Jonas Bilinas.

Lidna pasaka.
Par sapn
Atguliau lov. Knas buvo pailss nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir
apsvaiginta rpesniais ir neisristais klausimais, kurie kaip tycia lindo galv, klaidziojo po
urvelius mano smagen ir, nerasdami ten geistinos iseigos, rinkosi kuop ir, kaip rkas,
dangst mano prot. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudint driksni z ir
skambjo visoki balsai, o sukeltos lidnos mintys, kaip masalai, suksi po mano galv ir ilgai
nedav uzmigti. Ant galo apsndau, ir mano omen pradjo lankyti nerims sapniai...
Pasijutau tartum sviesioj pasaulje, kuri mes vadiname dangumi, kur auga rojaus
medziai, gieda stebtini pauksciai, kur ms sventi sentviai gyvena be joki rpesni ir
varg, drsi misli ir pageidim, ir pamaciau pat Sutvertoj svieto. Jis sdjo ant anksto
spindancio sosto ir visa matanciomis akimis maloniai veizjo ant visos pasauls ir ant
nesuskaitom mini aniol ir sventj, klpanci aplinkui jo sost. Bet mai jo veid
apsiaut tik k uzmatomas rpesnio sesuoltis, ir, pasauks is minios aplinkui stovenci
aniol, jis tar jam:
Tikras tarne! ne syk siunciau tave pildyti mano paliepimus ant zems; siunciu ir
dabar. Keliauk pas vien dievobaiming zmogel, kinink Zagar, ir paskyrs nuo kn
atnesk dsias jo mylim snaus ir dukters: lai amzinoj laimj jie garbina Sutvertoj savo.
Noris sunkiai kovoju nepildancius prisakym mano, bet neuzmirstu maziausiojo is
tarnaujanci man. Dl to noriu palaiminti Zagario seimyn, nes jis visados buvo tikru tarnu
mano. Noris matau did jo meil prie vaik, bet zinau, kad jo snus, gyvendamas ant zems,
iseit mokslus ir, uzmirss vard Sutvertojaus savo, kilt pries valdzi ir senus statymus
mano, o dukt, sitikdama broliui, sekt pdomis jo prapulties, ir tuo ne tiktai abu
dabar bdami nekaltais prazudyt dsias savo, bet dargi uzkirst keli isganymui savo
tvo, nes ant jo pult visi parzengimai vaik. Dl to eik, istraukie jaunas dsias nuo prapulties
amzinos, kad dievobaimingas tvas nematyt paklydusiais vaik savo, bet galt suseiti su
jais pas mane...
Girdjau, kaip po t Sutvertojaus zodzi nesuskaitomos minios aniol ir sventj
stebuklingais balsais pradjo garbinti Viespat savo, ir maciau, kaip aniolas, mosterjs savo
baltais sparnais ir vienam akies mirksnyj parskrids neaprubeziuot plot oro terp dangaus ir
zems, lindo pro lang stovinci ant Dubysos kranto Zagario gryci, kad ten ispildyti
paliepim Viespaties savo.
Paskui staigu viskas atsimain, ir as pasijutau nedidelj baznycioj. Buvo dar
ankstus rytas. Bobinciuj poteriavo suklaup kelios moterys ir du apdriskusiu ubagu;
zakristijonas suksi apie altori: matyt, kuningas taissi iseiti mision. As stovjau prie sienos
ir, rodos, kaip niekados nebuvs baznycioj, dairiausi aplinkui, prisiveizdamas ir klpancioms
moterims, ir spindanciam, papuostam liktoriais ir brangiu kryziu, altoriui. Staigu nuo gatvs
davsi girdti lidna gaida giesms, kuri kaskart darsi aiskesn ir balsesn, ir stai pro
atviras baznycios duris jo kuopa lidnai giedanci moter ir vyr, nesindama maz grab.
Tai buvo laidotuvs. Nesjai pastat grab ant mor, giesms balsas nutilo, ir visi zmons,
issiskirst po baznyci, suklaup m poteriauti. Tykiai guljo grabe lavonas... Stai pro
baznycios duris pamaciau einant susikumpinus vidutinio gio zmog. Jis skubinai prijo
prie grabo ir, puols ant keli, pradjo buciuoti zem ir balsiai verkti. Garsas jo vaitojimo
sklaidsi po baznyci ir atsimusdamas nuo jos sien, kaip lidna gaida, skambjo
poteriaujanci ausyse, dasiekdamas j sirdis. Dvi apyseni moteri prijuostmis sluost sau
veid. O senas susikumpins zmogus vis verk; jo gailestinga gaida, kilstanti vis auksciau ir
auksciau, trukd poteriaujantiems mald, ir visi nerimastingai dairsi aplinkui. Du vyrisku
prijo prie vaitojancio zmogaus ir, ramiai prikalbindami, stengsi isvesti j laukan. Bet jis
isspruko jiem is rank, pribgo prie Altoriaus ir, parpuols ant veido, suriko, apsvaigintas nuo
istiktos nelaims:
Dieve! nepasigailciau paskutin simt rubli tau atiduoti, kad tiktai sugrzintum
man sn!
Viename uzkampyj kaszin kas susijuok, bet tuojaus nutilo, tiktai girdjosi
pridvsinta zmogaus rauda; ant vis veid matsi nusiminimas, isgstis; nekurios moterys
dievobaimingai lingavo savo baltomis galvomis. Vaitojant zmog skubinai isved is
baznycios. Maciau skausmais isvagot jo veid, pabalusias isverstas akis, jauciau dejavimus
jo sirdies, girdjau, kaip uzkimusiu, pridvsintu balsu jis sak:
O Dieve, Dieve!..
Kas tas nelaimingas? mislijau stovdams.
Tai Zagaris, nabasninko tvas, tar tylom is uzpakalio lyg zinodamas
mano misl negirdtas man balsas.
As atsigrziau: salip mans stovjo nepazstamas galingas zmogus labai aukstas,
rstaus rimto veido, su pailga kuprota nose ir ilgais juodais plaukais; jo juodos, kaip angliai,
akys deg narsumu ir su pasididziavimu veizjo aplinkui; veidas jo buvo sviesus ir spindantis;
drabuzi joki neturjo.
Kam teip skaudziai nubaud Dievas tvirtai tikint Zagar? pratariau as rimtam
galinui.
Tai ne Dievo kaltis, atsak jis.
Kaip tai? nusistebjau. As pats maciau, kaip Dievas siunt aniol nuzudyti
Zagario vaikus!
Tai vaisius tavo ligot minci, atrm jis vl. Tavo paties issvajotas ligos
paveikslas: tas vaikas numir nuo raup ligos, tarpe js paci gimusios, Ir. js tiktai par savo
silpnum ieskote viskam priezasties svetur, kaltinate Diev teisybs ir proto. Tu sakai:
,,Tvirtai tikintis Zagaris? trauk jis toliaus, abejoju: negali bti tvirtais n tikjime, n
savo darbuose silpni zmons, kurie, nesuprasdami savo spk, laukia laims is svetur, o
nezino, kad ta laim slepiasi ir gyvuoja j paci dvasioje; kurie visk ir laim, ir meil, ir
dang perka arba tikisi nupirkti uz piningus teip pat, kaip tas nelaimingas dievobaimingas
Zagaris, norintis nelaimje uz piningus ispirkti nuo Dievo savo vaikus. Dl ko js, kalbjo
atsigrzdamas prie mans galinas, laukiate visko nuo kit, o neatkreipiate atidos ant savo
ypatos, kur yra tiek uzsislpusios energijos ir spk, kur galite atrasti tikr saltin laims?
Pazin savo dvasiskas spkas, atmestumt js paci issvajotas smklas ir ligotas mintis;
suprat savo gal, sunaudotumt j gijimui tarpe zmoni visuotins laims, turtumt tvirt
tikjim ir pasivedim savo darbuose ir tikrai pazintumt Diev teisybs, proto ir lygybs.
Dabar gi js esate tiktai save mylinciais silpnais egoistais, kurie nelaimje mindo kojomis
tuos, pries kurius neseniai dar drebjo ir meldsi. Zirk, jei netiki! tar jis, pams mane
uz rankos.
As pakliau akis ir staigu pamaciau, kad jau nebe baznycioj mes esame, bet Zagario
grycioj. Ant lovos guljo baltai aptaisytas lavonas mazos mergiks, kuri apsikabinusi
graudziai verk apyseni moterisk. Cia pat prie lovos sdjo dar trys moterys ir prijuostmis
sluost sau veidus. Grycia buvo tuscia. Bet stai atsidaro durys ir eina tvas Zagaris, tiktai k
sn palaidojs. Jo du vaiku staigu apsirgo rauplmis, snus pasimir, bet ant dukts
pasveikimo tvas turjo dar vilt. Dabar isvyds jau lavon, sukauk kaip akmeniu prislgtas
ir puol prie dukters; paskui staigu atsikl ir kaip pablds pradjo bgioti po gryci.
Maciau, kaip jis drask nuo sien paveikslus sventj ir myniojo juos po koj; girdjau, kaip
jis vaitojo, uzkimusiu ir pridvsintu balsu kartodams: ,,Viespatie, kaip tu man, taip ir as tau!
Maciau, kaip nutvrs is pasuolio kirv isbgo pro duris lank ir pradjo kapoti stovint arti
kryzi, vis kartodams uzkimusiu balsu: ,,Viespatie, kaip tu man, teip ir as tau! Girdjau, kaip
kryzius su triuksmu krito ant zems ir kaip Zagaris, voliodamasis po kiem ir draskydams sau
plaukus, lyg kaukdams vaitojo...
Ir vl staigu viskas atsimain. As jau su rimtu galinu keliu. Jis zeng labai greitai, ir
as, kaip mazas vaikas, tik spjau paskui j bgti.
Matai dabar tvirtum js tikjimo! kalbjo galinas. Tas dl to, kad js
nesitikit patys sau ir tiktai nuo kit laukiate laims; mislijate, kad geri daiktai paeina nuo
geros, o blogi nuo piktos dvasios, tuo tarpu kad js patys esate valdonais savo bvio, patys
gimdote vaisius savo pasielgim, tiktai nemokate naudotis is savo dvasisk spk
neistraukiate j aikstn, bet slepiate gilmj savo nuvergtos ypatos nuo js paci aki. Kiek
js sunesat auk savo kvailumui, savo silpnai dvasiai! Kiek prazudt maz kdiki ant aukos
melagingiems dievaitiems, kiek sudeginot narsi proto vyr ir nekalt moter; kiek dar ir
dabar padedat savo kraujo, puosdami auksu j smklas! O tuo tarpu tikro Dievo, Dievo
teisybs, proto ir lygybs, nepazstat! Js vergai, velkantieji ant savo sprando jung! Js j
velkate jau ne vien tkstant met ir ligi siolei negalite nuo jo nusikratyti. Js ant savo
sprando uzsidjote valdonus ir nuo j, o ne nuo piktos dvasios, paeina blogi apsireiskimai
js gyvenimo. Paveizk aplinkui! tar jis mosterjs ranka, matai gauj didzturci ir
valdon, laikanci savo leten ant simt, tkstanci ir milijon zmoni. Ar matai, kokius
turtus tie nuvergti zmons krauna savo valdonams, o patys tuo tarpu skursta varguose. Js
mgstate kaltinti savo nelaimse piktas dvasias ir visokius maistininkus, tikite, kad jie yra
saltiniu js varg, o tuo tarpu nematote, kad didziausiu js priesu yra valdzia, kuri
parkreipdama tikjim silo jums nusizeminim ir vargus, o apie brolyst ir lygias tiesas
uzmirsta. Vardan tos valdzios liejasi kraujas varguoli, viespatauja tamsyb; po jos priegloba
didzturciai traukia is js paskutines syvas doros, isjuokia ir mindo po koj js seseris, par
girtuoklyst ir kitus rankius atima savo kisen nuo js paskutin kruvinai uzdirbt gras. Ne
piktos dvasios, ne maistininkai ardo js gyvenim, ne jie uzdjo jums jung ant sprando, bet
tos smklos, kurias garbinimui js patys ismislijote, tie valdonai, po kuri letena su
nusizeminimu padjote savo sprandus. Teisyb, maistininkai priesai valdon, kurie
skriaudzia ir vergia zmones, jie visados kovos pries terioniskus valdzios apsireiskimus
kokia ta valdzia nebt, visuomet sjo ir ss pasipriesinimo grdus zmoni sirdyse. Dl to
valdonai keikia savo priesus is sakykl, piktos dvasios salininkais juos vadindami. Bet
piktomis dvasiomis jie yra tiktai dl valdzios. Jums gi jie yra geriausiais draugais, nesiotojais
laisvs, stiprybs, narsumo ir lygybs. Tie visi maistininkai, sudeginti ant lauz proto vyrai,
kankinami ir parsekiojami, duoda jums puikiaus pavyzd kovos ir pasipriesinimo terioniskai
valdziai; sekdami tuo j pavyzdziu js tobulinat savo gyvenim, gerinat bv, nesate ant savo
peci visos zmonijos geresn ateit ir laim. Tiktai eikite tuo keliu, numet smklas ir
terionus nuo savo sprando, o istrauk aikstn savo spkas, sdar ir broliskus jausmus,
tada greitai dasieksite laims, gysite tvirt tikjim, tursite visi vienod teising Diev...
Teip kalbdamas galinas atmet uzdangal ir parod man nuvergt zmonij. Maciau
vaitojancius vergus, aukaujamus melagingiems dievaitiems kdikius, deginamus ant lauzo
proto vyrus ir moteris, kovojancius tarp savs brolius ir par valdzios prispyrim liejancius
krauj savo artimo; maciau didzturci kambariuose isjuoktas ir paniekintas varguoli
dukteris, gyvuliskai parduoliojamas moteris ir vaikus, darbininkus, nuo varg ir sunkaus
darbo pajuodavusius, ligotus, atiduodancius savo spkas ir gyvast pininguociams. Girdjau t
nelaimingj vaitojimus ir keiksmus liemsmui, jauciau skausmus j nuzemintos, pamintos po
koj ypatos ir siaurus apsireiskimus j dvasios, ir mano sirdis plyso is gailescio...
Pasakyk, kas tu toks esi, ismokink, k reikia daryti? surikau nesavu balsu,
tverdams uz rankos galin, bet staigu atbudau, ir viskas pranyko. Jauciau tiktai krtinj
smark plakim sirdies; visi kno snariai skaudjo, galva buvo sunki ir karsta, veidas ispiltas
prakaitu; ausyse skambjo ir z visoki balsai, o uz lango, kaip atbalsis nelaiming varguoli,
be parstojaus kauk, staug ir verk siaurinis vjas.
1901.XII.26
Pirmutinis streikas
Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys...
Nors jau pavasario saul linksmai zirjo pro mano lang, nors lauke sprogo ir zydjo
medziai, vienok sdjau savo kambary: rengiaus prie egzamini. Buvo rytas, giedras, ramus ir
malonus.
Stai atsidaro mano kambario durys ir uzduss, sukaits, su linksmai deganciom akim
bga Rokus, mano draugas.
Ar zinai k, susuko jis, darbininkai streikuoja!
Kas, kur? klausiu as, pasoks ir iskts akis.
Sakau, darbininkai streikuoja, rkia, mojuodamas rankom Rokus. Juk
siandien pirma geguzs!
,,Pirma geguzs, streikuoja pereina per galv mislis, nusviecia prot: pasidaro
linksma ir lengva; is dziaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir sokti...
,,Darbininkai streikuoja! Tie zodziai buvo taip stabs, netikti ir malons. Jau buvau
skaits socialist knygeles ir laikrascius; girdjau apie kilstant darbinink judjim, apie j
kov su valdzia, su skriaudjais; girdjau apie pirm geguzs ir darbinink streikus;
sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kok svent, tolim, negalim daikt, nes tas buvo
kitur ne pas mus... Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno... Ir
stai siandien man tenka pirmkart isgirsti maloni ir linksm naujien...
Sakyk, kaip tas atsitiko? prasau drebanciu balsu Rokaus, negaldamas nustovti
ant vietos.
Mesk knygas, eikim pamatysi, ragina mane Rokus. Tycia uzbgau tavs
pavadinti.
Knyga skrenda ant lovos ir akies mirksny atsiduriam ant gatvs. Lekiam kone
tekini.
Kurgi? klausiu savo draugo.
Dabar turi bt prie tilto, kur vagon pabrikas, sako jis, bet eikim mazesnmis
gatvmis: mokini, maciau, neprileidzia, gali suturti.
Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvmis, uzdus, sukait.
Iseinu, kad tu zinotum, is savo kvateros, pasakoja man giliai kvpuodamas
Rokus. Ziriu: prie gelezies pabriko minia zmoni. Kas per, velnias, misliju sau, reikia
eit pazirti. O cia trys bobos patvoryj zvimbia: ,,Dievuliau, k cia dabar tie setonai
uzsiman, ir Dievo nebijo ramiems zmonms darb gaisinti...
Pribgu: pabriko vartai atviri, ponyb, perbalus ir issigandus, stovi ant kiemo, o is
vidaus, kaip dmai is peciaus, virsta aprk, paisini darbininkai; prie vart stovi aukstas
jaunas darbininkas ir saukia: ,,Draugai, meskit visi darb, eikit ant gatvs, siandien ms
svent, pirma geguzs laisvs ir atilsio diena; istisus metus vargom ir dirbom
pabrikantams, siandien galim atsilsti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus
draugus prisidti, lai visi mato ms galyb ir vienyb!..
Zirk! susunka Rokus, kada is uzkamps isbgam ant didziosios gatvs.
Mano sirdis mai sustoja plakus, knas nutirpsta; paskui vl greitai greitai musa
smilkiniuos, zia ausys. Matau t, ko buvau nemats. Nuo tilto visa gatv pilna zmoni. Eina
jie ramiai, rimtai, is palengvo: nesigirdt n juokavim, n dain. Isblyskusios merginos,
pasilenk, pajuodav seniai ir jauni vaikinai, visi aprk, paisini, tiktai k darb pamet,
pabrikus palik. Pavirs j minios, tai cia, tai ten, matos nesamos sprogstanci medzi sakels,
plavsuoja ant lazd iskeltos raudonos skaros. Kaip plati up plaukia iskilmingai pirmyn ta
galinga srov zmoni, tik dabar pajutusi savo vargus, skriaudas, prispaudim, plaukia
ramiai, is palengvo... Vienok aplinkui kilsta baim, neramumas. Visur uzdaro krautuves ir
puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta issigandusi pon veidai; is vis sali
skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nezino, k daryti. Tik apdrisk, basi
vaikai, subg is viso miesto, neatboja nieko: jie drsiai eina priesakyj darbinink minios,
linksmai sokinja, ceza, ziopso...
Mes su Roku skubinai prasitrinam darbinink tarp ir tenai pranykstam...
Stai minia prieina prie kapsuli pabriko. Cia dirba 400 zmoni daugiausia
mergin. Dunzga ir kriokia masinos, virsta is kamino dmai. Priesais pabriko, kitoj gatvs
pusj, stovi aukstas raudonas kaljimas; stora akmenin siena aplinkui. Ir cia, ir ten uzdaryta.
Atadarykit! saukia darbininkai, klebindami pabriko vartus.
Neleisiu! rkia is vidaus direktorius.
Vartus lausime! grasina jam nuo gatvs.
Vartai staiga atsidaro, pasirodo storas direktorius ir triskart sauna is revolverio;
niekam nepataiko. Darbininkai ismusa jam revolver is rank ir verziasi ant kiemo.
Meskit greiciau darb ir eikit cia! saukia is minios jaunas darbininkas.
Siandien ms svent pirma geguzs!
Masin dunzgjimas ir kriokimas nutyla, kamino dmai nyksta. Pabriko duryse
pasirodo isblyskusios merginos, bailiai ziri susirinkusius, paskui bga ant gatvs,
maisosi su minia ir tenai nyksta.
Bravo! ura! linksmai saukia minia, sujudus, subruzdus. Kaljimo langai visur
atsidaro, pasirodo zmoni stovylos, kyso rankos su plasnojanciomis skarelmis.
Vivat! vivat! susunka pradziug kaliniai, ir gelezins lang krotos dreba ir
linksta nuo j rank.
Vyrai, eime, isleiskim kalinius! kilsta is minios drss balsai. Jie nekaltai ten
sdi, badas, vargai ir valdzios prispaudimas juos ten uzdar!
Issigandus policija ir kaljimo sargai bga prie jo vart, istraukia savo kardus. Minia,
kaip vtros sukelta jra, linguoja ir zia. Tik rimtesni darbinink balsams pasiseka sulaikyti
drsuolius nuo isardymo kaljimo vart...
Policija nesnaudzia. Jau nutvr kelet drsesni darbinink ir tysia juos dal. Stai
gatvs gale trys policijantai uzpuola ant atsilikusio darbininko, tveria j uz peci. Tas
pasipurto ir nukrato juos salin. Subga daugiau, pavercia j ant zems, musa kumsciais,
spardo kojomis; uzvercia ant vezimo ir sulip virsum jo veza kaljim.
Pats policmeisteris sukasi po darbinink tarp, keikia ir varo juos namon.
O tau ko cia reikia, ar ir tu maistininkas? uzsipuola jis ant isblyskusio 15 met
vaikino, kuris stovi prie tvoros ir lidnom akim ziri aplinkui.
As noriu didesnio uzmokesnio, atsako lidnu, bet tvirtu balsu vaikinas.
Mano tvas senas, o motina ligota, juodu abu ant pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti
paseno; mano menko uzdarbio neuztenka kenciame bad.
Tylk! surinka ant jo policmeisteris ir nezinodamas, k daugiau besakyti, eina
toliau. Jam po koj pasitaiko berankis, apdrisks senis.
Eik namon! rkia ant jo nesavu balsu policmeisteris.
Man nra nam! atsako drebanciu balsu senis. 30 met dirbau ant pabriko kaip
juodas jautis, tkstantis kroviau kasmet savo isnaudotojui darbdaviui, o kada jo masinos
sulauz man stai sit rank, jis mane ismet nuo savs kaip sun. Turjau paci, mazus
vaikus: pati stai ant sito kapsuli pabriko gavo dziov ir mir; vaikai dar kdikiais visi ismir
nuo bado, salcio ir blogo uzlaikymo, nepamat n vieno laims spindulio... Man nra nam!
murma pamlynav senio lpos, jo zila galva dreba, o per raukslt veid rieda dvi
karcios, dar uzsilik asaros...
Darbinink minia issitiesia per vis gatv ir eina toliau. Nepraleidzia n vieno
pabriko, dirbtuvs; is visur kviecia savo draugus, saukia ant gatvs ir vl eina toliau
ramiai, rimtai, iskilmingai. Ir pradzi nedidel, minia issitiesia ant puss viorsto, pavirsta
skruzdlyn; matai tik galvas, judjim, girdi zim. Darbas sustoja visam mieste: nekilsta
aukstyn is kamin dmai, nedunzga masinos, netarska vezj ratai, visa nutyla.
Streikas tsias dvi savaiti. Negirdt n mustyni, n vagysts; nematyt girtuokliavimo.
Kunigas kapelionas nedlioj sako mums, mokiniams, pamoksl, keikia atsisakiusius
nuo darbo darbininkus, kurie vietoj nusizeminimo ir paklusnumo drsta priesintis
pabrikantams ir tingi dirbti; praso, kad mes ta dvasia neuzsikrstume ir liepia melstis uz
paklydusius...
Nekantriai klauso mokiniai kunigo zodzi, laukia j galo, ir bga is baznycios uz
tilto, miesto sodn, kur linksminas, susirink su savo paciomis ir vaikais, darbininkai:
kiekvienas nori pamatyti, kaip sukil darbininkai streikuoja, kaip jie svencia pirm geguzs.
Ne vienam priseina uz tai sdti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi, uzkait, pasakoja, k
mat, girdjo ir k mislija...
Pabrikantai nusimin. J dirbtuvs stovi tuscios, pragaistis didel, bet pasiduot,
ispildyt darbinink reikalavim nenori. Saukias prie policijos, leidzia telegramus
gubernatoriui, ministrams. Sie lipdo savo apgarsinimus, gsdina darbininkus, niekas
negelba.
Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams uzmokesn jie sutinka ant reikalavim
Darbininkai, linksmi, su nauju tikjimu savo spkas, stoja prie darbo: vl dunzga
masinos, tarska ratai, rksta is kamin dmai...
Pirmutin streik darbininkai laimjo, laimjo be dideli auk, be kraujo praliejimo...
1903
Be darbo
Liepojuj, prie miesto sodno, po medziu, stovi susitrauks isblysks zmogus. Jo
drabuziai ploni, bet ir tie lopiniuoti, su kysincia vietomis vata; cebatai taip pat nudvti, rodo
koj pirstus, storais autskariais apvyniotus...
Tai iesks darbo darbininkas Laurynas Dda. Atvaziavo jis cia is Rygos. Ten dirbo
vagon Iabrikoje 15 met; daug mat vargo ir nelaimi, daug visa ko patyr, teciaus didzio
bado nekentjo. Bet paskutiniais metais prasidjo krizis stoka darbo. Simtai ir tkstantys
atstatytj darbinink pasijuto ant gatvs; kitas neturjo gimini ir pazstam, kur nors tuo
tarpu galt sau prieglaud rasti.
Atstat Iabrikantas ir Lauryn, nors jis tam Iabrikantui tiek met dirbo, savo sveikat
padjo...
Pasijuts ant gatvs, Laurynas is karto negaljo suprasti, kas su juo atsitiko, nezinojo,
kas daryti. Dvi dieni isguljo jis savo kambarly, kietoj lovoj susiriets: niekur neisjo, nieko
nevalg. Treci dien atsikl isdzivusiu gomuriu, galva suks, ausyse skambjo, o akyse
sokinjo zali ir raudoni ziburliai.
Atsimin Laurynas, kad jis dvi dieni nevalgs. Parsines desros ir svar duonos,
pasistiprino kiek, paskui suskait pinigus: maza ilgam nepakaks. Suprato, kad reikia ieskot
koks nors uzsimimas, jeigu nenori badu numirti. Kitokios prieglaudos nebuvo. Gyveno
sodziuj jo brolis kampininkas, vaikais apsikrovs, bet pats vargiai pakaktinai sau duonos
turjo. Matsi Laurynas su juo seniai, susirasint nesusirasinjo: gda buvo prie jo kreipties,
pasalpos prasyti.
Vis savait isvaiksciojo Laurynas po Ryg, ieskodamas darbo: niekur jo neprim.
Nuplyso batai, baigs pinigai.
Met Laurynas Ryg nuvaziavo Dinaburkan: pasitikjo k nors laimti. Bet ir tenai
darbo nebuvo; daugelis ismestj is Iabrik darbinink badavo, neturdami kuo duonos
nusipirkti.
Dvi savaiti prasivalkiojo Laurynas po Dinaburko miest, isalks ir nusimins: nieko
negavo. Visur jam sak, kad darbo nes, kad jis silpnas ess darbininkas... Atsimin tada jis
Liepoj, kur, girdjo, daug es Iabrik, plati pramonija...
Vaziuosiu ten, nusprend Laurynas, gal k nors surasiu...
Keliavo jis Liepojun tai pscias, tai slapstydamos gelezinkeliu, nes pinigai jau visai
baigs, bilietui nebepakako. Ant galo atvyko... Bet ir cia visur girdjo t pat atsakym:
nereikia, ir be to daug turime...
Ir sitai, isalks, nuvargs ir susals, atsidr jis ant galo prie Liepojaus miesto sodno.
Susiriets kur nors po medziu, vl ketina jis cia pernaktavoti ir nors kiek atsilsti.
* * *
kanotas rudens prievakarys; artinas tamsi naktis. Ziemys vjas kaukia ir svilpia,
nesdamas liet ir salt, knisasi po skyltus Lauryno rbus, siurpuliais perimdamas nuvargus,
stingstant kn. Griaudziai slamdami, krinta ant papurusios juodos zems geltoni medzi
lapai; o pavirs j cezena, lidnai zdamas, smulkutis lietus, slapina zem ir mazais grioveliais
sriuvena slnin. Lidnai ziri Laurynas paskendus ke sodn ir klausos. Sodno osimas ir
slamjimas jam tartum zinomas, jau girdtas: jis kelia jo minty vien paskui kit skaudzius
gyvenimo atsiminimus...
Sitai jis treti metai Iabrikoje jaunas, sveikas ir stipras, kaip augs derlingoj zemj
uosis...
Ateitis linksmai zirjo jam akis, ir jis, pilnas tikybos, zeng pirmyn. Noras jo buvo
nedidelis: padirbti kelet met Iabrikoj, susidti pinig ir grzti atgal sodziun, ten nusipirkti
zems gaballis ir kininkauti. Ir Laurynas tvirtai tuo tikjo...
Bet paciam darbo karstume, kada svajodamas apie k grz jis vinims skyles,
nusmuko nuo masinos dirzas ir, uzkabins Lauryno rank, suk j ratan... Suriko nesavu
balsu Laurynas, isgirds, kaip sutraskjo jo rankos kaulai, ir apalps pargriuvo.
Atsitekjo jis ligonbuty, su suraisiota ir sustatyta ranka. Sesius mnesius tenai
isguljo. Daktarai siaip be taip atatais rank, ir jis pagijo. Bet jautsi dabar daug
silpnesnis nekaip pirma.
Ilgai vargo ir pras Laurynas, kol Iabrikantas j prim atgal. Uz suzeidim neatlygino;
dargi trigubai pasirpino isplsti nuo jo visokiomis bausmmis pinigus, kurius buvo davs jo
gydymui. O darbas buvo sunkus ir vienodas; vis dien reikdavo stovti ant vietos nevalia
n atsitraukti, n atsissti; kas antra savait reik dirbti naktimis. Uzdarbis buvo vidutinis. Bet
daznai reikdavo duoti kysiai ,,meistrams, ir kartais tik tik pragyvenimui bepakakdavo. O
cia tuojau Laurynas ved, vaiko susilauk, dar sunkiau rados. Met jis ir apie k svajoti:
mat, kad Iabrik bus sunku palikti, kad cia reiks ne tik dirbti, bet ir mirti. Tatai kankino
Lauryn, slg jo dvasi; j vis dar trauk sodziun, nors ir ten buvo mats vien tik varg...
Ir tik parjs is Iabrikos namo, nusiramindavo kiek Laurynas, zirdamas savo maz
snel, kur labai pamyljo. Bet vaikas, metus isgyvens, apsirgo ir numir...
Pasidar dar nuobodziau. Jis vis dien Iabrikoj, o pati namie viena be uzsimimo.
Ant galo ir ji pastojo Iabrikon.
Vaikui numirus, trejus metus pagyveno jiedu, siek tiek apsiprato, nurimo, kaip staiga
vl atsitiko nelaim: apsirgo dziova Lauryno pati ir po pusantr met numir...
Pasiliko Laurynas vienas, kaip stagaras. Pirmais metais is nuobodumo net gerti buvo
pradjs, bet paskui pergaljo save ir met. Bet gyvenimas jam buvo nebemalonus: seimynos
nebeturjo, o su draugais ir pazstamais retai tesusieidavo.
Paskui prasidjo streikai ir krizis; daugelis pakliuvo kaljiman, daugelis liko be
darbo...
Sitai ir jis stovi dabar svetimam mieste patvory ir kalina dantis. Drgnas saltis rausias
po jo plonus rbus ir marina nuvargusius snarius...
* * *
Ziri Laurynas plinkant sodn ir klausos. Medzi osime ir vjo svilpavimuos tartum
girdi jis gatve einanci darbinink balsus ir skavimus, palicijant rkavimus, svilpiancius
kazok kanciukus, raizancius darbinink nugaras. Tartum tai vargdieni vaitojimus ir j
vaik verksm nesa laibos, gailestingos vjo stygos, tartum tai atbalsis t, kurie, paskend
varguose ir nelaimse, zudo savo jaunyst, spkas ir sveikat, aukaudami jas savo
,,darbdavjams.
Kaip tie geltoni medzi lapai, krinta myrio pakirsti vargdieni broliai ir seserys
nuo vargo isdziv, nuo darbo pajuodav, krinta su gailesciu ir graudziu dejavimu,
ankstyv lig ir prispaudimo pergalti. O j kap, kaip tas rudens lietus, mirko kasdien
karcios likusij asaros, asaros t, kuri toks pat likimas laukia. Jei tas asaras surinkti,
pasidaryt sriauni up: papldus ji viena galt numesti vergij. Bet isbarstytos po vis
pasaul, dzista jos nematomos, nezinodamos savo galybs. Ir liesis tos asaros, kris nekaltieji,
kol zus ir eis ant nieko po visur issklaidyta darbinink galia, kol vargdieniai nesupras savo
galios ir nesusivienys...
* * *
Taip galvoja Laurynas. O tamsi rudens naktis jau isplt savo juodus sparnus ir
apdeng jais dang, miest ir sodn... Ant gatvi suzibjo lempos; bet sodne, kur prisisliejs
medzio stovi Laurynas, tamsu. Drugys krecia Lauryn nuo drgnumo ir salcio, bet eiti kitur
nra kur, ir nesinori.
Atrado jis po medziu akmen ir atsisdo, nordamas nors kojom duot kiek atsilsti.
,,Kur as dabar dsiuos? msto Laurynas. Kad nors draug ar pazstam turciau,
kurs nuramint ir pastiprint, su kuriuo galciau pasikalbt ir pasirodavot: tada nors ne taip
bt baisu ir nuobodu, ne taip rpt badas ir ateitis. Dabar nra nei vieno, kurs mane
pamint arba atsimint. Ir kam mano gyvenimas reikalingas? seimynos, apie kuri reikt
rpinties, nebeturiu ir netursiu, zmonms gi naudos jokios atnesti nebegaliu, nes esu silpno
kno ir pailsusios dvasios. Bti Iabrikanto vergu, dirbti tik dl to, kad pusbadziai galciau
gyventi ir laukti, kol vl ismes pro duris, ar beapsimoka? Tai kam gi dar ieskoti darbo, kam gi
dar be reikalo tos naujos kancios? Ar ne geriau vienu matu pabaigti su tuo gyvenimu?..
