PSICHOLOGIJA

1. Bendrosios, raidos, pedagoginės ir socialinės psichologijos objektai. Psichologijos tyrimo metodai. Psichologija
(psiche-siela, logos-mokslas) yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psich tiria žm vidinio
gyvenimo reiškinius įvairias psichinio gyvenimo sritis todėl diferencijuojasi į atskiras disciplinas, besiskiriančias
tyrimo objektais, metodais ir psisitaikymo sferomis. Šakos: 1) bendroji psich tiria bendriausius suaugusio žm
psichikos dėsningumus. 2) socialinė psich - mokslas apie žm gr. 3)pedagoginio - mokymo, auklėjimo, saviauklos
pedagoginius dėsningumus, santykių ypat metodinių priemonių efektyvumą, asmenybės formavimosi strateginius
klausimus.
Psichologijos tyrimo metodai: tyrimo technikos. Metodu vadinama ir veiksmų visuma, ir konkretaus tikslo siekimo
būdas. Griežtai apibrėžto pamato psichologijos metodai klasifikacijos neturi. Remiantis tyrėjo santykiu su
tiriamuoju skiriami bendramoksliniai stebėjimo ir eksperimento metodai. 1. stebėjimu laikomas toks būdas, kai
tyrėjas pats nekeisdamas sąlygų, sistemingai registruoja vykstančius reiškinius. 2. eksperimentas - tai reiškinių
tyrimas aktyviai juos veikiant, sudarant ar keičiant sąlygas. 3. koreliaciniai tyrimai, kai nekontroliuojant sąlygų ir
jų nekeičiant, statistiniais metodais įvertinamas ryšys tarp empyrinių duomenų. Naudojami ir empyrinių duomenų
gavimo būdai: 1)natūralios elgsenos stebėjimas - stebimasis net nejunta kada stebimas a) išprovokuotas - planingai,
tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas b) stebėjimas dalyvaujant - tampant grupės nariu, stebint iš vidaus. Stebint
būtina numatyti į kokius vienetus tikslinga skaidyti elgseną. Stebimi elgsenos fragmentai - laiko ar įvykių imčių.
Tiksli faktų registracija. 2) stebima kontroliuojamomis sąlygomis - dažnai apribojamas elgseną veikiančių faktorių
kiekis. 3) tiriamųjų apklausa - kai tiriamasis žodžiu ar raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Klausimai g. b.
“uždari” atsakymą reikia rinktis iš 2 ar daugiau ir “atviri” - nenukreipia tiriamojo atsakymų a)pokalbis ar interviu -
sąvokos žodinei apklausai žymėti - pokalbio vedėjas pateikia iš anksto apgalvotus klausimus, fiksuoja atsakymus
nepiršdamas savo nuomonės: standartizuotas ir ne, b) anketos mąsiniams tyrimams, į raštu pateiktus klausimus ir
atsakoma raštu. 4) klinikinis metodas - stebėjimo kontroliuojamomis sąlygomis ir nestandartizuoto pokalbio
derinys. 5) testavimas - testas, tai standartizuotos užduotys iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiama apie psichinių
asmens ypatybių išsivystymo laipsnį.

