Está en la página 1de 6

Aputis

unelis alksnio virnje


Parvaiavs namus, jis btinai nueidavo alksnyn ir stovdavo prie pajuodusio nulauto alksnio stagaro. Dairydavosi ir kitus medius - egles ir berus, kurie uaugo, pasidar beveik neatpastami. Bdavo lidnai gera prisiminti t laik, kai jis ia atbgdavo ankst pavasar ir kai pasitikdavo itisos salos balt okabarzdi ir saldus pauki triukmas. Po itiek met jam ia bdavo graudoka ir ne todl, kad jau nebebuvo nei tv, nei kals, nei senj keli, pagaliau nei to alksnio stagaro o todl, kad nepraradusiam sait su gyvaisiais ir mirusiais negali bti negaila to, kas prajo, nes kas tai buvo, balta ar juoda, - maisi laiko katile, ir t skyst teko gerti. Bet kam visa tai pasakoti? Kam pasakoti mogui, kuris ir taip turi daugyb prisiminim ar istorij? Taiau kas bus, jei pasakysime keliais odiais, kad vien syk tvas u virvels nusived kal alksnyn ir ten pakor, o vaikas nukr per dobilien, sliuog alksn ir kal igelbjo? Mautlaitis bereikmis krislelis prie painimo luito? Kas i tokio painimo, panaaus pasibuiavim per stikl? Kas apskritai i painimo, kuris neugauna mogaus jausmo, kuris neprisilieia prie jo aki, prie paukio diaugsmo pavasar ir graudaus atsisveikinimo ruden, kai jis turi iskristi kit tvyn? Todl tegul bus leista ia visk papasakoti smulkiai, neskubant, kad kiekvienas galtume pamau sibrauti t vakar su visomis smulkmenomis ir detalmis, padedaniomis nusakyti maa mayt tak, kuri daugyb buvo pribarstyta t pai akimirk kiekviename dobilienos kampe, kiekvienoje troboje ir kiekviename alksnyne, jei tik venta emel j augino. ia dar pravartu bt pridti vien gal ir nelabai dom dalyk: prie kelet met autoriui teko kaime prie eero paskaityti seno mokytojo dienorat, raom jau nuo labai sen laik. Dienorat mokytojas pasil paskaityti pats, ir todl tegul ia nebna joki negrai tarim. Dienoratis buvo skrupulingai sausas, be joki sentiment, pedantikas ir monotonikas: kokia buvo temperatra, kada praydo obelis, kada zuikiai iperjo vaikus Staiai baisus dalykas: rayta mokytojo dar tada, kai buvo jaunikaitis, - ir ninieko apie miglotus pavasario vakarus, apie mergaii vilgsnius - jokio atodsio! it kur naujesni laik Daukantas! Ir dar keisiau, kad tenai vis dlto su kakokia iurpia jga, su kvapais ir spalvom, su gyvuli mykimu, su nam dvasia neidildomai strigo vienos dienos apraymas. Jis buvo toks: Tkstantis devyni imtai trisdeimt etais metais birelio atuntos dienos vakare parginiau karves, motina padjo suvaryti tvart, o paskui valgm virint bulvi su rgusiu pienu. Palimas: tame nieke, kaip sakoma, kakas yra! I pradi tas vienas sakinys pasirod nei is, nei tas, taiau juo toliau, juo labiau jis rykjo smonje, darsi vis domesnis ir su laiku tapo kakokiu iskirtiniu t trisdeimt etj met taku. Tkstantis devyni imtai trisdeimt etieji metai ir bulvs su rgusiu pienu! Ir dar dienoratyje, tame irdies balse! Taiau bsime per daug nukryp al. Tad grkime prie to, k jau inome: tvas po alksnius pakor kal.

