Está en la página 1de 386

Meils

kartin

DELIRIUM

uren ({)fiver
I angl kalbos vert Zita Marien

Alma [ittera
VILNIUS I 2012

!}2)

UDK 821.111(73)-

Ol-68

Versta i: Lauren Oliver


DELIRIUM

Harper,

an

Imprint of

HarperCollins Publishers,
New York, 2011

i knyga yra groins literatros krinys. Vardai, personaai, vietos ir nutikimai


yra arba autors vaizduots kriniai, arba naudojami kaip menin priemon.
Bet koks panaumas i tikrus ivykius, vietoves ar asmenis yra visikai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0567-2
The lines from "i carry your heart with me(I carry it in".
Copyright 1952, 1980, 1991 by the Trustees for the E. E. Cummings Trust,
From ;,complete Poems: 1904-1962 " by E. E. Cummings, edited by
George J. Firmage.
Used by permission of Liveright Publishing Corporation.
Copyright 2011 by Laura Schechter
Cover photograph 2011 by Michael Frost
Cover design by Erin Fitzsimmons
Art direction by Cara E. Petrus
Vertimas i lietuvi kalb, Zita Marien, 2012
Leidykla "Alma littera", 2012

Visiems tiems, kurie praeityje mane ukrt


amor deliria nervosa,

-js inote, kas esate.

Ir visiems, kurie mane ukrs ateityje, nekantrauju pamatyti, kas tokie bsite.
Ir tiems, ir tiems -dkui.

Pavojingiausias ligos tos, kurios mus priveria


tikti, jog esame sveiki.

42 patarl, "Ssilvos knyga"

rajo eiasdeimt ketveri metai, kai prezidentas ir Su


sivienijimas meil paskelb liga, ir keturiasdeimt treji,
kai mokslininkai rado bd jai igydyti. Mano eimo

je visiems buvo atlikta i procedra. Vyresnioji sesuo Reiel


sveika jau devyneri metai. Jai taip seniai meil nebegresia, jog ji

net neprisimena jos poymi. Man procedra paskirta lygiai po


devyniasdeimt penki dien, rugsjo treij. Per gimtadien.
Daugelis procedros bijo, kai kurie net prieinasi. Bet a
nebijau. Laukiu nesulaukiu. Mielai sutikiau, kad ji vykt jau
rytoj, bet negalima, reikia bti bent atuoniolikos met, kartais
netgi vyresniam, tik tada mokslininkai pagydo. Antraip proce
dra gali nepavykti: mogui paeidiamos smegenys, jis i da
lies paralyiuojamas, apanka ar net blogiau.
Negera galvoti, kad vaiktau su ligos ukratu kraujyje. Dieva
i, kartais jauiu, kaip jis kreka gyslose tarsi koks gyalas, tarsi
7

surgs pienas. Jauiuosi nevari. Mintis apie tai man primena


usiaiktijusius vaikus, i pykio besiraitanius ant ems. Prime
na vaizdus, kai serganios mergaits tempiamos prieinasi: nagais
akja aligatv, raunasi plaukus, i burnos joms dryksta seils.
lr, be abejo, primena mam.
Po procedros bsiu laiminga ir sveika. Taip visi sako, moks
lininkai ir mano sesuo, ir teta Kerol. Po procedros bsiu su
poruota su vertintoj parinktu vaikinu. Po keleri met mudu
susituoksime. Pastaruoju metu pradjau sapnuoti savo vestuves.
A stoviu po baltu baldakimu, plaukuose baltos gls. sikibusi
kakam rank, bet vos tik grteliu pasiirti, jo veido bruoai
susilieja lyg nepavykusioje nuotraukoje. Bet jo delnas vsus ir
sausas, o mano irdis plaka lygiai - ir sapne a inau, jog ji vi
sada plaks vienodu ritmu, nekrpios, neokins ir neplazds,
nepasileis lkti, bet ramiai tukss sau, kol bsiu gyva.
Sveika, igelbta nuo skausmo.
Ne visada buvo taip gerai. Mokykloje mokms, kad senais
laikais, tamsiaisiais laikais, mons nesuprato, kokia mirtina liga
toji meil. Ilgai j laik netgi geru dalyku, godotinu ir trokta
mu. inoma, tai viena prieasi, kodl meil tokia pavojinga: ji

sudrumsia prot, ir mogus negali aikiai galvoti, blaiviai sprs


ti apie savo savijaut. (Dvyliktas poymis, nurodytas dvyliktos
laidos "Saugumo, sveikatos ir laims vadovo", kur mes vadina
me "Ssilvos knyga", skyriuje apie amor deliria nervosa.) Senais
laikais mons sksdavosi kitokiais negalavimais: tampa, ir
dies ligomis, nerimu, depresija, kraujospdiu, nemiga, bipo
liariu sindromu- niekaip nesuprasdavo, jog visa tai daniausiai
bdavo amor deliria nervosa, meils kartins, poymiai.
8

Aiku, iuo metu Jungtinse Valstijose deliria grsm dar


nra visikai panaikinta. Kol procedra neitobulinta, kol ji te
bra pavojinga atuoniolikos neturintiems paaugliams, nebsi
me visikai saugs. Liga prislina neregimai ir ima smaugti savo
iuptuvais. Esu maiusi neinia kiek ligoni, velkam proce
dr, meils taip nukamuot, taip nustekent, kad jie, nesutik
dami be jos gyventi, veriau isidurdavo akis ar mgindavo pa
sismeigti ant spygliuotos vielos tvoros, juosianios laboratorijas.
Prie kelet met procedros dien viena mergait, stengusi
pasprukti i palatos, ulipo ant laboratorijos stogo. Nukrito n
nerikteljusi. Po io vykio daugel dien per televizij buvo ro
domas jos veidas, kad mums primint apie deliria pavojus. Mer
gait buvo atsimerkusi, kaklas keistai atsuktas, taiau skruostu
prigludusi prie aligatvio, lyg bt tik prigulusi pogulio. Neti
ktina, bet kraujo buvo labai maai - dvi siauros tamsios srove
ls lp kertelse.
Devyniasdeimt penkios dienos, ir man jau negrs pavojus.
domu, ar procedra skausminga? Norisi, kad ji kuo greiiau
praeit. Sunku bti kantriai. Sunku nesibaiminti, kol nesi igy
dyta, nors kol kas deliria mans nepaliet.
Vis tiek neramu. Girdjau, senovje meil mones ivary
davo i proto. Baisu. Be to, "Ssilvos knygoje" pasakojama apie
tuos, kurie mir meil prarad arba jos taip ir nesurad. ito
labiausiai bijau.
Baisiausia i vis baisybi - kad udo ir meil su atsaku, ir
be atsako.

a
Turime be atvangos saugotis ios Ligos; nepaliaujamas
budrumas -ms valstybs, ms moni, ms piliei,
ms eim ir ms proto sveikatos garantas.
"Pagrindins sveikatingumo priemons" "Saugumo, sveikatos ir laims vadovas", 12-tas leidimas

pelsin kvapas man visada primena ermenis. Verti


nimo ryt is kvapas mane ir priadina. vilgteliu
laikrod ant stalelio prie lovos. eta valanda.

Aplinkui prieblanda, sauls spinduliai dar tik nedrsiai liau

ia sienomis kambaryje, kur a miegu kartu su pussesers Marsi


jos vaikais. Greis, jaunl, tno savo lovoje jau apsirengusi, i
ri mane. Rankoje apelsinas. Mgina savo vaikikais dantukais
grauti j kaip obuol. Uplsta leiktulys, ir a vl usimerkiu
nenordama prisiminti iltos iurkios suknyts, kuria buvau
apvilkta mamai mirus; nenordama prisiminti bals murmesio,
didels atiaurios rankos, vis atkianios man po apelsin, kad tik
iulpiau ir tyliau. Per ermenis suvalgiau keturis apelsinus, po
vien skiltel, o kai sterblje liko tik ieveli krva, miau iulpti
ir jas: kartus minktimas padjo sulaikyti aaras.
10

Atsimerkiu, ir Greis palinksta priek riekuiose atkiusi


apelsin.
- Ne, Greise. - Nustumiu antklod, atsistoju. Skrandis lyg
kumtis ia susigniauia, ia atsigniauia. - Ir inai, kad negali
ma valgyti ievs.
Ji mirksdama tebeiri mane didiulmis pilkomis akimis.
Atsidususi prisdu alia.
- Va itaip, - tariu ir rodau jai, kaip nagu lupti apelsin, nuraitant rykiai oranines ieveles ir metant jas ant keli, - bet
stengiuosi netraukti j kvapo. Ji tyldama stebi. Kai baigiu,
abiem rankom paima nulupt apelsin tartum stiklin rutuliu
k, lyg bijodama, kad jis nesudut.
Kumteliu jai alkne.
- O dabar valgyk. - Ji tik iri, ir a atsidususi pradedu davi
nti jai po vien skiltel kuo velniau nibddama: - inok, kiti
bt tau geresni, jeigu bent retkariais prakalbtum.
Ji nieko nesako. A ir nesitikiu. Teta Kerol per vis Greiss
gyvenim - eerius metus ir tris mnesius - nra girdjusi i
jos n odelio. Jos manymu, Greiss smegenims kakas nege
rai, bet kol kas gydytojai nieko neranda. "Kvaila it avis", - prie
kelias dienas ramiai tar Kerol, irdama, kaip Greis varto
ryk aislin kubel, lyg bt stebuklingas ir nuostabaus groio,
lyg ji bt tikjusis, kad jis staiga virs kokiu kitu daiktu.
Atsistojusi einu prie lango pasitraukdama nuo Greiss, jos
dideli mane spoksani aki ir plon skubri pirteli. Man
jos gaila.
Marsija, Greiss motina, jau mirusi. Ji vis kartodavo niekad
nenorjusi vaik. Kaip tik toks yra vienas alutinis procedros
11

poveikis: be deliria nervosa kai kuriems monms nemalonu


turti vaik. Laim, visiko abejingumo atvej - kai motina ar
tvas nestengia normaliai, pareigingai ir atsakingai bendrauti
su savo vaikais ir gal gale juos nuskandina, udusina atsisd
ant trachjos arba verkianius negyvai uplumpina- reta.
Taiau vertintojai Marsijai numat du vaikus. Tuo laiku is
skaiius atrod gerai parinktas. Per metin apir jos eima
gavo auktus stabilizacijos paymius. Jos vyras mokslininkas
buvo gerbiamas. Jie gyveno milinikame name iemos ga
tvje. Marsija virdavo valgyt greitosiomis, i to, k rasdavo
namuose, o laisvu laiku, kad turt usimim, duodavo for
tepijono pamokas.
Bet, aiku, viskas pasikeit, kai ant jos vyro krito tarimas,
jog yra prijauiantysis. Marsija su vaikais, Dene ir Greise, tu
rjo grti pas motin, mano tet Kerol. Kur tik jos eidavo,
mons nibddamiesi rodydavo jas pirtais. Greis, ino
ma, ito neprisimena, stebiausi, jeigu ji apskritai nors kiek
prisimena tvus.
Marsijos tvas dingo dar prie teism. Gal ir gerai. Teismai
paprastai vyksta dl aki. Prijauiantiesiems daniausiai skiria
ma mirties bausm. Jei ne, jie udaromi Kriptas kalti iki gyvos
galvos. Marsija, be abejo, tai inojo. Teta Kerol mano, kaip tik
todl jos irdis ir neatlaik prajus vos keliems mnesiams po
vyro dingimo, kai pati buvo apkaltinta jo vietoj. Gavusi kaitini
mo rat, kit dien ji jo gatve, trinkt- irdies priepuolis.
irdis- trapus daiktas. tai kodl reikia bti labai atsargiems.
Jau matau, kad iandien bus karta. Miegamajame ir dabar
karta: kai praveriu lang nordama ileisti apelsino kvap, oras
12

lauke atrodo tirtas ir sunkus. A giliai itraukiu gaivaus jros


dumbli ir drgno miko kvapo klausydamasi, kaip tolyje kly
kauja kirai, be paliovos sukantys ratus kakur u em pilk
pastat anapus ilankos. Gatvje suburzgia automobilio variklis.
A krpteliu.
- Nerviniesi dl vertinimo?
Atsisuku. Tarpdury susidjusi rankas stovi teta Kerol.
- Ne, - pameluoju.
Ji ypteli.
- Nesijaudink, bus gerai. Nusimaudyk po duu, tada padsiu
sutvarkyti tau plaukus. Atsakymus galsime aptarti eidamos.
- Gerai.
Teta nenuleidia nuo mans aki. A pasimuistau spausda
ma nagais palang u nugaros. Nemgstu, kai i mane kas spok
so. Zinoma, tursiu apsiprasti. Per egzamin keturi vertintojai
beveik dvi valandas irs i mane. Apsivilkusi striuku plasti
kiniu chalatliu, koks iduodamas ligoninje, beveik pervieia
mu, kad jie matyt mano kn.
- Gausi septynis ar atuonis, - sako teta ir papuia lpas.
Geras paymys, diaugiaus gavusi. - Bet jei neisiprausi ir ne
susitvarkysi, gausi ne daugiau kaip eis.
Paskutiniai mokslo metai bema baigti, vertinimas bus mano
paskutinis egzaminas. Per pastaruosius keturis mnesius ilai
kiau visus stojamuosius - matematikos, gamtos moksl, kalbos
odiu ir ratu, sociologijos ir psichologijos, taip pat fotografi
jos (pasirinkto dalyko), po keli savaii turiau gauti rezul
tatus. Neabejoju ilaikiusi gerai ir patekusi i koledo studijas.
Visada buvau stropi mokin. Egzamin komisija, inagrinjusi
13

mano pranaumus ir trkumus, paskirs koki nors mokykl ir


parinks specialyb.
vertinimas - paskutinis ingsnis prie suporavim. Po ke
li mnesi vertintojai man atsis sral i keturi ar penki
rekomenduojam kandidat. Kai baigsiu koled, vienas j
taps mano vyru (aiku, jei bsiu ilaikiusi stojamuosius; mer
gaits, kurios j neilaiko, suporuojamos ir itekinamos ikart
po vidurins) . Vertintojai stengsis man parinkti por vaikin,
gavus pana vertinimo paym. Jie i paskutinij vengia
dideli intelekto, temperamento, socialins aplinkos ir am
iaus skirtum. Na, kartais igirsti koki siaubo istorij, kaip
varg atuoniolikin atiduodama turtingam atuoniasdeim
ties met seniui.
Klaikiai suvaitoja laiptai, ir pasirodo Greiss sesuo Den.
Devyneri met, pagal savo ami aukta, bet liesa kaip aka
liukas, krtin dubusi it keptuv. Baisu sakyti, bet a jos ne
mgstu. Ji atrodo tokia pat sunykusi kaip ir jos motina kadaise.
Den atsistoja tarpdury alia tetos ir iri mane. Mano
gis vos penkios pdos ir du coliai, taiau Den u mane dar
pora coli emesn. Kvaila drovtis tetos ir pusseseri, bet man
ima iurpti rankos. inau, joms neramu, kaip a pasirodysiu per
vertinim. Be galo svarbu, kad man bt parinkta gera pora.
Denei ir Greisei iki procedros dar daug met. Jei skmingai
iteksiu, po keleri met eima turs daugiau pinig. Ir gal
liausis nibdesiai, monotonikas bambjimas, ir po ketveri
met nuo ano skandalo, regis, tebelydintis mus, kur tik eitume,
tarsi vjo neamas lap lamesys, - prijauianioji, prijauian

ioji, prijauianioji...
14

is odis nedaug geresnis u kit, persekiojus mane ne vie


nus metus po mamos mirties kaip gyvats nyptimas, palie
kantis olje vingiuot nuod pdsak, - saviudyb. Kreivas
odis, odis, kur mons kuda, murma ir ikosti, odis, kuris
istumiamas usimus delnais burn ar itariamas u udaryt
dur. Tik sapnuodama girddavau od suunkam garsiai,
irkiam.
Giliai kvpusi staigiai pasilenkiu ir i palovs isitraukiu
plastikin d - kad teta nematyt, kaip a drebu.
- Ar Lena iandien iteka? - klausia mano tet Den. Jos
balsas man visada primindavo bii dzgim kartame ore.
- Nebk kvaila, - atauna teta, taiau be irzulio. - Juk inai,
kad ji negali tekti, kol nra igydyta.
Pasimusi i ds rankluost atsitiesiu. Nuo odio tekti
man idista burna. Baig mokslus visi tuokiasi. Taip reikia.
"Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomens po
ymis" (r. "Visuomens pagrindai" - "Ssilvos knyga", p. 114).
Bet vis tiek nuo minties apie j irdis ima palusiai dauytis,
kaip vabzdys stikl. A, aiku, nesu prisilietusi prie berniu
ko - fizinis kontaktas tarp neigydyt prieingos lyties asmen
draudiamas. Ties sakant, nesu net kalbjusi su berniuku il
giau kaip penkias minutes, iskyrus pusbrolius, dd ir Endri
Mark, jam padedant "Usuk ir sutaupyk" krautuvlje, kuris
visada rakinja nos ir snarglius nubraukia darovi konserv
dui apai.
Na, o jei egzamin neilaikysiu, - Dieve, praau, praau, pa

daryk, kad ilaikyiau, - po procedros tursiu tuoj pat itekti,


maiau nei po trij mnesi. Taigi bus ir vestuvin naktis.
15

Aitriai tebekvepia apelsinais, ir man vl apsiveria skrandis.


sikniaubusi rankluost giliai kvpuoju, kad neapsivemiau.
Apaioje tarka indai. Teta atsidusdama vilgteli laikrodl.
- Turime ieiti madaug po valandos, - sako. - Veriau
paskubk.

Viepatie, padk mums pdomis isiremt i em,


O aki nepakelti nuo kelio

Ir visada prisimint puolusius angelus,


Kaip juos, panorusius skraidyti,
Sudegino saul, ir jie itiusiais sparnais
Nukrito atgal i jrq.
Viepatie, padk man pdomis isiremt j em
Ir aki nepakelti nuo kelio,
Tada negalsiu suklupti.

24 psalm
"Malda ir mokslas" - "Ssilvos knyga"

eta pasiauna palydt mane laboratorijas, kurios, kaip


ir visos valstybins staigos, susigrdusios palei krovi
ni prieplaukas: baltai spindini pastat eil, blizganti

lyg dantys praiotoje vandenyno burnoje. Kai buvau maa, k


tik apsigyvenusi pas j, ji mane kasdien lyddavo mokykl.
Mano mama, jos sesuo, ir a gyvenome ariau sienos, mane

stebino ir baugino visos tos vingiuotos tamsios gatvels, atsi


duodanios iuklmis ir sugedusia uvimi. Visada nordavau,

kad teta vestsi mane u rankos, bet ji niekada to nedar ir


a, sugniauusi kumius, sekdavau paskui j hipnotizuojama
jos velvetini kelni iujimo, bijodama akimirkos, kai i u
paskutins kalvos gbrio inirs v. Onos mergaii vidurin tamsus akmens pastatas, suskilinjs ir ivagotas grioveliais, lyg
vjo nugairintas prieplaukose dirbanio vejo veidas.
Nuostabu, kaip viskas keiiasi. Anais laikais a bijodavau
Portlando gatvi, nenordavau trauktis nuo tetos. Dabar taip
puikiai jas paistu, kad galiau usimerkusi eiti j nuokaln
mis ir vingiais, o iandien labiausiai troktu bti viena. U
uodiu vandenyn, nors ji nuo mano vilgsnio slepia gatvi
labirintai, ir a apsiraminu. Oras prisodrintas druskos, regis,
imk ir raikyk.
- Nepamirk, - kartoja ji gal tkstantji kart, - jie nori pa
inti tavo asmenyb, bet kuo bendresni bus atsakymai, tuo di
desn galimyb gauti ivairesni pasilym.
Teta visada kalba apie santuok odiais i "Ssilvos knygos",
tokiais kaip pareiga, atsakomyb, kantryb.
- Supratau, - murmteliu.
Pro mus pralekia autobusas. Ant jo ono trafaretu ipieta
v. Onos mokyklos emblema, ir a skubiai palenkiu galv pa
galvojusi, kaip Kara Maknamara ar Hilari Peker, kikendamos ir
rodydamos pirtais, iopso i mane pro murzin lang. Visi ino,
kad iandien man vertinimas. Per metus jis vyksta vos keturis
kartus ir vios dienos uimamos labai i anksto.
Nuo makiao, kuri privert pasidaryti teta Kerol, oda tarsi
padengta kuo slidiu. Vonios veidrodyje namie sau atrodiau
panai i uvi, ypa kai plaukai buvo prismaigstyti metalini
18

smeigtuk ir susegioti segtukais, - uv su galvoje styraniais


geleiniais kabliukais.
Nemgstu daytis, mans niekada nedomino drabuiai ir
lp blizgis. Mano geriausia draug Hana laiko mane nenor
malia, kitaip ir bti negali. Ji tiesiog avinga: net paprasiausiai
susukusi plaukus netvarking mazg ant pakauio atrodo, lyg
bt kirpykloje pasidariusi ukuosen. Nesu bjauri, bet nesu ir
grai. Mano viskas per vidur. Akys nei alios, nei rudos, ka
kokios tarpins. Nesu nei liesa, nei stora. Tikrai galima pasakyti
tik viena - esu maa.
- Neduok Dieve, jeigu paklaus apie pusbrolius, sakyk, kad j
gerai nepasti...
- Ahaaa...
A jos beveik nesiklausau. Karta, pagal birel per karta,
strnos ir paastys jau sudrko nuo prakaito, nors ryt pasi
tepiau dezodorantu. Deinje tyvuliuoja Kasko lanka, rminta
Smaili ir Didiojo Rombo sal, kuriose stovi stebjimo bok
tai. U j prasideda atviras vandenynas, o u jo yra visos lun
ganios alys ir ligos sugniudyti miestai.
- Lena, ar klausai, k sakau?
Kerol iumpa man u alkns ir atsuka save.
- Mlyna, - atkartoju jos pamokymus. - Mlyna - mano
mgstamiausia spalva. Arba alia.
Juoda pernelyg niri, raudona komisij suerzint, roin per
daug vaikika, oranin keista.
- O k mgsti veikti laisvalaikiu?
A velniai itraukiu rank.
- itai jau kartojome.
19

- Lena, tai svarbu. iandien galbt svarbiausia tavo gyveni


mo diena.
Atsidstu. Prieais mechanikai cypdami atsiveria valstybi
ni laboratorij vartai. Jau isiraiiusios dvi eils: viena mer
gaii, o u keliasdeimties metr, prie kit dur, - berniuk.
Prisimerkusi nuo sauls iekau pastam, bet nuo vandenyno
spindesio akyse plaukioja juodi ratilai.
- Lena? - kutrina mane teta.
Giliai atsidususi ipokinu milijon kart surepetuotus
odius:
- Mgstu dirbti mokyklos laikraiui. Domiuosi fotografija,
nes man patinka, kaip nuotrauka sustabdo ir isaugo laiko aki
mirk. Patinka vaikioti su draugmis ir eiti koncertus Die
ring Oukso parke. Mgstu bgioti, dvejus metus buvau kroso
komandos antroji kapiton. Esu mokyklos penki kilometr
bgimo rekordinink. Danai lieku priirti jaunesnij ei
mos nari, a tikrai mgstu vaikus.
- Ko raukaisi?- subara teta.
- Myliu vaikus, - pasitaisau prisiklijuodama ypsen. Visa
bda, kad, iskyrus Greis, kit vaik nelabai mgstu. Jie aminai
tave atsitrenkia ir rkauja, aminai stvarsto daiktus, seiljasi ir
apsilapina. Bet inau, jog kada nors privalsiu turti savo vaik.
- Jau geriau, - taria Kerol. - Toliau.
- Mano mgstamiausi dalykai - matematika ir istorija, - ubaigiu tirad. Ji patenkinta linkteli.
- Lena!
Atsigriu. I tv automobilio ilipa Hana, viess jos plau
kai plaikstosi apie veid, pusiau -permatoma tunika slysta nuo
20

degusio peties. j atsisuka abi laukianij eils. Hana visus


traukia kaip magnetas.
- Lena, palauk!
Hana skuodia gatve palusiai man mojuodama. Jos tv
automobilis pradeda ltai suktis: pirmyn atgal, pirmyn atgal
siaurame keliuke, kol pagaliau atsisuka prieing pus. Hanos
tv maina glotni ir juoda kaip pantera. Tuos kelis kartus, kai
su Hana ja vainjoms, jauiausi it karalait. Automobil maai
kas turi, dar maiau turi vaiuojant automobil. Degalai grietai
normuojami ir nepaprastai brangs. Kai kurie vidurins klass
mons mainas laiko pastatytas prieais namus kaip skulpt
ras, sustingusias ir nenaudojamas, varutlmis, nevaintomis
padangomis.
- Labas, Kerole, - udususi pasisveikina Hana, kai mus pa
siveja. I jos praviros rankins ikrenta urnalas, ji pasilenku
si pakelia. Vienas vyriausybs leidini - "Namai ir eima"; a
nustebusi kilsteliu antakius, ji vypteli. - Mama liep pasiimti.
Ir skaityti, kol lauksiu vertinimo. Sak, kad tuo padarysiu rei
kiam spd.
Hana grda pirt gerkl ir apsimeta iaukiojanti.
- Hana... - piktai sunypia teta. Jos balse toks nerimas, kad
man krpteli irdis. Kerol beveik niekada nepraranda savitvar
dos, n vien akimirk. Ji pasiiri onus lyg bijodama, kad
ryto sauls nutviekstoje gatvje kur nors netykot koks vertin
tojas ar reguliuotojas.
- Nebijok, jie ms neseka.
Atsukusi tetai nugar, Hana vien lpomis man itaria: "Kol
kas." Ir nusijuokia.
21

Berniuk ir mergaii eils priekyje ilgja, nutsta gatv,


taiau stiklins laboratorij durys automatikai atsiveria, pro
jas ijusios kelios sesels su bloknotais rankose pradeda leisti
mones laukiamuosius. Prie mano alkns lengvai it paukt
glusteli tetos ranka.
- Veriau stok eil, - taria. Balsas jau normalus. Bt gerai,
kad jo ramumas prilipt ir man. - Lena...
- Ko?
Jauiuosi iaip sau. Laboratorijos tarsi nutolsta ir pasidaro to
kios baltos, kad neturiu jg irti, prieais nuo kario raibu
liuoja aligatvis. Galvoje nepaliaujamai tuksi odiai: Svarbiausia

tavo gyvenimo diena. Saul plieskia it galingas proektorius.


- Skms. - Teta ypteli savo prasta aibika ypsena.
- Ai.
Nortsi, kad Kerol dar k nors pasakyt, pavyzdiui: "Ne
abejoju, kad puikiai pasirodysi" arba: "Pasistenk nesijaudinti'
taiau ji tik stovi mirksdama, kaip visada santriu ir nevel
giamu veidu.
- Nesijaudinkite, ponia Tidl.- Hana mirkteli man.- Pasir
pinsiu, kad ji labai nesusimaut. Paadu.
Visas mano nervingumas igaruoja. Hana taip ramiai laukia
vertinimo, taip nerpestingai ir normaliai.
Mudvi su Hana pasukame prie laboratorij. Jos gis beveik
penkios pdos ir devyni coliai. Eidama alia jos turiu kas antr
ingsn stryktelti, kad spiau su ja, todl jauiuosi kaip antis,
okinjanti ant bang. Taiau iandien mans tai neerzina, diau
giuosi, kad esame kartu. Be jos biau gyvas nerv kamuolys.
- Dieve, - taria ji, kai prieiname eiles, - tavo teta taip rimtai
visa tai iri, ar ne?
22

- Na, dalykas tikrai rimtas,- sakau.


Atsistojame i eils gal. Matau kelet paistam veid: por
mergaii i ms mokyklos, por berniuk, kuriuos esu ma
iusi aidiant futbol u Spenserio privaios mokyklos. Vie
nas berniukas krypteli mano pusn ir pamato, kad a iriu. Jis
kilsteli antakius, a skubiai nuleidfu akis, veidai ukaista, po
duobute ima nervingai mausti. Maiau nei po trij mnesi bsi

suporuota, sakau sau, bet odiai man nieko nereikia ir atro


do juokingi nelyginant koks "beprotik knyg" aidimas, kuri
aisdavome maos ir kuris visada baigdavosi kokiu nors absur
diku sakiniu: "Mano kateriui reikia banano", "Atiduok mano
lapi bat savo pikiurnai keksui."
- Oi, inau. Patikk, kaip ir visi, skaitau "Ssilvos knyg". Hana nustumia akinius ant kaktos ir !apsdama blakstienomis
saldiu balseliu ima deklamuoti: - "vertinimo diena yra jau
dinantis iventinimo ritualas, parengiantis tave laimingai, uti
krintai ateiiai ir partnerystei."
Akinius vl nusmaukusi ant nosies, ji juokingai susiraukia.
- Tu ituo netiki?- panibdomis paklausiu.
iomis dienomis Hana kaip nesava. Ji visada buvo kitokia atviresn, savarankikesn, drsesn. Tai viena prieasi, kodl
norjau tapti jos drauge. Visada buvau drovi, bijodavau pasakyti
ar padaryti k ne taip. Hana- mano prieyb.
Bet pastaruoju metu prisidjo dar kai kas. Pirmiausia ji nebe
sisteng mokykloje, be to, u atsikalbinjim mokytojams kelis
kartus buvo ikviesta i direktors kabinet. Kai kada kalbdama
ima ir nutyla per viduri odio - lyg atsitrenkusi i utvar. Ki
tais kartais pastebiu, kaip ji velgia i vandenyn tarsi ketindama
iplaukti i ia.
23

Kai dabar iriu j, jos giedras pilkas akis ir suspaustas,


lyg lanko templ temptas lpas, man pasidaro baisu. Galvoju,
kaip mano mama akimirk kybojo ore prie nukrisdama van
denyn it akmuo; galvoju apie mergaits, kadaise nuokusios
nuo laboratorijos stogo, veid, kaip jos skruostas buvo priglu
ds prie aligatvio. Mintis apie lig stumiu alin. Hana neserga.
Negalimas daiktas. A inoiau.
- Jeigu jie tikrai nort, kad btume laimingos, leist pa
ioms pasirinkti,- murma Hana.
- Hana, atsiimk odius! - atriai tariu. Kritikuoti sistem sunkiausias nusikaltimas.
Ji ikelia rankas.
- Gerai jau, atsiimu.
- inai, kad i to nieko gero. Pairk, kaip buvo senais laikais. Nesibaigiantis chaosas, nesantaika, karas. mons buvo
nelaimingi.
- Sakiau, kad atsiimu.
Ji man ypsosi, bet a tebepykstu ir j neiriu.
- Be to,- sakau, - mums leidiama rinktis.
Paprastai vertintojai pateikia keturi ar penki patvirtint
kandidat sra ir leidia i j isirinkti. Ir visi lieka patenkinti.
Per visus metus, kai atliekama procedra ir santuokos organi
zuojamos valdikai, Meino valstijoje vyko maiau nei tuzinas
skyryb, o visose Jungtinse Valstijose - maiau nei tkstan
tis, ir visais atvejais vyras ar mona buvo tariami, kad prijauia
meilei, todl skyrybos buvo btinos ir joms pritar valstyb.
- Labai ribotai, - patais ji mane. - Mes galime rinktis i
mums jau atrinkt moni.
24

- Kiekvienas pasirinkimas ribotas, - atkertu a. - Toks gy


venimas.
Ji iojasi lyg nordama prietarauti, bet ima ir prajunka. Tada
pagriebusi mano rank suspaudia- du kartus greitai ir du kar
tus ltai. Tai ms senas enklas, prie jo pratome antroje kla
sje: kai vienai katrai bdavo baisu ar lidna, itas spsiojimas
sakydavo: A su tavim, nebijok.
- Gerai jau, gerai, neaikink. Dievinu vertinim, aiku? Te
gyvuoja vertinimo diena!
- Jau geriau, - tariu, bet tebesu sunerimusi ir suirzusi.
Praeiname pro geleinius vartus, viruje painiai apraizgytus
spygliuota viela, ir atsiduriame ilgame kieme, aplink kur isi
dst laboratorij kompleksai. Mes pasukame 6-C korpus.
Berniukai eina 6-B, ir abi eils pradeda tolti viena nuo kitos.
Slenkant priek, kas kart, kai tik atsiveria ir zvimbdamos
usiveria stiklins durys, mus teli alto kondicionuoto oro
srov. Keistas jausmas, sakytum visa esi panardinama plono
ledo kokon, kaip pagaliukas ledinuk, ir a nustumiu nuo
sprando plauk uodeg, kad nebt taip karta. Namie oro
kondicionieriaus neturime, stovi aukti, griozdiki ventiliato
riai, vidury nakties vis ugstantys. Taiau Kerol daniausiai
neleidia jais naudotis, nes, pasak jos, jie ima per daug elektros,
kurios ir taip stinga.
Pagaliau prie mus lieka keletas mergaii. I pastato ieina
sesel, neina kartoniniais laktais su prispaustu popieriaus lapu
ir sauja tuinuk, ima juos dalyti.
- Malonkit pateikti vis reikiam informacij, - liepia ji, skaitant savo ligos istorij. Suraykit ir eimos narius.
25

irdis lipa pro gerkl. Lape susilieja tvarkingai sunumeruo


tos eiluts: pavard, vardas, antras vardas, dabartinis adresas,
amius. Diaugiuosi, kad prie mane stovi Hana. Pasidjusi
karton ant dilbio, ima greitai pildyti anket. Tuinukas lengvai
slysta popieriumi.
- Toliau.
Vl teldamos atsidaro durys, tarpdury pasirodiusi sesel
moja Hanai eiti vid. Tamsioje vsoje u jos matau vies balt
laukiamj, iklot alia danga.
- Skms, - palinkiu Hanai.
Ji grteli ir nusiypso. Bet matau, kad pagaliau nervinasi.
Tarp antaki susimetusi rauklel ir ji kramto lpos kamput.
Hana engia laboratorij, bet staiga apsisuka ir grta prie
mans, veidas susijaudins ir neatpastamas, ji stveria man u
pei, prikia prie ausies lpas. Apstulbusi imetu anket.
- Juk supranti, kad nemanoma bti laimingai, jei retkariais
nepasijunti nelaiminga, ar ne? - nibda ji kimiu balsu, lyg bt
k tik verkusi.
- K?
Jos nagai susminga man peius, t akimirk jos isigstu.
- Nemanoma bti laimingai, jei retkariais nepasijunti ne
laiminga. Juk supranti, tiesa?
Nespju atsakyti, kai ji mane paleidia ir atsitraukia - tokiu
pat giedru, graiu ir rimtu veidu kaip visada. Pasilenkusi pakelia
mano lakt ir ypsodama paduoda. Tada apsisukusi pradingsta
u stiklini dur; jos atsiveria ir susiveria lygiai kaip vandens
pavirius, kai jo gelm kas nors nugrimzta.

tonas jsismelk Rojaus sodq. Jis atne ios ligos amor de/iria nervosa -sklq. I jos iaugo veli obelis,
ji suydjo, umezg vaisius.
Sunoko raudoni kaip kraujas obuoliai.
"Pradios knyga" - Stivenas Horacijus,
Harvardo universiteto filosofijos daktaras.
"Visuotin pasaulio ir itirtos visatos istorija"

l sesel mane leidia laukiamj, Hana dingsta, i

nyksta u vien i keliolikos vienodai balt dur ste


iliame baltame koridoriuje, nors jame laukdamos

mindikuoja kelios mergaits. Viena sdi krsle palinkusi prie


savo anketos, rao, brauko atsakymus ir vl rao. Kita mergait
susijaudinusi klausia sesel, kuo "chronikos ligos" skiriasi nuo
,,gimt lig". Atrodo, j tuoj itiks koks nors priepuolis,- kak

toje ioko gysla, balsas isterikai kyla, - ir man pasidaro domu,


ar

anketoje ji rays polinki i per dideli nerimq.


Nejuokinga, bet mane ima juokas. Prunkteliu usidengusi

delnu burn. Kai labai nervinuosi, man ueina noras juoktis.

27

Per kontrolinius mokykloje vis prisidarydavau bdos. Gal ir tai


reikjo parayti?
Sesel paima i mans anket, periri, ar nepalikau tuios
grafos.
- Lena Helovj?- paklausia ji valiu, energingu balsu, kokiu,
regis, kalba visos sesels, tarsi toks balsas bt privaloma medi
cinins kvalifikacijos dalis.
- Ahaaa... - burbteliu ir skubiai pasitaisau: - Taip, a.
Teta buvo spjusi, kad vertintojai tiksis iokio tokio ofi
cialumo. Vis dar keista girdti savo tikrj pavard, ir krtin
ugula sunkumas. Pastarj deimtmet gyvenau tetos pavardeTidl, nors pavard kvailoka: kart Hana pasak, kad jai primena
ma vaikiuk igalvot od, kuriuo jie vadina sisiojim. Bent
gerai, kad nesusijusi nei su mama, nei su tvu. Bent gerai, kad
Tidliai yra tikra eima. Helovjai tra prisiminimas. Bet oficia
liuose dokumentuose turiu rayti i tv gaut pavard.
- Eik paskui mane.
Sesel mosteli vieno koridoriaus pusn, ir a nuseku paskui
linoleumu nukaukinius jos kulnelius. Koridoriuose plieskia
viesa. Man dreba irdis, ima svaigti galva, ir a bandau ramintis
sivaizduodama vandenyn, kaip jis nelygiai alsuoja, o danguje
it vjo malnliai sukasi kirai.

Tuojviskas baigsis, raminuosi. Tuoj viskas baigsis, tada gri


namo, ir daugiau tau nebereiks galvot apie vertinim.
Koridorius atrodo begalinis. Priekyje atsidaro ir vl usidaro
durys, ir po akimirkos, kai mes pasukame u kampo, pro mus
nuskuba mergait. Veidas raudonas, matyt, verkia. Jai vertini
mas jau baigtas. Neaikiai prisimenu, jog ia viena mergaii,
kurios buvo leistos pirmiausia.
28

Man pasidaro jos gaila. Paprastai vertinimas utrunka nuo


pusvalandio iki dviej valand, bet visi ino - kuo ilgiau ver
tintojai tave ulaiko, tuo geriau tau sekasi. Aiku, ne visada taip
bna. Prie dvejus metus Marsi Deivis pagarsjo tuo, kad labo
ratorijoje praleido viso labo keturiasdeimt penkias minutes ir
gavo gra deimtuk. Taiau pernai Kori Vaind pasiek vis
laik vertinimo rekord - pusketvirtos valandos, bet vis tiek
gavo trejet. Akivaizdu, jog vertinimas remiasi kakokia siste
ma, taiau negalima atmesti ir atsitiktinumo vaidmens. Kartais
atrodo, lyg visas procesas bt suplanuotas taip, kad kuo labiau
baugint ir glumint.
miai man kyla fantazija, kaip a bgu per iuos varius, ste
rilius koridorius ir spardau visas duris. Ir ikart pasijuntu kalta.
Nesugalvosi blogesnio laiko abejoti vertinimu, ir mintyse imu
keikti Han. Juk ji lauke man nekjo visas tas baisybes: apie
ribot pasirinkim ir kad gauname rinktis i mums jau parinkt
moni.

Diaugiuosi, kad u mus parenkama. Diaugiuosi, kad nerei


kia paiai rinktis, o dar labiau - kad nereikia versti kito mogaus
rinktis mans. Hanai, aiku, bt gerai, jeigu galiot senovika
tvarka. Hanai su auksini plauk aureole ir giedromis pilkomis
akimis, tobulai baltais dantimis ir juoku, nuo kurio dviej my
li spinduliu kiekvienas atsisuka, iri j ir taip pat juokiasi.
Hanai tinka net nerangumas: taip ir knieti paduoti jai pagal
bos rank ar surinkti jos knygas. Kai a suklumpu arba apsipilu
kava krtin, kiti nusuka akis. Beveik skaitai j mintis: "Kokia
nevkla." Be to, vos atsiduriu tarp nepastam moni, pro
tas atbunka, pasidaro lapias ir pilkas kaip gatvs pradjus tirpti
vieiam sniegui- a ne Hana, visada inanti, k sakyti.
29

Joks sveiko proto vaikinas nepasirinks mans, kai pasaulyje


esama toki kaip Hana; lygiai tas pat bt tenkintis suiedjusiu
pyragu, kai i tikrj nori didelio indelio led su plakta grieti
nle, vyniomis ir tarkuoto okolado dribsniais. Taigi bsiu pa
tenkinta gavusi tvarkingai atspausdint rekomenduojam jau
niki sral. Bent jau neliksiu be nieko. Nesvarbu, jei niekam
neatrodysiu grai (nors kai kada ueina noras, kad kam nors
atrodyiau grai). Nesvarbu, net jei biau vienak.
- ia. - Sesel pagaliau sustoja prie dur, panai visas
kitas. - Drabuius ir savo daiktus gali palikti priekambaryje.
Praau apsivilkti padt chalatl. Gali pabti, atsigerti vandens,
pamedituoti.
sivaizduoju, kaip imtai mergaii sdi ant grind sukryia
vusios kojas, pasidjusios ant keli rankas delnais vir, karto
damos "om", ir mane vl suima juokas.
- Bet praau nepamirti: kuo ilgiau rengsies, tuo vertinto
jams liks maiau laiko su tavim susipainti.
Ji ykiai ypteli. Jos visa ivaizda kakokia ykti: tempta
oda, dygios akys, anktas chalatas. Ji iri tiesiai mane, bet ta
riu, jog nemato, mintyse jau dlioja sekundes, per kurias gr
laukiamj, paauks kit mergait, nuves dar vienu koridoriumi
ir ipokins jai t pai instrukcij. Tarp i stor sien, nepra
leidiani garso, izoliuot nuo sauls, vjo ir kario, toki to
bul ir nenatrali, pasijuntu baisiai vienia.
- Kai busi pasirengusi, eik pro mlynsias duris. Vertintojai
tavs lauks laboratorijoje.
Seselei nukaukjus, engiu priekambar, ma ir tok pat
vies kaip koridorius. Labai pana gydytojo kabinet. Kert30

je stovi kakoks didiulis tolygiai pypsintis medicinos aparatas


ir popierinmis servetlmis apkrauta kuet, tvyro aitrus an
tiseptik kvapas. A nusirengiu ir nuo kondicionieriaus ikart
visa paiurpstu, plaukeliai ant rank pasiiauia. Nuostabu. Ver
tintojai palaikys mane gauruotu vrimi.
Tvarkingai sudedu drabuius, liemenl ir usivelku cha
lat. Jis i smarkiai permatomo plastiko, kai juo susisiauiu ir
suriu direl, jauiu, kad per chalat viskas matyti, neiski
riant kelnaii.

Praeis. Tuoj viskas praeis.


Giliai kvepiu ir atidarau mlynsias duris.
Laboratorijoje dar viesiau- akinamai viesu, todl vertin
tojai pirmiausia ivysta prisimerkusi mergikt, kuri prisi
dengdama akis engteli atatupsta. Prieais mane valtimi plau
kia keturi eliai. Akims apsipratus matau keturis vertintojus,
susdusius u ilgo emo stalo. Kambarys didiulis ir visikai
tuias, jame tik vertintojai, o kampe operacinis plieno stalas,
pristumtas prie sienos. I viraus plieskia dvi lemp eils, ir
a pastebiu, kokios auktos lubos, iki j maiausiai trisdeimt
pd. Suima baisus noras rankomis kaip nors prisidengti krti
n. Burna idista, protas kaista iki baltumo kaip tos lempos.
Neprisimenu, k turiu daryti, k sakyti.
Laim, prabyla vienas vertintoj, moteris:
- Ar turi anket?
Jos balsas draugikas, taiau skrand vis tiek suspaudia
kumtis ir nepaleidia. Dieve, galvoju, tuoj prileisiu kelnes. ia,

itam kambary. Bandau sivaizduoti, k sakys Hana po visko,


kai eisime vieiant popiets saulei, alsuodamos druska ir sauls
31

kaitintais aligatviais pakvipusiu oru. "Siaubas, - tars ji. - Gry


nas laiko gaiimas. Sdi ir spokso kaip keturios varls ant rsto."
-

o taip...

engiu artyn per sukietjus, nenorint praleisti or. Iki stalo


likus keliems ingsniams, vertintojams atkiu kartonin lakt.
Prie stalo trys vyrikiai ir moteris, bet neturiu jg ilgiau irti
j veidus. Skubiai juos nuvelgusi lepsiu atgal matydama tik
nosis, tamsias akis, spindinius akini stiklus.
Mano anketa keliauja per vertintoj eil. Prispaudiu rankas
prie on ir stengiuosi atrodyti rami.
Man u nugaros, madaug dvideimties pd auktyje, palei
galin sien eina stebjimo balkonas. j patenkama pro rau
donas dureles viruje, u kylani balt kdi eili, tikriausiai
skirt studentams, gydytojams, internams ir moksliniams dar
buotojams. Mokslininkai ne tik atlieka procedr, bet ir po jos
mones reguliariai tikrina, danai gydo kitas sunkias ligas.
Man dingteli, kad tikriausiai iame kambaryje ir daroma ta
procedra. Tam turbt ir skirtas operacinis stalas. Skrand vl
suspaudia kumtis. Kakodl, nors danai spliodavau, kaip at
rodys mano gydymas, niekad nesusimstydavau apie pai pro
cedr: kiet plienin stal, viruje mirksinias lempas, vamzde
lius, laidus ir skausm.
- Lena Helovj?
- Taip, a.
- Gerai: Gal pirmiausia truput papasakotum apie save? Akiniuotasis vertintojas palinksta priek ir sksteldamas ran
komis nusiypso. Jo stambs keturkampiai dantys man prime
na vonios plyteles. Atspindiai jo akini stikluose ustoja akis,
32

galt juos nusiimti. - Papasakok, kas tau patinka. Apie savo


pomgius, mgstamiausius mokslo dalykus, kuo domiesi.
Ir a riu paruot kalb: apie fotografij ir bgiojim, apie
buvim su draugmis, bet neku isiblakiusi. Matau, jog ver
tintojai linksi, ypsenos atpalaiduoja veidus, jie ima kak usi
rainti, vadinasi, kalbu gerai, taiau net negirdiu i savo bur
nos sklindani odi. I galvos neina metalinis stalas, akies
krateliu vis dirsioju, kaip jis mirguliuoja ir spindi saulje lyg
skustuvo amenys.
Staiga prisimenu mam. Ji liko neigydyta, nors procedra
buvo daryta tris kartus - liga j pasiglem, sugrau. vidurius,
ugesino akis, nubalino skruostus, uvald jos kojas ir palen
gva, colis po colio, nuved prie smltos uolos krato ir nust
m skaidr lengv or.
Bent itaip man pasakojama. Tuo laiku turjau eerius me
tus. A tik prisimenu, kaip nakt karti jos pirtai spaud man
veid, kaip ji paskutin kart sunibdjo: "A tave myliu. Prisi
mink. ito jie negali atimti."
Staigiai usimerkiu upldus mintims apie mam: kaip ji
raitosi i skausmo, o tuzinas mokslinink baltais chalatais stebi
j abejingai skrebendami savo bloknotuose. Tris kartus ji buvo
pririta prie metalinio stalo; tris kartus stebtoj minia irjo
j i balkono, rasi, kaip ji reaguoja adatas, paskui lazerius,
perverianius jos od. Paprastai ligoniams procedra nuskaus
minama ir jie nieko nejauia, bet tetai syk isprdo, kad mama
per trei procedr nuskausminamj negavo, manyta, jog
anestezija neleidia smegenims reikiamai reaguoti gydym.
- Gal nortum vandens?
33

Vertintoja moteris mosteli butel ir stiklin ant stalo. Ji pa


stebjo, kaip a nenorom krpteljau, bet nieko baisaus. Savo
pasakojim baigiau ir i to, kaip vertintojai velgia mane, patenkinti, idids, lyg biau maas vaikas, pagaliau teisingai
usisagsts sagas, - suprantu, jog pasirodiau gerai.
sipilu vandens ir geriu dkinga u pertraukl. Jauiu,
kaip paastis, galvos od ir sprand ipila prakaitas, ir meldiu
Diev, kad jie nepamatyt. Stengiuosi nenuleisti aki nuo ver
tintoj, taiau akiploio pakraty mane ybsi tas prakeiktas
stalas.
- Na, gerai, Lena. Dabar tau uduosime kelet klausim. No
rime, kad atsakytum siningai. Nepamirk, ms tikslas - pa
inti tave kaip mog.

Prieingai kam? - galvoje smilkteli klausimas, nespju n susigriebti. Gyvuliui?


Giliai kvpusi prisiveriu linktelti ir nusiypsoti.
- Puiku.
- Gali pasakyti kelet mgstamiausi knyg?
- Kristoferio Melio "Meil, karas ir kitos klitys", - automatikai atsakau. - Filipos Herold "Siena". - Beviltika stumti
vaizdus tolyn: jie verias i gelmi, apsemia mane. Lyg bt jose
degintas, smegenyse tvinksi odis skausmas. Jie norjo priversti
mam, kad daryt ketvirt procedr. T nakt, kai ji mir, jie
atjo isiveti jos laboratorijas. Taiau ji pabgo tams ir nu
skrido. Priadinusi mane odiais: "A tave myliu. Prisimink.
ito jie negali atimti." Jai dingus, odius tarsi vl atne vjas,
juos kartojo sausi mediai, altu ir pilku apyauriu nibdjo la
pai. - Taip pat Viljamo ekspyro "Romeo ir Duljet':
34

Vertintojai linksi, usirainja.


"Romeo ir Duljeta" eina privalom sveikatos pamok li
teratros sra.
- O kodl? - paklausia treias vertintojas.
"Baisu", - privalau atsakyti. i pamokoma istorija spja apie
senojo pasaulio, dar prie gydym, pavojus. Taiau gerkl lyg
utinusi. :odiai i jos neisispraudia, lieka strig kaip dagiai,
prikimbantys prie drabui, kai bgame kros kaimo vietove.
Ir t akimirk tarsi igirstu tyliai grumant vandenyn, jo tolim
atkakl murmes, sivaizduoju, kaip sunki it akmuo jo vandens
mas praryja mam. Ir man isprsta:
- Nes labai grau.
Visi keturi veidai staigiai pakyla mane lyg viena virvute su
jungt marionei.
- Grau? - surau).<.ia nos vertintoja. Or elektrina zvim
bianti alta tampa, ir a suvokiu padariusi didiul klaid.
Akiniuotis palinksta mane.
- Labai domus apibdinimas. Labai domus. - Kai jis dabar
isiiepia, jo dantys man primena lenktas uns iltis. - Galbt tau
grai kania? Gal tau patinka smurtas?
- Ne. Ne, tikrai ne. - Bandau susikaupti, bet galva pilna be
odio vandenyno nioktimo. Kas akimirk jis darosi vis gar
sesnis. Ir staiga tarsi igirstu negarsiai klykiant - per deimt
meio tarpsn mane tarsi pasiekia mamos klyksmas. - Turjau
galvoje... i istoriJa kakuo tokia lidna ...
A sutrikusi kepurnjuosi lyg sksdama toje baltoje viesoje
ir gaudesyje. Pasiaukojimas. Noriu kak pasakyt apie pasiau
kojim, bet odis lieka burnoje.
35

- Keliaujame toliau. - Vertintoja moteris, taip maloniai pa


siliusi man vandens, jau neapsimeta draugika. Jos balsas ofi
cialus. - Pasakyk koki paprast dalyk, pavyzdiui, koki spalv
labiausiai mgsti.
Dalis mano smegen - protingoji, mokytoji dalis, mano lo
gikoji pus - aukia: Mlyna! Sakyk "mlyna"! Taiau tas kitas,
senesnysis mano vidinis "a", neamas dundesio bang, ikyla
ir a lepteliu:
- Pilka.
- Pilka?- iopteli ketvirtas vertintojas.
irdis nusirita i kulnus. inau, kad susimoviau, kad lungu,
tiesiog matau, kaip paymiai ritasi emyn. Bet jau per vlu. Man
galas - dundesys ausyse vis garsja, neleidia galvoti. Skubiai
ilemenu pasiteisinim:
- Ne visai pilka. Prie pat saulteki bna laikas, kai visas dan
gus nublykta neaikia spalva, i tikrj ne pilka, panaesne i
balt, ir ji man visada patiko, nes primena, jog reikia laukti ko
nors gero.
Bet jie jau nesiklauso. Visi spokso tolyn u mans pakreip
galvas, sutrikusiais veidais, lyg stengdamiesi suprasti girdimus
svetimos kalbos odius. Ir staiga dundjimas ir klyksmas
isiveria visu smarkumu ir a suprantu, jog visa tai girdjau
ne vaizduotje. Tikrai klykia mons ir kakas trepsi, dunda,
bilda lyg tkstaniai kanop. Per iuos du triukmo altinius
prasimua treias garsas: pratisas baubimas, n trupuio ne
mogikas.
Visikai suglumusi visk girdiu ir matau padrikai, kaip esti
sapnuojant. Kilsteldama nuo kds vertintoja klausia:
36

- Po velni, kas ia...


J pertraukia akiniuotis:
- Sskits, Helena. Eisiu pairti, kas atsitiko.
T akimirk atsilapoja mlynosios durys ir laboratorij
dunda karvi pulkas - tikr tikriaui gyv, suilusi, mauro
jani karvi.

Vadinasi, tikrai buvo trepsjimas, pamanau ir pajuntu trum


p miglot pasididiavim, kad teisingai nustaiau triukm.
Ir tada susigriebiu, jog mane lekia sunki ir baisiai persi
gandusi karvi banda, dar pora sekundi, ir jos mane sutryps.
aibikai neriu kert ir ulendu u chirurginio stalo, jis
mane visikai ustoja nuo paklaikusi gyvuli. Trupuiuk iki
u galv, kad matyiau, kas darosi. Vertintojai suoka ant stalo,
nes juos apsupa al ir marg karvi onai. Moteris visa gerkle
spiegia, akiniuotis taip pat aukia: "Nusiraminkit, nusiramin
kit!", nors sikibs j lyg plausto krat, kur paleids nuskst.
Kai kurioms karvms ant galv juokingai umauklinti peru
kai, kitos apmautos plastikiniais chalatais, kok vilkiu ir a. Aki
mirk pamanau, jog sapnuoju. Gal vis it dien tik sapnuoju
ir netrukus pabudusi pamatysiu esanti namie, savo lovoje, ver
tinimo ryt. Taiau tada ant karvi on pastebiu ura: NE
GYDYMAS - MIRT IS. Uraai padaryti isiliejusJu raalu tie
siai vir tvarking, lygi numeri - dag, rodani, kad karvs
skirtos skerdyklai.
Nugara perbga iurpas, ir a visk suprantu. Kas por met
Nelegalai - mons, gyvenantys Tyruose, tai yra nekontroliuoja
moje teritorijoje, esanioje tarp oficialiai pripaint didmiesi ir
miest, - prasiskverb Portland surengia vienokius ar kitokius
37

protestus. Vienais metais atj nakt ipie raudonas kaukoles


ant vis inom mokslinink nam dur. Kitais metais sugebjo
siverti Centrin policijos nuovad, reguliuojani visus Port
lando patrulius bei sargybos pamainas, ir sune ant stogo visus
baldus ir daiktus, net kavavires. I tikrj buvo juokinga ir gerokai
nustebino, nes atrod, jog Centrin nuovada turi bti saugiausia
vieta Portlande. Tyr gyventojai meils nelaiko liga ir netiki jos
gydymu. Jiems tai atrodo iauru. Todl ir itoks kis ant karvi.
Dabar susiprotju: karvs aptaisytos, kad bt panaios
mus, vertinamus mones. Lyg visi btume galvij banda.
Karvs pamau rimsta. Nebesiveria briu, bet vaiktinja
po laboratorij. Pirmoji vertintoja kartoniniu laktu su anketa
mgina baidyti karves, bet jos grdasi prie stalo, mkdamos
snukiais stumdo popierius- vertintoj uraus, sitikinu pama
iusi, kaip karv sugriebia popieriaus lap ir ima iaumoti. Ai
Dievui. Galgi karvs suris visus uraus ir vertintojai nebetu
rs rodym, kad a visikai susimoviau. Beveik pasislpusi u
chirurginio stalo ir apsaugota nuo atri sunki kanop, turiu
pripainti, jog viskas labai juokinga.
Ir tada igirstu. Per prunktim, trepsjim ir vertintoj
kavim igirstu viruje juok - tyl, trump ir muzikal, saky
tum kas nors bt pabands fortepijonu kelias natas.
Stebjimo balkonas. Stebjimo balkone stovi vaikinukas ir
iri suirut apaioje. Ir juokiasi.
Vos pakeliu vilgsn, jo akys sminga man veid. I krtins
man isiveria atodsis, ir akimirk viskas sustingsta, lyg ir
iau j pro fotoaparato objektyv, kai pasaulis trumputl laiko
tarpel prie spragtelint uraktui apmirta.
38

Jo plaukai rusvai auksiniai kaip ruden lapai ir viesiai gin


tarins akys. Ji pamaiusi ikart suprantu, jog jis yra vienas t,
kurie kalti dl nutraukto vertinimo. Suprantu, jog tikriausiai
gyvena Tyruose ir yra Nelegalas. ird suspaudia baim, isi
ioju ketindama kak suukti, - ne. inau, k konkreiai, - bet
kaip tik t sekund jis vos pastebimai papurto galv, ir staiga
nebegaliu n garso ispausti. Tada jis padaro visikai nemano
m dalyk.
Jis man mirkteli.
Pagaliau ukaukia pavojaus sirena. Taip garsiai, jog turiu u
sidengti delnais ausis. Pasiiriu, ar vertintojai berniuko nepa
stebjo, bet jie tebeoka ant stalo savo keist ok, o kai vilgteliu
balkon, jo nebra.

Uminsi tarpel, nul mamai rankel,


Uminsi ant plokts, udarysim bokte.
Uminsi akel, bloguosi visq keliq,
Zirdamas po koj numirlius skaiiuoji.
Populiari vaikika dainel, j dainuojant
okinjama per okyn arba plojama.

nakt vl sapnuoju t pat sapn.


Stoviu prie baltos uolos krato. Ji visa i smlio. Smlis
nelaiko. Ikya, ant kurios stoviu, ima trupti ir luitais

kristi emyn, emyn, emyn, vandenyn baisioje gilybje, ku


ris taip smarkiai banguoja ir dauos papd, jog atrodo kaip
milinikas kunkuliuojanio viralo puodas, visk uliejantis pu
tomis. Man baisu, kad nukrisiu, bet kakodl negaliu nei paju
dti, nei atsitraukti nuo krato, nors jauiu, kaip i po koj slysta
em, milijonais molekuli palaidai payra erdv, or.
Ir vos pajuntu, kad po manimi nieko nebra, tik oras, - bet

kuri akimirk imsiu kristi vanden jusdama, kaip aplinkui


vilpia vjas, - vilnys apaioje prasiskiria ir a ivystu mamos
veid, iblykus ir ipurtus, imtyt mlynomis dmmis,
40

plduriuojant prie pat paviriaus. Akys atmerktos, burna pra


vira, lyg ji aukt, iskstos rankos kilnojasi tarsi nordamos
mane apkabinti.
Ir tada pabundu. Tada visada pabundu.
Pagalv sudrkusi, gerkl perti.. Miegodama verkiau. alia
susirietusi Greis, skruostu prisispaudusi prie patalo, lpos ne
sustodamos be garso juda. Kai sapnuoju sapn, ji visada atsi
gula alia. Matyt, pajunta.
Nubraukiu jai nuo veido plaukus, patraukiu emyn prakaito
prisigrusi antklod. Kai reiks isikraustyti, bus gaila palikti
Greis. Mudviej paslaptys mus suartina, susaist. Ji vienintel
ino apie altum: jausm, retkariais apimant, kai guliu lovoje;
juod tutum, kuri ugniauia man kvap, ir a imu gaudyt
or lyg mesta ledin vanden. Tokiomis naktimis, nors bloga ir
neleistina, galvoju apie tuos keistus ir baisius odius

myliu

a tave

spliodama, koks bt j skonis mano burnoje, steng

damasi prisiminti ritming j skambes mamos lpose.


lr, be abejo, a saugau jos paslapt. Tik a inau, kad Grei
s nra nei kvaila, nei bukaprot, jai nieko blogo nra. Tik a
esu girdjusi j kalbant. Vien nakt, kai ji atjo mano lov,
pabudau labai anksti ryt, nakties eliams dar tik atslgstant
nuo sien. Ji tyliai verk pagalv kartodama od mamyte, u
sikimusi burn antklode, todl a vos igirdau j sakant: "Ma
myte, mamyte, mamyte... " Atrod, lyg ji stengiasi nuryti t od,
per miegus strigus gale gerkls. Apkabinau j ir suspaudiau
glbyje, po kiek laiko, prailgusio kaip kelios valandos, ji pailso
kartodama od ir vl umigo pamau atsipalaiduodama, nuo
aar ukaitusiu ir paburkusiu veidu.
41

tai kur tikroji prieastis, kodl ji neneka. Visus kitus o


dius nustumia is vienas, mkantis it milinas, odis, tebeai
dintis tamsiuose jos atminties ukaboriuose,

mamyt.

A inau. A prisimenu.
Atsisdusi iriu, kaip ant sien sitvirtina viesa, klausau
si lauke rkaujani kir, gurkteliu vandens i stiklins alia
lovos. iandien birelio antra. Devyniasdeimt keturios dienos.
Greiss labui noriu, kad gydymas bt atliekamas anksiau.
Guodiuosi mintimi, jog ir jai kada nors bus padaryta toji pro
cedra. Kada nors ji bus igelbta ir praeitis su visu skausmu
bus paversta lengvai nuryjama tyrele, kokia penimi kdikiai.
Kada nors visi bsime igelbti.
Kai nusivelku apai pusryi, - jausdamasi taip, lyg akis
kas bt pripyls smlio, - jau skelbiama oficiali inciden
to laboratorijose istorija. Taisydama pusryius, Kerol laiko
jungusi ma televizoriuk, ir ini vedjo balsas mans vos
neuliliuoja. Vakar pilnas galvij furgonas, turjs vaiuot i

skerdyklq., buvo supainiotas su medikament siunta, todl kilo


juokingas ir beprecedentis chaosas, kuri matote savo ekranuose.
Rodoma, kaip klykianios sesels kartoniniais laktais baido
karves.
vykis be jokios logikos, bet, kol niekas neusimena apie Ne
legalus, visi patenkinti. Mes neturime apie juos inoti. J net
neturi bti: atseit visi Tyr gyventojai buvo subombarduoti per
antskrydius prie penkiasdeimt met.
Prie penkiasdeimt met vyriausyb udar Jungtini
Valstij sienas. Jas dien nakt saugo karikiai. Niekas negali
42

patekti. Ir niekas negali ieiti. Kiekviena oficialiai patvirtinta


bendruomen turi gyventi savo teritorijoje - toks statymas;
bet koks judjimas tarp teritorij galimas tik pateikus ratik
savivaldybs sutikim, kur reikia gauti prie pus met. Visa
tai ms pai labui. Saugumas, Pareiga, Bendruomen - toks
ms alies devizas.
Apskritai valdios veikla skminga. Udarius sienas dar ne
turjome karo, beveik nra nusikaltim, iskyrus atsitiktinius
vandalizmo atvejus ar smulkias vagystes. Jungtinse Valstijose
inykusi neapykanta, bent jau tarp igydytj. Tiesa, pasitaiko
abejingumo aplinkai, bet juk kiekviena medicinos procedra
kelia tam tikr pavoj.
Taiau kol kas valdiai nepavyko atsikratyti Nelegal, tai vie
nintelis vyriausybs ir visos sistemos trkumas. Taigi mes apie
juos nekalbame. Apsimetame, kad Tyr ir juose gyvenani
moni ivis nra. is odis retai minimas, nuskamba nebent
dingus prijautimu tariamam mogui ar pamaius, kad jauna
ligoni porel pabgo prie gydymo procedr.
Tikrai gera naujiena tai kokia: visi vakarykiai vertinimai
paskelbti negaliojantys. Visiems mums bus paskirta nauja verti
nimo data, taigi man suteikta dar viena galimyb. Prisiekiu,
kart neapsigdysiu. Jauiuosi baisiai kvailai po tokio savo itii
mo laboratorijose. Sdint prie pusryi stalo, kur viskas atrodo
taip varu, viesu ir normalu, - kavos pilni mlyni puodeliai i
duusiais kratais, nelygiai dzgianti mikrobang krosnel (be
lempui, vienas i nedaugelio elektros prietais, kuriuo Kerol
leidia mums naudotis), - vakarykt diena atrodo kaip ilgas
keistas sapnas. I tikrj stebuklas, kad fanatik Nelegal gauja
43

nutar paleisti galvij band kaip tik tuo metu, kai a susikirtau
per svarbiausi savo gyvenimo egzamin. Neinau, kas man u
jo. Prisiminusi akiniuoio dantis ir kaip igirdau save itariant
"pilka", susiraukiu. Kvaia, kvaia.
Staiga susigriebiu, jog Den man kak sako.
- K?
Sumirksjusi aikiai ivystu Dens veid. iriu, kaip jos
rankos lygiais keturkampiais pjausto skrebut.
- Klausiu, kas tau yra? - Pirtai trauko peil pirmyn atgal.
Gelet barkteli lkts krat. - Atrodai, lyg tuoj vemsi, ar k.
- Dene, - subara j Kerol. Prie kriaukls ji plauna indus. Kad negirdiau, kol dd pusryiauja.
- Nieko man nra. - Atsipliu ksn skrebuio, perbraukiu
per sviesto luistel, minktjant vidury stalo, ir prisiveriu val
gyti. Maiausiai troktu seno gero eimyninio tardymo. - Tik
pavargusi.
Kerol atsisuka mane. Jos veidas man visad atrod llikas.
Net kai ji kalba, net kai esti suirzusi ar patenkinta, ar sutrikusi,
iraika lieka keistai negyva.
- Negaljai umigti?
- Miegojau, - atsakau. - Tik sapnavau blog sapn.
Galustalje dd Viljamas pakelia galv nuo laikraio.
- Vajetau. . O inai k? Prisiminiau, kad ir a inakt sapnavau.
.

Kerol kilsteli antakius, net Denei pasidaro smalsu. Negirdtas daiktas, kad igydyti mons sapnuot. Syk Kerol man
sak retkariais dar pasapnuojanti, jos sapnai pilni ind, rietu
vi rietuvs kyla dang, ir kai kada ji ima jomis lipti, nuo vie
nos lkts krato ant kitos, per debesis bando pasiekti vir.
44

Bet ind rietuv neturi viraus, ji kyla begalyb. Kiek inau,


mano sesuo Reiel jau niekad nebesapnuoja.
Viljamas ypteli.
- A glaisiau vonios lang. Kerole, prisimeni, andien sa
kiau, kad vonioje skersvjis? Taigi glaisiau t lang, bet, vos tik
ubaigdavau, glaistas nukrisdavo kaip sniegas, vl imdavo psti
vjas, o a turdavau pradti i naujo. Taip ir tepiau glaist, regis,
kelias valandas.
- Kaip keista,- su ypsena taria teta ir padeda ant stalo kiau
iniens lkt. Dd mgsta, kad kiauiniai bt maai apkep,
ir jie guli lktje liulaniais tryniais, plkaujantys aliejuje. Man
pasidaro bloga.
- Nieko nuostabaus, kad ryt jauiuosi toks pavargs. Vis
nakt plujau.
Visos juokiasi, tik a ne. Nurydama dar vien skrebuio ks
nel galvoju, ar sapnuosiu, kai bsiu igydyta.
Tikiuosi, ne.
ie mokslo metai pirmi nuo etos klass, kai neturiu n vienos
bendros pamokos su Hana, todl susitinkame tik drabuinje
prie bgiojim, nors kroso sezonas baigsi prie por savaii.
(Kai komanda pateko apygardos varybas, a viso labo trei
kart ivykau i Portlando; nors visa kelion tebuvo keturias
deimt myli pilku, nykiu viekeliu, vos tramdiau krtinje
jaudul.) Bet mudvi su Hana stengiams kuo daugiau kartu tre
niruotis, net per atostogas.
A pradjau bgioti eeri met, po to, kai nusiud mama.
Laidotuvi dien pirm kart nubgau vis myli. Man buvo
45

liepta pabti viruje su pussesermis, nes teta tvark namus er


men pietums ir dliojo valgius. Marsija su Reiele neva turjo
mane aprengti, suukuoti, bet pradjusios it darb dl kako
susiginija ir mane pamiro. Tada a nulipau prayti tetos, kad
utraukt ant nugaros suknels utrauktuk. Apaioje buvo po
nia Eisner, tuometin tetos kaimyn. Prie virtuvs dur igirdau
j sakant: "Baisu, inoma. Bet vis tiek jai nebuvo vilties. Jau daug
geriau itaip. Taip pat ir Lenai. Kas nort tokios motinos?"
A neturjau to girdti. Pamaiusi mane, ponia Eisner aik
teljo ir mikliai usiiaup - tarsi butelio kamtis slydo ka
kliuk. Teta stovjo kaip stabo itikta, ir t akimirk pasaulis ir
ateitis tarytum susiliejo vien tak, o a supratau, jog itai virtuv, varutls kreminio linoleumo grindys, plieskianios
lemputs ir rykiai ali drebuiai ant stalo - yra viskas, kas man
liko, kai nebra mamos.
Pajutau nebegalinti ten bti. Negaljau paksti tetos virtuvs,
nes dabar supratau, jog tai bus mano virtuv. Mano mama ne

kent drebui. Vis kn m nieti, sakytum tkstantis uod


bt plaukioj mano kraujyje geldami i vidaus taip, kad nor
josi rkti, okinti, muistytis.
A ibgau.
Kai jau, Hana, pasidjusi koj ant suolelio, raiiojosi sportba
ius. Mano baisioji paslaptis tai kokia: man patinka bgioti su
Hana i dalies todl, kad tai vienintelis pasaulyje dalykas, kur
moku daryti geriau u j, bet ito garsiai neprisipainiau n per
milijon met.
Nespjau pasidti krepio, kai ji stvr man u rankos.
46

- Ar patiksi? - Ji tramdo ypsen, akys mainosi ybioda


mos ia mlyna, ia alia, ia auksine spalva, kaip visada, kai
susijaudina.- Ten tikrai buvo Nelegalai. Bent jau visi taip neka.
Drabuinje esame vienos, - visos sporto komandos jau baigusios sezon, - bet a nejuia apsidairau.
- Kalbk tyliau.
Ji atlyja, vysteli plaukus ant nugaros.
- Nusiramink. A patikrinau. Net tualeto kabinas. Esame
saugios.
Atidarau spintel, kuri turjau visus deimt met v. Onos
vidurinje. Jos dugnas nuklotas kramtuks popierliais, supl
ytais popiergaliais ir svarlmis, ant viso to guli mano bgio
jimo apranga, sportbaiai, kroso komandos uniforma, keli pus
pilniai dezodoranto buteliukai, plauk minktiklis ir kvepalai.
Greiiau nei po savaits baigsiu mokykl ir daugiau niekada ne
bematysiu ios spintels vidaus, ir man pasidaro lidna. Vulga
ru, bet man tikrai patinka sporto sali kvapas: patalp valymo
skysio, dezodoranto ir futbolo kamuoli, ir net neisivadjan
io prakaito. Mane ie kvapai ramina. Keista, kaip sutvarkytas
gyvenimas: mogus ko nors nori, todl lauki lauki, atrodo, nie
kad nesulauksi. O kai tai ateina ir praeina, norisi tik susiriesti
kamuoliuk ir likti akimirkoje prie permain.
- Kas jau tie visi? Per inias sak, kad vyko klaida, supainioti
kroviniai ar kas.
Jauiu turinti pakartoti oficiali versij, nors ne blogiau u
Han inau, jog tai nesmon.
Ji apergia suolel ir iri mane. Kaip paprastai, jai nerpi,
kad a nekeniu, kai kiti mato mane persirengiant.
47

- Nebk kvaila. Jeigu prane per inias, vadinasi, tikrai ne


tiesa. Be to, kas gali supainioti karv su receptini vaist de?
Neatrodo, kad bt sunku atskirti.
Gteliu. Ji, inoma, teisi. Tebeiri mane, todl truput
nusisuku. Niekad nebuvau patenkinta savo knu, ne taip kaip
Hana ar kai kurios kitos v. Onos mokyklos mergaits; niekad
neatsikratydavau nesmagaus jausmo, kad kai kurios strategikai
svarbios mano figros vietos nelabai dailiai surstos. Lyg mane
bt nupies dailininkas mgjas: i toliau visai nieko, bet gerai
siirjus ilenda visos klaidos.
Hana atstato koj ir ima daryti pasitempimus n neketin
dama keisti temos. Nepastu kito mogaus, kur taip domint
Tyrai.
- Kai pagalvoji, tiesiog nuostabu. Planavimas ir visa kita.
Viskam parengti bt reikj maiausiai keturi penki mo
ni, gal netgi daugiau.
Akimirk prisimenu vaikin, kur maiau stebjimo balko
ne, rudenini lap spalvos jo plaukus ir kaip juoksi atmets
galv, net atverdamas juod gomurio skliaut. Apie j niekam
nesakiau, net Hanai, o dabar jauiu, jog reikjo.
- Kakas turjo gauti apsaugos kodus. Gal koks prijauian
tysis... - kalbjo Hana.
Trinkteli drabuins durys, mudvi su Hana paokame ir su
sivelgiame iplstomis akimis. Linoleumu atkauki skubrs
ingsniai. Valandl sutrikusi, Hana sklandiai pradeda saugi
nek: apie ileistuvi sukneli spalv, iemet oranin. Ir tada
i u spinteli bloko ilenda ponia Johanson, sporto vedja,
maskatuodama ant pirto unertu vilpuku.
48

- Bent jau ne rudos kaip Filstone, - sakau beveik nesiklausy


dama Hanos. irdis dauosi - tebegalvoju apie vaikin ir splio
ju, ar Johanson neigirdo, kaip itarme prijauiantysis. Ji nieko
nesako, tik praeidama linkteli, taigi turbt neigirdo.
A puikiai imokau triuk - sakyti viena, o galvoti k kita,
apsimesti, kad klausausi, nors i tikrj ito nedarau, dtis ra
mia ir patenkinta, nors ird drasko nerimas. Tai vienas g
di, kuris tobulja mogui darantis vyresniam. Turi imokti,
kad mons visada klausosi. Pirm kart naudodamasi ben
dru tetos ir dds mobiliuku stebjausi, kad mano panekes
su Hana nevienodais tarpais pertraukia trukdiai, paskui teta
paaikino, jog taip veikia valdios staig pasiklausymo prie
taisai, pasirinktinai siterpiantys pokalbius, juos rainjan
tys, sekantys, ar nenuskambs baisieji odiai meil, Nelegalai,

prijauiantysis. Reikia pripainti, n vieno mogaus nesiklau


soma specialiai. Bet itaip beveik dar blogiau. Beveik vis laik
jauiuosi taip, tarsi bet kuri akimirk mane gali pakrypti
milinika akis, apviesti negeras mano mintis - itaip nuolat
besisukantis baltas vyturio spindulys uklups paralyiuoja
vrel.
Kai kada atrodo, jog a ne viena, o dvi btybs, sulipusios
viena su kita: pavirinis a, kuris linksi, kai reikia linksti, ir
sako, k reikia sakyti, ir kitas, gilesnis a, nerimastaujantis, sa
pnuojantis ir atsakantis pilka. Daniausiai abu juda sutartinai,
beveik nepastebiu atotrkio, bet kartais apima jausmas, jog
mane sudaro du skirtingi mons ir a bet kada galiu perplyti
dvi dalis. Syk apie tai pasisakiau Reielei. Ji tik ypteljo ir
nuramino, kad po procedros viskas pasitaisys. Po procedros,
49

sak ji, viskas eis lyg per sviest, kiekviena diena bus lengva kaip itarti "viens, du, trys".
- Jau, - tariu urakindama spintel. Girdime, kaip ponia Jo
hanson vilpaudama trepsi tualete. Nuleidia vanden. Atsuka
iaup.
- Mano eil rinktis keli, - sako Hana riniomis akimis ir,
man nespjus isiioti, pliaukteli per pet. - Vykis! - kteli ji ir
strykteljusi nuo suolo kvatodama pasileidia prie dur, taigi ir
a turiu bgti, kad pasivyiau.
Prie pietus lijo, audra visk atvsino. Gatvse garuoja valkos,
apgaubdamos Portland virpania migla. Dabar dangus vir
ms skaisiai mlynas. lanka tyvuliuoja lygi ir sidabrin,
krantas j veria lyg diras.
Neklausiu Hanos, kur ji bga, bet nenustembu, kai pasu
ka Senojo uosto pusn, ten prasideda ms marrutas, palei
Prekybos gatv einantis iki pat laboratorij. Stengiams laiky
tis siauresni, ne toki judri gatvi, bet i to maa naudos.
Pus keturi. Visose mokyklose baigsi pamokos, gatvs pilnos
namo grtani mokini. Pradunda keli autobusai, prasisprau
dia pora automobili. Automobiliai laikomi geru enklu. Jiems
pravaiuojant mons tiesia rankas, braukia per blizganius
gaubtus, varius, spindinius langus, ir juos netrukus imargina
pirt yms.
Mudvi su Hana bgame greta dalydamosi visos dienos pa
skalomis. Nekalbame apie lugusius vertinimus ar Nelegalus.
Aplink per daug moni. Ji man pasakoja apie etikos egzamin,
a jai - apie Koros Dervi kivir su Mina Vilkinson. Taip pat
50

aptariame Vilou Marks, nuo ano treiadienio nesirodani mo


kykloje. Kalbama, kad prajusi savait reguliuotojai Diering
Oukso parke po komendanto valandos j uklupo su vaikinu.
Ne pirmi metai girdime apie Vilou tokias kalbas. Ji i t,
kurias visi mgsta apnekti. Jos plaukai viess, bet ji mgsta
ymekliais padayti sruogas, be to, prisimenu, kaip per vien
ekskursij muziej, kai jome pro brel berniuk i Spenserio
mokyklos, ji garsiai, taip, kad galjo igirsti palydov, pasak:
"Noriau kur nors pabuiuoti lpas." Neva kart buvusi su
iupta su vienu deimtoku, bet atsipirko spjimu, nes nerod
joki deliria poymi. Mat kartais mons suklysta dl biologi
ns prieasties - tokio paties chemins ir hormon pusiausvy
ros sutrikimo kaip ir tas, kuris retsykiais priveda prie Nenorma
lybs, kai berniukus traukia berniukai, o mergaites- mergaits.
Gydymas nuslopins ir iuos impulsus.
Bet kart viskas atrodo rimtai: mums pasukus centr, Hana
numeta bomb- ponia ir ponas Marksai sutiko paankstinti Vi
Iau procedr net eiais mnesiais. Dl gydymo ji praleis i
leistuves.
- eiais mnesiais? - pakartoju. Greitai bgame jau dvide
imt minui, todl neaiku, irdis taip dauosi dl fizinio kr
vio ar dl ios naujienos. Udusau labiau, negu dera, tarsi kas
sdt ant krtins. - Argi ne pavojinga?
Hana linkteli rodydama skersgatv, kuriuo galima patrum
pinti keli.
- Ne pirmas kartas.
- Bet jie nebuvo skmingi. Kaip dl alutinio poveikio? Psichikos problem? Apakimo?
51

Yra keletas prieasi, kodl mokslininkai neleidia dary


ti procedros atuoniolikos met neturintiems asmenims, bet
svarbiausia j, kad jaunesni moni gydymas nelabai veikia,
o blogiausiais atvejais net sukelia dideli bd. Mokslininkai
mano, jog iki atuoniolikos met smegenys ir neurokeliai yra
pernelyg lanksts, dar iki galo nesusiformav. I tikrj kuo vy
resniam daroma procedra, tuo geriau, bet daugumai ji paski
riama prie pat atuoniolikt gimtadien ar ikart po jo.
- Manau, mokslininkai sitikin, jog rizikuoti verta, - sako
Hana. - Vis geriau negu kitas pasirinkimas, aiku? Amor deliria

nervosa. Pavojingiausias i vis pavojing dalyk.


Tai buvo madingiausia fraz, pasitaikanti kiekvienoje psichi
ns sveikatos broirlje, paraytoje deliria tema. Hana j pa
kartoja abejingu balsu, o man paoka irdis. Po vakarykts be
protybs buvau pamirusi Hanos odius, man pasakytus prie
vertinim. Taiau dabar prisimenu, prisimenu ir tai, kaip keistai
ji atrod - akys apsiblaususios, nevelgiamos.
- Greiiau, - paraginu. Vl sunkiau kvpuoti, kair laun
traukia mlungis. Vienintelis bdas veikti toki bkl - bgti
greiiau ir atkakliau. - Paspaudiam, liue.
- Pirmyn, - isiiepia Hana, ir mudvi imame minti greiiau.
Dieglys one isipleia, isiskleidia, apima vis krtin, gal
gale atrodo, kad ir vis kn, plia visas lsteles ir visus raume
nis. Nuo mlungio kas kart susiraukiu kulnui palietus aliga
tv. Bgant dvi ar tris mylias visada itaip, sakytum visa tampa
ir nerimas, suirzimas ir baim virsta fizinio skausmo adatl
mis, nebepajgi kvpuoti, n sivaizduoti, kad stengtum bgti
toliau, galvoje tik viena mintis: negaliu, negaliu, negaliu.
52

Staiga visa tai inyksta. Skausmas pasitraukia, mlungis


dingsta, krtin gniaus kumtis atsileidia, kvpuoju laisvai.
Akimirksniu irdis sukupa visika laime: dl tvirtos ems po
koj, judesi paprastumo, lengvai vysiojani kuln, jausmo,
kad judi per erdv ir laik, esi laisva ir atsipalaidavusi. Dirsteliu
Han. I jos iraikos suprantu ir j pajutus t pat. Prasiver
per sien. Nuo mano vilgsnio grteli auktai mosteldama
viesi plauk uodega ir pergalingai kilsteli nykius.
Keista. Bgdama jauiu didiausi artum su Hana. Net ne
sikalbant atrodo, kad mudvi jungia neregima virv, derinan
ti ms ritm, ms rankas ir kojas, lyg abi paklustume tam
paiam bgno muamam taktui. Vis daniau man topteli, jog
po procedros ir itai mudviem pasikeis. Ji isikels Vest End,
susidraugaus su kaimynais, monmis, turtingesniais ir labiau
iprususiais u mane. A glausiuos kokiame nors nugyventame
bute Kamberlande, jos nepasigesiu ir neprisiminsiu, kaip buvo
gera bgti alia. Buvau spta, kad po procedros gal net nebe
norsiu bgioti, takas. Tai dar vienas alutinis gydymo povei
kis: danai pasikeiia proiai, mons nebesidomi ankstesniais
pomgiais ir dalykais, kurie seniau teik malonumo.
"Igydytieji, nebegaldami patirti stipraus trokimo, ap
saugomi nuo buvusio ir bsimo skausmo" ("Po procedros" "Saugumo, sveikatos ir laims vadovas", p. 1 32).
Pasaulis skrieja pro al, mons ir gatvs - ilgas besivynio
jantis spalv ir gars kaspinas. Prabgame didiausi Portlande
v. Vincento berniuk mokykl. Grupel mokini lauke aidia
krepin, tarpusavy kaudami tingiai varinja kamuol. J o
diai susilieja neaik kleges ir juoko plipsnius; taip visada
53

esti, kai girdi brel berniuk, nesvarbu, i u kampo ar anapus


gatvs, ar toliau papldimyje. Toks spdis, lyg jie turt savo
atskir kalb, ir a gal kok tkstantj kart pasidiaugiu, jog
atskyrimo politika mums beveik niekada neleidia susitikti.
Bgdama, regis, pajuntu akimirkos pauz, sekunds dalel,
kai vis akys pakyla ir nukrypsta mus. Man per daug drovu,
kad iriau. Visas knas ukaista iki baltumo, tarsi biau
grsta galva krosn. Staiga pajuntu, kad j akys praslysta pro
mane ir sminga Han. Jos viess plaukai ybteli alia mans
lyg moneta saulje.
Skausmas vl liauia kojas uliedamas jas vininiu sunku
mu, bet a prisiveriu bgti toliau. Mes pasukame u Prekybos
gatvs kampo, ir v. Vincento mokykla lieka upakalyje. Jauiu,
kaip Hana stengiasi neatsilikti. Pasukusi galv suvokiu:
- Pavyk.
Bet kai Hana, energingai mosuodama rankomis, susilygina ir
jau beveik mane pralenkia, a panarinu galv ir metuosi pirmyn
kuo greiiau kilnodama kojas, i paskutinij traukdama plau
ius, regis, jau susitraukusius iki pupels didumo, or, grum
damasi su skaudaniais raumenimis. Akiploio kratus praryja
juoduma, matau tik grandinin tvor, staiga ikilusi prieais,
ukirtusi keli, a itiesiu rank ir tvoju per j taip smarkiai, jog
ji visa sudreba, ir atsisukusi kteliu:
- A laimjau!
Po akimirkos udususi alia sustoja Hana. Abi juokiams,
agsdamos gaudome or ir vaikiodamos stengiams atsigau
ti. Kai pagaliau galiu vl normaliai kvpuoti, Hana juokdamasi
atsitiesia.
54

- A tau leidau laimti.


