Está en la página 1de 52

1uozas Tumas - Vaizgantas.

Dds ir ddiens.
Bepiga, kad tai bt buv tvelio ar motuts broliai ir j zmonos. Apie juos bt
galima prirasyti labai grazi dalyk. Turti daug ddzi, zinoma, su ddienmis, nemaza
garbs ir malonumo. Kokia tau garb visame kaime, kai tavo kiem ima sukti, is atlaid
grzdami, vienas vezimas, antras, trecias... Kai tavo kiemelyje pradeda nebepareiti kalamask
ir brikeli, gerai apkaustyt, kartais ir su lingmis. Kai baltai aptiest tavo stal apsda
desimts, dvylika asmen ir visi tau artimi. O, tokiai dienai tu negaili dviej pr miezi ir
apynio spurgo, negaili ir avinioko. Tau dziaugsmas, kad pirkioje zia, ir drauge malonu
nusimanyti, kad kur tik pasisuksi, visur pakeliui cia vien, cia antr dd rasi, drsiai j
uzvaziuosi, drsiai kalbsies, nakvyns ir vaisi lauksi, nes jie bus tavo skolininkai, privals
tave atmylti.
Ir patiems ddms miela savo broliavaikiais pasididziuoti. Gimins k daugiau
besakysi!
Bepiga, kad taip bt buv!
Man tenka lietuvi tautos epopj vesti kitos rsies ddzi ir ddieni. Lidna tai
bus istorija ir pasakojama toli grazu ne prie ,,apynio spurgo, miezio grdelio". Man teks
kalbti apie tvo brol nevedus ir apie tvo brolien nasl. Sitoki tip, manau, visai
nebra Lietuvoje, kitokioms ekonominms ir socialinms slygoms susidarius, nes dds ir
ddiens pavadinimai anuolaik reisk visai ne gimins ar seimos santyk, tiktai tam tikr
socialin vienet seimoje.
LABAI SENAI:
MYKOLIUKAS IR SEVERIUT
Gerokai pries panaikinant dvar baudziavas.
Saveiki dvaras buvo ne didziausias Pats-Pamarnecko dvar. Vis dlto jo lauk dirbt
suvarydavo is keleto apylinks kaim: Auzbik, Geisi, Tilindzi ir kit. Visus juos vald
Geisi Geis Rapolas, to dvaro tijnas, paprastai vadinamas priziurna. Jojo antrininkas buvo
Auzbik Siuksta Mykolas, perpus uz j jaunesnis. Tijnas Rapolas, gerok bizn nusitvrs,
rsciai ir rimtai vaikciojo dvare aplink kio trobas ir lauke aplink darbininkus. Tvark, bars,
biznu pliauksjo ir nuolat pypk rk. Kur tik jis pasisuko, visur girdjai:
Mykoliuk en, Mykoliuk ten.
Reikia grbti:
Mykoliuk, veskis mergas!
Reikia vezti:
Mykoliuk, vezim kraut!
Reikia kimti:
Mykoliuk, gal!
Taip per kiaur dien, per kiaurus metus, per nemaza met.
O Mykoliukas jau visas Mykolas. Jam arti trij desimt. Jis graziai isaugs, storas
juosmenyje, peciuitas, daugiau kaip vidutinio gio ir pagali. Sieno plakais, grd maisais jis
zaiste zaidzia, vis vezim tik vilps uz galo, jei uzkliuvo. Uostai sepeciu panosje, nes karp
nuo burnos, kad nelst saukst valgant.
Mykoliukas visur soka, bga, n nevipteljs, maziausiu zodeliu nepapriestaravs,
nepasiteisins, niekam, n namiegams, nepasiskunds. Dirbo tylomis, kalbjo tik kas reikia.
Vis dlto jis nebuvo paniurs, nuobodzius. Visk tais mlynos jo akys, tokios ramios ir
lipsnios, jog uz vienas jas negalima buvo jo kitaip saukti kaip malonjamu zodziu: Mykoliuk.
Tylus tylus buvo Mykoliukas, o visiems mats, jog jis sneka. Bent nori kazk
pasakyti. Lpos atsiciaupusios ir taip sudarytos, lyg tuoj stai pasakys, k jis gera yra
sugalvojs ar atmins. Mykoliukas kazin kuo dziaugs, kazin kam sypsojos.
Mykoliuk, tekinas, greitutis!
Mykoliukas bga kaip dygtas, krauna, mina, braukia, trisia plusa, ar maza Pats-
Pamarnecko dvaruose darb lazininkams! Dirba tikrai uz du, uz tris, niekados nieko
nesisaukdamas padt. Net kai tirstai zmoni aplink esti, Mykoliukas dirba vienas, varo
vienas savo bar. Tai aiskiai matei, ir nebuvo noro jam padti. Kam, kad jam taip gera? Nei
Mykoliukas zmoni salinosi, nei juos djosi. Pateks br, jo nepadidino, issiskyrs is
brio, jame zyms nepaliko.
Dienos darbus padirbs, namo savo kaiman zingsniavo pats vienas, tolliau atsiliks
nuo kit. Gal jo kaimas nekent? Kur tau! Visam kaimui, kaip ir dvarui, jis buvo tikras
Mykoliukas. Niekas nebt galjs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo bt
nesutiks, susigyns ir issipravardziavs.
Vis dlto jis kiksi vienas. Kiksi ir sypsosi, ir nesuprasi, kuo jis siandien taip
patenkintas, kas jam, ypac siandien, taip patiko, kas j paglost, pagyr ar dovan ksn kieto
srio pakiso pagrauzti. Ne, niekas jo nepamalonino nei siandien, nei bet kada per vis jo
amzi, niekas jo darbstumo ir spartumo nepamat ar tycia nepasirod mat, juoba niekas n
graziu zodziu neatlygino. Niekas, niekas; n artimiausieji kaimynai neprakalbino jo:
O tu gi, Mykoliuk...
Maza to, labai maza. Lietuvis tuo pasakymu nieko nepasako, nieko nepaklausia, nieko
nelaukia ir isgirsti, kad prisipazintumei. Vis dlto tai malonu. Prasnekinama protekciniu balsu
ir uzjautimu, bet reiskia, jog ir tave stai pasergjo esant. Taigi tu nebe vienas pasaulyje, nors
vienam akies mirksniui tu buvai reikalingas.
Dl to ir sypsosi Mykoliukas visai ne siam pasauliui. Jis jau uzmirss, kas siandien yra
buv, k jis yra dirbs, k, kur ir is kur veziojs, kas yra padjs, dijs ar sakymus
davinjs, kelis kartus yra jam suriks tijnas: ,,Mykoliuk, tekinas". Uzmirso, kas buvo, ir,
matyti, nesirpina, k jis ras namie ir k vl veiks, jei t dien dvar neis.
Mykoliukas sypsosi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu bdu;
kam jis pritaria, kas jam atsiliepia. Viena tebuvo aisku: tame pasaulyje negaljo bti zmoni,
nes zmoni Mykoliukas nebuvo reikalingas. O kad jo zmons buvo reikalingi, tai visai kas
kita, tai jau j dalykas, jie susidaro savo pasaulius.
Niekur Mykoliukas njo, niekur nesikis, niekuo nesisielojo. Tv jam senai nebra.
k laiko ir visu kuo sielojas vyresnysis, senai jau veds ir vaikais suskubs apsikrauti brolis.
Ir Saveiki dvare, ir visoje jo seninijoj, ir namie, ir visame Auzbik kaime nevadino jo
Mykolu, tik Mykoliuku, ir nelaik rimtu darbininku, nors jis nuo pat piemens met dirbo
berno darbus ir pagaljo. Nei tijnui Geisei, nei broliui Siukstai jis nesirod tinks rimtam
sunkiajam darbui, tad ir siunciojo j ten, kur jis... padirba dvigubai, trigubai. Niekas jo
nemusa, niekas nestumdo. Vis dlto lygiai dvare, lygiai namie tiek ir tegirdi:
Mykoliuk en, Mykoliuk ten.
Kai tijnas nevaro dvar, brolis j varo savo dirv, savo piev, savo klojim. Ligi
tik pasirod pirkioje, tuoj brolien uzkor jam ant rank vaik ar pristat prie lopsio supti
klykiant. Ir Mykoliukas ms t ,,darb lygiai meiliai ir svelniai ypsodamos, kaip ir vezim
krauti. Dar labiau. Vaikel m minkstai, moteriskai, prabildamas grazius maloninamus
zodzius, glaud save abiem didelm kaip vtykls saujom uz pakalio ir uz nugarls. Jis
myli savo brolio vaikus, su jais zaidzia, is lauk jiems nesioja pauksciukus, kiskiukus, is
miesto riestainius.
Taciau niekas to nepamato, niekas jam uz tai aci nepasako, niekuo neatlygina, jokio
gardsio jam nepakisa. Bene nuopelno ,,dds, seno, bevaikio jaunikio, kurs dziaugias
svetima seima, savo neturdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana ,,ddei, kad
kininkas brolis sja jam keliais gorciais lin paslio, is ko jis gauna kelet auksin saviems
reikalams, tabokui, jei rko, ar kam kitam. Mykoliukas nerk, tai tuos auksinus supendavo
brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad kinink brolien kas sestadienis padeda jam, jei
turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda saukst: vadinasi, turi
teiss valgyti? Nei savo lovos, nei siaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulti, nei ko
pasonn pasimesti, nei kuo uzsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam
gulti; k apsidairs pasergjo kit nuliekam, tai pasikloti, jei troboje teko gulti. O
dazniausiai nakvojo darzinje siene ar siauduose, o kad ne, tai arklidje ten silciau ir nuo
vagies sargyba. Negincijami Mykoliuko tebuvo ,,dveji kailiniai su miline, kuriais dvejais
vilkjo, kai buvo salta, kuriuos dvejus svrs sau per pet, kai jo bent kuriuo metu gulti.
Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kaili gdai prisidengti kitam bt buv
mazoka uz tok trs. Mykoliukui uzteko. Ak jis tik Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir
reikalai jo mazi. Jis ir pats sau buvo kazin koks mazas, tikras Mykoliukas. Tai ir
nesistebjo, kad visi juo, mazuoju, pasivaduoja.
Taip Mykolas iukta pamazu pamazu virto ,,dde, tuo senovs seimos zmogum
asvieniu, kurs aria, akja, visk dirba, dvar atlieka, namie bern atstoja, tuo btinuoju kio
inventorium, be kurio kis bt ne kis ir seimininkas gaut iseiti elgetaut.
Dd tai ta pati tyli zem: vaiso nesididziuodama, nesigirdama.
Stai jis pagrzo is baznycios, pavalg, pazygiavo, paguljo, pagaliau pasim savo
paties darbo skripkel. Jis pats susisuko avinzarni stygoms, pats pasidirbo skrynut,
prisipesiojo arklio asut smuikui, nusipirko kaniIolijo. Is viso to negudraus padargo dabar jis
moka gauti melodij, toki pat negudri, bet jam pakankam.
,,Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.
Eina Mykoliukas per savo atslaim pakluon, takeliu kaln, leidzias nuo kalno
paraist griezdamas t paci melodij. Balsas silpnja, tolyn einant nyksta, lyg Mykoliukas j
pamazu aisyt is sodziaus viduri sau galulauk. Sodzius, lyg nepasiduodamas, kad tai is jo
vidaus aisyt, pats, bals traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji ir net
seni slenka Mykoliuko taku ten pat paraist. Dabar jie patys skripkels balsus aiso save is
Mykoliuko, artindamiesi j ir vis aiskiau girddami: ,,Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu,
tinginiauju.
O Mykoliukas jau besds paantvalnyje patogiausioj jam sdynj, ant ezios, kelius ne
pastats, tik juos paklojs minkstoje pievoje. Sdi skersomis lyg naslaitis, neturs prie ko
prisiglausti, nei motuts, nei mergels, tai prisisliejs bent dirvos motinls. Veidu vakarus,
kur saulut pamazu zemyn leidzias, sizirjs erdv, ne t erdv, kuri pries jo akis, tik t,
kuri jame paciame. Mykoliukas varo ir varo vis t paci melodij: ,,Kai noriu, rimtai dirbu,
kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. Nepertraukdamas,
nepagreitindamas, tuo paciu taktu, visai nesumesdamas, kam jis griezia, kas jo muzika grisi,
kas naudojasi, kas klauso, kas oka, kam jo muzika labai tai. Lygiai taip pat, kaip tuo
pradjimu nesiliaudamas cirskia jo gamtos brolis ziogas, cia pat zolyne drauge prisigauzs.
Abudu gamtos akord, ne kam kitam. Dl to ir nenuobodziai, kad ir vienodai.
Isjo Mykoliukas su savo lidesiu, visame kaime suzadins ilges, nor eiti toliau
toliau, gamt griezjl, gamt dainuotoj, gamt dabit, kur grazu, kur prakilnu, is kur
,,tol matyt, destis, kas atitinka lietuvio lides ir ilges. Muzika pagauna sielas, uzburia jas
ir nebepaleidzia j is savo srities ne tiek savo dailiskumu, kiek tuo sielai tinkamumu.
Tai vieni toliau, kiti arciau susisdo, snekuciuoja klausydami. Net tie, kurie paskendo
raistan neva uogaut ar krembliaut, neina gilyn, is kur Mykoliuko nebesigirdi, kur viena tyla,
tik sukiojasi vis t pat bals srityje, lyg ant tam tikro ilgumo bals virvs priristi.
Toli toli nuo griezjo ima suktis dvejetai. Daugiausia vienos mergaits. Lazinink
sns sokti nemoka, jie, rodos, tiek isvarg, ir kojos nebe tam; po tam dar viena uz kitos
uzklius ar pats sokis panasesnis bus slubavim. Soka ypatingai. Susitveria vienom rankom
uz peci, uz pazasci, ne uz liemen, ne uz rank plastak, palinksta viena kit galvom,
placiai atkisa storus pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: ,,Kai
noriu, rimtai dirbu, o sokiks ciks, ciks, ciks, darydamos labai placi apacioje ir siaur
virsuje gub, lyg dvi vantos, suristos razais ir uz j sukamos. Juo panasesns vantas, kad
sventadieniui, to laiko mada, mergaits, o ypac moters, segs bent keleriais apsagalais tycia,
kad bt storiau pasturgalyje ir dl to laibiau rodytsi juosmenyje. Nelabai tai buvo reikalinga
ir vyk: kaimiets lietuvs kresnos ir storagals buvo ir be pried, o tvirto vyrisko juosmens
n raisiodamas nesulaibinsi.
Pasisuks vienas dvejetas, pasisuks antras; pasisuks kartu bent trys dvejetai; nebesisuka
n vienas, Mykoliukui vis tasia, cirskia ir cirskia: ,,Kai noriu, rimtai dirbu, pats sau, is
viso zmoni brio issiskyrliui. Mykoliukas skenda savo daromuosiuose tonuose.
Na, ir teskendie sau! Kam tai rpi? Niekas ir nejaut. Taip ir reikia, kad muzikantas
sau griezt, kaip dd sau dziaugts, kad ir svetimais vaikais. Niekas nevertino Mykoliuko
muzikos, kaip nevertino jo darbo, n meils, kaip gi ir kam gi vertinsi sauls lab darb,
kad tai ir savaime aisku? Sviecia saul gera zmonms, apsiniauk prasciau zmonms.
Kai gera dziaugies, kai negera skursti, k gi daugiau bedarysi? Sauls dirbtinai
nepasigaminsi, reikia laukti, kad vl savaime svystelt. Tos pat rsies buvo ir sodziaus
artistas, dl kurio buvo bent kiek patogiau gyventi verguvs laiku. Nebt jo buv
Auzbikuose, zmons negi bt mir. Ag kitiems kaimams nebuvo toki Mykoliuk, nei
Geisiams, nei Tilindziams. Juo bjauresn buvo pilna priverciamj pareig baudziauninko
buitis, juo graziau puos artistas vidaus gyvenim.
Negi vienas gamtai tra akordas, negi vienaip ir tu jam tarsi. Negi kas sventadienis
jo Mykoliukas paraistn. Siemet taciau jis t sventadieni nelyduoja. Siemet jis, neva kaip ir
pirma, nematydamas minios juo atsekusi kaimieci, vis dazniau j glosto savo akim.
Persliaus palengva per visus ir vl sau ziri erdv ar savo muzikos srit. Ir vl is ten zvilgiu
nukeliauja mini. Kaip kada tai n nebeatitraukia aki. Ziri ir ziri vis t paci viet, tik
vargu bau kas bt atspjs, ar jis k mato. Jis ir pats to nezinojo. Tik tuo laiku jo muzika
imdavo skardziau gausti, nebe tylutlmis, nebe tokiuo lidesiu ir ilgesiu. Tada ir suktis
daugiau dvejet iseidavo. Mykoliukas vl sypsos, kaip grzdamas namo, tos dienos darbus
padirbs.
Nesuprantami gamtos dsniai ir j pajgos m darbuotis jo viduje, sild j vidaus
silimle, keit vis jojo asmen, ligi tol pasing dar akting ir nebevienod. Nebuvo kam
pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats to nenuman, kodl jo grieztuvlis tyliau griezia, kai
minioje kur kart neranda Severjos Pukstaicios, ir triumIo balsu ima skambti, kai pasirodo,
pavlavusi s kart, nuo kalno leidziantis mergyt. Tokiuo triumIu ir pu, jog ji, vos tik
nusileidusi nuo kalno, tuoj imdavo suktis. J pagaudavo muzikos pas, ispsdavo jai grazias
snerveles ir liliuodavo jaun krtin. Mykoliukas nenusiman Severjai griezis; Severja
nenusiman tai jaucianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos
harmonijoje.
Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet kas turi savo saltin, pradzi ar priezast ir pltojasi,
kol prieina skiriamj gal. Mykoliukas ir Severja m vienas antru domtis, lyg juodu bt
tik dabar viens antr pazinusiu, ne is pat mazens, lyg tik dabar pasimaciusi, ne per dvidesimt
met kasdien. Dabar, si vasar, darsi jie viens antram naujas ir domus; vienas ir antras m
tai pastebti, ko pirmiau nebuvo pastebj. Ir stebjosi: nejaugi tai tas pats Mykoliukas,
nejaugi tai ta pati Severiut?
Dabar Severiutei atjus paraistn, nors ji kaip ir pirma laiksi mergaici bryje,
atokiai nuo Mykoliuko, vis dazniau atsitikdavo praeiti pro griezik. Gal tai draug ved, uz
rankos susitvrus, o Severja nepasidav ir grzo tuo pat keliu, vl pro Mykoliuk. Jei ne
praeinant, tai bent grztant, vis atsitikdavo ir dirstelt is sono griezjo veid. Juodi juodi
plaukeliai, net blizga is juodumo, tamsus tamsus veidelis, lyg isblysks nusigandus. Grazi
grazi lietuviskai smaili nosel.
Kad nebt toks blogas, bt grazus... dilgteljo jai vien kart ir kazin kur
nudulkjo. Blogas reisk: neriebus, sublogs, sumenks.
Ir Mykoliukas m matyt Severiut senjuo is tolo ateinant ir daugiau niekur
nebezirjo: trauk erdv save, rijo j, kaip traukinys bgi keli, ir artino save mergel.
Taciau jai praeinant, nepazirjo veid ir jos akeli negaud. Jaut j grztant, nors buvo
nusigrzs, jaut artinantis, kaip jauciama silima, einant krosn ar zibur kisant veid. Juo
arciau, juo Mykoliukui darsi geriau, lyg saltyje artinantis silumls srovei. Severjai prajus,
jau buvo patogiau j lydti, rmus zvilg jai pakaus, kur drti bizai, nugar, kuri, kaip ir
kit sveikj ir riebij lietuvaici, kuprel buvo, lyg palenkdama galv sprandelyje.
Severja Pukstaicia maziau uz kitas buvo panasi vant. Ji buvo be palaidins
nazutkos, skiriamos, kaip ir ispani, moteriskumui paslpti. Tai ji ir be tos priemons mokjo
padaryti, kietai apsitempdama stikluota liemene, klotinine ir karpyta zemiau juosmens. Toks
pat stikluotas apsagaliokas buvo apytrumpis, buvo j isaugusi, ir tas vienas. Tai aiskiai buvo
matyti pries saul, kai tamsiai uzsibrzdavo zickini marskini ilgumas. Rank riesuose ilgos
marskini rankovs buvo surisamos kaspinais siverztinai msing rank. Tik tai buvo ne
raiscio verzimai: tai savaime buvo sismaug, kaip riebaus vaikelio. Ir per vis rankov jautei
lyg moterisk rankos msingum, ne vyrisk raumeningum. Palinks sprandas, kai ziri is
kupros, pazirjus is priesakio, buvo tik stiprai bestas tvirt neilg liemen.
Bizus visos mergaits vyniojo aplink galv, kuri vien kart, kuri du; nelygu kuri
ilgumas. Ant to gimtojo vainiko segsi antr rt vainikl. Vienaplaukei rodytis zmonms
buvo neleistina, reikjo susiristi skarele. Jei silta, tai vainiku suklostyta, taciau mecmergs
(viesai sizagusios) turjo pakaus, kur dedama rt vainiklis, pridengti tos pat skarels
kertele, nebevyniojama skaros vainik. Moterys ir vasar iseigin galvos apdar dirbos is
didels vilnons, tik labai plonos skaros rytieci calm.
Severiot skyrsi nuo kit mergaici nebent tik dviem dalykais. Ji jo, vis akis
nuleidus, lyg ieskodama zemje ko mazo, ir kas zingsnis kinksjo kaip varliaujs guzas.
Prityrs bt pasaks tai krembliautoja specialist. Be to, jos veidelis buvo, nesakysime,
grazus, tik toks baltas ir toks svelniai rausvas, jog uz t cer japonai, sakoma, tikrai bt
dovanoj septynet kitoki moterisk trkum. Veido, rank, tad ir toliau turbt oda buvo
tokia lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgjo, lyg lakuota. Derti tai gal ir nelabai
derjo, bet reisk gelezin kno padarym ir jo patvarum. Rods, tokia oda n senatvje
nesirauksls.
Visos draugs buvo basos. Taciau ir kojose cia buvo didelio skirtumo. Kit matei
kojas, sventei tenumazgojamas. Pukstaicios buvo tiek nepurvintos, jog lengvai spjai jas
esant rpestingai mazgojamas ne tik tai vienai dienai. Buvo baltos tuo svelniu baltumu,
kuriuo zymisi moteriskas knas, parausvinamas sveikatos ir nepagedusio kraujo. Ypac tai
aiku buvo, kai besisukant suktinio, zybciojo pilnos jos blauzdos.
Sitas blauzdas dabar stai vis laik seka atsidjs ir net parauds Saveiki dvaro
tijnas, Mykoliuko vyresnysis, Geis Rapolas, atjs paraistn, kur zmoni brys. Jis cia nebe
pirm kart, ir niekam nekeista: tijnas labai mgo susirinkimus, nes buvo plepys ir dziaugs,
rads, kas jo klauso.
Geisi sodzius buvo antrapus miskelio uz dvejeto trejeto kilometr. Taigi Rapolas,
ligi tik isgirs Mykoliuko skripkel, ima ir atpsciuoja suntakiais staciai per giri. Taip buvo
pernai, taip ir siemet. Tik siemet jis, rodos, bus n vieno sventadienio neapleids (nelydavs)
ir tiesiog taps auzbikieci narys.
Geis, nors jis buvo darb priziurna ir nesiojos rimb, gerb visa Saveiki seninija,
grieztai visi, kurie tik jo to dvaro darbus. Nei jis muss, nei jis keiks, nei k piktino.
Protingas berastis ir nematyto sziningumo. Dvaras j labai senai spitrjo ir padar dvigub
baudziaunink: viena, kad buvo ir be to baudziauninkas, antra, kad j padar dvarisk. Pririso
j prie dvaro be dien, paskaitydami, kad taip jis atstos Geisi du darbininku, bern ir merg.
Vis tiek Geisi baigia nykti seima, bebuvo lik vienu du: jis, vis vyriausis, ir brolis
Dovydziukas, vis jauniausis, mazas, menkas pusbernlis. Rapolui sunkiai jo kis. Jis pats
mat netessis, o vesti nebuvo links. Pagaliau, k tai prids? Vesi t ,,kvail bob (kitaip
jis moter nevadino), ims perti tau vaik, ir tiek is jos naudos kiui per keliolika met. Tuo
laiku pats trilinkai susiriesi i vargo. Taip tamsiai sivaizdins savo ateit, Rapolas jau dabar
beveik nieko nebedirbo ir alko ant peliens duonos.
Pagaliau vien kart, sddamas gale stalo, sitaip pasikalbjo su Dovydziuku:
Tu, kvaily mazasis! Ar tu zinai, kas buvo Gediminas? Ne tavo galvai tai zinoti! Tai
buvo Didisai Lietuvos kunigaikstis. Be to ismintingas. Ag ir didik esti kvaili, nors ne tiek,
kiek tu. Tai Gediminas savo k, kunigaikstij, su visu jos sostu paveds valdyti ne
vyresniajam snui, kuri buv visas tuzinas, tik jaunesniajam, Jaunuciui vardu. Tu, kvaily,
supranti, kam a, vyresnysis, sakau tai tau, jaunesniajam?
Dovydziukas, siness vidun vis nast pakinkt taisyti, piktai atsov:
Ajau! Yra man laiko zinoti visi tavo Gadaminai ar Gydominai! Stai, zirk, viskas
sutrk, visi kinkymai virveliniai, ir tie jau supuv. Risu risu, ir galo nra. Reikt siksnini.
Zmons pasakys, kad mudu ir dviese nepavaldova n to dvejeto arkli. Kad tu, Rapolai, nors
kiek paartumei, tai mudu valak isgyventuva ir btuva sotu. Man taip gera arti ar siaip jau
kas dirbti. Tik a, matai, dar netesiu, ir mudviem teks badu numirti...
Ir m vipcioti, nes ir dabar buvo alkanas. Rapolas, irgi alkanas, neturjo ko atsakyti,
tai tik pirstais pabgnijo stal. Tarp jo ir broliuko toks buvo skirtumas, kad bernikstis
alkdamas dairs, kaip cia savo sumanumu nebealkus, o jis, Rapolas, tik dairs, kad j kas kitas
pasert pamyldamas ar kaip kitaip. Pagaliau Rapolas pabaig savo oracj:
Gi tam, kvailiuk, as sakau, kad mane vercia dvariskiu, atleisdami ms dubai visas
baudziavas. Taigi tau bus pigiau isgyventi. Valdykis tad kaip ismanydamas, o pajusi Dievo
vali, vesi kvail bob, ir perk sau sveikas vaik. As tam amatui netiks ir tau kelio
nepastosiu.
Dovydziukas prapliupo verkti: taip jam pabaiso vienam gyventi ir vargti. Vis dlto
Rapolas t paci dien isjo is Geisi Saveikius, m tijnauti, bepareidamas nakvot, ir tai
retai. Dovydui is jo tiek tebuvo naudos, kad jis is dvaro parnesdavo jam koki sen, dar
stipri siksn, kurias siksnininkas keit naujomis. Ir taip sudar jam geidziamuosius
siksninius kinkymus ir apynasrius. Daugiau nieko, lyg savo namams bt pataps visiskai
svetimas.
Ilgai Dovydziukas gyveno labai menkai. Net sunku ir bepasakyti, kaip gyveno. Taciau
gyveno, nemir badu, kaip sau lm, net vis po truput gerjo, sulig sigaldamas sveikata.
Rapolas uztiko tikrj savo pasaukim tijnauti. Taigi tijnavo tokiuo atsidjimu,
kokio sunku buvo is jo laukti: nematytu teisingumu ir istikimybe Pats-Pamarneckui. Ir vis uz
tai, kad dabar jis buvo sociai priseriamas ir gerai apvelkamas be jokio rpescio tais dalykais.
Laimingas gyveno tos tik dienos rpesciais, kad visi is jo nuovados bt laiku atj darbus,
stovt savo vietose, bent pon akyse. O jiems girdint, ypac smarkiai rkavo pabariais ir
rimbu pliauksjo, nors siaip jau vis tasia jam buvo, kiek lazininkai pripelnys, kokie
paskuciausieji bus met kampanijos vaisiai. Taigi nedko, nesikeik, ypac niekas nebt
pasaks, kad Rapolas bent k perliejo savo rimbu, kuriuo nuolat pliauksjo ar tik mojavo.
Rapolas, per savo tingjim teatlyzs nuo kaimo darb, nmaz nebuvo atlyzs nuo
paties kaimo ir kaimieci, kurie vieni temokjo j pagerbti neveidmainiskai. Gerb j, myljo
ir net pries kitus dvarus didziavosi tur tok tijn, kurs net ,,slekteri po truput. Visas Rapolo
sudvariskjimas reisksi tuo, kad savo kalb mokjo ir mgo maisyti kelet nelietuvisk
saviskai perkreipt zodzi, lyg savo kalbos pertarm. Ypac zymu buvo daisia, is: zdaje si.
Nuo to ir pat kaimieciai m pravardziuoti: ms Daisia. Jei Daisia niekuo negaljo sodziui
palengvinti, tai bent rpinosi niekuo jo ir neapsunkinti.
Tipingas ramus kavalierius rods kaip tik skirtas vienisu pragyventi amzel. Moter jis
ne tik nebuvo papiktins, n nemats. Merg darbininki visai neskyr nuo bern darbinink.
Visus vienodai mustravo ir kvailiais vadino; visi jaut tai is pertarms, ne is pazeminimo ir
niekinimo. Doras, svarus, skaistus vyriskis nei k zemino, nei aukstino, nei dviprasmiais
zodziais moter kibino.
Taip jis ir bt pabaigs amzel, kad raganos, kurias jis giliai tikjo, nebt jo
padariusios; reiskia, suzavjusios visai nebereikiamu laiku: nesiuts apzeldamas, gavo atsiusti
zildamas. strigo jam ,,kvail boba Severja Pukstaicia, visai ne is to brio, kurs jam tiek
met pries akis smisinjo ir galbt stengsi nejuciomis strigti. Severja, nors jau buvo visiskai
augusi merga, zirk, gal jau vis piln met bet kokiems vekseliams pasirasyti, vis dlto
tvai neleido jos dvaro darbus, bevelydami samdyti jos vieton merg. Taigi uzsimesti
senstanciam Rapolui ji nieku bdu nagaljo.
Tai kaipgi tai atsitiko? Ar jis zino, kada ir kodl sveikas zmogus ima ir suserga? Kad
tai padarai, Rapolas nmaz neabejojo. Tik vienu jis be galo stebjosi kodl jis visai nenori
eit bet kur monelnink, kad atburt, ar klebon, kad jam egzorcizmus paskaityt. Jis
neabejotinai sirgo ir kankinosi, betgi nenorjo is tos ,,ligos pagyti. Kur tau! Jis to savo
padjimo dabar nebt mains ant jokio kito. Dar daugiau, vis savo dvarisk buit atiduot
uz tai, kad tik galt nusipirsti Pukstaici.
Nebeesmi, daisia, bloznas. N istvirklis, daisia. Kad man, daisia, bt kvails
bobos paod lindusios, senai j bciau simt turjs. Daisia, man jau arti 50 met... K gi as
beveikciau su ta plienine merga? Ir kur j padciau? Pas Dovydus jau ir be to arti pilnio. Dvi
kvails bobos prie vienos krosnies, daisia, paskuigaliais uzsibadyt. Mudu su Dovydu gal ir
nesimustuva, tik duonos visiems tikrai neuztekt.
Taip kalbinjo sau ismintingasis Geis simtaj kart, isjs gult, vartydamos nuo
vieno sono ant kito ir niekaip nerasdamas sau patogaus padjimo, kad galt gal gale
uzmigti. Akys buvo sausos, net perstjo. Buvo kiek karscio. Jis visas deg, plastjo, vis t
paci mint mstydamas, t pat regin regdamas Auzbik Pukstaici. Jaut kit dsn
savo kauluose kurs nepasidav isminties dsniui. Suzavtas, k ir besakyti. Cia ji mats
arciau, ir norjosi, kad bt visai artie, cia ji buvo toli, ir norjosi, kad visai isnykt. Taciau
mergait nei artinosi, nei nyko, tik vienodai j kankino.
