Andrzej Sapkowski

RAGANIUS
ROMANAI I lenk kalbos vert VIDAS MORKNAS R A S A LIAUGAUDAIT E V A L D A S LIUTKEVIIUS

Serija "J.R.R.Tolkieno mokiniai", 2 tomas Serija kurta 2005 m.

Andrzej Sapkowski OSTATNIE ZYCZENIE MIECZ PRZEZNACZENIA Warszawa, superNOWA, 1992

U D K 884-3 .Sa-189

ISBN 9986-97-112-8 Copyright 1992,1993 by Andrzej Sapkowski Cover art copyright 2001 by Stephen Y o u l l Vertimas lietuvi kalb, leidykla "Eridanas", 2005

TURINYS
PASKUTINIS
PROTO BALSAS 1 RAGANIUS PROTO BALSAS 2 LAKELIS TEISYBS PROTO BALSAS 3 MAESNIS B L O G I S PROTO BALSAS 4 KAINOS KLAUSIMAS PROTO BALSAS 5 P A S A U L I O PAKRATYS PROTO BALSAS 6 PASKUTINIS N O R A S PROTO BALSAS 7 '

NORAS
9 10 32 37 59 63 92 96 124 129 159 164 204

LIKIMO KALAVIJAS
GALIMYBI RIBA L E D O KRISLAS AMINOJI U G N I S TRUPUTIS P A S I A U K O J I M O LIKIMO KALAVIJAS KAKAS D A U G I A U 213 266 295 331 373 418

PASKUTINIS NORAS

P R O T O BALSAS

Ji atjo paryiais. slydo v i d u n be galo atsargiai, tyliai, eng be garselio, it vaidulas, it mkla plauk per kambar, tik protarpiais suiugddavo japana*. Bet kaip tik tas menkutis, vos girdimas lamesys ir paadino ragani, o gal tik ipl i pusiaumigos, kurioje jis spavosi, tarytum pakibs ramios jros gelmje tarp dugno ir paviriaus, apsuptas vos vos'siruojani vandenoli sruogeli. Jis nesujudjo, net nevirpteljo. Mergina prislydo, nusimet japan, ltai, dvejodama, sulenktu keliu atsirm lovos krat. Jis stebjo j pro nuleistas blakstienas, vis dar neisiduodamas, kad nemiega. M e r g i n a at sargiai siropt guol, aperg j ir apglb launimis. Pasirmusi ities tomis rankomis, velniai paliet jo veid plaukais - ie dvelk ramunmis. Rytingai ir tarsi nekantraudama ji pasilenk, speneliu prisiliet jo voko, skruosto, lp. Jis nusiypsojo ir labai ltai, atsargiai, velniai sum j u rank. Ji atsities ir isilaisvino - spindulinga, vytinti, kone akinanti prieaurio miglelje. Jis sujudjo, bet ji, rytingai prispaudusi abi rankas, j sulaik, lengvais, bet atkakliais laun judesiais tarsi pareikalavo atsiliep ti. Atsiliep. Dabar ji jau nebeatstm jo rank, atkragino galv, kreste ljo plaukus. Jos oda buvo vsi ir nuostabiai glotni. A k y s , kurias jis si irjo v e i d u i priartjus, buvo didels ir tamsios tartum undins. Sibuoklis nuskendo ramuni jroje, k u r i neramiai sujudo ir suo.

* Berankoviai kailiniai.

RAGANIUS

I Vliau kalbta, kad tas mogus atjo i iaurs, nuo Virvinink vart. ingsniavo psias, apkraut arkl vedsi u apynasrio. Vlyv popiet virvi sukj ir balni kromeliai jau buvo udaryti, gatvel itutjusi. Bu vo ilta, o tas mogus vilkjo juod apsiaust. N o r i nenori atkreipsi d mes. Jis sustojo prieais smukl "Senasis Pragaras", kiek pastovjo, pasi klaus klegani bals. Smukl, kaip prasta tokiu metu, buvo sausakim a. Nepastamasis "Senj Pragar" neujo. Nusived arkl toliau. U keli ingsni buvo kita, maesn, smukl - " P o L a p i n u " . Ji buvo pustu t. Prasta lov lydjo i smukl. Smuklininkas itrauk galv i raugint agurk statins ir nudelb atjn vilgsniu. Svetimalis, vis dar su apsiaustu, nejuddamas stypsojo prie pertvaros, tyljo. - Ko? - Alaus, - atsak nepastamasis. Balsas buvo nemalonus. Smuklininkas nusiluost rankas drobels prikyt ir prileido molin bokal. Sis buvo skils. Nepastamasis, nors dar nesenas, buvo beveik visikai prails. Po apsiaustu vilkjo nutrint odin palaidin, suvarstomu k a k l u ir rankov mis. K a i nusimet apsiaust, paaikjo, kad u nugaros prie diro jam ka bo kalavijas. N i e k o ia keisto, V i z i m e mane kiekvienas turjo ginkl, bet niekas nesineiojo kalavijo u nugaros, l y g kokio lanko ar strlins. Nepastamasis nesdo prie stalo, tarp negausi lankytoj, liko stovti ties pertvara ir veriamai dbsojo smuklinink. Sribteljo i bokalo. - Kambario nakvynei iekau. - Nr, - burbteljo smuklininkas, smeigs akis sveio batus, sudul kjusius ir purvinus. - "Senajame Pragare" klauskite. - C i a noriau. - Nr, - smuklininkas pagaliau atpaino nepastamojo akcent. Rivas. - Umoksiu, - tyliai, l y g neutikrintai, itar svetimalis. tai ia ir prasidjo ta nemaloni istorija. Raupsuotas ilgis, kuris r kanu vilgsniu sistebeilijo svetimal, vos iam pasirodius, atsistojo ir

atirgliojo prie pertvaros. Du jo drauguiai atsek i paskos ir sustojo per kokius du ingsnius u nugaros. - Nr vietos, l i u r b i , Rivijos valkata, - sukrank raupsuotasis, mane usirioglindamas ant nepastamojo. - N e r e i k ia, V i z i m e , mums toki kaip tu. ia padorus miestas! Nepastamasis atstm bokal. Pairjo smuklinink, bet tas jo vilgsnio veng. N e i jam rpjo riv ginti, nei k. Kas gali tuos rivus mg ti? - V i s i rivai - niekdariai, - toliau marmjo raupsuotasis, trenkiantis alu m i , esnakais ir pykiu. - G i r d i , k sakau, varnala? - N e g i r d i . Mlo ausis prisikims, - atsiliep vienas i t dviej u nugaros, o kitas prapliupo kvatoti. - Usimokk ir nedinkis! - sukriok raupsaveidis*. Nepastamasis tik dabar j pavelg. - Al igersiu. - Padsim tau, - sunypt ilgis. Imu r i v u i bokal, tuo pat metu viena ranka griebdamas u peties, o kita sikibdamas dir, striai juo siant svetimalio krtin. Vienas i an dviej usimojo iebti. Nepas tamasis staigiai apsisuko, ir raupsuotasis susverdjo. Suvilp i makt traukiamas kalavijas, blyksteljo ibint viesoje. K i l o smyis. Riksmas. Kakuris i svei paknopstom puol prie dur. Triukmingai n u g r i u v o krslas, suerkjo grindis moliniai indai. Smuklininkas - jo lpos tirtjo - spoksojo bjauriai sudarkyt raupsuotojo veid, ilgis, pirtais sikibs pertvaros briaunos, pamau smuko, ltai dingo i aki, tarytum sksda mas. A n i e d u tysojo ant grind. Vienas nejudjo, kitas raitsi ir trkiojo spariai plintaniame tamsiame klane. Ore virpjo laibas, isterikas mo ters klyksmas, grte griantis ausis. Smuklinink m tsyti, jis kvp oro ir apsivm. Nepastamasis atsitrauk prie sienos. Gunkteljs, susitelks, budrus. Kalavij laik abiem rankomis ir jo smaigaliu vediojo ore. Niekas n ne krusteljo. Siaubas it altas purvas padeng veidus, sukaust snarius, u kimo gerkles. smukl trinksdami ir bilddami sugriuvo sargybiniai, trise. Matyt, trynsi kur nors netoliese. Turjo nusiiup dirais apvyniotas lazdas, bet kai ivydo lavonus, susyk griebsi kard. Rivas nugara atsirm sien, kairija ranka i u aulo isitrauk durkl. - it mesk! - drebaniu balsu rikteljo vienas sargybini. - Mesk, galvaudy! Eisi su mumis! Kitas paspyr krsl, trukdant prieiti prie rivo i ono. - M e n k e , lk moni aukti! - paragino jis treij, kuris mindikavo ariau dur. - Nereikia, - atsiliep nepastamasis, nuleisdamas kard. - Pats eisiu. - Eisi eisi, kals ipera, bet tik supaniotas! - ubliov anas drebaniu balsu. - Mesk kard, o tai perskelsiu makaul!

Rivas isities. Pasibruko gelet po kairija paastimi, o dein rank kilsteljo ir, itiess sargybinius, staigiai nubr ore kakok sudting enkl. Blyksteljo dygliai, kuri gausiai buvo prisagstyta ant ilg, net i k i alkni, odins palaidins rankogali. Sargybiniai, dangstydamiesi veidus dilbiais, akimoju atsitrauk. Ka kuris i svei paoko, kitas puol prie dur. Moteris vl sukliko, iurpiai, veriamai. - Pats eisiu, - pakartojo nepastamasis skambiu metaliniu balsu. - O js, v i s i trys, kulniuosite priekyje. Palydsite mane pas miesto valdytoj. K e l i o neinau. - inoma, pone, - sulemeno sargybinis nuleids galv. Nedrsiai dai rydamasis patrauk prie dur. K i t i du atatupsti nuklupinjo jam i pas kos. Nepastamasis, sibruks kalavij maktis, o durkl - u aulo, ijo paskui juos. Jam engiant pro sveius, ie suskato dangstytis veidus palai dini skvernais. II Veleradas, V i z i m o valdytojas, susimsts pasigrem smakr. N e b u vo jis nei prietaringas, nei bailys, bet nediugino jo proga l i k t i akis ak su baltagalviu. Pagaliau ryosi. - Ieikite, - paliep sargybiniams. - O tu ssk. N e , ne ia. A n a v a ten, toliau, prayiau. Nepastamasis atsisdo. Nebeturjo nei kardo, nei juodojo apsiausto. - Klausau, - itar Veleradas, aisdamas ant stalo guliniu sunkiu vz d u . - A Veleradas, V i z i m o miesto valdytojas. K nori man pasakyti, ma loningasis galvaudy, prie tpdamas poemius? Trys nuudyti, pasik sinimas ukerti, neblogai, visai neblogai. U tokius darbelius ia, V i z i m e , ant kuolo sodiname. Bet a teisingas, p i r m i a u iklausysiu tave. Kalbk. Rivas atsiseg palaidin ir isitrauk baltos oio odos ritinl. - Kabinate krykelse, smuklse, - tyliai pasak. - Ar ia parayta tei syb? - A, - numyk Veleradas, velgdamas odoje idegintas runas. - Tai mat kokie reikalai. K a i p a i karto nesusiprotjau. Tataigi k a d teisyb, kuo teisingiausia. it ir paraas: Foltestas, karalius, Temerijos, Pontaro ir Mahakamo valdovas. Vadinasi, teisyb. Bet skelbimas skelbimu, o statymas yra statymas. C i a , V i z i m e , a iriu statymo ir tvarkos! moni u d y t i neleisiu! Supratai? Rivas linkteljimu parod suprats. Veleradas piktai sunirpt. - Raganiaus enkl turi? Nepastamasis vl bruko rank uantin ir im apskrit medalion ant sidabro grandinls. A n t medaliono buvo pavaizduota v i l k o galva i ieptomis iltimis.

- Ar kok vard turi? G a l i sakyti bet kok, ne i smalsumo klausiu, o tik kad bt lengviau nektis. - Esu Geraltas. - Tegul bus Geraltas. K i e k suprantu i tarsenos, esi i Rivijos? - I Rivijos. - Tataigi. Z i n a i k, Geraltai? Dl ito, - Veleradas delnu trinkteljo per skelbim, - dl ito tu apsiramink. ia rimtas reikalas. Daugelis jau mgi no. Tai ne tas pat, k por dykaduoni pakloti. - inau. Tai mano amatas, valdytojau. ia parayta: atlygis - trys tkstaniai oren. - Trys tkstaniai, - Veleradas papt lpas. - Ir karalait monas, kaip mons kad neka, nors maloningasis Foltestas to neprira. - Karalait mans nedomina, - ramiai pasak Geraltas. Sdjo nejud damas, rankas susidjs ant keli. - Parayta: trys tkstaniai. - Tai bent laikai ujo, - atsidsjo miesto valdytojas. - Tai bent dini laikai! Dar prie dvideimt met n girtas nebtum pagalvojs, kad bus tokia profesija. Raganiai! Klajojantys basilisk mediotojai! Ikvieiami sli bin ir atgijusi skenduoli tramdytojai! Geraltai, ar tavo gildija al gerti leidia? - Aiku. Veleradas suplojo delnais. - A l a u s ! - kteljo. - O tu, Geraltai, ssk ariau. K a j a u ten. A l u s buvo altas, su puta. - dini laikai ujo, - bambjo Veleradas, siurbiodamas i bokalo. Kokios tik bjaurasties neprisiveis. Mahakame, kalnuose, vaikolaki net knibda. Mikuose kadaise tik v i l k a i kauk, o dabar kas darosi: vampyrai, visokie nakvios, kur spjausi, pataikysi vilkolak ar kit kok lyktyn. Kaimuose undins ir verksns vaikus grobia imtais. Ligos, anksiau ne girdtos neregtos, plinta taip, kad plaukai iauiasi. Ir dar e! - pastm odos ritinl. - Nr ko stebtis, Geraltai, kad js paslaug tokia didiul paklausa. - Tai karaliaus skelbimas, valdytojau, - Geraltas pakl galv. - G a l i note smulkmenas? Veleradas atsilo, pirtus sunr ant p i l v o . - Sakai, smulkmenas? O g i inau. Nepasakyiau, k a d i pirm lp, bet - i patikim altini. - Kaip tik to man ir reikia. - Usispyrei, ir gana. K a i p nori. Klausyk. - Veleradas gurkteljo alaus ir prabilo jau tyliau. - Ms maloningasis Foltestas dar tais laikais, kai b u vo karalaitis, o vald senasis Medelas, jo tvas, demonstravo mums, k sugeba, o sugebjo jis daug k. Manme, su amiumi praeis. K u r tau: Foltestas, vos karnuotas, tuojau po senojo karaliaus mirties, pranoko pats save. V i s i net isiiojo. odiu, utais jis vaik savo tikrai seseriai A d a i . A d a buvo jaunesn, jiedu vis kartu laikydavosi, bet niekas nieko netar,

nebent karalien... odiu, pastebjome, kad A d a jau su tokiu it p i l v u k u , o Foltestas apie sutuoktuves praneko. Su seserim, sivaizduoji, Geral tai? Padtis kaito velnikai, mat kaip tik dar V i z i m i r a s i Naujamiesio suman u Foltesto savj Dalk ileisti, auklius atsiunt - karali reikjo u rank ir koj laikyti, kad nubgs pasiuntini neiplst. Ilaikme ir gerai, mat eistas V i z i m i r a s bt v i d u r i u s i ms ipurts. Tada su A d o s , k u r i broliuk paveik, pagalba pavyko unyt nuo skubot tuoktu vi atkalbti. O jau paskui A d a numatytu l a i k u , kaipgi kitaip, pagimd. O dabar klausykis, mat ia viskas tik prasideda. Tai, kas gim, nedaugelis temat, bet viena pribuvja ioko pro bokto lang ir usimu, o kitai pasimai protas, po iai dienai tebra kaip apdujusi. Tad manau, kad benkartlis nebuvo itin dailus. Mergyt ta. Po teisybei, susyk ir pasimir, dingojasi man, kad niekas nepasiskubino uriti bambagysls. A d a , savo laimei, g i m d y m o nepakl. O paskui, brolyti, Foltestas eilin syk sukvai liojo. T benkartl reikjo isyk sudeginti arba, k a inau, gal ukasti kur, kokioje dykynje, o ne sarkofage slpti rm poemiuose. - Per vlu dabar samprotauti, - atsiliep Geraltas. - iaip ar taip, reik jo isikviesti kur nors i iniuoni. - T u r i galvoj tuos apsukruolius su vaigdelmis ant kepuri? K a i p g i , sulk j gal deimt, tik jau vliau, kuomet paaikjo, kas tame sarkofage guli. Ir kas naktimis i jo ilenda. O landioti pradjo ne ikart, oi ne. Sep tynerius metus po laidotuvi gyvenome ramiai. Tik mai vien nakt, b u vo tsyk pilnatis, rmai pratrko riksmais, klyksmais - tai bent kilo su maitis! K daug nekti, pats imanai ir skelbim it perskaitei. Kdiklis karste pagjo, ir neprastai pagjo, o dantys uaugo tokie, kad ohoho. odiu, stryga. Gaila, kad nematei lavon. K a i p a k a d maiau. T i k r a i btum Vizim plaiu lankstu apjs. Geraltas tyljo. - Tuomet, - ts Veleradas, - kaip sakiau, Foltestas sukviet vis mini burtinink. Rkavo jie, kavo, mane puol vienas kit tvatyti tomis savo lazdomis, kurias tamposi, matyt, nuo un atsimuti, jei kas upjudo. O pjudo, manau, nuolatos. Atsipraau, Geraltai, gal tavo nuomon apie bur tininkus kitokia, turbt kitokia, turint galvoje tavo profesij, bet mano i m a n y m u jie tikri dykaduoniai ir m u l k i a i . Jumis, raganiais, mons labiau pasitiki. Bent jau esate, kaip ia geriau isireikus, konkretesni. Geraltas tik ypteljo. - Bet nekkim apie reikalus. - Valdytojas umet ak sot, listeljo alaus sau ir r i v u i . - K a i kurie burtinink patarimai atrod visai nekvaili. Vienas sil suplekinti stryg su visais rmais ir sarkofagu, kitas ragino kastuvu nukirsti jai galv, dar k i t i laiksi nuomons, kad reikia jai vai rias kno vietas privaryti drebulini kuoliuk, aiku, dien, kai nelaboji miega karste, nusikamavusi po naktini pramog. Deja, vienas klounas smaila kepuraite ant pliko kiauo, kuprotas atsiskyrlis, prisigalvojo, neva tai es burtai, neva galima atkerti, ir stryga vl atvirsianti Foltesto dukre-

le, dailia kaip paveiksliukas. Reikia tik ibti kriptoje per nakt, ir po vis kam. Taigi sivaizduok sau, Geraltai, koks pusgalvis, m ir nujo nakiai rmus. N e s u n k u atspti, nedaug i jo liko, gal tik kepurait ir lazda. Bet prie Foltesto ta mintis prikibo kaip varnala uniui prie uodegos. Udrau d bet kokius mginimus stryg umuti, o i vis alies ukampi susi kviet arlatanus, k a d tik tie atkert baidykl karalait. Tai bent k o m panija susirinko! Kakokios susisukusios bobos, kakokie lubiai, brolyti, utlti, nors verk. Ir kad pasius kerti, daugiausia prie dubens ir bokalo. Aiku, kai kuriuos Foltestas ar taryba mitriai demaskavo, por net pakor ant statini tvoros, bet per maai, per maai. A juos visus biau p a diovs ant sausos akos. Turbt n nereikia p r i d u r t i , k a d stryga tuo tar pu vis k nors susdavo, o tie apgavikai ir j ukeikimai jai buvo nei gal voj, nei uodegoj. Savaime suprantama ir tai, k a d Foltestas rmuose jau nebegyveno. Niekas ten nebegyveno. Veleradas atsikvp, nugr alaus. Raganius tyljo. - Ir tsiasi itaip, Geraltai, eerius metus, mat gim tai madaug prie keturiolika. Turjom per t laik ir kitoki rpesi, mat susivaidijom su V i z i m i r u i Naujamiesio, bet kivir prieastys buvo rimtos ir pateisina mos: nesutarme dl sien, o ne dl koki nors ten dukter ar vedybini giminysi. Foltestas, tarp kitko, puse lp jau paneka apie vedybas ir bent apiri i kaimynini karalysi atsistus portretus, kuriuos anks iau susyk mesdavo ivietn. Bet kartkartmis j vl apninka ta manija, vl siuntinja ygnus iekoti nauj burtinink. Ir atlyg paadjo, tris tks tanius, dl kuri vl sulk pakvailiai, klajojantys riteriai, prisistat net piemenukas, visoje apylinkje inomas kvailelis, tegul ilsisi ramybje. O strygai kas. Kartkartm vis ima ir paskerdia k nors. G a l i m a ir prasti. I t didiavyri, mginani j atkerti, bent tiek naudos, k a d bestija ten pat, rmuose, prisiryja ir kitur nesibasto. O Foltestas pasistat naujus r mus, visai dailius. - Per eerius metus, - praneko Geraltas, - per eerius metus niekas nesutvark to reikalo? - Tataigi k a d ne. - Veleradas dmiai pavelg ragani. - M a t reikalas ir yra nesutvarkomas, teks su tuo susitaikyti. T u r i u galvoj Foltest, ms maloningj ir mylim valdov, kuris krykelse vis dar kabina tokius skelbimus. T i k k a d norinij l y g ir sumajo. Tiesa, neseniai atsibast vienas, bet tuos tris tkstanius pageidavo btinai gauti i anksto. Tai mes j kiome mai ir - eeran. - Gudruoli netrksta. - Tikrai netrksta. Y r a net per daug, - pritar miesto valdytojas, nenu leisdamas aki nuo raganiaus. - Todl, k a i eisi rmus, nesigviek aukso i anksto. Jei i viso eisi. - Eisiu. - Tataigi tavo reikalas. Bet mano patarim atmink. O jei jau praneko me apie atlyg, tai pastaruoju metu usimenama ir apie kit jo pus, m i -

njau tau. Karalait monas. Neinau, kas sugalvojo, bet jeigu stryga tik rai atrodo taip, kaip pasakojama, tuomet poktas i ties nirus. O g i vis tiek netrko pusproi, kurie skuoste atskuod rmus, vos pasklido i nia, kad galima susigiminiuoti su karaliumi. Jei konkreiau, buvo du bat siuvio pameistriai. Kodl batsiuviai tokie k v a i l i , Geraltai? - Neinau. O kaip raganiai, valdytojau? Ar band? - Buvo keli, o kaipgi. Igird, kad stryg reikia atkerti, o ne umuti, daniausiai patraukdavo peiais ir ivykdavo. tai dl ko, Geraltai, taip i augo mano pagarba raganiams. Paskui atkeliavo dar vienas, u tave jau nesnis buvo, vardo neatmenu, jei tik ivis j pasisak. itas band. - Ir k? - Tolokai its jo arnas dantingoji karalait. Per pus vio i lanko. Geraltas palingavo galv. - Viskas? - Buvo dar vienas. Veleradas valandl patyljo. Raganius jo neskubino. - Tataigi, - galiausiai itar valdytojas. - B u v o dar vienas. I pradi, kai Foltestas pagrasino kartuvmis, jei umuis ar suluoinsis karalait, jis tik nusijuok ir m krautis mant. Bet paskui... Veleradas vl praneko t y l i a i , beveik panibdomis, pasilenks per stal. - Paskui apsim. Matai, Geraltai, yra ia, V i z i m e , netgi auktuose po stuose, vienas kitas protingas mogus, kuriems tas reikalas jau gerokai griso. Sklinda gandai, kad tie mons ragani patyliukais kalbjo nesiterlioti su jokiais ritualais ir kerais, stryg paprasiausiai nudti, o karaliui pasakyti, k a d burtai nesuveik, k a d dukrel nukrito nuo laipt, bet pa brti, kad taip nutiko, jam dirbant savo darb. Karalius, aiku, supyksis, bet baigsis tik tuo, kad nesumoksis atlygio n oreno. elmis raganius tai atr, kad u dyk galime ir patys strygas medioti. Kas liko daryti... Sumtme pinigus, pasiderjome... Tik kad nieko i to neijo. Geraltas kilsteljo antakius. - Sakau, nieko, - tar Veleradas. - Raganius i karto, pai pirm nak t, rmus nenorjo eiti. Landiojo visur, tykino, sukiojosi po apylinkes. Galiausiai, taip mons neka, pamat stryg, turbt pramogaujani, mat ta bestija iaip sau, tik koj pamanktinti, i kriptos nelenda. Taigi pa mat ir t pai nakt kulnus parait. Net neatsisveikino. Geraltas vos vos perkreip lpas, matyt, tai buvo ypsena. - Tie protingi mons, - prabilo, - surinktus pinigus veikiausiai tebe turi? Raganiai i anksto atlygio neima. - Tataigi, - atsak Veleradas, - veikiausiai tebeturi. - Ar nesklinda gandai, kiek j yra? Veleradas isiiep. - V i e n i sako, atuoni imtai... Geraltas pakraip galv. - K i t i , - sumurmjo miesto valdytojas, - neka apie tkstant.

- N e d a u g , ypa jei prisiminsime, kad gandai visada visk ipuia. K a ralius juk silo tris tkstanius. - Nepamirk dar ir nuotakos, - nusiaip Veleradas. - A p i e k mes ia nekame? Juk aiku, k a d t trij tkstani negausi. - I k u r jau taip aiku? Veleradas delnu trinkteljo stalvir. - Geraltai, negadink mano nuomons apie raganius! Tai tsiasi jau e erius metus su uodegle! Stryga kasmet sudoroja bene pusimt moni, tiesa, dabar jau maiau, mat v i s i rm vengia. , brolyti, burtais a t i k i u ; daugel esu regjs, tad, aikus dalykas, i k i tam tikros ribos, t i k i u ir mag bei ragani sugebjimais. Bet tas atkerjimas - nesmon, kuproto, snar gliuoto dduls, kuris pakvaio, atsiskyrlio duon krimsdamas, prama nas, ir niekas juo netiki. Niekas, iskyrus Foltest. N e , Geraltai! A d a pa gimd stryg dl to, kad myljosi su savo broliu, teisyb yra tokia, ir jokie burtai ia nepads. Stryga da mones, tam ji ir stryga, ir j reikia nugala byti, tiesiog nugalabyti. Tik paklausyk, prie por met kaimieiai i ka kokios skyls prie Mahakamo, slibinas j avis rydavo, susibr, negyvai udau j rungais ir neman, kad yra kuo girtis. O mes ia, V i z i m e , lau kiame stebuklo ir per kiekvien pilnat sklendes uauname arba riame nusikaltlius prie stulpo prieais rmus, tikdamiesi, kad bestija prisiris ir gr karst. - Neblogas bdas, - ypteljo raganius. - Ar nusikalstamumas suma jo? - N per plauk. - K a i p nueiti rmus, tuos naujuosius? - Pats tave palydsiu. O kaip dl proting moni pasilymo? - Valdytojau, k a m skubti? Juk man dirbant, strygai i tikrj gali kas n u t i k t i , nesvarbu, kokie bt mano ketinimai. Tada protingiems monms reikt pagalvoti, kaip apginti mane nuo karaliaus pykio, ir paruoti tuos pusantro tkstanio oren, apie kuriuos lieuviai mala. - M a l a apie tkstant. - N e , pone Veleradai, - grietai tar raganius. - Tas, k u r i a m silte tkstant, spruko, vos pamats stryg, n nebands kelti kainos. Vadinasi, kad r i z i k a verta daugiau nei tkstanio. Galbt daugiau ir nei pusantro, dar pamatysime. inoma, a dl visa ko atsisveikinsiu i anksto. Veleradas pasikas galv. - Geraltai. Tkstantis du imtai. - Ne, valdytojau. Tai nelengvas darbas. Karalius silo tris; o kartais at kerti, pasakysiu a tau, bna lengviau nei umuti. Juk kuris nors i ma no pirmtak ir bt stryg nudobs, jei tai bt taip paprasta. Manote, kad leidosi sudami vien todl, kad bijojo karaliaus? - Gerai, brolyti. - Veleradas lidnai palingavo galv. - Sutarme. Tik karaliui n odelio apie tai, kad dirbant strygai gali kas nors netyia nutik ti. Patariu i visos irdies.

III Foltestas b u v o liesas, dailaus - pernelyg dailaus - veido. Raganiaus nuomone, dar neturjo n keturiasdeimties. Sdjo raiyto juodmedio krsle, kojas itiess prie idinio, ia pat ildsi ir du unys. Greta ant skrynios sdjo vyresnis, tvirtai sudtas, barzdotas vyrikis. U karaliaus stovjo dar vienas, pramatniai apsirengs, ididia veido iraika. D i d i kas. - Raganius i Rivijos, - karalius nutrauk trump tyl, stojusi po angini Velerado odi. - Taip, pone, - nulenk galv Geraltas. - Ko toks prails? N u o burt? Matau, kad nesi senas. Gerai jau, ge rai. Juokauju, gali nieko nesakyti. Drstu spti, esi bent kiek patyrs? - Taip, pone. - M i e l a i paklausyiau. Geraltas nusilenk dar emiau. - Veikiausiai inote, pone, kad ms kodeksas draudia kalbti apie nuveiktus darbus. - Patogus kodeksas, maloningasis raganiau, didiai patogus. O jei nesileisime smulkmenas, su nakviomis susidurti teko? - Taip. - Su vampyrais, giriniais? - Irgi. Foltestas sudvejojo. - Su strygomis? Geraltas pakl galv, pavelg karaliui akis. - Taip. Foltestas nukreip vilgsn. - Veleradai! - Klausau, maloningasis pone. - A p l i n k y b e s jam paaikinai? - Taip, maloningasis pone. Tvirtina, kad karalait galima atkerti. - T jau seniai inau. K a i p , maloningasis raganiau? A k , tiesa, pamir au. Kodeksas. Tiek to. Tik viena pastabl. ia jau buvo keletas ragani. Sakei jam, Veleradai? Gerai. Todl ir inau, kad js amatas yra veikiau udymas nei atbrimas. N e s v a r b u . Jei mano dukrelei bent plaukas n u kris nuo galvos, dsi ant kalads savj. Tiek. Ostritai, o ir js, pone Segelinai, pasilikite, papasakokite jam visk, ko tik pageidaus. Jie visada daug klausinja, tie raganiai. Papenkite j ir tegul gyvena rmuose. L a i nesival kioja po smukles. Karalius atsistojo, vilpteljo unims ir, arstydamas iaudus, kuriais buvo iklotos mens grindys, eng prie dur. Tarpduryje dar atsigr. - Jei tau pavyks, raganiau, be atlygio neliksi. G a l prie adtojo ir dar k nors p r i d u r s i u , jei padarysi spd. inoma, prastuoli pasaklse apie

vedybas su karalaite nra n odio teisybs. Tikiuosi, nemanai, kad ilei siu dukr u pirmo pasitaikiusio praalaiio? - N e , pone. Nemanau. - Gerai. Matyti, kad esi protingas. Foltestas ijo ir udar duris. Veleradas ir didikas, i k i iol stovj, tu tuojau susdo prie stalo. Miesto valdytojas itutino puspiln likusi kara liaus taur, vilgteljo sot, susikeik. Ostritas, ums Foltesto krsl, i padilb velg ragani ir delnais glost raiytus ranktrius. Segelinas, barzdoius, mosteljo Geraltui. - Sskite, maloningasis raganiau, sskite. Tuojau patieks vakarien. A p i e k nortumte pasikalbti? Turbt miesto valdytojas Veleradas jau visk jums papasakojo. Pastu j ir inau, kad veikiau bus pasaks per daug nei per maai. - Noriau dar kai ko paklausti. - Klauskite. - Valdytojas minjo, kad, pasirodius strygai, karalius buvo isikvie ts nemaai iniuoni. - Taip ir buvo. Tik sakykite ne "stryga", o "karalait". Tuomet karaliui girdint ivengsite tokios klaidos... ir su ja susijusi nemalonum. - Ar tarp iniuoni buvo inom? Garsi? - Buvo toki ir tada, ir vliau. Vard neprisimenu... O js, pone Ostritai? - Neprisimenu, - atsak didikas. - Bet inau, kad kai kurie buvo gar ss, lovingi. A p i e tai kalbta daug. - Ar jie vieningai sutar, k a d prakeiksm galima panaikinti? - N i tolo, - nusiypsojo Segelinas. - Nesutar n vienu klausimu. Bet tokios nuomons bta. Bdas ess v i s a i paprastas, n nereikalaujantis magikj sugebjim: kiek supratau, turjo pakakti, k a d kas nors vis nakt, nuo saullydio i k i treij gaidi, praleist rsyje prie sarkofago. - I ties paprastas, - prunkteljo Veleradas. - Noriau suinoti, kaip... karalait atrodo. Veleradas paoko nuo krslo. - Karalait atrodo kaip stryga! - uriko. - K a i p strygiausia stryga i v i s, apie kokias girdjau! Jos auktyb karaliaus dukrel, prakeiktas benkartas, yra keturi uoleki gio, panai alaus statin, nasrai nuo ausies i k i ausies, p i l n i dant l y g durkl, akys raudonos, gaurai r u d i ! Letenos su nagais tartum laukins kats karo i k i pat ems! Stebiuosi, kad dar nesiuntinjame jos atvaizdo draugingas karalystes! Karalaitei, kad j k u r maras sust, jau keturiolika, metas pagalvoti, kaip ileidus u k o k i o princo! - T v a r d y k i s , valdytojau, - susirauk Ostritas, vilgiodamas duris. Segelinas vos pastebimai ypsojosi. - Nupasakota, kad ir labai vaizdingai, utat gana tiksliai, o juk malo ningajam raganiui kaip tik to ir reikia, ar ne? Veleradas tik umiro pa-

minti, kad karalait juda netiktinai greitai ir yra daug stipresn, nei at rodyt i jos gio ir sudjimo. O k a d jai keturiolika - faktas. Jei tik tai svarbu. - Svarbu, - atsiliep raganius. - Ar mones ji puola tik per pilnat? - Taip, - atsak Segelinas. - Ji puola iapus senj rm sien. Pa iuose rmuose mons sta nepriklausomai nuo mnulio fazs. Bet lau kan ji ieina tik per pilnat, ir tat ne per kiekvien. - Ar bent kart k nors upuol dien? - N e . Dien - n karto. - Auk suryja visada? Veleradas energingai nusispjov iaudus. - K a d tave kur, Geraltai, tuojau vakarieniauti reiks. Tfu! Suda, apgrauia, palieka, visaip bna, turbt nuo jos nuotaikos priklauso. Vienam tik galv nukando, por imsinjo, o dar por nugrau variai, sakyiau, p l i k a i . Kals ipera! - Atsargiau, Veleradai, - sunypt Ostritas. - A p i e stryg nekk, k n o r i , bet A d o s , man girdint, neugauliok. Juk karaliaus akivaizdoje u gaulioti nedrsti! - Ar bent vienam upultajam pavyko igyventi? - paklaus raganius, apsimets, kad neatkreip dmesio d i d i k o jausm protrk. Segelinas ir Ostritas susivalg. - Taip, - atsak barzdoius. - Paioje pradioje, prie eerius metus, oko ant dviej kareivi, saugojusi kript. V i e n a m pasisek pabgti. - O vliau, - siterp Veleradas, - malnininkui, kur upuol prie miesto. Atsimenate?
I V

Vlyv kitos dienos vakar vir kordegardo rengt kambarl, kuria me buvo kurdintas raganius, atved malninink. Atlydjo j kareivis, usimets apsiaugt su gobtuvu. Naudos i pokalbio raganius pe ne kain kiek. sibaugins malni ninkas vapaliojo, mikiojo. Daugiau nei odiai bylojo jo randai: strygos skandis buvo spdingas, dantys - ities atrs, be to, labai ilgos viruti ns iltys - keturios, po d v i i abiej pusi. N a g a i aikiai atresni u miki ns kats, nors ir ne taip smarkiai ulenkti. Ties sakant, tik dl to mal n i n i n k u i ir pavyko itrkti. Baigs apir, Geraltas linkteljs paleido malninink ir kareiv. Sis istm valstiet pro duris ir atmet gobtuv. Tai buvo pats Foltestas. - Ssk, gali nestovti, - leido karalius. - Vizitas neoficialus. Ivadomis patenkintas? Girdjau, priepiet b u v a i nujs rmus. - Taip, pone. - K a d a imsies darbo?

- Iki pilnaties - keturios dienos. Po pilnaties. - N o r i pirmiau j apirti? - Nebtina. Bet prisirijusi... karalait... bus ne tokia v i k r i . - Stryga, meistre, stryga. Diplomatijos neaiskime. Karalaite ji dar tik bus. Ties sakant, apie tai ir atjau pasinekti. Sakyk, neoficialiai, trum pai ir aikiai: bus ar nebus? T i k nesidangstyk jokiais kodeksais. Geraltas pasitryn kakt. - K a r a l i a u , tvirtinu, burtus galima panaikinti. Ir jei neklystu, tam i ties reikia praleisti nakt rmuose. Jei treia gaidgyst uklumpa stryg ne sarkofage, ukerjimas inyksta. Su strygomis kovojama taip. - Taip paprasta? - Tai nra paprasta. Pirmiausia t nakt dar reikia itverti. Be to, gali pasitaikyti visoki nukrypim. Pavyzdiui, gali prireikti ne vienos nak ties, o trij. Paeiliui. Bna ir... na... beviltik atvej. - Taip, - pykteljo Foltestas. - I k a i ko tai girdiu nuolat. Padar es reikia umuti, nes tai nepagydomas atvejis. Meistre, neabejoju, kad ir su t a v i m i apie tai jau kalbta. K sak? K a d ukapotum mogdr be cere monij, i karto, o k a r a l i u i pasakytum, neva kitaip b u v o nemanoma? Neumoks karalius, umoksime mes. Labai patogus bdas. Ir pigus. Mat karalius sakys ragani nukirsdinti arba pakarti, o auksas liks kien je. - Ar tuomet karalius tikrai sakys n u k i r s d i n t i ragani? - perkreip l u pas Geraltas. Foltestas valandl irjo r i v u i akis. - Karalius neino, - itar pagaliau. - Bet turti galvoje toki tikimyb raganiui vertt. Dabar jau patyljo Geraltas. - K e t i n u daryti, k pajgsiu, - praneko vl. - Bet jeigu pakrypt blo ga, savo gyvyb ginsiu. Jums, pone, i r g i dert atsivelgti toki t i k i m y bFoltestas atsistojo. - Nesupranti mans. K a l b u ne apie tai. Aiku, jei tau bus riesta, umu i j, ar man tai patiks, ar nepatiks. K i t a i p ji tave nugalabys, neivengia mai. Garsiai to neskelbiu, bet nebausiau n vieno, kuris umut j gin damas savo gyvyb. Taiau neleisiu, k a d j kas nors nuudyt, n nepa mgins igelbti. Jau mginta padegti senuosius rmus, audyta j i lanko, kastos duobs, spsti spstai ir kilpins - tai tssi, k o l pakoriau ke lis nenaudlius. Bet ne apie tai kalbu. Paklausyk, meistre! - Klausau. - Po treij gaidi, jei teisingai supratau, strygos nebebus. O kas bus? - Jei viskas gerai, keturiolikmet mergait. - Raudonak? Su k r o k o d i l o dantimis?

- N o r m a l i keturiolikmet mergait. Bet tik... -Na? - Fizikai. - e tau, k a d n o r i . O protikai? Kas ryt pusryiams - kibir kraujo? Mergaits launel? - N e . Protikai... Nemanoma atspti... M a n a u , bus trimeio, ketur meio vaiko lygio. Jai ilgai reiks rpestingos prieiros. - Aiku. Meistre... - Klausau. - Ar tai gali pasikartoti? Vliau? Raganius tyljo. - A h a , - pratar karalius. - G a l i . O kas tada? - Jei po kelias dienas usitsusio nuoalpio mirt, kn btina sude ginti. K u o greiiau. Foltestas apniuko. - Bet nemanau, - pridr Geraltas, - k a d taip ir atsitiks. K a d bt tik riau, t patarsiu, kaip sumainti pavoj. - Jau dabar? Ar ne per anksti, meistre? O jeigu... - Jau dabar, - pertrauk j rivas. - V i s a i p nutinka, karaliau. G a l i bti ir taip, kad ryt kriptoje rasite atkert karalait ir mano lavon. - Netgi itaip? N o r s ir leidiu gintis? Tas leidimas, regis, tau nelabai terpi? - Tai rimta, karaliau. R i z i k a didiul. Todl klausykite: karalait turs visada neioti ant kaklo safyr, geriausia su i n k l i u z u , ant sidabrins gran dinls. Visada. Dien nakt. - Kas tas inkliuzas? - O r o burbuliukas safyro viduje. Be to, kambario, kuriame miegos, idinyje reiks protarpiais sudeginti po kadagio, sausakrmio ir lazdyno akel. Foltestas susimst. - Dkui u patarimus, meistre. Paklausysiu j, jeigu... O dabar tu ma ns atidiai paklausyk. Jei sitikinsi, kad atvejis - beviltikas, umui j. Jei atkersi, o mergait bus... nenormali... jei pajusi bent el abejons, ar viskas pavyko, umui. Nebijok, i mano puss tau niekas negresia. mo nms girdint rksiu ant tavs, imesiu i rm ir i miesto, bet nieko dau giau. A t l y g i o , aiku, neduosiu. G a l k ir isidersi, pats inai, i ko. A b u patyljo. - Geraltai, - Foltestas pirm kart kreipsi ragani v a r d u . - Klausau. - K i e k tiesos nekose, neva vaikas toks, o ne kitoks dl to, k a d A d a b u v o mano sesuo? - N e d a u g . Burtus visada kas nors uleidia, joks ukeikimas nekrinta pats. Bet manau, kad js ryys su seserim buvo ukerjimo, tad ir toki pasekmi prieastis.

- Taip ir maniau. Ir kai kurie iniuoniai, ne v i s i , taip sak. Geraltai, i kur tokie d a l y k a i atsiranda? Burtai, magija... - Neinau, k a r a l i a u . iniuoniai tyrinja toki reikini prieastis. M u m s , raganiams, pakanka inoti, k a d tokius reikinius gali sukelti su telkta valia. Ir dar - kaip juos veikti. - udant? - Daniausiai. Juk u tai mums ir moka. Retas kas reikalauja isklaidy ti burtus, karaliau. Paprastai mons tiesiog n o r i apsisaugoti nuo grs ms. O jeigu baidykl galabija mones, prisideda dar ir kerto motyvas. Karalius atsistojo, kiek pavaikiojo po kambar, sustojo prieais raga niaus kalavij, kabant ant sienos. - ituo? - paklaus neirdamas Geralt. - N e . itas skirtas monms. - Girdjau. Z i n a i k, Geraltai? E i s i u su tavim kript. - Nieku gyvu. Foltestas atsigr, jo akys blyksteljo. - Ar inai, burtininke, kad taip ir nesu jos mats? N e i kai gim, nei... vliau. Bijojau. Juk gali bti, kad niekada ir nebepamatysiu, ar ne? T u r i u teis ivysti bent, kaip j udai. - Kartoju, n i e k u g y v u . Tai garantuota mirtis. Ir m a n taip pat. Jei n u kryps dmesys, nusilps valia... N e , karaliau. Foltestas nusigr, eng prie dur. Akimirk Geraltui pasirod, kad ieis nebetars n odio, neatsisveikins, taiau karalius stabteljo, pasi irjo j. - K e l i pasitikjim, - pasak. - N o r s ir inau, koks esi pauktelis. M a n papasakojo, kas n u t i k o smuklje. Neabejoju, k a d tuos banditus nudobei v i e n tam, k a d pasigarsintum, s u j u d i n t u m mones, s u d o m i n t u m mane. N u m a n a u , kad galjai veikti juos ir neudydamas. Bijau, kad niekada ne suinosiu, ar mano dukrels eini gelbti, ar i r g i udyti. Bet s u t i n k u su tuo. Privalau sutikti. inai kodl? Geraltas neatsak. - Todl, kad manau, - karalius atsak pats, - manau, ji kenia. Taip? Raganius smeig j skvarb vilgsn. Nepatvirtino, nelinkteljo, net nekrusteljo, taiau Foltestas suprato. Atsakym jis suprato.
N/

V
Geraltas paskutin kart vilgteljo pro rm lang. Spariai temo. K i t a p u s eero mirgjo blauss V i z i m o iburliai. A p l i n k rmus plytjo dykyn - niekieno ems ruoas, k u r i u o miestas per eerius metus atsi tver nuo pavojaus, palikdamas tik iokius tokius griuvsius, aptreusius sienojus ir skyltos smailiatvors likuius, kuri, matyt, neapsimokjo ar d y t i ir perklinti. Toliausiai, prieing miestelio pakrat, savo reziden cij perkl pats karalius - pilvotas jo naujj rm boktas tamsavo granatinio dangaus fone.

Raganius gro prie apdulkjusio stalo viename i tui, nuniokot kambari, kur neskubriai, ramiai ir kruopiai ruosi. inojo, kad laiko turi daug. Iki pusiaunakio stryga i kriptos nesirodys. A n t stalo stovjo nediduk dut su apkaustais. Raganius atidar j. Viduje, sausa ole iklotuose skyreliuose, anktai ppsojo tamsaus stiklo buteliukai. Pam tris. N u o grind pakl ilg ryul, storai apvyniot avikailiu ir perjuost diru. Ivyniojo, im kalavij puonia rankena ir juodomis vilganio mis maktimis su virtinmis run ir simboli. Itrauk ginkl, kuris vys teljo skaidriu, veidrodiniu spindesiu. Amenys buvo i gryno sidabro. Geraltas sunibdjo ukeikim, paskui vien po kito igr du bute liukus, po kiekvieno gurknio rank ddamas ant kalavijo buoulo. Tada glaudiai susisupo savo juodj apsiaust ir atsisdo. A n t grind. Kamba ryje nebuvo n vieno krslo. Ties sakant, kaip ir visuose rmuose. Sdjo nejuddamas, usimerks. Jo kvpavimas, i pradi lygus, staiga tapo trksmingas, gargdus, neramus. O paskui ir ivis nutrko. Didij dal miinio, kurio dka raganius galjo visikai valdyti vis orga n veikl, sudar emerys, durnarop, gudobel ir karpaol. K i t i k o m ponentai neturjo vard jokia moni kalba. mogui, prieingai nei Ge raltas, nepratusiam prie tokio miinio nuo vaikysts, tai bt mirtini nuo dai. Raganius staigiai pasuko galv. Jo klausa, dabar nemogikai iatrjusi, tyloje isyk ujuto ingsni lames dilgli prilusiame kieme. Tai negaljo bti stryga. Buvo per viesu. Geraltas pasikabino kalavij ant n u garos, sugriuvusio idinio pakuroje paslp mant ir tyliai lyg iknospar nis nulk laiptais emyn. Kieme dar tebebuvo taip viesu, kad atjusysis galjo irti raga niaus veid. mogus - o buvo tai Ostritas - asteljo atatupstas, nevalinga igsio ir pasilyktjimo grimasa perkreip jo lpas. Raganius sarkasti k a i ypteljo - inojo, kaip atrodo. Igrus unvyns, kurpels ir akiveits miinio, veidas gauna kreidos atspalv, o vyzdys isipleia per vis rai nel. Utat mikstra suteikia gebjim matyti juodiausioje tamsoje, o kaip tik ito Geraltui ir reikjo. Ostritas tutuojau susitvard. - A t r o d a i taip, l y g jau btum lavonas, burtininke, - tk jis. - Matyt, i baims. Nebijok. Atjau tavs amnestuoti. Raganius neatsak. - Negirdi, k sakau, Rivijos yny? Esi igelbtas. Ir turtingas - Ostritas pasvr delne didok kap ir met Geraltui po kojomis. - Tkstantis oren. iupk juos, ok ant arklio ir nedinkis i ia! Rivas vis dar nepratar n odio. - Nesprogink veizol! - Ostritas praneko grieiau. - Ir negaiink mano laiko. Neketinu stypsoti ia i k i pusiaunakio. Nesupranti? Nenoriu, k a d isklaidytum burtus. N e , nemanyk, neatspjai. Su Veleradu ir Sege;

l i n u nesusitariau. N e n o r i u , kad umutum j. Tau tik reikia isinedinti. Viskas turi l i k t i kaip buv. Raganius n nekrusteljo. Nenorjo, k a d didikas pastebt, kokie staigs dabar jo judesiai ir reakcija. Spariai temo - Geraltui tai buvo tikra atgaja, mat netgi prieblanda ilpino jo akis isipltusiais vyzdiais. - O kodl, pone, viskas turi l i k t i kaip buv? - paklaus jis, stengdama sis ltai tarti odius. - O tai, - Ostritas ididiai kilsteljo galv, - ne tavo suknistas reikalas. - O jeigu a jau inau? - domu. - Bus paprasiau imesti Foltest i sosto, jeigu stryga monms dar la biau kyrs? Jeigu karaliaus pakvaiimas i k i leiktulio gris ir didikams, ir prastuomenei, ar ne? ionai keliavau per Redanij, per Naujamiest. Ten daug nekama apie tai, k a d kai kas V i z i m e karaliaus V i z i m i r o laukia kaip igelbtojo ir tikrojo monarcho. Bet man, pone Ostritai, nerpi nei politi ka, nei sost pdiniai, nei rm intrigos. A t v y k a u ionai atlikti darbo. Ar niekada negirdjote apie pareigos jausm ir paprasiausi sin? A p i e profesin etik? - Nepamirk, su kuo kalbi, valkata! - dks suriko Ostritas, ddamas rank ant kardo rankenos. - Gana jau, a neprats leistis ilgas kalbas su kuo p a k l i u v o ! Tik paklausykite: etika, kodeksai, moral?! O kas neka? Galvaudys, kuris, vos spjs atsibastyti, oko udyti mones! K u r i s F o l testui lankstsi, o iam u nugaros derjosi su Veleradu kaip koks samdomas udikas! Ir dar drsti riesti nos, liokajau? V a i d i n t i iniuon? Mag? Burtinink? Tu prasmirds raganiau! D i n k i ia, k o l k a r d u per snuk neuvoiau! Raganius n nevirpteljo, stovjo visikai ramus. - Veriau js i ia eikite, pone Ostritai, - pasak. - Sutems. Ostritas per ingsn atsitrauk, jo rankoje blyksteljo kardas. - Pats prisipraei, burtininke. Umuiu. Nepads tau n gudrybs. T u r i u su savimi vlio akmen. Geraltas nusiypsojo. Poiris vlio akmens gali buvo tiek pat klaidingas, kiek ir plaiai paplits. Raganius neketino eikvoti jg ukei kimams, o juo labiau r i z i k u o t i savo sidabriniu kalaviju, trankydamas j Ostrito ginkl. Nr po apskritim brianiu smaigaliu ir kumiu drau ge su sidabriniais rankogalio dygliais smog d i d i k u i smilkin. VI Ostritas atsigaiveljo greitai, vart akis, dairydamasis tirtoje tamsoje. Susigaud ess suritas. Geralto, kuris stovjo prie pat jo, nemat. Suvo ks, kur atsidr, ukauk, pratisai, aiiai. - Tylk, - itar raganius. - Priauksi j p i r m laiko.

- T u , prakeiktas mogudy! K u r esi? Tutuojau paleisk mane, men kysta! Kartuvse u tai kybosi, kals vaike! - Tylk. Ostritas sunkiai alsavo. - P a l i k s i mane jai suryti! Surit? - paklaus jau tyliau ir mane pa nibdomis pridr bjaur keiksm. - Ne, - atsiliep raganius. - Paleisiu. Bet ne dabar. - Nieke tu, - sunypt Ostritas. - N o r i n u v i l i o t i stryg? - Taip. Ostritas nutilo, paliov blakytis, aprimo. - Raganiau. - Ko? - Teisyb, Foltest nuversti norjau. Ne a vienas. Bet tik a trokau jo mirties, norjau, kad mirt kaniose, kad iprott, kad gyvas supt. Z i n a i , kodl? Geraltas tyljo. - Myljau Ad. Karaliaus seser. Karaliaus meilu. Karaliaus merg. Myljau j... Raganiau, ar g i r d i mane? - Taip. - inau, k galvoji. Bet buvo ne taip. Patikk, neuleidau joki ker. Burt neimanau. Tik syk pykusiam isprdo... Tik vien syk. Raga niau, ar girdi? - Girdiu. - Jo motina, senoji karalien. T i k r a i . Negaljo irti, kaip jiedu su A d a . . . Ne a. A kart tik mginau perkalbti, o A d a . . . Raganiau! Protas man aptemo ir itariau... Raganiau! Ar a? A? - Dabar jau nesvarbu. - Raganiau, ar greit vidurnaktis? - Greit. - Paleisk mane anksiau. D u o k daugiau laiko. - Ne. Ostritas neigirdo nustumiamos antkapio plokts dergteljimo, bet raganiaus ausis is garsas pasiek. Geraltas pasilenk ir d u r k l u perr d i diko panius. Ostritas nebegaio laiko kalboms, paoko, pastrs neran giai nulubiojo, galiausiai pasileido bgti. A k y s jau spjo apsiprasti tam soje, tad keli prie pagrindins mens dur jis mat. I grind dunddama ilk plokt, dengianti kriptos ang. Geraltas, apdairiai pasislps u laipt turkl, ivydo bjaur strygos pavidal, vik riai, greitai ir utikrintai sekant paskui tolstanio Ostrito bat dunksji m. Judjo stryga be garselio. Kraupus, vibruojantis, nelabais kerais apraizgantis klyksmas perpl nakt, sudrebino senus mrus; niekaip nesiliov, tai garsdamas, tai tildamas virpino or. Raganius negaljo tiksliai vertinti atstumo - klaidino u atrinta klausa, - bet inojo, kad stryga pasivijo Ostrit labai greitai. Per

greitai. Jis ijo mens vidur, atsistojo prie pat angos kript. Nublok ap siaust. Krusteljo peius, pasitaisydamas kalavij ant nugaros. Usitemp pirtines. Siek tiek laiko dar turjo. inojo, k a d stryga, nors ir prisirijusi per pilnat, Ostrito lavono palikti neskubs. Btinai sudoros ird ir kepe nis - jai tai buvo itin vertingos maisto atsargos, padedanios itverti ilg le targ. Raganius lauk. Iki auros, jo paskaiiavimu, buvo lik apie tris valan das. Gaidgyst galjo j tik suklaidinti. K i t a vertus, visoje apylinkje vei kiausiai nebuvo n vieno gaidio. Igirdo. Slempino ji ltai, v i l k d a m a kojas. O paskui raganius j pama t. Nupasakota buvo tiksliai. N e p r o p o r c i n g a i didel galv ant trumpo kaklo gaub susivlusi, isitariusi rusv plauk aureol. A k y s viet tamsoje it du karbunkulai. Stryga sustojo ir sistebeilijo Geralt. Staiga i iojo nasrus - tarsi puikuodamasi balt, smaili dant eilmis, paskui taip taukteljo andikauliais, k a d garsas primin uvoiamos skrynios dang io dunksteljim. Ir isyk puol, net nesibgjusi, nusitaikiusi ragani kruvinais nagais. Geraltas asteljo al ir aibikai apsisuko; stryga j ukliud ir taip pat apsisuko, raiydama or nagais. Pusiausvyros ji neprarado, puol dar kart, negaidama n akimirkos, vl sukdamasi; dantys taukteljo Geral tui prie pat krtins. Rivas oko kit pus: tris kartus, net oras vilp, pa keit skio krypt ir itaip supainiojo stryg. Paoks, stipriai, nors ir neatsivdjs, trenk jai smilkin sidabriniais spygliais, taisytais pirtins iorje, ant krumpli. Stryga iurpiai sumaurojo, net dundantis aidas nusirito per rmus, tada prisiplojo prie grind, sustingo ir nirtusi suurzg - dusliai, grsmin gai. Raganius piktai isiiep. Pirmasis mginimas, kaip jis ir tikjosi, pa v y k o . Strygai, kaip ir daugumai burtais sutvert padar, sidabras buvo pratingas. Geraltui dar galjo pasisekti: i bestija tokia pat kaip ir kitos, j manoma skmingai atkerti, o nelikus kitos ieities, gyvyb jam galbt dar igelbt sidabrinis kalavijas. P u l t i stryga nebeskubjo. syk artinosi i lto, iepdama iltis, lyk iai seildamasi. Geraltas atsitrauk, jo puslankiu, atsargiai, tai sultinda mas, tai paspartindamas ingsn, blak strygos dmes, trukd susitelkti uoliui. Slinkdamas raganius ivyniojo ilg, plon, tvirt grandin su svarmeniu gale. Ji buvo i sidabro. K a i stryga pagaliau pritp ir oko, grandin maukteljo ore ir raitydamasi it altys akimoju apsivijo siaubns peius, kakl ir galv. Stry ga, kliuvusi per pus uolio, kurtinaniai suspigo ir griuvo. Blaksi ant grind kraupiai urgzdama, tik neinia, i siio ar i skausmo, kuriuo j degino neapkeniamas metalas. Geraltas pradiugo - nordamas dabar
v v

bt galjs stryg nesunkiai umuti. Taiau kalavijo raganius nesim. Strygos elgesyje k o l kas nevelg joki nepagydomo atvejo poymi. Ge raltas atsitrauk saugiu atstumu ir, giliai kvpuodamas, nenuleisdamas aki nuo besiraitanio ant grind kno, telk jgas. Grandin trko, ir sidabrins grandys dzingsdamos mran pairo visas puses l y g krua. Stryga puol kaukdama, apakinta nirio. Ramiai lauks Geraltas ikl dein rank ir nubr prieais save A a r d enkl. Stryga, l y g kju trenkta, nuskriejo kelet ingsni atbula, taiau ant koj isilaik, atkio nagus, iiep iltis. N u o veido nublokti jos plaukai plaikstsi tartum prie iurp vj. K r i o k d a m a , vargais negalais, ji ings nis po ingsnio stmsi priek. V i s dlto stmsi. Geraltas sunerimo. Jis ir nesitikjo, k a d toks paprastas enklas visi kai suparalyiuos stryg, bet neman, kad bestija klit veiks taip lengvai. Raganius negaljo naudotis enklu pernelyg ilgai, tai labai sekino, o stry gai liko jau ne daugiau deimties ingsni. Staiga Geraltas nuleido rank ir oko al. K a i p ir tikjosi, stryga i inercijos puol p i r m y n , neteko p u siausvyros, persivert, paslydo ant grind ir, smukusi kriptos ang, n u dundjo laiptais emyn. I apaios ataidjo kraupus kauksmas. Nordamas laimti laiko, Geraltas puol bgti laiptais, vedaniais ne didel galerij. Nespjo veikti n puss kelio, o stryga it didiulis juodas voras jau isiropt i kriptos. Raganius lukteljo, k o l ji ubgs laiptais, ta da persivert per turklus ir nuoko emyn. Bestija apsisuko, atsispyr ir strykteljo ant Geralto netiktinu, kone deimties metr uoliu. Taip lengvai suklaidinama piruetu jau nebesileido - jos nagai dusyk paliko y mes ant odins rivo palaidins. Vis dlto dar vienas galingas smgis sidab riniais spygliais apkvaitino stryg. Geraltas, pajuts sukylant t, susverdjo, atsilo ir stipriu s p y r i u on pargriov bestij. Taip iurpiai ji dar nebuvo staugusi. Net tinkas pabiro nuo lub. Stryga paoko, drebdama i nevaldomo pykio, itrokusi kraujo. Geraltas lauk. Jau buvo ikls kalavij, br jo smaigaliu apskritimus ore, suko aplink padar ratus sergdamasis, k a d ginklo judjimas nesu tapt su jo paties ingsni ritmu ir tempu. Stryga nepuol, artinosi i lto, akimis sekdam'a ryki amen juost. Staiga Geraltas sustojo ir apmir, ikls kalavij. Sutrikdyta bestija taip pat sustojo. Raganius kalavijo smaigaliu ltai nubr puslank ir ingteljo strygos link. Po to eng dar vien ingsn. O tada oko p i r m y n , sukdamas ginkl vir galvos. Stryga susiriet ir klupindama m trauktis; Geraltas vis artjo prie jos, vysiojo kalavijo amenys. Raganiaus akys grasiai sublizgo, pro su kstus dantis versi kimus riksmas. Stryga vl atsitrauk: j stm ata tupst koncentruotos neapykantos, pykio ir prievartos galia, spinduliuo jama puolanio mogaus, plstanti bangomis, besiskverbianti bestijos smegenis ir v i d u r i u s . Iki skausmo persmelkta ligiol nepainto jausmo, mogdra nervingai, laibai suvieg, apsisuko ir it pamiusi nuskuod nir rm koridori labirint.

Drebulio purtomas Geraltas sustojo mens viduryje. Vienas pats. Ilgo k a i teko staipytis tame beprotikame, siaubingame okyje ant bedugns krato, pagalvojo, k o l pavyko pasiekti tiksl, susilieti su prieininks s mone, prasiskverbti i k i valios, uvaldiusios stryg, gniutulo. Piktos, l i guistos valios, sukrusios t padar. Raganius sudrebjo, prisimins aki mirk, kai siurb save t blogio krv, kad tarytum veidrodis nukreipt j stryg. Dar niekada jis nebuvo susidrs su tokiu neapykantos ir u dymo manijos grynuoliu, net kaudamasis su basiliskais, iuo atvilgiu l y dimais itin prastos lovs. Juo geriau, galvojo eidamas prie kriptos angos, l y g didiul bala juo duojanios grindyse. Juo geriau, mat tuomet stipresnis smgis teko ir pa iai strygai. K o l bestija atsitoks po oko, daugiau laiko lieka tolesniam darbui. Raganius abejojo, ar jam pakakt jg dar vienam panaiam ikrviui. Eliksyr poveikis jau silpo, o aura dar negreit. Negalima leisti strygai suskubti grti kript prie aur, kitaip visas darbas bus nujs niekais. Raganius nulipo laiptais. Rsys buvo nedidelis, ia tilpo trys sarkofa gai. Artimiausiojo antvoas buvo perpus nustumtas. Geraltas i uanio isitrauk treij buteliuk, skubiai igr jo turin ir lipo sarkofag. K a i p ir man, kapaviet buvo skirta d v i e m - motinai ir d u k r a i . Usitrauk antvo tik tada, kai viruje vl pasigirdo strygos riksmas. Atsigul alia mumifikuot A d o s palaik, ant plokts i vidaus nubr Y r d e n enkl. A n t krtins pasidjo kalavij ir nediduk klepsidr su vytiniu smliu. Sukryiavo rankas. Nebegirdjo strygos, naranios r mus, klyksm. Ivis nieko nebegirdjo, mat pradjo v e i k t i vilkauog ir didioji ugniaol. VII K a i Geraltas atsimerk, smlis klepsidroje buvo ibyrjs jau beveik visas, kas reik, kad raganiaus letargas usits net ilgiau, nei reikjo. Jis temp ausis - n garselio. Pojiai vl veik normaliai. Sugniau kalavijo ranken, nibddamas formul, kita ranka pa brauk per sarkofago antvo, tada vos vos, per kelis colius, j stumteljo. Tyla. Nustm dangt, atsisdo ir, nepaleisdamas ginklo, ikio galv i ka po. Kriptoje buvo tamsu, bet raganius inojo, kad lauke vinta. Iskls ugn, usideg mayt ibintl, pakl j - ant rsio sien m okti keis iausi eliai. Nieko. Isiropt i sarkofago, skausmingai jautrus, sustirs, suvarbs. Ir ta da ivydo j. Guljo prie sarkofago auktielninka, nuoga, be smons. Buvo, ko gero, negrai. Liesut, maomis smailiomis krtimis, p u r v i na. Pilkvai rusvi plaukai beveik siek juosmen. Raganius pasistat ibin-

tl alia, atsiklaup prie jos, pasilenk. Jos lpos buvo blykios, ant skruosto tamsavo didel mlyn nuo jo smgio. Geraltas nusim pirti n, padjo kalavij, be ceremonij pirtu pakl jos virutin lp. Dantys buvo normals. Siekteljo jos rankos, nugrimzdusios suveltus plaukus. Nespjs uiuopti delno, pastebjo atmerktas akis. Per vlai. Ji kirto jam per kakl, giliai suvarydama nagus, jo kraujas trykteljo jai veid. Ji ukauk ir kita ranka nusitaik akis. Jis ugriuvo ant jos ir sugriebs u abiej rie primygo prie grind. Prie pat jo veido taukte ljo dantys - jau per trumpi. Jis kakta trinkteljo jai veid, dar smarkiau j prispaud. Ji nebeturjo ankstesns jgos, tik raitsi po juo, staug ir spjaudsi krauju - jo krauju, - varvaniu jai ant lp. Sis pldo gausiai. Reikjo skubti. Raganius nusikeik ir suleido dantis jai kakl po pat au simi, spaud tol, k o l nemogikas staugimas virto laibu, sielvartingu riks m u , o galiausiai - trksmingu kkiojimu ir nuskriaustos keturiolikmets mergaits verksmu. K a i liovsi judjusi, jis j paleido, atsiklaup, i kienls ant rankovs isim drobs skiaut ir prispaud sau prie kaklo. Sugraib ia pat gulin t kalavij, smaigal prikio nualpusiai mergaitei prie gerkls, palinko vir jos platakos. N a g a i buvo nevars, aplauyti, k r u v i n i , bet... normals. K u o normaliausi. Raganius sunkiai atsistojo. Pro ang grindyse jau sruvo k l a m p i a i drgna ryto p i l k u m a . Jis eng prie laipt, bet susverdjo, teko atsissti ant grind. Drobs skiaut permerks kraujas ranka tekjo rankov. Ge raltas atsiseg palaidin, perpl markinius, drask sklypais, rio juos aplink kakl inodamas, kad visai nebeturi laiko, kad tuojau apalps... Suspjo. Ir apalpo. V i z i m e , kitapus eero, varbioje drgmje paiaus plunksnas trei kart k i m i a i pragydo gaidys. VIII Jis ivydo kambarlio vir kordegardo baltintas sienas ir lub sijas. Susirauks i skausmo pakreip galv, suvaitojo. Kaklas buvo sutvarsty tas, storai, solidiai, profesionaliai. - Gulk, burtininke, - tar Veleradas. - Gulk, nesijudink. - Mano... kalavijas... - Taip, taip. Aiku, svarbiausia tavasis sidabrinis raganiaus kalavijas. Nesibaimink, niekur jis nedingo. N e i kalavijas, nei skrynel. N e i trys tkstaniai oren. Taip, taip, gali nieko nesakyti. Tai a esu senas kvailys, o tu - imintingas raganius. Foltestas jau d v i dienas man tai kartoja. - Dvi... - Tataigi, d v i . Neprastai ji tau kakl iar, viskas matsi, k ten turi. D a u g kraujo netekai. Laim, atskuodme rmus ikart po treij gai di. V i z i m e niekas t nakt nemiegojo. Triukmavote kaip pasiut. Ar nevargina tavs mano plepalai?

- Kara... laite? - Karalait kaip karalait. V i e n i kaulai. Ir kakokia paikoka. V e r k i a be atilsio. lov mya. Bet Foltestas sako, kad ji pasikeis. Galgi ne bloga, k, Geraltai? Raganius usimerk. - Tiek to, eisiu jau, - Veleradas atsistojo. - Ilskis, Geraltai. Dar tik pa sakyk, kodl norjai j papjauti? K? Geraltai... Raganius jau miegojo.

PROTO BALSAS

I - Geraltai. Kilsteljo galv, ipltas i sapno. Saul jau ridinjosi auktai, palei langini kratus atkakliai liejo akinant auks, tyrinjo kambar viesos iuptuvliais. Raganius prisideng akis delnu - nereikalingu ir nevalingu judesiu, nuo k u r i o niekaip negaljo atprasti, o juk pakakt susiaurinti vyzdius i k i vertikali plyeli. - Jau vlyvas metas, - pasak Nenek, atverdama langines. - Pramigo te. Jola, viens d u , ir igaruoji i ia. M e r g i n a staigiai atsisdo, persisvr per lovos krat ir pakl nuo grind japan. A n t peties, ten, kur prie akimirk lietsi jos lpos, Geral tas pajuto vstani seils srovel. - Palkk... - nedrsiai pratar. Ji vilgteljo j ir skubiai nusisuko. Pasikeit. N truputlio nebeprimin nei undins, nei vytinios, ra munmis kvepianios apyaurio vizijos. Jos akys buvo tamsiai mlynos, ne juodos. V i s a nuberta strazdanomis - nosis, krtin, peiai. Tos strazda nos visai avingos, tiko prie jos odos atspalvio ir rusv plauk. Bet tada, apyauriu, kai ji buvo jo sapnas, strazdan jis nemat. Susigds lidnai suvok: tai, k jai jauia, yra apmaudas, apmaudas, kad ji neliko svaja. Ir dar suvok, k a d niekada neatleis sau to apmaudo. - Palkk, - pakartojo. - Jola... Norjau... - N i e k o jai nesakyk, Geraltai, - tar Nenek. - V i s tiek neatsakys. Jola, igaruok. Paskubk, vaikeli. Mergina, susisupusi japan, lepsdama basomis kojomis, nubidzeno prie dur: sutrikusi, nuraudusi, nerangi. Jau niekuo nebeprimin... Jenefer. - Neneke, - tar Geraltas, siekdamas markini. - V i l i u o s i , k a d neprie kaitausi... Ir jos nebausi? - K v a i l i u k , - prunkteljo vaidilut eidama prie lovos. - Pamirai, kur atsidrs. C i a ne atsiskyrlio cel ir ne vienuolynas. ia Melitels ventyk la. Ms deiv vaidilutms nedraudia... nieko. Beveik. - Udraudei jai su m a n i m kalbti. - Ne udraudiau, o tik atkreipiau tavo dmes, kad kalbinti j - bevil tika. Jola nekalba. - K?

- Nekalba, nes tokius dav adus. Tai toks susilaikymas, kurio dka... A k , k a tau aikinsiu, vis tiek nesuprasi, net nemginsi suprasti. P u i k i a i inau tavo poir tikjim. N e , k o l kas nesirenk. N o r i u pasiirti, kaip gyja tavo kaklas. Atsisdusi ant lovos krato gudusiais judesiais nuvyniojo l i n i n i u s tvarsius, storai apsuktus raganiui aplink kakl. Geraltas i skausmo per kreip lpas. Vos jam atvykus Elander, Nenek paalino bjaurius storus batsiu vio dervasilius, kuriais raganiaus aizd susiuvo V i z i m e , ir i naujo j pertvarst. Padariniai nekl abejoni - ventykl jis atvyko beveik svei kas, gal tik kiek sustings. O dabar vl buvo ligotas ir kent skausm. Bet nesiprieino. Painojo vaidilut daugel met, inojo, kaip p u i k i a i ji ima no medicin, kokia turtinga jos vaistin. Gydymasis Melitels ventykloje Geraltui negaljo nepadti. Nenek apiupinjo aizd, iplov ir pratrko vainoti. Raganius v i sus jos keiksmus jau mokjo atmintinai, mat pradjo ji pai pirm dien ir nepamirdavo isiplsti kaskart, kai tik ivysdavo V i z i m o karalaits na g palikt atminimo dovanl. - K o k s siaubas! Leistis itaip subjaurojamam kakokios strygos! Rau menys, sausgysls, tik per plauk neperrta miego arterija! Didioji M e litele, Geraltai, kas tau darosi? K a i p nutiko, k a d prisileidai j taip arti? K norjai jai padaryti? Patvarkyti? Jis neatsak, tik vos vos ypteljo. - Nesiypsok kaip koks paikis. - Vaidilut atsistojo, pam nuo ko modos krep su tvarsliava. N o r s buvo apkni ir emo gio, judjo mit riai ir grakiai. - Tai, kas atsitiko, visai nejuokinga. Prarandi refleksus, Geraltai. - Perdedi. - N truputlio. - Nenek aplipd aizd alia tyre, aitriai kvepiania eukaliptu. - Nevalia tau buvo leistis sueidiamam, o leidaisi, tai bus labai rimta. Po teisybei, gali bti pratinga. K a d ir kokios ypatingos tavo rege neracins savybs, praslinks ne vienas mnuo, k o l vl galsi deramai ju dinti kakl. Perspju, tuo laikotarpiu nemgink grumtis su v i k r i u priei ninku. - Dkui u perspjim. G a l ir kita k patarsi: i ko turiau tiek laiko gyventi? Susikviesti paneli, nusipirkti veim ir steigti kilnojamuosius paleistuvysts namus? Nenek gteljo peiais ir m greitais, utikrintais putli pirt ju desiais tvarstyti jam kakl. - Ar a t u r i u tave m o k y t i gyvenimo moksl? M o t i n a a tau, ar k? tai, baigiau. G a l i apsirengti. Valgykloje tavs laukia pusryiai. Pasisku bink, o tai pats tursi putros sau isimarmalyti. Neketinu i k i vidurdienio gaiinti mergin virtuvje. - K u r tave vliau surasiu? ventvietje?

- Ne. - Nenek atsistojo. - Ne ventvietje. T u , raganiau, ia laukiamas sveias, bet ventviet kojos nekelk. Veriau pasivaikiok, O jau surasti a tave pati susirasiu. - Puiku. II Geraltas keturis kartus p i r m y n atgal perjo tuop alj, vedani nuo vart i k i gyvenamj korpus bei skardingoje uoloje nugramzdintos ventviets ir pagrindins ventyklos link. Kiek pagalvojs nusprend po stogu dar negrti ir pasuko dar bei kini pastat k r y p t i m i . Keliolika vaidilui pilkais darbiniais apdarais ia stropiai ravjo lysveles ir pauk tyne lesino augintinius. Daugiausia buvo jaun ir labai jaun, dar beveik vaik. K a i kurios eidamos pro al pasveikindavo j galvos linkteljimu ar ypsena. Geraltas pasveikinimus atsakinjo, nors n vienos i j nepai nojo. ventykloje jis lankydavosi danai, syk, kartais net dusyk per metus, bet niekuomet nepastebdavo daugiau nei trij keturi pastam veid. Merginos ateidavo ir ieidavo - kaip burtininks kitas ventyklas, kaip pribuvjos ir gyduols, geriausiai imananios moter bei vaik ligas, kaip klajojanios druids, mokytojos ar aukls. Ir vis dlto ia niekada netrkdavo naujoki, atvykusi i visa kur, net i tolimiausi krat. M e litels ventykla Elanderyje buvo plaiai pagarsjusi ir tos lovs nusipel niusi. Deivs Melitels kultas buvo vienas i seniausi, kitados - vienas i la biausiai paplitusi, o jo aknys siek neatmenamus, dar prie monij, lai kus. Beveik kiekviena priemogikoji ras ir kiekviena pirmykt, dar klajoklika moni gentis garbino koki nors derliaus ir vaisingumo dei v, emdirbi ir darinink, meils ir santuokos globj. Dauguma toki kult susiliejo vien - Melitels. Laikas, toks negailestingas kitiems tikjimams ir kultams, kalins juos pamirtose, retai lankomose, tarp miest statini pasiklydusiose ventykllse ir ventovse, Melitelei buvo maloningas. Jai i k i iol netrko nei ipaintoj, ftei rmj. reikin tiriantys mokslininkai deivs popu liarum grind pirmykiais Didiosios Motinos, Motinos Gamtos k u l tais, kalbdavo apie Melitels ry su gamtos ciklais, su gyvybs atgimimu bei kitais skambiai vadinamais reikiniais. Geralto biiulis, trubadras Vdrynas, mgstantis dtis vis manom srii inovu, aikindavo pa prasiau. Melitels kultas, pasak jo, ess tipikas moterikas kultas. Juk Melitel - vaisingumo, gimties globja, gimdyvi utarja. O gimdanti moteris privalo rkti. Be prast riksm ir priesaik niekada gyvenime nebeatsiduoti jokiam niekadjui vyrikiui, o tai tas pat, kas girto paadas daugiau negerti, gimdyv turi auktis kokios nors dievybs pagalbos, o Melitel tam tinka vis labiausiai. Kadangi moterys gimd, gimdo ir gim dys, aikindavo poetas, vadinasi, deiv Melitel dl savo populiarumo gali nesibaiminti.

- Geraltai. - tai kur tu, Neneke. Dairiausi tavs. - Mans? - vaidilut pavelg j su paaipa. - Ar Jolos? - Taip pat ir Jolos, - prisipaino raganius. - Prietarauji? - iuo metu - taip. N e n o r i u , kad jai t r u k d y t u m ir blakytum dmes. Jai btina ruotis ir melstis, jeigu norime, k a d i transo bt naudos. - Jau sakiau tau, - altai atsak jis, - nenoriu joki trans. Nemanau, kad tai kaip nors man padt. - O a, - vos pastebimai susirauk Nenek, - nemanau, kad toks tran sas tau kaip nors pakenkt. - Mans uhipnotizuoti ir nepavykt, a atsparus. Bijau dl Jolos. M e d i u m u i toks krvis gali bti per didelis. - Jola - nei mediumas, nei dvasikai ligota pranaautoja. Tas vaikas ap dovanotas ypatinga deivs malone. Bk geras, nesivaipyk taip kvailai. Jau sakiau, inau tavo poir religij, niekada jis man labai netrukd, vei kiausiai netrukdys ir ateityje. N e s u fanatik. T u r i teis manyti, kad mus valdo Gamta ir joje slypinti Galia. K a d dievai, taip pat ir manoji Melitel, tra tos jgos asmeninimas, sugalvotas tam, kad prasiokliams bt lengviau j suvokti, pripainti egzistuojant. Tau atrodo, kad ta jga akla. O a, Geraltai, tikdama i gamtos galiu laukti viso to, k knija manoji deiv: darnos, teisingumo, grio. Ir vilties. - inau. - Jei inai, tuomet kodl taip nepasitiki transu? Ko bijai? K a d liepsiu atsiklaupus prieais statul trankyti kakt grindis ir giedoti? Geraltai, mes paprasiausiai valandl pasdtume v i s i drauge: tu, a ir Jola. Ir pa irtume, ar merginos sugebjim pakanka, k a d k nors perprastume tave apraizgiusi jg kamuolyje. G a l paaikt kas nors, k bt gerai inoti. O gal ir nieko nepaaikt. Galbt tave apgaubusi lemties galia v i sai nepanors mums atsiskleisti, liks slaptinga ir neperprantama. Neinau ito. Bet kodl nepabandius? - Todl, kad tai beprasmika. Neapraizg mans joks lemties kamuo lys. O jeigu ir apraizg, kuri gal po j kapstytis? - Geraltai, tu sergi. - Norjai pasakyti, esu sueistas. - K norjau pasakyti, t ir pasakiau. Kakas tau negerai, jauiu tai. Juk pastu tave tai nuo tokio amiaus, nuo paauglysts - kai pirmsyk susitikome, tesiekei man i k i sijono direlio. O dabar jauiu, kad sukiesi kakokiame nelabame verpete, apraizgytas tinklu, su k i l p a ant kaklo, k u r i ltai veriasi. N o r i u inoti, kas dedasi. Pati isiaikinti negaliu, tenka pasi kliauti Jolos sugebjimais. - Ar ne per giliai kapstai? K a m ta metafizika? Jei n o r i , isipasakosiu tau. Vakarus galsime pavairinti domiausiais keleri pastarj met n u tikimais. Suveik statinait alaus, kad man gerkl neperdit, ir galime pradti nors iandien. Tik bijau, kad tau bus n u o b o d u , mat joki kilp

anei raizgini ten nepastebsi. iaip, prastos ragani istorijos. - M i e l a i paklausysiu. Bet transas, kartoju, nepakenkt. - O ar nemanai, - nusiypsojo jis, - k a d , netikdamas tokio transo prasme, a i anksto ubraukiu jo naud? - N e , nemanau. Z i n a i kodl? -Ne. Nenek palinko priek, pavelg Geraltui akis, blykiomis jos lpo mis nuslydo keista ypsena. - Tai bt pirmas man inomas atvejis, rodantis, kad netikjimas turi kokios nors galios.

LAKELIS

TEISYBS

I Raganiaus dmes patrauk juodi takeliai giedrame kur ne kur debe s sruogomis pabalintame danguje. Takeli buvo daug. Paukiai ltai, ramiai suko ratus, protarpiais staiga smigdavo emyn, paskui, p l a k d a m i sparnais, vl kildavo padang. Raganius stebjo paukius ilgokai, band vertinti atstum ir laik, kurio prireiks jam veikti, atsivelgdamas vietovs reljef, miko tanku m, daubos, kuri tar plytint prieakyje, gyl ir padt. Galiausiai atmet apsiaust ir per d v i skylutes susiver dir, kypai juosiant krtin. Vir deiniojo peties iniro ant nugaros kabanio kalavijo buoulas ir rankena. - Prisidursime, Kuoja, galel kelio, - itar. - Suksime i viekelio. Tie pauktyiai, mano galva, ne iaip sau ten sukiojasi. Kumel, inia, nieko neatsak, taiau, paklusdama tokiam prastam balsui, pajudjo isyk. - G a l ten g u l i krits briedis, - pasak Geraltas. - O gal visai ir ne brie dis. Kas ino? Ten, kur jis ir spjo, i ties iojjo dauba - raganius i viraus nuvel g joje anktai susigrdusias medi karnas. V i s dlto daubos laitai b u vo nuolaids, o dugnas sausas, be dygiaslyvi, be trtani kelm. Ra guv jis veik nesunkiai. Kitoje pusje lamjo jaunas berynlis, u jo drieksi platoka laukym, virynas ir vtralaua, kurioje tarsi iuptuvai alis tso susiraizgiusios akos ir aknys. Raitelio pabaidyti paukiai, atgrasiai ir aiiai karkdami, pakilo auk iau. Pirmuosius palaikus Geraltas pastebjo isyk - avikailio skrandos bal tumas ir blausus suknios mlis tarp igeltusi viksv kuokt krito akis. Kito lavono jis nemat, bet inojo, kur jis g u l i , - ten ant upakalini koj tupjo trys v i l k a i ir ramiai stebjo raitel. Raganiaus kumel suprunkt. V i l k a i neskubriai, tylutliai, kaip pagal komand nutursnojo mik, pro tarpiais vis atgrdami atjn trikampes galvas. Geraltas nuoko nuo ar klio. Moteris su skranda ir mlyna suknia jau buvo be veido, gerkls ir d i diosios dalies kairiosios launies. Raganius j apjo, n nestabteljs ap irti. Vyrikis guljo knibsias. Geraltas kno neatvert, ikart pastebjs, kad ir ia nei v i l k a i , nei paukiai nedykinjo. Atidiau tyrinti palaik n

neprireik - vilnons striuks peius ir nugar puo juodas, isiakojs sukrejusio kraujo ornamentas. Buvo a k i v a i z d u , kad mogus uvo nuo smgio per sprand, o v i l k a i tik vliau sudark kn. A n t vyrikio plataus diro, prie trumpo kardo medinmis maktimis, kabojo odinis kapas. Raganius nupl j ir ibr ol skiltuv, kreidos gaball, iek tiek vako antspaudams, sauj sidabrini monet, ulenkia m skutimosi peiliuk k a u l i n i u aptaisu, triuio aus, tris raktus, suvertus ant iedo, amulet su falo s i m b o l i u . Du laikai, rayti ant drobs, buvo sumirk nuo lietaus ir rasos, runos isiliejusios, iterliotos. Treias laikas, ant pergamento, i r g i sugadintas drgms, vis dlto buvo skaitomas. Tai buvo kredito aktas, iraytas nyktuk banke M u r i v e l y j e p i r k l i u i R u l e i A s p e r u i ar A s p e n u i . A k r e d i t y v o suma nedidel. Pasilenks Geraltas pakl dein vyrikio rank. K a i p ir spjo, vari niame iede, sirusiame ipurtus ir pamlus pirt, buvo spaustas ginklakali gildijos enklas - stilizuotas almas su antveidiu, du sukry iuoti kalavijai ir runa A po jais. Raganius gro prie moters lavono. Atveriant kn kakas dr pirt. Ro, pritvirtinta prie suknios. Gl buvo nuvytusi, bet spalva ne ibluko - vainiklapiai tamsiai ydri, mane mlyni. Geraltas pirm kart gyvenime mat toki ro. V i s a i atverts lavon, raganius krpteljo. A n t apnuoginto, persukto moters sprando aikiai matsi dant y ms. Ne v i l k o dant. Raganius neskubdamas gro prie kumels. Nenuleisdamas aki nuo pamiks, sdo baln. A p s u k o aplink laukym du ratus, dairydama sis ir pasilenks kuo atidiausiai apirindamas em. - Tai mat kaip, Kuoja, - tyliai praneko, sulaiks gyvul. - Dalykas ai kus, nors gal ir ne visai. Ginklininkas ir moteris atjojo raiti, tai nuo ano miko. Be jokios abejons, keliavo i M u r i v e l i o namo, juk niekas iaip ne sineioja nerealizuot akredityv. Kodl jojo ia, o ne viekeliu, neinia. Jojo per viryn, vienas alia kito. Tada, i r g i neinia kodl, abu nulipo ar ba nukrito nuo arkli. G i n k l a k a l y s uvo i karto. Moteris bgo, paskui pargriuvo ir taip-pat numir, o tai, kas nepaliko pdsak, temp j eme, dantimis pastvrs u sprando. Djosi visa tai prie d v i ar tris dienas. A r k l i a i pabgo, neiekosime j. Kumel, savaime suprantama, nieko neatsak, tik neramiai prunkiojo - taip reagavo pastamo balso intonacij. - Juos nuud, - ts Geraltas, irdamas pamik, - ne vilkolakis ir ne girinis. N e i vienas, nei kitas nebt palik tiek daug l a i m i k i o mait doms. Jei vietov bt pelkta, sakyiau, kad pasidarbavo kikimora arba gyvatgalvis. Bet pelki ia nra. Raganius pasilenks atmet gni, dengiani kumels on, ir pasi mat dar vienas prie ryuli pritvirtintas kalavijas, vilgania, ipuota gar d, juoda raiyta rankena. - Tad tai, Kuoja. Teks m u d v i e m keliauti aplinkui. Reikia isiaikinti,

kodl ginklakalys ir moteris jojo per mik, o ne viekeliu. Jeigu vengsime toki nuotyki, neusidirbsime net tavo avioms, ar ne, Kuoja? Kumel klusniai eng vtrolaua, atsargiai apeidama klitis. - Nors tai ir ne vilkolakis, veriau nerizikuosime, - pridr raganius, imdamas i balnakrepio sudiovint puokt kurpeli ir kabindamas j prie sl. Kumel suprunkt. Geraltas iek tiek prasivarst palaidins kakl, itrauk medalion su iieptais v i l k o nasrais. A n t sidabrins gran dinls kabantis medalionas strykiojo Kuojos eigasties ritmu, blyksda mas saulje it gyvsidabris. II Raudonas bokto kupolo erpes jis pastebjo nuo kalvos virns, k u rioje atsidr, kirsdamas vos irimo takelio lankst. Kalvos laitas, apau gs lazdynais, apraizgytas nudivusiomis akomis, padengtas storu gel ton lap k i l i m u , nebuvo itin saugus leistis. Raganius apsigr ir atsar giai nujojs atlaite gro tak. Jojo ltai, vis sustabdydavo kumel ir n u svirs i balno tyrindavo pdsakus. Kuoja trkteljo galv, suveng ir m trypioti ant tako, okti, kel dama debesis saus lap. Geraltas kaire ranka apkabino gyvulio kakl, o dein, pirtus sudjs A k s j i enklu, laik jam vir galvos ir nibdjo u keikimus. - Nejau taip blogai? - murmjo jis, dairydamasis aplink, enklo neiardydamas. - Ar tikrai? Ramiau, Kuoja, ramiau. Burtai greitai suveik, taiau kulnais paragintas gyvulys ingsniavo nerangiai, apatikai, kakaip nenatraliai, nebepagaudamas tolygus ritmo. Raganius v i k r i a i nuoko emn ir toliau jo psias, kumel vedsi u apynasrio. Staiga jis ivydo sien. Tarp sienos ir miko nebuvo jokio tarpo. Jaun medeli ir kadagyn akos raizgsi su gebenmis ir laukinmis vynuogmis, sikibusiomis mrin tvor. Geraltas uvert galv. T pat akimirk pajuto, kaip ant sprando, dirgindamas od ir iaudamas plaukus, prisisiurbia nematomas minktas padarlis ir ima liauioti. inojo, kas tai yra. Kakas j stebjo. Raganius ltai atsigr. Kumel suprunkt, kaklo raumenys po oda sukrpiojo, suraibuliavo. K a l v o s , nuo kurios k tik nusileido Geraltas, laite stovjo mergina, viena ranka pasirmusi alksnio kelm. Jos balta, em siekianti suknia kontrastavo su juodais vilganiais plaukais, isidraikiusiais ant pei. Ge raltui pasirod, kad mergina ypsosi, bet nebuvo tikras - ji stovjo perne lyg toli. - Sveika, - itar jis, draugikai kilsteldamas rank. ingteljo jos p u sn. Ji, vos pastebimai sukiodama galv, sek raganiaus judesius. M e r g i nos veidas buvo iblyks, akys juodos, didiuls. ypsena - jei tik tai b u -

vo ypsena - i jos veido dingo l y g nutrinta. Geraltas eng dar vien ingsn. Suejo lapai. M e r g i n a tartum stirna nuskuod laitu, msio dama tarp lazdyn, dar suvytravo tolumoje it balta dmel ir dingo mi ko tankmje. Ilga suknia, regis, n kiek nevar jos judesi. Raganiaus kumel iklusi galv gailiai suveng. Geraltas, nenuleis damas aki nuo pamiks, instinktyviai nuramino gyvul enklu. Vesda masis j u apynasrio, raganius, i k i juostos nugrimzds varnalose, ltai nuingsniavo palei sien. A n t masyvi geleimi kaustyt vart prardijusiais vyriais kabojo d i delis alvarinis belstukas. Kiek padvejojs Geraltas ities rank ir paliet paaliavus ied. Ir tutuojau atoko, mat vartai t pai akimirk atsiv r: cypdami, girgddami, erdami alis kuoktus ols, akmenlius, a keles. U vart nebuvo n gyvos dvasios - raganius ivydo tik tui kie m, apleist, prilus dilgli. eng j, i paskos vesdamasis kumel. enklu apkvaitinta Kuoja nesispyriojo, bet kojas stat nerangiai, neutik rintai. Kiem i trij pusi juos tvora ir medini pastoli liekanos, i ketvir tos j velg nedideli rm fasadas, imargintas ibyrjusio tinko raup lmis, murzinomis nuovarvomis, gebeni girliandomis. Langins apsilau piusiais daais buvo uvertos. K a i p ir durys. Geraltas pririo Kuoj prie stulpo alia vart ir ltai nuingsniavo vy ruota alja, vedania rm l i n k , prie nedidelio fontano emu rentiniu. Fontanas buvo pribirs lap ir visoki iukli, o jo viduryje, ant man traus pjedestalo, stksojo i balto akmens ikaltas delfinas, iriets n u daut uodeg. Prie fontano, kadaise buvusiame glyne, augo roi krmas. Jis nie kuo, iskyrus gli spalv, nesiskyr nuo kit, kokius teko matyti Geral tui. Tik iedai buvo kitokie - indigo spalvos, o kai kuri vainiklapi galiu kai velniai purpuriniai. Raganius vien gl paliet ir pasilenks pauost. Kvepjo ji kaip ir visos ros, tik kur kas sodriau. Staiga atsivr rm durys - o drauge ir isyk visos langins. Geraltas atsities. Tiesiai prie jo, eindamas aljos vyr, plumpino padaras. Raganius aibikai kilsteljo dein rank vir peties, t pat akimirk kairija stipriai timpteljo krtin juosiant dir, ir kalavijo rankena pati oko deln. Amenys vilpdami ilk i makt, nubr ore nedidel vytint puslank ir sustingo smaigaliu atskubani bestij. Ivyds kala vij padaras sustojo it bestas. visas puses pairo vyras. Raganius n ne virpteljo. Sutvrimas buvo mogaus pavidalo, apsirengs gerokai paneiotais, taiau ne prastais drabuiais su skoningomis, nors visikai nereikalingo mis puomenomis. V i s dlto mogika ivaizda nesiek aukiau neva rios palaidins atvarto - mat vir jo kyojo milinika gauruota it mekos galva su didiulmis ausimis, k l a i k i o m i s spangmis ir kreiv ili p r i kimtais siaubingais nasrais, kuriuose rjo raudonas it liepsna lieuvis.

