Está en la página 1de 19

Maironis ryki gair lietuvi poezijos kelyje.

Sakome: lie tuvi poezija iki


Maironio ir pomaironin. Poeto kryba tapo verts matu, prasmingumo ir menikumo enklu.

Krjo asmenybs kelias


Jonas Maiulis-Maironis ( 1862-1932) kils i vidurio Lietuvos. Jo gimtin prie
Dubysos. Gaivinanti ups vsa, slniai, mikai ir kalvos toks gimtins vaizdas nuo ma ens
strigo poeto atmintin. j siterp liaudies tradicijos, papro iai, skambanti daina. To vaizdo
netemd skurdas ir vargas. Mat tvai buvo pasiturintys valstieiai, turj net laisv pinig,
kuriuos skolino nusigyvenusiems apylinks dvarininkams. Maiuliai kur laik vald
Pasandravio dvar. Tame dvare 1862 m. lapkriio 2 d. ir gim Jonas Maiulis.
Vaikyst prabgo Bernot kaime, kur sugro tvai, pasibaigus nuomos sutariai.
Poeto tvas, blaivios galvos mogus, vertino ne tik pinig, bet ir moksl. Jis paino M. Valani
ir pas j danai lankydavosi. Vyskupo autoritetas turjo takos ir jaunojo Maiulio likimui.
Tvas nusprend sn leisti moksl, o vienai i dukter (j buvo trys) palikti k. Ano meto
slygomis tai buvo drsus sprendimas.
J. Maiulis moksi Kauno gimnazijoje. Labiausiai seksi matematika. Mokytojai net
pranaavo jam mokslininko karjer. Vis dlto vir pam literatriniai umojai, M. Valaniaus
tradicija. J. Maiulis susidomjo istorija. Ra eiles, tiesa, lenk kalba, kuria kalbjo daugelis
gimnazijos moksleivi. Ir studijuoti jis pasirinko filologij.
1883 m. (tais metais pasirod Aura) bsimasis poetas tapo Kijevo universiteto
studentu. Tautinio sjdio idjos smigo vis gilyn ird, kaitino jausmus. Universiteto
bibliotekoje susirads knyg apie Lietuvos istorij, J. Maiulis godiai jas skait. Ir pats m
rayti straipsnius apie tvyns praeit. Ikilo klausimas: ar jis gals dirbti savo tautos labui? K
gals padaryti, jei udrausta spauda, jei nra lietuvik mokykl? Ir jaunuolis nutar mesti
studijas. Tuo labiau kad ir jo mgstama literatra beveik nedstoma (tiesiog nieko nebuvo
pirmame kurse mokytis nei apie literatr, nei apie poezij). Taip J. Maiulis nujo Kauno
kunig seminarij, tikdamasis dirbti savame krate.
Kauno kunig seminarijoje jis moksi ketverius metus (1884 1888). Gabiam, vis
gimnazijos kurs ijusiam ir dar universitete studijavusiam seminaristui atsirado laisvo laiko.
Ir toliau jis domjosi Lietuvos istorija, para istorin darb Apsakymai apie Lietuvos praeig
Didiausia J. Maiulio aistra tebebuvo poezija. Jis nemaai kr. J. Maiulis m garsti kaip poetas.
Tiesa, iki Maironio auktum dar buvo toli. Ir slapyvard Maironis pasirinko kiek vliau.

B a i g s seminarij, J. Maiulis ketverius metus (18881892) moksi Peterburgo


dvasinje akademijoje. Peterburge suartjo su lietuvi inteligentais. Tai buvo deiniojo sparno mons,
artimi kunigijos sluoksniams, taigi tautinio sjdio konservatyviajai krypiai. Juos domino lietuvi
kultra, kalba ir mokyklos reikalai. J. Maiulis visuomeninei veiklai neatidav vis jg. Daugiausia
dvasios gali skyr poezijai. Todl vis daniau likdavo vienas, stelbjo savo vidaus gyvenim. Ir pajuto,
kad talentas galingas tada, kai buities smulkmenos netemdo akiraio. irdimi juto gimtosios ems
rpesius ir vargus. J. Maiulio vidinio gyvenimo kaitra isiliejo eilrai posmais. Krini vis daugjo,
ir poetas, 1895 m. Maironio slapyvardiu ileido eilrai rinkin Pavasario balsai. Para poem
Tarp skausm garb (vliau j perdirbo ir pavadino Jaunja Lietuva), oper libretus. Lietuvi
literatros padangje suibo ryki poezijos vaigd.

Poezija tapo tvirta atrama paiam krjui. Ji saugojo poet nuo sustabarjimo, udaros kunigo
buities. Kartu kryba pareikalavo daug mogikj jg, ne kart skausmingomis spalvomis nuda
eilraius. To vidinio dramatizmo tarsi ir nesimat. Amininkai prisimena Mairon ram, or,
neprarandant pusiausvyros. Toks jis nuotraukose, bareljefuose, toks jo skulptrinis portretas.