Tai senas mudviej poktas. Paspiriu jos pusn vyro iups
n. Ji spiegdama asteli onan.
- Taip ir inok, kad leidau!
Suriti plaukai isipa, nusmaukusi gumut palenkiu galv,
kad vjas vdint sprand. Akis ima grauti bgantis prakaitas.
- aviai atrodai.
Hana stumteli mane, a susverdju, bet paklusi galv ban
dau ir jai keptelti.
Ji isisuka. Grandininje tvoroje yra spraga, u jos praside
da tarnybinis kelias. Spragoje emi metaliniai vartai. Hana juos
peroka ir mosteli, kad daryiau t pat. Iki tol nelabai kreipiau
dmes, kur esame: tarnybinis kelias kerta automobili aiktel,
iukli konteineri mik, alimais - sandli angarai. U j
jau pastama balt kvadratini pastat eil kyo lyg miliniki
dantys. Vadinasi, ie vartai - vienas onini jim laborato
rij kompleks. Dabar pastebiu, kad grandinins tvoros virus
apipintas spygliuota viela, kas dvideimt pd kabo spjimai:
PRIVAT I VALDA. EIT I DRAUDIAMA. TIK PERSONALUI.
- Nemanau, kad mums galima... - sunibdu, bet Hana
mane pertraukia:
- Eime! Nors kiek pagyvenkime.
Skubiai nuvelgiu automobili aiktel u vart ir keli u
nugaros - nieko nra. Mayt sargin alia varteli irgi tuia.
Pasiiriu vid. Ant vakinio popieriaus guli sumutinis, alia
netvarkingos knyg krvels stovi senamadikas radijas, spjau
dantis tyl trukdius ir muzikos intarpus. Stebjimo kamer
nematau, nors turt bti. Jos taisytos visose valstybinse stai55

gose. Dar akimirk padvejojusi asteliu per vartelius ir pasiveju


Han. Jos akys dega jauduliu, ir a suprantu, kad vis laik toks
ir buvo jos planas, jos bgimo tikslas.
- Nelegalai tikriausiai pro ia ir pateko, - sako ji be jokios
angos, lyg vis laik btume kalbjusios apie vakarykt
dram laboratorijose. - Tau taip neatrodo?
- Neatrodo, kad jiems bt buv labai sunku.
Stengiuosi kalbti nerpestingai, bet nuo didiuls automo
bili aiktels, tviskanios saulje, mlyn konteineri ir dang
iraiiusi elektros laid, baltai spindini laboratorij stog
man nejauku. Visur tylu ir labai ramu - visa kone susting, kaip
esti sapnuojant arba prie pat audr. Nenoriu Hanai sakyti, bet
kai k atiduoiau, kad grtume Senj uost, pastam ga
tvi ir parduotuvi raizgin.
Nors jokio mogaus nematyti, vis laik jauiuosi sekama.
Tai blogiau u prast stebjim mokykloje, gatvje ar net na
mie, kai turi galvoti, k sakai ir darai, u klaustrofobik jausm,
su kuriuo pamau apsipranti.
- Taigi. - Hana spiria em, pakils dulki debeslis ltai
nusda. - Labai jau menka tokios svarbios medicinos staigos
apsauga.
- Labai jau menka vieai besiglamani poreli apsauga, lepteliu.
- Nesutinku, - nuskamba u nugaros balsas, abi su Hana
paokame.
Atsisuku. Pasaulis sustingsta.
U ms stovi vaikinas, sukryiavs ant krtins rankas, pa
kreips galv. Vaikinas karameline oda ir rusvai auksiniais plau
kais, lyg rudenio lapai prie krentant.
56

Jis. Vakaryktis berniukas i stebjimo balkono. Nelegalas.


Bet akivaizdu, kad nra Nelegalas. Ant dins vilki mlyn
sargybinio palaidin trumpomis rankovmis, prisisegs lami
nuot valstybs tarnautojo asmens liudijim.
- Ieinu dviem sekundms atsineti vandens, - rodo jis bu
tel, - ir grs randu tikras silauies.
A taip sutrikusi, jog negaliu nei judti, nei kalbti, nieko.
Hana, pamaniusi, kad isigandau, skubiai siterpia:
- Mes ne silauls. Mes nieko nedarme. Bgiojame ir...
hm, paklydome.
Vaikinukas pasisupa ant kuln.
- Ir joki enkl gatvje nematte, k? "eiti draudiama.
Tik personalui" ?
Hana nudelbia akis. Ir ji nervinasi. Jauiu. Hana tkstant
kart drsesn u mane, bet n viena nesame pratusios stovti
ir vieai nektis su vaikinu, ne bet kokiu, o sargybiniu, ir Ha
nai, matyt, dingtelja, jog jis jau turi daugyb prieasi mus
sulaikyti.
- Turbt nepastebjome, - murmteli ji.
- Na, inoma. - Jis kilsteli antakius. Aiku, mumis netiki, bet
nors neatrodo, kad pykt. - Tokie smulks enklai. Ir vos vienas
kitas. Suprantu, galjote nepastebti.
Jis grteli onan, prisimerkia, ir man pasirodo, jog labai sten
giasi nesusijuokti. Nepanaus n vien mano matyt sargybi
n - bent jau tipikus sargybinius, kuriuos matai pasienyje ir
visame Portlande, storus, piktus ir senus. Prisimenu, kaip vakar
neabejojau j esant i Tyr, tas tikrumas jau spjo man augti.
Akivaizdu, kad klydau. Kai jis krypteli galv, pamatau igy
dyta mogaus enkl: procedros ym - trikampiu isidsiu57

sius tris takus tiesiai u kairs ausies, kur mokslininkai beda


speciali triak adat, kad pacientas nejudt ir j bt galima
pagydyti. mons didiuojasi iais randeliais kaip garbs en
klais: igydytj beveik nepamatysi ilgaplauki, o moterys, jei
gu nenusikerpa eiuku, plaukus neioja kietai suritus.
Baim atlgsta. Kalbtis su igydytuoju nra draudiama.
Atskyrimo taisykl iuo atveju negalioja.
Neinau, jis mane atpaino ar ne. Jeigu taip, niekuo neisida
v. Pagaliau neitvrusi ipokinu:
- Tu. A tave maiau... - Vis dlto usikertu ir neubaigiu
sakinio: A tave maiau vakar.

Tu man pamerkei ak.


Hana nustemba.
- Judu pastami?
Ji dirsteli mane. Hana ino, kad iki tol nesu n pora odi
persimetusi su jokiu berniuku, iskyrus "atsipraau", jei gatvje
kam ulipu ant kojos. Ne eimos aplinkoje neturime teiss ben
drauti su neigydytais berniukais ar vyrais. Net ir su igydytais
beveik nra nei reikalo, nei dingsties, nebent bt gydytojas,
mokytojas ir panaiai.
Jis atsigria mane. Jo veidas perdm profesionalus ir rim
tas, bet, prisiekiu, akyse kakas suibo - juoko ar pasitenkinimo
kibirktl.
- Ne, - ramiai taria jis. - Mes nesam susitik. Tikrai prisiminiau.
Ir vl ta kibirktl- gal jis i mans aiposi?
- A Hana, - prisistato Hana. - O ji Lena.
Hana kumteli man alkne. inau, itaip isiiojusi esu pa58

nai uv, bet a pernelyg pasipiktinusi. Jis meluoja. :inau, kad


j vakar maiau, galiu galv dti.
- Aleksas. Malonu susipainti.- Jis paspaudia Hanai rank,
bet iri mane. Tada atkia rank man. - Lena ... - susimsts
itaria. - Nesu girdjs tokio vardo.
A dvejoju. Man gda paduoti jam rank, jauiuosi, lyg mas
karade biau apsirengusi per dideliais suaugusios moters dra
buiais. Be to, niekad nesu oda prisilietusi prie svetimo mogaus
odos. Bet jis stovi atkis rank, todl nra kaip jos nepaspausti.
Vos mudviej delnai susilieia, mane lyg elektra nukreia, ir a
staigiai itraukiu rank.
- Magdalenos trumpinys,- paaikinu.
- Magdalena... - Aleksas atloia galv, prisimerks iri
mane. - Graus vardas.
Mane suglumina, kaip jis itaria it vard. Jo lpose Magda

lena nuskamba muzikaliai, ne griozdikai ir kapotai, kaip visada


taria mano mokytojai. Jo akys iltos gintarins spalvos, ir
dama j staiga prisimenu, kaip mama klev sirupu apipildavo
lietini rietuv. Nusuku akis susigdusi, lyg jis bt kaltas, kad
itrauk prisiminim, savo ranka igrieb i mano atminties
gelmi. I gdos supykstu, todl varau savo:
- Tikrai tave pastu. Vakar maiau laboratorijose. Tu buvai
stebjimo balkone, irjai... visk.
Paskutin akimirk vl pristigusi drsos nepasakau: Zirjai

i mane.
Jauiu, kaip Hana varsto mane akimis, bet a nepaisau. Ti
kriausiai nirta, kad nieko jai nepapasakojau.
Alekso veidas ramus. N nemirkteli, ypsosi kaip ypsojsis.
59

- Turbt apsipainai. Vykstant vertinimams sargybiniai ne


leidiami laboratorijas. Ypa dirbantys ne visu etatu.
Akimirk tik spoksome vienas kit. Dabar tikrai inau, kad
jis meluoja, ir u t lengv, tingi ypsenl norisi trenkti jam
antaus. Sugniauusi kumius giliai kvepiu - bandau susival
dyti. Nesu ari. Nesuprantu, i kur toks pyktis.
siterpia Hana, bando isklaidyti tamp.
- Tik tiek? Ne visu etatu dirbantis sargybinis ir keletas sp
jamj enkl?
Aleksas tebeiri mane. Tada atsisuka Han, lyg pirm
kart j pamato.
- Kaip suprasti?
- Maniau, laboratorijos geriau saugomos, tik tiek. Neatrodo,
kad bt labai sunku patekt vid.
Aleksas kilsteli antakius.
- Norite pamginti?
Hana sitempia, man suledja kraujas. Ji perlenk lazd. Jei
Aleksas pasks mudvi kaip galimas prijauianisias ar triuk
madares, ar dar kokias, bsime mnesi mnesius sekamos ir
tardomos - ir galsime atsisveikinti su padoriais vertinimo pa
ymiais. sivaizduoju, kaip vis gyvenim matysiu Endri Mar
k kraptant i nosies snarglius, ir man pasidaro silpna.
Turbt pajuts, kaip mes isigandome, Aleksas kilsteli rankas.
- Nusiraminkit, a tik pajuokavau. Js nepanaios teroristes.
Man topteljo, kokios mes turbt juokingos su bgiojimo
ortais, prakaitu permirkusiais berankoviais markinliais ir
ak riani spalv sportbaiais. Bent a tikrai juokinga. Hana
atrodo kaip sportinius drabuius reklamuojantis modelis. Vl
60

truput paraustu ir dl to susierzinu. Nenuostabu, kad reguliuo


tojai nutar atskirti berniukus nuo mergaii, antraip bt buv
komaras: is pyktis, drovumas, sutrikimas, irzlumas.
- ia tik krovos darb teritorija. - Aleksas mosteli san
dli angarus. - T ikra apsauga prasideda ariau pai staig.
Sargyba kiaur par, stebjimo kameros, elektrin tvora ir kiti
aisliukai.
Hana neiri mane, bet kai prabyla, jos balse girdiu susi
jaudinim.
- Krovos darb? ia atgabenami laboratorijoms skirti kro
viniai?
Mintyse imu melstis: Nepasakyk kokios kvailysts. Nepasakyk

kokios kvailysts. Neusimink apie Nelegalus.


- Pataikei.
Hana spuojasi ant kuln ir pirt gal. Stengiuosi vilgsniu
j spti, bet ji neiri mane.
- Taigi ia atvaiuoja furgonai? Su medicinos ranga ir... ir
kitkuo?
- o taip.

Ir vl man pasivaidena, kad Alekso akyse kakas ybteli, nors


veidas lieka abejingas. Suvokiu nepasitikinti juo ir vl galvoju,
kodl jis meluoja, kad vakar nebuvo laboratorijose. Gal tik to
dl, kad tai draudiama, kaip jis ir sak. O gal todl, jog ten juo
ksi, uuot mgindamas padti.
Ir galbt jis tikrai mans neatpasta. Ms akys susidr
vos kelias akimirkas, jis mane tikriausiai mat kaip iskydusi
dm, nesimintin, lengvai pamirtarn veid. Nei gra, nei
bjaur, veid, ir tiek, koki tkstanius matai gatvje.
61

Jis, prieingai, nra nesimintinas. Kakokia beprotyb sto


vti vieai ir kalbtis su nepastamu vaikinu, net jei jis igydy
tas, ir, nors man sukasi galva, toks jausmas, kad mano vilgsnis
atrus kaip skustuvas, visk regi nepaprastai smulkiai. Pastebiu,
kaip garbanl aprieia randel tarsi j rmindama; pastebiu,
kokios degusios didels jo platakos ir kokie balti dantys, kokie
tobulai simetriki bruoai. Dinsai ibluk, sujuosti ant klub,
sportbai raiteliai baisiai keistos, raalo mlynumo spalvos,
lyg bt juos nuspalvins tuinuku.
domu, kiek jam met. Atrodo mano bendraamis, bet ti
kriausiai kiek vyresnis, gal devyniolikos. Dar pagalvoju, - vos
spdama suvokti it mint, - ar jis jau suporuotas. Betgi aiku,
jog taip, kitaip negali bti.
Netyia sispoksau j, ir staiga jis atsigria mane. Nuleidiu
akis pajutusi nesmoning siaub, kad jis atspjo mano mintis.
- Labai patikt apsivalgyti,- ne itin subtiliai usimena Hana.
Aleksui nematant, nybu jai, ir ji engia atgal kaltai vilgteljusi
mane. Dar gerai, kad nepradeda jo kamantinti apie tai, kas atsiti
ko vakar, ir nekia ms kaljim ar neutraukia tyrimo.
Aleksas vysteli butel or ir viena ranka j sugauna.
- Patikkite, ten nra ko irti. Nebent jus domint pramo
nins atliekos. ito gero ia per akis. - Jis linkteli konteineri
pusn. - Hm, ir visame Portlande graiausias vaizdas lank.
- Tikrai?
Hana suraukia nos trumpai pamirusi savj sekls uduot.
Aleksas linkteli, vl paleidia butel auktyn, sugauna. Buteliui briant ore lank, saul mirksi per vanden lyg brilianto
lauiamas viesos spindulys.
62

- itai galiu jums parodyti, - sako jis. - Einam.


A tenoriu kuo greiiau i ia dingti, bet Hana tarsteli:
- Btinai.
Ir a dlinu alia jos mintyse keikdama jos smalsum, dom
jimsi viskuo, kas susij su Nelegalais, ir prisiaddama niekada
daugiau neleisti jai parinkti bgimo marruto. Juodu su Alek
su engia pirmi, a nugirstu j pokalbio nuotrupas: girdiu j
sakant, kad mokosi kakokiame kolede, bet nenuklausau, k
studijuoja; Hana pasigiria, jog mudvi tuoj baigsime mokykl.
Jis pasisako ami - devyniolika met; ji paaikina, kad po ke
li mnesi mums sukaks atuoniolika. Laim, jie nekalba apie
nepavykusius vakarykius vertinimus.
Tarnybin keli pratsia kitas, siauresnis keliukas, lygiagretus
su Prieakine gatve, kylania stat kaln, kur prasideda Rytin
promenada. Prie to keliuko stovi ilg metalini sandli eils.
Saul negailestingai kepina virugalv. Kamuoja baisus troku
lys, bet, Aleksui pasilius atsigerti i butelio, skubiai ir per gar
siai sakau "ne". Isigstu minties, kad reikt pridti lpas ten,
kur buvo jo burna.
Kai visi trys udus kopiame kaln, deinje lyg milinikas
emlapis isiskleidia lanka - spindintis, ribuliuojantis mly
n ir ali blyksni pasaulis. Hana tyliai aikteli. Vaizdas i ties
puikus - atviras ir tobulas. Dangus nustas baltais debes ka
muoliais, jie man primena pagalves, vir vandens tingiai sklando
kirai, j pavidalai danguje ia vysteli rykiai, ia nublanksta.
Hana engia kelet ingsni.
- Nuostabu. itoks grois, tiesa? Kad ir kiek gyveniau, nie
kad neapsiprasiu.- Ji atsisuka mane. - itoks vandenynas man
63

turbt labiausiai patinka. Popiet, saulta ir giedra. Kaip spalvo


ta nuotrauka. Tiesa, Lena?
Man taip ramu, gaivinuosi vju kalno virnje, glostaniu
rankas ir kojas, taip maloniai vsinaniu, griuosi lankos vaiz
du ir auktybje mirksinia sauls akimi visikai pamirusi, kad
su mumis Aleksas. Jis stovi u keli ingsni, ulips i kaln dar
nepratar odio.
tai kodl man net per padus nujo, kai engteljs artyn su
kudjo i ausi vienui vien odi:
- Pilka.
- K? - tarsteliu griteldama, o irdis dauosi. Hana, vl
nusisukusi i vandeni, apgailestauja nepasimusi fotoaparato,
mogus aminai neturi, jei ko prireikia. Aleksas pasilenks prie
mans taip arti, jog iiriu kiekvien blakstienl, lyg teptuku
tobulai nutapyt, ir jo akyse tiesiog oka iburiukai.
- K tu pasakei?- pakartoju, tiksliau- kimiai suvokiu.
Jis prisilenkia dar ariau, i aki tarsi liepsnos pasipila ir u
dega vis mano kn. Niekad nesu buvusi taip arti vaikino. Man
atrodo, tuoj apalpsiu, bet kartu norisi pabgti. Taiau negaliu
pajudti.
- Sakiau, kad man labiau patinka pilkas vandenynas. Tiks
liau - nevisikai pilkas. Blykios tarpins spalvos. Ji man prime
na nuotaik, kai lauki ko nors gero.
Vadinasi, jis prisimena. Buvo ten. em slysta i po koj
kaip ir sapnuojant mam. Matau tik jo akis, jose besimainanius
vies ir elius.
- Tu melavai,- gargteliu. - Kodl melavai?
Jis neatsako. Truputi atsitrauks taria:
64

- Aiku, saulei leidiantis dar graiau. Madaug pus devy


ni dangus tarsi liepsnoja, ypa Galiniame uutkyje. Tau ti
krai reikt pamatyti. - Patyljs priduria tyliai ir atsainiai, bet
jauiu, kad nori pasakyti kai k svarbaus. - vakar turbt bus
pasaka.
Mano smegenys ltai pradeda apdoroti jo odius, tai, kaip
jis pabria kai kurias smulkmenas. Pagaliau suvokiu: jis man
nurodo laik ir viet, kur ateiti.
- Nejaugi tu mane kvieti . - klausiu, bet kaip tik tada pri
..

bga Hana, stveria u rankos.


- Dieve, - juokiasi Ji, - ar gali patikti, kad jau po penki?
Mums reikia eiti.
Ji mane nutempia atgal, nespju nei ko pasakyti, nei paprie
tarauti, ir kai sugalvoju atsigrti ir pairti, ar Aleksas neiri
mane, neduoda kokio enklo, jo jau nelik.

Mama, mamyte, parvesk namus,


Raugu man klajoti po tamsius mikus.
Tankmj radau vilkatq, senq keverzq,
Iieps dantis, jis man perr pilvq.
Mama, mamyte, parvesk namus,
Raugu man klajoti po tamsius mikus.
l keliq ilindo sukrios vampyras,
Iieps dantis, jis man perkando kaklq.
Mama, mamyte, guldyk mane ia,
Nam nepasieksiu, mirtis nepsia.
Dailus Nelegalas kerais apavs
Ir meiliai ypsodamas ird ipl.
"Mergyts kelias namo" - "Vaikiki eilraiai ir pasakos",
red. Kori Levinson

vakar niekaip negaliu susikaupti. Dengdama stal


net}ria pripilu vyno Greiss suli puodel, o apelsi
n suli - dds vyno taur, be to, tarkuodama sr

tiek nusitarkuoju krumplius, kad teta pagaliau ivaro mane i


virtuvs, girdi, nenorinti koldn pagardinti odos tarkiais. I
66

galvos niekaip neieina Alekso odiai, kuriuos jis man pasak


iburiuodamas akimis ir keista veido iraika - lyg kviesdamas
ateiti. Madaug pus devyni dangus tarsi liepsnoja, ypa Gali

niame uutkyje. Tau tikrai reikt pamatyti.


Nejau yra nors menkiausia galimyb, kad jis perdav man
ini? Nejau manoma, kad kvieia mane susitikti?
Nuo ios minties man ima svaigti galva.
Galvoju ir apie t vienintel od, pakudt man tiesiai
aus: pilka. Jis ten buvo, mat mane, prisimin. Galvoje vienu
kartu susigrdo tiek klausim, atrodo, lyg nuo vandenyno bt
atslinkusi viena garsij Portlando migl ir, ugulusi miest,
neduot normaliai, sveikai mstyti.
Gal gale teta pastebi, kad man kakas negerai. Prie vaka
rien padedu Denei dirbti nam darbus - kaip visada, karto
ju su ja daugybos lentel. Mudvi sdime ant grind svetainje,
spraustoje alia vadinamojo valgomojo (nios, kurioje vos telpa
stalas ir eios kds), man ant keli jos pratyb ssiuvinis; skai
tau jai klausimus, bet protas veikia autopilotu, o mintys klajoja
u milijono myli. Tiksliau - jos lekia u trij su puse myli,
pelkt Galinio uutkio krant. inau tiksl atstum, nes i
nam iki ten susidaro graus bgimo marrutas. Dabar skai
iuoju, per kiek laiko stengiau nulkti ten dviraiu, ir imu save
koneveikti vien u toki li umai.
- Septyniskart atuoni?
Den suspaudia lpas.
- Penkiasdeimt ei.
- Devyniskart ei?
- Penkiasdeimt du.
67

Kita vertus, nra statymo, draudianio kalbtis su igydy


tuoju. Igydytieji nepavojingi. Dar negydytiems jie gali bti mo
kytojais ir vadovais. Nors Aleksas vos metais vyresnis u mane,
procedra mudu atskyr, visikai ir neatitaisomai. Jis man gal
t bti lyg senelis.
- Septyniskart vienuolika?
- Septyniasdeimt septyni.
- Lena! - Teta, ilindusi i virtuvs ir apjusi valgomj stal,
atsistojo u Dens. Sumirksiu bandydama atsikvoti. Kerols
veidas susirpins. - Ar kas blogai?
- Ne. - Skubiai nuleidiu akis. Nekeniu, kai teta mane iri
lyg traukdama i sielos visa, kas bloga. Jauiuosi kalta vien tuo,
kad galvoju apie vaikin, nors ir igydyt. Jei inot, ji pasakyt:

Ak, Lena, atsargiau. Nepamirk, kas atsitiko tavo motinai. Ir dar


pasakyt: ios ligos perduodamos krauju. - O k?
Sdiu drusi akis nudryus kilim. Kerol pasilenkusi
paima Dens ssiuvin nuo mano keli ir savo aikiu, plonu
balsu garsiai sako:
- Devyniskart ei yra penkiasdeimt keturi. - Uvertusi
ssiuvin priduria: - Ne penkiasdeimt du, Lena. Tikiuosi, pati
dar nepamirai daugybos lentels?
Den man parodo lieuv.
Kai suvokiu savo klaid, skruostus ulieja raudonis.
- Atsipraau, turbt usigalvojau apie k kita.
Valandl tylime. Kerols akys bestos man sprand. Tuoj
pradegins skylutes. Jei toliau taip irs, jauiu, kad imsiu rkti,
verkti arba prisipainsiu. Pagaliau ji atsidsta.
- Vis dar galvoji apie vertinim, ar ne?
68

Ipuiu or ir pajuntu, kaip nuo krtins nusirita akmuo.


- Taip ir yra.
sidrsinusi vilgteliu j, ji ypteli savo ykia ypsenle.
- inau, nusiminei, kad reiks vl visk pereiti. Bet pagal
vok, jog dabar bsi dar geriau pasiengusi.
Palenkiu galv stengdamasi rodyti entuziazm, nors mane
ima grauti kalts jausmas. Nuo pat ryto, kai suinojau, kad re
zultatai bus panaikinti, vertinimo n karto neprisiminiau.
- Gerai sakai.
- Utenka, vakarieniausim.
Teta pasilenkusi perbraukia pirtu man per kakt: Vsus jos
pirtas ramina, bet jo prisilietimas trumputis kaip vjo dvelkte
ljimas. Nuo jo kalt sibteli kaip liepsna, ir t akimirk negaliu
patikti, kad a ivis galvojau eit uutk. Tai visikai, imtu
procent nedora, ir a atsistoju vakarieniauti jausdamasi vari,
besvor ir laiminga, itaip pasijunti pasveiks i ilgos kartligs.
Taiau per vakarien mano smalsumas- ir abejons - grta.
Vos stengiu klausytis pokalbio. Galvoju tik viena: Vaiuoti? Ne

vaiuoti? Vaiuoti? Nevaiuoti? Ddei pradjus porinti kakoki


istorij apie vien savo klient pastebiu, kad visi juokiasi, imu
juoktis ir a, bet per garsiai ir per ilgai. Visi atsisuka mane,
net Greis; suraukusi nos ji pakreipia galv it unytis, uostantis
kak nauja.
- Viskas gerai, Lena? - klausia dd, taisydamasis akinius,
lyg nuo to mane geriau matyt. - Atrodai kaip nesava.
- Viskas gerai. - Lktje stumdau koldnus. prastai galiu
viena suveisti pus duts, ypa po ilgo bgimo (ir dar lieka
vietos desertui), taiau dabar vos nuryju kelet. - Stresas.
69

- Atstok nuo jos, - liepia teta.- Kremtasi dl vertinimo. Pra


jo ne taip, kaip tikjosi.
Ji pakelia akis vyr, juodu greitai susivelgia. A susijaudi
nu. Retai pasitaiko, kad teta su dde itaip irt vienas kit,
beodiu vilgsniu, sklidinu prasms. iaip jau j bendravimas
apsiriboja kasdienikais dalykais - dd pasakoja apie savo dar
b, teta- apie kaimynus. Kas bus vakariens? Prakiuro stogas.
Ir taip toliau. Manau, bent kart jie usimins apie Tyrus ir Nele
galus. Taiau dd tik papurto galv.
- Vis laik bna toki nesusipratim, - taria jis, pasmeig
damas akute koldn. - Andien liepiau Endriui vl usakyti
tris des "Vik's" apelsin suli. Bet jis ima ir supainioja kodus,
ir atspk, k a gaunu? Tris des miinio kdikiams. A jam ir
sakau: "Endriau... "
A vl ijungiu j pokalb dkinga, kad dd toks plepys, ir
laiminga, kad teta mane palaiko. Vienintelis geras dalykas, kai
esi drovoka, - tai, jog niekas nelenda, jei nori ramybs. Pasi
lenkusi vilgteliu laikrod virtuvje. Pus atuoni, o mes net
nebaigm valgyti. Paskui dar tursiu padti nuruoti stal ir su
plauti indus, o is darbas visada utrunka aminyb: indaplov
ima per daug elektros, todl plauname rankomis.
Lauke sauls viesa atausta auksins ir rausvos spalvos gijo
mis. Panai cukraus vatos gumul, susukt saldumyn krautu
vlje miesto centre. Taip, vakar saullydis bus nuostabus. T
akimirk ueina toks stiprus noras ieiti, jog turiu sugniauti
kds kratus, kad staiga nepaokiau ir nepuliau pro duris.
Pagaliau nutariu nebesinervinti ir visk palikti skmei, liki
mui ar kam tik norit. Jeigu suplovusi indus galsiu spti Galin
70

uutk, vaiuosiu. Jeigu ne, liksiu namie. Padariusi tok sprendi


m pasijuntu imtus kart geriau ir net stengiu nuryti dar kelis
koldnus, kol Den (stebukl stebuklas) miai susigriebusi i
tutina savo lkt, ir tada teta paskelbia, kad galiu nuruoti stal.
Atsistojusi imu rinkti lktes. Jau beveik atuonios. Net jei
suplausiu indus per penkiolika minui, - labai netiktina, vis tiek bus sunku atsidurti pajryje pus devyni. Ir neverta
svajoti, kad galiau grti devint, kai neigydytiesiems mieste
prasideda komendanto valanda.
O jei biau suiupta gatvje jai prasidjus... T ies sakant,
neinau, kas man bt. Niekad nesu paeidusi komendanto va
landos.
Kai pagaliau susitaikau su mintimi, jog nemanoma laiku
nuvaiuoti prie uutkio ir grti namo, teta padaro stebukl.
Man pasilenkus paimti jos lkts sako:
- vakar, Lena, gali nieko nedirbti. A suplausiu indus.
Tai tardama palieia man rank. Kaip ir pirma, prisilietimas
vos pastebimas ir vsus it vjas.
Nespjusi suvokti, k tai reikia, ipokinu:
- Zinai, turiu sulakstyti pas Han.
- Dabar? - Tetos veide msteli nerimas, o gal tarimas. - Jau
tuoj atuonios.
- Zinau. Mes... ji... ji turi mokymosi mediagos, adjo man
duoti. Tik dabar prisiminiau.
tarimas - taip, tikrai tarimas - galutinai sitvirtina Kerols
veide, suraukia antakius, suspaudia lpas.
- Js net nesimokote t pai dalyk. Ir tavo stojamieji jau
baigsi. Negi taip skubu?
71

- A ne dl mokslo. - Uveriu akis bandydama sivaizduo


ti Hanos nerpestingum, nors man sudrko delnai ir dauosi
irdis. - Tai toks vadovas, visokie patarimai, kaip ruotis verti
nimui. Ji ino, kad man reikia geriau pasirengti, nes vakar vos
nesusikirtau.
Teta vl vilgteli dd.
- Devint komendanto valanda. Jeigu klisi jai prasidjus...
I susijaudinimo nesusilaikau.
- inau, kad komendanto valanda, - atkertu. - Vis gyveni
m nieko daugiau negirdiu.
T pai akimirk pasigailiu savo odi ir nuleidiu akis,
kad nereikt irti Kerol. Niekad jai neatsikalbinju, visa
da stengiuosi bti kantri, klusni ir gera - visada stengiuosi bti
beveik nematoma, miela mergait, padedanti suplauti indus,
paglobojanti maesniuosius, daranti nam darbus ir nuolankiai
klausanti, kas jai sakoma. inau, esu skolinga Kerolei u tai, kad
po mamos mirties pam mudvi su Reiele. Jeigu ne ji, galbt
vargiau kurioje nors prieglaudoje nemokyta, nepastebima, pa
smerkta dirbti skerdykloje: valyti avi arnas, mti ml ar
panaiai. Gal, jei labai pasisekt, - didelis klausimas! - gauiau
valytojos viet.
Joks mogus nepaims globoti vaiko, kurio praeit sutep i
liga.
Gaila, kad nemoku atspti jos mini. Neturiu supratimo,
k ji galvoja, bet, atrodo, vertina mane, tyrinja veid. A sau
be odi kartoju: Nieko blogo nedarau, viskas gerai, kartoju ir
kartoju valydamasi delnus dins upakal, neabejodama, kad
ten lieka prakaito yms.
72

Paskubk, - pagaliau sako ji.

A nuskuodiu i vir, nusispiriu basutes ir apsiaunu sport


baiais. Nudundjusi laiptais puolu pro duris. Teta net nespjo
nunet i virtuv ind. Man pralekiant ji dar kak kteli, bet
a jau pastumiu lauko duris ir jos neigirstu. Durims usitren
kiant, svetainje ima muti laik senovinis auktas laikrodis.
Atuonios.
Atrakinusi dvirati sdu ant jo ir iminu i gatv. Pedalai girg
da, cypia ir kliba. is dviratis prie mane priklaus Marsijai, jis
maiausiai penkiolikos met, o tai, kad kiaurus metus stovi lau
ke, gerumo jam neprideda.
Pasileidiu Galinio uutkio pusn, laim, kad i pakaln.
iuo metu gatvs visada tuios. Dauguma igydytj viduje,
vakarieniauja ar tvarko virtuv, ar ruoiasi gultis ir dar vien
nakti imiegoti be sapn, o visi negydytieji tupi namie arba sku
ba namo bailiai dirsiodami, kaip laikrodio rodykls artina ko
mendanto valand.
Man tebeskauda kojas nuo dienos bgimo. Jei laiku pasieksiu
uutki ir ten rasiu Aleks, atrodysiu kaip baidykl, dvokianti
prakaitu. Bet vis tiek vaiuoju. Dabar, kai itrkau i nam, nu
stumiu visas abejones bei klausimus ir, itutjusiomis gatvmis
rieddama i tiksl, galvoju tik apie tai, kaip greiiau minti pe
dalus mlungio sutrauktomis kojomis, kur galima sutrumpinti
keli, ir iriu, kaip saul be paliovos slenka prie auksins ho
rizonto linijos, sakytum dangus, iuo metu istabios elektrins
spalvos, bt vanduo, i kuri tiesiog nyra viesa.
Tokiu metu esu buvusi viena mieste vos kelet kart, jausmas
keistas, baugus ir sykiu diugus, kaip dien vieai kalbantis su
73

Aleksu: tarytum besisukanti akis, kuri, inau, visada stebi, bt


trump mirksn apakusi, tarytum ranka, kuri vis gyvenim
buvau sikibusi, staiga dingo duodama vali judti kur patinka.
Languose aplink mane suimba viesos, daugiausia vaks
ir ibintai; rajonas neturtingas, viskas normuota, ypa dujos
ir elektra. Staiga nebematau, kokiame auktyje saul u ketur
auki ir penkiaauki nam, mat suku Preblio gatv, tan
kiau ustatyt, joje istyp tamss pastatai susispaud, sakytum
glaustsi krvon ruodamiesi iemai. Nepagalvojau, k sakysiu
Aleksui, ir pamanius, kad viena stovsiu su juo, man uima kva
p. Turiu sustabdyti dvirat ir atsigauti. irdis plaka kaip pad
kusi. Gal minut pailsjusi minu toliau, bet jau liau. Liko dar
madaug mylia, bet uutk matau, blykioja deinje. Saul jau
lieia tamsi medi juost horizonte.
miai kita mintis smogia kaip kumiu, vos nenuversdama
mans nuo dviraio: jo nebus. A pavluosiu, ir jis nueis. Arba
paaiks, jog viskas tik didelis poktas.
Viena ranka suspaudusi skrand, kad sulaikyiau besiver
ianius lauk koldnus, pradedu minti greiiau.
A taip susikaupusi kilnoju kojas - kair, dein, kair, dei
n - ir mintyse galynjuosi su skrandiu, jog neigirstu artjan
i reguliuotoj.
Jau ketinu pravilpti pro seniai neveikiant viesofor ties
Beksterio gatve, kai mane apakina spariai atslenkani, oki
njani vis siena: tiesiai akis plyksteli keliolika kienini
ibintuvli, a staigiai stabdau ranka prisidengdama veid ir
vos nenuskrendu per vair - bt katastrofa, nes skubdama i
nam nepasimiau almo.
74

- Stok! - rikteli vienas reguliuotoj, matyt, patrulio vadas. Dokument tikrinimas.


Briai reguliuotoj, ir savanori, ir valstybs samdom, kas
nakt patruliuoja gatvse iekodami komendanto valandos ne
silaikani neigydytj, tikrina gatves ir namus (jei uuolai
dos neutrauktos), ar nevyksta ko nors neleistino, pavyzdiui,
ar nesiglamonja, sutemus nevaikto neigydytj porels, - ir
netgi ar kokia igydytj pora neusiima "veikla, rodania, kad
ir po procedros atsinaujina deliria poymiai", tarkim, per daug
kartai nesiglbesiuoja ir nesibuiuoja. Retai, bet pasitaiko.
Reguliuotojai tiesiogiai atsiskaito vyriausybei ir bendradar
biauja su laboratorij mokslininkais. Reguliuotojai kalti, kad
mano mama buvo iveta atlikti treios procedros; vien vaka
r po antros procedros praeinantis patrulis pro lang pamat,
kaip ji verkia laikydama tvo nuotrauk. Buvo pamirusi san
dariai utraukti uuolaidas. Po keli dien ji vl atsidr labo
ratorijose.
Paprastai reguliuotoj lengva ivengti. Praktikai jie girdimi
i u mylios. Jie neiojasi radijo stoteles, kuriomis palaiko ry
su kitomis patruliuojaniomis grupmis, taigi ia sijungiantys,
ia nutrkstantys statiniai trukdiai skamba tarsi artjanio di
diulio iri spieiaus dzgimas. A tik nekreipiau dmesio.
Mintyse keikdama save u ioplum, i upakalins kiens i
traukiu pinigin. Dar gerai, kad prisiminiau j sugriebti. Port
lande draudiama vaikioti be asmens paymjimo. Niekas
nenori nakvoti kaljime, kol valdininkai tikrins tavo tapatyb.
- Magdalena Ela Helovj,- prisistatau stengdamasi, kad bal
sas nedrebt, ir paduodu reguliuotoj vadui kortel. Jo beveik
75

neiriu, nes man veid nukreiptas jo ibintuvlis, ir a tik


markstausi. Tiek tematau, kad auktas. Auktas, laibas, liesas.
- Magdalena Ela Helovj, - pakartoja jis. Ilgais pirtais ap
veria kortel ir iri asmens kod- numer, kur gauna kiek
vienas Jungtini Valstij pilietis. Pirmieji trys skaitmenys rodo
valstij, tolesni trys - miest, kiti trys- eim, paskutiniai ketu
ri - tavo asmen. - Ir k ia veiki, Magdalena? Iki komendanto
valandos liko maiau negu keturiasdeimt minui.
Maiau negu keturiasdeimt minui. Vadinasi, beveik pus
devyni. Mindikuoju stengdamasi nerodyti nekantrumo.
Daugelis reguliuotoj, ypa savanori, yra prastai apmokamas
miesto aptarnaujantysis personalas: lang plovjai, duj skaiti
kli tikrintojai ar apsaugininkai.
Giliai kvpusi lyg niekur nieko tariu:
- Norjau nuvaiuot prie Galinio uutkio ir grti. - Isiie
piu stengdamasi atrodyti kvailokai. - Po vakariens pasijutau
iputusi.
Nra prasms labiau meluoti, tik prisidaryiau bdos.
Reguliuotoj vadas tebeiri spigindamas veid ibintuv
liu, tebelaikydamas kortel. Akimirk lyg ir dvejoja, jau manau,
paleis, bet jis perduoda kortel kitam reguliuotojui.
- Perleisk per SLS, gerai? Patikrink, ar galioja.
Man krpteli irdis. SLS yra Slapta legalumo sistema, kom
piuterin baz, kurioje sukaupti duomenys apie visus legalius
pilieius, aliai vieno. Kompiuteri sistemai gali prireikti nuo
dvideimties iki pusvalandio, kol sulygins visus kodus: irint
kiek moni j kreipiasi. Jis tikrai nemano, kad a suklastojau
asmens kortel, bet gaiins mane, kol kas nors j patikrins.
76

Ir tada, o stebukle, i grups galo prakalba balsas:


- Ji legali, Deri. A j prisimenu. Ateina parduotuv. Gyve
na Kamberlando imtas septyniasdeimt du.
Deris apsisuka nuleisdamas ibintuvl. A mirksiu vaiky
dama akyse plkaujanius takelius. Miglotai atpastu kelet
veid: moter, dirbani valykloje ms rajone, kuri po piet
stovi atsiliejusi dur stakt ir kramto gum, retkariais i
spjaudama j ant aligatvio; eismo reguliuotoj, budint centre,
netoli Franklino magistrals, vienos i keleto sankry Portlan
de, kur toks postas reikalingas; vien vyruk, iveani iuk
les,- ir gal gale pamatau Dev Hovard, "Ekspreso" parduotu
vs netoli mano nam savinink.
iaip beveik visko, pirmiausia konserv, makaron ir
pjaustytos msos, parnea dd i savo kulinarijos ir pusga
mini krautuvls "Usuk ir sutaupyk", i kai kur - net i u
Mandojaus kalno, bet retkariais, jei pristingame tualetinio
popieriaus ar pieno, bgu "Ekspres". Ponas Hovardas man
visada atrod iurpokas. Perkars, uvirtusiomis juodomis
kaip iurks akutmis. Bet vakar galiau j apkabinti. N
nemaniau, kad jis ino mano vard. Nuskenavs pirkinius ir
niriai dbiodamas i po sunki vok niekad nieko daugiau
neitardavo, tik: "Ar iandien viskas?" Mintyse pasiadu kit
kart jam padkoti.
Deris dar dvejoja, bet matau, kad kiti reguliuotojai pradeda
nekantrauti, trypioja nordami toliau patruliuoti - gal paklius,
k bus galima suimti...
Deris, matyt, tai pajunta, nes staigiai linkteli mano pusn.
- Atiduok jai kortel.
77

I palengvjimo norisi juoktis, bet sikiu kortel nutaisiu


si labai rimt veid. Rankos truput dreba. Keista, kaip mog
trikdo reguliuotoj artumas. Net kai jie elgiasi palyginti malo
niai, negali pamirti vis girdt neger istorij - apie gaudy
nes, smurt ir pasalas.
- :irk, Magdalena, kad iki komendanto valandos gr
tum namo, - pasako Deris, kai a atsitiesiu. Vl vysteli man
akis. A prisidengiu ranka. - Neiekok nemalonum, - ramiai
priduria, bet jo odiuose pasigirsta kakas grieta, pykio ar
agresyvumo gaidel. Subaru save, kad man turbt paranoja. Ne
svarbu, k reguliuotojai daro, jie dirba ms saugumui, ms
pai labui.
Reguliuotoj grup apeina mane lanku, ir kelias akimirkas
atsiduriu plai pei ir medvilnini striuki, nepastamo
odekolono ir prakaito kvapo rate. Trakdamos atgyja radijo
stotels ir vl nutolsta. Dar nugirstu praneim nuotrupas: Tur

gaus gatv, berniukas ir mergait, tikriausiai usikrt; v. Laury


no gatvje udrausta muzika, kakas, atrodo, oka . A atsimuu
..

rankas, krtines ir alknes, bet pagaliau grup nueina ir lieku


ispjauta i to rato, viena gatvje. Reguliuotoj ingsniai u nu
garos darosi vis duslesni. Laukiu, kol visikai nutyla j radijo
stoteli burzgimas ir bat kaukjimas.
Ir nuvaiuoju vl apimta to paties pakilaus jausmo - laims
ir laisvs. Negaliu patikti, kad taip lengvai itrkau i nam.
Neinojau, kad galiu pameluoti tetai, kad i viso moku meluoti,
o pagalvojus, jog tik per plauk isisukau nuo reguliuotoj tar
dymo valand valandas, norjosi okinti ir mojuoti kumiu.
vakar visas pasaulis mano pusje. Iki uutkio liko vos kelios
78

minuts. irdies ritmas isilygina sivaizduojant, kaip nuried


siu laito dirvonu, kaip pamatysiu Aleks, apviest paskutini
fantastiko saullydio spinduli, - prisimenant vienui vien
od, jo pakudt man aus,

pilka

A skutu puslankiu besileidiania Beksterio gatve, pasku


tin myli iki uutkio. Ir staiga sustoju. Namai liko u nuga
ros, toliau abipus suskilinjusio ir itrupjusio asfalto tik kai
kur kpso sukiuusios pairs. Toliau prieaky iki pat uutkio
eina aukta ole apaugs laitas. Vanduo - milinikas veidro
dis, en ten palyttas dangaus aukso ir rausvumo. T stebuklin
g akimirk, kai suku i u kampo, saul - auksin arka, isi
rietusi vir horizonto linijos, - paeria paskutinius virpanius
viesos spindulius, suaiydama vandens juosvum, akimirk
visk nubaltindama, ir panyra, nusksta nuitempdama gelm
visas dangaus spalvas, rausv, raudon ir violetin, palikdama
tik tams.
Aleksas gerai sak. Tikra pasaka - tokios dar neteko matyti.
Valandl negaliu nei judti, nei ko nors daryti, tik stoviu
sunkiai alsuodama ir iriu. Tada mane sukausto stingulys. Pa
vlavau. Reguliuotojai turbt suklydo dl laiko. Dabar tikriau
siai po puss devyni. Net jei Aleksas nutar kur nors uutkio
pakrantje mans laukti, nereikia n svajoti, kad iki komendan
to valandos galiau j surasti ir spti namo.
Man ima grauti akis, pasaulis prieais mane pavandenija,
spalvos susilieja. Net pamanau, jog verkiu, nuo ios minties taip
apstulbstu, jog pamirtu visk - pamirtu nusivylim ir nevil
t, pamirtu papldimyje stovint Aleks ir kaip variu nuvinta
jo plaukai, paliesti mirtani sauls spinduli. Neprisimenu,
79

kada paskutin kart esu verkusi. Prie daug met. Atbula ranka
perbraukiu per akis, ir vl matau aikiai. Laim, tai tik prakaitas
lenda akis. Ir vis tiek nuo krtins nenuslenka sunkus, vininis
jausmas.
Pastoviu ia kelias minutes apergusi dvirat, sugniauusi
vair, kol truput apsiraminu. irdyje noriu suukti "velniop"
ir, vjui draskant plaukus, itiesus kojas nuskristi pakalnn, kur
vanduo, - velniop komendanto valand, velniop reguliuotojus,
velniop visk! Bet negaliu, negaliau, niekada. Neturiu pasirin
kimo. Privalau grti namo.
Nelygiu ratu apsisuku ir minu kaln. Adrenalinui ir jaudu
liui atslgus, kojos atrodo kaip i geleies, udstu jau po puss
mylios. Dabar saugausi reguliuotoj, policijos ir sargybini.
Vaiuodama namo raminu save, jog turbt taip geriausia.
Ko gera, i proto isikrausiau, kad lakstau prieblandoje vien tik
nordama prie jros susitikti su kakokiu bernioku. Be to, vis
kas ir taip aiku: jis dirba laboratorijose, vertinimo dien lindo
dl kokios nors visai nekaltos prieasties - tualet ar prisileisti
vandens.
Ir primenu sau, jog tikriausiai visk isigalvojau - neva slap
t kvietim pasimatym. Jis veikiausiai sdi kur nors savo bute
ir rao kursin. Gal jau net pamiro dvi mergaites, kurias ian
dien sutiko komplekse. Gal ten tik stengsi bti mandagus ir
palaikyti pokalb.

Taip bus geriausia. Nors ir kiek kart kartoju, tutuma ir


dyje neinyksta. Juokinga, bet negaliu atsikratyti kyraus, grau
ianio jausmo, kad kak pamirau, praiopsojau ar aminai
praradau.

I vis organizmo sistem - nerv, painimo, jutimins - kardiologin sis


tema jautriausia, jq lengviausia sutrikdyti. Visuomens priederm - ginti
ias sistemas nuo infekcij ir nykimo, antraip monijos ateiiai ikils pavojus.
Kaip kad vasaros vaisius iuolaikins emdirbysts technologijos saugo nuo
vabzdi puolimo, sudauymo ir puvinio, taip ir mes turime saugoti ird.
"Visuomens vaidmuo ir tikslas" "Saugumo, sveikatos ir laims vadovas", p.

353

an buvo duotas Marijos Magdalenos, kurios vos


nepraud meil, vardas: "Usikrtusi deliria ir ne
paisydama visuomens susitarim, ji pamildavo

vyrus, bet jie jos nenordavo arba negaldavo ilaikyti" (Raud

knyga, Marijos 1 3 , 1 ) .
Visa tai mes suinojome per Biblijos pamokas. Pirmas buvo
Jonas, paskui Matas, paskui Jeremijas, Petras ir Judas, o pramai
iui tarp j- daugyb kit bevardi vyrikiSakoma, paskutin jos meil buvo didiausia: vyrikis, var
du Juozapas, vis gyvenim beeimis, ujo j gatvje sudauy
t, sugniuusi ir beveik iprotjusi nuo deliria. Nesutariama,
koks mogus buvo Juozapas, teisuolis ar ne, pasidav ligai ar
81

ne, taiau vis dlto Magdalena pasirpino. Grino jai sveikat,


band grinti ir ramyb.
Deja, jo pastangos buvo pavluotos. Moter kankino praeitis,
prarasta, sugadinta ar sulugdyta meil, blogis, kur ji padar
kitiems ir kur jai padar kiti. Ji beveik nieko neimdavo burn,
dien dienas verkdavo, nesitraukdavo nuo Juozapo ir maldau
davo niekada jos nepalikti, bet jo gerumas jos neguod.
Ir t.i vien ryt atsibudusi Juozapo neberado- ijo n o
diu nepasiaikins. is paskutinis laas galutinai j palau, ir
ji parkrito ant ems melsdama Diev ivaduoti j nuo kanios.
Dievas igirdo jos mald ir savo begaline atjauta panaiki
no deliria ukeikim, kuris slg visus mones kaip bausm u
gimtj Adomo ir Ievos nuodm. Galima sakyti, Marija Mag
dalena buvo pirmutin igydytoji.
"Taigi po itiek varg ir skausmo met ji vaikiojo apgaubta
teisumo ir ramybs iki savo dien galo" (Raud knyga, Mari
jos 1 3 , 1 ) .
Man visada atrod keista, kad mama mane pavadino Mag
dalena. Juk ji net netikjo gydymu. Tai buvo jos didiausia bda.
Raud knyga ir kalba apie deliria pavojus. Daug apie tai galvo
jau ir gal gale, man regis, supratau, jog, nepaisant visko, mama
inojo klystanti: kad gydymas, taigi ir procedra, yra tik gera.
Manau, jau tada ji inojo, k darys, inojo, kas bus. Ko gera, is
vardas buvo jos savotika paskutin dovana man. Ir inia.
Manau, } i norjo pasakyti: Atleisk. Manau, ji norjo pasakyti:
Ktltitl nors ir itas skausmas bus numalintas.
A lAku? Nesvarbu, k visi kalba, nepaisant visko, inau, kad ji
nrhuvn hluga.

82

Tolesnes dvi savaites esu usimusi kaip niekada gyvenime.


Portlande isprogsta vasara. Birelio pradioje jau karta, bet
spalvos blankios, alia dar viesi ir nedrsi, rytais varbu, bet
paskutin mokslo met savait viskas apsipila rykiu spindesiu:
liai mlynas dangaus skliautas, violetiniai audros debesys,
raalo juodumo nakties dangus ir raudonos gls, deganios
it kraujo laai. Kasdien po pamok vyksta koks nors samb
ris, ikilm ar mokyklos baigimo vakarlis kieno nors namuose.
Hana kvieiama visus, a - daugum, ir tai mane stebina.
Harlou Deivis, gyvenanti su Hana Vest Ende, kurios tvas
kak veikia vyriausybje, pakvieia mane "kasdienik pa
sibuvim". Net nemaniau, jog ji ino mano vard, - kalbda
ma su Hana vilgsniu visada praslysta pro mane, tarsi nebt
verta irti. Vis tiek nueinu. Visada buvo smalsu, kokie jos
namai, ir paaikja, jog tokie spdingi, koki ir tikjausi. Jos
eima turi ir automobil, o visi namai pilni elektros prietai
s, akivaizdiai naudojam kiekvien dien: skalbykli, inda
plovi, diovintuv ir didiuli viestuv, kuriuos prisukta
deimtys lempui. Harlou pakviet beveik vis abiturieni
klas, - ms i viso eiasdeimt septynios, o vakarlyje apie
penkiasdeimt, - todl jauiuosi nelabai pastebima, bet vis
tiek smagu. Mes sdime upakaliniame kieme; eiminink
vis laksto neina padklais kopst ir bulvi salot, ir kito
ki pagard, reikaling prie keptos msos, o Harlou tvas ant
didiuli rkstani groteli varto liesus onkauliukus ir m
sainius. Valgau, kol pajuntu, jog tuoj sprogsiu, tada isitiesiu
auktielninka ant mudviej su Hana pledo. Ibname kieme
83

beveik iki komendanto valandos, kai pro tamsiai mlyn yd


suira vaigds ir staiga pakyla visi uodai, tada mes spiegda
mos ir kvatodamos, pliaukdamos rankomis puolame vid.
Vliau pagalvoju, jog seniai nebuvau praleidusi tokios graios
dienos.
Net mergaits, kuri nelabai mgstu, - kad ir el Pajerson,
nekenianti mans nuo etos klass, kai gamtos moksl paro
doje a laimjau pirm viet, o ji gavo antr, - pradeda elgtis
maloniai. Turbt todl, kad visos inome: viskas tuoj baigsis.
Ijusios i mokyklos dauguma daugiau nebesusitiksime, o jei
ir susitiksime, jau kitaip. Mes bsime kitokios. Bsime suaugu
sios - igydytos, suymtos, suporuotos, suriuotos ir graiai
idliotos gyvenimo kelyje, dails rutuliukai, skirti tvarkingai
riedti nuo lygaus, saugaus laito.
Teresai Gras sukaks atuoniolika dar prie baigiant mokykl,
ir ji bus igydyta. Taip pat ir Morgana Del. Mokykloje j nra
kelias dienas, jos grta prie pat baigim. Permaina stulbinanti.
Dabar jos atrodo ramios, rimtos ir kakokios neprieinamos, lyg
apsitraukusios plonyiu ledeliu. Vos prie dvi savaites Teresos
pravard buvo Prasiok, visi aipydavosi i to, kaip ji kprinasi,
kramto plauk galus ir apskritai yra nevala, o dabar vaikto tiesi
lyg nendr, irdama prie save, lpos vos ypsosi, ir korido
riuose visos pasitraukia j praleisdamos. Pasikeitusi ir Morgana.
Toks jausmas, lyg visas j nerimas ir drovumas inyko kartu su
liga. Morganai net nustojo drebti pakinkliai. Kai tik reikdavo
klasje kalbti, jie taip imdavo drebti, jog net suolas juddavo.
Taiau po procedros - op, drebjimas liaunasi. Aiku, ms
klasje jos ne vienintels igydytos mergaits: Eleanora Reina
84

ir En Han buvo igydytos ruden, kelios kitos mergaits - per


pastarj pusmet, bet ios dvi labiausiai pasikeit.
A toliau skaiiuoju dienas. Atuoniasdeimt viena, paskui
atuoniasdeimt, septyniasdeimt devynios.
Vilou Marks mokykl negrta. Mus pasiekia visokiausi
gandai: kad procedra jai pavyko puikiai; kad po procedros
pakriko smegenys ir j ketinama atiduoti Kriptas - Portlando
kaljim ir kartu psichiatrijos ligonin; kad ji pabgo Tyrus.
Vienas dalykas tikras: visa Marks eima be paliovos stebima.
Reguliuotojai poni ir pon Marksus, taip pat Vilou senelius
kaltina, kad jie nedieg jai deramo elgesio taisykli; prajus vos
kelioms dienoms po to, kai ji neva aptikta Diering Oukso parke,
tet ir dd nugirdau nibdantis, kad abu Vilou tvai imesti
i darbo. Po savaits suinojome juos turjus isikelti pas ka
kok tolim giminait. Atrodo, mons mtydavo akmenis j
langus, o visa viena namo siena buvo irainta odiu PRIJAU
IANT IEJI. Jokios logikos, nes uregistruota, kad ponai Mark
sai dukrai reikalavo paankstinti procedr, nepaisant rizikos,
bet, kaip sako mano teta, mons tokie pasidaro i baims. Visi
bijo, kad deliria neprasiskverbt Portland ir nepaplist. Visi
nori ukirsti keli epidemijai.
Man, aiku, gaila Marks eimos, bet taip jau yra. Kaip ir dl
reguliuotoj: gali nemgti patruli ir dokument tikrinimo, bet
inant, jog viskas daroma tavo saugumui utikrinti, nemanoma
nebendradarbiauti. Gal ir baisiai skamba, bet apie Vilou eim
ilgai negalvojau. Baisyb nervins energijos atima baigimo po
pieri tvarkymas, o dar reikia ivalyti drabuins spinteles, ilai
kyti por paskutini egzamin ir atsisveikinti su mergaitmis.
85

Mudvi su Hana beveik nerandame laiko kartu pabgioti.


O kai randame, nebyliu susitarimu laikoms senj marrut.
Stebiuosi, kad ji niekad neusimena apie an popiet prie la
boratorij. Bet Hanos protas links okinti, jos naujas arkliu
kas - sienos paeidimas iaurinje dalyje, mons sako, Nele
gal darbas. Man, inoma, n galv neateina, n akimirk, dar
kart nueiti prie laboratorij. Galvoju apie visut visk, tik ne
apie Aleks; nra labai sunku, nes dabar jau negaliu patikti,
kad vien vakar daviausi dviraiu Portlando gatvmis, mela
vau Kerolei ir reguliuotojams vien dl to, kad susitikiau su juo.
Jau kit dien tai atrod lyg sapnas ar haliucinacija. Nutariu, jog
man trumpam pasimai protas- nuo bgiojimo per kart.
Atestat teikimo ikilmse mokyklos baigimo dien Hana
sdi trys eils prie mane. Eidama savo viet griebia man u
rankos, - du ilgi spusteljimai, du trumpi, - o atsisdusi ado
ia galv parodydama, kad ant abiturients kepuraits ymekliu
usira: AI DIEV UI! A prunkteliu, bet susivaldau, ji atsi
suka ir apsimestinai grietai dbteli mane. Visos nusiteikusios
nerimtai, ir niekada v. Onos mokyklos mergaits man neat
rod artimesns, kaip t dien, - suprakaitavusios nuo sauls,
spindinios vir galv lyg perdta ypsena, - visos vduojams
proginmis broiromis stengdamosi neiovauti ir nevartyti
aki direktorei Makinto postringaujant apie "pilnametyst",
apie tai, kaip mes "engsime visuomens struktr", kumio
damosi tampome iurki sukneli apykakles, kad nors kiek
atvst sprandas.
eim nariai sdi ant balt sulankstomj plastiko kdi
po kreminio atspalvio balto brezento stogine, papuota vlia86

vomis: mokyklos vliava, miesto vliava, valstijos vliava, Ame


rikos vliava. Jie mandagiai ploja abiturientei engiant pasiimti
atestato. Kai ateina mano eil, akimis minioje imu iekoti tetos
ir sesers, bet lipdama ant scenos i direktors Makinto rank
pasiimti dokumento, taip bijau nesuklupti ir nepargriti, jog
matau tik spalvas, ali, mlyn, balt, rausv ir rudusi veid
jr ir neiskiiu joki gars, girdiu tik oiant plojimus. Staiga,
skardiai ir aikiai kaip varpas, nuaidi Hanos balsas:
- Aleliuja, Halena!
Tai mudviej kovos kis, kur skanduojame prie varybas
ir skaitas, - abiej vard junginys.
Paskui isirikiuojame eil po vien nusitraukti su atestatu
rankoje. Pasamdytas profesionalus fotografas, futbolo stadiono
viduryje pastatyta rykiai mlyna dekoracija, kurios fone ir po
zuojame. Bet esame per daug pavargusios, kad fotografavimsi
irtume rimtai. Mergaits nuotraukose net susirietusios juo
kiasi, matyti tik virugalvis.
Kai a atsistoju trauktis, paskutin akimirk alia idygsta
Hana, viena ranka apkabina man peius, ir fotografas, i netik
tumo nespjs susilaikyti, paspaudia urakt. Klik! Ir tai ms
nuotrauka: a griuosi Han nustebusi, isiiojusi. Ji visa galva
auktesn u mane, usimerkusi, irgi isiiojusi. Tikrai manau,
kad toji diena buvo kakuo ypatinga, kakokia auksin, gal net
stebuklinga, mat, nors mano veidas raudonas, plaukai ant kaktos
sulip, turbt nuo Hanos ir man kliuvo jos avesio: nepaisant vis
ko, kaip tik toje nuotraukoje atrodau daili. Ne tik daili, netgi grai.
Mokyklos orkestras tebegroja, daniausiai pataikydamas
takt, muzika plaukia vir stadiono, jos ritmu danguje suka ra87

tus paukiai. T valandl tarsi kas pakyla, kakoks didiulis


sunkumas ar mus skirianti riba, ir, man nespjus susigaudyti,
kas darosi, klass draugs glbesiuodamosi sulimpa didiul
kamuol ir okindamos aukia:
- Pabaigm! Pabaigm!
Niekas i tv ar mokytoj nebando ms iskirti. Kai paby
ram alis, matau, kaip jie mus apsupa susidj rankas, kantriai
irdami ms liojim. Sugaunu tetos vilgsn, ir man sib
teli po krtine: suprantu, kad ji, kaip ir visi kiti suaugusieji, i
akimirk mums dovanoja, kol viskas nepasikeit - aminai.
Viskas tikrai pasikeis - jau keiiasi, t pai akimirk. Gru
pei isiskirstant brelius, breliams subyrant pavienes mer
gaites, pastebiu, kad Teresa Gras ir Morgana Del jau droia per
vej gatvs link. Jos eina su savo eimomis, nuleidusios galvas,
n karto neatsigrdamos. Staiga suvokiu, kad jos nedigavo
su mumis, i tikrj nemaiau nei Eleanoros Reinos, nei Ens
Han ar kit igydytj. Matyt, jos jau ijo namo. Gale gerkls
sukirba keistas perulys, nors man aiku, jog taip ir turi bti:
viskas baigiasi, mons engia tolyn, nesivalgo atgal. Taip ir
turi bti.
Minioje pastebjusi Reiel pasileidiu prie jos staiga nekan
traudama atsidurti alia, trokdama, kad pasilenkusi vl sutar
yt man plaukus, kaip darydavo, kai buvau maut, sakydama:

aunuol, Paikiuke! Tokia seniau buvo mano pravard.


- Reiele! - kteliu, bet kakas suspaudia gerkl ir a
be jokios prieasties pasijuntu udususi. Taip diaugiuosi j
matydama, kad, atrodo, tuoj apsiverksiu. inoma, neapsiver
kiu. - Atjai.
88

- Be abejo, atjau. - Ji ypsosi. - Juk esi mano vienintel se


suo, ar ne? - Ji teikia man puoktel baltagalvi, suvyniot
rud popieri. - Sveikinu, Lena.
Sukiu nos gles ir traukiu j kvap tramdydama nor pulti
jai ant kaklo. Mes stovime irdamos viena kit ir mirksda
mos, staiga ji engteli artyn. Neabejoju, kad, prisiminusi senus
gerus laikus, mane apkabins ar bent uds ant pei rank.
Taiau ji tik nubraukia man nuo kaktos sruogel.
- Siaubas, kokia suprakaitavusi, - ypsodama taria.
Kvaila ir vaikika jausti nusivylim, bet a jauiu.
- Vis per it suknel, - sakau ir miai suprantu, jog ia
ir yra uo pakastas: suknel mane smaugia, dusina, neleidia
kvpuoti.
- Einam, teta Kerol nori tave pasveikinti.
Teta Kerol stovi stadiono pakraty su dde, Greise ir De
ne, nekuiuojasi su ponia Springer, mano istorijos mokytoja.
A einu alia Reiels. Ji tik keliais coliais auktesn u mane
ir mes engiame darniai, bet mus skiria trij ingsni tarpas. Ji
tyli. Matau, jau galvoja, kada gals eiti namo ir vl usiimti savo
reikalais.
Tik vien kart idrstu atsigrti. Nesusilaikau. Pasiiriu,
kaip mergaits vaiktinja apsivilkusios savo oraninmis it
liepsna suknelmis. Viskas tarsi dulkteli atgal, kai kur nutolsta.
Visi balsai susimaio, pasidaro neatskiriami - kaip ir nepaliau
jamas baltasis triukmas: vandenyno gausmas, persmelkiantis
Portlando gatvi ritm, toks prastas, jog jo beveik nebegirdi.
Viskas atrodo gryna, ryku ir visam laikui sustabdyta, sakytum
kontrai bt tiksliai nupieti pietuku ir apvedioti raalu: su89

stingusios tv ypsenos, akinami blyksts ybsniai, praiotos


burnos ir tviskantys balti dantys, tamss vilgantys plaukai, m
lynas dangus ir negailestinga viesa - visi sksta toje viesoje,
viskas taip aiku ir tobula, todl neabejoju, kad tikriausiai jau
tra vien prisiminimas arba sapnas.

H ymi vandenili, atominis numeris vienas;


Skildamas dega, kartai liepsnoja
Kaip tikr tikriausia saul.
He ymi hel, atominis numeris du;
Tauriosios dujos, nematomom rankom
Kitaip kilnojanios pasaul.
Li ymi lit, atominis skaiius trys,
Ugnim suvits virs laidotuvi lauu Ir mano mirties guoliu.
Be ymi beril, atominis skaiius keturi. . .
"Element maldos" "Malda ir mokslas", "Ssilvos knyga"

as vasar pirmadieniais, treiadieniais ir etadieniais


turiu padti ddei "Usuk ir sutaupyk" parduotuvje:
daugiausia kraunu i lentynas prekes ir stoviu u kuli

narijos prekystalio, kai kada maytje kontoroje alia bakaljos


padedu tvarkyti popierius ir buhalterij. Laim, birelio pabai91

goje Endrius Markas igydomas ir paskiriamas ankstesnj dar


b kitoje krautuvje.
Liepos ketvirtosios ryt ygiuoju pas Han. Kasmet abi
einam Rytin promenad irti fejerverk. Visada groja
orkestras, prekiautojai, susistat veimlius, pardavinja ant
iem kept ms, spragintas kukurz burbuoles ir obuoli
pyrago gabalus, plaukiojanius led jroje, patiekiamus po
pieriniuose laiveliuose. Liepos ketvirtoji- ms nepriklauso
mybs diena, kai minime valstybs sien udarym visiems
laikams,- man yra viena mgstamiausi veni. Mgstu mu
zik, aidini gatvmis, mgstu nuo keptuv groteli virstan
ius garus, kuri debesyse gatvs atrodo miglotos, o monslyg neaiks eliai. Labiausiai patinka laikinas komendanto
valandos nuklimas: uuot prisistat namo devint valand,
visi neigydytieji turi teis grti vienuolikt. Pastaruosius ke
let met mudvi su Hana susigalvojom lyg ir tok aidim usibti mieste iki paskutins minuts - ir kasmet grdavom
vis vliau. Pernai engiau pro duris lygiai 10. 58, tankiai pla
kania irdimi, virpdama i nuovargio, mat vis keli bgau.
Taiau guldama lovoje nesusilaikiusi isiiepiau: jauiausi
nuo kako pasprukusi.
Surenku keturenkl Hanos nam kod- ji man j dav a
tuntoje klasje sakydama, jog tai "pasitikjimo enklas", bet
jeigu kam kitam j pasakysiu, mane perkirsianti "iilgai nuo
pakauio iki kuln" - ir smunku pro duris. Niekada nesibel
diu. Jos tv beveik niekada nra namie, o Hana niekada neina
atidaryti dur. Esu beveik vienintel, kuri pas j lankosi. Ne
suvokiama. Hana mokykloje visada buvo populiari, - mokins
92

j lygiavosi ir norjo bti kaip ji, - bet, nors visoms bdavo


draugika, be mans, su niekuo daugiau nesuartjo.
Kartais pagalvoju, ar ji nesigaili, kad antroje ponios Jablons
ki klasje, kurioje mes ir susibiiuliavome, jai nebuvo paskirta
kita suolo draug. Hanos pavard Teit, ir mes buvom susodintos
abcls tvarka (tuo laiku jau turjau tetos pavard Tidl) . Pagal
voju, ar ji nesigaili nepasodinta su Rebeka Troloni, Keite Skarp
ar net Melisa Portofino. Kai kada man atrodo, jog ji nusipeln,
kad jos geriausia draug bt bent kiek idomesn. Syk Hana
sak, jog a jai patinku, nes esu tikra - nes i tikrj visk jauiu.
Tik bda, kad neaiku, ar stipriai jauiu.
- Ar kas nors yra? - suunku jusi. Priekambaris tamsus ir
vsus kaip visada. Man paiurpsta rankos. Kiek kart ateinu pas
Han, tiek mane apstulbina oro kondicionavimo galingumas sistema ia kakur giliai sienose. Valandl stoviu alsuodama
variu bald blizgiklio, ,M'Index" lang ploviklio ir viei g
li kvapu. I Hanos kambario viruje sklinda muzika. Bandau
atpainti dain, bet odi nesuprantu, tik per lubas griaudja
bosin gitara.
Laipt viruje sustoju. Hanos miegamojo durys udarytos.
Dainos tikrai neatpastu, bet garsas toks, jog turiu sau priminti:
i vis keturi pusi Hanos nam supa mediai ir vejos, be to,
ant jos niekas neusiundyt reguliuotoj. i muzika man negir
dta. Daina rksminga, aii, nirtulinga, net negaliu pasakyti,
kas j atlieka, vyras ar moteris. Nugarkauliu nuslenka elektri
niai pirtukai, taip jausdavausi maut, kai nuslinusi virtuv
bandydavau nukniaukti i sandliuko dar vien sausain, - toks
bdavo jausmas prie sugirgdant grindims po mamos kojomis
93

man u nugaros, kai atsisukdavau aplipusia trupiniais burna,


baisiausiai kalta.
Atsikraiusi to jausmo atidarau Hanos kambario duris. Ji
sdi prie kompiuterio susidjusi kojas ant raomojo stalo, kin
kuoja galva ir i launis pliauki ritm. Ivydusi mane pasilenkia,
spusteli klavi. Muzika nutyla. Keista, taiau tyla atrodo tokio
paties garsumo.
Ji vysteli plaukus per pet ir atsistumia nuo stalo. Veide
msteli kakokia iraika, bet a nespju jos pamatyti ir suvokti.
- Labas, - per linksmai suiauka ji, - negirdjau, kaip jai.
- Abejoju, ar btum igirdusi, net jei biau jsilauusi. Einu prie lovos, atsidrebiu. Hanos lova dvigul, ant jos ppso
trys pk pagalvs. Tikras rojus. - Kas tai buvo?
- Kas kur buvo?
Pritraukusi prie krtins kelius, ji apsisuka su kde vis rat.
Pasirmusi alknmis iriu i j. Hana apsimeta kvailute tik
tada, kai k slepia.
- Muzika. - Ji tebeiri be nuovokos. - Daina, kuri griaud
jo, kai jau. Nuo kurios man vos nesprogo aus bgneliai.
- Aaa, ita... - Hana papuia kirpiukus. Dar vienas en
klas, kuriuo ji isiduoda. Kai tik blefuoja lodama poker, vis
laik psioja kirpiukus.- Radau intranete vien nauj grup.
- Per SMFV ? - klausiu.
Hana pasimaiiusi dl muzikos, kol mokms pagrindinje
mokykloje, "itisas valandas narydavo po SMFV, Sankcionuotos
muzikos ir film videotek.
Hana nusuka akis.
- Ne visai.
94

- K reikia "ne visai"?


Intranetas, kaip ir viskas Jungtinse Valstijose, kontroliuoja
mas ir sekamas ms pai saugumui. Visus tinklalapius, vis
j turin rao vyriausybs staigos, jos taip pat sudaro Sankcio
nuot pramog sra, kuris atnaujinamas du kartus per metus.
Elektronins knygos patenka LKB, Leistin knyg bibliotek,
muzika ir filmai keliauja SMFV, u mayt mokest juos galima
atsisisti savo kompiuter. Aiku, jeigu j turi. A neturiu.
Hana atsidsta pakeldama akis. Pagaliau pasiiri mane.
- Ar moki saugoti paslapt?
Dabar visikai atsisdu, pasitraukiu prie lovos krato. Nepatinka, kaip ji mane iri. Toks vilgsnis nekelia pasitikjimo.
- Hana, kas yra?
- Ar moki saugoti paslapt? - pakartoja ji.
Prisimenu, kaip vertinimo dien stovjome prieais labora
torijas kepdamos saulje, kaip ji man aus kudjo apie laimin
gum ir nelaimingum. Staiga pasidaro baisu dl jos, baisu jos.
Bet a linkteliu.
- Taip, inoma.
- Gerai. - Nuleidusi galv valandl krapto ort atlank, giliai kvepia. - Tai va, an savait susipainau su vienu vaikinu...

- Kq.-q.? - A vos nenuvirstu nuo lovos.


- Nusiramink. - Ji kilsteli rank. - Jis igydytas, aiku? Dirba
miestui. Cenzorius, jei nori inoti.
irdis pamale rimsta, a vl atsilieju pagalves.
- Gerai. Ir k?
- Tai vaaa ... - nutsia Hana. - Jis kartu lauk prie gydytojo
kabineto. Kai lankiau fizioterapij, aiku? - Ruden Hana pa95

sitemp iurn ir kart per savait tebevaikto fizioterapijos


procedras, kad sausgysl sutvirtt. - Ir mes sikalbjome.
Ji nutyla. Nelabai suprantu, kur krypsta jos pasakojimas ir k
turi bendra su muzika, kurios ji klaussi, todl laukiu tsinio.
Pagaliau sulaukiu.
- Taigi pradjau pasakoti apie stojamuosius ir kaip noriau
dirbti pate, jis papasakojo apie savo darb, k dirba kiekvien
dien. Koduoja prijungties suvarymus, kad mons negalt
rayti ko panorj ar patys sisti laik, pateikti intranete klai
dingos informacijos, "kurstytojik nuomoni"... - Ji uveria
akis. - .. .ir panai dalyk. Jis tarsi intraneto apsaugininkas.
- Aiku, - burbteliu. Noriu Hanai pasakyti, kad eit prie es
ms, - a visk inau apie prijungties suvarymus, visi ino, bet paraginta ji nieko daugiau nepasakot.
Ji vl giliai kvepia.
- Ir ne tik koduoja. Ieko sprag, tarkim, silauim. Progra
miiai danai veikia visas saugumo klitis ir deda savo tinkla
lapius. Vyriausyb juos vadina pldurais - jie pasilaiko valand,
dien ar dvi dienas, paskui aptinkami. Pldurai prikiti drau
diamos mediagos: pasisakym, skelbim skili, vaizdo klip
ir muzikos.
- Ir tu tok radai.
Man pasidaro bloga. Smegenyse tarsi neoniniai enklai blyk
ioja odiai: draudiama, tardymas, sekimas, Hana.
Ji lyg n nepastebjo, kad a nutilau. Jos veidas staiga pagy
vja, tampa energingas kaip niekada, atsiklaupusi ji palinksta
priek ir net springdama pasakoja:
- Ne vien. Deimtis. J ten baisyb, jeigu tik moki iekoti.
96

Jeigu inai, kur iekoti. Netiktina, Lena. Visi tie mons - j


turi bti visoje alyje - prasiskverbia pro visas landas ir kilpas.
Kad matytum, k jie rao. Apie... apie gydym. Juo netiki ne
tik Nelegalai. Ir ia pilna moni, visoje alyje, kurie nemano,
kad ... - A taip spoksau j, jog_ ji nuleidia akis ir pakeiia
tem. - Ir kad igirstum j muzikq... Nepaprast, fantastik
muzik, tokios nesi girdjusi, nuo tokios muzikos gali likti be
galvos, aiku? Norisi spiegti, okinti, visk dauyti ir verkti.
Hanos kambarys didelis, beveik dvigubai didesnis u manj,
bet atrodo, kad mane ima spausti jo sienos. Jei kondicionavimo
sistema ir tebeveikia, a nieko nejauiu. Oras pasidaro kartas
ir trokus kaip drgnas kvapas i burnos, atsistojusi nueinu prie
lango. Pagaliau Hana nutyla. Bandau lang pakelti, bet jis neju
da. Stumiu i vis jg.
- Lena, - po valandls prabyla Hana.
- Neatsidaro.
Galvoje tik viena aiki mintis - man trksta oro. Visa kita kakoks skurys i radijo trukdi, fluorescuojani lemp, la
borant chalat, plieno stal ir skalpeli, prie to prisideda vaiz
das, kaip klykianti Vilou Marks i nam, subjaurot ymekliais
ir daais, itempiama laboratorijas.
- Lena, liaukis, - jau garsiau sako Hana.
- Usikirto. Tikriausiai rmas persimet nuo kario. O, kad
atsidaryt...
Dar kart i vis jg pastumiu, ir langas pagaliau iteli
vir. Pokteljimas, ir lango uraktas nutrks nukrinta ant
grind. Abi su Hana irime j. Nuo plsteljusio pro lang oro
geriau nepasijuntu. Lauke dar kariau.
97

- Atsipraau, - burbteliu. Negaliu jos matyti. - A nenor


jau... neinojau, kad langas urakintas. Mano namuose langai
nerakinami.
- Nesuk sau galvos dl to lango. Man visai nerpi tas kvailas
langas.
- Vien kart Greis maa ilipo i lovels ir vos neulipo ant
stogo. Pastm lang vir ir m roptis.
- Lena... - Hana stveria man u pei. Neinau, gal kar
iuoju ar k, kas kelias sekundes pila ia kartis, ia altis, bet
nuo jos prisilietimo vis perima iurpas, ir a skubiai atsitrau
kiu. - Tu pyksti ant mans.
- Ne pykstu, o nerimauju.
Tai tik pus tiesos. I tikrj pykstu, netgi nirtu. Vis lai
k, kol a aklai plaukiau pasroviui, - paikel draug, galvojanti
apie ms paskutin bendr vasar, susirpinusi, kokius gaus
pasilymus por, usimusi vertinimais, stojamaisiais egza
minais ir kitais normaliais dalykais, - ji linkiojo, ypsojosi ir
kartojo: "Aha, taip, ir a", "Pamatysi, viskas bus gerai' nors man
u nugaros jau virto kakuo kitu, neinau kuo, gal mogumi, tu
riniu paslapi, keist proi ir nuomoni apie dalykus, kuri
net neturtume inoti. Dabar suprantu, kodl taip isigandau,
kai ji tada, atsisukusi ir ipltusi deganias akis, m man nib
dti. Atrod, akimirk ji pasitrauk - mano geriausia draug,
mano vienintel tikra draug - ir jos vietoj atsistojo nepasta
ma mergait.
tai kas vyko vis laik: Hana pamau virto nepastamu
mogumi.
Vl nusisuku lang.
98

Giliai ir staigiai mane susminga atrus lidesio peilis. Tur


bt kada nors taip ir turjo vykti. Visada inojau, jog taip bus.
Visi, kuo pasitiki, visi, kuo manai gals pasikliauti, gal gale vis
tiek tave apvilia. Tik neapsiirk, ir mons ima meluoti, pra
simanyti paslapi, keistis ir dingti, vieni pasislepia u kitoniko
veido ar asmenybs, kiti - u tirto rytmetinio rko, u uolos.
tai kodl toks svarbus gydymas. tai kodl mums jis btinas.
- Klausyk, niekas mans nesuims vien u tai, kad vilgteljau
vien kit tinklalap. Ar pasiklausiau muzikos, ar dar k.
- Gali suimti. mons suimami u menkesnius dalykus.
Ji itai irgi ino. ino, bet nepaiso.
- Oi, man jau nuo visko bloga.
Hanos balsas truput dreba, ir a sutrinku. Nesu girdjusi jos
balse abejons.
- Mes net neturtume apie tai kalbtis. Kas nors gali. ..
- Kas nors gali klausytis? - ubaigia ji mano pradt sakin. Viepatie, Lena, man ir nuo ito bloga. O tau ne? Negi nepykina,
kad vis laik turi dirsioti u nugaros, dairytis, galvoti, k sa
kai, manai, darai? A negaliu . . . negaliu kvpuoti, negaliu miego
ti, negaliu judti. Man atrodo, visur mane supa sienos. Kur tik
einu, trinkt - atsimuu i sien. Ko tik imu norti, trinkt - kita
siena.
Ji persibraukia plaukus. Pirm kart atrodo ne grai, ne mo
kanti valdytis, o ibalusi ir nelaiminga, jos iraika kak prime
na, bet ikart negaliu suprasti.
- Viskas dl ms pai saugumo, - tariu nordama, kad
balsas skambt tviriau. Niekada nemokjau ginytis. - Viskas
pasitaisys, kai tik mes. . .
99

- Bsime igydytas?- vl siterpia ji. Nusikvatoja, trumpai ir


kapotai, be jokio humoro, bent gerai, kad tiesiogiai neatkerta. Teisingai, visi taip sako.
Staiga suprantu: ji man primena galvijus, matytus per klass
ekskursij skerdykl. Visos karvs stovjo irikiuotos garduo
se ir nebyliai velg mus praeinanias tokiu paiu vilgsniu kupinu baims, susitaikymo ir dar kako. Nevilties. Tada man
tikrai baisu, neapsakomai baisu dl Hanos.
Bet ji prabyla jau truput ramesniu balsu:
- Gal taip ir bus. Na, viskas pasitaisys, kai bsime igydytas.
Taiau iki tol... Lena, mums tai paskutin galimyb. Paskutin
galimyb kq nors paveikti. Paskutin galimyb pasirinkti.
Ir vl tas odis i vertinimo dienos - pasirinkti, bet a linkte
liu nenordama dar labiau jos kurstyti.
- Ir k gi tu veiksi?
Ji nusisuka prikandusi lp, ir a suprantu, jog ji dvejoja, pasikliauti manimi ar ne.
- vakar bus toks vakarlis...
- K-?
Ir vl uplsta baim. Ji puola pasakoti:
- Radau viename pldure ... tokia muzika, kelios grups gros
Straudvoteryje, vienoje sodyboje netoli sienos.
- Turbt juokauji. Juk tu ne... juk i tikrj neisi, k? Net
negalvoji.
- Bus saugu, aiku? Paadu. Tie tinklalapiai... nuostabs,
Lena, prisiekiu, tau patikt, jeigu pasiirtum. Jie paslpti.
Nuorodos paprastai sukaiiotos normaliuose puslapiuose, vy
riausybs patvirtintoje mediagoje, bet neinau, kakaip jauti,
kai nuoroda nei tvor, nei miet, aiku? Kad ten netinka.
1 00

- Saugu? - itariu vienui vien od. - Saugu? Kaip gali


bti saugu? Tas vaikinas, su kuriuo susipainai... cenzorius...
Jo darbas - gaudyti mones, tokius kvailus, kad siuntinja to
kius dalykus ...
- Jie ne kvaili, o nepaprastai protingi, jei nori inoti...
- O kur dar reguliuotojai, patruliai, jaunimo sargyba, komendanto valanda, lyi atskyrimas ir visa kita, dl ko tavo su
manymas tampa vienu labiausiai nevykusi...
- Puiku. - Hana pliaukteli delnais launis. Taip garsiai, jog
net paoku.- Puiku. Atseit nevyks sumanymas. Atseit pavojin
gas. Ir inai k? Man .'tusispjaut.
Valandl tylime. Varstome viena kit akimis, oras tarp
ms grsmingai sielektrina, jis kaip plono elektros laido riti
nys, kuris tuoj edamas isivynios.
- O kaip a? - pagaliau cypteliu stengdamasi, kad balsas ne
drebt.
- Labai praom atvykti. Pus vienuolikos "niokianio
upelio" sodyb Straudvoteryje. Bus muzikos. oki. :odiu,
pramog. Visko, kuo turtume usiimti, kol jie mums neipjov
puss smegen.
Pastarj fraz nuleidau negirdomis.
- Man taip neatrodo, Hana. Jei kartais pamirai, vakar tu
rime kitoki plan. Jau penkiolika met iam vakarui turjome
kitoki plan.
- K gi, viskas keiiasi.
Ji nusigria, bet pasijuntu tarsi gavusi kumiu po krtine.
- Puiku.
Kakas suspaudia gerkl. Jau suprantu, kad ji apsisprend,
ir jauiuosi bepravirkstanti. Prieinu prie lovos, imu rinktis daik101

tus. Mano rankin, aiku, apsivertusi, antklod apkreikta lape


liais, kramtuks popierliais, monetomis ir tuinukais. Rydama
aaras visk grdu atgal rankin.
- Pirmyn. K nori, t vakar ir daryk. Man nerpi.
Hanai gal nelabai smagu, nes ji prabyla velnesniu balsu:
- Rimtai, Lena. Pagalvok apie vakarl. Paadu, kad niekur
neklisime.
- Tu negali ito paadti. - Giliai kvepiu keikdama virpant
bals. - Tu nieko negali inoti. Negali garantuoti.
- O tu negali aminai itaip bijoti.
Na tai, paskutinis laas. aibikai atsisuku tusi, i gelms
sibteli kakas juoda ir sena.