,,Tikiu, kad darbinink padjimas pasigers, kad j laukia sviesi laisva ateitis, bet lai
uz t ateit kovoja jaunesni ir stipresni, lai jie kala sau nauj gyvenim... As pagyvenau
pakaktinai, nors ir nieko kita nedirbau, kaip tik kroviau turtus savo Iabrikantui, buvau jo
vergu. Uz tai jis mane pavert dabar elget be vietos, sveikatos ir savasties... Ir nejaugi,
atkiss rank, turiu prasyti praeinanci ,,pon ir rinkti skatikus? Ne, niekados! gana
zeminties ir maldauti mylistos t, kurie vis gyvenim laik mane uz juod jaut ir isnaudojo
mano sveikat. Lai duoda nors laisvai numirti, jei nedav laisvai gyventi...
Laurynas galvoja apie t saltai be galvos karscio ir sirdies skausmo. Jam nors
lidna, bet ramu. Mintis, kuri paskutiniu laiku pradjo j lankyti, dabar uzvaldo jo visus
jausmus, giliai rausiasi po jo omen. Jam toks ateina noras numirti, nebejausti to bjauraus
gyvenimo ir varg, kurie j amzinai kankino! Jis taip troksta uzmigti sitam sodne, kur nors po
medziu, uzmigti amzinai, medzi osimo sibuojamas, vjo svilpimo liliuojamas. Mirties
pakirstas jau jis nebejaus n salcio, n siurpaus drgnumo; jo vl nebepriguls Iabrikantui,
neprasys jo darbo...
Atsimena jis sodzi, kur kadai tarnavo bernu, laukus ir pievas, kur ar ir pjov,
dainas, kurias su kitais dainavo, bet lidnai nusisypso: ir ten ne geriau, ir ten skursta
darbininkas, tamsumo ir vargo prispaustas, vis niekinamas ir zeminamas: ir ten nr kur
dties, reikia bgti miestan, Amerikan ir AIrikan duonos ir naujo gyvenimo ieskot.
* * *
Ilgai sdi susimsts Laurynas... ilgai msto galbt apie Diev, an gyvenim, o gal
ir k kita?.. Bet sitai staiga atsistoja, padeda vien koj ant akmens ir pasistieps pradeda
graibyti rankom virsum galvos. Desine ranka uzciumpa jis drt liepos sak.
Gera, istrs, taria jis balsiai ir, kiek pastovjs, nusoksta nuo akmens.
,,Tai k, galvoja stovdamas, jau naktis, visi rengias gult, visi iesko pailsio,
reikia ir man pasikloti sau patalas... Juk tada ir as nebejausiu nei drgno salcio, nei snari
skaudjimo, nei pilvo gurgjimo, bsiu ir as laimingiausias...
Nr zinios, dl ko jam uzeina noras valgyt. Atsimena, kad jo kisenj dar yra keletas
skatik. Nueina jis prie stovincios sodno gale lempos, istraukia is kisens pinigus ir suskaito
15 kapeik.
,,Pavalgysiu paskutin vakarien ir as, msto Laurynas ir eina ieskot maisto.
Greitai sugrzta atgal: vienoj rankoj nesas butel alaus ir gabal duonos, antroj
suvyniot virv. Atsisda ant akmens ir, atsilauzs duonos, valgo. Jaucia, kaip apkramtyti
duonos ksneliai slenkia is gomurio viduriuosna, bet kely apsistoja... jis pradeda zagsti.
Atsidaro butel alaus ir geria. Saltas skystimas tartum sildo Lauryno vidurius, bet paskui j
paima drebulys. Apkarsta jam ir alus, ir duona, noras valgyti praeina.
Laurynas uzkisa butel, deda al su duona kisenn ir skubinai atsistoja, tartum
bijodamas pasivlinti. Nutveria virv, pasistoja ant akmens ir griebias uz sakos, bet is
greitumo paslysta ir krinta zemyn. Giliai alsuodamas, suciauptomis lpomis, vl jis lipa ant
akmens, ir uzneria uz sakos virv. Galvoja jis tik apie viena... Kilpa prirengta... Laurynas
kisa jon savo galv ir pasispyrs pasikabina ore...
Akyse jam sokinja ziburliai, pradeda plsties tai raudoni, tai zali ratai, bet visa kas
akies mirksniu nyksta is jo omens: pasidaro tamsu. Nebejaucia jis nei savo baisaus kriokimo
ir putojimos, nei koj traukimo, kurios riecias ir tiesias kaip nuo priemcio. Jo kne amzinai
uzminga mintis ir jausmai, nutilsta visi gyvenimo vargai...
Tik zia ir staugia siaurs vjas, sibuodamas kabant ant sakos Lauryn, lidnai
cezena smulkutis rudens lietus, slapindamas jau sustingus jo kn, ir graudziai slama
krintantieji medzi lapai, tartum glostydami pamlynavus veid...
1903
,,Ant Uetlibergo giedra!
Nors jauciaus nekaip, bet atsikls apsitaisiau ir isjau miestan pazirt, koks oras.
Buvo saltas, apniuks rytas, ir ant viso miesto guljo toks storas rkas, kad uz keli zingsni
nebuvo zmogaus matyti. Tik slinko pro sal zmoni sasliai, tauksdami int akmenis savo
batais: kazin kur toli skambjo vezjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per misias. Buvo
ventadienis atilsio diena.
Eidamas miesto gatvmis, pamaciau ant kerci islipdytus raudonus apskelbimus: ,,Ant
Uetlibergo giedra! To telaukiau. Senai norjau pamatyti, kaip tas apguls miest rkas isrodo
nuo kalno virsns. Nors oro drgnumas pro nos ir gerkl rauss plauciuosna ir, kaip koks
dusulys, slg krtin, nors siurpuliai krat kn, teciaus noras pamatyti nuo kalno saul ir po
savo koj neregt paveiksl, pakvpuoti grynu oru ir pasidziaugti prigimties grazumu buvo
toks karstas, kad nieko nelaukdamas pasukau int vakarus ir skubjau, skubjau... Msciau tik
apie tai, kad nepasivlyciau, kad suspciau uzlipti, kol issisklaidys rkas.
Po valandos jau buvau po paciu kalnu, bet turjau atsissti pasilst. Ir cia buvo tyla
dar didesn. Prigimtis kaip numirus. Apsiasaroj medziai sunkiai galvojo, n vienos sakels
nepajudindami. Tik mazi upeliukai sokinjo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubjo
apacion, maloniai sriuvendami ir kazin k lidnai pasakodami. Kalno visai is po rko nebuvo
matyti, rods, kad jo cia nei nebuvo. Bet kas cia? Stai aukstai ore linksmai sulojo suo ir
pasklido garsus skaujanci vaikin skardas. A! tai ant kalno. Laimingi, jie jau aukstai!..
Atsikls nuo suolelio, pradjau ir as risties siauru baltuojanciu takeliu, kuris
vingiuodamasis nyko rke. Bet juo auksciau, rkas vis labiau ir labiau retjo; kvpuoti buvo
kaskart lengviau ir smagiau; dangus virsuje is tamsaus pasidar palsas, paskui melsvas, ant
galo sviesiai mlynas. Ant nusvitusio jo skliauto pasirod saul: atmetus nuo savo veido
uzdangal, ji vienu akimirksniu papyl spindulius ir kaitriai pradjo sildyti mano kakt. Bet is
sali tebestovjo rko siena, nors tos sienos virsus jau buvo matyti ir nebetoli. Dar palypjau
anksciau... Ant galo, nuvargs, atsirmiau int apaci...
O kaipgi neapsakomai buvo grazu! Cia pat po mano koj guljo balta debes jra.
Buvo tokia romi, kad tik geriau prisizirjs galjau pastebti, kaip jos apvalios, tarsi
kamuoliai, bangos is palengvo ritosi ant viena kitos ir kilo ankstyn; jos, sauls svieciamos,
buvo taip skaiscios ir malonios, kaip minksciausias baltas pkas. Zirjau ir negaljau
atsizirti. Viduryje matyti buvo mazut, medziais apaugusi sala; uz j auksti krantai; dar
toliau, kaip sidabras, spindjo sniego ir led kaln virsns, rodsi, galinga ginkluot
milzin eil sustojusi sergjo stebukling sal. O juk pereit kart nuo sitos pacios vietos
giliai po savimi, kur dabar debes jra liliuoja, maciau dail miest, zaliuojancias pievas ir
klonius, mirguojant ezer ir jo pavirsiumi skrajojancius, tik tik matomus laivelius. Kur tas
visa kas dingo? Rasit nuskendo bedugnsna ir kazin ar beiskils? Juk dar mazas bdamas
girdjau pasakas apie miestus, ezeruose palaidotus. Bet ne, klausykit! Ar girdi, kaip is po
debes mr kilsta ankstyn iskilmingas ir malonus varp skambjimas? Ar girdi, kaip toli toli
suzvieg masina? Apacioje tebegyvena! Juk as pats dabar pat is tenai atjau... Rados taip
linksma ir lengva, kad norjau skauti ir dainuoti, lakstyti po kalno virsnes arba, nusokus
nuo turkl, nardyti ir plaukyti po sit pk jr, kaip tat daro mazi vaikai, lakstydami po
kupecius sieno. Zinoma, tat buvo tik grazi iliuzija: nusoks bciau sau tik sprand
nusisuks...
Tuo tarpu saul vis labiau sild. Nuo jos spinduli apvalios debes bangos pradjo
draikyties, skirstsi nuo viena kitos, kilo aukstyn ir nyko. Sitai pro vien j plys, pacioje
gilumoje, kaip koks stebuklas, isplauk varpin, cia pat, po koj, netiktai pasirod namas;
ten toliau sumlynavo ezeras... Atsiminiau pasak apie isliuosuot is po stiklinio kalno
karalij... Turjau piln ties pasakyti su Silerio medziokliu:
Matyt po kojom tik jrs miglotos,
Zmoni sodybos nuo aki uzklotos.
Tik debesiui trkus, per tarp matai:
Zemai ten yr svietas, zaliuoja laukai.
Man bestovint, rkas issisklaid ir pranyko. Kur tik pat buvo debes jra, dabar
stovjo miestas, guljo ismtyti kloniai ir zaliuojancios pievos, mirgjo ezeras...
1904
Zvaigzd
Atvaziavs ant vasaros savo tviskn, isjau vien sventadien su broliu laukan jav
aplankyt. Grazu buvo neapsakomai. Ant dangaus n maziausio balto debeslio. Tik tik pt
vjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodsi, jog tat yra apsndusios prigimties
kvpavimas, nuo kurio pats oras drebjo, tviskjo. Romiai stovjo apsvaigs miskas: n
osimo, n pauksci giedojimo. O aplink j marguliavo javais apsti lankai: cionai pabal
rugiai stovjo, palenk sunkias savo varpas; tenai toliau zaliavo vasarojus, zydjo grikai. Ore
n vieno balso, n vieno sauksmo. Tik toli, Sventosios pakrasciuose, rkavo zsys, raudojo
piemeni rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad, rodsi, pati saul zeme ridinjo.
Apjusiu eziomis rugi ir vasarojaus lauk, prisiartinova prie misko. Cionai,
slpdamuos nuo sauls spinduli, palindova po pusimi ir atsigulva pasilst. Beguldamas
pamaciau is antros puss einant pamiske sen zmog, lazdele pasirimsciuojant. Jo stovyla
pasirod man pazstama.
Zirk! bene Simanas eina? paklausiau brolio.
Aa, jis, atsak pazirjs brolis ir susuko: Ei dde, kur eini? palauk!
Senelis sustojs atsigrz. Pazins mudu sulingavo galv ir pasisuko int mudu.
Na, tai ko judu cionai gulita? geru, bet siurksciu balsu tar prisiartins.
Gulkis ir tamsta, atsak brolis. Mat kaip kaitina, prasivdsi.
Pasirms lazdele sunkiai rang dd Simanas senus savo kaulus, kol atsisdo ant
zems.
Tai gal javus lankta? paklaus.
Nagi apjova... atsak brolis.
Ir as isjau pazirt, tar Simanas, bet nelabai kokie javai. Seniau ne tokie
bdavo... kas metai vis blogyn ir blogyn. O cionai visa pabrango, mokesciai auga... Kas ir bus
toliau... is kur bepriteks zmons...
Bet mai ant Simano veido pasirod ypatingas linksmas spindulys. Sypsodamasis ir
tik tik linguodams zil galv zirjo int mane. Zinojau, k nori pasakyti...
Na, tai dabar, Jonai, tar pasilenks prie mans Simanas, papasakok mums k
nors. Juk tu daug zinai, daug esi skaits ir apie kitas salis, ir kas pasaulyje dedas; tik tavs
neprisipraysi, nenori mums pasakoti...
Niekas kitas visame sodziuje nemgdavo taip pasakojim, kaip dd Simanas. Patirs,
bdavo, kad as atvaziavau, ir ateina sventadien int mane naujien pasiklausyt. Ir jeigu tik
praddavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidnakcio. Jeigu dar kit
k labiau mgdavo, tai tik savo k ir medziokl, kurios ir senas bdamas negaljo issizadti.
Taigi dabar sunku man buvo issisukti; noroms nenoroms turjau pradti... Zodis po zodzio
prijome ir prie astronomijos. Kada jau ismatavome sauls didum ir zvaigzdzi tolum ir
isreiskme savo nustebim dl Dievo galybs ir prigimties neapsakom grozybi, mano brolis
tar:
O kodl gi dien zvaigzdzi nematyti?
Kada jam tai isaiskinau, dd Simanas atsiliep:
O as ir dien esu mats!..
Nejaugi tamsta matei? paklausva su broliu.
Maciau... atkartojo Simanas ir lazdos atsirms pradjo pasakoti:
Senai tai buvo... Dar as, judviej tvai, amzin atils, ir visi ms sodziaus po
ponais tebebuvom... Kratva sitai aname lauke pamiskje mudu su Baltrum Rudoku msl;
skubjova dirbti, nes buvo jau po piet, o ligi vakaro turjova nukratyti dar didel msl
apvezt lauko plot. O neduok Dieve, bdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova issijuosusiu.
Besisluostydams nuo kaktos prakait, pakliau galv ziriu: pro pat pusies virsn danguje
ziburlis saly debesio, po kuriuo k tik saul palindo.
Zirk, sakau Baltrui, ar tik ne zvaigzd ziba?!
Ar tu sapnuoji? atsiliep Baltrus ir pakl galv.
Bet tu pazirk, atsakiau jam: argi nieko nematai pakrasty ano debeslio, kur
sit uz tos pusies nikso?
Is ties, susuko Baltrus, lyg tartum kas ziba!
Sustojova mudu, ziriva int t zvaigzd ir galvojava, kas tat gali bti, kad dien
zvaigzd pasirod. Tik pamatva nebetoli: eina prievaizdas Ginbutas (tas pats, kurs ir dabar
paupyje tebegyvena). Per vis kn mudviem siurpas parjo.
O ko js cionai, uncvotai, sustoj stovit, a? suriko prisiartins.
Pamaciau, ponai, zvaigzd, sakau visas drebdamas, tai ziriva su Baltrumi.
Nezinova, kas tat gali bti...
Koki zvaigzd, kur? paklaus.
Zirk, sakau, ponas, pro anos pusies virsn kaip tik pakrasty debeslio
ziba.
Ir siaip zirjo prievaizdas, ir taip nemato.
Nieko nematau tar piktai ir paliks mudu nujo atgal.
O mudu su Baltrum drebava. Dabar, sakova, tai jau bus. Nujs lieps atnesti vyci
kl, pasauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panesti negalsiva. Ir
zvaigzd uzmirsova. Dirbova dabar taip, kad tik dulks per lauk jo; bet sirdys abiej
drebjo. Ant galo pamatva: sugrzta kazin kuo rankoj nesinas. Kojas mudviem pakirto tik
pastovti begaliva...
Ar tebematyti dar zvaigzd? paklaus mans.
Pakliau galv aukstyn dar ziba. Parodziau. Pridjo prievaizdas prie akies ilg
vamzdel ir ziri.
Teisyb, zvaigzd, atsiliep lukterjs. Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad
galjai j pamatyti.
Pats pazirjo, paskui ir mudviem vamzdel dav. Pamiau j drebanciom rankom,
pridjau prie akies ir kuo tik nesurikau nustebs: taip dabar aiskiai matyti buvo zvaigzd, ir
tokia buvo apskrita, grazi, kaip mazas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem
prievaizdas, kokio zvaigzds esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsak.
Toks geras buvo, kokio n pirma, n paskui niekados nemaciau. Ant galo atsimin, kad mes
stovim, ir liep eiti dirbt.
Zirkit, kad ligi vakaro bt padaryta! pasak nueidamas siurksciu balsu.
Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvom, kad taip visa kas gerai pasibaig...
Tai nepakliuvota uz tai? paklaus mano brolis.
Ne, tuo kartu zvaigzd isgelbjo, atsak atsidusdamas Simanas.
O lupdavo, oi lupdavo! kalbjo toliau atsimins praeit senelis, linguodamas zil
savo galv. Uz menkiausi daiktel kraujas plaukte plauk. Ir neduok Dieve, jeigu kas nors
kart paklidavo: tas vis gyvenim mindavo. Dabar tai bepiga su situo. Js sit mokslus
einat, zmonmis paliekat ir tai skundziats; o js tvai kiekvien valand uz savo kail
arba net ir gyvyb drebdavo. O teciaus nuo j dain visi miskai aplinkui skambjo. Ir
linksmi buvo tada miskai, pilni pauksci ir gyvuli laukini; nuo uog ir gryb zem
marguliavo; riesut kiek dabar gyleli; upj ir linuos zuvies kiek tik nori, ir kokios
zuvies! Kad sugaudavai lyd arba lyn, tai bdavo ko nesti. Nors daugiausia t vis daikt
ponui turdavom pristatyti, bet ir mums sis tas klidavo. O dabar miskus kuone visus aplinkui
iskirto vjas sml nesioja. Nueini medziot: vaikstai vis dien, vargsti ir gaisuoji, gerai,
jeigu nors kiskel arba tetirvin parsinesi; dazniausia gi dykom rankom namo pareini. Zuvys
isnyko; dziaugies, jeigu pasninkui arba Kcioms tik mailiaus pasigauni... Et, blogyn eina, ir
gana! Kad nors tie rugiai ir vasarojus geriau augt...
Simanas nutilo ir lidnom akim zirjo tolumon. Jau artinos vakaras. Is misko islindo
ilgi tamss sasliai ir placiai uzdeng rugi lauk. Saul riedjo zemyn ir ruossi greitai
pasislpti uz auksto Sventosios kranto. Oras vso. Metas buvo namo. Nenoromis islindom
visi trys is po pusies, kur taip gera buvo gulti. Simanas nujo dar vasarojaus zirt, o mudu
su broliu namo. Atsigrzdamas ilgai dar maciau stovinjanci lauke Simano stovyl: ant galo
ji pasisuko uz miskelio ir isnyko.
1905
Pga kalnuose
zia ir staugia Svico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios islindo is urv, suskrido
tarp sit kaln ir dabar kaukia, svilpia ir juokias. Kaip padkusios, nardo jos po ezer, is
pacio dugno versdamos aukstyn vandens bangas; laksto virsnmis ir kloniais, trankydamos
uolas, lankstydamos medzius. Galingas viesulas nesa ir svaido aplinkui is praplysusi debes
snieg... Dangus su zeme susimais...
Visas apsnigtas, nuvargs eina grimzdamas giliai sniegan jaunas keleivis. Nieko
aplinkui nebemato. Akyse mirga, baltuoja, ausyse gaudzia baugus pgos skardas. Nebezino,
n kur yra, n kurian krastan reikia eiti. Is palengvo slinkdamas pirmyn, atsargiai ciupinja
lazda zem: bijo kur nukristi, nes jauciasi nebe keliu eins.
O dar visai nesenai taip buvo grazu situose kalnuose! Bus gal tik kokia valanda, kaip
stovdamas aukstai mat jis zemai Firvaldsteto ezer ir kitus su marguliaujanciais j
pakrantse miestais ir miesteliais; aplinkui visai netoli blizgjo aukstai aukstai kilstancios
sidabrins kaln virsns...
Kada uz sit virsni nusileido stebuklingai grazi saul, jis pasisuko zemyn. Apacioj
matyti buvo viesbutis: jame jis tarsi pernakvosis ir rytoj ryt grsis Ciurichan. Bet oras
mai persimain, pradjo snigti, ir pakils viesulas visa sumais... Pasiliko jis tarp kaln
vienas, apleistas, nulids...
Keleivis apsistojo. Pradjo dairyties ir klausyties, ar nepamatys kur mirguojancio
ziburlio, ar nepagaus zmogaus balso, varp skambjimo. Nieko. Tik girdti, kaip siunta pga
ir skaudziai plaka sirdis krtinje.
,,Dieve, nejaugi tekt cionai prazti! perjo jam per galv mintis. Jaut, kaip
pam j siurpas ir apmir gyslose kraujas.
Bet veikiai atsigavo: atsimin, kad netoli turi bti viesbutis... Reikia tik pajti, ir
pasirodys ziburys. Ir jis tvirtais zingsniais pradjo eiti pirmyn, daznai parkrisdamas ir vl
atsikeldamas; jo greitai, giliai kvpuodamas ir skubdamas, tarsi bijojo pasivlinti. jo
ilgai ilgai... taip jam rods. Bet nei ziburio, nei zmogaus buto nepamat. O pga vis labiau
siuto, vjas dko, saltis jo stipryn...
Gelbkit! is visos galios suriko nelaimingas ir pats savo balso nusigando: taip
jis buvo silpnas.
Niekas neatsiliep. Tik sukauk, susijuok virsuje ir nulk toliau.
Gelbkit! gelbkit! ne savo balsu suriko vl, bet t savo sauksm vos pats
begirdjo.
Nuvargs pargriuvo ant zems ir pajuto, kad is aki krinta gausios skaudzios asaros...
Bet greitai atsikl ir skubinai skubinai pradjo vl bristi per snieg. Nieko
nebezirjo. Vieno tik daikto betrosko: prie zmoni, prie sviesos, kiek galint toliau nuo sitos
baisiosios pgos ir vjo. Brido ir brido kuone tekinas per snieg, parvirsdamas ir atsikeldamas
tarsi uzpakalyj jau nebetoli jaut istiesta dalge giltin.
Ant galo visu savo knu susidav int kiet daikt ir parkrito ant zems. Apciupinjs
aplinkui patyr, kad ten buvo medis. Prisliauz artyn ir uzsiglaud nuo vjo. Bet vjas ir
cionai j rado: is vis pusi rauss pro jo rbus ligi pacio kno, visur nesdamas siurp ir salt.
Jaut, kad viena jo koja uzjusi ir nebegali pajudinti pirst.
Vis tiek cionai teks nakvoti, tar sau balsu...
Po medziu betupdamas zirjo, kad tat buvo didel zemai palinkusiomis sakomis
egl. Atsimin turs peil, ir jo galvoje gim tvirta mintis. Atsikls nusitvr vien sak,
paskui kit... treci... pjov jas peiliu nuo egls ir met zemn. Pripjausts surinko jas,
sukaisiojo is tos puss, kur pt vjas, sniegan; kitas sudjo isilgai ir tokiu bdu pasidar sau
guol. Paskui pradjo trepinti kojomis ir dauzyti int viena kit rankas, nordamas nors kiek
apsilti. Ant galo susiriet padarytame guolyje ir prisiglaud prie medzio. Jautsi kiek gerliau,
net nusisypsojo is savo patalo: tarsi rengsi cionai nakvoti.
Gal kaip nors prastumsiu cia nakt, sulauksiu ryto, man sau vienas. Toliau
nebeisiu, vis tiek is to nieko nebus, dar labiau kur paklysiu...
O kazin k dabar draugai Ciuriche veikia? atsimin jaunikaitis. Juk si nakt
prasids Naujieji metai... turbt susirinko visi, linksminas ir laukia, mindami savo gimines ir
draugus, tolimoj tvynje likusius. Ir kam as vienas tuosna kalnuosna dabar isjau? Geriau
bciau su jais pasilinksmins, Naujuosius metus drauge pasitiks, o kalnus ir kit kart bciau
pamats...
Prisistato jis sau, kaip tat bt gera bti silumoje, tarp draug, juokauti ir linksminties.
O dabar brr!.. ir per jo kn pereina siurpas.
Bet sitai jo galvoje kilsta kitas, brangesnis paveikslas: sviesiam siltam kambary sdi jo
tvas daktaras ir motyna, o is j sali jo dvi seseri, abi jaunuti, grazi, kaip dvi
sprogstanti balti leliji; visi valgo vakarien ir laukia Naujj met... Toli jie nuo jo, uz keli
simt myli...
Gera jiems, silta, sypsos apsiblauss jaunikaitis. Turbt ir mane mini, laukia,
kada parvaziuosiu.
Nuo to paveikslo ir minci jam sirdyje randas lengva ir ramu; jis jauciasi silciau ir
geriau tarsi pacios motynos ranka paglostytas ir apklotas.
J pradeda imti miegas, akys merkias...
Bet kas cionai? Jo akyse atsistoja jaunos merginos paveikslas...
Julyte, mano mylimoji, brangioji Julyte! snibzda jaunikaicio lpos, ir sirdis
dreba is baims.
Nors uzsimerks, bet aiskiai mato jos linksm veid ir mlynas akis, j taip maloniai
zirincias. Atsimena, kaip paskutin kart su ja skyrsi, zadjo uz met grzti, su ja susidti ir
jau kartu vaziuoti mokyts.
As veikiai pabaigsiu moksl ir sugrsiu int tave, snibzda, tarsi j ramindamas,
jaunikaitis. Susidsiva ir jau gyvsiva kartu savo tvynje, tarp savj zmoni, dirbsiva
visuomens labui ir bsiva laimingu, laimingu... As veikiai, Julyt, sugrsiu...
Su tuo paveikslu sirdyj jaunikaitis uzmigo... ant amzi.
Ciurichas, 1905.I.25
Kdikysts sapnai
I. Senut Baltruvien
Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvien, astuoni desimt met senut.
Sunki amziaus nasta ir varg jungas nulenk zil jos galv zemyn, isvagojo raukslmis kadai
tai graz veid ir silpstancion rankon spraud kreiv sakot lazdel. Baltu nuometu
apsirisusi, kailiniais apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dien gatve, susikprinusi, savo
lazdele pasirimsciuodama.
Senut, kur Tamsta eini? klausiame prilk prie jos ir apstoj aplinkui.
Maloniai ziri ji mus, mazucius; jos veidas prasvinta, akys juokias; glostydama ms
galvas ji sako:
Vakar parnesiau Petrienei mazut snel, tai dabar einu aplankyt; eikite kartu,
ir jums parodysiu ,,ll...
Ir ji kuone tekina eina toliau, o mes stovim nusimin ir nezinom, kas daryti. Ant galo
susitar einam pas Petr, ilgai stovime priemenj, n vienas nedrsdamas pirmas eiti vidun, is
palengvo praveriame duris, kumsydami vienas kit bailiai sueiname grincion, nusiimame nuo
savo galv kepures ir susigz, kaip mazi anciukai, sustojame prie dur, nezinodami, ar cia
pasilikti, ar eiti toliau. Viduj issluota, sviesu. Ant lovos guli Petrien, saly jos kaba pataisytas
lopsys; aplink sukinjasi senut. Troboj nieko daugiau nra. Mums sujus, senut prisiartina
prie dur, nieko nesakydama bruks bruks istraukia nuo ms vis kepures ir nusinesa pas
lops. Petrien guldama ziri mus ir sypsos.
Tai jums, jau nebegausite dabar kepuri, sako ji silpnu balsu.
Bet mums ne juokai; nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai.
Issigand, isplt akis, zirime tai vienas kit, tai lops, tarsi klausdamies, kas dabar reikia
daryti, kaip be kepuri namo pareiti. Vienas kitas is ms pradeda tampyti lpas, traukyti
nos, o pats mazasis ima verkti.
O ko js, vaikeliai? klausia uzgirdusi verksm senut ir eina prie ms. Citit,
neverkit, maldo ji mus, as tik pajuokavau, tetit jums js kepurs.
Nordama visai mus nuraminti, senut priveda visus prie lopsio ir rodo mums ,,ll.
Bijodamies, kad vl neistraukt kepuri, kietai abiem rankom turime jas suspaud ir akylai
zirime maz suvystyt sutvriml.
O k, ar grazus? klausia senut.
Kad susirauks. atsiliepia nedrsiai vienas is ms.
Tai dl to, vaikeliai, kad jis dabar da zydelis, vardo neturi, aiskina mums senut.
Kai kuniglis pakrikstys, svstu vandeniu pakrapys, pamatyste, koks bus grazus.
Tai paskui jau jis nebebus zydelis? klausiame mes.
Kai pakrikstys, nebebus, bus toks, kaip ir js visi.
Negaldami savo silpnomis galvomis sumesti, kaip is zydelio gali pasidaryti
nezydelis, mes nutylam ir tik da akyliau zirim maz kdik...
O is kur, senut, Tamsta j parnesei? klausiame jos.
Is upelio, vaikeliai, atsako senut. jau pro sal, pamaciau plaukant duobj,
pagavau ir atnesiau.
Ar toj duobj, kur prie lieptai?
Toj, toj.
Tai Tamsta ir mus tenai pagavai?
Ir jus, vaikeliai, ir jus...
Nusteb klausom senuts ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali bti. Ant galo
atsisveikinam su ja ir einam is grycios. Orie susitariam eiti pas upel, ar nepamatysme ir mes
kokios nors ,,lls plaukant. Tarsi bijodamies, kad kas ms nepasergt, patylomis lekiam
pas liept, sustojam prie duobei ir su nesuprantama mums baime zirim vandenin.
Ut, zirkit, kaip ir ko pabgs, sako pasnibzdomis vienas is ms ir rodo pirstu
duobn. Isplt akis zirim vandenin ir matome tenai tik mazucius, juokingai issireiskusius
savo veidus. Nieko negav, susal ir alkani, skirstoms nuo duobs ir kiekvienas sau einam
namo.
II. Motina
Mama, valgyt noriu! prasau nepaspjs eiti grycion.
O kur teip ilgai lakstei? rsciai, bet kartu rpestingai sako motina. Matai,
visas susals, net pamlynavs.
Buvau pas Petr: senut ll parod... atsakau greitai alsuodamas.
Noriu nusivilkti savo zipon, bet jokiu bdu negaliu istraukti is rankovs rankos.
Motina meta verpti, prijus nuvelka mane, zipon padeda ant lovos, kepur pakabina ant
kablio ir eina prie krosns: tenai paima blidziuk ir pilia man silt uzbalint batvini.
Isalks ir susals valgau kaip sien pjovs. Pabaigs persizegnoju balsiai ir is palengvo,
bijodamas apsirikti, ir einu prie motinos. Prisiglauds ir padjs ant jos keli savo galv tyliu
ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai zia kalvaratas. Teip gera prie motinos! Ji viena ranka
verpia, kita glosto mano galv. Grycioj daugiau nieko nra.
Mama, ar ir mane senut atnes is upelio? klausiu jos.
Tai kaipgi, vaikeli, atnes, atsako motina.
Ar ir tada buvo teip salta?
Labai salta buvo, vaikeli, labai...
,,Kaip tai nesusalau? ateina man mintys, o motina n tai man, n tai pati sau viena
kalba toliau:
Tu gimei pavasar pries pacias Velykas; silpnutis toks buvai, tarm, kad
nebegyvsi, t paci dien ir krikstyt tave vez. Ir paskui ilgai dar buvai nesveikas: uz met
pradjo kelties ant kaklo ir rank votys, maniau, kad jau tikrai mirsi, ir marskinlius baltus
pasiuvau...
Ar tuos, k ir dabar sventmis nesioju? klausiu motinos.
Tuos, atsako ji ir ima mane ant keli.
O kur as bciau buvs, jeigu bciau numirs?
Aukstai danguj, pas Dievul...
Ar ir baltais marskinliais visados bciau nesiojs?
Tau tenai bt daug grazesnius dav, tenai btum kaip aniollis, nes visi mazi
vaikeliai, kurie numirsta, aniolliais palieka.
Ar ir sparnelius turciau?
Turtum.
Tai kodl, mama, as nenumiriau? klausiu, tarsi gaildamos, kad teip neatsitiko.
Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebt gailu mans palikti? sako jausmingu
balsu motina, spaudzia mane prie savo krtins ir buciuoja man galv. Paskui rpestingai
apziri mano kakl, galv ir veid, ar nra tenai kokio skaudulio ar zaizdos, ar nesusikliau
kur belakstydamas; atsega ir atraito mano marskini rankov: is abiej rankos pusi aiskiai
zymios nuo buvusi voci dubusios uzgijusios zaizdos.
Is cia net kaulelis nedidelis iskrito, kada trko votis, kalba motina, ciupindama
atsikisus ir skaudant guburl.
Nebus is tavs artojaus, tsia ji gailestaudama toliau. Bsi ubagliu ir duonos
negalsi sau uzsidirbti; ir skriaus tave, kaipo mazesnj, visi...
Nors nesuprantu gerai motinos zodzi reiskimo, bet jauciu, kad bsiu nelaimingas:
pasidaro teip griaudu ir skaudu, kad prisiglauds prie jos krtins pradedu balsiai verkti.
Cit, vaikel, neverk, maldo ji mane. As tau padainuosiu garnio dain, nori?
Noriu, atsakau kniuksdamas per asaras, nes t dain motina man dazniausia
dainuodavo. Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi lepina ir
liliuoja prie miego. Man teip gera, teip jauciuos laimingu ir ramiu!
Garnys, garnys, tas ilgakaklys! girdziu jau snausdamas teip maloniai
skambancius ir plaukiancius dainos zodzius.
