Está en la página 1de 63

Vincas Krv

SKIRGAILA: Keturidaliistorijos drama i senovs lietuvigyvenimo


VEIKJAI
SKIRGAILA, Didysis Lietuvos kunigaiktis, stiprus vyras, vidutinio gio, juodplaukis, su nedidele barzda. Kalba rsiai,
tvirtai. Niaurus, iri mones i panir. tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi onu.
DAUGAILA, bajoras, Skirgailos karavadas. Senas, augalotas vyras, stiprus. Plaukai ir barzda ili. Visuomet ramus.
BUTRIMAS, bajoras, stiprus ir tvirtas vyras, nors jau visai prails.
DAVAINIS, irgi bajoras, senas, ilas.
SKURDULIS, senas, ilas kaip obelis, aukto gio vyras.
STARDAS, vaidila, senyvas vyras, nervingjudesi, nuolat kariuojasi.
HENRIKAS MAZOVIETIS, Jogailos pasiuntinys, jaunas dar vyras. Plocko vyskupijos nominatas.
ZINDRAMAS i MAKOVIC, JONAS i BYCHOVO - lenkriteriai, rimtos ivaizdos, stiprs vyrai, senyvi.
JONAS SKARBEKAS, vienuolis, ne jaunas vyras.
VARTENBERGAS, senyvas kryiuotis, plikas, ilga rausva barzda. Stiprus, augalotas vyras.
KELLERIS, jaunas riteris, auktas, graktus.
ONA DUONUT, Lydos kunigaiktyt. Grai mergel, jaunut.
OLIG, bajorait, jauna grai mergina.
BAJORAI, KAREIVIAI, MERGOS, vyras TAMSUS ir VIESUS.
TARP DVIEJPASAULI
I
Vilniaus Augtojoje pily. Nedidelis kambarys su skliautais. Langai siauri, mauiai, palubse. Vidury kambario pailgos
uolins nedaytos skobnys, kurias priglaustos kelios su augtomis atramomis, taip pat nedayto uolo, kds.
Aplinkui kambario, pasieniais, balti uoliniai suolai.
Kdse, skobnigaluose, sdi du lenkriteriai, kalavijais pasirm.
HENRIKAS MAZOVIETIS (jis vyskupo drabuiais apsitaiss. Matyti, labai susijaudins, ingsniuoja iilgai kambario
ten ir atgal). Taip mane sutikti!.. Mane, kunigaikt, augtBanyios dignitori ir svarbiausij karaliaus patarj!.. Patsai
didysis Romos ciesorius nebtdrss tiek ugauti mane ir mano asmeny eisti ventosios Banyios ir lenkkaraliaus garb...
(Trindamas delnus). Ha! Gerai, a ito neumiriu, niekados neumiriu, ventosios Banyios vardu sakau jums neumiriu!...
JONAS i BYCHOVO. Tiesa, sutiko mus ia taip, jog rankos nieti ir paios kirvio griebiasi. Nederjo Didiajam
kunigaikiui tiek niekinti savo brolio ir dargi valdovo pasiuntinius.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Matyti, kad ia alis dar laukinir riteriko mandagumo nenusivokianti.

JONAS i BYCHOVO. Tik riterikpaproineinojimu ir galima kunigaiktis pateisinti. Kitaip nieko kito mums nebelikt,
vien tik aukti jis ilyginton aiktn kalaviju atsakyti u mseidim, nors jis yra Didysis kunigaiktis ir krato valdovas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Nra ir negali bti jam pateisinimo! (Sustojs ties riteriais). Jei jis, nesuteiks man deramos
pagarbos, nusidjo savo broliui karaliui, kurio esu pasiuntinys ir atstovas, tai sivaizduokit sau, kiek turjo nusidti ventajai
Banyiai, kurios augtas dignitorius esu!.. (Pakls ranksu itiestu augtyn, pirtu). Suprantate?..
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesponas sakai. A manau, kad jis dabar nieku bdu neivengs pragaro ugnies!..
JONAS i BYCHOVO. Jei dvasininkas laiko savo rankose dangaus idins raktus, visai teisinga, kad jam kiekvienas, net
patys galingiausi valdovai, teiktatitinkampagarb.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsissdamas kdn, piktai). Nedera jums, pasaulieiams, neturintiems Dievo malons,
svarstyti, kas danguje teisinga, kas ne!..
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesponas sakai. Paprastas mogus, kad ir bajoras, niekuomet nesupras Dievo paslapi.
Tai gali tik dvasininkas, kuris gavo tam reikalui ypatingventosios Dvasios malon...
JONAS i BYCHOVO (pasidjo kalavij ant keli ir atsilo kdje atram). Bet a taip manau, kad ir iuo atveju
Dievas pasielgteisingai: riteri luomo monms leido vartoti kalavij, kirv ir kiekvienginkl, kuris puolimui ir apsigynimui
tinka. Dvasininkams gi suteikdangaus raktus ir ventjdangaus paslapisupratim.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tikra tiesa tavo odiuose, riteri i Bychovo.
HENRIKAS MAZOVIETIS (dar labiau susierzins, paoka i vietos ir sudauo kumiu skobnis). Tokios kalbos jau ne
vienpasaulietnuved lau! Jei Dievas nesuteikjum savo malons suprasti, kas yra dangaus dalykai, neturite reikalo apie
tai nei kalbti, nei galvoti. Velnias jus gundo sekti nelabojo Viklifo pdomis!..
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tavo tiesa, pone. Pasauliniam mogui neverta kalbti apie tai, kas yra jam paslaptis.
HENRIKAS MAZOVIETIS (ssdamas ant suolo, skobnigale). Kalbate, apie kjums net galvoti nedera. Ha, o kuo turite
pirmon galvon pasirpinti, to inoti nenorite... (Atsikls vl ima ingsniuoti iilgiai kambario ten ir atgal). Kur dingo tasai
monachas Skarbekas? Kur jis yra? Kodl jo iki iol nesuradote? Ar gal a pats turiu jsurasti!..
JONAS i BYCHOVO. A jau seniai pasiuniau savo mones sujiekoti jo.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis juk turjo pamokyti laukin valdov, kaip jam pridera sutikti galingo lenk karaliaus
pasiuntiniai!.. Ha, ir dingo, kaip emn prasmegs!..
JONAS i BYCHOVO. Matyti, dar mano mons jo nesurado, kad nieko neprane...
HENRIKAS MAZOVIETIS. Be mans nesugebat atlikti net tokio menknieko, kaip surasti iam tvarte visiems inomas
mogus!..
ZINDRAMAS i MAKOVIC (atsistojs). Manai, pone, kad lengva ia surasti? Nei ms kalba su jais gali mogus
susikalbti, nei kurjpasiklausti... (Nusiima nuo galvos almir padeda ant skobni).
JONAS i BYCHOVO. Mums nedraugingi, niaurs ir nesukalbami mons ia gyvena. Jie dar baidosi krikioniko veido.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Jie ms, matyti, nemgsta, ir kiekvienas j vilko akimi mus iri. (Pamoja ranka).
Nekrikionika tai dar alis, nors ir paventinta ventu kriktu! (Atsisda vl kdn).
JONAS i BYCHOVO. A manau, kad juose dar velnias sdi, ir todl matyti krikionikas veidas jiems labai nemalonu.
HENRIKAS MAZOVIETIS (sustojs ties riteriais ir grasindamas jiems pirtu). Nepiktaodiaukite Dievui ir ventam

kriktui, kurjie visi yra gav!.. Nusidsite ventajai Dvasiai, o nusidjamino neteksite iganymo... Velnio gundomi kalbate!..
(Riteriai atsistoja ir egnojasi). Na, taip geriau... O tai kalbate, nieko nenusimanydami... (Ssdamas kdn). Laukiniai jie,
bet Dievo malons paliesti, ir dangaus vartai nra jiems udaryti. (Ramiau). Ar katras js nematte ito... ito laukinio
kunigaikio, (pro dantis) gyvulio neiauklto?..
JONAS i BYCHOVO. A jbuvau sutiks, pone.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Na, ir k?..
JONAS i BYCHOVO. Pasveikinau jodiu ir galvos linkteljimu, kaip riteriui dera, o jis mane vos pavelgi panir, lyg
a btau ne bajoras, ne riteris, kuris jau seniai aukso pentinus ir riterio juostdvi. (Grasinamai). E, kad jis ne valdovas bt!
Pamokins btau, kaip jam dera senas kareivis pagerbti.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir tu, riteri, jam nieko nepasakei?
JONAS i BYCHOVO. K a galjau pasakyti, jei jis net nesustojo, mane pamat s? (Krpteljs peiais). Kak
sumurmjo praeidamas, matyti, savja kalba, kurios nei vienas tikras krikionis negali suprasti.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. monikai jis gal ir nemoka kalbti. (Sumojs ranka). Laukintai, pone, alis!..
HENRIKAS MAZOVIETIS (paoks i vietos ir sudaus kumiu skobnis). Kodl nesustabdei ir nepareikalavai, kad jis
mus tuojau priimtsu derama pagarba ir tuo atitaisytsavo apsileidim?.. (Nusigrs nuo jo). Bet ne! Js ir tokio menkniekio
nesugebate... Prabilti monikai, kur reikia, nemokate...
JONAS i BYCHOVO. Kalbti a tikrai nemoku: ne pamokslininkas, ne vienuolis esu, bet riteris. Su kirviu gi a jam kelio
pastoti jo pily negaljau.
HENRIKAS MAZOVIETIS (vis labiau tdamas ingsniuoja vl iilgai kambario, uupakal rankas sunrs. Su
panieka). K js galite? Nieko negalite, tik vienas vargas su jumis! I mintingas odis, kur tinka, pasakyti - tai ne kalaviju
pamatagoti... (Su paniekos ypsena). E, riteriai...
ZINDKAMAS i MASKOVIC(tvirtu balsu). Neprotingas ir nedoras tas mogus, kas jis bebt, nors ir augtos kilms
dvasininkas, kuris ant riteriluomo loja!
HENRIKAS MAZOVIETIS (ties Zindramu sustojs, piktai). Skaitykis su odiais. Umirai, su kuo kalbi.
ZINDRAMAS i MAKOVIC (ramiai). Ir tu, pone, neumirk, su kuo kalbi. Seni riteriai esame, m i lauke aukso
pentinus sigij. Tau, garbingkunigaikikilms vyrui, nedera riteriluomo eminti.
HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliau). A ne riteriluomeminu, bet sakau, kad be mans js patys nieko nesugebate.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tu, pone, galva. Mes tik tavo palydai.
JONAS i BYCHOVO. Nei kalbli, nei dertis mes nesimm. Bet jei tau, pone, pavojus grs, ei! -tada pamatysi, ar mudu
kgalime!..
HENRIKAS MAZOVIETIS. Pax, pax!.. (Nusigrs, vl ingsniuodamas). Bet kurgi tasai Skarbekas dingo? .. Ar ia
pagyvens, ir jisai prisigrlaukinio raugo ir nenori inoti, kad mes ia tebesame!
JONAS i BYCHOVO. Kantrybs, pone. Manau, jam nelengva suinoti, kad jau esame atvyk.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tarp laukini, su kuriais dargi monikai nesusikalbsi, sunkiau kas suinoti negu girioje.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisds kdn). Jau geri piets, ponai, o mumis dar niekas nesirpino.

JONAS i BYCHOVO. Ko ponas aimanuoji? Maiai ms dar pilni - atsineim ir pavalgysim. Keptos vrienos ir duonos
uteks mums ir msmonms.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tau, pone, surasim dargi visai neblogo vyno.
HENRIKAS MAZOVIETIS (isksdamas rankas). Bet kaipgi tai?.. Juk mes esame karaliaus pasiuntiniai!
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tai jau tau, pone, reikia tuo rpintis. Mes galime tik savo riteri garbsaugoti, o jos ia
niekas dar nra ugavs.
JONAS SKARBEKAS (js, emai nusilenks visiems). Laudetur Jesus Christus!..
RITERIAI (palenkdami galvas). In saecula saeculorum.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistoja ir, rankom onus sirms). A reverende!.. Pagaliau!.. Kur, reverende, buvai
dings?.. Kuo, reverende, man iaikinsi, kad mes ia jo nieku bdu surasti negaljome?.. Ar gal, reverende, tyia nuo ms
pasislpei kaip lokys laue?..
JONAS SKARBEKAS (sudjs rankas ant krtins ir emai nusilenkdamas). Ach, serenissimi! A vos tik suinojau, kad
jsmalonybs esate atvykAugtojon pilin!
HENRIKAS MAZOVIETIS. Reverendus tik dabar suinojai?.. (Kraipydamas galv). Ai, ai!.. Ar, reverende, girioje gyveni,
ar gal, reverende, tavo akys aptemusios, tavo ausys apkurtusios, kad nei girdi, nei matai?.. Ir tokiu mogumi Krokuvoj
pasitiki!..
JONAS SKARBEKAS. Reverendissimus nenumano, kaip sunku ia kas suinoti. Net tie, kurie mskalbsupranta, nenori
odiu prabilti mog, kuris kryi gerbia. (Tyliau, lyg paslapt iduodamas). Jie, reverendissime, nors ventu kriktu
kriktyti, nepakenia kiekvieno, kuris tikrDievgarbina.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesvienuolis sako. A irgi jau pastebjau, kad nesame ia pageidaujami sveiai.
JONAS i BYCHOVO. Matyti, kiek vilkbepensi, vistiek vilkas mikiri.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsisds, ramiau). Man ia, reverende, nezaunyk niek! Draugai jesame ir draugais turime
pasilikti. To reikalauja mslabas ir karalien! Veltui negali ti josios didioji auka.
JONAS SKARBEKAS. Kad to neatsitiktu, kasdien dangplaukia mskariausios maldos. Bet, serenissimi, ia visa ko
tenka laukti, tik nieko gera. Jie negali mums dovanoti, kad mes esame jdraugai.
JONAS i BYCHOVO. Tai galime dar bti jiems prieais. Ko i atkaklaus lietuvio geruoju neigauname, ar ne pravariau bt
kalaviju pamginti?
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Negudriai kalbi, pone. Kalaviju i j nieko neigausi - tai plrus mons, ir daugel teko
nuo jkentti lenkemms.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ne jums dera kalbti apie tai, kgudriausios lenkkaralysts galvos yra sumaniusios! (Piktai
panairavs, kur laik tyli. Aprims, tyliau, aikindamas). Didel klaid padare karalius, kad, su mumis nepasitars,
paved kunigaikiui Skirgailai Lietuv valdyti. Voluin ir Podol buvo jo paadtos kaipo kraitis lenk karalystei... O kur
dabar tie kratai, kur karaliaus paadai? .. Atitaisyti klaidos, ireikalauti adtlenkemei kratesame pasiusti!.. (Sudaus
piktai skobnis kumiu). tai kuo turime rpintis, sakau jums!
JONAS SKARBEKAS. Bijau, serenissimi. kad geruoju ia nieko neigausime.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Nezaunyk, reverende, niek!.. Kad mums pavesta, turime igauti...

JONAS SKARBEKAS. iomis dienomis Skirgaila per prievart sulaik Lydos kunigaiktyt On Duonut. Sdi dabar ji
udaryta pily kaip kalin, ir tik js, serenissimi, galite jgelbti. Ji krikionikai auklta, ir jos motina buvo i lenkems.
JONAS i BYCHOVO (raitydamas sus). Netikbtume vyrai ir niekam verti riteriai, jei neutartume silpnos moters ir dargi
tokios augtos kilms mergels.
HENRIKAS MAZOVIETIS. O kodlgi tu, reverende, neutarei jos? A? (Barbindamas skobnis pirtais). Pabijojai
valdovo, kuriam dvasios tvu buvai Krokuvos kapitulo paskirtas.
JONAS SKARBEKAS. Kreikia kunigaikiui mano odis? Jis, reverendissime, neprisileidia mans, nei kalbti su manim
nenori.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Per prievart sulaik j, sakai? Hm... O kokis reikalas mums dalyk kitis ir erzinti
Skirgaila?
ZINDRAMAS i MAKOVIC(i lto sakydamas, Henrikpavelgs). Tai ne vyro, ne riterio kalba.
JONAS SKARBEKAS. Ms ventoji karalien ir karalius skyr j Mozr kunigaikiui. Pakeliui suadtin ji buvo
sulaikyta.
HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebintas paoka). Kaip?!. Mano brolno suadtin!.. Ir a nieko apie tai neinau!..
(Sudjs rankas ant krtins, riterius). Girdite? A-a? Ir nieko mums nepasak!.. A-a? Nei vienu odiu neprasitar!..
JONAS SKARBEKAS. Ugaudamas savo brol, kunigaiktis Skirgaila ugavo ir vislenkkaralyst.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ugavo savo brol? O man kas per reikalas? Ar a patariau, ar mans klaus?..
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Nepadoru, pone, riteriui neutarti silpnos mergels, kai galima jai pagelbti...
HENRIKAS MAZOVIETIS. O kas tau paved, riteri, jgelbti? inai, kuo mes turime rpintis?.. Ir nieku daugiau... (Jonui
Skarbekui). Ko gi Skirgaila i jos nori? Kodl sulaik?
JONAS SKARBEKAS. Nori jsau mona paimti, kad josios valstija netektkitam.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Sau mona paimti? Hm!.. Kad netekt ji mano brolnui?.. (Atsisds, kur laik tyli, lyg
susirpins). Hm!.. Tai gerai... Labai gerai... (Nusigrs riterius). Tai msnaudai, sakau jums, riteriai... Ir brolnas gaus
per nos, ir mes i to - tlaimsime.
JONAS SKARBEKAS (prisidjs rankprie irdies). Jos irdis priklauso Mozrkunigaikiui, kuriam ir jos ranka lenk
karalikos poros paadta, reverendissime. Ji nalait, o nalaites Dievas liepia globoti ir utarti...
HENRIKAS MAZOVIETIS (paoks i vietos ir atsistojs prieais Jon Skarbek). O ms ventosios karaliens
Jadvygos irdis ar ne kitam priklaus? Ar ne paaukojo ji savo laims vismslabui, tvyns ir ventosios Banyios naudai?
Tedkoja Lydos valdov, kad Dievo pirtas skyrjai baigti karaliens Jadvygos darbir palauti io laukinio valdovo ird,
kaip kad ventoji karalienpalauJogailos!.. Tepadaro i nesukalbamo prieo Skirgailpalankmums draugmstvyns
naudai ir ventosios Banyios didesnei garbei!
Supranti, reverende, ka sakau?
JONAS SKARBEKAS. Bet lenku karaliaus paeista garb? Bet Lydos valstija?..
HENRIKAS MAZOVIETIS. Kas per emtoji Lydos valstija, kur mons karnomis teikia valdovams mokesius!.. U j
mes gausime Voluinir Podol, kur ups pienu ir medumi teka. Supranti dabar?
JONAS i BYCHOVO. Man buvo savo laiku gaila Jadvygos, man dabar gaila ir Lydos kunigaik tyts. (Nuleids galv).
Kalbu, kaip tikram riteriui dera kalb ti, ir tokiam darbui, kuriuo moters irdis skriaudiama, nepritariau ir... (galv

kraipydamas) nepritarsiu, kad jis man btnaudingiausias.


HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigrs Joni Bychovo). Kam Viepats Dievas valstybs vairpatikjo, tam turi ne vyro
ir ne moters laimrpti, bet tvyns, bet ventosios Banyios nauda.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesa vyskupas sako. Kas valstybs vairsavo rankose laiko, tas, pone, turi toli matyti ir
vadovautis protu, ne vien tik irdimi.
HENRIKAS MAZOVIETIS (vl atsikreips JonSkarbek). O grai toji kunigaiktyt? A?..
JONAS SKARBEKAS. A, vienuolis, nekeliu aki moters veid ir groiu nesidomiu. Tik inau, kad siela jos skaisti kaip
rytmetinsaul.
HENRIKAS MAZOVIETIS (paliesdamas pirt galais Jono Skarbeko krtin). Tu, kaip dvasios tvas, palaikyk jos
irdies stiprum, tesiprieina Skirgailos ugaidoms. Kiek tik galima stipriau tesiprieina. Juo didesnis usispyrimas, juo didesn
mums, kurie tursime tarpininkauti, bus nauda... (Nusigria ir, trindamas i diaugsmo delnus, ingsniuoja iilgai
kambario ten ir atgal). A, nemandagus valdove, a tau atkerysiu!.. A tave paeminsiu, priversiu prayti mano malons!..
Painsi, kas yra kunigaikikilms Plocko vyskupijos nominatas!.. Dieglius tau bsiu, kol atsieksiu savo tiksl... Dievo garbe
siekiu, atkerysiu tau... Atkerysiu!....
JONAS SKARBEKAS (lidnai). Bijau, serenissime, kad Dievas nelaimins kerting sumanym, ir turs nukentti nekalta
nalait.
II
Ten pat - Vilniaus Augtojoje pily. Nedidelis niaurus kambarys, emais skliautais ir mauiais langeliais. alia sien
suolai. Kampe paprastos uolins skobnys. Gale j augta atrama kd. Prieakyje paprastas suolelis. Ant suol,
aplinkui skobni, susd artimiausi kunigaikio bajorai; prie kiekvien j stovi rago taur, auksu ir sidabru
aptaisyta. Gale skobni, kdje, sdi kunigaiktis Skirgaila. Kitam gale, prieais, vaidila Stardas. Jis vos tik baigs
dainuoti ir stovi, kankliais dar skobnis atsirms.
SKIRGAILA (nuleids galvemyn ir, deinitiess, barbina pirtais skobnis). Tu suaudrinai mano siel, vaidila, ir man
prisisapnavo kiti laikai, kitoki darbai. (Pasikeldamas). A nebeklausysiu daugiau tavo senovini dain. (I panir j
pavelgdamas). Tu Jomis nori mane sugundyti. (Pakls galv). Dabarties laikai - kiti laikai, ir kitoki man reikia dain.
(Nusigrdamas). Tik tu man j nepadainuosi. (Sunertom upakaly rankom vaikioja po kambar ten ir atgal, giliai
susijaudins. Kaikada prieina skobnis ir atgeria i taurs vyno).
DAVAINIS. Puikus buvo tada metas, vyruiai! (Rymodamas). Ar kunigas, ar bajoras, sumansau k- ir padar.
BUTRIMAS (abiem rankom atsirms skobnis, atsilos sien). Niekas mogaus nevar, ir patsai nesivar.
DAVAINIS. Gaila, kad esame jau kito amiaus mons, ir nebegyvename, kaip kad ms tvai ir protviai gyvendavo.
(Siekia taurir, kiek jatgrs, stato atgal).
DAUGAILA (sdi galvnuleids, niaurus, lyg nepatenkintas. iurkiai). Gyvenome, kaip mokjome ir aplinkybs vert.
DAVAINIS. Tavo tiesa, bajore. Gyvenom, kaip mokjom.
BUTRIMAS (atrms alkn skobnis). E, visur gera, kur msnra. Neveltui taip kalbdavo senieji msprotviai. (Ima
taurir geria).
DAUGAILA (itiess dein skobnilink ir atsilos). A manau, kad ir ten bloga. Gal niekuomet ir nebuvo, kas dainoje
pasakyta. (Pavelgdamas aplinkui visus). Bet pasvajojom, palidjome, senus laikus bemindami, ir - gerai. Ne kasdien
dabar igirsi dain, kurios paklausyti verta. (Atsidusdamas). tai kas yra!

DAVAINIS (turdamas rankoje taur). Klausai dainos ir lyg antr syki gyveni. Ir pasakykit js man, vyruiai, kokia jos
galia! Tiek suavi, jog... (Numoja ranka. Stato taur, ima sotir pilasi vyno).
BUTRIMAS (atidiai Stardpavelgs). Pavelgi jir neinai, kame siela laikosi. Bet, tai, ima rimtmogir... (Pamojs
ranka). E, vistiek nepasakysi, ko nori.
DAUGAILA (rodydamas ranka Stard). Jis pasakyt, bet tu - ne. Dievai kiekvienam k kit lm: vienas gerai valdo
kalavij, kitas protingu patarimu naudingas, o treias balsu ir odiu mones veikia. tai kas yra!
DAVAINIS (stumdamas kairija ranka sotnuo savs). Ar js nesate pastebj, vyruiai, kad nyksta daina msaly?
Seniau ji visur skambdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Dabar jau niekur jos nebegird ti. Ir kodl mons liovsi
dainav?
BUTRIMAS. Tiessakai. Dabar net jaunimas nebedainuoja.
DAUGAILA. Sunks dabar laikai. Kas kita, ne dainos, nnai rpi monms.
DAVAINIS (sudjs rankas ant keli). O a manau, vyruiai, kad pasaulis jau paseno, ir todl nra monse linksmumo,
kurio buvo seniau.
BUTRIMAS (kairija ranka parms pasmakr). Tiesa, tiesa. Ir saulnebevieia skaisiai, ir pavasaris nebe tokis, kaip
bdavo. Dievai mus apleido ir nulido pasaulis. (Atsiremia abiem alknm skobnis, parms delnais galv).
DAVAINIS. Ir vaidiltokinebra, kaip seniau jbdavo.
STARDAS (paliets pirtais kanklistygas). Vjas gimdo girilames, o daindidvyrigarss darbai. Nebeliko didvyri
pasauly, turi mirti ir daina.
DAVAINIS (nusikreips Stard). Nebra didvyri, sakai? Kai a buvau jaunas, a svajojau, bet... (Nusigrs al ir
siekdamas taur). Lengva buvo senovje gyti narsaus karygio vardas, bet dabar kitoki laikai.
STARDAS (atsissdamas, i lto, kiekvienodpabrdamas). Narsiam vyrui visuomet tinkamas laikas garsiai pasireikti
ir garbei sigyti. Seniau ir dabar veltui svajoja tik silpna siela, garsiam ygiui netikusi. (Atsisds, kelis kartus palieia pirtais
kanklistygas. Kreipdamasis Skirgail). Panork, kunigaikti, ir vl atgims mskratui senovs didvyrigadyn. Juk dar
neinyko moni irdyse sen diev meil, ir ms dievai juk dar neapleido savo unksntu ventovi. Ivyk i ms krato
svetimalius atjnus, ir visa alis nubus garsiems ygiams! (Palieia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo
laukdamas. Skirgaila, surauks kakt, susimsts, ingsniuoja iilgai kambario ten ir atgal ir tyli). Js visi tylite?
(Pasivalgs aplinkui). Ar js nesate pastebj, kas yra tasai naujasis jsdievas, kur parsigabenot i svetimjali? Juk jis
tasai, kuris vokieiais pjudmsal- tai vokieipiktasis dievas!
DAVAINIS (nusigrs kunigaikt). Vaidila tiessako. A seniai esu pastebjs, kad jis vokieidievpanaus.
BUTRIMAS. Visi gi inom, kad vokieiai ir lenkai tuos paius dievus garbina.
DAUGAILA (burbteljs). Jie vienas antro verti.
STARDAS (padjs kanklius ant skobni). Js gal dl to paniekinote savo tvdievus, kurie niekuomet nra pikto jums
padar. Jgloboje mstvai ir protviai amius ramiai gyveno, kol atsirado is (su didiausia neapykanta) iaurusis naujas
dievas.
BUTRIMAS (imdamas taurrankon). Tikrai, nedorai pasielgm, paniekinsenuosius dievus. (Geria; igrs stato taurir
luosto sus). Kaip dirstelsime dausoje tvams akis!
STARDAS. Js dausos krato nebepamatysite - dl naujojo dievo juk atsiadjote laimingo dausoj gyvenimo.

DAUGAILA (barbindamas skobnis pirtais, pusbalsiu). Nenumanau, ktu pasakytai, suinojs, ko neinai ir inoti nenori.
(Ima taurir geria).
STARDAS (paniekinamai jpavelgs). Ko a neinau, sakai? (Pavelgs aplinkui). A viena inau, kad pasielgte kaip
bails niekai, ir gda jsveidai neparaudonavo! (Tvirtai). Vergai, igamos esate, ir nebra jsirdyse seny tvnarsumo.
DAVAINIS (sudaus kumiu skobnis). Meluoja tavo nasrai!
DAUGAILA (statydamas taur, ramiai). Mes ne igamos, ne bailiai ir ne vergai. Pasielgm, kaip protas reikalavo. (luosto
sus).
BUTRIMAS (ramiai). Mes mylim tvkratlygiai kaip ir tu. O kad msirdis narsi ir ranka tvirta kovoje, gerai ino prieai
ir neabejoja msdraugai.
DAVAINIS (triukmingai). Kam veltui niekini mus, sveias msbebdamas!
STARDAS (atsistojs, piktai droia kumiu skobnis). Kam gi susidraugavote su iaurivokieiir klastinglenkdievu,
jei mylite savo krat! Ar ne jis iki iol siurbmskrauj, kaip kaitusi vasaros metu emgeria liet?.. (Sdasi).
DAUGAILA (ramiai). Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbt: maa mums beliko kraujo, ir sielos mspavargo.
BUTRIMAS. Ir tie, kur gudresni, ir tie, kur kvailesni negu mes, - visi suprato, kad taip nebegalima buvo toliau... (Siekia
taurs ir gena).
DAVAINIS (apkniubdamas ant skobni). A nieko nesuprantu, kam tai reikjo, nors visi sako, kad gerai ir gudriai
pasielgm.
STARDAS (taip pat). Betgi jis piktas vokieidievas! Betgi jie amini msprieai! Mstvai vijo kalaviju ir ugnimi juos i
savo krato.
DAVAINIS (tiesiai atsisds). Tu manai, kad mes to nortume? A visa siela troktu, - tebtai mano paskutinvalanda, kalaviju su jais susiremti ir nors kartdar igirsti Perkno audrinant balskovos vangjime. (Pakils siekia soio). Ar gal
manai, kad a netiessakau? (Pilasi taurn vyno ir stato sotatgal).
BUTRIMAS. Kaip neties? Juk vis ms galvose vienodai tv kraujas tvaksi ir kerto reikalauja. Bet Jei negalima, tai
negalima.
DAUGAILA. Nors turiu pasakyti, kad reikjo pasielgti, kaip esame pasielg, ir a tam pritariu, bet io naujojo dievo
niekuomet nebegarbinsiu. (I panirvisus besivalgydamas). Vokietis ir lenkas man maloniau pasitikti su kalaviju rankoje,
negu su ita taure. (Ima taurir geria kiek; statydamas tauratgal). Taip kalba mums visiems irdys. (luosto sus).
STARDAS. Tai kodlgi nesielgiate, kaip liepia jums j s irdys, kaip kad elgtis dera garsi j tv palikuonims?
(Kreipdamasis kunigaikt). Kunigaikti, tu girdi, kjie sako? Jlpomis kalba visa ygipasiilgusi alis! (Kiek patyljs).
Kai igirdau, kad dievai tau suteik gali ms aly, viltimi pasprogo mano irdis. A tikjau, kad vl atgims senovs garsi
gadyn, kad tu paauksi savo al didvyrikus ygius, kuriuos taip mgo tavo protviai. O mes, vaidilos, pakrikvisam krate,
igarsinsim tavo vard vis labiausiai, dainomis suadinsim mirusiuosius, ir gyvuosius priversime tau pagalb teikti. Pasens
Vydievuio laikai, nublieks seno K stuio darbai prie tavo naujoje kovoje milinikus ygius. (iri j, atsidjs,
laukdamas atsakymo). Visa alis vieno tik laukia, vieno tik trokta! Tark, kunigaikti od, kuriam pritaria ir tavo irdis.
DAUGAILA. Vis irdys vieno trokta, bet protas ne visiems vienodai pataria. Tik moterikui dera elgtis, kaip irdis liepia,
proto nebeatsiklausiant.
SKIRGAILA (vaikiodamas po kambar, galvnuleids). Tu graiai kalbi, vaidila, ir malonu tavs klausyti. Kas nenort
grinti garbingsenovs laik! .. (Sustojs ties skobnimis). Bet jsugrinti neigali dievai, ir mes nebepajgsime.