- Zinoma, kad bijau. Ir teisingai darau. O tu jeigu nebijai, tai


tik todl, kad tavo tobulas gyvenimlis, tobula eimynl, viskas
tavo tobula, tobula, tobula! Tu nieko nematai. Nieko nesupranti.
- Tobulas? itaip manai? Manai, kad mano gyvenimas to
bulas?
Jos balsas tylus, bet sklidinas pykio. Knieti pasitraukti nuo
jos, bet prisiveriu likti vietoj.
- Taip, manau.
Vl ji trumpai, kapotai nusikvatoja.
- Taigi tau atrodo, kad viskas tobula? Taip, kaip ia?
Isktusi rankas, ji apsisuka ratu tarsi apimdama it kambar, nam, visk. Jos klausimas mane nustebina.
- O kas negerai?
- Viskas, Lena. - Ji purto galv. - Klausyk, a neatsipraysiu.
inau, tu turi savo prieasi bijoti. Siaubinga, kas nutiko tavo
mamai. ..
1 02

Mane lyg elektra nukreia.


- Mano mamos ia nekik.
- Taiau negalima dl visko jos kaltinti. Ji mirusi jau deimt

met.
Mane apsemia tirtas pykio rkas. Protas juda zigzagais lyg
ratai per led, atsitrenkdamas pavienius odius: Baim. Kalt.

Nepamirk. Mama. A tave myliu. Dabar suprantu, kad Hana ti


kra gyvat: ilgai lauk progos man itai pasakyti, lauk, kol gals
sirangyti uantin ir kirsti, giliai ir skaudiai.
- Eik velniop, - pagaliau isprsta du odiai.
Ji ikelia rankas.
- Paklausyk, Lena, a tik noriu pasakyti, kad turi tai umir
ti. Tu n kiek nepanai j. Ir tavs neitiks jos likimas. Tu tie
siog negali elgtis kaip ji.
- Eik velniop. - Ji stengiasi bti gera, bet mano protas atsi
tvrs nuo jos, odiai veriasi savaime, veriasi vienas per kit,
o man norisi, kad kiekvienas virst kumiu jai veid. - Tu
ninieko apie j neinai. Ir mans nepasti. Ivis nieko neinai.
- Lena... - Ji tiesia rank.
- Neliesk mans.
Traukdamasi atatupsta griebiu rankin ir uklidama u stalo
einu prie dur. Akyse migla. Turkl beveik nematau, vos ne
nusiritu laiptais, duris surandu apgraibomis. Hana turbt mane
aukia, bet girdiu tik dundant, iant galvoje. Saul, skaisti balta
viesa, pirtus ugelia nuo altos geleies, vartai, vandenyno kva
pas, benzinas. Vis garsesnis kaukimas. Ir kapotas pyp pyp pyp.
Galva beregint prasiblaivo, a atoku nuo vidurio gatvs vos
nepakliuvusi po ratais policijos automobiliui, kuris pralekia pro
103

mane tebepypsdamas, kaukiania sirena, paliks mane atsiko


sini dulkmis. Gerkl taip perti, atrodo, udusiu, ir kai paga
liau leidiu aaroms prapliupti, apima didiulis palengvjimas,
lyg padjus ilgai vilkt sunki nat. Pravirkusi negaliu sustoti,
vis keli namo kas kelias sekundes delnu braukiu aaras, kad
matyiau, kur einu. Guodiuosi tuo, jog maiau negu po dviej
mnesi visa tai man bus kaip nuo sies vanduo. Visa tai inyks
ir a pakilsiu nauja ir laisva, lyg pauktis, iskleids sparnus.
tai ko Hana nesupranta, niekada nesuprato. Kai kurioms
i procedra- daugiau negu deliria igydymas. Kai kurios, lai
mingosios, turs galimyb atgimti: naujesns, varesns, geres
ns. Igydytas, nesugadintos ir vl tobulos, kaip kad beformis
geleies luitas itraukiamas i aizdro aiaruojantis, spindintis,
atrus it skustuvas.
Daugiau nieko nenoriu - daugiau niekada nieko nenorjau.
Tik pagijimo vilties.

Viepatie,
[statyk ms irdis i vietq,
Kaip istatei planetas i j orbitas
lr atvsinai pradios chaosq Kaip tavo valios trauka vaigdms neleidia sublikti,
Vandenims neleidia virsti dulkmis ir dulkms virsti vandeniu,
Plonetoms neleidia susidurti,
O

saulms susprogti -

Taip, Viepatie, laikyk ms irdis


Pastovioje j orbitoje
lr padk joms neikrypti i kelio.

21

psalm

"Malda ir mokslas" - "Ssilvos knyga"

vakar net atsigulus galvoje nesiliauja skambj Hanos


odiai. Tavs neiliks jos likimas. Tu kitokia. Zinau, ji tai
pasak tik nordama mane paguosti, bet kakodl nepa

guodia. Kakodl mane prislegia lidesys; giliai krtinje sisu

ks skausmas- tarytum koks didelis, altas ir atrus svetimknis.


Dar vieno dalyko Hana nesupranta: galvoti apie lig, neri
mauti dl jos, bijoti, ar neturiu paveldjusi gimto polinkio
105

j, - tai viskas, kas liko i mamos. Liga yra viskas, k inau apie
mam. Vienintelis mudvi siejantis saitas.
Daugiau nieko neturiu.
Nepasakysi, kad jos neprisimenu. Prisimenu, daug k, ypa
pagalvojus, kokia maa buvau, kai ji mir. Prisimenu, prisnigus
vieio sniego, ji sisdavo mane lauk, kad riekuiomis jo pri
semiau kelet puod. Viduje snieg apipildavom klev sirupu
ir irdavom, kaip beveik akimirksniu jis sukietja gintarins
spalvos salds - trapius cukruotus ratus, tarsi valgomus nri
nius. Prisimenu, kaip ji mgo dainuoti okindama mane van
denyje alia Rytins promenadas papldimio. Neinau, ar tuo
laiku mane tai stebino. Kit mamos vaikus moko plaukti. Kit
mamos irgi okina vaikus vandenyje, tepa kremu nuo sauls,
kad jie nenudegt, ir daro visk, k motina turi daryti laikyda
masi nurodym, idstyt "Ssilvos knygos" "Vaik aukljimo"
skyriuje.
Taiau jos nedainuoja.
Prisimenu, kai sirgdavau, ji atnedavo lkt skrebui su
sviestu, o jei pargridavau, buiuodavo nubrozdintas vietas, ir
prisimenu, kaip kart ji pakl mane, nugriuvusi nuo dviraio,
ir pamusi ant rank m iiuoti, o kakokia moteris pasak:
"Kaip jums ne gda!", a nesupratau kodl ir dar garsiau pravir
kau. Po to nutikimo ji mane guosdavo tik niekam nematant. Prie
moni susiraukdavo ir tardavo: "Viskas gerai, Lena. Stokis."
Dar mes rengdavom okius. Mama juos vadino "kojinaii
vakarliais", mat svetainje ji suvyniodavo kilim, tada apsi
maudavome storiausiomis puskojinmis ir iuindavome me
dinmis grindimis. Net Reiel prisiddavo, nors visada saky1 06

davo esanti per didel tokiems snarglikiems aidimams. Mama


utraukdavo portjeras, priekini ir upakalini dur apai ap
ddavo pagalvmis, tada paleisdavo muzik. Mes tiek prisikva
todavom, kad visada eidavau gulti sopaniu pilvu.
Atjo laikas, kai supratau: per "kojinaii vakarlius" ji u
traukdavo langus todl, kad ms nepamatyt praeinantis pa
trulis, duris usandarindavo tam, kad kaimynai ms nepasks
t u muzik ir kvatojim - galimus deliria poymius. Supratau,
jog tio karin enkliuk, - sidabro durkl, paveldt i jo tvo,
kur ji su grandinle kasdien neiojo ant kaklo, - ieidama i
nam visada pakidavo po apykakle tam kad niekam nekilt
kokio tarimo. Supratau, jog visos laimingiausios vaikysts va
landls buvo melas. Jos buvo blogos, pavojingos ir neleistinos.
Jos buvo nenormalios. Ir mano mama buvo nenormali, a tur
bt irgi paveldjau jos nenormalum.
I tikrj pirm kart susimstau, k ji turjo jausti, galvoti
t nakt, kai nujusi ant uol nesustojo, nueng oru. Ar bijojo?
Ar prisimin mane su Reiele? Ar gailjosi, kad mus paliko?
Galvoju ir apie tv. Jo visikai nepamenu, nors atmintyje
lyg ir dluoja kakoks senas spdis, kaip mane apkabina il
tos iurkios rankos ir prie mans palinksta didelis veidas, bet
turbt tik todl, kad mama miegamajame laik rmint mano
ir tio nuotrauk. Man buvo vos keli mnesiai, jis laik mane
ant rank ypsodamas, irdamas objektyv. Bet jo paties i
tikrj neprisimenu. Kai jis mir, man ir met nebuvo. Vys.
Kartis baisus, tirtas, limpantis prie sien. Den tyliai al
suoja isiiojusi, atvirtusi auktielninka, rankos ir kojos plaiai
atmestos ant antklods. Net Greis kietai miega be garso niur1 07

ndama pagalv. Visas kambarys atsiduoda garais - tarsi nuo


odos ir ilto pieno.
Atsargiai atsikeliu jau su juodais dinsais ir markinliais.
Prie guldamasi net nepasivarginau persivilkti piama. inojau
inakt neumigsianti. Dar anksiau vakare apsisprendiau. S
djau prie vakariens stalo su Kerole, dde Viljamu, Dene ir
Greise, visi valg tyldami ir be jokios iraikos velgdami vie
nas kit; jauiausi, lyg oras mane slgt, spaust gerkl, kaip
kad du kumiai spaudia vandens psl, ir tada kai k supratau.
Hana sak, kad a negaliu elgtis kaip mama, bet ji klydo.
irdis taip dauosi, net girdiu, neabejoju, jog ir kiti igirs,
teta staigiai atsiss lovoje ir apkaitins, kad noriu vogiomis i
slinkti i nam. inoma, itai ir darau. N neinojau, ad irdis
gali taip garsiai plakti, is plakimas man primena vien Edgaro
Po apsakym, kur turjome perskaityti per visuomens moks
lo pamok: apie vien vyruk, kuris nuudo kit vyruk, tada
pasiduoda policijai, mat sitikins, jog girdi, kaip po grindimis
plaka nuudytojo irdis. is apsakymas neva apie kalt ir pilie
tinio neklusnumo pavojus, bet skaitant pirm kart jis man pa
sirod silpnas ir melodramatikas. Dabar supratau. Jaunas Po
naktimis tikriausiai danai slindavo i nam.
Praveriu miegamojo duris ugniauusi kvap, melsdamasi,
kad jos negirgtelt. Staiga Den rikteli, ir man sustingsta ir
dis. Bet Den pasiveria ant ono, umeta rank ant pagalvs,
ir a i lto atsidstu supratusi, jog ji tik sapnuoja.
Koridoriuje juoda tamsa. Kambarys, kur miega teta su
dde, irgi tamsus, jokio garso, vien tik nara lauke mediai,
tyliai trakioja ir girgioja sienos - prasti reumatiniai seno
1 08

namo garsai. Pagaliau sidrsinusi smunku koridori ir uve


riu miegamojo duris. engiu be galo ltai, atrodo, ivis nejudu
priek: orientuodamasi pagal tapet gumburus ir raukles,
apgraibomis pasiekiu laiptus, tada, po col braukdama ran
ka per turklus, pirt galais imu lipti emyn. Ir vis tiek toks
jausmas, tarsi namas man prieintsi, tarsi rkt, kad biau
suiupta. Kas ingsn, regis, kakas trakteli, kteli, aikteli.
Kiekviena grind lenta dreba ir linksta po mano kojomis, ir a
mintyse pradedu su namu dertis: Jeigu pasieksiu lauko duris

nepriadinusi tetos Kerols, prisiekiu Dievui daugiau niekada


netrankyti dur. Daugiau niekada net mintyse nevadinsiu ta
vs sena griuvena ir nekeiksiu pusrsio, kai ji ulies vanduo, ir
niekada, tikrai niekada, supykusi ant Dens, nespardysiu mie
gamojo sienos.
Gal namas mane girdi, nes a stebuklingai pasiekiu lauko du
ris. Sustoju siklausydama, ar neigirsiu viruje ingsni, nib
desi, ko nors, bet girdiu tik garsiai besidauani savo ird.
Net namas tarytum dvejoja sulaiks kvap, nes durys atsidaro
su lengvu atodsiu ir paskutin akimirk, prie man isprstant
nakt, kambariai u nugaros tebra tamss ir tyls it kapai.
Lauke pastoviu priebutyje. Fejerverkai nutilo prie valan
d, - ruodamasi gulti girdjau paskutin nedarn pokjim
lyg tolim kanonad, - o dabar gatvs keistai tylios ir visikai
tuios. Truputis po vienuoliktos. Kai kurie igydytieji tebesi
trina Rytinje promenadoje. Visi kiti seniai namuose. Gatvje
nedega n vieno ibinto. Visi ibintai buvo ijungti prie kelet
met, palikti tik turtingiausiuose Portlando rajonuose, ir dabar
jie man primena idurtas akis. Laim, vieia mnuo.
1 09

Itempusi ausis klausausi, ar neigirsiu artjant patrulio arba


reguliuotoj breli,- beveik laukiu ito, nes tada turiau gr
ti vid. lov, kur saugu, ir mane vl ima grauti panika. Bet
visur tylu ramu, lyg bt susting. Visa, k turiu savyje protin
go, teisingo, gero, aukte aukia apsisukti ir grt miegamj,
bet kakoks atkaklus vidinis centras veria eiti toliau.
Keliuko gale atsirakinu prie vart prirakint dvirat.
Mano dviratis trupuiuk barka, ypa tik pradjus minti,
todl i pradi j veduosi. Ratai raminamai ea aligatviu. Nie
kada gyvenime nesu taip vlai ijusi i nam. Niekada nepaei
diau komendanto valandos. Bet kartu su baime- ji, aiku, nie
kur nedingo, is nuolatinis triukinamas svoris, - jos gilumoje
randasi virpantis diaugsmingas jaudulys, kildamas auktyn, jis
iek tiek nustumia baim. Tarsi sakydamas: Bus gerai, man vis

kas gerai, a tai galiu. Esu tik mergait, vidutin mergait, pen
ki pd ir dviej coli gio, niekuo neisiskirianti, bet galiu tai
padaryti, ir mans nesustabdys net viso pasaulio komendanto
valandos ir patruliai. Nuostabu, kaip i mintis mane paguodia.
Nuostabu, kaip ji iblako baim; itaip net viena vakel, u
degta vidurnakt, apvieia daikt kontrus ir isklaido tams.
Gatvs gale sdu ant dviraio. Pradjus minti pedalus, malo
niai puknoja vjelis. Stengiuosi neminti per greitai, klausausi,
ar nra kur arti reguliuotoj. Laim, Straudvoteris ir "niok
ianio upelio" sodyba yra visikai prieingoj pusj nuo Rytins
promenados; kur veniama Liepos ketvirtoji. Kai atsidursiu
plaioje dirbam lauk juostoje, juosianioje Portland, viskas
bus gerai. Sodybos ir skerdyklos retai tikrinamos. Bet pirmiau
turiu persigauti per Vest End, kur gyvena turtuoliai kaip Hana,
1 10

per Libitaun ir Kongreso gatvs tilt, kertant Prieakin up.


Ai Dievui, visos gatvs tuios.
Iki Straudvoterio pusvalandis kelio net spariai minant dvi
raiu. lvaiavus i pusiasalio, tolstant nuo centrinio Portlando
staig ir krautuvi, riedant jau priemiesiui bdingesnmis ga
tvmis, namai vis maja, j gretos retja, kiemai apaug pikt
olmis. ia dar ne kaimikasis Portlandas, bet jau matyti, kaip
skverbiasi kaimas: per papuvusi verand grindis lenda ols,
tamsoje graudiai sukia pelda, dang perkerta juodas ik
nosparni brelio pjautuvas. Beveik prie kiekvien nam stovi
automobilis, - kaip ir prie turtingesnij Vest Endo nam, - ta
iau akivaizdiai parsibogintas i svartyno. Jie ukelti ant ia
ko trinkeli ir sugrauti rdi. Pro atidengt vienos mainos
vir iaugs medis, lyg automobilis bt nukrits i dangaus ir
pasismeigs, kitas riogso atviru gaubtu ir be variklio. Man pra
vaiuojant i juodos ertms strykteli kat, kniaukdama spokso
mane.
Kai pervaiuoju Prieakin up, miestiki pastatai baigiasi,
aplink vien laukai ir sodybos tokiais pavadinimais kaip "Pie
V kelias", "Avi lanka" ir "Gluosni upoknis" - jaukiais ir

graiais; itaip pavadintuose namuose galt bti kepamos


sviestins bandels ir griebiama grietin sviestui muti. Deja,
dauguma sodyb priklauso didelms korporacijoms, j fermos
prigrstos galvij, o darbo jga danai esti nalaiiai.
Umiestyje man visada patiko, bet tuioje lauk platybje
baugoka, negaliu atsikratyti minties, kad susidrus su patruliu
nebt kur slptis, jokio tako, kuriuo galiau pasukti. Tolumo
je matau juodus emus klojim ir elevatori siluetus, kai kurie
111

nauji, kai kurie vos laikosi sikirt em, nelyginant kak


suleisti dantys. Tvyro salsvas kvapas - vieios ols ir mlo.
"niokianio upelio" sodyba visai prie pietvakarins sie
nos. Ji apleista jau kai kiek met, nuo tada, kai gyvenamj
nam ir abu elevatorius sunaikino gaisras. Likus penkioms mi
nutms iki tikslo, man pasirodo, kad per kim svirpli irpi
m prasimua vos girdimas dudenimas, bet paskui suabejoju,
ar nepasivaideno, galbt girdiu tik savo ird, vl pradjusi
dauytis. Bet pavaiavus toliau abejoni nelieka. Dar nesukus
purvin keliuk, kurio gale stovi klojimas, - ar bent tai, kas i jo
lik, - itrykta muzikos garsai ir, nakties ore susikristalizav lyg
lietus snieg, palengva krinta emn.
Man vl pasidaro baisu. Galvoje plakasi viena mintis ir vie
nas odis: negerai, negerai, negerai. Teta Kerol mane umut.
Umut arba pasirpint, kad biau mesta Kriptas ar iga
benta laboratorijas atlikti paankstintos procedros, kaip Vilou
Marks.
Pamaiusi rodykl, nukreipiani "niokiant upel", ir
didel metalin skyd, smeigt em, spjant: PORT LANDO
NUOSAVYB. VAIKIOT I DRAUDIAMA, nuoku nuo
dviraio. Nusivedu j mikel pakelje. Pati sodyba ir senasis
klojimas dar u penki ar ei imt pd, bet a dvirat pa
lieku. Tik nerakinu. Nenoriu net pagalvoti, kas bt, jei policija
ia surengt reid, bet tokiu atveju neturiau jokio noro pa
tamsyje knebinti urakto. Man reikt skubti.
Apeinu draudiamj enkl. Prisiminusi, kaip mudvi su
Hana perokom per laboratorij vartus, pamanau, kad jau vi
sai gerai imokau nepaisyti toki enkl. Pirm kart per ilgok
112

laik pagalvoju apie t popiet, ir staiga prie akis ikyla Aleksas,


toks, kok prisimenu i tada, - uverts galv stovi stebjimo
balkone ir kvatoja.
Bet a stengiuos irti po koj, i laukines gles, auganias
ant tako. Taip veikiu upldus leiktul. I tikrj dorai nesu
prantu, kas mane istm i nam, kodl jauiausi turinti Hanai
rodyti, kad ji dl kako buvo neteisi, ir bandau nuslopinti min
t, labiau u visk neduodani ramybs, jog mano ginas su
Hana tebuvo dingstis. I tikrj mane ivijo smalsumas.
Dabar smalsumo nejauiu. Jauiuosi isigandusi. Ir baisiau
siai kvaila.
Sodyba ir senasis klojimas stovi nedideliame slnyje tarp
dviej kalv - tarsi tarp papst lp. Dl nuolydio statini
dar nematau, bet priartjus prie kalvos virns muzika su
skamba aikiau, garsiau. Tokios dar nesu girdjusi. Tikrai ne
tokia kaip sankcionuota muzika, kurios galima parsisisti i
SMFV: manieringa, sklandi ir taisyklinga, per oficialius vasaros
koncertus toki groja orkestras Diering Oukso parke, kriaukls
formos pakyloje.
Kakas dainuoja - nuostabus balsas, tsus ir sodrus kaip
iltas medus, taip greitai lakstantis gama auktyn ir emyn,
kad man vien klausantis apsisuka galva. Muzika, pritarianti
itam balsui, keista, tranki ir palusi, nma nepanai i spie
gim ir dergim, kuris dien sklido i Hanos kompiuterio,
nors atpastu kai kuriuos ritmo ir melodijos panaumus. Toji
muzika buvo metalin, klaiki, tarsi ukemanti garsiakalb. i
muzika patvinsta ir vl atslgsta lidesio bangomis. Ji man
kakuo primena audr vandenyne, kai atusios bangos l1 13

damos griausmingai sudta prieplaukas, kai nuo j galybs


ir didybs tau uima kvap.
Pasiekusi paskutin kalvos pakiluml, prieais ivydusi ap
griuvus klojim ir sukiuus gyvenamj nam, klausydamasi
ios muzikos pasijuntu lygiai taip: muzika atia kaip ltanti
banga, ir man ugniauia kvap nuo jos groio. Akimirk pasi
vaidena, jog tikrai velgiu vandenyn - jr moni, okan
i i klojimo sklindanioje viesoje, besisukani lyg eliai
aplink liepsn.
Klojimas visikai nusiaubtas gaisro: be priekins sienos, visas
pajuods ir kiaurai pervieiamas. Kpso trij sien liekanos,
lik iek tiek stogo ir dalis alins, kur buvo kraunamas ienas.
Dabar ant jos groja muzikantai. Lauke jau pridyg plon ilga
stiebi medeli. Senesni mediai, boluojantys visikai be ievs,
nudegusiomis akomis, rodo dang it pirtai.
U penkiasdeimties pd nuo klojimo prasideda nevaldo
ma teritorija. Tyrai. I ia paios sienos neiriu, bet j sivaiz
duoju, jauiu, kaip ore gaudia elektra. Arti sienos esu buvusi
vos kelet kart. Vien syk su mama prie daugel met: ji at
sived, kad pasiklausyiau, kaip zvimbia elektra, - srov buvo
tokia stipri, jog oras tiesiog gaud, galjai gauti ikrov net u
keturi pd, - ir pasiadiau niekada neprisiliesti prie tvoros.
Ji man pasakojo, kad i pradi, tik vedus privalom gydym,
kai kurie mons band pabgti per sien. Vos paliet tvor i
kepdavo kaip onins gabalas - tiksliai prisimenu j taip ir sa
kius: "Kaip onins gabalas." Po to kelis kartus esu prabgusi
palei sien su Hana, bet visada stengms ilaikyti ger deim
ties pd atstum.
1 14

Klojimo viduje kakas tais garsiakalbius, pastat garsin


tuv kolonles ir netgi dvi milinikas lempas, kuri viesoje
visi, esantys prieais scen, atrodo balti kaip kreida ir nemo
nikai ryki bruo, o visi tolimesnieji - tamss, neaiks.
Daina pasibaigia, minia staugia, visai kaip vandenynas, pa
manau. Ir dar: Jie slapia atsived elektrq i kurios nors kitos

sodybos. Paskui: Nesqmon, tokioj daugybj niekaip nesurasiu


Hanos. Tada prasideda kita daina, tokia pat palusi ir nuo
stabi; muzika, tarsi pasiekusi mane per vis it juod erdv,
suima u kako paioje irdies gelmje ir trkteli it sil. A
pasileidiu pakalnn, klojimo link. Keisiausia, kad a to ne
pasirinkau. Kojos paios kilnojasi lyg pataikiusios neregim
tak, tik lekia, lekia.
Akimirk net pamirtu, jog turiu iekoti Hanos. Jauiuo
si kaip sapnuodama, kai vyksta keisti dalykai, bet jie neatrodo
keisti. Visk matau kaip per migl, visk gaubia rkas, bet mane
persmelkia vienintelis, liepsningas noras atsidurti ariau muzi
kos, geriau j girdti ir kad ji niekada nenutilt, grot ir grot.
- Lena! O Dieve, Lena!
Igirdusi savo vard atsipeikju ir staiga suvokiu stovinti di
diulje minioje.
Ne. Ne iaip moni. Berniuk. Ir mergaii. Visi jie neigy
dytieji, be jokios ymels u ausies - bent jau stovintieji ariau
siai mans. Berniukai ir mergaits kalbasi. Berniukai ir mergai
ts juokiasi. Berniukai ir mergaits kak gurknoja i t pai
indeli. Staiga pajuntu, kad galiu tuoj apalpti.
Hana spraudiasi prie mans, grdasi stumdydama visus al
knmis ir, nespjus man isiioti, oka ant mans kaip mokyk1 15

los baigimo dien ir suspaudia glbyje. I netiktumo susver


djusi vos nepargrinu.
- Tu ia. - Atlijusi ji iri mane nenuimdama rank nuo
pei. - I tikrj esi ia.
Baigiasi dar viena daina ir solist, smulki mergaiiuk ilgais
juodais plaukais, kak kteli dl pertraukos. Smegenims l
tai persikraunant, topteli visai kvaila mintis: Ji dar maesn u

mane, bet dainuoja gal penkiems imtams irov.


Tada pagalvoju: Penki imtai irov, penki imtai irov,

kq. gi a veikiu tarp it penki imt ?


- A negaliu pasilikti, - skubiai tariu.
Ir pajuntu palengvjim. Kad ir k norjau rodyti, jau ro
diau, dabar galiu eiti. Turiu itrkti i itos minios, i bals
klegesio, i aplinkui linguojanios krtini ir pei sienos. Iki
tol buvau pernelyg apavta muzikos, kad valgyiausi, taiau
dabar uuodiu kvepalus, matau spalvas, visur judanias, besi
pinanias rankas.
Hana iojasi, galbt prietarauti, bet mums sutrukdoma.
Prie ms grdasi vaikinukas nevariais viesiais plaukais, nei
nas dviem dideliais plastikiniais indeliais. Vien indel paduoda
Hanai. Ji paima, padkoja, vl atsisuka mane.
- Lena, ia mano draugas Driu.
Jos veide lyg ir msteli kalt, bet paskui grta ypsena, plati
kaip visada, tarsi stovtume mokyklos koridoriuje ir aptartume
biologijos kontrolin.
Isiioju, bet nieko neitariu. Gal ir gerai, nes galvoje ukau
kia galinga gaisro signalizacijos sirena. Galbt atrodo kvaila ir
naivu, bet vaiuodama sodyb n sykio nepagalvojau, kad va
karlis bus bendras. Negaljau net sivaizduoti.
1 16

Vienas dalykas - paeisti komendanto valand; klausytis


draudiamos muzikos - dar blogiau. Bet sulauyti berniuk ir
mergaii atskirties statym - pats baisiausias nusikaltimas.
Todl Vilou Marks buvo paankstinta procedra, o jos namai i
terlioti uraais; todl els Bronsn, prasidjus komendanto
valandai neva uklupta su Spenserio gimnazijos mokiniu, paa
linta i mokyklos, tvai paslaptingai atleisti i darbo, o visa ei-.
ma turjo isikraustyt i nam. O juk- bent jau elss Bronson
atveju- net nebuvo joki rodym. Pakako gando.
Driu atsainiai masteli man.
- Labas, Lena.
A isiioju, vl susiiaupiu. Be garso. Valandl stovime nesmagiai tyldami. Staiga jis nerangiai atkia man indel.
- Viskio?
- Viskio?- cypteliu.
Alkoholio ragauju labai retomis progomis. Per Kaldas teta
Kerol man pila ketvirt taurs vyno. Kart Hanos namuo
se i jos tv baro nukniaukme gervuogi likerio ir grme,
kol m suktis lubos. Hana juoksi, krizena, bet man nepatiko,
nepatiko leikiai saldus skonis ir tai, kaip mintys trkinja it
rkas saulei patekjus. Nekontroliuoti savs - tai ko labiausiai
nekeniau.
Driu gteli.
- Daugiau nieko nra. Tokiuose susibgimuose pirmiausia
baigiasi degtin.

Tokiuose susibgimuose - taigi jie vyksta danai, ia ne pir


mas kartas.
A atstumiu indel.
- Ne, pasiimk.
1 17

Jis mosteli, matyt, mans nesuprats.


- Geras daiktas. Atneiu kit.
Oriu ypteli Hanai ir dingsta minioje. Man patinka jo yp
sena, kaip ji kreivai kilsteli kairiu skruostu, bet, suvokus, kad
galvoju apie simpatik jo ypsen, mane apima panika, suplaz
djusi krtinje j ineioja kraujas - viso gyvenimo nibde
sius ir kaltinimus.
Valdytis. Svarbiausia valdytis.
- Man reikia eiti, - pagaliau itariu Hanai. Paanga.
- Eiti? - Ji suraukia kakt. - Ateiti tok keli ir...
- A atvaiavau dviraiu.
- Tebnie. Atvaiuoti tok keli ir apsisukus - atgal?
Hana siekia mano delno, bet a vikriai susidedu rankas ant
krtins. Ji usigauna. A sudrebu neva i alio, kad ji pasijus
t geriau, bet nesuprantu, kodl taip sunku su ja kalbtis. ia
mano geriausia draug, mergait, kuri pastu nuo antros kla
ss, mergait, kuri per piet pertrauk dalydavosi su manimi
sausainiais, o kart vo kumiu Dilijanai Doson fizionomi
j, kai toji pasak, kad mano eima serga deliria.
- A pavargau, - tariu. - Be to, neturiau ia bti. - Noriu
pasakyti: Ir tau nedert ia bti, bet susilaikau.
- Ar girdjai muzik? Nuostabs muzikantai, tiesa?
Hana pernelyg maloniai kalba, visai ne kaip Hana, ir pair
dius nudiegia atrus skausmas. Ji stengiasi bti mandagi. Elgia
si taip, lyg btume svetimos. Ir pati jauia nesmagum.
- A... a nesiklausiau.
Kakodl nenoriu, kad Hana inot: taip, girdjau, taip, man
jie atrod nuostabs, daugiau negu nuostabs. Tai per daug as1 18

menika, netgi keblu ir gda prisipainti; nors atvaiavau tok


keli, nepaisydama komendanto valandos ir taip toliau, vien
tam, kad pamatyiau j ir atsiprayiau, vl grta dien patirtas
jausmas, kad Hanos nebepastu ir ji nebepasta mans.
A pripratusi susidvejinti - galvoti viena, i pareigos daryti
k kita, nuolat grumtis su pasirinkimo galimybmis. Bet Hana
kai kaip dailiai atsidr kitoje pusje, kitame pasaulyje - nemi
ntin mini, daikt ir moni.
Nejau manoma, kad vis laik, kol a gyvenau savo gyve
nim, ruoiausi egzaminams, bgiojau su Hana ilgus nuotolius,
is kitas pasaulis paprasiausiai buvo, egzistavo alia manojo ir
po juo - gyvas, pasirengs, vos tik saul nusileis, ilsti i e
li ir skersgatvi? Slapti vakarliai, draudiama muzika, susi
lieiantys mons, n trupuio nebijantys ligos, nebijantys dl
savs.
Pasaulis be baims. Nemanomas daiktas.
Ir nors stoviu didiausioje mano kada nors matytoje minio
je, staiga pasijuntu baisiai vienia.
- Pabk,- tyliai sako Hana. Ji liepia, bet balse dvejon, tarsi
klaust. - Pasiklausysi antros dalies.
A purtau galv. Veriau nebiau atvaiavusi. Veriau ne
biau ito pamaiusi. Veriau nebiau suinojusi, k dabar
inau, o rytoj galiau atsiklusi nuvaiuoti pas Han, paskui
gulti su ja papldimyje prie Rytins promenados ir skstis, ko
kia nuobodi vasara, kaip visada darydavome. Galiau manyti,
jog niekas nepasikeit.
- Jau eisiu, - netvirtai sakau. - Nieko, tu gali pasilikti.
Vos itarusi susigriebiu, jog ji nesisil grti su manimi.
1 19

Hana velgia mane nenusakomu vilgsniu, ir apgailestauda


ma, ir gaildama.
- Jeigu nori, galime grti kartu, - pasisilo, bet matau - tik
tam, kad man bt lengviau.
- Ne ne, nereikia.
Skruostai dega, engiu atatupsta trokdama kuo greiiau
dingti i ia. Atsitrenkiu kak- berniuk, jis grteli, nusiyp
so. Skubiai nueinu.
- Lena, palauk.
Hana vl bando mane sugriebti. Nors ji jau turi grimo, bru
ku jai savj indel, ir ji nenorom stabteli, susiraukusi bando abu
indelius alkne prispausti prie savs, t akimirk atbula imu tol
ti nuo jos.
- Priadu, kad griu laimingai. Rytoj pasikalbsime.
A prasmunku pro siaur tarpel tarp dviej moni, - vie
nintel nauda, kai esi penki pd ir dviej coli gio, kad gali
visur pralsti, - bet, man nespjus susigaudyti, atsilikusi Han
praryja minia. Nuleidusi akis, vildamasi, kad skruostai tuoj at
vs, pasileidiu tolyn nuo klojimo.
Pro al slenka vaizdai, nuo j jauiuosi, tarsi vl sapnuoiau.
Berniukas. Mergait. Berniukas. Mergait. Juokiasi, stumdosi,
iauia vienas kitam plaukus. Niekada, n kartelio per vis gyve
nim nesu jautusis tokia svetima ir ne savo vietoj. Nuaidi plonas
mechaninis vygteljimas, ir grup vl pradeda groti, taiau ma
ns muzika }au nejaudina. N nestabteliu. Einu taikydama kalv,
sivaizduodama vsi vaigdi viesos uliet lauk tyl, pas
tamas tamsias Portlando gatves, vienod patruli ingsni ritm,
j radijo stoteli praneimus. Visa tai prasta, normalu, sava.
1 20

Pagaliau minia ima retti. sispraudusiai tarp tokios daugy


bs moni buvo karta, dabar vjas dilgina od, aldo skruos
tus. Jau iek tiek aprimusi minios pakratyje idrstu atsisukti
scen. Atviras dangui ir nakiai klojimas, nutviekstas baltos
viesos, man primena deln, kuriame dega liepsnel.
- Lena!
Keista, bet akimirksniu atpastu jo bals, nors girdjau tik
syk, deimt, daugiausia - penkiolika minui: is balsas tarsi
pamutas juoku, sakytum suolo draug, palinkusi prie tavs per
vidur klaikiai nuobodios pamokos, nori panibdti baisiai
domi paslapt. Viskas nuiva. Gyslose sustingsta kraujas.
Man uima kvap. Net muzika nutolsta ir girdiu tik kak ra
maus, tylaus ir graaus, lyg tolim bgno dundjim, ir galvoju:

A girdiu

savo

ird, nors inau, jog nemanoma, nes ir irdis

sustojo. Rega vl pakeiia vaizdo mastel, ir a matau tik Aleks,


per mini besispraudiant prie mans.
- Lena, palauk!
Mane perveria siaubas, - pamanau, jis ia atvyks kaip pa
trulio brio narys arba reido dalyvis, - taiau tada pamatau, jog
apsirengs normaliai, su dinsais, iblukusiais markinliais,
apsiavs tais paiais suneiotais sportbaiais raalo mlynumo
raiteliais.
- K ia veiki?- sumekenu jam prijus.
Jis ypsosi.
- Ir man smagu tave matyti.
Jis paliko tarp mudviej keli ingsni tarp, ir a diau
giuosi. Prieblandoje nelabai iriu jo aki spalv ir iaip iuo
metu man nereikia, kad kas dirgint, nenoriu jaustis taip kaip
121

tada prie laboratorij, kai jis palinks nibdjo man aus ir a,


jausdama siaub, kalt ir jaudul, labai aikiai suvokiau, kad jo
lpas nuo mano ausies skiria tik siauras tarpelis.
- A rimtai klausiu, - sakau stengdamasi atrodyti grieta.
Jo ypsena virpteli, bet neinyksta. Jis psteli or.
- Atjau pasiklausyti muzikos. Kaip ir visi kiti.
- Bet juk negalima... - Iekau odi nesivaizduodama, kaip
pasakyti tai, k noriu. - Juk itai...
- Draudiama? - Jis gteli. Plauk garbana ukrinta ant
kairs akies ir, jam atsigrus vakarotojus, viesoje nuo scenos
ybteli ta i proto varania rusvai auksine spalva. - Viskas ge
rai, - taria jis tyliau, ir a, nordama j igirsti per muzikos griau
djim, turiu palinkti jo pusn. - Niekas nieko blogo nedaro.
Vos nepasakau: Tu negali inoti, bet susilaikau jo odiuo
se igirdusi lides. Aleksas persibraukia plaukus, ir a pama
tau mayt randel u kairs ausies, tobulai simetrik trita
kl. Gal jam gaila viso to, k prarado igydytas. Pavyzdiui,
muzika mogaus jau taip nejaudina, be to, jam turjo bti
igydytas ir apgailestavimo jausmas, nors procedra ne visus
paveikia vienodai ir ne visada pasiseka. tai kodl teta ir dd
dar kai kada sapnuoja. tai kodl pusseser Marsija imdavo ir
isterikai pravirkdavo, be jokio iankstinio enklo ar regimos
prieasties.
-

O kaip tu? - Jis atsisuka mane ir vl ypsosi, o balsas tam

pa linksmai paaipus. - Kuo pasiaikinsi?


- A nenorjau ateiti,- skubiai sakau. - Reikjo ... - Usiker
tu suvokusi, kad gerai neinau, ko ia atvaiavau. - Reikjo kai
kam perduoti vien daikt, - pagaliau ipokinu.
122

Jis kilsteli antakius aikiai abejodamas. A toliau pykinu


savo tekst:
- Hanai. Savo draugei. Tu su ja susipainai prie kelias dienas.
- Prisimenu. - Nesu maiusi, kad kas taip ilgai ypsotsi.
Atrodo, lyg jo veidas taip jau sukurtas. - Beje, tu mans dar ne
atsipraei.
- U k?
Minia tebesiveria prie scenos, ir mudviej su Aleksu nebe
supa mons. Retkariais kas nors praeina mosuodamas buteliu
ar dainuodamas, iek tiek ne ton, bet iaip esame vieni.
- U tai, kad neatjai pasimatym. - Lp kertel vl pakyla,
ir man vl atrodo, kad jis bando pasakyti kakoki baisiai domi
paslapt. - Tdien taip ir nepasirodei prie Galinio uutkio.
Mane ulieja pergalingas diaugsmas - vadinasi, jis mans

lauk! Norjo su manimi susitikti! Kartu sukirba nerimas. Jam i


mans kako reikia. Neinau ko, bet jauiu ir man darosi baisu.
- Taigi?- Jis susideda rankas ir tebesiypsodamas sJ}puojasi
ant kuln. - Atsipraysi ar ne?
Jo nerpestingumas ir savikliova mane erzina kaip ir tada
prie laboratorij. Kokia neteisyb, kokia prieyb mano savi
jautai: tarsi tuoj itikt infarktas arba turiau itirpti ir virsti
balute.
- Melagi a neatsiprainju, - riu stebdamasi savo balso
tvirtumu.
Jis susiraukia.
- Ir k tai reikia?
- Liaukis. - Uveriu akis kas akimirk jausdamasi vis drsiau. - Tu melavai, kad mans nematei per vertinimus. Me123

lavai, kad mans neatpainai. - Su kiekvienu melu ulenkiu


pirt. - Melavai, kad vertinim dien net nebuvai kls kojos
laboratorijas.
- Gerai jau, gerai. - Jis ikelia rankas. - Atsipraau, aiku?
Klausyk, tai a turiu tavs atsiprayti.- Pasiirjs mane atsi
dsta. - Jau sakiau, apsaugininkai per vertinimus vid nelei
diami. Neinau, gal kad nebt suteptas procesas, ar k. Bet a
baisiausiai usinorjau kavos, o antrame C komplekso aukte
stovi automatas, duodantis ger kav, su tikru pienu ir viskuo,
todl jau pasinaudojs savo kodu. Ir viskas. Pasaka baigta. V
liau turjau meluoti. Juk galjau netekti darbo. O a dirbu tose
kvailose laboratorijose tik tam, kad galiau mokytis... - Jis nu
tyla. Pirm kart nerytingai. Atrodo susirpins, lyg bijot,
kad a jo nesksiau.
- Tai ko tada buvai stebjimo balkone? - nepasiduodu. - Ko
dl irjai mane?
- Antro aukto taip ir nepasiekiau, - atsako jis. dmiai iri
mane lyg stebdamas, kaip reaguosiu. - jau vid ir... ir tada
igirdau t beprotik triukm. Trepsjim, dundes. Ir dar
kak. auksmus ar panaiai.
Trumpai usimerkiu ir prisimenu, kaip kaitriai pliesk lem
puts, kaip atrod, kad u sien niokia vandenynas ir per
deimties met atstum klykia mano mama. Kai atsimerkiu,
Aleksas tebeiri mane.
- :odiu, nesivaizdavau, kas darosi. Pamaniau... neinau,
gal ir kvailai... bet pamaniau, gal laboratorijas kakas puola ...
Ir staiga, man taip stovint, mane pasileidia koks imtas kar

vi ... - Jis gteli. - Kairje buvo laiptai. Isigands ulkiau jais.


1 24

Pamaniau, karvs laiptais nelaipioja. - Jis vl ypteli, bet jau


vangiai, nedrsiai. - Ir atsidriau stebjimo balkone.
Visikai normalus, logikas paaikinimas. Man palengvja,
jau taip jo nebebijau. Ir kartu krtinje sukyla kakoks nykus
jausmas, nusivylimas. Ir usispyrimas, vis dar liepiantis juo abe
joti. Prisimenu, kaip jis stovjo stebjimo balkone uverts gal
v, juokdamasis, kaip mirkteljo man. Koks atrod - linksmas,
pasitikintis, laimingas. Ir ninieko nebijantis.

Pasaulis be baims . . .
- Vadinasi, nieko neinai... kaip tai atsitiko?
Negaliu patikti savo drsa. Sugniauiu kumius ir spau
diu juos vildamasi, jog jis nepastebs, koks duslus mano balsas.
- Kaip buvo supainioti krovini furgonai?- paklausia jis ra
miai, be jokios pauzs ar balso virpteljimo, ir man igaruoja
paskutin abejon. Kaip ir kiekvienas igydytasis, jis neabejoja
oficialia versija. - T dien ne a turjau priimti krovinius. Vy
rukas, kuris pasira vatarat ... Selas... buvo atleistas i darbo.
Mat btina tikrinti krovin. Jis, matyt, it dal praleido.- Alek
sas pakreipia galv, sksteli rankomis.- Dabar patenkinta?
- Patenkinta, - atsakau. Bet krtin kakas tebegniauia.
Vakare nesitvriau savo kailyje, kad tik greiiau itrkiau i
nam, o dabar tetroktu mirkteljus stebuklingai atsidurti na
mie, atsisdus lovoje nusimesti antklod nuo koj ir sitikinti,
jog viskas - is vakarlis, Aleksas - tebuvo sapnas.
- Na ir? .. - Jis krypteli galv klojimo pusn. Grup groja kak
garsaus ir greito. Nesuprantu, kaip ita muzika galjo man patik
ti. Dabar atrodo kaip grynas triukmas- spartaus tempo triuk
mas. - Kaip sakai, ar ms nesutrypt, jei prieitume ariau?
125

Nekreipiu dmesio, kad jis k tik pasak "ms", od, ku


ris, tariamas linksmu, jukiu jo balsu, kakodl nuskamba taip
jaukiai.
- I tikrj a jau jau namo.
Pajuntu, kad ant jo pykstu, bet neaiku ko - turbt u tai,
kad pasirod ess ne toks, kokiu j laikiau, nors turiau bti
dkinga, jog yra normalus, igydytas, taigi nekeliantis pavojaus.
- jai namo? - nepatikliai pakartoja jis. - Tau negalima eiti
namo.
Visada labai stengiuosi nepasiduoti pykiui ar irzlumui.
Kerols namuose negaliu rodyti it jausm. Per daug esu jai
skolinga, be to, po keli nirio priepuoli, kuriuos utaisiau
bdama maa, negaljau tverti, kaip ji kelias dienas vogiomis
irdavo mane tarsi tirdama, vertindama. Supratau, kad ji
msto: Visai kaip motina. Taiau dabar pasiduodu pykio ban
gai. Man jau bloga nuo moni, apsimetani, kad is pasaulis,
kitoks pasaulis, ir yra normalus, o a esu nenormali. Taip ne
sininga: sakytum visos taisykls staiga bt pasikeitusios ir
kakas pamirs man pasakyti.
- Galima, ir a eisiu.
Apsisukusi droiu kaln tikdamasi, kad jis pagaliau atstos
nuo mans. Keista, bet neatstoja.
- Pala!
Jis puola kalv paskui mane.
- K tu darai?
Atsisuku j - vl nustebusi, koks tvirtas mano balsas, juk
irdis lekia, plazda. Gal tokia pokalbi su berniukais paslaptis ko gera, vis laik turi bti supykusi.
1 26

- Kaip k darau? - Abu iek tiek udusom kopdami kalv,


bet jis stengia nusiypsoti. - Tiesiog noriu su tavim pasikalbti.
- Tu mane seki. - Susidedu ant krtins rankas ir pasijuntu
tarsi atsitvrusi nuo jo. - Vl mane seki.
Na tai. Jis engia atatupstas, o a pajuntu trumput pikt
diaugsm, kad pavyko j nustebinti
- Vl? - pakartoja jis.
Smagu, kad bent syk ne a mekenu ar iekau odi. Ir pra
pliumpu:
- Manau, truput keista, kad vis gyveniml gyvenau tavs
nesutikdama ir staiga P.ei i io, nei i to pradedi visur maiytis
po koj.
Neketinau ito sakyti, - i tikrj man nebuvo keista, - bet
vos pasakiusi supratau, jog taip ir yra.
Maniau, supyks, bet, mano nuostabai, jis uveria galv ir ima
juoktis, juokiasi ilgai ir garsiai. Mnesiena nusidabrina skruosto
link, smakr ir nos. Mane taip apstulbina j elgesys, kad tik
stoviu ir spoksau. Pagaliau jis pasiiri mane. Nors ir dabar ne

velgiu jo aki, - mnulis visk rykiai apibria: vienus daiktus


apiberia sidabro kristalais, kitus palieka juodumoje, - jauiu t
pat, k ir tdien laboratorijose: j kart, viesum.
- Gal tik mans nepastebdavai, - tyliai sako jis, spuoda
masis ant kuln.
Nejuia engteliu atgal. Mane gsdina jo artumas - nors
ms knus skiria tarpas, jauiuosi, lyg liestums.
- K... k nori pasakyti?
- Ogi tai, kad tu klysti.- Jis nutyla, iri mane; a stengiuosi
ilaikyti ram veid, bet kairs akies vokas ima trkioti. Laim,
patamsyje jis to nemato. - Mes danai matydavome vienas kit.
1 27

- Biau prisiminusi, jei biau tave sutikusi.


- A nesakiau, kad mes susitikdavome. - Jis nesistengia mainti naujai atsiradusio atstumo tarp ms, ir a jam dkinga
bent u tai. Prikands lpos kertel pasidar lyg ir jaunesnis. Galima kai ko paklausti? - vl prabyla jis. - Kodl nebebgat
pro Gubernatori?
Nesusilaikiusi aikteliu.
- I kur inai apie Gubernatori?
- A mokausi Portlando universitete, - atsako jis. Portlando universitetas... Dabar prisimenu, kaip t popiet, kai jome
u laboratorij komplekso irti vandenyno, a nugirdau jo
pokalbio su Hana nuotrupas, atnetas vjo. Tada jis tikrai sak,
kad yra studentas. - Prajus semestr dirbau Grinde, Paminklo
aiktje. Ivien tave matydavau.
A tik isiioju ir susiiaupiu. Neitariu n odio; smegenys
usikerta, kai tik j labiausiai prireikia. Aiku, Grind inau, mu
dvi su Hana du tris kartus per savait prabgdavom pro j ir
damos, kaip koledo studentai eina ir ieina pro jo duris psda
mi kav plastikiniuose indeliuose. Grindas stovi prie nedidels
akmenimis grstos aikts, vadinamos Paminklo aikte; ji ymjo
pus vieno ei myli marruto, kur vis laik bgdavau.
Aikts viduryje stovi vyrikio statula, dlanti nuo sniego
ir lietaus, imarginta grafit ringmis. Jis engia pirmyn, viena
ranka prilaikydamas ant galvos kepur, todl atrodo, jog galy
njasi su baisia audra arba eina prie vj. Kitos rankos kumtis
atkitas. Aiku, tolimoje praeityje kumtis kak laik suspau
ds, galbt degl, bet kakada toji statulos dalis buvo nudauta
arba pavogta. Taigi dabar Gubernatorius engia priek atkis
128

tui kumt, delne likusi ertm - puiki slptuv laikeliams ir


kitokiems slaptiems daikiukams. Kartais su Hana patikrinda
vome, ar kumtyje nra ko domaus. Bet nebdavo, ten gulda
vo nebent suvynioti kramtuks gabaliukai ir monetos.
Gerai neinau, kada ir kodl abi su Hana pradjom j vadinti
Gubernatoriumi. Vjas ir lietus id ura lentelje ant pos
tamento, nieko nebeskaitysi. Daugiau niekas jo taip nevadina.
Visi paprasiausiai sako: "Statula Paminklo aiktje." Aleksas
turbt kuri dien nugirdo mudvi kalbant apie Gubernatori.
Jis tebeiri mane, laukia, ir a susigriebiu taip ir neatsakiu
si jo klausim.
- A vis keiiu marrutus,- tariu. Turbt nuo kovo ar balan
dio nesu bgusi pro Gubernatori. - Atsibosta tie patys. - Ir
tada neitvrusi lepteliu:- Tu mane prisimeni?
Aleksas nusijuokia.
- Tavs negaljai nepastebti. Vis apibgdavai statul juokin
gai okindama ir kaudama.
Kartis imua kakl ir skruostus. Matyt, vl raudona kaip
burokas, dar gerai, kad pasitraukme nuo scenos vies. Bu
vau visikai pamirusi, jog prabgdama paokdavau bandyda
ma Gubernatoriui pliauktelti per kumt - is mostas man
savotikai paddavo nusiteikti bgimui atgal mokykl. Kar
tais mes net kteldavome: "Halena! " Tikriausiai atrodyda
vom kaip beprots.
- A ne... - Apsilaiau lpas bandydama sugalvoti paaikini
m, kuris nebt juokingas. - Bgiodami mons kartais prasi
mano visoki keistenybi. Dl endorfin ir taip toliau. Bgioji
mas kaip narkotikai, supranti? Susuka smegenis.
1 29

- Man patikdavo, - pasak jis. - Tu atrodydavai... - Jis nuty


la. Veidas apsiniaukia, patamsyje vos iriu mayt permain,
taiau t akimirk jis atrodo toks nejudrus ir lidnas, kad man
uima kvap, sakytum pats bt virts statula ar kitu mogu
mi. - Tu atrodydavai laiminga.
Valandl abu stovime tyldami. Staiga jis vl atvirsta sma
gj, ypsulingj Aleks.
- Vien dien a palikau tau laikel. Gubernatoriaus
kumtyje.

Vienq dienq a palikau tau laikelj. Nemanoma, pernelyg


beprotika, kad apie tai galvotum, ir a igirstu save kartojant:
- Laikel man?
- Garantuotai kok nors labai kvail. Tik labas, ypsantis
veidukas ir mano vardas. Bet paskui nustojai ten rodytis. - Jis
gteljo. - T ikriausiai ten tebeguli. Tas laikelis. Gal i jo teliks
popieriaus gumullis.
Jis man paliko laikel. Laikel man. Man. i mintis - tai,
kad jis mane pastebjo ir galvojo apie mane ilgiau negu akimir

k, - tokia neaprpiama ir priblokianti, jog man ima drebti


pakinkliai ir nutirpsta rankos.
Ir tada isigstu. tai itaip liga ir prasideda. Net jeigu jis i
gydytas, jeigu nepavojingas - man vis tiek gresia pavojus, o liga
prasideda kaip tik itaip. Pirma faz: udarumas, negaljimas

susikaupti, distanti burna, prakaitavimas, drgni delnai, galvos


svaigimas ir nesiorientavimas aplinkoje. Mane uplsta leiktu
lys, sumis su palengvjimo, panaus jausm, kai paaikja,
jog i tikrj visi ino tavo baisiausi paslapt, vis laik inojo.
Vis laik teta Kerol neklydo, mokytojai neklydo, mano pus1 30

sesers neklydo. Vis dlto nesiskiriu nuo mamos. Ir toji pragai


tis, toji liga slypi manyje grasindama bet kuri akimirk pradti
grauti man vidurius, nuodyti mane.
- Turiu eiti.
Vl imu lipti kalv, kone bgte, bet jis ir vl pasiveja.
- Ei, neskubk. - Kalvos virnje palieia man rie, kad
sustoiau. Jo glusteljimas nudegina, a atitraukiu rank. Lena, palauk.
Nors inau, kad negalima, sustoju. Dl to, kad jo lpose var
das nuskamba kaip muzika.
- Tau nra ko nerimauti, aiku? Nra ko bijoti. - Jo balse vl
skamba juokas. - A neflirtuoju su tavimi.
Man pasidaro gda. Flirtuoti. Nevankus odis. Jo manymu,
a jo elges laikau flirtu.
- A ne... a nemaniau, kad tu... niekad nepamanyiau, kad tu...
odiai malasi burnoje, ir a suprantu, kad jokia tamsa jau
nepaslps veid uliejusio raudonio. Jis pakreipia galv.
- Tai gal tu su manimi flirtuoji?
- K? Ne, - idauiu. Mintys it paklaikusios lekia ratu, ir
a suvokiu net nenutuokianti, kas tas flirtavimas. Tik inau i
vadovli, inau, kad blogas dalykas. Ar manoma flirtuoti ne
suprantant, kad flirtuoji? Ar jis tikrai flirtuoja? Kair akis visai
pasiunta trkioti.
- Nusiramink, a tik pajuokavau.- Jis ikelia rankas lyg pra
ydamas: Nepyk ant mans. Krypteli kair, bet aki nuo mans
nenuleidia. Mnuo aikiai apvieia rand: lygiaon balt tak
trikamp, kur matant norisi galvoti apie tvark ir normalum. Nepamirk, kad a nepavojingas. Negaliu tavs nuskriausti.
131

Jis tai sako ramiai, lygiai, ir a patikiu. Bet irdis krtinje


nesiliauja kartligikai plazdti, veriasi vis aukiau ir auk
iau, kol atrodo, kad ims ir nune mane kaip su sparnais. itaip
visada jauiuosi ulipusi Kaln, i kur galima matyti Kongreso
gatv apaioje, u nugaros plytint vis Portland, gatves, mir
guliuojanias aliomis ir pilkomis dmmis, - i toli abi spalvos
nuostabios ir nepastamos; paskui iskeiu rankas ir pasilei
diu pakalnn, vjas plaka veid ir man net nereikia stengtis,
pakanka pasiduoti ems traukai. Lekiu be kvapo, susijaudinu
si, laukdama, kol toji trauka mane pargriaus.
Staiga pastebiu, kaip tylu. Grup nustojo groti, minia irgi
nutilo. Tik girdti, kaip vjas iurena ol. I ten, kur stovime,
kokios penkiasdeimt pd nuo kalvos virns, klojimo ir va
karlio nematyti. Akimirk galvoje gimsta fantazija, kad ioje
tamsoje mudu esame vieninteliai mons - vieninteliai nemie
gantys gyvi mons iame mieste, iame pasaulyje.
Tada ore ima pintis muzikos garsai, velns lyg atodsiai, to
kie tyls, kad i pradi palaikau juos vju. i muzika n kiek
nepanai ankstesnij - tyki ir trapi, tarsi kiekviena nata bt
stiklo gija ar ilko silas, vinguriuojantis ore. Ir vl mane pri
blokia neemikas jos grois, tokio dar nesu girdjusi, ir nei
nia kodl mane apima dvilypis noras - juoktis ir verkti.
- ita daina mano mgstamiausia. - Mnul udengia pra
plaukiantis debeslis, ant Alekso veido oka eliai. Jis tebei
ri mane, ir a usinoriu suinoti, apie k jis galvoja. - Ar esi
kada okusi?
- Ne, - atsakau truput per atriai.
Jis tyliai nusijuokia.
132

- Gerai, a niekam nesakysiu.


Prisimenu mam: jos velnias rankas, kai ji mane sukdavo
ilgomis vakuotomis ms nam grindimis, tarsi btume buvu
sios su paiomis; skamb jos bals, kai ji ypsodama pritarda
vo i garsiakalbio sklindanioms dainoms.
- Mano mama okdavo, - isprsta man, ir ikart pasigailiu
i odi.
Bet Aleksas nieko neklausia ir nesijuokia. Tik iri i mane.
Jau, atrodo, kak sakys. Taiau jis tik itiesia rank per mus
skirianti tarp, per it tams.
-

O nortum?- paklausia- veikiau vos girdimai, kaip vjas

sunibda.
- Ko ar noriau?
irdis dauosi, ausyse ia, ir nors jo ir mano rankas tebe
skiria keli coliai, mus sujungia lyg elektra gaudianti energija, o
mano kn uplsta kartis, koks galt bti, jei abu susiglaus
tume delnas i deln, veidas i veid.
- Paokti, - taria jis, iveikia tuos kelis likusius colius, ima
mane u rankos ir prisitraukia; t akimirk muzika sibte
li aukta gaida, bet a nesuvokiu, kas mane nunea ir pakelia
auktyn - jo ranka ar muzika.
Mes okame.
Daugumos dalyk, net galingiausi ems judesi, pradia esti
visai menka. ems drebjimas, sugriaunantis miest, gali pra
sidti virpteljimu, drebuliu, atodsiu. Muzika prasideda vibra
cija. Potvynis, prie dvideimt met utvinds Portland po du
mnesius trukusi lii ir pasieks net gatves iapus labora1 33

torij, uliejs per tkstant nam, nulavs padangas, iukli


pilnus maius ir senus, dvokianius batus, nuplukds juos ga
tvmis tartum trofjus, paliks plon ali pelsi grien, pu
vimo ir irimo smarv, neisivadjusi kelis mnesius, prasidjo
siaurute vandens srovele, tekania ant prieplaukos.
O Dievas sukr vis pasaul i vieno atomo, ne didesnio u
mint.
Greiss gyvenim sugriov vienui vienas odis- prijauian

ioji. Mano gyvenim isprogdino kitas odis- saviudyb.


Pasitaisau - tai buvo pirmas kartas, kai mano gyvenimas
m ir susprogo.
Antr kart mano gyvenimas susprogo irgi dl odio. o
dio, kuris isiver i gerkls, nuslydo prie lp, isprdo i j
nespjus man susivokti ar jo sulaikyti.
Klausimas buvo toks: Ar rytoj susitiksime?
O tas odis buvo- taip.

Amor deliria nervosa poymiai

P IRM A FAZ
udarumas; negaljimas susikaupti
distanti burna
prakaitavimas, drgni delnai
galvos svaigimo priep;wliai, nesiorientavimas aplinkoje
sumajs proto skvarbumas; padrikos mintys; paeistas protavimas

A N TRA FAZ
euforijos tarpsniai; isterikas juokas ir nenormalus energingumas
nevilties tarpsniai; apatija
apetito pokyiai; spartus svorio kritimas arba svorio prieaugis
kyrios mintys; inyksta domjimasis kuo nors kitu
mstymo gdi praradimas; tikrovs ikraipymas
miego sutrikimai; nemiga arba nuolatinis nuovargis
maniakikos mintys ir veiksmai
paranoja; pavojaus jausmas

TREIA FAZ ( KRIT I N )


pasunkjs kvpavimas
krtins, gerkls ar skrandio skausmas
pasunkjs rijimas; atsisakymas valgyti
visikas mstymo pakrikimas; nelogikas elgesys; agresyvios mintys ir
fantazijos; haliucinacijos ir manijos

KET VIRTA FA Z ( MIRT I N A )


Emocinis arba fizinis paralyius (visikas a r dalinis)
Mirtis

1 35

Jeigu bijote, kad patys ar koks paistamas nebt usikrts deliria,


praom skambinti nemokamu pagalbos telefonu 1 -800-STABDYK
ir aptarti skubaus gydymo galimyb.

iekad nepajgiau suprasti, kaip Hana gali taip danai


ir taip lengvai meluoti. Bet, kaip ir visa kita, kuo dau
giau meluoji, tuo lengviau.

tai kodl, kai kit dien grtu i darbo ir Kerol paklausia,

ar nieko, jei ketvirt vakar i eils reiks valgyti derainius (dl


io produkto tiekimo pertekliaus "Ueik ir sutaupyk" parduotu
vje; kart net dvi savaites mitome tik trokintomis pupelmis),
a ramiausiai sakau, kad Sofija Henerson i v. Onos mokyklos
mane su keliom mergaitm pakvietusi vakariens. Nereikia net
galvoti. Pameluoju, ir tiek. Ir nors jauiu, kaip sudrksta del
nai, bet balsas ilieka ramus, neabejoju, kad ir veidas normalios
spalvos, nes Kerol tik ypteli savo ykia ypsena ir pagiria,
girdi, smagu girdti.
Pus septyni sdu ant dviraio ir vaiuoju Ist Endo papl
dim, kur su Aleksu nutarm susitikti.
Portlande daugyb papldimi. Ist Endo turbt vienas ne
mgstamiausi - todl buvo mamos mgstamiausias. Srov ia
stipresn negu Vilardo papldimyje ar prie Saullydio parko.
Tikrai neinau kodl. Ir nedomu. Visada buvau gera plaukik.
Po to pirmo karto - kai mama atitrauk rankas ir mane paleido,
1 36

o mane apm ir panika, ir diaugsmingas jaudulys - plaukti


imokau labai greit ir ketveri met jau viena veikdavau ruo
palei bangolauius.
Yra ir daugiau prieasi, dl kuri mons vengia Ist Endo
papldimio, nors jis visai netoli, tereikia nulipti pakalnn i
Rytins promenadas, vieno mgstamiausi park. is papldi
mys tra trumpa akmenuoto, vyru pamarginto smlio juosta.
alia jo glaudiasi laboratorij komplekso ukulisiai, kur yra
sandliai ir atliek pairs, taigi peizaas nelabai vaizdingas.
Be to, plaukiodamas palei papldim aikiai matai T jukio
tilt ir nevaldomos teritorijos pleit, sispraudus tarp Port
lando ir Jarmuto. Maai kam patinka atsidurti taip arti Tyr.
monms baugu.
Man irgi baugu, taiau maytei, tiesiog mikroskopinei ir
dies kertelei patinka. Kur laik mamai mirus pasvajodavau, kad
ji nemirusi, tikrai ne, ttis taip pat nemirs,- kad jie abu pabgo
Tyrus ir ten kartu gyvena. Jis ivyko penkeriais metais anks
iau u j, visk paruo, surent namuk su malkomis krena
ma krosnimi ir i medi ak sumeistravo baldus. Kada nors,
pagalvodavau, jie mane pasiims. A net iki smulkmen sivaiz
davau savo kambar: tamsiai raudona grind danga, raudon ir
ali skiautini lovaties, raudonas krslas.
Pakako keleto toki fantazij, kad suprasiau nusifanta
zavusi. Jeigu tvai bt pabg Tyrus, bt tap prijauian
iaisiais, maitininkais. Jau geriau, kad jie mir. Be to, visai
netrukus sitikinau, jog mano fantazijos apie Tyrus ir tebuvo
fantazijos, pasakls vaikams. Nelegalai nieko neturi, jokios
prekybos, kad galt gauti raudon ir ali skiautini lova137

tiesi arba krsl, ar iaip ko nors. Kart Reiel man sak,


jog jie tikriausiai gyvena kaip gyvuliai, purvini, alkani, apimti
nevilties. Ji sako, atseit vyriausyb todl nieko ir nedaro dl
j, net nepripasta j esant. Jie netrukus imirs, visi iki vieno,
nuo alio ar i bado, arba juos pribaigs liga: jos kurstomi jie
susipjaus, isidraskys akis.
Dar ji sak, jog tai jau gali bti vyk, mes tik nieko neino
me, - sak, kad Tyrai galbt jau tuti, tamss ir negyvi, juose tik
nara mediai ir mirinja gyvnai.
Ji tikriausiai neklysta dl pirmojo dalyko, - kad Nelegalai
gyvena kaip gyvuliai,- taiau dl ito tikrai neteisi. Jie gyvi, gy
vena ten ir nenori, kad juos pamirtume. tai kodl jie rengia
demonstracijas. tai kodl prileido laboratorijas karvi.
Imu nervintis tik pasiekusi Ist Endo papldim. Nors sau
l leidiasi man u nugaros, ji nuvieia vanden baltai, todl
viskas raibuliuoja. Prisidengusi akis nuo blyksni, prie vandens
pamatau Aleks, ilg juod teptuko potp visos tos mlyns
fone. Galvoje vysteli prajusios nakties vaizdas: viena jo ranka
guli man ant liemens, lieia lengvai lyg sapne, kita sumusi del
n, sausa ir tvirta kaip sauls suildytas medis. Mes tikrai oka
me, - taip mons oka per vestuves, kai jau bna suporuoti, bet kakaip geriau, laisviau ir ne taip dirbtinai.
Jis stovi nugara mane, iri vandenyn, ir a apsidiaugiu.
Nedrsiai lipu klibaniais, druskos igrautais laiptais i auto
mobili aiktels papldim, stabteljusi atsiriu ir nusispiriu
sportbaius, toliau juos neuosi. Smlis ildo basas kojas.
I vandens brenda senis su mekere. tariai dbteli mane,
susiraukia. Jau noriu sakyti: "Jis igydytas", bet senis praeida138

mas tik kak murmteli, neisivaizduoju, kad galt ikviesti


reguliuotojus, todl nieko netariu. inoma, ir pakliuvus nieko
baisaus neatsitikt, - Aleksas tai ir turjo galvoje sakydamas:
"A nepavojingas", - taiau nejauiu noro atsakinti i galyb
klausim ir kad mano asmens liudijimas bt tikrinamas per
SLS. Be to, jeigu reguliuotojai, nepatingj atsivilkti itoki keli
tikrinti "itartino elgesio", rast tik kakoki igydytji, i gailes
io kalbanti su septyniolikmete menkysta, tikrai neapsidiaugt
ir garantuotai ant ko nors igiet pyk

I gailesio kalbanti. Skubiai nustumiu iuos odius steb


damasi, kaip sunku net apie juos galvoti. Vis dien stengiausi
nesplioti, kuri gal Aleksas man toks geras. Net isivaizdavau,
vien trump kvailumo akimirk, kad po ivertinimo bsiu su
juo suporuota. Turjau nuvyti ir it minti- Aleksas jau gavo
spausdint rekomenduot partneri sra, tikriausiai gavo jau
prie gydym, ikart po ivertinimo. Dar neveds todl, kad mo
kosi, tik tiek. Bet baigs mokslus tuojau pat ves.
inoma, tuoj pradjau galvoti, kokia jo pasirinktoji, ir nu
tariau, kad panai i Han: blizganiais viesiais plaukais ir ne
pakeniamu talentu net plaukus susiriti grakiai lyg atliekant
choreografini numeri.
Papldimyje yra dar keturi mons: motina su vaikiuku, u
koki imto pd, motina sdi iblukusiame ezlonge ir isibla
kiusi velgia i horizont, o vaikas, turbt ne vyresnis kaip trej
metuk, kapanojasi bangose, j parmutas suklykia (i skausmo
ar i malonumo?) ir vl murdosi stengdamasis atsistoti. U j
palei vandeni eina pora, vyras ir moteris, neprisiliesdami vienas
prie kito. Tikriausiai sutuoktiniai. Abu susinr priekyje rankas,
1 39

abu iri tiesiai, nekalba - ir nesiypso, taiau rams, lyg abu


engt po neregimu apsauginiu gaubtu.
Pagaliau prieinu prie Alekso, jis atsisuka ir nusiypso. Blyks
teljusi saul nubaltina jo plaukus. Paskui jie atgauna savo nor
mali rusvai auksin spalv.
- Labas, - sako jis. - Kaip gerai, kad atjai.
Su tais suneiotais sportbaiais rankoje vl pasijuntu nesma
giai ir kvailai. Jauiu, kaip ukaista skruostai, todl nuleidiu
akis, numetu batus ant smlio ir paspiriu.
- Juk sakiau, kad ateisiu, ar ne?
Nenorjau taip iurkiai atkirsti, todl susiraukiu keikdama
save. Sakytum smegenyse taisytas filtras, bet jis, uuot visk pa
taiss, apsuka taip, kad suneku nei , nei t, visikai ne tai, k
galvojau.
Laim, Aleksas nusijuokia.
- A tik priminiau, kad an kart nepasirodei. - Jis linkteli
rodydamas sml. - Sdam?
- inoma,- tariu lengviau atsidusdama.
Kai abu atsisdame ant smlio, pasijuntu daug laisviau. Vis
maesnis pavojus pargriti ar ikrsti koki kvailyst. Prisitrau
kiu kelius, pasidedu ant j smakr. Tarp Alekso ir mans poros
ingsni tarpas.
Valandl sdime tyldami. I pradi kartligikai iekau, k
pasakyti. Kiekvienas tylos mirksnis virsta aminybe, neabejoju,
kad Aleksas mane palaikys nebyle. Taiau jis ikapsto i smlio
geldel ir sviedia vandenyn, ir a suvokiu, jog jis jauiasi kuo
puikiausiai. Dabar nusiraminu. Netgi diaugiuosi ia tyla.
Kartais atrodo, kad jeigu paprasiausiai daiktus tik stebi, ty140

liai sau sdi leisdamas pasauliui tiesiog bti, - prisiekiu, kartais


laikas akimirk sustingsta ir pasaulis sustoja. Sekund. Ir jeigu
kaip nors stengi igyventi t sekund, gyvensi aminai.
- Prasideda atoslgis, - prabyla Aleksas. Vl sviedia ban
gas geldel.
- inau. - Traukdamasis vandenynas krant palieka nust
aliais imirkusiais dumbliais, akaliais ir krabais atsiskyrliais,
oras aitriai pakvimpa druska ir uvimis. Mirksdamas, palikda
mas maytes akotas pdeles, per sml tapsi kiras. - Kai buvau
maa, mama mane ia atsivesdavo. Prasidjus atoslgiui eida
vom jr, aiku, kiek bdavo galima. Ir ko tik nerasdavom ant
smlio - visoki krab, didiuli valgomj moliusk ir akti
nij. Ji ia mane ir plaukti mok. - Neinau, i kur tas odi
srautas, kodl taip norisi nekti. - Sesuo, likusi krante, statyda
vo smlio pilis, mes apsimesdavome, jog tai tikri miestai, tarsi
btume nuplaukusios kit pasaulio krat, neigydytj al.
Bet ms aidimuose tie miestai nebdavo nei apnikti ligos, nei
sugriauti ar baiss. Jie bdavo nuostabiai gras ir rams, pasta
tyti i stiklo, viesos ir dar kako.
Aleksas sdi tyldamas, pirtu kak braio smlyje. Bet ma
tau, kad klausosi. Man toliau veriasi odiai:
- Prisimenu, mama mane okindavo vandenyje pasisodi
nusi ant klubo. Bet vien kart m ir paleido. Na, neimet
be niekur nieko. Ant rie turjau umautus tokius pripstus
daikiukus. Bet a taip isigandau, kad paleidau gerkl. Buvau
tik keleri met, bet tikrai prisimenu. Kaip apsidiaugiau, kai
ji mane vl pam. Bet... bet ir nusivyliau. Lyg biau netekusi
galimybs ibandyti kak nepaprasta, supranti?
141

- Ir kas atsitiko? - Aleksas pakreipia mane galv. - Daugiau


ia nebeateinate? Mamai nebepatinka vandenynas?
A iriu tolyn, vir vandens. iandien lanka gana rami.
Lygi, ribuliuojanti visais mlynos ir violetins spalvos atspal
viais, tyliai liurpsdama traukiasi nuo kranto. Nepavojinga.
- Ji mir,- tariu stebdamasi, kaip sunku tai pasakyti. Aleksas
alimais tyli, ir a ipokinu: - Nusiud. Kai man buvo eeri.
- Ujauiu,- sumurma jis taip tyliai, jog vos igirstu.
- Ttis mir, kai buvau atuoni mnesi. Jo n kiek neprisimenu. Manau... manau, kad jo mirtis j palau, supranti? Ji
nebuvo igydyta. Nepavyko. Neinau kodl. Procedra daryta
tris kartus, bet ji... ji nepagijo.
A nutylu, traukiu oro bijodama pavelgt Aleks, alimais
tylint ir nejudant lyg statula, lyg elio ikarpa. Ir vis tiek ne
galiu nutilti. Keista, bet suvokiu iki tol niekam nepasakojusi
apie mam. Nebuvo reikalo. Visi aplink mane, visos mokins,
visi ms kaimynai ir mano tetos draugs- visi jau inojo apie
mano eim ir gdingas jos paslaptis. tai kodl vogiomis i
rdavo mane su gailesiu. tai kodl kiekviename kambaryje
sukeldavau kudesi bang, o engusi sulaukdavau tylos antau
sio - tylos ir kalt, sutrikusi veid. Net Hana inojo dar prie
mudviem antroje klasje tampant suolo draugmis. Prisimenu,
nes tai ji mane rado tualeto kabinoje verkiani popierinio
rankluosio juost, grdani j burn, kad niekas neigirst,
o ji paspyr duris ir iri mane. Ar dl mamos?

paklaus. Tai

buvo jos pirmieji odiai man.


- A neinojau, kad jai kakas negerai. Neinojau, jog ser
ga. Buvau per maa suprasti.- Nenuleidiu aki nuo horizonto:
1 42

plonos itisins linijos, tiesios lyg temptas lynas. lanka tebe


tolsta nuo ms, ir man vl grta prasta vaikysts fantazija: gal
vanduo jau niekada negr, gal visas vandenynas aminai dings
nutrauktas ems paviriumi tarsi lpos nuo dant, liks tik alta
balta sausuma, nubal kaulai. - Jei biau inojusi, gal biau
galjusi ...
Paskutin akimirk balsas ulta ir nebegaliu baigti sakinio.

Gal biau galjusi jq. sulaikyti. ito sakinio niekad nesu itarusi,
net nedrsdavau ito pagalvoti. Bet mintis jau gim, stkso kaip
uolos skardis - biau galjusi j sulaikyti. Turjau sulaikyti.
Mes sdime tyldarr.i. Man pasakojant, motina su vaikiuku
susiruo ir ijo namo, papldimyje likome su Aleksu vienu du.
Dabar, kai odiai nebesiveria i mans, negaliu patikti, kad
itiek daug pasipasakojau beveik visikai nepastamam mo
gui - dargi vaikinui, ne iaip kam. Man staiga pasidaro nepake
liamai gda. Noriu pasakyti k nors kita, k nors nekalta, apie
atoslg ar orus, bet, kaip visada, kai reikia, kad protas veikt,
jis isijungia. Aleks bijau net vilgtelti. Vis dlto sidrsinu
si vogiomis dirsteliu. Jis tebeiri vandenyn. Veidas visikai
nevelgiamas, tik andikaulio apaioje virpioja maytis rau
menlis. Man pasidaro lidna. To ir bijojau - kad jam bus gda
dl mans, koktu nuo mano eimos istorijos, dl ligos, tekanios
mano kraujyje. tai jis atsistos ir pasakys, jog daugiau nebenori
su manimi kalbtis. Keista. Alekso beveik nepastu, tarp ms
neperengiama praraja, bet i mintis mane vis tiek sugraudina.
A vos susilaikau nepaokusi ir nenubgusi, kad tik nereik
t linksti ir apsimesti supratinga, kai jis atsisuks tars: Paklau

syk, Lena. Nepyk, bet... Ir pairs tokiu pastamu vilgsniu.


1 43

(Pernai ant Kalno lakst pasiuts uo, apsiseiljs puldinjo vi


sus praeivius. Jis buvo ibadjs, nususs, apniktas blus ir be
vienos kojos, bet vis tiek j steng nuauti tik du policininkai.
Susirinko iopli minia, ir a ten buvau. Sustojau bgdama at
gal. Pirm kart gyvenime supratau vilgsn, kuriuo mane vi
sada velgia mons, igird Helovj pavard. Jame bdavo gai
lestis, taip, bet ir pasidygjimas, ir baim usikrsti. Lygiai taip
jie irjo t un, sukant ratu ir urzgiant, aptekus seilmis;
paskui, kai treia kulka pagaliau j pribaig ir jis liovsi trkio
js, visi lengviau atsiduso.)
Kai jau pamanau neitversianti, Aleksas pirtu kepteli man
alkn.
- Einam lenktyni, - taria atsistodamas ir nusipurto nuo
ort sml. Jis paduoda man rank, padeda pasikeiti - vl su
ypsena. T akimirk esu jam be galo dkinga. Jis mans ne
smerkia u mano eimos praeit. Nelaiko mans susitepusia ar
pagadinta. Pastato mane ant koj, ir man pasirodo, jog trumpai
spusteli rank; i nuostabos ir laims padanja pulsas, ir a pri
simenu mudviej su Hana slapt enkl.
- Nebent tau patinka paeminimas, - sakau.
Jis kilsteli antakius.
- Vadinasi, manai, kad mane pralenksi?
- A ne manau, o inau.
- Dar pairsime. - Jis pakreipia galv. - Taigi pirmiausia
iki baken, gerai?
A sutrinku. Atoslgis nesiekia labai toli, bakenai tebepldu
riuoja madaug keturi pd gylio vandenyje.
- Nori bgti to ly n ?
1 44

- Bijai? - isiiepia jis.