Greitai uzmiegu ir jauciu tik, kaip mane motina nesa ant lovos, siltai apkloja ir
perzegnojus mano galv grzta vl prie savo darbo...
III. Pirmieji atsiminimai
Kaip isdraskyto grazaus zolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralkusios mazums
paveikslai... Atsimenu, sdziu mazas lopsy. Nuo lang sviesiomis juostomis issities sauls
spinduliai. Troba sviesi, issluota. Nieko daugiaus nra, tik saly mano lopsio sdi sesercia
Marjona ir meldzias. Matyt, svent, visi baznycion isjo; mudu tik seimininkais likova.
Peps, prasau Marjonos.
Ji persizegnoja, padeda ant lango knyg ir eina prie krosns. As seku paskui j akimis
ir ziriu, k ji daro: matau, kaip atidengia krosn, kisa vidun galv ir istraukia is tenai
puodynl; matau, kaip atpjauna gaball msos ir nesa man, as linksmas. Pavalgs lieku
dar linksmesnis, atsistoju lopsy, nusitveriu jo virvi ir pradedu supties teip, kad net ling
lubas dauzos. Issigandusi Marjona laiko is abiej lopsio pusi savo rankas, bijodama, kad
neiskrisciau, ir stabdo mane. Bet as jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau.
Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prasau jos, kad iskelt mane is lopsio... Ilgai
vaikstinju virstakuliuodamas, kaip anciukas, po asl, nordamas abiem rankelm nutverti tai
musi skrendanci, tai sviesi sauls spinduli juost...
Tai vl atsimenu vestuves. Pilna grycia zmoni: skauna, rkauna, soka; aplink mano
lops ant lovos ir suolo susd su didelmis ir mazomis smuikomis muzikantai griezia kaip
tik gali. As pats sdziu lopsy, apkrautas saldumynais, ,,paukstytmis ir barankomis; vien
didel barank turiu pakls rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopsio, ir
labai dziaugiuos, jeigu kas kraipo galv ir stebisi, kad pas mane baranka is ties labai didel:
su tokiu tuojau pradedu savotiskai kalbties ir rodyti jam vis savo turt, kuriuo mane
vestuvininkai apdovanojo. Ispasakojs visa vl pradedu visas salis dairyties, is viso ko
stebdamos ir nieko nesuprasdamas. Man n galvoj, kad tai isteka mano sesercia Marjona...
Sdziu, bdavo, ant lovos ir dairaus pro lang. Daug k matau: ant kalnelio tsiasi eile
ir stovi susikimsusios sodziaus trobos, darzins ir gurbai; po desinei plikas jau laukas,
miskais is gal apsiauptas; po kairei vl miskai nikso. Bet mano ypating atidzi atkreipia
save stovincios uz sodziaus vienoj vietoj dvi pusys, kitoj dvi egls. Abi pusys senos,
drtos, bet viena auksta auksta su palinkusia virsne, antra zema ir kreiva. Nezinau kodl, bet
man regis, kad aukstoji pusis tat ne kas kitas, kaip tik zydas Arelis, k su puodais vazinja;
rodos, atskiriu ant tos pusies ne tik ilgojo Arelio barzd, bet ir mais, kur jis visados ant
peci nesiojas. Zemoja pusis tai nedidelis, susikuprins kromininkas Icikas; man rodosi,
kad ta pusis, kaip tik Icikas, pasirmusi lazdos turi ant savo peci didel krom. Dvi egls tai
dvi seserys grytelninks (kampininks), kurios vaikscioja pas mus lin braukt; kaip jos ir tos
dvi egls, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena auksta, laiba, kita trumpa, drta. Ir
kada tik ziriu pro lang tas pusis ir egles, visados ta pati mintis, tas pats sulyginimas ateina
man galvon...
Arba vl. Atsidaro grycios durys, ir eina kazin kokie nepazstami zmons: vyras ir
moterisk. Buciuoja jie mano tvui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute.
As stoviu vidury lovos, ziriu nustebusiom akim, bet kas jie tokie nepazstu.
Dievui dkui, ir sveci susilaukm, sako linksmiai motina.
Nusivilkit, greiciau susilsta, kviecia tvas.
Moterisk prisiartina prie mans ir padeda ant lovos kazin k storai apvyniot, susupt
ir apklot. Is tenai pradeda kazin kas plonu balseliu verkti. Issigands ir nustebs nezinau, k
daryti.
Joniuk, pasisveikink gi su viesnia, sako prisiartinusi motina. Juk tat tavo sesyt.
Nieko nesuprantu: kokia ji man sesyt, jeigu jos nepazstu; turiu sesyt, tai ta kartu su
manim gyvena, o cia svetima, ir su kazin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvaziavo.
Bet nors netikdamas ir abejodamas prisiartinu ir buciuoju jai rank. Viesnia duoda man
barank; duoda ir nepazstamas vyras; abiem padkavojs susirieciu ant lovos ir atsidjs
lepinuosi gautomis dovanomis.
Mama, o kas cia yra? klausiu atsimins padt ant lovos daikt.
Tenai ll guli! eiks parodysiu!
Motina nudengia skar, ir graziai padarytame is priegalvio patally matau mazut
suvystyt kdik.
Tai tu jam dd esi, sako man motina.
Vl nieko nesuprantu, nes dd suaugs didelis zmogus ir visados pypk rkydamas
ateina, o as ir pats mazas, ir pypks nerkau, tai koks gi as dd, manau sau. Bet greitai
uzmirstu apie tai, pradedu rpestingai roplinti aplink kdik ir j zadinti. Ir kaip neapsakomai
dziaugiuos, kada jis pradeda sypsoti.
Mama, mama! saukiu. Zirk ll juokias...
IV. Krikstomocia
Joniuk, eime pas krikstomoci, sako man motyna. As palieku viduasly savo
arkl, tai yra maz suolel, kur buvau jau virvele pazabojs ir apzergs joti, ir lekiu prie
motynos. Ji man uzmauna ant galvos kepur, paima uz rankos ir vedas is grycios. Seku paskui
j tekinas ir tai k tik galiu spti. Oras grazus siltas, eiti teip gera ir dargi pas krikstomoci.
Nesuprantu, kodl j teip vadina, bet zinau, kad ji gyvena kitame kieme uz upelio, ir kada tik
ateina, visados man atnesa ar tai cukraus, ar tai srio gaball, o kartais Ir. barank. Gera
krikstomocia! Lekiu tekinas ir dairaus visas salis, visa nordamas pastebti ir savaip
suprasti; matau tai vabal, roplinjant po zem, tai skraidanci kregzd, visa rodau
motynai ir kalbu be perstogs. Ant tiltelio sustoju ir pasilenks ziriu, kaip sriuvena vanduo:
man rodos, kad vandeniu plaukia kazin kokie gyvi daiktai ir tarpu savs teip maloniai
maloniai snekasi. Norciau dar pazirti, kas tenai tokie roplinja ant upelio dugno ir k jie
dirba, bet motyna ima mane uz rankos ir vedasi toliau.
Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir einame namus. Grycios durys atviros.
Motyna nori mane perkelti per slenkst, bet as nesiduodu: issitrauks is jos pasispiriu abiem
rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkst grycion; paskui greitai atsistoju ir nusitveriu
motynos undaroko. Priesais ant suolo sdi moterisk ir zindo maz kdik. Zinau, kad tai
mano krikstomocia. Tv ismokytas prieinu ir buciuoju jai rank; paskui iskts akis ziriu,
kaip mazas kdikis zinda... Krikstomocia nesina kdikiu veda mus sodan, parasko obuoli ir
duoda motynai ir man. Savuosius susidedu kepurn ir nesuos, nes namie obuoli neturime.
Paskui einame visi su kazin kokiuo reikalu pas kit kaimyn. Is tenai grztame su motyna jau
kitu didziuoju keliu namo. sitai pakelj stovi aukstas kryzius. Eidamas pro sal prilekiu
pirma motynos prie kryziaus ir buciuoju j.
Ar tai tavo, Juozapien, snus? girdziu uzpakaly bals.
Atsigrztu vaziuoja pro sal turbt nuo ligonio kunigas.
Mano, kunigl, atsako motyna.
Gerai, kad tok sn turi: ir grazus, ir protingas jau mazas moka Diev mylti.
Eiks, as tau dovan duosiu, saukiasi mane kunigas, siekdamas ranka kesen.
Bet as nedrstu ir nusitvrs motynos stoviu ant vietos. Motyna priveda mane arciau.
Gaunu glb saldumyn, padkavoju ir traukiuos atgal.
Tik zirk, visados bk toks geras, kaip dabar, sako kunigas ir vaziuoja toliau.
,,Visados bsiu geras, visados mylsiu Dievul, manau sau vienas. Ir teip man gera,
tartum sparnai auga. Visu sprindziu uzaugs ir linksmas, einu namo...
Joniuk, tavo krikstomocia numir, eime pasimelst! sako man kit kart
lidnu jausmingu balsu motyna.
Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nulidus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane
baltais marskiniais, ant virsaus ziponliu pati teip pat svariai apsitaisius ir vedasi mane
uz rankos. Dabar pas krikstomoci randame visai kitaip. jusi vidun motyna tuojaus prie
paci dur atsiklaupia, zegnojasi ir meldzias. Ir as tupiuos saly jos, teip pat bandau zegnoties,
bet akys tuojau pradeda lakstyti po gryci ir su nusistebjimu zirti. Matau ant suol,
suoleli ir ant lov pilna prisdusi vyr, moter ir vaik; visi svariai svents rbais apsitais.
Vidury stovi tarsi pataisyta auksta lova, ant jos kazin kas baltai aptaisytas guli, o is abiej
pusi ziba zvaks.
Motyna paima mane ant rank, prinesa prie gulincios ir atidengia nuo veido balt
skar.
Matai, tavo krikstomocia, sako man motyna.
Ziriu, guli isbalusiu veidu, nekruta.
Miega? klausiu motyn.
Miega, vaikeli, bet jau nebeatsikels.
Tai taip ir guls? klausiu vl.
Taip ir guls; nuves ant kap, pakas po zeme, ir nebematysime daugiau.
Nors nesuprantu, k tas reiskia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motynos
kakl. Ji eina su manim prie lovos, sdasi ant jos ir mane saly savs sodina. Uzu stalo mai
pradeda giedoti, visi grycioje susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus giesms
gaidas. Tylom sdziu prisiglauds prie motynos, ziriu ir klausaus, klausaus...
1905
Pakeleivingi
Pati vasaros pradzia. Diena grazi, silta. Jau gerai po piet...
Miske po egle, prie paciam keliui, guli du eksstudentu, Antanas ir Petras. Is toli eina
jiedu psciu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos kelions. Antanas jausmingu balsu skaito savo
draugui pirmosios savo apysakos pradzi. Skaito jis apie t, kaip vienas studentas, be ties is
universiteto isvytas, trankos is vienos vietos kiton. Besitrankydamas simyli, bet ta meil j tik
kankina, nes bdamas, anot zmoni pasakymo, tarsi kokiuo valkatumi, nebesitikdamas
pabaigti mokslo ir neturdamas jokios vietos, nuosavio lizdo, negali apsivesti. Negana to: dl
tos pacios priezasties jo mylimosios namiskiai stengiasi j nuo jos atstumti; jis t jaucia ir
mato, ir dar labiau kremtasi...
Pradjs pasakoti apie t, kaip nelaimingas jaunikaitis pradeda ant galo abejoti ir, nors
su skausmu sirdyje, zada tos meils issizadti, israuti j is savo krtins, Antanas nutyla ir
deda savo rankrast kesenn.
Na, kaipgi tau patinka? klausia jis Petro, kuris, parms abiem rankom savo
smakr, vis laik zirjo j ir klauss.
Ar zinai, ir visai neblogai, giria Petras. Tik koks gi bus galas?
Nezinau... kokios aplinkybs bus, sako atsidusdamas Antanas ir tokiuo balsu,
kad lengviai galima suprasti, jog toje apysakoje apie j pat kalbama.
Abudu ilgai tyli...
Ar nezinai, kieno sitas miskas? klausia Antanas.
Rodos, K-n grapo, atsako Petras.
Puikus miskas! atsidsta Antanas. As, zinai, neapsakomai myliu misk! Tarp
misk esu gims ir uzaugs. Lakstai, bdavo, po juos, uogauji, riesutauji tik skamba ir zia
aplinkui nuo dainavim ir skavim! Niekas tavs nevarzo... Gera bdavo, smagu! O dabar...
trankais, zmogus, pats nezinai, kokio galo sulauksi. Kad nors lizdel kok turtum, nors
nedidel, o dabar neturi n kur prisiglausti. Uzeina kartais toks bjaurus pas, kad visa savo
ypata pavydziu tiems, kurie nors maz zems sklypel turi; zinau, kad ir jiems gyvenimas
nesaldus, labiausiai mazazemiams, bet vis tik savo lizd turi... Sitai ir dabar einava pas t
dvarpon ,,viest, o juk, teisyb pasakius, einava svetimos duonos valgyt, nes kitur
neturiva kur dties.
Na, tu, brolau, perdedi, sako Petras. Tas dvarponis geras zmogus, tikras
lietuvis.
Argi as sakau, kad jis blogas? teisinas Antanas. Galbt jis simt kart uz
mane geresnis. Bet juk einava mudu pas j ne vien dl to, kad jis geras zmogus, bet galbt
labiausiai dl to, kad jis siandien gali mus pavaisinti, pavalgydinti; jeigu bt koks
nuskurdlis, galbt ir neituva pas j... Tas bjauru!.. Tau tat nors pazstamas jis, o as juk j is
viso tik kart temaciau. Galbt visai nemalonus bsiu svecias...
Et, niekus plepi, tik dejuoti moki, atkerta nekantriai Petras, atsikeldamas i po
egls. Eikiva geriau, nes jau vakaras arti, o dar kokie penki varstai bus eiti. Zirk, kaip
mudu priims ir pavaiss, kad nueisiva, koki savait ir daugiau pralaikys.
Tai gerai, sakai, pens? klausia jau linksmesniu balsu Antanas.
Kalbt nereikia pats pamatysi!
Seniai, brolau, zmoniskai bevalgva! Studentaudamu juk tokiuos pietus
gaudavova, kad viduriuose amzinai revoliucija griaud. Atmeni, kaip abudu israudusiu
turdavova bgti is viesos skaityklos, nenordamu skardziais savo viduri murmjimais
zmoni isbaidyti.
Atmenu, kur neatmsi, juokiasi Petras.
Taigi... o juk svajojava savo tautos rasytojais tapti, jos literatr lig paci debes
ikelti?!
O kodl mudu negaliva rasytojais tapti? tvirtu balsu atsauna Petras.
Nesijuok, galbt kada nors, senatvje, malonu bus atsiminti, kad sitai tame miske po egle
pirmj savo apysak skaitei...
Dar, zirk, ko gero, ir mudviem paminklus kada nors pastatys Vilniuje, saly...
Muravjovo, tyciojasi Antanas.
E, su tavim geriau nekalbti! supyksta Petras.
Nekalbk...
Abudu nutyla. Tylu ir aplinkui; tik girdis keleivi zingsniai ir greitas j alsavimas. Bet
sitai Antanas atsikosti ir aukstu jausmingu balsu uzdainuoja ,,Sudiev, Lietuva... Petras
pritaria, ir plaukia per misk griaudingas dainos gaidas. Visas miskas atgyja: tarsi ir jis tos
dainos skausmus atjaucia ir savo aidu jiems pritaria.
,,Gal rasiu vargus, nelaimes, bdas, dejuoja ir skundziasi Antano balsas,
,,gal nebrasiu... Su paskutiniais zodziais balsas iskilsta ankstai aukstai ir verkdamas staiga,
kaip raketa, trksta: sudejuoja misko aidas ir taip pat staiga pasineria jo tamsumoje. Visa kas
vl nutyla...
Pasibaigia miskas, ir atsiveria plats zaliuojantieji laukai. Cia pat nelabai toli matosi
dvaras.
Sitai ir ms kelions galas, sako rodydamas dvar Petras.
Ciurichas, 1905.II.18
Nemunu
Vienodai ir nuobodziai ciuksdamas, plaukia pries vanden nedidelis garlaivis. Jo
pirmagalis varo ups pavirsiu gili vag; bet garlaivio uzpakalyje tos vagos krantai vl
susivercia krvon, susidauzia savo virsnmis, kurios atsokdamos pavirsta nesuskaitom
daugyb nedideli krutanci bang; tos bangos juda kaip gyvos, pleciasi abi sali, lekia
paskui viena kit, skubindamos prie tolimj ups krant, ir kaip puikiausias savo rastais
audeklas blizga ir tviska ant sauls vairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas
romiai ir iskilmingai plaukia vakar salin, tarsi visai nejausdamas ant savo krtins zmogaus
rank darbo...
Nuo ilgos kelions nuvargs, nuo nemiegojimo apsiblauss, stoviu ant garlaivio ir
ziriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pucia vasaros rytys vjas, tarsi maloniai glostydamas,
draiko galvos plaukus ir savo kvpavimu gaivina pailsusi mano dvasi. Vienodas garlaivio
ciuksjimas liliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir vairus jo krant grazumas traukte
traukia prie savs mano akis ir sird. Ziriu ir negaliu atsizirti... Ta up, kuri, vingiuodamos
be galo, ant kiekvieno zingsnio maino savo pavidal; tie jos auksti, zaliuojantieji miskais ir
pievomis krantai, tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai uz an grazesn.
Sitai ant kalno is uz misk pasirodo varpinycios virsn, paskui rausvas baznycios
stogas, ant galo staiga islenda visas miestelis, su ismtytais kloniu ir pakalnmis pilkais ir
margais nameliais. Baznycia baltuoja ant pacios auksciausios vietos, tarsi visa ir visus
laikydama po savo koj, ne tik savo dvasia issikeldama auksciau zmoni galv ir minci,
bet ir paciu savo pavidalu anksciau nuskurdusi j gryceli.
Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? ateina man galvon mintis, ir ilgai dar j
ziriu, jau palikus uzpakalyje, vakaruose, ir tik is tolo dar marguliuojant savo nameli
virsnmis.
Tai vl islenda is tarp misko dvaras ar senas, apgriuvs jau bokstas, savo dantuota
virsne primens vidurini amzi tvirtov, ilgai stovi ant auksto ups kranto ir ant galo
nyksta tolumoj...
Ir vl kilsta mintis: kam sis bokstas pastatytas? ar jis gyn zmoni laisv, ar dar labiau
juos verg? Dabar jis stovi dailus, kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir
baisios paslaptys guli...
Ir nuo sit dvar ir bokst, kurie mainosi paskui vienas kit, uz kitas kit puikesni ir
vairesni, atkreipiu lidnas savo akis zaliuojancias pievas ir laukus, ismtytus Nemuno
pakranciais sodzius, kurie is vidurio ups juos zirint tarp sit taip grazi prigimties
paveiksl dar labiau prislgtais, nuskurdusiais ir tokiais nelaimingais, pilkais ir mazuciais
issirodo. Bet traukia jie prie savs mano sird ir mintis. Sitai tas ant kalnelio sodzius teip
primena man mano tvisk. Juk ir cia tie patys zmons su j rpesniais, vargais ir paprociais
gyvena. sitai tokia pat banda po krmus lando, paupiais rkauja tokie pat zs pulkai, kokiuos
ir as kadaise Sventosios pakranciais ganydavau. Ir skraido mintys po siuos klonius
zaliuojancius, po siuos kalnelins marguliuojancius, tai sen, tai ten apsistodamos, lepindamos
prigimties grazumais jausmus ir sird. Kaip karsta, is pacios gilumos kilstanti malda ramina
prigimtis dvasi... Bet kartu ir lidna darosi: juk as gyvenimo slygomis jau pusiau atskirtas
nuo t sodieci, tarsi ismestas is j tarpo... as inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kazin ko
tokio brangaus tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenyje taip grazi, kaip padailinta
pasaka, ir kuri jau niekados daugiaus nebesugrs, nebeatsikartos... Ir vl atkreipiu savo akis
plat galing Nemun, tarsi nuo jo laukdamas sirdies skausm nutildymo. Bet kas jam silpno
zmogaus mintys ar nulidimas! Sunki garlaivi ir ilgos eilios sieli, kuriuos nesa savo
vanden pavirsiu, ir tat ant savs nejaucia. Saltas ir grazus, plaukia jis romiai jr ir nieko
daugiaus nenori zinoti. Bet as ziriu j, ziriu...
Sitai priesais ms ateina sieliai; garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip is
palengvo, kad tik tik galima tat pasergti. J viduryje stovi padirbdintos is siaud bdels,
netoli j liepsnoja mazos sukurtos ugnels: ant j kaba katilliai. Ant abiej gal sieli stovi
po vien ar du vyru. Nusitvr abiem rankom ilg irkl, uzgula ant j visu savo knu,
atsimeta priesakin ir paskui, sienoj atsispyr, krtines istemp ir atsilos, sunkiai sunkiai jie
iriasi. Lyg nenoromis, sieli priesakys is palengvo sukasi nuo garlaivio ups vidurin, ir
sieliai, vandenio nesami, slenksta pro sal. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip istisas dienas,
nakvodami ant salcio ir lietaus, sildydamies tik prie savo maz ugneli ir katilli. O galbt
labai is toli Sventja ir Neriu atvar jie tuos sielius Nemunan; galbt tat mano matyti ar
pazstami zmons arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kuri atsiminimas dar
tebegyvena mano mintyse. Ir atidziai pradedu zirti aukst, nuo sauls pajuodavus zmog,
kuris sustoja irties, ziri garlaiv ir kartu, rodosi, stebias mane. Nezinau kodl, man ateina
mintis, kad tat turi bti kampininkas Vildzinas, kuris gale ms sodziaus su didele seimyna
gyvena. Kaip tik jo sovyla, auksta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir sai ir ant peci
kaip tik toks pat pilkas, apdrisks cerkazlis, kur jis visados nesiodavo. Noriu surikti jam,
kad mane pamatyt ir pazint, bet sieliai jau lieka toli garlaivio uzpakalyje, ir tik spju
mostelti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vl, visas issitemps, sunkiai iriasi...
Pasirodo ant auksto kalno miestelis, ir garlaivis apsistoja. Sueina nauji zmons: brys
darbinink su pjklais ir kirviais, keletas mergin ir moter ir senas zydelis, krepsiu obuoli
nesinas; ant pat galo ateina ,,muzikantai: vienas aklas su smuika, kitas su armonika, o trecias
kokios desimties met berniukas su bbinu. Savo veidais taip vienas kit primena, kad
lengva atspti, jog visi trys tikri broliai.
Garlaivis eina toliau. Visi laukia ,,muzikos. Sitai aklasis paima smuik ir pradeda
mginti ir taisyti stygas: pakeltas jo veidas tarsi be jokio issireiskimo, bet ausis atidziai
klausos. Ant galo pradeda griezti, cypia ir rkia armonikas, dudena ir cerska bbinas. Abu
vyresniuoju issirodo tokiais nuvargusiais, taip nenoroms pildanciais savo priederm; tik
maziukas, be perstogs musdamas klele, mataruoja kojomis, kraipo galvel ir dairosi
aplinkni. Staiga visa ,,muzika dar labiau surinka vairiais balsais, ir broliai pradeda dainuoti
rusiskai: tat kazin kokia kareivi daina, be jausm ir prasms; dainos zodzius taip
nezmoniskai taria ir kraipo, kad sunku suprasti, matyt, dainuoja j tik dl pinig,
tikdamies uz j daugiau surinksi. T pabaig, ima kit, dar netikesn. Ant galo mazesnysis
atsistoja, nusitraukia nuo galvos kepurait ir nesinas ja rankoje eina aplinkui, rinkdamas
skatikus. Bet skurdziai tie skatikai kepurait plaukia...
Berniuk, berniuk, girdziu uzpakalyje pazstamos students bals.
Padainuokit geriau k nors lietuviskai, daugiau surinksite!
Atsigrzau: berniukas stovi su atkista kepuraite priesais mergin, ziri j isplstomis
savo akelmis ir nezinodamas, k atsakyti, tyli israuds, tarsi stebdamos is jos kalbos ir tokio
nepaprasto prasymo. Nezinodamas, k daryti, eina pas savo brolius ir pasakoja jiems apie
nauj uzmanym. Tiedu kalbasi tarp savs ir siuncia mazj pas mergin.
O k tamstai padainuoti? klausia mazas muzikantas. Ar apie ,,monopol?
Vis tiek k, bet tik lietuviskai, atsako mergina israudusi, nes visi aplinkui
pradeda j zirti.
Maziukas sugrzta pas brolius, ir visi trys pradeda dainuoti apie ,,monopol. Tat
paprasta, naujosios Iormacijos ,,dainuska, be dailos ir gili jausm, kurioje jos autorius
isdsto savo persitikinim ir lengv sodieci tikjim ,,monopolio geradjystes, giria j, kol
dar, zinoma, nemato, kad tas ,,monopolis tik nauja zmonms sunkenyb. Bet kuone visi tos
dainuskos klausos: matyti, daugelis is sit saule apdegusi ir nuo darbo pajuodavusi
sodieci ir prastai apsitaisiusi moter yra kaip tik tais zmonmis, kurie, savo rpesniuose ir
varguose paskend, gyvenime tveriasi kiekvieno viesaus apsireiskimo kaip kokio sviesos ar
laims spindulio, kurie gali tikti, kad koks tenai ,,monopolis` j varg nast sumazs, ir
todl taip atidziai klausosi dainuskos, kurioje tas j nevykdintas tikjimas ir suzuvusioji
viltis apsireiskia. Ir kada pasibaigia dainuska, ir berniukas vl pradeda vaikstinti aplinkui,
lengvai galima pastebti, kaip jo palaik kepurait krinta jau daug gausesni skatikliai ir net
sidabriniai pinigai... Matau, kaip nuo surinktj pinig ,,muzikant veidai ne tik prasvit, bet
ir nusteb: nesitikta, kad tiek surinkt.
Berniukas vl prieina prie students ir jau drsiu balsu klausia:
Gal dar k nors tamstai padainuoti?
Gerai, padainuokite! atsako si linksmai. Tik koki nors senobin dain...
lidn...
Broliai dainuoja lidn... apie gegut, zalioj girioj kukuojanci, vargelius rokuojanci,
apie mergel rt darzelyje verkianci, savo bernelio nesulaukianci... Nors be sitokios
,,muzikos, pievoj tarp misk, ta daina neapsakomai graziau skambt, bet ir cia visi nutil,
grdamies jos klausome: visi jauciame, kad ji mums brangi, maloni ir suprantama...
Ant galo, nemazai siuo kartu pasipelnij, linksmi ir pakakinti, vargaujantieji
,,muzikantai, dainiai ne kvpimo, bet dl pinigo, sustojus garlaiviui, islipa.
O mes plaukiame placiu Nemunu toliau...
Jau artinas vakaras. Atsibosta man stovinti, taigi atsisdu ir pradedu snausti...
Atbuds matau priesais mans sdinci jaun mergin. Is paziros jai ne daugiau 16-17 met.
Bet pamlynav rausvi jos paakiai, akys nuvargusios, nemaloniai blizgancios, ir skruost
raudonumas, matomai, jau ne pacios prigimties, bet tik vairi tepal grazinamas, liudija, kad
si mergina yra ne tik maciusi vargus, bet jau pati patyrusi ir netikrosios meils vaisius.
Pastebjusi, kad j ziriu, sypsosi taip, kaip tat paprastai daro moterys, daug jau maciusios ir
pergyvenusios, bet kurios dar tikisi patraukti prie savs vyr sirdis. Zirdamas j toliau,
matau, kad jos sypsojimai lanko beveik visus aplinkui sdincius vyrus, neaplenkia n
jaunucio malonaus veido kunigo, kuris, pastebjs bestas save jos akis, rausta ir sukasi
sal. Apsitaisiusi ji sodieci rbais, su balta skarele ant galvos: be abejons, tat sodziaus
mergait, nelaimingais gyvenimo ir zmoni santykiais ismesta is j tarpo ir dabar skstanti
purvuose.
,,Kur jos gimtin vieta, kas tokie jos tvai, kokia jos praeitis? eina per galv man
mintys, bet tokios saltos, be jausmo, kad mane pat ima siurpas.
Nortsi prakalbinti j, paklausti apie t visa, bet aplinkui zmons, nra tiek drsos.
Ant galo zinau, kad sutikt mane tik nusisypsojimais... Sitai issiima ji is baltos skarels
obuoli ir valgo; paskui duoda du obuoliu arti stovinciam kareiviui, kitu du sdinciai cia
pat moteriskei. Kareivis atideda juos sal, o moterisk atsisuka Nemun ir visai netiktai
meta upn.
Kam tamsta numetei vandenin obuolius? klausia moterisks student.
Nenoriu nuo jos obuoli priimti, tat paleistuv ir uzsikrtusi! atsako
pasnibzdoms moterisk, bet tokiuo balsu, kad visi aplinkui t girdi.
,,Is kur ji t zino? mstau zirdamas tai vien, tai antr. Moterisks akys ziba
piktu dziaugsmu, tarsi ji laiminga tuo, kad viesai gali nuzeminti ir apkaltinti mergin. O
mergina irausta kiek, bet ypsosi, kaip ir pirma.
Man darosi nesmagu ir net baugu. Tarsi nuo baisiausio zmogaus, norisi nuo tos
merginos prasisalinti, bti toliau, neprisiliesti tenai, kur ji sdjo ar turjo savo rankas
padjus. Jauciu, kad tokios mintys ne pas mane vien, bet ir pas kitus. Laukiu, kad tik
greiciau pasirodyt Kaunas, kad tik greiciau is to garlaivio galciau islipti. Nudziungu, kada
tamsumoje pasirodo Aleksotos ir Kauno ziburiai.
Ant galo garlaivis, priplauks prie uosto, sustoja. Visi pradeda lipti. Instinkto
vedamas, nutveriu student uz rankos ir, iskts akis, ziriu t nelaiming ,,paleistuv, tarsi
nordamas ir save, ir savo pazstam nuo anos apginti, lipant is garlaivio jos neprisiliesti,
,,nesusitepti. Kaip koks akmuo nuo krtins nuslinksta, kada pasijuntu ant gatvs...
Matau, kaip skersins gatvs tamsumoje mergina pranyksta, ir einu savo keliu...
Negaliu ir nedrstu eiti paskui j, pazirti, kur ir kaip ji nakvos, pas k ir kaip ji cia Kaune
gyvena, k dirba ir kokia baisi, be pasigailjimo galia j prie tokio gyvenimo privert?.. Ant
galo, ar bt is to kokia nauda?!.
Ciurichas, 1905.IV.2
Vagis
...Jaunas dar tada tebebuvau, neveds ir stipras, kito tokio visam sodziuje nebuvo.
Nieko nebijojau: visi mans lenks. Jeigu kas ko neveikdavo ar darbe, ar susirmimuose,
visados sakydavo: reikia Jokbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didziausius sienojus
ratus keldavau, kelmus is zems israudavau, vienu rankos mosteljimu mustynes
sutrdavau. Dabar ir puss mans nebeliko... O kaip mgdavau pasilinksminimus!
Apylenkje n vienos vestuvs ar vakaruskos be mans neapseidavo: visur bdavau, visur
mans vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet n vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau.
Buvau pas tvus vienatriu, visa savo rankose turjau, ir kis gerai man klojos... Tvai jau
seniai vis liep man vesties, bet as ir pats nelabai dar to norjau, ir merginos nebuvau sau
apsirinks. Sakiau, paspsiu, ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus
pamaciau baznycioj mergin... Negaljau aki nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano sird
traukte pritrauk.
Na, maniau sau, nejaugi ji tat bus mano pati!
Jauciau, kaip sokinja sirdis krtinje, kaista kraujas.
Kas ji tokia yra? kilo mano galvoj klausimai. Ar is tolo, koki tv, kaip
gyvena?..
Nutariau btinai su ja ir su jos tvais susipazinti. Pradjau klausinti zmoni ir
patyriau, kad tat pasiturinci ir ger tv dukt, gerbiama apylenkje. Susipazinau paskui ir
su ja: maciau, kad ir ji nuo mans nesisalina... Laikas greitai bgo. N pats nepasijutau, kaip
po Kald suradau isminting apysen zmog ir nuvaziavau pas j pirslmis. Visi greitai
sutikom, pasogos prizadjo nemazai, ir nutarm, nieko nelaukdami, vestuves pakelti...
Galbt js laukiate, kad as kazin k papasakosiu, savo mylimj jums aprasysiu?!. Ne.
Js j ir taip gerai zinote: tat mano pati, su kuria, dkavoti Dievui, jau treci desimt
vienybje ir meilje gyvenu ir vaik nemazai susilaukiau toki pat sveik ir tvirt, kaip ir
j tvas kadaise buvo. Ne apie j as noriu kalbti: as noriu jums papasakoti vien atsitikim,
kuris galjo vis mano gyvenim sugriauti, o kuris ir dabar labai daznai dar nesmagum mano
irdyje gimdo...
Tat buvo po paci mano pirslyb. Sugrzau as nuo j namo linksmas, pakakintas:
nebtos mintys tada po mano galv lakst... Buvo jau vlus ziemos vakaras. Namie radau
visus sugulusius. Issikinkiau savo kumel, vedziau gurban, uzdjau sieno, uzpyliau vandenio,
uzbarsciau milt su avizomis ir nujau seklycion gult. Bet negaliu uzmigti. Nezinau kodl,
pradjo mane imti nerimastis. Traukte trauk nueiti kumelio pazirt. Zinojau gerai, kad
gurb duris uzrakinau, kumel geleziniais panciais supanciojau, bet ne stumia kazin kas is
lovos, ir gana. Ant galo nebeiskentjau, issoks uzsimoviau batais, uzsimeciau kailiniais ir
isjau.