Uzmirso Rapolas savo pareigas. Nebem savo bizno. jo darbininkus apsiblauss,
nieko nebemat, net tikrj selmybi. Vis galvojo galvojo t vien mint, kur cia Severja dar
kart susitikus? Nejaugi bgioti pakluonmis ar aplink jos kltel? Tik Geis, tijnas, negi
bebloznas, daisia. Pats save uzjuokt. Tiesa, galt nueiti staciai Pukstus. Seniau ir
uzeidavo. Tai jo buvo nuovada. Cia nieko keista. Tik sitiems monams prasidjus, Rapolas
m bijoti Auzbik kaimo. Juo nors ten eiti, juo nebeis, net reikalu paraginti bet kur dvaro
zyg ar ruos. Seniau, bdavo, nepraleidzia n vieno kiemo, nepakalbins:
Seni kvaily! Boba kvaile! Ar jau isleidote seim?.. Ar jau gavote, daisia, kitiems
metams seimynos?.. Daisia, kvaile, tavo vaikas buvo susirgs. Ar jau pagijo?
Ir jam mielai atsakindavo, negirdomis praleisdami jo kvailiavimus, matydami
krikstolin tijno sird. Dabar tijnas tirpte tirpo pries savo ,,kvailius. Vis jam rods, ims ir
sps kit, slaptj jo intencij, pazirs j, patylomis pasieps, ir smek kiaurai! Rapolui
rods, jau visas pasaulis zins jo meils kankinimsi, kuo jis taip susirpins, ir pasakojs,
suddamas visokias pasakcias apie sen vyr ir jaun paci. Jis, trimis desimtimis met
vyresnis, turi pretenzij pasigauti mergiot, kuri anke jam tikt.
TIu, pondieu mylk!.. spjauds ir ko nemus savs per veid. Ir visas tirpo, kas
bus tarp j, kai jis, neilgai betruks, nebetess eiti vyro pareig, o jo moteris tebebus pilna
jaun pajg. Ar jis nra mats, kas tokioje poroje darosi? Bus pilna ,,draug ir biciuli. Ne
jo, jo zmonos. Tai dar nieko. Rapolas tirpo nuo kita ko, btent nuo to pazeminimo, kurio gali
susilaukt is savo draugs jis, nusidvjs vyriskis. Tirpo ir is baims, uz k jis kankins jaun
moterisk, atms is jos teist laisv pasirinkti sau tinkam amziui por.
K cia daugiau beradus sau pakankinti? Geis tycia ieskojo priemoni sau pazeminti.
Nuo pradzios ligi galo buvo jam aisku, kaip ant delno tas rysys negalimas, Pukstaicia uz jo
neteks; nei kas dora bt, kad ir istekt. Ir vis dlto jos geid, kaip alkanas duonos.
Sulyso, zandai dar labiau dubo, reiksdami jo senatv. Ir tik zindo zindo t savo
liuikapalaik. Gal bt gal gale ir visai nusinuodijs nikociana, kad ne tie sventadieniai ir
Mykoliuko atviliojamieji paraistn auzbikieciai. Atsigavo Rapolas. Dabar savo pareigas vl
pradjo eiti kaip reikiant. Ta kibusi mintis, tas pasiilgimas ar istroskimas, pavadinkime, kaip
sau norite, meile ar kitaip, nors n per akies mirksn nenyko, taciau nebekliud. Jis malds,
laukdamas sventadienio, kada teistai, be baims gals prisotinti savo akis mylimu asmeniu,
atsidziaugti juo, pabti netoliese.
Taip prajo visa eil toki sventadieni. Rapolas n vieno nebuvo praleids. Vis dlto
n per nago juodym neprisiartino prie savo tikslo, n vieno karto negavo progos pasisnekti
su Severja ir patyrinti jos. Pagaliau arti sv. Jono issitep pusnis taukais, praretjusius
plaukus sviestu, jog net vienoje vietoj jam balta liko, susiverz juosta, perbrauk sau ranka
per karpytus uostus ir gaidzio statumu, visas nusvits, isjo paraist, pasiryzs s vakar
btinai pasikalbti, ne apie pirslybas, o, ne! tik taip sau...
Ak, kaip gardziai jis bt is savs juoksis, jei bt pats save is salies mats! Taciau
nemat, ir visi jo gudrs sumetimai siam kartui kazin kur buvo issibarst. Joki rimt, n
juoking dalyk apie save nebeatmin.
Eina Rapolas, skuba zinomais raisto suntakiais ir stebisi. Kuri gi mon? Grieztuvl
pirma buvo graziai girdjs. O dabar jo visai nebegirdi. Sustojo, siklaus. Ne, nebegriezia.
Mykoliukas, ms griezti, nebesustodavo. Nejaugi bt kur kitur pajj? Ir pagreitino savo
zingsnius. Iseidamas is girels, taciau isvydo paprast, gerai jam zinom regin. Visi buvo
kaip buv, tik viena atmaina: Mykoliukas nebegriez, nes salia jo sdjo Severja, ir abudu
tyljo.
Argi tai galimas daiktas? Rapolas Mykoliuko visai netar. Per gerai zinojo jo nam
dalykus ir jau sigaljusi ,,dds rol. O taciau tai buvo siuo kartu senio tijno rungjas,
nors netyciomis.
Esti nerami nakci. Oras elektra pernelyg persisunkia ar k. Rusai tokias naktis
vadina ,,vorobjinaja noc (zvirbli naktis). Dl ko, neismanau. Esti ir dien toki, kuriomis
zmons it bits esti pikti, riejas, vaidijas, net musasi, nori pirtin eiti ar ypatingai guosls
tampa.
Visa ta diena buvo ypatingai nervinanti. Kaitra, kokios dar siemet nebuvo buv. Ne tik
saul, visas oras buvo geltonas kaip tirpintas vaskas. Zmons alsavo kaip zsiukai
issiziodami. m drabnumas, noras virsti ant sono. Baznycioje zmons slapo mirko savo
prakaite ir nervinosi. Ir pats kunigas nervingai pasak pamoksl: visus ispeik, isbar,
pragarus pazadjo ir is ten nebemgino vaduoti, kaip paprastai dar, paduodamas vilties. Oras
sudaro gyviams nuotaik, be pagrindo pykina ar linksmina. Buvo jauciama audra. Oras buvo
pilnas elektros, ir ji amalu byrjo is oro, nebesilaikydama, blizgjo zybciojo be griaustinio,
pazemiais pyns. Kad bt griaud, btumei nusimans ess karo lauke per artilerijos atak.
Neramu. Zmons buvo padidintais norais ir padidintu nepatenkinimu. Nepatenkintas
sugrzo is baznycios ir Mykoliukas. Benork doros is kit. Vaikams siuo kartu jis neparnes
nieko. Tai ir jie paliko nepatenkinti. Vienas net j zeid, atsisaks su juo sstis uzustaln kaip
visados. Kitas snirpst, lpeles patemps, piktai akelm delbsdamas. Vaikai, kaip ir didieji,
buvo priprat is Mykoliuko laukti ne malons, tik ,,dds pareig jimo, taigi ir vaikams
pataikavimo, be ko kita.
Mykoliukas niekam neistar n puss zodelio. K valgs, k nevalgs, ryt virtas
viralas jam pasirod atauss ir skanumo nustojs, isjo apluok ir uzsirm abiem
alknm ant vart. sizirjo dvasios akim savj pasaul, paprastj savo erdv ir ivydo
ten nebe tai, k visados matydavo, kam sypsodavos. Bene pirm kart jis isvydo vis esamj
ir bsimj savo gyvenimo pragar.
Stai jis baigia tris desimtis. Kiti tos eils draugai jau savaimingai k laiko, yra ved,
po vien antr klykiant dziaugsm susilauk. O jis, Mykoliukas? Ko jis prigyveno? Ir tai, kas
dabar ant jo, skalbiniai, ,,dveji, ir tie brolio ar broliens ,,duoti vilkti: tik vartoti, ne savo
skrynel pasidti ar issinesti. Jo paties tra nebent savasis kailis, kuris vargu nulupti, nors ir
sakoma dvaras mgins bent po du kailiu lupti. Jei dvaras lupa po du, tai reikia pridti trecias,
kur lupa brolis. Uz k? Kuriomis teismis? Vien tomis, kad jis pirmiau ved, vaikais
apsikrov? Vadinasi, tycia pasigamino daugiau duonos valgytoj ir pats vienas jos
nebepritesi. Pamgink dabar jam nebepadti: visi jo maziukai iseis elgetomis ir Kaziukas,
ir Laurukas, ir pati mazoji Onut, kuri dar nieko nekalba, o dd jau pazsta ir ismano, ko is
,,dds reikalauti. Ligi tik jis pirkion, tuoj jam rankeles itiesia, ruodamos eiti jam ant
rank, ir saukia:
Duod, duod...
Suprask, riestain ar kok pig zaislel is pievos.
Vienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras ismes j kur trobel medsargiu ar
laukabgiu.
Atmins ,,gaspadoriaus nupuolim, Mykoliukas net visas nutirpo. Kaipgi tai galima?
Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad taip atsitikt. Gi atmins Onut ir berniukus, net vl m
sypsotis, kaip ir pirma. Visas gyvenimo kartlis kazin kur dingo. Ne, tikrai ne! Jis negali
suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti is neturto tikrj bad. Jis turi bti taip, kaip yra,
bent kol vaikai pags.
Taciau sis sviesus, pragiedrjs tipas vl m savaime niauktis. Naujas, ligi siol visai
jam svetimas vidaus balsas m gundyti:
O kol tai pasidarys, tu bsi jau senas ir nebenorsi savito gyvenimo. Nebenorsi
nei pacios, nei savo grieztuvlio. Bsi kietas bejausmis. Jei siandien tavo brolis seimininkas
tave veda, kur tinkamas, kur nori, ir tu laikai, juoba tada laikysi. Tik jau nebebus nei Kaziuko,
nei Lauruko, nei Onuts. Onut isskris kitur vargo vargti ir teparvaziuos ar pscia beparbgs
ne pazaisti su dde, tik piln kerci cia priverkti ir vargo dienelmis prisisksti. Kaziukas su
Lauruku bus taip pat nepatenkinti; riesis tarp savs, riesis su tvu, pasigers ir da, zirk, savo
dd apmus... Dd ir tada bus vienas, kaip ir dabar, ir numirs uzmirstas, kur arklidje, tais
paciais amzinais savo dvejais uzsiklojs tik ligi keli, nusalusiom kojom ar susitrauks
kamuolin... Ne, Mykoliuk, to laukti nra ko. Reikia vesti ir savo eima susidaryti.
Bet brolis ir brolien nesileis naujos poros t paci gzt, kur ir be to pilna. O kad ir
sileist, tai kas doras eis tok tirstim? Nebent paprasius ponas, kad ,,pavelyt vesti.
Reiskia, tuoj duot skyrium valak valdyti ir dienas eiti. Bt gera... Tik su kuo tu pavaldysi,
kuo sitaisysi ir pasisamdysi, kad n kelini savo neturi? Tokiems plikiams valak
neduodama valdyti! Be to, visoje Saveiki seninijoje, rodos, nra n vienos dykyns
(pusto), kad imtumei ir apsigyventumei gatavose trobose. Gal kur kitur yra. Pats-
Pamarnecko dvar daug tolimuose krastuose. Tada tekt iseit is Auzbik, is tos paraists, nuo
to kalno, i kur taip toli matyti...
Ne, Mykoliuko pajgos to netess iseit is gimtosios vietos, is to krasto, kur jau tiek
vargo privargta. Ir dabar dar Mykoliukas nezinojo ar nenorjo prisipazinti, kodl jam si
gimtoji vietel tokia brangi, kodl nuo jos negali atitraukti savo sirdies, kodl ji taip prikep
prie jo, jog skauda, net tik pagalvojus apie nebuvim cia.
Mykoliukas dar nebuvo sau pasisaks, jog cia pat jau per istisus dvidesimt met jis
ziri Pukst Severiut. Atmena jos krikstynas. Paskui bgdavo jos verkiancios pasupti.
Paskui nesiojo j ir zadino. Paskui vedziojos, piemeniuku bdamas, kai visas brelis sodziaus
maziuk prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo, jai sokti griez, kas dien mat. Gal
gale visame pasaulyje juk nra grazesns, stipresns, meilesns, ismintingesns, doresns,
tvam paklusnesns...
Biro Mykoliukui visa eil, be galo, be saiko, pagyrimo pried, kurie vis dlto n is
tolo neatvaizdino jam tikrosios Pukstaicios, viso Severjos gerumo ir tinkamumo. Tarytum
dabar tik, si slopi dien berymojant jam ant vart, visa tai palengva prasliauz pro jo
atminties akis. Ir sird jam taip suskaudo, taip ji m plakti, jog net rankos m drebti, net
asaros plipteljo is aki. Mykoliukas sikukciojo kaip Kaziukas, susigdo pats savs ir
nubgo darzingalin siaudus, issigands, kad kas jo nepamatyt verkiant ir neimt domtis ir
teirautis, kodl.
Dabar tik Mykoliukas ne tiek suprato, kiek juste pajuto, kaip Severiut yra jam artima,
koki didel dal jo btybs sudaro, kokia didel spraga pasidaryt jo gyvenime, jei jos
netekt. Ne spraga, bt neblik istiso ilgo straipsnio, tiesiog nebebt kas beuzstoja, kai
siaurus vjas pucia, kas uztveria, kad svetimas gyvulys nelst... tau siel. Taip, dabar
Mykoliukui aisku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji uz kito
isteks.
Ir tapo ji susyk brangi brangi, uz visk pasaulyje brangesn. Ak, kad jis dabar turt
tiek, kiek Pats-Pamarneckas: kokie bt jam niekai visi tie dvarai, kokiuo nusijuokimu juos
pablokst Severjai po koj. Te, zinokis, tik bk mano tu man atstosi visas pasaulio
brangenybes.
A tau paci saul atiduosiu, nes tu man skaistesn uz saul. As tau visas zvaigzdes
nuraskysiu, nes tavo dvi akels grazesns ir meiliau mirksi uz vis dangaus skliaust giedri
salt ziemos nakt. Tegul sau iskerta vis miel ms raistel, liks man tavo plaukeliai...
Dainavo savo sirdyje savo meils dain Mykoliukas, sikniaubs siaudus. Visa, visa,
kas tik Severiuts buvo, dabar jam kazin kodl rods nebe jos, tik jo, tikrojo visa to
savininko. Tiek jo, jog bet kieno pasiksinimas atimti tai bt sunkiausis nusidjimas
septintajam Dievo sakymui nevok, net negeisk. Severja dabar rods Mykoliukui taip
suaugusi su jo btybe, jog n tai vienai valandai nebegalima jos beatplsti. Jis ir ji tai jau
viena; ar juodu zmons sujung, ar dar ne, pati gamta, pats Dievas jau juos sujung, ir kas
bemgint isjungti, gaut atkirsti, atpjauti ar koki kit skaudzi operacij padaryti, ir ji
veikiausiai pasibaigt jo, Mykoliuko, mirtimi...
Paskutinis vaizdas buvo toks baisus, jog Mykoliukas soko is siaud kaip is verdancio
vandens. Ne, jis dabar nebenori mirti, nes jis dabar be galo turtingas, be galo pilnas, kazin ko
prielektrintas, nors plysk ms. Tai buvo begalinis dziaugsmas, kad jis gyvas, jaunas,
Mykoliukas, gims ir augs Auzbikuose salia Severiuts ir is jos turbt ismoks griezti...
Pagavo tad mgstamj savo dzut ir tokiuo nirtimu patrauk smuiku: ,,Kai noriu,
rimtai dirbu, jog net margis, pakltyje pasliukas guljs, kilsteljo galv ir isgsdintas gaidys
suriko: ,,kur, kur, kur. N kiek netrukus, visas jaunimas isvirto is trob ir is tolo
liuoksdamas ir maitodamasis paskubjo paskui Mykoliuk.
Bene pirmoji tai isgirdo Severja ir nelaukdama, su kuria cia drauge susitvrus, viena
pasek. Kazin kodl kaip tik per si slop, namie ir dabar eidama, vis mst apie Mykoliuk.
Kad nebt toks menkas, bt gana grazus... kartojo nebe pirm syk. O
koks geras! Jau tokio kito visoje parapijoje nerasi... Mums jis kaip ir nesvetimas, tik savikis.
Drauge augom... O koks jis nedrsus... Mes, mergels, savo tarpe drsesns. Jokio palaido
zodzio... O kad griezia! Girdi? Visas raistas jam taria. Gaus man pagriezti per vestuves...
Ir atsidr pakalnje, kur savo vietoj ant ezios jau buvo skersom atsisds gamtos
ziogas Mykoliukas ir cirsk nepaliaudamas. Daugiau dar nieko nebuvo. Severja, siuo kartu
neturdama draugi, jo staciai grieziantj. Griezjas vl lyg to tik lauk. Trauk grieztuvu
ramiai, vyriskai, tvirtai; visos stygos gauste gaud, visas miskas aidjo, net ziogai buvo nutil.
Griez sizirjs ateinanci mergait. Tai nebuvo siuo kartu Auzbik Pukstaicia, tik jo,
artisto, antrinink, kuri grzo atgal savo bst, artisto sird. Nuo pat kalno, ligi tik j isvydo,
Mykoliukas j imte ms save, artino sau Severj, rydamas erdv, ir kai prijo visai artie,
nebenuleido savo aki, tik didelm didelm, pilnom bekrascio dziaugsmo ir pasigrjimo
zirjo staciai jai akeles. Severjos akys, taip pat placios placios, lyg atropino leidus, kiek
suvilgusios, taip pat pasizirjo Mykoliukui akis pilniausiu pasitikjimu ir be joki
reikalavim ar pretenzij. Taip, kaip ji mokdavo susizirti su savo motina ir akimis
susikalbti, kai pabaigdavo rietim austi, kai griausmas sugriausdavo, kai nueidavo gub
statyti: regi, kiek, kaip grazu, kaip baisu, kaip gera?
Abudu saks: regi, kaip siandien slopu, drabnu, ir vis dlto kaip miela malonu
gyventi, nors tiek vargo baudziauninkams zmonms. Mykoliukas nieko nemst, tik zirjo,
zirjo akeles neatsitraukdamas, kaip pirma zirdavo savo erdv. Dabar jis bus rads
nauj erdv, kuriai vl sypsosis, kuria gyvens, dl kurios nematys dienos varg ir sunkum.
Severja irgi nieko nesak, tik atsisdo grecimai ir m smilgeles, asarles smaugyti, vien
sluotel dlioti. Pagaliau tar:
Kad as tau, Mykoliuk, sit kut prie kepurs prisegciau, tai graziau bt nekaip
Pats-Pamarnecko vezjui povo plunksna...
Ir nusijuok. Nusijuok ir Mykoliukas, sustodamas griezs;ne balsu, tik kazin kaip
savo viduriu. Jo krtin, gerkl kazin kas neapsakomai meiliai kuteno ir vert bals daryti
bul, bul, bul, o krtin liliuoti.
Ir daugiau nebegriez. Kam begries, kad dabar jo krtinje, visame jame buvo tokia
muzika, kurios jis negi isreiks menku savo grieztuvliu, dar menkesniu prisimanymu.
Sdjo abudu ir nieko daugiau nebekalbjo. Jiem buvo gera. Taip gera, kaip pilnu
ziedu prazydusiems zolynams. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kecias salis, is sunkumo lpsta.
Jie grazina piev, traukia save bet kurio gyvio akis. Ir n vienas vabzdys neaplenkia j
nepabuciavs, ant j nepasilsjs. Tik vienas nedorlis zmogus tuoj siekia jo nusiraskyti ir
pavarcius pavarcius numesti, kad be laiko nuvyst, jau uzmirstas.
K jiedu galjo vienas antram pasisakyti? Kad myli viens antr, kad jiedviem gera
draugje? Juk tai ir be zodzi aisku! Dar pilniau. Zodziai arba ne visk tepasako, arba per
daug pasako ir atvsina vid. Zodziai garas, issisnypscia ir nebekecia vidaus.
Saveiki dvaro priziurna Daisia visas nusvito, isvyds, jog Auzbik kompanijls dar
nesuskubo atidlinti paraistn. Oro slopumas visus dar nerangius. Visi siandie jo lyg be
tikslo, o Mykoliuko muzikai nutilus, ir visiskai buvo sustoj, kas kur snekuciuoti, kas kur
gleli pasiskinti. Paantvalnyje tebuvo ta viena kompanija Mykoliukas Siuksta ir Severja
Pukstaicia. Tai galiojo sen tijn prie j prisidti, kad nebuvo jo eils vyrenij. Lengva
sirdimi, nemazu pu, tampriu zingsniu pasileido is miskelio parugn. Akys jam blizgjo, kaip
isvydus senai senai bematyt artim ar mylim gimin. Rods, puls, prispaus prie krtins,
isbuciuos veidelius tai jaunutei porelei. Ne, ne porelei: Daisia temat vien mergait, o
vaikino, nors jis sdjo cia pat pasonje, kone prisiglauds, nemat. Ag nematome sekjo, kai
skubinams pasveikinti jo poni ar pon. Ir siaip jau Geis siuokart nieko daugiau nemat: nei
majestotingai liliuojanci rugeli, nei margos, storai prizlusios pievos, per kuri jam
reikjo bristi, nei rudo siandie dangaus ir tokio pat rudo tirsto oro. Temat vien Severj, nes
j vien tezirjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.
Ir abudu sdinciu tuojau pamat is raisto issinrus paprast j sventavakari bendr,
dl kurio jiemdviem siaip jau buvo nei silta, nei salta. Pasergjo ir pagreitint jo zingsn, ne
tok sabasin kaip kitomis poilsio dienomis. Pasergj zingsniuojant tiesiai juodu, pajuto
siandie kitaip bsiant, nelaukiam lsiant t or, kur tik k buvo susidar patys sau, sau
vieniem, kurio pavydu buvo, kad kiti kvpuot; ls ir sudrums uzkert j meils srit.
Dd Geis ateina... patikrino taciau ramiai Severja, nepakeldama aki nuo savo
zoli sluotels, vis dlto m smarkiau alsuoti.
Tijnas ateina, patvirtino Mykoliukas ir n nejusdamas rankom pasirm vejos
ir kazin kaip nukl save bent per zingsn nuo Severjos. Kiek pirma jam buvo pasidar jauku,
tiek dabar tapo nebejauku. Kaipgi? Jis, Mykoliukas, bus besds ne tik drauge su savo
nuolatiniu priziurna, dar abipus tos pat mergaits! Baisiai bus netinkama...
Mykoliukas daugiau kaip kits kas visoje seninijoje buvo suprats su Saveiki tijnu.
Jau keliolika met jo ausyse skamba vis tie patys dds Geiss raginimai: ,,Mykoliuk, sen,
Mykoliuk, ten. Jau kelioliktieji metai jis nuolat sukaliojas Geiss akivaizdoje. Vis dlto ir
siandie, kaip ir is pradzi, juodu tebebuvo lygiai tolimu vienas antram. Mykoliukui Rapolas
Geis tebebuvo, kaip ir buvs, tijnas, dytojas, Pats-Pamarnecko akis, tiesa, niekados jo
nepaliets, taciau visados gals j perlieti savo biznu uz bet kur netikim. Geisei jis
tebebuvo tas pats vergas, pastumdlis, vaikiscias, palyginti su juo, priziurna. Ir kas galjo
susidaryti bendra tarp sakytojo ir klausytojo, tarp seno ir jauno? Viens rkavo savo sakymus,
n nezirdamas, kam; antras atsidjs vykd tai, n nezirdamas, koki aki ar uost yra
tas, kurs dvarininko vardu laiko savo rankoje baudziaunink valdymo zenkl bizn.
Be pagarbos, kurios buvo Geisi Geis pelns savo asmens savitumais, kaipo
dvariskis, jis galjo dar pasigirti tuo, kad visi baudziauninkai tikrai jo bijo, vadinasi
klauso, nesipriesina, tuojau daro jo vali. Vadinasi, dvaras buvo aptiks kaip tik tok tarn,
kurs sugebjo dvaro santykius su muzikais sudaryti ir palaikyti baile. Ir Mykoliukas, kaip
ir kiti, buvo bailintas, pavergtos dvasios. Namie j buvo pavergusi brolio seima ir padariusi
dde; dvare j buvo pavergs sakytojas Geis ir padars tylia masina darytoja. Taigi net
dabar cia pabarje, nedirbam dien, toli nuo dvaro ir jo darb, kur j dengia istisa giria, kur
tai valandai baudziauninkai jauciasi es sau zmons, kur ir Mykoliukas sugebjo sudaryti srit
ir patapti jos karalaiciu, mylimu ir mylinciu, jis lygiai taip pat bt soks, kaip ir dvare,
ligi tik bt isgirds: ,,Mykoliuk, sok ten. Taigi ir dabar jis visas tiktai klaus, k jam tijnas
tars ir lieps padaryti
Sveika gyva, Severiot! Ko taip viena siandie, be draugi, daisia? tar dd
Rapolas, draugiskai, neapsakomai prietelingai nusisiepdamas. Ir klasteljo kiek sal, bet kad
kalbindamas galt zirti jai veid.
Sveikas, dde, atsak Severja ir siek jo rankos pabuciuoti.
Geis visas nuraudo. Pagrob mergait uz rankos, istemp j, kad sddama
nepasiekt jo lpomis, ir m svavalingai kratyti ir truksti.
Na, jau, daisia, ir ,,dd! Juk stai ir Mykoliukas namie, daisia, jau dd. O tu jo
turbt n karto dar nesi tuo vardu pavadinusi. Pabkime, daisia, nors vien dien broliai.
Rapolui patraukus Severj uz rankos, nuo keli jai nubiro visos smilgels, asarls ir
zvanguciai, is kuri mgino sudaryti neva Mykoliukui kut prie kepurs.
Severiot, daisia, nesiliauji knarpius dirbus. Tai krembliauji, daisia, tai uogauji, tai
lapauji. Kaipgi, daisia, bepavadinsime tai, k dabar darai? Vainikauji? Zirk, kaip visa
apsidraikei zolelmis, daisia, kaip vistyt, ruosdamasi pert. , k gi? Metas. Mergaits
veikiai sensta. Kad nesent, vienas tra vaistas istekti. Tada vis vienoda esti iki pat 45 ir
daugiau met, kada jau, daisia, tikrai pasensta ir niekas nebegali apsirikti. O gal jau ir ruosiesi
uz kokio besio?
Kalbjo Geis visai nebe taip, kaip kalbdavo, atjs kur nors pavaryt. Kalbjo
kavalierisku pu ir taip Severj kepino akimis, taip bad jomis lyg ylomis, jog tasai
svavalingumo pas ir j pagavo.
Dd brolis siandie linksmas. Kuo gi dziaugies? Bene pats sumanei koki ,,bob
kvail vesti? Ag taip pat bt pravartu, kad nesentumei, jei tai tikras vaistas nuo senatvs.
Kva, kva, kva! nusikvatojo Geis garsiai ir sirdingai, net atsilosdamas, net
abiem rankom lyg malno sparnais aukstyn pamodamas ar paketins is juoko ir didelio
dziaugsmo kliu aukstynelkas pervirsti per savo galv, kaip daro piemenukai.
Sirdingas juokas pagavo ir Severj. Pakrizeno ir ji. Pagavo ir Mykoliuk. Issisiep ir
jis, taciau visai ne taip, kaip siepdavosi savo svajonms, veikiau taip, kaip neapciaupia dant
kvailokas sodietis, kada j kalbina ponas, o jis nedrsta ir nebezino, kas cia beatsakius. Arba
kaip sypsos zmogus smarkiai sugauta galva.
Klausyk, Sever! Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji iame mike krembliautoja,
pirmoji irenkanti pacius gardziuosius kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais
eiti miskan?toliau kalbino Geis.
Tai ko gi cia bijosi? Miskas zinomas, visi suntakiai isvaikscioti ir nra toki
tanki, is kur nebt matyti sauls. Ji teka antai is anapus ms galasods. Eik ten link, ir
iseisi nosies tiesumu savon pusn.
Bene visados saul sviecia?
Didelio cia daikto, jei ir kiton pusn isrioglintumei: dveitas varst daugiau
prabgti.
O jei vilkas, meska am? pabaid Geis Severj, kaip baido mazus vaikus.
Ne toks jau cia miskas, kad tikt vilkams ar net meskoms stoti. Nra cia j. O
kitoms zvrelms gana zsienos ar vistienos. Kam cia joms mergienos!
Geis vl nusikvatojo is visos sirdies tokiu nervingu sirdies balsu, jog net klausytojus
suvirpino. Ir Severjai visiskai linksma pasidar.
Daisia, klysti, mergele, manydama, jog miske nra toki, kuriems tinka
mergiena... Nepaniekint, daisia, lsis piktoji drksti, o dar arzesnis uz ls bernelis
jaunasis...
Berneli miske as, ties pasakius, dar nesu n karto susitikus. Tokiuo ankstyvu
laiku, kaip as kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka, o gal labiau uz mane, mergel,
misko bijo. Lsis pikta, tai teisyb, ji galt gerokai zmog apdraskyti. T pat padaryt ir
dvigubai mazesn uz j ms kat. Bet reikia, kad jos pasiust ar k. Siaip jau lsis tokia pat
baili, kaip ir kiaun. Nuo zmogaus slepias, ne keli jam pastoja.
Bene tu esi, daisia, ls maciusi? jau rimtai nustebo Geis.
O kaipgi? gyvai perkirto j Severja. Lsis kelias lygiai su baudziauninkais,
austant, medzioja lig pusryci, paskui kiek ilsisi padus, o kai saul gerokai kaitina j kin,
islenda ir ima zaisti. As zinau j kin sitame raiste, tai tycia jas paseku nujus. Jos taip pat
zaidzia kaip voveryts, nors didziuls. J laipumas nepasakomas. Pasileis vyti viena kit
aplink drt pus, ne zemje, tik sraigiu aukstyn, tai net akys raibsta. Juokai vieni. Andai
neiskenciau ir papliauskjau delnais. Tai zlebt zlebt abidvi zemn, bet mane priesakiais
ypt ypt man, ak tu jejem, kaip baisiai, kaip piktai: maniau jau soks ant mans, o jos
dulkt, dulkt tank, ir tiek j bemaciau. Grazs tai zvreliai, tik kam jie tokie pikti kitiems, jei
tarp savs taip graziai zaidzia? Ot, kad jos uzsokt man ant rank kaip ms katyt, tai as
mokciau su jomis pazaisti...
Severiut tausk plepjo, dstydama kut isbirusias savo smilgeles, ir n
nepasidomjo, kok spd daro savo pasaka.
Kazin k plepi! Daisia, lyg btumei ragana: su miskiniais uzsigeidei zaisti,
bailingai pertar Daisia.
Baim baime. O pasaka dl to galutinai paverg abudu klausytoju. Mykoliukas dabar
jau vl sypsojos, kaip pirma savo mintims, savo valstybei, kur viespatauja karalinaicia, kaip
dabar matyti, miskin. Geis ryte rijo mergait, kuriai lygiai jauku su nekenksmingais,
nekaltais ziogeliais pievoje, Dievo patiestame divone, kaip ir tamsiame miske su laukiniais.
Is js matau, kad nei vienas, nei antras nenortumte krembliauti lsi srityje,
pasiep klausytojus.
Mykoliukas nieko, sutiko, o Geis uzsigavo ir, padars rimt min, tar:
K zinosi...
Tai derkime! erzino j Severja.
Susilazinus gal ir pavojinga bt eit miskan apyausriais, kada ne tik zvrys, ir visos
dvasios pakirdusios. Vis dlto, jei bt geros lazybos, as sutikciau.