STARDAS. Narsaus vyro noras neino nepajgiamo ygio, ir nra pasauly, ko pasibaidytdrsti jo irdis.
DAUGALIA. Nepajgiamas darbas lieka nepajgiamas. Tik veltui narsus vyras eikvoja savo jgas.
BUTRIMAS. Kas imasi nepakeliamos natos, veltui patrksta ir va.
SKIRGAILA (ima taurrankon ir, nuleids galv, kurlaiktyli, susimsts. Pakls galv). Girdi, vaidila, ksenatv
kalba? Ji turi daug patyrimo, ir tu veltui mane gundai. ( Geria; igrs taur iki dugno, nusigria ir vl ima ingsniuoti
iilgai kambario).
STARDAS (susierzins). Tai ne senatvprityrusi kalba, bet... (Niekinamai pavelgs Daugail). A nenoriu ilo plauko
ugauti, todl nutylsiu ir nepasakysiu, kpasakyti turtau.
SKIRGAILA. Nutilk ir nekalbk, vaidila. Tau bus geriau ir mums ramiau. ( Sustojs vl ties skobnimis). Tavo irdis
nenuvokia msjausm, tavo kankliai nesuteiks mums stiprinanios galios, kurios mes dabar tiek reikalaujam. Bet ateis laikai,
kuritu dar nenujauti, ir supras mus vaidilos, net ir tokie kaip tu. Jie suds dainapie mus ir msdarbus.
STARDAS. Tebus tos dainos ugningesns negu mano. Nors krauju paplukusi msalis, pagiea liepsnoja msdievai, bet
kerto gaisrpakurti jskrtinse a nepajgiu.
DAVAINIS (sudaus kumiu krtin). Jis ia liepsnoja seniai.
BUTRIMAS. Liaukis, vaidila. Skaudu mums be tavo kalb.
STARDAS. Tai pabuskit i miego! Ar veltui kaimynai vadino ms tvus narsiaisiais lietuviais?!. Tu, kunigaikti, ir js ia,
esantieji bajorai, karo ygius!.. (Visi tyli. I panirpavelgs). Ar gal dabar nebeverta gyventi tam, kuris, pamils Lietuvos
garb, nori jos iekoti, kaip kad tvai ir protviai iekodavo?
SKIRGAILA (sdasi). Tautlikimo tu nenumanai, vaidila. Tu pasti praeit, kuri tau jaunamarts groiu spindi. Apie ateit tu
negalvoji. (Pams taur rankon). I ryt ir vakar, i piet ir iaurs apsupo al ms diev prieai. Vokieiai ir lenkai
kalaviju ir ugnimi naikina krat, o kitos tautos teikia jiems pagalba. Mes neigalsim atsilaikyti prie vispasaul. (Pilasi vyno
ir atgeria i taurs. Stato jatgal ir atsistojs vl ima ingsniuoti).
DAUGAILA. Dievai nesugeba apginti ms. Jbesilaikydami veltui visi prasime.
DAVAINIS (sudros skobnis kumiu). Tiessakai, kad tave Perknas!
STARDAS. Ar esate umir, ir a turiu jums priminti, kad seni tvai nebijojo mirti. Jie tik verguvs baidsi.
SKIRGAILA. Tu, kuris praeitirdy neioji, geriau inai prslikim.
BUTRIMAS. Tavo protviai prsemje gyveno, kaip patsai esi saks.
SKIRGAILA. Pasakyk, kokis likimas juos itiko? (Prijs skobnis, atsiremia jas rankom). uvo, o kurie liko, tapo
vergais. (Nusigrs nueina nuo skobni).
STARDAS. Tesim ir mes, bet sim garbingai, kaip narsij tv palikuonims dera. Tuomet ir patys pikiausi ms
nedraugai turs didiuotis, kad buvome jprieai.
SKIRGAILA. A nenoriu savo mirtimi teikti prieui garbs.
BUTRIMAS. Anksti gamini mums raud, vaidila! Mes dar gyventi norime.
DAUGAILA. Jei dievai nebeigali msginti, ginsims patys, kaip manome.

STARDAS (atsistojs, rsiai). Ir site, tik be garbs, kaip niekai. Nnai js mokinate liaud bailingai atsiadti diev, u
kurigarbmirdavo jstvai, o rytoj toji pati liaudis, jus pamgdiodama, atsiads seny paproi, veja ueldins takus tv
nalaiikapus ir pamir ventmsdainkalb.
SKIRGAILA. Mes turime tvyn gelbti ir taut. Dievais tesirpina kriviai. (Sustojs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir
paproimes niekuomet nepamirime!
DAUGAILA. Ir dievneatsiadam. Mes tik apgauname msprieus.
STARDAS (kariai nusiypsojs}. Neumirite, sakot. O dabar argi jau nesididiuojate gudir lenkklegena? O tu patsai,
kunigaikti, ar ne daniau neki gudikai, negu lietuvikai kalbi? Js namuose, bajorai, ar negirdti svetimos kalbos, dargi
vokiei, ms pikt prie kalbos? (Pasivalgs aplinkui). Js tylite?.. Betyldami susilauksite, kad protviai dausoje
susigdys, jog jiems gimtoki niekingi palikuonys.
BUTRIMAS. Su mumis geri, su mumis valgai, u vienskobnibesddamas, ir mus niekini.
SKIRGAILA (pildamas vyno). Tu mano sveias. A garbingai tave primiau ir vaiinu. Nesielk, kad pasigailtau, jog tau
buvau geras. (Geria vyn).
STARDAS (sudjs rankas, maldaujamai). Paklausyk mans, kunigaikti, igink lenkus ir vokieius drauge su jdievais i
tvems, ir visa alis garsins tavo vard.
SKIRGAILA. A maloniai klausiau tavo graidainir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man ne patarjas.
STARDAS (atsissdamas). Vadinasi, veltui a kalbu, ir nebra tiems vilties, kurie mano kaip a ? Pasiliksit akli ir kurti,
nebeigirsite tvbalso ir toliau elgsits, kaip kad elgts iki iol?
SKIRGAILA (iurkiai). Tau nra reikalo rpintis, kaip a pasielgsiu. (Imdamas taur). Gerk mano vyn, dainuok mums
savo graias dainas - to a tave praau, bet tavo patarimman nereikia. (Geria tauriki dugno).
STARDAS. Ne vienagti ia atvykau, bet kad igirdau dievbals! Vai, vargas jums ir amina gda, jei ir js to balso igirsti
nepanorsite. (Visi tyli. Butrimas sdi, nuleids galv; Daugaila barbina pirtais skobnis, i panir Stard
vairuodamas. Davainis neramiai juda. Skirgaila, naujai prisipyls taur, geria i lto ir ypsodamas iuri Stard).
Ko gi js tylite? Ko nieko nekalbate?..
DAUGAILA. Tu jau girdjai msodius. Kgi mes daugiau turim pasakyti?
TARNAS (js per duris). Kunigaikti, vokieiai pas pilies vartus. Sakosi Ordino pasiuntiniai es.
STARDAS (atsikls, piktai). Geriau ti itam nelaimingam kratui, negu taip vergikai apleisti dievus, taip baisiai nusidti
protvivlms. (engs i uuskobni). Ne vieta man ia, jstarpe! A jums nebe sveias, nebe draugas ir nebe dainius
jsgdos!
SKIRGAILA (igrs stato taur ant skobni ir atsikeldamas). Daugaila, pasitiksi sveius. (Stardui). O tu vaidila, dar
padainuosi mums rytojaus puotoje, kurioj pavaiinsime svetimalius. Teigirsta ir jie, kokigraiturime dain.
STARDAS. Jei mano kankliai nesuavjo js siel savo styg aidu, galgi suadins mirties dejavimu. Daugiau nebeigirsite
mano daintu, kunigaikti, ir js, sunykbajorai! (nirts droia kankliais em, ir jie pabyra ipuliais). Mirkite, kankliai!
(Atsiklaupdamas ties suduusiais kankliais, itiess juos rankas). Js ir a, ilo plauko susilauks, Lietuvai betarnaudami,
jos snsielbeadindami, itoj aly daugiau nebereikalingi esame!..
III
Vilniaus Augtosios pilies men. Gana didelis kambarys. Sienos nudaytos tamsiai gelsva spalva. Ant siensukabinti
briedi ragai ir vairios ries ginklai. Deiniame kampe didels skobnys; aplinkui kds su augtomis tekintomis

atramomis. Skobnigale augtesnu kitas kd, po kurios pakojais paklota mekena. Pasieniais suolai, irgi ukloti
vrikailiais.
DAUGAILA (eidamas; su juo du kryiuoiai, apsiarvav, baltomis skraistmis su juodais kryiais apsireng).
Dovanokite, kilnieji ponai, kad patsai ms valdovas sutikti js negaljo. Vakar bemediodamas pavargo, ir a nedrsau
drumsti jam poilsio.
VARTENBERGAS (vidury mens stovdamas). O, mes, kukls kryiaus tarnai, nereikalaujame tokios augtos savo Ordinui
pagarbos.
DAUGAILA. Mes jsnelaukme. Visi sveikambariai uimti, ir kol kas kilniesiems ponams teks ia apsistoti. Tuoj liepsiu
paruoti lovas ir visa, kas reikia patogiai vienagti augtos kilms sveiams.
VARTENBERGAS. Mes vienuoliai, be to, dar kareiviai, nesame pripratprie patogum. Paprasiausias kampelis nuo lietaus
ir vjo apsiginti mus visai patenkina.
KELLERIS. Tamista sakai, pily daug sveies. Ar ne paslaptis inoti, kas jie yra?
VARTENBERGAS (nutraukdamas pirtines). Gal tos ries augti sveiai, kuriems turime tuojau mspagarbpareikti?
DAUGAILA. Nuo kurio laiko pily viei Lydos kunigaiktyt, garsaus Manivydo dukt; josios tvas yra uvs kovoje su
gudais ties Smolensku, ir todl ji buvo ypatingoje seno Algirdo globoje. O vakar atvyko du lenkriteriai ir su jais didysis krivis.
Matyti, garbingas tai viepats, nes riteriai palydovai, nors patys neprasti mons, reikia jam ypatingpagarb.
VARTENBERGAS (ddamas pirtines ant skobni). Toki nepaprasti pasiuntiniai su svarbiais turjo atvykti reikalais?
DAUGAILA (prasksdamas rankas). Mums neinomi valdovsumanymai. Jie neprattartis su mumis. Dovanokite, didiai
gerbiamieji riteriai. Turiu patsai priirti, kad atitinkamai paruottokiems netiktiems sveiams patogumus. Manau, nuvargino
jus ilga kelion, ir panorsite pasilsti.
VARTENBERGAS. Nesivaryk, bajore, ir nesirpink. Mes, vienuoliai, lbauti neprat.
DAUGAILA. Atsisiu vyno igerti ir uksti... eimininko akis turi visk matyti, kas ruoiama garbingos kilms sveiams.
(Ieina).
VARTENBERGAS (nusiima skraist, atsisega kalavij ir deda j ant kds. alm padjo ant skobni.
Nubraukdamas ranka per veid). Gudrus stabmeldys! Daug i jo nesuinosi.
KELLERIS (nusiima almir deda ant skobni. Ten pat numeta savo skraist). Tu matei, kiek ia merginpilyje? Visas
vainikas. (Atsisds kunigaikio kdn ir itiess kojas). Linksmai gyvena Lietuvos valdovas.
VARTENBERGAS (ssdamas kdn). Kaip stabmeldys. Veltui tik dumia krikionipasauliui akis savo kriktu.
KELLERIS (atsissdamas tiesiai). ventu kryiumi siekiu, kad man retai teko matyti toki grai mergeli, kaip nnai
atsitiktinai itam stabmeldio migy. Pastebjau grakias kaip stirnas. Ak, ir veda gi jos mane pagund!
VARTENBERGAS (sekdamas jo nuotaik). Kaip tikros pragaro dukterys. Tik bailios labai, laukins dar ir, manau, vengia
ms.
KELLERIS (pasims kalavij, pasiremia juo). Per vis kelion pakankamai matm, kaip baisiai ms nekenia naujieji
draugai.
VARTENBERGAS. Vyrai dar stengiasi paslpti savo jausmus. Bet jmoterys, manau, neimoko tiek veidmainiauti.
KELLERIS (pasikeldamas). Siekiu protvikalaviju, kad visgraiausioji vis tik bus mano anksiau, negu a iia ivyksiu.

VARTENBERGAS (imdamas kalavij nuo skobni). Kaipo riteris, skaistyb paadjs, a negirdiu tavo odi.
(Pastats kalavij tarp koj ir pasmakr atrms ranken). Tik bk atsargus, praau tave, dievobaimingasis broli,
nekirink itlaukinivapsv, kol dar i jmedaus laukiama. Neumirk, kuriam tikslui esame brolio grosmeisterio ir kapitulo
pasisti iprakeiktirial.
KELLERIS (su grimasa). Liaukis taip su manim kalbjs! Juk a tave gerai pastu, skaistuoli. Mgsti svetimoteriauti labiau
negu a, bet taip, kad moni akys nematyt. ( j prieidamas). A manau, tu nekart esi pasigailjs, kad nra iame
pasaulyje tokio tamsaus kampelio, kur ir pats Dievas nieko nebematyt. (Sdasi kdn netoli Vartenbergo).
VARTENBERGAS. Tau gi utenka tamsios nakties. (Nenoromis juokiasi). I Pavyslio meitliai jau atidm ion, ir mudu
ypatingai atsargs turime bti. ( Keller nusikreips). irk, kad savo lengvu bdu neprarastai darbo, kurio dlei esame
kapitulo ion pasisti.
KELLERIS (maustydamas ant pirto ied). Prarasiu ir atsakysiu. Tau kas?
VARTENBERGAS (saldiai, lyg paiepdamas). Dievobaimingasis mano brolis umiro, kad a esu drauge siuniamas.
(Tvirtai, pabrdamas). Kapitulo instrukcijos liepia klausyti mano patarim.
KELLERIS (paiepdamas). Taip, taip, pamenu: turime drauge apgaudinti lengvabdius laukinius mones. (ypsodamasis).
Tik, gudrusis broli, manau, kad loki, kurie iam laue guli, mes nebeapgausime.
VARTENBERGAS (piktai). Broli Kelleri!.. (Atsistoja).
KELLERIS (atsistojs engia priekin, mergel, kuri netiktai jo kambarin ir, pamaiusi sveius, susilaikminutl,
lyg sumiusi). Ei, grauole! Eik ariau, a tavs juk nenuskriausiu. (Vartenbergas vl sdasi; mergina nustebusi tikrai
susilaiko). Tu dabar krikion; tu neturi baidytis mogaus, kuris kryineioja.
OLIG. A neioju kryinuo gimimo dienos ir ne ant rbkaip tu, bet irdyje.
KELLERIS (dar ariau prieidamas). Matau, kad tavo lieuvis atrus kaip kryiuoio kalavijas. Gerai, kad tu drsi. A myliu
moteris, kurios vyrnebijo.
OLIG(ididiai). Mano tvas Mingaila - narsus bajoras. Jis visuomet sdi deinj kunigaikio jo taryboje. Jis mane mok
nieko nebijoti. Tik toki odikaip tavo a nesu girdjusi: ms jaunimas kitaip kalbasi su mergelmis. Bet js - svetimos
alies mons, o ten kiti papratimai. Pas mus kalba, kad ten pikta alis.
KELLERIS (linksmai nusiteiks). Tebna garb tavo narsiam tvui, kad jis tave drsi iaugino. Bet kodl tu manai,
balandle, kad msalis pikta?
OLIG. Todl, kad ten gyvena pikti mons. Taip kalba visi, kurie ia esti. KELLERIS (diaugsmingai). Neties sako,
balandle. Skaisioms mergelms mes labai geri, ir tai pati greitai patirsi. Tu tokia narsi, gra i, ir todl man labai patinki,
mergele, nors, kaip matau, nemgsti savo valdovo draug. Bet a tikiuosi, kad mane pamilsi, geriau susipainus. (Dar ariau
jprijs). Skaistuole, tavs man labai reikia.
OLIG (slinkdama nuo jo atgal). Jei tau patarnauti reikia, pasiauk tuos, kurie tam pastatyti. A ne verg ir ne tarnait,
(ididiai) a esu duktgarsaus bajoro, kuris garbj pas kunigaikt.
KELLERIS (neva nustebintas praskeia rankas). O, dabar a gerai matau, nors seniau nebtau tikjs, kad pranyko iame
krate vaiingumas, jei ia gimusi ir augusi daili lietuvaittaip kalba su svetimos alies sveiu!
OLIG. A esu gimusi Kieve, kur nuo senlaikapsigyvenmano tvai ir protviai. Jie ten buvo nuo Gedimino met. Dabar
kunigaiktis parsikvietmane su tvu savo pilin bti prie Lydos kunigaiktyts, kuriskyrsau mona.
KELLERIS. Oho! (Linguodamas galv). A taip ir maniau, kad tu ne vietin, bet svetimos alies pauktyt. Argi galjo tokia

lelija idygti Lietuvos klampynse, kur vien dilgls auga? Kodl tave parsikvietvaldovas? Ar maa ia buvo garsios gimins
mergaii?
OLIG. KunigaiktytOna krikion, o ia visi labai nekenia krikioni.
KELLERIS. tai kas yra? Bet tu myli juos. (Nusijuoks). Ar ne tiesa? (Dar labiau prisiartins). Grauole, a gyvenimo pus
atiduotau u vientavo pabuiavim.
OLIG(nustebusi traukiasi nuo jo ariau duris). Dabar a matau, kad tiessako, kurie piktai apie jus kalba.
KELLERIS (vis ariau prie jos slinkdamas). Netikk jais, balandle. (Rodo ant savo pirto ied). Tu matai ied ant
mano pirto? Jis vaga visomis spalvomis, kokiomis tik dega vaivorykt. Panaaus neturi nei jsvaldovas, nei jo suadtin.
(Prisiartins prie jos, tyliai). Tu j gausi, tik ateik mano kambarin, kai uges pily visos ugnys. Dar a turiu daugiau brangi
papuoal, kuri pavyds tau visos io krato merginos. (Olig nustebusi paraudonuoja ir oka per duris. Betgi duryse
akimirksnsusilaiko, atsigria ir vilgteria linksma Keller).
VARTENBERGAS (rsiai). Broli, Kelleri, neumirk, tu vienuolis! Turiu tave perspti kaipo vyresnysis.
KELLERIS (sujaudintas). Penkiomis Kristaus aizdomis siekiu, ji bus mano! iuo atveju a turiu geruosl. vento Jurgio
jietimi siekiu, a panaios nesu dar mats. (Atsigrs Vartenberg). Tu pastebjai, kokios stambios jos krtys. A? O lpos,
lpos! .. Ak, ibuiuosiu jas!.. Matei, kaip staiga paraudo jos veidai? Be abejo, naktimis j kankina geiduliai, ir dabar visai
nebeteks ramybs, kol ateis pas mane... (Bgioja po men, sujaudintas).
VARTENBERGAS (pasipiktins). Broli...
KELLERIS (neduodamas jam kalbti, sumoja ranka). Ak, a inau, kad brolis, ne sesuo, nors tu nortai, kad ia bt
sesuo... Ir a irgi, ypajei toji sesuo btji... (Trindamas delnus). Et, ir suspiegs, kai a jpakutensiu!..
IV
Augtoji Vilniaus pilis. Didel men, arka dvi dalis padalinta. Antroje skobnys paruotos puotai. Menj susirink
sveiai stoviniuoja breliais ir nekuiuoja. Atskirai laikosi kryiuoiai, Kelleris ir Vartenbergas. Lenkai irgi atskirai;
jketuri mons: Henrikas Mazovietis, Jonas Skarbekas, Zindramas i Makovicir Jonas i Bychovo. Jie ariau prie
dur. Matyti, visi laukia. tiktai kunigaikio. Kai tik jis pasirodo pirmajam kambary, skubiai prieina Henrikas ir
Skarbekas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (emai nusilenks). Garbingiausiasis valdove!..
SKIRGAILA (susilaiks). A, girdjau, kad sirgai. Gerai, kad pasveikai ir gali nnai dalyvauti mano puotoje.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Girdjau, kad Lietuvos valdovas mgsta vaiinti sveius. Danai jo pily skamba puotos
linksmyb.
SKIRGAILA. A danai linksminuosiu, bet tik su savaisiais draugais. Su svetimaisiais a nemgstu puotauti. (Nori eiti).
HENRIKAS MAZOVIETIS (pastodamas jam keli). A neturjau dar progos matyti Lietuvos valdovnei su juo pakalbti,
nors tavo brolis, kunigaikti, tikjosi, kad a tiek neutruksiu. Reikalyra tiek daug. Nortau dabar...
SKIRGAILA (iurkiai). A nenoriu dabar kalbti apie reikalus. Matai, a turiu svei. Jie irgi turi reikal. Apie juos
kalbsim kitur.
JONAS SKARBEKAS. Man, viesiausiasis kunigaikti, brangi kiekviena valandl, o a jau pusmnesio laukiu, kad igirstai
mano bals, ir vis veltui (Sudjs rankas). Meldiu tave, galingiausiasis valdove! Mielairdingiausio Dievo vardu tave meldiu
atkreipti mano od nors iandien dmes. (Skirgaila stovi juos onu ir, galv nuleids, surauks kakt, klauso.
Nuoaliau stov kryiuoiai iri juos ir apie kakkalbasi). Tu mus puotpakvietei, valdove. Sunku linksmintis, kai

inai, kad alia rauda nuskriausta siela. Nalaits aaros sunkios kaip vinas Dievo teisybs svarstyklse.
SKIRGAILA (iurkiai). Kas man darbo, kad ten kakas verkia nuskriaustas. Puoton a jus iandien kvieiu ir noriu
linksmintis, bet ne galvoti, kad ten kakas nuskriaustas. Nuskriaustvisuomet yra daug.
HENRIKAS MAZOVIETIS (lidnu balsu). Aitrs bus mums tavo valgiai, karts grimai, garbingasis valdove, kad nenori
igirsti mspraymo.
SKIRGAILA. Kad tu nebtai mano pily sveias, a tau pasakytau: nenori linksmintis su manim, eik alin ir nekliudyk man.
(engia priek).
HENRIKAS MAZOVIETIS (vl jam pastodamas). viesiausiasis kunigaikti, tu ugauni Viepat Diev, kurio indignus
servus sum, ir savo brol, garbinglenkkarali, kuriam a atstovauju. (Saldiai). Tebna puota maloni tavo mums palankumu,
raminaniu skausmtos, kurios likimu tavo brolis, be abejo, yra susirpins.
SKIRGAILA (sustojs, atsigria juos ir tvirtai). Apie kjudu kalbate, ventikai?
JONAS SKARBEKAS. Mudu kalbame apie Lydos kunigaiktyt, kuri nelaisvje kankinasi tavo pily.
SKIRGAILA. I kur inai, kad ji nelaisvj kankinasi?
JONAS SKARBEKAS. Ji sielojasi, nes tu jprievarta sulaikei kelionje Mozr kunigaikt, kuriam priklauso jos irdis ir
ranka. A tai inau kaip jos dvasininkas, sielos nuramintojas, kuriam ji atvrsavo ird.
SKIRGAILA (niekinamai jpavelgs). Veltui tokiam kaip tu atidengia savo paslaptis. Bet tam ji moterik...
HENRIKAS MAZOVIETIS (su malonia ypsena). viesiausiasis kunigaikti, tavo brolis dl jam tik inom prieasi
paskyrjMozrkunigaikiui, kuriam turi priklausyti jos ranka.
SKIRGAILA (tvirtai). Ji priklauso man, ir a jos niekam neuleisiu. Toksai mano papratimas: kpamiau, tai mano.
HENRIKS MAZOVIETIS (nusilenkdamas ir prasksdamas rankas). O jei ji nepanors tavo bti? (irdamas jam
akis). Kas gali priversti laisvvaldovsujungti savo likimsu tuo, kurio ji nenori?
SKIRGAILA. ventike, tu nortai skaityti mano irdyje kaip savo kvailoje knygoje. Kas tau darbo, ko nori ir ko nenori Lydos
kunigaiktyt?
HENRIKAS MAZOVIETIS. Tu sulauei brolio paadus ir pakenkei jo tikslams. Kaipo jo atstovas, a praau tave,
kunigaikti, atitaisyti ingsn, kuris tavo galingam broliui bus nemalonus.
SKIRGAILA. Tu jo atstovas, jis tavo valdovas, ir teinokis su juo. Man nra reikalo galvoti apie tai, kas jam malonu, kas ne.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ka turiu tuo reikalu praneti garbingiausiajam mano valdovui?
SKIRGAILA. Pranek jam, kad ia visi turi norti, ko a noriu, daryti, ka liepiu. Jis tai supras, jei nepamiro, kad ir patsai
buvo valdovas. (Skirgaila vl nusigria ir engia priekin, bet jam i kitos puss pastoja keliSkarbekas).
JONAS SKARBEKAS (skubdamas prieak). viesiausiasis kunigaikti, skriausdamas nalait, tu rstini ViepatDievir
gali netekti amino danguje gyvenimo.
SKIRGAILA (sumojs ranka). Nedidelnelaim. Galingasis Perknas stipresnis nekaip kiti dievai, o dausos alis graesn
negu tavo dangus.
HENRIKAS MAZOVIETIS (nustebs). Su kuo mes kalbame? Nejaugi su krikionikos alies valdovu?

SKIRGAILA (susilaiks, i panirjpavelgs, i lto). A dar neinau.


JONAS SKARBEKAS. Kaip turs nusiminti brolis, su inojs tavo darbus ir kalbas! (Pakls rank itiestu pirtu
augtyn). Jo rstybs audra pavojinga net galingiausiems valdovams.
SKIRGAILA. A nesidmiu grasinimais, kol jie nevykdomi, bet nemgstu, kai man grasina, ventike.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Dovanok, valdove, jei tau prasitarme nemandagiu odiu, kuris galjo tave ugauti. Mudu
nenorime tau grasinti, kada galime prayti: pasigailk nalaits, jos kartaar.
SKIRGAILA. Be pasigaljimo a esu tik savo prieams, bet tu nerasi jmotertarpe.
JONAS SKARBEKAS (sudjs rankas). A maldauju tave visu kuo, kas tau yra brangu, viesiausiasis valdove! Tavo
motinos vle!
SKIRGAILA (nekantriai). Ko neigavai grasinimais, neigausi i mans ir maldavimu. A nekeniu t, kurie prao, jei jie ne
elgetos ir ne skurdiai.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ir nebra vilties rasti tavo irdy malons, garbingasis valdove?
SKIRGAILA. Kas mano rankoj, tai mano, nors tai btne prieo, bet draugo kalavijas. (Nusigrs onu, i panirjuos
irdamas). Jei js, lenkai, norite ko i mans gauti, jga paimkite (nusiypsojs) jei igalite...
HENRIKAS MAZOVIETIS (nuleids galv, lidnu balsu). viesiausiasis kunigaikti, lidna bus tavo puotos linksmyb
mums, kurie nesuradome tavo irdy palankumo.
SKIRGAILA (krpteljs peiais). A gi sakiau jums, kad puotai turi bti savo laikas ir reikalams savo. Linksmintis galima,
tik kada darbo nedirbi ir reikalus umirti. (Galvlinkteljs sveilink). Matote, valgiai jau pagaminti, taurs pripiltos. Visi
tik eimininko laukia, o judu mane sutrukdt. (Skirgaila eina paruot jam viet. Prie jo dabar prieina Kelleris ir
Vartenbergas, o kiek vliau ir riteriai lenkai).
VARTENBERGAS (emai nusilenks, reikdamas pagarb). Galingasis Lietuvos valdove, sveikinu tave laimingai
mediojus. Mudu su broliu Kelleriu (rodo ranka Keller, kuris nusilenkia kunigaikiui) labai gailjoms, kad pasivlavom
ir, atvyk tavo pilin, negaljom dalyvauti pasilinksminime, kur kiekvienas tikras kareivis turi mgti. Ypa gailjosi brolis
Kelleris, kuris dar neturjo iki iol progos matyti galingLietuvos valdov(Kelleris nulenkia galv).
SKIRGAILA. Malonu man judu matyti savo pily. Nepatogu buvo medione varginti sveiai, dar po kelions vargneatilsj.
KELLERIS. Mes kareiviai, pripratprie ygio varg. Kariauti ir medioti mes niekuomet nepavarg.
VARTENBERGAS. Ne progos pamedioti, tavo giripamatyti mums gaila, bet kad tiek laiko nematm palankaus veido ms
Ordino draugo.
SKIRGAILA (su atidia jpavelgs, rimtai). Ar mes esame draugai, ar prieai, ateitis turi dar parodyti, vokieti.
VARTENBERGAS (nusilenks). Garbingiausiasis valdove, gaila, kad iki iol neturjau progos tavs pamatyti; tada,
viesiausiasis kunigaikti, btai sitikins, kad mes, kryiuoiai, tikri tavo draugai esame.
SKIRGAILA. Tebnie tavo odiai tiesa.
KELLERIS (ididiai). Riterio lpom vien tik tiesa pridera.
HENRIKAS MAZOVIETIS (prijs drauge su Zindramu ir Jonu). Garbingiausiasis valdove, tai lenkriteriai, kurie mane
atlydjo garsijtavo pil, nori patys pareikti tau savo pagarb. (Rodydamas). Zindramas i Makovicir Jonas i Bychovo,
inomi visoj lenkaly savo karo darbais riteriai.

SKIRGAILA. Girdjau. (Pavelgdamas juos). inau, tai plaiai igarsj ir kalaviju ir protingais patarimais vardai.
(Kreipdamasis juos). Maiau Judu Krokuvoj prie mano brolio ono.
VARTENBERGAS. Gaila tik, kad jkalavijai nesyk yra pasidarbavprie krikionikiausiOrdin.
ZINDRAMAS i MAKOVIC(ididiai, pakls augtyn galv). Prie klastingus vokieius - nori pasakyti, riteri.
VARTENBERGAS (ididiai). Kas eina prie ventosios Marijos Ordin, tas eina prie kataliktikyb, kurios gynjai esame.
JONAS i BYCHOVO. Neteisingas tai riteris, kuris taip loja. Galiu tai kiekvienoj vietoj ir kiekvienu metu, kalaviju ar kirviu,
psias ar raitas, rodyti, jei tik tam nepasiprieins (nusilenks kunigaikio link) kunigaiktis, kurio sveiai esame.
VARTENBERGAS. Malonu man bt imginti savo ginklas, su tokiu garsiu riteriu susir mus, ir garb pelnyti... Bet
pasiuntinys esu ir grosmeisteriui atstovauju: be jo leidimo negaliu priimti malonaus irdiai pasilymo.
KELLERIS (ramiai). Rasim, lenkai, patog laik, ir mano kalavijas visuomet jums patarnaus. Nemanykite, kad kovos su
jumis vengiam. (Duoda Jonui rank, kuritasai paspaudia).
SKIRGAILA. Kovoms savo laikas, puotai savo. Progos dar tursite susitikti su ginklu rankoje, o dabar geriau - su taure.
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesa tavo, valdove. Tikras riteris turi inoti, kada jam su ginklu proga, kad su taure kreiptis
prie. (Duoda rankVartenbergui; tasai jpaspaudia). Nevengsime vienas antro nei karo, nei taikos metu.
SKIRGAILA. O dabar metas puot, kuri mslaukia. (Eina ir sdasi pagamintoj vietoj; jam paruota kd, su augta
upakalio atrama, gotiko stiliaus. Kiti sveiai susda suoluose. Visa tai atliekama tyloje. Meta vilgsn aplinkui, ar
sveiai jau yra umsavo vietas). Linksminkits mano ir mano krato draugai! O js, riteriai, nesipiktinkit, jei ne viskas
mspuotoj, kas turtbti krikionikoj aly: mes dar nesuspjome viso ko pramokti. Kiek besistengseni msdraugai,
lenkai ir vokieiai, mes vis tik negaljome pasisavinti, kas mums svetima. Amius mok dievobaimingieji ms kaimynai ir
kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigail dami, tikros gailestingojo Dievo tikybos, bet mes apak tvirtai laikms savo klaid ir
neapkentm t, kuriems turjome tik dkingi bti. Linksminkits dabar, kilnieji sveiai ir mano alies draugai, ir tebna tarp
mstaika per amiamius.
LENKAI (vienu odiu). Amen.
VARTENBERGAS (dievobaimingai sudjs rankas ir pakls akis augtyn). ventasis ms Ordinas, sekdamas
Iganytojo, nekaliausio Avinlio, pavyzdiu, yra pasirys atleisti visas mums padarytas skriaudas ir u mirti visus
ugauliojimus. Mes nnai laimingi tuo, kad kataliktikybos viesa pagaliau pasiek iki iol stabmeldikkrat. Dl to mes,
tam reikalui nemaai pasidarbavusio ventojo Ordino atstovai, nnai tikrai pasirengpasidiaugti JSlaime, garbingiausiasis
Lietuvos valdove.
SKIRGAILA (kariai nusiypsojs). Mes irgi neumirim jsdarb, vokieiai, tik stengsims dabar umirti, kas mus iki iol
skyr, ir tebna nnai pirmoji mano tauru drauginggrosmeister, kuris, pasisdamas tokius ymius riterius mspasveikinti,
suteik man nepaprastos garbs. (Ima taur rankon ir nori igerti. Sveiai ir visi kiti, iskyrus Stard ir Skurdul,
atsistoja).
HENRIKAS MAZOVIETIS (irgi pakils). Krikionikose alyse prasta malda, valgiir grimpalaiminimu, pradti ems
valdovpuota. Leisk man tai atlikti prie igeriant itaur, garsusis valdove. (Skirgaila iri jir tyliai stato tauratgal).
VARTENBERGAS. Kai puotoj dalyvauja Didysis Marijos Ordino kuratorius, jis tai turi atlikti!
HENRIKAS MAZOVIETIS (ididiai). Plocko vyskupas, Krokuvos kapitulo praepositus praelatus, lenkkaraliaus atstovas
ir patarjas, turi pirmenybs teisprie uimanius augiausias vietas kryiuoius.
KELLERIS (Vartenbergui tyliai). Liaukis, broli! Didelia garblaiminti stabmeldio puota.