Naktis buvo sviesi mnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa ismir: girdjau tik,
kaip traskjo nuo salcio tvoros ir tik tik slamjo krisdamas nuo apserksnojusi medzi
sniegas. Tik vienos zvaigzds linksmai mirgjo virsuje. Bijodamas kvpuoti ir is palengvo,
kad negirgzdt po koj sniegas, prijau prie gurb ir kuone surikau: durys buvo atidarytos...
Prisiglaudziau prie sienos ir klausaus. Girdziu, kumelys prunkscia, o nuo jo koj musa
gelezinius pancius.
Vagis, dilgteljo galvoje mintis...
Visas drebjau ir is isgscio, ir is dziaugsmo kartu, kad dar paspjau laiku iseiti,
nes myljau t kumel neapsakomai. Sirmais obuoliais mustas, riestu kaklu ir ilgais karciais,
nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkj buvo zinomas. Ne vienas po 300
rubli silijo, niekam neatidaviau: nenorjau parduoti; jeigu ir vesdavau j ant mugi, tad tik
pasigirt.
E, tat sitai kodl tu per slenkst vedamas jau kelint dien rzais, atsiminiau.
Pats, nabagas, nelaim jautei.
Bet k turjau daryti? Pulti vidun? O galbt tenai ne vienas yra: uzmus, kaip zvirbl, is
revolverio ar nudurs peiliu kaip pars. Lkti pasisaukt vyr? O tuo tarpu ims ir issives
kumel: tiek ir tematysi. O rankose nieko, o nieko neturjau. Namuose vl n saudykls, n
revolverio nebuvo, vis savo kumscia pasitikjau.
Nra kas daryti... girdziu, kad jau vedasi... Pamaciau cia pat ant skiedyno didel
medin kl, akies mirksny prisokau prie jos, nusitvriau abiem rankom ir uzsislpiau uz
dur sulo. Laukiu... O sirdis, rodos, ims ir issoks is krtins... Juntu, kad jau visai nebetoli...
Ir sitai duryse pasirodo zila barzda islenda... burlokas...
Kaip daviau kle per galv, tik zagteljo ir parkrito negyvas ant zems, n vieno
zodzio nepratars.
Suzveng linksmai kumelis, mane pamats. Kaip beprotis pripuoliau prie jo,
apkabinau kakl, ir buciavau, verkiau. O jis padjo man ant pecio savo galv ir romiai
maloniai zvengia...
Ant galo atbudau kaip is miego. Atsiminiau, kad zmog uzmusiau: siurpas mane vis
pam, plaukai ant galvos atsistojo. Kur as j dabar dsiu, k darysiu?..
Pasilenkiau, apciupinjau burlok: atradau uz ancio revolver primust, peil prie dirzo
prikabint. Supratau, kad nebciau gyvas liks, jeigu tiesiai priesais j bciau js.
Prisistaciau sau vis nelaim: savo mylimj, vestuves, k ir vis gyvenim, visa bt
prazuv. O dabar?.. siurpuliai pam vl vis: juk patirs, suzinos, kad as tat padariau, kas
mane laukia kaljimas, teismas, o galbt katorga?..
Sokau kaip jautis, bizdls kstas. Apsivilkau, pasikinkiau kumel, verciau numirl
vaziun ir, kaip tik arklys gali sokti, pasileidziau vieskeliu: tik dulkia sniegas is po vaziaus ir
svilpia ausyse vjas. Nuvaziavs kok desimt varst, sustojau, isverciau numirl paravn,
uzmoviau dar ant jo galvos jo paties sen apynasr ir apsigrzs vl parlkiau kaip paukstis
namo. Nusikinkiau, kumel vl leidziau gurban, duris uzrakinau ir, tarsi nieko neatsitiko,
nujau seklycion ir atsiguliau... Niekas mans negirdjo ir nemat n vaziuojant, n
parvaziuojant; niekam n vienu zodziu apie t atsitikim neprasitariau. tik kunigui per
ispazint pasisakiau...
Ant rytojaus rado t numirl paravj. Suvaziavo zmons, palicija; rado prie lavono
revolver ir peil, pamat ant jo galvos apynasr suprato, uz k uzmustas. Zmons kuone
visi atvirai pripazino, kad taip ,,tokiam ir reikjo. O palicija pakalbjo, paklausinjo, o
kaltininko taip ir nebeieskojo... Tuo visa ir pasibaig...
Aprimau ir as kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedziau, vaik paskui susilaukiau... O
vienok ilgai tasai zmogus mano akyse stovjo, kaip koks kirminas krtin man d.
Daznai per mieg baisiai surikdavau, visas saltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas,
galv nuleids, vaiksciodavau. Issigandusi pati pradjo klausinti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant
galo prisipazinau. Ramino ji mane, rods, lengviau kiek ant krtins darsi, bet pabuvus ir
vl praddavo kirminas krimsti. Ir ispazintin vaiksciodavau, ir ant baznyciai duodavau:
ramiau po to bdavo. Taip vis savo amzi isgyvenau; visame kame buvau laimingas, zilo
plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudziau, pirstu nepalytjau. Ir tas tik vienas
atsitikimas ramumo neduoda...
Gal geriau bciau padars, jeigu atvirai valdziai bciau prisipazins, teismo rankosna
atsidavs. Ne kart jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kaljiman
pakliti arba bti issistu, kad galiu savo k prazudyti, savo paci ir vaikus nelaimingais
padaryti, visados nuo to zingsnio mane sulaikydavo.
Galbt prisipazins ir liuosas bciau paliks, gal ir nieko bloga nebt man padar,
bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo krast palikti, jo nebepamatyti,
visas drebjau... ir tyljau. Zinojau, kad pakliuvs ne tik prazciau, bet ir is ties gal tikru
zmogzudziu is tenai iseiciau, nes kaljimai juk nepataiso zmoni, tik visai juos pagadina. O
as juk ieskojau ir ieskau: savo szins nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk as tik
savo savast gyniau... Kitos iseigos neturjau, jeigu nenorjau pats bti uzmustas... Tegul jis ir
is bado vog, vis tiek bt mane uzmuss...
Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvs susilauks, savo krast palikti, su seimyna
persiskirti. Netikiu, kad baisus kaljimas galt mano dsiai nekaltyb sugrzinti, szin
nuraminti. Tokio szins nuraminimo ieskau tik ispazintyje, maldoje, darbuose ir pas savo
kaimynus, kuriems savo sirdies zaizdas atidengiu.
O vienok ir dabar daznai daznai tas pats kirminas mano sird griauzia. Ir nezinau dar,
k pasakys man uz t Visagalis...
Ciurichas,1905.IV.12
Tikjimas
Sventadienio rytas. Sdziu netoli savo buto ant sukraut pagatvyje nutasyt medzi,
leidzianci is savs sveik misk kvap, kuriuo taip malonu kvpuoti nusilpusiai krtinei. Cia
pat statomi nauji namai. Zemiau po koj marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo sauls
spinduli ezeras, o uz jo, dar rku aptraukti, dkso palsi snieg kalnai, tarsi kazin apie k
lidnai uzsimst, tik debesys virsum j blizga, sauls apsviesti.
Taip romu aplinkui! Tik gieda be perstogs sodneliuose pavasario pauksciai, o is
apacios pradeda plaukti aukstyn iskilmingas varp skambjimas.
Atsirms sienoj, pasidjs ssiuv, rasau...
Nuo pavasario kvap ir pauksci giedojimo taip gera darosi, taip lengva alsuoti!
Lengvos, kaip pkas, lakioja mintys, kilsta galvoje tolimosios tvyns paveikslai. Kas dabar
tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia zmones, ar kas gaivina j viltis?..
Bet nuo t minci, brangi, tolimj, isbudina mane sveicar mergait. Is palengvo ir
nedrsiai prisiartina ji prie mans ir, kisdama man popier, maloniai sako:
Praom tamsta perskaityti...
Nereikia! atsakau jai siurksciu balsu, tardamas, kad tat kokia nors ,,reklama.
O, tamsta tik perskaityk, bk toks geras! maldaudama praso ji mans tokiuo
balsu, kuris liudija, kad t popier atmesdamas neapsakomai giliai j uzgaunu.
Nustebs imu nuo jos popier: matau, kaip mergaits veid apsiaucia dziaugsmo ir
vilties spinduliai, kokius tegalima matyti tik pas giliai tikincius zmones laimingiausioj j
gyvenimo valandoje. Kaip ir pirma, tolinas ji nuo mans is palengvo, nedrsiai. Bet jauciu,
kad, pajjusi kiek, sustoja ir ziri mane is uzpakalio: matyt, nori persitikrinti, ar t popierl
skaitysiu.
Imu ir skaitau... Tat laiskas abejojantiems tikjime, paklydusiems ir bedieviams. Visus
siuos laisko autorius, nurodydamas savo adres, kviecia pas save, pazaddamas kiekvien
sustiprinti tikjime ir prirodyti jam Dievo esyb, jeigu jis to nepripazint... Laiske du puslapiu
prilyginim ir isvedziojim...
Supratau: ta mergait ir mane prie paklydusi priskait... Uzeina noras j nuraminti,
pasiteisinti arba taip k nors pasakyti, bet atsigrzs jos jau neberandu.
sidedu laisk kisenn ir nulids einu namo...
1905.IV.13
Laims ziburys
Pasaka
Ant auksto stataus kalno pasirod stebuklingas ziburys. Zibjo jis kaip zvaigzd,
apsiaustas sviesiu ratu is aukso raidzi. Pamat tat zmons jo prie kalno, stebjos zibur,
bet, negaldami ant to kalno uzlipti, negaljo isskaityti aukso raidzi. Ant galo atsirado
jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskait: ,,Zmoni Laim. Pasklido apie t garsas po
vis sal: visur tik apie t ir tekalbjo. Bet niekas negaljo gerai suprasti ir kitiems isaiskinti,
k tie zodziai reiskia. Istisas dienas ir naktis budjo zmoni minios prie kalno, vienos
nueidamos, kitos ateidamos, ir lauk naujo dar didesnio stebuklo ar isaiskinimo senojo.
O ziburys ne tik negeso, bet vis labiau zibjo, aukso raids vis labiau blizgjo...
Ir sitai vien nakt atjo prie t zmoni zilas senelis ir paklaus j:
Ko js cia susirinkote ir laukiate?
Atsak minia:
Sitai pasirod ant kalno ziburys su nuostabiu parasu, o jo mes nesuprantame.
As jums isaisksiu, atsak senelis. Sitas ziburys tat js laim; tas, kuris
uzlips ant to kalno ir prisilies to ziburio, visus zmones padarys laimingais...
Nudziugo minia ir sujudo kaip jra. Nors kalnas aukstas ir status buvo, bet pilnos
dziaugsmo zmoni akys zirjo jo virsn kaip saul: daugelis jau rengsi lipti.
Palaukit, as dar nepabaigiau! susuko senelis. Ne taip lengva, kaip js
manote, to kalno virsn pasiekti; tuos, kurie lips, baidys is vis pusi baisiausios smklos,
rkaus ir kauks vairiausiais balsais, sauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie issigs j, atsigrz
pazirs zemyn ar is neatsargumo paslyds nors kiek, tuojau pavirs akmen. Daug auk
pareikalaus zmoni laim! Net ir tie, kurie uzlips ilgainiui ant kalno ir prisilyts stebuklingo
ziburio, vienam akies mirksny pavirs akmen: tik savo mirtimi atnes jie laim kitiems... Bet
kada taip atsitiks, paliestas ziburys subyrs nesuskaitom daugyb ziburli, kurie nusileis
nuo kalno zemyn, issisklaidys po js namus ir grycias, eis js prot ir sirdis, ir tada
bsite laimingi...
Taip pasaks, senelis pranyko.
Nulido minia, tuos jo zodzius uzgirdusi: atsiduso kaip vienas zmogus ir zemai zemai
palenk savo galvas. J akyse buvo jau nebe dziaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie
dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradjo... Niekas savo gyvasties nenorjo aukauti. Ir ne tik
k savo gyvasties nenorjo aukauti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinjo. Tvai gailjo savo
vaik, merginos savo jaunikaici, vaikinai savo mylimj, seserys broli: vieni saugojo kitus,
drebjo dl vienas kito.
Bet atsirado drsuoliai. Nedaug toki buvo, vienok j skaitlius vis augo. Slapta nuo
vienas kito, sns ir dukterys bgo is tv nam, labai retai j laiminami, daznai keikiami ir
visados apverkiami; simyljusieji jaunikaiciai ir merginos skyrsi, vieni kitiems
iskalbindami, ir tik kurie ne kurie is j jo stiprai rankas sunr... Ir jo sitie visi
drsuoliai prie kalno savo gyvasties uz zmoni laim aukaut, uzmirsdami savo ypatas, savo
mylimuosius...
Sunkus, erskciais isklotas buvo j kelias. Gana buvo maziausio neatsargumo, ir
nelaimingieji slydo nuo stataus kalno zemyn ir virto akmenis. O visokios smklos, tarsi
pragaro dvasios, lakst aplinkui baisiausi nebt zvri pavidale, gsdino is vis pusi,
kauk vilkais, cyp gyvatmis, lojo sunimis. Nuo t vairi bals ir baisybi suks
drsuoliams galvos, vargo knas, ir nusilp jie krito zemyn, pavirsdami akmenis.
Bet kritusij vieton jo ir jo naujos drsuoli minios ir lipo ant kalno. Vis kalno
apaci apsiaup auksta akmen siena: tat buvo zuvusij knai.
alies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie,
kuriems brangios ypatos tenai prazuvo tvams vaikai, merginoms jaunikaiciai, vaikinams
j mylimosios, draskydamies ant savo galv plaukus ir liedami asaras, skendo nelaimse ir
keik t zibur... Kalnas pavirto baisiausi nelaimi ir prakeikimo viet.
Bet nesutrjo tat nauj drsuoli mini nuo auk ir pasisventimo. Zuvusij draug
dvasia gimd j sirdyse neapsakom stebukling gali: jie jo ant to kalno neuzsileisdami
paskui vienas kit.
Is pavirtusij akmenis zmoni kn aplink senj kaln augo kitas kalnas, kurio
virsn kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie ziburio. Paskesniomsioms drsuoli minioms
vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai auk ir pasisventimo prajo, o vienok dar n
vienas is lipancij nepasiek kalno virsns; nepasilytjo stebuklingo ziburio. Salies
gyventojai tai svajotojais ir beprociais juos vadino, tai gaildamies j verk; bet nemazai ir
toki buvo, kurie is j tik juoks ir tyciojosi ir dziaugs, kad jie zsta.
Bet sitai vien grazi pavasario dien nesuskaitoma drsuoli minia jaunikaici ir
mergin, vaik ir suaugusi vyr, isblyskusi ir nuvargusi, vl prijo prie kalno. Vis j
akyse sviet viltis ir drsa, meil ir pasisventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusi
jr bangos puol prie kalno. Is vis pusi smkl baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie
akmenimis aukstyn, vis keli isklodami naujais savo kritusij draug knais. Juo aukstyn,
juo retyn j skaitlius jo. Sitai tik saujel beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli virsns...
Nebegirdjo jie smkl kaukimo, nebemat j bjauri veid; j blizgancios akys bestos buvo
zibur ir negaljo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo j vargingos kelions galas, tat zmoni
laim j akyse stovjo...
Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiek virsn... Susuko linksmu galingu
pergaljimo balsu, ir visi kaip vienas nutvr savo rankomis zibur. Visi vienam akies
mirksny pavirto akmenis...
Ir o stebuklas! Visos smklos prazuvo, o paliestas ziburys subyrjo nesuskaitom
daugyb ziburli, kurie kaip krintancios is dangaus zvaigzds nusileido nuo kalno zemyn,
nusviesdamos vis sal. Tos salies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir
gryciose ypating maloni svies, savo sirdyse ir galvoje neapsakom ramum. Akies
mirksny sutrupjo nelaisvs panciai, isnyko tarp zmoni neapykanta ir visokios skriaudos ir
neteisybs; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gerb artim ypat ir zmogaus tiesas.
Atsirado tarp zmoni laim...
Pamat save ir kitus taip atsimainiusius, atspjo zmons ir tos atmainos priezast.
Atsimin stebukling zibur ir visi, kaip vienas, skubinos prie iskeiktojo kalno pazirt. Bet
susirinkusios zmoni minios ziburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimat: visas
aplinkui, nuo apacios ligi paciai virsnlei, buvo apsiauptas jis akmenimis. Visa dabar
zmons suprato ir su pagarba nulenk savo galvas zemyn: tat buvo j isganytoj knai, kurie,
patys numirdami, jiems atnes laim...
Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbs ir laims vieta; nuo
tos dienos jis tapo istoriskuoju zmoni gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo
nebebgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro sal su pagarba ir meile lenk zemyn savo
galvas, atsimindami zuvusiuosius salies atliuosuotojus. Iskilmingai svent kasmet zmons
isvadavimo dien kaip didziausi visos salies svent. T dien rinkosi jie prie kalno, apsitais
graziausiais rbais. Su zaliais ant galv vainikais jo jaunos merginos; puikiausius zolynus
nessi rankose gerbiamos moterys; aukstai iskeltos vliavos plevsavo tvirtuose jaunikaici ir
vyr delnuose, o pirma vis puikiausiais vezimais baltai apsitais vaziavo nekalti vaikai...
Visi buvo linksmi ir laimingi...
Prisiartin prie kalno ir apsiaut j aplinkui, linksmais ir graziausiais balsais dainavo
jie laisvs ir laims dainas, barst ant kalno zolynus, djo vainikus, garbindami savo
zuvusiuosius atliuosuotojus. Vis t dien linksmai griez muzika.
Ir t svent apvaikstinjo kas metai; kas metai garbino savo laisvs ir laims dien.
Prazuvusij drsuoli vardus ras istorijos knygon aukso raidmis, o j gyvenimo ir darb
paskesnij zmoni eilios moks kaip poteri ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...
Ciurichas, 1905.IV.15
Kliudziau
Tat buvo nedidel balta katyt. Jos menkas suliesjs knelis visas drebjo nuo salcio
ir baims; jos plaukai, lietaus suslapinti ir purvais apskret, visi kabjo sustyr ir pasisiaus.
Radau as j lauke, patvoryje pritpusi, susirietusi, nelaiming. Mane pamaciusi ji taip
gailestingu balsu sumiauk ir pazirjo akimis, kuriose sviet ir baim, ir viltis. Ji buvo dar
visai visai jaunut, bet tokia sudzivusi. Gal j atm nuo jos motynos zmons; gal jie pirma
norjo j dti maisiukan ir nunesus int up mesti vandenin, bet paskui atnes laukan, pamet
patvorin, kad ji neberast nam ir nudvst badu: pas zmones jau nebebuvo jai vietos; gal jau
nebe pirm dien ji cia isalkusi ir susalusi tupi...
Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...
Ir as apsidziaugiau, kaip apsidziaugia pamats kisk medjas. O as juk juo buvau
apsitaiss. Ant peci turjau persidjs lank, rankoje nesiaus strielas: maniau ess tikru
Amerikos tyrlauki gyventoju, Kuperio aprasytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys,
vienok jauciausi milzinu ess, kuris, rods, ir vilk br susitiks neissigst.
O cia buvo tik maza sudzivusi katyt...
Atmatavs desimt zingsni, atsistojau, nusimiau nuo peci lank, tempiau striel ir
pradjau taikinti. Lidnomis akimis zirjo mane nelaimingas gyvullis, tarsi klausdamas,
k as darau... ir lauk.
Striela sudzimb ore, ir pamaciau, kaip katyt staiga pervirto klio, skaudziai
skaudziai sumiauk ir pradjo stirenti kojytmis...
Kliudziau. Kaipo tikras medjas, prilkiau artyn, bet mai pajutau sirdyje salt ir
apsistojau nustebs: katyts veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji
is visos dar likusios galios pasisteng atsistoti ant pirmutini koj ir pradjo sliauzti,
vilkdama zeme savo knel: kartu vilkosi lindusi jos krtinn striela, o is zaizdos dideliais
juosvais lasais lasjo ant smlio sukrekjs kraujas.
Nusimins, nebezinodamas, k daryti, atzagaria ranka numeciau lank ir strielas ir
neatsigrzdamas parlkiau namo. Sirdyje jauciau skausm ir sunkum: tarsi didel didel
nasta slg krtin.
Tik ant trecios dienos drsau iseiti laukan: katyt guljo aukstelnink, nebegyva. Cia
pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvrs nuo zems, lank ir strielas sulauziau
supulius ir toli ismciau po lauk. Tik nedrsau isimti strielos, kuri buvo sisiurbusi katyts
krtinn ir dabar stypsojo atsikisusi.
Tai buvo vienatinis mano gyvenime sovinys. Bet laimingas: as j ir ligi siolei dar
tebenesioju savo krtinje...
1905.V.22
Ji ir jis
Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus
nezinojo apie kitas kit, kad abu kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir
da drsiai zirintis ateitin, bet jau nemaza patyrs jaun dien bangose ir gera, ir pikta; ji
jaunut, nekalta mergait ir tokia maloni, kaip rt darzely zydinti balta lelija. Abudu
nustebo, vienas kit pamat; abej vienu akies mirksniu sudrebjo sirdys krtinse;
jiemdviem rodsi, kad jie seniai pasizsta, kad jie jau yra vienas kit mat. ,,Ar ne si mano
sapn gaivintoja? ar ne sis mano sirdies laukiamasis? mst abudu, vienas kit isvyd. Ir
jiedu padav vienas antram rank. Kada jis priglaud jos galv int savo krtin, o ji,
apkabinusi savo baltom rankom jo kakl, pirm kart j buciavo, jiedu pasidar vienas
antram tokie brangs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulje. Jiedu buvo laimingi.
Nors mudu nieko neturiva, nors joki turt nesava susidj, kalbjo jiedu tarpu
savs, vienok eikiva kartu gyvenimo da nepramintais takais, skiva, k turiva, dirbkiva, k
galiva, ir tikkivos vaisi, kuriais galtuva dziaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antr,
bkiva santaikoje, o meil palaims ms gyvenim, palengvs jo varg nast.
Taip kalbjo jiedu vienas antram, ir visi j jausmai, visos j dvasios stygos prijaut
tiems j zodziams, kartu su tais j zodziais skambjo. Ir jiedu, tarsi atgijusiu ir sutvirtjusiu,
linksmai zirjo ateitin, drsiai zeng dar nepramintais gyvenimo takais...
1905
Joniukas
Sest met Joniukas jau piemuo. Gano jis zsis. Teisyb, tos zsys svetimos. Bet
Joniukas ir neatamena, kad jo tvelis bt kada nors zsis laiks. Ir kur tveliui jos laikyti,
jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelj trobelj, ir zems vien maz darzel
teturi (ir tas, sako, ess zydo Irsos). Ant galo, ir tvelio dabar nra. Kur jis yra, Joniukas
pagaliaus gerai nezino. Tik atamena, kad buvo apsiniaukusi litinga diena, kai tvelis su
maiseliu ant peci is nam jo. Joniukas kaip tik t dien tupjo susiriets ant suolo: tai
dairsi bailiai po trobel, tai zirjo, kaip dideli vandens lasai varvjo nuo langeli arba
vyniodamies, tarsi gyvi, sliauz per stikl zemyn. Seniau toki dien Joniukas neiskentdavo;
atsiklaups, bdavo, ant suolo, primygs int slapi stikl savo pirstel ir trina, trina: toks
dzyravimas jam buvo kaip graziausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: mat, kad visi nusimin,
tyli; tvelis susirpins avsi kojas, motut, mazj broliuk ant keli turdama,
kniukciodama verk.
Atamena Joniukas, kad atjo tada keletas moter ir dd Jokbas tvelio isleist. Visi
dsavo, dejavo; kalbjo, kad reiksi toli, labai toli keliauti, kad ten gal uzmusti, ir
kiekvienas pras Dievo, kad tik nors gyvas grzt.
Nesuprato gerai Joniukas, k tas visa kas reisk, bet ir jo maz sirdel tarsi replmis
kas krtinje suspaud. O kai tvelis visiems pradjo sudiev sakyti, kai motut pradjo balsu
raudoti, Joniukas nusoko nuo suolo, nusitvr tvel uzu skverno ir verk, verk, visas
drebdamas, net jam gerklyt uzkimo: jaut, kad atsitiko baisi, didel nelaim...
Tvelis j apkabino, pabuciavo galvon ir perzegnojo; paskum uzsimet ant peci
maisel ir vis lydimas isjo pro duris...
Ir ligi sios dienos nebemat Joniukas savo tvelio. Niekas jau nebeatnesa jam is
miestelio riestainio ar saldumyn nupirks. Paliko Joniukas trobelj su savo motute ir
mazuoju broliuku vienas. Bet motut jis ne taip myljo, kaip tvel, labiau jos bijojo.
Girdjo kalbant, kad ta motut esant jam netikra; kad jis turjs kit motut, kuri numirusi ir
j visai dar maz palikusi. K tas reiskia, Joniukas gerai nesuprato; tik mat, kad mazj
broliuk antroja motut daug labiau myljo; tuo tarpu j labai daznai ir skaudziai baud,
visados bar. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tvelio; bet kur jis yra ir kada pagrs,
apie tai paklausti motuts bijojo. Matydamas motut turinci ant savo keli mazj broliuk,
ne kart ir jis nordavo prieiti taip pat int j prisiglausti; jaut, kaip tat gera turt bti, bet
nedrso. Ir tik dar tylesnis paliko, ne kaip pirma. Dazniausiai sdjo per dien ant krosnies,
nes lauke buvo salta, ir dirbo is sakaliuk kryzelius, kaip j buvo tvelis ismoks. O kai
motut praddavo ant jo barties, jis nulsdavo pacian sakalyns kampelin ir is tenai zirdavo,
kaip kaciukas, savo didelm sviesiom akelm. Tenai tupdamas mat ateinancias apsilankyt
int motut moteris, girdjo, kaip motut skundsi, kad nra ko valgyti, trksta duonos, ir
kalbjo, kad j, Joniuk, reiksi leisti piemenaut, jeigu tik kas priimsis, nes namie toks tik
duon dykai valgysis, o uzdirbti negalsis nieko. Moters lingavo savo galvas, pritardamos
motutei, ir pasigaildamos zirjo sakalynn. O Joniukui, t kalb klausant, drebjo sirdel
krtinje ir sausos juodos duonos ksnelis sustodavo gomury.
Ant galo vien dien pries Velykas pamat nuo krosnies Joniukas, kad trobeln intjo
kazin koks nepazstamas zmogus, raudonais kailiniais apsivilks, ir pagarbins Diev
paklaus motuts:
Na, kurgi tamstos piemuo?
Joniuko sirdis sudrebjo, tuos zodzius isgirdus.
Motut liep jam lipti is sakalyns ir pabuciuoti ,,dedei rank. Nepazstamas dd
apzirjo Joniuk is vis pusi, pakraip galv ir tar:
Ar nebus tik per mazas?
Paskum, prisikimss tabako ir uzsidegs pypk, pridr:
Na, kai zsims ganyti, bus geras ir toks. Kiek gi tamsta uz j nortum?
Joniukas girdjo, kaip ,,dd pradjo su motute derties, kaip motut pras nors
sykel bulbi pridti; mat, kaip tas ,,dd padav motutei poperin pinig, ir suprato, kad
jam su tuo zmogum reiks vaziuoti.
Na, taisykis, vaziuosiva, tar dd. Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris
karius lupsiu, kart valgyti duosiu.
Taip pasaks susijuok. Bet Joniukui, tuos zodzius girdint, juokties visai nebebuvo
noro. O cia dar motut pras to ,,dds, kad gerai j prizirt, negailt ryksci, jeigu
neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupti, isvaziavo
apsiasarojs, dar labiau susitrauks, kaip pirma.
Bet ir naujojoj vietoj Joniukas is palengvo apsiprato. Teisyb, tetul buvo pikta,
daznai j siuntindavo, dar dazniau bardavo, o ne kart ir suduodavo; bet uztatai valgyt cia
daugiau gaudavo kaip namie. Is pradzios j pristat int maz vaik. Bet kaip atsilo ir pradjo
skilti zsiukai, naujas darbas atsirado: reik jie lesinti ir saugoti. Kaip visai susilo, tetul
sudjo zsiukus anderion, isnes pakluons pievon, park svstomis zolmis ir paleido
ganyts. Joniukas juos gan, lesino ir saugojo nuo varn. Kaip zsiukai pasigjo, turjo
Joniukas kartu su kitais sodziaus vaikais laukan juos varyties, ir kartu gan. Nors is
pradzios salta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krvoj su kitais
lakst, zaid.
Is lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motut gyvena, aplinkui gano galvijus, kur
ne kur pakrmmis ilsis arkliai. Visi sitie daiktai Joniukui nezinomi, neregti. Mato, kaip
sodziaus vaikai joja ant arkli, ir jis labai nort jodinti; mato, kaip vazinja, ir jis nort
vazinties, nes prie tvelio nebuvo to mgins, patyrs; girdi, kaip sodziaus jaunimas arba ir
piemens dainas dainuoja, ir jis mgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos,
malonios. Klausos j, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma,
sird ankstyn kelia.
Nr zinios, kodl Joniukui labiausiai patiko daina, kuri pirm kart sodziuje isgirdo.
Tos dainos Joniukas nemoka, tik kelius zodzius zino, bet jam ir t pakanka: varinjas savo
zseles po lauk ir saukia kiek tik galdamas:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija!
K tu cia dainuoji? klausia jo kart Morkno Antanas, grzdamas is lauko,
msl nuvezs.
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija!
Saukia dar labiau Joniukas, nordamas pasigirti, ir godziai ziri int Antano vezcias.
,,Tai kad man taip pasivazinti! pereina jam per galv mintis.
Nort paprasyti Antano, bet nedrsta: juk nei karto dar nr vazinjsis.
Ssk ratuosna, pavazinsiu, sako Morkno Antanas, tarsi suprasdamas Joniuko
slapt nor. Tik zirk, vis laik dainuok, kai tave vesiu.
Joniukas prasvinta is dziaugsmo, meta savo zsis ir sdas ratuosna.
Na, dainuok! sako Antanas ir sukerta arkl.
Ratai darddami ir sokindami rieda keliu, krato Joniuko kn, bet jis is visos galios
saukia vis t pat:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija...
Is kur tu tok daininink nutvrei? klausia Antano sodziuj.
Lauke, atsako juokdamasis Antanas. Kad pavazinciau, sutiko man dainuoti.
Visi is to sumanymo juokias; visiems jis kazin kodl tuojau patinka. Kada Joniukas
grzta laukan, kiekvienas susitiks vaziuotas praso jo ssties ir liepia dainuoti. Po vis sodzi
skleidos skardus mazo vaiko balsas:
Ak vija panavija,
Jau prazydo kaip lelija...
Na, cia gi ar ne Seskaus piemen veziojas? sako vyras stovdamas vienam
kieme.
Nagi mat, uzkanks vaik, gailistauja zirdama int Joniuk moterisk.
Nebt naslaitis... kiekvienas skaudzia.
Bet Joniukas linksmas ir laimingas; vazinjas per vis dien, per vis dien is visos
galios dainuoja savo dain, nors ratai be perstogs krato jo kn, drebina plaucius krtinje,
nors jam sopa gerkl ir balsas uzkimo. Bet dainuoja, kad tik j daugiau pavazint, nes juk
niekados jis dar nr vazinjsis. Vazinjasi Joniukas per vis mslavezt, per vis mslavezt
dainuoja savo dain, uzmirsta savo zsiukus ir seimininkus. Tik prievakariais suranda tuos
zsiukus ir varos namo.
Varos jis vien vakar zsis ir mato: dviej zsiuk nra.
, Blogai, dilkteli jam galvoj. Pamatys tetul, kas tada bus!
O tetul, kaip tycia, stovi prie vart, laukia.
Ar visi? klausia ji ir pradeda zsiukus skaityti...
Dviej trksta! surinka. A, tu parsai, tai taip daboji?..
Ir pripuolus int Joniuk pradeda kumscioti:
Greiciau eik, suieskok: nesurasi, vis kail ispersiu!..
Joniukas islaksto vis sodzi ir lauk nra. Nulids grzta int seimininkus. Visai
tenai neit, bet kur dties. Ir Joniukas nedrsiai atadaro trobos duris, nori nepasergtas inteiti
ir atsigulti. Bet tetul taip pat islaksto vis sodzi, nesuranda zsiuk ir sugrzusi namo puola
int lov, nutraukia nuo jos sikniaupus Joniuk ir lupa j, lupa.
Tau vazinties, vazinties!.. rkia ji nesavu balsu, kirsdama jam zabine per
pecius, per nugar, per pakinklius.
Joniukas vyniojas ir raitos, kaip deginamas, bet negali issprukti is jos stipri rank.
Nuo isgscio ir asar jam kvap uzgniauzia. O ji numeta j ant zems, primyga koja ir duoda,
duoda. Kai pati priilsus paleidzia Joniuk, jis negali nuo zems atsikelti taip jam visus
snarius sopa, ir tik kniukciodamas verkia. Tik tik uzsirita ant lovos ir ilgai nemiega. Pirm
kart jo mazoj galvelj pradeda gimti graudzios mintys. O, jo niekados taip skaudziai niekas
nebaud: nei motut, juo labiau tvelis. Ir jam taip sunku randas, kad jis ne namie, ne su
tveliu kartu. Bet miegas visa nuramina, ir Joniukas uzminga...
Teciaus ant rytojaus anksti, zsis laukan varydamas, jis aiskiai prisimena, kas atsitiko,
ir jaucia sopjim dar visam savo kne.