Na, tai is ko? nesiliov Severja.
Is rankos tos mergels, kuri as myliu. Jei ji pasakyt man: ,,Ateik paciu
vidunakciu, pat tamsj tank, pacioje misko gldumoje, jei nori mane laimti", as eiciau.
Kam gi taip brangiai? Geriau ateik tamsta pirslmis savo mylimj, ir taip eis.
Taigi, kad zinociau, eiciau. Dabar reiks sukciau patirti... Ir pataiks valand, kada
Mykoliukas lyg kazin kur nusigrz, snibzteljo Severjai:
Ateinant sventadien, saulei tekant, Girstupio slaite ar man bus zti, ar bti. Kas
gaili mans, tegu ateina vaduoti.
Kaip sakai? isplt akis Severja.
Tai slapta, kuri tegali patirti tenai, pabaig Daisia ir atsistojo, nes jau
artinos juos bent dvi voros zmoni.
Mykoliuk, kas tau siandie pasidar? Ko tu negriezi? Mes jau manm, jog tu kur
isnykai, m prikaisioti prij.
Mykolas tik dabar susigrieb senai jau savo grieztuvl ess panuovalyje padjs ir
visai j uzmirss. Tad grieb j nusigands ir pagavo linksmai cyruoti: ,,Kai noriu, rimtai
dirbu, kai nenoriu, tinginiauju". Dvejetai m suktis. Tik Severja vis tebesdjo vietoje,
negaldama atspti, k gi tai reiskia dds Geiss zodziai, koki paslapt zada jis apreiksti
kaip tik toje vietoje, kur lsys vaikus vadzioja. Suprato taciau, jog ta paslaptis j kliudo ir
labai intriguoja.
Pakviesta sokti betgi atsijokjo, soko staciai ir m kaip padkusi suktis: ciks
ciks ciks.
Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griez. Tik ar be vienam Mykoliukui Severja soko?
Auzbik kaimas, issitiess ilga virtine abipus neapsakomai purvinos gatvs, kur
vezimai ruden ir pavasar kiaurai klimpo, stovjo nuostabiai graziame kalne, ne kalne,
veikiau skardyje gilaus slnio, kur zl miskas. Per jo virsnes buvo matyt antras skardis,
desinj ezeras. Apylink juos vadino keturi baznyci vieta, nes tiek j i Auzbik buvo
matyti. Tiek jiems is to ir tebuvo gerumo. Siaip jau pilkas, surgs buvo j, kaip ir kit
kaimieci, gyvenimas.
Jei reikt trumpai apibrzti an laik gyvenimas, pasakytume: minimum istaig, bet
koki patogum. Viskas daryta tik tiek, kiek btinai reikalinga, be ko jokiu bdu neapsieisi,
nordamas islikti gyvas. Pilkos dmins mazutyts pirkels, pilkos mazuts kltels, pilki ir
kiti trobesiai. Ir viskas mirstamai nuobodziai, vienodai sustatyta. Tebuvo vienas skirtumas.
Kas vis sodyb turjo is vienos puss gatvs, destis platesn, tas pirki ir klteles stats
abipus kiemo. Kas sodyb turjo siauresn, bet ilgesn, tas pirki stats vienoje pusje gatvs,
klt antroje. Ar siaip ar taip, tos dvi trobos stovjo, is pirkios lango turjo bti matomos
klties durys, matomos dien, matomos ir tamsi nakt. Tam tikslui buvo sviesiai dazomos,
kad ir tamsoje baltuot ir reikst, ar uzdaros, ar vagis bus jas atsidars.
Ne tiek dl kci, kiek dl klci kininkas ilg rudens nakci nemigo. Rietimus
pavogus, skaudziau buvo neg arklius. Arkli galjai pirkt, audim kiekvienas taiss sau. Taigi
gera seiminink, o lietuvs visos geros seimininks, turjo visa to pasitiekusios ne tik
visam savo amziui, dar ir vaikams kraiciui.
kininkas nepasikliov uzraktu.
Gelzinis jis buvo ir vadinosi spyna, vis dlto buvo tai tik paprasti gelziniai sklsciai,
ataunami bet kokia gera vinimi, bet kokiu raktu.
Menkut buvo Pukst, kaip ir kit, pirkel. Ji teturjo du nedideliu ketvirtainiu langu
keturiais stiklais: vien kiemel, antr gatv, abudu krikstasuolje. Tiesa, buvo ir kitudu.
Tik jie veikiau reisk viet, kur turi bti langai iskirsti, neg pacius langus, nes, kad nesaldyt
vidaus, buvo uzsaunami lentomis is vidaus. Jie buvo lygiai keturissyk mazesni uz tikruosius
langus ir vadinosi prisimerkliai, vadinas, kaip nesveika zlibakio akis. Praktin j vert
buvo jokia, ir sunku dabar beatspti, kam jie buvo iskertami, vienas priesais krosnies kakt,
antras ties lova. Nebent tai rudimentin senovs liekana.
Asla buvo molin, plktin. Vis ziem peceliuje (papeckyje) laikomos vistos, kai
imdavo is bado kelti nebepakenciam lerm, buvo paleidziamos palesti. Jos cia, asloje,
rasdavo saujel papilt grd, patrupint bulvi, peliens duonos; cia pat turjo gauti ir kitos
joms reikalingos medziagos kalki kiausinio kiautui. Taigi les mol, dar duobeles,
paskui tose duobelse sugulusios krapsts ir dulkmis gyns nuo danci jas vistutli. Tik
prats zmogus neknapsjo, eidamas tokia asla.
Moters, mazgodamos indus, neturjo tam tikro didelio indo samplovoms supilt. Jei j
buvo daug, kiekvien kart nes laukan ir pyl pro duris kiem. Jei buvo nedaug,
pamazgojus dubenl ar k kita, tingjo dur darinti, ypac saltyje, ir sliuksjo cia pat asl;
kad palaidos, nebesuplktos zems duobutse nekelt dulki, tycia buvo laistomos. Viduje
laikomas spizius vandens atsigerti ar virti nebuvo uzvoziamas. Langai aklinai uzkalti, nei
ziem, nei vasar neatidaromi. Tai gali suprasti, kiek viduje buvo suto, drgnumo. Nuo jo
langai vasar buvo visi uzburbj bjauriomis zliaukomis, kurios pd spielcius; spielciai
nebelaik stiklo kvartk, kvartkose plysiai leido salt. Ziem buvo storu sepeciu uzsal,
uzmarmj ir nebeleido sviesos.
Plktin krosnis buvo nuo karscio sueizjusi, pro j buvo matyti liepsna. Liepsna
muss plaks is krosnies tiesiai palubn, pakriautn, kur buvo prikraunama pliauski dziti.
Daznai jos uzsidegdavo ir reikdavo numesti. O nepastebjai, tai supleskjo visa troba, daznai
ir visas kaimas nudegdavo. Tada zmons stats dar menkesnes trobas.
Severja savo pirkios nedabojo ir jos nemgo taip, kaip reikt mgti gimimo vietel. Ji
buvo vienatinis zmogus, kurs mgo istaig ir dail. Pirkia visa to jai negaljo duoti, nei ji
pirkiai. Ne vieno zmogaus galia nugalti visa susidariusi tvarka.
Kur moters ruosias teliskuojas, svaros nepalaikysi, teisinosi vyrai.
Kur vyrai dirba, tao ir suka, nevaliosi paluoti, teisinosi moters.
Ir visi rimo, sutikdami su ta santvarka, kuri yra, n nenuvokdami, jog gali bti geresn
j buityje.
Pagaliau pirkia tebuvo ruoos ir darbo vieta, nelyginant skalbykla ar kuliamasis jaujas.
Per kiauras dienas seima buvo orie. Tvas su snum dirvoje, bernas su merga dvare, mocia su
dukterimi kamaroje, dienadarzyje, darze. Jomdviem buvo darbo, jos sukos po pirki, po
namel, net viesul kl. Tai kur cia svaros ir dabos besuzirsi. Dirbk nuo sauls patekjimo
iki pat nusileidimo ar net sambrskos. Darbas darb veja.
Jei dl svaros moters negaljo pasiteisinti, tai dl dabos nenujg, jog jos mgsta
dab. Kur j vien buvo kertel, ten ir dabos buvo, o su ja net ir svaros.
Kai pirkios stal, suolus, langus ir palanges Severja temazgojo vos kelet kart per
metus, kiemel slav kas sestadienis, ir jis visados buvo svarus svarus, daug svaresnis, maziau
prisiukslintas negu troba. K besakyti apie rb klt, kuri ji viena teglobojo. Priekltis, net
akmuo pasistoti sviet baltumu, n zymels, kad kas bt j pasistojs purvina ar tik dulkta
koja.
Pas tave taip svaru, jog net nedrsu stotis, kalbjo draugs atbgusios
pasikiemint ir nairydamos; ne ko nauja iekojo: jos aliai daiktel cia zinojo, tik kad akis
mgo. Graziai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos. Sienose, grindyse n dulkels;
pabalkiais, ssparose n vortinkllio. Sienose, kur neprikabinta drapan ir nra lentyn
rietimams, penketas graIikos paveiksl: Dievo kancia, palaiminimas tiems namams, sv. Jurgis
vaduoja karalinaici, sv. Brigita ir dar kazin kas. Sv. Jurgio kepur is toki strauso plunksn,
kurios tedygsta artist vaizduoklj. Ir tos tptelta varsa. Vis spielciai sveiki ir ziem vasar
puosiami zolmis. Svst ir nesvst zoli bei zolyn buvo pilni pabalkiai. O viduryje graziai
atsisviet savo geltonumu didelis siaud sodelis ir didel sv. Dvasia ar karvelis, padarytas i
zsies kiausinio. Indauja ir skrynia gana sumaningai ismargintos zaliai geltonomis glmis.
Net vienatins kds atkaltis buvo isdrozinta piesiniais ar pavairinta kiaurynmis. Net ir
grindys isbarstytos smarkiai, bet gardziai kvepianciais sukapotais ajerais. Buvo taip jauku,
kaip geros skonies miestiets gulimajame. Nejauku cia bt buv tik vyriskiams. Bet jiems
cia nebuvo vietos: jie cion nesilank.
Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam taip padaryti? kalbjo draugs.
Ir n blusels! pavydjo visos sukapotos blus, jog, rodos, pirsto nebebuvo kur
pridti, kur nebt kaip yla durta. O Severjos kakle, tai turbt ir visame kne, nebuvo jokios
zyms.
Turbt ant tokios jau zems js kltel ar ajerai baido, stebjosi,
nezinodamos, jog blusos kiausinius deda dulkes ir siuksles, kuri neisvalius, neissibodsi n
blus.
Gerai vdinamas trobesys niekuo nepadav, nei pelsi, nei moter kvapu. Vis dlto
cia buvo kazin kokio erzinancio skon kvapo, dl kurio ir draugs cia atbgdavo.
Stai Magd stovi tarpduryje, kazin k uzantyje rankoje laikydama. Kalbas su Severja
ir nedrsta pasisakyti, ko ji cia atbgo. Severja ir pati susipranta.
Duoks jau, duoks riekel. Kuri gi uzdti: ruduoki, grzdzi, paliepi, paberzi?
Nors siandien penktadienis, tai vis seim gavau savo raugintais krembliais papenti. Taciau
gal dar liko.
Kalbjo, kilnodama cia vien, cia antr puodynl, imliodama is j akmenis ir
svarutlaicius medinius dangtelius ir iekodama kremblio draugei uzdti.
Ak tu, gardumlis rgsties! Kaip tu taip ir padarai! Siandei penktadienis, nra ko
valgyti sausai. Eisiu, sakau, Severiut, be neturi krembleli. Dkui, dkui, gardziai
uzkandau!
Stai kokiuo kvapu kvepjo (padav) Severjos kltel vasar. O ziem jautri nosis
galjo pajusti spalgen ir brukni kvapel, jei jo nevirsijo mt, ramunli, ciobreli zied
kvapas.
Ic gerai viesnelei Severja issinesdavo saukst grietins ir apdazydavo paliep ar
grzd, kol uzds ant rieks menkos duonos. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nos suk ir
seil var. Tikrai sakau, tai toki skansai, koki tegali patiekti labai ismintinga virja savo
smailiziams.
Rudi, melsvi krembliai buvo tikras pokylis namiskiams ir draugms pasninko
dienomis ir peln Severiutei daug meils ir pagyrim. O ji visai nenusiman savo nuopeln,
nesuprato pasakym ,,kur tu gauni laiko apsimazgot ar pakrembliaut?, kad tai buvo daroma
tuo paciu laiku. Ir niekam ji nekalbjo, kad pacios pasiraugt krembli ir apsigint nuo
blus.
Pagaliau stambi paploksci akmen takas per purvin gatv gelbjo kojas nuo
susipurvinimo, gelbjo ir kltel nuo dulki.
Reta viesnia kltelje buvo ir pati motina. Ji tenkinosi, kumsciu pabeldus gal, prie
kurio viduje stovjo lova dviem gulti, ilgais per vis pagalviais ir minkstais patalais, kuriais
klojo ziem vasar. Nuo maziausio dunksteljimo sien is oro kltel visa virpjo ir k lyg
tuscias puodas. Tai negaljai nenubust. Apie Severj sakydavo, tereiki paliesti siena, ir ji
tuoj ant koj: tokia esanti budri ir klusni.
Severjai, iseinant zmones, nebt tad buv ko gailtis kio buities, bet daug ko bt
buv gailti mergos buities. Ji buvo savotiskai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo.
Taciau gyvenimas kitaip pasuko savo rat.
S sestadien Severja kaip paprastai buvo nuvargus dienos darbais ir miegan krito kaip
akmuo vanden, nors labai buvo suneraminta rytykscia diena. Rytoj, kaip paprasta, visi, be
vieno, turjo eiti baznycion. O ji, kaip paprasta, turjo pries tai suskubti pakrembliauti. Vis
tai, kaip paprasta. Nepaprasta buvo, kad per s krembliavim ji gausianti patirti Geiss
paslapt, kuri, ji nuvok, arti palies ir j paci. Krito miegan ir tuojau nuplauk tokias
karalijas, tokias keistenybes, koki dar nebuvo patyrusi net per sapn. Net apgluso, ir sirdis
jai m kju plakti, blaskytis ir plastti.
Kazin kas is kazin kur dvelk be galo maloniai, kazin kas sprauds be galo baisiai.
Viena ir kita liejosi krv ir kalnu virto ant jos, jog net isturti nebegalima. Plauk srovs
juoko ir srovs asar, nuo vien ir kit buvo lygiai trosku. Mat taciau, jog visa to galima
isvengti. Tik kaip? Nebent tai tezino vienas Geis, uzsaks paslapt. Gal gale taip jai
pasidar nejauku, lyg kas j nuog bt stumteljs zmoni br.
Pakirdo Severja visa stangi, taip smarkiai ir bailingai stvarstydamasi visa ko aplinkui,
lyg viskas nuo jos bt krit ir viskas mai reikjo prilaikyti. Visas duknas sutrauk ant
savs, palikdama nuogas kojas. Snirpst nosimi, visa apdrikusi plaukais, kol gal gale
prapls akis ir, lyg bose pro svik, pro vienatin langiuk gero vyro kumsciui iskisti, pajuto
trykstanci vid ryt ausr. Langiukas buvo tiesiai vasaros rytus, lyg tycia, kad pirmieji
danguj istrysk spinduliai atsidurt j. Pamgino vl uzsimerkt, juk iandien ir jai valia
ilgliau pargti patale. Taciau ir per uzvoztus aki vokus m jaust siverzianci vidun svies,
jauts jau likusi visai gyva, daugiau nebemigsianti, tai dar kart griebs sen, griebs ten, lyg
mai isgsdinta, ir atsisdo kaip plienin. Savo papratimu met ant savs plat, graz sv.
kryziaus zenkl, siuo kartu balsu, primygtinai istardama zegnojimos zodzius. Ir susijuok; ne
is zegnojimos: tai buvo istikimiausias ir tikriausias jos apsigynimo zenklas, tik is savo
isgscio.
mai visas jos kno stangumas kazin kur dingo. Dabar sirdis tevirpjo smulkiai, lyg
kutendama. Per vis perjo lyg kokia miela vilnel, nuo pakausio, sprando ligi pat pakinkli
ir blauzd. Ir pasidar jai taip linksma, taip linksma, nors rtel imk niniuoti. Rtels
neuzaldavo, tik staigiai klupteljo cia pat prie lovos ir greitai greitai is visos sirdies m berti
poteri zodzius. Kad ne pasnibzdomis, bt rodsis, jog tie ,,poteriai" lygu zirniai byra ant
kietos lentos: grazs, baltutelaiciai, sveiki, kirmli nekandzioti ir sausi sudziv. Tar:
,,Amen, ir paliko beklpanti. Nebezinojo, kas dabar bedar, taip jai gera buvo sitoje
padtyje, nors ir visai nebesistok, lyg paralyzius bt j palengva ms ir saldins. Tik
gerokai pabuvus, strikteljo priekltin.
Ramyb ryto, tylumas, nors su savo szine snekkis: niekas nekliud Dievui tos
snekos is paci aukstybi klausyti. Kaimas tebemiegojo paciu tvirtuoju mygiu. Zems knisiai
zmons tebesidziaug, sulauk sekmos poilsio dienos, tebeknark, tebeilsino darbu
sustingintus savo narius. Net gyvuliai liov savo gram gromuloj, balsu atrijinj ir dsav,
ir jie dabar snaud. Dl nam sarg, suneli, galjai visas kltis isplst ir isvezt. Visa visa
migina priesausris.
Severj pasveikino tas vienas snekutis svilpikas, islinds is senos kiemelio liepos.
Islindo is uokso, pasipurt, apsidair, jog dar per anksti, susvilp savo pasveikinim dienai ir
vl dingo gztelje.
Severiut buvo bepagauns tuscias pasididziavimas. Stai visame kaime ji ta viena
gyva btyb. Ims dabar, niekam nejuntant, apsiruos, apsizygiuos, bepalikdama motutei tik
valgyt isvirt. Tik tuoj susigrieb maza tegalsianti padaryti, neprizadindama mergaici. Be to,
paskum dar pasivluos krembliaut ir nebesuskubs sugrzti tuo laiku, kada visi pasileidzia
miestelio link, nors lig votyvos, atseit desimtos valandos, jai rods begals laiko.
Tai m pati praustis, graziai, kaip baznyci, kad, is misko sugrzus, nebereikt gaist,
tik papusryciauti greituoju ir tekinai kelion: ar tai juokai keturi varstai nusispirti!
Pasileido plaukus, ilgus, tankius, geltonus kaip vask, issitrauk is uz balkio serin sepet
sakuotu kotu, nusistebjo, kaip jis graziai, sumaningai ir tvirtai storais silais apipintas, ir
m juo ukuotis. Plaukai ne nuobraukos, buvo jauna, tai nepiga buvo ispesti. Dziaugs,
kad dar nesmunka, ir sukavos, braukinjo per juos, atsisdus ant slenkscio, ir visai uzsimirso,
k bedaranti. Jaunos mintys vl pasileido t paci paslapci srit, kur buvo buvusios nakt,
kietai migus. strigo dabar jai spti, k gi reiskia matytieji sapnai, bent susekti, kaipgi ten
viskas buvo, kokia ten istorija buvo jai issidsciusi. Tada bt lengviau ir stikti, k gi ji
norjo pasakyti. Ir kankinosi, veltui bandydama sumegzt vien proting eil visa, kas, kur,
kaip.
Pagaliau susigrieb ir soko pintis bizus. galus sipyn paprastus kasdienius pilkus
raistelius, tik susiprato tai siandie kazin kodl nedersiant. Soko tad skryni visai nauj,
raudon. Ir visa kita, k tik djos ant savs, siandie rods jai vis netinkama, vis reikjo ko kita
griebtis ir vis gaisti. Pagaliau pusje tualeto, pamirsusi pacius reikalingiausius anais laikais
apdaro dalykus, prikaist ir skarel, vienaplauk, basakoja, uztat baltutelaiciais markiniais ir
stikluotu sijonu bei tokia pat striuke, nei kltels neuzsovusi, pasileido kaip stirna
sokindama per atslaimo ir kluon tvoras. Bgo pakluonmis pakaln, giri; ne
kiauliarisciu, tik zengdama, kaip per lenktynes, stengdamasi, anot to, aplenkti savo sesl.
Taip tebga tie, kuriems rpi praeitis uzmirst ar ateiciai uzbgt uz aki.
T valand ji tikrai nedaug k teatmin is praeities ir nieko nesurojo is ateities. Joki
aiski vaizd ji neturjo, lyg an sventadien nebt nieko atsitik, nebt buv pagiryje nei
Mykoliuko, nei Geiss. Bgo paprastais takais, paprastu atspjamu laiku pakrembliaut, ir tiek.
Ko js daugiau norite, k cia daugiau stinkate? Skubinasi? Kad galt laiku sugrzti... Ko gi
daugiau?
Mazutje saujoje galingais trumpokais pirstais, kaip darbininks bulbakass, nessi
pintinl. Visas jos stuomuo nedar jokio ypatingo spdzio. Toki mergeli antai pilna
baznycia. Visos jos, jei kuri tik ne ligsta dziovinink, ne padaryta, reiskia, nesuzavta ir dl
to nepagydomai nykstanti, buvo tokio pat stipro kno, taip harmoningai ilavinto darbais,
kaip neislavina jokie sportai. Stiprios gamtos stiprs padarai.
Smksteljo giri ne takais, tik staciai slait, kur buvo lsi, bet kur augo ir
puikiausi krembli, toki krusni kaip kremzls, jog net dantyse gurgzda. Taigi prisirinks
paci jauniausi, neperaugusi, dar nekirmijusi, neapglebusi. Te sau vlyvesniems
krembliautojams tokie lieka.
Ir, visk pasaulyje uzmirsusi, m greit greit tursint aplink medzius, raudama tuos,
kurie ,,is po saman marskos sarmatlyvai kyso, kaip Anyksci silelyje. N vieno karto
nepakl aki, kol isjo, kur reciau medzi.
Cia ryt saul pasviet tiesiai lazdyn krm, vis j nudazydama raudonai.
Dirsteljo ten link ir zaliame pasienyje isvydo, jai pasirod milzin, vis liepsnojant
tviskant. Ir tokia bail j perm, jog ji sukliko nebe savu balsu ir taip siurpulingai m
klykti, lyg proto netekusi. Placiai akis isvertusi, veizjo vyrisk ir, lyg jo nepazindama,
spieg kaip sun apnikta mazmerg, neturdama kuo gintis.
Severiut, ar pabldai? Gi tai as, daisia, Geis, ne koks pojuokas... Sever, atsijokk,
susimildama... Pagaliau zinokis, as einu salin... kalbjo tijnas Daisia, is pradzi nuo
krmo, paskui prisoks prie jos, paglosts j abiem rankom, per pecius ir vl atokdamas
atgal nuo nepakenciamai skaudaus spiegimo.
Oi, kas cia? Tai cia tamsta, dde? O kodl gi toks... Kam gi toks raudonas ir
nemirkcioji... m pagaliau kalbti, visa perbalus, visa drebdama, visa uzdususi, akyse
tebematyt buvo didziausias isgstis.
Daisia, tas pats, tas pats, pradziugo Geis. Vl prisoko arciau, priglaud mergel
sau, prisispaud jos galvel, pabuciavo kakt, siurksciu savo delnu perbrauk jai per
skruost.
Severja nesiprieino, lyg pajgos netekusi; net uzsimerk. Gldjo Geiss glbyje,
leidsi pasodinama po medziu. Geis kazin k jai snekjo ilgai, lipsniai, su asaromis akyse.
Turbt zadtj paslapt. Glost jos rank, pet, kakl. Pasilenk jos galvel, m buciuoti
akis, kakl, plaukus, kol kniubo j lpas ir nebenorjo beatsitraukti. Maig kankino
krembliautoj, o ta vis nei zodelio, nei pritarimo, nei pasipriesinimo; jokiu mostu, jokiu
raumen timpteljimu neatsak visus karsciausius Geiss mylavimus, saldziausius jo
zodelius. Placiai isplstos ir lyg miglotos jos akys tereisk, jog jai nelabai tai visa ta malon.
Vyrisk meil ta gamtos dukt gr lygiai taip pat, kaip gr ryto ras ar ausros silum; gr,
kol dar nebuvo nuodm, kurios jau tenka bijoti.
Gal to ji ir pabgo, kad mai it balandis spursteljo mergait is Geiss rank, tiek jos
ir temat.
Bgo Severja namo kaip skraist, dar greiciau neg is nam, ir vis dar puse savo
smons tegalvojo:
Argi tatai reisk nesuprantamas mano sapnas? Ar tai ir yra pazadtoji paslaptis?
Parbgo namo ir sikniaub priegalv. Nei pusryciauti, nei baznycion eiti. Ji girdjo,
kai motina vien kart pabeld sien, po valandos antr, ir neatsiliep. Viskas dabar buvo
labai tai jai. Ir tik kai viskas nurimo, kai visi isjo isvaziavo baznycion, pasoko ir pati
galvatrkciais iskurnjo paskui.
Baznycioje, pilnintelje zmoni, jai buvo piga nugrimzti, kad niekas nepasergt, kaip
ji priilsusi ir visa nusilusi. Guljo knipscia ant grind ne is maldingumo ar atgail darydama,
tik kad buvo lyg girta ar kuo apipenta. Severja jautsi lyg nebe ta pati besanti, lyg viskas joje
susitrauk, susispaud ir kazin kas darosi. Nors nieko nebuvo valgiusi, valgyti visai nenorjo,
tik trosko gert. Ir n valandl neisnyksta is jos vaizduots vyriskis, ir ne kas kitas, tik
Geis.
Padaryta... smilkterjo jai per galv, ir visa nutirpo: aiskiai pajuto, jog nuo t
,,padar nra vaisto; ar, tikriau, yra: tai tas pats padarytojas. Geis uzstojo jai vis sauls
svies, vis pasaul, visus zmones. Kiek lig siol buvo laisva nuo visa ko paalinio gyvenime,
tiek dabar buvo pilna to vieno: teatmin t vien Geis, tegalvo apie t vien Geis,
kurs j glamonjo, davinjo pirmj meils pamok.
O gal nebe pirm? Ag ji myli Mykoliuk. Tik visai kas kita esama mylti ir bti
mylimai. Mykoliukas, jai rods, joki pamok jai nedavinjo. Kas buvo, tai savaime.
Jdviej santykiuose meil tik Iormavosi, o issireiksti davo kur kitur. Su Mykoliuku buvo tik
dvasi susituokimas, su Geise ko kito. Katroji gi meil tikroji: ar dvasi svyrimas, ar
kn? Ar knai tik panaudoja dvasi krypsn? Kurgi tad laukiamoji ir zadamoji meil: dvasi
harmonijoj, ar kn patenkinime? Kas bendra dvasi srityje tarp mokyto proIesoriaus ir jo
tarnaits, kuri jis dideliu pamgimu veda ir santaikoje sugyvena? Kodl lietuvis patriotas
,,myli lenk, aiskiai nusistaciusi pries jo idealus, pries vis jo tvyn? Ir ar tik ne chimera
tas tariamasis dvasi sukritimas?
Tai ne Severja galvojo, ji nemokjo galvoti. J tik gyvenimas pamok, jog gali bti
lygiai galingas dvasi sukritimas, kaip ir kn.
T paci dien, lyg tycia neleisdamas Severjai ar sau atausti, Geis Rapolas, Saveiki
dvaro tijnas, pirslmis atjo Auzbik Pukstus, Saveiki dvaro baudziauninkus. Atjo pats
vienas, be pirslio, buteliu degtins kisenje nesinas, ir isgsdino vis Pukst seim, visus
Auzbikus.
Pukst samdiniai nustro.
Tijnas! Pats dvaro tijnas (ar tai juokai?) persasi!
Uzbartiems pastumdliams rods, jog n Pats-Pamarneckas didesns garbs nebt
padars Pukstams.
Brolis nesak nieko, taciau sirdyje buvo nemaza pradziugs. Jis jau buvo pradjs
dairytis kltel, kaip cia jam paciam joje susisukus lizdelis, istekinus sesel.
Tvai is pradzi nusigando, kaip isgird savo nelaim. Tik degtin tv atvsino. Jis ir
visai nurimo, kai Daisia grieztai pasak, nieko jam nereiki, nei pinig, nei galvij. Zems
negi pirksis, gyvuliais negi dirbsis jis, dvariskis. Pasiims, girdi, Severja savo skryni su
rbeliais ir viskas.
Vienai mociai instinktas sak: ne! Lietuvs moteries instinktas. Tos moteries, kuri ir
tikr viet jo, asaromis papldusi. O k gi besakyti, uz tarno, be tam tikro padjimo. Taigi
kaip nukrito Pukstienei sirdis, pirmus zodzius Geisei istarus, taip daugiau ir nebepakilo; kaip
m mausti j, taip maud vis labiau, kad pradjo lpos virpt, ir ji niekaip neprarijo degtins
rasels, kurios buvo siurbteljus, kai is eils jai padav stiklel. Siurbteljo, paspringo,
apsipyl asaromis ir, pastacius stiklel atgal ant stalo, isjo laukan.
Visi tai isiaikino ne kuo kitu, tik neapsakomu gailesciu, kad reiks skirtis su ta viena
dukterimi. Pagerb jos skausm ir sulygo be jos.
Motinai sird Iiziskai sopjo, lyg gumbui pakilus. Taigi prispaud savo pasird
piestos briaun ir ziobciojo kalbjo vis t vien:
Dievuliau... Dievuliau... Dievuliau...
Senis Geis pro sien jos dvasios akimis buvo regimas. Antai jis sdi dubusiais
skruostais... Ir j jos mergyt gaus buciuoti? Senis Rapolas tiek teturi, kiek ant savs, kitk
dvaras duoda. O kai nebeduos, tai ubagais eis jos mergyt, mazuciais apsikrovus?..
Driksjo per jos galv baisi baisiausi, juod juodziausi paveikslai ir vaizdai, ir vis
dlto nenupies jai to tikrojo vaizdo, kaip jos mergytei reiks pergyventi ilgas amzius, kur jai
laiduoja pavydtina sveikata.
Kai Rapolas su buteliu atjo, Severjos nebuvo viduje. Ji ,,rekolekcijas sdjo ant
skrynios savo kltelj. Ji nieko negalvojo. Griaustis ar gailtis jai dar nebuvo ko, o ateities ji
dar nemat. Ir dar viena buvo nuostabu: jos vaizduot nepies jai jokio Geiss paveikslo,
koki jis aki, koki plauk, koki lp, nosies, k taip gerai zinojo apie Mykoliuk. Geis
jai buvo tik gamtos pajga, pasinaudojusi tik jo rankom jai spaudzioti ir glostyti, lpomis jai
buciuoti. Geis buvo tik pasinaudojs jau tokia valanda, tokiuo laiku, tuo pereiginiu jaunybs
laiku.
Severja sdjo ant skrynios ir deg, kaip deg ir vis dien. Lpels jai buvo raudonos
ir kiek isvirtusios, smilkiniuose tvinksjo. Sdjo, draik sau plaukus ir nieko nenorjo veikti.
Nenorjo nei vidun eiti, nors jaut kazin k ten nepaprasta. Sdjo stabu istikta.
O viduje Rapolas senai jau neramiai dairs, bet tyljo. Ir tada tik neva susigrieb, kai
gavo vis pritarim, jei dar ne zodziais, tai palankumu apsijime su juo.
Eisiu sivesiu jaunj, tar ir isjo kltel.
Eina Geis per gatv, o po jo koj zem linksta. Akys paraudo, liepsnos pries akis
draikos. Jei dabar Severja pasakyt jam: ne, tai... tai jam buvo aiskus galas: nebegyventi.