- Lauk i ia, mirtingas mogikti! - ukriok padaras, mosuodamas letenomis, bet pats nepajuddamas. - Surysiu! gabalus suplysiu! Raganius n nekrusteljo, nenuleido ir kalavijo. - Ar kurias esi? Lauk i ia! - suriko baidykl ir ileido gars, kuris primin ir meitlio viegim, ir elnio baubim. Visos langins vienusyk palo klepsti ir trinkioti, nuo palangi pabiro nuolauos ir tinkas. Ir ra ganius, ir padaras tebestovjo kaip kasti. - Garuok i ia, kolei sveikas! - vl umaurojo gyvis, bet jau nebe taip utikrintai. - O jei ne, tai... - Tai k? - pertrauk j Geraltas. Padaras galingai suniokt, pakreip kraupi galv. - Tik pairkit, koks narsuolis, - ramiai tar iieps iltis, isprogins krauju pasruvusius veizolus. - G a l malontum nuleisti t gelgal? Ar dar nesusigaudei, kad esi mano nam kieme? O gal ten, i kur esi kils, pras ta eimininkui jo paties kieme grasinti kalaviju? - prasta, - patvirtino Geraltas. - Bet tik tokiam eimininkui, kuris sve i pasitinka riaumodamas ir gviedamasis suplyti gabalus. - Fe, bjauryb, - ukaito padaras. - Dar ugaulios mane, valkata. Irgi mat sveias! Atsivelka kiem, niokoja svetimas gles, puiasi ir dar ma no, kad atlksiu su duona ir druska. Tfu! Baidykl nusispjov, sunirpt ir uiaup nasrus. Apatins iltys liko kyoti iorje, tad sutvrimas tapo panaus sen ern. - Na k? - po valandls paklaus raganius, nuleisdamas kalavij. Taip ir stovsime? - O k silai? Atsigulti? - prunkteljo baidykl. - Sakau, slpk t gelgal. Raganius v i k r i a i kio ginkl maktis ant nugaros ir paglost vir pe ties likus kyoti buoul. - Gerai bt, - pasak, - kad apsieitum be staigi judesi. itas kalavi jas gali bet kada iokti i makt, ir mitriau, nei manai. - Pastebjau, - krankteljo padaras. - Kitaip jau seniai btum atsidrs u vart su mano kulno yme ant pasturgalio. Ko nori? Ir kur atsibastei? - Pasiklydau, - sumelavo raganius. - Pasiklydai, - pakartojo padaras, nutaisydamas atgrasi min. - Tuo met klysk atgal. Pro vartus, vadinasi. Kair aus atstatyk saul, taip ir lai kyk, kolei gri viekel. N a , ko dar lauki? - Ar vandens turi? - ramiai paklaus Geraltas. - irgas itroks. O ir a atsigeriau, jei tuo tavs labai neapsunkiniau. Baidykl pamindikavo, pasikrapt aus. - gi, klausyk, - pratar. - Tu k, i tikro mans nebijai? - O reikt bijoti? Padaras apsivalg, kosteljo, energingai trkteljo auktyn plaias kelnes. - Et, bjaurastis, k jau ten. Sveias yra sveias. Ne kasdien pasitaiko

toki, kurie mane pamat neapalpsta ar nesprunka kiek kojos nea. Tiek to. Jeigu esi pavargs, bet garbingas keliauninkas, kvieiu v i d u n . Taiau jeigu galvaudys ar vagis, tuomet perspju: itas namas klauso mano sa kym. U t sien eimininkauju a! Jis pakl gauruot leten. Visos langins vl m trankytis sien, o akmeninje delfino gerklje kakas dusliai suburbuliavo. - Kvieiu, - pakartojo baidykl. Geraltas n nekrusteljs smalsiai stebjo eiminink. - Vienas gyveni? - O kas tau darbo, su kuo a gyvenu? - piktai atr padaras, atvos nasrus, ir staiga griausmingai nusikvatojo. - A h a , suprantu. Tau, aiku, parpo, ar nelaikau keturiasdeimties groiu man prilygstani liokaj. N e l a i k a u . Tai kaip, bjaurastis, ar pasinaudosi irdingu kvietimu? Jei ne, vartai anava ten, tiesiai tau u pasturgalio! Geraltas santriai nusilenk. - K v i e t i m u pasinaudosiu, - sausai atsak. - Svetingumo nepaniekinsiu. - M a n o namai - tavo namai, - nerpestingai, bet taip pat sausai atsilie p padaras. - ionai, svety. O kumel vesk prie ulinio. Rmams ir viduje verkiant reikjo rimto remonto, bet vis dlto ia buvo gantinai varu ir tvarkinga. Baldai akivaizdiai pagaminti tikr meistr, net jeigu ir labai seniai. Ore tvyrojo aitrus dulki kvapas. Buvo tamsu. - viesos! - urgzteljo baidykl, ir balanos geleiniuose laikikliuose tutuojau plipteljo liepsna bei suodiais. - Neblogai, - tarsteljo raganius. Padaras nusikvatojo. - Tik tiek? I ties tavs, matau, bet kuo nenustebinsi. Jau sakiau, tas namas paklusta mano sakymams. ionai, praau. Atsargiai, laiptai stats. viesos! L i p d a m a laiptais btyb atsigr. - O kas ia tintaluoja tau po k a k l u , svety? Kas tai yra? -^Pairk. eimininkas pam medalion leten, pakl prie aki, grandinl ant Geralto kaklo vos vos sitemp. - To vries iraika nelabai maloni. Kas tai yra? - Gildijos emblema. - A h a , regis, vertiesi antsnuki^gamyba. Praau ionai. viesos! Nema dal erdvaus belangio kambario um milinikas uolinis stalas, visikai tuias, neskaitant didels paaliavusio alvario vakids, apkibusios sustingusio vako gurvuoliais. Padarui dar kart paliepus, u sideg vaks, mirguliuojanti j liepsna iek tiek apviet kambar. Viena i sien buvo apkabinta ginklais - kompozicijomis i apskrit skyd, sukryiuot alebard, ragotini ir gizarm, sunkij kard ir kir vi. Pus gretimos sienos um miliniko idinio, vir kurio matsi ap silaupiusi ir pablukusi portret eils, pakura. A n t sienos prieais duris

buvo gausu mediokls trofj - briedi ments ir isiakoj elni ragai met ilgus elius ant iiept ern, loki ir li nasr, ant ereli ir va nag ikam sutarytomis ir apipeiotomis plunksnomis. Garbingiausia vieta centre teko bronzinio atspalvio, apirusiai uolinio slibino galvai, i kurios pro skyles byrjo pakulos. Geraltas prijo ariau. - M a n o boius sumediojo, - pasigyr baidykl, pakuros iotis sprausdamas didiul rstgal. - Ms apylinkse itas greiiausiai ir buvo paskutinis, leidsis sumediojamas. Ssk, svety. Ko gero, bsi alkanas? - Uksti neatsisakysiu, eimininke. Padaras atsisdo prie stalo, nuleido galv, gauruotas letenas sunr ant pilvo, kur laik sukiodamas didiulius nykius kak marmjo, paskui tyliai rikteljo ir trenk delnu per stalvir. Suvangjo alavins, sidabrins lkts ir dubenys, sudzingsjo kritolins taurs. Ukvipo kepsniais, es naku, mairnu, muskatu. Geraltas neisidav nustebs. - Taigi, - pasitryn letenas padaras. - Geriau u tarnus, k? Vaiinkis, svety. tai viiukas, ia erno k u m p i s , ia patetas... Neinau, i ko. I kako. ia jerubs. N e , bjaurastis, kurapkos. Supainiojau ukeikimus. Valgyk, valgyk. Maistas padorus, tikras, gali nebijoti. - Nebijau. - Geraltas perpl viiuk pusiau. - Pamirau, - prunkteljo baidykl, - kad esi ne i t bailij. N a g i , o kuo vardu? - Geraltas. O tu kuo vardu, eimininke? - Nivelenas. Bet iame krate mane vadina Igama arba Iltiniu. Ir vai kus m a n i m i gsdina. - Padaras susivert gerkl didiuls taurs turin, paskui n u g r a m z d i n o pirtus patete ir v i e n u y p u ikabino mane pus dubens. - Vaikus gsdina, - pakartojo Geraltas p i l n a burna. - Tikriausiai nepa grstai? - Visikai nepagrstai. tavo sveikat, Geraltai! - sveikat, Nivelenai. - K a i p vynas? Pastebjai, kad i vynuogi, o ne i obuoli? Bet jeigu nepatinka, ibursiu kitokio. - Dkoju, neblogas ir itas. Ar tavo magiki gebjimai - gimti? - Ne. Atsirado kartu su ituo. Snukiu, sakau. Pats neinau, kaip nuti ko, bet namas padaro visk, ko tik usigeidiu. N i e k o ypatinga, m o k u tik isiburti valgio, grimo, drabui, var patal, karto vandens, m u i l o . Bet k u r i boba t sugebt ir be ker. A t i d a r a u ir udarau langus ir duris. Udegu ugn. N i e k o ypatinga. - V i s is tas. O t... kaip pats sakai, snuk, seniai..? - Prie d v y l i k a met. - K a i p tai atsitiko? - O kas tau rpi? Dar sipilk. - M i e l a i . Rpti man nerpi, tik smalsu. - Prieastis klausti suprantama ir pateisinama, - garsiai nusijuok bai-

dykl. - Tik a jos nepateisinu. Ne tavo reikalas, ir gana. Bet kad bent kiek pasotiniau tavo smalsum, parodysiu, koks b u v a u i k i tol. Umesk ak tenai, portretus. Pirmas prie idinio - mano ttuis. Greta jo - vienas k i p as ino, kas toks. O treias - a. Matai? I portreto pro dulkes ir voratinklius spoksojo kakoks drukis ipu tusiu, niriu, auotu veidu be jokios iraikos. Geraltas, kuris, panaiai kaip ir dauguma portret tapytoj, buvo links kartais pameilikauti klientams, lidnai palingavo galv. - Matai? - pakartojo Nivelenas, iepdamas iltis. - Matau. - Kas tu? - Nesuprantu. - Nesupranti? - padaras pakl galv, jo spangs ybteljo kaip katino. - M a n o portretas, mielas sveteli, kabo ten, kur vaki viesa nesiekia. A j matau, bet a nesu mogus. Bent jau iuo metu. mogus, kad galt ap irti portret, bt atsistojs, prijs ariau, jam greiiausiai bt rei kj ir vak pasiimti. Tu nieko panaaus nedarei. Ivada paprasta. K l a u siu be uuolank: ar mogus esi? Geraltas aki nenudelb. - Jei jau taip klausi, - itar kiek patyljs, - atsakau: ne visai. - A h a . Tai gal nebus nemandagu paklausti: o kas tuomet? - Raganius. - A h a , - pakartojo Nivelenas po valandls. - Jei gerai prisimenu, raga niai domiai usidirba duonai. U atlyg udo visokius padarus. - Atmintis tavs neapgauna. Vl stojo tyla. vaki liepsnels pulsavo, auktyn nuts plonyiai ug nies seliai ybiojo raiytame tauri kritole, vakide varvanio vako kaskadose. Nivelenas sdjo it sustings, tik vos vos krutino didiules au sis. - Tarkime, - praneko pagaliau, - spsi isitraukti kalavij, man dar nepriokus prie tavs. Tarkime, netgi spsi kirsti man. Bet mano mas to kia, kad net nepajusiu, kaipmat parblokiu tave. O tada jau lems dantys. K a i p manai, raganiau, kuris i mudviej turime daugiau galimybi per ksti kitam gerkl? Geraltas, nykiu prilaikydamas alavin ropins dangtel, sipyl v y no, gurkteljo ir atsirm krslo atkalt. irjo baidykl ypsodama sis, ir ta ypsena buvo ypatingai bjauri. - Taaaip, - nuts Nivelenas, nagu rakindamas nasr kamput. - Rei kia pripainti, sugebi atsakyti klausim taupydamas odius. domu, kaip susidorosi su k i t u . Kas tau sumokjo u mane? - Niekas. Atsidriau ia atsitiktinai. - Ar tik nemeluoji? - A neprats meluoti. - O k daryti prats? A p i e raganius esu girdjs. siminiau, kad jie gro bia maus vaikus, kuriuos paskui maitina magikosiomis olelmis. Tie,

kurie tai itveria, patys tampa raganiais, burtininkais su nemogikais su gebjimais. Juos moko udyti, inaikina juose bet kokius mogikus jaus mus ir refleksus. Paveria pabaisomis, kurioms reiks udyti kitas pabai sas. Girdjau nekant, kad jau pats metas pradti medioti raganius. M a t padar vis maja, o ragani vis daugja. Paragauk kurapkos, k o l visai neatauo. Nivelenas ir pats pam i dubens kurapk, vis simet nasrus ir sutriauk l y g kok divs, tik kauleliai sutrekjo tarp dant. - Kodl nieko neatsakai? - neaikiai paklaus pilna burna. - Kiek tiesos kalbose apie jus? - Beveik n kiek. - O kas melas? - Tai, kad padar vis maja. - G a l ir taip. Nemaai j yra, - iiep iltis Nivelenas. - Stai vienas kaip tik sdi prieais tave ir svarsto, ar nesuklydo tave sileisdamas. M a n , sve ty, i karto nepatiko tavoji gildijos emblema. - Tu visai ne padaras, Nivelenai, - sausai pareik raganius. - O, bjaurastis, ia tai naujiena. Tad kas, tavo galva, a esu? Spanguoli kisielius? Laukini s vora, rkan lapkriio ryt lekianti pietus? Ne? Tai gal tuomet krtingos malnininko dukros skaistyb, prarasta prie upelio? N a g i , Geraltai, pasakyk man, kas a. Ar nematai, kad net v i r p u i smalsumo? - Tu ne padaras. Jei toks btum, negaltum net prisiliesti prie to si dabrinio padklo. Ir jau tikrai nebtum ms rank mano medaliono. - Cha! - Nivelenas taip stgteljo, kad akimirkai nulinko vaki lieps nels. - Imu didij, siaubingj paslapi atskleidimo valanda! Tuo jau suinosiu, kad tokios ausys man iaugo todl, jog vaikystje nemgau pienikos aviins kos! - N e , Nivelenai, - ramiai atsiliep Geraltas. - Tai burt pasekm. N e abejoju, k a d inai, kas tave itaip ubr. - O jeigu ir inau, kas i to? - Burtus galima panaikinti. Daugeliu atvej. - T u , kaip raganius, burtus panaikinti, inoma, sugebi. Daugeliu atvej? - Sugebu. N o r i , k a d pamginiau? - Ne. Nenoriu. Baidykl isiiojo ir ikor poros sprindi ilgio raudon lieuv. - K, sutrikai? - Sutrikau, - prisipaino Geraltas. Padaras sukikeno, isidrb krsle. - Taip ir inojau, kad sutriksi, - pasak. - sipilk dar vyno, patogiai si taisyk. Paporinsiu vis istorij. Raganius tu ar ne raganius, bet i aki ma tau, k a d doras, o a nusiteiks paplepti. sipilk.

- Nebra ko. - O, bjaurastis, - baidykl kriukteljo ir vl vo letena stalvir. Tarp dviej tui ropini neinia i kur atsirado gerokas molinis sotis, api pintas vytelmis. Nivelenas dantimis nupl vakin antspaud. - Turbt pastebjai, - pradjo pildamas vyn, - apylinks ia retai gy venamos. Iki artimiausi gyvenviei geras galas kelio. Mat ttuis mano, o ir senelis kakada nei kaimyn, nei pirkli, traukiani viekeliu, kar tos meils nenusipeln. Kiekvienas uklydlis, jei ttuis j pastebdavo i bokto, geriausiu atveju ia netekdavo savo turto. O viena kita artimiausia sodyba suplekjo, kai tvulis suinojo, kad labai jau nenorom mokama duokl. Beveik niekas jo nemyljo. Aiku, iskyrus mane. G a i l i a i raudo jau, kai syk pargabeno veimu tai, kas liko i mano tvelio po kirio d v i rankiu kalaviju. O boius anais laikais smarkiai neplikavo, mat nuo tos dienos, kai gavo per kiau geleiniu vzdu, siaubingai mikiojo, seiljosi ir iviet retai kada suspdavo laiku nubgti. Taip jau ijo: kaip paveld tojas visai govdai turjau vadovauti a. - Jaunas buvau, - ts Nivelenas, - tikras pienburnis, tad v y r u k a i mik liai apsuko mane aplink pirt. G a l i numanyti, kad vadovavau jiems taip, kaip riebus parelis galt vadovauti vilk gaujai. Greitai mms dalyk li, kuri ttuis, gyvas bdamas, n u k nebt leids. Ivaduosiu tave nuo smulkmen, veriau isyk papasakosiu esm. Vien grai dien n u sibaladojome net i k i Gelibolo, prie M i r t o , ir apiplme ventykl. O kas blogiausia, pasipainiojo ten dar ir jauna vaidilut. - K o k i a tai buvo ventykla, Nivelenai? - Bala j ino, Geraltai. Bet, matyt, nelaba. A t m e n u kaukoles ir kaulus ant altoriaus, ir alia ugnis deg. O jau dvokas! Veriau papasakosiu, kas buvo toliau. V y r u k a i pagrieb vaidilut, nupl drabuius, o man parei k, kad privalau tapti v y r u . Tad a ir tapau, kvailas snarglius. K o l vyrikjau, vaidilut prispjov man srbtuv ir t suriko. -K? - K a d esu baidykl mogaus kailyje, kad ir bsiu baidykli baidykl, dar kak apie meil, apie krauj, neprisimenu. Turjo tok mayt durkliuk, turbt plaukuose slp. Nusiud, o tada... Dmme i ten, Geral tai, sakau tau, dmme taip, kad arklius mane mirtinai nuvarme. Nela ba buvo ventykla. - Pasakok toliau. - O toliau buvo taip, kaip vaidilut ir sak. Po poros dien atsikeliu ryt, o tarnai mane pamat kad suklyks ir - kojas. A^prie veidrodio... Z i n a i , Geraltai, supanikavau, priepuolis kakoks itiko, prisimenu kaip per migl. T r u m p i a u tariant, buvo lavon. Ne vienas. Griebdavau kas po ranka pakliuvo, staiga tapau be galo stiprus. O ir namas man padjo kaip igaldamas: trinksjo durys, skraid rakandai, plipiojo ugnis. Kas sp jo, spruko kaip pami: tetul, pussesers, gaujos v y r u k a i , k ten vyrukai, unys, ir tie pabgo, uodegas pabruk. Pabgo ir mano kat Rajne. I bai-

ms nugaio tetuls papga. Taigi l i k a u vienas, rkiau, k a u k i a u , lau, dauiau visk i eils, o daugiausia veidrodius. Nivelenas nutilo, atsiduso, suniurkt nosimi. - K a i atsigavau po priepuolio, - ts po valandls, - buvo jau po vis kam. L i k a u vienas kaip pirtas. N i e k a m nebegaljau paaikinti, kad pasi keit tik mano ior, kad, nors atrodau siaubingai, tebesu tik kvailas pa auglys, tuiuose rmuose raudantis prie tarn kn. Paskui klaikiai n u sigandau: gr ir uplumpins, nespsiu n pasiaikinti. Bet niekas negro. Pabaisa trumpam nutilo, brkteljo rankove per nos. - Nebenoriu, Geraltai, grti tuos pirmuosius mnesius, dar ir dabar drebulys purto, kai tik prisimenu. Pereisiu prie to, kas svarbiausia. Ilgai, labai ilgai tupjau rmuose kaip pel po luota, n nosies nekidavau lauk. Jei kas ia priklysdavo, o taip nutikdavo retai, net nesirodydavau, et, liepdavau namui por kart trinktelti langinmis arba sumaurodavau nutekamj vamzd, ir daniausiai to pakakdavo, kad sveio tik k u l n a i dulkse suvytruot. Taip ir gyvenau, k o l vien ankstyv ryt pavelgiau pro lang ir - k ivydau? Kakoks storulis skina ro nuo tetuls krmo. O tai, kad inotum, ne bet kokios, o dangikosios ros i Nazairo, sodi n u k a i dar boiaus parveti. niris mane uliejo, ipuoliau kieman. Tas drukis, mane ivyds, i pradi ado neteko, o kai atgavo, suvigo, es norjs tik keli roi dukrelei, ir lai a pasigails jo gyvybs ir sveikatos. Jau ketinau trenkti j pro vartus, tik staiga l y g akyse man bt nuvit, p r i s i m i n i a u pasakas, kurias kadaise sekdavo Lenk, mano aukl, sena niurnekl. Bjaurastis, a ir pamaniau, jeigu dailios mergels rupes ver ia karalaiiais ir atvirkiai, tai gal... G a l tose pasakose yra lakelis teisy bs, iokia tokia galimyb... Paokau por sieksni auktyn, sumaurojau taip, kad laukin vynuog nuo sienos atitrko ir uklykiau: "Dukt arba gyvyb!" - mat nieko geriau neatjo galv. Pirklys, o tai ir buvo pirklys, pratrko raudoti, o p a s k u i prisipaino, k a d dukrelei tik atuoneri. K, juokiesi? - Ne. - O a tai neinojau, verkti ar juoktis i savo suikto l i k i m o . Pagailo man to pirklikio, negaljau irti, kaip jis tirta, pakvieiau v i d u n , pa vaiinau, ilyddamas p r i p y l i a u mai aukso ir brangij akmenli. R siuose, kad inotum, dar nuo ttuio laik buvo lik kalnai grybi, o a nelabai imaniau, k su jomis veikti, tad galjau leisti sau tok most. P i r klys nuvito, palo dkoti, net apsiseiliojo visas. Veikiausiai kur nors pa sigyr, kok nuotyk patyrs, mat neprabgo n du mnesiai, o jau prisis tat kitas pirklys. Atsigabeno su savim didok mai. Ir dukter. Irgi didok. Nivelenas po stalu ities kojas, pasiraiv, net krslas sutrekjo. - Viens d u , ir sukirtome rankomis, - pasakojo toliau. - Sutarme, kad paliks j metams. Teko padti jam usikelti mai ant mulo, pats nevalio jo.

- O mergina? - I pradi, vos mane pamaius, j traukuliai suriesdavo, mat buvo sikalusi, kad susiu j. Bet jau po mnesio drauge pietaudavome, nekuiuodavoms ir ilgai vaiktindavome. V i s dlto, nors buvo miela ir steb tinai nuovoki, man su ja kalbantis pindavosi lieuvis. Z i n a i , Geraltai, prie merg a visuomet bdavau drovus, amiais jos mane pajuokdavo, net ir tos i tvarto, mlinom blauzdom, tos, kurias v y r u k a i tvarkydavo kaip pa norj, ir iaip, ir anaip. Net ir jos tyiodavosi i mans. Tad ko norti da bar, galvojau, kai mano toks snukis. Netgi nesiryau jai kaip nors priminti prieasties, dl kurios taip brangiai sumokjau u vienerius jos vienags metus. Tie metai v i l k o s i kaip smarv paskui valstiei armij, k o l paga liau prisistat pirklys ir dukter atsim. Mane apm apatija, usisklendiau namuose ir kelis mnesius nereagavau jokius ionai atvykstanius sveius su dukterimis. Bet po t met, praleist draugijoje, patyriau, kaip sunku, kai nra su kuo bent odeliu persimesti. - Baidykl atsiduso, bet garsas labiau primin agsul. - K i t a , - ts kiek patyljs, - buvo v a r d u Fen. Maiuk, greita ir iaukut, tikras pauktelis nyktukas. V i s a i mans nebijojo. Syk, o buvo kaip tik mano k i r p i m o * sukaktis, prisigrme midaus ir... che che. Po vis kam okau i lovos tiesiai prie veidrodio. Prisipainsiu, buvau nusivyls ir prislgtas. Snukis koks buvo, toks ir liko, gal tik iraika kvailesn. O sakoma, kad pasakose s l y p i liaudies imintis! Sdo verta tokia imintis, Geraltai. V i s dlto Fen pasisteng, kad visus sielvartus pamiriau. Sakau tau, tikra linksmuol buvo. Z i n a i , k prasiman? A b u gsdindavome ne kviestus sveius. sivaizduok sau: ateina kas nors kiem, dairosi, ir staiga ipuolu a - staugdamas, keturpsias, o man ant kupros sdi visikai nuoga Fen ir puia senelio mediokls rag! Nivelenas m kretti nuo juoko, sublyksjo akinaniai baltos iltys. - Fen, - ts atsikvps, - gyveno ia metus, paskui su didiuliu krai iu gro eim. Sugebjo itekti u inkoriaus, nalio. - Pasakok toliau, Nivelenai. domu. - Manai? - pratar padaras, garsiai kasydamasis uaus. - Jei domu, tai domu. K i t a , P r i m u l a , buvo nuskurdusio riterio dukt. Tas riteris, netik tinas ilgis, ionai atkako ant nugeibusio kuino, usimauklins surdiju si kiras. Sakau tau, Geraltai, bjaurus buvo nelyginant mlo krva, pa naiai ir smirdjo. O Primula, rank duoiau nukirsti, matyt, suveikta, kai riteris kur nors kariavo, nes buvo tikra grauoliuke. Jai baims i r g i nek liau, ir, po teisybei, nieko keista, mat, palyginus su jos-tvu, galjau ma n y t i ess visai patrauklus. K a i p paaikjo, P r i m u l a buvo gana audringo temperamento, o ir a pats, gijs pasitikjimo savimi, pernelyg nesikuklinau. Jau po dviej savaii m u d u mgavoms labai artimais santykiais, o ji tuomet peiodavo man u aus ir kiodavo: "Papjauk mane, v rie!", "Sudraskyk mane, bestija!" ir panaias nesmones. K a i stabteldavo*Turimos galvoje pagonikos apeigos - berniuko apkirpimas pirm kart.

me atsikvpti, a lakstydavau prie veidrodio, bet, sivaizduok sau, Geral tai, irdavau j su vis auganiu nerimu. V i s menkiau ilgjausi anos, ne taip krintanios akis savo iors. Supranti, Geraltai, anuomet buvau i gverlis, o tapau vyras kaip mras. Anuomet be paliovos sirgau, kosjau ir snargliavausi, o dabar jokia bjaurastis prie mans nekibo. O dantys? Nepatiktum, kokie suged buvo mano dantys! O dabar? G a l i u krslo ko j nugrauti. N o r i , nugrauiu? - Ne. Nenoriu. - G a l ir gerai, - iiojo nasrus baidykl. - Panelytms patikdavo ir ti, kaip demonstruoju dantis, ir namuose beveik nebeliko sveik krsl. - Nivelenas nusiiovavo, jo lieuvis susisuko vamzdeliu. - Ivargino mane tas pasakojimas, Geraltai. Trumpinsiu: paskui buvo dar d v i , Ilka ir Venimira. Visuomet tas pats, tikra nuobodyb. Pirmiausia baim, sumiusi su budrumu, paskui simpatijos silelis, sutvirtintas men kutmis, nors ir brangiomis dovanlmis, paskui "Pjauk mane, suryk mane vis", paskui tvo sugrimas, jausmingas atsisveikinimas, o galiau siai - vis aikiau matomi nuostoliai ide. Nutariau, kad vienatvs pertrau kos turt bti ilgesns. Savaime aiku, tuo, kad merginos bukis pakeis mano ior, jau seniai nebetikiu. Ir susitaikiau. Maa to, nusprendiau, kad, kaip yra, taip gerai, ir nereikia joki permain. - Joki, Nivelenai? - Pats pagalvok. Jau sakiau, mano sveikata arklika, bet tik su ita i ore. Tai pirma. Antra: tai, kad esu kitoks, mergas veikia kaip afrodiziakas. Nesijuok! K a i p kain k: jei biau mogus, turiau i kailio isinerti, kad pelnyiau, pavyzdiui, tokios kaip V e n i m i r a dmes - ji, beje, buvo didiai ivaizdi panel. mane tok, koks pavaizduotas tame portrete, ji n nevilgtelt. O treia, saugumas. Ttuis turjo prie, ir vienas kitas tebra gyvas. Tie, kuriuos pasiunt po velna mano apgailtinai vadovau jama gauja, turjo gimini. Rsiuose yra aukso. Jeigu nekeliau siaubo, kas nors jo vis tiek pasigviet. K a d ir kaimieiai su akmis. - A t r o d o , esi sitikins, - praneko Geraltas, vartaliodamas tui tau r, - kad dabartiniu pavidalu niekam nieko blogo nepadarei. N vienam tvui, n vienai dukrai. Jokiam giminaiiui ar dukros suadtiniui. Tiesa, Nivelenai? - K tu kalbi, Geraltai? - pykteljo baidykl. - Nieko panaaus. Tvai galv pamesdavo i diaugsmo, sakiau tau, bdavau toks dosnus, kad net sivaizduoti sunku. O dukros? Btum mats, kokios jos atkakdavo ionai, prastais drabuliais, skalbini armo nustais delnais, nuo rk tsymo susimetusios kupr. P r i m u l a jau buvo praleidusi ia d v i savaites, o ant nugaros ir laun vis dar matsi yms nuo diro, kuriuo j ventino t tuis riteris. O ia jos visos gyveno kaip kunigaiktyts, jei k ir imdavo rankas, nebent vduokl, net neinojo, kur virtuv. Rengdavau jas, ap karstydavau papuoalais. K a d a tik panordavo, iburdavau karto van dens, pripildavau skardin voni, kuri dar ttuis pavog mamai A s e n -

garde. G a l i sivaizduoti? Skardin vonia! Retas kuris imperatoriaus pata rjas, k ten, retas kuris imperatorius turi skardin voni. Geraltai, joms ia buvo pasak alis. O kai dl lovos... Bjaurastis, iais laikais skaistyb sutiksi reiau nei uolin slibin. N vienos lov varu nevariau, Geraltai. - Bet tarei, kad kakas man sumokjo u tavo galv. Kas galjo su mokti? - Padugn, kuris gvieiasi mano lobyno likui, bet neturi daugiau dukter, - utikrintai atov Nivelenas. - moni godumas beribis. - Ir niekas kitas? - Niekas kitas. A b u patyljo, stebdami nervingai virpanias vaki liepsneles. - Nivelenai, - staiga tar raganius. - O dabar gyveni vienas? - Raganiau, - atsak padaras, kiek padelss, - manau, dabar turiau iplsti tave paskutiniais odiais, griebti u sprando ir numesti nuo laip t. inai, u k? U tai, kad laikai mane pusgalviu. I pat pradi matau, kaip sdi temps ausis, kaip dirsioji duris. Gerai inai, kad gyvenu ne vienas. Nesuklydau? - Nesuklydai. Atsipraau. - K a d juos kur maras, tuos tavo atsipraymus. Matei j? - Taip. Mike, netoli vart. Ar ji ir yra ta prieastis, dl kurios p i r k l i a i su dukterimis jau kuris laikas ikeliauja i ia nieko nepe? - Pasirodo, ir tai inojai? Taip, prieastis ta. - Ar galiu paklausti... - Ne. Negali. Vl stojo tyla. - K gi, tavo valia, - pagaliau itar raganius atsistodamas. - Dkoju u svetingum, eimininke. Metas man keliauti. - Tikrai, - Nivelenas taip pat atsistojo. - Dl tam tikr prieasi nak vyns tau pasilyti negaliu, o nakvoti iuose mikuose nepatariu. N u o to laiko, kai krate nebeliko moni, naktimis ia dedasi negeri dalykai. Ver iau grtum viekel dar i k i sutem. - Tursiu galvoje, Nivelenai. Ar esi tikras, kad mano pagalbos tau ne reikia? Baidykl panairavo j. - O tu esi tikras, kad galtum man padti? Sugebtum mane iva duoti? - Ne tik toki pagalb turjau omeny. - Neatsakei mano klausim. Nors... Ko gero, atsakei. Nesugebtum. Geraltas pavelg padarui tiesiai akis. - Nepasisek jums tada, - pasak. - I vis Gelibolo ir N i m n a r o Slnio ventykl pasirinkote kaip tik Coram A g h Tera, Litagalvio V o r o vento v. Norint isklaidyti Coram A g h Tera vaidiluts prakeiksm, reikalingos tokios inios ir tokie gebjimai, koki a neturiu.

- O kas turi? - V i s dlto tau rpi? Sakei, kaip yra, taip gerai. - Y r a kaip yra. Bet ne kaip galt bti. Bijau... - Ko bijai? Baidykl stabteljo tarpduryje, atsigr. - Jau gana man tavo klausim, raganiau, kuriuos be paliovos beri, uuot atsaks manuosius. Matyt, tavs kitaip reikia klausti. Zinai, jau k u ris laikas sapnuoju bjaurius sapnus. "Baisius" - ko gero, bt tiksliau pa sakyta. Ar pagrstai bijau? Tik, praau, trumpai. - Ar pabuds po tokio sapno niekada nepastebjai, kad kojos p u r v i nos? Neaptikai spygli patale? -Ne. - O ar... - N e . Praau, trumpiau. - Bijai pagrstai. - Ar tai manoma veikti? Praau, trumpai. -Ne. - Pagaliau. Eime, palydsiu. Kieme, k o l Geraltas tvarksi neulius, Nivelenas paglost kumelei nerves, patapnojo kakl. Kuoja, nudiuginta tokio velnumo, palenk galv. - M y l i mane visokie vrys, - pasigyr baidykl. - Ir a juos m y l i u . M a no kat Rajne, nors i pradi ir paspruko, vliau vis tiek gro pas ma ne. Ilg laik ji buvo vienintelis gyvas padaras, palaiks man draugij b doje. Ir Verena... Prikando lieuv, perkreip nasrus. Geraltas nusiypsojo. - Taip pat m y l i kates? - Paukius, - iiep dantis Nivelenas. - Bjaurastis, isidaviau. Et, k jau ia. Ji, Geraltai, nei dar viena p i r k l i o dukrel, anei eilinis mginimas senuose pramanuose surasti lakel teisybs. Sis tas rimiau. M y l i m e vie nas kit. Jeigu juoksies, gausi iobtus. Geraltas nesijuok. - Tavoji Verena, - tar, - veikiausiai yra undin. Ar inai tai? - tariu. Liesa. Juodaplauk. Kalba maai, ir tat nekta, kurios nesuprantu. moni maisto nevalgo. Itisoms dienoms dingsta mike, paskui grta. Ar taip ir turi bti? - Madaug, - raganius priver balnasait. - Turbt manai, kad ne grt, jei atvirstum mog? - Neabejoju. Juk inai, kaip undins bijo moni. Undin i arti maai kas yra mats. O m u d u su Verena... Et, bjaurastis. Skms tau, Geraltai. - Ir tau, Nivelenai. Raganius paragino kumel kulnais ir nujojo prie vart. Baidykl lempino alia.
v

- Geraltai. - Klausau tavs. - Nesu toks kvailas, kaip manai. Atkeliavai vieno i pirkli, kurie ia pastaruoju metu lanksi, pdsakais. Ar k u r i a m nors i j kas nors nutiko? - Taip. - Paskutinis ia buvo prie tris dienas. Su dukra, ties sakant, ne pa ia dailiausia. L i e p i a u namui usidaryti visas duris ir langines, neisida v i a u , kad yra kas gyvas. Pasisukiojo kieme i ijojo. M e r g i n a nusiskyn vien ro nuo tetuls krmo ir prisikabino prie suknios. Iekok j kur nors kitur. Bet inok, bjaurus ia kratas. Jau minjau, nakt mike nesau gu. Girdti ir matyti negeri dalykai. - Ai, N i v e l e n a i . Nepamiriu tavs. Kas ino, gal surasiu k nors, kas... - Gal. O gal ir ne. Tai mano rpestis, Geraltai, mano gyvenimas ir ma no bausm. Imokau j pakelti, pratau. Jei bus dar blogiau, vl prasiu. O jeigu jau visai nebeitversiu, nieko neiekok, atjok pats ir visk ubaik. K a i p raganius. Skms tau, Geraltai. Nivelenas nusisuko ir guviai nuingsniavo rmus. N karto neatsig r. III Vietov buvo dyka, sulaukjusi, atgrasi. Geraltas nenorjo gaiti, tad viekel negro, jojo tiesiai per mik. Nakt praleido plikoje auktos kal vos virnje, kalavij pasidjs ant keli, prie nedidelio lauiuko, kur protarpiais pakurstydavo kuokteliu kurpeli. Gdi nakt toli slnyje jis pastebjo ugn, igirdo beprotik kaukim ir giesmes, ir klyksm: itaip rkti galjo tik kankinama moteris. Nuskubjo tenai vos pravitus, bet aptiko vien itrempt laukym ir suanglijusius kaulus dar iltuose pele nuose. Miliniko uolo lapijoje kakas slpsi, klykavo ir nypt. G a l girinis, o gal ir paprasiausia laukin kat. Raganius ten neusibuvo ir ne sidomjo. IV A p i e pusiaudien kumel, girdoma upeliuke, skardiai suvingo ir iepdama geltonus dantis, kramtydama slus m trauktis atatupsta. Ge raltas instinktyviai nuramino j enklu ir pastebjo taisykling apskriti m, kur sudar i saman kyanios raudonos gryb kepurls. - Tampi tikra isterike, Kuoja, - tar jis. - Juk tai paprasiausias velnio ratas. K a m tiek triukmo? Kumel suprunkt ir pasuko galv eiminink. Raganius pasitryn kakt, susirauk ir susimst. Paskui vienu uoliu atsidr balne, apgr gyvul ir paragino skubti savais pdsakais.

- " M y l i mane visokie vrys", - sumurmjo. - Atsipraau, arkleli. Pa nau, kad proto turi daugiau nei a. V Kumel skliaud ausis, prunkiojo, kanopomis raus em, spyriojosi. Geraltas enklu jos neramino - nuoko emn ir permet pavad g y v u l i u i per galv. Raganiui ant nugaros kabojo nebe senasis kalavijas drieo odos maktyse, o dailus vilgantis ginklas su krymine gard ir grakia, p u i k i a i subalansuota rankena, usibaigiania buoulu i balto metalo. syk vartai prie j neatsivr. Ir iaip buvo atviri, kaip ir paliko ijo damas. Geraltas igirdo dainuojant. odi nesuprato, net neatpaino kalbos. O ir nereikjo. Raganius inojo, jaut ir perprato pai tos dainos p r i g i m t, esm - tylios, skvarbios dainos, plstanios gyslomis it alpinanio, vali palauianio siaubo banga. Staiga dainavimas liovsi, ir tada jis j pamat. Prisispaudusi prie delfino nugaros idivusiame fontane, apsama nojus akmen glbiani smulkutmis rankomis, tokiomis blykiomis, kad atrod perregimos. Po susivlusi juod plauk siautuliu vilgjo smeigtos ragani didiuls antracitins akys. Geraltas minktais, spyruokliuojaniais ingsniais artinosi puslankiu nuo sienos, pro mlynj roi krm. Btyb, p r i g l u d u s i prie delfino nugaros, sek ragani vilgsniu, sukiodama veid, kupin neapsakomo i l gesio, tokio kerinio, kad vis dar girdjosi daina - nors mayts blykios lpos buvo suspaustos ir nesklido pro jas n menkiausias garselis. Raganius sustojo per deimt ingsni nuo jos. Kalavijas, pamale i trauktas i juod glazruot makt, suvilgo sutvisko jam vir galvos. - Tai sidabras, - perspjo Geraltas. - ie amenys - sidabriniai. Nevirpteljo n vienas raumuo baltame veide, nepasikeit antracitini aki iraika. - Tu tokia panai undin, - ramiai ts raganius, - kad bet k apgau tum. Juo retesnis tu pauktelis, juodaplauke. Bet arkliai niekada neapsi rinka. Tokias kaip tu atpasta instinktyviai ir tiksliai. Kas tu? M a n a u , kad mula arba alpa. Paprastas vampyras sauls vies nelst. Blyki lp kampuiai suvirpjo ir vos pastebimai kilsteljo. - Tave patrauk Niveleno ivaizda, ar ne? Tai tu priaukdavai sapnus, kuriuos jis minjo. sivaizduoju, kokie tie sapnai, ir ujauiu j. Padaras n nesujudjo. - M y l i paukius, - toliau kalbjo raganius. - Bet tai netrukdo tau per ksti gerkl v y r u i ar moteriai, k? Tai bent, tu ir Nivelenas! P u i k i btum te porel: isigimlis ir vampyre, miko rm eimininkai. A k i m o j u uvaldytumt vis krat. Tu, aminai itrokusi kraujo, ir jis, tavo gynjas, galvaudys i paaukimo, aklas nagis. Tik tau reikia tikro pabaisos, o ne

mogaus su pabaisos kauke. Didels juodos akys susiaurjo. - Kas jam nutiko, juodaplauke? Dainavai, vadinasi, esi atsigrusi kraujo. Jei jau griebeisi kratutinumo, vadinasi, nepavyko tau pavergti jo proto. Teisyb sakau? Juodaplauk galva vos vos linkteljo, beveik nepastebimai, o lp kampuiai kilsteljo dar aukiau. Veido iraika jau buvo visai pamkli ka. - Dabar turbt manai jau esanti i rm eiminink? Ji linkteljo k u r kas aikiau. - Tu mula? Toji ltai papurt galv. Sunypt: tas garsas galjo itrkti tik pro blykias, siaubingos ypsenos ikreiptas lpas, nors raganius nepastebjo, k a d bt sukrutjusios. - Alpa? Ne. Raganius atsitrauk, stipriau sugniau kalavijo ranken. - Vadinasi... Lp kampuiai m k i l t i auktyn, vis auktyn, jos atvipo... - Bruksa! - suriko raganius ir puol prie fontano. U iblykusi lp tvyksteljo baltos smailios iltys. Vampyre pao ko, it leopardas iriet nugar ir sustgo. Gniauianti kvap, traikanti onkaulius, skausmo dygliais skrodianti ausis ir smegenis garso banga smog raganiui tartum taranas. Lkdamas atbulas, jis dar spjo sukryiuoti rank rieus ir sudti Heliotropo enkl. Burtai gerokai suvelnino smg nugara sien, bet akyse vis tiek aptemo, oro likutis isiver i plaui drauge su aimana. A k m e n i n e tvorele apjuostame idivusiame fontane, kur k tik s djo grakti mergina balta suknia, dabar prisiplojs prie delfino nugaros tupjo didiulis juodas vilgantis iknosparnis, iiojs ilgus, siaurus nas rus su keliomis eilmis baltutli dant adat. Plvti sparnai isikleid, be garso suvasriojo, ir padaras nuskriejo prie raganiaus tartum i kilpinio paleista strl. Geraltas, ant lp jausdamas geleing kraujo skon, k teljo ukeikim ir atstat platak, pirtus sudjs K v e n enklu. iknos parnis nypdamas staigiai persivert, sukrizens pakilo aukiau ir tu tuojau vertikaliai smigo emyn, tiesiai raganiui ant sprando. Geraltas ato ko al, kirto ir nepataik. iknosparnis, sulenks vien sparn, grak iai apsigr, apsuko rat ir vl puol, iiojs dantytus nasrus beakiame snukyje. Geraltas abiem rankomis laik siaubn atkit kalavij ir lku riavo. oko paskutin akimirk - ne al, o p i r m y n - ir smog atsived js, kalavijas net ukauk ore. Nepataik. ito nebuvo numats, todl su triko ritmas, ir raganius sekunds dalelyt pavlavo isilenkti. Pajuto, kaip bestijos nagai dreskia skruost, o sprandu brkteli drgnas aksomi nis sparnas. Geraltas apsisuko, kno svorio centr perkl ant deiniosios

kojos, staigiai usimojs kirto ir vl nepataik - padaras buvo netiktinai vikrus. iknosparnis suvasnojo sparnais, pakilo aukiau ir nulk prie fon tano. K r e i v i nagai sugirkjo rentinio mr, o klaikus, seiltas snukis jau skydo, mainsi, nyko, nors vietoj jo rykjanios blykios lpos grobuo nik ili neprideng. Bruksa veriamai ukauk, sumoduliavo bals siaubing giesm, i sprogino neapykantos kupinas akis ir vl sustgo. Banga buvo tokia galinga, kad iard enkl. Geraltui akyse m suk tis juodi ir raudoni ratilai, smilkiniuose ir virugalvyje tarsi kas bt tran ks kju. Apdujs nuo ausis grianio skausmo, jis igirdo balsus, dejo nes ir aimanas, fleitos ir obojaus garsus, vtros im. Raganiaus veido oda m stingti ir ledti. Jis suklupo ant vieno kelio, papurt galv. Juodas iknosparnis be garso sklend artyn, iaukdamas dantytais andikauliais. Geraltas, nors ir apkvaitintas staugimo sukeltos bangos, su reagavo - instinktyviai. Paoko ant koj, aibikai suderino judesi greit su padaro skrydio greiiu, eng tris ingsnius priek, o tada - skis ap link savo a ir staigus tarytum mintis kirtis abiem rankomis. Amenys nieko nekliud. Beveik. Raganius igirdo staugiant, bet kart tai buvo staugimas i skausmo, kur sukl sidabras. Rkianti bruksa ant delfino nugaros jau mainsi. Kiek emiau kairio sios krties kraujavo aizdel, ne ilgesn u maj pirt; ant baltos suk nios pltsi raudona dm. Raganius sugrie dantimis - smgis, turjs perkirsti bestij pusiau, paliko tik brim. - Rk, vampyre, - iko, luostydamasis krauj nuo skruosto. - Isiviek. Ieikvok jgas. O tada a nuritinsiu tavo dailij galvel! Tu. Nustipsi pirmas. Burtininke. Nugalabysiu. Bruksos lpos nekrutjo, taiau raganius aikiai girdjo odius, jie gaud jo smegenyse tarsi dundesys, skambjo dusliai ir aidiai, lyg po van deniu. - Pairsime, - tarsteljo, susilenks eidamas prie fontano. Nugalabysiu. Nugalabysiu. Nugalabysiu. - Pairsime. - Verena! Rm tarpduryje, panarins galv, abiem rankomis sikibs staktos, stovjo Nivelenas. Jis sverddamas, nenatraliai mosuodamas letenomis, eng fontano link. A n t palaidins atvart raudonavo kraujas. - Verena! - vl uriaumojo baidykl. Bruksa staigiai krypteljo galv jo pusn. Geraltas oko prie jos su i keltu kalaviju, taiau vampyrs reakcija buvo kur kas staigesn. Galingas riksmas ir dar viena jo sukelta banga parblok ragani. Jis auktielnin kas iteljo aljos vyru. Bruksa isiriet, pritp uoliui, jos iltys su blyksjo tartum plik d u r k l a i . Nivelenas l y g mekinas iskt rankas, mgino pastverti j glb, bet ji sustgo tiesiai jam nasrus ir nublok

atatupst. Nuskriejs kelis sieksnius, jis sir medinius pastolius prie tvoros, ie siaubingai trekdami griuvo, ir padaras atsidr po nuolau krva. Geraltas, jau ant koj, puslankiu bgo aplink kiem, mgindamas ati traukti bruksos dmes nuo Niveleno. Vampyre, narindama baltj suk ni, kojomis beveik nesiekdama ems, lengvai it drugelis skriejo tiesiai ragani. Jau nekauk, nemgino persimainyti. Raganius inojo, kad ji i sekusi. Bet inojo ir tai, kad net isekusi tebra mirtinai pavojinga. N u o lauose Geraltui u nugaros bildjo, baub Nivelenas. Geraltas oko kair, prisideng staigiu, klaidinaniu kalavijo skiu. Bruksa puol prie jo - kraupi savo balta oda ir juodais isitariusiais plau kais. Raganius jos nevertino - vampyre sustaug bgdama. Jis nespjo su dti enklo, bloksi atatupstas, nugara vosi sien, stubur persmel ks skausmas isiliejo i k i pat pirt galiuk, surakino rankas, pakirto ke lius. Geraltas susmuko ant keli. Dainingai kaukdama prioko bruksa. - Verena! - suriaumojo Nivelenas. Ji atsigr. Ir tuomet Nivelenas atsivedjs suvar jai krtin smail nulautos trij metr karties gal. Bruksa nesuriko. Tik atsiduso. Raga nius, igirds t atods, sudrebjo. Taip jie ir stovjo - Nivelenas, plaiai isiergs, abiem rankomis siki bs kart, suspauds jos gal po paastimi, ir bruksa tartum smeigtuku perverta balta platak pakibusi kitame gale, irgi gniauianti stryp abiem rankomis. V a m p y r e iurpiai atsiduso ir staiga gulte ugulusi stumteljo kart. Geraltas pamat, kaip ant baltosios suknios nugaros pleiasi raudona d m, o jos viduryje drauge su kraujo paplipa bjauriai, tiesiog nepadoriai ilenda nuolauos galas. Nivelenas subaub, eng ingsn atbulas, dar vien, po to m trauktis greiiau, bet karties nepaleido, taigi persmeigt bruks tempsi su savim. Dar ingsnis, ir jis nugara atsirm rm sie n. I po paasties ilinds nuolauos galas suderg atsitrenks mr. Smulks bruksos delnai ltai, tarsi m y l u o d a m i , slysteljo kartimi, ta da vampyre ities rankas visu i l g i u , stipriai sikibo stryp ir vl j past m. Jai i nugaros jau kyojo daugiau nei metras kruvino medgalio. A k y s buvo iplstos, galva atkraginta. Kvpavo vampyre vis tankiau, vis neritmingiau, jau mane gargaliavo. Geraltas atsistojo, taiau, reginio pakertas, vis dar nesumojo, ko griebtis. Igirdo kaukolje dusliai, l y g po alto ir drgno poemio skliau tais, skambanius odius. Mano. Arba niekieno. Myliu tave. Myliu. D u s d a m a , springdama krauju, ji dar kart godiai trauk oro. Dar pasistmjo kartimi, ities rankas. Nivelenas sielvartingai suriaumojo ir nepaleisdamas strypo pamgino nustumti vampyre kuo toliau nuo savs. Veltui. Ji dar kiek pasislinko, sugrieb jam u galvos. Nivelenas nesiliov

iurpiai baubs, m purtyti gauruot galv. Bruksa pasistmjo dar ar iau ir palinko prie jo gerkls. ybteljo baltos iltys. Geraltas paoko. Paoko tartum staigiai atleista spyruokl. Kiekvienas judesys, kiekvienas veiksmas dabar buvo paios prigimties padiktuotas: neivengiamas ir mirtinai tikslus. Trys staigs ingsniai. Sulig treiuoju, kaip ir imtais panai kart anksiau, koja tvirtai siremia em. Pos kis liemeniu, staigus, verlus kirtis. Pamat jos akis. N i e k o nebemanoma pakeisti. Igirdo bals. N i e k o . Suriko pats, kad ugot od, kur ji kar tojo. N i e k o nemanoma pakeisti. K i r t o . Smog utikrintai, kaip ir imtus kit kart, vidurine amen dalimi; juddamas tuo paiu ritmu, ia pat eng ketvirt ingsn ir apsisuko. Ge let, atlikusi savo darb, ybteljo ir iskleid raudon pursl vduokl. Subangavo kranklio sparno juodumo plaukai, isidraik ir nuplauk oru: plauk, plauk, plauk... Galva nusirito vyru. Pabais vis maja? O a? Kas esu a? Kas rkia? Paukiai? Moteris su skranda ir mlyna suknia? Ro i Nazairo? Kaip tylu! Kaip tuia. Kokia tutuma. Manyje. Nivelenas, susiriets kamuol, tsomas traukuli ir purtomas drebu lio, susims u galvos guljo dilglse prie sienos. - Stokis, - itar raganius. Prie sienos gulintis jaunas, ivaizdus, tvirtai sudtas vyras pablykusiu veidu pakl galv ir apsidair. vilgsnis buvo apsiblauss. Nykiais pa sitryn akis. Pasiirjo sau delnus. Apsiiupinjo veid. Tyliai sudejavo, sikio pirt burn, ilgokai brauk juo dantenas. Vl griebsi u veido ir vl sudejavo, paliets keturis kruvinus, itinusius rius ant skruosto. Pra v i r k o , o paskui nusijuok. - Geraltai! Kaip? K a i p ia... Geraltai! - Stokis, N i v e l e n a i . Stokis ir eime. Mantoje t u r i u vaist, j reikia mums abiem. - A jau nebe... Nebe? Geraltai? Kaip? Raganius padjo jam atsistoti, stengdamasis neirti liesutes, tokias blykias, kad beveik net perregimas, rankas ant karties, smigusios tarp nediduki krt po lapiu raudonu audiniu. Nivelenas vl suvaitojo. - Verena... - Neirk. Eime. P r i l a i k y d a m i vienas kit jiedu nujo per kiem, pro mlynj roi krm. Nivelenas laisvja ranka be paliovos iupinjosi veid.

- Geraltai, negaliu patikti. Po itiek met? K a i p itaip gali bti? - Kiekvienoje pasakoje esama lakelio teisybs. Meil ir kraujas. J ga lia didiul. M a g a i ir mokslininkai imtmeiais lauo galvas, bet suprato k o l kas tik tiek, k a d . . . - K suprato, Geraltai? - Meil turi bti nuoirdi.

PROTO BALSAS

- A - Falvikas, grafas Moionas. O ia riteris Tailis i Dorndalio. Geraltas irdamas riterius atsainiai nusilenk. A b u jie buvo su ar vais ir karmino spalvos apsiaustais, ant kairiojo peties abu turjo Baltosios Ros enkl. Raganius iek tiek nustebo, mat, kiek inojo, a p l i n k u i ne buvo n vienos io O r d i n o komtrijos. Nenek, k u r i neva atsipalaidavusi nerpestingai ypsojosi, jo nuosta b pastebjo. - ie k i l m i n g i ponai, - nenoromis paaikino, patogiau sitaisydama sost panaiame krsle, - tarnauja hercogui Herevardui, maloningai v a l daniam ias emes. - Kunigaikiui, - pabrtinai patais j Tailis, jaunesnysis i dviej r i teri, smeigs vaidilut prieik skaisi, ydr aki vilgsn. - K u n i gaikiui Herevardui. - vard subtilybes nesigilinsime. - Neneks v e i d u slysteljo paaipi ypsena. - M a n o laikais kunigaikiais vadinti tik tie, kuri gyslomis tek jo karalikas kraujas, bet ndien tai, regis, nelabai svarbu. Veriau isiai kinkime, k o k i u tikslu Baltosios Ros riteriai aplank kukli mano ven tykl. Tau, Geraltai, dert inoti, kad kapitula i Herevardo tikisi privile gij Ordino nariams, todl daug Ros riteri stojo tarnauti kunigaikiui. Nemaai vietini, tai kaip ir Tailis, buvo ventinti ir gavo raudon ap siaust, kuris taip tinka iam riteriui prie veido. - M a n didel garb, - vl nusilenk raganius, taip pat atsainiai kaip ir pirmiau. - Kain, - altai pasak vaidilut. - Jie atvyko ionai ne pagarbos pa reikti. V e i k i a u atvirkiai. A t v y k o reikalauti, kad kuo greiiau i ia isi nedintum. T r u m p i a u tariant, atvyko tavs ispirti. L a i k a i tai garbe? A ne. A laikau tai eidimu. - Kilnieji riteriai, kaip matau, tuiai varginosi, - gteljo peiais Ge raltas. - Neketinu ia apsigyventi. Ivyksiu be joki skatinim ar paragini m, jau greitai. - Tutuojau, - urgzteljo Tailis. - Nedelsdamas. Kunigaiktis sako... - ventyklos teritorijoje sakinju a, - altu ir v a l d i n g u balsu pertrau k j Nenek. - Daniausiai pasirpinu, kad mano sakymai labai nesikirst su Herevardo politika. Jei tik ji logika ir protinga. Bet iuo atveju ji ne tokia, tad ir nevertinsiu jos rimiau, nei nusipeln. Geraltas i Rivijos - ma no sveias, ponai. M a n malonu, kad jis lankosi mano ventykloje. Todl Geraltas i Rivijos liks mano ventykloje tiek, kiek panors.

- lauji prieindamasi kunigaikiui, moterie!? - suriko Tailis; jis at met ant peties apsiaust ir puikuodamasis pademonstravo rindiuot antkrtin alvario apvadu. - Drsti abejoti jo valdia? - Ramiau, - atov Nenek ir prisimerk. - Nekelk balso. Galvok, k kalbi ir su kuo. - inau, su kuo kalbu! - riteris ingteljo priek. Falvikas, vyresnysis, sugrieb jam u alkns ir stipriai spusteljo, net arvuota rankov su girgdjo. Tailis niro ne juokais. - K - i r g i inau: tai kunigaikio, i vald eimininko, valia! inok, moterie, kieme laukia d v y l i k a kareivi... Nenek siekteljo maielio prie juostos, im i jo nediduk porcelia nin indel. - I ties neinau, - ramiai itar, - kas bus, jei ibersiu turin tau po kojomis, Taili. G a l sprogs tavo plauiai. G a l apelsi vilna. O gal nutiks ir viena, ir kita, kas ino? Nebent tik maloningoji Melitel. - Nedrsk grasinti man savo burtais, vaidilute! Ms kareiviai... - Js kareiviai, jei kuris bent pirtu palies Melitels vaidilut, dar sauls kratui nepasiekus horizonto, kabs ant akacij ak palei keli miest. Jie ino tai labai gerai. Ir tu inai, Taili, taigi liaukis drasks akis. K a i gimei, a tave primiau, apsiiks snargliau, gaila man tavo motinos, bet veriau neerzink likimo. Neversk mans mokyti tave gero elgesio ma nier! - Gerai jau, gerai, - sikio raganius, k u r i a m is ginas spjo kyrti. A t r o d o , k u k l u s mano asmuo nepelnytai pervertinamas ir tampa rimto konflikto prieastimi, o a manau, kad taip neturt bti. Pone Falvikai, js man atrodote santresnis nei js draugas, kuris, matau, nesutramdo jaunysts kario. Paklausykite, pone Falvikai: utikrinu, kad netrukus, po keli dien, ivyksiu. Taip pat utikrinu, k a d neketinau ir neketinu ia dirbti, v y k d y t i usakym ar koki nors pavedim. A t v y k a u kaip p r i vatus asmuo, o ne raganius. Grafas Falvikas pavelg Geraltui akis, ir is ikart suvok suklyds. Baltosios Ros riterio vilgsnis tviesk gryniausia aitria neapykanta. Raga nius perprato j.ir jau neabejojo, kad ispirti j nori ne hercogas Herevardas, o pats Falvikas ir panas tipai. Riteris atsigr Nenek, pagarbiai nusilenk ir prakalbo. nekjo ramiai ir mandagiai. Logikai. Bet Geraltas inojo, kad Falvikas begdikai meluoja. - Garbioji Neneke, praau man atleisti, taiau kunigaiktis Herevardas, mano kunigaiktis, nepageidauja savo valdose regti raganiaus Geralto i Rivijos ir jo ia nepaks. Nesvarbu, ar Geraltas i Rivijos medioja kokius padarus, ar laiko save privaiu asmeniu. Kunigaiktis ino, kad Geraltas i Rivijos niekada nebna privatus asmuo. Raganius pritraukia nemalonumus kaip magnetas - geleies droles. Burtininkai nervinasi ir rao peticijas, d r u i d a i net grasina... - Nesuprantu, kodl Geraltas i Rivijos turt jaustis atsakingas dl

vietini burtinink ir druid savivals, - pertrauk j vaidilut. - N u o ka da Herevardui rpi vien ar kit nuomon? - Gana nek, - kilsteljo galv Falvikas. - Ar nepakankamai aikiai i sireikiau, garbioji Neneke? Tuomet pasakysiu taip, kad aikiau jau ne manoma: nei kunigaiktis Herevardas, nei Ordino kapitula n vienos die nos nebepaks Elanderyje raganiaus Geralto i Rivijos, dar inomo Sker diko i Blavikeno vardu. - Cia ne Elanderis! - vaidilut mai atsistojo. - C i a Melitels ventykla! O a, Nenek, vyriausioji Melitels vaidilut, daugiau n akimirkos neke tinu ksti js asmen ventyklos teritorijoje, ponai! - Pone Falvikai, - tyliai praneko raganius. - Paklausykite proto balso. M a n rpesi nereikia, o ir jums, kiek suprantu, taip pat. Ivyksiu i ia ne vliau kaip po trij dien. Praau, Neneke, patylk. Metas jau man ke liauti. Trys dienos, grafe. Daugiau nepraau. - Ir gerai, kad nepraai, - pareik vaidilut, F a l v i k u i nespjus prasi ioti. - Girdjote, vyruiai? Raganius liks ia dar tris dienas, nes taip nori. O a, Didiosios Melitels vaidilut, tas tris dienas j svetingai globosiu, nes taip n o r i u pati. Perduokite tai H e r e v a r d u i . N e , ne H e r e v a r d u i . Per duokite tai jo monai, kilniajai Ermelei, ir pridurkite: jeigu ji nori ir toliau nepertraukiamai gauti afrodiziak i mano vaistins, veriau tegul nura mina savj hercog. Tegul sutramdo jo ugaidas ir puikyb, vis labiau primenani idiotizmo apraikas. - Pakaks! - spygteljo Tailis, jo balsas ulo ir virto falcetu. - Neketi nu klausytis, kaip kakokia arlatane eidinja mano kunigaikt ir jo su tuoktin! Neliksiu nenubauds u tokius eidinjimus! N u o iol ia galios Baltosios Ros Ordino valdia, galas js tamsos ir prietar l i z d u i ! O a, Baltosios Ros riteris... - Veriau paklausyk, pienburni, - nutrauk j Geraltas, kreivai ypso damasis. - V a l d y k savo palaid lieuvl. K a l b i su moterimi, kuri privalai gerbti. Juo labiau jei esi Baltosios Ros riteris. Tiesa, pastaruoju metu no rint juo tapti pakanka kapitulos idui sumokti tkstant Naujamiesio kron, utat Ordin ir upldo lupikautoj bei siuvj atalos. V i s dlto gal bent kiek padorumo, tikiuosi, isaugojote. O gal a klystu? Tailis iblyko, jo ranka nuslydo prie ono. - Pone Falvikai, - nepaliaudamas ypsotis, Geraltas kreipsi antrj r i ter, - jeigu tas iknius isitrauks kard, atimsiu ir ipersiu kail. O paskui tuo paiu kardu ilauiu duris. Drebaniomis rankomis Tailis ipl i u diro gelein pirtin ir i peties tk j ant grind raganiui po kojomis. - Ordino eidim nuplausiu tavo krauju, isigimli! - ucyp. - d v i kov! Ieik kiem! - Kakas tau ikrito, sneli, - ramiai itar Nenek. - Veriau pakelk, ia negalima iuklinti, tai ventykla. Falvikai, isivesk it puskvai, k i taip neivengsime nelaims. Z i n a i , k turi pasakyti Herevardui. V i s dlto

paraysiu jam pati, mat neatrodo, k a d btumte pasitikjimo verti pa siuntiniai. Nedinkits. Tikiuosi, duris susirasite patys? Falvikas, geleiniu gniautu laikydamas tus Tail, nusilenk, net arvai subarkjo. Paskui pavelg raganiui akis. Sis jau nebesiypsojo. Falvikas persimet per pet karminin apsiaust. - Tai ne paskutinis ms apsilankymas, garbioji Neneke, - pasak. Mes dar grime. - K a i p tik to ir bijau, - altai atr vaidilut. - Ir nieko gero nesitikiu.

MAESNIS BLOGIS

I K a i p visada, pirmieji j pastebjo kats ir vaikai. Dryas katinas, mie gojs saulkaitoje ant malk rietuvs, krpteljo, kilsteljo apvalain gal v, pakraip ausis, supurkt ir mov dilgles. vejo Triglio snus, tri metis Dragomiras, kuris, sitaiss ant lnos slenksio,- i paskutinij stengsi dar labiau iterlioti ir iaip jau purvinus markinlius, pratrko bliauti, nenuleisdamas aki nuo raitelio, jojanio pro al. Raganius jojo ltai, n nesistengdamas aplenkti vis gatvel utverusio veimo su ienu. Paskui Geralto arkl, itemps kakl ir kas akimirk smarkiai timpiodamas virv, kuria buvo priritas prie balno gugos, tursnojo apkrautas asilas. Be prastos mantos, ilgaausio nugar slg nemen kas neulys, susuktas gni. P i l k a i balt asilo on margino juodi sukre jusio kraujo ruoai. Pagaliau veimas pasuko alutin gatvel, vedani l i n k svirno ir prieplaukos, k u r dvelk b r i z u , trenk derva ir jaui lapimu. Geraltas paragino arkl. Nekreip dmesio slop darovininks ksn, iai paste bjus kault, naguot leten, kyani i po gnios ir krpiojani asilo risios ritmu. Nesidair urmuliuojant, vis labiau augant br iopli, sekani jam i paskos. Prieais viraiio namus kaip visada netrko veim. Geraltas nuoko i balno, pasitais kalavij ant nugaros, apvyniojo pavad ant medinio u tvaro. I paskos atskubjusi minia puslankiu apstojo asil. Viraiio balsas girdjosi dar n neengus v i d u n . - Sakau, negalima! Negalima, uns de! moni kalbos nesupranti, driskiau? Geraltas jo vid. Prieais virait, emag pilvoi, raudus i t masties, stovjo sodietis ir laik, pastvrs u kaklo, sparnais plakani s. - Kuri... O, dievai! Geraltai, tu? Ar man nesivaidena? - Jis vl atsigr vyruk: - Dryk i ia t s, lederga! Apkurtai? - Sak, - suvapjo sodietis, vairuodamas s, - p r i g u l i kakutl duoti gerbiamajam, mat jeigu ne... - Kas sak? - ubliov viraitis. - Kas? K a d a vos kas, papirk griebiu? To nebus, sakau! Lauk, sakau! Sveikas, Geraltai. - Sveikas, Kaldemeinai.

Viraitis, viena ranka spausdamas raganiaus platak, kita kepteljo jam per pet. - Geraltai, nesirodei jau k o k i u s dvejus metus. K a d tu ir neusibni niekur ilgiau. I kur dabar vjai atpt? Et, ma tave uns pasturgalis, koks skirtumas, i kur. E i , alaus kuris nors atnekite! Ssk, Geraltai, ssk. C i a tikra maialien, mat rytoj jomarkas. U g i pasakok, kas gero! - Paskui. P i r m i a u ieikime lauk. Lauke minia buvo iaugusi dvigubai, taiau tuios erdvs ruoas ap link asil liko koks buvs. Geraltas praskleid gni. M i n i a sutartinai aik teljo ir atsitrauk. Kaldemeinas net isiiojo. - O, dievai, Geraltai! Kas tai? - K i k i m o r a . Pone viraiti, ar u toki nepaskirta kokia nors premija? Kaldemeinas mindikuodamas spoksojo idivusia juoda oda ap traukt, vor primenant kn, sustikljusi ak vertikaliu vyzdiu, iltis tartum adatas kruvinuose nasruose. - K u r . . . I kur... - Prie dambos, keturios mylios nuo miestelio. Raiste. Kaldemeinai, tik riausiai ten uvo moni. V a i k a i . - Tataigi, visko gali bti. Bet niekas... Kas galjo pamanyti... E i , moneliai, po namus, prie darb! Ne balaganas ia! Udenk, Geraltai. Muss renkasi. Grs vid viraitis pirmiausia grieb gori alaus ir usiverts i mauk vis. G i l i a i atsiduso, suliurpt nosimi. - Premija nenumatyta, - itar niriai. - N i e k a m ir galv neov, kad sriosiose pelkse gali tnoti kas nors toks. Tiesa, keli mons iose apy linkse dingo, bet... A p l i n k t utvank retai kas laistydavosi. O tu kaip ten atsidrei? Kodl nejojai p a g r i n d i n i u viekeliu? - Pagrindiniuose viekeliuose maai teudirbiau, Kaldemeinai. - Nepagalvojau apie tai. - Tramdydamas atrg, viraitis ipt an dus. - Taip ramu ia buvo. Net kaukai, ir tie boboms pien retai kada teprimydavo. O dabar e, paioje panosje kakokia katmkl. Vadinas, turiu tau bent pakoti. M a t umokti tai jau tikrai negaliu. Nra l. - K a d tave kur. Praverst bent keli skatikai, kad galiau periemoti. - Raganius gurkteljo alaus, nusibrauk nuo lp put. - Keliauju Yspaden, bet neinau, ar spsiu, k o l keliai dar neupustyti. G a l i u strigti k u riame nors miesteliktyje palei Lutono viekel. - Ar Blavikene ilgai viesi? - Trumpai. Nr kada. iema artinasi. - K u r ketini apsistoti? G a l pas mane? Pastogje kambarys laisvas, ne gi leisies apipliamas t niekadj smuklinink. Pasineksime, papasa kosi, kas margam pasauly darosi. - M i e l a i . Tik k tavoji Libu pasakys? Pastarj kart net neslp, kad a jai nelabai patinku. - M a n o namuose bobos nesakinja. Bet, tarp ms kalbant, jos aki-

vaizdoje veriau nebeikrsk ko nors tokio, kaip ansyk per vakarien. - T u r i galvoje, kai meiau akut iurk? - T u r i u galvoje, kad pataikei, nors buvo tamsu. - M a n i a u , bus juokinga. - Taip ir b u v o . Bet Libuei matant taip nebedaryk. K l a u s y k , o ta... kaip j... K i k i . . . - Kikimora. - Ji tau reikalinga? - K a m jos gali prireikti? Jeigu jau premijos nebus, gali liepti imesti j srutas. - G a l ir neblogai sugalvojai. E i , Karelka, Borgai, Akmenney! Ar esate kuris? Su alebarda ant peties eidamas v i d u n , miesto sargybinis ginklo a menimis ukliud stakt. - Akmenney, - paliep Kaldemeinas, - pasikviesk k nors pagalbon, kieme stovint asil pasiveskite u tvart ir t ant jo gulini lyktyn, apklot gnia, nuskandinkite srutose. Supratai? - K a i p liepsite. Bet... Pone viraiti... - Ko? - K skandin t bjaurast, gal... - N a na? - Galtume parodyti M e i s t r u i Irionui? O it ims ir prisireiks jam. Kaldemeinas delnu pliaukteljo sau per kakt. - A p d a i r u o l i s tas ms Akmenneys. Klausyk, Geraltai, gal msikis miesto burtininkas k nors ir atseiks tau u t stipen. vejai jam tempia visokias keistauves, atuonkojus, klabatras, kergulenus, ne vienas jau neblogai usidirbo. N a g i , pasivaikiokim i k i jo bokto. - Prasigyvenote tiek, kad sitaiste burtinink? V i s a m l a i k u i ar tik tam kartui? - Visam. Meistras Irionas. Jau metus gyvena Blavikene. Galingas ma gas, Geraltai, sitikinsi vos pamats. - Abejoju, ar galingas magas sumoks u kikimor, - susirauk Geral tas. - Kiek inau, joki eliksyr i jos nepagaminsi. Veikiausiai js Irionas mane tik ipls. Mes, raganiai, su burtininkais nelabai sutariame. - Dar negirdjau, kad Meistras Irionas k iplst. K a d sumoks, ne priadu, bet pamginti neuginta. O jeigu pelkse tojki kikimor yra ir daugiau? Tegul burtininkas apiri baidykl ir uleidia kokius burtus ant pelki, ar k. Raganius valandl pagalvojo. - Tavo valia, Kaldemeinai. K gi, s u r i z i k u o k i m pasimatyti su tuo M e i s t r u Irionu. Eime? - Eime. Akmenney nugink tuos bamblius ir iupk u aplpausio vir vs. K u r mano kepur?

II spdingas boktas, surstas i glotniai nutayt granito luit, vaini kuotas dantyta virne, stksojo vir apduusiomis erpmis dengt so dyb ir ln dubusiais iaudiniais stogais. - Matau, atsistat, - pasak Geraltas. - Burtais ar jus darbus sugin? - Daugiau burtais. - Koks jis, tas js Irionas? - Padorus. monms padeda. Bet ir usidarlis, tylenis. I bokto veik neieina. A n t dur, papuot inkrustuota viesesns medienos rozete, kabjo didiulis belstukas - plokia, isprogtak uvies galva su alvariniu iede l i u dantytuose nasruose. Kaldemeinas, matyt, su taisu jau susipains, prikio prie jo lpas, atsikrenkt ir monotonikai ibr: - emai lenkiasi viraitis Kaldemeinas, atjs pas Meistr Irion su rei k a l u . Su juo emai lenkiasi raganius Geraltas i Rivijos, taipogi su reikalu. Ilgok valandl nieko nevyko, bet pagaliau sukruto apatinis uvies andikaulis, plsteljo gar debeslis. - Meistras Irionas nepriima. Eikite sau, gerieji mons. Kaldemeinas m mindikuoti, pavelg Geralt. is gteljo pe iais. Akmenneys, susimsts, rimta veido iraika, rakinjo nos. - Meistras Irionas nepriima, - pakartojo metalinis belstukas. - Eikite sau, gerieji... - A ne gerasis mogus, - garsiai pertrauk bals Geraltas. - A raga nius. A n t asilo atgabenau kikimor, kuri n u d o b i a u prie pat miestelio. Kiekvieno burtininko rezidento pareiga - rpintis apylinks moni sau g u m u . Meistras Irionas neprivalo pagerbti mans sutikdamas pasinekti, neprivalo mans sileisti, jei nenori. Bet kikimor tegul apiri ir daro i vadas. Akmenney, atrik kikimor ir drbk j ionai, prie dur. - Geraltai,'- sunabdjo viraitis. - Tu ivyksi, o man ia reiks... - Eime, Kaldemeinai. Akmenney, itrauk pagaliau pirt i nosies ir daryk, k liepiau. - Palaukite, - atsiliep belstukas visai k i t u balsu. - Geraltai, ia tikrai tu? Raganius patyliukais nusikeik. - Pritruksiu kantrybs. Taip, tikrai a. O kas i to, kad ia tikrai a? - Prieik prie pat dur, - tar belstukas, papsdamas gar debeslius. Vienas. Tave sileisiu. - O kikimor? - Mat j galas. N o r i u su tavimi pasikalbti, Geraltai. Su tavimi vienu. Praau atleisti, viraiti.

- K jau ten, Meistre Irionai, - numojo ranka Kaldemeinas. - L a i k y k i s , Geraltai. Pasimatysime vliau. Akmenney! Baidykl - srutas! - K a i p liepsite. Raganius prijo prie inkrustuot dur, kurios prasivr vos vos - tik tiek, kad jis galt prasisprausti, ir tutuojau vl usitrenk, o Geraltas l i ko visikoje tamsoje. - E i ! - kteljo jis, neslpdamas pykio. - Tuojau, - atsiliep keistai pastamas balsas. To visikai nesitikjs raganius susverdjo ir ities rank, iekodamas atramos. N i e k o neuiuop. Sodas margavo baltais ir rausvais iedais, kvepjo lietumi. Dang per pus dalijo spalvingas vaivorykts lankas, medi karnas jungiantis su tolima, melzgana kaln grandine. V i d u r y sodo piliarose skendo namu kas, nedidelis ir kuklus. Geraltas vilgteljo po kojomis ir ivydo stovs i k i keli nugrimzds iobreliuose. - N a g i , eik, Geraltai, - paragino balsas. - A prie namo. Raganius eng tarp sodo medi. Kairje pajuto kakok judes, pa siirjo. Palei krm eil jo viesiaplauk, visikai nuoga mergina, nei na krepeliu su obuoliais. Geraltas pats sau ikilmingai prisiek daugiau niekuo nesistebti. - Pagaliau. Sveikas, raganiau. - Stregoborai! - m ir nustebo Geraltas. Gyvenime jis buvo sutiks nemaa piktadari, atrodani kaip mies to tarybos nariai, miesto tarybos nari, atrodani kaip elgetaujantys se noliai, keki, atrodani kaip karalaits, karalaii, atrodani kaip ver ingos karvs, ir ka'rali, atrodani kaip piktadariai. O Stregoboras visa da atrod taip, kaip visuotiniu sitikinimu ir turi atrodyti burtininkas. B u vo auktas, liesas, gunkteljs, ilais, veliais antakiais ir ilga, kreiva nosi m i . Dvjo ilg, em luojant drabu nenormaliai plaiomis rankov mis, turjo ilg ilgiausi lazd su kritoliniu b u m b u l u . N vienas i Geralto pastam burtinink neatrod taip, k a i p Stregoboras. O keisiausia tai, kad Stregoboras buvo tikras burtininkas. Jiedu susdo piliaroi apsuptame prieangyje pintus krslus, prie staliuko balto marmuro virumi. Nuogal blondin prisiartino, nusiypso jo, apsigr ir banguodama launimis gro sod. - Ar ji - i r g i iliuzija? - paklaus Geraltas, stebdamas t bangavim. - Taip. K a i p ir visa kas ia. Bet tai, mielasis, pirmar iliuzija. Gls kvepia, obuolius galima valgyti, bits gali gelti, o j, - burtininkas parod blondin, - gali... - G a l vliau. - I ties. K ia veiki, Geraltai? V i s dar vertiesi nykstani ri atsto v udymu u pinigus? K i e k gavai u kikimor? Spju, kad nieko, kitaip nebtum ia atjs. O kai kurie mons dar netiki lemtimi. Turbt inojai apie mane. inojai?

- Neinojau. K u r jau k u r , o ia t i k r a i nesitikjau tavs sutikti. Jei at mintis mans neapgauna, anksiau gyvenai K o v i r e , panaiame bokte. - N u o an laik daug kas pasikeit. - K a d ir tavo vardas. Juk dabar esi Meistras Irionas. - Toks b u v o io bokto statytojo vardas, jis mir madaug prie d v i deimt met. N u t a r i a u , k a d , jei jau uimu jo buvein, pridera kakaip j ir pagerbti. Esu ia rezidentas. D a u g u m a vietini pragyvena i jros, o mano amatas, kaip inai, ne v i e n iliuzijos - dar ir orai. Kartais audr sutramdau, kartais kaip tik ukeli, kartais, pasitelks vakar vj, ariau krant atgenu begal takuotj ir sidabrini menki. G y v e n t i galima. Tiksliau, - niriai pridr, - b u v o galima. - Kodl " b u v o galima"? Kas pasikeit? - Lemtis daugiaveid. M a n o j i graiai atrodo i iors, utat bjauriai - i vidaus. Ities mane savo k r u v i n u s nagus... - V i s a i nepasikeitei, Stregoborai, - susirauk Geraltas. - Plepi niekus, o min nutaisai proting ir reikming. Ar negali kalbti normaliai? - G a l i u , - atsiduso magas. - Jeigu tai tave pradiugins, galiu. Atsidriau ia, mat bgu ir slapstausi nuo kraupios btybs, pasigvieusios mane n u udyti. V i s tiek nepabgau, surado ji mane. Tiktina, k a d splions pasi tvirtins ir ji mgins mane nugalabyti rytoj, vliausiai poryt. - A h a , - abejingai tarsteljo raganius. - Dabar suprantu. - K a i p matau, m a n gresianti mirtis tau nelabai rpi? - Stregoborai, - atsiliep Geraltas. - Toks jau tas pasaulis. Klajodamas regjau daugel. Du v y r a i udo vienas kit dl eios v i d u r lauko, kur rytoj vis tiek itryps dviej vienas kit nugalabyti troktani didik armijos. Pakeli mediuose spuojasi p a k a r u o k l i a i , mikuose plikai skerdia p i r k l i u s . Miestuose kas ingsnis rasi nutekamj griov mest lavon. Rmuose badomasi durklais, o per pokylius kas nors vis nugriva po sta l u , pamls nuo nuod. pratau. Tad kodl m a n turi rpti mirtis, ir dar gresianti tau? - Ir dar gresianti man, - d y g i a i pakartojo Stregoboras. - O a l a i k i a u tave biiuliu. Tikjausi tavo pagalbos. - Paskutin, kart matms, - nekjo Geraltas, - karaliaus Idio r muose K o v i r e . Atjau atlygio, nudjs amfisben, k u r i terorizavo a p y l i n kes. Ansyk tu ir tavo amato brolis Zavistas vienas per kit ivadinote mane arlatanu, besmegene udymo maina ir, jei gerai p r i s i m e n u , m a i tda. Baigsi tuo, k a d Idis ne tik nesumokjo m a n anei skatiko, bet dar ir liep per d v y l i k a valand isinedinti i K o v i r o ; kadangi jo smlio laikro dis buvo suls, vos spjau. O dabar tu sakai, k a d tikiesi mano pagalbos. Sakai, k a d tave medioja pabaisa. Ko bijai, Stregoborai? Jeigu ji i k i tavs prisikas, papasakok, kaip m y l i visokias baidykles, saugai jas ir rpiniesi, k a d joks maitda raganius nedrumst joms ramybs. I ties, jei tas pada ras imsins tave ir suris, bus kraupiai nedkingas padaras. Burtininkas irjo al ir tyljo. Geraltas nusijuok.

- Nesipsk kaip kokia varl, mage. Sakyk, kas tau grasina. Pairsi me, k galima nuveikti. - Esi girdjs apie Juodosios Sauls Prakeiksm? - O kaipgi, girdjau. Tik buvo kitaip vadinamas - Pamilio Eltibaldo Manija. Juk toks buvo jo vardas, to mago, ikrtusio av pokt, k u r i o pasekms - keliasdeimt nuudyt arba boktuose kalint mergeli i kilming, net karalik gimini. N e v a buvo apavtos demon, prakeik tos, Juodosios Sauls itvirkintos - itaip pompastikai pavadinote papras iausi sauls utemim. - Eltibaldas, kuris buvo visai ne pamilis, iifravo uraus ant dauk menhyr, ant antkapi vogor nekropoliuose, ityrinjo vaikolaki le gendas ir sakmes. Ivados nekl abejoni. Juodoji Saul pranaavo greit Lilitos, Rytuose garbinamos Niyjos vardu, sugrim ir moni rass t. Keli L i l i t a i turjo praminti "eiasdeimt auksu karnuot moter, kuri kraujas teks upmis". - Skiedalai, - atsiliep raganius. - Ir dar neeiliuoti. Visos tikrosios pra naysts bna eiliuotos. N i e k a m ne paslaptis, k tuomet galvojo Eltibaldas ir Burtinink Taryba. Pasinaudojote beproio kliedesiais, kad sutvirtintu mte savo valdi. K a d suskaldytumte sjungas, iardytumte vedybines giminystes, permaiytumte dinastijas, odiu, kad jums bt lengviau karnuotas marionetes tampyti u virvui. O tu man tauki apie prana ystes, koki net elgeta jomarke pasigdyt. - Galima nesutikti su Eltibaldo teorija, su pranaysi interpretacijo mis. Bet nemanoma paneigti fakto: tarp mergaii, gimusi netrukus po utemimo, pastebima siaubinga mutacija. - Kodl nemanoma paneigti? A girdjau t visikai prieinga. - D a l y v a v a u skrodiant vien i j, - atsak burtininkas. - Geraltai, to, k aptikome kaukolje ir stuburo smegenyse, taip paprastai nenusakysi. Tai buvo kakokia raudona kempin. Vidaus organai susikeit vietomis, kai kuri ivis nebuvo. Viskas padengta judriais iueliais, melsvai raus vomis dmmis. irdis - ei skilveli. Du i j beveik atrofavsi, bet vis tiek. K pasakysi? - Esu mats moni su erelio nagais vietoj rank, moni su v i l k o i l timis. moni su papildomais snariais, papildomais organais ir papildo mais pojiais. Visa tai - js knaisiojimosi po magij pasekms. - Sakai, matei vairiausi mutant, - kilsteljo galv magas. - O kiek j nudobei u pinigus, i savo raganiko paaukimo? K? Juk vienas pasi tenkins demonstruodamas v i l k o iltis mergoms kokiame ukampyje, o k i tas bus v i l k o prigimties ir puldins vaikus. K a i p tik tokios ir yra mergai ts, gimusios po utemimo: pastebtas tiesiog nepaaikinamas j polinkis iaurum, agresij, siaubingus tio priepuolius, taip pat ir neabotas temperamentas. - Kak panaaus galima pastebti kiekvienos bobos elgesyje, - nusi aip Geraltas. - K ia paistai? K l a u s i , kiek mutant umuiau? O kodl

tau nerpi, kiek j atkerjau, ivadavau nuo prakeiksmo? A - js panie kintas raganius. O k idarinjote js, galingi magai? - Taikme auktj magij. Ir mes, ir vaidiluts vairiose ventyklose. V i s i mginimai baigsi mergin m i r t i m i . - Tai byloja, kad netik js, o ne merginos. Taigi jau esama uvusi. K i e k suprantu, skrodte tik mergin lavonus? - Ne tik. Taip mane neirk, gerai inai, kad lavon buvo ir dau giau. I pradi ketinome sunaikinti visas. Su kelio... lika taip ir padar me. Skrodme visas. Vien - dar gyv. - Ir js, unsnukiai, dar drstate burnoti ant ragani? O i , Stregoborai, iau diena, kai mons susiprots ir nudirs jums kail. - Nemanau, kad tokia diena iau greit, - gaiiai atov burtininkas. Nepamirk, kad veikme tik moni labui. Mutants itisus kratus pa skandino kraujyje. - Taip sakote js, magai, uriet nos net vir savosios teisuoli aureo ls. Jei jau apie tai pranekome, juk neimsi tvirtinti, kad mediodami ta riamas mutantes taip n karto ir nesuklydote? - Tiek to, - ilgliau patyljs atsak Stregoboras. - Kalbsiu atvirai, nors tai ir ne mano naudai. K l y d o m e , ir ne kart. Atpainti jas buvo nepa prastai sudtinga. Todl ir liovms jas... naikin, nutarme izoliuoti. - Garsiuosiuose savo boktuose, - prunkteljo raganius. - Boktuose. Bet tai buvo dar viena klaida. Nevertinome j, utat ne maai pabgo. Tarp princ, ypa jaunesni, neturini k veikti, o juo la biau neturini k prarasti, paplito beprotika mada - ilaisvinti kalintas grauoliukes. Laim, dauguma j nusisuko sprand. - K i e k inau, kalintos merginos greit n u m i r d a v o . mons nekjo, kad ne be js pagalbos. - Melas. N o r s i tikrj greitai jas apimdavo apatija, atsisakydavo maisto... tai kas domu: prie pat mirt jos gydavo aikiaregysts gebji m. Dar vienas mutacijos rodymas. - Kiekvienas toks rodymas vis menkiau tikina. G a l inai j daugiau? - inau. Sil-vena, Naroko valdov. Prie jos net prisiartinti nesugebjo me, mat labai jau m i k l i a i perm valdi. Dabar tame krate dedasi siau bingi dalykai. Fialka, Evermiro dukt, i bokto pabgo, susivijusi virv i savo paios kasos, ir iuo metu terorizuoja iaurs Velhad. Bernik i Talgaro ivadavo idiotas princas. Dabar jis ibadytomis akimis sdi poemi niame karceryje, o daniausiai pastebimas Talgaro kratovaizdio elemen tas yra kartuvs. Esama ir kit pavyzdi. - Aiku, kad esama, - pasak raganius. - Pavyzdiui, Jamurlake kara liauja senelis Abradas, kuris serga skrofulioze, nebeturi n vieno danties, gim turbt kok imt met prie t utemim, o neumigs, jei jo aki vaizdoje nebus nukankintas koks mogus. Per tuos, kaip tu sakai, nepa aikinamus tio priepuolius iskerd visus artimuosius, igalabijo pus alies gyventoj. Akivaizds ir neaboto temperamento poymiai, regis,

jaunystje jis pravardiuotas A b r a d u Sijon Kilnotoju. A k , Stregoborai, bt gerai, jeigu valdov iaurum galtume pateisinti mutacija arba pra keiksmu. - Paklausyk, Geraltai... - N nemanau. Savo ties man nebruksi, o juo labiau nerodysi, kad Eltibaldas nebuvo pamis piktadarys. Veriau pakalbkime apie padar, kuris neva grasina tau. inok sau, po tokios tavo angos i istorija man jau nepatinka. Bet iklausysiu i k i galo. - Ir apsieisi be kandi pastab? - ito paadti negaliu. - K gi, - Stregoboras trauk platakas drabuio rankoves, - juo i l giau utruksime. iaip ar taip, istorija prasidjo Kreidene, maytje iau rs kunigaiktystje. Kreideno kunigaikio Fredefalko mona Aridja bu vo protinga, isilavinusi moteris. Jos giminje bta daugelio nepaprast magijos meno adept. Ji sigijo, greiiausiai paveldjo, gana ret ir galing artefakt - Nehalens Veidrod. K a i p inai, Nehalens Veidrodiais dau giausia naudodavosi pranaai ir orakulai, mat veidrodiai tiksliai, nors ir painiai, nusako ateit. savj Aridja kreipdavosi gantinai danai... - Spju, kad kreipdavosi su prastu klausimu, - pertrauk Geraltas. "Kas pasaulyje graiausia?" Kiek inau, v i s i Nehalens Veidrodiai skirs tomi pataiknus ir sudauytuosius. - K l y s t i . Aridja labiau domino kunigaiktysts likimas. O Veidrodis, atsakydamas jos klausimus, pranaaudavo bjauri jos paios ir daugybs moni mirt nuo Fredefalko dukters i pirmosios santuokos rankos arba dl jos kalts. Aridja pasisteng, kad apie tai suinot Taryba, o i isiun t Kreiden mane. Ar dar reikia p r i d u r t i , kad Fredefalko pirmagim pa saul ivydo tuojau po utemimo. Slapia stebjau mergait. Per trump laik ji spjo nukankinti kanarl ir du uniukus, be to, uk kotu idr tarnaitei ak. Pasinaudojs ukeikimais atlikau kelet bandym, ir beveik visi jie patvirtino, kad mayl - mutante. Pasakiau apie tai Aridjai, mat Fredefalkas i meils dukrelei buvo pamets galv. O Aridja, kaip min jau, nekvaila moteris... - Aiku, - vl pertrauk Geraltas. - Ir podukros tikriausiai labai nemy ljo. Veikiau norjo, kad sost paveldt savi vaikai. Kas djosi paskui, ne sunku nuspti. Matyt, neatsirado tokio, kuris nusukt dukrelei sprand. O tuo paiu ir tau. Stregoboras atsiduso, uvert akis dang, kuriame vis dar mirgulia vo nepaprasto groio vaivorykt. - A siliau mergait tik i z o l i u o t i , bet kunigaiktien nutar kitaip. Pasiunt podukr mik su samdomu udiku, mediotoju. Vliau sura dome j tankmje. Buvo be kelni, tad vyki eig nebuvo sunku nusta tyti. Mergiot per aus suvar jam smegenis sags smaigtel, greiiausiai tada, kai jo dmesys buvo nukreiptas visai kitur. - Smarkiai klysti, - burbteljo Geraltas, - jei manai, kad man jo gaila.

