Está en la página 1de 62

TURINYS

Pratarmė 7

Sociologijos teorijų objektas (Vylius Leonavičius) 8

I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS {Vylius Leonavičius)

Augustas Comte'as 18
Herbertas Spenceris 27

Karlas Marxas 38

II skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS KLASIKAI {Vylius Leonavičius)

Emilis Durkheimas 56
Maxas VVeberis (Zenonas Norkus) 76
Georgas Simmelis 101
Herbertas Cooley'is 118
George'as Meadas 126
Alfredas Sch ūžtas 145
III skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS TEORIJŲ KRYPTYS
{Vylius Leonavičius)
Struktūrinis funkcionalizmas 160
Neofunkcionalizmas 182
Socialinio konflikto teorijos 189
Simbolinis interakcionizmas 211
Dramaturginė teorija 227
Neomarksizmas ir kritinė teorija 244
Etn o metodologija 261
Mainų teorija 274
Tinklaveikos teorija 292
Racionalaus pasirinkimo prieiga {Zenonas Norkus) 298

IV skyrius. VĖLYVOSIOS MODERNYBES TEORIJOS {Vylius Leonavičius)

Jūrgenas Habermasas 316

Anthony Giddensas 338

V skyrius. POSTMODERNIOSIOS TEORIJOS {Artūras Tereškinas)

Postmoderniosios teorijos 354


Michel Foucault 364
Pierrieu Bourdieu 373
Jean Baudrillard 384
PRATARME

Sociologinio mąstymo raida jau skaičiuoja antrą šimtmetį, tačiau moderniųjų laikų
Lietuvos istorija ne visuomet buvo palanki mokslo, ypač sociologijos plėtrai. Tai
veikiausiai viena iš svarbiausių priežasčių, paaiškinančių, kodėl skaitytojams
pristatomas išsamesnis Sociologijos teorijų vadovėlis yra pirmas tokio pobūdžio
darbas Lietuvoje, nors jis ir nėra toks išsamus, kokį norėtų matyti jo autoriai.
Pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodė išsamūs ir gilūs Z.Norkaus VVeberio teorijos
bei keleto kitų sociologijos teorijų tyrimai, tačiau platesni sociologijos istorijos tyrimai
dar tik prasideda, todėl nebuvo didelės galimybės vadovėlyje pristatyti išsamią ir į
savą sociologijos teorijų tradiciją besiremiančią, studiją. Tiesa, net sociologijai ypatingai
nepalankiais sovietiniais laikais Lietuvos filosofai domėjosi atskirais sociologais ir jų
darbais. Vertėtų paminėti Antano Nesavo straipsnius apie Alfredą Schutzą, Karlą
Manheimą, Virginijaus Valentinavičiaus darbus apie Teodorą Adorną, kitų autorių
straipsnius, skirtus A.Comte'ui ir H. Spenceriui.
Šiandien sociologijos teorijos tyrinėjimų gausėja, tad šis studentams skiriamas
vadovėlis tebūnie kartu ir iššūkis kolegoms, puoselėjantiems teorinės sociologijos
tyrinėjimus, imtis platesnio pobūdžio darbų.

Esame dėkingi mūsų recenzentams profesoriams Gediminui Merkiui, Vladai


Stankūnienei ir Meilei Taljūnaitei, pateikusiems vertingų pastabų bei rekomendacijų,
kuriomis pasinaudojome tobulindami vadovėlio turinį.

Taip pat norėtume padėkoti visiems, kurie nuoširdžiai prisidėjo tvarkant ir


spausdinant vadovėlį, supratingai atsižvelgė į netikėtai užgriuvusias sudėtingas vadovėlio
rašymo aplinkybes ir geranoriškai rėmė mūsų pastangas.

Dėkojame visiems prisidėjusiems prie šio darbo.

Širdingai dėkojame

Lietuvos mokslo ir studijų fondui


ir
Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijai,

parėmusiems vadovėlio pasirodymą.

Sudarytojas
SOCIOLOGIJOS TEORIJOS OBJEKTAS
Vylius Leonavičius

Sociologijos, kaip ir bet kurio kito mokslo, objektas negalimas be savitos teorijos,
nes neegzistuoja jokia santykinai atskira ir savarankiška sociologinė tikrovė be
sociologinės perspektyvos. Tik sociologinė teorija kuria sociologinę realybę. Tai jokiu
būdu nereiškia, kad neegzistuoja visuomenė kaip tam tikra objektyvi tikrovė. Visuomenė
yra sudėtinga ir įvairiais ryšiais susipynusi tikrovė, o sociologiškai aiškinti visuomenę,
vadinasi pažvelgti į ją iš tam tikros sociologijos teorijos perspektyvos ir išskirti tik tam
tikro pobūdžio ryšius. Dažnai kitų mokslų atstovai daro elementarią klaidą, kai įvairias
anketines viešosios nuomonės apklausas pavadina sociologiniais tyrimais. Apklausos
teikia tik duomenis, o jie interpretuojami remiantis sociologijos teorijomis, nors gali
būti aiškinami ir kitų mokslų teorijomis.
Visuomenė jau seniai yra įvairiai aiškinama bei suprantama. Net sėdėdami virtuvėje
prie kavos puodelio galime svarstyti fundamentalius šiuolaikinės ir praeities visuomenės
klausimus, tačiau toks svarstymas taps sociologišku tik tada, kai aiškiai suvoksime
perspektyvą, kurią galėtume pavadinti sociologine. Sociologinis mąstymas, sociologinis
tyrimas, sociologiniai svarstymai ir visa tai, kas vadinama sociologija, prasideda tik
tada, kai yra aiškiai išskiriamas savitas sociologinis mąstymas. Tik tada galima atskirti
santykinę sociologinę tikrovę nuo bet kurios kitos tikrovės, kurią tyrinėja ir kiti mokslai.
Toks pažinimo suskaidymas tampa santykiniu, bet jis buvo neišvengiamas modernaus
pažinimo padarinys, sudaręs prielaidas efektyviai tyrinėti ir keisti tikrovę.
Sociologija kaip savita teorija, kartu ir savitas pažinimas, nuo kitų socialinių mokslų
atsiskyrė XIX a. Šiandien sociologijos teorija jau turi gana turtingą istoriją, kurią analitiškai
galima atriboti nuo sociologijos teorijos taikymo visuomenės aiškinimui. Todėl santykinai
galima analizuoti, kaip konstruojama pati sociologijos teoriją. Šia prasme sociologijos
teorija gali būti tiriama kaip atskiras socialinio pažinimo atvejis ir orientuotis į
gnoseologinius socialinio pažinimo klausimus. Kita vertus, sociologijos teorijos tyrimus
galima santykinai atskirti nuo gnoseologinių klausimų ir aiškintis paties sociologinio
mąstymo konstravimo ypatumus ir jo tradiciją.. Šioje knygoje labiau orientuosimės į
sociologinio mąstymo tradiciją.
Siekdami didesnio aiškumo, pirmausią norėtume aptarti sociologijos ir sociologijos
teorijos objektus.

Sociologijos teorijos ir sociologijos objektai

Sociologijos objekto (arba plačiau - sociologinio tyrimo), problemą išryškiname


siekdami išskirti empirinės tikrovės elementus, kuriuos būtų galima relevantiškai
panaudoti tikrinant teorines sociologijos konstrukcijas. Būtent sujungdami sociologinio
pobūdžio apibendrinimus su empirine tikrove, kartu ją aiškindami, nubrėžiame
sociologijos objekto kontūrus. Pvz., šeimos ar sveikatos sociologija apibūdina savo
objektą tik galėdama šeimą ar visuomenės sveikata^ aiškinti naudodama socialinių
veiksnių sąveikos konstruktus.
Nors A. Comte'as, H. Spenceris ar K. Marxas laikomi sociologinio mąstymo
pradininkais, tačiau E. Durkheimas pirmasis iš sociologų ėmėsi kryptingai spręsti
sociologijos objekto klausimą ir atskirti jį nuo kitų socialinių mokslų. Anot Durkheimo,
sociologiškai žvelgti į tikrovę - tai matyti jaL kaip išoriškai egzistuojančių bei individų
elgesį determinuojančių specifinių faktų rinkinį, materializuotą kultūros pavidaluose
(įstatymuose, normose, vertybėse, taisyklėse ir .t.t). Kartu jis suvokė, kad veikiančių
individų atžvilgiu socialinių faktų tikrovė - tai ne tik objektyviai išoriška materializuotų
daiktų visuma, bet ir subjektyviai išgyvenama kolektyvinė sąmonė. Todėl sociologinė
teorija jau iš pat pradžių pasidalijo į dvejopo pobūdžio socialinės tikrovės aiškinimą:
viena vertus, sociologijos teorijai reikia konstruoti sąvokas ir modeliuoti teiginius apie
individui išoriška^ socialinės tikrovės visuma,, kita vertus, sociologija turi tirti socialinės
tikrovės raiška^ per tiksiiškai veikiančių ir savo veiksmus suvokiančių individų veiklą.
Tiesa, Durkheimas manė, kad individualus veiksmas nėra savarankiškas
intersubjektyvios kolektyvinės sąmonės atžvilgiu, todėl individualaus veiksmo tyrimą
jis suveda į kolektyvinės sąmonės, priklausančios nuo socialinės struktūros pokyčių,
analizę.
Vis dėlto apibendrintai galime teigti, kad sociologijos teorijų objekto problema
neišvengiamai suskilo į dvi socialinės tikrovės teorinio modeliavimo grupes. Viena imasi
modeliuoti socialinės visumos arba visuomenės ir jos dalių struktūrą, kita - individulaus
veiksmo struktūrą. Tik galėdama teoriškai sumodeliuoti vieno ar kito lygmens socialinę
struktūrą, sociologija galėjo save atskirti nuo kitų mokslų. Kartu sociologijos teorija
leidžia atsirasti pačiai sociologijai, nes suteikia galimybę modeliuoti tam tikru požiūriu
įvairialypių veiksnių sajygojarrm žmogaus veiklą, o šiuos modelius pavadinti
sociologiniais, o ne psichologinias, biologiniais, ekonominiais ir 1.1. Kita vertus toks
uždavinys nėra lengvas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sociologijos teorijos istorija -
tai nuolatinis siekis sukurti vieno ar kito lygmens arba integracinio tyrimo modelį,
leidžianti nors kiek priartėti prie socialinio žmogaus elgesio sajygotumo paaiškinimo.

Sociologijos teorijos atsiradimas

Sociologinio mąstymo atsiradimo galima ieškoti pačiose ankstyviausiose epochose.


Pvz.T Platono valstybės teoriją galima laikyti Platono sociologija, nes jis svarsto
socialinės stratifikacijos, socialinių sluoksnių kilmės ir funkcijų, sluoksnių tarpusavio
sąveikos ir kitus socialinius klausimus. Tačiau, kai šiandien svarstoma apie sociologijos
atsiradimą, visų pirma, galvoje turima modernaus mokslo samprata, o ji atsirado palyginti
neseniai. Kita vertus, turėdami vien pačią sociologinio mąstymo sampratą,
susiformavusiątikXIXa., galime sociologinės problematikos ieškoti ir Platono filosofijoje.
Sociologijos teorijos arba plačiau - sociologijos atsiradimas XIX a. sietinas su
galutinai įsitvirtinusiu suvokimu, kad greta politinės bendruomenės arba net pirmiau
jos egzistuoja socialinių santykių bendruomenė. XVIII a pramonės ir prekybos
vystymasis bei su tuo susiję milžiniški Europos šalių socialiniai pokyčiai, Didžioji
prancūzų revoliucija tarsi „pažadino" Europos gyventojus ir leido suvokti, kad politiniai
ir socialiniai institutai yra dvi santykinai skirtingos ir savitai kintančios socialumo formos.
Vadinasi, kartu turėjo būti aiškiai įsisąmoninta, kad visuomenės sąvoka skiriasi nuo
valstybės sąvokos. Anot Nisbeto, naujas bendruomenės arba visuomenės suvokimas
neabejotinai yra labiausiai išsiskiriantis XIX a. socialinės minties reiškinys, peržengiantis
sociologinės teorijos ribas (Nisbet 2000: 89).
Švietimo epochoje įsitvirtinusi prigimtine teise grindžiama socialinės sutarties
samprata bei iš jos plaukianti visuomenės teisė save valdyti, sparčiai keičiantis XIX a.
Europos visuomenių tradiciniam ekonominiam bei socialiniam gyvenimui, tapo gana
abstrakti ir neaiški. Nors tikėta, kad prigimties arba proto dėsnis visuotinu pavidalu
atvers teisingo gyvenimo principus be jokios apreikštos arba antgamtinės tiesos
suvokimo bei yra aprioriškai įspaustas į visų individų protus, vis dėlto šis tikėjimas
nieko nesakė apie tai, kokia turi būti konkreti besikeičiančios bendruomenės tvarka.
XIX a. politiniai ir socialiniai sukrėtimai privertė mokslininkus ieškoti empiriškesnio
visuomenės tvarkos pagrindo. Tad sociologijos atsiradimas tiesiogiai susijęs ir su
didžiuoju Švietimo epochos proto projektu, kurį iliuziškai, bet efektyviai įgyvendino
gamtos mokslai. Nusižiūrėję į modernius gamtos mokslus, modernaus sociologinio
mąstymo kūrėjai siekė sociologiją paversti panašia į gamtos mokslus disciplina. Ju
tikslas - suformuluoti dėsnius, apibūdinančius objektyvius visuomenės struktūros
funkcionavimo bei kaitos mechanizmus ar atskleisti socialinio veiksmo struktūrą. Šia
prasme sociologijos teorijos atsiradimą galima analizuoti kaip savitą Švietimo epochos
proto projekto įgyvendinimo, kritikos ir modifikacijos procesą. Sociologijos atsiradimą
galima sieti su švietimo epochos projektu, kuriame svarbiausia idėja buvo universalaus
racionalumo idėja - ieškojimas žinojimo, kuris daugiau ar mažiau yra tikras ir leidžiantis
atskleisti socialinio bei gamtinio pasaulio kontrolės mechanizmus. Švietimo epochos
mąstymas yra susijęs su aiškiai išreikšta hierarchija: tarp racionalumo ir iracionalumo,
tarp žinojimo ir nežinojimo. Galima teigti, kad ši pažinimo hierarchija yra susijusi ir su
konkrečia europietiškos civilizacijos ir jos socialinės hierarchijos istorine situacija.
Verta pastebėti, kad tai yra ir skiriamieji modernaus bei postmodernaus, jau spėjusio
nusivilti universalumo paieškomis, sociologinio mąstymo bruožai.
Sociologijos teorijai atsirasti svarbų poveikį turėjęs visuomenės prilyginimas gamtinei
tikrovei iš principo negalėjo panaikinti sociologijos teorijai būdingo prieštaringumo,
tiesiogiai susijusio su savita žmogiška tikrove. Savo socialinės prigimties tyrimas žmogui
pasirodė žymiai sudėtingesnis ir sunkesnis uždavinys nei savo gamtinės
priklausomybės aiškinimas. Jau minėjome, kad sociologinio pažinimo sudėtingumas
kyla iš dvejopos žmogaus socialinio elgesio prigimties. Socialinis elgesys tuo pat
metu yra ir laisvas, ir sąlygotas arba determinuotas. Jei gamtos procesai yra tiesiogiai
determinuojami, tai socialinė tikrovė atsiranda, egzistuoja ir keičiasi tiesiogiai
dalyvaujant save ir savo pasirinkimą suvokiančiam asmeniui. Būti laisvam ir tuo pat
metu būti sąlygotam yra unikali žmogaus situacija.
Dėl šios dvejopos žmogaus prigimties teorinės sociologijos pastangos pirmiausia
pasidalija į dvi kryptis: vienos savo išeities tašku pasirenka objektyviai egzistuojančią
socialinę tikrovę ir mano, kad ji turi savitą savarankišką ir kintančią struktūrą. Kartu
pripažįstama, kad ši tikrovė determinuoja asmens pasirinkimą. Šiuo atveju tyrimui
atskiro asmens veiksmas arba nėra reikšmingas ir gali būti ignoruojamas, arba asmens
pasirinkimas svarbus tiek, kiek jis atitinka struktūrinius visuomenės raidos ypatumus.
Tačiau toks vienašališkas požiūris pasirodė neadekvatus, todėl kita teorijų grupė,
akcentuodama individualaus socialinio veiksmo tyrimo svarbą, siekia atskleisti save
suvokiančio asmens prasmingo pasirinkimo arba prasmingo veiksmo struktūrą. Galima
būtų sakyti, kad pati visuomenės kaita, nesutelpanti į mokslininkų ar administratorių
įsivaizduojamos visuomenės struktūrinius rėmus, privertė sociologus socialinį elgesį
tyrinėti ne tik iš išorinės, bet ir iš vidinės socialinio veiksmo perspektyvos. Visuomenė
ypatinga tuo, kad tai nėra stabili ir griežta struktūra. Visuomenė - tai ne organizmas
ir ne mechanizmas. Visuomenė egzistuoja kaip veikiančių individų visuma. Ji yra ir
išoriška individui, ir tuo pat metu egzistuojanti jame pačiame. Todėl individo atžvilgiu
sociologijos teoriją buvo pradėta konstruoti iš vidinės ir išorinės sociologijos

10
Sociologijos teorijos objektas

perspektyvos, nes bet kuriuo vienu požiūriu sociologinis tyrimas butų nepakankamas.
Abi teorinės kryptys sutaria, kad sociologinio mąstymo konstruojamas objektas yra
atskira ir savita socialinė tikrovė, neredukuojama nei į psichologinę, nei į biologinę, nei
įjokią kitą žmogaus elgesį determinuojančią tikrovę, ir mėgina integruoti abi sociologinio
tyrimo kryptis.
Kita vertus, bet koks žmogaus pažinimas yra santykinis, todėl ypač psichologijos
bei biologijos mokslų ryšys su sociologija (socialinė psichologija, psichoanalitinė
sociologija, sociobiologija) yra ypač svarbus visuomenės pažinimui.

Sociologijos teorijos savitumas

Socialinių mokslų situacija yra paradoksali - mokslininkas tiria visuomenę, kurios


produktas jis pats yra, todėl visuomenės tyrimas tampa specifiškesnis nei gamtos
aiškinimas. Teiginys, kad socialiniai mokslai remiasi socialiniu pagrindu, anot Collinso,
suponuoja net du paradoksus. Pirmasis paradoksas teigia, kad socialinį mokslą
determinuoja socialinė tikrovė, kurią tiria ir kurios dalimi yra pats mokslininkas. Ar gali
mokslas būti objektyvus, jei jį sąlygoja jo tiriamas objektas? Antrasis teigia, kad
nepriklausomas ir objektyvus socialinis pagrindas, determinuojantis sociologinį
mąstymą, iš tikro egzistuoja. Ar gali sąlygotas mąstymas teigti, kad egzistuoja objektyvi
tikrovė? (Collins 1994: 3).
Tokia sociologijos situacija iš dalies paaiškina, kodėl sociologijos teorinės
perspektyvos pasirinkimui nemažą poveikį turėjo ir tebeturi ta šalis ar socialinis
sluoksnis, kuriam priklauso sociologas. Sociologinės perspektyvos pasirinkimui labai
didelę reiškmę turi tai, kas paprastai vadinama vertybinėmis teorijos prielaidomis.
Atsakymas į klausimą, kas yra svarbiau - socialinė visuma ar pats veikiantis individas,
nėra vienareikšmis. Santykinai galima sakyti, kad socialinio mokslo išeities pozicija
yra socialinė problema, bet socialinė problema vertybiškai angažuoja jos suvokėją.
Socialinė problema formuoja teorinio modelio pasirinkimą bei relevantiškų duomenų
rinkimą. Tad ir šia prasme sociologija patenka į užburtą ratą. Tačiau galima įtarti, kad
sociologinis mąstymas skirtingai nuo gamtamokslinio negali ar net iš viso neturi vengti
savo vertybinių prielaidų. Juk vertybė yra socialinio gyvenimo šerdis, o sociologinis
mąstymas yra determinuojamas socialinės tikrovės. Dar daugiau, galima sakyti, kad
sociologija ir yra reikšminga tuo, kad kreipia savo žvilgsnį į tai, kas žmogui yra svarbu,
bet tai neneigia, kad ji gali objektyviai aiškinti socialinius procesus.
Žmogaus socialinės prigimties pažinimas yra sudėtingesnis nei gamtos dar ir dėl
to, kad save suvokiančio žmogaus elgesio analitinio išskaidymo rezultatus sunku
tiesiogiai empiriškai patikrinti taip, kaip savo tyrimo rezultatus tikrina gamtos mokslai.
Sociologijai eksperimentinė laboratorija yra pati realiai egzistuojanti ir be galo įvairiais
bei kompleksiniais priežastiniais ryšiais susipynusi visuomenė. Vaizdžiai tariant,
sudėtinga tirti save patį. Eksperimentas tik sąlygiškai gali būti pritaikytas visuomenės
tyrimui. Pvz., sąlygiška eksperimentinio tyrimo analogija būtų galima laikyti E.
Durkheimo atliktus savižudybės tyrimus. Suteikęs savižudybei priklausomo kintamojo
reikšmę ir patalpinęs jį į savo sukurtą socialinės integracijos ir reguliacijos teorinį
modelį, Durkheimas pamėgino statistiniais duomenimis pagrįsti ir apibrėžti savižudybės
koreliacinius ryšius su įvairiomis socialinės visumos būklę apibūdinančiomis
kategorijomis: santuoka, našlyste, religija ir 1.1.. Tyrimo rezultatai atrodo buvo
imponuojantys, nes panašūs koreliaciniai ryšiai tarp savižudybės ir kitų socialinių

n
parametrų buvo nustatyti panašaus socialinio išsivystymo Europos visuomenėse. Taigi,
atrodo galima kalbėti apie universalius ryšių modelius. Vis dėlto tai nėra taip paprasta.
Tarkime, Durkheimas nustatė, kad katalikai rečiau žudosi nei protestantai ar netikintys
individai. Tačiau, ką reiškia šis ryšys, jei šiandien apie 80% lietuvių save laiko katalikais,
o savižudybių skaičius tarp jų yra vienas didžiausių pasaulyje. Ar tai reiškia, kad
lietuviai kitokie katalikai, ar iš tikro nebe katalikai?
Sociologai negali, analogiškai gamtos tyrėjams, išpreparuoti atskiros tiriamo
objekto dalelės ir stebėti ją eksperimento sąlygomis bei apibendrinti ją sąlygojančių
veiksnių tarpusavio priklausomybės ryšių dėsnius, o po to juos bet kada tikrinti dirbtinėse
eksperimento sąlygose. Sociologas savo teorinius modelius gali tikrinti (su retomis
išimtimis) tik realioje visuomenėje, o tai reiškia, kad jis negali kontroliuoti visų tiriamą
reiškinį veikiančių veiksnių arba kintamųjų. Iš čia seka gana apytikrė sociologinė
visuomenės gyvenimo faktų interpretacija. Kai svarstomi fundamentalūs visuomenės
raidos ir funkcionavimo klausimai, juos nagrinėjančias teorijas galima paremti tik
netiesiogiai prirenkant relevantiškų arba susijusių su teorija faktų.
Jei sociologinis aiškinimas yra interpretacija, priklausoma nuo selektyviai atrinktų
relevantiškų faktų, tai jis tuo pačiu tiesiogiai priklauso nuo esamos visuomenės būklės.
Neatsitiktinai XIX a. modernios sociologijos atsiradimas susijęs su labiausiai industriškai
išsivysčiusiomis ir sparčiausiai modernėjančiomis šalimis - Vokietija, Prancūzija bei
Jungtine Karalyste. Sociologijos raida JAV taip pat greitai atrado palankią dirvą, bet
jos atsiradimas buvo labai paveiktas didžiųjų Europos filosofinio mąstymo tradicijų.
Todėl pagrindiniai modernaus sociologinio mąstymo kūrėjai gyveno ir kūrė šiose šalyse:
A. Comte'as ir E. Durkheimas Prancūzijoje, K. Marxas, M. VVeberis, F. Tonnies ir G.
Simmelis Vokietijoje, H. Spenceris Jungtinėje Karalystėje, G. Meadas ir H. Cooley'is
JAV. Socialinis, ekonominis bei politinis šių šalių patyrimas leido „pamatyti" ir išskirti
socialinę tikrovę, bet kartu „nustatė" žiūrėjimo perspektyvą.
Negalėdama sukurti laboratorinių sąlygų, sociologijos teorija yra priversta būti
priklausoma nuo esamos visuomenės situacijos. Sociologas kuria teorijas ir laukia,
kada visuomenės pokyčiai jas patvirtins arba paneigs. Dėl savo interpretacinio
neapibrėžtumo sociologijos teorija tarsi sukasi užburtame rate. Viena ar kita
visuomeninių santykių būklė, visuomeninio gyvenimo patyrimas sudaro sąlygas
indukciškai sumodeliuoti sociologinę teoriją, t.y. suformuluoti apibendrinimą. Savo ruožtu
sociologinė teorija toliau renka relevantiškus duomenis ir siekia save patvirtinti. Tik
pakitusios socialinės visuomenės gyvenimo sąlygos į tyrimo akiratį atplukdo alternatyvų
sociologinį modelį. Todėl ne vienas sociologijos teorijos tyrėjas teigia, kad visa tai,
kas šiandien laikoma sociologijos teorija, iš tikro yra gana netvirtas numanomų teiginių
rinkinys, gana neadekvačiai suformuluotų sąvokų ir keliolika logiškai nelabai susijusių
bei ne visai aiškių teiginių. Iš esmės galima sakyti, kad sociologijos teorija yra tarsi
žodinis visuomenės vaizdas, o ne griežtai suformuluotų sprendimų rinkinys, turintis
logiškai nuoseklų pavidalą. Daugeliu atveju sociologinė teorija yra bendra orientacija,
prisidedanti prie institualizacijos proceso ir siekianti tapti tikra moksline teorija.
Todėl, siekiant apibūdinti sociologijos teorijų objektą, pirmiausia reikėtų akcentuoti
tai, kad nėra kokios nors vienos pagrindinės sociologinės perspektyvos, dėl kurios
šiandien visuotinai sutartų mokslininkai. Iš tiesų egzistuoja sociologijos teorinių
perspektyvų, skirtingais būdais suvokiančių ir aiškinančių socialinį pasaulį, įvairovė. O
išskirtinis šios įvairovės bruožas yra ne tai, kiek daug įvairių socialinių reiškinių yra
tiriama, o tai, kaip socialiniai reiškiniai yra tiriami bei aiškinami.
12
Sociologijos teorijos objektas

Neneigiant sociologinio tyrimo naudos, reikėtų pripažinti, kad akivaizdi ir neabejotina


sociologijos nauda - visuomenės savęs pačios refleksija. Skirtingai nuo filosofijos,
sociologinė refleksija, nors ir problemiškai, vis dėlto tam tikrose ribose gali būti empiriškai
tikrinama. Nors sociologinis mąstymas kyla iš sudėtingų visuomenės egzistavimo
problemų, tačiau kartu jam būdingi tam tikri žaidybinės vaizduotės ypatumai.
Sociologinei teorijai suteikta galia tarsi žaidimą konstruoti socialinę tikrovę. Šia prasme
sociologija greta kitų visuomenės procesus tyrinėjančių mokslų turi galimybę siūlyti
daryti kitaip nei buvo padaryta. Tad ir nuo sociologinės vaizduotės adekvatumo priklauso
žmonių tarpusavio ryšiai ir gyvenimas.

