pri
simenu tave, kai tu...
Liliannudieg atrus, staigus dieglys.
- Nenoriu apie tai ir girdti, dde Gastonai. Pasakyk man tik viena.
Kodl mane pavadino Liliana? Neapkeniu to vardo.
- Toks buvo tavo tvo noras.
- Kodl?
-Nori likerio prie kavos? O gal konjako? artrezo? Ir armanjako ne?
Kas bt pagalvojs! - Gastonas aikiai atsipalaidavo. - Na, gerai, du
armanjako. Taip, tai tavo tvas...
- K?
Marabu primerk ak.
- Jaunystje jis kelet mnesi praleido Niujorke. Vienas. Vliau
primygtinai reikalavo pavadinti tave Liliana. Tavo mamai buvo vis tiek.
116
Paskui a igirdau, kad Niujorke jis turjo roman su viena - na, su ka

kuo, vardu Liliana. Atleisk man, bet tu pati paklausei.
- Ai Dievui! - tar Liliana. - O a maniau, kad mano mama bus
radusi t vard vienoj i knyg. Ji juk daug skait.
Pauktika galva pritariamai linkteljo.
- Taip ir buvo. Bet tik ne tavo tvas. O tu, Lili, - jis apsidair, - nori
ia apsigyventi? Ar nemanai, kad darai klaid?
- To paties norjau paklausti tavs. Igrs daraisi monikesnis.
Gastonas gurkteljo armanjako.
- Pakviesiau dl tavs nedidel kompanij.
- Vien kart tu man jau grasinai.
- Ateisi?
- Jokiu bdu. Net jei vaiintum arbata ir kokteiliais.
- Tai gal piet? Turiu kelet buteli vyno. Tik kelet, bet su ituo ga
lt pasirungti.
- Na, gerai.
- Tu daili mergait, Lili. Bet kietaird! Kietaird! Tavo tvas toks
nebuvo.
Kietaird? - galvojo Liliana. - K tai reikia? Ar tikrai tokia esu? O
gal tiesiog neturiu laiko velniai apgaulei, kuri apsimetimu pridengia
nepatogi ties ir tuomet tai vadinama taktu?
Per langji mat smail Sen apel koplyios bokt. Kaip adata ky
ojojis danguje vir pilk Konsjereri kaljimo mr. Staigaji prisimin
savo ankstesn apsilankym koplyioje. T dien skaisiai viet saul.
Buvo arti vidurdienio. Pro auktus langus vidun skverbsi viesa. Spin
duli nutviekstas boktas atrod permatomas, lyg bt buvs vien tik i
lang ir sklidinas dangiko mlio, rintis raudona, geltona ir alia viesa.
vytjimas buvo toks stiprus, kadjtiesiogjautei visa oda, lyg maudyda
masis vairiaspalviuose spinduliuose. Be Lilianos, koplyioje dar buvo keli
amerikiei kareiviai, betjie greitai ijo. Ji sdjo ant suolelio, apgaubta
viesos lyg lengviausio karaliko apdaro. Jai norjosi nusirengti, kad per
matomas brokatas lengvai slystujos knu. Tai buvo tikra viesos gritis,
117
svaigus kritimas ir plevenimas vienu metu, tarytum nejauiant traukos; j i

kvpavo viesa, jai atrod, kad mlyna, raudona ir geltona aidia jos
plauiuose ir kraujyje. Ji jaut, lyg jos knas ir smon itirpo, o viesa
persmelkj kiaurai kaip nematomi rentgeno spinduliai. Bet rentgenas tik
irykina skelet, o viesa atskleid t paslaptingjjg, kuri privert j
vytti, ird - plakti, o krauj - pulsuoti. Tai buvo pats gyvenimas. Ji
sdjo tyldama ir nejuddama, o viesa krito antjos ir skverbsi j. Li
liana visa priklaus jai, ji susiliejo su viesa ir nebesijaut atskira esybe,
viesa primj savo glob. Staiga kilo mistinisjausmas, kadji niekada
nemirs, kol ta viesa laikysis joje, ir kad kakas joje apskritai niekada
nemirs - tai, kas priklaus iai magikai viesai. Ji pajuto didel paguo
d. Ji niekad to neumir. Tegul visasjos gyvenimas, tosjai likusios dienos
bus tokios kaip tai dabar, tartum bii avilys, pilnas lengviausio pasau
lyje spinduli medaus - viesos be eli, laims be apgailestavimo, de
gimo be pelen.
Liliana prisimin ir kit kart, kai ji buvo Sent apel. J atsived ia
motina. Tuo metu gestapas iekojo jos tvo. Dien dienas jos leido ba
nyiose, nes ten buvo saugiausia. Taip, tnodama tamsiausiuose kam
puose ir apsimestinai nibddama maldas, Liliana susipaino su daugu
ma Paryiaus banyi. Bet po kurio laiko ir banyias pradjo sisti
nipus. Ir Dievo Motinos katedros tamsa nebebuvo saugi. Tada draugai
pasil motinai Sent apel, ten ess patikimas sargas. rinioje viesoje
Lilianajutosi esanti nusikaltl, kuriai ilindus i slptuvs keli pastoja
negailestingai ryki policijos proektori viesa - arba raupsuotoji, pa
likta viena akinamai baltoje operacinje. Kaipj i neapkent viso to-itoji
taip pat niekada neumir.
iandien visa tai jau praeity. Praeities eliai isisklaid velniame
viesos antpldyje lyg rkas. Neliko ir neapykantos, vien tik didiul lai
m. iai viesai nemanoma pasiprieinti, - galvojo ji. Joje tirpo bjau
riausia atminties savyb - praeities prisiminimus priimti ne kaip papras
iausi pamok, o kaip sustingusi dabart. Ir dar j kimte prikimti kaip kambar nereikaling pasenusi bald. Tuomet ji tampa nebe tuo,
kuo i tikrj turt bti - patyrimo ugrdinta smoninga btimi. Liliana
118
pasir viesoje. Jai atrod, kad girdi vies. Kiek galima bt igirsti,
-galvojo ji,-jei sugebtume bti iek tiek tylesni. Ji ltai, giliai kvp.
Ji vis kvp ir kvp auks, ml ir vyno raudon. Pamau iose spalvose
sklaidsi, tirpo, nyko sanatorija ir paskutiniai prisiminimai apiej. Pilki ir
juodi elatininiai rentgeno nuotrauk lapai raitsi ir deg menkoje, bet
skaisioje ugnyje. Toji ir tikjosi. Todl ir atjo ia. Spinduli laim, galvojoji sau, - lengviausia visame pasaulyje.
Sargas jau antr kart kreipsi j.
- Jau udarome, panele.
Ji atsistojo ir tik tada pastebjo pavargus, susirpinus vyro veid.
Pradioje ji negaljo suvokti, kaip jis nejauia to, kjauia ji-bet juk
net stebuklai, jei jie danai kartojasi, tampa prastu reikiniu.
-Ar ilgai dirbate ia? - paklaus ji.
- Dveji metai.
- Gal painojote sarg, dirbus ia per kar?
-Ne.
- Kaip gera, kai gali vis dien bti ia.
- Tai vis ioks toks udarbis, - atsak vyrikis. - Nors labai menkas.
Dl infliacijos.
Ji isitrauk i rankinuko pinig. Sargo akys ikart suibo. tai kur
jam stebuklas. Nieko nepadarysi - tai ir duona, ir vynas, ir gyvenimas, ir,
ko gera, net laim. Ji ijo pilkkiem. Gal stebuklai i ties monoto
niki, kai pripranti prie j? - svarst ji. - Gal jie kasdienybs dalis, taip
pat, kaip kasdienybe ia, apaioje, yra tapusi pati gyvenimo svoka. Gal
ir i viesa tra paprasiausia kasdienyb, o ne spinduliuojanti koply
ia?
Ji apsidair. Saul lygiai taip pat skaisiai apviet alia esanio kal
jimo stogus. Liliana vis dar jaut savyje spindulius, koplyioje surengu
sius toki viesos vent. Per kiem nuygiavo policininkai. Pro al
pradardjo maina, u grot mkiojo veidai. Spinduli stebuklas ia
buvo spraustas tarp policijos pastat ir teismo staig, apsuptas piln
dokument spint, nusikaltim, mogudysi, proces, pavydo, pikta
darybi, o kita vertus - bejgio elio, moni vadinamo teisingumu. Tai
119
buvo gana ironika-bet Liliana suabejojo: gal ta ironija turjo dar dides
n prasm, o gal jos ir visai nereikjo, kad stebuklas ilikt. Netiktai
paiai sau ji prisimin Klerf ir nusiypsojo. Dabar ji buvo pasirengusi.
Nuo pat jo ivykimo Liliana nieko apiej negirdjo. Jai nebuvo skauduko nors kitaji ir nesitikjo. Jis dar nebuvojai reikalingas. Buvo gera vien
dl to, kad jis yra.
Klerf blaksi Romoje po staigas, kavines ir dirbtuves. Vakarus lei
do su Lidija Moreli. Pradiojejis nesyk prisimin Liban, bet vliau visai
umiro. Tiesa, jinai jaudinoj. Retai kada galjo taip pasakyti apie pasta
m moter. Ji panjo jaun meil unyt, kuris visk dar pernelyg
stengdamasis. Ji gana greit priprast, - svarst jis sau. - Ji rengiasi pa
sivyti visk, k, jos manymu, yra praradusi. Netrukus supras, kad visi
kai nieko neprarado. Susigaudys ir taps tokia pat kaip ir kitos - panai
Lidij Moreli. Tik ne tokia tobula. Jai trksta Lidijos Moreli skeptiko
proto ir moteriko laisvumo. Ji tikt, ko gera, kokiam nors sentimenta
liamvyrui su poetiniais idealais, galiniam skirti jai daug laiko,-nuspren
djis,-tik ne man. Jai reikjo pasilikti su Volkovu. Buvo akivaizdu, kad
jis gyveno tik dl jos. Ir, aiku, dl tos paios prieasties j prarado. Taip
jau bna. O Klerf buvo prats gyventi kitaip. Jis nenorjo prie nieko
prisiriti. Jam kaip tik tiko Lidija Moreli. OLiliana buvo tik trumpas avus
atostog nuotykis. Paryiui ji pernelyg provinciali, pretenzinga ir nepa
tyrusi.
Taip nusprends, pajuto palengvjim. Jis paskambins Lilianai Pary
i, nuvaiuos pasimatyti ir paaikins jai visk. Galbt nebus ko ir ai
kinti. inoma, nieko ir nereiks aikinti. Bejoki abejoni, ji ir pati seniai
visk suprato. Bet kodl jis dar kart nori j pamatyti? Nra ko ia ilgai
svarstyti. Ir kodl ne? Juk tarp j beveik nieko nebuvo. Jis pasira kon
trakt ir dar dvi dienas praleido Romoje. T pai dien Klerf ir Lidija
Moreli ivyko Paryi. Jis-su Diuzepe, o Lidija-traukiniu. Ji ne
mgo kelioni automobiliais ir lktuvais.
120
X
Liliana visada bijojo nakties. Naktis - tai dusulys, eli rankos,
smaugianios gerkl, tai nepakeliama siaubinga vienatv akis ak su
mirtimi. Sanatorijoje ji mnesi mnesiais degindavo vies, nordama
pabgti nuo naktinio sniego vaiskumo pilnatyje ir nuo slegianios sniego
pilkumos, paios nykiausios visame pasauly blyki nakt be mnesie
nos. Paryiaus naktys buvo velnesns. Lauke tekjo up, alia stovjo
Dievo Motinos katedra. Retkariais pasirodydavo koks girtuoklis ir triuk
maudavo gatvje, arba grindiniu, vilpdamos padangomis, pralkdavo ma
inos. Sukneli Liliana nekabino spint, o apkarstjomis vis kambar.
Aksomin kabojo vir lovos, alia jos glaudsi ir sidabrin. Ji galjo pa
liesti jas vos atsibudusi i komarik sapn, vien viena, krisdama su ne
byliu auksmu lpose i vienos tamsios bedugns kit. Tuometj i itiesdavo
rank ir prisilytdavo prie j. Jos tapo lyg sidabriniu ar aksominiu lynu,
kuriuoji prisitraukdama grdavo i beforms pilkumos atgal sienas, lai
k, suvokim, erdv ir gyvenim. tai ji perbrauks per jas rankomis, paiupins mediag, atsikels ir vaikios po kambar, danai visai nuoga.
Jos drabuiai supoj i vis pusi lyg draugai; jie kabojo ant pakab tie
siai ant sien, spintos dur, o batai - auksiniai, katoniniai irjuodi - rikia
vosi smailais auktais kulniukais viena eile ant komodos, lygjuos bt ia
palik labai elegantiki Botielio angelai, kurie trumpam iskrido Sent
apel koplyi vidurnakio maldai ir paryiui gr atgal. Tik moteris te
stengs suprasti, kiek daug paguodos gali slypti tokiame menkniekyje
kaip skryblait. Ji klaidiodavo naktimis tarp savo daikt, apirindavo
brokat mnesienoje, usiddavo maut skryblait, pasimatuodavo i
eils batus, o kartais ir suknel, tyrindavo save veidrodyje blykioje
mnesienoje, velgdavo matine viesa vytint savo veid, peius, arjie
dar nesukrit, apirindavo savo krtis, ar jos dar nesuvytusios, savo
launis, arjose dar nematyti liesumo poymi. Dar nra, kol kas dar n
ra. Ir toliau tsdavo savo vaiduoklik aidim - kita bat pora, kita
skryblait - net neinai, kaipji ir laikosi ant plauk. Tie keletas papuo
al, kuriuos ji turjo, nakt gaudavo burt jg; paveikslas veidrodyje
121
ypsodavosi ir klausiamai velgdavo j, lyg inodamas daugiau neguji

pati.
Pamatsj, Klerf ilgai apirinjo-taip smarkiai ji buvo pasikeitusi.
Grs Paryi, jis paskambinojai po dviej dien-veikiau i pareigos,
o gal iek tiek i smalsumo. Jis tikjosi pabti pas j gal tik koki valan
d. Bet pasiliko visam vakarui! Prieastis buvo ne vien drabuiai, jis tuoj
pat tai suprato. Painojo nemaa skoningai apsirengusi moter. O ir
Lidija Moreli apie drabuius iman daug geriau negu imutruotas ser
antas apie rikiuot. Prieastis buvo pati Liliana. Ji labai pasikeit. Jam
atrod, kad prie kelias savaites jis paliko pusiau mergaiiuk, iek tiek
itsusi, kakaip ne visai subrendusi. O dabar atranda j jau perengusimistin paauglysts rib ir gavusi magik labai graiosjaunos mo
ters aves. Ojuk jis rengsi palikti Lilian. Dabar pats diaugsi kad ir
pavluota galimybe vl turti j. Jis klydo, laikydamasj provincialia. Jos
impulsyvumo ir netvirtos jausm reikimo formos prietaravimj is pa
laik lengva isterija. Bet dabar to neliko n kvapo. Ji buvo tartum ugnis,
romi ir stipri. Jis inojo, kaip retai tai pasitaiko. Bet ir sidabriniame siety
ne galima irti paprast buitik atspalvi. Jaunyst danai primena
liepsn, kol jos neugesina likimo smgiai ir iskaiiavimas. Bet ia buvo
visai kas kita. Kodl jis anksiau to nepastebjo? Gal ir jaut, bet neat
paino. Ji primin uptak, udaryt pernelyg ma akvarium, kuriame
jis nerangiai kliuvo u visko, rov su aknimis augalus, drumst dumbl.
Dabarjis atrado savo tkm, jis nebekliuvinjo, jam nebekliud stiklo sie
nos ar akmenys. Jis aid, diaugdamasis savo vikrumu ir grdamasis
vaivorykts spalvomis, raibuliuojaniomis antjo glotnios odos.
- Dd Gastonas rengia man primim, - prisimin Liliana po keleto
dien.
- it kaip?
-Taip, j is nori mane itekinti.
- Vis dar nori?
122
- Labiau negu kada nors! Jis bijo, kad nusigyvensiu ne tik a, bet ir
jis, jeigu ir toliau pirkinsiuos sukneles.
Jie vl sdjo Gran Vefur restorane. Padavjas, kaip ir pirm kart,
atne uv su paskrudintais migdolais. Jie vl gr jaun montra.
- Tu toks nenekus po Romos, - pratar Liliana.
Klerf pakl akis.
-Argi?
Liliana nusiypsojo.
-Turbt dl tos moters, kuri k tik jo?
- Kokios dar moters?
- Parodyti?
Klerf nepastebjo Lidijos Moreli einant, jis j pamat tik dabar.
Kas, po velni, atvedjionai? Jis nepainojo vyro, kuris buvo kartu su
ja, bet inojo, kad jo pavard Donsonas ir kad jis tikriausiai turtingas.
Lidija i ties tuiai neleido laiko po to, kai jis pasak, kad negals
vakar susitikti suja. Jis taip pat prisimin, kodl ji iekojo btent ia prie metus jie gana danai apsilankydavo ia kartu. Reikt apdairiau
pasirinkti restoranus, - pykteljo jis pats ant savs.
-Tu pasti j?
-Taip, kaip ir daugel kit-nei daugiau, nei maiau.
Jis mat, kaip Lidija apirinja Liban ir, bejoki abejoni, imto fran
ktikslumu vertina visus drabuius, kuriaisji vilki - kiekjie kainuoja ir kur
jie pirkti. Jis buvo tikras, kadji kainojo ir Lilianos batelius, norsj ir ne
mat. iuo poiriuji buvo aikiareg. Jis bt ivengs ios situacijos, jei
bt anksiau apie tai pagalvojs. O dabar, kadangi ji jau vis tiek ia,
Klerf nusprend tuo pasinaudoti. Paprasiausi jausmai kaip tik ir bna
stipriausi. Ir pavydas vienas i j. Jeigu Liliana ims pavyduliauti, tai tuo
geriau.
-Ji puikiai apsirengusi,-pripaino Liliana.
Jis pritar.
-Taip, ji tai moka.
Dabar jis lauk pastab apie Lidijos ami. Jai buvo keturiasdeimt,
dienji atrod trisdeimties, vakare, esant geram apvietimui - dvideimt
123
penkeri. O apvietimas restoranuose, kuriuose Lidija lankydavosi, vi

suomet bdavo geras. Bet pastabos apie ami jis neigirdo.
- Ji grai, - ts Liliana. - Myljaisi su ja?
- Ne, - atsak Klerf.
- Kvailai darai, - tar Liliana.
Jis nustebs pavelg j.
- Kodl?
- Ji labai grai. I kur ji?
- Ital.
- I Romos?
- Taip, - atsak jis. - I Romos. Kodl klausi? Pavydi?
Liliana ramiai pastat savo stikliuk su geltonu vynu ant stalo.
- Vargas Klerf, - pratar ji. - A visai nepavydiu. Neturiu tam lai
ko.
Klerf smeig j akis. Jei tai sakyt kokia kita moteris, bt grynas
melas. Betjis suprato, kad Liliana nemeluoja. Ji sak tai, k i tikrj gal
vojo. Pats to nesuprasdamas, pradjo nirti.
- Pakalbkim apie k nors kita.
- Kodl? Gal todl, kad tu sugrai Paryi su kita moterimi?
-Nesmon! I kur tu itraukei?
- O argi ne taip?
Klerf pamst ir tar:
- Taip, tai tiesa.
-Tavo labai geras skonis.
Jis tyljo, laukdamas kito klausimo. Nusprend pasakyti vis ties.
Dar prie dvi dienas jis ketino tsti roman ir su Liliana, bet dabar, ma
tydamas jas abi kartu, nieko daugiau negeid, tik Lilianos. Klerf su
prato, kad pats save pergudravo, ir niro dl to. Betjis taip pat inojo, kad
kelio atgal nra, o protas ia bejgis. iuo metu Liliana slydojam i ran
k, be to, paiu pavojingiausiu bdu-visai be kovos. Nordamas atsiko
voti j, turjai rytis sunkiausiam kovos uritomis akimis dalykui - pri
sipainti visk. Tik taip gali tiktis neprarasis jos.
-A nenorjau simylti tavs, Liliana, - pasak jis.
124
Ji ypsojosi.
- Bet juk nuo to nra vaist. Taip elgiasi tik vaikai.
- Meilje visi vaikai.
-Meil, - ts Liliana. - Kokia plati svoka! Kiek daug joje slypi!
Ji pavelg Lidij Moreli.
- Viskas daug paprasiau, Klerf. Gal jau eisime?
- Kur?
-Noriu viebut.
Nieko neatsaks, Klerf usimokjo. Viskas baigta, - galvojo jis
sau.
Jie jo paradini dur link pro Lidijos Moreli staliuk. i djosi ne
pastebinti Klerf. Automobili priirtojas buvo pastats Klerf ma
in siauroje gatvelje, ant aligatvio, tiesiai prieais restoran. Liliana
parod Diuzep.
- Tavo idavikas. Parvek mane viebut.
- Ne. Geriau vaiuokime Pale Ruajal. Ar sodas dar neudarytas? paklausjis priirtoj.
- Arkados dar ne, pone.
- inau t sod, - pratar Liliana. - Ko tu nori? Pradti dvipatyst?
- Liaukis! Eime su manim.
Jie ingsniavo po rm arkadomis. Buvo vsus vakaras, stipriai kve
pjo pavasarin em. Sodas lingavo nuo stipri vjo gsi. Jie atrod il
tesni u mrais dvelkiant nakties or. Klerf sustojo.
-Nesakyk nieko. Kad nereikt aikintis. Man nesiseka.
- K aikintis?
- Nieko.
- Tu i ties nieko neturi paaikinti? - paklaus Liliana.
-A myliu tave.
- Nes a tau nekeliu scen?
-Ne, - ts Klerf. - Tai bt siaubinga. A myliu tave u tai, kad tu
keli neprast man scen.
-Nekeliu visikai joki, - paprietaravo Liliana, pasistatydama kai
lin varkelio apykakl. - Turbt net neinoiau, nuo ko pradti.
125
Jie stovjo vienas prieais kit. Neramus vjas kedenojai plaukus. Li

liana atrod jam visai svetima - moteris, kurios jis niekada nepainojo,
bet kurijau suspjo prarasti.
-A myliu tave, - pakartojojis, apkabino j ir pabuiavo.
Klerf pajuto aitrokjos kvepal ir plauk aromat. Liliana nesiprie
ino. Jo ranka laikj apkabinusi, oji tyldama stovjo vjyje plaiai at
merktomis akimis.
Staigajis papurt j.
- Kalbk! Daryk k nors! Sakyk, kad eiiau alin! Trenk man antau
s! Tik nebk kaip statula.
Liliana atlijo, irjis paleidoj.
- Kodl turiau varyti tave? - paklaus ji.
- Tu nori, kad pasilikiau?
- Ko nors norti vakar bt per daug. Be to, nuo ko pradti? Juk
viskas taip trapu. Jauti vj? Kojis nori?
Klerf stengsi suprasti j.
-A tikiu, kad tu sakai, k galvoji, - itarjis kiek patyljs.
Ji ypsojosi.
- O kodl ne? Juk sakiau tau, kad viskas daug paprasiau, negu tu
manai.
Jis tyljo neinodamas, kjam toliau daryti.
- Gerai, parveiu tave viebut, - itar pagaliau. Ji ramiai jo alia.
Kas man pasidar? - galvojo jis. - Esu toks sutriks ir nirtu ant jos.
Nirtu ir ant Lidijos Moreli. Tuo tarpu vienintelis, kas nusipelno mano
pykio, esu a pats.
Jie sustojo prie mainos. Tuo paiu metu prie dur pasirod Lidija
Moreli su savo palydovu. Ji ir vl norjo apsimesti nepastebjusi Kler
f. Bet smalsumas nugaljo. Be to, jie abu turjo palaukti siauroje gatve
lje, kol priirtojas ivairavo Klerf main i kamaties. Tik tuomet
jie galjo prieiti prie savosios. Su avingu laisvumuj i pasisveikino su Kler
f ir pristat jam savo palydov. Pademonstravo stebtin sumanum,
nordama suinoti, kas tokia Liliana ir i kur. Klerf jau buvo bestojs
126
ginti Lilianos, bet to neprireik. Kol du tarnautojai garsiai rkaudami ban

d ivairuoti mainas, laikinai sustabdydami eism, jis nekuiavosi su
Lidijos palydovu apie automobilius. Tarp moter tuo tarpu usimezg i
pirmo vilgsnio nekaltas pokalbis: jos atakavo viena kit negailestingai ir
kandiai ir viskas buvo paslpta po ioriniu nuoirdumu. prastinmis
aplinkybmis LidijaMoreli bt neabejotinai laimjusi; ji buvo vyresn u
Liban ir gerokai sumanesn bei piktesn - bet dabar jos smgiai tarsi
smigo vat. Liliana spinduliavo tokiu beginkliu naivumu ir nuoirdumu,
kad visos Moreli pastangos nujo niekais. Ji demaskavo save kaip u
puolike, kas buvo tolygu pralaimjimui. Netjos palydovas pastebjo, kad
ji labiaujaudinasi. Ir yra vyresn.
- Js automobilis, pone, - prane tarnautojas Klerf.
Klerf pajudjo gatvele ir pasuko u kampo.
- Pasirodei puikiai, - pagyrjis Liban. - Dabarji neino, nei kas tu,
nei i kur, nei kur gyveni.
- Rytoj suinos, jei tik panors, - abejingai atsak Liliana.
- I ko? I mans?
- I mano siuvjo. Ji sidmjo mano suknel.
- Man rodos, tau tai nelabai svarbu.
-Visikai vis tiek! - pritar Liliana ir giliai kvp nakties oro. - Va
iuokim per Santarvs aikt. iandienjuk sekmadienis. Fontanai bus ap
viesti.
-A maniau, tu viskam abejinga, ar ne?
Ji pasisuko j ir nusiypsojo.
- Tamtikru atvilgiu taip.
- Taip ir maniau. Kas tau yra?
A inau, kad mirsiu, - galvojoji jausdama, kaip veidu slenka ibint
viesos. - inau tai geriau negu tu, tai ir viskas. Todl tai, k tu laikai pa
prastu triukmu, man reikia ir auksm, ir raud, ir digavim. Kas tau
kasdienyb, man malon ir dovana.
-irk, fontanai! - kteljoji.
127
Jis palengva apsuko rat apie aikt. pilkvai sidabrin Paryiaus

dang kilo raibuliuojantys spinduliai. Jie gaud vienas kit, kryiuodamiesi ir susipindami ore, ir krito emyn, sudarydami narciz iedus primenan
ias figras. iurleno vanduo. Kaip vertikali viesi ais savo tkstantme
iu aminumu vytjo obeliskas, statmenai kylantis i paties nepasto
viausio, kas tik gali bti pasaulyje - fontano pursl, kurie tryko dang,
trump akimirk paneigdami traukos jg, ir netrukus negrtamai nyko
nebtyje. Krintanio vandens iurlenime tarytum skambjo seniausia ios
ems lopin - monotonika amino materijos persiknijimo ir indivi
dualybs inykimo daina.
- Kokia aikt! - avjosi Liliana.
- Taip, - pritar Klerf. - ia stovjo giljotina, ia nukirto galv Ma
rijai Antuanetei. O dabar trykta fontanai.
-Nuvek dar Ron Puen, - papra Liliana. - Ten kitokie fontanai.
Klerf nusileido Eliziejaus laukais. Prie Ron Puen taip pat iurleno
savo skaidriu veidu vanduo, o aplink lyg iei mikas geltonavo tulps,
primenanios prs kareivius su umautais durtuvais, sustingusius rikiuo
tje pagal komand Ramiai!
- Ar ir visa tai tau nesvarbu? - paklaus Klerf.
Liliana atsitokjo. Ji pamau atitrauk akis nuo pursl nakties tamso
je. Jis kankinasi,-pagalvojo j i. - Kaip lengvai man pavyko suadinti jo
atgail.
-A tartum itirpstu tame, - tar ji. - Ar tu to nesupranti?
-Ne. A visai nenoriu itirpti, a noriu jaustis stiprus.
- Kaip tik tai ir turiu galvoje. Tai suteikia jg, jeigu nesiprieinda
mas tam atsiduodi.
Klerf norjosi sustoti ir ibuiuoti j, bet neinojo, kas gali bti po to.
Jis jautsi kakaip keistai apgautas. Geriausia bt pasukti main gel
ton tulpi lysv, visk sutraikyti ir nuluoti, o paskui paiupti Lilian
glb ir kur nors suja sprukti. Bet kur? \ kok nors urv ar slptuv; ar taip
aminai ir pasilikti sujos viesi aki vilgsniu, kuris degina nebyliu
klausimu. Aki, kurios niekada nebuvojam visikai atmerktos.
-A myliu tave, - tar jis. - Umirk visa kita, umirk t moter.
128
- Kodl? Argi tu negaljai ko nors turti? O ir tujuk nemanai, kad a

vis laik buvau viena?
Diuzep trkteljo ir ugeso. Klerf vl paleido varikl.
-Turi galvoje sanatorij?-paklaus j is.
- Ne. A kalbu apie Paryi.
Jis nenuleido nuojos aki. Liliana ypsojosi.
-A negaliu bti viena. O dabar vek mane viebut. Pavargau.
- Gerai.
Klerf vaiavo pro Luvr, Konsjereri ir toliau per Sen Mielio bulva
r. Jis siuto irjautsi bejgis. Mielai bt primus Liban, bet negaljo.
Jukji tik prisipaino tai, kjis pats jai buvo anksiau prisipains. Jis tuo
n kiek neabejojo. Viskas, kojis dabar tetroko-atgauti j. Staiga ji pa
sidar pati svarbiausia ir geidiamiausia. Jis neinojo, k daryti, bet ka
kas turjo atsitikti. Negalima buvo taip paprastai paleisti j prie viebuio
dur. Ji galjo negrti, dabar buvo paskutin galimyb. Jis turi atrasti
burtaod ir sulaikyti j, kitaipji ilips, ypsodamasi pasis oro buin, ir
inyks viebuio duryse, kur sumi uviens ir esnako kvapai, kur nu
trypti kreivi laiptai veda vir pro ma bar, o ten snduriuoja tarnau
tojas, pasidjs alia gabal deros ir butel pigaus vyno. Ji ukops auk
tyn, ir Klerf tematys, kaip siauro koridoriaus prieblandoje sumuos
jos viesios lieknos blauzdos. O kai ji pasieks savo kambar, i po jos
auksinio bolerojai netiktai idygs du sparnai, irji iskris pro lang. Ne,
ne Sent apel koplyi, apie kuriji pasakojo, bet tiesiai Valpurgijos
nakt, ant elegantikos raganos luotos, ko gera, Balensiagos ar Dioro ga
mybos. Visi velniai ten bus frakuoti, visi lenktynininkai empionai, laisvai
kalbantys eiomis kalbomis, imanantys filosofij nuo Platono iki Haidegerio, be to, pianistai virtuozai, bokso empionai ir poetai.
Tarnautojas nusiiovavo ir pabudo.
- Ar turite raktus nuo bufeto? - pasiteiravo Klerf.
- Turbt. Jums mineralinio? ampano? Alaus?
-Atnekite i aldytuvo ikr dut.
-Ten mans neprileidia, pone. Rakt turi madam.
129
- Tuomet nueikite Laperuzo restoran u kampo ir atnekite i

ten. Jis dar atidarytas. O mes palauksime ia. A pabudsiu u jus.
Jis isitrauk i kiens pinig.
-A nenoriu ikr, - pareik Liliana.
- O ko nori?
Ji dels.
- Klerf, - itar ji pagaliau. - Iki iol mano kambary tokiu metu ne
usibdavojoks vyras. Turbt tai nori suinoti?
- Tikra tiesa, - pritar tarnautojas. - Ponia visuomet grta viena. Ce
n st pas normai monsieur* . Tai atneti ampano? Dar turime trisde
imt ketvirtj Dom Perinjon.
- Atnekite! Js auksinis mogus! - suuko Klerf. - Gal turite k
valgomo?
-Noriu tokios deros, - Liliana parod tarnautojo naktipieius.
-Atiduosiu jums savo, ponia. Bufete dar daug jos yra.
-Atnekite mums i bufeto, - papra Klerf. - Su juoda duona, ir
dar gaball srio.
- Ir butel alaus, - pridr Liliana.
- Ne ampano, ponia?
mogelio veidas apsiniauk. Jis galvojo apie savo procentus.
- iaip ar taip, ir Dom Perinjon, - paaikino Klerf. - Net jeigu tik
man vienam. Noriu vsti.
- K?
- Jausm pergal.
Klerf atsisdo tarnautojo viet.
-Galite eiti! A pabudsiu.
- Moksi ia tvarkytis? - paklaus Liliana.
- inoma. Per kar imokau.
Ji atsirm alknmis stal.
- Tu daug imokai per kar, ar ne?
* Tai nenormalu, pone (pranc.).
130
- Beveik visk. Visk per kar.