2. Psichikos samprata ir struktūra. Įvairūs požiūriai į psichiką: biheviorizmas, geštaltpsichologija, psichoanalizė,

kognityvinė ir humanistinė psichologija.
Psichikos samprata ir struktūra. Žm psichika tai daugybė tikrovės atspindėjimo ir žm elgsenos reguliavimo
reiškinių. Kiekviename individe jie sud integruotą visumą. Neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių netiriant
jų tarpusavio ryšių, neaprėpiant jų visumos. Žm psichika nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jis turi sąmonę. Tai gamtinės
ir visuomeninės aplinkos atspindėjimas, dėsnių pažinimas, būsimų tikrovės dėsnių propagavimas. Savo asmenybės
ir jos santykių su aplinka atspindėjimas. Savojo aš pažinimas - savimonė. Yra ir nesąmoningų psichinių reiškinių,
apie kurių vyksmą žmonės mažai nutuokia pvz, sapnai. Psichoanalitinės psichologijos šalininkai vadina juos
pasąmonės reiškiniais. Svarbiausia žm sąmonėje yra sąmonė ir savimonė, susiformavusios jam sociališkai
evoliucionuojant. Psich reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje: 1) psichikos procesai
dinamiški dažnai besikeičiantys reiškiniai: pažinimo, jausmų, valios pvz, melodijos prisiminimas. 2) psichinės
būsenos - kiek pastovesni už psichinius procesus. Jas apibūdina psichosomatiniai kitimai palaikantys santykinai
pastovų psich veiklos lygį (įtampą). 3) psichinėms savybėms priklauso realetyviai pastovūs reiškiniai,
besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove nepriklausomai nuo konkrečių dirginimų. Priskiriamos
temperamento, charakterio gabumai ir sugebėjimų ypatybės.
Psich teigia kad psichika ir išgyvenimai tai nepaprastų elementų suma, o sudėtingas vientisas reiškinys, turintis
visai naują skirtingą kokybę, palyginti su paprasta elementų suma, kuri tariamai sud to reiškinio struktūrą. Čia
sąvokų sist susiformavo tiriant ir nagrinėjant pirmiausi suvokimo procesus. Geštaltpsichologiją propagavo Keleris,
Kafka, Verthaimeris. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas tai regėjimo lauko pertvarkymas į “gerą” pavidalą,
aitinkantį vidines organizmo tendencijas. Geštalpsichologija praturtino suvokimo, mąstymo ir asmenybės psich, bet
kaip ir bendroji psich turėjo principinių trūkumų: fizinių sistemų dėsningumus taikė psich reiškiniams aiškinti,
ignoravo praktines žm sąveikos su išoriniu pasauliu reikšmę psich procesų formavimuisi, individo aktyvumo
reikšmė mąstymui. Tai buvo mentalistinė tyrusi daugiausia psichinius pažinimo reiškinius. Biheviorizmas -
stengėsi pašalinti barjerą skyrusį klasikinę eksperimentinę psich nuo gyvūnų tyrimų. Jie nelaikė sąmonės psich
objektu ir tyrė gyvūnams būdingą reakciją į stimulą, jie nekreipė dėmesio į tai, kad žm reakcija į stimulą daugiausia
reiškiasi ne judesiais, o verbaline prasmine reakcija, teigė, kad žinant kokie stimulai, kokiomis aplinkybėmis
sukelia atitinkamas reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti. Neobihevioristai suprato, kad esant
tokiems pat stimulams ir išorinėms sąlygoms gyvūnų elgsena įvairuoja, jie teigė kad skirtumai priklauso nuo
kažkokio nežinomo faktoriaus, tarpinio kintamojo, kuriuo laikė organizmą. Jie pripažino kad psich procesai
formuojasi aplinkos veikiami, bet socialinio sąlygotumo jie neieškojo. Jiems būd antropologinė pažiūra į psichikos
ir sąmonės raidą.
Psichoanalizės teorija žm. psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausiu -
seksualinį potraukį. Froidas teigė, kad šis potraukis su įv. savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį,
stengiasi prasiskverbti įsąmonę, užvaldyti ją. Žm. sąmone galinti tuos potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius
žm. mąstysenai ir elgesio normoms vėl išstumti į pasąmonę. Negalėdami tiesiogiai patekti į sąmonę, potraukiai
stengiasi į ją patekti užmaskuota forma, jie pasireiškia sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, kliniškais simptomais
ir t.t. psichikos gelmėse glūdintys neįsisamoninti potraukiai svarbiausias žm. veiklos akstinas. Humanistinė psich
žm. Psichologija. Ji kūrėsi kaip priešingybė biheviorizmui ir psichoanalizei. Ji ėmė gilintis į savojo aš egzistavimo
pažinimą, kitaip žiūrėjo į veiklos motyvus. Žinojimas, kad savęs gerai nepažįsta trukdo žmogaus savirealizacijai.
Humanistinės psich atstovai dažnai yra praktikai, psichoterapinėmis priemonėmis padeda individui atstatyti sveikus
santykius su savimi ir aplinka. Ji atsisako eksperimento, pasikliauja fenomenologiniu aprašymu, todėl kartais
vadinama nemoksline. Kognityvinė psich atsirado prieš ketvirtį amžiaus ryšiumi su pasklidusiomis kibernetinėmis
idėjomis. Kompiuteris gautą informaciją apdoroja ir gražina. Psichologai vėl ėmė gilintis į psich procesus,
sukauptai informacijai aiškinti imami modeliai ir kibernetikos. Iš ten į psich pateko kodo, bloko ir panašios
savokos. Kognityvinė psich ištyrė individo pažinimo procesų struktūrą, ją galima vadinti neomentalizmu. Ji mažai
domisi žmogaus aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių motyvacijos problemomis.
3. Bendravimas. Interakcinis komunikacinis ir emocinis bendravimo aspektai.
Bendravimas- sąveika tarp žmonių, poveikis ir vertybė. Emocinis bendravimo aspektas.
Bendravimas vertybė, tai poreikis padedantis patenkinti kt poreikius. Skiriami aspektai: emocinis, komunikacinis,
sąveika tarp žmonių. Emocinis bendr aspektas - bendravimui ieškome emocinės paramos. Kalbama apie empatiją -
įsijautimas į kt žmonių emocinę būseną, išgyvenimas to, ką jaučia kt žmogus. 1 Empatija prasideda nuo supratimo,
tai dar nėra emocija, tai bendravimo partnerio emocinės būsenos atpažinimas. 2 empatijos fazė- jausmo
išgyvenimas. Tokio jausmo kurį išgyvena bendravimo partner. 3 fazė- jausmo perdavimas, išrieškimas žodžiais,
kad aš išgyvenu tą, ką išgyveni tu.
Komunikacinis interakcinis bendrav aspektai. Komunikacinis keitimasis informacija. Informacijos siuntimo
priėmimo S→i.k →s.k →i.d →P.k →P (S-siuntėjas, i.k- inf kodavimas, i.d- inf dekodavimas, P.k – priėmėjo
kodavimas, P- priėmėjas). Procesas vykstantis priešinga tvarka P← P.k← i.d← s.k← i.k←S. Tipiška komunikacija
tarp 2 asmenų schema - siuntėjas gavėjui siunčia inf-ją, ji gali būti užkoduota. Kodavimas gali reikšti tą reikšmę,
kurią siuntėjas suteikia inf-jai. Gavėjas inf dekoduoja. Priėmėjas gali tą inf įv suprasti, todėl dekodavimas gali būti
įv tikslumo. Ką nors kitiem sakydami mes nesame tikri, kad priėmėjas dekoduos inf. Taip, kaip mes ją pateikiame.
Komunikacija gali būt abipusė. Priėmėjas dekoduoja inf ir pats siunčia sąvąją, tai grįžtamasis ryšys. Jei siuntėjo ir
gavėjo inf, dekodavimai sutampa - komunikacija sėkminga. Bet gali būti inf suprasta kaip priekaištas, tai inf
artepaktai. Jie priklauso nuo mūsų emocijos būsenos, patirties vertybių, priklauso nuo visos asmenybės.
Žodinis ir nežodinis bendravimas. Bendravimo sunkumai ir jų priežastys.
Bendravimas yra specifinė žm. sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią jie pažįsta vieni
kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Bendravimas yra būtina žm. kaip socialinės būtybės atsiradimo, egzistavimo ir
tobulėjimo sąlyga. Tobuliausia žm. bendravimo priemonė yra kalba. Kalbos ženklai yra įvairūs, juos sudaro
girdimi, matomi ir kitokie signalai, kurie suvokiami atitinkamais jutimo organais. Kalbėjimas skiriamas į vidinį ir
išorinį. Vidiniu kalbėjimu, pasirengiama išoriniam kalbėjimui, iš anksto planuojami būsimi pasakymai, juo
remiamasi sprendžiant žodinius uždavinius. Išorinis kalbėjimas skirtas bendrauti su kitais asmenimis, todėl turi būti
pakankamai intensyvus, gausus įvairių intonacijų ar regimų ženklų. Seniausia kalbinė bendravimo forma yra
sakytinis kalbėjimas. Jį sudaro girdimų signalų grupė, apibūdina garsų intensyvumo, jų aukštumo, trukmės, ritmo ir
tembro ypatybės. Rašytinis bendravimas neturi tokių turtingų išraiškos priemonių kaip sakytinis. Rašytinis
kalbėjimas negali taip betarpiškai perduoti kalbančiojo jausmų, pageidavimų, kalbėjimo poteksčių kaip sakytinis.
Bendraudami žm. ne tik keičiasi informacija, bet ir veikia vieni kitus. Dėl bendraujančiųjų sąveikos gali padidėti ar
sumažėti jų aktyvumas, atsirasti pamėgdžiojimo reiškinių, iškilti teigiamų ir neigiamų emocijų, pasireikšti
kooperacijos ir konkurencijos veiksmų, lenktyniavimo siekimų ir atsirasti įvairiausių kitų asmenybės ar gr.
pakitimų. Bendraudami žm.geriau pažįsta vieni kitų išorines ir vidines savybes. Išorinių žm. savybių atspindėjimas
pirmiausia susijęs su gerumo ar blogumo, gražumo ar bjaurumo ir kt. įvertinimu. Antrasis pažinimo pgl. išorines
savybes etapas – tai loginis-emocinis įvertinimas. Žm. vertinimas priklauso nuo vertinančiojo sugebėjimo suvokti
savo vertę. Jei žm. save vertina geriau negu grupė, kitus jis ima vertinti neigiamai. Žm. suvokdami savo neigiamas
savybes, linkę nesąmoningai jas priskirti ir kitiems. Nuolat giriami žm. ir patys yra linkę pervertinti kitų žm.
gerąsias savybes ir nepastebėti neigiamų.
4. Asmenybės emocinė sfera. Emocijos ir jausmai, jų rūšys.
Emocijų ir jausmų formos. Elementariausia emocijos forma yra emocinis tonas. Tai pojučių, suvokimų, vaizdinių,
o kartais ir minčių išgyvenimas, suteikiantis psichiniam procesui tam tikro pasitenkinimo ar nepasit atspalvį. Jis
priklauso ne nuo juntamų daikto savybių, bet nuo tos reikšmės kurią objektai turi žmogui tam tikroje situacijoje.
Pvz priešo artilerijos šūvio garsas suteiks nepasitenkinimo, o saliuto - pasit atspalvį. Emocinis tonas paprastai
nusako ne kiek žmogaus objektyvų, kiek subjektyvų santykį su daiktais ar jų savybėmis. Pvz dėl alkio,
persivalgymo, nuovargio- žmogus nepatenkintas, bet esant geros bendros organizmo būklės - patenkintas. Tokios
emocijų atmainos vad vitalinėmis emocijomis. Emocinė būsena, kuri ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį
ir jo psichinius procesus, tačiau pasireiškia nestipriais išgyvenimais vad nuotaika. Jos trukmė gali būti labai įvairi:
nuo pusvalandžio iki kelių dienų ar net iki mėn. nuotaika priklauso nuo dirgiklio pobūdžio ir nervų sist ypatybių. Ji
visada turi tam tikrą priežastį, tačiau žmogus ne visada ją įsisamonina, dėl to kartais atrodo, kad nuotaika apima
savaime. Paprastai, kai žmogus yra geros nuotaikos, jo veikla yra sėkmingesnė, tačiau ir prislėgtos nuotaikos žm
gali sėkmingai dirbti, jei dėl valios ir charakterio ypatybių jis sugeba mobilizuoti fizines ir psich jėgas tikslui
pasiekti. Vaikystėje nuotaikos dažnai būna nepastovios, vyresniame amžiuje jau pastovesnės, daugiau ar mažiau
valdomos. Sugebėjimas valdyti nuotaikas rodo susiformavusią asmesybės emocinio pastovumo ypatybę. Kita stipri
emocinė būsena - afektas. Tai labai audringa, pasireiškianti staigia, intensyvia reakcija. Afekto metu pasikeičia
įprasų poelgių turinys. Esant tokios būsenos žmogus nesugeba valdyti savo reakcijų, objektyviai įvertinti
susidariusios situacijos. Jo kalba pasidaro padrika, judesiai nekordinuoti ir pan. Tačiau susiformavusi, tvirta
asmenybė, susipažinusi su afekto reiškiniu ir jo pasekmėmis, gali neleisti jam kilti, mobilizuodama valios
pastangas arba sąmoningai nukreipdama emocinę energiją į kokią noks veiklą. Pakankamai ilga, vienodai intensyvi
ir stipri emocinė būsena, stimuliuojanti tam tikrą žmogaus veklos kryptį vad aistra. Ją gali sukelti materialinių ir
kultūrinių - dvasinių poreikių tenkinimas. Paprastai aistra yra susijusi su valia ir didelio tikslo siekimu. Ji gali būti
ne tik būsena, bet ir stiprus jausmas. Dažnai ji lemia žmogaus gyvenimo kryptingumą, reikalauja vyriškumo ir
drąsos, o kartais gali būti ir žalinga. Stresas- emocinė reakcija, kurią sukelia netikėta situacija.
Emocijos ir jausmai, f-jos reškinių savybės. Emocijos ir jausmai yra organizmo netarpiško santykio su objektyvios
tikrovės daiktais ir reiškinias, tenkinant savo poreikius. “Emocijas” galima vartoti siaurąja ir plačiąja prasme.
Siaurąja prasme - tai trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai kilę dėl biologinių organizmo poreikių, pvz alkio,
troškulio ir kt. Plačiąja prasme be viso to apima ir jausmas. Terminas jausmai žymi pastovesnius, ilgalaikius
žmonių išgyvenimus atspindinčius asmenybės, kaip visuomenės nario, santykį su aplinka. Jausmus pirmiausiai
lemia kultūriniai - dvasiniai poreikiai, susiję su žm tarpusavio santykiais: bendravimo, darbo ir tt. Pastovūs
emociniai santykiai genetiniu atžvilgiu atsiranda vėliau negu išgyvenimai. Dėl didelio emocijų ir jausmų įvairumo
sunku juos klasifikuoti. Pgl jų kilmę skirstomi į žemesniuosius ir aukštesniuosius jausmus. Žemesnieji susiję su
biologiniais organizmo poreikiais, o aukštesniuosius sąlygoja visuomeniniai veiksniai. F-jos: 1) emocijų signalinė
f-ja impresinė. Tai daugiausia emocinį toną turintys, trumpalaikėse situacijose kilę vaizdiniai. 2) - ekspresinė, tai
emocijų išorinė išraiška. Emocijos ir jausmai išreiškiami įv. veido, kūno judesiais, tačiau svarbiausia išraiškos
forma yra kalba. Žodžiais ar atskiromis frazėmis žm išreiškia savo išgyvenimus. Jausmams ir emocijoms būdingas
poliariškumas: teigiamas ar neigiamas, aktyvus ar pasyvus. Emocijos gali reikšti malonumą ir nemalonumą.
Kadangi emocijos, kaip minėta, yra poreikių tenkinimo sėkmingumo arba susidūrimo su kliūtimis, tenkinant
poreikius, rodiklis. Emocijos skatinančios gyvą sistemą veikti ir didinančios jos aktyvumą, laikomos steniškomis, o
veiklą slopinančios emocijos vad asteniškomis. Be poliariškumo, dar yra ambivalentiškumas, tai kai vienu metu to
paties objekto atžvilgiu juntami priešingi jausmai. Dar emociniai reiškiniai pasižymi kiekybiniais skirtumais,
priklausomai nuo to, kokią gyvai sistemai turi emocijas sukėlę veiksniai. Jos g.b. intensyvios ir silpnos. Be to
emocijas apibūdina pastovumas ir kintamumas, kartais teigiamos emocijos gali nesunkiai virsti neigiamomis ir
atvirkščiai. Jausmų pastovumas priklauso nuo gyvos sistemos santykių su objektyvios tikrovės daiktais ir
reiškiniais, t.p. nuo žm įsitikinimų.
5. Jutiminiai pažinimo procesai, jų rūšys. Bendrieji jutimo dėsniai ir suvokimo ypatybės.
Jutimas ir suvokimas. Jutimas palaikomas gyvo organizmo. Tai ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais
būviais. Jutimą sukelia išorinės aplinkos daiktai su vidiniais organiniais procesais siunčiami energijos srautai,
veikiantys juntamąsias ląsteles, kurios gautą energiją paverčia nerviniu fiziologiniu procesu. Jutimas yra psichinis
procesas. Objekto savybės, vaizdo, pojūčio formavimasis. Pojūtis adekvatus dirgiklio arba stimulo vaizdui
mumyse. Suvokimas. Žm gali justi ir atskiras objekto savybes t.y. suvokti objekto visumą. Daikto ar reiškinio
visumos atsispindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vad suvokimu (percepcija). Suvokimas yra
psichologinio proceso, daikto ar reiškinio vaizdo formavimas. Suvokimas negali būti be jutimo. Suvokimas padeda
organizmui orientuotis sudėtingomis gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Nepaprastos reikšmės ir žm turi įv sutartinių
ženklų (rašto) suvokimas. Tikrovės vaizdai ir atitinkami išgyvenimai formuojasi patyrimo įtakoje. Patyrimo įtaka
suvokimui vad apercepcija, ji susijusi su buvusia ar esama žm veikla, su asmenybės kryptingumu.
Pojučių ir suvokimų rūšys, jų klasifikacija. Jutimo dėsniai. Nuo Aristotelio laikų pojūčiai skirstomi į 5 rūšis:
lytėjimo, uoslės, skonio, regos, klausos. Dabar yra apibūdinta daugiau pojučių. Regos dirgikliai yra elektroniniai
virpesiai. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia dalis yra tinklainė. Joje yra išsidėsčiusios 2-jų rūšių šviesai
jautrios nervinės ląst ir kolbelės. Kolbelės padeda skirti daiktų spalvas ir formas, lazdelės teikia pilkų ir juodų
spalvų pojūčius. Regėjimo centrai yra pakaušio srityje. Klausos dirgiklis yra oro virpesiai. Yra skiriami 3 garsų
garsumas ar intensyvumas, aukštis ir tembras. Uoslės dirgikliai - lakių medžiagų molekulės, kartu su oru
patenkančios į nosį. Skonio pojūčiai yra vandenyje ar seilėse ištirpusios chem medž (4 pagr. kokybės turi saldumą,
rūgštumą, surūmą ir kartumą). Lytėjimo poj - oda, burnos ir nosies gleivinės plėvelė gali teikti 4 rūšių pojūčius:
spaudimo, šalčio, šilumos, skausmo. Judėjimo poj receptoriai yra raumenyse, sąnarių raiščiuose. Jie dirginami
judant. Pusiausvyros poj receptoriai yra vidinėje ausyje ir signalizuoja apie galvos ir kūno poveikį bei judėjimą.
Organų poj receptoriai yra daugelio vidaus organų sienelėse. T.y. tie poj kuriuos juntame alkio, troškulio,
šleikštumo, vidaus skausmų atvejais. DĖSNIAI. Juntamąsias nervines ląst veikia įvairūs fizinės prigimties
dirgikliai, todėl skirtingi ir jų sukelti poj. Nuo fizinės energijos rūšies priklauso pojūčio pobūdis arba modalumas.
Šviesos energijos srautai sukelia regos pojučius, garso bangos - klausos ir t.t, kiekvienas pojūtis yra tam tikro
intensyvumo, tai lemia dirgiklio jėgos, individualios subjekto savybės ir t.t. Jautrumas - tai jutimo org ypatumas
reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklius. Adaptacija - jutimo org prisitaikymas prie dirgiklio stiprumo,
prisitaikoma keičiantis jutimo org jautrumui.
Bendrieji suvokimo ypatumai. Žm savybė suvokti daiktų realumą ir lokalizuoti juos erdvėje vad suvokimo
daiktiškumu. Ryškiausiai ši savybė pasireiškia figūros ir fono fenomene. 1. Figūra - konkreti, tiksliai apibrėžta,
pirmame plane išdėstyta uždara visuma. 2. Fonas - neapibrėžtas, esantis už figūros neapribotas laukas. Suvokimo
ypatumas, kai objekto vaizdas išlaiko pagr bruožus skirtingomis suvokimo sąlygomis, vad konstantiškumu. Iliuzija
- iškreiptas tikrovės objekto vaizdas, kuris susidaro objektui tiesiogiai veikiant jutimo aparatą. Iliuzijos
objektyvus, dėsningas psich reiškinys. Su kai kuriomis suvokimo iliuzijomis žm susid nuolatos ir į jas nekreipia
dėmesio. G.b. iliuzijų priklausančių nuo suvokiančio asmens ypatingos psichinės būsenos. Išsigandęs žm krūmą
gali palaikyti žm šešėliu. Nuo iliuzijų skiriasi haliucinacijos - tai organizmo patologinių būsenų rezultatas.
Jutimai ir suvokimas, sąmonės būsenos. Jutimu palaikomas gyvo org. ryšys su aplinka, paties vidiniais būviais.
Jaudinimas prasidėjęs receptoriuose, pasiekia smegenis ir virsta psichiniu proc. Jutimas yra ilgiau ar trumpiau
trunkantis psich. proc., objekto savybės vaizdo – pojūčio formavimasis. Pojūtis yra daiktų bei reiškinių savybių ir
organizmo vidinių būvių, tiesiogiai veikiančių atitinkamus jutimo org. psichinis atspindys. Pojūčiai, kaip aplinkoje
vykstančių kitimų signalai, įgalina organizmą atitinkamai koreguoti elgesį. Suvokimas yra psich. proc., daikto ar
reiškinio vaizdo formavimasis. Sąmonėje susiformavęs daikto, reiškinio ar įvykio visumos atspindys vad.
suvokimu. Suvokimo negali būti be jutimo. Suvokimas padeda organizmui orientuotis. Žm. suvokiami objektai yra
ne tik formų, garsų, tekstūrų, judesių visuma, bet ir daiktai, turintys tam tikrą reikšmę jo gyvenime. Suvokimo
rūšys: erdvinis suvokimas (dydis, forma, apimtis, atstumas); laiko suvokimas (tai reiškinių trukmės ir nuoseklumo
atspindys); judėjimo suvokimas (objektų pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimas); nenumatytas
suvokimas (nėra išankstinių tikslų ką nors suvokti); numatytas suvokimas (iškyla tikslas ką nors suvokti).
Organizmui gyvybiškai svarbus orientavimasis aplinkoje galimas todėl, kad pojūčiai yra realių objektų ir reiškinių
savybių, egzistuojančių nepriklausomai nuo juos juntančio individo, adekvatūs atspindžiai. Juntant ir suvokiant
objektus, atliekant percepcinius veiksmus, esminis šių proc. komponentas yra motorinė veikla, t.y. organų,
kuriuose yra jutimo receptoriai judėjimas (ranka, akis). Pojūčiai skirstomi pgl receptorius: interoceptoriai – alkis,
troškulys, sotumas; proprioceptoriai – receptoriai esantys raumenyse, raiščiuose; eksteroceptoriai – regos, klausos,
lytėjimo, uoslės, skonio. Sąmonė – tai atspindinių reiškinių ir išgyvenimų dinamiška kaita, kryptingas ir nuoseklus
proc., kuriame atsispindi asmenybės poreikiai, tikslai ir planai. Ji integruoja visus psichinio atspindėjimo lygius ir
yra vienalytis reiškinys. Sąmonė kaip vienijantis pradas apjungia jutimą, suvokimą, mąstymą, kalbą ir tikslingą
praktinę veiklą ( mokymąsi, darbą ir t.t.). Tai, ką žm.suvokia ir supranta , tampa jo sąmonės objektu, o visa kita
lieka sąmonės fonu. Sąmonės objekto ir fono santykis yra dinamiškas – virsta jos fonu ir atvirkščiai. Žm. psich.
proc. būna sąmoningi ir nesąmoningi. Pirmuosius sąmonė kontroliuoja, o nesąmoningų ne. Nesąmoningiems
reiškiniams priklauso haliucinacijos, sapnai, pamiršti vaikystės įgūdžiai ir t.t. Griežtų ribų tarp sąmoningų ir
nesąmoningų psich. reiškinių nėra. Visi jie sudaro bendrą kontinuumą, kurio viename gale yra neįsisąmoninti ir
nesuvokiami psichikos aktai ar būsenos, o kitame – ypač aiškūs ir aktyvinantys tikslingus individo veiksmus
reiškiniai.
6. Mąstymas kaip apibendrinantis ir tarpiškas tikrovės pažinimo procesas. Mąstymo rūšys, tipai ir raidos stadijos.
Mąstymas - tarpiškas ir apibendrintas ( siejantis kelis apibendrinimo lygius) tikrovės vidinių, dėsningų ryšių
pažinimas. Mąstymą galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą ir funkciją, kaip žmonių bendravimo formą,
kaip veiklos momemtą ir rūšį. Apibūdinant mąstymą šiais vienas su kitu susijusiais požiūriais aiškėja jo pagr
ypatumai ir vieta psichinių procesų struktūroje. Mąstydami mes gauname naujos informacijos, nes mąstymu
aptinkame tai, ko negalima įžiūrėti ar - dar dažniau - kas lieka neaišku, neįsisąmoninta, netarpiškai suvokiant
daiktus ir jų ryšius. Mąstydamas žm kitaip, iš naujo, pažiūri į žinomus dalykus stengiasi suprasti ir įvertinti, visa
tai, su kuo susiduria gyvenime. Taip atskleisdamas įv reiškinių vienovę, mato pastovius, būtinus, esmingus daiktų
ryšius bei santykius, t.y bendruosius tikrovės dėsnius. Mąstymą sud turinys: žinios, medžiaga. Fiksuojamas tam
tikromis minties formomis: vaizdiniais, sąvokomis, sprendiniais. Mąstymo operacijos, kuriomis informacija
pertvarkoma, formuojamos naujos sąvokos ar sprendiniai. Šiuos mąstymo komponentus sieja abipusis ryšys. Apie
daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome, t.y priskiriame atitinkamai sąvokai. Sąvoka - mintis, kurioje užfiksuoti
giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Kas yra tai, apie ką mąstome, koks yra šis mąstymo
objektas? Visų pirma padeda jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma - vaizdiniai. Vaizdiniai kartu yra ir
pradinė minties forma. Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų, juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai ir
reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu. Jie padeda išskirti mąstymo objektą, jais remdamiesi, galime atsakyti į
klausimą “kas tai” (“katė”, “skaičius”). Tačiau vaizdinio neužtenka, kad atsakytume į klausimą kas yra šis
išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir
organizacija, jo struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo - giminės, rūšies ir atskiro
objekto - savybės bei santykiai. Sąvokos ir sprendinys yra glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoka žm turi tada,
kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y teigdamas tai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir
paneigdamas kas jam neesminga. Tai išreiškia sprendinio loginė struktūra: abiejų pusių - subjekto ir predikato
ryšys žymi ryšį tarp atskira ir bendra reiškiniuose.
Mąstymo operacijos rūšys, tipai. Ž. Piažė teigia, kad mąstymo operacijos yra interiorizuoti, tarpusavyje suderinti
atvirkštiniai veiksniai, susijungę į pastovias ir kartu dinamiškas struktūras. Pagrindinė operacijų ypatybė -
atvirkštumas, jai formuojantis lavėja sudėtingiausia mąstymo forma - operacinis sąvokinis mąstymas. Mąstymo
operacijos formuojasi vykstant išorinių, praktinių veiksmų interiorizacijai. Bendriausios mąstymo operacijos yra
analizė ir sintezė. Analizė - mąstymo objekto suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, jo ypatybių, požymių ir
santykių išskyrimas. Sintezė - mintinis išskirtų objekto dalių, ypatybių bei santykiių jungimas į visumą. Būdamos
viena kitai priešingos operacijos, jos yra nenutrūkstamai susijusios: viena kitos atrama, atlikimo ir kontrolės
priemonė. Analizės ir sintezės procese galima skirti 3 pagr pakopas: pirminę sintezę, analizę ir antrinę sintezę.
Pirminė sintezė - mąstymo objektas mintyse neskaidomas į dalis, neišskiriami jo požymiai. Mąstymo rūšys:
veiksminis, vaizdinis, sąvokinis. Veiksminis mąstymas - daiktų ar reiškinių santykių bei savybių pažinimas
atliekant su jais praktinius, fizinius veiksmus. Vaizdinis mąstymas - daiktų ar reiškinių ryšiai, kurie surandami
pertvarkant mintyse turimus vaizdinius. Sąvokinis mąstymas - kada reiškinių ryšį galima pažinti, susiejant ir
pertvarkant turimas sąvokas. Mąstymo tipas - būdingiausias, reliatyviai pastovus atskiro individo mąstymo būdas.
Skirtingų profesijų žmonės skiriasi kuriuo nors išlavėjusiu mąstymo tipu: veiksminiu, vaizdiniu arba sąvokiniu.
Individualūs tipiniai mąstymo skirtumai priklauso nuo tam tikrų nervinių ir psichofiziologinių ypatybių ir ypač nuo
pagrindinės žm veiklos, kuriai jie turi įtakos ir kurioje patys formuojasi. Vienas ar kitas mąstymo tipas kaip ir rūšis
nėra reikšmingesnis ar pranašesnis už kitus.
7. individualios asmenybės savybės (temperamentas, charakteris, sugebėjimai).
Žmogus gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų žm. Temperamentas - tai viena reikšmingiausių,
pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žm asmenybės savybėms. Jis nulemia žm samenybės
visumos, turinio (tačiau turi didelę įtaką jos savybių) formai: atsiradimui, vystimuisi, išorinei išraiškai.
Temperamento skiriamieji požymiai: 1) temp ypatybės daro įtaką įvirioms žm veiklos sritims, turinčioms pačius
skirtingiausius tikslus, motyvus ir tuo jos skiriasi nuo poveikio kurį žm veiklai daro asmenybės kriptingumas; 2)
temp ypatybės nekinta ilgą žm gyvenimo tarpą ar net visą gyven. 3) temp ypat pasireiškia ne atsietai, o dėsningai
viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temp tipui. Taigi temp ypatybėmis vad tokias
pastovias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žm psich veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę
išraišką, kurios yra santykinai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų ir dėsningai siejasi
tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temp tipą. I.Pavlovo mokslo apie aukštosios nervinės veiklos tipų ryšį su
temperamentu esmė yra tokia: visi gyvūnai ir žm pgl pagrindinių nervinių procesų -jaudinimo ir slopinimo jėgą vad
silpnais ir stipriais. Visi stipr tipai skirstomi į neturinčius pusiausvyros, o su ja į: paslankius arba nepasl. I Pavlovas
- nurodytas silpnasis tipas sudaro fiziologinį melancholiko temp pagrindą, siejo tai su slopinamuoju nervinės sist
tipu. Pavlovo nuomone, susiformuoja jaudinimo ir slopinimo stiprumas, atsirandantis dėl nerv ląst sugebėjimo
atlaikyti stiprius ir ilgai trunkančius dirgiklio veikimus. Nerv ląst pavargsta ir žm nebegali normaliai dirbti.
Stipriųjų tipų atstovams būdingas stiprus jaudinimas ir slopinimas, kurio fiziologinė priežastis yra nerv ląst
ypatumas išlaikyti ilgai trunkančių stiprių dirgiklių veikimą. I Pavlovas eksperimentiniais duomenimis apie
aukštosios nervinės veiklos tipus stengėsi pagrįsti Hipokrato išskirtų 4 temp tipų fiziologinę esmę. Buvo atliekami
l. sudėtingi tyrimai, kurie naudojant sudėtingą elektroninę techniką gerokai papildė žinias apie auštosios nerv
veklos tipus. Šie tyrimai parodė, kad daugelis žm sąlyginių refleksų individualių ypatybių yra tarpusavy susiję, o
kiekviena tokia sist priklauso nuo 1 bendros priežasties, būtent nuo kurios nors nerv sist ypatybės. Buvo nustatytos
tarpusavy susijusiuos individualios ypatybės priklausančios nuo verv procesų slopinimo ir nuo jų pusiausvyros.
Buvo rasta gr individualių savybių, kurios paaiškina teigiamų ir slopinamų sąlyginių refleksų susidarymą. Šias
savyb lemianti nerv sist ypatybė buvo pavad- nerv sist dinamiškumu, o kokiu greičiu jaudinimo procesas atsiranda
ir nutrūksta savyb vad - stabilumu. Psich temperamento charakteristika susijusi ne su viena nerv sist ypatybe, bet
su jų dariniu t.y. su nerv sist tipu.
Temperamentas, charakteris, gebėjimai, jų kitimai ir raida. Temperamentas – pastovios asmenybės savybės,
pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Jis spalvina charakterį. Hipokratas teigė,
kad temperamento skirtumus lemia org. esančių skysčių proporcijos: cholerikas – tulžis, sangvinikas – kraujas,
flegmatikas – gleivės, melancholikas – juodoji ar geltonoji tulžis. Dabar temperamento psichologinė charakteristika
remiasi šiais pagr. požymiais: sensityvumas – tai silpniausi išoriniai poveikiai, kuriais galima sukelti kokią nors
žmogaus reakciją; reaktyvumas – sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis ar vidinis
analogiško stiprumo poveikis; aktyvumas – kaip aktyviai žm.veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis;
reaktyvumo ir aktyvumo santykis – ar žm.veikla daugiau priklauso nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių ar nuo
vidinių; reakcijos tempas – apie jį sprendžiama iš įvairių psich. reakcijų ir proc. – judesių, kalbos, protinių
veiksmų, orientacijos; plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir
lanksčiai žm. prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių; ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė
intravertiškumas – kas daugiau lemia žm. reakcijas ir veiklą – išoriniai dabarties įspūdžiai ar vaizdiniai, mintys,
susiję su praeitimi bei ateitimi. Temperamento tipai: sangvinikas – būdingas didelis psich. aktyvumas,
energingumas, greiti judesiai. Mėgsta bendrauti, linksmas. Cholerikas – l. didelis psich.aktyvumas, nekantrus,
emocingas, staigus. Flegmatikas – mažas psich. aktyvumas, užsispyręs, lėtas, jausmai ir nuotaikos pastovios. Lėtai
ugdo naujus įgūdžius, bet jei išsiugdo, tai ilgam. Melancholikas – jautrus, greitai susijaudina, tylus, nedrąsus.
Temperamentas yra paveldimas, bet kai kurios jo ypatybės gali kisti, veikiant gyvenimo bei auklėjimo sąlygoms.
Charakteris – visuma individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais, tipiškomis
aplinkybėmis. Jis nėra įgimtas, o susiformuoja. Jis gali kisti priklausomai situacijų, asmenų su kuriais bendrauja,
būsenų. Charakterio bruožus galima paslėpti, bet ekstremaliose situacijose visada atsiskleis. Pagal žm.santykį su
aplinka char. bruožus galima suskirstyti į grupes: bruožai atspindintys bendrą asmenybės kryptingumą; bruožai
parodantys santykį su darbu; santykį su daiktais; su savimi; su kitais žm. Gebėjimai – visuma asmenybės savybių,
nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę. Jie gali būti įgimti ir įgyti. Vystant įgimtas savybes išmokstama greičiau.
Gabumai- užuomazgų visuma tam tikriems sugebėjimams vystyti. Sugebėjimai gali būti: bendrieji (būtini kelioms
veiklos sritims); specifiniai (būtini tam tikrai veiklai); intelektiniai (padeda pažinti žm., prisitaikyti prie aplinkos,
suprasti dėsnius); percepciniai ( padeda suvokti daiktų ypatybes (dydį, atstumą)); motoriniai (judesių,
koordinacijos).
Temperamento tipai. Psichologinė charakteristika. Temp fiziologinio pagrindo - nervinės veiklos tipo -
charakteristika neapima viso temp turinio, tam reikia dar specialios psich temp analizės. Žmonės skirstomi pgl 4
tradicinius temp. Hipokratas pabrėžė, kad gryno temp žmonių labai mažai, o kai kurie užsienio psichologai mano,
kad temp tipas iš viso nėra griežtai mokslinė sąvoka. Skirstant žm pgl temp, turime atsižvelgti į dėsningą viena kitą
sąlygojančių savybių derinį. Charakteristika remiasi šiais požymiais; 1) Jautrumas - veikiant silpniausių išorinių
poveikių silpniausias dirgiklis, sukelia nepatenkintą reikšmę, neigiamus išgyvenimus. 2)Reaktyvumas - kokio
stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis ar vidinis analogiško stiprumo poveikis. 3)Aktyvumas - žm aktyviai
veikia nugalėdamas išorines ir vid kliūtis. 4)Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. 5)Reakcijos tempas - judesių,
kalbos, protinių veiksmų, orentacijos greičio. 6)Plastiškumas - kaip lengvai žm prisitaiko prie besikeičiančių
aplinkos sąlygų, jei lengvai - plastiškas, o jei ne - rigidiškas. 7)Ekstravertiškumas - išoriniai dabarties įspūdžiai, o
mintys susijusios su praeitimi bei ateitim - intravertiškumas. Temp tipo bruožai: Sangvinikas - labai reaktyvus,
neesminis dalykas gali įpykinti, gyvai emocingai reguoja į viską, greitai sukaupia dėmesį. Iš veido lengva atspėti jo
nuotaiką, požiūrį į daiktus ir žmones. Aštraus jautrumo slenkstis, aktyvus, energingas. Greitos protinės operacijos
ir orentacijos, plastiškas, lankstaus proto. Greitai pripranta prie naujos aplinkos, ekstravertiškas. Cholerikas -
jautrumas nedidelis, bet didelis reaktyvumas ir aktyvumas. Jis staigus, nekantrus, rigidiškas, jo didelė ištvermė,
interesų pastovumas.
8. Atminties samprata. Atminties rūšys, procesai ir veiksniai. Individualūs atminties skirtumai.
Jutimu, suvokimu, mąstymu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vad
atmintimi. Tiesioginė atmintis - tai informacijos įsiminimas, ir atsiminimas, be kokių nors palengvinančių
priemonių, be tarpinių procesų. Netiesioginė atmintis - pasireiškia įsiminimu ir atsiminimu, kuriuos palengvina įv
tarpiniai psichiniai procesai, ar spec priemonės. Motorinė atminitis - tai judesiai ir jų sekos įsiminimas ir laikymas
atmintyje. Vaizdinė atmintis - tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, laikymas atmintyje. Emocinė
atmintis - tai jausmų, išgyvenimų visada susijusių su tam tikrais įvykiais ar žm veiksmais, įsiminimas, laikymas
atmintyje ir atsiminimas. Žodinė atmintis - tai specifiška žm psich veiklos ypatybė. Sistemingas žinių įgijimas ir
kaupimas yra paremtas žodine atmintimi. Dviejų atminties ypatybių užmiršimo ir įsiminimo greitumas ir lėtumas
sud 4 kombinacijas: greito įsiminimo ir lėto užmiršimo, lėto įsiminimo ir lėto užmiršimo, lėto įsiminimo ir greito
užmiršimo, greito įsiminimo ir greito užmiršimo. Skiriami 3 atminties tipai: vaizdusis, žodinis - abstraktusis,
mišrusis. Savo ruožtu vaizdusis atminties tipas skirstomas į potipius, pgl tai, kokio modalumo atmintis žm psich
veikloje vyrauja, tai regiamosios, girdimosios, motorinės atminties tipai. Regimojo atminties tipo žm lengviau
įsimina vizualiai pateiktą informaciją, girdimojo - akustiškai, motorinio - kai ji susijusi su judesiais.
Atminties procesai, užmiršimas. Atm proc prasideda išoriniams ir vidiniams dirgikliams, paveikus receptorius ir
jaudinimui pasiekus smegenų centrus. Juose ryškiai atsispindi tai, kas veikia ar ką tik paveikė regėjimo, girdėjimo
ar kt organus, net labai trumpai veikusio dirgiklio. Ryškus ir tikslus vaizdas išlaikomas 0,1-2s, nauja informacija
atsispindi trumpalaikėje atmintyje, čia ji įprasminama, vertinama, laikoma. Trumpalaikė atmintis, pirmasis gautos
informacijos apdorojimo etapas, ji atlieka ir operatyvinę funkciją iš trumpalaikės atminties informacija
perduodama į ilgalaikę atmintį, jos apimtis neribota. Trumpalaikė atmintis yra dinamiškas mneminės veiklos
komponentas, o ilgalaikė atmintis - konservatyvus. Trumpalaikės ir ilgalaikės atminties procesai sud nedalomą
vienovę. Užmiršimu vadinamas atminties procesas, dėl kurios suvoktos ir užkoduotos informacijos individas negali
atsiminti.
9. Dėmesys. Jo rūšys, ypatybės ir veiksniai. Individualūs dėmesio skirtumai.
Dėmesys. Dėmesio rūšys. Filtracijos, susitelkimo f-jas vykdo dėmesys - savitas individo nervų sist mechanizmas,
užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą, taip galima apibūdinti žm ir gyvūnų dėmesį. Tai į ką
sutelkiamas dėmesys vad dėmesio objektu, o kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje vad dėmesio fonu. Dėmesio
objektas nuolat keičiasi. Pgl platumą dėmesys skirstomas į selektyvų ir paskirstytą. Selektyvus - kai sąmonė
nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją, o paskirstytas kai į du ar daugiau. Dėmesio objektu gali būti išorės
ar organizmo pokyčių sukelti: jutimo ir suvokimo reiškiniai, atminties vaizdiniai, mintys, protiniai veiksmai,
emocinės reakcijos, bei motoriniai veiksmai. Pgl šias pasireiškimo sritis dėmesys skirstomas į sensorinį, motorinį,
emocinį, intelektualinį. Sensorinis dėmesys dar skirstomas į regimąjį, girdimąjį, lytėjimo ir interocepcinį. Pgl
išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į: nevalingas
dėmesys - tai sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį, arba jo elementus iš aplinkos, šis
dėmesys dar vad refleksiniu dėmesiu. Valingas dėmesys iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto
išsiskyrimas iš aplinkos. Valingo dėmesio objektai skirstomi į 2 rūšis: vidinis dėmesys - tai sąmonės nukreipimas į
vidaus pasaulio įvykius. Išorinio dėmesio objektai lokalizuoti išorėje. Išorinis ir vidinis dėmesys vienas kitą
slopina, todėl dėmesys dar skirstomas: individualus dėmesys - tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors
daiktą ar veiklą. Grupinis dėmesys - tai kelių individų sąmonės nukreipimas į bendrą veiklą. Kolektyvinis dėmesys
- tai ištiso kolektyvo sąmonės sutelkimas bendrai veiklai.
Dėmesio ypatybės. Individulaus dėmesio skirtumai. Dėmesio ypatybė - tai bendriausias jo pasireiškimas įv
psichinės veiklos srityse bruožas. Pagr dėmesio ypatybės yra 2: platumas, perkėlimas, intensyvumas, patvarumas,
atsparumas triukšmui ir svyravimui. Skiriasi žmonių dėmesio svyravimai, selektyvumas, intensyvumas ir
atsparumas triukšmui. Skiriamos 3 išsiblaškymo atmainos: tikrasis išsiblaškymas - tai pastovus besugebėjimas ilgai
nesusikaupti, ir atsispirti pašaliniam triukšmui dėl nervinių procesų silpnumo ir nepusiausvyrumo. Laikinasis
išsiblaškymas - tai grįžtamasis dėmesio susilpnėjimas dėl nuovargio, mieguistumo arba labai stripraus emocinio
susijaudinimo. Pseudo išsiblaškymas - tai dėmesio susilpnėjimas vienų objektų ar įvykių atžvilgiu dėl stipraus jo
susitelkimo į kitus (dar vad mokslininkų išsiblaškymu).
10. Bendrasis vaizduotės apibūdinimas. Vaizduotės rūšys ir vaizdinių pertvarkymo būdai. Vaizduotė ir asmenybės
kūrybiškumas.
11. Eriksono psichosocialinė asmenybės raidos teorija ir jos taikymas mokymo procese.
12. Intelekto samprata. Intelekto raida.
Intelektas – tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas
pasimokyti iš patirties. Pagr. intelekto bruožai: sugebėjimas geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, dėsnius,
simbolius), nei įgusti naudotis konkrečiais dalykais (mech. įrankiais, sensorine veikla); sugebėjimas spręsti
problemas – orientuotis naujose situacijose, o ne tik panaudoti gerai išmėgintus reagavimo į įprastas situacijas
būdus; sugebėjimas išmokti, ypač išmokti ir panaudoti žodžiais ir kitais simboliais reiškiamas abstrakcijas. J.
Piaget analizavo vaikų ir paauglių mąstymo proc. Jis intelekto raidą suskirstė į 4 stadijas: 1. Sensomotorinė stadija
( nuo gim.iki 2m). Susidaro pagrindas atsirasti sudėtingesnei veiklai.2. Priešoperacinė stadija ( nuo 2m iki 7m).
Vaikų mąstymas nerišlus sąvokų požiūriu. Vaikai dar nesugeba mąstyti operacijomis, jie dar negali savo psichikoje
perdirbti inf. ir manipuliuoti pasauliu, neturi simbolių, simbolių sist. įgalinančios abstrakčiai, logiškai mąstyti. 3.
Dalis šių sugebėjimų atsiranda konkrečių operacijų stad. (nuo 7 iki 11m). 4. Formalių operacijų stadija ( nuo 11 iki
14m ). L. Vygotskis teigė, kad pažinimo plėtotei ypač svarbi soc.aplinka. Jo programuojamas tiesioginis mokymas
reikalauja suprasti, ką vaikas gali nuveikti vienas ir ką išmanančio mokytojo vadovaujamas. Skirtumas tarp šių
dviejų veiklos lygmenų vadinamas artimiausios plėtros sritimi. Norint paskatinti vaiko pažinimo plėtotę, reikia
nustatyti srities, kurioje galima dirbti, ribas. Jis teigė, jog mokymas yra geras tik tada, kai jis pralenkia vystymąsi.
13. Vaiko ir paauglio psichosocialinės raidos palyginimas.
14. Paauglio ir jaunuolio psichosocialinis raidos palyginimas.
Įvairūs psichologiniai požiūriai į moralės raidą.
Mokymosi motyvacija, jos rūšys. Žadinimo būdai.
Humanistinės psichologijos pažiūros į asmenybės ugdymą.
Psichologinis grupės apibūdinimas. Grupių rūšys. Asmenybė ir grupė. Grupės darna.
Grupė – tai organizuota žm. sistema, turinti bendrus tikslus ir uždavinius. Žm. grupėse formuojami tarpasmeniniai
santykiai. Gr. nariams bendraujant, dirbant, derinant tarpusavio siekimus, kuriamos elgesio normos. Vaikų gr.
svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį. Jas vaikai susikuria patys, ir jų laikosi. Pajuoka, erzinimas
stipriai veikia vaiką, jis keičia savo elgesį, kad pritaptų prie gr. Svarbi ir vaiko išvaizda, apranga ir t.t. Atstūmimą
ar pripažinimą gali lemti soc. įgūdžiai: vaikas, kuris nemoka lengvai bendrauti, pradėti draugauti, sunkiai
priimamas į gr. Vaikai mokosi socialinių įgūdžių vieni iš kitų, net tarpusavy konfliktuodami. Grupė gali daryti tiek
teigiamą, tiek neigiamą įtaką individui (vaikas gali daryti nusikaltimus, vartoti alkoholį, kad pritaptų). Statusas –
grupės nario padėtis grupėje pagal tai, kaip jį vertina kiti gr. nariai. Statusų hierarchija – grupės narių
pasiskirstymas pagal jų statusą, nuo aukščiausio iki žemiausio. Aukščiausio statuso žm. grupėje yra jos lyderis.
Kitoje pusėje gr. atstumtieji. Tai nepopuliarūs asmenys, bet grupėje gali būti juos remiančių žm. Tarpinę padėtį
užima vid. statuso žm. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl gr. nariai siekia aukštesnio statuso, ar
bent jau išlaikyti turimą. Aukštesnį statusą turintys asmenys yra jautrūs žem. statusą turinčių pastangomis pagerinti
savo statusą. Tai suprantama, kaip statusų hierarchijos pažeidimas. Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žm. ką
nors veikia, elgiasi kaip kokios nors gr. narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Emoc. sutikimas, kad esi
kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Vaidmens atlikimas – nebūtina veikla. Kuo ilgiau
žm. gyvena, tuo daugiau soc. vaidmenų jam tenka atlikti (vaikas, vyras, tėvas, senelis ir kt.). Dažnai vieni
vaidmenys prieštarauja kitiems. Tai vadinama vaidmenų konfliktais. Tai sąlygoja žm. dalyvavimas daugelyje gr.
keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Vaidmenis žm. interpretuoja savaip.
Tai atsitinka dėl socialinių ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmenų supratimas yra konfliktų
prielaida.
Grupės. Grupių rūšys ir raidos stadijos. Žm grupės - t.y tam tikra bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras
požiūris, gali būt bendra veikla, tikslas, bendri interesai. Grupėje susiklosto tam tikri tarpasmeniniai santykiai. Gr
yra labai įv skirstomos, vienas iš jų: sąlyginės gr ir realios gr. Sąlyginės - sudaromos loginio mąstymo būdu pgl
tam tikras aplinkybes. Jos gali būti skiriamos pgl tautybę, amžių, profesiją. Jos nariai gali vienas kito nepažinti.
Realios - kurių nariai veikia tuo pačiu metu bendroje erdvėje ir turi vienokių ar kitokių tarpusavio santykių (šeima,
studentų gr). Pgl grupes sudarančių asmenų skaičių skiriamos: makro- ir mikrogrupės. Makro- (pati didžiausia)
žmonija, kuri turi bendrų ypatybių. Soc psich tiria makro gr poreikius, interesus, pamėgdžiojimą, įtaigos reiškinius,
vyraujančius santykius. Makrogr būdinga: 1tarpasmeninių (betarpiškų) santykių nebuvimas. 2 narių
nekontaktiškumas. Mikro- kurias sudaro nedidelis sk individų, jų nariai turi daugiau ar mažiau bendrus veikimo
tikslus ir tiesioginius kontaktus (šeima, mokyklos kl). Ypatybės: 1 autonomija, 2 grupės narių tarpusavio kontrolė,
3 savarankiškumas, 4 konformizmas, 5 homogeniškumas, 6 santykių intymumas, 7 stabilumas. Pgl gr-ėje
susidarančių jos narių santykių pobūdį: formalios ir neformalios. Formalios - yra sudar aukštesnių institucijų, kur
vyrauja formalūs dalykiniai santykiai, vaidmenys. Neformalios - susidaro specialiai neorganizuojant, psichologinės
motyvacijos pagrindu. Klikos - vad mikrogr, neturinčios visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių
veikimo taisyklių, tačiau griežtai reguliuojančios savo narių elgseną savo viduje susidariusiais papročiais ir
moralinėmis normomis. Referentinė gr - vad asmenybei reikšmingiausia. Tai gr į kurią orientuojamasi veikiant,
kuri imama etalonu vertinant savo padėtį, kurios nariu žmog nori tapti, kurios vertybės yra priimamos kaip
teisingos. Stigmatizuotos gr - kurių kt žmonės šalinasi dėl įv priežasčių ( serga ligomis). Prestižinė -jei savo gr
žmogus labai vertina, dalyvavimas tokioje gr didina prestižą. Socialinė kategorizacija - žmonių suvokimas ir
vertinimas pgl tai kokiai gr jie priklauso, žmogui priskiriama ir tam tikra vertė, priklausomai nuo to kokios gr narys
yra. Gr raidos stadijos - kiekviena gr kintantis reiškinys; atsiranda, praeina tam tikrus vystymosi etapus, pasiekia
aukščiausią org lygį ir gali išnykti. Pačioje pradinėje formavimosi stad vad - asociacija. Ji neturi tiksliai apibrėžtų
tikslų, nėra susiklosę nei dalykiniai, nei neformalūs santykiai, bet yra prielaidos jiems atsirasti. Kartu veikiant tarp
jos narių visa tai atsiranda, grupė įgyja konkretumą ir autonomiją, tos asociacijos palaipsniui virsta korporacija-
kurioje atskirų jos narių tikslai yra panašūs ar sutampa, tačiau jų nesiekiama bendrai. Aukščiausia organizacijos
lygio grupė, kurios nariai turi bendrus tikslus ir jų siekiama bendrai - bendruomenė (komanda)
Psichologinės gr klimatas, darnumas, jo rūšys. Psich klimatu (atmosfera) vad bendrą grupės emocinę būseną,
susiklosčiusią dėl darbo sąlygų ir tarpasmeninių santykių. Vienose gr žmonės gali jausti vidinį pasitenkinimą, būti
saugūs, o kitose atvirkščiai. Tai priklauso nuo vadovavimo, vadovo asmenybės. Blogesnė atmosfera buvo
liberalaus lyderiavimo atveju, nes blogiau dirbama, situacija priminė neatsakingą žaidimą, o ne darbo procesą.
Geresnė situacija demokratinio lyder atveju - geriau dirba, pagerėja kūrybiškumas, santykiai gr nuoširdesni. Darbo
rezultat mažesni nei autoritarinio lyder atveju. Jame siekiamas santykių priešiškumas, paklusnumas ir
pataikavimas. Grupėse kaupiasi nepasitenkinimas, įtampa, kuri išsilieja ant nekaltų, silpnesnių narių. Darnumas -
tai teigiama ir kognityvinė grupės asmenų tarpusavio sąveika. Trys pagr suderinamumo rūšys: 1 Psichologinis
suderin - tai gr narių suderinam temperamento atžvilgiu, psichomotorinių r-jų, dėmesio nustatymo atžvilgiu. 2
Socialinis - jis priklauso nuo asmenų sugebėjimo atlikti savo vadmenis grupėje, nuo savęs įvertinimo, charakt
panašumų ir skirtumų. 3 Socialinis–vertybinis - remiasi vertybinių orentacijų, nuostatų panašumu. Jei yra dideli
vertybinių nuostatų skirtumai kyla konfliktas. Psichologinio suderinamumo svarba išryškėja tais atvejais, kai mažai
grupei reikia ilgai dirbti izoliuotai.