Sociologijos teorijų klasifikacija

Jau daugiau kaip 20 metų sociologijos teorijos visuotinai gana apibendrintai


skirstomos į dvi santykinai savarankiškas kryptis. Abi sociologijos tyrimo kryptys viduje
dar apima daug gana artimų teorinių perspektyvų, kurios savo ruožtu dar labiau apsunkina
sociologijos teorijų analizę, nes ribos tarp artimų teorinių perspektyvų nėra aiškiai
apibrėžtos. Kartais abi kryptys yra apibūdinamos kaip mikro ir makroperspektyvos, o
kartais tiksliau - kaip struktūrinė (sistemų) ir veiksmo perspektyvos:
• Socialinių sistemų prieiga arba makrosociologija. Šios perspektyvos požiūriu,
individai gimsta socialinėje sistemoje, kuri egzistuoja kaip nepriklausoma esybė
ir determinuoja individų elgesį. Individo veiksmas yra tarsi rašomas objektyviai
besirutuliojančios visuomenės. Visuomenės vertybės, institutai ir kultūra
formuoja veiksmus ir vaidmenis, įgyjamus socializacijos proceso metu. Toks
požiūris yra akivaizdžiai deterministinis, nes jo išeities pozicija yra visuomenė
ir visi būdai, kuriais ji sąlygoja individų elgesį. Prie makrosociologinių teorijų
priskiriami A. Comte'o, H. Spencerio darbai, funkcionalizmas (Emilis
Durkheimas, Talcottas Parsonsas, Robertas Mertonas), marksizmas bei
įvairios konflikto teorijos (R. Dahrendorfas, L. Coseris, R. Collinsas).
• Socialinio veiksmo prieiga arba mikrosociologija. Mikrosociologinės
perspektyvos išeities pozicija - asmens sąmonė, jo savižina bei savimonė.
Žmogaus veiksmas nėra tik paprasta reakcija į išorinį stimulą, bet yra reikšmės,
teorijos, motyvų bei interpretacijų, kurias turi veikiantis individas, pasekmė.
Socialinė tikrovė yra reguliariai atsirandanti duotybė, o ne kažkas savaime
esančio bei neišvengiamo. Tai individo laisvą pasirinkimą ir jo modeliavimo
galimybę akcentuojantis požiūris. Šiai prieigai priklauso simbolininis
interakcionizmas, fenomenologinė sociologija, etnometodologija, mainų teorija,
racionalaus pasirinkimo prieiga.
Atskiro paminėjimo nusipelno M. VVeberis, nes jo teorinė perpektyva ne tik turėjo
įtakos labai skirtingoms teorinėms kryptims, bet jis yra ir žinomiausias bei labiausiai
sociologijos teoriją paveikęs sociologas.
Paskutiniais XX a. dešimtmečiais iškilo teorijos, siekiančios sujungti abi teorines
kryptis (Margaret Archer, Jūrgenas Habermasas, Alaino Touraine'as, Pierre Bourdieu,
Anthony Giddensas, Randalas Collinsas ir kt).
Šioje knygoje sociologijos teorijos pateikiamos istoriškai išdėliojant sociologijos
kūrėjus ir priskiriant juos atskiriems moderniosios sociologijos raidos periodams. Anot
Nisbeto, tai būtų sociologijos istorijos rašymas pagal veikiančius veikėjus, dramatis
personae (Nisbet 2000: 29).

13
Moderniosios sociologijos raidą galima skirstyti į keletą santykinai skirtingų periodų:
formavimosi periodas 1830-1900, kurį pavadintume moderniosios sociologijos
atsiradimu, siejamu su A. de Tocquelle'io, A. Comte'o, K. Marxo, H. Spencerio vardais.
Kitas periodas apimtų XIX a.- XX a. amžių sandūrą, kai sociologija aiškiai apibrėžė
savo objektą, įsiterpė į modernių mokslų gretas ir buvo institualizuota. Šiam periodui
priklausytų didieji sociologijos klasikai E. Durkheimas, M. VVeberis, G. Simmelis, G.
Meadas, H. Cooley'is, pagrinde ir makrolygmens, ir mikrolygmens sociologijos teorijas.
XX a. susiformavo pagrindinės sociologinio mąstymo paradigmos - struktūrinis
funkcionalizmas, konflikto teorijos, simbolinis interakcionizmas, fenomenologinė
sociologija ir įvairūs jų variantai. Tuo tarpu XX a. pabaigos vėlyvosios modernybės
sociologija išsiskiria siekiu integruoti skirtingas moderniosios mikro ir makrosociologijos
teorines paradigmas bei polemika apie kokybiškai naujos postmodernios visuomenės,
o kartu ir postmoderniosios sociologijos teorijos atsiradimą. Postmodernios visuomenės
teorijos atsisako modernių teorijų siekio apibrėžti universalios socialinės tiesos
galimybę.

Moderniosios sociologijos
atsiradimas

Augustas Comte Herbertas Speceris Karlas Mancas ir


Sociologinis pozityvizmas Sociologinis evoliucionizmas Friedrichas Engelsas
Marksizmas

Moderniosios sociologijos
klasikai

Emilis Maxas Georgas Georgas Hortonas Aifredas


Durkheimas VVeberis Simmelis Meadas Cooley'is Schutzas

Moderniosios sociologijos
teorijų kryptys

Struktūrinis Neofunkcionalizmas Konflikto teorija Simbolinis Dramaturginė


funkcionalizmas interakcionizmas teorija

Kritinė teorija Etnomeiodologija Mainų teorija Tinklaveikos teorija Racionalaus


pasirinkimo teorija

Vėlyvosios modernybės
teorijos

Jūrgenas Habermasas Anthony Giddensas '.

Postmoderniosios teorijos

Pierrieu Bourdieu Jean Baudrillard Michel Foucault

1 pav. Sociologijos istorinės raidos etapai

Kita vertus, vėlyvosios modernybės teorijos, išlikdamos ištikimos svarbiausiems


modernaus mąstymo principams, turi kai kurių panašumų su postmodernybės

14
Sociologijos teorijos objektas

teorijomis. Visibiškumo idėja jau nesiejama su švietimu, kaip manė modernių socialinių
teorijų kūrėjai, o pripažįstamas visa apimančio žinojimo siekių ryšys su priespauda ir
socialine neteisybe. Sutariama, kad teorinės pastangos įgyti visa apimantį žinojimą
persipina su totalitarinių režimų tikslais, todėl šiandien suvokiama, kad prieš šią
grėsmingą galimybę nereikėtų priešinti kitos visa apimančios žinių sistemos.
Postmodernistinės ir vėlyvosios modernybės kritinės teorijos siūlo imtis visa
apimančios sistemos kritikos bei atskleisti jos prieštaringumą bei nenuoseklumą.

Klausimai pakartojimui

1. Apibūdinkite sociologinės teorijos objekto savitumą.


2. Kuo skriasi sociologijos ir sociologijos teorijos objektai?

Rekomenduojama literatūra

1. Collins, Randai, Macovvsky, Michael. 1993. The Discovery of Society. (Fifth


edition). New York: McGgraw-Hill.
2. Coser, Levvis A. 1971. Masters of Sociological Thought. New York: Harcourt
Brace Jovanovich, Inc.
3 Cuff, E.C., Sharrock, W.W., Francis, D.W. 1998. Perspectives in Sociology,
Oslo: Pensumtjeneste.
4. Elster, Jon. 2000. Socialinių mokslų elementai. Vilnius: Vaga.
5. Giddens, Anthony. Durkheim. His Life and Work. A Historical and Critical
Study. Harmondsworth.
6. Hollis, Martin. 2000. Socialinių mokslų filosofija. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla.
7. Latour, Bruno. 2004. Mes niekada nebuvome modernūs. Vilnius: Homo liber.
8. Nisbet, A. Robert. 2000. Sociologijos tradicija.Vilnius: Pradai.
9. Ritzer, George. 1996. Sociological Theory. NewYork: McGraw-Hill International
Edition.
10. Sočiai Theory Today. 1988. Giddens Anthony., Turner Johnatan.(eds). Stanford:
Stanford University Press.
11. Szacki, Jerzy. 2002. Historia myšli socjologicznej. Warszawa: Wydawnictwo
Naukovve PWN.
12. Swingewood, Alan 1991. A Short History of Sociological Thought, London:
Macmillan.
13. ApoH, PaMMOHfl. 1993. Sranb/ pa3BMTMx coųMonorMiecKOČi Mbicnu. MocKBa:
nporpecc.

Internetiniai adresai:
http://www.hewett.norfolk.sch.uk/curric/soc/theorv.htm
http://ssr1 .uchicaQO.edu/PRELIMS/theorv.html

15
I skyrius

16
MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS
ATSIRADIMAS

Sociologijos pradžią tikslinga sieti su XIX a-je pradėjusiais formuotis moderniaisiais


socialiniais mokslais. Nors visuomenės problemos žmoniją domino jau senovėje, tik
XIXa. socialiniai mokslai patys atskyrė savo objektą nuo kitų pažinimo sričių.
Sociologijos atsiradimui įtakos turėjo įvairių kitų žmogaus pažinimo sričių mokslininkai,
konceptualiai prisidėję prie sociologijos išsiskyrimo, tačiau pirmasis jos objektą^ pamėgino
apibrėžti ir sociologijos terminą pasiūlė Auguste'as Comte'as. Be A. Comte'o, sociologijos
atsiradimui nemaža^ įtaką turėjo prancūzų filosofas ir visuomenės veikėjas Claude Henry
Saint-Simonas (1760-1825), prancūzų istorikas Alexis de Tocqueville (1805-1859), anglų
filosofas, logikas, ekonomistas bei liberalizmo teoretikas Johnas Stuartas Millis (1806-
1873), belgų astronomas, matematikas ir statistikas Lambertas Adolphe'as Jacques
Quėtelet (1796-1874) ir kt., Plačiau aptarsime A. Comte'o, H. Specerio ir K. Marxo
sociologines perspektyvas.

Kauno technologijos
universiteto l7

BIBLIOTEKA
AUGUSTE'AS COMTE'AS (1798-1857)
Vylius Leonavičius

Raktiniai žodžiai;

socialinė evoliucija, socialinė dinamika, socialinė statika, funkcionalizmas, socialinis


determinizmas.

• išsiaiškinti A. Comte'o sociologijos objektą,


• išsiaiškinti pozityvistinę socialinės evoliucijos sampratą,
• išsiaiškinti funkcionalizmo prielaidas A. Comte'o sociologijoje.

18
Biografija ir veikalai

A. Comte'as gimė pietų Prancūzijos Montpellier mieste. Mokslus pradėjo gimtojo


miesto licėjuje, kuriame labai greitai išryškėjo jo gabumai bei maištinga dvasia. Licėjuje
Comte'as turėjo puikų matematikos mokytoją ir galbūt jo veikiamas Comte'as ypač
susižavėjo matematika. 1814 m. Comte'as įstojo į prestižinę Paryžiaus Politechnikos
mokykla (Ecole poiytechniųue), bet 1816 m. dėl studentų maišto mokykla buvo
reorganizuota, o studentams buvo pasiūlyta į ją stoti iš naujo. Būdamas labai kritiškas
mokykloje egzistavusiai tvarkai, Comte'as net nemėgino toliau tęsti mokslų. Jis taip ir
neįgijo jokio oficialaus mokslo baigimo diplomo ir toliau mokėsi savarankiškai. 1817
m. Comte'as susipažino su Claude Henriu Saint-Simonu, kuris tuo metu vadovavo
Industrie žurnalui. Kūrybingas, produktyvus, bet kartu chaotiškas ir audringas Saint
Simonas lemtingai paveikė Comte'o gyvenimą bei kūrybą. Savo ruožtu Saint Simoną
sužavėjo talentingas, darbštus, sistemingai dirbantis jaunuolis. Comte'as tapo jo
sekretoriumi ir bendradarbiu. 1818m. Saint Simonas net įsisūnijo Comte'ą. Abipusis
bendradarbiavimas baigėsi 1824m., kai Comte'as nutraukė ryšius su Saint Simonu
pareiškęs, kad Saint Simonas slopina jo iniciatyvą, trukdo lavintis ir nesuteikia galimybių
intelektualiai tobulėti. Vis dėlto nepaisant priešiškumo Saint Simonui, Comte'as
neneigė, kad pastarasis jam padarė didelį intelektualinį poveikį.
Išsiskyręs su Saint Simonu, Comte'as vertėsi iš privačių matematikos pamokų,
vertimų iš anglų kalbos bei honorarų už straipsnius, kuriuos dažniausiai rašė į
Producteur žurnalą. Pastarasis žurnalas buvo pradėtas leisti Saint Simono pasekėjų
po jo mirties. 1827m. Comte'as susirgo psichikos liga ir net bandė nusižudyti. Iki pat
1837171., kai Comte'as buvo priimtas dėstyti į Paryžiaus Politechnikos mokykla, jis
neturėjo pastovaus darbo. Tačiau 1844m, jo sutartis su šia mokykla nebuvo pratęsta,
nes Comte'as labai kritiškai atsiliepė apie Politechnikos mokyklos studijų lygį. Comte'as
liko be darbo ir skurdžiomis gyvenimo sąlygomis toliau rašė mokslinius veikalus. Iš jų
svarbiausi 6 torritį Pozityviosios filosofijos kursas (Cours de Pohilosophie Positive,
1830-1842) ir 4 tomų Pozityvios politikos sistema (Systėme de politique positive on
Traitė de sociologie instituant la religion del'humanitė, 1851-1854). Be šių veikalų,
1844m. jis dar išleido Prakalbą apie pozityvistinę dvasią (Discours sur l'esprit positiv).
Prakalbą apie pozityvizmo sistemą (Discours sur l'ensembie du positivisme, 1848J,
Pozityvizmo katekizmą arba apibendrintą visuotinės religijos išdėstymą (Catechisme
positiviste ou Sommaire exposition de la religion universelie, en onze entretiens
systematiques entre une femme et une pržtre de l'Humanitė, 1852J, Pozityviosios logikos
sistemą (Systėme de logique positive, 1856). (Szacki 2002; Coser 1971)

Sociologijos samprata

Anot A. Comte'o, sociologija kaip empirinis, pozityvus, tikslus bei konstruktyvus


mokslas turėtų tapti priešinimu metafizinės filosofijos svarstymams, kuriuos jis laikė
nekonstruktyviais, retrogradiškais ir nenaudingais. Sociologija, jo teigimu, atsirado iš
XIXa. kilusios visuomenės krizės ir iš pozityviosios filosofijos, kuri ją apmąstė. Teigiama,
kad būtent A. Comte'as pradėjo naudoti pozityviosios filosofijos terminą, apibūdinantį
patyrimu ir kritiškumu besiremiantį pažinimą.

19
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCTOLOGTJOS ATSIRADIMAS

Kad ir kaip ten butų, aiškiai matyti, kad socialiniai reiškiniai


dar neįėjo į pozityviosios filosofijos sritį. Teologiniai ir
metafiziniai metodai, kurių jau niekas nevartoja nei kaip
tyrimo, nei kaip argumentavimo būdo visų kitų rūšių reiškinių
atžvilgiu, tiek viena, tiek kita prasme dar yra visur vartojami
tyrinėjant visuomeninius reiškinius, nors tų metodų
netobulumą jau aiškiai suvokia visi protingi žmonės,
nenuvarginti nesibaigiančių ir tuščių ginčų apie dieviškojo
įstatymo ir suverenių liaudies galių santykį (Kontas 1974: 96).

Comte'o manymu, visą tikrovę turėtų aiškinti pažinimas, kuris remiasi vieningais
mokslinio pažinimo principais, jau patikrintais gamtos moksluose, todėl šalia
matematikos, astronomijos, fizikos, chemijos ir biologijos A. Comte pasiūlo mokslą
apie visuomenę - socialinę fiziką.

Dabar, kada žmogaus protas sukūrė dangaus fiziką ir žemės


fiziką, tiek mechaninę, tiek ir cheminę, taip pat organinę
fiziką, tiek augalų, tiek ir žvėrių, jam belieka užbaigti
stebėjimu pagrįstą mokslų sistemą, sukurti socialinę fiziką.
Dabar, daugeliu požiūrių, tai yra didžiausias ir skubiausias
mūsų proto poreikis (Kontas 1974: 96).

Jau pats disciplinos pavadinimas rodė, kad visuomenės mokslas remsis tais pačiais
moksliškumo principais, kaip ir gamtos mokslai. Socialinės fizikos terminą A. Comte'as
pasiskolino iš Saint Simono, tačiau vėliau, kai socialinės fizikos terminą pradėjo naudoti
A. J. Quėtelet, A. Comte'as pervadino naująjį visuomenės mokslą sociologija. A.
Comte'as nenorėjo, kad būtų painiojamas su A. J. Quėtelet. Sociologijos terminą {lot.
sočio - visuomenė ir gr. logia - mokslas, teorija) A. Comte'as pirmą kartą panaudojo
Pozityviosios filosofijos kurso 4-me tome 1839m., o detaliai savo sisteminės sociologijos
samprata^ išdėstė Pozityviojoje valstybėje. Sociologija^ A. Comte'as vadino mokslų
karaliene, nes sociologija iš visų kitų pažinimo sričių vėliausiai tapo mokslu ir mokslų
hierachijoje stovi aukščiausiai. Kiti mokslai susiformavo anksčiau, nes jų tyrimo objektai
yra paprastesni, todėl hierarchojoje jie yra žemiau. Visuomenė yra arčiausiai žmonių
ir ją objektyviai tirti yra sunkiausia. Istoriškai iš pradžių susiformuoja astronomija,
nagrinėjanti objektus labiausiai nutolusius, po to nusileidžiama ant žemės ir atsiranda
fizika, dar labiau priartėjama prie žmogaus, kai atsiranda chemija ir biologija. Comte'as
nemano, kad sociologijos dėsniai susumuoja visus prieš ją buvusius mokslus.
Sociologija turi ypatingą reikšmę dėl to, kad gali ištaisyti visą socialinį blogį ir sukurti
tobulą visuomenę (Collins 1994:184-186).
Vis dėlto A. Comte'o pažiūrų originalumas pasižymi ne tiek naujais teoriniais
atradimais, kiek drąsa juos reikšti bei sugebėjimu sujungti to meto svarbiausias idėjas
į naują visumą. Be jau minėto socialinės fizikos termino, iš Saint Simono Comte'as
perėmė trijų visuomenės vystymosi pakopų dėsnį, visuomenės krizės ir jos įveikimo
būdų sampratas. Saint Simonas teigė, kad krizes galima įveikti, kai visuomenės
mąstymas atsikratys ankstesnėms savo raidos pakopoms būdingo mąstymo.

20
Augustas Comte'as

Iš J. A. Condorset A. Comte'as pasiskolino pažangos idėja., iš L. G. Bonaldo ir La


Maistre'o - tvarkos idėją. Daug bendrų idėjų jį sieja su Ch. L. Montesąuieu (socialinio
determinizmo) ir J. J. Rousseau bei su kitais to meto ir ankstesniais (ypač su Aristoteliu
ir Th. Hobbesu) mąstytojais. Taigi svarbiausi A. Comte'o teoriniai principai, kuriais jis
rėmėsi kurdamas sociologiją, buvo būdingi ir kitų to meto filosofų darbams apie
visuomenę:
1. Visuomenės vystymosi progreso idėja.
2. Progreso kaip tvarkos atsiradimo ir įsitvirtinimo samprata.
3. Mąstymo raidos etapų ir jais grindžiamos istorijos idėja.
4. Socialinės visumos pirmumo jos dalių ir individų atžvilgiu idėja.
5. Socialinio ir istorinio determinizmo idėja.

Kita vertus, kaip jau minėjome, A. Comte'o teorijoje buvo nauja tai, kad daugumą
to meto idėjų jis pamėgino sujungti į visumą ir, anot D. Bello, tai buvo vienas iš paskutinių
bandymų sukurti visaapimančią pažinimo sistemą (Bell 2003).
A. Comte'o pažiūrų raidą galima skaidyti į tris etapus. Pirmame etape jis apibūdina
savo meto visuomenę ir prieina išvados, kad nei karinės priemonės, gana įprastas
ankstesnių visuomenių tvarkos palaikymo būdas, nei socialinė revoliucija (turima galvoje
Didžioji Prancūzijos revoliucija), sukėlusi socialinį chaosą, negali pagerinti visuomenės
tvarkos. Efektyviausia priemonė - tai mokslai ir pozityvioji politika. Sekdamas Saint
Simonu A. Comte'as teigė, kad jo gyvenamojo laikmečio visuomenės krizė kilo dėl
prieštaravimo tarp vis dar išliekančio teologinio mastymo bei su juo susijusiomis
karinėmis tvarkos palaikymo priemonėmis ir jau atsirandančio pozityvaus arba
mokslinio mąstymo bei iš čia išplaukiančio industrinio visuomenės pobūdžio. Šį
prieštaravimą, anot A. Comte'o, gali įveikti tik pozityvaus socialinio mokslo įsitvirtinimas.
Antrame savo kūrybos etape veikale Pozityviosios filosofijos kursas A. Comte'as
toliau plėtoja šias jaunystėje suformuluotas mintis. Čia A. Comte'as remiasi socialinio
determinizmo idėja, perimta iš kito prancūzų mokslininko Ch. Lui Montesquieu, bei
visuomenės pažangos idėja, pasiskolinta iš M. J. A. Condorcet. Jais sekdamas
Comte'as pripažįsta, kad žmonijos mąstymas neišvengiamai progresuoja kartu
priversdamas tobulėti visuomenę.
Trečiame A. Comte'o tyrinėjimu raidos etape pagrindžiama vieninga žmonijos
istorijos idėja. Prancūzų sociologo Raimondo Arono požiūriu, šiuo periodu nagrinėjami
trys pagrindiniai teiginiai;
• visose visuomenėse visais istorijos laikotarpiais žmogus turi turėti bendrą
prigimtį;
• kiekviena visuomenė turi turėti tokią tvarką, kuri galėtų būti identifikuojama,
nežiūrint margos visuomenių įvairovės;
• iš žmogaus ir visuomenės prigimties turi būti išvedamos pagrindinės istorijos
proceso charakteristikos.

A. Comte'o tyrimo tikslas - apimti visas svarbiausias idėjas ir sukurti sistemą, kuri
taptų pagrindu naujam doroviniam, visuomeniniam ir politiniam porevoliucinės (kalbama
apie laikotarpį po 1848-1849m. revoliucijos) visuomenės atsinaujinimui. Svarbiausia
šios sintezės išeities pozicija - pažangos ir tvarkos tarpusavio sąveikos ir
priklausomybės idėja. To meto politinė ir mokslinė mintis supriešino pastovios socialinės
tvarkos ir visuomenės pažangos idėjas bei koncepcijas. Švietimo epochos mąstytojai
(ypač socialistų Sant Simono ir Charles Fourier (1772-1837) pasekėjai) skelbė pažangos

21
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

neišvengiamybę, o tradicinės tvarkos išlaikymo adeptai (de Bonaldas ir de Maistre'as)


rėmė konservatyvias jėgas. Švietėjai propagavo visuomenės kaitos ir petvarkymo idėjas,
o konservatyvūs mąstytojai ir politikai gynė tradicinę tvarką. Priešiškumas sumažėdavo,
kai konservatoriai iš dalies pripažindavo pokyčių reikšmę, o revoliucijų šaukliai pradėdavo
kalbėti apie stabilizaciją. A. Comte'as labai kategoriškai pasisakė prieš šį priešinimą,
nes norėjo suderinti abu požiūrius. Jis kritiškai vertino ir socialistus, ir konservatorius.
A. Comte'o visuomenės mokslas susideda iš dviejų dalių: socialinės statikos,
kuri yra susijusi su socialinės struktūros analize, ir iš socialinės dinamikos,
nagrinėjančios socialinį kitimą. Comte'as manė, kad tvarka ir pažanga yra tik du būtini
kiekvienos visuomenės gyvenimo aspektai. Socialinė statika yra tai, ką Comte'as
vadina socialiniu konsensusu. Taigi Comte'o sociologijos svarbiausias uždavinys
suderinti abu šiuos požiūrius, kurie atskleidžia tvarkos ir progreso dėsnius.