Klerf prim usakym buteliui vandens, taip pat vieno sveio pa
geidavim pakelti j et valand ryto. Nustebusiam plikteljusiam po
nui jis padav dvyliktojo kambario rakt, o dviem jaunoms anglms raktus nuo dvideimt ketvirtojo ir dvideimt penktojo kambari. I gatvs
ujs kaus vyrikis teiravosi, ar Liliana laisva ir kiek kainuojanti.
- Tkstant doleri, - atsak Klerf.
- Jokia moteris tiek neverta, kvaily, - pasipiktino vyrikis ir dingo
aidinioje krantins naktyje.
Tarnautojas parne butelius ir deros. Jis pasisil ir dar kart pasi
tarnauti, jei prireiks. Tamturs ir dvirat.
- Gal ryt, - sutiko Klerf. - O dabar gal tursite dar vien laisv kam
bar?
Tarnautojas pairjo jkaip pamil.
- Bet poniajuk turi kambar.
- Ponia itekjusi. U mans, - pridr Klerf, tuo dar labiau nu
stebindamas tarnautoj, nes dabar jam jau tikrai buvo neaiku, kam tas
ampanas.
- etasis numeris laisvas. alia ponios.
- Puiku... Nunekite visk ten.
Tarnautojas une daiktus ir, pavelgs savo arbatpinigius, paaiki
no, kad prireikus jis gals itis nakt savo dviraiu pristatinti visk, ko
tik trks. Klerf ura jam ant lapelio rytojaus rytui nupirkti dant e
petuk, muilo ir kit daikt ir palikti visk prie dur. Tas priadjo ir pa
sialino. Jis dar syk sugro su ledais ir daugiau nepasirod.
- Maniau, kad jei vakar paliksiu tave vien, tai nebepasimatysi
me, - prisipaino Klerf.
Liliana atsisdo ant palangs.
-Apie tai galvoju kiekvien nakt.
- Apie k?
- Kad nieko nebepamatysiu.
miai jis pajuto atr skausm. Jos velnus profilis isiskyr nak
ties fone. Ji atrod tokia vienia - ne palikta, o tiesiog vienia.
131
- A myliu tave, - tar jis. - Neinau, ar tai pads tau, bet tai tiesa.
Ji nieko neatsak.
-Tu juk inai, sakau tai visai ne dl iandienos vakaro,-ts jis, pats
nejausdamas, kad meluoja. - Umirk vakar. Tai buvo tik atsitiktinu
mas, kvailyst, a visikai susipainiojau. Dl Dievo meils, a visikai ne
norjau tavs ugauti.
Kur laikji tyljo.
- Man rodos, a, ko gera, atspari tam, - susimsiusi atsak ji. - Tik
rai tikrai. Galbt tai kompensacija u visa kita.
Klerf neinojo, k atsakyti. Jis nujaut, kji turjo galvoje, bet ge
riaujau bt buv atvirkiai. Jis pairjo j.
-Nakt tavo oda kaip jros kriaukls vidus, - pasak jis. - Ji vyti ne praleidia vies, o atspindi j. Ar tiktai nori alaus?
-Taip. Paduok man ir deros su duona. Ar tau labai trukdau?
- Man niekas netrukdo. Atrodo, lyg biau seniai lauks ios nak
ties. Sulig ta mieguistumu ir esnakais atsiduodania kde baigsi ir anas
pasaulis. Omes isigelbjome nuojo.
-Tikrai isigelbjome?
- Taip. Girdi, kaip ramu?
- Taip, tau ramu, - atsak ji, - nes pasiekei tai, ko norjai.
- Tikrai? Man atrodo, kad patekau mad atelj.
- Tai mano nebyls draugai, - Liliana irjo ikabintus aplink ap
darus. - Nakt jie pasakoja man apie fantastikas puotas ir karnavalus.
Bet vakar man nebereikia j. Gal nukabinti ir sudti spint?
- Tegul sau kabo. O k jie tau papasakojo?
- Daug k. Apie ventes, miestus ir meil. Ir iek tiek apie jr. Nesu
jos maiusi.
- Galsime nuvaiuoti, - Klerf padavjai stikl alto alaus. - Po
keli dien man reikia Sicilij, lenktynes. Nieko ten nelaimsiu. Va
iuojam kartu!
-Nori visada laimti?
-Kartais visai ne pro al. Idealistui su krva pinig atsiveria bega
l galimybi.
132
Liliana nusijuok.
- Papasakosiu ddei Gastonui.
Klerf susidomjo labai plono brokato suknele. Ji kabojo galvgalyje.
- Tai kaip tik Palermui, - pasak jis.
-A j buvau apsivilkusi nakt prie kelet dien.
- Kur?
- ia.
- Viena?
- Viena, jei taip nori. Tai buvo mano vent su Sent apel koplyia,
Puiji buteliu, Sena ir mnuliu.
- Daugiau tu nebebsi viena.
-A ir nebuvau tokia viena, kaip tu manai.
- inau, - atsak Klerf. - Kalbu apie tai, kad myliu tave, lyg tur
tum bti dkinga man u tai. Bet taip nemanau. Tiesiog man visa taip
neprasta, todl kalbu itaip primityviai.
- Visi vyrai taip daro, jei tik nemeluoja. Eik, - pakviet Liliana. - Atkimk ampan. Vien nuo alaus ir duonos su dera tu daraisi toks nepa
sitikintis savimi ir daug filosofuoji. K uostai? Kuo a kvepiu?
- esnakais, mnesiena ir melagystmis, kuri a niekaip negaliu per
prasti.
-Ai Dievui! Sugrkime emn ir tvirtai laikykims jos. vie
iant pilnaiai taip lengva nukristi. O svajons juk neturi traukos jgos.
XI
iulbjo kanarl. Klerf girdjojper miegus. Pabudo ir dairsi, kol
suprato, kur ess. Sauls atspindiai nuo vandens ir balt debes atvai
tai aid ant kambario lub. Kambarys atrod apvirts auktyn kojom.
viesiai alias satino volanas juos lubas. Durys voni ir langas buvo at
viri. Klerf mat kieme, prieais esanio namo lange, kabant narvel su
kanarle. Krtininga geltonplauk moteris sdjo prie stalo ir valg kiekjis mat - ne pusryius, o pietus su buteliu burgundiko vyno.
133
Jis pasiraus savo laikrodio. Joki abejoni, rod dvylika. Jau kelet
mnesij is nebuvo taip ilgai miegojs. Staiga pasijuto labai alkanas. At
sargiai atidar duris. ia guljo paketlis su daiktais, kuriuos buvo usisa
ks i vakaro. Tarnautojas tesjo od. Klerf ivyniojo paketl, paleido
vanden voni, paskui isimaud ir apsireng. Kanarl vis dar giedojo.
Apkni blondin dabar kimo obuoli pyrag su kava. Prijs prie kito
lango, Klerf pamat krantin. Lauke gaud mainos. Knyg kioskai bu
vo atidaryti. Pro al plauk vilgantis vilkikas su lojaniu picu laivagalyje. Klerf persisvr per palang ir greta esaniame lange pamat Lilianos profil. Ji pasilenk per lang, susikaupusi ir atidi, nematydama, kad
jis stebi j. Pririusi virv, ji nuleido ploki pintin. Apaioje, prie resto
rano dur, su savo dmis buvo sitaiss austri pardavjas. Jam i proce
dra buvo gerai inoma. Pasieks dut, jis iklojo j lapiais jros
dumbliais ir tada pavelg auktyn.
- Jums koki? Maren? Belon? ios iandien geresns.
- Tada eias, - papra Liliana.
- Dvylika, - siterp Klerf.
Ji atsisuko ir nusiypsojo.
- Nepusryiausi?
- Tai ir bus pusryiai. O vietoj apelsin suli - lengvo vyno.
-Tai dvylika? - pasitikslino pardavjas.
-Atuoniolika, - atsak Liliana ir, atsisukusi Klerf, pridr: - ateik
pas mane ir atsinek vyno.
Klerf nusileido restoran ir pasim butel vyno bei taures. Taip
pat duonos, sviesto ir gabal brandaus Pont lEvek srio.
- Danai taip darai? - paklaus jis.
- Beveik kasdien, - Liliana parod laik. - Poryt piets pas dd
Gaston. Nori, kad ir tave pakviest?
-Ne.
-Gerai. Tai prietaraut ir piet tikslui-surasti man turting vyr.
O gal tu turtingas?
- Visados tik kelet savaii. Tu teksi tik u turtingo?
134
- pilk vyno, - papraji. - Ir nebk toks paikas. A visikai pasitikiu

tavimi.
-Nuo kada? Galvojau apie tave.
- Kada?
- Miegodamas. Tavo poelgi negalima numatyti. Tu veiki pagal kito
kius principus negu man inomi.
- Gerai, - atsak Liliana. -Tai niekada nepakenks. K veiksim iandien?
- iandien a nusiveiu tave viebut. Ten tu madaug penkiolika
minui galsi pavartyti urnalus jaukiame vestibiulio kampelyje, o a
tuo metu nueisiu savo kambar persirengti. Tada papietausim, pavaka
rieniausim, vl papietausim, pavakarieniausim ir dar kart papietausim.
Tai bus sabotaas prie poryt numatom vakar pas dd Gaston.
Ji tyldama velg pro lang.
- Jei nori, nueisim kartu Sent apel koplyi arba Dievo Motinos
katedr o gal muziej. Tu esi pavojingiausias derinys mlynosios koji
ns ir vlyvj laik graikikos heteros, nubloktos Bizantij. A net
pasirengs nueiti su tavimi prie Eifelio bokto arba paplaukioti garlaiviu
ku Bato Mu.
- Po Sen kakada jau plaukiojau. Galjau tada tapti turtingo msi
ninko meilue ir dabar biau turjus nuosav trij kambari but.
- O prie Eifelio bokto?
-Ten galima nueiti, brangusis.
- Taip ir maniau. Tu laiminga?
- O k tai reikia?
- Ar dar neinai? Bet ar kas ino i tikrj? Gal tai okis ant adatos
smaigalio.
Liliana gro i dds Gastono piet. viebut j ve savo automo
biliu vikontas de Peistras. Ji praleido baisiai nuobod vakar bet stalas
buvo tikrai puikus. Dalyvavo keletas moter ir eetas vyr. Moterys
savo dygiu prieikumu buvo panaios eienes. I vyr keturi buvo ne
ved, du jauni, bet visi turtingi. Vikontas de Peistras buvo vyriausias ir
turtingiausias.
135
- Kodl js gyvenate kairiajame krante? - pasiteiravo jis. - Dl ro

mantikos?
-Atsitiktinai. Tai pati geriausia i man inom prieasi.
- Jums dert gyventi prie Vandomo aikts.
-Nuostabu, - atsak Liliana. - Kiek daug moni geriau u mane i
no, kur man gyventi.
- A turiu laisv but prie Vandomo aikts. Moderniai rengt dai
lininko atelj.
-Norite man inuomoti?
- Kodl ne?
- Kiek tai kainuos?
Peistras pasimuist sdynje.
- Kam kalbti apie pinigus? Pirmiausia apirkite. Jei patiks, busj
s.
-Be joki slyg?
- Be maiausi. Aiku, man bt malonu, jei progai pasitaikius ret
kariais papietautumt su manimi. Bet irtai ne slyga.
Liliana nusiypsojo.
- Dar pasitaiko nesavanaudi moni.
- Kada norsite apirti? Gal rytoj? Galtume papietauti kartu.
Liliana pairjo jo pailg veid su balt s epetuku.
- Mano dd nort itekinti mane, - tar ji.
-Tam js turite dar daug laiko! Js dd senovik pair.
-Ar butas gantinai erdvus dviem?
- Manau, taip. Kodl klausiate?
-Na, tuo atveju, jei noriau ten apsigyventi su draugu.
Peistras tyldamas pairjo j.
- Ir apie tai galima bt pakalbti, - atsakjis palengva, - norsjs, jei
jau atvirai, neatrodte tai linkusi. Kodl jums nepagyvenus kur laik
vienai? Juk tik kelios savaits esat Paryiuje. Pasidairykite i pradi po
miest. ia yra ko pasiirti.
- Js teisus.
Maina sustojo, ir Liliana ilipo.
136
- Taigi kada - ryt? - paklaus vikontas.

- Dar pagalvosiu. Ar neprietarausite, jeigu pasitarsiu su dde Gastonu?
-A to nedaryiau. Tai sukels jam nereikaling mini. Bet ir js to
nedarysite.
-Ne?
- Kas i anksto klausia, niekada to nedaro. Esate labai jauna ir labai
grai. Man bt didelis malonumas suteikti jums pagrind, kokiojs ver
ta. Patikkite vyru, kuris jau nebe jaunuolis: ia avu, bet jums tai tra
veltui praleistas laikas. Nekalbkime apie dd Gaston. Jums reikalinga
prabanga. Didel prabanga. Atleiskite man u tok kompliment, bet ma
no akis labai patyrusi. Labanakt, panele.
Ji ulipo laiptais. Dds Gastonojauniki parodaj kakaip nemalo
niai pralinksmino ir prislg. Pradiojej ijautsi kaip mirtantis kareivis,
kuriam kakas pasakoja istorijas apie pramatn gyvenim. Paskui ji
pasijuto lyg svetimoje planetoje, kur mons gyvena aminai ir tai nule
miaj rpesius. Jai buvo nesuprantamos j kalbos. Tai, kamji buvo vi
sikai abejinga, jiems atrod labai svarbu, o tai, koji siek, jiems kako
dl buvo tabu. Vikonto de Peistro pasilymasjai pasirod pats protingiau
sias.
- Ar dd Gastonas labai stengsi? - pasiteiravo Klerf dar korido
riuje.
- Tu jau ia? Maniau, kad kur nors geri.
- Daugiau nebesinori.
- Mans laukei?
- Taip, - atsak Klerf. - alia tavs tampu tvarkingu mogum. Ne
benoriu daugiau gerti. Bent jau be tavs.
- O anksiau gerdavai?
-Taip. Tarp lenktyni. Daniausiai tarp avarij. I bailumo turbt. O
gal nordamas pabgti nuo savs. Bet tai jau praeity. iandien buvau
Sent apel koplyioje. Rytoj einu Kliuni muziej. Kakas, mats mus
kartu, tvirtino, kad tu panai dam su vienaragiu gobelene, kabaniame
ten. Turi didel pasisekim. Nori kur nors nueiti?
137
- vakar ne.
- vakar tu buvai sveiuose pas burua, kurie mano, kad gyveni
mas - tai virtuv, salonas ir miegamasis, o ne burlaivis su daugybe buri,
galintis kiekvien akimirk apvirsti. Tau reikia pailsti nuo viso to.
Lilianos akys suspindjo.
-Vis dlto grei?
- Su tavim man tai nebtina. Gal nortum dar pasivainti?
-Kur?
- Po visas gatves ir kavines, apie kurias tik esi k nors girdjusi. Tu
nuostabiai apsirengusi. Bet malonumas tai pamatyti atiteko dds Gastono jaunikiams. Todl mes tiesiog privalome bent jau pademonstruoti
vieai i suknel, net jeigu tau ito ir nesinori. Juk dl sukneli turime
tamtikr sipareigojim.
-Na, gerai. Tik vaiuokim neskubdami. Per daugyb gatvi. Visos
be sniego. Su gli pardavjomis sankryose. Ir nusipirkim vis veiml
ibui.
Klerf ivairavo Diuzep i krantins kamaties ir sustojo prieais
viebuio duris. alia esant restoranjau rengsi udaryti.
- Dsaujantis simyljlis, - pasak kakas visai alia. - Ar ne per se
nas tokiam vaidmeniui?
Tai buvo Lidija Moreli. Ji kaip tik ijo su savo palydovu i restorano.
- Tikrai ne, - atsak jis. - Dabar kaip tik pats domumas!
Lidija permet per pet baltos kailins apykakls gal.
-Naujas tavo vaidmuo! Gana provincialus, mano mielasis. Ir dar su
tokiajaunute kvailele!
- Koks komplimentas! Jeigu taip sakai tu, vadinasi, ji avinga.
-avinga! Ta kvaiel su savo kambarliu ir trimis Balensiagos suk
nelmis!
-Trimis! Man pasirod, kad j trisdeimt. Tokios jos skirtingos, kai
apsivelka.
Klerf kvatojo.
- Bet Lidija! Nuo kada tu kaip seklys nipinji jaunutes kvaileles?
Nejau nesi seniai nuo to atpratusi?
138
Lidijajau norjo piktai atsikirsti, bet tarpdury pasirodjos palydovas.

Ji sikibo jo rank kaip ginkl ir praingsniavo pro Klerf.
Po keli minui ijo Liliana.
- Tik k man sak, kad tu avinga btyb. Pats laikas tave slpti.
-Nuobodiavai laukdamas?
- O ne. Jeigu jau seniai ko nors belaukei, tai laukimas pajaunina de
imia met. O gal ir dvideimia. Nemaniau, kad kada nors man dar
teks ko nors laukti.
- O a visada kako laukiau.
Liliana palydjo vilgsniu moter su kreminiu nrini ali, ijusi i
restorano su plikteljusiu vyrikiu. Ant kaklojai kabojo rieuto dydio dei
mant vrinys.
-Kaipjie blizga,-tarji.
Klerf tyljo. Papuoalai buvo pavojinga sritis. Jei jie pernelyg pa
rups Lilianai, visada atsiras toki, kurie geriau ujtenkinsjos geidius.
- Bet ne man, - tar ypsodamasi Liliana, tartum atspjusi jo mintis.
- ia tavo nauja suknel? - paklaus jis.
-Taip, tik iandien atsiunt.
- Kiek j turi dabar?
- Su ita atuonias. Kodl klausi?
Lidija Moreli buvo, atrodo, teisingai informuota. Norsji minjo tik tris,
bet tai buvo beveik tas pats.
-Dd Gastonas pasipiktins,-tar Liliana. - Ajam nusiuniau s
skait. Odabar vaiuokim geriausinaktin klub, koks tik yra. Tu teisus,
apdarai reikia savo pretenzijas.
- Vaiuosim dar kur nors? - paklaus Klerf. Buvo ketvirta valanda
nakties.
- Taip, - atsak Liliana. - O gal tu jau pavargai?
Jis inojo, kad nereikiajos klausti, arji pavargo.
- Dar ne, - tar jis. - Tau patinka?
-Tiesiog nuostabu.
-Gerai, tuomet vaiuokim dar vien klub. Su igonais.
139
Monmartras ir Monparnasas virpjo nuo pokario kartligs. Marga

spalviai kabaretai ir naktiniai klubai skendjo dmuose tarytum vande
nyje. Viskas, kas ia vyko, tebuvo to paties nuolatinis pasikartoj imas. Klerf be Lilianos bt siaubingai nuobodiavs, bet jai viskas buvo nauja. Ji
visa tai mat ne taip, kaip buvo i tikrj, bet kaip jai norjosi matyti.
tartinos kavinsjai buvo gyvenimo ugnis, o arbatpinigi telaukiantys or
kestrai, rods, grojo svajoni koncertus. Sals, sausakimai prisigrdusios
samdom oki partneri, nuvori, abejotinos reputacijos kvail mote
r, moni, neinani namo, nes neturini ten k veikti, tykani nuoty
ki ar naudingo sandrio - visa tai jai atrod spindinti gyvenimo bakcha
nalija, nesji taip norjo matyti, dl toji ia ir atjo. Kaip tik tuo,- galvojo
Klerf, - ji ir skiriasi nuo vis ia sdini. Jie ieko nuotyki, sandri,
trupuio harmoningo triukmo, nordami upildyti dvasios tutum. Oji
ryte ryja gyvenim. Lyg apsstaji medioja baltj elni ir mitologin vie
narag, savo atkaklumu ukrsdama ir kitus. Ji tokia nevaroma ir be
atodairika, kad aliajos jautiesi ia lyg senas, patyrs ir iseks, ia lyg
visikasjauniklis. Ir tuomet i umarties inyra kakieno veidai, umir
t trokim ir svajoni eliai, o paskui kaip aibo blyksnis nutvieskia
pradings, rodos, pojtis-gyvenimas nepakartojamas!
Apsup stal ir paslaugiai linkiodami, grojo igonai budriomis pliu
inmis akimis. Liliana klaussi susiavjusi. Visa tai jai atrodo tikra, galvojo Klerf. - Step, vienia nakties aimana, vienatvs pojtis, pirmoji
ugnel, prie kurios mogus ieko prieglobsio. Ta nuvalkiota sentimenta
li dainajai yra humanizmo himnas, kuriame girdti ir gyvenimo trokimo,
ir lidesio dl gyvenimo laikinumo gaid. Galbt Lidija Moreli buvo teisi,
laikydama tai provincialumu. Bet, velniai raut, kaip tik tuo ji ir yra a
vinga.
- Turbt per daug igriau, - pasak jis.
- K reikia per daug?
- Kai nebeatpasti savojo a.
- Tuomet visada gersiu per daug. A nemgstu savojo a.
Ji nieko nebijo, - galvojo Klerf. - Taip, kaip ioj tutybi mugje ji
mato gyvenimo atvaizd, lygiai taip pat kiekviena banalybjai atrodo vie
140
ia ir smojinga, lyg girdtj pirm kart. Tai nepakeniama! Ji turs

mirti, pati tai ino, bet priprato prie tos minties, kaip kitas pripranta prie
morfijaus. Tai visk pakeiiajos akyse, ji nebebijo nei banalybs, nei vent
vagysts. Kodl gi a, po velni, sdiu paiurps ir pats nepasineriu
skur?
- A dievinu tave, - tar jis.
-Nekartok to taip danai, - atsak ji. - Dievinti galima tik i tolo.
- Tau tai netinka.
- Pakartok dar, - papra ji. - Man reikalinga tai kaip oras ir vynas.
Klerf nusijuok.
- Abiem atvejais tu teisi. Bet niekas to ir neklausia! Kur dabar pa
trauksime?
- viebut. Noriu isikraustyti.
Klerf nutar niekuo nesistebti.
- Gerai. Eime pakuotis, - pritar jis.
- Mano daiktai jau sudti.
- Ir kur tu nori vaiuoti?
- kit viebut. tai jau dvi dienas tokiu laiku man skambina kako
kia moteris. Ji reikalauja, kad isinediniau i kur atjusi. Ir dar prineka
visokiausi kit dalyk.
Klerf pairjo j.
-Ar nepraei durininko nejungti telefono numerio?
- Praiau. Bet jai vis tiek pavyksta prisiskambinti. Vakar ji pasisak
esanti mano motina. Ji ne prancz, kalba su akcentu.
Lidija Morel i,- pagalvojo Klerf.
- Kodl man nieko nesakei?
- Ar Ric viebutis pilnas?
-Ne.
-Tai gerai. Dd Gastonas apalps, kai suinos, kur a rytoj gyvensiu.
Lilianos daiktai nebuvo sukrauti. Klerf pasiskolino i durininko didel
lagamin. J paliko besitraukdamas vienas vokiei majoras. Jie sudjo
ten Lilianos sukneles.
141
Ji sdjo ant lovos irjuoksi.

-Man gaila i ia ivaiuoti, - tarji. - Viskia pamilau. Bet a my
liu be gailesio. Supranti?
Klerf pakl galv.
- Bijau, kad taip. Tu niekada nesigaili k nors palikdama.
Ji vl nusijuok, itiesusi kojas, su vyno taure rankoje.
- Dabar tai nesvarbu. Jeigu a palikau sanatorij, tai galiu palikti vis
k, k noriu.
Taip, ji, ko gera, palikt ir mane, - paman Klerf. - Kaip viebu
t.
- irk, vokiei majoro paga, - tar jis. - Turbt umiro i su
sijaudinimo. Labai nekoks poelgis vokiei karininkui. Paliksiu j laga
mine. Tu, beje, avingai apsvaigusi. Laimei, usakiau tau kambar prie
por dien. Be ito bt sunkoka prasmukti pro durinink.
Liliana pam majoro pag ir sddama atidav pagarb.
- Tu man labai patinki. Kodl niekada nevadinu tavs vardu?
- Niekas taip nevadina.
- Todl a kaip tik turiau vadinti.
- Viskas sudta, - tar Klerf. - pag pasiimsi?
- Palik j ia.
Klerf sikio raktus ir padav Lilianai palt.
- Ar a labai sulysau?
- Ne, a manau, kad tu priaugai por svar.
- Vienintelis svarbus dalykas, - sumurmjoji sau.
Lagaminus nune taksi, tuoj pat privaiavusjiems ijus.
-Ar mano kambarys viebutyje ieina Vandomo aikt?
- Taip. Ne Kambono gatv.
- O kur tu gyvenai per kar?
- I Kambono gatvs puss. Kai tik grau i belaisvi stovyklos. Ten
buvo gera slptuv, niekam ir galv negaljo auti, kad ten galima
pasislpti. Mano brolis gyveno tada vokikoje Vandomo aikts pusje.
Mes i Elzaso. Mano brolio tvas vokietis, o mano - pranczas.
- Ar tavo brolis negaljo tavs apginti?
142
Klerf nusikvatojo.
- Jis n nenujaut, kad a ia. Jam bt buv patogiausia, jeigu bt
inojs mane esant Sibire. Taip toli, kaip tik manoma. Matai dang? Jau
rytas. Girdi paukius? Mieste juos gali girdti tik itokiu metu. Todl
gamtos myltojai turt praleisti nakt klube. Kad pakeliui namus igirs
t strazdus.
Jie pasuko Vandomo aikt. Plaioje pilkoje aiktje tvyrojo visika
ramyb. Pro geltonai nutviekstus debesis auo ankstyvas rytas.
- Kai matai, kokius nuostabius pastatus stat mons anksiau, gali
tarti, kadjie buvo laimingesni u mus, - tar Liliana. - Kaip manai?
- Ne, - paprietaravo Klerf. Jis papra sustoti prie dur. - iuo
metu a laimingas, - tsjis. - Ir visai vis tiek, ar mes inome, k tai rei
kia, ar ne. A laimingas i akimirk, ioje aiktje, ioje ramybje, su
tavimi. O kai tu isimiegosi, ivaiuosime. Neilgais etapais pietus. Si
cilij, Targa Florijo lenktynes, apie kurias taujau pasakojau.
XII
imto atuoni kilometr Targa Florijo trasa su beveik 1400 pos
ki bdavo kasdien udaroma keletui valand treniruotms. Bet ir kitu
metu lenktynininkai ltai vaindavo tuo ruou, nordami sidmti
poskius, nuolydius ir kelio ypatumus. Todl nuo tamsos iki tamsos vir
balto kelio ir visos apylinks riaumojo varikliai.
Klerf porininkas buvo Alfredas Torianis, dvideimt ketveri met
italas. Abu beveik vis dien praleisdavo lauke. Vakare sugrdavo de
g, itrok ir alkani.
Klerf udraud Lilianai dalyvauti treniruotse. Jis nenorjo, kad ji,
kaip lenktyninink monos ir draugs, besistengdamosjiems padti, sd
t su chronometrais ir uraais dirbtuvse, kurias firmos pastat mai
noms taisyti, pripildyti benzino ir padangoms keisti. Todl jis supaindino
j su savo draugu, turiniu nam prie jros, ir nuve j ten. Jo draugas,
vardu Levalis, buvo keli laiv tunams gaudyti savininkas. Klerf s
143
moningai pasirinkoj- Levalis buvo estetas, prapliks, apknus ir homo

seksualistas.
Liliana per dienas guldavo priejros arba Levalio vilos sode. Sodas
buvo sulaukjs, romantikas, pilnas marmuro statul kaip Eichendorfo
eilraiuose. Liliana niekada netroko pamatyti Klerf lenktynse, bet
jai patiko duslus varikli riaumoj imas, ataidintis iki tylios apelsin aljos.
J atnedavo vjas kartu su sunkiu ied kvapu. Susimais sujros oi
mu, jis skambdavo kaip jaudinantis koncertas. Tsyk Lilianai rodyda
vosi, lyg Klerf kalba jai. Tas pojtis vis dien tarytum kabodavo vir
jos, ji atsiduodavo jam, kaip ir kartam Sicilijos dangui ir baltam jros
vilgsniui. Klerf buvo nuolat ia -arji miegojo po pinijomis diev skulp
tr elyje, ar sdjo ant suoliuko, skaitydama Petrark ar v. Augus
tino ipaint, ar nieko negalvodama rymojo pajryje arba terasoje tuo
metu, kai nusileidia mslingos sutemos ir kai itals sakofelissima notte*,
kai neinomos dievybs valia kiekviename itartame odyje slypi klau
simas. Tolimas dundesys, nuolat girdimas ir bgn griausmo pripildantis
vakaro dang, atsiliepdavo kiekviename tyliame Lilianos kraujo tvinks
nyje. Vakare, lydimas gaudesio, automobiliu atvaiuodavo Klerf. Priar
tjus automobiliui, gaudesys virsdavo riaumojimu.
- Kaip antikos dievai, - sakydavo Levalis, - iuolaikiniai ms glob
jai pasirodo su griausmu ir aibais, lyg Jupiterio sns.
- Jums nepatinka?
-A nemgstu varikli. Jie man per daug primena bombonei ant
skrydius per kar.
Jausmingas apknus vyrikis udjo ploktel su openo koncertu
fortepijonui. Liliana susimsiusi stebjo j. Keista, - svarst ji, - kaip
vienpusikai mogus yra susijs su savo patirtimi ir savo paties pavojais ar is estetas ir meno inovas kada nors pagalvoja, kjauia tunai, kai jo
laivai udojuos?
* Stebuklinga naktis (ital.).
144
Po keli dien Levalis sureng vent. Jis pakviet beveik imt sve
i. Deg vaks ir deglai, naktis buvo vaigdta ir ilta, jra lygi, kaip
didiulis veidrodis, kuriame atsispindjo mnulis, kabantis toli horizonte
lyg balionas i kitos planetos. Liliana buvo suavta.
- Jums patinka? - pasidomjo Levalis.
- Tai viskas, ko a trokau.
- Viskas?
- Beveik. Ketverius metus svajojau apie tai, udaryta tarp sniego sie
n. Tai visika sniego prieingyb ir visika kaln prieingyb.
- Man malonu tai girdti, - tar Levalis. - A retai rengiu ventes.
- Kodl? Kad netapt kasdienybe?
- Ne. Jos nuteikia mane - kaip ia pasakius - melancholikai. Per
ventes daniausiai norima usimirti, bet man tai nepavyksta. Ir kiti taip
pat neusimirta.
-A nieko nenoriu umirti.
-Tikrai? - mandagiai paklaus Levalis.
- Daugiau nebenoriu, - atsak Liliana.
Levalis nusiypsojo.
- ioje vietoje stovjo senovs romn vila, ia rengdavo dideles ven
tes su graiomis romnmis, besilinksminaniomis degl ir ugn spjau
danios Etnos viesoje. Manote, romnai labiau priartjo prie paslapties?
- Kokios?
- Kodl mes gyvename.
- Ar mes gyvename?
- Galbt ir ne, jeigu patys to klausiame. Atleiskite, kad apie tai kalbu.
Italai - melancholiki mons. Jie tik atrodo prieingai, bet i ties yra
kitokie.
- O kas yra linksmi? - paklaus Liliana. - Net arkli rikai nra nuo
lat linksmi.
Ji igirdo Klerf automobil ir nusiypsojo.
-Pasakojama,-tsLevalis,-kad paskutin ios vilos savinink liep
davusi nuudyti savo meiluius. Ji buvo romantik ir negaljo paksti, kad
po nakties isisklaidojos iliuzijos.
145
ERICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj
- Kaip sudtinga, - atsiduso Liliana. -Nejau ji negaljo isisti j au

tant rytui? Arba pati ieiti?
Levaiis pam j u paranks.
- Ieiti ne visuomet lengva. Juk kaskart pasiimi pats save.
- Tai paprasta, kai inai, kad nuosavybs jausmas tik sukausto. Nie
kas tuomet negali sulaikyti.
Jie nujo ten, kur grojo muzika.
- Js nenorite turti jokios nuosavybs? - paklaus Levalis.
- A noriu turti visk, - atsak Liliana. - Ir todl nieko. Tai beveik
tas pats.
- Beveik! - jis pabuiavo jai rank. - A dabar nuvesiu jus ten, kur
auga kiparisai. Pojais yra oki aiktel su stiklo grindimis. Jos apvies
tos i apaios. Maiau toki Rivjeros restoranuose ir sirengiau tokias
pat. ia atvaiuoja ir okj - pus Neapolio, Palermo ir Romos.
- Galima bti arba irovu, arba dalyviu, - pasak Levalis Klerf.
-Arba ir vienu, ir kitu tuo paiu metu.
-A veriau bsiu irovu. Kas daro visk, daro netobulai.
Jie sdjo terasoje ir stebjo moteris, okanias ant vieiani stikli
ni grind po kiparisais. Liliana oko su princu Fiola.
-Ji kaip ugnis,-tar Levalis. - Tik pairkite, kaipj i oka! Pamena
te Pompjos mozaik moteris? Mene moterys nuostabios tuo, kad liks
vien j grois, o viso, kas atsitiktina, nebra. Ar matte Mino Kretos r
m paveikslus? Echnatono laik egiptietes? Moteris siauromis akimis ir
pailgais veidais, puolusias okjas irjaunas karalienes? Jose visose lieps
noja ugnis. Pavelkite i oki aiktel! Moterys tartum plevena ant
ios velnios pragaro ugnies i technikos, stiklo ir elektros. Dl to ir ren
giau visa tai. Dirbtin pragaro liepsna, deganti i apaios, kylanti j sukne
lmis, ir alta mnulio ir vaigdi viesa, krintanti ant j smilkini ir
pei - tai alegorija, i kurios galima pasijuokti. Ar kelias minutes pasva
joti. Jos nuostabios, tos moterys, bet jos mus sulaiko, neleisdamos tapti
pusdieviais. Jos mus paveria eim galvomis, pilieiais, maitintojais. Jos
146
[vilioja mus savo pinkles, addamos padaryti dievais. Jukjos avingos,

ar ne?
-Jos nuostabios, Levali.
- Kiekvienoje j slypi suvediotoja. Ir didi ironija, kadjos paios tuo
netiki. okdamos jos dar kupinos jaunysts ugnies. Bet i paskos jau vel
kasi dar beveik nematomas elis - miesionikumo, papildom dvideim
ties svar, kuriuosjos netrukus priaugs, eimyninio nuobodulio, neisipil
diusi trokim ir ambicij, nuovargio, aminos rutinos ir ltai artjan
ios senatvs elis. Tik viena i j laisva nuo viso to - ta, kuri oka su
Fiola, kurijs atsivete. Kaipjums tai pavyko?
Klerf trkteljo peiais.
- Kur atradote j?
Klerf dels.
- Js stiliumi, Levali, pasakyiau - prie pragaro vart. Pirm kart
per daugel metjs toks lyrikas.
- Nedanai pasitaiko proga. Prie pragaro vart. Neklausinsiu dau
giau. Pakanka, kad suadintum vaizduot. Js radote j pilkoje nevilties
prieblandoje, i kurios pavyko itrkti tik vienam Orfjui. Bet, kad ir kaip
paradoksaliai tai skambt, u bandym igelbti i pragaro moter jam
teko brangiai sumokti - dar didesne vienatve. Ar js pasirengs mok
ti, Klerf?
Klerf nusiypsojo.
-A prietaringas. Neatsakysiu [tokius klausimus, ypa prie lenkty
nes.
Oberono* naktis, - mst Liliana, okdama su Fiola ir Torianiu. Viskas kaip uburta - tos viesos, mlyni eliai - viskas tikrovika ir
kartu nerealu. ingsni visai negirdti - viskas aplink skrieja pagal mu
zik. Apie visa tai a svajojau, sddama savo kambaryje, apsupta snie
gyn, su temperatros lapu rankose, besiklausydama radijo koncert i
* Europos vidurami legendose ir groinje literatroje - elf karalius.
147
Neapolio ir Paryiaus. itoki nakt priejros, vieiant mnuliui, kai vel

nus vjas kvepia mimozomis ir apelsin iedais, nemanoma numirti. ito
ki nakt mons susitinka, valandl laikosi susikib u rank, usisva
joja ir vl atsikvoi, betjau kito glbyje. Veidai mainosi, bet rankos ilieka
tokios paios. Ar tikrai tokios paios? - svarst ji. - tai ten sdi mano
mylimasis su tuo melancholiku, kuris i trump ems akimirk yra io
pasakiko sodo eimininkas. A matau, jie kalbasi apie mane. Melan
cholikasis vyrikis klausinja turbt to paties, kojis klaus mans - apie
mano paslapt. Juk yra sena pasaka, kur nyktukas slapta juoksi i vi
s, nes niekas neinojo jo paslapties. Niekas negaljo atspti jo vardo.
Ji nusiypsojo.
- Apie k galvojote? - paklaus Fiola, pastebjs tai.
- Apie pasak, kur mogaus paslaptis buvo ta, kad niekas neinojojo
vardo.
Fiola nusiypsojo. degusiame veidejo dantys atrod dvigubai baltes
ni negu kit.
- Ar tai ir js paslaptis? - pasiteiravo jis.
Ji papurt galv.
- Nejau taip svarbu tas vardas?
Fiola nuvelg motinas, eilute isirikiavusias apie oki aiktel po
kiparisais.
- Kai kuriems monms tai - viskas, - atsak jis.
okdamaji mat susimsius Klerf, velgiant j. Jis tvirtai laiko
mane, aj myliu, nesjis ia ir nieko neklausinja. Kadajis prads klausi
nti? Tikiuosi, niekada. Galbt niekada. Tamnebeliks laiko.
- Js taip ypsots, lyg btumt labai laiminga, - ts Fiola. - Ar tai ir
yrajs paslaptis?
Koks kvailas klausimas, - pagalvojo Liliana. - Nejau jis neimoko
dar mokykloje, kad nedera klausti moter, arjos laimingos.
- Tad kokia js paslaptis? - neatstojo Fiola. - Didel ateitis?
Ji vl papurt galv.
-A neturiu ateities. Jokios. Js net nesivaizduojate, kaip tai palengvi
na daugel dalyk.
148
- Tik pavelkite Fiol, - pasak senoji grafien Vitelei motin b

relyje. -Jis elgiasi taip, lyg, be ios svetimals, ia nebt daugiau jau
n moter.
- Tai natralu, - atsiliep Teresa Marketi. - Jei jis taip danai okt su
kuria nors i msiki, bt laikomas pusiau susiadjusiu, irjei jos po to
nevest, panels broliai palaikyt tai eidimu.
Vitelei dmiai apirinjo Lilianpro lomet.
- I kur i persona?
- Ji nra ital.
- Matau. Ko gera, miinys.
- Kaip ir a, - kandiai tar Teresa Marketi. - Amerikiet, indn, is
pan - bet pasirodiau visikai tinkama, kad savo ttuio doleriais pad
iau isisukti i bdos Ugui Markeiui, ivaduoiau nuo iurkijo aptriu
usius Palazzo*, rengiau ten vonias ir neblogai ilaikyiau jo meilu
es.
Grafien Vitelei djosi nieko neigirdusi.
- Jums lengva kalbti. Turite sn ir sskait banke. O a turiu ketu
rias dukteris ir krv skol. Fiolai laikas vesti. Kas bt, jei ir tie keletas
pasiturinijaun ikaii, kuriuos dar turime, vest angl manekenes, kaip
dabar madinga. Visai nustekens al.
- Tamturt ileisti statym, - ironikai paymjo Teresa Marketi. Reikia udrausti jaunesnij broli santuokas su turtingomis amerikiet
mis, kurios net netaria, kad po audringo prievedybinio merginimosi jos
bus udarytos unikal viduramik harem- italik santuok.
Grafien ir vl djosi neigirdusi. Ji dirigavo dviem savo dukroms.
Fiola stabteljo prie vieno i padengt stal. Liliana atsisveikino sujuo ir,
Torianio lydima, nujo pas Klerf.
- Kodl su manim neoki? - paklaus ji Klerf.
-A oku su tavim, - paprietaravo Klerf. - Tik neatsistodamas i
vietos.
* Rumus itai.).
149
Torianis nusijuok.
- Jis nemgsta okti. Labai jau ididus.
-Tai tiesa, - pritar Klerf.-A prastas okjas, Liliana. Juk prisime
ni Palas bar.
-Seniai umirau.
Ir ji su Torianiu gro oki aiktel. Levalis vl prisdo prie Klerf.
- Ji primena tamsi liepsn, - tar jis. - Arba durkl. Ar jums neat
rodo, kad tos apviestos stiklo plokts yra neskoningos? - ts jis pa
tyljs. - Mnuo vieia gantinai rykiai. Luidi! - suuko jis. - U
gesink vies po aiktele. Ir atnek senos grapos. Man lidna, - staiga
prisipainojis Klerf. Jo veidas tamsoje atrod apniuks, su giliomis aki
duobmis. - Moters grois man kelia lides. Kodl?
-Nes inai, kadjis praeis. O nortum, kad pasilikt.
- Taip paprasta?
- Neinau. Man to pakanka.
-Ar irjus tai lidina?
-Ne. Man lidna visai dl kit dalyk.
- Suprantu.
Levalis gurkteljo grapos.
- inau tuos dalykus. Bet a bgu nuoj. Noriu likti tik storas Pjero.
Paragaukite grapos.
Jie igr ir patyljo. Liliana vl sugro priej. A neturiu ateities, galvojo ji. - Tai beveik tas pats, kaip nejausti ems traukos. Ji pavel
g Klerf ir be garso, vien lpomis, kak pasak. Klerf sdjo tamso
je. Ji vos galjo irti jo veid, bet to ir nereikjo. Juk nra reikalo i
rti veidgyvenimui. Svarbiausiajjausti.
XIII
- Kelintas a? - sustojs prie dirbtuvi rikteljo Klerf.
- Septintas! - suuko Torianis. - Kaip kelias?
- lyktus! Nuo kario da gum kaip ikrus. Matei Liban?
150
-Taip, j i tribnoje.
Torianis prikio Klerf prie burnos puodel su limonadu. Pribgo tre
neris.
- Pasireng? - suuko jis. - Pirmyn! Pirmyn!
- Mes ne burtininkai! - piktinosi vyresnysis mechanikas. - N pats
velnias nesugebs pakeisti rat per trisdeimt sekundi!
-Pirmyn! Greiiau!
bak plsteljo benzinas.
- Klerf, - nurodinjo treneris, - prie tave Diuvalis. Vykis j! Lipk
jam ant kuln, kol isikvps. Tada laikykis prieais. Daugiau mums nieko
nereikia. Tursime abi pirmsias vietas.
- Mar! Baigta! - suriko vyresnysis mechanikas.
Automobilis nuvilp. Dabar atsargiai! - tar sau Klerf. - Nepersi
stenk! Tribnose mkiojo kakas marga, balta, kakas blizganio, o
paskui liko tik kelias, skaisiai mlynas dangus ir takas horizonte, kur
dulkse turjo bti Diuvalio automobilis. Trasa kilo kaln keturis imtus
metr. Artjo Madonijos kaln masyvas. Pro al mirgjo citrinmedi
plotai, sidabrins alyvmedi eils, vingiai, staigs poskiai, kaln ser
pantinai, i po rat iro skalda, kariu alsavo variklis. Kakoks vabzdys
kaip kulka atsitrenk Klerf akinius. Vl keitsi kaktus gyvatvors,
kalns ir poskiai nuokalnse, uol nuolau krvos - ir taip kilometras
po kilometro. Paskui pasirod pilkvai rusva senovin tvirtov Kaltavuturas. Dulks, vis daugiau dulki - ir staiga lyg koks voras - automobilis.
Poskiuose Klerf buvo greitesnis. Po truput j is vijosi. Po deimties
minuijau atpaino-tai Diuvalis. Klerf lipte prilipo prijo, bet Diuva
lis neuleido kelio. Jis blokuodavo Klerf kaskart, kai is bandydavo
lenkti. Be abejo, jis mat Klerf. Dukart siaurame poskyje automobiliai
taip suartjo, kad jie galjo velgti vienas kito veid. Diuvalis tyiajam
trukd.
Automobiliai lk vienas paskui kit. Klerf lauk dulkse, kol kelias
prads kilti auktyn plaiu lanku ir bus matyti toli priek.
Jis inojo, kad toliau - lktas poskis. Diuvalis lk posk iorine
kelio puse, kad Klerf negalt nei aplenkti jo i deins, nei nukirsti po
151
R1CHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj
skio kelio viduriu. Klerfto ir tikjosi. Jis staiga uoko prie pat Diuval
vidine kelio puse. Automobil sumt, bet jis sugebjo suvaldyti. Suglu
ms Diuvalis akimirk pristabd, ir Klerfaplenkj. Dulki debesis liko
upakaly. Dangaus fonejis ivydo Etn, apgaubt dm tumul. Jie nul
k tolyn, auktyn aukiausi trasos viet. Klerf buvo prieaky.
T akimirk, kai, aplenks Diuval, po daugybs kilometr tirtame
dulki debesyjejis ivydo mlyn dang, kai jo dulkt veid plsteljo
gaivus kaip vynas oras, kai vl pajuto lstanio variklio tvank alsavim,
pamat saul, ugnikalntolumoje, tdidiul, paprast, tyl pasaul, abejin
g ir lenktynms, ir visam moni gyvenimui, kai maina pasiek auk
iausi tak ir svied Klerf auktyn, nugindama alin visas paalines
mintis - t akimirk jis trumpam pasijuto ess Prometjas. Jis galvojo
apie main, valdom jo rank, ugnikalnius su krateriais, vedaniais
pragar, apie kaitus metalin dang kurj is turmavo. Po keli sekundi
kelias vl krito emyn, poskis po poskio, o kartu ir automobilis, Klerf
be perstojo perjungiant pavaras. ia laims tas, katras greiiau perjungins pavaras. Jis smuko emyn Fijum Grand sln, paskui vl devynis
imtus metr auktyn mnulio kratovaizd ir vl emyn, lyg miliniko
se spynse, kol prie Kolezano vl pasirod palms, agavos, gls, alu
ma ir jra. O prie Kampo Felis prasidjo vienintelis lygus lenktyni
ruoas - septyni kilometrai pajriu.
Kai Klerf sustojo pakeisti padangjis pirm kart vl pagalvojo apie
Liban. Kaip per migl prisimin tribnas, panaias marg gli d.
Variklio kriokimas tarytumapmir, irtoje iliuzinje tylojejis pasijuto lyg i
mestas i ugnikalnio kraterio ir dabar kaip Ikaras plaiais sparnais sklen
diantis em, rankas, laukianias begaliniojausmo, didesnio negu mei
l, kuris kakur tribnose virsta moters lpomis ir vardu.
- Pirmyn! - suriko treneris.
Maina dm tolyn. Bet dabar Klerf jautsi nebe vienas. Kaip auk
tai sklendianio flamingo elis dabar kartu skrido irjausmas, kartais
ujo kaip vjas, kartais prie j kaip permatoma vliava, bet visada alia.
152
Prasidjus kitam ratui, maina m okinti. Klerf suvald j, bet