Socialiniai vaidmenys, vaidmens rūšys, atlikimo stadijos. Vaidmenų konfliktai. Socialinis

statusas. Statusų hierarchija grupėje.
Grupės nariai būna pasiskirstę darbą pgl tam tikras profesijas, pasiskirstę valdžią. Šis pasiskirst būdingas atskiroms
grupėms ir visai visuomenei. Kiekvienas individas užima tam tikrą f-nę vietą, tam tikrą poziciją. Pozicija - tai
terminas, kuriuo žymima asmens vieta soc santykių sistemoje. Pozicija laikoma, sūnaus, motinos, moksleivio,
studento f-nės vietos. Asmuo užimantis tam tikrą poziciją, turi atlikti tam tikras f-jas, tam tikrą vaidmenį. Vaidmuo
- tai tipiška elgesio sistema susiformavusi visuomenėje, tam tikrai f-jai atlikti skiriami 4 pagr vaidmens aspektai: 1
Keliama visa eilė reikalavimų, tai vad roliniu (vaidmens) laikymu. Visuomenė instrukcijomis, reikalavimais,
moralinėmis normomis, papročiais, elgesio standartais tarsi nurodo ką turi daryti šią poziciją užimantis žmogus
(gydytojas- gydyti, mokinys - mokytis). 2 Supratimas - kiek tam tikrą poziciją užimantis žmogus supranta ką jis
turi daryti. Savo vaidmens supratimas gali sutapti su tuo supratimu. Kuris susijęs ir visuomenėje gali ir nesutapti. 3
Vaidmens priėmimas - tai emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas. Vaidmens atmetimas
priešingas priėmimui. pvz 16-metis nepriima to vaidmens. 4 Vaidmens atlikimas. Savęs pateikimas - tai elgesio
būdas, kurį mes naudojame būdami su kitais žmonėmis tam, kad atitiktume sąvajį aš, kad geriau atliktume savo
pasirinktą vaidmenį, kad galėtume kontroliuoti kitų požiūrį į mus. Įspūdžio kūrimas - suprantamas kaip sąmoningas
ar nesąmon procesas, kurio metu asmuo elgiasi viešumoje kitaip, kad sukurtų jo siekius ir poreikius bendraujant
atitnkantį įvaizdį.
Aš vaizdas ir savęs vertinimas. Savęs vertinimo formavimasis.
. Bendravimas su grupe ir abipusis vertinimas padeda susidaryti savęs vertinimo nuostatą ir savo “Aš” vaizdą,
kurio komponentai yra šie: Savo individualybės vaizdinys; Santykiška interesų, polinkių ir vertybinių orientacijų
vienovė; Atitinkamas savęs vertinimas ir savigarba. Savigarba yra gero psichologinio prisitaikymo, asmeninės
laimės ir efektyvaus funkcionavimo tiek vaikystėje, tiek suaugus sąlyga. Daugelio ikimokyklinio amž. vaikų
savigarbos lygis yra gana aukštas, jie tiki, kad pasieks norimą tikslą. Save blogai vertinantys - vengia pareikšti
nuomonę, kad nesukeltų pajuokos, dažniau klausosi. “Aš” vaizdas l. priklauso nuo jo patirties, įgyjamos namie,
nuo pačių tėvų identifikacijos sėkmingumo. Pradėjęs formuotis vaikystėje, jis nuolat kinta. “Aš” vaizdas yra tartum
dvilypis: kaip individas save įsivaizduoja, kokius fizinius ir psichinius ypatumus sau priskiria (realusis “aš”), ir
koks jis norėtų būti, koks jo saviauklos idealas (idealusis “aš”).
Aš – vaizdas - nuostatų į save visuma. Aš - vaizdo komponentai ir lygiai. Aš vaizdas skiriamas: 1 Realusis Aš - tai
toks koks esu dabar. 2 Idealusis Aš - koks norėčiau būti. 3 Parodomasis Aš - toks Aš kurį rodau kitiems, kokį Aš
norėčiau matyti Save kitų akimis. Realusis ir parodomasis aš dažniausiai nesutampa. 4 Veidrodinis - tie vaizdiniai
apie save, kurie pagrįsti kitų žmonių nuomone. Autokoncepcija – t.y. vaizdinių apie save visuma, visuma nuostatų
savęs paties atžvilgiu. 3 svarbiausi komponentai: 1 Kognityvinis komp - t.y. žinios apie save. Pirmiausia žodžiais
bandoma išreikšti pagr savo charakteristikas., jų daug. Priskiriamos - atitinkamo vaidmens, psichologinės, fizinės,
gyvenimo tikslų apibūdinimas, turtinė ir soc padėtis. Tai galima apibūdinti kaip aš vaizdą. Šios visos
charakteristikos nėra vienareikšmės, jos nėra vienodai svarbios. Paprastai jos išsidėsto tam tikra charakteristine
struktūra priklausomai nuo situacijos, gyvenimo patyrimo. 2 Emocinis vertinantis komp - dažnai žmonės
nepatvirtina mumyse esančių savybių, kurias priskiriame sau. Dauguma vertinimų remiasi stereotipais, kurie
vyrauja toje kultūroje. 3 Elgesio komp - dažnai nuostatos išreiškiamos elgesiu.
Savęs vertinimas. Žmogus vertina ne vien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo
objektu. Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi, geranoriški. Tą siekimą būti geresniam
pavadinkime idealiuoju AŠ. Į jį mes orentuojamės. O tokį save, kokie iš tikrųjų esme, pavadinkime faktiškuoju AŠ.
Paprastai tarp šių dviejų aš esti ribotumas, o idealas išlieka savotišku akstinu tobulėti. Idealas ir tikrovė skiriasi.
Atrasime žmonių, kuriems jų idealusis ir faktiškasis AŠ sutampa arba yra vienas prie kito priartėję. Tikriausiai tas
žmogus pasidarė nekritiškas sau, neigdamas bent kai kuriuos savo trūkumus, o tai gali apsunkinti bendravimą.
Galimas ir kitas kraštutinumas. Žmogus pernelyg hiperbolizuoja faktiškojo ir idealiojo AŠ skirtumą. Patirtos
nesėkmės sukelia pasitikėjimą savimi, ir baimindamasis žmogus kartais pats atitolina prasmingo tikslo siekimą.
Apie save patį žmogus susidaro nuomonę, remdamasis tuo, kaip kiti žmonės jį vertina ir kaip su juo elgiasi. Kitų
nuomonė – tarsi veidrodis, kuriame regi pats save. Šiuo atveju žmogus pamato save tokį, kokį jį mato kiti. Ši
aplinkybė itin svarbi normaliam asmenybės vystymuisi.Tam tikros žinios apie save yra vadinamos savęs vertinimo
veiksniais, jų visuma sudaro savotišką sistemą, lemiančią mūsų savosios vertės lygį. Savęs vertinime vienas kuris
nors veiksnys yra pagrindinis, dominuojantis, kiti – tarsi savotiškas fonas. Svarbu bendrauti su kitais žmonėmis.
Juk to, kuo manome esą svarbūs ir už ką derėtų mus girti, kiti žmonės gali nepastebėti. Dabar savęs vertinime itin
pabrėžiamas intelekto vaidmuo, stengiamasi didinti savąją vertę, mažiau reikšmės teikiant dvasinėms savybėms,
doroviniams jausmams. Beje, vertinant kitą žmogų, jo intelektas dažniausiai menkinamas. Pasirodyti, kad esi
mažesnio ar nepakankamo intelekto yra labiau pavojinga už kitas nesėkmes. Jei žmogus bendraudamas su kitu
akcentuoja, demonstruoja savo intelekto pranašumą, pašnekovas pasijunta nesaugus. Jis irgi nori atrodyti ne
prastesnis. Prasideda varžybos, o tada sunkiau pastebėti ir pastiprinti kito žmogaus gerąsias savybes, atvirkščiai, -
stengiamasi jas nuvertinti. Intelekto veiksnys savęs vertinime dažniausiai demonstruojamas todėl, kad gali sukelti
greičiausią efektą. Didybės manija – specifinis psichiatrijos terminas, žymintis patologinę asmenybės būseną.
Kasdieniame gyvenime paprastai juo norima pasakyti, kad žmogus išpuikęs, tuščiagarbis. Dažnai vartojama ir
komplekso sąvoka. Dažnai kito žmogaus kompleksu vadiname tai, kas mums jo elgesyje nesuprantama, kas, mūsų
nuomone, nukrypsta nuo bendrų elgesio normų. Psichologine prasme kompleksas yra neįgyvendintas esminis
žmogaus noras, poreikis, nuslopintas ir išstumtas į pasąmonę. Žmogus, turintis menkavertiškumo kompleksą ,
sąmoningai ar nesąmoningai darys viską , kad atgautų tariamai prarastą vertę, kad pabrėžtų savo pranašumą.
Ikimokyklinukas save vertina taip, kaip yra kitų vertinamas, netgi kalba apie save trečiuoju asmeniu: “Petriukas
nori “, “Petriukas geras “. Tikrasis savęs pažinimas prasideda tik paauglystėje. Tada itin svarbūs pasidaro
klausimai: “kas aš ?”, “kokia klasės draugų nuomonė apie mane?“ Pagrindinė grupė, kurioje formuojasi žmogaus
savęs vertinimas, yra šeima. Juk joje pradedamas vertinti kiekvienas vaiko poelgis. Nuo tų vertinimų labai
priklauso, kaip toliau vystysis asmenybė. Ypač svarbu vaikų skaičius šeimoje. Vienturtis šeimoje tampa
privilegijuotu asmeniu. Vaikui visai nesunku susidaryti apie save puikią nuomonę. Toks savęs pažinimas yra
vienpusis. Tėvai dažnai išsprendžia pagrindinius vaiko sunkumus, problemas, jis gyvena tarsi šiltnamyje. Mažėja
tokio žmogaus atsakomybės jausmas, savikritiškumas.

Socialinės nuostatos, jų rūšys.