- Surengme gaudynes, - toliau pasakojo Stregoboras, - bet mayls jau ir pdos buvo atauusios. O man teko paskubomis nintis i Kreideno, mat Fredefalkui kilo tarim. Tik po ketveri met gavau ini i A r i djos. Ji susek mergait. Ta gyveno Mahakame su septyniais nyktukais, kuriuos tikino, kad veriau keliuose plti pirklius, nei ryti dulkes kasyk lose. Prikibo jai Medarks pravard, mat suiuptus gyvus p i r k l i u s pa maudavo ant smaili kuol. Aridja ne kart samd udikus, taiau n vienas j negro. Paskui jau buvo sunku rasti norini imtis tokios u duoties, mat mergiot plaiai igarsjo. K a r d u imoko darbuotis taip, kad retas vyras stengt jai pasiprieinti. Ikviestas patyliukais nuvykau Kreiden, kaip paaikjo, tik tam, kad suinoiau, jog Aridja nunuodyta. V i s i man, kad ia prikio nagus pats Fredefalkas, nusiirjs jaunesn ir sveikesn, bet, mano galva, tai Renfri darbelis. - Renfri? - Toks jos vardas. Sakau, tai ji nunuodijo Aridja. Netrukus ir k u n i gaiktis Fredefalkas uvo medioklje keistomis aplinkybmis, o vyriau sias Aridjos snus dingo be inios. Greiiausiai prie to irgi prisidjo ma yl. Sakau "mayl", nors ji buvo jau septyniolikos. Ir dailiai nuaugusi. - Tuo metu, - ts burtininkas kiek patyljs, - ji su savo nyktukais jau kl siaub visam Mahakamui. Tik tai vien grai dien dl kako ten jie susivaidijo, neinau, grobio nepasidalijo ar nesutar dl nakt eils, odiu, oko vienas prie kit su peiliais. Po t pjautyni neliko gyvo n vieno i septyni nyktuk. Igyveno tik Medark. Tik ji viena. Tuo me tu netoliese jau buvau a. Susidrme akis ak: isyk mane atpaino ir susigaud, koks buvo mano vaidmuo anuomet Kreidene. Sakau tau, Ge raltai, vos spjau itarti burtaod; o kad btum mats, kaip man tirtjo rankos, kai ta laukin kat oko ant mans su kardu. kalinau j dailiame kaln kritolo luite, ei uoleki storio ir devyni ilgio. K a i nugrimzdo letarg, luit meiau nyktuk kasykl, o ang uveriau. - Grubus darbas, - pakomentavo Geraltas. - Tokie burtai isklaidomi. Ar negaljai sulydyti jos lak? Juk js, burtininkai, inote tiek aving ukeikim. - A - ne. Ne mano sritis. Bet tu teisyb sakai, prisidirbau. Surado j kakoks idiotas karalaitis, imet baisyb pinig kontrburtams, atkerjo j ir triumfuodamas parsigabeno namo, savo karalyst kakokiame u kampyje, rytuose. Jo tvas, senas plikas, turjo daugiau proto. Ipr s neliui kail, o pats nutar ikvosti Medark apie lobius, kuri ta prisipl drauge su nyktukais ir sumaniai paslp. Jo klaida buvo leisti vyres niajam snui talkinti budeliui, kai is nuog mergiot guld ant kankini m suolo. Kas buvo, ko nebuvo, o kit dien tas vyresnysis snus, jau nalaitis, be broli, be seser, vald t karalyst, o Medark buvo pirmoji favorit. - Vadinasi, yra daili. - Skonio reikalas. Favorite ji ilgai neibuvo, tik i k i pirmojo rm per-

versmo, rm - graiai nekant, mat jie labiau primin tvart. N e i l g a i trukus paaikjo, kad mans ji nepamiro. Kovire tris kartus pasalnikai ksinosi mane nudobti. N u t a r i a u n e r i z i k u o t i ir patyliukais prisiglausti Pontare. Vl surado. Tuomet sprukau Angren, bet ir ten mane surado. N neinau, kaip jai ir pavyksta, mat utrinu visus pdsakus. Matyt, taip pasireikia jos mutacija. - Kas tau sutrukd dar kart kalinti j kritole? Sins priekaitai? - N e . Jie mans nekamavo. Paaikjo, kad ji tapo atspari magijai. - Tai nemanoma. - manoma. Pakanka turti atitinkam artefakt arba gyti aur. Vlgi tai gali bti susij su jos progresuojania mutacija. Pabgau i Angreno ir pasislpiau ia, lankoje, Blavikene. Metus gyvenau ramiai, bet tai ir vl susek. - I kur inai? Jau atsibeld miestel? - Taip. Maiau j kristale, - burtininkas kilsteljo lazd. - Ne viena, su gauja atsibeld. Vadinas, ruoia kak rimta. Geraltai, a nebeturiu kur bgti, nebeinau, kur galiau pasislpti. tai kaip yra. Tai, kad tu atke liavai ionai kaip tik dabar, negali bti atsitiktinumas. Tai lemtis. Raganius kilsteljo antakius. - K nori tuo pasakyti? - A r g i neaiku? Nuudysi j. - A, Stregoborai, nesu samdomas udikas. - Tu ne udikas, sutinku. - U pinigus umuu visokius padarus. Bestijas, grasinanias mo nms. Baidykles, toki kaip tu sutvertas burtais ir ukeikimais. Ne mo nes. - Ji - ne mogus. K a i p tik ir yra padaras, mutante, siaubinga isigim l. Atgabenai ia kikimor. Medark baisesn u kikimor. Kikimor u do ialkusi, o Medark - savo m a l o n u m u i . Umuk j, ir sumoksiu, kiek tik papraysi. Aiku, proto ribose. - Jau sakiau, ivediojimus apie mutacij ir Lilitos prakeiksm laikau kliedesiais. Mergina turi prieasi atsiskaityti su tavimi, a js reikalus nesikiiu. Kreipkis virait, miesto sargyb. Esi miesto burtininkas, todl vietiniai statymai turi tave saugoti. - Nusispjaut man statymus, virait ir jo pagalb! - pratrko Stre goboras. - Apsaugos man nereikia, n o r i u , kad j umutum! bokt niekas neengs, ia esu visikai saugus. Bet kas man i to, neketinu tnoti ia i k i gyvenimo galo. K o l gyva, Medark neatstos nuo mans, t p u i k i a i inau. Ar turiu tupti itame bokte ir laukti mirties? - Jos tupjo. Z i n a i k, mage? Reikjo mergin mediokl p a l i k t i k i tiems, galingesniems burtininkams, reikjo numatyti pasekmes. - Geraltai, susimildamas. - N e , Stregoborai. Burtininkas tyljo. N e t i k r a saul netikrame danguje n kiek nepasi-

stmjo zenito link, taiau raganius inojo, kad Blavikene jau temsta. Pa sijuto praalks. - Geraltai, - vl praneko Stregoboras, - kai klausms Eltibaldo, dau gelis abejojome. Bet nutarme pasirinkti maesn blog. Dabar to paties a praau tavs. - Blogis ir yra blogis, - niriai pasak raganius atsistodamas. - Nesvar bu, maesnis, didesnis, vidutinis, vis tiek proporcijos yra slygins, o ribos nusitrynusios. Nesu pamaldus atsiskyrlis, gyvenime dariau ne tik gerus darbus. Bet jei tenka rinktis vien blog ar kit, a veriau ivis nesirenku. M a n metas. Pasimatysime rytoj. - Galbt, - atsak burtininkas. - Jeigu spsime. III " A u k s o kieme", pramatniausiuose miestelio nakvyns namuose, urmuliavo galyb moni. Dauguma svei, vietini ir atvykli, tvark reikalus, prideranius pagal tautyb ar profesij. Solids p i r k l i a i kivirijosi su nyktukais dl preki kain ir kredito procent. Ne tokie solids gnaib upakaliukus merginoms, neiojanioms al ir kopstus su ir niais. Vietiniai puskvaiiai djosi gerai informuotais asmenimis. Mergs stengsi kristi ak pinigingiems ir tuo pat metu - atgrasinti nepinigingus. Veikai ir vejai pliaup al taip, lyg nuo rytojaus turt sigalioti draudi mas auginti apynius. Irkluotojai trauk dainas, lovinanias jros bang, kapiton drs ir siren gro, pastarj apdainavo ypa vaizdingai ir su visomis smulkmenomis. - Pakratyk atmint, imtininke, - tar Kaldemeinas inkoriui, persisv rs per prekystal, kad lalesys neugot balso. - ei v y r u k a i ir mergiot, juodais odiniais drabuiais, kniedytais sidabru, pagal Naujamiesio mad. Maiau juos prie miesto vart. Pas tave apsistojo ar "Po Tunu"? inkorius, dryuot prijuost luostydamas bokal, surauk ipur tus veid. - ia, viraiti, - pagaliau itar. - Saksi atkak jomark, o visi su kar dais, net merga: K a i p ir minjote, apsireng juodai. - Tataigi, - linkteljo viraitis. - K u r jie dabar? ia nematyti. - Maiausioje kamaraitje. Susimokjo auksu. - E i s i u vienas, - tar Geraltas. - Valdia veriau tegul nesikia, bent jau k o l kas, jiems visiems matant. Atsivesiu j ionai. - G a l ir taip. Bet inok: skandal ia nenoriu. - Tursiu omeny. Vis garsjanti irklinink daina, sprendiant i pagausjusi nevanky bi, artjo prie pabaigos. Geraltas atitrauk kamaraits dur ang den giani uuolaid, standi ir lipni nuo nevarum. Kamaraitje aplink stal sdjo ei vyrai. Tos, kurios reikjo Geraltui, tarp j nebuvo. - Ko prireik? - amteljo pirmasis pastebjs ragani, plikteljs, su

veid darkaniu randu, nutsusiu per kairj antak, virunos ir deinj skruost. - N o r i u nektelti su Medarke. I ustals l y g vienas pakilo du tipai identikais nejudriais veidais, viesiais, ant pei isidraikiusiais plaukais, vienodai aptemptais juodos odos drabuiais, vilganiais sidabro papuoimais. D v y n i a i nuo suolo su tartinai pakl vienodus kardus. - Ramiau, V i r a i . Ssk, N i m i r a i , - paliep mogus su randu, alknmis pasiremdamas stal. - Su kuo, sakai, n o r i nektelti, broliuk? Kas ta Medark? - Gerai inai, apie k kalbu. - Kas jis toks? - paklaus pusnuogis galinas, suprakaitavs, krymai persijuoss dirais, su dygliuotais antalkniais. - Pasti j, Nohornai? - Nepastu, - atsak mogus su randu. - Kakoks albinosas, - sukrizeno liesas tamsiaplaukis, sds greta N o horno. velns veido bruoai, didels juodos akys ir smailios ausys ai kiai bylojo, kad jis - negrynakraujis elfas. - Albinosas, mutantas, gamtos keistenyb. Ar ir tokie drauge su padoriais monmis leidiami kare mas? - Kakur jau maiau j, - atsiliep kresnas, degs tipas kas supintais plaukais, prisimerks nudelbdamas Geralt grasiu vilgsniu. - Nesvarbu, kur j matei, Tavikai, - pasak Nohornas. - gi paklausyk, broliuk. K tik Civrilas tave mirtinai eid. Nepasikviesi jo pasikalbti? Vakaras toks nuobodus. - N e , - ramiai atsak raganius. - O jeigu a iliesiu tau ant galvos t srbal, mane pasikviesi? - nusi kvatojo pusnuogis. - Ramiau, Penkiolike, - tar Nohornas. - Jei sako, kad ne, tai ne. Tiek to. gi, broliuk, sakyk, k sakai, ir nyk i ia. Dar turi prog isidanginti pats. Jeigu nepasinaudosi ja, idangins tave tarnai. - Tau neturiu ko pasakyti. N o r i u nektelti su Medarke. Su Renfri. - Girdjote, vyruiai? - Nohornas nuvelg sbrus. - Jis n o r i nektelti su Renfri. O k o k i u gi reikalu, ar galiu suinoti? - Negali. Nohornas kilsteljo galv ir pairjo dvynius, ie tutuojau ingte ljo criek, sudzingsjo j ilgaauli bat sags. - inau, - staiga itar anas su kasa. - Jau inau, kur j maiau! - K ten vograuji, Tavikai? - Prie viraiio nam. Atgabeno parduoti kakok slibin, pusiau vo r, pusiau krokodil. mons kalbjo, kad jis - raganius. - Kas tai yra, raganius? - paklaus pusnuogis, Penkiolike. - K? C i v r i lai? - Samdomas burtininkas, - atsak puselfis. - Rodo fokusus u sauj

sidabrini. Sakau, gamtos keistenyb. mogik ir dievik dsni pa piktinimas. Tokius deginti reikia. - Burtinink mes nemgstame, - sugrie dantimis Tavikas, nenuleis damas nuo Geralto primerkt veizol. - Kakodl man atrodo, kad itoje skylje darbo tursime daugiau, nei manme. J ia ne vienas, o juk i noma, kad jie stoja kits u kit. - Toks tok traukia, - grasiai isiviep mirnas. - Ir kaip em tokius neioja? Kas jus ir veisia, tokius isigimlius? - Prayiau mandagiau, - ramiai atsiliep Geraltas. - Tavoji motu, kaip matau, danokai viena pati klaidiojo po mikus, taigi galtum ir apie savo kilm pamstyti. - Galiau, - atr puselfis, vis dar ypsodamasis. - Utat a bent jau inau, kas mano motina. T u , raganiau, apie save to negali pasakyti. Geraltas pablyko ir suspaud lpas. Nohornas, nepraleids pro ausis n odio, garsiai nusijuok. - Egi, broliuk, toki ugauli dovanoti negali. M a n regis, ant nugaros esi pasikabins kalavij. Tai kaip? Eisite su C i v r i l u kiem? Vakaras toks nuobodus. Raganius nereagavo. - Suiktas bailys, - prunkteljo Tavikas. - K jis ten nekjo apie C i v r i l o motu? - be intonacijos paklaus N o hornas, sunertais pirtais paremdamas smakr. - Kiek supratau, kak siaubingai lyktaus. K a d pasileidusi, ar panaiai. E i , Penkiolike, ar dera nuolankiai klausytis, kaip kakoks valkata ugaulioja drauguio motin? M o t i n a , kad j kur mokruys, tai ventenyb! Penkiolike guviai atsistojo, atkabino nuo juostos kard, trinkteljo ant stalo. Ipt krtin, pasitais antalknius, prismaigstytus sidabrini dyg li, nusispjov ir ingteljo p i r m y n . - Jei dar abejoji, - pasak Nohornas, - tai Penkiolike kvieia tave kumtyni. Sakiau, kad tave i ia ine. N a g i , daugiau vietos. Penkiolike artinosi, keldamas kumius. Geraltas udjo deln ant ka lavijo rankenos. - Veriau pamstyk, - perspjo. - Dar ingsnis, ir savo rankos tursi pasiiekoti ant grind. Nohornas ir Tavikas paoko ir griebsi kard. Nebyls dvyniai lyg vie nas isitrauk savuosius. Penkiolike eng atatupstas. Tik Civrilas n ne krusteljo. - Kas ia dedasi, uniadiai js? Ar jau n akimirkai negalsiu palik ti vien? Geraltas labai ltai atsigr ir pavelg jros gelmi spalvos akis. giu ji beveik prilygo jam. iaud spalvos plaukai buvo apkirpti ne lygiai, kiek emiau aus. Stovjo viena ranka atsirmusi duris, vilkjo aksomin ankt palaidin, suvert puoniu diru. Jos sijonas buvo asi metrikas: kairje pusje siek blauzd, deinje nedeng tvirtos launies

vir ilgaaulio bato i briedio odos. Prie kairiojo ono kabojo kardas, prie deiniojo - durklas su d i d e l i u rubinu rankenos buoule. - ado netekote? - itas - raganius, - niurgzteljo Nohornas. - Tai kas? - Norjo su tavim pasinekti. - Tai kas? - Burtininkas! - ubliov Penkiolik. - Burtinink mes nemgstame, - suurzg Tavikas. - Ramiau, vyruiai, - tar mergina. - Jei kas nori su m a n i m pasinek ti, tai ne nusikaltimas. Linksminkits sau toliau. Tik be skandal. Rytoj turgaus diena. Juk nenorite, kad js akibroktai sulugdyt jomark, to k svarb vyk io mielo miestelio gyvenime? Stojusi tyl pertrauk negarsus, bjaurus kikenimas. Juoksi Civrilas, vis dar nerpestingai isidrbs ant suolo. - Eik tu sau, Renfri, - istenjo mirnas. - Svarbus... vykis! - Usiiaupk, C i v r i l a i . Tutuojau. C i v r i l a s nutilo. Tutuojau. Geraltas n kiek nenustebo. Renfri balse buvo justi kakokia labai keista gaidel. Kakas, kas dvelk raudonu gais ro atvaitu ant kardo gelets, udomojo aimana, arkli vengimu ir krauju. Turbt ir k i t i tai pajuto, iblyko net degusi Taviko marmz. - N a , baltaplauki, - nutrauk tyl Renfri. - Eime didj kambar, p r i ssime prie viraiio, su k u r i u o atjai. Turbt jis irgi nori su manimi pasi nekti. Kaldemeinas, lauks prie prekystalio, ivyds t u o d u , nutrauk tyl panekes su s m u k l i n i n k u , atsities ir sukryiavo rankas ant krtins. - Paklausykite, ponia, - rytingai praneko jis, negaidamas laiko ba naliam mandagumui. - I tai io rivo raganiaus suinojau, ko atvykote Blaviken. Regis, nepalankiai irite ms burtinink. - Galbt. Tai kas? - tyliai atsak Renfri, i r g i be joki mandagybi. - Tokiam nepalankumui ireikti yra miesto arba kateliono teismas. O tas, kuris reikia j geleimi, ms lankoje laikomas paprasiausiu gal vaudiu. Ir dar: arba js su visa savo juoda kompanija anksti ryt isi nedinate i Blavikeno, arba sukiu visus poemio cyp, pre... K a i p ten, Geraltai? - Preventyviai. - Btent. Supratote, panele? Renfri siekteljo prie diro kabanio kapelio, im kelet kart per lenkt pergament. - Perskaitykite, viraiti, jei esate ratingas. Ir veriau nebevadinkite mans "panele". Kaldemeinas pam pergament, i l g a i skait, p a s k u i netars n o dio padav Geraltui. - " M a n o vietininkams, vasalams ir laisviesiems pavaldiniams, - balsu

perskait raganius. - Visiems kartu skelbiu, jogei Renfri, Kreideno k u n i gaiktyt, ms labui tarnauja ir esti ms didiai godojama, todl usi trauks ms rst tasai, kuris jai k l i u d y s . Audoenas, karalius." " K l i u d y s " raoma ne taip. Bet antspaudas, atrodo, tikras. - Mat ir yra tikras, - tar Renfri, i m d a m a i jo pergament. - A u d o e no, js maloningojo valdovo, antspaudas. Todl patariu man nekliudyti. Nesvarbu, kaip raomas tas odis, o pasekms jums gali bti apverktinos. poemio cyp, viraiio malonybe, mans nekiite. Ir nevadinsite ma ns "panele". Joki statym neperengiau. K o l kas. - Jei perengsi bent per sprind, - atrod, kad Kaldemeinas ketina n u sispjauti, - kiiu tave cyp su v i s u tuo pergamentu. Prisiekiu visais die vais, panele. Eime, Geraltai. - Su tavimi, raganiau, - Renfri paliet Geralto rank, - noriau persi mesti dar odeliu. - Nepavluok vakariens, - mesteljo per pet viraitis, - kad Libu nepasiust. - Nepavluosiu. Geraltas atsirm prekystal. Vartaliodamas ant kaklo kabant meda lion su v i l k o nasrais, irjo ydrai alsvas merginos akis. - Girdjau apie tave, - tar i. - Tu Geraltas i Rivijos, baltaplaukis ra ganius. Ar Stregoboras - tavo draugas? - Ne. - Tuomet viskas paprasiau. - Nepasakyiau. Neketinu abejingai stebti, kas dedasi. Renfri prisimerk. - Stregoboras rytoj mirs, - tyliai itar, atmesdama nuo kaktos nely giai nukirptus plaukus. - Bus maesnis blogis, jei mirs tik jis. - Jeigu mirs Stregoboras, mirs ir dar keletas moni, ir netgi p i r m jo. Kitaip negali bti. - Keletas - labai jau velniai pasakyta, raganiau. - Norint mane igsdinti, reikia io to daugiau nei odiai, Medarke. - Nevadink mans Medarke. Nemgstu. Z i n a i , a matau ir kitoki i eii. Reikt aptarti, bet k gi, Libu laukia. Ar ji bent daili? - Ar daugiau nieko nenori man pasakyti? - N e . Jau eik. Libu laukia. IV Palps kambarlyje kakas buvo. Geraltas suprato tai dar n nepri js prie dur - i vos juntamo medaliono virpjimo. Upt ibintl, k u r nesi laiptams pasiviesti. I aulo itrauk durkl, usikio u diro ant nugaros. Spusteljo dur ranken. Kambaryje buvo tamsu. Tik ne raga niui. Per slenkst tyia eng ltai, tingiai, taip pat i lto uvr paskui sa-

ve duris. Ir jau kit akimirk galingai atsispyrs i l g u uoliu ugriuvo mog, sdint ant jo lovos, pritrk j prie patalo, kairiuoju d i l b i u p r i spaud pasmakr, siekteljo durklo. Bet neisitrauk jo. Kakas buvo ne prasta. - Pradia visai nebloga, - dusliai suvogd ji nekrutdama, raganiaus prislgta. - To ir tikjausi, bet nemaniau, kad lovoje atsidursime taip grei tai. Bk toks malonus, atitrauk rank nuo mano gerkls. - Tu? - A. Klausyk, ieitys yra d v i . Pirmoji: tu nusiriti nuo mans ir m u d u pasikalbame. Antroji: taip ir liekame, bet tuomet noriau bent nusiauti. Raganius pasirinko pirmj ieit. Mergina atsiduso, pakilo nuo lovos, pasitais plaukus ir sijon. - Udek vak, - tar. - A, kitaip nei tu, tamsoje nieko neiriu, o panekov pratusi matyti. Prijo prie stalo, aukta, liekna, v i k r i , atsisdo, ities kojas, apautas i l gaauliais batais. Neatrod, k a d turt kok ginkl. - Ar turi ko igerti? - Ne. - Tuomet gerai, kad atsineiau, - nusijuok ir padjo ant stalo nedidel kelionin vynmai ir d v i odines taures. - Jau beveik vidurnaktis, - altai primin Geraltas. - G a l kalbkime apie reikalus? - Tuojau. Se, gerk. tavo sveikat, Geraltai. - Ir tavo, Medarke. - Esu Renfri, uns de, - kilsteljo galv mergina. - Leidiu tau nemi nti kunigaiktyts titulo, bet liaukis vadins mane Medarke! - T y l i a u , sukelsi ant koj vis nam. G a l pagaliau suinosiu, k o k i u tikslu sibrovei ionai pro lang? - K o k s tu nesupratingas, raganiau. N o r i u igelbti Blaviken nuo skerdyni. Karsiausi stogais kaip katyt per mori, k a d aptariau tai su tavim. Bent vertintum. - V e r t i n u , - atsak Geraltas. - Tik neinau, kokia nauda i tokio pokal bio. Padtis aiki. Stregoboras tno kerais apraizgytame bokte; norda ma i k i mago prisikasti, turtum bokt apsiausti. Jeigu taip ir padarysi, nepads n apsauginis ratas. Jei atvirai paeisi statymus, Audoenas tavs nebegins. Prie tave pakils viraitis, sargyba, visas Blavikenas. - Visas Blavikenas, jei pakils prie mane, siaubingai pasigails. - Renfri grobuonikai ypteljo, sutvisko balti dantys. - M a n o berniukus matei? Patikk, jie savo amat imano. Ar sivaizduoji, kas bus, jei jie susikaus su tais sargybos veriais, kas ingsnis kliuvinjaniais u savo alebard? - O tu, Renfri, sivaizduoji mane ramiai stovint ir stebint tokias kau tynes? K a i p matai, gyvenu viraiio namuose. Jei prireiks, eisiu su juo pe tys petin. - Tuo n neabejoju. - Renfri surimtjo. - Bet eisi veikiausiai vienas,

mat k i t i bus isislapst rsiuose. Nra pasauly tokio kario, kuris veikt kardais ginkluot septynet. To nestengt joks mogus. Veriau, balta plauki, liaukims vienas kit gsdin. Sakau, skerdyni ir masinio kraujo praliejimo galima ivengti. Jei konkreiau, yra du asmenys, nuo kuri tai priklauso. - dmiai klausau. - Vienas i j, - tar Renfri, - pats Stregoboras. Savo noru ieina i bokto, a j pasitinku kokioje nors dykynje, o Blavikenas vl nugrimzta palaiming apatij ir netrukus vis i kebekn pamirta. - G a l Stregoboras ir atrodo pamis, bet ne tiek. - Kas ino, raganiau, kas ino. Esama argument, kuri nemanoma atremti, esama pasilym, kuri nemanoma atmesti. Pavyzdiui, toki kaip Tridamo ultimatumas. J ir pasilysiu burtininkui. - K o k i a jo esm? - O tai jau mano asmenin paslaptis. - K gi, inokis. Bet jo skme abejoju. K a i Stregoboras kalba apie tave, dantys jam tauki. Jei nori paveikti mag tiek, kad tas savo noru pasiduo t tavo dailias rankeles, prireiks ities ypatingo ultimatumo. Bet gal ver iau pakalbkime apie antrj asmen, galint apsaugoti Blaviken nuo skerdyni. Pamginsiu atspti, kas jis toks. - Smalsu, ar valgus esi, baltaplauki. - Tai tu, Renfri. Tu pati. Pademonstruosi ities kunigaiktikai, k ten, karalikai kilni ird ir pamiri kert. Atspjau? Renfri atkragino galv ir prapliupo garsiai juoktis, paiu laiku prisi dengusi burn delnais. Paskui surimtjo ir smeig ragani rini aki vilgsn. - Geraltai, - praneko, - kunigaiktyt buvau, bet tik Kreidene. Tur jau visk, ko panordavau, net prayti nereikdavo. Tarnai, tenkinantys kiekvien nor, suknels, batukai. Kelnaits i batisto. Brangenybs ir pa puoalai, sartas ponis, auksins uvyts baseine. Lls namelyje, didesnia me u it tavo kambar. itaip gyvenau i k i pat tos dienos, k a i tavasis Stregoboras ir ta kek Aridja sak mediotojui nusivesti mane mik, papjauti ir parneti jiems mano ird bei kepenis. A r g i negrau? - Ne, greiiau lyktu. Guodiuosi bent tuo, Renfri, kad tsyk sudoro jai mediotoj. - d sudorojau. Pasigailjo jis mans ir paleido. Tik prie tai dar i prievartavo, unsnukis, atm auskarus ir auksin diadem. Geraltas, iupindamas medalion, pavelg jai tiesiai akis. Ji vilgs nio nenukreip. - Taip ir atjo galas kunigaiktikam gyvenimui, - pasakojo toliau. Suknel suplyo, batistas visiems laikams prarado balt spalv. O paskui - purvas, badas, smarv, smgiai ir spyriai. A t s i d u o d a v a u bet kam u sriubos dubenl, u pastog. Ar inai, kokie kadaise buvo mano plaukai? K a i p ilkas, ir siek per ger uolekt emiau upakalio. K a i aptekau utl-

mis, juos man avi irklmis nur i k i pat odos. Taip ir nebeataugo kokie buv. T r u m p a m nutilo, nubrauk nuo kaktos nelygias sruogas. - V o g i a u , k a d nenudvsiau i bado, - vl prakalbo. - udiau, k a d nenuudyt mans. Sdjau myalais smirdaniose duobse neinoda ma, ar rytoj mane pakars, ar tik nuplaks ir pavarys. Ir vis t laik mano pamot ir tavasis burtininkas sek mano pdsakais, siunt udikus, mgi no n u n u o d y t i . Ukeikti. Tai negi dabar turiau pademonstruoti kilni ird? Karalikai jam atleisti? A jam karalikai nupliu galv, o prie tai gal dar ir kojas, matysim. - Aridja ir Stregoboras mgino tave nunuodyti? - inoma. O b u o l i u , prisotintu unvyns ekstrakto. Igelbjo mane toks nyktukas. Dav vimdaniojo akmens, po kurio, jau,maniau, isiver siu kaip kojin. Bet itvriau. - Ar tai buvo vienas i septyni nyktuk? Renfri, k u r i tuo metu kaip tik pyl grim, taip ir sustingo, l a i k y d a ma vynmai vir taurs. - Oho, - tar. - D a u g apie mane inai. O k? Esi nusiteiks prie nyk tukus? Ar kitus humanoidus? Jei kalbtume apie nuoirdum, nyktukai man buvo geresni nei dauguma moni. Bet tau tai nerpi. K a i p sakiau, Stregoboras ir Aridja pjud mane kaip laukin vr, k o l tik galjo. O paskui jau nebegaljo, mat pati miau juos medioti. Aridja uvert ka nopas savo lovoje, ir jai dar pasisek, k a d neprisikasiau i k i jos anksiau, mat b u v a u surezgusi ypating kerto plan. O dabar pana paruoiau b u r t i n i n k u i . Geraltai, nejaugi jis nenusipeln mirties? Pasakyk. - A ne teisjais. Raganius. - Btent. Sakiau, k a d du asmenys gali igelbti Blaviken nuo sker dyni. Antrasis - tu. Burtininkas sileis tave bokt, ir tada nuudysi j. - Renfri, - ramiai atsiliep Geraltas, - ar tik nebsi, ropdamasi mano kambarl, kok kart n u k r i t u s i nuo stogo ant galvos? - Tai tu raganius ar ne raganius, uns tu de? mons neka, k a d u muei kikimor ir atsigabenai j ant asiliuko parduoti. Stregoboras bai sesnis u kikimor, k u r i tra paikas gyvulys, mat toki j dievai sutvr. O Stregoboras - kankintojas, maniakas, pabaisa. Atgabenk man ant asiliu ko j, ir a nepagailsiu tau aukso. - A - ne samdomas udikas, Medarke. - Tiesa, - pritar ypteldama. Atsirm kds atkalt ir umet kojas ant stalo, n nemgindama sijonu prisidengti laun. - Tu - raganius, mones saugantis nuo Blogio. O Blogis iuo atveju - geleis ir ugnis, kurie pals ia siautti, kai stosime vieni prie kitus. Ar tau neatrodo, k a d si lau maesn blog, geriausi ieit? Net tam unsnukiui Stregoborui. G a l i nuudyti j mielairdingai, netiktai, vienu smgiu. Numirt n nesupra ts, k a d mirta. O tai a ito jam paadti negaliau. V e i k i a u atvirkiai. Geraltas tyljo. Renfri ikl rankas, pasiraiv.

- Suprantu tavo dvejones, - pasak. - Taiau atsakym man reikia i noti tuojau pat. - Ar inai, kodl Stregoboras ir kunigaiktien norjo tave nuudyti anuomet Kreidene ir vliau? Renfri staiga atsities, nukl nuo stalo kojas. - A r g i neaiku? - pratrko ji. - Troko atsikratyti Fredefalko pirmagi ms, mat buvau sosto pdin. Aridjos vaikai - i nelygiateiss santuokos, jie neturjo joki teisi ... - Renfri, a ne tai turiu omeny. M e r g i n a panarino galv, bet tik sekundei. Jos akys suspindo. - Gerai jau. N e v a a prakeikta. Pagedusi dar motinos siose. N e v a as... - Sakyk. - Pabaisa. - O i tikrj? Akimirk, labai trump akimirk, atrod bejg ir palusi. Ir labai lidna. - Neinau, Geraltai, - sunibdjo, ir tuoj pat jos veido bruoai vl ta po atiaurs. - Ir i kur man, uniadi, inoti? K a i susieidiu pirt, aiz da kraujuoja. Kas mnes i r g i kraujuoja. K a i apsiryju, skauda pilv, k a i nusigeriu - galv. K a i man linksma, dainuoju, o kai lidna, keikiuosi. Jei ko neapkeniu, nuudau, o jei... Et, uniadi, pakaks. Koks tavo atsaky mas, raganiau? - M a n o atsakymas: ne. - Prisimeni, k sakiau? - paklaus ji, valandl patyljusi. - Y r a toki pasilym, kuriuos atmetus, pasekms bna siaubingos. Perspju tave be juok, mat manasis - kaip tik toks. Gerai pagalvok. - Pagalvojau. Ir nenuvertink mans, nes ir a perspju tave be juok. Renfri vl patyljo, aisdama perl vriniu, triskart apsuktu aplink grakt kakl ir mitriai slystaniu palaidins ikirptn, tarp dviej daili pusrutuli. - Geraltai, praneko, - ar Stregoboras tavs pra mane nuudyti? - Taip. Jo nuomone, tai maesnis blogis. - Ar galiu tiktis, kad ir jam atsakei t pat, k ir man? - Taip. - Kodl? - Mat netikiu, kad egzistuoja maesnis blogis. Renfri vos vos ypteljo, ir tuoj pat jos lpas perkreip grimasa, gelto noje vaks viesoje labai jau atgrasi. - Sakai, netiki. Zinai, tavo tiesa, bet tik i dalies. Yra tik Blogis ir Dides nis Blogis, o u j elyje tno Labai Didelis Blogis. Labai Didelis Blogis, Geraltai, yra toks, kurio net negali sivaizduoti, nors ir manai, kad jau nie kas negali tavs nustebinti. O kartais, Geraltai, nutinka taip, kad Labai Didelis Blogis griebia tau u gerkls ir sako: "Rinkis, brolyti, arba mane,
:

arba an, trupuiuk maesn". - Noriau inoti, k u r kreipi. - N i e k u r nekreipiu. lakel igriau ir filosofuoju, iekau bendrj tie s. tai vien ir aptikau: esama maesnio blogio, bet savo valia mes jo nesirenkame. Pasirinkti mus priveria Labai Didelis Blogis. Nesvarbu, n o r i me to ar nenorime. - Ko gero, a bsiu igrs per maai, - gaiiai ypteljo raganius. - O jau ir po pusiaunakio. T r u m p i a u kalbant, itaip. Blavikene Stregoboro neudysi, neleisiu. Neleisiu, k a d ia kilt skerdyns. Dar kart silau: at sisakyk kerto. M e s k alin mint nuudyti j. itaip rodysi jam ir ne tik jam, kad nesi nemogus, kraugerys padaras, mutante ir isigiml. rodysi jam, k a d k l y d o . K a d ta savo klaida tave siaubingai nuskriaud. Renfri valandl velg medalion, kuris sukiojosi ant grandinls raganiaus pirtuose. - O jeigu pasakysiu, k a d negaliu atleisti nei atsisakyti kerto, tai bus l y g ir jo, ir ne tik jo, tiesos patvirtinimas, ar ne? Tuo paiu rodysiu, kad a vis dlto - padaras, diev prakeiktas nemogikas demonas? Paklausyk, raganiau. Paioje klajoni pradioje priglaud mane vienas laisvasis vals tietis. Patikau a jam. Kadangi jis man visai nepatiko, greiiau jau atvirk iai, kaskart, k a i nordavo mane paimti, taip veldavo kail, k a d i ryto vos stengdavau iropoti i migio. Syk atsikliau dar patamsiais ir perr iau tam valstieiui gerkl. D a l g i u . N e b u v a u anuomet dar tokia gudusi kaip nnai, ir peilis m a n atrod per menkas nagis. inai, Geraltai, k a i klausiausi, kaip tas kaimietis gargaliuoja ir springsta, irjau, kaip trk ioja jo kojos, mai pajutau, jog aizd, palikt jo lazdos ir kumi, jau visikai nebeskauda, o m a n taip gera, taip gera, k a d net... P a l i k a u tuos namus pasivilpaudama, sveika, linksma ir laiminga. Ir vliau kaskart b davo taip pat. Jei bt kitaip, ar kas gait laik kertui? - Renfri, - prabilo Geraltas. - K a d ir kokie bt tavo argumentai bei motyvai, i ia pasivilpaudama neivyksi ir nebus tau taip gera, kad net... Ivyksi ne l i n k s m a ir ne laiminga, utat gyva. Ryt i pat ankstyvo ryto, kaip nurod viraitis. Jau sakiau tau, bet pakartosiu: Blavikene Stregoboro tu nenuudysi. vaks viesoje ibjo Renfri akys, ibjo perlai palaidins ikirptje, ibjo medalionas su v i l k o nasrais, sukiodamasis ant sidabrins grandin ls. - Gaila man tavs, - ltai tar mergina, irdama ybiojant sidab rin skridinl. - T v i r t i n i , k a d maesnio blogio nebna. Stovi aiktje, ant krauju ulieto grindinio, vienas pats, toks iurpiai vienias, nes nemokjai pasirinkti. Nemokjai, bet vis tiek pasirinkai. N i e k a d a neinosi, niekada nebsi utikrintas, niekada, g i r d i . . . O umoks tau akmeniu, bjauriu o diu. Gaila man tavs. - O tu? - tyliai, beveik pakudomis, paklaus raganius.

- Ir a n e m o k u pasirinkti. - Kas tu esi? - Esu ta, kas esu. - K u r tu? - M a n . . . alta... - Renfri! - Geraltas sugniau medalion. Kilsteljo galv, tarsi paadinta i miego, nustebusi sumirksjo. Labai trump akimirk atrod, k a d yra nusigandusi. - Tu nugaljai, - staiga d y g i a i itar. - Nugaljai, raganiau. Ryt i v y k s t u i Blavikeno ir niekada nebegriu it sudvisus miestel. N i e k a da. pilk, jei l i k o vynmaiyje dar bent laas. K a i stat ant stalo tui taur, merginos lpomis vl nuslydo paaipi, aisminga ypsena. - Geraltai... - K dar pasakysi? - Tas suknistas stogas per status. Noriau ieiti jau praauus. Tamsoje dar nukrisiau ir isitkiau. Esu kunigaiktyt, knas mano dailus, galiu pajusti irn per iuin. Aiku, jei tik tas nra gerai prikimtas iaud. K pasakysi? - Renfri, - Geraltas pats nepajuto kaip nusiypsojo, - argi kunigaikty tei dera nekti tokius dalykus? - K tu, kad k u r uns de prasmegtum, imanai apie kunigaiktytes? B u v a u kunigaiktyt ir inau, kad didiausias malonumas, kok suteikia is titulas, yra galimyb daryti, k panorjus. Ar reikia tiesiai pasakyti, ko n o r i u , ar pats susiprotsi? Geraltas neatsak, bet vis dar ypsojosi. - N e n o r i u n galvoti apie tai, k a d galbt tau nepatinku, - susirauk mergina. - Jau veriau manysiu: bijai, k a d neitikt tavs laisvojo valstie io dalia. A k , baltaplauki. N e t u r i u su savimi nieko atraus. G a l i patikrinti. Ukl kojas jam ant keli. - N u t r a u k man batus. A u l a i - geriausia vieta p e i l i u i slpti. Atsistojo basa, timpteljo diro sagt. - Ir ia nieko neslepiu. K a i p matai, ir ia taip pat. Upsk t suknist vak. U lango tamsoje laid gerkl katinas. - Renfri. - Ko? - Ar tai batistas? - Aiku, kad taip. K a d tave kur uniadis, a kunigaiktyt ar ne?

v
- Tveliuk, - kyriai zyz maoji Maril. - K a d a eisime jomark? T veliuk, jomark n o r i u ! - Patylk, Marile, - burbteljo Kaldemeinas, duonos riekele braukda mas lkts dugn. - Tad kaip manai, Geraltai? Isinedins i miestelio? - Taip. - Na na, nemaniau, k a d susitarsi taip lengvai. Su tuo A u d o e n o ant spauduotu pergamentu jie mane u gerkls buvo sugrieb. K a d ir buvau nutaiss pikt min, po teisybei, nipt biau jiems padars. - Net jeigu bt atvirai paeid statymus? Sukl mutynes, smurta v? - N e t g i tuomet. Audoenas, Geraltai, be galo opus karalius, vos kas, tuojau siunia ant eafoto. A veds, turime dukrel, ir ita tarnyba man - pats tas, galiu nesukti galvos, u k rytoj pirksiu pradaro koei pagardin ti. odiu, labai gerai, kad jie isinedina. O kaip, ties sakant, tau pavy ko? - Tveliuk, jomark n o r i u ! - Libue! Pasiimk Maril! I tikro, Geraltai, nesitikjau. A p i e t Nauja miesio utv paklausinjau imtininko, " A u k s o k i e m o " inkoriaus. N i e ko sau gauja. K a i kurie pagarsj. - Tikrai? - Tas su randu ant snukio - Nohornas, buvs Abergardo patiktinis i vadinamj Angreno atskilli. Girdjai apie atskillius? Aiku, kas apie juos negirdjs. Ta jautis, kur vadina Penkiolike, irgi geras. Net jeigu ir ne i an, vis tiek nemanau, k a d tokia pravard jam bt p r i l i p u s i dl penkiolikos per gyvenim atlikt ger darb. Anas juosvas puselfis - C i v rilas, plikas ir profesionalus mogudys. Regis, be jo neapsieita ir Tridamo udynse. -Kur? - Tridame. Negirdjai? Plaiai nuskambjo prie trejus... taip, prie trejus metus, Maril tuomet b u v o dvej. T r i d a m o baronas buvo poe mio karcerius sukis kakokius galvaudius. i sbrai, atrodo, tarp j ir tas mirnas Civrilas, per Nios vent ugrob upje piligrim sausa kim kelt. Nusiunt baronui reikalavim paleisti i poemio anuos gal vaudius. Baronas, savaime aiku, atsisak, o tada tie pradjo udyti kai tus, paeiliui, vien po kito. K o l baronas atlyo ir paleido kalinius, anie pa leido pasroviui daugiau nei deimt lavon. Vliau baronui grasinta trem timi ar net k i r v i u : vieni kaltino j, kam nusileids tik tada, k a i jau tiek moni buvo iudyta, k i t i pakl triukm, neva labai blogai, k a d suk rs pre... precedent ar kaip ten j, mat reikj grobikus su visais kaitais pakloti i kilpini arba turmuoti kelt laivmis, nenusileisti n per plau k. Teisme baronas tvirtino pasirinks maesn blog, juk keltu klsi dau-

giau nei ketvirtis imto moni, bobos, v a i k i u k a i . - Tridamo ultimatumas, - sunibdjo raganius. - Renfri... -K? - Jomarkas, Kaldemeinai, jomarkas. -K? - K a l d e m e i n a i , ar nesupranti? A p m u l k i n o mane. Neivyks. Privers Stregobor ieiti i bokto - taip pat, kaip Tridamo baron privert paleis ti kalinius. A r b a privers mane... Nesupranti? Imsis udyti mones jomarke. Js turgus su tokiomis sienomis - tikr tikriausi spstai! - V a r d a n vis diev, Geraltai! Ssk! K u r g i tu lksi, Geraltai? Maril, ksni igsdinta, susig virtuvs kampe ir pravirko. - Ar nesakiau? - uriko Libu, mosteldama ragani. - Sakiau! Jis tik nelaimes nea! - Tylk, boba! Geraltai! Ssk! - Juos reikia sulaikyti. Tuojau pat, k o l dar moni turg nepripldo. Kviesk sargybinius. K a i tik ils i nakvyns nam, u sprando - ir poe m. - Geraltai, nepamesk galvos. itaip nevalia, negalime j liesti, jei nieko neikrt. Jie ginsis, kraujas pasipils. Tai - profesionalai, iskers man mo nes. Jeigu Audoenas suinos, nulks mano galva. Gerai jau, gerai, sargybi nius surinksiu, pats eisiu prekyviet, nenuleisiu aki... - Kas i to, Kaldemeinai? K a i minia supls aikt, panikos ir skerdy ni nebeivengsi. Juos reikia nukenksminti tutuojau, k o l turgaviet dar tuia. - Tai neteista. Negaliu to leisti. Dar gali bti tik paskalos, kad tas p u selfis b u v o Tridame. O jeigu tu k l y s t i , kas tuomet? Audoenas i mano odos dirus r. - Reikia pasirinkti maesn blog! - Geraltai! Draudiu! K a i p viraitis, draudiu! Padk kalavij! Stok! Maril klyk, rankutmis prisidengusi veid. VI C i v r i l a s , delnu prisidengs akis, pasiirjo saul, inyrani i u medi. Turguje buvo justi pagyvjimas, trinksjo veimai ir veimaiiai, pirmieji pardavjai jau kraust ant stal prekes. Taukjo plaktukas, gie dojo gaidys, skardiai klykavo kirai. - Grai bus dienel, - msliai pratar Penkiolike. Civrilas panairavo j ir nutyljo. - Kaip arkliai, Tavikai? - usitempdamas pirtines paklaus Nohornas. - Tvarka, pabalnoti. C i v r i l a i , labai jau nedaug moni turgavietje. - Dar prisirinks. - Gerai bt ko nors ukrimsti. - Vliau.

- K u r g i ne. Tursiu a tau vliau laiko krimsti. Ir noro. - irkit, - staiga pasak Penkiolike. N u o pagrindins gatvs puss ingsniavo raganius, pasuko tarp pre kystali tiesiai prie j. - A h a , - itar Civrilas, - Renfri nesuklydo. D u o k man kilpin, N o h o r nai. Susikprino, temp timp, koja primyn kilp. Atidiai djo strl griovel. Raganius artjo. Civrilas pakl kilpin. - Raganiau, toliau n ingsnio! Geraltas sustojo. N u o grupels j skyr madaug keturiasdeimt ingsni. - K u r Renfri? Dail mirno veid perkreip grimasa. - Prie bokto, su vienu tokiu pasilymu burtininkui. inojo, kad atei si. Liep perduoti tau d v i inias. - Kalbk. - Pirmoji - tokia: " E s u ta, kas esu. Rinkis. A r b a a, arba tas kitas, ma esnis". T u r i inoti, apie k kalbama. Raganius linkteljo, tada pakl rank ir grieb u kalavijo rankenos, styranios vir deiniojo peties. Blyksteljo amenys, brianios apskriti m jam vir galvos. Raganius neskubriai eng brelio link. Civrilas bjauriai, atgrasiai nusijuok. - Taigi taigi. Ji, raganiau, ir tai numat. Todl tuojau gausi ir antrj i ni, kuri liep tau perduoti. Tiesiai tarpuak. Raganius nesustojo. Puselfis pakl kilpin i k i skruosto. Stojo mirtina tyla. Suzvimb timpa. Raganius mosteljo kalaviju, pratisai suvaitojo me talas, strl vartaliodamasi oko auktyn, sausai sutarkjo ant stogo ir nutrinksjo lataku. Raganius jo kaip js. - Atmu... - istenjo Penkiolike. - Atmu lekiani... - krv, - sukomandavo C i v r i l a s . Sunypt i makt traukiami kardai, visas brelis stojo petys petin, atkio ginkl smaigalius. Geraltas paspartino ingsn ir m bgti ristele, stebtinai lengvai ir grakiai - ne tiesiai prie kardais pasiiauusios galvaudi grupels, bet lankstu, artdamas prie jos siaurjaniu v i n g i u . Tavikas neitvr, puol pasitikti raganiaus. I paskos pasileido ir dvy niai. - Neisiskirstyti! - uriko C i v r i l a s , sukiodamas galv, iekodamas i akiraio dingusio raganiaus. Nusikeik ir puol alin, ivyds, kad grup blakosi pasklidusi tarp prekystali. T a v i k u i k l i u v o pirmam. Dar prie akimirk jis vijosi ragani, bet stai ga pastebjo kairje pusje, bgant prieinga k r y p t i m i . Galvaudys su trepseno, mgindamas sustoti, bet, jam nespjus n pakelti kardo, raga nius pralk pro pat j. Tavikas pajuto stipr smg vir launies. Atsigr-

 ir susivok grivs. Jau parklups, su nuostaba pavelg sau laun ir pratrko rkti. D v y n i a i , i dviej pusi p u l d a m i juod, iskydusi figr, ulk vie nas ant kito, susitrenk peiais, akimirkai sutriko judesi ritmas. To paka ko. Viras, skersai perrta krtine, susiriet dvilinkas, nusvarins galv dar eng por ingsni ir griuvo ant prekystalio su darovmis. N i m i r u i smgis teko smilkin, jis por kart apsisuko ir dribo kaip maias nute kamj griov. Turgaviet uvir ukunkuliavo, p r e k e i v i a i spruko visas puses, brakjo vartomi prekystaliai, k i l o dulki debesys, visur aidjo riksmai. Tavikas dar kart pamgino remtis virpaniomis rankomis, bet neisilai k. - Penkiolike, kairje! - subliuvo Nohornas, bgdamas puslankiu ir ti kdamasis itaip uklupti ragani i unugario. Penkiolike staigiai atsigr. Nepakankamai staigiai. Gavo smg p i l v, isilaik ant koj, usimojo kiriui, tada gavo dar syk, i ono - kakl, po pat ausimi. I paskutinij eng keturis netvirtus ingsnius ir uvirto ant veimaiio, prikrauto uv. Veimaitis iek tiek pariedjo. Penkiolike nuslydo ant vynais pasidabruoto grindinio. Civrilas ir Nohornas kirto vienu metu i dviej pusi, puselfis plaiai usimojs - i viraus, o anas - priklaups, paemiu. A b u smgius Geral tas atrm, dvigubas metalo vangjimas susiliejo viena. Civrilas atoko, klupteljo, bet sikibo medinio prekystalio ir ant koj isilaik. Nohornas oko prie jo ir prideng vertikaliai ikeltu kardu. Kirt atmu, bet smgis b u v o toks galingas, kad nublok Nohorn atbul, jis parklupo. Paoks ant koj mgino apsiginti, taiau per ltai. Kirtis k l i u v o veid, lygiagre iai senajam randui. Civrilas nugara atsistm nuo prekystalio, peroko grivant N o h o r n, puol sukdamasis, laikydamas kard abiem rankomis, nepataik ir aibikai atoko. Smgio puselfis nepajuto, o kojos sulinko tik tada, k a i jis, instinktyviai apsigyns, mgino po apgaulingo judesio dar p u l t i . Ran ka, perkirsta i vidins puss, kiek aukiau alkns, paleido kard. C i v rilas pargriuvo ant keli, papurt galv, norjo dar atsistoti, nebevaliojo. Galva nusviro, taip jis ir sustingo raudonoje baloje, tarp imtyt kopst, riestaini ir uv. turgaviet eng Renfri. Tarp veimaii ir prekystali jo ltai, gracingai tarytum kat. Z m o neliai, gatvse ir palei nam sienas dzg it iri spieius, nutyko. Geral tas stovjo nejuddamas, kalavij laik nuleids. M e r g i n a priartjo per kokius deimt ingsni ir sustojo. Po palaidine buvo apsivilkusi arvaiedius markinius, trumpus, vos tedengianius launis. - Tu pasirinkai, - pareik ji. - Ar esi sitikins, kad teisingai? - A n t r o Tridamo ia nebus, - sunkiai itar Geraltas. - Ir nebt buv. Stregoboras mane ijuok. Pasak, k a d galiu iu-

dyti vis Blaviken ir dar prisidurti kelet kaim apylinkje, o jis vis tiek neieisis i bokto. Ir nieko, taip pat ir tavs, ten nesileisis. Ko taip iri? Taip, apmulkinau tave. K nors m u l k i n a u vis gyvenim, jei tik prireik davo, kodl turtum bti iimtis? - Keliauk i ia, Renfri. Ji nusijuok. - N e , Geraltai. - Isitrauk kard, greitai ir v i k r i a i . - Renfri. - N e , Geraltai. Tu pasirinkai. Dabar mano eil. V i e n u staigiu judesiu ji nusipl nuo laun sijon ir sukdama j ore apvyniojo audiniu kairj dilb. Geraltas atsitrauk, pakl rank ir pirtais sudjo enkl. Renfri vl nusijuok, trumpai, k i m i a i . - N i e k o i to nebus, baltaplauki. Tai ne man. Tik kalavijas. - Renfri, - pakartojo raganius. - Keliauk sau. Jei suremsime amenis, a... jau nebe... galsiu... - inau, - atsiliep ji. - Bet a... A irgi negaliu kitaip. Tiesiog negaliu. Esame, kas esame. Tu ir a. eng prie jo lengvai, iek tiek sibuodama. Deine, al itiesta ran ka laik spindint kard, kaire - sijon, kuris v i l k o s i eme. Geraltas atsi trauk per du ingsnius. Ji paoko, mosteljo kaire ranka, sijonas suplazdjo ore, pridengda mas taup, trump kirt. Geraltas asteljo atatupstas, audinys jo net ne paliet, o Renfri ginklo amenys n u s l y d o ambiai atstatytu kalaviju. T r u m p u suktuku sukabins abi geletes, raganius paband imuti ginkl merginai i rankos. Tai b u v o klaida. Ji nukreip al Geralto kalavijo smaigal ir, pritpusi, sibuodama launimis, kirto, taikydama veid. Raganius sunkiai atrm kirt ir atoko nuo krintanio ant jo sijono. Suk damasis piruetu iveng it akinantys aibai krintani smgi, vl atoko. Ji pripuol, blok sijon tiesiai veid, po pusskio smog ploktuma i visai arti. Geraltas isilenk kardo prasmukdamas pro pat j. Renfri inojo t gudryb. A p s i s u k o drauge su raganiumi, taip arti, k a d is net pajuto jos alsavim, ir smaigaliu brkteljo jam per krtin. Geralt persmelk skausmas, taiau ritmo nesutrikd. Po dar vieno skio, syk - prieing pus, Geraltas atrm gelet, nutaikytajam smilkin, ir puol staigiu ap gaulingu judesiu. Renfri atoko ir usimojo smgiui i viraus. Raganius tpste paiu kalavijo smaigaliu aibikai kirto i apaios neginam lau n ir kirkn. Ji nesuriko. Pasviro, klupteljo ant vieno kelio ir paleido kard, abiem rankomis griebdamasi perrtos launies. viesus kraujas pro pir tus sroveno ant puonaus diro, ant briedio odos bat, ant purvino grin dinio. Gatvelse susigrd mons sujudo, pasigirdo riksmai. Geraltas bruko kalavij maktis. - N e p a l i k mans... - suvaitojo ji, riesdamasi kamuol. Jis neatsak.

- alta... Jis neatsak. Renfri vl suvaitojo ir dar labiau susiriet. Vikrs kraujo upelyiai pldo j visus tarpus tarp grindinio akmen. - Geraltai... A p k a b i n k mane... Jis neatsak. Renfri pasuko galv ir sustingo, skruost priglaudusi prie grindinio. Iki iol slptas durklas labai siaurais amenimis islydo i stingstani pir t. Po akimirkos, virtusios aminybe, raganius pakl galv - igirdo Stregoboro lazdos stuksenim grindin. Burtininkas skubiai artinosi, ap lenkdamas lavonus. - Tai bent skerdykla, - uduss sunopavo jis. - Maiau, Geraltai, visk maiau kristale... Prijo, pasilenk. Su juodu apdaru i k i ems, pasirms lazda, atrod susens, gerokai susens. - Negaliu patikti, - kraip galv. - Medark - negyva negyviausia. Geraltas nieko neatsak. - N a g i , Geraltai, - atsities burtininkas. - A t v a r y k kok veimait. Ga bensime j bokt. Btinai reikia iskrosti. vilgteljo ragani ir nesulauks atsakymo pasilenk prie kuno. Kakas, raganiui nepastamas, siekteljo kalavijo ir aibikai j isi trauk. - Tik paliesk j, burtininke, - perspjo kakas, raganiui nepastamas. - Tik paliesk j, ir tavo galva nusiris grindiniu. - K ia neki, Geraltai, iprotjai? Tu sueistas, itiktas oko! Skrodi mas - vienintelis bdas sitikinti... - Neliesk jos! Matydamas pakelt ginkl Stregoboras atlijo, mosteljo lazda. - Tiek to! - suuko. - K a i p nori! Utat niekada neinosi! N i e k a d a ne bsi utikrintas! Niekada, g i r d i , raganiau? - alin. - K a i p nori. - Burtininkas nusigr, trinkteljo lazda grindinio ak men. - Grtu Kovir, itoje skylje nebepasiliksiu n dienos. Eime i ia. Tie mons nieko neino, jie tik mat, kaip udai. O udai tu bjauriai, Ge raltai. N a , eini? Geraltas nieko neatsak, net nepavelg j. sikio kalavij. Stregobo ras gteljo peiais ir skubriu ingsniu pasialino, ritmingai kaukdamas lazda. I minios atskriejo akmuo, nubildjo g r i n d i n i u . Po to dar vienas, is pralk Geraltui vir pat peties. Raganius isities, ikl abi rankas ir mit riai sumosavo. Miestelnai su, akmenys m skrieti vienas po kito, ta iau enklas kreip juos alis - taikin saugojo neregimas aptakus arvas. - Pakaks!!! - uriko Kaldemeinas. - Liaukits, unkruiai!

M i n i a suo l y g bang ma, bet akmen nebemt. Raganius stov jo nejuddamas. Prijo viraitis. - Ar tai, - jis plaiu mostu parod knus, idrabstytus po aikt, - jau viskas? Tai itaip atrodo maesnis blogis, kur pasirinkai? Ar jau nuveikei visk, k manei esant btina? - Taip, - ne i& karto, per jg atsak Geraltas. - Sueistas sunkiai? -Ne. - Tuomet nedinkis i ia. - inoma, - atsiliep raganius. Dar kiek pastovjo, vengdamas virai io vilgsnio. Paskui ltai, labai ltai nusigr. - Geraltai. Raganius atsisuko. - Niekada ionai nebegrk, - iko Kaldemeinas. - Niekada.

P R O T O BALSAS

- Jola, pasikalbkime. M a n reikia tokio pokalbio. Sakoma, tyljimas - auksas. Galbt. Nei nau, ar jis tikrai tiek vertas. Bet kakiek vertas. Ir t kain reikia mokti. Tau lengviau, taip taip, nesiginyk. Juk tu pati pasirinkai tylti, tai auka tavajai deivei. A netikiu Melitel, netikiu ir kitus dievus, bet ver tinu tavo pasirinkim, tavo auk, vertinu ir gerbiu tai, kuo t i k i tu. Mat ti kdama ir aukodamasi, mokdama toki tyljimo kain, tampi geresne, brandesne asmenybe. Bent jau gali tapti. O mano netikjimas negali nie ko. Jis bejgis. K l a u s i , kuo tuomet tikiu? T i k i u kalaviju. K a i p matai, turiu juos d u . Kiekvienas raganius turi du kalavijus. Prie ai sako, kad anas - sidabrinis - skirtas pabaisoms, o itas - geleinis - mo nms. Aiku, tai netiesa. Yra pabais, kurias manoma priveikti tik sidab r i n i u g i n k l u , ir ne kitaip, o yra ir toki, kurias udo geleis. N e , Jola, ne bet kokia geleis, o tik i meteorito. K l a u s i , kas yra meteoritas? Tai k r i n tanti vaigd. Juk ne syk nakties danguje matei krintani vaigd trumpai vysteljus dryel. J ivydusi, tikriausiai sugalvodavai kok nors nor, o gal tai bdavo tau dar viena prieastis tikti dievais. O man meteoritas yra tik metalo luitas, kuris nukrits sminga em. Metalo, i kurio galima nukaldinti kalavij. Gali, inoma, gali mano kalavij paimti. Jauti, koks jis lengvas? Netgi tu j be vargo pakeli. Ne! Amen neliesk, susialosi. Jie atresni u skus tuv. Tokie ir turi bti. O taip, manktinuosi danai. Kiekvien laisv valandl. Nevalia man prarasti gdi. Ir ionai, atokiausion ventyklos parko kerteln, atjau atgaivinti raumen, ivtyti to bjauraus, kenksmingo mane apninkanio sstingio, tos mano gyslomis tekanios varbos. O tu mane ia suradai. domu, prie kelet dien a pats iekojau tavs. Stebjau tave. Norjau... M a n reikia tokio pokalbio, Jola. Sskime, pasinekkime valandl. Juk tu, Jola, mans visikai nepasti. M a n o vardas Geraltas. Geraltas i... N e . Tik Geraltas. Geraltas i nie kur. Esu raganius. M a n o namai - Kaer Morhenas, Ragani Buvein. I ten a kils. Y r a . . . Buvo tokia tvirtov. N e d a u g i jos beliko. Kaer M o r h e n a s . . . Ten kr tokius kaip a. To jau niekas nebedaro,

Kaer Morhene niekas nebegyvena. Niekas, iskyrus Vesemir. K l a u s i , kas tas Vesemiras? M a n o tvas. Kodl iri mane su tokia nuostaba? Kas ia keista? Kiekvienas turi kok nors tv. Manasis - Vesemiras. O kas, jei jis ir netikras tvas? Tikrojo nepainojau, kaip ir motinos. Net neinau, ar g y v i . Ir, ties sakant, nelabai man terpi. Tataigi Kaer Morhenas... Ten m a n dirbtinai sukl mutacij. Imgi nimas olmis, o paskui viskas kaip visada. Hormonai, vaistaols, ukr timas virusu. Ir vl i naujo. Ir dar kart. K o l buvo pasiektas tikslas. Pana u, k a d Permainas itvriau stebtinai lengvai, negalavau labai trumpai. Buvau pripaintas netiktinai atspariu snargliumi ir atrinktas tolesniems, labai sudtingiems... eksperimentams. Tada jau buvo prasiau. Gerokai prasiau. Bet, kaip matai, igyvenau. Vienintelis i atrinktj tiems ekspe rimentams. Tada ir p l a u k a i nubalo. Visikai inyko pigmentas. K a i p ten sakoma - alutinis poveikis. Smulkmena. Beveik netrukdo. Paskui mane mok visokiausi dalyk. Gantinai ilgai. K o l pagaliau iauo diena, kai apleidau Kaer Morhen ir patraukiau klajoti. Jau turjau medalion, o, kaip tik it. V i l k o M o k y k l o s enkl. Turjau ir du kalavi jus: sidabrin ir gelein. Be kalavij, su s a v i m i gabenausi sitikinimus, kart, motyvacij i r . . . tikjim. Tikjim, k a d esu reikalingas ir n a u d i n gas. M a t neabejojau, Jola, kad pasaulyje knibda padar ir bestij, o mano paskirtis - ginti tuos, kuriems tos bestijos grasina. Ivykau i Kaer M o r h e no svajodamas susidurti su pirmja savo pabaisa, negaljau sulaukti aki mirkos, k a i stosiu su ja akis ak. Sulaukiau. M a n o pirmasis padaras, Jola, buvo plikas, netiktinai bjauriais ige dusiais dantimis. Susidriau su juo viekelyje, kur kartu su drauguiais padarais, kakokios armijos marodieriais jis sustabd valstieio veim ir itemp i jo mergaiiuk, gal trylikos met, o gal dar n tiek neturjo. Sbrai laik mergaits tv, o p l i k i s drask nuo jos drabuius ir kriok, kad prijs metas jai painti tikr vyr. Prijojau, nuokau emn ir pasa kiau p l i k i u i , kad ir jam atjs toks metas. M a n tai atrod pasiutusiai juo kingas smojus. Plikis paleido snargl ir oko ant mans su k i r v i u . Buvo be galo ltas, utat itvermingas. G r i u v o tik po antrojo mano kirio. Tie kiriai buvo ne i t i n garbingi, utat, sakyiau, labai efektingi, tad p l i k i o drauguiai, ivyd, k raganiaus kalavijas gali padaryti mogui, pasipust padus... Ar tau, Jola, nenuobodu? M a n reikia to pokalbio. Tikrai reikia. A p i e k a nekjau? Ak taip, apie savo pirmj kiln poelg. M a t a i , Jola, Kaer Morhene man buvo kalta galv, kad tokias istorijas nesiveliau, kad aplenkiau jas i tolo, nesidiau klajojaniu riteriu ir nemgin iau atstoti tvarkos sergtoj. Ikeliavau ne puikuotis, o u pinigus atlikti man pavest darb. O a, kaip koks paikis, sivliau petynes, nespjs n per penkiasdeimt myli nuo kaln papds nutolti. Ar inai kodl? Trokau, k a d mergaiiuk buiuot man, savo ivaduotojui, rankas, apsi-

p y l u s i dkingumo aaromis, o jos tvas dkot parklups ant keli. Tuo tarpu jis paspruko drauge su marodieriais, o mergait, aptakyta p l i k i o krauju, apsivm, j itiko isterijos priepuolis, o kai prijau, dar ir apalpo i siaubo. N u o tada panaias istorijas beveik niekada nesikiu. Dirbau savo darb, ir tiek. Greitai gudau. Apsistodavau kaim galukiemiuose, prie gyvenviei, miesteli sien. Ir laukdavau. Jei plsdavo, visaip dergdavo ir apmtydavo akmenimis, pasialindavau. Jeigu kas nors ateidavo ir pasilydavo darb, j atlikdavau. L a n k y d a v a u s i miestuose ir tvirtovse, iekodavau krykelse prie stulp prikalt skelbim: "Nedelsiant reikalingas raganius". O paskui daniausiai bdavo koks nors tamsesnis ukampis, poemis, nekropolis ar griuvsiai, griova mike ar urvas kalnuose, primtytas kaul ir dvokiantis maita. Ir kas nors, gyvens tik tam, kad udyt. I alkio, i malonumo, valdomas kieno nors kito liguistos valios ar dl kit prieasi. Mantikora, sparnuotasis drakonas, miglinis, laumirgis, plviasparnis, chimera, giri nis, vampyras, gulis, kapknisys, vilkolakis, gigaskorpionas, stryga, dr ne, kikimor, gyvatgalvis. Bdavo okis prietemoje ir kalavijo kiriai. B davo baim ir pasibjaurjimas to, kuris vliau teikdavo man atlyg, akyse. Klaidos? O kaipgi. K l y d a u ne syk. Taiau visada laikiausi princip. N e , ne kodekso. Kodeksu pratau kai kada prisidengti. monms tai patinka. Tokius, kurie laikosi k o k i o nors kodekso, remiasi juo, jie gerbia ir vertina. Jokio kodekso nra. N i e k a d a nebuvo sukurtas joks ragani kodeksas. Savj a pats ir isigalvojau. tai taip. Ir laikiausi jo. V i s a d a . . . Ne visada. M a t bdavo ir taip, kad atrodydavo: abejoti nra ko. Reikia tik tarti sau: "O kas man darbo, tai ne mano reikalas, a - raganius". Paklausyti proto balso. Paklausyti instinkto, jei ne patirties. Ar bent paios papras iausios baims. Privaljau paklausyti proto balso ir tada... Nepaklausiau. M a n i a u , kad renkuosi maesn blog. Pasirinkau maesn blog. M a esn blog! A, Geraltas i Rivijos. Dar vadinamas Skerdiku i Blavikeno. Ne, Jola. Neliesk mano rankos. Prisilietimas gali tau sukelti... G a l i i vysti... O a nenoriu, kad ivystum. N e n o r i u inoti. Pastu savj lemt, k u r i nea mane kaip viesulas. M a n o lemtis? Ji pda pdon seka man i paskos, bet a niekada nevilgioju per pet. K i l p a ? Taip, regis, Nenek tai jauia. Kas tsyk mane sugund, C i n troje? K a i p galjau taip kvailai rizikuoti? N e , ne ir dar kart ne. N i e k a d a nevilgioju per pet. O Cintr negr iu, vengsiu jos kaip maro idinio. Niekuomet ten negriu.

Cha, jei gerai apskaiiavau, tas vaikelis turjo gimti gegu, madaug per Beleteino vent. Jei taip ir buvo, tuomet aplinkybs labai domiai su eina. M a t Jenefer irgi gimusi per Beletein... Jau eikime, Jola. Temsta. Ai tau, kad panorai su m a n i m pasikalbti. Ai tau, Jola. N e , man viskas gerai. Jauiuosi neblogai. Visai neblogai.

KAINOS KLAUSIMAS

I Raganiui prie gerkls buvo prikitas peilis. Geraltas guljo muiliname vandenyje, galv atkragins ant slidaus medins rkos krato. Lpomis jaut aitr m u i l o prieskon. Peilis, toks atips, kad tikra nelaim, skausmingai nugrem jo A d o m o obuol ir gurgdindamas od persikl po smakru. Kirpjas su menininko, suvokianio, kad jo rankose gimsta edevras, iraika veide pagrem dar kart, i gryno proio, tuomet nuluost ra ganiaus smakr linins drobs skiaute, imirkyta greiiausiai ventagar vs antpile. Geraltas atsistojo, lukteljo, k o l liokajus ipils ant jo kubiliuk van dens, nusipurt ir ilipo i rkos. A n t plytelmis klot grind liko lapi pdsakai. - Rankluostis, pone, - liokajus smalsiai vilgteljo jo medalion. - Dkoju. - tai apdarai, - pasak Haksas. - Markiniai, apatiniai, kelns, lieme n. O tai apavas. - A p i e visk pagalvojote, katelione. O su savu apavu ar negaliau eiti? - N e . Alaus? - Mielai. Rengsi jis ltai. Svetimas, iurktus, nemalonus audinys, prisiliets prie imirkusios odos, drumst nuotaik, k u r i buvo taip pasitaisiusi gulint kartame vandenyje. - Katelione. - Klausau js, pone Geraltai. - G a l kartais inote, kam visa tai? K a m a ia reikalingas? - inoti tai - ne mano priederm, - atsak Haksas, vairakiuodamas liokajus. - M a n o priederm - aprengti jus... - Norjote pasakyti, perrengti. - . . . A p r e n g t i ir palydti puot, pas karalien. A p s i v i l k i t e liemen, pone Geraltai. Ir paslpkite po ja raganiaus medalion. - C i a buvo mano durklas. - Ir nebra. Padtas saugioje vietoje, kaip ir abu js kalavijai bei visa manta. Ten, kur eisite, ginkluotam nevalia. Raganius gteljo peiais ir usitemp ankt purpurin liemen.

- Kas tai? - paklaus rodydamas enkl, isiuvint ant krtins. - A k , tiesa, - atsiliep Haksas. - Biau ir pamirs. Puotoje vadinsits garbiuoju Raviksu i Keturragi. K a i p garbs sveias, sdsite karaliens deinje, toks yra jos noras. O tas enklas ant liemens - js herbas. A u k siniame lauke juodas ingsniuojantis lokys su raita ant jo dama mlynu rbu, pasklidais plaukais ir ikeltomis rankomis. Jums dert visa tai si minti, mat kuris nors i svei gali bti kuokteljs dl heraldikos, kas ne retai pasitaiko. - Supratau, siminsiu, - rimtai atsak Geraltas. - O tie Keturragiai, kur jie yra? - Gantinai toli. Pasiruos? Galime eiti? - Galime. Dar pasakykite, pone Haksai, kokia proga keliama puota? - Karalaitei Pavetai sueina penkiolika, pagal paproius sugujo pre tendentai jos rank. Karalien Kalant nori ileisti j u ko nors i Skeligo. Sjunga su salieiais mums bt labai svarbi. - Kodl btent su jais? > - T, su kuriais sudaro sjung, jie nepuldinja taip danai kaip kit. - Rimta prieastis. - Bet ne vienintel. Cintroje, pone Geraltai, tradicija draudia moteriai ssti sost. Ms karalius Riogneris ne per seniausiai pasimir nuo maro, o karalien kito vyro nenori. Ms ponia Kalant labai protinga ir teisin ga, bet karalius bt karalius. Tas, kuris ves karalait, ir ss sost. Bt gerai, kad pasipainiot tvirtas vyrukas. O toki reikia iekoti salose. Jie ne itili tauta. G a l jau eikime? V i d u r galerijos, juosianios nedidel, tui vidin kiemel, Geraltas su stojo ir apsidair. - Katelione, - pratar pusbalsiu. - Dabar ms niekas negirdi. Saky kite, kam karalienei prireik raganiaus. Kas kitas inos, jei ne js. - K a i p ir visiems kitiems, - sumurmjo Haksas. - Cintra - tokia pat kaip ir bet k u r i kita alis, lygiai tokia pat. Turime ia ir vilkolaki, ir basilisk, o gerai paiekoj ir mantikor surastume. Taigi ir raganius gali pra versti. - Neisisukinkite, katelione. Klausiu, kam karalienei raganius reika lingas puotoje, ir dar perrengtas mlyna meka pasklidais plaukais. Haksas taip pat apsidair, net persisvr per galerijos turklus. - Negeri dalykai dedasi, pone Geraltai, - suburbleno. - Pilyje, tataigi. Baido kakas. -Kas? - O kas gali baidyti? Baidykl. mons neka, emag, kuprota, d y g liuota nelyginant eys. Naktimis po pil slampinja, grandinmis vangi na. Dejuoja ir stena kambariuose. - O pats ar matte? - N e , - Haksas nusispjov. - Ir nenoriu pamatyti. - Skiediate, katelione, - susirauk raganius. - Nesueina js istorijos

galai. Einame t suieduotuvi pokyl. Ir k man reiks ten daryti? Ser gti, kad i po stalo neiokt kuprius ir nesudejuot? Be ginklo? A p t a i ste kaip juokdar. , pone Haksai. - Et, manykite sau, k norite, - pasipt katelionas. - Liepta nieko jums nesakyti. Prate, tad ir papasakojau. O js... kad skiediu. Didiai mandagu. - Atleiskite, nenorjau js eisti, katelione. Tik tai stebiuosi... - Veriau nesistebkite, - Haksas nusigr, vis dar negaldamas atly ti. - Nra ia ko stebtis. tai k jums patarsiu, pone raganiau. Jeigu kara lien lieps jums isirengti nuogam, nusidayti pasturgal ydra spalva ir pasikarti ant sienos emyn galva vietoj vakids, taip ir padarykite, nesi stebdamas ir nedvejodamas. Kitaip galite susilaukti rimt nemalonum. Supratote? - Supratau. Eikime, pone H a k s a i . K a d ir kas mans laukt, per tas maudynes praalkau. II Karalien Kalant pasveikino ragani su visomis banaliomis ceremo nijomis, pavadino j "Keturragi v a l d o v u " , o paskui nebepersimet su juo anei odeliu. Puota niekaip neprasidjo: sveiai vis dar rinkosi men, he roldas garsiai paskelbdavo kiekvien atvykusj. Stalas buvo didiulis, staiakampis, prie jo galjo sussti daugiau nei keturiasdeimt vyr. Jo gale, soste aukta atkalte, sdjo Kalant. Jai i de ins sitais Geraltas, i kairs - ilaplaukis dainius su liutnia, Drogodaras. Du krslai stalo gale kair nuo karaliens liko neuimti. Geralto deinje, prie ilgojo stalo krato, sitais katelionas Haksas ir vaivada sunkiai simenama pavarde. U j sdjo sveiai i Atr k u n i gaiktysts - apsiblauss tylenis riteris Rainfarnas ir jo globotinis, pstaandis dvylikametis kunigaiktis Vindhalmas, vienas i pretendent ka ralaits rank. Toliau - marga vairaus rango riteri i Cintros ir aplinkini vasalini krat virtin. - Baronas Eilembertas i Tigo! - paskelb heroldas. - Kudkudakas! - sukudjo Kalant, kumteldama Drogodar. - Bus linksma. Liesas, suotas, prabangiai apsirengs riteris emai nusilenk, taiau jo gyvos, linksmos akys ir ypsenl lpose bylojo, kad pataikauti is mo gus nelinks. - Bkite pasveikintas, pone K u d k u d a k a i , - ceremoningai tar karalie n. Regis, barono pravard jam buvo p r i l i p u s i tviriau nei gimins pavar d. - Diaugiuosi, kad atvykote. - Ir aen diaugiuosi k v i e t i m u , - pareik K u d k u d a k a s ir atsiduso. K gi, umesiu ak princes, jei leisi, karaliene. Sunkus viengungio gyve nimas, valdove. t

- Na jau, garbusis K u d k u d a k a i , - Kalant, sukdama ant pirto plauk sruog, ypteljo. - Juk gerai inome, k a d esate veds. - , - pasipiktino baronas. - Pati, valdove, inai, kokia silpnut ir tra pi ta mano monel, o ms krate dabar kaip tik raupai siautja. Statau savo dir ir kard prie sen vy por: po met jau ir gedulas bus pasi baigs. - Bdulis tu, K u d k u d a k a i , bet ir laims kdiklis v i e n u kartu, - dar maloniau nusiypsojo Kalant. - Tavo mona i ties silpnut. Girdjau, pernai per pjt utiko tave iene su merga, mane vis myli vijosi su a kmis, o taip ir nepavijo. Privalai geriau j maitinti ir m y l u o t i , o ir sergti, k a d jai nakt nugara nevarbt. Pamatysi, po met jau bus sveikut. K u d k u d a k a s nukabino nos, taiau ne i t i n taigiai. - Uuomin perpratau. Bet ar galiu l i k t i puotoje? . - Tik diaugsiuosi, barone. - Skeligo pasiuntiniai! - kteljo heroldas, jau padoriai ukims. Salieiai eng guviai ir triukmingai, keturiese, vilganiomis odin mis striukmis, apsitomis ruonio k a i l i u , perjuostomis languotais v i l n o niais dirais. Pirmieji jo gyslotas tamsgymis karys erelika nosimi ir dr tas rusvaplaukis jaunuolis. V i s i nusilenk karalienei. - D i d i garb, - velniai n u r a u d u s i pareik Kalant, - savo pilyje vl sveikinti tok gars riter kaip Eistas Tuirseachas i Skeligo. Jei nebt plaiai inoma, kaip tu niekini santuok, puoseliau vilt, kad galbt at v y k a i siekti manosios Pavetos rankos. Nejau vis dlto griso vienatv, ger biamasis? - Danai grysta, graioji Kalant, - atsak tamsiaveidis salietis, pakel damas karalien ibanias akis. - Pernelyg pavojingas mano gyvenimas, kad galiau svajoti apie tvirt sjung. Jei ne tai... Paveta dar jauna pane l, neisiskleids pumpurlis, taiau... - Taiau kas, riteri? - Obuoliukas nuo obels netoli rieda, - Eisto Tuirseacho veide nuvito baltadant ypsena. - Pakanka vilgtelti tave, karaliene, ir ikart matyti, kokia grauol bus karalait, sulaukusi to amiaus, kuomet moteris jau gali suteikti laim k a r i u i . Bet iuo metu jos rankos dera siekti jaunuo liams. Tokiems kaip tai ms karaliaus Brano sesernas Crach an C r a i tas, kuris kaip tik tokiu tikslu ionai ir atvyko. Crachas, palenks rusv galv, ant vieno kelio priklaup prieais kara lien. - K dar atsivedei, Eistai? alia Crach an Craito priklaup kresnas, tvirtas vyras su barzda kaip luota ir drimba su ddmaiiu ant nugaros. - tai narsusis druidas Pelkis, kaip ir a, karaliaus Brano biiulis bei patarjas. O tai Draigas B o n - D h u , ms aunusis skalds. Trys deimtys Skeligo irklinink laukia pilies aiktje ir nepraranda vilties, kad graioji Kalant i Cintros pasirodys jiems bent lange.

- Sskite, garbieji sveiai. Tu, pone Tuirseachai, tai ia. Eistas atsisdo stalo gale, nuo karaliens skeligiet skyr tik tuias krslas ir Drogodaras. K i t i salieiai susdo kartu, kairje pusje, tarp maralkos Visegerdo ir trij Strepto valdovo sn, vardu Sraig, Strazdas ir Riestauodegis. - Daugma v i s i . - Karalien palinko maralkos pusn. - Visegerdai, pradkime. Maralka suplojo delnais. Liokajai, neini pusdubeniais ir soiais, ilga virtine patrauk prie stalo, o sveiai juos pasitiko diugiai murmdami. Kalant beveik nevalg, sidabrine akute abejingai stumd maisto ksnelius. Drogodaras, paskubomis t sukrimts, vl brzgino liutnios stygas. Tuo tarpu k i t i sveiai ities negailestingai niokojo keptus pare lius, pauktien, uv ir moliuskus, o nepralenkiamas ia buvo rusvasis Crach an Craitas. Rainfarnas i Atr grietai priirjo jaunj kunigaikt Vindhalm, syk net trenk per nagus, kai anas taiksi pasiekti sot su sidru. Kudkudakas, trumpam paliovs grauti kaulus, nudiugino kaimy nus pamgdiodamas balinio vlio vilpim. Linksmybs vis labiau si smarkavo. Pasigirdo pirmieji tostai, kuo toliau, tuo nerilesni. Kalant pasitais siaur auksin lank pelen spalvos garbanose ir krypteljo Geralt, kuris sigilins trupino didiulio raudono vio kiau t. - N a g i , raganiau, - pratar. - Triukmo jau pakanka, kad galtume slapia persimesti keliais odeliais. Pradkime nuo mandagumo. Diau giuosi susipainusi. - Ir a diaugiuosi, karaliene. - Mandagybi pakaks, pakalbkime konkreiau. T u r i u tau darbo. - Nujauiu. Retas kas kvieia mane puot vien i palankumo. - K gi, prie stalo gal ir nesi itin domus panekovas. Ar nujauti ir dar k nors? - Taip. -Ok? - Karaliene, pasakysiu suinojs, kokia mano uduotis. - Geraltai, - tar Kalant, pirtais liesdama vrin, k u r i o maiausias smaragdas dydiu prilygo grambuoliui, - kaip manai, koki uduot gali ma skirti raganiui? K? Ikasti ulin? Ulopyti skyl stoge? Iausti gobe len, vaizduojant visas karaliaus V r i d a n k o ir graiosios Cero vestuvi nakties pozas? Pats turbt geriau inai, k daro tavo profesijos mons. - Taip, inau. O dabar galiu pasakyti, k nujauiu, karaliene. - Smalsu. - Nujauiu, kad, kaip ir daugelis kit, mano amat painioji su visai k i ta profesija. - A k , - atrod, k a d Kalant, vos vos p a l i n k u s i liutnia barkinanio Drogodaro pusn, mintimis skrajoja kakur tolybse. - O kas gi yra, Ge raltai, tie kiti, kuri tiek daug ir su kuriais dl neimanymo taip maloniai

mane palyginai? Ir su kokia profesija painioja tavj amat tie kvailiai? - Karaliene, - ramiai kalbjo Geraltas, - keliaudamas Cintr, sutikau sodiei, pirkli, prekeivi nyktuk, katili ir medkiri. V i s i jie minjo drne, kakur ionykiuose mikuose sitaisiusi prieglobst - namel ant naguoto trikojo. nekjo apie kalnuose simetusi chimer. A p i e laumirgius ir skolopendromorfus. Regis, gerai paiekojus, atsirast ir mantikora. tai kiek uduoi raganiui, kurias jis galt atlikti be sveti m apdar ir svetimo herbo. - Neatsakei mano klausim. - Karaliene, neabejoju, k a d sjunga su Skeligu, kuri utikrint tavo dukrels vedybos, Cintrai labai svarbi. Galbt intrigantai, siekiantys tokiai sjungai sukliudyti, nusipeln pamokos, bet visk reikia suveikti nepainiojant tai valdovs. Aiku, bt geriausia, jei juos pamokyt n i e k a m neinomas ponas i Keturragi, kuris paskui dingt i akiraio. O dabar atsakysiu tavo klausim. M a n o amat painioji su samdomo udiko pro fesija. M a n o mintieji k i t i yra tie, kuri rankose valdia. Ne pirm kart esu kvieiamas dvar, kuriame valdov problemoms sprsti reikia stai gi kiri kalaviju. Bet a niekada u pinigus neudiau moni, nei k i l niais, nei nedorais tikslais. Ir niekada to nedarysiu. urmulys prie stalo augo tokiu pat greiiu, k o k i u seko alus. Rusvasis Crach an Craitas dmesingiems klausytojams porino apie m prie Thvitho. Pamirks pada msa apskretus kaul, jis nubrai ant stalo emlap ir garsiai rkaudamas m demonstruoti taktikos niuansus. Kudkudakas, l y g nordamas pateisinti savo pravard, staiga ukudakavo it tikr tikriausia perekl, tuo sukeldamas visuotin puotautoj linksmy b ir suglumindamas tarnus, kurie paman, kad pauktis pasiaip i j b u d r u m o ir sugebjo i kiemo kakaip prasmukti men. - Tai mat kaip, pasirodo, lemtis nubaud mane - atsiunt pernelyg valg ragani. - Kalant nusiypsojo, taiau jos primerktose akyse spin djo pyktis. - Ragani, kuris be lakelio pagarbos ar bent paprasiausio mandagumo atskleidia mano intrigas ir nedorus, nusikalstamus planus. Bet ar tik mano grois ir kerinti asmenyb nebus apavj ir aptemd ta vo proto? N i e k a d a daugiau taip nedaryk, Geraltai. Nekalbk itaip apie tuos, kuri rankose valdia. N vienas i j toki odi nepamir, o juk tu pasti karalius, inai, k jie sugeba. Durklas. N u o d a i . Poemis. kaitin tos nypls. Yra imtai, tkstaniai bd, kuriuos gali pasitelkti karaliai, prat keryti u ugautas ambicijas. Net nepatiktum, Geraltai, kaip lengva eisti kai kuriuos valdovus. Retas kuris ramiai paks tokius o dius kaip: " N e " , " N e d a r y s i u " ar " N i e k a d a " . Maa to, pakanka tok v a l dov pertraukti kalbant ar terpti netinkam odel, ir jau gali neabejoti atsidursi ant rato kaulams lauyti. Karalien suglaud blykius, siaurus delnus ir priglaudusi juos prie l p reikmingai patyljo. Geraltas jos nepertrauk ir nieko neterp. - Karaliai, - vl praneko Kalant, - mones skirsto d v i kategorijas.