Baigs mokslus Peterburge, dvejus metus (1892 1894) gyveno ir dirbo Kaune. 1894 m. vl
ivaiavo Peterburgo dvasin akademij jau profesoriumi. 1909 m. Maironis sugro Lietuv. Jis jau
buvo perkops antrj amiaus pus, bebaigis penktj deimt. Visi paino ymj poet ir aukt
dvasinink. J. Maiulis paskiriamas Kauno kunig seminarijos rektoriumi. Jis skaito paskaitas Lietuvos
universitete, irenkamas garbs profesoriumi. Pasirodo nauji Pavasario bals leidimai, kuriuos poetas
djo nauj eilrai. Para poem Raseini Magd, Ms vargai ir eiliuotas dramas i Lietuvos
praeities (Kstuio mirtis, Vytautas pas kryiuoius, Didysis Vytautas karalius). Krybai vis
maiau beliko laiko. Bdamas pareigos mogus, Maironis jgas ir sveikat atidav dstytojo ir
administratoriaus darbui.
Poeto gyvenimo dienas kartino nusivylimas ano meto Lietuvos tikrove. Su meile, viltimi
apdainavs tvyn bei jos ateit, Maironis mat, jog idealai ir realyb skiriasi. Ir pats danai jautsi
nereikalingas ir vienias. Todl su dar didesne meile glaudsi prie gamtos, diaugsi ja visur ir visada.
Kas vasar lankydavosi Palangoje. <...> su baltu apsiaustu, balta iaudine skryble, su gumbuota lazda,
muikikai tvirtos saujos sugniauta, seser Marcel u paranks pams, ingsniuodavo jros tilto link,
arba <...> nusileidusios sauls gais fone stovdavo su savo baltu apsiaustu dainuojanio jaunimo
bryje... Jis psias kartais nuygiuodavo i Kretingos Palang.

Maironis mgo keliauti. Arkliais jis ivainjo vis Lietuv. Teko lankytis usienyje, kur j
labiau trauk ne didieji miestai, o malonios gamtos groybs. Gamta daugiausia paskat dav ir
paskutinij met Maironio lyrikai.
Dvasins atramos poetas iekojo ir literatroje, kultroje, me ne. Nuo vaikysts
avjosi T. evenkos, A. Pukino, M. Lermon tovo poezija, F. ileriu, J. V. Gte. Maironio
bibliotek sudar lietuvi ir pasaulio literatros klasika.

Maironio kultriniai polinkiai akivaizdiai regimi jo nam aplinkoje. Poetas gyveno


Rotus aiktje (dabar tuose namuose Maironio lietuvi literatros muziejus). Juose buvo daug
meno krini, skambjo muzika, rinkosi dainininkai, dailininkai, raytojai (ypa poeto vardo
dien). O u nam mgstamiausias Maironio miestas Kaunas, grauol Rotu, santrs
kunig seminarijos pastatai, Arkikatedra, Vytauto banyia, gaivinantis Nemunas.

Maironis mir Kaune 1932 m. birelio 28 d. Palaidotas Arkikatedros poemyje.


Pavasario balsai vienintelis Maironio lyrikos rinkinys. Prajus kuriam laikui,
poetas papildydavo j naujais eilraiais, Maironis pats pareng keturis Pavasario bals
leidimus (1895, 1905, 1913, 1920). Iki i dien pasirod kelios deimtys Mai ronio poezijos
leidini..
Kuo svarbs lietuvi lyrikai Pavasario balsai? Maironio eilratis savito tipo
eilratis. Jam bdinga oratorin intonacija, pakili leksika, itin darni kompozicija, tiksli
metrika.

Lietuvi tautinio sjdio idealus, entuziazm, tikjim tautos galiomis rykiausiai


isak Maironis. Eilraiuose ikyla sudtingas mogus. Maironio lyrikos mogus (j vadiname
'lyriniu veikju arba lyriniu a), gyvena lietuvi tautinio atgimimo ir apskritai taut
pavasario nuotaikomis. Todl rpi tvyn ir jos likimas. Todl taip gyvai juntama istorin
praeitis. Lyriniam veikjui svarbi tautos patirtis, sukaupta imintis. Jis itin siklauso liaudies
krybos bals.

Maironio lyrikoje praeitis yra pati tviriausia atrama, pade danti gyventi dabartyje. O
dabartis sunki ir vargana. Tai carizmo priespaudos metai. Palaiko tik tikjimas geresne

ateitimi. Giedresnio rytojaus viltis nuskaidrina vis Maironio lyrik, ak tyvina mogaus dvasines
galias.

Poetas tiki tautos ateitimi ir atskiro mogaus gyvenimo pras me. Nors daug nelaimi,
skausmo, kani, bet yra groio bei grio. O didiausia laim meil.

mogus graus ir stiprus tiek, kiek gali mylti. Asmens ver t ypa atskleidia
tvyns meil. Negalima bti laimingam, jeigu tvyn vargsta, broliai vargdieniai dejuoja.
Atskiro mogaus btis ir tvyns likimas yra glaudiausiai susij. Todl Mairon vadiname
tvyns meils dainiumi.
Numylta Tvyn
Pavasario balsus poetas paprastai praddavo eilraiu Taip niekas tavs nemyls.
io eilraio lyrinis a tapatus Maironio asmenybei. Vis mogaus bt pripildo tvyns
meil:
Jau niekas tavs taip giliai nemyls,
Kaip tavo nulids poet!
Ar kas ir kani tiek pakelti gals
Tiktai dl tavs, numylta?
Tvyn gyja mylimo mogaus pavidal. Ir jeigu nebt paskutinio eilraio posmo,
susidaryt spdis, kad apdainuojama meil moteriai. Tvyns meils jausmas nepaprastai gyvas, o personifikacijos itin netiktos:
Kas suteik tau, numylta, grai!
T stabi, slaptj gali,
Kuria dausas jojo dvasi nei;
Vl dega jam norai atal!
Tau puiks pei neapsupo ilkai,
Tu proto netemdai graybe,
O tu tik viena irdies rakt radai
Skaisia savo skausmo gilybe!
Posmas po posmo rykja stiprus meils jausmas. Eilraio prasm atsiskleidia tik
pabaigoje:
Poetams kitiems numylta ranka
I laur vainik nupyn,

Tu j nors atmint ar atminsi kada?