VARTENBERGAS (Kelleriui taip pat tyliai). Negaliu nusileisti pasauliniam dvasininkui, dargi lenkui. ( Garsiai Henrikui).
Savo asmeniu ventojo Ordino grosmeisteriui atstovauju: jo garbs esu saugotojas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Mano asmeniu atstovaujamas didysis lenkkaralius: jo didybs esu sargas.
KELLERIS (paniekinamai). Grosmeisterio priemenje galingesni valdovai, nekaip tavo karalius, itisas valandas laukia.
HENRIKAS MAZOVIETIS (usigavs). Kunigaikti, tavo namuose ugauna tavo brolio ir viepaio pasiuntin.
SKIRGAILA (tvirtai, pakeltu balsu). Lietuvos valdovas neturi sau viepai, ventike, o dl ko js ginijats, a neinau.
(Ironikai). Bet Jeigu negalite susitarti ir atlikti, kas reikia, teatlieka popas Jonas.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Nepaliesiu valgiir grim, schizmatiko palaiminimu subjaurot!
SKIRGAILA (stebdamasis, krpteljs peiais). Argi jisai ne krikioniventikas?
VARTENBERGAS. Jis heretikas! Jo vieta ne ia, su mumis, bet pragare, tarp pasmerktj!
SKIRGAILA (balsu, ventik). Pope Jonai, pope Jonai, ar girdi? Jie sako, kad tu netikras ventikas, ir tavo vieta ne ia, bet
pragare. Ar jie tieskalba?
VENTIKAS JONAS. Meluoja jie, prakeiktieji lotynikai, ir tu jais netikk, malonusis msvaldove. Be mstikybos, nra
kitos tikros pasauly.
SKIRGAILA. Kas jumis patiks! Jie kalba, kad tu meluoji, tu sakai, kad jie, o krivis porina, kad js visi meluojate, ir juo a
dar tikiu.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Kunigaikti, ar ugaulioti mus kvietei ssti u tavo skobni?
SKIRGAILA. ventike, a dar gerai nepastu jspaproi. Mans dar niekas nemok, kaip mano brol, lenkkarali. Bet
jeigu kas trukdo jspaprot, ssime gerti ir valgyti, kaip kad seniau pas mus ssdavo.
VARTENBERGAS (tyliai, Henrikui). Po to, kigirdau, laiminti itpuotuleidiu tau. Nedidelgarb! (Henrikas sumis
tyli).
JONAS SKARBEKAS. A tos garbs imuosi, kad turtau progos drauge su malda pasisti Augiausiojo sostatsidsim
u siel, dar nepraregjusi, ir u tavo, kuratoriau, puikybs pagaut.
KELLERIS. Ei, tylk, kapioninke! Riteriui piktodiauji. (Skarbekas kalba maldel, laimina puot, ir visi sdasi. Kur
laikvalgo tyldami, paskui pradeda vieni kiti kalbti).
SKIRGAILA (kryiuoius). Jums nepatinka msvalgiai ir grimai. Jie prasti ir neskans. Kitokiesate pripratnamie, pas
jsviepat.
KELLERIS. Marienburgo pily, pas brol grosmeister, nori pasakyti augiausiasis kunigaikti. ventame Ordine nra
viepai, ir pats jisai valdovneturi.
VARTENBERGAS. Mes, vienuoliai, prastai valgom ir geriam, ir mums tavo, garbingasis valdove, valgiai gards ir skans, tik
midus tavo msgalvai perstiprus.
SKIRGAILA. Mes dar nepraturtjome, kad tolimalisaldvyngertume. Iki iol mus visi pldavo, o dabar ir mes esame
krikionys. (Keller). Gerk ramiai, riteri, lietuvikmid: tu pas draug, (ypsodamasis) o ia dar laukinalis, ir nieko blogo
tau negresia.
KELLERIS. A geriu. Tik nesu prie jo priprats ir tiek igerti, kiek nogtsi, nepajgiu.

SKIRGAILA. Taip, itas midus ne toks gardus, kaip Marienburgo rsio vynai. Kai dar jaunas buvau ir garbinau mssenus
dievus, a svajojau jparagauti Marienburgo pily. Bet dabar nebeteks: krikionys esame ir turim taikingai gyventi, kaip kad
krikionikoms tautoms pridera.
KELLERIS (erzindamas). Gaila!
HENRIKAS MAZOVIETIS. Mes nuolat meldiam Augiausij Diev sustiprinti draugikumo jausmus tarp katalikik
kratvaldovir neprileisti krikioniko kraujo pralieti. (Sudjs rankas, akis augtyn pakls). Tepalaiko aminjtaik
Augiausiasis pasaulio Valdovas.
KELLERIS. Tas Dievprao taikos, kuris bijo. Mums nra reikalo, nes patys galim apsisaugoti.
JONAS SKARBEKAS. Mes inome, kad js, vokieiai, nieko nebijote, net paties Dievo.
JONAS i BYCHOVO. Taikos prao Dievkunigai - jtai dalykas. Bet mes mielai imgintume savo ginklus jssprandus,
vokieiai.
VARTENBERGAS (Skirgailai, taikingai). Kodl tau neparagauti, kunigaikti, Marienburgo vyno? Msventasis Ordinas
visuomet maloniai pamatys galing Lietuvos valdov savo sveiu; brolis grosmeisteris pavaiins j, kaip vaiina galingiausius
pasaulio valdovus. ventasis Ordinas danai mato pas save vainikuotus sveius.
SKIRGAILA. Bijau, kad jsgards valgiai ir salds vynai pakenkti man gali, nors dabar mes ir esame draugai.
KELLERIS. O gaila, viesiausiasis kunigaikti, kad mes dabar draugai. Mes btum geresni prieai nekaip draugai.
JONAS SKARBEKAS (pasipiktins). Teneigirsta Augiausiasis Dievas tavo nedorodi, riteri!
SKIRGAILA ( Keller pavelgs). Tu manai, vokieti? Kas ino ateit? Bet tu man patinki, - esi atviras vyras ir kalbi, k
manai.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsistojs). In vino veritas! Matai, viesiausiasis kunigaikti, koki tau draugai kryiuoiai. Tik
lenkai itikimi tau. Nei blaivas, nei girtas lenkas to nepasakys, nes jo mintyse ir irdyje lietuviui vien tik draugiki jausmai.
(Sdasi).
ZINDRAMAS i MAKOVIC. Tiesponas kalbi. Lietuvis vertas, kad jam lenkas btdraugas.
VARTENBERGAS. Brolis Kelleris apsvaigo nuo stipraus tavo midaus, viesiausiasis kunigaikti, ir tu nesid mk jo
nevykusiais juokais.
JONAS i BYCHOVO. Kryiuotis tik girtas tiessako: blaivas jis visada suktai kalba.
SKIRGAILA (Vartenbergui). Tavo draugas atviras vyras, o tu lapar gal dar kakas apgaulesnis.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Vilkas avinlio kailyje.
VARTENBERGAS (atsistojs, rsiai, usigavs). Kunigaikti, tu umirti, kad a esu riteris ir galingojo Ordino pasiuntinys.
SKIRGAILA (nusijuoks). A pajuokavau, vokieti, o tu usigavai. Ar a negaliu juokauti, kaip kad tavo draugas juokauja?
(Vartenbergas piktu vilgsniu kunigaiktpasiirjs, i lto atsisda; susirauks, rstus, ima taur, pila midaus ir
geria). Ei, Starde. Kur tavo kankliai? Kodl a dar negirdiu jjstygbalso? Ar gal tu pamirai tas dainas, kuriomis audrinai
msirdis? Parodyk svetimtauiams, kad ir msaly mokame daina pagerbti karygio narsum.
STARDAS (sddamas gale skobni). Valdove, jau nebeigirsi mano kankli. Tu inai, kad a juos sudauiau nebereikalingi jie tau, su naujais draugais besilinksminaniam.

SKIRGAILA. Starde, ar tu pamiai? Nejaugi manai, kad mes, krikionimis tap, jau nemgstame mssendain? Be j
lietuvis nei vienos dienos gyventi nebegali.
STARDAS. Taip. Buvo laikai, kada daina lietuv lydjo nuo gimimo dienos iki kapo. Tada ji garsiai skambdavo msaly.
Dainuodavo tada vaidilos, dainuodavo kareiviai, dainuodavo artojai, dainuodavo seni ir jauni ir skais iosios mergels. Tada
viepatavo dar rami linksmybms aly, mikai ir girios, ilai ir laitai diaugsmu dar lamjo. Dabar ir jie nutilo ir numir,
nebeskamba daina, nepritaria jai girilamjimu: ten nebra jau msgarbingdiev.
SKIRGAILA. Sakau, tu pamiai, Starde! Ar umirai, kad esi krikionis.
STARDAS (neigiamai kraipydamas galv). Ne, kunigaikti. A noriu gyventi, kaip kad ms seni tvai gyvendavo, ir
garbinti tuos dievus, kuriuos jie garbindavo. A tvynei liksiu itikimas, kad ir vienui vienas bsiu.
SKIRGAILA (suuks). Vaidila! (Rsiai). Tu perdaug pasitiki mano palankumu dainiaus vardui. Kad nepasielgtau su tavim,
kaip su tuo, kuris Lietuvos valdovui nusidjo.
STARDAS. A mirti nebijau, valdove. Man seniai metas dauson, nes ia nebeliko kas daryti.
SKIRGAILA (minutliri j). Matau, tu iandien daug igrei stipraus mano midaus. A noriu, kad tu man padainuotai
apie garsius Mindaugo ygius, apie Gedimino, uvusio nuo vokieirankos, darbus, apie kruvinas Kstuio kovas, niekikai
pasmaugto lenkkaraliaus, paniekinusio mano garbs od.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jis nusidjo, stabmeldys dar bebdamas. Krikionikojo dorumo viesa dar nebuvo palietusi
jo siel.
SKIRGAILA (piktai jpavelgs). Taip, taip! inau. Tada js dar tik mokte j. (Stardui). Girdi, Starde. Palinksmink mane
daina. Nejaugi Lietuvos valdovas turi jiekoti sau dainiaus kaip ir dievsvetimose alyse?
STARDAS. Veltui liepi valdove: tu mano dainos vistiek nebeigirsi.
SKIRGAILA. A matau, vaidila, tu iandien nori likti mano prieu ir erzini mano kantryb. Kodl tu nenori man padainuoti?
Kanklineturi? (Ploja rankom tarnams, kurie stovi prie dur). Ei, tuojau suraskite ir atnekite Stardui kanklius.
SKURDULIS (pakyla i vietos, eina mens vidurir atsistojs ties kunigaikiu). Kodl jis nenori nnai tau dainuoti,
(rodo Stard) klausi tu? A tau atsakysiu, kunigaikti. Todl, kad js paklaust ir susibiiuliavot su monmis, kurie buvo,
yra ir visados bus pikiausi ms prieai, ir tik jieko, kad galt mus praudyti. Paklauskite, k mes esame jiems pikto
padar, kad per juos msem krauju paraudo, o dangus gaisr gaisrais? Kuo mes jiems nusidjome, kad per juos ms
vaikai liko nalaiiais, o skaisios mergels paniekos motinomis? A, galingu diev senas tarnas, savo akimi mats visus j
piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar msemnustos derliaus davusi, sodai - vaisi, o
gyvuliai - priaugim, o tie, kurie atsiras, tuojau us. Per juos nutils msaly dainos, inyks linksmyb, gedulu apsigaubs laukai,
ir girios, nes praiai save paskyrte, pripainsavo dievais piktatjniaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus msprie
dievai! Kodl atsiadjote senj ms ger diev, kurie niekuomet nra js nuskriaud, niekuomet apvyl js tv ir
protvi?
Kjs pajusite, kai rstusis Perknas prabils savo galingu balsu, nuo kurio sudrebs dangus ir em, jsbutai, jsnaujj
dievventyklos, ir paklaus jus, kodl nuo jnusigrte, kodl jpaniekinot, ugesinjo aminas ugnis?
Ar gal laukiate, kad naujieji dievai jus apgintnuo Perkno rstybs?
Kjs pasakysite savo seneliir prosenelivlms, kurias js ivijote i savo nam, iki iol jsaugojam, nustojote joms teik
nakties maist?
Kodl tu, valdove, ir js, ia susirinkbajorai, nesakote itiems atjnams, kaip kad sakydavo jiems jstvai: eikite i ms
krato, kraugeriai ir iaurs mons! Eikite drauge su savo dievais, plriais ir iauriais kaip jus patys ir nekliudykit mums ramiai
gyventi, kaip kad gyventi ir mes norime! (Pasivalgs aplinkui, linguodamas galv). Bet js tylite ir puotaujate su jais, kaipo
su biiuliais ir savo draugais.
BAJORBALSAI.
- Ne, ne! Jie nra msdraugai!..

- Tena jie, piktieji kraugeriai!..


- Gda mums, valdove!..
- alin juos!..
- Maloniau man sdti tvo laidotuvse, negu u vienskobnisu jais kunigaikio puotoje!
SKIRGAILA (pakils sudauia kumiu skobnis). Tylkite js!.. (Piktai dairosi aplinkui. Bajorai nurimsta. Tik
kaikurie dar niauriai iri kunigaiktir sveius, barkindami pirtais skobnis. Artimiausi kunigaikiui bajorai
sdi, galvas nuleidemyn. Vartenbergas ir lenkai sumi).
KELLERIS (Skarbekui). Na k, kapioninke? Ar tu moki taip ginti ventjBanyi, kaip is surambjs stabmeldys savo
netikrus dievus?
JONAS SKARBEKAS. A jai tarnauju venta malda, o js eminate savo ididiu iaurumu.
KELLERIS (ididiai). Tylk, kapioninke. A Marijos Panels ventojo Ordino riteris ir kryiui tarnauju. Ne tu mane teisi!
VARTENBERGAS. Mums nra ia teisj. Mus gali teisti tik Viepats Dievas ir veniausioji Marija.
HENRIKAS MAZOVIETIS (tyliai). Teis ir teisdami pasmerks! ..
V
Vilniaus Augtojoje pily, kambariuose, kur tapo apgyvendinta kunigaiktytOna Duonut. Didelmen; molinasla
ir pasieniais suolai, ikloti lokikailiais; kampe skobnys, prieais suolelis. Kunigaiktytsdi pas skobnikamp ir
verpia. Su ja verpia dar kelios mergos. Verpdamos visos dainuoja.
Vai, pt, ptiaurasai vjelis,
Vai barmane jaunasai bernelis,
Kad a, mergel, odio nelaikau,
Kad a, jaunoji, jau kitpamilau
Sprogo irdelkaip sode liepel,
Temakels kaip tamsi naktel
ONA DUONUT(jus Oligei, liaujasi dainavus ir verpus). Tu buvai, tu matei j? (Oliglinktelja teigiamai galv). K
jis tau sak? adjo ateiti?
OLIG(imdama verpst). Saksi atvyksis, kai tik baigsis savo maldas. (Sdasi u kuodelio). Ak, valdove, kad tu btai
maiusi, kokis pas mus atvyko riteris i vokiei ems! Augtas, stiprus kaip uolas, graus kaip bijnlis. Tokio ms
jaunimo tarpe a dar nesu maiusi.
ONA DUONUT. Vokieiai pikti ir iaurs mons. Laimingas tasai, kurio akys niekuomet jnra maiusios.
PIRMOJI MERGA. Geriau juos nei neirti! Dar ukers.
ANTROJI MERGA. Suinosi tada, kas yra piktas vokietis!
OLIG. Kaip jis gali bti piktas, Jei toks graus, ir jo akys taip linksmai juokiasi?
JONAS SKARBEKAS (js sustoja vidury kambario). Tesie pagarbintas Jzus Kristus.
ONA DUONUT. Ir mes jgarbinam... (Atsistojusi). A tave liepiau pakviesti. Gal sutrukdiau tavo mald, ventasis vyre?
JONAS SKARBEKAS (sudjs maldingai rankas). A meldiau Viepat Diev, kad savo malone teiktsi nuraminti ir
apviesti tavo siel.

ONA DUONUT. Tu visuomet ramindavai mane, o kai nustodavau vilties, bardavai. Bet nnai, ventasis vyre, nusiminimas
vl apgaubmano ird.
JONAS SKARBEKAS (kraipydamas galvir pakls akis augtyn). Negerai, dukra Kristuje, negerai. Melskis ir prayk
Diev, ramybs altin, tegrina vl jtavo irdiai.
ONA DUONUT(atsissdama). Negaliu melstis, ventasis vyre. Tu sakei, kad mano likimas tuoj pasikeisis, kai tik atvyksi
gerosios karaliens pasiuntiniai. Jie jau seniai atvyko, o a vis dar vargstu nelaisvje.
JONAS SKARBEKAS (prieidams ariau). Nenustok vilties, dukrele, ir teramina tavo ird Viepats Dievas, vis
nuskriaustjgerasis tvas.
ONA DUONUT. Jie turjo utarti mane geru odiu. Ar jau kalbjo jie su iauriuoju ios pilies valdovu?
JONAS SKARBEKAS. Kalbjo bet... (Sudjs rankas ir pakls akis augtyn}. Atkaklus kunigaiktis Skirgaila, ir sunku
palenkti jo irdis. A buvau kalbjs karaliaus pasiuntinius utarti tave, bet Augiausiasis likimo Sprendjas neleido mums
surasti kelio kunigaikio Skirgailos irdir prot.
ONA DUONUT(sudjus rankas ant keli, lidnai). Nejaugi nebra man vilties?
JONAS SKARBEKAS (alia jos stovdamas). Viltis pas Viepat Diev, dukrele. Jo sprendimai mums, mirtingiesiems
monms, neinomi, nemanomi. Galgi tavo labui leido jisai patekti tau kunigaikio Skirgailos rankas.
ONA DUONUT. Mano labui?
JONAS SKARBEKAS. Tavo labui, dukrele. Taip mano vyskupas Henrikas. Nors jis jaunas amiumi, bet gilus jo protas
moka atspti Dievo sprendim, kurjis pats, savo asmeniu, nori tau pareikti.
ONA DUONUT (sudjus rankas, nekantriai). Ak, Dieve tu mano! Jau man pritrko kantrybs laukti, kadagi pagaliau
pasibaigs mano vargas.
JONAS SKARBEKAS (atsissdamas salia jos). Dievas gerai ino, k daro. Tokis jo ventas noras, dukrele, ir mes visi
turim pasiduoti, kmums skiria jo venta ranka. (Atsiduss). mogaus protas siauras, ir siela jo nekantri, bet Dievo Apvaizda
geriau ino, kas i msignymui naudinga...
ONA DUONUT(nekantriai, nutraukdama). Ar pasiuntei mano laikus Mozrkunigaikiui?
JONAS SKARBEKAS. A juos teikiau garbingajam vyskupui Henrikui, lenkkaraliaus pasiuntiniui.
ONA DUONUT(sumojus rankom). Ak, tu Dieve mano! A gi praiau tave tiesiog nusisti Mozr kunigaikiui. Juk jis
vienintelmano viltis.
JONAS SKARBEKAS. Mozr kunigaiktis nei ingsnio neengs be garbingo lenk karaliaus pritarimo. O vyskupas
Henrikas ymus karaliaus patarjas. Kaip jis nutaria, taip bna.
ONA DUONUT (nekantriai). Ak, tu nepasti Mozr kunigaikio! Jis mans neapleis nelaimje... Vl, juk mudu
susiadjkaraliaus pritariami.
JONAS SKARBEKAS. Taip, taip, dukrele! Bet (dievobaimingai akis augtyn pakls) Dievo sprendimai nemanomi,
nespjami.
ONA DUONUT. Ktu nori pasakyti? (Neramiai). Sakyk, tu inai blogas man naujienas?
JONAS SKARBEKAS (pams jvelniai u rankos). Tikk Viepaiu Dievu, kuris tau vien gero nori, dukrele! Atsimink,
kad nei viena tavo aara veltui nepraus Jo akyse. Visi tavo vargai angelo sargo venta rankele lieka rayti dangaus gyvenimo

knyg.
ONA DUONUT (atsistojusi, nekantriai atitraukdama rank). Tu slepi nuo mans kak baisaus. Nekankink mano
sielos, ventasis vyre, sakyk visa, kinai.
JONAS SKARBEKAS (kraipydamas neigiamai galv). A dar nieko neinau, dukrele. (Atsistodamas). Tik, juntu, tavo
angelas sargas kuta man aussavo nekaltom lpelm, kad tau Dievo lemta atlikti didelis ir svarbus darbas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (duryse, triukmingai). Pasilikite u dur ar eikite sau, ponai, kur norite; kol kas judu man
nesate reikalingi.
JONAS i BYCHOVO (u dur). Gerai, pone, mes eisime sau.
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsigrs kunigaiktyt). Ramyb tavo sielai. Pax tibi et animae tuae. ( Prijs ariau,
laimina kunigaiktyt. Ji buiuoja jam rank, o jis, padjs kairijrankjai ant galvos). Ka matau? Akys aarotos,
veidas nusimins!.. Diaugtis tau reikia, ne lidti, kad Aminasis Dievas atkreiptave savo dmes.
ONA DUONUT(paklus galv). A neusitarnavau Dievo malons, jei mane itiko tokia nelaim.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Ar tu inai, kad tai nelaim? A tau sakau, kad diaugtis turi, laimjusi toki Dievo malon!
Garbingiausios pasaulio moterys pavyds tau!
ONA DUONUT(neigiamai kraipydama galv). Ne, ventasis vyskupe, tu man nekalbsi! Kokia gi didesndar nelaim
gali itikti mergels ird?
HENRIKAS MAZOVIETIS (sudjs rankas ant krutins, rsiai). Kaip drsti prieintis ir netikti manim, kuris esu tau
Dievo sprendimskelbjas? A? Nusiluostyk aaras ir atkalbk su kunigu Jonu ,,Te Deum laudamus"... ( mergas). O js,
kregduts, dumkite lauk ir nedrskite grti, jei pragaro bijote, kol a su kunigaiktyte ia kalbsiu. (Krypteljs joms galv).
Na, greiiau!.. (Mergos pakyla ir iuri kunigaiktyt; toji galvos linkteljimu duoda suprasti, kad ieit; mergos
ieina).
ONA DUONUT. Kalba tavo man neaiki, ventasis vyskupe. Ko verkti ir aimanuoti turiu, a inau, bet kodl turiu diaugtis,
mano irdis nenujauia. Ar gal Skirgaila leido man vykti, kur a noriu?
HENRIKAS MAZOVIETIS. Niekur tau vykti nebereikia. ia atliksi, kas tau Dievo lemta. Tau skirta ubaigti msventos
karaliens darbas. Supranti? Ar tai ne laim, ne garb, ne diaugsmas nusipelnyti tokios malons?
ONA DUONUT. Nenumanau, apie kkalbi, kokis darbas btDievui reikalingas, kur ne vyras, bet moteris turtatlikti?
(Eina skobnis).
HENRIKAS MAZOVIETIS (sekdamas jir atsissdamas). Pakreipti Dievir ventmstikybLietuvos valdytojo siel,
kurios Dievo malondar nra palietusi. Supranti dabar?
ONA DUONUT(stovdama salia skobni). Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (lyg nustebs, net pakyla, ir eidamas j susidjs rankas ant krutins). A nesu tau
draugas?! A, labiausiai nusidiaugs garbe, kuritu gysi, laime, kuri tavs laukia danguje!.. (Krpteljs peiais). Ir tu drsti
sakyti, kad a nesu tau draugas!.. Ha! (Ssdamas kdn ir i panir jpavelgs). Bijok apie mane taip manyti, nes gali
tave itikti baisi Dievo rstybs ranka.
ONA DUONUT (sunrusi ties krtine rankas). Kame gi toji mano garb, kame gi toji mano laim? A nesuprantu,
nenumanau. (Paliesdama rankom smilkinius). Ak, Dieve Augiausiasis!
HENRIKAS MAZOVIETIS (tvirtai). Kaipo Skirgailos mona, tu bsi ia ventos katalikBanyios parama, dviejtaut
taikaus sugyvenimo ryys. Tu bsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos Lietuv, per kurpereis Voluinir Podollenkglobon. Taip

lmVisagalio Dievo Apvaizda, ir nedrsk Jai pasiprieinti!..


ONA DUONUT. Ir a turiu bti Skirgailos mona? Ne, (atsissdama) niekados to nebus! Geriau mirsiu.
HENRIKAS MAZOVIETIS. K, mirsi?!. (Pasikeldamas). Mirtis negelbs. Pragaras laukia tavs, nes drsti Dievui
pasiprieinti! A? Kaip krikion, turi nusilenkti Dievo lmimui.
ONA DUONUT. A Mozrkunigaikiui Dievo akivaizdoj esu pasiadjusi...
HENRIKAS MAZOVIETIS (atsikls prieina j). Fu! (Dumia jai veid). tai padmiau - ir nebra tavo paad.
Banyios duota man galia naikinu visus tavo paadus!
ONA DUONUT. Bet a to nenoriu, nepraau! (Ididiai, atsistojus). A ne verg, a savo likimo valdovir jstikslauka
bti nenoriu. Ir Mozrkunigaiktis tikras vyras. Jis moks mane ir nuo jsapginti ir i Skirgailos rankivaduoti.
HENRIKAS MAZOVIETIS (prieais j stovdamas, rankas ant krtins susidjs, rsiu balsu). Tu manai, kad
beprotis Mozrkunigaiktis!
Tu manai, kad ems valdovai man, kuriam ventoji Banyia dangaus raktus yra pavedusi, prieintis gali? A? Pragare aminai
degsi u tokimint! Tikroj krikionikoj aly lauui btai skirta kaipo heretik! A? Supranti? Dievo sprendimui prieintis!..
Negirdtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drsta! (Skarbekui). Iaikint tu jai, kuo gresia jos sielai prietaravimas man, kuris jai
Dievo lmimskelbiu! (Ieina piktai trinkteljs durimis).
JONAS SKARBEKAS (prieidamas). Kunigaiktyte, praregk Dievo sprendim. ventajam vyskupui Augiausiasis
anksiau atvr akis negu mums. Didis karas gresia krik ionikoms tautoms, jei tu jo nesulaikysi. Skirgaila atkaklus ir
nepakenia krikioni. Tik tu viena gali suminktinti jo ird, sulaikyti jo rank. Ir tam Dievas tave ia atved. Ir ventasis
vyskupas, kuriam Dievo sprendimai...
ONA DUONUT(nuo jo nusikreipdama, eina prie lango). A praregjau. Ne Dievo sprendimas jam rpi, bet i mano
vargo gauti sau naudos. Jis augaulingas mogus, ir a jo nenoriu klausyti. Geriau ieik ir nekalbk man, ventasis vyre, nes galiu
ir tau pagarbos netekti.
JONAS SKARBEKAS. Galinga ventosios Banyios ranka...
SKIRGAILA (js stovi tarpdury, niauriai irdamas juodu; jis girdjo paskutinius Onos Duonuts odius).
Kunigaiktyts sakymai pildomi. Eik iia, pope, ir greiiau nedinkis!
ONA DUONUT(atsigria nusigandusi). Kunigaiktis!..
SKIRGAILA (engdamas priek, Skarbekui). A nekartoju savo odi: girdi, pope. (Skarbekas nusilenkia
kunigaiktytei ir Skirgailai ir ieina. Skirgaila eina skobnis, sdasi kitame j kampe ir galv rankom paremia; jis
niaurus; Ona Duonutsdasi pas verpst. jpavelgs). Atjau suinoti, kaip jautiesi mano pily?
ONA DUONUT (stengdamasi ramiai kalbti). Ai tau, Lietuvos valdove. A pasiilgau gimtojo namo ir savo artim
moni. A laukiu, kad man lesi vykti Lydon?
SKIRGAILA. Kam tau Lydon vykti? Tu ten bsi viena. Negera moteriai gyventi vienai: jgali nuskriausti, kas panori.
ONA DUONUT. A nieko nebijau, kunigaikti. A turiu daugel draug, kurie mane myli.
SKIRGAILA (niauriai, tarydamas kairija ranka barzd). Tavo draugai - ne mano draugai: a jais nepasitikiu. Gyvenk
ia. Lietuvos valdovpilis Vilniuje - puikiausia visoje Lietuvoje pilis. Kiekvienam garbinga joje vienagti.
ONA DUONUT(pavelgdama j). Taip, Jei i pilis nra sveiui kaljimu.
SKIRGAILA (i panir jpavelgdamas, siremdamas kairija ranka onan). Kas nenori joje gyventi kaipo sveias,

tas gali pasilikti ia kaliniu.


ONA DUONUT(liovusi verpti ir sudjus rankas ant keli). Kunigaikti, nejaugi tu nori prievarta mane ia laikyti?
SKIRGAILA. Ne, bet tu pati pasiliksi ia, kol a to noriu.
ONA DUONUT(atsistojus, drsiai). Tu umirti, Lietuvos valdove, kad a turiu galingus utarjus! Jie neleis tau mans
skriausti. Brolis tavo, lenk karalius Jogaila, galingas! Jis ir Moz r ems kunigaiktis - sugebs mane apginti nuo tavo
prievartos.
SKIRGAILA (irgi atsistodamas). Gerai, kad tu nesisieloji ir drsiai kalbi. A mgstu drsius, ir todl tu man dar labiau
patinki. (Atsirms rankom skobnis). Kadangi savjtarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi a tavs neatiduosiu,
tai mano mona bsi.
ONA DUONUT. Tavo mona? (Ididiai). A ne vergtavo, nors kalin. Bsiu to, kam esu pasiadjusi. Bet tavo mona
(neigiamai kraipydama galv, tvirtai) niekados!..
SKIRGAILA (tvirtai). Kas man darbo, kad jau esi kam adjusi! A myliu Lietuvir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei
tau, nei broliui Jogailai, nei Kstuio snui! Jegu inotau, kad jie geriau sugebs jos garbilaikyti, a uleistau jiems savo viet.
(Nuleids galv, i panirpavelgs kunigaiktyt). Bet kol a to neinau, a niekam neuleisiu ia nei vienos pdos. A
gero noriu tiems, kurie ia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.
ONA DUONUT(atsissdama vl). Jei tu visiems nori gero, kodl man gamini nelaimvisam amiui? Ar a tau esu kada
pikta padariusi? (Ramiai ir ididiai). Pasilik sau Lydos valstij, tik leisk mane pas mano suadtin.
SKIRGAILA. Kad jis, gavs tave, pareikalaut Lietuvoje dalies kaipo tavo kraiio? Ne, to niekuomet nebus. (Eidamas
iilgai kambario). Tu bsi mano mona ir todl, kad tu ir tavo globjai to nenori. inok, kad itas namas - tavo namas, ir kito
nebetursi. (Prijs prie dursusilaiko ir, kumiu pasmakrparms, stovi).
ONA DUONUT. Dieve tu mano brangusis, kam gi a patekau rankas?
SKIRGAILA (atsigrdamas j). Lietuvos kunigaikiui, kuriam alies likimas rpi daugiau, negu tavo laim.
ONA DUONUT (sudjus rankas, maldaujamai). Kunigaikti, juk a nalait esu. Nejaugi mane skriausi? Pasigailk
mans, ir pasigails tavs gailestingasis Dievas sunkioje tau valandoje.
SKIRGAILA. A netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorsiu. Visas vargas, kuris itiko ms krat, nuo jo
priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todl per j nra monms gyvenimo emje. Kol apie j nebuvo
girdti pas mus, gera buvo msaly. Tai sako msdainos ir senamipadavimai. (Prieina skobnis, atsisda ant suolo
ir, barbindamas pirtais stal, niauriai). Gaila, kad a ne dievas ir negaliu su juo kalaviju susiremti: lengviau tuomet gyvent
mons pasauly.
ONA DUONUT(sumojus rankom). Dabar a matau, kad esu prauvusi. (Per aaras). Teprablaivina tave Viepats Dievas
ir suteikia tavo irdiai paguodos. (Udengia rankom veid ir verkia stribaudama). Pasigalk savo sielos ir mans,
kunigaikti!..
SKIRGAILA (kurlaiktyli, irdamas j). Negerai darai, kad verki ir praai. Bark mane, keik, bet neverk ir neprayk.
A to nemgstu.
ONA DUONUT. Kaip a neverksiu, jei tu praudyti mane nori? Mano nelaimnesuranda tavo irdy uuojautos.
SKIRGAILA. A esu mats didesni nelaimi, ir todl tavoji mans nejaudina. Tu - garsios Lietuvoje gimins dukt, tavo
protviai gynPunios pil, kur visi uvo iki vieno - vyrai, moterys ir vaikai. Jie nusiud, kad tik nepatektprieui rankas. A
noriu, kad ir tu tokios narsios sielos btai kaip tos moterys, kurios ten uvo.