- Nebijau, bet...
- Gerai. - Dviem pirtais jis brkteli man per pet. - Gal
tada maiau kalb, o daugiau... Bk! - rikteli jis ir pasileidia,
kiek kojos kabina. Sugaitu dvi sekundes, kol imu j vytis.
- Neteisinga! A nebuvau pasiruousi! - aukiu.
Juokdamiesi lekiame per seklumas su visais drabuiais. Per
atoslg matyti kiekviena vandenyno dugno rievel ir dubl.
Po koj traka geldels. Kojos pirtai sipainioja raudonus ir
violetinius dumblius, ir a vos neisitiesiu ant nosies. Delnu pa
sispyrusi atgaunu pusiusvyr ir beveik prisiveju Aleks, bet jis
pasemia sauj lapio smlio ir svedia mane. Spiegdama sten
giuos isisukti, bet iek tiek smlio pataiko skruost ir nuslysta
kaklu.
- Tu tikras sukius! - suvokiu udususi nuo bgimo ir
juoko.
- Kaip galiu sukiauti, jei nra taisykli? - per pet suunka
Aleksas.
- Ak nra taisykli?
Mes jau brendame iki puss blauzd, a imu sauja semti van
den ir pilti ant jo, Alekso nugar ir peius imargina lapios
dms. Atsisuks jis perbraukia ranka per vandens paviri
pakeldamas spindint la lank. Gelbdamasi krypteliu, bet
paslystu ir grinu auktielninka, panirdama iki alkni, per
mirksta ortai ir markinli apaia, nuo netikto alio aikte
liu. Jis tebepkuoja tolyn atmets galv, akinamai ypsodamas,
o juokas toks garsus, jog sivaizduoju, kaip jis nuskrieja pro
Didiojo Rombo sal, persirita per horizont ir pasiekia kitas
1 45

pasaulio dalis. iaip taip atsistojusi velkuosi paskui j. Bakenai


kilnojasi u dvideimties pd, vanduo iki keli, paskui apse
mia launis, jau siekia pusiauj, pagaliau abu leidiams pusiau
bgte, pusiau plaukte, padrikai plakdami rankomis vanden.
Nepajgiu nei kvpuoti, nei galvoti ar dar ko daryti, tik juokiuo
si ir takausi nenuleisdama aki nuo rykiai raudon baken,
okiojani vandenyje, turdama vienui vien mint - laimti,
a turiu laimti; kai, likus keliems metrams, jis tebepirmauja, o
a lapnoju vos kilnodama kojas, nes permirk drabuiai traukia
taip, tarsi kiens bt prikimtos akmen, negalvodama oku
priek ir puolu ant jo, pargriaunu vanden jusdama, kaip spiriu
jam laun, tada metuosi pirmyn ir pliaukteliu per artimiau
si baken. Plastikas atoka nuo delno. Mes turbt esame koks
ketvirtis mylios nuo kranto, bet atoslgis nesibaigia, todl a
galiu istovti, nors vanduo dauo krtin. Pergalingai ikeliu
rankas. Aleksas spjaudydamasis inyra i vandens, purto galv,
nuo plauk tyka purslai.
- A laimjau, - itariu.
- Tu sukiavai, - sako jis, pasistumia dar kelis ingsnius ir atmets rankas susmunka ant bakenus jungianios virvs. Isirie
ia taip, kad veidas iri dang. Visas lapias, vandens laeliai
varva nuo blakstien, ritasi skruostais.
- Kaip galiu sukiauti, jei nra taisykli?
Jis ypsodamas grteli mane.
- Taigi a leidau tau laimti.
- Kurgi ne... - Aptekiu j, jis pasiduodamas ikelia rankas. Tiesiog nemoki pasiduoti.
- Neturiu tokios patirties.
1 46

Ir vl toks pat pasitikjimas, beveik nepakeniamas nerpes


tingumas, vl pakreipta galva ir toji ypsena. Bet iandien tai
mans neerzina. iandien patinka, atrodo, jo lengvabdikumo
prilimpa ir man, jeigu ilgiau biau su juo, niekada nejausiau
drovumo, baims ar pavojaus.
- Tebnie.
Viena ranka apsikabinu baken greta jo. Taip gera, kai srovs
verpetuoja apie krtin, gera bti vandenyje su drabuiais, justi,
kaip markinliai limpa prie kno. Netrukus prasids potvynis,
vanduo ims plsti atgal. Reiks ltai ir sunkiai irtis krant.
Bet man nesvarbu. Niekas nesvarbu- nerpi, kaip, po galais,
Kerolei paaikinsiu, kodl parjau namo varvanti, dumbliais ap
lipusia nugara ir druska pakvipusiais plaukais, nerpi, kiek liko
iki komendanto valandos ir kodl Aleksas man toks geras. Tie
siog esu laiminga, toks tyras, kunkuliuojantis jausmas. U bake
n vanduo tamsiai mlynas, bangos aptakytos baltais purslais.
U baken neleidiama plaukti: ten yra salos ir sargybos postai,
o dar toliau - atviras vandenynas, tyvuliuojantis iki pat neval
dom ali, kuriose viepatauja liga ir baim, taiau t akimirk
svajoju nerti po virve ir plaukti tolyn.
Kairje matome rykiai baltus laboratorij komplekso silue
tus, dar toliau- Senj uost, kurio prieplaukos isirangiusios it
miliniki mediniai imtakojai. dein nuo ms stkso Tju
kio tiltas, visu jo ilgiu stovi sargybini bdels, jos eina ir toliau,
palei sien. Aleksas pastebi, jog iriu ten.
- Grau, tiesa?- taria jis.
Tiltas aliai ir pilkai kanaptas, visas padengtas dumblu ir
maurais ir tarsi pakryps pavjui. A susiraukiu.
1 47

- Atrodo, kad pva, ar ne? Sesuo visada sakydavo, kad kada


nors nuvirs vandenyn, sugrius.
Aleksas juokiasi.
- A ne apie tilt. - Smakru jis krypteli onan. - Apie tai, kas
u tilto.- Akimirk patyli. - Apie Tyrus.
U Tjukio tilto yra iaurin siena, eina kitu Galinio uutkio
krantu. Mums bestovint prie sargybini post suimba ibintai,
vienas po kito, j viesa slysta vis tamsjaniu mlynu dangu
mi- enklas, kad jau darosi vlu ir man reikia keliauti namo. Ir
vis tiek neprisiveriu plaukt krant, nors jauiu, kaip vanduo,
semiantis krtin, ima burbuliuoti ir kilti, taigi prasideda po
tvynis. U tilto vels Tyr mediai juda vjuje lyg aminai kei
ianti kontrus siena- storas alumos pleitas, siekiantis lank,
siterps tarp Portlando ir Jarmuto. I ia matome tik mayt jo
dalel, tui viet be vies, be vali ir pastat, nevelgiam,
baugi ir juod. Bet a inau, kad Tyrai eina toli, driekiasi e
myno gilum imtus myli, per vis al, jie lyg pabaisa apkeia
civilizuotas pasaulio dalis.
Gal dl lenktyni, kai greiiau u Aleks pasiekiau bakenus,
o gal dl to, kad jis nesupeik nei mans, nei mano eimos, kai
papasakojau apie mam, taiau t akimirk jauiuosi tokia ne
rpestinga ir laiminga, jog, atrodo, galiu jam visk papasakoti,
visko klausti. Taigi:
- Ar galiu pasakyti tau paslapt?- Atsakymo nelaukiu, man
jo nereikia,' is inojimas svaigina taip, kad pamirtu visus pa
vojus. - Vis laik apie tai galvodavau. Na, apie Tyrus, kokie
jie... ir apie Nelegalus, ar j tikrai esama. - Akies kertele lyg ir
pamaiusi j krptelint kalbu toliau: - Kai kada pamanydavau ...
1 48

Svajodavau, kad mama nemir, aiku? Kad galbt tik pabgo


Tyrus. Nors tai n kiek ne geriau. Bet a, matyt, nenorjau, jog
ji bt aminai inykusi. Buvo smagiau sivaizduoti j esant kur
nors kitur, dainuojant. .. - Nutylu kraipydama galv, nustebusi,
kad man taip jauku kalbti su Aleksu. Nustebusi ir dkinga. O kaip tu?
- K kaip a?
Alekso iraikos nesuprantu. Atrodo, lyg biau j beveik
eidusi, bet juk nelogika.
- Kai buvai maas, ar nenordavai patekti Tyrus? Dl do
mumo, lyg aidiant.
Aleksas prisimerkia, nusisuka, vypteli.
- Kurgi ne, daugyb kart. - Jis pliaukteli per baken. - Ten
nra it. Nra sien, kurias atsitrenki. Nra sekani aki.
Laisv ir erdv, platybs. A tebegalvoju apie Tyrus.
iriu j. Niekas nebevartoja odi laisv, erdv. Pasen
odiai.
Pati nejusdama ir negalvodama brkteliu per tritak ran
del ant jo kaklo. Man prisilietus, jis atlyja, tartum biau j
nuplikiusi, ir a i gdos skubiai nuleidiu rank.
- Lena... - itaria jis baisiai keistu balsu, lyg mano vardas
bt rgtus, negardus.
Suprantu, nereikjo jo liesti. A perengiau rib, ir jis man
apie tai primins, primins, k reikia bti neigydytai. Turbt nu
mirsiu i paeminimo, jeigu ims mane mokyti, todl, slpdama
sumiim, pradedu taukti:
- Dauguma igydytj apie tokius dalykus negalvoja. Kero
l... mano teta... visada sako, jog tai tik laiko gaiimas. Visada
1 49

sako, jog ten nieko nra, tik gyvnai ir dykros, ir virusai, o visos
tos kalbos apie Nelegalus tra pasakls vaikams. Ji sako, jog ti
kti Nelegalais - tas pat kaip tikti vilkolakiais ar vampyrais. Pri
simeni, kaip mons kalbdavo, kad Tyruose esama vampyr?
Aleksas ypteli, bet kreivai.
- Lena, turiu tau kai k pasakyti.
Jo balsas tvirtesnis, taiau tonas toks, kad kakodl bijau leis
ti jam kalbti. O pati negaliu nutilti.
- Ar skaudjo? Per procedr. Sesuo sak, nieko baisaus, juk
suleidia nuskausminamj, bet pusseser Marsija pasakodavo,
kad blogiau negali bti, net baisiau u gimdym, nors antr vai
kel ji gimd penkiolika valand... - Nutylu uraudusi, mintyse
keikdama save u it juoking plepjim. Bt gera atsukti at
gal vakarykt vakarl, kai galvoje buvo tuia, kai tarsi taupiau
odius itam pliurpimui. - Bet a nebijau, - beveik suunku,
kai Aleksas bando kalbti.- Artinasi mano procedra. Liko e
iasdeimt dien. Keista, ar ne? Kad skaiiuoju dienas. Bet ne
galiu sulaukti.
- Lena... - Alekso balsas garsesnis, stipresnis ir pagaliau
mane nutildo. Jis atsisuka, mudu stovime akis ak. T akimir
k padai atitrksta nuo dugno ir vanduo jau pliukena kakl.
Kaip spariai grta. - Paklausyk. A nesu... nesu toks, kokiu
mane laikai.
A vos laikausi. Staiga srovs pradeda mane traukti, vilkti.
Visada itaip. Atoslgis ltas, potvynis teli miai.
- K tai reikia?
Jo akys - besimainanios aukso spalvos, gintarins gyvulio
akys - tiria mano veid, ir man vl pasidaro baisu, nors neinia ko.
1 50

- A nesu igydytas, - sako jis. Usimerkiu ir sivaizduoju


neteisingai igirdusi, sivaizduoju, kad bang teliskavim patai
kiau jo balsu. Bet kai atsimerkiu, jis tebestovi irdamas mane,
atrodydamas kaltai ir dar kakaip, gal lidnai, tada suprantu i
girdusi teisingai. Jis priduria: - Man nebuvo atlikta procedra.
- Nepavyko? - Knas paiurpsta, nutirpsta, suvokiu, kad
vandenyje labai alta. - Buvo daryta, bet nepavyko? Kaip ir
mano mamai?
- Ne, Lena. A... - Jis iri al, prisimerks pusbalsiu ta
ria: - Nemoku paaikinti.
Nuo pirt gal iki plauk akn pasijuntu lyg sukaustyta
ledo. Galvoje lekia padriki vaizdai, slenka trkinjantis filmas:
Aleksas stovi stebjimo balkone, plaukai lyg lap vainikas; pa
suka galv parodydamas tritak randel po kaire ausimi; duo
da man rank sakydamas: A nepavojingas. Negaliu tavs nu

skriausti. Man i burnos vl pasipil odiai, bet a to nejauiu,


ivis beveik nieko nejauiu.
- Tau nepavyko, ir tu visur meluoji. Meluoji, kad galtum
mokytis, gauti darb, bti suporuotas ir visa kita. Bet i tikrj
nesi ... tebesi... tu gali bti...
Neprisiveriu itarti to odio. Apsikrts. Neigydytas. Li
gonis. Toks jausmas, kad pati tuoj subloguosiu.
- Ne, - taria Aleksas taip garsiai, jog net krpteliu. engiu
atbula ir vos nenuslystu po vandeniu, nes padai iuinja gliiu
ir nelygiu dugnu, bet, kai Aleksas bando mane sulaikyti, oku
atgal, kad nepasiekt. Jo veide kakas sustingsta, lyg bt paga
liau apsisprends. - A tau sakau, kad nesu gydytas. Nesu supo
ruotas ar dar koks. Nesu net vertintas.
151

- Negali bti, - vos girdimai kuteliu. Vir mans skuriuoja


dangus, mlynos, rausvos ir raudonos spalvos sukasi, maiosi,
kol atrodo, jog dangus daiktais kraujuoja.- Negali bti. Tu turi
procedros rand.
- T ik rand, - velniau pataiso jis. - Paprasiausi rand.
Ne procedros. - Jis nusisuka parodydamas man kakl. - Trys
takai, apversto trikampio forma. Nesunku padaryti. Skalpeliu,
peiliuku, bet kuo.
A vl usimerkiu. Aplinkui sibuoja bangos, vilnija auktyn
emyn, ir a suprantu tuoj apsivemsianti, tiesiai ia, vandeny
je. Vargais negalais nuryju leiktul stengdamasi atsitverti nuo
suvokimo, tvinksinio smons gelmje, grasinanio isilieti ir
mane paskandinti. Atsimerkusi gargteliu:
- Kaip? ..
- Lena, suprask, a tavimi pasitikiu. Ar aiku? - Jis iri
mane taip skvarbiai, jog jauiu jo vilgsn kaip prisilietim, to
dl nepakeliu aki.- A neketinau ... nenorjau tau meluoti.
- Kaip?- garsiau pakartoju. Smegenys kakodl sikibo vie
nintel od "meluoti" ir dabar be galo suka ratu: Niekaip nei

vengsi vertinimo, jei nemeluosi. Niekaip neivengsi procedros, jei


nemeluosi. Taigi turi meluoti.
Valandl Aleksas tyli, jau manau, isigando, daugiau nie
ko nesakys. Beveik ito noriu. Beviltikai troktu atsukti laik,
grti akimirk prie jam itariant mano vard tuo keistu tonu,
susigrinti pergaling, diaugsming jausm, kai pralenkiau j
lenktyniaudama iki baken. Dabar lenktyniausime iki kranto.
Rytoj vl susitiksime, bandysime prieplaukoje ikaulyti i vej
kelet viei krab.
1 52

Taiau jis prabyla:


- A ne vietinis. Tai yra nesu gims Portlande.
Jis kalba balsu, kokiu mons paprastai pranea baisi ini.
velniu, netgi meiliu, tarsi nuo to naujiena pasidaryt geresn.

Atsipraau, Lena, bet tavo mama buyo pakrikusios psichikos mo


teris. Tarsi po tuo velnumu negirdtum iaurumo.
- I kur tu esi?
Nra reikalo klausti. Jau inau. is inojimas pratrko, isi
liejo, upldo mane. Bet kol jis pats nepasako, yra laelis vilties,
jog netiesa.
Jis tebeiri mane, bet makteli galva atgal- sienos link, tilto
link, be paliovos keiiani kontr ak, virki ir kitokios
susipynusios augalijos link.
- I ten; - atsako jis ar bent man pasigirsta. Jo lpos beveik
nesujuda. Bet prasm aiki. Jis i Tyr.
- Nelegalas, - itariu. Nuo io odio susopsta gerkl. - Tu
esi Nelegalas.
Duodu jam paskutin galimyb paneigti. Bet jis nepaneigia.
Tik susirauks sako:
- Nekeniu ito odio.
Stovdama vandenyje suprantu dar kai k: Kerol ne iaip
sau aipydavosi i mano tikjimo Nelegalais, purtydavo galv
net nesiteikdama pakelti galvos nuo rankose ybsini virbal,
tik paklausdama: Tai gal tu tiki ir vampyrais, ir vilkolakiais?
Vampyrai, vilkolakiai ir Nelegalai - visi tik ir tyko suleisti
tave dantis, sudraskyti. Siaubingi padarai.
Staiga suima tokia baim, papilv ir tarpukoj taip suspau
dia, atrodo, tuoj apsiteliu, nei juoktis, nei verkt. siiebia
1 53

Maojo Rombo salos vyturys, per vanden nutsta platus vie


sos takas - miliniks grasinantis pirtas. Bijau, kad mans
nesugaut jo spindulys, bijau, kad nenukrypt mane ir nei
girsiau danguje burzgiant sraigtasparni ir reguliuotoj bal
s per garsintuv: " Draudiama veikla! Draudiama veikla!"
Krantas regisi beviltikai, nepasiekiamai toli. Nesivaizduoju,
kaip mes net iki ia atbgome. Rankos karo apsunkusios ir
nenaudingas, galvoju apie mam, kaip jos striukel prisigr
vandens.
Giliai kvpuoju stengdamasi sutramdyti prot, susikaupti.
Niekas negali inoti, kad Aleksas Nelegalas. Juk a neinojau. Jis
atrodo normalus, turi rand reikiamoj vietoj. Niekas negaljo
girdti ms pokalbio.
Pakilusi banga tvoja man nugar. Kniubteliu priek. Alek
sas griebia man u rankos nordamas sulaikyti, a itrkstu, bet
mus ugriva kita banga. Gurkteliu vandens, akis ima grauti
druska, nieko nematau.
- Neliesk. Nedrsk mans liesti.
- Lena, prisiekiu, nenorjau tavs ugauti. Nenorjau tau
meluoti.
- Kodl taip elgiesi? - Nepajgiu blaiviai galvoti, vos bekv
puoju. - Ko i mans nori?
- Noriu? .. - Aleksas purto galv. Atrodo nuoirdiai su
glums... ir sieids, sakytum a padariau k negero. Akimir
k pajuntu jam uuojaut. Galbt jis pamato j mano veide, t
sekunds dalel, kai prarandu budrum, nes jo iraika tampa
velnesn, akys usidega ir, nors nepastebiu jo sujudant, staiga
jis atsiduria prieais, apglbia man peius savo iltomis ranko1 54

mis, tokiomis iltomis ir stipriomis, jog vos nerikteliu, ir sako: Lena, tu man patinki, aiku? tai kaip. Viskas. Tu man patinki.
Jo balsas toks tylus ir hipnotizuojantis, jog man primena dai
n. sivaizduoju plrnus, tyliai liuoksinius i medi: didiu
les kates deganiomis gintarinmis_akimis, visai kaip jo.
Staiga klupteliu atgal ir imu irtis tolyn nuo jo, drabuiai trau
kia emyn, irdis skaudiai dauosi onkaulius, i gerkls ver
iasi voktimas. Atsispyrusi nuo dugno stumiuosi rankomis
priek pusiau bgte, pusiau plaukte, vanduo kelia mane ir trau
kia taip, jog, regis, stengiu liauti vos po col, tarsi judiau
sirupe. Aleksas paaukia vardu, bet a per daug bijau atsisukti
ir sitikinti, ar jis neplaukia i paskos. Visai kaip komarikame
.
sapne, kai kas nors tave vejasi, taiau bijai grtelti ir pairti,
kas ten. Tiktai girdi alsavim, vis ariau ir ariau. Jauti, kaip tave
ukloja persekiotojo elis, bet stovi paralyiuotas: inai, jog
tuoj tuoj lediniai jo pirtai suspaus tau kakl.

Jau niekad neparplauksiu, manau. Nesugrjiu j krant. Ka


kas kliudo man blauzd, ir pradedu sivaizduoti, jog uutkyje
knibdte knibda siaubing povandenini padar, rykli, me
dz ir nuoding unguri, ir, nors suprantu tiesiog panikuojan
ti, panstu nebeplaukti, pasiduoti. Krantas dar taip toli, o mano
rankos ir kojos tokios sunkios.
Alekso bals nunea vjas, jis skamba vis silpniau, ir kai pa
galiau idrstu vilgtelt per pet, matau jo galv okinjant alia
baken. Suprantu nuplaukusi daug toliau, negu maniau, ir kad
Aleksas tikrai mans nesiveja. Baim isisklaido, krtin spau
diantis kumtis atsileidia. Atplsta tokia stipri banga, jog man
padeda persiristi per stai povandenin keter ir parklupdo
155

ant minkto smlio. Kai vargais negalais atsistoju, vanduo teli


tik iki pilvo, ir krant pasiekiu jau briste, drebdama, nusikama
vusi, bet dkinga.
Kojos virpa. iopJodama, kosdama parpuolu ant kranto.
Dang vir Galinio uutkio laio spalv liepsnos, oranins,
raudonos, roins, ir a suvokiu, jog tuoj leisis saul, gal kokia
atunta valanda. Norisi tik atsigulti, isksti rankas kojas ir i
miegoti vis nakt. Jauiuosi, lyg sriame vandenyje biau i
tirpinusi pus savo svorio. Od perti, visur smlis, po liemenle
ir kelnaitmis, tarpupiriuose ir po nagais. Tai, kas vandenyje
kliud blauzd, paliko pdsak: ilg nubrozdint ruo.
Pakeliu galv ir persigstu prie baken nematydama Alekso.
Man sustoja irdis. Tada j ivystu, greitai artjant tams tak.
Rankos lengvai skrodia vanden. Jis plaukia greitai. Sunkiai at
sistojusi sugraibau sportbaius ir nulubioju prie dviraio. Ko
jos tokios silpnos, kad gal minut bandau ilaikyti pusiausvyr,
o tada kur laik dar keverzoju keliu kaip maas vaikas, kuris tik
mokosi vaiuoti.
Iki pat savo nam vart daugiau n karto neatsisuku. Gatvs
jau itutjusios ir tylios, tuoj sutems ir komendanto valanda
apglbs mus savo plaiu iltu glbiu, visus suvarydama namus,
kur saugu.

vien
Galvokite itaip: kai lauke speigas ir js ka-lenate dantimis, kad nesusigriebtu
mte gripo, apsivelkate ieminiu paltu, apsimuturiuojate aliku, apsimaunate
kumtines pirtines. Na, o sienos - tas pats kaip kepurs, alikai ir ieminiai
paltai visai aliai! Jos sulaiko baisiausi lig, kad visi iliktume sveiki!
Pastaius sienas, prezidentas ir Susivienijimas turjo pasirpinti dar vie
nu dalyku, kad visi galtume gyventi saugiai ir laimingai. Didioji sanitarija *
(kartais vadinama " aibiku karu") truko trumpiau nei mnesi, bet po to
visose nevaldomose teritorijose ligos neliko. Mes ten gerokai paplujome kaip
senais gerais laikais, ivalme nevarumus, visai kaip js mama kempine
nuvalo virtuvini stal - brkt brkt, ir tvarka. . .
* Sanitarija
1.

Higienos priemons, padedanios utikrinti asmenin var ir stiprinti


sveikat

2. Atliek alinimas
Dr. Riardo "Istorijos vadovlis vaikams", I skyrius

tai dar viena ms eimos paslaptis: mano sesuo usikrt deliria likus keliems mnesiams iki numatytos pro
cedros. Ji simyljo vaikin, vardu Tomas, irgi negydy

t. Kiauras dienas juodu su Tomu guldavo ydinioje pievoje

prisideng akis nuo sauls, kuddami vienas kitam paadus,

1 57

kuri n vienas negaljo vykdyti. Ji aminai verkdavo, o kart


man prisipaino, jog Tomui patinka nubuiuoti jai nuo skruos
t aaras. Todl ir dabar, kai prisimenu tas dienas, - man tada
tebuvo atuoneri, - pajuntu srum.
Liga palengva grausi vis giliau, d j i vidaus it koks pa
razitas. Sesuo nebegaljo valgyti. Jei ir kalbindavome nuryti
kok ksnel, jis beregint ieidavo lauk, ir a pradjau bijoti dl
jos gyvybs.
inoma, niekas nenustebo, kai Tomas jai sudau ird.
"Ssilvos knyga" sako: "Amor deliria nervosa sukelia priefron
talins smegen ievs pokyius, kuri pasekm - fantazijos,
iliuzijos, jos ir priveda prie psichinio isekimo" (r. "Poveikis",
p. 36). Paskui sesuo nieko daugiau neveikdavo, tik tysodavo
lovoje ir irdavo, kaip sienomis ltai slenka eliai; jos on
kauliai sunkiai kilnodavosi po blykia oda lyg i vandens iny
rantys medgaliai.
Net ir tada sesuo atsisak procedros ir paguodos, kuri ta
bt suteikusi; paskirtj dien reikjo keturi mokslinink ir
keli virkt raminamj, kad ji nurimt, pasiduot, nebesi
draskyt ilg ilgiausiais nagais, kuri nesikirpo kai kiek sa
vaii, nebeklykt ir nesiaukt Tomo. irjau, kaip jie atjo
iveti jos laboratorijas; ji spjaudsi, nypt ir spardsi, o a
sdjau kertje persigandusi, galvodama apie mam ir tt.
T dien, nors buvo liks deimtmetis, pradjau skaiiuoti
mnesius iki saugum suteiksianios procedros.
Pagaliau sesuo buvo igydyta. Ji gro pas mane velni ir pa
tenkinta, varutliais trumpais nagais, plaukus susipynusi ilg
stor kas. Prajo keli mnesiai, ji buvo paadta vienam infor1 58

matikui, madaug j os amiaus, ir, kai baig koled, po keli


savaii jie susituok: stovjo laisvai susikabin po baldakimu,
velgdami tiesiai prie save- lyg pasitikdami ateities dienas, ne
aptemdytas rpesi, nepasitenkinimo ar nesutarim, niekuo
nesiskirianias ateities dienas, panaias tvarkingai puiam
muilo burbul virtin.
Ir Tomas buvo igydytas. Jis ved El, kadaise buvusi ge
riausi sesers draug, ir dabar visi laimingi. Prie kelis mnesius
Reiel pasakojo, kad abi poros danai susitinka per ikylas ar
Ist Endo bendruomens ventes, nes gyvena netoli viena kitos.
Keturiese sdi mandagiai ir ramiai nekuiuodami, joks praei
ties prisiminimas nedrumsia dabarties ramumos ir pilnatvs.
Tuo gydymas ir puikus. N vienas neusimena apie prab
gusias kartas dienas anoje pievoje, kai Tomas nubuiuodavo
Reielei aaras ir kurdavo itisus pasaulius vien tam, kad turt
k jai paadti, kai ji iki kraujo nusidraskydavo od pagalvojusi,
kaip reiks gyventi be jo. Neabejoju, jog jai gda dl t dien,
jeigu tik jas prisimena. Tiesa, dabar ne taip jau danai j matau,
madaug kas du mnesius, kai ji susigriebia privalanti usukti,
todl, galima sakyti, j i dalies praradau kaip tik dl proced
ros. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog ji apsaugota. Svar
biausia, jog jai niekas negresia.
Pasakysiu jums dar vien paslapt, pirmiausia js pai la
bui. Jums gal atrodo, kad praeitis kak turi pasakyti. Gal atro
do, kad reikia klausytis, itempus ausis gaudyti jos kudesius,
atsisukus atgal, palinkus siklausyti jos bals, sklindant i po
emi, i negyv viet. Jums gal atrodo, kad praeitis gali k nors
duoti, k nors, k turite suprasti ar isiaikinti.
1 59

Bet a inau ties: inau i altumo nakt. inau, jog praeitis


nutemps tave atgal ir emyn, privers klausytis vjo nabdesi
ir siruojani medi kliedesio, bandyt atspti kakok kod,
sujungti, kas nutrk. Beviltikas reikalas. Praeitis tra nata. Ji
guli tavyje it akmuo.
Patikkite, a inau: jei igirsit, kad praeitis jus kalbina, paju
site, kaip ji tampo u skverno ir braukia pirtais per nugarkaul,
geriausia. vienintel ieitis - bgti.
Po Alekso prisipainimo kasdien iekau ligos poymi. Dds
parduotuvje sddama prie kasos aparato pasiremiu alkne
ir suimu skruost, kad nykiu galiau uiuopti kakle pul
s, sitikinti, jog normalus. Rytais kelis kartus giliai kvepiu
klausydamasi, ar vars plauiai. Nuolat plaunuosi rankas. i
nau, kad deliria neusikrsi kaip sloga, jos ukratas neplinta
iaudint, bet vis tiek i liga limpama, todl, kai ryt po ms
pasimatymo Ist Ende atsikliau vis dar sunkiomis koj omis ir
besvore it muilo burbulas galva, perinia gerkle, pirmiausia
pamaniau usikrtusi.
Po keli dien pasijuntu geriau. Vienintel keistenyb, kad
mano pojiai tarsi atbuko. Viskas atrodo ibluk, lyg prasta
spalvota kopija. Kad valgis gaut skon, turiu j pasisdyti, o te
tos balsas tarytum gerokai pritils. " Ssilvos knygoje" perskaitau
visus deliria poymius, bet nerandu nieko, kas tikt man, todl
gal gale mitariu, jog man liga negresia.
Vis dlto imuosi atsargumo pasiryusi neengti n vieno
klaidingo ingsnio, pasiryusi rodyti sau, jog nesu kaip mama kad epizodas su Aleksu buvo tik atsitiktinumas, klaida, siaubin1 60

gas nesusipratimas. Negaliu pamirti, kaip arti buvo tikras pa


vojus. Net nenoriu galvoti, kas bt, jei kas nors suinot apie
Aleks, koks jis yra, jei kas nors suinot, jog mudu stovjome
drauge drebdami vandenyje, kalbjoms, juokms, lietme
vienas kit. Man darosi bloga. Nu9latos turiu sau kartoti, kad
mano procedra jau greiiau nei po dviej mnesi. Tik reikia
ramiai laikytis, itverti tas septynias savaites, ir viskas bus gerai.
Kas vakar pareinu namo likus dviem valandoms iki komen
danto valandos. Pasisilau dirbti parduotuvje daugiau dien
per savait ir net nepraau prastos algos - atuoni doleri u
valand. Hana neskambina. Ir a neskambinu. Padedu tetai virti
vakarien ir neraginama nuruoiu stal, suplaunu indus. Greis
vaikto pataisas - ji baig tik pirm klas, bet kalbama, jog bus
palikta antriems metams, todl a kas vakar, pasisodinusi ant
keli, padedu jai vargti nam darbus: kudu aus maldaudama
kalbti, susikaupti, klausytis, meilikauju, galiausiai ssiuvin
pati suraau bent pus pratim. Po savaits teta nustoja tartinai
nairuoti, o kai pareinu namo, nebereikalauja atsiskaityti, kur
buvau, ir man nuo krtins nusirita dar vienas akmuo; ji vl
manimi pasitiki. Juk nebuvo lengva paaikinti, kuri gal mu
dvi su Sofija Henerson po eimynins vakariens nutarme i
simaudyti vandenyne, be to, su drabuiais, dar sunkiau - kodl
parjau ibalusi ir drebdama, taigi supratau, jog teta neukibo.
Bet po kiek laiko ji vl nusiramina, nebeiri tariai, lyg biau
koks vrelis narve, galintis tapti mirtinai pavojingas.
Eina dienos, tiksi laikas, sekunds tauki pirmyn it grivan
tys domino kauliukai. Kasdien kartis darosi vis labiau nepa
keliamas. Jis liauia Portlando gatvmis, dvokia iukli kon161

teineriuose, ir visas miestas smirda kaip milinika paastis.


Sienos rasoja, troleibusai kosti ir kratosi, mons kasdien ren
kasi prieais municipalinius pastatus ir meldia vsaus oro g
sio atsidarant automatinms durims, kai pro jas eina ar ieina
reguliuotojas, politikas ar sargybinis.
Turiu liautis bgiojusi. Paskutin kart bgdama vis mar
rut jauiu, kaip kojos paios nea Paminklo aikt - pralk
ti pro Gubernatori. Plieskia balta saul, visi pastatai dangaus
fone kyo kaip metalini dant eils. Kol pasiekiu statul, nusi
variusi gaudau or, galva svaigsta. Kai, sikibusi Gubernatoriaus
rankos, strykteliu ant postamento, metalas nudegina deln ir
pasaulis ima palusiai sibuoti, aplinkui blykioja viesos zig
zagai. Miglotai suvokiu turinti eit vid, i atokaitos, bet protas
apkvaits, ir a sukiu pirtus skyl Gubernatoriaus kumty
je. Neinau, k tikiuosi rasti. Aleksas jau sak, kad ratelis, kur
man paliko prie kelis mnesius, tikriausiai virto popieriaus gu
mulliu. Itraukiu pirtus, aplipusius itiusia kramtuke, bet vl
juos sukiu, grabalioju. Staiga pajuntu, kaip sauj slysta kakas
trakus ir vsus, sulankstytas keturlinkai, - laikelis.
Ilankstau j beveik be nuovokos, dar nesitikdama, jog ra
telis nuo jo. Rankos ima drebti, o a perskaitau:

Lena, labai gailiuosi. Praau man atleisti.


Aleksas
Neprisimenu, kaip parbgau namo, vliau teta randa mane nu
leipusi koridoriuje, kak murmani po nosimi. Kad nukrist
temperatra, ji paguldo mane voni, prigrst ledo. Kai paga1 62

liau atsigaivelju, ratelio niekur nerandu. Pamanau kakur j


pametusi. Pajuntu ir palengvjim, ir nusivylim. Vakare per
skaitome, kad Laiko ir temperatr tarnyba ufiksavo imt du
laipsnius pagal Farenheit: kol kas kariausia ios vasaros diena.
Teta udraudia man bgioti iki vasaros pabaigos. A nesi
prieinu. Nepasitikiu savimi, negaliu garantuoti, kad kojos vl
nenuves prie Gubernatoriaus, Ist Endo papldim, prie labo
ratorij.
Gavusi nauj vertinimo dat vakarais prie veidrod repe
tuoju atsakymus. Teta usispiria vl mane lydti laboratorijas,
bet Hanos syk nematau. Nematau n vienos pastamos. Net
keturi vertintojai kitokie: ore plduriuojantys ovaliniai veidai,
kitokie rudo ir rausvo atspalviai, dviej matmen, lyg eliuoti
pieiniai. kart nebijau. Ivis nieko nejauiu.
visus klausimus atsakau tiksliai taip, kaip turiu. Paklau
sus, kokia mgstamiausia spalva, trumputl akimirk mintyse
vysteli nusvidinto sidabro spalvos dangus ir aus tarsi kakas
nipteli od pilkas.
- Mlyna, - tariu, ir visi nusiypso.
- Noriau studijuoti psichologij ir visuomens reguliavim, - sakau. Paskui sakau: - Mgstu klausytis muzikos, bet ne
per garsiai. - Paskui dar sakau: - Laims esm yra saugumas.
ypsenos, ypsenos, ypsenos, visas kambarys pilnas dant.
Baigusi atsakinti ieinu. Akies krateliu lyg ir spju pama
tyti mstelint kakok el. Staigiai pakeliu akis stebjimo
balkon. inoma, kad tuias.
Po savaits gauname stojamj rezultatus - visus ilaikiau ir galutin paym - atuoni. Teta mane apkabina, pirm kart
1 63

per daugel met. Dd negrabiai paploja per pet ir vakarie


niaujant duoda man didiausi vitienos gabal. Net Denei
mano laimjimai padaro spd. Greis kelis kartus beda galva
man koj, a pasitraukiu liepdama liautis idykavus. inau, jai
lidna, kad tursiu j palikti.
Taiau toks jau gyvenimas, kuo greiiau ji apsipras, tuo
geriau.
Gaunu ir patvirtint kandidat jaunikius sra, dailiai
ispausdint baltame lape su Portlando miesto herbu viruje,
jame keturios pavards ir statistika: amius, vertinimo rezul
tatai, pomgiai, rekomenduotina karjera, galimos algos dydis.
Gerai, bent jau Endriaus Marko nra. Pastamas tik vienas var
das - Krisas Makdonelis. Raudonplaukis, atsikiusiais lyg triu
io dantimis. inau j tik todl, kad pernai, kai vien dien lauke
aidiau su Greise, jis m dainuoti: "Eina debil su nalaite",
ir a, negalvdama, k darau, sugriebiau nuo ems akmenuk
ir paleidau j. Pataikiau smilkin. Jam sutavaravo akyse. Jis
paliet pirtais galv, o kai atitrauk, buvo tamss nuo kraujo.
Daug dien po to bijojau ieit kiem, bijojau, kad mans ne
suimt ir nemest Kriptas. Ponas Makdonelis turi mechani
nes dirbtuves, be to, savanoris reguliuotojas. Neabejojau, jog jis
mane prigriebs u tai, k padariau jo snui.
Krisas Makdonelis. Finjas Donstonas. Eduardas Vangas.
Brajanas arfas. Spoksau vardus taip ilgai, jog raids susimaio
visokiais kvailais junginiais.
Liepos vidury, kai iki procedros lieka vos septynios savaits,
laikas apsisprsti. A negalvodama i akies juos sunumeruoju
pagal reiting: Finjas Donstonas ( 1 ), Krisas Makdonelis (2),
1 64

Brajanas arfas (3), Eduardas Vangas (4) . Vaikinai irgi pateiks


savo reitingus, o vertintojai pasistengs juos suderinti.
Po dviej dien gaunu oficial praneim: vis gyvenim
nugyvensiu su Brajanu arfu, kurio pomgiai "irti inias" ir
"virtualus beisbolas", kuris planu<;ja dirbti "elektrik gildijoje",
kada nors tikisi gauti 45 000 doleri metin alg, "pakankam
ilaikyti dviem ar trims vaikams". Bsiu su juo suadta prie
ruden praddama mokytis Portlando apygardos kolede. Kai j
baigsiu, susituoksime.
Nakt miegu be jokio sapnelio. Rytais pabudus visada tvyro
rkas.

Per deimtmeius iki atsirandant gydymui liga tapo tokia ukreiama ir taip
plaiai paplito, jog labai retas mogus sulaukdavo brandos nesusirgs sunkia
amor deliria nervosa forma (r. " Statistika. Era prie ikylant sienoms") . . .
Daugelis istorik teigia, kad visuomen prie atsirandant gydymui pati buvo
ios ligos atspindys su jai bdingu susiskaldymu, chaosu ir nepastovumu. . . .

Kone pus santuok iirdavo. . . . Nepa rastai iaugo narkotik vartojimas,


taip pat miri nuo alkoholio skaiius.
Apimti nevilties mons taip troko apsisaugoti nuo ligos, kad pradjo
plaiai bandyti savadarbius liaudikus vaistus, jau savaime mirtinus, gerdavo
miinius, sutaisytus i iprast vaist nuo peralimo, taiau itin greit ipranta
mus ir danai mirtinus (r. " Istorin liaudies medicinos apvalga") . . . .
Deliria igydanios procedros iradimo garb tradicikai priskiriama Kor
makui T. Holmsui, neurolbgui, pirmojo Naujj mokslinink susivienijimo na
riui ir vienam pirmj Naujosios religijos, skelbianios veniausiqjq Dievo,
Mokslo ir Tvarkos Trejyb, ipainj. Holmsas buvo kanonizuotas prajus ke
leriems metams po mirties, knas balzamuotas ir laikomas Vis ventj me
moriale Vaingtone, Kolumbijos apygardoje (r. nuotraukas p. 21 0-212).
"Era prie ikylant sienoms" - E. D. Tompson.
"Trumpa Jungtini Valstij istorija", p.

121

en kart liepos pabaigos vakar grtu namo i "U


_
suk ir sutaupyk" parduotuvs, kai igirstu aukiant

mane vardu. Atsisukusi pamatau atbgant Han.

- Tai kaip dabar? - prisiartinusi klausia.- Visada taip ir praeisi?


Mane nustebina aiki nuoskauda jos balse.
1 66

- A tavs nepastebjau, - sakau, ir tai tiesa. Esu pavargusi.


iandien krautuvje darme inventorizacij: mme nuo lenty
n ir vl djome atgal, visk skaiiuodami ir perskaiiuodami,
pakus sauskelni, konservus, popierini rankluosi ritinius.
Rankos paskaudo, usimerkusi ikart matau brkninius kodus.
Esu tokia pavargusi, jog net nesigdiju vieai vilkti daais i
terliot parduotuvs uniformini markinli, man per dideli
madaug deimia dydi.
Kramtydama lp, Hana iri al. Nesu su ja nekjusis
nuo pat ano vakarlio ir beviltikai iekau, k pasakyti nerpes
tingo ir normalaus. Staiga negaliu patikti, kad ia mano ge
riausia draug, kad galdavome kiauras dienas bti kartu ir ne
pristigti kalbos, kad grdavau i jos nam nuo juoko perinia
gerkle. Dabar mudvi tarsi skiria stiklin siena, nematoma, bet
neveikiama.
- Jau gavau jauniki sra, - pagaliau ipykinu, o ji tuo
paiu laiku paklausia:
- Kodl man nepaskambinai, nors praiau?
Abi sutrikusios nutylame, paskui vl sunekam abi i karto.
- Tu skambinai? - klausiu. Hana sako:
- Ar jau pasirinkai?
- Tu kalbk pirma, - tariu.
Hana tikrai suglumusi. Pasiiri dang, ma vaikiuk kita
pus gatvs, apvilkt apsmukusiu kombinezonliu, du vyrikius,
kurie sunkveim krauna kibirus su kakuo, - tik ne mane.
- A tau palikau tris inutes.
- Joki inui negavau, - skubiai sakau, o irdis ima dauytis. Kelias savaites pykau, kad Hana po vakarlio nemgina su
1 67

manim susisiekti, pykau ir krimtausi. Bet raminau save, jog taip


geriau. Raminau save, j og Hana pasikeit, galbt nebeturi man
ko pasakyti.
Hana iri tariai, lyg nordama suprasti, meluoju ar ne.
- Nejaugi Kerol tau nesak, kad skambinau?
- Ne, prisiekiu. - Man taip palengvja, kad imu juoktis. Ir
suvokiu, kaip Hanos pasiilgau. Net pykdama ji yra vienintel,
kuri draugauja su manimi savo noru, o ne dl eimos sipareigo
jimo, pareigos, atsakomybs jausmo ir vis kit dalyk, kuriuos
taip auktina "Ssilvos knyga". Visi kiti mano gyvenime - Kerol
ir pussesers, kitos mergaits v. Onos mokykloje, net Reiel bna su manimi tik todl, kad privalo. - Visikai neinojau.
Bet Hana nesijuokia. Ji susiraukia.
- Nieko baisaus. Ne tragedija.
- Paklausyk, Hana ...
Ji mane pertraukia:
- Jau sakiau, ne tragedija. - Susidjusi ant krtins rankas
gteli. Neinau, tiki manimi ar ne, bet aiku, jog vis dlto kai
kas pasikeit. Susitikimas nebus nuostabus ir diugus. - Vadi
nasi, esi suporuota?
Jos balsas mandagus, net oficialokas, a bandau prie jo prisitaikyti.
- Su Brajanu arfu. A sutikau. O tu?
Ji linkteli. Lp kertel vos pastebimai virpteli.
- Su Fred:iu Hargrouvu.
- Hargrouvu? Pavard kaip mero?
- Jo snus. - Hana linkteli, vl nusuka akis.
- Oho, sveikinu.
1 68

Nestengiu paslpti, jog inia padar spd. Hana tikriausiai


pritrenk visus vertintojus. Bet ir nenuostabu.
- O taip, man pasisek.

Hanos balsas visikai bespalvis. Nesuprantu, ar ji norjo tai


pasakyti kandiai. Taiau jai vis tiek pasisek, supranta tai ar ne.
Ir tai rezultatas: nors abi stovime tame paiame sauls ke
pinamo aligatvio lopinlyje, mus skiria tarsi imtas tkstani
myli.
Kokia pradia, tokia ir pabaiga - i sen patarl Kerol da
nai kartodavo. Iki tol niekada gerai nesupratau jos prasms.
Tikriausiai todl Kerol man ir nesak, kad Hana skambino.
Ne taip lengva pamirti net tris telefono skambuius, be to, Ke
rol labai rpinasi tokiais dalykais. Galbt ji stengsi paskubinti
tai, kas neivengiama, pastmti mudvi prie pabaigos, prie to
gyvenimo tarpsnio, kuriame su Hana jau nebsime draugs. Ji
ino, kad po procedros, kai praeitis ir mudviej bendra isto
rija jau bus mudvi paleidusi, kai prisiminim nebejausime taip
gyvai, mes jau netursime nieko bendro. Kerol turbt savaip
stengsi mane apsaugoti.
Beprasmika j usipulti. Ji nebandys paneigti kaitinimo. Tik
pasiirs savo tuiu vilgsniu ir ibers koki nors patarl i
"Ssilvos knygos". Jausmai neamini. Laikas n vieno nelaukia,
bet paanga laukia, kolmogus ja pasinaudos.
- Eini namo?
Hana tebeiri mane kaip svetim.
- Aha, - atsakau rodydama markinlius. - Pamaniau, rei
kia lst vid, kol jais ko nors neapakinau.
Hanos veide msteli ypsena.
1 69

- A tave palydsiu, - sako ji, nustebindama mane.


Kur laik einame tyldamos. Esame ne taip jau toli nuo
mano nam, ir a isigstu, kad vis keli neityltume. Niekada
nesu maiusi Hanos tokios tykios, ir tai mane nervina.
- I kur tu eini? - klausiu, kad tik netyliau.
Hana alimais krpteli lyg paadinta.
- I Ist Endo. Deginuosi grietai pagal grafik.
Ji priglaudia prie mano dilbio savo rank. Daug tamsesn
u mano od, kuri tebra blyki, gal tik truput maiau strazda
nota negu iem.
- Tu, atrodo, maai deginiesi?
Dabar ji nuoirdiai nusiypso.
- Maai. Retai bnu pliae, - atsakau stengdamasi suvaldyti
raudon.
Laim, Hana nepastebi, o jei ir pastebi, nieko nesako.
- inau. A tavs iekoj au.
- Tikrai? - klausiu nairuodama j.
Ji uveria akis. Diaugiuosi, kad pradeda elgtis kaip seniau.
- Na, nepersistengdama. Bet kelet kart buvau prie jros.
Tavs nemaiau.
- Turiu daug darbo, - sakau. Nepriduriu: I tikrj bgu kuo
toliau nuo Ist Enda.
- Dar bgioji?
- Ne, per karta.
- A irg{ ne. Pamaniau, iki rudens pailssiu. - Dar paeiname tyldamos, paskui Hana vogiomis dirsteli mane, pakreipia
galv. - O kas dar?
Jos klausimas man netiktas.
1 70

- K reikia "kas dar" ?


- T ir reikia - kas dar naujo? Liaukis, Lena. Juk paskutin
vasara, gal pamirai? Paskutin vasara be joki pareig ir viso
kito gero. Taigi k dar veiki? Kur bni?
- A ... nieko. Nieko neveikiu. - Tai ir buvo svarbiausia: nepri
sidaryti bdos, kuo maiau veikti, bet nuo mano atsakymo u
eina kakoks lidnumas. Vasara, atrodo, spariai traukiasi, ne
trukus i jos liks tik takelis man taip ir nespjus ja pasidiaugti.
Jau tuoj rugpjtis. Dar penkios savaits tokio oro, tada naktimis
ims keltis vjas, lap krateliai nusidays auksu. - O kaip tau?
klausiu. - Kol kas gera vasara?
- Kaip visada, - gteli Hana. - Jau sakiau, danai einu
plia. Kartais priiriu Farel vaikus.
- Tikrai?
A suraukiu nos. Hana niekada nemgo vaik. Visad sako,
kad jie pernelyg lipns, kaip saldainiai guminukai, usigulj
kienje.
Ji susiraukia.
- Deja, taip. Tvai sugalvojo, jog turiu "pasimokyti tvarkyt
nam k", ar panai nesmon. Zinai, kad jie rimtai mane
veria sudarinti biudet? Tarsi sigudrinusi, kaip isiversti su
eiasdeimt doleri per savait, imoksiu apmokti sskaitas,
atsakingumo ar dar kako.
- Kam? Tarsi tau apskritai reiks biudeto.
Nenoromis mano odiai nuskambjo piktokai - k padary
si, ir vl tarp ms siterpia bsima atskirtis.
Toliau einame tyldamos. Hana iri al prisimerkusi
nuo sauls. Galbt man tik lidna, kad taip greitai lekia vasa171

ra, bet prisiminimai ugriva lyg tirtas debesis, galvoj e tar


si permaiomos kortos: t pirm dien antroje klasj e Hana
atidaro tualeto kabinos duris ir susidjusi rankas klausia: Ar
dl mamos?; vien i keli kart, kai mums buvo leista per
nakvoti kartu, neiname gulti iki vidurnakio, kikendamos
planuojame, kokius nepaprastus mones kada nors gausime
por, tarkim, Jungtini Valstij prezident ar pamgt fil-
m vaigdes; bgame greta, padai kauki aligatv duetu,
tartum plakt viena irdis; vandenyne okinj ame per bangas
usimovusios plaukmenis, o grdamas namo perkame po tris
rutuliukus led vaflyje, pasiginijusios, kokie gardesni, vanili
niai ar okoladiniai.
Geriausios draugs daugiau kaip deimt met, bet viskas
baigiasi skalpelio amenimis, lazerio spinduliu per smegenis ir
chirurgo peilio ybteljimu. Visa i istorija ir jos svarba nutols,
nuskries lyg nukirptas balionlis. Po dvej met, netgi dviej
mnesi, gatvje prasilenksime vos linkteldamos - svetimi
mons, svetimi pasauliai, dvi vaigds, tyliai besisukanios
savo orbitomis, kurias skiria tkstaniai tamsios erdvs myli.
Nieko gero i lyi atskyrimo. Mes turtume bti apsaugotos
nuo moni, kurie gal gale mus paliks, nuo vis moni, kurie
kakur inyks ar mus pamir.
Gal ir Han apniko ilgesys, nes staiga ji paklausia:
- Prisimeni visus ms planus dl ios vasaros? Visk, k
nutarme pagaliau padaryti?
N nemirkteljusi imu vardyti:
- sibrauti Spenserio berniuk mokyklos basein ...
- .. .ir isimaudyti su apatiniais, - ubaigia Hana.
1 72

A ypteliu.
- Perokti "erihil Farmz" tvor ...
- . . .ir tiesiai i statini laiyti klev sirup.
- Nuo Kalno nubgti senj oro uost.
- Dviraiais nuvaiuoti nuo Saviudi pakrits.
- Pabandyt suiekoti virvin tilt vir Prieakins ups, apie
kur pasakojo Sara M iler.
- smukti be biliet kino teatr ir pairti keturis filmus
nuo pradios iki galo.
- "Mae" ledainje suvalgyti po "Hobgoblin" grietinini led
porcij, - sakau isiiepusi, Hana irgi ypso. Cituoju reklam: "Milinika porcij a vrikam apetitui - trylika kaueli su
plakta grietinle ir karta karamele ... "
siterpia Hana:
- "lr visais kitais priedais, kokius tik veiks js pabaisiukai!"
Abi kvatojams. Skaitme t reklam gal tkstant kart.
Planavome antr ipuol prie "Hobgoblin" nuo pat ketvirtos
klass, kai i led ragavome pirm kart. Hana per savo gim
tadien usigeid nueit ledain ir pasikviet mane. Abi iki ryto
raiiojoms ant jos tualeto grind, nors suvalgme tik septynis
i trylikos kaueli.
tai ir mano gatv. Vidury jos keletas vaik aidia neva
futbol: rkaudami spardo konserv dut, rud knai blizga
nuo prakaito. Tarp j pamatau Den. Kakokia mergait ban
do j nustumti alkne, Den atsisukusi j pargriauna. Mergyt
ima liumbti. N i vieno namo niekas neilenda net ir tada, kai
mergyt uspiegia kaip sirena. Viename lange sujuda uuolai
dl ar rankluostis, o iaip gatv tyli, niekur n krust.
1 73

A troktu, kad mane toliau net ger jausm banga, kad tarp
mudviej su Hana viskas bt kaip seniau, dar bent vien mnes.
- Paklausyk, Hana ... - Atrodo, lyg odius spausiau pro di
diul gumul gerklje, jaudindamasi beveik kaip prie vertini
m. - vakar parke rodomi du "Nevyklio seklio" filmai. U
vieno kain, su Maiklu Vinu. Galime nueiti, jeigu nori.
"Nevyklis seklys" - kino ciklas, kur vaikystje su Hana bai
siai mgome, apie gars detektyv, i tikrj visik neiman
l, ir jo padjj un. Nusikaltim gal gale visada atskleisdavo
uo. Pagrindin vaidmen suvaidino daug aktori, bet mes la
biausiai mgome Maikl Vin. Kai buvome maos, melsdavo
ms, kad btume su juo suporuotos.
- vakar?
Hanos ypsena suvirpa, man nueina per ird. Kvaia, kvaia,
manau. Na, bet nesvarbu.
- Nieko baisaus, jei negali. Ne bda. Man tik ov galv,
skubiai sakau neirdama j , kad Hana nepamatyt, kaip
nusivyliau.
- Ne, a noriu, bet... - Hana usikerta. Negaliu paksti, kaip
mes viena kitos varoms. - Matai, bus toks sujimas ... - Ji greit
pasitaiso: - Toks vakarlis, kur turiu eiti su Andelika Marston.
Po krtine atsiveria keista tutuma. Nuostabu, kiek daug gali
odiai, - ima ir iplia vidurius. Akmenys ir pagaliai lauo
kaulus, bet odiai neugauna - gryniausia nesmon.
- Nuo kada tu draugauji su Andelika Marston?
Ir vl stengiuosi nenekti piktai, bet suvokiu zyzianti kaip
kieno nors aminai verklenanti sesut, papykusi, kad liko ne
priimta aidim. Prikandusi lp nusisuku nirdama ant savs.
1 74

- Ne tokia ji bloga, - velniai taria Hana. I balso supran


tu: j ai mans gaila. Blogiau ir bti negali. Beveik noriau, kad
mudvi bartums kaip tada jos namuose; vis geriau negu is tak
tikas tonas ir tai, kaip mes tausojame viena kitos j ausmus. - I
tikrj nra pasiptusi. Turbt tik drovi.
Andelika Marston baig priepaskutin klas. Hana aipy
davosi i to, kaip j i dvi uniform. Visada tobulai ilyginta ir
be menkiausios dmels, dailiai ulenkta apykaklait, sijonlis
milimetro tikslumu iki keli. Hana sakydavo: Andelika todl
vaikto urietusi galv, kad jos tvas - didelis mokslininkas, dir
ba laboratorijose. Ji tikrai taip vaikiodavo, n nekrypteldama.
- Betgi tu j os nekentei, - ilemenu. itie odiai isprdo,
regis, nepasipra smegen leidimo.
- Ne, ne nekeniau, - sako Hana tokiu tonu, lyg bandyt dve
j metuk kdikiui aikinti algebr. - A tik jos nepainojau.
Visada laikiau bjaurybe, aiku? Dl aprangos ir viso kito. Bet
kalti jos tvai. Nemonikai grieti, perdtai globjiki ir taip
toliau. - Hana papurto galv. - Ji visai nepanai juos. Kitokia.
Akimirk odis kitokia plevena ore. Taip ir matau, kaip Hana
ir Andelika, susikibusios rankomis, stengdamosi nesijuokti,
slina gatvmis po komendanto valandos: Andelika bebaim,
grai ir smagi, visai kaip Hana. Istumiu i galvos it vaizd.
Gatvje vienas vaik smarkiai paspiria skardinl. Ji nurieda
tarp dviej lenkt sidabro spalvos iukliadi, pastatyt per
vidur kaip vartai. Pus vaik okinja mosuodami kumiais,
kita pus, tarp j ir Den, grmoja ir kak rkauja apie nuo
al. Pirm kart man topteli, kokia turbt Hanai atgrasi mano
gatv: namai susigrd, pus lang be stikl, priebuiai dub
1 75

lyg seni, muti ir permuti iuiniai. Kaip skiriasi nuo vari,


rami Vest Endo gatvi, nuo tyliai vainjani blizgani au
tomobili, vart ir ali gyvatvori.
- Galtum ateiti, - ramiai sako Hana.
Mane uplsta neapykanta. Neapykanta gyvenimui, jo ri
botumui ir anktumui; neapykanta Andelikai Marston su jos
mslinga ypsena ir turtingais tvais; neapykanta Hanai u tai,
kad, pirma, tokia kvaila, nerpestinga ir usispyrusi, antra, kad
mane palieka nespj usi tam pasirengti; po visais itais sluoks
niais, paioje gilumoje, liepsnoja dar kas kita, iki baltumo kai
tusi kakokios glos gelet. Negaliu pasakyti, kas tai, negaliu
net aikiai suvokti, bet vis dlto suprantu, jog is kitas dalykas
mane labiausiai ir siutina.
- Ai u kvietim, - metu net neslpdama kandumo. - At
rodo, bus labai linksma. Ar ir berniuk ateis?
Hana arba nepastebi mano tono, nors tai nemanoma, arba
nekreipia dmesio.
- Tai ir bus visas domumas, - ramiai pareikia ji. - Na, ir
muzika.
- Muzika? - klausiu nesutramdiusi smalsumo. - Kaip an
kart?
Hana nuvinta.
- Taip. Tai yra ne. Kita grup. Bet girdj au, kad itie vaiki
nai nepaprasti, net geresni u anuos. - Patyljusi tyliai pakartoja
kvietim: - Galtum eiti su mumis.
Nepaisant visko, susimstau. Po vakaro "niokianio upe
lio" sodyboje mane visur persekiojo tos muzikos nuotrupos: j
girddavau skriejant su vju, girddavau dainuojant vandeny1 76

no oime ir vaitojant namo sienose. Kartais nubusdavau vidury


nakties ipilta prakaito, plakania irdimi, ausyse skambant jos
gaidoms. Taiau j ei tik bdraudama bandydavau prisiminti me
lodij as, paniniuoti kelet gaid ar akord, nieko neieidavo.
Hana velgia mane su viltimi, laukia atsakymo. Man ti
krai pasidaro j os gaila. Noriu, kad ji apsidiaugt. Kaip visada
nordavau, noriu matyti, kaip ji linksmai kteli mosteldama
kumiu ir apakina mane savo garsija ypsena. Taiau tada pri
simenu, jog ji dabar turi Andelik Marston, ir gerklje kakas
stringa, o suvokusi, kad atsisakydama j nuvilsiu, pajuntu ni
r pasitenkinim.
- Tiek to, apsieisiu, - tariu. - Bet vis tiek ai.
Hana gteli, matau, kaip stengiasi parodyti, jog tai menk
niekis.
- Jeigu apsigalvotum ... - Ji bando yptelti, bet ypsena i
kart itirpsta. - Brzgyn skersgatvis. Dieringo auktuma. Kur
mane rasti, inai.
Dieringo auktuma. inoma. Auktuma yra apleistas rajo
nas on nuo pusiasalio. Prie deimt met valdia isiaikino,
kad viename didij to raj ono dvar gyvena prij auiantieji ir
netgi, jei gandai nemelavo, keletas Nelegal. Kilo baisus triuk
mas, vyko policijos reidas, ubaigs metus trukusi slapt seki
mo operacij. Trumpai tariant, rezultatas toks: keturiasdeimt
dviem monms buvo vykdyta mirties bausm, imtas kalinta
Kriptose. Nuo tada Dieringo auktuma yra vaiduokli miestas:
itutjs, pamirtas, prakeiktas.
- K gi, ir tu inai, kur mane rasti. - A vangiai mosteliu savo
gatvs pusn.
1 77

- Aha.
Hana mindikuoja panarinusi galv. Sakyti nebra ko, bet
man irdis neleidia pasisukti ir nueiti. Prislegia negeras jaus
mas, kad Han matau paskutin kart prie gydym. Mane su
ima baim ir ueina noras atsukti vis ms pokalb, atsiimti vi
sus kandius ar bjaurius odius, kuriuos jai pasakiau, patikinti,
kaip jos pasiilgau ir noriu, kad vl btume geriausios draugs.
Bet, man taikantis rti it prakalb, ji skubriai mosteli ir taria:
- Na, gerai, iki pasimatymo.
Akimirkos ikilmingumas sublikta, prabilti nebra kaip.
- Gerai, iki.
Hana nutolsta gatve. Man knieti pairti, kaip ji eina. Rpi
siminti jos eisen, - spauste spausti smegenis, kaip sispau
dusi ji pati, - bet man beirint, kaip ji zigzagais plasnoja i ato
kaitos el, jos siluetas mano smonje susilieja su kitu: pavi
dalu, panyraniu tams ir vl inyraniu i jos, engianiu prie
uolos krato, ir a nebesusigaudau, k regiu. Staiga aplinkinio
pasaulio pakraiai aptemsta, gerkl perveria atrus skausmas,
ir a apsisukusi nuskubu namo.
- Lena! - paaukia ji, man dar nepasiekus varteli.
irdis okteli, a atsigriu vildamasi, galgi ji itars tuos o
dius: A tavs pasiilgau. Grikime.
Net i toli matau Han dvejojant. Tada ji pamojuoja judinda
ma pirtus ir kteli:
- Nesvarbu!
Dabar nusisuka jau tvirtai. engia tiesiai ir spariai, ueina
u kampo, ir nebr.
Bet ko a tikj ausi?
Vis dlto svarbiausia, kad grti nemanoma.

Kol gydymas nebuvo itobulintas, jis silytas tik bandant, nes kl didel pa
voj. Tuo laiku po procedros vienam i keli imt moni nutrkdavo sme
gen veikla.
Ir vis tiek mons briais pldo ligonines reikalaudami, kad juos pagydy
t; dien dienas pralaukdavo prie laboratorij vildamiesi procedros pjvio.
Tie metai dar inomi kaip Stebuklingieji, nes buvo igydyta daugyb mo
ni, i ligos ivaduota daugyb siel.
Ir jei kam pasitaikydavo mirti ant operacinio stalo, mons mir dl kil
naus reikalo, neverta j apraudoti. . .
"Stebuklingieji metai. Gydomojo mokslo pradia" -

E. D. Tompson . "Trumpa Jungtini Valstij istorija", p. 87

amie dar kariau negu visada: drgna, troki kario


siena. Tikriausiai Kerol gamina valg. Namai pakvi
p kepama msa ir prieskoniais - i aromat miinys

su vasar prastais prakaito ir pelsi kvapais gan leiktus. Ke

lias pastarsias savaites vakarieniaujame verandoje: praskydu


siomis makaron salotomis, alta msa ir sumutiniais i dds
kulinarijos skyriaus.
Kerol ikia i virtuvs galv. Veidas raudonas, suprakaita
vusi. Melsvos palaidinuks paastyse tamsuoja prakaito dmi
pusmnuliai.
1 79

- Veriau persirenk, - sako ji. - Tuoj ateis Reiel su Deividu.


Visai pamirau, kad per vakarien bus sesuo su vyru. iaip
Reiel matau keturis penkis kartus per metus, daugiausia. Kai
buvau jaunesn, ypa Reielei isiklus i Kerols nam, skai
iuodavau dienas iki j os apsilankymo. Nemanau, jog tada gerai
supratau apie procedr ir k ji reik seseriai - ir man, mums.
inojau, jog ji buvo igelbta nuo Tomo ir nuo ligos, tik tiek.
Man atrodo, maniau, jog iaip viskas liks po senovei. Maniau,
jai atjus gr seni laikai, vl oksime apsimovusios vilnones
puskojines arba ji pasisodins mane ant keli ir ims pinti kasas
sekdama koki pasak apie tolimus kratus ir raganas, mokan
ias pasiversti gyvnais.
Bet atjusi ji tik brkteldavo man per plaukus ir manda
giai paplodavo, kai Kerols liepta padeklamuodavau daugybos
ir dalybos lenteles.
- Ji jau suaugusi, - paaikino Kerol, kai paklausiau, kodl
Reiel nenori aisti. - Kada nors suprasi.
Nuo tada nebekreipiau dmesio ura, kas kelis mnesius
pasirodant sieninio kalendoriaus lapelyje: Sveiuosis R.
Vakarieniauj ant didiosios temos dvi: Brajanas arfas (Rei
els vyras Deividas dirba su Brajano pusbrolio draugu, taigi
jauiasi ess ios eimos inovas) ir Portlando koledas, kuria
me nuo rudens pradsiu studijuoti. Pirm kart gyvenime mo
kysiuos kartu su prieingos lyties asmenimis, bet Reiel liepia
nesijaudinti.
- Tu j net nepastebsi. Bsi usimusi darbu ir studijomis.
- Viskas saugu, - siterpia Kerol. - Visi studentai igydyti.
Prisiminusi Aleks vos nelepteliu: Ne visi.
1 80

Vakarien usitsia gerokai po komendanto valandos. Kol


tetos padedama nukraustau stal, pasidaro beveik vienuo lika,
bet Reiel su vyru n neketina eiti. Tai dar vienas dalykas, ku
rio labai laukiu: po trisdeimt ei dien nebereiks rpintis
dl komendanto valandos.
Po vakariens dd su Deividu ieina verand. Deividas
atsine du cigarus, pigius, bet vis tiek, ir dm kvapas, sal
dus, aromatingas, net leiktokas, plaukia pro langus sum is
su vyrikais balsais, ulieja vid melsva migla. Reiel su teta
Kerole sdi valgomaj ame, geri a vandening virt kav, vie siai
purvinos paplav spalvos. Viruje girdiu trepsjim. Den er
zina Greis, kol ji pagaliau atsigula paniurusi, pikta ir pam au
umiega veikta dar vienos dienos nuobodulio ir vienodumo.
A suplaunu indus, j daug daugiau negu kasdien, nes Kerol
usigeid ivirti sriubos (atrios morkiens, kuri visi srbme
net suprakaitav) ir pataisyti trokin su esnakais ir suvytusiais
paragais, tikriausiai igriebtais i paties darovi kontein erio
dugno, taip pat padj o sen s ausaini. Jauiuosi apsunku si, o
iltas vanduo, kuriame mirksta rankos, taip pat prastas pa
nekesio ritmas, koj tapsj imas antrame aukte ir dar sun kus
melsvas dmas baisiausiai migdo. Kerol pagaliau prisim in
paklausti Reiel apie vaikus. Reiel ima vardyti j laimjimus
taip, lyg bt k tik ir nelengvai imokusi j sra: Sara j au
skaitanti, Endrius vos trylikos mnesi jau itars pirm o d.
Reidas, reidas! Vyksta reidas. Praom vykdyti nurodym us ir
nebandyti prieintis . . .
Nuo ito balso lauke net paoku. Reiel s u Kerole staiga
nutyla, klausosi sambrzdio gatvj e. Negirdiu ir Deivido su
dde Vilj amu. Net ir Den su Greise liovsi kvailioti.
181

I gatvs sklinda gars uorai: ritmingas imt bat kaukji


mas ir tas kraupus balsas, sustiprintas garsintuvo: Vyksta reidas.
Dmesio, reidas! Praom paruoti asmens dokumentus. . .
Reido naktis. Staiga prisimenu Han i r jos vakarl. Kamba
rys ima suktis ratu. A sitveriu stalo.
- Lyg ir ankstoka reidui, - valgomajame romiai taria Ke
rol. - Atrodo, buvo prie kelis mnesius.
- Vasario atuoniolikt, - sako Reiel. - Mudu su Deivi
du turjome kakur vestis vaikus. T vakar sutriko SLS. Pus
valandos istovjom sniege, kol sistema patikrino dokumentus.
Endrius dvi savaites sirgo plaui udegimu.
Ji pasakoja it vyk taip, lyg kalbt apie kok menkut ne
sklandum savitarnos skalbykloje ar praapusi puskojin.
- Jau taip seniai? - Kerol gteli, siurbteli kavos.
Balsai, ingsniai, radijo ryio trakesys - viskas artja. Reido
briai eina nuo namo prie namo, kartais gatvj e nepraleisdami
n vieno, kartais netikrindami itis kvartal, kartais ugrieb
dami kas antr. Pasirenkama aklai. Ar bent taip mons mano.
Kai kurie namai pakliva daniau u kitus.
Taiau net j ei nesi trauktas sekamj sra, gali tekti sto
vti pusnyj e kaip Reielei su vyru, kol reguliuotojai ir policija
tikrins tavo legalum. Arba - netgi blogiau - kol tikrintojai
viduje darys krat iekodami tartinos veiklos pdsak. Nak
ties reidams negalioj a privaios nuosavybs nelieiamumo
statymai. Ties sakant, reido naktimis beveik j okie statymai
negalioj a.
Visi esame girdj iurpi istorij: nios moterys iren
giamos ir vis akivaizdoje tikrinamos ginekologikai, mons
1 82

metami kaljim dvejiems ar trejiems metams vien u tai, kad


ne taip pasiirjo policinink ar band kok kambar neleisti
reguliuotojo.

Vyksta reidas. Jeigu bsite paprayti ieiti i namo, praom


nepamirti visos eimos asmens dokument, jskaitant kdiki,
vyresni negu ei mnesiai. .. . Kiekvienas prietaraujantysis
bus sulaikytas ir kvoiamas . . . . Kas gai, bus apkaltintas tyiniu
trukdymu . . . .
Gatvs gale. U keli nam. . . Jau u dviej nam. . . Ne, prie
gretimo namo. Girdiu, kaip pasiunta skalyti Riardson uo.
Kaip ponia Riardson atsiprainja. Vl lojimas, tada kakas
(reguliuotojas) kak subamba, igirstu sunkius smgius, ink
tim, kakas sako:
- Nra reikalo galabyt ito padaro.
Kakas kitas atauna:
- Kodl ne? Vis tiek turbt blus apniktas.
Valandl tylu, vien tik retai karksi radijo stotels, kakas
diktuoja asmens kodus, eina popierius.
- Viskas tvarkinga, galite bti laisvi, - pagaliau nuskamba
balsas.
Ir vl kauki ingsniai.
Nors apsimeta, kad joms n motais, Reiel su Kerole si
tempia, kai batai sutrepsi alia ms namo. Matau, kaip Kerol
suspaudia puodel, net krumpliai pabla. Mano irdis okinja
krtinje lyg iogas.
Taiau bat trinksjimas nutolsta. Reiel garsiai atsidsta i
palengvjimo, kai reguliuotojai ima belsti kaimyn duris.
- Atidarykite, reidas!
1 83

Kerols puodelis barkteli lktel, a paoku.


- Kvaila, ar ne? - taria j i ir dirbtinai nusijuokia. - Net j ei nesi
niekuo nusikalts, nerviniesi.
Tik pajutusi skaudant rank suvokiu, jog tebespaudiu stalo
krat - taip, lyg nuo to priklausyt gyvyb. Negaliu atsipalai
duoti, negaliu nusiraminti net ingsniams tolstant, garsintuvui
vis labiau ikraipant bals, kol odiai pasidaro ivis nesupran
tami. Mintyse regiu tik reido brius, kartais net iki penkiasde
imties, sukanius ratus po Portland, plstanius gatvmis, s
kuriuojanius ratu lyg verpetas, traukiantis bet k, kiekvien,
kur tik galima apkaltinti nederamu elgesiu ar neklusnumu, ir
netgi mones, kuri nra kuo apkaltinti.
Kakur mieste Hana oka, sukasi plaikstydama viesius
plaukus, ypsodama, berniukai braunasi artyn prie jos, i gar
siakalbi liejasi draudiama muzika. Man ueina nemonikas
blogumas. Nenoriu net galvoti, kas bus jai, jiems visiems, jeigu
klius.
Telieka tiktis, jog ji dar nepasiek sutartos vietos. Galbt
ugaio ruodamasi - galimas daiktas, nes Hana visada vluo
ja, - ir reidui prasidjus tebebuvo namie. Per reid net Hana
nedrs kiti nosies i nam. Bt saviudyb.
Bet Andelika Marston ir visi kiti... Visi, kurie norjo tik pa
siklausyti muzikos ...
Prisimenu, kaip Aleksas t vakar, kai su juo susidriau
"niokianio upelio" sodyboje, sak: A ateinu pasiklausyti
muzikos, kaip ir visi kiti.
Nuvijusi vaizd subaru save, jog ne mano reikalas. Tur
iau diaugtis, jeigu vakarlis bus upultas ir visi susemti. Tai,
1 84

k jie daro, pavoj inga ne tik jiems patiems, bet mums visiems:
itaip plinta liga.
Taiau giliausioji mano dalis, atkaklioji dalis, kuri per pirm
j vertinim itar pilka, niekaip neduoda ramybs. Na ir kas? sako ji. Gerai, jie norjo pasiklausyti muzikos. Tikros muzikos,
ne saldi daineli, kurios skamba per "Portlando koncert ci
kl", visos nuobodaus ritmo, valios ir linksmos. Argi j au toks
baisus nusikaltimas klausytis ko kito?
Prisimenu, Aleksas dar kai k sak: Niekas niekam nedaro
nieko blogo.
Be to, visada yra galimyb, kad vakar Hana ten su kitais,
nieko netaria, o reido briai suka vis maesnius ratus, vis art
ja. Nuo tos minties, nuo minties, kaip vir jos pakyla spindintys
amenys, net usimerkiu. Mat jeigu reguliuotoj ai jos nemes
kaljim, nuve tiesiai laboratorij as - ir jai bus atlikta proced
ra dar rytui neiauus, nepaisant pavoj ar rizikos.
Vis dlto, nors mintys lk kaip patrakusios, o kambarys ne
siliov suksis ratu, stengiau suplauti ir suluostyti visus indus.
Ir apsisprsti.
Turiu eiti. Turiu j spti.
Turiu spti juos visus.
Kol Reiel su Deividu ieina ir visi sugula, pasidaro vidur
naktis. Kiekviena sekund - tikra kania. Vienintel viltis, kad
apeiti pusiasal nuo dur iki dur utruks ilgiau negu visada
ir Dieringo auktum reido briai pasieks negreitai. O gal jie
nutar praleisti rajon. Negalima ibraukti tokios galimybs,
nes ten dauguma nam stovi tuti. Ir vis dlto, kai prisimeni,
1 85

kad Dieringo auktuma buvo Portlando pasiprieinimo idinys,


tuo sunku patikti.
Neriu i lovos ir negaitu persivilkdama piam, beje, j uodos
spalvos. Apsiaunu juodus batelius be pakulni ir, nors baisiau
siai karta, i spintos isitraukiu juod slidinjimo kepur. i
nakt atsargumas pravers.
Jau tiesiu rank atidaryti miegamojo dur, kai u nugaros i
girstu tarsi kniaukteljim. Staigiai atsisuku. Lovoje sdi Greis,
iri mane.
Valandl abi spoksome. Jei Greis isiios ar atsikels, ar dar
k padarys, paadins Den, o tada man galas, baigta, kaput.
Bandau galvoti, kaip j nuraminti, bandau sukurpti kok mel,
bet, o stebukle, ji atsigula auktielninka ir usimerkia. Net ir to
kioje tamsoje galiu prisiekti, jog ypsosi.
Mane uplsta palengvjimas. Koks vienintelis geras daly
kas, kad Greis nekalba? inau, j og ji mans nepasks.
Ismunku gatv be joki klii, net prisiminusi praleisti
trei nuo apaios pakop, kuri an kart taip klaikiai girgtel
j a, jog neabejojau Kerol pabusiant.
Po reido triukmo gatv nejaukiai tyli, rami. Visi langai
tamss, visos uuolaidos utrauktos, sakytum namai stengia
si nusisukti nuo gatvs ar, suglaud peius, ginasi nuo smalsi
vilgsni. Pro mane pralekia raudonas popiergalis, vartydama
sis vjuje tarsi gubojos kuoktas kokiame nors sename vester
ne. Matau, jog tai reido skelbimas, atsiaukimas, nemanomais
itarti odiais aikinantis, kodl vakar teista ataukti vis
teises. O iaip bt naktis kaip naktis - tyli, gdi, prasta.
Taiau vjas atnea vos girdim ingsni iujim tolumoje
1 86

ir plon aiman, tarsi kas verkt. Tie garsai tokie tyls, beveik
atrodo, jog oia vandenynas arba vjas.
Reidas juda tolyn.
A skubiai pasuku Dieringo auktumos link. Vaiuoti dvira
iu per daug bijau. Neramu, kad nepatraukt dmesio mayiai
atvaitai ant ratlanki. Nepajgiu galvoti apie tai, k darau, apie
pasekmes, jeigu kliiau. Net nesuprantu, i kur msi toks
mano rytas. Niekada, n per milijon met, nebiau pama
niusi, jog reido nakt drsiu ieiti i nam.
Turbt Hana klydo dl mans. Turbt a ne visq laik bijau.
Einu pro juod iukli mai, nuvirtus ant aligatvio, bet
stabteliu igirdusi inktim. Akimirksniu visas knas sitempia.
Atsisuku. Nieko. Ir vl garsas pasikartoja: baisus, gailus inktimas,
nuo kurio paiurpsta rank oda. Tada iukli maias sukruta.
Ne, ne iukli maias, o Railis, juodas Riardson sargis.
Drebaniomis kojomis engiu kelis ingsnius artyn. Ikart
suprantu, jog jis dvesia. Visas aplips kakuo juodu ir lipniu krauju, suvokiu prisiartinusi. tai kodl tamsoje jo kail palai
kiau slidiu juodu iukli maio paviriumi. Viena akis prilipu
si prie aligatvio, kita atmerkta. Jis udauytas. I nosies kliokia
tirtas kraujas.
Prisimenu girdt bals - vis tiek turbt blus apniktas

ir

tank bumbsjim.
Railis iri mane taip graudiai ir priekaitingai, dievai, be
veik kaip mogus, norintis man kak pasakyti - norintis pasa
kyti: Tu man itaip padarei. Mane uplsta leiktulys, rpi atsi
klaupti ir paimti j ant rank arba nusirengus drabuiais luostyti
krauj. Taiau pasijuntu lyg paralyiuota. Negaliu n pajudti.
1 87

Kol stoviu it stabo itikta, j is ltai sudreba, trkteli nuo no


sies iki uodegos galiuko. Ir nebejuda.
Isyk atgaunu rankas ir kojas. Svirduliuoju atatupsta, bur
na pilna tulies. litiniuodama apsuku rat kaip t dien, kai
su Hana pasigrme ir a visikai nevaldiau savo kno. Mane
drasko pyktis ir pasilyktjimas, taip ir norisi klykti.
U iukli konteinerio pamatau suplot kartonin d,
atvelku prie Railio ir j udengiu, kad n kiek nesimatyt. Sten
giuosi negalvot apie vabzdius, kurie upuls j ryt. Stebiuosi,
jog akis ima grauti aaros. Nubraukiu jas atbula ranka. Taiau
skubant Dieringo kryptimi galvoje sukasi vienintelis odis, j
kartoju kaip mantr, kaip mald: Atleisk, atleisk atleisk.
Reidai geri tuo, kad triukmingi. Utenka stabtelti elyje, si
klausyti ingsnius, radijo stoteli trakes, balsus pro garsintu
v. Tada suku kitur, jau tikrintas ar praleistas gatves. Visur reido
pdsakai: ivartytos iukli ds, apversti konteineriai, iukls
perrinktas ir imtytos po gatv: sen recept pluotai, suplyti
laikai, pvanios darovs ir kakoks kokiai dvokiantis tepa
las, net nenoriu inoti koks, ir visk kloja raudoni atsiaukimai.
Brendant per it lamt bateli padai pasidaro slids, blogiau
siose vietose turiu isksti rankas it lyno akrobat, kad isilaiky
iau. Keli namai paymti didele X raide, juodi daai kerta sie
nas ir langus kaip aizda, ir man krpteli irdis. iuose namuose
gyvenantys mons paenklinti kaip tvarkos drumstjai arba
maitininkai. Gatvmis vilpiantis kartas vjas nea verksm ir
riksmus, un lojim. Veju alin mintis apie Rail.
Stengiuosi laikytis eliuose, nardau i skersgatvio skers1 88

gatv ir nuo vieno iukli konteinerio prie kito. Per sprand ir


paastis liaugia prakaitas, ir ne tik nuo kario. Viskas atrodo
keista, absurdika ir ikreipta, kai kur aligatviai blizga nuo i
dauyt lang stikl, atsiduoda degsiais.
Taip atsitiko, kad ilendu Miko prospekt kaip tik t aki
mirk, kai reguliuotoj grup suka j i kito galo. Sprunku at
gal, prisispaudiu prie kini preki parduotuvs ir pamale
traukiuosi i kur atj usi. Vargu ar reguliuotojai mane pastebjo,
juk mus skyr kvartalas, be to, aklina tamsa, bet vis tiek irdis
dauosi. Jauiuosi lyg aisdama tempt kompiuterin aidim
ar sprsdama sudting matematikos udavin. Viena mergait
stengiasi isisukti nuo keturiasdeimties bri, kuri kiekviename
l S:--2 0 moni, o briai pasklid septyni myli spinduliu. Jeigu

jai reikia per centrq nueiti 2, 7 mylios, kokia tikimyb, jog rytq ji
atsibus kaljimo kameroje? Skaii pi galite suapvalinti iki 3, 1 4.
Prie valym Dieringo auktuma buvo vienas graesnij
Portlando rajon. Namai dideli ir nauji, - bent pagal Meino
valstij, vadinasi, statyti pastarj imtmet, - pasislp u vart
ir gyvatvori gatvse tokiais pavadinimais kaip Alyv kelias ar
Medinuk skersgatvis. Viename kitame name usilik eim,
visik varg, kurie neturi l isikelti arba negauna leidimo
apsigyventi kitur, bet iaip rajonas tuias. Niekas nenorjo ia
likti, niekas nenorjo bti siej amas su pasiprieinimu.
domiausia, kaip greitai Dieringo auktuma itutjo. Zolje
teberdija aislai, kai kuriuose kiemuose tebra automobiliai,
nors dauguma jau iardyti, be metalini ir plastikini dali, guli
lyg didiuli grif idoroti lavonai. Visa apylink apleista, na
mai pamau smenga vis labiau uelianias vejas.
1 89

iaip a bijau net prisiartinti prie Auktumos. Zmons sako,


blogas enklas, kaip ir eiti per kapines nesulaikius kvapo. Taiau
inakt, kai pagaliau atsiduriu ten, norisi okti dig ant aliga
tvio. Visur tamsu ir tylu, niekas nedrumsia ramybs, niekur
nematyti n vieno reido atsiaukimo, negirdti j oki bals ar
ukulni kaukjimo. Reidas dar toli. Galbt ivis ia neueis.
Dabar, kai j au nereikia taip glaustytis eliuose ir stengtis
engti be garso, a paspartinu ingsn. Dieringo auktuma - ne
maas rajonas, vingiuot gatvi, kurios visos keistai panaios,
labirintas, namai j ame inyra i tamsos tarsi ant seklumos u
plauk laivai. Per visus tuos metus vej os virto abaktynais,
dang tiesiasi gumbuotos medi akos, mesdamos ant aliga
tvi fantastikus vingrius elius. Alyv kelyje a pasiklystu, kakaip sigudrinu apsukti rat ir antr kart atsidurti toje pa
ioje sankryoj e, - bet sukusi Brzgyn skersgatv tolumoje
u susipynusi medi guoto ivystu blaus ibur ir suprantu,
j og radau t viet.
Prie keliuko kiem kreivai stypso pato dut. Ant vieno
ono tebeymu juodas X enklas. Brzgyn skersgatvio ketu
riasdeimt du.
Man aiku, kodl jie vakarliui pasirinko it nam. Jis stovi
tolokai nuo gatvs, i vis on taip apsuptas medi, j og ne
noromis prisimenu tamsius naranius mikus anapus sienos.
Eiti keliu iurpoka. Zengiu nenuleisdama aki nuo nerykios
viesos name, bet man artinantis ji pamau pleiasi, rykja ir
pagaliau virsta dviem vieianiais langais. Jie udengti kako
kiu audeklu, gal tam, kad nebt matyti moni viduje. Jokios
naudos. Matau, kaip u lang juda moni eliai. Muzika la1 90

bai tyli. J igirstu tik ulipusi verand - dusli, slopi melodi


j, tarsi kylani i po grind. Matyt, name yra pusrsis.
Taip skubinausi ateiti, taiau dabar nerytingai laikau dur
ranken slidiu nuo prakaito delnu. Iki tol beveik negalvojau,
kaip j uos visus iviliosiu laukan. Jeigu tiesiog imsiu aukti apie
reid, kils panika. Visi puls gatv tuo paiu metu, ir galimyb
nepastebimai parsigauti namo bus lygi nuliui. Kas nors vis tiek
k nors igirs, reido briai pasivys ir visiems bus riesta.
Mintyse pasitaisau - jiems bus riesta. A nesu viena t mo
ni anapus dur. A ne tokia kaip jie.
Staiga prisimenu drebant Rail, kaip jis suglemba. A
nesu ir tokia kaip tie mons, kurie tai padar, kurie irjo.
Net Riardsonai nemgino gelbti savo uns. Net neukloj o
stimpanio.
Niekada taip nepasielgiau. Niekad o niekad. Net jei man bt
padaryta milijonas procedr. jis buvo gyvas. jam plak irdis,
vaikiojo kraujas, jis kvpavo, o jie jj paliko kaip iukl.
Galvoje okinja odiai - jie, a, mes, jie. Nusiluostau del
nus kelni upakal ir atidarau duris.
Hana sak, is vakarlis bus maesnis, bet man atrodo dar di
desnis negu anas, gal kad kambariai mai ir prisikim jaunimo.
Kabo gerkl smaugiantis dm debesis, jo kamuoliuose visi at
rodo lyg plaukiojantys po vandeniu. Viduj e nemonikai karta,
maiausiai deimia laipsni kariau, negu buvo lauke, todl
mons juda liau, atsismauk auktyn net ir trumpas ran
koves, dinsus pasirait iki keli, o nuogos odos lopiniai visur
blizga nuo prakaito. Akimirk stengiu tik stovti ir irti. Pa
manau: Kad taip turiau fotoaparatq. Jei nekreiptume dmesio
191

tai, kad daugelio rankos lieiasi, knai susiduria, vyksta dau


gyb kitoki baisi ir neger dalyk, vaizdas bt netgi graus.
Tada susigriebiu gaitanti laik.
Tiesiai prieais mane nusisukusi stovi mergait. A palieiu
jos rank. Oda karta, tiesiog degina. Ji atsigria, veidas raudo
nas. Pakreipia galv, kad geriau girdt.
- inakt reidas, - sakau j ai stebdamasi, koks tvirtas mano
balsas.
Muzika tyli, bet nenutylanti, - tikrai sklindanti i kakokio
pusrsio, - ne tokia beprotika kaip an kart, taiau tokia pat
keista ir nuostabi. Ji man primena iltus krintanius, tekanius
daiktus: med, sauls vies ir raudonus lapus, kai sklendia
pavjui. Bet j girdti sunku, trukdo daugiasluoksnis pokalbi
fonas, grind girgdjimas po nenustygstaniomis kojomis.
- K?
Ji nubraukia nuo ausies plaukus.
Isiioju pakartoti odio reidas, bet ji igirsta ne mane, o
kak kit: galing mechanin bals lauke, regis, drebinant lao
gus i vis pusi, bals, kuris perria kart ir muzik, kaip al
tas skustuvas perskrodia od. Kambarys ima suktis ratu, ant
persigandusi, nustrusi veid vysioja raudonos ir baltos
proektori viesos.
Dmesio, reidas! Nebandykite bgti. Nebandykite prieintis.
Vyksta reidas.
Po keli akimirk durys ivirsta, akinantis it saul proekto
rius visk nubaltina ir sustingdo, paveria dulkmis ir statulomis.
Tada j ie paleidia unis.

Prigimtins bsenos mons nertuspjami, nepastovs ir


nelaimingi. Tik sutramdius j gyvulikus instinktus, jie
tampa pareigingi, patikimi ir laimingi.
"Ssilvos knyga", p.