Gal greitai visa bt uzmirss, bet vidurdien ateina laukan pazirt dd, randa j su
kitais vaikais zaidziant, o zsis toliau ir nutvrs skaudziai primusa. Joniukas istrks lekia
int zsis ir susiriets ant ezios skurdziai rauda. Ne, pas tvel niekados to bt neatsitik. Ir
Joniukas vl atsimena namus, motut. Jam dilgtelia galvoje, kad jau tvelis gal sugrzo. Ir
toks noras pam j nulkti miestelin savo trobels pazirt. Pats nejusdamas pradeda
tolinties nuo zs int miestel: sitai jau visas nuo kalnelio matyti ir baznycia, ir namai;
tuojau uz ups ir jo tvelio trobel. Ir Joniukas jau greitais, tvirtais zingsniais skuba miestelin,
kuone tekinas. Jis nieko kita nenori, tik trobeln inteiti ir pazirti, kas tenai dedas. O k,
jeigu ras tvel! Ir Joniuko krtinje smarkiai pradeda plakti sirdis...
Sit up ir tiltas, sitai nebetoli ir tvelio namelis. Prisiartins int namel Joniukas
apsistoja, tarsi nedrsdamas toliau eiti. Bet pastovjs kiek, bailiai atadaro trobels duris ir
inteina vidun. Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maiselis, tas pats maiselis, kur tvelis
iseidamas is nam kadaise ant peci issines. Maiselis padtas ant suolo, netoli dur, tik
dabar jis supurvintas ir tarsi nelaimingas. Joniukas zvilgteri int visas puses, ar nepamatys
tvelio. Bet tvelio nra. Tik mato Joniukas ant suolo sdinci motut su broliuku ir tetul
Ursul. Motut rauda.
Joniukas nustebs ziri int jas ir girdi:
Tai tamstai is valsciaus maisel atanes? klausia tetul Ursul.
Is valsciaus, kmyte, is valsciaus, atsako kniukciodama motut ir asarodama
gailestingu balsu skundzias: Jau nebesugrs mano balandlis vargintojlis, pna jo kaulai
tolimoj, nezinomoj salelj; nebr mano darbininklio, kur as dsiuos varguoll...
O tu, mano naslaitli, nebr tavo tvelio, kalba tetul Ursul, zirdama int
Joniuk.
Girdi t Joniukas ir visas nutirpsta; akys pradeda jam greitai greitai mirksti, ir didels
asaros, sviesios kaip krikstalas, rieda jam per veidel.
Kur as dabar dsiuos, is ko gyvsiu! dejuoja motut...
Staiga, tarsi tik dabar pamaciusi Joniuk, ziri motut int j issigandusiom akim ir
pradeda aukti:
Na, sitas ko gi cia atjo, dar to nebuvo! bene tik pabgo nuo seiminink?
Gdinkis, kma, toks mazas vaikas... nori uzstoti Joniuk tetul Ursul.
Is aki matau, kad pabgo! Kur tavo zsys? saukia ant Joniuko apsvaigusi nuo
nelaims motut.
Lauke... sako pabalusiom lpom Joniukas.
Aa, lauke! Dieve mano, Dieve mano! skundziasi motut. Isvaryti gali
seimininkai, kur as j dsiu?!
Nebesizinodama pati k daranti, prilekia motut int krosn, nutveria sluot ir gena
Joniuk pro duris.
Issigands, tik gyvas, sprunka Joniukas is trobos ir kaip tik galdamas bga atgal. Dar
ilgai girdi uzpakaly motuts bals ir bijo atsigrzti.
Parbgs laukan, int savo zsis, vos tik begali kvap atgauti. Pailss puola ant ezios ir
pradeda gailiai, skurdziai raudoti.
Pirm kart gyvenimas parod jam savo nagus, pirm kart jo maza sirdel atjaut
zmoni neteisyb ir sunki nelaim...
Zakopan, 1906.IV.21
Piestupys
Joniuk, kelkis, ant rarot metas eiti! isgirdau per mieg brolio Antano bals.
Bet kelties oi kaip nenorjau: taip buvo gera ir silta miegoti...
Tuoj... atsakiau per mieg ir apsiverciau ant kito sono.
Ar dar nesikelsi? isgirdau vl bals. Greiciau!
Brolis nutrauk nuo mans kailinius. salcio, kaip vandeniu, apipiltas issokau is lovos
ir, uzsimets ant peci kailiniukus, bematant atsidriau troboje. Jau visi buvo atsikl: tvas
su maldaknyge rankoj sdjo azu stalo ir ragino razanciaus giedot; motyna su mergina
sukinjosi apie krosn.
Adventui atjus, kas sventadienis eidavome pamainomis anksti nevalg ant rarot. S
kart man su sesele ispuol. Nors mazas buvau ir labai nemgdavau anksti kelties, teciaus
pats prasiaus tvo, kad leist mane ant rarot: jas atbuvus, ir paci Kci sulaukus linksmiau
bdavo. Taigi greitai nusiprausiau, suieskojau palovje batus, apsiaviau, apsivilkau
kailiniais, ant virsaus rudine, pasakiau sudiev ir buvau eins, nes sesuo jau mans lauk.
Palauk, skara aprisiu, tar motyna, nesdama savo skar.
Man nereikia, atsakiau skubdamas pro duris.
Vaikeli gi tu mano, sualsi!
Ajau, vis su skara ir su skara, skundziaus patemps lp. Man regjos labai
nepadoriai, kad as, bdamas vyras, turiu moteriska skara rysti. Bet motyna int mano
vyriskum nezirjo: apriso man siltai kakl ir ausis, uzmaukslino giliai ant galvos silt
kepur ir islydjo ant pacio kiemo.
Zirkit, lazdas geras pasiimkit, tar ji mudviem, gink Dieve, kad kas
neuzpult, tiek dabar sun pagedusi laksto, o ir vilkus galit kartais pasitikti.
Teisyb, t ziem pasiut sunes daug buvo zmoni apylenkj apriej, o vilkai nelabai
toli miske ubag sudrask. Taigi eidamu pro skiedryn pasirinkova sau po ger basl; nors
buvau kaip geras pup pdas, bet savo pagal tik panesti galjau. Zinojau, kad turiu ne tik
save, bet ir seser apginti. Ir is ties arti nam jauciaus tokiu drsiu, kad, regjos, visus vilkus
istaskyciau. Bet juo labiau nuo nam tolinovos, juo menkyn mano drsa jo. Kol pakelj buvo
matyti zmoni trobos, j languose sviet ziburiai, buvo ramu ir smagu eiti. Bet ant galo
intjova miskan... Siurpas pam. Aplinkui nei balso; tik girgzda po koj susals sniegas...
,,Isgirs vilkai, kad einava, manau glausdamos arciau int seser, ir atlks: galbt
slapstos kur netoli ir tyko.
Bailiomis akimis ziriu int abi kelio pusi. Aplinkui, kaip apmirusios, serksno
aptrauktos stovi aukstos pusys ir egls; jj ilgos nulinkusios sakos nusvirusios ligi pat
zems; taip ir rodos, kad is po t sak zypcioja zalsvos vilk akys; regis, tuojau ims ir issoks
vilkas. Rpinuos eiti taip, kad negirdt, bet sniegas, kaip tycia, girgzda ir girgzda...
Kada ant galo laimingai isjova is misko, netoli pasirod sodziaus ziburiai ir sulojo
sunes, mano baim vl pradjo nykti: tik retkarciais atsigrzs zirjau uzpakalin, ar nesiveja
kas is misko, ir rpinaus greiciau eiti.
Bet kada sodzius paliko uzpakaly, sirdis vl apmir: pries mus juodavo baisus
Piestupys.
Visoki kalb apie t Piestup tarp zmoni vaiksciojo; t kalb klausant ne vienam
stodavo plaukai ant galvos ir siurpuliai krat kn; ne visi drsdavo tais keliais sutemus eiti.
Is ties buvo ko bijoti.
Vien kart naktigoniai persigand pasakoj, kad is Piestupio ugniniai stulpai iskil,
iskil, pavaikscioj Sventosios pakrasciais ir pranyk. Senis Jokbas aiskino, kad tai turj
bti pinigai, kuri didziausi kubilai nuo maisto met es tenai pakasti. Tuodu vyru, kur tuos
turtus Piestupy pakasusiu, dar visai neseniai Rygoj mirusiu; pakasusiu tuos pinigus,
bijodamu, kad neklit rus valdziai; neseniai pries mirdamu buvusiu atjusiu t turt
issikast, bet neberadusiu pazymtos vietos, is nulidimo ir numirusiu. Sako, kad dabar ta
vieta Sventoja plaukianti, o pinigai kada ne kada ugniniais sulais is vandens issikeli,
nordami tokiu bdu zmonms apsireiksti.
Ms kaimynas Matausas (o jis nors kartais mgsta isgerti, bet taip zmogus
nemelagis) vl tok atsitikim pasakojo: vaziavs jis kart turgaus dien is Anyksci; uzgaiss
miestely ir vlu jau buv, bet mnesiena svietusi; vaziuojs jis per Piestup toj vietoje, kur
tiltas yra ir sventojo Jono kryzius stovi, ziri: prie sventojo Jono soka sau niekur ant
sniego baltai apsitaisiusios susitvrusios panyts, o kitoj pusj kelio, prie pacio popo
miskelio, raitos ant pakriausio plikas zmogus ir kvatojas. Visi plaukai Matausui ant galvos
atsistojo; is visos galios sudroz savo kumeliui ir, kaip vjas, parsvilp namo. Ir ligi sios
dienos stebisi Matausas, kaip jis tada gyvas liko. Ne vienas yra taip pat mats naktimis
lakstant po Piestupio kalnelius ir zvengiant juod kumeliuk arba vl pakelj po eglmis
bliaunant zil oz. Tame paciame popo miskely yra pasikor trys burlokai is artimojo
sodziaus; ten pat Piestupy burlok kapai... Sako, daznai tie pakaruokliai ir kiti numirliai
isein is savo kap ir dauzsi aplinkui per naktis; ne vienas buvs juos Piestupy sutiks. Su
mintuoju Matausu toks atsitikimas buvs: vaziavs jisai vasaros nakt pro burlok kapus,
ziri: uzpakaly jo ratuose sdi baltas isblysks zmogus. Matausas tada isgrs buvs ir drsus.
O tu ko cia mano ratuose sdi? paklauss Matausas.
Ar negali, girdi, kaimyne, man pypkos duot parkyti?
Matausas jam davs.
Parks tas zmogus pypkos, padkojs Matausui ir pranyks. Tai ne kas kitas buvs,
kaip tik numirlis is burlok kap...
Kada su sesele intjova Piestupin, visos sitos pasakos, kurias ne kart buvau girdjs,
dabar mano galvoj atgijo. Glausdamos int seser jauciau, kaip po mano kn siurpuliai
vaikscioja. O jeigu susitiktuva pakaruokl arba k kit, kas tada reiks daryti, kaip is bdos
issigelbti? Juk numirliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryziaus ir razanciaus bijo,
zinojau, bet ar pads tas nagis pries numirlius, tikrai negaljau sau pasakyti. O ne kart
buvau girdjs, kad numirlis zmog pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau
pamats j kas bga, juo greiciau tok priveja ir pasmaugia. Norjau tomis savo mintimis su
sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbti, nenorjau dar didesns baims gaivinti. Ant
galo maciau, kad ir sesuo nedrsiai int salis dairos. Taigi tylom glaudziaus tik arciau int j,
bailiai zvalgiaus uzpakalin ir vienoje rankoje turjau stipriai suspauds pagal, o kit laikiau
kisenje, kur buvo razancius.
Laimingai perjova pus Piestupio ir nusileidova pakalnn, toj vietoj, kur dideliu giliu
grioviu teka skersai keli upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai isdzivs, bet gimd
zmoguj ypating spd: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobj; is dviej priesing pusi
zirjo int tave baisus tamsus griovys, puselmis apaugs; skersai int upel leidosi nuo kalno
kelias, paskui vl kilo aukstyn, tanki puseli lydimas. Tokioj vietoj ir drs zmog
neramumas paima...
Atsargiai perjova upel ir pradjova lipti ant kalno. Man dars ir salta, ir silta. Tik
nezinau, kokiu bdu, pajutau, kad sesuo krpteljo, o man pagalys is rank iskrito. Abiem
rankom nusitvriau uz sesers ir visas drebdamas kuone pradjau saukti pasnibzdom: ,,Uliut,
Uliut, numirlis ateina! Sesuo apkabino mane, priglaud int save, ir akies mirksniu
atsidrva abu saly kelio ir pritpva is baims, prisiglaudusiu int vienas antr. Abu
pradjova zegnoties ir kalbti poterius. Is ties priesais mudu nuo kalno leidosi balta auksta
zmogyb tokia, koki Matausas buvo mats. Bgti nei nepamanva: tikrai zinojova, kad
tada btinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviej
nepastebt ir praeit pro sal. Tuo tarpu numirlis vis jo artyn: maciau jo balt stovyl ir jau
aiskiai girdjau, kaip po jo kojomis girgzda sniegas; jo greitai, sunkiai kvpuodamas, tarsi
skubjo, tik pastebjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mazesn, nekaip is pradzios man
pasirod.
Apsikabins seser, kalbjau paskui j poterius, prasydamas Dievo pagalbos. Perjo
per galv mintis, kad jau galiu ir savo tvo nebepamatyti; todl prasiau tik, kad man Dievas
dovanot visus nusidjimus ir priimt int save; zinojau, kad galbt nebeilgai gyvsiu. Bet vl
atsiminiau, kad tai juk baisus numirlis mane pasmaugs, ir prasiau kuone asarodamas, kad
palikt mane Dievas gyv; taip nenorjau tokia baisia mirtimi mirti, taip troskau gyvent.
Staiga pajutau, kad jis jau arti arti, cia pat prie mans... Is baims akis uzmerkiau ir laukiau,
kad sitai jau skecia savo ilgas isdzivusias rankas, ciups mane ir pasmaugs. Kvap man
uzgniauz, sirdis nustojo plakusi...
Tegul bus pagarbintas Jzus Kristus! isgirdau kaip per mieg.
Ant amzi amzinj, amen! atsak mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didziausias
akmuo nuo irdies nukrito.
Isskciau akis ir pasokau nuo vietos. Cia pat stovjo nebejauna moterisk, baltais
kailiniais apsivilkusi, ir maloniai int mudu zirjo.
Tai tamstos gal ant rarot einat? paklaus ji.
Ant rarot, atsak sesuo atsidususi. Bet kad tamsta zinotum, kaip mudu
isgsdinai! Tamst pamaciusiu, tarva, kad priesais numirlis baltas ateina.
Eikita, kas cia dabar duos numirlius!..
Na kad Piestupy vaidenas, atsakiau drsiai imdamas nuo zems pagal, kur is
baims buvau is rank ismets.
Ak vaidenties tai vaidenas, mano vaikeli, maloniai atsak moterisk int mane
zirdama, tik vaidenas ne rytais, bet is vakaro ir nakt; kai gaidys sugieda, visos piktosios
dvasios is sio pasaulio islaksto, taigi dabar nra ko bijoti... As mat jau bobuts parsivest:
mano marti apsirgo, ir be reikalo isgsdinau tamstas...
Ir moterisk, atsisveikinus su mumis, skubinai nujo toliau.
Trump laik stovjova ant vietos, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu
kartu pradjova su sesele juokties: rytas, dar namie esant gaidys giedojo, o mudu numirli
bijova!
Daugiau jau nebebijojau. Uzsimaukslinau giliau ant galvos kepur, uzsidjau ant
peci pagal ir drsiai jau pirma sesers. Net pro burlok kapus einant, nebem baim.
Pamaciau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavs numeciau j salin kelio; paskui,
nusimovs pirstin, balsiai nusisluosciau nos, tris kartus suciaudjau ir, kaip tikras vyras,
droziau keliu toliau.
Zakopan, 1906.IV.22
Lazda
(Mano draugo pasakojimas)
Dabar gimtasai mano sodzius stovi ant kalnelio, netoli Sventosios plikumoj, po
kuri vjas sml nesioja; tik is ziemi salies tsiasi nuo jo toli toli miskai ir is son kur ne
kur ismtyti nedideli jauni pusynliai. O dar nelabai seniai, mano atminime, visas sitas
sodzius miskuose paskends niksojo. Uz t misk, paciu Sventosios pakrasciu, tarp ismtyt
lin, tssi skarotais zuolais apaugusios puikios zmoni pievos, lankomis vadinamos.
Pievos ir dabar tebra tokios grazios, kaip pirma; bet misk, kurie aplinkui buvo jas juosta
apjuos, jau seniai nebra. Isnyko jie, kaip pasaka, kuri mes paaug uzmirstame, kuri tik tik
dar plasta ms omenje, kaip tolimas viliojamas paveikslas.
Tie dideli puiks miskai buvo ,,ms pono...
Nesijuokit, kad pasakiau: ms. Ir as seniau nesuprasdavau, kodl t pon mano tvas
ms ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo ms uz dviej myli. Paskum supratau,
kad jam tai mano tvai baudziav nes, ir todl tvas senu papratimu ms ponu j vadino.
Gal ir turjo ties j taip vadinti, nes ilgus metus ponas varz ms sodziaus zmones dl
ganykl ir misko. Saugoti miskui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodziaus
dideliuos apgriuvusiuos namuos, pacioj pamiskj, gyveno. Daznai tasai girininkas mgdavo
sksti mumus ponui, ir mano tvui, kuo arciausiai gyvenanciam, dazniausiai tekdavo
isklausyti pono grmojim.
Negaliu uzmirsti vieno atsitikimo...
Atvaziavo kart ponas ms sodziun savo miskuose medziot, atvaziavo su daugybe
sveci ir nemaza prisaud t dien stirn, kiski ir pauksci. Visa sitoj zvriena guljo ant
pacio kelio prie girininko trobos. Mes, mazi dykaduoniai, nekvieciami sulkm int ten ir is
tolo, krapstindami nosis, ziopsojom int zvris ir int ponus. O ponai jau sdjo ratuos ir
rengs vaziuoti. Mano tvas netoli ant skiedryno dirbo akcias ir taip pat buvo beeins
pazirt, beeidamas isgirdo, kad girininkas pradeda sksti ponui sodiecius uz ganyklas, ir
issigands uzsiglaud uz darzinls galo.
Pasaukit man kok nors muzik! suriko is vezimo ponas.
Girininkas pasak, kad cia pat yra mano tvas.
Tvas isgirds, kad j mini, ir turbt matydamas, kad nebegals issisukti, islindo is
kitapus darzinls, nusim azu simto zingsni kepur ir visas susilenks, issigands ir
nelaimingas puol ponui rankos buciuot. Ponas nesavu balsu pradjo saukti ant tvo, kad j
ir vis sodzi ubagais paleisis. Pabalusiom lpom ir drebancia sirdimi zirjau int t regin ir
maciau, kokiuo dziaugsmu nusvito girininko veidas ir kaip sveciai buvo vieni pasigailjimo,
kiti paniekinimo pilni. Parkavs ir neklausydamas tvo pasiteisinim, ponas sudroz
arkliams ir nudardjo...
Tvas pastovjo kok laik be kepurs, paskum pasauk mane ir visas sujudintas,
drebdamas is apmaudo, paliep:
Lk paupn, pazirk, argi is ties piemens pono miske galvijus gano?
Pasispardydamas nulkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganancius
savose lankose, o piemenis kerpl musancius. Sugrzs namo visa papasakojau tvui. Nieko
neatsak, tik galv palingavo.
Bet motyna, isgirdusi, kad piemens nekalti, ismetinjimo balsu tar:
Ar nesakiau? koks ponas, toks tarnas, tik priekabi iesko.
Nepyk, motyn, geras ms ponas, atsak tvas ir, kaip visados, lidnai tyliai
nusijuok.
Gana jau, gana, nekantriai atkirto motyna, ar uzmirsai, kaip vargino zmones?
Atameni lazd?..
Turiu pasakyti, kad mano motyna, nors niekados blogo zodzio ant pon
nepasakydavo, bet ir malons didels neturdavo. Daznai atsimindavo senuosius laikus ir
atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambdavo apmaudo styga azu
nuoskaudas, kurias zmons po ponais iskentjo. Tvas visados kaip ir mgindavo uzstoti
ponus pries motyn, bet darydavo t taip nedrsiai ir taip lidnai visados nusijuokdavo, kad jo
zodziuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybs ir persitikrinimo.
Bet motyn tie tvo uztarimai kartais erzindavo, ir jinai daznai primindavo:
Gana jau, gana, tvai!.. ar atameni lazd?
Tvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik lidnai ir pams knyg praddavo
visiems balsu skaityti Kristaus gyvenim.
Ilgai negaljau suprasti, apie koki tai lazd motyna mindavo tvui ir kodl tvas
azustodamas ponus visados taip lidnai nusijuokdavo. Bet kart jisai pats mums apie t
papasakojo.
Kartu su mintuoju ms pono girininku gyveno tuos paciuos namuos Dumbrauckas.
Buvo tai senas aukstas zmogus, jau visai zilas ir vienai vienas, be seimynos. Veds jis
niekados ir nebuvo, sn teciaus jau suaugus turjo. Bet tasai snus gyveno kazno kur
Rusijos gilumoj ir pas tv labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados
buvs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis praloss. Kiek tame buvo teisybs,
sunku atspti; tiek tik yra zinoma, kad mano tvo atminime jis patapo pas ms pon
prievaizda. Baudziavai isnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kazin kodl apsigyveno ms
sodziuj pas girinink. Ilgus metus jisai cionai nesijudindamas isbuvo; beveik niekur
neiseidavo, amzinai savo kambarly: arba vaiksciodavo, arba sddavo azu staliuko prie
pacio lango. Mes, mazi vaikai, matydami is tolo azu lango jo zil galv visados kuone ant
vienos vietos, zirdavom int j kaip int koki ypating, mums nesuprantam ir nelabai ger
zmogyb ir bijodavom int j prisiartinti.
Gal Dumbrauckas bt ir numirs tame savo lizde pas girinink, jeigu ne pasalins
aplinkenybs.
Reikia zinoti, kad ms pono galyb ir turtai vis jo mazyn. Grazius miskus aplink
ms sodzi per kelet met zydai ispirko, zmons iskirto, suvez paupn ir sieliais isgrdo
Sventja toliau. Liko vieni lydimai, sakomis uzversti. Kazno koks ms sodziaus juokdarys
vien kaitri vasaros dien vez is paups per lydimus vezim sieno ir intsigeid pypk
uzsidegti; bedegdamas pypk azudeg ir indzivusias sakas. Vienu akies mirksniu kilo
liepsna, ir visi lydimai ispleskjo... Bt kartu ir visas sodzius supleskjs, jeigu nebt
subg zmons su sakmis ir grbliais. Po dviej valand prie sodziaus guljo plati lyguma,
pajuodavusi, degsiais pakvipusi: j paskum sodzius azu pacius niekniekius nuo pono
atpirko.
Tokiuo bdu su miskais kartu pasibaig ir pono galyb; jo grmojim sodzius daugiau
nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tycia, ir namai, kuriuose gyveno, visai
baig griti: pro lubas varvjo vanduo, pro sienas svilpavo vjas... Ir vien grazi dien
girininkas isnyko is ms aki. Dumbrauckas irgi turjo kraustyties. Nezinau, ar jis kreipsi
int mano tvus, ar tvai jam pasilijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklycioj.
Kokiomis slygomis apsigyveno, nezinau. Tik atgabeno int mumus jo maz staliuk, kelet
knyg ir karv daugiau nieko.
Ir vl istisas dienas pradjo Dumbrauckas vaikscioti po seklyci is vieno galo kitan
arba sdinti azu staliuko prie lango. Isgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir dl mans
visai netiktai paliko mano mokytoju. Padav man rankosen didziausi lenkisk knyg,
atsistojo prie mans ir liep skaityti: jisai vis dien stovjo, asai vis dien skaiciau. Ir taip
vis vasar ir ziem. Sunkiai bdavo man su tja lenkiskja kalba: buvau sveplas ir daugelio
zodzi visai negaljau istarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailjimo: spirdavo visaip
lankstyti liezuv, bent po simt kart kartoti t pat zod net mane vis prakaitas ismusdavo
ir turdavau akis pilnas asar. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpdavo pirstai, taip ir
nordavo nusitverti man uz ausies arba suduoti per nos. Pazinau tuos jo pirstus! Buvo tai
prievaizdos pirstai kieti, kaip gelezis. Bet isgirdus, kad jisai isvaziuoja is ms, nr zinios
kodl, man mai rados lidna, gaila jo. Buvo tai ruden. Atvaziavo is kazno kur toli
nepazstamas ,,slktnas ir issivez j.
Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuk, o tvui, kaipo senam, atadav
savo sen obelin lazd.
Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazd, tar Dumbrauckas tvui.
Dkui, ponaiti, atsak susigraudins tvas. Kazno ar bepasimatysma kada?!.
Dumbrauckui isvaziavus, tvas ilgai vart savo rankose lazd. Vartydamas pradjo
lidnai sypsoties.
Paskum pakl mus savo akis ir netiktai paklaus:
Ar zinot, vaikai, k man sitoj lazda primena?
Mes visi suziurome.
Tai jau seni laikai, pradjo jausmingu balsu tvas, labai seni. Mudu su
motyna dar buvova jaunu; js vis ir ant svieto dar nebuvo, tik Mykolas vienas buvo
gims. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maza, dirvos ir pievos isdzivo. O
turjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbt uz dviej myli pacian Burbiskin.
Nusivariau kart ruden Burbiskin jaucius pdymo art. Nedaug k galjau su savim pasiimti:
sau intsidjau krepselin duonos su druska, jauciams kelet sauj sen pel; daugiau nieko
kita nebuvo. O reik trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaig pelai, imti vl nra is
kur; pasiganyti negalima uzginta. Mano jauciai visai prisivar, koj nebepavelka: o dar
visa diena arti! Sustabdziau pietums jaucius, atsisdau ant ezios ir valgau issims is
krepselio saus duon su druska. Valgau, o mano jauciai tokiomis godziomis akimis mane
ziri. Taip man j pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepsely tik trupiniai belik.
Supenjau tuos trupinius jauciams ir apsidairiau aplinkui: cia pat netoli guljo sugrbstyti
kupeciai pono dobil.
Ir atjo man tada galvon bloga mintis taip, kaip jums jauniems dabar kartais
atsitinka, dirbu ponui, tad kodl negaliu pono zole jauci paserti?
Atsikliau nuo ezios ir prijs int kupet pasimiau maz dobil kuokstel. Prinesiau
t kuokstel int jaucius ir is rankos seriu; o jauciai taip gardziai ir godziai da, kad zirint
juos ir man paciam gera pasidar. Tik mai pajutau, kad kazno kas kietu daiktu taip skaudziai
sudav man per nugar, kad pasverdjs pargriuvau ant zems: net mano jauciai pasoko is
vagos ir norjo su arklu bgti. Apsvaigs pakliau nuo zems akis ir pamaciau priesais mane
Dumbrauck su lazda rankoj.
A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. sauk Dumbrauckas, pildamas man su lazda
per nugar.
Matydamas, kad as nebekrutu, pakl mane viena ranka nuo zems ir paspyrs koja
numet vl... Atsitekjs pramerkiau akis ir pamaciau savo jaucius netoli mans stovincius:
jie atgrz savo sprandus stebjos int mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites
isguljau lovoj...
Tvas nutilo. Mes sdjom ant savo viet kaip inbesti. Niekas neatsiliep, tik mano
sesuo akimis, pilnomis asar, paklaus:
Tvel, ar sitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?
Sitas, atsak tvas, tik nereikia ant jo pykti: j pat maisto metais kazokai taip
buvo primus, kad tris mnesius visas kraujuos isguljo...
O ar zinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mus? paklaus jau sypsodamcs
tvas, sita!..
Mes visi krpteljom ir issktm akis: tvas pakl rank ir rod mums lazd, t paci
lazd, kuri Dumbrauckas paliko jam atminimui.
Vyresnysis brolis prijo int tv pam is jo rankos lazd, pavart j, pavart, tartum
k savo galvoj svarstindamas, paskum numet atzagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tar:
Sudegsim j, tvel...
Ne, ne, vaikai, atsak maloniai tvas, tegu sitoj lazda lieka tarp js; j
zirdami, atmsite, kad ir js tvai skaudziai buvo baudziami. Atsimindami t, nepyksite,
kad ir mudu su motyna jums kartais zabeliu suduodavova. Darydavova taip dl js paci
gero... Gal ir mumus ponai baud dl ms gero?..
Gana jau, gana, tvai, atsiliep motyna, gal nuo tos lazdos ir lig gavai... Mes
savo vaik taip nemokom.
Tvas lidnai nusisypsojo ir pasims knyg sikniaup skaityti. Ta lazda, kiek zinau,
ir dabar pas brolius tebra. Guli jinai ant lentynos klty, ir niekas jos neliecia.
1906.IV.25
Ubagas
Parvaziavs is uzusieni Lietuvon, guljau vien grazi pavasario dien pas brol ant
gonkelio ir traukiau silpnon krtinn pakvipus nuo suzydusi medzi or. Malonus vakari
vjelis, slamdamas medzi lapais, pt tiesiai man kakton, glost plaukus ir veid tartum
senai mans pasilgs, istrosks. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegut kukuoja, linksmai
luputis tutuoja, griau pavasario kvap ir klajojau akimis Sventosios pakrasciais, kur grazios
ievos zydi, kur naktimis lakstingalos skamba... Visur grazi prigimtis, bet savajame kraste jinai
maloni, brangi, graudina sird. Dabar suprantu, kodl kareivis, savajan sodziun pargrzs, su
asaromis puola ant keli zems buciuot. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrzau
tvynn.
Kazin ko dirsteljau salin ir pamaciau takeliu ateinant zil senel. Is azu statins
tvoros negaljau int j gerai sizirti, negaljau net pazinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau
zmogus, nes jo nepasirimsciuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.
Prijs prie varteli, apsistojo bailiai, kaip ir nedrsdamas j atadaryti; paskum
pamats mane gulint dar labiau nusimin ir drebanciu balsu paklaus:
Ar galima cia inteiti?
Galima, galima, atsakiau stebdamasis, labai prasom.
Senelis drebanciom rankom atidar vartelius ir intjo kieman. Buvo tai ubagas.
Teisyb, neturjo jisai dideli lazd geleziniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drsus,
kaip daznai esti drss ms ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes ness pasikabins ant peci
kreps, teisyb, visai dar dyk.
Uzlips ant gonkelio senelis vl bailiai apsistojo, nezinodamas, kur dties.
Kadangi troboj nieko nebuvo visi buvo isvaziav bulbi sodint ir as vienas namie
atlikau paprasiau senelio ssties ant gonkelio. Atsisdo ir palenks galv pradjo kalbti
poterius...
Nezinau, kodl man pasirod, kad ir poterius jisai kalba ne taip, kaip ubagai priprat
yra kalbti. Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip zirnius beria arba vl kalba giedanciu
gailestingu balsu, kur reikia pratsdamas ar nuduodamas. sitasai gi senelis kalbjo visai taip,
kaip kalba zmogus nelaimingas, tyliai, lpom drebanciom; vietomis jis visai nebegaljo
kalbti, tartum jam kas kvap gniauz: maciau tik, kaip jo lpos dar labiau drebjo, virpjo;
jo balse kelet kart, visai, rods, netiktai, taip skaudziai suskambjo apmaudos ir baisios
nelaims styga, kad mane vis siurpas pam. Int j zirdamas pamaciau, kaip per raukslt,
isdzivus jo veid rieda gailios karcios asaros...
Ko tamsta raudi? paklausiau nemandagiai senelio, kada jisai pabaig melsties.
Pakl int mane raudonas nuo asar be blakstien akis ir norjo kazin k pratarti, bet
zodis neisjo is burnos, tik skaudziai sudrebjo lpos. As krpteljau: jo veidas pasirod man
matytas, tik kur ir kada, negaljau atsiminti.
Kaip neraudoti? tar ant galo senelis, sunku pakiemiais pirm kart
vaikscioti.
O is kur tamsta? paklausiau nustebs.
Is Pavari. Petras Sabalinas... gal tamsta atameni?
Dd Petras?! surikau, mai pazins sdint priesais mane zmog.
Atsirmiau alkne pagalvi ir nustebusiom akim zirjau int senel. Kaip tai? Petras
Sabalinas, kur is pat mazums pazinojau kaipo turting pasiturint zmog, kursai buvo
geriausiu mano tv kaimynu ir biciuoliu, dabar ubagas?
Visokios nelaims aplanko zmog sioje asar pakalnje, bet toksai atsitikimas, mus
ir netiktas, man buvo visai nesuprantamas. Teisyb, kai mano tvai numir, Petras
Sabalinas nustojo ms namus lanks, ir as, isvaziavs mokyts, kok 15 met jo is artie ir
nemaciau; bet parvaziuodamas retkarciais savo tviskn, visados girddavau, kad Petras
Sabalinas gyvens kaip gyvens, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukteri jau isleids uz vyr
ir vien bici kiekvienai davs po dvidesimt kelm...
Reikia paminti, kad Petras Sabalinas labai myljo bites. Gyveno jisai vienasdy, uz
dviej varst nuo ms sodziaus, pacioj pamiskj. Zems jo buvo ne kiek, bet bici daugyb.
Vien sav kelm namie turjo arti simto; kita tiek pas savo kaimynus su biciuoliais. Keletas
toki kelm buvo ir pas mano tvus. Atamenu, kaip mes, mazi vaikai, dziaugdavoms,
pamat Sabalin su savo seimyna ateinant: kaip tik Sabalinas vasar pasirodydavo,
zinodavome, kad bus bickuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dds Petro po nemaz
kvepiancio medaus kor. Ir gaudavome! Sabalinas mazus vaikus myljo ne maziau kaip
bites; uztatai per bickuop jisai ne tik bitmis, bet ir vaikais bdavo apspits. Ir stebtina!
Bits niekados jo neliesdavo. Kalbdavo jisai apie bites kaip apie kok svent, labai brang
zmogui daikt ir visados tvirtindavo, kad bits tada tik sekas ir esti geros, kada biciuoliai
nesyksts ir vienybj gyvena, kada ir kitiems j nepavydi. Todl kiekvienam pasitaikiusiam
zmogui niekados nepamirsdavo medaus duoti...