upakalinius ratus vl sumt. Jis stengsi ilaikyti vair. Iniro poskis,
nutptas moni kaip kepjo pyragas musi. Maina pasidar nevaldo
ma. J svaid i vienos puss kit. Prie pat posk Klerf perjung pa
var ir spusteljo akceleratori. Vairas persuko jam rankas, jis pajuto
trakteljimpeiuose. Poskis augo aibiku greiiu, mons spindinio
dangaus fone patrigubjo, jie augo, kol tapo milinais. Jau atrod nema
noma isilenkti j. I dangaus ant Klerf krito juoda tamsa. Jis kak
sikando, jam rods, kad kakas ipl jam rank. Bet vair laik tvirtai.
Karta lava uliejo peius. Grivaniame kratovaizdyje rykiai viet
kratelis ydrumos, jis laiksi jos akimis irjaut, kaip maina slysta i po
jo. Staiga Klerf pamat tarp, vienintel, kur nerpliojo gigantikos dviko
js muss. Jis dar kart sukteljo vair, paspaud akceleratori, ir - o
stebukle! - maina pakluso. Ji ov auktyn skardiu, kol galop strigo
tarp krm ir akmen. Sprogusios padangos skutai pliaukteljo kaip bo
tagas, ir automobilis sustojo.
Klerf pamat atskubanius mones, kurie prie tai buvo isilakst,
kaip vandens purslai nuo mesto akmens. Dabar artjo rkdami, ikreip
tais veidais, mojuodami kumiais, vietoje bum- atviros juodos skyls.
Jis neinojo, ar jie nori umuti j, ar pasveikinti. i minut tai buvo vis
tiek: jiems nevalia liesti jo automobilio, jam padti, kitaipj diskvalifikuos.
- alin! Neliesti! - auk jis.
Atsistojs jis vl pajuto skausm, pajuto ilum, pamat krauj, laan
t i nosies ant jo ydro kombinezono. Jis galjo pakelti tik vien rank,
todl grasinoja ir gynsi.
-Neliesti! Nepadti! - isvirduliavs i mainos Klerf atsiliejo ra
diatori. -Jokios pagalbos! Udrausta!
Jie sustojo. Mat, kadjis gali paeiti. Kraujavimas pavojaus nekl, tik
veidas buvo sumutas. Klerf apibgo main, apirjo padang.
Protektorius buvo atoks. Jis nusikeik. Ir itaip visikai nauja padan
ga! Klerf skubiai perpjov protektori ir nuplj.
Tada paiupinjo padang. Joje dar buvo oro, gal ir maokai, bet jam
pasirod gana, kad amortizuot kelio smgius, jei tik ne per greitai va
153
iuos poskiuose. Petys nebuvo sulauytas, tik inirusi ranka. Reikjo

pabandyti pasiekti dirbtuves, vairuojant viena ranka. Ten buvo Toriams,
jis gals j pakeisti. Ten mechanikai ir gydytojas.
- Salin nuo kelio! - suuko jis. - Mainos!
Daugiau nereikjo nieko sakyti. U laito pasigirdo kitos mainos gau
desys, jis vis stiprjo. Erdv upild pratisas kaukimas ir padang vil
pesys. Automobilis kaip raketa pralk pro al ir kaip dmin bomba
dingo u poskio.
Klerf vl sdo prie vairo. Kitos mainos kriokimas paveik j labiau
u visas injekcijas.
- alin! - suriko jis. - A vaiuoju!
Maina slydo atbula. Suriaumojo variklis. Klerf sukteljo vair, nu
kreipdamas automobil priek. Paskui imyn sankab, jung pavar ir
vl iups vair ivaiavo keli. Vaiavo ltai, tvirtai laikydamas vair ir
galvodamas tik viena: Reikia nuvaiuoti iki dirbtuvi, jau nebetoli, tuoj
prasids tiesus ruoas, ten suvaldysiu, poski liko ne tiek jau daug.
Staugdama j pasivijo kita maina. Sukands dantis Klerf laik ums
keli, kol buvo manoma. Jis inojo, kad tai udrausta, kad nepadoru, bet
nieko negaljo su savim padaryti. Jis vaiavo viduriu, kol paskui sekantis
automobilis poskyje aplenkj i dens. Vaiuodamas pro al vairuoto
jas atsuko j savo balt nuo dulki veid su akiniais ir pamojo ranka. Jis
mat kruvin Klerf ir padang. Akimirk Klerf upldo draugikumo
banga. Bet netrukus jis igirdo u nugaros kito variklio kriokim ir drau
gikumas kaipmat virto niriu, paiu blogiausiu niriu, nesjo prieastis
buvo bejgikumas.
Visa tai dl to, - galvojoj is, - kad reikjo ne svajoti, o irti keli.
Lenktyns tik diletantams romantika. ia yra tik automobilis ir lenkty
nininkas-treias gali bti tik pavojus arbajo nuojauta. Velniop visus fla
mingus, velniop visus jausmus. Reikjo tviriau laikyti main, velniau
kirsti poskius, saugoti padangas. O dabar jau per vlu, praradau per
daug laiko. Ir vl mane lenkia kakieno prakeiktas kledaras, i paskos
artja dar vienas. Tiesus kelias - mano prieas. Jos spieiasi kaip irs,
o a turiu praleisti jas. Velniop t Lilian, kojai ia reikia? Velniop mane!
154
Liliana sdjo tribnoje. Ji jaut tos moni minios hipnoz ir band

apsiginti nuo jos, bet ivengti to buvo nemanoma. Kurtinamas varikli
gausmas veik tkstant kart stipriau negu anestezija. Jis ugul ausis,
paralyiavo smegenis, uvald ir pajung minios kartligei.
Po kurio laiko ji priprato prie riaumojimo, bet netiktai pajuto keist
dalyk. Gaudesys tartum atsiskyr nuo to, kas vyko trasoje. Jis tvyrojo
vir ems, o pojuo skriejo mai margi automobiliukai. Tai buvo panau
vaik aidim: mai mogeliukai baltais ir margais kombinezonais ride
no ratus ir tamp kliklius, treneriai laik ikl vliavles ir lenteles, pa
naias sausainius. Retkariais i garsiakalbio pasigirsdavo nenatralus
balsas, praneantis minutes ir sekundes, bet jo odi prasm suvokda
vai ne i karto. Panaiai kaip ir arkli lenktynse ar buli kovose - j da
lyviai rizikuodavo savo noru, todl pavojus tarsi tapdavo aidimu, netek
davo rimtumo, jeigu pats tiesiogiai nepatirdavai jo.
Lilianajaut vidin protest prie pavirutinik urmul. Ji pati per
daug ilgai buvo arti mirties, todl is aidimas jai neatrod toks jau leng
vabdikas. Lilianai jis primin t, kuriame vaikai bando perbgti gatv
prie pat vaiuojanias mainas. Kad taip daro vitos ir sta, ji inojo, bet
kai itaip elgiasi suaug mons - nebuvo ko avtis. Gyvenimas - tai
kakas per daug didinga, ir mirtis taip pat, kad bt galima taip aisti.
Turti drsos - tai ne tas pats, kas nebijoti. Pirma - tai yra pavojaus su
vokimas, o antra-tai neinojimo padarinys.
- Klerf! - pasigirdo alia. - Kur jis?
Ji isigando.
- Kas jam atsitiko?
-Jis jau seniai turjo pravaiuoti.
mons tribnoje sunerimo. Liliana mat Torian. Jis pavelg j ir
pamojavo ranka. Paskui parod ranka tras, vl pairjo j ir vl pa
mojavo. Girdi, ji galinti bti rami, nieko neatsitiko. Tai jdar labiau igs
dino. Jis usimu, - pagalvojoji nustrusi. - J itiko lemtis, oj i ir nenu
jaut. Kakur ioje prakeiktoje trasoje su daugybe poski". Sekunds
slg, minuts virto valandomis. Karusel ant baltos kelio juostos dabar
jai atrod kaip komarikas sapnas. Krtinje juoda tutuma, dar sloges
155
n dl laukimo. Paskui pasigirdo mechaninis balsas per garsiakalb: Klerf maina, dvyliktasis numeris, poskyje nulk nuo trasos. Daugiau in
formacijos neturime.
Liliana pakl galv. Viskas buvo kaip ir anksiau - dangus, mly
nuojanti ydryn, sukneli margumynas terasoje, balta stulbinamo Sici
lijos pavasario lava, bet kakur tolumoje atsirado bespalvis takas, rko
debeslis, kuriame kovojo su mirtimi Klerf, o gal jau ir buvo jos udu
sintas. Netiktai ji vl pajuto drgn mirties rank prisilietim, kuris u
gniauia kvap, o paskui - spengianti tyla ir nebtis. Ji pamau apsidair.
Nejau tikji viena usikrtusi iuo pratingu inojimu kaip nematomais
raupais? Ar tik ji viena jaut stant visas savo lsteles, dstant kiek
vien atskirai. Liliana velg veidus. Bet nepamat nieko, iskyrus sen
sacijos trokim, slapt pasimgavim mirtimi, apgaubt melaginga
uuojauta, dirbtiniu igsiu ir pasitenkinimu, kad tai atsitiko ne jiems
patiems. Kaip digitalio injekcija flegmatikai irdiai jiems buvo reikalin
gas nors trumpalaikisj abejingo gyvenimo sudirginimas.
- Klerf gyvas, - prane diktorius. - Nieko rimta. Jis pats grino
main tras ir vl vaiuoja. Jis tsia lenktynes.
Liliana girdjo urmul tribnose. Ji mat, kaip keiiasi veidai. Dabar
juose sumio palengvjimas, nusivylimas ir susiavjimas. Kakam pa
vyko itrkti, kakas parod drs, nepalo ir vl prie vairo. Kiekvienas
tribnoje staiga pajuto savyje drs, tarytum pats bt dalyvavs lenk
tynse. Kelet minui paprasiausi igolo pasijuto didvyriais, isipuoselj moter numyltiniai-drsiais mirties niekintojais. Seksas, kiekvie
no pavojaus palydovas, kai pats nesi pavojuje, iov i tkstani inks
t adrenalin irov krauj. Utai buvo sumokti pinigai einant!
Staiga Liliana pajuto, kad niris kaip raibuliuojanti udanga nusilei
dia prie akis. Ji pajuto neapykant aplinkiniams, ji nekent kiekvieno,
neapkent vyr, atitiesiani peius, nekent moter, iduodani savo
susijaudinimpaslapia metamais vilgsniais. Ji neapkent simpatij ban
gos, sklindanios aplink, minios kilniairdikumo, kuris, islydus aukai, vir
to susiavjimu. Ji neapkent ir Klerf, nors inojo, kad tai tik reakcija
jos paios baim. Bet Liliana vis tiek jo neapkent u dalyvavim iame
156
vaikikame aidime su mirtimi. Pirm kart po sanatorijos ji prisimin

Volkov. Kaip tik tadaji ivydo privaiuojant Klerf. Ji mat jo kruvin
veid, mat, kaipjis lipa i mainos.
Mechanikai patikrino main pakeit padangas. Torianis stovjo a
lia Klerf.
- Prakeikta padanga! - piktinosi Klerf. - Susimuiau snuk ir isi
narinau rank Mainai nieko. Gali vaiuoti.
-Aiku! - suuko treneris. -Toriani, pirmyn!
Torianis oko main
- Baigta! - rikteljo vyresnysis mechanikas.
Maina ov pirmyn.
- Kas su ranka? - paklaus treneris Klerf. - Sulauyta?
-Ne. Inirusi ar iaip kas. Petyje.
Prijo gydytojas. Klerf pajuto nemonik skausm ir atsisdo ant
ds.
- Viskas? - paklausj is. -Tikiuosi,Torianis ilaikys.
- Js negalite vaiuoti, - pasak gydytojas.
- Tvarst, - pasak treneris. - Plaiomis juostomis apie peius. Su
klijuokitej vis dl visa pikta.
Gydytojas papurt galv.
- Ne k tepads. Pats pamatys, jei vaiuos.
Treneris nusijuok.
- Pernai jis nusidegino abiej koj padus. Bet vis tiek vaiavo. Ir a
taip manau: nudeginta - dar nesudeg.
Klerf tnojo ant ds. Jis jautsi pavargs ir suglebs. Gydytojas
tvirtai sutvarst jam peius.
Reikjo bti atidesniam, - mst Klerf. - Bti greitesniam, negu
duota mogui - dar nereikia tapti Dievu. Netiesa, kad tik mogus savo
protu sukuria priemones, su kuriomis pralenkia save. Argi ta pati utl
nra greitesn u save, jei tupi erelio plunksnose?
- Kaip tai atsitiko? - paklaus treneris.
157
- Prakeikta padanga! Islydau i poskio. Nulauiau medel. Susi

trenkiau vair. Po galais!
- Tai nieko. Blogiau bt, jei bt suged stabdiai, variklis ar vairas,
O dabar veios dar vaiuoja! Kas ino, kiek dar pasitrauks i trasos.
Lenktyns toli grau dar nesibaig! Torianiui tai pirmosios Targa. Ti
kkims, viskas bus gerai!
Klerf spoksojo metalines dalis, kurias mechanikai num nuo
mainos. A jau per senas, - galvojo j is. - Ko a ia iekau? Ir k a i
vis dar moku be ito?
- tai jis! - suriko treneris, irdamas per ironus. - Velnio ne
tas ir pamestas! Bet jis jau nebepavys. Mes per toli atsilik.
- Kas i msiki dar tebevaiuoja?
- Prakeikimas! Tik Vberis. Penktas.
Pravilp Torianis. Jis pamojavo ir dingo. Treneris m okti indn
ok.
- Diuvalis ikrito! O Torianis atsigrieb keturias minutes! Keturias
minutes! ventoji Dievo Motina, sergkj !
Atrod, jis puls melstis. Torianis vijosi toliau.
- Su tokiu sukiuusiu lauu! Ibuiuoiau t auksin berniuk! Rato
rekordas! ventasis Antanai, padk jam!
Su kiekvienu ratu Torianis vis iek tiek atsigriebdavo. Klerf norjo
pasidiaugti jo skme, betjam darsi apmaudu. eiolikos met amiaus
skirtumas akivaizdiai pasireik. Jis inojo, kad ne visuomet tai buvo
svarbiausia prieastis. Karaiola su sulauytu klubu ir nemonikais skaus
mais laimjo lenktynes su gerokai jaunesniais. Nuvolaris ir Langas po
karo vainjo tartum deimia metjaunesni. Bet irjie turjo pasitrauk
ti. Jis inojo, kadjo laikas taip pat netoli.
- Valentei ustrigo stmokliai! Montis atsilieka. Vberis treias! auk treneris. - Ar galsi pakeisti Torian, Klerf, jei kas atsitikt?
Klerf pastebjo abejon trenerio akyse. Dar klausia, - pagalvojo
jis. - Greit nebeklaus.
- Tegu vaiuoja toliau, - tar jis. - Kiek stengs. Jis jaunas, ilaikys.
- Jis per daug nervingas.
158
-Jis vaiuoja puikiai.

Treneris linkteljo.
- iaip ar taip, tau tai bt saviudyb, su tavo petim, poskiuose, pasakjis nenuoirdiai.
-Tai nebt saviudyb. Tik turiau liau vaiuoti.
-ventoji Dievo Motina, padaryk taip, kad sudilt Torelio stabdiai!
Ne taip, kadjis usimut, bet taip, kad negalt vaiuoti. Saugok Vbe
r ir Torian. Pradurk Bordoniui skyl kameroje!
Per kiekvienas lenktynes jis tapdavo pamaldus, tiesa, savotikai. Bet
lenktynms pasibaigus imdavo su palengvjimu keiktis. Likus ratui iki fi
nio, Torianio maina sustojo prie dirbtuvi. Torianis sukniubo ant vairo.
- Kas atsitiko? - auk treneris. - Negali vaiuoti? Kas yra? Ikel
kite j! Klerf! veniausioji pagirtoji Madona, kenianij globja!
Jam sauls smgis! Netiktina! Juk ne taipjau ir karta! Pavasar! Ar
negali toliau vaiuoti? Maina...
Mechanikai jau dirbo.
- Klerf! - maldavo treneris. - Tik nuvaiuok iki finio. Vberis prie
mus treias. Nieko neatsitiks, jei net prarasim kelias minutes! Vis tiek
bsi ketvirtas. Lipk vidun t griozd. O Dangau! Viepatie! Kas per
lenktyns!
Klerfjau sdjo mainoje. Torianiui buvo visai blogai.
- Tik privaiuok iki finio! - maldavo treneris. - Kad tik atlaikyt au
tomobilis. Ir ketvirta vieta! Vberis, inoma, gaus trei. Arba antr. Nors
maut skyl Bordonio kameroje! Ir dar, geroji ventoji Mergele, nors
kelias sugadintas padangas kitiems konkurentams! Saldusis Jzaus
kraujau!
Tik vienas ratas, - galvojo Klerf.-Jis baigsis. Skausm galima i
kentti. Jis maesnis nei koncentracijos stovykloje, kabant ant kryiaus.
A maiau jaunuol, kuriam SD pragr visus dantis iki akn, kad jis
iduot draugus. Bet jis nieko nepasak. Priekyje Vberis. Visai tas
pats, kaip a vaiuosiu. Ne, ne tas pats! Kaip viskas sukasi aplink! Ve
ios juk ne lktuvas! Spausk t prakeikt akceleratori! Baim - jau
pus avarijos!
159
Pasigirdo mechaninis diktoriaus balsas. Klerf vl lenktyniauja. To

riams pasitrauk.
Liliana mat praskriejani main. Mat aptvarstytus peius. Tas
kvailys! - pyko ji. - Niekaip neuaugantis vaikas. Lengvabdikumas
nra drsa. Jis vl pateks avarij. Argi sveikas mogus gali k nors i
noti apie mirt? Tie, kalnuose, ino, nes kiekvienas j atokvpis ikovo
tas kaip didiausias apdovanojimas.
Kakas alimais kiojai vizitin kortel. Liliana numet j ir atsisto
jo. Ji norjo ieiti. imtai aki suiuro j. Lilianai rods, lygj stebi im
tai tui li, atspindini saul, lyg atidiai j seka. Tuios akys, galvojo ji. - Jos iri, bet nieko nemato. Argi kada buvo kitaip? Kur yra
ne taip? -ji vl prisimin sanatorij sniegynuose. - Ten buvo kitaip. Ten
buvo suprantanios akys.
Liliana lipo tribnos laiptais emyn. K ia veikiu tarp i svetim
moni?-pagalvojo j i ir staiga sustojo, lyg pajutusi smark vjo gs.Taip, k a ia veikiu? - svarstji. - A norjau grti atgal, bet ar tai manoma?Ar a priklausau visam tam, kas mane supa? Ar tapau tokia kaip
kiti aplink mane?-ji apsidair. - Ne, - nusprend j i, - jie man svetimi.
Nemanoma sugrti atgal bejausm ilum. Bet taip ir turjo vykti.
Niri paslaptis, kuritu inojai, o kiti ignoravo, nebuvo umirta. Ji lyds
tave, kad ir kur tu btum. Jai atrod, kad miai nukrito marga paauksuo
ta teatro dekoracija irji mato ujos plikus pastolius. Tai nebuvo tik trum
pa prablaivjimo akimirka: ji nebegaljo grti atgal ir i niekur negaljo
tiktis jokios pagalbos. Vos tik Liliana pajuto tai, itryko paskutinysisjai
liks vilties fontanas. Jai nebereiks dalyti savo jg tuzinui fontan, ji
gali visasjas sutelkti vienam ir taip bandyti pasiekti dang ir Diev. Ji nie
kuomet nebepasieks j, bet ar nepakanka vien bandymo, ar tryktanio
vandens sugrimas pat save nra kartujau ir siekim isipildymas?
save, - galvojoji. -Taip toli bgti, siekti taip auktai, kad sugrtum ten!
Liliana staiga pajuto, kad nuojos nukrito neregima nata. Ilgai j sl
gusi atsakomyb dusliai nusirito nuo pei mediniais tribnos laiptais, ji
nusikrat jos kaip senamadikos suknels. Dekoracijos nukrito, bet liko
pastoliai. Kas neisigando j plikumo, tas gali jaustis nepriklausomas ir
160
vaidinti prieais juos kokias tik nori scenas, kiek tai leidia jo drsa. Jis
gali savo vieniumatskleisti tkstaniu variacij, net meilje, nes pjes
niekad nesibaigia, ji tik pasikeiia irtu tampi vieninteliu jos aktoriumi ir
kartu irovu.
Minios plojimai sugriaudjo kaip kulkosvaidi salv. Gro lenkty
nininkai. Margi ir nedidukai, jie versi tiksi. Liliana pastovjo, kol pa
mat Klerf main. Tada neskubdama, aplink aidint plojimams, nulipo
emyn, suvokdama nauj ties, apimani kartu ir laisv, ir vienatv. Ir
meils ilum, kuriojejau suvirpjo isiskyrimo nuojauta. Visa tai jo pasi
tikti jos kaip vasaros naktis su tryktaniais fontanais.
Klerf nusiluost krauj, bet i lpos jis vis dar sunksi.
-Negaliu tavs pabuiuoti, - tar jis. - Isigandai?
- Ne. Bet tau nereikia daugiau vaiuoti.
- inoma, ne, - kantriai pritar Klerf. Jam buvo pastama i reak
cija. - Blogai vaiavau? - paklaus jis susiraukdamas.
- Jis buvo puikus, - siterp Torianis. Iblyks jis sdjo ant ds ir
gr konjak.
Liliana prieikai pavelgj.
- Viskas prajo, - tar Klerf. - Nebegalvok daugiau apie tai, Lilia
na. Ten nebuvo pavojinga. Tik taip atrod.
-Tau nereikia daugiau vaiuoti,-pakartojoj!.
-Gerai. Rytoj suplysiu kontrakt! Patenkinta?
Torianis nusijuok.
- O poryt vl suklijuosime.
Pro al jo treneris Gabrielis. Mechanikai stm vidun main. Dvo
k benzinu ir sudegusiu tepalu.
-Ateisi iandien vakare, Klerf? - paklaus Gabrielis.
Klerf linkteljo.
- Mes ia trukdome, Liliana, - pasakj is. - Eime i io purvino tvarto.
Jis stebjojos veid, kuriame tvyrojo keista rimtis, kaip ir anksiau.
- Kas atsitiko? - paklaus jis. - Tu tikrai nori, kad nebevainiau?
- Taip.
161
- Kodl?
Ji dels.
-Neinau, kaip ir pasakyti, bet man tai atrodo kakaip labai amoralu.
- Didysis Viepatie! - suuko Torianis.
- Nusiramink, Alfredai, - pasak Klerf.
-Tai kvailai skamba, a inau, -ts Liliana. - A taip ir nebemanau.
Prie kelias minutes labai aikiai inojau, o dabar abejoju.
Torianis nurijo didel gurkn.
- Lenktynininkai po varybjautrs kaip viai po nrimosi. Komplek
s utektinai.
Klerf nusijuok.
- Tu manai, Liliana, kad neverta vesti Dievo pagund?
Ji linkteljo pritardama.
- Ir net ne iaip sau i lengvabdikumo, o kai nebelieka kito kelio?
- Didysis Dieve! - pakartojo Torianis. - I lengvabdikumo!
Jis atsistojo ir nujo pas Gabriel.
- Kalbu nesmones, - nusiminusi tar Liliana Klerf. - Neklausyk
mans.
- Tai nra nesmons. Tiesiog tai netikta.
- Kodl?
Jis patyljo.
- Ar klausiau kada nors tavs, ar gri sanatorij? - pasiteiravo jis
ramiai.
Liliana irjo j. Iki iol ji man, kad Klerf nieko neino, o gal tik
dedasi neins apiejos lig.
- Man ir nereikia grti, - skubiai atsak ji.
- inau. Bet ar a kada nors klausiau to tavs?
Lilianajaut ironijjo balse.
- Man nereikjo kalbti, ar ne?
- Ne, reikjo, - atsak jis. - Visuomet reikia.
Ji nusijuok.
-A myliu tave, Klerf. Ar visos moterys po lenktyni tokios kvaios
kaip a?
162
- Jau umirau. ia suknel i Balensiagos?

-A taip pat umirau.
Jis apsiiupinjo skruostikaulius ir peius.
- iandien vakare mano veidas bus kaip margas pudingas, ir peiai
patins. Gal vaiuokim pas Leval, kol galiu vairuoti?
- Ar tau nereiks pas trener?
- Ne. Viebutyje bus veniama pergal.
-Nemgsti vsti pergali?
- Kiekviena pergal yra tik viena i nedaugelio. Tik viena i nedau
gelio laimt, - paaikinojis.
Jo veidas jau pradjo tinti.
- Udsi man vakare kompres? Kartu pasiklausysiu sveiko proto
kritikos.
- Gerai, - atsak Liliana. - O kada nors noriau nuvaiuoti Ve
necij.
- Kodl?
-Ten nra nei kaln, nei automobili.
XIV
Dar dvi savaites jie pasiliko Sicilijoje. Klerf isigyd pet. Jie leido
laik sulaukjusiame Levalio sode arba priejros. Vila buvo kaip kabina
vir jros ir vir laiko, niokiani po jais be pradios ir be pabaigos.
Klerf turjo kelias savaites iki kit lenktyni.
- Pasiliksime ia? - klaus jis. - Ar grime atgal?
- Kur?
- \ Paryi. Arba kur nors kitur. Jei niekur nesijauti ess namie, gali
ma vaiuoti kur nori. ia dabar ateina kariai.
- Jau baigiasi pavasaris?
-ia, apaioje, taip. Bet mes galime vaiuoti paskui j, pasim Diu
zep. Romoje pavasaris dar tik prasideda.
- O kai ten baigsis?
163
Klerf nusijuok.
- Jei norsi, galsime sekti jam i paskos. Vliau pavasaris prasi
deda Lombardijoje, prie eer. Galime sekti paskui j veicarij, Reinu
emyn, kol pamatysime rint visomis spalvomis tulpi laukuose Olan
dijoje, priejros. Atrodys, lyg bt sustojs laikas.
- Jau kada nors darei taip?
- Taip. Prie imt met. Prie kar.
-Su moterimi?
- Taip. Bet tada buvo kitaip.
- Kaskart bna kitaip. Net ir su ta paia moterimi. A nepavydi.
-Noriau, kad btum pavydi.
- Bt siaubinga, jei nebtum nieko patyrs ir pasakotum man, kad
esu pirmoji moteris tavo gyvenime.
-Tu ir esi pirmoji.
-A nesu, bet jei dl mans kuriam laikui pamirtum kitus vardus, tai
to ir pakakt.
-Vaiuosim?
- Dar ne. A nenoriu apsigaudinti, kad sustojo laikas. A noriujaus
ti j. Man jis buvo sustojs sanatorijos iemose, bet a nesustojau. Slidi
njau pirmyn ir atgal kaip ledo siena.
- O dabar tu sustojai?
Liliana pabuiavoj.
- Jau kur laik sukuosi ratu kaip okja.
Netrukusji pradjo vis daniau nekantrauti, nordama ivaiuoti. Kas
dien stiprjo pojtis, kad Sicilijojeji jau ilgus mnesius. Liliana turjo sa
vo laiko mat. Dienas jai skyr viennuo kitos naktis - ilga kaip savait
mis besitsianti praraja. Ji pabusdavo viena. Neleisdavo Klerf pasilikti
per nakt. Rpindavosi, kad jo nebt rytais, jai pabundant. Jis laik tai
kaprizu; o Liliana nenorjo, kadjis girdtj kosint.
Ji iskrido Rom, tikdamasi i ten vykti toliau. Klerf su Torianiu
vaiavo automobiliu. Paryiujejie vl ketino susitikti. Vienpopietji pra
leido vaiktindama po Romos griuvsius. Kitdienji sdjo prie Vija
164
Vineto, prieais kavinukes. Vakare turjo iskristi, bet vis dels. Be jo

kios prieastiesj apm keista melancholija, labai malonus jausmas, pil
kai sidabrinis, bejokio lidesio, kuris gyvenimo saullydyje galbt ms
teli net ir dano buhalterio sieloje. Ji pasiliko nakiai viebutyje ir tik kit
dien nujo avialinij biur. Ten pamat plakat su Venecijos vaizdu ir
prisimin, k sakiusi Klerf pas Leval. Daug nesvarstydama ji jo ir
papra perrayti biliet Venecij. Liliana nusprend, kad turi nuvaiuo
ti ten prie grdama Paryi. Ji panoro kak isiaikinti, nors dar tiks
liai neinojo k, betji turjo tai padaryti iki pasimatymo su Klerf.
- Kada lktuvas iskrenda? - pasiteiravo ji.
- Po dviej valand.
Sugrusi viebut, susikrov daiktus. Ji spjo, kad Klerfjau Paryiu
je, bet dels jam skambinti arba rayti, kad dar neatvaiuoja. Tai bus
galima padaryti i Venecijos, - galvojoji sau, nors inojo, kad nedarys to.
Jai norjosi kelet dien pabti vienai, nepriklausomai ir nepasiekiamai.
Kol sugr. Sugriu? - galvojo ji. - Kur? Ar neprimena ji legendini
pauki, gimstani be koj ir pasmerkt skraidyti iki mirties? Bet ar ne
ji pati to norjo? O gal ji nori atsakyti sau, ar neketina palikti Klerf?
Lktuvas nusileido rausv vlyv popiet. Liliana gavo kampin kam
bar Danieli viebutyje. Bekylant vir liftininkas papasakojojai, kad
iame viebutyje vyks audringas jau senstanios or Sand ir pono Al
fredo de Mius meils nuotykis.
- O kas atsitiko? Su kuojis apgaudinjo j?
- Su niekuo, panele. Jis buvo nusimins. Ponia Sand apgaudinjoj, liftininkas ypsojosi. - Su italu gydytoju. Ponas de Mius buvo poetas.
Liliana pastebjo ironijos kibirktl ir pasitenkinim vyro akyse.
Tikriausiai ji pati save apgaudinjo,-galvojoji.-Myljo pirmj, bda
ma su kitu.
Liftininkas atidar duris.
-Ji paliko j, - ts jis. - Ivaiavo nieko jam nepraneusi.
Ji kaip ir a,-galvojo Liliana.-Ar a taip pat noriu apgauti save? Ji
jo kambar ir sustojo. Kambarys skendjo plevenanioje rausvoje va
karo viesoje, bdingoje tik Venecijai. Liliana prijo prie lango ir pavelg
165
proj. Vanduo buvo mlynas ir ramus. Gondolos eilmis kilnodavosi ant

bang, kai vaporetto* niokdamas priplaukdavo prie San Zakarijo ir su
stodavo. siieb pirmosios viesos, labai baltos ir isibarsiusios rausvai
ydrame plote iki pat signalini ibint ties seklumomis. vies grandin
juos San Dordijo Madors kakl. is miestas toliausiai nuo vis kal
n, - mst Liliana. - Toliau nra kur bgti. Niekas ia neerzina, viskas
malonu. Ir kartu viskas stebuklingai svetima. Niekas ia mans nepasta,
- galvojoji toliau. - Ir niekas neino, kad a ia esu. is anonimikumas
jai atrod keista nerami laim, laim pabgti nuo paios laims.
Tas jausmas dar sustiprjo jai einant per Pijacos aikt. Tai buvo lyg
kakokio nuotykio pradia. Ji neturjo aikaus tikslo; bevaiktindama
usuko Kvadri restoran, kurio pirmojo aukto maa avi sal su sie
nine tapyba, vaizduojania atuoniolikto amiaus scenas, ijo tiesiog
gatv. Ji valg vius ir gr lengv balt vyn. alia jos ant sien oko
kauks. Ji pati jautsi lyg pasislpusi po nematoma kauke, ji jaut laisv,
kuri suteikia kauk. Rausvoje prieblandojejos dar lauk tkstaniai pra
di, kaip ir tkstaniai io miesto gatveli, miesto, taip mgstanio kau
kes. Kur ved tos gatvels? \ naujus dar neinomus atradimus ar vargi
nanius pasikartojimus, i kuri grti tarytum pagiringas, ieikvojs
brangiausi, k turi - laik? J ir reikia vaistyti, - galvojo Liliana, - daug
nesvarstant, nepaisant nieko. O gal a esu panai mog i pasakos,
kuris tiek visko norjo u savo auksin, kad niekaip negaljo apsisprsti,
kol gal gale numir.
- Kur galiau vakar apsilankyti? - pasiteiravo ji padavj.
- vakar? Galbt teatre, sinjora.
-Ar dar bus biliet?
- Tikriausiai. Teatre visuomet yra laisv viet,
- Kaip ten nueiti?
Padavjas msi aikinti keli.
* Kateris (ital.).
166
-Gal galima usisakyti gondol? - pasidomjoji.

- Galima. Anksiau mons visada taip darydavo. Dabar ne. Teatras
turi dvejas duris. ia visai netoli psiomis.
Prie Palaco Dukal Liliana sdo gondol. Padavjas buvo teisus.
Bejos, dar atplauk tik viena gondola. Joje sdjo pagyvenusi amerikie
i porel ir fotografavo su blykste. Jie nufotografavo ir Lilianos gon
dol.
-Venecijoje moteris neturi bti viena, - paddamas jai ilipti, pasak
gondolininkas. - Juo labiau, jeigu ji jauna. Jeigu dar ir grai - niekada.
Liliana pavelg j. Jis buvo senas ir neatrod, kad norjo pasisilyti
pats save kaip ieit.
-Ar tai manoma ia - kada nors bti vienam? - paklaus ji, ir
dama raudon ar vir stog.
-ia labiau negu kur nors kitur, sinjora. Aiku, jei nesi ia gims.
Liliana atjo kaip tik laiku, kai udanga tik kilo. Vaidino atuoniolikto
amiaus komedij. Ji apsidair teatre, blankiai apviestame scenos vie
s ir sofit. Tai buvo graiausias teatras pasaulyje. Jis turjo atrodyti avin
gai su daugybe vaki ir spalvingais balkonais, kol dar nebuvo rengtas
elektros apvietimas. Bet ir dabar jis buvo toks.
Liliana pairjo scen. Ji menkai tesuprato italikai ir greitai visai
liovsi klausiusis. J vl apm keistas vieniumo ir melancholijos jaus
mas, toks pat kaip ir Romoje. Gal gondolininkas teisus? O gal taip buvo
dl to, kadjai viskas aplinkui rodsi pernelyg simbolika? Ji ateina, klau
sosi pjess, nieko i pradi nesuprasdama, o kai jau ima suvokti, kas
vyksta, turi ieiti. Scenoje nevyko nieko rimta, galima bt ir pasiirti tiesiog komedija, apgaul, suvediojimas, iurktoki juokai i kvailelio.
Liliana nesuprato, kasj taip sujaudino, kad net m kkioti. Ji priglau
d prie lp nosinait. Ir tik kai vl pasikartojo irj i pamat ant nosinaits
tamsias dmes, visk suprato.
Kur laik Liliana dar sdjo ir band tai nuslopinti, bet kraujas ir vl
pasirod. Ji turjo ieiti, nors neinojo, ar pajgs susitvarkyti viena. Pran
czikai papra alia sdinio vyrikio pagelbti jai, bet is, neirda
mas j, nenoriai papurt galv. Jis klaussi vaidinimo ir nesuvok, koji
167
nori. Tuomet Liliana kreipsi moter i kairs. Ji beviltikai iekojo tinka

m italik odi, bet niekas neatjo galv.
- Misericordia, - pagaliau sunibdjoji. - Misericordia, perfavore!*
Moteris nustebusi atsisuko j.
- Are you sick?**
Liliana linkteljo su nosinaite prie lp ir parod, kad nori ieiti.
- Too many cocktails, - nusprend pagyvenusi blondin, - Mario,
darling, help the lady to get some fresh air. What a mess!***
Jis pam j u paranks ir ived. Vienas kitas irovas atsisuko.
Scenoje gudrus meiluis kaip tik vent savo triumf. Marijas atidar du
ris foj ir dmiai pavelg Liban. Netiktai jis pamat prie save labai
iblykusi moter balta suknele. Kraujas per pirtus lajo ant krtins.
- But, Signora, you are really sick, - sumis itar jis. - Shal I
take you to a hospital?****
- Danieli viebutis. Main... praau, - ji springo, - taksi...
- Bet sinjora, Venecijoje nra taksi. Tik gondolos. Arba motorins val
tys. Jums reikia klinikas.
-Ne, ne! Valt! viebut. Ten tikrai yra gydytojas. Praau, tik iki val
ties. Jukjums reikia grti atgal.
- Ach, - tar Marijas. - Meri palauks. Ji vis tiek nesupranta n o
dio italikai. Ir pjes nuobodi.
Blykus pompjikas foj raudonis po skaistaus udang raudonio.
Baltos dekoracijos. Durys. Laiptai ir vjas, tada aikt su lki ir aku
i skimbiojimu, restoranas gatvje sujuokais ir valgymo urmuliu. Jie
jo prie tamsaus dvokianio siauro kanalo. Iniro valtis su gondolininku,
primenaniu Stikso keltinink.
* Pasigailkite, pasigailkite, praaujs! (ital.)
** Jums bloga1 (ang.)
*** Per daug kokteili. Marijau, brangusis, padk panelei ieiti gryn or.
Koks nemalonumas! (ang.)
**** Bet sinjora, js i tikrj sergate. Gal nuveti jus ligonin? (ang.)
168
-Gondol, sinjora, gondol?