ONA DUONUT. Jos buvo stabmelds! Mums Dievas draudia tai daryti.
SKIRGAILA. Taip, taip! A buvau umirs, kad tavo gyslose lenk kraujas. Matyti, ir irdis tavo lenkika. Geriau turti
vilko, vokieio, nekaip lenko irdis. Lenktarpe daugel stipriir narsivyr, bet jmoterys bailios ir silpnos.
ONA DUONUT. Kunigaikti, a vien tavo kilnumu tikjau, ir tik ioji mintis palaik mano jgas. Kam atmei man it
paskutinvilt, kam privertei mane nusiminti?
SKIRGAILA (kiek patyljs). Tu ties sakai, a nevertas esu pagarbos. (Lyg susimsts). A visuomet noriu gero, bet
nemoku jo pasiekti. Ka manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todl nusiminimas mane grauia, ir todl a
geriu. A matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, a nenumanau. A nortau panaikinti visa, kas yra pikta, ir
neinau kaip. Man sunku taip kalbti su tavim, kaip a kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, a neinau.
ONA DUONUT. Teprablaivina Viepats Dievas tavo ramybs netekusi siel! Nedaryk man pikto, jei tu jo nepakenti!
Leisk man vykti namo, ir a melsiu ViepatDiev, kad jis suteiktramybtavo irdiai.
SKIRGAILA. Gerai, melskis, jei nori, bet ia. Perknas mans neigirs, o kitiems dievams melstis a nenoriu. A ir be to esu
niekas, kad moniakivaizdoje priverstas esu garbinti nepakeniamos tautos piktir neteisingdiev, todl, kad per jkrauju
paplukusi msLietuva, kad kalaviju ir ugnimi privertmus jam nusilenkti. (Pavelgs j). Ir dar kalba, kad a turiu j geru
dievu vadinti!
ONA DUONUT(sugniauus rankas). Dieve mano brangiausiasis, kjis kalba?!. Ir kokia a nelaiminga - a nemoku tikinti
tavs, kad jis geras Dievas. Kunigaikti, pasikalbk su lenkdvasininkais. Jie visa ino, jie visa imano: jie tau iaikins.
SKIRGAILA. Lenk popai? (Nusiypsojs). Jie vergai, ir meluoja kaip vergai savo vie paio naudai, ar gal ir jie nieko
nenusimano. (Galvnuleids, niauriai). Jeigu tavo smirdas, tave paniekins, pikta tau darytmano akyse, a j geleiniais
paniais prirakintau, su unimis pasodintau, ir bt jam i mans uns garb. O mes gi kaip pasielgm? Paniekinom savo
dievus, pikta jiems darom, bjaurinam j buveines - ventus uolynus, kuriuos garbino ms tvai. (I panir j
irdamas). Pasakysi, kad mes gerai elgiams, nes darom, kliepia mums naujas dievas. (Sudaus ranka skobnis). Tu
lietuvait, nejaugi tu nenuvoki, kad jis niekingas dievas ir begdiko darbo i msreikalauja!
ONA DUONUT(atsistojus). Jis geras, kunigaikti! Savo motinos siela siekiu, kad geras. Tik pikti mons nesielgia, kaip jis
liepia. (Lauydama rankas). Ak, Dieve augiausiasis, kadl gi a nemoku tavs tikinti!..
SKIRGAILA. O kas jam kliudo paversti juos gerais, jei jisai visa gali? Argi mes, garbindami senuosius dievus, udme gudus,
deginom j kaimus ir miestus, kai jie patekdavo msglobon? Kodl gi mes nesielgm taip bjauriai su kitais, kaip elgsi su
mumis tie mons, kurie j vadina savo geruoju dievu, ir dar sako, kad jo vali pildydami taip elgiasi?.. (Matydamas, kad
kunigaiktytnori prabilti, neigiamai kraipo galvir modamas rank). Nekalbk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai.
(Atsikeldamas). Bet a visdlto tikiu, kad atsiras jga, kuri nugals itdiev, bet kas ji, kur yra, ir kaip tatai vyks, a neinau.
O, jeigu a inotau! (Toli sugriaud).
ONA DUONUT(prieidama Skirgail, ikilmingai). Girdi, kunigaikti, rstAugiausiojo enkl! Nepiktodiauk, kad
Dievas savo rstybje neigirsttavo piktkalb.
SKIRGAILA (atsigrdamas j). Tai Perknas paklsavo rst bals! Dav enkl, kad jis dar neapleido nedkingos
Lietuvos, kad dar sugrsavo unksntus uolynus! (Nusigrs, tvirtai). Tu atmink, ka tau sakiau, ir bk pasirengusi...
ONA DUONUT. Ir nebra vilties, kad tu pakeisi savo nusistatym?
SKIRGAILA (ieidamas). Nra ir bti nebus.
ONA DUONUT(pravirkdama). Vai, kokia a nelaiminga!..
VI

Toji pati treiojo vaizdo men. Daugaila ir Jonas i Bychovo sdi pas skobnis. eina Jonas Skarbekas ir atsisda
tolliau ant suolo.
DAUGAILA. Na, lenke, kaip tau sekasi pas mus? Ar patinka tau msalis?
JONAS i BYCHOVO. Ms didysis karalius, daugelio krat viepats, pasiuntmus savo brol su svarbiaisiais reikalais.
Bet jau dvi savaiti sdim, ir msgalva, vyskupas Henrikas, vis dar negali pasikalbti su jskunigaikiu.
DAUGAILA (atsirms skobnis). Taip... Msvaldovas nemgsta lenk, labai nemgsta. Ir savo broliui, lenkkaraliui, ne
draugas jisai. (Atsilos sien). Ar tiesa, kad jskaralius besirengis kariauti su mumis? Kgi, jis dabar visai lenkas tapo.
Patsai gimdytojas, senis Algirdas, manau, jo dabar jau nebepaint.
JONAS i BYCHOVO (raitydamas sus). Gali bti, kad rengiasi. Kai brolis, kuris i jo rankos valdo Lietuv, nepanors
karaliaus klausyti, gali visaip bti, net karas gali kilti.
DAUGAILA. Mes irgi nieko prie neturime su jumis susiremti gav. (Irgi raitydamas sus). Nuobodiausi dabar kareiviui
laikai: su lenkais kariauti negalima, su totoriais negalima, su vokieiais irgi nebegalima. Kam gi mes kalavijus neiojame? Tuoj
moterys ims mus pajuokti.
JONAS SKARBEKAS. Tesustiprina Visagalis Dievas taiktarp idviejkrikioniktautvaldov. Stiprus ir ididus savo
jgomis bendras dviejkratprieas, vokietis. Jis pratgamina msir jsemei.
DAUGAILA. Jis dar mstvams pratgamino, ir neprauvome iki iol. Ar prasite js, mums tas maai rpi.
JONAS i BYCHOVO. Neprasime ir mes. Tiesa, galingi jie, bet ir msnemaas skaiius rank, kurios, reikalui esant, gali
kalavijpakelti. A visuomet maniau, kad lenkai gali apsieiti be svetimos paramos ir atsilaikyti patys vieni.
JONAS SKARBEKAS. Oi, galingas vokietis. Ne tik galingas, bet ir klastingas. Jam parpo, kad dvi alys susibiiuliavo prie
j, ir dabar stengiasi visais bdais mus sukirinti. Jis ir ion atvyko nesantaikos sti tarp broli valdov, kad vienas antram
pagalbos ranknetiest.
DAUGAILA. Tu klysti, lenke. Vokieiai atvyko kunigaikio pasveikinti. Taip bent a manau. Kai tapome krikionys, jie
kariauti su mumis nesirengia. Jei tu manai kitaip, kgi, perspk valdov.
JONAS i BYCHOVO. Kaip jperspsi, kad jisai su mumis nenori kalbti?
JONAS SKARBEKAS. Mes seniai jiekome progos tarti kunigaikiui od. Man rpi ne tiek valstybs reikalai - tai
protingesnij, ne mano dalykas - kiek Lydos kunigaiktyts likimas.
JONAS i BYCHOVO. Ne riterikai pasielg su ja kunigaiktis Skirgaila, ne riterikai. Krikioniui valdovui nedert taip
elgtis su moterimi.
DAUGAILA. Hm!.. A itikimas kunigaikio tarnas, ir man nedera klausyti kalb, kurios gali jugauti.
JONAS SKARBEKAS. Negerai pasielg, brolugavo ir Mozrkunigaikteid. Bet msvaldovams ne metas ugaules
skaiiuoti, tik kaupti Jgas sunkiai su vokieiais kovai, kuri mslaukia.
DAUGAILA. Kgi, kunigaiktis tuoj ia bus; pasakyk jam, kturiu sakyti. Jis liepman ia jo laukti - medioti rengiams. Jei
nnai su juo nepasimatysi, negreitai progos susilauksi, lenke.
JONAS i BYCHOVO. Mes ia ir esame, kad su juo susitiktume. tai Jonas Skarbekas, kaipo moks graiai ir protingai
kalbti, ukalbins j, kol a paauksiu vyskupHenrik.
DAUGAILA. Kam auksi tjaunikl? Pats su kunigaikiu kalbk - tave jis geriau supras.

JONAS i BYCHOVO. Tiesa, vyskupas jaunas ir maai gerbia ilplauk. Bet protas jo gilus.
DAUGAILA. Jis - kartas ir nesusivaldo kalboje. Kur reikia odio, jis taria deimts. Ilga kalba visados reikalui kenkia.
SKIRGAILA (staiga eina greitu ingsniu. Pamats vienuol, susilaiko vidury mens). Kokia nelaim! Kur engiu, ten ar
vokietis su kryiumi, ar lenkas. Savo pily nerandu, kur nuo jpasislptau. (Nusigrs vienuol). Eik alin, pope, tu mane
dabar trukdai...
JONAS SKARBEKAS (atsistodamas). viesiausiasis kunigaikti, a turiu...
SKIRGAILA. Eik alin, sakau, tu man dabar nereikalingas. Neturiu laiko. Kai ateis metas, a paauksiu tave. Daugaila, visa
paruota?
DAUGAILA (atsistojs). Taip, viesiausiasis valdove.
SKIRGAILA. Kas itas mogus? (Rodo Joni Bychovo).
JONAS i BYCHOVO (atsistojs). Lenkriteris Jonas i Bychovo, viesiausiasis kunigaikti. Vienas tavo brolio pasiuntini.
Jis laukia msskubiai pargrtant.
SKIRGAILA (onu ji nusigrdamas). Taip, pamenu. Brolis gali palaukti. Kalbsim kitu metu, dabar a uimtas... (Jonas i
Bychovo, nusilenks kunigaikiui, ieina. Daugailai). Paliepk tuojau visiems susirinkti emosios pilies kieme. Kai
susirinks, pranei man. (Jonui Skarbekui). Matai, jisai ijo, o ko tu lauki?
JONAS SKARBEKAS. A lieku ia ir bsiu, kol mane iklausysi, viesiausiasis kunigaikti.
SKIRGAILA (nusigrs j onu). ioje aly visi turi daryti, kaip a liepiu, ir valdovo erzinimas gera neveda. (Prijs
skobnis ir mets i panirvilgsnvienuol). Ar tu manai, kad ia lenkem, kur karaliaus odis - paskutinis odis?
JONAS SKARBEKAS. Tavs ia visi bijo kaip ugnies, kunigaikti, bet a nebijau, nors tu man gresi. Ko a bijosiu, jei
ventosios Banyios atstovas ir Visagalio vienintelio tikro Dievo tarnas esu? A juk Jo globoje.
SKIRGAILA. Lietuvoje visa galiu tik a. Geriau neprietarauk man, kad neapsiviltai savo Visagaliu Dievu. (Atsisds kdn).
Tu sakai, kad tavo Dievas vienintelis tikras Dievas. Meluoji pope. Mano tvas ir seneliai garbino Perknir kitus dievus, mano
motina garbino savo gudikdiev, kurgarbina ir senas popas Jonas. Mano kaimynas chanas turi dar savo diev, kuriams jis
meldiasi. Kaip gi tu sakai, kad tavo dievas vienintelis tikras Dievas?
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikti! Nedera taip kalbti tam, kur Krokuvoje kriktino patsai primas, kaip ir tavo brol.
Perkno ir kitdievvisai nra. Tai piktoji dvasia tavo sielgundo.
SKIRGAILA. Kaip nra? Argi tu niekuomet nesi girdjs rstaus Perkno balso? (Nusijuoks). O kas girdjo nors vien
garsi tavo nebylidiev?
JONAS SKARBEKAS. Matau, kunigaikti, kad tu vis dar esi stabmeldys ir tiki senus dievus. Vai, nusimins tavo
dievobaimingo brolio irdis, kai suinos, kad Dievo malontavs dar nepasiek. (Ikilmingai). inok, kunigaikti, kad pikti
velniai - tavo seni dievai. Dievas yra tik vienas. (Rodydamas ranka dangir em, o paskui mosteljs rankom aplinkui).
Jis sukrdangir emir visa, kas yra danguje ir emje.
SKIRGAILA (juokdamasis). Tu vl sumelavai, pope. Jeigu dievai bty galjpatys sukurti dangir em, ir girias, ir mones,
ir vris, kam gi jie kovot tarp savs dl jj? A juk nesiginiju su savo smirdu dl jo lies arkli, nes turiu j gausingas
bandas ir panorjs galtau dar gausingesnes turti.
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikti! ..
SKIRGAILA (nekantriai). Tylk, pope, ir nekalbk man daugiau nieko: a tavim netikiu. A suteikiau tau nnai didelgarb,

leids kalbti su savim, bet savo kvaila kalba tu man jau kyrjai; dabar eik sau.
JONAS SKARBEKAS. Ne, valdove, a neisiu, a kalbsiu, kaip tavo sielos draugas ir paties Dievo pasistas, kuris tau gero
nori. Tu - plaios alies valdovas, tu - Jo irinktasis, ir neturi tiesos tamsybje klaidioti, kai visa tauta paino tikrj Dievir
laiko apkabinusi Jo sueistsias kojeles...
SKIRGAILA (nekantriai). Tuios kalbos. (Atsikeldamas). A patsai tapau valdovu ir neinau, kad mane kas btrinks.
JONAS SKARBEKAS. Karaliai ir kittautvaldovai - Dievo irinktieji. Jie viepatauja Jo malone.
SKIRGAILA (nusijuoks). Blogai renka tavo dievas, jei paskyrbti valdovais mane ir mano brol Jogail. Stardas doresnis
u mus; gali bti, kad ir tu geresnis u mus, ir dar yra daugel kit.
JONAS SKARBEKAS. Nerstink, kunigaikti, Dievo piktodiavimu ir galingo brolio nepaklusnumu. Tau jo pagalba dar bus
labai reikalinga. Leisk laisvai vykti Lydos kunigaiktytei, kur ji nori, ir tuo sigysi Lenk karali ir Mozrkunigaikt kaipo
draugus. Js gi visi trys turite vienpiktprie, ir kam jums dar rietis tarp savs?
SKIRGAILA (stovdamas salia skobni onu Skarbek). Tu kalbi apie vokieius? (Kiek pamsts). Taip, jie ms
prieai, bet ir js, lenkai, irgi nedraugai mums. Katrie piktesni, ateitis parodys, o dabar a dar neinau.
JONAS SKARBEKAS. Mstauta gera nori tavo aliai ir pasiryusi visuomet jai teikti pagalbos kovoje su bendrais prieais.
O vokieiai dabar tik vieno trokta: sukirinti itautvaldovus, kad jie vienas antram pagalbos neteikt. Klausyk, kunigaikti,
savo brolio, kuris yra vyresnis ir tau vietoj tvo.
Saugokis vokiei. Jie yra pikta sumanprie tave, tavo namir al.
SKIRGAILA. Tu sakai, kad vokieiai yra pikta suman, o jie kalba, kad js, lenkai, tai esate padar. Kas jumis patiks: visi
js esate krikionys. (Kiek patyljs). O kaip a pasielgsiu su Lydos kunigaiktyte, greit suinosi. Brolis, kuriam tu pranei,
bus patenkintas.
HENRIKAS MAZOVIETIS (vos tik js, nusilenkdamas prie kunigaikt). viesiausiasis kunigaikti, nors msgalingas
karalius buvo j paskyrs Mozr krato valdovui, bet ko brolis broliui neatleidia? Tik panork jam atsilyginti irgi geru u
ger.
SKIRGAILA. Dar vienas kranklys mano nelaimei! Matyti, likimas nori ir iandien sugadinti man nuotaik.
HENRIKAS MAZOVIETIS. A noriu tau, valdove, sustiprinti ger nuotaik, ne gadinti, todl sakau: brolis tavo, lenk
karalius, nesupyks, kad sau pasimei Lydos kunigaiktyt. Tik bk ir tu jam geras. Jis irgi reikalauja ma o i tavo puss
nuolaidumo. Jam nesmagu, kad jis be kraiio svetimoje aly.
SKIRGAILA. Pas mus tikrai papratvyrai mokti kraitu mergas, kurias sau ima. Argi mano brolpammerga, o ne jis j?
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jogaila mano, kad tu netursi nieko prie, jei jis sau kaipo krait iskirs i Lietuvos emi
Voluinir Podol.
SKIRGAILA (nusijuoks). Js, lenkai, matau, sukti ir gudrs mons. Norite man parduoti Lydos kunigaiktytu Voluins ir
Podols emes. Tik pamirote, kad ji mano rankoje yra, todl neturiu reikalo jums nei pigiai, nei brangiai mokti.
HENRIKAS MAZOVIETIS. O jei Jogaila to reikalauja...
SKIRGAILA. Ne Jogaila, tik js, lenkai, svetim krat usigeid! Bet pranek savo ponams, tenedrsta ms judinti, jei
nenori, kad negeidiamais sveiais aplankytume jsemes.
HENRIKAS MAZOVIETIS. Jogaila, kaip valdovas...
SKIRGAILA (koja patryps). Tylk, pope! Valdovas Lietuvos a, ne brolis. Jis lenkus pamilo ir tesdi ten! Lietuvos emi

nei vienos pdos negausite, lenkai. (Ragtrimitavimas).


HENRIKAS MAZOVIETIS. Valdove, svarbus reikalas veria karaliJogail...
SKIRGAILA. Gana kalb! Girdi, ragai trimituoja, mane aukia. Apie svarbius reikalus kalbsime, kai a panorsiu, bet ne tu.
AISTRSKURY
I
Ten pat Vilniaus Augtojoje pily. Nedidelis keturkampis kambarlis; deinje lova, vrikailiais apklota. Skobnys ir
dvi trikojs, apvalios, be atramkds. Vienoje sdi Vartenbergas, kitoje guli jo skraist, almas ir kalavijas.
KELLERIS (stovdamas prieais, susidjs rankas ant krtins, ypsodamasis). Matai, dievobaimingasis mano broli ir
kilnusis riteri, kaip gerai gali patarnauti ventajam Ordinui gundomoji nuodm graios mergels pavidalu. Tu su visu savo
dievotumu nieko nebtai galjs suinoti apie svarbius irdies dalykus io niauraus stabmeldiems valdovo.
VARTENBERGAS (sekdamas Kelleriu ir prisitaikydamas jo nuotaikai). Tenepastebi Viepats Dievas ir veniausioji
Mergel tavo mauio nusiengimo. Tikrai, tu patarnavai ventajam Ordinui, ir apie tavo nuopelnus a paskubsiu praneti
broliui grosmeisteriui ir didiajam kapitului. (Nusijuoks). Cha-cha-cha... Tik, manau, be smulkmen.
KELLERIS. inau, kaip tu pranei, gudruoli. Brolis grosmeisteris ir kapitulas pastebs tik mano nuodmes ir tavo nuopelnus.
Bet - tematai tave Dievas. A surasiu sau kitok, negu tu lauki, atlyginimpas dailimergel. Pasiymjimas, kurio tu jiekai,
mans vistiek neivengs.
VARTENBERGAS (rimtai, nepatenkintas). Kur Ordino balsas reikalauja, a moku umirti save ir savo nuopelnus, o
pasiymjimvisai nejiekau. Tai gerai ino brolis grosmeisteris.
KELLERIS. Tebna tiesa tavo kalboje, kilnusis riteri. (Nusijuoks). Cha-cha-cha!.. A nepavydus. Bdamas augtos kilms,
pasieksiu tiesiu keliu, ko tu nesugebi pasiekti su vissavo gudrybipagalba.
VARTENBERGAS (atsikls). Kitu metu a kitaip moktau atsakyti tavo juokus, kilnusis broli. Vartenberggimins riteri
kalavijas visuomet stovjo jgarbs sargyboje, ir pasiymjimo sau jieskojom ir jiekom tik kovos lauke. Kas kitaip kalba,
loja kaip uo, pasakytau a. (Atsissdamas). Bet dabar Ordino labas reikalauja, kad tarp msbttaika.
KELLERIS. Tebna tarp mstaika, kaip tu sakai. inok, kad a rietis nemgstu. A nepiktas ir kalbu, kmanau. (Ima nuo
kds Vartenbergo skraist, almir kalavij, deda juos ant skobni;, o patsai sdasi kdn). Tepatenkina tave kapitulo
brolipagyrimas ir grosmeisterio padka. Man pakaks to, ka i graiosios mergels gausiu.
VARTENBERGAS (po nemalonaus tyljimo). Jei pasiseks vykinti, ksumanm, sukirinsime lenkus ir lietuvius, o tas bus
Ordinui naudinga. Lengvai tuomet galsime pasiekti tiksl, dl kurio ia mudu esame atvyk.
KELLERIS. A nemgstu nepasisekim. Knutariau, vykinsiu.
VARTENBERGAS. Lydos kunigaiktytliks aminai mums, kryiuoiams, palanki, kad laisvjai grinsim; dkingas Mozr
kunigaiktis taps irgi msdraugu.
KELLERIS (nusijuoks). Lydos kunigaiktytne tik dl to bus mums palanki. A pasistengsiu tam kitas surasti prieastis, jei
tik ji tokia grai, kaip sakoma. Ar verta bus Mozrkunigaikiui bti dkingam, a neinau. (Nusijuoks). Cha-cha-cha!..
Manau, grietinteks man, jam pakaks graibstyti rgusis pienas.
VARTENBERGAS. Paslaptis, su kurios pagalba laikome savo rankoje valdovus, visuomet naudinga. (Juokdamasis). Bet ar
ne perdaug tik savim pasitiki, gudrusis broli?..
KELLERIS. Nra tokios moters, kuri, man panorjus, nebtmano.

VARTENBERGAS (atsikls vaikioja po kambar, trindamas delnus, patenkintas). Sutvarkysim Ordino labui reikal
su ventosios Mergels pagalba, sutvarkysime! Tik saugokis, broli, neatsargaus atvirumo.
KELLERIS. Mano udavinys - narvas atidaryti ir ivilioti pauktyt, o kas toliau, tedaro kiti: tu, grosmeisteris, kapitulas ar kas
kitas. A moku veidmainiauti tik su moterimis ir vien meils dalykuose.
VARTENBERGAS. Reikia visa mokti, ko vento Ordino labas reikalauja. (Ssdamas vl). Meils kelias ia slidus ir
pavojingas; jis reikalauja daug gudrumo, neu mirk to, riteri. (Tvirtai). Taigi bk gudrus, kilnusis broli Kelleri. U gauti
neatsargiu ingsniu, jau dabar neapykantos kupini, spjami draugai virs mums nepermaldomais prieais. Vlgi pauktyt gali
nepanorti skristi i narvo.
KELLERIS. Kur nepanors! Tepasimatysiu tik su ja, iskris pauktyt i narvo, ir dar kaip! Juk jame nelinksma gyventi, o
ateitis vilioja laisve, jaunysts diaugsmais, meile... Kurios moters irdis nepasiduos tokiai pagundai?!.
VARTENBERGAS. Veik, kilnusis riteri, Dievo ir ventojo Ordino labui ir bk atsargus. ia ne lengvabdmergelrpi, bet
susipyns taut likimas. ioje gi prakeiktoje pily sienos gali matyti ir gird ti. ia mons piktesni u vris, ir jokios teiss
negelbs msnuo eidimo, o gal ir nuo praties. (Pasikeldamas). Tepadeda tau Visagalis Dievas ir veniausioji Mergel
Marija, msgalingoji globja.
KELLERIS (ypsodamasis). Tu pasimelsk, dievobaimingasis broli ir kilnusis riteri. Teisingo malda juk daugel sveria pas
Diev. (Nusijuoks). O a tuo laiku pasimelsiu grakiai kievietei: ji juk sargas mspauktyts. Eik dabar, kilnusis broli: a
girdiu jos ingsnius. (Nusiypsojs). Nekliudyk man gerdarbatlikti. (Paduoda Vartenbergui skraistir alm. Kai tasai
ieina, grta skobnis ir atsistoja; kuriam laikui praslinkus, eina Olig. Ji sustoja duryse ir, lyg svyruodama, ar engti
pirmyn ar ne, dairosi vid, laikydamasi deinija dur rankels). A ia, mano balandle. A tavs jau seniai laukiu.
(Eina su itiestom rankom).
OLIG (puldama jam ant krtins). Mielasis mano! (Kelleris apkabina jir, prispauds prie krtins, buiuoja). A
negaljau anksiau. A bijojau, kad nepastebtkas. (Prisidjusi pirtprie lp, klausosi).
KELLERIS. Bk rami, mano mieloji, ia niekas neueis. (Veda lov, kur sdasi, ir sodina jant keli). Tu ilgam atjai?
Kaip praeitvakar, visnaktliksi... Tiesa?..
OLIG. Negaliu, mielasis. A tik neilgam laikui. Bijau!.. Pastebs, apkalbs...
KELLERIS (glamondamas j). A tavs neatleisiu dabar. Kaip praeitnaktliksi, gerai? (iri jai akis).
OLIG (atstumdama jo rank). Negniauk taip krt: man skaudu. (Nuokus nuo keli, sdasi alia; imdama ji u
rank). Negaliu nnai, brangusis berneli! A tik valandlei. Nekalbk, tylk!.. (Udengia jam delnu burn). Ryt, ryt vis
nakta tavo. Nnai a turiu kunigaiktytei tarnauti. Jos priekambary nnai turiu budti. Tik ryt vakarbsiu laisva.
KELLERIS (sums jos abi rankas, savo delnuose gniaudamas, iuri jai akis). Tu mane rytoj leisi kunigaiktyts
kambarin. Gerai?.. (Glaudia jos ranksavo krtin).
OLIG(nustebusi). Kunigaiktyts kambarin? Ko tau ten reikia?
KELLERIS. A turiu pamatyti kunigaiktyt. Man labai svarbu!.. (Buiuoja j). Mano balandle!
OLIG(atsitraukdama, bet palikdama savo rankas jo delnuose). Kam tau jos reikia? Tu nenumanai, kokis kiltpavojus
tau, jai ir man, kunigaikiui suinojus.
KELLERIS (paleids jos rankas). Tavo dalykas saugotis, o manim nesirpink. A tam juk kalavij neioju, kad pavojaus
nesibaidytau.
OLIG. Tavo kalavijas negelbs nei tau, nei mums, berneli. Tu dar nepasti msvaldovo. (Udengia delnais veid). Vai, jei

jis suinot! Gyvemn lieptpakasti...


KELLERIS. Turi pasistengti, kad jis nieko nesuinot. (Pams jvl u rankir nusilenks iuri jai akis). Ukerk j
savo graiom akutm, ir jis nieko nepanors inoti pasaulyje, kaip dabar a.
OLIG(lyg nusigandusi). J? Temyli mane Dievas ir saugo nuo jo meils. (egnojasi). Nelaiminga bttoji mergel, kuri
jis atkreiptsavo dmes. Geriau mirti, nekaip jam patikti. Vlgi a tave pamilau, tave vien, berneli!..
KELLERIS. Ukerk j, kaip mane ukerjai. (Apkabindamas ju liemens). Tu saldi kaip nusidjimas. Tik panork, ir jisai
visa umir dl tavs, net savo dailijkunigaiktyt.
OLIG (pavelgus jam akis). Nejaugi tu panortai? (Atsitraukdama nuo jo). Bjaurusis, tu man s nebemyli!
(Glausdamasi prie jo). Mieliausiasis mano, nuudyk mane, pasmauk, kai pasibaigs tavo meil. A nenoriu priklausyti kitam.
KELLERIS (viena ranka apkabins j, kita glostydamas plaukus). Nejaugi taip mane myli? (Olig linktelja galv).
Balandle mano! (Glausdamas jos galvprie savo krtins). Taip mane pamilai?!.
OLIG (sudjus rankas po veidu ir prisiglaudus jo krtin). Kaip tavs galjau nepamilti! Tu augtos kilms riteris,
jaunas, graus, narsus... Tu graiausias vis ms jaunuoli. O kunigaiktis? Visuomet girtas, piktas ir niaurus kaip rudens
naktis. Man vis atrodo, - todl ia taip alta, drgna, kanota, kad visi ia toki niaurs, toki nuobods. (Atsisdusi tiesiog).
A vos nenumiriau ir btau visai numirusi, jei ne tavo meil - taip man ia ilgu ir nuobodu! (Suimdama jo rankas savo
delnuosna). Draugui, paimk mane su savim, kai iia vyksi tvalin!
KELLERIS. Tu umirai, pietmergele, kad a vienuolis, ir su moterim gyventi man udrausta.
OLIG(apkabinusi j u kaklo ir prisiglaudusi). A bsiu tavo verg. (irdama jam akis). Argi ne garbinga tarnauti
kaip vergtokiam narsiam riteriui kaip tu? (Atsitraukdama). Bet tu nebemyli mans... A matau... (Usidengia delnais akis
ir nuleidia galv, lyg verkdama).
KELLERIS (tyliai jnusilenks). Argi dar nesitikinai kaip kartai a tave myliu ir mylti moku? Pasilik inaktpas mane, ir
tu pamatysi, ar a nustojau tave myljs.
OLIG. A nortau visuomet su tavim bti, bet inai, kad negaliu.
KELLERIS (apkabins jmeiliai). Padaryk taip, kad a galtau rytoj pasimatyti su kunigaiktyte, ir mudu ivyksime iia ir
nebesugrime. A nugabensiu tave protvi pilin. ventasis tvas Romoje panaikins mano apadus, ir tuomet tu bsi mano
viepat, ne verg. Padaryk tik, kad galtau pasimatyti su kunigaiktyte.
OLIG. Bijau a, mielasis. (Atsitraukdama staiga). Ne, ne, negaliu!..
KELLEBIS (tvirtai). Turi padaryti, kad a to noriu. (Vl, meiliai japkabins, glaudia prie krtins). Juk tu myli mane?
Ar ne tiesa?..
OLIG. Todl ir negaliu, kad myliu. A nenoriu, kad tu, mane apleids, kitpamiltai. Kai iia ijosi, teatleidia tau Dievas, jei
duoto man odio netessi, bet dabar, ioje pily, turi vien tik manim gyventi, mane tik myl ti, man vienai priklausyti...
(Usidengusi veiddelnais). Arba a gyva bti nebenoriu... (Verkia tyliai vaitodama).
KELLERIS (glostydamas plaukus, nuramindamas). Nusiramink, mieliausioji. Argi kunigaiktyt panort mane pamilti?
Nejaugi umirai, kiek msnekenia io krato mons?
OLIG (per aaras). A negaliu tikti, kad atsirast moteris, kuri galt tau pasiprieinti! Tavs nepamilti negalima!
(luostydama prijuoste aaras). Matau, kad jau esu kyrjusi. A gi prasta mergel, ne kunigaikikilms... (Piktai, net
kumtis sugniauusi). Uch, kaip a josios nekeniu dabar!.. (Gniaudama rankas). Kam a tau taip greitai pasidaviau, kodl
ilgiau nesiprieinau?.. Tu mane btai iki iol dar tebemyljs.