Kaip tai atsitikt, jis nenuman, jaut taciau, jog bt katastroIa. Nedrso tad perzengti
slenkscio merginos kltels, svyravo, kaip svyruojama zengti zingsnis, nuo kurio pridera visa
ateitis, zti ar bti. Pasvyravs pasvyravs, ne tiek drsiai, kiek briskai, akiplsiskai
zingteljo.
Dbteljo Severja akim nuo skrynios ir kadgi suspiegs ko ne taip pat, kaip ryt girioj,
ir triskart pakrat rankeles, kaip gindamasi nuo ko nemgiamo. Losteljo atgal Geis,
pasirengs bgti, kad zmons nepamanyt ko bloga. Tik Severja rikteljus nutilo, ir Rapolas
be nuotokos pulte puol vid, uzduss, paspringdamas. Atsisdo salia, apsikabino,
prispaud, pamielavo, kaip ir ryt. Severja ir vl nieko: nesipriesina, tik ir jo pus n
nedirsteli. Jos akels vl apsitrauk migla ir nieko nereisk, kas viduje darosi.
Eikiva vidun... linksmai, jaunikaiciu strikteljs, tar Rapolas ir issived
mergel, automatiskai pastats j ant koj.
Pirkioje Severja namiskiams pasirod visiskai apglususi, tai per nevali suvert jai
stiklel bjaurios degtins. Ji nurijo, ko neuzdusdama spirito garais, ir visu delnu suktinai
nusuk zbelius, kaip nugrieziama lapai nuo griezcio. Nusisluost ir taip pat isjo namel,
kur buvo prie grstuvs pastebjusi alpstanci motin.
Uz dur jau bgte pribgo prie motuts, is tolo isskstomis rankomis, kaip kitados, kai
reikjo gelbtis nuo ko nors. Apsikabino motuts, kniubo veidu jai krtin. Ir motut j
apsikabino, kietai kietai prispaud jos galvel prie sirdels, tik nebeistar t raminamj
zodeli, kaip kitkart mazai:
Cit, cit, as tavs niekam neduosiu!
Neistar, ir dukrelei nepasidar lengva lengva, jauku, nors uzmik jos prieglobstyje.
Du instinktu, motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu susipyn is bails ateinancios
audros viesulo, kurs pagaus vien j, pasuks pasuks ir nubloks kazin koki nezinom sal,
neatspjam likim. Ir svyravo svyravo abidvi be zodzi. Kam zodzi? Zodziais ateit
pagiedos vestuvi daina...
Sodziuje gandas netrunka pasiekti pat gal. Jau jis visas z, tratjo. Vieni tyciojos is
nelygios poros, kiti pavydjo. Isgirdo tai ir Mykoliukas. Jis vienas nieko nepasak, savo
nuomons nepareisk. Nenusigando, neparaudo, tik susirpino, kaip susirgus kam mylimam
pavojinga liga. Nebegriez jis t sventadien, nebjo ten, is kur tol matyt, ar kur girel osia.
Nei jis pavydjo, nei keli uzbgti norjo, nes jaut ne jo pajgoms isvaduoti Severiut is
tos nelaims, nes nebuvo ko kita duoti, kas vadintsi laim. Lygiai skaudj bt jam
sird, jei jis bt pamils Pats-Pamarnecko dukter, ir ji bt pazadta grapui Marikoniui ar
kunigaiksciui Radvilai. Ne jam, ne jam ddei...
Tas egoizmo pasipriesinimas, tas verzimasis savo ateit, kurs buvo ankart kilsteljs
ir nuslgs, siuo kaip tik reikiamuoju momentu nebekilo ir nevert ko nors griebtis.
Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudzioms dramoms pergyventi, tik melancholijai,
lidesiui reiksti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje uzvozus dramin padt.
Tokiam dalykui tinkamas nebent vien tik lietuvi vidus. Jo viduje sirdies sop, sielos
nelaims apauga kaip gumbas;pasidaro dalis jo sielos, padaro j kitok, o pasalietis n spti
neatspja, jog to is pradzi nebta, su tuo neapsigimta, tai susidaryta. Ko tu rastumei
lietuvi sirdyje, isskrods j kok simtuk, sudarytumei kitiems ger pragariuk, o lietuviams
tai sudaro tik lides, is salies zirint. Sirdims isskrost ir patirt, k atskiras lietuvis kencia,
dar nerasta toki peiliuk. Viena poezija tai tezino, ir ta tik nujautimu.
Per dvi savaiti senis Geis tik ieskojo progos nubgt Auzbikus ir pasimatyt su
Severja. J, zinoma, visados rasdavo namie ir eidavo klteln ,,pasisnekt o tos snekos kaip
ir nebuvo, tik buciavo j be proto, be nuovokos. Rods, dabar tapo pasiryzs atsibuciuoti uz
vis savo sugaist jaunyb. Jei buvo jam lemta pagyventi dar 20 met, tai, rods, kondensavo,
tirstino juos dvejus trejus: atsiimti, kas tavo, ir isnykti. Ko gi daugiau, rods, bebus vertas
gyvenimas?
Ir Severj nuolat laik neatsijokjusi, lyg apypenais apvalgydint. Ji svaigo ir svaigo.
Net jai kazk skaudti m. Nei poteri bekalbjo, nei baznycioje besimeld.
Antriems uzsakymams isjus, imta taisytis vestuves, daryti alaus, pjauti karv.
Severja m motinai atsidjus padti, dirbo susilusi ir vis labiau m atsigosti. Kai po trejeto
dien viskas buvo sumesta ir aptvarkyta, laisva atsisdo ant savo skrynios, sunr rankeles ant
keli ir pati sumet:
Uz trij dien paskutinieji uzsakai, ir as Rapolien Geisien, nebe Pukstaicia;
dvarisk, Saveiki kumet, nebe Auzbikiet. Nenusinesiu sios lovos, kur taip svaru, minksta
ir ramu buvo miegoti... Nei sios kltels, kur niekas po koj nesipyn... Nebeisiu paraist...
nebegirdsiu Mykoliuko: ,,Kai noriu, rimtai dirbu...
Num num vis Severj, dabar tik atminus Mykoliuk. Perjo saltis per vis kn,
tik siuokart ne is virsaus, is apacios, nuo koj, kol nesugniauz uz paziauni. Sugniauz ir
nebeleido.
Mielas berneli, drauge, augintojau, linksmintojau... Agi a ketinau tave paprayti,
kad man pagrieztumei per mano vestuves... Kodl gi tu dabar jau kelintas sventadienis
nebegriezi nebeskripkuoji?.. Eisiu pasikviesti.
Nutar ir... nebjo.
Numan tat bsiant pasityciojim. Numan Mykoliuk j mylint. Taciau ir tai zinojo,
jog tarp jdviej nieko nebuvo, tai niekas ir netrksta. Mykoliukas jos nesipirso, nei
mgino:kurgi jam ir pirstis, kad pirkioje nra vietos, kurgi dt savo zmonel ir pasipirss?
Ne, jis ne rungjas kit.
Taip tai taip, m kalbt jai szins balsas. Vis dlto tu j isdavei, nes j
myljai ir tebemyli. Tebemyli, nesigink! Jis geras. Jis tau yra atidavs kazin k geriau neg
Geis. Ir tu tai tylomis andai primei; ilgai priiminjai, kaip stebuklingasis paveikslas
tikincij maldas ir pasitikjim. Ir darei stebuklus: j, vargs, darei laiming, visk jam
atstojai, ko tik jis kitur stigo...
Severja m dairytis progos jam pasiteisinti, tik neisman, dl ko, kuo ji nusidjusi. Ir
perpietmis, kada pareina valgyt, nujo Siukstus. Visi miegojo pokaicio. Pirkioje tebuvo
vienas pats Mykoliukas, besds antrame gale stalo, uzsikniaubs ant savo rank. Miega ar
verkia? Sakytumei miega, nes stai kuris metas n nekrust, sakytumei verkia, nes
retkarciais peciais gscioja.
Jau trecia savait, kai Mykoliukas kai dirba dirba, kai valgo valgo, bet ligi tik
palieka vienas pats be nieko, kniaubias ant rank ir taip esti, kol brolis isvaro j ko dirbti. Kad
nepavaryt, gal taip prabt vis dien, vis nakt.
Ak, kaip jam buvo sunku! Ak, kad brolis bt zinojs nors maz dalel to, koki
dram pergyvena j ,,dd, koki auk jis daro is savs jo gerovei!
Gandas, jog Pukstus jau atjo pirsliai (jam buvo vis tasia, kas) neuzmus Mykoliuko,
tik j nutirpino kaip perkno srov, ir nebezinojai, koki cia zem jis bekasus, kad ta srov
is jo iseit ir vl padaryt nors tiek laisv, kiek jis buvo pries tai laisvas. Tokios ,,zemes
nebuvo, ir Mykoliukas pamazu mir, tos srovs troskinamas.
Mir, jis tai kuo aiskiausiai jaut. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos
kojos bezingsniavo savaime, nei rankos besities ko paimti. Mir buddamas, dar labiau mir
miegodamas. Tada jis visiskai ,,jo is sio svieto, kazin kur tol tol, nekrikstyt vaik
pragarus, kur nra kanci, bet nebra ir dziaugsmo, kur tuscia tuscia, kaip jo sirdyje.
Nuostabu, kad ir jis is pradzi nesivaizdavo Severjos ir ne joje koncentravo visa, kas
dabar darsi. Jis buvo is tolo nuo visa to priezasties ir jos nesitvr, kaip, susirgs
karstinmis, nesitveri mikrob, kurie t lig yra padar. jo tau krauj, ten gyvena ir vysta,
o tu karsciuoji savait, dvi, tris, pagaliau mirsti. K prids pykus ant mikrob, jei j negalima
paalinti?
Namiskiai dar nebuvo Mykoliuko tokio mat. Tik jie pigiai sau tai isaiskino: tingi
arba nesveikas. Ir dijo juoba uz tingin, nematydami ligos: kas serga, gula.
Severja kaip smkla pasirod atvirose Siukst duryse: atsisdo salia ir lengvai palytjo
Mykoliuk uz peties.
Mykoliuk, Mykoliuk, ar snaudi?
Tylutliai, paslaptingai, daugiau pasnibzdjo, pasilenkus prie jo ausies, neg pasak.
Mykoliukas greiciau pajuto Severiuts lpas arti jo ausies, neg isgirdo zodzius, ir
sunkiai sunkiai atsvr savo galv pabalusiomis it ozio akimis. Atsilos sien, pazino
Severj ir visas isbalo kaip drob. N zymels tos sypsenos, kuri kiskeliu imdavo zaisti jam
ant lp, ligi tik isvysdavo Severiot.
Dabar galvos jiem abiem nusviro ant krtini. Abudu tyljo ger ger valand, lyg
gedulyje laidodami salt salt zemel tai, kas buvo jiems brangiausia ir skaisciausia visame
visame pasaulyje. Gedjo ir pagarba lydjo tai, kas jiem vargingj buit per kur laik
saldino, lengvino, dar pakenciam, net dziaugsming.
Mykoliuk, as isteku... pagaliau tar Severja, lyg pirm kart pranesdama si
naujien. Ir pabaig:
Uz Geiss, Saveikius...
Isteki... uz Geiss... Saveikius... dusliu aidu pakartojo tai Mykoliukas
nesavomis, uztirpusiomis lpomis.
Mykoliuk... aci tau uz skripkavim... aci... labai aci... Ak, kaip graziai tu
skripkuodavai...
Ir m kukcioti. Krtinje jai vir lyg bulbi katillis.
Tai dar kart... paskutin kart pagrok man per vestuves...
Ne... ne... Severiut, atleisk, susimildama... negalsiu... Tik ne tai, tik ne tai!..
uzsigyn Mykoliukas nepaprastu jam kartumu, net rankomis atsimudamas.
Ziobt ziobt, dar kart stvrs oro ir nebeteko zado. Nebevaldoma galva nusviro.
Mykoliuk, Mykoliuk, kas tau?.. kolgi tu toks... nusigando Severja, ir taip jai
pagailo savo draugo, jog m j visa savo moteriska pajga glamonti.
Koks jis grazus dabar pusiau apalps! Kokia daili skliauscia nosel, koks jis jaunas
jaunas, baltas ir, dabar tik pamat, koks jo veidelis per sias savaites sulyss! Lyg Dievo
munkel, nuimta nuo kryziaus: tiek buvo kancios pusiau pravirose jo lpose.
Ir m j kaip pabldusi buciuot, save spaust, sirdyje atsiprasindama uz t jam
darom skausm. Savo rankele glost Mykoliuk per veidel taip svelniai, atsargiai, lyg tai
vjelis bt j buciavs. Sklaist jo plaukelius, mauk juos aukstyn nuo prakaitu rasotos
kaktos, nebeleisdama, kad vl uzdribt. Ir vl buciavo skruostus, kakt, lpas.
Vykino is Geiss gautas pamokas. Geisei ji meile neatsakydavo karsciausius jo
malonjimus. Visa, kas buvo susidar joje per tuos malonjimus, ji dabar atnes tam, kam
buvo ji Apvaizdos, regti, skiriama. Ji vis save dav Mykoliukui ir tikrai bt atsidavusi,
kad tik jis bt prims.
Mykoliukas taciau svito svito, pasirod ta pati senovin sypsena ant jo lp, akys
sublizgjo pirmykscia svajone, jis vl tapo ne sios zems gyventojas, tik savo issvajotosios
srities, kuri mes proziskai vadiname poezija, nes jos esms nei jauciam, nei suprantam.
Laimingas, jau k cia besakyti! Jis dar kart nukilo t srit, ir to jam buvo taip sociai gana,
jog n justi nepajuto reikalo is ten nusliauzt zemybes kazko atsiimti. Ne, jis savo svajonei
negaljo taip atsimokti kaip Geis.
Taciau Severiuts meil jis atsiliep visa savo btybe. Nieko panasu jis nebuvo
prityrs per vis savo amzi. Lyg dangus jam tai valandai bt prasivrs ir davs jam
paragauti savo saldybi. Tai buvo jam uzdas, jog is t dangiskj srici zems vargus ir
kartybes jis nebenuzengs. Jis jaucia ir turbt per vis jau amzi jaus mylimos mergels delno
svelnum ir skruosto degim, kuriuo ji glauds prie jo skruosto. Jaut ir nebeuzmirs niekados,
kaip ji spauds j savo merginos krtine, skabinjos jam uz kaklo. Kiekvienas jos
pabuciavimas buvo jam dar vienas svajoni rmo Iilioras, ir tas rmas stats dygo, tvirtjo
plts. Ir, ak, kaip jis buvo paskui per vis savo amzi laimingas, kad t rm neismain ant
ko nors pigiau, ko jam bt trumpesniam laikui beuztek!
Atsikl abudu nuo suolo. Issitemp Mykoliukas, dabar toks grazus, toks prakilnus,
lyg dangaus arkangelas. Is viso liesucio jo veido trysko kvpimas, tik tik nebesimat kaktoje
Mozs rag. Akys sviet nezemiska meile ir dovanojimu visa visa, kas tik zemiska.
Sudiev, Severiut! Aci aci tau uz visk! As tau per vestuves vis dlto pagrosiu...
Paskutin kart pagrosiu tau, kaip per vis amzi tegrojau tau, tiktai tau ir saulei... dar
mikui... dar pievai...
Ir pams j vyrisk savo glb, stiprai stiprai suspaud, stipriai stipriai pabuciavo
pat lpas.
Geis jos taip nra n karto pabuciavs. Nuo Geiss akys temo, nuo sio sviesiau dars.
Nuo ano neramu, nuo sio gera gera, taip gera, jog vargu beuzmirstina.
Severja neverk, is Siukst iseidama: Mykoliukas nestabd isleisdamas; Dievas juos
buvo besurenks dvejet, tik gyvenimas isskyr. Mykoliukas ne rungjas nei Geisei, nei kam
kitam.
Sekmadien Mykoliukas lydjo Geis ir Pukstaici per miestel baznyci, paskui
atgal uzeig, nieko nematydamas, nieko negirddamas. Jis vykd savo pazad dar kart,
paskutin kart per vestuves pagrot ir tesjo: nesisak, kiek jam tai kainuoja. Jis grojo
Severijai, tai, kuriai grodavo paraistje, tai, kuri taip brangiai jam uzmokjo uz muzik, vien
vienatin kart per vis amzi pamylavo, pamyljo, tai, kuri jis vien vienatin per vis
amzi myljo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus myljs.
Parvaziavo namo. Severja, dabar jau marti, uzriso Mykoliukui paci grazij juost
salik, zali zali, geltonais, raudonais kvietkais kaip Auzbik pieva. Tai uz muzik.
N valandlei jos nepaddamas nuo kaklo, nors tai buvo vasara, Mykoliukas namelyje
uz grstuvs uzsiglauds, kad jo sokikai ir sveciai nestumdyt, griez griez savj melodij:
,,Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. Zmons mains, soko, valg, ilsjos,
lidikas rk, zaid kieme. Jis ir vienas paliks vis griez nepaliaudamas. Pras ir j valgyti
njo, griez. Lyg nordamas t dien atsiskripkuot visam savo amziui. Griez ne
vestuvininkams jai griez. Griez lig isnakt. Tad mai pasigirdo sveciams skaudus balsas
brrm, ir suprato, jog skripkuotojas savo stygas perdilino. Mykoliuko skripkels trko
stygos.
Isvirt namel, sveciai neberado Mykoliuko savo vietoje.
DZIDORIUS ARTOJAS DD MYKOLAS
Galo vasaros rytas. Visa Auzbik apylink tebemiega ar dar nra isjusi laukus. Ir
lauk darb, tiesa, jau pamazjo. Beliko bulbs. Vlybieji vasarojai tycia dar laikomi dirvoje,
tik vargu jie beprinoks nebekaitrioje saulje. Stovi jie nulid, nustoj noro augti ir brsti
kaip vasar. Stovi ir lyg laukte laukia sau galo, kad bent greiciau kas juos sudorot nuo lauko,
is kur nieko gera nebelaukiama. Sudorot piktai, su panieka:
Et, nevykliai nebrendliai! Tik zem pralaik uzm joki grd, vienas
pasaras. Nebent jaujoje dar pamginus prinokinti...
Lyg zali tebestov, grazs, tarps augmenliai patys bt buv kalti, kad pavlavs
kininkas nesunaudojo vis karstj 90 dien, reikiam vasarojui sirpinti. K dabar pagelbs
jauja! Ko gamtos motinos viduriai neineiojo, to jaujoje ar kame kitur dirbtinai
nebepapildysi, dirbtine silima nebeatstosi sauls mociuts.
Pavlintj vasaroj seka piktzols. Uz k jas pravardziuoja piktzolmis, kad jos
tokios pat zols, kaip ir kitos? Daznai gal dar naudingesns, tik zmogus dar nemoka jomis
pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgs, va, dabar
didziausia negarb sodeli ar darzeli, kur visus patvorius jos vienos apsjo. O kitur is j
verpalus verpia. Mes pykstame ant piktzoli, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi
vislumas jeib? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad isliktumei. Stai piktzols ir ruden
tebra zalios. Ar is tingjimo? Oo! Pacios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus zmogaus
neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai isvedziojo po dvejus vaikus ir
treciuosius stai yra pradjusios. Tai visai kas kita! Jos nmaz nelista, kad nebesuskubs: savo
uzdavin yra dvigubai atidirbusios, savo veisls ateit yra net per gerai aprpinusios, kad
neisnykt. O kas virsaus testa, tai galima kad ir dangaus pauksciams sulesinti.
Tik ir t pauksci vis maziau. Jie selmiai. Jiems terpi vaikuciai ms kraste
isvedzioti. O paskui su tais paciais vaikuciais dar cia pat, gimtinje, pasidarbuoti, cia issisrus
plunksneli palikti nenori. Jie dumia mums akis graziomis savo kalbelmis. Prigiedos,
pricirilens zmogus tuo ir tenkinies. O jie skubinas savuosius isskrisdint svetimas salis,
nelyginant ms slktos savo dukteris ,,na przetarcie si" ar snus ,,adukacijos pabaigti.
Sugrs jie, tie pauksteliai, tie bajoriukai, tokie pat savs myltojai, egoistai vl savo
vaikeli paperti, Lietuvos duonels atsivalgyti, savo plunksneles kitiems dovanoj.
Rytas nekanotas. Tai tik rkas. Jo dabar vis dazniau randasi, naktimis pradjus vsti.
Purioji zemel, pervasar pradarbus prazeldzius, pagaliau pailsus, prakaituoja, net jai akels
rytais aptemsta, lyg tankiu ydu jos veidelis ima dengtis nuo per viesaus vasaros metu
dangaus, neva nuo per skaiscios sauluts. Dengtis dengias, tik vis dar nenoromis, nes saul
dar galinga, dar netessi kaip reikiant nuo jos uzsidengti. Syptels, ryt pakirdusi, ir ima rkai
skirtis, ir atsisiepia jai pati zem. Jos prakaitas ima nuo kaktos, nuo veido dziti, lyg Laumei
nubraukiant j spalvotja savo juosta.
Sitie paskutinieji gamtos sypteljimai kone labiau zmog domina ir erzina neg patys
galingieji vasaros spinduliai. Lygu grazios, ketvirtj kryzel pusjusios moterisks: ji miau,
nors tik tam kartui, susuka galvas.
Retas kas beatmena, kada Auzbik paraistje paciame slnio skardyje, pacioje
patekancioje saulje pradjo atsirasti vienas, vis tas pats intapas. Jo niekaip nagaljai
nepamatyti, kad ir lomoje bdamas, nes pries pamatydamas ilgai ilgai girdjai is tolo ateinant
skard ir, tau rodos, neapsakomos rstybs bals, lyg kas griksdamas pro surakintus dantis
bt koss:
N-o-o-a, dvyli, lauki! Vaga, dvyli, lauki! N-o-o-a, maitos, kad jus vilkai papjaut!
Si-, kerblos keverzos! Tpr-, kad jus devynios kur tuoj ar nematot, kad blizs zagr
issoko?! Na, ar besijudinsite dabar, tinginiai! Jums kad tik ilgiau stovt ir uodegomis
temojuot... Na, zenkite greiciau, dar apsnsit ir is vagos isvirsit, negyvliai!.. Si-!
Akompanimentu tam baudimui ir primokymui girdjai toki papliausk, net skardus
aidas ritos trukciodamas per vis giri. Giria kartojo ir visus piktus rykavimus is uzu
skardzio. Rods, lyg visa paraist pilna bals, dirvos pilnos artoj, o tear tas vienas.
tai jis pats.
Saul, nardziusi maudziusis galulyci rkuose, pagaliau issprunka kaip didelis
skaisciai raudonai nudazytas sviedinys, per nevali panarintas vanden. Nusiprunksciusi, dar
visa slapia, jau sauna savo spinduli strles palei paci zem. Nutiesia nudriekia jomis
rugienas ir gaisru uzdega lomos raisto virsnes, kai pati atkaln tebra pilkai parkavusi.
Skardyje, gyvybe ir amzinja jaunybe plastancioje saulje, visas apdriektas jos
spinduliais, kaip klojime auksinais siaudais, ilgini pdus treknais trinant lauzant, lyg pats is
savs trksdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didziuli juod jauci.
Is pradzi ilgokai tematyti beveik nekrut keturi didziuliai ragai, lyg Ciurlionies
paveiksle ozragiai. Tau rodos, lyg is uz kalno eit dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios
moterys, dabar iskeltomis sakmis baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubgo raist:
B, b, dursiva!
Paskui pasirodo didziuls galvos, viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai
atlauzti aukstyn snukiai varvanciomis is nasr seilmis lyg saukte sauks dangaus kersto uz
tai, kad artojas jungo galus pririso jiems prie rag, ne prie sprando, ir jie ne peciais turi traukti
didel, sunk arkl bliz ir versti storas bei placias zlusio dirvono velnas. Galvos lyg
pacios savaime oru plaukia, pamazu, uzsimerkusios, reiksdamos begalin kanci ir priverstin
kantryb. Plaukia lyg paskutinmis pastangomis: pasvyruos, pasvyruos, cia pat kris vag, ir
apklos jas velna. Tik galvomis atseka stori, aukstyn kupromis isvirt sprandai, tiek, tau
rodos, galingi, jog, pajungus uz j, jauciai nubraukt lom vis kriausi, ir tu imi abejoti,
begu tik is netesjimo, is per didelio sunkumo jauciai vos vos pakruta ir toki kanci reiskia.
Tinginiai, apsimetliai! As jums parodysiu! aiskina tau vis dar uz kalno tebess
rstybs balsas ir tokia papliauska, jog tau net saltis nueina per vis kn lyg tau prie pat
ausies bt kas issovs is pistalieto. Tai artojas perliejo katram per nugar. Tok smg gav,
jauciai turjo sokti kaip gelti, o tuo tarpu jie n nekrust; eina, kaip j, lyg kojomis taikydami
valkel ir nedrsdami, be nebus per gilu, be nenumarms ligi pat antrojo dangaus, kurs va
matyt.
Uz jungo, jauci ir viso pakinkymo pagaliau matyti zmogysta, pasilenkusi zemyn ir
dar perkrypusi kairn. Tvirtai nutvrs vien arklo rag desine, kaire zemai nuspauds antr
rag, idant velna juoba virst t pus; Zmogaus kepur uzmauta ant styrincio aukstyn blizs
rago, dirzelis persvertas per zagrs gal. Palaidi, ant kelini isleisti, kaip rus, marskiniai
plakasi pakinkliuose ir be sagtels pakaklje. Krtinje prasikt, rod j nezmoniskai
apaugusi juodais plaukais kaip Ezavo. Tai dar jspdzio, lyg uzantyje tebt buvusi tustuma,
ne knas. Plika lig pakausio galva saulje blizga kaip metalin. Stori uostai kelmais styri
nepakarpomi, tik daugiau darbo uzduodami nusisniurkscius, kol juos nusausini siurksciais
kaip kartuvai delnais.
Jauciams tai pramoga. Ligi tik artojas atims vien rank nuo blizs gracingai dviem
pirsteliais, kaip ienagaliai nosiai paspausti ir energingai patribys nosim, jog net per misk
aidas pereina, tuoj jungas sustoja ir kantriai laukia, neva artojui pataikaudamas, ne savo
tinginiui, kol jis pabaigs t paini ir sudting operacij.
N-e-e-a, vilko sotie! Uzmigote?!
mai supyksta susitvarks artojas ir papliauska baisija savo disciplina, tuo
kankinimo rankiu. Jauciai betgi pamazu issitempia kaip tramvajaus arklys, is vietos
patraukdamas vagon su penkiomis desimtimis vaziuoli. Patraukia, ir zagr lyg pati savaime
ima toliau riekti rugien ir versti placi bei stor veln.
Stacia galva nuropojo atkalne lig paantvalnio ir vl sustojo; cia artojas nebesako
nieko. Paliks botag skersai zagrs galo, delnu kaip karstuvu braukia vienam siapus
nugarkaulio. Perbraukt ir anapus, tik nepatogu pajungtam. Vienoje vietoje ranka kazin ko
uzkliuvo. Tai susidomjo ir, praskleids plaukus, pazirjo, be ne vlyvasis inkstiras ar koks
sasas. Nykscio naga, didumo sulyg geru kauseliu, nukabino prilipus grumstel. Perbrauk
kitam. Cia nieko neuzkliuvo. Tai is viso abu du apmet akim is priesakio.
Jauciai buvo ganyti kaip stumbrai bent po tris birkavus. J kailiai zvilgjo kaip
masastiniai. Slaunys buvo svarios, nmaz neapskretusios guolio mslais, matyt, sausai
gulima. Nestigo n vieno plaukelio, kurie bt buv nusut nuo prikepusio mslo ar
nuzuzinti, besikasant tvoras ar ssparas nuo suski ir dulki. Matyti, buvo rpestingai
trenkami.
Pagaliau artojas abiem perbraukia per snukius, isleisdamas neapibrzto pasigrjimo
bals:
--...
Ir nueina paezin didels, niekieno dar nepaliestos zols parauti. Po ger sauj
supenjs per abi ranki jungui, vl nezmoniskai surinka:
Sukits, nevalos, liurbiai, kad jus visi vilkai papjaut!
Ir papliauskja baisija disciplina. Gav po smg, jauciai n netimptelia. Toks jau j
rambumas ar kokie monai? O monai labai paprasti. Ant trumpo botkocio ne sukriai suvytas
botagas uznertas, tik uzrista plati minksta siksna, juoba tinkama musioms sienose naikinti, ne
storaodziams jauciams raginti. Sveiki, nesubadyti, nesuraizioti ariamj pasturgaliai reisk,
jog botkocio gale nebta n paprastojo, jauciais ariant, akstino, kaltos vinies.
Dvylis, laukis ir artojas buvo tad ne kankintojai kits kito, tik labai susimyljusi
sutartin trijul; artojas ne skrlupys, ne pyklis pergelta sirdimi, kurs savo apmaud giezia
ant kit.
Artojas geras ms pazstamas Siukst Mykoliukas, trims desimtims met
praslinkus, savo sodziuje beliks paprastu ,,Siukst dde, o visoje apylinkje Dzidorium
Artoju. Nejaugi tai tas pats nebylys pastumdlis? Nejaugi taip atsimains, rksniu virts? Tas
pats, tas pats minkstasirdis Mykoliukas, dabar kap met su kaupu ant savo peci nesiojs,
nemint kodl ir bent kiek pakitjs.
Artimieji ir tolimieji pramin Mykol savo amato globjo vardu Dzidorium,
sventojo vardu. Vis dlto sirdingai bt pasijuok, jei kas bt sizods, nujau, bene ir patsai
pravardziuojamasis yra sventas? Kur tau, toks keiksmininkas, toks pikciurna, surumbjs
senas jaunikis storzievis! Zinojo svietas Mykolo amat, zinojo ir jo rkavimus ir pldimus,
kuriais skambjo visi laukai ir praretintas dabar raistas. Tiesa, kad tuose tariamuosiuose
pldimuose nebuvo blogesnio uz mait ir vilko sot. Bet kiek reiskia vienas jo ,,piktumas,
kuriuo tai pasakoma!
Apgizo senas vienisas, nes gyvenimas nevieniso jo nepadar. Gyvenimas tik j
persirito neuzkliudydamas.
Metai vijo metus. Keitsi zmons. Siukst namuose, priaugant vaik, vis daugiau
radosi pastumdli, tai Mykoliuko rol maza pamazu keits. Jis nebe vis ir nebe visur buvo
siunciojamas buvo kas jaunesnis pavaduoja. Tvirst ir darbinink Siukstuose padaugjo.
Kaziukas, Gabriukas ir kiti, o j bent astuonetas, darsi pusberniai ir pusmergs, paskui
bernai ir mergos, misko kirtjai, sieno pjovjai. Vienos tekjo, kiti uzkuriomis jo. Turt cia
daugjo, cia mazjo. Tik ddei nuo visa to nedaug tepalengvjo.
Pavaduojant j kituose darbuose, savaime jam krito vienas, kurs ir virto jo specialybe
or.
Baudziav laikus Auzbikai jau buvo gerokai uzmirs ir praturt. Pirkias ruksleles
pakeit erdvesnmis, dideliais, sviesiais langais. Atsirado daugiau bkl kamarli atskiriems
zmonms nakvoti. Daug daug ko pramoko jaunesnioji karta. Pramoko ir ors, tai ji ir teko
ddei, neva netikesniam kitam darbui dirbti.
Dd gavo ruden suarti ne tik pdymui, dar ir vasarojui. Visas rugienas ir
vasarojienas. Ne taip jau tai spartus darbas. Tai kaip praddavo arti rugiapjtje, praversdavo
lig pat bulbakasties. Bulbakastis vl, vasarojus vl, lig pat Vis svents. Pavasar akk, vl
ark sjai, kartok pdymui, aparink mslus, sk rugius, kviecius ir tuo pat zygiu vl draskyk
rugienas.
Taip ir slinko met metai, lyg nepertraukiam, nepaliaujam, t vien darb dirbant.