Toks tatai buvo zmogus Petras Sabalinas. E dabar sdjo priesais mane ubagas, su
krepiu.
Tai tamstos gal namai sudeg ar zems nebeturi? neiskentjau nepaklauss.
Tebra ir namai, ir zem...
Tai kodl gi tamsta kaldoji?
Snus isvar... tik istar senelis, ir karcios asaros pradjo riedti is aki.
Supratau... snus... Atsiminiau, kad Sabalinas turjo sn vienatr, su manim
vienamet; atsiminiau, kaip su tuo snu dar lakstydavova per bickuop uz rank susitvrusiu,
med is kori ciulpdamu... Tai buvo mano maz dien draugas, su kuriuo paskum niekados
nebesusieidavau...
Tai tamstos snus gal jau sav vaik suslauk? paklausiau.
Turi bent trejet, drebanciom lpom atsak senelis, jau ketverti metai, kaip
jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaik... Taip juos myljau!.. Issigand,
isplstomis akelmis lydjo mane, kaip jau is kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys is
nam savo tv... Ir senelio akyse vl pasirod asaros.
Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei?
Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyr tvus dar gyvus, tegul tik juos
moka mylti. Nra tenai man vietos. Zinai, senas zmogus visur nemalonus...
Argi visur?..
Ee... Ar neatameni tamsta sen zmoni pasakos?.. sodino kart snus zil tv
ragels ir veza is nam, e jo mazas vaikas paskum bga. Atavez miskan, isvert sen po
pusimis, e rageles salin numet. Ir eina namo. Bet mazas vaikas nutvr j uz rankos,
neleidzia ir praso: ,,Tveliuk, tveliuk, kam rageles palikai? As netursiu kuo tamstos cionai
atvezti... Matai: ne senelio, tik rageli pasigailjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisyb: ne vienas
isaugs nort kuo greiciausiai savo tvus is nam isvezti, tik nedrsta arba gdzias. Bet
atsiranda toki, kurie ir gdos neturi...
Na tamstos bits? atsiminiau paklausti.
Tai... baigia jau nykti, tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitms ne
vieta.
Tai kur tamsta dabar gyveni?
Niekur... Kaip isvar, kreps uzmovs, tai pats nepajutau, kaip cionai atjau... Vis
gausiu vietel pas kok... kampininkl... Nedaug man reikia...
Supratau, kad negrazu taip zmog klausinti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam
kas duoti ir pajutau, kaip mano veidas visas uzkaito. Nieko prie sau neturjau; niekuo
negaljau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kart man mazam buvo davs pilnus medaus
korius, kuris meduitom savo rankom ne kart glost man mazam galv...
Atsikls susiieskojau peil ir intjau kamaron; is ten isnesiau didel duonos riek.
Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padti, kalbjau visas israuds,
duodamas seneliui duonos riek.
Nulenk zemai zemai zil galv, kaip ir slpdamas nuo mans savo veid, padkojo
drebanciu balsu ir drebanciom rankom pam duon: perzegnojo j ir indjo krepsin.
Maciau, kiek skausmo, kiek jausm sukl jo krtinje tas pirmasis duonos ksnelis,
is svetimj isprasytas. Sumiss, nezinodamas, kas besakyti, vl pradjau visai ne vietoj
atsiprasinti senelio, kad niekuo negaliu jam padti: jauciau, kad dal amzinos vaik
kalties ir a savyje neioju.
E kuo tamsta man padsi? As nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti,
atsak jau ramiu balsu Sabalinas, net ir man ramiau rados, mano dienos neilgos, suskaitytos,
e daug man nereikia... pragyvsiu...
Girdjau, ir tamsta sergi? paklaus jisai mane.
Sirginju... atsakiau, atvaziavau tvynn pasiilst.
Pasitaisysi cionai, po pusynlius vaiksciodamas, padrsino mane senelis, sit
lig tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulki... Kad kuniguos btum js, gal dabar
sveikas btum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasi svent duoda, kad ir mokytam...
Taip kalbdamas, senelis lingavo savo zil galv. Paskum atsisveikino su manim ir
isjo is kiemo. Girdjau, kaip uz varteli pradjo balsu melsties uz savo prietelius ir
geradarius...
Nironys, 1906.VI.8
Sveciai
I
Jau artinos vakaras, kaip is azu kalnelio ant vieskelio pasirod aukstas jaunas zmogus
su maiseliu ant peci. Nors jo veidas buvo pajuodavs ir isdzivs, visas knas pavargs, bet
jo greitai, skubdamas; retkarciais apsistodamas giliai trauk savo krtinn or ir dsavo
taip, kaip dsauja zmogus, varg vargti pabaigs, is baisaus sapno atbuds; jo akys, jausmo
pilnos, sviet dziaugsmu neapsakomu. Prijs int kryzi sustojo, pasidjo maisel ant akmens
ir tyliai ilgai atsiduso: malonus siurpas perlk per vis jo kn, ir sirdy taip romu ir gera
rados. Visas issitemps, istiesdamas rankas, zirjo aplinkui, tartum sit juod zem norjo
apimti ir int savo sird priglausti. E saul jau leidos ir, islindusi is po debesio, paskutin kart
nusviet apylenk. Nebetoli pakalnj sumarguliavo krvon susimets miestelis. Keleivio
sirdis nebeistrjo: apsipyls asaromis puol ant keli ir m buciuoti kryzi ir juod, dar
drgn pavaserio zem...
Dieve, nejaugi tai ne sapnas? nejaugi as vl namie, savajam kraste? snibzdjo jo
lpos, virpjo sirdis.
Taip, jis namie, vl savuosius laukus mato, jj oru kvpuoja. Sitai uz ups jo
gimtasai miestelis: tenai jo Maryt gyvena, jam du snu gdzia... Gal jau abu dideliu, laksto
ir,savo tvelio pareinancio laukia?.. Greitai juos visus pamatys!.. E uzupernai is cia eidamas
nebesitikjo sios salies ir artimj isvysti...
Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegaljo. Atsisdo po kryzium, ir netolima baisi
praeitis, kaip smkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvs, tos praeities neuzmirs! Ilgai tampys jo
gyslas suzeistj draug vaitojimai, zuvusij kraujas; ilgai kaip pragaro aidas skambs jo
sirdy visos karo baisenybs. Kiek jisai per tuos dvejus metus mat, k atjaut! Kai j is nam
pam, kaip mirtin vedamas jo; kai stm kareivi prikimstan vagonan, jo protas
apsvaigo, atsalo jausmai. Istisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vezamas, kvpavo
troskiu svaiginanciu oru, mat ligas ir asaras, girdjo kareivi keiksmus, traukini dundjim,
ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regjos, kad visas jo pirma
buvusis gyvenimas: salis, kur gim ir augo, mazos dienos, kada band gan, jaunimas ir
dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai, tai tik grazus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir
bti nebuvo. Jam regjos, kad j jau ilgus metus tame troskiam vagone veza ir ves be galo...
Tik pirmasai Maryts laiskas vl senj supratim jam sugrzino ir atgaivino jausmus. Gavo
jisai t laisk jau gale... ligonbuty. Sunkiai suzeistas kietam patale guljo, kai jam padav...
Skait jisai tuos brangius zodzius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra
salis jam brangi ir zmons numylti... Atamin visa, ir jo kne vl gim noras gyventi
bgti is to pragaro ten, kur Sventoja plaukia, kur grazios dainos skamba. Bet liga ilgai
neleido, ilgai laik int patal prirakinus, ir baisi giltin ne kart zirjo jam akysna. Ir galbt
tik didis, naujai gims noras gyventi ir neapsakomai malons gimtosios salies ir mylimj
paveikslai, kuriuos jisai dabar visados savo sirdy nesiojo, pergaljo lig... Pasitais... Daug
dar vargo mat, bet israsytieji jo sirdy paveikslai nebeisdilo. T paveiksl vedamas ir dabar
savon pastogn skuba, greiciau nordamas tuos paveikslus isvysti...
Keleivis atsistojo, uzsimet ant peci maisel ir tvirtais zingsniais jo toliau.
Juk siandiej pirmoja Velyk diena, tar sau vienas, dziaugias zmons; tik
Marytei su vaikais be mans skurdu. Ir dovan jiems neturiu joki: grztu silpnas, apipesiotas.
Uztat Maryt gals mane siandiej kiausiniais pamylti...
Bet netiktai taip jam sird susopjo, kad net ranka uz krtins nusitvr.
Kas cia man? paklaus issigands, jausdamas, kad j vis prakaitais ispyl,
ko as dabar taip issigandau? Juk nieko bloga neatsitiko... Maryt su vaikais turbt sveika,
gyva... E k, jeigu?!. Ne, ne... negali bti...
Apsistojo, nordamas kvap atgauti. Kazin kodl jam galvon atjo antrasai Maryts
laiskas. Nebe toks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, t jausm, kaip pirma... Kazin ko
trko. E daugiau visai nuo jos zinels nepam... Gal kely laiskai suzuvo... Bet kodl tik
dabar abejojimas j krimsti pradjo, kodl taip mai jam susopjo sird?.. Kodl?..
Abejojimo kankinamas, kuone tekinas pasileido miestelin.
II
Jau visai sutemo, kai prijo int savo namus. Prie kiemo varteli guljo didelis margas
suo. Pamats ateinant zmog, jisai issiziojo jau loti, bet staiga atsikl ir inksdamas is
dziaugsmo ir linksmai sukdamas uodeg puol int keleiv ir m aplink j sokinti, nordamas
savo snukiu jo veid pasiekti.
Geras Razbonas, geras: pazino mane, maloniai tar keleivis, glostydamas sunes
galv, ir intjo kieman.
Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitje
deg ziburys.
Nejaugi sveciai? tar sau keleivis, pamats svies. E maz ir sesuo Uliut
atjo apsilankyt?..
Jisai visas nurimo, pradziugo.
Inteisiu nepastebtas, tai bus juoko! atjo jam galvon linksma mintis.
Ir jisai intjo priemenn tyliai, nesubrazdjs. Jau nusitvr klings ir norjo atadaryti
pirkaits duris, kaip zodziai, kuriuos is vidaus isgirdo, suspaud jo krtinj kvap, Ir jisai,
kaip inbestas, sustojo ant vietos.....
Pirkaitje stalas buvo baltai uztiestas, valgymais apkrautas: ragaisio raikyto, sviesto ir
kiausini, butelis vyno stovjo. Uzu stalo sdjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo
nedidelio gio, sviesi plauk, reta barzdele ir sargybinio rbais su blizganciomis sagutmis
apsivilks; jinai jauna, grazaus veido moterisk, skara ant peci apsisiautus.
Ko tu, Marusia, nuo mans nori? kalbjo sargybinis, nelietuviskai pratsdamas
zodzius, juk as tave myliu.
Taip, myli... E man kas bus, kai Antanas pareis namo? atsak moterisk.
Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...
E tu paimsi mane, jeigu Antanas numir? glausdamos int sargybin klaus
moterisk.
Kam? ar mudviem taip negerai? Juk as int tave visados ateinu... Jeigu Antanas
pagrzt, tu int mane galsi ateiti.
Matau: tu mans nemyli.... m raudoti moterisk.
Marusia, neraudok, ramino sargybinis, buciuodamas jos veid.
Kazin ko abu atsigrz int duris ir akies mirksniu pasoko nuo suolelio. Duryse stovjo
aukstas pajuodavs zmogus su maiseliu ant peci ir visas drebjo...
Antanas!.. suriko nesavu balsu moterisk pabalus, kaip drob.
Maryt!.. prasnibzdjo sukands dantis pajuodavs zmogus ir, kaip arelis, puol
int juodu.
Maciukas!? susuko jisai, pazins is artie sargybin. A, tu, gyvate, mano
namus griauni, laim ardai?..
Isaugo j akyse, kaip milzinas. Nutvr sargybin uz krtins ir taip int sien primygo,
kad tam net kaulai sutreskjo.
Leisk tu, velne... sudejavo sargybinis rusiskai.
Antanas pakl j viena ranka nuo zems ir paspyrs koja numet int pacias duris,
net tasai znekteljo.
Palauk tu, velne, atmoksiu as tau... pasodsiu saltojon, gras sargybinis,
sluostydamas is nosies krauj, ir parods kumst norjo sprukti pro duris.
Kaip vanagas, nutvr Antanas j vl ir baisiai m musti jo galv int sien...
Dar tu mane baidysi?.. te tau... te tau, zmogzudy!..
Sargybinis pradjo kriokti... Antanas istemp j laukan ir ismet pro vartelius is
kiemo.
Sugrzs pirkaitn atsisdo ir pasirms stalo zirjo int savo paci. Taip visas
drebjo, kad stalas po juo sokinjo...
Tai tu, Maryt, taip mane ataminei, tar dusliu balsu Antanas, jaut mano
sirdis, seniai jaut, tik patsai to nepastebjau... Su burloku susidjai... Liezuvis ir blizguciai
patiko... Matai, tavo vyras pajuodavs ir nuvargs, gal nebepagrs...
Sukliko moterisk ir puolus ant keli apkabino vyro kojas:
Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, uzmirsk visa!.. Jisai mane privert... Dievuliau
mano, Dievuliau, k as padariau, k padariau!..
Salin!.. suriko Antanas, atstumdamas paci.
Bet matydamas j silpn, viduasly sukniupusi, jisai staiga savo sirdy pajuto ne tai
gd, ne tai gailest.
Ant tavs as nepykstu, tar jisai tyliai, int j nezirdamas, galiu tau visa
atleisti, bet uzmirsti... o! uzmirsti niekados...
Tuo tarpu kazin kas pravr pirkaits duris, ir jose pasirod dvi mazi vaik galveli:
zirjo jiedvi vidun isplstoms akyloms akelmis. Nematoma ranka perkl abu vaiku per
slenkst pirkaitn ir vl uzdar duris.
Sneliai, mano brangs sneliai, tar susigraudins Antanas, int juos puldamas.
Vaikai issigand zirjo int nepazstam zmog ir trauks nuo jo.
Joniuk, Antaniuk, kalbino juos tvas, argi nepazstate mans? As js tvelis
ir myliu jumus. Eikit cia nupirksiu jums saldumyn ir po arkliuk graz.
Vaikai vis dar bailiai, tartum netikdami jo zodziais, zirjo int tv.
Norit turt po arkliuk? klaus tvas.
Noliu... tar abu kartu...
Prisikalbins pasisodino vien ant vieno, kit ant kito kelio ir glost, buciavo juodu.
Tai as jum nupirksiu rytoj po arkliuk, e dabar duosiu kiskio ragaisio...
Kiskio? klaus vaikai, sekdami nustebusioms akimis tv.
Aa, kiskio, atsak Antanas.
Atriso maisel ir, isms is tenai juodos kareivi duonos plutel, perlauz j per pus
ir padav abiem.
Nors juodas ragaisis, bet gardus, gyr tvas.
Is kur, tveliuk, gavai? paklaus vyresniasai.
Egi jau per misk ziriu: tupi kiskelis po egle ir ragais kepa. ,,Padk, Dieve,
sakau. ,,Dkui, dkui, sako kiskelis, prasom padti. Na, tai ir dav ragaisio...
Vaikai iskt akis klaus.
E mes llyt turim, pasigyr mazasai.
Kur? paklaus tvas.
Tenai, parod pro duris vaikas.
Bobut broliuk mazut mums atanes... Karoliuk, tar vyresniasai.
A!.. sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pamets vaikus, kaip galvon
trenktas, isbgo pro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeik vyro balsas, ir Antanas, kaip
pablds, intbgo atgal pirkaitn, nutvr paci uz plauk ir parmet j ant zems.
Kieno tasai kdikis? sauk nesavu balsu, a tu, ragana!.. Nuo Maciuko
gavai!?.
Aaa!.. vaitojo susims galv Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkait ir spard
kojom savo paci.
Tveliuk, tveliuk, nemusk motynyts! rk laibais balseliais apsiasaroj vaikai.
Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriok, raits, plaukus nuo galvos draskydamas.
Paskum prisitrauk int stal ir atsirms beprocio akim zirjo aplinkui... Vaikai, prisiglaud
int motyn, tyliai kniukciojo...
...Taip padaryti!.. Uzmirsti vyr, vaikus... Sugriauti gyvenim, laim suardyti...
Galgi ir tu dabar laiminga?.. Kam uz mans jai? Juk as tavs nespyriau, neprikalbinjau:
liuosai galjai issirinkti kit, geresn. Bet tu tik mano turt norjai, e as to nemaciau, aklai
tave myljau... Ten, toli nuo tavs, tarp salci ir bado, tarp vis karo baisenybi, kada amzinai
akysna giltin zirjo, kada baloj ar purvynj gulint stingo visi snariai, tavo paveikslas, toks
malonus, sild mano kn sunokus, gaivino sird krtinj... Ir skubjau t paveiksl pamatyti,
int savo krtin priglausti... Juk buvo valand, saldzi, maloni, kada, regjos, nieko
mudviem netrko, kada ir tu mane myljai... E dabar: visa sugriauta, purvan suminta...
Nesuprantu, nieko nebesuprantu... Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrzinamas?.. Taip,
nebesugrzinamas... Jeigu bciau ten, toli, numirs, tu sau viena btum gyvenus, nes tasai
burlokas vis tiek tavs bt nems. Bet dabar... pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?.. Juk ir as
dar jaunas, laims trokstu... Kas daryti? kas daryti!?.. Viena tik zinau: uzmusiu t sun, kur
pataikins. Jisai pasalomis man laim atm, as jam gyvyb atimsiu...
Staiga ant kiemo sulojo suo. Priemenj pasigirdo drti vyr balsai, ir pirkaitn
sugriuvo sargybini gauja su uredninku priesaky. Visi buvo gr.
Sitai tas norjo mane uzmusti! sauk tarp dur Maciukas, rodydamas int
Antan. Jisai ir car keik, jo vard zeid!
Antanas savo akim netikjo...
Meluoji! suriko nesavu balsu, pasokdamas nuo vietos, meluoji! As uz car
krauj liejau! E tu!.. Uzmusiu!!.
Ir kaip litas puol int Maciuk. Tik sargybiniai paspjo j atstumti. Tada nutvr nuo
suplo kocl ir is visos galios paleido int duris. Koclas apsisuko kelius kartus ore ir
pataikino uredninkui nosin: tasai visas krauju apsipyl.
Imkit t galvazud! susuko uredninkas, dejuodamas is sopulio.
Nepasiduosiu! rk Antanas, purtindamas nuo savs sargybinius. Jisai mano
gyvenim suard...
Samuli, ir tu su jais kartu?! nustebo, pamats tarp sargybini savo kaimyn su
blizganciomis sagutmis, bijok Dievo budeliams tarnauti!..
Samulis susigds nusisuko...
Sunkiai primust Antan pavert ant zems ir suriso uzpakaly rankas.
Jo pati, su vaikais kertelj sukniupusi, gailiai raudojo.
Neraudok, Marusia, tar Maciukas, padjs ant jos peties rank, dabar jisai tau
nieko nebepadarys... visa bus gerai.
Stumk nuo savs t sun, stumk! dejavo Antanas, vyniodamasis po zem.
Gali sau loti, juoksi Maciukas, nebebijau tavs.
Antan pastat staci...
Sudiev, Maryt, atsisveikino is nam vedamas, bk laiminga su tuo savo...
Vaikeliai mano, vaikeliai!..
Ant kiemo linksmai int j puol Razbonas. Uredninkas sudav batu suniui, ir sisai
inksdamas, paspauds uodeg nubgo salin. Atsitp prie tvoros ir gailiai, lidnai tris kartus
sustaug.
Antan nusived...
Rozalimas, 1906. VII. 17
Abejojimas
Kaip tik kokia svent zirk, jos ir kartu: ar ant sventoriaus kur susigzusios, ar po
visam, namie, ant gonkelio susdusios. Kalbasi, viena antrai savo vargus, abejojimus
pasipasakoja. Ne metai jas krvon suved, ne. Vyresnioja, Petrien, jau 35 met moterisk, e
Jonien dar tik 25-tus eina. Jas suartino vienodas likimas: abiej vyrai Amerikoj. Jau ketvirti
metai, kaip kartu isjo. Nra ko Dievo rstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrecio tkstancio
namo parleid, skolas visas apmokjo, namus grazius issistat ir simtel kit pasidjo. Bet
vis dar i Amerikos nepareina, vis dar prao kiek palaukti. E laukti? oi, kaip negera!
Labiausiai Jonienei sird sopa.
Gerai tau, Uliut, laukti, sako jinai Petrienei, kada toj pradeda j raminti,
isgyvenai su vyru jau 13 met, vaik turi krv tai bepiga. E mano: pagyveno su manim
metus ir isskrido... Turjau snel, ir tasai numir... Ir dzik viena, kaip asaka, be malonaus
zodzio, toli nuo zmogaus artimo.
Uztat namus kokius dabar turi, gyveni sau, kaip ponia, giria Petrien.
Nereikia man j! Geriau sulzusioj trobelj, bet tik su juo kartu. Ir kas is mans?
Buvau stipri, sveika. E dabar: bent kiek tuoj galv sopa, vis sirginju... Ir puss mans
nebra...
Suciaupus drebancias lpas, ziri Jonien tolumon, ir ant jos blakstien kaip
diementai blizga aaros.
Ir ko jisai manim netiki? kam vis abejoja? skundzias jinai. Kuone
kiekvienam laiske raso: ,,Zirk, Aneliut, nesusidk su berniukais; gink Dieve, jeigu kas
atsitikt... Uz k jisai mane laiko? Juk as myldama uz jo jau...
Tai tik dziaugties reikia, kad taip raso. Matyt, myli... Kad nemylt, kitiems tavs
nepavydt.
Juk ir tave vyras myli, e taip nerao...
Ai tu, Aneliut, nesupranti tu vyr, linguoja galv Petrien, e int man
nezirk... Jeigu man taip vyras rasyt laiminga bciau. Bet as jau sena: zino, kad niekas
nekibs.
Nejaugi tave, Uliut, vyras nemyldamas m? klausia isktus akis Jonien.
O, ir labai myldamas... Juk zinai, kad jam tvai neleid mans imti, is nam j
isvar. Bet nepaklaus j... Juk mes kelet met pas mano tvelius gyvenom. Daug jisai dl
mans nukentjo, daug vargo pamat, kolei zems pusel nusipirko. E kaip t zem mgo!
Kad sumanyt, vis j apziot. Kaip tik tais metais daugelis is cia, savo zemes pardav,
Vitebsko gubernijon isjo. Kartu su kitais ir mano tveliai su vaikais issikl. Kaip tada
prasiau Petro, kiek raudojau nepaklaus: nors prasiskolino, bet ir nuo mano tveli zem
atpirko. Zems daug, e jisai vienas: laksto, juodauna ziem ir vasar, net zirt bdavo gaila.
Ir vis dl mans, dl vaik... E padti jam nedaug kuo galjau kad ne Amerika, niekaip is
t skol btum neisbrid. Geras is Petro darbininkas, kito tokio reta. Duok Dieve tik, kad
pareit sveikas... Bet ne visados buvau su juo laiminga, ir as ne kart nuo jo raudojau...
Juk tu, Uliut, j myli? klausia nustebus Jonien.
Kaip as savo vaik tvo nemylsiu? Myljau j ir myliu. Visados jam tikra buvau...
Ir geras jisai, labai geras. Bet lengvo bdo zmogus. Ne visados man buvo tikras, ne... Zinau:
ir dabar Amerikoj galbt nra man tikras...
Uliut, Uliut, k tu kalbi?! surinka issigandus Jonien ir tveria savo draug uz
rankos, juk tavo vyras toks geras, toks rimtas, mes visos taip gerai apie j visados
kalbdavom. As pati, su savo Jonu susipykusi, daznai jam tavo vyr kaipo ger pavyzd
primindavau. E tu dabar taip sakai!.. Nejaugi tai teisyb, nejaugi?!.
Mazai da tu, Aneliut, t gyvenim pazsti, tyliai kalba Petrien, glostydama savo
draugs plaukus, daznai koksai daiktas, is paziros geras ir sveikas, vidury esti sukirmijs,
netiks. Tai mes to nematom. E ar ne sunku pamatyti, kas yra tarp pacios ir vyro, jeigu jie tik
moka prie zmoni apsieiti. As savo Petro ir nekaltinu: jisai labai geras. Tik silpno bdo
zmogus. Kolei jisai Amerikoj kartu su tavo Jonu buvo, as buvau visai rami; bet kaip
persiskyr su juo ir toliau isvaziavo, labai daznai paabejoju. Jeigu tik pakliuvo tarp blog
draug, uzmirso mane... Kartais skaitau jo laiskus, ir ima krimsti mintis: maza as tau berpiu,
maza. E juk dl t laisk, sena bdama, rasyti pramokau...
Bet tu, Uliut, sakai, kad jisai cia bdamas tau buvo netikras?
Taip... Atameni mano seser On? Jinai da pusmergl buvo, kaip Vitebskan su
tveliais jo. Vien t seser teturjau: ne taip broli, kaip jos gailjau. Prasiau motuts, kad
pabuvus Vitebske atvaziuot su ja int mumus prisilankyt, nors netikjau j bepamatyti: toks
tasai Vitebskas man baisus ir tolimas regjos... Bet pamaciau, nors ir netikjau... teisyb,
negreitai, tik po penkeri met. Zinai, kad tame Vitebske labai nepasisek; daugelis prasikis
visai ir ubagais savon salin pagrzo. Bet mano tvelis ir broliai nebenorjo grzti, nors kaip
juos motut raudodama pras. Pati taip savo krasto ir zmoni pasilgo, kad is to ilgesio
apsirgo. Pastaisiusi kiek, nieko nebezirdama, pasim On ir atvaziavo cionai int mumus.
Neapsakomai apsidziaugiau, jas isvydusi: penkeli metai, kaip nebuvau j maciusi. Motut
buvo labai jau pasenusi, zila, e Ona paciame sitam suaugime, auksta ir tvirta ir kazin kokia
rsti ne tokia vjavaikis, kaip as kadai bdavau. Dazniausiai vis viena, nei jinai juok
mgsta, nei vakaruot eina; sventadieniais sikniaups, bdavo, maldaknygn ir skaito; ir vis
mane mokia, kad ne taip dirbu, ne taip vaikus priziriu. Nors buvau vyresnioja, pradjau pries
j lenkties, jos bijoti; pati nejusdama, dirbau taip, kaip jinai liep. Pamaciau, kad ir mano
Petras vis j giria, kad tokia esanti gera, tokia darbinink... Teisyb, daug jinai Petrui
paddavo ir klojime, ir lauke, vis su juo kartu, nepasilieka. Ir dziaugiaus, kad jisai toki
pagelbinink sau gavo... Tik m man Petras prikaisioti ir visaip iskalbinti, kad as netikus,
tik vis su vaikais, ne tokia, kaip Ona, kuri, mano vietoj bdama, ne tiek padaryt, visur
paspt... Kaip peiliais pradjo badyti man tie iskalbinjimai sird. Pajutau, kad nebe toks
jisai su manim malonus, nebe taip manim rpinas; maciau, kad vis maziau int mane ziri. Ir
darbas pradjo man nebesisekti: dirbu, lakstau, ir vis kazin kokia apsiblausus, nesava. Ne
kart ateis, bdavo, is klojimo kl ar is lauko pjov, e mano dar valgyti nepataisyta. ,,Tai jau
su tavim visados taip, piktu balsu sako Petras, int mane nezirdamas, ir kaip tycia liepia
Onai taisyti valgyti. Jie visi valgo, e man ksnelis nelenda, akys asar pilnos... Ir m mane
krimsti abejojimas baisus, be pasigailjimo; krimto dienas ir naktis, ziem ir vasar.
Uzmirsau juokus ir dainas, nebegaljau savo vaiko lopsely liliuoti... Atbusdavau nakt, visa
saltu prakaitu apipilta, ir apgraibomis ieskodavau, ar tebeguli Petras, ar kur neisjo. Nors
mans jisai seniai jau nebezirjo, bet ramiau bdavo, kai j netoli savs jausdavau. Sekiau j
mintimis visur, kur tik jisai eidavo, ir klausiau savs, k tenai dirba, k kalba, ir visados
man akyse atsistodavo Onos paveikslas, nuo kurio sirdis krtinj drebjo... Prasids, bdavo,
geguzs mnes pamaldos sodziuj ar razancius gavnioj, jie visi iseina kas vakaras
giedot, e as vienai viena namie su vaikais pasilieku: laukiu j pareinanci. Motut greitai
pagrzdavo, e Ona su Petru daug vliau, ir visados jinai pirma inteidavo, e jisai vis kiek
palauks paskum: ir abu kazin kokie kitoniski vis nuo mans veidus suka ir tartum kitu
balsu kalba. Ir vl kremta tada mane klausimas: kur juodu taip ilgai esti? kodl jisai, kaip ir
susitars, visados paskum j inteina? ir kodl abu vis kazin kokie nesavi?.. Krimto mane
abejojimas, krimto, bet paklausti jo ir gda, ir baisu buvo. Sublogau, pajuodavau. ,,Kas tau,
Uliut, yra? klausdavo motut, toki mane matydama. ,,Nezinau, motut: taip kazin kas
man negera, atsakydavau. Bijojau jai savo abejojim pasipasakoti, jos sirdies uzgauti:
jinai juk buvo mano namuose vienia. ,,Melskis daugiau, vaikel, lengviau bus, sakydavo
motut, ne tokia tu pamaldinga, kaip Ona, ne. ,,K as, motut, darysiu, kad man su
vaikais visas laikas iseina, teisinaus jai... Bet meldziaus naktimis viena... Prasiau, kad
Dievas atatolint nuo mans nelaim, isgelbt nuo t baisi abejojim, kurie krimto man
sird... Nors niekas mano asar nemat, bet nuo t asar sauls neberegjau. Taip isgyvenau
dvejus metus... Atamenu, baigs gavnia. Atjo vakaras, ir visi isjo pas kaimyn razanciaus
giedot. Pasilikau namie viena su vaikais. Laukiu pareinanci ir poterius kalbu. Parjo motut
ir atsigul kitam lovos gale; e Petro su Ona nra. Belaukdama j ir pati atsiguliau... Apsndau
kiek ir sapnuoju: smaugias ant rysio mano margoja karv gurbe, smaugias... Tik kad suriksiu
nesavu balsu per mieg. ,,Kas tau, Uliut, yra? paklaus issigandusi motut. Papasakojau
jai sapn. ,,Mat kazin kas galvon simus, subar mane. E as: apsndau vl ir vl t pat
sapnuoju. Ir, regis, kelia mane motut ir sako: ,,Lk, Uliut, greiciau lk, pasismaugs karv...
Ir taip per kelius kartus: prabundu nieko nra; kaip tik apsnsiu, ir vl sapnuoju.
Sokau is lovos, visa prakaitu apipilta, ir klausiu motuts, ar jinai mane kl. ,,Ne, sako,
nekliau. Papasakojau jai visa. Issigando ir motut. ,,Cia, sako, kas nors yra: gal
Dievas is ties nori persergti nuo nelaims? Bk pazirt. Visa drebdama apsivilkau,
uzsidegiau zibur ir isjau. Prieinu: gurbo durys neuzusautos, nors pridarytos... Intjau ir
radau tenai... Petr su Ona... susiglaudusius... Taip susopjo sird, kad sudejavau balsu,
tverdamos uz krtins. ,,Ar velnias tave dabar cia atanes?! suriko Petras, mane
pamats... Kaip girta parjau namo ir parvirtau lovon: raiciaus po j, raudojau, vaitojau. Visi
sirdies sopuliai, ligi siol slepiami ir slegiami, verzs dabar virsun, tamp mano kn,
gniauz kvap krtinje. Motut issigandusi puol mane, klausinjo, ramino. Negaldama
istraukti nuo mans zodzio, matydama, kad nesusikalbs, apsivilko kailiniais, pasim
zibur... ,,Pasismaug, pasismaug, kalbjo jinai ir isbgo pati pazirt... Teberado dar
juos abu gurbe... Visa suprato. Parjus prispaud mane int savo krtin ir glost, buciavo.
,,Vaikeli mano, kalbjo jinai, atleisk man, uzmirsk: as kalta, as: sena buvau, nezirjau;
maciau, kad visi atsimain, nesupratau, jauciau, kad tu nelaiminga, nepaklausiau
priezasties. Tik nusiramink, vaikel: daugiau to nebebus... Vis savo nelaim ant jos krtins
tada israudojau. Ant rytojaus motut, nieko nebezirdama, nieko neklausydama, isvaziavo
su Ona atgal Vitebskan... Daugiau ir nebemaciau savo motynyts: uz puss met tenai
numir... E Petras visus metus ant mans pyko ir zvairavo: tyljau ir kentjau. Tik isgirds,
kad Ona tenai Vitebske istekjo, vl pradjo int mane gerinties ir greitai visa uzmirso...
Kokia tu, Uliut, nelaiminga! stebisi Jonien, isklausius savo draugs
pasakojimo, ziri int j kaip int kok paveiksl, ir ant jos blakstien blizga asaros.
Tai, Aneliut, ne as pirmutin, ne as paskutin, atsako ramiu balsu Petrien.
Yra uz mane daug nelaimingesni, ir tai gyvena. Dabar man tas visa kas nebelabai ir rpi.
Turiu vaikus nebemazus: apie juos belakstydama ir vyr daznai uzmirstu. Zirk, kai Petras
pareis, kaip man bus gera! E sakai, kad a nelaiminga...
Bet jau vakaras, atsimena jinai, tartum ko issigandusi, galvijus tuoj pargs, e
mano dar parsai nepapenti...
Petrien skubinai buciuoja savo jaunesnij draug ir kuone tekina eina namo. Jonien
ilgai dar sdi ant gonkelio, ziri savo graziom akim tolumon ir kazin apie k giliai galvoja.
Paskum issiima is azancio balt skepetl, isvynioja is jos kortel ir su atidzia ziri...
Susigraudinus buciuoja: tatai jos Joniuko paveiksllis, jai is Amerikos atleistas...