KELLERIS. Kodl? Kaip danai moterys save klausia, kodl, bet nei viena dar nesugebjo tai atsakyti; bent a nesu
girdjs. (Apkabins ju liemens). Patikk manimi, ne apie meila su ja kalbsiu. A tave myliu, ir kitos meils mano sielai
nebereikia. Man pavesta atlikti pas jsvarbus. Ordinui reikalas, nuo kurio priklauso net mano likimas. Negaliu gi a jvieai
aplankyti!
OLIG. Pasakyk, apie ktu rytoj su ja turi kalbti? Tuomet a gal pasistengsiu.
KELLERIS. Su tavim galiu kalbti tik apie meil. Ordino reikalai - ne moterdalykas.
OLIG(atstumdama jo ranknuo liemens). O kunigaiktyt? Ar ji ne moterik?
KELLERIS. Ji plataus krato valdov... (tikinamai, gniaudamas jos rankas savo delnuose, o paskui pridjs jas prie
savo veido). Tikk manim, a neapleisiu tavs, neatsiadsiu tavo meils dl viso pasaulio kunigaiktyi ar karalaii... Bet
nuo to, pamatysiu a jar ne, priklauso mano ir tavo likimas. (Paleids jos rankas). Turi mans klausyti, arba si... Ne, ne
tu, bet mudu, tu ir a drauge sime.
OLIG (susidjusi rankas ant keli). Kaip a bijau! Tu neinai, koks iaurus kunigaiktis, kai jis supyksta. Suinojs
nepasigails nei mans, nei tavs.
Dieve tu mano geriausiasis! Kam tu man davei itmeil? A tokia buvau rami, taip laisvai gyvenau... (Usidjusi rankas u
galvos ir neigiamai kraipydama galv). Ne, ne, a negaliu, mieliausiasis mano. Ir nebereikalauk... A ir tavs bijau...
Netikiu...
KELLERIS (sirms ranka on, iri j). A neinojau, kad tu baili. Ar atmeni, k tu sakei, kai a pirmkart tave
pamaiau? Kad nieko nesibijanti, ir a patikjau. Ir pamilau todl, kad patikjau. (Imdamas ju rankos augiau alkns).
Na, paklausyk, mieloji...
OLIG(atitraukdama rank). Ak, neliesk mans! Man skaudu... Ne kunigaikio a bijau, jos bijau, tavs bijau. (Udjus
jam abi rankas ant peci, meiliai). Mielasis, mano, neik pas j! (Skaudiai). Geriau nudk mane, iliek iki paskutinio lao
mano krauj, tik neik pas j!..
KELLERIS (ima jos dein, buiuoja delnan ir maloniai glostydamas). Kvailute tu mano! Nejaugi tu nepasitiki manimi,
mano odiais? Jei myli, turi pasitikti.
OLIG (atitraukdama rank). Jei myliu?.. Myliu ir visd lto nepasitikiu... Negaliu pasitikti, nes myliu tave... (Skubiai
paokus i vietos ir pamus jo rank). Gerai, a padarysiu, kad tu jpamatysi, bet ir a ten bsiu.
KELLERIS (tvirtai). A turiu jvienmatyti.
OLIG (paleidus jo rank, rsiai). Melagi! Dabar a visa suprantu... Tau kyrjo mano meil, ir tu naujo malonumo sau
jiekai. (Tvirtai, atkakliai, mostikuodama rankom). Ne, tu jos niekuomet nepamatysi.
KELLERIS (atsistojs, tvirtai). Turiu pamatyti!.. (iurkiai, nutvrs ju rankos). Girdi, verge...
OLIG(itraukdama rank). Ak, neliesk mans! Leisk arba imsiu aukti!.. (Itrkus, staiga ibga i kambario).
KELLERIS (kur laik stovi, susimsts). Sujaudino mane savo meile ita mergiot... Varg, kaip ji pavydi...
(Linguodamas galv). O visdlto ji padarys, kaip a noriu.
II
Augtosios Vilniaus pilies moterkambary. Visa, kaip penktame pirmosios dalies vaizde. KunigaiktytOna Duonut
sdi pas lang ir verpia. Olig, liovusi verpti, atstato alin verpst, pasikelia ir prieina kunigaiktyt. Sugniautom
rankom, pilnu uuojautos balsu, kalba.
OLIG. Mieloji mano kunigaiktyte! Tu vis lidi ir lidi... Kai a matau, kaip tu vargsti, man skauda ird, ir verkti a noriu. Tai

nieko, kai diena drgna ir kanota; bet nnai taip giedra, tokis tylus ir ramus vakaras, ir taip diaugiasi irdis, ir a taip troktu,
taip troktu, kad ir tu btai laiminga, ir kad visiems btgera. (Itiesus rankas, su ilgesiu). Vai, kad a inotau, kaip galima
bttai pasiekti?!.
ONA DUONUT. Tu man negali pagelbti (pavelgus j), ir nereikia. Tie, kurie gali, nepanorjo... (Nusiypsojusi).
Nepaisyk mano lidesio, mergele, kol esi jauna ir laiminga, neturi nei rpesi, nei vargo inai.
OLIG(mostikuodama abiem rankom, lyg nordama nuvyti kimbantvarm). Vai, mieloji kunigaiktyte, kad tu inotai
mano nelaim, nepasakytai, kad a neturiu rpesi. (Kraipydama galv). Bet diena nenoriu apie tai galvoti. Tik nakia...
(Nusiminus). Vai, kad tos nakties niekuomet nebebt!..
ONA DUONUT(nustojus verpti). Ir a nortau visa umirti, tik negaliu. Veltui maldauju Diev.
OLIG (sdasi alia jos ant suolo, draugikai). Tu daugel turi draug, mieloji kunigaiktyte. Ir galing draug... A gerai
inau. Nejaugi jie panorjnesuteikttau pagalbos?
ONA DUONUT. Draugai gali padti tik maoje nelaimj, bet sunkioje - ne. Ir a jnekaltinu, kad mane apleido. Gyvyb
kiekvienam miela, ir a negaliu reikalauti, kad jdl mans, vargs nalaits, aukot. (tariamai jpavelgus). O kodl
susirpinai tuo, kaip su manim elgiasi mano draugai?
OLIG(paslaptingai, atsisdusi arti). A inau tok vyr, kuris visa dl tavs padaryt, ko tik panortai. Pakanka tau tik
odis tarti. (Ona Duonutiri jnustebusi, lyg klausdama). Tai is, i vokieiems atvyks riteris. Jis jaunas, graus,
narsus ir nieko nebijo!
ONA DUONUT. Vokietis?.. (Nustebusi). Vokietis, sakai? (Nusiypsojus). Vokieiai, mergele, didiausi msnedraugai, ir
gero i jlaukti argi galima? Visi jie klastingi mons, ir jodiu kas gali tikti?
OLIG (kartai). Gal ir tiesa, kad jie klastingi, bet kiti, ne is. Jis tikras riteris ir, od tars, ilaikys, neapgaus. (Su
pasigrjimu). Jis tikras sakalas!
ONA DUONUT. Kodl jam turi rpti mano likimas? Nei jis man draugas, nei artimas, nei pastmas.
I vokieiems draugu a nepasitiktau vistiek!..
OLIG. mons kalba, kad jis vieno lenk kunigaikio artimas draugas ir pas j danai vienagja. A pati girdjau ir kiti
girdjo, kaip jis piktinosi msvaldovu, kuris tave prievarta pagriebir laiko savo pily kaip kalin.
ONA DUONUT (nudiugus). Tu sakai, jis lenkkunigaikio draugas? (Oliglinktelia galv; tariamai). Bet i kur jis
visa apie mane btsuinojs?
OLIG(dar ariau slinkdama). Kiti pasak. Juk pily tik apie tave visi kalba, visi tavs gailisi. Kuri paslaptis, kad kunigaiktis
todl tave prievarta sulaiks, jog mans monvesti? Sako, tasai riteris akis msvaldovpeiks! Ir tikrai, jis viskpadaryt,
tave gelbt, jei tik vienu odeliu j prabiltai. Ir, sako, jis to neslps, ir valdovas todl j vairuojs. (Prikniubus prie
kunigaiktyts, kutomis). Gal jis panors su tavim pasimatyti, bet tu bk atsargi, nesutik...
ONA DUONUT(jpavelgus). Kodl tu manai, kad jis panors mane matyti? Ir kaip galt, jei mane visi, net tu pati, taip
uoliai sergti?
OLIG(mai atsitraukdama). Ak, nesakyk, kunigaiktyte. Jis visa gali, ko panori! Tokio kito narsaus riterio nra nei ms
aly, nei kitose emse. (Atsikelia, maldaujamai). Bet tu nekalbk su juo, neirk j, meldiu tave, mieloji kunigaiktyte. Jo
akys nelaimgimdo.
ONA DUONUT(atidiai). Ko taip nerimauji? Ar kakinai? Juk a jo nepamatysiu...
OLIG. Pamatysi! Sako, visos mergels, kurios j mato, pamilsta ir bna nelaimingos... O tu tokia, kunigaiktyte grai, tokia
skaisti...

ONA DUONUT(sujaudinta). Tu kakinai? Sakyk!..


OLIG(nerimaudama). Ne, ne! A nieko neinau... Bet manau, kad j pamatysi, tursi pamatyti... (Maldaujamai, sudjus
rankas). Brangioji mano kunigaiktyte, nepyk, kad a nesmones kalbu... A iandien tiek daug... A gal ir kvailysi dar
pridarysiu... (Atsiklaupusi puola jai buiuoti rankas).
ONA DUONUT(atidiai irdama Olig). A tavs nnai visai nesuprantu. Kas tau atsitiko? (Padjus rankjai ant
galvos, jnusilenkusi). Tu j pamilai? Tiesa?.. (Oligslepia savo veidant keli. Glostydama galv). Vargmergel!..
Kaip tu galjai vokietpamilti?!.
OLIG. Neklausk, valdove!.. A pati neinau... (Paklusi aarotas akis). Ak, kokia a nelaiminga!..
ONA DUONUT. Tikrai nelaiminga. Bijau -Dievas nubaus tave, kad piktvokietpamilai...
OLIG. Ar a kalta, kad mano irdis... (Staiga atsikelia ir, rankom veidudengusi). A eisiu... A eisiu... A negaliu...
ONA DUONUT. Dievo pasibijok!.. Pamilti svetimos alies mog!.. Dargi vokiet!..
OLIG. Dabar man vistiek... inau, kad esu jau uvusi... (Ibga i kambario).
ONA DUONUT. Vargmergel!.. (Atsilousi sien, sudjus rankas ant keli, primerkusi akis, lyg svajodama, sdi
nejuddama kur laik. Duryse pasirodo Kelleris. Stovi, kalaviju pasirms, kol kunigaiktyt j pastebi. Keller
pamaiusi atsistoja). Kas esi? Kaip ion patekai?
KELLERIS (tvirtu balsu). A tavo draugas, o kaip ion patekau, nesvarbu. Aia stoviu, kad tau laisvsugrintau.
ONA DUONUT. I kur inai, kad a laisvs reikalauju?
KELLERIS. irdis, kuri myli, viesos ir sauls trokta, o jia nra. irdis, kuri myli, veriasi, kur laisv, kur erdv, - laisvji
veriasi.
ONA DUONUT. A nesuprantu, ktu kalbi. Kas tau davtiesos siverti ian kambarin ir taip man kalbti?
KELLERIS. A numaiau klausim, pas tave eidamas. A maniau, kad teks man taip atsakyti tau: draugo jausmas tam, kur
tu myli. Bet a taip maniau, kol tavs nebuvau mats. Dabar a nebenoriu veidmainiauti, ir todl tiek tik pasakysiu tau:
neatstumk mano pagalbos! inok, laim priklauso tam, kuris drsiai jos siekia, kur ir kaip gal damas. Neeisk mans
nepasitikjimu, skaisioji mergele! A, gaudamas garbingriterio vard, esu pasiadjs ginti ventmergeliskaistyb, utarti
silpnuosius ir skriaudiamuosius. Tiesa, a tuo paadus danai umirtu, daniau nekaip riterio garbreikalauja, bet dabar tavo
skaistus veidelis man juos vl primin. Argi gali atsirasti krikionikoj aly riteris, kuris, tavo dangikgro ivyds, nebt
sujaudintas ir drst nors viennepadorimint apie tave pagalvoti! Ne riterio garbingo vardo tokis vertas bt, tik bedievio,
stabmeldio, niekinamo unies!..
ONA DUONUT(tyliai, nuleidusi galv). A labai nortau tikti tavo odiais, riteri. Bet kas a esu, kad mano likimas bt
galjs tave sugriaudinti?
KELLERIS. O skaisioji mergele, argi a nesu girdjs, kokia tave itiko nelaim, ar a neinau, kaip tu kankiniesi? Ar irdis
mano bti akmens, kad, matydamas tavo skaistgro, nebtau sujaudintas? (Pakls akis augtyn). Kokia laimpasijusti
tavo utarju! U vien tokios laims akimirksn a pasirys tkstanius kartaukoti pavojui savo gyvyb. (Ididiai). Tark
tik od, vienod- ir siekiu tau protvikalaviju, a atliksiu visa, kas galima ir ko negalima.
ONA DUONUT. A daug esu pikto girdjusi apie jus, riterius kryiuoius, kad galtau neabejodama tavo odiais patikti,
nors labai troktu pagalbos. mons kalba, kad esate apgaulingi ir, be pikttiksl, nieko nedarote.
KELLERIS (kur laiktyli, nuleids galv, lyg mstydamas. Pakls galv). Tu gerai darai, kad mumis netiki. A pats

jau pas tave klasting mini vedamas, bet tavo ydrosios akys igyd mano siel, ir dabar a tyras prie tave stoviu.
Iganytojo kania siekiu tau, kad tieskalba mano lpos, ir nebra melo mano odiuose.
ONA DUONUT. Ar a galiu tavim patikti? (engdama ariau). A silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergel. Tebna tau
gda, jei tik pajuokti mans ion atjai.
KELLERIS. Daugel nuodmislegia mano sin, daug pikto esu dars monms, ne todl, kad patsai piktas esu, bet kad
lengvabdikai klausiau piktmonibalso. Bet dabar mano siela praregjo, ir amiau neksti savo lengvo bdo ir t, kurie
mane pagund ved. jau pas tave su nedorais tikslais, bet dabar, tai, stoviu ia kaip prie Diev, ir sakau tau: patikk
manim ir ramiai pasiduok mano globai. Kitais netikk, bet manim tikk. (Pridjs vienrank, kurioj laiko kalavij, prie
krtins, kitgi itiess ir engdamas ingsnpriekin). Mano motinos iganymu siekiu tau, kad igelbsiu tave iia ir laisv
tau grinsiu.
ONA DUONUT. Nenoriu tavs eisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikti neinomu mogumi.
KELLERIS. Tau nra kito ijimo, jei turi drsos gyventi, kaip nori. A tau esu pasaks, kad jau pas tave klastingtiksl
vedamas, bet ir jie tau sil geresn likim, nekaip tasai, kuris tavs ia laukia. Bet tuomet buvau dar lengvabdis mogus,
dabar gi nebe tas. Toji valandl, kad pavelgiau tavo skaisias, ydras ir lidnas akis, mane kitu pavert, ir dabar tikro
nepasigailtau brolio, jeigu jis pikta sumanyt prie tave. (Tyliai, velniu balsu). Tu, kaip Dievo angelas, tyliom akutm,
dangiku savo groiu privertei mano sielpatikti, mano ird suliepsnoti tyra kaip dangaus rasa meile. Ji nepanai t, kuriiki
iol buvau juts kitoms mergelms. A galiu tave tik gerbti, kaip gerbiu pasauliui IganymPagimdiusij. A mirsiu dl tavs,
bet ir mintimi tavs nepaliesiu, nepanorsiu tavs. Nuo ios valandos amiau neapksti vistmoter, kurios kada nors mano
buvo. (Prispauds kairij rank prie krtins). Tikk manim, a noriu bti vien tavo draugas ir brolis. Visa atliksiu, k
liepsi, net jei panorsi, kad a nugabentau tave tam, kurtu myli.
ONA DUONUT(sujaudinta jo kalba). Prisiek man, kilnusis riteri, kad nra apgauls tavo odiuose.
KELLERIS. Siekiu vento Jurgio jietimi, kad a kalbu, kmanau ir juntu. A tau prisiekiau priesaika, kurios nedrs sulauyti
nei vienas t, kur aukso pentinus ir riterio juostdvi. (Prispauds kalavijabiem rankom prie krtins). Pasakyk man, kas
tavo draugai, ir a duosiu jiems inoti, kai tu bsi laisva, kad jie galttave lydti, kur panorsi. Jei tu vis dar nepatiki manimi,
jais pasitiksi. Pamanyk tiktai, kokis tavs laukia likimas? (velniai, tyliu balsu). Tu - trapi glel. Tau kaip glei reikia sauls
ir ilumos, ir tu suvysi ioje niaurioje pastogje. Tu, kuriai kojas buiuoti man bty didiausia laim, tursi jaukinti girtus
niauraus stabmeldio lbavimus! (Tvirtai, kalaviju emstukteljs). Ne, ito niekuomet nebebus.
ONA DUONUT. A meldiu dienir naktveniausijMergel, visnalaiiglobj, kad tai neitiktmans.
KELLERIS. Jei tu nenori manim patikti ir sekti mano patarimu, a kitaip tave gelbsiu: a nukausiu ios stabmeldialies
iaurvaldov, ir teteisia mane dangus ir em. Tebna taip!..
ONA DUONUT. Nedaryk to, kilnusis riteri. Tikiu ir noriu tavim tik ti. Tebna tau veniausiosios Mergels malon, kad
mans nalaits esi pasigailjs. tai tau mano iedas. Tie, kurie buvo mano tvo draugai, tau suteiks reikalingos pagalbos, kai
jpamatys tavo rankose. (Nuima nuo pirto iedir duoda Kelleriui).
KELLERIS (prieina ariau ir atsiklaupdamas ima ied). Dkui. O kunigaiktyte! A negeras mogus, gals daugel pikto
padaryti, bet tau nepadarysiu! Tik meldiu tave, negundyk mans nepasitikjimu. (Klpodamas mauna sau iedant pirto).
ONA DUONUT (paduodama jam rank). Prisiek man dabar, kad mans neapleisi ir dar didesnn nepaskandinsi
nelaimn.
KELLERIS. Mano sielos iganymu siekiu tau. ( Buiuoja jai rank, paskui suknels krat, pasikelia ir ieina;
kunigaiktytkurlaikstovi susimsiusi, paskui irgi ieina).
OLIG(eina, nusiminusi, sumiusi). tai ka igirdau? Dieve tu mano, kaipgi tai!.. (Visai sumiusi). O a gi, a gi kaip?..
Nejaugi uleisiu? Prajo alimi ir net nedirsteljo mane... (Piktai). Ne, niekuomet! Pati siu - ir tegul - bet neuleisiu jai.
(Garsiai, sudauus kumiu kumt). Ne, neuleisiu!..

III
Didioji Augtosios pilies men. Visa, kaip antrame pirmosios dalies vaizde. Skubiai eina Skirgaila ir artimi jam
bajorai. Jis pyks. Visi su medions rankiais; matyti, vos tik gri mediokls.
DAUGAILA (vos paspdamas paskui kunigaikt). Dabar tu patsai sitikinai, kad a tau ties kalbjau. Ne veltui ionai
atvyko vokieiai ir lenkai vienu metu. Jie i anksto buvo susitar, pikta sumanprie tave ir Lietuv.
SKIRGAILA (ingsniuodamas). A inau, ko jie atvyko, ir tau kol kas nereikia inoti. (Sustojs, padjs deinpo kairs
paastimi). Seniai praslinko tie laikai, kada lenkas draugavo su vokieiu.
DAUGAILA (atsirms skobnis kairija, ranka, iuri i panir Skirgail). Patsai tardei tuos mones, ir jie tau
prisipaino. Ar jodiais netiki? Kam tada liepei juos pakarti?
SKIRGAILA (vilgteljs j, stovdamas onu Daugail). A inau, kinau. Tu tylk ir nesiklausk. Aia valdovas, ne
tu. (Nuleids galvemyn). Mes esame ia ir tuoj visa suinosim. (Pakls galvir kreipdamasis palydus). Paaukit ion
vokieius! (Keli palydai ieina).
BUTRIMAS (ieidamas vidur). Manau, kad podraug reiktpaaukti ir itirti lenkai, ypajpopas, kuris seniau u kitus
yra ion atvyks. Jis danai lanko kunigaiktytir visa turi inoti. Daugaila turi ties, tardamas j.
DAUGAILA. Gudrus begdis tasai popas! Jis kaip lap moka sumesti savo pdas. (Kareiviams, kurie prie dur stovi).
Atveskit ir lenkus ionai.
STARDAS (i kampo). Ir k js sumant? Ar esate umir, kad jie ms sveiai ir svetimtaut pasiuntiniai? Didiausia
itikt gda jus ir vis al, jei nors vienas plaukas nukrist jiems nuo galvos per js kalt. (Ieidamas vidurin). Dievai
skaudiai baudia tuos, kurie, niekindami sveius, nusideda vienagystei!
SKIRGAILA. inokis, vaidila, su savo dainomis ir msdarbus nesikik. (Eidamas skobnis). Nekalbk man apie dievus:
jie neteko jau galios ir nesugeba nei keryti, nei bausti.
STARDAS (ikilmingai, rankas pakls augtyn). Valdove, dievai dar galingi!
SKIRGAILA (atsissdamas). Kodlgi vokieidar nra? Ar jie nori mano kantrybbandyti ?!. (Kaikurie palydskuba per
duris, kad pagreitint vokiei atvykim. Skirgaila, pasirms ranka, ramiai sdi. Tuoj atvyksta Vartenbergas ir
Kelleris. Abu galvos linkteljimu sveikina valdov; Vartenbergas emai nusilenkia, Kelleris vos linktelja galv).
Pasakykite man, vokieiai, kokiu reikalu esate ion atvyk? (Nekantriai barbina pirtais skobnis). A laukiu atsakymo...
VARTENBERGAS (emai nulenkdamas galv). Argi aiktusis kunigaiktis dar neinai? A juk jau esu tur js garb
veniausios Mergels Marijos Ordino vardu pasilyti tau pagalb ir tarpininkavim pas vent tv ir Romos ciesori, jei
panortai pakeisti kunigaikio kepur karaliaus vainiku, kurs tau labiau dert. ventasis Ordinas mslpomis reik tau
draugikus jausmus, pritarimvisiems tavo sumanymams ir silsjung, jei tavo siekimai jos reikalaut.
SKIRGAILA. Tu man tai sakei, bet js darbai k kita kalba. (Piktai). Kas suteik jums teis kitis mano eimynos
dalykus?
KELLERIS (ididiai). U savo pasielgimatsakysime tik prie tuos, kurie mus ion yra pasiunt.
SKIRGAILA (pasikeldamas, piktai). Ne, tu man atsakysi, vokieti, arba mano budeliui!..
VARTENBERGAS. viesiausiasis kunigaikti, tu umirti, kad mudu esame galingojo Ordino pasiuntiniai, jei su mumis taip
kalbi. ventasis Ordinas nepaks, kad taip niekintjgarbs atstovus. Jei negerai kuo pasielgm tavo akyse, gali pasisksti
broliui grosmeisteriui ar Ordino kapitului. Jie mus nubaus, jei paaiks, kad tavo skundas teisingas.

SKIRGAILA. Vilkui pasisksti jo vaikais! Ne, Lietuvos valdovas pats teisia tuos, kurie jam prasikalto, ir kitteisjnereikia.
(Kreipdamasis palydus). Paaukite sargyb. (Nusigria).
VARTENBERGAS. Esame pasiuntiniai, kurinelieiamybs teissaugoja visos krikionikosios tautos ir net stabmeldikos!
(Ididiai). Tesuino visas pasaulis apie tavo pasielgim, ir tekrinta gda jums ir visai jstautai.
SKIRGAILA (nusigrs). Js nusikaltliai esate, ne pasiuntiniai.
VARTENBERGAS. Msgalingasis Ordinas moks tinkamai palaikyti savo pasiuntinigarb. Nelaiminga toji alis, toji tauta
ir tie josios valdovai, kuriuos jis patrauks atsakomybn ueidim.
SKIRGAILA (vos susilaikydamas). Gerai, gerai, tereikalauja, ko nori, j s Ordinas... Bet tavs i mirusi, manau,
nebeprikels. (eina kareiviai sargybiniai. Rodydamas jiems vokieius). Imkite juodu. Kaljiman!..
VARTENBERGAS (skubiai engdamas priekin). A reikalauju, kad man btpasakyta, kuo sukliau tavo rstyb?
SKIRGAILA (rankos mosteljimu sulaiko sargyb, kuri atsistoja pas duris). A, prabilai, kaip turjai prabilti. (Atsigrs
j). Isyk btai taip kalbjs. Katras jssumante ivogti mano suadtin? Ar judu abu?
KELLERIS (kalaviju pasirms, ididiai). A vienas. Bet ne tavo suadtin, tik varg nalait, kuri tu varu pamei ir
laikai savo pily.
SKIRGAILA (engs, atsistoja prieais, sudjs rankas ant krtins, iuri jam akis kurlaik). Tu vienas?
KELLERIS (ramiai). A vienas.
SKIRGAILA. Perkno griausmu siekiu, tu neivengsi bausms, jei esi kaltas. Bet nortau tavs pasigailti. K pasakysi
pasiteisinimui?
KELLERIS. A daug kgaltau pasakyti, bet, siekiu ventojo Jurgio jietimi, a nemoku ir nenoriu gintis lieuviu kaip moteris.
Geriau tegina mane kalavijas.
SKIRGAILA. Atsakymas, narsiam vyrui ders. (Nusigrs ir eidamas skobnis). Malontau tok turti kaipo draug, ne
kaip prie.
KELLERIS. A diaugiuosiu, kad tavo prieas esu. (Numaudamas nuo rankos pirtin). A reikalauju Dievo teismo.
Teparodo Jis patsai, katras msvertas Jo bausms. (Meta pirtinSkirgailai po koj). Manau, kad ia yra riteri, kurie
ino, ktai reikia.
DAUGAILA. Kunigaikti, jis dvikovon aukia. Tavo narsijbajortarpe yra daug, kurie trokta vokieikraujpralieti, tave
begindami.
BUTRIMAS. Leisk man, valdove, pakelti pirtin. Tikiuosi, jam tai nebus sveikaton.
SKIRGAILA (rsiai juos pavelgs). Tylkite! ia teisia kunigaiktis, ir daugiau niekas. Jo dievteismo man nereikia.
(Sargybiniams). Kaljiman j!
KELLERIS (atstumdamas artimiausi kareiv, kuris ima j u paasties). alin! (Itraukdamas kalavij i makt).
Tikras riteris atiduoda savo kalavij tik drauge su gyvybe. (Puola prie dur. Trumpas susirmimas su sargybiniais,
kuriems padeda kunigaikio palydai. Stardas gina Keller, ir tam pasiseka pasprukti per duris. Skirgaila, atsisds
kdn, ramiai iri).
SKIRGAILA (Kelleriui prasimuus). Js daugel, o jis tik vienas buvo ir paspruko.
DAUGAILA (maudamas peilmaktysna). Jo laim, kad buvome be kalavij. Bet nepaspruks. Pas pilies vartus j sulaikys

sargyba.
SKIRGAILA (pamats, kad Stardas sueistas rank, irdingai). Ir tave jis sueid, nelaimingasis mano vaidila?
STARDAS (spausdamas sueist deln kita ranka). Pralieti kraujas kovoje su prieu nemaa laim, kuri dabar retai
pasitaiko. Bet sunku man ir skaudu, kad a kraujpraliejau, vokietgindamas nuo savj. (Kunigaiktis, pavelgs jilgu
vilgsniu, nieko neatsako; Stardas pasialina).
SKIRGAILA (atsistojs). Paaukite ionai kunigaiktyt. (Vartenbergui). O tu, vokieti, vyk laisvai pas savo grosmeister ir
apsakyk jam, kaip nori, k esi ia mats. Pasakyk jam, tesiunia man dorus mones, jei nori, kad jo draugas btau, o ne
tokius, kurie mano namuose duonvalgo ir prie mane pikta rengia.
VARTENBERGAS. Ordino garbe siekiu, kad nei a, nei grosmeisteris, nei Ordinas nesame kalti dl lengvabdio jaunuolio
pasielgimo. Skaudi nusikaltusiam bausm, eidiusiam vienagysts pareig, patenkins tavo rstyb. Bet patsai tu jo neliesk,
viesiausiasis kunigaikti, jei nori, kad Ordinas b t tavo draugas, ir taika tarp m s gyvent. Mes umirim lidn
nesusipratim, kurio prieastimi buvo neprotingas jaunuolio sumanymas. Bet Ordino riterius baudia tik patsai Ordinas!
SKIRGAILA (i panirjpavelgs). Tau sakau, vokieti: eik, ir tu eik alin! Pasakei man, kturjai pasakyti. Eik dabar ir
i mano pilies jok. (Stardui). Tu, vaidila, priirk, kad jis tuojau ijot, kol jam dar niekas pikta nra padars. Girdi?
STARDAS. Girdiu, valdove. (Vartenbergas, nusilenks kunigaikiui, ieina, Stardo lydimas).
BUTRIMAS (skubiai eidamas). Valdove, vokietis pabgo, ir prie vartjo nesulaik, kadangi jis tavo irgu jojo.
SKIRGAILA (nustebs). Mano irgu? (Griebs Butrimu krt). Kas jam drso mano irgduoti?
BUTRIMAS. Mes ia jome, nusdnuo irg, kuriuos prieangy palikom. Vokietis suskubo tavo irgan ssti pirmiau, negu
jam galjo sukliudyti, ir paspruko. Vartsargyba paino tavo irgir man, kad tai tu joji.
SKIRGAILA (nusigrdamas Daugail). Dievai gelbsti narsiam vyrui. A diaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis
ir drsus vyras.
BUTRIMAS. Narsus mogus, nra ko kalbti. Nepanaus tkitvokiet, kuris labiau atrodo lap, negu narsus vyras.
DAUGAILA (ramiai, sumojs ranka). Vistiek toli nenujos: jis neino msgiriose keli. Pasisim vyius ir sulaikysim j.
SKIRGAILA (Daugailai). Itirk, kas kaltas, kad irgo netekau, ir nubausk. (Daugaila stabtelja, lyg nori kakpasakyti,
bet paskui mostelja ranka ir ieina).
STARDAS (grs). Valdove, vokietis jau ivyko. Ijodamas grasino tau Ordino kertu u jo pasiuntinieidim.
SKIRGAILA. Narsiam kareiviui nedera domtis bailaus vyro grasinimais, ir tau neverta kartoti jo odi. (Butrimui). Pasisk
greiiau vyius, ir be vokieio kad man nedrstgrti.
BUTRIMAS. Pasistengsiu sugauti ir manau, kad neilgai utruksime. (Ieina, su juo keli palydai).
SKIRGAILA (Stardui). Jam pasiseks pasprukti, ir vyiai jo nesuras, Starde: dievai remia nars kareiv. Nors vokietis
negerbia j, bet jis atviras vyras, ir jo irdis baims neino.
STARDAS. Jei vyiai nesuseks, badu us girioje ar vrisudraskytas. (eina kunigaiktyt, kelimergaiilydima).
SKIRGAILA (nusigrs skobnis, stovdamas onu kunigaiktytir pavelgs ji panir). Tu norjai su vokieiu
bgti i mano pilies? (Stardui). Starde, ar esi girdjs, kad senovj bt lietuvait pasiryusi bgti i savo tv krato su
vokieiu? Ar esti tokidain, kur apie tai btpasakyta?

STARDAS. Esti, valdove. Ir senovje tai atsitikdavo. Meilir prieirdis moka sujungti.
ONA DUONUT(tyliai). Ne su vokieiu maniau bgti, bet isigelbti i tavo prievartos. (Balsiau, ididiai paklus galv).
Kokituri teiseidinti mane tu, kuris jga pamei ir kaip vergmane laikai?
SKIRGAILA. A norjau tave savo mona imti, bet esi tikrai verta, kad verge tave paliktau.
ONA DUONUT. Kas tau pasak, kad a nepanorsiu bti paskutinio smirdo vergnegu tavo mona?
SKIRGAILA (taip pat). Gerai, gerai!.. Mes dar pamatysim. (Atsigrs duris). Kodl nra dar lenk? Greiiau atveskite
ion lenkpop.
DAUGAILA (eidamas). Jis jau ia valdove.
JONAS SKARBEKAS (ieidamas prieakin). Aia, viesusis kunigaikti. Man buvo lemta savo akimi pamatyti nelaimingi
vykiai, kurie suteiks tavo broliui didelio nusiminimo, o msbendriesiems prieams galingo rankio meiti tave pasaulio akyse.
SKIRGAILA. Kas tau rpi mano prieai ar draugai! (Prisiartindamas kunigaiktyt). Greiiau daryk, pope, kas reikia,
pagal tavo tikyb, kad ji (rodydamas kunigaiktyt) mano mona bt.
JONAS SKARBEKAS (sudjs rankas ir pakls akis augtyn). Sutuoktuvi venta paslaptis - didi paslaptis: ji visam
amiui sujungia dvi sielas; todl jgalima atlikti tik su malda ir meils, bet ne pykio kupina irdim.
SKIRGAILA (rsiai). Ne tavo reikalas, kvailas pope, domtis, kas mano irdy. Jei reikia melstis, melskis, tik greiiau.
JONAS SKARBEKAS (taip pat). Viepats ms Dievas leidia sutuoktuves atlikti tik tuomet, kai ir antroji puspareikia
tam savo sutikim. Toji Dievo malonturi bti vislaimei, bet ne vargui. Teigirsiu i kunigaiktyts lp, kad ir ji to nori.
ONA DUONUT. A prievartos veriama, kaip tu, ventasis vyre, ir nra tam mano sutikimo.
SKIRGAILA. iandien judu vl norite mano kantryb bandyti. (iurkiai nutvrs kunigaiktytu rankos). Daryk, k
liepiu, pope! ia nra kitos valios, jei a savo pasakiau. Girdi?!
ONA DUONUT(nordama pasiliuosuoti). Leisk rank! A valdovo dukt, ne verg.
JONAS SKARBEKAS (pakls dangakis ir sudjs maldingai rankas). A Viepaties Dievo ir mano karaliaus tarnas.
A negaliu atlikti, kdraudia Dievas, ir kas gali bti garbingam mano karaliui nemalonu.
SKIRGAILA (suspauds stipriai rank, jog kunigaiktytnet surinka; kareiviui). remk jiet jo sprandir nudurk, jei
drs dar nors vien prietaravimo od tarti. (Kareivis daro kaip jam sakyta). Na, pope, greiiau daryk, k turi daryti:
valdovas laukia.
JONAS SKARBEKAS (atsigrs kareiv). Durk krtinn! A mirties nebijau. Bijau Dievui nusidti ir ventjbanyi
ugauti.
SKIRGAILA. Drsus esi vyras, ir tokie man patinka. Gaila, bet valdovo odis nesikeiia. (Kareiviui). Nudurk j, paaukite
popJon.
ONA DUONUT (nutvrusi kareiv u jieties). ventasis vyre, tik veltui si prieindamasis, ir tuo mans i prievartos
neigelbsi.
JONAS SKARBEKAS. Gerai, a sutuoksiu, jei tu sutinki, bet Dievas temato, kad ver iamas darau. (eina Henrikas
Mazovietis, Jonas i Bychovo ir Zindramas i Makovic).
HENRIKAS MAZOVIETTS. Draudiu tau! Dargi yra Dievas danguje, dargi yra karalius Krokuvoje, dargi aia, kad juodu

nuo prievartos apgintau!