Virtuvje vaikas buvo su motina. Vaikas sdjo u stalo galo, jam i deins buvo maas langelis, pro kur jis mat balt saus keliuk ir menk tiltel per griov. Pavasar ir ruden tas griovys itvindavo, o kartais ir vasar po dideli liet. Artjo sambrka. Pro praviras tvarto duris vid puol balandis, kuris buvo vaiko uaugintas ir gyveno kartu su vitomis, atsiskyrs nuo savo gimins. inoma, po valiai, kaip sako dzkai, - kit vasar jis imov pas kaimyn, kur balandi buvo pilnas kiemas. Kregds dar nerimo jos mkteldavo i tvarto ar namo pastogs ir nerdavo aukt, tenai, kur dar galdavo pasiekti saul ir kur j pilvai sublizgdavo lyg sidabriniai. Virtuvs durys buvo praviros, ir, gudriai nuvelgdamas vaik, o paskui motin, pasilenkusi prie srio slast, katinas per slenkst eng taip tyliai, kad ir kvailas bt suprats jo umaias, todl motinos buvo aprktas ir ivytas. Maudamas pro duris, jis dailiai al viksteljo uodeg, beveik j uriesdamas, - ir vien tas rod, kad motina neapsiriko, kad sprukdamas lauk jis nejaut kokios nepelnytos nuoskaudos, o tiesiog krt juokus, kad nepavyko gudrios umaios. Vaikas ir neklauss inojo, k gaus valgyti! jau ima juokas, nes manome, kad bulvi su rgusiu pienu! Nieko panaaus: kodl galima valgyti tik itaip, kaip ura mokytojas, - juk buvo visai ne tkstantis devyni imtai trisdeimt etieji, o jau kiti metai. Motina ruosi virti pyragiukus, arba cepelinus, irint, kaip kas vadiname. Tarkiai, apj putotu vandeniu, mirko nedidelje geldelje. Paskui motina jau suko slast ranken, ir duben i srmaiio iurklmis sunksi irgos. Vaikas inojo, kas jo laukia! Taip ir buvo. Norjo ir jis, kaip tas katinas, pirt galais sprukti i trobos, taiau motina ramiu balsu tar: - Eik, nusiprausim Tai buvo ne iaip su prausimasis. Motina palenk vaiko galv ties dubeniu su irgomis ir tomis irgomis praus jam veid, tryn akis, liepdama ir paiam akis trintis. Kam motina tai buvo sugalvojusi? Ogi ji sakydavo, kad jei vaikas prausis irgomis, tai jo veidas niekada nepasens, o akys matys iki pat grabo lentos. O vaikas norjo kaip tik atvirkiai jam labai patiko tvo veidas, kur nuo stambios nosies per abu skruostus drieksi du dideli grioviai, nutsdami iki pat s gal. Dar kelios rykios raukls vingiavo jam per kakt. Kas, manydavo vaikas, be t raukli? Tvas raukltas, utat bent vyras! O kai sekmadieniais jis usiddavo ant nosies akinius, nusiskusdavo ir apsivilkdavo naujus baltus markinius, kurie nebekvepdavo taip baisiai tabaku ir suutusiu ienu, o savotiku sekmadieni kvapu, susigrusiu i obel ir vjo, taigi kai jis usiddavo akinius ir paimdavo ant keli vaik, rankoje laikydamas laikrat, ir taip nestipriai, lyg litas maiuk lituk, spausdavo prie t sekmadienio markini Ar begaljo bti dar kas stipresnio ir didesnio! Todl prie to dubens vaikas eidavo lyg miet prarijs, mama pykteljusi prilenkdavo j u sprando, ir to jaunysts vaisto jis neivengdavo. Beje, galima pasakyti, kad iandien jau labai aiku, kaip tie vaistai padjo Kai itas atjaunintas ir nuluostytas vaikas idm kiem, tvas kaip sykis i ganyklos pro nedidel kdr jau var gyvulius, riukai bgo pasistovindami ir pasidauydami savo nelabai kietas kakteles, o kumel i ilgo lovio, pripilto vandens, ne tiek gr, kiek dar lpomis visokias idaigas, prunkt ir, velgdama tv gudriomis akimis, beveik juoksi.