Vieniems jie sako, o kitus perka. Kadangi lenkiasi senai banaliai tiesai es nupirkti galima kiekvien. Kiekvien. Ikyla tik kainos klausimas. Su tinki? A k , ir kam a klausiu. Juk tu - raganius, dirbi savo darb ir gaun: umokest, tau odis " p i r k t i " netenka savo niekingos prasms. O kainos klausimas tau yra savaime suprantamas dalykas, susijs su uduoties keblumo l y g i u , atlikimo kokybe, meistryste. Taip pat ir su tavja love, Geraltai. Elgetos jomarkuose giesmes gieda apie baltaplaukio raganiaus is Rivijos ygius. Jei bent pus to, k girdjau - tiesa, galiu laintis, kad tave paslaugos kainuoja nemaai. Samdyti tave tokiems paprastiems ir bana liems darbams, kaip rm intrigos ar udymas, bt pinig vaistymas, Tai galima padaryti ir kitomis, pigesnmis rankomis. - B R A A A K ! Haaa - braaak! - staiga umaurojo Kudkudakas ir susilau k triukming ovacij u dar vieno vries balso pamgdiojim. Koks tai gyvnas, Geraltas neinojo, taiau susidurti su tokiu tikrai nenort. Pastebjs ram nuodingai ali karaliens aki vilgsn, jis nusigr. Drogodaras, nuleids galv, tyliai birzgino liutnios stygas, jo veid deng ili plaukai, krintantys ant rankos ir instrumento. - A k , Geraltai, - ts Kalant, mostu sulaikiusi liokaj, ketinus p r i p i l dyti jos taur, - a kalbu, o tu tyli. Mes puotoje, v i s i n o r i m e linksmintis. Tad pralinksmink mane. M a n jau trksta tavo taikli pastab ir valgi komentar. Nepakenkt vienas kitas komplimentas, itikimybs ar pa klusnumo paadas. Eils tvark gali pasirinkti pats. - K gi, karaliene, - atsiliep raganius, - a i tikro nelabai domus u stals panekovas. N e g a l i u atsistebti, kad kaip tik man suteikei nepa prast garb sdti greta tavs. Juk buvo galima ia pasodinti k nors kur kas tinkamesn. Bet k, ko tik btum panorjusi. Pakakt tik sakyti arba n u p i r k t i . Tai tik kainos klausimas. - Kalbk, kalbk. - Kalant atlo galv, prisimerk, jos lpose sustin go tariamai miela ypsena. - Esu didiai pagerbtas ir didiuojuosi, kad tai a sdiu alia Cintros karaliens Kalants, kurios gro gali pranokti nebent jos protas. Tokia pat didiule garbe laikau ir tai, kad karalien teiksi girdti apie mane ir, rem damasi tuo, k girdjo, nenori naudotis manimi, tvarkydama banalius rei kalus. An iem ne toks malonus kunigaiktis Hrobarikas mgino pa samdyti mane iekoti grauols, k u r i , kai jai griso netaytas merginimas, pabgo i baliaus, bet pamet batel. Sunkoka buvo tikinti kunigaikt, kad jam reikalingas didis pdsekys, o ne raganius. Karalien klaussi jo mslingai ypsodamasi. - K i t i valdovai, protu tau neprilygstantys, garbioji Kalant, taip pat nevengdavo skirti man kuo banaliausi uduoi. Svarbiausia jiems b davo nuudyti posn, tv, pamot, dd, tet, vis n nesuskaiiuoiau. Jiems atrodydavo, kad tai tik kainos klausimas. Karaliens ypsena galjo reikti bet k. - Tad pakartosiu, - Geraltas iek tiek palenk galv, - kad neapsakomai

didiuojuosi, sddamas alia tavs, valdove. Ambicijos mums, raga niams, reikia nepaprastai daug. Net nepatiktum, karaliene, kiek daug. Vienas valdovas kadaise ugavo raganiaus ambicijas, pasilydamas darb, kuris niekaip nederjo nei su garbe, nei su ragani kodeksu. Maa to, anas valdovas nepais mandagaus atsisakymo ir mgino neileisti raga niaus i pilies. Tie, kurie vliau pasakojo apie nutikim, visi kaip vienas teig, kad tai buvo ne pats geriausias to valdovo sumanymas. - Geraltai, - pagaliau praneko Kalant, - tu k l y d a i . Esi labai domus panekovas. Kudkudakas nusibrauk alaus put nuo s ir nuo krtins, uvert galv ir veriamai ukauk, nepaprastai vykusiai mgdiodamas rujojani vilk. Jam tutuojau pritar kiemo ir visos apylinks unys. Vienas broli i Strepto, tas, kur vadino Riestauodegiu, pamirks pirt aluje, riebiu brkniu apibr Crach an Craito piet plan. - N i e k a m tiks planas! - uriko. - Taip veikti negalima! ionai, spar n, reikjo nukreipti raitij ir smogti! - C h a ! - kteljo Crach an Craitas ir taip tvojo k a u l u stalvir, kad padaas tykteljo ant kaimyn veid ir tunik. - Ir susilpninti centr? Svarbiausi pozicij? Nesmon! - Tik neregys arba nevisprotis tokioje padtyje praiopsot prog ma nevrui! - Tikrai taip! Teisingai! - suuko Vindhalmas i Atr. - Kas tavs klausia, sdiau! - Pats sdius! - Uiaupk srbalin, k o l tuo k a u l u neuvaiavau! - Crachai, sdk subin prisds ir tylk, - ubliov Eistas Tuirseachas, nutrauks panekes su Visegerdu. - Pakaks jau t barni. gi pone Drogodarai! Veltui sta js talentas! I tikro klausytis js nuostabaus, nors ir tylaus m u z i k a v i m o reikia susikaupus, rimtyje. Draigai B o n - D h u , liaukis rijs ir laks! N vieno prie ito stalo tuo nenustebinsi. Veriau pa psk savo ddmai ir pradiugink ms ausis padoria karika m u z i k a . Tau leidus, kilnioji Kalant! - O, motinle, - sunibdjo karalien Geraltui ir, nebylios nevilties apimta, sekundei uvert akis lub skliaut. Taiau linkteljo pritarda ma, visikai natraliai ir maloniai nusiypsojusi. - Draigai Bon-Dhu, - papra Eistas, - sugrok mums giesm apie m prie Chocebuo! Ji bent jau nesukels abejoni karvedi taktiniais veiks mais! N e i tja, k u r i ten peln nemirting lov! auniosios Kalants i Cintros sveikat! - sveikat! lov! - uriaumojo sveiai, tutindami taures ir molinius bokalus. Draigo B o n - D h u ddmaiis grsmingai ugaud, o paskui pratrko kraupia, pratisa, moduliuota aimana. Puotautojai utrauk giesm ir m muti ritm, tai yra kuo p a k l i u v o trankyti stal. K u d k u d a k a s godiai

vilgiojo oio odos mai, neabejotinai pakertas sumanymo i jo sklindanius siaubingus garsus traukti savo repertuar. - Chocebuas, - tar Kalant, irdama Geralt. - M a n o pirmasis mis. Nors bijau, kad papiktinsiu ididj ragani ir pelnysiu paniek, vis dlto prisipastu: tsyk kovms dl pinig. Mat prieas degino kai mus, kurie mokdavo mums duokl, o mes, nepasotinami gobai, uuot jam tai leid, pakilome kov. Banali prieastis, banalios kautyns, trys tkstaniai banali lavon, kuriuos paskui maitojo krankliai. Tik pavelk - uuot susigdusi, sdiu pasiptusi kaip povas, didiuodamasi, kad apie mane giedamos giesms. Net kai joms pritariama tokia klaikia, barbari ka m u z i k a . Karalien vl prisilipd prie veido palaimingos ypsenos parodij ir kilnodama tui taur atsakinjo tostus, tokius pat ilgus kaip ir pats sta las. Geraltas tyljo. - Toliau. - Kalant pam Drogodaro pasilyt fazano launel ir kibo pasimgaudama grauti. - K a i p minjau, suadinai man smalsum. Gird jau, kad js, raganiai, esate domi kasta, bet nenorjau tikti. Dabar tikiu. Stukteljus jums, i garso aiku, kad esate nukalti i plieno, o ne n u l i p d y ti i pauki do. Bet esms tai nekeiia: tu pakviestas ia tam, kad atl i k t u m uduot. Ir atliksi j nesimaivydamas. Geraltas troko niekinaniai, piktai vyptelti, taiau susitvard. A t kakliai tyljo. - M a n i a u , - sumurmjo karalien ddamasi, kad visas jos dmesys su telktas fazano launel, - bent k nors pasakysi. A r b a nusiypsosi. Ne? Juo geriau. Ar galiu manyti, kad sutart sudarme? - Neaikias uduotis, - sausai pasak raganius, - neaiku kaip atlikti, karaliene. - Kas neaiku? Juk visk i karto nuspjai. I tikrj planuoju sjung su Skeligu - per savo dukters Pavetos santuok. N e s u k l y d a i nei spda mas, kad tiems planams kakas gresia, nei manydamas, k a d esi man rei kalingas tai grsmei paalinti. Bet ia tavo nuovoka ir iseko. Pamans, kad tavo amat painioju su samdomo udiko profesija, mane labai skau dinai. Tad inok, Geraltai, kad priskiriu save prie t ret valdov, kurie gerai ino, koks yra ragani amatas ir kokiam darbui juos dera samdyti. K i t a vertus, tas, kuris mones udo taip gudusiai kaip tu, kas, kad ne u pinigus, neturt stebtis, jei daugelis laiko j ios srities profesionalu. Ta voji lov tave lenkia, Geraltai, ir skamba ji kur kas garsiau nei tas siaubin gas Draigo B o n - D h u ddmaiis. O ir maloni gaid joje tiek pat maa. Ddmaiininkas, nors karaliens odi negaljo girdti, koncert u baig. Puotautojai apdovanojo j chaotikomis ir triukmingomis ovacijo mis, o tada su dar didesniu kariu kibo naikinti valgius ir grimus, da lytis prisiminimais apie gausi mi eig ir laidyti nepadorius juokelius apie moteris. Kudkudakas leido spdingus garsus, taiau buvo nemano-

ma perprasti, ar jis mgdioja dar vien gyvn, ar tik mgina padti per krautam skrandiui. Eistas Tuirseachas usikvemp ant stalo. - Karaliene, - kreipsi jis, - neabejoju, esama svari prieasi, dl k u ri vis dmes skiriate vien tik p o n u i i Keturragi, bet jau pats metas mums ivysti karalait Pavet. Ko laukiame? Tikiuosi, ne akimirkos, kai Crach an Craitas_nusmigs. O ji jau netoli. - Tu kaip visada teisus, Eistai. - Kalant iltai nusiypsojo. Geraltas ne galjo atsistebti turtingu jos ypsen arsenalu. - I ties su garbiuoju Rav i k s u turime aptarti nepaprastai svarbius reikalus. Nesibaimink, skirsiu laiko ir tau. Bet juk mano nuostatas inai: pirmiau pareigos, paskui malo numai. Pone Haksai! Pakl rank, linkteljo katelionui. Haksas, netars n odio, atsisto jo, nusilenk ir skubiai nutrepsjs laiptais dingo tamsioje galerijoje. K a ralien vl atsigr ragani. - Girdjai? Pernelyg i l g a i plepame. Jeigu Paveta jau baig maivytis prie veidrod, tuomet netrukus ateis. Todl tempk ausis, nes nekartosiu. N o r i u atlikti tai, k esu numaiusi ir k tu i dalies atspjai. Joki kit ato mazg negali bti. O tu gali rinktis. G a l i u priversti tave veikti sakyda m a . . . kokios bt pasekms, jei nepaklustum, nematau prasms aikinti. O jei paklustum, kaip supranti, tau bt dosniai atlyginta. Bet gali suteikti man ir mokam paslaug. A t k r e i p k dmes, nesakau: " G a l i u tave nusi p i r k t i " , - nes nenoriu ugauti tavo raganikojo orumo. Juk sutinki, k a d skirtumas - didiulis? - Skirtumo dydio kakaip nepastebjau. - T o k i u atveju atidiau klausyk, kai tau k nors sakau. Skirtumas toks, mano mielas: perkamajam m o k u savo nuoira, o tas, kuris teikia paslaug, kain nustato pats. Supratai? - Madaug. Tarkime, renkuosi mokam paslaug. Ko gero, man reik t inoti jos esm? - N e , nereikt. sakymas, be abejons, bt konkretus ir vienareik mis. Kas kita, jei kalbama apie mokam paslaug. Mane domina rezulta tas. Daugiau niekas. Tavo reikalas, kokiais bdais j pasieksi. Geraltas kilsteljo galv ir susidr su Pelkio vilgsniu. Druidas i Skeligo, nenuleisdamas nuo raganiaus juod, skvarbi aki, tarsi atsajai pirtais maig gaball duonos, barst trupinlius ant stalo. Geraltas pa velg emiau. Prieais j, ant uolinio stalvirio, duonos trupiniai, kruo pos i kos ir raudoni vio kiauto skuteliai judjo greitai it skruzds. Jungsi runas. O ios - akimirkai - od. klausim. Pelkis, vis dar smeigs akis Geralt, lkuriavo. Raganius veik ne pastebimai linkteljo galv. Druidas usimerk ir akmenine veido iraika nubrauk trupinius nuo stalo. - Garbieji ponai! - suuko heroldas. - Paveta i Cintros! V i s i sveiai nutilo, galvos pakrypo laiptus.

Karalait, nuleidusi galv, ltai eng p i r m kateliono ir viesiaplaukio pao purpurine striukele. Mergaits plaukai buvo lygiai tokie pat kaip ir motinos - pelen p i l k u m o , tik princes juos neiojo supintus d v i storas kasas, siekianias emiau juosmens. Ji buvo pasipuousi tik diadema su meistrikai raiyta gema ir i smulkulyi aukso grandi sunertu dire l i u , per strnas suverusiu ilg sidabrikai ydr sukni - daugiau joki papuoal. Atlydta pao, heroldo, kateliono ir Visegerdo, karalait atsisdo laisvj krsl tarp Drogodaro ir Eisto Tuirseacho. Galantikas salietis tu tuojau pasirpino p r i p i l d y t i jos taur ir pakalbino. Geraltas negirdjo, k a d ji bent syk bt itarusi daugiau nei vien od. Vis laik, net tada, kai jos adresu i vairi ustals viet pasipildavo rksmingi tostai, mer gait sdjo panarinusi galv, akis pridengusi ilgomis blakstienomis. Jos grois priblok puotautojus - Crach an Craitas liovsi kavs ir tylomis spoksojo Pavet, pamirs net alaus bokal. Vindhalmas i Atr irgi ryte rijo karalait akimis, o jo veide mainsi vairs raudonio atspalviai, tary tum i k i palyd gulti* bebt lik ibyrti kelioms klepsidros smiltelms. tartinai msliai mergaits smulk veid tyrinjo Kudkudakas ir broliai i Strepto. - A h a , - tyliai praneko Kalant, aikiai patenkinta efektu. - K pasa kysi, Geraltai? N e n o r i u girtis, bet mergait tikrai atsigimusi motin. Net gaila atiduoti j tam r u d a m k e l m u i , Crachui. Puoselju vilt, kad galiau siai i unikio iaugs toks vyras kaip Eistas Tuirseachas. Kraujas juk tas pats. Ar klausaisi mans, Geraltai? Cintrai btina sjunga su Skeligu, to reikalauja valstybs interesai. M a n o dukt turi itekti u tinkamo as mens, nes ji - mano dukt. Tai ir yra rezultatas, kur privalai utikrinti. - A privalau utikrinti? A r g i tam nepakanka tavo valios, karaliene? - Viskas gali pakrypti taip, kad nepakaks. - Kas gali bti galingesnis u tavo vali? - Lemtis. - A h a . Vadinasi, man, vargui raganiui, teks atkiti sprand lemiai, k u r i galingesn net u karaliens vali. Raganius, kovojantis su lemtimi! Tai bent ironija. - Kas ia ironika? - Nesvarbu. Karaliene, paslauga, kurios pageidauji, regis, yra beveik nemanoma. - Jei bt beveik manoma, - iko pro dantis Kalant, kakaip suge bdama tuo pat metu ir ypsotis, - susitvarkyiau pati, neprireikt lovin gojo Geralto i Rivijos. Liaukis maivsis. Nra nieko nemanomo, kyla tik kainos klausimas. Po perknliais, tavajame raganiaus kainoratyje turi bti nustatyta kaina u tai, kas beveik nemanoma. Spju, kad ji nemaa. Utikrink man mint rezultat, ir gausi, ko tik panorjs. - K a i p pasakei, karaliene?
*Turimos galvoje jaunj palydos gulti - dalis senovini vestuvini apeig.

- Gausi, ko panorjs. Nemgstu, kai mane veria kartoti. domu, ra ganiau, ar prie kiekvien darb, kurio imiesi, darbdav atgrasinti stengie si taip pat atkakliai kaip dabar mane? Laikas senka. Sakyk, taip ar ne? - Taip. - Jau geriau. Jau geriau, raganiau. Toks atsakymas jau kur kas pana esnis ideal, tok, kokio tikjausi. O dabar nepastebimai itiesk kair rank ir apiupink u mano sosto atloo. Geraltas pakio rank po geltonai ydromis klostmis. Beveik i karto apiuop kalavij, ploktuma pritvirtint prie atloo, apmuto kurdybanu, dayta oio oda. P u i k i a i pastam kalavij. - Karaliene, - sunibdjo jis, - nekartosiu to, k p i r m i a u sakiau apie moni udym, bet, tikiuosi, supranti, kad kovai su lemtimi kalavijo ne pakanka. - Suprantu. - Kalant pakreip galv. - Dar reikia raganiaus, kad j lai kyt. K a i p matai, pasirpinau tuo. - Karaliene... - Daugiau n odio, Geraltai. Per ilgai kudams. V i s i mus dbso, o Eistas jau pradeda siusti. Persimesk vienu k i t u odeliu su katelionu. Ko nors uksk, igerk. Tik ne per daug. N o r i u , kad tavo ranka bt tvirta. Jis taip ir padar. Karalien siterp Eisto, Visegerdo ir Pelkio pane kes, kuriame nebyliai dalyvavo ir mieguista Paveta. Drogodaras padjo liutni ir niko kimti, nutars pagaliau atsigriebti. Haksas buvo nene kus. Vaivada sunkiai simenama pavarde, kuris, matyt, buvo kak gird js apie Keturragi reikalus ir rpesius, mandagiai pasiteiravo, ar kume ls ten gerai kumeliuojasi. Geraltas atsak teigiamai, es kur kas geriau nei erilai. Ir suabejojo, ar vaivada suprato pokt. Sis daugiau nebeklausinjo. Pelkis vis stengsi vilgsniu umegzti ry su raganiumi, taiau trupi niai ant stalo nebejudjo. Crach an Craitas kuo toliau, tuo kariau biiuliavosi su dviem bro liais i Strepto. Treiasis, jauniausias, neitvr Draigo Bon-Dhu primesto grimo tempo. Pats skalds tok ibandym pakl valus kaip agurklis. Kitame stalo gale susigrd jaunesni ir ne tokie solids sveiai kau nusidainuodami utrauk inom dainel apie raguot oel ir kerting, humoro jausmu neapdovanot bobul. Staiga prie Visegerdo pribgo garbanotas liokajus ir sargybos kapito nas auksins ir ydros - Cintros spalv - m u n d u r u . Maralka susirauks iklaus ini, atsistojo, nujo prie sosto ir emai pasilenks kak su nibdjo karalienei aus. Kalant probgmais vilgteljo Geralt ir at sak Visegerdui trumpai, vienu odiu. Tas pasilenk dar emiau, vl ka k sukudjo. Karalien perliejo j grietu vilgsniu, be odi delnu pliaukteljo sosto atlo. Maralka nusilenk ir perdav sakym sargy bos kapitonui. Koks buvo tas sakymas, Geraltas nenugirdo. Taiau pro jo

akis nepraslydo, kad Pelkis neramiai sukruto ir vilgteljo Pavet - i s djo nejuddama, panarinusi galv. Menje metalu nuaidjo sunks, vangs ingsniai, neugo j net ustals lalesys. V i s i atsigr. engusioji stovyla buvo tarsi sukaustyta arvais, sunarstytais i lak tins geleies ir vaku sdintos odos. Igaubtas, briaunotas, juoda ir ydra spalvomis emaliuotas antkrtinis prideng ir segmentuot prijuost bei trumpus antlaunius. I arvuot antpei visas puses smygsojo smails plieniniai dygliai, o itss, uns snuk primenantis antveidis su tankiu tin kleliu irgi buvo pasiiaus spygliais tartum katono kevalas. Keistasis svetys trakdamas ir brakdamas prijo prie stalo ir sustojo tiesiog prieais sost. - Garbioji karaliene, kilmingieji ponai, - per antveid praneko atj nas, stangriai nusilenkdamas. - Praau atleisti, kad pertraukiu ikilming puot. Esu Eys i Erlenvaldo. - Bk pasveikintas, Ey i Erlenvaldo, - ltai atsak Kalant. - Praau prie stalo. M u m s , cintrieiams, mielas kiekvienas sveias. - Dkoju, karaliene. - Eys i Erlenvaldo dar kart nusilenk, rank geleinje pirtinje kilsteljo prie krtins. - Taiau Cintr atvykau ne sveiuotis, o svarbiu ir neatidliotinu reikalu. Karalienei Kalantei leidus, t savo reikal iklosiu tuojau pat, negaiindamas js laiko. - Ey i Erlenvaldo, - altai pareik karalien, - pagirtinas susirpini mas ms laiku nepateisina pagarbos stygiaus. O tai, kad mane kreipiesi pro gelein siet, ir laikau nepagarba. Todl nusiimk alm. Mes jau kaip nors itversime, sugai tiek laiko, kiek tau prireiks iam nesudtingam veiksmui. - Mano veidas, karaliene, k o l kas liks udengtas. Tau leidus. Ustale nuvilnijo piktas urmulys, murmjimas, tai en, tai ten pasi girdo pro dantis nypiami keiksmai. Pelkis kilsteljo galv ir be garso sukrutino lpas. Raganius pajuto, kaip ukeikimas akimirkai elektrino or, kaip krusteljo jo medalionas. Kalant irjo E prisimerkusi, pir tais stuksendama sosto ranktrius. - Leidiu, - pagaliau itar. - N o r i u tikti, kad tam turi gantinai svari prieast. Taigi sakyk, kas atved tave ionai, Ey be veido. - Dkoju u leidim, - tar atjnas. - Taiau negaliu sutikti su kalti n i m u pagarbos stygiumi, tad prisipainsiu, kad esu susaistytas riterio a d u . Iki pusiaunakio man nevalia rodyti veido. Karalien nerpestingu rankos mostu leido suprasti, kad pasiteisini mas j tenkina. Eys vangindamas dygliuotus arvus ingteljo priek. - Prie penkiolika met, - garsiai pasak jis, - tavo sutuoktinis, garbioji Kalant, karalius Riogneris, mediodamas Erlenvalde pasiklydo. Klaidio damas po brzgynus, nukrito nuo irgo, nusirito griov ir isisuko koj. Guljo daubos dugne ir auksi pagalbos, o jam atsak tik gyvai nyp timas ir artjani vilkolaki kauksmas. Jei nebt sulauks pagalbos, bt neivengiamai prauvs.

- inau apie t nutikim, - patvirtino karalien. - O jei inai ir tu, sp ju, kad kaip tik tu t pagalb ir suteikei. - Taip. Tik mano dka karalius gyvas ir sveikas gro pil. Pas tave, ponia. - Taigi esu skolinga tau padk, Ey i Erlenvaldo. ios padkos n kiek nesumenkina tai, kad Riogneris, mano irdies ir guolio valdovas, jau apleido pasaul. M i e l a i paklausiau, kaip man ireikti savo padk, bet bijau, kad tok garbing riter, kuris laikosi ad ir visa kur elgiasi pagal riterio principus, panaus klausimas gali ugauti. Mat tada gali pasirodyti, kad pagelbjai karaliui i savanaudik paskat. - Gerai inai, karaliene, kad pagalba i ties nebuvo nesavanaudika. Z i n a i ir tai, kad dabar kaip tik ir ateinu atlygio, kur karalius paadjo man u igelbt gyvyb. - Ak tai kaip? - Kalant nusiypsojo, bet jos akyse sutvisko ali ibu riukai. - Taigi griovos dugne aptikai karali, beginkl, sueist, pasmerkt suryti gyvatms ir visokioms baidyklms. Ir tik tada, kai paadjo atlyg, suskubai gelbti? O jeigu bt nepanorjs arba negaljs jo paadti, btum taip ir paliks j ten, o a i k i iolei neinoiau, kur dlija jo kaulai? A k , kaip k i l n u . Spju, kad tok tavo elges lm koks nors ypatingas riterio adas. Sveiai suurmuliavo garsiau. - Ir tai iandien tu atvyksti savojo atlygio, Ey? - toliau kalbjo kara lien, vis atgrasiau ypsodamasi. - Praslinkus penkiolikai met? Turbt ti kiesi ir procent, priaugusi per tiek laiko? ia ne nyktuk bankas, Ey. Sakai, premij tau paadjo Riogneris? K gi, nelengva bus j ionai p r i v i lioti, kad atsiskaityt su tavim. Ko gero, paprasiau tave nusisti pas j, an pasaul. Ten judu isiaikintumte, kuris kuriam skolingas. Pernelyg kartai myljau savo vyr, Ey, kad nepagalvoiau apie tai, jog galjau j prarasti jau tada, prie penkiolika met, jei tik nebt panorjs dertis su tavimi. Tokia mintis adina ne i t i n palankius jausmus tavo asmeniui. Usislapsts atjne, ar inai, kad i akimirk ia, Cintroje, mano pilyje ir mano valioje, esi lygiai toks pat bejgis ir pasmerktas miriai, kaip ir Riogneris tsyk griovos dugne? K m a n pasilysi, kok atlyg, jei paad siu, kad ieisi i ia gyvas? Medalionas Geraltui po kaklu krpteljo, suvibravo. Raganius staigiai dirsteljo Pelk ir susidr su skvarbiu, k u p i n u nerimo io vilgsniu. Vos vos pakraip galv, klausiamai kilsteljo antakius. Druidas taip pat pakraip galv, garbanot barzd vos pastebimai krypteljo Eio pusn. Geraltas abejojo. - Taip kalbdama, karaliene, - suuko Eys, - tikiesi mane bauginti. Ir sukelti ia susirinkusi garbij pon t. Tavo graiosios dukters Pavetos paniek. Bet svarbiausia - kalbi neties. Ir pati tai inai! - Kitaip tariant, begdikai meluoju. - Kalants lpas perkreip nelaba grimasa.

- Gerai inai, karaliene, - ts n kiek nesutriks atjnas, - kas tada nutiko Erlenvalde. Zinai, kad igelbtas Riogneris pats, laisva valia, prisie k duoti man tai, ko tik panorsiu. Tegul v i s i igirsta, k tuojau pasaky siu! Igelbtas i bdos ir nuvestas pas svit karalius antr kart paklaus, ko noriau, ir a jam atsakiau. Papraiau, kad paadt atiduoti man tai, k ras namie, bet apie k kol kas dar neino. Karalius prisiek man tai ati duosis. O grs pil rado tave, Kalant, k tik pagimdiusi. Taip, kara liene, laukiau tuos penkiolika met, o mano atlygio procentai augo. D a bar, kai iriu graij Pavet, matau, kad laukti vertjo! Ponai ir riteriai! K a i kurie i js atkeliavote Cintr siekti karalaits rankos. Skelbiu, kad keliavote be reikalo. Pagal karaliaus priesaik graioji Paveta nuo pat pir mosios gyvenimo dienos priklauso man! Tarp puotautoj kilo tikras smyis. Kas rk, kas pldosi, kas trank kumiu stalvir, vart indus. Riestauodegis i Strepto mosavo i avienos kepsnio itrauktu p e i l i u . Susiriets Crach an Craitas veikiausiai mgino ilupti stalo kryiok lent. - Negirdta! - klyk Visegerdas. - Koki turi rodym? rodym! - Karaliens veidas, - suuko Eys, itiesdamas geleimi apkaustyt rank. - Stai patikimiausias rodymas! Paveta sdjo nejuddama, nepakeldama galvos. Oras kakaip keistai tirtjo. Raganiaus medalionas po liemene strykiojo ant grandinls. Jis pastebjo, kaip karalien mostu pasiauk u sosto stovjus pa ir kak jam trumpai sak. Geraltas nenugirdo k. Bet j sudomino nuostaba jau nuolio veide ir tai, kad sakym karalienei teko pakartoti. Paas iskubjo i mens. Erzelyn prie stalo niekaip netilo. Eistas Tuirseachas pasisuko kara lien. - Kalant, - tar ramiai, - ar jis sako ties? - O jeigu net ir ties, - pro dantis iko karalien, kramtydama lp ir peiodama per rank permest ali al, - tai kas? - Jeigu jis sako ties, - susirauk Eistas, - paado teks laikytis. - Tikrai? - Ar tai reikia, - niauriai paklaus salietis, - kad tiek tevertini ir visus kitus paadus? Taip pat ir tuos, kuriuos a labai gerai atsimenu? Geraltas apstulbo: visai nesitikjo kada nors ivysis Kalant toki raudusi, sudrkusiomis akimis ir virpaniomis lpomis. - Eistai, - sunypt karalien. - Tai kas k i t a . . . - Tikrai? - Ak tu, kals vaike! - staiga pratrko Crach an Craitas, paokdamas i krslo. - Paskutin kvail, kuris ryosi sakyti, kad t ar kitk dariau be rei kalo, suknaib krabai Alenkero lankos dugne! Ne tam a plaukiau ionai i Skeligo, k a d griau tuiomis! Irgi mat konkurentas, keks ipera! E i , atnekite kas nors manj kard, duokite ir tam kvaiai gelet! Tuojau pairsime, k u r i s . . .

- G a l pagaliau usiiaupsi, Crachai? - dygiai mesteljo Eistas, abiem kumiais siremdamas stalvir. - Draigai Bon-Dhu! Atsakai u karaliaus seserno elges! - Ar ir mane tildysi, Tuirseachai? - atsistodamas uriko Rainfarnas i Atr. - Kas idrs s u t r u k d y t i m a n krauju n u p l a u t i mano kunigaikio eidim? M a n o kunigaikio ir jo snaus V i n d h a l m o , vienintelio, kuris i ties vertas Pavetos rankos ir guolio! Nekite ion kardus! C i a ir dabar pat parodysiu tam Eiui, ar kaip ten j vadinti, koks atlygis u tokius eidi mus laukia Atrje! Kain ar kas nors sugebs mane suturti? - inoma. Padorumas, - ramiai atsiliep Eistas Tuirseachas. - N e v a l i a veltis petynes ar kviesti k nors dvikov be i nam eimininks lei dimo. Kas ia: Cintros sosto men ar kokia smukl, kur galima vos usigeidus malti snukius ir badytis peiliais? Ir vl v i s i padko rkauti vienas per kit, plstis ir mosuoti rankomis. Erzelyn nutilo it k i r v i u nukirsta, kai men staiga perskrod trumpas siu tusio stumbro riaumojimas. - Ohoho, - atsikrenkts pakilo i krslo K u d k u d a k a s . - Eistas sukly do. Jau net smukl nebepanau. Greiiau vrynas, todl ir stumbras ia pritiko. Garbioji Kalant, tau leidus, isakyiau savo poir mus uklu pus rpest. - Matau, - ltai pasak Kalant, - t rpest daugelis turi savit poi r - ir isako j, net nesulauk leidimo. domu, kodl js nedomina mano poiris? O jis yra toks: greiiau i suknista pilis mane ugrius, nei ati duosiu Pavet tam keistuoliui. Net neketinu... - Riognerio priesaika... - buvo bepraneks Eys, bet karalien, tren kusi stal auksine taure, nutrauk j tutuojau. - Riognerio priesaika man rpi kaip pernyktis sniegas! O jei kalbtu me apie tave, Ey, a dar nenusprendiau, ar leisiu Crachui arba Rainfarn u i susikauti su tavim, ar sakysiu paprasiausiai tave pakarti. Pertraukda mas mane, k a i kalbu, tiesiog padedi apsisprsti! Geraltas, sunerims dl nepaliaujamai virpanio medaliono, dairsi po men ir staiga pastebjo Pavetos vilgsn. Jos akys buvo tokios pat sma ragdins kaip ir motinos. Karalait jau nebeslp j po ilgomis blakstieno mis - vilgiojo tai Pelk, tai ragani, o kitus visai nekreip dmesio. Pelkis sukiojosi, lankstsi, kak murmjo. V i s dar tebestovintis K u d k u d a k a s reikmingai atsikrenkt. - Kalbk, - linkteljo karalien. - Tik trumpai drtai. - K a i p sakysi, karaliene. Garbioji Kalant ir js, riteriai! Tikra teisyb, keistos dovanos i karaliaus Riognerio pareikalavo Eys i Erlenvaldo, keis to atlygio usipra, k a i valdovas paadjo patenkinti bet kok nor. Tik neapsimetinkime, k a d nesame girdj apie tokius reikalavimus, apie se n kaip monija Staigmenos statym. A p i e umokest, kurio gali parei kalauti tas, kuris igelbsti kieno nors gyvyb, regis, beviltikoje padtyje, arba tas, kuris patenkina, regis, nemanom patenkinti nor. " A t i d u o s i

m a n t, kur pirm s u t i k s i " . Sakysite, tai gali bti uva, alebardininkas prie vart, net uov, nekantraujanti aploti namo grtant ent. A r b a tai: " A t i d u o s i man tai, ko nepalikai, bet rasi namie". Netiktai grus i ilgos kelions, malonybs, daniausiai tai bna koks kuilys monos lovo je. Bet bna ir vaikas. Lemties paymtas vaikas. - K u d k u d a k a i , trumpiau, - surauk antakius Kalant. - K a i p sakysi. Ponai! A r g i nesate girdj apie lemties paymtus v a i kus? A r g i legendinis karygys Zatretas Voruta vaikystje nebuvo atiduo tas nyktukams, nes tvas, grs tvirtov, kaip tik j sutiko pirmiausia? O Patraklis Deiji, kuris isireikalavo i keliauninko, kad tas atiduot ko nepaliks namuose ir apie k neins? Ta staigmena b u v o aunusis Supris, vliau ivadavs Patrakl Deiji nuo slegianio prakeiksmo. Prisimin kite ir Zivelen, k u r i , nyktukui Rumplesteltui padedant, tapo Metinos karaliene, o mainais pasil jam savo pirmagim. K a i Rumplesteltas p r i sistat atsiimti atlygio, Zivelen netesjo paado, kerais privert nyktuk sprukti. Netrukus nuo ukrato pasimir ir ji pati, ir vaikas. Nemanoma nebaudiamam aisti su lemtimi! - Nebaugink mans, K u d k u d a k a i , - susirauk Kalant. - A r t i n a s i p u siaunaktis, siaub metas. Ar prisimeni ir daugiau legend i savo neabe jotinai vargingos vaikysts? Jei nebe, tuomet ssk. - Praau malons, - baronas uriet ilg s. - Leisti dar pastovti. N o riau visiems priminti dar vien istorij. Tai sena, primirta legenda, var gingos vaikysts laikais turbt v i s i esame j girdj. Ji porina, kad karaliai visada laikosi duoto odio. O mus, vargus vasalus, su karaliais tik jis ir tesieja: tik jis yra sutari, sjung, ms privilegij, ms leno teiss ga rantas. Tad k? Dabar atjo metas suabejoti? Suabejoti karaliku odiu? irti, kaip jis nuvertja i k i pernykio sniego? I ties, jei jau taip, tuo met ms, itvrusi varging vaikyst, laukia sunki senatv! - Kieno tu pusje, K u d k u d a k a i ? - suuko Raifarnas i Atr. - Tylos! Tegul neka! - Tas apsjkrts pereklius ugaulioja monarchus! - Baronas i Tigo sako teisyb! - Tylos! - staiga rikteljo Kalant atsistodama. - Leiskite jam pabaigti. - irdingai dkoju, - nusilenk Kudkudakas. - Bet jau kaip tik baigiau. Men apsiaut tyla, tokia keista po dar tik k urmuliavusio triuk mo, kur buvo suklusi barono kalba. Kalant liko stovti. Geraltui ding teljo, k a d v a r g u ar dar kas nors pastebjo, kaip dreba jos ranka, k u r i a pasitryn kakt. - M a n o ponai, - prabilo ji pagaliau. - P r i v a l a u paaikinti. Taip, is... Eys... sako ties. Riogneris i tikrj prisiek jam atiduoti tai, ko nesiti kjo rasis namie. Ko gero, ms nepamirtamasis karalius b u v o tikras mulkis, nieko neiman apie moterikus reikalus ir nemokjo skaiiuoti i k i devyni. O man vis ties ipaino tik mirties patale. Mat numan, k

jam padaryiau, jei suinoiau apie t priesaik. inojo, k gali motina, kurios vaikas taip lengvabdikai paadamas neinia kam. Riteriai ir d i d i k a i tyljo. Eys stovjo sustings tartum gelein, spyg liuota statula. - O K u d k u d a k a s , - ts Kalant, - k gi, K u d k u d a k a s primin man, kad esu ne motina, o karalien. Taigi. K a i p karalien, rytoj suauksiu tary b. Cintra - ne tiron kratas. Taryba nusprs, ar mirusio karaliaus prie saika turi nulemti sosto pdins dali. Nutars, ar atiduoti j ir Cintros sos t praalaiiui, ar irti karalysts interes. Kalant trumpam nutilo, panairavo Geralt. - Kreipiuosi garbinguosius riterius, kurie atvyko Cintr, tikdamiesi karalaits rankos... Galiu tik pareikti gailest dl ia patirt iurki ei dim ir nelovs. Dl to, kad teko apsijuokti. A dl to nekalta. Kudesyje, kuris nusirito ustale, raganius veikiau juste pajuto, nei i girdo Eisto Tuirseacho odius. - V a r d a n vis jros diev, - ne nibdjo, o tiesiog alsavo salietis. Taip elgtis nevalia. Tai tikras kurstymas pralieti krauj. Kalant, tu juos paprasiausiai supjudysi... - Eistai, nutilk, - tmingai sunypt karalien. - G a l i u ir siusti. ybteljs juodomis akimis, Pelkis vilgsniu parod Rainfarn i Atr, kuris perkreips rkan veid jau ketino atsistoti. Geraltas aibi kai sureagavo, aplenk j ir atsistojo pirmas, garsiai trinkteljs krslu. - G a l ir neprireiks aukti tarybos, - itar garsiai ir skambiai. V i s i nutilo, suiuro j nusteb. Geraltas jaut smaragdin Pavetos vilgsn, Eio vilgsn pro juodas antveidio groteles, jaut ir stiprjani, it potvynio banga kylani Gali. Regjo, kaip tos Galios veikiami degl ir ibint dmai pamau virsta fantastinmis figromis. inojo, k a d t pat regi ir Pelkis. Ir niekas daugiau. - Sakau, - ramiai pakartojo, - kad gali ir neprireikti aukti tarybos. Ar supranti, k turiu galvoje, Ey i Erlenvaldo? Dygliuotasis riteris visas girgddamas eng du ingsnius. - Suprantu, - pasigirdo duslus atsakymas i almo. - Tik kvailys nesu prast. Girdjau, k pasak maloningoji ir kilnioji valdov Kalant. Sura do puik bd manimi atsikratyti. P r i i m u tavo ik, nepastamasai r i teri! - N e p r i s i m e n u , - tar Geraltas, - k a d biau mets tau kok ik. Neketinu kautis su tavim dvikovoje, Ey i Erlenvaldo. - Geraltai! - raukydamasi suriko Kalant, pamirusi kreiptis ragani "garbusis R a v i k s a i " . - Neperlenk lazdos! Nebandyk mano kantrybs! - N e i mano, - grsmingai pridr Rainfarnas. O Crach an Craitas tik suurzg. Eistas Tuirseachas parod jam ikalbingai sugniaut kumt. Crachas suurzg dar garsiau. - V i s i girdjote, - vl praneko Geraltas, - barono i Tigo pasakojim apie aunius karygius, atimtus i tv dl toki pat priesaik, kaip ir

karalius Riognerio - Eiui. O vis dlto kodl, k o k i u tikslu toki priesaik reikalaujama? Tu, Ey i Erlenvaldo, atsakym inai. Ji gali sukurti galin g, nesuardom lemties ry tarp reikalaujaniojo priesaikos ir tos priesai kos objekto, tai yra vaiko-staigmenos. Tokiam aklos lemties paymtam vaikui gali bti skirta nepaprasta misija. Jis gali tapti neapsakomai svar bus tam, su kuriuo j susiejo dalia. tai kodl, Ey, pareikalavai i Riogne rio tokio atlygio. Cintros sosto tau nereikia. N o r i tik pasiimti karalait. - Kaip tik taip, nepastamasai riteri, - garsiai nusijuok Eys. - Btent to ir siekiu! Atiduokite man t, k u r i yra mano lemtis! - Tai dar reikia rodyti, - atsak Geraltas. - Drsti abejoti? Po to, kai karalien patvirtino, kad sakau ties? Po to, k prie minut sakei pats? - Taip. Mat tu kai k nutyljai. Riogneris, Ey, inojo Staigmenos sta tymo gali ir savo priesaikos svarb. O prisiek todl, kad inojo ir dar kai k: tokias priesaikas saugo statymas ir paproiai. Sergsti, kad j bt paisoma tik tada, kai jas patvirtina lemties jgos. Ey, kol kas karalait tu neturi jokios teiss. gysi j tik jei... - Jei - kas? - Jei karalait pati sutiks eiti su tavim. To reikalauja Staigmenos sta tymas. Vaiko, ne tv, sutikimas patvirtina priesaik; rodo, kad jis i tik rj yra gims lemties elyje. tai kodl pasirodei tik po penkiolikos met, Ey. Mat karalius Riogneris prisiek su tokia slyga. - Kas esi? - Geraltas i Rivijos. - Kas esi, Geraltai i Rivijos, kad dediesi neprilygstamu statym ir pa proi inovu? - T statym Geraltas i Rivijos imano geriau nei bet kas kitas, - k i miai pasak Pelkis, - nes kadaise pats buvo priverstas jam paklusti. K a daise j igabeno i gimtj nam, mat buvo tas, kur tvas aptiko sugr s, nors ivykdamas nebuvo paliks. Ir tik lemties galia jis tapo tuo, kas dabar yra. - O kas jis yra? - Raganius. Stojusioje tyloje i kordegardo pasigirdo varpo dis, nirus gausmas paskelb vidurnakt. V i s i sutartinai krpteljo ir pakl galvas. Geralt velgianio Pelkio veide pasirod keista nuostabos iraika. Ypa smar kiai sudrebjo ir neramiai sujudo Eys. Jo rankos su arvinmis pirtin mis bejgikai nusviro prie on, dygliuotas almas susibavo. Keista, neinoma Galia, ilu rku plstanti men, staiga sutirtjo. - Tai tiesa, - tar Kalant. - Geraltas i Rivijos yra raganius. Jo amatas vertas didiausios pagarbos. Savo gyvenim jis skyr sergti mus nuo v i soki lyktyni ir komar, kuriuos gimdo naktis, kuriuos siunia mums pikta linkinios jgos. Jis galabija baidykles ir monstrus, tykanius ms mikuose ir griovose. Ir tuos, kurie liai braunasi ms bstus. Eys tyljo.

- Todl, - ts karalien, iklusi rank iedais apmaustytais pirtais, tesigalioja statymas ir tebnie testa priesaika, ko taip ir trokai, Ey i Erlenvaldo. Imu pusiaunakt. adas tavs nebevaro. N u s i i m k alm. Tegul mano dukt, prie paskelbdama savo vali, prie apsisprsdama dl savo lemties, pamato tavo veid. V i s i troktame pamatyti tavo veid. Eys i Erlenvaldo ltai pakl arvuot rank, timpteljo almo rai telius, sugriebs u geleinio rago, nusim j ir numet. almas vang damas nusirito parketu. Kas rikteljo, kas nusikeik, kas su vilpesiu kvp oro. Karaliens veid ikreip pikta, labai jau pikta ypsena. iau raus triumfo ypsena. Vir plaios, pusiau apskritos antkrtinio plokts juos velg d v i i pstos juodos spangs, spaustos abipus pailgo, bet buko snukio, aplusio rusvais eriais ir virpiojaniomis vibrismis, pilno atri balt dant. V i d u r y mens stoviniai btybei ant galvos ir sprando styrojo trump, pilk, judri dygli ukos. - tai taip atrodau, - praneko baidykl, - k inojai kuo puikiausiai, Kalant. Pasakodamas, kas nutiko Erlenvalde, Riogneris negaljo nepami nti, kaip atrodo tas, k u r i a m liko dkingas u igelbt gyvyb. Tas, k u riam, nepaisant ivaizdos, prisiek tai, k prisiek. Tu p u i k i a i pasiruoei mane sutikti, karaliene. K a i ididiai ir niekinaniai atsisakei testi od, tau nepritar net tavo paios vasalai. K a i nepavyko upjudyti mans mer giiais, po ranka, pasisodinusi i deins, dar turjai ragani udik. O bai gei paprasiausia niekinga apgavyste. Norjai paeminti mane, Kalant. Tad inok, k a d paeminai tik pati save. - Pakaks, - Kalant atsistojo ir kumiu sirm strnas. - Metas baig t i . Paveta! M a t a i / k a s toks arba greiiau kas tokio stovi tai ir reikalauja tavo rankos. Pagal Staigmenos statym ir senovin paprot apsisprsti p r i valai tu pati. Sakyk. Pakanka vienintelio tavo odio. Jei itarsi " T a i p " , tap si io padaro nuosavybe, grobiu. Jei itarsi " N e " , niekada daugiau jo nebe pamatysi. Menje vis stiprjanti Galia geleiniu lanku traik Geralto smilkinius, ausyse, iau plaukelius ant sprando. Raganius mat, kaip bla Pelkio, suspaudusio stalo briaun, k r u m p l i a i . Plonyt prakaito srovel, v i n guriuojani karaliens skruostu. Duonos trupinlius ant stalo, krutanius tartum vabaliukai, formuojanius runas, pabyranius ir vl susibganius aikius odius: BK A T I D U S ! - Paveta! - pakartojo Kalant. - Sakyk. Ar eisi su iuo siaubnu? Paveta pakl galv. - Taip. Men utvindiusi Galia atitar jai, dusliai ugaud po skliautais. N i e kas niekutlis neileido n garselio. Kalant ltai, labai ltai susmuko sost. Jos veide nebuvo visikai jo kios iraikos. - Girdjote v i s i , - tyloje suskambo ramus Eio balsas. - Ir tu taip pat,

Kalant. Ir tu, raganiau, gudrusis samdomas udike. Mano teiss rodytos. Tiesa ir lemtis veik mel ir gudrybes. Kas jums lieka, kilnioji karaliene, persirengs raganiau? Saitas plienas? Niekas neatsak. - Vis mieliausiai, - toliau kalbjo Eys, krutindamas vibrises ir tauk damas dantimis, - tutuojau pasialiniau i ia drauge su Paveta, bet negaliu atimti i savs vieno malonumo. T u , Kalant, atvesi dukter prie mans ir dsi jos balt deln manj. Kalant ltai pasuko galv raganiaus pusn. Jos vilgsnyje aikiai buvo justi sakymas. Geraltas n nekrusteljo, jis jaut ir mat, kaip ore tvinks tanti Galia telkiasi ties juo. Tik ties juo. Jis jau inojo. Karalien prisimer k, lpos virpteljo... - K?! Kaip? - staiga suriaumojo Crach an Craitas, paokdamas nuo krslo. - Balt deln? jo deln? Karalait su tuo eriuotu smirdaliumi? Su tuo... kiauliasnukiu? - O a dar ketinau kautis su juo kaip su riteriu! - atitar Rainfarnas. Su tuo baidykle, g y v u l i u ! unimis j usiundyti! unimis! - Sargyba! - suuko Kalant. T o l i a u vykiai ritosi vienas per kit. Crach an Craitas, su trenksmu pargriovs krsl, grieb nuo stalo peil. Prisimins Eisto sakym, Draigas Bon-Dhu daug negalvodamas i vis jg vo Crachui per pakau dd maiio vamzdiais. Anas griuvo ant stalo, tarp erket saldiargiame padae ir kreiv onkauli pant - tiek liko i kepto erno. Rainfarnas puol prie Eio, ybteljo rankovje slptas durklas. Pao ks K u d k u d a k a s spirteljo kd tiesiog riteriui po kojomis. Rainfarnas v i k r i a i peroko klit, taiau tos sugaitos akimirkos pakako - Eys sutrik d j staigiu apgaulingu judesiu ir parklupd stipriu arvuoto kumio smgiu. Kudkudakas prioks jau ketino iplti durkl Raifarnui i ran kos, taiau baron sulaik kunigaiktis Vindhalmas, sikirts laun nely ginant medioklinis uo. Laiptais atidundjo sargybiniai, ginkluoti gizarmomis ir glevijomis. Kalant, tiesi, grsminga, sakmiai ir impulsyviai parod E. Paveta pra trko spiegti, o Eistas Tuirseachas - keiktis. V i s i paoko nesumodami, ko griebtis. - Umukite j! - suuko karalien. Eys, piktai pupsdamas ir iepdamas dantis, atsigr pulti pasiruo usius sargybinius. Buvo beginklis, taiau saugomas dygliuoto plieno, nuo kurio vangdamos atoko gizarm gelets. V i s dlto smgio jga stumteljo j atatupst, tiesiai ant Rainfarno, kuris sugrieb Eiui u koj ir trkteljo taip, kad anas neteko pusiausvyros. Padaras sukriok ir atki s geleinius antalknius mgino prisidengti nuo kiri kruos. Rainfar nas smeig d u r k l u , taiau amenys nuslydo antkrtinio plokte. Sukryia v ginkl kotus sargybiniai prirm E prie raiiniais ipuoto idinio.

A n t baidykls pakibs Rainfarnas surado arvuose sprag ir suvar ten durkl. Eys susiriet. - D u n i i i i i i ! ! ! - sucyp Paveta, paokdama krsle. Raganius, jau su kalaviju rankoje, arstydamas lktes, pusdubenius ir taures, stalu nuskuod prie idinio. inojo, kad laiko turi nedaug. Pa veta spieg vis klaikiau. O Rainfarnas dar kart usimojo d u r k l u . okdamas nuo stalo Geraltas niojo kalaviju ir susyk pritp. Rainfar nas sustaug ir rsi sien. Raganius apsisuko ir amen v i d u r i u vo sargybiniui, kuris taiksi smail glevijos lieuv suvaryti Eiui tarp p r i juosts ir antkrtinio. Sargybinis griuvo ant parketo, plokias almas n u slydo nuo galvos. men jau skubinosi paspirtis. - Na jau ne! - uriko Eistas Tuirseachas ir iupo krsl. Atsivedjs t k kautis nepatog bald grindis ir su rankoje l i k u s i u geroku ipuliu puol sargybinius. Ukabintas i karto dviej gizarm kabliais, Eys brakdamas g r i u vo, tempiamas parketu prapliupo rkauti ir pkti. Prioko dar vienas sar gybinis ir usimojo glevija. Geraltas paiu kalavijo smaigaliu dr jam smilkin. Tempusieji E atoko, pamet gizarmas. Jiems pagalb atsku bj sargybiniai atlijo nuo Eisto, kuris rai or krslo nuolaua, tarytum legendinis Zatretas Voruta - stebuklinguoju kalaviju B a l m u r u . Pavetos klyksmas pasiek aukiausi gaid ir staiga nutrko. Geral tas susigaud, kas dedasi, ir krito ant parketo, akies krateliu dar spjs pastebti alzgan tvyksn. A u s i s pervr kraupus skausmas, jis igirdo siaubing trenksm ir veriam riksm, itrkus i daugelio gerkli. O po to - tolyg, monotonik, vibruojant karalaits spiegim. Drabstydamas visas puses indus su grybmis, stalas sukiodamasis pakilo or, sunks krslai skraid po men, tranksi sienas ir linjo, k e l d a m i debesis dulki plazdjo gobelenai ir sien k i l i m a i . Prie jimo trakjo parketas, rkavo mons, sausai pokjo gizarm kotai, linjantys it abai. Sostas su jame sdinia Kalant paoko, nuskriejo per men ir, triuk mingai vosis sien, subyrjo. Karalien bejgikai susmuko l y g s k u d u rin ll. Eistas Tuirseachas, vos isilaikydamas ant koj, pripuol prie jos, sugrieb u pei ir v i s u knu prideng nuo kruos, kapojanios sienas ir grindis. Geraltas, sugniaus delne medalion, kaip manydamas greiiau liau tenai, kur Pelkis, neinia k o k i u stebuklu ne isitiess ant p i l v o , o klpodamas, kl auktyn trump gudobels vytel. A n t jos galo b u v o pamauta iurks kaukol. D r u i d u i u nugaros ant sienos tikr tikriausia u g n i m i liepsnojo gobelenas, vaizduojantis Ortagoro tvirtovs apgult ir gaisr. Paveta kauk. Sukiodamasi ji balsu it r i m b u ai visk ir visus. Jei kas i gulinij pamgindavo stotis, tuojau pat gridavo ir nurieddavo grindimis arba p r i s i p l o d a v o prie sienos. Geraltas mat, kaip didiul,

puoni sidabrin padain, forma primenanti daugiairkl laiv uriestu pirmgaliu, vilpdama nuskriejo per men ir pargriov mginant sprukti vaivad sunkiai simenama pavarde. N u o lub tyliai byrjo tinkas. O pa lubje sukosi stalas, ant kurio isiktojs Crach an Craitas svaid emyn bjaurius keiksmus. Geraltas pagaliau nuliau i k i Pelkio. Jiedu prisiglaud u krvos, kuri, vardijant nuo apaios, sudar Strazdas i Strepto, alaus statinait, Drogodaras, krslas ir Drogodaro liutnia. - Tai grynoji, pirmykt Galia! - suriko druidas, perrkdamas trakes ir trenksmus. - Ji jos nesuvaldo! - inau! - taip pat r i k s m u atsiliep Geraltas. Jam nugar trinkteljo neinia i kur atlks keptas fazanas su keliomis i sturplio tebekyaniomis dryuotomis plunksnomis. - J reikia sutramdyti! Jau skilinja sienos! - Matau! - Pasiruos? - Taip! - Viens! D u ! Trys! Smog jai abu drauge, Geraltas - A a r d enklu, Pelkis - iurpiu trigu bu ukeikimu, nuo kurio, atrod, ims lydytis parketas. Krslas, kuriame sdjo karalait, ilakst ipulius. Tik Paveta to tarsi n nepastebjo - liko sdti ore, perregimoje alzganoje sferoje. Nepaliaudama kaukti pasuko galv juos, o jos smulk veid staiga perkreip pikta lemianti grimasa. - Po imts demon! - ubaub Pelkis. - Atsargiai! - susiriesdamas kteljo raganius. - Atitverk j, Pelki! Atitverk, kitaip prasime! Stalas sunkiai dunksteljo grindis, kryiokai sulo, subyrjo visa, kas pasipainiojo. A n t stalo guljs Crach an Craitas per tris uolektis ok teljo vir. Menje tirtai lijo lktmis ir maisto likuiais, parket d u o kritolins ropins. N u o sienos nupltas karnizas nukrits sudundjo it griaustinis, i k i pamat sudrebindamas sen pil. - Ji ilaisvina visk! - suriko Pelkis, vytele taikydamas karalait. - I laisvina visk! Tuojau mus ugrius visa Galia! Geraltas kalaviju atmu tiesiai druid skriejani didel dvidant a kut. - Atitverk, Pelki! Smaragdins akys pasiunt juos du alius aibus. Sie susisuko aki nanius ratilus, verpetus, i kuri ragani ir druid ugriuvo Galia, tar tum taranas skaldanti kaukol, temdanti akis, uimanti kvap. Drauge su Galia ant j pairo pabiro stiklai, majolika, pusdubeniai, vakids, kaulai, praksti duonos kepalai, lentos, lentels ir rusenanios pliauskos i paku ros. Palusiai rkdamas lyg didysis kurtinys jiems vir galv pralk ka telionas Haksas. Didiul virto karpio galva itio Geraltui ant krtins, tiesiog aukso lauke ant lokio ir panaits i Keturragi.

Nors mens sienas drebino Pelkio ukeikimai, aimanavo sueistieji, vangjo, griaud ir trekjo, nors kauk Paveta ir rk pats raganius, jis vis tiek staiga igirdo tok klaik gars, kokio dar niekad nebuvo girdjs. K u d k u d a k a s klpdamas r a n k o m i s ir kojomis smaug D r a i g o B o n - D h u ddmai. O pats, nustelbdamas kraupius i maio sklindanius garsus, atlos galv, kauk ir urzg, vieg ir kurk, bliov ir irk vis inom, neinom, namini, laukini ir mitini gyvn balsais v i e n u metu. Paveta apstulbusi nutilo ir prasiiojusi irjo baron. Galia netiktai m silpti. - Nedelskime! - suriko Pelkis, mostaguodamas vytele. - Nedelskime, raganiau! Jiedu vl smog. Karalait gaubusi alsvoji sfera sprogo l y g muilo bur bulas, tutuma a k i m i r k s n i u susiurb menje siautjani Gali. Paveta dribteljo ant parketo ir pravirko. Tyloje, k u r i po tik k usio chaoso tiesiog speng ausyse, apgriauto je ir nuniokotoje menje tarp sulauyt rakand ir nejudri kn vargais negalais kalsi balsai. - Cuach op arse, ghoul y badraigh mal an cuach, - vis kartojo Crach an Craitas, spjaudydamas krauj, kuris sunksi i perkstos lpos. - V a l d y k i s , Crachai, - per jg pratar Pelkis, purtydamas nuo dra buio griki ko. - ia yra moter. - Kalant. M y l i m o j i . M a n o . Kalant! - kartojo Eistas Tuirseachas, terpdamas odius tarp buini. Karalien atsimerk, taiau isivaduoti i jo glbio nemgino. - Eistai. mons iri, - itar ji. - Tegul sau iri. - G a l kas nort paaikinti man, kas tai buvo? - paklaus maralka Visegerdas, iropojs i po sudraskyto sieninio k i l i m o . - N e , - atsiliep raganius. - Daktar! - p l o n u balsu suuko V i n d h a l m a s i Atr, palinks prie Rainfarno. - Vandens! - kteljo vienas broli i Strepto, Riestauodegis, savo pa laidine gesindamas svylant gobelen. - Greiiau vandens! - Ir alaus! - suvogd Kudkudakas. Keletas dar galini paeiti riteri mgino pakelti Pavet, bet i atst m j rankas, atsistojo pati ir svirduliuodama nujo prie idinio, kur n u gara atsiliejs sien sdjo Eys ir negrabiai mgino isivaduoti i krauju apterliot arvini ploki. - Ak tas ndienis jaunimas! - prunkteljo Pelkis, irdamas j ir karalait. - Pradeda vos prakut! Jiems tik viena galvoj. - K tai reikia?

- Tu k, raganiau, neinai, kad mergait, kitaip tariant, dar nekalta, nevaliot pasinaudoti Galia? - Mat j kipai, t jos mergyst, - suburbjo Geraltas. - Ivis, tokie jos gebjimai, i kur jie? Kiek inau, nei Kalant, nei Riogneris... - Paveldjimas i ankstesns kartos, ne kitaip, - atsak druidas. - Jos bobut A d a l i j a antakio krusteljimu pakeldavo tilt. E i , Geraltai, tu tik pairk! Jai vis dar negana! Kalant, vis dar neatlydama nuo Eisto Tuirseacho, parod sargybi niams sueist E. Geraltas ir Pelkis skubiai prisiartino, bet j neprirei k. Sargybiniai nibddamiesi ir murmdami atoko nuo pusiaugula ty sanio kno. Siaubingas Eio snukis iskydo, jo kontrai m keistis. Spygliai ir e riai v i l n y d a m i virto juodais, vilganiais, garbiniuotais plaukais ir barzda, gaubianiais iblykus, kampuot vyrik veid, pasipuous iraikinga nosimi. - Kkas... - sumikiojo Eistas Tuirseachas. - Kas jis? Eys? - Dunis, - velniai atsak Paveta. Kalant, prikandusi lp, nusigr. - Ukeiktas? - sumurmjo Eistas. - O kaip... - Imu pusiaunakt, - pasak raganius. - Tik dabar. Varpo dis, k u r girdjome anksiau, buvo nesusipratimas, k l a i d a . V a r p i n i n k o klaida. Tiesa, Kalant? - Tiesa, tiesa, - ispaud vyrikis vardu Dunis, atsakydamas u karalie n, k u r i i tikrj n neketino atsakyti. - K plepate, gal veriau kuris pa dtumte nusimesti tuos gelgalius ir ikviestumte daktar. Tas beprotis Rainfarnas smeig man po onkauliu. - K a m tas daktaras? - tarsteljo Pelkis, imdamas vytel. - Gana. - Kalant isities, ididiai kilsteljo smakr. - Gana jau. K a i baigsite, v i s i - mano apartamentus. V i s i i k i vieno. Eistai, Paveta, Pelki, Geraltai ir tu... D u n i . Pelki... - Klausau, karaliene. - Ar ta tavo vytel... Susitrenkiau stubur. Ir jo srit. - K a i p sakysi, karaliene. . III - ...prakeiksmas, - toliau pasakojo Dunis, trindamasis skruost. - N u o pat gimimo. Taip ir nesuinojau, kas ir dl kokios prieasties tai padar. N u o pusiaunakio i k i auros - normalus mogus, nuo auros... matte koks. Akersparkas, mano tvas, norjo tai nuslpti. Maechte mons prie taringi, burtai ir prakeiksmai karali eimoje galjo sulugdyti dinastij. Vienas i tvo riteri isigabeno mane i dvaro, uaugino, m u d u klajojome po pasaul: riteris ir jo ginklaneys. Paskui, kai jis uvo, keliavau vienas. Jau ir neprisimenu, kas man pasak, kad nuo prakeiksmo mane gali ilais vinti vaikas-staigmena. Netrukus pasipainiojo Riogneris. Kas buvo toliau, patys inote.

NeReaLus komanda

- Kas b u v o toliau, inome arba numanome, - linkteljo Kalant. Ypa tai, k a d , uuot lauks su R i o g n e r i u sutartus p e n k i o l i k a met, jau anksiau apsukai galv mano dukteriai. Paveta! Seniai? Karalait panarino galv ir ikl vien pirt. - Se tau k a d n o r i . Irgi mat maoji burtinink. M a n o panosje! Tegul tik isiaikinsiu, kas naktimis leisdavo j pil! Tegul tik prisikasiu i k i dva ro dam, su kuriomis eidavai skinti raktaoli. Raktaoli, kad jas kur! N a , ir k man dabar su jumis daryti? - Kalant... - pamgino sikiti Eistas. - Patylk, Tuirseachai. A dar nebaigiau. D u n i , tavo reikalai prastoki. Judu su Paveta jau itisus metus kartu - ir k? Ir nieko. Tai reikia, kad i siderjai netikro tvo priesaik. Lemtis i tavs pasiaip. Tai bent ironija, kaip sako sdintis tai Geraltas i Rivijos. - Velniop t lemt, priesaikas ir ironij, - susirauk Dunis. - M y l i u Pa veta ir ji mane m y l i , tik tai ir tra svarbu. Karaliene, negali stoti ms l a i mei skersai kelio. - G a l i u , D u n i , ir dar kaip galiu. - Kalant pademonstravo vien i sa vj nuginkluojani ypsenli. - Bet tau pasisek - nenoriu. Esu tau iek tiek skolinga, D u n i . Z i n a i , u k. B u v a u pasiryusi... Turiau atsi prayti, bet labai to nemgstu. odiu, atiduodu tau Pavet, ir mes atsi skait. Paveta, tu dar nepersigalvojai? Karalait su kariu papurt galv. - Dkoju, ponia. Dkoju, - nusiypsojo Dunis. - Esi protinga, kilniaird karalien. - Aiku, kad taip. Ir dar grai. - Ir grai. - Jei norite, galite abu l i k t i Cintroje. Vietiniai mons ne tokie prieta ringi kaip maechtieiai ir greitai prie visko pranta. Po teisybei, net kaip Eys buvai gana simpatingas. Tik sosto k o l kas nesitikk. Ketinu dar kur laik v a l d y t i pati - naujojo Cintros karaliaus paonje. Garbusis Eistas Tuirseachas i Skeligo man bei t pasil. - Kalant... - Taip, Eistai, sutinku. Dar niekad nebuvau girdjusi meils prisipai nimo, guldama ant grind tarp savo sosto nuolau, bet... K a i p tu ten sa kei, Duni? Tik tai yra svarbu, ir, patariu geruoju, veriau tegul niekas ne stoja skersai kelio mano laimei. Ko taip spoksote? A dar ne tokia sena, kaip manote, irdami mano jau beveik itekjusi dukr. - Ak tas ndienis jaunimas, - suburbjo Pelkis. - O b u o l y s nuo obels... - K ten m u r m i , burtininke? - Nieko, valdove. - Tai gerai. Progai pasitaikius, Pelki, kai k tau pasilysiu. Pavetai reiks mokytojo. Tegul imoksta naudotis savo ypatinga dovana. A m y l i u i pil ir noriau, kad ji stovt kaip stovjusi. Dar vienas mano ta-

lentingosios dukrels isterijos priepuolis, ir pilis gali ilkti or. K ma nai, druide? - M a n didel garb. - Neabejoju. - Karalien pasuko galv lang. - Jau vinta. Metas... Staiga ji atsigr Pavet ir Dun, kurie nibdjosi, laikydamiesi u rank, beveik suglaud kaktas. - Duni! - Klausau, karaliene. - Girdi? vinta! Jau viesu! O t u . . . Geraltas pasiirjo Pelk, is Geralt, ir abu prajuko. - O j u d u , b u r t i n i n k a i , ko linksminats? Ar nematote... - Matome, matome, - utikrino Geraltas. - Laukme, k o l pati pastebsi, - prunkteljo Pelkis. - Buvo smalsu, kada susigaudysi. - K susigaudysiu? - Panaikinai prakeiksm. Tu j panaikinai, - tar raganius. - T pai akimirk, kai pasakei " A t i d u o d u tau Pavet", lemtis siknijo. - Btent, - pridr druidas. - O dievai, - ltai prabilo Dunis. - Pagaliau. Po uniadiais, maniau, diaugsiuos labiau, utrimituos kokie trimitai ar dar kas... protis. Karalie ne! Ai. Paveta, girdi? - M h m , - atsiliep karalait, nepakeldama aki. - Vadinasi, - atsiduso Kalant, nuvargusi velgdama Geralt, - viskas baigsi gerai. Ar ne, raganiau? Prakeiksmas panaikintas, ruoiams dve joms vestuvms, sosto mens remontas utruks apie mnes, uvusij keturi, sueistj - be skaiiaus, Rainfarnas i Atr vos kvpuoja. Diau kims. Ar inai, raganiau, kad buvo akimirka, kai jau norjau sakyti?.. - inau. - Bet dabar privalau atsilyginti tau pagal nuopelnus. Norjau rezulta to, ir jis pasiektas. Cintra sudaro sjung su Skeligu. M a n o dukt iteka ne paiomis blogiausiomis slygomis. Dar k tik maniau: visa tai ir iaip b t atsitik, net jei nebiau atsitempusi tavs puot ir pasisodinusi alia - visk bt sutvarkiusi lemtis. Bet a k l y d a u . Lemt galjo pakeisti Rainfarno durklas. O Rainfarn sulaik kalavijas raganiaus rankoje. Padirbjai kaip reikiant, Geraltai. L i k o tik kainos klausimas. Sakyk, ko nori. - Palkkite, - sikio Dunis, iupindamasis sutvarstyt on. - Sako te, kainos klausimas. Skolininkas esu a, man ir pridera... - Nepertraukink mans, ente, - prisimerk Kalant. - Tavo uov to nepakenia. simink tai. Ir inok: tu - joks skolininkas. Taip jau ijo, kad l y g ir dl tavs sudariau sutart su Geraltu i Rivijos. Jau sakiau, esame at siskait, ir nematau prasms be galo atsiprainti tavs. Bet sutartis tebe galioja. N a , Geraltai. K o k i a kaina? - Tiek to, - atsiliep raganius. - Noriau tavo aliojo salio, Kalant. Jis

man visada primint graiausios i mano sutikt karalieni aki spalv. Kalant prajuko ir nusikabino nuo kaklo smaragd vrin. - io blizguio akmen atspalvis, - pasak ji, - kaip tik toks. Saugok j drauge su maloniais prisiminimais. - Ar galiu t pasakyti? - k u k l i a i paklaus Dunis. - Na inoma, ente, sakyk, sakyk. - Raganiau, vis tiek tvirtinu, kad tai a esu tavo skolininkas. Tai mano gyvybei grasino Rainfarno durklas. Jei ne tu, mane bt nudob sargybi niai. Ir jeigu jau kalbama apie kain, mokti privalau a. Utikrinu, galiu. Ko nortum, Geraltai? - D u n i , - ltai praneko Geraltas. - Raganius, k u r i o klausiama toki dalyk, turi paprayti klausim pakartoti. - K gi, kartoju. Matai, esu tavo skolininkas dar ir dl kitos prieas ties. Ten, menje, kai suinojau, kas esi, miau tavs neapksti, blogai apie tave pagalvojau. M a n i a u , esi aklas, kraujo troktantis nagis, nems tantis, bejausmis udikas, kuris nuluosto krauj nuo amen ir susiskai iuoja pinigus. O sitikinau, kad raganiaus amatas i ties vertas pagarbos. Saugai mus ne tik nuo to Blogio, kuris tyko tamsoje, bet ir nuo to, kuris slypi mumyse paiuose. Gaila, kad js tra tiek nedaug. Kalant nusiypsojo. Pirm kart t nakt Geraltas buvo links pripa inti, kad jos ypsena nuoirdi. - Gerai mano entas pasak. Prie ios prakalbos galiu p r i d u r t i du o dius. Tik d u . Geraltai, atleisk. - O a, - tar D u n i s , - kartoju. Ko nortum? - D u n i , - rimtai praneko Geraltas, - Kalant, Paveta. Ir tu, kilnusis r i teri Tuirseachai, bsimasis Cintros karaliau. Tam, kad taptum raganiumi, reikia gimti lemties elyje, o itaip gimsta labai nedaugelis. tai kodl ms tiek maai. Senstame, stame, o neturime k a m perduoti savo i ni, sugebjim. M u m s trksta sekj. O is pasaulis kupinas Blogio, k u ris tik ir laukia, k o l ms nebeliks. - Geraltai, - sukudjo Kalant. - Taip, tu nesuklydai, karaliene. D u n i ! A t i d u o s i man tai, k jau turi, bet to dar neinai. Griu Cintr po eeri met patikrinti, ar lemtis man buvo mielairdinga. - Paveta, - Dunis iplt akis. - Juk ne... - Paveta! - kteljo Kalant. - A r . . . Ar t u . . . Karalait nudelb akis ir iraudo. O paskui atsak.

P R O T O BALSAS

- Geraltai! E i ! Ar tu ia? Jis pakl akis nuo nugeltusi, iurki Roderiko de Novembrs " P a saulio istorijos", domaus, nors iek tiek ginytino veikalo, kur kibo va kar, puslapi. - ia. Kas nutiko, Neneke? Tau ko nors reikia? - Sulaukei sveio. - Vl? Kas syk? Pats hercogas Herevardas? - N e . kart atvyko Vdrynas, tavo biiulis, tas nutrktgalvis, tas dy kaduonis ir tinginys, itas meno ynys, akinanti balads ir meils poezijos vaigd. K a i p visada, apgaubtas lovs, pasipts it kiauls lapimpsl ir pravinks alumi. N o r i su juo pasimatyti? - inoma. Juk jis mano draugas. Nenek pasipiktinusi gteljo peiais. - Nesuprantu toki draugysi. Jis - visika tavo prieingyb. - Prieingybs viena kit traukia. - Tai jau taip. O tai ir prisistat, - ji krypteljo galv. - Tavo didysis poetas. - Neneke, jis i ties yra didis poetas. G a l sakysi, k a d nesi girdjusi jo baladi? - Esu, - susirauk vaidilut. - K u r negirdsi. G a l a nieko apie tai nei manau, gal sugebjimas laisvai strykioti nuo jaudinanios l y r i k o s prie nepadori kiaulysi ir yra didio talento poymis. Tiek to. Atleisk, drau gijos jums nepalaikysiu. iuo metu a nenusiteikusi klausytis nei jo poezi jos, nei jo vulgari pokt. Koridoriuje suskambo aiaruojantis juokas, liutnios garsai, ir ant bib liotekos slenksio idygo Vdrynas su viesiai violetine palaidine nriniuo tais rankogaliais ir auniai ant ono nusmaukta kepuraite. Ivyds Nene ke, trubadras perdtai mandagiai nusilenk, prie kepuraits prisegta gar nio p l u n k s n a iteljo parketu. - Giliausia pagarba, garbingoji motule, - kvailokai pragydo jis. - lov Didiajai Melitelei ir jos vaidilutms, dorovs ir iminties versmms... - Liaukis maivsis, Vdryne, - purkteljo Nenek. - Ir nevadink ma ns motule. inok, mane apima siaubas vien pagalvojus, kas bt, jei tu riau tok sn. Ji apsisuko ir ijo, lamdama em siekianiu drabuiu. Vdrynas, vaipydamasis it bedion, paaipiai nusilenk. - A n e i kiek nepasikeit, - itar palkjs. - V i s dar nesupranta juok.

Siunta ant mans, mat minutl pasinekuiavau su vart sergtoja, tokia meilute blondine ilgomis blakstienomis, mergika kasa, siekiania dail upakaliuk, kur nuodm bt negnybti. Tad ir gnybteljau, bet kaip tik pasipainiojo Nenek... Et, k ten... Sveikas, Geraltai. - Sveikas, Vdryne. I kur suinojai, kad a ia? Poetas pasitemp, trkteljo kelnes auktyn. - B u v a u V i z i m e , - atsak. - Igirdau apie stryg ir kad esi sueistas. N u m a n i a u , kur v y k t u m gydytis. Matau, jau pasveikai? - A k y l a s . Bet veriau iaikintum tai Nenekei. Ssk, paplepsime. Vdrynas atsisdo, umet ak knyg, padt ant stovo. - Istorija? - nusiypsojo. - Roderikas de Novembr? Skaiiau, skaiiau. K a i studijavau Oksenfurto akademijoje, istorija mano mgstamiausi da lyk srae buvo antroje vietoje. - O kas pirmoje? - Geografija, - rimtai atsak poetas. - Pasaulio atlasas buvo didelis, u jo lengviau galjai paslpti butelait degtins. Geraltas sausai prasijuok, atsistojo ir, i lentynos pams L u n i n i o ir Tirso "Magijos ir alchemijos paslaptis", dienos vies itrauk u solidaus tomo slpt pilvot, iaudais apipint ind. - Oho, - akivaizdiai pralinksmjo dainius. - Matau, iminties ir kv pimo vis dar geriausia iekoti bibliotekose. Uuuf! K mgstu, tai mgstu! Slyvin, ar ne? tai tikroji alchemija, nei pridsi, nei atimsi. tai k u r filo sofinis akmuo, i tikrj vertas studij. tavo sveikat, brolau. U u u u f , stipri bjauryb! - Kokie vjai tave atpt? - Geraltas pam i poeto ind, sribteljo ir usikosjs pasiipinjo aptvarstyt kakl. - K u r isiruoei? - N i e k u r . Kitaip tariant, traukiau ten pat, kur ir tu. Galiau palaikyti tau draugij. Ar ilgai dar ketini ia smagintis? - Nebeilgai. Vietinis hercogas leido suprasti, kad jo valdose esu nepa geidaujamas. - Herevardas? - Vdrynas painojo visus karalius, kunigaikius, viso kius valdovus ir senjorus nuo Jarugos i k i Drakono Kaln. - Spjauk j. Rietis su Neneke, su deive Melitel, jis neidrs. mons jo pil dmais paleist. - N e n o r i u joki rpesi. O ia jau ir iaip per ilgai usisdjau. Ke liausiu, Vdryne, pietus. Toli pietus. C i a neberasiu jokio darbelio. C i v i lizacija. K u r i a m galui ia reikalingas raganius? K a i paklausinju, ar neat sirast kokio usakymo, mons iri mane kaip kok isigiml. - Neisigalvok. K o k i a jau ia civilizacija. Per Buin persikliau prie savait, o k o l jojau per krat, prisiklausiau visokiausi istorij. A t r o d o , ia apstu vandeni, vinguri, chimer, aitvar, vis manom bjaurasi. Darbo tau turt per akis pakakti. - Girdjau ir a tas istorijas. Pus j arba ivis pramanytos, arba pagra intos. N e , Vdryne. Pasaulis keiiasi. Baigiasi kakoks etapas.

Poetas trkteljo slyvins, prisimerk, sunkiai atsiduso. - Vl imsi virkauti dl savo lidnos raganiaus dalios? Ir dar filosofuo si? velgiu pratingas nederamos literatros pasekmes. Mat netgi tas se nas perdyla Roderikas de Novembr suprato, kad pasaulis keiiasi. Beje, tez apie kintant pasaul jo traktate - vienintel, su kuria galima sutikti be ilyg. Bet ji ne tokia nauja, kad galtum man brukti, ir dar nutaiss mstytojo min, k u r i tau visai netinka. Geraltas, uuot atsaks, gurkteljo i kakliuko. - Taip, taip, - vl atsiduso Vdrynas. - Pasaulis keiiasi, saul nusilei dia, o degtin baigiasi. Kas dar, tavo nuomone, baigiasi? Minjai kako ki pabaig, filosofe. - tai tau pora pavyzdi, - kiek patyljs atsiliep Geraltas. - I pasta rj dviej mnesi, kuriuos praleidau iame Buinos krante. Prijoju syk tilt. Po juo sdi trolis ir i kiekvieno norinio pereiti reikalauja mokesio. Tam, kuris atsisako mokti, sulauo koj, o kartais ir abi. Taigi einu pas virait, klausiu, kiek, girdi, duosite man u t trol. Viraiiui i nuostabos net lpa atvimpa. K a i p tai, klausia. O kas tilt taisys, jeigu trolio neliks? Trolis rpinasi tiltu, vis taiso j, i peties taiso, net supluks. Pigiau jam muit mokti, nei taisyti patiems. Taigi joju toliau, iriu, akiauodegis. Nedidukas, nuo nosies smaigalio i k i uodegos galo bus" kokie penki arinai. Lekia, av nusitvrs. Suku kaim, kiek, klausiu, umoksite u bjaury b. Valstieiai puola ant keli, ne, tik neliesk, aukia, tai mylimas ms barono jauniausiosios dukrels slibinas, jei jam bent vynas nuo kukteros nukris, baronas sudegins vis kaim, o mums kail nudirs. Keliauju to l i a u , o alkis jau spaudia kaip reikiant. Klausinju, ar neatsiras darbo, kaipgi, atsiras, taiau kokio. Tam sugauk undin, anam nimf, o dar k i tam - piktj deiv... Visai jau ipaiko, p i l n i kaimai mergin kaip uog, o jie mat nemoni nori. Dar kitas prao, k a d nudobiau skorpionmus ir atgabeniau baidykls delnikaul, mat, sumalus j ir brus putr, neva didina potencij... - Paistalai, - siterp Vdrynas. - Ibandiau. N kipo nepadidina, u tat putra trenkia nevari aut nuoviru. Bet jeigu mons tuo t i k i ir dar yra pasiry mokti... - Skorpionmusi negalabysiu. K a i p ir kit nekenksming gyvi. - Ir vaikiosi alkanas. A r b a reiks keisti amat. - I kok? - bet kok. Eik ynius. Su savo sine, morale, mogikosios p r i gimties ir visa ko imanymu btum neprastas ynys. Tai, kad netiki jo kiais dievais, neturt kelti rpesi. Nedaug pastu tikini yni. Tapk vaidila ir liaukis savs gailjsis. - Nesigailiu savs. Konstatuoju faktus. Vdrynas usikl koj ant kojos ir m susidomjs apirinti savo nuzulint puspad. - Primeni man, Geraltai, nukarus vej, kuris gyvenimo pabaig su-

prato, kad uvys dvokia, o nuo vandens traukia vsa, suka kaulus. Bk nuoseklus. nekos ir grauds verksmai nepads. Jeigu a sitikiniau, kad poezijos niekam nebereikia, kabiniau liutni ant vinies ir tapiau sodi n i n k u . Roes auginiau. - Niekus tauki. N e v a l i o t u m itaip pasiaukoti. - K gi, - sutiko poetas, vis dar apirindamas puspad, - gal ir neva lioiau. Bet ms profesijos truput skiriasi. Poezijos ir liutnios muzikos visada kam nors reiks. Tavo amato reikalai prastesni. Juk js, raganiai, pa tys atimate i savs darb, pamau, bet be paliovos. Juo geriau ir sinin giau dirbate, juo maiau lieka darbo. Juk js tikslas, js egzistencijos prasm - pasaulis be siaubn, ramus ir saugus. K i t a i p sakant, pasaulis, kuriame raganiai nereikalingi. Paradoksas, ar ne? - Tikra teisyb. - Kadaise, kai dar buvo vienaragi, gantinai daug mergin saugojo skaistyb, kad galt juos gaudyti. Prisimeni? O iurkgaudiai su dde lmis? Zmoneliai tiesiog pliekdavosi dl j paslaug. Ziurkgaudius igy vendino alchemikai, irad veiksmingus nuodus, prisidjo ir visuotinis kai, ek bei lapi jaukinimas. vreliai pigesni, mielesni ir neplempia tiek alaus. Pagauni analogij? - Pagaunu. - Tad ir pasinaudok svetima patirtimi. Vienaragi skaistuols, vos ne tekusios darbo, tutuojau spjov skaistyb. K a i kurios, trokdamos atsi griebti u susilaikymo metus, i l g a i n i u i pagarsjo meistryste ir kariu. iurkgaudiai... N e , itais veriau nesek, jie v i s i kaip vienas nusigr ir ijo elgetomis. K gi, rasi, dabar ragani eil. Skaitai Roderik de N o vembr? K i e k atsimenu, ten m i n i m i raganiai, tie pirmieji, klajoj prie kokius tris imtus met. Tais laikais, kuomet valstieiai jav pjauti eidavo ginkluotais briais, kaimus supdavo trigubos staiatvors, pirkli v i l k s t i ns primindavo ygiuojani samdyt kariuomen, o ant negausi miest pylim dien nakt stovdavo audyti paruotos katapultos. Mes, mons, ia buvome sibrovliai. ioje emje viepatavo slibinai, mantikoros, sparnuotieji litai ir amfisbenos, vampyrai, vilkolakiai ir strygos, k i k i m o ros, chimeros ir aitvarai. em i j teko atkovoti po sklypel, kiekvien sln, kiekvien perj, kiekvien il ir kiekvien laukym. Ir be nekai nojamos ragani pagalbos mums nebt pavyk. Bet tie l a i k a i prajo, Geraltai, prajo ir nebesugr. Baronas neleidia umuti akiauodegio, nes greiiausiai tai jau paskutinis drakonoidas tkstanio myli spinduliu ir kelia jis ne grsm, o tik gailest ir prabgusi laik ilges. Trolis po tiltu susigyveno su monmis, jis jau ne baidykl, kuria gsdinami vaikai, o re liktas, vietin pramoga, ir dar naudinga. O chimeros, mantikoros, amfis benos? T u p i neengiamose giriose ir nekopiamuose kalnuose... - A h a , vadinasi, a neklydau. Baigiasi kakoks etapas. Patinka tau ar nepatinka, kakas baigiasi. - Nepatinka man, kad neki banalybes. Nepatinka, su kokia iraika

tai neki. Kas tau darosi? Neatpastu tavs, Geraltai. Et, kad tave kur, grei iau keliaukime tuos pietus, laukinius kratus. Pribaigsi por siaub n, ir tavo lidesys susyk igaruos. O siaubn ten, regis, netrksta. mons neka, jeigu ten k o k i a sena bobul nebenori gyventi, vienui vie nutl eina ab mik ir ragotins nesinea. Pasekms utikrintos. Tau reikt sikurti ten ilgam. - G a l ir reikt. Bet nesikursiu. - Kodl? Ten raganiui usidirbti lengviau. - Usidirbti lengviau. - Geraltas gurkteljo slyvins. - Utat ileisti sunkiau. Be to, ten mons maitinasi mieine koe ir soromis, alus liurlos skonio, merginos niekada nesiprausia, ir dar uodai gelia. Vdrynas, pakauiu atsirms lentyn, oda aptaisytas knyg nuga rles, skambiai nusikvatojo. - Soros ir u o d a i ! M a n tai primena pirmj mudviej yg pasaulio pakrat, - tar jis. - Prisimeni? Susipainome ventje Gultoje ir kalbjai mane... - Tai tu mane kalbjai. Juk tau teko d u m t i i Gultos, kiek irgas ne a, mat merga, kuri prigulei po muzikant pakyla, turjo keturis auga lotus brolius. Iekojo tavs po vis miest, grasino ivoliosi dervoje ir pju venose. Dl to ir priskretai tuomet prie mans. - O tu taip digavai susirads draug, kad mane i kelni ikritai. Iki tol kelionje galdavai pasinekti tik su arkliu. Bet bala tavs nemat, taip ir buvo, kaip sakai. Tkart man tikrai reikjo k u r i a m l a i k u i inykti, o Gli Slnis tam dar ir kaip tiko. Juk buvo manoma, kad tai apgyventojo pasaulio pakratys, civilizacijos ir Naujovi prieakinis postas, tolimiausias takas ant pat ribos, skirianios du pasaulius... Prisimeni? - Prisimenu, Vdryne.

PASAULIO PAKRATYS

I Vdrynas, neinas d v i e m ulmis, apdribusiomis putomis, atsargiai n u l i p o smukls laipteliais. Keiksnodamas po nosimi, prasibrov pro susi spietusius smalsius vaikus. A p l e n k d a m a s kraujo dmes, skersai perjo kiem. A p l i n k aiktje pastatyt stal, prie kurio raganius nekjosi su seni n u , jau buvo susirink keliolika naujakuri. Poetas idliojo bokalus, atsi sdo. A k i m o j u susigaud, k a d , k o l buvo trumpam pasialins, pokalbis nepasistmjo n per sprind. - Esu raganius, pone senine, - neinia kelint syk pakartojo Geral tas, brkteljs nuo lp alaus put. - N i e k u o neprekiauju. N e v i l i o j u armij ir nemoku gydyti nosi. Esu raganius. - Tokia profesija, - neinia kelint syk paaikino Vdrynas. - Raga nius, suprantate? Strygas udo ir vampyrus. Visokias lyktynes galabija. Profesionaliai, u pinigus. Raukiate, senine? - U h u ! - tempto mstymo rtos gilios raukls senino kaktoje isi lygino. - Raganius!. Susyk taip reikjo! - Tataigi, - patvirtino Geraltas. - Susyk ir paklausiu: ar iose apylinkse atsirast man kokio darbo? - Aaaa, - i karto krito akis: seninas vl niko mintyti. - Darbo? N e bent... U g i tie... Gyvolakiai? Klausiate, ar ia yra gyvolaki? Raganius nusiypsojo, linkteljo galv ir pasitryn nuo dulki per tinias akis. - Y r a , - valandl patyljs pagaliau prisikas i k i ivados seninas. Tik pavelkite ten link, matote tuos kalnus? Ten elfai gyvena, ten jj ka ralyst. Rmai jj, pasakysiu jums, i gryno aukso. Ohoho, p o n u l i ! Elfai, pasakysiu jums. Baisulys. Kas ten eis, tikrai negr. - Taip ir maniau, - altai atsak Geraltas. - K a i p tik todl ir nekiu ten nosies. Vdrynas liai nusijuok. Seninas, kaip ir tikjosi Geraltas, mintijo ilgai. - A h a , - praneko pagaliau. - Tataigi, kaipgi kitaip. Bet yra ia ir kito ki gyvolaki. K a i p matyt, brukasi ionai i elf krato. O i , ponuli, yr ia j ir yr. Be skaiiaus. O vis blogiausia tai jau M o r a , gerai sakau, moneliai? " Z m o n e l i a i " atkuto, apgul stal i vis pusi.

- Mor! - siterp vienas. - Tikrai, tikrai, seninas teisyb porina. Bly ki pana, aurojant po pirkias slankioja, vaikai nuo jos mirta! - Ir kaukai, - pridr kitas, kareiviokas i vietins sargins. - Arklidse arkliams karius supina! - Ir iknosparniai! iknosparni yra! - Ir vilijos! itos mog aais apleidia! Dar kelias minutes jie vienas per kit vardijo padarus, vietiniams moneliams jau visai grisusius nedorais darbais ar vien tik savo bviu. Geral tas ir Vdrynas suinojo apie iburinius ir mamunus, per kuriuos padorus valstietis, jei girtas, neberanda nam, apie aitvarus, kurie skraido ir nuvaginja karvi pien, apie galv ant voro koj, bgiojani po mik, apie barzdukus su raudonomis kepuraitmis ir apie siaubing lydek, k u r i boboms i rank iplia skalbinius, o tik neapsiirk, ir pai bob pa griebs. inoma, kaimieiai neitvr neapskelb ir apie tai, kad senoji N a radkova naktimis skraidanti ant lazdos, o dienomis abortus daranti, kad malnininkas miltus mais su maltomis gilmis, o kakoks Dda, ne kdamas apie karaliaus vietinink, ivadino piktadariu ir nevidonu. Geraltas visa tai ramiai iklaus, linkiodamas, neva susikaups, io to paklausinjo, daugiausia apie kelius ir vietovs topografij, o tada atsistojo ir mosteljo Vdrynui. - N a , l i k i t sveiki, gerieji mons, - pasak. - Netrukus griu, tada ir pairsime, k manoma n u v e i k t i . Ijojo tyldami, palei pirkias, isirikiavusias u tvor, l y d i m i urzgian i un ir spygaujani vaik. - Geraltai, - praneko Vdrynas, stodamasis balnakilpse ir nuo akos, kyanios vir sodo aptvaro, skindamas didel obuol, - vis keli guodeisi, kad vis sunkiau susirandi darbo. O sprendiant i to, ko prisiklausm, be atvangos darbuotumeis i k i iemos. Tu usidirbtum iek tiek piniglio, a pasirankioiau grai tem baladms. Tad paaikink man, kodl keliau jame toliau? - ia neusidirbiau anei ilingo, Vdryne. - Kodl? - Todl, kad tose j istorijose n odio teisybs. -K? - N vieno i padar, apie kuriuos jie pasakojo, nra. - G a l juokauji! - Vdrynas ispjov skl ir svied nuograu l o p i niuot unpalaik, kuris ypa atkakliai kabinosi arkliui iurnas. - Ne, ne gali bti. Stebjau juos, o jau a mones imanau. Jie nemelavo. - Taip, - sutiko raganius. - Nemelavo. Nuoirdiai tikjo viskuo, k porino. Bet yra taip, kaip yra. Poetas kiek patyljo. - N vieno i padar... N vieno? N e g a l i bti! itiek j ivardijo, kuris nors turt egzistuoti. Bent vienas! Pripaink.

- Pripastu. Vienas tikrai egzistuoja. - Cha! Kuris? - iknosparniai. Jiedu prajojo paskutinisias tvoras ir atsidr viekelyje tarp dirbamos ems ri, geltonuojani nuo raps, ir vjyje plaukiani jav lauk. Prieinga k r y p t i m i trauk p r i k r a u t i veimai. D a i n i u s permet koj per balno gug, rm liutni kel ir m skambinti graudias melodijas, protarpiais pamodamas krizenanioms, nerpestingai nusiteikusioms mergums, su grbliais ant tvirt pei ingsniuojanioms alikele. - Geraltai, - staiga prabilo Vdrynas, - juk t padar yra. G a l ne tiek daug kaip kadaise, gal u kiekvieno medio mike ir nebetyko, bet j yra. Jie egzistuoja. Tad kodl mons isigalvoja dar ir tokius, kuri nra? M a a to, tais savo pramanais t i k i . E i . Geraltai i Rivijos, lovingasis raganiau. Ar niekada nesusimstei apie prieast? - Susimsiau, lovingasis poete. Ir net inau j. - Smalsu. - monms, - Geraltas atsisuko Vdryn, - patinka isigalvoti bjaury bes ir bjaurumus. Tuomet patys sau jie atrodo nebe tokie bjaurs. N o r s patys geria i k i ems graibymo, meluoja, vagia, pliekia mon vadiomis, badu marina senol moiut, k i r v i u galabija suiupt lap ar prismaigsto strli paskutin pasaulyje vienarag, jiems patinka manyti, kad bjauresn u juos yra M o r a , aurojant slenkanti pirki. Tuomet jiems kakaip pa lengvja irdyje. Ir gyvenimas bna mielesnis. - siminiau, - valandl patyljs atsiliep Vdrynas. - Parinksiu rimus ir sudsiu balad. - Sudk. T i k nesvajok apie garsius plojimus. Jiedu jojo neskubdami, bet paskutiniai trobesiai netrukus dingo i aki. V e i k i a i keliauninkai pakilo miking kalvyn. - A k . - Vdrynas sulaik arkl, apsidair. - Geraltai, pavelk. A r g i ne grau? Idil, po imts demon. Diaugsmas akims! Kalvynas nuoulniai leidosi lygius laukus, marguojanius vairiaspal ve pasli mozaika. Paiame viduryje, apskriti ir taisyklingi tartum dobi lo lapeliai, vilgjo trys eerai, aprpti tamsiomis alksnyn juostomis. Horizont ymjo padmavusi, melzgana kaln dr, ikilusi vir juod, beformi il. - Vdryne, jokime. Viekelis palei pylim ved tiesiai prie eer pro alksnynuose pasisl pusias kdras, kur triukmingai kvarksjo galyb didij ani, krykli, garni ir krag. Tokia sparnuoi gausa stebino, mat visur matsi mo gaus veiklos pdsakai: p y l i m a i priirti, apdti abiniais, utros sutvir tintos akmenimis ir taais. N kiek nepapuvusiais latakais i kdr sma giai iurleno vanduo. Paeeri nendrynuose buvo matyti luotai ir liepte l i a i , o i gelmi styrojo tinkl bei bui kartys. Staiga Vdrynas atsigr.

- Kakas vaiuoja mums i paskos, - pasak sunerims. - Veimu! - Nematyta negirdta, - neatsigrdamas nusiaip raganius. - Vei mu? O a maniau, ionykiai tik iknosparniais skraido. - Z i n a i , k? - suburbjo trubadras. - K u o ariau pasaulio pakratys, tuo dygesnis tavo smojus. Baisu ir pagalvoti, kas mans dar laukia! Jiedu jojo ltai, o kadangi veimas, pakinkytas d v i e m kerais arkliais, buvo tuias, pasivijo juos greitai. - T p p p r r r r u u u ! - vadeliotojas sulaik arklius visai prie pat keliaunin k. Skrand jis dvjo ant nuogo kno, o plaukai siek antakius. - lovi nu dievus, maloningieji! - Ir mes, - atsiliep Vdrynas, imanantis paproius, - juos loviname. - K a i norime, - burbteljo raganius. - A - Dilgl, - prisistat vadeliotojas. - Maiau, nekjots su Auk tutinio Sodiaus seninu. inau, js raganius. Geraltas paleido vadeles, kad kumel galt paprunktauti pakels dilgles. - Girdjau, - ts vyrikis su skranda, - kaip seninas jums poringes porino. Maiau js veid ir nesistebjau. Jau kad kads toki paistal ir mel neteko girdti. Vdrynas nusijuok. Geraltas atidiai stebjo vyrik ir nieko nesak. Kaimietis, v a r d u Dilgl, atsikrenkt. - G a l pageidautumte parsisamdyti tikram, padoriam darbui, pone ra ganiau? - paklaus. - iokio tokio jums surasiau. - Kokio gi? Dilgl nenuleido aki. - N e i is, nei tas apie reikalus viekelyje kalbti. Keliaukime pas mane, emutin Sodi. Ten ir pasineksime. Juo labiau kad ten link ir jojate. - Kodl toks sitikins? - O g i jokio kito kelio ia nr, o js arkliai ton pusn juk snukiais, ne pasturgaliais pasisuk. Vdrynas vl nusijuok. - K pasakysi, Geraltai? - N i e k o , - atsak raganius. - Viekelyje nektis nei is, nei tas. Tad p i r m y n , malonusis Dilgle. - Rikite arklius prie gardio, o patys okite v i d u n , - pasil sodietis. - Bus patogiau. K a m upakalius baln trinti? - venta teisyb. A n i e d u sulipo veim. Raganius pasimgaudamas isities iauduo se. Vdrynas, matyt, bgtaudamas susitepti elegantikj alij palaidi n, sitais ant passto. Dilgl paragino arklius ir gardis nudardjo taais sutvirtintu p y l i m u . Jie tiltu pervaiavo bgni ir plden prilus kanal, paskui n u trinksjo pro nuienaut lank. Toliau, kiek akys umat, plytjo dirbami laukai.