Socialinė statika

A. Comte'o požiūriu, visuomenė gali būti sugretinta su gyvu organizmu. Todėl


panašiai, kaip negalima nagrinėti atskiro organo paskirties ir funkcijų atskirai nuo viso
organizmo, taip negalima suprasti politikos, valstybės ar bet kurio kito visuomenės
instituto atskyrus juos nuo socialinės visumos. Kaip ir dauguma to meto visuomenės
tyrinėtojų, A. Comte'as daugiausiai dėmesio skyrė giminės klausimui. Giminė yra
svarbiausias ir tvirčiausias visuomenės elementas, turintis ypatingą reikšmę ir individų
socializacijai, ir didesnių socialinių darinių (gentis, tauta) atsiradimui bei ryšiams.
Kitas svarbus visuomenę siejantis veiksnys yra darbo pasidalijimas. Darbo pasidalijimas
verčia žmones kooperuotis. Galiausiai trečias visuomenę jungiantis veiksnys yra religija.
A. Comte'as buvo įsitikinęs, kad religija reikalinga kiekvienai visuomenei, tačiau jis
kritiškai vertino tradicinių religijų galimybes vienyti žmones ir norėjo sukurti naują
pasaulietinę, mokslu paremtą žmonijos religiją.
Socialinėje statikoje išskiriamos dvi tyrimo perspektyvos: iš vienos pusės siūloma
konkrečios visuomenės struktūros anatominė analizė, iš kitos pusės - socialinių
elementų (šeimos, darbo pasidalijimo, religijos, kalbos), lemiančių socialinį
konsensusą, analizė. Lyginamasis metodas turėjo padėti A. Comte'ui atskleisti
universalią svarbiausių visuomenės elementų struktūrą.
Socialinė statika gali būti suskirstyta į dvi dalis:
1. Parengiamasis žmogaus prigimties struktūros tyrimas,
2. Pačios socialinės struktūros tyrimas.

Istorija, anot A. Comte'o, nekeičia žmogaus prigimties, kurią sudaro trys pagrindinės
dalys: jausmai, veikla ir protas. Tačiau istorija padeda žmogui realizuoti tai, kas jame
yra geriausio. Nisbeto nuomone, iš pradžių A. Comte'ą domino socialinė statika, kurios
analizė padėtų atstatyti sugriuvusios tradicinės visuomenės tvarką {Nisbet 2000: 102).
Vis dėlto labiausiai A. Comte'as išplėtojo socialinės dinamikos sampratą.

Socialinė dinamika

Susidomėjimas socialiniu kitimu buvo susijęs su A. Comte'o domėjimusi


vykstančiomis socialinėmis reformomis. Jis buvo nusistatęs prieš revoliucinius
visuomenės pertvarkymus, nes manė, kad natūrali visuomenės evoliucija savaime ir

22
Augustas Comte'as

geriau sutvarko socialinę raidą. Reformos reikalingos tik padėti vykstantiems


pokyčiams. Iš pradžių jo socialinės dinamikos teorija apsiribojo visuomenės raidos
etapų suformulavimu. Vėliau A.Comte'as teigė, kad socialinės dinamikos tikslas turėtų
būti ne istorinė visuomenės raida, o universali samprata apie visuomenės kitimo tvarką
bei universalias socialinės struktūros metamorfozes. Šia prasme socialinė dinamika
priklauso nuo socialinės statikos. Socialinėje dinamikoje A. Comte'as išdėsto savo
evoliucijos teoriją.
Visuomenės evoliucija. Evoliucijos teorija, dar kitaip vadinamas trijų pakopų
dėsnis, yra svarbiausia socialinės dinamikos dalis, nors pats dėsnis yra ne sociologinio
mąstymo, o pažinimo teorijos produktas (Nisbet 2000: 103). Pagal Comte'ą yra trys
žmonijos istorijos intelektualinės raidos pakopos, kurias turi pereiti kiekviena visuomenė,
atskiros grupės, mokslai bei individualus mąstymas.
• Pirmoji pakopa - teologinė - tęsėsi maždaug iki 1300m. po Kr. Tuo laiku
svarbiausių idėjų sistema pabrėžė tikėjimą antgamtine galia, todėl teoriniame
ir praktiniame gyvenime viskas rėmėsi religiniais vaizdiniais. Gamtos ir
visuomenės tvarka buvo suprantama kaip Dievo sukurta tvarka, todėl svarbiausiu
tikrovės aiškinimo instrumentu tapo religija.
• Antroji pakopa - metafizinė - tęsėsi maždaug nuo 1300m. iki 1800m. Šiai
pakopai būdinga tai, kad Dievo vaizdiniai yra pakeičiami abstrakčiomis
sąvokomis, pvz., gamtos, materijos, substancijos ir 1.1. Svarbiausiu pažinimo
instrumentu tampa filosofija.
• Trečioji pakopa - pozityvistinė - prasideda nuo 1800m. Jai būdingas tikėjimas
mokslu. Dabar žmonės nustoja ieškoti galutinių priežasčių (tokių, kaip Dievas
ar gamta) ir ima stebėti gamtą bei ieškoti joje dėsnių, kurie valdo įvairias jos
sritis (Kontas 1974).

Kiekvienoje mokslinėje disciplinoje šios mąstymo pakopos vystosi nevienodai.


Greičiausiai pozityvistinis mąstymas susiformuoja matematikoje, astronomijoje, fizikoje,
chemijoje (analitiniuose, anot Comte'o, moksluose) ir tik po to biologijoje ir sociologijoje
(sintetiniuose). A. Comte'as buvo įsitikinęs, kad netolygus mąstymo vystymasis lemia
ir pačios visuomenės tvarką. Todėl teologinio ir metafizinio mąstymo išlikimas
pozityvistiniame etape neigiamai veikia visuomenės raidąbei tvarką. Kita vertus, nebūtina
spartinti šio proceso, keliant revoliucijas. Kadangi evoliucijos procesas yra
neišvengiamas, pozityvus mąstymas anksčiau ar vėliau įsitvirtins visame visuomenės
mąstyme ir socialinėje tvarkoje. Sociologija gali tik atskleisti šį procesą ir suformuluoti
tam tikrus praktinius reformų patarimus.
Pasak Comte'o, neįmanoma suprasti socialinių įvykių, jei nežvelgsime į juos kaip
į universalaus proceso pasekmę. Iš čia tarsi sekė išvada, kad žmonijos istorija yra
sociologinio tyrimo prioritetas. Teigdamas neišvengiama evoliucijos procesą, Comte'as
nuosekliai prieina išvados, kad mokslinis tyrimas gali ignoruoti individualią laisvę, o
sociologija gali pasakyti, kas buvo, kas yra ir kas bus istorijoje. Vystymosi priežastis
- prieštaravimai tarp įvairių visuomenės gyvenimo sričių, todėl socialinės sistemos
griuvimo priežastimi gali būti ir politika, ir ekonomika, ir pats mąstymas, jei visose
sityse pasireiškia mąstymo prieštaringumas. Vis dėlto mąstymas yra prioritetinis,
nes pagrindiniai žmonijos raidos etapai yra nulemti mąstymo būdų.
Remdamsis evoliucijos samprata, Comte'as prieina išvados, kad žmonijos
vieningumo idėja įgauna tris formas:

23
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

1. Vakarų visuomenė yra tapsmo procese ir visa žmonija eis tuo keliu, kuriuo jau
nuėjo Vakarai.
2. Žmonijos istorija - tai dvasios, tampančios pozityviu mąstymu, istorija. Kartu
tai visos žmonijos mokymasis pozityvizmo.
3. Žmonijos istorija - tai žmogaus prigimties išvystymas ir išplėtojimas.

Šiuos tris klausimus A. Comte'as aptarinėja ir sprendžia visuose savo darbuose


(Aronas 1993: 94).

Socialinės visumos samprata

A. Comte'as, kaip ir daugelis to meto filosofų, pripažįsta socialinio determinizmo


pažiūrą ir visuomenę laiko aukštesniu bei svarbesniu dariniu nei atskiri individai ar
socialiniai institutai. Tokia pat pažiūra taikoma ir mažesnių socialinių darinių aiškinimui.
Pvz., atskiras individas yra ne toks svarbus kaip šeima ar giminė, o giminė svarbiau
nei Šeima. Tai tiesiogiai išplaukė iš A. Comte'o mokslų sampratos. Sociologija yra
sintetinis mokslas, nes atskiros visuomenės dalys gali būti paaiškintos tik kaip visumos
dalys. Tokia samprata buvo itin svarbi vėliau atsiradusiam funkcionalizmui. A. Comte'as
pabrėžė sisteminį visuomenės pobūdį - ryšius tarp įvairių visuomenės dalių, todėl jam
labai reikšmingas buvo visuomenės grupių sutarimas ar konsensusas. Todėl, skirtingai
nuo K. Marxo, darbininkų ir kapitalistų konfliktą jis vertino neigiamai ir nematė šiame
konflikte galimybės keistis visuomenei. Visuomenė egzistuoja tiek, kiek jos nariai
laikosi bendrų tikėjimų.

Industrinė visuomenė

A. Comte'ą domina trys industrinės visuomenės problemos:


• Pramonės ir mokslinio darbo organizavimo ryšiai.
• Mokslinio darbo organizavimo ir resursų maksimizavimas.
• Naujo socialinio reiškinio - darbininkų klasės koncentracija gamyklose ir
miestuose.

Prieštaravimas tarp darbininkų ir savininkų turi antrinę reikšmę, nes, jo manymu,


šis prieštaravimas atsiranda dėl blogo industrinės visuomenės organizavimo. Industrinės
visuomenės sampratą A. Comte'as kuria kritikuodamas ir liberalų laisvos rinkos bei
laisvos konkurencijos idėjas, ir socialistų klasių kovos teoriją bei planinę gamybą. A.
Comte'as buvo įsitikinęs, kad visas iškylančias naujos industrinės visuomenės
problemas galima išspręsti protinga visuomenės organizacija. Skirtingai nuo socialistų,
jis manė, kad kapitalas gali būti koncentruojamas nedaugelio asmenų rankose ir netikėjo
gamybos priemonių nacionalizavimo būtinybe, kaip kad teigė K. Marxas. Valstybę
valdant nedidelei žmonių grupei, net pakeitus gamybos priemonių nuosavybės formą,
politinis valdymas vis tiek nepasikeistų. A. Comte'as padarė išvadą, kad tie, kurie
disponuoja gamybos priemonėmis, turėtų valdyti ir valstybę. Tačiau, A. Comte'o
nuomone, jie privalo suvokti savo socialinę funkciją ir iš čia kylančią atsakomybę. Jo
požiūriu, šitaip sutvarkyta visuomenė turėtų neribotas progresyvaus vystymosi
galimybes.

24
Augustas Comte'as

Savo pažiūromis A. Comte'as tapo svetimas ne tik socialistams, bet


konservatoriams ir liberalams. Skirtingai nei liberalai, A. Comte'as nemanė, kad tikrovė
savaime susireguliuos be sąmoningos organizacinės veiklos. Jis kritikuoja kapitalistinį
laisvos iniciatyvos ir konkurencijos principą,., kliudantį visuomenės pažangai ir žmonių
tobulėjimui. Žmonių veikla turi būti reguliuojama ir kontroliuojama iš vieno centro,
atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus gebėjimus ir visuomenės interesus. Kita vertus,
propaguodamas naują pramoninės visuomenės tvarką A. Comte'as stojo į opoziciją
konservatoriams.
Šalia jėgos ir turto hierarchijos, kuriai A.Comte'as skyrė antraeilį vaidmenį, jis
pripažino dvasinę hierarchiją. Kitaip tariant, be pasaulietinės valdžios dar turi būti visiškai
savarankiška moralinė valdžia. Individas gali būti neturtingas ir užimti žemiausią turto
atžvilgiu pakopą tačiau kartu savo dorybėmis gali būti aukštesnėje pozicijoje nei jo
darbdavys. Moralinės valdžios paskirtis - auklėti naują žmogų, ugdyti jame sąmoningą
pareigos ir solidarumo supratimą.
Kaip ir dauguma to meto mąstytojų, savo tyrinėjimais A. Comte'as siekė paaiškinti
besiformuojančią industrinę visuomenę. Jo tikslas - sukurti naujos pasaulietiškos
visuomenės modelį, kurioje kūrėjų vaidmenį prisiima mokslininkai ir filosofai,
pakeičiantys dvasininkus. Dvasinės veiklos vaidmeniui A. Comte'as skiria ypatingą
vaidmenį. Ji turi tramdyti jausmus, valdyti žmones, juos jungti, raminti tuos, kurie
dirba, ir riboti tuos, kurie turi valdžią bei turtus. Moralinis auklėjimas turi padėti žmonėms
tobulėti, ugdyti vidinę harmoniją, mažinti konfliktus ir sudaryti subjektyvias prielaidas
visuomenės vienybei. Žmonių meilė ir tarpusavio pagarba sudaro naujos žmonių religijos
pagrindą. Šia prasme A. Comte'o pažiūros buvo stipriai veikiamos Švietimo epochos
idėjų.

Klausimai pakartojimui

1. Kas lemia socialinės evoliucijos raidą?


2. Apibūdinkite trijų mąstymo pakopų dėsnį.
3. Kas yra socialinė statika?
4. Kaip A. Comte'as aiškina darbininkų ir kapitalistų santykį?

Rekomenduojama literatūra

1. Bell, Daniel. 2003. Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. Vilnius: Alma Littera.


2. Collins, Randai; Macowsky, Michael. 1993. The Discovery of Society. (Fifth
edition). N.Y.: McGgraw-Hill.
3. Collins, Randai. 1994. Four Sociological Traditions. (Revised and expanded
edition of Three Sociological Traditions). Oxford: Oxford University Press.
4. Comte, Auguste. 1968-1971. Oeuvres, Paris, 12t.
5. Coser, Lewis A. 1971. Masters of Sociological Thought. New York: Harcourt
Brace Jovanovich, Inc.
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

6. Cuff E.C, Sharrock W.W., Francis D.W. 1998. Perspectives in Sociology


Oslo:Pensumtjeneste.
7. Johnson, D.P. 1981 Sociologica! Theory. Classical Founders and Contemporary
perspectives. NevvYork: John VViley and Sons.
8. Kontas, Ogiustas. 1974. „Pozityviosios filosofijos kursas", (vertė B.Kuzmickas).
Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos
Filosofija. Vilnius: Mintis, p.88-96.
9. Kuzmickas, Bronius. 1974. „O.Kontas - pozityvizmo pradininkas". Filosofijos
istorijos chrestomatija XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos Filosofija.
Vilnius: Mintis, p.83-87.
10. Leonas, Petras. 1995. Sociologijos paskaitos. Fotogr. leid 1939m. Vilnius:
Pozicija.
11. Nisbet, Robert A. 2000. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.
12. Pickerin, Mary. 1993. Auguste Comte. An Intellectual Biography. T.1
Cambridge: Cambridge University Press
13. Positivism and Sociology. 1974. Anthony Giddens (ed.), London.
14. Positivist Sociology and its Critics. 1994. P.Halfpenny, P. McMylor (eds.)
London: Aldershot, 3t.
15. Ritzer, George. 1996. Sociological Theory. New York: McGraw-Hill International
Edition.
16. Scarff, Robert C. 1995. Comte after Positivism. Cambridge: University Press.
17. Swingewood, Alan. 1991. A Short History of Sociological Though. London:
Macmillan.
18. Szacki, Jerzy. 2002. Historia mysli socjoiogicznej. Warszawa: Wydawnictwo
Naukowe PWN.
19. VVallace, Ruth, A.; Wolf, Alison. 1991. Contemporary Sociological Theory.
Continuing the Ctassical Tradition. New Jersey: Prentice Hali, Englewood
Cliffs.
20. ApOH, PawMOH,q. 1993. Sranu pa3BMTnx coLfHonortmecKOM Mbicnvf. MocKBa:
Plporpec.

:>(•>
HERBERTAS SPENCERIS (1820-1903)
Vylius Leonavičius

Raktiniai žodžiai:

evoliucija, funkcionalizmas, reguliacinė sistema, gaminančioji sistema, mainų sistema,


progresuojantis didėjimas, utilitarizmas, karinis ir industrinis visuomenės tipai,
visuomenės sudėtingumo laipsnis

Perskaitę paragrafą studentai turėtų:

• išsiaiškinti pagrindines H. Spencerio teorijos prielaidas,


• suprasti evoliucionistinę H. Spencerio sociologijos doktriną,
• išsiaiškinti visuomenės kaip organizmo sampratą,
• išsiaiškinti H. Spencerio visuomenės socialinius tipus.

27
T skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

Skirtingai nuo kitų XIXa. britų sociologų, sekančių Adamo Smitho politinės
ekonomikos tradicija ar ameliorizmu (koncepcija apie socialinių problemų sprendimą,
pasikliaujant paties individo pastangomis), Herbertas Spenceris savo sociologiją
konstruoja, remdamasis socialinės visumos idėja. H. Spencerio sociologija yra artima
A. Comte'ui, kurio dalis darbų 1850 m. buvo išversta { anglų kalba,, ir Spenceriui buvo
žinoma. Tačiau skirtingai nuo A. Comte'o, H. Spenceris pirmiausiai ir labiausiai domėjosi
socialinių struktūrų ir socialinių institutų evoliucijos pakopomis, o ne autonomiško
visuomenės mąstymo raida. H. Spenceriui, panašiai kaip ir K. Marxui, idėjos yra
socialinės tikrovės epifenomenas. Kita vertus, H. Spenceris bando išlaikyti britų
socialiniams mokslams būdingą individualizmo tradiciją, todėl į savo teorinę perspektyvą
įjungė socialinio gyvenimo laissez-faire doktriną ir manė, kad valstybė neturėtų kištis
į individų reikalus, nebent siektų apsaugoti jų veiklą. Šia prasme H. Spenceris lieka
labiau liberalių pažiūrų ir nepalaikė socialinių reformų įdėjos, kuri buvo svarbi A. Comte'ui.
Jis siūlė socialinį gyvenimą išlaisvinti nuo išorinės kontrolės ir leisti jam plėtotis laisvai.
Todėl H. Spencerio sociologija yra savitas ir nuoseklumo prasme problemiškas
makrosocialinės ir mikrosocialinės perspektyvų, socialinio determinizmo ir individualaus
utilitarizmo derinys, kuriame vis dėlto prioritetas teikiamas makrosocialiniam požiūriui.
Savo laiku H. Spencerio sociologija kaip ir visa jo mokslinio pažinimo doktrina
buvo nepaprastai populiari ir įtakinga ne tik anglosaksiškuose kraštuose, bet ir
pasaulyje. H. Spencerio Biologijos principai buvo naudojami kaip vadovėlis Oxfordo
universitete, o amerikiečių filosofas W. Jamesas jo Psichologijos principus ir Pirmus
principus naudojo kaip vadovėlį Harvardo universitete. Nors Spencerio sociologijos
sampratą būtų galima laikyti tarsi to laikotarpio mokslinės doktrinos evoliucionizmo
simboliu, tačiau šiandien Spenceris labiau domina mokslo istorikus. Savo įspūdingame
veikale Socialinio veiksmo struktūra aptardamas modernaus sociologinio mąstymo
atsiradimą, Talcottas Parsonsas konstatuoja H. Spencerio teorijos mirtį ir klausia,
kas ir kaip jį nužudė. Nors šiuolaikinei sociologijai Spenceris nėra toks svarbus ir
vertingas kaip Durkheimas ar VVeberis, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad jo sociologija
suvaidino ypatingą vaidmenį formuojantis sociologijoje ir socialinėje antropologijoje
funkcionalizmo perspektyvai, įtakingai XXa. socialinių mokslų teorijos krypčiai.

Biografija ir svarbiausi veikalai

Jau nuo pat gimimo būdamas silpnos sveikatos, H.Spenceris niekados nelankė
jokios mokyklos, o išsilavinimą gavo namuose, auklėjamas nekomformistiškų pažiūrų
ir kritiškai to meto mokymo sistemą vertinančių tėvo bei dėdės. Dėl savito tėvo ir
dėdės požiūrio į mokslus, Spencerio žinios apie istoriją, klasikines ir naująsias kalbas
bei kitus humanitarinius dalykus buvo labai paviršutiniškos, tačiau jaunasis Spenceris
buvo ypatingai išsamiai lavinamas gamtos mokslų ir matematikos srityse. Anot L.
Coserio, panašiai kaip ir A. Comte'as, H. Spenceris visu savo mokslinės karjeros
laikotarpiu laikėsi smegenų higienos, neapkraudamas mąstymo bereikalingomis
žiniomis. Labiausiai dėl asmeninių priežasčių nutaręs nestoti į Kembridžo universitetą,
1837-41 m. Spenceris pasirenka naują ir greitai besiplėtojančią geležinkelio inžinieriaus
profesiją. Inžinieriaus karjeros pradžia buvo sėkminga. Jis net parašė keletą straipsnių
apie tiltų konstrukcijas ir aptarė su jomis susijusius geometrinius klausimus. Vis dėlto
Spenceris greitai pajuto, kad jo intelektualinis vystymasis reikalauja platesnės veiklos.
Metęs darbą geležinkelyje, po kelerių įvairios veiklos metų 1848m. pradėjo dirbti

28
Herbertas Spenceris

redaktoriaus padėjėju įtakingame ir radikaliame žurnale The Ekonomist. Po trijų metų


jis išspausdino savo pirmąja^ knygą Sočiai statics. Žurnalistu dirbo 5 metus ir spėjo
tapti pakankamai garsiu autoriumi. Bendravo su žymiais to meto Britų imperijos
žmonėmis, net ketino susituokti, bet taip ir nesusituokė su rašytoja Mary Ann Evans
(George Eliot). 1853m. mirus dėdei, gavo nemažą palikimą, metė darbą Ekonomiste ir
atsidėjo nepriklausomo mokslininko ir mokytojo karjerai. Nors nuolat nesveikuodavo,
buvo ypatingai produktyvus autorius. Jo veikalus labai vertino filosofas J. S. Millis,
gamtininkas T. H. Huxley'is. Greitai H. Spenceris išgarsėjo, ypač anglosaksiškuose
kraštuose. Visur būrėsi jo gerbėjų rateliai ir Spenceris net gaudavo pelno iš savo knygų
leidybos. XIXa. gale jo veikalai buvo išversti į prancūzų, rusų, vokiečių, ispanų, italų,
lenkų kalbas. Europinį ir net pasaulinį mokslininko pripažinimą H. Spenceris derino su
labai santūria savo socialine laikysena. Jis nepriėmė visų garbės vardų, kuriuos jam
siūlė universitetai, valstybės ar mokslinės draugijos, neužėmė jokio oficialaus posto ir
nepriėmė jokio akademinio laipsnio. Atrodo, kad ir H. Spencerio atvejis patvirtina
prielaidą, kad sociologinis mąstymas XIXa. buvo kuriamas individų, kurie to meto
visuomenėje buvo sąmoningai apsisprendę arba priversti užimti specifinę, netgi
marginalinę socialinę poziciją.
Be daugybės straipsnių ir veikalų, Socialinė statika (Sočiai Statics, 1851) bei
Sociologijos Studijos (The Study of Sociology, 1873) nuo 1860m. iki 1896m Spenceris
parašė monumentalią dešimties tomų veikalų seriją, pavadintą Sintetinės filosofijos
sistema (System of Synthetic Philosophy), kurią sudaro: Pirmieji principai (First
Principles,1862), Biologijos principai (The Priciples of Biology, 1864-1867), du tomai
Psichologijos principų (The Principles of Psychology, 1870-1872), trys tomai
Sociologijos principų (The Principles of Sociology, 1876-1896) ir du tomai Etikos
principų (The Principles of Ethics,1892-1893). Spenceris dar planavo, bet nespėjo
parašyti Astronomijos ir Geologijos principų
Trijuose Sociologijos principų tomuose apstu įvairios informacijos apie pasaulio
egzotiškas kultūras ir jų papročius. Spenceris buvo pasamdęs tris profesorius, kurie
jam surinko visą šią įvairią ir gausią informaciją, o jis pats susistemino ją į tris dalis:
Necivilizuotos visuomenės, Civilizuotos visuomenės (išnykusios ir nykstančios) ir
Civilizuotos visuomenės (Dabartinės ir vis dar klestinčios) ir sukūrė savo sociologinę
teoriją.

Visuomenės prigimtis

H.Spenceris teigia, kad visuomenė sudaro tam tikrą santykinai stabilią visumą,
kuri yra daugiau nei ją sudarantys atskiri individai. Panašiai kaip ir Comte'ui, visuomenė
jam yra visuma, turinti savo atskirą egzistavimą ir savo atskirą raidos logiką. Kaip tam
tikra atskira ir savarankiška visuma, visuomenė, anot Spencerio, yra panaši į biologinius
organizmus, nes abiejų tipų organizmams būdingi tie patys procesai:
• Didėjanti diferenciacija (kitimas iš homogeniškos į heterogenišką būklę).
• Didėjanti integracija (nuolatinis skaidymosi procesas suponuoja būtinybę
atsirasti vieninijimo mechanizmams).

Visuomenės ir organizmo analogija yra labai svarbi Spencerio sociologijos idėja,


kuri kaip tik leidžia kalbėti apie funkcionalistinį Spencerio sociologijos pobūdį.
Augdama visuomenė kristalizuojasi ir įgyja tam tikro apibrėžtumo. Augimą
Spenceris supranta kaip nuosekliai didėjančių socialinių junginių eilę, kurie išsivysto

29
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

iš mažesnių visuomenių dėl nuolatinės integracijos [ vis didesnius junginius.