Po kiem jau lakst kal Myrta, kuri tvas, matyt, bus paleids nuo bdos, kai jo ganykl parvaryti gyvuli. Myrta bgiojo palei kdr, po aukt smilgyn, o paskui j nevikriai uoliavo du dideli unys. Myrt vaikas paauk, bet ji neatbgo, o pasileido palei griov ir palei ber linij laukus. Tvas buvo kako piktas ir nieko daugiau negaljo vaikui pasakyti, kaip tik urkti: - Ko ia ilkei pusplikis? Eik trob! Parjo trob. Motina dabar jau tris prie virtuvs, gargaliavo katilai, visi garai netilpo garinj, todl prasimudavo ir vid. - Ar aki neperti? paklaus motina. - Ne. - Tai gerai. Ne taip jau gerai. Tai yra, akims gal ir gerai, bet vaik tas gerumas nukreia iurpu ne todl, kad praustis bt baisu, o todl, kad visada baisu daryti tai, ko nenori daryti. Dl to gyvenant bema viskas pasidaro baisu, nes didium dalyk darome nenordami. Ugautas tvo, vaikas, suspauds lpas, sdi vl u to paties stalo ir iri i pradi pro lang, kur vl pralekia Myrta su un gauja. Buvo beklausis motin, ko tie unys sekioja paskui Myrt, bet usiiaup kakieno balsas nibdjo, kad ia geriau neklausinti, o laukti, kol paaiks paiam ar kol i kit suinos netyia. Paskui jis iri motin, kuri dabar yra labai graiai pasiriusi skarel ir pasiraitojusi bliuzels rankoves. Ji taip graiai meta puod su vedaniu vandeniu pyragiukus, vienodai kilnodama ir atitraukdama rankas, kai i puodo vir trykta vandens purslai! Sumetusi visus pyragiukus, maum ji stovi itaip ties aprkusiomis tamsiai rudomis kamaros durimis, nuleidusi rankas ir alsvomis akimis irdama vaik, ir jis kakaip miglotai jauia, koks dar yra maas ir vis mylimas ir tv, nors tvas ir upyko, ir kiemo, ir lauk, - viskam jis dar yra reikalingas, nes nieko i nieko neprao ir, ko gero, dar niekam nepadar blogo. - Vaikel, - sako motina. Eik, prde nusiplauk kojas. Vaikas nori sakyti, kad tvas, ko gero, vl grs namo, taiau pamau keliasi ir eina, jausdamas, kad koj padai kakokie skauds ir bijos ma akmeniuk. Tv jau sutinka begrtant nuo kdros, jis nieko nesako, tik vedasi u virvels Myrt, kurios akys dabar keistai iokusios, ji spiriasi i paskutinij kalakutoles, o pro abu trobos galus traukia unysnusimin ir maldaudami pasigailjimo. Viskas ryku ligi smulkmen: tamsi alksni fone rksta dmai i Milaiaus trobels, ant Morgeno baisia keikiasi Sungaila (kio per kar jam vokieiai arkl, kur jis pavadino Morgenu), karv tempiasi namo sudivl ilga jo motina, isproginusi akis i kdros velgia varl, o paskui murkteli, nedailiai atsispiria itiusiomis kojomis ir jau spokso i kito kdros pakraio, - kuo menkesnis padaras, tuo labiau jam atrodo, kad jis daugiausia yra simats t visoki velniav;

kai vaikas eina atgal, pamato, kad Myrta pririta ne prie bdos, o prie kiemo varteli, ji dabar ne tupi , k mokdavo labai graiai daryti, o stovi ant vis keturi koj, perkarusi, prisispaudusi prie tvoros, priplojusi ilindus pilv prie ols. - Uteks! girdi vaikas piktai sakant tv. Tu turjai kantrybs kentti, kai tie rupenos imindiojo rasod, o a deimt syki tabokos neatsodinsiu. Mat j, gaila tai gaila, bet syk reikia visk ubaigti. - Gal nereikia tvai? igirsta vaikas nedrs motinos bals. Gal apsiksim ir syk, kuo ji kalta? - Man jau uteks, jau visai pagrau! sako