31

adaise maiau ini reporta apie rudj lok, kur


Portlando cirke per paprast treniruot dresuotojas
netyia perdr. Buvau dar visai maa, bet niekada ne

pamiriu, kaip lokys atrod: didiulis tamsus kamuolys, lekian


tis aplink aren su juokinga raudona kepurle, kreivai tebekp

sania ant galvos, draskantis visk, k tik pasiek jo nasrai - po


pierinius kaspinus, sulankstomsias kdes, balionlius. Ir savo
tramdytoj. Lokys j iauriai sumaitoj o, i veido liko faras.
Baisiausia, ko niekada nepamirau, buvo paklaiks vries
riaumojimas: siaubingas, nepaliauj amas, nirtingas, kakuo pa
naus mogaus.
T ir prisimenu reido dalyviams pradjus vertis nam
pro iverstas duris, dauyti langus. Apie tai ir galvoju, kai stai
ga nutyla muzika, jos vietoj girdiu riksmus, spiegim, dtant
1 93

stiklus, o kartos rankos mane stumia tolyn, a gaunu alkne


pasmakrn, paskui on. Prisimenu t lok.
Mane nune panikos apimta minia, plaukianti upakalin
pastato dal. U nugaros girdiu, kaip unys kauki dantimis ir
reguliuotojai mosuoja sunkiomis lazdomis. mons klykia - tiek
daug bals, jog atrodo kaip vienas. Upakaly parkrinta mergai
t: klupdama siekia mans, taiau reguliuotojo lazda trenkia jai
per pakau, galva kokiai trakteli. Jos pirtai sugniauia mano
markinli apai, bet a itrkstu ir bgu toliau stumdydamasi,
grsdamasi. Nra kada gailtis ir nra kada bijoti. A tik lekiu,
spraudiuosi pirmyn, galvoje vienintel mintis - pabgti, pabgti.
Keisiausia, j og per vis t triukm ir suirut valandl vis
k regiu nepaprastai aikiai ir ltai, lyg i tolo iriau film:
matau vilkun liuoktelint ant vaikinuko kair nuo mans;
matau, kaip sulinksta jo keliai ir jis griva knibsias bema
be garso, tik tarsi atodsis dvelkteli, kaip i perksto kaklo jam
plipteli kraujas. Nuo reguliuotoj smgi sukniumba mergait
palaidais viesiais plaukais; kai ivystu vystelint j os plauk v
duokl, irdis nustoja plakti, pamanau, jog jau numiriau, viskas
baigta. Tada ji pasuka galv mano pusn kak aukdama, regu
liuotojai papurkia jai veid pipirinio purkalo, pamatau, j og
ne Hana, ir mane uplsta palengvjimo banga.
Daugiau kadr. Filmas, tai tik filmas. To negali bti, niekad
negalt bti. Berniukas ir mergait stumdydamiesi puola prie
dur vien onini kambari, gal paman, kad i ten bus iji
mas lauk. Durys per siauros, kad abu bgt kartu. Jis m
lynais markinliais su urau PORTLAND O KARIN JUR
OBSERVATORIJA, ji ilgais ugniniais plaukais. Vos prie por
1 94

minui j uodu nekjosi ir juoksi stovdami taip arti, jog jei


katras netyia bt svirteljs priek, jie bt galj pasibuiuo
ti. Dabar j ie peasi, bet ji maesn. Mergait lyg uo, lyg laukinis
vris suleidia j am rank dantis; jis kriokdamas griebia j ai u
pei ir blokia sien, kad nekliudyt. Ji nugriva, susmunka,
mgina stotis; vienas reguliuotoj, milinas neregtai raudonu
veidu, pasilenks suima jos plauk uodeg ir j pastato. Karinei
jr observatorijai irgi nepavyksta pasprukti. Du reido dalyviai
j pasiveja, ir a nubgdama girdiu smgius ir slop riksm.
Zvrys, pamanau. Mes vrys.
mons stumia vieni kitus, tempia, prisidengia kitais kaip
skydais, o reido vyrai, mojuodami vzdais, varo mus, unys
graibsto u kuln, lazdos vilpia man pro pat galv, sprandu
jauiu altas oro bangas. Galvoju apie bais skausm, galvoju
apie raudon krauj. Reguliuotojams puolant, minia retja. ali
mais mons aukdami vienas paskui kit griva parversti un
rujos. Ir klyksmas, klyksmas. Klykia visi.
Kakokiu bdu man pavyko likti nesugautai, ir a tebelekiu
siaurais girgdaniais koridoriais, pro al susiliedami vysioja
kambariai, j aunimas ir reido vyrai, kakokios viesos, idauy
ti langai, varikli burzgimas. Pastatas apsuptas. Prieais inyra
upakalins durys, u j - tamss mediai, vsus ir narantis
mikas. Jeigu tik pasiseks itrkti.. . j eigu tik pasiseks pasislpti
nuo proektori ...
U nugaros girdiu lojant un ir reguliuotojo trepsjim, vis
artyn, artyn, piktas balsas rikteli: "Stok!" Omiai pasijuntu kori
doriuje likusi viena. Dar keliolika ingsni... dar deimt. Kad tik
pabgiau tams ...
1 95

Iki dur keli ingsniai, bet baisus skausmas perveria koj.


uo sukando blauzd. Atsisukusi pamatau j , t raudonsnuk re
guliuotoj, jo akys blizga, jis ypsosi... O Dieve, jis ypsosi, jam
tikrai smagu . Usimoja lazda. Usimerkiu laukdama skausmo,
. .

uliesianio kaip vandenynas, galvodama apie kraujo jr. Gal


vodama apie mam.
Staiga kakas mane patraukia al, girdiu dunkstelj im ir
viauktelint un, reguliuotojas nusikeikia. Koja nebedega ugny
je, uns svoris nukrenta, per liemen mane apglbia ranka ir bal
sas nipteli aus: "ia." Balsas toks pastamas, sakytum vis
laik biau jo laukusi, kasdien biau j sapnavusi.
Apglbs per pusiauj, Aleksas mane beveik nea. Mes jau
kitame koridoriuje, is siauresnis ir visikai tuias. Vos tik pri
minu dein koj, skausmas vl plyksteli, perveria iki smegen.
Reguliuotoj as tebesivej a, aikiai siuts, - Aleksas mane trkte
ljo paskutin akimirk, taigi vyras, uuot rs man per ma
kaul, priplojo savo un; suprantu, kad a Aleks gaiinu, bet jis
mans nepaleidia.
- ia, - tarsteli, ir mes smunkame kakok kambar. Esa
me pastato dalyj e, kur vakarotoj nebuvo. Juoda tamsa, bet
Aleksas neltina ingsnio, utikrintai droia tolyn. Jo pirtai
mane veda: kairn, deinn, kairn, deinn. Atsiduoda pel
siais ir dar kakuo, gal vieiais daais, gal dmais, lyg kas nors
bt buv kepta. Bet juk nemanoma. ie namai tuti jau ne
vienus metus.
U ms reguliuotoj as trypinja tamsoj e. kak atsitren
ks susikeikia. Po akimirkos kakas nukrinta, dta stiklas, vl
keiksmai. I jo balso sprendiu, jog j is atsilieka.
1 96

- Auktyn, - sukuda Aleksas taip tyliai ir arti, j og atrodo,


tik mano vaizduotje, bet jis jau kelia mane ir susivokiu lipanti
pro lang, iurkti palangs lenta nubruoia nugar, ir tai svei
kja koja a j au stoviu minktoje rasotoje olje.
Dar akimirka, ir alia mans tamsoje be garso idygsta Alek
sas. Nors tebra karta, pakils vjas glosto od, i dkingumo ir
palengvjimo norisi verkti.
Bet mes dar neisigelbj, toli grau ne. Tamsa judri, gyva,
iraiyta viesos tak: proektoriai naro mik kairje ir de
inje, j spinduliuose matau sprunkanias figras, nuviestas
it vaiduokliai. auksmai nesiliauja, vieni aidi ia pat, kiti tokie
tolimi ir nyks, kad gali juos palaikyti kuo kitu, kad ir ramiu
peld kavimu mediuose. Bet Aleksas ima man u rankos ir
mes vl bgame. Kiekvienas ingsnis dein pd perria kaip
peilis, nudegina lyg ugnis. Kad nesurikiau, sukandu skruosto
vid. Pajuntu kraujo skon.
Chaosas. Pragaro vaizdai: nuo kelio plieskiantys proekto
riai, eli okis, kaul trakjimas, beviltiki auksmai, itirps
tantys tyloje.
- ionai.
Nedvejodama darau, k jis liepia. Tamsoje stebuklingai ini
ro medin pair. Tokia sukiuusi ir taip apaugusi samanomis
ir gebenmis, jog net i u keli ingsni atrodo kaip krmynas
ar sulips medi guotas. Kad eiiau, turiu pasilenkti, o pasi
lenkusi vos nesusivemiu - nos trenkia baisi un lapimo ir
lapio kailio smarv. Aleksas, engs i paskos, udaro duris.
Igirstu krebdes, matau, kaip j is kakokia antklode ukia
dur apai. Matyt, i antklod taip dvokia. Siaubas.
197

- Dieve, - usimusi burn ir nos, sunibdu jam pirm


od.
- Dabar unys ms neuuos, - ramiai kuda jis.
Nesu maiusi ramesnio mogaus. Nenorom topteli, kad vai
kystje girdtos istorijos gal ir nemeluoja, gal Nelegalai tikrai
yra pabaisos, ikrypliai.
Staiga pasidaro gda. Jis k tik igelbjo man gyvyb.
Jis igelbjo

man

gyvyb

apgyn nuo reido. Nuo moni,

kurie neva turi mus saugoti ir ginti. Nuo moni, kurie neva
turi mus ginti nuo toki kaip Aleksas.
Nieko nesuprantu. Galva sukasi, imu svaigti. Susverdjusi at
sitrenkiu sien u nugaros, Aleksas spj a mane pastverti.
- Sskis, - sako tuo paiu sakmiu balsu. Gera girdti tylius
jo nurodymus, paklusti. Susmunku ant ems. Lentos po ma
nimi drgnos ir iurkios. Lauke, atrodo, i u debes ilindo
mnulis, nes pro plyelius sienose ir stoge krinta sidabrins
viesos pluoteliai. U Alekso galvos iriu kakokias lenty
nas, kertje pristatyta skardini, jose gal daai. Dabar, kai abu
su Aleksu sdime, pairje nebra kur apsisukti, ji vos keli
pd ploio.
- Apirsiu tavo koj, gerai? - taria j is taip pat panibdo
mis. A linkteliu. Net sdint galva tebesvaigsta.
Jis atsisda sulenks kelius ir pasideda ant j mano koj.
Tik kai pradjo atraitoti klen, pajuntu, kad ji visa lapia. Nuo
kraujo. Prikandu lp ir prisispaudiu nugara prie sienos tik
damasi, kad skauds, bet jo pirtai ant mano odos - vss ir
stiprs - skausm nuslopina, slysta ja kaip ems elis per
Mnul, sukeldamas utemim.
198

Atraits klen, j is velniai paveria mane ant ono, kad gal


t apirti upakalin blauzdos pus. Alkne atsiremiu grin
dis. Sienos pradeda suktis ratu. Turbt smarkiai kraujuoju.
Jis staigiai traukia oro.
- Taip blogai? - klausiu nedrsdama irti.
- Nejudk, - sudraudia jis.
Suprantu, kad blogai, bet jis nenori sakyti, ir t akimirk
mane uplsta toks dkingumas jam ir tokia neapykanta mo
nms lauke, - mediotojams, laukiniams atriais dantimis ir su
vzdais, - kad man uima kvap.
Nenukeldamas mano kojos nuo keli, Aleksas pasilenkia
pairs kert. Prisitraukia kakoki d, girgteli metaliniai
vyriai. Po akimirkos jo rankose atsiranda butelis.
- Truput nudegins, - sako jis.
Ant kojos ima varvti skystis, uuodiu aitr alkoholio kva
p. Blauzd nutvilko ugnis, a vos nerikteliu. Aleksas atkia ran
k, negalvodama paimu j ir suspaudiu.
- Kas ia? - suvokiu.
- Denatruotas spiritas, - sako jis. - Dezinfekuoj a.
- I kur inojai, kad jo ia yra? - klausiu, bet jis neatsako.
Itraukia rank, ir a suvokiu per smarkiai j suspaudusi. Bet
j au neturiu energij os drovtis ar bij oti: patalpa tarsi pulsuoja,
prieblanda j oje tirtj a.
- Velnias, kaip bga kraujas, - prabyla Aleksas.
- Skauda nelabai, - sunibdu, taiau tai melas. Bet Aleksas
toks ramus, toks susikaups, kad ir a noriu bti narsi.
Viskas kakaip nutolsta, ingsnius ir ksnius lauke girdiu
keistai ikreiptus, lyg jie sklist per vanden, Aleksas taip pat
1 99

atrodo kai kur nutols. Man j au regis, kad sapnuoju arba kad
tuoj nualpsiu.
Tada nutariu, jog tikrai sapnuoju, nes Aleksas per galv nu
sitraukia markinius.
Vos nerikteliu: Kq. tu darai? Ipurts markinius, Aleksas
pradeda juos plyti ilgais riais, nervingai dirsiodamas du
ris ir su kiekvienu dryksteljimu siklausydamas.
Per vis gyvenim nesu n sykio maiusi vaikino be mar
kini, iskyrus maus berniukus ar vyrus toli papldimyje, kai
nedrsdavau n irti ton pusn, kad neprisiaukiau nema
lonum.
Dabar negaliu atplti aki. Mnesiena vos vos lieia jo men
tes, ir jos truput vyti - kaip sparn galiukai angel iliustraci
jose, kuri matydavau vadovliuose. Jis liesas, bet raumeningas:
jam judant iriu rank kontrus ir krtin, taip graiai kitoni
k negu mergaits, kn, kuris man primena bgiojim, buvim
lauke, ilum ir prakait. Mane imua kartis, o krtinje tarsi
tkstantis paukiuk . spurda. Neinau, gal nuo kraujavimo, bet
kambarys ima suktis tokiu greitumu, j og mums abiem gresia pa
vojus i jo ilkti, bti isviestiems nakt. Pirma Aleksas atrod
ess kakur toli, dabar jo pilna visa pair: jis taip arti, kad man
trksta oro, negaliu nei judti, nei kalbti ar galvoti. Kas kart,
kai jis brkteli pirtais per koj, laikas krpteli, regisi, ims ir i
nyks. Visas pasaulis inyks, nutariu a, liksime tik mudu. Mudu.
- Ei, kaip jauties?
Jis palieia man pet, t akimirk mano knas susitraukia
vienui vien tak po jo pirtais, kaitus iki vytjimo. Niekada
itaip nesijauiau, tokia rami ir patenkinta. Galbt a mirtu.
Kakodl i mintis mans neigsdina. Net atrodo smagi.
200

- Puikiai. - A tyliai susijuokiu. - Tu nuogas.


- K?
Net patamsyje jauiu, kaip prisimerks iri mane.
- Man neteko matyti berniuko ... itaip. Be j okio drabuio iki
puss. Bent jau ne i arti.
Jis pradeda atsargiai ir standiai tvarstyti koj markini
juostomis.
- uo krimstelj a kaip reikiant, - sako jis. - Taiau dabar
turt nustot kraujuoti.
"Nustot kraujuoti", - skamba taip medicinikai ir baisiai, kad
a atsikvoju. Aleksar suria mazg. Blauzdos neberaio skaus
mas, suspausta ji tik bukai tvinkioj a.
Aleksas velniai nukelia koj ant ems.
- Gerai? - paklausia, a linkteliu. Tada jis atsisda alia, at
silieja sien kaip a, ir mes sdime beveik liesdamiesi alk
nmis. Jauiu, kaip nuo jo odos sklinda iluma, ir man darosi
karta. Usimerkiu stengdamasi negalvoti, kaip arti esame ar k
jusiau glostydama jo peius ir krtin.
Lauke triukmas vis labiau tolsta, retj a riksmai, balsai slops
ta. Aiku, reidas slenka tolyn. Mintyse meldiuosi, kad Hana
bt pabgusi; per daug baisu galvoti, jog jai nepavyko.
Abu sdime nejuddami. A taip pavargusi, kad galiau
aminai miegoti. Namai atrodo nemanomai, nesivaizduoj amai
toli, nesuprantu, kaip parsirasiu.
Aleksas prabyla - tyliai, bet primygtinai:
- Paklausyk, Lena. Dl to, kas atsitiko papldimyje . . . Tikrai
atsipraau. Turj au anksiau tau pasakyti, bet nenorj au tavs
nubaidyti.
- Tu neprivalai aikintis.
20 1

- Bet a noriu. Noriu, kad inotum, jog a neketinau . . .


- Klausyk, - pertraukiu j , - a niekam nesakysiu, aiku? Dl
mans netursi bdos.
Jis tyli. Jauiu, kaip atsisuka ir iri mane, bet a spoksau
tams prie save.
- Man tai nesvarbu, - tyliau taria Aleksas. Patyljs pridu
ria: - A tik nenoriu, kad mans nekstum.
Ir vl patalpa tarsi susitraukia, sienos priartja. Jo akys lieia
mane lyg kait pirtai, bet man per daug baisu j pavelgti.
Baisu, kad pavelgusi nepasksiau jo akyse, neumiriau vis
ko, k turiu pasakyti. Lauke mikas nutyla. Reidas pasitrauk.
Netrukus ima irkti svirpliai, kimus j cirpimas vis garsja.
- Kodl tau taip svarbu? - vos girdimai klausiu.
- Jau sakiau, - pakudom atsako jis. Jo kvapas virpina or u
ausies, ir man paiurpsta sprandas. - Tu man patinki.
- Tu mans nepasti, - skubiai tariu.
- Bet noriu painti.
Pair vis greiiau skrieja ratu. Stipriau prisispaudiu prie
sienos stengdamasi atsispirti svaiginaniam jos lkimui. Nema
noma: jis viskam turi atsakym. Per greit. Tikriausiai kakoks
triukas. Prispaudiu delnus prie drgn grind, iurkios me
dienos kietumas ramina.
- Kodl mane? - Nenoriu to klausti, bet isprsta. - A nesu...
Noriu pasakyti: A nesu niekuo ypatinga, bet odiai stringa
gerklje. Turbt itaip esti kopus virukaln, kur oras toks re
tas, kad gali j traukti, traukti ir vis tiek nieko nekvpti.
Aleksas nieko nesako, ir suprantu, jog j is neturi atsakymo,
nes, kaip ir tariau, nra jokios prieasties. Jis pasirinko mane
202

atsitiktinai, juokais arba inodamas, kad jo nesksiu, per daug


bijosiu.
Taiau tada jis pranenka. Jo pasakojimas toks greitas ir
sklandus, aiku, kad gerai apgalvotas, pasakojimas, kur kartoji
sau ir kartoji, kol nugludinami visi nelygumai.
- A gimiau Tyruose. Mama mir ikart po gimdymo, tvas
irgi mirs. Jis taip ir nesuinojo, kad jam gim snus. Pus gy
venimo praleidau ten, kaip sviedinys okinj au i vietos viet.
Visi kiti.. . - Jis stabteli, i jo balso suprantu, jog susirauk.

.. .Nelegalai mane kartu priirjo. Kaip bendr turt.


Lauke kako nutyla svirpliai. Apima jausmas, lyg nieko blo
go nebt atsitik, lyg i nakt nebuvo nieko nepaprasto, - tie
siog dar viena tvanki ir alsi vasaros naktis, laukianti, kol rytas
vl prapl dang. Vl nusmelkia skausmas, bet j is neturi nieko
bendro su koj a. Man topteli, kaip viskas smuiku, visas ms
pasaulis, viskas, kas mums turi prasm: parduotuvs ir reidai,
darbai ir netgi gyvenimai. Taiau pasaulis gyvuoja kaip gyvavs,
naktis uleidia viet dienai ir vl sugrta, begalinis ratas; met
laikai keiiasi ir persitvarko - tarsi koks pasakos pabaisa isine
ria i odos ir vl j atsiaugina.
Aleksas kalba toliau:
- Portland atvykau deimties met, dalyvauti pasiprie i
nime. Nepasakosiu kaip. Buvo sudtinga. Gavau asmens kod,
nauj pavard, nauj adres. Ms daugiau, negu tu manai,
Nelegal ir prij auianij, daugiau, negu inoma. Mes turime
savo moni policijoje ir visuose savivaldybs skyriuose. Net
laboratorijose.
Nuo i j o odi man paiurpo rankos.
203

- Noriu pasakyti, kad sien galima pereiti. Sunku, bet gali


ma. A atj au ia su dviem nepastamaisiais, abu prijauiantie
ji, juos turjau vadinti teta ir dde. - Jis lengvai gteli. - Man
tai nerpjo. Tikrj tv nepainojau, mane uaugino brys
visoki tet ir ddi. Man buvo vis viena.
Jo balsas virto kudesiu, jis tarsi pamiro, kad a esu. Nenu
tuokiu, kur suka j o pasakojimas, bet klausausi sulaikiusi kvap,
bijodama, kad man atsikvpus jis visikai nutils.
- A nekeniau Portlando. Taip nekeniau, kad tu net nesi
vaizduoji. Visi tie pastatai ir lyg apkvait mons, visur smarv,
viskas taip sugrsta, ir dar taisykls - kur pasisuksi, ten taisy
kls, taisykls ir sienos. Iki tol nebuvau j mats. Jauiausi kaip
narve. Mes ir esame narve - aptvertame narve.
A krpteliu. Per vis gyvenim, septyniolika met ir vie
nuolika mnesi, n sykio nebuvo atjusi galv tokia mintis.
Buvau taip sikalusi, nuo ko sienos mus saugo, kad n nepagal
vodavau, jog j os laiko mus udarytus. Dabar visa tai regiu Alek
so akimis, suprantu, kaip jis turjo j austis.
- I pradi a nirau. Degindavau daiktus. Popierius, va
dovlius. Kakaip pasidarydavo geriau. - Jis tyliai nusijuokia. Net sudeginau savj "Ssilvos knyg".
A vl krpteliu: ventvagyst iniekinti ar sunaikinti "Ssil
vos knyg".
-

- Kasdien po kelias valandas vaiktindavau pasieniu. Kartais verkdavau. - Jis pasimuisto, ir a suprantu, jog jam nesmagu.
Pirmas enklas, kad jis ino mane ia esant, ino kalbs man, ir
pajuntu bema neveikiam nor paimti j u rankos, suspaus
ti, nuraminti. Bet laikau delnus primygusi prie grind. - Po kiek
204

laiko tik vaikiodavau. Patikdavo stebti paukius. Jie pakilda


vo ms pusje ir kaip niekur nieko nuplasnodavo Tyrus. Vl
parskrisdavo ir vl iskrisdavo vartydamiesi ore. Galdavau i
rti valand valandas. Laisvi, jie buvo visikai laisvi. Maniau, kad
Portlande niekas nra laisvas, bet a klydau. Paukiai buvo laisvi.
Jis tyli, jau pamanau, kad baig pasakoti. domu, ar pamiro
mano pirm klausim,

kodl pasirinko mane, - bet priminti

gda, todl tik sdiu ir sivaizduoju, kaip jis stovi nejuddamas


ir iri paukius, anapus sienos sminganius emyn. Man pa
sidaro ramiau.
Prajo, regis, aminyb, kol jis vl prabilo, taip tyliai, jog tu
rjau pasislinkti artyn, jei norjau girdti.
- Kai pirm kart pamaiau tave prie Gubernatoriaus, ke
lerius metus nebuvau pasienyje stebjs pauki. Taiau tu
man juos priminei. Tu okinjai, kak kavai, suriti plaukai
isprdo, ir tu buvai tokia greita ... - Jis papurt galv. - ia tik
buvai, ia nebra. Lyg pauktis.
Neinau kaip, - a neketinau judintis ir nepastebjau jo ju
dant, - bet kakaip atsidrme patamsyj e veidas veid, mus
skyr vos keli coliai.
- Visi miega. Daugyb met. Tu atrodei... nemieganti, - ku
da Aleksas. Usimerkia, vl atsimerkia. - A pavargau nuo to j
miegojimo.
irdis okinja ir spurda, sakytum, pasak jo, i ties virtusi
paukte skrajne. Kn tarytum nea milinikos ilumos ban
gos, manyje siauia kartas vjas, j is ardo, veria mane oru.
Taip negalima, sako balsas galvoj e, bet jis ne mano. Kakieno
kito - kakoks sudtinis balsas: tetos, Reiels, vis mano mo205

kytoj ir priekabaus vertintoj o, antr kart udavusio daugiau


sia klausim.
- Ne, - garsiai cypteliu, nors krtinje kyla ir auga kitas o
dis, besiveriantis it altinis i ems, - taip, taip, taip.
- Kodl? - sunibda j is. Jo rankos susiranda mano veid,
pirt galai lengvai slysta kakta, ausimis, skruostais. Kur palie
ia, ten usidega ugnis. Dega visas mano knas, abu tampame
vienos baltos liepsnos lieuviais. - Ko tu bijai?
- Suprask mane. A noriu bti laiminga, - vargais negalais
tariu. Protas aptems - nieko daugiau nra, tik jo pirtai ant
mano odos, plauk. Veriau tegul j ie sustoja. Ir tegul aminai
mane lieia. - A tik noriu bti normali, kaip visi mons.
-

O tu manai, kad tapusi kaip visi mons bsi laiminga?

vos girdimai kuda jis, j o kvapas glosto man aus ir kakl, burna
brkteli per od. Dabar tikrai galjau numirti. Gal kad kando
uo, dar gavau vzdu per galv, dabar sapnuoju, o pasaulis iny
ko? Liko tik jis. Tik a. Tik mes.
- Kitaip nemoku.
Nejauiu, kaip isiioju, kaip isprsta ie odiai, bet jie i
sprsta ir plaukioj a tamsoje.
- Leisk, parodysiu, - taria jis.
Ir mes buiuojams. Ar bent a taip manau: gal por kart
esu maiusi, kaip suaugusieji buiuojasi, per vestuves ar kokia
ikilminga proga skubriai susilieia suiauptomis lpomis. Ta
iau itai n kiek nepanau tai, k esu maiusi, sivaizdavusi
ar net sapnawsi. Tai kaip muzika ar okimas, bet daug geriau.
Jis praveria burn, a irgi darau t pat. Jo lpos velnios, tokios
pat velnios ir reiklios kaip ir tylus, bet atkaklus balsas mano
galvoje, kartoj antis taip.
206

Kartis manyje stiprja, viesos bangos kyla, dta, atrodo,


tuoj mane nusine. Jo pirtai glosto man plaukus, kakl, pe
ius, ir rankos paios susiranda jo krtin, nuslysta karta oda,
mentmis, atsikiusiomis it sparn galiukai, andikaulio linkiu,
apaugusiu plaukeliais, - viskas keista ir nepastama, ir nuosta
bu, avingai nauja. irdis dauosi krtinje, kad net skauda, bet
is skausmas geras, panaus jausm pirm tikro rudens dien,
kai oras trakus nuo gaivumo, lap krateliai paraud, o vjas
nea silpn dm kvap, kai atrodo, jog kakas baigiasi ir kartu
prasideda. Po mano delnu, dievai, atsiliepdama tuksi j o irdis,
manosios aidas, tarsi mudviej knai kalbtsi.
Staiga viskas pasidaro taip juokinga ir kvaila, net juokas ima.
tai ko a noriu. Visada tik ito norj au. Visa kita, kiekviena
kiekvienos dienos sekund iki ios akimirkos, io buinio, ne
reik nieko.
Kai jis pagaliau atsi traukia, mano protas lieka tartum antklo
de uklotas, po ja nurimsta visos neramios mintys ir klausimai,
pasijuntu sklidina ramybs ir laims, gilios ir vsios kaip sniego
pusnis. Liko vienintelis odis taip. Taip viskam.
Lena, man tu tikrai patinki. Ar dabar tiki?
Taip.
Ar galima palydti tave namo ?
Taip.
Ar rytoj susitiksime?
Taip, taip, taip.
Gatvs jau tututls. Visas miestas nurims ir tylus. Dl ma
ns visas miestas galj o virsti dykyne, suplekti, kol mes buvo
me pairje, ir a nebiau nei pastebjusi, nei susidomj usi.
207

Kelias namo - kaip miglotas sapnas. Jis nepaleidia mano ran


kos, du kartus sustojame ilgiausiuose, tamsiausiuose eliuose,
kokius tik paj gme rasti, ir buiuojams. Abu sykius troktu,
kad eliai sukiett ir gaut svor, kad apsupt mudu ir pa
slpt, o mes galtume aminai taip stovti, krtin prie krti
ns, lpos prie lp. Abu sykius kakas ugniauia gerkl, kai jis
atsitrauks ima u rankos ir vl reikia eiti, ne buiuotis: atrodo,
galiu laisvai kvpuoti tik tada, kai buiuojams.
Kakaip - per greitai - atsiduriu namie, kudu j am labos
nakties, o j o lpos lengvai lyg vjelis paskutin kart priglunda
prie manj.
Tada slinu vid, laiptais auktyn ir miegamj; tik kai i
guliu lovoje ilg laik drebdama, kankindamasi, jau ilgdamasi
jo, suprantu, kad teta, mokytojai ir mokslininkai neklysta dl
deliria. Gulint ir jauiant, kaip krtin varsto skausmas, kaip
j oje kunkuliuoja liguistas nerimas, o baisaus atrumo geismas
raio vidurius it skustuvo amenys, galvoje sukasi vienintel
mintis: Tai mane praudys, tai mane praudys, tai mane prau
dys. Bet man nusispjaut.

yen
Paskiausiai Dievas sukr Adomq ir levq, kad juodu laimingai gyvent kaip
vyras ir mona, aminoji pora. Daug met jie ramiai gyveno nuostabiame
sode, pilname aukt tiesi medi, augani tvarkingom is eilmis, ir prijau
kint vri. J protas buvo giedras ir ramus kaip ydras, be jokio debeslio
dangus, plytintis jiems vir galv lyg baldakimas. J nekamavo nei ligos, nei
skausmas ar geiduliai. Jie nesapnuodavo. Jie neuduodavo klausim. Kas rytq
pabusdavo vals, lyg i nau_io gim. Kasdien viskas kartodavosi, bet rodyda
vosi nauja ir gera.
"Pradios knyga"

Stivenas Horacijus, Harvardo universiteto

filosofijos daktaras. "Visuotin pasaulio ir itirtos visatos istorija"

it dien, etadien, pabudau galvodama apie Aleks.


Bandau stotis, bet koj nusmelkia skausmas. Atraiiusi
piamos kelnes pamatau, kad per markinli juostas,

kuriomis Aleksas sutvarst man blauzd, persisunk kraujas.

inau, reikia j nuplauti arba pakeisti tvarst, k nors daryti, bet


man per daug baisu ivysti aizd. Uplsta vakarlio vaizdai:
klykiantis ir besistumdantis j aunimas, unys, mirtinais sm
giais besivaistantys vzdai, jau pamanau, kad tuoj apsivemsiu.
Svaiguliui prajus prisimenu Han.
Ms telefonas virtuvje. Teta prie kriaukls plauna indus,
man nulipus nustebusi vilgteli. Koridoriuj e pasiiriu veidro209

d. Atrodau siaubingai - plaukai stirkso visas puses, paakiuose


maieliai, negaliu patikti, kad kakam esu grai.
Bet esu. Pagalvojus apie Aleks ird ulieja auksin viesa.
- Veriau paskubk, - paragina Kerol. - Pavluosi darb.
Kaip tik norjau tave adinti.
- Turiu paskambinti Hanai, - tariu.
Vilkdama su savim laid atatupsta traukiuosi podl, kad
galiau kalbtis netrukdoma.
Surenku Hanos nam numer. Vienas, du, trys, keturi, penki
skambuiai. sijungia atsakiklis. Js paskambinote i Teit rezi
dencij. Palikite ne ilgesn kaip dviej minui inut. . .
Greit padedu ragel. Pirtai dreba, vos suspaudau Hanos mo
biliuko numer. Tiesiai balso pat.
Ji atsiliepia visikai taip kaip visada (Labas, gaila, kad negaliu
prieiti prie telefono. O gal ir negaila - nelygu kas skambina.), bal
sas neaikus, jame prasiveria tramdomas juokas. Po vakaryk
ts nakties igirdusi j , tok normal, net krpteliu - pasijuntu
lyg sapne grusi viet, kuri buvau pamirusi. Prisimenu die
n, kai ji padar ra. Po pamok buvome jos kambaryj e,
ji iband gal milijon pasisveikinim, kol pasirinko tekst.
Man buvo nuobodu ir a vodavau jai pagalve, kai tik ji vl pa
silydavo pamginti dar karteli.
- Hana, btinai man paskambink, - kuo tyliau neku tele
fon. Puikiai inau, jog teta klausosi. - iandien a dirbu. Gali
skambint parduotuv.
Padedu ragel jausdama nusivylim ir kalt. Kol vakar sd
jau pairje su Aleksu, ji gal buvo sueista ar kliuvo, turjau
labiau dl jos pasistengti.
210

- Lena! - grietai kteli virtuvje teta, kai imu lipti laiptais.


-- Ko?
Ji ilenda koridori. Jos iraika man nepatinka.
- Tu lubuoji?
Stengiuosi engti kuo normaliau. Nusuku akis. Lengviau
meluoti neirint j .
- Kad ne . . .
- Nemeluok man. - Jos balsas altas. - Manai, neinau, kas
yra, bet a inau. - Persigstu, kad ji neliept atraityti kelni ar
nepasakyt inanti apie vakar vakar. Bet ji klausia: - Vl bgio
ji, ar ne? Nors liepiau to nedaryti.
- Tik vien kart, - su palengvjimu teisinuosi. - Turbt
niksteljau koj.
Kerol nepatenkinta kraipo galv.
- Dievai, Lena. Neinau, kada pradjai neklausyti. Maniau,
kas kas, o jau tu ... Na, gerai, liko penkios savaits, tiesa? Ir tada
visa tai baigsis.
- Taip. - Prisiveriu yptelti.
Vis ryt nerimauju dl Hanos ir galvoju apie Aleks. Du kar
tus klaidingai imuu kain ir turiu auktis Dedo, dds vady
bininko, kad j panaikint. Paskui nuveriu vis lentyn aldyt
makaron pusgamini ir neteisingai paymiu keliolika pakeli
varks. Ai Dievui, iandien parduotuvj e nra dds, jis ive
ioja usakytas prekes, taigi esame tik mudu su Dedu. O De
das mane beveik neiri ir nieko neneka, tik k nors burbteli,
todl inau: jis nepastebs, kad staiga tapau visika vpla.
Aiku, inau, kur uo pakastas. Nesiorientavimas aplinkoje, i
siblakymas, nemokjimas susikaupti - klasikiniai pirmos deliria
211

fazs poymiai. Bet man tai nerpi. Jeigu itaip gera sirgti plaui
udegimu, sutinku iem stovti sniege basa ir be palto arba y
giuoti ligonin ir ibuiuoti udegimu serganius ligonius.
Aleksui pasakiau savo darbo tvarkarat, ir mes susitarme
ikart po mano pamainos, et valand, susitikti Galiniame
uutkyje. Minuts slenka vidurdienio link. Prisiekiu, niekada
nemaiau, kad laikas taip ltai liaut. Atrodo, kiekvien se
kund reikia raginti, kad ji pasistmt priek. Mintimis ku
trinu laikrod pasiskubinti, bet jis turbt tyia mans neklauso.
Pairiu, kaip pirkj a kia nos neilg neva viei darovi
lentyn, pairiu laikrod, vl pirkj , vl laikrod - taiau
sekundin rodykl net nekrusteljo! Mane apima baisi baim,
kad laikas visikai nesustot, kol ita moterik rausvu pirtu
krapto nos prieais suvytusi salot padkl.
Vidurdien, gavusi penkiolikos minui pertrauk, einu
lauk, atsisdu ant aligatvio ir sukramtau kelis ksnius sumu
tinio, nors nesu ialkusi. Artjantis pasimatymas su Aleksu visai
atm apetit. Dar vienas deliria poymis.
Tebnie.
Pirm valand Dedas pradeda papildyti lentynas, o a te
bekiurksau prie kasos aparato. Siaubingai karta, parduotuvje
skraido kliuvusi mus, zirzdama atsitrenkia lentynl man
vir galvos, kur mes laikome kelet pakeli cigarei, "Mylanta"
buteliukus ir kitokias smulkmenas. Nuo muss zirzimo, mau
io ventiliatoriaus dzgimo u nugaros ir kario ima marin
ti miegas. Jei bt galima, pasidiau galv ant prekystalio ir
sapnuoiau, sapnuoiau, sapnuoiau. Sapnuoiau, kad vl esu
pairje su Aleksu. Sapnuoiau jo tvirt krtin, prisispaudu212

si prie manosios, stiprias rankas ir bals, sakant: " Leisk, paro


dysiu." Klankteli varpelis vir dur, ir a pabundu i svajoni.
Jis engia pro duris susikis rankas nudryusi ort ki
enes, styraniais plaukais, gaubianiais galv kaip tikras lap ir
akeli vainikas. Aleksas.
A vos nenusiritu nuo kds.
Kreivai yptelj s, jis tingiai pasuka tarp lentyn kilnoda
mas visokias prekes, pavyzdiui, pakel kiauli odos trakui
ir skardin tikrai kokios iedini kopst sriubos, perdtai jas
girdamas: "Hm, gardumlis! ", todl a vos susilaikau neprunk
teljusi. Jam reikia prasisprausti pro Ded, o is nra lengva
svoris, ir, kai Dedas vos teikiasi j dirstelti, mane ulieja jau
dulys. Jis neino. Neino, kad a tebejauiu Alekso lp skon,
jo rankas, slystanias mano peiais.
Pirm kart gyvenime pasielgiau savo nuoira ir savo pa
sirinkimu, o ne todl, kad kas nors kitas pasak, jog tai gera ar
bloga. Aleksui einant per parduotuv, man atrodo, jog mudu
jungia nematomas silas, ir a pasijuntu kaip niekada tvirtai.
Pagaliau Aleksas prieina prie prekystalio neinas kramtuks
pakuiu, maieliu trakui ir runkeli alaus buteliu.
- Tai viskas? - klausiu stengdamasi, kad balsas nedrebt.
Bet jauiu, kaip skruostai rausta. iandien jo akys nepaprastos,
beveik gryno aukso spalvos.
Jis linkteli.
- Viskas.
Drebaniom rankom nuskenuoju jo prekes, beviltikai no
riu k nors pasakyti, bet bijau, kad Dedas neigirst. Tuo laiku
eina pirkjas, senyvas vyrikis, ivaizda panaus reguliuotoj.
213

A skaiiuoju Aleksui gr kiek manoma liau, kad tik kuo


ilgiau ulaikyiau j prieais save.
Taiau aminai juk neskaiiuosi gros i penki doleri. Pa
duodu jam pinigus. Kai dedu deln banknotus, ms pirtai
susilieia ir mane lyg elektra nukreia. Noriu griebti j, pritrauk
ti prie savs ir pabuiuoti.
- Geros dienos. - Mano balsas plonas ir kimus. Stebiuosi,
kaip ivis pajgiu k nors itarti.
- O, tokia ir bus. - engdamas prie dur ypteli savo kreivo
ka ypsena. - ygiuosiu uutk.
Ir j is ieina gatv. Stengiuosi neileisti jo i aki, bet j am
ij us mane apakina saul ir jis virsta pasklidu eliu, kuris si
buodamas nuplaukia.
Negaliu tverti. Nepakeliama net mintis, kad jis ingsniuoja
gatvmis vis labiau nuo mans toldamas. O man iki pasimatymo
dar liko laukti penkias valandas. Neilauksiu. Nespjusi suvok
ti, k darau, puolu i u prekystalio, nusitraukiu prijuost, kuri
juosjau, nes reikjo valyti mus tekti vien aldytuvo skyri.
- Dedai, pabk prie kasos, gerai?
Jis sutriks mirksi.
- Kur eini?
- Vytis pirkjo. Neteisingai atidaviau gr.
- Bet. ..
A nesustoju klausytis Dedo prietaravim. Vis tiek sivaiz
duoju, k sakys. Betgi tu skaiiavai grqq gal penkias minutes. K
gi... Tegul Dedas mano, jog esu kvaila. Nenumirsiu.
Aleksas stovi prie gatvs kampo, laukia, kol pradunds sunk
veimis.
- Ei! - kteliu, ir jis atsisuka. Kitoj e pusje sportin veiml
214

stumianti moteris stabteli ir prisidengusi delnu akis iri, kaip


a artju. Skubu kiek pajgdama, bet su skaudama koja galiu
tik klibikiuoti. Jauiu, kaip moters vilgsnis lyg adatomis bado
man kn.
- A tau blogai atidaviau gr! - vl suunku, nors esu j au
taip arti, kad galiu normaliai kalbti. Tikiuosi, igirdusi mano
odius, moterik ygiuos savo keliu. Bet ji tebespokso mus.
- Tau nereikj o ateiti, - nibdu prijusi. Apsimetu kak
dedanti jam deln. - Sakiau, kad susitiksime vliau.
Mikliai perms apgauls estafet, jis abejingai kia rank
kien ir kuda:
- Neturjau jg laukti.
Aleksas pagraso man pirtu lyg priekaitaudamas u ner
pestingum. Bet jo balsas tylus ir velnus. Ir vl mane apima
jausmas, kad visa kita nerealu: saul ir pastatai, ir moteris kita
pus gatvs, tebeirinti mus.
- Skersgatvyje u kampo yra mlynos durys, - tyliai sakau
ikeldama rankas, apsimesdama, kad atsipraau. - Ateik penkt
valand. Pabelsk keturis kartus. - Garsiai tariu: - Klausyk, labai
atsipraau. Jau sakiau, kad netyia apsirikau.
Apsigrusi nulubioju atgal parduotuv. Negaliu patikti
tuo, k dabar ikriau. Negaliu patikti, jog itaip rizikuoju. Bet
man reikia j pamatyti. Reikia j pabuiuoti. Nieko taip nereik
j o. Man spaudia krtin lygiai taip kaip baigiant bgimo mar
rut, kai tiesiog mirtu nordama sustoti, atsikvpti.
- Ai, - burbteliu Dedui stodama savo post u preky
stalio. Sumurmjs kak nesuprantama, jis nupdina prie savo
bloknoto ir tuinuko, kuriuos buvo paliks gulti ant grind prie
treios lentynos: SALDAINIAI, LIMONADAS, TRAKUIAI.
215

Vyrikis, kur palaikiau reguliuotoju, pasilenks prie vieno


aldytuvo. Neinau, ieko aldytos vakariens ar tik naudojasi
galimybe nemokamai pakvpuoti altu oru. Nesvarbu - i
rdama j vl prisimenu nakt, ore vilpianias lazdas, kapo
janias it pjautuvai, ir mane uplsta neapykanta jam, visiems
jiems. sivaizduoju, kaip mogn stumiu didj aldytuv
ir uaunu duris.
Galvojant apie reidus vl pasidaro neramu dl Hanos. Visi
laikraiai pilni ini apie juos. Paaikja, kad vakar imtai
moni i viso Portlando buvo nuveti apklausti arba igabenti
Kriptas, nors neteko girdti minint vakarlio Auktumoje.
Pasiadu, jeigu ir vakare Hana nepaskambins, nueiti jos na
mus. Teisinuosi, kad kol kas nra prieasties jaudintis, bet vis
tiek mane grauia kalt.
Seniokas tebesitrina prie aldytuv nekreipdamas mane jo
kio dme sio. Puiku. A vl usiriu prijuost ir, sitikinusi, kad
Dedas mane neiri, susiluoju visus ibuprofeno buteliukus,
keliolika j, ir susikiu prijuosts kien. Tada garsiai atsidstu.
- Dedai, vl reikia, kad mane pavaduotum.
Jis pakelia aaroj anias mlynas akis. Mirksi.
- A dlioju prekes.
- Klausyk, nebra nuskausminamj. Nepastebjai?
Jis ilgokai spokso mane. Rankas laikau kietai sunrusi u
nugaros. Antraip jis pamatyt, kad jos dreba. Pagaliau Dedas
papurto galv.
- Pairsiu, ar nra sandlyje. Pastovk prie kasos, gerai?
Ieinu i u prekystalio ltai, kad nebarkt buteliukai, iek
tiek onu j. Galgi nepastebs isiptusios prijuosts. Tai dar
216

vienas deliria poymis, apie kur niekas nespja: pasirodo, i


liga mog paveria pasaulinio lygio melagiu.
Smunku u vos besilaikanios tui kartonini di rie
tuvs krautuvs gale ir einu sandl. Udarau duris. Deja, jos
neusirakina, todl pritraukiu prie j d su obuoli sultimis dl visa ko, jeigu Dedas nutart pasiirti, ko taip ilgai iekau
ibuprofeno.
Po valandls igirstu beldim duris - penkis kartus. Du
rys atrodo sunkesns negu visada. Praveriu j as tik tempusi
visas jgas.
- Sakiau, kad belstum keturis kartus ... - usipuolu mog,
idygus akinaniuose sauls spinduliuose. Staiga odiai strin
ga gerklje, a vos nepaspringstu.
- Labas, - sako Hana. Ji mindikuoja u slenksio ibalusi ir
susirpinusi. - Tikj ausi tave ia rasti.
Valandl nepaj giu odio itarti. Jauiu begalin palengv
jim: Hana ia, sveika ir gyva, bet kartu uplsta nerimas. Sku
biai apvelgiu skersgatv - Alekso nematyti. Galbt jis pastebjo
Han ir pasitrauk.
- Hm, leisi mane ar ne? - susiraukusi klausia Hana.
- Oi, atsipraau, ueik.
Ji murkteli pro mane, a dar kart nuvelgiu gatvel ir u
darau duris. Diaugiuosi matydama Han, bet ir nervinuosi.
Jeigu Aleksas ateis jai esant. ..
Bet jis neateis, raminuosi. Tikriausiai jq. pamat. Ir supranta,
kad ateiti pavojinga. Ne, a nebij au, kad Hana mane sks, bet
vis tiek. Po vis mano pamoksl apie saugum ir neatleistin
nerpestingum nekaltiniau j os, j eigu panort mane idirbti.
217

- Bet ir karta, - sako Hana, vduodamasi nugar. Ji vilki balt


plevenani tunik ir palaidus dinsus su siauru auksins spalvos
direliu, pagal plauk spalv. Atrodo susikrimtusi, pavargusi ir
sulysusi. Kol ji ratu apeina sandli, pastebiu, kad rankos subraiy
tos. - Prisimeni, kaip ateidavau ir mes ia tnodavom? Atsine
davau urnal ir t sen radijyt? O tu nukniaukdavai...
- Trakui ir limonado i aldytuvo, - ubaigiu a. - Kur
neprisiminsi.
itaip mudvi leisdavom mokyklines vasaras, kai pradjau
padti parduotuvje. Prasimanydavau visoki dingsi ilisti
i sandli, o Hana ateidavo kada nors pavakary ir pasibelsdavo
penkis kartus, tyliai tyliai. Penkis kartus. Kaip nesusiprotjau . . .
- iryt radau tavo inut, - sako Hana, atsisukdama i mane.
Jos akys dar didesns negu visada. Gal kad visas veidelis atro
do maesnis, kakaip susitrauks. - jau pro ali, bet tavs prie
kasos nebuvo, tada pamaniau, ueisiu pro itas duris. Neturjau
noro susidurti su tavo dde.
- iandien jo nra. - Po truputi apsiraminu. Aleksas jau bt
atjs, jeigu ketino ateiti. - Esame tik mes su Dedu.
Neinau, ar Hana mane girdi. Ji kramto nykti - nervingas
iprotis, kurio, maniau, jau kai kadai atsikrat, - ir spokso i
grindis, lyg niekad nemaiusi tokio nuostabaus linoleumo.
- Hana, ar viskas gerai? - klausiu a.
J vis supurto drebulys, ir ji susigusi ima kkioti. Tik du
kartus gyvenime maiau Han verkiant: kai, antroje klasje ai
diant kvadrat, kakas vo alkne jai tiesiai po krtine, ir per
nai, kai abi pamatme, kaip policininkai, prieais laboratorijas
tempdami i mainos ligon mergait, netyia taip trinktelja
jos galv i aligatvi, jog igirdome kai kur stovdamas. Dabar
218

stoviu it stabo itikta ir neinau, k daryti. Ji n nebando luos


tytis aar, nieko. Stovi nuleidusi sugniautas rankas ir visa dre
bdama. Nedrsiai palieiu jai pet.
- Cit, Hana, viskas gerai.
Ji atlyj a.
- Nieko negerai. - Giliai kvpusi prapliumpa: - Tu buvai teisi,
Lena. Dl visko teisi. Vakar - koks siaubas ... Buvo reidas. Vaka
rlis ivaikytas. Dieve! Visi klyk, o unys... Lena, kiek kraujo! Jie
mu mones, lyg niekur nieko dau per galvas lazdomis. mo
ns krito kaip lapai ir... Oi, Lena, buvo taip baisu, taip baisu!
Ji apglbia save rankomis ir susirietusi palinksta lyg nor
dama vemti. Pradeda kak sakyti, bet odius nutraukia vis
kn purtantis kkiojimas. engteliu prie jos, apkabinu. Aki
mirk ji sitempia: apsikabinimas - be galo retas daiktas, n
trupuio neskatinamas, bet paskui ji atsipalaiduoja, sikniaubia
man pet ir pasiduoda verksmui. Stovti nepatogu, nes ji daug
auktesn u mane, todl turi pasilenkti. Bt juokinga, jei ne
bt taip klaiku.
- Neverk, - raminu j. - Viskas bus gerai.
ie odiai net paiai atrodo kvaili. Prisimenu, kaip laikau
glbyje Greis ir iiuoju, kad umigt, kalbdama t pat: Vis
kas bus gerai, o ji be garso klykia pagalv. Tie odiai nieko
nereikia, dievai, jie tra garsai, tariami i erdv ir tams, negra
bios pastangos grivant ko nors sitverti.
Hana sako dar kak, bet a nesuprantu, nes jos veidas pri
spaustas man prie raktikaulio. Ir tada igirstu beldiant. Keturis
kartus, tyliai, bet tvirtai.
Abi su Hana staigiai atsiskiriame. Ji perbraukia ranka per
veid, ir ant odos iki pat alkns lieka aar ruoas.
219

- Kas ia? - klausia drebaniu balsu.


- Kur?
Pirmiausia dingteli apsimesti nieko neigirdusia - ir melstis,
kad Aleksas nueit.
Tuk tuk tuk. Pauz. Tuk.
- Ten, - irzliai sako Hana. Turiau diaugtis, kad j i nebe
verkia. - Tas beldimas. - Ji prisimerkia, tariai iri mane. Maniau, pro ia niekas daugiau nevaikto.
- Ir nevaikto. Tai yra ... kartais . . . tiekjai, - murmu maldau
dama Aleks eiti sau, iekodama melo ir nesurasdama. Tiek
naudos i mano naujj gdi ...
Tada Aleksas kia galv pro duris ir paaukia:
- Lena?
Tik dabar pastebjs Han nustrsta. Valandl visi tylime.
Hana isiioja. Grteli Aleks, mane ir vl j taip greitai,
atrodo, galva nusiris nuo pei. Aleksas neimano, k daryti.
Tik stovi nejuddamas, tarsi tai padt j am tapti nematomam.
Nieko kvailesnio nesugalvoju, kaip leptelti:
- Tu vluoji.
Abu prabyla tuo paiu metu. Hana usipuola mane:
- Tu j ia pasikvietei?
- Mane sulaik patrulis. Turjau parodyti dokumentus, - teisinasi Aleksas.
Hana ikart atgauna alt prot. tai kodl ja taip aviuosi:
ia ji isterikai rauda, ia jau ramut ramutl.
- Eik vidun. Ir udaryk duris, - liepia ji.
Jis udaro. Ir stovi nesmagiai mindikuodamas. Plaukai vl
pasiiau, atrodo toks jaunutis, graus ir isigands, kad vos
susilaikau nepuolusi ir jo neibuiavusi Hanai matant.
220

Bet is noras greit praeina. Hana atsisuka mane, susideda


rankas ir perleidia mane vilgsniu, dievai, pasivogtu i ponios
Makinto, v. Onos mokyklos direktors.
- Lena Ela Helovj Tidl, privalai pasiaikinti, - taria ji.
- Tavo antras vardas Ela? - isprsta Aleksui.
Mudvi su Hana prismeigiame j udaniu vilgsniu, ir jis
engteli atgal nuleids galv.
- Hm, Hana, Aleks tu prisimeni, - sakau sunkiai rinkdama
odius.
Ji tebestovi susidjusi rankas, prisimerkia.
- O, Aleks a prh imenu. Bet neprisimenu, kodl Aleksas
turi bti ia.
- Jis ... jam reikjo ueiti... - A tebeiekau tikinamo paai
kinimo, bet, kaip visada, t akimirk mano smegenys patogiai
pasirenka apmirti. Bej gikai pasiiriu Aleks.
Jis vos pastebimai gteli, valandl mudu velgiame kits
kit. A dar nepratusi jo matyti, bti su juo ir vl pasijuntu sks
tanti jo akyse. Taiau iandien nuo to nesvaigstu. Prieingai stoviu tvirtai, lyg j is man be odi kudt ess ia, su manimi,
todl viskas puiku.
- Pasakyk j ai, - prabyla jis.
Hana atsilieja lentynas, prikrautas tualetinio popieriaus
ir pupeli konserv, nuleidia rankas, tad suprantu, jog nebe
pyksta. Visa jos ivaizda kalba: Veriau pasakyk.
Taip ir padarau. Neinau, ar ilgai Dedui uteks kantrybs
stovti prie kasos, todl stengiuosi pasakoti trumpai. Kaip suti
kau Aleks "niokianio upelio" sodyboje, kaip prie Ist Endo
papldimio lenktyniavome iki baken ir k jis man tada pasisa
k. Truput usikertu tardama od Nelegalas, Hana ipleia akis,
22 1

jos veide msteli nerimas, bet iaip ji puikiai susivaldo. Baigiu


pasakodama apie vakar vakar, kaip ijau jos iekoti, spti apie
reid, paskui - apie unis ir kaip Aleksas mane igelbjo. Kalb
dama apie slapstymsi pairje vl susinervinu, - nesakau, kad
buiavoms, nors tik apie tai ir galvoju, - bet Hana vl klausosi
isiiojusi, aikiai pritrenkta, tad manau, jog nieko nepastebi.
Man baigus, ji tik paklausia:
- Tai tu ten buvai? Vakar ten buvai?
Jos balsas keistai dreba, bijau, kad ji vl nepravirkt. Kartu
jauiu didiul palengvjim. Ji nesipiktins dl Alekso ir nepyks,
kad jai nepasipasakojau.
A linkteliu. Ji kraipo galv lyg pirmkart mane matydama.
- Negaliu patikti. Negaliu patikti, kad per reid pabgai i
nam ... dl mans.
- K gi, taip.
A pasimuistau. Toks jausmas, kad kalbjau neinia kiek lai
ko, o dar Hana su Aleksu vis laik nenuleidia nuo mans aki.
Mano skruostai liepsnoja.
Ir tada - garsus beldimas vidines duris. Dedas suunka:
- Lena, tu ten?
A kartligikai moju Aleksui. Hana nustumia j u dur, o
Dedas jas kaip tik pradeda stumti i anos puss. Tik iek tiek
praveria, mat j os atsitrenkia d su obuoli sultimis.
Dur plyyje priekaitingai mirksi Dedo akys.
- K tu ia darai?
I u dur kyteli galv Hana, pamojuoj a jam.
- Labas, Dedai, - linksmai pasisveikina, vl be joki pastan
g tapdama smagia grauole. - A tik usukau Lenai kai ko ati
duoti. Ir usiplepjome.
222

- Atjo pirkj, - bamba Dedas.


- Tuoj einu, - sakau mgdiodama linksm Hanos ton. Man
baisu, kad Ded ir Aleks teskiria keli klijuotos faneros coliai.
Dedas niurndamas udaro duris ir nueina. Hana, Alek
sas ir a tyldami susivalgome. Visi trys sutartinai lengviau
atsidstame.
Tyl nutraukia Aleksas, bet kalba panibdomis:
- Atneiau kai ko tavo kojai. - Nusims kuprin padeda ant
grind ir ima i jos traukti peroksid, gydomj tepal, tvarsius,
pleistr, vatos gumullius. Atsiklaupia prieais mane. - Galima?
A atsiraitau dinsus, ir jis pradeda vynioti markinli juos
tas. Negaliu patikti, kad Hana stovi ir iri, kaip berniukas
Nelegalas - lieia mano koj. inau, ji kaip gyva nebt to tik
jusis, ir a nusuku akis susigdusi, bet kartu ididi.
Hana aikteli, kai savadarbiai tvarsiai pagaliau nuvyniojami.
A nejuia vislaik buvau usimerkusi.
- Velnias, Lena, kaip tas uo giliai kando!
- Sugis, - sako Aleksas, ir nuo ramaus pasitikjimo j o balse
mane uplsta iluma. Pramerkusi vien ak dirsteliu blauzd.
Pasidaro silpna. Atrodo, ikstas nemaas gabalas. Nra didoko
ploto odos.
- Gal tau reikt ligonin, - nerytingai pasilo Hana.
- Ir k ten pasakysit? - Aleksas atsuka peroksido tbel, ispaudia vaisto ant vatos. - Kad buvo sueista per reid, kuris
vaik nelegal vakarl?
Hana neatsako. Pati supranta, j og negaliu kreiptis gydytoj .
Nespjusi itarti pavards biau surita ir nugabenta labora
torijas arba mesta Kriptas.
223

- Skauda ne per labiausiai, - pameluoju. Hana vl pavelgia


mane tokiu vilgsniu, lyg matyt pirm kart, ir man topteli,
jog ji pirm kart per vis ms draugyst i tikrj jauia man
pagarb. Netgi atmiet baime.
Aleksas aizd storai aptepa baktericidiniu tepalu ir ima
vargti su tvarsiais ir pleistru. Nereikia klausti, i kur jis visa
tai gavo. Matyt, dar vienas pranaumas, kai gali patekti labo
ratorij as.
Hana atsiklaupia.
- Ne taip vynioji, - sako ji. Kaip gera girdti jos prast val
ding ton. Vos nesusijuokiu. - Mano pusseser slaugytoja.
Duok.
Ji beveik nustumia j. Aleksas pasitraukia ikls rankas.
- Klausau, ponia. - Ir mirkteli man.
tai tada ir prapliumpu juoktis. Tikras juoko priepuolis, turiu
delnais usispausti burn, kad nepradiau vengti ir neiduo
iau ms slptuvs. Valandl Aleksas su Hana spokso mane
su nuostaba, bet paskui susivelg patys ima paikai kikenti.
Zinau, visi trys galvojame t pat.
Beprotika. Kvaila. Pavoj inga. Taiau kakokiu bdu, sto
vdama tvankiame sandlyj e tarp di su srainiais, mari
nuot burokli stiklainiais ir vaikika pudra, ms trijul
tampa komanda.
Mes prie juos, trys prie tkstanius. Bet kakodl, nors tai
ir absurdika, t akimirk beveik neabejoju ms pergale.

Nelaimingumas - vergija, vadinasi, laim yra laisv.


Laim gali atneti gydymo procedra.
Taigi tik isigydydamas gali tapti laisvas.
"Ar skauds? Daniausi klausimai apie procedr"
Amerikos mokslinink asociacijos ir oficiali JAV vyriausybs
aentros broira, 9 leidimas

uo tada beveik kasdien, netgi kai reikia dirbti par


duotuvje, randu bd, kaip susitikti su Aleksu. Kar
tais su mumis eina ir Hana. Mes daug laiko bname

Galiniame uutkyje, daugiausia vakarais, kai visi ieina namo.

Srauose Aleksas raytas kaip igydytas, todl technikai ne


draudiama bti su juo, bet j ei kas nors suinot, kiek laiko i
bname drauge, arba pamatyt mus kvatoj antis, nardant, dks
tant vandenyje ar lenktyniaujant alia pelks, tikrai imt tarti.
Dl to per miest einame atskirai: a su Hana vienu aligatviu,
Aleksas - kitu. Be to, iekome tuiausi gatvi, apleist park,
palikt nam, kur ms niekas nematyt.
Mes grtame Dieringo auktum. Pagaliau suprantu, i kur
Aleksas inoj o, kaip reido nakt rasti pair, ir kodl patamsyj e
225

taip puikiai orientavosi namo koridoriuose. Jau ne vienus metus


kelet nakt per mnes jis praleidia apleistuose namuose, nes
patinka atsipsti nuo Portlando triukmo ir bruzdesio. Jis to ne
sako, bet a inau, jog is rajonas jam primena Tyrus.
Mes ypa pamgstame vien nam - Brukso 37, sen kolo
nijinio stiliaus pastat, kuriame kadaise gyveno prijauianij
eima. Kaip ir dauguma Dieringo auktumos nam, per didj
atitutinim jis buvo ukaitas ir aptvertas, bet Aleksas parodo,
kaip sigauti vidun atitraukus palaid lent ant vieno pirmo
aukto lang. Keista: nors namas ipltas, tebra didesnieji bal
dai ir knygos, ir j ei ne pelsi dms, imarginusios sienas ir
lubas, galtum tiktis, jog bet kuri akimirk engs savininkai.
Pirm syk Hana eina pirma ms kaudama tamsiems
kambariams: "Ar kas nors yra?" A drebu staiga ujus sute
moms ir varbai. Po akinamos sauls lauke tikras netiktumas.
Aleksas apkabina mane. Gal gale pripratau, kad jis mane lieia,
ir jau nekrpioju, negrioju kiekvien syk jam pasilenkus
mans pabuiuoti.
- Nori paokti? - erzina jis.
- Nustok, - sakau pliaukteldama jam. Keista garsiai kalbti
tokioje tykioje vietoje. Hanos balsas atsirita atgal mus tolimas,
duslus, ir a imu galvoti, kokio didumo itas namas, kiek jame
kambari, padengt vienodo storio dulki sluoksniu, skendin
i eliuose.
- A rimtai, - taria j is, isksdamas rankas. - Puiki vieta
okiams.
Mes stovime kadaise buvusios nuostabaus groio svetains
vidury. Ji milinika, didesn u vis pirm aukt Kerols ir
226

Vilj amo bute. Lubos driekiasi kakur auktybse, vir ms


kabo didiulis sietynas, blausiai vytintis prieblandoje, besisun
kianioje pro ukaitus langus. siklausius galima girdti sienose
krebdant peles. Taiau nuo to nei bjauru, nei baugu. Viskas sa
votikai jauku ir man primena mik, begalin jo augimo, mi
rimo ir atgimimo cikl - tarsi ms girdimus garsus skleist
centimetras po centimetro mus apgaubiantis namas.
- Nra muzikos, - sakau.
Jis gteli, pamerkia ak, duoda rank.
- Muzika nebtina.
Jis mane prisitraukia, stovime krtin prie krtins. Aleksas
daug auktesnis u mane, mano galva vos siekia j am pet, gir
diu, kaip plaka jo irdis, ir kitokio ritmo mums nereikia.
Geriausia vieta Brukso 3 7 yra upakalinis kiemas. Tarp se
nutli medi, auktai supynusi storas gumbuotas akas,
banguoja begalin olmis ulusi veja. Pro medius spindusi
saul nuvieia j balta viesa. Visas sodas vsus ir tykus kaip
mokyklos biblioteka. Aleksas atsinea antklod ir j palieka vi
duje. Kas kart atj pasiimam j, pasitiesiam ant ems ir visi
trys gulime, kai kada po kelias valandas, nekuiuodamiesi apie
bei t ir juokdamiesi. Retkariais Hana arba Aleksas nuperka
ko nors valgomo, o vien dien a sigudrinu i dds krautuvs
nukniaukti tris skardines limonado ir vis dut okoladini
batonli. Apsal aidiame kaip maiukai: slpyni, liestyni
ir "okinjani varl".
Kai kurie mediai baisiai stori, kaip keturios iukliads
vienoj vietoj , a Han nufotografuoju, kai juokdamasi bando
vien tok apglbti. Aleksas sako, jog ie mediai imtameiai,
227

ir mudvi su Hana nuivame. Vadinasi, jie ia jau stovjo prie


tai - prie udarant sienas, prie ikylant utvaroms, prie i
genant lig Tyrus. Kai jis tai pasako, man kako ima grauti
gerkl. Kaip noriau suinoti, koks tada buvo gyvenimas . . .
Bet daniausiai mudu s u Aleksu bname vieni, o Hana mus
saugo. Savaii savaites jos visai nemaiusi, pradedu vaikioti
pas j kas dien, o kai kada net du kartus per dien (kai susi
tinku su Aleksu, vliau - susitikti vien su Hana). Laim, teta
nieko neklausinj a. Turbt mano, kad mes susipykome ir dabar
norime atsigriebti u prarast laik, o tai, beje, tiesa ir man vi
sai tinka. Esu laimingesn, nei prisimenu kada nors buvusi. Esu
laimingesn, nei prisimenu kada nors svajojusi bti; kai Hanai
sakau, jog per amius neatsilyginsiu u tai, kad mane pridengia,
ji tik kreivai ypteli ir taria:
- Jau atsilyginai.
Neinau, k ji turi galvoje, bet diaugiuosi, jog ji vl mano
pusje.
Bdami dviese su Aleksu kai ko neveikiame, tik sdime ir
nekams, bet laikas vis tiek tarsi traukiasi - kaip degantis po
pieriaus lapas. ia dar tik treia, o, irk, dangus j au temsta ir
tuoj bus komendanto valanda.
Aleksas man pasakoja apie savo gyvenim: apie "dd" ir
"tet", apie kai kuriuos darbus, nors aikiau nepasako, ko ir kaip
siekia prijauiantieji ir Nelegalai. Nieko baisaus. Net neinau, ar
noriu tai inoti. Kai jis usimena, jog reikia prieintis, jo balsas
skamba kietai, odiuose verda pyktis. Tais kartais, taiau tik
kelias akimirkas, man dar baisu jo, tebegirdiu skambant od
Nelegalas.
228

Bet daugiausia Aleksas pasakoja paprastus dalykus: apie te


tos Fraitou pyrag ir kaip per kiekvien susitikim kauteljs
dd porina vis tas paias istorijas i praeities. Jie abu igydyti.
Kai paklausiu, ar dabar nra laimingesni, jis gteli ir atsako:
- Jie pasigenda net skausmo.
Man tai atrodo netiktina, o jis, nairuodamas mane, taria:
- Kai skausmas praeina, tada i tikrj netenki mogaus.
Bet daniausiai jis kalba apie Tyrus ir j gyventojus; a padedu galv j am ant krtins ir usimerkusi svaj oju: apie mo
ter, vardu Papaikl Ketlin, i metalo lauo ir suplot limona
do skardinli darari didiulius vjo varpelius; apie Tvuk
Douns, turint gal jau devyniasdeimt met, taiau kasdien
einant mik uogauti ir statyti vrims kilp; apie lauus
lauke, dainas, nekas ir vakarien iki vlumos, apie mieg po
vaigdtu dangumi, paiinu nuo lauo dm.
inau, retkariais jis ten grta ir Tyrus tebelaiko savo tikrai
siais namais. Beveik tiesiai ir pasako, kai syk imu apgailestauti

negalinti apsilankyti jo namuose Forsito gatvj e, kur jis gyvena


pradjs studijuoti universitete: jei kuris jo kaimyn pamatyt
mus drauge einanius pastat, mums bt galas. Bet jis sku
biai mane pataiso:
- Ten ne namai.
Jis prisipasta kartu su kitais Nelegalais surads bd pa
tekti Tyrus ir grti i j, bet nieko nepasakoja, kai pradedu
kamantinti.
- Galbt kada nors pati pamatysi, - tiek tetaria, o man pasi
daro smalsu ir baisu.
A klausiu j apie savo dd, pabgus iki teismo, bet Aleksas
susirauks purto galv.
229

- Tyruose beveik niekas negyvena tikruoju vardu. iaip ar


taip, jo pavard negirdta.
Bet jis paaikina, kad Tyruose esama tkstani gyvenviei,
isimiusi po vis krat. Mano dd galjs nukakti bet kur,
iaur, pietus ar vakarus. inome bent tiek, jog jis nepatrauk
rytus, nes ten bt atsidrs prie vandenyno. Aleksas sako, kad
Jungtinse Valstijose nevaldom teritorij plotas tikrai ne ma
esnis kaip pripaintj miest. Man tai tokia fantastika, kad
negaliu i karto patikti, o kai papasakoju Hanai, ir ji nepatiki.
Aleksas ir klausytis moka, gali itylti po kelias valandas, kol
pasakoju, kaip augau Kerols namuose ir kaip visi mano, kad
Greis nekalba, o ties inau tik a. Jis kvatoj a man pasakojant
apie Den, jos sielvarting iraik ir senuiuks veidel, prot
irti mane i aukto, lyg a biau devyneri met, ne ji.
A nesidroviu kalbti su juo apie savo mam, kaip buvo jai
esant gyvai, kai gyvenome tik trise: a, ji ir Reiel. Pasakoju jam
apie okius apsimovus puskoj ines ir kaip mama mums dainuo
davo lopines, nors prisimenu vos kelet eilui. Gal todl, kad
jis taip tyliai klausosi velgdamas mane giedromis ir iltomis
akimis ir niekada nesmerkia. Kart net prisipastu, kokie buvo
mamos paskutiniai odiai man, ir kai atrodo, kad jau apsiverk
siu, jis paglosto man nugar. Graudulys praeina. J itraukia jo
deln iluma.
lr, inoma, mes buiuojams. Tiek daug, kad nesibuiuoti net
rodosi keista; sakytum biau pratusi kvpuoti per jo burn.
Kai mudu apsiprantame vienas su kitu, a pradedu pain
ti vis jo kn, gra ir neprast: trap onkauli brin po
oda, lyg i akmens iskaptuotus peius ir krtin, veln vie230

si plaukeli sluoksn ant koj, tai, kaip jo oda visada iek tiek
dvelkia vandenynu. Dar keisiau, kad ir a leidiu jam irti
mane. I pradi, patrauks emyn markinlius, j is tik buiuoja
kakl ir peius. Paskui leidiuosi visikai nurengiama, jis pagul
do mane sauls atokaitoj ir tiesiog iri. Pirm kart drebu. Vis
norisi sukryiuoti rankas ir prisidengti krtis. Staiga suvokiu,
kad saulj e turbt atradau balta kaip sris, krtin nusta apga
mliais, ir inau, kad jis laiko mane nenormalia.
Taiau jis itaria: "Grauol", mudviej akys susitinka, ir a
suprantu, j og jis tai sako nuoirdiai.
T vakar pirm kart gyvenime vonios veidrodyje matau
ne vidutin mergait. Pirm kart, stovdama atmestais ant
nugaros plaukais ir nuo vieno peties nusmukusiais naktiniais,
spindiniomis akimis, patikiu tuo, k sak Al ksas. A grauol.
Ne tik a grai. Viskas atrodo grau. "Ssilvos knyga" sako,
kad deliria pakeiia suvokim, atima gebjim blaiviai protau
ti, trukdo teisingai sprsti. Taiau ji nesako tai ko: kad meil
paveria pasaul kakuo didesniu, negu jis yra. Net svartynas,
kaistantis saulje, milinikas metalo lauo, tytanio plastiko ir
dvokiani atliek kalnas, atrodo neprastas ir stebuklingas tar
si koks svetimas pasaulis, atgabentas :em. Ryto viesoje ant
rotus stogo tupintys kirai lyg nutepti storu balt da sluoks
niu; jiems pakilus melsv dang pamanau, jog niekada nesu
maiusi tokio rykaus ir graaus vaizdo. Vasaros audros neti
ktinas: lyja stiklo ukelmis ir deimantais. Vjas kuda Alekso
vard, vandenynas j atkartoja; sibuojantys mediai man pri
mena ok. Visa, k regiu ir lieiu, primena j, taigi viskas, k
regiu ir lieiu, yra tobula.
231

"Ssilvos knyga" nemini ir to, kaip nuo tavs ima bgti laikas.
Laikas lekia uoliais. Teka pro pirtus it vanduo. Ryt nuli
pusi virtuv ir pamaiusi, kad kalendorius pervert dar vien
lapel, negaliu tuo patikti. Krtinje tvenkiasi slogus jausmas,
vininis sunkumas, kasdien vis didj antis.
Iki procedros trisdeimt trys dienos.
Trisdeimt dvi.
Trisdeimt dien.
O tarp j - momentins nuotraukos, akimirkos, sekunds:
Aleksas okoladiniais ledais tepa man nos, kai pasiskundiu,
jog per karta; vir ms sode dusliai dzgia bits, per ms
vaii likuius tvarkingai ygiuoja skruzdls; Alekso pirtai
mano plaukuose; jo alkns linkis po mano galva; Aleksas ku
da: "Noriau, kad galtum pasilikti pas mane", ir horizonte,
kraujuodama raudona, rausva ir auksine spalva, baigiasi dar
viena diena; mes iopsome dang rinkdami debesims form
pavadinimus: tai skrybliuotas vlys, kurmis velka cukinij,
auksin uvel vejasi triu, skuodiant kiek kabina.
Momentins nuotraukos, akimirkos, sekunds, trapios, a
vingos ir pasmerktos lyg vienias drugelis, bandantis skristi
prie vj.

s
Pastaruoju metu mokslinink bendruomenje vyksta karti ginai, kas yra
geismas: poymis, kad organizmas usikrts amor deliria nervosa, ar ios
ligos prielaida. Vieningai sutariama, jog meil ir geismas sudaro simbioz,
taigi vienas nemanomas be kito. Geismas yra pasitenkinimo prieas; geismas
yra liga, smegen kartlig. Argi geism jauiantis mogus gali bti sveikas?
Pats is odis rodo stygi, trkum, nes geismas ir yra smegen trkumas,
yda, klaida. Laim, dabar i tai jau pataisoma.
Dr. Filipas Berimenas. "Amor deliria nervosa aknys
ir poveikis kognityvinms funkcijoms" - 4 ledimas

ortlande sitaiso rugpjtis, visk apduodantis savo kartu


dvokianiu kvapu. Dien gatvs nepakeniamos, saul ne
gailestinga, mons lekia parkus ir papldimius iekoti

paunksns ar vjelio. Darosi sunkiau susitikti su Aleksu. lst Endo


papldimys, iaip jau nepopuliarus, beveik visada pilnas, net va

karais, kai ieinu i darbo. Du kartus pasirodau nordama j pa


matyti, bet per daug pavojinga kalbtis ar susirodyti enklais, ga
lima nebent linktelti - kaip i matymo pastamiems monms.
Taiau mes penkiolikos pd atstumu vienas nuo kito ant smlio
pasitiesiame papldimio rankluosius. Jis usideda ausines, a
apsimetu skaitanti. Kai tik ms akys susitinka, visas mano knas
233

usidega, lyg jis gult alia mans ir glostyt man nugar; nors
jo veidas abejingas, akys ypso. Neinau, kas dar gali bti skaus
mingiau ar nuostabiau, kaip bti taip arti jo ir nieko negalti: tarsi
kart dien sulamtum ledus taip greitai, kad net imt skaud
ti galv. Pradedu suprasti, k Aleksas kalbjo apie savo "dd" ir
"tet' - kaip jie po procedros m pasigesti net skausmo. Skaus
mas kakaip visk pagerina, sustiprina, prideda verts.
Kadangi papldimiai atkrinta, lieka Brukso 3 7. Sod degina
kartis. Nelijo daugiau kaip savait, ir sauls spinduliai, liepos
mnes sunksi pro lapus lengvuiai, velns, dabar medi ku
polus kapoja lyg durklais, nurudindami ol. Net bits atrodo
apgirtusios nuo kaitros: ltai suka ratais susidurdamas, atsi
trenkdamos nuvytusius gli iedus ir krinta ant ems, paskui
vl apkvaitusios kyla or.
Vien pavakar mudu su Aleksu gulime ant antklods. A
tysau auktielninka, dangus sakytum suskils kaleidoskopikai
besikaitaliojanius mlynus, alius ir baltus lopinlius. Aleksas,
atsiguls ant pilvo, kako nerimsta. Jis degioja degtukus, iri,
kaip jie liepsnoja, ir upuia ugniai priartjus prie pirt. Prisi
menu, k pasakojo pairje: apie savo pykt atvykus Portlan
d, kaip jis degindavo visokius daiktus.
Kiek dar daug apie j neinau, kiek daug j ame slypi praeities,
istorijos. Jis turjo imokti j slpti geriau u mus visus. Ka
kur turi bti jo esybs erdis. Ji vyti lyg akmens anglys, ems
sluoksni gniudomos tol, kol virsta deimantais.
Kiek daug jo nepaklausiau ir kiek daug dalyk, apie kuriuos
nekalbame. Kita vertus, atrodo, kad j gerai pastu, visada pai
nojau, be joki pasakojim.
234

- Turbt Tyruose iuo metu gera, - lepteliu vien tam, kad


netyliau. Aleksas atsisuka mane, ir a skubiai priduriu: - Su
pranti, ten turbt vsiau. itiek medi, paunksn.
- Vsiau. - Jis pasiremia alkne. Usimerkusi po vokais re
giu okant spalv ir viesos dmeles. Kur laik Aleksas tyli, bet
j auiu, kaip mane stebi. - Galtume ten nueiti, - pagaliau taria.
Pamanau, poktauj a, todl imu juoktis. Jis tyli, o kai atsimer
kiu, matau, j og veidas rimtas.
- Tu juokauji, - tariu, bet manyje j au atsiveria gilus baims
ulinys ir a suprantu, jog jis nejuokauj a. Pagaliau suprantu ir
tai, kodl vis dien tdp keistai elgiasi, - pasiilgo Tyr.
- Galime ten apsilankyti, jeigu nori. - Ilgliau pavelgs
mane atvirsta auktielninkas. - Kad ir rytoj . Po tavo pamainos.
- Bet kaip mes ... - prabylu, taiau jis mane pertraukia:
- Palik tai man. - Jo akys pasidaro gilesns ir tamsesns nei
kada nors, kaip tuneliai. - Ar nori?
Lyg ir negerai kalbti apie tai isidriekus ant antklods, todl
atsisdu. Pereiti sien - nusikaltimas, u kur baudiama mir
ties bausme. Ir nors inau, j og retkariais Aleksas eina Tyrus,
tik dabar i tikrj suvokiu, kaip tai pavojinga.
- Nra kaip, - beveik sunibdu. - Nemanoma. Siena ... sar
gybiniai ... autuvai.. .
- Sakiau, palik tai man. - Atsisds ypsodamas suima del
nais man veid. - Viskas manoma, Lena, - taria savo mgstam
posak. Baim atslgsta. Su j uo jauiuosi taip saugiai. Negaliu
patikti, kad bnant kartu gali atsitikti kas bloga. - Kelioms va
landoms, - priduria j is. - Tik pasiirti.
- Neinau, - sakau nusukdama akis. Gerkl idivusi, o
diai drasko j kaip vitras.
235

Aleksas pasilenks pakteli man pet ir vl isitiesia.


- Nesvarbu, - sako viena ranka prisidengdamas akis nuo
sauls. - Tik maniau, kad tau gal bt domu, daugiau nieko.
- Man ir domu, bet ...
- Lena, nieko baisaus, jeigu nenori ten eiti. Tikrai. Man tik
iaip atjo galv.
Linkteliu. Nors kojos lipnios nuo prakaito, prispaudiu ke
lius prie krtins. Jauiu nepaprast palengvjim, bet ir nusi
vylim. Staiga prisimenu t kart, kai Reiel Vilardo papldi
myje ragino mane okti nuo prieplaukos atbulai, o a bij odama
tirtjau ant kratelio. Pagaliau ji paleido mane nuo kabliuko
panibddama: "Nieko baisaus, Lena, tu dar nepasirengusi."
Nieko daugiau nenorjau, tik sprukti nuo prieplaukos, bet gr
dama papldim jauiau leiktul ir gd.
- A labai noriu ten eiti, - ipokinu gal gale susivokusi.
Aleksas atitraukia nuo aki rank.
- Tikrai?
Linkteliu bijodama pakartoti savo odius. O jeigu isiiojusi
juos atsiimsiu?
Aleksas ltai atsisda. Maniau, kad labiau apsidiaugs, bet jis
net neypteli. Prikands lp nusigria.
- Vadinasi, nesilaikysime komendanto valandos.
- Nesilaikysime daugybs taisykli.
Jis pasiiri mane, ir jo veidas toks susirpins, jog man
kakur giliai ima mausti.
- Paklausyk, Lena. - Nuleids akis, jis po vien perdeda kr
vel degtuk. - Gal ne tokia jau gera mintis. Jeigu klitume ...
tai yra jeigu tu klitum ... - Jis giliai kvepia. - Supranti, jeigu
tau kas nors atsitikt, niekada sau to neatleisiau.
236

- A tavimi pasitikiu, - sakau n kiek tuo neabejodama.


Jis nepakelia aki.
- Taip, bet... Bausm u sienos perj im ... - Jis vl kvepia. U sienos perjim gresia ... - Jis nepajgia ubaigti ir pasakyti
mirties bausm.
- Ei, a inau tvark, - tariu velniai kumteldama jam. Ne
manomas daiktas, kaip galima jaustis apgaubtai kito mogaus
rpesio ir kartu bti pasirengusiai numirti ar bet k padaryti,
kad tik j apgintum. - ia gyvenu ilgiau u tave.
Jis pagaliau ypteli. Irgi kumteli onan.
- Kain.
- ia gimiau ir uaugau. Tu esi ia persodintas. - Nikteliu
jam jau smarkiau, jis juokdamasis bando sugriebti mano ran
k. A krizendama traukiuosi tolyn, jis siekia pakutenti man
pilvo. - Kaimo stuobrys! - spiegiu, kai jis kvatodamas stveria
mane ir pargriauna atgal ant paklods.
- Miesion, - atauna jis ir usirits ant mans ima buiuo
ti. Viskas itirpsta: kartis, spalv fontanai, viskas.
Sutariame kit vakar, treiadien, susitikti Galiniame uutkyje;
iki etadienio dirbti nereiks, todl turt bti nesunku Kerol
tikinti, kad leist pernakvoti pas Han. Aleksas paaikina svar
biausias plano dalis. Pereiti sien manoma, taiau beveik niekas
nerizikuoja. Matyt, nelabai vilioja mirties bausms perspektyva.
Nesivaizduoju, kaip galtume veikti elektrin tvor, bet
Aleksas sako, kad i tikrj srov teka tik kai kur. Leisti elektr
myli mylias pernelyg brangu, taigi "jungta" palyginti nedaug
atkarp, visur kitur siena n kiek ne pavojingesn negu Diering
Oukso parke esanios aidim aiktels aptvaras. Bet, kadangi
237

visi sitikin, j og visut visa siena krauta tokia daugybe kilovat,


kuri mog gali ikepti kaip kiauin keptuvje, tvora puikiai
atlieka savo paskirt.
- Viskas tik aki dmimas, - sako Aleksas, atsainiai moste
ldamas. Turbt turi galvoje Portland, statymus, gal net visas
Valstijas. Kai jis surimtja, tarp antaki susimeta rauklel, toks
maas kablelis, graesnio dalyko nesu maiusi. Stengiuosi klau
sytis, k jis sako.
- Vis tiek nesuprantu, kaip js visa tai inote, - tariu. - No
riu pasakyti - kaip isiaikinate, kur nra elektros. Gal liepiate
monms bgti prie sienos ir irite, kuriose vietose jie ikeps?
Aleksas ypteli.
- Profesins paslaptys. Galiu tik pasakyti, jog buvo daromi
tam tikri bandymai su laukiniais gyvnais. - Jis kilsteli anta
kius. - Ar esi valgiusi kepto bebro?
- Pui.
- O kepto skunko?
- Turbt nori, kad susivemiau.
Ms daugiau, negu tu manai,

dar viena mgstamiausi

Alekso frazi, tarsi koks pertaras. Visur esama prijauianij,


igydyt ir ne, dirbani reguliuotoj ais, policininkais, valstybs
tarnautojais, mokslininkais. tai kaip praeisime pro sargybos
postus, sako jis. Viena veikliausi Portlande prijauianij su
poruota su sargybiniu, paprastai budiniu naktinje pamainoje
.
iauriniame Tjukio tilto gale, kur mes ir pereisime sien. Ji su
Aleksu susitar dl enklo. Prie nakt, kai nori kirsti sien, jos
pato dutje jis palieka reklamin lapel, kopijuot popiergal,
kokius platina kulinarijos ir valyklos. is lapelis kvieia pas dak238

tar Svaild* nemokamai pasitikrinti aki (man atrodo perne


lyg tiesmuka, bet Aleksas sako, girdi, pasiprieinimo dalyviai ir
prijauiantieji patiria toki tamp, jog nusipelno teiss savaip
papoktauti); radusi lapel, ji pasistengia dti arklik migdo
mj doz kav, kuri taiso vyrui gerti pamainos metu.
- Vargas mogelis, - juokdamasis sako Aleksas. - Kad ir
kiek kavos geria, vis tiek umiega.
Matau, kiek daug jam reikia pasiprieinimas, kaip jis di
diuojasi, kad is sjdis Portlande vis labiau pleiasi ir stipr
ja. Bandau ypsotis, bet skruostai susting. Man vis dar galva
nesuima, kad viskas, ko buvau mokoma, yra taip bloga, ir man
tebra sunku pogrind ir jam prijauianiuosius irti kaip
sjungininkus, o ne prieus.
N menkiausios abejons, kad perjusi sien tapsiu viena j.
Kita vertus, net nemanau trauktis. A noriu patekti ten; jei noriu
bti sininga sau, turiu pripainti, jog jau seniai tapau prijau
ianija, dar tada, kai Aleksas paklaus, ar nenoriau susitikti su
juo Galiniame uutkyje, ir a atsakiau taip. Regis, jau tik kaip per
migl prisimenu mergait, kokia buvau iki tol, - mergait, kuri vi
sada darydavo, kas liepiama, niekad nemeluodavo ir iki proced
ros likusias dienas skaiiavo diugiai susijaudinusi, o ne su siaubu.
Mergait, kuri vis ir visko bijojo. Mergait, kuri bijojo savs.
Kit dien grusi i parduotuvs labai graiai papraau Ke
rol paskolinti savo mobiliuk. Ir pasiuniu Hanai inut: ian
dien nakvojam pas A? itokiu kodu jai praneu, kad man reiks
priedangos. Kerolei mes aikiname daugyb laiko praleidian-

Angl. Wild - Tyrai (Vert.).