Kokiuo tik nori laiku Auzbik lauke matei t vien jung jauci ir artoj. Tarytum niekas
daugiau n near, tik vienas Siukst dd pureno zem visam kaimui. Kiti juo nesek,
neismanydami ar netesdami.
Brolis mir. Brolien mir. Taciau seimos tradicija liko ta pati, ta pati dds rol
Mykolui; jis nuliekamas, vos pakenciamas zmogus seimoje, kuriai buvo gana savo reikal
ir rpesci.
Brolis, is baudziavos paleistas, m sparciai gerti. Atsirado gyv pinig priaugo
neblog gyvuli Prisipirko zems, persistat visas trobas, praplt sdyb. Po istis pus met
buvo bendrai svarstomi visi nauji sumanymai. Tik vieno ,,dds niekas nepasiklaus
nuomons. Jam teisman liepti, kad t ar kit darb padirbt, kaip ir pirma, kaip ir seniau, dar
baudziavos metais. Ir jis dirbo, kaip ir pirma, zodzio netars, nepapriestaravs. Bejausmis
zmogus, ir tiek. Ko cia gluso ir klausies. Bta gi su kuo tartis!
Taip mokjo Mykolui jo augintiniai brolvaikiai, lygiai kaip ir brolis, nenuvokdami, is
kur jiems turtai ir lengvenybs gyventi.
Tylutis ramutis Mykoliukas buvo ir tada, kai visa eima jaunu dziaugsmu klyk, kai
graudzias asaras liejo, kai uzu stalo suvatkinjo, pletkavo, kaimynus pldo, kits kit
prasivardziavo. Priprato nesikisti. Be balselio zygiavos, savo jautelius srs. Vis savo tikrai
moteriskai jautri sird dabar atidavinjo savo vargo bendrams jauteliams, kaip seniau
vaikams. Vaikus aukljo, riestainiais penjo, zaisleliais zadino, glamonjo, lepino, uztarinjo
ir vadavo. Ir vis dlto nepeln j sirdies. Linksmoje kompanijoje jie pirmieji mokjo
skaudziai balsu pajuokti savo dd.
Tai buvo piga, medziagos buvo net per daug; per labai kitoniskas buvo j dd,
palyginti su kitais, ir, jiems rods, pajuokim nesuprato, tai ir slptis nebuvo ko. O Mykolas
visa girdjo ir visa giliai jaut. Tik jau toks jo buvo bdas: nepriestarauti, ne gintis, ne
pretenzijas kelti, tik vis gilyn savo kiaut trauktis; juo skaudziau, juo giliau, ir ten gyventi
savo gyvybe.
Niekas dabar jo nesuprato ir nebemgino suprasti taip, kaip pirmyksci jo siel buvo
savo meils instinktu supratusi Severja, ar bent tik atspjusi. Antros tokios n negaljo bebti
pasaulyje.
Taip Dzidorius Artojas gyveno zmonms ir su zmonmis. Pats sau jis visai kitaip
gyveno ir vl dvejopai.
Siukst dd, laisvas pataps, taip pat praturto: jis jau turjo jei ne savo, tai bent jam
skiriam vietel lovai pasistatyti ,,Dds kltel buvo vadinamas tarpusienis. Jis
susidarydavo dvi kltis statant is keturi sien, katr skyrium. Bereikjo tarpas tarp j
uzbraukti dviem sienom, ir turi treci klt. Viena kltis buvo skiriama rbams ir moterims,
antra grdams ir bernams, treci buvo sunesama visi kinkymai, visos siksnos ir gelezgaliai.
Cia tai viena siena dabar neabejojamai priderjo ddei, ir jau niekas kitas tame pasienyje
nebegaljo pasistatyti savo lovos ar gulti dds lovoje. Siuktuose tiek buvo delikatnumo,
jog t lov niekas nedribo net tada, kada dd namie nenakvojo; jis per vis vasar
varydavos savo jautelius per nakt ganyti, idant laikiau galt juos pasijungti.
Taigi dds kltelje tarpusienyje ar, tikriau, dds pasienyje, giliau stovjo lova
labai retai mainoma paklode (ancvilkalas dazniau). Priesais duris stovjo staliukas, ant
staliuko maldaknygs ir dvejetas trejetas religini sen apdriskusi ir apciurint knygeli ir
dvi vaskins zvaks. Sienoje kabojo nuo patresusio kryziaus nukabinta didziul Dievo munka
(kancia), didzioji dds sventenyb, ir is abiej pusi, nujau, bene lygios siai sventenybs: is
vienos puss jo paties jaun dien darbo skripkel nutrkusiomis stygomis, is antros puss
kitados zalias zalias, dabar gerokai jau nubluks, bet dar visai sveikas, nepaleistomis akelmis
vilnonis salikas. Nuo rysjimo jis gerokai issitemp, nebebuvo toks papurs, siltas ir gludnus
kaip pirma; dabar juoba pansjo juosimj juost, ne risamj salik, vis dlto raudonos,
geltonos paraists gls tebebuvo veikslios.
Abudu daiktu atmin jam vienatines laims dienas, ypaciai veiksliai Severiuts
vestuves. Vieno daikto dd Mykolas niekados nebevartojo, n nebeciupinjo. Tai skripkels.
Kai nutrko stygos, jam paskutin kart begrieziant, kai nusviro jos, taip niekas daugiau j ir
nebesuriso... Per tris desimtis met niekas nebeisgirdo linksmo cyravimo: ,,Kai noriu, rimtai
dirbu, rimtad rimtad, nors is pradzi kaip j prasinjo jaunimas, pasiilgs muzikos ir
oki. Antr daikt, salik, jis rysjo tik sventomis dienomis, lygiai ziem, lygiai vasar; ne
kiekvien sventadien, tik per atlaidus ir kai prie sventj Sakrament jo.
Nezinia, ar tai padarydavo valandos rimtumas, ar saliku susirisimas, Siukst dd
sventadieniais baznyci jo ir baznycioje laiksi n kiek ne menkiau uz pacius didziuosius,
pacius turtinguosius kininkus. Pasakysime pasnibzdomis net rimciau ir didesniu savo
vertybs jautimu uz pat klebon.
Baznycioje dd Mykolas Dzidorius Artojas dvasjo, nyko jo apatija ir rezignacija,
jis darsi status, kai stovjo, nuzemintai pasilenks, kai klpjo; akys blizgjo ismintimi,
protu, tokiuo vidaus turiniu, kurs kiaurai persviecia vis kn sielos ziev. Jis melds ir
mokjo melstis taip, kaip temoka tikrieji dvasininkai, prat vartalioti savo siel, mintimis
gyventi. Akylasis bt spjs jame didziul inteligencij, tik nebuvo kas spja. Tik ir be to
baznycioj ir einant, ir pareinant Dzidori Artoj kaimynai zirjo kitaip ir, lyg ko
nebedrsdami, kalbino j. Mykolas atsakinjo jiems is didzio, trumpai, mandagiai, kaip graziai
atsakinja mandagiems neuzaugoms, prikibusiems pakeliui.
Parjs namo savo kltel, drauge su saliku nusiimdavo ir gemb ligi kito karto
pakabindavo t savo antrin siel.
Melds dd ir namie, tik cia kitaip. Atsiklaups nakties gldumoje pries Dievo kanci,
pakalbs paprastuosius negudrius savo poterlius, tars aci uz praleistj dienel ir ima dkoti
Dievui uz t neapsakom Jo malon ir bekrast geryb, kurios yra is Jo prityrs, jaunas
bdamas, kada myljo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikl; nenorjo
gadinti tos dangiskosios valandos, kada j mylimoji mergel glost ir buciavo. Jis, kaip gyvas,
tebemat ir tebejaut, lyg tai tuojau bt atsitik, kiekvien jos pajudjim. Ir buvo tiek
laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog nicnieko daugiau ir nebegeid is gyvenimo.
Zinojo j nieko geriau nebegalint duoti.
Ir gul lov, laimingas, graziai sypsodamos, kaip seniau temokjo sypsotis. Dar
nemigs sapnavo ir uzmigs svajojo vis kazin k gera ir laiminga, kol isausta tikrenybs diena
ir dienos tikrenyb su svetimais, saltais, neprietelingais, bent jam nepalankiais zmonmis ir
perkelia j visai kit srit. mai jam darsi salta, nejauku tarp j. d kartlis. Jauts
apviltas, nors nemokjo ir neband sau pasisakyti, Iormuluoti, k gi jam brolis, brolien,
brolvaikiai ir kiti turjo padaryti gera.
Ir skubinos laukus, pamisk, kur nra zmoni, kur jautsi vienas pats bess, kur,
jam rods, niekas j nebeziri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims
apylinks kaimams. Cia jis reisk vis savo pykim, vis nepasitenkinm gyvenimu savo
jauteliams, kurie taciau niekur niekuo nebuvo jam prasikalt.
Tai ir pats Dzidorius Artojas jaut ir save peik. Net per ispazint sakydavos, koks jis
ess negeras, nekantrus, negailestingas. Kunigas j smarkiai bar, liep atgailoti. Mykolas
atgailojo ir grzs vl buvo siurkstuolis, nebesventas. Atsiprasinjo dd savo jautelius uz
daromas jiems skriaudas ir, kiek galdamas, teiks gan, sr, trinko, glost. Ir myljo
juos, kaip niek daugiau pasaulyje.
Jauciai per gerai suprato, jog visi tie baiss sauksmai ir pliauksjimai ne jiems
adresuojami. Ne tik nepyko, tiesiog nei zirti j nezirjo, nei paisyti nepais. Dirbo savo
darb kaip tinkami vienodai, pamazu, jautiskai.
Prisipyks, prisibars ant savo gyvenimo ,,jauci, atkersijs jiems uz visk pritirta,
dd grzo namo vakarieniauti vl ramutlis, tylutlis, bekalbis ar su vienu Dievu bemoks
kalbtis; gul ar jautelius vars nakties ganykl.
Abudu jauciu n palaidu nebesiskyr, vis jungu jo, kad ir zolje, lyg ir ksn drauge
ksdami. Dzidorius Artojas ilgai tylomis ar razanci sukdamas stovi tarp j, kartais vien,
kartais antr palytdamas. Jaut, kaip tai jo draugams patinka ir ramina. Paskui cia pat
padirvyje susitrauks sndo ar savo svajas svajojo, nes tikro miego jis temiegojo dvejet
valand, paleids jaucius pusryci ganytis.
Jauteliai njo tolyn n nuo miegancio taip visi sutiko ir kits kit mgo. Pacepsjus
patys stojo jung, nevaromi jo namo ir is nam. Jie Dzidori Artoj vedziojos, ne
Dzidorius Artojas juos varinjosi.
Nors jauciai lyg ir nemoka reiksti savo prisirisimo ir meils, taciau, manau, laukiniui
ar kuriam kitam pavojui ddei gresiant, bt taip gyn savo ,,kankintoj, kaip gina ir bado
puolancius galvij jaunuomen: pyk, raudonomis akimis.
Taip ir sliauz met metai Dzidoriui Artojui, t vien kart j taip sukrt, jog
daugiau, rods, n noro nebeturjo kratyti, kad neiskratyt pacios gyvybs. Vienodai, be
negand ir be dziaugsm, nemusamas ir nemaloninamas dd var jau sekm desimt.
LAIMINGOJI DDIEN RAPOLIEN
Mykoliukas laims nemat. Vis dlto koks jis buvo laimingas, palyginti su Severiute,
kuri laims ieskojo ir buvo j radusi! Mykoliuko nelaim buvo dl per didelio ramumo;
Severiuts dl per didelio neramumo tuose namuose, kur jai buvo lemta ilgas amzius
pragyventi.
Per kelias desimtis met rpestingas savo baznytls lankytojas, Siukst dde virts
Mykoliukas kas sventadienis matydavo Rapoliene Geisiene virtusia Severiut Pukstaici. Nuo
pradzios Valand ligi Mispar pabaigos ji bdavo baznycioje, nelyduodama n vieno
sventadienio. Is pradzi atbgdavo is Saveiki ir Auzbikus, kol tveliai tebebuvo gyvi. Tik
dd Mykolas n vieno karto jos neprakalbino, jai kelio neuzstojo. Mat Severj ir nebemat
jos: tai nebebuvo jo Severiut, tik visai svetima dabar jam moterisk, nebe ta plienin
krembliautoja, sokik, kuri jis istekino uz tijno Geiss, tik nscia boba, paskui su mergyte
uz rank, paskui nasl, cia laiminga, cia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rods
belikusi jam viena svaja.
Dideliuose miestuose yra gatvi, kuriomis visas jo aprpinimas vaikscioja, lygu
kraujas kno arterijomis gyslomis. Vaziuotieji ir net pstieji cia kelia tiek triuksmo ir lermo,
jog gyventi tose gatvse beveik negali tie, k nemiga kankina. Kas tik cia atsiranda, tas,
noromis nenoromis, turi dalyvauti miesto zesyje, pats j didinti gatvje, sankrovoje ar biure.
Yra betgi tuose pat dideliuose miestuose, pacioje sit triuksmadari pasonje, toki
aiksteli, kur stovi puiks turtuoli rmai ar paprast pilieci mrai, stovi lyg negyvi,
uzsidar, rams. Cia burzuj peryklos, j seimos gyvenimas. Dienos darbus pradirb
trenksme ir lerme, seim karaliai grzta cion pietauti, vakarieniauti, ilstis, kortuoti ar
saviski muzikos klausyti.
Gatvj atsitiks negandas tuctuojau pagarsja, atpasakoja j gyvais zodziais, paraso ir
rastu. Miesto nuosalliuose atsitinkanci dram n artimieji kaimynai nezino, nebent kokia
kmut paslaptingai aus pasnibzda.
Viename didziausi Amerikos miest salia puikiausio prospekto, kur viesbuciai stovi
20 aukst, maciau gatvel lyg Vilniaus Snipiski; suduzusi medin tramvajaus bd, kuria
niekas nevazinjo, valkiojo kuinas. Net graudu pasidar: lyg FiladelIij bt atkil ms
Jonavos zydeliai su savo ,,karetkomis. Tai toki esti skirtum miestuose.
Tokiame nuosallyje buvo ir Saveiki dvaras. Is dviej son tiess didziausi
vieskeliai, kuriais dien nakt dundjo vezimai, lakst grazs bajor dvejetai ar ketvertai ar
aukst rus valdinink trejetai, o cia, uz dvejeto trejeto kilometr nuo j, buvo kap rimtis.
Lygu lygu aplinkui. Nei kalnelio, nei tarpukalns, nei ezerlio.
Juodzemis su riebiu moliu Aigipto zems galelis! dziaugs ir pavydjo
tolimesns apylinks bajorai, nes cia pat nei t bajor nebuvo, nei t dvar. Sodieciai buvo
daugiausia karaliskiai, o kurie buvo Pats-Pamarnecko, tai gaudavo baudziav eit tolimus
dvarus.
Pats savininkas, turdamas grazesni bstini, cia buvo retas svecias ir tik graziuoju
laiku, tai n keleli niekas netais. Ruden ar pavasar panors is vieskelio Saveikius
uzsukti, gaudavai nebent kastuv vezim imtis ir juo kas keletas sieksni grandyti tekinius:
tiek daug ant j vls glitaus ir tirsto purvo.
Nors zlugt zluk, tokios zems issivirs: nereikt n sarmo, grjosi kininkai.
Tai ir zmons, kurie priklaus Saveikius, buvo daug kitokesni neg kiti kaimynai,
nuolat sviet mat, lengvai miestelius pasieki. Saveikiskiai nebuvo suskurd, buvo gana
sots, dvarininkas j pernelyg neisnaudojo. Matme, koks ten buvo jiems pastatytas
prievaizdas. Vis dto buvo nedrss su kitais, namie per daug patriarchals, dvarininkui kaip
paprastai neistikimi ir dvilinkliezuviai.
Severja, ateidama Saveikius, taip suneramino visus dvariskius, kaip pel bites,
lindus j avil. Ilgai visi z, ilgai lauzs galvas, kuo cia prasimetus ir nujus pazirti
Rapoliens. Tai nebuvo sunku. Rapolas buvo viso kio priziurna, tai ir reikal j gana buvo
visiems. O kad jo nerasdavo namie, pirkioje, na, tai atsitiktinai...
Rapolien per gerai jaut, ko cia j dur kling tarks ir tarks. Ir jai is pradzi buvo
gera. Kuriai gi moteriskai negera, kai ja domisi vyrai, o kad ir moters, tai k? Tegu kalba,
apkalba, pavydi...
Tegul bus pagarbintas... Tijno nematyt... Kazin kur jis slapstosi nuo jaunos savo
paciuts... Ar ne nuobodu vienai?..
Trata nedrsiai jusi kaimyn, ir akys jai blizga smalsumu, kas nauja dabar Rapolo
pirkioje. Visk pamat, skryni ir pakabint ranksluost, net kokiomis glmis ismarginta
skrynia.
Per amzius, per amzius, miela kaimynle. Rapolo nra. Zinai, jo visur pilna, tik ne
pirkioj. O man kas? Sugrs, kaip isalks. Prasom gi sstis stai suolan.
Trata ir Rapolien, tuo tarpu delnu nubraukdama nuo suolo nesamas dulkes ar siaip
k, ir vikriai ima suktis aplink savo puodynles.
Viesnia lyg uzsukta tarska barska, zodzius krecia, lyg pati savo nedrsum
uztrenkdama, o tuo tarpu neapsakomu domumu seka, ko gi cia Rapolien taip susirpinusi,
k gi cia ji taiso. Vaisi jai. Tai aisku. Tik kuri? Ir lig laiku ryja seil, atspdama k nors
gardu.
Prasom viesni mano rgstels paragauti! pagaliau taria seiminink, stal
nesdama dubenl raugint krembli, apipilt grietine, apibarstyt svognais.
Viesnia mai nusigsta.
K cia, sesele, prasidsi su vaismis! Laiko nra. Antai vaik palikau geldoje,
katill ant vso. Po tam da vaikas prigers ar troba uzsidegs... Bt man tada nuo vyro! Zinai,
koks jis smarkus!..
Ginasi visomis pajgomis, visomis pasaulio baisybmis, n nekrutdama nuo suolo
bgti.
Nu jau, tai cia dabar... tikinja seiminink beprasmiskais zodziais, uztat
paspausdama kiekvien ir niuksdama viesni kair son, kad slinktsi palei suol stal.
Viesnia sunkiai, lyg alavin, atkeldama pasturgal nuo suolo, pamazu slenkas, rankom
vis dar tebesudtom ant krtins, pabaigdama jau silpnai priesintis:
Kam cia, kaimynle, tiek daug turbacijos. Aja! Ar kasdien vaisinsims
susitikdamos?
Nekoki cia vaisi. Stai pasislgiau paliepi. Jos nieko, kai isrgsta. Alegi ir birzi
js, birzi! Tikras krembli rojus! Tikrini, ruduoki, mdzi, grzdzi, paliepi,
voverusk ir kit kitoki tokios galybs, nors vezimais vesk, dziaugias Rapolien,
lauzdama duonos is storos rieks ir kraudama ant jos grietint krembl. Dar kart niukteljus
pason, viesnia pagaliau istiesia rank, ir tai tik vien desin, kair tebelaikydama atsargoje,
desins alknei paremti, kad ji svyruot. Ir tik patyrusi, kad kremblys, atitiks ger valand,
nedabojamas smkstels susigds pasuol, palikdamas bevypsanci, dar labiau uz krembl
susigdusi viesni, ryztas sikabinti jo ir antra ranka.
Su viena ranka ir duonos trupimai nepiga suvaldyti, kad nekrist zemn ir neatsitikt
tokios paniekos tai Dievo dovanai. Valgytoja tad kausu laiko savo sauj apacioje, laukdama
kremblio ar trupinio nukrentant, idant j ore pagaut ir kaip nepaklusn piemen vl uz ausies
nuvest savo vieton. Valgyti, prisispaudus prie stalo, nedrsu, reikia atokiai laikytis.
Kaimynle, gardumlio! kaipgi tu juos ir pataisai? Tai rgstel, tai krusnumas,
lyg nevirtas, nesuglebs. Ir visa ko su saiku srio ir rgscio... mai pradziunga
valgytoja, uzmirsusi visas ceremonijas, ir visu knu, ne viena galva, atsiversdama vaisintoj.
Rapolien triumIuoja giriama, pigiai tikusi viesniai, stovi ir sypsosi, ranka parmusi
smakr.
Is dvaro virjo nesimokiau. Ne tokia jau cia sukta priemon krembliai paslgti
po svariu, nesupeljusiu, sausu slgtuvu. Tereikia pasaugoti, kad neuzgaut palsis, tai ir bus
rgstel nepagedusi.
Vis dlto viesniai rodos jok pasaulio virj neatspsiant, kad taip visa ko bt su
saiku. Taip turjo stebtis Odisjas, nezinodamas, is ko padaromi Olimpo diev maistas ir
gris, ambrozija ir nektaras.
Rginti krembliai ir dar su grietine! Kieno sirdzi nebuvo jie palenk Severjai dar
Auzbikuose! Lenk jas ir Saveikiuose. Pridk prie to jaunamarts jaunum, grazum ir
neIanaberiskum, tai suprasi, jog Geisiai is pirmos dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne
tik aukstesniu savo padjimu, bet ir asmeniniais savumais.
Gerai buvo prasidjs Severiutei seimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo
patenkinta, tai, rods, ir laiminga, nors siaip jau tuodu dalyku daznai eina skyrium. Gali bti
labai patenkinamas ir vis dlto nelaimingas.
Jaugi kitos tokios ismanls, mano tu paukstyte mylimoji, mano tu voveryte
greitoji, kaip tu, nra pasaulyje, daisia... pritar ir Rapolas, kuriam, zinoma, daugiausia
tekdavo rgintj. Valg dziaugs, viena ranka prisitraukdamas prisdusi prie jo zmonel,
kuri j maitina ir malonina tikrais dievaici valgiais.
Niekaip as dabar nebesuprantu, daisia, kaip zmons gali gyventi neved. Tiek daug
pasaulyje grazi, jaun ir, daisia, isminting mergeli. O vis geriausi, vis graziausi bene
bus spitrjs Geis Rapolas, Saveiki tijnas...
Meilinosi vakarais ir grjosi Severiute, ne tik zmona, dar lyg ir savo dukterle.
Zirjo j maldingai, kaip kok sventj paveiksll, ir Severjai buvo gera, kad j
nuolat stebisi stipras, nors ir nebejaunas vyrikis, ir ramu, kad ja sielojasi ir myli labai doras
zmogus. Tai dar n karto jai nebuvo parj galvon panagrinti, koks gi tasai, kuris j taip myli
ir taip moka mylti. Kad bt pasidomjusi Severja, bt maciusi Rapol esant, tiesa, vyr ir
is stuomens ir is liemens, vis dlto dideliais veido trkumais, trkumais to, kas tokius meilius
ir patraukiancius daro jauniklius. Tik Severja tenkinos, jog jos Rapolas yra ,,zmogus ir geras
zmogus, tai ko cia bezirsi, ko jis stinga ar ko per daug yra. Argi zirima indelio, begu jis ne
pienuitas ar net talotas, kai norima i jo atsigert? Aja! Bene numirsi...
Rapolas tiesiog sukvailo is laims. Zmona jam dabar rods nebe moteriska, tik
mistinis asmuo; visa mistinga, kas tik jos yra, kas joje darosi ar net k ji daro. Net tie patys
krembliai kazin kaip savaime atsiranda pirkioj ir susidaro puodynse, nes, tiesa, nei jis, anksti
iseidamas, nei kiti nemat Severjos bgiojant krembliauti ar taisant kremblius raugti. Ir taip
pat nesidomjo visa k zmonels susekti. Jam buvo ,,zmona, ir gera zmona, tai ir gana. Kam
lemta jos patiekiam krembli ar meils paragauti, tas tesidziaugie akyse, tegirie uz aki,
tepavydie visa ko.
Tai Rapolas nieko negalvojo, tik juokdamos ieidavo i pirkios, juokdamos pareidavo,
ir lauke bdamas vis sypsojos. Dabar jis buvo dar zmoniskesnis neg pirma kad buvo. Dabar
jis nebesisalino n darbininki. Gaud bet koki prog pakalbt ir pasigirt savo zmona. Senas
ir vis dlto nenuvok, jog girti moterisk moterisks akivaizdoje tiek yra, kiek ji uzgauti; lyg
sakyte jai sakytumei: matai, koki yra pasaulyje! Kodl gi tu ne tokia?
Ir darbininks dabar pacios salinos nuo pralaimtojo jaunikio, piktai pasiepdamos j,
,,kvail girck, ir jo ,,vist zmon.
Bta gi cia ko merga kaip merga... Tik juokais save vercia nuolat begirdamas...
Aiman kas mano, tai geriausia... Toki lygi n bti nebra. Zinoma, kas dav! snypst
pabariais ypac tos, kurios daugiausia kitados tryns tijno pasonmis, veltui siteikdamos.
Visa tai, zinoma, Geisi laims nmaz negadino ir Rapolui netrukd lepinti savo
zmonos. Ak, kaip jis tai mokjo daryti! Niekam neleido jos n pirstu pridti, neleido jokio
darbelio dirbti, be menkos nam ruosos, valgyti isvirti, t vien dvaro karvel pasimilzti. Gal
taip, tokioje laimje, bt visai uzmyljs paciut, gyv ir darbsci, kad ir j gyvenimo
sviesoje nebt atsitik sesli.
Rapolien krembliauti bgiojo Saveiki birzius ne dl paci krembli virti,
dziovinti, rauginti: ji tuo gynsi nuo pirmojo seslio nuobodumo, kurs vis labiau buvo
beapims j. Gera gera apdkusia galva; vis dlto esti gi ir pagiri dien, kada prasiblaivi nuo
meils. Tada jai buvo besirod vis dlto geriau buv Auzbikuose.
Ten tveliai... Ten graziau, yra kalnas, is kur toli matyt... yra raistas...
To vieno Mykoliuko ji neminjo, lyg visai bt j uzmirsusi, visai jo nebebt buv.
Ag ir buvo pamirsusi. Taip bent jai rods. Taip rods ir vis dlto neramino. Mykoliuk ji
slp savo sirdyje, savo atminimuose, kaip kok bais aitvar ar kauk, mirtinai bijodama
nors truputl pravozti slapt: jaut, jog tai padarius, jis visas, visa savo jaunybe, su visa
begaline meile pasirodys ir... ir... Tai jai nejucios sak patarinjo, nors ji to neisman. Ir
Auzbik pasiilgimo priezastis buvo, nujau, begu tik tas, kad ji kalnuotos gamtos padaras, o
cia, Saveikiuose tokios nuobodzios lygumos.
Es toki voci viduriuose. Im darytis pli, o aplink juos maiselis. Daugj pli,
didjs maiselis istisus metus. Zmogus ims nerimti, nemiga kankintis, nezinodamas, kas yra,
kol gydytojas uztinks t slapuk neramintoj ir praduris j pro sveik kn. Pavojinga tat
operacija giliai, nematomoje vietoje. Tik jei pavykst duriant nesuzeisti kit dali, ligonis
susyk tamps sveikas ir linksmas.
Toks skaudulys, nors labai pamazu, darsi Severjoje, nors ji nenuman, dl ko jai ypac
patiko krembliauti tame birzyje, kurs baigiasi puikiu slaitu sln, uz kurio kiaurai per raisto
virsnes buvo matyt Auzbikai; geromis akimis net galjai isskirti Pukst ir Siukst trobas. Ir
birzi gi buvo Saveikiuose! Jie visi trys buvo palaukmis ir lyg sodinte prisodinti. Balta balta,
kaip stearinini Dievo zvakeli pridegiota. Taip ir rods, kai anksti ryt pirmieji patekancios
sauls spinduliai uzdega medzi vainikus. Berzeliai aug, dideli, liekni, neperaug, ziev dar
nesutrkusi, is kiekvieno lupk tos nors nuo pat sakn.
Birziai visai kitaip snekas neg eglynai ir pusynai. Kitok ir spd daro. Eglynai
klastingi, jie per tamss, nejauks ir baiss. Pusynai labai rimti ir majestotingi, baisu ir cia,
tik tiek gera, kad pavoj cia gali isvysti, nra klast, pasal, tai ir gelbtis galima. Birziai nei
baiss, nei klastingi, tik selmiai prigavikai. Sep, sep, sep smulkiais savo lapeliais; rodos,
niekur nieko, o zirk ir bsi atsidrs kur kitame kraste. Jie vis niekus kalbinja, ne
aukstyn dvasi kelia, tik krembliauti vilioja...
Vienas Saveiki birzis baigs slaitu Geiss upel, kurio krante slnyje Geisi sodzius
ir Rapolo Geiss gimtin. Severjai patiko, kad j pavard tariama ir yra visiems zinoma.
Betgi ir nemalonu buvo: slnyje likusieji Geisiai buvo atviri j priesininkai, n vienas nebuvo
n vestuvse, visi tik peik ir koneveik Rapol, kam jis senatvje tokius niekus bedaro,
pirma iskilmingai pasizadjs nebevest ir t ,,darb paveds broliui Dovydui. Dovydas ved,
daug vaik gavo ir dabar nusigando brolio vestuvi ir jo buities netikrumo: isvarys dvaras, tai
kurgi daugiau dsis, jei ne namo, kur ir be jo pilna gzta. T Dovyd baim Rapolai zinojo ir
tvirciausiai buvo pasiryz Geisius niekados nebegrzti.
To neatmenant, Geiss slaitas buvo grazus ir malonus. Giliai giliai sruveno upelis. Jo
slaptinga tkme galjai niekieno nepastebimas eiti bent penkis kilometrus. Be berz
tarpukalnje cia buvo daugyb kit rsi lapuoci, beveik vis, kuri tik yra Lietuvoje:
vinksn, gob, salteksni, putin, sermuksni, uosi, zuolli, alksni, skrobl, epusi,
karkl, zilvici, blindzi. Juos visus Severja pazino ir kiekvienu kitaip dziaugs.
Grazus buvo tas slaitas. Vis dlto labiau Severjai patiko tasai, is kur tol matyt... lig pat
Auzbik, kur daugiausia yra riesut lazd, nes visas slaitas buvo sln pries pat saul ir
brendino vis daugiausia ir vis didziausi riesut. Daugiau cia buvo atakaitoj ir zemuogi,
Severiuts is mazens mgiam.
Is cion ir is tikro tol buvo matyti, nes slnys buvo keli myli ilgumo. Cia Severja,
prisikrembliavus piln vytelin, dar ilgai ilgai zirjo tol, dziaugs toliu ir kazin ko lido ir
net grzti nebesiskubino t lygum, kur ir is tikrj nuobodu.
Pirmuciausia dvaro kiemas buvo toks didelis, kaip geras laukelis. Vos galjai zmog
pazinti kitame gale. Papratus prie ankst savo kiemeli, sis n nesirod kiemas, tik atviras be
tvor laukas, per kur net viesas kelias jo. Aplinkui ismtyti dvariskai dideli trobesiai,
sukrauti is akmen, tasyt is vieno sono. Toki trob, kaip Aigipto piramid, nepasistatysi
samdytomis pajgomis, tik vergais. Grazs jie buvo, tie trobesiai, ir tvarkoje laikomi, vis
dlto nejauks savo didumu.
O nejaukiausias buvo gyvenamasai namas, taip pat be reikalo didelis, nors vienu
auktu ir medinis. Frontu siaur, jis vis stovjo ksmj ir lyg salciu dvelk paci vasar.
Uzpakalis buvo saul, uztat sode, kurs n savo didumu nebuvo sviesus, nes apsodintas
tankiomis eglmis, arti kuri n zol nezl. Sodas buvo uzleistas, priaugs, dar aukstais
statiniais nuo vagi, piemenaici aptvertas.