tvas, ir jis jau stovi ant priemens slenksio. Eik, eik, valgyk ir gulk, nusilakstei per dien! sako vaikui. Jis smunka pro tv, uklidamas u skiedruot jo kelni, ir atsisda savo senoje vietoje, bet motina (tik vliau jis suprato, ko taip drebjo jos balsas) vaik i ten pavar, sakydama: - Bk kamar, pasiklok lovyt, kol dar visai nesutemo. Mat jis miega kamaroje, prikabintoje ventj paveiksl ir palubj prikaiiotoje visoki oli oluli, kadagi, bereli. I pradi jam tenai miegoti bdavo nejauku, o paskui priprato, nes likdavo vienas su visu kuo, kas yra u mao langelio, pro kur, dabar js, mat tik tamsi miko juost, kur jau kalsi balzganas rkas. Lov pasiklojo skubdamas ir, ssdamasis atgal prie stalo, mat, kad motina baugiai vilgioja lang. - Kur tvas? paklaus jis nujausdamas. - Turbt savo tabok tvarko. unys nuspard Valgyk, nelauk, ttis pavalgys vienas Nepavalgys! Jis pamato tv, grtant nuo alksnyno dabar jau ne baltu, o pilku keliuku, tvas eina labai itemps kakl ir ikls galv. Lyg kokie krumpliaraiai atsiki keliai varo j artyn, prie nam. Vaikas junta, kaip kraujas ima plsti galv, o akys temti. - Melage! spiegia jis motinai, i visos jgos trenkdamas stal akut, ir aute iauna pro duris, lekia tiesiai pro ganykl, grtantis tvas pasilieka jam i deins, jis net nepasisuka vaik ir net nepaklausia, eina kakoks pastirs, o tie krumpliaraiai varo j toliau, lks alksnyn, vaikas prietemoj i karto pamato nestoro alksnio virnj juodul, alksnis neauktas, vaikas oka vir, bandydamas pasiekti, bet nieko neieina, tada aibikai puola prie kamieno ir kaburktinasi virn, jausdamas, kaip alksnis ima linkti ir trakti, ir netrukus vaikas drioksteli emn kartu su Myrta, nori atleisti virv, bet nesiseka, tada parkrits grauia dantimis, springdamas Myrtos plaukais ir jusdamas uns kailio kvap. Pagaliau! Jis du kartus apveria Myrt ant ems, purto j, pakelia u priekini koj. Ji pamau ima mirksti, pajudina pirma vien, paskui kit upakalin koj, kakaip keistai isitempia, lyg rytsi, staiga paoka it neria cypdama piev.

- Myrta! Myrta! aukia jis pro aaras, vydamasis j per sutemusi piev, ir Myrta ima bgti ne taip greitai, paskui sustoja, parkrenta ant ols, liauia vaik pilvu, taiau kai tik jis eina ariau, ji metasi on. Tada jis atsisda ir vadina j, o ji liauia per ol labai pamau, plakdama uodega pieni galvas, prislinkusi baugiai lyteli itiest vaiko koj, o paskui puola ant krtins ir laio irgomis nuplautas akis, veid ir rankas. Ji visa dreba- i igsio ir negalios, nes tik atsikl i numirusij. - Einam, Myrta, - sako vaikas, keldamasis ir engdamas namus, darins pus. Taiau Myrta su juo neina. Ji slina, bet atsilikusi labai toli, priguldama prie ems, slapstydamasi. O tie unys, kurie ispard tvo tabak, dabar nukr vienas paskui kit sodinkeliu. - O gal ir neik, pabk kur nors prie nam, - sako jis Myrta ir pergalingai engia kiem, o paskui ir trob. Tvas jau sdi kitame stalo gale, jau buroke dega viesel, motina per vidur, jis klesteli savo viet ir pastumia duben su pyragiukais ir akut. Motina tuo metu prie burnos kl ksn, bet nuleido, tvas spjo savo pyragiuk apioti ir pus ltai nuryti. Vaikas jaut, kad bus ne jis, jei taip viskas ir baisis, visas