Tu, jo numylta t v y n e !
Tvynei nepriekaitaujama, o norima susieti su ja savo likim.
Tvyns meil pagrindinis Maironio lyrikos motyvas, o tvyn atraminis odis. U j
danesni tik odiai irdis, em, mogus, krtin, diena, naktis, dangus, amiai, akis. Maironiui tvyn
Lietuva. Tik vienu kitu atveju tvyn vadinama gimtine.
odis tvyn lietuvi poezij atjo kartu su tautiniu sjdiu, j pirm kart itar A.
Baranauskas Anyki ilelyje, o tvirtino Auros poetai ir ypa V. Kudirka. D. Poka gimtj krat
vadino tvyste, S. Valinas ir K. Nezabitauskis tvike, S. Daukantas tvaine, tvone,
namais. P. Vaiaitis skiria tvyn ir tvik: tvyndidinga, dramatika, sudtinga; tvik
jauki, sava, buitika Didinga tvyn ir V. Kudirkos eilse. Maironis suteik odiui tvyn dar vien
prasm. Ji didinga ir kartu sava, artima

. ( teminio konteksto pavyzdys)

tvyn Lietuv, gimtin Maironio lyrikoje velgiama XIX a. pabaigos mogaus, tautinio
sjdio dalyvio akimis. Todl taip rpi, kas laukia Lietuvos, kokia jos ateitis. Ar pavyks nusimesti
carizmo jung, ar tautinis sjdis pajgs sutelkti vyr, broli, artoj jgas? Eilraiuose apie
tvyn Maironis daniausiai kalba tautos vardu.. Tai gaisus ir vieas ms kreipimasis jus: klausiama,
suunkama, kartais staiai liepiama, sakoma. Tai apskritai bdinga oratoriniams eilraiams, retoriniam
stiliui.
Maironis daugiausia o r a t o r i n i eilrai sukr jaunysts metais. Jie sutapo su lietuvi
tautiniu atgimimu, su taut pavasariu Vidurio Europoje (ekoslovakijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje,
Vengrijoje). Tais metais paraytas Maironio eilratis Utrauksme nauj giesm. Jis skamba kaip
lietuvi tautinio atgimimo himnas. Kartu tai ir giesm jaunystei, mogaus aktyvumui. Tuo is eilratis
primena A. Mickeviiaus Od jaunystei ir V. Kudirkos Labora!

( teminio ir istorinio

konteksto pavyzdys)
Krinyje kreipiamasi brolius, jaunim, vyrus (Utrauksim nauj giesm, broliai, /
Kuri jaunimas tesupras!, darb, vyrai!) ir tvyn (Numesk, tvyne, rb sen, / Kur uvilko
svetimi!), skatinama prieintis carinei priespaudai. Apie j sakoma: Ranka mus spaudia gelein, ,/
Krtin apkala ledais. i metafora jau inoma i A. Baranausko eili, i Anyki ilelio. Broliai,
tvyn tai vis mes, o js tie, kurie engiate tvyn, js-ranka gelein, carizmas.
Eilratyje kvieiama pakeisti gyvenim, veikti, pasitikti aur naujos gadyns. Kalbdamas
vis ms vardu, poetas nubria tos veiklos gaires:

darb, broliai, vyrs vyr,


arvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arkl, knyg, lyr
Ir eisim Lietuvos keliu!
Arklas, knyga, lyra tai vis tautinio sjdio sieki enklai. Eilraio pagrindin mintis
reikia konkreios veiklos. Tik tada Iau kita gadyn! / Ugims darbai, / Nuvis laikai, / Atgims jauna
tvyn. Mums ir jums turi bti aiku, kad tauta pakils, atgims, kad iau, nuvis kita gadyn, jauna
tvyn.

Apie tvyn iame, kaip ir kituose oratoriniuose Maironio eilraiuose, kalbama ikilmingai,
jausmingai, su diugia nuotaika. Tai eilraiai ods. Jie artimi giesmms, kantatoms. Maironio lyrika
skirta giedoti arba ikilmingai deklamuoti, sako V. Mykolaitis-Putinas. Ne vienas lietuvi
kompozitorius (J. Naujalis, C. Sasnauskas, J. imkus ir kiti) kr melodijas Maironio eilraiams.

Maironis suteik oratoriniam eilraiui didels jausmins galios, taiga stipri, nes tvirtai
tikima skelbiam idj teisumu. Toks eilratis Nebeutvenksi ups. Poeto balsas tvirtas ir rstus.
Isakoma ms nuomon, kad js, tai yra carizmas, esate bejgiai prie sjd, prie sutelktas visuomens
jgas.
Nebeutvenksi ups
Norint sau eit ji
Nebsulaikysi naujo
Nors j pasveikint

bgimo,
pamau;
kilimo,
tau ir baisu.

Taip pat tikinamai Maironio odis aidi ir poemoje Jaunoji Lietuva. ios poemos etojoje
giesmje sveikinama Balkan taut kova prie Turkijos jung ir AustrijosVengrijos priespaud:
Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krato
Pavasaris eina Karpat kalnais.
Aplinkui jau ydi visur atgimimas;
Ipaniotos tautos gyvuoja plaiai.
Kalbdamas ms vardu, poetas ipleia i svok. Ji apima ne tik lietuvi, bet ir Juodmario
krato tautas. Pavasaris, kurio sulauk kitos tautos, poetui tampa akivaizdiu rodymu, kad ir Lietuvoje
turi baigtis iema. Ir niekas neturi teiss abejoti laisva tvyns ateitimi:
Petys gi pet, na, vyrai, kas gali,
Sustoj darb u mylim al,
Prikelkime Lietuv ms!