Visuomenes Spenceris skirsto į primityvias, senovės ir modernias, priklausomai nuo
evoliucijos pakopos.
Tiek organinius, tiek socialinius agregatus Spenceris charakterizuoja, remdamasis
progresuojančio augimo principu. Visuomenės, panašiai kaip ir gyvi kūnai, pradeda
vystytis nuo gemalo. Augant visumos dydžiui, sudėtingėja ir struktūra. Augimo
procesas, pasak Spencerio, sykiu yra ir integracijos procesas. O integracijos procesas
savo ruožtu turi būti lydimas progresyvios struktūrų ir funkcijų diferenciacijos dėl to,
kad organizmas ar socialinis vienetas galėtų išlikti gyvybingas. Kai atskiros dalys
pasidaro nepanašios, jos tampa viena nuo kitos priklausomos. Taigi didėjant
diferenciacijai, sykiu didėja atskirų dalių priklausomybės ryšiai, tuo pačiu integracija.
Paprastose medžiotojų gentyse funkcijų specializacija yra labai menkai išvystyta. Tie
patys vyrai yra ir medžiotojai, ir kariai. Kuomet pradedama dirbti žemė, žemdirbio ir
kario vaidmenys atsiskiria. Panašiai maža gentinė organizacija turi tik rudimentinius
politinės organizacijos institutus, bet kai atsiranda didesni politiniai vienetai, didėjantį
politinį sudėtingumą ir diferenciaciją lydi vadų, valdytojų ir karalių atsiradimo procesas.
Kai atskiros socialinės visumos dalys ima vis labiau skirtis viena nuo kitos, o
individų vaidmenys tampa labiau diferencijuoti, jų abipusė priklausomybė tampa didesnė.

Evoliucijai progresuojant, funkcijų konsensusas tampa glaudents.


Žemesnio lygio individualiuose ir socialiniuose agregatuose atskirų
dalių veiksmai yra mažai priklausomi vienas nuo kito, tuo tarpu
išvystytuose agregatuose abiejų rūšių veiksmai tampa galimi tik
kooperuojantis tarp atskirų dalių (Spencer 1967; 25)

Paprastose visuomenėse atskiros dalys yra panašios, todėl jos nesunkiai gali
būti pakeičiamos viena kita arba gali atlikti viena kitos funkcijas. Tačiau sudėtingesnėse,
labiau diferencijuotuose agregatuose viena dalis tik netobulai arba iš viso negalės
atlikti kitos dalies funkcijos. Taigi sudėtingų visuomenių struktūros yra pažeidžiamesnės
ir trapesnės nei ankstyvųjų visuomenių.
Didėjanti nepanašių dalių abipusė priklausomybė bei pažeidžiamumas sudėtingose
visuomenėse sukelia būtinybę atsirasti reguliacijos mechanizmams, kurie kontroliuoja
dalių veiksmus ir užtikrina jų koordinaciją.

Politiniame kūne, kaip gyvame organizme, neišvengiamai atsiranda


reguliacinių sistemų. Kuomet atsiranda suformuotų agregatų, sykiu
atsiranda aukščiausi reguliavimo centrai, kurie subordinuoja visas
dalis. Savo ruožtu aukščiausi centrai pradeda didėti ir sudėtingėti.
(Spencer 1967: 46)

Ankstyvos socialinės evoliucijos proceso metu reguliavimo centrai iš esmės buvo


reikalingi tik ryšiams su išorine aplinka - apsiginti nuo priešų ar patiems pulti. Kuomet
agregatas sudėtingėja, tokie reguliaciniai centrai tampa reikalingi vidinei reguliacijai,
nes jau negalima pasikliauti spontanišku vienos dalies prisitaikymu prie kitos.
Neišvystytos visuomenės taip pat yra apibūdinamos silpnu darbo pasidalijimu, tuo
tarpu išvystytoms visuomenėms būdingas aukštas darbo pasidalijimas ir aukštesnė
funcijų integracija. Savo ruožtu darbo pasidalijimo vystymasis gali vykti tik tuomet, kai

30
Herbertas Spenceris

visuomenė išvysto pažangias komunikacines ir gėrybių paskirstymo sistemas.


Visuomenei augant šios sistemos savyje dalinasi dar labiau, todėl politinė sistema
tampa vis sudėtingesnė, o ekonomikos sistema savarankiškesnė. Šios sistemos
pasidaro svarbiausiomis sudėtingų visuomenių dalimis.
Taigi iš santykinai nestruktūruotų ankstyvųjų visuomenių (genčių) išsivysto
svarbiausios kiekvienai visuomenei būdingos sistemos, atliekančios specifines
socialines funkcijas:
• Reguliuojanti sistema (politinė sistema, kuri vykdo puolimo ir gynimo funkciją
išorinių visuomenių atžvilgiu).
• Ekonominė arba gamybos sistema teikia paramą reguliuojančiai sistemai.
• Mainų ir paskirstymo sistema, susidedanti iš komunikacijos ir transporto
tinklų, komercijos, finansų ir kitų institucijų.

Socialiniai visuomenių tipai

Spenceris skiria dvejopus socialinės raidos tipologizacijos kriterijus: vidinės


reguliacijos kriterijus ir evoliucijos sudėtingumo laipsnio kriterijus, pagal kuriuos
galima skirti socialinius visuomenės tipus:
1. Vidinės reguliacijos kriterijus - tai pagrindinis visuomenės tipą nusakantis
kriterijus. Juo remdamasis Spenceris klasifikuoja visuomenes pagal vidinės
kontrolės dydį, todėl šioje klasifikacijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į
vidinį visuomenės reguliacijos tipą. Socialinės struktūros tipas priklauso nuo
visuomenės tarpusavio santykių tam tikroje joms reikšmingoje aplinkoje. Ir
taikūs, ir kariniai santykiai tarp visuomenių veikia jų vidinę struktūrą ir jos
reguliacijos sistemą. Esant taikiems santykiams, vidinė reguliacijos sistema
yra santykinai silpna ir negriežta. Tuo tarpu karo atveju vidinė reguliacija tampa
prievartinė ir griežta
2. Evoliucijos sudėtingumo laipsnio kriterijus - tai klasifikacija pagal
sudėtingėjantį visumos dalių santykį ir jo pobūdį.

Abi visuomenių klasifikacijos yra savarankiškos, bet gali būti derinamos, tačiau
derinimas kaip tik kelia tam tikrus Specerio sociologijos teorinius sunkumus.

Vidinės reguliacijos tipai

Pagal vidinės reguliacijos kriterijų Spenceris visuomenes klasifikuoja į du


pagrindinius tipus - karines ir industrines. Karinėse visuomenėse arba esant kariniams
santykiams, atsiranda prievartinė ir centralizuota kontrolė. Vidinė visuomenės struktūra
priklauso ne nuo evoliucijos laipsnio (sudėtingumo), bet veikiau nuo karinių konfliktų
su kitomis visuomenėmis. Būdingas karinės visuomenės bruožas - prievarta, todėl
reguliacinė arba politinė sistema dominuoja ekonominės sistemos atžvilgu, o kooperacija
paremta prievarta. Visuomenė yra autokratinė, karinė bei religinė. Industrinės
visuomenės tipas apibūdinamas kaip taikingos visuomenės tipas, kuriam būdinga
respublikoniška visuomenės politinė sąranga. Industrinėse visuomenėse dominuoja
rinkos santykiai, todėl kooperacija yra savanoriška. Valstybė egzistuoja individams, o
ne atvirkščiai.

31
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

Industrinė visuomenė yra apibūdinama tokia pat individualia laisve,


kurią turi bet kuris komercinis bendradarbiavimas. Kooperacija, per
kurią vykdomos daugialypės visuomenės veiklos, tampa
laisvanoriška kooperacija. Kuomet susiformuoja išvystyta bei
kooperaciją palaikanti sistema, suteikianti socialiniam organizmui
industrinį tipą, tuomet necentralizuoto ir difuzinio tipo reguliacinis
aparatas siekia taip pat decentralizuoti pirminius reguliavimo
aparatus. ( Spencer1967: 569)

Spenceris pabrėžė, kad socialinio sudėtingumo laipsnis yra nepriklausomas nuo


karinės-industrinės dichotomijos. Santykinai nediferencijuota paprasta visuomenė gali
būti "industrinė" {Spencerio manymu), o šiuolaikinės sudėtingos visuomenės gali būti
karinės. Visuomenės karinį ar industrinį tipą lemia ne visuomenės sudėtingumo laipsnis,
o veikiau konfliktų su kaimynais buvimas ar nebuvimas, veikiantis reguliacinės sistemos
pobūdį. Konfliktai išprovokuoja centralizuotą valdymo tipą. Nors karinės visuomenės
tipas labiau būdingas ankstesnių istorinių epochų visuomenėms, o industrinis siejamas
su moderniomis visuomenėmis, vis dėlto XIX a. Vokietiją ir Prancūziją Spenceris priskyrė
karinėms visuomenėmis, tuo tarpu Angliją laikė industrinės visuomenės pavyzdžiu.
Sykiu Spenceris labai kritiškai vertino Britų imperinius siekius teigdamas, kad Jungtinė
karalystė krypsta į karinį visuomenės tipą (Collins 1993: 87-88)

Požymiai Karinė visuomenė Industrinė visuomenė


Dominuojanti funkcija ar veikla Kooperuota gynyba ar puolimas, Taikingas abipusis apsikeitimas
siekiant išsaugoti ar užgrobti individualioms paslaugomis.
Socialinės koordinacijos Prievartinė kooperacija, tvarkos Laisvanoriška kooperacija,
principai palaikymas jėga Pozityvi ir reguliavimas, remiantis sutarčių ir
negatyvi veiklos reguliacija teisės principais. Tik negatyvus
veiklos reguliavimas.
Santykiai tarp valstybės ir Individai egzistuoja valstybei, Valstybė egzistuoja individams,
individų laisvės, nuosavybės ir judėjimo laisvė, kai kurie mobilumo ir
suvaržymas nuosavybės suvaržymai
Santykiai tarp valstybės ir kitų Visos organizacijos viešos, Skatinamos ir remiamos privačios
orqanizacijų. privačių orqanizacijų nėra organizacijos
Valstybės struktūra Centralizuota Decentralizuota.
Sociaiinės stratifikacijos Rangų, užsiėmimo, vietos Rangų, užsiėmimo ir vietos
struktūra. fiksacija, pozicijos paveldėjimas atvirumas bei plastiškumas
Ekonominio aktyvumo tipas Autarkiška ekonomika, silpna Ekonominės autonomijos
išorinė prekyba, protekcionizmas praradimas, tarpusavio
bendravimas, taiki prekyba.
Visuomeninės ir individualios Patriotizmas, drąsa ištikimybė, Nepriklausomumas, pagarba
vertybės. lojafiškumas, paklusnumas, kitiems, pasipriešinimas prievartai,
tikėjimas autoritetais, disciplina. individuali iniciatyva, teisingumas,
gerumas

Pav. I Karinės ir industrines visuomenės lipai (Šaltinis: Smelser 1968: 246)

Socialiniai tipai pagal evoliucijos sudėtingumo laipsnį

Klasifikuodamas evoliucijos etapus pagal sudėtingumą, Spenceris juos skirsto į


paprastus, sudėtinius (compound), dvigubai sudėtinius ir trigubai sudėtinius. Šiuo atveju
kalbama apie struktūrinio sudėtingumo laipsnį.

32
Herbertas Spenceris

• Paprastos visuomenės - tai mažos, nomadinės bendruomeninės grupės,


neturinčios arba turinčios nestabilią bei atsitiktinę reguliacinę sistemą,
pasižyminčios žemu diferenciacijos, specializacijos ir integracijos laipsniu.
Pagal reguliacinę sistemą Spenceris skiria keletą paprastų visuomenių tipų.
• Sudėtinės visuomenės - tai dviejų ar daugiau paprastų visuomenių junginys,
dažniausiai sėslios žemdirbių bendruomenės, kurias sudaro keturi ar penki
socialiniai sluoksniai ir dvasininkų luomas; joms būdingos gamybinės sistemos,
kurios rodo didėjantį darbo pasidalijimą
• Dvigubai sudėtinė - tai visiškai sėslios, integruotos socialinės visumos,
turinčios sudėtingesnę politinę struktūrą, religinę hierarchiją, daugiau ar mažiau
griežtą socialinio susisluoksniavimo sistemą, sudėtingesnį darbo pasidalijimą;
čia papročiai tampa pozityviais įstatymais, o religinės apeigos įgauna griežtesnę
ir sudėtingesnę formą.
• Trigubai sudėtinės visuomenės - tai didžiosios civilizuotos nacijos, kurioms
būdinga didelė apimtis, kompleksiškumas, darbo pasidalijimas, didelis
gyventojų tankumas, integracija ir kultūros sudėtingumas.
Spencerio požiūriu, kiekviena visuomenė neišvengiamai vystosi nuo paprastos prie
sudėtinės, dvigubai sudėtinės ir galiausiai prie trigubai sudėtinės visuomenės tipo

Evoliucijos samprata

Visuomenės evoliucija iš santykinai neapibrėžtos, nekoherentiškos ir


homogeniškos būklės į santykinai apibrėžtą, koherentišką ir heterogeniską būklę
Spenceriui buvo universalus vystymosi procesas, kuriuo remiantis galima paaiškinti
tiek ankstyvuosius ar pradinius universumo, tiek vėlyvuosius jau socialinio pobūdžio
kitimus. Savo teorijai Spenceris suteikė intelektualinį paprastumą, visų rūšių evoliucijas
aiškindamas vienu pagrindiniu principu. Visas raidos procesas prasideda nuo
homogeniškos paprastų dalelių visumos, kuri palaipsniui tampa organizuota, kai
dalelytės kartu ima formuoti heterogeniškas sudėtingos visumos dalis. Kitaip tariant
evoliucija juda nuo paprastos ir neorganizuotos į sudėtingą ir organizuotą būklę. Šią
idėją Spenceris pasiskolino iš embriologijos. Anot Spencerio, žmonijos raida
paaiškinama tuo pačiu evoliucijos dėsniu, kaip ir visas universumas. Spenceris skyrė
tris evoliucijos rūšis:
• Neorganinę evoliuciją.
• Organinę evoliuciją.
• Viršorganinę arba visuomenės evoliuciją fsuperorganic).

Spenseris neabejojo tuo, kad visos universumo sritys kinta pagal evoliucijos dėsnį.
Kaip jau minėjome, jo sociologinis mąstymas remiasi organinės ir socialinės evoliucijos
paralele. Taigi biologinės analogijos vaidina ypač svarbų vaidmenį Spencerio
sociologiniame mąstyme. Kartu galima sakyti, kad jis suvokė tokios analogijos taikymo
ribas. Viršorganinė ar visuomenės evoliucija yra specialus universalaus gamtos
evoliucijos atvejis. Organinio pasaulio analogijos buvo gana vaisingos, kuomet jis teigė,
kad plėtojantis evoliucijai, sykiu kinta struktūra ir funkcijos, o didėjant apimčiai didėja
diferenciacija.
Spencerio nuomone, dar priklausydami žvėrių pasauliui, žmonės jau gyveno
grupėse, bet tai dar nebuvo visuomenė. Visuomenė arba visuomeniniai santykiai atsirado
iš gyvūnų bendruomenės, didėjant populiacijai. Esminis tokio atsiradimo momentas

33
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

yra institucijų išsivystymas. Pats Spenceris institucijos termino nemini, o vietoje jo


vartoja santykių, organizacijos, kontrolės, reguliacijos ir kitus terminus, kuriais
apibūdina savitą žmonių tarpusavio sąveiką. Kuo didesnė žmonių populiacija, tuo labiau
sudėtingėja sąveikos struktūra ir vis labiau pasidalinama funkcijomis.
Žmonija progresyviai vystosi taip pat griežtai ir vienareikšmiškai, kaip ir atskiro
individo organizmas nuo kūdikystės iki brandos. Socialinės raidos progresas yra
neišvengiamas. Progresuojantis kitimas nuo homogeniškos prie heterogeniškos būklės
yra matomas ir visos žmonijos, ir kiekvienos atskiros tautos istorijoje. Vis dėlto
vėlesniuose savo darbuose Spenceris kelia hipotezę apie galimą atskirų tautų regresą.
Socialinis organizmas siekia sukurti pusiausvyrą, o kai tokia pusiausvyra yra
pasiekiama, socialinis progreso rezultatas - integracija gali įgyti rigidišką pavidalą, ir
visuomenės gali sustabarėti. Taigi vėlesniuose jo veikaluose tvirtinimai apie
neišvengiamą vienalinijinę evoliuciją nėra tokie kategoriški.

Panašiai kaip ir kitų rūšių progresas, socialinis progresas nėra


vienalinijinis, bet divergentinis ir redivergentinis. Pasklisdama po visą
žemės paviršių, žmonija rado įvairaus pobūdžio aplinkas, ir kiekvienu
atveju socialinis gyvenimas pakliuvo į dalinai ankstesnio socialinio
gyvenimo ir dalinai naujos aplinkos sąlygojamą situaciją.
Besidauginančios žmonjjos grupės turėjo siekti įgyti didesnius ar
mažesnius skirtumus. Taigi atsirado įvairios visuomenės kiltys ir
rūšys. (Spencer 1967: 331)

L.Coseris teigia, kad įvesdamas stagnacijos ir regreso sampratas, Spenceris


neabejotinai savo teoriją padarė plastiškesnę, tačiau prarado universalų raktą spręsti
viso universumo mįslėms.

Funkcionalizmas

Spenceris vienas iš pirmųjų įvedė į sociologiją struktūros ir funkcijos sąvokas,


labai panašias į tas, kurias vėliau ėmė vartoti struktūrinis funkcionalizmas. Funkcijos
samprata remiasi organizmo analogija. Jei A. Comte'as tiesiogiai aptarė individualaus
organizmo biologijoje ir statinės socialinio organizmo analizės sociologijoje analogiją,
tai H.Spenceris organizmo analogijai sociologijoje jau suteikė aiškią funkcinio tyrimo
išraišką: socialinės struktūros turėjo būti analizuojamos funkcijų, tenkinančių tris
pagrindinius sistemos poreikius, veikimo, reguliavimo, paskirstymo, atžvilgiu (Turner
1985).
Teigdamas, kad pakitimai visuomenės struktūroje negali vykti be funkcijų pakitimo,
kad socialinių vienetų dydžio didėjimas būtinai sukelia progresuojančią socialinių veiklų
diferenciaciją, Spenceris kartu pateikė aiškią funkcionalistinę visuomenės sampratą.
Norint suprasti kaip organizmas atsiranda ir išsivysto, būtina suprasti, kokie svarbiausi
sistemos poreikiai yra tenkinami vystymosi pradžioje ir pabaigoje, sako Spenceris.
įvairius socialinius institutus arba funkcines sistemas Spenceris analizuoja santykyje
su pagrindine visuomenės struktūra (iš esmės europietiškų visuomenių požiūriu), kurioje
paprastai yra įkomponuoti poreikiai. Tačiau sykiu jis perspėja ir dėl dažnai daromos
klaidos, vertinant kitų tautų papročius. Tam tikri visuomenės papročiai gali pasirodyti
keisti ir atstumiantys, o sykiu nevertingi šiuolaikinių standartų požiūriu, tačiau būtina

34
Herbertas Spenceris

išsiaiškinti, kokį vaidmenį šie papročiai atlieka socialinėje evoliucijoje. Socialiniai


institutai neatsiranda atsitiktinai ar tik dėl kieno nors intencijos. Spencerio manymu,
socialiniai institutai atsiranda dėl funkcinio ir struktūrinio būtinumo. Sąlygos, o ne
intencijos determinuoja papročius, sako Spenceris. Tokį požiūrį vėliau išplėtojo britų
socialinės antropologijos atstovai funkcionalistai B.Malinowsky'is ir R.Radcliffe-
Brownas.

Individualizmas prieš organicizmą

Deklaruodams laissez faire principą ir gindamas individo veiklos laisvę, Spenceris


neišvengiamai turėjo surasti būdą, kaip suderinti individualizmą su socialinės visumos
idėja. Šia prasme jis skyrėsi nuo A.Comte'o, kuris kategoriškai pripažino socialinės
visumos prioritetą. Spenceris, priešingai, ne tik siekė paaiškinti visuomenės atsiradimą
individualistiniu ir utilitatristiniu požiūriu, bet ir traktavo visuomenę kaip priemonę individų
poreikiams įgyvendinti. Pasak jo, žmonės jungėsi, nes tai suteikė jiems daugiau
pranašumų nei gyvenimas atskirai. Žvelgdamas individualistiniu požiūriu, jis teigė, kad
visuomenės kokybė priklauso nuo to, kokie individai ją sudaro. Nėra kito kelio sukurti
teisingą teoriją apie visuomenę kaip tik tinant jos komponentų - individų - prigimtį.
Spenceris laikėsi pagrindinio principo, kad vienetų savybės determinuoja agregatų
savybes.
Tačiau nežiūrint šio individualistinio principo, Spencerio teorijoje organistinės
analogijos (nuolatinis augimas ir integracija, diferenciacija arba kitimas iš homogeniškos
į heterogenišką būklę, darnumo ir tarpusavio priklausomybės didėjimas) yra labiau
išplėtotos ir ryškesnės nei Comte'o teorijoje.
Kita vertus, Spenceris pritaikė gana išradingą savo logine forma būdą įveikti šį
esminį nesuderinamumą tarp individualizmo ir organicizmo. Gyvūno dalys formuoja
konkrečią nedalomą visumą, o visuomenės dalys formuoja visumą, kuri yra vieninga,
bet sudaryta iš diskretiškų elementų. Jei pirmuoju atveju gyvi elementai, sudarantys
visumą, yra tarpusavyje susiję į neperskiriamą ryšį, tai antruoju - gyvi elementai,
sudarantys visuomenę, yra laisvi, nesujungti ir daugiau ar mažiau išsibarstę.
Susiderinimas (koherencija) yra būtina atskirų socialinių dalių kooperacijos sąlyga,
garantuojanti individų gyvenimą, todėl individai kooperaciją palaiko kitais būdais.
Socialinė individų integracija pasiekiama per kalbą (Spencer 1967: 7-8). Vis dėlto
tokia integracijos priemonė nėra pakankamai aiški ir apibrėžta. Kalba yra tik priemonė,
bet nelemia integracijos turinio.

Nesikišimas ir labiausiai prisitaikiusiųjų išlikimas

Spenceris tikėjo, kad visuomenės gyvenimą lemia socialiniai dėsniai. Šiuo atveju
negali būti jokios alternatyvos. Jei dėsnių nėra, tai negali būti jokios tvarkos ir sistemos.
Tačiau jei dėsniai yra, jie turi būti panašūs į tuos, kurie galioja visame universume -
realūs ir nekintantys. Anot Spencerio, žmonės turi studijuoti dėsnius tam, kad nesikištu
į jų veikimą. Tokia nuostata radikaliai skiriasi nuo A.Comte'o požiūrio. Jei žmonės ims
kištis į gamtos tvarką, nežinia kokio rezultato sulauksime, - teigė Spenceris.
Pateikdamas priežasčių veikimo visuomenėje sudėtingumą ir tai, kad žmogaus
veiksmai greičiausiai yra nenumatomi savo pasekmėmis, Spenceris įtikinėja palikti
įvykius patiems sau. Valstybė turi teisę jėga kištis ten, kur reikia ginti individų teises

35
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

ir kolektyviai gintis nuo priešų. Jis siūlo viską palikti individų, siekiančių tarpusavio
susitarimų, iniciatyvai. Gera visuomenė, jo požiūriu, yra tokia, kuri paremta sutartimis
tarp individų, siekiančių savo tikslų. Valstybė kišdamasi į individų santykius tik stabdo
evoliucijos procesą ir gražina ją į tironiška^ bei karinę būklę.
Toks antikolektyvistinis požiūris rėmėsi tiek jo individualizmu, tiek požiūriu apie
geriausiai prisitaikiusiųjų individų išlikimą. Pastarąjį požiūrį Spenceris pasiskolino iš
Th.Malthuso, tačiau buvo labiau optimistiškas. Jis teigė, kad resursų mažėjimas skatina
individų išradingumą, ir verčia kurti įvairias prisitaikimo formas. Spenceris teigė, kad
bendras intelekto lygis augs tik tiek, kiek kovoje už būvį išliks patys protingiausi.
Tačiau evoliucijos mechanizmas patirs nesėkmę, jei valstybė reguliuos evoliucijos
procesą, taikydama įvairius įstatymus, gerinančius visuomenės padėtį. Mažiausiai
prisitaikiusios intelektualios žmonių grupės ir individai yra priversti išnykti.

Socialinio ir biologinio organizmo skirtumai

Dėl visuomenės ir biologinio organizmo analogijos Spencerio sociologija vadinama


organistine. Tačiau tai nereiškia, kad Spenceris nesuvokė, kad visuomenė yra savitas
organizmas ir kad organizmo sąvoka visuomenei taikoma metaforiškai. Spenceris
aiškiai suprato socialinės ir biologinės visumos skirtumus:
• biologiniai kūnai turi išoriškai stebima^ pavidalą, o visuomenės tokio pavidalo
neturi;
• biologinio kūno atskiros dalys (ląstelės ir organai) yra fiziškai tarpusavyje
susiję, o visi visuomenės nariai ir socialiniai institutai neturi tiesioginių fizinių
kontaktų;
• biologinio organizmo dalys turi daugiau ar mažiau fiksuotas struktūrines,
glaudžiai susijusias padėtis, o visuomenės individai nėra pastovūs ir nuolat
fiziškai juda iš vienos vietos į kitą, keisdami erdvinius santykius;
• biologinio kūno sąmonė aptinkama tik vienoje dalyje - smegenyse, o kiekvienas
socialinio organizmo individas turi sajmonę ir yra santykinai savarankiškas
vienetas, todėl socialinis gyvenimas egzistuoja dėl atskirų individų. Individai
negali būti aukojami socialinės visumos tikslams.