-Taip! Greiiau! Greiiau! Sinjora serga.
Gondolininkas spoksojo.
- Perauta?
-Neklausink! Plauk ia! Greitai!
Siauras kanalas. Maas tiltukas. Nam mrai. Vandens pliukenimas.
Pratisas gondolininko riksmas sankryose. Supuv laiptai; sutrnijusios
durys; mauiai dareliai su snapuiais; kambariai su radijais ir geltono
mis lempomis be gaubt; skalbiniai, pakabinti diti; iurk, balansuojanti
palei nam kaip lyno okja; ais moter balsai, svogn, esnak ir
aliejaus kvapsniai ir grasus stovinio vandens dvokas.
- Tuoj atplauksime, - tar Marijas.
Antras kanalas, jau platesnis. Stipresns bangos, Didiojo kanalo pla
tumos.
- Gal sustabdyti valt?
Ji guljo skersai upakalini sdyni, taip, kaip susmuko.
-Ne, - sunibdjo ji. - Tolyn! Nieko nekeiskim...
Viebuiai, apviestos terasos, vaporetti, nypiantys, leidiantys d
mus, pilni keleivi motorins valtys su vairininkais baltomis uniformomis
- koks vienias jautiesi vidury saldios egzistencijos sumaities, kovo
damas u j. Ir kok mklik pavidal gauna visa tai, kai kiekvienas
atodsis virsta kania. tai ir gondol eils, besispuojanios prieplaukoje
ant spindinio vandens lygjuodi karstai ar lyg didiuliai vandeniniai mait
vanagiai, tykantys sukapoti j. Toliau Pijaceta, padmavusios viesos,
tolumos ir viesus vaigdtas dangus lyg dangtis. O po Atodsi tiltu
saldiabalsis tenoras, turistams valtyje dainuojantis Santa Liucija. Kad
tai ir bt mirtis, - maldavo Liliana, - taip gulint, atmesta galva, girdint a
lia vandens pliukenim, dainos nuotrupas ir nepastamojo bals, nuolat
klausinjant: How are you feeling?* Ar dar ilaikysite dvi minutes?
Tuoj mes atplauksime. Ne, - inojoji. - Tai dar ne mirtis.
Marijas padjojai ilipti i valties.
* Kaip jauiats? (ang.)
169
- Umokkit u mane, - sunibdjoji durininkui prie Danieli dur.

- Ir pakvieskite gydytoj. Tuojau pat!
Marijas perne j per hol. ia buvo nedaug moni. Amerikieiai
prie stalo nenuleido nuojos aki. mkteljo kakur matytas veidas, bet
ji negaljo prisiminti kur.
Dirbo tas pats liftininkas. Liliana vargais negalais nusiypsojo.
-Tai tikrai dramatikas viebutis, - sunibdjo ji. - Argi ne taip js
sakte?
-Nekalbkite, ponia, - papra Marijas. Jis buvo ger manier ange
las sargas aksominiu balsu. - Tuoj ateis gydytojas, daktaras Pizanis. Jis
labai geras gydytojas. Nekalbkite! Atnekite ledo, -paliepj is liftininkui.
Vis savait ji guljo savo kambaryje. Langai buvo atviri, orai nu
sistovjo ilti. Ji nedav inios Klerf, nes nenorjo, kadjis atrastj ser
gani. Irjai paiai nesinorjo matyti jo prie savo lovos. Tai jos reikalas,
tikjos vienos. Dienomisji miegodavo. Snduriuodama girddavo iurk
ius gondolinink riksmus iki vlumos ir prie Skijavonos krantins pririt
gondol pliukenim. Kartkartm usukdavo gydytojas, ateidavo ir Ma
rijas. Didelio pavojaus nebuvo, tik maas kraujavimas. Gydytojas su
pratoj, o Marijas atnedavo gli ir pasakodavo apie savo sunk gyve
nim su pusammis damomis. O kadjis rast turting irjaun, kuri su
prastj! Jis neturjo galvoje Lilianos. Lilianjis per vien dien kiaurai
permat ir perprato. Jis bdavo visikai atviras su ja ir kalbdavosi kaip
su savo specialybs kolege.
- Tu gyveni sskaita mirties, o a - moter, kurios panikai bijo usiveriani vart, - pasak jis ir nusijuok. - Arba kitaip: ir tu bijai usiveriani vart, bet mirtis-tavo partner. Skirtumas tiktas, kad j i iti
kima tau. Ot apgaudinji j visur, kur tik gali.
Liliana klaussi jo pralinksmjusi.
- Mirtis - vis ms partner. Tik daugelis neino to, - paprietaravo
ji. - K vliau veiksi, Marijau? Gal vesi vien i savo pagyvenusi da
m?
Marijas rimtai papurt galv.
170
-A taupau. Kai po keleri met tursiu gantinai, atidarysiu nedide

l elegantik bariuk. Tok kaip Hario baras. Turiu Padujoje suadti
n, ji aukiausios klass virja. Ojos fetuini! - Marijas pabuiavo sa
vo pirt galiukus. - Apsilankysi su savo draugais?
-Apsilankysiu, - atsak Liliana, sujaudinta to, kaip subtiliai jis sten
gsi paguosti j apsimesdamas, kad tiki, jogji dar ilgai gyvens. Bet argi ji
pati paslapiomis nra galvojusi apie ma stebukl btent jai? Argi ji
negalvojo, kad tai, kjai draud, gali bti jai naudinga. A buvau sen
timentali romantik tikdama, kad kakokia Dievo Motina igelbs ma
ne i beviltikos padties vienu gerairdiku rankos mosteljimu. i
rdama Marijo veid, kuris pavakarins sauls apviesto lango fone
atrod kaip ipjautas i roinio kvarco, Liliana prisimin pastab, girdt
i vieno angl lenktynininko Sicilijoje. Jis tvirtino, kad lotyn tautos neturi
humorojausmo. Bet joms ir nereikia jo. Tam, kad veikt gyvenim, jos
jau seniai nebenaudoja io bdo. Humoras - tai civilizuoto barbarikumo
vaisius. Atuonioliktame amiuje humoro beveik niekas neinojo, utat
turjo daug riterik bd paprasiausiai ignoruoti tai, ko buvo nema
noma veikti.
Per Prancz revoliucij pasmerktieji miriai jo eafot demonst
ruodami puikiausias manieras, tik tiek, kad nesijuokdami; jie jo taip, lyg
bt j Rmus. Marijas atne jai roi vainik, paventint popie
iaus, ir spalvot venecijietik dut laikams.
-A niekaip tau neatsilyginsiu, Marijau,-tar j i.
-A nieko ir nenoriu. Tiesiog malonu k nors padovanoti, ne vien gy
venti i dovan.
-Ar tu taip gyveni?
- Mano profesija per daug pelninga, kad galiau to atsisakyti. Bet ji
ir nelengva. Tai darbas. Taip gera, kad tu nieko i mans nenori.
Veidas, kur Liliana mat viebuio hole, kai Marijasj ne, buvo vi
konto de Peistro. Jis paino j irjau kit dien atsiunt gli.
- Kodl js apsistojote viebutyje? - pasiteiravo vikontas, kai Lilia
na gal gale paskambinojam.
171
-A mgstu viebuius. Ojs nortumte nusisti mane klinikas?

- inoma, ne. Klinikos yra operacijoms. Aj neapkeniu lygiai kaip
ir js. Bet namas su sodu, prie ramaus kanalo...
- Ir ia turite? Kaip ir but Paryiuje?
- Visai nebt sunku rasti tok.
- Bet js jau turite?
- Taip, - atsak Peistras.
Liliana nusijuok.
- Js visur turite but, o a niekur nenoriu turti. Katram i ms bus
lengviauj atsisakyti? Geriau pakvieskite mane kur nors pavalgyti.
-Jums leidiama ieiti?
- Nebtinai. Juo labiau, bt su nuotykiais, ar ne?
Su nuotykiais,-galvojo j i, lipdama emyn vestibiul.-Kas danai
pabga nuo mirties, tas tiek pat danai ir atgimsta. Ir kaskart su vis gi
lesniu dkingumu, nes atsisako iliuzij dl vis pretenzij gyvenimui.
Ji apstulbusi sustojo. tai kur, - nudiugoji. - tai kurta paslaptis! Ar
tam, kad atskleisiauj, reikjo atvaiuoti Venecij, av viebut, ir
praleisti daugyb popiei vermiljono* ir kobalto mlio fone?
- Js ypsots? - paklaus Peistras. - Kodl? Kad apgaudinjate sa
vo gydytoj?
- Visai ne savo gydytoj. Kur eisime?
- tavern. Vaiuokim i ia.
onins viebuio durys. Besispuojanios gondolos. Akimirka prisi
minim ir leiktulys. lipus gondoljis greit prajo. Dabarji nebeatrod
tarytum plaukiantis karstas; nei juodas maitvanagis, kapojantis j savo
metaliniu snapu. Dabar tai buvo tik gondola; miesto, kadaise trykusio
gyvenimo diaugsmu, tamsus simbolis. Buvo net ileistas sakymas nuda
yti visas gondolas juodai, nes kitaip nereikalingas pinig vaistymas
puonumui bt visikai sulugdsj savininkus.
- Venecij pastu tik i savo lango, - tar Liliana. - Ir i t keleto
valand pirmj vakar.
* Raudoni daai i gyvsidabrio sulfido.
172
- Tuomet js pastate j geriau negu a. A ia nebuvau trisdeimt

met.
Kanalas. Viebuiai. Terasos su baltai padengtais stalais ir taurmis.
Pliukenantis vanduo. Siaurasis kanalas lyg Stikso vandenys. I kur vi
sa tai inau? - su nerimu klaus savs Liliana. - O dabar turt bti lan
gas su kanarli narveliais.
- O kur yra ta taverna? - paklaus ji.
- alia teatro.
- Su terasa?
- Taip. Buvote ten?
- Labai trumpai. Ne pavalgyti. Tik iaip sau jau pro al.
- Tai puikus restoranas.
Dar prie isukant i u kampoj i igirdo lki tarkjim ir balsus.
- Juokiats? - nustebo Peistras. - Kodl?
- Teiraujats mans jau antrkart. Todl, kad noriu valgyti. Ir inau,
kad gausiu ko nors uksti.
Juos aptarnavo pats eimininkas. Jis atne jros gyvi, viei, kep
t bei virt, ir atkimt butel balto vyno.
- Kodl js ia viena? - pasidomjo Peistras.
-Taip norjau. Bet jau vaiuosiu atgal.
- Paryi?
- Paryi.
- Pas Klerf?
- Jau ir tai inote? Taip, pas Klerf...
- Kam taip skubti? - atsargiai paprietaravo Peistras.
Liliana nusikvatojo.
- Ojs atkaklus. Turite kitoki pasilym?
- Jei js nenorite, tai ne. Ojeigu norite - sutinku su visomis slygo
mis. Bet kodl jums kur laik, na, sakykim, nepasidairius?
Prie staliuko prijo vyras su aislais. Jis prisuko du pliuinius kot
terjerus ir paleidojuos bginti ant stalo.
- Man nebra ko dairytis, - paaikino Liliana. - A neturiu laiko pa
sikartojimams.
173
Peistras pam pliuinius uniukus ir atidavjuos vyrui.

- Esate tikra, kad tai tik pasikartojimai?
Liliana smagiai linkteljo.
- Man - taip. Pasikeitusios detals nra svarbios. Variacijos mans
nedomina.
- Tik esm?
- Tik tiek, kiek tai galt bt susij su manim. Pakeisti vyr - tai tu
rite galvoje? Ko gera, mano reakcija bt labai paprasta.
Dabar vyras su aislais idliojo ant stalo vit kiem. Prijo eimi
ninkas ir, nustms vitas, pastat rome skrudint persik ir kav.
-Ar jums niekad nekylajausmas, kadjs kak praradote? - paklau
s Peistras.
Liliana tyldama velg j .
- K btent? - paklaus ji kiek patyljusi.
-Nuotyk. Staigmen. Kak nauja. Tai, kojs neinote.
- Man taip atrod, kol neatvaiavau ia. Lygjauiau, kad esu prara
dusi Niujork, Jokoham Tait, Apolon Dionis Don uan ir Bud
Bet dabar man taip nebeatrodo.
- Nuo kada?
-Jau kelios dienos.
- O kodl nebeatrodo?
- Nes a supratau, kad prarasti galima tik pai save.
- Kur js to imokote?
- Prie savo lango viebutyje.
- Dabar treikart paklausiu jus, kodl ypsots? - tar Peistras.
- Nes kvpuoju. Nes esu ia, nes vakaras, o mes kalbame nesmo
nes.
- Argi tai nesmons?
- Visuomet bna nesmoni. Ar ia yra konjako?
- Yra grapos, ilaikytos ir labai geros, - atsak Peistras. - A jums
pavydiu.
Liliana nusijuok.
174
- O js pasikeitusi, - ts vikontas. - Js kitokia negu Paryiuje.

inote, kas tai?
Ji kilsteljo peiais.
-Neinau. Galbt todl, kad atsisakiau iliuzij-dl teisi gyveni
m- ir kartu mus itinkani neteisybi.
-Nelabai moralu.
- Nelabai, - pakartojo Liliana ir igr savo konjak. - Tikiuosi kol
kas ties tuo ir apsistoti. Nors kur laik.
- Atrodo, bsiu pavlavs, - atsiduso Peistras. - Kelet valand ar
net kelet dien. Kada ivaiuojate? Rytoj?
- Poryt.
-Tai it kaip. Gaila.
- Gaila, - pridr Liliana, - ne toks jau lidnas odis, kaip mano
ma.
-Ar irtai priklausojs naujosioms ivadoms?
-iandieninms.
Peistras atitrauk jos kd.
-A tikiuosi, kad dar bus ir rytdienos.
- O tiktis, - atsak Liliana, - prieingai - daug lidnesnis odis,
negu manoma.
XV
Klerf iekojo jos Paryiuje, paskui nusprend, kad ji sugro sa
natorij. Bet paskambins telefonu sitikino, kad klydo. Jis ir toliau ie
kotojos Romoje ir Paryiuje, bet niekur nerado n pdsako. Pagaliau ta
r sau, kad Liliana paliko j. Net dd Gastonas piktai jam atr nei
ns, kur jo dukteria; es tai njo reikalas. Klerf band umirti j ir
gyventi toliau taip, kaip gyveno anksiau. Bet tai buvo panau bandym
okti ant klij.
Kit savait po sugrimoj is susitiko Lidij Moreli.
- Iskrido tavo kregdut? - pasiaip i.
175
- Kam suki sau galv? Anksiau juk neklausindavai apie kitas mo

teris.
- Tai ji pamet tave?
- Pamet, - ypsodamasis atsak Klerf, - kas per senamadikas
odis!
- Vienas seniausi pasaulyje.
Lidija stebjoj .
- Vl eimynin scena i 1890 met?
- Otu i tikrj simyljs!
-Tu pavyduliauji.
-A pavyduliauju, o tu nelaimingas. tai skirtumas.
- I ties?
- Taip. A bent jau inau, kam pavyduliauju, o tu ne. Na, nusivesk
mane kur nors.
Klerf nujo suja pavalgyti. Per vakarjo bejgikumas dl Lilianos
virto primityviu vyro pykiu, kadjis paliktas anksiau, negu pats suspjo
palikti. Kaip adatos smaigaliu Lidija pataik paijautriausi viet.
- Tau reikia vesti, - pasak ji kiek vliau.
- K vesti?
- Neinau. Bet tu pribrendai tam.
- Tave?
Ji ypsojosi.
- Nenoriau suteikti tau to malonumo. Be to, tu turi per maai pi
nig. Vesk k nors piniging. Juk yra daug turting moter. Ar ilgai bevainsi lenktynse. Tai jaun vyr promogos.
Klerf linkteljo.
-Patsinau, Lidija.
- Ir nebk toks sutriks. Visi senstame. Reikia susitvarkyti, kol dar
nevlu.
- Bet ar tikrai reikia?
- Nebk kvailys. O kaip kitaip?
A pastu ir toki, kurie nenori susitvarkyti, - galvojoj is.
176
-Ar jau sugalvojai, k man vesti, Lidija? Tu staiga pasidarei tokia

rpestinga.
Ji pairjo tiriamu vilgsniu.
-Apie tai dar pakalbsim. Tu pasikeits.
Klerf papurt galv ir atsistojo.
-Liksveika, Lidija.
Ji prigludo prie Klerf.
-Tu sugri?
- Kiek met mes pastami?
- Ketveri. Su daugybe tarp.
- Tie metai - kaip kandi sustas brokatas.
- N vienas i ms nenorjo atsakomybs - du mons, kurie no
rjo visk gauti, bet nenorjo nieko duoti.
- Ir abu netiko vienas kitam.
- Mes tikome vienas kitam, Klerf.
-Ar kaip mons, kurie niekam daugiau netinka?
-Neinau. Iduoti tau paslapt?
-Ar t, kad nra jokios paslapties ir kad viskas vis tiek?
-Ne, i tinka vyrams. O tai viena moterika. Nra nieko absoliuiai
blogo ir nieko absoliuiai gero, kaip daugelis mano. Ir nieko galutinio. At
eik vakar!
Jis nenujo. Buvo apatikas ir lykiai jautsi. vakar buvo ne taip,
kaip paprastai tokiais atvejais. Jamtrko ne tik Lilianos, jam paiam ka
ko trko. Pats to nepastebdamas, Klerf perm jos gyvenimo bd.
Gyvenimas be rytdienos, - galvojojis. - Betjuk taip nemanoma gyven
ti. Rytdienajuk turi bti, bent jau man, nepaisant mano profesijos.
Dl jos a atsitveriau nuo aplinkini, - galvojojis suirzs. - Dl jos a
atjaunjau, bet kartu ir gerokai sukvailjau. Anksiau biau nujs pas
Lidij Moreli ir pasiliks su ja, kiek tik biau panorjs. O dabar kaip
koks gimnazistas -jei ir padaryiau taip, jausiausi vliau pagiringas, lyg
igrs prasto vyno. Reikia vesti Lilian, - nusprend jis. - Tai ieitis!
Lidija teisi, nors ir ne dl to, kaipji pati mano. Staiga pasijuto isilaisvi
ns ir pats nustebo. Jis niekada anksiau neketino vesti, o dabar tai at
177
rod savaime suprantama ir tiesiog keista, kaip jis anksiau apie tai ne
pagalvojo. Jis nesivaizdavo savo gyvenimo be Lilianos. Tai nebuvo nei
tragika, nei sentimentalu; gyvenimas bejos dabar jam atrod kaip mo
notonika met kaita, tarytum kambariai, visi panas ir visi be vies.
Klerf liovsi jos iekojs. Jis inojo, kadjeigu Liliana gr, tai pasjarba negr visai. Klerf nenujaut, kadji vl gyvena Bison viebutyje.
Ji norjo dar kelet dien pabti viena, kad Klerf nepamatyt jos ser
ganios. Ji daug miegojo ir niekur njo. Kol Klerf saugojo jos lagami
nus Ric viebutyje, ji tenkinosi dviem maais lagaminliais, kuriuos bu
vo pasimusi Sicilij.
Liliana jautsi lyg po didels audros sugrusi uost, bet uost rado
per t laik pasikeitus. Pasikeit dekoracijos, tikriau, dekoracijos liko tos
paios, bet pakito apvietimas. Viskas dabar buvo negailestingai aiku ir
apibrta, bet be lidesio. Audra prajo. Rausvos iliuzijos isisklaid. I
eities nebuvo. Nei skund. urmulys pamau slopo. Greitai ji igirs savo
ird. Ne tik jos auksm, bet ir atsak.
Pirmasis, kur Liliana susirado, buvo dd Gastonas. is nustebo, j
pamats. Bet po keli minuijo diaugsm apramino atsargumas.
- Kur dabar gyveni? - pasidomjo jis.
- Bison. Nebrangu, dde Gastonai.
-Manai, pinigai per nakt iauga? Jei ir toliau taip elgsies, greit nieko
nebetursi. Ar inai, kiek ilgai j uteks, jei ir toliau taip ilaidausi?
- Ne. Ir nenoriu inoti.
Reikia pasiskubinti numirti, - ironikai pasakji sau.
- Tu visada gyvenai ne pagal galimybes. Anksiau mons gyveno i
procent.
Liliana nusijuok.
- Girdjau, kad Bazelio mieste prie veicarijos sienos tas, kas nepra
gyvena i procent u procentus, laikomas vaistnu.
- veicarija, - atkartojo Gastonas taip, lyg kalbdamas apie Vener
Kalipig*. - Ji turi savo valiut! Laiminga tauta! - jis pavelg Liban.
- Galiau ilaisvinti tau kambar savo bute. Sutaupytum u viebut.
* Kallipygos (gr. - su graia sdyne) - Afrodits pravard.
178
Liliana apsidair. Jis regzt savo pinkles ir vl bandyt mane ite

kinti, - galvojoji sau. - Ir sekt mane. Jis bijo, kad ajam gerokai kainuo
siu. Bet n kartojai neatjo galv mintis irti jam vis teisyb.
-A tau nieko nekainuosiu, dde Gastonai, - pasak ji. - Niekada.
- Jaunasis Bualo danai teiraujasi apie tave.
- Kas jis toks?
- Laikrodinink Bualo snus. Labai padori eima. Motina...
- Tas su kikio lpa?
- Kikio lpa! Kaip vulgariai tu kalbi! Smulkmena, senose eimose tai
danai pasitaiko. Be to, ioperuota. Vos matyti. Gal gale, vyrai - ne ma
nekens!
Liliana dmiai pairjo nedidukusisispyrl.
- Kiek tau met, dde Gastonai?
- K visa tai reikia? Pati inai!
- O kiek, tau atrodo, dar gyvensi?
- Tai tiesiog nepadorus klausimas. To vyresni mons neklausinja
mi. Tai priklauso nuo Dievo.
-Nuo Dievo daug kas priklauso. Ar nemanai, kad kada nors jis turs
atsakyti krv klausim. A taip pat turiu jam klausim.
- K? - Gastonas ipt akis. - K ia neki?
-Nieko.
Liliana ugniau pykio bang. tai stovi prie j nususs nyktu
kinis gaidukas, tvirtas, trisdeimties centimetr lenktyni empionas. Jau
senas, bet tikrai gyvens ilgiau uj. Visainis, turintis apie visk savo nuo
mon ir su Dievu bendraujantis kaip lygus.
- Dde Gastonai, jei gyventum dar kart, ar gyventum kitaip?
- Savaime suprantama!
- O kaip? - paklaus Liliana, turdama ioki toki vilt.
-A, aiku, neklimpiau infliacij Pranczijoje. Jau 1914-aisiais b
iau prisipirks amerikietik akcij ir vliausiai 1938 metais...
- Viskas aiku, dde Gastonai, - nutrauk j Liliana. - Jau supratau.
Jos pyktis kaipmat igaravo.
179
- Tu nieko nesupratai. Kitaip tu itaip nesielgtum su tuo trupuiu pi

nig, kuriuos dar turi. inoma, tavo tvas...
- inau, dde Gastonai. Ilaidnas! Bet yra dar vienas, u j daug
didesnis ilaidnas.
- Kas?
-Ogi gyvenimas. Jis vaistosi tavimi, manimi ir visais kitais.
- Pliurpalai! Bolevik nesmons! Atprask nuo to. Gyvenimas per
daug rimtas dalykas.
- Btent! Todl reikia usimokti sskaitas. Duok pinig. Ir nesielk
taip, lygjie bt tavo. Jie mano.
- Pinig! Pinig! Tai ir viskas, k tu inai gyvenime!
-Ne, dde Gastonai. Tai viskas, k tu inai!
- Diaukis! Kitaip seniai nieko nebeturtum, - Gastonas nenoromis
ira ek. - O vliau? - su kartliu paklausjis, mosuodamas popieriu
mi ore, kad nudit raalas. - Kas bus vliau?
Liliana kaip pakerta irjo j . Atrodo, jis taupo net sugeriamj po
pieri, - pagalvojoji.
-Nebus jokio vliau, - teitar.
-Taip visi tvirtina, o paskui ateina, prarad visk, ir tenka savo nedi
deles santaupas...
Staiga j vl apm pyktis, aikus ir mus. Liliana ipl ek i d
ds rank.
- Liaukis verklens! Drok, prisipirk sau amerikietik akcij, tu,
patriote!
Liliana ingsniavo lapiomis gatvmis. Kol ji buvo pas Gaston, pa
lijo. Bet dabar vl viet saul. Ji atsispindjo asfalte ir balose gatvs
pakraiuose. Net balose atsispindi dangus,-pagalvojo ji ir nusiyp
sojo. - Gal ir ddje Gastone atsispindi Dievas? Bet kurioje vietoje?
Daug sunkiau rasti Diev Gastone negu dangaus ydryn ir sauls at
spindius purviname vandenyje, nutekaniame kanalizacijos ulinius.
Tiesa, j sunkiai beatrastum daugelyje moni, kuriuos Liliana painojo.
Jie kiurksojo prie raomj mainli savo kontorose lyg dvigubi seniai.
180
Tai ir buvo visa paslaptis, guodianti juos. Jie gyveno taip, lyg mirties ne
bt i viso. Jie stm alin mintis apie tragik pabaig, kaip struiai
slpdami galvas smlyje ir apsimesdami, kad imano amino gyvenimo
paslapt. Net stovdami panarintomis galvomis prie karsto, jie apgaudi
njo vienas kit ir stengsi sigyti kuo daugiau to, kas seniai juos pavert
j pai vergais - pinig ir valdios.
Liliana pam imto frank banknot, apirjoj ir rytingai nusvie
d Sen. Tai buvo labai vaikiko protesto simbolis, bet jai viskas buvo
vis tiek. Taip jai patiko. Dds Gastono ekio ji, suprantama, neimet.
Liliana nuingsniavo iki Sen Mielio bulvaro. Aplink vir gyvenimas.
mons bgiojo, stumdsi, skubjo. Saul blykiojo ant imt automo
bili stog, gaud motorai. Visi turjo tiksl, kuriuos norjo kuo greiiau
pasiekti, ir kiekvienas i ma tiksl ugo galutinj gyvenimo tiksl;
atrod, lygjo visai nebt.
Ji prajo tarp dviej virpani i nekantrumo, ugnimi alsuojani monst
r eili, prikaustyt raudonos viesoforo viesos, - kaip kadaise Moz su
Izraelio tauta perjo Raudonjjr. Sanatorijoje buvo kitaip, - galvojo
Liliana. - Ten paskutinysis tikslas lyg rkana saul visada buvo dan
guje, po kuriuo visi gyveno, ignoruodami, bet nesikratydami jo, irtai teik
gilesn supratim ir daugiau drsos. Tas, kuris inojo, kad yra pasmerktas
ir niekaip nepabgs, ir kuris velg tai smoningai ir drsiai, tas nebe
buvo vien auka. Jis jautsi nors iek tiek veiks savo budel.
Liliana prijo viebut. Jos kambarys vl buvo antrame aukte, jai
tereikjo ulipti laiptais iki laipt aiktels. Prie restorano dur stovjo
austri pardavjas.
- Turiu nuostabi krevei, - pasil jis. - Austri sezonas jau be
veik baigsi. Dabar tik rugsjy vl pasirodys. Ar tuomet dar bsite ia?
- inoma, - atsak ji.
- Suvynioti krevei? Pilkos geriausios. Rausvos tik atrodo graiau.
Gal pilk?
- Pilk. Tuoj nuleisiu pintin. Ir dar dkite pus butelio alto rau
dono vyno. Papraykite Liusjeno, vyresniojo padavjo.
181
Ji ltai ukop virun. Tada nuleido pintin ir vl usitrauk j. Vynas

buvo atkimtas ir toks altas, kad aprasojo butelis. Liliana atsisdo ant
palangs ir sispyr kojomis stakt. alia pasistat vyn. Liusjenas bu
vo djs taur ir servetl. Ji gurkteljo vyno ir msi krevei. Gy
venimas jai pasirod toks puikus, kad daugiau nesinorjo apie tai ir gal
voti. Kakur juodame tolyje jaut artjant atpild, bet iuo metu nieko
nenorjo apie tai inoti. Tik ne i akimirk. Ji prisimin savo motin, mi
rusi nuo vio po labai sunkios operacijos. Visuomet kam nors yra bu
v blogiau negu tau. Prisimerkusi pavelg saul. Kaip tik tuomet j pa
mat Klerf, kuris, nieko nesitikdamas, tiesiog savs nuraminimui, jo
pro Bison viebut.
Klerf staigiai atlapojo duris.
- Liliana? Kur tu buvai? - suuko jis.
- Venecijoje, Klerf.
- Venecijoje? Ko?
-Juk Sicilijoje sakiau, kad noriu Venecij. Bdama Romoje vl pri
siminiau.
Jis udar duris.
- Venecijoje? Kodl nepasiuntei telegramos? Biau atvaiavs.
Kiek laiko buvai ten?
- Tai tardymas?
- Dar ne. Visur tavs iekojau, bet apie Venecij nepagalvojau. Su
kuo buvai?
- Ir tai dar ne tardymas?
- Man taip trko tavs! Dievai ino, ko prisigalvojau! Nejaugi ne
supranti?
- Suprantu, - tar Liliana. - Nori paragauti krevei? Kvepia dumb
liais irjra.
Klerf pam kartonin lktut su krevetmis ir isvied pro lang.
Liliana pairjo pavymui.
- Tu pataikei ali udar sitroen. Dar kiek, ir bt tek tiesiai
galv blondinei atvirame reno. Paduok man pintin. Noriu valgyti.
182
Akimirk atrod, kad Klerf isvies ir pintin paskui krevetes. Bet susitvards perdav j Lilianai.
- Pasakyk jam, kad atsist dar butel rausvo vyno. Ir lipk nuo pa
langs, noriu apkabinti tave.
Liliana nuiuo emn.
-Atvaiavai Diuzepe?
-Ne. Jis stovi Vandomo aiktje, nepaisydamas tuzino bentli ir rolsrois aplink.
-Atvairuokj, nuvaiuosime Bulons mik.
- Galim ir nuvaiuoti, - pasak Klerf, buiuodamas j. - Bet pas
Diuzep eisim kartu; kitaip tu vl dingsi, kol sugriu. A neberizikuosiu.
- Pasiilgdavai mans?
- Kartais. O kartais neapksdavau bijodamas, kad nebtum suve
diota ir nuudyta kokio nors seksualinio maniako. Su kuo buvai Vene
cijoje?
- Viena.
Jis smeig Lilianakis.
- Gal ir tiesa. I tavs visko galima tiktis. O kodl man nieko nesa
kei?
- Mums abiem tai prasta. Argi nra buv taip, kad tu ivaiuoji Ro
m, o paskui parsirandi po keli savaii? Netgi su meilue?
Klerf nusikvatojo.
- inojau, kad kada nors man tai priminsi. Dl to ir pasilikai ten?
-inoma, ne.
-Gaila.
Liliana persisvr per lang ir trauk pintin. Klerf kantriai lauk.
Kakas pasibeld. Klerf nujo prie dur, pam i padavjo vyn ir i
gr taurel. Tuo tarpu Liliana kteljo pro lang, kadji norinti dar kre
vei. Klerf apsidair. Kambaryje netvarkingai mtsi jos bateliai, apa
tiniai buvo idraikyti ant krslo, pro praviras spintos duris kyojo sukne
ls. Ji sugro, - atsiduso Klerf ir krtinjam uliejo gilus, iki iol ne
patirtas ramybs pojtis.
Liliana atsigr su pintine rankoje.
183
- Kaip kvepia! Vaiuosim priejros?

- Taip. Monte Karl, jei norsi. Ten bus lenktyns.
- Ar negalime tuoj pat?
- Kada tu nori? iandien? Rytoj?
- Tujuk mane pasti. Ne iandien ir ne rytoj.
Ji pasim taurel.
-A nenorjau taip ilgai utrukti Venecijoje, Klerf, - prisipainoji. Tik kelet dien.
- O kodl buvai ilgiau?
-Blogai jauiausi.
- Kas tau buvo?
- Peralau.
Liliana mat, kadjis netiki. Tai j suavjo. Jis netiki - dl to irjai pa
iai tas kraujopldis m rodytis kakoks netikimas; galbt i ties jis
buvo menkesnis, neguji man. Staiga Liliana pasijuto esanti storul, ku
riai nepastebimai nukrito dvideimt svar.
Ji prisiglaud prie Klerf. Jis stipriai apkabino Liban.
- Kada vl pabgsi? - paklaus jis.
- A nebgu, Klerf. Mans tik kartais nebna.
Nuo ups suvilp vilkikas. Denyjejauna moteris diaust ant virvs
margus skalbinius. Virtuvs tarpduryje mergait aid su aviganiu. Prie
vairo stovjo vienmarkinis kiperis ir vilpavo.
- Matai ana ten? - parod Liliana. - Visada pajuntu pavyd, kai ma
tau tai. eimynin idilija. Tai, ko norjo pats Dievas.
- Jei tu j turtum, paslapiomis iliptum paioje pirmoje prieplau
koje, vos imetus inkar.
-Tai nekliudo man pavydti. Atvairuosim dabar Diuzep'.
Klerf atsargiai pamj ant rank.
- Dabar nenoriu nei Diuzeps, nei Bulons mik. Tam bus dar
daug laiko vakare.
184
XVI
-odiu - nori mane udaryti, - juokdamasi atsak Liliana.
Klerf nesijuok.
-A nenoriu tavs udaryti. Noriu vesti tave.
- Ir kam?
Liliana sdjo lovoje, laikydama prie vies butel raudono vyno.
Per vyn langas raibuliavo krauju. Klerf pam j Lilianai i rank.
- Kad ir vl nedingtum be pdsako.
- Ric palikau savo lagaminus. Ar esi tikras, kad vedybos padeda
sugrti?
-Ne sugrti - pasilikti. Pradkim nuo kito galo. Tau nedaug beliko
pinig. I mans tu nenori imti...
- Tu ir pats nieko neturi, Klerf.
-A turiu dvej lenktyni paj. Pridkim dar tai, k turjau ir k dar
udirbsiu. To puikiausiai pakaks iems metams.
- Na, tuomet ir palaukim iki kit met.
- Kodl palaukim?
- Kad pamatytum, kas tai per nesmon. U k tu pirksi kitais me
tais man drabuius ir batus? Juk pats sakei, kad tavo sutartis baigiasi
met.
- Man pasil bti ms automobili atstovu.
Liliana ikl koj ir apirjo. Suliesjo,-paman j i sau.
-Nori pardavinti mainas?-nusistebjoji.-Sunku sivaizduoti.
- Man taip pat. Bet lygiai taip pat sunku sivaizduoti ir dar daug k, k
dariau ar norjau daryti. Pavyzdiui, vesti tave.
- Kodl nori visko i karto? Ir pasidaryti garbingu automobili ko
mersantu, ir vesti?
- Tu taip elgiesi, lyg visa tai bt tautos tragedija.
Liliana ismuko i lovos ir apsivilko chalat.
- Kur juos pardavinsi?
Klerf dvejojo.
- Yra laisva vieta Tulzos rajone.
185
- Gerasis Dieve! - isprdo Lilianai. - Kada?