Vlesniuose Maironio eilraiuose kartas jausmas m blsti. Poetas regjo, kaip sunyksta
vyr idjos. Oratoriniai eilraiai atvso. Jie grindiami iprotavimu (Nuolat verklenantiems
politikams ir kt.).

Praeities atminimas
Atminimas, kaip ir tvyn, priklauso atraminiams Maironio lyrikos odiams. Jis daniausias
eilraiuose apie Lietuvos praeit. Praeitis Maironiui tai, k verta atsiminti, ko nebra, bet kas sudaro
tautos patyrim. Eilrai lyrinio a atmintyje giliai strig istorins praeities enklai. Tai pilys ir
milinkapiai, girios ir klaids mikai, ups ir miestai. Ten per amius gyveno broliai, lietuviai.
Praeitis, ikylanti poeto atmintyje, mitologizuojama ir auktinama. Istorins praeities atminimas
svarbus Maironio lyrikos motyvas.

Visuose poeto eilraiuose praeitis rykja kaip dabarties antitez. Ji kaip aibas
tamsioje dabarties padangje. Ten, praeityje buvo kilns boiai, imintingi seneliai, aukti valdonai,
milinai, galinai. ia, dabar nyku, miega aplinkui naktis, griva pilys, rieda aara gaili.
Poetas sitikins, kad praeit verta atsiminti, tada ir dabartis ne tokia niri. Praeities atminimas udega
krtin, teikia jg, padeda veikti dabarties sunkumus.

Maironio kriniuose apie praeit vyrauja lyrinis pasakojimas. Jie komponuojami suprieinant
vaizdus kas buvo ir kas yra. Praeities ir dabarties antitezmis grindiami eilraiai Vilnius (Prie
aur), Trak pilis, Mikas ia, Tu girele, tu alioji. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar
carizmo nuskurdinta, paeminta.

Toks vilgsnis praeit akivaizdiausias eilratyje Vilnius (Prie aur). Tai ir Maironio, ir
tautinio sjdio poiris praeit. Taip praeit vertino ir Auros poetai. O menine raika Maironio
eilraiai pranoksta tuometin lietuvi poezij ir lygiuojasi geriausius kit taut romantizmo krinius.
Eilratyje Vilnius (Prie aur) kalbama pakyltai, ikilmingai. Miesto vaizdas didingas: Vilnius
dunkso, naktis j dengia, jis miega giliai, su juo ir garss amiai umig tyli. Vilnius eilratyje- turi
kelias reikmes. Tai graus ir poetikas, paslaptingas miestas. Tai ir alies sostin, irdis,
akis. Pagaliau Vilnius visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir
tauta sulauks geresns ateities. Eilratis baigiamas apibendrinimu, pabrianiu Vilniaus ir
Lietuvos tapatyb:

irk, rytuose aura jau teka;


Pabud paukiai pagiriais neka;
Laikai juk mainos: slg pikti,
Nuvis kiti
Lietuvai, ms tvynei.
Aura eilratyje irgi turi ne vien reikm. Tai priepriea nakiai. O naktis ymi
carin priespaud, t rank gelein, iem. Aura tautinio atgimimo enklas, kaip ir
pavasaris, diena, rytojus.
Auktindamas praeit, poetas nesirengia stabdyti laiko ar gr inti gerj boi
dien. Laikai juk mainos, sakoma eilratyje. Ir ta kaita aikiai juntama: naktis
spinduliai, rytas naktis, umig viet. Maironiui artima istorins paangos idja. Jis tiki
ateitimi, tvirtai sitikins, kad po nakties ateis aura, rytas, nuvis kiti laikai. Laiko kaita
sudaro io krinio kompozicijos erd, o tikjimas istorijos paanga viena i svar bi
eilraio idj.
Apie praeit, lietuvi kovas su kryiuoiais menama Milin kapuose. is eilratis
turi siuet ir net kelis lyrinius veikjus. Greta lyrinio pasakotojo regime lietuvninkus, kurie
galanda kirvius, kalavijus atrius, balnoja juodbrius ir pulkais ties Kau nu per Nemun
plaukia. Kalbam ir apie itrokusius garbs kryiuoius, bei j sveius. Krinio nuotaika
slogi. Jauiamas pavojus; verkia moterys, aplinkui vien tik ugnys gaisr, utems dangus /
Mto tankius aibus. Lyrinis siuetas baigiasi mio vaizdu. Lietuvi puolimas staigus ir
netiktas.
Paskutinis posmas irykina baladik eilraio pobd. Nuskamba baims motyvas:
Dabar ten baisu Ir nakia nedrsu!
Net vyrai aplenkti mgin:
Es tai sen Kapai milin,
Ir kartais net pasivaidin.
Didingai rsts vaizdai perteikia lietuvi herojikum ir dr s. Gdiai eilratyje
skamba mirs metrai, dsningai pasikartojantys amfibrachiai ir anapestai. Krinys primena
lietuvi karines-istorines dainas.
Milin kapai, kaip ir kiti kov su kryiuoiais tema para yti Maironio eilraiai
Oi neverk, matule!, Eina garsas tapo liaudies dainomis. Vieniems muzik sukr
lietuvi kompozitoriai, kitiems poeto lyrikos myltojai, mons, kuriuos prasta vadinti
liaudimi. O Maironio eilraiams pritaikyti melodij nesunku. Ir oratoriniai, ir lyriniam
pasakojimui artimi Maironio eilraiai dainingi.