Socialinės nuostatos. Jų struktūra, f-jos, formavimosi būdai. T.y žmogaus pasirengimas vienaip ar kitaip elgtis,
vertinti, numatyti situaciją. Nuostatos nėra įgimtos, formuojasi kaupiantis patyrimui. Nuostata tam tikro žmogaus
atžvilgiu yra teigiama ar neigiama. Pvz sveika valgyt tik tam tikrą maistą. Nuostatos yra pakankamai pastovios ne
taip lengvai keičiamos. Ypač sunku teigiamą keisti į neigiamą. Nuostatų formavimosi būdai: 1 Pamėgdžiojimas –
t.y. samoningas kitų žmonių elgesio kopijavimas, labiausiai pamėgdžiojamas vyresnio amžiaus žmogaus elgesys
(pvz tėvų, aukštesnio soc statuso elgesys, labiau kompetetingas asmenuo). 2 Identifikavimas – t.y. sąmoningas kitų
žmonių kopijavimas (paauglystėje merginos kopijuoja vyresnių elgesį). 3 Mokymas - kai asmenybė gauna iš kitų
tam tikrą inf-ją, kurioje nurodoma kokia nuostata pageidautina, kokia ne, kas gražu, kas ne. Inf-ją mums perduoda
kiti asmenys, bet išmokimas, nuostatų priėmimas yra individualus dalykas, kuris priklauso nuo konkrečių individo
savybių. Nuostatos dažn būna įsisavintos, bet gali būt ir ne (neįsisavinta - rytais su visais sveikintis nepriklausomai
ar tam žm tai patinka). Nuostat gali keistis gavus kažkokią tai naują inf-ją. Nuostat labai susiję su konkrečiu
elgesiu. Mūsų nuostata įtakoja elgesį, elgesys savo ruožtu įtakoja nuostatų formavimąsi.
Konfliktai, jų rūšys. Konfliktų sprendimo galimybės.
Konfliktas tai priešingų pažiūrų, interesų, emocijų susidūrimas, atsiradęs žm. sprendžiant socialinio ar asmeninio
pobūdžio klausimus. Jis ne visada neigiamas reiškinys. Kai nuomonės liečia svarbius veiklos tikslus, jis padeda
rasti prasmingą sprendimą. Tai produktyvus, konstruktyvus konfliktas. Jis stiprina socialinį aktyvumą. Neigiamais
konfliktais laikomi nesutarimai tarp asmens ir grupės, mokytojo ir mok., ir pan. Konfliktai paprastai kyla tada, kai
paliečiamas kolektyvo ar asmenybės soc. statusas, materialiniai ir dvasiniai interesai, asmenybės orumas ir pan.
Konfliktų priežastys gali būti objektyvios (pvz., užduočių neįvykdymas dėl rimtų kliūčių) ir subjektyvios,
susijusios su žm. elgesio ar charakterio trūkumais: tingumu, nedrausmingumu, išpuikimu ir kt. Konfliktai gali būti
ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Jie gali būti sprendžiami pedagoginiu ir administraciniu būdais. Pedagoginio konfliktų
sprendimo pagr. būdas yra įtikinimas. Klystančiąjai arba abiems pusėms padedama suvokti objektyvią tiesą ir
įtikinti konfliktų motyvų nepagrįstumu. Sunkiau konfliktą likviduoti tada, kai jo priežastys yra gr. narių elgesio ar
charakterio trūkumai. Jei įtikinimo metodas neefektyvus, gr. nariui keliamas ultimatumas keisti savo elgesį, kitaip
gr. su juo nebendraus. Administracinis konfliktų likvidavimo būdas gali būti perkėlimas į kitą kolektyvą. Kiti
konfliktų sprendimo būdai: konflikto vengimas; kova; kompromisas; konflikto sušvelninimas; problemų
sprendimas.
Konfliktai, jų rūšys. Konflikto sprendimo strategijos. Konfliktai gali būt labai įv. Juos tiria ne tik soc psich, bet ir
filos, logika, teisė, medicina, sociologija. Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikšta kova tarp 2 ar daugiau šalių,
kurios turi priešingas nuostatas, skirtingus veikimo tikslus ar skirtingas vertybes. Svarbiausios 5 rūšys: 1 Vidinis
asmenybės konflikt (vid motyvų konflikt). T.y žmogus turi pasirinkti vieną iš alternatyvų tarp troškimų, motyvų ir
galimybių. 2 taspasmeniniai konfliktai - jų šaltinis yra santykiai tarp 2 ar daugiau gr narių. Pvz: gali būti konfliktai
tarp vyro ir žmonos dėl emocinių skirtumų, tarp kokios nors įstaigos vadovo ir jo pavaduotojo siekiant lyderio
pozicijos ir pan. 3 asmenybės ir gr konfliktai - atsiranda dėl gr spaudimo asmenybei ar asmenybės priešgrupinės
veiklos. 4 tarpgrupiniai konf - dėl prieštaravimų tarp in- ir autgrupių, dėl skirtingų tikslų. 5 soc konflikt - iškyla
tarp asmenų ar gr dėl bendrų visuomenės nuostatų ar veiksmų spaudimo (ekonominė krizė, svetimos kultūros
invazija, religinė prievarta ir pan.) Sprendimo strategijos: 1 Vidinis konflikto nuslopinimas - konfliktą stabdo
aukštesnio statuso žmonės, valdžia, jėgos struktūros. Problema neišsprendžiama, tik nuslopinama. 2 Konf
užglostymas - tai nenoras spręsti konfliktą. Atisakoma savo pozicijų, savo požiūrio vardan “gerų” santykių. 3 Konf
vengimas - labai gilios konflikto vengimo tendencijos. Konfliktas slepiamas nuo saves paties. Čia įsijungia
žmogaus gynybiniai mechanizmai, kurie pateisina jo elgesį. Problemos vengimas ilgainiui gali tapti asmenybės
bruožu. 4 Kompromiso strateg - iš visų minėtų sprendimo būdų yra konstruktyviausia, šiuo atveju oponentai
atsisako kai kurių dalykų vardan bendro sutarimo. Konkurencija - pirmiausia stengiamasi patenkinti savus
interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas.
Žmonių tarpusavio suvokimo psichologiniai dėsningumai.
Verbalinis ir neverbalinis bendravimas. Socialinis atstumas.
Išmokimo ir vertinimo psichologijos problemos.

1.PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI. TYRIMŲ METODŲ KLASIFIKACIJA