239

ios su Elison Davni, kuri baig mokykl kartu su mumis. Dav


niai turtingesni net u Hanos tvus, o Elison - pasiptusi raga
na. I pradi Hana nesutiko, kad toji bt ms paslaptingja
A, mat ji nenorjo net apsimesti jos drauge, bet gal gale j per
kalbjau. Kerol niekada neskambint Davniams, netikrint, ar
esu pas juos. Nedrst ir gal gdytsi, juk mano eima nevari,
sutepta Marsij os vyro idavysts ir, aiku, mano mamos, o po
nas Davnis yra ABD, Amerika Be De/iria organizacijos Portlan
do skyriaus steigj as ir prezidentas. Kartu mokantis mokykloje
Elison Davni mane negaldavo net irti, o pradinje moky
kloje, kai mir mano mama, ji papra mokytoj persodinti j
toliau nuo mans, mat a atsiduodanti mirtimi.
Hana tuoj pat atsiunia atsakym: Pataikei. Iki. domu, kaip
Elison patikt, jei suinot, kad a ja pasinaudoju nordama
pridengti pasimatymus su vaikinu. Tikrai pasiust, ir mane su
ima juokas.
Truput prie atuonias nulipu apai demonstratyviai usi
metusi ant peties kuprin. I jos net kyo piamos kratelis. Ku
prin susidjau lygiai taip, kaip biau djusis eidama nakvoti pas
Han. Kai Kerol ypteldama palinki man smagiai pasibti, ird
gnybteli kalt. iuo metu meluoju taip danai ir taip lengvai.
Tas gnybteljimas mans nesulaiko. Ijusi pasuku Vest
End, jeigu Den ar Kerol sugalvot pasekti mane pro lang.
Tik pasiekusi Pavasario gatv apsisuku, grtu Dieringo pros
pekt ir ygiuoju Brukso 37. Kelias tolimas, Dieringo auk
tum prieinu, kai danguje itirpsta paskutin dienos viesa.
Gatvs kaip visada tuios. sispraudiu pro geleinius sodybos
vartus, atstumiu palaid lango lent ir lendu vid.
240

Tamsa mane priblokia, stoviu mirksdama, kol akys apsi


pranta. Oras sunkus, trokus, namai atsiduoda puviniu. Ima
rykti keisiausi pavidalai, bet a einu svetain, kur stovi pe
lsi dmmis imarginta sofa. Jos spyruokls ilindusios, pus
kamalo idraskyta, galbt peli darbas, bet aikiai matyti, jog
kadaise bta graaus, net elegantiko baldo.
I kuprins isitraukiu adintuv, nustatau, kad irkt pus
dvyliktos. Naktis bus ilga. Tada isitiesiu ant duobtos sofos, po
galva pasidjusi sulenkt kuprin. Nelabai patogi pagalv, bet
bus gerai.
Usimerkiu ir klausausi peli skrebenimo, tylaus sien vai
toj imo ir paslaptingo tiksjimo, kol jie mane uliliuoja.
Pabundu tamsoje paadinta komariko sapno apie mam. Stai
giai atsisdu ir pirm siaubo akimirk nesuvokiu kur esanti.
Po upakaliu girgteli iklerusios spyruokls, ir man dingteli:
Brukso 37. Sugraibiusi adintuv iriu, kad jau dvyliktos dvi
deimt. inau, reikia keltis, taiau tebesu apspangusi nuo kar
io ir sapno, todl dar sdiu giliai alsuodama. Suprakaitavusi,
plaukai prilip prie sprando.
Sapnas buvo prastas, bet kart atvirkias: dabar ne j i, o a
plduriavau vandenyne, spurdjau irdama, kaip mama stovi
ant trupanios uolos ikyos keli imtai pd vir mans, taip
auktai, jog net neirjau veido, maiau tik neaik jos siluet
sauls fone. Mginau j ai suukti, spti, mginau ikelti rankas ir
pamoti, kad trauktsi atgal, tolyn nuo krato, bet kuo labiau ke
purnjausi, tuo labiau vanduo, klampus kaip klijai, mane temp
gilyn, var rankas ir lindo gerkl sustingdydamas odius. Ir
24 1

vis laik aplinkui lyg snaigs skuriavo smiltys, ir a supratau,


j og ji tuoj nukris ir susikneins galv atrias uolas, kyanias i
vandens it ilgi nusmailinti nagai.
Tada ji m kristi mosuodama rankomis, juodas takas, vis di
djantis akinanioje sauls viesoje, a bandiau rkti, bet nesten
giau, o figrai priartjus pamaiau, jog ant uol isitk ne mama.
Aleksas.
Nuo to ir pabudau.
Pagaliau atsistoju truput svaigstania galva, stengdamasi ne
paisyti baims j ausmo. Ltai, graibydama sienas einu prie lango
ir lengviau atsidstu ilipusi lauk, nors ten ir pavojingiau. Ta
iau lauke bent jau puia vjas. Viduje buvo baisiai tvanku.
Kai pasiekiu Galin uutk, Aleksas mans jau laukia susi
g s medi eliuose netoli senosios automobili aiktels.
Jis taip puikiai usimaskavs, kad vos ant jo neulipu. Jis patrau
kia mane prie savs. Mnesienoj e jo akys iba kaip kats.
Jis be odi mosteli uutkio pusn, kur mirgani ibu
ri linija iki sienos ymi sargybos postus. I toli jie atrodo kaip
balti ibintai, viena eile sukabinti nakties ikylai apviesti, - be
veik ventiki. Dvideimt pd u sargybos post yra pati tvora,
o u tvoros - Tyrai. Tie ibintai niekada neatrod tokie keisti
kaip dabar, okantys ir sibuojantys vjuj e. Diaugiuosi, kad
su Aleksu susitarme nekalbti, kol nepersigausime per tvor.
Gerkl taip suspausta, kad vos ikvpuoju, kur jau beneksi.
Mes pereisime sien Tjukio tilto gale, iaurrytiniame uutkio
take: jeigu plauktume, i ms susitikimo vietos reikt judti
striai. Aleksas tris kartus spusteli man rank. Laikas keli.
Nuseku paskui j. Mes einame uutkio krantu saugodamiesi
pelks: ji atrodo kaip pieva, ypa tamsoje, bet nespsi n susigau242

dyti, kai garmsi iki keli. Aleksas be garso perbginja i elio


el. Kai kur tiesiog dingsta man i aki susiliejs su tamsa.
Mums sukant iaurin uutkio krat, ima rykti sargybos
postai, tampa tikrais pastatais - vieno kambario namukais i be
tono ir kulkoms atsparaus stiklo.
Delnai suprakaituoja, gumulas gerklj e, atrodo, iauga ke
leriopai, pradedu jaustis it smaugiama. Staiga suprantu, koks
kvailas ms sumanymas. Gali nepavykti imtas, tkstantis da
lyk! Sargybinis dvideimt pirmajame poste galj o dar neger
ti kavos arba gerti, bet ne tiek, kad bt umigdytas, be to, ir
migdomiej i galjo neveikti. Ir net jei jis miega, Aleksas galj o
suklysti dl neelektrint tvoros atkarp arba miestas nakiai
galj o paleisti elektr visa linija.
Man taip baisu, j og, atrodo, nualpsiu. Noriu suukti Aleksui,
kad reikia sukti atgal, visk ataukti, bet jis spariai tebeina to
liau priekyj e, todl kteldama ar sukeldama kitok triukm
tikrai prisiaukiau sargyb. O sargybiniai tau ne reguliuotojai,
pastarieji atrodo kaip vaikai, aidiantys policininkus ir pli
kus. Reguliuotojai ir reid dalyviai turi lazdas ir unis, sargybi
niai - autuvus ir aarines duj as.
Pagaliau pasiekiame iaurin uutkio rankov. Aleksas par
krinta u vieno didelio medio ir laukia mans. A atsitupiu a
lia jo. Paskutin galimyb pasakyti jam, kad noriu grti. Bet
nepajgiu kalbti, o kai bandau papurtyti galv, nieko neieina.
Jauiuosi lyg vl atsidrusi sapne, traukiama tamsi gelm, be
sikepurnj anti it vabzdys medaus dubenlyje.
Galbt Aleksas supranta, kaip man baisu. Pasilenks ieko
mano ausies. Jo lpos glusteli prie kaklo, nuslysta skruostu, ir
a, nepaisydama panikos, sudrebu i laims. Tada jis sunibda:
243

- Viskas bus gerai.


Pasijuntu geriau. Kol a su Aleksu, nieko blogo neatsitiks.
Mes judame trumpais perbgimais, patyliukais asteldami
nuo medio prie medio ir sustodami: Aleksas siklauso, ar kas
nepasikeit, ar negirdti ksni ir artjani ingsni. Vis il
giau reikia bgti per plynes, nes medi retja; mes vis labia
artjame prie linijos, kur oli ir em krmokni visikai ne
lieka, reiks t ruo veikti be j okios priedangos. Nuo pasku
tinio krmo iki tvoros gal penkiasdeimt pd, taiau man jos
prilygsta ugnies eerui.
U iardyto kelio, buvusio prie Portland aptveriant, riogso
pati tvora: mnesienoje spindinti sidabru it milinikas vora
tinklis, kur kliuv visokie vabzdiai paskui sudami. Aleksas
liep man susikaupti, neskubti - pasirinkti tak, kur lipsiu per
tvor, bet man akyse taip ir stovi vaizdai, kaip a pasismeigiu
ant vis t smaili, atri dygli.
Staiga mes inyrame i iokios tokios medi priedangos ir
nusiskubiname per palaid senojo kelio vyr ir skaln dang.
Aleksas bga pirma susiriets beveik dvilinkas, a irgi lenkiuosi
kuo emiau, bet n trupuio nesijauiu saugesn. I vis pusi,
be garso klykdama, mane puola baim, to dar nesu patyrusi.
Neinau, pakyla altas vj as ar mane perveria siaubas, bet visas
knas tarsi suledj a.
Man vaidenasi, kad mudu supanti tamsa atgyja, virsta laks
taniais eliais ir grsmingais milinikais pavidalais, galin
iais kiekvien akimirk tapti sargybiniais, ir a sivaizduoju,
kaip tyl staiga sudrasko riksmai, aimanos, garsintuvai, kulkos.
sivaizduoju, kaip plyksteli skausmas ir rykios viesos. Pasaulis
244

suskyla padrik paveiksl virtin: akinamai baltas viesos ra


tas, supantis dvideimt pirmj post, ima plstis lyg ialks, lyg
nordamas mus praryti; viduje, atsidrbs ant kds ir isiiojs,
miega sargybinis; Aleksas atsisuka mane su ypsena - nejau
gi jis ypsosi? Man po koj okioja akmenukai. Viskas atrodo
tolima, netikra ir neapiuopiama kaip liepsnos metamas e
lis. Net a pati nesijauiu esanti tikra, nejuntu, kaip kvpuoju ar
judu, nors tikriausiai t darau.
Ir tai atsiduriame prie tvoros. Aleksas paoka or ir aki
mirk kybo. Noriu suukti: Stok! Stok! Tariuosi girdinti, kaip
irka j o knas, susiliets su penkiasdeimties tkstani volt
tampos srove, bet jis sikimba tvor, i tyliai sibuoja, negyva
ir alta, kaip j is ir sak.
Turiau lipti paskui j, bet negaliu. Tik ne i karto. Palengv
le, istumdama baim, atplsta nuostaba. Sien yminios tvo
ros bijau nuo pat kdikysts. Nesu prie jos prisiartinusi ariau
kaip per kelis ingsnius. Suaugusieji nuolat mus perspdavo,
kalte kal neiti artyn. Gsdindavo, kad ikepsime; gsdindavo,
kad aibikai mirsime sustojus irdiai. Dabar perkiu rank per
grandinins tvoros narel, perbraukiu j. Negyva, alta ir nepa
vojinga, tokia pati tvora, kokia mieste aptvertos aidim aik
tels ir mokykl kiemai. T akimirk pagaliau suprantu, kaip
giliai siaknijs ir koks klastingas melas, kaip jis isiakojs po
Portland nelyginant kanalizacij os vamzdiai, sujungti su vis
kuo, leidiantys miest smarv; visas miestas stovi ant melo.
Aleksas kopia mikliai, j au veik pus aukio. Dirsteljs per
pet mato, kad a tebestypsau it kvaia. Jis krypteli galva: Kq. tu
darai?
245

Vl palieiu tvor, bet staigiai atitraukiu rank: ja pereina


smgis, bet ne auktos tampos srovs, kuri neva turi ia tekti.
Tiesiog i akimirk kai k suvokiu.
Mums meluojama apie visk - apie tvor ir Nelegalus, apie
daugyb kit dalyk. Mums sakoma, kad reidai reikalingi ms
saugumui utikrinti. Mums sakoma, kad reguliuotojams rpi
tik palaikyti ramyb.
Mums sakoma, kad meil yra liga. Kad galiausiai ji mus
nuudys.
Pirm kart pagalvoju, jog ir tai veikiausiai melas.
Aleksas atsargiai supasi ant tvoros. Pakeliu akis, jis vl mas
teli man. Pavojus niekur nedingo. Laikas judintis. Ikeliu rankas,
sikabinu grand ir pasilypjusi imu kopti. Karoti ant tvoros i
dalies net blogiau negu bgti per atvir ruo. Ten mes bent jau
turjome daugiau veikimo laisvs - galjome, pamat artjant
sargyb, dumti atgal uutk tikdamiesi, jog tamsoje ir tarp
medi pavyks pasprukti. Menkut viltis, bet vis is tas. O ia
kybom atsuk nugaras sargybos postams, ir a pasijuntu lyg di
diulis judantis taikinys su prikabintu enklu: NUAUK MANE.
Aleksas pasiekia vir pirma mans; iriu, kaip jis atsargiai,
ltai kelia koj per spygliuotos vielos vijas. Persirits iek tiek
palipa kita puse emyn ir laukia mans. A tiksliai pakartoju jo
veiksmus. Nors drebu i baims ir nuovargio, vis dlto perlipu
tvoros vir ir pradedu keberiotis. Kojos atsitrenkia em. Alek
sas griebia man u rankos ir nutempia mik, toliau nuo sienos.
Tyrus.

Mere, iskleisk savo skt Diena grai, saul vieia,


Bet pelenai i dangaus
Tavo plaukus praildys.
Mere, griebki irklus
lr iplauki su potvyniu.
Turk paruotq vak,
Nes vanduo gali virsti krauju.
Panel Mer" (populiari dainel, dainuojama
aidiant plojimo aidimus, sukurta aibiko karo metu) Smlio banduts ir kita. :aidimo istorija"

argybos post iburius mikas beregint sugeria, tarsi u


daro tamsos saugykl. Mus supa mediai, akos ir kr
mokniai spaudiasi prie mans i vis on, lieia veid,

blauzdas ir peius lyg tkstaniai juod rank, visose pusse


ima aidti keista kakofonij a - plazda kakokie paukiai, kau

ja peldos, trake krebda gyvnai. Oras, kvepiantis glmis ir


gyvybe, atrodo tirtas lyg nuaustas, lyg uuolaida, kuri gali ati
traukti. Juoda tamsa. Nematau net engianio priekyje Alekso,
bet jis tempia mane u rankos.
247

Dabar man turbt netgi baisiau, negu buvo lipant per tvor,
ir a trkteliu rank praydama suprasti mane ir sustoti.
- Dar truput, - i tamsos ateina jo balsas. Jis tempia mane
toliau. Bet mes einame ltai, girdiu trakant akeles, eant a
kas ir suprantu, j og Aleksas praskina mudviem keli. Judame
lyg ir vlio ingsniu, bet nuostabu, kaip greitai dingo i aki
siena ir visa, kas yra anapus j os, sakytum niekada n nebuvo.
Man u nugaros juoduma. Tarsi btum poemyje.
- Aleksai... - itariu. Balsas keistas ir kimus.
- Sustok, ...:. sako jis. - Palauk. - Jis paleidia mano rank, ir a
nenoromis aikteliu. Jo delnai sugraibo mano rankas, lpos pir
ma baksteli nos, tada pabuiuoja. - Viskas gerai, - taria jis be
veik normaliu balsu, taigi nusprendiu, j og pavojaus nra. - A
niekur neisiu, taiau turiu surasti t prakeikt ibintuvl, gerai?
- Gerai.
Jausdamasi kvailai stengiuosi suvaldyt kvpavim. domu, ar
Aleksas nesigaili, kad pasim mane. Juk nesu narsuol.
Lyg atspjs mano mintis, Aleksas dar kart pakteli, prie pat
lp kampuio. Matyt, ir jo akys dar nelabai apsiprato su tamsa.
- Esi aunuol, - pagiria mane.
Igirstu j laminant krmus, patyliukais keiksnoj ant. Gal po
kokios minuts jis diugiai kteli, ir netrukus dang auna
platus viesos pluotas, ugriebiantis tankius medius ir kr
moknius.
- Radau, - sako Aleksas, rodydamas man ibintuvl. Tada
pavieia emyn, surdijusi ranki d, kyani i ems. Mes ia j paliekame tiems, kurie pereina sien, - paaikina. Jau ygiuosime?
248

Linkteliu. D abar, kai matyti, kur einame, pasij untu geriau.


akos vir galv susipynusios skliaut, pana v. Pauliaus
katedros, kur sddama per sekmadienins mokyklos pamokas
klausiausi paskait apie atom, tikimybes ir Dievo tvark. Ap
linkui ea ir virpa lapai - ali ir juod dmeli kaleidoskopas,
juos judina begal nematom btybi, lakstani ir straksin
i nuo akos ant akos. Kartais Alekso ibintuvlis akimirk
atsispindi kakieno iplstose mirksiniose akyse, rimtai spok
saniose mudu i tankios lapijos. Jas kaipmat vl paslepia tam
sa. Fantastika! Nesu maiusi nieko panaaus - visur veinios,
tarpstanios gyvasties, kas sekund tarsi paauganios ir besi
stiepianios auktyn; nemoku paaikinti, bet pasijuntu maut
ir net kvailut, sakytum sibrovusi valdas, priklausanias ka
kam daug vyresniam ir svarbesniam u mane.
Aleksas engia j au rytingiau, kai kada patraukdamas i kelio
ak, kad galiau pralsti po ja, ar nulaudamas nepraleidian
ias ms maesnes akeles, bet a nematau jokio tako ir po
kurio laiko pradedu bijoti, ar tik mes beprasmikai nesukame
ratais lsdami vis giliau mik. Jau ketinu klausti, kaip jis ino,
kur mes einame, bet pastebiu, j og jis retkariais vysteli ibintu
vliu medi kamienus, supanius mudu lyg aukti vaiduokli
siluetai. Pamatau, kad kai kurie paymti mlynais daais.
- Daai... - sumurmu.
Aleksas vilgteli per pet mane.
- Ms kelrodiai, - ididiai paaikina ir priduria: - Pati
kk, ia veriau nepasiklysti.
Staiga medi tiesiog nelieka. Tik buvome miko tankmje,
o jau engiame keliu - betono j uosta, nusidabrinta mnesienos.
249

Kelias duobtas, sutrkinjs, kai kur ilusiu, krvomis


riogsaniu betonu. Jis kyla pailg neaukt kalnagbr ir dings
ta jo virnje, kur juoduoja kitas mikas.
- Duok rank, - sako Aleksas. Vl panibdomis, ir a ne
inia ko apsidiaugiu. Mat kakodl jauiuosi kaip kapinse.
Aplink driekiasi didiuls plyns, apaugusios iugdania ole
iki juostos, joje kur ne kur stirkso ploni jauni medeliai, traps ir
vienii tokiose dykrose. Dar olje kyo sijos, milinikos medi
ns sijos, riogsanios viena ant kitos, ir kakokie tarsi metaliniai
blizgantys raizgalai.
- Kas tai? - kudu Aleksui, bet paklaususi vos nerikteliu, nes
jau inau, jau supratau.
Viename siruojanios ols lauke riogso didelis juodas sunk
veimis, visikai sveikas, tarsi juo kas bt atvaiavs ikylauti.
- ia buvo gatv, - sako Aleksas. - Sunaikinta per kar. Vi
soje alyj e j tkstaniai. Subombarduot, visikai suniokot.
A sudrebu. Ne veltui jauiausi tarsi kapinse. Beveik taip ir
yra. aibikas karas, utruks metus, vyko gerokai prie man
gimstant, kai mano mama dar buvo maut. Jo metu turjo bti
atsikratyta vis Nelegal ir neklusnij, kurie nesutiko palikti
nam ir persikelti legalias bendruomenes. Syk mama pasako
jo, kad ankstyviausius jos prisiminimus temdo bomb vilpesys
ir dm tvaikas. Dar sak, kad gaisr kvapas tvyrojo vir miesto
ne vienus metus, o vj as nedavo pelenus.
Mes einame toliau. Man norisi verkti. Bti ia, matyti visa tai
n kiek nepanau istorijos pamokas, per kurias girddavome,
kaip ypsantys laknai pergalingai kelia nykius, prie sienos
susirink mons digauja, nes pagaliau esame saugs, namai
250

sudeginti variai, dailiai, sakytum itrinti i kompiuterio ekra


no. Istorijos vadovliuose nebuvo joki tikr moni, gyvenu
si iuose namuose, tik eliai, dvasios. Taiau eidama su Alek
su iuo subombarduotu keliu suprantu, jog buvo visikai kitaip.
Buvo griuvsiai, smarv, kraujas, deganios odos dvokas. Buvo
mons: stovjo, nekjosi, kalbjo telefonu, kep kiauinien ar
dainavo due. Man pasidaro be galo lidna dl visko, kas pra
rasta, ir pikta ant moni, kurie itai atm. Ant saviki - ar
bent buvusi saviki. Jau neinau, kas esu, kam priklausau.
Ne visai tiesa. Aleksui. inau, kad priklausau Aleksui.
Vidukalnje pamatome dail balt nam, stovint vidury
lauko. Kakaip jis iveng bomb ir atrodyt kaip bet kuris na
mas Portlande, j eigu ne langin, pakibusi ant vieno vyrio ir nuo
vj o lengvai bilsnojanti sien. Jis toks svetimas itoje dykynje,
tarp sugriaut kaimyn. Vienui vienas, todl toks maiukas, ne
lyginant avinlis, priklyds kitos kaimens ganykl.
- Ar dabar ten kas nors gyvena? - klausiu Aleks.
- Kartais prisiglaudia, kai lyja ar alta. Taiau tik klaj okliai Nelegalai, kurie niekur neusibna. - Ir vl jis akimirk patyljo
prie itardamas Nelegalai, susirauk, lyg tas odis bt kartus. Mes stengiams ia nesimaiyti. mons sako, bombarduotojai
bet kada gali grt ubaigti savo darbo. Taiau daugiausia dl
prietaro. Manoma, kad itas namas atnea nelaim. - Jis kreivai
ypteli. - Bet jis visikai tuias, viskas ineta: lovos, patalyn,
drabuiai, viskas. A i ten pasimiau ind.
Anksiau Aleksas minj o Tyruose turs nuosav kampel,
bet kai miau kamantinti, nutilo, pasak, jog tursiu palaukti,
kol j pamatysiu. Vis dar negaliu apsiprasti su mintimi, kad ia
251

gyvena mons: itoje dykynje, neturdami nei savo ind ar


patalyns, joki normali daikt.
- ionai.
Aleksas veda mane mik. I ties diaugiuosi vl atsidru
si tarp medi. Jauiausi slogiai toje atiaurioj e plynje su vie
ninteliu namu, rdijaniu sunkveimiu ir griuvsiais - aizda
ems paviriuj e.
Dabar engiame gerai imintu taku. Kai kur dar pasirodo
mlynai nutepliot kamien, bet neatrodo, jog Aleksui reikt
j pagalbos. Einame spariai, vienas paskui kit. Mediai auga
atokiau nuo tako, o krmai ikirsti, todl niekas nekliudo. em
po koj omis suplkta daugybs ia prajusi koj. irdis prade
da dauytis onkaulius. Jauiu, jog artjame prie tikslo.
Aleksas atsisuka, taip staigiai, jog vos neulekiu ant jo. Jis
ijungia ibintuvl, ir juodoje tamsoje ima rastis, rykti ir vl
tirpti keisti pavidalai.
- Usimerk, - liepia jis. Jauiu, jog ypsosi.
- O kam? Ir taip nieko nematau.
- Liaukis, Lena.
- Gerai jau.
Usimerkiu, jis suima abi mano rankas ir dar pavedja taku
murmdamas:
- Atsargiai, akmuo. Truput kair.
Nenoromis pradedu nervintis. Pagaliau sustoj ame, Aleksas

paleidia m ane.
- Jau atjome, - taria. Jo balse girdiu j audul. - Atsimerk.
Atsimerkiu ir valandl neprakalbu. Kelis kartus iojuosi,
bet stengiu igauti tik plon cypteljim.
252

- Na? - nekantrauja Aleksas. - Kaip patinka?


Pagaliau ilemenu:
- O, tikras daiktas ...
Aleksas narpteli.
- Zinoma, tikras.
- Noriu pasakyti, kad nepaprastas.
Paeinu pirmyn. Jau gerai neinau, kaip sivaizdavau Tyrus,
bet aiku, jog ne taip. Mik kerta ilga plati proskyna, nors kai
kur ataug mediai tiesia liaunas akas dang, plat vaig
dt skliaut, kurio vidury kabo rykus didiulis mnuo i
gaubtu viduriu. Laukins ros apkltusios beveik iblukus
rodykls ura. Vargais negalais skaitau odius: KRESTO
MIESTELIO AUTOFURGON PARKAS. Proskynoj e prista
tyta gyvenamj priekab, matyti ir iradingesni bst: tarp
medi itiest brezento atrai su paklodmis ar duo uuo
laidomis vietoj dur; surdijusi sunkveimi su palapinmis
kbuluose; sen furgonli uuolaidlmis udengtais langais.
Proskynoj e daug duobi, j ose dien buvo krenami lauai, da
bar, gerokai po vidurnakio, jie tebesmilksta leisdami dm
sruogeles ir angli kvap.
- Matai? - sako Aleksas, su ypsena plaiai isksdamas ran
kas. - Karas ne visk sunaikino.
- Man ito nesakei. - Pasuku proskynos centr apeidama
rst rietuv, sukraut, kad bt lyg ir lauko kambarlis. - Ne
pasakojai, j og itaip yra.
Jis gteli risnodamas alia tarsi patenkintas uo.
- Tokius dalykus reikia paiai pamatyti. - Jis paspiria ant
blstanios lauaviets emi. - Atrodo, pavlavome vent.
253

Kol einame per proskyn, Aleksas rodo kiekvien " nam" ir


iek tiek papasakoj a man, kas j ame gyvena, vis laik kalbda
mas pakudomis, kad nieko nepriadintume. Kai kurie pasa
kojimai jau girdti, kiti - visikai nauji. A net nelabai gilinuosi
juos, taiau esu dkinga j am u balso skambes, tyl, ram,
prast ir drsinant. Nors priekab kaimelis nedidelis, jo ilgu
mas - gal koks atuntadalis mylios, jauiuosi, lyg pasaulis bt
prasivrs atidengdamas klodus ir gelmes, kuri iki tol net ne
paj giau sivaizduoti.
Joki sien. Niekur nra sien. Palyginti su ia vieta, Port
landas atrodo maytis, kaip kokia musyt ekrane.
Aleksas sustoja prieais purvin pilk priekab. Lang angos
udengtas smarkiai itemptu margu audeklu.
- O ia ... hm ... mano rmai.
Jis droviai masteli. Pirm kart i nakt nervinasi, kartligi
ku nerimu ukrsdamas ir mane. Sunkiai nuryju staig ir visi
kai nederam nor isterikai nusikvatoti.
- Oho, kaip... kaip...
- I lauko nieko gero, - pertraukia mane Aleksas. irdamas al kramto lpos kamput. - Ar... ar nortum ueiti?
Linkteliu neabejodama, kad, jei mginsiu nekti, vl tik
cyptelsiu. Buvau su juo daugyb kart, bet is kitoks. ia nra
mus sekani aki, nra bals, tik ir laukiani mus aprkti,
nra rank, pasirengusi mus iskirti, - tik begalin erdv. Ir
diugu, ir ? aisu. ioje vietoj e bet kas gali nutikti, ir, kai jis pa
silenkia mans pabuiuoti, mus supanios aksomins tamsos
svoris, tykus medi lamjimas, nematom gyvn tapsjimas
tarsi plasta man ird, ir a pasijuntu itirpstanti naktyje, isi
liej anti j. Kai jis atsitraukia, ne i karto atgaunu kvap.
254

- Eime, - pakvieia Aleksas. Ir petimi pastumia duris.


Viduj e labai tamsu. iriu vos vien kit kontr, o durims
usivrus net ir jie inyksta praryti juodumos.
- Elektros ia nra, - taria Aleksas. Jis vaikto atsitrenkda
mas daiktus ir kas kart tyliai nusikeikdamas.
- Gal turi vaki? - klausiu.
Furgonas keistai kvepia nukritusiais rudenio lapais. Malonus
kvapas. Uuodiu ir daugiau: atriai atsiduoda valiklio citrusais
ir vos juntamai - benzinu.
- Netgi geriau. - Girdiu eant, ant mans pasipila vandens
laai. A tyliai kteliu. - Atsipraau, atsipraau. Senokai ia be
buvs. Saugokis.
Vl ejimas. Tada lubos vir mans pamau susibavusios
pasitraukia ir visa platybe atsiveria dangus. Mnuo kybo beveik
ties mumis, liedamas vies vid ir visk apvainikuodamas si
dabru. Dabar matau, jog "lubos" i tikrj yra didiul plastiko
plv, tokiomis, tik daug maesnmis, udengiami lauko keptu
vai. Atsistojs ant kds, Aleksas j vynioja; su kiekvienu coliu
vis platja dangus, o viduj e darosi vis viesiau.
Man uima kvap.
- Kaip grau!
Aleksas vilgteli per pet, nusiypso. Jis toliau vynioja plastik,
kas kelias minutes sustoja, pastumia kd ir ulips vl vynioja.
- Vien dien audra nupl pus stogo. Deja, mans ne
buvo. - Jis irgi vyti, rankos ir peiai nusidabrinti. Kaip ir an
reid nakt, galvoju apie angel paveikslus banyioje, prasika
lusius j sparnus. - Tada nutariau visai jo atsikratyti. - Ubaigs
vynioti, jis lengvai strykteli nuo kds, atsisuka mane. - Tai
mano nuosavas namas kabrioletas.
255

- Fantastika, - nuoirdiai sakau. Dangus atrodo ranka pa


siekiamas. Pasistiebusi, regis, galiau paliesti mnul.
- Dabar surasiu vaki.
asteljs pro mane, Aleksas ima raustis virtuvytje. Dabar
jau matau didiuosius daiktus, nors smulkmenas tebeslepia
tamsa. Vienoje kertje stovi krosnel. Kitame gale - lova. J
pamaius krpteli irdis ir uplsta prisiminimai: Kerol sdi
ant mano lovos krato, negarsiai pasakoj a apie vyro ir monos
lkesius; viena ranka sisprendusi Den aiposi i mans, kad
atjus laikui neinosiu, k daryti; mokins pakudomis apkalba
Vilou Marks; Hana drabuinje garsiai save klausia, kas gi tas
seksas, o a nypiu, j tildau bailiai dairydamasi per pet, ar
niekas nesiklauso.
Surads ryull vaki, Aleksas po vien jas udega ir susta
to visame furgone apviesdamas visas kertes. Labiausiai mane
nustebina knygos: griozdiki kontrai, kuriuos prieblandoje pa
laikiau baldais, pasirodo es knyg kalnai - tiek daug j teko
matyti tik bibliotekoje. Prie vienos sienos stkso net trys lenty
nos. Net aldytuvas nukabintomis durelmis prikrautas knyg.
Pamusi vak irinju pavadinimus. N vieno pastamo.
- Kokios ia knygos? - klausiu.
Kai kurios tokios senos, net baisu, kad paliestos nesubyr
t. Judindama lpas skaitau ant nugarli autori vardus, tuos,
kuriuos skaitau: Emil Dikinson, Voltas Vitmenas, Vilj amas
Vordsvortis.
Aleksas vilgteli mane.
- Tai poezija.
- Kas ta poezija?
256

Nesu girdjusi tokio odio, bet man patinka j o skambesys.


Kakoks graktus ir laisvas, tarsi grauol moteris ilga suknele.
Aleksas udega paskutin vak. Furgonas prisipildo iltos
mirguliuojanios viesos. Atjs prie mans atsitupia ir lenty
noje kako ieko. Ims vien knyg atsistoja, paduoda man.
"Garsiausia meils poezija". irdis paoka, kai ant virelio pa
matau taip akiplikai spaust od meil. Aleksas dmiai i
ri mane, ir a, nordama nuslpti sumiim, atsiveriu knyg ir
peririu autorius, suraytus pirmuose puslapiuose.
- ekspyras? - vard prisimenu i sveikatos pamok. Tas, kuris para "Romeo ir Duljet"? Pamokom istorij?
Aleksas narpteli.
- Tai ne pamokoma, o nuostabi meils istorij a.
Prisimenu pirmj dien laboratorijose, pirm kart, kai
ivydau Aleks. Regis, nuo tada prajo visas gyvenimas. Prisi
menu, kaip smon sir odis grai. Prisimenu, kaip kak
galvojau apie pasiaukojim.
- Poezija udrausta prie daugel met, ikart po to, kai buvo
irastas gydymas. - Jis paima i mans knyg, atsiveria. - Nori
pasiklausyt eilraio?
Linkteliu. Jis kosteli, krenkteli, atloia peius ir pasukioja
kakl lyg rengdamasis ibgti futbolo aikt.
- Nagi, - juokdamasi paragino j. - Ko delsi?
Jis vl kosteli ir ima skaityti:
- "Tu man grai kaip vasaros diena... "
Usimerkiu ir klausausi. Jausmas, jog mane supa iluma, u
plsta it banga. Poezij a niekuo nepanai mano iki tol girdtus
tekstus. Suprantu ne visum, o tik vaizd nuotrupas, lyg ir ne257

baigtus sakinius, plazdanius it spalvoti kaspinai vjuje. Suvo


kiu, j og jie man primena muzik, kuri beveik prie du mnesius
mane priblok anoje sodyboje. Poezija jaudina lygiai taip pat:
tuo pat metu j auiu ir pakilum, ir lides.
Aleksas baigia skaityti. Atsimerkusi pamatau j irint mane.
- Ko? - klausiu.
Jo vilgsnio skvarbumas man kone uima kvap - lyg jis i
rt mano vid.
Jis tiesiai neatsako. Perveria kelis knygos lapus, bet emyn
nepavelgia. Vis laik nenuleidia aki nuo mans.
- Nori pasiklausyti kitokio eilraio?
Nelauks atsakymo pradeda deklamuoti:
- "Kaip a myliu tave? Kas imatuos?"
Ir vl odis myliu. Kai jis j itaria, irdis stabteli ir pasileidia
pakriku ritmu.
- "i meil tau gili, aukta, plati, ir mano siela, ir j ausmai
vien tau skirti..."
inau, jis sako svetimus odius, bet vis tiek atrodo, kad j o
paties. J o akys iburiuoja, j ose atsispindi vaki liepsnels.
engteljs artyn velniai pabuiuoja man kakt.
- "Myliu tave ramybje dienos ...

"

Atrodo, grindys smenga, o a krintu.


- Aleksai ... - bandau kak sakyti, bet jo vardas stringa gerklje.
Jis pabuiuoja abu skruostus - lengvai, velniai, vos paliesdamas od.
- "Myliu laisvai..."
- Aleksai, - itariu garsiau. irdis taip tankiai plaka, bijau,
kad neitrkt pro onkaulius.
258

Atlijs jis kreivai ypteli.


- Elizabeta Baret Brauning, - sako braukdamas pirtu man
iilgai nosies. - Nepatinka? - priduria jis taip tyliai ir rimtai, te
beirdamas akis, kad j auiu - i tikrj klausia visai ko kito.
- Ne. Taip. Noriu pasakyti, patinka, bet ... - I ties neinau,
k noriu pasakyti. Nepajgiu aikiai mstyti ar kalbti. Manyje
siauia vienui vienas odis - audra, uraganas, ir a turiu kietai
suspausti lpas, kad jis neisivert. Myliu, myliu, myliu, myliu.
Zodis, kurio dar nesu itarusi jokiam mogui, odis, kurio ne
drstu sakyti net mintyse.
- Gali neaikinti.
Aleksas pasitraukia dar toliau. Ir vl miglotai j auiu, j og i
tikrj mudu kalbame apie kak kita. A j kakuo nuvyliau.
Kad ir kas tarp ms vyko, - tikrai vyko, net jei gerai nei
nau, kas, kaip ar kodl, - j tai nulidino. Matau i aki, nors jis
tebesiypso, ir man norisi atsiprayti arba pulti ant kaklo, kad
pabuiuot. Bet a tebebijau prasiioti - bijau, kad neilkt tas
odis, ima siaubas pagalvojus, kas bt po to.
- Eik ia. - Aleksas padeda knyg ir duoda man rank. Noriu tau kai k parodyti.
Jis mane veda prie lovos, ir vl pajuntu neapsakom drovu
m. Neinau, ko jis i mans tikisi, ir kai atsisda, a sutrikusi
atlyju.
- Viskas gerai, Lena.
Kaip visada, kai j is itaria mano vard, apsiraminu. Jis u
meta kojas ant lovos ir isitiesia auktielninkas, a darau t pat,
dabar gulime vienas alia kito. Lova siaura, vos telpame.
- Matai? - taria Aleksas, smakru rodydamas auktyn.
259

Vir galv iba, blykioja vaigds, tkstani tkstaniai,


tokia daugyb, kad atrodo lyg snaigs, lekianios juod tams.
Neilaikiusi aikteliu. Kaip gyva turbt nesu maiusi tiek vaig
di. Dangus rodosi taip arti, itemptas vir galv, vir bestogio
furgono; atrodo, taip ir krintame j, atrodo, reikia tik paokti
auktyn, ir dangus mus sugaus, atmu lyg batutas.
- Patinka? - klausia Aleksas.
- Myliu, - isprsta odis, ir ikart nuo krtins lyg akmuo
nusirita. - Myliu, - pakartoju nordama igirsti, kaip skamba.
Lengva itarti, kai j au tari. Trumpas odis. Tikslus. Taip ir rieda
nuo lieuvio. Keista, kad niekada nesu jo sakiusi.
Matau, Aleksas patenkintas. I balso jauiu, j og plaiai
ypsosi.
- Blogai, kad nra tualeto, - sako jis. - Bet, reikia pripainti,
vaizdas nemirtingas.
- Noriau, kad galtume ia pasilikti, - lepteliu ir skubiai
mekenu: - Na, ne i tikrj. Ne visam laikui, bet. .. pats supranti,
k turiu galvoje.
Aleksas pakia rank man po kaklu, a kilsteliu galv ir pa
dedu jam ant peties liesdamasi prie skruosto.
- A laimingas, kad tu visa tai pamatei, - sako jis.
Valandl tiktai gulime tyldami. Jo krtin alsuojant kilno
jasi, ir nuo to kilsavimo po kiek laiko mane pradeda imti mie
gas. Rankos ir kojos pasidaro kaip vinins, o vaigds tarytum
susirikiuoja sudarydamas odius. A noriu irti, perskaityti,
k jos rao, bet vokai irgi apsunksta, nebestengiu isilaikyti at
simerkusi.
- Aleksai?
260

- Ko?
- Dar pasakyk man t eilrat. - Balsas nuskamba kaip svetimas, odiai lyg atplauk i toli.
- Kok? - kuda Aleksas.
- T, kur moki atmintinai. - A plaukiu, kakur plaukiu.
- A daug j moku atmintinai.
- Tada bet kur.
Jis giliai kvepia ir pradeda:
- ,,Visur tavo ird neiojuos. Savojoj irdy. N ingsnio be
jos . . .

"

odiai plaukia per mane kaip sauls spinduliai, slystantys


vandeniu ir paskui sigeriantys gilum, nuvieiantys jos tam
s. Guliu usimerkusi. Keista, bet vis tiek matau vaigdes: i
nieko isiskleidianias galaktikas - rausvas ir raudonas saules,
sidabro vandenynus, tkstant balt mnuli.
Regis, umigau prie kokias penkias minutes, o Aleksas jau vel
niai mane adina. Dangus tebra juodas kaip raalas, mnuo
tebespindi auktai, bet i to, kaip nudeg vaks aplink mudu,
suprantu miegojusi maiausiai valand.
- Laikas keliauti, - sako jis, nubraukdamas man nuo kaktos
plaukus.
- Kiek valand? - klausiu mieguistu balsu.
- Tuoj trys. - Aleksas atsisda, pakyla nuo lovos ir nutraukia
mane ant ems. - Turime pereiti sien, kol nepabudo Miegan
ioji Grauol.
- Mieganioji Grauol? - Suglumusi kraipau galv.
Aleksas tyliai nusijuokia.
26 1

- Po poezijos, - taria pasilenkdamas mans pabuiuoti, pereisime prie pasak.


O toliau - kelias atgal per mik, iardyta gatve pro subom
barduotus namus ir vl miku. Vis laik jauiuosi, lyg biau
nevisikai pabudusi. Kai lipame per sien, j au net nebijau ir ne
sinervinu. Antr kart kur kas lengviau persiristi per spygliuo
t viel, nes jauiu, kad eliai dengia mus tarsi apsiaustai.
Sargybinis dvideimt pirmaj ame poste tebesdi ta paia poza:
galva atkraginta, kojos ant stalo, burna praiota, ir netrukus
mes j au einame uutkio pakrante. Paskui tyliai neriame ga
tvmis Dieringo auktum, ir tada man dingteli baisiai keista
mintis, ir bauginanti, ir vilioj anti: galbt visa tai tra sapnas ir
pabudusi pamatysiu esanti Tyruose. O gal pabudusi pamatysiu
visada ten gyvenusi, o visas Portlandas su laboratorij omis, ko
mendanto valanda ir procedra pasirodys buvs tik ilgas keis
tas komaras.
Brukso 37: vidun pro lang, mus tvoksteli kartis ir pelsi
kvapas. Tyruose praleidau vos kelias valandas, bet j j au pasi
ilgau: vjo mediuose, siaudianio it vandenynas, nepaprasto
ydini augal aromato, neregimai bginjani padar - vi
sos tos gyvasties, besiverianios ir plintanios visas puses, be
galo ir be krato ...
Joki sien ...
Tada Aleksas nuveda mane prie sofos, apkloj a antklode ir
pabuiuoj a linkdamas labos nakties. Jo laukia rytin pamaina
laboratorijose, laiko lik tik grti namo, palsti po duu ir su
spti darb. Girdiu, kaip tamsa sugeria jo ingsnius.
Ir umiegu.
262

Meil

vienas odis, lengvas, ne didesnis ir ne ilgesnis u skus

tuvo amenis. Taip, jis ir yra skustuvo amenys. Perria tavo


gyvenimo centr visk padalydamas dvi dalis. Prie ir po. Vi
sas kitas pasaulis abipus rio atkrinta.
Prie ir po
amenis.

ir per, akimirka, ne didesn ir ne ilgesn u

Gyvenk laisvas arba mirk.


Neaikios kilms senovs patarl,
itraukta i "Isam pavojing odi ir idj svad",
www.ccdwi.gov.org

ienas keisiausi dalyk gyvenime, kad jis sau p


kuoja toliau aklas ir niek nekreipiantis dmesio,
nors tavo asmeninis pasaulis, tavo maytis apsibr

tas ratas, isikreipia ir keiiasi, net sudta. ia tik turi tvus, ia

jau esi nalaitis. ia tik turi viet ir savo keli, ia jau pasiklydai
dykumoje.
Ir vis tiek pateka saul, debesys telkiasi ir plaukia dangumi,
mons perka produktus, nuleidinja tualete vanden, pakelia
ir nuleidia uuolaidas. tai tada ir suvoki, kad gyvenimas, ne
paliauj amas buvimo mechanizmas, su tavimi nesusijs. Visikai
neturi nieko bendro. Jis ir toliau juds priek, net kai tu nuoksi
nuo skardio. Net kai bsi mirs.
Kai ryt ygiuoju Portlando centr, tai mane labiausiai ir
stebina - kaip prastai viskas atrodo. Neinau, ko tikjausi. Tik264

rai nemaniau, kad per nakt sugrius pastatai, gatvs virs skaldos
krvomis, bet vis tiek esu pritrenkta matydama, kaip mons
skuba su portfeliais, krautuvi savininkai atrakina duris ir ka
koks sunkveimis bando prasigrsti sausakima gatve.
Atrodo nesuvokiama, kad jie neino, nepajuto j okios per
mainos ar sukrtimo, kai mano gyvenimas visikai apsivert.
Eidama namo j auiu paranojik baim, tarsi kas galt uuos
ti, kad a atsiduodu Tyrais, vien pavelgs veid pasakyti, jog
buvau anapus sienos. Sprand nieti, lyg j kutent akels, kas
keli ingsniai vis perbraukiu kuprin, ar neprikib lap arba
dagi, - aiku, nesvarbu, juk ir Portlande auga mediai. Taiau
niekas net nedirsteli mano pusn. Tuoj devynios, dauguma sku
ba darb. Begalinis mirguliuoj antis srautas prast moni,
darani prastus dalykus, smeigusi akis priek, nekreipian
i n maiausio dmesio neaukt, neivaizdi mergikt,
engiani pro juos su isiptusia kuprine.
Neaukta, neivaizdi mergikt su paslaptimi, liepsnojania
krtinje it ugnis.
Toks jausmas, tarsi naktis Tyruose bt sustiprinusi mano
regjim. Nors iorikai viskas atrodo taip pat, vis dlto kakuo
ir kitaip - tarsi vos laikosi ir beveik pervieiama, rodos, gali
perkiti rank per pastatus, dang ir net mones. Prisimenu, vi
sai mayt kart irjau, kaip Reiel papldimyje stato smlio
pil. Darbavosi gal kelias valandas, visokiais puodeliais ir for
melmis kr boktus ir boktelius. Kai pilis buvo baigta, atrod
tobula, lyg i akmens. Bet ujus potvyniui uteko poros bang,
kad pilis inykt. Prisimenu, a apsiverkiau, mama nupirko led
ir liep pasidalyti su Reiele.
265

Ir Portlandas ryt atrodo kaip tik taip: tarsi kam nors grs
t inykimas.
Nesiliauju galvoti apie nuolat kartoj am Alekso fraz: Ms
daugiau, negu tu manai. Vogiomis dirsioju praeivius galvo
dama, gal j veiduose stengsiu velgti kok slapt enkl, koki
neklusnumo ym, bet visi atrodo kaip visada: susirpin, sku
bantys, suirz, usidar.
Kai grtu namo, Kerol virtuvje plauna indus. Bandau pra
smukti pro j, bet ji paaukia mane. Sustoju vien koj uklusi
ant apatins laipt pakopos. Ji engia priekambar luostyda
masi rankas virtuviniu rankluosiu.
- Kaip seksi pas Han? - klausia.
Jos akys smalsiai mirinj a mano veidu lyg iekodamos ka
koki poymi. Stengiuosi nuvyti dar vien paranoj os priepuo
l. Juk ji negali inoti, kur buvau.
- Puikiai, - gteldama nerpestingai atsakau. - Tik nei
simiegojau.
- Hmm ... - Kerol tebevarsto mane akimis. - lr k js ten
kartu darte?
Ji niekad nra klausinjusi apie Hanos namus, kai kiek
met. Kakas negerai, pamanau.
- Kaip visada. irjom televizori. Hana turi net septynis
kanalus.
Neinau, balsas tikrai skamba keistai ir plonai, ar a tik si
vaizduoju.
Kerol nusuka vilgsn ir perkreipia lpas lyg gurkteljusi
sugiusio pieno. Matau, stengiasi sugalvoti, k pasakyti nema
lonaus; tokiu surgusiu veidu visada pranea blog ini. Ji ino
apie Aleksq, ino, ino. Sienos pasvyra mane, kartis dusina.
266

Staiga, o stebukle, ji isiiepia ir udeda deln man ant peties.


- inai, Lena, j au neilgai taip bus.
Vis par a skmingai bgau nuo minties apie procedr,
taiau dabar tas baisus skaiius vl ikyla galvoje visk utam
sindamas savo eliu. Septyniolika dien.
- inau, - itariu. Dabar mano balsas tikrai nuskamba keistai.
Kerol linkteli, ypsena tebra kaip priklijuota.
- Gal ir sunku patikti, taiau po visam tu jos nebepasigesi.
- inau, - kurkteliu lyg dvesianti varl.
Kerol toliau energingai linksi, tarsi jos galva bt sujungta
su jo jo aislu. Jauiu j norint dar kak man pasakyti, k nors,
kas mane nuramint, bet, matyt, nieko nesugalvoja, nes mudvi
tik stovime, gal vis minut.
- Einu vir, po duu, - pagaliau tariu sukaupusi vis va
li. Septyniolika dien - ie odiai drasko smon lyg pavojaus
sirena.
Kerol, atrodo, apsidiaugia, kad a nutraukiau tyl.
- Gerai, - sako ji, - gerai.
A ubgu laiptais okindama per dvi pakopas. Kuo grei
iau usidaryti vonioje! Nors namuose turbt ne maiau kaip
atuoniasdeimt laipsni pagal Farenheit, a noriu atsistoti po
kartutlio vandens srove, itirpti j oje, igaruoti.
- Ei, Lena! - kteli Kerol, tarsi k prisiminusi. Atsisuku, ji
iri mane. Knebinja apspurus vieno rankluostlio krat. Apsivilk k nors graaus. Suknel - arba usimauk tas dailias
baltas kelnes, kurias pernai nupirkome. Ir susiukuok. Nepalik
visko diovintuvui.
- Kodl? - klausiu. Man nepatinka, kad ji vengia mano
vilgsnio, o labiausiai - kad vl isiiepia.
267

- iandien a pakvieiau sveius Brajan arf, - kaip nie


kur nieko atsako ji, lyg jis kasdien pas mus lankytsi.
- Brajan arf? - nesusigaudydama pakartoju. Mano lpo
se is vardas nuskamba keistai ir palieka metalo skon.
Kerol atloia galv, iri mane.
- Ne vienq, - skubiai priduria ji. - inoma, ne vien. Su j uo
ateis motina. Ir a, aiku, bsiu. Be to, Brajanui prajus mnes
atlikta procedra.
Tarsi tai man nors kiek rpt.
- Jis iandien ia ateis?
Neilaikiusi atsiremiu ranka sien. Kakaip sugebjau vi
sikai pamirti Brajan arf, vard, dailiai ispausdint popie
riaus lape.
Kerolei turbt atrodo, kad a bijau su juo susitikti, todl nu
siypso man.
- Nesijaudink, Lena. Viskas bus gerai. Daugiausia kalbsi
ms mes su motina. A tik pamaniau, kad jums reikt susipa
inti, nes ...
Ji neubaigia sakinio. Bet ir nra reikalo.
Nes mes esame suporuoti. Nes mes susituoksime. Nes gul
siu su juo vienoje lovoj e ir kiekvien savo gyvenimo dien pa
busiu alia jo, leisiu jam mane liesti ir per vakarien tursiu s
dti prieais j, kartu valgyti konservuotus paragus ir klausytis,
kaip j is taukia apie santechnik, dailidyst ar dar kok amat,
kuris jam bus parinktas.
- Ne! - isprsta man.
Kerol apstulbsta. Ji nepratusi girdti ito odio, ypa i
mans.
268

- K reikia "ne"?
Lyteliu lpas. Suprantu, kad prietarauti pavojinga ir ne
gerai. Bet a negaliu susitikti su Brajanu arfu. Ir nesusitiksiu.
Nesdsiu prie stalo ir neapsimetinsiu, kad j is man patinka,
nesiklausysiu Kerols kalb apie tai, kur mes su juo gyvensime
po keleri met, kai Aleksas tuo tarpu bus kakur - lauks pasi
matymo su manimi arba klausysis savo muzikos barkindamas
pirtais i stal, arba tik kvpuos, arba ivis nieko neveiks.
- Noriu pasakyti ... - beviltikai iekau pasiteisinimo. - No
riu pasakyti... Na, ar negaltume kit kart? Nelabai kaip jau
iuosi. - Bent itai tiesa.
Kerol susiraukia.
- Utruksi valand, Lena. Jeigu turi j g nakvoti pas Han,
uteks jg ir ia.
- Bet... bet. .. - Sugniauiu kumti taip, kad nagai susminga

i deln ir ranka ima sklisti skausmas, - bent turiu i k sukaupti


dmesi. - Bet a noriu, kad tai bt staigmena.
Kerols balsas sugrietja.
- Lena, tai jokia staigmena, o nustatyta tvarka. Toks tavo
gyvenimas. Jis - tavo pora. Susipainsi su juo, j is tau patiks, ir
baigtas kriukis. O dabar drok i du. Jie ateis pirm valand.
Pirm. iandien Aleksas ieina i darbo dvylikt, turjau su
juo susitikti. Ketinome pasibti Brukso 37, kaip visada, kai jis dir
ba rytinje pamainoje, ir smagiai drauge praleisti vis pusdieni.
- Bet... - iojuosi prietarauti net neinodama, k dar galiu
pridurti.
- Joki "bet". - Kerol susideda rankas ant krtins, piktai
suaibuoja akimis. - Mar virun.
269

Neinau, kaip ulipu laiptais: i pykio beveik nematau kelio.


Den stovi laipt viruje kramtydama gum, apsivilkusi senu
Reiels maudymuku. Jis j ai per didelis.
- Kas tau yra? - klausia, kai einu pro al.
Neatsakau. Droiu tiesiai voni ir paleidiu vanden visu
smarkumu. Kerol nepakenia, kai mes netaupome vandens,
todl iaip visada nusimaudau kaip galima greiiau, bet ian
dien man nusispj aut. Atsisdusi ant klozeto dangio kramtau
pirtus, kad neimiau rkti. Pati kalta. Nepaisau artjanio
procedros datos, stengiuosi net neprisiminti Braj ano arfo
vardo. Kerol visikai teisi: toks mano gyvenimas ir tokia tvar
ka. Nieko nepakeisi. Giliai kvpusi sakau sau liautis bti k
dikiu. Kiekvienas turi kada nors suaugti - mano laikas rugsj o
trei.
Jau noriu stotis, bet ir vl klesteliu ant dangio pagalvojusi
apie Aleks i nakt, kaip jis stovjo taip arti mans ir kalbj o
tuos keistus, nuostabius odius: i meil tau gili, aukta, plati,
ir mano siela, ir jausmai vien tau skirti ...
Aleksas j uokiasi, alsuoja, gyvena - atskirai, man neinant.
Mane uplsta leiktulys, kad jis praeit, susirieiu, panarinu
galv tarp keli.
Liga, sakau sau. Liga vis labiau jsigali. Po procedros bus ge
riau. Tai svarbiausia.
Nepadeda. Kai pagaliau lipu po duu, stengiuosi tik klausy
tis vienodo vandens tekjimo vonios dugn, bet galvoje lekia
Alekso paveikslas: kaip jis mane buiuoja, glosto plaukus, kaip
jo pirtai juda mano oda - oka, blykioja lyg atvaitas nuo va
ks, kuri tuoj bus ugesinta.
270

Blogiausia, a net negaliu Aleksui praneti, jog negalsiu su juo


susitikti. Skambinti pernelyg pavojinga. Sugalvojau nueiti la
boratorijas ir pati j am pasakyti, bet, kai isimaudiusi ir apsi
rengusi nulipu emyn ir suku prie dur, mane sustabdo Kerol.
- Kur dabar susiruoei? - usipuola ji.
Matau, tebepyksta, kad pirma su ja ginijausi, - pyksta, o gal
ir usigavo. Ji, be abejo, sitikinusi, kad a turiu vartytis kliais
i laims, mat pagaliau esu suporuota. Ir turi teis taip manyti:
prie kelet mnesi tikrai biau variusis kliais.
Nuleidusi akis em stengiuosi kalbti kuo meiliau ir nuo
lankiau.
- A tik noriu pasivaikioti prie Brajanui ateinant. - Net
pabandau nurausti. - Truput nervinuosi.
- Ir taip beveik namie nebni, - atkerta Kerol. - Be to, vl
tik suprakaituotum ir isimurzintum. Jeigu neturi ko veikti, gali
padti man tvarkyt skalbini spint.
Nepaklusti tetai nra kaip, taigi nuseku paskui j vir ir at
sisdu ant grind, o ji pradeda man davinti iskydusius rank
luosius, a iekau juose skylui, dmi ir kitokio apgadinimo,
ilankstau ir vl sulankstau, skaiiuoju servetles. I pykio ir
beviltikumo net drebu. Aleksas neinos, kas man atsitiko. R
pinsis. Arba dar blogiau: pamanys, j og tyia neatjau. Gal nu
tars, kad mane igsdino kelion Tyrus.
Man baisu, kokia a tusi, - beveik kaip beprot, bet k
galiu padaryti? Norisi lipti sienomis, sudeginti namus, k

nors

veikti. Kelis kartus pafantazuoju, kaip paimu vien kvail Kero


ls rankluosi ir j pasmaugiu. Kaip tik dl ito mane visada
271

spjo visi vadovliai, "Ssilvos knyga", tvai ir mokytojai. A ne


inau, jie teiss ar Aleksas. A neinau, ar ie jausmai - manyj e
augantis is daiktas - yra kakas siaubingo i r nesveiko a r gra
iausias dalykas, kada nors man nutiks.
iaip ar taip, jo negaliu sustabdyti. Nebekontroliuoju pad
ties. Tikrai nesveika, kad, nepaisant visko, esu laiminga.
Pus pirmos Kerol nuvaro mane apai, svetain, aikiai
sutvarkyt, ivalyt. Dds preki usakymai, paprastai visur i
mtyti, sudti daili krvel, niekur nematyti sen vadovli
ir sulauyt aisl, kurie kasdien mtosi ant grind. Ji pasodina
mane ant sofos ir ima tvarkyti plaukus. Jauiuosi kaip parodin
kiaul, taiau turiu proto nieko nesakyti. Jeigu darysiu visk, k
ji liepia, jeigu viskas vyks sklandiai, gal dar spsiu, Brajanui
ijus, nulkt Brukso 37.
- Na tai, - taria Kerol, traukdamasi atgal ir kritikai mane
nuvelgdama. - Geriau nepadarysi.
Prikandusi lp nusisuku. Nenoriu, kad ji pastebt, bet j os
odiai man nueina per ird. Nuostabu, kaip i tikrj stengiau
pamirti, j og a atseit negrai. Jau taip pripratau, kad Aleksas vis
sako, kokia esu grai. Taip pripratau alia jo jaustis grai. Krti
nje atsiveria tutuma. tai koks bus gyvenimas be jo: viskas vl
taps paprasta ir prasta. Ir a vl tapsiu paprasta.
Kelios minuts po pirmos girdiu, kaip sugirgda varteliai
ir taku ima artti ingsniai. Visikai paskendusi mintyse apie
Aleks ne spjau susinervinti dl Braj ano arfo apsilankymo.
_
Taiau dabar nemonikai knieti maut pro upakalines duris
arba nerti pro atvir lang. Pagalvojus, k Kerol darys, jeigu
plosiuos ant pilvo liuokteljusi pro lang, ueina nesulaikomas
krizenimo priepuolis.
272

- Lena, valdykis, - nypia ji, Brajanu.i su motina beldian


tis duris.
Kodl? - rpi atauti. Juk jis nieko negali pakeisti, net j ei ma
ns nekenia. Jis j au mans neatsikratys, ir a jo neatsikratysiu.
Abu kliuvome.
Turbt tai ir reikia suaugti.
Brajan arf sivaizdavau aukt ir stor, kaip kaln. I ti
krj vos keliais coliais auktesnis u mane, o vaikinui tai baisiai
maas gis, ir toks liesas, kad spausdama rank bij au nulauti
jam rie. Jo delnai prakaituoti ir mano deln jis tik palaiko.
Toks j ausmas, lyg liestumeisi su drgna popierine servetle. V
liau, kai visi susdame, vogiomis nusiluostau rankas kelnes.
- Dkui, kad atjote, - taria Kerol, tada visi ilgai ir nesma
giai tylime. Tyloje girdiu, kaip Brajanas nopuoja. Garsas, lyg
jo nosies ertmje bt strigs koks dvesiantis gyvnlis. A tur
bt spoksau j, nes ponia arf paaikina:
- Braj anas turi astm.
- Ooo ... - numykiu a.
- Ji pamja nuo alergijos.
- Aaa... o kam jis alergikas? - klausiu, nes ji, atrodo, ito
tikisi.
- Dulkms, - ikilmingai itaria ji, tarsi nuo pat atjimo tik
ir laukusi, kada gals patkti it od. Ji priekabiai apvelgia
kambar, - tikrai nedulkin, - ir Kerol urausta. - Ir ieda
dulkms. Be abejo, katms ir unims, taip pat ems rieutams,
j ros grybms, kvieiams, pieno produktams ir esnakui.
- Neinojau, kad galima bti alergikam esnakui, - sakau.
Tiesiog isprsta.
273

- Jo veidas i burksta kaip akordeonas. - Ponia arf i aukto


dbteli mane, lyg a dl to biau kalta.
- Ooo ... - vl numykiu, ir mus vl ugula nemaloni tyla. Brajanas nieko nesako, bet nopuoja dar garsiau.
Padt gelbsti Kerol:
- Lena, gal Braj anas su ponia arf nort vandens.
Niekada gyvenime nesu buvusi tokia dkinga u dingst ieit
i kambario. Paoku nuo kds ir netyia keliu vos nenutrenkiu
emn lempos.
- inoma, atneiu.
- irk, kad bt filtruotas! - man kandin suunka ponia
arf. - Ir ne per daug ledo.
Virtuvje ilgai pilu stiklines vanden, aiku, i iaupo, ir
atidariusi aldikl vsinu veid. I svetains sklinda tylus mur
mesys, bet neskiriu, kas ir k sako. Galbt ponia arf papildo
Brajano alergij sra.
inau, gal gale vis tiek turiu grt svetain, bet kojos nie
kaip nenea koridori. Kai priveriu jas judti, atrodo it vino
pripiltos, taiau vis tiek per greit eina svetain. Prie akis slen
ka begalin nyki dien virtin, gelsvos ir baltos spalvos kaip
tablets, dien, nuo kuri burnoje kartu lyg nuo vaist. Rytai ir
vakarai tykiai iant oro drkintuvui, nuolat vokiant Braj a
nui, i nesandaraus iaupo kapsint vandeniui.
Niekur nedingsi, koridorius nra begalinis, ir a engiu
svetain kaip tik tada, kai Brajanas taria:
- Ji ne tokia grai kaip nuotraukose.
Braj anas su motina sdi atsuk man nugar, bet Kerol iop
teli ivydusi mane tarpdury, ir abu arfai staigiai atsigria. Bent
jau teikiasi parodyti susigd. Jis nuleidia akis, ji parausta.
274

Niekada nesu jautusis taip sugdyta ar paeidiama. itai


netgi blogiau negu stovti su pervieiamu ligonins chalatu
prieais vertintoj stal, i viraus plieskiant fluorescencinms
lempoms. Man taip dreba rankos, kad i stiklini tykta vanduo.
- tai atneiau atsigerti. - Neinau, kaip istengiu apeiti sof
ir pastatyti stiklines ant kavos staliuko. - Ne per daug ledo.
- Lena ... - bando kak sakyti teta, bet a j pertraukiu.
- Atsipraau. - Stebuklas - net ispaudiu ypsen. Bet ilaikau j vos akimirk. Smakras irgi dreba, suprantu, kad galiu tuoj
pat apsiliumbti. - Nekaip jauiuosi, gal truputi ieisiu i lauk.
Leidimo nelaukiu. Apsisukusi pasileidiu prie lauko dur.
Ilkdama i saul girdiu, kaip Kerol u mane atsiprao:
- Procedra dar tik po poros savaii. Taigi praom atleisti
u toki jos opum. Neabejoju, kad viskas bus gerai...
Kieme ikart pasipila kartos aaros. Pasaulis ima tirpti, spal
vos ir formos susiliej a. Diena be galo tyli. Saul k tik persiri
to per zenit - plokias baltas diskas, lyg isilydiusio metalo.
Medyje usikabins raudonas balionlis. Turbt j au senokai ten.
Pusiau subliks, jis vangiai kilnoj asi ore ant silo galo.
Neinau, kaip pairsiu i Brajan, kai reiks grit i vid.
Neinau, kaip i viso galsiu i ji irti. Galvoje lekia spieius
baisiausi mini, ieidim, kuriuos noriau sviesti jam i vei
d. A bent neatrodau kaip kaspinuotis arba: Ar tau neatjo i gal
vq., kad esi alergikas gyvenimui?
Taiau suprantu, kad nieko ito nepasakysiu - ir negalsiu
pasakyti. Be to, blogai ne jo dusulys ar alergija visam kam. Blo
gai net ne tai, kad a j am nesu grai.
Blogai, kad jis nra Aleksas.
U nugaros girgteli durys.
275

- Lena? - igirstu Braj ano bals.


Skubiai delnais nusiluostau aaras. Maiausiai noriu, kad
Brajanas suprast, j og jo kvaili odiai mane skaudino.
- Jau geriau, - sakau neatsigrdama, nes inau atrodanti
baisiai. - Tuoj eisiu vidun.
Jis turbt kvailas arba usispyrs, nes nuo mans neatstoja.
Udars duris nulipa laipteliais. Girdiu ji vokiant u keli
ingsni.
- Tavo mama sak, kad man galima su tavim pabti, - pa
aikina jis.
- Ji man ne mama, - skubiai pataisau j. Neinau, kodl at
rodo svarbu tai pabrti. Seniau patikdavo, kai mons Kerol
palaikydavo mano mama. Vadinasi, jie neinodavo tikrosios is
torijos. Kita vertus, seniau mgau daugyb dalyk, kurie dabar
regisi juokingi.
- Oi, tiesa. - Brajanas tikriausiai k nors ino apie mano ti
krj motin. Turjo matyti mano gyvenimo apraym. - At
leisk, pamirau.
Kurgi ne, pamanau, taiau tyliu. Vien tai, jog jis ia stypso,
mane taip supykdo, kad lidnumas igaruoja. Aaros nudista.
A susidedu rankas ir laukiu, kol jis susipras arba, pavargs i
rti mano nugar, gr svetain. Taiau voktimas nesiliauja.
Pastu j i tik pusvaland ir jau galiau umuti. Pagaliau
man atsibosta stovti tylint ir a apsisukusi mukteliu pro j.
- Man fau daug geriau, - tariu. Neirdama j engiu
namo link. - Eikime vidun.
- Palauk, Lena.
Jis griebia man u rieo. Ko gera, griebia nelabai tinkamas
276

odis. Veikiau nusibraukia prakait. Bet a vis tiek sustoju, nors


dar neprisiveriu pavelgt jam akis. Spoksau duris ir pirm
kart pastebiu, kad j ose trys didels skyls, prie deinio kampo
viruje. Nenuostabu, kad i vasar namai pilni vabzdi. An
dien Greis ms miegamajame rado boru. Atne man su
gniauusi maytje sauj oje. Padjau jai ineti vabaliuk lauk
ir paleisti.
Staiga uplsta lidnumas, neturintis nieko bendro nei su
Aleksu, nei su Braj anu ar dar kuo. Tiesiog priblokia suvokimas,
kad laikas taip greitai eina, lekia. Vien dien pabusiu, ir visas
gyvenimas bus j au prajs, atrodys prabgs it sapnas.
- A nenorjau, kad igirstum, k pirma sakiau, - prabyla j is.
domu, ar motina j am liep taip kalbti. Atrodo, prireik daug
pastang iems odiams itarti. - Storievikai pasielgiau.
Lyg dar nebiau visikai paeminta, jis mat ir atsiprao u
tai, kad pavadino mane negraia. Mano skruostai taip dega, j og,
atrodo, itirps.
- Nesij audink, - metu bandydama itraukti rie i jo delno.
Keista, bet j is nepaleidia, nors formaliai visikai neturi teiss
mans liesti.
- A tik turjau galvoje . . . - Valandl jis iopioja. akis ne
iri. vilgsniu naro gatv man u nugaros, akys laksto kaip
kats, kuri tyko pauktelio. - A tik turjau galvoje, kad nuo
traukose tu atrodei laimingesn.
ia tai bent, net nesumoju, k sakyti.
- O dabar atrodau nelaiminga? - idroiu ir dar labiau su
trinku. Baisiai keista kalbtis apie tai su svetimu vaikinu inant,
kad jau neilgai bus svetimas.
277

Taiau jo is klausimas, regis, neigsdina. Jis tik papurto


galv.
- inau, kad nesi laiminga, - taria.
Jis paleidia mano rank, bet a jau nebesiveriu vid. Jis
tebespokso gatv u mans, ir a nedrsiai siiriu jo veid.
Turbt visai simpatikas. Aiku, ne toks grauolis kaip Alek
sas, nemonikai ibals ir iek tiek moterik bruo: putli
apskrita burna ir smulki smaili nosis, bet akys giedros, viesiai
melsvos it ryto dangus, ir ryki, tvirta andikaulio linij a. Staiga
ima grauti kalt. Jis tikriausiai ino, j og esu nelaiminga, nes
su juo suporuota. Jis nekaltas, kad a pasikeiiau, - praregj au
ar apsikriau deliria, nelygu k apie tai klausi. Gal vyko ir
tai, ir tai.
- Atsipraau, - sakau. - Ne dl tavs. A tik. .. Man tik baisu
procedros.
Prisimenu, kiek nakt svajojau, kaip atsigulsiu ant operaci
nio stalo ir lauksiu, kol anestezija aptrauks pasaul migla, lauk
siu pabudimo atsinauj inus. Dabar pabudusi rasiu pasaul be
Alekso: brisiu migl, viskas bus pilka, blausu ir nepastama.
Pagaliau Brajanas pavelgia mane vilgsniu, kur ne i kar
to suvokiu. Paskui susigaudau - gailestis. Jam mans gaila. Jis
skubiai taria:
- Klausyk, gal neturiau tau ito sakyti, bet prie procedr
a buvau kaip tu. - Jo akys vl nukrypsta gatv. Dusulys liovsi.
Jis kalba aikiai, bet tyliai, kad pro atvir lang negirdt Kerol
ir jo motina. - A ne ... a nebuvau pasirengs. - Jis lyteli lpas
ir toliau kalba panibdom: - Kartais parke susitikdavau su vie
na mergaite. Ji priirdavo pussesers vaikus, atsivesdavo juos
278

aidim aiktel. A buvau mokyklos fechtavimo komandos


kapitonas, mes ten treniruodavoms.
Tau tik ir bti sumautas fechtavimo komandos kapitonu, pa
manau, bet garsiai ito nesakau, matau, kad jis stengiasi bti
draugikas.
- Na, retkariais pasinekdavome. Nieko nebuvo, - skubiai
patikina jis. - Tik keletas pokalbi. Ji graiai ypsodavosi. Ir a
jauiau . . . - Jis nutyla.
Mane apima nuostaba ir baim. Jis nori pasakyti, jog mudu
panas. I kakur ino apie Aleks - ne apie pat Aleks, bet
kad yra kakoks vaikinas.
- Pala ... - Nieko nesusigaudau. - Nejau nori pasakyti, kad
prie procedr tu buvai... apsikrts ta liga?
- A tik sakau, kad suprantu tave.
Jo akys nukrypsta mane vos akimirk, bet man pakanka.
Jau neabejoju - jis ino, kad esu usikrtusi. Pajuntu palengvji
m ir siaub: j eigu jis atspjo, atsps ir kiti mons.
- Svarbiausia, gydymas padeda. - Jis pabria pastarj od.
Dabar suprantu, jog jis bando mane guosti. - Jau esu daug lai
mingesnis. Ir tu bsi, paadu.
Po i jo odi manyje kakas trksta ir vl atrodo, jog tuoj
pravirksiu. Jo balsas taip ramina. T akimirk nieko daugiau
nenoriu, tik juo tikti. Saugumas, laim, pastovumas - tai ko
vis gyvenim trokau. Ir t akimirk atrodo, kad pastarosios
kelios savaits gal tikrai buvo kakokia ilga keista kartlig. Gal
po procedros pabusiu kaip po ilgo gripo, tik labai neaikiai
prisimindama, k sapnavau kariuodama, ir jusdama didiul
palengvjim.
279

- Draugai? - klausia Braj anas, atkidamas man rank, ir da


bar jau nesiraukau nuo jo prisilietimo. Netgi leidiu jam palai
kyti mano rank.
Jis tebeiri gatv. Mudviem taip stovint jo veidu msteli
nepasitenkinimas.
- Ko jis nori? - murma jis ir garsiai suunka: - Viskas gerai,
ji - mano pora!
Grteljusi dar spju pamatyti, kaip u kampo vysteli rus
vai auksini - rudenio lap spalvos - plauk kupeta. Aleksas.
Itraukiu deln i Brajano rankos, bet per vlai. Aleksas dingo.
- Tikriausiai koks reguliuotojas, - sako Brajanas. - Stovjo
ten ir irjo.
Ramyb ir tvirtumas, kuriuos jauiau vos prie minut, stai
ga igaruoja. Aleksas mane mat - mat, kaip spaudme kits
kitam rank, girdj o Brajan aukiant, kad esu jo pora. O juk a
prie valand turjau su juo susitikti. Jis neino, kad negaljau
ieit i nam, negaljau jam praneti. Nesivaizduoju, k jis da
bar mano. Nors i tikrj galiu sivaizduoti.
- Kas tau? - klausia Brajanas. Jo akys tokios blykios, atro
do pilkos. Nesveika spalva, n kiek nepanai dangaus, veikiau
kaip pelsiai ar trnsiai. Negaliu patikti, kad nors akimirk
laikiau j patraukliu. - Nekaip atradai.
- Viskas gerai. - engiu namo link, bet klupteliu. Brajanas
bando mane sugriebti, taiau a isisuku. - Viskas gerai, - pa
kartoju, nors visa aplinkui dta, skyla.
- Lauke karta, - taria jis. Negaliu net pairt j. - Eime vidun.
Jis ima man u alkns ir veda laipteliais, tada pro duris ir
svetain, kur ypsodamos ms laukia Kerol ir ponia arf.

Ex remedium salus.
Iganymas per gydym.
Uraas ant vis Amerikos pinig

tebuklas, bet, matyt, Brajanui ir poniai arf a padarau


neblog spd ir Kerol lieka juo patenkinta, nors a iki
vienags galo beveik nieko nekalbu (gal kaip tik dl to).