Kieme ak tevairino kastas didokas tvenkinys negrazaus, pauksci sutersto vandens,
nebenorincio atmusti pakrasci zilvici, kuriais buvo apzls, zilvici sen, kreiv,
nugentomis virsnmis. Jie ypac nemalon dar spd savo barbarisku vaizdu tokiame
kultringame dvare.
Buvo siaip jau grazu ir vis dlto nyku ir svetima. Nebuvo matyti, kad kas cia bt bet
k padirbs mylincia ranka. Savininkas cia nestojo, bastydamasis po uzsienius ir savo rmus;
samdytieji prievaizdai tik vagiliavo, zinodami, kad jiems cia ne amzius gyventi.
Baudziauninkai, zinai, kaip vergai, darb dirbo per prievart, tai lyg ne savomis rankomis.
Visi cia gyveno tik laikinai, tai n tos mergels niekur nepasidar sau loveli rtoms mtoms,
lelijlms sodintis.
Seslis sesl seka. Sis antrasis buvo toks, kurs visa kita uzdengia. Laimje
Mykoliukas skaudulys gal bt sparciai augs. Nelaimje jis sunyko. Sioji Geisi nelaim,
gda pasakyti, buvo ta, kuri visi kiti baudziauninkai laik didziausia savo laime: paleidimas
is baudziavos.
Jau nuo pat pralaimto Krymo karo pabaigos visiems buvo pasidar aisku baudziav
nebeisliksiant... Gal dl to ir Saveiki dvaras pakent tok tijn, kurio, jei ir bijojo
darbininkai, tai daugiau dl jo paties asmens, bet ne dl to, kad jis tijnas ir turi teiss
bizn pavartoti. Geis jo ir nevartojo. Vis dlto t laik, kada jis ved, teko ir visiskai jis
uzkisti palpn: baudziauninkai pabaig ,,tvirkti. Apeis tijnas kaimus, prirkaus, priskaus,
kad nuo pirmadienio tiek ir tiek darbinink stot, o ryto met tesulaukia penki sesi, ir daryk
tu k bedars: nei dirbti su jais, nei paleisti, kad eit sau velniop.
Muzikams buvo aisku ir bajorams buvo aisku reiksiant ,,zmons paleisti ne is
malons, tik kad taip jau susideda. Nepaleisi, kils revoliucija. Paleisi vl nieko gera:
,,zmons pabaigs ,,tvirkti. Jei dabar nebedirba, kai jiems rimbais grasoma ir baudziama, tai
kaipgi jie bedirbs, kai niekas j nebezirs? Miegos per kiauras dienas, gers karciamlse ir
vogs visk is dvaro.
Dvarininkams rodsi sitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo mat
dirbanci savo noru, ne varu, dirbanci sau. Jie visi tan pacian balsan saukte sauk zmoni
gerovei, gelbjo zmones, taciau visa ko pamate buvo j paci, dvarinink, reikalas. Pro j
lpas sauk j kisen ir neapsakoma bail: k gi mes bedarysime, verg nebtek? Ir Sv.
Rastas sako: ,,Griovi kasti nemoku, elgetauti nepadoru...
Dvaro dvasios prisigr ir Rapolas Geis. Jis, nors gudrus baudziauninkas ir laisvs
zmonms lauk, taciau jo paties padtis, tos baudziavos padaras, tikinjo j, jog zmones
,,paleidus, ne jis gaus badu stipti, tik tie ,,tinginiai zmons.
Ir m grzti Rapolas namo vis labiau paniurs, vis labiau susimsts, nepatenkintas.
Nebenorjo n kaimus beiti. K gi beprids? Ir m viskas irti. Ir tie pavlav darbininkai
nebe jo istorij ir pasak klaus, tik patys, kur nusisukdami, pasnibzdomis tars ir mitingavo.
Dars nebejauku, neberamu, net baisu, vienam likus.
Daisia, idvs badu visi, kai nebegaus n vogti ko. Sukirmys, ,,degut bedegdami
bemiegodami per ilgai...
Daisia kartojo savo zmonai pareidamas tai, ko buvo prisiklauss dvare. Ir pats jaut,
tai neteisyb, tai tuscia baim dl zmoni, jis zmonms pakisa savo paties baim, ir naudos is
t kalb jokios. Et, bet tik paciam tomis kalbomis ussitrenkus. Jam paciam jo nezinomosios,
neaprpintos ateities smkla, kuri, rods, pagriebs ir nusines kur pragarus.
Kaip tik tuo laiku Dievas dav jiemdviem dukterik sveik, grazi ir dri rksnel
ir kuriam laikui atstm visas smklas. Dabar, kur buv, kur nebuv, vis ssdavo prie
lopselio, zirdavo mazut, kai miegodavo, ir is kits kito imliodavo j sau ant rank, kai
pakirsdavo. Net kdiklio verksmas rods jiems saldziausia muzika ir daugiau graudino, neg
pykino. Ir taip jiem pasidar ramu, lyg kokios didzios sventenybs susilaukus savo bst. Ag
ir buvo tai sventenyb, kuriai vienai telygi nekaltyb. Kur nekaltas kdikis, ten juk jokios
piktos dvasios neturi galybs. Antai k pasaka sako: net savo siel gera valia velniui pardavs
ir jau imamas pragar, ligi tik nusitvr nekalto kdikio, velnias gavo, pykciu raitydamos,
atlyzt ir musi kands pareit.
Vis dlto smkla atjo. Laisv buvo paskelbta. Niekas is kaim dvaran nebjo.
Reikjo darbai kitaip susitvarkyti. Ieskoti zmoni, lygti jie uz pinigus, bst, darb, malkas,
pasl. Suirut truko bent dvejus metus. Geis vis dar siaip taip stumdsi po dvar, nebe k
bedirbdamas, nebe kam bereikalingas.
Vien dien Saveikiuose atsirado vienu blogu arkliu atkramens beturtis jaunas
slktel, pasiskelb bsis cia to dvarelio nuomininkas, pradsis savotiskai kininkauti, pats
visa ko zirti, taigi visus senuosius tarnus ir darbininkus paleidzis, kurie nesutiksi savo
rankom jam darbo dirbti.
Rapolas per vis amzi gangreit nebuvo darbo dirbs. Ir dabar jam imtis zagrs bei
dalgio uz menk menkiausias, tiesiog elgetiskas mitybas buvo ir nepatogu, ir negalima. Vienu
matu jis pasijuto toks senas, toks jau paliegs, jog begals tik lazda pasirms eit ir sunis
lodyt, pakiemiais elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaig dubti. Jis palinko peciuose.
Kojos pyns. Nebesisiep zmonai, lyg jos mai bt nebeteks. Vien kdikl beglost, ir tai
virpancia ranka. Dl to jam vis labiausiai gl sird.
Neilgai laukus, tas pat slktels arklys privaziavo prie Geisi; du nauju kumeciu
sukrov menk j turt vezim ir, n duonos kepalo nedj uz tris desimtis su virsum met
kuo istikimiausios tarnybos dvarui, nuritino pakalnio, per t Rapoliens mgiamj slait
sln ir isvez Geisi kiem.
Jzau, Marija, kas ten pasidar! Pirmoji isbgo Dovydien, visa mlyna is pykcio ir
baims. Ir kai paleido savo bum, tai kliu isvirto is vidaus Dovydas, visi penketas vaik ir
du samdiniu.
Nereikia nereikia, neleisim neleisim!.. Eikit sau sveiki, is kur atj!.. Cia ne
elgetoms priglausti namai... Cia ms vien kiekvienas mietas bestas, kiekvienas tvoros
straipsnis uztvertas, kiekviena troba is naujos medziagos savo rankomis sutasyta... Kur tu
tada buvai, kai as vienas vargau? Sakei neuzeisis kelio, o dabar trise uzeinat... Is kur mes
jums duonos pritessim, kur mes jus paguldysim, kuo apdengsim, js, elgetos, plikiai?.. Javai
neuzauga, duona pelien, ir tos nra... Seimos ir be js desimts ant to valaklio... Eikit, eikit,
sprokit...
Geisiai sdjo kieme ant savo skrynios kaip uzmusti, n vienu zodeliu
nepapriestaraudami: jaut, visa tai teisyb, j cia n pirstu nepridta, ir duonos tikrai maza, ir
vietos tikrai nra. Tik kur buvo dtis? Taip ligi pat vakaro. Mergyt m verkti valgyt.
sinorjo ir jie patys. Pagaliau Rapolas nebeistvr. Jis pirm kart sukrutjo, kai Dovydas
m per arti j sokint, ir atkirto:
Nutilk, kvaily! A ir pats, daisia, matau, kaip viskas yra. A galiu ir ieit. Tik
atmink, kad valakas vis dlto yra mudviej, ir as isjs tuoj nuo tavs pus skeliuos su visa
puse kad ir tavo pasistatyt trob. Taigi, daisia, leisk mus nors viralin ar an senj
kltel, kuri tu pavertei pelude.
Dovydas nutilo. J vis perm baim, kaip reikt likti ant puss valako, ypac netekti
t trob, kurias jis tokiu vargu pats susivez, susitas. Tai, nieko nebesakydamas, atidar
senj kltel ir m ten kraustyti, patiekdamas vietos naujakuriams.
Dovydas buvo nesumatus. Jei Rapolo baidym skeltis bt drsiai atsaks: prasom,
siam bt tuoj zad uzkand. K gi Rapolas bt dars su ta zeme?
Taip ir liko Rapolai Geisiuose karcios duonos valgyt. O ji buvo karti, oi, karti. Vis
nakt Dovydien klyk, svaists po pirki. sileidus kltel, dar neleido trob. Vis dlto
jus pirki, neleido prie stalo. Ir prileidus prie stalo duonos lauzt, kalbjo ir kalbjo apie
dykaduonius ir besocius druolius, neskiriant n mergyts, kuri daugiau net suvalganti uz
didziuosius.
KARSINCIUS - DD RAPOLAS
Labai grazi pavasario diena, Velyk diena. Per vis nakt zmons prabudjo
baznycioje, pragiedojo giesmes, praklaus ilgojo pamokslo, prasvajojo su dangaus angelais;
tebejaucia zibint maz skambaliuk tilindziavim, tebereipsta akys nuo daugybs svies
gilioje tamsoje. Namie liko tos vienos senosios isvirti gardzi ir riebi valgym, ypac gi
belaukiant atsutinti saldaus pieno ,,zarnoms isvaskuoti, idant jos, per istisas septynias
savaites gavnios nejutusios joki riebal, dabar mai prikrautos ms, nepagest ir
neatsisakyt virskinti.
Geisi Rapolas, Dd karsincius, ir jo ,,snus, atsieit brolio Dovydo paskutinysis
vaikas Adomukas, Priklime nedalyvavo. Jiedu skaniai siltai ismiegojo kone lig pat
parvaziuojant is baznycios. Adomukas jau patyr Velyki buvus: is po jo priegalvlio
keliantis isriedjo du raudonu kiausiniu, tokiu, kaip sestadien svogn lukstais juos motut
virino. Pagriebs abidvi rankeli, n kelinlmis neuzsimovs, nubgo motut pasidziaugti.
Motut labai nustebo, isvydusi tokio grazumo Velykiaus dovan, pavart abudu kiausiniu,
papliauksjo liezuviu ir tar:
Jau gali, vaikeli, atsigavti; jei Velykius lanko, tai jau po atsiklimui, ir nemiegai
k bezirint atitarks nakt pasalusiu gruodu.
Atsigavt Adomukas spyrsi savo mylimj dd. Apsirod ir jam su Velykiaus
dovanomis, nustebino ir j, kaip ir motut, neregtu j grazumu. Ir kai jau visa to buvo gana,
Adomukas vien kiausin teik ddei ir sak laikyti, pats pasiryzs musti.
Na, musk, tar paklusnus dd, labai zemai pasilenkdamas, laikydamas vis
kiausin tycia apgniauzs.
Leisk, dde, musiu! m skleisti didel vyrisk sauj mazuciukais vaikiskais
savo pirsteliais. Dd davs, ir kai jau buvo pakankamai atlenkt pirst, Adomukas
tarksteljo savuoju kiausiniu, nezirdamas, kuria vieta kuri viet. Jau jau norjo
vyresnij bdu tarti sakramentin: ,,Dds trko, tik isvydo savj kiuz ir, it pirstus
nudegs, ataciulp dubus kiaut.
Nieko nebeprids pralaimjai, duoks kiuz! tar dd siekdamas. Adomuko
akyse pasirod asara.
O kuo as beatsigavsiu? tar.
Na, tai likiva katras prie savo ir eikiva abudu atsigavt, susitaikino dd su
Adomuku ir, pams j uz rankiots, prisived prie stalo.
Dk, boba, mums sviesto ant kiausini, kad nepaspringtume, daisia.
Dovydien uzdjo vienam ir antram. Ji siandie labai gerai buvo nusiteikusi, sulaukus
svent Velyk.
Dabar valgysiva, k man Velykius yra padjs, tar dd Rapolas, issiimdamas
du raudonu kiausiniu is pecions.
Lygiai skaniai suvalg ir antr dvejet. Daugiau nebebuvo. Tik ir to buvo tam kartui
gana.
O dabar eisiva kiausiniaut. Daisia, bobos kvails jau turi mums paruosusios. Tik
reikia geros terbos.
Ir padav Adomukui mazutyt terbel, baltai isskalbt ir su pasaitu. Adomukas
nemazu pasididziavimu pasikabino terb.
Na, eikiva! tar.
Palauk! sustabd j dd . Kaipgi tu eisi per kaim be kelini? Po tam dar
mergos pamatys ir padyvys. Sakys: toks jau didelis Geisi kavalierius, jam jau bene ketvirti
metai, ir vis dar bekelnis! Ne, reikia apsitaisyti, daisia, kaip vien reikiant. Ir kelinmis
apsimauti, ir ziponliu apsivilkti, kad nebt salta, ir kepurl uzsidti, kad saul nekepint,
ir baciukais apsiauti. Sokti, tiesa, mes tuo tarpu neisiva: reiks palaukti pavakario, kada bernai
prads cirpinti savo muzikas; tai bent kad sunes nekst, kalbjo dd Rapolas,
taisydamas Adoml.
Nueisiva Graz. Ten gausiva du kiausiniu. As jau tai zinau, vakar girdjau.
Nueisiva int Uksn. Ten tegausiva vien kiausin. Ten boba kvail pikta ir pati maz neturi,
tai n kiausiniaut neturi ko sisti. O davei kiausin Dovydiens vaikui, tai, Dovydiene,
nebk kiaul ir atiduok kiausin jos vaikui. Tai bus lygu. O neatidavei, skalna likai.
Taip kalbjo dd karsincius Rapolas, ruosdamas Adoml kiausiniaut. Dovydien
tai girdi. Jai be galo knita pasakyti k nors nemalonaus savo dieveriui, tik dl tokios brangios
svents nutyli. Jai gera, kad jos Adomlis gaus po kiausin, parsines j piln terbel. Tik uz
tai reiks ir paciai atsigerinti, gerai issiteiravus, kiek kuri kaimyn bus davusi. Tai tik
susnypst:
Eikita, eikita, masintojai! Ms tas vienas kiausiniautojas, o Graziens atbgs visi
trys. Tai jau trys po vien, ne du, kuriuodu zada Adomliui.
Tau, Adomli, tegul galvos nesopa, kaip ten js mocios skaitysis. Tu tik imk. Tik
neuzmirsk uz kiekvien davin pabuciuoti rank. Bobos piktos. Neduok, Dieve, netikti! Tuoj
pasakys: Dovydien savo vaiko nemoko; Dovydiens vaikas storzievis, nemoksa, paaugusi
nepagerbia. Jam kit kart nebereikia n vieno kiausinio duoti. O pabuciuosi, sird sau
palenksi, vl kiausin gausi, ir tavo garbs niekas nemazins. O gera garb ir slov labai
pravartu... kalbjo dd Rapolas, jau papusryciavus su pargrzusiais is baznycios, eidamas
kaim.
e tau lazda. Jok raitas, su panaberija. Berniokas esi, tai kavalierius.
Dde, as eisiu taip kaip tu pasiramsciuodamas, sako Adomlis.
Eik pasiramsciuodamas, jei nori savo dd pamgdzioti, pritaria dd.
Adomukas nusitveria per aukstai ir nebepasiremia. Tai matydamas, dd nubraukia jo
saujel zemiau.
Matai, koks tu dar kvailas, Adomli! Lazda uz tave dukart didesn, o tu imies uz
virutinio galo. Va, tau rankos ir nebepakanka.
Adomlis ima ramsciuotis, tik lazdos auksciau rankos daug daugiau, ir ji, kai palenki,
visai nusvyra.
Ne, geriau as lazda raitas, sprendzia Adomlis ir kelia koj. Tik pasverda ir, kad
dd nebt jo uz apykakls nutvrs, bt isvirts.
Reg reg, koks tavo zirgas neramus ar tu pats girtas. Kai zirgas nenustovi, tai
mergoms patinka. Bet kai pats jaunikaitis nepastovi ir zirgan nesisda, tai gauna veid
kojin pelen: kam neblaivas atjoji, daisia. Taigi zirk, neuzmirsk, girtas pas mergas nejok,
nes bsi isjuoktas ir pazemintas. O garb zmogui reikalinga, daisia. Kad as, sakysime, nebc
buvs garbingas, ar as bc buvs tijnas? Tijnas pono akis ir ausis. Jei tijno neklausys
taip, kaip paties pono, jis ne tijnas; ne su rimbu jam pliauksti, tik su sakmis mslai mzti.
Nujo abudu Graz. Gavo du kiausiniu. Adomlis Grazienei pabuciavo dukart
rank. Nujo Uksn. Rado t vien bob. Susdo viduryje suolo ir m snektis apie vist
perinim, zsiuk apsaugojim, kad varnos j nenesiot. Daug daug patarim prikalbjo dd
Rapolas. Pagaliau tar:
Duok, kiaule, kiausin: ar nesusipranti, ko cion mes atjova!
Uksnien dav, o Adomlis jai n karto rankos nepabuciavo.
Cia tu, Adomai, gerai padarei, tar dd, kai isjo abudu laukan.
Kiausiniautojai sugrzo namo penkiais kiausiniais nesini ir tai, girdi, dl to tik, kad
daugiau delmon nebetilpo. Kitas kaimynes apkaldosi rytoj.
Vakare dd Rapolas nutais Adoml ir issines j su savim gulti.
Toki draug kaip dd Rapolas ir Adomlis daugiau gal n nebuvo. Gul, kl
abudu, kaim jo abudu, valg abudu. Dd uz sn, snus uz dd bt galvas padj. Kas
juodu suderino? Zinoma, geros jdviej sirdys. Be to, Adomlis dar nemokjo daug kalbti,
ypac daug suprasti, tai klaus dds atsidjs, net issiziojs ir galvel atmets; be to, dd
Daisia nemokjo tylti, ogi jo maza kas vyresnij benorjo klausyti, tai ir gavo tenkintis tuo
vienu klausytoju Adomliu.
Lzus verguvei, lzo jos tarnas tijnas Geis; lzo visais galais, nelzo tik vienu
liezuviu. Juo tai dd darbavosi nepailsdamas. Simt kart atpasakojo namiegams visas savo
girdtsias pasakas, istorijas, atsitikimus, melus, btus ir nebtus daiktus. Namiegai is
pradzi jo klaus, nes jis zinojo ir pasakyti mokjo daug domybi. Taciau gal gale tai
pakyrjo visiems, ypac kad jisai nieko daugiau nedirbo, tik vis snekjo. Pagaliau m jam
nebeleisti snekti. Ypac Dovydien.
Rapolas nicnieko neveik, bet tai jam paciam buvo nepasakomai bjauru ir nuobodu.
Jis ilgjos darbo, jei ne darbo, tai bent gyv krutanci zmoni, j plepjimo, juoko. Nuolat
ieskojo progos pabti su zmonmis ir j klausyti, jei ne klausyti, tai paciam malti malti be
vieno galo, pipsti savo liuik, cirksti seil ir sarkastingai viena puse burnos sypsotis. Mirso
namus, mirso valg ir bt j neatmins, rods, vis dien ir antr dien, ir visados, bet tik
bt galjs snekti snekti ir taip pats uzsitrenkti. Buvo numanu jo sieloje esant kazin kokios
neramybs, kurios jis taciau niekam nepasako ar nemoka pasakyti.
Vieni plepalai, vieni plepalai, pondievu, mylk! Kad tu Rapolai, tiek pridirbtumei,
kiek liezuviu primali, ms namai bt turtingiausi visame kaime, dijo j Dovydien.
Is pradzi Rapolas mgino jai atsikirsti ir visk juokais nudti. Sakydavo:
Marc, tu kvaila boba, argi visados perknas musa, kai graudzia? Musa jis tik kada
ne kada, zirjs koki itin nedor, uvri bob... Gi dudenti nesiliauja per vis audr.
Veikiai taciau suprato, koks jau jis buvo daugiakalbis, vis dlto Dovydien uzlieja j
tokiu tvanu zodzi, jog jam belieka tik akim vartyt ir vien ziobciot ir prunkstaut, kaip
atsistojus po malno ratu. Gal gale savo marciai m jis nieko nebeatsakint. Juo ji mal,
juo jis tyljo, ramiai sau pipsdamas liuik ar dar ramiau sekdamas pro lang zvirblius, kurie
ten kl lerm ir pess. Pagaliau Rapolas m n nebegirdti ar bent nebesuprasti Dovydiens
riejimo, kaip nebegirdima ar bent sirdin neimama malno dundesio, rat tarskesio. Dovydien
taciau nesiliov jo krimtusi diena dienon stai jau visa desimtis met. Ir juo krimto, juo labiau
jauts tzusi, juo pilnesn neapykantos. Nenulenk jos n tai, kad jis buvo pamils jos
mazel, kaip n vienas tikras tvas nepamilsta tikrojo savo vaiko... Vis uztat pyko, kam
Rapolas nieko neveikia. Neberasdama, prie ko cia is naujo prikibus, Dovydien atmindavo
senuosius Rapolo zodzius ir juos replikuodavo. Atsakinjo ir vis labiau siuto, numanydama
Rapol savo sirdyje raginant ant jos Perkn, kad j vien kart zirt ir trenkt.
Tai, kad palygino save su perknu! Sakykit js man dievaitis! Dievaitis bent po
dang savo raciukais laksto tarska, o tu, Rapolai, kaip saks mslo: kur numesi, ten tebrasi.
Nejaugi tu per vis savo amzi nebepajudsi is vietos? vis savo amzi prasdsi suole? Ir vis
su ta prakeikta pasmirdle liuika! Tai rkymas, tai rkymas! Gal tau visas liezuvis jau
nusilup nuo kartumo, kad taip j vdini mataruoji. Stai man is tolo kosulys ima, gerkl persti
nuo tavo dm, galv jie man sugauna. Gal gale nebepagyvensime troboje
nebeatsikvpdami. Reiks pasaln bgioti paziobciot kaip zuvims. Kodl gi tvas pakencia
nerks?
Todl, kad ir be dm tu jam apsukai galv. Jis visai apkvailo nuo tavo tarskjimo,
kazkuomet isspruko Rapolui, kurs ilgai be zado sdjo suole, visa nugara atsikols sienos
ir nejuddamas kaip baznycios pasienyje molio stovyla.
Tvu Dovydien vadino savo vyr. J taip pat riejo, kaip ir Rapol, vis dlto
neapsakomai myljo uz vaikus ir gerb uz sumanum. Tai sitie dieverio zodziai j met
tiesiog ugn, ir ji prapliupo:
Tik tu turk toki galv kaip tvas. Kieno rankomis stovi sitie rmai? Kltys,
dienadarzis, visos trobos? Kieno rankomis visi dirvonai iskiloti? Kieno rankomis kraiciai
mergiotms sukrauti? Jo rankomis, ne tavo, ir kaip tik dl to, kad as jam suku galv. Kad
nesukciau, kad neraginciau, nerpinciau gulti, kelti, kulti, malti, arti, pjauti, ar bt taip, kaip
yra? Abudu istisomis dienomis sdtumta suole kaip tesla.
Ir kas dien veltui varinjo Rapol bet ko dirbti.
Eitumei nors kibir vandens parnestumei is sulinio. Ar svirt pataisytumei. Matai,
baigia trkti. Dar k nors, pro pdzi einant, uzmus savo pasvarais.
Rapolo tyljimas dar labiau siutino Dovydien. Tai kazin, ar ji nebt savo
neapykantos reiskusi dar siurkstesniu bdu, jei tirstjancios audros nebt skiedusi
Rapolien. Ji nuo pat pradzios pasim rol griausm ant savs sutraukjos.
Ajau, reikia cia man jo! Ar as neparsinesiu vandens? Daug cia dm pirkioj is
vienos liuikos, nuolat duris varstant. Stai atidarysiu aukstin, ir tie patys pabaigs eiti...
kalbjo ruosdamos lyg niekur nieko.
Nors gi sakali parinkt skiedryne! Zirk, reiks vakarien virti, tai ar savo
plaukais pakursi pakriaut? Ir pakriaut baigia aizti. Dar ugnel issivers ir uzdegs. Nueit
apluok su vyteline molio ir uzlipdyt plysius.
Ajau, nepasirinksiu a akali! O suaizjusi ne viena pakriaut, tik visa krosnis.
Senai reikia ji visa perplkti, tik tai ne vieno Rapolo isgaljimu.
Dovydien, guldama lovoje, vis ieskojo darb Rapolui ir nervinosi, kad jo zmona vis
tai nudeda sal.
,,Ajau, neparsineiu! Ajau, nepasirinksiu! Ajau, niekur nieko! Tu, Rapolien,
pataikaudama savo paciam, pabaigei j tvirkinti. Nejaugi tau grazu, kai mes visi dirbame
vargstame, duonels ir turt pelnoms, tik jis vienas nieko? Ir maitink tu j veltd. Karsatis
karatimi, o tinginys tinginiu lieka. Yra gi ir karsinci gerlesni. Zmons jie kaip zmons.
Eina kruta, kad ir palieg, k galdami, dirbinja...
Marc, tu gi guli stai lovoje per visus pusrycius. Ir gali sau gulti nors ligi pat piet,
kada reiks stalan sstis. Ar as neapsidirbu? Ar as pirmoji gaidziagystyje neatsikeliu? Ar as
visiems valgyt neisverdu, raguoli neprikepu, duonos neminkau, gyvuliams nesutaisau?
Bereikia tik isnesti. Yra merga, gerai; nra jos, ir be jos apsieinu, neprasydama kit padjj.
Tai kam gi cia man vis persi Rapol padjju? Ar mano darbai vyriskio darbai, ar k?
Ak, tu jejem, pasakymas: gali sau gulti! Dovydien net atsisdo lovoje. O
kas gi bt, kad as ligi piet gulciau? Kas gi suverpt, suaust? Kas gi msiskus, pieniskus
sudavadyt? Zirk, kiek kumpi, palci ant trobos rksta, kiek snauj, skilandzi, desr!
Kamarlje sviesto palivonas prisuktas, antras grietins prilydytas. J dar labiau sveciai
mgsta. Padedi sviesto lkstel, padedi lydytosios, tai vis pirma siekia grietins. Tai ar mes
bijom svecio? Ar reikia akimis zibinti, kai klebonas uzvaziuoja? Tiek ir girdi is
isvaziuojanci, kuriems teko mano patiekal paragauti: ,,Viso svieto gaspadin! Tai. O kad
ir guliu, tai bene tu zinai, ko as guliu. Tu zinai, kiek as kart gimdziau. Isgelia, bdavo, visas
strnas, perlauzia nugar, kol pagimdai. Paskui juos supk, ciulink, nakt nemik, sargink,
laidok, raudok, melskis. Stai kur nujo visa mano sveikata. Ir as dirbau, kol galjau. Ir anksti
kliaus, ir pusryci viriau, ir msas kapojau, ir sakali skaldziaus, ir seimyn dengiau, ir
zakucininkus maitinau ir maldziau, kad nesimust. Gana man t darb, gana. Stai kelsiuos,
nebijok, lig piet negulsiu. Antai laukia ratelis. Pusantro pdo lin prisukuota. Tu ir dabar
vis seimyn denk, o atsissi po rateliu, ir ima pusiau kaip sunes sti. Basai salta molinje
asloje, apsiausi sunku. Ir daryk cia dabar k nedars. Tu viena tedirbi, tu...
Nebesustabdoma srove tekjo uzgautos moterisks zodziai. Dovydien tikrai kls,
gerbs, ruoss darb.
Pabaigai ginc Dovydien turjo vien geluon, kurs visados vienodai siutindavo
marci Rapolien. Tai buvo lyg pasiskonjimas pavalgius, paskutinis, saldusis jai patiekalas.
Dovydien sirdyje dziaugs, kad Rapolienei nebra maz, ir tas vienas buvs mir: vis
maziau burn, maziau klyksmo ir paskui dalyb. Vis dlto neiskencia, kartkarciais neprikisus:
Bepiga tau, kai tu apsijai su tuo vienu! Tu ir skaisti, tu ir stipra likai, tu tad ir
greita. Duok man sveikat, ir as tiek pat padirbsiu, kiek tu, kiek ir dirbau seniau...
tuos zodzius Rapolien n nejusdama imdavo nereikalingai trepsti, zersteklius be
reikalo barskinti, puodus svaistyti, grobstyti tusci or, lyg jai mai pritrkdavo kuo alsuoti.
Pagaliau plipterdavo jai is aki asaros, ir ji narsiai kibdavo Dovydien.
K cia tu man vis prikaisioji t vien teturt vaik! Ar as kalta, kad man Dievas
daugiau j nebeduoda? Tu, marc, kentei, tai ir dziaugsmo turi. Vienas jau paaria, kitos zlugt
jau pazlunga, kitas dar ir visai mazutis. O man kas? Ar mano padjimas geresnis, kad
sveikatos sutaupiau? O kam man tos sveikatos, jei negaliu jos atiduoti tam, kam Dievas
skiria? A? Jums mano sveikata tra reikalinga, ne man paciai!
Ir pasuk smilium Dovydienei po nosim, taciau tik is tolo, nuo krosnies tai rodydama.
Jums, kad ms taukai bt dirbti ir nudirbti, kad nepasivlintume, kad ms
nepjaut bar nenuganyt, kad nesuvezt gub nesulyt, kad sienas nesupt... Ir nesulydom,
ir nesupdom, ir nesuganom...
Dovydien, gavus vis patenkinim, baigia atvsti.
As tau nieko ir nesakau. As juk tik apie tavj niekurneiv.
Atausta ir Rapolien ir ginc baigia kone malda, jei Rapolas tuo laiku esti isjs:
Klausyk, marc! Argi tu nematai, koks jis senas? Liepk man dar daugiau dirbt. As
uz du atidirbsiu pagaldama, tik tu pasigailk nebepagalincio karsinciaus...
Ir sniurkscia nos, kuri po audros mai padrko.
Jauna, darbsti, sparti ir pagalinti Severja ligi tik zeng Dovyd namus, tuoj kibo
visokiausi nam ruos ir liuob. Is pradzi, kad jai ir Rapolui nepavydt kampo ir maisto,
nelaikyt veltdziais, paskui kad ir tikrai atidirbt uz du, uz save ir uz vyr. Tai soko bgo per
vis miel dienel ir veikiai patapo gyva nam dvasia, centrinis j asmuo. Tuoj Dovydienei
palengvjo. K palengvjo ji mai tapo ,,ponia. Atkritus nuo jos ruosai, ji tiek ir
bezinojo, kiek su vaikais zaisti, juos kauti, juos daznai prausti ir apskalbti.
Rapolien jaut savo vertyb, jaut nesanti nuliekamas cia zmogus. Dl savs ji buvo
rami. Jai tegl sird, kad t jos nuopeln nepakanka apsaugoti senam vyrui nuo Dovydiens
krimtimo: nuo priekaist, barni ir net koneveikim.