- Po keleto mnesi. Ruden. Vliausiai met gale.
Ji pradjo ukuotis.
- Greitai bsiu per senas, kad laimiau lenktynes, - ts Klerf i
lovos ujos nugaros. - Nesu nei Nuvolaris, nei Karaiola. Galbt gal
iau ibandyti laim kur nors treneriu. Bet tada vis tiek turiau keliauti
nuo vieno plento prie kito, kaip ms storulis Cezare - jis n karto per
vis iem nesimatys su mona, nes nori dalyvauti lenktynse Afrikoje
ir Piet Amerikoje. Ne, man pakaks ito. Noriu keisti savo gyvenim.
Kodl jie visad nori keisti savo gyvenim? - svarst Liliana. - Kodl
jie nori keisti tai, dl ko laimjo moters ird? Kodl jiems neauna
galv, kad dl to, ko gera, t moter praras? Net Marijas paskutin dienjau norjo atsisakyti savo samdomos partnerysts ir pradti su manim
dor gyvenim. Dabar ir Klerf taip pat. Jis tiki, kad myli mane, ir a my
liuj, nes jis toks pat be ateities kaip ir a. Dabarj is nori visk pakeisti. Ir
dar mano, kad bsiu dl to laiminga.
- Kartais pagalvodavau, ar apskritai tokiems monms kaip mes rei
kia vesti, - pasak ji. - N viena i prast prieasi netikino mans. O
maiausiai ta, apie kuri man kalbjo sergantis achmatininkas: kad mir
ties akivaizdoje norisi turti knors alia. A neinau, bet gali bti, kad vis
tiekjausies beviltikai vienias; netjei tikri draugai briais stovt aplink
lov, tuj ir nepastebtum. Kamil Aibei, kuri mir sanatorijoje, norjo,
kad nors vienas ijos meilui bt alia. Kad bt daugiau garantijos, ji
su dideliu vargu palaik ryius i karto su trimis. Ir rpinosi, kad visi per
dien pasirodyt prie jos lovos. Dl tos paios prieasties ji sivl [pas
kutin savo afer su lyki arogantiku tipu. Kaimo gatvelje Kamil
pervaiavo maina, ir po pusvalandioji mir. Otas lyktus tipas n ne
pasirod-tnojo sau ramiausiai cukrainje ir rijo okoladinius pyragai
ius su kremu ir plakta grietinle. Jos rank laik policininkas, kurio anks
iau niekados net nebuvo sutikusi. Kamil buvojam tokia dkinga u tai,
jog net band pabuiuoti rank. Bet nesteng.
- Liliana, - ramiai tar Klerf. - Kodl tu nuolat isisukinji?
Ji padjo ukas.
186
-Nesupranti? Kas atsitiko, Klerf? Mes atsitiktinai sujome kartu kodl taip ir nepalikus?
-Noriu turti tave. Tiek, kiek galsiu. Paprasta, ar ne?
-Ne. Taip negalima turti.
- Gerai. Tada tarkim - a nebenoriu gyventi taip, kaip iki iol.
-Nori nurayti save senatvei?
Klerf velg sujaukt lov.
-Tu visuomet atrandi pat bjauriausi od. Leisk pakeisti j kitu. A
myliu tave ir noriu gyventi su tavim. Gali saujuoktis.
-A nesijuokiu, - ji pakl pilnas aar akis. - Ak, Klerf! Kokios
visa tai nesmons!
-Argi tai netiesa? - jis pakilo ir pam Liban u rank. - Mes taip
tikjome, kad mums taip niekada neatsitiks.
-Tegu taip ir bna! Tegu pasilieka kaip buv! Nesugriauk visko!
- K ia galima sugriauti?
Visk, - atsak ji sau. - Ant peteliks sparn nepastatysi eimy
nins laims Tulzoje, netjei ilietumji cemento. Koks aklas egoizmas!
Jei man tai atsitikt su kitu vyru, jis ikart mane suprast- o dabarjis ak
las.
-A sergu, Klerf, - pagaliau itar ji palengva.
- Juo labiau nereikia bti vienai.
Liliana nutilo. Borisas, - mkteljo jai. - Borisas suprast mane.
Staiga Klerf prabilo kaip irjis; bet jis - ne Borisas.
- Gal nueitume dabar Diuzeps? - primin ji.
-A pats galiu. Palauksi ia?
- Taip.
- Kada norsi vaiuoti Rivjer? Netrukus?
- Netrukus.
Klerf stabteljo ujos.
- Prie Rivjeros turiu tok negra ma namuk.
Ji mat veidrodyje Klerf veid ir jo rankas ant savo pei.
- Nesitikjau i tavs.
- Galima j perstatyti, - ts Klerf.
187
- Gal geriau parduoti?

- Pirma pasiirk.
- Gerai, - staiga sutiko ji, smarkiai nekantraudama. - Atsisk man
lagaminus i viebuio.
- Pats parveiu.
Irjis ijo. Liliana sdjo, velgdama blstant vakar. Krantas buvo
nustas vej. Keletas valkat rengsi ant krantins sienels pusryiauti.
Kokiais keistais keliais vaikto tai, kas vadinama meile, - galvojo ji. Argi Levalis nesak, kad u jaunysts bakchants visuomet slypi nam
eimininks elis, o u besijuokianio ukariautojo - turto troktantis
biurgeris? Tai ne apie mane, - svarst ji, - taiau kas atsitiko Klerf?
Nejau Liliana myljo j ne u tai, kad Klerf stvrsi u gyvenimo taip,
tarsi kiekvienajo akimirka bt paskutin? Tulza! iaji pradjojuok
tis. Ji visai nenorjo kalbti apie lig, nes buvo sitikinusi, jog ligonis svei
k mog veikia iek tiek atstumiamai. Dabarji pajuto, kad gali bti ir at
virkiai, kad sveikas mogus gali pasirodyti ligotam iek tiek vulgarus,
taip pat, kaip nusigyvenusiamaristokratui tik k ikeptas turtuolis. Ji keis
tai jautsi iandien. Klerf palikoj, pats pereidamas didel plaijpus, kurijai buvo nepasiekiama. Jis nebebuvo paklydlis; visai nelauktai
jam nusiypsojo ateitis. Ar a dl to sugrau pas j, - galvojoji ir, savo
nuostabai, pajuto, kad tyliai verkia. Liliana nesijaut nelaiminga. Tik vis
kas galjo tstis truputl ilgiau.
Pasirod Klerf su lagaminais.
- Kaip itvrei taip ilgai be savo daikt?
- Usisakiau nauj. Suknels keblum nesudaro.
Tai buvo netiesa, bet jai staiga topteljo, kad tam esama prieasi.
Net ne viena - juk turjo teis atvsti tai, kad Venecijoje jai pavyko
isisukti nuo mirties. Ilaidaudama ji galjo protestuoti prie Klerf pa
silym vesti j ir gyventi Tulzoje.
- Ar galiau padovanoti tau kelet sukneli? - paklaus Klerf. iuo tarpu esu gana turtingas.
188
- Vestuvi kraiiui?
- Prieingai. Nes buvai Venecijoje.
- Gerai, padovanok vien. Kur eisim vakare? Gal galim pasdti
Bulons mike?
- Jeigu pasiimtume paltus. Kitaip bus vsoka. Bet galim ir pasivai
nti. Mikas velniai alias, uburtas pavasario ir melsv benzino dm.
Vakarais visos onins gatvels pilnos automobili. Meil i vis lang i
kl savo vliavas.
Liliana pam juodos permatomos mediagos suknel su ekstrava
gantika meksikietiko raudonio parauktajuosta ir pamojavo ja pro lan
g- U meil, - tar ji. - Dievik, emik, ma ir didel, bet tik ne
Tulzoje. Kada tu ivyksti?
- I kur inai, kad ivykstu? irjai lenktyni kalendori?
- Ne. Bet tarp mudviej niekada neinai, katras katr paliks.
- Tai pasikeis.
- Tik ne iki met pabaigos!
- Vesti galima ir anksiau.
- Geriau pirmiausia atvskime pasimatym ir atsisveikinim. Kur
vaiuosi?
- Rom. O paskui tkstanio myli lenktynes per Italij. Po savai
ts. Tau nereikia vaiuoti su manim. Ten bus vien tik lenktyns ir lenkty
ns, ir nieko daugiau, kol pats nepasidarysi kelio ir variklio dalimi!
- Laimsi?
- Mil Milja - lenktyns italams. Kart yra laimjs Karaiola su
mersedesu, bet iaip ia varosi italai. Torianis ir a vaiuosim kaip tre
ioji komanda. Tamatvejui, jei kas atsitikt. Ar galiu pabti ia, kol apsi
rengsi?
Liliana linkteljo.
- Kuri suknel? - pasiteiravo ji.
- Vien i buvusi nelaisvje pas mane.
Ji atidar lagamin.
- it?
189
- Taip. inau j.
- Tujos nesi mats.
- Ant tavs ne; bet iaip inau j. Kelet nakt ji kabojo mano kam
baryje.
Liliana atsisuko su veidrodiu rankose.
-Tikrai?
- Prisipastu, - ts Klerf. - Ikarsiau visas tavo sukneles kaip
koks raganius ir kvieiau tave sugrti. I tavs imokau. Tai juodoji ma
gija, o kartu ir paguoda. Moteris gali palikti vyr, bet savo apdar - nieka
da.
Liliana tyrinjo savo akis veidrodyje.
- Taigi, mano eliai buvo pas tave.
- Ne eliai - tai tavo nusinrusios ir paliktos saugoti gyvats odos.
- Manyiau, greiiau jau kita moteris.
- Bandiau ir tai. Bet kitoms moterims tu sugadinai mane. Palyginti su
tavimjos atrodo kaip prasta spalvota Dega okjos reprodukcija.
Liliana nusijuok.
- Tos bjaurios riebios baleto iurks, kuriasjis mgo pieti?
- Ne. Tokio paveikslo, kur savo namuose turi Levalis. Tu matei j avingai judanti okja su neryki kontr veidu. Ten pakanka erdvs
kiekvieno svajonei.
Liliana padjo al savo daus.
- Tam visuomet turt pakakti erdvs, ar ne? Jei viskas nupieta iki
galo, nebra vietos vaizduotei, kaip manai?
- Taip, - pritar Klerf. - Atsiduri savo paties svajonse - bet nie
kados kieno kito.
-Atsiduri arba pasimeti.
- Ir taip, ir taip. Lygiai kaip ir sapne prie atsibundant - krenti, krenti
j uod praraj. Ar tau inomas toks jausmas?
- inomas, - prisipaino Liliana. - Taip man atsitikdavo sanatorijoje,
beveik kiekvien dien, kai bdavo, pasak Krokodils, popieio miegas i jo prabusdavau tarsi akmuo, krentantis bedugn. Ar dar yra vyno?
Klerf padavjai taur. Ji apsikabino Klerf kakl.
190
- Keista, - sumurmjo Liliana, - bet kol jauti, kad vis krenti ir krenti dar niekas neprarasta. Gyvenimas mgsta paradoksus: kai esi tikras dl
savo tvirtumo, tampi juokingas, lyg stovtum ant bedugns krato. O kai
inai, kad esi pasmerktas, tave staiga apipila dovanomis. Ir nieko i ta
vs u tai nereikalauja - tiesiog visa tai seka tau kandin lyg pudelis.
Klerf atsisdo alia.
- I kur visa tai inai?
- iaip svarstau. Juk viskas yra tik pusiau tiesa.
- Ir meil?
- O k meil turi bendra su tiesa?
-Nieko. Ji prieingyb.
-Ne, - nesutiko Liliana. Ji atsistojo. - Meils prieingyb yra mirtis,
o meil yra stiprs apavai, kurie trumpam nustumia mirt umartin. To
dl kiekvienas, kuris tnutuokia apie mirt, imano ir apie meil.
Ji perbrauk ranka suknel.
- Bet tai yra tik pusiau tiesa. Nes kas supranta visk apie mirt?
-Niekas. Gal tik tiek, kad ji - gyvenimo prieingyb, ne meils, o ir
tai abejotina.
Liliana nusijuok. Klerf ir vl buvo toks kaip anksiau.
- inai, ko noriau? - tar ji. - Gyventi i karto deimt gyvenim.
Jis perbrauk per siaurus jos suknels petukus.
- Bet kam tai? Vis tiek bt tas pats vienas, Liliana. Tai tolygu ach
matininkui, aidianiam su deimia skirting partneri. Jukj is vis tiek
aidia tiktai savo aidim- savo paties.
- Ir man taip pasirod.
-Venecijoje?
-Taip, tik ne taip, kaip tu manai.
Jie stovjo prie lango. Blyki vakaro ara nuviet Konsjereri kaljim.
- Noriau kaip pakliuvus imtyti savo gyvenim, - ts Liliana. Noriau dabar pragyventi vien dien arba bent vien valand i savo
penkiasdeimtj gyvenimo met, paskui - vien i trisdeimtj, o ta
da vien i atuoniasdeimtj-visas per vien dien, taip, kaip noriu - o
ne vien po kitos laiko grandine.
191
Klerf kvatojo.
- Tokia, kokia tu esi, man ir taip gantinai greitai keitiesi. Kur eisim
uksti?
Jie nulipo laiptais emyn. Jis nesupranta, k turiu galvoje,-sak sau
Liliana. - Laiko mane kaprizinga, bet nenujauia, kad noriau tik i
kviesti an pasaul ir gauti dar kelet t dien, kuri negyvensiu. A nie
kada nebsiu nei atuoniasdeimtmet priekabi sen, nei senstantis vy
ro nusivylimas, kuriojis nebenori ir matyti ar net isigsta, atsitiktinai su
sitiks po daugelio met. Dl to a pasiliksiujauna savo mylimojo atmin
tyje ir net stipresn u visas moteris po mans, ilgiau gyvensianias ir se
nesnes u mane.
- Ko juokiesi? - pasidomjo Klerf ant laipt. - I mans?
- I savs, - atsak Liliana. - Tik neklausink kodl - pats ilgainiui
suprasi.
Po dviej valandjis parlydjo Lilianatgal.
- iandien pakaks, - tar ypsodamasis. - Tau reikia isimiegoti.
Ji nustebusi irjo Klerf.
- Isimiegoti?
- Ir ramybs. Juk pasakojai man, kad sirgai.
Liliana stengsi surasti jo veide paslpt paaip.
- I tikrj taip manai? - paklaus ji linkteljusi. - Tik nesakyk man,
kad atrodau pavargusi.
Su visainio ypsenle veide pasirod durininkas.
- Gal rkytos deros vakare? Ikr? eiminink paliko iandien.
- Migdomj, - papra Liliana. - Labos nakties, Klerf.
Jis tvirtai j apkabino.
- Suprask mane, Liliana! A nenoriu, kad ivargtum ir rytoj vl atkristum.
- Sanatorijoje tu nebuvai toks atsargus.
- Tada ketinau ivaiuoti po keleto dien ir tavs niekada nebema
tyti.
- O dabar?
192
- Dabar aukoju valandas tam, kad galiau turti tave tiek, kiek galiu.
- Praktika! - pasipiktino ji. - Labos nakties, Klerf.
Jis dmiai pairjo Lilian.
-Atnekite vir butel Vuvrei,-papra jis budint durinink.
-Mielai, pone.
- Eik, - Klerf pam Liban u rankos. - Palydsiu tave kam
bar.
Ji papurt galv ir isilaisvino.
- inai, i ko paskutin kart girdjau tok argument? I Boriso. Tik
jam geriau seksi. Tu teisus, Klerf. Puiku, jei nueisi anksti miegoti: tau
reikia pailsti prie lenktynes.
Klerf piktai irjo j. Sugro durininkas su buteliu ir dviem stik
lais.
- Mums nebereikia vyno, - tar Klerf.
-Ne, man reikia.
Liliana pam butel, pasikioj po paastim, o susyk dar ir stikliuk.
- Labanakt, Klerf. Linkiu tau nesapnuoti, kad krenti praraj - ge
riau sapnuok iandien Tulz!
Liliana pamosavo stikliuku ir ukop laiptais auktyn. Klerf stovjo,
kolji inyko.
- Konjako, pone? - pasil budintis durininkas. - Galbt dvigub?
- Geriau pats igerkit! - atsak Klerf, kidamas jam rank kelet
banknot.
Jis jo Didij augustin krantine iki La Perigordin restorano. U
apviest lang paskutins poros valg firmin patiekal- pelenuose kep
tus grybus. Pagyvenusi sutuoktini pora mokjo sskait; jauna simyl
jli porel kartai kudjosi. Klerf perjo gatv ir neskubdamas pa
suko atgal pro udarytus knyg kioskus. Borisas, - galvojoj is nirs. Dar itas! Vjas atne Senos kvap. Alsuojanioje tamsoje tysojo ke
letasjuod bar. I vienos j sklido armonikos skundas.
Lilianos langai viet, bet uuolaidos buvo utrauktos. Klerf matjos
judant el. Ji nepavelg laukan, nors langai buvo atviri. Klerf i
nojo, kad pasielg neteisingai, bet nieko negaljo padaryti. Jis pasak taip,
193
kaip galvojo. Be to, Liliana atrod ivargusi; restorane jos veidas staiga
sukrito. Lyg bt didelis nusikaltimas rpintis kitu, - teisinosi jis. - Kji
galt veikti? Krautis daiktus? Staiga jam topteljo, kad Liliana turt
inotiJog j is tebra ia-juk ji negirdjo nuvaiuojant Diuzeps. Klerf skubiai perjo gatv ir oko main. Paleids varikl, stipriai paspau
d akceleratori ir nuskriejo Santarvs aikts link.
Liliana atsargiai pastat vyno butel ant ems alia lovos. Ji girdjo
nuvaiuojant Diuzep. Tada susirado savo lagamine lietpalt ir apsi
vilko. Jis keistai derjo prie elegantikos suknels, bet ji nebenorjo per
sirengti; lietpaltis iek tiek deng suknel. Liliana dar nenorjo miego.
Sanatorijoje, o ir pereit savaitj i daug miegojo.
Priejos, nusileidusios laiptais, pribgo durininkas.
-Taksi, ponia?
- Ne, nereikia.
Ji ijo gatv ir be dideli nuotyki pasiek Sen Mielio bulvar. Pa
sipyl pasilym - i balt, rud, juod ir gelton vyr. Jautsi tarytum
pakliuvusi lin ir apipulta uod. Per kelet minuij i iklaus pakudo
mis trump, bet intensyv prasiausios erotikos kurs. Palyginti su juo,
benamiai unys bt ideali simyljli porel.
Kiek pribloktaji prisdo prie staliuko prieais kavin. Paleistuvs d
miai j tyrinjo; tai buvoj kvartalas. Jos buvo pasirengusios gintis kon
kurencinje kovoje dantimis ir nagais. Staliukas tutuojau tapo visuotinio
dmesio centru; padorios moterys tokiu metu nesdi kavinse vienos.
Net amerikiets.
Liliana vl gavo nauj pasilym; vien- pirkti nepadori fotografij,
antr-apginti j, trei-pasivinti mainoje. Be tojai band pirti pi
gi blizgui ma terjero unyi; ir vl silsi jauni negrai ir keletas da
m lesbiei. Ji vis dar neprarado altakraujikumo ir padavjui i anksto
dav arbatpinigi. is dbteljo juos ir tutuojau pasirpino, kad atakos
liautsi. Dabarji jau galjo gerti pemo ir apsivalgyti.
Nuo gretimo staliukojpradjo pieti iblyks vyras su barzda; pre
kiautojas kilimais band silyti jai ols alumo kiliml meldimuisi, bet
padavjas ivijo j. Po kurio laiko prisiartino jaunas vyrukas ir prisistat
194
ess neturtingas poetas. Liliana mat, kad bdama viena neturs ramy
bs. Todl pakviet poet igerti stikl vyno. Sis papra vietoj to sumu
tinio. Tadaji usak rostbif.
Poetas buvo vardu eraras. Uvalgsjis perskait Lilianai du eilra
ius; kitus du padeklamavo atmintinai. Tai buvo elegijos apie mirt, miri
m, neaminum ir gyvenimo beprasmyb. Liliana pralinksmjo. Poetas
buvo sulyss, bet pasakikas valgytojas. Ji paklaus, ar is nenort dar
vieno rostbifo. eraras atsak, kad laisvai suvalgyt ir kadji suprantanti
poezij; arjai neatrod, kad btis niri? Kam gyventi? Jis suveit dar du
rostbifus, irjo eils tapo dar melancholikesns. Tada pradjo diskusij
apie saviudyb. Jis pats tam yra pasirengs - aiku, rytoj, ne iandien,
po tokios gausios vakariens. Liliana dar pavaljo. Nors eraras atrod
liesas, bet gantinai sveikas, kad gyvent dar penkiasdeimt met.
Klerf dar kur laik pasitrainiojoRic bare. Tuomet nutar paskam
binti Lilianai. Atsiliep budintis durininkas.
- Ponios viebutyje nra, - paaikino jis, pains Klerf.
-Kur ji?
- Ijo. Prie pusvaland.
Klerf sumet: per tok trump laikji dar nebus spjusi susipakuoti.
-Ar lagaminji pasim? - staiga pasiteiravo jis.
-Ne, pone. Ji buvo tik su lietpaliu.
-Gerai, ai.
Su lietpaliu, - svarst Klerf. - Ji gali ir be bagao nuvykti stot
ir visam laikui ivaiuoti - atgal pas savo gerut Boris Volkov.
Klerf nubgo prie mainos. Reikjo pasilikti pas j, - grausi jis. Kas man pasidar? Koks tampi nerangus, kai tikrai myli! Visai netenki
savo pranaumo! Koks vienias jautiesi! Visas tavo patyrimas igaruoja
lyg dmas, ir per j nieko nesimato! Negaliu Lilianos prarasti! Budintis
durininkas turjo dar kart nupasakoti, kuria kryptimi j i nujo.
-Ne prie Senos, pone,-raminojis.- dein. Galbt ji panoro dar
pasivaikioti ir netrukus sugr.
195
Klerf ltai slinko Sen Mielio bulvaru. Liliana igirdo Diuzep ir

tuoj pat j pamat.
- O mirtis? - kreipsi ji erar, kuris dabar dorojo sr. - Ji gal dar
labiau slegia negu gyvenimas?
- Galbt, - ltai kramtydamas dst eraras. - Gyvenimas ir yra ta
bausm, kuri turime ikentti u nusikaltim, padaryt kitame pasauly
je. Pragaras galbt ir yra ia, o ne ten, kur Banyia pranaauja mums
po mirties.
- Ji pranaauja ir dang.
- Tuomet mes visi gal esame nukrit angelai, kurie ilgiems metams
nuteisti katorgai emje.
- Mes galime susitrumpinti savo keli, jei norime.
- Saviudyb! - eraras suavtas linkteljo. - Mes baiminams, o
tai juk isilaisvinimas. Jei gyvenimas bt ugnis, inotume, k daryti! ok
ti lauk! Ironija...
Diuzep antr kart pravaiavo pro al, kart nuo Edmono Rostano aikts puss. Ironija, - pagalvojo Liliana, - tai viskas, k turime.
Kartais ji patraukli, kaip ir iame pokalbyje. Ji mat Klerf. is ie
kodamas taip temptai varst akimis praeivius, kad nepastebjojos net u
deimties ingsni.
- Jeigu galt isipildyti, tai koks bt js pats didiausias troki
mas? - paklaus ji erar.
- Tai, kas niekada neisipildo, - i karto atsak eraras.
Liliana irjo, dkingajam utai.
-Tai jums nebra ko ir norti, - tar ji. - Js visk turite.
- Gal tik tokio panekovo kaip js! - niriai, bet galantikai pridr
eraras, nuvarydamas alin dailinink, kuris su baigtu Lilianos portretu
prijo prie staliuko. - Visam laikui. Js suprantate mane.
- Duokite man paveiksl,-kreipsi nusivylus dailinink Klerf.
Prijs i u nugaros, j is nepalankiai apirinjo erar.
- Nedinkits, - niro ant jo eraras. - Nematote, kad mes usi
m? Dievas mato, mums ir taip trukdo. Oficiante, dar du perno! Ir imes
kite lauk pon!
196
- Tris, - patikslino Klerf ir prisdo. alia ikalbingai nebylus stovjo

dailininkas. Klerf umokjojam.
- Grau ia, - kreipsi jis Lilian. - Kodl mes daniau ia neu
sukdavome?
- Kas esate, nepraytas mogau? - pyko eraras sitikins, kad Kler
f suteneris ir, nordamas susipainti su Liliana, naudoja prastus triukus.
- Sen ermeno de Pr psichiatrijos ligonins direktorius, mano s
nau. O i dama - ms pacient. iandien jai laisva diena. Ar kas atsiti
ko? Gal jau pasivlinau? Padavjau, inekite peil! Ir akut!
Poeto smalsumas nugaljo eraro skepticizm.
- I ties? - sunibdjo jis. - O a vis norjau...
-Galite ramiai kalbti garsiai, -nutrauk j Klerf. -Jai patinka tokia
situacija. Visika laisv, jokios atsakomybs. Jai negalioja jokie staty
mai. Net jei ir nuudytj iteisint.
Liliana kvatojo.
-Atvirkiai, - aikinoji erarui. - Jis - mano buvs vyras. Pabgs
i ligonins. Jam bdinga taip kaltinti mane.
Poetas nebuvo visikas kvailys. Be to, dar ir pranczas. Dabar jam
viskas pasidar aiku. Mslingai ypsodamasis, jis pakilo.
- Kai kas ieina per vlai, kai kas per anksti, - pridrjis. - Ieik laiku
- taip kalbjo Zaratustra. Rytoj, madam, pas padavj paliksiu jums
eilrat.
-Gerai, kad atjai, - tar Liliana. - Jei biau miegojusi, biau nie
ko nepamaiusi. Nei ali vies, nei saldaus kraujo maitavimo, nei pur
vyno su kregdmis.
Klerf pritar.
-Atleisk man. Tu kartais per daug greita mano protui. Per kelias va
landas padarai tai, kam kitiems reikt met-taip, kaip stebuklingi auga
lai jogo rankose - per minut uauga ir praysta...
...Ir mirta, - pagalvojo Liliana.
- Turiu taip elgtis, Klerf, - tar ji. - Turiu tiek atsigriebti. Dl to esu
pavirutinika. Iminiai ir vliau pakaks laiko.
Jis pam Lilianos rank ir pabuiavo.
197
- Esu tikras mulkis. Ir kasdien vis didesnis. Bet neturiu nieko prie.
Man patinka taip. Kad tik tu btum alia. Labai myliu tave.
Staiga prieais kavin kilo atrus skubotas ginas. Tuoj pat atsirado
policininkas, gestikuliavo keli alyrieiai, keiksi mergina, bgiojo
kaliodami bernikiai su laikraiais.
- Eime, - pakviet Liliana. - Kambary dar turiu vyno.
XVII
- Kada isiusite? - pasiteiravo Liliana.
Balensiagos modeli nam pardavja nusiypsojo.
- Kuo greiiau.
- Po savaits?
- Po dviej. Suknels sudtingos. Greiiau nepadarysime. iandien
pat pradedame.
Pardavja usira matmenis.
- Js iek tiek suliesjote, ponia.
-Teisyb. Galiu k noriu daryti, nepriaugu, ir baigta.
-Kokia laim!
- Taip, - atsak Liliana. - Kai kam tikrai bt laim.
Liliana ijo Jurgio Penktojo aveniu. Popiet pasitikoj auksu, vju ir
automobiliais. Ji trumpam stabteljo ir vl prisimin usakytas sukneles.
Ties sakant, nieko ji nenorjo pirkti, nes tarsi turinti iki valios visam
gyvenimui. Bet Klerf spyrsi nors padovanoti vien, be to, ir Venecija
padar savo - tas kraujopldis kainavo jai, ko gera, daug gyvenimo die
n ir savaii. Kam lidti, skstis ir gailtis - juk daug paprasiau pripa
inti, kad dl viso tojai reiks maiau pinig pragyvenimui. Ir nusipirkti
viena suknele daugiau. Liliana rinkosi j itin kruopiai. Pradioje apsi
stojo ties ekstravagantika, bet vliau nusprend imti toki, kuri bt pati
paprasiausia i vis jau turim. Ekstravagantikjai padovanojo Kler
f; tai buvo vienintelis Lilianos protestas prie Tulz ir visa tai, kjai is
odis reik.
198
Liliana nusiypsojo sau vitrinoje. Tam tikrais atvejais nemanoma b

ti pavirutinikai, - galvojoj i. - Suknels gali bti didesn moralin para
ma negu visi teisi reikalavimai, daugiau negu uuojauta ir supratimas,
negu nuodmklausys, imintis, idavikai draugai ir net mylimasis.
Tai ne lengvabdikumas, bet paprasiausias inojimas, kokdidiul
poveik turi smulkmenos ir kas tai yra paguoda.
Gera, kai inai visa tai, - galvojo Liliana, - o tokiai kaip a tai ir yra
svarbiausia. Ji nebeturjo laiko dideliems pasiteisinimams nei maitavi
mui. Vien kartj jau padar savo, taip, kaip norjo. Bet kartais j ap
nikdavo abejons - dabar jai tereikjo tik suvesti sskaitas su likimu.
Liliana inojo, kad visa tai, kuoji apgauna save ir guodiasi, tra pigus
triukas. Taiau tos didiosios, gerbtinos gudrybs, kurios pakyli mog
vir jo bties, dabar buvo taip toli, kad Liliana nebemat skirtumo tarp
didio ir menko. Be to, norint tikti maomis, paprastomis gudrybmis ir
mgautis jomis, tereikia tiek pat, o gal dar ir daugiau drsos, drausms ir
pastang negu tada, kai triukai sudtingi. Taigi Liliana nusipirko sukneli
ir jautsi paguosta, kaip kad kit guost viso pasaulio filosofija. Lygiai
taip patji smoningai kaitaliojo savo meil Klerf ir gyvenimui, metj
or ir vl gaud, tikjo ir vis dlto inojo, kad kartj vis tiek sudu. Oro
balionu galima skristi tol, kol jis nusileis - taiau nuosavo namo prijo
neprikabinsi. O kai nusileidia, i jo telieka supliuks skuduras - joks
nebe balionas.
Eliziejaus laukuose usukusi Fuk,ji sutiko vikontde Peistr. Pa
mats j, is nuiuvo.
- Kokia laiminga js atrodote! - itar jis. - simyljot?
- Taip. Suknel.
- Kaip protinga! - pagyr Peistras. - Meil be baims ir sunkum!
-Taigi jokia.
- Vienintel prasminga meil - meil paiam sau.
Liliana nusijuok.
-J vadinate be baims ir sunkum? Ar js i plieno, ar i akytos gu
mos?
199
-Nei viena, nei kita. A esu pavlavs atuoniolikto amiaus palikuo

nis, ir man tenka vis palikuoni lemtis: bti nesuprastam. Ar neigertumt su manim terasoje kavos? O gal kokteilio?
- Kavos.
Jie atsisdo prie staliuko, nuviesto vlyv sauls spinduli.
- Kartais beveik tas pats, - pasak Peistras, - ar sdti saulje, ar
kalbti apie meil, ar apie gyvenim- arba apie niek. Pavyzdiui, kaip
dabar. Vis dar tebegyvenate maajame viebutyje prie Senos?
- Manau, kad taip. Kartais ir pati neinau. Kai langai i ryto atviri,
man danai atrodo, kad miegu vidury triukmingos Operos aikts. O
nakt kartais man atrodo, kad plaukiu Sena - tylioje valtyje ar vandenyje,
ant nugaros, plaiai atmerktomis akimis, pati nejausdama savs ir susikau
pusi savyje.
- Jums ateina keist mini.
- Prieingai. Neturiu beveikjoki. Kartais sapnuoju, bet ir tai neda
nai.
- Ir nenorite?
-Ne,-prisipaino Liliana.-Tai i tikrj man nereikalinga.
Padavjas atne vyni likerio Peistrui ir kavinuk su kava Lilianai.
Peistras nepalankiai dirsteljo kav.
-J geriau gerti pavalgius, - paaikino jis. - Gal geriau aperityvo?
- Ne. Kiek dabar laiko?
- Penkios, - nustebs atsak Peistras. - Geriate pagal laik?
-Tik iandien.
Liliana pamojo vyresniajam oficiantui.
- K nors girdjote, pone Lamberai?
- inoma. Per Romos radij! Prie kelias valandas! Visa Italija prie
radij arba stovi gatvse, - susijaudins nekjojis. - Galingi automobi
liai startuos po keli minui. Ponas Klerf vaiuoja su ponu Torianiu. Jie
nesikeis: Klerf vairuoja; Torianis- mechanikas. Sportini automobili
lenktyns. Atneti radij? Turiu ia.
- Taip, atnekite.
- Klerf Romoje? - paklaus Peistras.
200
- Ne. Breoje.
-Nieko nenutuokiu apie lenktynes. O itos kas per vienos?
- Tkstanio myli lenktyns i Breos per vis Italij ir atgal Bre.
Vyresnysis oficiantas atsine neiojamj radij. Jis buvo tikras lenk
tyni fanatikas ir nesitraukjau kelios valandos.
- Jie startuoja kas kelios minuts, - paaikinojis. - Paskutiniai - grei
iausi automobiliai. iose lenktynse greitis matuojamas sekundmaiu.
Ustatysiu Milano radij. Penkios - dabar bus inios.
Jis pasukinjo rankenles. Radijas pradjo dergti. Milanas greitai
skait politikos naujienas, lyg diktoriui rpjo kuo skubiau pereiti prie
sporto ini.
Dabar transliuosime laid i Breos, - pradjojis pasikeitusiu balsu.
- Dalis dalyvi jau trasoje. Turgaus aikt taip sausakimai pilna, kad
n nekrustelsi...'
Radijas brakjo ir iaudjo. Tada per bals triukm aikiai pasigirdo
variklio riaumojimas ir tuoj pat nutolo.
- Viena jau pravilp, - susijaudins sunibdjo ponas Lamberas. Tikriausiai Alfa.
Terasoje pasidar tylu. Prisirinko smalsuoli, kiti palinko per stalus
artyn.
- Kas pirmauja?
- Dar per anksti sprsti, - autoritetingai aikino padavjas. - Grei
iausi automobiliai tik dabar startuoja.
- Kiek automobili dalyvauja lenktynse? - paklaus Peistras.
- Beveik penki imtai.
- Gerasis Dieve! - tar kakas. - O kokio ilgio trasa?
- Daugiau kaip tkstantis ei imtai kilometr, pone. Vidutinikai pen
kiolika eiolika valand. Galbt ir maiau. Italijoje lyja. Breoje audra.
Laida baigsi. Vyresnysis oficiantas nune radij atgal vid. Liliana
atsilo. Terasoje, auksinje vakaro viesoje, ji vis dar aikiai mat vaizd:
tyliai skambiojo led gaballiai taurse ir tarkjo porceliano lkts,
sukrautos krv, i to buvo matyt, kiek igerta - vaizd be spalv, per
201
matom it viagyviai vandenyje. Ujo galima buvo atpainti Fuk te

rasos kdes ir stalus - ir pilk Turgaus aikt, pi In abstraktaus triukmo,
per daugyb aid praradus savo paties gars. Ir automobilius vaiduok
lius, vien paskui kit; kiekviename dvi mauts gyvybs liepsnels, ku
rios nieko daugiau netroko, tik rizikos.
- Breoje lyja, - itar ji. - O kur, ties sakant, yra ta Brea?
- Tarp Milano ir Veronos, - atsak Peistras. - Gal nortumte ian
dien pavakarieniauti su manim?
Karojo sudriskusios nuo lietaus girliandos. lapios vliavos dausi
kotus. lo audra. Vieni varsi emje, o kiti nematomais automobiliais
debesyse. Dirbtin griaustin keit gamtinis; automobilio riaumojim at
siliep aibas ir dundjimas i dangaus.
- Dar penkios minuts, - prabilo Torianis.
Klerf sustingo prie vairo. Jis nebuvo labai sitemps. inojo, kad ne
turi ans. Bet kiekvienose lenktynse bdavo staigmen, o ilgose tra
sose dar ir daug atsitiktinumo.
Jis galvojo apie Liban ir Targa Florijo lenktynes. Tuomet buvo u
mirs j, o lenktyni metu netiktai prisimins pajuto neapykant, nes
Liliana sutrukd jam. Anos lenktyns buvo svarbiau uj. O dabar buvo
kitaip, nes nebesijaut toks tikras dl Lilianos. Klerf galvojo apiej, bet
nesuprato, kad visa tai priklauso nuo jo paties. Velniai ino, ar ji dar
Paryiuje, - svarstjis. I ryto kalbjo suja telefonu, bet tokiame triuk
me rytas jam pasirod be galo tolimas.
-Telegrafavai Lilianai?
- Taip, - atsak Torianis. - Dar dvi minuts.
Klerf linkteljo. Maina ltai riedjo nuo Turgaus aikts prie Vial
Venecija ir sustojo. Daugiau priejuos niekas nestovjo. Dabar startininkas su sekundmaiu daugiau nei pusei dienos ir pusei nakties jiems tapo
paiu svarbiausiu dalyku pasaulyje. Taip turt bti, - prisipaino Kler
f, - bet taip nra. A per daug galvoju apie Liban. Geriau biau leids
vairuoti Torianiui, bet dabarjau per vlu.
- Dvideimt sekundi, - skaiiavo Torianis.
202
-Ai Dievui! Pirmyn, po velni!