Jie ieina j au pavakary; Kerol pareikalauja, kad padiau nu

kraustyti stal ir likiau vakariens, - o kiekviena minut, kai


negaliu lkti pas Aleks, virsta eiasdeimia grynos kanios
sekundi, - bet paada, kai pavalgysiu, ileisti prie komen
danto valand pasivaikioti. Praryju savo pupeles ir aldytus
uv pirtelius tokiu greitumu, kad vos neapsivemiu, ir vos nu
stygstu ant kds, kol ji mane paleidia. Net neliepia suplauti
ind, bet a per daug ant jos pykstu, kam vis dien ilaik mane
udaryt, kad jausiau dkingum.
Pirmiausia skubu Brukso 37. I tikrj nesitikiu, kad jis ten
mans lauks, bet vis tiek neprarandu vilties. Taiau kambariai
tuti, sodas taip pat. A jau turbt kliediu, nes iekau u me28 1

di ir krm, lyg jis galt staiga ilsti, kaip darydavo prie


kelias savaites, kai trise, jis, Hana ir a, aisdavome slpyni.
Vien tai prisiminus krtin perveria skausmas. Maiau nei prie
mnes ms dar lauk visas rugpjtis, ilgas, auksinis ir ramus
kaip begalin saldaus miego naktis.
K gi, dabar pabudau.
lauk ieinu per vis nam. Matant svetainje imtytus vi
sus ms daiktus, - antklodes, urnalus ir knygas, sausaini d
ut, skardinles nuo limonado, senus stalo aidimus, tarp j ir
nebaigt odi loto, nutraukt, kai Aleksas pradjo sudarinti
tokias nesmones kaip kaus ir rigis, - man pasidaro be galo li
dna ir a prisimenu t vienintel nam, kuris iliko per kar, ir t
suniokot, subombarduot gatv, kurioje visi iki pat katastrofos
kvailai usim kasdieniais darbais, o paskui klausinjo: "Kaip
mes nenujautme, kas artj a?''
Kvaila, kvaila - taip nebranginti laiko, tikti, kad jo dar lik
baisiai daug.
Ipuolu gatves vejama kartligikos nevilties, bet neinoda
ma, k toliau veikti. Syk jis man sak gyvens Forsito gatvj e,
ilgoje pilk akmens ploki nam, priklausani universitetui,
todl pasuku ton pusn. Bet visi pastatai vienodi. J gal kelios
deimtys, imtai atskir but. Man kyla pagunda lkti per visus,
kol j rasiu, bet itai bt saviudyb. Kai du studentai mane
tariai nuvelgia, - neabej oju atrodanti baisiai, ukaitusi, pa
klaikusiomis akimis ir beveik apimta isterijos, - neriu onin
gatvel. Nordama nusiraminti imu kalbti element maldas:
"H ymi vandenil, atominis numeris vienas; skildamas dega,
kartai liepsnoja, kaip tikr tikriausia saul ...
282

"

Einu namo taip usigalvojusi, kad pasiklystu gatvi labirinte


u universiteto. Atsiduriu siauroje vienpusio j udjimo niekad
nematytoje gatvelje ir turiu pdinti atgal Paminklo aikt.
Gubernatorius stovi kaip visada, atkis tuiavidur deln, dy
lanioje vakaro viesoje lidnas ir vienias it elgeta, aminai pa
smerktas prayti imaldos.
Bet j pamaius man kyla mintis. Rankins dugne sugraibiu
si tuinuk ir popieriaus skiautel brkteliu: Praau, leisk man
pasiaikinti. Vidurnakti name. 8/1 7. Tada, sitikinusi, kad pro
kelet dar degani lang aikts pusje mane niekas neiri,
strykteliu ant statulos postamento ir kiu ratel Gubernato
riaus kumt. Tikimyb, kad Aleksas sugalvos j patikrinti, viena
i milijono. Bet vis iokia tokia.
Nakt slinkdama i miegamoj o igirstu u nugaros nares.
Atsisukusi vl pamatau sdini Greis, ji mirksi, vies at
spindinios akys raudonos kaip gyvno. Pridedu pirt prie
lp. Nesmoningai mgdiodama, ji daro t pat, ir a smun
ku pro duris.
Gatvje dar pakeliu akis lang. Pasivaidena, kad Greis i
ri emyn mane, veidas blykus kaip mnulis. Bet gal tai tebuvo
namo siena tyliai slenkani eli aismas. Kai vl pasiiriu,
j os jau nematyti.
lendu pro Brukso 37 lang, viduje visikai tylu ir tamsu. Jo ia
nra, pamanau. Neatjo. Bet irdies gilumoje atsisakau tuo tik
ti. Jis turjo ateiti.
A atsineiau ibintuvl, tad einu juo pasiviesdama apie
koti namo, prietaringai neaukdama jo vardu. Tiesiog negaliu
283

to daryti. Jeigu neatsiliept, pagaliau biau priversta pripain


ti, kad jis nerado mano ratelio, arba dar blogiau - rado, bet
nutar neiti.
Svetainje sustoju kaip kasta.
Visi ms daiktai - antklods, aidimai, knygos - ding.
Mano ibintuvlio spindulys apvieia plikas persimetusias
grindis. Baldai stovi alti ir tyls, lik be vis ms asmenini
smulkmen: sportini nertini ir neinaudot kremo nuo sau
ls buteliuk. Jau seniai nustojau bijoti io namo, nakt vaikti
nti po jo kambarius, taiau dabar vl grta jausmas, kaip ne
jaukiai aplinkui ioji tuios erdvs, - kambarys po kambario su
palaikiais daiktais, pvaniu lamtu, i tamsos spygsaniomis
grauik akutmis, - ir mane nukreia iurpas. Vis dlto Alekso
tikriausiai ia bta, atjo surinkti daikt.
Man viskas aiku, lyg bt parayta. Jis mane met.
Akimirk net pamirtu kvpuoti. Tada uplsta altumas,
tokia stipri banga, jog trenkia krtinn bema fizine jga, lyg
biau bridusi didiules bangas ties papldimiu. Man sulinks
ta keliai ir a susirieiu nesulaikomai drebdama.
Jo nra. I gerkls itrks kimus garsas nutraukia mane gau
biani tyl. Staiga imu garsiai kkioti patamsyje, ibintuvlis
nukrinta ant ems ir ugsta. Fantazuoju, kaip a priverksiu
tiek aar, kad jos apsems vis nam ir a pasksiu arba aar
up mane nune koki tolim viet.
Staiga ant sprando po plauk raizginiu paj untu ilt deln.
- Lena . . .
Atsisuku i r pamatau Aleks, palinkus prie mans. J o i
raikos gerai neiriu, bet prieblandoje ji man atrodo grieta,
284

grieta ir nejudri, veidas lyg i akmens. Akimirk isigstu, jog


tai tik sapnas, bet j is vl mane palieia - kieta, ilta ir iurkia
ranka.
- Lena, - vl itaria, bet neino, k daugiau sakyti.
A atsitiesiu dilbiu nusibraukdama aaras.
- Tu gavai mano laikel.
Stengiuosi nuryti aaras, bet tik kelis kartus suagsiu.
- Laikel? - pakartoja Aleksas.
Gailiuosi, kad neturiu ibintuvlio ir negaliu aikiau matyti
jo veido. Kartu man pasidaro baisu, kok atiaurum jame galiu
ivysti.
- A tau palikau ratel Gubernatoriaus kumtyj e, - paai
kinu. - Norj au su tavim ia susitikti.
- Nieko a negavau, - sako jis, ir a jo balse igirstu alt. - A
tik atjau...
- Liaukis. - Negaliu leisti jam ubaigti sakinio. Negaliu leisti
jam pasakyti, kad atjs susikrauti daikt, kad nebenori mans
matyti. Tai mane nuudyt. Meil, mirtiniausias i vis mirtin
dalyk. - Paklausyk, - kalbu agsdama tarp odi, - paklau
syk apie i dien ... Ne a sugalvojau. Kerol nutar, kad turiu su
juo susipainti, bet niekaip negaljau tau perduoti inios. Pas
kui mes ten stovjome ir a galvojau apie tave ir apie Tyrus, kaip
viskas pasikeit ir kaip nebra laiko, kaip mudviem nebra lai
ko, tada akimirk, trump akimirk, panorau, kad viskas bt
kaip seniau. - inau, tarku be j okios logikos. Paaikinimas,
kur tiek kart perkraiau galvoje, pakriko, odiai okinja per
kits kit it varls. Pasiteisinimai atrodo nereikmingi; kalbda
ma suvokiu, kad i tikrj svarbu tik viena. Mudu su Aleksu j au
285

neturime laiko. - Bet prisiekiu, ne i tikrj norjau. A niekad


nebiau ... jei nebiau tavs sutikusi, nebiau ... Iki tavs a
nieko nesupratau, visikai...
Aleksas prisitraukia mane ir apkabina. A sikniaubiu jam
krtin. Mano galva kaip ia buvusi, sakytum ms knai bt
sukurti vienas kitam.
- a a ... - kuda jis man plaukus. Ir taip suspaudia, j og net
truput skauda, bet nieko. Man gera, atrodo, panorjusi galiau
pakelti kojas nuo ems, ir jis vis tiek mane ilaikyt. - Lena, a
ant tavs nepykstu.
Truput atsitraukiu. Zinau, net patamsyje tikriausiai atradau
klaikiai. Akys uverktos, plaukai prilip prie veido. Laim, jis
mans nepaleidia i glbio.
- Taiau tu ... - Sunkiai nurijusi seil giliai kvepiu. - Tu visk
ineei. Visus ms daiktus.
Jis nusisuka. Veid udengia elis. Prabyla pernelyg garsiai,
tarsi kitaip negalt itarti t odi:
- Mes visada inojome, kad itaip atsitiks. Zinoj ome, kad ne
tursime daug laiko.
- Bet. .. bet... - Nra reikalo sakyti, jog mes apsimetinjome.
Elgms taip, lyg niekas niekad nepasikeist.
Jis suima delnais man veid, nykiais nubraukia aaras.
- Neverk, gerai? Daugiau kad joki aar. - Jis pakteli man
nosies galiuk, paima u rankos. - Noriu tau kai k parodyti.
Jo balsas virpteli, ir a pamanau, kad kakas pradeda trikti,
irti.
Jis nuveda mane prie laipt. Auktai viruje lubos kai kur i
puvusios, todl ant laipt krinta sidabrin viesa. Kadaise ie
286

laiptai tikriausiai buvo nuostabs, didingai kilo auktyn iki at


siakojimo, viruje usibaigianio dviem aiktelmis. Ten nesu
buvusi nuo to pirmo karto, kai Aleksas mane ia atsived su
Hana ir mes pasistengme apirti kiekvien kambar. vakar
man n galv neatj o ulipti antr aukt. ia netgi tamsiau
negu apaioje, j ei tai manoma, ir kariau, tvyro j uoda migla.
Aleksas eina koridoriumi pro vienod medini dur eil.
- Tuoj .
Vir galv ima plakti sparnais jo balso igsdinti iknospar
niai. A aikteliu i baims. Pels? Puiku. Skraidanios pels? Ne
taip puiku. Viena prieasi, kodl tenkinuosi pirmu auktu.
Pirm kart apirindami nam ujome, matyt, eiminink
miegamj, didiul kambar, kurio centre tebestovjo lova su
baldakimu; pavelg auktyn priebland ant medini sij ivy
dome deimtis tyli pavidal, jie kabalavo pakib lyg pumpurai
ant gls stiebo, bet kada galintys nukristi. Mums sujudjus kai
kurie atsimerk ir tarsi mirkteljo man. Grindys buvo apkritu
sios leikiai atsiduodaniu iknosparni mlu.
- ia, - taria jis. Negaliu garantuoti, bet manau, jog jis susto
j o prie eiminink miegamoj o. A sudrebu. Neturiu jokio noro
vl pamatyti iknosparni kambario vidaus. Bet Aleksas nie
kur neina, taigi leidiu j am atidaryti duris ir engiu pirma j o.
Viduje aikteliu, jis atsitrenkia mane. Kambarys neatpas
tamai pasikeits.
- Na? - susirpins klausia Aleksas. - Kaip tau patinka?
Negaliu i karto atsakyti. Aleksas senj lov nustm ker
t ir variai ilav grindis. Langai - ar kas i j lik - atviri,
oras kvepia gardenijomis ir naktiniais jazminais, vjelis nea
287

j aromat. Ms antklod ir knygas Aleksas sudjo kambario


viduryje, ten pat ities ir miegmai, o vis kompozicij apd
liojo daugybe vaki, sustatyt juokingas neva vakides: senus
puodelius, skardinles nuo kokakolos, visai kaip savo namuose
Tyruose.
Bet graiausia lubos, tiksliau - j nebuvimas. Aleksas, matyt,
im ipuvusias lentas ir prapl stog, taigi dabar mums vir
galv ir vl plyti dangus. Portlande vaigdi matyti maiau
negu anapus sienos, bet vis tiek nuostabu. Dar geriau, kad i
sinedino iknosparniai, nuvaikyti nuo j lakt. Toli danguj e
matau per mnulio disk maiiojant kelet tamsi siluet, bet
man jie nerpi, kol laikosi lauke.
Staiga man topteli: jis tai padar dl mans. Net po viso to,
kas nutiko iandien, atjo ia ir dl mans visa tai padar. Mane
ulieja dkingumas, kartu ir kitoks jausmas, skaudiai nueinan
tis per ird. A to neverta. A neverta jo. Nusisuku net nesteng
dama kalbti; jo veid nuvieia vaki liepsna, ir jis vyti, tarsi
virsta ugnimi. Tokio graaus dar nesu maiusi.
- Aleksai. .. - prabylu, bet usikertu. Staiga pradedu jo bijoti,
mane gsdina visikas, begalinis jo tobulumas.
Jis pasilenkia ir buiuoja mane. Kai itaip prisiglauds prie
mans, minkti markinliai lieia man veid, oda dvelkia de
gio losj onu ir ole, jau neatrodo toks baisus.
- Per daug pavojinga vl eiti Tyrus. - Jo balsas kimus, lyg
bt ilg laik kavs, andikaulio raumuo piktai juda. - Todl
Tyrus atneiau ia. Maniau, tau patiks.
- Ir patinka. Tai... tai dievika.
Prispaudiu rankas sau prie krtins trokdama kaip nors
288

bti ariau jo. Nekeniu odos, nekeniu kaul ir raumen. No


riu susirangyti jo viduje, ir tegul vis laik mane neiojasi.
- Lena . . . - Jo veido iraika taip greitai keiiasi, net nespju
jos susekti, andikaulio raumuo trkioja. - inau, kad, kaip tu
sakei, neturime daug laiko. Galima sakyti, visai neturime ...
- Ne. - A sikniaubiu jam krtin, apglbiu j ir suspau
diu. Gyvenimas be jo - nesivaizduojamas, nesuvokiamas. i
mintis man nepakeliama; nepakeliama, kad j is kone verkia;
mane pjauna, kad visa tai padar dl mans, kad laiko mane ito
verta. Jis - mano pasaulis, o mano pasaulis - tai j is, be jo nra
ir pasaulio. - A to nedarysiu. Nedarysiu procedros. Negaliu.
Noriu bti su tavimi. Privalau bti su tavimi.
Aleksas suima man skruostus, pasilenks iri akis. Jo vei
de suvinta viltis.
- Tau ir nebtina nieko daryti, - itrksta j am. Veikiausiai
seniai apie tai galvojo, bet vis nesiryo pasakyti. - Lena, tau nra
reikalo daryti procedros. Mes galime pabgti. Tyrus. Pereiti
sien ir daugiau negrti. Taiau . . . Lena, mes jau niekada nega
ltume grti. Supranti? Jie mus abu nuudyt arba udaryt iki
gyvos galvos... Bet, Lena, pabgti mes galime.
Mus abu nuudyt. Taip, jis teisus. Vis gyvenim bti bgle k tik pasakiau ito norinti. Skubiai engteliu atatupsta, man ima
suktis galva.
- Pala, - tariu, - neskubk.
Jis mane paleidia. Viltis veide miai ugsta, valandl sto
vime irdami vienas kit.
- Tu kalbjai nerimtai, - taria j is. - Visai to neketinai.
- Ne, ketinau, tik. ..
289

- Tik bijai, - nukerta jis. Nujs prie lango iri i nakti, mano
pusn n negriteli. Jo nugara man vl kelia baim: ji kieta ir
aklina kaip siena.
- A nebijau, bet.. .
Grumiuosi s u neaikiu jausmu. Neinau, kas esu. Noriu
Alekso ir noriu senojo savo gyvenimo, noriu ramybs ir laims,
bet ir inau negalinti be jo gyventi - viskas i karto.
- Nesvarbu, neprivalai aikintis, - dusliai sako jis.
- Mano mama, - isprsta man. Aleksas nustebs atsigria.
A pati ne maiau nustebusi. N neinojau itarsianti tuos o
dius, kol neitariau. - Nenoriu bti kaip ji. Nejau nesupranti?
A maiau, k jai liga padar, maiau, kaip ji buvo ... Aleksai, tai
j nuud. Ji paliko mane, paliko seseri, visk paliko. lr vis dl
to dalyko, to dalyko irdyje. A nenoriu, kad man bt kaip j ai.
I tikrj niekada nesu apie tai kalbjusi ir stebiuosi, kaip
sunku tai daryti. Dabar a turiu nusisukti pasibj aurjusi ir susi
gdusi, kad vl apsipyliau aaromis.
- Nes ji nebuvo igydyta? - tyliai klausia Aleksas.
Valandl nepajgiu kalbti, tik tykiai verkiu tikdamasi, jog
jis nepajus. Pagaliau sutramdiusi bals atsakau:
- Ne tik dl to.
Ir staiga viskas prasiveria, visos smulkmenos, tai, ko nie
kam iki tol nepasakojau:
- Ji buvo tokia nepanai i kitus mones. A inojau, kad ...
kad ji kitokia, kad mes kitokios. . . ir i pradi nebuvo baisu.
Atrod tarsi kokia mayt ms paslaptis. Mano, j os ir Rei
els, gyvenome lyg kokone. Buvo... buvo taip idomu. Visas
uuolaidas laikydavom utrauktas, kad niekas ms nematy290

t. aisdavome tok aidim: ji pasislpdavo koridoriuj e, mes


bandydavome prasmukti, o ji iokusi mus sugriebdavo - ji tai
vadino aisti goblinus. is aidimas visada baigdavosi kuteni
mo karu. Ji visada kvatodavosi. Visos kvatodavome. Retkariais,
kai per daug sismarkaudavome, ji staiga uiaupdavo delnais
mums burnas ir sustingdavo. Turbt klausydavosi, ar kaimynai
nepyksta. Bet niekas niekada neateidavo bartis. Kartais, nor
dama mus palepinti, vakarienei ji kepdavo blyneli su mlyn
mis. Ir vis dainuodavo. Turjo tok gra bals, nuostab kaip
medus . . . - Mano balsas virpteli, bet j au negaliu sustoti. odiai
liete liejasi: - Dar ji mgo okti. Tau jau pasakojau. Kai buvau
maut, atsistodavau ant j os pd. Ji mane apkabindavo, ir mes
ltai imdavome suktis po kambar. Ji skaiiuodavo takt, nes
nordavo, kad imiau jausti ritm. Man siaubingai nesisek,
bet ji visada mane girdavo. - Nuo aar grind lentos susilie
ja. - Taiau ne vis laik buvo taip gera. Kartais nakt atsiklusi
tualet girddavau j verkiant. Ji visada stengdavosi verksm
ugniauti sikniaubdama pagalv, bet a suprasdavau. Man
bdavo baisu, kai ji verkdavo. Niekad nebuvo tek matyti suau
gusio mogaus verkiant, aiku? Ir kaip baisiai ji verkdavo, aima
nuodama . . . Kai kuriomis dienomis ivis nesikeldavo i lovos. Jas
vadindavo juodomis.
Aleksas engia artyn. A visa drebu. Vos pastoviu. Visas
knas tarsi stengiasi kak istumti, kak ikosti i krtins
gilumos.
- Danai melsdavausi, kad Dievas j igydyt nuo t juod
dien. Kad j saugot - saugot dl mans. Norjau, kad visa
da btume kartu. Kai kada atrodydavo, jog maldos padeda. Mat
29 1

beveik vis laik buvo gera. Daugiau negu gera. - Tolesnius o


dius vos prisiveriu itarti. Vos ne vos juos sunibdu: - Nejau
nesupranti? Ji visa tai paliko. Visko atsisak - dl to dalyko. Dl
meils. Amor deliria nervosa, vadink kaip nori. Ji atsisak mans.
- Atleisk, Lena, - kuda u nugaros Aleksas, siekdamas ma
ns. Ima ant nugaros ltai braiyti didelius ratus. A loteliu j.
Bet a dar nebaigiau pasakoti. Piktai nusibraukiu aaras,
kvepiu.
- Visi mano, kad ji nusiud, nes negaljo net pagalvot apie
kit procedr. Matai, jie vis dar stengsi j igydyti. Bt buvs
ketvirtas kartas. Po antros procedros gydytojai atsisak j mig
dyti, man, kad nuskausminimas slopina gydomj poveik. Jie
lindo j os smegenis, Aleksai, o ji nebuvo umigdyta.
Jauiu, kaip akimirk stabteli jo pirtai, ir suprantu, jog pik
tas kaip ir a. Paskui jis vl ima brti man ant nugaros ratus.
- Bet a inau, kad i tikrj ne todl. Mano mama buvo dr
si. Skausmo ji nebij ojo. Taiau nenorjo bti igydyta, nenorjo
nustoti myljusi mano tio. Prisimenu, kart prie mirt man
pasak: "Jie nori j i mans atimti, - tar taip lidnai ypsoda
ma. - Nori, bet negali." Ji neiojo, uvrusi ant grandinls, jo
kaklaraiio segtuk. iaip visada laikydavo paslpusi po drabu
iais, taiau t vakar isitrauk ir ilgai irjo. Segtukas buvo
domus, sidabrinis durklas su dviem brangakmeniais rankenoje
lyg akimis. ai jis mir, neiojo j kiekvien dien, nenusimau
davo net vonioje ...
Staiga pajuntu, kad Aleksas atitrauk rank ir engteljo to
lyn. Atsigrusi pamatau, jog spokso mane ibals ir priblok
tas, lyg bt ivyds vaiduokl.
292

- Kas yra? - Gal j kuo eidiau? Nuo jo vilgsnio krtinje


ima blakytis baim, plakti sparnais it paukt. - Ar k ne taip
pasakiau?
Jis vos pastebimai papurto galv. O visas knas tiesus ir si
temps lyg viela tarp dviej stulp.
- Kokio jis diduma? Tas segtukas, - taria j is keistai plonu
balsu.
- Aleksai, svarbu ne segtukas, svarbu ...
- Kokio diduma? - klausia jis garsiau ir grieiau.
- Neinau. Gal kaip pirtas. - Alekso elgesys mane visikai glumina. Jo veide toks skausmas, lyg bandyt praryti vis
dygliakiaul. - I tikrj j is priklaus mano seneliui - buvo
padarytas specialiai j am, kaip padka u kakokius ypatin
gus nuopelnus vyriausybei. Unikalus daiktas. Bent ttis taip
sakydavo.
Valandl Aleksas tyli. Nusisuka, jo profilis, nuviestas m
nesienos, atrodo lyg iskaptuotas i akmens. Bet a diaugiuosi,
kad neiri mane. Man vl jo baugu.
- K rytoj veiki? - pagaliau sako j is, ltai, lyg bt sunku
tarti kiekvien od.
Man pasirodo keista, kad jis klausia kako, kas n kiek nesu
sij su pokalbiu, ir man pasidaro pikta.
- Ar klauseisi, k kalbj au?
- Lena, praau. - Ir vl itas kimus balsas ... - Atsakyk man.
Ar dirbi?
- Iki etadienio laisva. - Pasitrinu rankas. Pro lang puian
tis vjas varbokas. Nuo j o visa paiurpau. Artja ruduo. - O k?
- Tursime susitikti. Noriu ... noriu tau kai k parodyti.
293

Aleksas vl atsisuka, jo akys tokios tamsios ir baisios, vei


das - toks svetimas, jog engteliu atgal.
- Man ito neutenka. - Bandau juoktis, taiau gerklje tik
kakas sugurgia. Man baisu, noriu jam prisipainti. Tu mane
gsdini. - Ar negali nors ko pasakyti?
Aleksas giliai atsidsta, jau manau, taip nieko ir netars. Ta
iau jis prabyla:
- Lena, man atrodo, tavo mama gyva.

S U S I TA I K Y M A S YRA L A I S V ,
KALINIMAS - RAMYB,
ISSIADJIMAS - LAIM
odiai, iraiyti vir Kript vart

okydamasi ketvirtoj e klasje dalyvavau ekskursi


joje Kriptas. Kiekvienas pradios mokyklos mo
kinys privaljo bent kart ten apsilankyti, to rei

kalavo vyriausybs sukurta ugdymo programa, skirta kovai su


nusikalstamumu ir maitingumu. I tos ekskursijos maai k
prisimenu, gal tik visik siaub, alt, pajuodusio betono kori
dorius, slidius nuo pelsi ir drgms, ir sunkias elektronines
duris. Ties sakant, atrodo, visai skmingai idildiau daugum

prisiminim. Pagrindinis ikylos tikslas buvo taip mus trau


muoti, kad nenukryptume nuo doro elgesio. K gi, mus trau
muoti tikrai pavyko.
Gerai prisimenu tik tai, kaip po visko ilindau grai pava
sario dien apimta begalinio palengvjimo - ir kartu sutriku
si, nes pamaiau, jog, norint ieiti i Kript, reikia ilgokai lipti
295

laiptais emyn pirm aukt. Vis laik, kol buvome viduje,


net kai lipome auktyn, mans neapleido jausmas, kad esu giliai
pogrindyje, kalinta keli auktai po eme. Tokia tamsuma, toks
anktumas ir smarv, lyg btum udarytas karste su pvaniu
lavonu. Dar prisimenu, ij usi lauk Liza Bilman apsiverk, kai
apie pet m skraidioti drugelis, ir mes visi nustrome, nes
Liza Bilman buvo baisiai kieta mergiot, petuk, neverk net
per fizinio pamok susilauiusi iurn.
T dien prisiekiau niekada, dl jokios prieasties negrti
Kriptas. Taiau ryt po panekesio su Aleksu a stoviu prieais
j vartus, mindikuoju susimusi pilv. Pusryi nieko nesten
giau nuryti, tik puodel tirto juodo tarmalo, kur dd vadina
kava, ir dabar gailiuosi. Atrodo, rgtis igrau vis skrand.
Aleksas vluoj a.
Dangus uklotas didiuliais juodais lietaus debesimis. Pro
gnozs ada audr su perknij a, mano galva, paiu laiku. U
vart, trumpo akmenimis grsto kelio gale, dunkso tamsios ir
baugios Kriptos. Apniukusio dangaus fone juoduoja lyg i ko
mariko sapno. Akmeniniame fasade isimt keliolika ma
langeli, spygsani it voro akys. ioje pusje Kriptas juosia
siaura ols juosta. Vaikystje j palaikiau pieva, i tikrj tai
tik veja, trumpai nukirpta ir daiktais plika. Ir vis tiek sodri a
luma, kur olei pavyksta prasikalti i ems, regisi nederama.
ioje vietoje lyg ir niekas neturt nei augti, nei ydti, neturt
viesti saul: vietoj e prie pasaulio krato, ties riba, vietoje, kuri
taip nutolusi nuo laiko, laims ir gyvenimo.
Ko gera, technikai Kriptos ir yra prie pasaulio krato, nes
stovi ant paios rytins sienos, j upakalin dalis ieina prie
296

Prizampskoto ups, u kurios jau driekiasi Tyrai. elektrinta (ar


nelabai) tvora sikerta tiesiai vien Kript on ir toliau tsiasi
kitame one, taigi pats pastatas atstoja lyg ir jungiamj tilt.
- Ei!
aligatviu ateina Aleksas plevsuojaniais plaukais. iandien
vjas tikrai varbus. Reikjo apsirengti storesn nertin. Ir Alek
sui, atrodo, alta. Jis, aiku, vilki tik plonus lininius markinius,
valdik sargybinio uniform, kuri dvi laboratorijose. Ant ka
klo mataruoja tarnybinis enklas. Nesu jo maiusi neiojant io
enklo nuo pat pirmos dienos, kai nekjoms. Jis net pasipuo
s graiais dinsais, standiais, tamsiai mlynais, j atraitai dar
neapspur ir nenumindioti. Visa tai eina plan: kad galtume
abu patekti vid, kaljimo administracij j is turi tikinti, jog
mudu einame oficialiu reikalu. Man ramiau nuo to, kad jis apsi
avs tais paiais senais sportbaiais su raalo mlynumo batrai
iais. Kakaip i smulkmena man padeda ia bti su juo, imtis
to, k sumanme. Turiu k sutelkti dmes, k irti - ma
yt normalumo salel staiga nepastamu tapusiame pasaulyj e.
- Atsipraau, kad vluoju, - sako jis.
Sustoja u keli ingsni nuo mans. Jo akyse matau nerim,
nors veidas ramutlis. Po kiem vaikioja sargybiniai, sustoja
tiesiai u vart. ia ne vieta glbesiuotis ar kitaip rodyti, jog
esame pastami.
- Nieko baisaus, - itariu. Jauiuosi, lyg turiau temperat
ros. Nuo naktinio pokalbio su Aleksu man svaigsta galva, knas
ia dega, ia atla kaip ledas. Galva neveikia. Stebuklas, kad
iandien stengiau itrkti i nam. Stebuklas, kad atjau su kel
nmis, o dar didesnis - kad prisiminiau apsiauti.
297

Mano mama gali bti gyva. Mano mama gali bti gyva, galvoj e plakasi vienintel mintis, istmusi vis kit logik
mstym.
- Pasirengusi? - klausia jis tyliai ir abejingai, jei kartais nugirs
t sargybiniai, bet jo balse pajuntu giliai slepiam susirpinim.
- Atrodo, taip, - atsakau. Bandau yptelti, bet lpos suke
pusios ir sausos it akmuo. - Juk gali bti, kad ten visai ne ji,
tiesa? Tu galjai suklysti.
Jis linkteli, bet matau, jog ino nesuklyds. ino, kad mano
mama ia, ioje vietoje, iame anteminiame kape - ir buvo vis
t laik. i mintis nepakeliama. Negaliu per daug galvoti, jog
Aleksas teisus. Turiu susikaupti, sutelkti visas jgas vien tam,
kad isilaikyiau ant koj.
- Eime, - sako jis.
engia pirma mans kaip oficialus pareignas. Einu akis
bedusi em. Beveik diaugiuosi, kad sargybini akivaizdoje
Aleksas privalo nekreipti mane dmesio. Abejoju, ar iuo metu
stengiau su juo kalbtis. Manyje verda tkstantis jausm, gal
voje sukasi tkstantis klausim, tkstantis kai kada uslpt
vili ir trokim, bet vis tiek negaliu nieko sitverti, n vienos
teorijos ar paaikinimo, kuris bt bent kiek logikas.
Po to, k pareik vakar nakt, Aleksas atsisak daugiau k
nors pasakoti. "Turi pati pamatyti, - usispyrs kartojo t pat,
lyg mokdamas itarti tik tuos tris odius. - Nenoriu berg
diai adinti vili." O tada liep laukti jo prie Kript. A turbt
patyriau ok. Vis laik sveikinau save, kad i susijaudinimo
nemiau paikioti, aukti ar verkti, ar reikalauti paaikinti pla
iau, bet parjusi namo vliau susigriebiau visikai neprisime298

nanti kelio atgal ir suvokiau n kiek nesisaugojusi reguliuotoj


ir patruli. Tikriausiai droiau gatve nieko nematydama.
Taiau dabar suprantu oko ir mane apmusio stingulio nau
d. Be ito stingulio ryt nebiau pajgusi atsikelti ir apsireng
ti. Nebiau radusi kelio ir dabar nestengiau atsargiai dlioti
ingsni laikydamasi pagarbiu atstumu nuo Alekso, kai j is, sar
gybiniui prie vart parods savo enkl, pamoja man prieiti.
Aleksas pradeda, matyt, i anksto pasirengt kalb.
- Per jos vertinim ... vyko nedidelis nesklandumas, - sako
jis lediniu balsu. Abu su sargybiniu iri i mane: kareivis tariai,
Aleksas - kuo abejingiau. Jo akys plienins, n lao ilumos, ir
man baugu matyti, kad jam itaip sekasi - tapti kakuo kitu,
kakuo, visikai svetimu man. - Nieko ypatingo. Bet j os tvai
ir mano vyresnyb mano, jog bt pravartu priminti jai apie
neklusnumo pavojus.
Sargybinis nuvelgia mane. Jo veidas riebus ir raudonas, pa
akiai ir vokai ipurt lyg pasiklusi tela. Po kiek laiko, dingteli
man, jo akys visai prasmegs msose.
- Koks nesklandumas? - klausia j is, pliaukteldamas bur
noje kramtuke, ir persimeta ant kito peties didiul automat.
Aleksas palinksta i priek, j nuo sargybinio skiria vos keli
coliai. Atsako tyliau, bet a vis tiek igirstu:
- Pasak, kad mgstama spalva - saultekio.
Sargybinis spokso i mane ir mosteli leisdamas eiti.
- Palaukit, kol udarysiu vartus, - paliepia.
Jis lenda i sargybos bdel, panai t, kurioje budi Alek
sas, ir po keli sekundi elektroniniai vartai drebdami susive
ria. Mudu su Aleksu per kiem pasukame prie pastato dur. Su
299

kiekvienu ingsniu griozdikas Kript siluetas darosi vis dides


nis. Pasikls vjas suka dulki skurius, nea per nir kiem
i kakur atsiradus plastikin maiel, oras pritvinks elektros,
kaip visad esti prie audr, - palusios virpulingos energij os,
kai atrodo, jog bet kuri akimirk gali nutikti kas nors nepapras
to, pasaulis gali tiesiog itirpti chaose. Kai k padaryiau, kad
Aleksas atsigrt, nusiypsot man ir paduot rank. :inoma,
jis to negali. Greitai engia pirma mans tiesus kaip styga.
Nelabai inau, kiek moni kali Kriptose. Alekso manymu,
apie tris tkstanius. Portlande beveik nepasitaiko nusikalti
m, - vis dl gydomosios procedros, - bet kartais kas nors
k pavagia, sugadina arba nepaklsta policijos reikalavimams.
O kur dar maitininkai ir prijauiantieji... Tie, kurie ikart ne
nubaudiami mirties bausme, paliekami pti Kriptose.
Kriptos kartu yra ir Portlando pamili prieglauda; nors
nusikaltli maa, bet, nepaisant gydymo, kaip ir visi miestai,
turime savo beproi. Aleksas sakyt, kad beproi turime kaip
tik dl gydymo, ir tai tiesa, mat per ankstyva arba neskmin
ga procedra gali sukelti psichikos negalavim. Be to, kai kurie
mons po procedros tiesiog persimaino: lieka susting, tik
spokso seildamiesi, tad, jei eimos nepajgia j ilaikyti, jie irgi
kiami Kriptas pelyti iki mirties.
Kript durys milinikos, dvivrs. Pro nedidelius stiklus,
tikriausiai neperaunamus, murzinus nuo purvo ir prilipusi
vabzdi likan, neaikiai matau ilg tams koridori ir kelias
mirksinias lemputes. Prie dur priklijuotas spausdintas skel
bimas, pabluks nuo lietaus ir vjo: VISI LANKYTOJAI TURI
PEREITI KONTROL.
300

Aleksas stabteli.
- Pasirengusi? - klausia neirdamas mane.
- Taip, - tarsteliu.
Dvokas, kuris engus trenkia mums nos, vos henusviedia
mans atgal - pro duris, per laik, vl ketvirt klas. Taip dvo
kia tkstaniai anktai sugrst ir nepraust kn ir i smarv
turinios nustelbti deginanios, aitrios pramonins chlorkalks
bei valiklis. Visk persmelkia lapumos kvapas: koridoriai nieka
da neidiva, vamzdiai teka, u sien ir visuose ukaboriuose,
kur lankytojai neleidiami, auga pelsiai. Kontrols patalpa kai
rje, moteris prie raomojo stalo anapus dar vieno neperauna
mo stiklo usidjusi medicinin kauk. A jos nekaltinu.
Keista, bet mudviem prisiartinus, ji pakelia akis ir pavadina
Aleks vardu.
- Aleksas, - tarsteli linkteldama. Jos akys nukrypsta
mane. - Kas ia tokia?
Aleksas pakartoj a pasakl apie nesklandum per vertini
m. Aiku, jog jis su ja gerai pastamas, nes por kart kreipiasi
j vardu, o a matau, jog ji neturi prisisegusi vardo kortels.
vedusi ms duomenis senutl kompiuter masteli, kad eitu
me apsaugos kambar. Aleksas pasisveikina ir su apsauginin
kais, a stebiuosi jo ramumu. Pati sunkiai nusisegu dir prie
pereinant metalo detektori, nes baisiai dreba rankos. Kript
sargybiniai atrodo dvigubai stambesni u paprastus mones,
j rankos kaip teniso rakets, o krtins lyg vali priekiai. Ir
visi su pistoletais. Didiuliais. I paskutinij stengiuosi, kad
neatrodyiau paklaikusi i siaubo, bet sunku ilikti ramiai, kai
prieais milinus, ginkluotus automatiniais pistoletais, reikia i
sirengti beveik iki apatini.
30 1

Pagaliau pereiname apsaugos zon. Vl tyldami apsirengia


me, a nustembu ir apsidiaugiu, kad vis dlto stengiu savo j
gomis susiriti bat raitelius.
- Tik nuo pirmo iki penkto skyriaus, - spja vienas sargy
binis, kai Aleksas pamoja man sekti koridoriumi paskui j. Sie
nos nudaytos kokiai geltonai. Namuose, rykiai apviestame
vaik kambaryje, ar biure tokia spalva gal ir bt smagi, bet kai
vieia tik dmtos birbianios fluorescencins lempos, o paios
sienos per daugyb met iterliotos vandens drmis, nuiu
pintos pirtais, aplipusios itrktais vabzdiais ir dar neinia
kuo (nesinori inoti), vaizdas be galo slogus - tarsi tau plaiai
ypsotsi mogus pajuodusiais, igedusiais dantimis.
- Supratai? - taria Aleksas. Vadinasi, lankytojams ne visur
galima eiti.
Einu paskui Aleks vienu siauru koridoriumi, paskui kitu.
Visur tuia, kol kas nepraj ome j oki kamer, nors sukio
jantis tais koridoriais mus pasiekia slopios dej ons ir riksmai,
taip pat keisti gyvuliki garsai: bliovimas, mkimas ir karki
mas, lyg moni brys mgdiot tvarto gyventojus. Vadina
si, netoli pamili skyrius. Bet mes nieko nesutinkame, nei
slaugi, nei sargybini ar ligoni. Visur tokia ramyb, jog net
baisu, ir tylu, iskyrus tuos iurpius garsus, atrodo, sklindan
ius i pai sien. Man regis, j au nepavoj inga kalbti, todl
klausiu Aleks:
- I kur visi tave pasta?
- Danai ia ueinu, - atsako jis, tarsi toks atsakymas bt
patenkinamas. Kriptas mons iaip neueina. ia tau ne pa
pldimys. Ir netgi ne vieasis tualetas.
302

Pamaniusi, kad j is daugiau nieko nepasakys, ketinu pareika


lauti isamesnio atsakymo, bet j is ipuia i skruost or ir sako:
- Mano tvas ia. Todl ir ueinu.
Tikrai nesitikjau, kad iuo metu dar kas nors galt mane
nustebinti ar perskrosti smegenis apsmusi migl, taiau vis
dlto taip vyksta.
- Man rodos, sakei, j og tavo tvas mirs.
Kadaise Aleksas minjo apie tvo mirt, bet smulkiau pasa
koti atsisak. "Jis nesuinojo, kad turi sn", - tiek teitar, ir a
supratau jo tv mirus dar prie Aleksui gimstant.
Alekso peiai pakyla ir nusileidia, jis atsidsta.
- Ir mirs, - burbteli, staigiai pasuks trumpu koridoriumi
sustoja prie sunki geleini dur. Ant j ikaba - IKI GY
VOS GALVOS. Po iais odiais tuinuku kakas pakraigliojo :
CHA CHA.
- K ia dabar...
A dar labiau sutrinku, bet neturiu laiko klausimui tiksliai
suformuluoti. Aleksas engia pro duris, ir mudu pasitinkantis
kvapas - vjo, ols ir gaivumos - toks netiktas ir malonus,
jog a nutylu ir imu dkinga godiai traukti or. Net nepajuntu
alsuojanti pro burn.
Mes esame nedideliame kiemelyj e, kur i vis pusi supa
dmtos pilkos Kript sienos. ol ia stebtinai veli, man be
veik iki keli. Kairj e vir stiebiasi medis, jo akose iauka
pauktis. ia be galo gera, ramu ir grau - keista stovti tokiame
sodelyje, apjuostame stor kaljimo sien: lyg btum atsidrs
paiame uragano centre, ramyb ir tyl rads tokios baisios
skriaudos akivaizdoje.
303

Aleksas paj j o al. Stovi nuleids galv ir iri em.


Turbt irgi jauia i ramum, tyl, pakibusi ore it ydas, visk
pridengs velnia tyka. Dangus vir ms tamsesnis negu tik
engus Kriptas; visos tos eliuotos pilkumos fone ol isi
skiria sodria aluma, lyg apviesta i vidaus. Tuoj pasipils lietus.
Btinai. Jauiu, kaip pasaulis svyruoja sulaiks kvap prie ga
ling atods.
- ia, - netiktai garsiai nuskamba Alekso balsas, a net
krpteliu. - itoj vietoj. - Jis rodo atri akmens nuolau,
kreivai kyani i ems. - ia mano tvas.
:olje stirkso gal keliolika toki akmen, i pirmo vilgsnio
atrodo, jog jie savaime riogso kaip papuola. Paskui suvokiu, jog
specialiai sukaiioti em. Kai kuriuose ymu ibluk juodi ra
ai, daugiausia neskaitomi, nors viename akmenyje iriu od
RIARDAS, kitame - MIR.
Paminklai, susigaudau supratusi io kiemelio paskirt. Mudu
stovime kapinaitse.
Aleksas iri didel cemento luit, ploki kaip lenta,
spaust em prie jo koj. Jame matyti visos raids, odiai
dailiai irayti lyg ir juodu ymekliu, j krateliai iek tiek susi
liej, tarsi kas ilg laik bt nuolat apvediojs raides. Antka
pyje parayta: VORENAS YTSAS, RIP. Ilskis ramybj e.
- Vorenas ytsas, - perskaitau. Norisi sikibti Aleksui ran
k, bet nebt saugu. Kiemel supaniame pirmame aukte yra
keli langai; nors jie apaug purvu, kas nors, eidamas pro al, vis
tiek gali mus pamatyti. - Tavo ttis?
Aleksas linkteli ir staigiai kresteli peius lyg nordamas nu
sipurtyti mieg.
304

- Aha.
- Jis ia kaljo?
Aleksas ypteli viena burnos puse, bet visas veidas kaip
akmeninis.
- Keturiolika met.
Kojos pirtais j is ltai apibria rat - pirmas fizinis nesma
gumo ar susimstymo enklas, jo parodytas mums ia atjus. T
akimirk jauiu jam baiming pagarb: nuo pat ms painties
pradios vis palaik mane, guod ir iklausydavo, o juk vis
laik j slg sav paslapi nata.
- Kas atsitiko? - tyliai klausiu. - Tai yra k jis ... - Nutylu.
Nenoriu bti kyri.
Aleksas dirsteli mane ir nusuka akis.
- K padar? - itaria. Jo balsas vl grietas. - Neinau. Tai,
k dar visi et skyri pakliuv mons. Galvoj o savo galva.
Gyn tai, kuo tikjo. Nesutiko pasiduoti.
- et skyri?
Aleksas atkakliai neiri man akis.
- Mirtinink skyri, - ramiai paaikina. - Daugiausia po
litini kalini. Jie sdi vienutse. Ir niekas niekada neileidia
mas. - Jis mosteli i olje kyanius akmenis, kuklius kape
lius. - Niekada, - pakartoja, ir a prisimenu ikab ant dur:
IKI GYVOS GALVOS. Ir priera: CHA CHA.
- Labai uj auiu, Aleksai.
Kai k atiduoiau, kad galiau j paliesti, bet galiu nebent
palinkti prie j o, kad mudu skirt vos keli coliai.
Jis pasiiri i mane, lidnai ypteli.
- Juodu su mama susipaino bdami eiolikos. Gali patik305

ti? Mane ji pagimd turdama vos atuoniolika. - Jis atsitupia,


apveda pirtu tvo vard. Staiga suprantu, jog jis ateidinj a vis
apvedioti blunkani raidi, kad isilaikyt nors kokia ym,
j og ia guli tvas. - Jie norjo kartu pabgti, bet jis kliuvo juo
dviem nespjus vykdyti plano. A niekada neinojau, kad jis
buvo suimtas. Maniau, mir, ir tiek. Mamai atrod, jog taip
bus geriau man, o Tyruose niekas nieko daugiau neinojo, kad
galt tvirtinti kitaip. Manau, mamai buvo lengviau tikti, j og
jis i tikrj mir. Ji nenorj o galvoti, kaip jis pva kalj ime.
Aleksas toliau brauko pirtu raides. - Teta su dde pasak tie
s, kai man sukako penkiolika. Norjo, kad inoiau. Atjau ia
jo aplankyti, bet. .. - Man pasirodo, Aleksas sudrebjo, paskui
jo peiai sustingo. - K gi, pavlavau. Jis jau buvo mirs, mirs
prie kelis mnesius ir ukastas ia, kad jo palaikai nieko dau
giau neukrst.
Man pasidaro bloga. Sienos tarytum ima mus spausti aug
damos auktyn, dangus vis labiau tolsta, kol virsta tolydio ma
j aniu lopinliu. Mes i ia jau neitrksime, pamanau, tada
giliai atsidstu stengdamasi ilikti rami.
Aleksas atsistoja.
- Pasirengusi? - klausia jis, ryt antr kart. Linkteliu,
nors nesu sitikinusi.
Jo lpose msteli ypsena, akyse ybteli ilumos kibirktl.
Tada j is vl surimtja.
Prie ei.dama paskutin kart vilgteliu antkap. Stengiuosi
prisiminti koki maldel ar iaip k tinkamo, bet nieko neatei
na galv. Mokslininkai nelabai sutaria, kas nutinka po mirties:
neva mogus itirpsta dangikojoje mediagoje, kuri yra Die306

vas, jis tarsi sugeriamas Dievo, nors mums dar pasakojama, kad
igydytieji eina i dang ir aminai gyvena diaugdamiesi darna
ir tvarka.
- O tavo pavard . . . - A atsisuku Aleks. Jis j au prajo pro
mane ir engia atgal prie dur. - Aleksas Vorenas.
Jis vos pastebimai linkteli.
- Tokia man buvo duota.
- Tikrasis tavo vardas Aleksas ytsas, - tariu, jis vl linkteli.
Taigi ir jis, kaip ir a, turi slapt pavard. Mes dar pastovime
velgdami i kits kit, ir t valandl a taip stipriai paj untu mu
dviej artum, j og j is tampa beveik fizinis, virsta mudu apgl
biania ranka, suglaudiania mus, saugania. itai mons ir
turi galvoje kalbdami apie Diev: jausm, kad esi apkabintas,
suprastas ir apgintas. Tai pamaniusi jauiuosi beveik kaip sukal
bjusi mald ir iseku paskui Aleks vid, ten sulaikau kvap
gindamasi nuo tos baisios smarvs.
Einu paskui Aleks painiais koridori labirintais. Kieme tvy
rojusi ramyb ir tyl ikart pakeit baim, atri lyg durklas
krtin, smingantis vis gilyn, kol nebegaliu nei eiti, nei kvpuo
ti. Tarpais dejons ima aidti garsiau, vos nevirsdamos riksmu,
a net turiu usiimti ausis, paskui aimanos vl apslopsta. Eidami
sutinkame vyriki ilgu baltu chalatu, itepliotu lyg ir krauju; j is
veda u pavadlio ligon. Jie n nevilgteli i mudu.
Mes tiek sukiojams, j og pradedu itarti, ar tik Aleksas ne
pasiklydo, juolab kad koridoriai darosi vis purvinesni, lempu
i palubje kabo vis maiau, kol gal gale imame brautis per
priebland, nes vis akmenini koridori apvieia vienintel
lemput. Retkariais tamsoje suvinta neoniniai uraai, iny307

rantys lyg i paties oro: PIRMAS SKYRIUS, ANTRAS SKY


RIUS, TREIAS SKYRIUS, KETVIRTAS SKYRIUS. Bet Alek
sas eina tolyn, todl, kai praeiname koridori, kuriame yra
penktas skyrius, paaukiu j nutarusi, jog jis kak supainioj o
arba pasiklydo.
- Aleksai! - kteliu, bet jo vardas istringa gerklje, nes t
akimirk ivystame sunkias dvigubas duris su maa lentele, be
veik neapviesta, tad vos iskaitau. Ir vis dlto ji man vieia kaip
tkstantis sauli.
Aleksas atsigria; nustembu, koks susijaudins jo veidas:
dantys suksti, akys sklidinos skausmo; jauiu, jis nekenia sa
vs u tai, kad yra ia, kad turi tai pasakyti, turi parodyti.
- Atleisk, Lena, - taria jis. Vir jo tamsoje rusena uraas:
ETAS SKYRIUS.

mta
Nevaldomi mons yra iaurs ir aiktingi, pikti ir savanaudiki,
nelaimingi ir vaidingi. Tik suvaldius j instinktus ir primityvias
emocijas, jie gali bti laimingi, kilns ir geri.
"Ssilvos knyga"

taiga man pasidaro baisu eiti tolyn. Po krtine tarsi

kumt is sig iauia, sunku alsuoti. Negaliu eiti. Nieko


. zmotl.
nenonu

- Gal nereikia, - murmu. - Jis sak . . . sak, kad negalima.

Aleksas tiesia rank lyg ketindamas mane paliesti, bet, prisi


mins, kur esame, j nuleidia.
- Nesijaudink. A ia turiu draug.
- Tikriausiai ten netgi ne ji, - piktokai tariu ir isigstu, kad
neitiiau. Lyteliu lpas stengdamasi tvardytis. - Tikriausiai pa
darme didel klaid. Mums ivis nereikjo ateiti. A noriu namo.
Suprantu, kad kalbu kaip usiaiktijusi ma, bet nieko nega
liu padaryti. Atrodo nemanoma engti pro ias dvigubas duris.
- Lena, liaukis, turi manim pasitikti. - Vis dlto jis mane
palieia, vos akimirk - vienu pirtu kepteli dilb. - Gerai? Pa
sikliauk manimi.
309

- A ir pasikliauju, bet... - itas oras, smarv, tamsa ir j ausmas,


jog aplink viskas pva... Man norisi bgti i ia. - Jeigu jos nra...
K gi, blogai. Bet jeigu yra ... Manau ... manau, turbt dar blogiau.
Aleksas iri i mane.
- Lena, turi inoti, - pagaliau tvirtai taria jis. I tikrj. A
linkteliu. Vos ypteljs jis atveria sunkias eto skyriaus duris.
Mudu iengiame i koridori, atrodanti lygiai taip, kaip isi
vaizdavau kameras Kriptose: betono sienos ir grindys, kad ir
kaip kadaise nudaytos, dabar igavusios nevar pilkai samani
ni atspalvi. Palubje kabanti lemput dega taip silpnai, kad vos
apvieia it ma patalp. Kertje ant taburets sdi sargybi
nis. Normalaus stambumo, netgi liesas, veidas raupltas nuo
spuog, plaukai primena pervirtus makaronus. Kai mudu su
Aleksu ieiname, sargybinis negalvodamas pasitaiso automat:
trukteli ariau kno, vamzdi pakreipia ms pusn.
Aleksas sustingsta. A visa isitempiu.
- ia negalima, - sako sargybinis. - Draudiama zona.
Pirm kart nuo tada, kai atjome i Kriptas, Aleksas sutrinka. Nervingai iupinja savo enkl.
- A ... maniau, kad buds Tomas.
Sargybinis atsistoja. Neitiktina, jis nedaug auktesnis u mane
ir tikrai emesnis u Aleks, bet i vis mano iandien matyt
sargybini io bijau labiausiai. Jo akys kakokios keistos, vilgsnis
gyvatikas. Dar niekada neteko stovti prieais autuvo vamzdi,
ir dabar, irdama juod jo ertm, jauiu galinti tuoj nualpti.
- O, jis ia, niekur nedings. Jau visada bus ia. - Sargybinis
piktai ypteli, pirtai graibo gaiduk. Kalbant matyti pilna burna
igedusi, pageltusi dant. - K tu inai apie Tom?
310

Kambaryje stoja tyla ir tampa, panai t, kuri tvyro lauke


prie perknij. Aleksas isiduoda, kad nervinasi, vieninteliu
bdu: ima gniauyti nuleistas rankas. Beveik matau jo galvoje
bganias mintis: jis galvoja, k toliau sakyti. Turbt supranta,
kad blogai padar usimindamas apie Tom, - net a sargybinio
balse, kai jis tar vard, igirdau paniek ir tarum.
Regis, praj o baisyb laiko, - i tikrj turbt vos kelios
sekunds, - tada Alekso veidu vl nuslydo abejingas valdikas
vilgsnis.
- Girdjome, buvo kakoks sunkus atvej is, daugiau nieko.
Sakinys gana miglotas, bet prielaida pakankamai aiki. Alek
sas dviem pirtais tingiai sukioja apsaugininko enkl. Sargybi
nis dirsteli j, ir matau, kad jis iek tiek apsiramina. Laim, ne
pasiiri dmiau. Aleksas laboratorijose turi tik pirmo laipsnio
saugumo leidim, taigi teis nebent apsilankyti valytoj sand
liuke, bet ne vaiktinti po draudiamas zonas ia ar kur kitur
Portlande taip, lyg bt j eimininkas.
- Tiek laiko praj o, ir nieko neinai? - burbteli sargybinis. Jau keli mnesiai, kai Tomas itemptas dienos vies. Bet tur
bt ir geriau dl IKD. Tokio dalyko tikrai nenorjome skelbti.
IKD yra Informacij os kontrols departamentas (arba, jei esi
cinikas kaip Hana, - Idiot kvailinimo departamentas, Cenz
ros departamentas), ir man paiurpsta rankos. etame skyriuje
atsitiko kakas labai baisaus, jeigu jau sikio IKD.
- Pats inai, kaip esti, - taria Aleksas, jau atsigavs po savo
klaidos. Jo balsas vl ramus ir pasitikintis. - Niekas nieko aikiai
nepasako. - Dar vienas miglotas teiginys, bet sargybinis linkteli.
- Tai jau taip. - Tada jis makteli galva mane. - Kas ji?
311

Jauiu, kaip jis spokso mano paaus be randelio, kaip pa


stebi, kad neturiu procedros yms. Kaip ir dauguma moni,
nejuia atsitraukia - vos pastebimai, bet vis tiek pajuntu senj
paeminim, vl prislina jausmas, jog esu kakuo bloga. A nu
leidiu akis.
- Niekas, - atsako Aleksas, ir, nors inau j turint taip sakyti,
krtin ugula sunkumas. - Turiu jai parodyti Kriptas, ir viskas.
Papildoma auklj amoji priemon, jei supranti, k turiu galvoje.
A sulaikau kvap sitikinusi, kad jis tuoj mus ispirs, beveik
ito troktu. Taiau ... U sargybinio taburets - sunkaus storo
metalo durys su elektronine spyna. Ji man primena Centrinio
taupomojo banko saugykl. U dur girdiu tolimus garsus,
manau, skleidiamus moni, nors sunku pasakyti.
U t dur galbt yra mano mama. Gali ten bti. Aleksas
teisus: turiu suinoti.
Pirm kart imu iki galo suprasti, k Aleksas sak vakar nak
t: vis laik mano mama turbt buvo gyva. A kvpavau, ir
ji kvpavo. A miegodavau, ir ji miegodavo, tik kitur. Kai gal
vodavau apie j, galbt ir ji galvodavo apie mane. Nepakeliama
mintis, ir stebuklinga, ir baisiai skaudi.
Aleksas ir sargybinis valandl iri kits kit. Aleksas tebe
sukioj a ant pirto enklo grandinl. is veiksmas, regis, ramina
sargybin.
- Negaliu js ten leisti, - sako jis, bet jau lyg atsiprayda
mas. Nuleids automat vl atsisda ant taburets. Skubiai i
kvepiu - pati to nejusdama buvau sulaikiusi kvap.
- Tu tik dirbi savo darb, - abejingai taria Aleksas. - Taigi
pavaduoji Tom?
312

- Taip ir yra. - Sargybinis vl dirsteli mane, ir vl pajun


tu, kaip jo vilgsnis stabteli ant mano nepaymto kaklo. Reikia
liautis, nedengti tos vietos delnu. Bet jis tikriausiai nutar, jog
mes nepridarysime j am rpesi, nes irdamas Aleks prisi
stato: - Frenkas Dorsetas. Vasar atkeltas i treio skyriaus - po
incidento.
Kakodl nuo odio incidentas nugara nubga iurpas.
- Sunkus darbelis, k?
Aleksas atsiliejs sien - siknijs nerpestingumas. Tik
a pajuntu jo balse tamp. Jis vilkina. Neino, k toliau daryti,
kaip patekti vid.
Frenkas gteli.
- ia tai ramiau, tikrai. Nieko nereikia nei leisti, nei ileisti.
Na, beveik nieko.
Jis vl vypteli parodydamas tuos baisius savo dantis, bet akys
tebra keistai negyvos, lyg utrauktos ydu. domu, alutinis gy
dymo poveikis ar visada tokios buvo.
Jis atloia galv, prisimerks iri Aleks ir man dar labiau
primena gyvat.
- Tai i kur igirdai apie Tom?
Aleksas toliau apsimeta ess nerpestingas, ypsodamas su
kioja enkl.
- Sklido kalbos, - gteldamas atsako. - Juk inai, kaip
bna.
- Zinau, - taria Frenkas. - Bet I KD neapsidiaug. Kelis m
nesius ms niekur neileido. Bej e, kokias kalbas girdjai?
Aiku, klausimas svarbus, savotikas ibandymas. Bk atsar
gus, mintyse tariu Aleksui, tarsi jis galt mane igirsti.
313

- Girdjau, jis gali turti bendrinink anapus, - gal tik aki


mirk dvejojs atsako Aleksas.
Staiga viskas stoja vietas - Alekso odiai: ia turiu drau
g ir tai, j og, atrodo, jis galdavo patekti et skyri. Vienas
sargybini tikriausiai buvo prijauiantysis, gal net aktyvus pa
siprieinimo dalyvis. Galvoje nuskamba Alekso pamgta fraz:
Ms daugiau, negu tu manai.
Frenkas aikiai nusiramina. Matyt, tokio atsakymo ir tikjo
si. Regis, nusprendia, kad Aleksas vis dlto patikimas. Paglosto
tarp keli taikiai kyant automato vamzd, lyg is bt uo.
- Taigi kad. Man buvo kaip perknas i giedro dangaus. Su
juo beveik nebuvau pastamas - kartais sutikdavau poilsio
kambary, por kart susidrm ikinyke, ir viskas. Su niekuo
per daug nebendravo. Logika. Tikriausiai prisinekdavo su
Nelegalais.
Pirm kart girdiu, kad pareignas pripaint, jog Tyruo
se gyvena mons, ir a staigiai traukiu oro. inau, Aleksui
skaudu taip atsainiai kalbt apie draug, suimt u tai, kad yra
prij auiantysis. Bausm tikriausiai buvo greita ir iauri, ypa
j og j is dirbo valstybs tarnyboje. Veikiausiai buvo pakartas,
nuautas, pasodintas elektros kd ar mestas pti vien ka
mer - j eigu teismas jo pasigailj o ir nenuteis mirti kanki
nant. Jei ivis buvo teismas . . .
Nuostabu, bet Alekso balsas nesikeiia.
- Koks buvo skundas?
Frenkas toliau glosto savo ginkl, ir nuo ito judesio, vel
naus, tarsi jis nort kvpti automatui gyvyb, man darosi
silpna.
314

- Jokio skundo nebuvo. - Jis brkteljo nuo veido plaukus


atidengdamas raudonom dmm imut kakt, blizgani nuo
prakaito. iame skyriuj e daug kariau, negu buvo kitur. Tarp
i sien susitvenks oras genda ir dvokia kaip ir visur kitur ia
me kalj ime. - Manoma, jis kak inojo apie pabgim. Buvo
atsakingas u kamer inspektavim. Juk tunelis neidygo per
vien nakt.
- Pabgim? - isprsta man nespjus susivokti. irdis ima
skaudiai plakti. Iki tol niekas nra pabgs i Kript, n karto.
Frenko ranka stabteli ant ginklo, pirtai vl oka keist ok
aplink gaiduk.
- O taip, - taria j is, irdamas Aleks, tarsi mans n nebt. - Tikriausiai girdjai apie tai.
Aleksas gteli.
- iokias tokias nuotrupas. Nieko tikro.
Frenkas nusijuokia. iurpus garsas. Primin man t kart,
kai maiau du kirus, ore besipeanius dl maisto, kaip jie kly
kaudami ritosi vandenyno link.
- Cha, pabgimas labai tikras. vyko vasar. Beje, prane
Tomas. Be abejo, jeigu jis padjo, ji gavo koki ei septyni
valand persvar.
Jam itarus ji, pastatas aplinkui tarsi ima griti. Skubiai
engteliu atgal atsitrenkdama sien. Galjo bti ji, pamanau, ir
vien siaubing, nedor akimirk pajuntu nusivylim. Tada pri
menu sau, jog jos gal apskritai ia nebuvo, be to, pabgti galjo
bet kas, bet kuri moteris i prij auianij ar agitatori. Taiau
galvos svaigimas nepraeina. Mane drasko nerimas ir baim, ir
miai apms nekantrumas.
315

- Kas jai yra? - klausia Frenkas. Jo balsas skamba lyg i kai kur.
- Dl oro, - iaip taip itariu. - ia toks oras ...
Frenkas vl nusij uokia - bjauriai sukvaki.
- Tau nepatinka itas oras? ia rojus, palyginti su kameromis.
Atrodo, is pokalbis j am malonus, ir a prisimenu, kaip prie
kelias savaites ginij ausi su Aleksu, kaip jis nesutiko, kad gydy
mas naudingas. A tvirtinau, kad be meils nra neapykantos,
o be neapykantos nra ir smurto. Neapykanta nra didiausias
pavojus, pasak jis. Pavojingiausia abejingumas.
Aleksas prabyla. Kalba taip pat tyliai ir nerpestingai, bet
jauiu tam tikr atspalv: tokiu balsu gatvs prekeiviai stengiasi
mogui silyti dut sumaigyt uog ar sugedusi aisl. Vis
kas gerai, a nuleisiu, bkit ramus.
- Klausyk, leisk mus valandlei. Uteks vienos minuts. Ma
tai, kad ji jau paklaikusi i baims. Dl viso ito turjau vilktis
i miesto tok keli, ir dar laisv dien, kai norjau eit ant molo,
pabandyt laim su mekere ar k. Matai, jeigu parvesiu j namo
nepersiaukljusi ... Hm, ko gera, gali vl tekti j ionai tempti.
Man liko tik dvi dienos atostog, ir vasara jau baigiasi. ..
- O ko taip terliojats? - klausia Frenkas, makteldamas gal
va mano pusn. - Jeigu dl jos kilo problem, labai lengvai ga
lima j sutvarkyti.
Aleksas ykiai ypteli.
- Jos tvas - Stivenas Dounsas, laboratorij komisaras. Jis
nori ivengti paankstintos procedros. Kad nebt jokio triuk
mo, prievartos ar panaiai. Nors nusiauk.
lus melas. Frenkas kaip niekur nieko gali liepti man paro
dyti asmens liudijim, ir mudviem su Aleksu bt galas. Nei316

nau, kokia bt bausm u patekim Kriptas melaginga dings


timi, bet tikrai nieko gero.
Frenkas tik dabar manimi susidomi. Nuvelgia tarsi greip
frut prekybos centre, spliodamas, ar prinoks, ir kol kas nieko
netaria. Pagaliau atsistoja, usimeta ant peties automat.
- Einam. Penkios minuts.
Kol j is kuiiasi su elektroninio urakto klaviatra, o kit ran
k prideda prie pirt atspaud tikrinimo ekranlio, Aleksas
paima man u alkns.
- Eik, - liepia iurkiu balsu, sakytum ivestas i kantrybs
mano priepuoliuko. Bet jo prisilietimas velnus, pirtai ilti, ra
minantys. Noriau, kad jis j neatitraukt, bet po akimirkos jis
mane paleidia. Jo akyse perskaitau maldavim, gars ir aik:
Bk stipri. Mes jau esame prie tikslo. Dar pabk stipri.
Spragteli uraktas. Frenkas ugula duris, pastumia peiu, ir
j os prasiveria lygiai tiek, kad galtume smukti koridori u j.
Aleksas engia pirmas, tada a, tada Frenkas. Koridorius toks
siauras, jog galime eiti tik vorele, ir jame netgi tamsiau negu
visose Kriptose.
Bet mane pritrekia dvokas: baisi puvsi smarv kaip kart
dien svartyne alia uosto, kur imetami visi uv viduriai. Net
Aleksas nusikeikia ir ima kosti delnu usims nos.
sivaizduoju, kaip man u nugaros isiiepia Frenkas.
- etas skyrius turi ypating aromat, - sako j is.
Eidama girdiu, kaip j o laun dauosi automatas. Bijau nu
alpti, todl noriu prisilaikyti sienos, bet ji apaugusi pelsiais ir
lapia. Abipus koridoriaus eina usklstos geleins durys, viso
se taisytas apmsojs lkts didumo langelis. Per sienas sklin317

da nepaliaujamos tylios aimanos. Tai blogiau negu ankstesnieji


riksmai ir klyksmai: itaip aimanuoja mons, jau prarad vilt,
kad j kas nors klausosi, iuo nesmoningu garsu tik upildo
mas laikas, erdv ir tamsa.
A neitversiu. Jeigu Aleksas neklysta, mano mama ia, u
vien t baisij dur, - taip arti, kad jei galiau pertvarkyti
akmen sandar ir juos itirpinti, itiesusi rank j paliesiau.
Esu ariau jos, nei kada nors svaj ojau vl bti.
Galvoje grumiasi skirtingos mintys ir trokimai: Mamos nega
li ia bti; veriau ji bt mirusi; noriu matyti jq. gyvq.. Po visomis
iomis mintimis tvinksi tas kitas odis: pabgimas, pabgimas.
Tokia galimyb atrodo pernelyg fantastika. Jeigu mama bt
pabgusi, a biau suinojusi. Ji bt atjusi mans pasiimti.
etame skyriuje koridorius vienas. Kiek matau, yra ma
daug keturiasdeimt dur, keturiasdeimt vienui.
- Na tai, didioj i ekskursija, - sako Frenkas. Padauo vie
nas pirmj dur. - ia js Tomukas, jeigu norit pasisveikinti.
Ir jis vl nusijuokia tuo savo baisiu kvakiniu juoku. Prisi
menu, k minjo, kai tik j ome. Jau visada bus ia.
Priekyje Aleksas tyli, bet matau, kad krpteli. Frenkas stuk
teli man nugar automato vamzdiu.
- Tai kaip patinka?
- Baisu, - ikoiu. Gerkl lyg apipinta spygliuota viela. Frenkas atrodo patenkintas.
- Veriau klausyk ir daryk, kas tau liepiama, - moko jis. Kas i to, jeigu baigsi kaip itas vyrukas.
Mes sustojame prieais vienas duris. Frenkas linkteli rody
damas maj langel, ir a nedrsiai prisiartinu, prisispaudiu
318

prie stiklo. Tokio apdulkjusio, kad beveik nepervieiamo, bet


prisimerkusi kameros prieblandoje t iriu: lov su nudry
usiu, purvinu iuiniu, klozet, kibir, kurio paskirtis turbt
ta pati kaip ir uniui padto dubens su vandeniu. I pradi pa
manau, kad kertje pamesta sen skarmal krva, bet paskui
suvokiu matanti Frenko mintj "vyruk" - nevarumais apte
kusi kaliaus, vien oda ir kaulai, susivlusi plauk kaltnas.
Jis nejuda, oda tokia purvina, jog susiliej a su sien pilkuma u
jo nugaros. Jeigu ne akys, be paliovos lakstanios, tarsi jis seki o
t ore vabzdius, niekaip nepalaikytum jo gyvu. Net mogumi
nepalaikytum.
Vl mkteli mintis: Veriau ji bt mirusi. Tik nebt to
kioj vietoj. Bet kur, tik ne ia.
Aleksas toliau eina koridoriumi, girdiu j garsiai kvepiant.
Pakeliu akis. Jis stovi kaip kastas, jo iraika mane igsdina.
- Ko? - tarsteliu.
Jis neatsako. iri kak, ko nematau a, - turbt kakokias
duris toliau koridoriuje. Staiga atsigria, j supurto drebulys.
- Neirk, - kimiai taria j is, ir mane uliej a baims banga.
- Kas ten? - klausiu. engiu prie jo. Staiga pasivaidena, jog
j is be galo toli, u nugaros prakalbusio Frenko balsas irgi skam
ba i tolumos.
- Ji ten kaljo, - kalba jis. - imtas atuonioliktame nume
ryje. Valdia nesukrapt pinig sienoms utaisyti, tai kol kas
viskas taip ir stovi. Remontui visada trksta alij.
Aleksas iri mane. Visas jo susitvardymas ir pasitikjimas
igarav. Akys dega pykiu, o gal skausmu, burn ikreip gri
masa. Man ima ti galva.
319

Aleksas kilsteli rank lyg nordamas mans neleisti. Ms


akys akimirk susitinka, tarp mudviej kakas ybteli, - per
spjimas, o gal atsipraymas, - ir a pro j sispraudiu imtas
atuoniolikt kamer.
i kamera beveik niekuo nesiskiria nuo kit, kurias maiau
pro mayius langelius eidama koridoriumi: gruobltos cemen
to grindys, rdimis apjs klozetas ir vandens pilnas kibiras,
kuriame ltai sukasi keli tarakonai; siaura gelein lovel su plo
nyiu iuiniu, kakieno atitempta pat vidur.
Bet sienos... Sienos priraintos, priraytos nuo krato iki
krato. Ir ne teksto. Jas dengia net menkiausiame lopinlyje be
galo kartojamas vienui vienas odis.
Meil.
Iraitytas didiulmis raidmis ir vos irimai iskrebentas
kampuose; iraiytas dailia raysena ir didiosiomis spausdin
tomis raidmis; ikapotas, idraskytas, ilesiotas, tarsi sienos
palengvle bt virtusios poezija.
Ant ems, susiraiiusi prie vienos sienos, guli blausi sidabro
grandinl su tebekabaniu ant jos talismanu: rubinais nusags
tytu durklu, kurio gelet beveik visikai sudilusi. Tvo talisma
nas. Mamos pakabutis.
Mano mamos.
Vis t laik, kiekvien ilg mano gyvenimo sekund, kai
maniau j mirus, ji buvo ia: drask, grem, lau beton ka
linta tarp i sien it seniai slepiama paslaptis.
Omiai pasijuntu lyg vl atsidrusi tame savo sapne: stoviu
ant uolos, o i po koj slysta em, virsta smliu laikrodyje. Jau
iuosi kaip visada t akimirk, taiau tada suvokiu, kad smlio
nebeliko, jau krisiu oru.
320

- Baisu, ar ne? Pairk, k liga jai padar. Kas ino, kiek


valand ji ia drask krebddama kaip iurk.
Frenkas su Aleksu stovi u mans. Frenko odiai aidi tar
tum per stor audekl. Staiga paaukta viesos spindulio, lyg
ilgas auksinis pirtas ilindusio pro igremt ang sienoje, en
giu ingsn tolyn kamer. Lauke, atrodo, debesys j au sklaidosi;
kitoje akmenins tvirtovs pusj e matau mlynai blykiojant
Prizampskoto up, o toliau - judani susipynusi lapij, alu
mos, sauls ir kvapios veinios gamtos lavin. Tyrus.
itiek valand, itiek dien reikjo raiyti itas penkias rai
des, keist ir baug od, od, kuris j ir kalino daugiau kaip
deimiai met.
Ir pagaliau is odis padjo j ai pabgti. Vienos sienos apaio
j e j i irai od daugyb kart tokiomis didiulmis raid
mis, beveik kdikio didumo, ir taip giliai, kad viena raid virto
tuneliu, pro kur ji ir itrko.

Peno tavo knui, pieno tavo kaulams, ledo kraujui


sustabdyti, skrandio, virkinanio akmenis.
Liaudikas palinkjimas

et kai geleiniai vartai trinkteldami usidar u ms


ir Kriptos nutolo, jausmas, jog esi i vis pusi uda
rytas, nepraeina. Krtin kakas baisiai tebegniauia

ir man sunku kvpuoti.


Senutlis kaljimo autobusas dusulingu varikliu mus nuve

a nuo sienos Diering. I ten mudu su Aleksu psti grtame


Portlando centr, vienas vienu, kitas kitu aligatviu. Kas keli
ingsniai jis krypteli galv mano pusn ir iopioja lyg tardamas
negirdimus odius. Zinau, jam neramu dl mans, gal bijo, kad
nepaliau, bet a neprisiveriu pavelgti jam akis ar k nors
pasakyti. Ziriu tiesiai prie save, kojas varau priek. Krtinje
ir skrandyje baisus skausmas, o visas knas lyg apmirs. Nejau
iu ems po koj, nei mediuose niokianio vjo, pralekian
io man pro veid; nejauiu sauls, pagaliau ilindusios i iur
piai juod debes ir nuvietusios pasaul keistai alsva spalva,
lyg viskas bt po vandeniu.
322

Kai buvau maa ir mir mama, - kai maniau j mirus, - pri


simenu, pirm kart isirengusi bgioti beviltikai pasiklydau
Kongreso gatvs, kurioje vis gyvenim aidiau, gale. Pasukusi
u kampo atsidriau prieais "Muilo burbul" valykl ir staiga
pamirau, kur esu, namai kairje ar deinje pusje. Viskas atro
d kitaip. Viskas atrod tarsi spalvota tikr daikt kopija, trapi
ir ikraipyta, sakytum biau pakliuvusi juok kambar, kur
veidrodiai atspindi mano kasdien pasaul.
Ir vl itaip jauiuosi. Pasiklydusi, surasta ir vl pasiklydusi,
ir viskas vienu metu. Dabar inau, jog kakur iame pasaulyje,
platybse anapus tvoros, mano mama gyva, kvpuoj a, prakai
tuoja, juda ir msto. domu, ar prisimena mane, ir skausmas
duria dar giliau, visikai uima kvap, a sustoju ir susirietusi
susiimu pilv.
Mes tebesame netoli pusiasalio, Brukso 37 kaimynystje, kur
tarp nam plyti priiuklinti susivlusios ols plotai ir apleisti
sodai. Bet gatvse dar pasitaiko moni, tarp j vienas toks, kur
i pradi palaikau reguliuotoju: net dabar, prie pat vidurdien,
jam ant kaklo tabaluoja ruporas, o prie diro pririta medin
lazda. Aleksas j irgi tikriausiai mato. Jis stovi u keli ingsni,
stengdamasis atrodyti nerpestingai, bet man sumurma:
- Ar gali paeiti?
I skausmo a vos pasijudinu. Dabar j is raio vis kn, pulsuoja galvoje.
- Manau, taip, - istenu.
- Skersgatvis kair. Eik ten.
Kiek manoma atsitiesusi - bent j au tiek, kad stengiu
kblinti gatvel tarp dviej dideli pastat. Madaug pusiau323

kelj stovi keli metaliniai konteineriai, apspisti musi. Kvapas


koktus, panaus Kript, bet vis tiek susmunku tarp dviej
konteineri dkinga u slptuv ir galimyb pasdti. Ilsintis
tvinksjimas galvoje apstoj a. Prilieju galv prie plyt mro
j ausdama, kaip pasaulis sibuoj a - it laivas, nutrks nuo
vartavimosi lyno.
Po keli akimirk prieina Aleksas, atsitps prieais nu
braukia man nuo veido plaukus. Pirm kart per vis dien gali
mane paliesti.
- Atleisk, Lena, - sako, ir a suprantu, kad jis atsiprao nuo
irdiai. - Maniau, norsi inoti.
- Dvylika met, - tariu. - Dvylika met laikiau j mirusia.
Valandl abu tylime. Aleksas ratais trina man peius, ran
kas ir kelius, kur tik pasiekia, lyg btinai stengdamasis ilaikyti
fizin ry. Noriau usimerkti ir bti nupsta tutum tartum
dulk, jausti, kaip visos mintys nuskriej a it pieni pkai, neami
vjo. Bet jo rankos tempia mane atgal: skersgatv ir Portlan
d, pasaul, kuris staiga neteko prasms.
Ji kakur yra, alsuoja, ialksta, valgo, vaikto, plaukioja. Jau
nemanoma n galvot apie tolesn gyvenim, nemanoma si
vaizduoti, kad galima miegoti, varstytis sportbaius prie bgi
m, padti Kerolei nurinkti indus ir netgi gulti su Aleksu jo
namelyj e, kai inau j esant gyv: kad ji kakur yra, nutolusi nuo
mans kaip tolimas vaigdynas.
Kodl ji mans nepasim? i mintis perskrodia lyg elektros
ikrova, ir skausmas sugrta. Kietai usimerkusi palenkiu gal
v priek ir meldiu, kad skausmas liautsi. Bet neinau, kam
melstis. Staiga nebeprisimenu joki odi, nieko nesugalvoju,
324

tik ivystu save ma banyioj e, irini, kaip vitrauose dega


saul, kaip vliau visa ta viesa ugsta palikdama spalvot sti
kl kvadratlius, blausius, tokius smulkius ir tarsi netikrus.
- Ei, pairk mane.
Vargais negalais atsimerkiu. Aleks regiu lyg per migl, nors
jis tupi ia pat.
- Tikriausiai nori valgyt, - velniai sako jis. - Palydsiu tave
namo, gerai? Ar paeisi?
Jis atsitraukia duodamas man vietos atsistoti.
- Ne, - atsakau kur kas grieiau, negu norj au, ir Aleksas
sutrinka.
- Tu negali paeiti?
Tarp antaki j am susimeta rauklel.
- Ne dl to. - Baisiai sunku ilaikyti normal bals. - A tik
negaliu eiti namo. I viso.
Aleksas atsidsta, pasitrina kakt.
- Galtume eiti Brukso gatv, kur laik pabti tame name.
O kai pasijusi geriau ...
- Tu nesupranti, - pertraukiu j. Krtinje tvenkiasi riksmas,
ropoja gerkle auktyn lyg juodas vabalas. Galvoje sukasi viena
mintis: Jie inojo. Visi inojo - Kerol ir dd Viljamas, gal net
Reiel - ir vis tiek leido man manyti, j og ji mirusi. Leido tikti,
jog ji mane paliko. Jog a j ai buvau niekas. Staiga mane ulieja
iki baltumo kaits pyktis: jei pareisiu namo ir juos pamatysiu,
nesusivaldysiu. Suplekinsiu nam arba iardysiu j lenta po len
tos. - A noriu pabgt su tavimi. Tyrus. Kaip kalbjome.
Manau, Aleksas apsidiaugs, bet j is atrodo tik nuvargs. Nu
suka akis, prisimerkia.
325

- Klausyk, Lena, buvo sunki diena. Tu nusikamavai. Ialkai.


Negali blaiviai mstyti...
- A mstau labai blaiviai. - Sunkiai atsistoju, kad neatrody
iau tokia bejg. Pykstu ir ant Alekso, nors inau, jog nekaltas.
Bet niris dauosi viduje vis stiprdamas ir isiveria nesirink
damas krypties. - Aleksai, a negaliu ia gyventi. Nebe. Tik ne
po... po viso to. - Gerkl suspaudia tramdomas riksmas. Aleksai, jie inojo. inojo ir man nesak.
Jis irgi pakyla, ltai, lyg skaudamom kojom.
- Nieko tikro tu neinai, - sako jis.
- Dar ir kaip inau, - atkertu, ir tai tiesa. Giliai irdyje inau.
Prisimenu mam, palinkusi prie mans, atplaukiant jos ibly
kus veid, jos bals. A tave myliu. Nepamirk. ito jie negali
atimti, - tyliai skamba man ausyse, o j os lpos lidnai ypso
si. Ji taip pat inojo. Tikriausiai inojo juos ateisiant j os iveti
t siaubing viet. Jau po savaits sdjau apvilkta iurkia
juoda suknute, su apelsin ievmis sterblje, kad turiau k
iulpti rydama aaras, o visi, kuriais tikjau, mane apsupo ne
pereinama, glotnia melo siena ("Ji sirgo"; "tai k daro i liga";
"Saviudyb"). I tikrj t dien a buvau palaidota. - Namo
negaliu eiti ir neisiu. Eisiu su tavimi. Mes galime gyventi Tyruo
se. Kiti mons juk gyvena, ar ne? Kitiems juk pavyko. Mano
mamai... - Noriu pasakyti: Mano mamai irgi pavyks, bet man
nutrksta balsas.
Aleksas dmiai iri mane.
- Lena, j eigu pabgsi... visam laikui pabgsi... nebus taip,
kaip man. Ar supranti? Tu negalsi nuolat pereidinti sienos.
Niekad negalsi grti. Tavo numeris bus paskelbtas nelegaliu.
326

Visi inos, j og esi maitinink. Visi tavs iekos. Jei kas nors su
ras ... jei kada klisi... - Aleksas nebaigia sakinio.
- Man nerpi, - metu jau nesivaldydama. - Argi ne tu pats
man pasilei? O dabar kas? Kai jau pasiryau, atsiimi savo
odius?
- A tik bandau ...
Vl j pertraukiu, tarku, lekiu pasikinkiusi pykt, trokdama
k nors draskyti, dauyti:
- Tu toks kaip visi. Niekuo ne geresnis. Moki tik nekti, ne
kti. Bet kai reikia k nors daryti, kai reikia man padti ...
- A ir stengiuosi tau padti, - piktai taria Aleksas. - Bet ia
ne juokas. Ar supranti? Toks pasirinkimas ne juokas, o tu dabar
tusi ir nesupranti, k kalbi.
Jis irgi ima pykti. Jo balsas manyje paadina kak skaus
minga, bet jau negaliu sustoti. Griauti, griauti, griauti - noriu
visk sunaikinti: j, save, vis miest, vis pasaul.
- Nenekk su manim kaip su vaiku.
- Tada nesielk kaip vaikas, - atauna jis. Matau, ikart pasigaili it odi. Grteljs onan atsidsta ir prabyla j au
normaliu balsu: - Klausyk, Lena. Tikrai atsipraau. inau, kad
turjai ... Noriu pasakyti, po viso, kas iandien atsitiko, a net
nepaj giu sivaizduoti, kaip tu j autiesi.
Per vlu. Pro aaras nieko nematau. Nusigrusi nuo jo nagu
rakinju sien. Atplyta plytos trupinlis. irdama, kaip jis
nukrinta, galvoju apie mam, apie tas baisias priraytas sienas,
ir dar labiau apsipilu aaromis.
- Jeigu a tau rpiau, pasiimtum mane, - sakau. - Jeigu
nors kiek rpiau, tuojau pat pasiimtum mane ir ieitume.
327

- Tu man rpi, - sako Aleksas.


- Ne, nerpiu. - Suprantu, kad elgiuosi vaikikai, bet nieko
negaliu padaryti. - Ir j ai nerpjau. N trupuio.
- Netiesa.
- Tai ko ji mans nepasim? - Vis dar nusisukusi nuo jo i
vis jg spaudiu deln prie sienos, tarsi bijodama, kad tuoj
pat nesugrit. - Kur ji dabar? Kodl mans neiekojo ?
- Pati inai kodl, - jau tviriau taria jis. - inai, kas bt buv,
jeigu ji bt dar kart sugauta ... sugauta su tavimi. Mirtis abiem.
inau, jis teisus, bet nuo to ne geriau. A varau savo:
- Ne dl to. A j ai nerpiu, kaip ir tau. Niekam nerpiu.
Ranka nusibraukiu panos.
- Lena ... - Aleksas suima man u alkni ar atsuka save. A
atkakliai spoksau em, tada jis kilsteli man smakr. - Magda
lena, - pirm kart nuo painties pradios kreipiasi mane pil
nu vardu. - Tavo mama tave myljo. Ar supranti? Ji tave myljo.
Ir tebemyli. Ji norjo, kad tau negrst pavojus.
Mane imua kartis. Pirm syk gyvenime neisigstu ito
odio. Manyje kakas atsiveria, isitiesia kaip kat atokaitoje, ir
a troktu, kad Aleksas vl j itart.
Jo balsas be galo velnus. Akys iltos, su viesos takeliais,
j spalva kaip sauls, ilt rudens vakar it sviestas tekanios
medi akomis.
- Ir a tave myliu. - Jo pirtai nuslysta mano skruostu, palie
ia lpas. - 'inok tai. Privalai inoti.
Tada itai ir atsitinka.
Kai taip stoviu tarp dviej bjauri iukli konteineri ka
kokiame prinerktame skersgatvyje, aplinkui grivant visam
328

pasauliui, ir girdiu, kaip Aleksas pasako tuos odius, visa


baim, kuri neioj ausi nuo pat to laiko, kada imokau sdti,
stovti, kvpuoti, - nuo to laiko, kada man buvo pasakyta, jog
mano esybs erdis upildyta kakuo blogu, kakuo sugedusiu
ir liguistu, kakuo, k btina ugniauti, nuo to laiko, kada man
buvo pasakyta, j og visada esu vos per ingsnel nuo praties, visa tai staiga inyksta. Tas daiktas, mano pradi pradia, mano
erdies erdis, dar labiau isitiesia, isiskleidia, vysteli auktyn
it vliava: pasijuntu kaip niekada stipri.
- Ir a tave myliu, - itariu.
Keista, taiau po tos valandls skersgatvyje miai suprantu
savo pilno vardo prasm, prieast, dl kurios mama mane pa
vadino Magdalena, ir k byloj a sena biblin sakm apie tai, kaip
Juozapas atsisak Marij os Magdalenos. Suvokiu, jog tai padar
ne iaip sau. Jis jos atsisak, kad ji bt iganyta, nors j am irdis
plyo j paleidiant.
Jis jos atsiadjo, nes myljo j.
Manau, gal ir mama man gimus jaut t pat: jog kada nors
turs taip pasielgti. Turbt itai neatskiriama nuo meils - turi
ko nors atsisakyti. Kartais net mogaus.
Mudu su Aleksu kalbams apie visk, k tursiu palikti pasi
traukdama su juo Tyrus. Jis nori sitikinti, ar a suprantu, kam
mes rytams, ko j au negalsiu: vakare sustoti prie usidariusios
"Riebuili kai" kepyklls ir prisipirkti usilikusi bandeli
po doler; sdti ant molo ir iopsoti kirus, klykaujanius ir
sukanius ratus vir galvos; bgioti toli, palei sodybas, kai rasa
spindi ant kiekvienos olels ir ji atrodo lyg aptraukta stiklu;
329

jau nebus nepaliauj amai oianio vandenyno, pulsuoj anio po


Portlandu lyg irdies plakimas, siaur akmenimis grst senojo
uosto gatveli, parduotuvi su rykiais, graiais drabuiais, ku
ri niekada negaljau pirkti.
I tikrj gaila palikti tik Han ir Greis. Visas Portlandas
dl mans gali nors ir igaruoti: blizgantys istyp netikri bok
tai, aklini parduotuvi fasadai ir nuolanks mons iplstomis
akimis, kurie nuleid galvas klausosi nesibaigianio melo, ro
miai sutinka aukotis it gyvuliai, varomi skerdykl.
- Jeigu bgsime, bsime tik a ir tu, - kartoja Aleksas, lyg
nordamas sitikinti, ar suprantu, kam esu pasiryusi. - Ir nie
kada negrime.
A jam sakau:
- Daugiau nieko nenoriu. Tik kad btume a ir tu. Visada.
Tikrai taip manau. Ir netgi nebij au. Kai jau inau, jog j tursiu, jog mudu tursime vienas kit, jauiu daugiau niekada
nieko nebijosianti.
Nutariame inykt i Portlando po savaits, likus lygiai de
vynioms dienoms iki procedros. Man neramu, kad taip ilgai
atidedame pabgim, - beveik knieti mauti tiesiai prie tvoros
ir dienos viesoje bandyt prasiverti anapus, bet Aleksas kaip
visada mane nuramina ir paaikina, jog reikia palaukti.
Per kelerius pastaruosius metus jis labai retai pereidavo sien.
Per daug pavojinga. Bet prie mudviej galutin pabgim Alek
sas kit savait j kirs du sykius - beveik saviudyb, bet jis man
rodinja, jog btina. Pabgs su manimi neteks darbo ir nebe
simokys, irgi bus paskelbtas nelegaliu, nors i ties jo tapatyb
niekada ir nebuvo legali, j sukr pasiprieinimo organizacija.
330

Kai abu tapsime Nelegalais, bsime itrinti i sistemos. Mu


dviej neliks. Lyg niekada nebtume gyven. Na, bent j au gali
me tiktis, kad Tyrus ms niekas nesivys. Nebus j oki reid.
Niekas ms neiekos. Nordami mus gaudyti, j ie turt pripa
inti, j og pabgome i Portlando, jog tai manoma, jog Nelegal
esama.
Vos tik igydytieji vl smeigs vilgsn ateit, begalin die
n, kurias reiks pereiti, virtin, mes virsime mklomis, pdsa
kais, prisiminimais - netgi jais neilgai tebsime.
Kadangi Aleksas daugiau negals grt Portland, turime
pergabenti kuo daugiau maisto, iemini drabui ir kit daik
t, be kuri negalsime isiversti. Nelegalai gyvenvietse mie
lai viskuo dalijasi, bet ruduo ir iema Tyruose - visada sunks
met laikai, o taip ilgai igyvens Portlande Aleksas nra toks
jau aunus mediotojas rankiotojas.
Sutariame vidurnakt susitikti ms name ir toliau planuoti.
A atsineiu pirmus daiktus, kuriuos noriu pasiimti: nuotrauk
album, laikelius, vienuoliktoje klasje mudviej su Hana siun
tintus viena kitai per matematikos pamokas, ir maisto, kiek
stengsiu nukniaukti "Usuk ir sutaupyk" parduotuvje.
Pasidaro beveik trys valandos, kai su Aleksu isiskiriame ir
a pasuku namo. Debesys prasisklaid, dangus j properose
viesiai melsvas lyg ibluks ir iskids ilkas. Oras iltas, bet v
j as dvelkia rudens vsa ir deginam lap dmais. Netrukus veli
gamtos aluma suliepsnos rykiai raudonomis ir oraninmis
spalvomis, paskui ir jos uges, pavirs j uodu iemos trapumu.
O mans nebus - bsiu kakur tarp drebani belapi medi,
klimpusi pusnynuose. Bet su manimi bus Aleksas ir mums
33 1

nereiks nieko bij oti. Vaikiosime susim u rank ir buiuo


sims vidury dienos, mylsime vienas kit, ir niekas nemgins
ms iskirti.
Nepaisant visko, kas iandien atsitiko, jauiuosi ramesn nei
kada nors, sakytum Alekso ir mano odiai bt mus apgaub
apsaugine aura.
Nebgiojau daugiau kaip mnes. Per karta, be to, Kerol
neleido. Taiau vos grusi namo paskambinu Hanai, pakvieiu
susitikti mokyklos stadiono bgimo take, prastoje starto vieto
je, ir ji nusijuokia.
- Pati jau norjau skambinti ir kviesti, - sako ji.
- Telepatija, - tariu; jos juok trumpai ugoia esys, kai
kakur Portlando gilumoje prie ms linijos prisijungia cenzo
rius. Aminoji besisukanti akis, niekada neprarandanti budru
mo. Akimirk a uverdu pykiu, bet greit atautu. Jau netrukus
visikai ir aminai inyksiu i emlapio.
Tikjausi ieiti i nam nesusidrusi su Kerole, bet prie dur
ji pastoja man keli. Kaip visada, sukasi virtuvje be galo karto
dama virimo ir valymo cikl.
- Kur buvai vis dien? - klausia.
- Su Hana, - negalvodama atsakau.
- Ir vl ieini?
- Pabgioti.
Pirma maniau, jog j ivydusi nagais iaksiu veid arba u
muiu. Taiau dabar irdama j jauiu tik stingul, lyg ji bt
skelbim lenta ar autobusu pravaiuojantis nepastamas mogus.
- Vakarien pus atuoni, - spj a ji. - Noriu, kad parjusi
padengtum stal.
332

- Pareisiu, - paadu.
Man topteli, kad tok stingul, tok atskirum ji ir visi igy
dytieji j auia vis laik, tarsi tave nuo vis kit moni skirt
storas, garsus slopinantis stiklas. Per j beveik niekas nepereina.
U jo beveik niekas neturi reikms. Sakoma, kad gydoma dl
laims, taiau dabar suprantu, jog taip nra ir niekada nebuvo.
Gydoma dl baims: skausmo baims, sielvarto baims, baims,
baims, baims - dl aklo gyvuliko gyvenimo, bailaus, nykaus
ir kvailo, tolydio atsitrenkiant supanias sienas, lepsint vis
siaurjaniais koridoriais.
Pirm kart gyvenime Kerols nuoirdiai gaila. Man tik
septyniolika met, bet a jau inau kai k, ko neino ji: inau,
kad gyvenimas - ne gyvenimas, jeigu per j tik plauki. Zinau, jog
svarbiausia, nra nieko svarbiau, kaip rasti tau brangius dalykus
ir laikytis j sikibus, kovoti dl j, n u k nepaleisti i rank.
- Gerai. - Kerol stovi truput sutrikusi, kaip visada, kai nori
pasakyti k nors prasmingo, bet nelabai prisimena, kaip tai da
ryti. - Dvi savaits iki procedros, - pagaliau taria ji.
- eiolika dien, - burbteliu, bet mintyse skaiiuoju: sep
tynios dienos. Septynios dienos, ir bsiu laisva, toli nuo vis
i moni ir j slidi, pavirutinik gyvenimli praslenkant
vienam pro kit, slystant, slystant i gyvenimo mirt. Jiems ie
bviai beveik nesiskiria.
- Nervintis nieko blogo, - sako ji. Tai ir yra sunkiausi o
diai, kuriuos ji vis laik stengsi pasakyti, paguodos odiai,
kuriems prisiminti jai prireik itiek pastang. Varg teta Kero
l: gyvenimas, susidedantis i ind ir irneli skardini lenktais
kratais, ir dien, tekani i vienos kit. Man dingteli, kokia ji
333

atrodo sena. Veidas ivagotas raukli, plaukuose daugyb il


sruog. Tik akys man rodinja, j og amius jai neturi takos,
iplstos, tarsi plvele aptrauktos vis igydytj akys, regis,
nuolat velgianios tol. Jauna, dar prie gydym, tikriausiai
buvo grai, bent jau tokia pat aukta kaip mano mama ir galbt
tokia pat liekna, ir mintyse msteli paveikslas: dvi paaugls, du
plonyiai lautiniai skliausteliai, atskirti sidabrinio vandenyno
ploteliu, besitakantys ir kvatojantys. tai toki dalyk ir nei
siadama.
- Oi, bet a nesinervinu, - sakau. - Patikk, negaliu sulaukti.
Liko septynios dienos.

Kas yra grois? Grois - ne daugiau kaip triukas, iliuzija, kuri sukelia au
drintos dalels ir elektronai, susidurdami tavo akyse, stumdydamiesi tavo
smegenyse lyg idykusi mokinuk brys, per pertrauk lekian tis kiem.
Nejau pasiduosite iliuzijai? Nejau leisits apgaudinjami?

"

Apie groi ir mel" -

Elena D"rpyr. "Nauj oj i filosofija"

ai ateinu, Hana jau laukia atsiliejusi grandinin sta


diono tvor, uvertusi galv ir usimerkusi nuo sauls.
Spinduli nubaltinti plaukai krinta ant pei. A su

stoju u keliolikos ingsni, nes noriu siminti j kaip tik toki,


aminai ilaikyti sispaudus smonje j os paveiksl.
Staiga ji atsimerkia, pamato mane.
- Dar nepradjome bgti, - sako atsistumdama nuo tvoros ir

pabrtinai pasiiri laikrodl, - o tu jau atsilieki.