- Sunku patikti, kad tai pasaulio, civilizacijos, pakratys, - tar Vd rynas. - Geraltai, tik apsidairyk. Rugiai tartum auksas, o tokiuose kukur zuose galt pasislpti raitelis. A r b a tai rops, i, kokios dideliausios. - Imanai emdirbyst? - M e s , poetai, visk privalome imanyti, - ididiai atov Vdrynas. Kitaip susikompromituotume eiliuodami. Reikia mokytis, mano brangu sis, mokytis. N u o emdirbysts priklauso pasaulio likimas, tad imanyti j btina. emdirbyst peni, rengia, sergsti nuo alio, teikia pramogas ir re mia menus. - Su tomis pramogomis ir menais iek tiek persistengei. - O degtinl i ko varoma? - Suprantu. - Per maai supranti. M o k y k i s . tai, pavelk, violetins gls. Tai l u binai. - Po teisybei, tai v i k i a i , - siterp Dilgl. - Lubin nemat, ar k? Bet dl vieno dalyko nepraovte, p o n u l i . Jau taip ia viskas dygsta, auga ir vei, kad net irdiai miela. Dlei to ir vadina mons Gli Slniu. Dlei to ia ms boiai ir apsigyveno, p i r m i a u elfus iguj. - Gli Slnis arba D o l Blathannas, - Vdrynas vl atsigr iauduo se drybsant ragani. - Pastebjai? Elfus igujo, o pakeisti senojo elfiko pavadinimo nesusiprato. Vaizduots stygius. O kaip ia sutariate su elfais, eimininke? Juk jie gyvena js kaimynystje, kalnuose. - V i e n i kitiems netrukdome. Jie sau, mes sau. - Geriausia ieitis, - atsiliep poetas. - Ar ne, Geraltai? Raganius neatsak. II - Ai u vaies, - Geraltas aplai kaulin aukt ir padjo tui dubenl. - Didiai dkoju, eimininke. O dabar, jei neprietaraujate, pa kalbkime apie reikalus. - Taigi taigi, galima, - sutiko Dilgl. - K a i p manai, Dhunai? Dhunas, emutinio Sodiaus vyresnysis, tikras milinas rkanu vilgsniu, linkteljo merginoms; ios skubiai nurinko stal ir ijo i sek lyios, tuo akivaizdiai nulidindamos Vdryn, nuo pat pokalbio pra dios rodius joms dantis ir juokinus prasiokikais poktais. - Klausau js, - tar Geraltas, irdamas pro lang, u kurio pok jo kirvis ir dyrino pjklas. Kieme vir kakokie medio darbai, aitrus sa k kvapas smelksi pirki. - Sakykite, kuo galiau padti. Dilgl vilgteljo Dhun. K a i m o vyresnysis linkteljo galv, atsi krenkt. - Tataigi, tokios tokels, - tar. - Yra ia toks laukas... Geraltas po stalu niukteljo Vdrynui, kuris jau rezg kand komen tar.

- Laukas, - ts Dhunas. - Ar gerai sakau, Dilgle? Ilgai tas laukas dir vonavo, bet suarme ir dabarts auginame ten kanapes, apynius ir linus. Geras sklypas, sakyiau. Su pat ilu duriasi... - Tai k? - neitvr poetas. - Kas tame lauke yra? - Tataigi, - Dhunas pakl galv, pasikrapt u ausies. - Tataigi velnys ten siautja. - K? - prunkteljo Vdrynas. - Kas toks? - Tai juk sakau. Velnys. - Koks velnys? - O koks turi bti? Velnys, ir gana. - Velni nra! - Vdryne, nesikik, - ramiai sudraud Geraltas. - Pasakokite, malonu sis Dhunai. - Tai juk sakau: velnys. - T jau inome. - Geraltas, kai nordavo, sugebdavo bti neregtai kantrus. - Papasakokite, kaip atrodo, i kur atsirado, kuo jums kliudo. Jei malontumte, nuosekliai. - Tataigi, - Dhunas pakl gumbuot rank ir, p a e i l i u i lenkdamas pirtus, msi vargais negalais vardyti. - Nuosekliai. Matos, mokytas mo gus. Tataigi, tai kaip. A t r o d o jis, ponuli, kaip velnys, kaip i akies luptas velnys. I kur atsirado? Tataigi, kad i niekur. Syk tik bupt, triokt, pokt, gi i - velnys. O k l i u d y t i tai, po teisybei, ne per daug kliudo. Net bna, kad padeda. - Padeda? - nusikvatojo Vdrynas, tuo pat metu graibydamas i alaus mus. - Velnias? - Nesikik, Vdryne. Tskite, pone D h u n a i . K a i p g i jums padeda tas, anot js... - Velnys, - pabrtinai pakartojo sodietis. - Tataigi padeda jis tai kaip: patria em, dirv supurena, kurmius inaikina, paukius atbaido, ro pes ir burokus priiri. O ir vikrus, k prie kopst kimba, nuda. Po teisybei, nuda ir kopstus. Ryt sau k kita, tai ne. M a t velnys. Vdrynas vl prajuko, paskui nusprieg aluje imirkusi mus tiesiai katin, miegant prie krosnies. Katinas pramerk vien ak ir priekaitin gai dbteljo daini. - V i s dlto, - ramiai paklaus raganius, - js nusiteik man sumokti, kad tik atsikratytumte to velnio, ar ne? Kitaip sakant, nenorite, kad jis ia trainiotsi? - O kas gi, - Dhunas niauriai pavelg j, - nors tvikje velnio? e mel ms, dar boiams praboiams karaliaus dovanota, ir velniui ji ne priklauso. Nusispjaut mums jo pagalb, k, sav rank neturime? Ir v i sai ne velnys tai, p o n u l i raganiau, o piktybikas gyvulys, ir galvoje jam, persipraau, taip priikta, jogei tverti nemanoma. I ryto neinosi, kas jam vakare makaul aus. Tai jis, ponuli, ulin pridergia, tai koki mer g vaikosi, graso ukirkinsis. Gvelbia, p o n u l i , turtel ms ir mital.

Driokoja ir gadina, ko tik jis nepridirba, p y l i m u s knisa, duobes rausia ne lyginant ondatra kokia ar bebras, e, i vienos kdros visas visutlis van duo burbuliuodamas igarmjo, karpiai iduso. Stoginje pypkiavo, kek s vaikas, vis ien dmais paleido... - Suprantu, - pertrauk Geraltas. - V i s dlto k l i u d o . - N e , - pakraip galv Dhunas. - N e k l i u d o . lioja, ve kaip yra. Vdrynas, gniaudamas juok, nusisuko lang. Raganius tyljo. - Et, k ia plepti, - prabilo i k i iol tyljs Dilgl. - Raganius js ar ne? Tai ir sudorokite t veln. Auktutiniame Sodiuje iekojote darbo, pats girdjau. it ir turite darbo. Sumoksime, kiek pridera. Bet turkit galvoj, nenorime, jogei veln nudobtumte. Ko jau nereikia, tai nereikia. Raganius kilsteljo galv ir kreivai nusiypsojo. - domu, - tar. - Sakyiau, retas atvejis. - Kas? - susirauk Dhunas. - Retai pasitaikanti slyga. I kur tiek kilnumo? - udyti nevalia, - Dhunas dar smarkiau susirauk, - mat itame Sl nyje... - N e v a l i a , ir baigta, - pertrauk j Dilgl. - Tik suiupkite j, p o n u l i , arba ivykite u septyni kaln. Umoksime - nenuskriausime. Raganius tyljo ir vis ypsojosi. - Ar sukirsime rankomis? - paklaus Dhunas. - P i r m i a u noriau dirstelti j, t js veln. Sodieiai susivalg. - Tai js teis, - pasak Dilgl ir atsistojo. - Ir js valia. N a k t i m i s velnys siauia po apylinkes, bet dienomis tupi kakur kanapse. A r b a po senais gluosniais raiste. Ten ir galite j apirti. Neskubinsime js. N o rite pailsti, ilskits, kiek irdis geidia. A n e i patogum, anei maisto jums nepagailsime, kaip liepia svetingumo statymas. Likite sveiki. - Geraltai. - Vdrynas pakilo nuo kds, pasiirjo kiem, tolstan ius nuo pirkios kaimieius. - Suvis nieko nebesuprantu. N diena nepra bgo, kai kalbjoms apie pramanytus padarus, o tu jau parsisamdai gau d y t i velni. O juk tie velniai yra pramanas, mitiniai padarai, tai ino kiek vienas, iskyrus turbt tik tamsuolius valstieius. K a i p suprasti tavo neti kt kart? Kadangi tave iek tiek pastu, galiu laintis: dar tiek nenusiritai, k a d itaip tik nortum parpinti mums nakvyn, maist ir apskalbim. - Aiku, ne, - susirauk Geraltas. - tariu, jog mane i tikrj jau pas ti, dainorli. - Tuomet nesuprantu. - Ko ia nesuprasti? - Velni nra! - net uriko poetas, galutinai paadindamas katin. Nra! V e l n i a i neegzistuoja, po velni! - Teisyb, - ypteljo Geraltas. - Bet a, Vdryne, niekuomet negaljau atsispirti pagundai vilgtelti tai, kas neegzistuoja.

III - Abejoni nekelia tai kas, - sumurmjo raganius, nuvelgs prieais juos plytinias neengiamas kanapi diungles. - Tas velnias - nekvailas. - I ko sprendi? - pasmalsavo Vdrynas. - I to, kad tupi gdioje tan kmje? Z u i k i u i , ir tat pakanka tam proto. - T u r i u galvoje ypatingas kanapi savybes. Toks didiulis laukas skleidia galing, magij ardani aur. I daugumos ukeikim ia neb t jokios naudos. Pavelk, matai anava tas kartis? A p y n i a i . J spurgos veikia panaiai. Lainuosi, tai ne atsitiktinumas. Tas nenaudlis jauia au r ir ino, kad ia yra saugus. Vdrynas atsikosjo, timpteljo auktyn kelnes. - Baisiai domu pairti, - pasak, kasydamasis kakt po kepuraite, nuo ko pradsi, Geraltai. Dar niekada nemaiau, kaip dirbi. Kertu layb, bei t apie velni gaudym imanai. Mginu prisiminti koki senovin balad. B u v o viena tokia apie velni ir bob, nevanki, utat smagi. Tad tai, boba... - Vdryne, atstok su savo bobomis. - K a i p nori. Norjau pagelbti, tik tiek. O senovinio folkloro nedert n i e k i n t i , jame s l y p i itis kart kaupta patirtis. Dar inau balad apie samdin, v a r d u Jolopas, kuris... - Liaukis lieuviu malti. Metas imtis darbo. Usidirbti v a l g i u i ir va riam patalui. - K ketini daryti? - Paniuktinsiu kanapse. - Originalu, - prunkteljo trubadras. - Nors ir ne itin subtilu. - O kaip j gaudytum tu? - Inteligentikai, - pasipt Vdrynas. - Iradingai. Tarkime, su varo vais. Iginiau velni i tankms, o plyname lauke pasivyiau arkliu ir sugauiau k i l p i n i u . K manai? - V i s a i domus pasilymas. Kas ino, gal ir gyvendinamas, jei pats nortum dalyvauti, mat tokiai operacijai reikia maiausiai dviej moni. Bet k o l kas dar nemediojame. K o l kas noriu tik isiaikinti, kas jis toks, tas velnias. Todl teks panaryti kanapse. - E i ! - dainius tik dabar kai k pastebjo. - Nepasimei kalavijo! - O kam? Balades apie velnius inau ir a. N e i boba, nei samdinys, v a r d u Jolopas, kalaviju nesivaist. - H m m . . . - Vdrynas apsidair. - Tursime lsti pai tirtum? - Tu gali ir nelsti. Grk kaim ir lauk mans. - Tai jau ne, - uprotestavo poetas. - Prarasti toki galimyb? A irgi noriu pamatyti velni, pasiirti, ar tikrai jis toks baisus, kaip nekama. Klausiau, ar btinai reikia skverbtis per kanapes, kai yra takelis.

- I ties, - Geraltas delnu prisideng akis. - Takelis yra. Juo ir eisime. - O jeigu tai velnio takelis? - Juo geriau. Nereiks daug klaidioti. - Z i n a i , Geraltai, - plepjo dainius, siauru, gruobltu takuiu ings niuodamas paskui ragani, - visada maniau, kad "velnias" - tik metafora, igalvota keiksmams pavairinti. " V e l n i o netas ir pamestas", "tegu v e l n i a i " , " p o velni". Taip sakome bendrja kalba. emukai, pamat art jant svei, sako: "Vl kak velnias atnea". Nyktukai, kai jiems kas ne siseka, keikiasi: "Diuvvel hoael", o prast prek vadina: "Diuvvelsheyss"O Senojoje Kalboje yra toks posakis: "A d'yaebl aep arse", kas reikia... - inau, k tai reikia. Vdryne, liaukis pliauks. Vdrynas nutilo, nusim garnio plunksna papuot kepurait, pasivdavo ja ir nusiluost prakaituot kakt. Tankumyne tvyrojo s u n k i , drgna, tvanki kaitra, k u r i atrod dar tirtesn dl ore plduriuojani ydini olyn ir piktoli kvap. Takelis isiriet lankstu, is baigsi ne didele itrypta aiktele. - Vdryne, pavelk. Paiame aiktels viduryje guljo didelis plokias akmuo, ant jo b u vo padti keli moliniai dubenliai. Tarp j akis krito beveik visai sutirpu si lajin vakel. Geraltas pastebjo, kad prie isilydiusio lajaus gurvuoli prikib kukurz grdeli, pupeli bei kitoki, jam neinomas skliuki ir grd. - Taip ir maniau, - burbteljo raganius. - A u k a s jam nea. - I tikro, - pritar poetas, rodydamas vakel. - Ir vakigal v e l n i u i degina. Bet peni, kaip matau, grdeliais, l y g kok alksninuk. Po imts, bjauru kaip tvarte. N u o medaus ir deguto viskas l i p n u . Kas... Dainiaus nek ugo grsmingas ir skardus bliovimas. Kanapse kakas palo okinti ir trepsti, o netrukus i tankms iniro padaras, keisiausias i vis Geralto i k i iol regt. Padaras isprogusiomis akimis, su oio ragais bei barzda buvo vos daugiau nei sieksnio gio. O ir i skelt lp, judri ir minkt, jis gero kai primin iaumojant o. Apatin padaro kno dalis i k i pat dviak ka nop aplusi i l g u , tankiu, tamsiai r u d u p l a u k u . Be to, keistenyb turjo ilg, su kuoktu gale uodeg, kuria energingai suviksjo. - U k ! U k ! - suamsjo baidykl, trepsdamas nagomis. - Ko reik? Sa l i n , alin, tuojau ragais ubadysiu, uk, uk! - Ar tau kas pasturgal spyr, oeli? - neitvr Vdrynas. - U k ! U k ! B! - vl isiiojo raguotasis. Neaiku, ar taip jis atsak dainiui, ar tik bliov, kad bliaut. - Vdryne, utilk, - dabar jau suurzg raganius. - Daugiau n odio. - Blblblb! - dks suburbuliavo padaras, jo lpos plaiai at vipo, pasimat geltoni arkliki dantys. - U k ! U k ! U k ! Bleububleuuub!

- O kaip kitaip, - linkteljo Vdrynas. - R y l a ir varpelis - tavo. K a i eisi namo, galsi pasiimti. - Po perknais, liaukis, - sunypt Geraltas. - Visk sugadinsi. Pasilai k y k sau tuos kvailus juokus... - Juokai!!! - skardiai ubaub raguotasis ir strykteljo. - Juokai, b, b! Nauji juokdariai atjo, k? Atsine geleines spiras? Tuoj a pavai insiu jus geleinmis spiromis, nevidonai js, uk, uk, uk! Juok usigeiv v v

dte, b? Se jums juokai! Se jums spiros! Se! Padaras vl strykteljo auktyn ir staigiai mosteljo letena. Vdrynas net ukauk ir trindamasis kakt atsisdo ant takelio. Padaras sumekeno ir vl mosteljo. Kakas pravilp Geraltui pro pat aus. - Se jums js spiros! B! C o l i o skersmens geleinis rutuliukas cvakteljo raganiui pet, kitas pataik Vdrynui kel. Poetas bjauriai nusikeik ir spruko. Geraltas nie ko nelaukdamas pasileido i paskos, o r u t u l i u k a i vilpiojo jam vir gal vos. - U k ! U k ! B! - strykiodamas kiojo ir mekeno gyvis. - ekit jums spiras! Sikniai juokdariai! Atvilp dar viena spira. Vdrynas dar lykiau nusikeiks griebsi u pakauio. Geraltas metsi al, kanapes, taiau kulkos neiveng, i pa taik jam ment. Teko pripainti, velnias mt pavojingai taikliai ir, regis, turjo neisemiamas kulk atsargas. Blakydamasis po tankumyn, raga nius igirdo triumfuojanio velnio mekenim, ikart po to - dar vieno r u tuliuko vilpes ir Vdryno, dumianio takeliu, keiksmus bei koj treps jim. O paskui stojo tyla. IV - Tai bent, Geraltai. - Vdrynas pridjo sau prie kaktos kibire atvsint pasag, - ito tikrai nesitikjau. Kakokia raguota kaliaus, susivls tekis, o pabaid tave l y g kok snargli. O a ir galv gavau. Pairk, koks gumbas! - Jau et kart rodai. L i k o lygiai toks pat, n kiek ne domesnis. - Labai malonu. O maniau, su tavim bsiu saugus! - Nepraiau, k a d lstum drauge kanapes. Utat praiau, kad laiky t u m u dant savo palaid lieuv. Nepaklausei, t a d i r kentk dabar. Ir, bk geras, tylomis, nes ateina mons. seklyi jo Dilgl ir augalotasis Dhunas. Jiems i paskos bidzeno ilutl, riest susiraiiusi bobulyt, lydima viesiaplauks, neipasakytai liesos paaugls. - Malonusis Dhunai, malonusis Dilgle, - be uuolank prakalbo raga nius. - Prie imdamasis darbo klausiau, ar patys jau mginote kaip nors

paspirginti t savo velni. Sakte, k a d nieko nedarte. T u r i u prieasi manyti, k a d b u v o kitaip. L a u k i u paaikinimo. Sodieiai pasikudjo tarpusavyje, tada Dhunas kosteljo kumt ir eng ingsn priek. - Neapsirikote, p o n u l i . D o v a n o t i praome. A p s i m e l a v o m e , mat sar mata mus grau. Norjome patys veln pergudrauti, padirbti taip, k a d eit nuo ms galvos... - Kaip? - Ms Slnyje, - ltai dudeno Dhunas, - jau kadai visokios baidykls rodosi. Lekiojantys slibinai, ems v i n g u r i a i , v i l k o l a k i a i , v a i d u k l i a i , d i di didiausi vorai ir visokeriopos gyvats. O mes nuo ami savo kny goje iekome patarim, kaip apsisergti nuo visokios bjaurasties. - Kokioje knygoje? - Parodykite knyg, bobule. Knyg, sakau. Knyg! Sprogsiu tuojau, ne kitaip! Kuria nelyginant kelmas! L i l e , pasakyk bobutei, kad parodyt knyg! viesiaplauk mergaiiuk ilupo knyg senutei i ilganagi pirt ir padav raganiui. - Knygoje ioje, - ts Dhunas, - kuri ms gentis sergsti nuo neat menam laik, surayti ginklai, kokie tik pasauly buvo, yra ar bus prie pabaisas, kerai visokie ir keistenybs - surayti v i s i visutliai. Geraltas pavart rankose sunki, stor, gerokai apskretusi knyg. Mergait, maigydama prijuostl, tebestovjo prieais ragani. Buvo v y resn, nei jis p i r m i a u man - suklaidino jos laibas liemuo, visikai kitoks nei tvirtas kit sodiei mergin, veikiausiai ios bendraami, stotas. Raganius pasidjo knyg ant stalo, atvert sunk medin virel. - Umesk ak, Vdryne. - Pirmosios Runos, - vertino dainius, pavelgs jam per pet, vis dar spausdamas pasag prie kaktos. - Seniausias ratas, naudotas prie dabar tin abcl. Sukurtas dar elf run ir nyktuk ideogram p a g r i n d u . Sintaks - keista, bet taip jau anuomet nekta. domios iliustracijos ir v i n jets. Tokius dalykus ne taip jau danai pamatysi, ir tat nebent ventykl bibliotekose, o ne kaimuose kur nors pasaulio pakraty. Brangs kaimie iai, vardan vis diev, i kur j gavote? Turbt neketinate skelbtis, k a d mokate perskaityti i knyg? Bobule, ar m o k i skaityti Pirmsias Runas? Ar ivis m o k i skaityti kokias nors runas? - Koooo? viesiaplauk mergait prijo prie seneliuks ir kak sunabdjo jai tiesiai aus. - Perskaityti? - senol isiviepusi parod plikas dantenas. - A? N e , aukseliai. Toks ksnis man neapiojamas. - Paaikinkite, - Geraltas altai kreipsi Dhun ir Dilgl, - kaip nau dojats knyga, jei nemokate skaityti run? - Pati seniausia bobut visados ino, kas knygoje surayta, - niriai

pasak Dhunas. - O kai jau ateina metas lsti po velna, k ino, to imoko kuri nors jaun. Patys matote, ms bobulei jau metas. Tad priglaud Lil ir moko. Bet kolei kas imano daugiau. - Sena ragana ir jauna ragana, - burbteljo Vdrynas. - Jei gerai supratau, - nepatikliai tar Geraltas, - senol vis knyg mo ka atmintinai? Ar taip, bobulyte? - Ne vis, ne vis, kur jau ten, - atsak senut, vl tarpininkaujant L i lei, - tik tiek, kiek prie paveikslli surayta. - A h a , - Geraltas atvert knyg k u r p a k l i u v o . Aptrintame puslapyje buvo paveiksllis, vaizduojantis lakuot kiaul su lyr primenaniais ra gais. - N a g i , bobulyte, parodykite, k galite. Kas ia parayta? Senol suepsjo, dmiai pairjo iliustracij ir usimerk. - Tauras raguotasis, - ibr monotonikai. - Neimanli per klaid stumbru aukiamas. T u r i ragus ir badosi... - Pakaks. Labai gerai. - Raganius pervert kelet lipni lap. - O ia? - P o c h m u r n i k a i ir planetnikai* visokie. Tie liet lieja, anie vj sja, treti aibus laido. Jeib derli nori nuo j apsergti, imk peil geleies, nau j, pels imat tris lotus, garnio pilkojo tauko... - Gerai, tiesiog nuostabu. H m m . . . O ia? Kas tai? Paveiksllis v a i z d a v o isitariusi baidykl ant arklio, didiulmis spangmis ir dar didesniais dantimis. Deine ranka pabaisa laik galing kalavij, kaire - mai pinig. - ieulas, - suvapjo bobul. - K a i kas raganiumi aukia. Kreiptis j drtai pavojinga, vien tuolaik galima, kai btinas reikalas spiria, mat bai sn ir visoki lyktyni nieks negali priveikti, o ieulas gali. Tik bti nai veizti... - Pakaks, - sumurmjo Geraltas. - Moiute, pakaks. Dkoju. - N e , ne, - uprotestavo Vdrynas, piktdiugiai ypsodamasis. - O kas toliau? Didiai domi knyga! Kalbkite, moiute, kalbkite. - Eee... Tik btinai veizti reik, jogei ieulo nepaliestumei, mat gali aai apipulti. O panas nuo jo reik slpti, mat ieulas goslus yr be jokio saiko... - Tikra teisyb, kaip pirtu ak, - nusijuok poetas, o Lil, kaip pasi rod Geraltui, vos pastebimai ypteljo. - ...nors ieulas didiai godus ir prie aukso smiles, - barbjo senol usimerkusi, - nevalia jajam duoti daugiau kaip: u skenduol - gra arba sidabrin. U katlak - du sidabrinius graius. U vompyr - keturis sidab rinius graius... - Tai bent buvo laikai, - burbteljo raganius. - Dkoju, bobule. O da bar parodykite, kur raoma apie velni, ir k suvis toji knyga apie velnius poringauja. iuosyk didiai nudiugiau igirds daugiau, mat smalsauju, k gi prieak j reikojote.
* P u s i a u demonai, pusiau mons; dvasios, sukelianios liet, audr, dargan (slav tautosaka).

- Atsargiau, Geraltai, - sukikeno Vdrynas. - irk, jau ir pats j neksena vapalioji. Ukreiamas protis. Senuiuk drebaniomis rankomis vargais negalais pervert kelis la pus. Raganius ir poetas palinko prie knygos. I ties iliustracijoje buvo pa vaizduotas spir svaidytojas, raguotas, plaukuotas, uodeguotas ir piktai isivieps. - Velnys, - bobulyt vl m monotonikai tratti. - Taipgi aukiamas gluosniniu irgi silvanu. Visokio nam gero ir namins gyvasties baisionikas ir nepatveriamas kenkjas. Jeib jj i lauko iguiti nori... - N a , na, - burbteljo Vdrynas. - ...imk rieut vien gniaut, - ts senol, pirtu b r a u k y d a m a po pergament. - Imk dar gniaut rat geleini. Medaus sot, deguto k i t. M u i l o pilkojo kubiliuk, varks kit. Ten, k u r velnys simets, eik kuomet naktis. Unik krimsti rieutus. Ganveik velnys, kursai baisingas rajnas yra, atlks ir paklaus, ar gardu. Tuolaik duok jajam rat gelei ni... - O kad jus kur negal apstot, - sunypt Vdrynas. - O kad jus kur suriest... - T y l i a u , - sudraud Geraltas. - N a , moiute, tsk. - ...dant isilaus, velnys, regdamas, kaip med skanauji, taipgi medaus meilys. D u o k jajam deguto, o pats vark valgyk. V e i k i a i ugirsi, kaip v e l n i u i arnos k u r k i a ir gurgia, taiau bkis neva nieko blogo. O kuomet velnys varks usigeis, duok jajam muilo. Po muilo velnys nieku g y v u nebesulaikys... - Prijote i k i muilo? - pertrauk j Geraltas, akmenine veido iraika kreipdamasis Dhun ir Dilgl. - K u r tau, - istenjo Dilgl, - tik i k i rat. Ak ir krt jis mums, po n u l i , rato ukrimts... - O kas jums liep, - siuto Vdrynas, - duoti jam itiek rat? K n y g o je aikiai surayta i m t i vien gniaut. O js jam mai tj gele bru kote! Kulipk jam pakiote mane dvejiems metams, kvos js! - Atsargiau, - ypteljo raganius. - J neksena vapalioji. Ukreiama. - Dkoju. Geraltas kilsteljo galv ir pavelg akis mergaitei, stoviniai prie se nuts. Lil vilgsnio nenukreip. Jos akys b u v o skaisios ir netiktinai ydros. - Kodl aukojate tam v e l n i u i grdus? - iurktokai paklaus raganius. - Juk aiku, kad jis - apsigims oldis. Lil neatsak. - K l a u s i u tavs, mergaite. Nebijok, jei pakalbsi su m a n i m , aai neapipuls. - N i e k o jos neklausinkite, p o n u l i , - akivaizdiai sunerims siterp Dilgl. - Lil... Ji... Keista. Neatsakys jums, geriau nespauskite jos.

Geraltas tebeirjo L i l e i akis, ji taip ir nenukreip vilgsnio. Raga nius pajuto nugara, i k i pat sprando, perbgant virpul. - Kodl njote prie j su rungais ir akmis? - jis pakl bals. - Kodl nespendte spst? Jei tik btumte norj, jo ogalv jau bt pamauta ant kuolo kaip kokia varn baidykl. Perspjote mane, kad nemginiau jo nudobti. Kodl? Tai tu jiems udraudei, ar ne, Lile? Dhunas pakilo nuo suolo. Galva mane pasiek lubas. - Ieik, panaite, - burbteljo. - A b i ieikite. - Kas tai, malonusis Dhunai? - paklaus raganius, kai paskui senol ir Lil usivr durys. - Kas ta mergait? Kodl nusipeln didesns js pa garbos nei ta suknista knyga? - Ne js reikalas. - Dhunas pavelg j, ir tas vilgsnis buvo anaiptol ne draugikas. - Imintingas moteris tuose savo miestuose persekiokite, ant lau deginkite. C i a to niekada nebuvo ir nebus. - Nesupratote mans, - altai tar raganius. - M a t ir nesistengiau, - urgzteljo Dhunas. - Pastebjau, - pro dantis iko Geraltas, taip pat ne i t i n irdingai. Bet vien svarb dalyk teikits suprasti, malonusis D h u n a i . Ms vis dar nesieja jokia sutartis, vis dar niekuo nesu jums sipareigojs. Nemany kite, kad nusipirkote ragani, kuris u gra ar sidabrin padarys tai, ko js patys nesugebate. A r b a nenorite. A r b a jums udrausta. Tai jau ne, malonusis D h u n a i . Raganiaus k o l kas dar nenusipirkote, ir nemanau, kad jums tai pavykt. Ypa kai itaip nenorite nieko suprasti. Dhunas tyljo ir rkanu vilgsniu tyrinjo Geralt. Tuo tarpu Dilgl kosteljo, pasimuist, vyomis brindamas asl, paskui staiga isities. - P o n u l i raganiau, - praneko, - nepykite. Kas ir kaip, visk paaikin sime. D h u n a i . . . Sodiaus vyresnysis pritariamai linkteljo ir atsisdo. - K a i ionai vaiavome, - pradjo pasakoti Dilgl, - patys matte, kaip ia viskas vei, kokie puiks derliai. Bna, subrsta tokie, koki k i tur retai arba ivis niekad nesulauksi. Sit kodl daigai ir skliniai grdai mums labai svarbs, jais mes ir duokl mokame, ir parduodame juos, ir mainome... - K a i p tai susij su velniu? - O g i tai kaip. Tas velnys anksiau tik grisdavo kvailomis idaigo mis, bet it m ir junko grdus vogti. Pradjome neioti po saujel ir pa likinti ant akmens kanapse. Manme, prisiris ir apsiramins. K u r tau: vog kaip padks. O kai jau atsargas islapstme rsiuose ir svirnuose po trimis uraktais, oi, ponuli, kaip jis palo, kaip urzg, bliov, " u k u k " k iojo, o kai jis itaip kioja, veriau jau dumti kiek kojos nea. Grasino... - ...ukirkinsis, - siterp Vdrynas, nemaloniai ypsodamasis. - Ir tatai teisyb, - patvirtino Dilgl. - O ir apie raudon gaid usi mindavo. K ir kalbti, nebegaljo vogti, tad pareikalavo duokls. Prisak itisais maiais tempti jam grdus ir kitok ger. Tuomet, nejuokais supy-

k, jau ketinome ikarti jo uodeguot pasturgal. Bet... Kaimietis krenkteljo, nuleido galv. - Neisisukink, - staiga siterp Dhunas. - A p i e ragani manme ne teisingai. K l o k visk, Dilgle. - Bobulyt velni muti udraud, - berte ibr Dilgl. - Betgi ino me, k a d i tikro Lil, mat bobulyt... T i k neka, k jai Lil paliepia. O mes... Pats suprantate, p o n u l i raganiau. Mes klausome. - Pastebjau. - Geralto lpas perkreip ypsena. - Bobulyt sugeba tik tai kratyti smakr ir babaliuoti odius, kuri pati nesupranta. O mer gait iopsote kaip koki deivs stovyl, isiioj, vengiate jos vilgsnio, bet mginate atspti jos norus. Tie jos norai - jums statymas. Kas ji, ta j s Lil? - Tai juk atspjote, p o n u l i . Pranaautoja. Imintingoji, vadinasi. T i k niekam nepasakokite. Meldiame. Jeigu inia pasieks kunigaikio ausis arba, sergkit dievai, vietininko... - Nebijokite, - rimtai atsak Geraltas. - Visk suprantu ir js neiduosiu. Kaimuose netrko keist moter ir mergin, vadinam pranaauto jomis arba Imintingosiomis, o d i d i k a i , kurie rinko duokl ir pelnsi i emdirbysts, jas irjo kreivai. Kaimieiai pranaautoj patarimo pra ydavo mane kiekvienu k l a u s i m u . Visikai aklai jomis tikjo. Bet tokie patarimai daniausiai smarkiai kirsdavosi su didik ir valdov valia. Ge raltui teko girdti apie j metodus, negailestingus, kitsyk ir sunkiai su vokiamus: tai igalabijamos itisos veislini gyvuli kaimens, tai staiga nutraukiama sja ar derliaus numimas, kartais visam k a i m u i netgi tenka kraustytis kitur. Nenuostabu, kad valdovai "prietarus" rov su aknimis, danai n nesirinkdami bd. Tad kaimieiai sigudrino Imintingsias slpti. Ir toliau klaus j patarim. Neabejoti jais skatino patirtis - i l g a i n i u i visada paaikdavo, kad Imintingosios neklydo. - Nudti velnio mums neleido Lil, - toliau pasakojo Dilgl. - Prisak daryti taip, kaip surayta knygoje. K gi, inote: nieko gero neijo. Jau turjome bdos su kunigaikiu. Kuomet atseikjome maesn nei visada grd duokl, oi kaip jis rkavo, plyojo. A p i e velni n cyptelti nedrsome, mat kunigaiktis - labai jau grietas, juok visai nesupranta. O tuo met pasipynte js. Paklausme Lils, ar galima jus... samdyti... - N a , ir k? - Per bobulyt atsak, kad p i r m i a u jai reikia jus pairti. - Ir pairjo. - Pairjo. Ir pripaino u tinkam - mes sugebame perprasti, k L i l pripasta, o ko ne. - Neitar man anei odelio. - N i e k a m , iskyrus bobulyt, niekada netaria n odio. Jeigu nebt js pripainusi, seklyi n kojos nebt klusi. - H m . . . - susimst Geraltas. - domu. Pranaautoja, k u r i , uuot pra naavusi, tyli. I kur ji ia atsirado?

- Neinome, ponuli raganiau, - siterp Dhunas. - Bet taip pat buvo ir su bobulyte, seniausieji sodieiai dar prisimena. Ankstesn bobulyt irgi buvo priglaudusi nekalbi mergait, atsiradusi neinia i kur. A n o j i mer gait dabar ir yra ms senol. Mano diedukas sakydavo, kad itaip ji at gimsta. Visai kaip mnulis danguje atgimsta ir kaskart naujas bna. Nesi juokite... - Nesijuokiu, - papurt galv Geraltas. - Per daug esu regjs, kad to kie dalykai juokint. O ir neketinu kiti nosies js reikalus, malonusis Dhunai. Klausinju todl, kad noriu perprasti ry tarp Lils ir velnio. Juk ir patys jau susigaudte, kad ryys yra. Tad jeigu jums rpi pranaautoja, galiu patarti viena: reikia jums pamilti t savo velni. - inote, p o n u l i , - tar Dilgl, - ne tik apie velni galtume nekti. Lil nieko neleidia skriausti. Jokio gyvo padaro. - K u r g i ne, - sikio Vdrynas. - Kaimo pranaautojos - kaip druidai, to paties lizdo paukiai. O druidas sparvai, siurbianiai jo krauj, dar palin ks gero apetito. - Pataikte, - ypteljo Dilgl. - K a i p pirtu ak. Taip pat buvo ir su ernais, junkusiais ms darus knisti. Ir k? Pavelkite pro lang: darai kaip paveiksllyje. Suradome vien bd, Lil net neino - kok. Ko akys nemato, to ir irdiai negaila. Supratote? - Supratau, - atsak Geraltas. - O kaipgi. Bet tai nesvarbu. Lil ne Lil, o jsikis velnias yra silvanas. Be galo retas, utat protingas sutvrimas. Neudysiu jo, kodeksas man neleidia. - Jeigu jis protingas, - atsiliep Dhunas, - tad ir krskite jam sveiko proto. - I tikro, - pritar Dilgl. - Jeigu velnys protingas, vadinas, grdus vogti jam protas ir liepia. Taigi js, p o n u l i raganiau, isiaikinkite, kas ir kaip. Juk jis t grd neda, bent jau ne tiek daug. Tai kam jie jam? E r z i na mus, ar k? Ko jis nori? Suinokite ir igrskite j i ms sodiaus kaip nors, kaip jau raganiai sugeba. Valiosite? - Pasistengsiu, - apsisprend Geraltas. - Tik... - Tik kas? - Js knyga, brangieji, jau atgyvenusi. Ar suprantate, k turiu omenyje? - Po teisybei, - burbteljo Dhunas, - nelabai. - Paaikinsiu. Tataigi, malonusis Dhunai, malonusis Dilgle. Jei tikjo ts, kad mano pagalba jums kainuos gra ar sidabrin, baisingai suklydo te. V -Ei! Tankmje pasigirdo lamesys, piktas " u k u k " ir kanapes prilaikani kari trekjimas. - E i ! - vl kteljo apdairiai pasislps raganius. - N a g i ilsk, kipe.

- Pats tu kipas. - Tuomet kaip vadinti? Velniu? - Pats tu velnias, - raguotasis, praieps dantis, ikio i kanapi galv. - Ko nori? - Pasinekti. - Tyiojies, ar k? M a n a i , neinau, kas toks bsi? Valstieiai pasamd tave, kad imestum mane i ia, a? - Taip, - abejingai prisipaino Geraltas. - K a i p tik apie tai ir norjau paplepti. O galgi susitarsime? - it kur taikai, - ubliov velnias. - Nortum pigiai n u p i r k t i , k? N e prakaitavs? Mans tokiomis gudrybmis nepaimsi, b! Gyvenimas, mogeliuk, tai lenktyns. L a i m i geresnis. N o r i nugalti mane, rodyk, kad esi geresnis. Ne tartis reikia, o rungtis. Slygas diktuoja nugaltojas. Silau bgti lenki nuo ia i k i senojo gluosnio ant p y l i m o . - Neinau, nei kur pylimas, nei kur senasis gluosnis. - Jei inotum, lenki nesilyiau. Mgstu rungtis, bet nemgstu pra laimti. - Pastebjau. N e , nelenktyniausime. iandien per karta. - Gaila. G a l tuomet ibandysime jgas kitaip? - velnias iiep gelto nus dantis ir pakl nuo ems gerok lauko akmen. - Ar inai aidim "Kas garsiau suriks?" A rksiu pirmas. Usimerk. - Silau kai k kita. - Klausau ausis itemps. - Isinedini be rungi, lenktyni ir rkavim. Pats, be jokios prie vartos. - Susikik tok pasilym a d'yeabl aep arse, - velnias pademonstravo Senosios Kalbos inias. - N i e k u r nesinedinsiu. M a n ir ia gerai. - Bet pridirbai ia jau per daug. Persistengei su poktais. - Diuvvelsheyss tau mano poktai. - Paaikjo, kad silvanas moka ir nyktuk kalb. - O tavo pasilymas irgi Diuvvelsheyss tevertas. N i e k u r a nesinedinsiu. Nebent veiktum mane kokiame nors aidime. N o r i anso? Jei jau nemgsti rungtis, minkime msles. Tuojau vien uminsiu, ir jeigu atspsi, bsi laimjs - a i ia dingsiu. Jei nesugebsi, a pasiliksiu, o i sinedinsi tu. K r u t i n k smegenis, mat msl ne i paprastj. Geraltui nespjus n paprietarauti, velnias ubliov, patrepsjo nago mis, maukteljo uodega per em ir ibr: Putliosios anktels tarp Minktmolyje vei netoli Ant stiebelio ilgo ppso Katinas aptiks j tuojau rausv lapeli upelio. margas iedas, suda.

- N a , kas tai? spk. - N nenutuokiu, - abejingai prisipaino raganius, net neketindamas mstyti. - G a l vijoklinis irnis?

- Nepataikei. Pralaimjai. - O koks teisingas atsakymas? Kieno... hm... anktels margos? - Kopsto. - Klausyk, - urgzteljo Geraltas. - Tavo juokeliai mane jau erzina. - Perspjau, - nusikvatojo velnias, - kad msl bus nepaprasta. N i e k o nepadarysi. Laimjau ir pasilieku. O tu dingsti i ia. emai nesilenkiu. - Palkk, - raganius slapia sikio rank kien. - O mano msl? Juk turiu teis atsiloti? - N e , - uprotestavo velnias. - K o k i a proga? O jeigu a neatspsiu? K v a i l i u mane laikai? - N e , - papurt galv Geraltas. - L a i k a u tave piktybiku, pasiptusiu nevkla. Tuojau paaisime visikai nauj, tau neinom aidim. - Cha! Irgi mat! Koks dar aidimas? - Jis vadinasi, - ltai itar raganius, - " N e k a s k kitam duobs - pats krisi". G a l i neusimerkti. Geraltas aibikai usimojo, ore sudzg colio skersmens geleinis r u tuliukas ir garsiai pokteljo v e l n i u i tiesiai tarpurag. Padaras griuvo auktielninkas, lyg pakirstas. Geraltas uvele nr tarp smaigi ir sugrie b jam u gauruotos kojos. Silvanas palo bliauti ir spardytis; raganius prisideng galv ranka, bet jam vis tiek suspeng ausyse, mat velnias, kad ir menko sudjimo, jgos turjo kaip siuts mulas. Geraltas mgino pa iupti jam u nagos, bet nepavyko. Raguotasis m blakytis, plakti ran komis em ir vl spyr, tiesiai raganiui veid. Raganius pajuto, kad vel nio koja slysta i pirt, ir prapliupo plstis. Atsiskyr jie nusirito priein gas puses, triukmingai vartydami kartis ir painiodamiesi susiraizgiusiose kanapse. Velnias paoko ant koj pirmas ir nuleids raguot galv puol. Ta iau ir Geraltas jau stovjo tvirtai; jis nesunkiai atrm puolim, sugrieb padar u rag, galingai trkteljs pargriov ir prispaud keliais. Silvanas ubaub ir spjov raganiui tiesiai akis - tokio spjvio net seiltekiu nega luojaniam kupranugariui nebt gda. Geraltas nevalingai atlijo, taiau rag nepaleido. Tuomet velnias, kratydamas galv, spyr abiem kanopo mis vienu metu ir - nuostabu - abiem pataik. Raganius riebiai keikteljo, bet gniaut neatlaisvino. Pakl raguotj nuo ems, prispaud prie trekani smaigi ir i vis jg spyr gauruot kel, o tada pasilenk ir prispjov tiesiai aus. Velnias ukauk ir sukaleno atipusiais dantimis. - Nekask kitam duobs... - kvpte ikvp raganius - ...pats krisi! aisime toliau? - Bleblebl!!! - velnias burbuliavo, kauk ir nirtingai spjaudsi, bet Geraltas tvirtai laik j u rag ir lau galv emyn, dl ko spjviai krito ant paties silvano nag, kurios raus em, kl debesis dulki ir tryp piktoles. itaip jie tssi, vaiino kits kit spyriais ir drabstsi eidimais dar ke lias minutes. Jei Geraltas ir turjo kuo pasidiaugti, tai nebent tuo, kad

niekas jo nemato, mat vaizdas buvo ities idiotikas. Dar vienas spyris atpl kovotojus vien nuo kito ir blok priein gas puses, pai kanapi tirtum. Velnias vl aplenk ragani - paoko ir, pastebimai lubiodamas, spruko. Geraltas, s u n k i a i alsuodamas ir luostydamasis veid, pasileido jam i paskos. Itrk i kanapi, jie atsi dr apyniuose. Raganius igirdo uoliais lekianio irgo kanop dund jim. To garso jis lauk. - ionai, Vdryne! ionai! - suriko. - A p y n i u o s e ! Staiga ivydo irgo krtin - visai ia pat, o jau kit akimirk gyvulys ulk ant jo. Geraltas atsimu arkl tarsi uol ir griuvo auktielninkas, nuo smgio em aptemo akyse. V i s dlto sugebjo nusiristi al, u apyniais apraizgyt kari, itaip ivengdamas kanop. V i k r i a i paoko, bet t pat akimirk ant jo ulk kitas raitelis ir vl pargriov. O tada ka kas ant jo uvirto, prispaud prie ems. O tada kakas blyksteljo, pakau pervr skausmas. Ir stojo tamsa. VI Lpos buvo smliuotos. Pabands nusispjauti, susigaud guls v e i d u em. Pabands sujudti, susigaud ess suritas. Vos vos kilsteljo gal v. Igirdo balsus. Guljo ant miko paklots, prie puies kelmo. U koki dvideimt ingsni stovjo keletas nubalnot irg. Mat juos pro papari plunks nas, neaikiai, taiau nesuabejojo, k a d vienas t irg - Vdryno br. - Trys maieliai kukurz, - igirdo. - Gerai, Torkai. Labai gerai. P u i k i a i padirbjai. - Dar ne viskas, - atsiliep blivus balsas - ne kieno kito, o velnio silvano. - Pavelk, Galarai. Bt pupels, tik visikai baltos. O kokios dide ls! O tai... tai rapsas. I jo jie spaudia aliej. Geraltas stipriai usimerk ir vl atsimerk. N e , tai ne sapnas. Velnias ir Galaras, k a d ir kas jis toks, kalbjosi Senja Kalba, elf kalba. V i s dlto odius "kukurzai", "pupels" ir "rapsas" itar bendrja. - O ia? Kas tai? - paklaus tasai, pavadintasis Galaru. - Smenys. L i n a i , supranti? I linins drobs siuvami markiniai. Ge rokai pigesni nei ilkiniai ir kur kas patvaresni. Apdorojimas, kiek inau, labai sudtingas, bet iniuktinsiu, kas ir kaip. - K a d tik sudygt tie tavo linai, kad tik nenueit mums niekais, kaip rops, - pasiguod Galaras vis dar tuo paiu keistu v o l a p i u k u . - Pasistenk vl parpinti rops skl, Torkai. - G a l i nebijoti, pristatysiu, - subliov velnias. - ito gero ia nestinga, tarpsta kaip padkusios. - Ir dar, - pridr Galaras. - Isiaikink pagaliau, kas yra ta j trilaukio sjomaina.

Raganius atsargiai kilsteljo galv ir paband apsiversti. - Geraltai... - igirdo kudant. - Atsigaiveljai? - Vdryne... - i r g i kudesiu atsak raganius. - K u r mes?.. Kas n u t i ko?.. Vdrynas tik tylutliai suaimanavo. Geraltas neitvr. Nusikeik, si r ir apsivert ant ono. Laukyms viduryje darbavosi velnias, skambiu, kaip k tik paaikjo, Torko v a r d u . Jis uoliai krov ant irg maius, pintines ir ryulius. Jam padjo liesas, auktas vyras - reikia manyti, Galaras. Igirds ragani krebdant, jis atsigr. Galaro plaukai buvo juodi su gana rykiu tamsiai mlynu atspalviu. Veido bruoai grieti, akys didels, vilganios. O au sys - smailjaniais galiukais. Galaras buvo elfas. Elfas i kaln. Grynakraujis A e n Seidhe, Senosios Tautos atstovas. Elfas Galaras ia buvo ne vienas. Geraltas irjo laukyms pakraty je sdinius dar bent eis. Vienas niks nar Vdryno ryulius, kitas brzgino jo liutnios stygas. Likusieji, susispiet aplink atrit mai, go diai kirto ropes ir morkas. - Vanadainai, Toruviele! - kteljo Galaras, galva mosteldamas be laisvius. - Vedrai! Enn'le! Torkas strykteljo or ir sumekeno. - N e , Galarai! N e ! Filavandrelis udraud! Pamirai? - N e , nepamirau. - Galaras permet per arklio nugar du suritus maius. - Bet vis tiek reikia patikrinti, ar neatlaisvino pani. - Ko i ms norite? - sudejavo trubadras, k o l vienas i elf, primy gs j keliu, tikrino mazgus. - Kodl suriote? Ko jums reikia? A Vdry nas, poe... Geraltas igirdo dusl smgio gars. Perkreips kakl atsisuko. Prie Vdryno stovinios elfs akys buvo tamsios, vels, juodi it kran klio sparnas plaukai draiksi ant pei, tik ties smilkiniais supinti d v i plonytes kaseles. Ji dvjo trump odin durtin ant laisv alio satino markini ir aptemptas vilnones blauzdines, sukitas raitelio batus. - Que glosse? - paklaus, irdama ragani ir aisdama prie juostos kabanio ilgo durklo rankena. - Que Ven pavienn, ell'ea? - Nell'ea, - nesutiko Geraltas. - Ten pavienn, Aen Seidhe. - Girdjai? - Elfe atsigr savo bendr, aukt seidh, kuris, taip ir nepasivargins tikrinti Geralto pani, abejinga pailgo veido iraika birzgino Vdryno liutnios stygas. - Vanadainai, girdjai? Bedionmogis mo ka kalbti! Net lauti sugeba! Seidhas gteljo peiais. Suiugdjo jo striuk puoianios plunks nos. - Dar viena dingstis ukimti jam gerkl, Toruviele. Elfe palinko prie Geralto. Jos blakstienos buvo ilgos, oda nenatraliai blyki, o lpos - suskeldjusios ir pabrinkusios. A n t ilgo odinio direlio,

keliskart apsukto aplink kakl, kabaliavo raiyti auksinio bero medienos luisteliai. - N a g i , dar k nors pasakyk, bedionmogi, - sunypt ji. - Pair sime, ko verta tavo pratusi loti gerkl. - Bene iekai dingsties, - raganius sunkiai atsivert ant nugaros, ispjo v sml, - smogti suritam? Smok be dingsties, jau supratau, kad tau tai patinka. Pasismagink. Elfe atsities. - A jau pasismaginau, k o l dar buvai nesuritas, - atr ji. - Tai mano arklys tave sutryp, a kaukteljau tau per galv. inok, a tave ir p r i baigsiu, kai ateis metas. Jis neatsak. - Labai noriau pasmeigti tave i arti, irdama akis, - ts elfe. Bet siaubingai smirdi, mogne. Nuausiu i lanko. - Tavo valia, - raganius trkteljo peiais, kiek tai buvo manoma su paniotam. - Darysi, k panorjusi, garbingoji A e n Seidhe. surit ir ne judant taikin turtum pataikyti. Elfe kiek prasierg, pasilenk, ybteljo dantys. - Nesirpink, - sunypt. - Pataikysiu k tik panorsiu. Bet gali ne abejoti, nuo pirmosios strls nemirsi. N e i nuo antrosios. Pasistengsiu, k a d sptum pajusti mirt. - Nelsk taip arti, - atvirai lyktdamasis susirauk Geraltas. - Siau bingai s m i r d i , A e n Seidhe. Elfe, sibuodama siauromis strnomis, atoko ir atsivedjusi spyr jam laun. Pastebjs, kur ji nusitaik antram spyriui, Geraltas susiriet. Jam pasisek - k l i u v o tik per strnas, bet taip, kad net dantys subarkjo. ia pat stovintis auktasis elfas jai pritar, iurkiai trankydamas liutnios stygas. - Atstok nuo jo, Toruviele! - ubliov velnias. - G a l proto netekai? Galarai, liepk jai liautis! - Thaesse! - suriko Toruviele ir dar kart spyr raganiui. Auktasis seidhas smarkiai perbrauk stygas, viena, pratisai suaimanavusi, nutrko. - Gana! Vardan diev, gana! - nervingai pratrko Vdrynas, blakyda masis paniuose. - Ko tyiojies i jo, paika merge? Atstokite nuo ms! O tu, g i r d i , tu, padk mano liutni! Toruviele atsigr j su p i k t u itinusi lp v y p s n i u . - Muzikuotojas! - suurzg. - mogus, o muzikuoja! Liutnininkas! Ji be odi ilupo instrument auktajam elfui i rank ir usimojusi trenk puies kelm, o stygomis apsivijusias nuolauas numet Vdrynui ant krtins. - Karvs ragu gal ir gali ttuoti, l a u k i n i , bet tik ne liutnia skambinti. Poetas mirtinai ibalo, jo lpos suvirpjo. Geraltas, pajuts viduje k y lant alt t, akimis prikaust Toruviels vilgsn.

- Ko vpsai? - pasilenkusi sunypt elfe. - Purvinas bedionmogi! N o r i , k a d ibadyiau tas gyvats akis? Jos antkaklis pakibo vir pat raganiaus. Sis sir, staigiu judesiu ok teljo, sugrieb antkakl dantimis ir stipriai trkteljo, tuo pat metu p r i riesdamas kojas ir sukdamasis al. Toruviele neteko pusiausvyros ir u griuvo ant jo. Supaniotas Geraltas persivert l y g krant imesta uvis, prislg elfe, atkragino galv, net trakteljo kaklo slanksteliai, ir vis jg smog kakta veid. Toruviele ukauk ir ia pat m springti. Elfai iurkiai, u drabui ir plauk, atpl ragani nuo jos. Ka kuris smog; Geraltas pajuto, kaip iedai dreskia od ant skruostikaulio, mikas jo akyse sutavaravo ir iskydo. Dar pastebjo atsiklaupusi Toru viele kraujuojaniomis lpomis ir nosimi. Elfe isitrauk i makt dur kl, bet staiga susig ir pravirko, griebsi u veido, galv panarino tarp keli. Auktagis elfas margaspalvmis plunksnomis puotu rbu itrauk durkl Toruvielei i rankos ir prijo prie kit laikomo raganiaus. Pakl ginkl, isiviep. Geraltas mat j lyg pro raudon migl: kraujas i kaktos, perdrkstos elfs dant, uliejo akis. - N e ! - subaub Torkas, pripuols prie elfo ir pakibs iam ant rankos. - Neudyk! N e ! - Voe'rle, Vanadain, - netiktai itar skambus balsas. - Que$s aen? Caelm, evellienn! Galarr! Kiek leido plaukus kib pirtai, Geraltas atsigr. Laukymn eng irgas - sniego baltumo, ilgais, minktais, ilkiniais tartum moters garbanos kariais. Tokios pat spalvos buvo raitelio, sdin io pramatniame balne, plaukai, ant kaktos perjuosti safyrais nusagstytu direliu. Torkas blivaudamas prioko prie irgo, sugrieb u balnakilpi ir apibr baltaplauk elf grabylystmis. Seidhas sakmiu mostu nutrauk odi sraut ir nuoko emn. Prijo prie Toruviels, prilaikomos dviej elf, atsargiai atitrauk nuo jos veido kruvin nosinait. Elfe gailiai suvai tojo. Seidhas pakraip galv, atsisuko ragani, prijo prie jo. A p l i n k juo das, kariuojanias elfo akis, blykiame veide spindinias tarsi vaigds, tamsavo mlyni ratilai, l y g po keli i eils bemiegi nakt. - Kandiojiesi net suritas, - tyliai praneko bendrja kalba be jokio akcento. - K a i p basiliskas. Darysiu ivadas. - Toruviele p i r m a pradjo, - sumekeno velnias. - Spard j, surit, kaip beprot... Elfas vl mostu nutild j. Kak trumpai tarsteljo; k i t i seidhai n u temp ragani bei Vdryn prie puies ir pririo dirais. Paskui visi su klaup aplink gulini Toruviele. Geraltas jos nebemat, tik igirdo, kaip ji syk klykteljo, blakydamasi j rankose. - Nenorjau, kad viskas taip susiklostyt, - tarkjo velnias, nesitrauk damas nuo belaisvi. - Nenorjau, mogau. Neinojau, kad jie pasirodys

kaip tik tada, kai m u d u . . . K a i tave apsvaigino, o tavo biiul surio, pra iau, k a d palikt jus ten, apyniuose. Bet... - Liudinink negaljo p a l i k t i , - sumurmjo raganius. - G a l neudys? - sudejavo Vdrynas. - G a l ne... Torkas niurkiojo minkta n o s i m i ir tyljo. - K a d juos kur demonai, - vl praneko poetas. - Vadinasi, nuudys? Kas ia dedasi, Geraltai? Ko liudininkais m u d u buvome? - Ms raguotasis drauguis Gli Slnyje atlieka ypating misij. Ar ne, Torkai? Elf praymu vagia sklas, daigus, emdirbysts inias... K dar, velnie? - K tik pavyksta, - sububeno Torkas. - Visk, ko prisireikia. O i m k ir parodyk m a n tok dalyk, k u r i o jiems nereikt. Kalnuose jie badauja, ypa iem. O apie emdirbyst ninieko nenutuokia. K p l prisijaukins ko k gyvuliuk ar paukt, k o l sklypeliuose k nors usiaugins... mogau, jie neturi tam laiko. - Sd man r u p i j laikas. K a jiems padariau? - suvaitojo Vdrynas. - K blogo a jiems padariau? - Gerai pagalvok, - t y l i a i prijs, praneko baltaplaukis elfas. - G a l ir pats rasi atsakym savo klausim. - Jis paprasiausiai kerija u visas moni skriaudas elfams, - kreivai ypteljo raganius. - Jam nesvarbu, k a m keryti. Nesileisk, Vdryne, ap mulkinamas jo garbios ivaizdos ir mantrios neksenos. Jis toks pat, kaip ir ta mus suspardiusi juodaak. Reikia juk ant ko nors ilieti savo bejgik neapykant. Elfas pakl sudauyt Vdryno liutni. Valandl tylomis velg suniokot instrument, p a s k u i numet krmus. - Jeigu noriau ilieti neapykant ar numalinti kerto trokul, - pa sak, vartaliodamas pirtines i minktos, baltos odos, - upuliau sln nakt, sudeginiau sodius, iskersiau kaimieius. Bt juok darbas, juk jie net sargyba nepasirpina. K a i vaikto po mik, ms nei g i r d i , nei mato. Kas gali bti paprasiau u greit, tyl strls skryd i u me dio? Bet mes js nemediojame. Tai tu, mogau keistomis akimis, su rengei ms biiulio silvano Torko mediokl. - , per stipriai pasakyta, - sumekeno velnias. - K o k i a ten mediok l. Paidykavome trupuiuk... - Tai js, mons, neapkeniate kiekvieno, kitokio negu js, nors ski riasi gal tik aus forma, - ramiai kalbjo elfas, nekreipdamas dmesio ra guotj. - Js atmte i ms emes, ivarte mus i nam, istmte laukinius kalnus. Ugrobte ms D o l Blathann, Gli Sln. A - F i l a vandrelis aen Fidhailas i Sidabro Bokt, Feleaorn gimins i Baltj Laiv ainis. Dabar, ivytas, itremtas pasaulio pakrat, esu Filavandrelis i Pasaulio Pakraio. - Pasaulis didelis, - negarsiai pasak raganius. - Galime v i s i sutilpti. Vietos uteks.

- Pasaulis didelis, - pakartojo elfas. - Tas teisyb, mogau. Bet js pakeitte t pasaul. I pradi j keitte jga, elgts su juo taip, kaip elgiats su viskuo, kas tik pasipainioja jums po ranka. Dabar jau atrodo, kad pa saulis pats pamau taikosi prie js. Palo, neitvrs js natos. Pasi dav. Geraltas nutyljo. - Torkas sak ties, - kalbjo Filavandrelis. - Taip, mes badaujame. Taip, mums gresia pavojus inykti. Saul jau vieia kitaip, oras pasikeit, vanduo nebe toks, koks buvo. Tai, k valgme kadaise, kuo naudojoms, sta, isigimsta, nyksta. Mes niekada nedirbome ems, ne taip, kaip js, mons, nedraskme jos kauptukais ir agrmis. Jums em moka k r u v i n hara*. M u s ji apdovanodavo. Js jga ipliate i ems jos grybes. M u m s em derjo ir ydjo, nes myljo mus. K gi, jokia meil netrunka aminai. Bet mes norime igyventi. - Uuot grdus vog, galtumte j nusipirkti. Kiek tik reikia. V i s dar turite daug dalyk, kuriuos mons didiai vertina. Galtumte prekiau ti. Filavandrelis niekinamai nusiypsojo. - Su jumis? N i e k a d a . Geraltas susirauk, m trupti prie skruosto pridivs kraujas. - Tegul jus velniai su visa js puikybe ir panieka. Nenordami ben drauti, patys save pasmerkiate praiai. Bendrauti, tartis - jums vieninte l ieitis. Filavandrelis palinko priek, jo akys blyksteljo. - Bendrauti js slygomis? - paklaus pasikeitusiu, bet vis dar ramiu balsu. - Pripainti js virenyb? Prarasti tapatyb? Kas mes btume jums? Belaisviai? Varguoliai? Bendrauti su jumis per miest sienas, k u riomis nuo ms atsitveriate? Bendrauti su js moterimis ir u tai eiti kartuves? N u o l a n k i a i stebti, kas kiekviename ingsnyje itinka vaikus, tokio bendravimo vaisius? Kodl vengi mano vilgsnio, keistasis mogau? K a i p tau paiam sekasi bendrauti su aplinkiniais, nuo kuri, beje, iek tiek skiriesi? - Bendrauju, - raganius pavelg jam tiesiai akis. - Kakaip bendrau ju. Todl, kad privalau. Todl, kad neturiu kitos ieities. Todl, kad suge bjau veikti savo ambicijas ir puikyb dl kitonikumo, mat suvokiau: ambicijos ir puikyb tra apgailtina gynyba nuo to paties kitonikumo. Todl, kad supratau, jog saul vieia kitaip; todl, kad kakas keiiasi, bet ne a t permain ais. Saul vieia kitaip, bet ji vies visada, ir ne verta svaiioti apie tai, kas nemanoma. Reikia susitaikyti su tikrove, rei kia to imokti. - K a i p tik ito ir troktate, ar ne? - Filavandrelis rieu nusibrauk pra kait nuo blykios kaktos vir balt antaki. - K a i p tik tai ir norite p r i mesti kitiems? tikinti, kad imu js valanda, kad iauo js, moni,
*Haraa - nugaltj duokl nugaltojams.

era, kad tai, kaip elgiats su kitomis rasmis, yra lygiai taip pat natralu, kaip ir saultekiai ar saullydiai? K a d visiems reikia su tuo susitaikyti? Ir tu dar kaltini puikybe mane? O k tuomet skelbi tu? Kodl js, mons, niekaip nepajgiate suvokti, kad js viepatyst pasaulyje natrali tiek pat, kiek utls, simetusios kailiniuose? Bt tiek pat naudos, jei sily tum man bendrauti su utlmis, taip pat atidiai klausyiausi utli, jei u j viepatysts pripainim man leist drauge su jomis naudotis kailiniais. - T a d negaik laiko ginams su t o k i u bjauriu vabzdiu, - sunkiai tramdydamas bals, atov raganius. - N e g a l i u atsistebti, k a d itaip trokti tokioje utlje kaip a suadinti sins grauat ir atgail. Tu apgai ltinas, Filavandreli. Tave da neviltis, geidi kerto ir tuo pat metu suvoki, koks esi bejgis. N a g i , smeik man k a r d u . Atkeryk v i s a i moni rasei. M a t y s i , kaip palengvs. Prie tai dar spirk man tarpukoj ar dantis, kaip ta tavo Toruviele. Filavandrelis nukreip vilgsn al. - Toruviele - ligon, - pasak. - inau t lig ir jos poymius, - Geraltas nusispjov per pet. - A t padariau, galbt pads. - I tikrj is pokalbis beprasmis, - l y g ir apibendrino Filavandrelis. - Gaila, bet nuudyti jus privalome. Kertas ia niekuo dtas, tiesiog mes neturime kitos ieities. T o r k u i reiks ir toliau v y k d y t i uduotis - negalime leisti, kad kas tart, kieno labui jis tai daro. Kariauti su jumis - ne ms jgoms, o m u l k i n a m i prekiaujant ir mainantis nesileisime. M e s ne tokie naivs, kad nesuvoktume, p i r m ko eina js p i r k l i a i . Kas slepiasi u j. Ir koks bt tas silomas bendradarbiavimas. - Elfe, - praneko i k i iol tyljs Vdrynas. - A turiu draug. Jie su mokt ipirk u mus. Jei panortum - taip pat ir maistu. K u o tik sigeistum. Pagalvok apie tai. Juk tos pavogtos sklos js neigelbs... - J jau niekas neigelbs, - pertrauk j Geraltas. - Nesiemink prie j, Vdryne, nemaldauk. Tai beprasmika ir apgailtina. - Prisiminus, kaip trumpai tau skirta gyventi, - per jg nusiypsojo Filavandrelis, - tavo panieka miriai tiesiog stebtina. - Vien kart gims, vien kart ir m i r s i , - ramiai atsak raganius. Utlei - pati tinkamiausia filosofija, ar ne? O kas i tavojo ilgaamikumo? Gaila man tavs, Filavandreli. Elfas kilsteljo antakius. - Paaikink. - Js apgailtinai juokingi - su tais vogt skl maieliais ant neulini arkli, su grd saujele, su tais trupiniais, kuri dka tikits igyventi. Ir su ta savo misija, reikalinga tik tam, kad pamirtumte bsim greit i nykim. Juk inai, kad galas jau ia pat. Niekas plokiakalniuose nedygs ir neders, niekas jau js neigelbs. Bet js ilgaamiai, tad, netgi aro gantikai pasirink izoliacij, gyvensite ilgai, labai ilgai, vis labiau silpdami, vis giliau g r i m z d a m i kartl; ir bus js vis maiau ir maiau. T u , F i l a -

vandreli, inai, kuo visa tai baigsis. inai, kad keniantys jaunuoliai im tamei seni akimis ir perydjusios merginos, bergdios ir ligotos, kaip Toruviele, galiausiai atves slnius tuos, kurie dar pajgs n u l a i k y t i kard ar lank. Nusileisite ydinias lankas pasitikti mirties, trokdami n u m i r t i garbingai, kovoje, o ne guolyje, prie kurio jus kaustys maakrau jyst, diova ir skorbutas. O tuomet, ilgaami A e n Seidhe, prisiminsi ma ne. Prisiminsi, kad gailjau tavs. Ir suvoksi, kad mano buvo tiesa. - Kieno tiesa, parodys laikas, - tyliai itar elfas. - ia ir slypi ilgaam ikumo persvara. A turiu galimyb tuo sitikinti. N o r s ir tos pavogt grd saujos dka. Tu tokios galimybs nebeturi. M i r s i netrukus. - Pasigailk bent jo, - Geraltas galvos krypteljimu parod Vdryn. - N e , ne i patetikai kilni paskat. Dl logik prieasi. Mans nepri simins niekas, o u j bus kas kerija. - Nepakankamai vertini mano logik, - ltai pasak elfas. - Jei tavo d ka jis liks gyvas, aiku, kad pasijus sipareigojs atkeryti u tave. - G a l i neabejoti! - pratrko Vdrynas, ibals tarsi giltin. - G a l i neabe joti, unsnuki. Veriau nuudyk ir mane, nes kitaip sukelsiu prie jus vis pasaul. Pamatysi, ko vertos utls i kailini! Igalabysime jus, net jei p r i reikt sulyginti su eme tuos js kalnus! G a l i neabejoti! - K a d tu ir kvailas, Vdryne, - atsiduso raganius. - Vien kart gims, vien kart ir mirsi, - ididiai pareik poetas, tik kad t didyb iek tiek apgadino dantys, tarkantys l y g kastanjets. - Vadinasi, nutarta. - Filavandrelis isitrauk i u diro pirtines ir usimov. - Metas baigti. Jis itar trump sakym, ir elfai su lankais sustojo prieais juos. Isi rikiavo labai greitai, matyt, jau seniai lauk ios akimirkos. Vienas, kaip pastebjo raganius, vis dar tebekramt rop. Toruviele, audinio ir bero toies reliais krymai aptvarstytu veidu, atsistojo prie lankinink. Ji lan ko neturjo. - Ar akis jums uriti? - paklaus Filavandrelis. - Pasitrauk, - raganius nusisuko nuo jo. - Eik sau... - A d'yeabl aep arse, - pridr Vdrynas, kalendamas dantimis. - O, ne! - staiga sumekeno velnias, pribgs ir knu mgindamas u stoti pasmerktuosius. - Ar smegenys jums sudivo? Filavandreli! Ne taip mes tarms! Ne taip! Turjai igabenti juos kalnus ir palaikyti kur nors urvuose, k o l baigsime... - Torkai, - atsiliep elfas. - Negaliu. Negaliu rizikuoti. Matei, k jis pa dar Toruvielei, net ir suritas? Negaliu rizikuoti. - M a n nerpi, k gali, ko negali! K sau manote? sivaizduojate, kad leisiu udyti? ia, mano emje? Prie pat mano sodiaus? Prakeikti k v a i os! Nedinkits su visais savo lankais, k o l neubadiau, uk, uk! - Torkai, - Filavandrelis ukio pirtus u diro, - tai, k ketiname da ryti - btinyb.

- Diuvvelsheyss, o ne btinyb! - Pasitrauk, Torkai. Raguotasis pakrat ausis, dar garsiau umekeno, isprogino akis ir, sulenks rank per alkn, pademonstravo tarp nyktuk populiar u gaul enkl. - N i e k o ia neudysite! Sskite ant arkli ir nedinkits kalnus, u perjos! A r b a teks umuti ir mane! - Nekvailiok, - ltai itar baltaplaukis elfas. - Jei paliksime juos gyvus, mons suinos apie tave, apie tai, k darai. Suiups tave ir nukankins. Juk pasti juos. - Pastu, - sumekeno velnias, vis dar tebedangstydamas Geralt ir Vdryn. - A t r o d o , pastu juos geriau nei jus! Ir, po teisybei, neinau, prie kuri lietis! Gailiuosi, kad susidjau su jumis, Filavandreli! - Pats taip norjai, - altai atr elfas ir mosteljo lankininkams. Pats norjai, Torkai. L'sparellean! Evellienn! Elfai i strlini isim po strl. - Pasitrauk, Torkai, - pro sukstus dantis iko Geraltas. - Tai bepras mika. Pasitrauk al. Velnias, n neketindamas pasitraukti, parod nyktuk enkl ir jam. - Girdiu... muzik... - staiga pravirko Vdrynas. - Bna, - tar raganius, irdamas strli antgalius. - Nesisielok. Su kvailti i baims ne gda. Filavandrelio veidas staiga persimain, itso i nuostabos. Balta plaukis seidhas atsigr, kak trksmingai rikteljo lankininkams. ie nuleido ginklus. Laukymn eng Lil. Tai buvo jau nebe liesa kaimo mergait suiurusia suknele. Per piev artyn jo - ne, ne jo, plauk - Karalien: spindulinga, auksaplauk, ugniaak, kerinti Lauk Karalien, pasipuousi gli, varp, olyn girliando mis. Jai i kairs nelanksiomis kojelmis trepinjo elniukas, i deins iureno ol didelis eys. - Dana Meabdh, - pagarbiai itar Filavandrelis. Tada nulenk galv ir atsiklaup. Jam i paskos, vienas po kito, ir k i t i elfai pagarbiai ir tarsi sultintai klaupsi, emai lenk galvas. Paskutin atsiklaup Toruviele. - Hael, Dana Meabdh, - itar F i l a v a n d r e l i s . Lil pasveikinim neatsak. Sustojo per kelis ingsnius nuo elfo ir nukreip mlynas akis Vdryn ir Geralt. Torkas, kuris taip pat stovjo nulenks galv, mane susiriets, tutuojau oko draskyti pani. Niekas i seidh n nekrusteljo. Lil liko stovti prieais Filavandrel. Neitar n odio, neileido n garselio, taiau raganius mat, kaip mainosi elfo veidas, jaut anuodu gau biani aur ir neabejojo, kad jie keiiasi mintimis. Velnias trkteljo Ge ralt u rankovs.

- Tavo biiulis, - tyliai sumekeno, - nutar nualpti. Ilgai laiksi. K da ryti? - Por kart trinktelk per abtus. - Su m a l o n u m u . Filavandrelis atsistojo. Jam paliepus, elfai suskato aibikai balnoti ar klius. - Keliaukime drauge, Dana Meabdh, - tar baltaplaukis elfas. - Tu rei kalinga mums. Neapleisk ms, Aminoji. N e p a l i k ms be savo meils. Prasime be jos. Lil ltai papurt galv ir parod rytus, kaln pusn. Elfas nusilenk; delne jis gniau ipuotas savo baltakario irgo vadias. Prijo silvano prilaikomas Vdrynas, iblyks, beadis. Lil pavelg j, nusiypsojo. Tada pasiirjo akis raganiui. irjo ilgai. Neitar n odio. odi jiems nereikjo. Dauguma elf jau sdjo balnuose, kai prisiartino Filavandrelis ir To ruviele. Geraltas pavelg elfei tvarsiais beveik udengtas juodas akis. - Toruviele... - jau iojosi kak sakyti. Bet nebepasak. Elfe linkteljo. N u o balno gugos nukabino liutni - nuostab instru ment i lengvos, menikai inkrustuotos medienos su liaunu, raiytu postygiu. Be odi teik liutni Vdrynui. Poetas j pam ir nusilenk. Irgi neitar n odio, utat ikalbingos buvo jo akys. - L i k sveikas, keistasis mogau, - Filavandrelis tyliai atsisveikino su Geraltu. - Tavo tiesa. odiai nereikalingi. Jie nieko nekeiia. Geraltas tyljo. - Gerai pagalvojs, - pridr seidhas, - supratau, kad tavo tiesa. Supra tau, kodl gailiesi ms. Tad i k i pasimatymo. Iki greito pasimatymo t dien, k a i mes nusileisime slnius garbingai n u m i r t i . Tuomet iekosime tavs, a ir Toruviele. N e n u v i l k ms. Valandl jie tylomis irjo vienas kit. O paskui raganius paprastai atsak: - Pasistengsiu. VII - O dievai, Geraltai. - Vdrynas liovsi skambins, apkabino liutni, prisiglaud prie jos skruostu. - ita mediena dainuoja pati! itos stygos gyvos! K o k s stebuklingas tembras! K a d tave k u r , u toki liutnel pora spyri ir lakelis baims - labai maa kaina. inant, k u tai gausi, galima leistis spardomam nuo auros i k i sutem. Geraltai, ar bent g i r d i mane? - S u n k u bt js negirdti. - Raganius pakl galv nuo knygos ir pavelg velni, kuris be paliovos vilpiojo keista ddele, sulipdyta i vairaus ilgumo nendrini lysteli. - Ir a, ir visa apylink jus g i r d i . - Diuvvelsheyss, o ne apylink. - Torkas padjo ddel. - Dykyn, ir gana. L a u k i n i s ukampis. iknos skyl. A k , k u r mano brangiosios kana-

- Kanapi jis pasiilgo, - nusijuok Vdrynas, atsargiai sukiodamas meistrikai iraiytas liutnios sukynes. - K mergas gsdinai, p y l i m u s ar dei ir ulin dergei, reikjo tupti tankmje kaip pelei po luota. Dabar gal bsi atsargesnis ir liausiesi poktavs, ar ne, Torkai? - Mgstu poktus, - pareik velnias, iieps dantis. - Ir nesivaizduo ju, kaip reikt gyventi be j. Bet tiek to, paadu, kad naujuose plotuose bsiu atsargesnis. Poktausiu santriau. Naktis b u v o rkana, vjuota, vtra lenk prie ems nendres, nyptavo po krmus, tarp kuri jie apsistojo n a k v y n e i . Vdrynas mesteljo ugn ab. Torkas muistsi migyje, uodega vaik maalus. Eere pliaukdamos okinjo uvys. - Vis ms yg pasaulio pakrat sudsiu baladn, - -tar Vdrynas. - Ir tave joje apdainuosiu, Torkai. - N e m a n y k , k a d inei sveik uodeg, - subambjo velnias. - Tada ir a sudsiu balad ir apdainuosiu joje tave, taip apdainuosiu, kad d v y l i k a met negalsi rodytis padorioje draugijoje. Turk galvoje, Geraltai. -K? - Ar radai k domaus toje knygoje, kuri niekikai iviliojai i k a i miei? - inoma. - Tuomet paskaityk ir mums, k o l dar ugnis neiblso. - Gerai jis sako. - Vdrynas vl paliet skambias Toruviels liutnios stygas. - Paskaityk, Geraltai. Raganius stumteljo knyg ariau lauo ir pasirm alkne. - Regti j galima, - pradjo skaityti, - vasaros met, nuo Gegus ir Lliuks Dien i k i pat Spali Dien, betgi daniausiai tas n u t i n k a per Pjautuvo vent, sen senovje vadint Lammas. Pasirodo ji kaip vie siaplauk Mergel, visa glmis apsitaisiusi, o visa gyvastis, ar tai bt o lynas, ar vris, linksta prie jos ir glaudiasi. Dlei to ir vardas jos toks, Gyv. Sen senovs mons vadino j Danamebi ir didiai garbino. Net Barzdylos, nors ir paiuose kalnuose, ne laukuose, gyvena, o vis tiek ger bia j ir vadina Bloemenmagde. - Danamebi, - sumurmjo Vdrynas. - Dana Meabdh, Lauk Mergel. - K u r Gyv engia, ten em ydi ir dera, ir visokiausi g y v i a i gausiai veisiasi, tai kokia jos galia. V i s i mons nea jai derliaus aukas ir tuiai v i l i a s i , k a d j, o ne kok kit sodi Gyv atlankys. M a t nekama, k a d kada nors apsistos Gyv visiems laikams tarp t moni, kurie bsi v i r esni u kitus, betgi tra tas bergdios paskalbos. O g i gudroiai teisyb sako, kad Gyv tik em m y l i ir tai, kas joje auga ir ant jos gyvena, ir ne svarbu jajai, obell tatai emiausia ar kirminas menkiausias, o dl mo neli visoki rpesnio jai n kiek ne daugiau nei dl tos obells skur diausios, mat kada nors vis tiek inyks nuo ios ems, o po jj ateis nauji, kitos ateis gentys. O Gyv amina yra, buvo ir bus, visados, i k i am-

ps!

i galo. - Iki ami galo! - udainavo trubadras ir m skambinti liutnia. Torkas pritar jam aukta savosios nendrins ddels trele. - Bk pasvei kinta, Lauk Mergele! Dkui tau u derli, u D o l Blathanno gles, o ir u tavo nuolankaus tarno kail, kur tik tavo dka neprismaigst strli. tai k a jums pasakysiu. Jis liovsi grojs, apglb liutni kaip vaik ir nulido. - Ko gero, neminsiu baladje nei elf, nei t varg, su kuriais jiems tenka galyntis. Tuoj atsirast padugni, pasiryusi pulti kalnus... K a m skubinti... Trubadras nutilo. - Pabaik, - kariai tar Torkas. - Norjai pasakyti: skubinti tai, kas ne sulaikoma. Neivengiama. - Nekalbkime apie tai, - siterp Geraltas. - Kam? odiai nereikalin gi. Imkite pavyzd i Lils. - Su elfu ji kalbjosi telepatikai, - pasak dainius. - Jauiau. Geraltai, juk tu tok bendravim suuodi? Supratai, apie k... K ji pasak elfams? - bei t. - A p i e k ji kalbjo? - A p i e vilt. A p i e tai, kad viskas atsinaujina, viskas nuolat atgimsta. - Tik tiek? - To pakako. - H m . . . Geraltai... Lil gyvena kaime, tarp moni. Ar nemanai, kad... - ...kad tarp j ir liks? C i a , D o l Blathanne? Galbt. Jeigu... - Jeigu k? - Jeigu mons bus to verti. Jeigu pasaulio pakratys ir liks pasaulio pakratys. Jeigu gerbsime ribas. N a , gana nek, vyruiai. Metas miegoti. - I ties. Jau beveik vidurnaktis, ir lauas prigeso. Dar valandl pa sdsiu, prie gstanios ugnies man pavyksta sudti geriausius rimus. Ir pavadinimo mano baladei reiks. Graaus. - G a l "Pasaulio pakratys"? - Banalu, - purkteljo poetas. - Net jeigu ia i tikrj pasaulio pa kratys, j reikia pavadinti kitaip. Metaforikai. Geraltai, juk tu inai, kas yra metafora? H m . . . Reikia pagalvoti... "Ten, k u r . . . " K a d tave... "Ten, kur..." - Labos nakties, - palinkjo velnias.

PROTO BALSAS

Raganius atsivarst markinius; lapia linin drob kibte kibo prie sprando. Grotoje buvo labai ilta, staiai karta, ore tvyrantys sunks, l i p ns garai telksi ant apsamanojusi akmen ir bazaltini sien ploki. A p l i n k vejo augmenija. Stiebsi i grunte ikalt duobui, pribert durpi, kerojo didelse dse, loviuose, vazonuose. Kabinosi u akmeni ni sien, lipo mediniais pastoliais ir kartimis. Geraltas dairsi susidom js; kai kuriuos retus egzempliorius jis atpaino - tuos, kuri aptikdavo raganik vaist ir eliksyr, magikj filtr bei burtinink naudojam nuovir sudtyje. Buvo ia ir kitoki augal, dar retesni, apie kuri sa vybes galjo tik splioti. Ir toki, koki ivis neinojo, apie kokius net ne buvo girdjs. Jis mat grotos sienas ruoais apraizgius vaigdialap barkn, i didiuli vazon virstanius tankius pstaiedio rutulius, arenarijos atvaas, apsipylusias kraujo r a u d o n u m o uogomis. Atpaino msingus, plaius gysloio lapus su storomis gyslomis, alias sktins mareniks plunksnas ir taisyklingos formos, tamsius strlialaps papliaukos karpinius. Pastebjo akmenis uklojusius p l u n k s n i n i u s kraujaoli k i l i mlius, vilganius varnos akies gumbus ir dryuotus it tigro kailis peliauodegs geguraibs vainiklapius. Grotos patamsiuose ppsojo pilkos tartum lauk akmenys didiojo k u k u r d v e l k i o kepurs. C i a pat augo gyvatuog, galinti neutralizuoti bet kokio inomo toksino ar nuod poveik. I gili di, leist grunt, kyanios geltonai pilkvos, neivaizdios luotels bylojo, kad ia visoke riopai veiksming gydomj savybi aknis suleidusios ankstyvs. Grotos viduryje karaliavo vandens augalai. Rezervuarus tirta grienele deng bentosas, parazituojani ciberol maitinanti terp, k u b i l a i b u v o p i l n i neri ir vlini plden, o stikliniai indai - susisukusi haliucino geninio dviskilio akniastiebi, liaun tamsali kriptokorin ir kamuo liais susimetusi nematod. Purvinuose, dumbluotuose loviuose veissi daugybs ri pelsiai, d u m b l i a i ir balins kerps. Nenek, pasiraitojusi rankoves, i krepelio isim irkles bei kaulin grbliuk ir tylomis kibo darb. Geraltas atsisdo ant suoliuko ir atsid r tarp viesos, krintanios pro dideles skaidrias ploktes grotos skliaute, stulp. Vaidilut kak murmjo ir patyliukais niniavo, m i k l i a i nar po la p ir ataug tankumyn, tankiai eksjo irklmis ir vis djo krepel alias puokteles. Protarpiais patiesindavo augalus prilaikanius smaigius ar rmus, grbliuko k o t u papurendavo em. A r b a , p i k t a i burbteljusi,

iraudavo nudivusius ar papuvusius stiebelius ir mesdavo puven tal p, kur jie tapdavo maistu grybams ir vynuotiems, it gyvats susisuku siems augalams, kuri vardo raganius neinojo. Net abejojo, ar tai ivis augalai - jam dingojosi, kad vilgantys akniastiebiai vos vos juda, tiesia plaukeliais aplusias ataugles vaidiluts rankas. Buvo ilta. Labai ilta. - Geraltai. - A? - Jis nusipurt prislinus snaudul. Nenek, vartaliodama irkles, irjo ragani i u didiuli plunksnini muskrmio lap. - Dar nesiskubink. Pasilik. Kelioms dienoms. - N e g a l i u , Neneke. Metas keliauti. - Kas tave veja? Herevard gali nekreipti dmesio. O tas pabastnas Vdrynas sprando nusisukti tegul traukia vienas. Geraltai, pasilik. - Ne. Vaidilut iaukteljo irklmis. - Ar tau taip svyla padai sprukti i ventyklos dl to, kad bijai, jog ia tave suras ji? - Taip, - prisipaino jis be uuolank. - Atspjai. - Msl neitin sudtinga, - pasak Nenek. - Bet veriau nusiramink. Jenefer ia jau lanksi. Prie du mnesius. Taip greitai negr, mat susiba rme. Ne, ne dl tavs, apie tave ji net nepaklaus. - Nepaklaus? - Ak tai k tau skauda, - nusijuok vaidilut. - Esi egocentrikas, kaip ir kiekvienas vyras. Nieko nra blogiau u dmesio stok, ar ne? U abe jingum. Bet gali nesikankinti. Pernelyg gerai pastu Jenefer. Neklaus nieko, utat dairsi akis pastaiusi, iekojo tavo pdsak. Ji nejuokais nirusi ant tavs, pajutau tai. - Dl ko susibarte? - Tau tai neturt rpti. - V i s tiek inau. - Nemanau, - ramiai paprietaravo Nenek, pataisydama smaigt. - Tu j menkai pasti. Ji tave, beje, taip pat. Tai dana tokiose sjungose kaip jsik. J u d u abu sugebate tik pernelyg audringai reaguoti pasekmes, n u m o d a m i ranka prieastis. - Ji norjo ia pasigydyti, - altai pareik jis. - Dl to ir susipykote, prisipaink. - N i e k o neketinu prisipainti. Raganius pakilo nuo suolelio ir visas apviestas atsistojo tiesiog po vie na i skaidri skliauto ploki. - Neneke, gal galtum trumpam prieiti. t parodysiu. Jis atrio slapt diro kienl, im i jos mayt ryuliuk, miniati rin oio odos kapel, ir ibr jo turin sau deln. - Du deimantai, rubinas, trys puiks nefritai, neprastas agatas. - N e nek iman daug k. - Kiek jie tau kainavo?

- Du su puse tkstanio Temero oren. Tai umokestis u V i z i m o stryg. - U idraskyt kakl, - susirauk vaidilut. - K gi, kainos klausimas. Bet gerai padarei, kad pasikeitei grynuosius brangenybes. Orenas nuvertjs, dl nyktuk kasykl Mahakame kaimynysts brangakmeniai V i z i me irgi pigs. Pardavs tuos akmenlius Naujamiestyje, gautum maiau siai penkis imtus vietini kron, o krona dabar - ei su puse oreno, ir kursas vis dar auga. - Noriau, kad juos p a i m t u m . - K a i p indl? - N e . Nefritus pasilaikyk ventyklos labui, tarkime, kaip mano auk deivei Melitelei. O k i t i brangakmeniai... jai. Jenefer. A t i d u o k jai, kai vl apsilankys - neabejoju, netrukus ji btinai pasirodys. Nenek pavelg jam tiesiai akis. - T a v i m dta to nedaryiau. Patikk, tik dar labiau j siutinsi, jei tik tai manoma. Palik visk taip, kaip yra, nes jau nieko nebegali nei pakeisti, nei pataisyti. Bgdamas nuo jos pasielgei... na, sakykime, taip, kaip su brendusiam v y r u i nelabai dera. O mgindamas dovanomis uglaistyti kal t, elgiesi kaip gerokai, gerokai perbrends vyras. Tikrai neinau, kurio ti po vyr labiau nemgstu. - Buvo pernelyg valdinga, - pasak jis nusigrdamas. - Negaljau to paksti. Laik mane... - Liaukis, - gana iurkiai sudraud j Nenek. - Ar dabar verklensi, sikniaubs man skreit? Kiek kart sakiau, a tau - ne mamyt. Neketi nu bti ir tavo reikal patiktin. K u o ji tave laik, man n motais, o kuo tu j laikei, rpi dar maiau. N e i a tarpininkausiu, nei perdavinsiu tuos paikus akmenlius. Jei n o r i bti kvailys, tai ir bk, tik be mano pagalbos. - Nesupratai mans. Neketinu nei bandyti j permaldauti, nei papir kinti. Bet a jai t skolingas, o toks gydymas, kokio ji nort, turbt labai brangiai kainuoja. A tik noriu jai padti, ir tiek. - Pasirodo, tu dar kvailesnis, nei maniau. - Nenek pakl nuo ems krepel. - Brangus gydymas? Pagalba? Geraltai, jai tie tavo akmenukai n spjvio nevertas niekniekis. Ar bent nutuoki, kiek Jenefer gali n u l u p t i i kokios nors didiks u nutraukt ntum? - Ne n u t u o k i u - inau. K a i p ir tai, k a d u nevaisingosios igydym ima dar daugiau. Gaila, kad iuo atvilgiu pati sau padti negali. Todl ir ieko kit, taip pat ir tavo pagalbos. - Niekas jai nepads, tai nemanoma. Ji - burtinink. K a i p ir daugu mos toki, jos lytins liaukos sunykusios, visikai bejgs, ir tai nepataiso ma. Vaik ji niekada neturs. - Ne visos burtininks itaip nuskriaustos. A p i e tai t inau, kaip ir tu. - Suprantama, - Nenek prisimerk. - inau ir a. - Tai, k a m yra iimi, jau ne taisykl. Tik, praau, neprimink man

tos banalios netiesos, es iimtis patvirtina taisykl. Veriau pasakyk k nors apie paias iimtis. - A p i e iimtis, - altai atsak ji, - galima pasakyti tik viena. K a d j b na. Daugiau nieko. O Jenefer... K gi, labai gaila, bet ji - ne iimtis. Bent jau kalbant apie mint skriaud. Mat visais kitais atvilgiais ji - tikras i imi rinkinys. - Yra toki burtinink, - Geraltas nekreip dmesio nei vaidiluts at iaurum, nei uuomin, - kuriems pavyko prikelti mirusiuosius. inau dokumentais patvirtint atvej. O prikelti g y v e n i m u i mirusiuosius, ma nau, sunkiau nei apmirusius organus. - Neteisingai manai. Mat a neinau n vieno dokumentais patvirtin to, i k i galo pavykusio atrofijos igydymo ar vidaus sekrecijos liauk rege neracijos atvejo. Pakaks, Geraltai, ms pokalbis jau primena konsilium. Tu it dalyk neimanai, o a imanau. Ir jeigu sakau, kad u vienus ge bjimus Jenefer sumokjo kitais, vadinasi, taip ir yra. - Jei tai beviltika, tuomet nesuprantu, kodl ji vis dar stengiasi... - Tu ivis labai maai k supranti, - nutrauk j vaidilut. - Pasiutusiai maai. Liaukis rpintis Jenefer negaliomis, pagalvok veriau apie savsias. Tavo organizme taip pat yra vyk nepataisom pokyi. Jos elgesio nesu pranti, o k tuomet pasakytum apie save pat? Tau irgi turt bti visi kai aiku, kad niekada nebsi mogus, o juk nuolat stengiesi juo bti. K l y s t i kaip mogus. Raganiui itaip klysti nedert. Jis atsirm grotos sien, nusibrauk prakait nuo kaktos. - N e t u r i k atsakyti, - ypteljo Nenek. - Nesistebiu. Su proto balsu ginytis nelengva. Tu sergi, Geraltai. Tu nevisavertis. Eliksyrai veikia tave ne taip, kaip turt. Pulsas padanjs, akys per ltai prisitaiko prie paki tusios viesos, per lta ir reakcija. Tau nepavyksta paprasiausi enklai. Ir dar nori traukti keli? Tau gydytis reikia. Btinai. O prie tai - transas. - Todl ir atsiuntei man Jol? Dl terapijos? K a d geriau pavykt tran sas? - Tu i ties kvailas! - Ne toks jau ir kvailas. Nenek nusigr, bruko rank tarp msing, raganiui nepastam vijokli stieb. - Et, tiek jau to, - ltai pasak. - Taip, tai a atsiuniau j pas tave. Dl terapijos. Ir inai, k pasakysiu: pavyko. Kit dien tavo reakcijos buvo kur kas staigesns. B u v a i ramesnis. Be to, Jolai taip pat labai reikjo tera pijos. N e p y k . - N e p y k s t u nei ant terapijos, nei ant Jolos. - Tik ant proto balso, kur vis girdi? Jis nutyljo. - Transas btinas, - pakartojo Nenek, nuvelgdama savj darel gro toje. - Jola pasiruousi. Ji umezg su tavimi ir fizin, ir dvasin ry. Jei tik rai nori ivykti, padarykime tai inakt. - Ne. N e n o r i u . Suprask, Neneke, transo bsenoje Jola gali imti prana-

auti. Spti ateit. - A p i e tai ir kalbu. - Btent. O a nenoriu inoti ateities. K a i p galiau daryti tai, k da rau, jei j inoiau? Be to, ir iaip inau. - Tikrai? Jis neatsak. - Tiek to, - atsiduso vaidilut. - Eime. Tiesa, Geraltai... G a l nebsiu ne mandagi, jei paklausiu... K a i p j u d u susipainote? Tu ir Jenefer. K a i p vis kas prasidjo? Raganius nusiypsojo. - Prasidjo nuo to, k a d m u d u su Vdrynu pusryiams n duonos kriauklio neturjome ir nutarme prisigaudyti uvies. - Ar tai reikia, kad vietoj uvies sugavai Jenefer? - Papasakosiu, kaip nutiko. Bet gal veriau po vakariens, jau praalkau. - Tad eime. Prisirinkau visko, ko reikjo. Raganius pasuko prie angos, vilgsniu dar kart apmets iltnam grotoje. - Neneke. -Aha. - Gera pus t augal, kuriuos ia puoselji, niekur kitur pasaulyje jau nebeauga. Juk taip? - Taip. Daugiau nei pus. - K a i p itaip gali bti? - Jei pasakysiu, kad per deivs Melitels malon, tau veikiausiai tokio atsakymo nepakak? - Veikiausiai. - Taip ir maniau. - Nenek nusiypsojo. - Matai, Geraltai, ms skais ioji saulut vis dar vieia. Bet jau nebe taip skaisiai, kaip kadaise. Jei no r i , gali paskaityti apie tai knygose. O jeigu nesi links gaiti tam laiko, tuo met gal pakaks ir tokio paaikinimo: stogo kristalas veikia kaip filtras. Su naikina pratingus spindulius, kuri sauls viesoje vis daugiau. Todl ia ir vei augalai, kuri, augani laukinmis slygomis, niekur pasaulyje nebepamatysi. - Supratau, - linkteljo raganius. - O mes, Neneke? K daryti mums? M u s irgi skalauja sauls viesa. Ar nereikt ir mums slptis po tokiu sto gu? - I esms reikt, - atsiduso vaidilut. - Bet... - Kas - bet? - Jau per vlu.