Klausimai pakartojimui

1.. Paaiškinkite, kokiais kriterijais remiasi Spenceris tipologizuodamas


visuomenės tipus?
2. Kodėl Spencerio visuomenės samprata laikoma funkcionalistinės
perspektyvos teorine prielaida?
3. Kaip Spenceris derina individualizmą su organistine visuomenės samprata?
Herbertas Spenceris

Rekomenduojama literatūra

1. Collins, Randai, Makovvsky, Michael. 1993. The Discovery of Society. New


York: McGaw-Hills,lnc.
2. Coser, Lewis A. 1971. Masters of Sociological Thought. New York: Harcourt
Brace Jovanovich, Inc.
3. Cuff, E.C, Sharrock,W.W., Francis, D.W. 1998. Perspectives in Sociology,
Oslo: Pensumtjeneste.
4. Farganis, James. 1993. Readings in Sočiai Theory. The Classic Tradition to
Post-modernism (ed. J.Farganis) New York: McGraw-Hill.
5. Nisbet, Robert A. 2000. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.
6. Ritzer, George.1996[1983]. Sociological Theory. Boston: McGraw-Hill.
7. Sabine, George H., Thorson, Thomas L. 1995. Politinių teorijų istorija. Vilnius:
Pradai.
8. Smelser, Neil. J. 1968. Essays in Sociological Explanation. New York: Free
Press.
9. Spenceris, Herbertas. 1927. Proto, doros ir kūno auklėjimas. Vertė Antanas
Kasakaitis. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija.
10. Spencer, Herbert. 1967. The Evolution of Society. Selections from Principles
of Sociotogy. Robert Caneiro (ed), Chicago.
11. Spencer, Herbert. 1851. Sočiai Statics. London: Chapman.
12. Spencer, Herbert. 1892 [1850, 1884]. Sočiai Statics (abridged and revised),
together with The Man Versus the State. New York: Appleton.
13. Spencer, Herbert. 1889 [1861]. Education: Intellectual, moral, and physical.
Boston: Educational Publishing Company.
14. Spencer, Herbert. 1898 [1862]. First Principles. New York: Appleton.
15. Spencer, Herbert. 1898 [1874-1897]. The Principles of Sociology (3 vols.).
New York: Appleton.
16. Spencer, Herbert. 1892. Essays, Scientific, Political and Speculative. New
York: Appleton.
17. Spencer, Herbert. 1961 [1873]. The Study of Sociology (ed. by Talcott Parsons).
Ann Arbo: University of Michigan Press.
18. Spencer, Herbert. 1904 [1879-1893]. The Principles of Ethics. New York:
Appleton.
19. Spencer, Herbert. 1904. An Autobiography (2 vols.). New York: Appleton.
20. Spencer, Herbert. 1959. The Principles of Sociology. Vol. I. in Robert Bierstedt
(ed.) The Making of Society. New York: Modern Library.
21. Turner, Jonathan H. 1985.Herbert Spencer: A Renewed Appreciation. Beverly
Hills: Sage.
22. Szacki, Jerzy. 2002. Historia myėli socjologicznej. Warszawa: Wydawnictwo
Naukovve PWN.
23. VVallace, Ruth, A.; Wolf, Alison. 1991. Contemporary Sociologicai Theory.
Continuing the Classica! Tradition. New Jersey: Prentice Hali, Englewood
Cliffs.

37
KARLAS MARXAS (1818-1883)
Vylius Leonavičius

Raktiniai žodžiai:

materializmas, klasė, klasių kova, valstybė, susvetimėjimas, ideologija, klaidinga


sąmonė, interesai, gamybinės jėgos, gamybiniai santykiai, ekonominė struktūra, darbo
užmokesčio teorija, pridėtinės vertės teorija.

Perskaitę paragrafą studentai turėtų:

• išsiaiškinti pagrindines marksistinės sociologijos teorijos prielaidas,


• suprasti marksistinę visuomenės sampratą,
• suprasti socialinės klasės ir klasių kovos mechanizmą,
• išsiaiškinti marksistinę valstybės teoriją,
• suprasti marksistinės sociologijos įtaką žinojimo sociologijai.

.18
Karlas Heinrichas Marxas, vokiečių ekonomistas, filosofas, sociologas ir
revoliucionierius, padėjo pagrindus įtakingai ir XXa. plačiai po pasaulį pasklidusiai
marksizmo doktrinai. Marxo ir jo bendražygio Friedricho Engelso (1820-1895) idėjų
svarba toli peržengia jų revoliucinę veiklą, kurios pranašais jie tapo. Abu mąstytojai
intensyviai tyrinėjo kapitalistinę visuomenę ir sukūrė socializmo bei komunizmo teorines
utopijas. Jų sociologiniai ir ekonominiai darbai, nepriklausomai nuo ideologinių požiūrių,
buvo ir vis dar yra įtakingi akademiniuose sluoksniuose. Skirtingai nuo A.Comte'o ir
H.Spencerio, marksistinė visuomenės samprata yra mažiau spekuliatyvi, labiau pagrįsta
išsamiais to meto visuomenės empiriniais tyrimais, todėl tiksliau ir giliau atspindi
modernios kapitalistinės visuomenės atsiradimo ypatumus. Nors marksizmo
socialistinės visuomenės teorija buvo tapusi ir vis dar išlieka kai kurių valstybių
socialinės, politinės bei ekonominės raidos orientyru, šiandien Marxo darbai vertinami
ne tiek dėl socialistinės visuomenės projekto, apie kurį, tiesa sakant, Marxas nėra
ypatingai daug ir detaliai rašęs, o dėl išsamios XIX a. modernios kapitalistinės
visuomenės bei jos vidinių konfliktų analizės. Nesutikdamas su Guardian 1998 m.
straipsniu, kuriame teigiama, kad grįžta Marxas, Giddensas teigia, kad Manos niekados
nebuvo pasitraukęs, nes tai, ką jis nuveikė, buvo itin gera globalinio kapitalizmo
diagnostika. Nors to paties negalima pasakyti apie Marxo pasiūlytus tolesnės
kapitalizmo raidos sprendimus, bet jo idėjos tampa relevantiškos šiandieninės
globalinės kapitalizmo krizės akivaizdoje, priduria Giddensas (Giddens 1998).
Sociologijos teorijai Marxas pirmausią nusipelnė dėl klasių, jų tarpusavio kovos
bei šių dviejų veiksnių fundamentalaus istorinio poveikio visuomenės kaitai pripažinimo.
Nors šiandien sutinkama, kad Marxas klydo dėl daugelio kapitalistinės visuomenės
raidos ypatumų, dėl pernelyg supaprastintos kapitalistinio gamybos būdo raidos
sampratos, bet atskiros Marxo teorijos įžvalgos, susijusios su prekinės visuomenės
atsiradimu, darbo užmokesčio verte bei pridėtine verte vis dar yra aktualios, panašiai
kaip M.VVeberio ar E.Durkheimo sociologija. Tačiau, anot Giddenso, marksizmą reikėtų
laikyti ne atskiru sociologijos prieigos tipu, o veikiau tam tikra veikalų visuma,
egzistuojančia šalia sociologijos, persidengiančia su kitomis sociologijos kryptimis
bei viena kitą įtakojančia. Nemarksistinė sociologija ir marksizmas visada vienas kitam
darė poveikį arba neigė (Giddens 1993: 717).
Dėl sovietinės okupacijos (1940-1990), kuri Lietuvos visuomenę prievarta įtraukė į
bolševikų vykdytą „socialinį eksperimentą", Lietuvos, kaip ir viso posovietinio bei
posocialistinių šalių bloko, sociologijos santykis su marksizmu yra ypatingas. Pirmiausia
dėl to, kad visą šį laikotarpį marksizmas įsitvirtino kaip vienintelė visuomenės teorija,
kuri buvo ne tik oficiali, bet ir visuotinai privaloma. Beveik visi svarbiausi Marxo veikalai
yra išversti į lietuvių kalbą, kai kitos XXa. moderniosios sociologijos teorijos nepaliko
žymesnio pėdsako nei akademiniame, nei socialiniame Lietuvos visuomenės gyvenime.
Antra, Marxo visuomenės teorijos sovietinė interpretacija buvo stipriai ideologizuota.
Buvo plėtojama ir privalomai skleidžiama marksizmu grindžiama ištisa utopinė
komunistinės visuomenės teorija - mokslinis komunizmas.
Vis dėlto nepaisant griežtos ideologinės kontrolės Lietuvos humanitarinių mokslų
atstovai, visų pirma Vilniaus universiteto filosofai (Eugenijus Meškauskas, Albinas
Lozuraitis, Krescencijus Stoškus, Evaldas Nekrašas, Arvydas Šliogeris ir kt.) sovietinio
marksizmo doktrinos atžvilgiu užėmė deideologizuojančią poziciją, kartu tiesiogiai iš
marksizmo atimdami vienintelės ir galutinės tiesos aureolę. Nepaisant totalaus

39
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

marksistinių tekstų ir idėjų dominavimo Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų


tyrinėjimuose, marksizmas buvo suvokiamas kaip viena iš galimų visuomenės teorijų
ir, matyt, neatsitiktinai VU Filosofijos katedros leidinyje Problemos buvo publikuojami
moderniosios sociologijos klasikų vertimai bei originalūs lietuvių mokslininkų
sociologijos teorijos straipsniai.

Biografija

K.Marxo tėvas buvo liberalių pažiūrų teisininkas, senos rabinų šeimos palikuonis,
kartu su visa šeima 1824m. perėjęs į krikščionybę. Tėvo apsisprendimas iš dalies
buvo susijęs su siekiu išsaugoti advokato tarnyba,, Prūsijos valstybėje, kurioje vyravo
antisemitizmas. K.Marxas gimė vakarinės pareinio Vokietijos dalies Triero mieste ir
buvo krikštytas jau evangelikų bažnyčioje. Baigęs Triero gimnaziją, jis mokėsi Bonos
universitete, vėliau mokslus tęsė Berlyno universitete (1836-1841), kuriame patyrė
didelę G.F.Hegelio filosofijos [taką ir prisijungė prie radikalaus Jaunųjų hegelinkų judėjimo
kairiojo sparno, griežtai kritikavusio religiją ir Prūsijos autokratiją. 1841m. apgynęs
Jenos universitete disertaciją Demokrito natūrfilosofijos ir Epikūro natūrfilosofijos
skirtumas, bet negavęs vietos universitete dėl savo radikalių pažiūrų ir dalyvavimo
radikaliame jaunųjų hegelininkų judėjime, Marxas pradėjo dirbti Kelne liberalaus
demokratinio laikraščio Rheinische Zeitung bedradarbiu, vėliau redaktoriumi. Giddenso
manymu, pasaulio istorija gal būt buvusi kitokia, jei Marxas būtų gavęs galimybę
kokiame nors Vokietijos universitete daryti akademinę karjerą. Jei Marxas būtų pasilikęs
universitete, marksizmo, pasaulį keisti kviečiančios doktrinos, veikiausiai būtų nebuvę
(Giddens 1998).
Dirbdamas žurnalistu, Marxas publikavo ypatingai radikalius straipsnius socialiniais
ir ekonominiais klausimais. Valdžia 1843m. laikraštį uždarė, ir K.Marxas kartu su
savo žmona, aristokratų palikuone Jenny von VVestphalen, išvažiavo į Paryžių. Paryžiuje
jis studijavo įvairias reformistines ir socialistines teorijas: skaitė Proudhoną ir Luisą
Blancą, Cabet ir Fourier, Saint-Simoną, susipažino su britų politiniais ekonomistais ir
jų kritikais, taip pat tęsė visuomenės kritinę publicitinę veiklą, remdamasis jaunųjų
hegelinkų, ypač Ludvvigo Feuerbacho religijos kritikos idėjomis.
1841 m. Ludvvigas Feuerbachas parašė knygą Krikščionybės esmė, kurioje įrodinėjo,
kad Dievas yra Žmonių savo pačių idealų projekcija. Sukurdami Dieva^ pagal savo
atvaizdą, žmonės susvetimėjo savo pačiu atžvilgiu. Anot Feuerbacho, žmogus išrado
kitą būtybę ir ją priešino sau, kartu sumenkindamas pats save bei parodydamas, kad
žmogui reikia jį kontroliuojančios bažnyčios ir valstybės. Atmetus religiją, žmogus
išsivaduotų iš susvetimėjimo savo paties atžvilgiu.
Šią susvetimėjimo idėją Marxas pasinaudojo aiškindamas žmonių santykius,
grindžiamus privačia gamybos priemonių nuosavybe. Jis parodė, kad privati gamybos
priemonių nuosavybė lėmė susvetimėjimą, nes privertė kiekvieną individą dirbti sau,
bet ne savo rūšies labui. Akstyvuosiuose savo raštuose, kurie po autoriaus mirties tik
1932m. buvo išleisti pavadinimu Ekonominiai ir filosofiniai 1844 rankraščiai arba
Paryžiaus rankraščiai, Maras įrodinėjo, kad žmonių susvetimėjimas yra ekonominės
kilmės, o kartu pateikė komunistinės visuomenės modelį, išvaduosiantį žmoniją nuo
dehumanizuojančios privačios nuosavybės.

40
Karlas Marxas

1844 m. Paryžiuje Marxas susipažino su turtingo tekstilės pramoninko sūnumi


Friedrichu Engelsu, prikiaususio jaunųjų hegelinkų ratui. Su juo Marxas susirašinėjo
dar anksčiau. Nuo tada prasidėjo jų draugystė bei bendra politinė ir mokslinė veikla,
užsitęsusi iki mirties. 1845 m. už revoliucinę veiklą Marxas buvo ištremtas iš Prancūzijos
ir iki 1848 m. gyveno Briuselyje. 1845 m. K. Marxas parašė Tezes apie Feurbachą,
kurias abu su Engelsu vėliau (1845-46) išplėtojo [atskirą, bet nebaigtą veikalą Vokiečių
ideologija. Šiame veikale jie suformulavo materialistinę visuomenės istorijos sampratą,
teigiančią, kad žmonių mąstymą lemia socialinės bei ekonominės visuomenės
gyvenimo priežastys, taip pat išvystė dialektinio materializmo tyrimo metodą,. 1847
m. Londono darbininkų organizacija pasiūlė Marxui ir Engelsui paruošti programą
komunistiniam judėjimui. Ji buvo išleista 1848m. pavadinimu Komunistų partijos
manifestas. Pasak vienos iš svarbiausių Komunistų partijos manifesto idėjų, visa
žmonijos istorija - tai klasių kovos istorija, o darbininkų ir privačių savininkų kova
kapitalistinėje visuomenėje galiausiai pasibaigs nauja komunistine visuomene.
Prasidėjus 1848 m. revoliucijai, Marxas grįžo į Kelną ir pradėjo leisti Neue Rheinische
Zeitung laikraštį. Žlugus revoliucijai, buvo priverstas emigruoti ir 1849 m. persikėlė į
Londoną. Nuo 1852 m. iki 1862 m. jis kaip užsienio korepondentas spausdino
straipsnius New Yorko laikraštyje Tribūne. Vis dėlto ypač daug dėmesio ir laiko Marxas
skyrė ekonomikos ir visuomenės istorijos tyrinėjimams Britų muziejaus skaityklose.
Kartu jis ir toliau aktyviai dalyvavo darbininkų judėjime. Marxo idėjos paveikė vokiečių
darbininkus emigrantus Londone, kurie 1864 m. suvienijo įvairių Europos šalių
darbininkus ir įkūrė pirmąjį Darbininkų Internacionalą. Vėliau Marksas tapo jo faktiniu
vadovu. Nuo Paryžiaus komunos 1871 m. Marxo vardas tampa žinomas Europos
politiniuose sluoksniuose. 1867 m. Marxas išleido pirmą Kapitalo tomą. Kiti du tomai
buvo suredaguoti Engelso ir išleisti po Marxo mirties. Ketvirtą tomą, redagavo Karlas
Kairiškis. Marxas mirė Londone ir yra palaidotas Highgate kapinėse.
K. Marxas buvo itin produktyvus mokslininkas ir kartu su F. Engelsu parašė daugybę
veikalų, tačiau tik du veikalai buvo visiškai užbaigti. Marxo ir Engelso darbus reikėtų
vertinti kaip vieninga,, visumą, nes jie vienas kitą papildė ir daugelį veikalų rašė kartu,
todėl dauguma veikalų yra išleisti abiejų vardais. Marxas buvo gilesnis ir originalesnis
mąstytojas, tuo tarpu Engelsas daugeliu atveju prisidėjo plėtodamas idėjas. Vis dėlto
sociologinių teorijų studijose pirmenybė teikiama Marksui, o Engelsas lieka jo šešėlyje.
K. Marxo kūrybinę veiklą tyrinėtojai skirsto į du periodus: jaunojo (1841-1848) ir
vėlyvojo po 1848 m. Marxo. Filosofijos ir sociologijos istorijos tyrinėjimuose tokio
skirstymo poreikis iškilo, kai buvo išspausdinti Ekonominiai ir politiniai 1844m
rankraščiai ir suvokta, kad jie skiriasi nuo vėlyvojo Marxo veikalų. Pirmojo periodo,
kurio metu Marxas sekė, bet kartu radikaliai kritikavo Hėgelį, kūryba yra labiau filosofinė.
Antrasis periodas - tai sociologijos ir ekonomikos teorijų plėtojimo periodas. Vėlyvojo
periodo idėjų raiškai taip pat svarbią įtaką turėjo Hėgelio filosofinė koncepcija ir kalba.
Kita vertus, marksistinę doktriną veikė ir kitos teorinės to meto teorijos. Išvardinsime
tik keletą svarbiausių Marxo veikalų, suskirstę juos į du etapus.
Ankstyvieji veikalai
1. Demokrito ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumas (Differenz der demokritiscben
und epikureiscben Naturphilosophie, 7847J(disertacija).
2. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos (Zur Kritik der Hegelschen
Rechtsphilosophie 1843) (išspausdintas 1927).

41
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

3. Žydų klausimu (Zur Judenfrage, 1844)


4. Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai (Okonomisch-philosophische
Manuskripte aus dem Jahre 1844) (išspausdinti 1932).
5. Vokiečių ideologija (Die deutsche Ideiogie, 1845-1846) (išspausdinti 1924).
6. Šventoji šeima (Die heilige Familie, 1845)
7. Filosofijos skurdas (Misėre de la philosophie,1847)

Vėlyvieji veikalai:
8. Komunistų partijos manifestas (Manifest der Kommunistischen Partei, 1848)
9. Dėl politinės ekonomikos kritikos (Zur Kritik der politischen Okonomie,1859)
10. Kapitalas (Das Kapital) I,II,III tomai.

Marksizmo teorinės prielaidos

Maksistinė visuomenės samprata remiasi įvariomis teorinėmis įtakomis, tačiau


visuotinai pripažįstama ypatingai svarbi G. Hėgelio (1770-1831) istorijos filosofijos
koncepcija,
XIXa. istoriškumo idėja tampa vienu svarbiausiu gamtos ir visuomenės mokslų
požymiu. Vis dėlto tikrasis istoriškumas pripažįstamas tik visuomenei. Istorija
suprantama kaip žmogaus būties esmė, todėl įvairūs istoriniai įvykiai laikomi ne
atsitiktiniais nukrypimais nuo idealaus socialinės tvarkos modelio, o būtino ir dėsningo
proceso padariniais. Istorija XIXa. imama suvokti kaip savarankiškas procesas,
aukštesnis ir galingesnis už veikiančius empirinius žmones. G. Hėgelio istorijos
filosofijos koncepcija yra viena iš ryškiausių ir labiausiai paveikusių socialinių mokslų
bei sociologijos raidą. Tačiau tęsdamas klasikinio racionalizmo tradiciją, Hėgelis
mistifikavo savo istorijos filosofiją. Jo požiūriu, istorija yra pasaulinės dvasios arba
pasaulinio proto raida. Pasaulinėje dvasioje virtualiai glūdi visa istorija. Šis protas yra
istorijos pagrindas ir jis valdo pasaulį, todėl istorinė tikrovė ir pasaulinis protas yra
sutapatinami, nes būtent per žmonijos realios istorijos procesą reiškiasi pasaulinis
protas. Istorija yra tarsi proto raiškos scena. Todėl visa, kas istorijoje atsiranda,
pripažįstama kaip protinga, ir atvirkščiai - visa tai, kas protinga, tampa tikra. Istorija
yra procesas, kuris yra būtinas, todėl istorija yra pavaldi dėsniams, visiškai
nepriklausomiems nuo žmonių valios. Net ir šiandien sprendžiant socialinės sistemos
ir aktyvaus veikėjo sąveikos klausimą pripažįstama, kad veikėjo intencijos skiriasi nuo
socialinės veiklos padarinių. Anot G. Hėgelio, pasaulinis protas žmonėmis naudojasi
tarsi priemonėmis savo tikslams pasiekti. Istorijos tikslai nesutampa su žmonių
poreikiais, interesais bei aistromis, tačiau istorijos tikslai tam tikru būdu glūdi individų
veiklos motyvuose ir yra įgyvendinami per šią individualią veikią. Hėgelio požiūriu, istorija
yra būtinas ir neišvengiamas procesas, o ne žmonių paklydimų ir klaidžiojimų rezultatas.
Kiekvienas istorijos etapas yra būtinas konkrečiomis sąlygomis. Todėl istorijos filosofijos
tikslas - ne ieškoti fundamentalių teisingos socialinės tvarkos principų, o aiškinti
visuomenės kitimą ir nustatyti jos dėsnius. Istorijoje Hėgelis matė laipsniškai didėjantį
laisvės idėjos įsisąmoninimą ir skirstė tokio įsisąmoninimo istorines pakopas. Vis
dėlto vokiečių filosofas neatskleidė istorijos dėsnių, todėl jo istorijos samprata yra
gana mistiška. Marxas pasinaudojo Hėgelio idėja apie tai, kad istorija glūdi pačioje
visuomenės gyvenimo prigimtyje, tik suteikė istorinio būtinumo sampratai materialų
pagrindą. Anot paties Marxo, Hėgelio idealizmas istoriją pastatė ant galvos.