Startininkas mosteljo, ir maina ov priek. O kandin papliupo
ksniai.
- Startavo Klerf! - auk diktorius. - Mechanikas - Torianis.
Liliana sugro viebut. Ji jaut, kad kariuoja, bet nutar nekreipti
dmesio. Danai turdavo temperatros, kartais tik vienu laipsniu dau
giau, kartais keliais. Ir inodavo, k tai reikia. Ji pasiirjo veidrod.
Bent jau vakare neatrodai tokia nusikamavusi, - galvojo ji, ypsoda
masi pati sau i savo ikrstos gudrybs: suteiks akims blizgesio, o vei
dui - velnaus jaudulio, kariavimas tapo ne prieu, o vakaro draugu.
Pasitraukusi nuo veidrodio, ji pamat ant stalo abi telegramas. Kler
f! -jos irdis dausi i baims. - Kas galjo taip greit atsitikti? Kur
laikj i dels, smeigusi akis sulankstytus uklijuotus popierius. Tada at
sargiai pakl vien ir atpl. Nuo Klerf. Po penki minui startuo
jame. Tvanas. Neiskrisk, flaminge.
Ji pasidjo telegram alia savs. Neskubdama atpl antrj. Bai
minosi dar daugiau. Baim vis augo; telegrama galjo bti nuo lenktyni
vadovybs apie nelaiming atsitikim, bet ir i buvo nuo Klerf. Kamjis
taip daro? - svarst ji. - Argi jis neino, kad kiekviena telegrama tokiu
metu sukelia baim?
Ji atsidar spint, nordama isirinkti suknel vakarui. Kakas pa
sibeld. U dur stovjo tarnautojas.
- ia radijas, panele. Lengvai pagausite Rom ir Milan.
Irjis sutvark laid.
- O ia dar viena telegrama.
Kiekj is dar siuntins? - galvojoj i. - Geriausiai pasodint alia esan
iame kambaryje detektyv mane sekti. Ji susirado suknel. Tai buvo ta
pati, kuri dvjo Venecijoje. Jau ivalyta, be dmi. Nuo to laiko Liliana
laik j talismanu, atneaniu laim. Su suknele rankose ji atpl paskutinijtelegram. i buvo ne nuo Klerf; ia buvo linkjimai jam. Kaip
jinai pateko ionai? Ji dar kart tamsioje prieblandoje apirjo para.
Holmanas. Paiekojo isiuntimo vietos. Atjo i Bel Vistos sanatori
203
jos. Liliana rpestingai padjo telegramant stalo. iandien dvasi die

na, - paman ji, atsissdama ant lovos. - Ten, radijo dje, sdi Klerf,
tik ir laukdamas, kada gals pripildyti kambar savo griaudiniu varikliu,
o dabar tai i telegrama su per lang spoksaniomis nebyliomis dva
siomis.
Tai buvo pirmoji inia i sanatorijos. Ji ir pati n karto nepara. Tie
siog nebuvo noro. Stengsi umirti, ir tiek. Ji buvo taip sitikinusi, kad nie
kuomet nebegr ten, kad atsisveikinimas buvo tolygus miriai.
Ilgai sdjo taip, tyloje. Paskui pasukinjo radij; buvo ini metas. Ro
ma siver triukmo lavina, su vardais, iniomis ir neinomais vietovar
diais, miestais - Mantuja, Ravena, Bolone, Akila, su valandomis, minu
tmis, susijaudinusiu diktoriaus balsu, nagrinjaniu laimtas minutes,
lyg jos bt ventasis Gralis*. Jis pasakojo apie vandens siurbli gedi
mus, istas kolbas, susprogusius benzino vamzdelius lyg apie pasaulinio
masto nelaimes. Sujuo tolygu audrai kambario prietem siver lenk
tyns dl laiko, beprotyb dl sekundi, ne gyvenimo sekundi, o t,
kuri dka lapiame kelyje su deimtimis tkstani poski ir kau
jania minia gali pasiekti tiksl keliais imtais metr anksiau. Vos tikj
pasieki - ir vl beprotikai leki tarytum persekiojamas atomins bom
bos. Kodl viso to nesuprantu? - svarst Liliana. - Kodl nejauiu su
bruzdimo t milijon moni, kurie vakar ir inakt stovs Italijos pa
plentse? Argi neturiau jausti stipriau u juos? Argi tai nepanau
mano paios gyvenim? Lenktyns tam, kad pasiglemtum tiek, kiek
stengi; mediokl fantomo, kuris inyra staiga lyg dirbtinis kikis prie
un gauj per kurt lenktynes.
Florencija, - triumfuodamas prane balsas per radij ir pradjo
vardyti laik, vl pavardes ir automobili markes, vidutin greit ir didiau
si pasiekt greit, o paskui ididiai pridr: Jei pirmaujantys auto
mobiliai ir toliau taip vaiuos, tai iki Breos bus pasiekta nauj rekord!
Liliana sunerimo. Brea, - galvojo ji. -Ir vl atgal t nedidel pro
vincijos miestuk su garaais, kavinmis ir parduotuvmis, i kur pra
* Vidurami legendose stebuklingoji taur su Kristaus krauju.
204
djo. Jie aidia su mirtim, lekia per nakt siaubingai pervarg; sustingu
siais, panaiais kaukes, purvu apdrabstytais veidais pasitinka ankst
rytmet ir vl mauna tolyn, tolyn, tarsi tai bt svarbiausia pasaulyje - o
i tikro viskas tik tam, kas sugrt atgal t nedidel provincijos mies
tuk, i kurio pradjo! I Breos Bre!
Ji ijung radij ir nujo prie lango. I Breos Bre! Ar yra dar
didesnis beprasmybs simbolis? Argi gyvenimas tam dovanojo jiems sa
vo stebukl- sveikus plauius ir ird, sunkiai suvokiamus chemijos fabri
kus - kepenis ir inkstus, balt minkt mas kaukolje, fantastikesn
u visas vaigdi sistemas; ir visa tai tik dl rizikos ir, jei nusiypsos
laim - kad nuvaiuot nuo Breos iki Breos? Kokia siaubinga kvai
lyst!
Ji velg automobili virtin, be perstojo slenkani krantine. Ar ne
i Breos Bre jie vaiuoja? I Tulzos Tulz? I vieno pasitenki
nimo savimi kit? I saviapgauls saviapgaul? Ir a taip pat! - prisi
paino ji sau. - Tikriausiai taip pat! Nepaisant nieko! Bet kur ji, manoji
Brea? Ji pavelg Holmano telegram. Ten, i kur ji atjo, nra bre. Nei Breos, nei Tulzos. Ten tik begars nuomi kova, kova u kv
pavim ant aminybs ribos. Ten nra nei pasitenkinimo savimi, nei sa
vs apgaudinjimo. Ji nusisuko ir pavaiktinjo po kambar, liesdama sa
vo sukneles, ir staiga jai pasirod, kad jose lama pelenai. Liliana pakilojo savo epeius, ukas ir vl padjo viet, pati nesuvokdama, kad lai
k juos rankoje. K a veikiau? - galvojo ji. - Ir k dabar veikiu? Pro
langtarsi elis slinko baisios klaidos nuojauta-klaidos, kurios negali
ma buvo ivengti, o dabar nebeatitaisysi.
Ji pradjo rengtis vakarui. Telegrama tebeguljo ant stalo. Lempos
viesoje ji atrod viesesn negu visa kita kambaryje. Kartkartm Lilia
na vilgterdavo j. Ji girdjo ups tekenim, jaut vandens ir medi
alumos kvap. K jie dabar ten veikia viruje?, - galvojo ji. Pirm
kartj upldo prisiminimai. K veik jie tuo metu, kai Klerf lk
paskui savo ibintus tamsiomis Florencijos gatvmis? Kur laikji l
kuriavo, tada nukl telefono ragel ir usak sanatorijos numer.
205
- Tuoj Siena! - suuko Torianis. - Reiks benzino ir keisti padangas.

- Kada?
- Po penki minui. Prakeiktas lietus!
Klerf susirauk.
- Ne mums vieniems. Ir kitiems taip pat. Tu tik irk, kur dirbtuvs!
Vis daugjo nam. ibintai viet juos plekinioje tamsoje. mons
visur stovjo su lietpaliais ir skiais. Iniro balti mrai, aptakyti mo
ns, skiai, sibuojantys audroje kaip grybai, ir mtomas automobilis...
- Stok! - suriko Torianis.
Suvieg stabdiai, automobilis pasipurt ir sustojo.
- Benzino, vandens, padangas, greiiau! - auk Klerf. Ir jo odiai
atsikartojo kaip aidas; o nutilus varikliui skambjo ausyse tarsi tuios
senovins mens per audr.
Kakas padavjam stikl citrin grimo ir naujus akinius.
- Kelinti mes? - pasiteiravo Torianis.
-Puikiai! Atuoniolikti.
- Menkai, - tar Klerf. - O kaip kiti?
- Vberis ketvirtas, Marketis etas, Friderijas septintas. Kontis i
krito.
- Kas pirmas?
- Saketis su deimties minui pranaumu prie Lot.
- O mes?
- Skirtumas devyniolika minui. Nesijaudink- ne tas laims, kas bus
pirmas Romoje. Visi tai ino!
Staiga alia atsirado treneris Gabrielis.
- Taip pats Dievas patvark! - aikino jis. - Dievo Motina, saldusis
Kristaus kraujau, tujuk inai! - maldavojis. -Nubausk Saket utai, kad
jis pirmas! Tik maut benzino siurblio lim, daugiau nieko! Ir Loiui
tok pat! O arkangelai, apsaugokit...
-Kaip ionai patekot?-nutrauk j Klerf. -Kodl nelaukiate ms
Breoje?
- Viskas! - suuko mechanikai.
- Pirmyn!
206
- Laukti! Ar iprotjot? - pradjo treneris. - A skrendu...

Ir variklio griausmas nusinejo odius. Automobilis paoko i vie
tos, mons puol onus. Ir vl su begale kilp prasidjo kelio juosta,
prie kurios jie laiksi tartum prilip. K dabar galt veikti Liliana? galvojo Klerf. Jis tikjosi telegramos dirbtuvse, pats neinojo kodl. Telegrama galjo ir pavluoti, gal bus kitose. Ir vl prasidjo naktis, vie
sos, mons, kuri auksmus ugo variklio riaumojimas. Jie buvo pa
nas begarsio filmo figras. Ir galiausiai liko tik kelias it gyvat, liau
ianti eme, bei mistinis gyvis, kriokiantis po kapotu.
XVIII
Sujung labai greitai. Liliana tikjosi tik po keli valand, pinna, dl to,
kad ji gerai inojo prancz telefono linijas, ir antra, nes jai atrod, kad
sanatorija taip toli, lyg bt buvus kitoje planetoje.
- Sanatorija Bel Vista.
Liliana nebuvo tikra dl balso. Galbt tai ta pati panel Hger.
- Praom pakviesti pon Holman, - papraji ir pajuto stipr irdies
plakim.
-Minutl.
Liliana siklaus vos girdim laido zvimbim. Atrod, kad Holmano
iekojo. Ji pasiirjo laikrod; sanatorijoje jau buvo po vakariens.
Ko a taipjaudinuosi, lyg noriau ikviesti mirusj?-pagalvojo j i.
- Holmanas. Su kuo kalbu?
Ji isigandojo aikaus balso.
- Liliana, - sukudjo.
- Kas?
- Liliana Dunkerk.
Holmanas patyljo.
- Liliana, - netikdamas atkartojo jis. - I kur js?
- I Paryiaus. Atjo js telegrama Klerf. Persiunt i jo viebu
io. O a neapsiirjusi atpliau.
207
- Js ne Breoje?
- Ne, - atsak ji, pajutusi irdgl. - A ne Breoje.
- Klerf nenorjo?
- Ne, nenorjo.
-A tai sdiu prie radijo! - pasidiaug Holmanas. - Jus, aiku, taip
pat.
-Taip, Holmanai.
- Jis puikiai vaiuoja. Lenktynse dar viskas prie akis. A pastu j:
dar delsia, laukia, kol kit mainos nusibaigs. Iki vidurnakioj is nespaus;
galbt net iek tiek vliau - ne, manau, apie vidurnakt. itose lenktyn
se svarbu laikas, turbt girdjote. Jis ir pats neino, kur yra, o tai var
gina. Suino tik prisipildamas benzino. K tuo metu igirsta, danai jau
bna ir pasikeit. Tai lenktyns neini- suprantate, Liliana?
-Taip, Holmanai. Lenktyns neini. Kaip laikots?
- Gerai. Laikas fantastikas. Vidutinis greitis imtas dvideimt ir dau
giau. Tik dabar daugelis prads ilgas tiesisias. Vidutinis greitis, Liliana,
tai dar ne maksimalus!
-Taip, Holmanai. Tai jums neblogai sekasi?
- Labai gerai. Daug geriau, Liliana. Koki stot klausote? Perjunkite
Rom. Roma dabar ariau lenktyni negu Milanas.
-A ir klausau Romos. Diaugiuosi, kadjums geriau.
-Ojs, Liliana?
- Labai gerai. Ir...
- Galbt ir gerai, kad js ne Breoje, ten audra ir lietus - nors a b
iau neitvrs, biau vaiavs. O kaipjs, Liliana, laikots?
Ji inojo, k Holmanas norjo suinoti.
- Gerai, - tar ji. - O kaip ten, viruje?
- Kaip visada. Per tuos kelis mnesius maai kas pasikeit.
Per kelis mnesius, - pagalvojo ji. - O gal metus?
- O kaip sekasi... - ji dels, kol suprato, netiktai sau paiai, kad tik
dl toji ir paskambino. - Kaip laikosi Borisas?
- Kas?
- Borisas.
208
- Borisas Volkovas? Retai matau j. Nebeateina sanatorij. Manau,

gyvena gerai.
- Ar kada matte j?
- inoma. Tiesa, prie kokias dvi tris savaites. Jis jo su uniu pasi
vaikioti, aviganiu, prisimenate j? Mes nesikalbjom. O kaip ten, apa
ioje? Ar taip, kaip sivaizdavote?
- Panaiai, - atsak Liliana. - Tik reikia inoti, k su kuo veikti. Ar
auktai dar yra sniego?
Holmanas nusijuok.
- Jau nebra. Tuoj yds pievos. Liliana... - jis lukterjo. - Po keli
savaii ir a ivaiuosiu. Tikrai. Dalailama sak.
Liliana netikjo. Prie kelet met irjai t pat kalbjo.
- Nuostabu, - tar ji. - Vl pasimatysim. Pasakyti Klerf?
- Geriau kol kas nesakykit, a prietaringas. ia... vl prasideda i
nios! Irjs turite klausytis! Sudie, Liliana!
-Sudie, Holmanai.
Ji dar norjo pridurti apie Boris, bet nieko nebesak. Tik vis dar i
rjo juod ragel; paskui atsargiai padjo viet ir paskendo savo min
tyse, nesekdama j eigos, kol pastebjo, kad verkia. Kokia a kvaila! paman ji sau ir atsistojo. - U visk reikia mokti. O gal man pasiro
d, kad jau sumokjau?
- odis laim ms laikais gavo pernelyg didel reikm, - pasak
vikontas de Peistras. - Nebuvo inomas ilgus imtmeius. Ir nebuvo
gyvenimo dalis. Paskaitykite Kinijos klestjimo epochos literatr, ind,
graik. Ne emocij, kur ir gldi odio laim aknys, buvo iekoma, o
pastovaus, ikilaus gyvenimo pojio. Ten, kur jo trksta, prasideda kri
zs, painiojami jausmai, romantika ir kvailas laims iekojimas.
- O ar tai nra tik surogatas? - nesutiko Liliana.
- Bet mogui tinkamesnis, - atsak Peistras.
-Nejau vienas manomas be kito?
Jis susimsts velg j.
209
- Beveik visuomet. Bet js, man regis, esat iimtis. Tai mane ir avi.
Js turite ir viena, ir kita. Tai lemia bkl, artim visikam nusivylimui, kai
nebetenka prasms nei kaip tai pavadinsi, nei kas yra pats nusivylimas.
Tai anapus anarchijos - ant poliarins vienatvs plynaukts, be jokio
lidesio. Sielvartas ir maitas, manau, jau seniai jumyse sunaikino vienas
kit. Ir smulkmenos dl to pasidar tokios pat reikmingos kaip ir dide
li dalykai. Suaiaravo detals.
- tai ir isiver atuonioliktas amius, - paaipiai tar Liliana. Argi nejus paskutinisjo palikuonis?
- Jo paskutinis gerbjas.
-Argi kada buvo kalbama apie laim daugiau nei tada?
- Tik blogiausiais periodais. Ir nors apie tai buvo kalbama bei svajo
jama, platesniu poiriu mons buvo praktiki.
- Kol neatsirado giljotina.
- Kol neatsirado giljotina ir nebuvo irasta teis laim, - patvirtino
Peistras. - Giljotina visuomet atsiranda.
Liliana gurkteljo.
-Ar visatai nra tik ilgas vadas pakartotiniam pasilymui: tapti js
meilue?
Peistras sustingo.
- Vadinkite, kaip norite. Bet a silau pamat, kuriojums reikia. Arba
greiiau rminim, mano supratimu, tinkantjums.
- Kaip aptais akutei?
- Kaip aptais brangakmeniui.
- Visiko nusivylimo akmeniui?
- Melsvai balto vieumo. Ir melsvai baltos drsos. Mano komplimen
tai! Ir atleiskite u mano atkaklum. Toki ugning deimant retai pasi
taiko.
Peistras ypsojosi.
-Gal nortumte vl pasiklausyti paskutini naujien apie lenktynes
Italijoje?
- ia? Maksime?
210
- Kodl ne? Alberas, ios kavins eimininkas, galt ir kitokius no

rus ipildyti, jei nort. Ojs tikrai nors. A maiau; Alberas labai pa
stabus.
Orkestras kaip visada pradjo grieti melodijas i Linksmosios na
ls. Oficiantas nuval staliuk. Pro al pravingiavo Alberas, jo paliepi
mu ant stalo atsirado butelis konjako, nei apdulkjs, nei papuotas Na
poleono emblema, tik su nedidele ranka prirainta etikete.
- Sakiau, kad jis labai pastabus, - paaikino Peistras. - Paragaukit
ito konjako. inoma, pradioje prasta ceremonija: paildyti, kvpti aro
mat ir pajausti malonum. Mus stebi.
Liliana pam taur ir nei paildiusi rankoje, nei kvpusi aromato
igr iki dugno. Peistrasjuoksi. Alberas pritariamai ypsojo i u kam
po. Po keli minui prijo oficiantas su nedideliu buteliu aviei traukti
ns. Jis pastat maesnes taureles ir pyl. Kaipmat pakvipo ankstyvos
vasaros sodais.
- Ilaikyta aviei trauktin, - ikilmingai tar Peistras. - Dar retesn!
Liliana pagalvojo: Kj is daryt, jei a dabar likteliau t trauk
tinjam tiesiai jo nenormal veid? Tikriausiai ir tai suprast ir net pasa
kyt kok nors mielodel. Ji neniekinojo; atvirkiai, jis buvo malonus
kaip velns migdomieji, ji atidiai klaussi jo. Lilianai jis buvo kitokio gy
venimo simbolis. Gyvenimo baim jis pavert estetinio cinizmo kultu ir
pavojingus kaln takelius band paversti parko keliukais. Tai nieko ne
keit. Kada gi ji yra girdjusi kak panaaus? inoma, pas Leval, Sici
lijoje. Tokiam gyvenimui reikia daug pinig ir maa irdies. Tokie neva
iuoja i Breos Bre. Tiesiog gyvena Breoje, o sivaizduoja, kad yra
Versalyje atuoniolikto amiaus pradioje.
-Turiu eiti, - tarji.
- Kaip danai tai sakote, - atsiduso Peistras. - Tai darojus neveikia
m. Ar tai js mgstamas posakis?
Liliana pavelg j .
-Jei inotumt, kaip mielai pasilikiau,-pamau itarj i.-Nelaimin
gas dl mans, vienias, praantis tik pasilikti! Pasilikti! Visa kita melas ir
baims varyta drsa.
211
Liliana papra ileisti prie viebuio. J sutiko susijaudins durinin

kas.
- Ponas Klerf dabar dvyliktas! Jis pralenk eis konkurentus. Dik
torius sak, kadjis puikiai vaiuoja nakt.
-Tai panau j .
- Taur ampano ta proga?
-Nereikia vsti per anksti. Lenktynininkai prietaringi.
Liliana pasdjo kur laik maame tamsiame vestibiulyje.
- Jei taip ir toliau vaiuos, rytoj bus Breoje, - pasak durininkas.
-Taip, - sutiko Liliana atsistodama. - Einu dar igerti kavos Sen Mie
lio bulvare.
Liban tenjau laik beveik nuolatine lankytoja. Padavjas globojoj,
eraras lauk, rateliu lyg kokia jos garbs sargyba susiburdavo studen
tai.
eraras turjo puiki savyb, jis nuolat bdavo alkanas; kol jis valgy
davo, Liliana turdavo laiko pamstyti. Ji mgdavo irti gatv, [ugnin
gai ir nenumaldomai verdant gyvenim.
Matant nesibaigiant sraut, sunku bdavo sigilinti kiekvien ne
mirting siel. Ir kur vliau keliauja sielos? Suyra kaip ir knai? Ar ple
vena aplink kaip mklos iais trokim, linksmybi ir nusivylimo vaka
rais, dldamos, kupinos begarss baims ir mald likti tuo, kuo yra, ir
netapti dvasine tra kitiems, kurie kaip tik dabar nepaisant nieko buvo
gimdomi u tkstani lang?
Gal gale eraras liovsi valgs. Paskutinis patiekalas buvo puikus
Pon lEvek sris.
- Kaip is iurktus maitinimosi keptais dvselien gabaliukais ir pu
siau sutrnijusiais pieno produktais procesas skatina poetik siel him
nams! -dst jis. - Veikia nuostabiai ir raminamai!
Liliana nusijuok.
- I Breos Bre, - tar ji.
-A nesuprantu io aikaus ir paprasto sakinio,jis man atrodo visai
neveikiamas.
eraras igr savo kav.
212
- Ir net didiai prasmingas. I Breos Bre! Taip pavadinsiu kit

savo eilrai rinkin. Ojs inakt tyli.
-Netyli, tik nekalbi.
- Nuo Breos iki Breos?
- Panaiai.
eraras linkteljo ir pauost savo konjak.
- is sakinys kaskart atrodo vis geresnis. Jame jauiu lktus juokus,
kadaise buvusius gilius kaip kasykl achtos. O galbt ir dabar jie tokie
pat.
- inau ir dar vien, - tar Liliana. - Viskas tas pats.
eraras pastat savo taurel.
- Su ar be fantazijos?
- Su visa fantazija!
Jis su palengvjimu linkteljo.
-Akimirk mane sum baim, kad js prislgta ir norite ikapstyti
nusivalkiojusi banalyb.
-Visai prieingai-tai nepaprastai diuginanti ivada.
- Detals yra tas pats, kas ir visuma, tik visuma yra daugiau. is
butelis yra toks pat patrauklus kaip ir Rafaelis, - anoje spuoguotoje stu
dentje, be abejo, msteli ir atvaitas Medjos bei Aspazijos - gyveni
mas be perspektyv: viskas vienodai svarbu ir nesvarbu; viskas lyg ant
delno; viskas Dievas. Tai ir turite galvoje? - paklaus eraras.
Liliana nusiypsojo.
- Koks js greitas!
- Net per daug.
eraras nutais lidn grimas.
- Per daug greitas, kad suspiau sijausti.
Ir nurijo didel gurkn konjako.
- Jei js igyvenote visa tai, - pamokslavojis, - lieka tik trys dalykai...
- Tiek daug?
-Usidaryti budist vienuolyne, iprotti arba mirti, geriausiai nuo sa
vo paties rankos. Saviudyb, kaip inote, yra vienas i t trij dalyk; tuo
esam pranaesni u gyvnus.
213
Liliana nebesiteiravo kit dviej.

- Yra ir ketvirtas, - pasak ji. - Ms nelaimi prieastis - sitikini
mas, kad gyvenimui galima kelti reikalavimus. Negalima. Kai tai suvoki,
suvoki i esms, staiga karsteljs medus tampa saldus.
eraras pritar, tylomis ikeldamas abidvi rankas vir.
- Kas nieko nesitiki, niekada ir nenusivilia. Tai paskutin i maj
imini!
- Ir paskutin vakar, - atitar Liliana atsistodama. - Per nakt nu
mirta ir puikiausios mintys. Kiek lavon suluojama rytais! Tiesiog keis
ta, ko tik neprineki, nusileidus saulei. Jau reikia eiti.
- Visuomet taip sakote, bet ir vl sugrtate.
Ji dkinga pairjo erar.
- Keista, kad tik poetai tai supranta. Ar ne?
-Js ir pati juk tvirtai neinote, tik tikits.
Liliana klaidiojo Didij augustin krantine iki Voltero krantins ir
vl atgal maomis gatvelmis. Ji per daug nesibaimino, vaikiodama nak
t viena; Liliana nebijojo moni.
Prie Senos ji pamat kak gulint ant ems. Pagalvojusi, kad tai
girtuokl, prajo pro al, bet moters poza, nes guljo ji isipleikusi, pu
siau ant gatvs, pusiau ant aligatvio, kakodl privert j sugrti. Rei
kjo nutempti j nuo gatvs ir taip apsaugoti nuo main.
Bet moteris buvo negyva. Atmerktomis akimis ji velg blankioje i
binto viesoje Liban. Paklus u pei, jos galva dusliai atsitrenk
grindin. Liliana aikteljo; pradiojeji paman, kad mirusiajai suskaudo. Ji
velg t veid; jis buvo visikai abejingas. Visai sutrikusi Liliana apsi
dair, neinodama k daryti. Keliuose languose deg viesa, i didesniojo,
su utraukta uuolaida, sklido muzika. Tarp nam plytjo dangus, labai
auktas ir be vaigdi. Kakas i kakur kteljo. Irji pamat ateinan
t vyr. Akimirk dels; tada skubiai nuingsniavojo linkui.
- erarai! - itar ji nustebusi ir su palengvjimu. - I kur js sui
nojote...
-A sekiau paskui jus. Pavasario vakar poetai turi toki teis...
214

- Ten negyva moteris! Ateikite!
- Matyt, pasigrusi. Ir be smons.
-Ne, ji negyva. A inau, kaip atrodo negyvliai.
Ji jaut eraro prieinimsi.
- Kas yra?
- Nenoriu su tuo turti nieko bendra, - atsak mirties poetas.
-Negalime jos taip palikti.
- O kodl ne? Ji mirusi. Dabar tai rpi tik policijai. Visai nenoriu si
painioti. Irjums nesilau! Dar gali tarti, kad mes nuudme j. Eikim i
ia!
Irjis patrauk Liban u rankos. i sustojo, neatitraukdama aki nuo
veido, kuris daugiau nieko nebeinojo ir kartu inojo visk dar nepatirt
Lilianos. Mirusioji atrod siaubingai vienia. Viena koja patraukta po lan
guotu sijonu; matsi kojins, rudi bateliai, pusiau sulenktos rankos, trum
pi tamss plaukai ir smulki grandinl ant kaklo.
- Eime, - sukudjo eraras. - ia bus vien tik rpesi! Jokio ma
lonumo turti reikal su policija! Mes tik galim i kur nors paskambinti. Ir
tiek.
Liliana leidosi nutempiama. eraras taip skubjo, kadji vos spjo pas
kui. Jau prie krantins Liliana pastebjo, kad eraras labai iblyks.
- Pasirodo, kad ne tas pats stovti akis ak suja ir kalbti apie j ar
ne? - kariai pasiaip ji. - I kur bt galima paskambinti? I mano
viebuio?
-Ten girds durininkas.
-Galiu pasisti j ko nors atneti.
- Gerai.
Durininkas atjo vytiniu veidu.
- Dabar jis deimtas, taiau...
ia pastebjo erar ir priekaitingai nutilo.
-Tai Klerf draugas, - pristat Liliana. - Js teisus, reikia tai atvs
ti. Atnekite butel vyno. Kur ia telefonas?
Durininkas parod savo stal ir dingo.
215
- Dabar, - tar Liliana.

eraras jau iekojo telefon knygoje.
- Sraas pasens.
- Policija nekeiia savo numeri.
Deimtas, - pagalvojo Liliana. - Jis vis dar vaiuoja ir vaiuoja, nuo
Breos iki Breos, o tuo tarpu...
ia ji igirdo kalbant erar. Durininkas gro su taurmis ir buteliu
ampano. Garsiai iov kamtis; durininkas pernelyg smagiai pakrat
butel. eraras isigands liovsi kalbjs.
-Ne, ne vis, - paaikino jis ir padjo ragel.
- Man atrodo, jums reikia igerti, - tar Liliana. - iuo momentu ne
sugalvojau nieko geresnio. Durininkasjau ir taip vis vakar laukia, kada
gals atkimti butel. Juk tai jokia ventvagyst!
eraras papurt galv ir godiai igr. Jis dirsteljo [telefon. Lilia
na suprato, kadjis bijo, nes policija gali suinoti, i kur skambinta.
- Jie paman, kad ia kakas ov, - paaikino jis.
- O tai tik kamtis. Kodl tai, kas tragika, danai bna taip siaubin
gai komika?
Lilianajam padav butel, kad pilt.
- Reikia eiti, - pasak jis.
- kart js turite eiti. Labos nakties, erarai.
Jis irjo butel.
-Galiu pasiimti,jei nebegersit.
- Ne, erarai. Arba eikite, arba gerkite.
Jis iskubjo pro duris. Ateina naktis, o a vienut viena, - galvojoj i,
paduodama butel durininkui.
- Igerkit js. Ar radijas tebra viruj?
- Be abejo, panele.
Liliana ulipo laiptais. Tamsoje spindjo radijo chromo apvadai ir stik
las. Ji udeg vies ir lukterjo prie lango, ar nepravaiuos kartais poli
cijos maina. Nieko nepastebjusi, pamau nusireng. Ji svarst, ar ne
reikt nakiai ikabinti aplinkui savo sjungininki sukneli, bet neka
216
bino. Tokios pagalbos laikai baigsi, - nutar ji. - Ir proga, beje, taip
pat. Ji paliko udegt vies ir igr migdomj.
Atsibudo lyg i kakur isviesta. Pro uuolaidas sauls spinduliai kri
to ant per nakt paliktos deganios lempos. aiiai suskambjo telefonas.
Policija, - pamanji ir pakl ragel.
Tai buvo Klerf.
- Mes k tik atvaiavom Bre!
- Taip. Bre.
Ji nusipurtjau praeit grimztanio sapno likuius.
-Tu veikei?
- etas.
Klerfjuoksi.
- etas. Nuostabu.
-Nesmons! Rytoj sugrtu. Dabar einu miegoti. Toriams jau miega
ia pat, kdje.
-Taip, pamiegok. Gerai, kad paskambinai.
-Vaiuosi su manim Rivjer?
-Taip, brangusis.
- Lauk mans.
-Taip, brangusis.
-Neivaiuok, kol nesugriu.
Kurgi man vaiuoti? - galvojo ji. - Bre?
- Lauksiu tavs, - paadjo ji.
Vidudienj i vl vaiktinjo palei Sen. Gatv buvo tokia kaip visados.
Ji perirjo laikraio skiltis. Ir nieko nerado. mogaus mirtis laikra
iams buvo per daug nereikminga.
217
XIX
- nam nusipirkau dar gerokai prie kar, - paaikino Klerf. Tuomet buvo galima u dyk nusipirkti pus Rivjeros. Niekada ia negy
venau, tik palikau keletdaikt. Kaip matai, pastatas lykiausio stiliaus,
bet tinko ornamentus galima numuti, nam suiuolaikinti, rengti.
- Kam? I tikrj nori ia gyventi?
- Kodl ne?
Liliana i kambario prietemos irjo tamsos gaubiam sod su
vyrkeliais. I iajros nebuvo matyti.
- Paklausyk, Klerf! - nusiypsojo ji. - Galbt, kai tau bus eiasde
imt penkeri! Ne anksiau. Ubaigus darbing gyvenimo laikotarp Tulzoje. Tada galsi gyventi kaip padorus prancz rentininkas. Jei norsi,
sekmadieniais pietausi Paryiaus viebutyje ir kartu usuksi kazino.
- Sodas didelis, nam gal ima iplsti,-nesvyruodamas ts Klerf. Pinig turiu. Mil Miljoje buvo dosns. Tikiuosi, lenktynse Monake dar
udirbsiu. Kodl tau atrodo nemanoma ia gyventi? Kur kitur nortum?
- Neinau, Klerf.
-Reikia inoti! Nors apytikriai.
-A neinau, - sumio Liliana. - Niekur. Norti kur nors gyventi tai
tas pats, kaip norti kur nors numirti.
- Ir klimatas iem ia imt kart geresnis negu Paryiuje.
- iem! - itar Liliana lyg sakydama Sirijus, Stiksas ar am
inyb.
- Greit bus iema. Reikia tuoj pat pradti rekonstrukcij, jei norim
laiku ubaigti.
Liliana apsivalg nirioje patalpoje. Jau nebe pirm kartjie kalba
apie tai. A nenoriu bti ia udaryta, - pagalvojoji ir paklaus:
-Ar tau nereiks iem dirbti Tulzoje?
-Galsiu ir taip dirbti; a noriau, kad tujau prie tai kakur gyven
tum; ten, kur tau geriausias klimatas.
Kas man tas klimatas, - pykteljo Liliana ir nusiminusi tar:
-Geriausias klimatas sanatorijoje.
218
Klerf smeig j akis.

-Nori sugrti ten?
Ji tyljo.
-Ar nori grti atgal? - pakartojo jis.
- Bet k turiu atsakyti? Argi a nesu ia?
- Kalbjai su gydytoju? Ar tu nors kart ia, apaioje, buvai pas gy
dytoj?
- Man ir nereikia gydytojo klausti.
Jis nepatikliai stebjoj.
- Mes kartu pakalbsim su gydytoju. A atrasiu pat geriausi Pran
czijos gydytoj, ir mes paklausimej...
Liliana nieko neatsak. To tik betrko, - galvojo ji. - Klerf jau
anksiau kelet kart teiravosi, arji vaikto pas gydytoj, bet jis niekada
primygtinai nereikalavo nieko daugiau kaip tik patikinimo, kadji einanti.
Dabar buvojau kitaip. Tai sutapo su namu, ateitimi, meile, rpinimusi, su
visais tais graiais dalykais, kurie jai nebeegzistavo, nes jie tik apsun
kina mirt. Kitas ingsnis btjo bandymas kiti j lagamin.
Prie lango aii giesmel pradjo pauktelis.
- Ieikim lauk, - pakviet Klerf. - A pripastu: io margo siety
no viesa baisi. Bet visk galima pakeisti.
Lauke tinko ornament sienas liejosi vakaras. Liliana giliai atsikv
p. Ji pasijuto igelbta.
- Visa esm ta, - kalbjo toliau Klerf, - kad tu nenori gyventi su ma
nim, Liliana! A tai inau.
- Bet juk gyvenu su tavim, - bejgikai paprietaravoji.
- Tu gyveni su manim taip, tarsi rytoj tavs nebebus. Kaip kakas,
kas nuolatos pasirengs ivykti.
- O tu ne taip norjai?
-Galbt- bet dabar nebenoriu. O tu pati ar norjai kada nors ki
taip su manim gyventi?
-Ne, - tyliai prisipaino ji. - Bet ir su nieku kitu, Klerf.
- Kodl ne?
Ji maitingai tyljo. Kamjis klausia toki kvailysi?
219
- Mes juk danai apie tai kalbdavoms. Tai kam ir vl? - pagaliau
neikentji.
- Pasikeit santykiai. Nejau meil verta paniekos?
Ji papurt galv. Klerf neatitrauk nuo jos aki.
-A nieko gyvenime netrokau sau, Liliana. O dabar troktu. A no
riu tavs.
- Bet tu juk turi mane!
-Nevisikai. Ne iki galo.
Jis nori pririti mane ir udaryti, - galvojoji, - ir didiuojasi tuo, va
dina tai vedybomis, rpestingumu ir meile; galbt ir i tikrj taip yra.
Bet kodl jis nesuvokia, kad tai, kuo Klerf didiuojasi, atstumia mane
nuojo? Pilna neapykantos velgj i ma vil su vyro takeliais. Argi
ji dl to pabgo i viraus, kad ia bt pabaiga? ia arba Tulzoje, arba
Breoje? Kur dingo nuotykis? Kur pats Klerf? Kas taip pakeit j? Ko
dl j ie abu nepasijuokia i viso to? Gal gale, kasjiems dar beliko?
- Galtume nors pabandyti, - ts Klerf. - Jei nieko neieis, parduo
sime nam.
A nebeturiu laiko bandymams, - tylomis galvojo sau Liliana. Nebeturiu laiko eimynins laims eksperimentams. Man tik lidna dl
to. Reikia ivaiuoti. Nebeturiu laiko tokiems pokalbiams. Visa tai jau
patyriau auktai, sanatorijoje, su Borisu, ir vis tiek pabgau.
Staiga ji nusiramino. Ji dar neinojo, k darys, bet galimyb pabgti
visk supaprastino. Ji nebijojo nelaims, ji perdaug ilgai gyveno suja ir
jo perj. Lygiai taip pat ji nesibaimino ir laims, kaip kad daugelis, kurie
dar tikisi j surasti -ji bijojo vidutinybs vart.
Vakare virjros suibo fejerverkas. Naktis buvo skaidri, dangus labai
auktas. Horizonte susiliejojra ir dangus, raketos krito ir krito - atrod,
kad jos auna begalyb ir krinta anapus ems viet, kuri net neb
ra vieta, nes neturi rib. Liliana prisimin paskutin matyt fejerverk.
Tai buvo Kaln trobelje prie pabgim. Ar tik ir vl jos nelaukia
pabgimas? Mano gyvenimo poskiai, atrodo, vyksta po fejerverk, pagalvojoji ironikai. - O gal viskas, kas atsitiko iki iol, ir yra ne kas kita
220
kaip btent tai? Fejerverkas, virstantis plnimis? Ji apsidair. Dar ne, drsino Liliana save,- dar ne dabar. Argi prie pabaig nebna pasku
tinio galingo siliepsnojimo, kur viskas ieikvojama didiajamfinalui?
- Mes dar nesame lo, - tar Klerf. - Ar anksiau loei kada nors?
Loim namuose, turiu galvoje.
- Niekada.
- Tuomet reikt pabandyti. Tavo rankos nekaltyb turt atneti
skm. Vaiuojam? O gal pavargai? Jau dvi.
-Ankstyvas rytas! Kas gali bti pavargs?
Jie neskubdami vaiavo per spindini nakt.
- Pagaliau ilta, - tar Liliana.
Galima ia pasilikti, kol ir Paryi ateis vasara. Ji prisiglaud prie
Klerf.
- Kodl mons negyvena aminai, Klerf? Turi mirti?
Jis apkabino Liban per peius.
-Taip, kodl? Kodl mes senstame? Kodl negalim gyventi ilikda
mi trisdeimtmeiai iki pat atuoniasdeimties, o tuomet staiga imti ir
numirti?
Ji nusijuok.
- Man dar nra trisdeimties.
- Teisyb, - pripaino Klerf ir paleido j. - A vislaik pamirtu.
Man atrodo, kad per tuos tris mnesius tapai vyresn maiausiai pen
ketais metais, taip tu pasikeitei. Ir penkeriais metais pagrajai. O pa
vojingesn tapai visais deimia.
I pradijie lo didelse salse; paskui, kai ios itutjo, maesn
se, kur statomos didesns sumos. Klerf pradjo sektis. I pradijis lo
Trisdeimt ir keturiasdeimt, tada nujo prie rulets; ten maksimu
mas buvo didesnis negu kitur.
- Stovk u mans, - papra jis Liban. - Tu nei laim.
Klerf stat ant dvylikos, dvideimt dviej ir devyni. Jis pamau praloinjo; pagaliaujam liko tiek, kiek uteko pastatyti maksimumui. Kler
f pastat ant raudonos. Raudona laimjo. Jis prisitrauk pus laimjimo.
221
o likusidal paliko ten pat. Raudona vl laimjo. Jis paliko maksimum.

Raudona laimjo dar du kartus. Prieais Klerf guljo krva eton. Kiti
lojai atidiai stebjo, stalas buvo lipte aplips. Liliana pamat prieinant
Fiol. is nusiypsojojai ir pastat antjuodos. Raudona ir vl laimjo. Ki
t loim visi i vis pusi nuklojo maksimumais juod, apie stal trimis
eilmis grdosi lojai. Beveik visi stat prie Klerf. Tik viena idi
vusi sen vakarine ydra suknia pastat kaip ir jis - ant raudonos.
Sal nuiuvo. Bildjo rutulys. Sen nusiiaudjo. Raudona ir vl lai
mjo.
Fiola dav Klerf enkl baigti; kada nors turjo ateiti ios serijos
pabaiga. Klerf papurt galv ir vl paliko maksimum ant raudonos.
- II stfou*, - kakas itar u Lilianos nugaros.
Sen, patraukusi save laimjim, paskutin akimirk vl pastmjo
ant raudonos. Tyloje kur laik buvo girdti tik trksmingas jos alsavi
mas. Ji band nuslopinti antr iaudulio priepuol. Sens ranka guljo ant
alio stalo it pageltusi nagin. aliaji buvo pasidjusi savo talisman, ma
ali v .
Raudona vl laimjo. Sen nesitvr savyje.
- Formidable**, - pasigirdo moters balsas u Lilianos nugaros. Kas tai?
Beveik niekas nebestat ant numeri. Visur buvo pasklids gandas
apie serij. Dideli eton krvos boktais guljo ant juodos. Septynis
kartus buvo raudona; vien kart spalvajuk turjo pasikeisti. Klerf vie
nintelis laiksi raudonos. Paskutin akimirk sen i susijaudinimo pastat
vl. Dar nespjus jai pakeisti jo, per sal nusirito nuostaba; vl laimjo
raudona.
- Ponia, mes negalime dvigubinti jums u vl, - pasak krupj ir per
stal pristm sens vl su imintinga prietvanine galva.
- O mano laimjimas?! - igergd pamkl.
* Jis i proto ijo! (pranc.)