O pats Rapolas buvo ir visiskai ramus dl savo ir savo zmonos likimo, jog jdviej
Dovydai jokiu bdu ,,neisposolvonys is gimtojo valako. Rapolas Dovydui n vieno karto
nebeprimin to, kuo j priveik nenorint sileisti; gal apie tai n pats nebegalvojo. Vis dlto
abudu tikru broliu jaut pus valako Rapolo rent esant, is kurios jis turi teis pramisti, kad ir
nieko nebeveikdamas. Rapolas niekados nepamgino tuo btent pateisinti savo neveiklum,
vis dlto ore kybojo grasa, kad, dviem broliam nesugyvenant draugje, galimas pasidalijimas
zeme. Valdzia, tiesa, tai draud daryti per valstybines staigas, oIicialiai, bet pro pirstus
zirjo, tyljo, kai dalydavosi savaimingai, tam paciam sodziui padedant ir tarpininkaujant.
Sodzius dl sventos ramybs dalyboms visa burna pritar, valdzia vykus Iakt pripazino ir
su juo skaits.
Broliui Rapolui is pat pradzi mus nicnieko neveikti, Dovydui nieko nebuvo lik
daryti, kaip laukti, bene uzmirs savo dvariskum ir pats bene prads k dirbti. Tai n
neminjo Rapoluijo neveiklumo, ypac kad j daugeriopai atstodavo zmona.
Sodieciai dd Rapol mgo, kaip ir pirma, kai jis tebebuvo tijnas. Rapolas buvo
neapsakomai ramus plepys, svetimus dalykus kad ir kisos, tai labai ismintingai,
neuzgaulingai. Niekam nepakyrjo, nieko nepazemino. Ir tie patys jo kalbos siurkstumai buvo
visai nesiurksts. Sodzius tepadyvijo j uz viena, btent kad jis dvaro buityje isdyko ir
dabar broliui nieko nepadeda.
Zmoni akyse Rapolas buvo tikrai isdyks veng maziausio darbelio, kaip zydas
per sab, net tokio, kurs nereikalavo pagaljimo; rods, gera valia virto karsincium, invalidu,
nebereikalinga sunkenybe visai seimynai. O teturdamas apie pusseptintos desimties met,
galjo dar bti nepaliegs. Ar tai maza seni, kurie ir astuoni desimt met dar sdo arklin ir
zygiavos aplink namus. Ir kai Rapolas jo ar savo pasakas sek, tai dar nebuvo zymu gyvyb
jame besibaigiant, j virtus pzru, kurio viena dalis nebesilaiko kitos.
Ir vieni dievai tezino, ar jis tikrai buvo jau paliegs, jei ne knu, tai dvasia, ar jam
buvo atsirgs pirmykstis jo tingjimas, kurs taip buvo nemalonus Dovydui, dar kai jis
tebebuvo Dovydziukas. Tingjimas, kuriam dvaro priziurnos pareigos tik pataikavo. Jas
eidamas, Rapolas, ties sakant, negi dirbo, tik tuo pat liezuviu mal, davindamas begales
isminting patarim ir paraginim, pats j negi vykino.
Rentininkas, neurastenikas bt j pavadin sodieciai, kad bt isman t
modernin lig ir kad bt jiems patiems buv laiko sirgti net sunkesnmis ligomis. Rapolas
buvo panasus perlzus pagal: perlzime atsiranda tiek daug seberksci is abiej gal, jog
niekaip jo atgal nebeatstatysi, idant vl bt norsgi tiesus, jei nebegali bti tvirtas.
Sako, es toki iskrypli, kurie bij erdvs ir tustumo: ko nenusitvr, virst.
Rapolas galjo bti tos pat rsies iskryplis, tik antraip: jam tustumo reikjo, kad visados
bt laisvas, nieko nenusitvrs. Jis net t paci lazd, kuri jam, matyt, buvo jau pravartu,
mielai kiso Adomliui, kad jis su ja darbuots, ramsciots ar jot.
Vis dlto buvusis tijnas, dvariskis Geis nebuvo svetimas nei savo namams, nei tam
paciam sodziui. Savo nam jis buvo tikras penatas, kaukas, ar kaip ten pavadinsi gerj nam
dvasi, kuri juos globia ir nuo pikta gina. Jis visa savo sirdimi dalyvavo bet kuriame nam
rpestyje. Atsidjs svarst su kitais, kada tas ar kitas darbas yra pradtinas, kaip jis vyksta ir
kada jis pabaigtinas negaisuojant. Jam be galo rpjo, kad viskas bt padaryta laiku ir gerai.
Pilnas isminties, kio ir gyvenimo zinovas, jis buvo tikras instruktorius ir IilosoIas.
Kiekvien darb einant jis lydjo patarimais, net sakymais ir grieztais reikalavimais.
Paskui jo lauk sugrztant ir patikrinjo, ar taip padaryta ir kodl to nepadaryta tuo paleidimu.
Rapolui nebuvo vis tasia, ar blogai, ar gerai pasibaigs, tai ir teiravos ir domjosi ne dl
to tik, kad bt daugiau kalbos, bet kad bijojo bloga ir lauk gera.
Antai pilnas kluonas prikratytas sieno. J slapi sodieciai susiveza namie dziovinti:
paliksi lauke, tai kiti arkliais uzleis ir suganys; jei nesuganys, tai bent kuokst pagaus. O kuria
gi teise, kad tai mano? Ir taip visa to nedaug. sienelis grazus, panuovalinis, jau ir
pradzivs. Dar kart paleisk ir drsiai kraukis gal: nei bepaplks, nei beuzsidegs. Dkos
gyvulliai uz tok pasar ir bus juo riebs. Tik stai debesis! O jergutliau sulis! Pdyti
nesupdys, vis dlto gyvuliams bus jis nebe toks, kaip nesulydytas, neatsileids. Tai visi
galvatrkciais puola kluon, kas k pagriebs: grblius, sakes. Kas be nagio, rankom griebia
plakus ir meta bent kupetas: vis ne tiek perlis kupeciavietes, kad ir nesuskubtumei sumesti
j pastog. O pirmasis puola Rapolas. Nervinas, pyksta, nekantrauja, rankomis mostaguoja,
ragina kibti, nestovti. Cia jo zmona svaistos, jog net apsagalas, anot to, auksciau galvos
laksto. Cia nscia Dovydien, kaip vista kvaksdama, painiojas siene kaip nuobraukuose. O
jisai cia pat spirindamos, kad norsgi plakel pakelt, kad norsgi kart grbleliu patraukt. Tik
aukia aukia:
Greiciau, greiciau! Ar nematote, kad jau lasnoja jau lynoja, nesuskubsite... stai tau
ir lyja... taria pagaliau, mai nurimdamas, pilniausia rezignacija ir eina sau alin.
Rapolas tad gyveno pilnu kio gyvenimu, bet pasyviai, viena dvasia, dvasia j ir
tereagavo,veiksmu jo n per nago juodym nepastmdamas ir nesutrukdydamas.
Konstatuodamas Iakt, jis gyr j ar peik, mgo ar nemgo, bet nekeit ir nevairino. kis,
gyvenimas jam buvo taps lygiai toks pat, kaip gamtos gaivalai, dalys met. Dabar ziema,
speigas, labai salta. Kaip tai nemalonu! Ar ne pats velnias pagiriomis vsinas! O, kad tave
devynios net nosis mlynuoja ir pirstai stingsta! Dabar lyja. O, kad tave devynios: ant pat
gub, ant pat isdzivusio sieno! Tik k gi tu cia bepadarysi? Salta, tai salta; lyja, tai lyja. Negi
bgsi ziem oran su puodu zarij, kad speigas nupult, arba liet su skciu dangaus skyli
uzdengt. Ateis vasara, ir vl bus gera, nustos lij savaime, isdzius javai ir sienas. Ir bus gerai.
O lis ilgai ir supdys ar suzeldys, tai bus blogai. O k gi tu cia padarysi? Tokia Dievo valia ir
jo aplaidzia.
Sodziaus dalykai Rapolui nebuvo svetimesni uz savo nam dalykus. Be jo
neapsieidavo nei zs perinimas, nei avi kirpimas, nei lin merkimas. Rapolo buvo
apgalvoti zygiai visam sodziui ir visiems metams. Bdavo patenkintas, kai maza bdavo
paper, kai linamarkos nepatvindavo rudens vandeniu; ir grauzdavos, kai priesingai vykdavo.
Stai Geisiai su Tilindziais eina bendrj bal pjauti. Dar saulei nepatekjus, jau visi
jie krvoje ir kelia tok lerm, lyg tuoj tuoj kibs kits kitam plaukus, ne pievos zol. Kaip
kas metai, taip ir siemet, nra kam is galo imti. Daugiausia cia lermuoja Rapolas, net
uzmirsdamas, jog jo liuika prigeso. Jis atmena, nors niekados ten nebuvs, daugelio met
dalybas, kaip neteisingai vieni vis laimi, kiti pralaimi, destis vieniems vis kliva pjauti, kur
storiau prizl, ir gauti po ketverias rckeles, kai kitiems tenka pjauti vis, kur ploniau prizl,
ir tegauti po trejas rckeles (liesas, gardis).
To buvo pilnas visas Rapolo Geiss gyvenimas. Jis visados buvo rpestingo veido,
kaip Don Kichotas lidno veido. Vis ruoss kazin k veikti. Pavalgs pusryci, rpestingai
kimsos liuik. Buvo numanu, jis stai isrkys ir, nieko nebetruks, eis, kur reikia. Ag rk ir
jo. Tik gavo sugrzti, kur uzkliti ar pro sal nueiti, kur pirma visai neketino. rankas paimti
bet kur darbo rank jis taip pat negaljo, kaip aprietasis vandens atsigerti. Taip ir trypciojo
vis desimt met aplink visus darbus, n nag neprikisdamas prie bet kurio.
Nejaugi taip reiskiasi tingjimas, lietuviskasis nerangumas daug gera norti, daug
daugiau zinot ir ismanyt Ir. nieko neveikt? Is dalies, taip. stai staciai pries mano akis
gautas laiskas, kur as turiu atsakyti. Guli ir nervina mane jau trecias ar ketvirtas mnuo.
Neturiu zodzi sau uz tai papeikti. Bijau, kad sutrks santykiai su adresatu. Ir vis dlto
neraau. Ir nebeparasysiu. Jau tai nebe pirmas kartas. Ms kininkams jau tiek pat atsieina
su stog, pamat, krosni taisymu. Ir daug su kuo. Tik jie ne rentininkai, tai, nori nenori,
turi savo neurastenin neveiklum nugalt ir bent k dirbti. Pagaliau gal tai ne t vien
lietuvi liga. Rusai tokie pat es.
Severja, dds karsinciaus zmona, nebt buvusi sitos nuomons apie savo vyr. Ji
paklausta nebt ieskojusi nei jo tautinio tingjimo bei nerangumo, nei liguistumo. Jai
Rapolas buvo mai zuvs, kaip zva mirdamas ar kokio raganiaus pavergiamas. Ne jis kaltas,
kad toks tapo, tik aukstesnss galybs, kurios j tok padar, kaltink mirt ar Laum.
Rapolas buvo uzbrs jos siel ir per dvejus trejus metus galingai laiks j toje savo
takoje, jis galingas gamtos epizodas. Galingas buvo, nors paslaptingas ir baisus, kai
buciavo j lsynje. Tuo vienu isbuciavimu Geis sutrauk Severjos gimins rysius su tikrja
motina, sutrauk tikrosios meils rysius su Siuksta ir pasim j sau, kaip jam skiriam, kaip
gyvenimo kovos grob ar k panasu. Nei knu, nei dvasia tai galybei nepasipriesinsi. Nebuvo
galybs, lygios jo galybei. Ir nusines j treci kaln, jei ne trecij karalyst, kaip uzburt
karalinaici. Ligonis ar nerangusis to nebt padars.
Galingi tv namai. J globa nenugalima. Tik mirtis ir Geis gamta galingesni uz
j. Jie susisuka kaip audra ir, nieko nesiklausdami, pagrobia is j globos sptj.
Geis perkl j visai kit buit, dvaro buit, kur jis vl buvo galingas, didzius darbus
tvark kaip koks inzinierius, ir visi jo klaus.
Galingas buvo Geis, kai dav jai nematyto grazumo vaik.
Tvai, mergiskoji laim, pirmoji meil Mykoliukas, lsyn, dvaras, vaikas, vis
pagarba ir pataikavimas... Ar tai ne sapnas, ne nakties svajon, keista ir net negalima? Tai
zems rojus, is kurio mai juos ismet, niekuo nenusidjus, ir paliko jiemdviem ilgesys to,
kas nebegrs.
Viskas dingo. Dingo jai ir Rapolas, to rojaus Adomas. Ji rados ismesta paprastj
zem, kuri jai vien usni beduoda. Taciau argi Geis cia kaltas, kad uz gamt, uz j yra dar
galingesni?
Ir niekas nebesteng Severjai isblaskyti galingojo Rapolo vaizdo. Jo nebr, j Laums
pagavo ir savo piliakaln nusines, ten, kur ir kiti Sauliai amzi mieg miega, kol j galyb
vl pazadins kitiems tikslams. Rapolo nebr, bet jis buvo!
Rapolas nebevyklis; Severja darbstuol ir greituol, dviguba veikja. Vis dlto
jiedu abudu lygiai yra tik buv: Severja nebe Pukstaicia, Rapolas nebe tijnas. Cia
bevaikscioja j antrininkai. Abudu mir mai, lzo t valand, kuri juodu, n tai dienai
neaprpin, is dvaro ismet. Ir uzgeso abiej laim.
Zibintas, paskutin zibalo dal atiduodamas, blyksteria nebuvusia skaistybe ir gsta
amzinai. Ir Geis buvo gamtos zibintas. Jis atidav gamtai visa, kas jai skirta buvo, ir tapo
nebereikalingas. Vis dlto argi isbrauksi j is gyvenimo rejesto? Kas taip yra sirass, to
nebeibrauksi. Nebeibrauksi i Severjos gyvenimo ir irdies.
Rapolas tebebuvo tad reikalingas Severjai, nors ir nebenaudingas. Dlinjs
beveiksmis senis buvo jai brangi praeities relikvija, trumpos jos laims, bent patenkinimo,
relikvija; tai viena. Antra, kas gi jai be vyro, nors ir karsinciaus, bebuvo lik tarp zmoni? Jai,
is nam isjusiai, atriektai riekei, neprietelingus dieverio namus atjusiai, visados svetimai?
Juo gyvenimas Severj bailino, juo ji stvrs to pakumpusio senio kaip skenduolis
plduriuojancio lentgalio. Argi ji viena nebt zuvusi dvare, likusi be duonos, be pastogs?
Argi ji viena nebt mirusi per an baisij pus dienos, kai abudu sdjo ant savo skrynios
nuozmi Dovyd kieme? Ji nebt isturjus n t sielos kanci, kada jiedu per ilgas ilgas
dienas kovojo dl vietos prie stalo ir kepalo duonos.
Visos tos scenos kaip j num visa, kaip sugniauz jos siel, kaip bailino isgsdino,
taip ji ir paliko lyg sun apniktas katinlis. Is isgscio ji tapo dabartin dviguba darbinink,
verg ddien, svetim nam inventorius, kuriai niekas nieko nemoka, bet is kurios visi visa
ko reikalauja. Ji issikovoja gal gale viet Dovyd seimynoje, be ,,ddiens vargu bebt jie
apsij. Vis dlto suterorizuota jos siela man, jog ir dvigub darb ji teturi teiss dti savo
vyro titulu. Taigi stojo uz j, arziai gindama, nepalikdama neatmusus nei mazo, nei didelio
smgio. Ji darsi lygi Dovydienei mokjimu rietis, nors sirdyje ji buvo ramiausis avinlis. Ji
dabar kaip salto vandens bijojo palikti viena savo kltelje, viena tarp vis zmoni.
Taigi gyn ir vadavo savo vyrel. Ir bt j isvadavusi, kad gyvenimas bt js vis ta
pacia vaga, kaip iki siol, nmaz nesurizgs. Tik taip neesti. j gyvenimo tinkl siterp maza
maza gyvybl ir vis j sukomplikavo. Tai buvo anasai Rapolo draugas Adomukas, su kuriuo
matme j taip gerai sutariant. Cia mums bus vietoje susekti, kaip dd karsincius savaime,
Dovydiens neverciamas, net jos priestaraujamas, Rapolas patapo naudingas seimos narys,
patapo vaiko auklis. Tai labai keista. Ag nebuvo joki priemoni jam priversti, kad ko bt
msis. Juoba nebtumei priverts, kad imtsi visai nevyriko darbo.
Tv jausmo Rapolai buvo prityr. Gal ir visas j gyvenimas bt kitaip susidjs,
kad ne tie smgiai, kurie netiktai ant j krito ir gyvenim dar mechanin, nebe j siel
gyvenim, vien kn: pavalgyt ir vegetuot, zole augt. Apvaizda atm is j dvaro buit,
atm t vien kdik, palikdami toki tustum, toki bedugn, kuri vargu bebuvo galima
pripildyti. Vis dlto ji sauks, kad mgint pripildyti. Is cion radosi linkimas vaikus.
Zmons yra patyr, vaikai kaip suneliai ar kiti gyvulliai ome atspj, kam jie patinka,
kas juos mgia. Gana pasizirt akis, ir jau vienus tiesia rankas, kad juos imt, nuo kit
glaudzias ir rkia.
Svelnia sirdziai Rapolai Adomukui buvo lygiai tiek pat meils, kaip ir tveliai.
Tu mano dziaugsmeli, tu mano Benjaminli! kavo buciavo j motut
prausdama, baltais marskinliais valkstydama, skaniaisiais ksneliais pendama.
Dd Rapolas, visados ramus, lygus, teisingas, n imti nem Adomuko ant rank, tik
j kalbino, kai pats prisiartino, ir meiliai jam patarnavo vaikikuose jo reikaluose.
Tu, Adomai, dar mazas. Ir as buvau mazas. Tai nieko, nieko...
Ir Adomui buvo gera, kad nieko...
Rods, visos priemons vaiko sirdziai priristi ir pririsus palaikyti buvo motinos
galioje, o dds galioje nieko, vis dlto vaikas lipte lipo prie dds, vis labiau traukdamos
nuo motinos glamonjim. Motina tai jaut, ir jai buvo skaudu, net uzgaulinga.
Neliesk mano vaiko, dykiny! Dar tok pat padarysi... siurksciai, nemandagiai
tardavo Rapolui Dovydien, mai pagriebdama is jo vaik. Vaikas rk, protestavo, dar
labiau j erzindamas.
Pagaliau ir visi namiskiai Adomukui nuolat kalbinjo, kad jis jau ess didelis,
neprivals sio, neprivals to, ypac bti boba. Taigi vyrai geresni uz bobas, nors jie
neglamonja ir nebuciuoji. Ir jam, ,,jau dideliam visa tai m baisiai nebepatikti, ypac kad
jaut, motina j nesiojas ir juo vaizduojasi ne is tos vienos meils. Senstanciai moteriskei
kdikis tai rodymas jos jaunumo, taigi pasididziavimas savimi, ne kdikiu. Tame
Dovydien m ir kaip visados perdjo, kai Adomukas buvo ar tik nebe treigys.
Pirkioje tebuvo paciudu. Adomukas zyzo lovoje, bent kiek negaluodamas; Dovydien,
priddama deln prie kaktos, tyr, ar nekarsciuoja, ir neisman, kas cia padarius. mai visa
nusvitus, pasispyr, sudundjo aukste ant pirkios, sudunksjo kazkuo tsiamu, ir lingje ties
lova atsirado didziulis lentinis lopsys.
As tave, angelli, as tave, mano mazutli, pasupsiu, paliliuosiu, tai ir bus geriau.
Koks tu tebesi kruopel! Viena sauja... kalbjo Dovydien, guldydama Adomuk lops ir
musi linguoti.
Is pradzi Adomukui tai lyg ir patiko. Jis nurimo apsvaigs. Tik stai pirkion suvirto
eimyna ir prapliupo juoku.
ciagi dabar kas? Ar ms seimininkei mai Dievas dav? A, tai Adomukas?
Jauti gi tu, jauti, kaipgi tu dabar lopsyje atsiradai? Eu, Adomuk!
Adomukas kaip is karsto vandens soko is lopsio. Gal bt ir uzsimuss, kad motina
nebt nutvrusi.
Liaukits, niekatauskiai! Vaikas mazas ir ligonis, o js kazin k. Kad duosiu stai
pagaliu, tai susiciaupsite!
Ir apsidair neva to pagalio, tuo tarpu vaikas ko neiskrito stacia galva.
Slov tai slov motinai, kad lopsys dar tebekabaldzioja pirkioje, vis dlto pabgo, kad
vl taip neatsitikt, ir, vaik ismusi, lops nugabeno atgal aukst. Sugrzusi rado savo
paguodl prilipus prie dds Rapolo slaunies. Visos ligos jam buvo jau isbyrjusios.
Niekur Adomukui nebebuvo dabar taip gera kaip su dde. Su juo kitjo ant siltos
krosnies per salt ziem. Vienas savo liuik zindo, antras sakallius drozinjo ir juos
kraustinjo. Dd jam nieko nedavinjo, nemielavo, n neglost. Joki saldybi. Snekino j
taip pat, kaip ir kitus, lygiai, rimtai, apie tikrus, tikrai esamus dalykus, nepamgdziodamas
vaikiskai, vis dlto meiliu ir lipsniu balso skambjimu. Ir tas vyriskas, nesaldusis meilumas
vyriskai Adomuko prigimciai buvo nelyginti malonesnis uz visus moter laizymos. Sesels
senai jau buvo tai pastebjusios ir aptarusios, jog jis juoba mgsts ,,razbaininkauti:
botagais, lazdomis vaistytis, akmenimis svaidyti, tvoromis jodyti ir panasiai. Visa to dd,
kai jo globoje likdavo Adomukas, nedraud, nebijojo, kad jis nenukrist, neuzsimust ar kita
ko lygiai baisu nepasidaryt. Dd visa to n nemat. Dl to ir lengva buvo jam nezeisti
vyrikos Adomuko smons.
Be to, mes cia netiksliai ir negrieztai esam issitar dd berniukui nieko
neduodavs: dd karsincius duodavo jam to, ko nei motina, nei kas kitas namieg nemokjo
jam duoti, btent pasak ir uz pasakas malonesni rimt kalb. Joks kitas jausmas negaljo
susilyginti su tuo patenkinimu ir pasididziavimu, kai j, ,,vaik, rimtai snekino ,,didelis,
su ta garbe, kurios pritirdavo, kai tas didelis su juo lygiai, niekuo nesiddamas, snekjos. Is
pradzi Adomukas, tiesa, nieko nesuprato, k dd nuolat kalba jam ir ne jam. Tai tik plt
akeles. Vis dlto klaus atsidjs, vis tinkamiau sikisdamas jo kalb, vis labiau tuo
tikdamas savo aukltojui. Pagaliau ir visiskai m abudu susiprasti kalboj ir tenkinti vienas
antr.
Ir prisirio vaikas prie snekaus savo auklio. Ir pamilo j didesne meile neg paci
motin, ne viena omine, tik ir smone. Visame siaurame Adomuko pasaulyje nebeliko
istikimybs, kuria galima buvo pasikliauti kaip mru. Tai beklaus ir vali bevykd to
vieno dds. Dds paslapci nebt isdavs lygiai kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Zalci
karaliens vaikai, zuollis ir Uoselis.
Vasar abudu dykiniu vazojos po laukelius, po pieveles, po miskelius, neskubdami,
visur po ilgai sustodami: dienos buvo daug. Tai Adomukas gana turjo laiko su
susigiminiuoti su visais krmais, su j gyviais ir zelmenimis.
Adomukas baig penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis. Kur nebus gudrus,
augdamas globoje gudriausio visoje seninijoje vyro, kurs, be to, taip pat buvo prisiriss
visomis savo mintimis, visa savo tiesiog esme prie savo aukltinio. Dd karsincius dabar n
manyti nebeisman, kaip jam bereikt gyventi, netekus ir to vieno savo klausytojo. Su juo
niekas nebesikalbjo, n jo beklaus. Nebebuvo ko kalbti n su zmona Severja, su kuria
pagaliau sueidavo kltel tik gulti ir kuo greiciausiai migti.
Tu, Adoml, manai, mudu paciudu cia girelje teesava, ir niekas daugiau mudviej
nemato ir negirdi. Mato mudu ir girdi pirmiausia Dievulis, kurio visur pilna, kuriame mes
judame krutame, o k zinosi, gal ir sitas uoselis, ir kiti jo broliai medeliai mudviej klauso,
ms grazia kalba dziaugias ar ms ziauri ketinim bijo. Stai tu kazin kam plste nuplsei
salteksnio sakel. Gal dl to, kad ant jos pilna juod sirpusi uog. Tik tu j nevalgysi
negardzios. Sako, nuo j dantys trup. Tau jos niekam, o zirk, koki salteksniui padarei
zaizd, kiek luobos jam plsei! Dabar jis karsciuos ir, visus kitus rpescius saly paliks, vien
begydys savo pop. Jam irgi skauda, kaip ir tau skaudt, jei koks .galvazudys dirz tau is
nugaros isrzt. Atameni anj berniuk, kuriam buvo zadj po dirz rzti uz kiekvien
netinkam atsakym?
Adomukas per gerai atamin visas dds pasakas, giliausiai tikjo, taip ir es buv,
kaip dd pasakoja: dd negi meluos, ir zino jis labai daug. Tai dabar net knas jam
pagaugomis nujo, sivaizdinus t operacij. Jau jis savo sirdelje ms niekados nebegadinti
medeli be reikalo.
Dde, sako, as nusiraskiau stai zemuogl. Ar ir jai skauda?
Jai, vaikeli, nebeskauda, jei ji jau sirpus, raudona. Ji ir taip bt jau nukritusi
zemn. Ji skirta sklai pasti. Toks jos likimas, tai jai ir neskauda. Neskauda ir krembliui, kai
j nurauni. Jo amzelis trumpas, valandomis, ne dienomis, juoba ne savaitmis skaitomas.
Nenurausi, jis ir pats tuojau suglebs ir zus, nieko gera nepadars. O nurausi, isrginsi
sirdel kam atgaivinsi...
Ir nejuciomis paskendo senelis savo atminimuose t laik, kada jo ,,Severiot
teberaug kremblius, tebevaisino j ir kaimynus, tebebuvo uz tai vis garbinama. O dabar,
Dievulliau... Ir nuriedjo seneliui asaros. Giliai giliai jis atsiduso, palingavo galva ir baig:
Nei sermuksniui, nei kriausei, nei obelei neskauda, kai j prinokusi vaisi
pasiraskai. Taip tu tik j vali darai grdelius pasji. Jos tave skansais pavilioja tai padaryti.
Bet skauda, kai tu su vaisiais ir sakel nulauzi. Kol medelis pasigydys, cia, toje nulauztoje
vietoje, jau nebebus vaisiaus.
Dd sak labai sitikins, tai ir mokin tikindavo. Abiem pasakos zodziai buvo
tikrenyb, abiem jie buvo gyvenimo kelio rodikliai. Abudu likdavo taip pasikalbj labai
viens antru patenkintu, ir Dovydiens byla buvo pralaimta. Pasibaig tuo, jog Adomlis ir
nakvoti persikl ddzi kltel ir gul ar vienam, ar antram pasonn.
Ddien buvo jam dar geresn. J guld, klost neglamondama, vaikiskai
nepamgdziodama. Be to, n vien ryt neuzmirso jam pirmajam pakepti raguoliuk,
padazyti padaze ir paserti, kad ne taip ilgu bt laukti pusryci. Taip ir buvo ta trijul, lyg
atskira seimynl didziulje Dovyd seimoje. Aiman, ir t palyginti laim jiems tuojau
isdraik kazin kuri nelaboji dvasia, tycia pasiryzusi apkartinti vis j gyvenim, idant jie
pavirst nebent Dievo rinktiniais daugkenciais Jobais.
Dovydien nesiliov prikaisiojusi, ji turinti maitinti veltdzius; vis nebuvo dovanojusi
tiems, kurie padidino jos seimyn. Vis dlto mat, per s desimtmet jos turtai ne sumenkjo,
tik zymiai j padaugjo. Dovydas prisipirko zems netoliese, stat ten gyvulius, m gauti
daugiau pieno, tik reikjo daugiau ir darbinink. Samdsi j atsargiai, kad nebt per daug
bum, juoba vert saviskius, kad daugiau dirbt. Tai pravartu buvo ir pati seiminink. Ji
dabar namie tebuvo iki piet. Drauge su pietumis nyko is nam iki septintos atuntos
valandos, kada grzdavo vakariens taisyt. Ilgas buvo tasai dienos tarpas pralaukti kaip
senam, taip ir mazam, o nepaliekama buvo jiemdviem nieko. Dd, prats bti pusbadziu,
nesak nieko: vaikas zyzo ir skunds nors valgyti. Davinjo jam duonos, kuria vaikas
nesitenkino, o daugiau nebuvo ko.
Vien kart, grzdamu is lauko, prisivaiksciojusiu ir pavargusiu, uzjo klojim. Jis
stovjo paciame gale kluono, buvo vis trobesi didziausias Ir. baisiausias. Ten buvo
jaujas, ten ddavo gavn, ten daug tuscia,blogiausias dalykas. Prie jaujo sienos stovjo du
kemsai vtytojam pasisst ir spinta ne spinta ant keturi koj mriukas. Tame
kilnojamame mriuke krosnyje krendavo sakallius kljai, kad jiem sviest ir vis dlto
siaud nepadegt. Atsiradus kerosinui, tie mriukai isnyko.
Pasikurkime, dde, ugn, tar Adomukas zibanciom akelm.
Pasikurkim, pritar dd. Jis nieko nemokjo atsakyti savo draugui.
Prisirinko sakalli, susikr ugnel, susdo is abiej pusi ant kems ir dziaugias lyg
vaiduokliai toje gilioje troboje. Sviesa pro tolimsias praviras duris j cia nesiek. Tai jie
buvo raudonai nusviesti ugnels ir tikrai rodsi kits kitam nepaprasti padarai.
Kepkim bulbes! mai suplojo katuci Adomukas, atmins, kaip piemens kepa
jas lauke.
Tai atnesk. Tu greitesnis, pritar dd. Bet Adomukas atsisak lipt duob
kamaroje. Nujo dd, saks Adomukui palaukti ties klojimo durimis, jei bijos vienas pabti
viduje.
O, kad bt dar sviesto! pasiilgo vaikas. Ddei pagailo vaiko, ir jis atrz:
Sviesto bt, tik k pasakys mocia, kai patirs mus be jos zinios pasikabinus?
Nepatirs, nepatirs! gyvai atsak Adomlis. Ji ir pati duot, kad bt.
Zinoma, tau duot ,tik ne man. Man, bra, neduot, uzsigyn dd. Pagailo
Adomukui dds, ir jis, pams j uz rankos, veste nusived klt, kur stovjo senovin
spinta, uzrakinta ir raktas issinesta. Bent paieskoj jo nerado. Dd pagalvojs pam gelzgal
ir juo lengvai atsov prast gelzin sklst, kurs tik vadinosi spyna. Ten stovjo didelis
palivonas arti pilnio sviesto. Ir net saukstas dtas, kuriuo kabinama. Dd padroz saukstu
palei pavirs ir padav vaikui.
Ir buvo gi pramoga: tikros keptos bulbels su ,,kailinliais, paskrudusios po lupena!
Gardziai ir sociai valg Adomukas, priverts ir dd teptis. Pavalg ir dd. Abudu buvo
patenkintu ir atkartojo tai antr ir treci kart.
Dovydien buvo taupi seiminink, net godi, ypac sviesto ir lydytos grietins,
vienatini dalyk, kuri buvo lengva pasigauti, netiktam sveciui uzsukus. Parduoti nebuvo
ko, ir temokjo po ketverg svarui (40 skatik). Taigi pus sauksto sviesto galjo bti verta
skatiko, ne daugiau, o visa padarytoji zala verta grivinos, ne daugiau. Vis dlto Dovydien
siuste pasiuto, kai patyr, jos sviesto kazin kam pasikabinus.