Metodas - veikimo būdas, tikslingų veiksmų ir priemonių visuma. Kiekvienas mokslas tam tikrais metodais tiria
objektą. Metodu vad. veiksmų visuma ir konkretus tikslo siekimo būdas. Stebėjimu laikomas toks metodas, kai
tyrėjas nekeisdamas sąlygų, sistemingai reguliuoja ir aprašo natūraliai vykstančius reiškinius. T.y. organizuotas,
tikslingas, tam tikrų reiškinių suvokimas. Tyrėjas nesikiša į įvykių eigą ir stebimasis nejunta, kad yra
stebimas:1)išprovokuotas stebėjimas - situacijos sudaromos natūralioje aplinkoje ir yra panašios į
natūralias;2)įjungiamasis - stebint grupę tampama nariu, kad natūralios elgsenos stebėjimo metu būtų gauti
efektyvūs empiriniai duomenys, tyrėjas t. apmąstyti: a) numatyti į kokius vienetus tikslinga skaidyti elgseną; b)
kadangi stebėtojo galimybės ribotos, tai stebėjimai organizuojami remiantis imčių principu, t.y.stebimi tam tikri
elgsenos fragmentai. Dažniausiai laikoma laiko imčių technika-būdinga, kad elgsena stebima trumpais laiko
tarpais; įvykio imčių tech., kai domina tam tikros elgesio apraiškos (agresija ir kt.); c) tiksli faktų
registracija.Stebėjimas kontroliuojamas sąlygomis. Šis būdas įgalina tą patį individą stebėti keletą kartų. Tam g.b.
naudojami prietaisai.Apklausa - tai toks būdas, kai tiriamasis žodžiu ar raštu t.atsakyti į pateiktus klausimus.
Uždari klausimai-reikalauja rinktis atsakymą iš 2 ar daugiau alternatyvų. Atviri klausimai - atsakymas
formuluojamas laisvai. Pokalbis ir interviu tai sąvokos taikomos žodiniai tiriamųjų apklausai žymėti. Pokalbis yra
standartizuotas (kai klausimai pateikiami griežtai laikantis tvarkos) ir nestandartizuotas (pateikiami atviri, dažnai
netiesioginiai klausimai). Žodinės apklausos metu tyėjas tiesiogiai bendrauja su tiriamuoju. Anketos tai
klausiamiems pritaikytas apklausos būdas. Skirta masiniams tyrimams. Į kl. atsakoma raštu Klinikinis - tiriamajam
pateikiama užduotis, kurią atlikdamas aiškina savo veiksmus.Testavimas - tai standartizuotos užduotys iš kurių
atlikimo rezultatų sprendžiama apie tam tikrą psichinių funkcijų, asmens ypatybių išsivystymo laipsnį ir būklę.
Klausimai sudaromi pagal tam tikrus požymius pvz.:amžių, išsilavinimą ir pan.Eksperimentas-gali būti
laboratorinis ir natūralus. Tai reiškinių tyrimas aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Koreliaciniai
tyrimai-tai tokie tyrimai, kai statistiniais metodais įvertinamas ryšys tarp tam tikrų duomenų.
2. PAGRINDINĖS ŠIUOLAIKINĖS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS: BIHEVIORIZMAS,
GEŠTALTPSICHOLOGIJA, PSICHOANALIZĖ, KOGNITYVINĖ IR HUMANISTINĖ PSUCHOLOGIJA
Bihevioristai stengėsi pašalinti barjerą, skyrusį klasikinę eksperimentinę psich. nuo gyvūnų tyrimų. Jie nelaikė
sąmonės psich. objektu ir tyrė gyvūnams būdingą organizmo reakciją į stimulą S (stimulas)- R(reakcija). Jie
nekreipė dėmesio į tai, kad žm.reakciją į stimulus ir situacijas daugiausia reiškėsi ne judesiais, kad tai verbalinė
prasminė reakcija. Dž.Volsonas teigė, jog žinant, kokie stimulai ir kokiomis aplinkybėmis sukelia atitinkamas
reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti. Geštalpsichologiios sąvokų sistema susiformavimo tiriant ir
nagrinėjant pirmiausia suvokimo procesus. Iš pradžių geštalp. suvokimo procesus tyrė vartodami beveik išimtinai
dvimates geometrines figūras. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas - tai regėjimo lauko pertvarkymas į„gerą"
pavidalą atitinkantį vidines organizmo tendencijas. V.Keleris tirdamas beždžionių suvokimą ir intelektą, pastebėjo,
kad beždžionė sudūrusi kelias lazdas suvokia šių lazdų erdvės santykių pasikeitimą ir suvokia kad tokį naują įrankį
galima panaudoti maistui pasiekti.Šiai teorijai atsirasti pagrindo davė naujos gamtos mokslų idėjos. Jie praturtino
suvokimo mąstymo ir asmenybės psich., bet kaip bendroji psich.ji turėjo tam tikrų principinių trūkumų: fiz.sistemų
dėsningumus taikė psichiniams reiškiniams aiškinti, ignoravo praktinės žm.sąveikos su išoriniu pasauliu reikšmę
psichinių procesų formavimuisi, individo aktyvumo reikšmę mąstymui.Žm.potraukius, poreikius ir emocijas ėmė
tirti XIX a.atsiradusi psichoanalizės teorija. Jos atsiradimas susijęs su Z.Froidu. Pagal jį, žmogaus psichika
susideda iš 3 lygių: pasąmonės, priešsąmonės ir sąmonės. Sąmonė yra labai nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus
gali kontroliuoti. Priešsąmonė - joje yra informacija, kurią galima pervesti į sąmonės lygį. Pati didžiausia psichikos
dalis yra pasąmonė. Visi 3 šie psichikos lygiai reiškiasi visoje asmenybėje. Asmenybėje skiriami 3 teoriniai
komponentai: ego (aš), id, super ego. Pačiame giliausiame pasąmonės sluoksnyje glūdi struktūra, kurią Froidas
pavadino id, t.y.pasąmonės energijos šaltinis. Joje nėra nieko kas paklustų logikai ir apie id galima sužinoti per
sapnus. Aukštesnėje pakopoje yra ego struktūra. Ego veikia remdamasis realybe pagal tai, koks pasaulis yra
ištikrųjų, o ne kokio norėtų. Id. Ego dėka žmogus poreikius derina su visuomenės normomis. Super ego -
visuomenės normos ir taisyklės. Jis susideda iš sąžinės ir ego idealo. Pasak froidistų, psichikos gelmėse glūdintys
nesąmoningi potraukiai yra svarbiausi žm.veiklos atskiras jo kūrybos šaltinis ir motyvas. Kapitalistiniame
pasaulyje pokario metais pailgėjęs susvetimėjimas ir naujų dvasios vertybių ieškojimas padėjo atsirasti vadinamajai
humanistinei psich. Susijusi su amerikiečiu K.Rogers. Pasak jo: kiekvieno individo tikslas - tapti harmoningu
žmogumi. Jis ištiria ypatybes, kurios būdingos harmoningam žmogui:1)atvirumas patyrimui, tai reiškia, kad
žmogus suvokia ir priima tai, kas vyksta su juo, greta jo (gyvena tikroviškame, o ne įsivaizduojamame
pasaulyje).2)pasitikėjimas savo organizmu - žmogus tarsi atranda, kad organizmas padeda rasti ir priimti
tinkamiausius elgesio būdus, tada žmogus pradeda mažiau bijoti savo emocijų reakcijų, pasitiki savo jausmais, iš
daugelio galimybių pasirenka tinkamiausius sprendimus.3)Vidinė orientacija vertinant. Priimdamas sprendimus,
vertindamas, žmogus geba remtis pačiu savimi. Supranta, kad vertinimo šaltinis glūdijame pačiame. Ir vis mažiau
žmogus dairosi į aplinką aplinkinius, neieško kitų patvirtinimų ar neigimų. Tampa atsakingas už savo poelgius ir
brandą. 4)orientacija į procesą, o ne į produktą. Žmogus Įsisąmonina kad jo raida yra nepabaigiamas procesas.
Supranta, kad žmogus dinamiškas, atsisako lūkesčių pasiekti kokį tai apibrėžtą savo galutinį rezultatą. Humanistinė
psich.ėmė gilintis į savojo aš ir savo egzistavimo pažinimą. Kai žm.atrodo, kad jo elgsena neatitinka susidarytos
pažiūros į save, tada atsiranda įtampa ir menkavertiškumo jausmas. Negalint patenkinti savo pagrindinių poreikių
ar išgyvenant konfliktus su aplinka ar su avimi, gali kilti neurozės ir psichozės. Pastaruoju metu išpopuliarėjo
kognityvinė psich. Ji atsirado prieš ketvirtį amžiaus ryšium su plačiai pasklidusiomis ir praktiškai taikomomis
kibernetinėmis idėjomis, su skaičiavimo mašinų konstravimu ir tobulinimu. Psichologai vėl ėmė gilintis į psich.
Suvokimo, dėmesio, atminties ir mąstymo procesus, į kalbos struktūrą, jų mechanizmus galima vadinti
neomentalizmu. Ši teorija mažai domisi žm.aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių ir motyvacijos prblemomis.
3.BENDRAVIMAS.EMOCINIS IR KOMUNIKACINIS BENDRAVIMO ASPEKTAI. BENDRAVIMAS IR
SĄVEIKA
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių egzistencinių poreikių. Poreikių hierarchijoje jis užima trečiąją vietą,
po fiziologinių ir saugos poreikių. Oltmeno tvirtinimu, bendravimo poreikis veikia dialektiškai ir apima atvirumo
kitiems ir užsidarymo, užsisklendimo nuo jų priešybę. Kiekviena iš šių būsenų sudaro vieną iš dviejų šio
dialektinio ryšio polių. Šiaip jau šie poliai veikia kaip sistema, nei vienam iš jų visiškai nedominuojant. Žmogaus
bendravimo poreikį išreiškia judėjimas tarp šių dviejų polių: žmogus, tam tikrą laiką jautęsis komfortabiliai
atsiribojęs ir užsisklendęs, laikui bėgant, yra linkęs judėti priešingybės link. Oukonoro ir Rouzenblado tvirtinimu,
priešingai, bendravimo poreikis paremtas pusiausvyros principu. Žmogus siekia palaikyti optimalų socialinių
kontaktų mastą. Nukrypimai nuo šio optimalaus masto, verčia žmogų plėsti arba siaurinti kontaktus.kad atstatytų tą
optimalų mastą. Pvz.:jei žmogus patiria per daug (jo manymu) kontaktų, jis ieško vienumos, kad atstatytų optimalų
bendravimą.Emocinis bendravimo aspektas Giluminė bendravimo prasmė - emocinis ryšio su partneriu
užmezgimas ir palaikymas. Galimas dvejopas reagavimas į partnerį, į jo problemą: kognityvinis (mąstymo) ir
emocinis. Vienais atvejais mums labiau reikia asmens, kuris padėtų dalykiškai išanalizuoti mūsų problemą, kitais
atvejais norime ne išmintingo patarimo, bet emocinės paramos. Emocinė parama vadinama empatija - įsijautimu į
kito žmogaus emocinę būseną, išgyvenimu to, ką jaučia kitas žmogus. 1-oji empatijos fazė, supratimas - dar ne
emocija, bet partnerio emocinės būsenos atpažinimas, jos identifikacija. 2-oji empatijos fazė -jausmo išgyvenimas.
T.y. išgyvenimas tokio jausmo, kuris tuo momentu apėmęs partnerį. 3-oji empatijos fazė –jausmo perdavimas.
Svarbiausia čia tampa to perdavimo būdai ir išraiškos formos. Bendravimas, kada palaikomi ryšiai yra vadinamas
komunikaciniu bendravimu. Mokantį bendrauti žmogų ir vadina komunikabiliu. Bendravimas ir sąveika Palaikyti
ryšį, keistis informacija - tai tik vienas iš bendravimo aspektų. Ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo,
bendraudami mes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Tai, kad vienas asmuo bendraudamas yra siuntėjas, o kitas -
priėmėjas, yra tik išorinė, formalioji reiškinio pusė. Įsigilinę pamatysime, kad informacijos siuntėjo būsena,
nuotaika turi įtakos adresato būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai. Vadinasi, žmonės sąveikauja. Tiesiogiai ar
netiesiogiai. Kitų žmonių įtaką mes visados jaučiame, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Kiekviena asmenybė
turi savo socialinį tinklą. Socialiniame tinkle asmuo (P) yra centrinis elementas. Jis yra abipusiais ryšiais susijęs su
jam reikšmingais asmenimis: motina, tėvu, broliu, seserim - taip pat tarpusavy susijusiais. Tai pirminis tinklas. Jį
sudarantys žmonės savo ruožtu turi ryšių su kitais žmonėmis.Vadinasi jis tas asmuo su kitais žmonėmis turi ryšį.
Kartu tas asmuo yra dalis kitų žmonių santykių sistemos. Taip žmonės daro poveikį vieni kitiems, sąveikauja. Ta
sąveika psichologijoje vadinama interakcija. Kiekvienas žmogus yra žmonių santykių sistemos dalis, pakitimai
kurioje nors vienoje jos dalyje paveikia visą sistemą, sutrikdo pusiausvyrą. T.p. pusiausvirą pažeisti gali narių
būsenos, krizės ar šiaip kitokie reikšmingi įvykiai ar nutikimai. Mūsų drabai, sėkmės bei nesėkmės liečia ne tik
mus pačius, bet ir kitus mūsų socialinio tinklo elementus. Socialiniai tinklai atlieka ne vieną funkciją -
paremiamąją, blokuojamąją, neutraliąją ir kt. Asmenys tinkle turi įvairius vaidmenis. Kuo daugiau žmonių tinkle,
tuo didesnė paramos tikimybė. Deja, dažnai senų, paliegusių žmonių socialiniai tinklai yra maži. Kai tinkle mažai
žmonių jie būna perkrauti socialiniais vaidmenimis. Du asmenys gali tik turėti iliuziją, kad jie bendrauja dviese.
Jiems nepavyktų pabėgti nuo savųjų sistemos įtakos.
4.ASMENYBĖS EMOCINĖ SFERA.EMOCIJOS IR JAUSMAI, JŲ RŪŠYS
Emocijos trumpalaikiai išgyvenimai, kilę dėl išorinės aplinkos poveikių. Plačiąja prasme-apima ir jausmus.
Jausmai žymi pastovius, patvaresnius, ilgalaikius žmonių išgyvenimus, atsirandančius dėl asmenybės santykių su
aplinka. Jausmai būdingi tik socialiniai būtybei-žmogui. Jausmus lemia: dvasinai poreikiai, susiję su žmonių
tarpusavio santykiais; darbu, bendravimu. Kartais jie g.b. situacinio pobūdžio ir išgyvenami kaip emocijos siaurąja
prasme. (Pvz.:motinos meilė vaikui, tačiau dėl jo neigiamo elgesio, g.b. nepasitenkinimas) Pastovūs emociniai
santykiai genetiniu atžvilgiu atsiranda vėliau nei situaciniai išgyvenimai. Pvz.:vaiko meilės jausmas formuojasi per
ilgą laiką Žemesnieji jausmai susiję su biologiniais organizmo poreikiais. Aukštesnieji- sąlygojami visuomeninių
veiksnių. Jų įvairovę lemia įsitikinimai, pažiūros, interesai, be to kokioje visuomenėje gyvena žmogus.
Skiriami:1)inovaciniai - juos sužadina visuomenėje priimtų elgesio normų laikymasis. Jie gali sukelti
pasitenkinimą, jei žmogaus elgesys atitinka visuomenės priimtas normas, 2)intelektiniai -susiję su žmogaus protine
veikla (žinių troškimas, smalsumas).Šie jausmai aktyvina protinę veiklą. 3)estetiniai - pasireiškia meno, grožio
suvokimu. Emocijos ir jausmai ne pačių tikrovės daiktų, o individo santykio su jais, tenkinant savo poreikius.
Teigiamos emocijos ir jausmai aktyvina žmogaus veiklą, o neigiamos - slopina. Jausmams ir emocijoms būdingas
poliariškumas. Aktyvios emocijos - aktyvinančios, pasyvios-slopinančios. Emocijų forma-emocijų tonas. Pojūčių,
suvokimų, minčių sukeltas išgyvenimas nusako subjektyvų santykį su daiktais. Emocijų ir jausmų rūšys: nuotaikos
– trumpalaikės; afektai - tai stipri, palyginti trumpa reakcija. Dažniausiai kyla, kai pasikeičia svarbios gyvenimo
aplinkybės. Reiškiasi staigiais judesiais. Afekto metu sumažėja žmogaus kontrolė-tampa agresyvus. Depresija-tai
afektinė psichinė būsena, kurios metu žmogus išgyvena kankinamas emocijas ir jausmus. Nemato gyvenimo
perspektyvų. Aistros-stiprus, pastovus, visą žmogaus asmenybę apimantis jausmas, kuris kreipia žmogaus siekius į
vieną objektą. Frusfracija-atsiranda, kai žmogus siekia užsibrėžto tikslo, o jam trukdo. Kuo labiau trukdo, tuo f-cija
gilėja. Nerimas-tai emocinė būsena, kylanti dėl pavojaus, atsiranda dėl įsivaizduojamo pavojaus. Stresas-emocinė
reakcija, kurią sukelia netikėta aplinkybė, nenugalimi sunkumai.
5.JUTIMINIAI PAŽINIMO PROCESAI, JŲ RŪŠYS,BENDRIEJI JUTIMO DĖSNIAI IR SUVOKIMO
YPATYBĖS
Jutimu palaikomas pagrindinis ryšys su išorine aplinka ir vidiniais būriais. Jutimai-ilgiau ar trumpiau trunkantis
psichologinis procesas, objekto savybės vaizdo-pojūčio formavimas. Pojūtis-adekvatus dirgiklio vaizd. mumyse,
tai psichologinis atspindys. Suvokimas-daikto ar reiškinio, visumos atspindėjimas. Jutimą sukelia išorinės aplinkos
daiktų bei vidinių organinių procesų siunčiami energijos srautai, veikiantys juntamąsias(sensorines)ląsteles, kurios
gautą energiją paverčia nerviniu fiziologiniu procesu (nerviniu impulsu). Jaudinimas prasidėjęs receptoriuose,
pasiekia smegenis bei kitus nervų sistemos darinius ir virsta psichiniu procesu.Žmogaus jutimo organus g.paveikti
išoriniai daiktai ir jų savybės(temperatūra), jutimą g.sukelti ir vidiniai dirgikliai(toksinai). Jutimas yra ilgiau ar
trumpiau trunkantis psichinis procesas, objekto savybės vaizdo-pojūčio formavimasis. Pojūtis yra daiktu bei
reiškiniu savybių ir organizmo vidiniu būviu, tiesiogiai veikiančių atitinkamus jutimo organus psichinis atspindys.
Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vadinamas suvokimu
(percepsiia). Suvokimo negali būti be jutimo. Suvokimas padeda organizmui orientuotis sudėtingomis jo gyvenimo
ir veiklos sąlygomis. Žmogaus suvokiami objektai yra daiktai, turintys tam tikrą reikšmę jo gyvenime. Tikrovės
vaizdai ir atitinkami išgyvenimai formuojasi patyrimo įtakoje. Patyrimo įtaka suvokimui vadinama apercepcija.
Rūšys - skirstomi į 5 rūšis: lytos, uoslės, skonio, regos, klausos. Ilgainiui buvo išsiaiškinta ir apibūdinta daugiau
pojūčių. 1. Regos pojūčiai: Regos organų dirgikliai yra elektromagnetiniai virpesiai. Mes regime nuo 390 iki 800
mili mikronų ilgio elektromagnetines bangas. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia yra akies tinklainė,
kurioje išsidėsčiusios šviesai jautrios ląstelės (kolbelės ir lazdelės). Kolbelių yra centrinėje tinklainės dalyje, tai
dieninio regėjimo aparatas. Lazdelės yra pakraščiuose, padeda regėti esant silpniems elektromagnetiniams
dirgikliams, teikia achromatinių spalvų pojūčius (juoda, pilka, balta). Tai naktinio regėjimo aparatas. Spalvų
matymas - tai gebėjimas skirti elektromagnetinių bangų ilgį. 2.Klausos pojūčiai: tai labai adaptyvus jutimas.
Dirgiklis— viena į kitą atsitrenkiančios oro molekulės, išreiškiamos decibelais. Garsas apibūdinamas dažniu.
Dažnis priklauso nuo garso bangos ilgio. Žmogus girdi nuo 16Hz iki 20khz. Žmogaus klausos rūšys: fonetinė
(kalbos, garsų suvokimas), muzikinė klausa (sugebėjimas suvokti ir atkurti muzikos garsus). 3. Uoslės pojūčiai:
dirgiklis - lakių medžiagų molekulės kartu su oru patenkančios į kvėpavimo takus. Yra įvairių kvapų klasifikacija:
eteriniai (acetonas), kampariniai, muskatiniai, gėlių kvapai, aštrių kvapų klasė (actas), mentolas, puvėsių. 4. Skonio
pojūčiai: Dirgiklis - vandenyje ar seilėse ištirpusios cheminės medžiagos. Yra 4 pagrindiniai skoniai: saldumas,
sūrumas, rūgštumas, kartumas. Jų įvairios kombinacijos lemia tai, kad mes juntame įvairių maisto medžiagų skonį.
5. Lytėjimo pojūčiai: Gaunami 4 rūšių pojūčiai: vienais receptoriais galima gauti tik šalčio, kitais šilumos, trečiais
skausmo pojūčius, ketvirtais spaudimo. Dabar labiausiai paplitęs pojūčių rūšiavimas pagal receptorius.
1)interoreceptoriai- rec.esantys organizmo vidaus gleivinėse bei audiniuose, skrandyje, žarnyne. Dažniausiai jų
dirginimas pojūčių nesukelia, bet palaiko pusiausvirą tapo organizmo vidaus procesų. Organiniai pojūčiai - alkis,
troškulys, sotumas. 2)proprioreceptoriai - esantys raumenyse, sąnarių raiščiuose, vidinėje ausyje ir kt.jie dirginami
judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje(pusiausviros pojūčiai).
3)eksteroreceptoriai - esantys kūno paviršiuje arba arti jo juntamosios regos, klausos nervinės ląstelės, t.p.burnos ir
nosies gleivinėse esantieji jutimo įtaisai(regos, klausos,odos,uoslės pojūč.). Nespecifinis jautrumas - odos
jautrumas šviesos bangoms. Suvokimus g.skirstyti į rūšis pagal vadovaujantį analizatorių (regos, uoslės,skonio).
Juos g.rūšiuoti ir pagal suvokiamus objektus ir vyksmus (laiko.erdvės.vibracijos ir kt.). Bendrieji jutimo dėsniai: 1)
bendrieji pojūčių ypatumai - nuo fizinės energijos priklauso pojūčio pobūdis arba modalumas (regos.klausos).
Toliau nuo intensyvumo priklauso dirgiklio jėga, indiv. subjekto savybės. Trukmė-dirginimo laikas intensyvumas.
2) jautrumas-jutimo organų ypatumus reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir į jo pokyčius. 3) adaptacija-
prisitaikymas prie dirginimo stiprumo.pasikeičiant jautrumui. 4) sensibilizacija - jautrumo padidėjimas, veikiant
vid. sąlygoms. Suvokimo ypatybės: 1) suvokimo daiktiškumas - žm. savybė suvokti daiktų realumą ir lokalizuoti
juos erdvėje. 2) kategorialumas - priskiria tam tikrai kategorijai. 3)istoriškumas - suvokimo kategorialumas rodo jo
istoriškumą. 4)visybiškumas - atskirų dalių priskyrimas prasmingai visumai. 5)struktūriškumas - lemia objekto
suvokimą, jo priskyrimą tam tikrai klasei. 6)konstantiškumas - objekto vaizdas išlaiko pagr. bruožus skirtingomis
suvokimo sąlygoms. 7)iliuzijos - iškreiptas tikrovės objekto vaizdas. 8)haliucinacijos - labai ryškūs vaizdai, kurie
atrodo sukelti išorinių dirgiklių.
6.MĄSTYMAS,KAIP APIBENDRINTAS IR TARPIŠKAS TIKROVĖS PAŽINIMO
Mastymas - sudėtinga vidinė veikla, kuria žmogus atlikdamas minties operacjas su simboliais ir ženklais, pertvarko
turimas žinias ir taip suranda kažką nauja, esminga ir reikšminga. Tai aplinkos atspindėjimas. Mąstymu mes
gauname tai, ko negalime įžiūrėti.naujos informacijos, iš naujo pažiūrim į žinomus dalykus, pastebim neaiškumus.
Mąstymą galima nagrinėti kaip pažinimo procesą bei funkciją, kaip žmonių bendravimo formą ir kaip veiklos rūšį.
Mąstant, t.y. apibendrinant ir tarpiškai pažįstant tikrovę, dalyvauja:suvokimas, atmintis, kalba. Jutiminio pažinimo
forma - vaizdiniai (svarbi mąstymo genezės sąlyga). Jutiminis pažinimas ir mąstymas-dvi savarankiškos, viena kitą
papildančios pažinimo formos. Jutiminiai procesai-išlieka tarp mąstymo bazės, o vaizdai-nuolat kinta mąstant.
Jutiminiuose procesuose mąstymui būdinga suderinti kelis, vis aukštesnius apibendrinimo lygius. Taip susidaro
visybiški minties vienetai -sąvokos. Žmogus mąsto sąvokomis. Mąstymas atskleidžia vidinius, prieštaringus
santykius tarp tikrovės daiktų bei reiškinių- santykius tarp jų panašumo ir skirtumo, tarp dalies ir visumos ir kt.
Mąstymui reikia ne tik loginės, bet ir kitų intelekto funkcijų - suvokimo, atmintis, verbalinės ir kt. mąstymas
organizuoja ir keičia kitus pažinimo procesus, bet ir pats nuo jų priklauso. Toks ryšys ypač ryškus tarp mąstymo ir
jutiminio pažinimo. Pojūčiai, suvokiniai, vaizdiniai genetiškai ankstesni už mąstymą. Jutiminiam pažinimui
vystantis, sudėtingiausia jo forma - vaizdiniai - priartėja prie mąstymo, prie elementarių, vaizdžių sąvokų.
Bendruosiuose vaizdiniuose išryškėja bendri ne tik dažnai suvoktų vienarūšių daiktų (pavyzdžiui, beržų), bet iš
dalies ir giminingų objektų skirtingų rūšių bruožai. Tačiau jutiminio apibendrinimo nepakanka bendrosioms
sąvokoms susidaryti. Vaizdinių iš dalies apibendrintus, sutvarkytus jutiminius įspūdžius jau galima susieti su
žodžiais ir jais operuoti - gretinti, skaidyti, jungti - vidiniame, mintiniame plane. Vaizdiniai - svarbi mąstymo
genezės sąlyga. Jutiminis pažinimas ir mąstymas - dvi reliatyviai savarankiškos, viena kitą papildančios bei
praturtinančios pažinimo formos. Jutiminiai procesai visada išlieka mąstymo bazė, pagrindas, šaltinis. Įvairiapusiai
ryšiai sieja mąstymą su atmintim. Jie kartu lavėja netolygiajai atmintis palenkia mąstymą, tai mąstymas lenkia jos
procesus. Ryšys su kalba: Bendraudamas žmogus perima apibendrintas žinias, sukauptas istorinėje žmonijos
raidoje. Bendravimu taip pat perduodami žinių įgijimo būdai bei priemonės. Pagrindinė bendravimo priemonė yra
kalbėjimas. Mąstymas su kalbėjimu ir kalba sieja glaudūs ir gilūs ryšiai. Kalbėjimas visų pirma yra minčių
perdavimo ir priėmimo priemonė. Jis mintis padaro prieinamas kitiems. Kalba (plačiąja prasme ir yra mąstymo
reguliavimo priemonė). Atlikdamas mintyse įvairias operacijas su žodžiais, vaikas mokosi įvaldyti ne tik kalbines,
bet kartu ir mąstymo veiksmus: juos planuoti, kontroliuoti ir koreguoti. Kalba yra labai svarbi, tačiau ne vienintelė
priemonė mąstymo procesui reguliuoti.
7.INDMDUALIOS ASMENYBĖS SAVYBĖS (TEMPERAMENTAS, CHARAKTERIS, SUGEBĖJIMAI).
MOKYMO INDIVIDUALIZAVIMAS
Asmenybė - sistema jungianti žmogaus psichologinius procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą į darnią
visumą, kuri išskiria jį iš kitų žmonių tarpo. Ši sąvoka taikytina tik tuo atveju, kai žmogus sugeba išskirti save iš
aplinkos, suvokti save kaip visumą. Asmenybės veikloje atsispindi keletas sričių: 1)kryptingumas - asmenybės
veiklą lemia motyvai, valia, nuostatos. 2) temperamentas ir charakteris. T. - tai individo asmenybės psichikos
savybių (nuo kurių priklauso psichinės veiklos intensyvumas, tempas, ritmas) visuma. Tai įgimta ir iš dalies
pastovi asmenybės savybė. Yra 4 tipai: 1) sangvinikas - būdingas didelis psich.aktyvumas, energingumas, greiti
judesiai. Jis greitai reaguoja į aplinkos įvykius, mėgsta bendrauti. 2) cholerikas - labai didelis psich.aktyvumas, jis
nekantrus, kartais agresyvus. 3)flegmatikas - mažas psich.aktyvumas. Jausmai ir nuotaikos pastovios, lėtai ugdo
naujus įgūdžius, bet jei išsiugdo, tai ilgam. Užsispyręs, tvirtas.4)melancholikas - mažas psich.aktyvumas, lėti
judesiai, pastovi nuotaika. Emocijos pastovios ir stiprios. Temperamentą lemia ne vien NS ypatybės, o jų derinys.
Įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu laikomas aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį lemia jaudinimo ir
slopinimo 3 ypatybės: 1) ypatybių jėga; 2)tarpusavio pusiausvyra; 3)paslankumas.Pavlovo teorija: temperamentas
skirstomas pagal kūno konstituciją-stiprus(su pusiausvira, bet nepaslankus ir paslankus), silpnas. CH-tai pastovių
žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jos santykį su kitais žmonėmis, su pačiu savimi, su savo
veiksmais. Charakteris parodo žmogaus interesus ir poreikius, jausmus ir valią, tarpusavio santykius, elgesio
manierą. Jis nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų NS ir kitų savybių pagrindu. Jis gali pasikeisti tik laipsniškai, per
ilgą laiką, priklausomai nuo situacijų, emocinių būsenų. Pagal žmogaus santykį su aplinka charakterio bruožai
skirstomi: 1)bruožai atspindintys bendrą asmenybės kryptingumą; 2)bruožai, parodantys asmenybės santykį su
darbu; 3)bruožai, atskleidžiantys žmogaus santykį su daiktais; 4)bruožai, atskleidžiantys žmogaus požiūrį į save.
3).sugebėjimaita - tai individualios žmogaus psichinės savybės liečiančios vienokias ar kitokias jo veiklos sėkmes.
Pirmoji jų ugdymo sąlyga - veiklos poveikio įdiegimas. Interesas - žmogaus siekimas į ką nors atkreipti dėmesį.
Siekimas ką nors veikti vadinamas polinkiu. Interesai ir polinkiai glaudžiai susiję su žmonių emociniu gyvenimu,
yra labai svarbi žmogaus dvasinio ir fizinio tobulėjimo sąlyga. Gabus žmogus parodo pasirinktoje veikloje
geriausius rezultatus. Gabumai formuojasi ir bręsta tam tikroje veikloje.
8.ATMINTIES SAMPRATA.FUNKCIJOS.RŪŠYS IR JŲ PROCESAI. INDIVIDUALŪS JOS SKIRTUMAI
Atmintis - naujas pažinimo procesas. Gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas. Žmogaus
gyvenime viskas kas patirta yra užfiksuojama ir nugramzdinama į pasąmonę. Vienus daiktus mes prisimenam
ryškiai, kitus ne taip. Atmintis padeda išlaikyti asmenybės vientisumą, dabartinio gyvenimo sąsają su dabartimi. Be
atminties kiekvienas potyris yra naujas. Žmogus negalėtų orientuotis nei socialinėje, nei gamtinėje aplinkoje.
Atmintis - pergyvenimų, minčių, psichinių būsenų, informacijos apie daiktus ir reiškinius įsiminimas, saugojimas,
ir atsiminimas. Jos procesai - tai asmeninė veikla. Atmintis nėra pasyvi, vyksta su kitais psichiniais procesais,
susijusi su jutimu, mastymu, vaizduote. Skirstoma į tokias posistemes: 1.trumpalaikė - trumpos informacijos
atspindėjimas, tai pirmasis gautos informacijos apdorojimas. 2.ilgalaikė - jos apimtis neribota, ji laiko viską ką
žmogus patyrė. Didelio kiekio informacijos išsaugojimas ilgą laiką. 3.sensorinė atmintis - pojūčių atmintis. Jos
turinį sudaro fiziniai informacijos požymiai. Informacijos, kuri veikia visus žmogaus jutimo organus. Rūšys : 1)
netiesioginė-pasireiškia atsiminimu ir įsiminimu, kuriuos palengvina įvairūs tarpsniai, psichologiniai procesai ir
spec.priemonės. Pagal pasireiškimo modalumą:1)motorinė-tai judesių ir jų sekos atsiminimas.2)vaizdinė - objektų
reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas.3)emocinė - tai jausmų išgyvenimų įsiminimas.4)žodinė- tai specifiška žmogaus
psich.ypatybė.2)tiesioginė - tai informacijos atsiminimas ir įsiminimas be tarpinių procesų.3) valinga -procesai
vyksta su valios pastangom iš. 4)nevalinga-be specialaus išankstinio ketinimo.4)mechaniška - nesuprantama
medžiaga.6) logiška -pagrįsta medžiagos supratimu. Pagal informacijos laikymo pobūdį: 1)semantinė-joje laikoma
viskas kas susiję su kalba.2) epizodinė-konkrečios vietos ir laiko įvykį. Procesai: 1) įsiminimas - šiame etape
pirmiausia suvokiama po to įtvirtinama tai, kas vėliau turėtų būti atsiminta. Vienais atvejais įsiminimas trunka
labai trumpai, kitais - ilgesnį laiką. Gaunama informacija koduojama.Skiriam įsiminimo procesai: 1)įsidėmėjimas
-vieną kartą ir trumpai stebėto įvykio tikslus įsiminimas; 2)pastangų nereikalaujanti besikartojančių įvykių
įsiminimą vad. nevalingu. 3)iš anksto organizuojama ir valios pastangomis įsiminama- vad.valingu. Įsimenama
nuolat girdimi žodžiai, elgesio normos. 2)saugojimas - neurofiziologai saugojimą supranta kaip struktūrinių ir
funkcinių pokyčių išlaikymą nerviniame audinyje. Šio proceso betarpiškai stebėti negalima, apie tai kiek
medžiagos išsaugota sprendžiama pagal atsimintos kiekį ir tikslumą.3) atsiminimas -tai atkūrimas atmintyje to kas
buvo įsiminta.susiję su atpažinimu (vad.įvykio atpažinimą jam pasikartojus), atgaminimu (tai tikslu įvykio),
atkūrimas, prisiminimas, atsiminimas, užmiršimas (atminties procesas dėl kurio suvoktos ir užkoduotos
inform.individas negali įsiminti). Individualūs skirtumai: apie atmintį reikia spręsti iš ypatybių visumos pvz.: 2
ypatybių - greitumo ir lėtumo - užmiršimo ir įsiminimo kombinacijos. 1. greito įsiminimo - lėto užmiršimo. 2. lėto
įsiminimo - lėto užmiršimo. 3. lėto įsiminimo -greito užmiršimo. 4. greito įsiminimo - greito užmiršimo. Kiekvieno