42
Karlas Marxas

Visuomenės materialistinės sampratos idėjas Marxas pasiskolino iš britų


ekonomistų Adamo Smitho (1723-1790) bei Davido Ričardo (1772-1823) politinės
ekonomijos - reikšmingiausiu to meto politinės ekonomijos laimėjimo. Anot šių
ekonomistų, visuomenės turto šaltinis yra darbas, kuris kartu yra ir prekių vertės matas.
Todėl aukščiausias gėris yra gamybos augimas bei turto didinimas, kurie savo ruožtu
yra bendras visos visuomenės reikalas. Svarbiausia darbo ir gamybos efektyvumo
sąlyga yra laikomas darbo pasidalijimas bei produktų mainai. Iš darbo pasidalijimo ir
mainų susiformuoja objektyvi visuomenės gamybos organizacija, iškylanti virš privačių
gamintojų tikslų. Ekonominis būtinumas dalytis darbu ir mainytis produktais susieja
žmones visuomeniniais ryšiais ir suponuoja visuomeninį interesą. Anot A.Smitho,
ekonominių procesų „nematoma ranka" žmones nukreipia vykdyti tokius tikslus, kurie
neįeina į žmonių ketinimus. Visuomeniniai tikslai, kuriuos suponuoja ekonominiai
procesai, nepriklauso nuo žmonių valios, todėl politinė ekonomija juos gali tirti
moksliškai. Kita svarbi politinės ekonomijos idėja yra socialinių klasių samprata.
Kapitalistinėje visuomenėje gamybos sąlygos (gamyklos, žemė) yra privačių savininkų
rankose, todėl neturintys nuosavybės individai yra samdomi. Ekonomistų požiūriu,
kapitalistinėje visuomenėje egzistuoja trys klasės - kapitalistų, žemvaldžių ir darbininkų.
Kiekviena klasė savaip dalyvauja gamyboje ir specifiškai dalijasi pajamomis (kapitalistai
gauna pelną, žemvaldžiai - renta,, darbininkai - darbo užmokestį). Visuomenės
susiskirstymas į klases yra būtina gamybos, o kartu ir visuomenės egzistavimo sąlyga.
Nors britų ekonomistai manė, kad kiekviena socialinė klasė turi savo skirtingą interesą,
tačiau bendras visuomenės reikalas yra svarbesnis, nes jis garantuoja visos visuomenės
turtą. Todėl pripažindami, kad svarbiausias turto šaltinis yra darbas, jie vis dėlto
nekritikavo nei paties kapitalistinės gamybos būdo, nei nacionalinio turto paskirstymo
pobūdžio, nei galiausiai skurdžios to meto socialinės darbininkų padėties. Svarbiausia
britiškos politinės ekonomijos nenuoseklumo priežastis yra jos pačios atrasti prieštaringi
ekonominio gyvenimo faktai. Jeigu darbas yra vertės matas, politinė ekonomija turi
pripažinti, kad turto kūrėjas yra darbininkas ir kad tai yra jo turtas, bet sykiu ji turi
konstatuoti, kad darbininkui priklauso tik menka jo sukurto turto dalis. Visus tokius
darbui ir darbininkui priešingus apibrėžimus ji kildina iš kitų ekonominių kategorijų,
pirmiausia iš privačios nuosavybės. Darbas padaromas nepriklausomas nuo darbininko,
o turtas laikomas visos visuomenės turtu (Lozuraitis 1986: 21-22).
Mantas pasinaudoja abiem ekonomistų įdėjomis (darbu ir privačia nuosavybe), bet
į kapitalistinę klasinę visuomenę ir privačios nuosavybės gamybą žvelgia istoriškai.
Analogiškai Hegeliui, Marxas mano, kad egzistuoja istorinis socialinis būtinumas.
Skirtingai nuo Hėgelio, šį būtinumą jis sieja su ekonominės struktūros kaita, todėi ir
klasės, ir jų supriešinimas yra kintantys socialiniai reiškiniai.
Viena iš ankstyviausių kapitalistinės visuomenės socialinių kritikų, turėjusių įtakos
Marxo socialinei teorijai, yra sukoncentruota utopinio socializmo teorijoje. Žymiausi jo
atstovai yra prancūzai A. Saint Simonas (1760-1825), Ch. Fourier (1772-1837) bei
velsietis R. Ovvenas (1771-1858). Teigdami, kad socialinių negerovių priežastys glūdi
kapitalistiniame gamybos būde, jie siejo visuomenės pertvarkymą su ekonomikos
pertvarkymu. Kadangi visi žmonės, jų požiūriu, yra suinteresuoti racionalia gamybos
organizacija, svarbiausia jos sukūrimo priemone turėtų būti mokslas. Tačiau teisingos
visuomenės, kurioje nėra išnaudojimo, sukūrimą jie siejo su nekintama žmogaus
prigimtimi, kurią sudarko netobulos socialinės sąlygos. Utopistams trūko tos genialios
įžvalgos apie dėsningą istorijos procesą, kurią savo istorijos filosofijoje išplėtojo Hėgelis.
43
skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

Marksistinis pažinimo metodas

Pats Marxas savo visuomenės tyrinėjimų nevadino sociologijos terminu. Jam buvo
labiau priimtinas politinės ekonomijos pavadinimas. Kitas jo stambiausiausio veikalo
Kapitalas pavadinimas yra Politinės ekonomijos kritika. Tačiau panašiai kaip Karlas
Popperis Platono valstybės teoriją sąlygiškai pavadino Platono sociologija, taip Markso
visuomenės teoriją reikėtų vadinti sociologija. Dar daugiau. Galima teigti, kad Marxo
sociologijos terminas yra daug labiau pagrįstas nei Platono sociologija, nes Marxas
yra tikras modernaus visuomenės pažinimo atstovas, o jo visuomenės analizė visuotinai
laikoma modernios socialinės teorijos pavyzdžiu. Šia prasme Marxas visuotinai
laikomas sociologijos klasiku.
Marxo sociologijos metodas radikaliai skiriasi nuo pozityvistinio metodo, turėjusio
didelę įtaką A.Comte'o ar H.Spencerio sociologinio mąstymo atsiradimui. Abiejų
sociologinių perspektyvų ir metodo skirtumas pirmiausiai susijęs su Hėgelio filosofijos
įtaka K.Marxo teorijai.
Marxas atskirai nėra aptarinėjęs savo metodo, tačiau metodą galima rasti įvairiuose
jo ekonominiuose ir sociologiniuose veikaluose. Vienas svarbiausių Marxo teorijos
ypatumų yra savita istorizmo samprata:
• Marksistiniu požiūriu žmogus yra ne savo individualios prigimties, o istorinio
laiko ir vietos sąlygų nulemtas visuomeninių santykių padarinys.
• Marksistinė istorizmo samprata kiekvieną socialinį reiškinį traktuoja kaip
didesnės visumos dalį, todėl kiekvienos dalies aiškinimas turi būti siejamas
su kitais to paties istorinio laiko reiškiniais.
• Marksistinė istorizmo samprata teigia, kad pažinimas yra istorinis, todėl ir
visuomenė kaip pažinimo objektas, ir visuomenė kaip pažinimo subjektas yra
tam tikros istorinės visuomenės produktas.

Marksistinė visuomenės teorija

Marxas buvo įsitikinęs, kad kapitalistinis gamybos būdas, savo laiku atlikęs
pažangų vaidmenį, pradeda stabdyti ekonominę ir socialinę visuomenės raidą, nes
sukelia prieštaravimus tarp gamybinių jėgų potencialo ir privačios gamybos priemonių
nuosavybės. Tokio prieštaravimo pasekmės - besikartojančios kapitalistinės
ekonomikos krizės, kurios suponuoja socialinę susipriešinimą^, pasireiškiantį įnirtinga
klasių kova.

Klasė ir klasių kova

Visuomenės susiskaidymas į atskiras dideles žmonių grupes - socialines klases


jau buvo žinomas ir iki Marxo, bet dažniausiai klasės buvo aiškinamos prigimtiniais
žmonių skirtumais ar darbo pasidalijimu. Pats Marxas pripažįsta, kad jam „nepriklauso
nei nuopelnas, kad aš atradęs šių laikų visuomenės klases, nei nuopelnas, kad aš
atradęs jų tarpusavio kovą. Ką aš esu padaręs nauja, buvo įrodymas:
• kad klasių egzistavimas yra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos
raidos fazėmis;
• kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato diktatūra;
• kad esant šiai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į beklasę
visuomenę" (Marxas 1983b: 59).

44
Karlas Marxas

Marksistiniu požiūriu socialinių klasių atsiradimas yra nulemtas skirtingo žmonių


santykio su privačia gamybos priemonių nuosavybe. Gamybos priemonių nuosavybė
ne tik apibūdina visuomeninius gamybinius santykius, bet ir leidžia apibrėžti gamybos
procese dalyvaujančias žmonių grupes, todėl esminis dalykas čia yra istorinė gamybinių
jėgų ir gamybinių santykių raida, lemianti pačios privatinės nuosavybės atsiradimą.
Įvairiose visuomenėse vienos žmonių grupės disponuoja gamybos priemonių nuosavybe,
kitos jos neturi. Pagal šį santykį žmonės ir susiskaido į klases. Kadangi visuomenė
kinta istoriškai, tai kartu pripažįstama, kad ir klasės yra istoriškai kintantis reiškinys.
Ankstyvojoje visuomenėje klasių nebuvo, nes gamybos priemonės buvo labai primityvios
ir individualios, o gamybos objektai priklausė visai bendruomenei arba niekam (miškai,
vandenys). Tobulėjant gamybos priemonėms ir gilėjant darbo specializacijai, atsiranda
nuosavybės institutas - būtina mainų sąlyga tarp specializuotų visuomenės grupių.
Kadangi šiuo atveju produktai paskirstomi pagal nuosavybės teisę, svarbu pasidaro ne
kas juos pagamino, o kam jie priklauso (Marxas 1974: 28). Nuosavybės institutas
suteikė galimybę mainytis ne tik produktais, bet ir žmogaus darbu, nes už produktą
galima atidirbti. Mainai patį žmogų padaro preke ir nuosavybės objektu. Tuo būdu
nuosavybės institutas suskaido visuomenę į skirtingas grupes, nulemia jų skirtingus
interesus ir jų tarpusavio santykius. Klasės užima skirtingas vietas ne tik ekonominėje
veikloje, bet ir socialinėje bei politinėje struktūroje. Kiekvienos tautos, visuomenės
istorija gali būti labai įvairi, bet, anot Marxo, tam tikromis sąlygomis veikia tas pats
universalus būtinumas, kurį apibūdina gamybinių jėgų ir gamybinių santykių
priklausomybės dėsnis.
Marxo požiūriu, prieštaravimas tarp proletariato ir kapitalistų leidžia suprasti
modernių visuomenių esmę, o kartu leidžia numatyti visuomenės raidos kryptį. Toks
prieštaravimas neatskiriamas nuo kapitalistinės visuomenės organizacijos. Dar daugiau
- prieštaravimas tarp darbininkų ir buržuazijos nėra tik (skirtingai A. Comte'o teiginiui)
nukrypimas nuo normalių šių dviejų klasių santykių ar tik protingos darbo organizacijos
stoka, bet neišvengiamai išplaukia iš skirtingos socialinių klasių pozicijos gamybos
procese ir iš skirtingo abiejų klasių materialinio intereso. Klasių kova vyko ir
ankstesnėse visuomenėse tarp vergo ir vergvaldžio, tarp valstiečio ir feodalo. Istoriją
apibūdina klasių kova, kuri kartu yra ir istorijos varomoji jėga. Tik skirtingai nuo
ankstesnių visuomenių buržuazija siekia ne išlaikyti tradicinį gamybos būdą, o tobulina
gamybos priemones, nes pelno siekis stumia kapitalistinę gamybą į priekį. Tačiau
gamybinių jėgų vystymas tuo pačiu verčia vystytis ir keistis pačią visuomenę. Todėl
Maras manė, kad kapitalistinė visuomenė turėtų pati save ir sugriauti. Iš čia radosi jo
optimistinė komunistinės visuomenės vizija.
Kapitalistinio gamybos būdo visuomenė skiriasi nuo ankstesnių visuomenių tuo,
kad buržuazija, siekdama didesnės ekonominės galios, yra priversta nuolat tobulinti
gamybines jėgas (technologijas, mokslus ir 1.1.). Kartu ji privesta keisti gamybinius
santykius, o galiausiai socialinių santykių visumą, todėl perėjimo į komunistinę
visuomenę prielaidos susiformuoja kapitalistinių santykių gelmėje. Komunistų partijos
manifeste Marxas skiria du prieštaravimo tipus:
• Prieštaravimas tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių. Technologijos
ir darbo organizavimas keičiasi greičiau nei nuosavybės santykiai, kurie turi
įtakos pelno paskirstymui. Kapitalistinė gamyba gamina vis daugiau ir daugiau,
bet didžiausią produktų dalimi disponuoja palyginti nedidelė visuomenės dalis.

45
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

Neišvengiamai didėja visuomenės proletarizacija ir pauperizacija. Iš čia kyla


antrasis prieštaravimas.
• Prieštaravimas tarp didėjančio nedidelės visuomenės dalies turtingumo
ir didėjančio daugumos skurdo. Proletariatas dėsningai formuojasi kaip
klasė ir siekia perimti valdžią. Atsiranda galimybė įvykdyti socialistinę revoliuciją
ir išreikšti daugumos valią. Proletarinės revoliucijos tikslas panaikinti klases,
o tai reiškia privatinės gamybos priemonių nuosavybės panaikinimą (Marxas
1983a)

Marxas daro išvadą, kad kapitalistinė visuomenė neišvengiamai turi pereiti į


komunistinę visuomenę, tik galutiniame etape reikia mobilizuoti darbininkų klasę.
Marxas neneigia, kad kapitalistinėje visuomenėje egzistuoja ir kitos klasės: valstiečiai,
amatininkai, prekybininkai, smulkioji buržuazija, tačiau plėtojantis kapitalizmui:
• Ryškės visuomeninių santykių kristalizacija tik tarp dviejų grupių: kapitalistų
ir proletariato.
• Tik proletariatas ir kapitalistai turi galimybę įvesti vienokį ar kitokį politinį režimą,
nes kitos klasės neturi nei iniciatyvos, nei istorinio dinamizmo.

Klasių kovos teorija tiesiogai susijusi su valstybės kaip ekonominės struktūros


anstato teorija.

Marksistinė valstybės teorija

Politinė valdžia yra visuomeninio konflikto išraiška, nes valstybė tarnauja kaip
vienos klasės instrumentas nuslopinti kitą klasę. Pati politikos priklausomybės nuo
ekonominių ir socialinių veiksnių idėja yra tipiška XIXa., todėl šia prasme Marxas nėra
labai originalus. Tačiau Marxas šią idėją įkomponuoja į materialistinį visuomenės istorijos
supratimą.
Marksistinė sociologija valstybę kildina iš istoriškai kintančios visuomenės
ekonominės struktūros ir klasinio tos struktūros pobūdžio. Valstybė atsiranda kaip
ekonominių santykių raidos padarinys. Visuomenei suskilus į klases, valstybė tampa
būtina. Ekonominė struktūra, kuri grindžiama privačia gamybos priemonių nuosavybe,
lemia socialinių klasių antagonizmą, todėl visuomeninės gamybos procesui reikia virš
visuomenės iškilusios jėgos. Valstybė ir yra ta institucija, kuri saugo suskilusios į
klases visuomenės bendrąsias egzistavimo arba gamybos sąlygas, bet kartu valstybė
pirmiausia gina gamybos priemonių savininkų padėtį.
Teisinių ir politinių institucijų sistema, sukurta ir ginama valstybės, yra viena iš
antstato (uberbau) (šalia moralės ir 1.1) struktūrų, išreiškiančių objektyviai
egzistuojančias gamybines jėgas ir santykius. Valstybė tampa priespaudos jėga, kuria
remdamiesi valdantieji engia valdomuosius.
Marksistinė valstybės teorija yra įvairiai kritikuojama. Nors Marxas analizuoja
praktines teisinių institucijų funkcijas visuomenės gyvenime, jis netyrinėja įvairių tikslų,
kuriems tos institucijos galėtų tarnauti, ir nepaiškina, kokios institucinės reformos yra
reikalingos, kad valstybė tarnautų tikslams, kuriuos ji pati gali laikyti siektinais. Marxas
ne tiek nagrinėja valstybės funkcijas, kiek klausimą, kas yra valstybė. Todėl jis skiria
mažai dėmesio tam, kokiems tikslams galėtų tarnauti valstybinės institucijos. Kaip
rašo K.Popperis, marksistinė valstybės teorija yra labiau esencialistinė nei

46
Karlas Marxas

institucionalistinė, o tai reiškia, kad marksizmas labiau domisi galutinėmis valstybės


esmėmis nei jos paskirtimi ar funkcijomis. Popperio nuomone, šis požiūris yra
marksistinės socialinės teorijos trukumas. (Popper 1998; 338). Turėdamas mintyje
marksizmo doktrinos teikiamą prioritetą, ekonomikai, Popperis teigia, kad iš Marxo
valstybės teorijos seka keletas išvadų.

1.Išvada. Kiekviena politinė sistema, teisinės ir politinės institucijos bei visos


politinės kovos niekada negali būti laikomos pačiomis svarbiausiomis visuomeninio
gyvenimo sritimis. Politika tam tikra prasme yra bejėgė, nes ji niekada lemtingai negali
paveikti ekonominės tikrovės. Pagrindinis, galbūt vienintelis visos protingos politinės
veiklos uždavinys - žiūrėti, kad teisinės politinės srities pakeitimai atitiktų visuomeninės
tikrovės pokyčius, t.y gamybos priemonių ir klasių tarpusavio santykių pokyčius. Tokiu
būdu galima išvengti sunkumų, kurie būtinai iškils, jei politika atsiliks nuo realių
ekonominių pokyčių. Ekonominių procesų atžvilgiu politinė veikla gali būti dvejopa:
• Paviršinė, kai politika niekuo esmingai negali pakeisti prispaustųjų ir
išnaudojamųjų padėties, nes politinė veikla negrindžiama gilesniais socialinės
tikrovės procesais.
• Giluminė, kai politika išreiškia visuomenės ekonominio pagrindo bei klasinės
situacijos pokyčius ir tampa socialine revoliucija. (Popper 1998: 338)
Prisimenat neseną Sovietų Sąjungos istoriją, Popperio kritikos atžvilgiu marksistinė
visuomenės teorija yra šiek tiek paradoksali, nes nė viena politinė teorija ir ja grindžiama
politinė veikla neturėjo tokios didelės įtakos realiems giluminiams procesams kaip
marksizmas. Ji buvo naudojama siekiant keisti socialinius ir politinius santykius,
nepaisant giluminės visuomenės struktūros ypatumų. Vėlesniu marksistų požiūriu
politinė veikla ne tiek keičia gilumines struktūras, kiek pažadina klasinę sąmonę ir
mobilizuoja mases revoliucijai.
2.Išvada. Iš principo kiekviena vyriausybė, net ir demokratinė, yra viešpataujančios
klasės diktatūra valdomai klasei. Pagal šią teoriją tai, kas vadinama demokratija, yra
ne kas kita, kaip klasės diktatūros forma, kuri yra patogiausia tam tikroje istorinėje
situacijoje. Lygiai kaip kapitalizmo sąlygomis valstybė yra buržuazijos diktatūra, taip
po socialistinės revoliucijos valstybė iš pradžių bus proletariato diktatūra.. Tačiau Ši
proletariato diktatūra praras savo funkciją, kai bus palaužtas buržuazijos
pasipriešinimas, nes proletarinė revoliucija atveria kelią beklasei visuomenei be jokios
klasės diktatūros. Tai reiškia, kad valstybė praranda visas savo funkcijas (Popper
1998: 340). Kapitalistinės visuomenės raida aiškiai parodė, kad tokia išvada neatitinka
tikrovės, nes formuojantis viduriniosios klasės visuomenei, klasių susipriešinimas darosi
neapibrėžtas.

Ekonominė susvetimėjimo samprata

Ekonominę suvetimėjimo prasmę Marxas aptaria ankstyvuosiuose savo veikaluose


Ekonominiuose ir filosofiniuose 1844 metų rankraščiuose, kurie buvo išleisti tik 1932
m. Marxo manymu, kapitalistinės gamybos struktūroje egzistuoja du susvetimėjimo
ekonominės sampratos aspektai.
• Pirmasis susvetimėjimo aspektas susijęs su privačios gamybos priemonių
nuosavybės egzistavimu. Privačia gamybos priemonių nuosavybe grindžiama
ekonominė veikla atskiria gamintoją nuo jo darbo. Neturėdami gamybos

47
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGUOS ATSIRADIMAS

priemonių, žmonės yra priversti parduoti savo darbo jėgą tiems, kas valdo
darbo priemones, todėl darbas kaip žmogaus esmė praranda savo žmogišką
pavidalą. Darbas tampa ne daugiau kaip egzistavimo priemonė. Esant privatinei
gamybos priemonių nuosavybei, daiktas, kurį darbas gamina, jo produktas
darbo atžvilgiu reiškiasi kaip svetima esmė. Kaip nuo gamintojo nepriklausoma
jėga. Darbininkas su savo darbo produktu santykiauja kaip su svetimu daiktu,
nes kuo daugiau darbininkas išsekina save darbu, tuo galingesnis tampa
svetimas daiktų pasaulis, kur[ jis kuria savo nenaudai. Tačiau susvetimėjimą
išryškina ne tik gamybos produktai, bet ir gamybos aktas, pati gamybos
veikla.(Marxas 1986b:359-361).
• Antrasis susvetimėjimo aspektas susijęs su prekių rinkos stichija. Gamybos
priemonių savininkai ima nebekontroliuoti gamybos produktų, o galiausiai ir
pačios gamybos. Produktai gaminami ne tenkinti tiesioginius gamintojų ir
savininkų poreikius, o rinkai. Patekę į rinką, produktai pradeda jau
nebepriklausyti nuo savininkų ir ima funkcionuoti pagal rinkos logiką. Savininkai
tampa rinkos vergais. Rinkos svyravimai, paklūstantys vidiniams procesams,
santykinai nepriklausomai nuo savininkų valios gali padaryti juos turtuoliais,
bet gali sužlugdyti ir paversti skurdžiais.

Ankstyvuosiuose darbuose susvetimėjimą Marxas analizuoja ir filosofiniu požiūriu,


kuris padarė didesnę įtaką Vakarų neomarksistams nei jo ekonominė teorija. Marxo
požiūriu kapitalistinis gamybos būdas nužmogina šių visuomenių žmones. Specializuota
tiek darbininkų, tiek savininkų veikla žmones padaro vienpusiškus (anot Marcuse -
vienmačius). Darbas neteikia malonumo, nes tampa tik pragyvenimo priemone. Tačiau
tokio susvetimėjimo priežastimi vėlgi nurodoma privati gamybos priemonių nuosavybė,
todėl Marxo tolesnė kapitalistinės visuomenės analizė krypo į ekonominių procesų
tyrimus.

Marksistinė ideologijos samprata

Marksistinėje sociologijoje ideologijai skiriamas ypatingas dėmesys, nes kiekvienai


socialinei teorijai yra svarbūs vertinimai, kuriuose atsispindi socialiai reikšmingos žmonių
santykių orientacijos. Marxas atskleidė ideologinio vertinimo ryšį su visuomenės
ekonominiais santykiais, parodydamas materialias ideologijos atsiradimo bei kaitos
sąlygas. Ideologija jam yra tam tikra vertybinės sąmonės forma, atsirandanti tam tikrame
visuomenės istorijos laikotarypje.
Socialiai reikšmingi vertinimai paprastai yra bendri tam tikroms visuomenės
grupėms, sluoksniams ar klasėms, todėl jie yra daugiau ar mažiau įsigalėję ir paplitę
kaip visuomeninius santykius reguliuojančios normos. Kadangi kiekviena socialinis
grupė turi santykinai skirtingas vertinimų sistemas, tie patys skirtingų grupių vertinimai
tarpusavyje gali konfliktuoti ir vieni kitus neigti. Marksistinė visuomenės teorija ideologiją
laiko visuomenės tvarkos vertinimų teorija, kuri grindžia kokios nors vienos vertinimų
sistemos būtinumą ir visuotinumą. Kiekviena socialinė santvarka gali egzistuoti tik
tiek, kiek žmonės ją laiko teisinga. Ideologija įteisina ir gina tam tikrus visuomeninius
santykius. Marksizmo požiūriu, ideologija gali atsirasti tik tuomet, kai susidaro socialinis
susipriešinimas ir yra jėgų, kurios nesutinka su esamais socialiniais santykiais. Panašiai
kaip valstybės, taip ir ideologijos atsiradimas priklauso nuo tam tikro gamybinių jėgų
Karlas Marxas

išsisvystymo, lemiančio klasinį visuomenės susiskaidymą. Vystantis ekonominei


struktūrai ir visuomenei skylant į klases, išryškėja skirtingi klasių interesai. Tačiau
kiekvienoje visuomenėje egzistuoja ne tik atskiri priešingi klasiniai interesai, bet ir
bendras visuomenės interesas. Klasės neišvengiamai yra susietos tarpusavyje bendra
visuomenine gamyba. Ideologija siekia įteisinti esamus socialinius santykius kaip
teisingus. Tiesa yra visuotina, ir jei norma įgyja tiesos reikšmę, sykiu ji įgyja visuotinį
privalomumą ir gali atlikti visuomenę vienijančią funkciją. Iš čia kyla istorinis ideologinio
vertinimo būtinumas, nes materialinių interesų priešingumas išnyksta bendroje
visuomenės sąmonės srityje. Toks normų santykis su žmonėmis verčia jas visuotinai
galiojančiomis, jos net tampa tarsi teorinėmis tiesomis. Būtent normų virtimas teorinėmis
tiesomis yra esminė ideologinio proceso savybė. Tačiau šis bendras visuomenės
interesas skirtingoms socialinėms klasėms turi skirtingą reikšmę. Klasinėje
visuomenėje jis iš dalies sutampa su dominuojančios klasės interesu. Todėl Marxas
bendrą klasinės visuomenės interesą laiko susvetimėjusiu arba klaidingu, nes
ideologija, viena vertus, yra anatagonistinio klasių santykio padarinys, kita vertus, šito
antagonizmo neigimas (Lozuraitis 1986:162-170).

Žinojimo sociologija

Marksistinė ideologijos analizė sukūrė teorines prielaidas vėliau susiformavusiai


žinojimo sociologijai. Žinojimo sociologijos (Wissensociologie) atsiradimas yra specifinis
vokiečių filosofijos išradimas. Jos terminą apie 1920-30 m. pasiūlė vokiečių filosofas
Maxas Scheleris. Šiandien žinojimo sociologija yra visuotinai pripažįstama sociologinio
tyrimo sritis, o jos objektas - žinių (kasdieninių, mokslinių, religinių, ideologinių, ir t.t.)
ir socialinio gyvenimo tvarkos sąveikos tyrimas. Skiriamos trys XIX a. žinojimo
sociologijos ištakos - marksizmas, F.Nietsche's filosofija ir istoricizmas. Šiuo atveju
mums Marxas svarbus ne tik dėl to, kad chronologiškai jo teorija anksčiausiai išreiškė
žinojimo sociologijos idėjas, bet ir tuo, kad iŠ jo žinojimo sociologija perėmė kertinį
savo teiginį apie žmogaus sąmonės priklausomybę nuo jo socialinės būties.

Viešpataujančios klasės mintys kiekvienoje epochoje yra viešpataujančios mintys,


vadinasi, ta klasė, kuri yra viešpataujanti materialinė jėga, kartu yra ir jos viešpataujantį
dvasinė jėga. Klasė, turinti savo žinioje materialines gamybos priemones, kartu turi ir
dvasines gamybos priemones, todėl dažniausiai jai yra pajungtos mintys tų, kurie
neturi dvasinės gamybos priemonių. <...>. Individai, sudarantys viešpataujančią, klasę,
turi, be kita ko, ir sąmonę, ir todėl jie mąsto; kadangi jie viešpatauja būtent kaip klasė
ir nulemia visą tam tikros istorinės epochos apimtį, tai, savaime suprantama, jie tai
daro visose srityse, vadinasi, viešpatauja ir kaip mąstytojai, kaip minčių gamintojai,
reguliuoja savo meto minčių gamybą ir paskirstymą (Marxas 1974:40-41).

Šia prasme žinojimo sociologija iš Marxo paveldėjo ne tik tiksliausią savo


pagrindinės problematikos formuluotę, bet ir kai kurias pamatines sąvokas: ideologijos
(idėjos kaip socialinių interesų gynimo ginklas) ir klaidingos sąmonės (realiai socialinei
mąstytojo būčiai susvetimėjęs mąstymas). Žinojimo sociologijai ypač reikšminga porinė
Marxo sąvoka bazė/antstatas arba substruktura/superstruktura (unterbau/uberbau).
Bazė ir anstatas geriausiai suprantami, kai jie atitinkamai traktuojami kaip žmogaus
veikla (bazė) ir šios veiklos konstruojamas pasaulis. Žinojimo sociologija, sekdama

49
1 skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

Marxu, visuomet laikėsi požiūrio, kad egzistuoja tam tikras ryšys tarp mąstymo ir jį
grindžiančios tikrovės (Berger 1999: 16-17).