Apdainuodamas praeit, Maironis rykina lietuvio ir miko paralel. Gdios, tankios


girios ne tik Lietuvos kratovaizdis, bet ir viso tautos gyvenimo, istorijos dalis. Mikas maitino
ir deng lietuv, ugd jo dvasi. Miko ir lietuvio sandrauga regima liaudies dainose ir visoje
lietuvi kultroje.
Eilraius apie mik ir lietuv Mikas ia, Tu girele, tu alioji...
Maironis kr mstydamas apie ano meto Lietuv, apie carin priespaud. Nuotaika lidna:
mikas ia, verkia, gaudia; nulidimas ird spaudia. Prisiminimas, jog kadaise mikas
buvo didingas, tik sustiprina lides. Eilratis baigiamas ilgesingu klausimu:
Kas mums praeit grint
Ir jos gars, ir jos gali?
Kas tuos kaulus atgaivint,
Kur po emmis ibal?
Giedresn eilraio Tu girele, tu alioji. .. pabaiga:
Atsibus tvyns sns,
Didi praeit atmin,
Pagimdys vargai galinus,
Ugnimi udegs krtin!
Graudiai lyrikos intonacijos bdingos Maironio eilraiams Mano gimtin,
Lietuva brangi. Praeitis ikyla kaip ami atminimas, siskverbs ird, krtin, dainas,
vis mogaus bt. Praeitis visada su mumis. mogus, kaip medis, giliai leids aknis
praeit, atminties dirv. Skaudi istorin patirtis nuda grauduliu lietuvi liaudies dainas ir
Maironio eilraius.
Eilratyje Mano gimtin kalbama a, atskiro mogaus vardu. Taiau jo dvasin patirtis
tokia, kaip ir kit broli vargdieni:
Ten moiut ulingavo
Raudomis mane,
krtin skausm savo
Liejo neinia.
Lyrinis a be joki abejoni rytasi bti
savo tautos ir savo ems snumi (V. MykolaitisPutinas).
Ten uaugau, ikentjau
A kanias visas
Ir pamgau, pamyljau
Vargdieni dmas.
O tos dmos vargdienins
Griauia kai kada,

Tartum rdys geleins


Amina aizda.
Graudulys ir ikilmingumas susilydo Maironio eilratyje Lietuva brangi. Jame talentingai
ireiktas atskiro mogaus patyrimas ir tautos atmintis. Lidesys eilratyje taurus ir poetikas,
idealizuotas. Lyrinis veikjas, kalbantis ir a, ir mes vardu, suvokia, kad skaudi praeities patirtis turi
didel dvasin vert. Ji ugdo mogaus ir tautos dvasingum. Toks poiris bdingas romantizmui,
auktinusiam skausm, nes jis apvalo siel, kilnina ir auklja mog.
Eilratyje mogaus ir tautos dvasingumas ikyla ir kaip graudumas, ir kaip susimstymas,
ramumas, paprastumas: sesuts visos / Griaudiai malonias dainas ringuoja; Ten susimsts tamsus
Nevis / Kaip juosta juosia alisias pievas; Ar saul leidias, ir vakarlis / ramum nea vyturlis. . .
Todl ir ivada, kuri poetas padaro savo ir ms vardu, yra akivaizdi:
Grai tu, mano brangi tvyne,
alis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui boiai tave taip gyn,
Ne veltui dainiai plaiai igyr!
Maironio eilraiuose Lietuvos paveikslas spdingas, didingas ir kartu paprastas, taurus.
Eilraiai kupini patriotini jausm, juose atsiskleidia taurus emocinis santykis su praeitimi, liaudies
dvasine patirtimi. Ir ia slypi Maironio krybos poveikis lietuvi lyrikai bei skaitytojui iki pat i dien.
Maironio lyrika kupina meils gamtai. Juk gamta neatskiriama tvyns, Lietuvos dalis.
Gamtos vaizdai poeto eilraiuose susiklosto i konkrei, aplink vardijani odi ir
vietovardi. Jie krinyje gyja poetik,, kilni prasm.
odiai, kuriais Maironis kalba apie gamt, tampa tvyns enklais. Lietuva tai Nemunas
ir Dubysa, eup ir Nevis, Punia, Medvgalio, atrijos ir Biruts kalnas, Drks eeras, Vilnius,
Trakai ir Upyt. Tai alis, kur raudonmarg - kreipia kepur / Jurgin pulkai, kur aliuoja rtos, dreba
nuo alio rugienos. .. Konkrets odiai meniniuose vaizduose ireikia tvyns ir jos gamtos, gimtosios
ems brangum ir gro.
Danas poeto eilrai odis vainikas. Maironis, kaip ir visi romantikai, iam odiui
suteikia tauri prasm. Vainikas lovs, kilnios tvyns meils, pasiaukojimo ir gamtos groio enklas.
Eilratyje Pavasaris gamtos grois taip isakomas:
Iauo! iauo! Vjelis lauk
Buiuoja, gaivina krtin;
Pabiro, pasklido iedai ant lank
Vainik eil pirmutin.

alias rt vainikas eilraiuose Mergait, Rt vainikas, Tvyns dainos reikia


lyrinio veikjo mergaits, lietuvaits moralin taurum. Vainikas suvokiamas ir daiktikai, ir kaip tvyns bei tautos savitumo enklas.
Supoetinta, grai ir tauri tvyns gamta regima eilratyje Kur bga eup. Posmas po
posmo atsiskleidia panoraminis XIX a. Lietuvos vaizdas, kaimai ir sodybos, kur skamba Biruts daina.
Tvyns kratovaizdis stebimas i auktai ir i toli. Tok stebjimo tak irykina ir anaforos:
Kur bga eup, kur Nemunas teka; Kur rausta emigai, kur rtos aliuoja; Ten tvyn, ten
sodybos, ten sena moiut.
Kalbama mes broli artoj vardu. Gamta regima tarsi met laik ciklas:
Ar giedros iauta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu vanguiai lankos,
Ar dreba nuo alio apleistos rugienos,
Mums savo tvyn grai visados.
Gamtos ritmas kinta, primena mums poetas. Bet yra ir nesikeiiani dalyk, kuriuos
visada turime atsiminti: ia prakaitu ms aplaistyta em; ia boiai u laisv tiek ami kariavo;
ia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilni gyn.