PASKUTINIS N O R A S

I amas ikio i vandens suot galv, galingai trkteljo, visas puses par purslus, subolavo baltas pilvas. - Vdryne, atsargiai! - suuko raganius, kulnais sispirdamas drgn sml. - L a i k y k , k a d tave kur griausmas! - Laikau... - sustenjo poetas. - Motinle, tai bent siaubnas! Ne uvis, o tikras Leviatanas! O dievai, tai priisikirsime! - Atleisk, atleisk, k a d virvel nenutrkt! amas nr dugn, p a s k u i netiktai metsi p a s r o v i u i , ups vingio link. Virvel sunypt, Vdryno ir Geralto pirtins parko. - Trauk, Geraltai, trauk! Neatleisk, strigs kerplose! - Virvel trks! - Netrks! Tempk! Susikprin jie suskato traukti. Virvel z v i m b d a m a r vanden, vibravo, sjo alis laelius, saultekio spinduliuose ibanius it gyvsidab ris. Staiga amas ikilo paviri, vanduo ukunkuliavo, virvel atsileido ir susimet ringmis. vejai skubiai kibo j v y n i o t i , k a d sitempt. - Irkysime j, - nioktavo Vdrynas. - Nugabensime kaim ir liep sime irkyti. O i galvos isivirsime uviens! - Atsargiai! P i l v u pajuts seklum, amas sulig puse dvisieksnio kno iniro i vandens, trkteljo galva, tk plokia uodega ir staigiai nr gelmn.
v

vej pirtins vl parko. - Trauk, trauk! krant j, kals vaik! - Virvut net treka! A t l a i s v i n k , Vdryne! - Nebijok, nenutrks! I galvos... uvien virsime... Vl atvilktas ariau kranto, amas padko ariai blakytis ir tsyti vir vel, l y g sakyt, k a d kiamas puod taip lengvai nesileis. - Od parduosime... - Vdrynas, sispyrs sml, net rauds temp abiem rankomis. - O sai... I s pasidarysime... Niekas taip niekad ir nesuinojo, k poetas ketino pasidaryti i amo s. Virvel zvimbteljusi nutrko, o abu vejai, netek pusiausvyros, griuvo drgn sml. - K a d j kur maras pasmaugt! - baub Vdrynas, net aidas sududeno gluosniuose. - itiek desio prauvo! K a d tas amo ipera padvst!

- K tau sakiau. - Geraltas nusipurt nuo kelni sml. - Sakiau, k a d per jg netrauktum. Sudergei vis darb, kolega. I tavs vejys - kaip i okos pasturgalio dda. - Netiesa, - pasipiktino trubadras. - Tik mano dka tas siaubnas i vis ukibo. - domu. N pirto nepakrutinai, nepadjai man umesti. Skambinai liutnia ir laidei gerkl, net visa apylink aidjo, daugiau nieko nedarei. - K l y s t i , - isiviep Vdrynas. - inok sau, kai usndai, numiau nuo kablio karkvabalio vikrus ir ukabinau krmuose rast padvsusi var n. Norjau i ryto pamatyti, koks bus tavo veidas, kai itrauksi varn. O amas ir susigund ja. Tavo vikrus d bt ms. - Paimti pam. - Raganius, vyniodamas virv ant medini dviaki, nusispjov vanden. - Bet ir nutrko, nes tempei kaip asilas. Uuot p l i u r ps, suvyniok kitas virves. Saul jau patekjusi, metas keliauti. E i n u tvar k y t i mantos. - Geraltai! - Ko? - A n t kitos virvels irgi kakas y r a . . . N e , k a d tave, kablys kakur u k l i u v o . Rupiokas, l y g akmuo bt priritas, neitrauksiu! N a g i nagi, pajudjo... C h a cha, pairk, k traukiu! Turbt kokias barko nuolauas i karaliaus Dezmodo laik! Bet ir didelis das! Geraltai, pairk! Savaime suprantama, Vdrynas persd. I vandens itrauktas per puvusi virvagali, tinklo liekan ir vandenoli raizginys buvo spdin gas, taiau legendinio karaliaus laik barkui toli grau neprilygo. Dainius nudrb gniutul sml ir m bato galu kapstyti po j. Vandenols it gyvos krutjo nuo dli, oniplauk ir ma viuk. - Cha! i, k radau! Geraltas susidomjs prijo. Paaikjo, k a d radinys tai - apdauytas keraminis sotis, dvis amfora, strigusi tinkle, pajuodusi nuo supuvusi dumbli, apkibusi apsiuv lervomis ir kriaukleli kolonija, aptekusi dvo kianiu d u m b l u . - Cha! - dar kart ididiai kteljo Vdrynas. - Ar inai, kas tai? - Aiku, inau. Senas puodas. - K l y s t i , - pareik trubadras, m e d g a l i u kraptydamas nuo soio kiaukutus ir suakmenjus mol. - Tai ne kas kita, o uburtas sotis. Jame tupi dinas, ir jis patenkins tris mano norus. Raganius prunkteljo. - Juokis sau. - Baigs kraptyti apskretimus, Vdrynas amfor apiplo v. - Bet ant vols yra antspaudas, o iame - burtininko enklas. - Koks? Parodyk. - Igrauk. - Poetas paslp ind u nugaros. - Dar ko usinorsi. J su radau a, ir v i s i trys norai bus mano. - Neliesk antspaudo! Veriau mesk alin t sot!

- Sakau, paleisk! Jis mano! - Vdryne, bk atsargus! - Dar ko! - Neliesk! O kad tave!.. Jiedviem tsantis, amfora nukrito ant smlio, i jos plipteljo raudo n i , vytintys dmai. Raganius atoko ir tekinas nubgo stovyklaviet, kur buvo paliks kalavij. Vdrynas, sukryiavs rankas ant krtins, liko stovti kaip sto vjs. Dmai supulsavo, susitelk netaisykling kamuol ir pakibo poeto galvos auktyje. Pamau kamuolys virto karikatrika benose galva d i diulmis libmis ir kakuo, panaiu snap. Galvos plotis buvo apie sieksn. - Dine! - tar Vdrynas, trepteljs koja. - A tave ivadavau ir nuo iolei esmi tavo valdovas. M a n o norai... G a l v a suiopiojo snapu, ar veikiau net ne snapu, o nudribusiomis, deformuotomis, netiktinai judriomis lpomis. - Bk! - suriko raganius. - Vdryne, bk! - M a n o norai, - ts poetas, - tokie. Pirmiausia lai kuo greiiau traukia galas V a l d o Marks, trubadr i C i d a r i o . A n t r a , Kaelfe gyvena grafait Virginija, k u r i niekam neduoda. M a n tegul duoda. Treias noras... Niekas taip niekad ir nesuinojo, koks tas treiasis Vdryno noras. I kraupiosios galvos idygo d v i dar kraupesns letenos ir grieb dainiui u gerkls. Vdrynas sugargaliavo. Geraltas trim uoliais atlk prie galvos, usimojo sidabriniu kalaviju ir kirto per pat vidur ties ausimi. Galva sustgo, i jos plsteljo dmai, staiga ji dvigubai padidjo. Klaiks nasrai, irgi jau kur kas didesni, atsiv r, suklapsjo ir uriaumojo, letenos patrako tsyti itrkti mginant Vdryn ir galiausiai pritrk j prie smlio. Raganius sudjo pirtus A a r d enklu ir pasiunt galv tiek energijos, kiek tik valiojo sutelkti. Energija galv gaubianiame vytjime virto aki naniu s p i n d u l i u ir smog. Sudundjo taip, kad Geraltui ugul ausis, o nuo sprogimo bangos suniokt gluosniai. Siaubnas kurtinaniai su riaumojo, dar labiau isiplt, taiau poet paleido, o tuomet pakilo auk tyn, m suktis, mosuodamas letenomis nulk ir vir vandens ir sustin goRaganius sikibo gulinio Vdryno ir puol tempti al. Staiga pir tais apiuop kak apskrit, unet smliu. Tai buvo alvarinis antspaudas su enklu: perlautu kryiumi ir devyniakampe vaigde. Vir ups kabanti galva dydiu jau prilygo ieno kupetai. Kriokiantys nasrai isiiojo l y g nemao kluono vartai. Baidykl ities didiules letenas ir puol. Nesumodamas, k daryti, Geraltas sugniau antspaud upuolik

itiestame kumtyje ir irk egzorcizmo ukeikim, k u r i o j kadaise i mok viena vaidilut. N i e k a d i k i iolei tuo ukeikimu nesinaudojo, mat principingai netikjo prietarais. Poveikis pranoko jo lkesius. Antspaudas sunypt ir staiga kaito, m deginti deln. Milinika galva vir vandens sustingo. Valandl taip ir kabojo, k o l pagaliau ukau k ubaub ir iskydo pulsuojant dm kamuol, didiul debes. Debe sis laibai suinkt ir netiktinai greitai nuskriejo prie srov, vandens pa viriuje palikdamas urduliuojant ruo. Per kelias sekundes tumulas iny ko tolumoje, tik dar kur laik vandeniu sklido tylantis kauksmas. Raganius atsiklaup prie poeto, susirietusio smlyje. - Vdryne, ar tu gyvas? Po paraliais, Vdryne! Kas tau? Poetas pakrat galv, sumakalavo rankomis ir prasiiojo rkti. Geral tas susirauk ir prisimerk - Vdryno balsas buvo ilavintas, skardus te noras, o smarkiai igsdintas dainius galdavo igauti netiktino registro garsus. Bet dabar i jo gerkls itrko vos girdimas, kimus kvarkimas. - Vdryne! Kas tau? Pasakyk k nors! - H h h h . . . ... kh... khekhsss... - K nors skauda? Kas tau, Vdryne?! - H h h h . . . Kheee... - Geriau nekalbk. Jei viskas gerai, linktelk galv. Vdrynas susirauk, didiulmis pastangomis linkteljo, tuomet i karto pasivert ant ono, susiriet ir pratrko dusdamas, kosdamas vem ti krauju. Geraltas isipldo. II - O dievai! - sargybinis atlijo ir nuleido ibint. - Kas jam? - Praleisk mus, gerasis mogau, - tyliai papra raganius, prilaikyda mas balne susirietus Vdryn. - Turime skubti. Juk matai. - Matau, - nugurk seil sargybinis, irdamas blyk poeto veid ir juodu krauju apskretus smakr. - Sueistas? A t r o d o bjauriai, pone. - Reikia skubti, - pakartojo Geraltas. - N u o pat auros balnuose. Pra au praleisti mus. - Negalime, - atsiliep kitas sargybinis. - Pro vartus galima eiti tik nuo saultekio i k i saullydio. Nakt nevalia. Toks sakymas. N e v a l i a niekam, nebent ypatingu karaliaus ar burmistro potvarkiu. A r b a jei esi herbinis bajoras. Vdrynas sugergd, dar labiau susig, v e i d u sikniaub arklio karius, sudrebjo, j suriet nevalingi sauso vmimo traukuliai. Isiako js sukrejusio kraujo pieinys ant arklio sprando pasipild dar viena sruogele. - mons, - Geraltas stengsi kalbti kuo ramiau. - Juk matote, jam

visai prastai. Privalau surasti k nors, kas j igydyt. Praau praleisti mus. - Nepraykite. - Sargybinis pasirm alebarda. - sakymas yra saky mas. Jei jus praleisiu, stosiu prie gdos stulpo, ir i tarnybos mane imes. K u o tada vaikus maitinsiu? N e , pone, negaliu. Kelkite savo biiul nuo ar klio ir nekite sargin barbakane. Sutvarstysime, ir i k i auros itvers, jei gu jam dar lemta. Nebeilgai laukti. - Tvarsi nepakaks, - girgteljo dantimis raganius. - Jam reikia gyduolio, ynio, gero daktaro... - Toki dabar vis tiek neprikeltumte i patalo, - atsiliep kitas sargy binis. - Padedame, kuo galdami, kad nereikt jums per nakt prie vart stirksoti. Sargins kambarlyje ilta; sueistj paguldysime, vis bus geriau nei balne. N a g i , kelkime j nuo arklio. Barbakano kambarlyje i ties buvo ilta, tvanku ir jauku. idinyje smagiai trakjo ugnis, o u jo nirtingai irp svirplys. Prie masyvaus kvadratinio stalo, apkrauto soiais ir lktmis, sdjo trys vyrai. - Dovanokite, gerbiamieji, - praneko Vdryn prilaikantis sargybinis, - kad trukdome... Galgi neprietarausite... tai is riteris, h m m . . . O kitas sueistas, taigi pamaniau... - Gerai pamanei, - vienas i trejeto atgr juos lies, griet, irai king bruo veid ir atsistojo. - Ueikite, guldykite j ant gulto. Jis buvo elfas. K a i p ir kitas, kuris liko sdti prie stalo. A b u jie buvo sslieji, tarp moni apsigyven elfai - apie tai bylojo ir j apranga, bdin ga miriai moni ir elf madai. Treiasis, jau sensteljs, buvo mogus. Riteris, sprendiant i drabui ir i ukuosenos: ilstelj plaukai pakirpti taip, kad netrukdyt usidti alm. - Chireadanas, - prisistat auktesnysis elfas, tas, iraikingu v e i d u . K a i p ir vis Senosios Tautos atstov, jo amiaus buvo nemanoma nusp ti, elfas galjo bti ir dvideimties, ir imto dvideimties. - Tai mano gimi naitis Erdilis. O is bajoras - riteris Vratimiras. - Bajoras, - sumurmjo Geraltas, bet, kai atidiau pavelg herb, i siuvint ant tunikos, viltis iblso: keturis laukelius padalytas skydas buvo striai perkirstas sidabrine juostele. Vratimiras buvo ne tik nesan tuokinis, bet dar ir gims i mirios, mogaus ir nemogaus, sjungos. Tai gi, nors ir turjo herb, negaljo nei laikyti savs visateisiu bajoru, nei, be abejons, naudotis privilegija vaikioti pro miesto vartus po saullydio. - Deja, - raganiaus vilgsnis nepraslydo pro elfo akis, - ir mums tenka auros l a u k t i ia. statymai nepripasta iimi, bent jau tokiems kaip mes. Praome draugij, pone riteri. - Geraltas i Rivijos, - prisistat raganius. - A - raganius, o ne riteris. - Kas jam? - Chireadanas parod Vdryn, kur sargybiniai jau spjo paguldyti. - A t r o d o kaip apnuodytas. Jei tikrai taip, galiu jam padti. T u r i u su savimi ger vaist.

Geraltas atsisdo ir glaustai bei atsargiai papasakojo, kas nutiko prie ups. Elfai susivalg. ilsteljs riteris susirauk ir pro sukstus dantis virkteljo seil. - Netiktina, - itar Chireadanas. - Kas tai galjo bti? - Dinas i butelio, - sumurmjo Vratimiras. - K a i p pasakoje... - Ne visai taip. - Geraltas parod susirietus ant gulto Vdryn. - N e inau n vienos pasakos su tokia pabaiga. - Bdulio aizdos, - pasak Chireadanas, - kuo aikiausiai yra magi kos kilms. Bijau, kad manieji preparatai ne kain kiek gelbs. V i s dlto galiu bent apmalinti jo kanias. Ar jau davei jam koki vaist, Geraltai? - Eliksyro nuo skausmo. - Eik, padsi man. P r i l a i k y s i jo galv. Vdrynas noriai igr su v y n u sumaiytus vaistus, paskutiniu gurk n i u uspringo, sugargaliavo, ant odins pagalvs itekjo seils. - A j pastu, - tar antrasis elfas, Erdilis. - Tai Vdrynas, trubadras ir poetas. Kadaise Cidaryje, karaliaus Ethaino dvare, klausiau jo dain. - Trubadras, - pakartojo Chireadanas, irdamas Geralt. - Blogai. Labai blogai. Jam paeisti kaklo raumenys ir gerklos. Prasideda balso sty g pokyiai. Reikia kuo skubiau sustabdyti nuod poveik, antraip... Tie pokyiai gali bti nebepataisomi. - N e g i . . . Ar tai reikia, k a d jis nebegals kalbti? - Kalbti gals. Galbt. Bet tik ne dainuoti. Netars daugiau n odio, Geraltas atsisdo prie stalo, sugniautu kumiu parm smakr. - Burtininko reikia, - tar Vratimiras. - Btinas magikas gydymas ar ba gydomasis ukeikimas. Teks tau, raganiau, gabenti j kok kit mies t. - K a i p tai? - kilsteljo galv Geraltas. - O k, ia, Rindje, nra burti ninko? - Mag trksta visoje Redanijoje, - paaikino riteris. - Ar ne, ponai el fai? N u o tada, k a i karalius Heribertas ukrov grobuonik burt mokes t, magai lankstu apeina sostin ir tuos miestus, kurie uoliai v y k d o kara liaus sakus. O Rinds tarybos nariai, kiek girdjau, ypa garsja u o l u m u . Chireadanai, E r d i l i , teisyb sakau? - Tikra tiesa, - patvirtino Erdilis. - Bet... Chireadanai, gal galima?.. - Net btina, - atsak Chireadanas, irdamas ragani. - Nr ia ko laikyti paslapty to, k visa Rind ir iaip ino. Geraltai, mieste iuo metu viei viena burtinink. - Spju, inkognito? - Nepasakyiau, - ypteljo elfas. - Ta, kuri turiu galvoje, baisi i n d i v i dualiste. Ji nepaiso nei boikoto, kur Burtinink Taryba paskelb Rindei, nei vietins tarybos nari sak, ir klestte klesti, mat dl to paties boikoto magik paslaug paklausa neapsakomai iaugo. Savaime suprantama, burtinink joki mokesi nemoka.

- O miesto taryba tai iri pro pirtus? - Burtinink apsistojo vieno p i r k l i o , prekybos tarpininko i Nauja miesio ir garbs ambasadoriaus, rezidencijoje. Ten ji niekam nepasiekia ma. Tno saugiame prieglobstyje. - Panaiau nam aret, nei prieglobst, - patais Erdilis. - Galima sakyti, ji ten kalinta. Bet klient stoka nesiskundia. Turting klient. Tarybos narius atvirai siunia tolliau, ia ir lbauja... - O tarybos nariai nirta, kursto prie j visus i eils, k tik sugeba, kaip manydami j juodina, - pridr Chireadanas. - Skleidia lykius gandus, matyt, tikdamiesi, kad Naujamiesio hierarchas udraus p i r k l i u i j globoti. - Nemgstu kiti nag tokius reikalus, - tar Geraltas. - Bet kitos iei ties i r g i neturiu. K u o v a r d u tas pirklys-ambasadorius? - Bo Beranas. - Raganiui pasidingojo, kad Chireadanas, tardamas i pavard, susirauk. - K gi, tau tai i tikro vienintel galimyb. O tiksliau, vienintel galimyb tam bdiui, kuris tai dejuoja guolyje. Bet ar panors burtinink tau padti... Neinau. - K a i eisi tenai, bk akylas, - patar Erdilis. - Burmistro sekliai stebi nam. Jei tave sulaikyt, inai, k daryti. Pinigai atveria bet kokias duris. - Eisiu ten i karto, kai tik atidarys vartus. K u o ta burtinink vardu? Geraltui pasirod, kad iraiking Chireadano veid nutviesk velnus raudonis. Bet galjo tai bti ir idinyje liepsnojanios ugnies atvaitas. - Jenefer i Vengerbergo. III - Ponas miega, - pakartojo durininkas, irdamas Geralt i aukto. Buvo visa galva augesnis ir mane dvigubai platesni pei. - Valkata, ar kurias esi? Sakau, ponas miega. - Ir tegul sau miega, - susitaik raganius. - Atjau su reikalu ne pas ta vo pon, o pas dam, k u r i ia viei. - Su reikalu,- sakai. - Durininkas vysteljo smoj, kas jo stoto mo gui, ir dar einaniam tokias pareigas, buvo netikta. - Tuomet eik, pabastne, kiaulid ir pasismagink. Nedinkis. Geraltas atkabino nuo diro kap ir, laikydamas u direli, pasvr rankoje. - Mans nepapirksi, - ididiai pareik cerberis. - Ir neketinu. D u r i n i n k a s b u v o pernelyg stambus, kad sugebt aibikai p r i s i dengti arba isilenkti net paprasto mogaus staigaus smgio. K a i smog raganius, jis nespjo net usimerkti. Sunkus kapas, vangteljs metalu, ieb d u r i n i n k u i smilkin. Gridamas tarpdur, is abiem rankomis dar spjo sitverti staktos. Raganius spyriu kel atpl tarn nuo jos, past m peiu ir dar kart utvojo kapu. D u r i n i n k o akys apsiblaus ir juokin-

gai suvairjo, kojos sulinko trilinkos. Matydamas, kad stambuolis, nors jau beveik be smons, vis dar makaluoja rankomis, raganius atsivedjs trinkteljo jam trei kart, tiesiai momen. - Pinigai, - tar, - atveria bet kokias duris. Priemenje buvo tamsoka. Kairje u dur kakas garsiai knark. Ra ganius atsargiai umet tenai ak. Sujauktame guolyje vilpiodama pro nos parp kninga moterik su aukiau strn uverstais naktiniais markiniais. Vaizdas ne i graij. Geraltas temp durinink kambar l ir ukabino duris. Deinje pusje buvo dar vienerios durys, praviros; akmenins pako pos u j ved emyn. Raganius jau b u v o beeins pro al, tik staiga i apaios atsklido neaiks keiksmai, tarkjimas, dtanio indo vange sys. Tai b u v o e r d v i virtuv - p i l n a rakand, p r a k v i p u s i prieskoniais ir smalingomis malkomis. A n t akmenini grind, prie molinio sotlio u ki, emai panarins galv klpjo visikai nuogas vyras. - Obuoli suli, kals ipera, - vapaliojo jis, purtydamas galv kaip avinas, per klaid mgins ragais iversti tvirtovs sien. - Suli... obuo li. K u r . . . K u r tarnai? - Ko pageidausite? - mandagiai paklaus raganius. Vyrikis pakl galv ir nugurk seil. K r a u j u pasruvusios jo akys maiiojo visas puses. - Ji nori obuoli suli, - prane jis, tada vargais negalais atsistojo, su dribo ant kailiniais udengtos skrynios ir atsirm krosn. - Reikia... u neti vir, nes... - Ar m a n teko garb bendrauti su p i r k l i u Bo Beranu? - T y l i a u , - skausmingai susirauk vyrikis. - Nerkauk. Klausyk, ten, statinaitje... Sultys. I obuoli spaustos. pilk kur nors... ir padk man usirioglinti laiptais, gerai? Geraltas trkteljo peiais, p a s k u i ujauiamai palingavo galv. Jis pats alkoholini nuotyki vengdavo, bet padtis, kurioje atsidr pirklys, nebuvo jam visikai nepastama. Tarp ind raganius surado sot bei ala vin taur, pasm i statinaits suli. Igirds knarkim atsigr. N u o galius miegojo, galv nusvarins ant krtins. Raganius jau ketino aplieti j sultimis ir itaip paadinti, bet persigal vojo. Neinas soiu ijo i virtuvs. Koridoriaus gale buvo sunkios, kito kia mediena inkrustuotos durys. Pro jas Geraltas eng atsargiai, pravrs tik tiek, k a d galt prasisprausti. Tvyrojo prietema, tad jis iplt v y z dius. Ir surauk nos. Oras buvo prisotintas slogaus tvaiko: rgusio vyno, vaki ir perno kusi vaisi. Trenk ir dar kakuo, kas primin sumius alyv ir agrast kvap. Geraltas apsidair. V i d u r kambario ant stalo b u v o isidsiusi tikr tikriausia kariuomen i sotli, ropini, tauri, sidabrini lki bei

vaz, pusdubeni ir ranki, aptaisyt dramblio kaulu. Suglamyta, p u siau nuslydusi stalties sulieta v y n u , nutakyta violetinmis dmmis, su stangrjusi nuo vako, nuvarvjusio nuo vakidi. Tarp slyv ir persik kauliuk, kriaui koteli bei vynuogi akeli be uog rykiai nelygi nant gls ydjo apelsin ievels. Viena taur buvo nuvirtusi, dauta. Kita - sveika, puspiln, i jos stirksojo kalakuto kaulas. Salia taurs stovjo juodas auktakulnis batelis. I basilisko odos. Brangesns aliavos batsiuvystje nebuvo. Antrasis batelis guljo po krslu ant nerpestingai numestos juodos suknios baltomis klostmis, isiuvintos gli ornamentais. Geraltas stabteljo negaldamas apsisprsti, kovodamas su gda, su n o r u apsisukti ir eiti sau. Bet tuomet reikt, kad cerber priemenje jis p r i l u p o visikai be reikalo. O raganius nieko nemgo daryti be reikalo. Kambario kampe jis pastebjo vijus laiptus. A n t pakop aptiko keturias nuvytusias baltas roes ir stalties su v y no bei rykiai raudon lpdai dmmis. Alyv ir agrast kvapas ia buvo dar stipresnis. Laiptai ved miegamj, kurio grindis deng didiulis gauruotas kai lis. A n t jo guljo balti markiniai nriniuotais rankogaliais ir dar keliolika balt roi. Ir juoda kojin. K i t a karojo ant vieno i keturi raiyt stulpeli, laikani lovos bal dakim. Raiiniai ant stulpeli vaizdavo nimfas ir faunus vairiomis pozo mis. K a i kurios j b u v o gana keistos. K a i kurios - idiotikai juokingos. Daugelis kartojosi. Geraltas, pastebjs juodas garbanas, idrikusias i po damasto ant klods, garsiai atsikrenkt. Antklod krusteljo ir sudejavo. Geraltas at sikrenkt dar garsiau. - Bo? - neaikiai suinkt juodosios garbanos. - Suli atneei? - Atneiau. I po garban pasirod blykus trikampis veidas, violetins akys ir siauros, vos vos ikreiptos lpos. - Oooi... - lpos dar smarkiau persikreip. - Oooi... Mirtu i troku lio... - tai. Moteris isirang i patal ir atsisdo. Jos peiai buvo dails, kaklas graktus, j juos juodas kaspinas su vaigds formos papuoalu, aia ruojaniu briliantais. Ji nieko nevilkjo. - Dkoju. - Pam i jo taur, godiai atsigr, paskui kilsteljo rank ir paliet smilkin. Antklod n u s l y d o dar emiau. Geraltas nukreip vilgsn al. Mandagiai, taiau nenoriai. - O tu kas toks bsi? - paklaus juodaplauk markstydamasi ir vyniodamasi antklod. - K ia veiki? K u r , po galais, Beranas? - kur klausim atsakyti pirmiausia? A k i m o j u pasigailjo aipsis. Moteris pakl rank, i pirt gal i-

tryko auksaspalv juosta. Geraltas nevalingai sureagavo, abu delnus su djo Heliotropo enklu, sulaik jos burt sau prie pat veido, bet ilydis buvo toks stiprus, kad nublok ragani atatupst. Jis atsitrenk sien ir susmuko ant grind. - Nereikia! - kteljo matydamas, kad moteris vl kelia rank. - Ponia Jenefer! A t v y k a u taikiai, be pikt ksl! Laiptuose pasigirdo trepsjimas, miegamojo tarpduryje sumavo tarn figros. - Ponia Jenefer! - Eikite sau, - ramiai paliep burtinink. - M a n js nereikalingi. Jums moka u nam apsaug. O jeigu jau is tipas vis tiek sugebjo prasmukti ionai, pati su juo ir susitvarkysiu. Pasakykite tai p o n u i Beranui. O man praau paruoti voni. Raganius sunkiai atsistojo. Jenefer stebjo j tyldama, prisimerkusi. - Atrmei mano ukeikim, - praneko pagaliau. - Tu - ne b u r t i n i n kas, tai matyti. Bet sureagavai nepaprastai m i k l i a i . Sakyk, kas esi, taikiai atvyks nepastamasai. Ir sakyk, patariu, nedelsdamas. - A - Geraltas i Rivijos. Raganius. Jenefer, sugriebusi ant stulpelio ipjaustytam faunui u anatomins detals, neblogai pritaikytos nusiiupti, isisvr i lovos. Nenuleisdama aki nuo Geralto, pam ant grind guljus apsiaust kailine apykakle. Glaudiai susisupusi j, atsistojo. Neskubriai prisipyl dar vien taur sul i, igr vienu mauku, atsikosjo, prijo ariau raganiaus. Sis slapia pa sitryn krykaul, kuriuo tik k skaudiai trenksi sien. - Geraltas i Rivijos, - pakartojo burtinink, stebdama j pro juodas blakstienas. - K a i p ia atsidrei? K o k i u tikslu? T i k i u o s i , Berano nenu skriaud!? - Nenuskriaudiau. Ponia Jenefer, man reikia tavo pagalbos. - Raganius, - pratar ji, prieidama dar ariau ir dar standiau susisup dama apsiaust. - Maa to, kad pirmas, kur matau i taip arti, bet dar ir ne kas kitas, o lovingasis Baltasis Vilkas. bei t esu apie tave girdjusi. - sivaizduoju. - Neinau, k sau sivaizduoji, - nusiiovavusi prislinko dar ariau. Galima? - delnu paliet jo skruost, prikio veid, pavelg tiesiai akis. Jis sukando dantis. - Vyzdiai prie viesos prisitaiko nevalingai, ar gali pano rjs juos sutraukti arba iplsti? - Jenefer, - ramiai atsiliep jis, - jojau Rind vis dien, nesustoda mas. Kiaur nakt laukiau, k o l atidarys vartus. Paskui voiau per galv d u r i n i n k u i , kuris nenorjo mans ionai leisti. Nemandagiai, akiplikai paadinau tave, sutrikdiau ramyb. O visa tai dariau dl to, kad mano biiuliui skubiai reikia pagalbos, kuri gali suteikti tik tu. Praau, padk jam, o jau paskui, jei norsi, pasikalbsime apie mutacijas ir n u k r y p i m u s . Ji per ingsn atsitrauk, negraiai perkreip lpas. - Kokios prireik pagalbos?

- Reikia magikai atkurti paeistus organus. Gerkl, gerklas ir balso stygas. aizdos atrodo taip, l y g j bt sualojs purpurinis rkas. Ar ka kas panaaus. - Kakas panaaus, - pakartojo ji. - Kitaip sakant, tavo biiul magikai sualojo ne p u r p u r i n i s rkas. Tuomet kas? Sakyk, prikelta i miego nei t u r i u jg, nei n o r i u skverbtis tavo smegenis. - H m m . . . Bus geriausia, jei papasakosiu nuo pat pradi... - O ne, - ji ikart j pertrauk. - Jei taip sudtinga, tuomet palkk. Nemalonus skonis burnoje, susivl plaukai, sulip vokai ir k i t i rytiniai nepatogumai gerokai slopina mano sugebjimus k nors suprasti. L i p k emyn, pirt rsyje. Tuojau ir a ten ateisiu, tada visk papasakosi. - Jenefer, nenoriau lauti, bet laikas spiria. M a n o draugas... - Geraltai, - ji iurkiai pertrauk j, - dl tavs ilipau i lovos, nors neketinau to daryti i k i pusiaudienio varp. Net esu pasiryusi atsisakyti pusryi. inai kodl? M a t atneei man obuoli suli. Skubjai, nuogs taudamas dl draugo kani, sibrovei ionai smurtu, trankydamas mo nms per galvas, o vis dlto pagalvojai ir apie itrokusi moter. Tuo ma ne palenkei, ir gali bti, kad tau padsiu. Bet vandens ir muilo vis tiek ne atsisakysiu. Eik. Praau. - Einu. - Geraltai. - Klausau, - jis stabteljo ant slenksio. - Pasinaudok proga, isiperk ir pats. I kvapo sugebu nuspti ne tik ras ir ami, bet ir tavo arklio plauko spalv. IV pirt ji eng, kai Geraltas, nuogas sddamas ant mauts tabure ts, i kibirlio pyl ant savs vanden. Jis kosteljo ir susikuklins atsuko jai nugar. - Nesidrovk, - tar ji, vien po kito mesdama ant kabyklos drabuius. - Pamaiusi nuog vyr neapalpstu. Trise M e r i g o l d , mano draug, sako: jei matei vien, matei visus. Jis atsistojo, rankluosiu apsivyniojs strnas. - Graus randas, - nusiypsojo Jenefer, irdama jo krtin. - Kas at sitiko? Lentpjvje papuolei po pjklu? Jis neatsak. Burtinink, koketikai pakreipusi galv, nesiliov j apirinjusi. - Pirmas raganius, kur matau i arti, ir dar visikai nuog. Oho! - Ji kiek pasilenk, atkio aus. - Girdiu, kaip plaka tavo irdis. Ritmas labai ltas. Sugebi valdyti adrenalino isiskyrim? A k , atleisk u profesin smal sum. Regis, kalbas apie tavo organizmo savybes reaguoji stebtinai dir gliai. Be to, esi prats tas savybes nusakyti odiais, kuri a labai ne mgstu, ir taip patetikai sarkastikai, kaip man nepatinka dar labiau. Jis neatsak.

- Tiek to, pakaks. Mano vonia vsta. - Jenefer jau tarsi ketino nusimes ti apsiaust, bet sudvejojo. - A maudysiuos, tu pasakosi. Sutaupysime lai ko. Tik... N e n o r i u tavs trikdyti, be to, esame beveik nepastami. Todl dert... - A nusigriu, - neutikrintai paadjo jis. - N e . M a n reikia matyti panekovo akis. Sugalvojau geriau. Jis igirdo tariam ukeikim, pajuto, kaip virpteli medalionas, ir pa mat juodj apsiaust ltai leidiantis ant grind. O tada dar igirdo van dens pliaukjim. - Dabar jau a nematau tavo aki, Jenefer, - pasak. - O gaila. Nematoma burtinink kubile m turktis. - Pasakok. Geraltas, nenusisiausdamas rankluosio, iaip ne taip sirang kel nes ir atsisdo ant suolo. Usisegs bat sagtis, iklojo vis nuotyk prie ups, grumtynes su amu nusakydamas tik keliais odiais. Jenefer neat rod panai toki, k u r i domtsi vejyba. K a i tik pradjo pasakoti apie baidykl-debes, islydus i soio, dide l kempin, m u i l i n u s i or, sustingo. - N a g i nagi, - igirdo raganius. - domu. Butelyje kalintas dinas. - Koks ten dinas, - paprietaravo jis. - Ten buvo kakokia purpurinio rko atmaina. K o k i a nors nauja, neinoma ris... - Nauja ir neinoma ris nusipelno kokio nors pavadinimo, - pasak nematomoji Jenefer. - Dinas - pavadinimas, n kiek ne prastesnis u k i tus. Praau, tsk. Jis taip ir padar. Pasakojo, o pamuils kubile vis tiriau putojo, van duo laistsi per kratus. Staiga kakas prikaust raganiaus vilgsn. Jis si irjo atidiau ir velg muilo put irykintus figros kontrus. Jie taip trauk ak, kad Geraltas neteko ado. - Pasakok! - paragino balsas i niekur. - Kas djosi paskui? - N i e k o , - atsiliep jis. - T, pasak tavs, din nuvijau... - Kaip? - or pakilo samtis ir ipyl vanden. M u i l o putos inyko, f i gra taip pat. Geraltas atsiduso. - Ukeikimu, - atsak jis. - Tiksliau, egzorcizmu. - K o k i u ? - samtis dar kart iliejo vanden. Dabar jau raganius d m i a u stebjo samio veiksmus, mat vanduo bent trumpam t atideng davo. Jis itar ukeikim, saugumo dlei bals "e" pakeisdamas kvpi m u . Tikjosi pasipuikuosis prie burtinink tuo, kad ino i taisykl, bet nustebti teko paiam: kubile drioksteljo audringas juokas. - Kas juokingo? - Tas tavo egzorcizmas... - N u o smaigelio nuvasnojo rankluostis ir suskato nirtingai trinti kontr likuius. - Trise sprogs i juoko, kai jai pa pasakosiu! Kas tave jo imok, raganiau? To... ukeikimo? - Viena vaidilut i H u l d r o s ventyklos. Tai slapta ventyklos kalba... - K a m slapta, kam nelabai. - Rankluostis pakibo ant k u b i l o krato,

ant grind listeljo vanduo, bas koj pdsakai nuymjo burtininks ingsnius. - Geraltai, tai visai ne ukeikimas. Kitose ventyklose t odi patariau nekartoti. - Jeigu ne ukeikimas, tuomet kas? - paklaus jis stebdamas, kaip d v i juodos kojins viena po kitos i oro tveria dailias kojas. - Smojus. - Kelnaits su klostmis be galo patraukliai aptemp niek. - Siek tiek nevankus. Balti markiniai su gls pavidalo abo plasteljo auktyn ir gijo for m. K a i p pastebjo raganius, Jenefer nedvjo kitoms moterims prastos juostos krtinei suverti. Jai tiesiog nereikjo. - K reikia tas smojus? - paklaus jis. - Nesvarbu. I stovinio ant stalo keturkampio kritolinio butelio kaklelio ioko kamtis. Pirtyje pakvipo alyvomis ir agrastais. Kamtis nubr kelet lan k ir gro kaklel. Burtinink usiseg markini rankogalius, usitem p sukni ir pagaliau pasirod. - Usek, - ukuodamasi vlio arvo ukomis, ji atsuko raganiui nuga r. Jis pastebjo, kad uk kotas, ilgas ir smailas, prireikus gali atstoti durkl. Geraltas sukni sagst tyia ltai, kab po kabs, mgaudamasis juod burtininks plauk, laisvai krintani i k i puss nugaros, aromatu. - Kalbant apie t baidykl i soio, - tar Jenefer, sisegdama brilian tinius auskarus, - aiku, kad ne tavo "ukeikimas" privert j sprukti. L a biau tiktina, kad, iliejs t ant tavojo biiulio, pabgo todl, kad n u sibodo js draugija. - G a l i bti, - niauriai pripaino Geraltas. - M a t nemanau, k a d bt nuskubjs Cidar galabyti V a l d o Markso. - Kas tas V a l d o Marksas? - Trubadras, kuris mano draug, i r g i poet bei muzikant, laiko be viltikai negabiu pataiknu tamsuomens skoniui. Burtinink atsigr, jos violetins akys keistai blyksteljo. - Ar tik nelpus tavo biiulis spjs pareikti nor? - Pareik net d u . A b u - k l a i k i a i kvailus. Kodl klausi? Juk tai tikra nesmon, neva dvasios globjos, d'jinniai, lempos dvasios patenkina no rus... - Tikra nesmon, - ypsodamasi pakartojo Jenefer. - inoma. Prama nas, bereikm pasakl, kaip ir visos kitos, kuriose gerosios dvasios ir pranaautojos patenkina norus. Tokias pasakas igalvoja vargani prasio kai, kuriems n galv neateina, kad savo norus, trokimus galt gy vendinti aktyvia veikla. Diaugiuosi, kad tu ne i toki, Geraltai i Rivijos. Matyt, m u d u dvasikai artimi. K a i a ko nors troktu, ne svajoju, o veikiu. Ir visada gaunu. - Neabejoju. Ar jau pasiruousi? - Pasiruousi. - Burtinink usiseg batuk direlius ir atsistojo. Net

su auktakulniais ji nebuvo labai aukta. Kresteljo plaukus, kurie, raga nius tai pastebjo, kad ir kiek ukuoti, l i k o idrik avingomis garbano mis. - N o r i u paklausti, Geraltai, apie antspaud nuo indo... Ar tavo draugas j tebeturi? Raganius susimst. Antspaud turjo ne Vdrynas, o jis pats, ir dar su s a v i m i . Bet i patirties inojo, kad burtininkams nederjo sakyti per daug. - H m m . . . M a n a u , taip, - jis apsimet, kad atsakyti sudels visai dl k i tos prieasties. - Taip, ko gero, tebeturi. O k? Ar tas antspaudas toks svarbus? - Keista, - altai atov ji, - kad to klausia raganius, antgamtini lyk tyni inovas. Tas, kuris turt inoti, k a d tokio antspaudo nieku g y v u nevalia liesti. Ar leisti liesti draugui. Jis sukando dantis. Kirtis buvo taiklus. - K gi. - Jenefer praneko k u r kas maloniau. - Neklystani moni nra, nra, matau, ir neklystani ragani. A p s i r i k t i gali bet kas. N a , tai gal trauksime. K u r tas tavo biiulis? - C i a pat, Rindje. Tokio E r d i l i o , elfo, namuose. Ji pavelg ragani labai dmiai. - E r d i l i o namuose? - pakartojo kreivai ypsodamasi. - inau, k u r jis gyvena. Spju, kad jo giminaitis Chireadanas i r g i ten? - Taip. O k... - Nieko, - pertrauk ji, pakl rank ir usimerk. Medalionas, kaban tis ant grandinls raganiui po k a k l u , sutrkiojo. A n t drgnos sienos irykjo viesus dur kontras, rminantis vy tini bei tumuluojani pienik tutum. Raganius tyliai nusikeik. Magikj portal jis nemgo, nemgo ir jais keliauti. - Ar btinai... - atsikrenkt. - N e t o l i eiti... - Sio miesto gatvmis vaikioti negaliu, - kirste nukirto ji. - C i a a ne itin mgstama, gali iniekinti, umtyti akmenimis, o gal ir kuo nors blo gesniu. K e l i veikjai skmingai juodina mane ir sivaizduoja es nebau diami. Nebijok, mano portalai visada saugs. Kadaise Geraltui teko matyti, kaip saugiu portalu persikl tik pus keliaujaniojo. K i t a pus, deja, niekad ir neatsirado. O toki atvej, kai apie mog, engus portal, daugiau niekas nieko nebeigirsdavo, jis inojo ne vien. Burtinink dar kart pasitais plaukus, prisiseg prie juostos kapel, isiuvint perlais. Kapelis atrod pernelyg maas, kad j, be saujos va riok ir lpdai, tilpt dar kas nors, taiau Geraltas nutuok, kad jis ne paprastas. - A p k a b i n k mane. Tviriau, a ne porcelianin. P i r m y n ! Medalionas suvibravo, kakas blyksteljo, ir Geraltas staiga atsidr
v v

juodoje tutumoje, i k i kaul smelkianiame altyje. Jis nieko nemat, ne girdjo, nejaut. Speigas buvo vienintelis dalykas, kur fiksavo pojiai. Jau iojosi plstis, bet nespjo. V - Jau valanda, kai ji ten jo. - Chireadanas apvert ant stalo stovint smlio laikrod. - Pradedu nerimauti. Nejau Vdryno gerkl taip sunkiai sualota? Nemanai, kad reikt pasiirti, kas ten dedasi? - Ji labai aikiai sak to nepageidaujanti. - Geraltas usivert taur su antpilo likuiais ir siaubingai susirauk. Jis vertino ir mgo ssliuosius el fus u j prot, santrum ir savit humoro jausm, taiau j maisto bei grim skonio nesuprato ir nepamgo. - Neketinu jai trukdyti, Chireada nai. Magijai reikia laiko. Tegul utrunka nors ir vis par, kad tik Vdry nas pasveikt. - K gi, tavo tiesa. Gretimoje patalpoje kaukjo plaktukai. K a i p paaikjo, Erdilis gyve no apleistoje smuklje, kuri sigijo ketindamas atnaujinti ir tvarkytis joje drauge su mona, drovia, nekalbia elfe. Riteris Vratimiras, kuris po kordegarde kartu praleistos nakties pasiliko draugje, pasil pagalb re monto darbuose. Ikart po to, kai aprimo smyis, sukeltas netikto bei spdingo raganiaus ir Jenefer pasirodymo i vytinio portalo sienoje, Vratimiras ir sutuoktiniai kibo darb. - A t v i r a i nekant, - prabilo Chireadanas, - nesitikjau, kad tau pavyks, ir dar taip lengvai. Jenefer nelabai greita, kai reikia kam nors padti. A r t i mo bda jai buvusi nebuvusi, nemigos nevaro. odiu, nesu girdjs, kad bt kada nors k a m nors nesavanaudikai padjusi. domu, kokios nau dos ji tikisi, pagelbjus! j u d v i e m su Vdrynu. - Ar nepersdai? - nusiypsojo raganius. - M a n ji padar ne tok pras t spd. inoma, virenyb demonstruoti mgsta, bet, palyginus su k i tais burtininkais, su ta pasiptli kaimene, ji tikras vaikiojantis avesys, siknijs geranorikumas. Chireadanas irgi nusiypsojo. - Bt tas pat, jei sakytum, kad skorpionas yra graesnis u vor, mat turi toki daili uodegl. Bk atsargus, Geraltai. Tu ne pirmas, itaip j vertins neinodamas, kad avesys - jos ginklas. Ginklas, kuriuo ji nau dojasi labai apsukriai ir be skrupul. Kas, aiku, nepaneigia fakto, kad yra keriniai avinga moteris. Turbt neprietarausi? Geraltas dirsteljo elf. Jau antr kart raganiui pasidingojo, kad pas tarojo veide msteljo nuoraudis. Tai stebino ne menkiau nei Chireadano odiai. Grynakraujai elfai moni moterimis paprastai nesiavdavo. Net ir labai graiomis. O Jenefer, nors ir patraukli, nebuvo grauol. Skonis skoniu, bet i ties burtininki "grauolmis" niekas ir nelai k. Juk dauguma visuomens sluoksni vienintele dukterims priderania

dalia laik santuok. Kas gi pasmerkt dukter ilgiems knibli moksl metams ir somatini pokyi sukeliamoms kanioms, kai galima ileisti j u vyro ir pelningai susigiminiuoti? Kas gi nort burtininks giminje? Be pagarbos, kuri pelnydavo mags, jokios kitos naudos burtininks ei ma negaudavo, mat k o l mergina baigdavo mokslus, nutrkdavo bet ko kie jos ryiai su artimaisiais - vliau jai rpdavo tik toki pat burtinink brolija. Todl burtininkmis tapdavo tik tos merginos, kurios beveik ne turdavo galimybi itekti. Prieingai nei vaidiluts ir druids, kurios nenoriai savo rat sileisda vo negraias ar luoas mergaites, burtininkai priimdavo kiekvien, l i n k u si sukti tokiu keliu. Jei vaikas itverdavo pirmuosius mokslo metus, si kidavo magija: itiesindavo kojas, suvienodindavo j ilg, atskirdavo su augusius kaulus, ulopydavo skeltas lpas, paalindavo randus, apgamus ir raup pdsakus. Jauna burtinink tapdavo "patraukli", mat to reikalavo profesijos prestias. Pasekm - neva graios moterys piktomis ir altomis bjauruoli akimis. Bjauruoli, negalini pamirti savo bjaurumo, p r i dengto magika kauke, slepiamo ne siekiant laims, o tik dl profesijos prestio. Geraltas Chireadano nesuprato. Jo akys, raganiaus akys, velg per nelyg daug smulkmen, kuri nemat elfas. - N e , Chireadanai, - atsak jis klausim, - neprietarausiu. Dkoju u perspjim. Bet dabar kalbame tik apie Vdryn. Jis nukentjo mano aki vaizdoje, a b u v a u alia. Nesugebjau jo apsaugoti, nemokjau padti. Jei inoiau, kad tai j igydys, atsissiau ant skorpiono p l i k u upakaliu. - K a i p tik ito t'au ir reikt labiausiai saugotis, - mslingai ypteljo el fas. - M a t Jenefer tai ino, o tuo, k ino, ji mgsta naudotis. Nepasitikk ja, Geraltai. Ji pavojinga. Raganius nutyljo. Girgteljo durys. Laipt viruje idygo Jenefer, pasirm balkono turklus. - Raganiau, ar galiu minutlei tave sutrukdyti? - inoma. Burtinink nugara atsiliejo kambario, kuriame guljo keniantis trubadras, - vieno i nedaugelio, apstatyt baldais - duris. Raganius p r i jo tylomis, dmiai j apirindamas. Atkreip dmes kair pet, vos vos auktesn nei deinysis. nos, vos vos per ilg. iek tiek per siauras lpas. smakr, vos per daug nusklembt. antakius, kiek stokojanius simetrijos. akis... Jis mat pernelyg daug smulkmen. V i s a i be reikalo. - K a i p Vdryno sveikata? - Abejoji mano sugebjimais? Geraltas tyrinjo j toliau. Jos figra - kaip dvideimtmets merginos, bet splioti, koks tikrasis jos amius, jis visai nenorjo. Jenefer judjo na-

traliai grakiai. Perprasti, kaip ji atrod anksiau, kas joje pataisyta, b u vo nemanoma. Jis liovsi apie tai galvojs - beprasmika. - Tavo talentingasis draugas pasveiks, - tar ji. - Ir vokalinius sugeb jimus atgaus. - L i e k u tau dkingas, Jenefer. Ji ypteljo. - Prog padkoti dar tursi. - Ar galiu pas j ueiti? Burtinink valandl patyljo, irjo j, keistai ypsodamasi ir pir tais barbendama dur stakt. - inoma. Ueik. Medalionas raganiui po k a k l u m intensyviai, ritmingai virpioti. Paiame kambario viduryje ant grind guljo rintis matine viesa stiklinis rutulys sulig n e d i d e l i u arbzu. Rutulys ymjo precizikai n u braiytos devyniakamps vaigds, virnmis siekianios kambarlio kampus ir sienas, centr. vaigd rmino raudonai ipiet pentagram. ios kampuose stovjo keistos formos vakids su bestomis juodomis vakmis. Tokios pat juodos vaks deg ir lovos, kurioje ilsjosi avikai liais apklostytas Vdrynas, galvgalyje. Poetas kvpavo ramiai, jau nebegargaliavo, nebekriok, skausmo grimas jo veide pakeit k v a i l a , palai minga ypsena. - Miega, - itar Jenefer. - Ir sapnuoja. Geraltas nuvelg piein ant grind. Jaut jame slypini magij, bet inojo ir tai, kad i magija mieganti, dar nepaadinta. Kakuo buvo panai mieganio lito kvpavim ir tuo pat metu neleido pamirti, kad litas gali uriaumoti. - Kas tai, Jenefer? - Spstai. - Kam? - K o l kas tau. - Burtinink pasuko rakt spynoje ir itraukusi apvert rankoje. Raktas inyko. - A h a , vadin'asi, esu sugautas, - altai pasak jis. - O kas toliau? Ksinsies mano nekaltyb? - Nepataikauk sau. - Jenefer atsisdo ant lovos krato. Vdrynas, vis dar k v a i l a i ypsodamasis, t y l i a i suaimanavo. Tai, be abejons, buvo d i diausio pasitenkinimo aimana. - Kas dedasi, Jenefer? Jeigu tai aidimas, a neinau taisykli. - Minjau, - atsiliep ji, - kad visada gaunu tai, ko troktu. O taip jau ijo, kad usinorjau to, k turi Vdrynas. Pasiimsiu ir atsisveikinsime. Nebijok, jis visai nenukents... - Tos tavo keistenybs ant grind, - pertrauk raganius, - iaukia de monus. O ten, kur iaukiami demonai, visuomet kas nors nukenia. N e leisiu. - ...n plaukas nuo galvos nenukris, - l y g niekur nieko ts burtininv

k. - Balselis bus dar graesnis, jis bus labai patenkintas juo, staiai l a i mingas. V i s i bsime laimingi. Ir atsisveikinsime be pretenzij ir be nuos kaud. - A k , Virginija, - neatsimerkdamas sudejavo Vdrynas. - Kokios nuo stabios tavo krtys, oda velnesn nekaip gulbs pkas... Virginija... - Protas jam pakriko? Klejoja? - Sapnuoja, - nusiypsojo Jenefer. - Sapne isipildo jo svajons. Prasi skverbiau jo smegenis i k i pat dugno. Nekain ko ten esama. Viena kita kiaulyst, kelios svajos, daug poezijos. Nesvarbu. Antspaudas ant vols, kuria buvo ukimtas butelis su dinu, Geraltai. inau, kad j turi ne tru badras, o tu. Praau to antspaudo. - K a m jis tau? - K a i p man atsakius tavo klausim? - burtinink koketikai nusiyp sojo. - G a l pabandykime itaip: d tau turi rpti, raganiau. Toks atsa kymas patenkina? - N e , - nusiypsojo ir jis, taip pat bjauriai. - Nepatenkina. Bet nesi grauk dl to, Jenefer. Mane patenkinti nelengva. Bent jau i k i iol papras tiems mirtingiesiems tai nepavykdavo. - Gaila. Vadinasi, liksi nepatenkintas. Tavo bda. Praau atiduoti ant spaud. Ir nesivaipyk. V i s a i tau netinka. Jei dar nesupratai, inok, k a d kaip tik dabar sigalioja tavo priederm atsidkoti man. Antspaudas - pir moji moka u dainoriaus bals. - M a t a u , kain paskirstei mokomis, - altai atr raganius. - Gerai. To reikjo tiktis ir tikjausi. Bet tebnie tai garbingas sandris, Jenefer. A pirkau tavo pagalb. Ir sumoksiu. Jos lpos ypteljo, bet violetins akys liko plaios ir atiaurios. - K u o jau kuo, raganiau, o tuo gali neabejoti. - Sumoksiu a, - pakartojo jis. - Bet ne Vdrynas. Gabenu j i ia saugion vieteln. Grs sumoksiu antrj mok ir visas kitas. O dl pir mosios... Jis siekteljo slaptosios kienls dire, im alvarin antspaud su vaigde ir nulautu kryiumi. - Stai, imk. Bet ne kaip mok, o kaip raganiaus padk u tai, k a d , nors ir siekdama naudos, b u v a i man palankesn, nei bt dauguma tavo amato broli ir sesi. Imk tai kaip geros valios enkl, kuris tave tikins, kad pasirpins biiuliu sugriu ionai ir sumoksiu, kiek pridera. Nepa stebjau skorpiono tarp gli, Jenefer. Ir esu pasirys sumokti u aplai dum. - spdinga prakalba. - Burtinink sukryiavo rankas ant krtins. Jaudinanti ir patetika. Gaila, kad tuiai burn auinai. Vdrynas man rei kalingas ir liks ia. - Syk jis jau buvo ten, kur ketini j traukti. - Geraltas parod piein ant grind. - K a i baigsi darb ir atitempsi ionai din, Vdrynas, kad ir k btum adjusi, neivengiamai nukents, gal net dar iauriau. Juk tave

domina tas padaras i soio, ar ne? Ketini j uvaldyti, priversti tarnauti sau? G a l i ir neatsakyti, inau, d man turt tai rpti. Daryk sau, k n o r i , parsitempk nors deimt demon. Tik Vdryno ia nebus. Jei u trauksi Vdrynui pavoj, tai, Jenefer, jau nebebus garbingas sandris, ir u tok nebetursi teiss reikalauti atlygio. Neleisiu... Balsas jam ulo. - Buvo smalsu, kada pajusi, - sukikeno burtinink. Geraltas temp raumenis, sutelk vis vali, i k i skausmo sukando dantis. Nepadjo. Stypsojo l y g suparalyiuotas, tarsi akmenin statula,, tarsi stulpas emje. Negaljo pakrutinti net pirto bate. - inojau, kad sugebsi atremti atvirai uleistus kerus, - tar Jenefer. - inojau ir tai, kad, prie ko nors imdamasis, pasistengsi suavti mane ikalba. nekjai, o vir tavs pakib burtai veik ir pamau gniud tave. Dabar jau tik nekti ir gali. Bet tau nebereikia man patikti. Jau inau, kad esi ikalbingas. Jei ir toliau stengsies, tik sugadinsi spd. - Chireadanas... - vargais negalais itar jis, grumdamasis su magiku paralyiumi. - Chireadanas susigaudys, k rezgi. Greitai susigaudys, tars, nes nepasitiki tavim, Jenefer. Nepasitikjo nuo pat pradi... Burtinink plaiai mosteljo ranka. Kambario sienos iskydo ir virto vientisa d r u m z l i n a i p i l k a mase. Inyko durys, inyko langai, inyko net sudulkjusios uuolaidos ir musi nutupti paveikslliai ant sien. - Tai kas, kad Chireadanas susigaudys? - jos veid ikreip tminga grimasa. - Bgs auktis pagalbos? M a n o utvaros neveiks niekas. Beje, Chireadanas niekur nebgs ir nieko prie mane nesiims. Nieko. Esu j pa kerjusi. N e , kalbu ne apie burtus, ia prasme n pirto nepajudinau. Pa prasiausia organizmo reakcija. M u l k i s , simyljo mane. Neinojai? si vaizduoji, net buvo usikeps kviesti Bo dvikov. Elfas, o pavyduolis. Retai pasitaiko. Geraltai, iuos namus a pasirinkau ne iaip sau. - Bo Beranas, Chireadanas, Erdilis, Vdrynas. I tikrj tiksl engi tiesiausiu keliu. Bet manimi, Jenefer, nepasinaudosi. - K a i p tik ir pasinaudosiu. - Burtinink atsistojo, pasitrauk nuo lo vos, atsargiai apeidama enklus ir simbolius, ipietus ant grind, prisiar tino prie raganiaus. - Juk sakiau, u tai, kad igydiau poet, tu man t skolingas. T u r i u galvoje niekniek, nedidel paslaug. K a i tik nuveiksiu, k ketinu, susyk dingsiu i Rinds, o iame miestelyje turiu ioki toki... nesumokt sskait, sakykime itaip. Keliems monms esu kai k pa adjusi, o paadus a visada tesiu. Kadangi pati nespju, tuos paadus u mane itessi tu. Jis grmsi, grmsi i vis jg. V e l t u i . - Nespurdk, raganli, - dygiai ypteljo ji. - Tuios pastangos. Tavo valia - tvirta, esi labai atsparus magijai, bet galyntis su m a n i m i ir mano ukeikimu - ne tavo nosiai. Ir nevaidink komedijos. Nemgink suavti mans tvirtu ir o r i u vyrikumu. Tik tau paiam atrodo, k a d esi orus ir

tvirtas. Dl draugo p a d a r y t u m bet k, nereikt n burt, sumoktum bet koki kain, batus man nulaiytum. O gal ir dar kai k, jei staiga u sinoriau pramogos. Geraltas tyljo. Atsistojusi prieais j, ji ypsojosi ir aid ant kaspino kabania obsidiano vaigde, aiaruojania mayiais briliantais. - Perpratau, koks esi, dar Bo miegamajame, - kalbjo burtinink, pakako persimesti su tavim keliais odiais. Jau tada inojau, kokio atly gio norsiu i tavs. M a n o sskaitas Rindje galt apmokti bet kas, kad ir Chireadanas. Bet tai padarysi tu, nes privalai sumokti. U apsimestin puikyb, u alt vilgsn, u tai, kad akimis gaudai kiekvien smulkme n, u akmenin veido iraik, u sarkastik intonacij. U tai, kad ma nai gals stoti akis ak su Jenefer i Vengerbergo ir laikyti j savimyla pa siptle, savanaude ragana, o tuo pat metu sproginti akis jos muiluotus papus. Mokk, Geraltai i Rivijos! A b i e m rankomis sugrieb j u plauk ir staiga pabuiavo lpas, si siurb nelyginant vampyras. Medalionas po k a k l u sutirtjo, Geraltui pa sivaideno, kad grandinl sitempia, verdama kakl tartum kilpos virv. Galvoje kakas tvyksteljo, ausis ugul siaubingas esys. Raganius jau nebemat violetini burtininks aki, n u g r i m z d o tams. Suklupo. Jenefer kalbjo velniu, glotniu balsu. - sikalei galv? - Taip, ponia. Tai buvo jo paties balsas. - Tad eik ir v y k d y k mano nurodymus. - K a i p sakysi, ponia. - G a l i pabuiuoti mano rank. - Dkoju, ponia. Pasijuto ropojs prie jos keliais. Galvoje dzg deimt tkstani b i i. Jos ranka dvelk alyvomis ir agrastais... A l y v o m i s ir agrastais... Tvyksnis. Tamsa. Turklai. Laiptai. Chireadano veidas. - Geraltai! Kas tau? Geraltai, kur isiruoei? - Reikia... - Tai jo paties balsas. - M a n reikia eiti... - O dievai! Pairkite jo akis! Siaubo perkreiptas V r a t i m i r o veidas. E r d i l i o veidas. Ir Chireadano balsas. - N e ! E r d i l i , ne! Nelieskite jo ir nemginkite sulaikyti! Salin, E r d i l i ! Praleisk j! Alyv ir agrast kvapas. Alyv ir agrast... Durys. Sauls gaisras. Karta. Tvanku. Alyv ir agrast kvapas. A u d r a telkiasi, dingteljo jam. Tatai buvo paskutin b l a i v i jo mintis.

VI

Tamsa. Kvapas... Kvapas? N e , smarv. lapimo, suplkusi iaud ir drgn skarmal smarsas. Deglo, rkstanio geleiniame lizde, taisytame nelygi akmeni ni luit sienoje, smarsas. Deglo metamas elis, elis ant iaudais ap kreiktos aslos... Grot elis. Raganius nusikeik. - Pagaliau. - Pajuto, kaip kakas j kelia, atremia nugara sudrkusi sien. - Jau bijojau, kad nebeatsigaivelsi. - Chireadanai? K u r . . . lyktyn, galva plyta... K u r mes? - O kaip tau atrodo? Geraltas pasitryn veid, apsidair. Atsirm prieing sien sdjo trys driskiai. Jis mat juos neaikiai, anie kitojo tolokai nuo deglo viesos rato, mane aklinoje tamsoje. Tiesiog po grotomis vir galvos, visus juos skirianiomis nuo apviesto koridoriaus, kakas ppsojo, i pairos - l y g ir snis skarmal. O i tikrj - ikembs karinius nosimi tartum gan dro snapas. anktis susimetusi plauk ilgumas ir-apdar bkl bylojo, kad mkso jis ia toli grau ne nuo vakar. - duob mus sukio, - niriai tar raganius. - Diaugiuosi, - atsiliep elfas, - kad atgavai sugebjim logikai ms tyti. - Po paraliais... O Vdrynas? Ar ilgai ia kiurksome? Kiek laiko prajo nuo... - Neinau. K a i p ir tu, b u v a u be smons, kai met ionai. - Chireadanas sur iaudus krv, atsisdo patogiau. - Ar svarbu? - Dar ir kaip, kad a prasmegiau. Jenefer... Ir Vdrynas. Vdrynas ten, su ja, o ji ksinasi... E i , js! Ar seniai mus ia udar? D r i s k i a i pasikudjo tarpusavy. N vienas Geraltui neatsak. - Apkurtote? - Raganius nusispjov, niekaip negaljo atsikratyti meta lo prieskonio burnoje. - K l a u s i u , kuris dabar paros metas? Diena ar nak tis? K, net neinote, kada jums atnea dalo? Apskurliai vl kak suburbjo vienas kitam, pakrenkiojo. - Gerbiamasai, - pagaliau atsiliep vienas. - Js savo kertelje, mes - sa vo. Kiekvienas savos ir irkime. Chireadanas prunkteljo. Raganius nusispjov. - Taip ir yra, - suvapjo apls ilganosis karinius. - Cypje kiekvie nas savo kampo iri ir su savikiais laikosi. - O tu, dieduk, - paaipiai paklaus elfas, - su jais ar su mumis? K u riems save priskiri? - N e i tiems, nei kitiems, - ididiai atov seniokas. - Nes esu nekal tas. Geraltas vl nusispjov.

- Chireadanai, - paklaus, trindamasis smilkin, - tas pasiksinimas valdi... Ar teisyb? - Gryniausia. N i e k o neprisimeni? - Ijau gatv... mons mane iopsojo... Paskui... Paskui buvo ka k o k i a krautuvl... - Lombardas, - tyliau praneko elfas. - jai lombard. Ir susyk l i u o bei savininkui dantis. Stipriai. Net labai stipriai. Raganius prikando keiksm. - Palkininkas griuvo, - patyliukais pasakojo Chireadanas. - O tu kelis kartus spyrei jautrias vietas. Seimininkui pagalb atlk tarnas. T i metei pro lang, tiesiai gatv. - Bijau, - sumurmjo Geraltas, - kad dar ne viskas. - Ne be reikalo bijai. Ijs i lombardo patraukei gatvs v i d u r i u , stumdydamas praeivius ir rkaudamas kakokias kvailystes apie damos garb. Tau i paskos jau sek nemenka minia, ir a su E r d i l i u bei V r a t i m i ru - kartu su visais. O tu stabteljai prie vaistininko Lauranosio nam, u jai v i d u n , o po akimirkos vl pasirodei gatvje, tempdamas vaistinink u kojos. Ir rei m i n i a i kak panaaus prakalb. - K nekjau? - Jei keliais odiais, madaug tai k: save gerbianiam vyrikiui es net profesionalios prostituts nedera vadinti keke, tai ema ir lyktu. O ivadinti "keke" moter, kurios niekada nra pams, anei davs u tai pinig, gali tik sdius, ir jis nusipelno grieiausios bausms. Bausm, paskelbei visiems, bus vykdyta tuojau pat, tokiam diui - pati tinka miausia. Suspaudei vaistininko galv tarp keli, nusmaukei jam kelnes ir diru nudyei pasturgal. - Pasakok, Chireadanai. Pasakok. Nesigailk mans. - Pliekei Lauranosio dl, negaildamas rankos, o tasai kauk, klyk, raudojo, auksi diev ir moni pagalbos, meld gailesio, e tau, net pasitaisyti adjo, bet tu, regis, nepatikjai. Tuomet atskubjo keletas gin kluot bandit, kuriuos Rindje prasta vadinti gvardija. - O a, - palingavo galv Geraltas, - kaip tik tada ir pasiksinau v a l di? - K u r tau. Pasiksinai gerokai anksiau. Ir lupikautojas, ir Lauranosis yra miesto tarybos nariai. Neabejoju, tau bus domu suinoti, kad abu jie ragino imesti Jenefer i miesto. Ne tik balsavo u tai taryboje, bet ir p l y ojo apie j karemose, skleid ne i t i n mantrius gandus. - T jau seniai supratau. Pasakok toliau. Sakei, atbgo sargybiniai. Ar jie ir grdo mane poem? - Norjo. A k , Geraltai, koks buvo vaizdelis! Sunku ir apsakyti, k tu su jais idarinjai. Jie turjo kardus, rimbus, vzdus, k i r v u k u s , o tu - tik uosin lazdel su b u m b u l u , atimt i kakokio dabitos. K a i visus paklojai, nujai toliau. D a u g u m a ms susigaudme, kur taikai. - Noriau ir a inoti.

- Patraukei tiesiai ventykl. Mat vaidila Krepas, irgi tarybos narys, per pamokslus Jenefer kaip reikiant vainodavo. Po teisybei, tu n neslpei savo poirio vaidil Krep. Paadjai imokyti pagarbos dailiajai lyiai. Kalbdamas apie j, praleidai oficialj titul, utat nepagailjai kitoki vard, kuo suteikei daug diaugsmo i paskos sekani bambli briui. - A h a , - pratar Geraltas. - Dar ir piktodiavimas. Kas toliau? ven tyklos iniekinimas? - Ne. Tau taip ir nepavyko j engti. Prie ventyklos jau lauk mies to sargybos kuopa, apsiginklavusi viskuo, kas tik buvo ginklinje, regis, tik katapultos trko. Atrod, kad tave paprasiausiai sutrins miltus. Bet tu i k i j neprijai. Staiga abiem rankomis susigriebei u galvos ir nualpai. - G a l i nebepasakoti. Chireadanai, o kaip tu atsidrei poemyje? - K a i n u g r i u v a i , k e l i sargybiniai priok gviesi p r a k i u r d y t i tave smeigenomis. sivliau barn su jais. Gavau per galv buzdyganu, atsi peikjau jau ia, duobje. Nr ko abejoti, bsiu apkaltintas d a l y v a v i m u antiliaudikame smoksle. - Jeigu mus teis, - sugrie dantimis raganius, - kas tuomet mums gresia, kaip manai? - Jei N e v i l i s , burmistras, spjo grti i sostins, - suniurnjo Chireadanas, - kas ino, gal... A pastu j. Bet jei negro, nuosprend skelbs miesto tarybos nariai, o tarp j, savaime aiku, Lauranosis ir palkininkas. O tai reikia... Elfas brkteljo sau per kakl. Net rsyje tvyranioje prieblandoje is judesys buvo kuo aikiausias. Raganius nutyljo. Piktadariai patyliukais kudjosi tarpusavyje. Nekaltai pasodintas seneliokas atrod miegs. - Graumlis, - pagaliau itar Geraltas ir riebiai nusikeik. - Negana, kad tabaluosiu kartuvse, dar ir inosiu, jog tai a kaltas ir dl tavo mir ties, Chireadanai. Ir, aiku, dl Vdryno. Palauk, nepertraukink. inau, kad tai Jenefer idaiga, bet kaltas vis vien a. Paikas mano protas. A p g a v o mane, pavert, kaip sako nyktukai, taranu. - H m m . . . - numyk elfas. - N e i pridsi, nei atimsi. Juk perspjau tave dl jos. K a d mane kur undis, tave perspjau, o pats lygiai taip pat, at sipraant, apsikvailinau. Kamuojiesi, kad sdiu ia dl tavo kalts, o yra kaip tik atvirkiai. Tai tu atsidrei ia per mane. Gatvje galjau tave su laikyti, sutramdyti, neleisti... Bet nepadariau to. Bijojau, kad k a i isisklai dys kerai, kuriais ji tave uleido, gri ir... k nors jai padarysi. Atleisk man. - M i e l a i atleidiu. Mat n nenutuoki, kokie galingi buvo tie kerai. A, brangusis elfe, paprast ukalbjim isklaidau per kelias minutes ir nealpstu. Jenefer ker niekaip nebtumte isklaid, o t r a m d y d a m i mane dar ir rpesi btumte apturj. P r i s i m i n k gvardij. - Kartoju, ne apie tave galvojau. A p i e j. - Chireadanai... -K?

- T u j . . . Tuj... - Nemgstu ikilni odi, - pertrauk j elfas, lidnai ypsodamasis. - Sakykime, esu smarkiai ja susiavjs. Tau turbt keista, kad galima a vtis tokia kaip ji? Nordamas atmintyje paadinti vaizdin, Geraltas prisimerk. V a i z d i n, kuris j, sakykime be diding odi, nepaaikinamai avjo. - N e , Chireadanai, - pasak, - man visai nekeista. Koridoriuje sudundjo sunks ingsniai, vangteljo metalas. Mane vis poemio erdv ugul keturi sargybini eliai. Sugergd raktas, nekaltasis seneliokas it lis liuokteljo tolyn nuo grot ir pasislp tarp kriminalini. - Taip greitai? - pusbalsiu nusistebjo elfas. - M a n i a u , eafotui sukalti prireiks daugiau laiko... Vienas i sargybini, plikas l y g kulnas drimba su tikrais erno eriais ant snukio, parod ragani. - Tas, - tarsteljo. K i t i du sugrieb Geralt, iurkiai pastat ant koj ir prispaud prie sienos. Piktadariai susispraud savj kamp, ilganosis karinius mgi no sirausti iaudus. Chireadanas jau b u v o bepaoks, taiau krito ant aslos, traukdamasis nuo trumpo kardo amen, remt krtin. Plikasis sargybinis atsistojo prieais ragani, pasiraitojo rankoves ir pamanktino kumt. - Ponas miesto tarybos narys Lauranosis, - praneko, - liep pasitei rauti, ar gera tau vieti ms duobje? G a l ko trksta? G a l altis griso? K? Geraltas nemat reikalo atsakyti. Spirti p l i k i u i irgi negaljo, mat raga ni laikantys sargybiniai sunkiomis punimis buvo usirioglin jam ant koj. Plikis beveik n neatsivdjs smog jam pairdius. Geraltas temp raumenis, bet tai nek tepadjo. Vos atgaudamas kvap, jis valandl ste bjo savo diro sagt, po to sargybiniai j vl atities. - Tikrai nieko nereikia? - toliau tyiojosi plikis, tvoskiantis svognais ir igedusiais dantimis. - Ponas miesto tarybos narys apsidiaugs suino js, kad niekuo nesiskundi. Dar vienas smgis, ten pat. Raganius paspringo ir vos neapsivm, tik kad neturjo kuo. P l i k i s pasisuko onu. Pakeit rank. Bupt! Geraltas vl pamat savo diro sagt. Keista, vir jos dar neioj jo skyl, pro kuri matytsi siena. - Tai kaip? - plikis per ingsn atsitrauk - tam, kad galt plaiau u simoti. - N i e k o nepageidauji? Ponas Lauranosis liep paklausti: ar tikrai nieko? O kodl tu nieko neneki? Lieuvis mazg susirio? Palkk, tuo

jau atrisiu!

Bupt! Geraltas ir syk neprarado smons. O vertjo, juk vidaus organ

jam dar galjo ir prisireikti. Bet tam, kad nualpt, jis turjo priversti p l i k... Sargybinis nusispjov, iiep dantis, vl pamanktino kumt. - Tai kaip? Joki pageidavim? - Vienas... - istenjo raganius, vos pakeldamas galv. - K a d tu sprogt u m , unsnuki. Plikis sugrie dantimis, atlijo ir usimojo, kart, kaip ir tikjosi Ge raltas, taikydamas galv. Bet is smgio nesulauk. Staiga sargybinis uburbuliavo tartum kalakutas, iraudo, abiem rankomis griebsi u p i l v o , palo kaukti, k r i o k t i i skausmo... Ir sprogo. VII - Tad k man su jumis daryti? A p t e m u s i u d a n g u m i u lango n u v i n g i a v o akinaniai rykus aibo kaspinas, po akimirkos piktai, pratisai sudundjo griaustinis. Litis stip rjo, vir Rinds plauk audros debesys. Geraltas ir Chireadanas, pasodinti ant suolo po didiuliu gobelenu, vaizduojaniu Prana Baland, ganant avis, tyljo, k u k l i a i panarin gal vas. Burmistras N e v i l i s , piktai purktaudamas ir nioktaudamas, ings niais matavo kambar. - Js suknisti ir suikti burtininkai! - uriko, staiga sustojs. - Priskretote prie mano miesto, ar k? Kit miest pasauly nebr, k? Elfas ir raganius tyljo. - Tokias eibes... - springo burmistras. - Raktinink... K a i p pomidor! ispaudas! raudon tyr! Nemonika! - Nemonika ir bedievika, - atsiliep vaidila Krepas, irgi stypss ia, rotus kabinete. - Taip nemonika, k a d bet kuris kvailys susigaudys, kas u j slepiasi. Taip, burmistre. Chireadan m u d u abu pastame, o i tas tai, apsiskelbs raganiumi, neturi tiek Galios, kad taip sudirbt rakti nink. Tai vis tos Jenefer darbeliai, tos diev prakeiktos raganos! U lango, l y g pritardamas vaidilai, sudundjo griaustinis. - Tai ji, niekas kitas, - neatlyo Krepas. - Nra ko abejoti. Kas dar, jei ne Jenefer, trokta atkeryti p o n u i miesto tarybos nariui Lauranosiui? - Che che che, - netiktai sukvaksjo burmistras. - K a i p tik dl to ma iausiai ir pykstu. Lauranosis po mano kde grausi, mano post ksi nosi. O dabar mons jo nebesiklausys. K a i prisimins, kaip jis gavo per uodeg... - Pone N e v i l i , bene dar imsite girti tuos padugnes, - susirauk Krepas. - Noriau priminti: jei nebiau sutramds raganiaus egzortais, bt pa kls rank ir prie mane, ir prie ventyklos didyb... - O g i pats i r g i dergte j pamoksluose, K r e p a i . Jumis netgi Beranas skundsi. Bet kas teisyb, tai ne melas. Girdite, nenaudliai? - burmistras

vl atsigr Geralt ir Chireadan. - N i e k u o nepasiteisinsite! C i a toki avantir nepaksiu! N a g i , kalbkite, sakykite man visk, sakykite, g i n kits, kuo galite, o jei ne, prisiekiu visomis relikvijomis, taip jus paokdin siu, kad gyvenime nepamirite! Visk klokite, tutuojau, kaip per ipaint! Chireadanas sunkiai atsiduso ir iraikingai, maldaujamai dirsteljo ragani. Geraltas i r g i atsiduso, krenkteljo. Ir papasakojo visk. N a , beveik visk. - Tokios mat tokels, - tar vaidila, kai jis nutilo. - Grai istorija. Ilais vintas genijus. Ir burtinink, k u r i gvieiasi t genij uvaldyti. N i e k o sau derinys. Tai gali blogai baigtis, labai blogai. - Kas yra genijus? - paklaus N e v i l i s . - Ir ko reikia tai Jenefer? - B u r t i n i n k a i , - paaikino Krepas, - galios semiasi i'gamtos jg, o tiksliau, i Keturi Stichij arba Prad, p o p u l i a r i a i vadinam gaivalais. Oras, V a n d u o , Ugnis ir em. K i e k v i e n a m i t gaival yra atskiras M a t m u o , burtinink argonu - Plotm. Egzistuoja Vandens Plotm, Ugnies Plotm ir taip toliau. Tose Plotmse, mums nepasiekiamose, gyvena geni jais vadinamos btybs... - Vadinamos taip legendose, - siterp raganius. - Mat, kiek inau... - Nepertraukink, - sudraud Krepas. - inai tu maai, tai paaikjo jau i tavo pasakojimo, raganiau. Tad dabar veriau patylk ir paklausyk protingesni u tave. Taigi genijai. J yra keturios rys, kaip keturios yra ir Plotms. Egzistuoja oro btybs, d'jinniai, maridai, susij su vandens gaivalu, ifritai - Ugnies genijai, ir d'ao, ems genijai... - Tai bent sisiautjai, K r e p a i , - pertrauk vaidil N e v i l i s . - ia tau ne ventyklos mokykll, nemokyk ms. Sakyk trumpai: ko Jenefer n o r i i to genijaus? - Toks genijus, burmistre, - gyvas magikosios energijos telkinys. Bur tininkas, po ranka turintis genij, t energij gali ukeikimais n u k r e i p t i k u r panorjs. Jam nebereikia plte plti Galios i Gamtos, t darb at lieka genijus. Tokio burtininko jga bna milinika, kone visagal... - Kakaip neteko girdti apie visagalius magus, - susirauk N e v i l i s . Greiiau jau atvirkiai, daugumos i j galimybs bna aikiai perdtos. To negali, ano nesu... - Burtininkas Stamelfordas, - nutrauk j vaidila, vl apsiarvuodamas akademiko intonacija, poza ir iraika, - kadaise perkl kitur kaln, mat tas ustojo jam vaizd. N i e k a m nepavyko n u v e i k t i ko nors panaaus nei prie tai, nei po to. M a t Stamelfordui, kaip mons p o r i n a , patarnavo d'ao, ems genijus. Esama raytins mediagos ir apie kit mag pana aus masto akibroktus. Milinikos bangos ir katastrofikos litys - ne abejotinai marid darbas. Ugnies stulpai, gaisrai ir sprogimai - ugnini ifrit... - Taifnai, uraganai, skrydiai ore, - tar Geraltas. - Dofris M o n k a s . - Tikra tiesa. M a t a u , t vis dlto inai, - Krepas pavelg j palan-

k i a u . - Kalbama, es senasis Monkas surads bd priversti d'jinn, Oro genij, jam tarnauti. Be to, girdjau nekant, kad vald ne j vien. Es lai k y d a v o juos buteliuose, o prireikus pasinaudodavo. Kiekvienas genijus patenkino po tris jo norus. M a t genijus, mano ponai, gyvendina tik tris norus, o tada atgauna laisv ir bga savj Matmen. - Anas, vir ups, joki nor nepatenkino, - rytingai sikio Geraltas. - Susyk grieb Vdrynui u gerkls. - Genijai, - uriet nos Krepas, - piktos ir klastingos btybs. Toki, kurie bruka juos butelius ir liepia k i l n o t i kalnus, jie nemgsta. V i s a i p stengiasi, k a d nor nepavykt isakyti, o patenkina juos taip, kad bt kuo sunkiau pasinaudoti ir numatyti pasekmes. Kartais gyvendina juos paraidiui, todl prayti reikia apdairiai. Tam, kad genij pavergtum, b tina gelein valia, plieniniai nervai, stipri Galia ir nepaprasti sugebjimai. Sprendiant i to, k papasakojai, matyti, k a d tavieji sugebjimai, raga niau, buvo per menki. - Per menki, kad pavergiau nevidon, - pritar Geraltas. - V i s dlto nuvijau j, dm taip, kad oras kauk. O tai jau is tas. Tiesa, Jenefer ma no egzortus ijuok... - K o k i e tai buvo egzortai? Sakyk. Raganius odis odin pakartojo. - K?!? - vaidila pirmiausia ibalo, po to nuraudo, o galiausiai pamlo. - K a i p tu drsti! Tyiojiesi i mans? - Praau atleisti, - usikirsdamas ispaud Geraltas. - A t v i r a i nekant, t odi reikms... neinau. - Tad ir nenekk, ko neinai! N neimanau, kur galjai prisigraibyti toki lyktyni! - Gana jau, - numojo ranka burmistras. - Tik laik gaitame. Tad tai. Jau inome, k a m burtininkei prireik genijaus. Bet js, Krepai, minjote, k a d tai labai blogai. O kas bloga? Tegul sau pasigauna j ir keliauja vel niop, kas man darbo. Svarstau it... Niekas niekada nesuinos, k t akimirk svarst N e v i l i s , nors jis gal bt tik pasigyr. Sienoje alia gobeleno su Pranau Balanda mai suvito keturkampis, kakas blyksteljo, ir v i d u r y kabineto idygo... Vdrynas. - Nekaltas! - pragydo poetas skaidrutliu skardiu tenoru, atsisdo ant grind ir m dairytis blausiomis akimis. - Nekaltas! Raganius nekaltas! N o r i u , kad v i s i tuo patikt! - Vdryne! - suuko Geraltas, sulaikydamas Krep, kuris akivaizdiai ruosi egzorcizmui, o, kas ino, gal ir a t s k y r i m u i nuo ventyklos. - I k u r tu... ia... Vdryne! - Geraltai! - dainius paoko nuo grind. - Vdryne! - Kas itas toks? - sukrank N e v i l i s . - Po imts, jei nesiliausite kerj, u save neatsakau. K a i p inote, Rindje iaip sau kerti nevalia! P i r m i a u -

sia reikia teikti praym ratu, paskui sumokti ido ir kitus mokesius... ? Ar tai tik ne tas dainorius, raganos kaitas? - Vdryne, - kartojo Geraltas, sikibs poeto pei. - K a i p ia atsid rei? - Neinau, - prisipaino dainius kvaila sutrikusio mogaus iraika. Po teisybei, nelabai susigaudau, kas man darosi. N e d a u g k prisimenu, ir tegul mane skradiai, jei inau, kas buvo tikrov, o kas - komaras. Utat neprast juodaplauk liepsningomis akytmis tikrai prisimenu... - K ia plepate apie juodaplaukes, - piktai pertrauk N e v i l i s . - A p i e esm kalbkite, meldiamasis, apie esm. Rkavote, es raganius nekaltas. Kaip tai suprasti? G a l sakysite, kad Lauranosis pats, savomis rankomis i pr sau subin? Mat, jei raganius nekaltas, tuomet kitaip bti ir negaljo. Nebent tai buvo kolektyvin haliucinacija. - Nieko neinau nei apie subines, nei apie haliucinacijas, - ididiai at ov Vdrynas. - A n e i apie laur nosis. Kartoju, paskiausia atsimenu ele gantik moter, skoningai apsitaisiusi juodai ir baltai. Mintoji dama mane iurkiai stm vieiani skyl - ar tik nebsis tai magikasis portalas? O prie tai dar spjo labai aikiai ir konkreiai nurodyti, kad at vyks nedelsdamas paskelbiau tai k, cituoju: " N o r i u , kad v i s i m a n i m i patikt, jog dl to, kas vyko, raganius nekaltas. M a n o noras yra toks ir ne k i t o k s / ' odis odin. Aiku, mginau klausinti, apie k neka, kas dedasi ir k visa tai reikia. Juodaplauk man n burnos dorai praverti neleido. Visai neelegantikai ibar, grieb u sprando ir stm portal. Viskas. O dabar... Vdrynas pasitemp, nusipurt dulkes nuo palaidins, pasitais apy kakl ir pramatn, kas kad nevar abo. - ...ar ponai neatskleist man paslapties, kaip vadinasi ir kur yra ge riausia io miesto smukl? - Blog smukli mano mieste ivis nra, - ltai tar N e v i l i s . - Bet prie sitikindamas tuo dar apirsi tikrai geriausi mieste poemio belang. Tu ir tavo sbrai. Primenu, nenaudliai, kad dar neitrkote laisv! Tik pamanykite! Vienas porina gyvus niekus, o kitas ioka i sienos, rkia, kad anas nekaltas, kako nori, klykia, kad juo visi privalo patikti. Jam pa kanka lumo norti... - O dievai! - staiga vaidila griebsi u pliks. - Supratau! Noras! Pasku tinis noras! - Kas jums, Krepai? - surauk kakt burmistras. - Sunegalavote? - Paskutinis noras! - pakartojo vaidila. - Privert daini isakyti pas kutin, treij nor. Nebt galjusi uvaldyti genijaus, k o l tas nepaten kino treio noro. Jenefer paspend magikuosius spstus ir veikiausiai pa sigavo genij, tam dar nespjus pasprukti savo Matmen! Pone N e v i l i , btina... U lango sugriaudjo. Net sienos sudrebjo. - K a d tave k u r maras, - nusikeik burmistras, eidamas prie lango. -

Trenk visai ia pat. K a d tik ne kok nam, tik gaisro man ir trko... O dievuliai! Pavelkite! Tik pavelkite! Krepai!!! Kas tai? V i s i kaip vienas puol prie lango. - O, motinle! - suriko Vdrynas griebdamasis u gerkls. - Tai jis! Tas unsnukis, kurs mane prismaug! - D'jinnis! - ustaug Krepas. - Oro genijus! - Vir E r d i l i o karemos! - sumaurojo Chireadanas. - Vir stogo! - Priiupo j! - V a i d i l a taip smarkiai isisvr per lang, kad vos nei krito. - Matote magik vies? Burtinink viliojo genij spstus! Geraltas irjo tyldamas. Kadaise, prie daugel met, kai, dar bdamas visai snarglius, moksi Kaer Morhene, Ragani Buveinje, kart su bendramoksle Eskele pasiga vo didij mikin kaman ir i l g u silu, atardytu i markini, pririo prie soio ant stalo. Plyo juokais stebdami, k idarinja kaman ant saito, k o l juos uklupo mokytojas Vesemiras ir abu perliejo diru. Dinas, lstantis vir Erdilio smukls stogo, elgsi lygiai taip pat, kaip ir ana kaman. K i l o auktyn ir krito, okiojo ir pikiravo, piktai z v i m b d a mas suko ratus. M a t jis, kaip ir Kaer M o r h e n o kaman, b u v o priritas. Priritas i akinaniai rykios, vairiaspalvs viesos suverptais silais, su paniojusiais j ir nutsusiais i k i stogo. V i s dlto dinui laisvs liko dau giau nei prie sotlio priritai kamanei. Kaman negaljo dauyti erpini ir skutus draskyti iaudini stog, ardyti kamin, druzgus talyti bokteli ir mansard. O dinas galjo. T ir dar. - N i o k o j a miest! - ustaug N e v i l i s . - Tas baidykl niokoja mano miest! - Che che, - prajuko vaidila. - Regis, toks tok sutiko! Tai ypa galingas d'jinnis! I tikro neinau, kuris kur paiupo: ragana j ar jis - ragan! Cha, baigsis tuo, k a d d'jinnis sutrins j miltus, ir labai gerai! Teisingumas triumfuos! - Sikau ant teisingumo! - ukriok burmistras nepaisydamas to, kad po langais gali pasipainioti koks rinkjas. - i, Krepai, kas ten dedasi! Pa nika, griuvsiai! Neperspjai mans, plikas m u l k i ! Iminiumi djaisi, v i sokius niekus malei, o apie tai, kas svarbiausia - n odelio! Kodl nepasa kei man, kad tas demonas... Raganiau! D a r y k k nors! G i r d i , nekaltasis burtininke? Sudorok t velni! Atleidiu tau visas kaltes, t i k . . . - N i e k o nebemanoma padaryti, pone N e v i l i , - purkteljo Krepas. Nesiklauste, kai kalbjau, ir e. Niekada mans nesiklausote. Kartoju, tai neregtai galingas d'jinnis, kitaip jis jau bt burtininks valioje. Sakau jums, jos kerai netrukus nusilps, o tada d'jinnis sutrins j ir paspruks. Ir stos ramyb. - Tik prie tai miestas sps virsti griuvsiais? - Reikia laukti, - pakartojo vaidila. - Bet ne rankas sudjus. sakinkite, burmistre. Tegul mons pasitraukia i aplinkini nam ir tegul pasiruo-

ia gesinti gaisrus. Tai, kas ten dedasi dabar, yra niekis, palyginti su pra garu, kuris ukunkuliuos, kuomet genijus sudoros burtinink. Geraltas kilsteljo galv, susidr su Chireadano akimis ir nukreip vilgsn. - Pone Krepai, - staiga ryosi raganius. - M a n reikia js pagalbos. T u r i u galvoje portal, kuriuo ionai atkako Vdrynas. Portalas vis dar jungia rotu su... - To portalo n enklo nebra, - altai atr vaidila, rodydamas sie n. - Nematai? - Portalas, net kai yra nematomas, ym palieka. Ukeikimu tok pd sak galima irykinti. A seksiu tuo pdsaku. - G a l tau protas pasimai? Net jei perjoje tavs ir nesuplys gaba lus, k tikiesi laimti? N o r i atsidurti paioje ciklono akyje? - Klausiau, ar galite itarti ukeikim, kuris irykint pdsak? - Ukeikim? - vaidila ididiai kilsteljo galv. - A - ne bedievis ke rtojas! Ukeikim nenibdu! M a n o galia plsta i tikjimo ir maldos! - Galite ar ne? - Galiu. - Tuomet griebkits darbo, nes laikas senka. - Geraltai, - atsiliep Vdrynas, - bene tikrai pasiutai! L a i k y k i s atokiau nuo to suknisto smaugiko! - Praau tylos, - tar Krepas. - Ir rimties. Meldiuosi. - K a d tu prasmegtum su savo malda! - pratrko N e v i l i s . - L e k i u telkti moni! Reikia kak daryti, o ne stovti ir plepti! Dievuliai, tai bent die nel! Tai bent sumauta dienel! Raganius pajuto,'kaip Chireadanas paliet jo pet. Atsigr. Elfas pa velg jam akis ir nudelb vilgsn. - Eini tenai... nes privalai, ar ne? Geraltas sudvejojo. Jam pasivaideno alyv ir agrast kvapas. - Ko gero, - nuts. - Privalau. Atsipraau, Chireadanai... - Neatsipraink. inau, k jauti. - Abejoju. M a t a ir pats neinau. Elfas ypteljo. A n a i p t o l ne diugia ypsena. - tai ia ir esm, Geraltai. tai ia. Krepas isities, giliai atsiduso. - tai, - didiuodamasis parod vos matom kontr ant sienos. Taiau portalas nestabilus ir i l g a i neisilaikys. Be to, negaliu utikrinti, kad jis niekur nenutrksta. Prie engdamas, pone raganiau, apvalyk s in. G a l i u tave palaiminti, bet nuodmms atleisti... - ...nebra laiko, - ubaig Geraltas. - inau, pone Krepai. Tam nieka da neutenka laiko. V i s i ieikite. Jeigu portalas sprogs, jums ply aus bgneliai. - A pasilieku, - pareik Krepas, kai durys usivr paskui Vdryn ir elf. Judindamas rankas jis m kurti aplink save pulsuojani aur. - A p -

sauga, dl viso pikto. Jeigu portalas sprogt... pasistengsiu tave itraukti, pone raganiau. A n o k i a ten brangenyb, bgneliai. Jie atauga. Geraltas pavelg j palankiau. V a i d i l a nusiypsojo. - Narsus tu mogus, - tar. - N o r i j igelbti, ar ne? Bet narsa ne kainkiek jums tepads. Dinai - kertingos btybs. Burtininkei galas. Pra si ir pats, jei tenai eisi. A p v a l y k sin. - Jau apvaliau. - Geraltas atsistojo prieais blausiai vytint portal. Pone Krepai... - Klausau. - Egzortai, taip sunervin jus... K reikia tie odiai? - Tai bent tinkamas metas juokams... - Pone K r e p a i , susimildamas. - K gi, - nusileido v a i d i l a , atsistodamas u sunkaus uolinio bur mistro stalo. - Tai paskutinis tavo noras, tad atsakysiu. Tie odiai rei kia... H m m . . . H m m . . . "Ciuok i ia ir isikruk". Geraltas eng niek, ir altis sustingd j kratant juok. VIII Portalas, riaumojantis ir mutuluojantis tartum uraganas, imet, i spjov j su galinga, plauius draskania jga. Raganius bejgikai griuvo ant grind, sunkiai alsuodamas, gaudydamas or praiota burna. G r i n d y s virpjo. I pradi Geraltas paman drebs pats po kelions per sproginjant portalo pragar, bet netrukus susigaud klyds. V i b r a vo, kratsi ir trekjo visas namas. Raganius apsidair. Jo paklita ne t kambarl, kuriame paskutin kart mat Jenefer ir Vdryn, o didel bendrj remontuojamos Erdilio smukls sal. Jis ivydo moter. Ji klpjo tarp stal, palinkusi prie magikojo rutu lio. N u o rykaus matinio rutulio vytjimo burtininks pirtai atrod rau doni. vytjime formavosi vaizdas. Mirgantis, trapus, bet aikus. Geraltas mat kambarl su vaigde ir pentagrama ant grind. Simboliai buvo kait i k i baltumo. Mat i pentagramos tryktanias vairiaspalves tre kanias ugnines gijas, sminganias kiaurai stog, vir kurio riaumojo su gautas siuts dinas. Jenefer pastebjo ragani, paoko ir kilsteljo rank. - N e ! - suriko jis. - Nedaryk to! N o r i u tau padti! - Padti? - prunkteljo ji. - Tu? -A. - K a d ir ko biau tau pridirbusi? - Nesvarbu. - domu. Tiek to. Nereikia m a n tavo pagalbos. Nedinkis i ia, tu tuojau. - Ne. - Nedinkis! - suuko ji, jos veid ikreip nieko gera neadanti gri-

masa. - C i a nesaugu! As nebevaldau situacijos. N e g a l i u jo sutramdyti, ne suprantu kodl, bet tas nenaudlis nesilpsta. Suiupau j, k a i patenkino trei trubadro nor: dabar jis jau turt tnoti mano rutulyje. Taiau n kiek nesilpsta! Po galais, atrodo, prieingai - vis labiau stiprja! Bet vis tiek j veiksiu, palauiu... - Nepalaui jo, Jenefer. Jis tave umu. - Ne taip paprasta mane umuti... Ji usikirto. Smukls lubos staiga nuvito ir suaiaravo. V a i z d o pro jekcij rutulyje prarijo viesa. Lubose irykjo didiulis ugninis ketur kampis. Burtinink, iklusi rankas, sumurmjo ukeikim, jai i pirt itryko ieirbos. - Geraltai, bk! - Kas dedasi, Jenefer? - Jis aptiko mane... - aikteljo ji, iraudusi nuo tampos. - N o r i pasiek ti. Pats formuoja portal, kad galt patekti v i d u n . Pani sutraukyti ne stengia, bet per portal siver ionai. Negaliu... N e g a l i u jo sulaikyti! - Jenefer... - Neblakyk mans! Privalau susitelkti... Geraltai, tau reikia bgti. A t versiu kit portal, juo galsi dingti i ia. Tik inok, k a d portalo paskir ties takas bus atsitiktinis, kitokiam neturiu nei laiko, nei jg... Neinau, k u r atsidursi... bet bent isigelbsi... Pasiruok... Didiulis portalas lubose staiga akinamai sutvisko, isiplt ir defor mavosi, i niekio iniro raganiui jau pastami beformiai nasrai, klapsintys glebiomis lpomis, kaukiantys taip, k a d grte gr ausis. Jenefer pa oko, sumosavo rankomis ir rikteljo ukeikim. Jai i delno ov viesos raizginys ir apsiaut din tarytum tinklas. Dinas suriaumojo ir atknojo nuo savs ilgas letenas, kurios tarsi puolanios kobros asteljo burtinin kei prie gerkls. Jenefer nesitrauk. Geraltas vienu uoliu atsidr prie jos, atstm ir ustojo. Dinas, ap raizgytas magika viesa, ilk i portalo it kamtis i butelio ir pravieps nasrus metsi prie j. Raganius sukando dantis ir smog enklu, deja, be regim pasekmi. Taiau genijus nepuol. Pakibo palubje, isiplt i k i spdingos apimties, ivert Geralt baltus veizolus ir suriaumojo. Balse buvo justi kakas panaaus sakym, nurodym. Raganius jo nesuprato. - Tenai! - suuko Jenefer, rodydama portalo ang, kuri kerais sutv r ant sienos prie laipt. Palyginti su genijaus atidarytu, burtininks por talas atrod varganas, k u k l u s , atvertas tik tam kartui. - Tenai, Geraltai! Bk! - Tik su tavim! Jenefer mosavo rankomis ir kavo ukeikimus, vairiaspalvs pani gijos kibirkiavo, trekjo. Dinas palo suktis l y g koks birzgulis, tam pyti, traukyti gijas. Jis ltai, bet nesulaikomai artinosi prie burtininks. Je nefer nesitrauk.