žmogaus atmintis turi savų skirtumų: 1. žmonės skiriasi atminties produktyvumu. Jį sudaro šios savybės: atminties
apimtis, įsiminimo tempai, atminties tikslumas, išlaikymo ilgumas ir atminties pasirengimas. 2. Žmonių atmintis
skiriasi atskirų jos rūšių dominavimu. Vienų atmintis yra daugiau vaizdinė, kitų žodinė - loginė. 3. Rečiau yra
fenomenalios atminties žmonių. Pasak istorinių duomenų: persų karalius kyras žinojęs visų savo karių vardus ir t.t.
Žmonių grupių atminties skirtumai vadinami tipais. 1.Vaizdusis: a)regimosios; b)girdimosios; c)motorinės (visos
jos yra atmintys). 2.Žodinis - abstraktus. 3. Mišrus.
9.DĖMESYS. JO RŪŠYS, YPATYBĖS IR VEIKSNIAI. DĖMESIO SKIRTUMAI
Mus supanti aplinka pastoviai keičiasi, mūsų jutimo organus veikia nauji dirgikliai (kvapai, garsai), taip pat
nepastovūs žmogaus vidaus procesai. Keičiasi mūsų mintys, emociniai išgyvenimai, įvairūs pojūčiai, bet žmogus
visame šiame informacijos sraute nepasiklysta, o reaguoja į dirgiklius. Kas padeda atrinkti tai, į ką reaguoti?
Dėmesys - savitas NS mechanizmas užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą, tai yra
pagrindinis informacijos atrankos tvarkytojas. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą. Dėmesys yra
pažinimo procesas. Jos objektas - tai į ką sutelktas dėmesys. Jos fonas supa objektą laike ir erdvėje. Objektas it
fonas gali keistis vietomis. Dėmesio objektu gali būti: įvykiai, mintys, išgyvenimai, konkretūs objektai. Jo dėka
žmogaus veikla įgauna atrankinį pobūdį. Psichinės veiklos atrenkamumas - selektyvumas. Yra visa eilė veiksnių,
kurie lemia selektyvumą, tai yra dėmesio veiksniai. Dėmesio veiksniai yra išoriniai ir vidiniai. Išoriniai: 1.
Dirgiklio intensyvumas - t.y. dėmesio objektu gali būti tik pakankamo intensyvumo poveikiai. Kuo dirgikliai
stipresni, tuo didesnė tikimybė, kad jie taps dėmesio objektu.2. Dirgiklio naujumas - įprastoje situacijoje sudomina
neįprasti reiškiniai ir nauji objektai. 3. Regimiesiems objektams išskirti iš kitų padeda jų spalvingumas ir
kontrastingumas. Žmogus paprastai pirmenybę teikia spalvotiems objektams. 4. Stimulo struktūriškumas - dėmesys
atkreipiamas į tuos objektus, kurie sudarė struktūrinį vienetą. Atsitiktinių garsų sekoje mes išskiriame tuos garsus,
kuriuos galime apjungti į struktūrinį vienetą - melodiją. Vidiniai: 1. Asmenybės veiklos tikslai. Dėmesys visada
sutelkiamas į veiklos tikslą. Vaiko mokymasis rašyti - dėmesys sutelkiamas į rašymo veiksmus. 2. Dėmesys
priklauso nuo asmenybės kryptingumo, polinkių ir interesų. 3. Žmogaus būsena. Miegant dėmesio objektais gali
tapti tik ypatingi objektai (motinai vaiko verkimas). Psichinių procesų selektyvumas sutrinka dėl nuovargio, įvairių
farmakologinių medžiagų poveikio, po smegenų pažeidimo. 4. Emocinis pastiprinimas - dėmesys viisada sutelktas
į tuos žmones ar įvykius, kurie susiję su teigiamais ar neigiamais išgyvenimais, emociškai neutralius poveikius
dėmesys, paprastai, nekreipiamas. Rūšys:1. Pagal pasireiškimo sritis (objektą} ir formas: a)sensorinis arba
sensorinis parcepsinis. Dėmesio objektu yra įvairūs daiktai ar reiškiniai, kuriuos juntame ir suvokiame. Šis
dėmesys dar skiriamas į regimąjį girdimąjį lytėjimo (pagal pojūčio rūšis); b) motorinis - notarinėje veikloje
dėmesio objektu tampa vieni veiksniai, į kitus nekreipiamas; c)emocinis - dėmesio objektu gali tapti emociniai
išgyvenimai (džiaugsmas, liūdesys); d)intelektinis - dėmesio objektu tampa įsisąmoninta mintis, atsiradusi
intelektualinėje veikloje, t.y. mąstant, kuriant, kalbant, įsivaizduojant. 2.Pagal objektą. a) vidinis-objektas yra
vidiniai išgyvenimai, mintys, pojūčiai, atėję iš organizmo vidaus.; b)išorinis - objektas yra išorės objektai ir įvykiai.
Jie vienas kitą slopina. 3. Pagal platumą: a)selektyvūs - sąmonė nukreipta vienos rūšies veiklą ar informaciją. Šis
dar skirstomas į 1.valingą - iš anksto numatytas dėmesio objekto išskyrimas iš fono, valios pastangomis. Šis
dėmesys susijęs su žmogaus veikla, su tikslo pastangomis siekiant to tikslo. Budrumas - tai būsena susijusi su
dėmesiu. Žmogui tenka nukreipti sąmonę į įvykius, kurių dar nėra, bet kurie gali įvykti. Pastovus atidumas vienos
rūšies ar kelių signalų srautui vadinamas budrumu arba sigilumu. T.y. pastovi parenktis priimti signalus ir reaguoti
į juos būsena. Savotiška valingo dėmesio atmaina - savaiminis arba pavalinis dėmesys. Čia iš pradžių psichiniai
procesai organizuojami sąmoningai, valios pastangomis, bet vėliau gali įvykti be valios pastangų, tarsi savaime.
2.nevalingą - paprastesnis ir genetiškai pradinis. T.y. sąmonė sutelkiama į objektą neturint išankstinio tikslo išskirti
jį. Tai vadinama orientaciniu refleksu arba refleksu KAS TAI.
Nevalingą dėmesį sutelkia nauji, neįprasti judantys objektai, reikšmingi įvykiai.; b) paskirstytas - kai atliekami du
ar daugiau veiksmų arba suvokiama informacija dviems ar daugiau kanalų (rega ir klausa). Dėmesio ypatvbės:
apimtis, paskirstymas, intensyvumas, patvarumas, svyravimai. Apimtis-vienu laiku aiškiai suvokiamų objektų
kiekis. Paskirstymas- pasireiškia žmogui vienu metu atliekant keletą veiklu. Intensyvumas - tai dėmesio sutelktumo
į objektą laipsnis. Patvarumas - apibūdinamas laiko trukme, per kurią žmogus išlaiko dėmesį į tą patį Svyravimai -
vyksta savaime kas 2-5 s. Dėmesio skirtumai: Kalbant apie dėmesį ir asmenybę plačiai naudojamos sąvokos
„dėmesingumas" ir „išsiblaškymas". Tai gali būti būsena būdinga kiekvienam iš mūsų. Šiuo atveju dėmesingumo
pagrindą sudaro nevalingas dėmesys, padidėja jautrumas, mintys tarsi paaštrėja, atsiranda tam tikras emocinis
pakilimas. Mobilizuojamos valios pastangos. Pagreitėja reakcijų greitis. Dėmesingumas sustiprėja, kai padidėja
poreikis kam nors, kai padidėja susidomėjimas kam nors. Išsiblaškymas atsirasti gali dėl nuovargio, dėl darbo
neįdomumo, nėra interesų. Laikinas išsiblaškymas, kuris atsiranda dėl dėmesio susilpnėjimo. Tikras
išsiblaškymas - tai pastovus nesugebėjimas susitelkti ties kokia nors veikla. To priežastis gali būti nervinių procesų
nepusiausvirumas, silpnumas. Dėmesingumas ir išsiblaškymas gali būti suprantami, kaip asmenybė savybės.
Dėmesingumas reiškiasi sugebėjimu atidžiai dirbti, taip pat reiškiasi bendraujant su
kitais, kaip tam tikri charakterio bruožai (jautrumu). Išsiblaškymas reiškiasi pastoviu mokėjimu susikaupti,
sprendimų ir išdavų paviršutiniškumu, nesugebėjimu pažvelgti į kito žmogaus pasaulį Nevienodai yra išlavėjusius
skirtingų žmonių atskiros dėmesio rūšys. Vienų vyrauja valingas, kitų nevalingas dėmesys. Vienų vidinis, kitų
išorinis. Skiriasi žmogaus dėmesio ypatybių kiekybiniai parametrai. Regimoji dėmesio apimtis svyruoja nuo 3-4 iki
7-9 objektų, jo perkėlimas - 70-230s. Jo patvarumas - nuo kelių sekundžių iki kelių val.
10.BENDRASIS VAIZDUOTĖS APIBŪDINIMAS. VAIZDUOTĖS RŪŠYS IR VAIZDINIŲ PERTVARKYMO
BŪDAI. VAIZDUOTĖS IR ASMENYBĖS KŪRYBIŠKUMAS
Anksčiau už praktinę kūrybą subjektas turi, pertvarkydamas, keisdamas patirtį surasti naują savo psichikoje,
sąmonėje. Vaizduotė - viena pagrindinių tokios veiklos sąlygų. Tai tarpiškas, gyvenimo praktiką aplenkiantis
pažinimo procesas, kai, pertvarkant patirtį kuriami asmens nesuvoktų ar tikrovėje neegzistuojančių objektų,
žmogaus elgesio, veiklos bei jos rezultatų vaizdai. Viena svarbiausių vaizduotės priežasčių yra nuolatinis
dialektinis prieštaravimas tarp pasaulį pažįstančio subjekto poreikių, norų, jausmų ir tikrovės dėsnių bei galimybių
įgyvendinti subjekto siekimus. Vaizduotė ypač suaktyvėja tada, kai, sprendžiant įvairius teorinius ar praktinius
uždavinius, stokojama platesnės informacijos ar tikslesnių žinių. Ne visada vaizduotės vaizdai yra objektyviai
prasmingi ar asmens pageidaujami. Sutrikus nervų sistemai ir psichikai, vaizduotės vaizdai gali būti nemalonūs,
slegiantys ar gąsdinantys. Žmogaus vaizduotė tobulėja, skatinama kolektyvinės darbo veiklos ir visuomenės
gyvenimo poreikių numatyti ateities įvykius, pasiruošti būsimais veiklai ir elgesiui. Vaizduotė padeda žmogui
geriau pažinti pasaulį nes įsivaizduoti galima ir tai, ko žmogus neturi galimybės netarpiškai suvokti. Vaizduotė
padeda detalizuoti mąstymu numatytą veiklos programą. Vaizduotės vaizdus žmogus kuria disociacijos ir
asociacijos principais. Disocijuojant patirties duomenys tarsi suskaldomi į dalis, kurių vienos išryškinamos labiau
už kitas. Asociacijoje susiejami įvairūs skirtingi, o kartais ir labai tolimi patirties elementai.Asociacinė -
disociacinė vaizduotės veikla, kuriant naujus vaizdus, susideda iš keleto specifinių įsivaizdavimo veiksmų-
operacijų: 1 agliutinavimas - kai naujas vaizdas sukuriamas iš skirtingų objektų dalių, jas vieną prie kitos
prijungiant (grėblys-kauptukas, įvairiaspalvis pieštukas); 2 akcentavimas — kai vaizde išryškinami arba išskiriami
atskiri patirties elementai [šaržai); 3.schematizavimas - kai vaizde išryškinami bendri, pagrindiniai objektų bruožai,
o ne tokie svarbūs, šalutiniai jų požymiai praleidžiami (liaudies taikomoji dailė); 4.hiperbolizavimas - yra kuriamo
objekto vaizdo visumos ar atskirų dalių, detalių bei ypatybių padidinimas arba sumažinimas, neatitinkantis realybės
situacijų ar santykių sukeitimas (pasakos:nykštukai ir milžinai); 5.tipizavimas - viena iš sudėtingiausių vaizduotės
operacijų. Komponuojant naujo objekto vaizdą tipizavimo būdu, parenkami pasikartojantys, išraiškingi ir svarbūs
vaizduojamo dalyko bruožai. Naujų objektų vaizdai kuriami, sąveikaujant įvairiems šiems komponavimo būdams.
Priklausomai nuo vaizduotę skatinančių motyvų, jų ryšio su asmens sąmone ir valinga veikla skiriamos kelios šio
proceso rūšys: 1.Pasyvioji - nevalinga vaizduotė, kai žmogus kuria vaizdus miegodamas, snausdamas, apimtas
efekto ar kliedėdamas. Tokia vaizduotė būdinga kiekvienam žmogui, tiktai nuolatinis polinkis pasitraukti į gražų
svajų pasaulį ir nemėginimas tų svajų paversti tikrove byloja apie asmenybės pasyvumą. Pasyvios vaizduotės
vaizdiniai gali būti kuriami, sąmoningai bei valingai pertvarkant asmeninę patirtį, tačiau nededant valios pastangų
juos įgyvendinti. 2.Aktyvioji - būdingas sąmoningas asmenybės tikslas įsivaizduoti tam tikrus objektus ar
reiškinius, valingos pastangos kurti vaizdus, atitinkančius iškeltą uždavinį ir stengimasis šiuos vaizdus įgyvendinti.
Aktyvioji vaizduotė skirstoma į atkuriamąją ir kuriamąją. Anksčiau nesuvoktų objektų vaizdų kūrimas, remiantis
pasakojimais, aprašymais ir vaizdinėmis schemomis, vadinamas atkuriamąja vaizduote. Galima dvejopa
atkuriamosios vaizduotės išraiška: 1)kai jau susidaryti vaizdiniai naujai pertvarkomi (pvz.įsivaizduojant įprastą
darbą naujoje situacijoje); 2)kai, remiantis socialiniu patyrimu, kuriami subjektyviai naujų objektų vaizdai
(pvz.:seniai išmirusių gyvūnų išvaizda pagal jų aprašymą). Atkurdamas tam tikrus daiktus ar situacijas, asmuo savo
patirtį pertvarko, reguliuojamas atitinkamo pavyzdžio, aprašymo ar schemos, o kurdamas naujus originalius
vaizdinius, jis savarankiškai panaudoja ir savo, ir kitų patirtį. Visos vaizduotės rūšys tarpusavyje susijusios ir
sudaro vieningą procesą kur iš pasyvių, nevalingų išsivysto sudėtingesnės vaizduotės formos. Vaizduotė ir
asmenybės kūrybiškumas Žmogus negalėtų atlikti jokio darbo, iš anksto neįsivaizdavęs jo rezultato. Vaizduotė -
būtina mokymosi sąlyga. Ji padeda „apčiuopti" ir „apžvelgti" sudėtingus, neįprastų mastų gamtinius ar socialinius
reiškinius, pvz.:gyvybės žemėje raidą, kai kuriuos istorijos įvykius ir pan. Mokantis ypač svarbi erdvinė vaizduotė.
Plokštuminiai brėžiniai jos dėka virsta realių erdvinių daiktų ar jų dalių santykių vaizdais. T.p. vaizduotė reikalinga
mokytojui, planuojant auklėjimo ir mokymo procesą, ieškant naujų dėstymo metodų ir auklėjimo formų, taikant
pedagoginį poveikio priemones įvairiose kritinėse situacijose. Atkuriamosios vaizduotės porūšis empatija -
mokėjimas įsivaizduoti kito žmogaus dvasinę būseną suprasti jo realią padėtį ypač padeda pedagogui suvokti
moksleivių elgesio ar veiksmų motyvus ir parinkti teisingas poveikio priemones. Vaizduotė atlieka vieną
svarbiausių vaidmenų meno kūrinių suvokime. Atkuriamoji vaizduotė ypač svarbi pradinėje stadijoje, netarpiškai
suvokiant kūrinį.
11.ERIKSONO PSICHOSOCIALINĖ ASMENYBĖS RAIDOS TEORIJA IR JOS TAIKYMAS MOKYMO
PROCESE
Manoma, kad vaikas yra aktyvus, o ne pasyvus aplinkoje. Priklausomai nuo to, kokia aplinka, priklauso pasirinkto
gyvenimo 8 ciklai: 1. Pasitikėjimas - nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 metų).Eriksonas mano, kad raidos sėkmę
nulemia tai, į kokią šeimą ateina vaikas (maistas, miegas, bendravimas, komforto poreikis). Jei poreikiai
patenkinami - atsiranda pasitikėjimas, o jei poreikiai nepatenkinami atsiranda nepasitikėjimas. 2. savarankiškumas
- abejonė savimi nuo 1 iki 3 metų). Aplinka turi leisti pasirinkti, savarankiškai apsirengti, pavalgyti t.t. Leisti viską,
išskyrus tai, kas yra pavojinga. Kai aplinka neleidžia būti savarankiškam atsiranda abejonė savimi. 3. iniciatyvumo
- pasyvume (nuo 3 iki 6 metų). Pats siūlo ką nors veikti. Reikia išmokyti rodyti iniciatyvą. Pasyvus tampa, kai
aplinka sako „ša". Atsiranda kaltės jausmas. 4. darbštumas - menkavertiškumas (nuo 6 iki 12 metų). Darbštus - kai
mielai daro tai, kąjam siūlo. Vaikas aktyvus, lengvai išmoksta, jaučiasi pilnavertis. Menkavertiškumas, kai jaučiasi
blogu. 5. tapatumas - vaidmenų neaiškumas (nuo 12 iki 20 metų). Kas esu? Kam tinku? Žmogus jaučia, kad jis yra.
Jei randa tapatumą, raida vyksta gerai. Kai blaškosi, nesupranta savo vaidmens, nežino ko nori gyvenimas iš jo ir
ko jis nori iš gyvenimo. 6. intymumas - izoliacija ( nuo 20 iki 35 metų). Reikia draugų, yra dvasinio ryšio poreikis.
Būtinai šalia turi būti žmogus, su kuriuo galima pasišnekėti. Jei tokio žmogaus nėra - jaučiasi vienišas. 7.
kūrybiškumas - stagnacija (sustojimas) (nuo 35 iki 65 metų). Daro sėkmingą karjerą turi šeimą. Kažką veikia savo,
šeimos labui. Sustingimas - nekuria šeimos, niekas neįdomu. Tampa egocentriškas, neveiklus. 8. integracija -
desperacija ( nuo 65 - iki...). Integracija - turi viską ko reikia, nėra labai bjaurių prisiminimų, viską padarė ką
norėjo. Desperacija - nieko nenuveikė, negeri prisiminimai. Mąsto: jei tektų gyventi iš naujo, gyvenčiau kitaip.
12.INTELEKTO SAMPRATA
Intelektas - tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas
pasimokyti iš patirties. Int. paaiškina, kodėl kai kuriems mokiniams be vargo sekasi mokytis, o kitiems toje pačioje
klasėje su tomis pačiomis knygomis ir mokytojais iškyla daug sunkumų. Intelektiniai sugebėjimai yra pagrindiniai
- jie būtini kiekvienai žmogaus veiklai. Intelektą apibūdinus kaip individo globalinį sugebėjimą tikslingai veikti,
racionaliai mąstyti ir efektyviai bendrauti su aplinka, galima išskirti tris intelektinės veiklos tipus: 1. socialinis
intelektas arba sugebėjimas suprasti, pažinti žmones ir bendrauti su jais; 2. konkretus intelektas - sugebėjimas
pažinti daiktus, reiškinius ir mokėjimas jais operuoti praktinėje ir mokslinėje veikloje; 3. abstraktusis intelektas
arba sugebėjimas suprasti matematinius ir žodinius simbolius ir jais operuoti. E.Torndaikas (XX a.) nepripažino
bendrojo intelekto faktoriaus. Jo požiūriu, intelektą sudaro atskirų sugebėjimų sankaupos, vieni intelektą
sudarantys sugebėjimai gali egzistuoti visiškai nepriklausomai nuo kitų. Ž.Piaget analizavo vaikų ir paauglių
mąstymo procesus, todėl jo idėjos svarbios mokytojams. Jis sukūrė nuoseklią ir įtikinamą teoriją apie 4-ias
intelekto vystymosi stadijas. 1. Sensomotorinės (nuo gimimo iki 2 metų ) stadijos veikla sudaro pagrindą atsirasti
sudėtingesnei veiklai. Žmogus pažįsta pasaulį jutimu ir judesiais. 2. Priešoperacinėje ( nuo 2 iki 7 metų ) stadijoje
vaikų mąstymas yra neryškus sąvokų požiūriu. Tai mąstymo veiksmai, kurie vyksta galvoje. Vaikai maždaug iki 7
metų negali savo psichikoje perdirbti informacijos ir manipuliuoti pasauliu; logiškai ir moksliškai mąstyti.
Priešoperacinis skirstomas į: 1) simbolinį ( nuo 2 iki 4 metų ); 2) intuityvų ( nuo 4 iki 7 metų) susijęs su vaiko
intuicija. 3. konkrečių operacijų intelektas ( nuo 7 iki 11 metų). Mąstyti gali operacijomis, bet tam reikia konkrečių
veiksmų. 4. tai formalių operacijų intelektas ( nuo 11 metų). Ž.Piaget teorija kad ir buvo kritikuota dėl kai kurių
dalykų, padeda mums suprasti intelekto vystymąsi. Teorija ir faktai sako, kad intelektas tobulėja su amžius tolydžio
prisitaikant prie aplinkos. Piaget teorijos reikšmingos mokymui; jos parodo kaip svarbu suprasti vaikų mąstymą
mokant mažuosius naudoti medžiaginius dalykus, laikytis mokymosi nuoseklumo. Be to, jos padeda mums suprasti
kaip reikia pateikti naują medžiagą ir kaip nustatyti mokymosi tempą. Tyrimo metodai atkreipia dėmesį į mokymo
klaidų nagrinėjimo ir aiškinimo svarbą.
13.MGRALINėS RAIDOS TEORIJOS IR TAIKYMAS UGDYMO PROCESE
Buvo išanalizuoti 55 tyrimai, kuriuose buvo mėginama stimuliuoti moralinių sprendimų raidą. Visuose juose
pokyčiai buvo matuojami problemų apibūdinimo testu (juo galime nustatyti menkiausius pokyčius, kurių galime ir
nepastebėti). Tyrėjai nustatė, kad tam tikrą laiką aptarinėjant dilemas su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais,
jų moraliniai samprotavimai žymiai pakinta. Šio pobūdžio programose dalyvavusiems mokiniams labiau būdingi
principingi samprotavimai. Moralės raidos spartinimui skirtos ugdymo programos komponentus yra apibūdinęs
Oseris(?). Jis pasiūlė mokytojų ir mokinių pokalbį apie moralę - priemonę gerinančią moralinius samprotavimus.
Moralė -tai, kas iš esmės teisinga ir sąžininga kitų gerovės požiūriu: elgesio normos - tai, kas yra gerai ir tinka
remiantis visuomenės susitarimu. Vogti - moralinė problema, rengtis - elgesio normų klausimas. Vaikai iki 7 - 8
metų paprastai nesugeba atskirti šių sąvokų. Nėra veiksminga nesubrendusiems vaikams pateikti labai abstrakčias
ir sudėtingas moralines nuomones, kurioms reikia atitinkamo mąstymo. Kita vertus, paaugliai yra pasirengę
nagrinėti moralinius klausimus ir į tokius klausimus jie kreipia nemažai dėmesio. Moralės vystymuisi taip pat
būdingos stadijos. Vaikų elgesį valdo primityvi moralės sistema, jų veiklą motyvuoja noras išvengti bausmės arba
susilaukti atpildo. Konvencinis moralės lygis daugumai žmonių būdingas maždaug nuo 13 metų. Jo esmė-
konformizmas ir pareigos jausmas. Nedidelis procentas žmonių sukaupia patirtį ir bręsdami įgyja principingą
moralę, kuriai būdinga teisiniai ir estetiniai įsitikinimai.
14.VAIKO PSICHINĖ RAIDA
Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja tam tikra vaikų (o vėliau paauglių) visuomenė. Jai būdinga tam tikra savita
kalba, tam tikro stiliaus drabužiai, elgesio taisyklės, kurių suaugusieji kartais net nepastebi. Mokyklinio amžiaus
vaikai darosi priklausomi nuo tėvų, jie išmoksta pasirinkti drabužius, pasigaminti pusryčius, tvarkyti savo kambarį.
Tėvų vaidmuo mažėja bet didėja bendraamžių įtaka. Mokyklinio amžiaus vaikams svarbus užsiėmimas yra
žaidimai su draugais. Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių. Jie
reikliau renkasi draugus ir labai nelaimingi jei jų neturi. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą žodyną.
Žodynas kartojasi iš kartos į kartą be suaugusiųjų pagalbos. Dauguma vaikų savo kalboje atspindi savo mokyklinį
gyvenimą: mokykla „šulė", pinigai-„babkės" ir t.t. Šio amžiaus vaikai žodžiams suteikia labai didelę reikšmę. Jie
net pešasi dėl pravardžiavimo. Augdamas vaikas pradeda suprasti, kad ginčus galima spręsti žodžiais, o ne
muštynėmis. Vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį. Jas vaikai sukuria patys, jų
sutartinai laikosi. Daugelis tų taisyklių reiškia vaikų nepriklausomybę nuo tėvų. Mokytojų numylėtiniai yra
kritikuojami, tie kurie skundžiasi suaugusiems yra smerkiami, nes pažeidžia vaiko elgesio normas. Kokios svarbios
tos taisyklės vaikams yra matyti jų kompanijose, grupelėse. Vaiko išvaizda, jo kalba kartais gali būti nepriimtina jo
bendraamžiams ir vaikas pasijunta atstumtas. Vaikas tokį atstūmimą išgyvena labai skausmingai. Atstūmimą ir
pripažinimą gali lemti socialiniai įgūdžiai: vaikas, kuris nemoka pasidalyti turimais daiktais lengvai bendrauti,
sunkiau priimamas į grupes. Psichologai mano, kad vaikai mokosi socialinių įgūdžių vieni iš kitų, net tarpusavyje
konfliktuodami. Tėvai, kurie pernelyg globoja vaiką gali jam tik pakenkti. Viduriniosios vaikystės laikotarpiu
vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaip apibūdina atliekamus veiksmus,
artimus žmogui, o vėliau - save pagal išorinius bruožus, o paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiau, vertindamas
savo vidinius bruožus. Mokyklinio amžiaus vaiko savigarba mažėja. Iš pradžių mažas vaikas, vertina save pernelyg
gerai, vyresnis realiai atsižvelgdamas į mokytojų rašomus pažymius ir stebėdamas kitų vaikų elgesį. Savęs
vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius. Nuo sėkmių ir nesėkmių priežasčių priklauso, ar
vaikas bus geras mokinys, siekiantis meistriškumo per kliūtis ir sunkumus, ar į pasekmes žiūrės kaip į nenugalimas
ir atsitrauks, jei iš karto nepavyks pasiekti norimo tikslo. Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai, o kognityvinė raida
leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį, ją planuoti. Vyksta tolesnė psichosocialinė raida.
Psichinį išsivystymą rodo sumanumas, dėmesys, orientacija, paskirtų pareigų supratimas ir kt. Psichinės raidos
etapai: 1.bendravimas (kūdikiui svarbu bendrauti); 2. žaidimas nuo 3-jų metų (žaidžiant tvirtėja vaiko gyvenimo
pažinimas); 3. mokymasis (prasideda su mokyklos lankymu, vaikas perima soc.patyrimą); 4.asmenybės
formavimas (jaunystėje susidaro savo vertybių sistemas; 5. žmogaus kuriamoji veikla (sąlygoja padėtį
visuomenėje; praktine veikla). Kognityvinė raida. Išmoksta klasifikuoti daiktus, pradeda ką nors rinkti.
Tobulėja vaiko kalba. Mažėja egocentriškumas. Pradeda pripažinti mirtį. Socialinė raida. Prasideda visiškai kitoks
gyvenimas. Pirmosios mokytojos pasirinkimas. Bijo sapnų, vaizduotės, mažiau bijo vienatvės. Atsiranda agresijos
baimė (nenori eiti į mokyklą). Žino kokios aplinkybės pavojingos. Gali išsigąsti siaubo filmų. Bijo, kad kas nors
aprėks, kad ko nors neduos. Atsiranda socialinės konvencijos - visuomeninis susitarimas. Jei susitaria, kad į
mokyklą žaislų neštis negalima, o Petriukas atsinešė, tuomet Onytė jį paskundžia. Onytė ne skundikė, ji suvokia
visuomenės susitarimą.
15.PAAUGLYSTĖS LAIKOTARPIO PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA
Paauglystės laikotarpis maždaug sutampa su vaikų mokymusi 5-8 kl.(11 -12,14-15 m.).Tai perėjimas iš vaikų
įsuaugusius. Kuriasi naujos savybės, atsiranda naujų būdingų požymių, nes persitvarko organizmas, savimonė,
santykis su suaug. ir draugais, interesai, pažinimas, mokymasis. Prasideda lytinis brendimas - prasideda paauglystė.
Jis praranda vaikišką žavesį, atsiranda formalioji logika - tai reiškia, kad su paaugliu galima kalbėti abstrakčiomis
sąvokomis (meilę, religiją, filosofiją), l-asis paauglio asmenybės raidos veiksnys yra didelis jo socialinis
aktyvumas: paauglys stengiasi įvaldyti tam tikras vertybes, užmegzti patenkinančius ryšius su suaugusiais ir
draugais, pagaliau veikti save patį (projektuoti savo asmenybę, kad galėtų įgyvendinti tikslus ir užduotis). Viena
vertus paauglys su vaikiškomis savybėmis kartu turi ir subrendusio žmogaus savybių; kita vertus - vienodo
amžiaus paaugliai iš esmės skiriasi įy.suaugusiems būdingų ypatybių išsivystymu. Taip yra dėl to, kad moksleivių
gyvenimui būdingi dvejopi momentai:1.brendimą stabdantys;2.brendimą skatinantys. Paauglystė svarbi tuo, kad
joje klojami asmenybės moralinis ir socialinis nuostatų formavimo pagrindai ir numatoma bendra jų kryptis.
Paauglystės laikotarpis sunkus ir kritiškas, nes vyksta dideli kokybiniai poslinkiai, kurie kartais iš pagrindų ardo
ankstesnes vaiko savybes, interesus ir santykius. Dėl šių permainų pačiam paaugliui kyla įv.sunkumų, pasidaro
užsispyręs, negatyvus, aštrus, uždaras. Jis pradeda galvoti apie gyvenimo perspektyvas, pradeda suvokti gyvenimo
tapatumą, vietą jame. Paauglys suvokia gyvenimo perspektyvą, atsiranda atsakomybė. Atsiranda refleksinis
mąstymas, tai mąstymas apie mąstymą.Atsiranda barjeras tarp paauglio ir tėvų. Siena tarp visuomenė ir paauglio
yra pati baisiausia. Su juo būna neįmanoma susiklabėti. Paauglys tyčia pradeda ieškoti pasaulyje bjaurybių. Lytinis
paauglio brendimas turi nemažą reikšmę naujų psichologinių savybių susidarymui. Paties paauglio jaučiami
pakitimai jį daro laibiau suaugusį, jie gali pajausti savo subrendimą. Lytinis brendimas stimuliuoja susidomėjimą
kita lytimi, naujų pojūčių. Jausmų kilimą. Augant įv.organams širdis turi intensyviai dirbti, todėl gali pasireikšti
padidėjęs kraujo spaudimas, galvos skausmai, svaigimas, greitas nuovargis. Paauglio ir suaugusiojo santykiai
Pereinama nuo vaikystei būdingo suaugusiojo ir vaiko santykių tipo prie kokybiškai naujo, būdingo suaugusiųjų
žmonių bendruomenėje. Prie naujų santykių sėkmingai pereinama tada, kai suaugę rodo iniciatyvą. Svarbiausia,
nežiūrėti į paauglį kaip į vaiką, nes gali kilti konfliktai. Paauglio bendravimas su draugais Šiuo laikotarpiu
atsiranda įy.artumo santykiai (draugai, artimi draugai).Bendravimas su draugais įgauna didelę reikšmę. Ryškiai
pasirodo paauglio siekimas bendrauti ir dirbti kartu su bendraamžiais, noras gyventi kolektyvinį gyvenimą.
Paauglio draugystės idealas - visada kartu, viską pusiau. Paauglio mokymasis Mokykla irmok.vmasis užima daug
vietos paauglio gyvenime. Daugeliui mokykla pasidarė patrauklesnė, todėl kad galima plačiai bendrauti su
vienmečiais, bet mokymasis dėl to neretai nukenčia. Savimonės ugdymas paauglio amžiuje Kyla poreikis pažinti
save, domėjimasis savimi ir mąstymas apie save.
16.MOKYMOSI MOTYVACIJA, JOS RŪŠYS
Motyvacija apima keletą kitų terminų, fcurie nusako įtaką mūsų elgesio veržlumui ir kryptingumui. Tai poreikiai,
interesai, vertybės, pažiūros, siekiai ir polinkiai. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkina yra pirmasis
motyvacijos šaltinis. Motyvacija padeda mums suprasti ir paaiškinti kai kuriuos labai įdomius elgesio ir išmokimo
faktus. Motyvacija paaiškina, kas elgesį gali pastiprinti, orientuoti į tikslą ir kodėl atitinkamai laiko yra skiriama
vienai ar kitai užduočiai. Motyvacija svarbi ne vien dėl to, kad nulemia, kas gali elgesį pastiprinti, ji yra reikalinga
ir todėl, kad elgesys yra orientuotas įtiksią. Atkaklumas ir mokymuisi skiriamo laiko kiekis sumažės, jei mokymosi
užduotis bus mažesnės vertės, jei bus įžeista mokinio savigarba, jei mokymosi užduotis bus su pertraukėle.
Mokinio mokymosi motyvacija yra svarbus dalykas, nes jis gali būti ir tikslas, ir priemonė toliau siekti mokymo
tikslų. Mokytojas nori, kad mokinys susidomėtų intelektualia ir estetine veikla ir kad tas domėjimasis išliktų ir
išėjus iš mokyklos. Kai kurios motyvacijos rūšys yra vieni iš mokyklos siekiamų tikslų. Kai kurie mokslininkai
mano, jog tėra viena viską aprėpianti motyvacijos rūšis. Vienas iš tokios sampratos pavyzdžių yra Froido libido
teorija teigianti, kad visų žmonių troškimo pagrindas yra seksualinė energija. Nemaža moksl. ir rašytojų kalbėjo
apie motyvacijos dvilypumą. Jie manė, kad dviejų priešingų jėgų sąveika - vyriškumo ir moteriškumo, gėrio ir
blogio - teikia mums energiją ir veiklos kryptį. Kiti teigia, kad yra daug motyvų rūšių ir pateikia ilgus jų sąrašus.
Miuray su bendradarbiais pateikė vieną iš populiariausių sąrašų, kuriame daug sic.poreikių. Tarp jų yra valdžios
poreikis, poreikis žaisti, bendradarbiavimo poreikis, poreikis pasiekti gerų veiklos rezultatų - pastarasis labai
svarbus mokyt ir visuom.Kitas būdas tai sugrupuoti motyvus hierarchiniu principu (Maslovv). Maslovv'o
hierarchija apima 5 pagr.lygmenų poreikius: 1.fiziologiniai poreikiai-valgio ir saugumo, kuriuos reikia pirmiausia
patenkinti;2.socialiniai poreikiai-poreikis priklausyti kokiai nors grupei ar poreikis būti
gerbiamam;3.intelektualiniai-žinių ir supratimo poreikis;4.estetiniai-kai elgesyje iškyla poreikis būti tuo kuo
norima. Save išreiškusio žmogaus poreikiai:būti atviram, mylėti kitus ir save, nenukrypti į agresiją ir klastą, elgtis
dorai ir sąžiningai, būti kūrybišku, smalsiu ir nuoširdžiai bendrauti su aplinka. Mokyklos galėtų būti labiau
orientuotis į vaikų šbc. gerovės reikalus. Jeigu mokyklos nepasirūpins vaikų maitinimu, medic.priežiūra ir
socialiniais reikalais, jos negali vaikų gerai išmokyti.