SKIRGAILA. Kitas dar atsirado! (Kitam kareiviui). Tu ten remk jiet ir jam sprandir nudurk, jei tik mgins man kliudyti.
(Kitas kareivis remia jietsprandHenrikui).
ZINDRAMAS i MAKOVIC (itrauks kalavij smogia jiet). alin jiet, verge! (Jonas i Bychovo irgi traukia
kalavij).
JONAS i BYCHOVO. Kur mes esame? Kokioj aly? Vyskupir karaliaus pasiuntin!
SKIRGAILA (sugriebs vl kunigaiktyts rank). Maktysna kalavijus! Maktysna kalavijus, lenkai! Ar mano rsiuose
supti panorote! O, niekai! Mano namuose man grasinti!
HENRIKAS MAZOVIETIS. Tau brangiai kainuos, valdove, is pasielgimas. Voluins ir Podols emi, kurios jau ms
rankose, neuteks dabar atlyginti padarytoms Lenkijos garbei skriaudoms.
SKIRGAILA. O, inau, kad js jau sumant ugrobti Voluin ir Podol... Bet blogai apskaiiavote, lenkai: js karalius ir
karaliensdi pas mane po raktu Gardino pily ir sds, kaip js ia sdsite, kol isikraustys paskutinis jskareivis i Podols
ir Voluins pili. (Kreipdamasis JonSkarbek). Na, pope! Daryk, kas tau reikia daryti. (Jonas Skarbekas persiegnoja
ir egnoja kunigaiki por. Rankos mosteljimu Skirgaila sako kareiviams nuleisti jietis. Lenk riteriai, vienas
antrpasivelgdami, mauna kalavijus maktysna ir stovi, piktai vairuodami).
PALUSIOS SIELOS
I
ventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai nea sunkiai sueistStard.
STARDAS. Paguldykit mane ia. Mirdamas a noriu girdti vent uol lames... A noriu saul matyti, kol dar galiu...
(Kareiviai atsargiai stato netuvus ant ems).
BUTRIMAS (ties juo sustojs). Nekalbk niek, tu dar nemirsi. Tavo aizdos nepavojingos; mes perriim jas ir tave
igydysim. (Kareiviams). Nekite jtiesiog pilin. (Kareiviai ima netuvus).
STARDAS. Nelieskit mans! A ia noriu mirti. Dievait Praurima jau prane dausos alin, kad a vykstu, ir ten mans
laukia.
BUTRIMAS. Nekalbk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori ia atsigauti, mes tuoj sustabdysim
kraujir perriime tavo aizdas. (Vienam kareivi). Atnek greiiau i ups vandens. (Kareivis skubiai bga up).
STARDAS. Palikit mane vien ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutin kova, kurioje galjot Perkno auktis, bet
nepanorjote. mano silpnbalsjis neatsiliep. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti
alm). Neliesk mans... Adievus noriu... Protvialin...
KAREIVIS (skubiai pribgdamas, uduss). Jsmalonybe, kunigaiktis reikalauja! Jis pily ir liepia skubti.
BUTRIMAS (atsikls, luostydamas rankas skvernus). Perrikit jam aizdas ir, kai atsigaus, nekite pilin. (Skubiai
nueina drauge su kareiviu).
STARDAS. Eikite sau visi... Man jsnereikia... A vykstu pas dievus...
JONAS SKARBEKAS (prijo, igirds Stardo odius). A noriu, kad tu nueitai pas tikrjDiev.
STARDAS (iri j, lyg nesuprasdamas. Paskui neapykanta suraukia jam veid). Tai tu, lenkpope! Ko atjai ion? Ar
kad sudrumstai mano paskutinvaland? A nekeniu tavs... Eik alin, apgavike, gunds mones melu... (Nukreipia veid

alin).
JONAS SKARBEKAS (atsiklaupdamas alia jo). Lp mano dar nra paliets melas. A noriu meils patarnavimu tau
atsilyginti u neapykant. Taip liepgerasis mano Kristus. Jis tau visa atleis, jei tik tu pamilsi jo veid.
STARDAS (atsikreips jveidu). Apie kok atleidimkalbi man, lenk? A niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras,
kodl nepaliepjums palikti ramybje msal?.. Ne... Bkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. U
dievus noriu mirti... Senus dievus... Vykstu protvialin, pas dievus, kuriuos iginte i ito krato. (Pasiverts augtininkas,
nusitvrs rankom u krutins). Troku man... Oi, troku... Troku... (Mirta).
JONAS SKARBEKAS (skubiai ima vanden, kuratnealme kareivis, ir, klpodamas alia mirtanio Stardo, pila
jam ant galvos - kriktija). O a visdlto kriktiju tave, Dievo Tvo ir Snaus ir ventosios Dvasios vardu, ir tepasigaili ms
Viepats Dievas Jzus Kristus baisaus teismo dienoje ir atleidia man nuodm, kuria pasiimu, kad tik igelbtau ir aminam
gyvenimui graintau tave, paklydusi, bet kilnioji siela! ( egnoja j, paskui, pridengs jam akis ir sudjs rankas ant
krutins, atsikelia ir, atiduodamas kareiviui jo alm). Kas js krikionis, melskits u jo vl: jis mir kaipo
krikionis... Ir bkite liudytojai, kad a jpakriktijau... (Du kareiviai nusiima almus ir egnojasi).
SKIRGAILA (skubiai prieidamas drauge su Butrimu ir dar keliais palydais). Nelaimingasis Stardas! Kur jis?
(Kareiviams) Ko ia stovite? Nekite jpilin! (Sustoja ties lavonu).
JONAS SKARBEKAS (ikilmingai). Kunigaikti, jis mir, ir mirkaip krikionis!
SKIRGAILA (nustebs vilgtelj). Jis mirkrikioniu?.. Tu meluoji, pope!
JONAS SKARBEKAS (rodydamas kairija ranka lavon). irk, valdove, dar nenudivo ant jo veido vanduo, kuriuo
a j pakriktijau Dievo Tvo ir Snaus ir ventosios Dvasios vardu. (Sudjs rankas ir pakls akis augtyn). Didi Dievo
malons galyb, kunigaikti!
SKIRGAILA (pavelgs ia esanius kareivius, abejojamai). Ir tai tiesa?..
VIENAS KAREIVI. Jis pakriktijo velion.
SKIRGAILA (kiek patyljs, lyg susimsts; tuo laiku Skarbekas, pakls akis augtyn ir sudjs dievobaimingai
rankas, meldiasi). Galingas gi tavo Dievas, pope, kad pajg palenkti net j... (Rodo Stardo lavon; nusigrdamas,
kareiviams). Ukaskite jia emn.
JONAS SKARBEKAS. Kunigaikti, jis buvo tavo draugas. Jis reikia laidoti ikilmingai, kaipo tavo draugas, su egzekvijomis ir
visomis maldomis, kurios atliekamos, dievobaimingus krikionis laidojant. Temato visi, kurie j paino, Dievo malons jg!
(Kunigaiktis tyli; ariau prie jo prieidamas). Ar gal tu nori jpaniekinti u tai, ktu patsai ir tavo visi broliai esate padarkad yra atsiadjs senklaid?..
SKIRGAILA. Daryk su juo, k imanai... (Prijs lavon). Et, Starde, Starde! Tik dl tavs a tikjau monmis ir
kaikuriuos dar gerbiau... (Sumojs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palyttjs lavon koja). Tu
niekas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal a vienas klystu...
II
Augtojoje Vilniaus pily. Viename kambariprie krosnies sdi Skirgaila, peiais duris. alia stovi skobnys; ant j
vyno sotis ir taur. Kambarys sksta tamsoje.
TARNAS (js, bailiai, stovdamas u Skirgailos pei). viesiausiasis kunigaikti...
SKIRGAILA (i lto pildamas taur). Eik alin. (Tarnas ieina; kunigaiktis, kiek atgrs, stato taur ant skobni.
Tarnas grta).

TARNAS. viesiausiasis kunigaikti, karavadas Daugaila sakosi btinai turs tuojau tave matyti.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Eik lauk, sakau tau. (Tingiai tiesia rankir, pams taur, atgeria ir stato atgal ant
skobni).
TARNAS. Sako, kad labai svarbiu reikalu.
SKIRGAILA (atsissdamas kdj patogiau ir atstats kojas ariau ugnies). Pasakyk, kad jam dabar svarbiausia toliau
nuo mans bti ir neperdaug man reikti itikimyb.
DAUGAILA (eidamas, duryse). Atleisk, kunigaikti, turiu neatidtinreikal.
SKIRGAILA (nesijudindamas). Tik mirti neatidtinas mogui reikalas, nes atidti tolimesniam laikui negali, kad ir labai
nort. (Pakreips ji galv). Nnai a ketinu vienui vienas gerti, nes visi man kiro. Bet, kad atjai - ssk, imk taurir gerk.
(Tarnui). Duok karavadui kd ir taur. (Tarnas skubiai stato kd ariau skobniir taur. Daugaila nekteli kdn.
Tarnas pila isoio jam vyno).
DAUGAILA (ranka atstumdamas taur salin; stumia kd kiton vieton, taip, kad atsisst prieais kunigaikio.
Atsirms skobnis). Valdove, ne tam atjau a, kad su tavim vyngertau. Rpindamasis tavo nauda, aion atjau.
SKIRGAILA (ironikai nusiypsojs). Tavo naudos atsivelgdamas, patariu nesirpinti perdaug mano reikalais: tai bus
skaityta tau savo metu kaipo geras darbas. (Tarnui). Ieik. (Tarnas ieina). Sakyk, koksvarbreikalturi?
DAUGAILA. Turiu praneti, valdove, kad tavo prieas lenda tiesiog tau rankas, nepasitars nenoriu nieko su juo daryti.
SKIRGAILA. Ar vokiei grosmeisteris tau atne paastje savo galv, ar Kstuio snus gal pilin naktigultan praosi: a
mslinemgstu, sakyk aikiai, apie kkalbi.
DAUGAILA. Fryzpirklys, tavo pily vies, yra pikta sumans prie tave.
SKIRGAILA. Na, tai pakark j, jei tave baido jo sumanymai! Nusiraminsi tada.
DAUGAILA. Jis stengsi kalbti kareiv ir didelius pinigus jam sil, kad, sargybeidamas, slaptai leistpilin vienvokiei
riter.
SKIRGAILA. Ir tasai kareivis patsai atjo tau praneti apie tokius dalykus? Kaip jam nepagailo lobio, kurio gali nustoti?
DAUGAILA (tvirtai, pabrdamas). Tai buvo jo pareiga, kaip doro ir itikimo kareivio.
SKIRGAILA. inau, net girtas bdamas inau, kad taip man tursi atsakyti. Bet vis tik parodyk man tkareiv: jis nepasielg,
kaip elgiasi rpestingi mons, ir todl, matyti, kad kvailas. Ar jis nesupranta, kad apie pareigmons galvoja tik tuomet, kai
ji lieia kitus? (Nusiypsojs). Juk galjo paimti i vokieio pinigus ir paado netesti. Ar ne taip elgiasi visi? (Daugaila tyli ir
kremta sus). Ar ne taip buvo pasielgta su senu Kstuiu, dl kurio likimo man ir dabar gda svilina veid, nors aia buvau
maiausiai kaltas? (Daugaila, nuleids galv, tyli kurlaik).
DAUGAILA. Tai buvo visms klaida... (Pakls galv). Tik ia visai kas kita, kareivis ia gerai pasielg... Taip turjo
pasielgti.
SKIRGAILA. Manau, kad jis tikjosi gausis i mans daugiau negu i pirklio, ir todl taip pasielg. Bet a jam nieko
neduosiu, ir nusimins pasikars jisai.
DAUGAILA (atsisds tiesiog). Valdove, itikimai tarnaudamas tau ir tavo protviams, a nesuteikiau prieasties taip mane
eisti. Man btskaudu, jei mano doras kareivis suinot, kaip tu tari j.
SKIRGAILA. Ktu kalbi, Daugaila? Kas jus mano skriausti? (Ima taur ir geria iki dugno; igrs luosto sus; kiek

patyljs, niauriai). Kiek a esu girdjs kalb, kad js visi nepakeniat vokieidievo?.. Ar ne Stardas gundpakelti ginkl
ir iginti jir visus, kurie su juo, i Lietuvos, o mirdamas patsai pagerbtdiev?
DAUGAILA. Netikiu, kad Stardas bttai padars. Sumelavo tau lenkpopas, jei tiesa, kesu girdjs.
SKIRGAILA. Sumelavo, sakai? O kiti, kurie vakar kovos metu apleido mane ir, pas Vytautperj, privertmane pralaimti,
ar irgi netvirtino, kad nekenia vokiei? O Kstuio snus juk su vokieiais ivien...
DAUGAILA. Tai trakieiai, valdove... Jie dar nra umir, kad senas Kstutis buvo jvaldovas.
SKIRGAILA. Taip, taip, bet seno Kstuio snus vokieidievo enklu papuosavo krtin... Visgi dl ja pralaimjau
m... (Abu kur laik tyli, nuleid galvas). Kuo pasitikti, Daugaila, kuo pasitikti?.. (Pakls galv). Man sak, kad
lenkpasiuntiniai dideles sildovanas Jogailos vardu mano karavadams. Ir tau, Daugaila, ar jie nra sil?..
DAUGAILA. Taip, ir man yra sil... Bet su panieka atmetjpasilymus visi...
SKIRGAILA. Tai buvo vakar... O nnai, Daugaila, ar atmest?.. Kas mane tikins, kad ir nnai visi taip pasielgt?
DAUGAILA. Tie, kurie su tavim, itikimi tau...
SKIRGAILA. Itikimi... Taip, itikimi; (nusiypsojs) bet vis tik pastatyk sargybpas lenkduris: tenevaikioja ir nesimato
su nieku.
DAUGAILA. Gerai, valdove...
SKIRGAILA (ima sot, pila sau taur; rodydamas Daugailos taur). Gerk, Daugaila. (Geria savo tauriki dugno ir
stato atgal. Daugaila, vos palytjs, atstumia vyn, niauriai iri priekin, barbindamas pirtais skobnis). Kas tasai
kvailas vokietis, kuris patsai galo sau jieko? Ko jam ia reikia?
DAUGAILA. Tai tas patsai vokietis, dl kurio kilo is karas. Jo vardas, rodosi, Kelleris. Taip man sakpirklys, kur a esu
kis rsir patsai tardiau.
SKIRGAILA (nustebs, net i vietos paoks). Kelleris? (Sdasi vl ir traukdamas taur). Nudurti mane suman, ar k?
(Mgina gerti, net matydamas, kad taurtuia, siekia soio).
DAUGAILA (iimdamas i uanio laik). is laikas tau pasakys. Dievai man nesuteik gudrybs suprasti odiams,
iuose enkluose paslptiems, o kitiems rodyti be tavo inios a nenorjau.
SKIRGAILA (imdamas laik). Kaip tu jigavai?
DAUGAILA. Jis kunigaiktienei skirtas. Jai perduoti buvo teiktas tam kareiviui.
SKIRGAILA (atiduodamas laikatgal). Jei laikas ne man, bet kunigaiktienei, atiduok jai. Man jo nereikia.
DAUGAILA (ima laik ir slepia uantin). Kaip nori, valdove. A maniau, kad tuo tiksiu tau. (Lyg pasiteisindamas).
Kitaip negalima buvo. (Skirgaila vl ima sotir pilasi vyno). Kas man daryti su vokieiu, jei tikrai panors jis slaptai pilin
sivogti?
SKIRGAILA (atgrs kiek vyno, stato taur atgal; nuleids galv kur laik msto). Laikyti savo rankoje prieas ar
draugas vistiek naudinga ir malonu. Teleidia j kareivis. (Pakls galv). Fryz pirkl, kai nebus reikalingas, gali pakarti.
(Nusiypsojs). Vl daryk taip, kad ir tau i to btnaudos.
DAUGAILA. Tavo nauda, valdove, mano nauda. Apie kita a negalvoju.
SKIRGAILA. Ir veltui. Kai mane pakeis kitas, ar neteks tau pasigailti, kad perdaug mano nauda rpinaisi?

DAUGAILA. Tegelbsti dievai tave ir mus!


SKIRGAILA. Nuo to meto, kai Stardas atsiadjo sen diev ir mirdamas nauj pagerb, a nebetikiu nei dievais, nei
monmis.
DAUGAILA. A daugel metjau itikimai tau tarnauju. Galjai pakankamai sitikinti.
SKIRGAILA. inau, inau, Daugaila. Visi taip kalba ir kalbjo. Visi man itikimai tarnauja. Drstgi kuris kitaip! Bet a vien
sau gero jiekau ir daugiau niekam.
DAUGAILA. Tu valdovu gims, ir tau lmlikimas valdyti tautas ir mones. Mes itikimai turim tau kaipo valdovui tarnauti: to
mspareiga ir garbreikalauja.
SKIRGAILA (atsikls kur laik vaikto tyliai po kambar; paskui sustojs ties Daugaila). Pasakyk man, Daugaila,
kaip danai tu kalbjai iuos odius mano broliam Jogailai ir vitrigailai?
DAUGAILA (atsisds tiesiai ir surauks kakt). Tavo odiai nnai keisti, valdove. Jie eidia mano il plauk. Jei a
tavo broliams nesu saks, ktau sakau, tai tik todl, kad jie mans neklaus. A gal pasakysiu tai ir kitiems, net Kstuio
snui, jei tu, kunigaikti, sumanysi pasielgti su mumis, su ms kratu, kaip pasielg tavo broliai. Mes jumyse matome savo
vadus, gimtojo krato gynjus, o jus norite mus paversti savo audring aistr rankiu. Mes jus mylti ir gerbti norim, o js.
niekinate mus. (Kalaviju pasiremdamas). Iki iol mes tave myljom, kunigaikti, nes ir tu mus myljai, msvargus, ms
kanias. Neleisk dabar sigalti savo sieloj juodoms mintims.
SKIRGAILA. Kam tiek daugel odikalbi, Daugaila, lyg moteris btai? (Eidamas kd). A myliu tuos, kurie gyvena ten,
mikuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi saks, bet gal todl myliu, kad jnepastu. Juk jie turi bti
tokie patys, kaip a ir tu.
DAUGAILA. Taip, jie mons, kaip tu ir a. Senas esu, valdove, ir jau painau, kas yra mogus ir jo karti buitis.
SKIRGAILA (atstumia koja kd, vaikto po men, nuleids galvir rankas susidjs upakalin). Visur niekyb, visur
tik smarv. Sliekai esame, liuai, rups!.. Nesuprantu tik vieno, Daugaila, kodl Perknas netrenkia io pasaulio, jei igali,
dulkmis nepaveria, kaip jis seniai jau yra nusipelns?
DAUGAILA (atsikeldamas). Jis protingesnis u mus, kunigaikti, ir geresnis. (Stovdamas). Jis kaipo stiprus vyras tik
kovoje baisus, bet irdis jo skaidri ir viesi. Bk ir tu j, kunigaikti, panaus ir neniekink veltui moni: jie ne pikti, kaip tu
manai, bet nelaimingi ir negudrs varguose.
SKIRGAILA (vaikiodamas po men). Taip, taip, a vienas tik piktas, a tik iaurus, nedoras, girtuoklis, o visi mons
geri... Visi, iskyrus mane. Na, kgi, gyvenkite ir diaukits, o a... (Sustojs ties Daugaila). Perduok, Daugaila, laik, kam
jis skirtas... Kunigaiktienei duok... (Nusigrs, eidamas nuo jo). Kai jis pateks jos rankas, tu man pranei.
DAUGAILA (atsikeldamas). Ar tik nesumanei, kunigaikti, mus apleisti?
SKIRGAILA. A dar tiek nenustojau proto... Vlgi a ne moteris, kad savo mintis kitam pasakotau... (Prieina stal, pila
taurn vyno, geria iki dugno ir sdasi pas krosn. Daugaila ilgai stovi vietoje, irdamas Skirgail, paskui eina
duris. Duryse jis vl susilaiko ir pavelgia kunigaikt, kuris nejuddamas sdi, galvnuleids, susimsts, parms
ranka pasmakr, alknrms klupst; paskui nusilenkia, ima kelis pagaliukus ir vienpo kito meta krosnin. Ugnis
labiau suliepsnoja. Daugaila grta, prieina kunigaikt, pabuiuoja kakton ir ieina, nei odio nepratars. Skirgaila
atsigrs pavelgia jir vl nejuddamas sdi, smeigs akis ugn. Durys tyliai atsiveria, ir eina krivis Skurdulis. Jis
senas, nusilps, visai ilas; eina kdir sdasi. Kurlaikabu tyli).
SKIRGAILA (vos pakreips galv). Tu atjai, seni?
SKURDULIS. Taip. Tu mane aukei, ir a atjau.

SKIRGAILA. O tu inai, ko a tave ionai pakvieiau?


SKURDULIS. Be reikalo mans nesiaukia niekas, vaikeli. O kai paaukia, inau, kad esu ten reikalingas.
SKIRGAILA (po trumpos valandls). Tavo dievai, seni, mirar galvos neteko.
SKURDULIS (lidnai nusiypsojs). Vaikel, tai irdis tavo skausmuose dejuoja. Dievai nemirta ir negimsta. Jie amini, ir
galia jamina.
SKIRGAILA. Kodl gi tyli Perknas ir netrenkia t, kurie japleidia?..
SKURDULIS. Ar ne vistiek Praamiui, kuriuo vardu jmons garbina?
SKIRGAILA (atsigrs j, nustebs). Krivi, ar pamiai?.. Ktu kalbi?..
SKURDULIS. Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keiia savo drabuius, labiau pritakintus jgiui ir
darbui. Tauta kaip mogus auga ir rimtja, o jos tikjimas dievais - tai rbai, kuriuos ji dvi. Mstauta buvo vaikas, bet atjo
laikas tapti jaunuoliu, ir todl ji keiia dievus. Kai surimts ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naujj diev, kaip dl jo apleido
Perkn. Bet vistiek, kaip ji pavadins naujj diev, kuriuo vardu auksis jo, gerbs visuomet tpat, did, paslaptingPraami,
kuris gyvena ne ten (rodo dang) ir ne ia, (rodo em) ne uolynuose ms, ne naujose ventovse, bet mogaus sieloje.
SKIRGAILA. O nemeluoji tu, krivi? (Atsistojs). Tai kam gi mes kovojom su vokieiais ir su lenkais? Kam vieni antrus
udm, deginom kaimus ir pilis? Kam gi mes tai darm ir iki iol darome? (Vl sdasi).
SKURDULIS. Neinau, vaikel. Tai Praamius, turi bti, taip mogui lm. A stengiausi suprasti, bet mano senatvpasirod
per silpna suvokti. Tik vientau pasakysiu, vaikeli: svarbiausias gyvenimo udavinys - igyventi taip ami, kad savo darbais
nenuskriaustai kitir nepriverstai jkentti. Pagaliau kiekvienas mogus, geras ir piktas, susipranta, tik danai pervlai ateina
mogui toji mintis galvon.
SKIRGAILA. lyktu visur, bjauru! .. (Pasikls vaikto ten ir atgal). Man bjauru girdti, ktu kalbi... Jei tiesa, ksakai,
geriau man visko netekti ir gyvenimo podraug...
SKURDULIS. Jei apleisdamas gyvenim, nieko nenuskriausi ir nepriversi kentti, ir gyvenimas tave vargina - apleisk j. Tik
saugokis savo skaudanios sielos kliedjimlaikyti rimto vyro proto ivada. inok, kad mirtis visnekeniama, ir nra jokios
jgos, kuri priverstmogaus sielpamilti j. Todl moninekeniama ir to atmintis, kuris savo noru jranda.
SKIRGAILA (ilgesn laik vaikioja. Sustojs ties kriviu). Pasakyk man, krivi, kada tu melavai, dabar ar tuomet, kai
pldai mus, kam, umirsenus dievus, draugaujam su vokieiais ir lenkais?
SKURDULIS. Ten kalbjo irdis jsirdims, o ia reikia protas tavo nusiminimui. Ten a buvau sen diev krivis, o ia
gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga.
SKIRGAILA. A tavs nepraiau mane raminti. Melagis tu kaip visi, ir tod l nra tau nei mano pagarbos, nei pasitikjimo
tavim...
III
Augtojoje Vilniaus pily, moterpusje. Visa, kaip penktame pirmosios dalies vaizde. Ant suolsdi mergos ir verpia
linus. Pas skobnis sdi Ona Duonut. Viena mergluoja molinasl.
I MERGA (mua luota). Tai tau, tai tau, bjaurybe!
II MERGA. Ktu ten mui?
I MERGA. Prsok. Ko ia atliaubjauryb!

ONA DUONUT. Kam jumuei? Juk jis ir norjo gyventi.


I MERGA (luodama slavas slenkst). Tebttupjs plyy, niekas jo nebtliets. Ko lenda, kur jam nereikia?
ONA DUONUT. Jis, kaip ir mes, mgsta, kur iliau ir viesiau. Tu pasinaudojai savo jga silpnesniam nuskriausti. Vai,
negerai!
II MERGA. Verta gailtis tokios bjaurybs!
ONA DUONUT. Jis nekaltas, kad tokDievas jsutvr. Viepats paliepvisus mylti, graius ir bjaurius, gerus ir piktus.
OLIG. Bet mes visdlto mylim graesnius jaunuolius, ir jie taipogi myli tas ms, kurios graesns.
ONA DUONUT. Ktu sakai, Olige! Ar tau ne gda taip kalbti?
OLIG. Tu manai, valdove, kad kalbti gda, bet galvoti ir daryti taip nra gdos.
I MERGA (susemdama slavas). Olignnai pikta i pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo i patalo.
II MERGA. Greiiau slenkstumyn, ar gal prisisapnavo su aitvaru pasibuiavusi.
OLIG (rsiai). Nutilkite, kvails! (Kunigaiktienei). Kodlgi, valdove, vyrai myli tave vis ms labiausiai? Tu patikai
Mozrkunigaikiui, ir msvaldovas tiek pat tave pamilo, jog net per prievartved, ir tas vokieiriteris...
ONA DUONUT(atsidusus). Ak, nekalbk niek, Olige! Ne i meils mane vedmskunigaiktis, bet i piktumo. Mozr
kunigaiktis ir tasai vokieiriteris seniai jau yra pamirir mane, ir tave, ir mus visas.
OLIG(piktai, atstumdama ratel). Ne, neumiro... inau, kad tavs neumiro, o mane pamena tik todl, kad mano - a
esu tavo verg, ir todl gali mane niekinti kaip verg...
ONA DUONUT. Niekus kalbi, merga. irk, kad netektpasigailti.
OLIG. Neteks. A kalbu, nes inau, kkalbu. (Trenkia piktai verpstsien).
ONA DUONUT. Kgi tu inai? Sakyk.
OLIG. tai, imsiu ir nepasakysiu!.. Nepadarysiu... Neatiduosiu... Jis mano, kad jo verg... Ne, tai, imsiu ir nepadarysiu,
kaip jis nori... Na, tai kas, panorsiu, imsiu ir padarysiu... Juk a visa inau, suprantu gerai...
II MERGA. Nekalbk mslmis ir liaukis pykusi. Kalbk monikai, kad ir mes suprastume.
OLIG(paniekinamai jpavelgusi). To dar reikt, kad ir tu suprastai. (Kunigaiktienei). Tik nemanyk, valdove, kad a
tau pavydiu. (Krpteljusi peiais). Nei kiek.
ONA DUONUT(liovusi verpus). Ktu ia kliedi, merga? A nieko nesuprantu, bet juntu, kad tavo kalba ugauna mano
garb.
OLIG. Nesupranti, valdove?.. Bet a visa gerai suprantu! (Ima verpstir stengiasi verpti; su aaromis). Jis mano, kad jo
verg esanti, ir su manim gal s elgtis kaip su uniu. (Piktai, nukandusi silo gal). Ne, to niekuomet nebebus! Niekuomet...
Girdi, valdove,-niekuomet!.. Nejaugi a tokia nusususi, kad mans niekas nepanort? (sirmus onus rankom). Ar jau a
u kitas mergas menkesn, pagaliau, u tave, valdove?..
ONA DUONUT (sudjus rankas ant keli, nusigandusi). Viepats su tavim, Olige! Kas tau atsitiko? Tu mane gsdini
savo kalba. (Ramiau, imdamasi vl silo). Keista tu nnai, Olige, ir kalbi, lyg nesivaimt.

OLIG(pakilusi prieina ir kunigaiktienei pakia laik). tai, imkite! (Eina ir sdasi po verpsiu). Laimtavo, valdove,
kad a nemoku paskaityti, kas ten parayta.
ONA DUONUT(paskaiius laik, atsikelia sujaudinta). Mergaits, palikite mane su Olige ir eikite savo kambarin, kol
paauksiu. (Mergos atsiklusios ieina, smalsiai pavelgdamos Olig; kunigaiktien, prijus ir atsistojus prieais). I
kur gavai itlaik? Kokiu bdu jis pateko tau rankas?
OLIG (neatsigrdama, nekantriai). I kur gavau? Ne i dangaus. Ar tau ne vistiek, valdove? O nuo ko jis, tu pati
suinojai. (Kunigaiktientariamai iri j. Paskui vl skaito laiksusijaudinusi. Oligi panirjvairuodama).
Kaip paraudo! (Piktai, nusiypsojusi). O tu netikk juo, valdove: jis meluoja.
ONA DUONUT(suddama laik). Tu inai, kas ia parayta? Davei kam skaityti?
OLIG. A atidaviau tau laik, antspauduotsignetu, kur jis ant savo pirto neioja. Bet a inau, k jis tau rao: jis man
kalbjo tuos paius odius, kuriuos dabar yra tau paras. (Piktai). Nemanyk, valdove, kad tu esi vienintel, kuriai jis meils
odius sako.
ONA DUONUT(supykusi). Kaip tu drsti!..
OLIG(ugaunamai). O kas?
ONA DUONUT (susilaikydama, eina savo viet). A juk turiu priprasti ia ugaunama. Bet jeigu tavo pasielgimas
sutinka su odiais, ir tu umirai mergaits garb, tai...
OLIG. Tai kas?
ONA DUONUT (susilaikius ties rateliu ir nessdama). Eik lauk, eik greiiau!.. A nenoriu tavs matyti. (Ima gailiai
verkti, udengus delnais veidir balsu stribaudama. Tuo metu eina Skarbekas, atsistoja mens vidury ir ikilmingai,
pakls rankas augtyn).
JONAS SKARBEKAS. - Tenenusileidia saul, jums pykstant! - tar Viepats ms Dievas Jzus Kristus, ir Jo ramyb
teviepatauja tavo sieloje, mano dukrele! (Rodo Olig). Kuo tave ugavo ioji mergyt, kad taip gailiai pravirkai?
ONA DUONUT. Ak, ventasis vyre, tu neinai, kas man tenka kentti ioje pily!
JONAS SKARBEKAS. inau, dukrele. Ne tau vienai. Garbingasis vyskupas Henrikas ir jo palydai s di savo kambary,
sargyba apstatyti, kaip kaliniai - ir kenia. (Prieina, ima rankom jos galv ir nusilenks buiuoja kakton). Nek savo
kryi, atmindama, kad Kristaus buvo dar sunkesnis, ir Viepaties malontesie su tavim. (egnoja laimindamas; Oligei). O
tu, dukra mano, eik ramiai. Tenurimsta tavo valdov, ir ji tau atleis kalt. (Prijs ima u peiir atsargiai kreipia duris.
Olig ieina, pavelgdama su neapykanta kunigaiktien. Skarbekas atsisda salia kunigaiktiens ir velniai
imdamas jos rank). O dabar, dukrue mano, nuramink savo sielventa ipaintimi. Sudk pas Viepaties Jzaus kojeles,
kurio nuemintas tarnas esu, savo skausmus ir diaugsmus, savo nusiminimir viltis, savo trokimus...
ONA DUONUT(neigiamai kraipydama galv). O ne, ventasis vyre, a nesu pasiruousi tokios didels pareigos atlikti!
Mano siela kupina blognor, neapykantos ir kerto trokim. (Atitraukdama savo rank). A tik nortau pasitarti su tavim,
ventasis vyre... tai, itlaikteikman toji mergait... (Duoda jam laik).
JONAS SKARBEKAS (ramiai skaitydamas laik). ioji mergyttau labai itikima, ir neverta ant jos pykti.
ONA DUONUT. Ji labai mane ugavo, kalbdama mano garbeidianius odius.
JONAS SKARBEKAS (baigs skaityti, nusigrdamas, padeda laik ant skobni). Klastingas ir apgaulingas moni
aminas prieas. Nuodmingos meils ugn sukrjis irdyje to, kuris tau rao ituos odius. (Ddamas kairijant laiko).
Saugokis, mano dukrele, tinkl, kuriais klastingasis nori tavo siel pagauti ir i tiesaus suklaidinti kelio. Neumirk, kad
galingasis Dievas lmtau baigti msventosios karaliens pradtdarb. ir todl tu turi visuomet bti skaisti kaip dangaus

lelija... Nenusidk Dievui ne tik darbais, bet ir trokimais.


ONA DUONUT (sugniauus rankas). Ak, ventasis vyre! A tiek nuvargau, nuilsau, jog nebeteko mano siela j g...
Negaliu pakelti natos, kuritu nori uvelti ant mano silpnpei, ventasis vyre... Negaliu, nepajgiu...
JONAS SKARBEKAS. Pasitikk Dievu, dukrele mano. Jis neapleis tavs ir suteiks tau reikaling jg... Ms ventoji
karaliensu savo vyru Gardino pily kalinami ito klastingo valdovo sakymu, jos pasiuntiniai ia kaliniais laikomi... Kas igelbs
karalien, kas sulaikys nuo io nelaimingo krato kerting rstaus Dievo rank u josios valdovo nusidjimus? Kas
suminktins Skirgailos ird, ugesins baisaus karo pavoj? Tu viena, tik tu viena gali ir - turi...
ONA DUONUT. Negaliu ir nenoriu, ventasis vyre... Lenk karalien panorjo Lietuvos piliy... (iurkiai). Juk a
lietuvait, Lietuvos krato dukt...
JONAS SKARBEKAS (nutraukdamas). Tylk ir nesiprieink Dievo lmimui, kurio mudu nesuprantame... Atmink Kristaus
odius apie tingin tarn. Tau daugel suteik Viepats ir daugel pareikalaus baisioje paskutinio teismo dienoje... (Po kurio
tyljimo, iurkiai). Tu dar nepainai kunigaikio kaip vyro?
ONA DUONUT(paraudusi, susigdusi ir udengusi veidrankom). Ak, neklausk, ventasis vyre...
JONAS SKARBEKAS. U piktus jo darbus Viepats Dievas aptemdjam prot, bet vistik nra uvusi jo sielos iganymo
viltis. Kol jis tamsumoj tebesti, sunkus nusidjimas Viepaties akyse susiartinti tau kaipo monai su juo?
ONA DUONUT(nedrsiai). Betgi jis mano vyras...
JONAS SKARBEKAS. Tau nesuteikDievas malons sprsti dangaus dalykams, ir tu mans turi klausyti, jei nenori aminai
degti pragaro ugnyje, netikliams ir heretikams Dievo valios pakurtoje.
ONA DUONUT(tyliai). Atleisk, ventasis vyre...
JONAS SKARBEKAS. Dievas atleis, ir a Jo vardu tau atleidiu, tik saugokis, dukra mano, puikybs... Tai vartai, per
kuriuos klastingojo pagunda eina siel... Vyras tavo, - sakai. Taip, kada praregs jo siela, kada atliks, ko i jo pareikalaus
Dievas tavo lpom. O iki tol ne vyras jis tau. Juk tavo jungtuv s - tai prievarta buvo, ir ms vis ventasis tvas, Romos
popieius, grins tau laisv, jei ji ventam msdarbui bus reikalinga. Tu kunigaikiui ne mona, kol jis, puikybs pagautas,
nenori atsiadti prieing Dievui savo darb, skriaudiani ms vent karalien. Dievo vali reikiu tau... Taip jam
pasakysi, kai jis pareikalaus tavs kaipo monos ir Dievas tau u gera tai paskaitys Jei ir tuomet nesuminkts jo irdis, ir
jisai nesiliaus atkakliai elgsis prie savo brolJogail- dienos jo bus suskaitytos, ir rsti Dievo ranka pakelta. Apie laik, ir t,
kuris jra, umirk: ne Dievo lmim, bet velnio rankia matau...
ONA DUONUT(ima kalbti tyliai, bet balsas nuolat tvirtja ir baigia kartai). A silpna, a neprotinga moteris... A
noriu elgtis, kaip Viepats tavo lpom man liepia... Bet negaliu... skaudu mano irdiai... Ji man kalba, kad to riterio odiai
nuoirds ir teiss... Nra juose melo, ventasis vyre! Tai junta mano irdis... Jis vienintelis pamilo mane taip, kaip niekas iki
iol nebuvo pamils ir nepamils... Nejaugi tokia meil nuodminga? Ne, ventasis vyre, a netikiu!.. Ji skaisti kaip vaks
liepsna. (Lidnai). Tokios kitos meils juk nebesulauksiu savo amiuje.
JONAS SKARBEKAS (rsiai, grasinamai). Baidykis ito bjauraus jausmo! Atmink, kad jis klastingos tautos snus, ir pati
tiesa virsta jo lpose apgaulingu melu. Jei jis tave myli, temyli, kaip dera riteriui, skaistyb paadjusiam: tepasirenka tave
irdies mergele, kaip riteripaproiai liepia. Bet jausmo, kuris tavo irdy gim, saugokis!.. Tkstani met ugnis nenuvalys
baisios tavo nuodms... inok, gudrus ir stiprus velnias - ir jis jau surado keli tavo siel... Amina pratis, negstanti
pragaro ugnis tavs laukia!..
ONA DUONUT (nusiminusi, nuleidusi galvemyn). Melskis u mane, nusidjl, ventasis vyre... A umirti jo visgi
negaliu, negaliu... Negaliu, ventasis vyre... (Ima laiknuo skobni). itas laikelis tiek sujaudino mano irdir pagimdtoki
linksmyb, jog amiau suprasti, kodl ji taip ilgjosi iki iol... (Spaudia laikprie krtins. Veidas jos nuvinta laims
ypsena, akis pakelia augtyn. Kunigas, nustebs, pasipiktins iri j. Tuo metu durys staiga atsidaro, ir jose
atsistoja Skirgaila). JONAS SKARBEKAS (pasikeisdamas). Nusigsk savo odi, paklydusi avele!..