Kacergyn,1906.VIII.22
Brisiaus galas
Saly dienadarzio dur ant didziuls spali krvos guli senas Brisius zilas,
apzabals. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dmus, ir savo zmogaus labai daznai
nebepazsta. Sunki senatv ir jam: vis azumirstas, apleistas. Patsai gerai jaucia, kad mazai
kam bereikalingas. Bet, kiek galdamas, rpinas dar bti naudingu. Nors nebeprigirdi, e
sunkios blakstienos amzinai merkia jo traskanotas akis, teciaus vaiko nuo savs snaudul ir
klausos. Beklausydamas apsnsta... Ir girdi per mieg: slama netoli, tartum eina kas
svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius is guolio ir loja uzkimusiu, mieguistu balsu.
A tu, zabali, ar nenustosi!.. Savo zmogaus nemato, girdi jisai pazstam bals.
Susigds siepia bedant snuk, inkscia gailiai, tartum atsiprasydamas, ir paspauds
uodeg vl susiriecia guoly...
Jau nebe kart Brisi pajautos apgauna, jam gd padaro. Daznai troboj, viduasly
guldamas, sapnuoja jisai vag ar vilk, kuriuos jaunas bdamas kadai vijo, ir jam pradeda
regties, kad tie priesininkai vl dabar tyko: kelia jisai tada savo sen galv nuo koj Ir.,
tartum ko issigands, netiktai... suloja: am! am!
Ir netiktai, vagies vietoj, girdi tik is vis pusi iskalbinjimo balsus:
A tai, zilis! visai iskvaiso.
Nebezinodamas, kur dties is gdos, kelias jisai is viduaslio ir paspauds uodeg lenda
pasuolin.
Kur velkies, eik oran! saukia ant jo.
Ir Brisius nulids dlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verciau jau ant spali gulti: vis maziau kitiems po
kojom maisyties. Teisyb, troboj labai gera, pastalj gulti silta. Bet kaul grauzti vis tiek jau
nebegali, o nuo musi ir tenai sunku senam apsiginti. Ir cenai, jo senatvs pasigailj, atnesa
jam kartais kruop geldelj palakti, e ne tai isalks eina pasalmis tokio maisto ieskot,
kur seniau ir zirt nezirjo. Taip ir skursta senatvj...
E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir vis branginamas. Tada apsigint nuo zmoni
negaljo. Su juo vaikai zaid, j raciukuos` sikink vazinjo: nepyko ant j Brisius, kad ir
kartais visai be reikalo jam skaudziai suduodavo, zinojo, kad mazas ir silpnas ir maza dar
teismano. J troboj kiekvienas int save sauk ir duona penjo, medziot su savim veds.
Ustovas ir varsks jam negailjo, bet tik nuo jo namo nebgt, galvijus dabot. E kiek dar, jau
senas bdamas, juok piemenims pridarydavo! Uzmes jie, bdavo, ant Brisiaus galvos
cerkasl ir turi, e vienam pasislpti liepia; paskum paleidzia Brisi ieskot. Ir visados
surasdavo, nors tasai uz pusvarscio, auksciausioj egls virsnj, bt pasislps. Susekdavo
jo pdsakas, apuostydavo med ir, pakls aukstyn snuk, imdavo loti. Neidavo, kolai tasai
nenulips. Pamats nulipant, nesitverdavo is dziaugsmo, sokindavo inksdamas aplinkui ir,
sugrzs int piemenis, iskiss liezuv zirdavo tai int juos, tai int krepselius: zinojo, kad is
tenai btinai gaus msos kruopel ar duonos plutel. Teciaus ir piemenys j uzmirso...
Guli senas Brisius ant spali ir sapnuoja. Mato jisai per mieg antis, kurias jo
seimininkas saudo, e jisai is vandens nesa. Ir taip t anci daug, tokios jos riebios! Pramerkia
Brisius akis ir saldziai ziovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, is ties priesais
save seiminink su saudykle uz peci pamats. Savo akim nenori tikti: turbt ir j sapnuoja...
Bet aiskiai girdi, kaip tasai saukia:
Sa, Brisiau, sa!
Tai turbt is jo, seno, juokias? Kam?
Sa, Brisiau, sa! vadina seimininkas.
Brisius siepia snuk, tartum nordamas syptelti, bet tik kazin kaip gailiai inkscia...
Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spali ir seka paskum, ne taip, kaip pirma jaunas ir
linksmas, bet paspauds uodeg ir nulids, kaip koksai kaltininkas.
Seimininkas eina uz klojimo laukan ir atsigrzdamas vis saukia:
Sa, Brisiau, sa!..
Pamiskj sustoja. Brisius inkscia bailiai ir ziri int zmog, tartum klausdamas, kam
cenai j ataved. Mato, kaip tasai nusiima nuo peci saudykl, atsitolina nuo jo kelet
zingsni ir pradeda int j taikinti...
Negali bti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti is jo nori. Bet kam taip baisiai is seno
juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet is bails
tupiasi ant paskutini koj, ir per jo snuk rieda gailios karcios asaros...
Staiga ugnis ir baisus trenksmas, ir jisai griva, sopulio pervertas. Pramerks akis
tik spja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bga zmogus, turdamas rankoj saudykl...
Gal ir suprato Brisius, kodl tasai zmogus j uzmus; tik nebegaljo suprasti, kodl
tekinom nuo jo pabgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norjo jam paskutin kart palaizyti...
Kacergyn, 1906.VIII.25
Vien rudenio dien...
Vien rudenio dien sdjau savo kambarly ir zirjau pro langel oran, kur dangus,
apniuks ir surgs, sunks mazais vandenio laseliais ir vilg drgn, jau salstanci zem.
Buvo sunku ir neapsakomai lidna. Regjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys,
nebenusisvies sauls spinduliais, amzinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai uzsimsts;
regjos, niekados nebeisvysiu laims ir linksm veid, tik amzinai girdsiu, kaip smulkutis
lietus cezena ir nuobodziai vjas zia. Jauciaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu
sumans, regjos, gyvas bciau zems linds. Net grazs kapai, kurie tuojau uz mano langelio
tss ir kurie visados skausmus ir pajautas tild, neberamino sirdies; j laibi tiess kryziai
stovjo kazin kokie rsts ir tartum verk zmogaus ir jo gyvenimo, verk t, kurie jau
zemse guljo ir kurie guls dar be skaiciaus... Int juos zirint, taip sopjo sird, taip buvo gaila
kazin ko tolimo ir nezinomo, kad m neapsakomas noras bgti is cenai issvajoton nesancion
salin, kur varg nra, kur tik viena laim zydi. Bet seni kap kryziai rsciai zirjo int mane ir
tartum sak: ,,Neisbgsi; niekai tavo meil ir sirdies troskimai, niekai tavo draugai, kuri
nerandi ir kurie tavs neiesko, greitai bsi jiems nebereikalingas... Ateis laikas, ir, visa
paliks, gulsi siton salton zemeln, azumirstas ir apleistas: tik mes vieni ilgus metus
sergsime tavo kap...
Giliai uzsimsts, nepamaciau, kad int kapus m rinkties zmons. Kaip per mieg
isgirdau vyr balsus ir moter rkavim. Pazirjs pro langel, netiktai isvydau urednink,
vargoninink ir kelius desimtininkus su lopetomis; krveln susispietusios cenai pat stovjo
moterys ir pasistiebdamos, su atidzia zirjo per tvor kiton pusn kap; visos rkavo,
rankomis mojavo. Nesuprasdamas, kas galjo atsitikti, isjau oran pazirt.
Uredninkas, iskilmingai apsitaiss ir jau gerokai isgrs, veds po ranka vargoninink
ir i visos irdies jam pasakojo:
Kad jisai bt turtingas, js j kapuos palaidotamte, bet neturtl liepiat mums
purvynn kisti... taip. Gerai, mes kisam; mes, nors palicija, geresn sird turim... taip. Kaip
mums liepia, taip darom...
Tai naujien pasak! atsiliep viena is krvos, kai uredninkas su desimtininkais
nujo pakalnn azu kap. Egi azupernai koksai turtingas nusisavo, dlto klebonas
nelaidojo kapuose ir tiek.
Zinoma, k jisai cia niekus pliauskia! patvirtino kitos.
Neleiskime cia jo laidoti! pasgirdo balsai.
Neleiskim, neleiskim!..
Eikim int Bagdonavyci! paprasysim, kad uzgint... Tegul sau kur laukan veza...
Tegul sau is cia veza... eikim!..
Ir moter krvel, visa sujudusi ir susidrumsciusi, pasileido vieskeliu dvaran,
rkaudama ir rankomis mojuodama...
Kas cia atsitiko? paklausiau jaunos merginos, kuri, nuo an atsiskyrusi, jo pro
sal.
Egi zmog uzumus, tai dabar j laidos pievoj uzu kap...
E kaip j uzumus? paklausiau.
Susimus su vaikinais, sako, patsai pirma ir pradjs, ir primus labai... Kai
ataved kunig, nebegaljo suskalbti. Po dviej dien ir numir...
E ko tos moterys cia taip rkavo?
Egi davatkos nenori, kad j netoli j laidot: bijo...
Ar tai j zem?
Ne, pono Bagdonavyciaus...
A, tai jos nubgo prasyt, kad patsai ponas neleist cia jo laidoti?
Taip...
Mumdviem besikalbant, prijo int mumus pazstama davatka Apalionija, labai geros
sirdies moterl...
Ar ir tamsta nenori, kad t numirl cenai laidot? paklausiau jos.
Tai, kam as jam svetimos zemels sieksnio pavydsiu? atsak griaudingu balsu
Apalionija, parmusi desinia ranka savo smakr. Tokiose kanciose numirs, gal uz visus
mumus jisai Dievo akyse geresnis... Jo pati sak, kad velykin atbuvs, dabar vl nesenai
ispazinties buvs; numir su razanciu ir skaplieriais... Tik su kunigu nebesusikalbjo...
Tai kodl jo kapuse nelaidoja?
Kad klebono namie nra: klebonas gal bt ir leids, e be jo negali... Laikyti
nepalaidojus nra kaip: palicija liepia, e zmons vl gaisti nenori... Ir niekas tuo nesirpina...
Zmoni akyse jisai paniekintas, bet pries Diev visi bsma lygs...
,,Taip, pries Diev visi bsma lygs, atkartojau sirdy Apalionijos zodzius, ir nuo
t jos zodzi man lengviau ir ramiau rados.
,,Kokia toj Apalionija gera, maniau, sekdamas j akim, ir toksai uzjo noras
paimti j uz rankos ir dkavoti, patsai nezinau, uz k, jai malon zod pratarti. Int j
zirdamas, nezinau, kodl atsiminiau jos zil ozkel, kuri jinai visados su savim, kaip maz
vaik, vedziojos ir is rankos penjo, jos prast ir maz trobel ir tuos tris simtus rubli vis
jos turt, kuriuos jinai paskolino vienam klierikui, e tasai is seminarijos pabgs ir paskum
didziu ponu paliks uzmirso ir pinigus ataduoti, ir j paci. Atjo galvon ir tie zodziai,
kuriuos nuo jos isgirdau, kai apie tuos pinigus paklausiau: ,,Tai, visas akis israudojau, t savo
pinigli gaildama; bet k padarysi?.. Tegul jam Dievas padeda...
Ir taip malonu buvo zinoti, kad Lietuvoj yra toki ger moter, kurios ne tiktai
numirliui svetimos zemels sieksnio nepavydi, bet tikrai myli artim, kas jisai nei nebt...
Dirsteljs salin, pamaciau vieskeliu is dvaro pareinanci moter krvel. Is visa ko
buvo matyti, kad j uzmanymas nepasisek: visos jo tyliai, issisklaisciusios. Tuo tarpu is
skersagatvio islindo kumelait, aplzusios vezcios kinkyta, ir pasisuk int kapus; paskum
keletas vyr ir moter sek... Tai numirl vez. J isvydusios, pareinancios is dvaro moterys,
kaip pabaidytos kurapkos, vienu akies mirksniu issislapst...
Atsistojau saly kelio zirjau ir laukiau. Pro mane pravez balt, is lent sukalt
grab. Rudine apsivilks zmogelis be perstogs tamp vadeles, nuksjo ant kumelaits ir
neramiai dairs atgal, tartum bijojo, kad kas nepamatyt ar nesivyt. Kiti jo nuleid galvas,
bijodami vienas kit pazirti, tartum slp savo veidus. Bet visi skubsi, skubsi...
Kumelait, ir toj is visos galios trauk veziml ir neramiai priunkst. Regjos, visiems tasai
darbas buvo nemalonus, visi greiciau norjo t priederm pabaigti. Tik viena moterisk jo
sunkiai, grabo nusitvrusi, sopulio perverta: nebeverk, tik tyliai dejavo... Nei giesms, nei
mald nesgirdjo... Vezimlis pasisuk uz kap pakalnn ir isnyko...
Stovjau apsiblauss, svetimos nelaims prislgtas. Jauciau, kad mano krtinj salta,
neapsakomai salta... Tik staiga toksai skaudus ir gailestingas balsas pervr or, kad, kaip
peilis, man sirdin smego. Tai buvo moterisks balsas...
Islindus is azu kap, jo jinai nieko priesais save nematydama ir vaitojo:
Tai neprieteliai, kur nukis mano Jurgiuk!.. Oi, oi, oi, oi! Dievulli, Dievuuli!..
Tai turbt numirlio pati? paklausiau einancio zmogaus.
Ne, tai jo motyna... Pati namie: jinai vakar gimd...
Oi, oi, oi, oi! Dievulli, Dievuli!..
Tokio nelaimingo balso niekados dar savo gyvenime nebuvau girdjs. m noras
bgti jos prasyt, kad nebevaitot, nustot ir save, ir kitus kankinti. E balsas vis plauk ir
plauk oru...
Oi, oi, oi, Dievulli, Dievuli!..
Nebeisturdamas intlkiau savo kambarlin ir, parvirts lovon, ausis sau uzsikimsiau.
Bet dar ilgai ilgai man ausyse skambjo neapsakomai skurds moterisks vaitojimai...
Toj valandoj jauciau, kad sioj asar pakalnj yra zmoni, uz mane daug daug
nelaimingesni.
1906
Lidna pasaka
Baltasai saslis
Prakalbos vietofe
O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervs, nykstat js tiktai k
pasirodziusios... Ziriu int jus pralkusias, kaip int sapn graz, ir matau tik, kad jau artinas
ruduo gyvenimo mano.
O, Ramta! Kodl nepazinau tavs, dar mazutis, nekaltas bdamas? Tada tokios
grazios, laimingos buvo dienos. Btume uz rank susitvr Sventosios pakranciais vaikscioj,
lakstingalos giesmi klaus. Bciau tave po miskus ir krmus isvedziojs, pauksci lizdus
parods, issirpusi uog parinks. Bet tu buvai toli nuo mans, toli, ir as net nezinojau, kad tu
gyveni pasaulyje...
Taip, nezinojau... Bet jauciau... Nuo pat maz dien tavo paveikslas mano sirdyje
gyveno. E kai, mokiniu bdamas, traukiniu gimnazijon vaziuodavau ir pro lang tavo tvyns
mirguojancius klonius ir laukus ir gimtj sodzi isvysdavau, mano krtinje netiktai
sujuddavo naujas, geras jautimas: kaip paukstis pro sal pralkdavau, bet ilgai dar int
issitiesus paveiksl zirdavau, kolei jis visai is aki neisnykdavo... Ir kazin ko gaila man
bdavo... K tu tada, mano mazutl, veikei? Gal ant keli mamyts sddama, grazi jos
pasak ir dain klauseis? Gal sodne po senja grsia sdjai, vainikl pindama? E gal lakstei
po zydincius laukus ir pievas ir, isvydusi, kaip pro sal pralk snioksdamas ir dudendamas
traukinys, zirjai int j issigandusiom ir nustebusiom akelm, su drebancia sirdele: nezinojai,
kad tenai pravaziavo tasai, kuriam paskum tu bsi artimiausia...
Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo sirdies atadaryti, jos skausm ir
apsivylim parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnum atleisti...
1906.XI.29
Lidna pasaka
I
Namas, kuriame tik k atvaziavs apsigyvenau, stovjo paciam miske. Grazus
vasarinis namas. Aplink j kvepincios pusys ir egls atakaitoj snaud, uz keli zingsni vsi
up plauk... Cia, sveikatos ieskodamas, pazadjau vis vasar isbti...
Antr dien isjau oran, kur jau lauk mans pastatyta po pusimis gulimoja kd, ir,
sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvap begaljau atgauti... Bet tuoj...
palaukk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvpuoti... O, kaip gera!.. Nezinau, ar gali kas taip
jausti pusyno kvap, kaip dziovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo
kietan patalan guldamas, tok pat jausm turi... Nors buvau issiness knyg ir ketinau jau
skaityti, bet pameciau j ant zems, issitempiau visas ir, kaip mazas vaikas, lepinaus, tuo
kvapu alsuodamas. m noras suimti gniauztan vis t pakvipus or ir, pravrus savo
krtin, vienu rztu sugrsti j plauciuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro istroskusius. Bet
buvau toksai silpnas, tos galios neturjau... Guljau aukstielninkas ir griau t kvap, griau.
Akimis klajojau po medzi virsnes: zirjau, kaip ,,pusin is pusies voveryt liuoksi,
klausiaus, kaip tarp sakeli nematomi pauksciai ceza ir vairiais balseliais gieda. Ir taip ramu,
taip gera rados. Nors negaljau savo kojomis naudoties, negaljau po kalnelius laipioti, po
klonius lakstyti, negaljau skauti ir dainuoti, kaip tat tik moka zmogus, miskan intjs:
teciaus buvau dkingas Sutvertojui ir uz tat, kad dar turjau sveikas akis ir ger aus. Juk tlas
ir to tiek neturjo...
Is vasarini nam susirinko netoli mans graziai apsitais vyrai ir moterys,
jaunuomen ir vaikai, visi linksmi ir laimingi. Vieni m zaisti, kiti apsdo dail dirvonl,
treti issisklaid po misk juokaudami ir dainuodami. Visi sitie miesto gyventojai, dl
pailsio ir vairum tame miske susirinkusieji, buvo kaip is pasakos isj: grazios, sviesiais
rbais pasipuosusios moterys mirgjo tarp medzi kaip suzyd zolynai darzely. Int jas zirint,
regjos, kad nra pasauly varg ir asar, nelaims ir bado, e jeigu ir yra, tai ne cia, bet ten, toli
uz misko, is kur aidas neateina. Int jas zirdamas, norjau nors ant valandls uzmirsti ir
savo lig, ir t, kas uz to misko djos; norjau tikti, kad cia niekur maziausio nelaims
saslio neisvysiu...
Tik staiga kazin koks ypatingas, niekados dar negirdtas balsas man ausyse sudejavo.
Sudejavo kaip senatvs skundas, nelaimi atbalsis. Taip dejuoti galjo tik zmogus senas, labai
senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nra raidzi: jo negalima zodziu isreiksti, galima
tik jausti... Atsigrziau nustebs: zirjau ir laukiau... Is azu namo kerts islindo sena auksta
moterisk. jo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsciuodama ir dejuodama. J pamats,
greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie mans: stovi, tiesiai int mane savo baisias
akis intbedusi. Neisturjau: sudrebjau ir atsigrziau. Pamaciau tas jos akis. Ne, tai ne akys.
Tai buvo du taskai, klaiks, be gyvybs. Tok spd, kaip tos jos akys, gali ant zmogaus
padaryti tik uzgesusios zvaigzds, is artie matomos. Taip, tai buvo uzgesusios zvaigzds. Tik
tos zvaigzds dar mat: jos tiesiai int mane zirjo...
Ko tamsta nori? dusliu balsu paklausiau, visas krpteljs.
Nieko neatsak: ar negirdjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis,
zirjo int mane.
Nezinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gda. Krepsio su savim neturjo: nezinojau,
ar jinai ubag. Suradau kisenj du skatiku ir atsikls spraudziau jai rankon. Nejuto... Du
skatikai nulk is rankos zemn, e jinai, nei karto nemirkteljus, zirjo int mane. Krtinj
pajutau salt sopul. Neturjau kur dties...
Tik staiga moterisk atsigrz visa kiton pusn ir isvydo ant dirvonlio zmones.
Sudejavo, e jos lpos m krutti. Isgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbjo:
Kiek pon... kokie jie visi grazs...
Staiga vl intbed int mane akis ir paklaus:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?.
Intbedus akis pastovjo. Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nujo takeliu
dejuodama.
Ant dirvonlio, j isvyd, visi nutilo. Tartum giltin pro sal pralk. Ir jie, kaip ir as,
mgino issibodti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mazai, matyt, tai moteriskei rpjo.
Pastovjusi, kiek jinai pati norjo, isnyko is vis ms aki kaip klaikus ,,memento mori...
* * *
Po to kuone kas diena, tuo paciu laiku, isgirsdavau jau zinom, ypating ir skaud
dejavim ir is azu namo kerts isvysdavau iseinanci sen sen moterisk. Pro mane eidama,
visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybs akis, ilgai ilgai int mane zirdavo.
Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negaldavau patirti. Tik viena vis girddavau:,,Kiek pon...
kokie jie visi grazs... Ir: ,,Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?.. Bet kas tas jos
Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro sal, dejuodama, lazdele pasirimsciuodama,
sunki sunki met nast nesdama. Pasirodydavo ir isnykdavo is vis ms aki kaip klaikus
,,memento mori... Ir taip kuone kas diena, per vis vasar...
Pripratau int j... Jau ramiau galjau matyti ir tas klaikias, be gyvybs akis, ir t
nesuskaitom skaici rauksli, kuriomis, kaip tinklu, buvo israizgytas moterisks veidas...
Prisizirjau: Dieve, kiek tasai senas veidas rauksli ir rauksleli turjo! Ilgi ilgi gyvenimo
metai ras ant to veido sopulius ir asaras ir varg klaikum ras rpestingai, be gailescio.
Likimo pirstas nepraleido nei maziausio atsitikimo, visa ton gyvenimo knygon ras. Taip,
tai buvo gyvenimo knyga atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dien dienas ton
knygon zirdamas, skaiciau jos stabius zodzius ir... s t supratau... Tiesa, ne be
zodyno:daug man geri zmons padjo...
Lidna pasaka!..
II
Buvo tai 1863-ciais metais...
Viename sodziuje gyveno neturtlis zmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim
Juozapota. Jauni ir grazs, abu myljo vienas antr ir, susim uz rank, ramiai ir drsiai jo
gyvenimo keliu. Tasai kelias buvo siurkstus ir kietas, dar baudziavos grandimis isgrinstas;
teciaus, bdami jaunos dvasios, turjo stipras, kad ir psltas, kojas ir nastos sunkumo
nejaut.
J pilnai laimei tik vaik trko... Bet kai Petras, is lauko parjs ir gardzi batvini
pasrbs, prieidavo int savo moter ir, pusiau apkabins, kazin k jai tyliai ausin
pasnibzddavo, grazi Juozapota kaip ugnis visa uzkaisdavo ir greitai slpdavo ant vyro pecio
savo israudus veid. Abu zinojo ir tikjo, kad bus, ir lauk... krikstyn... Nors tasai laikas
buvo dar toli, teciaus Petras jau pyn is balan lops, laimingai sypsodamas. Maloniai zirjo
int moter ir mat, kaip is po jos ilg blakstien mirgjo akys kaip dvi grazios zvaigzds
laims zvaigzds. Tas zvaigzdes jisai ir uzsimerks matydavo...
Taip jo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...
Niekur toliau savo miestelio neidami, gal bt ir vis amzi taip ramiai ant vietos
isgyven ir vaik susilank... Bet netiktai uzupt naujas vjelis ir t neturtli
gyveniman naujus troskimus ir nauj vilt intnes...
Pavasar, vien sventadien parjo Petras is baznycios ne toks, kaip visados. Buvo
uzsimsts ir susirpins, e jo akyse deg nesuprantama ypatinga ugnis.
Atsimainiusiu balsu papras valgyti ir vis laik nei zodzio nepratar. Pavalgs m
kepurs ieskoties. Juozapota nustebusi sek savo vyr akimis ir lauk, k pasakys. Bet tasai
jau pro duris jo...
Kas atsitiko? Kur eini? bailiu balsu paklaus jo.
Taip gailingai int j savo graziom akim pazirjo, kad Petras sugrzo ir pam moter
uz rankos. Pasodins grecium savs ant suolo, ilgai int j tylom zirjo. Jo akyse sviet ir
bail, ir viltis, ir abejojimai.
Nieko neatsitiko, prakalbjo tyliai atsidusdamas Petras, bet... Juozapota
krpteljo.
Nebijok, nieko bloga, jau ramesniu balsu tar jisai, tik zinai, koki
naujien siandien isgirdau?!.
Ir Petras m savo moteriai pasakoti, k jisai miestely girdjo ir mat. Kaip kunigas is
sakyklos skaits tok poper, kuriame pasakyta, kad vergai-zmons dabar bsi lygs ponams,
jiems nebevergausi, e zem, kuri dirb, liksianti j nuosavi nebe pon; kad tie, kurie
zems neturi arba turi labai maza, gausi nuo naujos valdzios tiek, kiek reikia (matai, esanti
kokia ten nauja valdzia, geresn, ne rus, bet ms krasto zmoni: toj nauja valdzia
vergais-zmonmis ir rpinantis). Kunigas saks, kad ir rus valdzia zadanti zmones
isliuosuoti, nebespausti, jau ir poper tok senai isleidziusi, teciaus tik taip zadanti, is tikrj
gi akis visiems norinti apdumti: nereiki jos klausyti, ja tikti, bet reiki rinkties briais ir
visiems is vieno vyti rusus is savo krasto, nes jie tik es ms neprieteliai, spaudzi ir
skaudzi zmones, persekioj ms tikjim ir kalb. T pat ir ant sventoriaus, ir miestely
girdjs, visi apie t kalb; mats ir t poper ne pas vien. Zmons es sujud, ir nors
tlas is to juokisis, daugelis btinai eisi, jeigu ne su saudyklmis, tai su sakmis ir dalgmis
rus vyt. Girdjs, kad jau daugelyje viet, nebezins kas daryti...
Petras, sumusti rusai leki is ms krasto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius
issigands tai pasakodamas, sluosts rankove nuo kaktos gausiai tekant prakait ir greitai
alsavo. Jo akyse vl uzsideg nesuprantama ypatinga ugnis.
Juozapota, visa nustebusi ir ausis istempusi, tyljo ir klaus savo vyro. Daug jinai
nedagirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon intsmego.
Tai mum, Petriuk, is ties nebereiks jau dvaran eiti? paklaus vyro. Ir nors jos
akyse dar klajojo abejojimas, teciaus tame balse suskambjo nebeslepiamas skardus
dziaugsmas.
Nebereiks, atsak Petras ir, pats nejusdamas, laimingai, linksmai nusisypsojo.
Ir zem, kuri dirbame, bus ms?..
Ms...
Ir dar daugiau gausma? Juk mes taip maza jos turim!
Gausma ir daugiau...
Dieve, kokie bsma laimingi!..
Ir Juozapota, is dziaugsmo visa uzkaitusi, laiminga ir grazi, apkabino vyro kakl...
Ar zinai, kaip tada bus mum gera! kalbjo jinai tyliai, svajodama ir int j
glausdamos, tursma savo zem, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!..
Susilauksma vak... bsma nebe vieni. Ar zinai:tu intvaisysi sodnel, ir, kai paaugs vaikai,
tursma jiems vaisi ir uog... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni bsma...
Vyras klaus t savo moteries svajojim ir pats tais svajojimais m tikti. Jam
pradjo regties, kad jisai nebe neturtlis pono vergas, bet jau laisvas kininkas, turintis
pakaktinai nuosavios zems, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo
moterim gyvenantis... Ir tokis dziaugsmas savo sirdy pajuto, kad norjo pagriebti sdinci
Juozapot ir kelius kartus su ja po asl apsisukti. Bet, kazin k atmins, susiturjo...
Reikia eiti pazirt, k ms sodziaus vyrai kalba, tar atsiduss ir pasims
kepur.
O k, Juozaput, jeigu ms valdzia nepasiduos? paklaus ne tai rimtai, ne tai
juokaudamas, atsigrzs nuo dur.
Juozapota atsistojo, tartum ko issigandusi. Bet tuojau suciaup lpas ir, zybteljus
akim, netiktai suriko:
Vyti tuos rusus is ms krasto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas
uzpuol? Kad ne tu ir tvelis, bciau prazuvus...
Primintasai kazokas vis krauj Petrui galvon suvijo. Zvilgterjo deganciom akim int
moter ir, sukands dant, dusliu balsu tar:
Isvysma juos, isvysma!..
Iseidamas pro duris, stiprai suspaud savo kumst...
* * *
Zmons-vergai, dar nesenai tokie rams ir bails, netiktai sujudo, ir jeigu ne visi
balsiau prabilo, tai visi m svajoti ir geresni laik laukti. Jau kiek anksciau buvo pralks
tarp j neaiskus skardas apie isliuosavim, apie sukilim ir kazin kokias atamainas: tik tasai
skardas pralk ir nutilo, spdzio nepadars. Tlas visai jo nepastebjo, kiti be jokios
atidzios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai is sakyklos poperis ir
vairios zinios vienu matu zmones sujudino, nauj vilt j sirdyse azudeg. Tiesa, ne vienas
sypsojo ir juoks, kad nieko is to nebsi, ir, nesijudindami is vietos, rpinos tik savim ir
gudriai lauk. Teciaus buvo ir toki, labiausia tarp jaunesnij, kurie liepsnojancia sirdzia ir
deganciom akim zirjo int vienas kit ir, stiprai spausdami kumscius, snibzdjo:
,,Nebevergausma ponams, isvysma rusus! Tuo tarpu dauguma tik dsavo, lidnai galvas
linguodama:jinai ir nemgino karstesnij suturti.
T karstesnij tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, zmogus jautrus ir mus,
negaljo int tuos atsitikimus saltom akim zirti, j ramiai klausyti. Nors toliau savo
miestelio nebuvo nujs, e apie pasaulio ir zmoni reikalus nedaug teisman, teciaus zodziai
ODLVY ir O\J\E jam buvo suprantami ir brangs. Jautri sirdis ir karsta galva daug jam tame
dalyke padjo. Ir pirma ne kart, dvaro lauke dirbdamas, nuvargs ir alkanas, aptemusiom
akim zirjo int pono rmus, ir jo omenje kildavo naujas sviesus gyvenimo paveikslas... Tik
pries t paveiksl pats jisai toks buvo silpnas, neturtlis vergas. Zinojo, kad sioj asar
pakalnj yra zmons turtingi ir grazs, laisvi ir laimingi: tik nezinojo, kad ir vergas gali
aniems bti lygus, gali lygi teisi reikalauti. Bet maziausias vjelis galjo jautrioj Petro sirdy
toki vilt uzdegti, naujus troskimus sujudinti. Tik to tyraus vjelio dar nebuvo... Ligi siolei
jis mat gyvenim sunk, apniukus; jo to gyvenimo keliu, baudziavos grandimis isgrinstu.
Kad t keli galima zolynais isbarstyti, lengvesniu padaryti nezinojo ir nedrso svajoti.
Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir salta. Viena Juozapota t jo gyvenim sild: su ja buvo
ramus ir laimingas, varg nastos nejaut. Teciaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvien
valand gali t brangi moterisk jam is rank isplsti ir purvan suminti: tada vergo sirdis
sudrebdavo ir uzsidegdavo kersto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom zvaigzdm
is po ilg blakstien int j zvilgterdavo, visa uzmirsdavo...
Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vjelis, kursai netiktai Petro
veidan papt ir jo galvoj naujas mintis sukl. Sukl jas, kad nebeisnykt, bet augt ir
pltots. Ir kaip tos mintys galjo neaugti ir nepltoties, kad kas diena plauk naujos zinios,
vis vairesns ir domesns. Nors nuo tojo garsaus sventadienio dar ne taip daug laiko prajo,
teciaus visi, ir tolimesnieji, apie tai zinojo ir kalbjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose
baznyciose kunigai t pat skait ir pasakoj;kad zmons visur ginkluojsis ir ein miskuosna;
kad keliose vietose jie jau sumus ir isvaik didel rus kariuomen; kad jromis atvesi
daugyb saudykli ir kit karo nagi ir greitai visus zmones apginkluosi... Vieni tuo tikjo,
kiti ne. Bet visi susirpino, sujudo. Buvo tai dienos karstos, neramios, ir laikas neapsakomai
greitai lk... E cia vl prajo gandas, kad kazin koksai kunigas pats veds zmones pries
rusus, eins kaip litas, kuriam didziausia kariuomen nieko nepadaranti, kurio kareivi
kulipkos neim... Zmons dar labiau susidrumst...
Petras jau senai tars su apylinks ir savo sodziaus draugais, kas daryti. Daugelis
sutiko, kad snausti negalima, reikia ruosties, nors kok nag nusikalti, nes gali prireikti ar
patiems ginties, ar kitiems eiti padt: sdti ant vietos, sudjus rankas, ir negrazu, ir gda, ir
dar prakisti galima zems negauti. Ir paskum vienas kit m karstesnieji nesti int kalv
visokius gelezgalius. Ausdama pamat Juozapota vien dien pro lang, kaip Petras issines
is klties dalg ir sakes ir apsidairs, tartum ko bijodamas, greitai isnyko uzu kiemo varteli.
Nutyljo, nepaklaus apie tai vyro; bet po keli dien, nesdama prievakary parsui sti,
netiktai pamat saly gurb Petr su dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu grecium
sustojusius ir issizergusius: visi trys turjo rankose ilgus, geleziniais galais pagalius ir
sutardami nuozmiai bad jais or.
K js cia dirbat? susuko nustebusi Juozapota.
Vyrai, j isvyd, norjo pasislpti, tik nebesuspjo. Visi trys issitemp, traukdami
uzupakalin savo pagalius.