Apie gamt ir tvyn Maironio eilratis Vakaras (Ant eero Keturi Kanton). Pirmoji
dalis skirta Alpi gamtos groybei:

Eero
aliu
Laiv
Vsos

skaisios bangos liliavo


smaragdu;
be irklo var, lingavo
dvelkimu.

Saul u Alpi leidos sustingus;


Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
mogaus ir gamtos.
Medi ant sauls kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Roi i kaln papt kvapas
Skania sveikata.
Vaizdai alsuoja tyla ir gaivumu: laiv supa vsos dvelkimas, Saul u Alpi leidos
sustingus, lapas nuspindo rasa . . . Reginiai ryks, tapybiki, spalvingi. Ritmas banguoja ltai
keiiantis daktiliams bei amfibrachiams ir perteikia laivo sibavimo spd. Pirmosios ir treiosios eiluts

viduryje rykios cezros, kurios dalija eilutes du ritminius vienetus. Eilraio lyrinis a patiria
ramybs palaim. Tokia dvasin bsena nuteikia atsiminimams, svajonms. Jos skrenda padangi keliais
numyltas tveli alis. Lyrinis pasakojimas pereina lyrin monolog. Kalbjimas tampa itin
jausmingas.

Audiau nurims aukso svajones


Auros spinduliais;
Lk jos, skrido, pilnos malons,
Padangi keliais.
Ved jas pauki kelias vaigdtas,
Lydjo irdis
tolimsias, numyltas
Tveli alis.
Kiek atminim-atsitikim,
Gyv kitados,
Vienas u kito brko ir vito
Anapus ribos!
Atsiminimai apie tvyn vl paklsta lyriniam pasakojimui. Tvyns vaizdas itin raikus.
Viskas ia artima, sava, jauku:

Ten, kur palangms stiepias suiur


emig iedai,
Kur raudonmarg kreipia kepur
Jurgin pulkai,
Ten, kur sesuts rta dabina
Kasas nuo maens,
Kur juodbrl brolis augina
Balnot ant rudens,
Ten, kur Dubysa mlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, aarle, ko tu per skruost
Kaip perlas riedi?
I i vaizd plaukia poetin viso eilraio idja- tvyn mylima ne u tai, jog ji puoni,
didinga, garsi, o todl, kad ji m s t v y n . Itin jausmingi paskutiniai du posmai. Tai vl lyrinis
monologas meils ir pagarbos savajam kratui pareikimas,

Vakaras (Ant eero Keturi Kanton) Maironio lyrikos edevras. Jame suderinta mintis
ir nuotaika, poetin idja ir graktus meninis vaizdas. Eilratis pasiymi tobulu eiliavimu, yra lietuvi
kalbos groio pavyzdys. Krin galtume vadinti vienu didiausi stebukl ms poezijoje.

Maironio lyrikoje gamta regima ir kaip objektyvi tikrov, turinti savus dsnius, savo cikl.
Gamta mog savaip diugina ir guodia, padeda susivokti dvasiniame, gyvenime, lemia linksmas ar
lidnas nuotaikas. Tai rodo ie Maironio eilrai posmai:
Pavasario saul pravito meiliai
Ir juokiasi, ird vilioja;
Ikilo dang pktai vieversiai,
irena, sparneliais plasnoja.
Ramios, malonias vasaros naktys;
Medio umigs nejuda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo,
Vienos tik vaigds mirkioja, dega.
Nuobodios, pilkos slenka dienos
Be atmainos ir be vilties;
O altas, purvinas vanduo
U lango teka. Tai ruduo!
iuose 3 Maironio eilraiuose gamt velgiama tarsi i alies. Ji atskiras pasaulis. Ne
vienas poeto sukurtas pavasario, vasaros, rudens, iemos paveikslas tapo lietuvi lyrikos klasika ir stovi
greta K. Donelaiio Met vaizd. Tokia iemos naktis poemos Jaunoji Lietuva septintojoje giesmje:

Ir kas do naktis! Dega vaigds auktai,


Bemirkioja tartum akuts;
I ugirio pilnas mnulis antai
spindo lang grinuts.
armotas rytys nebeblako snieg,
Tik kvap uimdamas spaudia
Ar pirtais gudriai ant grinuts lang
vaigdelmis verpal audia.
Devintojoje tos poemos giesmje irgi klasikinis rudens vaizdas:

Baigs rugsjis. Pro or bailiai


voratinkliai draiks be vjo,
ypsojo saul; bet jos spinduliai
Tarytum sudiev tekalbjo.

Klykdamos sys ir gervi pulkai


pietus padangmis trauk.
Apdaro alio nebtek mikai
Tik pirmojo alio belauk.
Maironio sukurt gamtos vaizd taiga tokia stipri, kad ir iandien dar danai pavasar, ram
vasaros vakar, dargan ar giedr ruden, vaigdt iemos dang tebeirime t posm lyrinio veikjo
akimis.