17.HUMANISTŲ PSICHOLOGUOS NUOSTATOS ASMENYBĖS UGDYMO KLAUSIMU

Daugelis humanistinės krypties pedagogų mano, kad reikia daug mažiau kreipti dėmesį į pažymius (arba
gal visai jų atsisakyti), mažiau remtis standartinėmis dėstomųjų dalykų programomis, pamokos planai, mažiau
rūpintis testais, tikrinimų, mokytojų išduodamais pažymėjimais, privalomu lankomumu. Humanistiniai metodai
kiek kitaip traktuoja mokinių ir mokytojų vaidmenis. Mokiniai ir mokytojai čia bendrauja kaip lygus su lygiais.
Mokiniai patys renkasi kokio dalyko mokytis. Šios ugdymo koncepcijos pagrindas-įsitikinimas, kad mokiniui
būdingas saviraiškos poreikis ir organizuodamas pamokas mokytojas turi juo remtis, turi stengtis, kad mokiniui
pamoka būtų reikšmingas įvykis. Jei tai pavyks, mokiniai norės mokytis, tobulėti, norės kuo daugiau sužinoti ir kuo
geriau viską atlikti. Humanistinėje klasėje puoselėjamas laisvas vaiko brendimas, stengiamasi jįapsaugoti nuo
pernelyg didelb visuomenės ir šeimos spaudimo. Mokant pagal humanistinį metodą, daugelis mokymosi elementų
yra pagrįsti savimokos (vadovavimu sau) ir dėl to mokymasis pasidaro mokiniui labai svarbus. Keletas pagrindinių
humanistinio ugdymo principų:1.mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori sužinoti;2.noras mokytis ir
išmanyti, kaip mokytis yra svarbiau už faktines žlnias;3,vienintelis svarbus mokinio darbo prasmingumo rodiklis
yra tai, kaip jis pats vertina savo mokymosi rezultatus;4.jausmai yra taip pat svarbūs kaip ir faktai, ir mokytis jausti
yra tiek pat svarbu, kaip ir mokytis mąstyti ir pagaliau, mokinys mokosi tik tada, kai jis nejaučia baimės.
18.PSICHOLOGINĖS GRUPĖS APIBŪDINIMAS. ASMENYBĖ IR GRUPĖ GRUPIŲ RŪŠYS. GRUPĖS
DARNA

Psichologijoje grupės terminas vartojamas apibūdinti kiekvieną žmonių bendriją, kuri gali būtijšskirta pagal kokį
nors požymį. Grupė - tai organizuota sistema žmonių, turinčių bendrus tikslus ir uždavinius. Žmonių grupė ir
kolektyvuose formuojami tarpasmeniniai santykiai. Grupės nariams bendraujant, dirbant, derinant tarpusavio
siekimus, kuriamos elgesio normos. Grupės gali būti sąlyginės-joms priskiriamos tam tikros kategorijos žmonių,
kurie gali ir neturėti tarpusavio ryšių, kiti turi tipiškų psichologinių ypatumų priklausančių nuo tų žmonių amžiaus,
profesijos ar kokios kitos socialinės padėties (pvz:aukštesniųjų kl.moksleiviai). Grupės gali būti realios į šią grupę
įeinantys žmonės daugiau ar mažiau artimai sąveikauja ir kontaktuoja (pvz.:mokyklos klasės, sporto komandos).
Oficiali grupė-tai socialinė bendrija, atliekanti bendrą darbą, įgyvendinanti visuomenei reikšmingus uždavinius,
turinti jos narių santykius reglamentuojančias taisykles, juridinį statusą. Šios grupės sukurtos ūkinei finansinei
veiklai ir turinčios turto ir valdymo organus vadinamos organizacijomis. Įsijungimas ir išėjimas iš jos yra formaliai
reguliuojamas. Neoficialioji arba mažoji grupė - jos gali susidaryti oficialiose grupėse. Ši grupė susidaro pati,
niekas jos formaliai nekuria, nėra jokių jos narių santykius reguliuojančių taisyklių. Neoficialių grupių pagrindas -
vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumas. Šiuo požiūriu panašūs žmonės yra patrauklesni vieni kitiems. Šioje
grupėje žmonės patenkina bendravimo, emocinio artumo poreikius, ko negalima pasakyti apie oficialias
grupes.Petrovskis ištyrė grupių hierarchiją: difuzinė - tarpusavio santykių nesąlygoja bendros veiklos turinys,
tikslai, vertybės. Dažnai dif.gr.apskritai nėra bendros veiklos (pvz.:vienos palatos ligoniai). Asociaciją - grupė
žmonių, kurių veikla nėra sąlygojama tarpusavio santykių, tačiau tarpusavio santykiai pradeda matytis.
Kooperacija grupė, kurbje tarpusavio santykiai sąlygoja kiekvienam bendros veiklos turinys.Dominuoja asmeniniai
santykiai.emocijos (pvz.:aktoriai repetuojantys pjesę). Korporacija - tai asociali grupė, kur narių tikslai sutampa,
bet nėra bendro jų siekimo (pvz.:nusikaltėlių gauja). Kolektyvas - aukščiausia grupės išsivystymo forma, šioje
grupėje tarpusavio santykius sąlygoja jos nariams asmeniškai svarbus ir visuomeniškai vertingos grupės veiklos
turinys. Tarp daugybės grupių, su kuriomis asmenybė yra vienaip ar kitaip susijusi, visada pasitaiko tokių, į kurių
nuomonę bei normas žmonės ypač stengiasi atsižvelgti.
19.SOCIALINIAI VAIDMENYS, JŲ RŪŠYS. VAIDMENŲ KONFLIKTAI. SOCIALINIS STATUSAS.
STATUSŲ HIERARCHIJA GRUPĖJE
Statusas - grupės nario padėtis grupėje pagal tai, kaip ji vertina kiti grupės nariai. Statusu hierarchija - grupės narių
pasiskirstymas pagal jų statusą nuo aukščiausio iki žemiausio. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra jos lyderis.
Nebūtinai jis esti pats populiariausias žmonių grupėje. Kitoje pusėje-grupės atstumtieji ir izoliuotieji. Atstumtasis -
nepopuliarus asmuo, bet grupėje gaili būti ir remiančių žmonių. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso žmonės.
Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso arba bent jau išlaikyti
turimą. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta kova. Aukštesnį statusą turintys asmenys yra jautrūs žemesnį
turinčių pastangoms, pagerinti savo statusą.Šbs pastangos suvokiamos kaip statusų hierarchijos pažeidimas.
Žinoma- žmonės apie tokį pažeidimą nekalba atvirai. Oficialiai, sąmoningai statusų hierarchijos pažeidimas
įvardijamas kaip nepagarba, nedėkingumas. Kartais pykstama ne tiek už patį veiksmą, kiek už tai, kad jis buvo
nesankcionuotas („Manęs neatsiklausęs grįžai po 12 vai. namo."). Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarchija yra
griežtai nusistovėjusi. Daugelyje grupių keičiantis veiklos pobūdžiui, keičiantis ir grupės narių statusai. Bet
struktūrose grupės pasiskirstymas vaidmenimis yra griežtas. Yra sukurta DESC sistema norint sėkmingai įsitvirtinti
grupėje (D-aprašyk,E-išreišk,S-detalizuok,c-pasekmės) t.y. taisyklių rinkinys. Socialiniai vaidmenys Asmenybės
elgesys yra sudėtingas ir įv.tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi
kaip kokios nors grupės narys, t.y.atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtina veikla. Ši
sąvoka vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifiką apibūdinti. Socialinis vaidmuo ilgaamžiškesnis už jo
atlikėją. Kai kuriuos vaidmenis - tėvo, motinos, žmogaus galite laikyti amžiškais. Yra ir soc.vaidmens stadijos
(pagal objektą): 1.su vaidmeniu susiję lūkesčiai; 2.vaidmens supratimas; 3.jo priėmimas, 4.vykdymas. Pradėdamas
bendrauti žmogus paprastai savo partneriui nepasako ko iš jo laukia. Bendraujant reikia sugebėti atspėti ūkesčius ir
žinoma juos pateisinti. Lūkesčių nežinojimas yra ne vienintelė priežastis apsunkinanti jų patenkinimą. Jie esti ir
nevienodai tikroviški, jų nepasakius, nekoregavus nesunku atitrūkti nuo tikrovės. Kuo didesnis žmonių ratas, su
kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai. Vaidmenis žmogus
interpretuoja savaip. Taip atsitinka dėl socialinių ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmenų
supratimas yra konfliktų prielaida. Emocinis sutikimas, kad esi kokio vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens
priėmimu. Priėmimo priešingybė - vaidmens atmetimas. Atmetimo pasekmės tragiškos. Atlikdamas vaidmenis,
žmogus išreškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą. Jei vaidmuo oficialus (mokytojas, gydytojas), jo
turinys apibrėžiamas oficialiai įformintomis instrukcijomis ir darbo taisyklėmis. Bet tada atlikėjas gali nesutikti su
kokiais nors keliamais reikalavimais. Vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina,
draudžiama. Kuo ilgiau žmogus gyvena tuo daugiau socialinių vaidmenų jam tenka atlikti. Dažnai vieni vaidmenys
prieštarauja kitiems. Tai vadinama vaidmenų konfliktais. Tai sąlygoja žmogaus dalyvavimas daugelyje grupių
keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Bendraujant yra efektyvu pasiskirstyti
vaidmenimis .
20.DALYKINIAI IR TARPASMENINIAI SANTYKIAI GRUPĖJE. AŠ - VAIZDAS IR SAVĘS VERTINIMAS.
SAVĘS VERTINIMO ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Asmenybių sąveikos procese grupėse ir kolektyvuose susidaro 2 tarpusavių santykių rūšys: dalykiški ir asmeniniai
(formalūs ir neformalūs). Nuo šių santykių priklauso grupės statusas, grupės psichologinis klimatas, grupės narių
savijauta, veiklos sėkmingumas. Dalykiški santykiai reguliuojami įstatymais, normomis, taisyklėmis. Asmeniniai
santykiai susiklosto savaime ir reiškiasi simpatijomis ir antipatijomis. Šie santykiai formuojasi dėl to, kad žmogui
reikia kitų žmonių pagalbos, pritarimo, atskleisti savąjį „Aš". Dalykiniai ir asmeniniai santykiai gali turėti įtakos
vieni kitiems. Pvz.: teigiami asmeniniai tarpusavio santykiai tarp grupės narių gali pagerinti santykius kartu
atliekamoje veikloje ir tuo pačiu gerinti jų dalykiškus tarpusavio santykius ir atvirkščiai. Taip pat prasti tarpusavio
asmeniniai santykiai gali pabloginti santykius kartu atliekamoje veikoje, ko pasėkoje gali pablogėti tarpusavio
dalykiški santykiai. Tarpusavio santykiai glaudžiai susiję su grupės psichologinio klimato formavimu.
Psichologinis klimatas-tai grupės narių emocinė būsena, priklausanti nuo jų vertybinių orientacijų, nuostatų, darbo
sąlygų. Grupės nariai, kurių tarpusavio santykiai geri, puikiai supranta vienas kitą, veiksmingai bendrauja veiklos
metu. „AŠ" - tai tarsi daiktavardis nurodantis asmenį, dalyvaujantį bendraujant: „aš manau", „aš suprantu". Kai
kalbame savo vardu, prisiimame visišką atsakomybę už pateiktą idėją, pasiūlymą ar vertinimą. Vartojant žodelį
„aš" pasireiškia tokie bendravimo: 1 jis sustiprino tarpusavio pasitikėjimą ir suartino žmones;2.parodoma jog
kalbama atlikėjui;3.leidžia geriau atskleisti savo vidinius jausmus;4.leidžia išvengti „etikečių" klijavimo, tuščio ar
pernelyg dažno kitų smerkimo bei kritikavimo. Žinomas žodelis "aš" tinka ne visada. Jis nevartotinas oficialiose
kalbose arba pateikiant apibendrinant mintis. Tačiau visais tais atvejais, kai pokalbis yra labiau asmeninio
pobūdžio, sėkmingai bendrauti padeda žodelis „aš". Įspūdį apie tai, kaip mes atrodome kitų akim iš susidarome
bandydami pažvelgti į save iš šalies, taip tarsi žiūrėtume iš kito žmogaus pozicijų. Susidarytas įvaizdis apie save ir
vidinis .aš" jausmas - panašus, tačiau ne tapatūs dalykai. Savasis įvaizdis yra mūsų supratimas apie tai. kaip mus
suvokia kiti. o mūsų vidinis „aš" tiesiogiai su kitais žmonėmis gali būti nesusijęs. Vertindami save neišvengiamai
lyginame save su kitais.lmamės tokių palyginimų „geresnis", „blogesnis", „santūresnis", „atviresnis" ir pan. Tai
suprantama: kad ir žiūrėti į savęs formavimą. Paaugliams ir jaunuoliams reikia apsispręsti, kokios besivystančio
savojo „aš" puses išlaikyti, o kurių- atsisakyti, kuriuos vaidmenis tobulinti, o į kuriuos numoti ranka. Laikotarpiu
tarp 16 ir 22-24 metų tenka priimti daug labai svarbių sprendimų susijusių su tolesniu mokymusi, gyvenimo
stiliaus formavimu. Taip formuojasi savasis „aš". Savęs vertinimas: Asmenybės siekimų ir tikslų formavimui, /pač
jos saviauklai, reikšmingas yra savęs vertinimas. Vaikas, paauglys, jaunuolis ima vertinti savo asmenybės /patybes
jas lygindamas su tapačiomis kitų jam autoritetingų asmenų ypatybėmis. Jis visada orientuojasi i tam tikrą
autoritetingą žmonių grupę, kurios nariams su juo bendros vertybinės orientacijos (idealai, interesai). Tokia grupė
vadinama referentine. Lygindamas savo ypatybes su referentinės grupės narių ypatybių etalonu, žmogus arba būna
patenkintas savimi arba ne (laukiamasis vertinimas). Bendravimas su grupe ir abipusis vertinimas oadeda individui
sudaryti savęs vertinimo nuostatą ir savo „aš" vaizdą. „Aš" vaizdas, pradėjęs formuotis vaikystėje, nuolat kinta.
Ypač svarbu paauglystės ir jaunystės periodas, kuriame atsiranda labai įvairių savitarpio santykių ir jaunam žmogui
neikia spręsti reikšmingus savo ateities klausimus. „Aš" vaizdas yra tartum dvilypis: kaip individas save
įsivaizduoja, kokius fizinius ir psichinius tpatumus sau priskiria (realusis “aš”) ir koks jis norėtų būti, koks yra jo
saviauklos idealas (ideakusis “aš”). Tarp šių abiejų “aš” vaizdų gali būti didesnis ar mažesnis “atstumas”. Savęs
vertinimą įtakojantys veiksniai. Be to, jam svarbu, kaip šias ypatybes vertins kiti. Žmonės su teigiamu „aš" vaizdu
linkę gerai galvoti apie kitus, tikisi pritarimo iš kitų, palankiai vertina savo darbą ir elgesį, geraldirba kitų stebimi,
nebijo kitų reakcijos. Daug dirba su žmonėmis, kurie reikalauja aukštų atlikimo standartų, taip pat jie linkę patogiai
jaustis su kitais, kuriuos supranta esant pranašesniais, sugeba save apginti nuo negatyvių kitų žmonių vertinimų ir
taip pat jie lengviau formuoja ir palaiko tarpusavio santykius. Su neigiamu „aš" - viskas atvirkščiai.
21.LYDERIAVIMAS IR VADOVAVIMAS. LYDERIŲ TIPAI IR VADIVAVIMO STILIAI
Lyderiavimas -vienas iš grupių diferenciacijos būdų jos nariams dalyvaujant veikloje, bendraujant ir tarpusavyje
sąveikaujant Jo metu formuojasi, bei diferencijuojąs! grupės struktūra, ji nuolat tobulėja. Yra klaidinga tiek
tapatinti, tiek priešinti lyderiavimą ir vadovavimą grupėse. Lyderiavimas yra susijęs su neapibrėžtu tarpusavio
santykių reguliavimu, o vadovavimas yra funkcijų nešėjas ir oficialių santykių socialinėje organizacijoje
reguliavimo priemonė. J.Kuzminas vadovavimą traktuoja kaip grupės darbinės veiklos valdymą, kurį vykdo
vadovas remdamasis administraciniais įgaliojimais. Todėl lyderiavimas apibrėžiamas kaip grupės narių santykių ir
veiklos vidinio socialinio, psichologinio organizavimo bei valdymo procesas individualios dalyvių iniciatyvos
sąskaita. Dažnai yra pažymima, kad vadovas būdamas glaudžiai susijęs su oficialia grupės organizacija gali jai
vadovauti tikta tada, kai grupės nariai laiko jį lyderiu. Vadovavimo efektyvumas priklauso nuo to kaip vadovas
remiasi lyderiais ii kaip lyderiai jį remia. Vadovavimo menas - tai ir mokėjimas koordinuoti lyderių darbą remtis
jais, ty.stiprint oficialios organizacijos stabilumą ir gyvybingumą. Pagal darbo stilių ir metodus lyderius ir vadovus
skiriame autoritarinius ir demokratinius. Demokratinis stilius yra idealus vadovavimo stilius padedantis pasiekti
optimalu grupės veiklos efektą. Demokratinį lyderį grupės nariai priima kaip „saviškį". Organizuodamas veiklą, jis
visada remiasi tiek kitų pagalba tiek pritarimu, stengiasi kuo optimaliau paskirtyti krūvius ir pareigas, atsižvelgia
įžmonių asmeninius polinkius ir sugebėjimus. Autoritarinio tipo lyderis paprastai veikia savarankiškai,
nesiskaitydamas su kitų nuomone, įsakymas, nurodymas, instrukcija, papeikimas, padėka - pagrindinė ryšio su
grupės nariais formos. Jis sulaiko visą informaciją, todėl jo pavaldiniai paprastai gyvena spėliojimų ir gandų
pasaulyje. Autoritarinis lyderis nepaiso grupėje susiklosčiusių tarpusavio santykių, menkai vertina grupės narių
gabumus ir gebėjimus arba nesiremia. Visiems tokių grupių nariams susilpnėja atsakomybės jausmas, darbas tampa
formalia pareiga, sumažėja visuomeninis aktyvumas. Nuo vadovavimo stiliaus labai priklauso kolektyvo veiklos
efektyvumas, bendrų tikslų ir uždavinių įsisąmoninimas, kiekvieno kolektyvo nario asmeninis dalyvavimas
vykdyme. Liberalaus lyderiai vadovauja grupei remdamiesijųvadovaujamos grupės narių pasiūlymais ir norais. Jų
potvarkiai paprastai "įgauna prašymo, pasiūlymų, pageidavimų formą. Jie kantriai išklauso kitų pavaldinių
nuomonės, stengiasi kiekvienoje iš jų rasti ką nors naudingą. Lyderiavimo tipai skiriami atsižvelgiant į lyderio
veiklos turinį, stilių ir pobūdį. Pagal veiklos turinį: a) lyderis įkvėpėjas ( siūlantis elgesio programa):b)lyderis
vykdytojas, c) lyderis įkvėpėjas ir organizatorius. Pagal veiklos pobūdį:a)universalus (nuolat pasireiškiantis kaip
lyderis),b)situacijos lyderis (turintis lyderio savybių tik tam tikrose specifinėse situacijose). Vadovavimo stilius
nesikišantis - toks stilius leidžia grupei pačiai formuotis, ieškoti ir netgi klysti. Tokį vadovavimą tik sąlygiškai
vadiname vadovavimu. Faktiškai tai grupė be vadovo. Nesikišantis vadovas suteikia informacijos ir atsako i
klausimus tik tada, kai jo paprašoma. Toks vadovas nei skatina, nei baudžia. Jis nerodo iniciatyvos, nustatant
bendrą grupės veiklos kryptį.
22.KONFLIKTŲ RŪŠYS. KONFLIKTŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS. BENDRADARBIAVIMAS IR VARŽYBOS