Raganius prioko prie jos, v i k r i a i kyteljo koj, viena ranka apglb Jenefer per liemen, kit grieb u plauk ties sprandu. Ji riebiai isipldo ir vo jam alkne kakl. Taiau Geraltas jos nepaleido. Ukeikim paskleistas skvarbus ozono kvapas neugo alyv ir agrast aromato. Ra ganius spyriu pakirto besispardanios Jenefer kojas ir su ja glby liuokte ljo tiesiai mirguliuojani maesniojo portalo tutum. Portalo, vedanio neini. Ilk i jo stipriai apsikabin ir nuiuo marmurinmis grindimis, pakeliui iversdami didiul vakid, o ikart po jos - ir stal, nuo kurio dzingsdamos, tarkdamos pabiro kritolins taurs ir vazos su vaisiais, nulk nemaas dubuo, kupinas grsto ledo, vandenoli ir austri. Ka kas rikteljo, kakas suspigo. Jiedu atsidr paiame vaki nutviekstos pokyli mens viduryje. Pramatniai apsitais ponai ir papuoalais vanganios damos nutrauk ok ir suiuro juos, i nuostabos netek amo. M u z i k a n t a i balkonlyje liovsi irpin ausis grauiani kakofonij. - T u , idiote! - pratrko Jenefer, taikydamasi ikabinti Geraltui akis. Tu suknistas puskvaii! Sutrukdei man! Jau b u v a u beveik priiupusi j! - Sd b u v a i priiupusi! - atr jis, nejuokais siuts. - Gyvyb tau i gelbjau, buka ragana! Ji supurkt l y g pasiutusi kat, i deln pairo kibirktys. Stengda masis neatsisukti j veidu, Geraltas sugrieb j u abiej alkni, ir jiedu patrako vartaliotis po austres, cukruotus vaisius ir grst led. - Ar ponai su kvietimais? - paklaus augalotas vyrikis su auksine ambeliono grandine ant krtins, nuvelgs porel i viraus ir i aukto. - Atsikruk, m u l k i ! - ukriok Jenefer, vis dar mgindama idraskyti Geraltui akis. - Tikras skandalas, - pabrtinai tar ambelionas. - Su ta teleportacija i ties persistengte. Pasisksiu Burtinink Tarybai. Reikalauju... Taiau niekas niekada ir nesuinojo, ko reikalavo ambelionas. Jenefer atsipl nuo raganiaus, skiausi delnu tk jam antaus, i vis jg spyr blauzd ir strykteljo portal, blankstant sienoje. Geraltas oko jai i paskos, gudusiu judesiu grieb u plauk ir juosmens. Jenefer, taipgi nestokojanti gdi, vo alkne. N u o staigaus judesio paastyje dryksteljo drabuis, pasimat d a i l i mergika krtis. I skyls idribo austr. A b u krito portalo tutum. Geraltas dar spjo igirsti kiojant ambelion. - M u z i k a ! Grokite, grokite! N i e k o nenutiko. Praau nekreipti dmesio apgailtin incident! Raganius neabejojo, k a d su kiekviena kelione portalu didja nesk ms r i z i k a , ir n e k l y d o . Jie pataik ten, k u r ir reikjo, E r d i l i o karem, bet materializavosi paioje palubje. Kurtinaniai trakant ltantiems

laipt turklams, jiedu n u d r i b o ant stalo. ans, k a d is ilaikys smg, nebuvo joki. Ir neilaik. Jenefer nukrito p i r m a , Geraltas - ant jos. Net neabejojo, kad ji prara do smon. K l y d o . Ji rieu trinkteljo jam ak ir tiesiai veid tk paplip toki u gauliojim, koki nepasigdyt n nyktukas duobkasys, o nyktukai duobkasiai garsjo kaip neprilygstami keiknai. Keiksmus lydjo nirtingi ir chaotiki smgiai. Geraltas sugrieb j u rankos, o kad ivengt sm gio kakta, pats veid subruko burtininks ikirptn, kvepianion a l y v o mis, agrastais ir austrmis. - Paleisk mane! - spieg ji, spardydamasi nelyginant ponis. - Idiote, k v a i l y , b u d e l i ! Paleisk, sakau! Tuojau sutrkins paniai; jei j nesutvir tinsiu, dinas paspruks! K a d ir kaip norjo, jis neatsak. Dar tviriau suspaud j glbyje, m gindamas prislgti prie grind. Jenefer sriai isipldo, trkteljo ir i v i sos sveikatos spyr jam k e l i u tarpukoj. K o l jis atgavo kvap, ji spjo i trkti ir surikti ukeikim. Geraltas dar pajuto, kaip kakokia siaubinga jga, paklusi nuo grind, blokia j per vis patalp, ir tuoj pat taip tren ksi raiyt dvidur komod, kad aptemo akyse, o baldas subyrjo i pulius. IX - Kas ten dedasi!?! - sikibs palang Vdrynas ties kakl, mginda mas k nors irti pro lities yd. - Po paraliais, sakykite, kas ten deda si! - Muasi! - kteljo bene pats smalsiausias gatvs vaikzas, atoks nuo karemos lango it nuplikytas. Apdrisk jo bendrai pabiro alis, ba somis kojomis takydami balas. - Raganius ir burtinink muasi! - Muasi? - nusistebjo N e v i l i s . - Jie sau muasi, o tas netiklis demo nas tuo metu griauna mano miest! i, dar vien kamin nuvert! Ir p l y tin sumarmolijo! E i , mons! Bgte tenai! O dievuliai, laim dar, kad l y ja, kitaip gaisro neivengtume, kepur d u o d u pridti! - Ilgai nebetruks, - niriai tar v a i d i l a Krepas. - Magikoji viesa jau blsta, paniai tuojau sutrkins. Pone N e v i l i ! Liepkite monms trauk tis! Ten akimoju pragaras atsivers! A k m e n s ant akmens neliks! Pone E r d i l i , o ko js juokiats? Juk tai js pastatas. Kas jus taip pralinksmino? - Apdraudiau t ln geram motui babki! - D r a u d i m o sutarty numatyti ir magiki bei antgamtiniai atvejai? - Savaime aiku. - Protingas ingsnis, pone elfe. Labai protingas. Sveikinu. E i , mons, slpkits! K a m gyvenimas mielas, veriau nesiartinkite! E r d i l i o karemoje kurtinamai sudundjo, tvyksteljo aibas. Smal suoliai atsitrauk, isislapst u stulp.

- Ko Geraltas ten lindo? - aimanavo Vdrynas. - Kuri gal? Ko usi spyr gelbti t burtinink? Koks undis j patrauk? Chireadanai, ar tu k nors supranti? Elfas lidnai nusiypsojo. - Suprantu, Vdryne, - atsak. - Suprantu. X Geraltas isilenk dar vienos raudonai oranins strls, paleistos bur tininks pirt. Ji jau buvo isekusi, paplipos silpo ir ltjo, raganius i vengdavo j gana nesunkiai. - Jenefer! - suuko jis. - A p s i r a m i n k ! Iklausyk pagaliau, k noriu pa sakyti! Nesugebsi... Frazs ubaigti nespjo. I burtininks rank itryko plonyiai rau doni aibai, susmigo jam vis kn ir tampriai suvyst. Geralto drabu iai m nypti ir rkti. - Nesugebsiu? - iko ji pro sukstus dantis, i viraus velgdama ragani. - Tuojau pamatysi, k sugebu. Tik pagulk sau ir man nebetrukdyk. - N u i m k nuo mans t bjaurast! - blakydamasis ugniniame voratin klyje suurzg Geraltas. - Degu, kad tu prasmegtum! - Gulk ir nekrutk, - sunkiai alsuodama patar Jenefer. - Svilina tik tada, kai pasijudini... Nebegaliu vaistyti laiko tau, raganiau. Paidykavome, ir gana, o ko per daug, tas nesveika. M a n reikia imtis dino, nes gali pabgti... - Pabgti? - uriko jis. - Tai tau reikia bgti! Tas dinas... Jenefer, pa klausyk mans atidiai. T u r i u kai k prisipainti... Privalau pasakyti teisy b. Nustebsi. XI Priritasis dinas patrako tsytis, apsuko rat, temp j paniojanias gijas ir nulav boktel nuo Bo Berano namo. - Tai bent riaumoja! - susirauk Vdrynas, nevalingai griebdamasis u gerkls. - Tai bent kraupiai riaumoja! Atrodo suknistai siuts! - Mat ir yra siuts, - pratar vaidila Krepas. Chireadanas staigiai dirsteljo j. - Koks? - siuts, - pakartojo Krepas. - Ir visai nesistebiu. A irgi biau siu ts, jei bt tek su visomis smulkmenomis patenkinti pirmj nor, kur atsitiktinai isak raganius... - K? - kteljo Vdrynas. - Geraltas? Nor? - Genij kalinus antspaud turjai ne tu - jis. Todl genijus ir tenkina Geralto norus. Todl burtinink negaljo uvaldyti dino. K a d tik raga-

nius jai to nepasakyt, net jeigu pats susigaud, kur uo pakastas. K a d tik nepasakyt. - K a d tave kur maras, - sumurmjo Chireadanas. - Dabar suprantu. Raktininkas poemio cypje... Sprogo... - Tai buvo antrasis raganiaus noras. Jam liko dar vienas. Paskutinis. Bet, vardan diev, kad tik neprasitart apie tai Jenefer! XII Stovjo nejuddama, palinkusi prie jo, nekreipdama jokio dmesio din, kuris supaniotas blaksi vir smukls stogo. Pastatas tirtjo, nuo lub byrjo kalks ir visokie apai, grindimis krpiodami liauiojo bal dai. - Tai mat kaip, - sunypt ji. - Sveikinu. Pavyko tau mane a p m u l k i n ti. Ne Vdrynas, o tu. tai kodl dinas taip kaunasi! Bet a dar nepralai mjau, Geraltai. Nevertini mans, nevertini mano galios. O ir dinas, ir tu vis dar esate mano valioje. L i k o dar vienas, paskutinis noras? Tuomet sakyk j. Ilaisvinsi din, o tada a j ir subruksiu butel. - Tau jau nepakaks jg, Jenefer. - Nenuvertink mano jg. Nor, Geraltai! - N e , Jenefer. Negaliu... G a l dinas j ir patenkins, bet tau nedovanos. Isilaisvins umu tave, atkerys... Nesugebsi nei suiupti jo, nei apsi ginti. Tu isekusi, vos laikaisi ant koj. Jenefer, tu prasi. - Savo valia rizikuoju! - piktai suriko ji. - Ne tavo rpestis, kas man nutiks. Veriau pagalvok, ko galtum paprayti dino! L i k o dar vienas no ras! G a l i reikalauti ko irdis geidia! Naudokis proga! Naudokis, raganiau! Gali gauti bet k! Bet k! XIII - A b u us? - kkiojo Vdrynas. - K a i p itaip gali bti? Pone Krepai ar kaip ten jus... Kodl? Juk raganius... Kodl, te mane sifilis griebia, jis ne bga? Kodl? Kas j ten laiko? Kodl nepalieka tos suknistos raganos l i k i mo valiai ir nesprunka i ten? Juk tai beprasmika! - Visikai beprasmika, - kariai paantrino jam Chireadanas. - Visi kai. - Tai saviudyb! Paprasiausias bukumas! - Juk tai jo amatas, - sikio N e v i l i s . - Raganius gelbsti mano miest. Dievus kvieiu liudininkais, jeigu veiks burtinink ir igins demon, ap dovanosiu dosniai... Vdrynas nusitrauk nuo galvos garnio plunksna papuot kepurait, nusispjov j, tk purv ir sutryp, marmaliuodamas vairiomis kal bomis.

- Juk jis... - staiga aikteljo. - ...turi pasitaups dar vien nor! Galt ir j igelbti, ir pats isigelbti! Pone Krepai! - Ne taip paprasta, - susimst vaidila. - Bet jeigu... Jeigu t nor tin kamai isakyt... Jeigu kakaip susiet savo likim su... N e , nemanau, kad tai jam ateit galv. O gal dar geriau bt, jei ir neateit. XIV - Nor, Geraltai! Greiiau! Ko trokti? Nemirtingumo? Turt? lovs? Valdios? Galios? Pagarbos? Greiiau, nebeturime laiko! Jis tyljo. - Bti mogumi, - staiga itar ji nemaloniai ypteljusi. - Atspjau, ar ne? Juk to trokti, apie tai svajoji! A p i e isilaisvinim, apie galimyb bti tuo, kuo nori, ne tuo, kuo privalai. Dinas gyvendins tok nor, Geraltai. Tik pasakyk jam. Jis tyljo. Ji stovjo prie jo mirguliuojanios burt rutulio viesos ir magijos vy tjimo nutvieksta, tarp blyksini, din suriusi spinduli, isidraikiu siais plaukais ir kariuojaniomis violetinmis akimis, tiesi, liauna, tamsi, kraupi... Ir grai. Staiga pasilenk, i visai arti pavelg Geraltui akis. Sis uuod alyv ir agrast kvap. - T y l i , - sunypt ji. - Tad ko tu trokti, raganiau? K o k i a slapiausia tavo svajon? Neinai ar negali apsisprsti? Pasirausk savyje, pasirausk gi liai ir kruopiai, nes, prisiekiu Galia, kitos tokios progos nebetursi! Ir staiga jam atsivr tiesa. Jis suprato. Suinojo, kokia Jenefer buvo kadaise. K ji vis dar prisimin, ko negaljo pamirti, kas temd jos gyve nim. K o k i a ji buvo, dar prie tapdama burtininke. M a t velg j altos, skvarbios, piktos ir imintingos kuprs akys. Jis isigando. N e , ne tiesos. Isigando, kad ji perskaitys mintis, supras, jog jis ino. K a d niekada jam to neatleis. Ugniau savyje t inojim, udusino, visiems laikams imet i atminties, n ymels nepaliko ir pa juto didiul palengvjim. Pajuto, kad... Lubos skilo pusiau. Dinas, apraizgytas jau gstani spinduli tin k l u , staugdamas krito tiesiai ant raganiaus ir burtininks, jo balse aidjo triumfas ir trokimas udyti. Jenefer puol jo pasitikti, jos rankos skleid vies. Labai silpn vies. Dinas atvr abtus ir ities letenas j. T pat akimirk raganius staiga suvok ins, ko trokta. Ir isak nor.

XV Pastatas sprogo, su dm ir ieirb debesiu or ilk plytos, sijos, lentgaliai. I dulki pgos iniro dinas, milinikas it jauja. Staugdamas, springdamas triumfu ir juoku, oro genijus, d'jinnis, jau laisvas, nevaro mas joki sipareigojim ir niekieno valios, apsuko vir miesto tris ratus, nupl rotus bokto smail, pakilo dang ir nulk, dingo, inyko. - Pabgo! Pabgo! - kiojo vaidila Krepas. - Raganius laimjo! Geni jus iskrido! Jau niekam negrasins! - A k , - tar Erdilis, nuoirdiai grdamasis. - Kokie nuostabs griu vsiai! - Po paraliais, po paraliais! - atsiliep Vdrynas, susiriets pasienyje. Vis nam sugriov! Ten niekas negaljo igyventi! Niekas, sakau jums! - Raganius Geraltas i Rivijos pasiaukojo miesto labui, - ikilmingai pareik burmistras N e v i l i s . - Nepamirime, pagerbsime j. Pagalvosime apie paminkl... Vdrynas nuo pei nusimet gabal m o l i u aplipusio nendrinio dem blio, nuo striuks nusipurt lietaus sudrkinto tinko grumstelius, pavel g burmistr ir keliais vykusiai parinktais odiais ireik savo nuomo n apie pasiaukojim, pagarb, atminim ir visus pasaulio paminklus. XVI Geraltas apsidair. Pro skyl stoge ltai kapsjo lietaus laai. A p l i n k riogsojo griuvsiai, krvos nuolau. Per stebukling atsitiktinum skly pelis, kur guljo jiedu, liko n nepaliestas. A n t j nenukrito n viena len ta, n vienas plytgalis. Tarsi juos bt saugojs nematomas skydas. Jenefer, iek tiek paraudusi, atsiklaup, delnais sirm kelius. - Raganiau, - atsikrenkt, - tu gyvas? - Gyvas. - Geraltas nusibrauk nuo veido purv ir dulkes, isinypt nos. Jenefer velniai paliet jo rie, pirtais atsargiai perbrauk deln. - A p d e g i n a u tave... - Niekis. Kelios psls... - Atsipraau. Z i n a i , dinas paspruko. Visikai. - Gailiesi? - Nelabai. - Tai gerai. Praau, padk man atsistoti. - Palkk, - sunibdjo ji. - Tas tavo noras... N u g i r d a u , ko praei. A p stulbau, tiesiog apstulbau. Galjau tiktis visko, bet kad... Kas tave taip paveik, Geraltai? Kodl... Kodl a? - Nesupranti? Ji palinko prie jo, jis pajuto ant veido veln jos plauk, kvepiani alyvomis ir agrastais, prisilietim ir staiga suvok, kad niekuomet nebepa-

mirs to aromato, to velnaus prisilietimo, suvok, kad jau niekad negals net lyginti j su kitais aromatais, kitais prisilietimais. Jenefer pabuiavo j, ir jis suvok, kad jau niekad netrok kit lp labiau nei it, minkt ir drgn, salsteljusi nuo da. Staiga suvok, kad nuo ios akimirkos eg zistuoja tik ji, tik jos kaklas, peiai ir krtys, palaidos po juodu drabuiu, jos velni, vsi oda, k u r i a i neprilygsta jokia kita, jo i k i iol liesta. I visai arti jis velg jos violetines akis, graiausias akis pasaulyje, akis, kurios, kaip nuogstavo, bus jam... Visa kuo. Jis tai jau inojo. - Tavo noras, - kudjo ji tiesiai jam aus. - Neinau, ar tok nor ivis manoma gyvendinti. Neinau, ar Gamtoje egzistuoja Galia, pajgi paten kinti tok nor. Bet jeigu egzistuoja, tuomet tu pasmerkei save. Pasmerkei save man. Jis pertrauk j buiniu, apkabinimu, prisilietimu, glamone, glamo nmis, o jau paskui viskuo, v i s u savimi, kiekviena m i n t i m i , vienintele mintimi, viskuo, viskuo, viskuo. Tyl jie sutrikd atodsiais ir ant grind metam drabui iugdesiu, sutrikd labai velniai, buvo tings, buvo rpestingi, buvo atids ir jautrs, ir nors nei vienas, nei kitas dorai nei nojo, kas yra atida ir jautrumas, jiems vis tiek pavyko, nes jie labai norjo. Ir niekur jie neskubjo, pasaulis liovsi egzistavs, liovsi egzistavs trum putei akimirkai, o jiems regjosi, kad tai - itisa aminyb, ir buvo tai itisa aminyb. O paskui pasaulis vl atsirado, bet jau visikai kitoks. - Geraltai... - Mhm... - O kas toliau? - Neinau. - Ir a neinau. Matai, a... Abejoju, ar tau vertjo pasmerkti save man. A nemoku... Palauk, k darai... Norjau pasakyti... - Jenefer... Jen. - Jen, - pakartojo ji, visikai atsiduodama jo valiai. - Niekas nra mans itaip vadins. Praau, itark dar kart. - Jen. - Geraltai. XVII Lietus liovsi. Vir Rinds nusidriek vaivorykt, perkirto dang ry kiaspalviu puslankiu. Atrod, kad ji inyra tiesiog i sugriuvusios smuk ls. - Vardan vis diev, - sumurmjo Vdrynas. - K o k i a tyla... J nebra gyv, sakau jums. Nuud vienas kit arba dinas juos pribaig. - Reikt pasiirti, - tar Vratimiras, trindamasis kakt sumaigyta kepuraite. - G a l sueisti... G a l daktar reikia kviesti?

- Greiiau jau duobkas, - atsiliep Krepas. - Pastu a t burtinink, o ir raganiui kipas i aki dbsojo. N i e k u r nedingsi, reiks d v i duobes patvory rausti. Tik patariau t Jenefer prie pakasant uosiniu smaigu per durti. - K o k i a tyla, - pakartojo Vdrynas. - Prie akimirk dar gegns skrai d, o dabar jau girdti, kaip mirtis vaikto. Labai ltai, akylai dairydamiesi, jie prisiartino prie smukls griuvsi. - Tegul dailid sukala karstus, - nurod Krepas. - Pasakykite dailidei... - T y l i a u , - pertrauk j E r d i l i s . - Kak igirdau. Kas tai buvo, Chirea danai? Elfas atmet plaukus nuo smailios ausies, pakreip galv. - T i k r a i neinau... Prieikime ariau. - Jenefer gyva, - staiga pareik Vdrynas, temps savo muzikalij klaus. - Girdjau, kaip suvaitojo. tai, vl suvaitojo! - A h a , - patvirtino Erdilis. - Ir a girdjau. Vaitoja. Sakau jums, turbt baisias kanias kenia. Chireadanai, k u r tu? Atsargiau! Elfas atlijo nuo apgriuvusio lango, pro kur dairsi v i d u n . - Eime i ia, - tarsteljo. - N e t r u k d y k i m e jiems. - Tai jie abu gyvi? Chireadanai, k jie ten veikia? - Eime i ia, - pakartojo elfas. - Kur laik netrukdykime jiems. Tegul pabna kartu: ji, jis ir jo paskutinis noras. Palauksime kokioje karemoje, netrukus ir jie prie ms prisids. A b u . - K jie ten veikia? - susidomjo Vdrynas. - Pasakykite, k a d jus k u r galas! Elfas nusiypsojo. Labai labai lidnai. - Nemgstu ikilni odi, - tar. - O be ikilni odi to nepasaky-

PROTO BALSAS

i
Laukymje stovjo Falvikas su visa arvuote, tik be almo, ant peties atmets rykiai raudon O r d i n o apsiaust. Salia jo, sukryiavs ant krti ns rankas, ppsojo tvirtas, barzdotas nyktukas su laps kailiniais, arvaiediais markiniais ir raguotu almu. Tailis, be arv, tik su t r u m p u dygsniuotu varku, ltai vaiktinjo tai en, tai ten, kartkartmis mostel damas nuogu kalaviju. Raganius sustabd irg ir apsidair. A p l i n k ybiojo laukym apsu pusi kareivi su ietimis lengvieji arvai ir plokti almai. - K a d a undyje prasmegiau, - burbteljo Geraltas. - Privaljau tai numatyti. Vdrynas apgr irg ir tyliai susikeik ivyds, k a d ietininkai at kerta jiems keli atgal. - Kas dedasi, Geraltai? - N i e k o . L a i k y k lieuv u dant ir nesikik. Pamginsiu kaip nors i sikapstyti. - K l a u s i u , kas dedasi? Vl nuotykiai? - Usiiaupk. - Ir kvailas gi buvo sumanymas - joti miest, - sudejavo trubadras, valgydamasis netolimus, vir miko kyanius ventyklos boktus. Galjome sdti sau pas Nenek ir nosies niekur nekiti... - Sakiau, usiiaupk. Pamatysi, visk isiaikinsime. - Tai kad neatrodo. Vdrynas sak ties. T i k r a i neatrod. Tailis, mosuodamas nuogu kala viju, vis vaiktinjo en ten ir j pusn nesivalg. Kareiviai, pasirm ie timis, spoksojo niauriai ir abejingai, kaip profesionalai, kurie udo be ad renalino pertekliaus kraujyje. Jiedu n u l i p o nuo arkli. Ltai prisiartino Falvikas ir nyktukas. - eidte kilmingj Tail, raganiau, - pareik grafas be ang ir be prideramo mandagumo. - O Tailis, kaip, neabejoju, prisimenate, met jums pirtin. ventyklos teritorijoje primygtinai reikalauti nederjo, taigi palaukme, k o l ilsite i po vaidiluts sijono. Tailis laukia. Privalote kautis. - Privalome? - Privalote.

- O ar nemanote, pone Falvikai, - kreivai ypteljo Geraltas, - k a d k i l mingasis Tailis skiria man per daug garbs? Niekada nebuvau ventintas riterius, o kalbant apie kilm, tai veriau ivis neprisiminti j lydini aplinkybi. Bijau, kad nesu pakankamai vertas... K a i p ten sakoma, Vd ryne? - Netinkamas suteikti satisfakcij ir kautis turnyruose, - ibr poetas, atkis lpas. - Riterio kodeksas skelbia... - O r d i n o kapitula remiasi savo kodeksu, - pertrauk j Falvikas. - Jei gu js kviestumte dvikov O r d i n o riter, jis galt p r i i m t i ik arba atmesti, kaip panort. Bet yra atvirkiai: riteris kvieia jus, o tuo paiu ir kilsteli i k i savo lygio, suprantama, tik laikinai, kol bus nuplautas eidi mas. Atsisakyti negalite. Atsisaks laikinos verts, bsite nevertas kautis. - Oho, kaip logika, - nusiaip Vdrynas, nutaiss bedions grima s. - M a t a u , studijavote filosofij, pone riteri. - Nesikik. - Geraltas kilsteljo galv, pavelg F a l v i k u i akis. - Ubai kite, riteri. Sakykite visk i k i galo. Noriau inoti, kas bus, jei paaiks, kad esu... nevertas. - Kas bus? - Falviko lpas perkreip piktdiugikas ypsnys. - O tai kas: tuomet liepsiu pakarti tave ant akos, tu, ungaudy. - Ramiau, - staiga k i m i a i siterp nyktukas. - A p s i e i k i m e be grasini m, pone grafe. Ir be ugauli, gerai? - N e m o k y k mans ger manier, Kranmerai, - pro dantis iko rite ris. - Ir nepamirk: kunigaikio sakymus privalai vykdyti tiksliai. - Tai js mans nemokykite, grafe. - Nyktukas kumiu sirm kirv dvigubais amenimis, ukit u juostos. - K a i p v y k d y t i sakymus i nau, apsieisiu be pamokym. Pone Geraltai, leiskite prisistatyti. Esu Denisas Kranmeras, kunigaikio Herevardo sargybos kapitonas. Raganius pagarbiai nusilenk, irdamas nyktukui viesiai pilkas, plieno spalvos akis po veliais gelsvais antakiais. - Nusileiskite Tailiui, pone raganiau, - ramiai ts Denisas Kranmeras. - Taip bus geriau. Kovos tikslas - ne nuudyti prieinink, o tik n u g i n kluoti. Tad stokite kov ir leiskits nuginkluojamas. - Atsipraau, k padaryti? - Riteris Tailis - kunigaikio numyltinis, - siterp Falvikas, nemalo niai ypsodamasis. - Jeigu kovodamas paliesi j kalaviju, isigimli, bsi nubaustas. Kapitonas Kranmeras tave aretuos ir nugabens jo auktybs akivaizdon. Iki bausms v y k d y m o . Stai kokius jis gavo sakymus. riter nyktukas n nepavelg; neatitrauk alt, plienini aki nuo Geralto. Raganius ypsojosi, vos pastebimai, utat gantinai kreivai. - Jei teisingai supratau, - pasak galiausiai, - privalau stoti kautis, mat jeigu atsisakysiu, mane pakars. Jei kausiuos, privalsiu leistis suluoina mas, mat jeigu pats sueisiu prieinink, m a n sulauys kaulus ant rato. Tai bent smagios alternatyvos. O gal ivaduoti jus nuo rpesi? Trinkte-

lesiu galva puies kamien ir pats save nuginkluosiu. Ar busite patenkin ti? - Veriau nesityiotum, - sunypt Falvikas. - Nekenk pats sau. ei dei Ordin, valkata, ir atsakysi u tai, nejau nesupranti? O jaunajam Tail i u i reikia raganiaus nugaltojo lovs, taigi kapitula ir nori j tokia love apdovanoti. Kitaip jau seniai kabotum po aka. Leisiesi nugalimas - igelbsi savo nieking gyvyb. Tavo lavonas mums nereikalingas, tenorime, kad Tailis paenklint tau kail. O tavo, mutanto, kailis sugyja greitai. N a gi, p i r m y n . Tark od. Vis tiek neturi i ko rinktis. - Taip manote, pone grafe? - Geraltas ypteljo dar kreiviau, apsidair, vertinamai nuvelg kareivius. - O a manau, kad turiu. - Taip, teisyb, - pripaino Denisas Kranmeras. - Turite. Bet tokiu at veju pasilies kraujas, daug kraujo. K a i p Blavikene. Ar to norite? Norite prislgti sin krauju ir mirtimi? Mat ieitis, apie kuri mstote, pone Ge raltai, tai kraujas ir mirtis. - Js argumentai avingi, kapitone, tiesiog kerintys, - m aipytis Vdrynas. - Mike upult mog raginate nepamirti humanizmo, krei piats jo tauriuosius jausmus. K i e k suprantu, praote, kad malont nepralieti j upuolusi galvaudi kraujo. Jam dert pasigailti bandit, juk jie neturtingi, turi monas, vaik, kas ino, gal net motinas. O ar ne pagalvojote, kapitone Kranmerai, kad gal bsite per anksti susirpins? M a t iriu tuos js ietininkus ir matau, kaip jiems kinkos v i r p a , vien pagalvojus, kad reiks kautis su Geraltu i Rivijos, raganiumi, kuris stryg nudobia plikomis rankomis. ia nebus pralieta kraujo, niekas nenuken ts. Nebent tie, kurie taip skubs sprukti miest, kad kojos lins. - A, - ramiai pareik nyktukas ir auniai atkio barzd, - apie savo kinkas nieko bloga pasakyti negaliu. Iki iolei dar nuo nieko nesprukau ir keisti io proio neketinu. A neveds, apie savo vaikus nesu girdjs, o ir motinos - moteriks, kurios artimiau n nepastu - iuos reikalus velti nenoriau. Taiau sakymus v y k d y s i u . K a i p visada, tiksliai. Nesi kreipdamas jokius jausmus, praau pon Geralt i Rivijos apsisprsti. I klausysiu bet kpk jo sprendim ir atitinkamai pasielgsiu. Jiedu irjo vienas kitam akis, nyktukas ir raganius. - Tiek to, - pagaliau tar Geraltas. - Ubaikime. Gaila dienos. - Vadinasi, sutinkate. - Falvikas kilsteljo galv, jo akys suibo. - Sto jate kautis su kilminguoju Tailiu i Dorndalio? - Taip. - Gerai. Pasiruokite. - A pasiruos. - Geraltas usitemp pirtin. - Negaikime laiko. Jei gu Nenek suinos apie i avantir, ukais tikr pragar. Apsisukime greitai. Vdryne, raminkis. Tu ia niekuo dtas. Ar ne, pone Kranmerai? - Tikra tiesa, - nedvejodamas patvirtino nyktukas ir vilgteljo Falvik. - Tikra tiesa, pone Geraltai. K a d ir kas nutikt, tai susij tik su jumis. Raganius nusikabino nuo nugaros kalavij.

- N e , - paprietaravo Falvikas, imdamas savj. - Tuo savo skustuvu nekovosi. Imk mano kalavij. Geraltas gteljo peiais. Pam grafo ginkl ir ibandydamas maukteljo juo. - Sunkus, - altai pasak. - Taip pat skmingai galtume kautis ir kas tuvais. - Tailio kalavijas - lygiai toks pat. Galimybs vienodos. - Js - negirdtai smojingas, pone Falvikai. Tiesiog negirdtai. K a r e i v i a i apjuos laukym reta grandine, Tailis ir raganius atsistojo vienas prieais kit. - Pone Taili, k pasakytumte apie vie atsipraym? Riteriukas prikando lp, kair rank ukio u nugaros ir sustingo kovos poza. - Ne? - Geraltas ypteljo. - Proto balso paklausyti nenorite? Gaila. Tailis tpteljo, paoko ir aibikai, be perspjimo, puol. Raganius net nepasisteng atremti smgio kalavijo ploktuma, iveng jo staigiu pusskiu. Riteriukas plaiai usimojo: amenys vl perskrod or, Geral tas v i k r i u piruetu isisuko nuo j, lengvai atoko, t r u m p u apgaulingu ju desiu sutrikd T a i l i u i ritm. Tailis nusikeik, kirto plaiai, i deins, aki mirk susverdjo, paband atgauti lygsvar ir nevalingai, nevikriai prisi deng kalaviju. Tuomet raganius smog tiesiu taikymu, staigiai ir galingai it aibas, rank itiesdamas v i s u i l g i u . Sunks amenys vangdami tren ksi Tailio ginklo gelet, ir i stipriai vo riteriukui per veid. Tailis u kauk, krito ant keli ir sikniaub ol. Pribgo Falvikas. Geraltas smeig kalavij em ir nusigr. - E i , sargyba! - suriko Falvikas. - Suimkite j! - Stot! Toliau n ingsnio! - krankteljo Denisas Kranmeras, imdamas u kirvio. Kareiviai apmir. - N i e k o nebus, grafe, - ltai tar nyktukas. - A visada tiksliai vykdau sakymus. Raganius riterio Tailio nepaliet. unytis pats trenksi sa vo gelet. Pats ioplas. - Jo veidas subjaurotas! V i s a m gyvenimui! - aizda ugis. - Denisas Kranmeras smeig ragani plieno spalvos akis ir iiep dantis. - O randas? Randas riteriui - garbinga puomena, dingstis lovei ir pagyroms, kuri jam taip troko kapitula. Riteris be ran do - pimpis, o ne riteris. Paklauskite jo pats, grafe, sitikinsite, kad diau giasi. Tailis raiiojosi ant ems, spjaudsi kraujais, unkt ir kkiojo, ir v i sai neatrod, kad jis diaugtsi. - Kranmerai! - sukriok Falvikas, traukdamas i ems savo kalavij. - Prisiekiu, pasigailsi! Nyktukas nusigr, ltai isitrauk i u diro kirv, atsikrenkt ir sodriai pasispjaud dein deln. - O i , pone grafe, - sugrie dantimis, - veriau neprisiekite melagingai.

Melagi priesaikautoj negaliu paksti, o ir kunigaiktis Herevardas su teik man teis bausti tokius m i r t i m i . Js kvailus odius praleisiu pro ausis. Bet, labai praau, nepakartokite j. - Raganiau, - Falvikas dusdamas i pykio atsigr Geralt. - Ne dinkis i Elanderio. Tutuojau. Negaidamas n akimirkos! - Retai kada ms nuomons sutampa, - pasak Denisas, prijs prie raganiaus ir atidavs iam kalavij, - bet syk jo tiesa. Keliaukite i ia kiek manoma skubiau. - Padarysime taip, kaip patariate. - Geraltas persimet ginkladir per pet. - Bet p i r m i a u . . . n o r i u persimesti vienu k i t u odeliu su p o n u grafu. Pone Falvikai! Baltosios Ros riteris nervingai sumirksjo, brkteljo ranka per ap siaust. - T r u m p a m prisiminkime js kapitulos kodeks, - kalbjo raganius, stengdamasis nesiypsoti. - M a n labai smalsu isiaikinti vien klausim. K darytumte, jei, tarkime, pasilyktiau js pozicija iame vaide, jei pasijusiau eistas ir ia pat, dabar, ikviesiau jus kautis kalavijais? Ar pripaintumte mane pakankamai vert sukryiuoti su jumis amenis? Ar atsisakytumte, net inodamas, kad tokiu atveju.laikyiau jus nevert netgi apspjauti, idauyti snuk ir spirti pasturgal samdyt kareivi aki vaizdoje? Grafe Falvikai, bkite toks malonus ir teikits patenkinti mano smalsum. Falvikas ibalo, ingteljo atatupstas, apsidair. Kareiviai jo vilgsnio veng. Denisas Kranmeras isiviep, ileido lieuv ir geroku n u o t o l i u virkteljo seil. - Nors ir tylite, - ts Geraltas, - vis dlto girdiu js proto bals, po ne Falvikai. Patenkinote mano smalsum, dabar a atsilyginsiu jums tuo paiu. Jei jums smalsu, kas bus, jeigu Ordinas usigeis kaip nors pakenkti motuei Nenekei ar vaidilutms arba jeigu pernelyg kyriai priekaitaus kapitonui K r a n m e r u i , inokite, grafe, k a d tuomet a susirasiu jus ir, ne paisydamas jokio kodekso, nuleisiu krauj kaip meitliui. Riteris dar labiau ibalo. - Nepamirkite mano paado, pone F a l v i k a i . Eime, Vdryne. Metas. L i k sveikas, Denisai. - Skms, Geraltai, - plaiai isiiep nyktukas. - L i k sveikas. Didiai diaugiuosi, k a d susitikome, tikiuosi, ne paskutin kart. - Ir a taip pat, Denisai. Tad i k i pasimatymo. Jie nujojo prikiamai ltai, neatsigrdami. Tik atsidr mike pasilei do risia. - Geraltai, - staiga prabilo poetas, - nejau josime tiesiai pietus? Juk rei ks lankstu apsukti Elander ir Herevardo valdas? K? Ar ketini tsti t vaidinim? - N e , Vdryne, neketinu. Josime mikais, o paskui pasuksime P i r -

kli Keli. Nepamirk, N e n e k e i girdint, apie tas petynes - n odio. A n e i odelio. - T i k i u o s i , neutruksime? - N minuts.
II

Geraltas pasilenk, patikrino pataisyt balnakilps lankel, patvark naujutle oda tebekvepiant direl sagtyje, k o l kas dar stangr ir usispy rus. Timpteljo balnasait, patapnojo ryulius ir u balno susukt gni su sidabriniu kalaviju. Nenek stovjo alia nejuddama, sukryiavusi ran kas ant krtins. Prisiartino Vdrynas su savuoju tamsiai bru idariu, - Dkoju u svetingum, gerbiamoji, - r i m t a i pasak jis. - N e b e p y k jau ant mans. Juk vis tiek inau, kad mane m y l i . - inoma, - sutiko Nenek nesiypsodama. - M y l i u tave, kvaily, nors pati neinau, u k. L i k sveikas. - Iki pasimatymo, Neneke. - Iki pasimatymo, Geraltai. Rpinkis s a v i m i . Raganius kantriai ypteljo. - Veriau pasirpinsiu kitais. Pravers ateityje. I ventyklos, tarp gebenmis apraizgyt kolon, ijo Jola su d v i e m jaunesnmis adeptmis. Ji ne raganiaus skrynel. M e r g i n a ne itin v y k u siai veng jo vilgsnio, sutrikusi ypsena lakuotame, papstaandiame veide mio su r a u d o n i u , tad derinys b u v o tiesiog avingas. J lydinios adepts n neslp "iraiking vilgsni ir sunkiai tramdsi nekikenusios. - Didioji Melitele, - atsiduso Nenek, - visa atsisveikinimo procesija. Paimk savo del, Geraltai. Papildiau tavo eliksyr rinkin, dabar ten yra visko, ko trko. T vaist, inai koki, taip pat. Gerk juos reguliariai, kas d v i savaites. Nepamirk. Tai rimta. - Nepamiriu. Ai, Jola. Panarinusi galv mergina padav jam skrynel. Taip troko k nors pasakyti. N o r s nenutuok, kokius odius dert tarti. Neinojo, k pasa kyt, jei galt. Neinojo. Bet troko pasakyti. J rankos susiliet. Kraujas. Kraujas. Kraujas. K a u l a i tarytum balti sulauyti abai. Saus gysls l y g balkvos virvs, spragsinios i po odos, draskomos didiuli dygliuot leten ir atri dant. K l a i k u s plomo kno legsjimas ir riksmas - begdikas ir siaubingas ta savo begdyste. Pabaigos. M i r t i e s begdyste. Kraujas ir riksmas. Riksmas. Kraujas. Riksmas... -Jola!!! Nenek, nors stambaus sudjimo, netiktinai v i k r i a i pripuol prie parkritusios, sitempusios, konvulsij purtomos merginos, prispaud prie ems jos peius ir plaukus. Viena i adepi stovjo it paralyiuota, kita,

mitresn, keliais prislg Jolos kojas. Jola isiriet lanku, burna atsivr begarsiam, nebyliam k l y k s m u i . - Jola! - auk Nenek. - Jola! Kalbk! Kalbk, vaikeli! Kalbk! Mergina dar labiau sitemp, prikando lp, skruostu nuvarvjo plo nyt kraujo srovel. Nenek, visa iraudusi, kak suriko, raganius nesu prato k, taiau medalionas taip trkteljo, kad Geraltas nevalingai nulen k galv, nematomo svorio tempiamas emyn. Jola n u r i m o . Vdrynas, baltas nelyginant kreida, garsiai atsiduso. Nenek sunkiai atsistojo. - Inekite j, - paliep adeptms. J jau buvo susirink daugiau, su rimtjusi, persigandusi, pritykusi. - Nekite, nekite, - pakartojo vaidilut. - Atsargiai. Ir nepalikite vie nos. A tuojau ateisiu. Ji atsigr Geralt. Raganius stovjo it bestas, minkydamas vadeles prakaituotame delne. - Geraltai... Jola... - N i e k o nesakyk, Neneke. - A irgi maiau tai... A k i m i r k a anksiau. Geraltai, pasilik. - Negaliu. - Ar matei... matei tai? - Taip. Ne pirm kart. - Tad k? - Beprasmika dairytis per pet. - Praau, pasilik. - N e g a l i u . Pasirpink Jola. Iki pasimatymo, Neneke. Vaidilut ltai papurt galv, niurkteljo nosimi ir staigiu rieo jude siu nusibrauk aar. - Sudie, - sunibdjo, neirdama jam akis.

Vert
Vidas MORKNAS

LIKIMO KALAVIJAS

GALIMYBI RIBA

I - Sakau jums, nebeieis, - tar spuoguotasis, tikinamai linguodamas galv. - Jau valanda su ketviriu, kaip ten lindo. Jo jau nebr. Miestelnai, susispiet tarp griuvsi, tyljo, spoksodami iojini mre juod ang, pusiau ugriuvus jim poemin. Storulis geltona pa laidine pamindikavo vietoje, atsikrenkt, nusitrauk nuo galvos suglam yt kepurl. - Dar palaukim, - braukdamas prakait nuo iretjusi antaki, pasa k jis. - Ko gi? - prunkteljo spuoguotasis. - G a l umirot, vaite, kad tuose poemiuose basiliskas tupi? Kas juos lenda - tas uvs. Ar maa moni ten dingo? Ko gi tad belaukti? - Tarms gi, - abejodamas sumurmjo storulis. - K a i p g i dabar? - Su g y v u tarts, vaite, - prabilo spuoguotojo draugas milinas, pasi ris odin skerdiko prijuost. - O dabar jis mirs, aiku kaip dien. Isyk buvo matyti, jog pratin eina, kaip ir k i t i . Jis gi be veidrodio lindo, tik su kardu. O be veidrodio basilisko nenudobsi, kiekvienas it ino. - Sutaupte pinigli, vaite, - pridr spuoguotasis. - Nes ir mokti u basilisk nebra k a m . Tad eikite ramiai namolio. O burtininko arkl ir mant mes paimsime, neduosim geram daiktui prati. - Taigi, - pritar skerdikas. - Stipri kumel, o ir ryuliokai nemenkai prikimti. Pairkim, kas viduje. - K a i p g i taip? K js? - Tylkit, vaite, ir nesikikit, nes prisiauksit nelaim, - spjo spuo guotasis. - Stipri kumel, - pakartojo skerdikas. - Palik t arkl ramybje, branguti. Skerdikas, ltai atsigrs, ivydo atvykl, inirus i u mro kampo, i u moni, susigrdusi aplink jim poemin, nugar. Svetimasis - garbanotas tankiaplaukis brunetas - ant pailtinto palai dinio buvo usivilks rusv tunik, avjo auktaaulius raitelio batus. Ir ne turjo ginklo. - Pasitrauk nuo arklio, - pakartojo jis, kandiai ypsodamasis. - K a i p g i taip? Svetimas arklys, svetimi krepiai, svetima nuosavyb, o tu spigini visa tai savo ivarvjusias libes, tiesi nusususi leten? A r g i taip dera? Spuoguotasis, ltai kidamas rank uantin, pavelg skerdik. Sker-

dikas linkteljo galv ir mosteljo brelio pusn, i k u r i o atsiskyr du kresni, trumpai k i r p t i alikai. A b u laik dalbas, kokiomis skerdykloje svaigina gyvulius. - Kas toks bsi, - paklaus spuoguotasis, neitraukdamas rankos i u anio, - kad mums nurodinji, kas dera, o kas ne? - Ne tavo reikalas, branguti. - G i n k l o tai nesineiojate. - Teisyb, - atjnas nusiypsojo dar kandiau. - Nesineioju. - Tai negerai, - spuoguotasis itrauk i uanio rank su i l g u peiliu. Labai negerai, kad nesineiojate. Skerdikas taip pat isitrauk ilg tarsi medioklinis durtuvas peil. A n i e du engteljo priekin, pakeldami vzdus. - M a n nebtina neiotis, - tar svetimasis n nekrusteljs. - M a n o ginklas seka paskui. Zengdamos minktu, tvirtu ingsniu, i u griuvsi ijo d v i jaunos merginos. A k i m o j u brelis prasiskyr, atsitrauk, praretjo. A b i merginos ypsojosi: ybsjo dantys, markstsi akys, nuo kuri kampui link aus drieksi plaios mlynos tatuiruoi juostos. Li odos, juosianios klubus, neslp raumening laun. Vir pirtini, su nert i ma plieno iedeli, matsi nuogos apvalios rankos, kuri oda virpjo nuo isitempusi raumen. I u pei, taip pat apgaubt arv markiniais, kyojo kard rankenos. Spuoguotasis ltai ltutliai pritp ir padjo peil ant ems. I angos griuvsiuose pasigirdo akmen bildesys, brazdjimas, po to i tamsos iniro rankos ir sikibo varplt mro krat. P a v y m u i pasiro d baltaplauk, p r i b i r u s i kalki galva, iblyks veidas ir i u nugaros kyanti kalavijo rankena. M i n i a suurmuliavo. Kprindamasis baltaplaukis i skyls ivilko stamb keisto pavidalo kn, ivoliot krauju permirkusiose dulkse. Laikydamas padar u i l gos drieo uodegos, be odi numet j prie storojo vaito koj. Vaitas at oko, ukliuvo u nugriuvusio mro kampo, negaldamas atplti vilgs nio nuo lenkto paukio snapo, pievini sparn ir riest tarsi pjautuvas pentin. N u o ipsto gurklio, kakada rykiai raudono, dabar - p u r v i n a i rudo. N u o sustikljusi, dubusi aki. - tai jums basiliskas, - tar baltaplaukis, purtydamas nuo kelni d u l kes. - K a i p ir tarms. Malonkite manuosius du imtus lintar. Tikr ir maai nurt. Perspju - patikrinsiu. Vaitas drebaniomis rankomis ikrapt kap. Baltaplaukis apsidair, akimirk atidiau pavelgdamas spuoguotj ir prie jo koj gulint peil. vilgteljo rusva tunika vilkint vyr, li kailiais apsitempusias mer ginas. - K a i p visada, - tar jis, traukdamas kap i drebani vaito rank. Dl js kiu galv kilp, gaudamas u tai varganus graius, o js tuo metu gvieiats mano daikt. Niekada nepasikeisite, velniai jus raut.

- Nepaliesti, - atsitraukdamas sumurmjo skerdikas. Dvejetas su vz dais jau seniai itirpo minioje. - Js daiktai nepaliesti, pone. - Nepaprastai diaugiuosi, - nusiypsojo baltaplaukis. Beirdami i ypsen, tarsi besiverianti aizda praydusi blykiame veide, moneliai m spariai skirstytis. - Ir todl, broleli, tu taip pat l i k s i nepaliestas. Keliauk su D i e v u . Bet keliauk kuo skubiau. Spuoguotasis, slinkdamas atbulas, taipogi band pasitraukti. Spuogai bjauriai irykjo jo staiga iblykusiame veide. - Pala pala, - tar jam mogus rusva tunika. - K a i k pamirai? - K... pone? - K a d grasinai man peiliu. Staiga auktesnioji mergina susibavo ant plaiai praergt koj, pa suko klubus. aiiai suvilp ore neinia kada itrauktas kardas. Spuo guotojo galva ilk auktyn ir, nubrusi ore lank, krito griuvsiuose iojini kiaurym. Knas tarsi nukirstas kamienas sunkiai ir kietai negteljo tarp aptrupjusi plyt. M i n i a aikteljo. Antroji mergina, spausda ma kardo ranken, v i k r i a i apsisuko, saugodama unugar. Taiau to ne bereikjo. iopliai, k l u p d a m i u nuolau ir v i r s d a m i , skuod miesto link, kiek kojos nea. Vis priekyje, spdingai pasiokindamas, dm vaitas, vos keletu sieksni lenkdamas griaumed skerdik. - Puikus kirtis, - altai vertino baltaplaukis, prisidengdamas akis nuo sauls ranka, aptempta juoda pirtine. - Puikus zerikanikojo kardo kirtis. Lenkiu galv prie laisvj kovotoj gudim ir gro. Esu Geraltas i R i vijos. - O a, - rusva tunika apsirds nepastamasis dr pirtu iblukus herb ant krtins, vaizduojant tris juodus, vienoje eilje tupinius paukius aukso fone, - esu Borchas, vadinamas T r i k u o s i u . ia mano merginos: Teja ir Veja. Taip jas v a d i n u , nes, betariant tikruosius j var dus, lieuv galima nusilauti. A b i , kaip teisingai atspjai, zerikaniets. - A t r o d o , tik j dka a tebeturiu arkl ir mant. Dkoju jums, kovo tojos. Ir jums dkoju, pone Borchai. - T r i k u o s i . Ir umirk t "pon". Ar dar turi reikal iame mieste liktyje, Geraltai i Rivijos? - Joki. - Nuostabu. Tad silau: netoliese, krykelje, prie pat kelio prieplau k, yra smukl. "Pas susimsius slibin". Puiks patiekalai, kuriems n ra lygi visoje apylinkje. K a i p tik ten isirengiau, ketindamas pasistiprin ti ir pernakvoti. Bt aunu, jei sutiktumei keliauti drauge. - Borchai, - atsigrdamas nuo arklio, baltaplaukis pavelg viesias nepastamojo akis, - isiaikinkime i k i galo. Esu raganius. - T ir pats spjau. O itarei tokiu balsu tarsi sakytum: " E s u raupsuo tasis". - Y r a toki, - ltai prabilo Geraltas, - kurie link veriau bendrauti su raupsuotuoju nei su raganiumi.

- Yra ir toki, - nusijuok Trikuosis, - kurie mieliau bendrauja su avi mis, nei su merginomis. K gi, tik ujaust belieka - ir vienus, ir kitus. Taigi kvieiu dar syk. Geraltas nusitrauk pirtin ir paspaud jam itiest rank. - Sutinku ir diaugiuosi susipains. - Tuomet keliaujam, nes ialkau. II Smuklininkas paluoste perbrauk iurkias stalo lentas, nusilenk ir nusiypsojo. Jam trko dviej priekini dant. - Taaaip... - Trikuosis minutl irjo aprkusias lubas ir paluby dykinjanius vorus. - Pirmiausia... Pirmiausia alaus. K a d dusyk nevaikiotumei - vis statinait. O prie alaus... K gali pasilyti prie alaus, bran guti? - Srio? - surizikavo smuklininkas. - Ne, - susirauk Borchas. - Sris - desertui. Prie alaus nortume ko nors rgtaus ir sraus. - Klausau, - smuklininkas isiiep dar plaiau. Du priekiniai dantys nebuvo vieninteliai, kuri trko. - Unguriuk su esnaku aliejuje bei acte arba marinuot alij pipir anki... - P u i k u . Ir vieno, ir antro. O po to - sriubos, tokios, koki ia kadaise valgiau - joje plaukiojo vairios kriaukls, uvyts ir kitos gardios iuk ls. - Sielinink sriubos? - Btent. O po to - riuko kepen su svognais. O po to - stirt vi. Krap mesk kiek tilps puod. Po to - avies srio ir salot. Vliau - ma tysim. - Klausau. Visiems... tai reikia - keturiskart? Auktesnioji zerikaniet prietaraudama papurt galv ir reikmingai patapnojo sau per liemen, aptempt anktais lino markiniais. - Pamirau. - Trikuosis mirkteljo Geraltui. - Merginos saugo linijas. Pone eimininke, avien tik m u d v i e m . Al nek tuojau pat, kartu su tais unguriukais. Visa kita - vliau, kad neataut. Atjom ia ne prisiryti, o paprasiausiai padoriai besinekuiuojant praleisti laik. - Suprantu, - smuklininkas nusilenk dar kart. - valgumas tavo darbe labai reikalingas. Tad duok deln, branguti. Suskambo aukso monetos. Smuklininkas plaiai isiiojo. - Tai ne rankpinigiai, - prane Trikuosis. - Tai visas umokestis. O dabar dumk virtuvn, gerasis mogau. Kamaraitje buvo ilta. Geraltas atsiseg dir, nusitrauk palaidin ir pasirait markini rankoves. - Matau, - tar jis, - kad grynj tau netrksta. G y v e n i i riteriams tei kiam privilegij?

- Siek tiek, - nusiypsojo Trikuosis, nesileisdamas smulkmenas. Su unguriukais ir ketviriu statinaits buvo greitai susidorota. Z e r i kaniets sau alaus i r g i negailjo, tad netrukus abi pastebimai pralinksm jo. Kak nibdjosi tarpusavyje. Veja, ta auktesn, staiga pratrko ger k l i n i u juoku. - Ar merginos neka bendrine kalba? - dbiodamas jas akies kratu, tyliai paklaus Geraltas. - Prastai. Ir yra nekalbios. O tas pagirtina. K a i p sriuba, Geraltai? - Mhm. - Igerkime. - Mhm. - Geraltai, - Trikuosis padjo aukt ir elegantikai agteljo, - t r u m pam prisiminkime, apie k kalbjome kelyje. Supratau,'kad tu, raganiau, klajoji i vieno pasaulio krato kit, o pakeliui, jei pasitaiko kokia pabai sa, nugalabini j. Taip prasimanai pinig. Ir tai - raganiaus amatas? - Daugma. - Ar bna taip, jog kur nors pakvieia? N a , sakykim, specialus usa kymas. Tada kaip, joji ir d i r b i savo darb? - N e l y g u kas ir dl ko kvieia. - Ir u kiek? - vairiai, - raganius patrauk peiais. - Viskas brangsta, o gyventi rei kia, kaip sakydavo viena mano pastama burtinink. - domus poiris. Sakyiau, labai praktikas. Taiau itakose gldi kakokia idja, Geraltai. Tvarkos jg susikirtimas su Chaoso jgomis, kaip sakydavo vienas mano pastamas burtininkas. sivaizdavau, jog at lieki pareig, visur ir visada gini mones nuo Blogio. Be joki ilyg. Stovi vienoje tvoros pusje. - Tvarkos jgos, Chaoso jgos. Labai gras odiai, Borchai. P r i m y g tinai n o r i pastatyti mane kurioje nors mio lauko pusje. Mio, kuris, kaip v i s i mano, yra aminas - prasidjo gerokai prie mus ir tsis, k a i ms jau seniai nebebus. Kieno pusje yra kalvis, kaustantis arklius? A r ba smuklininkas, kuris kaip tik atskuodia ionai su p i l n u k a t i l u avie nos? K u r , tavo m a n y m u , nubrta riba tarp Tvarkos ir Chaoso? - Viskas labai paprasta, - pairjo jam akis Trikuosis. - Tas, kas at stovauja Chaosui, yra grsm, vadinasi, agresyvioji pus. Tvarka, iuo at veju, yra ta pus, k u r i a i grasinama, kuri reikia apginti. K u r i a i reikia gy njo. N a , igerkime. Ir griebkims riuko. - Sutinku. Besirpinanios savo figromis zerikaniets ukrimtusios godiai g r. Veja, palinkusi prie draugs peties ir kasa glostydama stalo vir, vl kak nibdjo. Teja, emesnioji, garsiai nusijuok, linksmai primerkda ma tatuiruotus vokus. - Taigi, - tar Borchas, graudamas kaul. - Jeigu sutinki, tskime po-

kalb. Supratau, jog netrokti stoti kurios nors jgos pusn. D i r b i savo darb. - Dirbu. - Taiau nepabgsi nuo Tvarkos ir Chaoso grumtyni. Nors ir mginai palyginti, taiau esi ne kalvis. Maiau, kaip dirbi. lendi rs griuvsiuo se ir itempi i ten nukaut basilisk. Yra, branguti, skirtumas tarp arkli kaustymo ir basilisk udymo. Sakei, jog u ger umokest nusibelsi pa saulio krat ir nugalabysi padar, kur tau nurodys. sivaizduokim, kad iaurus slibinas niokoja... - N i e k a m tiks pavyzdys, - nutrauk j Geraltas. - Matai, dabar tau vis kas susimakaluos su tuo Chaosu ir Tvarka. Nes slibin, kurie, be abejo ns, atstovauja Chaosui, a neudau. - K a i p g i taip? - Trikuosis aplai pirtus. - Se tau, kad nori! Juk i vis pabais slibinas yra, ko gero, pats kenksmingiausias, iauriausias ir nuo miausias. Pats lykiausias liuas. Upuldinja mones, spjaudo u g n i m i ir grobia tas, na kaip jas, nekaltas mergeles. Maai pasakojim esi gird js? N e g a l i bti, k a d tu, raganius, neturi savo trofj srae bent poros slibin. - Slibin nemedioju, - sausai tar Geraltas. - Sakiauodegius - taip. Plviasparnius. Aitvarus. Bet ne slibinus, ypa alius, juodus ir raudonus. Turk omeny. - Nustebinai mane, - pasak Trikuosis. - N a , gerai, tursiu omenyje. Bet pakaks iuokart apie slibinus, nes tolumoje matau kak raudonuo jant - veikiausiai tai ms viai. Igerkime! Jie traik dantimis raudonus kiautus, iulp balt ms. Srus van duo, graudamas i k i sopulio, tekjo per rankas i k i pat alkni. Borchas, jau kauu gremdamas statinaits dugn, pilst al. Zerikaniets dar la biau pralinksmjo, grsmingai besiypsodamos, dairsi po smukl - raga nius neabejojo, kad ieko progos petynms. Trikuosis i r g i turjo it pa stebti, nes staiga pagrasino joms viu, kur laik u uodegos. Merginos sukikeno, o Teja, sudjusi lpas tarsi buiniui, pamerk ak - jos tatuiruo tas veidas atrod bjauriai. - Laukins kaip miko kats - sumurmjo Geraltui Trikuosis. - Nuolat reikia stebti. Jos, branguti, tik vyst blykst, ir apsiirt nespji, kai ap link ant grind pilna arn. Taiau vertos vis pasaulio turt. K a d tu i notum, k jos sugeba... - inau, - linkteljo galv Geraltas. - Geresn palyd s u n k u surasti. Zerikaniets gimusios kovoti, jas nuo vaikysts kautis moko. - Ne apie tai kalbu, - Borchas ispjov ant stalo vio koj. - Turjau omeny j gabumus lovoje. Geraltas sunerims dbteljo merginas. A b i ypsojosi. Veja aibiku, beveik nepastebimu judesiu siekteljo pusdubenio. irdama ragani primerktomis akimis, triukmingai perkando i indo itraukt kiaut. Jos lpos blizgjo nuo sraus vandens. Trikuosis garsiai atsirgo.

- Tai vadinasi, Geraltai, - tar jis, - slibin nemedioji - nei ali, nei kitoki. Tursiu omenyje. O kodl, jei galima paklausti, tik trij spalv? - Teisingiau, keturi. - Minjai tris. - Tave, Borchai, domina slibinai. Ar yra kokia nors ypatinga prieas tis? - N e . V i e n i smalsumo. - A h a . Kalbant apie spalvas - taip jau priimta skirstyti tikruosius slibi nus. N o r s is apibdinimas nra itin tikslus. Daniausiai sutinkami alieji slibinai yra veikiau pilkvi - kaip paprasiausi plviasparniai. Raudonieji i tikro yra rausvoki arba plytos spalvos. D i d e l i u s , tamsiai rudus slibinus priimta vadinti juodaisiais. Reiausi yra balti slibinai - niekad tokio nema iau. Gyvena jie tolimoje iaurje. Berods. - domu. O inai, apie k o k i u s dar slibinus girdjau? - inau, - Geraltas gurkteljo alaus. - A p i e tuos paius, apie kuriuos girdjau ir a. A p i e auksinius. Toki nra. - K u o remdamasis it tvirtini? Todl, kad niekada nematei? Balto, ro dos, taip pat niekada nematei? - Ne apie tai kalbama. U jr, Ofire ir Zangvebare, gyvena balti ar kliai juodais dryiais. J irgi niekada nemaiau, bet inau esant. O auksinis slibinas - mitologin btyb. Legenda. K a i p feniksas, pavyzdiui. Feniks ir auksini slibin nra. Veja, atsirmusi alknmis stal, smalsiai irjo j. - Tikriausiai inai, k kalbi, nes esi raganius, - Borchas i statinaits pa sm alaus. - V i s dlto manau, kad kiekvienas mitas, kiekviena legenda privalo turti kokias nors aknis. O po tomis aknimis bna kakas pa kasta. - Pakasta, - patvirtino Geraltas. - Daniausiai svajons, trokimai, ilge sys. Tikjimas, k a d galimybms rib nra. O kartais - atsitiktinumas. - Btent, atsitiktinumas. G a l kakada ir gyveno auksinis slibinas - vie nintel ir nepakartojama mutacija? - Jeigu tai tiesa, j itiko vis mutant likimas. - Raganius nusigr. Pernelyg skyrsi nuo kit, k a d ilikt. - Cha, - tar Trikuosis, - dabar, Geraltai, prietarauji gamtos dsniams. M a n o pastamas burtininkas paprastai sakydavo, kad gamtoje kiekviena btyb turi savo ts, tad vienaip ar kitaip iliks. Viena baigtis - tai kitos pradia. Nra galimybi ribos, bent jau gamta tokios neino. - D i d i s optimistas buvo tavo pastamas burtininkas. Tik vien smul kmen jis neatkreip dmesio: gamtos padaryt klaid. A r b a klaid aidusij su ja. A u k s i n i s slibinas ir j panas mutantai, jeigu ir egzistavo, ilikti negaljo. Sukliud labai natrali galimybi riba. - Ir kokia gi tai riba? - Mutantai, Borchai, - Geralto skruost raumenys stipriai virpteljo, -

mutantai yra sterils. Tik legendose ilieka tie, kurie negali ilikti gamto je. Tik legenda ir mitas neino galimybi ribos. Trikuosis tyljo. Geraltas pavelg merginas, j staiga surimtju sius veidus. Veja netiktai palinko jo pus ir apkabino kakl tvirta rau meninga ranka. Raganius skruostu pajuto jos drgn nuo alaus lp p r i silietim. - Tu joms patinki, - ltai itar Trikuosis. - K a d mane perknas - tu joms patinki. - Kas ia nuostabaus? - lidnai nusiypsojo raganius. - N i e k o . Tik reikia aplaistyti. Seimininke! Antr statinait! - Nekvailiok. Daugiausia - sot. - Du soius! - suriaumojo Trikuosis. - Teja, turiu trumpam ieiti. Zerikaniet atsistojo, pam nuo stalo kard, ilgesingai nuvelg sal. Ir nors anksiau, kaip pastebjo raganius, kelios poros aki, irdamos isiptus kap, ibjo negera u g n i m i , niekas kakodl neskubjo eiti paskui kiek svyrinjant Borch, taikant pro duris kieman. Teja, patrau k u s i peiais, nusek paskui darbdav. - K u o tu i ties vardu? - paklaus Geraltas pasilikusij ustalje. ybteljo balti Vejos dantys. Jos palaidin buvo smarkiai atlapota... beveik i k i galimybi ribos. Raganius neabejojo, jog tai-dar vienas ikis sdintiems salje. - Alveaenerle. - Grau, - raganius neabejojo, kad zerikaniet atki lputes ir mirkte ls jam. Neapsiriko. - Veja? - Hm? - Kodl keliaujate su Borchu? Js - laisvos kovotojos? Ar gali atsakyti? - Hm. - H m , k? - Jis yra... - raukydama kakt zerikaniet iekojo odi. - Jis yra... pats... graiausias. Raganius palingavo galv. Kriterijai, kuriais vadovavosi moterys, ver tindamos vyr patrauklum, ne pirm kart jam pasirod nesuprantami. Trikuosis, segiodamasis kelnes ir garsiai nurodindamas s m u k l i n i n k u i , griuvo kamarait. Teja, atsilikusi du ingsnius nuo jo, apsimesda ma nuobodiaujania, dairsi po smukl, o p i r k l i a i ir sielininkai stropiai veng jos vilgsnio. Veja iiulp dar vien v ir kartkartmis siunt ra ganiui ikalbingus vilgsnius. - Usakiau dar po ungur, kart - po kept, - Trikuosis sunkiai atsis do, vangindamas neusegtu diru. - Privargau su tais viais, tad praalkau. Ir dl tavo nakvyns sutariau, Geraltai. Nra prasms tau nakia v a l kiotis. Dar pasilinksminsim. js sveikat, merginos! - Vessekheal, - taure jam saliutuodama atsak Veja. Teja mirkteljo ir pasir, o spdinga krtin, nepateisinusi Geralto vili, neperpl jos markini.

- Pasilinksminsim, - Trikuosis persisvr kit stalo pus ir pliaukte ljo Tjai per upakaliuk. - P a s i l i n k s m i n s i m , raganiau. E i , eimininke! Lk ionai! Smuklininkas skubiai pribgo, luostydamasis prijuost rankas. - Ar turi rk? Skalbimui, toki tvirt ir didel? - K o k i o d i d u m o , pone? - Keturiems asmenims. - Ke... turiems... - smuklininkas isiiojo... beveik i k i galimybi ribos. - Keturiems, - traukdamas i kiens ipampus kap, patvirtino T r i kuosis. - Surasim, - aplai lpas smuklininkas. - P u i k u , - nusijuok Borchas. - Liepk nuneti j vir mano kamba rin ir pripilti karto vandens. V i k r i a i , branguti. Taipogi ir alaus liepk tenai nuneti - kokius tris soius. Zerikaniets sukikeno ir abi vienu kartu mirkteljo. - Kuri renkiesi? - paklaus Trikuosis. - Ei? Geraltai? Raganius pasikas pakau. - inau, kad nelengva pasirinkti, - supratingai pasak Trikuosis. - Pa iam kartais sunkoka. Gerai, rkoj nutarsim. E i , merginos! Padkit man ulipti laiptais!
III

A n t tilto buvo ukarda. Keli kirto ilgas tvirtas rstas, ukeltas ant medini oi. Prie j ir u jo stovjo alebardininkai, vilkintys odines, me talo kniedmis nusagstytas striukes ir arv gobtuvus. Vir utvaros van giai plevsavo skaisiai raudona vliava su sidabro grifu. - Koks dar velnias? - nustebo Trikuosis, ingine jodamas artyn. - N e galima joti? - Garantin rat turit? - neitraukdamas i burnos akels, kuri, ne inia ar i bado, ar neturdamas ko veikti, iaumojo, paklaus ariausiai stovintis alebardininkas. - Koks ratas? Kas ia nutiko, maras? O gal karas? Kieno sakymu u tverte keli? - Karaliaus N i d a m i r o , Caingorno valdovo, - sargybinis perstm ake l kit burnos kamp ir mosteljo vliavos pusn. - Be rato kalnus ne valia. - Kakokia kvailyst, - pavargusiu balsu tar Geraltas. - C i a juk ne Caingornas, o D y k l a u k i o valdos. Tai Dyklaukis, o ne Caingornas ima mo kest u Bra tiltus. K u o ia dtas Nidamiras? - Mans neklauskite, - sargybinis ispjov akel. - Ne mano reikalas. M a n kad tik popierius patikrinti. Jei norit, kalbkit su ms deimtinin ku. - O k u r jis?

- Ten, u muitininko trobos, saulutje ildosi, - tar alebardininkas, irdamas ne Geralt, o plikas, tingiai balnuose besirani zerikaniei launis. U muitininko namelio, ant saus rstigali krvos, sdjo sargybinis ir alebardos kotu smlyje pie moterait, o teisingiau - jos dal, matom i neprastos perspektyvos. Greta, velniai braukdamas liutns stygas, p u siau gulomis tysojo liesas vyras, prisidengs akis originalaus k i r p i m o sly v spalvos kepurle, papuota sidabro sagtimi ir ilga, virpania gervs plunksna. Geraltas paino t kepurl ir plunksn, garsjanias nuo Buinos i k i Jarugos, inomas dvaruose, tvirtovse, ueigose, smuklse ir vienamiuo se. Ypa vienamiuose. - Vdryne! - Raganius Geraltas! - i po atsmauktos kepurls suiuro linksmos mlynos akys. - Tai bent! Ir tu ia? G a l netyia turi garantin rat? - Ko js ia v i s i su tuo ratu? - raganius ioko i balno. - Vdryne, kas ia vyksta? A ir is riteris - Borchas Trikuosis su palyda - norjome nukakti kit Bra krant. Paaikjo, kad negalime. - A taip pat negaliu, - Vdrynas atsistojo, nusitrauk kepurl ir pa brtinai elegantikai nusilenk zerikanietms. - Mans i r g i nenori leisti kitan krantan. Mans - Vdryno, paties garsiausio menestrelio ir poeto, inomo a p l i n k u i tkstanio myli s p i n d u l i u - nepraleidia tai itas de imtininkas, nors, kaip matote, taip pat yra menininkas. - N vieno nepraleisiu be garantinio rato, - niriai tar deimtininkas ir dr koto galu sml, ia esmine detale baigdamas savo piein. - Na ir apsieisime, - pasak raganius. - Josime kairiuoju krantu. Taip kelias i k i Hengforso ilgesnis, bet k darysi, jei kitaip negalima. - Iki Hengforso? - nustebo dainius. - Tai tu, Geraltai, ne paskui N i d a mir keliauji? Ne slibino medioti? - K o k i o slibino? - susidomjo Trikuosis. - Neinote? T i k r a i neinote? N a , tuomet, ponai, privalau jums visk papasakoti. V i s tiek ia laukiu - gal jos pro al koks mogelis su ratu, pa stantis mane, ir leis prisijungti. Sskits. - Minutl, - tar Trikuosis. - Saul beveik tris ketvirius link zenito ukopusi, o mano gerkl velnikai idivusi. K ia sausa burna nek sim. Teja, Veja, grkite risia miestelin ir nupirkite statinait. - Patinkate man, pone... - Esu Borchas, vadinamas Trikuosiu. - Vdrynas, vadinamas Neprilygstamuoju. K a i kuri mergin. - Pasakok, Vdryne, - nekantravo raganius. - Nesiruoiame ia styroti i k i vakaro. Dainius pirtais apkabino liutnios grif, verliai perbrauk stygas. - K a i p pageidausite - eilmis ar paprastai? - Paprastai.

- L a b a i praau, - liutns Vdrynas nepadjo. - Tad paklausykit, k i l mingieji ponai, kas nutiko prie savait netoli laisvojo miesto, D y k l a u k i u vadinamo. O g i r y t u i vos brktant, tik saulelei nurausvinus miglos skrais t, vir lauk nusidriekusi... - adjai paprastai, - primin Geraltas. - Taigi ar ne taip? Na gerai, gerai. Suprantu. T r u m p a i , be metafor. ganyklas prie D y k l a u k i o atskrido slibinas. - , - tar raganius. - N e t i k i u , k a d tai tiesa. Jau daugel met iose apylinkse niekas neregjo slibino. Ar tik nebuvo ia paprasiausias plviasparnis? Pasitaiko toki dideli plviasparni, beveik kaip... - Raganiau, neeidink mans. inau, k neku. A j maiau. Ir pa sisek tu man itaip, jog kaip tik buvau D y k l a u k i o turguje, pats visk reg jau. Balad jau baigta, bet js nenorjote... - Pasakok. Ar didelis buvo? - Ilgas k a i p trys arkliai. Ties sprandu - ne auktesnis u arkl. Tik daug storesnis. Pilkas it smlis. - alias, vadinasi. - Taip. Netiktai atlk, puol tiesiai avi bandon, ivaik piemenis, nudaigojo daugiau nei tuzin gyvuli, keturis surijo ir nuskrido. - N u s k r i d o . . . - palingavo galv Geraltas. - Ir viskas? - N e . Nes kit ryt vl atlk, kart ariau miestelio. N u s i l e i d o tiesiai bob, skalbiani lugt ant Bra kranto, br. Na ir ne jos kudai, mogau! G y v e n i m e taip nesijuokiau. O slibinas apsuko por rat vir D y k l a u k i o ir nuskrido ganykl link. Ten vl grieb avis. Tik tuomet pra sidjo smyis ir netvarka, nes anksiau maai kas tikjo piemenimis. Burmistras suauk vietos rinktin ir cechus, bet k o l tie spjo susirikiuoti, prastuomen pam vair savo rankas ir visk sutvark. - Kaip? - domiu, liaudiku b u d u . ionyktis meistras batsiuvys, kakoks Oiakrimtis, sugalvojo, kaip bjauryb nudti. Jis umu av, tirtai p r i kimo emeri, vilkuogi, nuodingosios unpetrs, sieros ir batsiuvi der vos. K a d bt tikriau, vietos vaistininkas v i d u n supyl d v i kvortas savo gamybos mikstros nuo unvoi, o ynys i Krvs ventyklos pasimel d prie dvselienos. Po to t paruot avel, parm mietu, pastat v i d u r y bandos. Ties sakant, niekas netikjo, k a d slibinas susigundys tuo per myli dvokianiu du, taiau tikrov pranoko visus lkesius. Nekreip damas dmesio gyvas ir bliaunanias aveles, bjauryb prarijo auk kartu su mietu. - O toliau? Vdryne, kalbk gi. - O k a veikiu? Juk kalbu. Klausykit, kas buvo toliau. Laiko prajo ne daugiau, nei patyrs vyras trunka ivarstyti damos korset, kai slibinas riaumodamas staiga m per abu galus leisti dmus. Vertsi klio, band pakilti, po to sudribo ir nebejudjo. Dvejetas savanori nujo patikrinti, ar n u n u o d y t a bjauryb dar kvpsi. Savanoriai - vietos karstadirbys bei

kvailelis, sumeistrautas silpnaprots medkirio dukters ir samdom ietinink padalinio, dar karvedio Nuibobo sukilimo laikais traukusio per Dyklauk. - Bet ir meluoji tu, Vdryne. - Nemeluoju, tik pagrainu, o tai jau skirtumas. - Nedidelis. Pasakok, laiko gaila. - Taigi, kaip minjau, karstadirbys ir narsusis idiotas nujo valgybon. Po to jiems supylme po ma, bet ak diuginant pilkapl. - A h a , - pasak Borchas. - Vadinasi, slibinas dar buvo gyvas. - O kaipgi, - linksmai tar Vdrynas. - Gyvas. Bet toks silpnas, kad ne surijo nei karstadirbio, nei puskvailio, tik krauj nulai. Po to, dideliam aplinkini n u s i v y l i m u i , labai sunkiai pakils - nuskrido. Kas pusantro imto uoleki triukmingai krisdavo emn ir vl pakildavo. Retsykiais rpliojo, vilkdamas upakalines letenas. Drsesni, nepaleisdami i aki, nusek paskui. Ir inote, k? - Kalbk, Vdryne. - Slibinas nusileido Pelsakali Kaln tarpekliuose, netoli Bra itak, ir pasislp tenyktse olose. - Dabar viskas aiku, - pratar Geraltas. - Slibinas tose olose nugrimz ds letarg, matyt, imtmeius lindjo. Girdjau apie tokius atsitikimus. Ten turi bti ir jo lobynas. Dabar inau, kodl utvr tilt. Kakas ant to lobio nori udti savo leten. O tas "kakas" - Nidamiras i Caingorno. - Taip ir yra, - patvirtino trubadras. - Visas Dyklaukis net spirga, nes ten manoma, kad slibinas bei tas lobis jiems priguli. Taiau su N i d a m i r u susikibti nedrsta. Nidamiras - tai vaikigalis, kuriam dar barzda nedygsta, bet spjs rodyti, jog su juo neverta petis. To slibino jam velnikai reikia, todl taip mitriai sukruto. - N o r i pasakyti - reikia lobio? - Taigi kad labiau slibino, nei lobio. Matot, Nidamiras tiesia nagus gretim Maleoro kunigaiktyst. Ten, po staigios ir keistos kunigaikio mirties, liko, taip sakant, lovai tinkamo amiaus kunigaiktyt. Maleoro d i d i k a i Nidamir bei kitus konkurentus iri surauk nosis, nes ino, jog naujas valdovas jiems stipriai suver slus - prieingai tai snarglei k u nigaiktytei. Todl jie kakur atkas sen apdulkjusi pranayst, bylo jani, kad karna ir mergiots ranka priklausys tam, kuris nudobs slibi n. K a d a n g i ia slibino niekas jau itisus amius nemat, tai man, jog bus ramu. Nidamiras, aiku, pasiaip i legendos - bt Maleor jga pa ms, ir tiek, bet ia ugriuvo inia apie D y k l a u k i o slibin, tad sumojo gals sutriukinti Maleoro diduomen j pai g i n k l u . Jeigu pasirodyt ten, neinas slibino galva, liaudis j sveikint kaip diev sist valdov, o d i d i k a i nedrst net cyptelti. Stebits, jog nurko paskui t slibin kaip kat su psle? Ir btent paskui tok, kuris vos kojas pavelka? Tai netik tas laimikis, l i k i m o dovana, po imts pypki. - O kelius nuo prieinink utvr.

- Tikriausiai. Ir nuo D y k l a u k i o moneli. Be to, po vis apylink i siuntinjo raitus pasiuntinius su sakymais. Tiems, kuriems p r i v a l u t sli bin umuti, nes pats N i d a m i r a s neturi n menkiausio noro su k a r d u olon lsti. A k m i r k s n i u buvo suaukti ymiausi slibinmuiai. Daugel, Ge raltai, tikriausiai pasti. - Galbt. Kas atvyko? - Eikas i Denesls, tai viens. - K a d j kur... - raganius tyliai vilpteljo. - Dievobaimingasis ir doro vingasis Eikas, patsai riteris be dms. - Pasti j, Geraltai? - paklaus Borchas. - Ar tikrai jis toks slibin siau bas? - Ne tik slibin. Eikas susidoroja su bet kokia pabaisa. ud net mantikoras ir grifus. Girdjau, k a d pribaig ir kelet slibin. Smarkus vyras. Taiau, niekas, gadina man verslo reikalus, nes neima pinig. Kas dar, Vdryne? - K i r t i k a i i Krinfrido. - N a , tai slibinui galas. Net jei ir pasveikti suspjo. Ta trijul - gerai su sigiedojusi utv. Kovoja ne itin garbingai, bet visada skmingai. Imu visus plviasparnius ir akiauodegius Redanijoj, tuo paiu nukirsdindami tris raudonuosius slibinus ir vien juodj. O tai - is tas. Ar jau visi? - N e . Prisijung dar eetas nyktuk, vadovaujam Jarpeno Zigrino. - Nepastu tokio. - O apie slibin Okvist i Kvarco Kalno girdjai? - Girdjau. Ir maiau brangakmenius i jo lobyno. Buvo ten nuostabi spalv safyrai ir vynios d i d u m o deimantai. - N a , tuomet inok, kad btent Jarpenas Zigrinas ir jo nyktukai su dorojo Okvist. A p i e tai ir balad buvo sudta, taiau n e v y k u s i , nes ne mano. Jei negirdjai - nieko nepraradai. - Tai jau visi? - Taip. Tave iskyrus. Tvirtinai apie slibin nieko negirdjs - kas i no, gal ir tiesa. Bet dabar jau inai. Ir k? - O g i nieko. Tas slibinas mans nedomina. - Cha! G u d r u , Geraltai. Nes vis tiek neturi karalikojo rato. - Sakau dar syk: m a n tas slibinas nerpi. O tau, Vdryne? Kas tave traukia ton pusn? - Aiku kas, - trubadras patrauk peiais, - T u r i u suktis vyki bei domi rengini verpete. Gandas apie kov su iuo slibinu pasklis toli. i noma, galiau sudti balad tik kalb pasiklauss, taiau, dainuojama to, kuris savo akimis regjo kov, ji skambs kitaip. - Kov? - nusijuok Trikuosis. - Greiiau kak panaaus kiauls skerdim ar dvselienos msinj im. Klausau ir negaliu atsistebti. lovin gi karygiai lekia ionai kiek irgai nea, kad paskerst stimpant slibin, nunuodyt kakokio muiko. Juokas ima ir vemti noris. - K l y s t i , - tar Geraltas. - Jeigu nuodai slibino isyk ne pribaig, tai jo

organizmas juos tikriausiai nugaljo, ir slibinas vl kupinas jg. Taiau tai nra svarbu. K i r t i k a i i K r i n f r i d o vis tiek j umu, bet be kovos, jei nori inoti, apsieita nebus. - Dedi viltis kirtikus, Geraltai? - Aiku. - Btent, - atsiliep i k i tol tyljs sargybinis dailininkas. - Slibiniokas - stebuklingas padaras, kitaip jo nenudsi, kaip tik burtais. Jei kas ir susi doros su juo, tai tik ta burtinink, k u r i ia vakar prajojo. - Kas? - sukluso Geraltas. - Burtinink, - pakartojo sargybinis. - Sakau juk. - Vard pasak? - Sak, bet pamirau. Rat turjo. Jauna, savaip grai, bet jau tos akys... Patys inote, ponai. Knas mogui pagaugais nueina, kai tokia pa velgia. - Vdryne, ar apie itai inai k nors? Kas ia galt bti? - Ne, - susirauk dainius. - Jauna, grai ir tos akys. Irgi mat yms. V i sos tokios. N viena mano pastama burtinink - o pastu daugyb - ne atrodo vyresn nei dvideimt penkeri, na, trisdeimt met, nors, viena kita, girdjau, mena laikus, kai giria o ten, kur iandien Naujamiestis stkso. Aiku, vis tie eliksyrai i mandragoros. Ir akis sau mandragor la ina, kad blizgt. Nebt bobos. - Ar ne rudaplauk? - paklaus raganius. - Ne, pone, - atsak deimtininkas. - Juoduke. - O arklys kokio plauko? Bras su balta vaigde? - Ne. Juodas kaip ir ji. Taigi, ponai, sakau jums, ji slibin umu. Sli binas - burtinink darbas. mogaus jg tam nepakanka. - domu, k pasakyt batsiuvys Oiakrimtis, - nusijuok Vdrynas. Jeigu jis bt turjs po ranka k stipresn, negu emerys ar vilkuogs dit iandien slibino oda Dyklaukyje ant statini tvoros, balad bt baigta, o a neblukiau ia saulkaitoje... - Kas nutiko, kad N i d a m i r a s nepasim tavs kartu? - paklaus Ge raltas, nairomis irdamas poet. - Juk b u v a i Dyklaukyje, kai jis ygin patrauk. A r g i karalius nemgsta meninink? Kas nutiko, kad ia gelsti, o ne alia karalikosios balnakilps muzikuoji? - Kalta viena jauna nal, - niriai tar Vdrynas. - V e l n i a i griebt. Siek tiek palbavau, o kit dien Nidamiras su visa svita jau buvo anapus ups. Kartu netgi t Oiakrimt ir valgus i Dyklaukk) rinktins pam, tik mane pamiro. Aikinu, aikinu deimtininkui, o jis - savo... - Yra ratas - praleidiu, - abejingai tar alebardininkas, lapindamasis ant muitininko namelio sienos. - Nra rato - neleidiu. Toks sakymas... - O, - nutrauk j Trikuosis, - merginos su alumi grta. - Ir ne vienos, - atsistodamas pridr Vdrynas. - Pairkit, koks ir gas. K a i p slibinas.