Maironis, kaip ir visi didieji poetai, iekojo patikimos atramos mogui. Ji randama gamtoje.
Gamtos prieglobstyje mogus jauiasi saugus. irdis gyja dvasini jg, atsikvepia krtin.

irdies trokimai
Maironio lyrinis a smoningai pasirenka Tvyn kaip gyvenimo tiksl. Jam bdinga
dvasios pusiausvyra. Bet kyla ir daugyb klausim. mogus nra visainis ir visagalis. Tai akivaizdu, kai
atsiduriama gamtos galybi, meils jutim, mirties msls akivaizdoje. Tada mogus tarsi susitinka su
savimi. Tos akimirkos kupinos abejoni, nerimo, ilgesio, dramatizmo. Sunku gyventi mogui ant
svieto, sakoma viename Maironio eilratyje. Poetas ieko ir padeda kitam iekoti atsakym
visuotinius bties klausimus. Maironis sukuria elegij ir eilrai, artim meditacinei, tai yra vidini
apmstym, lyrikai. Ji dar vadinama individualija, arba egocentrine lyrika. Eilrai centre lyrinis
a tylos ir vienatvs aplinkoje. Antai Umigo em mogus toks vienias, kad n gamta negali jam
padti. Mat irdis nepaklsta gamtos ritmui:

Umigo em. Tik dangaus


Negsta akys sidabrins.
Aura saultekio nuvis,
Ir usimerks nakties viesybs.
i grai gamta tolima lyriniam a, nes nepalieia irdies, neteikia paguodos. Ji turi savo
ritm: po tamsos visada eina viesa, po nakties aura, diena. irdis, krtin nepavaldi tai raminaniai
tvarkai:
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krtins.
Dvasia ko ieko, kas atsps,

Kai sksta ji tarp atminim!


Neras tik atilsio irdis:
Viltis nevelgs jos gilybes!..
Aukiausia dvasin tampa sutelkta iose eilutse:

Neumigdys naktis vaigds,


Nenuramins irdis trokim.
vaigd ir irdis Maironio lyrikoje visada yra artimos reikms odiai. vaigd
paslaptingiausia gamtos pasaulyje, o irdis mogaus btyje. Todl vaigd poeto eilraiuose isako
ir mogaus dvasios nerim, neisipildiusias viltis.

Viltis tvyns gerovs ir mogikosios laims enklas. Eilratyje Umigo em sunku


suvokti, ar kada isipildys mogaus viltys. is krinys vienas dramatikiausi Maironio lyrikoje. Ypa
paskutins dvi eilraio eiluts skamba kaip gilus atodsis (V. Zaborskait). Lyrinio a bsena
dramatika ir eilratyje Nuo Biruts kalno. Bet ji nra beviltika. mogus ieko ir randa atram gamtoje. Jo irdis, krtin atvira gamtos jausmui. Utat ir pajunta jros didyb, suvokia savo ry su gamta.
Eilraio lyrinis a gamtos akivaizdoje jauiasi saugus, yra atviras, nevengia pavelgti savo vid. Ir
tada pamato, kiek irdyje susikaup sielvarto ir ilgesio. Dl ko sielvartauja Maironio mogus? Eilratyje
tas sielvartas nra apibrtas. Jauiama, kad mogui negera, jis nepatenkintas, trokta artimo draugo. Tai
bdinga romantins lyrikos veikjo savijauta. Siekiama platesni gyvenimo akirai ir mogiko artumo:

Troktu draugo ariau: juo tikti galiu;


Jis kaip audr nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neiduos savo veidu tamsiu
Ir per amius paliks, kaip ir a, neramus.
Akivaizdu, kad sigilins save mogus dvasikai turtja. O jausdamas gamtos artum ir
dvasikai atgyja, jo siela skaidrja. mogus gyja toki pat gali, kaip ir gamta. Gamta, Maironio
manymu, turi begal bd atsinaujinti. Ir ypa jra. Jos vaizdas eilratyje nra detalus. Jis susidaro ne i
regimj spdi, o iauga i dvasini nuojaut. Jros sukeltas spdis toks stiprus, kad mes j ne tik
matome, bet ir girdime:

Isisupus plaiai vakar vilnimis,


Man krtin uliek savo alta banga

Ar t gali suteik, ko ta trokta irdis,


Taip galingai ireikt, kaip ir tu, Baltija!
Sugretindamas galing jr ir dideli trokim kupin mogaus ird, poetas atskleid, koks
sudtingas mogaus dvasinis pasaulis, kokie kilns jausmai trykta i dosnios prigimties.

Meils reikm mogaus gyvenime poetas isako eilratyje Ant Drks eero. Meil
tvynei, gamtai, moteriai Maironiui didiosios mogikosios vertybs. mogaus dvasios darna galima
tik patyrus meils palaim. Poetui, kaip ir apskritai romantikams, meil eina greta su skausmu. Eilratyje
garsiai skamba lidesio gaidos: man lidna buvo ir sunku; taip lidna vien vienam. Kai mogus pasijunta svetimas tarp moni, tik meil gali grinti gyvenimo diaugsm:

Man rank padavei jautriai


Ir jaun ird atdarei
Bendros vaigds vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums irdis
Jauiu aai u du.
is eilratis vienas giedriausi Maironio lyrikoje. Poetas isak bding mogaus
prigimiai diaugsm, giedros, viesos ilges. Ir turiniu, ir tobula raika eilratis priklauso prie Maironio
poezijos edevr.

I meditacini Maironio eilrai mintina ir labai nuoirdi elegija Inyksiu kaip dmas.
Istorijos akivaizdoje atskiro mogaus gyvenimas kartais atrodo menkas ir nereikmingas. Amiams
bgant inyksta itisos valstybs. Todl poetas klaustuk rao eilratyje prie viso, kas atrod svarbu ir
reikminga:
O kas mano kanios? Ar tas kvpimas?
Tie dvasios sumirg aibai!..
Tik kraujas sujuds, irdies tik plakimas,
Kuriems nebuilgo kapai!
Umir mano giesmes! Poetai kiti
Iekos kvpimo brangaus;
Ir jiems ta vaigd vies i tolo skaisti,
Ir vl kaip mane ji apgaus!
mogaus bties trapum Maironis velgia lidnai, bet su kilnia rimtimi. Niekas nepraeina be
yms, nors atrodo, kad sunyksta ar inyksta.