Ir m vakarais grauzti visiems galvas, kas cia pavirto aitvaru ir jos turt eikvoja.
Astriais savo zvilgsniais, piktomis akimis Dovydien varst pakarciui kiekvien namisk,
ilgiausiai sustodama ant karsinciaus ir Adomuko. Tik n vienas nemirkteljo ar kaip
nenatraliai krypteljo, is ko bt buv galima tarti juos k slepiant. Nekaltieji srb isalk:
tiems n motais seimininks sielvartai ar tik priekabs, kuri jie ir be to pritirdavo. Rapolas,
kaip visados, n negirdjo marcios uzpuolim. Adomukas, tiesa, dar neisman, koks tai
sunkus nusidjimas ,,vagyst, ypac sviesto, vis dlto atmin, jog j dviej, ypac dds,
motut nepagirt, tai taip pat tyljo nevaikiskai, artistiskai saltai dirbo savo darb ar valg,
nejausdamas motinos zvilgsnio, kurs taciau taip buvo ryskus.
Slapta negaljo ilgai palikti. Rasta bulbi lupen klojime, dar karst pelen mrelyje.
Visiems rados aisku, namie liekancij buvo kepama bulbs ir valgoma su seimininks
sviestu. Ir nuostabu, sulig tuo Dovydien nutilo ir nieko daugiau nebeiekojo.
Gudrusis dd, nevagis bdamas, n neman savo pd mcioti. Isjo aikstn, tai
isjo. Ag vaik jis sr. Tegu j papeni, tai n bulbi nereiks. Vis dlto ir jis pasmalo, niekuo
daugiau senatvje nebenusilenkdamas. Tad likus sviesto nuo svecio, jis jau tepdavos sau
duon net ir tada, kai Adomuko nebuvo namie.
Pasitep vien kart is lkstels, kuri rado spintoje, pavalg, ir pasidar jam labai
negera, sirdziai bloga, net visai silpna. Vargo, kol zmoni susirado. Sokta kunigo. Jis
atvaziavo paciu laiku: suteik Sakramentus ir cia pat uzspaud nabasninkui akeles.
Dd karsincius Geisi Geis Rapolas, Saveiki dvaro tijnas, mir. Jo pavalgyta
ziurkzoli, sutaisyt pelms nuodyti...
Ligi tik dd karsincius mai susirgo, ir jam tokiuo greitumu paciu geruoju arkliu
iskurnjo kunigo ant Geisi nam tyliai nusileido smkla. Lyg juodas juodas siksnosparnis
placiai virs viso rmo iskt siksninius savo sparnus ir nebejuddamas smeig savo vyz
kiaurai per stog, per lubas vid. Ir visi, kas tik namiski viduje buvo, m justi, kaip zaliai
geltonos, lyg kats tamsoje, akys sirm kiekvienam staciai szin. Saltos, bereiksms akys,
nezinia, baid ar drsino, zinia tik, kad durte dr kaip iesmais, is j, lyg is tampraus lanko,
trysko lyg plieno vylos ir nezinojai, kuo nuo j beprisidengti. Tai visi jaut.
Rapolo lavonas stingo paliktas. Kunigas jo seklyci ir bejgis atsisdo gale stalo.
Vaisinga Dovydien tuoj suskato jam rengti uzkandos. Padjo geros duonos, pagarsjusios
savo lydytos grietins, net pus buteliuko ,,miestosios. Ji paprastu savo greitumu lakiojo
spint, podl, pro duris, pro lavon uz dur, o smkla visa tai mat ir sek savo zvilgsniu
svies ir patams.
Pagaliau, vien syk prabgdama pro lavon, Dovydien netiktai apsikabino j uz
kaklo ir m balsu raudoti:
Dieverli mano, dievmedeli! Ko gi tu taip mai mus dabar palieki? Ar tau nepatiko
baltoji ms duonel? Ar tau pakyrjo skauds ms zodeliai? Ar tavs nedabojo skaiscioji
tavo paciut? Dovanok man, dieverli, jei kuo nusidjau! Atleisk man, nabadlei, jei kuo
netikau!..
Jurgi, Prane! Ar pasiuntt dailidei zini, kad sukalt grab? Bk patsai, Jurgeli
netursime kur padti aptais...
mai nukrypo Dovydien nuo lavono praeinant bern ir merg. Jos akyse nebuvo
asar, kuri galjai spti, raud raudant, n balse nebuvo jausmo, tebuvo nerimas ir
susisielojimas.
Samdiniai, nieko neatsak, isnyko, nusinesdami smklos zvilgsn.
Prasom gi kunigl pamginti mano grietins! Zinia, kol parvaziuosi, iskratys,
ragino kunig vaisintis. Tik kunigas n nepajudjo. Sdjo gale stalo, nieko nesakydamas,
pergelta sirdimi ir kaip tas siksnosparnis milzinas virs rmo zirjo plieno zvilgsniu, nieko
nematydamas ar daugiau kaip kitas savo sielos akim matydamas. Vienas lp krastelis, bent
kiek atatemptas, ir paraukslintas kairysis paakys tereisk skaud ismetinjim.
Ak, kaip nejauku buvo Dovydienei sukiotis jo akivaizdoje... Ir ji nervinos, bgiojo
kaip elektrizuojama. Ir ko jis cia besdi, kad nieko nekanda? Vaziuot sau namo, savo, kas
reikia, atliks, kaip kitais kartais kad daro... Bet jis vis sdi kaip nustrs ir tebemato, ko kiti
nemato. Jam kazin ko trko. Isgirds Dovydiens raud, krusteljo, tik mai vl antsikvemp.
Vienas Adomukas nejuto smklos, nei suprato, kas ir dl ko visa tai pasidar, kam
zmons taip mai sujudo kunigo, ko jis cia atvaziavo, kam motut, visados riejusi ujusi dd,
dabar jam uz kaklo skabinjasi ir rauda, nors neverkdama. Adomukas, girddamas karstus
raudos zodzius, nejaut, kad ji bt ir asaringa, kad bt paliesta sirdies styga. Tai
nesigraudino, tik akeles isverts trypciojo tarp zmoni kaip paklyds sunelis, tai vienam
dirsteldamas akis, tai kitam, is nieko negaudamas atsako.
Pagaliau prijo ir prie stalo, kur kunigas sdjo.
Mano mazasis, Adomukas, nabasninko didelis draugas.
Rekomendavo Dovydien, ragindama j, kad pabuciuot kunigui rank.Pabuciavo
bejausmiai, dirsteljo ir jam akis ir tik dabar pajuto, kaip kazin kas jam vercias vercias is
vidaus. Puol pro duris, nebesuskubo ir cia pat, uzkiss galvel uz krosnies mriuko,
prapliupo tokiuo graudingai stabdomu verksmu, jog kunigas net krpteljo, mai
atsipeikdamas; soks is vietos, nusitvr savo apsiaust nuo gembs. Lp kreivumas jam
atsitais, ir jis, iseidamas pro duris, paglost vaikel per uzkist uz mriuko galv.
Tu vienas, Adomuk, dds gaili... Nebra jo, Adomuk... Jis tau vienam teliep
pasakyti sudiev... tar tokiuo balsu, nuo kurio Adomukas visiskai sutirpo. Kunigas
isvaziavo.
Adomukas dar nepilnai isman, k gi tai reiskia nebra tavo dds, vis dlto verk
tiekuo asar, kuri bt pakak jam istisai dienai. Verk kukciojo, jausdamas, kaip kaklo
duobelje jam sustojo lyg didelis didelis akmuo ir troskina. Verk, kol kazin kas istrauk j is
uz mrelio ir ritino lovel, kur, dar pakukciojs valandl, uzmigo bejgio miegu, silpnumo
nuimtas. Jis nebejuto ar nebereagavo, kaip zmons pernakt giedojo, buddami prie
nabasninko; nemat, n kaip jo dd ryt anksti islydjo pakasti.
Smkl pajuto pirmutin Rapolien, dar kunigui neatvaziavus, nors Rapolas jai n
vienu zodziu nepasiskund, nepaaimanavo, net jai rankos nesugniauz. Gal man dar
issisirgsis. Pajuto smklos akis ir taip jos issigando, jog taip pat nebeistar mirstanciam n
vieno raminamojo zodelio, nebeisliejo n vienos asarls. Ji stingte sustingo. Rods, n akys
nebemirkciojo. Lavon nupraus taip saltai, kaip mazgodavo stal ar suol. Apvilko
kapmis, niekam zodelio nesakydama. Lavon padjo ant lentos, galvose uzdeg jam
graudulin zvak ir daugiau cia nebepasirod. Ji uzsidar savo kltelje ir beisjo ryt lydt.
Ir niekas nedrso jos ieskoti ruosts ir budtojams valgymo virt kviesti.
Islydjo Rapol visi vaziuoti. Net penki giedotojai sitais t vien vezim. Pscia
paskui karst tjo viena pati Severja. Ir niekas nedrso jos pasikviesti, kad ssts. Lydtojai j
suprato ir visa sirdimi uzjaut.
Prasto, greituoju sukalto, giliai paprastas vezcias stumto karsto n nesimat. J be
ceremonij apzergs sdjo bernas ir ragino arkl. Visa to Severja nemat. Ji jo stati kaip
stulpas. Stacia isstovjo per misias baznycioje, stacia, kol uzkas kapuose, staci ten ir paliko
kiti isiskirstydami.
Is kap Rapolien nebegrzo namo. Dabar tik namiskiai m nerimauti, kur gi ji bt.
Bet kai kazkas paskelb j tiesiai nuo kap isjus Trosknus atlaid, visi nurimo ir net j
uzmirso.
Per vis savait nebuvo Rapoliens namie. Ir kai ji sugrzo, ji buvo nebe ta. Ji
nebebuvo sustingus kaip per laidotuves, bet ir nebe taip vikri ir greita kaip pirmiau. Ji,
niekam nieko nesakydama, pasim tas pacias nam ruosos Iunkcijas; dirbo rimtai,
netingdama, kaip paprastai dirbama, bet nebesoko nebebgo uz du tris. Ir visiems pasidar
aisku, cia ir cia jai reikia dabar padti. Merga nes malk, vandens, plov indus, stal,
Rapolien gi tik vir, stal nes, viralins dabojo.
Ir atsimain Geisiuose visas gyvenimas. Liovsi nuolatins barns. Gal ir buvo
Dovydienei noro, tik anoji smkla tvark ir neleido. Geisi namuose nuo siol niekas
nebeistar Dds karsinciaus vardo. Lyg jo n bti nebt buv.
Rapolien darb dirbo nebeskubdama. Ir mats, ji taip tycia daro. Ji tebuvo 40 met,
dar be trupucio tebebuvo pavydtinos sveikatos, kuri reisksi skaisci skruost raudonumu ir
puikia siaip jau oda; buvo tampri, plienin. Tai tik stebjais dabar pasidariusiu jos ltumu.
Sis Rapoliens ltumas tai buvo vienatin reakcija Geisiams ir kerstas. Nebetekus
vyro, nebelaik reikalinga bedirbti uz du. Nebenorjo dirbti n uz vien, nes Geisiai jai
nicnieko nemokjo, n sulzusio skatiko. Dirbo tik uz pavalgym. Net dengs is buvusiojo ir
vis dar neissemto savo kraicio.
Tik ji buvo gudusi savo viek darbu gaisinti. Juo ji zydjo sveikata, juo dirbo. Ir nors
kaip Dovydien j uz vyr krimto, ji vis buvo pilna gyvybs ir gulti jo kone patenkinta ta
diena.
Dabar ji nebeprivargdavo ir vis dlto lov jo pikta, daznai n poteri
nebekalbdama. Pikta ir kls. Jos bdas regimai gedo. Prajo vieni, ir antri metai. Ir...
TAS VIENAS NUSIRAMINIMAS
Darbsts ar tinginiai, sparts ar atlyz kaimo zmons dirba t pat sunk zems
kilojam darb. Dirba vienais raumenimis, ziri t vien pilk zemel, t pat asvienio
pasturgal. Uz tai gauna neriebiai ir nebaltai pavalgyti, pilkai neskaisciai apsidengti. Nors
pavalgyti lietuvis mgsta, kad ir nesidomauja, bet tik ko permetus; nors savo apdar
paskaistint mgina bent juosta ant kaklo ar raisteliu ant galvos, visa to nepasilgsta.
Uztat spdzi jis tikrai pasilgsta. Padirbs padirbs kelet dien ir ima neberimti;
pradeda lyg tingti, lyg nuobodziauti. Vienodumas jam pakyri, kaip ilgokai sdint ant vienos
slaunies ar ilgokai esant persikreipus vien son. Atsveria lietuv tik svent, kuri jam ne tik
atilsis Viepatyje, bet ir daugeriopas dziaugsmas. Tai svenci dienomis didziuls lietuvi
baznycios pilnos pilkos minios.
Skuba plusa zmonels is uz pusantros mylios baznyci. Plaukte plaukia svietelis
linksmas, judrus, greitas, visiskai nebe toks ltas ir aptings, kaip nam ruosoje ar lauk
darbe. Plaukia nuo pat ankstybojo ryto, daug laikiau, neg to reikia, kad suskubtumei ant vien
ar net ant abej misi.
Vieni atsiskubin mielai gieda ilg rozanci; kiti breliais rinkoje stoviniuoja
statikuoja be tikslo, o reikalu; kiti ergeliuojasi zuja uzeigose, vis nauj pazstam ir gimini
susilaukdami, tolimesnij pasiilg. Daug dziaugsmo, snek, pasibuciavim.
Sveikas, sveikas!
K beveiki?
tetul gi ar sveika?
Sutartinai siaudzia visi pasaliai, visos kamarls.
Ir susidaro tokia jauki atmosfera, kokios niekados nesti kad ir labai draugingai
sugyvenancioje seimynlje. Sirdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk glb, susispausk,
pasimieluok, pasibuciuok ar svavalingai pamgink j parminti. Fraternit

auksciausio laipsnio,
nes gryn sirdzi, be joki pasalini sumetim. Bet kuri mergel grazij, paci naujj savo
skarel dabar duot savo draugei parysti, bet kuris bernelis puskvort savo draugui pastatyt.
Jauku, drauginga Lietuvos baznytkaimiuose graziais sventaryciais.
Dd Mykolas ir siame ergelyje nedalyvauja. Jis neturi artim, su kuriais savo
dziaugsmais ir sielvartais galt dalytis. Jis jau beveik is eils isjs. Tiesa, kad vienodai
pakarpomi vyr uostai, vienoda vis eigastis, net vienodas vyr stovjimas ar sdjimas, o
moter gulomis ar sdomis klpjimas jam rodos lyg ir neatsimains, lyg jo eils, pries kelias
desimtis met buv ir teblik; taigi gal ir dds tie patys lik. Taciau, piga sumesti, tai jau
trecia karta ddmis virtusi sulig t paci nesimainanci tautos savum.
Vis dlto ir dd Mykolas geria t pat jaukumo or, ir jam taip pat gera, ak, kaip gera!
Gera jau tik isjus is nam pas Diev viesnag, gera grazioje kelionje, gera vos tik jus
miesciuk. O per vis geriausia didelje medinje su viskomis aplink vis nav, pilnoje
paveiksl ir piesini baznycioje.
Sparciai zmons renkasi. Eina, eina pro visas ketverias baznycios duris, kaip vanduo
plaukia. Klaupias lenkias lig zemei altoriui, Dievo sostui, sdas, stoja, limpa gurguol ar
gyvj kek it bits avilyje. Ir, rodos, kaip tos pat bits vasko, taip lietuvi minia neissunkt
is savs daug daug poteri, balsi balsi giedojim, kad negaut savo baznycioje mru
paliliuoti, silti ir prakaituoti.
Tai ir prakaituoja visa minia, tai ir gieda. Ne giesmes, ne dirbtinius liaupsinimo
zodzius, tik patys save, savo lygum ir rami kalneli lt patisum, grazi, rami Lietuvos
gamtos harmonij. ,,Pulkim ant keli, ,,Tegul bus pagarbintas, ,,Sventas, sventas, sventas,
,,O, Dieve Tve ir daugyb kit laikui tinkam visos lietuviskos, savos, savaip reiskia
lietuvio siel.
Ir zia gaudzia Dievo namas. Tarska varpeliai, harmoningai dzanksi signatr, kia ir
zmogaus balsu tai gieda, tai rauda virpa vargonai, mistiskai, nesuprantamai gieda kunigas,
blizga zvaks ir Brolijos zenklai...
Dd Mykolas sksta tame sutartiniame zesyje lyg laimingoje nirvanoje. Jis
nebejaucia pats savs skyrium. Jis besudaro vien krisl, vien las, kurie sudaro daug,
didzia Dievo majestotui isreiksti. Jam ir visa baznycia ne atskiras epizodas, tik tos pat zems
sklypas. Desinje juodas baras, lyg jo paties tik k suartas pdymas; tai vienaplauki vyr
galv. Kairje baltas baras, lyg tik k prazydusi ramuni pieva; tai moter baltagalvi. O
per vidur tuscia ezia, kurios nei vieni, nei antri neperzengia. Ir labai bt keista pamatyt
suartame pdyme baltuojanci ramunl.
Juoda, pilka, balta. Kaip stebtina viena tarp gamtos ir jos gyvi. Zemdirbius dirva ir
pieva taip pat stilizuoja, kaip viksrel lapas ir sakel, kuriuo minta, kur ilsis, kaip drugel
medzio ziev, kur jis nuo pries slepias. Viksrelio nebeatskirsi nuo nulzusios sakels,
drugelio nuo atsokusios zievels, pilko artojo nuo pilkos zemels ar aguonaziedzi grbjli
nuo lankos zied. Tas pats Dievas padarytojas. Tebnie gi garb ir liaupsinimas isvien
gamtos ir gyvi!
Ne taip vyksta ddienei Severjai.
Ji seniai ddien ir vis dar nra susidjusi su tuo briu kaimo ddieni, nasli ir
senmergli, kurioms baznycia gyvenimo alIa ir omega, pradzia ir galas.
Cia mano tvas, cia mano mocia, cia mano meil ir visa paguoda.
Ddien Severja, mirus vyrui, n baznycia nebepatenkinta. Tiesa, kad ji svent dien
palikta namie bt jautusis lyg keleivis, issodintas ne toje stotyje; tai padaryti niekam n
galv neparjo; ji, kaip ir kiti, skuba plusa kuo anksciausia Dievo namel, ir jai cia gera, kur
nebus buv gera. Vis dlto ji nesksta maldingumo nirvanoje, tik dairos, lyg kazin ko laukia ir
kit akis gaudo. Ak, kaip tai negrazu ir nedera, ypac baznycioje! Aiman, taip dar. Severja
nebesimeldzia, kaip pirma, ramiai, giliai, visa pasinerdama garbje ar prasyme. Jai kazin ko
viduje trksta, ir tuscia, ir salta. Ji, vos atjusi, jau laukia pabaigos.
Ag ir po visam. Svajonmis sisvajoj, susting zmons kliu virsta laukan pro tas pat
ketverias duris, knapsi per akmeninius spryskus, uzmirsdami kepurmis uzsidti. Vis dar be
nuovokos nuj lig pusei sventoriaus, cia teatsigauna, dedas kepures, blaivai apsidairo, ir
visai kinta j nuotaika.
Kaip pirma baznyci, taip dabar miniomis skuba zingsniuoja karcemas pries namo
grztant issigerti, pabaigti atgauti nusinuobodziavusi zems kyje sirdel. Spstis mrinje,
jankelinje, mausinje, grieztai visur. Ir cia, ir baznycioje nereikalaujama joki patogum.
Juo tirsciau, juo prasciau, juo drsiau. Lyg savo laidare su arkliais, kur nereikia joki
ceremonij.
Ir kas tai begali zinoti, ar priezodin jus karcem nesvarum nevalos rytieciai zydai
buvo sudar, ar pats lietuvi nevalyvumas zydus pritrauks, kaip mslo krva traukia vabalus.
Tiek, kad grieztai visas Lietuvos karcemas vald vieni patys zydai, ir n vienas krikscionis
negaljo karcemoje pabti, nors jas lank vieni patys krikscionys ir grieztai n vieno zydo.
Ir vl lietuvio ausyse zia gaudzia ta pati minia. Palei sinki ilg lentin stal
sustoj eili eils. Gyvumas veiduose, net paraud. Akys blizga, lpos praviros, nuolat
aukia:
Zyde, klausyk! Duoks man...
Visi laukimu pasvir sinkiaus link, kaip rugi baras, smarkiai paptus audros viesului.
Visi laukia pasilg, nekantrauja. Laukimo kenttoj minios ir nekantraus ilgesio rankos. Jos
visos susyk, kiek begalima ilgiau, issitiesusios zydes. Taip tik revoliucijos metu tesiek
kurstytojo dalijam proklamacij. Kumsci galai, lyg atakuojanci durtuvai, siekia grim
pilstytojas ir nirtusiai silo joms grivinas, auksinus, ketverges ir rublius.
Klausyk, zyde! Man pusbutel! man pusbutel!.. Leduvos, Kmynins... Alaus du...
visus eius!!!
Zinai paskubos darb. Zyds sinkuoja ligi alkni suslapusiom rankom. Degtin, alus
laistosi ant sinkiaus ir zemn; laistosi aslon benesant, laistosi bepilstant nesvarius, niekad
nemazgotus stiklelius. Garuoja begeriant. Rgstus ir gailus oras minsta su karciais bakno
dmais. Jie tirstais kamuoliais liliuoja lig zems, ir gurguols zmoni, susispietusi aplink
staliukus, rodos sesliai pragaruose, placiai mostaguoja rankomis.
Ir cia visi zmons palink, tik ne vien punkt, kur pilsto, bet kits kit. Im po
pirm burnel atsilos sveikinas:
Sveikas! sveikat!
Im po antr arciau viens kito. Im po treci pirma pasibuciuoja ir pasisako,
kaip kits kito es pasiilg. Im po daugiau, jau uzmirsta savo pasiilgimus, tik iesko, kas cia
tolimesnis pasnekinus, ne prieinant, tik is tolo, didesniu sauksmu. Taigi ir degtin padaro
Iraternit.
Ir zia karciamos, tarska buteliai ir stikleliai; klykauja zmons apsiblaus, sunkiai
blakstienas bepakeldami; dunda nieko nekaltas stalas, kur dideliu kumsciu tvoja girtas
drsuolis, pasiskelbdamas nieko pasaulyje nebijs, paciam urdninkui gals skelti aus!
Tabako dmai, spirito garai, zmoni kn iskvpuojamos gesuonies dujos veik visai
suters deguon, ir tamsiose kamarlse naItos ziburliai vos bespykso vilko akele. Is grynojo
oro js zmogus vos kvap atgauna; pabuv viduje lpsta, kad ir mazai gr. K jau besakyti
apie grjus, kurie, nuo pusryci dyki lik, per 3 valandas baznycioje apsilp, uzkandos, vis
kvort isgeriant, tegaudami toki duonos riekel, kurios vienam geram ksniui maza, jie
visi girti, sksta alkolio ir triuksmo pragare, nebezmoniskai rkaudami.
Nejaugi tai tie patys, kurie taip harmoningai ir svelniai is vis krtini pt sventsias
giesmes? Taip, tai tie patys.
Paciame gale karciamos didj stal ypac tirstai apgul vyrai, lyg bits pereksls kor.
Visi turi bendr sispitrjimo punkt, visi jam kalba vienan balsan.
Geisien, a Geisien! Klausyk, k as tau pasakysiu!..
Geisien, mes visi uz tave!..
Tokia grazi moterisk, tokia stipra... tiesiog gelezin... pus nam valdai, ir nieko
tau neduoda... K tau deda, baznycion einant?
Nei ksnelio msos! Nei kruopels sviesto! spiegia moteriskas balsas.
Tokia grazi moterisk, tokia stipra... tiesiog gelezin... kartoja girtas balsas,
rankom ieskodamas kaimyns rank pabuciuoti...
Apygirt moterisk sugraudinta, verkia ir sniurkstauja. Pagaliau jai darosi bloga ne
tiek nuo isgerto, kiek nuo tvaiko. Prasos isleisti is uzu stalo, bet visi pasoksta lyg susitar
urmu lydti, nes visiems pakeliui...
Rapolien karcemoje? O kuri gi nelaboji j ten nunes? Ji ir pati nemokt pasakyti,
kuri minios srov pagavo j pasventoryje bestovint, ir ji, kaip skiedrel ups vilnyje,
nuliliavo ten, kur visos tkms galas. Minios nuotaika j atnes baznycion, minios pas
nunes ir karcemon. Vienas prakalbino praeidamas, kitas, ir ji buvo j.
Iki siol ddien Severja beveik nebuvo patyrusi, koki vyr esama ger. Mykoliuko ji
nebeskait: jis buvo lyg tas angelas, kur vaikai sapne mato. Iki siol ji tezinojo, koki bjauri
esama moter. Kai ji riejosi su Dovydiene, ne tik namiegai, viso sodziaus vyrai buvo
neutrals, ar tycia apsimet negird, kas cia darosi. Toks jau lietuvi bdas: kai du vaidijasi,
nors uzsimustinai musasi, trecias bga salin, kad jam is abiej neklit arba, vienam negyvam
likus, kad liudytoju nereikt bti. Pagaliau Severja ir nesidomjo, kam svietas savo sirdyje
pritaria, jai ar Dovydienei: jai svietas tebuvo ji pati ir vyras, dl kuri bvio reikjo kovoti.
O cia, zirk, jai pritariama, ji uzstojama.
Ir Geisienei pasidar neapsakomai gera. Pirm kart jai pasilaidavo tai, k ji tampriai
uzrisusi laik uzuita siela. Lyg garas, katile suspaustas, mai kilsterjo nepasitikjimo
vok ir svirkst garavo visas puses. Pirmiausia ji prapliupo asaromis, paskui nedrsia
aimana ne dl to, kas buvo, tik neva dl to, kas yra, btent kad ji, visi zino, kaip dirbanti, o
Dovydai jai nicnieko neduod, nei ksnelio msos, nei kruopels sviesto, iseina net nevalgiusi
baznyci; apie paskyrim karvs milztis k ir besakyti. Ji, bdama mergos vietoje, n t
keli jos algos rubli negaunanti ir tebesidengianti is savo kraicio.
Cia jai pasidar neapsakomai sleikstu: ji gryn ir skaudzi teisyb pirm kart per
vis savo amzi mais melo. Vyrui mirus, ,,nevalgius baznyci, destis ss. Sakramentus,
bjo labai retai, gal tik bent dukart per metus. Bet vienkart prairus teisybs maiseliui, turjo
ir daugiau byrti melo ar bent perdjim.
Kas gi sodziuje nezinojo ddieni buities, jog joms niekas nieko nemoka ir tepalaiko
joms gyvybs, kad galt kaip asvienis dirbti. Nereikjo daug aiskinim, kad visi didj stal
apsd vyrai karsciau bt jai pritar, neg to is tikrj reikjo. Taip ir tapo Rapolien centrine
Iigra uz karcemos stalo.
Lietuviai karceminink mgsta, vis dlto savo dukters uz jo neleidzia, sako priezodis.
Mrin zte z, ir, rods, visiems ten buvo gera, kaip pas dd viesnagje. Vis dlto visi
artimieji didziajam stalui labai nustebo ir per negraziai pasizvairavo Rapolien. Neprajo n
desimts minuci, o jau miestelyje kuzdjo isvaziuojantieji:
Geisi Rapolien gerianti uz didziojo stalo...
Pasnibzdos pirmj, zinoma, pasiek Dovydien, ir ji, nei gyva, nei mirusi, lauk
marcios pareinant. Ji netruko, tik parjusi n valgyt njo, bet staciai savo kltel pogulio
gult, kaip visados dar, kai jai rbai nuguldavo pecius.
Grusi... tar Dovydien vyrui visa nusigandusi.
Girta! Te tau...
Pliauksteljo rankom Dovydas, ir taip abudu nusigando, lyg nuodininkui jus j
namus. Ryt nebepagorjosi n zvilgtelti marci. Severja taip pat. Visi norjo issibarti,
savo sirdyje pyko, ir vis dlto gda uzsmaug jiems gerkles. Argi kalbama balsiai apie
slaptsias jeibes, nors gerai zinoma? Pasikartojo tai antr ir tret kart. Ddien nebesislp,
pogulio nebjo, tik pavalgius sodzi, kur jaunimas zia. Sdjo lovoje su vyresniosiomis
moterimis, balsiai juoks, pritardama bernaici negraziam slimui ir neva juokais pati jo
sokt, kai kas silinksmins ,,ts j sok. Bt ir labai sokus, kad bt mokjusi naujj
soki, tik ji temokjo suktinio, o jaunesnieji juoba mgo kratytinius.
Rapolien, nebent baigdama senti, siuto, ir visiems Geisi namams pasidar nebegera,
nebejauku, lyg aitvarui sigyvenus; zinai, jis dazniau isnesioja, kaip prinesioja.
Taip ir buvo.
Pries vien sventadien m ir prazuvo Dovydams vienas vidutinis pinigas. Per
vis.savo amzi Dovydai neatmin, kad kas bt jiems prazuv, ir jie tiesiog ismanyti
neisman, kad galima bt kas nors is nam paslapciomis imti. Kas vagia, tas plsia, ne
patiktus daiktus imlioja. Ne, cia ne vagies darbas! Ir abiem kartu smilkteljo mintis tai ne
kas kitas, kaip tik marti. Ir drauge smilkteljo, kokiuo sumetimu ji bt tai padariusi. Juodu
lyg krimsteljo szin.
Ag mes jai niekados nesame dav n sulzusio dvylekio saviems jos reikalams.
Kai negr, n nereikjo. Kai pradjo...
Ir nusigando. Pradzia ne galas. Bus ir daugiau ,,reikal... Gailjo pinigo, k ir
besakyti: jis ne kelyje rastas. Ir m Dovydai aimanoti, kas cia bus pagrobs j ,,bumask.
Aimanojo, skunds kas miel dienel, taciau n nezvilgterdami sdinci prie stalo marci.
Ir tasai dirbtins j nezirjimas kuo geriausiai j tikino seimininkus aiskiai numanant, nebe
tariant, ji tai bsianti padariusi. Ir taip pat dirbtinai nebekl aki nuo savo saukto.
Sitas tyljimas buvo daug sunkesnis uz smarkiaus pjovim. Imt prikaisioti,
ismetinti, imtumei zmogus teisintis, meluoti, pykti ir bartis. Visgi nors pats tuo
uzsitrenktumei, kad ir kit netikindamas. Dabar teko paciam sau vienam bti neveidmainiu
teisju. Ir Dovydai bt senai vanago nagus uzriet puol ,,vagilk, kad maziau bt tikri
buv j esant. O kai ims ir prisipazins? Kaip tada beisdildysi sirdyje paniek ir bail, jog
namuose atsirado nebetikras zmogus? Smala nematai ir tos desimties: visgi dar nra tikrumo
ir teiss paniekinti t zmogyst, kuri tiek met riejo ir pjov nesigaildamu, vis dlto
negaljo jos negerbti uz simteriopus gerus jos savumus. Bepiga buvo rietis, kai jautei, jog
riejamoji turi teiss ir medziagos atsirieti. Dabar marti sdi, kaip zem pardavusi. Matyt, n
ksnelis jai nebelenda. Zirk, uzpulta ims ir nesigins. K tada bedarysi?
Ak, tegu j devynios t tyl!..
Desimtin atsirado toje pat vietoje. Ir kaip niekas nezinojo, kas j buvo pams, taip
niekas nezinojo, ir kas atidjo. Ir nesiteiravo. Tik ddiens Severjos nuo to laiko niekas
nebemat miestelio karcemoje, n kaimo linksmynje: ji mai ir jau galutinai pavirto tokia
pat ddiene, kaip Mykoliukas dde, kininko asvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujanciu,
vien Diev bepazstanciu, su Juo beintimaujanciu.