Cit, Juozaput, nieko bloga, atsiliep Petras, sluostydamos nuo kaktos prakait,
mes tik mokiams, kaip su rusais reikia grumties.
Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int j visi trys pazirjo,
kad jinai tik nusisypsojo, jais grdamos. Teciaus, is gurbo iseidama, pajuto, kad jos sird
kazin koks saltas sopulis suspaud. Nebuvo baili: turjo sird jautri ir galv karst, e pat
gyvenim gal linksmiau kaip jos Petras zirjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet
sirdis daznai pasako t, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras bt savo moteriai visus
uzmanymus pasisaks, jos mylinti sirdis gal greiciau vis pavoj bt pajutusi ir vyr nuo
klaikaus zingsnio suturjusi. Petras t jaut ir jau kelinta diena su tais savo uzmanymais nuo
Juozapotos slps: bijojo jos asar, isgscio. Jisai nutar btinai eiti su kai kuriais draugais
miskan ir tenai susidti su maistininkais: patyr, kad netoli j ess didelis brys...
T pat vakar, kai juos Juozapota rado saly gurb narsiai or badancius, Petras
susikalbjo su draugais rytoj pries austant is nam iseiti. Intjs trobon, nebenorjo nei
vakariens valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu m klausinti, kam tuos durtuvus sitais, ir
reikalavo, kad pasakyt vis teisyb, Petras apkabino j drebanci ir stiprai int savo krtin
prispaud...
Man kazin kodl taip sird sopa, tokia bail ima, skunds jinai, visa
glausdamos.
Nebijok, ramino vyras, nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja is
ms krasto. Durtuvus sitaism tik taip sau: jeigu kartais uzpult kokie kazokai, kad turtum
kuo ginties... Visaip juk gali atsitikti...
Ir m savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir
kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rus valdzios, gis laisvs, gaus zems ir susilauks
vaik. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikjo, tikjo tvirtai, be abejojim.
Juozapota klaus uzkaitusi ir laiminga, kaip int brang paveiksl int vyr zirdama. Taip
uzsisvajoj, maloniai susiglaud, issdjo vis vasaros nakt... Atsigul tik pries pat austant.
Juozapota uzmigo laiminga, kaip kdikis... Tada Petras tyliai tyliai atsikl is lovos,
pabuciavo mieganci moter, perzegnojo j persiskirdamas ir nesuslamjs ant pirst gal
isjo...
* * *
Juozapota sapnavo...
Mato jinai graz didel sodn, piln zydinci medzi. Eina tuo sodnu mazu kdikiu
nesina... Dailus takelis, smliu isbarstytas, tsias, aplinkui zols ir zolynai vairiomis
spalvomis mirga; terp medzi sakeli pauksciai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir
silta... Juozapota spaudzia int savo laiming krtin kdik ir skubina skubina... Uzu sodno
jos Petras aria... Jam pietus nesa, jam kdikiu pasigirti nori... Jau jinai j is tolo mato, sunkiai
ant arklo uzgulus ir jung jauci is lengvo kalneliu stumant... Bet netiktai ir grazus sodnas,
ir Petras su jauciais is jos aki nyksta. Staiga pamato jinai dang apniukus ir priesais bais,
gil, kaip bedugn, griov. Is apacios girdi skaud dejavim ir bals, pagelbos saukiant. Tai
Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota issigandusi skubinas int j, nort nusileisti griovin,
gelbti vyr. Paziri int kdik. Negyvas! Akyts uzsimerkusios, lpyts pamlynavusios,
veidelis kaip drob. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su
kdikiu krinta bedugnn...
Atbudo visa krpteljus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse suzibjo sauls
spindulys, greitai uzu debesio pasislpdamas. Buvo jau labai vlus rytas. Pramigo! Soko is
lovos susigdusi. Nusistebjo, kad nejuto, kaip isjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados
kartu su juo keldavos... Kodl gi siandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapn uzmirso...
Persizegnojo ir atsiklaupus m poterius kalbti. Paskum greitai pakr krosn, nunes sti
parsui ir m ruosti pusryt. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parjs, neturt laukti...
Tegul bus pagarbintas Jzus Kristus! isgirdo Juozapota pazstam bals.
Ant amzi...
Vidun intjo kampinink Urbonien ir su atidzia apsidair po trob.
E kodl gi tamsta siandien teip vlai su pusryciu? paklaus, matydama
Juozapot dar raguolius kepanci, kiti jau senai pavalg ir pogulio sugul!
Pramigau, atsak si, ir teip jau skubinuos!.. Gerai, kad da Petras ilgai
nepareina, bciau nebesuspjus...
Gali nebesiskubinti: nebepareis! tar Urbonien ir ne tai su pasijuokimu, ne tai
su dziaugsmu pazirjo int Petrien.
E kodl gi? nusistebjo Juozapota.
Tai galgi nezinai?!.
Ne, nieko nezinau!..
Juozapota pamet kepti raguolius ir atsisukus uzkaitusiom nuo ugnies akim zirjo int
Urbonien. Nekent tos bobos uz liezuv ir suvedziojimus. Bet dabar jos sird kaip ir replmis
kas suspaud.
,,Ta liezuvinink k nors zino, perjo jai per galv mintis, gal k bloga?!.
Ne, as nieko nezinau, atkartojo jinai, k tamsta nori man pasakyti?
Urbonien piktom akim zvilgterjo int Petrien. Valandl tyljo. Jai tartum saldu
buvo turti svetim paslapt, lepinties jja ir kankinti jaun moterisk. Tik neilgai galjo
iskentti nepasakius...
Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miskan isrko... int maistininkus!
Maciau, kaip su durtuvais visi trys austant pakluonmis jo... Visi zino!..
Meluoji! norjo surikti Juozapota.
Teciaus atamin savo Petro kalbas ir susirpinim, atamin, k pati vakar saly gurb
mat, ir intikjo... Sunki nasta uzgul jos krtin... Netiktai pajuto nor kam nors savo
sird atadaryti, savo mintis papasakoti, Petr isteisinti; bet, pazirjus int piktas Urboniens
akis, tik suciaup lpas ir nusisuk. Zinojo, kad toj moterisk tik pasidziaugs is jos nelaims,
isjuoks jos viltis...
Kaip tik Urbonien isjo, Juozapota uzsimet ant galvos skar ir nubgo int Damul.
Tenai niekas ir pogulio negul: visi buvo troboj susirink. Senis tvas ant suolo susirpins
sdjo, motyna gale lovos verk. Dukterys kniukciojo... Juozapota pagarbino Diev ir bailiai
uzukrosny atsisdo. Visi tyljo. Int juos zirinti ir j graudulys pam. Gerkl staiga tartum
kas kamuoliu uzukis; ant blakstien asaros sublizgjo. Pati nepajuto, kaip m balsu raudoti.
Tai ir tavasai isjo? ismetinjimo balsu tar Damulien. Gal jisai msiskius
ir prikalbjo...
Tylk, motyn!.. netauskk niek, subar Damulis paci, jaunj nereikia
prikalbinti, ir patys moka kisti galvas, kur j nepraso... Nebijok! greitai pardums namo,
kai paragaus bado ar dm pauostys... Su jaunais daznai teip esti...
Pagaliaus gal nieko teip jau baisaus tame ir nra, ts jisai, nuo suolo
atsikeldamas, ne ms vien daugelis dabar miskuose renkas... Kaip girdti, rusai is
visur bga... K gali, zmogus, zinoti, gal paskum, po to, visiems bus lengviau ir geriau
gyventi?..
Ir senio Damulio akyse netiktai suzibjo jautri ugnel. Gal dilgteljo jam galvoje
mintis, kad jeigu ne senatv, ir jisai neisturt eit int snus miskan rus must...
Gink Dieve, jeigu kokia nelaim... dejavo motyna asarodama.
Dievo valia! atsiliep vyras atsidusdamas.
Bet ir jo sird vl rpestis suspaud.
Tik zirkit, niekam apie tatai nepasakokit, prigras visiems. E jeigu kas,
nepazstamas, klausint, sakykit, kad uzuodarbin isjo...
Juozapota parjo is Damulio namo jeigu ne linksmesn, tai daug ramesn. Graudu
buvo, labai graudu; bet jaut, kad nebe teip skaudziai sirdis krtinje plaka.
,,Gal nieko teip jau baisaus tame ir nra, atamin Damulio zodzius.
,,Juk jisai, mst jinai, zmogus senas, daug mat ir pergyveno, negali
apsirikti...
,,Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..
Sitie zodziai, kaip motynos ranka, Juozapot paglost, jos sird susild...
Persizegnojo ir atsisdo pusryciaut... Pirmkart viena!.. Ant blakstien asaros
blizgjo... Bet valg...
Pavalgius uoliai ms kasdieninio darbo...
* * *
Buvo patsai viduvasaris. Pasitaik palitis, ir zmons, met rugius pjauti, skurdo
trobose, nezinodami, kas veikti: moterys, parsines berzeli sakeli, dirbo vantas, e vyrai
sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnd, nepakakinti... Visiems rpjo rugiai, e cia
smulkutis lietus, kaip tycia, jau kelint dien purskte purkst...
Juozapota atsines is svirnelio baltos drobs rietim. Susiieskojo zirkles, sil
kamuoll su adatomis ir atsisdo palangj ant lovos. Karp balt drob ir matavo. Rengsi
baltarbius savo Petrui siti.
,,Kur dabar jisai, vargintojlis, po marg svietel trankos?.. gal alkanas ir apiplyss?
Nra kam jo paguosti, sirdies nuraminti...
Teip mst Juozapota, ant balto rietimo pasirmusi.
Nuo Petro isjimo neapsakomai jai sird sopjo. Toksai neramumas daznai j krimto,
kad nezinojo, kur dties: nakci nemiegojo, vietos sau dien negaljo rasti, kaip apsiblausus
vaiksciojo. Istisas dienas savo vyro, nors apsilankyt pareinancio, lauk. Bet tiek jau laiko
prajo, e jo vis nebuvo ir jokios zinels apie j neturjo.
,,Gal jau nebegyvas? gal suzeistas kur kankinas?
Nuo t minci sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberod.
Atsimain, kaip atsimaino grazus jurginas, rudenio salnos nukstas. Niekas jai neberpjo,
niekuo nebetikjo. Uzmirso ir Damulio zodzius, kuriuos dar teip nesenai pati sau viena teip
mgo kartoti, nuo kuri jos sunkios mintys blaivs ir akys sviesiau imdavo zirti... Vieno tik
betrosko: kokiu nors bdu savo vyr pamatyti. Ir tik jo paveiksl amzinai dabar savo krtinj
nesiojo...
Nors rankose balt drob turjo, ties peltak ant jos sidama, teciaus dvasia jos ir
akys buvo toli toli ten, kur senos pusys lidnai z, drsius maistininkus nuo pries aki
savo paksny slpdamos. Trosko tenai su jais kartu bti, savo Petr matyti, nuvargus ir
sublogus, atilsio miegu po medziu miegant: saly jo laiminga sdt, balt rysel ant keli
turdama...
Pasisiu baltarbius ir eisiu Petro ieskot... Valgyti jam nunesiu... Nors kart int
savo krtin prispausiu...
Teip svajojo. Nejuto ir nemat, kaip vidun intjo sena nepazstama ubagl ir,
pagarbinus Diev, atsisdo gale suolo poteriaut.
Tik tada nustebusias akis pakl, kada pasimeldusi senel sunkiai sunkiai atsiduso ir
gailestingu balsu m prasyti:
Susimylk, gaspadinle, msos ksnel, pieno lasel...
E is kur tamsta? paklaus Juozapota, matydama nepazstam.
Is tol, dukrele, is S-ni parapijos... Pas mumus dabar baisu ir vaikscioti, tai
cionai bekaldodama atsikrausciau...
E kodl gi pas tamstas baisu? paklaus Juozapota, akylai int ubag zirdama.
O, katyt, ms kraste tiek dabar kazok ir lenk priviso, kad ir praeiti negalima.
Visais keliais valkiojasi, susitik nei vieno zmogaus ramiai nepraleidzia. Vieniems intiksi,
kitiems nusidsi: taip kad nezinai, zmogus, kokio galo ir tverties. E ir ms zmoni daug int
tuos lenkus bga. Tik kas is to? Suguldys savo jaunas galvas, e varg vargai, kaip buvo, taip
ir bus.
Senut, ar maistininkai geri zmons? drebanciu balsu paklaus Juozapota.
Neblogi jie, katyt, zmons, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, troksta. Juk
jie ir bad kencia, ir galvas savo guldo, po miskus slapstydamies. Tik nenuveiks jie t rus,
ne; e tie paskum da labiau spaus zmones inpyk.
E k, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems bt geriau gyventi?!.
Ir Juozapota blizganciom akim zvilgterjo int ubag, tartum nuo jos tik tikjos isgirsti
teisyb.
Geriau tai geriau, atsiliep senel, tik nieko is to nebus. Juk ir pirm trij
desimci met teip pat buvo sukil, nieko nepadar. E kiek tada rusai zmoni susaud, kiek
isvez ir pon, ir vargdieni, baisu atminti. Ir dabar teip bus...
Ir jinai m pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius zmones
kviet eiti pries rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaig. Pasakojo, k jinai pati atamin ir
k nuo kit girdjo, visa, k par savo ilg gyvenim buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo,
kaip pasakoja zmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir ziri aplinkui be
vilties.
Juozapota klaus senels, ir sunkus akmuo jos sird uzugul. Padav jai valgyti,
atanes ir msos ksnel, nordama nors vien nuraminimo zod nuo jos isgirsti. Teip trosko
k nors tikro apie savo Petr patirti. Jai regjos, kad ubag kaldodama daug yra apie
maistininkus girdjus, gal juos mat... gal ir apie Petr k zino.
Tik nemokjo apie tatai paklausti.
Bijojo prasitarti, k nors nereikalinga pasakyti.
Ubagl tuo tarpu valg ir is reto pasakojo:
...Vilniun karalius atsiunts dabar nauj valdon... Kaip jisai vadinas, ar
generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus ess zmogus, kaip zvris. Nei Dievo nebijs. Ms
vyskup isbars ir islojojs. Du kunigu lieps susaudyti... Susauds juos jisai, katyt, uz tat,
kad jie zmonms baznycioj kok ten rast perskait... Teip vidury miesto ir susauds... paciam
vidudieny, kad visi matyt... Niekas to nesitikjs... Sako, net patsai didysai staciatiki
arkiriejus js prasyt, kad nesaudyt, Dievo vardu grass, kad tokio baisaus darbo nedaryt.
Tai tasai valdonas kad suriks ant to arkiriejaus: ,,As, sako, darau, k noriu, e Dievo nebijau;
kazin, sako, kur tasai Dievas yra as Jo nemaciau, e tu J ar matei?.. Taip ir pasaks...
Baisus zmogus! Kad kalbs, tai kaip jaucias baubis... Dabar, k tiktai nutveris, tuoj liepis
susaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas tezino...
Juozapota sdjo isbalusi, akis ispltusi. Jos ausyse skambjo zodziai:
,,Bk, isgelbk savo vyr.
* * *
Persizegnojo, pam balt rysel rankon ir isjo is nam. Njo gatve vieskelin, bet
pasisuk uzu gurb, per darz laukan, kad niekas nepamatyt. Tartum bijojo, kad kas
nesuturt jos ir nesugrzint atgal. Perjo rugi ir vasarojaus lauk ir tik tada isjo vieskelin.
Sunkiai alsuodama, apsidair aplinkui, ar kas nemato. Pastovjo, tartum atsigaudama;
paskum zvilgterjo ton pusn, kur netoli miskas zaliavo, ir drebancia sirdzia kuone tekina
m bgti. Norjo greiciau miskan inteiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturs. Ko jinai
bijojo, pati gerai nesuprato: ar sav zmoni, ar kazok, ar kazin ko kito, klaikaus ir
nezinomo. Jaut tik, kad sirdis smarkiai plak krtinje ir kojos drebjo. Nezinojo, kas jos
miske lauk: ar nelaim, ar sirdies nuraminimas; gal pamatys Petr ir vl bus laiminga, kaip
pirma...
Juozapota girdjo ir nuo ubags, ir zmones sodziuj kalbant, kad sitame miske dabar
slapstsi maistininkai, kad juos tikrai mat. Isgirdus tai, niekam nieko nesakydama, pam du
sreliu, k sudjus turjo, lasini, duonos gabal ir kelet baltarbi, suris tai visa balton
skareln ir isjo... slapciai nuo vis...
Atamin senuts ubagls pasakojimus, ir jos ausyse vl suskambjo zodziai: ,,Bk,
isgelbk savo vyr.
Kaip jinai gals savo vyr isgelbti, nezinojo. Viena tik jaut, kad turi eiti, jo ieskoti...
Maloniai slamjo senas miskas, kai Juozapota jo pavnin intjo. jo tyliai,
klausydamos. Nesuprantamas klaikumas j pam. Viena... miske, ir nei vieno gyvo balso
aplinkui. Nerkavo kiskis, negiedojo pauksciai, kurie teip zmog ramina. Tik z medziai,
sakeles linguodami... Juozapota pradjo sav zingsni garso bijoti. Sausa sakel lzdama kaip
stirn j baid. Teciaus jo tolyn, vyro paveikslu savo dvasi ramindama. Staiga netoli
sutauskjo kazin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo, visa krpteldama... Vl
sutauskjo... Atsiduso supratusi: tai genys med kapojo. Tasai balsas nuramino j, padrsino.
Lyg tartum genio tauskjimas galjo j nuo vis misko klaikybi isgelbti. jo dabar
stipresn, int salis dairydamos. Tik staiga vl isgirdo bals, kurio is karto ir suprasti negaljo.
Tai jau buvo nebe genio tauskjimas: tartum simtas kultuv mus int zem greitai,
sutardami...
,,Kazokai joja! perjo Juozapotai per galv.
Nepajuto, kaip atsidr saly kelio ir tarp tanki alksni pasislp.
Jzau, Marija, Juozapai sventas... snibzdjo tyliai, glausdama int sird
drebancias rankas.
Garsas greitai jo artyn...
Vienu akies mirksniu sudundjo, supliauskjo, ir pro sal pralk baisi raitj gauja.
Tai buvo kazokai. Juozapota tik spjo pamatyti j ilgus durtuvus, aukstyn iskeltus... Kaip
viesulas is jos aki isnyko ir nutilo...
Atsiduso lengviau ir is tarp alksni islindo. Bet vieskeliu jau nebedrso eiti. Bijojo,
kad vl ko nesusitikt. Dabar jai regjos, kad visas miskas pilnas kazok, kad is azu
kiekvieno medzio kas nors j tyko ir prazudyti nori. jo be kelio, pati nezinodama, katran
krastan eina. Pajjus kiek, visai netiktai atsidr ant grazaus zalio dirvonlio. Niekados
pirma nebuvo tokio maciusi. Nustebusiom akim zvilgterjo int salis ir tyliai suriko is isgscio.
Paveikslas, kur netoli savs pamat, vis jos krauj sirdin suvar. Uzu penki zingsni, po
medziu, sdjo rusas kareivis ir gargaliuodamas gr is butelio arielk. Buvo jau visai girtas ir
kazin k sau po nosim murmjo. Saly jo guljo ant zems siksninis krepsis ir... vista su
nusukta galva. Matyt, buvo tokiam padjime ir teip nusiless, kad jau nei ,,lenk, nei savo
vyresnybs nebebijojo.
Isgirds rikteljim, sunkiai pakl savo girtas akis ir tvrs uz krepsio, tartum ginklo
ieskodamas. Pamats moter, nustebo. Patryn ranka blakstienas, kaip ir dar netikdamas.
Nusisypsojo...
Padazdi, ja sicas... sicas, murmjo, keldamasis nuo zems.
Juozapota, j pamaciusi, ismet is isgscio rysel ir pasileido bgti. Puol int j
sverdindamas.
Neboisia... nicevo... ja tebia pocalu...
...Ciort... sukeik staiga, uzkliuvs kojomis ir virsdamas.
Pasirm ant rank ir apsidair. Pamat po koj rysel. Nusisypsojo ir pams isris.
Visas nusvito. Nutvr abiem rankom sr ir raugciodamas m valgyti. Matyt, buvo alkanas,
arielkos troskinamas...
Bet Juozapota nieko to nebemat. Jinai bgo ir bgo neatsigrzdama. Jai regjos, kad
kareivis vis dar paskum j vejas murmdamas. Bijojo zvilgterti, j pamatyti. Pati nepajuto,
kokiu bdu atsidr panamj, rugi lauke. Tik cionai atsikvp, ranka azu sirdies tverdamos.
Teip buvo issigandusi, kad is karto nei savo nam, nei sodziaus nepazino. Lyg regjos visa ne
teip, kaip paliko. Zirdama int sodzi, staiga krpteljo: pamat is azu trob isjojant
kazok, paskum antr, treci... Visas sodzius buvo j pilnas. m klausyties. Kazin kokie
balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.
Dieve!.. sudejavo nelaimingoja, pirstus gniauzdama.
Netoli stovjo sustatytos rugi gubos. Tenai nuo kazok pasislp... Ilgai istupjo
drebdama. Mat, kaip kazokai isjojo is sodziaus ir nupleskjo vieskeliu. Bet nedrso iseiti.
Tik sutemus islindo is po gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis, intjo sodziun. Pas Damul
languose pamat zibur. Nesuprantamos bails perimta, tyliai intjo priemenn ir atadar
duris...
Ant lovos guljo be zado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutins, teip buvo
sumustas ir sudauzytas, kad zmogaus negalima buvo bepazinti; marskiniai int msas prilip.
Guljo kaip negyvas. Tik retkarciais jo is krtins tyls, skauds dejavimai. Motyna ir
dukterys klpojo visos ir, gailiai raudodamos, meldsi. Grabnycios zvak uzdegta zibjo.
Dieve, uz k j teip? uz k? suriko Juozapota, klaupdamos prie lovos...
* * *
Atjo ruduo, lidnas, nelaimingas. Vyto zali medzi lapai, vyto su jais kartu ir grazios
vargdieni svajons. Papt siaurus ziemys vjas ir kartu su lapais isnesiojo karsciausias
zmoni viltis, isnesiojo ir laisvs pries kojomis purvynn sumyn. Isnyko paskutinis
laims saslis, issisklaid kaip dmas po or. Ant viso krasto klaiki smkla savo sparnais
svies dang uzudeng, zmoni krtinn astrius nagus giliai intleisdama. Degino sodzius,
saud ir kor ir is tvyns tolimon siaurs salin zmones gabeno. Nepasigailjo nei zil
seneli, nei serganci moter, nei nekalt maz kdiki. Visas krastas kaljimu virto. Niekas
nebebuvo tikras rytdienos, nezinojo gult eidamas, ar beatbus laisvas is miego. Kilo verksmas
ir skauds dejavimai. Visi po budelio kirviu djo savo galvas. Tik maza saujel maistinink
dar narsiai su prispaudjais kovojo, laukdama galo...
Juozapota baisiai atsimain. Tat jau nebebuvo toj grazi moteris, kurios akys, kaip
zvaigzds, nuvargus vyr nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties,
nei laims nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip saslis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo
dar bt galjusi rpinties. Brangiausij turt jai atm, ir nebesitikjo jo atgauti. Zinios kaip
gandas jo paskum viena kit ir be galo buvo lidnos: t pakor, t isvez. Nuo j vietos
negaljo sau rasti. Ne tik is sodziaus kur iseiti bijojo, bet ir troboj viena bti. Kas vakar jo
dabar int Damul, kur ramiau kiek jautsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neisturjo: nuo
zaizd po sesi savaici numir. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota varg vargo: visas
jas nelaim vienu ryseliu suris...
Vien vakar, kada teip visos sdjo, netiktai atsidar trobos durys ir vidun intjo
ypatinga zmogyb apiplysusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Diev ir pripuolusi
apkabino sens Damuliens kojas.
Kaziukas!.. suriko motyna, pazindama sn...
Apkabino jo galv, int savo krtin prispaud.
Dieve, Dieve... dar gyvas!.. raudojo jinai, tartum abejodama.
Tai glost sustyrusius snaus plaukus, tai zirjo jam akysna.
E kur Antanas? paklaus issigandusi.
Tyljo. Sunku buvo tiesa pasakyti, motynos sirdis perverti.
Uzumus j... prasnibzdjo nusisukdamas.
Ir m sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutin kart, alkani ir nuplys, su rusais netoli
kovoj; kaip mats brol, ant zems negyv parkritus, ir Ban, rus suimt... E visi trys kaip
tik dabar norj savajan sodziun apsilankyt... Nebesulauk...
Tik dabar, pakls akis, pazino Juozapot, kada toj, baisi naujien isgirdusi,
nusitvr azu krtins ir is didzio sirdies sopulio skaudziai sudejavo... Tartum vis dar
netikjo, kad teip galjo atsitikti...
Kur Petras? kur?.. K dabar su juo padarys? vaitojo, klaikiom akim int Kaz
zirdama.
Papasakojo jai, kiek zinojo.
Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petr turbt miestan nugabeno. Nebeklaus
Kazio skundimos, kad jisai negals nei vienos dienos namie bti, turs is savo krasto bgti,
jeigu nenors bti pakartas ar susaudytas... Isjo is Damulio dejuodama...
Nors niekados nebuvo mieste buvusi, teciaus dar gerai pries austant toli ant vieskelio,
miestan einancio, atsidr. Kelias buvo tiesus, zinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus
galjo rasti...
Apie pusrycius jau jo miesto gatvmis, bailiai int salis dairydamos. Dideli, keliais
gyvenimais namai tssi is abiej pusi be galo; placios gatvs, tiesios kaip stalas, buvo uz
viena kit grazesns... Bet nesistebjo int tat Juozapota, nors kit kart visi sitie nematyti
daiktai kaip stebuklas bt jai pasirod. Zirjo tik int zmones, kuriuos ant kiekvieno
zingsnio mat. Tartum nuo j sau pagelbos lauk, tikjos ties patirti. Jai regjos, kad visi jie
apie jos Petr zinojo, j isliuosuoti galjo. Teip trosko j paklausti, paprasyti... Nedrso... Visi
jie tokie buvo ponai, galingi. Lauk, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai sitan miestan atjo
ir tokia nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int j ir zirt nezirjo. Visi savo reikaluose
buvo paskend. Sitai pro sal trys ponios prajo, grazios kaip paveikslas. Nemat sodiets,
nors tokiom gailingom akim int jas pazirjo...
Dieve, kiek pon... kokie grazs! stebjos Juozapota, stovindama, nezinodama,
kur dties.
Ko cia dairais? ar k pametei? paklaus apdrisks ,,ponas, matyt, kiemo sargas.
Juozapota krpteljo, bet pamaciusi, kad int j ziri, apsidziaug ir nedrsiai paklaus:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Petriukas?!. ar tai tavo vyras?
Vyras, vyras! apsidziaug Juozapota.
Gal koks maistininkas? nusijuok piktai kiemo sargas, eik tenai rasi...
Mosteljo ranka. Juozapota norjo dar jo paklausti.
Eik, eik! cia negalima stovti... uzginta! suriko ant jos.
jo gatve issigandusi, galv nuleidusi. Mat, kad ton pusn daug zmoni skubinosi.
Visi kaip ir k pamatyt trosko ir bijojo pasivlinti. Ir jinai m skubinties... Greitai pasibaig
gatv. Pasirod didelis platus plecius. Juozapota pamat ant jo daugyb zmoni, ratu
sustojusi. Kareiviai su saudyklmis ir blizganciais durtuvais, ponai zvaigzdtomis
kepurmis, ponios, graziai pasipuosusios, ir... zmoni, zmoni be galo... Visi, kaip negyvi,
tyljo... Vidury auksti sulai su permtmis stypsojo...
Apsistojo nustebusi, nezinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten eina,
pribgo int zmoni mini. Kojas jai pakirto, tik kvap galjo atgauti...
Kiek pon... kokie grazs... snibzdjo apsiblaususi.
Pamat zil, malonaus veido senel, int j zirint, ir bailiu balsu paklaus:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Netiktai zvilgterjo int sulus su permtmis... Suriko klaikiu balsu ir apalpusi
parkrito ant zems...
* * *
Vos ne vos is ligos atsigeiveljo... Atsitekjus negaljo suprasti, kur jinai yra. Kazin
kokiam kambarly guljo, nepazstamus zmones mat. Nebejauna, baltai apsitaisiusi
moterisk kazin k, int j prisilenkusi, maloniai kalbjo. Nesuprato... Negaljo surinkti
minci issisklaidziusi. Atamin kaip per sapn, kad miestan jo, kad miesto gatvmis
klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dmuose paskendo. Priezastis ir sekm jos smagenyse
nebesiris. Praeities apsireiskimai rods jai isbarstyti, kaip grazus zolyno ziedas: mat tik
atskirus lapelius, nebe pat zolyn. Dabarties nesuprato... Jaut tik neapsakom kno
silpnum. Skaudjo strnas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negaljo pasijudinti...
Isplstom, be isreiskimo, akim zirjo...
Tik vien kart tose akyse tartum spindulys zybteljo. Kaip ir k atsimin, ir jos lpos
m krutti.
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas? prasnibzdjo tylom.
Pamat baltai apsitaisiusi moterisk, maloniai int j zirinci.
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas? atkartojo, intbesdama int j savo akis.
Norjo pasijudinti, bet tik sudejavo is sopulio...
* * *
Pagijo knas, bet ne dvasia. Protas sumiso... Savo klaikaus padjimo nebejaut teip,
kaip j atjaucia zmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdziusi negyv kdik ir
kelius mnesius patale isguljusi, nenusimin, nesumirksjo akim; maziausias nulidimo ar
isgscio zenklas nepalytjo jos veido. Kada rus valdzia, patyrusi, kas jinai tokia yra,
kaljiman j intmet, nepriestaravo ir neverk. Tik vaitojo ir inkst kaip kankinamas
gyvulys, kada j mus ir plak ir visokiais bdais jos kn derg... Nepazino nei Damuliens
ir jos dukter, intmest kaljiman; nesuprato j klyksmo ir raud, kai sios, visiskai su savo
tvyne atsisveikindamos, uzu kaljimo dur isnyko...
Paliuosavo j valdzia kaipo beprot, jai nebekenksming. Pamat, kad neapsimoka jos
is tvyns isvezti: zinojo, kad tokia bausms nesupras, istrmimo klaikybi neatjaus...
Gimtajan sodziun j liep nuvaryti...
Ant jos zems jau rusas sdjo.
Juozapota liko kampinink ubagl. Svajons apie laiming gyvenim su vyru, apie
vaikus ir sodn isnyko kaip sapnas. Laim, kad to nebejaut... Geri zmons j nuo to laiko
maitino.
Kas savait, kokios nors mergyts vedama, jo jinai is kiemo kieman per savo sodzi
ir rinko krepselin savaitin maist. Kartais, kada aiskesn prot turjo, ir pati viena pakiemiais
vaiksciojo. Vaisingi kaimynai visados j atamin. Jeigu kas pokyl, vestuves ar krikstynas
kl, nam seiminink djo ryselin ragaisio, msos ar varsks su sviestu ir, pasaukusi
maz dukrel, liep:
Lk, nunesk Juozapotai.
Jeigu didesn kokia svent ar Velykos atjo, vl visos motynos siunt savo mazus
vaikus su bandele ar pora dazyt kiausini int Juozapot. Moterys jai ir rbus, ir baltarbius
dav... Visas sodzius priprato int j zirti kaip int sav. Pamats kas pro lang su krepseliu
ateinanci, sak:
Ut, ms Juozapota ateina...
Teip tarp savj gyveno...
* * *
Desimtys met prajo... Zmons augo ir dziaugs ir pasen mir. Ne viena Juozapotos
draug vienamet vaik, ank susilauk ir, s pasaul apleidus, jau amzinu miegu saltoj
zemelj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunj viena kaip terp zalio misko
sausas stuobris. Naujosios kartos zmons nebe taip, kaip j tvai, Juozapot myljo, reciau j
atamin. Dazniau kent bad, stigo kuo apsivilkti. Vaiksciojo apiplysusi, sustyrusi. m
neksti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; maziau jau galjo aniems maisto nuo zmoni
parnesti. Suskurusi per ziemas uzukrosny tupjo. Tik vasarai atjus, geriau kiek jauts: nors
ne teip zmonms po koj troboj maiss, maziau an buvo neapkenciama ir lojojama. Be
jokios prieziros tada po laukus vaiksciojo ir Dievas zino kuo mito. Slanks po paup ir
pusyn, kur vasariniuose namuose daug pon gyveno. jo klaiki ir nelaiminga, skarmalais
savo isdzivus kn pridengusi; jo dejuodama, lazdele pasirimsciuodama, sunki sunki
met nast vilkdama. Visiems nes nusiminim ir nesuprantam sirdies neramum...
Pamaciusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebjosi, tartum nordama k atsiminti,
ir pamlynavusiom lpom snibzdjo:
Kiek pon... kokie grazs...
Arba, intbedusi savo klaikias, be gyvybs akis, klaus tl:
Ar nezinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Ar suprato pati t savo klausim? ar atamin dar savo Petriuk? ar tikjosi nors
numirus, j pamatyti?..
Vienas Dievas tezino...
Zakopan, 1907.VI.6
Kad numirsiu, man` pakaskit
Ant Sventosios ups kranto:
Kad matyt kapas sodzi,
Kdiklis kur uzaugau;
Kad girdt t dainel,
Motynl k dainavo,
Kai ant keli maz migd
Ar lopsy mane lingavo.
Tu, Julyte, mano kap
Zolynliais apkaisysi,
Tarpu rozi ir lelij
Man kryzel pastatysi.
Tos lelijos tai paveikslas,
Kur gyvas numyljau,
Nors lakstingalos daineli
As dainuoti nemokjau.
Nieko kita as nenoriu,
Tik lelijos kad zydt,
Kas pavasario rytel
Kad lakstingala skambt...