Išvados ir apibendrinimas

K.Marxo sociologinę teoriją galima nusakyti tokiais svarbiausiais teiginiais:


• Žmonės yra tam tikruose neišvengiamuose ir nuo jų valios nepriklausančiuose
socialiniuose santykiuose.
• Kiekvienoje visuomenėje galima skirti ekonominį pagrindą ir socialinį antstatą.
• Varomoji socialinės raidos jėga yra prieštaravimai tarp gamybinių jėgų ir
gamybinių santykių.
• Gamybinių jėgų ir santykių prieštaravimas lemia klasių kovos atsiradimą ir jos
pobūdį.
• Gamybinių jėgų ir santykių dialektika suponuoja revoliucijos teoriją. Pagal šią
teoriją revoliucijos tampa neišvengiamu socialinės raidos mechanizmu.
• Socialinė būtis lemia sąmonę. Pastarasis teiginys atspindi K.Marxo domėjimąsi
tomis problemomis, kurios vėliau buvo priskirtos žinojimo sociologijos sričiai.
• Pagal gamybinių jėgų ir santykių pobūdį galima skirti keturis gamybos būdus:
azijinis, antikinis, feodalinis ir buržuazinis. Pastarieji trys sudaro Vakarų
civilizacijos vystymosi etapus, kuriems būdingi savi ypatumai. Azijinis gamybos
būdas, kuriuo remiasi savita gamybinių santykių sistema, leidžia teigti apie
alternatyvių visuomenės raidos krypčių galimybę marksistinėje teorijoje.

Šiandien visuotinai pripažįstamas Markso indėlis į sociologijos bei kitų socialinių


teorijų plėtotę. Marxas pateikė gilią ir išsamią modernios kapitalistinės visuomenės
kritiką, kuria naudojasi ir šiuolaikinė sociologija. Anot L. Scaffo, kaip ir dauguma didžiųjų
klausimų, svarbiausias modernybės klausimas nėra toks, į kurį galima atsakyti greitai
ir vienu atsakymu. Vis dėlto tokio atsakymo iš dalies galima ieškoti Marxo politinės
ekonomijos bei naujojo nuosavybės ir gamybinių jėgų pasaulio kritikoje, veikaluose,
kuriuos parašyti skatino ne tik socialinio neteisingumo ir žmogaus susvetimėjimo sau
suvokimas, bet ir aiškiai destruktyvus kapitalizmo poveikis egzistuojančiai kultūrai ir
socialiniams santykiams bei nepatvarūs ir antipatiški išsivysčiusio kapitalizmo sukurti
socialiniai kultūriniai pakaitalai. Neįmanoma nuginčyti, kad Marxo veikaluose, netgi
svarbiausiuose Komunistų partijos manifesto fragmentuose, glūdi kultūrinis kritinis
turinys, ir jis padeda paaiškinti, kodėl ir po to, kai Marxo ekonominės prognozės jau
seniai paskelbtos nebegyvos ir palaidotos, jo kūryba tebesidomima - pradedant tokiais
revizionistais kaip VVeberio pažįstamas Eduardas Bernsteinas ir baigiant tokiais
šiuolaikiniais modernistais kaip Marshallas Bermanas (Scaff 1995; 269).
Išties Marxo teorijos poveikis yra daugialypis. Marxu tiesiogiai naudojosi ne tik
įvairios konflikto teorijos, bet ir neomarksizmo teorinės kryptys.

50
Karlas Marxas

Klausimai pakartojimui

1. Kokiomis teorinėmis prielaidomis remiasi Marxo socialinė teorija?


2. Kaip visuomenės struktūrą ir jos kaitą aiškina Manos?
3. Kaip valstybės kilmę supranta Marxas ir kaip jo valstybės teoriją kritikuoja
K.Popperis?
4. Kaip ideologijos atsiradimą aiškina Marxas?
5. Kurie marksizmo analizės elementai, jūsų nuomone, yra kritikuotini, o kurie
pagrįsti?

Rekomenduojama literatūra

1. Berger, Peter, Lukcmann, Thomas. 1999. Socialinis tikrovės konstravimas.


Vilnius: Pradai. ALK.
2. Coser, Lewis A. 1971. Masters of Sociological Thought. New York: Harcourt
Brace Jovanovich, Inc.
3. Cuff E.C, Sharrock W.W., Francis D.W. 1998. Perspectives in Sociology,
Oslo: Pensumtjeneste.
4. Dahrendorf, Ralf. 1996. Modernusis socialinis konfliktas. Vilnius: Pradai
5. Giddens, Anthony. 1998. Politics after Socialism. Lectures.http://
www.lse.ac.uk/Giddens/pdf/28-oct-98.pdf.
6. Giddens, Anthony. 1993. Sociology. Second ed. Fully revised and updated.
Oxford: Polity Press.
7. Lozuraitis, Albinas. 1986. Metodologiniai marksistinės socialinės filosofijos
bruožai. Vilnius: Mintis.
8. Lozuraitis, Albinas. 1986. "Jaunasis Karlas Marksas ir žmogaus susvetimėjimo
kritika", kn.: Marksas, Karlas.1986. Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius: Mintis.
P.5-27.
9. Lukacs, Gyorgy. 1987. "Klasinė sąmonė", Problemos 36: 92-119.
10. Engelsas, Friedrichas. 1958. Anti-Diuringas. Vilnius: Mintis.
11. Engelsas, Friedrichas. 1961. Darbininkų klasės padėtis Anglijoje. Vilnius:
Mintis.
12. Marksas, Karlas ir Engelsas, Friedrichas. 1949-1950. Rinktiniai raštai dviem
tomais. Vilnius.
13. Marksas, Karlas. 1957-1959. Kapitalas (3 t). Vilnius: Mintis.
14. Marksas, Karlas ir Engelsas, Friedrichas. 1960. Šventoji šeima, arba kritinės
kritikos kritika. Vilnius.
15. Marksas, Karlas ir Engelsas, Friedrichas. 1974. Vokiečių ideologija. Vilnius:
Mintis.
16. Marksas, Karlas ir Engelsas, Friedrichas. 1970(1983a). Komunistų partijos
manifestas. Vilnius: Mintis.
17. Marksas, Karlas ir Engelsas, Friedrichas. 1983b. Rinktiniai laiškai. Vilnius:
Mintis.

51
I skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS ATSIRADIMAS

18. Marksas, Karlas. 1986a. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. Kn.: Ankstyvieji
filosofijos raštai. Vilnius: Mintis.
19. Marksas, Karlas. 1986b. Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai.
Kn.: Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius: Mintis.
20. Norkus, Zenonas. 1990. "Racionalizmo sociologija: M. Vėberis prieš K.
Marksą", Problemos 43: 35-44.
21. Popper, Kari. 1998. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius: Pradai.
22. Radžvilas, Vytautas. 2001. Modernios socialinės teorijos apmatai Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla.
23. Ritzer, George.1996. Sociological Theory. Boston: McGraw-Hill.
24. Scaff, Lavvrence A, 1995. Veržiantis iš geležinio narvo. Max Weber ir
moderniosios sociologijos atsiradimas (iš anglų kalbos vertė Zenonas Norkus).
Vilnius: Pradai.
25. Sabine, George H., Thorson, Thomas L. 1995. Politinių teorijų istorija. Vilnius:
Pradai.
26. Szacki, Jerzy. 2002. Historia myšli socjologicznej. Warszawa: Wydawnictwo
Naukowe PWN.
27. ApoH, PaMMOHfl. 1993. 3ranbi pa3BHTMfj coųnonorMųecKOM MbicnM. MocKBa:
flporpecc.
II skyrius

54
MODERNIOSIOS
SOCIOLOGIJOS KLASIKAI

T Cooley:
aš alinti rėmelį
tgal į paieškos lezultatus

Morally Good
at sueit a fastpace tfiai
inother. This is nothing new
nčern a cenfciry ago growing
id change ali around Iiim.
liaan. where he soem his

55
EMILIS DURKHEIMAS (1858-1917)
Vylius Leonavičius

Brangus rekonstrukciįos darb


nulėmė Vyriausybės pareigu

Raktažodžiai:

socialiniai faktai, kolektyvinė sąmonė, organinis solidarumas, socialinė morfologija,


socialinis dydis ir socialinis tankumas, mechanins solidarumas, socialinė deviacija,
represyvinė teisė, restitucinė teisė, anomija, socialinė patologija, religija, bausmė,
savižudybė (egoistinė, altruistinė, anoniminė, fatalistinė).

Perskaitę paragrafą studentai turėtų:

• išsiaiškinti E.Durkheimo sociologijos objekto sampratą,


• išsiaiškinti darbo pasidalijimo reikšmę visuomenės tipologijai,
• suprasti kolektyvinės sąmonės vaidmenį visuomenės pažinimui,
• išsiaiškinti kolektyvinės sąmonės ir religijos ryšį,
• suprasti kolektyvinės sąmonės vaidmenį nusižengimo ir bausmės pažinimui.
Biografija ir svarbiausi veikalai

E. Durkheimas gimė rabino Šeimoje rytinės Prancūzijos Epinalio mieste. Baigęs


koledžą su daugybe pagyrimų ir apdovanojimų, 1879m. jis įstojo į prestižinę Paryžiaus
Aukštąją normaliąją mokyklą, (Ėcole Normale Supėrieure), kurioje studijavo filosofiją.
Tradiciškai joje mokėsi Prancūzijos elitas. Tuo metu čia studijavo A. Bergsonas, J.
Janet, M. Blondelis ir eilė kitų būsimų žymių Prancūzijos filosofų, psichologų bei kitų
sričių mokslininkų. Studijuodamas šioje mokykloje E. Durkheimas patyrė didžiulę
savo mokytojo, istoriko N. D. Fustelio De Coulanges'o (1830-1889) įtaką. Veikale
Senovės miestas (La Cite antique, 1864) Fustelis De Coulanges'as labai kruopščiai ir
išsamiai tyrinėjo, kaip iš religinių ritualų atsiranda visuomenė. 1882m. E. Durkheimas
išlaikė filosofijos dėstytojo egzaminą ir penkis metus dirbo provincijos licėjuose filosofijos
dėstytoju. 1885-1886m. jis studijavo socialinius mokslus Paryžiuje. Vėliau, globojant
švietimo ministrui, Durkheimas pasiunčiamas į Vokietiją susipažinti su to meto
sėkmingiausia pasaulyje universitetinio mokymo sistema ir pateikti švietimo reformos
Prancūzijoje pasiūlymus. Kartu Vokietijoje E. Durkheimas studijavo socialinius ir
humanitarinius mokslus, Leipcige susipažino su W. VVundtu. Grįžęs iš Vokietijos, jis
išspausdino straipsnius: Nauji tyrinėjimai socialiniuose moksluose, Pozityvaus mokslo
apie moralę būklė Vokietijoje bei Filosofija vokiečių universitetuose. Po publikacijų
Durkheimas išgarsėjo kaip jaunas, daug žadantis socialinių mokslų bei filosofijos
mokslininkas. XIX a. pabaigoje prasidėjus švietimo reformai, Prancūzijoje susidarė
palankios akademinio gyvenimo sąlygos išsiskirti naujai sociologijos disciplinai. Trečiajai
republikai buvo būdinga liberali politika. E. Durkheimas buvo karštas respublikonas ir
vidurinio kelio visuomenės reformatorius, palaikantis patriotizmą ir socialinį stabilumą
socialinį teisingumą ir taikų darbą. 1887 m. jis paskiriamas sociologijos ir pedagogikos
profesoriumi Bordo universitete. 1893 m. jis apgynė disertaciją Visuomeninio darbo
pasidalijimas (De la division du travail sočiai), o 1895 m. išspausdino sociologijai
svarbų veikalą Sociologinio metodo taisyklės (Les regles de la methode sociologique).
Durkheimo iniciatyva 1896 m. Bordo universitete įkuriama pirmoji Europoje sociologijos
katedra ir pirmasis sociologijos žurnalas L'Annee Sociologique. Taip pat Durkheimas
pirmasis Prancūzijoje gauna visą sociologijos profesoriaus vardą. 1897 m. jis išleidžia
veikalą Savižudybė (Le suicide. Etude de sociologie). Pagaliau 1902 m. Durkheimas
pakviečiamas į Sorbonos universitetą neetatiniu profesoriumi pedagogikos katedroje,
o 1906 m. tampa etatiniu profesoriumi. 1912 m. jis išleido veikalą Elementarios religijos
formos (Les formes elementaires de la vie religieuse. Le systeme totemique en
Australie). 1913 m. pedagogikos katedra buvo pavadinta sociologijos katedra.
Durkheimas mirė Paryžiuje netrukus po savo sūnaus, talentingo ir daug žadančio
sociologo, žūties Pirmajame pasauliniame kare. Kiti Durkheimo veikalai buvo išleisti
jau po jo mirties, surinkus straipsnius iš žurnalų: Auklėjimas ir sociologija (Education
et sociologie, 1922), Sociologija ir filosofija (Sociologie et philosophie, 1924), Moralinis
auklėjimas (L'ėducation morale, 1925), Socializmas (Le socialisme, 1928) ir kt.

Nors Durkheimas buvo labai gerai susipažinęs ir išstudijavęs Jungtinės Karalystės


bei Vokietijos socialinius mokslus ir filosofiją, didžiausią įtaką jam padarė prancūzų
intelektualinė tradicija, pirmiausia J. J. Rousseau bei Ch. Lui Montesquieu.
Apibūdindamas E. Durkheimo socialinių tyrinėjimų siekius A. Giddensas rašo,
kad pirma iš E. Durkheimo sau iškeltų užduočių - suteikti sociologijai empirinį pamatą,
kurį jau mėgino įgyvendinti Condorset, Montesquieu ir Comte'as. Antrasis siekis -

57
II skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS KLASIKAI

išsiaiškinti individualizmo iškilimą šiuolaikinėje visuomenėje. E. Durkheimas pamėgino


parodyti, kad individualizmo idealai išreiškia naujai susiformavusią socialinę tvarką. Ir
galiausiai trečioji tema - moralinio modernios visuomenės autoriteto šaltiniai ir prigimtis.
Ir individualizmo kilimas, ir naujų socialinių ryšių moralumas tampa svarbiomis
modernios visuomenės problemomis {Giddens 2001:9-10).

Tyrimo metodas ir teorinės prielaidos

E. Durkheimas buvo įsitikinęs, kad sociologija ir antropologija iš esmės yra labai


artimi mokslai. Iš dalies toks požiūris priklausė ir nuo to, kad pats institucinis abiejų
mokslų atskyrimas Prancūzijoje, palyginus su kitomis šalimis, nebuvo griežtas. Kita
vertus, E. Durkheimas manė, kad modernias visuomenes aiškinančius dėsnius galima
išvesti studijuojant paprastas gentines nevakarietiškas visuomenes, kadangi jos yra
paprastesnės ir jose lengviau atskleisti socialinio gyvenimo elementarias formas. Kartu
šiose visuomenėse aiškiau pasireiškia neracionalūs sentimentai bei simbolizmas,
būdingi visoms visuomenėms. Kitaip tariant, sociologijos ir antropologijos tyrimai
tarpusavyje buvo persipynę, nes į modernias visuomenes E. Durkheimas ir jo pasekėjai
siekė pažvelgti per gentinių visuomenių tyrimus (Collins 1994: 183).
E. Durkheimas buvo nuoseklus ir griežtas gamtamokslinio empirinio metodo
šalininkas, todėl buvo nusistatęs prieš bet kokius nepagrįstus teorinius apibendrinimus,
juo labiau vertybiškai nuspalvintus požiūrius. Svarbiausias pažinimo metodas yra
palyginimas - ieškoti įvykius lemiančių sąlygų ir lyginti tuos įvykius su kitomis
sąlygomis, kuriose jie nepasireiškia. Durkheimo manymu, mokslinis metodas siekia
surasti visuotiną pastovių priežastinių apibendrinimų rinkinį. Savo ruožtu apibendrinimai
remiasi sisteminiu sąlygų, susijusių su kintančio diapazono padariniais, palyginimu.
Tipiškas šio metodo pritaikymo pavyzdys yra savižudybės tyrinėjimai, kai savižudybė
laikoma priklausomu kintamuoju ir analizuojama skirtingų socialinės priklausomybės
ryšių kontekste. Pvz., veikale Savižudybė E. Durkheimas sistemiškai patikrina galimus
alternatyvius savižudybės priklausomybės ryšių paaiškinimus ir kartu parodo, ko
kiekvienas atskiras aiškinimas, lyginat juos tarpusavyje, neatskleidžia. Jo tikslas
pagrįsti sociologinį savižudybės aiškinimą, pademonstruojant, kaip tam tikri socialiniai
veiksniai (santuoka, bevaikystė, našlystė, skyrybos, religija ir t.t.) veikia savižudybės
dažnumo pokyčius.
Vis dėlto Durkheimą domino ne įvairūs socialinių įvykių empiriškai apibūdinami
ryšiai, bet teoriniai apibendrinimai. Svarbiausias jo tikslas - išsiaiškinti visuomenės
socialinę struktūrą ir socialinę sutelktį (solidarumą). Šia prasme savižudybės tyrimas
yra labai parankus palyginamiesiems tyrimams, nes ji yra radikaliai priešinga socialinio
solidarumo reiškiniui. Ji tarsi yra negatyvus solidarumo atspindys.
E. Durkheimo teoriniai šaltiniai ir siekis neatskirti antropologijos nuo sociologijos
jo teoriją daro parankią ir makro, ir mikrosocialinei perspektyvai. Viena vertus,
Durkheimo sociologinis mąstymas susijęs su Ch. Lui Mostequieu, švietimo epochos
mąstytojais, Cl. H. Saint Simonu, A. Comte'u ir H. Spenceriu, kita vertus - su utilitaristais
ir antropologija.

Sociologijos objekto samprata

Durkheimo sociologija yra konstruojama, remiantis pozityvistine pažinimo teorija,


todėl mokslinis visuomenės pažinimas, kaip ir bet kuris gamtos mokslas, privalo remtis
58
Emilis Durkheimas

faktais. Tad kas yra empirinis socialinis faktas? Knygoje Sociologijos metodo taisyklės
aptardamas sociologijos objekto sampratą E. Durkheimas teigia, kad nors A. Comte'as
ir H. Spenceris laikomi pozityvistinės orientacijos mokslininkais, jie vis dėlto
spekuliatyviai konstravo sociologijos pažinimo galimybę, kadangi tyrinėjo ne visuomenę,
kokia ji yra objektyviai, o idėjas ar sąvokas, kurias jie patys ir sukūrė: „...iki šiol
sociologija, galima sakyti, išimtinai nagrinėjo ne daiktus, o konceptus" {Durkheim
2001:40).
Sociologijos objekto sampratą Durkheimas pristato išsamiai aptardamas socialinės
tikrovės pažinimo metodologiją knygoje Sociologijos metodo taisyklės. Jau minėjome,
kad E. Durkheimo sociologija konceptualiai yra susijusi su A. Comte'o visuomenės
teorija. A. Comte'as skelbė, kad socialiniai reiškiniai - tai tarsi gamtos faktai, pajungti
gamtos dėsniams. Pripažindamas faktus daiktais, A. Comte'as siūlė socialinę tikrovę
aiškinti savitomis socialinio mokslo kategorijomis. E. Durkheimas išplėtojo šį požiūrį,
teigdamas, kad socialiniai reiškiniai mums pasirodo kaip išoriniai daiktai, o ne kaip
subjektyvūs socialinių veikėjų vaizdiniai, kurie tiesiogiai mums yra neprieinami. Tačiau,
anot Durkheimo, ir A. Comte'as, ir H. Spenceris, ir kiti visuomenės tyrinėtojai
sociologijos objektu galiausiai padarydavo ne faktą, o konceptus, t.y. tirdavo ne"'
visuomenę, o tai, kaip mokslininkai ją įsivaizduoja. Anot G.Ritzerio, empirinis socialinių
faktų kaip daiktų tyrimas atskiria Durkheimo sociologiją nuo iš esmės introspektyvaus,
o kartu ir spekuliatyvaus A. Comte'o bei H. Spencerio teoretizavimo (Ritzer 1996: 77).
O E. Durkheimas siūlo empiriškai tirti grynus faktus. Toks siūlymas galioja net ir
tiems reiškiniams, kurie iš pažiūros atrodo kaip laisvos valios padarinys, kadangi tariamai
grynos valios aktai, juos atidžiau išnagrinėjus, paprastai atsiskleidžia kaip nuoseklumo
ir reguliarumo apraiškos, patvirtinančios jų objektyvumą (Durkheim 2001). Anot E.
Durkheimo,

socialiniai reiškiniai turi būti tiriami, kaip daiktai, t.y. kaip individo
atžvilgiu išorinė tikrovė. Šis teiginys mums yra pagrindinis. Tam,
kad sociologija egzistuotų, visų pirma turi būti specialus tik jai
priklausantis objektas, kad ji tyrinėtų tikrovę ir nepriklausytų nuo
jokios kitos pažinimo šakos. Jei nėra nieko realaus už atskiros
sąmonės ribų, tai sociologija kaip tokia turi išnykti. (Durkheim
2001: 37)

E. Durkheimas siekė parodyti, kad sociologija gali egzistuoti kaip objektyvus


mokslas, kurio objektas - savarankiškai egzistuojantys socialiniai faktai. Todėl socialiniai
faktai suprantami kaip daiktai, nes daiktai yra objektyvūs. Socialiniai faktai pasižymi
visais daikto požymiais. Teisė gyvuoja kodeksuose, kasdieninio gyvenimo eiga
surašoma į statistines lenteles, į istorinius paminklus, mados įkūnijamos drabužiuose,
skoniai atsispindi meno kūriniuose. Jie ne tik objektyvūs, bet ir sąlygoja individų elgesį.
Kitaip tariant, daiktai - visa tai, kas mums duota, kas pasirodo ar aplinkos primetama
stebėtojui. E. Durkheimas tai ypač akcentavo, nes, jo manymu, dažniausiai visuomenės
tyrimai rėmėsi subjektyviomis ir vertybinėmis prielaidomis, kai tyrimo objektu buvo
laikomi ne objektyvūs socialiniai reiškiniai, o reiškinių supratimas.

Tam tikrus faktus suprasti kaip daiktus dar nereiškia juos priskirti
vienai ar kitai tikrovės kategorijai; tai - laikytis dėl jų tam tikros
mąstymo nuostatos. Tai - imti juos tyrinėti vadovaujantis principu,
kad mes nieko nežinome, kas jie yra, ir kad jų būdingos savybės,
kaip ir kažkokios priežastys, nuo kurių tie faktai priklauso, negali
59
II skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS KLASIKAI

būti atskleidžiamos net pačia įdėmiausia introspekcija (Durkheim


2001: 11)

Anot E. Durkheimo, introspekcija, arba gilinimasis į savo sąmonę, čia nieko negali
padėti, nes socialinius institutus mes perimame jau suformuotus anksčiau gyvenusių
kartų ir prie jų susiklostymo mes beveik nieko neprisidėjome. Todėl kreipdamiesi tik į
save negalėsime atskleisti jas nulėmusių priežasčių, o tik tai, kaip mes juos
suprantame. Reikia, kad sociologas pajustų susidūręs su faktais, kurių dėsniai lygiai
taip pat nežinomi, kaip buvo nežinomi gyvybės dėsniai iki atsirandant biologijai.
Faktai turi būti stebimi tokie, kokie jie yra, todėl būtina nurodyti, pagal kokį požymį
įmanoma atpažinti tuos faktus, kurie atitiktų šią sąlyga,. (Durkheim 2001: 44).
Mokslininkas, teigia Durkheimas,

...pirmiausiai nurodytų, pagal kokį požymi galima atpažinti daiktą,


pavadintą tokiu vardu, paskui jis suklasifikuotų tas rūšis,
pasistengtų indukciniu metodu nustatyti, kokių priežasčių
veikiamas tas daiktas kinta, galiausiai palygintų įvairius gautus
rezultatus ir iš jų išvestų bendrą formulę (Durkheim 2001: 45).

E. Durkheimo nuomone, sociologija privalo kurti tokias apibendrintas formules


arba dėsnius, nors iki šiol formulavo tik pageidaujamas faktų sekas (Comte'o ar
Spencerio darbai). Siekdamas suformuluoti atskira,, sociologijos objektą, Durkheimas
kartu norėjo atskirti sociologija, nuo psichologijos. Socialiniai faktai skiriasi nuo
psichologinių faktų tuo, kad yra ne vidiniai, o išoriniai ir turi įtakos veikiančiam asmeniui.

Jeigu, kaip vieningai manoma, ši sintezė (šiuo atveju kalbama


apie individų ryšių sistemą - V.L.) sui generis, sudaranti bet kurią
visuomenę, sukuria naujus reiškinius, besiskiriančius nuo tų, kurie
pastebimi atskirose sąmonėse, reikia daryti prielaidą, kad tie
specifiniai faktai pastebimi toje pačioje visuomenėje, kuri juos
sukuria, o ne jos dalyse, tai yra ne jos nariuose. Taigi šia prasme
jie yra išoriniai individualių sąmonių atžvilgiu... (Durkheimas
2001:15)

Durkheimas skyrė materialinius ir nematerialius socialinius faktus.