Gyvenimas be konfliktų neįsivaizduojamas. Žmonėms tenka apginti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo kitų. Nugyventi amželį be
konfliktų nepavyks. Tai būtų netgi neįdomu. Konfliktas - tai priešingų nesuderinančių pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius, nemalonius
išgyvenimus. Konflikta 楩 瘀礀欀猀琀愀 渀攀琀最椀 琀愀爀瀀 瀀愀 ഀ椁猀 氀愀椀洀椀渀最椀愀甀猀椀猀 縀洁漀渀椀猀 ⸁ 
吀愀椀最椀   琀愀椀   渀愀琀欀爁愀 lus ir neišvengiamas reiškinys. Kasdieniniame gyvenime dažnai susiduriame su įsitikinimu, kad
konfliktai tai būtinai kažkas blogo, bet tai netiesa. Pagal eigą tarpasmeninia konfliktai skirstomi į destruktyvius ir konstruktyvius.
Konfliktas laikomas destruktyviu (naikinančiu), jei jo pasėkoje problema lieka neišspręsta. Konfliktą sukėlusi priežastis nepašalinama, o jo
dalyviai lieka priešiškesn vienas kitam negu buvo. Konfliktas saugo mus nuo su 獳琀椀渀最椀洀漀 Ⰰ 猀欀愀琀椀渀愀 椀攀愀 欁 漀琀椀 琀椀  琀 琀
攀猀漀猀⸀ ⸀漀渀昀氀椀欀琀愀猀 礀爀愀 渀攀愀琀猀欀椀爀椀愀洀愀  縀縀 onių tarpusavio santykių dalis. Tai normalus mūsų gyvenimo
reiškinys, kurį galima tam tikrose ribose valdyti. Anot D.Darendorfo yra 3 konfliktų tipai: 1)konfliktas tarp vieno rango priešininkų; 2)konfliktas
tarp priešininkų, vienas kurių yra daugiau ar mažiau pavaldus kitam;3) tarp visumos ir jos dalies. Pvz.: tarp seno kolektyvo it naujoko ir pan.
Konfliktai organizacijose skirstomi į 1 jstruktūrinius konfliktus, kurie kyla tarp įvaraus valdyme lygių. Jų priežastis - netinkamas informacijos
perdavimas (pvz.; tarp viršininko ir pavaldinių). Konfliktuojama, kai nesutaria vadovaujantys asmenys, padaliniai. Vyksta konkurencija, kyla dė
氁 昀甀渀欀挀椀樀猀Ⰱ  搀愀爀戀漀Ⰰ  愀琀猀愀欀漀洀礀戀琀猁 渀Ⰰ  礀
 礀琀 琀 琀最愀甀猀
攀琀漀氀
琀 琀琀琀琀琀 瀀愀猀欀椀爀猀琀
琀 琀琀 琀 琀 琀 琀 琀 琀洀漀 琀 琀 琀 琀 琀琀䈀 攀渀搀
爀愀搀愀爀戀椀愀瘀椀洀愀猀  ⴀ  琀愀椀 搀愀爀戀愀猀 欀愀爀琀甀Ⰰ 猀椀攀欀椀愀渀琀 戀攀渀搀爀猀 琀椀欀猀氀猀欁  欁 攀
渀 搀 爀 愀 搀 愀 爀 戀 iavimą stipriną pasidalijimas mintimis ir jausmais darbe. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti
susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę už bendrą darbą, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei
darbo pabaigoje kiekvienas gali pasakyti: „tai mes padarėme" -iš tikrųjų buvo bendradarbiavimas. Skiriami įvairūs sąveikos tipai, tačiau
pagrindinis yra bendradarbiavimas ir varžymasis. Galima šiuos 2 kraštutinius tipus nusakyti ir kitais žodžiais „konfliktas" ir „ „.
Tarp šių 2 tipų yra daug kitų sąveikos tipų, kurie atsiranda bendraujant žmonėms.
23.ŽMONIŲ TARPUSAVIO SUVOKIMO PSICHOLOGINIAI DĖSNINGUMAI
Kito žmogaus suvokimą nulemia 4 pagrindiniai veiksniai: 1)suvokiantis asmuo;2) suvokiamasis asmuo;3) santykis trap 1-ojo ir 2-
ojo;4)situacinis kontekstas. Suvokiančiojo asmens įtaka socialiniam suvokimui Gebėjimas suvokti nėra jgimtas dalykas, tai neatskiriama
asmenybės raidos 縀愀氀椀猀⸀ 匀漀攀椀愀氀椀稀愀挀椀樀漀猀 洀攀琀甀 ⼀朁礀樀愀洀愀猀 愀猀洀攀渀椀渀椀猀 猀漀挀椀愀氀椀
渀椀猀   愀猀洀攀渀礀戀ės patyrimas, formuojasi vertinimo kriterijai, plėtojasi suvokimo selektyvumas ir įvairiapusiškumas. Kognityviai
sudėtingas žmogus turi daugiau vertinimo skolų negu kognityviai nesudėtingas. Vertindamas jis labiau diferencijuoja, labiau sugeba toleruoti
prieštaringą informaciją apie žmogų (pvz.: pripažinti, kad sąžiningas žmogus gali bjauriai pasielgti). Kognityvinis sudėtingumas - naudojimas
įvairiapusiškos ir prieštaringos informacijos, vertinant socialinius objektus ir reiškinius. Kognityvinis nesudėtingumas (paprastumas) -
kategoriškumas vertinant, pasireiškiantis nediferencijuotų objektų ir reiškinių skirtumų į keletą kategorijų (pvz.; balta - juoda; gerai-blogai)
ignoruojant subtilesnio vertinimo galimybę. Įtakos, suvokimui ir vertinimui, turi ir nuostatos. Jos turi neigiamų bruožų. Jei žmogui priskiriamos
neigiamos savybės ilgainiui, jis ima taip ir elgtis. Suvokiamojo ypatumai ir socialinis suvokimas Pirmoji pakopa suvokiant žmogų yra žodžio
apie jį susidarymas. Turint kito žmogaus vaizdą, jam priskiriamos įvairios asmenybės savybės. Polinkis spręsti apie asmenybės bruožus
remiantis fiziškais žmogaus ypatumais, vadinamas metamorfiniu apibendrinimu. Tipiški metamorfinio apibendrinimo pavyzdžiai „ žmogus
dėvintis akinus - protingas", „žmogus kietais plaukais - nesuvaldomo būdo". Metamorfiškai apibendrindamas žmogų paprasčiausiai projektuoja
save, savo poreikius į kitą žmogų ir trūkstamas vietas užpildo pasitelkęs vaizduotę.

24.VERBALINĖ IR NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA.SOCIALINIS STATUSAS // Komunikacija - apsikeitimas informacija. Verbalinė

komunikacija - žodinė (kalba). Neverbalinė - nežodinis (gestai, mimika, veido išraiška).

Nežodiniai: žodiniai:
Regimieji: liečiamieji: paralingvistiniai: garsiniai:

Asmeninė erdvė Prisilietimai Juokas Garsų tembras

Akių kontaktas Verksmas Garsų aukštumas
Veido išraiška Kalbėjimas
Gestai
Kūno kalba
Apranga ir išvaizda Mūsų turimi daiktai

Gestai ir veido išraiška gali parodyti ar žmogus pyksta ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Gestai palydi kalbą, jie paįvairina
mūsų kalbą, gali nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti ir t.t. Gestų prasmė priklauso nuo konkrečios situacijos. Bendravimas, kada
palaikomi ryšiai yra vadinamas komunikaciniu bendravimu. Taip bendraujant atsiranda informacijos kodavimas ir dekodavimas.
Informacijos siuntėjas ją užkoduoja, o gavęs šia informacija turi ją atsikoduoti, jei nori suprasti šios informacijos prasmę. Mokantį bendrauti
žmogų ir vadina komunikabiliu. Palaikyti ryšį, keistis informacija - tai tik vienas iš bendravimo aspektų. Ryšiai esti įvairaus pobūdžio,
glaudumo, bendraudami mes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Tai, kad vienas asmuo bendraudamas yra siuntėjas, o kitas - priėmėjas,
yra tik išorinė, formalioji reiškinio pusė. Įsigilinę pamatysime, kad informacijos siuntėjo būsena, nuotaika turi įtakos adresato būsenai bei
nuotaikai, ir atvirkščiai.

25.MOKYMOSI, MOKYMO IR IŠMOKIMO ESMĖ. SOCIALINIO IŠMOKIMO TEORUA

Mokymas, mokymasis - procesas. Išmokimas tų dviejų procesų rezultatas. Išmokimas yra vidiniai psichikos pakitimai. Išmokimą
nulemia: amžius, individo ypatumai (atmintis), mąstymas, vaizduotė, mokėjimas mokytis, mokymo strategija (kurią naudoja mokytojas),
mokymo turinys (lengvas ar sunkus), mokančiojo asmenybė. Išmokimo laipsniai: sąmoningas, nesąmoningas. Mokymo strategijos t.y. tam
tikras mokymo būdų repertuaras. Mokumo strategijos: 1.teigiamo pastiprinimo naudojimas; 2.užuominos ir grįžtamasis ryšys;
3.mokymasis mažose grupelėse: 4.sąlyginai atsipalaidavimo atmosfera klasėje;5.mokymosi laiko sutvarkymas (įmokymo laiką neįeina užduočių
sprendimas); 6.aukštesnės eilės klausimų strategija;/.išankstinių organizatorių naudoj imas (pagrindinės temos užrašymas ant lentos ir pan.). 3
mokymo modeliai:!.Žinių perdavimo modelis, pats paprasčiausias. Šis modelis nuolat naudojamas, nes mokymas nuoseklus. Pamokos
pradžioje pateikiama taisyklė. Mokymas kontroliuojamas, mokytojas valdo visą šitą procesą, „užstringa", kai mokytojas tingi, mokiniai
neturi motyvacijos.2.lnduktyvaus klausinėjimo. Mokymo metu jokiais faktais nesidomina, išmokstama klausinėjimo metu. Vis kažkas
atrdinėjama. Šis metodas netinka pradinėse klasėse, nes nepakankamai išsivystęs intelektas. 3.Tarpasmeninio išmokimo modelis. Sukuria labai
šiltus mokytojo ir mokinio santykius. Daugeliui mokymasis -veiklos būdų įsisąmoninimas ir įsitvirtinimas. Tai darbas, kurio metu
išmokstama. Jo rezultatas - žinios, mokėjimas, įgūdžiai. Psichologiniais terminais mokymasis- tai aktyvi tikslinga besimokančiojo
veikla, sukelianti esminius jo psichokos ir elgesio pakitimus. Mokymasis - tai psichinės sistemos struktūravimas, specifinė individualaus
aktyvumo forma, būtina išmokimo sąlyga. Išmokimas - tai naujų pažinimo sensomotorinių ir motorinių struktūrų formavimas,
prasidedantis jutimine veikla ir atsakomosiomis organizmo reakcijomis, dalyvaujant visam ankstesniam patyrimui. Tai mokymosi pasekmė.
Išmokimo esmė - tai kokybiniai žmogaus ar gyvūno psichikos bei išorinių veiksmų pakitimai. Vieniems atsirasti reikia vienokių sąlygų, kitiems
-kitokių. Apibendrinus galima pasakyti, kad išmokimas - tai tikslingas žmogaus psichinės ir fizinės veiklos arba elgesio kitimas esant tai pačiai
situacijai, kuris atsiranda per ankstesnę veiklą arba elgesį. Išmokimui priskirtini kitimai, kuriuos sukelia ne įgimto organizmo ypatybės, bet
ankstesnė veikla, ankstesni besimokančiojo kontaktai su stimuliuojančia situacija. Tai būtina žmogaus psichikos raidos ir jo asmenybės
brendimo dalis. Išmokimo teorijos Bihevioristų manymu, išmokimas, kai susidaro ryšys tarp stimulo ir reakcijos S⇒R. Hull (Halas) kalba apie
išmokimą kaip apie įgūdžių susidarymą. Įgūdis - veiksmas, kuris sąmoningai nebekontroliuojamas. Visi bruožai yra įgūdžiai. Pježė išskyrė 2
išmokimo fazes: 1.asimiliacija, 2.akomodacija. Asimiliacija - į senas schemas įjungiami nauji objektai. Akomodacija - jos metu visa schema
yra pakeičiama.
14.Psichikos raida paauglystėje
Lytiškai bręstant, kūnas kinta fiziškai,
Įgauna suaugusiojo formas, o kognityvinė raida leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį, ją planuoti. Vyksta
tolesnė psichosocialinė raida: paauglys ieško savo tapatumo. Paauglystė-pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių. Freudas
teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto.
Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Kultūrinės
antropologinės krypties atstovai teikė gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksmų įtakai paauglystės, kaip stresų ir audrų periodui. Jų
nuomone, paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu. Rogersas raidą
vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai
įžiūrimi kiekvienam paaugliui ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Sėkmingumas
visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti
savo paties sugebėjimais. Tapatumo raida. Eriksono teorija paauglystėje apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis
suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji laidžia pasirinkti ištęstą
psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo,
nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos
procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda
formuotis tapatumas. Kai sugebama abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų
sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus
operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas. Visuomenė tapatumui
ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo f-jas, ir socialines struktūras arba papročius, kurie
palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą
pasiekti būna lengviau arba sunkiau. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso
nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešingos lyties
asmenimis. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai mano, kad paauglio elgesiui
turi įtakos kitų asmenų elgesio modeliavimas. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui
pavyks įveikti tapatumo krizę.
15. Psichikos raida suaugusioje ir senstančio žm. Amžiuje. Piaget teigė, kad paauglio ar jauno žmogaus, pasiekusio formalų operacinį
mąstymą, vėliau mąstymas kokybiškai nebekinta. Kai kurie autoriai teigia, kad egzistuoja dar viena pažintinės raidos stadija. Tiriant, kaip
keičiasi suaugusiojo ir pagyvenusio žm. mąstymas, paaiškėjo, kad, didėjant chronologiniam amžiui, klasikinės Piaget užduotys
sprendžiamos vis blogiau. Raidos stadijos. Suagęs žmogus nepatiria ryškių raidos stadijų. Daugelis raidos psichologų mano, kad yra tam
tikros suaugusio žmogaus raidos stadijos, tačiau jos labiau priklauso nuo socialinio negu nuo biologinio amžiaus. Nors socialinis amžius
labiau priklauso nuo kultūros veiksnių negu nuo biologinių, tačiau pastarųjų įtaka taip pat yra reali. Vyresnysis žmogus labiau linkęs
naudotis brandesniais gynybos mechanizmais negu tada, kai jis buvo jaunas. Kuo toliau, tuo dažniau jis stengesi spręsti problemas
juokaudamas arba jas ignoruodamas tam tikram laikui ir nesinaudoja represijomis, fantazijomis, neneigia, kad tos problemos egzistuoja.
Tačiau kartais, susidūręs su sunkiomis problemomis, žmogus nebegali jų išspresti ir pasitenka savižudybę. Senatvė kartais prasideda jau
55m., tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Raidos psichologai pažymi, kad vyresni žmonės tiksliau, rūpestingiau
viską apgalvoja. Tie protiniai sugebėjimai, kuriems reikalinga greita reakcija, atmintis, su amžiumi silpnėja, tačiau, kai reikia apmąstyti,
sugebėjimas priimti sprendimus ir bendros žinios išlieka stabilūs.
11. Psichikos raida ikimokyklinėje vaikystėje(prenetalinė raida ir pirmi du gyv. metai.Prenetalinė stadija
dalijama į 3 laik.1. Zigota(nuo apvaisinimo iki 2 sav.)2. Embrioninis(organo užuomazga iki 8 sav.) 3. Gemal (nuo organo susiformavimo
iki gimimo). Piaget teigė, kad vaikai patys siekia protinės pusiausvyros, norėdami suderinti tarpusavyje naują patyrimą su senomis
protinėmis schemomis, aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria sau naują požiūrį į pasaulį. Jis manė, kad vaiko protinės raidos
pagreitinti neįmanoma, bet kiti psichologai, kaip Bruneris, Vygotskis, teigia, kad suaugę turi skatinti vaiko žingeidumą, kurdami turiningą
aplinką bei specialiai lavinti vaiką, ir taip galima pagreitinti vaiko pažintinę raidą. Kūdykio mąstymas vad sensomotoriniu intelektu,
kadangi jis mąsto veiksmais, pasauliui pažinti naudoja savo jutimus ir motorinius sugebėjimus. Jis mokosi pritaikyti savo refleksus,
reaguoti į žmones bei patirtį ir pirmų-jų gyvenimo metų pagaigoje išmoksta įsivaizduoti, kaip pasiekti paprastus tikslus. Antraisiais
gyvenimo metais vaikas suranda naujus būdus savo tikslams pasiekti, iš pradžių aktyviai eksperimentuodamas su realiais objektais, vėliau,
antrųjų gyvenimo metų pabaigoje, spręsdamas savo problemas mintyse protiniais vaizdiniais. Gyvenimo pradžioja vaikas mąsto, kad
daiktas nustoja egzistuoti, kai dingsta iš jo akiračio. Tačiau pamažu jis pradeda suvokti, kad objektas pastovus, kad daiktai ir žmonės
egzistuoja ir tada, kai negali jų matyti. Kai vaikas nėra pasiekęs III fazės, jis reaguoja į objektus, esančius tiesiai prieš jį, tačiau aktyviai
neiško iš jo akiračio dingusių objektų.