Meditaciniuose Maironio eilraiuose tarsi sustabdomos tylos ir vienatvs minuts, kai


mogus esti toli nuo vieumos. Tada girdime slapiausius sielos virpesius, sins bals. Dani odiai
aara, ranka gyja nauj reikmi. Apskritai meditaciniuose eilraiuose odi nedaug, o miniai ir
jausmui erdvu.

Balads
Balad suklestjo romantizmo laikais. J. V. Gt j vadino sintetiniu, miriu anru, jungianiu
tris literatros ris: ep, lyrik ir dram. Nuo t laik balad keitsi, bet isaugojo fantastik, suteik
laisv reiktis tam, kas neprasta, nepaprasta. Paslaptingumo bei grsms atmosfera ir iandien sudaro io
anro esm. Maironio balads rmsi ne tik lietuvi liaudies pasak fantastika, bet ir lenk, rus, vokiei
literatr patirtimi. Geriausias io anro pavyzdys yra Jrat ir Kastytis. Poetas natraliai jungia
epin, lyrin ir dramin vaizdavim. Balad turi fabul ir siuet. Pirmasis balads posmas yra tarsi
scenovaizdis:

Saulut leidias vakaruos;


Skubk namo, skubk, Kastyti!
Matut laukus nekantruos: .
Jai nusibos besivalgyti
besibuojanias marias
Ir vjo itemptas bures.
Antrasis ir treiasis posmas krinio vyksmo pradia. Gamtos fone pasirodo lyriniai
veikjai: vejys Kastytis ir jros gelmi dukra Jrat. Baladje vyrauja draminis vyksmas: dievika Jrat
pamyljo ems sn. Poetas diaugiasi ir avisi j meile bei drsa. Meils jausmas susiduria su paproi
normomis. Pamil vienas kit, balads veikjai nusikalto dangaus statymams. Suskamba fantastinis
dangaus motyvas. siuet sipina kertas. Perknas sudauo Jrats rmus:

Bet susirstino smarkus


Perknas, i dangaus pamats,
Kad drso palytt mogus
Skaistyb dievikos Jrats;
Paleids aib ir griausmus,
Sudau gintaro namus.
Balads atomazga keturi paskutiniai posmai apie nelaiming Jrats ir Kastyio meils
baigt.

Satyros
Satyra tarsi priepriea baladei. Balad poetizuoja tikrov, o satyra j apnuogina. Kritikai
velgdamas gyvenim, poetas gali isakyti pasipiktinim ir nepasitenkinim.

Maironis sukr nedaug satyr, nors jas ra ir jaunystje, ir vlesniais metais. Daniausiai
satyr nukreipia tuos, kurie isiadjo ideal ir pasuko karjerizmo keliu. Satyroje Skausmo balsas
matome, kaip idealus, gerus norus ir viltis sunaikina blogis:

Giedojau meil, jaun vilt,


Skambjo Stygos man saldiai;
iandien tenka ar nutilti,
Ar verkt u igamas skaudiai.
Krinyje smerkiamas savanaudikumas, pasyvumas. Poetui nepriimtinas betikslis buvimas
ioje emje, sielos rambumas, dvasini polki stoka. Jo rstus odis vis pirma skiriamas tiems,
kuriems neuteko jg prasmingiau gyventi, kurie patys atsisako tokio gyvenimo.

Satyros Mano moksladraugiams intonacija itin ironika: gudrs draugai tarsi giriami, o
i tikrj apnuoginama j menkyst:
Mano gudrs draugai greit mones ijo;
ems imint gili suprato;
Isiblaiv sapnai! Nebegaudo jau vjo;
I auktybi ir iri, ir mato!
Prie kreidos ir stalelio per nakt darbuojas;
Vainjas po vaies katanais;
Prie jaunim nauda pasipt didiuojas,
J vadina gudriai litvomanais.
Satyros poetinei idjai suprasti svarbus treiasis posmas apie moksladraugi jaunysts
idealus. Suprieins praeit ir dabart, idealus ir tikrov, poetas rsiai smerkia mones, einanius
lengviausiu keliu. Jiems pranaaujama moralin pratis.

Visose Maironio satyrose ryki demokratin nuostata. Autorius gina varging, socialiniu
poiriu emiau stovini visuomens dal. Jis prie sulenkjusius dvarininkus, prie politinius ir
moralinius vertelgas, kai kuriuos karjerizmo keliu pasukusius lietuvi inteligentus.

Satyriniame eilratyje Kai kam smerkiami tie, kurie prie aukso naudos pasiild
pralobo ir trindami baltas rankas toliau lobsta kit sskaita. Jie vadinami siurblmis, niekais, bastn
gauja, be sins kyi lupikais.

Rsiai pasmerks tokius veikjus, Maironis, deja, nemato kelio, kaip j atsikratyti.
mogikasis siningumas neleido jam tylti. Poetas piktinosi Lietuvos Respublikos, susikrusios 1918
m. vasario 16 d., negerovmis. Ir kartu liko tautins vienybs alininkas. Todl jis smerkdamas ir kenia.
Maironiui skaudu, kad ne vienas nutolo nuo tautinio sjdio idj. Poetas savo ideal, susiformavusi
XIX a. pabaigoje, nebekeit. Maironio satyrose garsiai skambantis skausmo balsas spja, kad danai
tikrov ir idealai isiskiria.