- Ar ia ikis? - klausiu prieidama prie jos.
- Tik faktas, - nusiypso ji. Man prisiartinus ypsena dingsta. - Tu pasikeitusi.
- Pavargusi, - tariu. Keista sveikintis nei apsikabinant, nei
k, nors mes visada taip elgiams, visada turjome taip elgtis.
335

Keista, kad a jai niekada nesu sakiusi, kokia ji man brangi. Sunki diena.
- Nori pasinekti? - Ji iri prisimerkusi. Per vasar deg.
Nosis nusta strazdanomis lyg vaigdutmis. Tikrai laikau j
turbt graiausia mergaite Portlande, o gal ir visame pasaulyje,
pagalvojus, kaip ji suaugs ir mane pamir, skaudiai nudiegia
po onkauliais. Kada nors ji beveik neprisimins kartu praleisto
laiko, o jei ir prisimins, tik kaip sen ir truput juoking sapn,
kurio vaizdai jau baigia idilti.
- Gal kai pabgiosime, - sakau, nes daugiau nieko nesugal
voju. Reikia eit priek, kito kelio nra. Eit priek, kad ir kas
nutikt. Toks visuotinis dsnis.
- Nori pasakyti - kai prisirysi mano sukelt dulki, - nusi
aipo ji pasilenkusi, manktindama pakinkli sausgysles.
- Kam kalbti, o tau tylti, juk vis vasar pradrybsojai.
- Pati tylk. - Atlousi galv, ji mirkteli man. - Vargu ar tai,
kuo usiimi su Aleksu, galima vadinti mankta.
- a ...
- Nusiramink, aplinkui nieko nra. A irjau.
Viskas atrodo taip kasdienika, taip maloniai, nuostabiai
kasdienika, ir mane uplsta toks diaugsmas, jog net galva
sukasi. Gatvs nudryuotos auksins sauls ir eli ruoais,
oras kvepia druska, kepama msa ir iek tiek - krant iplau
tais jros dumbliais. Noriu visam laikui siminti i akimirk,
isaugoti kaip talisman - savo senj gyvenim, savo paslapt.
- Pagauk, - tariu kepteldama Hanai pet.
lr nubgu, o ji spiegdama oka vytis, ir mes, apsukusios sta
dionu rat, nedvejodamos ir nesitarusios pasukame prieplauk
336

link. Mano kojos stiprios, kandimo aizda, gauta reido nakt,


graiai ir visikai sugij o, blauzdoje liko tik siauras rausvas ruo
elis - nelyginant ypsena. Vsus oras veriasi plauius ir i j,
net skauda, bet itas skausmas geras: primena, kaip nuostabu
alsuoti, justi skausm, apskritai justi. Akis grauia srumas, ir
a tankiai mirksiu nesusigaudydama, kas tai, aaros ar prakaitas.
is ms bgimas nra greiiausias, bet, mano galva, vie
nas skmingiausi. Mes ilaikome tolyg ritm ir, bgdamos
beveik petys pet, nuo Senoj o uosto lanku pasukame Rytin
promenad.
Bgame tikrai liau negu vasaros pradioje. veikusios ma
daug tris mylias pradedame retinti ingsn, be odi sutartinai
pasileidiame nuokalne papldim ir nugriuvusios ant smlio
imame kvatoti.
- Dvi minuts, - iopioja Hana. - Man reikia dar dviej
minui.
- Apsieisi, - sakau, nors pati diaugiuosi pertraukle.
- Pati apsieisi, - atauna ji, sviesdama mano pusn sauj
smlio. Abi apsiveriam auktielninkos ir gulim isktusios ran
kas ir kojas, lyg brdamos sniege angel. Drgnokas smlis ma
loniai vsina od. Vis dlto turbt lyta, gal kai mudu su Aleksu
buvome Kriptose. Prisiminus t ma kamer ir raid, igrem
t kiaurai sien, sauls vies, plieskiani pro ang, Kriptose gi
ms j ausmas vl sugniauia krtin. Net ir dabar, i akimirk,
mano mama kakur yra - j uda, alsuoja, gyvena.
K gi, netrukus ir a ten bsiu.
Pliae moni maai, daugiausia pasivaikioti atjusios ei
mos, dar kakoks senukas, pasiramstydamas lazda, ltai kblina
337

palei vanden. Saul lenda u debes, uutkis tamsiai pilkas,


vos irimo alsvo atspalvio.
- Negaliu patikti, kad po keli savaii mums jau nereiks
drebti dl komendanto valandos, - sako Hana, atsigrdama
mane. - Tau liko maiau kaip trys savaits. eiolika dien, ar ne?
- Aha.
Hanai meluoti nenoriu, todl atsisdu, prisitraukiu kelius po
smakru.
- Turbt pirm dien po igydymo vis nakt negriu namo.
Vien todl, kad bus leistina. - Hana pasiremia alknmis. - Ga
ltume ir abi k nors suplanuoti.
Jos balsas nuskamba maldauj amai. inau turinti pasakyti:
Na, inoma arba: Nuostabi mintis. inau, nuo to ji pasijust ge
riau, - apsimetus, kad gyvensime kaip gyvenusios.
Bet neprisiveriu itarti i odi. Nykiu braukau nuo
laun sml.
- Paklausyk, Hana. Turiu tau kai k pasakyti. Dl procedros ...
- O k?
Mano balse igirdusi rimt gaid, ji tariai prisimerkia.
- Paadk, kad nesupyksi, gerai? A negalsiu ... - Nutylu ne
pasakiusi: A negalsiu tavs palikti, jeigu ant mans pyksi.
Hana atsisda, tramdydama juok kilsteli rank.
- Tuoj atspsiu. Tu pabgsi laivu su Aleksu, paspruksite nuo
mans kaip fikri nenaudliai ir Nelegalai.
Ji kalba juokais, bet balse pajuntu gl. Ji nori, kad jai pa
prietarauiau. Bet a nieko nesakau. Valandl mudvi irime
viena kit, ir staiga jos veide ugsta visa viesa ir energija.
338

- Tu juk ne rimtai, - pagaliau sako ji. - To negali bti.


- Reikia, Hana, - tyliai tariu.
- Kada? - Prikandusi lp, ji velgia al.
- iandien nutarme. ryt.
- Ne, kada bgsi.
Dvejoju tik akimirk. Po io ryto jauiuosi taip, lyg pasaul
ir jo daiktus painiau labai menkai. Bet inau, kad Hana nie
kada mans neiduos, bent jau dabar, kol jai dar smegenis ne
smeigti strypai, kol jie dar jos nedrasko. Dabar suvokiu, kad
is gydymas vis dlto tai ir daro: mones suskaldo, atkerta nuo
pai savs.
Taiau kai jie prie jos prisikas, bus j au vlu.
- Penktadien, - atsakau. - Po savaits.
Ji su vilpesiu ikvepia pro dantis.
- Negali bti, kad kalbi rimtai.
- ia a nieko neturiu, - sakau.
Ji pasiiri mane. Jos akys iplstos, suprantu j ugavusi.
- Tu turi mane.
Staiga man topteli ieitis - paprasta, juokingai paprasta. A
vos nenusijuokiu.
- Bgam kartu, - isprsta man. Hana susirpinusi nuvelgia
plia, bet visi jau isivaikioj. Senukas nuplumpino tolyn ir ti
krai negirdjo. - A rimtai, Hana. Galtum bgti su mumis. Tau
patikt Tyruose. Ten fantastika. sikrusios net gyvenviets.
- Tu ten j au buvai? - grietai pertraukia ji mane.
A nuraustu - jai taip ir nepapasakojau apie nakt Tyruose
su Aleksu. inau, jog ir itai ji palaikys idavyste. Juk visada jai
visk pasakodavau.
339

- Tik vien kart. Ir vos por valand. Hana, ten nuostabu.


Visai ne taip, kaip sivaizdavome. O perjimas ... Tai, kad ivis
sien galima pereiti... Labai daug kas n trupuio nepanau tai,
kas mums kalbama. Hana, jie mums meluoja.
Nutylu susij audinusi. Nuleidusi akis, Hana peioja bgioji
mo ortuk sil.
- Galtume tai padaryti, - tariu jau velniau. - Pabgti trise.
Hana ilgai tyli. Prisimerkusi iri vandenyn. Pagaliau papurto galv, vos pastebimas judesys, ir lidnai ypteli.
- Lena, a tavs pasiilgsiu, - taria ji, ir man nueina per ird.
- Hana ... - prabylu, bet ji mane pertraukia:
- O gal ir nepasiilgsiu. - Ji atsistoja, nusibraukia nuo ort
sml. - Gydymas kaip tik ir ada, kad skausmo nebebus. Bent
jau tokio.
- Tu neprivalai darytis procedros. - Pakylu ir a. - Bgam
Tyrus.
Hana dirbtinai nusijuokia.
- Ir palikt visa tai? - Ji plaiai mosteli. Gal ir juokauja, bet
nelabai. iaip ar taip, nepaisant vis savo kalb, slapt vakar
li ir udraustos muzikos, Hana nenori atsisakyti io gyvenimo,
palikti io miesto: vieninteli savo nam. Ji, aiku, ia turi gyve
nim: eim, ateit, ger por. A nieko neturiu.
Hanai suvirpa lp kertels, ji nuleidia galv ir ima spardyti
sml. Noriu j kaip nors paguosti, bet nesugalvoju, k sakyti.
Krtin veria jausmas, lyg ia stovdama su j a iriau, kaip i
nyksta visas mano gyvenimas alia Hanos, visa ms draugyst:
vakarliai su nakvyne, kai vidurnakt triaukdavome draudia
mus kukurz spragsius; visos vertinimo dienos repeticijos,
340

kai Hana, usidjusi tvo akinius, trinkteldavo per stal liniuo


te, jeigu neteisingai atsakydavau, o mudvi net springdavom i
juoko; ta diena, kai ji ieb kumiu Dilij anai Doson veid,
nes toji pasak, kad mano kraujas ukrstas liga; pasisdjimai
ant molo valgant ledus ir svajojant, kaip bsime suporuotos ir
gyvensime alimais, vienoduose namuose. Visa tai traukia ne
btis, nuplaukia lyg srovs neamas smlis.
- Tu niekuo nekalta, - prabylu. Istumiu odius pro gerkl
je stovint gumul. - Judvi su Greise ia esate vieninteliai man
brangs mons. Daugiau nieko ... Visi kiti nieko nereikia.
- inau, - murmteli ji, bet neatsisuka.
- Hana, jie ... mano mam jie udar kaljim.
Pirma neketinau j ai sakyti. Nenorjau apie tai kalbti. Bet
isprdo. Ji staigiai pakelia galv.
- K ia dabar neki?
Ir a jai imu pasakoti apie Kriptas. Keista, bet neitytu. Vis
k smulkiai apsakau. etj skyri ir pabgim, kamer, pri
raintas sienas. Hana klausosi tyldama, sustingusi. Nesu jos
maiusi tokios susikaupusios ir rimtos.
Man baigus pasakoti, Hana sdi ibalusi. Atrodo lygiai taip
kaip vaikystje, kai sddavom iki vlumos ir gsdindavom vie
na kit istorij omis apie vaiduoklius. I dalies mano mamos isto
rija irgi yra pasaka apie vaiduokl.
- Ujauiu, Lena, - vos girdimai sukuda ji. - Neinau, k
dar pasakyti. Man tavs taip gaila.
Linkteliu velgdama vandenyn. Kain ar tai, k suino
jome apie kitas pasaulio alis, negydytj dal, teisinga, ar jos
i tikrj tokios laukins, ligos subjaurotos, iaurios ir kupinos
34 1

skausmo, kaip visi sako. Neabejoju, jog ir tai melas. Juk i ties
daug lengviau sivaizduoti miest kaip Portlandas, aptvert sie
nomis, tvoromis ir pusiau tiesomis, miest, kur en ten siiebia
meil, kad ir kokia netobula.
- Supranti, kodl turiu bgti, - sakau. Tai ne klausimas, bet
ji linkteli.
- Aha. - Hana lengvai pasipurto lyg stengdamasi pabusti i
sapno. Atsisuka mane. Akys lidnos, bet ji narsiai nusiypso.
- Lena Helovj, esi tikra legenda.
- Kurgi ne. - Uveriu akis, bet pasijuntu geriau. Kreipiasi
mane mamos pavarde, taigi mane supranta. - Galbt pamoko
ma istorija.
- A rimtai. - dmiai irdama mane nusibraukia nuo
veido plaukus. - inok, buvau neteisi. Prisimeni, k sakiau va
saros pradioje? Maniau, jog tu bijai. Maniau, bijai net men
kiausios rizikos. - Ji vl lidnai ypteli. - Paaikjo, kad esi dr
sesn u mane.
- Hana ...
- Viskas gerai, - pertraukia ji mane numodama ranka. - Tu
esi to verta. Verta daugiau.
Net neinau, k sakyti. Noriu j apkabinti, bet tik apglbiu
save. Vj as nuo vandens varbus.
- Hana, a tavs pasiilgsiu, - patyljusi tariu.
Ji engia prie vandens, sportbaio nosimi paeria vir
smlio. Akimirk jis lyg laikosi ore.
- Na, inai, kur a bsiu.
Kur laik stovime klausydamosi, kaip potvynis grauiasi
krant, vanduo kilnoja ir stumdo sml: per daugyb tkstani
342

met juo virto ia gulj akmenys. Kada nors gal visk apsems
vanduo. Kada nors gal viskas virs dulkmis.
Staiga Hana atsisukusi pasilo:
- Klausyk, parbkim stadion. - Ir nulekia nelaukusi suti
kimo.
- Taip nesininga! - aukiu, bet per daug nesistengiu jos
pasivyti. Leidiu j ai bgti pirma, nes noriu siminti toki, ko
kia yra dabar: bganti, besijuokianti, degusi, linksma, grai ir
mano draug; paskutiniuose sauls spinduliuose viess plaukai
vysioja kaip deglas, kaip vyturys, rodantis keli gerus daly
kus ateityje ir abiej laukianias geresnes dienas.
Meil, mirtiniausia i vis mirtin dalyk: ji udo ir su atsaku,
ir be atsako.
Nors i tikrj taip nra.
Pasmerkjas ir pasmerktasis. Budelis, kirvio amenys, pa
skutin atgaila, tylus aikteljimas, viruje susibuoja dangus, o
tu sakai: Dkui, Dieve, dkui, dkui.
Meil - ji tave ir nuudys, ir iganys.

Turiu pabgti ir gyventi arba pasilikti ir mirti.


I Viljamo ekspyro pamokomos istorijos " Romeo ir Duljeta",

dta " 100 citat, privalom inoti per stojamuosius egzaminus"


("The Princeton Review")

alta, kai iek tiek po vidurnakio isiruoiu Brukso 37,


todl nailonin striuk susisegu iki pat smakro. Gatvs
tamsios ir tylios kaip visada. Niekur n krept, nekruste

li n viena uuolaida, sienomis neliauioja eliai, nuo kuri


reikt stryktelt i baims, neiba kai akys, necaksi miri
njani iurki pdels, tolumoj e nekauki patruliuojani
reguliuotoj ingsniai. Toks spdis, lyg visas miestas sitemps

j au laukt iemos - lyg visas miestas bt ualdytas. iurpokas


j ausmas. Prisimenu nam, kakaip usilikus per aibik kar
ir dabar stovint Tyruose - puikiai isilaikius, bet visikai negy
venam, kanibariuose priaug laukini gli.
_
Lengviau atsidstu pasukusi u kampo ir ivydusi surdi
j usi gelein tvor, ymini Brukso 37 valdos ribas; mane
uplsta laim, kai pagalvoju, kaip Aleksas viename tamsi
344

kambari surimtjs krauna kuprin antklodes ir maisto kon


servus. Iki tol nebuvau suvokusi, kad kakuriuo metu per i
vasar Brukso 37 pradjau laikyti savo namais. Pasitaisiusi ant
peties kuprin ristele pasileidiu prie vart.
Kakas negerai: kelis kartus patraukiu, bet vartai neatsidaro.
Pamanau, gal usikirto. Paskui pastebiu, jog ant vart kabo spy
na. Nauja. Kai j trkteliu, ji ybteli mnesienoje.
Brukso 3 7 kiemas urakintas.
A taip nustembu, j og nejauiu nei baims, nei tarimo. Gal
voju tik apie Aleks: kur yra ir ar jis ukabino it spyn. Gal, pa
manau, urakino vartus, kad niekas neitampyt ms daikt?
O gal a paankstinau arba pavlavau. Jau ketinu roptis per tvo
r, kai deinj e i tamsos inyra Aleksas, tyliai engteli i eli.
- Aleksai!
Nors buvom isiskyr vos kelet valand, nemonikai apsi
diaugiu j pamaiusi - netrukus jis bus mano, atvirai ir visi
kai - ir pamirtu, kad negalima garsiai aukti.
- Tyliau ...
Susverdjs, kai puolu ant kaklo, jis apkabina mane. Atlousi
galv pasiiriu j, matau, jog ypsosi, taigi laimingas kaip ir a.
Jis pakteli man nosies galiuk.
- Mes dar nesame saugs.
- Taip, bet jau tuoj bsime. - Pasistiebusi velniai j buiuoju.
Kaip visada, pajutusi j o lpas pamirtu visa, kas pasaulyje blo
ga. Isipldama i jo glbio aismingai pliaukteliu per rank. Beje, ai, kad nepamirai duoti rakto.
- Rakto? - suglumsta Aleksas.
- Vart spynos.
345

Noriu jam gnybti, bet j is traukiasi purtydamas galv, staiga


ibals ir persigands, - ir t akimirk suprantu, abu supranta
me, Aleksas isiioja kako sakyti, bet itai trunka aminyb,
ir kaip tik tada suvokiu, kodl ji regiu taip aikiai, rmint
viesoje, sustingus lyg elnias prieais sunkveimio ibintus
(inakt reguliuotojai pasivieia proektoriais), balsas i tam
sos urinka:
- Stokit abu! Rankas ant galvos!
Pagaliau mane pasiekia Alekso odiai:
- Bk, Lena, bk!
Jis j au lekia atgal patamsyje, bet mano kojos ne tokios grei
tos, aklai ir be tikslo pasileidiu pirma pasitaikiusia gatve, taiau
naktis atgyja judriais eliais, besivejaniais mane, aukian
iais, stvarstaniais u plauk, atrodo, imtai j pasipila nuo
kalno, dygsta i po emi, krinta i medi, oro.
- iupkit j, iupkit!
irdis veriasi i krtins, negaliu kvpuoti; dar niekada taip
nebij oj au, i baims numirsiu. Vis daugiau eli virsta mo
nmis, visi jie aukdami vejasi mane ginkluoti blizganiais me
taliniais ginklais, automatais ir lazdomis, "Mace" aerozoliais.
A bgu vis itrkdama, pasuku kaln, tiesiu keliu Brendono
gatv, bet nepavyksta. I upakalio mane stveria reguliuotojas.
iaip taip atsikratau jo rank, bet atsitrenkiu vyrik sargybinio
uniforma, mane sugriebia kitos rankos. Baim lyg elis, lyg
apklotas prislegia mane, neleidia kvpuoti.
alimais suia patrulio automobilis, besisukantys ibintai
akimirk visk nutvieskia, paskui pasaulis, ltai artdamas, ima
pulsuoti juodai, baltai, juodai, baltai.
346

Baisaus riksmo perkreiptas veidas; i kairs strykteli uo, iieps dantis, kakas rkia:
- Pargriaukit j! Pargriaukit!
Nra oro, nra oro, nra oro.
Plonas vilpesys, riksmas, ore sustingsta lazda. Ji smogia,
urgzdamas paoka uo, mane it ugnis nutvilko skausmas.
Ir viskas, juoduma.
Kai atsimerkiu, pasaulis atrodo pairs tkstaniais gaballi.
Matau tik viesos ukeles, besisukanias, tarsi kas kratyt ka
leidoskop. Kelis kartus sumirksiu, ukels ltai susiliej a ir su
sidlioja viesos piltuv, kremines lubas, subjaurotas vandens
dme, kurios kontrai primena peld. Mano kambarys. Mano
namai. A namie.
Pirmiausia pajuntu palengvjim: kn peri, lyg j bt
pribesta tkstaniai adatli, nieko nenoriu, tik gulti ant
minkt pagalvi ir, panirus tams ir miego umart, laukti,
kol galvoje isisklaidys atrus skausmas. Tada prisimenu: spyn,
antpuol, puolanius elius. Ir Aleks.
A neinau, kas itiko Aleks.
Bandau keltis, taiau baisus skausmas perveria galv ir ka
kl, aikteljusi nugrivu ant pagalvi. Usimerkusi girdiu, kaip
girgteli mano kambario durys ir i apaios vir sibteli bal
sai. Virtuvje teta su kakuo kalbasi, su vyrikiu, bet balsas ne
pastamas. Turbt kokio reguliuotojo.
ingsniai per kambar. Dar kieiau usimerkiu apsimesda
ma, kad miegu, nes kakas palinksta prie mans. Jauiu, kaip
kaklo on kutena alsavimas.
347

Ant laipt sutrepsi kiti ingsniai, prie dur sunypia Den:


- O k tu ia veiki? Teta Kerol tau liep nelsti. Tutuojau
mar apaion, kol nepaskundiau.
Nuo mano lovos pakyla svoris, lengvi ingsniukai tapsi i
kambario. Trupuiuk prasimerkusi spju pamatyti, kaip Grei
s smunka koridori pralindusi pro Den tarpdury. i, matyt,
mane stebi. Vl kietai usimerkiu, kai Den atsargiai engia
kelis ingsnius lovos link. Staiga apsisukusi paknopstom neria
lauk. Girdiu j ktelint:
- Tebemiega!
Durys girgddamos vl usiveria. Bet a dar spju igirsti
virtuvje itariam klausim, labai aikiai:
- Kas jis? Kas j ukrt?
Dabar prisiveriu atsissti, nors galv ir kakl varsto diegliai
ir nuo menkiausio judesio viskas aplinkui siaubingai linguoja.
Noriu stotis, bet kojos nelaiko. Susmunku ant grind ir visom
keturiom liauiu prie dur. Ir itai man per sunku, taigi dreb
dama lieku gulti, o kambarys toliau sibuoja auktyn, emyn lyg kokia velnika supamoji lenta.
Laim, kai galva ant grind, geriau girdti, kas kalbama apaioje. Teta sako:
- Tikriausiai bent spj ot j pamatyti.
Niekada nesu girdjusi jos kalbant taip isterikai.
- Nesijaudinkite, - taria reguliuotojas. - Surasime.
Nors tiek gerai. Aleksas veikiausiai pabgo. Jei reguliuoto
j ai bt numan, kas buvo su manim gatvje, nors kiek tar,
jau bt j sum. Mintyse sukalbu padkos maldel u tai, kad
Aleksas stebuklingai isigelbjo.
348

- Mes nieko neinojome, - kalba Kerol tuo paiu virpaniu,


nekantriu balsu, tokiu nepanaiu kasdien santr ton. Dabar
suvokiu: tai ne isterij a, o siaubas. - Patikkite, mes tikrai nei
nojome, kad ji ukrsta. Nepastebjome joki enkl. Apetitas
nepasikeit. darb nevluodavo. Joki nuotaikos svyravim ...
- Turbt ji labai stengsi poymius nuslpti, - siterpia regu
liuotojas. - Ukrstieji danai taip daro.
Tariant ukrstieji j o balse igirstu pasibjaurjim, lyg jis tar
t tarakonas ar teroristas.
- K dabar daryti? - klausia Kerol, bet jau silpnesniu balsu.
Matyt, su reguliuotoju eina svetain.
- Jau pateikme skub praym, - atsako jis. - Jei pasiseks,
iki savaits pabaigos ...
J balsai susilieja, virsta tyliu dudenimu. Atremiu galv du
ris ir sukaupiu dmes alsavim, - kvpti, ikvpti, - kad ne
taip jausiau skausm. Tada atsargiai imu stotis. Galva smarkiai
tebesvaigsta, stodamasi turiu atsiremt sien. Reikia apgalvo
ti, kok turiu pasirinkim. Btina suinoti, kas i tikrj vyko.
Isiaikinti, ar ilgai reguliuotojai sek Brukso 37, ir sitikinti,
ar Aleksui negresia pavojus. Vienintelis bdas - pasikalbti su
Hana. Ji man pads. Ji inos, k daryti. Suimu ranken ir tik
tada suprantu, kad durys urakintas i koridoriaus.
Na, inoma. Juk a dabar kalin.
Kol stoviu udjusi deln ant dur rankenos, ji pradeda
girgddama suktis. Kuo mikliau apsisuku ir neriu lov - net
ir nuo ito skauda. Durys ltai atsiveria, vl eina Den.
Nespju laiku usimerkti. Ji kteli koridori:
- Jau pabudo !
349

Jos rankose stiklin vandens, bet ji nerodo noro eiti prie ma


ns. Stovi pas duris ir iri.
A irgi nesu per daug linkusi nektis su Dene, bet nemo
nikai noriu gerti. Gerkl peri, lyg biau prisirijusi vitrinio
popieriaus.
- Ar ia man? - klausiu rodydama stiklin.
Den linkteli, plonos ibalusios lpos itemptos ypsn.
Bent kart ji neturi ko pasakyti. Puola prie lovos, pastato stikli
n ant suklypusio stalelio ir skubiai atoka.
- Teta Kerol sak, kad vanduo pads.
- Nuo ko pads?
Dkinga patraukiu ilg gurkn, ir gerkl apstoja deginti.
Den gteli.
- Turbt nuo ukrato.
Dabar aiku, kodl ji bijo prie mans prisiartinti. A ligon,
ukrsta, nevari. Ji bijo ukrato.
- inok, negali apsikrsti vien bdama alia mans, - sakau.
- inau, - skubiai teisinasi ji, bet stovi kaip kasta toj paioj
vietoj ir varsto mane akimis.
Pajuntu nemonik nuovarg.
- Kiek valand? - klausiu Den.
- Pus trij.
Nustembu. Palyginti nedaug laiko prajo nuo tada, kai isiruoiau susitikti su Aleksu.
- Kiek laiko buvau nualpusi?
Ji vl gteli.
- Jie tave parve be smons, - ramiai paaikina ji, lyg tai
bt kasdienikiausias dalykas arba mano paios, o ne reguliuo350

toj, rusi man lazda per galv, darbas. Ironikiausia, kad


kaip tik mane j i iri lyg pavojing beprot. O bernas apaio
je, kuris vos nesukneino man kaukols ir neitak smegen,
yra gelbtojas. Negaldama j irti nusisuku sien.
- Kur Greis?
- Apaioj, atsako j i. Balsas vl atgauna prast verklenani intonacij. - Svetainje mes pasitiesme miegmaiius.
inoma, jos nors Greis apsaugoti nuo mans: jaunut,
jautri spdiams Greis; reikia j ginti nuo iprotjusios, ser
ganios pussesers. I nerimo ir pasidygjimo tikrai pasijuntu
ligone. Prisimenu ankstesnij fantazij, kaip norjau suple
kinti namus. Teta Kerol tegul diaugiasi, kad neturiu degtuk.
Antraip turbt vykdyiau savo ketinim.
- Tai kas jis buvo? - klastingai kuda Den. - Kas tave
apkrt?
- Dene!
Nustembu igirdusi Reiels bals. Ji stovi tarpdury ir iri
mus visikai nevelgiama iraika.
- Tetai Kerolei tavs reikia, - sako ji Denei, ir Den mauna
pro duris dar kart vilgteljusi mane su baime ir susiavji
mu. domu, gal ir a taip atrodiau prie visus tuos metus, kai
Reiel usikrt deliria ir keturi reguliuotojai turjo primygti j
prie grind, kad galt paimti ir iveti laboratorijas.
Reiel prisiartina tokiu paiu nevelgiamu veidu.
- Kaip jautiesi? - klausia.
- Pasakikai, - kandiai atsakau, bet ji tik sumirksi.
- Igerk itas.
Ji padeda ant staliuko dvi baltas tabletes.
351

- Kas ia? Raminamieji?


Jos vokai sujuda.
- Advilis.
Diaugiuosi jos balse paj utusi susierzinim. Man nepatinka,
kaip ji ia stovi santri ir rami, apirindama mane kaip koki
ikam.
- Hm ... Tave pakviet Kerol?
Dvejoju, ar patikti, j og ia advilis, bet nutariu rizikuoti. Gal
va plyta, ir iuo metu neinau, ar raminamieji labiau pakenkt.
Vis tiek itaip jausdamasi negaliau isiverti pro duris. Nuryju
abi tabletes ugerdama dideliu gurkniu vandens.
- Taip. Ir ikart atjau. - Ji prisda ant lovos. - Nors j au
miegojau.
- Atleisk, kad pridariau nepatogum. I tikrj nesipraiau,
kad mane kas pritvot lazda ir atvilkt ia.
Niekada nesu itaip kalbjusi su Reiele, todl matau, kaip ji
nustebo. Pavargusiu mostu pasitrina kakt, ir akimirk minty
se ivystu Reiel, kuri kadaise painojau, - vyresnij sesut
Reiel, kuri mans vos neukutendavo, pindavo man kasytes ir
sksdavosi, kad a visada gaunu didesn porcij led.
Tada vl it ydas visk udengia tutuma. Keista, kaip a
tiesiog susitaikiau su tuo, jog dauguma igydytj engia per
pasaul tarsi apsisiaut miego apsiaustu. Gal todl, kad ir pati
miegojau. Tik kai Aleksas mane paadino, aikiai ivydau visus
daiktus.
Valandl Reiel tyli. A irgi neturiu ko j ai sakyti, abi sdi
me, ir tiek. Usimerkusi laukiu, kad atslgt skausmas, i apa
ioje besipinani bals, ingsni trepsjimo, slopi ksni
352

ir virtuvje einanio televizoriaus bandau iskirti odius, bet


nieko nesuprantu.
Pagaliau Reiel klausia:
- Lena, kas tau atsitiko?
Kai atsimerkiu, matau j irint mane.
- Manai, tau pasakysiu?
Ji kresteli galv.
- A - tavo sesuo.
- Tarsi tau itai k nors reikia.
Ji atlyja. Ir prabyla akmeniniu balsu:
- Kas jis toks? Kas tave apkrt?
- Svarbiausias nakties klausimas, tiesa? - Pasiveriu tolyn
nuo jos, nusisuku sien. Man pasidaro alta. - Jeigu atjai ma
ns kvosti, be reikalo gaiti. Gali sau keliauti namo.
- Atjau todl, kad man neramu, - taria ji.
- Dl ko? Dl eimos? Dl savo reputacijos? - Atkakliai
spoksau sien ir iki smakro usitraukiu plon vasarin antklo
d. - O gal tau neramu, nes visi gali pamanyti, j og tu inojai?
Gal bijai usidirbti prijauianiosios etiket?
- Nekalbk taip, - atsidsta ji. - Man neramu dl tavs. Lena,
tu man rpi. Nenoriu, kad tau grst pavojus. Noriu, kad btum
laiminga.
Grteliu j jausdama, kaip uplsta pyktis, o dar giliau neapykanta. A jos nekeniu, nekeniu u mel. Nekeniu, kam
apsimeta susirpinusi dl mans, kam ivis man girdint itar
it od.
- Tu melag, - drebiu j ai. - Visk inojai apie mam.
Dabar ydas nukrinta. Ji atoka.
353

- K ia neki?
- Tu inojai, kad ji ne ... kad i tikrj ji nenusiud. inoj ai,
kad jie j isive.
Reiel iri prisimerkusi.
- Tikrai nesuprantu, apie k tu kalbi, Lena.
Ir tada suvokiu dl vieno dalyko apsirikusi. Reiel neino. Ir
neinojo. Pajuntu palengvjim ir gailest.
- Reiele, - tariu j au velniau, - ji kaljo Kriptose. Vis
laik buvo Kriptose.
Reiel ilgai iri mane isiiojusi. Staiga atsistoja, persi
braukia kelni priek lyg nuvalydama trupinius.
- Paklausyk, Lena ... Tau taip sumuta galva ... Esi pervargusi.
Sutrikusi.
A jai neprietarauju. Beprasmika. Be to, Reielei per vlu. Ji
ir toliau gyvens u sienos. Ir niekada nepabus.
- Tau reikt pamiegoti, - sako ji. - Atneiu dar vandens.
Pamusi stiklin eina prie dur, ijungia vies viruje. Tarp
duryje neatsigrdama stabteli. I koridoriaus plaukianioje
prieblandoje jos bruoai susilieja juod dm, jos siluetas at
rodo kaip elis.
- inok, Lena, - taria pagaliau atsisukdama, - viskas pasitai
sys. inau, kad pyksti. inau, manai, kad mes tavs nesuprantame.
Bet a tikrai suprantu. - Ji nutyla, spokso tui stiklin. - Buvau
visai kaip tu. Prisimenu tuos jausmus, t pykt ir aistr, sitikini
m, kad be jos nestengsi gyventi, veriau mirsi. - Ji atsidsta. Taiau patikk manimi, Lena. Visa tai sukelia liga. Po keli dien
pati pamatysi. Viskas atrodys kaip sapnas. Bent man taip atrod.
- Ir dabar tu laimingesn? Diaugiesi tai padariusi? - klausiu.
354

Galbt mano klausimas jai patvirtino, kad a klausausi, krei


piu dmes jos odius. iaip ar taip, ji nusiypso.
- Labai, - atsako.
- Vadinasi, nesi tokia kaip a, - nirusi nibdu. - Tu n kiek
nepanai mane.
Reiel nori kak sakyti, bet prie dur prieina Kerol. Irau
dusi, plaukai pasiiau, bet balsas ramus.
- Viskas gerai, - tyliai sako ji Reielei. - Viskas sutarta.
- Ai Dievui, - sumurma Reiel. Ir niriai priduria: - Bet
ji neis savo noru.
- Ar kas nors i apkrstj eina savo noru? - sausai meta
Kerol. Ir vl nueina.
Kerols tonas mane nugsdina. Bandau pasiremti alknmis, taiau rankos lyg i drebui.
- Kas sutarta? - klausiu ir nustembu, kad kalbu neaikiai.
Reiel pasiiri mane.
- Jau sakiau, mes tik norime, kad tau nebegrst pavojus, atkakliai aikina ji.
- K js sutarte?
Mane apima panika, dar didesn dl to, kad kn vis labiau
ima kaustyti sunkumas. Akys paios merkiasi.
- Dl procedros. - Tai vl Kerols balsas. Ji sugro kam
bar. - Mums pavyko tave urayti anksiau. Bsi igydyta se
kmadien, anksti ryt. Tada, tikims, viskas praeis.
- Negali bti. - A springstu i nevilties. Iki sekmadienio
ryto liko maiau negu dvi paros. Nra kada spti Alekso - nra
kada suplanuoti pabgimo. Niekam j au nra laiko. - A to neda
rysiu. - Nepastu savo balso: vientisa dejon.
355

- Kada nors suprasi, - sako Kerol. Abi su Reiele artina


si prie mans. Matau, j og laiko itiest nailonin virv. - Kada
nors mums padkosi.
Bandau spurdti, bet knas nemonikai sunkus, akys blau
siasi. Prot ugula debesys, pasaulis susilieja. Taigi ji melavo, ia
ne advilis; dar dingteli, kad skauda, kai kakas suveria rieus,
paskui nieko nebegalvoju.

mte
tai didiausia paslaptis, kurios niekas neino
(tai ioji aknies aknis ir pumpuro pumpuras,
ir dangus dangaus vir medio, vardu gyvenimas; auganio
aukiau, nei siela drsta, o protas paslepia),
ir tai stebuklas, ilaikantis vaigdes j kelyje
visur tavo ird neiojuos (savojoj irdy)
"Visur tavo irdi neiojuos (savojoj irdy)",
udraustas E. E. Kamingso eilratis, itrauktas
i " Isam pavoj ing odi ir idj svad", www.ccdwi.gov.org

l pabundu dl to, kad kakas kartoja mano vard.


Stengdamasi atgauti nuovok regiu viesi plauk
vainik it aureol ir suglumusi pamanau, ar tik neb

siu mirusi. Galbt mokslininkai apsiriko ir dangus nra skirtas

tik pagydytiesiems.
Tada atpastu Hanos veid - ji palinkusi prie mans.
- Jau pabudai? - klausia. - Ar girdi mane?
A sudejuoju, ji atsidusdama atlyja.
- Garb Dievui, - panibdomis taria. Atrodo isigandusi. Tu guljai taip ramiai, i pradi net pamaniau, kad tu ... kad
jie ... Kaip jautiesi?
357

- Sumautai, - garsiai kriokteliu, Hana susiraukusi dirsteli


sau per pet. Pastebiu el u miegamojo dur. Na, inoma.
Jos apsilankymas stebimas. Arba stovi nuolatinis budtojas. Gal
viskas kartu.
Galvos skausmas kiek aprimo, taiau dabar tarsi kas rauna abu
peius. Dar gerokai apdujusi noriu atsigulti patogiau, bet prisi
menu Kerol, Reiel ir nailonin virv, tada suprantu, kad mano
rankos itemptos vir galvos ir priritos prie galvgalio, kaip tikros
kalins. Vl uplsta pykio bangos, paskui panika, nes prisime
nu, k sak Kerol: mano procedra atkelta sekmadienio ryt.
Pasuku galv. Pro plonas plastikines aliuzes, nuleistas ant
lang, lenda saul, nuvieia kambaryje okanias dulkes.
- Kiek valand? - Mginu sstis, bet tik cypteliu, nes virv
dar labiau sikirto rie. - Kokia savaits diena?
- a ... - Hana pastumia mane atgal ant pagalvi ir laiko pri
spaudusi, kad nespurdiau. - etadienis. Treia valanda.
- Tu nesupranti. - Kiekvienas odis ria gerkl. - Rytoj b
siu nuvesta laboratorijas. Mano procedra atkelta ...
- Zinau. Girdjau. - Hana iri mane taip dmiai, lyg no
rdama pasakyti kak svarbaus. - Atjau, kai tik galjau.
Net tokios trumputs grumtyns mane paliko be jg. Guliu
susmukusi. Kair ranka, vis nakt ikelta, visikai nutirpo, tir
pulys slenka knu paversdamas vidurius ledu. Beviltika. Viskas
beviltika. Alekso netekau aminai.
- Kur igfrdai? - klausiu Han.
- Visi apie tai kalba. - Ji atsistoja, eina prie savo rankins,
pasikuitusi itraukia buteliuk vandens. Grusi atsiklaupia, kad
btume veidas prie veido. - Igerk, bus geriau, - sako.
358

Ji laiko buteliuk pridjusi man prie lp kaip kdikiui. Ti


krai, pasidaro kiek geriau.
- Ar mons ino . . . ar sako... - elis tebra; j am krusteljus
iriu dryuot prijuost. Sunibdu: - Ar j ie sako, kas ...
Hana labai garsiai prabyla:
- Lena, nebk tokia usispyrusi. Vis tiek jie suinos, kas tave
ukrt. Veriau pati pasakyk, kas jis.
i prakalbl aikiai skirta Kerols ausims. J rdama Hana
man mirkteli, vos irimai papurto galv. Taigi Aleksas laisvas.
Galgi dar yra kokios vilties.
Lpomis itariu Hanai: Aleksas. Ir kresteliu smakr j os pusn
vildamasi, jog ji supras, ko noriu: kad surast j ir papasakot,
kas atsitiko.
Jos akys ybteli, ypsenl ugsta. Suprantu, blogos nauj ie
nos. Vis taip pat garsiai ir aikiai tardama odius, ji kalba:
- Tu ne tik usispyrusi, Lena, bet ir savanaud. Jeigu j iems
pasakysi, gal supras, kad a ia niekuo dta. Man nepatinka
kiaur par bti saugomai.
Man irdis apmir: na, inoma, Hana sekama. Turbt taria
ma kuo nors prisidjusi ar bent k nors inanti.
Gal a ir savanaud, bet i akimirk net nestengiu jos gai
lti ar gailtis dl vis nemalonum, kuri j ai pridariau. Jau
iu tik begalin nusivylim. Nra j okio bdo k nors praneti
Aleksui, kad neugrit visa Portlando policij a. O jeigu paai
ks, kad jis apsimeta igydytuoju ir remia pasiprieinimo da
lyvius ... K gi, abejoju, ar bus terliojamasi su teismu. I karto
egzekucija.
Hana, aiku, pamat nevilt mano veide.
359

- Atleisk, Lena, - sunibda ji. - inai, kad padiau, jei


galiau.
- K gi, negali, tai negali.
Ir ikart pasigailiu savo odi. Hana atrodo baisiai, beveik
taip, kaip a j auiuosi. Akys upurtusios, nosis raudona, lyg
bt k tik verkusi, ir akivaizdu, jog atlk vos igirdusi ini.
Apsiavusi sportbaiais, su klostytu sijonu, usitraukusi per di
del palaidinuk su petnelmis, kuri vilkdama daniausiai
miega, taigi apsireng tuo, k pirmiausia sugrieb nuo grind.
- Atsipraau, inai, kad nenorjau, - taikiau sumurmu.
- Nieko.
Atsiklusi nuo lovos ima vaikioti, galvodama visada taip
daro. Vien akimirk, sekunds dalel, beveik gailiuosi, kad su
sipainau su Aleksu. Noriau laik atsukti pai vasaros pra
di, kai viskas buvo taip aiku, paprasta ir lengva; arba netgi
toliau, ano rudens pabaig, kai bgdavome ratus aplink Guber
natori, ant jos kambario grind ruoms matematikos egza
minui, o dienos iki procedros kaukjo tarsi po vien grivanti
domino kauliuk virtin.
Gubernatorius. Kur Aleksas mane pamat pirm kart, kur
paliko man ratel.
Ir staiga galv auna mintis. Stengdamasi kalbti nerpes
tingai klausiu:
- Tai kaip baigsi Elison Davni? Nepanoro atsisveikinti?
Hana staigiai atsisuka, iri mane. Elison Davni visada
buvo ms kodas, taip vadindavom Aleks, kai telefonu ar elek
troniniu patu nordavom pasikalbt apie j. Ji susiraukia.
- Nebuvo kada su ja susisiekti. - Jos vilgsnis sako: itai jau
tau aikinau.
360

A kilsteliu antakius, atseit: Pasikliauk manimi.


- Bt smagu j pamatyti prie rytdienos procedr. - Ti
kiuosi, Kerol klausosi ir nutaria, kad a susitaikiau su pasikei
tusiomis aplinkybmis. - Po gydymo viskas bus kitaip.
Hana gteli, sksteli rankomis. Kq. nori, kad padaryiau ?
Atsidususi neva pakeiiu tem.
- Prisimeni pono Reiderio pamokas penktoj e klasj e? Kaip
vis dien siuntindavom laikelius?
- Aha, - tariai burbteli Hana. Atrodo sutrikusi. Matau, pra
deda nerimauti, ar tik gavusi per galv nepraradau gebjimo
aikiai mstyti.
Vl garsiai atsidstu, tarsi, prisiminus visas geras dienas, pra
leistas kartu, bt uplds praeities ilgesys.
- Prisimeni, kaip jis mus suiupo ir persodino vien vienoj,
kit kitoj klass pusj ? Kai tik nordavom viena kitai k nors
praneti, eidavom smailinti pietuk ir eidamos palikdavom
ratel tame tuiame vazone klass gale. - Prisivertusi nusijuo
kiu. - Vien dien droiau pietuk septyniolika kart. Ir itaip
darydamos j am n sykio nekliuvome, n sykio.
Hanos akyse kakas ybteli, ji nuiva, suklsta, itaip el
niai klausosi, ar nesiartina plrnai, ir paskui deda uol: juok
damasi sako:
- Kur neprisiminsi! Vargas ponas Reideris toks nenuovokus.
Nepaisant nerpestingo tono, Hana atsisda ant Greiss lo
vos, atsiremia alknmis kelius ir smeigia mane akis. Ma
tau, j au supranta, k i tikrj noriu j ai pasakyti plepalais apie
Elison Davni ir pono Reiderio pamokas: kad ji turi nuneti
Aleksui ratel.
Vl keiiu tem.
36 1

- Ar prisimeni, kaip pirm kart bgome ilg nuotol? Pas


kui mano kojos buvo kaip vatins. O pirm kart, kai bgome i
Vest Endo iki Gubernatoriaus? Kai a strykteljusi pliauktel
jau jam per rank?
Hana prisimerkia.
- Mes j skriaudme ne vienus metus, - ltai taria, ir a ma
tau, j og ji dar ne visai supranta.
Pasistengiu, kad balsas bt kuo abejingesnis ir ramesnis.
- Supranti, kakas man sak, kad seniau jis kak ne. Na,
Gubernatorius. Degl ar popieriaus ritinl, ar dar k. Dabar jo
sauj oje likusi ertm. - Pagaliau pasakiau. Hana staigiai kvepia,
vadinasi, jau supranta, bet dl visa ko priduriu: - Gal padary
tum man paslaug? Gal iandien imtum ir nubgtum tuo keliu?
Paskutin kart?
- Lena, nebk melodramatika. Gydymas veikia smegenis,
ne kojas. Ir poryt galsi bgioti, - nerpestingai, kaip ir pride
ra, atsako Hana, net nusiypso ir linkteli. Taip, padarysiu. Ir pa
slpsiu ten rateli. Manyje kartai tvinksi viltis, idegindama dal
skausmo.
- Taip, bet tada viskas bus kitaip, - zyziu a. Dur tarpely
je msteli Kerols veidas. Ji patenkinta. Jai tikriausiai atrodo,
jog a gal gale susitaikiau su procedra. - Be to, kas nors gali
nepavykti.
- Pavyks. - Hana atsistoj a, iri mane. - Paadu, kad vis
kas kuo puikiausiai pavyks, - ltai, pabrdama kiekvien od
sako ji.
Man paoka irdis. Dabar ji perduoda slapt ini, ir ne apie
procedr.
362

- Jau laikas eiti, - taria engdama prie dur. Ir man topteli,


kad, jeigu planas pavyks, taigi jei ji kaip nors perduos Aleksui
laikel, o jis kaip nors mane ivaduos i ito nam kalj imo, is
kartas paskutinis gyvenime, kai matau Han.
- Palauk, - paaukiu, jai jau veriant duris.
- Ko?
Ji atsisuka. Akys iba i susijaudinimo, jai jau knieti bgti.
Akimirk, taip stovinti blausioje sauls viesoje, tebesisunkian
ioje pro aliuzes, atrodo lyg vytinti, lyg nutvieksta kakokios
vidins viesos. Dabar suprantu, kodl reikjo prigalvoti meils
odi: tik j ais galiu nusakyti, k iuo metu j auiu, - gluminant
skausmo ir malonumo, baims ir diaugsmo miin, kuris per
veria vis mano esyb.
- Kas yra? - mindikuodama nekantriai klausia Hana. i
nau, ji nori kuo greiiau imtis plano. A myliu tave, tariu minty
se, o garsiai sakau:
- Smagiai pabgiok.
- Nesirpink, - meta ji ir smunka pro duris.

Auktai kils emai tupia, tai tiesa. Bet gali ir nuskristi.


Neinomos kilms senovs patarl, itraukta
i " Isam pavoj ing odi ir idj svad",
www.ccdwi.gov.org

artais laikas slenka ltai kaip ratilas, besipleiantis


vandens paviriuje, o kartais pralekia tokiu spartumu,
jog galva susisuka. Bet iki ios dienos nesu patyrusi,

kad laikas ir bgt, ir sykiu stovt. Minuts tarsi puiasi ir

mane apspitusios dusina savo nerangumu. iriu, kaip ant lub


po centimetr liauia viesa. Grumiuosi su skausmu galvoje ir
mentikauliuose. Tirpulys persimeta ir dein rank. Aplink
kambar skraidioja mus, vis dauosi aliuzes bandydama i
trkti. Pagaliau nusikamavusi lepteli ant grind.
Ujauiu, draugue.
Ir kartu baisiuosi matydama, kiek valand prajo nuo Hanos
apsilankymo. Kiekviena valanda mane priartina prie proced
ros, prie isiskyrimo su Aleksu, ir, nors kiekviena minut atrodo
lyg valanda, i, regis, prabga kaip minut. Noriau suinoti, ar
364

Hanai pavyko paslpti ratel Gubernatoriaus saujoj . Net jeigu jai


pasisek, be galo maa vilties, kad Aleksui ateis galv ten paie
koti inios nuo mans, - gal tik koks laelis. Bet vis tiek viltis...
Dar negalvojau apie kitas klitis, trukdanias pabgti, - kad
ir tai, jog esu pakabinta kaip dera, arba tai, kad u dur vis
laik budi Kerol, dd Vilj amas, Reiel arba Den. Vadinkite
tikrovs neigimu, usispyrimu ar pamiimu, bet a turiu tikti,
kad Aleksas ateis ir mane ivaduos, - kaip vienoj e pasak, ku
rias jis man sek, kai grome i Tyr: toje, kur princas, nukovs
sargyb einanius slibinus ir prasikirts keli per nuoding er
ktroi brzgynus, ivaduoja princes, kalint bokte.
Pavakary ateina Reiel, neina garuojanios sriubos lkte.
Tyldama padeda j.
- Vl advilio? - kandiai paklausiu, kai ji prikia man prie
burnos aukt.
- Pamiegojusi geriau jautiesi, tiesa? - nesutrinka ji.
- Jausiausi geriau, j ei nebiau pririta.
- Tavo paios labui, - sako ji, vl prinedama aukt.
Bti valgydinamai Reiels - paskutinis daiktas, bet jeigu
Aleksas mans ateis (kada, kada jis mans ateis?; turiu tuo tik
ti) , reiks bti stipriai. Be to, jei tikrai patiks, kad a atsisakiau
minties prieintis, galbt Reiel su Kerole atlaisvins panius
arba itisai nestypsos prie dur, duos galimyb man pabgti.
Taigi nuryju aukt sriubos ir ypteldama sakau:
- Visai gardu.
Reiel isiiepia.
- Valgyk kiek telpa. Rytoj tau reiks bti geros formos.
Amen, sese, pamanau, itutinu lkt ir papraau antros.
365

Vl slenka minuts, lyg svarmenys traukdamos mane e


myn. Staiga viesa miegamajame pasidaro iltos medaus spal
vos, vliau - virpanios geltonos lyg vieia grietinl, galiausiai
atsiskiria nuo sienos ir teka kaip vanduo nuotek vamzd. I
tikrj nesitikj au, kad Aleksas galt pasirodyti neatjus nak
iai, - bt saviudyb, - bet vis tiek krtinje tvinksi skaus
mas. Laiko beveik neliko.
Vakariens vl gaunu sriubos su merktais duonos gabal
liais. Dabar valgyt atnea Kerol, Reiel stovi sargyboje. Imu
maldauti, kad leist tualet, ir Kerol mane trumpai atria,
bet lydi ir stovi ten, kol lapinuosi, o tai daugiau nei paemi
nimas. Kojos dreba, stovint labiau skauda galv. Rieuose nuo
nailonini virvi sispaud gils grioveliai, rankos tabaluoj a lyg
svarmenys, negyvos nuo pat pei. Kai Kerol ateina vl mans
pririti, man knieti pasiprieinti, - nors ji auktesn u mane,
vis tiek esu stipresn, - bet apsigalvoju. Namuose pilna moni,
tarp j ir dd Viljamas, be to, kas ino, galbt apaioje tebra
reguliuotoj. Jie per por minui mane sutramdyt ir umig
dyt, o ito a negaliu leisti. i nakt turiu bti budri ir vali. Jei
Aleksas neateis, reiks paiai sugalvoti plan.
Viena tikrai inau: rytoj procedros nebus. Veriau mirsiu.
Taiau Kerols riama pasistengiu kuo labiau tempti raume
nis. Kai atsipalaiduoju, tarp odos ir virvi pajuntu maut tarpe
l. Galbt pakankam, kad galiau isivaduoti i savo virvini
antranki. Kita gera naujiena: dienai baigiantis, niekas taip uo
liai nebesistengia saugoti miegamojo dur, o a to ir tikjausi.
Reiel penkioms minutms palieka post - usidaro tualete;
Den beveik vis laik moko Greis kakokio paios sukurto
aidimo taisykli; Kerols nebna prie dur net pusvaland, nes
366

ieina plauti ind. Po vakariens budjim perima dd Vilja


mas. A diaugiuosi. Jis atsinea radijyt. Turiu vilties, kad jos
klausydamasis ims knapsti ir usns kaip kiekvien vakar.
Ir tada galbt - galbt - galsiu i ia pabgti.
Devint valand i kambario iplaukia visa viesa ir a lie
ku patamsyje; sienas lyg draperijos dengia eliai. Mnulis, di
delis ir rykus, pro aliuzi tarpelius nusidabrina vis daikt
kontrus. Dd Viljamas tebestovi u dur ir klausosi radijo,
skleidianio nesuvokiamus trikdius. Per grindis mane pasie
kia triukmas: virtuvje ir pirmo aukto vonioj e bga vanduo,
murma balsai, trepsi lepetmis apautos kojos; namas paskutin
kart kosteli ir trkteli nelyginant mirtantis mogus. Denei ir
Greisei dar neleidiama miegoti viename kambaryje su mani
mi. Turbt visos suguls svetainje.
Dar vien, paskutin kart ateina Reiel, atnea vandens.
Patamsyj e sunku pasakyti, bet jis atrodo tartinai drumstas, lyg
kas nors bt jame itirpinta.
- A nenoriu gerti, - sakau.
- Nors kelet gurkneli.
- Tikrai, Reiele. Nenoriu gerti.
- Nesispyriok, Lena. - Ji atsisda ant lovos ir prievarta mane
girdo. - Vis dien buvai tokia gera.
Nieko negaliu padaryti, turiu nuryti kelet gurkneli - ai
traus vaist skonio. Garantuotai kako pridta, vl koki mig
domj. Laikau vanden burnoje, nenuryju, o kai ji atsistoj usi
eina prie dur, pasuku galv ir ileidiu vanden ant pagalvs,
plaukus. Gal ir negrau, bet geriau negu kitas variantas. Vanduo
geriasi pagalv, akimirk ataldo paskaudusius peius.
367

Reiel stoviniuoja prie dur tarsi galvodama, k ia protin


go pasakyti. Bet sugalvoj a tik tiek:
- Iki rytojaus.
Ne, jei tik pavyks, pamanau, bet nieko nesakau. Pagaliau ji
ieina ir udaro duris.
Ir a lieku tamsoje, tik eina valandos, tiksi minuts. Man gu
lint be jokio usimimo, vien galvojant, namui ruoiantis mie
goti ir pamau nutylant, sugrta baim, ugula kaip nuodingas
rkas. Kartoju sau, jog Aleksas turi ateiti, privalo, bet laikrodio
rodykls liauia pirmyn kankindamos mane, o gatvse u lan
go tylu, nebent koks uo suloj a.
Kad mintys be galo nesisukt apie t pat klausim (Aleksas
ateis ar neateis?), bandau galvoti, kokiais bdais galiau nu
siudyti vedama laboratorij as. Jei Kongreso gatvje bus koks
nors eismas, pulsiu po sunkveimiu. O gal pavykt nubgti
prieplauk. Nebt sunku nusiskandinti, ypa jei rankos bus
suritos. Blogiausiu atveju galiu pabandyt prasiverti ant labo
ratorij stogo, kaip toji mergait prie kelerius metus, ir nukristi
i dangaus lyg akmuo, prakirts debesis.
Prisimenu vaizd, t dien rodyt per visas televizijas: krau
jo srovel, keistai nurimus jos veid. Dabar suprantu. Atrodo
liguista, bet kurdama ituos planus tikrai pasijuntu geriau, su
tramdau bais nerimo ir baims virpul krtinje. Veriau mirti
savo slygomis negu gyventi j slygomis. Veriau mirti mylint
Aleks negu gyventi be jo.
Dieve, padaryk, kadjis ateit.
Daugiau niekad nieko nepraysiu.
Atsisakysiu visko, kq turiu.
Tik padaryk, kad jis ateit.
368

Vidurnakt sugrusi baim virsta neviltimi. Jeigu j is neateis,


tursiu pati i ia isigauti.
Tampau rankas savo paniuose stengdamasi pasinaudoti
laisvu tarpeliu. Virv giliai siria od, ir a vos susilaikau ne
rikteljusL Kad ir kaip virv traukiu, tempiu ir sukioju, daugiau
ji neatsilaisvina, bet a vis tiek vargstu, kol per kakt ima liaugti
prakaitas ir pradedu bij oti, kad dar labiau dauydamasi nepri
aukiau ko nors kambar. Kakas lapia nuvinguriuoja per
rank, ir atlousi galv pamatau plai tamsi kraujo srovel,
liauiani lyg kraupi juoda gyvaiuk: visos mano pastangos
baigsi tuo, kad nubr.nau od.
Lauke gatvs tylios kaip ir pirma, ir t akimirk suvokiu, kad
beviltika - pati i ia neitrksiu. Rytoj pabusiu, teta, Reiel ir
reguliuotojai mane nuves centr, ir vienintel galimyb pabg
ti bus vandenyn arba nuo laboratorij stogo.
Galvoju apie vieio medaus spalvos Alekso akis, jo rank
velnum ir kaip miegojau po dangaus skliautu vir galvos,
tarsi dl ms nusagstytu vaigdmis. Dabar, po itiek met,
suprantu, kas yra altumas ir i kur jis atjo, - jausmas, jog vis
kas prarasta, neturi nei verts, nei prasms. Pagaliau varba ir
neviltis mans pasigaili, ukloj a smon lyg tamsiu ydu ir a
stebuklingai umiegu.
Po kiek laiko pabundu violetinje tamsoje, jausdama, kad kam
baryje kakas yra ir kad virvs jau ne taip veria rieus. irdis su
spurda i laims, pamanau, jog Aleksas, bet paklusi akis ivystu
Greis: ulipusi ant lovos, ji knebinja mazgus. Tampo, sukioja,
kartais pasilenkusi suima juos dantimis ir tada atrodo tarsi koks
tykus ir atkaklus vrelis, bandantis pragrauti narvo virbus.
369

Pagaliau virv pasileidia ir a esu laisva. Peius nemonikai


skauda, o rankas bado tkstaniai adatli. Ir vis tiek i aki
mirk norisi aukti ir okinti i diaugsmo. Tikriausiai itaip
jautsi mama, pro ply savo akmens kaljimo sienoje gal gale
ivydusi pirm sauls spindul.
Sdiu trindamasi rieus. Greis tupi galvgalyje ir iri
mane, pasilenkusi apkabinu j. Nuo jos dvelkia obuoli muilu
ir trupuiuk - prakaitu. Jos oda karta, ir man dingteli, kaip
jai turjo bti baisu slinti mano kambar. Stebiuosi, kokia ji
liesut ir trapi, kai itaip dreba mano glbyj e.
Bet ne, ji nra trapi, n i tolo nra. Staiga suvokiu, kokia
Greis stipri, gal net stipresn u bet kuri i ms. Man ding
teli, jog jau seniai ji savaip maitauja, ir nuo minties, kad ji j au
gim maitininke, nusiypsau jai plaukus. Ji tikrai nepraus.
Truput atsitraukusi nibdu aus:
- Ar dd Viljamas tebra apaioje?
Greis linkteli, tada priglaudia abu delnus prie skruosto: at
seit dd Viljamas miega.
- Ar namie yra reguliuotoj? - vl klausiu.
Greis vl linkteli, parodo du pirtus, ir a gsteliu - net ne
vienas, o du.
I lto atsistoju irdama, ar laikys kojos, nutirpusios per
dvi nejudrumo paras. Slenku prie lango, tylutliai pakeliu a
liuzes nepamirdama, kad vos u deimties pd snaudia dd
Vilj amas. Dangus lauke tamsiai violetinis, baklaano spalvos,
gatv it aksomu nuklota eliais. Aplinkui kap tyla, bet hori
zonte jau ymu rausvas brknelis - imasi aura.
Atsargiai kilsteliu lang miai apimta noro uuosti vande370

nyn. tai jo kvapas: sri pursl ir rko, mano smonje ne


atskiriamai susijs su aminai besikartojaniais potvyniais ir
atoslgiais. Apima nemonikas lidnumas. inau, nra jokios
galimybs surasti Aleks iame isidriekusiame mieganiame
mieste, j okios galimybs vienai pereiti sin. Geriausia ieitis bandyt pasiekti uolas, vandenyn ir bristi tol, kol vanduo susi
vers vir galvos. domu, ar skauds? domu, ar Aleksas mane
prisimins?
Kakur toliau mieste kakas vaiuoja, tolimas duslus burzgi
mas, tarsi kriokuot vris. Po keli valand per vis t tams
prasiver skaistus ryto raudonis ir vl sitvirtins visos formos,
mons iovaudami kelsis, virs kav ir rengsis darb, viskas
kaip kasdien. Gyvenimas eis savo keliu. Kakas suskausta paio
je mano erdyje, kakas sena, gilu ir stipriau negu odiai: gij a,
kiekvien ms j ungianti su bties aknimis, tas senas prigimti
nis j ausmas skleidiasi, grumiasi ir kabinasi i paskutinij ie
kodamas atramos, bdo pasilikti ia, alsuoti, toliau gyventi. Bet
a j stumiu alin, sakau jam susirangyti ir daugiau nejudti.
Veriau mirti, kaip a noriu, negu gyventi, kaip js norite.
Burzgimas darosi garsesnis, artja. Ir a pamatau motocikl,
juod dmel, atlekiani gatve. Akimirk iriu susiavjusi.
Tik du kartus teko matyti vaiuoj ant motocikl, ir a nesusi
laikau juo nepasigrojusi, kaip j is sukiojasi gatve nardydamas
lyg juoda glotni bebro galva vandenyje. Ir vaiuotojas tra tamsi
dm ant motociklo, elis, palinks priek, matyti tik viru
galvis, bet jis artja, galva rykja.
itas virugalvis ... liepsnojantis lyg rudenio lapai.
Aleksas.
371

Nesusilaikiusi aikteliu.
U miegamojo dur dunksteli, sakytum kas atsitrenkia i sie
n. Girdiu dd Viljam burbtelint:
- Velnias ...
Aleksas isuka i siaur skersgatvi, skirianti ms kiem, ku
riame tra lopinlis ols, nusmurgs medis ir tinklin tvora
iki pusiauj o, nuo kaimyn. A palusiai jam mojuoju. Jis i
jungia varikli, pakelia galv i nam. Dar labai tamsu, neinau,
ar mane mato.
Surizikuoju tyliai ktelti:
- Aleksai! . .
Jis pasuka galv mano balso pusn, isiiepia, sksteli ran
komis lyg sakydamas: Juk inojai, kad atvaiuosiu, ar ne? Prisi
menu, kaip j is atrod pirm kart, kai ji pamaiau laboratorij
balkone, - tarsi vaigd, per tams mirkioj anti ir ibanti tik
man vienai.
T akimirk esu tokia sklidina meils, jog mano knas tar
tum virsta viesos spinduliu, besiverianiu auktyn ir auktyn,
u ito kambario, i sien ir miesto rib, atrodo, kad viskas
liko u ms, o mudu su Aleksu sklendiame oru vienut vieni
ir visikai laisvi.
Tada atsilapoja miegamojo durys ir ima rkti dd Vilj amas.
Staiga namas prisipildo triukmo, viesos, trepsjimo ir rka
vimo. Dd Viljamas, stovdamas tarpdury, aukia Kerol. Pa
.
nau i siaubo film, kuriame pabunda miegantis vris, tik ia
vris yra namas. Laiptais kakas atidunda, turbt reguliuotojai,
koridoriaus gale i savo kambario ipuoJa Kerol plevsuojaniais
it apsiaustas naktiniais markiniais, isiiojusi kak klykia.
372

I vis jg stumiu lang vir, bet j is usikirts. Apaio


je kak aukia ir Aleksas, bet negirdiu per variklio kriokim,
mat jis vl j jung.
- Laikykit j! - spiegia Kerol, ir Viljamas atgyja, atitoks
oka vid. Skausmas perveria pet, kai sirusi bandau pakelti
rm, j auiu, kaip truput pakyla ir vl sustoja. Nra laiko, nra,
nra. Vilj amas tuoj mane suiups, ir bus baigta.
- Palaukit! - staiga rikteli Greis.
Visi akimirksniu sustingsta. Pirmas ir vienintelis kartas, kai
Greis garsiai juos kreipsi. Viljamas suklumpa, spokso an
k isiiojs. Kerol stovi tarpdury it miet prarijusi, u jos akis
trinasi Den, lyg manydama, j og sapnuoja. Net abu reguliuoto
jai stabteli laipt aiktelje.
Tos sekunds man ir tereikia. A dar stumteliu, ir langas
brakdamas pakyla. Negalvodama, nei k darau, nei apie
antr aukt, ilendu pro lang ir pasileidiu, oras sugriebia
mane glb, tad akimirk irdis udainuoj a ir a pamanau:
Skrendu.
Tada nekteliu em tokia j ga, kad koj os sulinksta, uima
kvap. Kair iurna krypteli, skausmas perveria kn. Visom
keturiom liauiu prie tvoros. Viruje vl kyla riksmas, po aki
mirkos trinkteli namo durys ir priebut ioka du vyrai.
- Lena! - kteli Aleksas.
Pakeliu akis. Persisvrs per tvor, jis duoda man rank. A
ikeliu savj, jis griebia u alkns ir tempia auktyn; beranko
v palaidinuk usikabina tvoros, audinys plyta, a sidreskiu.
Bij oti nra laiko. Priebutyje pasiunta trakti radijo stotel. Vie
nas reguliuotoj as rkauj a j. Kitas utaiso ginkl. Keista, bet
373

per vis smy man topteli visikai kvaila mintis: Neinojau,


kad reguliuotojams leidiama neiotis ginklus.
- Greiiau! - aukia Aleksas.
A usiropiu ant motociklo jam u nugaros, tvirtai apsika
binu jo liemen.
Pirma kulka atoka nuo tvoros deinje. Antra - nuo a
ligatvio.
- Varyk! - klykiu a, ir Aleksas paspaudia pedal, kai treia
kulka pravilpia taip arti, jog pajuntu oro bang.
Mes nulekiame. Skersgatvio gale Aleksas staigiai krypteli
vair deinn, ir mes sukame gatv taip pasvirdami, kad mano
plaukai brkteli aligatv. Man apsiveria skrandis, dar pagal
voju: Baigta, bet motociklas stebuklingai atsitiesia ir mudu pasi
leidiame tamsia gatve, lydimi tolstani riksm ir vi.
Ramyb trunka neilgai. sukus Kongreso gatv ima kaukti
sirenos, j os vis garsja ir virsta vientisu viegimu. Noriu Aleks
paraginti, kad vaiuot greiiau, bet irdis taip dauosi, jog ne
galiu kalbti. Be to, mano bals ugot vj o vilpesys, o Alek
sas, inau, ir taip spaudia kiek galdamas. Pastatai abipus susi
liej a pilk beform sien, lyg bt i isilydiusio metalo. Dar
niekada miestas neatrod toks svetimas, baisus ir subjaurotas.
Sirenos kaukia taip garsiai, jog pjauna lyg skustuvu. Aplinkui
ima iebtis iburiai - mons bunda i miego. Horizonto kra
tas raudonas: teka saul, rdi spalvos, sukrejusio kraujo
spalvos, ir mane drasko siaubinga baim, blogesn u bet kok
iki tol sapnuot komar.
Staiga lyg i niekur gatvs gale idygsta du budintys policij os
automobiliai, pastoja keli. I j pasipila reguliuotojai ir polici374

ninkai, visas brys. Rkauja balsai, sustiprinti, ikreipti radijo


stoteli ir garsintuv.
- Stokit! Stokit arba ausime!
- Laikykis! - rikteli Aleksas, ir jauiu, kaip sitempia jo raumenys po mano rankomis. Paskutin akimirk j is sukteli vair
kairn, ir mes, kliudydami sien, prigul sukame siaur gatve
l. Surinku, kai mano dein koja prispaudiama prie mro. A
nusibruoiu blauzdos od, kol kelias sekundes slystame pastato
onu, paskui Aleksas vl suvaldo motocikl ir mes auname
priek. Vos tik ilekiame pro kit gatvels gal, i paskos jau su
ka dar dvi policijos mainos.
Vaiuojame taip greitai, kad man dreba rankos, vos isilai
kau, ir tada ueina nepaprasta ramyb ir aikumas, suprantu,
jog mums nepavyks. Abu iandien sime: bsime nuauti ar
k nors trenksims, ar ilksim or kartu su baisiu ugnies ir
susiraiiusio metalo kamuoliu, ir kai reiks mus laidoti, bsime
taip susilyd vien ir susipyn, kad niekas nestengs atskirti
ms kn, dalis jo guls mano kap, dalis mans - j o. Keista,
bet i mintis mans net nenulidina. A beveik linkusi pasiduoti
ir atsisakyti tikslo, linkusi ileisti paskutin kvap prie jo nuga
ros, jausdama, kaip jo onkauliai, plauiai ir krtin paskutin
kart juda kartu su mano knu.
Bet Aleksas aikiai nenori pasiduoti. Jis pasuka siauriausiu,
kok rado, skersgatviu, ir du i mudu besivejani automobili
sustoja vygindami stabdius ir klaikiai signalizuodami. Akis
ima grauti dm ir svylanios gumos tvaikas, bet pagaliau i
lekiame Franklino magistral.
I toli ataidi naujos sirenos - skuba pastiprinimas.
375

Bet prieais jau tyvuliuoja uutkis, ramus, lygus ir pilkas


kaip stiklas ar metalas. Jo pakraiu rusena dangus, vis labiau
sidegdamas rausvai ir geltonai. Aleksas pasuka unkeliu, man
barka dantys kratantis idauyta sena danga, skrandis okteli
veikiant kiekvien duob. Mes artjame. Sirenos vejasi lyg ir
i spieius. Jeigu tik pasiektume sien, kol neatvyko daugiau
automobili ... Jeigu kaip nors prasivertume pro sargybos pos
tus, perliptume tvor ...
Staiga priekyje, lyg milinikas vabzdys, pasirodo sraigta
sparnis, jo proektorius raio tams keli apaioje, propeleri
birbimas kurtina, kapoja or bangomis, skutais.
I jo ima plyoti balsas:
- Jungtini Amerikos Valstij vardu sakau sustoti ir pa
siduoti!
Deinje inyra aukta sauls ideginta ol - uutkio kran
tas. Aleksas pavaro motocikl nuo kelio ol, ir mes pusiau
slyste nulekiame sienos link striai kirsdami pelk. burn ir
akis tyka purvas, dusina, a kosju Aleksui nugar jusdama,
kaip ji kilsuoja prie mano krtins. Jau ilinds sauls pusrutulis
atrodo lyg pramerkta akis.
Deinje tamsoje it griauiai inyra Tjukio tiltas. Prie sar
gybos post tebedega ibintai. Net i tokio atstumo jie atrodo
tokie taiks, lyg popieriniai, lyg kas nors trapaus ir lengvai nu
imamo. U j tvora, medi juosta, isigelbjimas. Taip arti. Jei
gu tik turtume laiko ... Laiko ...
Kakas pokteli, sprogimas tamsoj e, vir virkteli purvo
lankas. Vl audoma, i sraigtasparnio.
- Stokit, nulipkit, rankas ant galvos!
376

Patruliniai automobiliai suvaiavo keli, kuris j uosia uu


tkio krant. J suka vis daugiau, stoj a cypindami stabdius,
policininkai per ol pasipila pelks pusn - imtai j, tokios
daugybs dar nesu maiusi vienoj vietoj , j ie tamss ir nemo
niki, lyg tarakon knibdynas.
Mes vaiuoj ame siauru ols ruou, skirianiu vanden nuo
senojo unkelio ir sargybos post, nardydami tarp susiraizgiu
si krmyn taip greitai, kad akels skaudiai aio od.
Staiga Aleksas sustoja. Atsitrenkiu j prisiksdama lieuv,
burnoje pajuntu kraujo skon. Viruje sraigtasparnio proekto
riaus spindulys sukiojasi iekodamas ms, pagaliau uiuopia.
Aleksas ikelia rankas vir galvos ir nulipa nuo motociklo atsi
sukdamas mane. Rykioje baltoje viesoje jo iraika nevel
giama, lyg jis i akimirk bt virts akmeniu.
- K tu darai? - aukiu perrkdama propeleri burzgim,
kavimus ir sirenas, ir viso ito triukmo fone - nepaliaujam,
amin vandens dsavim uutk grtant potvyniui, niekad
nevluojaniam, visk luojaniam i kelio, visk trinaniam
dulkes. - Mes dar galime spti!
- Paklausyk. - Jis neaukia, bet kakaip vis tiek j girdiu.
Tarsi kalbt man aus, nors stovi atokiau, ikls rankas. - Kai
liepsiu vaiuoti, tu vaiuosi. ituo daiktu, aiku?
- K? A nemoku . . .
- Piliete devyni keturiolika d u trys atuoni ei devyniolika
trys du eiolika, nulipkit ir udkite rankas ant galvos. Jeigu
tuoj pat nenulipsite, bsime priversti audyti.
- Lena ... - Igirdusi, kaip jis itar mano vard, usiiau
piu. - Tvora paleista srov.
377

- I kur inai?
- Klausyk mans. - Alekso balse neviltis ir siaubas. - Kai
liepsiu vaiuoti, vaiuok. Liepsiu okti, ok. Tu veiksi tvor, ta
iau tursi trisdeimt sekundi, daugiausia minut, kol srov
vl ims tekti. Privalai lipti kuo greiiau. Ir tada bgti, aiku?
Kn surakina altis.
- A? O kaip tu?
Alekso iraika nesikeiia.
- A paskui tave.
- Duodame deimt sekundi ... devynias ... atuonias . . .
- Aleksai ...
ird sugniauia lediniai pirtai.
Aleksas ypteli, lyg jau btume isigelbj, lyg jis nort pasi
lenks nubraukti man plaukus nuo aki ar pabuiuoti skruost.
- Paadu perlipti paskui tave. - Jo veidas tampa grietesnis. Taiau prisiek neatsisukti. N akimirk. Aiku?
- eias ... penkias ...
- Aleksai, a negaliu ...
- Prisiek, Lena.
- Tris ... dvi...
- Gerai, - tariu vos nepaspringdama odiu. Pro aaras nieko nematau. Nepavyko. Mums nepavyko. - Prisiekiu.
- Vien.
lr ikart aplink mus ima pokti ir vysioti. Aleksas rikteli:
- Vaiuok!
Pasilenkusi pasuku drosel, kaip maiau darant j. Paskutin
sekund jo rankos mane apkabina, taip stipriai, kad bt nuklu
sios nuo motociklo, jei nebiau tvirtai sikibusi vairo rankenas.
378

Vl viai. Aleksas rikteli, atitraukia rank nuo mano kr


tins. Grteljusi matau, kaip jis suima dein. Mes dardame
senuoju keliu, ms laukia sargybini eil, atkreipusi mus
autuvus. Visi aukia, bet a j net negirdiu, ausyse tik oia
vj as ir dzgia elektra, tekanti tvoros vielomis, kaip Aleksas ir
sak. Matau tik Tyr medius, ryto viesoj e atgaunanius a
lum, visus tuos plaius lygius lapus, lyg rankos pasitinkanius
mudu.
Sargybiniai j au taip arti, jog matau paskirus veidus: vieno
geltonus dantis, kito - didel karp ant nosies. Bet nesustoju.
Pralekiame motociklu per j br, jie atoka onus, kad nebt
partrenkti.
Vir ms dunkso tvora, liko penkiolika pd, deimt, pen
kios ... Mes sime, pamanau.
Tada Alekso balsas, aikus, stiprus ir netiktinai ramus, net
neinau, girdiu j i tikrj ar tik sivaizduoju, liepia: ok. Da
bar. Su manimi.
Paleidiu vair ir nuvirstu onan, motociklas toliau lekia
tvor. Spjaudydama dulkes, kosdama, gaudydama kvap ri
tuosi per atrius akmenis, skausmas raio kiekvien kno da
lel - raumenys plyta nuo kaul, oda nuo raumen. Akimirk
pasaulis pajuosta.
Paskui viskas virsta spalv tvyksniais, sprogimais ir ugnimi.
Motociklas riasi tvor, nugriaudj a baisus trenksmas. or
plyksteli liepsna, ilgi jos lieuviai laio vis labiau vintant dan
g. Tvora plonai, aiiai vygteli ir nutyla. Aiku, smgis nu
trauk srov.
Dabar galiu lipti, kaip sak Aleksas.
379

Kakokiu bdu randu j g, nors vemdama dulkmis, ketur


psia priliauti prie tvoros. U nugaros girdiu rkauj ant, bet
garsas tolimas, lyg i po vandens. Pakilusi imu kopti colis po
colio. Lyg ir skubu, bet atrodo, kad liauiu kaip sraig. Aleksas
turbt netoli u mans, nes girdiu j raginant:
- Greiiau, Lena, greiiau!
Klausausi jo balso, tik jis mane ir stumia auktyn. Kakaip stebuklingai - pasiekiu tvoros vir, perkeliu koj per spygliuo
tos vielos iedus, kaip Aleksas mok, persiritu ir krintu i dvi
deimties pd aukio, sunkiai nekteliu ol jau pusiau be
smons ir nebejusdama j okio skausmo. Dar keli ingsniai, ir
mane praris Tyrai; atsidursiu anapus aklino susipynusi me
di, krm ir eli skydo. Laukiu, kada nuoks Aleksas.
Bet jis nenuoka.
Omiai, panikos paakintos, man grta visos jgos. Tada ir pa
darau tai, ko prisiekiau nedaryti. iaip taip atsistoju, kai tvora
vl ima dgzti.
A atsigriu atgal.
Aleksas stovi kitapus tvoros, u mirguliuojanios dm ir
ugnies sienos. Nuo tos akimirkos, kai mes nuokome nuo mo
tociklo, jis nepajudjo n ingsnelio ir neband.
Keista, t akimirk imu ir prisimenu, k atsakiau prie visus
tuos mnesius, per pirmj vertinim paklausta apie "Romeo ir
Duljet": tada galv atjo vienintelis odis grau. Dar norjau
paaikinti, norjau kak pasakyti apie pasiaukojim.
Alekso markinliai raudoni, pamanau, kad nuo ugnies at
vait, bet paskui suprantu, jog permirk krauju: kraujo dm
pleiasi ant krtins kaip ir saultekio raudonis danguje, pasau380

liui neantis dar vien dien. Prie jo bga visa ta karika vabal
kariauna, atkiusi autuvus. Supuola ir tilto sargybiniai, griebia
j i abiej on lyg ketindami perplti per pus. Sraigtasparnis
laiko j savo proektoriaus viesos rate. Aleksas stovi j ame bal
tas, sustings, ir a inau, kad per vis gyvenim nesu maiusi
nieko graesnio u j.
Per tvor ir dmus jis velgia mane. Nenuleidia aki. Jo
plaukai - lap, erki, liepsn vainikas. Akys spinduliuoja
viesa, rykesne u vis pasaulio miest iburius, rykesne u
vies, kuri galtume irasti per milijardus met.
Tada jis isiioja ir itaria vienui vien od:
Bk.
J upuola mons vabalai. J graibios, plrios rankos ir
burnos sudoroja, murdo Aleks savo juodum, kaip plr
nas - persekioj am gyvull.
A bgu neinia kiek laiko. Kiek valand ar dien.
Aleksas liep man bgti. Tai ir bgu.
Turite suprasti. A nesu ypatinga. Esu tik vienia mergait.
Penki pd ir dviej coli gio, visais atvilgiais vidutinika.
Bet a turiu paslapt. Galite pastatyti sienas iki dangaus, a
rasiu bd, kaip jas perskristi. Mane gali prispausti prie ems
imtas tkstani rank, bet a rasiu, kaip itrkti. Ir ms ten
daug daugiau, negu js manote. moni, nesutinkani liautis
tikjus. moni, nesutinkani nusileisti ant ems. moni,
kurie myli pasaulyje be sien, myli nekeniami ir atstumti, nie
ko nesitikdami ir nebijodami.
A myliu tave. Nepamirk. ito j ie negali atimti.

Neemikai kantriai ir atidiai redaktorei Rosemary Brosnan,


kuri kartu yra patarja, mokytoj a, psichoterapeut, o labiausiai
draug.
Elyse Marshall, fantastikai reklamos agentei, u didiul
param.
Geriausiai pasaulyje literatros agentei Stephen Barbara u
tai, kad mane pakenia (neinau, kaip sugebate) .
Visiems "Foundry Literary

Media" darbuotojams, ypa

Hannah Gordon ir Stephanie Abou.


Deirdre Fulton, kad leido man apsistoti savo namuose, kol
kaupiau mediag iai knygai.
"Arabica Coffee House" Portlande, Meino valstija, u gar
di kav su skrebuiais ir elektros lizd gausum.
Allison Jones u entuziazm, param ir iaip avum, u tai,
kad pati viena visam Viljamsbergui, Virdinijos valstija, parda
vinjo mano knyg "Before I Fall".
Tetulei Sandy u meils ir pagalbos metus.
Visiems mieliems tinklaraio draugams ir gerbjams - u
tai, kad mano darbas turi prasm.
Kaip visda savo eimai - u tai, kad myli mane.
lr, aiku, draugams ir draugms, kad yra man kaip eima.

ANDREA CREMER

NAKTIES ELIS
ji valdo nuomi gauj, taiau neturi jokios galios
savo irdiai ...
Kala Tor nuo pat gimimo inojo savo likim: baigusi
vidurin ji iteks u seksualaus vilk gaujos vado
Ren Laroo, drauge su juo vadovaus vilkams, kovos
petys i peti ir akylai saugos ventsias vietas. Taiau
paeidusi savo valdov istatym - igelbjusi i griz
lio nag grauoli vaikin - Kala suabejoja savo liki
mu, savo pareiga ir savo pasaulio teisingumu.
Paklususi irdies auksmui, ji gali prarasti visk
net ir gyvyb.
Ar udrausta meil verta tokios aukos?
"jaudinantis romanas. Romantikos ia su kaupu. Negaljau atsiplti vis nakti. Pasin
riau i gundanti ir keist pasauli, kuriame mons paklsta vilkolakiams ir viskas yra ne
taip, kaip atrodo. tampa neatslgo iki pat knygos pabaigos."

(Raytoja Becca Fitzpatrick)

"Kupinas meils, aistros, veiksmo, lkesi ir sumaities romanas vyti kaip juodasis
perlas. Puikiai nuaustas pasakojimas, prikaustanti dmesi meils ir idavysts istorija,
meistrikai gvildenanti itikimybs ir vergovs santyki." (Raytoja Cyn thia Leitich Smith)

LAUREN 0LIVER

KAl A UVAU
"Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena bt
paskutin. Bet i ties niekada negalvoji, kad tai bus

paskutin diena. Bent jau a negalvojau. Bda ta,


kad niekada neinai, kas tavs laukia. Nepabundi
kankinamas blogos nuojautos ir nematai eli ten,
kur j iaip jau neturt bti. Nedingteli, jog reikia
pasakyti tvams, kad juos myli; tarkim, a su jais n
neatsisveikinau.
O jeigu tau atsitikt kaip man ir t pai die

n tekt igyventi ne syki? Ar pavykt paversti i


dien tobula? jeigu tau prie akis aibo greitumu
pralkt visas gyvenimas, ar dl nieko nesigailtum?
O gal yra dalyk, kuriuos nortum pakeisti?"

Graus, romantikas romanas, truputi lidnas ir veriantis susimstyti. Ar skubant


gyventi neprasprsta nepastebti svarbs dalykai? Ar visada ivertiname brangius mo
nes? K js nuveiktumte paskutin savo gyvenimo dien, jei bt leista igyventi j
dar syki?

Oliver, Lauren

Ol-68

Delirium : meils kartin : [romanas] I Lauren Oliver ;


i angl kalbos vert Zita Marien. - Vilnius : Alma littera,

20 1 2.

384 p.

ISBN 978-609-0 1 -0567-2


Lena Helovj, kaip ir daugelis jos draugi, nekantriai skaiiuoja die
nas iki procedros, atneianios ramyb ir saugum. Juk amor deliria

nervosa, meils kartin, kadaise praud jos motin su tvu ... Bet viskas
pasikeiia, kai ji atsitiktinai susipaista su bendraamiu Aleksu. Lena su
ino, kad u akylai saugomos miesto sienos yra kitoks pasaulis, kur meil
nra prakeiksmas ir gda, ir idrista isimylti...
Jauna amerikiei raytoja Loren Oliver (Lauren Oliver, g. 1 982) lie
tuvi skaitytojui inoma ir kaip knygos "Kai a uvau" autor.
UDK 82 1 . 1 1 1 (73)- 3 1

Lauren Oliver
DELIRIUM

Meils kartin
Romanas
I angl kalbos vert Zita Marien
Redaktor Bron Balien
Vireli lietuvikam leidimui pritaik Galina Talaiko
Maketavo jurga Morknien
Tiraas 2000 egz.
Ileido leidykla " Alma littera", Ulon g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetain: www. almalittera.lt
Spaud UAB "Spindulio spaustuv",
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48 1 84 Kaunas
Interneto svetain: www. spindulys.lt