** Netiktina (pranc.).
222
-Atleiskit, ponia, bet js nei sum pastatt, nei savo ketinim pareikt.
- Juk js matte, kad norjau pastatyt! To pakanka.
- Turite arba pastatyti, arba pareikti savo nor iki tol, kol rutulys
nukris.
Sen nirusi apsidair.
- Faites vos jeu * - abejingai tar krupj.
Klerf vl pasirinko raudon. Sen piktai pastat ant juodos. Visi kiti
- taip pat ant juodos. Fiola pastat ant ei ir juodos. Dar kait laimjo
raudona. Dabar Klerf susirinko savo laimjim. Jis pastm krupj kr
v eton ir atsistojo.
-Tu tikrai atneei man laim,-pasakj is Lilianai laukdamas, kol ru
tulys sustos. Laimjojuoda.
- Matai, - tar jis. - Kartais turiu etjausm.
Ji ypsojosi. Kad turtum ir meilje! - pagalvojo Liliana.
Prijo Fiola.
- Sveikinu. Laiku ubaigti - didiausias gyvenimo menas.
Jis atsisuko Lilian.
- Ojums kaip atrodo?
-A neinau. Niekada neturjau tam progos.
Jis nusijuok.
-Netikiu tuo. I Sicilijos dingote daugeliui sumaiiusi prot. Tik atva
iavote Rom - ir vl inykote kaip aibas. Ir Venecijoje niekas nega
ljojs rasti, taip man pasakojo.
Jie nujo prie baro atvsti Klerf skms.
- Manau, namui perstatyti dabar uteks, - tar jis Lilianai.
- Rytoj gali pralaimti.
- Nortum?
-inoma, ne.
-Daugiau neloiu, -paaikinojis.- Viskas pasiliks mums. Sode reng
siu tau basein.
* Statykite (pranc.).
223
- Man nereikia. A neplaukioju, tujuk inai.

Jis staigiai pervr Lilianvilgsniu.
- inau. Pavargai?
- Ne.
- Devyniskart i eils raudona - nuostabus dalykas, - pripaino Fiola. - Tik vien kart esu mats ilgesn serij. Dvylika kart juoda. Dar
prie kar. Tuomet ant kai kuri stal statydavo daug didesn maksimu
m negu dabar Cercle p r i v Vyras, los t serij, sulugd bank.
Po viskojis dar pastat ant trylikos, ir trylika pasikartojo penkis kartus i
dvylikos skming bandym. Tai buvo sensacija. Visi stat kartu su juo.
Jis per vien nakt dukart sulugd bank. Jis buvo rusas, kaip ia ta jo
pavard? Volkovas ar kakaip panaiai. Taip, Volkovas.
- Volkovas? - netikdama pakartojo Liliana. - Bet juk ne Borisas
Volkovas?
-Teisingai! Borisas Volkovas. Painojotej ?
Liliana papurt galv. Ne tok,-pagalvojo j i, matydama stebintj
Klerf.
- Kain kuojis dabar veriasi? - ts Fiola. - Jis ia sukl vis susi
domjim. Buvo vienas i paskutini loj, kurie dar gerb tradicijas. Be
to, nepriekaitingas aulys. Tuometjis buvo ia su Marija Andersen. Gal
bt girdjote apie j? Grauol koki reta. uvo per bombardavim Mi
lane.
Jis kreipsi Klerf.
-Nesate girdjs apie Volkov?
- Ne. Niekada, - atsak Klerf.
-Keista! Tuo metuj is kakur dalyvavo keleriose lenktynse. inoma,
kaip mgjas. Retas kuris galjo tiek igerti. Tikriausiai praud save.
Bent jau susidar spdis, kad pats to norjo.
Klerf veidas apsiniauk. Jis pamojo padavjui ir papra dar butelio.
-Ar grite loti?-pasiteiravo Fiola. - O, atleiskit, juk aiku, kad ne.*
*Udari loim namai nedidelei moni kompanijai.
224
- Kodl ne? Serijas reikia loti serijomis. Galbt net iandien bus dar
viena i trylikos kart antjuodos.
- Jam nebereikt loti, - kalbjo Fiola Lilianai. - Bent jau ian
dien. i taisykl sena kaip pasaulis.
Liliana nulydjo akimis Klerf. kartjis nekvietjos, kad btjo sk
ms laidu, ir Liliana inojo kodl. Koksjis vaikikas, - velniai pagalvojo
ji. - Ir koks aklas savo pavyduliavimu! Nejau umiro, kad niekuomet ne
pasidarys kitoks, griaunantis, tik visuomet liks savimi?
- Ojs, prieingai, turtumte ibandyti laim, - patar Fiola. - Js
juk pirm kart. Padarysit tai dl mans? Ateikit!
Jie nujo prie kito stalo. Fiola pastat. Po keli minui ir Liliana isi
keit kelet banknot etonus. Ji atsargiai stat maas sumas; pinigai
buvojai daugiau negu turtas, tai buvo gyvenimo dalis. Ji niekada nenor
jo prayti priverstins pagalbos i dds Gastono.
Beveik ikart jai pradjo sektis.
- Kdikio ranka, - tar pralaimjs Fiola. - i naktis js! Ar ne
prietarausite, jei statysiu kaip irjs?
-Vliau gailsits.
- Tik ne lodamas. Statykite, kaip galv aus.
Liliana stat kur laik ant raudonos irjuodos, paskui ant tuzino ir ga
liausiai ant numeri. Du kartusji laimjo ant nulio.
-Niekas myli jus, -juokdamasis pripaino Fiola.
Pasirod sen su vliu. Piktu veidu ji atsisdo prieais Liban. Tarp
statym sen kudjosi su vliu. Ant jos rankos atsainiai kabojo nepa
prasto groio deimantas. Jos kaklas buvo raukltas kaip ir vlio, abu
panjo vienas kit. Abiej akys - beveik be vok irjose nesimat bal
tym.
Dabar Liliana kaitaliojo juod su trylika. Kai po kurio laiko pakl
akis, pamat Klerf, stovint kitoje pusje ir stebintjos loim. Ji pastat
kaip Borisas Volkovas ir mat, jog ir Klerf tai pastebjo. Liliana ir to
liau maitingai stat ant trylikos. Po eto skmingo karto liovsi.
- Uteks, - tar ji, susierdama etonus nuo stalo rankinuk. Ji lai
mjo, tik neinojo kiek.
225
- Jau norite eiti? - papriekaitavo Fiola. - i naktis js, pati matote.

Niekada nebebus tokios!
- Naktis jau prajo. Jei atitrauktume uuolaidas, blykaus ryto
sambrkoje atrodytume kaip mklos. Labos nakties, Fiola. Lokite to
liau! Kas nors visada loia.
Kai ji su Klerf ijo, Rivjera atrod tokia, kokia buvo iki jatrado tu
ristai. alvario geltoniu ir mliu rjo dangus, laukdamas sauls; hori
zonte bolavo jra, permatoma kaip akvamarinas. Suposi keletas vej
vali su geltonomis ir raudonomis burmis. Pajryje buvo ramu, gatvje
niekur nesimat automobili. Vjas kvepjo langustais irjra.
Liliana pati nesuprato, i kur taip netiktai kilo ginas. Ji girdjo Kler
f, bet turjo praeiti kiek laiko, kol susivok: paviri isiverjo pa
vydas Volkovui.
- K a galiu? - girdjo j sakant. - Turiu kovoti su eliu, su tuo,
kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio ia nra ir kuris dl to dar daugiau
ia yra, jis stipresnis u mane, nes jo ia nra, jis neklystantis, nes jo n
ra, nes jis viesesnis, nes jo ia nra, jis siaubingai pranaesnis dl savo
nebuvimo: tai duodajam tkstanius ginkl prie mane, o tuo tarpu a esu
alia irtu matai, koks a; taip, kaip ir dabar, labai susijaudins, keniantis
neteisyb savo atvilgiu, priekabus, kvailas - o man statomas prieprie
iais didelis, idealus paveikslas, nieko nedarantis klaidingai, nes nedaro
nieko, nes tyli ir nieko nedaro prie; lygiai taip pat nemanoma kovoti su
prisiminimais apie mirusj .
Liliana nusikamavusi atlo galv. Kokias siaubingas vyrikas nes
mones jis ir vl taukia?
- Argi ne taip? - dst Klerf, suduodamas per vair. - Pasakyk, argi
ne taip! A jauiu, kodl tu traukiesi nuo mans! inau, kad dl to paties
nenori ir tekti! Tu nori sugrti! tai kas! Tu nori atgal!
Ji pakl galv. K j is pasak? Pavelg Klerf.
- K tu kalbi?
- Argi netiesa? Tu net dabar galvoji apie tai.
- Dabar pagalvojau, kokiais siaubingais kvailiais gali tapti protingiausi
mons. Nevalyk mans alin jga!
226
- A - tavs? A darau visk, kad sulaikyiau tave!

- Manai, taip sulaikysi? O Dieve!
Liliana vl nuleido galv.
-Nereikia pavyduliauti. Nors ir sugriau, Borisas mans vis tiek ne
benort.
-Tai neturi nieko bendra. Tujuk nori sugrti!
- Nevalyk mans atgal! Dieve, ar tu aklas?
- Taip,- atsak Klerf. - Tikriausiai! Tikriausiai, - pakartojo jis nu
stebs. - Bet nieko negaliu padaryti. Nerandu ieities.
Tyldami jie vaiavo Komio plentu Antib kryptimi. Jiems prieprie
iais asil traukiamame veime sdjo paaugl mergait ir dainavo.
Ivargusi Liliana irjo jdegdama pavydu. Ji prisimin sen i kazino,
ta dar ilgai gyvens; j i irjo besijuokiani mergait ir prisimin save.
Tai buvo viena t akimirk, kai viskas pasirod nesuprantama; ia jau
negelbs jokia gudryb, kai ji taip priveikta nelaims ir viskas veriasi i
jos bejgiku maitu. Kodl? Kodl btent a? K a padariau, kad kliu
vo btent man? Stiklinmis akimis velg ji av gamtovaizd. Gatv
stipriai kvepjo iedais.
- Ko tu verki? - piktai paklaus Klerf. - Aaroms nra jokio rimto
pagrindo.
- A neverkiu.
-Tu apgaudinji mane su eliu, - lidnai ts jis. - Ir dar verki!
Taip, - galvojoji, - bet tas elis visai ne Borisas. Gal jam pasakyti,
kas tai? Bet tuomet jis udarys mane ligonin ir prie dur pastatys savo
meils sargyb, ir bsiu slaugoma iki mirties, bet tik u balto stiklo lang,
dezinfekcijos priemoni tvaike, apsupta ger nor ir moni atmat dvo
ko.
Ji mat Klerf veid. Ne, - nutar ji,-tik ne itos meils nelaisvje.
ia nepads prieinimasis, reikia bgti! Fejerverkas baigtas. Nra ko raus
tis po pelenus.
Maina suko viebuio kiem. Kakoks angelas su maudymosi cha
latu lipo emyn maudytis. Klerf, nusuks akis nuo Lilianos, padjojai i
lipti.
227
-Dabar mane retai matysi, - prabilo jis. - Ryt prasideda treniruo

ts.
Jis perdjo; lenktyns bus mieste, ir treniruotis ia beveik nemano
ma. Gatves galima udaryti tik lenktynms, o lenktynininkai turs pa
sitenkinti tik kelet kart pervaiuodami tras ir sidmdami, kaip per
junginti bgius.
Liliana tarsi ilgame koridoriuje mat, kas dar galjo tarpj vykti. Tas
koridorius siaurjo ir siaurjo, ir nebuvojokio ijimo. Jai nereikiajuo eiti.
Kiti, kurie turi laiko vaistymui, tie gali. Oji - ne. Meilje nra kelio at
gal; negalima pradti i naujo. Kas atsitiko, liko irdyje. Klerf niekada
nebebus su ja toks, koks anksiau. Toks jis galjo bti su kiekviena kita
moterimi, bet ne suja. O kas tarpj buvo, nebesugrinsi, kaip ir laiko. To
nestengs padaryti nei auka, nei pasirengimas, nei geri norai, toks yra
nirus ir negailestingas dsnis. Liliana inojoj; todl norjo pasitraukti.
Tas gyvenimo likutis buvojos visas gyvenimas-jis sudar tik ma Kler
f gyvenimo dal. Todl tai tikjos reikalas-ne Klerf. Santykis buvo per
daug nelygus; tai, kasjo egzistencijai buvo epizodas, nors jis tuo dabar ir
netiki, jai buvo pabaiga. Ji negali to aukoti, dabar tai buvo aiku. Ji nesigai
ljo ir nelidjo, nes tam buvo per maa laiko; j persmelk aikumas,
panaus ryto aur. Ir jau sklaidsi paskutinis nesusipratim rkas. Ji
pasijuto laiminga, kad apsisprend; nors tik trump akimirk, bet tikrai
laiminga. Ir - keista - bet tuomet sugro ir velnumas, jai nebegrs pa
vojus.
-Viskas, k tu tvirtinai, yra netiesa, Klerf, - pradjo ji pasikeitusiu
balsu. - Viskas! Umirk tai! Tai netiesa! Viskas netiesa!
Ji mat, kaip pragiedrjojo veidas.
- Pasiliksi su manim? - skubiai paklaus jis.
- Taip, - atsak ji, nes nebenorjo dar paskutinmis dienomis dideli
aikinimusi.
-Ar supranti pagaliau, ko noriu?
- Taip, suprantu, - atsak ji ypsodamasi.
- Teksi u mans?
Klerf nepajutojos delsimo.
228
- Taip, - nebeprietaravo ji.

Dabar ir tai jau visai vis viena. Jis smeig j akis.
- Kada?
- Kada norsi. Ruden.
Jis patyljo.
- Pagaliau! - apsidiaugjis. - Pagaliau! Tu niekada nesigailsi, Lilia
na!
- inau.
Jis i karto pasikeit.
- Tu pavargusi! Tu mirtinai pavargusi! K mes abu padarme? Tau
reikia isimiegoti, Liliana! Eik, palydsiu tave vir.
-Ot?
-A paseksiu anglu, o vliau, kol dar neprasidjs eismas, pervaiuo
siu gatvmis. Tai tik dl gdi, iaipjau trasa man pastama.
Klerf stabteljo ties durimis.
- Paskutinis mulkis! Praradau daugiau kaip pus to, k buvau ilos.
Vis per nir!
- O a iloiau.
Liliana numet rankinuk su etonais ant stalo.
- Tik nesuskaiiavau.
- Rytoj mes ir vl iloim. Eisi su manim pas gydytoj?
- Taip. Dabar metas miegoti.
- Pamiegok iki vakaro. Tada uksim ko nors ir vl eisim miegoti. A
be galo myliu tave.
- A tave taip pat, Klerf.
Jis atsargiai udar duris. Jis pirm kart taip, tarytum prie ligons,
- paman ji ir ivargusi atsisdo ant lovos.
Langas buvo atviras. Liliana matj nueinant papldim. Po lenkty
ni, -nusprend ji. - Susikrausiu ir po lenktyni, kai jis vaiuos Rom,
ivyksiu. Dar tos kelios dienos,-galvojoji. Ji dar neinojo, kur vaiuoti.
Vis tiek. Svarbiausia ivaiuoti.
229
XX
Trasa buvo kiek ilgesn nei trys kilometrai ir jo Monte Karlo gatv
mis, per miest, aplink uost, per kaln, ant kurio stovjo kazino, ir suko
atgal. Daugelyje vietji buvo pernelyg siaura aplenkti, joje buvo beveik
vien tik poskiai, kilpos, dvigubi poskiai ir vingiai. Vaiuoti reikjo imt
rat - daugiau kaip tris imtus kilometr.Vadinasi, deimtis tkstani
kart perjunginti pavaras, stabdyti, vl sibgti, perjungti ir vl stabdy
ti, ir vl pradti vaiuoti.
- Karusel, - juokdamasis pasak Klerf Lilianai. - Kaip cirko ak
robatika. N akimirk negali atsipalaiduoti. Kurtu sdsi?
-Tribnoje. Deimta eil deinje.
- Bus karta. Turi skrybl?
- Taip.
Liliana parod rankoje ma iaudin skryblait.
-Gerai. iandien vakare prie jros, Auksiniame paviljone, valgy
sim langustus ir gersim ataldyt vyn. O rytoj vaiuosim pas mano pas
tam; jis architektas ir padarys namo perstatymo projekt. Bus viesus,
su dideliais langais ir daug sauls.
Treneris kteljo Klerf kak italikai.
- Jau, - tar Klerf, susisagstydamas savo balt kombinezon ties
kaklu. I kiens jis isitrauk medio gabaliuk ir pabarbeno juo ma
in ir savo rank.
- Pasirengs? - suuko treneris.
- Pasirengs.
Liliana pabuiavo Klerf ir atliko palaiminimo ritual. Ji paspjaud
main ir Klerf kostium, itardama prakeikim, kur suprasti reikjo
prieingai; paskui ikl rank su dviem iskstais pirtais trasos ir sto
gini pus, kur stovjo kitos mainos - tai buvo ukeikimas nuo pikt
aki. Kai Liliana jo pro al, ital mechanikai lydjo j susiavjusiais
vilgsniais. U nugaros ji girdjo trenerio mald:
-O, saldusis Jzau irtu, Gailestingoji Motina, padkite Klerf, ir Friderijui, ir...
230
Prie durji atsisuko. Markeio ir kit dviej lenktyninink monos su

chronometrais ir bloknotais jau sdjo savo vietose. Man nereikjo jo
palikti, - pamanj i ir pamojo ranka. Klerf nusijuok ir taip pat pamojo
jai. Jis atrod labai jaunai.
-O js, visi ventieji, prakiurdykit konkurent padangas dvigubai grei
iau negu ms! - maldavo treneris, o paskui suuko: - Pasirengti star
tui! Visus paalinius praom ieiti!
Startavo dvideimt main. Klerf pirmajame rate buvo atuntas; jo
padtis starte nebuvo labai patogi, todl Klerf iek tiek udels. Jis va
iavo u Mikoio, nes inojo, kad is atakuos. Priejuos buvo Friderijas,
Montis ir Saketis.
Ketvirtajame rate tiesiojoje, kylanioje kazino link, Mikotis, ispaus
damas i savo mainos visk, kji gali, sugebjo pralenkti Saket. Klerf
kaip prilips laiksi tiesjo upakaliniais ratais. Gerokai spusteljs jis irgi
suspjo pralenkti Saket prie pat tunel. Ioks i tunelio Klerf pa
mat, kad Mikoio automobilis m rkti ir ltinti greit. Klerf pralenkj
ir pradjo vytis Mont. Dar u trij ratjis pavijo Montties duj rezervua
ru staigiam poskyje ir kaip terjeras pakibo ties jo upakaliniais ratais.
Dar devyniasdeimt du ratai ir septyniolika konkurent, - skaiia
vojis, kai dirbtuvse alia Mikoio automobilio pamat stabdant dar vien
main. Treneris enklais jam parod tuo tarpu neatakuoti; ko gera, tarp
Friderijo ir Markeio uvir tbtin kova firmos sskaita - jie bus
pamir komandin drausm. Treneris norjo pasilikti Klerf ir Mejer III
rezervui, tam atvejui, jeigu lyderiai sudauys savo mainas.
Liliana mat, kaip automobiliai maiau nei kas dvi minutes vientisu
briu lekia pro tribnas. Atrod, tereikjo koki akimirk nusisukti nuo
trasos, ir mainos vl jau buvo ia, tik iek tiek kitaip isidsiusios, lyg
niekur ir i viso nebt dingusios, o tik persirikiavusios kaip kaleidosko
po stikliukai. Kaipjie ir suskaiiuoja timt rat?-pagalvojoji, prisimi
nusi besimeldiant, prakaituojant ir besikeikiant trener, rodant lenkty
nininkams lenteles, mosuojant vliavlmis ir nuolat jas keiiant pagal
kakok slapt kod.
231
Po keturiasdeimties ratji panoro ieiti. Lilianai atrod, kad ivaiuo

ti geriausia kaip tik i akimirk, nelaukiant, kol baigsis lenktyns. Ste
bti dar eiasdeimt rat su maais pokyiais jai atrod tuias laiko
leidimas, kaip sanatorijoje prie ivaiuojant. Kienje Liliana turjo bi
liet Cirich. Ji nusipirko j ryt, kai Klerf paskutin kart apvaiavo
tras. Ivaiuoti ketino poryt. Klerf t pai dien turjo iskristi Ro
m. Grti adjo po dviej dien. Jo lktuvas buvo ryt, o Lilianos trau
kinys - vakare. Sprunku kaip vagil, - paman ji sau. - Kaip idavik.
Lygiai taip pat norjau pasprukti ir i sanatorijos nuo Boriso. Vis dltojis
suspjo pasikalbti su manimi, bet ar tai padjo? Tokiais atvejais visuo
met kalbami netikri ir melagingi odiai. Juk tiesa tra beprasmis iauru
mas, po kurio lieka tik apmaudas ir nusivylimas, nes nieko negalima pa
keisti. Paskutiniai prisiminimai, kurie po to liko-tai ginai, nesusiprati
mai ir neapykanta. Ji pasiraus rankinuke bilieto. Staiga jai pasirod,
kad pametj. Ta akimirka sustiprinojos ryt. Nors viet saul, Lilian
krt altis. Turiu kario, - pagalvojo ji, girddama aplink minios
auksmus. Apaioje, prie melsvo aislinio uosto su baltomis jachtomis,
ant kuri susispiet stovjo mons, jo lenktyni trasa. Viena i aislini
main staiga krypteljo al ir pralenk kit, beveik liesdamaj onu.
- Klerf! - suuko i diaugsmo apkni dama, pliaukindama progra
ma sau per launis, stangriai aptemptas linine suknele - The son of a
gun made it!*
Po valandos Klerf jau buvo antras. Dabar jis altakraujikai ir ne
gailestingai persekiojo Market. Jis dar nenorjo lenkti - bus laiko ir po
atuoniasdeimto rato ar net devyniasdeimtajame, jis tik stengsi nuolat
lipti jam ant kuln, atsiliks kelis metrus, kol Marketis ims nervintis. Kler
f taip pat nenorjo ir pernelyg rizikuoti spausdamas varikl; geriau tegu
Marketis taip daro. is taip ir padar, taiau jo mainai nieko neatsitiko.
Bet atsiplti nuo Klerf jam nepavyko. is pajuto, kad Marketis dl to
labai sunerimo. Dabarjis m blokuoti keli ir poskius. Klerf kelis kar
* Tai nenaudlis! (ang.)
232
tus apsimet, kad nori lenkti, nors i tikrj net neband. Marketis pa
sidar neatsargus, nes m atidiau stebti Klerf negu keli.
Taipjie apvaiavo dar vien rat, visu ratu aplenkdami kelis kitus lenk
tynininkus. Treneris prakaitavo, rodydamas Klerf enklus lentelmis ir
vliavlmis. Jis reikalavo, kad Klerf nelenkt. Jie buvo i vienos ko
mandos, ir gana jau vien to, kad Friderijas susipe su Sakeiu. Dl to
Friderijas sudrask padang ir atsiliko nuo Klerf viena minute, be to,
tarpj buvojau penkios kitos mainos. Dabar Montis persekiojo Klerf,
bet ant kuln dar nelipo. Klerf galjo lengvai nusikratyti jo staigiuose po
skiuose, kuriuosj is veikdavo greiiau u Mont.
Vaiuodamas pro dirbtuves, Klerf mat, kaip treneris keik visus ven
tuosius ir grasino jam kumiais, kad nesispaust taip prie Markeio.
Marketis nirs enklu parod treneriui, kad sulaikyt Klerf. Klerf
linkteljo ir atsiliko per automobilio ilg, bet ne daugiau. Jis norjo laimti
ias lenktynes nepaisydamas, ar pritars tam treneris, ar ne - taipjau nu
sprend. Man reikalingi pinigai,-galvojojis. - Ateiiai.Namui. Gyveni
mui su Liliana'. Dl prasto starto Klerf atsiliko, bet buvo sitikins, kad
laims. Jis jautsi keistai ramus, susikaups ir atsipalaidavs tuo paiu
metu. Klerf neabejojo, kad jam nieko neatsitiks. Kaip koks aikiaregis,
jis nejautjoki abejoni, pasitikjo savimi. Seniaujis danai tai jausdavo,
bet pastaruoju metu to tvirtumo vis pritrkdavo. Tai buvo viena i t re
t tikros laims akimirk.
U poskio Klerf pamat, kaip Markeio main staiga sumt, ji
atsistojo skersai kelio, pasigirdo metalo cypimas ir vangesys. Juoda te
palo dm plaiai isklido ant kelio. Klerf ivydo, kaip kitos dvi mainos
lyg girtos nuslydo tepalu ir trenksi viena kit, o Markeio maina per
sivert lyg sultintame filme. Pats Marketis nuskriejo oru ir nekteljo
ant ems. imtu aki Klerf sisiurb keli, iekodamas spragos pra
okti. Bet tos spragos nebuvo. Kelias staiga tartum iaugo iki miliniko
dydio ir tuoj pat vl susitrauk. Klerf nejaut baims, jis tik stengsi
main pakreipti taip, kad smgis tekt ne staiu kampu, o ambiai.
Paskutin akimirkj is spjo pagalvoti, kad reikia mesti vair, bet rankos
233
dirbo pernelyg ltai. Viskas jame tartum kilsteljo, staigajis neteko svo
rio ir tuomet pajuto smg veid, smg krtin, i vis pusij ugriuvo
duen kalnas. Vien akimirk jis dar mat siaubo ikreipt trasos bu
dtojo veid, paskui pajuto miliniko kumio smg nugar, igirdo
kakok tams gausm, ir viskas nutilo.
Ant Klerf ulks automobilis pramu sprag main grstyje. Da
bar ia galjo prasmukti kiti lenktynininkai. Mainos viena po kitos lk
pro al, klidamos ir brindamos onais nuolauas. Metalas cyp ir at
rod, kad girdisi sudarkyt main dejon. Trasos budtojas peroko sm
lio mai utvar ir kastuvu m erti sml ant tepalo klano, atokdamas
artjant varikli riaumojimui. Pasirod sanitarai su netuvais. Jie nutem
p Market saugi viet, pakl j ir per smlio mai utvar perdav
kitiems. Pribgo keli automobili firm tarnautojai su pavojaus enklais,
nordami spti kitus lenktynininkus. Bet lenktynsjau persikl kittra
sos ruo, visi dalyviai jau buvo pravaiav avarijos viet ir dabar vl
gro. Kai kurie paskubomis dairsi alis, kit vilgsniai buvo prikausty
ti prie kelio.
Klerf automobilis ne tik uoko ant kit, bet i upakalio antjo ulk
Montis. Pats Montis beveik nesusieid. Jis nulubiojo on. Klerf
kabojo savo mainoje, kurismgis pakl ir usvied ant smlio mai.
Jo veidas buvo sudauytas, vairas sispauds krtins lst. I burnos
sruvo kraujas, jis buvo be smons. Kelio pakratyje kaip muss prie
kruvinos msos susirinkusi minia spoksojo sanitarus ir mechanikus,
besistengianius itraukti Klerf i mainos liekan. alia deg kitas au
tomobilis. Vyrai su gesintuvais band atitraukti nuolauas ir ugesinti jas.
Laimei, benzino bakas trko, todl pavyko ivengti sprogimo. Bet de
ganio benzino kartis buvo nepakeliamas, be to, ugnis dar galjo persi
mesti kitas mainas. Kas dvi minutes pro al pravilpdavo automobi
liai. Varikli gausmas tvyrojo vir miesto tartum nirus rekviem, vis au
gantis ir virstantis kurtinamu kauksmu, kai jie pralkdavo pro Klerf, kuris
kaip nukryiuotasis ant stulpo kruvinas kabojo savo automobilyje, ap
viestas blykios gstanio gaisro viesos. Lenktyns tssi.
234
Liliana ne ikart suvok, kas vyko. Balsas i garsiakalbio buvo duslus,

vargiai galjai suprasti, kas sakoma. Diktorius i susijaudinimo stovjo
per arti mikrofono. Ji kak nugirdo apie automobil, nuvaiavus nuo kelio
ir sirus kit, nes i to kito ant kelio isiliejo tepalas. Paskui pro trib
nas vl pralk visas spieius main. Nieko baisaus, - pamanji. - Ki
taip sustabdyt lenktynes. Akimis ji iekojo Klerf numerio. Bet nepa
mat. Aiku, jis galjo pravaiuoti ir anksiau, ne taipjau dmiai ji ir
irjo. Garsiakalbis prane, dabar jau aikiau, kad Plezans krantinje
vyko avarija - susidr keletas automobili, yra sueist, uvusi nra,
vliau prane isamiau. Klasifikacija tokia: Friderijas pirmauja penkio
lika sekundi, toliau Kontis, Diuvalis, Mejeris III...
Liliana sitempusi klaussi. N odio apie Klerf. Ojuk jis buvo ant
ras. Nieko apie Klerf, - pagalvojo ji ir igirdo artjanius automobi
lius. Ji pasilenk priek, kad pamatyt skaii 12, raudon main su
dvyliktuoju numeriu.
Betjos vis nebuvo. Lilianos knas prisipild nebylios siaubo tylos, per
kuriataidjo sodrus diktoriaus balsas:
- Tarp sueistj ir Klerf, jis nuvetas ligonin. Atrodo, be smo
ns. Montis susieid keli ir pdas, Marketis...
Negali bti! - kakas kalbjo Lilianos viduje. - Tik ne iose aislin
se lenktynse, ne iame aisliniame mieste su aisliniu uostu ir marga
spalve aisline panorama! ia apsirikimas! Jo maina tuoj inirs i u
poskio, kaip Targa Florijo, gal iek tiek atsilikusi, gal aplamdyta, bet
sveika! Taiau, taip besvarstydama, Lilianajaut, kaip tirpstajos viltis,
taip ir nesuspjusi sitvirtinti. Be smons... - jai strigo tie odiai. - K
tai reikia?.
Tai galjo reikti visk, k nori. Ji pati nepastebjo, kad leidiasi nuo
tribn. Ji jo dirbtuvi link; galbt j nune ten? Gal jis guli ant netu
v, sueista ranka ar petim, kaip Targa Florijo, irjuokiasi i savo nelai
ms?
- J nuve ligonin, - paaikino suprakaitavs treneris. - ventoji
Dievo motina, ventasis Kristupai, kodl tai atsitiko mums, kodl ne kon
kurentams arba... K? Minutl!
235
Jis ioko laukan su enklais. Mainos vilp pro al. I arti jos atrod
didesns ir pavojingesns, j riaumojimas ugo visk.
- Kas atsitiko? - auk Liliana. - Velniop tas js lenktynes! At
sakykite man, kas atsitiko!
Ji apsidair. Visi jos veng. Mechanikai kraptsi prie atsargini dali
bei padang ir nedrso pakelti j aki. Vos tik ji prisiartindavo prie ko
nors, tuojau tas pasitraukdavo. Tartumji bt sirgusi maru.
Pagaliau sugro treneris.
- Klerf nepads, pasisiu a tas lenktynes po velni ar ne, - pasak
jis kimiu balsu. - Jis ir nenort ito. Jis nort...
- Kur jis? Mans nedomina pamokslai apie moralin lenktyninink
kodeks.
- Ligoninje. J i karto nuve ligonin.
- Kodl niekas nevaiavo su juo kartu? Js, pavyzdiui. Kodl js
ia?
Treneris spoksojo j, nieko nesuprasdamas.
- Kuo a galiu padti jam? Arba kas nors kitas i ms? Dabar tai jau
gydytoj darbas.
Liliana kantriai iklaus.
- Kas jam atsitiko?-tyliai paklaus ji.
-Neinau. Nemaiau jo. Mes visi buvome ia. Turjome bti ia.
- Taip, - tar Liliana. - Kad nesustot lenktyns.
- Taipjau yra, - bejgikai atsak treneris.
Skubiai prijo mechanikas. Griauddamos artjo mainos.
- Sinjorina, - treneris sksteljo rankomis ir pairjo tras. -A tu
riu...
- Jis mirs? - paklaus Liliana.
-Ne, ne! Be smons. Gydytojai... deja, sinjorina, a turiu...
Treneris iupo nuo ds enkl ir puol laukan. Liliana girdjo j
aukiant:
- Madona, Madona, kodl visa tai man, prakeiktas tepalas, velniai
griebt, prakeiktas tepalas!
236
Ikls rankjis kakam parod savo lentel ir, nors main brys jau
buvo pravilps, pasiliko stovti, neatpldamas aki nuo trasos ir neno
rdamas grti.
Liliana ltai pasisuko eiti.
- Mes atvaiuosim... Po lenktyni, sinjorina, ikart po lenktyni, sunibdjo vienas i mechanik. - Tuojau po lenktyni!
Kai Liliana vaiavo ligonin, vir miesto tebekaboj ojuodas triukmo
baldakimas. Jai pavyko pagauti tik arklio traukiam kariet, papuot v
liavlmis ir margais kaspinais. Arkliui buvo udta iaudin skrybl.
- Utruksim ilgiau negu paprastai, panele, - paaikino jai veikas. Turim daryti didel lank. Gatvs udarytos. Lenktyns, suprantate...
Liliana linkteljo. Ji sdjo sustingusi nuo skausmo; tai buvo ne skaus
mas, o buka kania, tartum prislopinta narkotik. Visi jos jausmai buvo
apmir, ji tik mat ir girdjo mainas, aikiai ir atriai - tai buvo nepa
keliama. Veikas be paliovos plepjo, jis stengsi jai parodyti vietas, i kur
matsi lenktyns. Bet ji nieko negirdjo, tik variklius. Kakoks mogus
band sustabdyti karietir ukalbinti j. Liliana nesuprato, kjis sako, ir
papra sustoti. Ji paman, kad mogus nuo Klerf. Vyrikis, italas baltu
kostiumu ir siauraisjuodais siukais, silsi jai kartu pavakarieniauti.
- K? - paklaus ji nesuprasdama. - Kas dar?
Vyras nusiypsojo.
-Gali bti ir daugiau. Priklausys nuojs.
Liliana nieko neatsak. Ji tiesiog nebemat io vyrikio, jos akys atsisa
k matyti. Jis nieko neinojo apie Klerf.
- Pirmyn! - paliep ji veikui. - Greiiau!
- Visi ie kavalieriai neturi pinig, - paaikino veikas. - Gerai pa
darte, kad atsisakte. Kas ino, u pietus gal dar ir sumokt. Vyresni
ponai patikimesni.
- Greiiau! - papra Liliana.
- Klausau.
Prajo visa aminyb, kol gal gale jie sustojo prie ligonins. Beva
iuodama Liliana prisiek sau, bdama tikra, kad tess-ji neivaiuos, ji
237
pasiliks, ji teks u Klerf, kad tik jis gyvent. Ji prisiek sau negalvo
dama, kaip negalvojant metami vanden akmenukai.
- Ponas Klerf operacinje, - pasak slaug priimamajame.
- Gal galite pasakyti, kas jam?
-Apgailestauju, ponia. Js ponia Klerf?
- Ne.
-Gimin?
- Koks skirtumas?
- Jokio, panele. Tiesiog a tikra, kad po operacijos, jei ir leis minu
tlei, tai tik paius artimiausius gimines.
Liliana neatitrauk nuojos aki. Gal reikia pasakyti, kadji susiad
jusi su Klerf? Koks absurdas!
- J operuos? - paklaus j i.
- Taip. Kitaip vargu ar jis bt operacinje.
Viena i t, kurios nekenia mans, - pagalvojo suirzusi Liliana. K
jau k, o slauges ji painojo!
- Ar galiu palaukti? - pasiteiravoji.
Slaug parod suol.
- Neturite laukiamojo?-paklaus Liliana.
Slaug mosteljo duris. Kambaryje stovjo augalai apvytusiais la
pais, guljo imtyti urnalai, ant musgaudio, kabanio vir stalo, zyz
muss. Varikli gaudesys buvo girdti ir ia - kaip pals bgn tratj imas, duslus ir tolimas, bet vis dlto girdimas.
Laikas atrod lipnus kaip musgaudis, ant kurio lta kankinama mirti
mi vadavosi muss. Liliana neregs vilgsniu spoksojo nuiupintus ur
nalus, atsiversdavo ir pavariusi vl uversdavo, band skaityti, bet nega
ljo, atsistojo, prijo prie lango, paskui vl atsisdo. Kambarys trenk bai
me, visata baime, kuri buvo ispinduliuotajame. Ji paband atidaryti lan
g, bet vl tuojau pat udar, nes varikli gausmas ikart sustiprjo. Po
kurio laiko jo moteris su kdikiu. Kdikis m verkti, moteris atsisagst
palaidinuk ir atkio jam krt. Vaikas paepsjo ir umigo. Moteris dro
viai nusiypsojo Lilianai ir vl usisagst palaidin.
238
Po keli minui duris atidar slaug. Liliana atsistojo, bet ioji ne