SKIRGAILA (duryse stovdamas). Tu visur kaip juodas kranklys pastoji man keli. Kur tu, ten nepasisekimas. (eidamas
kambarin). Tuoj iginsiu iia jus visus, svetimlizdpamgusius.
JONAS SKARBEKAS (atsistoja ir emai nusilenkia). Pasisekimo ir nepasisekimo ems dalykuose teikia mogui Viepats
Dievas, irdamas, ko mogus jo akyse usitarnavo. O tu, kunigaikti, odiu ir darbu kirini teising Dievo rstyb,
klausydamas ventosios mstikybos priepagundos...
SKIRGAILA (susirauks). Tylk, pope! A neatjau klausyti ia tavo kvail odi: kalbk juos moterims; vyrui nedera
klausyti tavo patarim. Dabar ieik, tu ia nebereikalingas.
JONAS SKARBEKAS. Teprablaivina Dievo malontavo siela, kunigaikti, ir pamokina tave gerbti Jo ventvali. (emai
nusilenks jam ir kunigaiktienei, isinedina).
SKIRGAILA (eidamas kunigaiktien itiestom rankom). A matau: tu linksma. Diaugsmas spindi i tavo veido, ir tu
veltui stengiesi j paslpti. (Kunigaiktien nusigria nuo jo, ir jis susilaiko vidury mens). Man malonu, kad tu geriau
pasijutai eimininke, nekaip vienia ia bdama. (Sdasi ant suolo pas skobnis). Tu jau lioveisi ant mans pykus?
ONA DUONUT (nusigrdama). A tau atleidau, kunigaikti, kad tu mano jaunas dienas praudei. (Atsigrdama).
Teatleidia tau teisingasis Dievas baisioje paskutinio teismo dienoje.
SKIRGAILA. A suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudiau. Matyti, taip dievai buvo lm, tavo ar ms seni, vistiek... Ir
geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai tavs atsiadjo ir uleido kitam, kaip tai padarlenkkunigaiktis?
Kalba, kad jis besirengis kitvesti.
ONA DUONUT. Dievas panorjo, kad meilje btau apvilta. Jam vienam atiduosiu jaminai.
SKIRGAILA (i panir j pavelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi reikalinga? Tav s uleisti a niekam
nemanau. (Nuleids galv). Anksiau a neinojau, kas toji moters meil, ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, a
tik norjau, kad ji man priklausyt... (Pakls galvir pavelgs j). Tokia ypsena, kaip toji, kuri man einant nuvietusi
buvo tavo veid, nei viena moterikdar nra mans sutikusi.
ONA DUONUT(jnukreipusi savo veid). Kunigaikti, tu klysti.
SKIRGAILA (kariai, nusiypsojs). Bijau, kad taip. A visuomet klysdavau, kai maniau apie mones ar pikta, ar gera.
Todl a labai nuvargau ir noriu atsilsti. (smeigs emakis). A ilgai apie tai esu msts, Valdymo nat tepasiima ant
savo pei Kstuio snus - jam vienam tik tegaliu uleisti savo viet, bet ne Jogailai ir ne kuriam kitam broliui. Patsai a
usidarysiu paveldtoje i tvo pily, kad nematytau ir negirdtau nieko... (Pavelgs j). Tik tu viena ten bsi su manim ir
tokia ypsena kaip iandien ypsosies man.
ONA DUONUT. Kunigaikti, tu vl klysti.
SKIRGAILA. Bijau, kad vl klystu. Bet dabar a supratau, kodl vyrui reikalinga moters meil, ir ji man turi bti.
Todl supratau, kad a vienas, ir nra man draug.
ONA DUONUT (nusigrusi ji, neapykantos kupinu balsu). Nejaugi manai, kad, taip su manim pasielgdamas, galjai
mano meilgyti? Buvo laikas, kada man buvo gaila tavo neramios sielos, bet... (Nusigrus). inoma, tu gali mane udaryti
keturiose pilies sienose, (neigiamai kraipydama galv), bet tuo nepriversi pamilti tave.
SKIRGAILA. Mano mona esi, turi mans klausyti. Argi tavo dievas nepaliep to, ar gal a tau kaipo monai pikta esu
padars, ar prievartprie tave panaudojs?..
ONA DUONUT. Patsai Viepats Dievas lmmergels irdiai pamilti vyr, o vyrui mergel, ir ventoji Banyia laimina t
meil aminu ryiu. Bet ne i meils vedei mane, ne meile vadovavaisi tu, per prievart imdamas mane sau mona. Nra ir
negali bti Augiausiojo Dievo ir ventosios Mergels, krikioni eim globjos, ms jungtuvms palaimos. Skaudia

prievarta igautas Banyios palaiminimas yra tik i Dievo pasityiojimas. Taip kalba ventasis vyras ir mano sins vadovas,
dvasininkas Jonas Skarbekas.
SKIRGAILA ( j i panir vairuodamas, i lto). U tokius odius jam reikt lieuvis itraukti; jei a to neliepsiu
padaryti, tai vien tik, kad tau nebt skaudu. Bet susilauks jisai to, nors tariasi es s savo dievo ir mano brolio Jogailos
ypatingoje globoje.
ONA DUONUT. Kam skriausti turi ventmog? Jei tavo rsti irdis kerto reikalauja, nubausk, o dar geriau, liepk nudti
mane: vistiek a tau ne mona ir ja niekuomet nebsiu.
SKIRGAILA (i panirjpavelgdamas). Bsi, kai a panorsiu. Bet dabar ne rsiai barti - su geru odiu atjau a pas
tave. Tik, matyti, tu vis dar pasitiki savo draugais, jpagalba, ir todl taip su manim kalbi.
ONA DUONUT(paklusi akis augtyn). Tu man priminei, kad ne vieno mano draugkraujas tarp mans ir tavs. Ai.
SKIRGAILA. Na, taip, kaikurijau nebra gyv, o kurie gyvi apleido tave. Kjiems gali duoti draugavimas su tavim? Vien
mano rstybs baim. Kur dabar galtai prisiglausti, mano pilapleidus?
ONA DUONUT. Man nereikia nei monimeils, nei jpalankumo. Bet tu veltui manai, kad a neturiu draug, kurie nort
man pagalbos suteikti. Tu pats inai, kad jyra, ir todl laikai mane udars kaip kalin, nors sakai, kad tavo mona esu.
SKIRGAILA. Veltui taip kalbi. Pasakyk od, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medioti, ar pastamus aplankyti. Teivyks tik
i mskrato prieas. O kodl tu mano mona esi, pati inai. (Po trumpo tyljimo, jirdamas). Kur dabar eisi i mano
narn? Tavo emje sdi mano tijnasi, o tasai, kurio suadtin buvai, jau kit sau pasipiro. (Parms galv rankom).
Nebk iauri ir nesielk su manim piktai, kai a atjau su geru odiu.
ONA DUONUT. O kodl kilo is karas?
SKIRGAILA (atsisds tiesiai ir nusiypsojs). Ar nemanai, kad vokieiai pradjo kar, tave ustodami? Ten dar ne visi
pamio... inok, kad kar sukl Kstuio snaus noras padabinti savo galv Didiojo Lietuvos kunigaikio kepure.
Ordinas jam palankiai teikia pagalbos, pamats, kad a netikiu jo pasilymais ir aklu rankiu nebsiu, kaip kad buvo mano
brolis Jogaila.
ONA DUONUT(tvirtai). Netiesa.
SKIRGAILA (ilgu vilgsniu jpavelgs). To man niekas dar nedrso pasakyti akis, o kas btdrss, nepakartot. Bet
tu moteris. (Po kurio tyljimo). Vokieiai man karaliaus vainiksilir ketino emaiiisiadti, jei sutiksiu susidti su jais
prie lenkus. A atmeiau jpasilymus: kunigaiktis Skirgaila usids karaliaus vainik tuomet, kai patsai to panors, o kol
kas jis dar neino, kur tasai vainikas su Did iojo Lietuvos kunigaikio kepur geresnis. Kuo gali baigtis su vokie iais
susibiiuliavimas, a gerai numatau. Pakanka brolio Jogailos ir Vytauto patyrim. (Nuleids galv). Karas prasidjo ir baigsis, o
dl tavs niekam neskauda.
ONA DUONUT. Tebna taip. Bet yra jtarpe kilniriteri, kurie pasiryaukoti dl mans savo gyvyb, ir tu veltui tvirtini,
kad a neturiu draug.
SKIRGAILA. Ar turi galvoje tvokiet, kuris buvo sumans tave ivogti i mano pilies?
ONA DUONUT. Jis kilnus riteris, narsus ir tvirtas vyras.
SKIRGAILA. Ir a jtokmanau.
Ar todl tu lidi, kad a sukliudiau jam vykinti, ko norjote tu ir jis?
Jums, moterims, labai patinka, kurie dl jsneapgalvotai elgiasi, kaip elgtis rimtam vyrui nedera.
ONA DUONUT(ididiai). A tavo valioj esu, ir gali kalbti, kaip tau patinka, nepaisydamas, ar mane ugauni. Bet inok,
jei Dievo btlemta man paiai i jsdviejpasirinkti, a j, ne tave pasirinktau.

SKIRGAILA (ilgai iri j, parms ranka pasmakr). Tu jau pasirinkai, ir man tai akis sakai. Pasigailsi.
ONA DUONUT(taip pat). A valdovdukt, ne verg, ir tavo grasinimai mans nebaido. A sakau, kad tu visa inotai.
SKIRGAILA (tiesiai atsisds). Gerai. Jei tau jisai tiek patinka, paadu padovanoti jo galv.
ONA DUONUT. Dievas neleis! Dievas japsaugos!..
SKIRGAILA. Matysim, kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas. (Pasikls). O dabar tu umirk, ka tau buvau
saks, ir neatsimink. A atjau ion su gera irdimi, norjau tavo draugas bti. Bet dabar umirk tai... A bsiu tau valdovas ir
viepats, ir tu greit pajusi tai.
ONA DUONUT. Dievas gailestingas.
SKIRGAILA. Ir lauk i jo pasigailjimo. I mans jo nesulauksi nei tu, nei kiti.
BEDUGN
I
Miegamasis kunigaiktiens kambarys. Kampe lova; grindys iklotos kailiais; alia lovos pas sien klaupykla su
kryium. Prie lovos priglausta kd; kambary tamsu; japvieia tik lemput, kuri dega kampe, ir vakant skobni.
Sienoje durys, alia krosnies kitos koridori. Krosny krenasi ugnis.
Kambary kelios mergaits; jos, matyti, vos tik parengkunigaiktienei lovir dabar sdi, kojas surietusios po savim,
ant grind, pas krosn, ir kalbasi.
I MERGA. Viepatie, kiek juvo! Kaip a bijau dabar! Ir kam a irjau! Dabar man visur vaidenasi ir vaidenasi.
II MERGA. Tai tu juos matei?
I MERGA. A maiau, kai juos parinko ir suguldvienoje vietoje, greta, prie palaidojant. Viepatie, kaip gaila ir baisu! Vis
vyrai, kaip uolai...
II MERGA. Daug krito msir jkareivi. Bet a nieko tiek nebijau, kiek seno Stardo. A bijau viena net per kambar eiti.
Man vis vaidenasi, kad jis stovi, kaip bdavo, pas sienir piktai, atkakliai mane beiri! Baisu net dirstelti: imsiu ir pamatysiu
jo patamsje ibanias kaip kats akis.
I MERGA (priegalviui i rankikritus). Vai, baisu! Nekalbk apie j. Gal jis ia kakur stovi ir klauso ms.
II MERGA (egnojasi, besidairydama aplinkui). Vai, nekalbk - suriksiu!
III MERGA. Keistos esate, mergaits! Kai Stardas buvo gyvas, jo nesibaidt, o kai nukeliavo daus, mte bijoti.
II MERGA. Tau gerai taip kalbti, kad tu stabmeldir vistiek pragaran pateksi. Todl tau ir nebaisu.
I MERGA. Ne dauson nukeliavo tavo Stardas, bet pragaran, kaip stabmeldys; dabar velniai siuntins j pasaulin krikioni
sielbaidyti.
III MERGA. Valdovas jmyljo ir gerbvislabiausiai. Jis buvo doras, narsus kareivis ir garsus vaidila.
II MERGA. Bet visdlto jis buvo stabmeldys.
OLIG(sddama pas krosn). Jis mirkrikioniu: j mirtant pakriktijo tasai lenkdvasininkas, kur kunigaiktienlaiko
pas save.

IMERGA. O a girdjau, kad Jis, koveidamas, niekino ViepatDiev, ir todl jnudjo i dangaus suvitusi ugnis.
OLIG. Jis mir krikioniu, sakau jums, ir todl j ikilmingai laidos. Stabmeldiai, kurie jo klaus, pamatys, kad ir jisai
mirdamas krikioniDievpripaino ir pagerbj. Taip saklenkdvasininkas kunigaiktienei: a pati jo odius esu girdjusi.
III MERGA. O man Vairas, kuris mat, kai mir Stardas, pasakojo, kad jis mirs, kaip kad seniau mirdavo visi lietuviai. Jis
skubinosi dausos al, kur gyvena dievai ir visi mirusieji mstvai ir senoliai. Ten js nebepateksit! Vergausite lenkams ir
vokieiams jdausoje.
OLIGS. Ir Stardas ten nebepateks.
III MERGA. Pateko jau. Lenk krivis melavo, nes jis burtu vandeniu ap lakst tik lavon, kai Stardo vl jame jau
nebegyveno.
Tie, kurie ten buvo, mat, kaip jo vlbaltu irgu nujojo dangaus keliu dausos al.
OLIG. Melavo tavo Vairas! Js visi mgstate apgaudinti, ir jsdievai apgaulingi: jie - velniai, ne dievai. Lenkdvasininkas
nebtnetiessaks kunigaiktienei, ypakunigaikiui: pabijot. O tavo Vairas tau tikrai pamelavo.
III MERGA. Vairas - garsus kareivis. Jgerbia patsai valdovas ir senas karavadas Daugaila. Jis niekuomet nemeluoja.
OLIG. Tai jam pasivaideno.
III MERGA. Jis narsus kareivis ir nieko nebijo, o vaidenasi tik tiems, kurie bijo.
I MERGA. Ir kam j cerkvn nune?! Visgyvenimgarbino jis savo stabmeldikus dievus, piktaodiavo Dievui, ir vokiei
ir gud, o kai numir, jvienlaidos kaip vent!
OLIG(atsikeldama, treiajai mergai). A, kipas ima tavo garsjVair! (II-jai mergai). Einam! (Apkabina ju juostos,
ir abi ieina).
I MERGA (baigia taisyti lov). Kur jiedvi nujo? A bijau. (Prieina ir sdasi pas ugn).
III MERGA. O a nieko nebijau. Mes, kai numirta kas, statom nakia pien ir kitus grimus ir valgymus dubenyse ir
soiuose, kad mirusiojo vlturt ko valgyti ir gerti ir ilgiau pasiliktnamuose, kur ji gyveno. Mes diaugiams, kai ji dar
namuose esti, raudam ir aimanuojame, kai grimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vlnamus jau yra apleidusi.
O kodl js neapkeniat ir baidots numirli, a nesuprantu. Argi mirpiktesni, nekaip gyvi buvo?
I MERGA. A nieko neinau. Visi bijo, ir a bijau. (Koridoriuj u durpasigirsta baisus riksmas. I merga irgi surinka ir
nusitveria treiosios mergos rank; kambarin bga Oligir II-oji merga, abi nusigandusios).
II MERGA. Ten Stardas! Dieve susimilk ir apgink mus! (Drebdama slepiasi u III mergos).
I MERGA. Kur? Kur? (Irgi slepiasi u jos).
OLIG(drebdama, nusigandusi). Ten, netoli didiosios mens... Jis stovjo, lyg gyvas... (Kiek nurimus). Dieve, kaip a
nusigandau.
ONA DUONUT (eina per kitas duris rami. Sustoja vidury kambario, dairosi visas). Ko js taip rkaujat? Sukelsit
vispil.
III MERGA. Mergos sako, kad maiusios Stardo vlir nusigandusios. Bet manau - tai ne tiesa.
ONA DUONUT. Stardo vl? Jums, matyti, pasivaideno, merguts...
II MERGA. Ne, ne! A gerai esu maiusi, kaip jis ujo u kampo ir pasislp.

ONA DUONUT(ramiai). Pairsim, kur js j matt. (Ima nuo skobni vak, atidaro duris ir engia priekin. Ten
stovdama dairosi aplinkui, paklusi augtyn vak. Mergos stovi josios upakaly). Matot, nieko nra. (Grta atgal,
stato vak ant skobni, mergos apstoja j). Jis mirdamas paino Diev ir vento teiksi krikto, kuris nuplaudia visas
ems nuodmes. (Atsisda salia lovos kd; treioji merga nuauna j). Jis dabar danguje drauge su ventaisiais
diaugiasi Kristaus veidu ir amina viesa. Ramybs neturi tik tos vls, kuri nei dangus, nei pragaras nepriima. (Atsistoja.
Mergos jnurengia; pusiau nusirengus, atsisda lovon). Nesibaidykit, eikite savo kambarius ir ramiai miegokite.
II MERGA (taisydama drabuius). Vistiek inakta neumigsiu, kol sugiedos gaidys.
I MERGA. Gerai btdabar turti kambary gaidys. Sako, monai neina ten, kur yra gaidys.
II MERGA. Einam papraysim tijno mon, kad iai nakiai paskolintmums gaid.
I MERGA. Einam, bet visos drauge, ir tu, ir Olig, ir ji. (Rodo III-jmerg). A viena neliksiu ir neisiu.
OLIG. Kaipgi mes visos ieisim? Kunigaiktienliks vienui viena ir bijosis.
ONA DUONUT (atsistojusi). Eikit ramiai, a nebijau viena. Dievas mano globjas, ir a tikiu, kad be Jo inios man ir
plaukas nuo galvos nenukris. (Mergos atsisveikina su kunigaiktiene ir ieina. Ona Duonut apsivalgo aplinkui,
sumasto paleistus plaukus ir atsiklaupia klaupyklon; sudjus rankas). Tve ms, kuris esi danguje... (Girdti,
koridoriuje vl kakas suriko). Jos vl suriko... Vl pasivaideno joms... Nejaugi tiesa, kad jo vl neranda ramybs?
(Atsistojusi). Dieve Augiausiasis, kaip baisu! .. (Sudrebjusi). Viepatie Jzau Kristau, gelbk mane, nusidjl! Ak, kam
a leidau mergaitms ieiti! (Klausydama). Ir melstis negaliu... tai jis eina... tai prie dur... prijo... tai grobsto... Ne, ne!
(Sunrus rankas). Tai man tik vaidenasi... Tai plaka mano nelaiminga, nusigandusi irdis. (Atsiklaupia). Ko a bijosiu? venta
ipaintimi susitaikiau su Dievu, jis mano maldigirs... Neklausysiu nieko, melsiuosi. Malda isklaidys baisias mano mintis...
(Klausydama). Viepatie, kakas atidaro duris... Ne, nesidairysiu, ne irsiu... Neiksiu, Viepatie! Vai, suriksiu...
(Dirstelja, atsigrusi duris. Duryse kakoks vyras. Ji paoka i vietos ir surinka). Va-ai, Stardas!
KELLERIS (priglauds pirtlpas). Tss!.. (Tyliai). Nenusigsk. A ne tasai, kuo mane palaikei.
ONA DUONUT (atsistojusi tarp klaupyklos ir lovos, igsio kupina). Kiekviena dvasia Diev tegarbina!..
(Drebdama, igsio kupinu balsu). Kas tu? Ko tau ia reikia tokiu metu?
KELLERIS (taip pat, kaip anksiau). Tss! .. A Kelleris! Atmeni vokiei riter, kuris norjo tau gero, bet tapo
neatitaisomos nelaims prieastimi. A tuomet neitesjau garbs odiu patvirtinto paado, kurtau buvau davs. Tu atmeni, a
baisia priesaika tau siekiau - vento Jurgio jietimi.
ONA DUONUT. A atsimenu. Dabar painau tave. (Liesdama rankom skruostus). Kaip tu patekai ion iuo metu? Kodl
tu ia esi?
KELLERIS. A norjau tave ivesti iia, jei tik sutiksi tuo paiu bdu, kaip a ion patekau, bet, matyti, mane apgavo ir
idav. Tu gavai mano laik?
ONA DUONUT. Gavau. (Ieidama aiktn). Ak, Dieve Augiausiasis, ko gi tu vl ion grai? Ar neinai, kokis tau gresia
pavojus?..
KELLERIS. A jau esu tau saks, kodl aia. Riteriui jo odis, venta priesaika patvirtintas, brangesnis negu gyvyb. A
galiu tik mirti, jei nepasiseks itesti, ktau esu paadjs ir prisieks. (Sunrs rankas ant irdies). Ne, a tau dar ne vis
tiespasakiau: tu grai kaip Dievo aura, ir a pamilau tave tvalandl, kai pamaiau. A slapta sivogiau ion tavs pamatyti.
A inau, kad turiu ti, ir mirsiu, kaip riteriui dera, bet negaljau gyventi, nepamats tavs nors viendar kart. (Atsiklaupia
ir itiesia jrankas).
ONA DUONUT(engdama kelis ingsnius priekin ir gniaudama rankas). Dieve mano, Dieve mano! K tu padarei,
beproti?

KELLERIS (taip pat). A perdaug pasitikjau protu, aukso galybe ir savo laime. Bet tu nesigail k mans. U laim tave
matyti ir mylti verta nukentti, verta gyvybprarasti. Kas man gyvenimas be tavs! Jis nesiliaujamas skausmas, nesuvaldomas
ilgesys, stipresnis, nekaip mano jgos gali pakelti. (Tyliai, suglauds itiestas rankas). Tu verki? Nesigailk mans. Iki iol a
blogai gyvenau, daug pikta monms dariau, danai Diev eisdavau, bet nuo to meto, kai tave esu pamats ir pamils, a
prisiekiau ventajai Mergelei, kad bsiu tavs, skaisiausios dangaus glels, vertas, vistiek, kur mums teks susitikti, iame
pasauly ar Viepaties Dievo rmuose. Mano svajonsiknijo - tave a pamaiau. Nori ieiti su manim iia tuo paiu keliu,
kuriuo a ion atvykau? Jei mans neidav, mes lengvai ieisime; jei apgavo ir idav, a kalaviju tau keli praskinsiu, arba
sime abu.
ONA DUONUT(neigiamai kraipydama galv), Ne, riteri, a negaliu eiti su tavim. A nenoriu netekti doro vardo. Dievas
mato mano irdir ino, kaip a esu tau dkinga, bet sekti tavim negaliu, (gniaudama rankas) negaliu, negaliu, riteri...
KELLERIS. Tu gesini paskutin vilties spindul, tu nutrauki paskutin sil, kuris dar rio mane su gyvenimu. Dkui! Dabar, jei
teks man mirti - mirsiu, kaip dera kareiviui, kuris dvi aukso pentinus ir riterio juosta. Dkui tau. Tik leisk man, prie ieinant
mirti, paliesti tavo kojas, pabuiuoti tavo drabuikratel(Atsiklaups pagauna jos drabuio krat, buiuoja).
ONA DUONUT(klauso, pridjusi pirtprie lp). Tss! .. A girdiu...
KELLERIS (ramiai, ileids drabuius). Matyti, tavo tarnaits, kurios dukart mane mat, suadino pil, ir dabar sukil
mons mans ieko.
ONADPONUT. Dieve mano, jie gali ion ateiti!..
KELLERIS (atsistodamas). Dkis, kad miegi, ir neleisk Jia.
ONA DUONUT. O jei su jais kunigaiktis? Tu manai, riteri, kad j kas sulaikys? Jis eis ion! (Susimus rankom u
skruost). Dieve, kas tada bus su manim?
KELLERIS (ramiai). Jis nebeieis iia. (Traukia kalaviji makt).
ONA DUONUT(kutomis). O mano moters garb? Tu, riteri, apie tai negalvoji? Juk tu esi mano kambary, kuriame a
miegu.
KELLERIS. Taip, a apie tai nepagalvojau. (Mauna kalavijmaktysna). Kur veda itos durys? (Rodo prieingas duris).
ONA DUONUT(pasiklausydama vis didjanio triukmo). koridori... Paskui kapel... I ten, kur tave mat, kapelon
galima patekti tik per mano kambar...
KELLERIS. Gerai, a neumiriu. O dabar sudieu! Atsisveikinant leisk man tavo kojas pabu iuoti. iame pasauly juk
nebepasimatysime, o ar teks aname, neinau: tu juk dangui skirta, o a jo dar nesu vertas. (Atsiklaups, staiga apkabina jos
kojas).
ONA DUONUT (nusilenkus j). Riteri, atsikelk, nereikia... (Kelleris atsistoja, ir ji, pusiau apalpusi puola jo glbin;
Kelleris j ilgai buiuoja. U dur pasigirsta balsai; Kelleris paleidia kunigaiktien ir skubiai ieina per prieines
duris). Viepatie, gelbk j! veniausioji Mergele, saugok j! .. (sugniaudama rankas). Arba temirtu ir a! .. (Krinta
apalpusi ant grind... Durys atsidaro, ir ant slenksio pasirodo Skirgaila. U jo matyti Daugaila ir kiti ginkluoti vyrai).
II
Kapela. Nedidelis, keturkampis, emais skliautais kambarys. Altorius prieaky. Prie altori dega lempel. Kairje
maos durels zakristijon. Vidury kapelos katafalkas su karstu, pridengtu juoda marka. Karsto dangtis priglaustas
prie sieno, deinje, netoli lango.
KELLERIS (duryse; dairosi koridori, paskui eina vidun ir uauna duris. Dairosi aplinkui ir, pamats dureles,
prieina ir mgina atidaryti). Urakintos, o ilauti nepajgsiu. Tvirtai stato savo lauus nemiklios stabmeldi rankos.
(Dairosi aplinkui). Iia nra kito ijimo kaip tik durys, per kurias jau. Bet u jlaukia mane mirtis ir baisi gda ne tik man,

bet ir jai. (Maldingai sudjs rankas ir pakls akis augtyn). Ak, atleisk man, mieloji, kad nerimtu ingsniu traukiau tave
tokinelaim ir gal dar suteiksiu tau amin gd... O, kad dabar mane prasiskyrusi em praryt, ir ten a galtau aminai
pasislpti... Ar kad visa, kas nnai atsitiko, tik sunkiu sapnu virst... A tik dabar supratau, kaip tave nuskriaudiau, kokios
baisios gdos tau galiu bti prieastimi: jie ateis ion per tavo miegamj kambar ir suras mane ia... Lengviau man kentti
pragaro kanios, lengviau galvoti, kad tu kitam, ne man, priklausysi, negu inoti, kad dl mano prieasties turi itikti tave tokia
nelaim!.. (Prieina altoriaus laiptus, atsiklaupia ir sudjs rankas). Viepatie Dieve, Tu visa gali! Stebuklpadaryk, ne dl
mans, bet dl josios. A tau u tai paadu neileisti i rankginklo, kol Tavo vardo garbei nukausiu tiek ventos Banyios
prie, kiek yra pirtant mano rankir kojir ant jos rankir koj. Tik neleisk, kad mane ia surast! (Atsistojs, ididiai).
Nelaikyk man per gd, kad praau mane gelbti, ir nemanyk, Viepatie, kad esu bailus ir todl praau. Riterio odiu tau
siekiu, kad nra baims mano irdy! Tik dl jos, dl moters, Tave praau! O tau, veniausioji Mergele, paadu ir veimus, ir
arklius, ir vis kit lob, kur artimiausioj kovoje paimsiu. Tebna jis tavo altoriui padabinti Marienburgo ba nyioje.
(Suaibuoja. Kelleris pamato dabar lang). Tu, Viepatie, jau igirdai mano maldir rodai man keli, kuriuo turiu sprukti.
Ai! (Prieina lang, ilauia j ir iri). Ne, Viepatie, ar tu pasijuokei i mans, nors esu riteris, kuriam kad ir karali
Karalius visgi pagarbteikti privalo. Juk mano stiprus knas neprasiskverbs per tok ply. Gal tik tavo angelai galt per j
mane prastumti... (Klausosi). Vl, ko gi nusiminiau, ko kariuojuosi? Galgi mans neidav, tik maiusios mane merginos
sukltriukm ir suadino prakeiktus pilies gyventojus. Vaiduokliu mane palaik, pajiekojo, nesurado, ir nurimo. Iki aura
uteks, dar galsiu ieiti i pilies. (Prieina prie karsto). Kas tu esi, atsitiktinis mano kaimyne, su kuriuo likimas liep man
nakties dal praleisti? Kas tu esi, man vistiek, a tavs nebijau. (Pakopia laiptais, pa kelia mark, kuria karstas
pridengtas, ir pavelgia lavono veid). Painau tave: tu - kilnusis stabmeldys, senovs karygidainius. Tik kokiu bdu tu
ion patekai? Nejaugi ir tave paliet Dievo malon? (Pridengia velionio veid marka ir nulipa emyn). Nors tu esi
prisidjs prie mano nelaims, bet pikto a tau nejauiu ir (nusigrs altori) praau Tave, Viepatie, u j, jei mano malda
jam dar reikalinga. (egnojasi. Kurlaikstovi nejuddamas. Paskui klausosi). Eina!.. (Prieina duris ir, pridjs aus,
klausosi. Skubiai nuo durpasitraukdamas). Dangaus galybs! ion ateina, velnio vaikai! Reikia iia pranykti, o kur, a
neinau. Ar karst a pasislpsiu? (Nudiugs). Ir tikrai, kodlgi karste negaliu pasislpti? Juk ten mans nejiekos, tik tu,
(kreipdamasis karst), drauge mans neiduok. O kai tik jie ieis, gal kak ir sumanysiu, kaip i ito lauo isprukti.
(Skubiai ulipa katafalkir nutraukia nuo karsto mark). Nors tu liesas, ir erdva tau karste, bet mudu nesutilpsime. Na,
mielas drauge, patarnauk man, uleisk savo anktbut... Tu liesesnis per langilsti... (Itraukia lavoni karsto). A tau
padsiu... Br... Nemalonu tave paliesti, bet k bedarysi. (Eina lang ir prastumia lavon). Truput augta ir nesmagu
keliauti ituo keliu, bet, manau, tai perdaug tau nepakenks, ir tu man atleisi. (Girdti, kaip krinta lavonas). Su Diev! Gal greit
pasimatysim kitam pasauly, kur nebra nei draug, nei prie. .. (Triukmas u dur didja; girdti ingsniai ir balsai.
Kelleris dabar visai ramus ir nesiskubindamas pritaiko lang).
BALSAS U DUR. Durys uautos. Negalima atidaryti.
SKIRGAILA. Ilaukite duris! Kirviu jas, jei kitaip negalima! (Durys braka, i oro spaudiamos. Kelleris atsargiai kopia
katafalk, atsargiai lipa karstan, deda ten kalavij, patsai gulasi ir visas su galva usikloja marka).
KELLERIS (usiklodamas). ventasis Jurgi, riteriglobjau, tavo rankas dabar teikiu savo garbir garbtos, dl kurios a
visa tai dariau. O Tu, Viepatie Dieve ir veniausioji Mergele, neumirkit, ka jums esu paadjs! (Ilautos durys krinta
vidurin kapelos, apversdamos pastatytus pas katafalkiburius. eina Skirgaila, Daugaila, artimi bajorai ir kareiviai.
Kaikurie laiko kalavijus rankoje).
SKIRGAILA (js pirmas kapelon, atsistojs vidury, dairosi aplinkui). Teatsistoja du pas duris, o kiti apirkite visus
kampus. I ia jis neturi isprukti. (Daugaila drauge su kitais eina kapelon ir apjieko visus kampus ir kampelius.
Skirgaila sdasi nion, padjs kalavij ant keli ir susimsts nepastebi, kas aplinkui dedasi. Duryse pasirodo
Butrimas).
DAUGALIA (prieidamas). Kunigaikti, ia nieko nra.
SKIRGAILA (nejuddamas). Jis turi ia bti. Jiekokit geriau.
DAUGAILA (nusigria kareivius, kurie vis dar jieko. Tie rodo rank mostais, kad nieko nra). Na, taigi.
(Kunigaikiui). Jei ia kas buvo, jturjo empraryti: jis negaljo isprukti, o ia jo nra.
BUTRIMAS (pasilenks, kunigaikiui, skersuodamas karst, tyliau, kad igirsttik jis ir Daugaila). A klausinjau