• Materialiniai: tai visas eksternalizuotas ir institualizuotas socialinis pasaulis
(visuomenė, struktūriniai visuomenės elementai, pvz., religiniai ar politiniai
institutai, morfologiniai visuomenės komponentai, pvz., visuomenės
pasiskirstymas, komunikacijos ryšiai ar apsirūpinimas gyvenamuoju plotu ir
t.t.)
• Nematerialiniai, dorovė, kolektyvinė sąmonė, kolektyvinės išraiškos,
socialinės srovės (pvz., savižudybės, įvairios mados ir t.t., kurios gali būti
išreiškiamos statistiškai (G.Ritzer 1996;79)

Svarbiausias sociologinės teorijos elementas yra nematerialiniai socialiniai faktai,


tai, ką sociologai šiandien vadina vertybėmis ir normomis arba bendriau - kultūra. Čia
iškyla gana aiški problema, į kurią dėmesį atkreipia pats E. Durkheimas. Kaip

60
Emilis Durkheimas

nematerialiniai faktai, t.y., vertybės ir normos gali būti išoriškais ir savarankiškais


daiktais, veikiančiais individų elgesį? Juk vertybės ir normos yra veikėjo mastyme.
Kitaip tariant, akivaizdu, kad kai kurie socialiniai faktai yra vidiniai ir šia prasme panašūs
į psichologinius faktus. E. Durkheimas teigė, kad individų mąstymas tarsi
susilydydamas ir maišydamasis sukuria grupes, o kartu sukuria naujo tipo tikrovę,
sukurdamas naujos rūšies psichinį individualumą,. Tai yra ir mentaliniai procesai, ir
išoriniai procesai, veikiantys atskirus individus. Jie skiriasi nuo psichologinių faktų,
nes sociologija domisi kitokios rūšies mentaliniais reiškiniais nei psichologija.
Sociologija tiria normas ir vertybes, kurios pasireiškia įvairiomis materialiomis teisės,
dorovės, madųirt.t. taisyklėmis, o psichologas, anot Durkheimo, domisi tokiais dalykais
kaip žmogaus instinktas.
Teigdamas, kad sociologija savo objektą turi traktuoti kaip daiktus, kurie yra
individams išoriški ir veikantys jų elgesį, Durkheimas kartu pripažįsta, kad socialinė
tikrovė sudaro savitą sui generis tikrovę, kurios negali paaiškinti joks kitas mokslas
išskyrus sociologiją. Taigi, sako E. Durkheimas, mes galime susidaryti tikslų
sociologijos srities vaizdą. Ji apima tik tam tikrą apibrėžtą, reiškinių grupę, nustatomą
pagal du kriterijus:
• socialinis faktas atpažįstamas tik iš išorinės prievartinės galios, kurią jis
turi individams. Šios galios buvimas nustatomas arba tiesiogiai iš kokios nors
konkrečios sankcijos, taikomos individui, jei jis yra asocialus (teisė, moralė,
tikėjimai, papročiai ar net mados), arba netiesiogiai iš paties socialinio fakto
pasipriešinimo, kurį patiria kiekvienas individas mėgindamas jį pakeisti (individas
priverstas racionaliai elgtis plėtodamas ekonominę veiklą, jei jam nors kiek
rūpi veiklos rezultatas).
• Socialinį faktą, galima apibūdinti jo paplitimu grupėje. Šiuo atveju dar reikia
pridurti, kad socialinis faktas gyvuoja nepriklausomai nuo individualių formų,
kurias jis išplisdamas įgauna. (Durkheim 2001: 34).

Apibendrinant galima pacituoti patį E. Durkheimą:

...socialinis faktas yra bet kuris veiksmų būdas, nusistovėjęs ar ne,


galintis išoriškai individą prievartauti: arba dar kitaip: išplitęs visoje
konkrečioje visuomenėje ir gyvuojantis savarankiškai, nepriklausomai
nuo jo individualių pasireiškimų (Durkheim 2001: 34).

Socialinė tvarka ir jos priežastys

Svarbiausias Durkheimo sociologijos tikslas - išsiaiškinti, kas yra visuomenės


socialinė struktūra, sąlygojanti tam tikrą visuomenės tvarką. Kitaip tariant, Durkheimui
rūpi socialinė morfologija arba struktūriniai santykiai tarp žmonių, nes socialinės
sąveikos modeliai determinuoja individų elgesį. Istorinis visuomenės kitimas vyksta
nepriklausomai nuo individų valios, jis priklauso nuo socialinio pasaulio tam tikros
rūšies „traukos" (analogiškos gravitacijos dėsniui fizikoje) dėsnių. Aiškindamas socialinių
santykių tvarką, Durkheimas nuosekliai laikosi socialinio determinizmo principo ir teigia,
kad egzistuoja dvi svarbiausios socialinės priežastys, lemiančios struktūrinius socialinių
ryšių pokyčius: visuomenės dydis bei materialinis ir moralinis tankumas.

61
TT skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGUOS KLASIKAI

• Visuomenės dydis - tai visuomenę sudarančių individų skaičius. Didėjantis


visuomenės individų skaičius verčia individus ieškoti naujų prisitaikymo formų.
Tačiau visuomenės dydis yra tik viena iš socialinės diferenciacijos sąlygų.
Socialinę diferenciaciją taip pat sąlygoja socialinis tankumas, kuris skirstomas
į materialinį bei moralinį tankumą.
• Materialinis tankumas - tai individų kiekis tam tikroje vietovėje. Moralinis
tankumas - tai komunikacijos ir mainų ryšių intensyvumas. Šie du veiksniai
sąlygoja progresyvią visuomenės koncentraciją, sumažina socialinę erdvę ir
verčia vis daugiau individų dalyvauti sąveikoje.

Socialinis tankumas yra vienas iš esminių Durkheimo teorijos aspektų. Jei socialinis
tankumas yra mažas, o komunikacijos priemonės menkos, žmonės gyvena plačiai
pasklidusiose bendruomenėse, retai tarpusavyje kontaktuodami, nes individų bei grupių
veikla yra nespecializuota ir jiems nėra būtinybės užmegsti santykius. Ir priešingai,
didėjantis socialinis tankumas verčia individus specializuotis, kartu keisdamas socialinę
jų santykių struktūrą. Socialinis darbo pasidalijimas yra visuomenės dydžio bei
mechaninio ir moralinio tankumo sąveikos padarinys. Aiškindamas socialinį darbo
pasidalijimą, E. Durkheimas net pasinaudoja Ch. Darvino rūšių atrankos teorija. Tik,
anot E. Durkheimo, skirtingai nuo gyvūnų, konkurencinėje kovoje už būvį žmonės ne
sunaikina vienas kitą, bet specializuodamiesi skirtingose veiklose susikuria įvairovę,
kurioje gali išlikti daugiau individų.
Knygoje Visuomeninis darbo pasidalijimas E. Durkheimas nagrinėja individo ir
kolektyvo santykius bei modernios visuomenės atsiradimą. Kaip individų visuma tampa
visuomene? Kokiu būdu individai gali užtikrinti visuomenės konsensuso sąlygas? Į
šiuos klausimus E. Durheimas atsakinėja išskirdamas dvi socialinio solidarumo formas:
mechaninį ir organinį solidarumą. Socialinis tankumas, lemdamas visuomenės
struktūrą, taip pat sąlygoja socialinės sutelkties tipą.
• Mechaninis solidarumas arba solidarumas pagal panašumą. Mechaninio
solidarumo visuomenėje dauguma jos narių savo veikla yra panašūs vienas į
kitą, daugelis pripažįsta tas pačias vertybes, jaučia tuos pačius jausmus,
pripažįsta tą patį Šventumą. Tokia visuomenė yra susitelkusi pagal individų
panašumą. Mechaninį solidarumą lemia žemas socialinis tankumas.
• Organinis solidarumas arba solidarumas, atsirandatis dėl veiklos
diferenciacijos. Gausėjant gyventojų ir sudėtingėjant socialiniams ryšiams,
visuomenė susiskaido į skirtingo darbo grupes. Socialinis darbo pasidalinimas
suskaido visuomenės narius į skirtingas grupes, todėl tokioje visuomenėje
formuojasi kitas socialinės sutelkties tipas. Remdamasis gyvų organizmų,
kurių atskiri organai tarnauja visumai, atlikdami specializuotas funkcijas,
analogija, tokį socialinį solidarumą E. Durkheimas pavadina organiniu
solidarumu.

Du skirtingi solidarumo tipai atitinka skirtingas visuomenės organizacijos formas.


Paprastoms gentinėms bendruomenėms arba visuomenėms, neturinčioms rašto,
būdingas mechaninis solidarumas. Atskiri visuomenės nariai čia nesunkiai gali būti
pakeisti vienas kitu. O organinis solidarumas yra būdingas modernioms visuomenėms,
kuriose socialinis susiskaidymas pagal darbo pobūdį yra didžiausias. Modernioje
visuomenėje individai priversti bendrauti vienas su kitu, o kartu palaikyti konsensusą,
nes organinėje visuomenėje individai vienas kitą papildo, todėl vieni kitiems reikalingi.

62
Emilis Durkheimas

Iš minties, kad individų santykiai yra lemiami išorinių struktūrų, išplaukia viena
svarbiausių E. Durkheimo sociologijos idėjų - visuomenės istorijoje individai nėra
pirminiai. Individualumas ir jo įsisąmoninimas kyla iš istorinio socialinių ryšių struktūros
vystymosi. Tradicinėse paprastose visuomenėse kiekvienas individas yra tapatus
kiekvienam tos visuomenės nariui. Kiekvieno individo savęs suvokimui būdingi tie patys
kolektyviniai jausmai, todėl tradicinėse visuomenėse individualumas yra menkai
išvystytas. O visuomenėse, kuriose didėja darbo pasidalijimas, didėja ir individualizmas,
nes kolektyviniai jausmai jau totaliai nebeapinna atskirų individų sąmonės.

Kolektyvinė sąmonė.

Kolektyvinės sąmonės kategorija ir koncepcija yra svarbiausia visos E. Durkheimo


sociologijos dalis, nes remiantis ja tiesiogiai mėginama paaiškinti daugelį socialinės
tikrovės reiškinių. Nors išorinė struktūra kaip socialinis faktas išoriškai tarsi prievartauja
veikėją, institucinės struktūros tiesiogiai neveikia žmonių elgesio. Tiesiogiai individų
elgesys priklauso nuo individų sąmonės turinio. Kita vertus, visuomenės struktūros
yra ta socialinė tikrovė, kurioje susiformuoja bendra kolektyvinė sąmonė, o po to ir
atskirų individų sąmonės. Šia prasme Durkheimas yra tikras socialinio determinizmo
atstovas, pripažįstantis giluminių socialinių struktūrų prioritetą idėjų atžvilgiu.
Kolektyvinė sąmonė arba bendroji sąmonė yra bendrų tikėjimų ir jausmų visuma,
būdinga vidutiniam kokios nors visuomenės nariui. Kolektyvinė sąmonė sudaro tam
tikrą sistemą, kuri egzistuoja savarankiškai. {Durkheim 1990: 46). Nors kolektyvinė
sąmonė egzistuoja tik kaip tikėjimai ir jausmai, pasireiškiantys individualiose sąmonėse,
ši sąmonė analitiškai yra atskiriama nuo individų, nes kinta pagal savitus dėsnius,
kurių individai negali nei lemti, nei pakeisti.

Neabejotinai, kad jos (kolektyvinės sąmonės -V.L.) substratu yra


ne vienas organas. Ji pagal savo esmę yra išsklaidyta po visą
visuomenę. Tačiau jai būdingi ypatingi bruožai, atskiriantys ją kaip
savarankišką realybę. Iš tikro ji nepriklauso nuo atskirų sąlygų,
kuriose būna individai. Individai išnyksta, o sąmonė pasilieka. Ji
tokia pati ir dideliuose, ir mažuose miestuose, ji tokia pat kalnuose
ir lygumose, pas skirtingų profesijų atstovus. Ji taip pat nesikeičia
su kiekviena generacija, o būtent sujungia vieną kartą su kita. Taigi
ji visiškai skirtinga nuo atskiro individo sąmonės, bet per ją reiškiasi.
Ji yra psichinis visuomenės tipas, turintis savo savybes, savo
egzistavimo sąlygas, savo vystymosi būdą. (Durkheim 1990: 46).

Kolektyvinė sąmonė, priklausomai nuo socialinio solidarumo pobūdžio, skiriasi


savo galia veikti individus, nes kolektyvinės sąmonės galia priklauso nuo jos pasklidimo
individualiose sąmonėse. Mechaninio solidarumo vsuomenėse kolektyvinė sąmonė
apima beveik visą individualią sąmonę. Kitaip tariant, archainėse visuomenėse bendro
jausmo ir tikėjimo apimtų individų skaičius iš esmės sutampa su visa visuomene.
Mechaninio solidarumo visuomenėse didesnė visuomeninio gyvenimo dalis valdoma
imperatyvų ir draudimų. Ypatingą reikšmę čia turi bendri jausmai, susiję su bausmės,
taikomos tiems, kurie nesilaiko taisyklių, griežtumu. Kuo stipresnė kolektyvinė sąmonė,
tuo didesnis pasipiktinimas nusižengimu ir tuo didesnė bausmė.

63
II skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGIJOS KLASIKAI

Organinio solidarumo visuomenėse kolektyvinė sąmonė jau taip totaliai nebeapima


atskirų individų sąmonės, nes individų grupės skiriasi savo veikla ir užimama pozicija
visuomenėje. Kartu susilpnėja kolektyvo reakcija į draudimų pažeidimus ir padidėja
socialinių imperatyvų individualių interpretacijų įvairovė. Pvz., paprastose visuomenėse
draudimas formuluojamas labai konkrečiai, jis visiems aiškus, o moderniose socialinio
darbo pasidalijimo visuomenėse tas pats draudimas formuluojamas abstrakčiai, nes
individų veiklos yra labai įvairios.
Remdamasis šia analize, E. Durkheimas suformuluoja socialinio determinizmo
principą: atskiri individai susiformuoja visuomenėje, o ne visuomenė atsiranda iš individų.
Šiame principe Raimundas Aronas įžvelgia dvi prasmes:
• Istorinis visuomenės raidos prioritetas. Kai individai yra vienas į kitą panašūs,
jie yra tarsi ištirpę visuomenėje. Kartu individai aiškiai suvokia savo atsakomybę
prieš visuomenę ir savo galiąją prisiimti. Iš čia kyla tam tikra socialinių reiškinių
aiškinimo logika, nukreipta prieš utilitaristinį požiūrį. Jei mechaninis
solidarumas yra ankstesnis už organinį solidarumą, vadinasi, negalima
socialinės diferenciacijos ir organinio solidarumo paaiškinti, remiantis pačiais
individais. E.Durkheimas nesutinka su ta utilitaristų mintim, kad darbo
pasidalijimas gali būti paaiškintas individualiais interesais. Aiškinant darbo
pasidalijimą individualiais interesais, aukštyn kojomis apverčiama socialinių
reiškinių sąlygotumo seka, nes pirmiausia atsiranda organinis solidarumas ir
darbo pasidalijimas, o tik po to individai suvokia savo individualumą, bet ne
priešingai.
• Visumos prioritetas atskirų dalių atžvilgiu. Atskirų socialinės sistemos
dalių visuma negali būti laikoma aritmetine jos elementų suma, todėl atskiri
socialiniai elementai, funkcijos bei reiškiniai turi būti aiškinami, remiantis
visuma (Aron 1993: 320).
Tiesiogiai su kolektyvinės sąmonės ir solidarumo sampratomis yra susijusi E.
Durkheimo nusižengimų (deviacijos) teorija. Kadangi nematerialinių socialinių faktų
negalima tirti tiesiogiai, tai būtina tirti, kaip jie pasireiškia ir atsispindi materialiniuose
socialiniuose faktuose (įstatymuose).

Nusižengimų teorija

E. Durkheimas pateikė savitą nusižengimo teoriją, kuri tiesiogiai susijusi su jo


kolektyvinės arba bendrosios sajnonės teorija. Jo požiūriu, nusižengimai patys savaime
yra normalus socialinis reiškinys, jei jie neviršija tam tikra,, kiekvienam socialiniam
tipui leistino dydžio, kuris savo ruožtu gali būti nustatytas analizuojant socialinių
faktų paplitimą. Nusižengimas yra neatskiriama kiekvienos visuomenės sudedamoji
dalis, tam tikra pačios visuomenės egzistavimo sąlyga. Nusižengimas yra normalus
reiškinys, nes pati visuomenė be jo neįmanoma. Tam, kad suvoktume, kas yra gėris,
turime žinoti, kas yra blogis.
Bet kuris nusižengimas - tai veiksmas, žeidžiantis tam tikrus kolektyvinius
jausmus, pasižyminčius ypatinga energija ir ryškumu, todėl nusižengimu ar nusikaltimu
bus laikomas tas elgesys, kuris kolektyvinėje sąmonėje sukels didesnę ar mažesnę
emocinę reakciją. Būtent dėl to, kad jis yra labai svarbus, jis yra ir emociškai intensyvus.
Vienas elgesys silpniau, kitas elgesys labai stipriai žeidžia kolektyvinius jausmus.
Štai kodėl nesąžiningas žmogus tik smerkiamas, o vagis - baudžiamas. Bet jei tas

(y\
Emilis Durkheimas

pats jausmas taip sustiprės, kad visai sunaikins sąmonėse polinkį vogti, žmonės taps
jautresni skriaudoms, kurios iki šiol juos mažai tejaudino. Šios skriaudos susilauks
kur kas energingesnio pasmerkimo, ir kai kurios iš jų taps ne paprastais doroviniais
nusižengimais, o nusikaltimais. Įsivaizduokite, sako E. Durkheimas, šventųjų
bendruomenę, kurioje nusikaltimai tiesiogine prasme yra nežinomi, bet nusidėjimai,
kurie paprastiems žmonėms yra atleidžiami, šioje visuomenėje sukels tokį skandalą,
kokį nusikaltimas sukelia tarp eilinių žmonių (Durkheim 2001: 90-81).
Nors teoriškai galima įsivaizduoti, kad visi visuomenės nariai totaliai būtų apimti
kolektyvinės sąmonės diktuojamų taisyklių ir emociškai vienodai reaguotų į bet kokį
nukrypimą, praktiškai individai dėl skirtingų fizinių, psichologinių ir socialinių sąlygų
niekada nebus visiškai vienodai persmelkti kolektyvinės sąmonės. Štai kodėl net
ankstyvosiose visuomenėse, kuriose individualumas yra labai silpnai išsivystęs, jis
vis dėlto egzistuoja. Kadangi negali būti visuomenės, kurioje individai daugiau ar mažiau
nesiskirtų nuo kolektyvinės sąmonės, kai kurie iš tų skirtumų neišvengiamai įgyja
nusižengimo savybių. Tokias savybes jiems priskiria kolektyvinė sąmonė. Jei kolektyvinė
sąmonė fiksuoja labai silpnus individualius skirtumus, vadinasi ji yra jautresnė, reiklesnė
ir reaguoja į menkiausius nukrypimus su tokia energija, kokią kitomis sąlygomis
parodytų tik reikšmingų nesutarimų atžvilgiu. Žmonės reaguoja į nusižengimą
aktualizuodami socialinės normos svarbumą ir privalomumą jos laikytis. Šia prasme
nusikaltimas yra būtinas, nes jis yra susijęs su pagrindinėmis bet kurio socialinio
gyvenimo sąlygomis ir jau vien dėl to naudingas. Dar daugiau, sąlygos, su kuriomis
susijęs nusižengimas ar nusikaltimas, yra būtinos normaliai moralės ir teisės evoliucijai
(Durkheim 2001: 82).
Durkheimas teigia, kad egzistuoja ne tik skirtingų socialinių tipų moralės ir teisės,
bet, kintant kolektyvinio egzistavimo sąlygoms, kinta to paties socialinio tipo moralė ir
teisė. Kartu kolektyvinės sąmonės jausmai ir tikėjimai, sudarantys bet kokios moralės
pagrindą, neturi visiškai priešintis pokyčiams, nes ji pavirstų nekintamu pavidalu. Gera
visa, kas yra saikinga ir turi savo ribas, - sako E. Durkheimas. Todėl reikia, kad moralinis
sąmonės autoritetas nebūtų besaikis.
Be šios netiesioginės naudos pasitaiko, kad nusižengimas evoliucijoje pats savaime
būna naudingas. Nusižengimas ne tik spaudžia, kad būtų atvertas kelias būtiniems
pasikeitimams, bet tam tikrais atvejais tiesiogiai rengia tuos pasikeitimus.
Nusižengimas kartais padeda numatyti formą, kurią vėliau įgis kolektyviniai jausmai
(Durkheim 2001:77-86).
Vadinasi, negausūs normų pažeidimai gali būti funkcionaliai pagrįsti. Kur
nusižengimai labiau reiškiasi, ten kolektyviniai visuomenės jausmai, keičiantys savo
socialines formas, yra lankstesni. Būtent nusižengimai „sufleruoja", kokią formą turi
pasirinkti visuomenė.
Remdamasis kolektyvinės sąmonės santykiu su nusižengimu, Durkheimas skiria
du teisės tipus: represyvinį arba baudžiantį už nusikaltimus ir restitucinį arba
kooperatyvinį, kurio esmė - ne bausti už nusikaltimus,o sugrąžinti socialinę būklę į tą
situaciją, kuri buvo prieš nusižengimą.
• Represyvinė teisė yra mechaninio solidarumo visuomenių kolektyvinės
sąmonės pasireiškimo forma, nes daugindama sankcijas ji demonstruoja
bendrų jausmų jėgą ir jų paplitimą. Kuo labiau išplitusi kolektyvinė sąmonė,
tuo ji stipresnė k kartu daugiau veiksmų bus laikomi nusižengimais.
• Restitucinė teisė yra ne baudimo, o socialinės būklės atstatymas. Pvz., tie,
kurie negrąžino skolos, turi grąžinti. Restitucinė teisę reikia suprasti plačiai,

65
II skyrius. MODERNIOSIOS SOCIOLOGUOS KLASIKAI

o ne tik kaip komercinę teisę. Ją sudaro visos teisinės taisyklės, kurių tikslas
organizuoti individų kooperaciją. Administracinė ar konstitucinė teisė tuo pačiu
pagrindu priklauso kooperatinės teisės rūšiai. Šios teisės siekia ne tiek išreikšti
bendrus kolektyvo jausmus, kiek organizuoti reguliarų ir tvarkingą
susiskaidžiusios visuomenės egzistavimą.

Būtent todėl E. Durkheimas nesutinka su H. Spenceriu, kad šiuolaikinės


visuomenės remiasi tik visuomeniniu susitarimu. Visuomenės sutartys priklauso nuo
visuomeninės organizacijos ir net nuo kolektyvinės sąmonės. Tam, kad būtų galima
laisvai sudarinėti sutartis, reikia, kad egzistuotų juridinė visuomenės struktūra, kuri
reguliuotų autonomiškus individų susitarimus. Tarpasmeninės sutartys atliekamos tam
tikrame socialiniame kontekste, kurio tiesiogiai nelemia individų veiksmai. Esminė
sutarties egzistavimo sąlyga - darbo pasidalijimas. Nors sutartys sudaromos tarp
individų, jų sąlyga yra teisės sistema, atspindinti tai, kas visoje visuomenėje laikoma
teisinga ir kas neteisinga, o tai savo ruožtu yra kolektyvinės sąmonės ir socialinės
suteikties (solidarumo) padarinys.
Organinis visuomenės suteikties tipas yra sąlygotas visuomeninės diferenciacijos,
o sutarčių sudarymas šiuo atveju yra antrinis padarinys, išplaukiantis iš pirmojo
socialinio reiškinio. Šia prasme, sako Durkheimas, tampa aišku, kodėl individai gali
laisvai ir netrukdomai sudarinėti sutartis. Jei sutarčių sudarymą mėgintume aiškinti,
remdamiesi pačių individų norais, kaip mano H. Spenceris, liktų neaišku, kaip ir kodėl
atsiranda pačios sąlygos, kurios leidžia tai daryti. Paprasčiau tariant, juk tam, kad
individai ką nors sugalvotų, jie turi iš kur nors tai paimti.

Bausmės teorija

Remdamasis nusižengimo teorija, E. Durkheimas nuosekliai plėtoja bausmės


teoriją. Jis prieina išvados, kad jeigu nusikaltime nėra nieko nesveiko, bausmės tikslas
neturėtų būti gydymas nuo nusikaltimo ir bausmės tikrosios paskirties reikėtų ieškoti
kitur. E. Durkheimo požiūriu, kiekvienos visuomenės dauguma paprastai laikosi
socialinių normų ir tik nežymi dalis jas pažeidžia. Jeigu taip nebūtų, iškiltų pavojus
visuomenės egzistencijai. Taigi nusižengimai savaime dar nėra socialinė patologija,
jei jų kiekis yra nedidelis. Tačiau jei tam tikras veiksmas laikomas nusikaltimu pagal
visuomenės reakciją, kurią vadiname bausme, vadinasi bausmė tik rodo, koks elgesys
pažeidžia kolektyvinę sąmonę ir jos atžvilgiu tampa nusikaltimu.

Mes konstatuojame tam tikrą elgesį, kuris kaip visuma turi tam
tikrus bendrus išorinius požymius. Taip elgiantis, visuomenėje kyla
reakcija, kuri reaguoja į šį elgesį kaip į nusikaltimą. Iš šio elgesio
mes padarome grupę sui generis, kurią ir pavadiname bendru
pavadinimu. Taigi nusikaltimu vadiname kiekvieną visuomenės
baudžiamą veiklą ir tokiu būdu darome ją specialios disciplinos -
kriminologijos - objektu (Durkheim 2000: 35).

Nėra tokios visuomenės, kuri nelaikytų taisykle, kad bausmė turi būti proporcinga
nusikaltimui, bet nusižengimo dydis kyla iš jo santykio su kolektyvine sąmone. Todėl
bausmės esmė - ne sukelti baimę ar atbaidyti nuo nederamo elgesio. Bausmės
funkcija - patenkinti kokio nors individo ar grupės nederamo elgesio įžeistą kolektyvinę
66