jo knas, rodos, liepsnojo, ir jis pasak jeigu nelabai garsiai, tai aikiai ir be baims od, nes kitas tada neatjo galv: - mogudys! Motina padjo abi rankas ant stalo ir drebaniu balsu tar: - Vaike - Ir tu! Ir tu! Mirtina tyla. Tiktai tvas ltai ltai kelia prie burnos prakst pyragiuk, jo ranka truput dreba, jis kramto pamau ir niekur neirdamas nei duben, nei pro lang, nei motin, nei vaik, tiktai vaikas gerai mato j burokinj viesoj, o tie randai nuo nosies iki s gal dar rykesni. Motina dabar labai pavargusi ir galutinai priblokta, ir vaikas, dar niekada nepatirtos pergals, diaugsmo ir baims jausmo apimtas, supranta, jog kak iauriai nugaljo, i to vakaro jis aminai neiojasi supratim, kad ir maiausio kirminlio tiesa sujudina milinus, kai jie nori ties paslpti po koki nors kit, vieai pasakyta. Tvas baig valgyti, pakilo, ijo kiem ir usirk pypk. Motina tvark indus, o vaikas niro kamar ir paskui, girddamas, kaip papsi tvo pypk, negaljo ramiai gulti, norjo lkti laukan, kak sakyti ar daryti, nes juk, antraip pamus, nieko nra baisiau u pergal, pasiekiam aunant atvir ird. Ryt tvas anksti ivaiavo laukus, ir vaikas girdjo, kaip motina j klausia: - Ar piet gri? - Ne.

- Tai sidk k nors kien. - Tiek to Taigi tiek to. Myrt jis rado pievoje, netoli darins, nune ai pasti, vadinosi namo, taiau ji njo. Vaikas voliojosi alia jos olj, bet ankstesniojo diaugsmo nebebuvo. Tarp j atsirado kakas, kas m skirti, stumti vien nuo kito, net j nekos buvo netikros, dirbtins, vaikas kakodl pradjo jaustis prie j kaltas. Namie buvo tyla. Vaikui esant, nei motina, nei tvas nieko nekalbjo. Kit ryt Myrtos jis neberado. Aplakst visas pakrmes, ibgiojo pievas, darus, iniuktinjo klojim n balso. Jo riksmo Myrta! Myrta! buvo pilni laukai, eidami keliu sukluso kaimyn vaikai rodydami jo pus. - Mama, kur Myrta? pagaliau puol vid, bet motina tyljo. - Kur Myrta? tamp j u sijono ir okosi ksti rank. - Neinau Kur Myrta? buvo bepuols su tuo paiu klausimu prie tvo, kai is brktant jo virtuv, taiau susivald: tvas buvo toks didelis, kad net pasilenk, eidamas po balkiu, jo gyslotos rankos karojo nuleistos prie kelni kieni, isigands vaikas spoksojo tas jo rankas, negaldamas itarti odio. Nubgs kamar, jis kukiojo, usimets ant galvos paklod, o kai nurimo, igirdo, kad tvas vl ijo kiem ir usideg pypk. Jis ten buvo ilgai, ir vaikas jau nebegaljo niekur dtis su savo nelaime ir visa ta maiatim, ipuol kiem ir akimirk sustingo, stabteljo ant plokio akmens prie slenksio. Tvas stovjo toliau prie kopi, atremt sien, jis buvo isiergs ir labai stipriai trauk savo pypk. Tada vaikas puol jam glb, jei tai buvo glbys, sikniaub jam kakur ties diru, ir vaik m smarkiai tampyti virpulys, o tvas su kiekvienu virpteljimu spusteldavo j kieta ranka. Kai tvas su vaiku sugro, motina udjo rank vaikui ant galvos. it ir viskas. Ir dar ia, prisiminus mokytojo dienorat, tikt toks sakinys: Tai buvo tkstantis devyni imtai keturiasdeimt septint met birelio devint dien, ir tvas temstant neramus vt prieangio duris, o dl tabako jis bt apsikents, bet Myrta turjo geras ausis ir nos, tai naktimis lodavo ir lodavo, kad ir toliausiai ugirdusi kok svetim ingsn ar bals.