mergaites, kurios pirmos buvo j pamaiusios. Jos kalba, kad gerai j painusios: tai buvo Stardas, kuris, tai, karste guli.
(Kaire ranka rodo karst).
SKIRGAILA (nekantriai). Niekus man kalbi! A inau, kinau ir turiu inoti. (Atsikeldamas, Daugailai). Daugaila, kur
kareivis, leids vokietpilin?
BUTRIMAS. leids vokietpilin? (Isksdamas rankas, kitus). Ktai reikia? Nieko nesuprantu...
DAUGAILA. Jis dabar eina sargybpilies vartuose.
SKIRGAILA. Jei nesurasi vokieio, liepk jpakarti, - jis ileido vokietatgal i pilies.
DAUGAILA. Jis to nepadarir padaryti negaljo, - jis doras kareivis ir tau itikimas.
SKIRGAILA. Kas idavvien, gali ir kiekvieniduoti. Juo negalima pasitikti.
DAUGAILA. Kjis padar, mano liepiamas ir tavo sutinkamas padar. A duodu tau u jrank, kaip kad jam esu davs u
tave. (Kareiviai susiburia duryse. Butrimas vislaikstengiasi ukalbinti Daugail, bet tasai nekreipia dmesio).
SKIRGAILA. Tavo dalykas, kam tu rankdavei, ir man tai nerpi. (Atsistojs ties Daugaila ir sunrs rankas upakal).
A kaikam esu adjs vokieio galv. Nra jos - turi nukristi kita.
DAUGAILA (nustumdamas alin Butrim, kuris nori jam kak pasakyti). Jei tau, valdove, reikia galvos, paimk mano
sen, bet odturiu ilaikyti, kol esu gyvas. A ne kunigaiktis, ir mano garbvien mano doroje.
BUTRIMAS. A nesuprantu, apie kok vokiet, kok kareiv judu kalbate, bet inau, kad ten buvo ne kuris kitas, tik Stardas.
Mergos visais dievais siekia, kad tai jis buvo, o juk jos dukart inakt yra j maiusios. Ko gi btnusigandusios ir mergos ir
kunigaiktien, jei btgyvmogpamaiusios?
SKIRGAILA. O kareivis, kuris leido vokietpilin? Ar jis nematkper vartus leido?
BUTRIMAS. Neinau apie kokkareiv...
SKIRGAILA. Neinai, tai tylk! (Sumojs ranka).
BUTRIMAS (tyliai paslaptingai). Kunigaikti, mirusieji pasiima ivaizd, kurinori...
DAUGAILA. Neinau, ar tiesa, kButrimas pasakoja, bet inau, kad ia jo nra, ir isprukti iia nebuvo kaip.
SKIRGAILA (pavelgs katafalk, nerimastaudamas). Nejaugi, jis vl mane apvylir apgavo? Ar vl a klystu?.. (Kur
laik stovi, parms pasmakr ranka). Ne, nesiduosiu apgaunamas nei gyviesiems, nei mirusiems. ( Palydams). Ei,
paaukite ion tuojau lenkpop, tepalaidoja j, kaip ino, tik tuojau... O tu, Butrime, priirk, kad inakt, ryt dienir kit
nakt, kol paliepsiu, kad gana, btvisi jimai ir ijimai sargybos saugojami. Kareivitarpe yra baili, todl visur pastatyk po
du vyru. Daryk, kliepiu. (Butrimas ieina su kareiviais. Pasilieka tik kunigaiktis ir Daugaila. Kunigaiktis tyliai, nieko
nekalbdamas, apeina ir apiri visus kampus. J lydi Daugaila, laikydamas rankoje ibur, kur jis anksiau buvo
pams i kareivio. Apirjs visa, Skirgaila vl sdasi nioje ir parms galvtyli. Daugaila stovi prieais, augtai
pakls ibur, ir laukia, kada Skirgaila pasikels ieiti).
SKIRGAILA (pakls galvir irdamas Daugailai akis). Ktu manai, Daugaila?
DAUGAILA. A manau, kad geriau kas atsitiko, negu kaip kad turjo atsitikti... O mums reiktgreiiau iia ieiti. Gal tikrai
Stardas pyksta... (Tuo akimirksniu vtra istm blogai pritaikintus lango rmus, kurie krinta ant grind. iburys
akimirksn sumirgjo, vos nepageso. Daugaila griebiasi kalavijo. Kunigaiktis irgi paoka i vietos. Bet vien
akimirksn abu vl nurimo. Daugaila rodydamas lang). tai vienintelis kelias, kuriuo jis galjo i ia ieiti. Bet kas t
kelipasirinko, turjo bti pasirengs dauskeliauti.

SKIRGAILA. Nejaugi manai, kad jis per it ply ilindo? Panors narsus kareivis, dargi turs rankoje kalavij, negarbinga
bailaus mogaus mirtimi ti.
DAUGAILA. Kito kelio iia jam nebuvo, valdove. Arba tenka manyti, kad tiesa buvo Butrimo odiuose.
SKIRGAILA. Pairk, ar ne pamatysim, kai suaibuos, jo ten emai, apaioje.
DAUGAILA (atiduoda jam iburir kopdamas augstyn). Tavo odis - man liepimas. Bet sunku man senam itplylsti.
Reikia iburys numesti, gal krisdamas neuges, bus geriau matyti.
SKIRGAILA. Kad ant kalno stovdamas vokietis pamatyt ir nuaut tave... (Imdamas ibur kiton rankon). Lipk atgal,
Daugaila. A vistiek nepatiksiu, kol patsai pamatysiu.
DAUGAILA (lange). Mano akys blogai mato, bet ten kakas emai juoduoja. (Nulipa nuo lango. Skirgaila paduoda jam
iburir kopia patsai).
SKIRGAILA. Patiksiu, kai patsai pamatysiu. (linds lang, iri emyn. Suaibuoja). Taip, ten mogus guli... (Nulipa
nuo lango).
DAUGAILA. Matai, valdove, kaip tu veltui buvai tars itikimkareiv.
SKIRGAILA. Taip. Matau, kad a imu danai klysti. (Sdasi vl). Bet kodl jis panorjo mirti tokiu bdu ir neuvo, kaip
tvirtam vyrui dera - kovoje, su kalaviju rankoje? Juk a inau, ir visi ino, kad jis buvo narsus kareivis.
DAUGAILA. I kur inai, valdove, kad taip mirti, kaip jis mir , maiau reikia narsos, negu mirti su kalaviju rankoje?
(Kraipydamas galv). Ne, taip mirta ne bailieji, bet tie, kurie save aukoja. Jis nepanorjo, kad jo mirtis bttavo monos
amina gda, ir tu jam turi bti dkingas. A neinau, kodl elgeisi, kaip kad pasielgei, bet inau, kad ion patekti jisai galjo tik
per tavo monos miegamjkambar. O kas savo monniekina, tas niekina savo garbir dorvard. Taip mantuomet, kai
a buvau dar jaunas.
SKIRGAILA. Ktu nusimanai, seni? (Atsikeldamas). Dabar pasaulis kitokis, negu tuo metu, kai tu buvai jaunas. Bet jei jis
beliko ir tas pats, inoti apie tai nenoriu. A kerto jiekau ir keryti manau taip, kad mano kertas bt baisus... Bet vl
nepasisek... (Nusigrs duris). Pasisk kareivius, teatnea jo lavonpilin. (Duryse). A jo galvkaikam esu paadjs, ir
kunigaiktis turi odtesti. (Ieina).
DAUGAILA (liks vienas, stato ibur ibintan sienoje ir pritaiko rmus). Ne, tepasilieka jis ten, kur guli. Jei tu,
kunigaikti, nesirpini savo nam garbe, ja pasirpinti turiu a. Temano geriau visi, kad tai buvo Stardas. (Nusigrdamas
ieiti). Kol tamsu, liepsiu lavonnuplukdyti upe... Kad niekas nepamatyt, kas jis buvo, ir nesuinot, kokiu bdu ten atsirado
uvs... (Duryse). Taip reikia, ir taip bus...
III
Kapela. Viskas, kaip anksiau. Jonas Skarbekas skaito egzekvijas. Ant katafalko karstas. Jis udengtas juoda
marka. Aplink karstdega vaks ir lempels. Keli bajorai atjo pairti, kaip Stardas laidojamas.
I BAJORAS. Tai inakt js nieko nesuradot? Nesumt?
BUTRIMAS. Kturjome surasti? Tas, kurio jiekojom, juk ia guli (Linkteli galvkarsto link).
II BAJORAS. Nejaugi tai buvo jis? (Bailiai dirsteli karst).
I BAJORAS. Kai a iandien jdirsteljau, man pasivaideno, kad jo veidas baisiai pasikeits. Jis visai nepanaus dabar t,
kurmes gyvpainojom. Tik pasiirkit, kaip pajuodo jo plaukai!

II BAJORAS. Nenoriu a jirti, tesaugoja mane dievai susitikti su juo. Piktas jisai, ir bijau, kad neimtkeryti visiems - ir
prieams ir draugams.
BUTRIMAS. Nesuprantu, kam sumanjtokiu bdu laidoti. Visi kalba, kad lenkdvasininkas jpakriktijo jau mirus, ir todl
taip pyksta jo vl. Bijau, kad nepridarytmums vargo.
II BAJORAS. Ar jam dabar ne vistiek, kad ]pakriktijo ir kaip jnnai laidoja?
BUTRIMAS. Matyti, ne vistiek, Jei patsai neturi ramybs ir mums neduoda. Matyti, kriktas suklaidino jam keli daus, o
krikionidangun nenori...
I BAJORAS. Tai ir bastosi, vietos sau nerasdamas. Ne gera tai mums visiems... (Kutomis). Sako, nakia jis vos vos
nepasmaugs kunigaiktiens. Gerai, kad metu suspjo igelbti! Jau buvo jradbe ado.
II BAJORAS. Ji to verta. Ar ne ji prieastis viso, kas itiko mskrat? O kas dar mus dl jos gali itikti!..
BUTRIMAS. Pasakos! Nusigando, pamaiusi t, kuris yra mirs ir apalpo. Ji, nors mstautos, bet galvoja kaip lenk: kas
numir, to nebra pasauly, jei jis ne piktas, - mano jie.
I BAJORAS. Jis turjo bti baisus. Juk jis pyksta.
II BAJORAS (nustebs). irkit, irkit! Kunigaiktien ateina. (Kapelon eina kunigaiktien, mergaii lydima. Ji
vidury kapelos, tiesiog ties karstu, atsiklaupia. Viena mergaii paduoda jai knygas, ir ji ima melstis. Mergaits
suklaupia upakaly). Nejaugi ji atjo prayti, kad Stardas atleistjai ir nepykt?
I BAJORAS. Nemanau. Ji ididi... Valdovgimins...
BUTRIMAS. Mergaits man sak, kad ji kiaurnaktakinesumerkusi: vis meldusis ir verkusi.
I BAJORAS. Kakas baisaus turjo j itikti. (Kunigaiktiennuleidia rankas su maldaknyge, nejuddama, smeigia
akis karst; tik lpos kruta, matyti, meldiasi). irkit, irkit, kas su ja dedasi. Ji iri j... Kalbasi! .. (Kapela kupina
mlynos viesos. Visi lyg pranyksta, matyti tik viena kunigaiktien. Ji klpo, rankas nuleidus, ir meldiasi. Katafalko
deinje pusje atsistoja viesusis vyras, o kairje tamsusis. Balsai j lyg griausmas. Tik kaikada girdti kunigo
Skarbeko odiai).
VIESUSIS VYRAS. tai ji atjo ventyklon, ir tu tuojau pajutai. Visi spja jatjusipasimelsti u vls ramybto, kuris ia
turi bti, ir kurio viettu esi ums. Tu vienas tik visam pasauly numanai, kodl ji ia atvyko. Visnaktgyvenusi ia baime,
ia viltimi, ji atjo padkoti Augiausiajam u tavo gyvybs, savo garbs ir doro vardo igelbjim, u tavo meil, kuria
aminai diaugsis josios irdis, ir kuri aminai liks josios gyvenimo viesioji aura.
TAMSUSIS VYRAS. Nejaugi tu i tikro manai leisti, kad tave gyvpakast? Nejaugi tu toks likai beprotis, jog gali svyruoti,
ar ne pasirinkti sau tokis baisus likimas, kada dar taip lengva isigelbti? Utenka tau tik sujudti karste, pakelti galv, ir visi ia
esantieji isigandibgios visas alis, ir tada tau kelias bus laisvas. Dargi su tavim tavo kalavijas, kuris niekuomet nra tavs
apvyls.
VIESUSIS VYRAS. Taip, gali atsitikti, kad tie, kurie ia yra, baims pagauti, nesulaikys tavs. Bet tu patsai inai, nes
girdjai, kai buvo sakyta, kad visi ijimai ir jimai stipriai btsaugojami kareivi, kurie laukia, kada tu pasirodysi ir mano,
kad pasirodyti tu turi, ir todl jnebebaidysi. Vargiai ar patsai isigelbsi, o toji, kuri tave pamilo, taps paniekos moterimi, ir tu
suteiksi josios vardui amingd.
JONAS SKARBEKAS (balsas jo skamba paslaptingai, lyg i kakur i tolo). ,,Kodl a nenumiriau, i motinos viduri
ieidamas ir neubaigiau tuomet savo dien? Btau dabar guljs ir ilsjsis... Miegotau, ir ramu man bt... Ten neteisingieji
nustoja baimgimd, ten ilsisi siela nuvarg, ten didelis ir maas lygus yra... Kam keniantiems duota dienos viesa ir gyvyb
siela nuvargusiems? Tiems, kurie mirties trokta, ir josios nra?"...

VIESUSIS VYRAS. Tu daugel pikto esi padars Viepaties akyse, ir didi turi bti tavo auka atlyginti Dievo teisybei. Atmink,
kad tavs itesjusio laukia didelis atlyginimas, didi laimtau pagaminta. Ten tu jrasi, kokinori surasti, skaisikaip aurin
vaigdir kaip dangaus rasa tyr. ia, net isigelbjusio, laukia tavs gda, kad praudei moter, jai igelbjimpaadjs ir
paado netesjs. Visi tai suinos ir piktinsis, kada kalbs su tavimi. Nejau panorsi tokio gyvenimo tu, kuris mirt buvai
pasirinks, dl josios ion vykdamas? (Rodydamas kunigaiktien). Matai, ji laimina Dievu tavo stebuklingiganymir
u tai, kad yra jau praslinks pavojus garbei, kuri brangesnjai u gyvyb.
TAMSUSIS VYRAS. Bet kokiaukturi u tai mokti! Ji niekuomet apie tai nesuinos, lengvai praeidama alia tavo kapo, ir
josios akyse tai bus svetimo kapas.
JONAS SKARBEKAS. ,,Dienos mogaus, moters pagimdyto, trumpos ir lidesio kupinos. Jis mirta, sudli ir kur jis?
Pranyksta vanduo eere, nuseka up ir idista: taip mogus atsigula ir nebeatsikelia. Iki pasaulio pabaigos jis neatsikels ir
neprabus i amino miego. Nujs tamsybn, nebeieis i ten, nebesugrsavo namuosna, ir vieta, kur jis buvo, nebeinos jo".
TAMSUSIS VYRAS. Saul iandien teks kaip visuomet, ir dangus linksmins em ir visa, kas joje yra, savo linksmu
skaidrumu. Ir saul, nusileisdama vakaro metu, apgaubs dang ir em aukso spinduliais. Bet tu nebematysi, tu tamsybj
kankinsies, kol baisia mirtimi numirsi. Ir pragare nra didesnikanikaip tos, kurios tavs laukia!..
VIESUSIS VYRAS. Bet u tai tavs laukia amina viesa! Ten saulneteks ir nesileis, ten neinosi nakties, ir ten skausmas
baidysis tavo aki, kurios vien amina diaugsis laime.
TAMSUSIS VYRAS. Tai tik tusti spliojimai! O ia dienos slinks paskui dienas, ji diaugsis gyvenimu, kaip galtai diaugtis ir
tu. Praslinks metai, umir ji ibaisinaktir tave umir, kitpamilusi. Auka tavo bus tau be naudos, ir viltis tavo taps tuia.
Jei susitiksi su ja kitam pasauly, ji tau bus svetima ir nebepains tavs...
Pamanyk, tu - vokietis ir ventosios Marijos riteris - turi negarbingai ti dl prakeiktos stabmeldi alies mergaits, ir bti
taip, kad net kapas negauttavo vardo. Drsus ir tvirtas vyras, ididios narsos, gali laisvai pasirinkti mirties pavoj, bet toji
mirtis turi jo vardui aminjsuteikti garb. Tu savo baisia mirtimi klauki laimti?
VIESUSIS VYRAS. Dangir amin gyvenim ventj tarpe! (Jo balsas nuolat auga ir tvirtja; paskutiniai odiai
aidi, kaip griausmas). tai, ji prie tave, kaip avel, aukai skirta. Dievas skaitys tavo aukir ilaikys ja, tokiaminai tavo
laimei. Ar ne jo rankoje kiekvieno irdis ir likimas? Kas gali drsti gundyti Dievo kelius?
JONAS SKARBEKAS. ,,I prieo rankgelbkit mane, i kankintojo rankipirkit mane, ir a nutilsiu. Nurodykit, kuo esu
nusidjs?"
TAMSUSIS VYRAS. tai, ateina pagerbti laidotuvi tasai, kuriam jis priklauso. Nejaugi manai, kad d l tavs pasikeis
pasaulio tvarka, ir vyras liausis bti savo monos viepaiu?
Kai sekei mano patarimais, ar nelydjo tavs visur pasisekimas? Nuo to meto, kai, paniekins mano bals, mei beproiauti,
ar tavo siela paino nors valandl ramybs, ar pasisekimas nra tavo keli apleids nuo tos dienos, kai piktu keru sujung
itoji moteris ir surio tavo ir savo likim, ar tu netapai panaus moter, kuri svyruoja ir abejoja?
VIESUSIS VYRAS. Nemanyk, kad kerai tave valdo. Tai klastingasis gundo tave. Kerai nuo pragaro dvasios, jie prat
veda mogaus siel. Pamanyk, ar tas atsitiko tau! Ar ne pasikeittavo siela? Ar ne imintingesnis nuo to laiko tapai Dievo ir
moni, ar ne kilnesnis savo akyse?
TAMSUSIS VYRAS. Tu buvai vyras ir elgeisi, kaip dera vyrui, kurio kr tin geleim apkaustyta, ir ranka apginkluota
kalaviju.
Jei tavo sieloje dar neinyko jga, jei dar nenusigando tavo irdis, tu visai lengvai gali isigelbti. Juk inai, kad aurai autant
tavo draugai turi pulti pil . Tuomet tavo isigelbjimas bus visai lengvas... Nusikratyk sielos nuskurdimu. Neleisk sau
negarbingai ti dl vienos moters. Juk tavs dar laukia ir garb, ir laim, ir kiti gyvenimo diaugsmai. A tau suteiksiu progos
dar imtkartpainti moters meiles saldiems jausmams. Argi verta dl vienos viso ko nustoti?
JONAS SKARBEKAS. ,,Argi ne trumpos mano dienos? Palik mane, atstok nuo mans, kad a kiek nusiramintau, pirm negu
nueisiu nebegrdamas niaurumo alin, mirties unksnn, tamsybs alin, kokia yra mirties tamsyb , kur nra tvarkos ir
netvarkos, kur tamsa kaip pati tamsuma."

VIESUSIS VYRAS. O tu dirstelk ja ir pasielk, kaip a tau sakau. tai, eina tasai, kuris jau liepikasti tau duob. Vienas
jstursite j engti - tu ar ji, kuri nekalta tuo, ktu buvai sumans ir esi padars. Nuo tavs priklauso, kas turi atlyginti
Dievo ir moniakyse tavo klaidas ir kaltes. Nordamas gelbti savo gyvyb, paskyrs prati moter, ar nepasielgsi tu, kaip
elgiasi bailiai, kuri gyvenimas kupinas gdos ir nusiminimo? O gal, j nuveds kapan, ir patsai jo neivengsi ir atsigulsi, bet
tuomet guls su tavim gda ir nusiminimas, ir tavo vardas, garbs neteks, taps paniekos vardu... (viesa gsta; viesus ir tamsus
vyras pranyksta. Matyti visas kapelos vidurys. Pirmoje vietoje katafalkas, o prie ji atsiklaupusi meldiasi kunigaiktien; u,
jos mergaits. Kunigaiktis stovi duryse; ilgai jo vilgsnis susilaiko ant kunigaiktiens. Jam jus pstelia vjas. vaks sumirga;
atsikloja markos kampas, ir dabar matyti velionio galva, atidengta iki aki. Mergaits, kunigaikt pastebjusios, ima kuttis.
Kapeloj judesys, nes bajorai palengva artinasi kunigaikt).
BUTRIMAS (kunigaikiui tyliai, bailiai pavelgdamas karst). Valdove, paklausyk ms! Paliepk, tesiliauja giedojir
tenea jiia greiiau. Velionis pyksta! Tik pairk, kaip pasikeitjo veidas! Tai blogas mums enklas. Vls kertas baisus!
SKIRGAILA (ilgu vilgsniu ji pavelgdamas, kalba tvirtai, i lto, lyg pabrdamas). Gyvi pavojingesni nekaip mir. Jei
a gyvjniekuomet nebijojau, tuo labiau mirusijnenusigsiu. Telaidoja j, kaip imano.
BUTRIMAS. O man atrodo, kad mirusijlabiau reikia saugotis negu gyvj. (Eina alin).
BAJORAI (linguodami galvas). Taip, taip... Tiessako Butrimas... (Kunigaiktienatsikelia. Kelleris i lto atveria akis:
jakys susitinka).
ONA DUONUT (engia ingsnpriekin ir balsu surinka). Ak, Viepatie... Tai jis! .. (Graibosi rankom u krtins ir
krinta apalpusi; artimiausios mergaits jpalaiko. Kyla smyis. Tik psalmiskaitymas nesiliauja).
BUTRIMAS (paslaptingai). tai, tai... Ar a nesakiau...
SKIRGAILA (nieko neklausydamas, beds akis karst, engia du tris ingsnius priekin, paskui upakaliu slenka
atgal, nustebs praveda ranka ranka per veid). Nejaugi? (Lyg atsikvojs). Ak, tai kas yra? (Ploja delnais). Ei,
kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse). Imkite jgreiiau ir pakaskite!.. Tik greiiau... (Rodo karstnuo katafalko;
nuimdami nuveria ibintus ir lempeles. vaks krinta su trenksmu ir gsta; kapeloj tamsu). Iveskite kunigaiktien.
Greiiau. jos kambarius. (Mergaits dar neatsigavusi kunigaiktien nea ant rank, prieaky Daugailos lydimos.
Kareiviams). Greiiau js ten judkit!..
JONAS SKARBEKAS (skubiai pribgs). viesusis kunigaikti, ktu darai?.. Neliepk jiems niekinti mirusiojo lavono...
SKIRGAILA. Tylk, pope, ir nesikik, kol tavs niekas dar nekliudo. Ne tavo reikalas. Butrime, paragink juos ( rodo
kareivius), kad greiiau.
BUTRIMAS (kareiviams). Skubiau, skubiau! Matot, kunigaiktis pyksta. (Kareiviai stato karstant grind).
SKIRGAILA. Dangiu, dangiu uvokite. Ukalkit vinimis driau! (Kareiviai skubiai uvoia karst ir kalavij
rankenomis kala vinis, smeigtas dangtyje).
JONAS SKARBEKAS. Pamanyk, kunigaikti, kok pavyzd teiki savo monms! Tu paniekinai lavon laimingojo, kuriam
ventas kriktas nuvalvisas nuodmes.
SKIRGAILA. Kodl juo taip rpiniesi, pope? (Spyrs karstkoja).
Argi inai, kokia keltava ia druni? Tu aklas ir kvailas mogus, jei manai mane apgausis... Idavikai js visi! .. (Kareiviams).
Nekit jlauk ir greiiau pakaskite duobje. (Kareiviai ima karstant peiir nea lauk).
JONAS SKARBEKAS (pastodamas jiems keli). Visagalio Dievo, kurio tarnas esu, vardu draudiu jums tai daryti. Aminai
pragaro ugny degsite!
SKIRGAILA. Juokingas tu, pope, su savo grasinimais. Saugokis, kad tavs neukast vienoje su juo duobje. (Kareiviai

ieina su karstu. Skirgaila, nutvrs kunigu krtjkratydamas). Pasakyk, pope, kodl taip ilgai rengeisi jlaidoti? Juk
su kitais tu tiek neutrunki?
JONAS SKARBEKAS. Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didel garbteikei. A jsuteikti norjau mirusiam. Maniau,
kad tau tiksiu.
SKIRGAILA. Nuo kurio laiko mei rpintis, kad man tiktai? (Paleids ji). Ne, tu odiais nori pdas sumesti kaip lap. Kas
dorai elgiasi, tas aikiai kalba. A inau, kodl taip darai. Tu idavikas ir kvailys! Bet a jums skaudiai atkerysiu... (Suplojs
rankom, kareiviams). Nuveskit jrsin! (Rodo kunig). Paskui pamatysim, kaip su tavim pasielgsiu...
JONAS SKARBEKAS. Augiausiasis kunigaikti!..
SKIRGAILA. Greiiau! (Kareiviai stumia jper duris).
KAREIVIAI. Eik, eik, nekalbk. Matai, kunigaiktis pyksta.
DAUGAILA (Sugrs kapelon, kunigaikiui). Valdove...
SKIRGAILA. Eik, Daugaila, pasakyk, kunigaiktienei, kad gali bti rami. Mes jpalaidosim, ir nebedrums jis daugiau ramybs
nei jai, nei mums.
DAUGAILA. Kunigaikti...
SKIRGAILA (neduodamas jam kalbti, piktai, suerzintas). Tylk, tylk, Daugaila, ir nekalbk! Kad netekt man
pasigailti, ktau galiu pasakyti. (Nusigria ir ieina. Su juo ieina ir kiti. Daugaila kurlaikpasilieka stovti vietoje).
IV
Nedidelis kiemas, kuriame paruosta duob, tiesiog viduryje. alia ikastos duobs karstas. ia pat, kiek nuoaliau,
kareivibrelis. Jie kakuo sujaudinti, nerimauja, dairosi ir mostikuodami kalbasi.
SKIRGAILA (js). Js dar nepakast jo? Ko stovite? Ar umiresate, kas jums buvo sakyta?
I KAREIVIS. Valdove, karste lavonas dejuoja... Mes neinom...
SKIRGAILA. Bailiai. Po verpsiu su kuodeliu jums sdti, o ne valdovo tarnyb eiti! (Prieina karst ir koja nustumia
duobn). Pakaskit j greiiau ir duob su eme sulyginkit. (Kareiviai nedrsiai ima kastuvus ir uveria duob eme.
Kunigaiktis kurlaikiri, nuoaliai atsistojs, paskui nusigria ir ieina).
I KAREIVIS. ia kakas nesuprantamo, baisaus... Kodl jpakasm ia, kur visi vaikioja, o ne ten, kur kitus laidoja?
II KAREIVIS. Taip lieppatsai valdovas.
I KAREIVIS. Bijau, kad mus itiks baisi nelaim. Neveltui velionis karste sudejavo.
II KAREIVIS. Kodl mus turi itikti nelaim? Juk mes darom, kas mums sakyta. Jis (rodo kamp) juk ino, kad mes turime
daryti, kmums sako.
I KAREIVIS. Taip taip, bet pakasm visdlto mes j. Visuomet juk taip bna, kad u valdov darbus mes atsakom savo
kailiu.
II KAREIVIS. O kas, jei ia mes gyv pakasm? Juk a aikiai igirdau, kad jis sudejavo. Man net pasivaideno - jis
apsiverts karste.
III KAREIVIS. Jei buvo gyvas, kai pakasm, em btinai turi prasiskirti, kai jo v l vyks dausos al. Palauksim ir

pamatysim tuoj: vlnegali ilgai bti emje.


IV KAREIVIS. Kokiu bdu gali bti gyvas, jei a ir kiti esame mat, kaip jis mir. Laukite sau ia (mesdamas toli alin
kastuv), o a laukti nenoriu. Monu jis virto ir baisiu monu ia gali pasirodyti. (Ieina).
I KAREIVIS. Tikrai gal monu virto. Tai jau bus mums! Geriau bkim iia.
II KAREIVIS. Bkit, kad bijote.. A nebijau. (Visi kiti skubiai ieina. Antrasis kareivis, usidjs ant peties kastuv,
apsidairo aplinkui ir i lto ieina. Kuriam laikui praslinkus, eina Daugaila, apsidairo ir pamestu kastuvu stengiasi
atkasti kap. Jo rankos dreba, kasdamas dejuoja).
SKIRGAILA (js atsistoja ir irdamas su pasityiojimu Daugail). Kdarai, Daugaila?
DAUGAILA (nenutraukdamas darbo). Ar nematai? Noriu pataisyti ms klaid. Imk patsai ir kask greiiau, paalini
nepainiodamas. Paskui suinosi visa.
SKIRGAILA. A visa inau. (Sudjs rankas ant krtins). Ir tau ne gda buvo, Daugaila, mane apgaudinti? Tu melavai
man, o a tavimi tikjau ir klausiau tavs kaip tikro tvo, nors danai man buvo skaudu sekti tavo patarimais.
DAUGAILA (atsistojs ir pakls rank augtyn). Dangaus ir ems dievais siekiu, kad a nieko neinojau. Tebna man
gda, jei a tau sumelavau. A visa suinojau i kunigaiktiens tik tuomet, kai praneiau jai, kad Stardas jau pakastas.
(Imdamasis vl kasti). Ar a galjau manyti, kad dar esti tokimoni, kurie tiek aukotis igali.
SKIRGAILA. Nesiek veltui, Daugaila. A priesaikomis daugiau nebetikiu. Ir jo mirtis tebna perspjimas, ko galite patys
susilaukti.
DAUGAILA. Man negrasink. Persenas esu, kad galtau ko nors bijoti pasauly.
SKIRGAILA (engdamas ariau). Kur js nudjote Stardo lavon?
DAUGAILA. Ne metas galvoti apie mirusiuosius, kai reikia gelb ti gyvasis. (Sustojs kasti ir nutrindamas rankove
prakait nuo veido). A senas ir silpnas - nepajgiu jau. Imk kastuv ir padk man. (Kasdamas). Kareiviui nedera bti
iauriam. Didi nuodm, jei leisi po eme jo vlei su knu skirtis.
SKIRGAILA. Veltui kalbi seni. A kiekviendarbiki galo nudirbu ir kertirgi. (Prijs itraukia i jo rankos kastuv,
meta alin ir nustumia Daugail nuo kapo). Jis ia guli ir nebeatsikels. (Supliaukins delnais, jusiems kariams).
Karavadas nusilpo. Imkit ir nuveskit jo but. Greiiau!
DAUGAILA (luostydamas prakait). Gerai... Man vistiek... (Sdasi ant ems). Nuvargo knas ir siela. Neigaliu daugiau.
(Kareiviai ima ju parankiir veda. Bet, pamats einanikunigaiktien, susilaiko).
ONA DUONUT(jusi. Sustojo dejuodama, susiima u skruost). Vai, Jzau!
SKIRGAILA. Meiluio pakasynosna atjai. (Piktai ypsodamasis, susidjs rankas ant krtins). Jis ia, po mano koja
druni!
OLIG(u dur, spiegiamu balsu). Leiskite mane, leiskite!..
SKIRGAILA. Varykit jlauk...
OLIG. Berneliai, leiskite mane, neklausykite to iauraus budelio, kad jo emelneneiot...
SKIRGAILA. Uimkit jai nasrus!.. Durklu, jei nenutils! .. (Kurlaikgirdti u durgrmesys).
OLIG(nesavu balsu suspiegusi). Ai!..

ONA DUONUT. Vai, Dieve tu mano...


SKIRGAILA (rsiai). Ariau! .. ion... (Rodo pirtu kap. Ona Duonutengia kelis ingsnius ir susilaiko). ionai,
ionai, sakau! .. ONA DUONUT(prieina kap ir nudrimba). Vai, Dieve!.. (Sukniumba ant kapo apalpusi. Skirgaila
engia, rankant durklo padjs).
DAUGAILA (puola atgal, kunigaikt su itiestom rankom). Kunigaikti... Nedrsk!.. (Skirgaila nusigria ir ieina.
Daugaila suklumpa alia kunigaiktiens). Vai, varge tu mano!..