kreip j dmesio; tik enklu parod moteriai su vaiku eiti kartu su ja.
Liliana vl atsisdo. Staigaji sukluso. Kakas pasikeit. Ji pajuto tai. At
slgo tampa, kakas atsipalaidavo. Tai truko trumpai - kol ji suprato, kad
pasidar tylu. Nutilo main esys. Lenktyns baigsi.
Po ketvirio valandos ji pamat privaiuojant atvir automobil su
treneriu ir dviem mechanikais. Maina sustojo. Priimamojo slaug atve
djuos laukiamj. Visi atrod prislgti.
- K nors suinojote? - pasiteiravo Liliana.
Treneris parod jaunesnj mechanik.
- Jis buvo ten, kai Klerf itrauk.
- Jis kraujavo i burnos, - pradjo mechanikas.
- I burnos?
- Taip. Kaip kraujopldis.
Liliana pairjo mechanik. Kas per siaubingas apsirikimas? Krau
jopldis bnajai, ne Klerf.
- I kur jam galjo atsirasti kraujopldis? - paklaus ji.
- Vairas suspaud krtin, - paaikino mechanikas.
Liliana ltai papurt galv.
- Ne, - tar ji. - Ne!
Treneris nujo prie dur.
- Pairsiu, kur gydytojas.
Liliana girdjoj garsiai kalbant su slauge. Paskui viskas nutilo, ir si
vyravo mirtina tyla. Girdjosi garsus mechanik kvpavimas ir musi
zyzimas.
Sugro treneris. Sustojo tarpduryje. Jo akys atrod nenatraliai baltos
degusiame veide. Prie praddamas kalbti, jis kelis kartus pajudino lpas.
- Klerf mir, - itar jis.
Mechanikai nenuleido nuojo aki.
-Joperavo?-paklausjaunesnysis. - Aiku, blogai ioperavo.
- Jie jo neoperavo. Jis numir anksiau.
Visi trys suiuro Liban. Ta nejudjo.
- Kur jis? - gal gale paklaus ji.
239
-Jie tvarko j.
Prisiversdamaj i itar:
- Matte j?
Treneris linkteljo.
-Kur j is?
- Bus geriau, jei dabar neisitejo irti, - atsak vyras. - Galsite pa
matyti rytoj.
- Kas taip pasak? - paklaus Liliana bejausmiu balsu. - Kas pasa
k? - pakartojo ji.
-Gydytojas. Js nepainsitejo. Geriau ateikite rytoj. Mes galime par
veti jus viebut.
Liliana sustingo.
- Kodl nepainsiu?
Treneris kur laik patyljo.
-Veidas, - paaikinojis. - Jis stipriai sumutas. Vairas suspaudjam
krtins lst. Gydytojas mano, kadjis nieko nespjo pajusti. Viskas vy
ko staiga. Jis tuoj pat neteko smons. Ir jau nebeatgavo. Manote, - i
tar jis garsiau, - mums lengva? Mes painojomj ilgiau negujs!
-Taip, - atsak Liliana. - Js j painojote ilgiau negu a.
-A ne tai turiu galvoje. Norjau pasakyti, kad visuomet taip bna,
kai kas nors mirta - staiga jo nebra. Jis nebekalba. Tik k buvo ia - ir
nebra. Kas gali tai suvokti? A manau, ir mums taip bus. Stovim ia nesusigaudydami. Suprantate?
- Taip, suprantu.
- Tuomet vaiuojam kartu, - pakviet treneris. - Parveimjus vie
but. iandien pakaks. O rytoj galsitej pamatyti.
-Kveikti viebutyje?
Vyras trkteljo peiais.
- Pasikvieskite gydytoj. Tegu suleis vaist. Stipri, kad imiegotumt iki rytojaus. Eime! ia nebra kas veikti. Jei mir - viskas baigta,
nieko nebepadarysi, - jis prijo ir udjo rankjai ant peties. - Eime! A
visk suprantu. Porca miseria, man tai nebe pirmas kartas. Bet prakei
kimas, atrodo, lyg bt pirmas.
240
XXI
Liliana atsibudo i neramaus miego ir kur laik negaljo sugrti
pasaul. Bet tuoj pat j pervr atrus skausmas, ji staigiai atsisdo lo
voje ir apsidair. Kaipji ionai pateko? Pamau prisimin - mirtis vlyv
popiet, klaidiojimas po mamiestel, ankstyvas vakaras, ligonin, sve
timas susitas Klerf veidas, nusvirusi jo galva, nesiderinanios rankos,
nes kakas sudjo jas vien kit kaip maldai, kartu su ja atjs gydyto
jas - viskas buvo taip netikra ir neteisinga: ne Klerf turjo gulti ligoni
ns lovoje, oji; tikji, o nejis. Tai buvo iurpus neteisingumas, kakas lei
do sau siaubingai iurkiai pajuokauti.
Liliana atsikl ir atitrauk uuolaidas. Vidun siver saul. Dangus
be debes, palms saulje ir ugnini gli lysvs viebuio sodelyje nemanoma suvokti, kad Klerf mir. A, - priekaitavo sau Liliana, a turjau bti jo vietoje, man buvo skirta, nejam! Ji atrod sau tarsi ap
gavik, kaip tas, kuris iliko, kuris yra atliekamas ir per apsirikim dar gy
vena; per j nuudytas kitas, todl dabar vir jo tvyro neaikus pilkas
mogudysts elis - nelyginant vir vairuotojo, kuris dl pervargimo
pervaiavo mog, o iaip bt galjsj aplenkti.
Suskambo telefonas. Isigandusi ji pakl ragel. Laidojimo firmos
atstovas i Nicos sil u prieinam kain karst, kapaviet ir padorias
laidotuves. Jei prireiks perveti gimtin, jie tur cinko karst.
Ji padjo ragel. Neinojo, k daryti. Kur buvo Klerf gimtin? Ten,
kurjis gim? Kakur Elzaso Lotaringijoje? Ji neinojo. Telefonas vl su
irk. kart ligonin. K daryti su lavonu? Reikia apsisprsti. Vliau
siai iki vakaro. Ir btina usakyti karst.
Liliana pairjo laikrod. Vidudienis. Ji apsireng. Visa tirtdama,
bet mintimis dalykikai ji permet laidotuvi ritual. Man reiktjuod
drabui, - nutar ji. Paskambino vainik firma. Kita norjo suinoti,
kokio Klerf tikjimo, nes reikia rezervuoti laikpaarvojimui banyioje.
O gal velionis buvs laisvamanis?
Liban dar tebeveik stiprs migdomieji. Viskas dar atrod nerealu. Ji
nulipo emyn pasitarti su administratoriumi. Tamsiai mlynu kostiumu vy
241
ras, pamats j, pakilo. Liliana nusisuko; jai buvo nepakeniama pro

fesionali uuojautos iraika.
- Usakykite karst, - pakudomis tar ji. - Ir atlikite, kas btina.
Administratoriusjai paaikino, kad staigoms turjo bti praneta. Arji
pageidaujanti skrodimo? Kartais tai btina mirties prieasiai nustatyti.
Kam? Dl teisini pretenzij. Autofirma galt pabandyti apkaltinti lenk
tyni organizatorius. Tuomet bt dar atsivelgta draudim; galt atsi
rasti ir kit keblum-geriausia bti pasirengusiam viskam.
Atrodo, taip paprasta numirti - bet tik ne bti mirusiam. Ar ji nort
palaidoti Klerf vietos kapinaitse?
- Saviudi kapinse? - pasipiktino Liliana. - Na jau ne!
Administratorius atsipraomai ypsojosi. Saviudi kapins-tai tik
moni imon. Kaip ir Monte Karlo. ia esanios tvarkingos puikios
kapins, kur laidojami gyventojai. Arji turi Klerf dokumentus?
- Dokumentus? Arjam dar reikalingi dokumentai?
Administratorius irtai iman. inomajam reikalingi dokumentai. Gal
bt jie jo kambaryje, ojei ne, tai reiksijais pasirpinti. Be to, jis susi
sieksis su policija.
- Su policija?
Avarijos atveju tuoj pat informuojama policija. Tai, inoma, bus pada
riusi firma ir lenktyni komitetas; bet policija turi atiduoti lavon. Visatai
formalumai, bet turi bti atlikta. Jis tuo pasirpinsis.
Liliana linkteljo. Staigaji panoro ieiti lauk. Baiminosi, kad gali ap
alpti. Ir ia prisimin, kad nuo vakar piet nieko nevalg; bet ji nenorjo
eiti viebuio restoran. Skubiai iingsniavusi i vestibiulio, ji pasuko
Paryiaus kavin. Usisak kavos ir ilgai ten sdjo net neprisiliesdama prie puodelio. Pro al riedjo mainos, sustodavo prie kazino, priva
iuodavo prasti ekskursiniai autobusai, turist briai susispiesdavo apie
gidus ir klusniai pereidavo per loimsales. Lilianigsdino priejos staliuko
atsisds vyras. Igrusi savo kav, ji pakilo. Neinojo, k daryti. Band
paaikinti sau, kad ir nevykus avarijai lytoj ji bt buvusi viena, Pary
iuje ar pakeliui veicarij. Bet tai nepadjo; j ijaut alia savs ply e
mje, jis ved praraj be jokio dugno, i kurios nemanoma isigelbti.
242
Klerf mir; ir tai buvo visai kas kita, negu tai, kad jie nebebt buv
drauge.
Liliana rado suoliuk, i kur galjo matyti jr. Jaut, kad turi nuveik
ti daug btin darb; bet ji negaljo pasiryti. Klerf, ne a! - vis grau
si ji.-Tai beprotika. A turjau mirti, nejis. Kokia klaiki ironija!
Liliana sugro viebut ir, netarusi n odio, nujo savo kambar.
Bet prie dur sustojo, [j padvelk negyvu oru; viskas kambaryje atrod
it numir.
Ji prisimin, kad administratoriui reikjo Klerf dokument. Nenu
man, kur jie; baisjosi eiti Klerf kambar. I sanatorijos laik inojo,
kad danai sunkiau matyti paliktus mirusiojo daiktus negu pat mirusj.
ia ji pastebjo raktduryse ir paman, kad kambarin tvarko kambar.
Tai geriau, negu eiti vienai. Ji atidar duris - nuo raomojo stalo pakl
akis liesa moteris pilku kostiumliu.
- Ko norite?
Liliana paman, kad pateko ne t kambar. Bet pamat kabant Kler
f apsiaust.
- Kas js? - paklaus ji.
- Manau, pirmiausia js galiau to pasiteirauti, - atr moteris. A Klerf sesuo. Ojs ko norite? Kas js tokia?
Liliana tyljo. Klerf jai kart pasakojo, kad kakur turs seser, ku
rios nekenis ir ji jo nekenianti taip pat. Jau daug met Klerf nieko
negirdjs apiej. Tai turjo bti ta pati moteris. Ji niekuo nebuvo panai
Klerf.
-A neinojau, kadjs atvaiavote, -tar Liliana. -Na, bet jei jau at
vykote, tai man ia nebra ko veikti.
- Be abejo, - altai atsak moteris. - Man pasakojo, kad mano brolis
gyveno ia su kakuo. Ar tai js ir esate?
-Ne js reikalas, - atov Liliana ir apsisuko.
Ijusi ji sugro savo kambar ir pradjo krautis daiktus, bet netru
kus liovsi. A negaliu ivaiuoti, kol jis tebra ia, - atsiliep kakas
joje.-Turiu pasilikti, kol palaidos.
243
Ji dar kart nujo ligonin; priimamojo slaug paaikino, kad ji

nebegalinti pamatyti Klerf, nes eimos nario pageidavimu jam daroma
obdukcija. Paskui kncinko karste ulituos ir isis.
Prieais ligoninji susitiko trener.
- vakar mes ivaiuojame, - pasak jis. - Matte t bestij dide
liais dantimis? Seser? Ji liep pjaustyti j . Ji kaltina mus aplaidumu ir nori
ikelti iekin firmai bei vadovybei dl nuostoli atlyginimo. Jau buvo ir
policijoje. Jsjuk pastate ms direktori. Ji ir pasj buvo. Tai bebaimis
mogus, bet po pusvalandio suja visas ibalo. Ji pareikalavo pensijos iki
gyvos galvos. Tvirtina, kad Klerf buvs vienintelis jos maitintojas. Mes
visi ivaiuojam. Ivaiuokit irjs! Viskas baigta.
- Taip, - atsak Liliana. - Viskas baigta.
Ji be tikslo klaidiojo gatvmis; sdinjo kavinse prie staliuk ir gr
kak, o vakare sugro viebut. Jautsi labai pavargusi. Gydytojas pa
likojai migdomj. Bet Lilianai j neprireik; ji tuoj pat umigo.
Liban paadino telefonas. Skambino Klerf sesuo. Turinti skubiai pa
sikalbti - paaikinoji sakmiai. Liliana privalanti tutuojau ateiti.
- Jei turite man k pasakyti, sakykite dabar, telefonu, - tar Liliana.
- Telefonu negalima.
- Tuomet ateikite dvylikt valand vestibiul.
- Bus per vlu.
- Man nebus, - atr Liliana ir padjo ragel.
vilgteljo laikrod. Netrukus deimta. Ji miegojo keturiolika valan
d, bet vis darjautsi lyg sumuta. Nujo voni ir bt ten umigusi, jei
kakas nebt stipriai pasibelds kambario duris. Ji apsivilko chalat.
Dar nespjus atidaryti dur iki galo, eng Klerf sesuo. Liliana nebe
galjojos sulaikyti.
- Js panel Dunkerk? - paklaus moteris pilku kostiumu.
- Pasikalbsime dvylikt valand vestibiulyje, - atsak Liliana. - Ne
ia.
- Koks skirtumas. Jei jau a ia. Taigi...
244
- Js ia prie mano vali, - nukirto Liliana. - Tai mano kambarys.

Gal norite, kad ikviesiau pagalb direkcij?
-A negaliu laukti iki dvyliktos. Mano traukinys ivaiuoja anksiau.
Norite, kad mano brolio lavonas laukt kartame perone, kol js atrasite
laiko pasikalbti?
Liliana ant moters kaklo mat siaur juod kryiuk, kabant ant
smulkios grandinls. Tokia neatstos, kol nepasieks savo, - pagalvojo
Liliana.
-Tarp brolio dokument, - ts sesuo, - a radau kopij, kurios originaltikriausiai turite js. Kalbu apie namo Rivjeroje perraymjs vardu.
- Mano?
- Neinote nieko apie tai?
Liliana mat dokumentjos kaultoje rankoje su dviem vestuviniais
iedais. Taigi nal - nenuostabu.
- Parodykite man dokument, - papra Liliana.
Sesuo dels.
- Negirdjote apie tok?
Liliana nieko neatsak. Ji klaussi vis dar tekanio vonioje vandens ir
nujo usukti.
-Ar tai ir skubjote man praneti? - paklaus ji sugrusi.
- A norjau jums pasakyti, kad eima, savaime aiku, to nepripa
ins. Mes prieinsims.
- Prieinkits. O dabar praau ieiti.
Moteris tebestovjo.
- Bt paprasiau ir gerokai taktikiau, jei js paraytumte pareiki
m, kad nepripastate io testamento, kur mano brolis, be joki abejo
ni, para pasidavs takai.
Liliana irjo netitraukdama aki.
- Veikiausiai js jau surate tok pareikim?
- Taip. Jums telieka pasirayti. tai ia! Diaugiuosi, kad bent tai
suprantate.
Liliana pam pareikim ir net neskaiiusi suplj.
- O dabar ieikite. Man jau utenka.
245
Bet sesuo neprarado savitvardos. Ji dmiai apirinjo Lilian.

-Js sakte, kad nieko negirdjote apie toki velionio vali. Vadinasi,
ir dokumento neturite.
Liliana nujo prie dur ir atidarjas.
- Paliekujums surasti j.
-A taip ir padarysiu! statymas ms pusje. Gal gale - yra skirtu
mas tarp kraujo gimins ir praalaits nuotyki iekotojos, tykanios pa
likimo ir...
Ant stalo stovjo vaza su ibutmis, kurias Klerf padovanojo jai
prie dvi dienas. Liliana iupoj ir, praradusi nuovok likteljo tiesiai
prakaul veid. Ji norjo tik viena: priversti nutilti t nepakeliamai nuo
m bals. Nuvytusios gls kadaravo ant Klerf sesers pei lygji bt
ilipusi i kdros.
Moteris nusiluost nuo aki vanden.
-Tai jums brangiai kainuos! -sunypt ji.
- inau, - atsak Liliana. - Atsiskite sskait u savo ukuosen
aiku, ir u suknel, o tikriausiai ir u batus, apatinius, u ilaidas pragy
venimui iki gyvos galvos ir u savo sudrebint akmenin ird! O dabar
nedinkits pagaliau!
Sesuo dingo. Liliana irjo stiklo vaz kuri tebelaik rankoje. Ji
niekad neman, kad gali itaip vartoti jg. Ai Dievui, kad nesviediau su visa vaza, - pagalvojo ji ir staiga pradjo kvatotis; ji niekaip
negaljo sustoti, tryko aaros, o su aaromis pagaliau atjo ir isivada
vimas nuo tampos.
Administratorius sustabdj vestibiulyje.
-Nemalonus reikalas, ponia.
- Na, kas gi dar?
-Js pavedte man usakyti karst ir kapaviet kapinse. Pono Kler
f sesuo, vos tik atvykusi, pirmiausia usak karstautofirmos sskaita ir
liep atveti j. Dabarjs nebereikalingas.
-Ar negalit jo grinti?
246
- Firmos Nicoje atstovas paaikino, kad tas karstas - pagal special

usakym. Galt paimti j atgal, darydamas paslaug, bet ne u t pai
kain.
Liliana bejgikai velg j. Staiga ji ivydo groteskik vaizd-ji
sugrta kakoki sanatorij kalnuose su tuiu karstu, o Klerf sesuo
tuo tarpu pagrobia supjaustytus gabalus palaikus ir antrame karste vea
eimos kap.
- A siliau tai damai panaudoti ponui Klerf js karst, - ts
administratorius, - bet ji nesutiko. Ji labai kategorika dama. Viebuio
ilaidasji liep urayti autofirmos sskait. Taip pat ir vis ilaikym bei
du butelius ato Lafit 1929, usakytus vakar vakare. Tai pats geriau
sias vynas, kokio turime. Karst firmos atstovas atsiimt karst, bet u
pus kainos.
- Gerai, - sutiko Liliana. - Ir parenkite mano sskait. iandien vaka
re ivykstu.
- Bus padaryta. Tuomet dar lieka nesutvarkyta dl kapaviets. Jums
jos nebereiks, bet a u j jau umokjau. Bus sunku k nors iandien
padaryti. etadienis. Iki pirmadienio nieko kontoroje nebus.
-Argi etadieniais ir sekmadieniais ia niekas nemirta?
- Mirta. Tuomet perka viet pirmadien.
- Uraykite kain mano sskait.
- Norite pasilikti t kapaviet sau? - netikdamas nusistebjo ad
ministratorius.
-Neinau. Nebenoriu daugiau apie tai kalbti. Uraykite, kiek u
mokjote. Visk suraykite. Nebenoriu nieko daugiau apie tai girdti!
Nieko! Suprantate?
-Gerai, ponia.
Liliana sugro savo kambar. Skambjo telefonas, bet ji nekl ra
gelio. Susikrov likusius daiktus. Rankinje atrado biliet Cirich ir
pairjo dat. Traukinys ivaiuoja vakar.
Vl suskambo telefonas. Kai nutilo, j apm panika baim. Lilianai
atrod, kad mir daugiau negu Klerf - numir visi, kuriuos ji painojo.
247
Ir Borisas, -pagalvojo j i.- Kas ino, kasjam nutiko? Gal irjis jau seniai
mirs, tik niekas neprane jai, nes niekas neinojo jos adreso, o gal ir
nenorjo praneti.
Ji iupo telefon, bet ir vl padjo. Liliana negaljojam skambinti. Ne
dabar. Borisas nesuprast jos, manyt, kad ji skambina, kadangi nebra
Klerf. Borisas nepatikt, kadji norjo palikti Klerf. Ji niekada ir nesa
kys jam to.
Taip Liliana sdjo tyloje, kol kambar slinko prieblanda. Langai bu
vo atviri. Ji girdjo lauke lamanius medius tarytumpiktdiugik kaimy
n lieuvavim. Administratorius sak jai, kad per pietus Klerf sesuo
ivaiavo; dabar irjai atjo laikas ivykti.
Ji atsistojo, bet vis dar lkuriavo. Negaljo ieiti nesitikinusi, ar Borisas
gyvas. Nebtina skambinti jam paiam. Liliana gali paskambinti sanato
rij ir pakviesti j, prisistaiusi svetimu vardu; jei mergait nueisjo pakvies
ti, bus aiku, kadj is tebegyvas, irji gals padti ragel, jam dar neprijus.
Liliana usak numer. Po ilgo laiko telefonininke paskambino. Nie
kas neatsaks. Ji papra sujungti dar kart, skubiai, su ikvietimu pokal
biui, ir lauk.
Lauke sodo vyro takeliuose pasigirdo ingsniai. Tai priminjai Kler
f sod. J uliejo nenumaldomo velnumo banga. Jis ura Lilianai na
m net niekojai neinant. Jai to visai nereikjo. Jis taip ir stovs tuias,
ir sunyks pamau su visais savo tinko ornamentais-jei tik Klerf sesuo,
apsiarvavusi dviguba vienpusiko teisingumo morale, nekonfiskuosjo.
Suirk telefonas. Liliana girdjo susijaudinusius pranczi balsus.
Staigaj i umiro visk, k buvo nutarusi.
- Borisai! - suuko ji. - ia tu?
- Kas ia? - pasigirdo moters balsas.
Liliana dels; tada pasak savo pavard. Po dviej valand ji iva
iuos i Rivjeros, ir niekas neinos kur; btjuokinga, jei ji dar kart ne
pasikalbt su Borisu.
- Kas ia? - pakartojo balsas.
Ji dar kart pasak savo pavard.
- Kas?
248
-Liliana Dunkerk.
- Pono Volkovo nra, - atsak balsas per es ir trakjim.
- Kas js? Ponia Eer?
-Ne, ponia Blis. Ponios Eer ia nebra. Pono Volkovo irgi. Man la
bai gaila...
- Palaukit! - suuko Liliana. - O kur jis?
Telefone triukmas vis smarkjo.
- ...Ivyko, - igirdo Liliana.
- Kur jis? - auk ji.
- Ponas Volkovas ivyko.
- Ivyko? Kur?
-Negaliu pasakyti.
Liliana sulaik kvpavim.
- Jam atsitiko kas? - paklaus ji.
-A neinau, ponia. Jis ivyko. Nieko kita negaliujums pasakyti. Man
labai gaila...
Ir ryys nutrko. Protarpiais vis dar girdjosi susijaudinusios pranc
zs telefonininks. Liliana padjo ragel. Ivyko-ji juk ino, k tai rei
kia viruje kod kalba. Taip sakoma, kai kas nors numirta. Nieko kita tai
ir negali reikti - kur kitur jis dar galjo ivykti? Net jo senosios eko
noms nebra.
Susimsiusi ji pasdjo dar valandl. Paskui atsistojo ir nulipo e
myn. Susimokjo sskait ir sidjo biliet rankin.
-Atsiskite man daiktus stot, - papra ji.
- Dabar? - nustebs pasitikslino administratorius. - Js dar turite dvi
valandas. Dar per anksti.
- Dabar, - atsak ji. - Ne per anksti.
XXII
Liliana atsisdo ant suoliuko prieais nedidel geleinkelio stot. U
sideg pirmosios ankstyvo vakaro viesos ir dar labiau irykino pastato
249
plyn nykum. Rudai deg turistai triukmingai brovsi pro al prie

traukinio Marsel.
Vienas amerikietis prisdo prie jos ir pradjo savo monolog apie tai,
kad Europoje negausi padoraus jautienos kepsnio, o k ir kalbti apie
pakeniam Hamburgo antrekot. Net Vienos derels Viskonsine ge
resns.
Liliana sdjo nieko negalvodama, isekinta neinia ko: ar gedulo, ar
tutumos, ar pasidavimo.
Ji pamat un, bet neatpainojo. uo lakst lankais po aikt, apuost
kelet moter, sustojo ir tada puol prie jos. Amerikietis paoko.
- Pasiuts uva! - auk jis. - Policija! Nuaukite j!
Aviganis prabgo proj ir oko ant Lilianos. Jis vos nenugriovjos nuo
suoliuko, m laiyti Lilianai rankas ir veid. Jis taip stgavo ir kauk, ir
lojo, kad aplink prisirinko nustebusi moni.
- Volfai? - pratar ji netikdama. - Volfai! I kur tu dabar?
uo atoko nuo jos ir nukr mini. i tuoj pat prasiskyr. Jis bgo
prie vyro, skubaniojos link, ir vl sugro pas Liban.
Ji stovdama lauk.
- Borisai! - suuko ji.
- Mes vis dlto radome tave, - tar Volkovas. -Viebuio administra
torius pasak man, kad tujau stotyje. Kaip matau, suspjome paiu laiku!
Kas ino, kur tavs reikt vliau iekoti.
-Tu gyvas! - sukudjo Liliana. - A skambinau tau. Kakas man
pasak, kad ivykai. A jau pamaniau...
-Tai ponia Blis. Naujoji ekonom. Ponia Eer vl itekjo.
Volkovas tvirtai laik un.
-A perskaiiau laikratyje, kas atsitiko; dl to ir atvykau. A neino
jau, kuriam tu viebuty, biau paskambins.
- Tu gyvas, - atsiduso ji.
- Ir tu gyva, irdele! Visa kita nesvarbu.
Neatitraukdama nuojo aki, Liliana ikart suprato, kjis turi galvoje kad visa tai, visas ugautas ididumas, visas eistas egoizmas nebeteko
prasms palyginti su iuo vieninteliu guodianiu paskutiniuoju faktu:
250
mylimas mogus nemir, jis dar gyvas, jis dar ia ir dar kvpuoja, ir vi
sikai nesvarbu, kir kamjis jaut arba kas atsitiko. Borisas atvaiavo ne
i silpnumo ar uuojautos; jis atvaiavo vedamas io aibiko paskutinio
vienintelio jam dar likusio supratimo, vienintelio, visuomet esanio pa
ioje pabaigoje, kuris visk panaikina ir kur beveik visuomet sismonini
per vlai.
- Taip, Borisai, - tar ji. - Visa kita nesvarbu.
Jis met vilgsn baga.
- Kada tavo traukinys?
- Po valandos. Tegu sau vaiuoja.
-Kur norjai ivaiuoti?
- Kur nors. Cirich. Visai vis tiek, Borisai.
-Tai eikim i ia. Persikraustyk kit viebut. A usisakiau kambar
Antibuose, Kepuraits viebutyje. Galima pasiprayti dar vieno. Ar
pasisti ten baga?
- Palik ia, - su netiktu rytingumu pasak ji. - Traukinys ivyks po
valandos. Ivaiuokim. Nenoriu ia pasilikti. Ir tau reikia grti.
- Man nereikia grti, - paprietaravo Volkovas. - O Dieve, irdele, o
a supratau, kodl tu norjai ivaiuoti.
- Kodl tuomet nevaiavai kartu?
Volkovas tyljo. Jis nenorjo priminti Lilianai to, kji pati sak.
- Btum su manim vaiavusi? - gal gale paklaus jis.
- Ne, Borisai, - atsak ji. - Tai tiesa. Tada ne.
-Tu nenorjai sirgti. Norjai pabgti nuo ligos.
-A dabar nebeinau. Galbt taip ir buvo. Tiek daug laiko prajo.
-Tikrai nori iandien ivaiuoti?
- Taip.
- Miegamuoju vagonu?
-Taip, Borisai.
-Tu taip atrodai, lygtau reikt ko nors uksti. Ueikim an kavin.
Tuo tarpu pasiteirausim, ar dar yra biliet.
251
Jie perjo kit gatvs pus, irjis usak Li lianai kiauini, kumpio ir
kavos.
- A nueisiu stot, - tar jis. - Pabk ia. Nepabk.
-A nebebgu. Kodl visi taip mano?
Borisas nusiypsojo.
- Nra jau taip blogai, jei taip mano. Vadinasi, nori, kad kitas bt
kartu.
Ji irjo Volkov, ojos lpos virpjo.
- A nenoriu verkti, - tar Liliana.
Jie tebestovjo prie staliuko.
-Tu tik nusikamavai. Uvalgyk. Esu tikras, kad iandien valgai pirm
kart.
Ji pakl galv.
- Taip blogai atrodau?
- Ne, irdele. Net jei atrodytum pavargusi - kelios miego valandos
tuoj pat visk pataisys. Ar umirai?
- Taip, - atsak ji. - Tiek daug k umirau. Bet ne visk.
Ji pradjo valgyti. Taiau netrukus liovsi ir isitrauk veidrodl. Ap
irjo save labai atidiai; veid, akis, mlynus paakius. K sak gydyto
jas Nicoje? Kol ateis vasara, o galbt ir anksiau, jei taip ir toliau gyvensite.
Vasara... ia jau vasara, o kalnuose ji ateina vliau. Ir ji dar kart ap
irjo savo veid. Tada isitrauk pudr ir lp daus.
Sugro Volkovas.
-A gavau biliet. Traukinys pustutis.
- Miegamajame vagone?
- Dar ne. Bet galbt bus laisv. Man ir nereikia: vis keli ia a
miegojau.
Jis paglost un, palikt sdti pas Lilian.
- O tau, Volfai, reikt bagao vagon bet mes kaip nors isisuksim.
-Galiu pasiimti jsu savim kup.
Borisas pritar.
- Pranczijoje simpatiki palydovai. O Ciriche pagalvosim, k tau
daryti.
252
-A noriu grti, - tar Liliana.

-Atgal? Kur? - atsargiai pasiteiravo Borisas.
Ji tyljo.
-A jau buvau pakeliui, - paaikinoji. - Tu nepatiksi.
- Kodl nepatiksiu?
- O kodl tu turtum tikti?
- Kartjau esu padars lygiai kaip ir tu, irdele. Prie daug met. A
taip pat sugrau.
Liliana sutrupino lktje duonos gaball.
-Jei bandytum paaikinti tai kam nors i anksto, nieko nepadt, ar
ne?
-Nieko. Turi igyventi pats. Kitaip visuomet manysi, kad nepadarei
svarbiausio. Arjau inai, kur vaiuosi i Ciricho?
- koki nors sanatorij. Bel Vist mans, aiku, nebepriims.
- inoma, priims. Bet ar tu tikra, kad nori sugrti? Tu dabar isekusi
ir tau reikia ramybs. Viskas dar gali pasikeisti.
-A noriu grti.
- Dl Klerf?
- Klerf neturi su tuo nieko bendra. A jau anksiau norjau grti.
- Kodl?
-Dl daugelio prieasi. Dabar ir nebeinauj. Jos buvo tokios aikios,
kad vl umirau.
- Jei norsi pasilikti apaioje - nebsi viena. A taip pat galiu pasilikti.
-Ne, Borisai. Jau uteks. Noriu grti. O tu galbt dar nori ia pabti?
Tujuk senokai lankeisi apaioje.
Volkovas ypsojosi.
- Man viskas ia gerai pastama.
Ji linkteljo.
- Girdjau. Dabar ir man pastama...
I Ciricho Volkovas paskambino sanatorij.
-Ji dar gyva?-niurgzliai nusistebjo Dalailama. - Gerai, dl mans
-tegu atvaiuoja.
253
Dar vien savait Liliana pagyveno Ciriche, Dolder viebutyje. Ji

daug guljo. Staiga pasijuto labai pavargusi. Kas vakar pakildavo auk
ta temperatra. Volkovas pasikalbjo su gydytoju, papra apirti j.
- Ji jau seniai turt gulti ligoninje, - paaikino profesorius. - Pa
likit jten, kur yra.
-Ji nenori pasilikti. Ji nori virun.
Gydytojas gteljo peiais.
- Kaip norite. Bet vaiuokite ligonins maina.
Volkovas priadjo, nors inojo, kad taip nebus. Jis puikiai suprato, kad
ligon gali praudyti ir per didelis rpestingumas, ir per maas. Elgtis su
Liliana kaip su mirtania bt buv dar blogiau, negu rizikuoti keliauti
automobiliu.
Kai jis sugro, Liliana linksmai velg j . Nuo tada, kai liga pamjo,
ji tapo linksmesn - lyg tuo bt galjusi ipirkti neaik kalts jausm
dl Klerf mirties. Skausmas dl kito pakeliamas, - galvojo ji velniai
ironizuodama, -jei inai, kad ir pats nebeilgai gyvensi. Nuo tada, kai mi
r Klerf, dingo net noras maitauti prie lig. N vienas nepabgs, nei li
gonis, nei sveikas - tai toks paradoksas.
- Vargas Borisas! - tar ji. - K sak gydytojas? Kad nepakelsiu
kelions?
-Apie tai - nieko.
-A itversiu. Jau vien dl to, kadjis pranaauja prieingai. Ir gyven
siu dar ilgiau.
Volkovas nustebs sistebeilijo j.
- Tai tiesa, irdele. Ir man taip pat atrodo.
- Gerai, [pilk tuomet man degtins.
Ji atkio jam savo taurel.
- Kokie mes vis dlto apgavikai, - pasak ji lukterjusi. - Su savo
maom gudrybm! Bet k kita darysi? Jei jau bijai, tai ir i to galima t
ispausti. Surengti fejerverk arba apsimesti, arba pareikti kukli kaip
mat netenkani prasms imint.
Buvo rami ilta diena, kai jie patrauk auktyn. Perjos pusiaukel
je, staigiame poskyje, susitiko main; i sustojo, nordama praleisti juos.
254
- Holmanas! - suuko Liliana. - ia juk Holmanas!

Vyras mainoje pakl akis.
- Liliana! Ir Borisas! O...
Ujojau signalizavo nekantrus italas su nediduku fiatu; jis buvo siti
kins ess lenktynininkas Nuvolaris.
- A pastatysiu main, - kteljo Holmanas. - Lukterkit!
Jis pavaiavo tolyn, praleido ital ir psiomis sugro atgal.
- Kas atsitiko, Holmanai? - paklaus Liliana. - Kur vaiuojat?
-Juk pasakojau jums, a sveikas.
- O maina?
- Pasiskolinau. Man atrod kvaila vaiuoti traukiniu. Dabar, kai a ir
vl priimtas!
- Priimtas? Kur?
- ms senj firm. Vakar jie skambino man. Jiems dar reikia...
Ir Holmanas nutilo. Tada persibrauk ranka per plaukus.
-Torianjiejau turi; o dabar nori ibandyti ir mane. Jei gerai eisis, ne
trukus dalyvausiu nedidelse lenktynse. O vliau - ir didelse. Palink
ki man skms. Kaip puiku, Liliana, kad dar pasinekjome.
Jie dar kart ivydo Holmano automobiljau i aukiau, u poskio.
Lyg ydras vabzdys skubjo jis emyn perimti Klerf vietos, taip pat
kaip Klerf kadaise perm kito, o dar kas nors kada nors perims Hol
mano.
Prajus eioms savaitms, vien vaisk vasaros vidudien, tok ram,
kad gamta atrod sulaikiusi kvpavim, mir ir Liliana. Ji numir greitai,
staiga ir visai viena. Borisas buvo trumpam ijs kaim. Sugrsjis ra
do Liban lovojejau mirusi, ikreiptu veidu: ji uduso nuo kraujopldio.
Rankos guljo mlungikai susitraukusios prie kaklo. Bet netrukus jos
bruoai isilygino, veidas pagrajo, koks ir buvo anksiau. Jis inojo Liliana jautsi laiminga, jei mogus apskritai kada nors gali jaustis lai
mingas.
Vert Irena Sagaitien
255
Remarkas, richas Marija

R e-1 3 9 Dangus neturi irinktj / richas Remarkas, Vilnius: altvyksl: 2005, - p. 255.
ISBN9986-06-131-8
iame Mokinio skaitini leidinyje publikuojamas . M. Remarko romanas Dan
gus neturi irinktj.
UDK 830-3
RICHAS MARIJA REMARKAS

DANGUS NETURI IRINKTJ
Pareng AGN IEMANTAIT.
Dailinink DEIMANT RYBAKOVIEN.
Leido altvyksl, A. Vivulskio 7-203, LT-03221 Vilnius,
ei. p. leidykla@zaltvyksle.com
Spausdino UAB Vilniaus spauda, Viruliki skg. 80, LT-05131 Vilnius.
Usakymas27
Tiraas 1000 egz.
4
ALTVYKSL

Uri Isrinktuju 2005 LT PDF

Cargado por

Información del documento

Título original

Derechos de autor

Formatos disponibles

Compartir este documento

Compartir o incrustar documentos

Opciones para compartir

¿Le pareció útil este documento?

¿Este contenido es inapropiado?

Copyright:

Formatos disponibles

Uri Isrinktuju 2005 LT PDF

Cargado por

Copyright:

Formatos disponibles

REMARKAS

Dangus neturi irinktj

ERICHAS MARIJA REMARKAS

I: . M. Remarkas, Dangus neturi irinktj, Vilnius: altvyksl, 1995.

A. Iemantait, pratarm, 2005

richas Marija Remarkas (Remarque; 1898 06 22-1970 09 25) - vo

Beje, ir raytojo sukurti veikj portretai gantinai panas tarpusa

Pats pirmasis ir kritik labiausiai vertinamas . M. Remarko krinys

Pati didiausia raytojo Remarko stipryb pasirod ess jo skonis.

RICHAS MARIJA REMARKAS

DANGUS NETURI IRINKTJ

Klerf sustabd automobil prie degalins, prie kuri buvo nukastas

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Ne. Tik nuvalyk priekin stikl.

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Ne, - atsak jaunuolis ir niurkteljo. - O pagalbos telefon rasi

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Frankiukai, - tarjis. - Tai mane ramina, Hubertai. alyje, kur pini

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

ni kalnus. Holmanas lo, bet pagaliau nusileido. Pora mnesi virto

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Vyras vl pasisuko arklius. Dabar Klerf nuvelg moter. Grei

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Sveiams ia visko yra. Sanatorijajuk iuolaikin.

- Tai Diuzeps kertas. O kur vaiavai prie tai?

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Klerf mosteljo ranka.

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Geriausia Palas viebutyje. Ten puikus baras.

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

-Tokiam maame kaimelyje itokia taut vairov, - nusistebjo Klerf.

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Kaip armijoje, - patais Klerf. - Arba kaip prie lenktynes. Pame

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

-Nuoirdiai dkoju! Pasidalysiu su kolega Jozefu. Po tokio lidno

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

-Taip, Borisai,-ji klaussi. - Taip, Borisai. Taip, a protinga... taip,

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Valytoja atitrauk uuolaidas. U lango staiga atsivr nejaukus peiza

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Nejau tai nra beviltika? Turi maldauti trupinlio laisvs, kaip

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

- Jums ne, o man alta. A i Afrikos, - pridr jis. - Ar galsite u

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Rogs sustojo pagrindins gatvs sankryoje. Pro al urmuliuodami

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Padavjas nujo prie baro ir tuoj pat sugro.

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

mylimoji nebenori jo daugiau ir matyti - luoo, su amputuota koja. tai

ERICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

nik. Veikas persiegnojo ir vl paragino arkl. Paskutiniai poskiai tylo

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Klerf nutar atidti slidinjim. Jis ir be tojautsi pavargs - padav

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

RICHAS MARIJA REMARKAS. Dangus neturi irinktj

Tusiuosius deginti, o urna su pelenais lktuvu pergabenama Piet Ame