N u o berynlio puss uoliais lk zerikaniets, i on spausdamos raitel, sdint ant didelio, nerimastingo kovinio erilo. Raganius taip pat atsistojo. Raitelis vilkjo alyv spalvos aksomo palaidin sidabro apvadais ir trump apsiaust, apsit sabal kailiais. Jis tiesus sdjo balne ir ididiai velg juos. Geraltas tokio vilgsnio nemgo. - Sveiki, ponai. Esu Doregarajus, - prisistat raitelis, ltai ir d i d i n g a i lipdamas i balno. - Magistras Doregarajus. Juodasis magas. - Magistras Geraltas. Raganius. - Magistras Vdrynas. Poetas. - Borchas, vadinamas Trikuosiu. O su mano merginomis, kurios kaip tik kait i statinaits traukia, jau susipainai, pone Doregarajau. - Ties sakant, taip, - tar burtininkas net neypteljs. - A ir graio sios kovotojos i Zerikanijos jau pasisveikinome. - N a , tai sveikat! - Vdrynas idalijo Vejos atnetus odos puodukus. - Igerkite su m u m i s , pone burtininke. Pone Borchai, ar deimtininkui pilti? - Aiku. Eik pas mus, kary. - M a n a u , - siurbteljs ma elegantik gurknel, tar magas, - kad prie ukardos ant tilto jus atved tas pats tikslas, kaip ir mane. - Jeigu turite omenyje slibin, pone Doregarajau, - pasak Vdrynas, - tai, ties sakant, taip ir yra. N o r i u ten bti ir sudti balad. Deja, tai is deimtininkas, mognas, kaip matyti, nemokantis elgtis padorioje drau gijoje, nenori mans praleisti. Reikalauja garantinio rato. - Praom atleisti. - Alebardininkas igr savo al ir suepsjo. - G a v a u grieiausi sakym - nieko be rato neleisti. Bet atrodo, jog visas D y k l a u k i s susdo veimuosna ir ketina traukti kalnus medioti slibino. M a n liepta... - Tavasis sakymas, kareivi, - surauk antakius Doregarajus, - skirtas valkatoms, galintiems trukdyti, mergms, platinanioms paleistuvyst ir bjaurias ligas, piktadariams, padugnms bei dykintojams. Bet ne man. - N vieno be rato neleisiu, - pasiiau deimtininkas. - Prisiekiu... - Neprisiekink, - nutrauk j Trikuosis. - Veriau dar igerk. Teja, pilk iam narsiam karinui. Ir atsisskime, ponai. Nedera kilmingiems monms gerti stovint, paskubomis bei tinkamai nenusiteikus. V i s i susdo ant sienoj aplink statinait. Alebardininkas, tik k ventintas didikus, net paraudo i pasitenki nimo. - Gerk, aunusis imtininke, - paragino Trikuosis. - L y g ir deimtininkas esu, ne imtininkas, - dar labiau paraudo ale bardininkas. - Bet btinai imtininku tapsi, - iiep dantis Borchas. - Vyras tu gal votas, a k i m i r k s n i u paauktins. Doregarajus, atsisaks antros taurs, atsigr Geralt.

- Miestelyje dar kalba apie basilisk, garbusis raganiau, o tu jau, kaip matau, slibin dairaisi, - tyliai pasak burtininkas. - domu, ar tau taip grynj reikia, ar tik dl malonumo udai pasmerktus inykti padarus? - Keistas smalsumas, - tar Geraltas, - to, kuris galvotrkiais dumia slibino skerstuves, idant imut jam dantis - tokius vertingus, gaminant stebuklingus vaistus ir eliksyrus. Ar tai tiesa, garbusis burtininke, jog tie, kurie imuti dar gyvam slibinui - patys geriausi? - Tikrai inai, jog dl j ten vykstu? - inau. Taiau tave kai kas jau aplenk, Doregarajau. Neseniai ia prajojo viena i js brolijos - su karalikuoju ratu, kurio tu neturi. Juo daplauk, jei tau domu. - A n t juodio? - L y g ir taip. - Jenefer, - niriai itar Doregarajus. Raganius krpteljo. sivyravo tyla, kuri nutrauk bsimojo imtininko bliovimas. - N vieno... be rato... - Dviej imt lintar uteks? - Geraltas ramiai isitrauk i kiens kap, gaut i storojo vaito. - Geraltai, - paslaptingai nusiypsojo Trikuosis, - .vis dlto... - Atleisk man, Borchai. Gaila, taiau su jumis Hengfors nejosiu. G a l kit kart. G a l dar susitiksim. - Niekas mans Hengforse nelaukia, - ltai tar Trikuosis. - Niniekas, Geraltai. - Slpkit t kap, pone, - grsmingai itar bsimasis imtininkas. Tai paprasiausias bandymas papirkti. Ir u tris imtus neleisiu. - O u penkis imtus? - Borchas isitrauk savo pinigin. - Slpk kap el, Geraltai. A umoksiu muit. M a n jau ima patikti. Penki imtai, po ne kary. Po imtin nuo galvos, skaitant mano mergaites, kaip vien dai l asmen. K? - Ojojoj, oi, oi, - susirpino bsimasis imtininkas, slpdamas po striu ke Borcho kap. - K a pasakysiu karaliui? - Pasakysi jam, - isitiesdamas ir traukdamas i u diro mantri dramblio kaulo burtalazd, tar Doregarajus, - kad pasiirjus tave su kaust baim. - k pasiirjus, pone? Burtininkas mosteljo lazdele, suuko ukeikim. Puis, augusi ant ups laito, plipteljo u g n i m i , visa - nuo ems i k i pat virns - a k i m i r k s n i u apsisiaut istan iomis liepsnom.'s. - A n t arkli! - paokdamas Vdrynas usimet liutni ant pei. - A n t arkli, ponai! Ir panaits! - Salin utvar! - sustgo alebardininkams turtingasis deimtininkas, turintis dideles galimybes tapti imtininku. A n t tilto, u utvaros, Veja temp pavad, irgas m trypti vietoje,
x

dudenti kanopomis taytus rstus. M e r g i n a , purtydama kasas, verian iai suriko. - Teisingai, Veja! - pritar Trikuosis. - P i r m y n , gerbiamieji, ginkit ar klius! Josim zerikanietikai - su dundesiu ir vilpesiu!
IV

- Tik pairkit, - tar Boholtas, vyriausias i kirtik - didiulis ir gre mzdikas tarsi seno uolo kamienas. - Nidamiras js, garbieji ponuliai, neigujo visas keturias puses, nors tikjausi, jog taip vyks. K gi, ne mums, vargetoms, abejoti karalik sprendim teisingumu. Praom prie lauo. Taisykits guolius, vyruiai. Pasakyk atvirai, raganiau, apie k tu su tuo k a r a l i u m kalbjai? - A p i e niek, - atsak Geraltas, patogiau atremdamas nugar ugnies pusn paslinkt baln. - Jis net i tros neijo. Tik atsiunt t savo pa stumdl, kaip j ten... - Gylentern, - pasufleravo drtas barzdotas nyktukas Jarpenas Z i g rinas, stumdamas ugnin i tankyns atitempt milinik smaling ivar t. - Pasiptusi baidykl. Nutuks meitlis. K a i tik prisijungm, anas at jo, nos i k i debes uriet, fe, fe. " A t m i n k i t , nyktukai, - tar, - kas ia vadovauja, o kas privalo paklusti. ia sakinja karalius Nidamiras, o jo odis - statymas", - ir taip toliau. Stovjau, klausiausi ir galvojau, kad liepsiu savo vyrukams pargriauti j emn ir apiurkiu jo apsiaust. Bet nepanorau, inote, nes vl kalbos bt pasklidusios, kad nyktukai pik iurnos, nenaudliai, kals vaikai ir kad nemanomas... kaip tas, rup, vadinasi... sambvis, ar kaip j ten. Ir vl kur nors, kokiame nors mieste lyje, kilt skerdyns. Tad mandagiai klausiausi ir galv linksjau. - Ko gero, ponas Gylenternas nieko kita nemoka, - pasak Geraltas. Nes ir mums t pat paporino, todl i r g i teko galvas k i n k u o t i . - O a manau, - tiesdamas gni ant abar krvos, atsiliep kitas kir tikas, - blogai Nidamiras padar, kad js neivijo. To slibino medioti s lina tiek mogeli, jog net baisu irti. Visas skruzdlynas. Tai jau ne y gis, o laidotuvi eisena kapinyno link. A, pavyzdiui, kamalynje grs tis nemgstu. - N u r i m k , Griautuk, - pasak Boholtas. - Krvoje keliauti - saugiau. Tu k, niekad njai slibin medioti? Visada paskui slibin galyb mo geli traukia - visas sampldis - tikras vienamis ant rat. Bet vos, bjaury b, pasirodo, tai inai, kas kovos lauke lieka. Mes, o ne kas kitas, Boholtas akimirkai nutilo, smagiai gurkteljo i didelio, vytelmis api pinto soio, po to triukmingai nusinypt ir atsikosjo. - K i t a vertus, - ts jis, - patirtis rodo, jog pats smagumas ir pjautyns ne syk prasideda tik umuus slibin, ir galvos lekia tada kaip kopstai. Mediokliai kits kitam gerkles kimba tik mus dalintis lob, K, Geral tai? Ei? Ar a neteisus? Raganiau, ar apkurtai?

- inau toki nutikim, - sausai patvirtino Geraltas. - Sakai, inai. Tikriausiai i nuogird, nes mano aus nepasiek inia, jog btumei kada slibinus mediojs. Kaip gyvas negirdjau, kad raganiai su slibinais kautsi. Tad keista, jog ia pasirodei. - Tiesa, - prako jauniausias i kirtik - Kenetas, pramintas Stiebgrauiu, - keista. O mes... - Palauk, Stiebgrauy. Dabar a kalbu, - nutild j Boholtas. - Ties sa kant, nesiruoiu ilgai plepti. Raganius irgi jau suprato, k noriu pasakyti. A j pastu, jis mane taip pat, i k i iol kelio kits kitam neperbgom, ma nau, kad ir toliau taip bus. Nes irkit, vyruiai, jeigu, pavyzdiui, a ra ganiui noriau sukliudyti dirbti ar sumanyiau i panoss nudiauti gro b, tai is vaikinas nieko nelauks mauktelt man savo raganiku skus t u v u - ir bt teisus. Ties kalbu? Niekas nei patvirtino, nei prietaravo. Neatrod, jog Boholtui itin r pt viena ar kita. - Taigi, - ts jis, - kaip jau esu saks, bryje keliauti saugiau. Draugi joje ir raganius gali praversti. Vietov ia laukin, nuoali - jei prieais i okt kokia baidykl ar rajne, arba stryga - turtume bdos. O kad alia bus Geraltas - ivengsime nelaims, nes tai jo amatas. Taiau slibinas - ne jo amatas. Tiesa? Vl niekas nei pritar, nei ginijosi. - Ponas Trikuosis, - perduodamas sotl nyktukui, ts Boholtas, keliauja drauge su Geraltu, ir tai man geriausias rodymas. K u r i s jums, Griautuk, Stiebgrauy, trukdo? Ne Vdrynas, tikriausiai? - Vdrynas, - tar Jarpenas Zigrinas, paduodamas sotl dainiui, - v i sada atsivelka, kai vyksta kas domaus. Ir visi ino, jog jis netrukdys, ne pads ir ygio nesultins. Tarsi varnala uns uodegoje. Tiesa, vaikinai? " V a i k i n a i " - barzdoti kvadratiniai nyktukai - m kvatoti, kratydami barzdas. Vdrynas atsmauk kepurl ant pakauio ir gurkteljo i so tlio. - Aaaach, bjauryb, - sustenjo jis, gaudydamas or. - Net kvap gniauia. I ko ji varyta? I skorpion? - Geraltai, man tik viena nepatinka, - perimdamas i menestrelio ind, pasak Stiebgrauys, - jog atsivedei ia burtinink. ia nuo burtinink jau ankta darosi. - Teisyb, - pritar jam nyktukas. - Stiebgrauys ties sako. Tas D o regarajus ia mums reikalingas kaip karvei balnas. Neseniai sitaisme nuosav ragan, kilmingj Jenefer, tfu, tfu. - Taaip, - tar Boholtas, gremdamas nagais savo tvirt it jauio spran d, nuo kurio k tik nusiseg odin, plieno spygliais nusagstyt antkakl. - Burtinink, garbieji ponuliai, ia tikrai daugoka. Per daug lygiai dviem. Ir pernelyg jie prie ms N i d a m i r o p r i l i p o . Tik pairkit, mes ia po vaigdelmis aplink lau, o jie, gudriosios laps, atleiskit u od, ilu moj, karalikoj troj jau kak rezga. Nidamiras, ragana, burtininkas ir

Gylenternas. O Jenefer pati blogiausia. Ar pasakyti jums, k jie ten rezga? K a i p mus apmauti - tai k. - Ir stirnien ryja, - niriai siterp Stiebgrauys. - O k mes valgm? vilpik! O kas, sakykit, yra vilpikas? iurk, ne kas kita. Tai k mes v a l gme? iurk! - Nieko baisaus, - tar Griautukas. - Greitai paragausime slibino uode gos. N i e k o nra skaniau u anglyse kept slibino uodeg. - Jenefer, - ts Boholtas, -^yra bjauri, pikta ir lieuvinga boba. Tai ne tavo mergiks, pone Borchai. ios - tylios ir meilios. tai, pavelkite - at sisdo ant arkli, kardus galanda, o kai jau pro al ir maikiai ukalbi nau - nusiypsojo, dantukus parod. Taip, jomis galima pasidiaugti. Tai ne Jenefer, k u r i vis velniav rezga. Sakau jums, reikia bti budriems, nes i ms sutarties liks tik mlo krva. - Kokios sutarties, Boholtai? - N a , Jarpenai, ar pasakysim raganiui? - Nra ko slpti, - tar nyktukas. - Degtinls jau nebr, - apversdamas sotl d u g n u vir, siterp Stiebgrauys. - Tai atnek. Esi jauniausias, gerbiamasis. T sutart, Geraltai, patys suram, nes mes - ne samdiniai ar kokie mokami tarnai, kuriuos N i d a m i ras, por auksini po kojomis numets, galt sisti kautis su s l i b i n u : mes pabais ir be N i d a m i r o sudorosim, o Nidamiras be ms - niekaip. tai ia ir paaikja, kas daugiau vertas ir kieno dalis turi bti didesn. Todl reikal isprendme teisingai - tie, kurie su kardu rankoje eis kautis ir paklos slibin, pasiims pus lobio. Nidamiras, naudodamasis prigimties ir titulo teise, iaip ar taip, ketvirtadal pasiiups. O k i t i , jeigu kiek pads kovoti, kit ketvirtadal lygiomis dalimis pasidalys tarpusavyje. K apie tai manai? - O k apie tai mano Nidamiras? - Nepasak nei "taip", nei "ne". Bet geriau tegul tas snarglius neokinja. Kartoju, pats jis neis slibino galabyti, turs pasikliauti io darbo meistrais, tai yra mumis - kirtikais bei Jarpenu ir jo vyrukais. Ne kas k i tas, o mes su slibinu akis ak susitiksim. K i t i , taip pat ir burtininkai, jei gu deramai pagelbs, pasidalys tarpusavyje ketvirt lobio. - K dar, be burtinink, manote esant prie t, kit? - susidomjo Vdrynas. - Tik jau ne muzikantus ir eiliakalius, - sugriaudjo Jarpenas Zigrinas, - o tuos, kurie k i r v i u , bet ne liutne pasidarbuos. - A h a , - irdamas vaigdmis nust dang, tar Trikuosis. - O kuo prisids batsiuvys Oiakrimtys ir jo utv? Kak nyktuk tarme murmdamas, Jarpenas Zigrinas nusispjov lau. - D y k l a u k i o rinktin pasta tuos suiktus kalnus ir apsimeta es ved liai, - tyliai tar Boholtas. - Todl bus teisinga ir juos priimti dalybas. tai

su batsiuviu kiek kitaip. Suprantate, bus negerai, jeigu prasiokai tiks, jog vos netoliese pasirodo slibinas, galima, einant pro al, nudrbti jam nuod ir toliau sau mergas javuose k i r k i n t i , o inovus kviestis nebtina. K a i toks garsas pasklis, elgetomis ieisim. Ar ne? - Teisyb, - pritar Jarpenas. - Todl a jums sakau - batsiuv turi itik ti netikta nelaim, k o l tas ipera nepateko legendon. - Jei turi, tai ir itiks, - tar Griautukas. - A susidorosiu. - O Vdrynas, - pasigavo nyktukas, - baladje jam ikars kail ir i juoks. K a d per ami amius anam bt gda ir negarb. - K a i k pamirote, - pasak Geraltas. - Y r a ia vienas toks, galintis jums kortas sumaiyti. K u r i s nei tarsis, nei dalysis. K a l b u apie Eik i Denesls. Snekjots su juo? - A p i e k? - sugergd Boholtas, lazda taisydamas pliauskas laue. Geraltai, su E i k u nepasikalbsi. Jis nenutuokia apie dor sandor. - K a i jojome ms stovyklos link, - pasak Trikuosis, - sutikome j. Apsiginklavs i k i dant klpojo ant akmen ir spoksojo dang. - Jis vis keli itaip, - tar Stiebgrauys. - Medituoja arba meldiasi. Sako - taip reikia, nes dievai jam sak mones nuo blogio sergti. - Pas mus Krinfride, - burbteljo Boholtas, - tokius laiko tvarte prira kintus grandine ir duoda anglies gaball - tuomet jie visokias keistybes ant sien tplioja. Bet uteks lieuvauti apie artimuosius, kalbkime apie reikalus. viesos rat tyliai eng neaukta jauna moteris, juodais, aukso tin kleliu apgaubtais plaukais, susisupusi vilnos apsiaust. - Kas ia taip dvokia? - apsimesdamas, kad jos nemato, paklaus Jar penas Zigrinas. - Ar tik ne siera? - N e , - irdamas al, Boholtas demonstratyviai trukteljo nos. Tai muskusas arba k i t i kvepalai. - N e , tai tikriausiai... - isiviep nyktukas. - A k ! Tai juk kilmingoji ponia Jenefer! Sveika, sveika. Burtinink ltai apvelg susirinkusius, akimirk jos spindini aki vilgsnis stabteljo prie raganiaus. Geraltas ypteljo. - Ar leisite prissti? - inoma, geradja tu ms, - pasak Boholtas ir agteljo. - Sskits tai ia, ant balno. Kenetai, pajudink upakal ir paduok garbiajai burti ninkei baln. - Girdiu, jog apie reikalus kalbate. - Jenefer atsisdo, itiesdama dai lias, juodomis kojinmis aptemptas kojas. - Be mans?- Nedrsome trukdyti, - tar Jarpenas Zigrinas, - tokios svarbios asme nybs. - T u , Jarpenai, - pasukdama galv nyktuko pusn, primerk akis Jenifer, - geriau tylk. Juk nuo pirmos dienos tyia elgiesi su m a n i m i kaip su tuia vieta, oru, tad nevark, daryk taip ir toliau. Nes man tai irgi ne trukdo.

- K js, ponia, - Jarpenas isiiep, atkidamas nelygius dantis. - Tegul mane erks apninka, jei nesielgiu su jumis geriau nei su oru. Or, p a v y z diui, kartais pagadinu, o jus n i e k u g y v u nedrsiau. Sugriaudjo garsus barzdot "vaikin" juokas, bet pastarieji tuoj pat nutilo, ivyd mlyn pavaist, staiga apgaubusi burtinink. - Dar odel tarsi, ir i tavs, Jarpenai, liks vien pagadintas oras, - ita r Jenefer balsu,-kuriame suskambo metalins gaidels. - Ir juoda dm ant ols. - I tikrj, - krenkteljo Boholtas, sudrumsdamas sivyravusi tyl. - N u t i l k , Z i g r i n a i . Paklausykime, k m u m s pasakys ponia Jenefer. K tik skundsi, k a d be jos kalbame apie reikalus. Todl spju, jog n o r i mums kak pasilyti. Paklausykime, garbieji p o n u l i a i , k gi pasilys. Svarbu tik, k a d nesibaust viena pati burtais slibin nugalabyti. - O k? - Jenefer pakl galv. - M a n a i , Boholtai, k a d nemanoma? - G a l ir manoma. Bet m u m s neapsimoka, nes tuomet tikriausiai pareikalautumt puss slibino lobio. - Ma maiausiai, - abejingai atsak burtinink. - N a , pati matot, jog toks sandris m u m s nepriimtinas. M e s , ponia, esame vargani kovotojai - jeigu grobis pasprunka i panoss, tai badas akysna velgia. Rgtynmis ir balanda mintame... - ...tik retsykiais ventadieniais vilpikais pasilepiname, - lidnai siter p Jarpenas Zigrinas. - ...altinio vandeniu ugeriame, - Boholtas gurkteljo i sotlio ir nusipurt. - Mes, ponia Jenefer, neturime ieities. A r b a grobis, arba iem mirtis patvory. Nes ueigos kainuoja. - Ir alus, - pridr Griautukas. - Ir paleistuvs, - sisvajojo Stiebgrauys. - Todl, - Boholtas pavelg dang, - patys, be burt ir js pagalbos umuim slibin. - Tu sitikins? A t m i n k , Boholtai, jog yra galimybi ribos. - G a l ir yra, niekad nebuvau sutiks. N e , ponia. Kartoju - slibin u muime patys, be joki burt. - Tuo labiau, - pridr Jarpenas Zigrinas, - kad burtai greiiausiai i r g i turi galimybi ribas, kuri - prieingai nei sav - neinome. - Pats sumstei, - ltai paklaus Jenefer, - ar kas nors pagelbjo? Ar tik ne raganius, esantis ioje garbingoje draugijoje, suteikia jums tok pasiti kjim? - N e , - irdamas Geralt, kuris po galva pasikis baln ir tingiai i sitiess ant gnios atrod snaudis, tar Boholtas. - Raganius ia niekuo dtas. K l a u s y k i t , garbingoji Jenefer, mes karaliui bei t pasilme - jis nesiteik atsakyti. Mes kantrs, palauksim i k i ryto. Jeigu karalius sutart patvirtins - toliau josime kartu. Jei ne, mes grtame. - Mes i r g i , - burbteljo nyktukas. - Joki deryb nebus, - ts Boholtas. - A r b a duok, arba dainuok. Po-

nia Jenefer, pakartokit ms odius N i d a m i r u i . O jums tiek pasakysiu sutartis naudinga ir jums, ir Doregarajui, jeigu tik susitarsite su juo. M u m s , inokit, slibino dvselienos nereikia, vien uodeg paimsime. O v i sa kita bus js, tik rinkits. Nepagailsim jums nei dant, nei smegen - nieko, ko reikia burtams. - Tikra tiesa, - kikendamas pridr Jarpenas Zigrinas. - Stipena liks jums, burtininkams. Niekas jos neatims. Nebent tik maitdos. Jenefer atsistojo, ant pei usimet apsiaust. - Nidamiras nelauks i k i ryto, - iurkiai pasak ji. - Jis su js slygo mis sutinka jau dabar. Neklausydamas mano ir Doregarajaus patarimo inokite itai. - Nidamiras, - ltai prako Boholtas, - rodo stebtin tokiam jaunam karaliui imint. Nes, mano manymu, ponia Jenefer, imintis - tai mok jimas nenugirsti kvail ar nenuoirdi patarim. Jarpenas Zigrinas prunkteljo barzd. - Kitaip iulbsit, - sirm onus burtinink, - kai jus rytoj slibinas italys, subadys ir snukius sutraikys. Laiysite man batus ir inkite, pra ydami pagalbos. K a i p visada. K a i p g i a jus gerai pastu! K a i p nuluptus pastu... tokius... kaip js. Pastu i k i leiktumo. Ji nusisuko ir net neatsisveikinusi nujo tams. - Mano laikais, - tar Jarpenas Zigrinas, - burtininks sdjo boktuo se, skait imintingas knygas ir auktu mai tigliuose. Kovotojams po koj nesipainiojo ir ms reikalus nesikio. Ir upakali nekraip prie vaikin akis. - Upakaliukas, ties sakant, neblogas, - derindamas liutn, pasak Vdrynas. - Ar ne, Geraltai? Geraltai? E i , o kur raganius dingo? - O kas mums darbo? - mesdamas medgalius liepsnon, suniurzg Bo holtas. - Nujo. G a l krmuosna prispyr, gerbiamasai. ia jo reikalas. - Turbt, - sutiko dainius ir sudav delnu per stygas. - G a l jums k nors padainuoti? - Dainuok, bala tavs nemat, - pasak Jarpenas Zigrinas ir nusispjo v. - Tik nemanyk, Vdryne, kad u tavo bliovim duosiu nors skatik. ia, berneli, ne karaliaus rmai. - Ir pats matau, - linkteljo galv trubadras. V - Jenefer. Ji tarsi nustebusi atsigr, nors raganius neabejojo, jog i tolo girdjo jo ingsnius. Pastaiusi ant ems medin rk, ji isities ir nubrauk nuo kaktos i po aukso tinklelio isprdusius plaukus, sunkiomis garba nomis krintanius ant pei. - Geraltai. Ji, kaip visada, vilkjo tik dviej spalv rbus. Savj spalv - juodos

ir baltos. Juodi plaukai, ilgos juodos blakstienos, sakmiai liepianios spti po jomis slypini aki spalv. Juodas sijonas, trumpa juoda palaidinuk balto kailio apykakle. Balti ploniausio lino markiniai. A n t kaklo - juodo aksomo kaspinas, papuotas deimaniukais nubarstyta obsidiano vaig de. N kiek nepasikeitei. - Tu taip pat. - Ji perkreip lpas. - O tai visai tiktina. A r b a , jei nori, visai netiktina. iaip ar taip, i uuomina gal ir tinka pradti pokalb, bet yra beprasm. Tiesa? - Tiesa, - linkteljo galv Geraltas, velgdamas onan, N i d a m i r o t ros ir u tamsi veim siluet liepsnojani karaliaus lankinink lau pus. N u o tolimiausio lauo sklido skambus Vdryno balsas. Jis dainavo "vaigdes vir viekelio" - vien savo labiausiai vykusi meils baladi. - K gi, pradia jau yra, - tar burtinink. - Klausau, kas toliau? - M a t a i , Jenefer... - M a t a u , - iurkiai nutrauk ji. - Bet nesuprantu. Ko ia atvykai, Ge raltai? Juk ne dl slibino? Tavo poiris juos turbt nepakito? - N e . Niekas nepakito. - Tai ko gi, klausiu tavs, prisijungei prie ms? - Ar patiksi, jei pasakysiu, jog dl tavs? Jenefer tyldama irjo j, o jos rinios akys nieko gera neadjo. - Kodl ne, patiksiu, - pagaliau pratar ji. - V y r a m s patinka sutikti buvusias meilues, patinka atgaivini p r i s i m i n i m u s . Mgsta sivaizduoti, jog kadaise b u v u s i meils ekstaz suteikia jiems kak panaaus teis i k i gyvos galvos l a i k y t i partner savo nuosavybe. Tai padeda jiems p u i k i a i jaustis. Tu nesi iimtis. K a d ir kaip bt gaila. - K a d ir kaip bt gaila, Jenefer, - nusiypsojo raganius, - tu teisi. Tai, kad tave matau, padeda man p u i k i a i jaustis. Diaugiuosi tave matydamas. - Ir viskas? N a , tuomet, sakykime, jog ir a diaugiuosi. Pasidiaugusi l i n k i u tau labos nakties. Rengiuosi, kaip matai, ilstis. Prie tai ketinu n u siprausti, o d i r b d a m a darb, esu pratusi nusirengti. Todl pasitrauk susimildamas, mandagiai pagerbdamas mano kuklum. - Jen, - ities j rankas Geraltas. - N e v a d i n k mans taip! - atokdama p i k t a i sunypt Jenefer, o i pirt, itiest jo pusn, pairo ydros ir raudonos kibirktys. - Jei mane paliesi, nieke, ideginsiu tau akis! Raganius pasitrauk atgal. Burtinink, kiek aprimusi," vl nusibrauk nuo kaktos plaukus ir, rmusi kumius klubus, atsistojo prieais j. - Tu k manei, Geraltai? K a d linksmai paplepsim, p r i s i m i n s i m senus laikus? O pasikalbj galbt eisime drauge veim ir pasimylsime ant kaili - iaip sau, nordami atgaivinti prisiminimus? K?.* Geraltas, neinodamas, ar burtinink stebuklingai skaito mintis, ar tik taikliai jas atspja, kreivai ypsodamasis tyljo. - Tie ketveri metai, Geraltai, neprajo be pdsako. A jau aprimau, to-

dl, kaip tik todl iandien susitikusi nespjoviau tau akis. Bet tegul mano mandagumas neapgauna tavs. - Jenefer... - Tylk! Tau, nenaudli, daviau daugiau nei k u r i a m kitam v y r u i . Pati neinau, kodl btent tau. O t u . . . Na jau ne, mano brangusis. A nesu merg ar atsitiktinai mike nutykota elfe, kuri vien ryt galima pames ti. Ieiti nepaadinus, palikus puoktel nalaii ant stalo. Kuri galima ijuokti. Saugokis! Jeigu dabar itarsi nors od - pasigailsi! Geraltas nepasak n odio, jausdamas Jenefer viduje kunkuliuojant pykt. Burtinink vl nubrauk nuo kaktos nepaklusnias garbanas ir i ar ti pavelg jam akis. - Nieko nepadarysi - susitikome, - tyliai itar ji. - Nepradkime k i v i r ytis. Elkims oriai. Apsimeskime, jog esame geri pastami. Bet neapsi rik, Geraltai. Tarp tavs ir mans jau nieko nebeliko. Nieko, supranti? To dl diaukis, nes tai reikia, jog atsisakiau kai kuri tau skirt ir dar nese niai puoselt sumanym. Taiau nesitikk, k a d atleidau. A tau, raga niau, niekada neatleisiu. N i e k a d a . Ji staiga nusigr, iupo rk, kad net vanduo itiko, ir nujo u veimo. Geraltas, nuvijs paausy zvimbiant uod, ltai patrauk prie lauo, kur tuo metu skystais plojimais buvo vertintas Vdryno pasirodymas. Raganius pavelg tamsiai mlyn dang vir juodos dantytos virukal ni juostos. Jam norjosi juoktis. Kodl - neinojo. VI - Ei ten, atsargiau! Atidiau irkit! - atsigrdamas pasostje vilksti ns pusn, suuko Boholtas. - Ariau uolos! Neiopsot! Veimai riedjo, okiodami per akmenis. Veikai, pliekdami vadio mis arklius, keiksi, pasilenk neramiai valgsi, ar ratai pakankamai toli nuo tarpeklio, kuriuo jo siauras nelygus kelias, krato. Apaioje, bedug ns gelmje, baltai putodama tarp akmen k u n k u l i a v o Bra up. Geraltas, prisiglauds prie uol sienos, nustos retomi J rudomis sa manomis ir balta, kerpes primenania augmenija, sulaik ar l. Jis leidosi aplenkiamas kirtik veimo. I gurguols priekio atuoliavo "iebgrauys, kartu su D y k l a u k i o valgais vedantis vilkstin. - P i r m y n ! - kteljo jis. - V i k r i a u judinkits! Priekyje bu erdviau! L y d i m i keleto rait lankinink, prie Geralto prijojo karalr. s N i d a m i ras ir Gylenternas. Paskui juos dardjo karalikoji gurguol o dar toliau lingavo nyktuk veimas, vanyiojamas be paliovos bes keikianio Jarpeno Z i g r i n o . Nidamiras - liesas lakuotas paauglys, vilkintis balt odin trinkel mets ragani idid, nors ir abejing vilgsn, aplenk Ge alt Gylen ternas uuot patogiai keliavs veime, pasirinko baln - Vakar, - velniai timpteljs aukso kniedmis nusagstyt pavad, G y L

lenternas atmet nuo peties turkio spalvos apsiaust, - vakar pasakte, kad slibinas jums nerpi. Kas gi tuomet jums rpi, pone raganiau? Kodl tad vykstate su mumis? - ia laisva alis, pone kancleri. - K o l kas. Taiau ioje procesijoje, pone Geraltai, kiekvienas privalo i noti savo viet. Ir karaliaus N i d a m i r o jam skirtas pareigas. Suprantate? - Ko js norite, pone Gylenternai? - A jums pasakysiu. Girdjau, jog paskutiniu metu su jumis, raga niais, sunku susitarti. domu tai, kad vos parodai raganiui pabais, kuri reikia umuti, pastarasis, uuot ms kardu kapoti, pradeda svarstyti, ar dera taip elgtis, ar tai nevirija galimybi rib, ar neprietarauja kodeksui ir, ar tas padaras apskritai yra pabaisa... tarsi ito nebt matyti vos ume tus ak. M a n d i n g , jums paprasiausiai m pernelyg gerai sektis. M a n o laikais raganiai skatiko kienje neturjo, tik autus. Nesiginydavo, o ka podavo t, kas liepta b u v o - nesvarbu, vilkolak ar slibin, ar mokesi rinkj. Svarbiausia buvo taiklus kirtis. Ar ne taip, Geraltai? - G a l turiu atlikti koki uduot, Gylenternai? - k i m i a i paklaus raga nius. - Tuomet sakykit, kas nutiko. Apsvarstysim. O jeigu neturite ko pa silyti, tai neverta net burnos auinti, tiesa? - Uduot? - atsiduso kancleris. - Ne. M u m s rpi slibinas, o jis, raga niau, labai toli u tavo galimybi ribos. ia jau kirtikai gabesni. Tenorjau vien informuoti tave. spti. Raganikus norius, pabais skirstym geras ir blogas, m u d u su karaliumi N i d a m i r u dar galime paksti, taiau klausy ti kitoki paistal nepageidaujame. Nesikikite, raganiau, karaliaus rei kalus. Ir nesibiiuliaukite su Doregarajumi. - A neprats draugauti su burtininkais. Kodl taip manote? - Doregarajaus ugaidos, - pasak Gylenternas, - didesns net u j s, ragani. Jis nepasitenkina vien pabais skirstymu geras ar blogas. Jis mano, jog visos yra geros. - Perlenkia lazd. - Be abejo. Taiau atkakliai gina savo pairas. Tikrai nenustebsiu, jei gu jam kas atsitiks. O kad prie ms prisiplakte su keista draugija... - A nesu Doregarajaus draugijoje. N e i jis - manojoj, - Nepertrauk. Gana keista draugija. Raganius, kupinas bgtavim it laps kailis blus. Burtininkas, kartojantis druid kliedesius apie pusiau svyr gamtoje. Tylenis riteris Trikuosis su palyda i Zerikanijos, kur, kaip inia, slibino atvaizdui atnaaujamos aukos. Ir staiga v i s i jie patraukia me diokln. Keista, ar ne tiesa? - Tebnie taip. - Tuomet inok, - tar kancleris, - jog patys sudtingiausi d a l y k a i , kaip rodo patirtis, sutvarkomi labai paprastai. Neversk, raganiau, j imtis. - Nesuprantu. - Supranti, supranti. Dkoju u pokalb, Geraltai, Geraltas sustojo. Gylenternas paragino arkl ir, pasivijs gurguol,

prisigretino prie karaliaus. Pro al prajojo Eikas i Denesls, vilkintis dygsniuot viesios odos palaidin, nust spaudais nuo arv. Paskui sa ve jis vedsi neulin arkl, apkraut arvais, lietu sidabro skydu ir galinga ietimi. Geraltas kilsteljo rank, sveikindamas j, taiau klajojantis riteris, suspauds siauras lpas, nusigr ir paragino arkl. - Tu jam ne itin patinki, Geraltai, - prijojs pasak Doregarajus. - Ar ne? - Teisyb. - Konkurencija, tiesa? A b u dirbate panaius darbus. Tik Eikas yra ide alistas, o tu - profesionalas. Nedidelis skirtumas, ypa tiems, kuriuos u dote. - Nelygink mans su E i k u , Doregarajau. Velniai ino, kur iuo paly g i n i m u eidi - j ar mane, taiau nelygink. - Kaip nori. Ties sakant, man abu js esate tokie pat atgrass. - Dkoju. - Nra u k, - burtininkas patapnojo per sprand Jarpeno bei jo nyktuk igsdintam irgui. - A, raganiau, manau, kad udym vadinti paaukimu yra pasibjaurtina, ema ir kvaila. Ms pasaulyje vyrauja p u siausvyra. Bet koki iame pasaulyje gyvenani btybi naikinimas ir udymas paeidia t pusiausvyr. O pusiausvyros stoka artina inykim. Inykim ir ms pasaulio pabaig. - Druid teorija, - konstatavo Geraltas. - A j inau. Kakada dar R i vijoj vienas senas ynys man j idst. Po poros dien j sudrask iurkolakiai. Pusiausvyros paeidim nepastebjau. - Kartoju, - abejingai pavelg j Doregarajus, - pasaulyje vyrauja p u siausvyra. Natrali pusiausvyra. Kiekviena ris turi savo natralius prie us, o pastarieji - savo prieus. Ir mons taip pat. mogaus prie naiki nimas, kuriam tu pasiaukojai ir kurio daigai ima elti, gresia rass isigimi mu. - Z i n a i k, burtininke, - suirzo Geraltas, - kada nors nueik pas moti n, kurios vaik 'surijo basiliskas, ir pasakyk, jog ji privalo diaugtis, nes tai neleido isigimti moni rasei. Pamatysi, k ji tau pasakys. - Tvirtas argumentas, raganiau, - i unugario prijojusi savo didiuoju juodiu, pasak Jenefer. - O tu, Doregarajau, galvok, k neki. - A neprats slpti savo pair. Jenefer jojo tarp j. Raganius pastebjo, kad plaukus dengus aukso tinklel pakeit i baltos skarels susuktas raitis. - Tad imk jas kuo greiiau slpti, Doregarajau, - pasak burtinink. Ypa nuo N i d a m i r o ir kirtik, jau tariani, jog ketini sutrukdyti umu ti slibin. Tol, k o l vien tik kalbi, jie mano, kad esi nepavojingas maniakas. Taiau, jeigu k nors sumanysi, jie kaipmat nusuks tau sprand - nespsi n kvptelti.

Burtininkas nepagarbiai ir paniekinamai nusiypsojo. - Be to, - ts Jenefer, - skelbdamas tokias pairas, griauni ms amato bei paaukimo reikm. - K u o gi? - Savo teorij, Doregarajau, gali taikyti vabalams bei panaiems gyviams. Bet ne slibinams. Nes slibinai yra t i k r i ir patys blogiausi moni jos prieai. Svarbiausia ia - ne monijos isigimimas, o jos ilikimas. N o rint ilikti, btina susidoroti su prieais, kuriems esant ilikti nemanoma. - Slibinai nra mogaus prieai, - siterp Geraltas. Burtinink pavelg j ir nusiypsojo. V i e n tik lpomis. - klausim, - pasak ji, - palik sprsti mums, monms. Tau, raga niau, lemta ne vertinti, o dirbti. - K a i p uprogramuotam, bevaliui golemui? - Tai tavo palyginimas, o ne mano, - altai atr Jenefer. - Bet taiklus. - Jenefer, - tar Doregarajus, - sulaukusi toki met ir taip isilavinu si, neki tokias nesmones. Kodl btent slibinai yra p a g r i n d i n i a i mo gaus prieai? Kodl ne k i t i , imt kart nuomesni padarai, kuri sin slegia imteriopai didesnis auk skaiius, negu yra nuud slibinai? Kodl ne hirikos, akiauodegiai, mantikoros, amfisbenai ar grifai? Kodl ne v i l kai? - Pasakysiu tau, kodl. mogaus pranaumas prie kitas rases ir ris, jo kova u tam tikr viet gamtoje, u erdv gyvybei, gali bti laimta tik tuomet, k a i baigsis klajoklikas gyvenimas ir gamta nevers bastytis i vie nos vietos kit, beiekant desio. Kitaip niekada nepadids gimstamumas - mogaus vaikas pernelyg ilgai yra nesavarankikas. Tiktai tarp miesto ar tvirtovs sien saugiai gyvenanti moteris gali g i m d y t i kiek reikia, tai yra, kas metai. Vaisingumas, Doregarajau, tai - evoliucija, tai - btina slyga, norint ilikti ir vyrauti. tai ir atjo slibin eil. Jokia kita pabaisa - tik sli binas - gali kelti grsm miestui ar tvirtovei. Jeigu slibinai nebus inaikin ti, mons, nordami bti saugs, uuot jungsi, skirstysis, nes slibino u g nis nam tankumyne - komaras. Tai - imtai auk, tai - siaubingos udy ns. Todl slibinai, Doregarajau, privalo bti imuti i k i paskutinio. Keistai ypsodamasis, Doregarajus pavelg j. - Z i n a i , Jenefer, nenoriau sulaukti tos valandos, k a i isipildys tavo kalbos apie mogaus viepatavim, k a i panas tave usikariaus viet gamtoje. Laimei, to niekada nebus. Jau greiiau isiskersite tarpusavyje, idvsite nuo viduri ir dmtosios iltins, nes ne slibinai, o nevara ir ut ls gresia js puikiesiems miestams, kuriose moterys kasmet gimdo, ta iau i deimties naujagimi tik vienas gyvena i l g i a u nei deimt dien. Taip, Jenefer, vaisingumas, vaisingumas ir dar kart vaisingumas. Geriau, mano brangioji, i m t u m g i m d y t i vaikus - tau labiau pritikt. Taip isaugo tum t laik, kur dabar nevaisingai vaistai visokiems pramanams. L i k sveika. Paragins arkl, burtininkas nuuoliavo gurguols pradi. Geraltas,

akies kampuiu dbteljs iblykus ir siio perkreipt Jenefer veid, i anksto m gailtis burtininko. Raganius inojo prieast: Jenefer, kaip ir dauguma burtininki, buvo nevaisinga. Bet, prieingai daugeliui, labai dl ito grausi ir tiesiog tdavo, igirdusi bet koki uuomin. Dorega rajus tikriausiai t inojo. Tik nenujaut, kokia Jenefer kertinga. - Prisiauks bd, - sunypt ji. - Oi prisiauks. Saugokis, Geraltai. Ir nemanyk - jei kas nutiks, o tu nesielgsi protingai - a tavs neginsiu. - Nusiramink, - nusiypsojo jis. - Mes, tai yra raganiai ir bevaliai golemai, visuomet elgiams protingai. Kadangi galimybi ribos, kuriose gali me veikti, nubrtos labai aikiai. - Tik pairkit, - Jenefer, vis dar ibalusi, pavelg j. - sieidei kaip panait, kuriai prikio skaistybs stok. Esi raganius ir ito nepakeisi. Tavo paaukimas... - Jen, liaukis, nes man koktu darosi. - Jau sakiau - nevadink mans taip. O tavo leiktuliai mans nedomi na. K a i p ir visos kitos tavo bsenos bei ribota raganiaus poji vairov. - Taiau, jei nenustosi pliaukusi apie kilnius tikslus, kov u moni gerov ir apie siaubingus moni gimins prieus slibinus, tau teks ivysti kai kurias i j. A geriau inau. - Taip? - burtinink prisimerk. - Ir k gi tokio, raganiau, inai? - O kad ir tai, - Geraltas nepais staigaus, grsmingo ant kaklo kaban io medaliono virpjimo, - jeigu slibinai neturt lobyn - net lubas uo jais nesidomt, k jau ten burtininkai. domu tai, jog kiekvienoje slibin medioklje sukinjasi koks nors... glaudiai su Juvelyr gildija susijs burtininkas. Toks kaip tu. O vliau, nors r i n k o n turt patekti galyb brangakmeni, jie kakodl ten nepatenka ir j kaina nekrinta. Todl ne pasakok man apie paaukim bei kov dl monijos laims. Per daug ge rai ir per ilgai tave pastu. - Pernelyg ilgai, - piktai perkreipusi lpas, pakartojo Jenefer. - Deja. Bet tu negalvok, kals vaike, k a d per daug gerai. Po perknais, kokia kvail buvau... A i , nedinkis velniop! Negaliu tave irti! Burtinink rikteljusi paragino juod ir verliai nuuoliavo priekin. Raganius sulaik irg ir praleido veim su spygaujaniais, besikeikian iais, kaulinmis vilpynmis vilpianiais nyktukais. Tarp j, isidrbs ant mai su aviomis, brzgindamas liutn, guljo Vdrynas. - E i ! - rodydamas Jenefer, riaumojo Jarpenas Zigrinas nuo pasosts. - Kas ten juoduoja kelyje? domu, kas tai? N e g i kumel!? - Tikrai! - ant pakauio nusmaukdamas slyv spalvos kepurl atsi auk Vdrynas. - Tai kumel! Raita ant kastruoto erilo! Neregta! Jarpeno vyrai, kratydami barzdas, choru nusikvatojo. Jenefer apsime t negirdinti. Sulaiks irg, Geraltas praleido raitus N i d a m i r o lankininkus. U j,

kiek atsiliks, ltai jojo Borchas, o jam kandin - zerikaniets, kurios ir buvo kolonos ariergardas. Geraltas palauk, k o l jie prijos ir, Borcho ar k l i u i susigretinus su jo kumele, nujojo drauge. A b u tyljo. - Raganiau, - staiga pratar Trikuosis. - N o r i u tavs paklausti. - Klausk. - Kodl negrti? Raganius kur laik irjo j tyldamas. - Tikrai nori inoti? - N o r i u , - atsigrdamas patikino Trikuosis. - Joju su jais, nes esu bevalis golemas. Nes esu viekeliu vjo neama pakul gnit. Pasakyk man, k u r turiau keliauti? Ir ko? ia bent jau susirinko tokie, su kuriais t u r i u apie k pakalbti. Tokie, kurie man p r i jus nenutyla. Tie, kurie net jei ir mans nemgsta, sako ties akis, bet nesvaido i u tvoros akmenimis. Su jais keliauju dl tos paios prieas ties, dl kurios su tavimi jojau sielinink smukl. Nes man vis tiek, kur. A neturiu vietos, k u r i o n galiau n u v y k t i . N e t u r i u tikslo, kuris privalo bti kelio pabaigoje. Trikuosis krenkteljo. - K i e k v i e n o kelio pabaigoje yra tikslas. Kiekvienas j t u r i . Net ir tu, nors manai ess kitoks nei v i s i . - Dabar a tavs paklausiu. - Klausk. - O tu ar turi kelio gale esant tiksl? - Turiu. - Laims kdikis. - Ne laim svarbu, Geraltai. Svarbu tai, k u o t i k i ir k a m pasiaukoji. Niekas to neturt geriau inoti, nei... nei raganius. - iandien v i s i l y g susitar kalba apie paaukim, - atsiduso Geraltas. - N i d a m i r o paaukimas - pasiglemti Maleor. Eiko i Denesls paauki mas - ginti mones nuo slibin. Doregarajus jauiasi ess paauktas elgtis atvirkiai. Jenefer, dl kai kuri jos organizme vykusi pokyi, negali gyvendinti savo paaukimo, todl siaubingai blakosi. Tik k i r t i k a i ir nyktukai, velniai juos griebt, nejauia jokio paaukimo, o paprasiausiai nori kuo daugiau prisigrobti. G a l todl mane taip traukia prie j? - Ne prie j tave, Geraltai i Rivijos, traukia. N e s u nei aklas, nei k u r ias. Ne j vardus igirds tuomet stvreisi u kapo. Taiau... man atro do... - Be reikalo tau atrodo, - nepiktai tar raganius. - Atsipraau. - Be reikalo atsiprainji. Jie bema laiku suturjo arklius, idant neatsitrenkt staiga sustojusi Caingorno lankinink kolon. - Kas atsitiko? - pasistieb balnakilpse Geraltas. - Kodl sustojom? - Neinau, - Borchas nusigr. Veja, keistai perkreipusi veid, greitai itar kelet odi.

- Pajojsiu priekin ir patikrinsiu, - tar raganius. - Pasilik. - Kodl? Trikuosis, spitrydamas em, minutl patyljo. - Kodl? - pakartojo Geraltas. - Jok, - tar Borchas. - G a l taip bus geriau. - Kas turi bti geriau? - Jok. Tiltas, jungiantis du prarajos kratus, atrod patvarus, nes buvo surs tas i stor puies rst ir laiksi ant keturkamps atramos, kuri ilgais put sais niokdama dausi srov. - E i , Stiebgrauy! - pririedjs veimu, rikteljo Boholtas. - Ko susto jai? - O k a inau, koks is tiltas? - O kodl turime keliauti iuo tiltu? - prijodamas artyn paklaus G y lenternas. - M a n nepatinka ant to liepto su veimais grstis. E i , batsiuvy! Kodl vedi ionai, o ne viekeliu? Juk viekelis eina tolyn, vakarus? Traukdamas nuo galvos avikailio kepur, prislinko narsusis nuodyto jas i D y k l a u k i o . Atrod jis gan juokingai: ant sermgos usivilks sena madikus aptemptus pusarvius, nukaltus, greiiausiai, dar karaliaus Sambuko valdymo laikais. - ia kelias trumpesnis, maloningasis pone, - ne kancleriui, o tiesiai N i d a m i r u i , kurio veide, kaip ir anksiau, atsispindjo veik skausmingas nuobodulys, pasak batsiuvys. - Ar tikrai? - susirauks pasiteiravo Gylenternas. Nidamiras nesiteik net dmiau pavelgti batsiuv. - Tai, - rodydamas tris prieais stksanias randuotas virukalnes, pa reik Oiakrimtis, - tai Svyruokl, Tutuol ir irgo Dantis. Viekelis ve da prie senosios tvirtovs griuvsi, u ups itak aplenkdamas Svy ruokl i iaurs. O tiltu, k a d kokios, galima sutrumpinti keli. Tarpekliu praeisma lygum tarp kaln. O kad tenuis nesurasma slibino pdsak, eism toliau rytus, pasivalgysma raguvose. O dar toliau rytuosna - lyguiuks kaln pievos. Ten jau tiesus kelias Caingorn, js valdas, pone. - O k u r g i , Oiakrimti, tokios iminties apie iuos kalnus prisirinkai? paklaus Boholtas. - Prie kurpalio? - N e , pone. Jaunas bdamas ia avikes gainiojau. - O tas tiltas ilaikys? - atsistojs ant pasosts, Boholtas dbteljo e m y n putojani up. - Praraja koki keturiasdeimties sieksni gylio. - Ilaikys, pone. - I kur toks tiltas iame ukampyje? - itj tilt, - tar Oiakrimtis, - sen senovje troliai surent - kas juomi vainjo, turjo aniems nema pinig mokti. A l e tenuis retai kas vaiuodavo, utatai troliai ubagais ijo. O tiltas liko.

- Sakau dar syk, - piktai pakartojo Gylenternas, - veimai p i l n i man tos ir paar - blogam kely galime strigti. G a l vertt viekeliu vaiuoti? - G a l i m a ir viekeliu, - patrauk peiais kurpius, - bet kelias ilgesnis. O karalius porijo, kadram prie slibino skubu, jog dairos jo kaip gerv lie to. - Lietaus, - patais kancleris. - Tegu bus lietaus, - nesiginijo Oiakrimtis. - Bet tiltu vis tiek ariau. - N a , tai krutinkis, Oiakrimti, - nusprend Boholtas. - Drok pirmas su savo kariauna. Msuose toks paprotys - paius narsiausius leisti prie kin. - Tik po vien veim vienu kartu, - perspjo Gylenternas. - Gerai, - Boholtas sudro arkliams, veimas sudundjo tilto rstais. - Paskui mus, Stiebgrauy! irk, kad ratai lygiai riedt. Geraltas sulaik irg - keli jam pastojo ant akmeninio prietilio su sigrd lankininkai, dvintys rykiai raudonus apsiaustus. Raganiaus kumel suprunkt. Zem sudrebjo. K a l n a i suvirpjo, dantyta uol sienos atbraila n u blanko dangaus fone, o pati siena staiga sugaud dusliai dunddama. - Atsargiai! - suriaumojo Boholtas jau kitoje tilto pusje. - Saugokits! Pirmieji akmenys, smulkieji, nunarjo ir nutaukjo virpaniu skar diu. Geralto akivaizdoje kelio dalis staiga virto vis didjania ir giljania kiauryme, atitrko ir kurtinaniai dunddama nulk praraj. - G i n k i t arklius!!! - sustgo Gylenternas. - Maloningieji ponai! kit pus! Nidamiras, pa'slps galv arklio kariuose, nulk tiltu. Jam i paskos leidosi Gylenternas ir keletas lankinink. Paskui juos, plazddamas vlia va su grifu, trakaniomis sijomis nuriedjo karaliaus veimas. - Tai lavina! I kelio! - sukauk u nugar Jarpenas Zigrinas, aiyda mas botagu arkli upakalius, aplenkdamas antrj N i d a m i r o veim ir i blakydamas alis lankininkus. - I kelio, raganiau! I kelio! Pro nyktuk veim prauoliavo tiesus ir pastrs Eikas i Denesls. Jeigu ne mirtinai iblyks veidas ir perkreiptos, virpanios lpos, galima bt pamanyti, jog klajojantis riteris nepastebi krintani ant viekelio ak men bei uol nuolau. Vilkstins gale, lankinink bryje, kakas k l a i kiai suriko, m vengti arkliai. Trukteljs pavad, Geraltas sulaik irg - tiesiai prie j em uvir nuo krentani i viraus uolos gabal. Nyktuk veimas, tarkdamas persirits per akmenis, prie pat tilt okteljo auktyn ir trakteljs pa sviro ant ono, lusios aies pusn. Atoks nuo turkl, ratas nulk e m y n , vandens skur. Raganiaus kumel, aioma atri akmens nuolau, atsistojo piestu. Geraltas norjo nuokti emn, taiau bato sagtis ukliuvo u balnakilps ir jis n u g r i u v o ant kelio. Suvingusi kumel nulk p r i e k i n , tiesiog ant

vir prarajos sibuojanio tilto. Tiltu, k l y k d a m i ir keikdamiesi, bgo nyk tukai. - Greiiau, greiiau! - atsigrdamas suriko p a v y m u i skuodiantis Vdrynas. - ok ia, raganiau! - rikteljo Doregarajus, vos nusddamas balne ir vargiai benulaikydamas lstant irg. U j visas kelias skendo krentani ir N i d a m i r o veimus dauani akmen sukeltame debesyje. Raganius sikibo dir, kuriais prie balno buvo pririti burtininko ryuliai. Staiga Geraltas igirdo riksm. N u g r i u v u s i drauge su irgu, Jenefer pasirito al, tolyn nuo aklai or malani kanop, ir, dengdama galv rankomis, prigludo prie ems. Pa leids baln, raganius nr akmen lit - okindamas per atsiverian ius po kojomis plyius, nubgo prie jos. Jenefer, truktelta u rankos, at siklaup. Jos akys buvo plaiai atmerktos, i prakirsto antakio tekjo jau siekianti ausies gal kraujo srovel. - Kelkis, Jen! - Geraltai! Saugokis! Didiulis, plokias uolos gabalas, dunddamas ir girgddamas, dro skardio lait, slinko, leidosi tiesiai juos. Geraltas griuvo, savimi u dengdamas burtinink. T pat akimirk uolos gabalas sprogo ir subyrjo aib nuolau, kurios, krisdamos ant j, gl it irs. - Greiiau! - suuko Doregarajus. Apergs trypiant eril, mosavo burtalazde, dulkes trupindamas besiritanias nuo skardio uolas. - A n t tilto, raganiau! Jenefer mosteljo ranka, ilenkdama pirtus, rikteljo kak nesu prantama. A k m e n y s , susidr su staiga vir j galv iaugusiu ydru pusrutuliu, m n y k t i it vandens laai, krintantys ant kaitintos skardos. - A n t tilto, Geraltai! - suuko burtinink. - L a i k y k i s ariau mans! Jiedu nubgo, vydamiesi Doregaraj ir kelet lankinink, metusi ar klius. Tiltas sibavo ir trakjo, sijos linko, svaidydamos juos nuo turklo prie turklo. - Greiiau! Staiga tiltas aiiai trakdamas dubo. Ta pus, kuri bgliai jau vei k, pokdama atitrko ir, nulkusi praraj drauge su nyktuk vei m u , klaikiai vengiant arkliams, itiko akmenis. Kita tilto dalis isilaik, bet Geraltas staiga suvok, kad bga jau kalne, netiktai statjaniu nuo lydiu. Jenefer, sunkiai alsuodama, nusikeik. - Gulkis, Jen! Ir laikykis! Tilto liekanos sugirgdjo, triokteljo i r , tarsi stapelis, n u l i n k o e m y n . Jiedu griuvo, pirtais sikabindami rst plyius. Jenefer neilaik. Mergikai suspigusi, ji m iuoti emyn. Laikydamasis viena ranka, Ge raltas isitrauk peil ir, beds j tarp rst, abiem rankomis sitvr ran kenos. Jenefer pakibo ant raganiaus diro bei per pet permest kardo

makt - burtinink visu svoriu trkteljo Geralt, net trakteljo jo alk ni snariai. Subrakjs, tiltas nulinko dar labiau, jau beveik staiai. - Jen, - istenjo raganius. - Padaryk k nors... Po paraliais, mesk bur t! - Kaip? - igirdo jos pikt, dusl rikteljim. - Juk kybau! - Itrauk vien rank! - Negaliu... - E i ! - subliuvo i viraus Vdrynas. - Laikots? E i ! Geraltas nemat prasms pritarti. - Virv duokit! - drasksi Vdrynas. - Greiiau, kad jus griausmas! Salia trubadro iniro kirtikai, nyktukai ir Gylenternas. Geraltas i girdo tyliai itartus Boholto odius: - Palauk, dainoriau. Ji tuojau nukris. Tuomet itrauksim ragani. Jenefer sunypt tarsi gyvat, raitydamas! ant Geralto nugaros. D i r as skaudiai sir jam krtin. - Jen? G a l i kur nors siremti? Kojomis? G a l i k nors padaryti kojo mis? - Taip, - sudejavo i. - Pamataruoti. Geraltas pairjo emyn, kur tarp atri akmen kunkuliuojanioje upje besisukdami dausi keli tilto rstai, arklys ir lavonas, vilkintis ry kiais Caingorno spalv rbais. U akmen, permatomoje smaragdo spal vos gelmje, jis dar pastebjo didelius, verpst primenanius uptakius, tingiai judanius srovje. - Laikaisi, Jen? - Dar... taip... - Traukis artyn. T u r i surasti atram... - Ne... galiu... - D u o k i t virv! - klyk Vdrynas. - Js k, visikai ikvailjot? N u k r i s gi abu! - O gal taip ir geriau? - svarst Gylenternas. Tiltas subrakjo ir smukteljo dar emiau. Geraltas nebejaut pirt, gniauiani peilio ranken. - Jen... - Usiiaupk... Ir nesisukiok... -Jen? - N e v a d i n k mans taip... - Isilaikysi? - N e , - altai itar burtinink. Ji jau nebekovojo, tik kybojo ant jo n u garos, tarsi nejudrus neulys. i -Jen? - Nutilk. - Jen. Atleisk man. - N e . Niekada. Kakas liau rstais emyn. V i k r i a i , tarsi gyvat.

altais atvaitais vysiojanti virv, besilankstanti ir besiraitanti it gy va, judriu galu paliet Geralto kakl ir, praslydusi tarp paast, laisvai u simezg ant krtins. Apaioje, kvpdama or, aikteljo burtinink. Ge raltas n neabejojo, jog ji ims raudoti. K l y d o . - Dmesio! - suuko i viraus Vdrynas. - Tuoj jus itrauksim! Griautuk! Kenetai! Tempkit juos vir! Traukit! Trkteljimas, skausmingas, smaugiantis temptos virvs spaudimas. Jenefer sunkiai atsiduso. Greitai Geraltas su burtininke pajudjo virun, pilvais braukdami per erpetotas lentas. Viruje Jenefer atsistojo pirmoji.
VII

- I visos gurguols, - tar Gylenternas, - sveikas liko vienas furgonas, neskaitant kirtik veimo. I brio - tik septynetas lankinink. Anoje pra rajos pusje jau nebra kelio - kiek akis umato, vien nuobir krva ir l y gi siena. Neinia, ar sugriuvus tiltui dar yra kas gyvas i ten palikusij. Nidamiras neatsak. Eikas i Denesls isitemps atsistojo prieais ka rali ir bed j kartligikai blizganias akis. - Persekioja mus diev rstyb, - tar riteris, pakeldamas rankas. Nusidjome, karaliau N i d a m i r a i . Tai buvo ventas ygis, ygis prie blog. Nes slibinas - tai blogis. Taip, kiekvienas slibinas yra blogio siknijimas. A nepraeinu pro blog abejingai, a sutrypiu j... Sunaikinu. Taip, kaip liepia dievai ir ventoji K n y g a . - K jis ten vambrija? - susirauk Boholtas. - Neinau, - tar Geraltas, tvarkydamas kumels pakinktus. - N e s u pratau n odio. - Patylkit, - tar Vdrynas. - Stengiuosi tai siminti - gal panaudosiu, jei pavyks parinkti rim. - Byloja K n y g a ventoji, - ne juokais sirk Eikas, - kad inirs i be dugns altys - slibinas bjaurusis - septynet galv ir deimt rag beturs! O ant jo nugaros sds moteris, purpuro rbais pardyta, ir aukso taur rankoje laikys, o jos kaktoje bus iraytas visokeriopos ir begalins paleis tuvysts enklas! - Pastu j, - apsidiaug Vdrynas. - Tai Cilija, vaito Somerhalderio mona! - Nutilkite, pone poete, - tar Gylenternas. - O js, riteri i Denesls, malonkite kalbti suprantamiau. - Prie blog, karaliau, - suriko Eikas, - reikia stoti varia irdimi, ne sutepta sine ir pakelta galva! O k mes ia matom? Pagonis nyktukus, kurie gimsta patamsiuose ir tarnauja tamsos jgoms. ventvagius burti ninkus, pasisavinusius diev teises, jg ir privilegijas! Ragani, kuris yra bjaurus isigimlis, prakeiktas dirbtinis padaras. Stebits, kad bausm mus itiko? Karaliau N i d a m i r a i ! Pasiekme galimybi ribas! N e b a n d y k i -

me diev kantrybs. Kvieiu jus, karaliau, nuo bjaurasties ms gretas i valyti, kol... - Tik apie mane n odio, - verksmingai siterp Vdrynas. - N o delio apie poetus. O taip stengiuosi... Geraltas nusiypsojo Jarpenui Z i g r i n u i , ltai glostaniam u diro u kito k i r v i o amenis. Patenkintas nyktukas iiep dantis. Jenefer, apsi mesdama, jog i k i klubo perpltas sijonas jai rpi kur kas labiau nei Eiko kalbos, demonstratyviai nusigr. - Kiek persdte, pone E i k a i , - piktai atr Doregarajus. - N o r s v e i kiausiai ger nor skatinamas. M a n a u , jog visikai be reikalo apreikt mums savo nuomon apie burtininkus, nyktukus ir raganius. Bet, kaip man dingojasi, v i s i prie tokio mintijimo esame priprat, nors tas nei man dagu, nei riterika, pone E i k a i . Bei visikai nesuprantam po to, k a i js, o ne kas kitas, skuodiate paduoti magik elf virv raganiui ir burtinin kei, atsidrusiems mirtiname pavojuje. Paklausius js kalbos, atrodo, k a d v e i k i a u turjote melstis, idant jie nukrist. - K a d mane sutraukt, - sunibdjo Geraltas Vdrynui. - Tai jis virv padav? Eikas? Ne Doregarajus? - N e , - sumurmjo dainius. - Eikas, tikrai jis. Geraltas netikdamas pakraip galv. Jenefer, n u s i k e i k u s i panosje, isities. - Riteri Eikai, - su ypsena, kuri bet kas, iskyrus Geralt, galjo pa laikyti miela ir nuoirdia, tar burtinink, - k a i p g i taip? Esu bjauryb, o js man gyvyb gelbstite? - Esate dama, ponia Jenefer, - riteris nerangiai nusilenk. - O js dai lus ir atviras veidas leidia tiktis, jog kada nors isiadsite prakeiktos burtininkysts. Boholtas prunkteljo. - Dkoju jums, riteri, - sausai tar Jenefer. - Ir raganius Geraltas taip pat jums dkoja. Padkok jam, Geraltai. - Greiiau mane perknas trenks, - atvirai atsiduso raganius. - U k? Esu lyktus isigimlis, o mano bjaurus veidas neteikia joki vili, jog kada nors pasikeisiu. Riteris Eikas netyia itrauk mane i prarajos - vien dl to, k a d b u v a u mlungikai sikibs graios damos. Jeigu vienas ten biau kabojs, Eikas n pirto nebt pajudins. Juk tai tiesa? Ar ne, r i teri? - Klystate, pone Geraltai, - ramiai atsak klajojantis riteris. - N e i vie nam, bdon patekusiam, neatsisakau padti. Net ir raganiui. - Padkok, Geraltai. Ir atsiprayk, - piktai pasak burtinink. A n t r a i p tik rodysi, jog Eikas buvo visikai teisus - bent jau kalbdamas apie tave. Nesugebi sugyventi su monmis. Nes esi kitoks. Tavo dalyvavimas ia me ygyje y r a klaida. Tave ionai atvijo beprasmis tikslas. V a d i n a s i , ge riausia bt pasitraukti. M a n a u , kad ir pats jau supratai. O jeigu ne - tai suprask pagaliau. - A p i e kok tiksl kalbjote, ponia? - siterp Gylenternas.

Burtinink dirsteljo j, bet nieko neatsak. Vdrynas ir Jarpenas Zigrinas reikmingai nusiiep viens kitam, bet taip, kad burtinink nepa stebt. Raganius pavelg Jenefer akis. Jos buvo altos. - Atsipraau ir dkoju, riteri i Denesls, - nulenk galv Geraltas. - V i siems ia esantiems dkoju. U suteikt skubi pagalb. Kabodamas gir djau, kaip vienas per kit verts padti. Vis ia esani meldiu atleis ti. Iskyrus kilmingj Jenefer, k u r i a i dkoju, nieko nepraydamas. Likite sveiki. Bjauryb gera valia palieka draugij. Nes bjaurybei js sipykote i k i gyvo kaulo. L i k sveikas, Vdryne. - E i , Geraltai, - tar Boholtas. - Ko pasiptei tarsi mergiia, nedaryk i muss dramblio. V e l n i a i nemat... - Zmooooooons! N u o siauriausios tarpeklio vietos lk Oiakrimtis su keletu ijusi valgybon D y k l a u k i o rinktins vyr. - Kas nutiko? Ko jis taip tirta? - pakl galv Griautukas. - mons... Ponai... garbieji, - duso k u r p i u s . - Stenk g i , pagaliau, mogau, - kidamas nykius u aukso diro, paragino Gylenternas. - Slibinas! Tenai... slibinas! - Kur? - U tarpeklio... Lygiame lauke... P o n u l i a i , jis... - A n t arkli! - sukomandavo Gylenternas. - Griautuk! - subliuvo Boholtas. - veim! Stiebgrauy, baln ir pas k u i mane! - D u m i a m , vaikinai! - staug Jarpenas Zigrinas. - Greiiau, uns k u m piai! - E i , palaukit! - usimet ant peties liutn Vdrynas. - Geraltai! Paimk mane ant arklio! - ok! Tarpeklis baigsi daugybe viesi, vis retjani uol, sudarani ne taisykling apskritim. U j em palengva virto kalvota, ole ulusia ganykla. J i vis pusi supo kalkakmenio sienos, kuriose iojjo tks taniai ang. Boholtas, pirmasis priuoliavs prie akmen barjero, staigiu judesiu sulaik arkl ir pasistieb balnakilpse. - O, rupe, - pratar jis. - O tu rupe alioji. ito... ito negali bti! - Ko? - prijojs paklaus Doregarajus. alia, iokusi i kirtik vei mo, atsistojo Jenefer. Atsirmusi krtine uol, ji pavelg, atsitrauk, pa sitryn akis. - Kas? Kas nutiko? - rikteljo Vdrynas, lsdamas i u Geralto nuga ros. - Kas ia dedasi, Boholtai? - Tas slibinas... auksinis. Vos u imto ingsni nuo akmen tarpeklio, i k u r i o jie ijo, ant

iaurn vedanio kelio dailiai ppsanios neauktos apskritos kalvos tup jo keistas padaras: taisyklingai ilenks ilg grakt kakl, ant krtins skliauto nuleids siaur galv, uodega apvijs priekines letenas. Padaras atrod ir sdjo neapsakomai gracingai lygiai kaip katinas, o tai prietaravo abejoni nekelianiai roplio k i l m e i . Jo kn deng aikiai matomi, tviskantys ir blizgantys it rykus geltonas auksas, riantys ak vynai. Tupintis-ant kalvos padaras buvo auksinis - auksinis nuo susmi gusi emn nag gal i k i olje palengva judanios ilgos uodegos galiu ko. velgdamas juos didelmis auksaspalvmis akimis, gyvis iskleid plaius it miliniko iknosparnio aukso sparnus ir sustingo nejudda mas, tarsi leisdamas grtis savimi. - A u k s i n i s slibinas, - sunibdjo Doregarajus. - Tai nemanoma... G y va legenda! - Po paraliais, auksini slibin nebna, - tvirtai pareik Griautukas ir nusispjov. - inau, k kalbu. - O kas tada tas, tupintis ant kalvos? - protingai paklaus Vdrynas. - ia kokia nors apgaul. - Iliuzija. - Tai ne iliuzija, - paprietaravo Jenefer. - A u k s i n i s slibinas, - tar Gylenternas. - Tikr tikriausias auksinis sli binas. - A u k s i n i a i slibinai bna tik legendose! - Liaukits, - staiga siterp Boholtas. - Nra ia ko kariuotis. Net k v a i l i u i aiku, k a d ia auksinis slibinas. O koks, gerbiamieji p o n u l i a i , skirtumas - auksinis, mlynas, daspalvis ar languotas? D i d e l i s tai jis nr, viens-du sudorosime. Stiebgrauy, Griautuk, ikraukit veim, trau kit lauk padargus. Irgi mat skiriasi - auksinis, neauksinis! - Skiriasi, Boholtai, - atsak Stiebgrauys. - Labai skiriasi. ia ne tas slibinas, kur mediojom. Ne tas, D y k l a u k y j e apnuodytas, duobje ant brangenybi ir aukso besds. itas ant nuosavo upakalio tesdi. Tai ko kio galo jis mums? - Tai auksinis slibinas, Kenetai, - garkteljo Jarpenas Zigrinas. - Matei kada nors tok? Nesupranti? U jo od paimsim daugiau, nei ispaustume i paprasto lobio. - Ir brangakmeni rinkoj sumaities nebus, - pridr Jenefer, pikt diugikai ypsodamasi. - Jarpenas teisus. Sutartis tebegalioja. Y r a k da lytis, ar ne taip? - E i , Boholtai? - suriko Griautukas i veimo, rausdamasis ekipiruotje. - K ant savs ir arkli dedam? K u o ta auksin bjauryb spjaudytis ga l i , a? U g n i m ? Rgtimi? Garu? - O pekla j ino, garbieji ponuliai, - susirpino Boholtas. - E i , b u r t i ninkai! Ar legendose apie auksinius slibinus minima, kaip tok umuti? - K a i p j umuti? O g i paprasiausiai! - suriko staiga Oiakrimtis. -

Nr ko ia svarstyti - duokit greiiau ion kok gyvuliok. Prikimim j nuod ir parneim bjaurybei - tegul stimpa. Doregarajus kreivai nuvelg kurpi, Boholtas nusispjov, Vdrynas pasibjaurjs nusigr. Jarpenas Zigrinas, sirms rankomis onus, mei liai ypsojosi. - Ko taip irit? - paklaus Oiakrimtis. - Imkits darbo - reikia nutar ti, k dvselien kimim, k a d bjauryb nugait kuo greiiau. Labiausiai pritikt kokie nors stiprs apdavai, nuodai arba puvsiai. - A h a , - prabilo nyktukas, vis tebesiypsodamas. - Kas n u o d i n g a , bjauru ir s m i r d i . inai k, Oiakrimti? V a d i n a s i - tai tu. - K? - d. D i n k i ia, bat gadintojau, k a d mano akys tavs nematyt. - Pone Doregarajau, - tar Boholtas, prieidamas prie burtininko. - B kite malonus. Prisiminkite legendas ir padavimus. K js inote apie auk sinius slibinus? Burtininkas, ididiai isitiesdamas, nusiypsojo. - K l a u s i , k a inau apie auksinius slibinus? Truputl. - Tuomet klausome. - Klausykite! Atidiai klausykite. Ten, prieais mus, tupi auksinis sli binas. G y v a legenda - galbt paskutinysis ir vienintelis toks padaras, i vengs js beprotik udyni. Negalima udyti legendos. A, Dorega rajus, neleisiu jums paliesti io slibino. Supratote? Galite susirinkti mant, krautis neulius ir grti namus. Geraltas buvo sitikins, jog kils triukmas. K l y d o . - Galingasis burtininke, - perskrod tyl Gylenterno balsas. - Galvo kite, k a m ir k sakote. Karalius N i d a m i r a s gali jums sakyti krautis savo mant ir nedintis velniop. T i k ne prieingai. Ar supratote? - N e , - ididiai atsak burtininkas. - Nesupratau. A esu magistras Doregarajus, tad man nesakins tas, kieno karalyst galima aprpti nuo apnerktos, purvinos ir pasmirdusios tvirtovs sienos. Ar inote, pone Gylenternai, jog man tereikia itarti ukeikim bei mostelti ranka ir pa virsite karvs blyn, o js nepilnametis karalius kak daug syki blo gesn? Ar aiku? Gylenternas nespjo atsakyti, nes Boholtas, prisigretins prie Doregarajaus, iupo u peties ir atgr save. Griautukas ir Stiebgrauys, ty lintys ir paniur, ilindo i u Boholto pei. - Paklausykite, pone burtininke, - t y l i a i tar milinas kirtikas. - Pa klausykite prie praddamas rankomis mataruoti. Galiau ilgai aikinti, garbusis p o n u l i , k u r galite susikiti savo d r a u d i m u s , savo legendas ir kvailus plepalus. Bet nenoriu. itai tebnie mano atsakymas. Boholtas atsikrenkt ir, prispauds prie nosies pirt, i arti n u s i nypt ant burtininko bat gal. Doregarajus pabalo, bet nesujudjo. Jis - kaip ir v i s i - mat ant gran dins kabant spygliuot rutul, kur nuleistoje rankoje u uolekio i l g u -

mo rankenos laik Griautukas. Burtininkas - kaip ir v i s i - inojo, jog su ukti ukeikim truks ymiai ilgiau, nei Griautukas sps sutraikyti jo gal v. - N a , garbusis ponuli, - tar Boholtas, - o dabar mandagiai pasitrauk atokiau. Jeigu tau vl kils noras atverti abtus, veriau skubiai susigrsk juos ols kuokt. Nes, jei dar kart igirsiu tave burnojant, ilgai mane prisiminsi. Atsigrs Boholtas patryn delnus. - N a , Griautuk, Stiebgrauy, prie darbo, nes dar pabgs tas bjauryb. - Neatrodo, kad ketint sprukti, - pasak Vdrynas, dairydamasis po lauk. - Pavelkit j. Tupintis ant kalvels auksinis slibinas nusiiovavo, uriets galv su mojavo sparnais ir maukteljo uodega em. - Karaliau N i d a m i r a i ir js, riteriai! - suriaumojo jis lyg alvario trimi tas aidiniu balsu. - A esu slibinas Vilentretenmertas! K a i p matau, lavina, kuri a, daug nesigiriant, jums ant galv nuleidau, nesutrukd. Net i k i ia atkeliavote. K a i p inote, i io slnio yra tik trys ijimai. rytus, D y k laukio link, ir vakarus, link Caingorno. Tais keliais galite droti. Pietiniu tarpekliu, ponai, neisite, nes a, Vilentretenmertas, jums draudiu. Bet, jei kuris nors ketina nepaisyti manojo draudimo, t kvieiu stoti min, su sikauti garbingoje riteri dvikovoje. Konvenciniais ginklais - be burt, be spjaudymosi u g n i m i . K o v o s i m e i k i visiko vienos alies pralaimjimo. L a u k i u atsakymo per js herold, kaip k a d liepia paprotys! V i s i stovjo it stabo itikti. - Jis kalba! - ispaud Boholtas. - Negirdta! - Be to, labai jau gudriai, - tar Jarpenas Zigrinas. - Ar kuris inot, kas tie konfesiniai ginklai? - Paprasti, nemagiki, - suraukusi antakius, pasak Jenefer. - Ties sa kant, mane kas kita domina. Negali jis, turdamas dviak lieuv, raikiai kalbti. Telepatij, niekas, pasitelk. Bkite atids, tai slidus reikalas. Jis gali skaityti js mintis. - G a l jis visikai pakvaio? - susinervino Kenetas Stiebgrauys. - Gar binga dvikova? Su k v a i l u ropliu? pyg! Grinam ant jo v i s i drauge! V i e nybje galybje! - Ne. V i s i atsigr. Eikas i Denesls, jau arvuotas ir raitas, su ietimi prie balnakilps, at rod kur kas geriau nei psias. I po pakelto antveidio kartligikai io ravo akys, bolavo blykus veidas. - N e , pone Kenetai, - pakartojo riteris. - Nebent per mano lavon. N e leisiu, kad, man esant, bt eista riterio garb. Kas idrs sulauyti gar bingos dvikovos taisykles... Eikas kalbjo vis garsiau, o egzaltuotas balsas linjo ir drebjo i su sijaudinimo.

- ...kas paniekins garb - paniekins mane, ir jo arba mano kraujas pa silies ant ios ikankintos ems. Pabaisa trokta dvikovos? Gerai! Tegul heroldas paskelbia vard manj! Tevyksta diev teismas! Slibinas remia si ili ir nag jga, pragaro pykiu, o a... - K o k s kretinas, - sumurmjo Jarpenas Zigrinas. - ...o a teisingumu remiuosi, tikjimu remiuos, aaromis mergeli nekalt, kurias is bjauryb... - N u t i l k , Eikai, nes apsivemsiu! - subliuvo Boholtas. - P i r m y n , kov! Griebk slibin, uuot lieuviu mals! - E i , Boholtai, palauk, - staiga tar nyktukas, peiodamas barzd. Pamirai sutart? Jeigu Eikas slibin paklos, pasiims pus... - Eikas nieko nepasiims, - iiep dantis Boholtas. - Pastu j. Riteriui pakaks dainels, kuri apie j suds Vdrynas. - Tylos! - pareik Gylenternas. - Tebnie taip. Su slibinu kausis do rasis klajojantis riteris - Eikas i Denesls - kovosiantis po Caingorno v liava, kaip karaliaus N i d a m i r o atvaizdas ir kardas. Toks karaliaus sprendi mas!
v

- Stai ir turi, - sugrie dantimis Jarpenas Zigrinas. - N i d a m i r o atvaiz das ir kardas. Sudorojo mus Caingorno triuis. K dat>ar darysim? - N i e k o , - nusispjov Boholtas. - Jarpenai, negi n o r i su E i k u petis? neka jis k v a i l a i , bet jeigu jau ant arklio usikor ir susijaudino, geriau pasitraukti i kelio. Tegul eina pasiutlis, lai sutvarko t slibin. O po to matysim. - Kas bus heroldas? - paklaus Vdrynas. - Slibinas pageidavo herol do. G a l a? - Ne. Tai, Vdryne, ne dainas dainuoti, - susirauk Boholtas. - H e r o l das tebus Jarpenas Zigrinas. Jo balsas kaip jauio. - Gerai, kas man darbo, - tar Jarpenas. - Duokit ion vliavinink su herbu, kad viskas bt kaip pridera. - Tik mandagiai kalbkit, pone nyktuk. Auktuomens maniera, primin Gylenternas. - N e m o k y k i t mans kalbti, - ididiai pt pilv nyktukas. - V y k diau tokias misijas dar tada, kai tamsta staias po stalu bindzindamas duon " n i a m n i a " , o muses "cipciais" vadinote. Slibinas ir toliau ramus tupjo ant kalvels, linksmai mojuodamas uo dega. Usiropts ant artimiausio akmens, nyktukas atsikrenkt ir n u sispjov. - E i , tu ten! - sumaurojo jis, sirms onus. - Slibine suiktas! K l a u syk, k tau pasakys heroldas! Tai reikia - a! Pirmas tavs imsis klejojan tis riteris, garbingasis Eikas i Denesls! Ir tavo vdar smeigs iet - pagal vent paprot, tavo praiai ir vargi mergeli bei karaliaus N i d a m i r o diaugsmui! K o v a turi bti garbinga, pagal taisykles - u g n i m i spjaudytis
>

nevalia, vien tik konfesikai lupti vienas kit, kolei tas kitas neileis pasku tinio kvapo ar numirs! Ko tau nuoirdiausiai i visos irdies ir l i n k i m ! Su pratai, slibine? Slibinas nusiiovavo, suplasnojo sparnais, po to, prigluds prie e ms, spriai nusileido nuo kalvels lygion vieton. - Supratau, garbingasis herolde! - suriaumojo jis atsakydamas. - Tuo met teieina kovos laukan kilnusis Eikas i Denesls. A pasiruos! - Tikras jomarko vaidinimas, - nusispjov Boholtas, niriu vilgsniu palyddamas Eik, ingine ijojant i u uol. - Galima numirti i juoko... - Uiaupk srbtuv, Boholtai, - trindamas rankas, suuko Vdrynas. - irk, Eikas puola atakon! K a d tave plynios, tai bus grai balad! - V a l i o ! Tegyvuoja Eikas! - suuko kakas i N i d a m i r o lankinink b rio. - O a, - niriai itar Oiakrimtis, - a bevelyiau j siera prierti, kad t i k r i a u bt. Eikas, jau kovos lauke, pasveikino slibin pakelta ietimi, utrenk al mo antveid ir spusteljo pentinais irg. - Na na, - pratar nyktukas. - G a l jis ir kvailas, bet prie pulti moka. Js tik pairkite! Pasilenks Eikas sir balne ir, uoliuodamas zovada, nuleido iet. Slibinas, nors Geraltas ir tikjosi, neatoko, nepasuko puslankiu al, o, prisiplojs prie ems, pasileido tiesiai atakuojant riter. - Muk j! Muk, E i k a i ! - sustgo Jarpenas. Eikas, nors ir zovada lkdamas, nesmog tiesiai, aklai. Paskutin aki mirk v i k r i a i pakeits krypt, permet iet per arklio galv. Skriedamas pro slibin, smog visa jga, atsistodamas balnakilpse. V i s i vienu balsu suriko. Geralto balso chore nesigirdjo. Slibinas dailiai iveng drio, sukdamasis v i k r i a i ir gracingai, v i n g u riuodamas tarsi gyvas aukso kaspinas. aibikai, bet velniai it katinas, jis kyteljo leten irgo papilvn. Sis suvingo, kilsteljo auktyn pasturgal, riteris susibavo balne, bet ieties nepaleido. T akimirk, kai irgas veik raus em nervmis, slibinas staigiu letenos mostu nulav Eik i bal no. V i s i mat auktyn skriejanias besivartaliojani arv dalis, v i s i gir djo, kaip vangdamas ir bilddamas riteris nubrazdjo emn. Atsitps slibinas prislg arkl letena ir nuleido emyn dantytus nas rus. irgas k l a i k i a i suvingo, pasispard ir nurimo. sivyravusioje tyloje v i s i igirdo sodr slibino Vilentretenmerto bals. - Narsj Eik i Denesls galima ineti i lauko, toliau kovoti jis ne pajgs. Kvieiu kit. - O, k u r m i , - sivyravusioje tyloje tar Jarpenas Zigrinas.

VIII - A b i kojos, - l i n i n i u skuduru luostydamasi rankas, pasak Jenefer. Ir, regis, kakas stuburui. Sarvai nugaroje taip link, tarsi k i r v i u bt ga vs. O kojos labai toli viena nuo kitos. Negreitai jis vl ss ant arklio. Jeigu i viso kada nors ss. - Profesin r i z i k a , - sumurmjo Geraltas. Burtinink susirauk. - Tik tiek teturi pasakyti? - O k dar nortum igirsti, Jenefer? - Tas slibinas netiktinai greitas, Geraltai. Per daug greitas, kad su juo galt kovoti mogus. - Suprantu. N e , Jen. Ne a. - Principai? - kandiai nusiypsojo burtinink. - Ar pati paprasiausia baim? Tas vienintelis mogikas jausmas, kurio nepajg tavyje inaikin ti? - Viena ir kita, - ramiai sutiko raganius. - Koks skirtumas? - Btent, - Jenefer prijo ariau. - Jokio. Principus galima paminti, bai m galima nugalti. Geraltai, umuk it slibin. Dl mans. - Dl tavs? - Dl mans. N o r i u ito slibino, Geraltai. Viso. N o r i u j turti vien tik sau. - Umuk j savo burtais. - N e . Tu j umuk. O a burtais sulaikysiu kirtikus ir visus kitus, kad netrukdyt. - Bus lavon, Jenefer. - N u o kada tau k l i u d o lavonai? Tu i m k i s slibino, o a pasirpinsiu monmis. - Jenefer, - altai tar raganius. - Negaliu suprasti. K a m tau tas slibi nas? Negi tave taip apakino geltona jo vyn spalva? Neskursti, tavo pa jam altiniai - nesuskaiiuojami, esi garsi. Ko dar nori? Tik, labai praau, nieko nesakyk apie paaukim. Jenefer tyljo. Gal gale, perkreipusi lpas, smarkiai paspyr guljus olje akmen. - Geraltai, yra kai kas, galintis man padti. Ko gero... inai, apie k kal bu... A t r o d o , jog tai nra nepataisoma. Y r a viltis. Dar galiu turti... Su pranti? - Suprantu. - Tai sudtinga operacija, brangiai kainuojanti. Taiau mainais auk sin slibin... Geraltai? Raganius tyljo. - Kada kabojome ant tilto, - pasak burtinink, - mans kako praei. Patenkinsiu tavo praym. N i e k o nepaisant.

Lidnai nusiypsojs, raganius s m i l i u m i paliet obsidiano vaigd ant Jenefer kaklo. - Per vlu, Jen. Jau nebekabom. M a n jau nebesvarbu. N i e k o nepai sant. Jis lauk paties blogiausio - ugnies srauto, aibo, smgio veidan, ei dimo, prakeiksm. Nustebo matydamas, jog ji vien stengiasi sulaikyti v i r panias lpas. Jenefer ltai nusigr. Geraltas jau gailjosi pasakyt o di. Gailjosi pasidavs jausmams, pagimdiusiems tuos odius. Per engta galimybi riba trko tarsi liutns styga. Pavelgs Vdryn, raga nius pamat, jog trubadras, vengdamas jo vilgsnio, skubiai nusigr. - N a , garbieji ponuliai, pagaliau baigta su riteri garbs reikalais, - su riko jau arvus usitemps Boholtas, stovdamas prie vis dar ant akmens tebesdint Nidamir, su nekintania nuobodulio iraika veide. - tai ten guli riterio garb ir tyliai dejuoja. Prastai buvo sumanyta, garbusis Gylen ternai, leisti Eik, kaip js riter ir vasal. Pirtu nerodysiu, bet inau, kam Eikas turi dkoti u sulauytas kinkas. Taigi, kaip matau, vienu v i u du zuikiai nupilti. Nebekvarins galvos vienas pusprotis, ketins atgai v i n t i legendas apie tai, kaip drsus riteris dvikovoje nugali slibin. Ir vie nas sukius, norjs i to udirbti. Ar inote, apie k tok kalbu, Gylen ternai? Tai gerai. O dabar - ms jimas. Dabar slibinas ms. Dabar mes, kirtikai, t slibin sutvarkysim. Savo bdais ir priemonm. - O sutartis, Boholtai? - ispaud kancleris. - Su sutartim kaip bus? - Nusiikt man ant sutarties. - Negirdta! Tai sosto eidimas! - trepteljo koja Gylenternas. - Kara lius Nidamiras... - K karalius? - suriko Boholtas, atsirms em didiuliu d v i r a n k i u kalaviju. - G a l karalius pageidauja pats su slibinu kautis? O gal js, itiki masis kancleri, savo pilv arvuosna sprauds, ieisite kovos laukan? K o dl gi ne, labai praom, mes palauksim, garbusis p o n u l i . Turjote ger prog, Gylenternai. Jei Eikas bt slibin paskerds, btumt pasim j vis, mums nieko nepaliks - n vienut vieno aukso vyno nuo jo keteros. Dabar per vlu. Praregkite gal gale. Nebra k a m kautis po Caingorno vliava. A n t r o tokio kvailio kaip Eikas nerasite. - Netiesa! - kurpius Oiakrimtis pripuol prie karaliaus, vis dar tebe stebinio jam vienam tematom tak horizonte. - Pone karaliau! Palk kite truputl, tuoj ion pasps msikiai i D y k l a u k i o . Baisyb, kiek j! Spjaukit tuos pasiptusius didikus, guikit juos alin! Veizsite, kas tikrai drsus, kieno kumtis stiprus, o ne lieuvis! - Usiiaupk, - ramiai atsiliep Boholtas, gremdamas rdi dmel nuo antkrio. - Usiiaupk, pajuodli, o jei ne, a taip tau srbtuv u iaupsiu, kad dantis prarysi. Oiakrimtis, pamats artjanius Kenet ir Griautuk, v i k r i a i atsitrau k ir pasislp tarp D y k l a u k i o rinktins vyr. - Karaliau! - sukliko Gylenternas. - Karaliau, k sakysi?

Staiga N i d a m i r o veide dingo nuobodulio iraika. Nepilnametis mo narchas surauk lakuot nos ir atsistojo. - K sakysiu? - itar plonu balsu. - Gal gale, Gylenternai, paklausei, uuot sprends ir kalbjs mano vardu. Taip bus ir toliau, Gylenternai. N u o ios akimirkos tylsi ir klausysi sakym. tai pirmasis: surink mo nes, liepk paguldyti veiman Eik i Denesls. Grtam Caingorn. - Pone... - N odio daugiau, Gylenternai. Ponia Jenefer, kilmingieji ponai, l i kite sveiki. Sugaiau iek tiek laiko iame ygyje, bet ir gijau patirties. D a u g imokau. Dkoju jums u odius, ponia Jenefer, pone Doregara jau, pone Boholtai. Ir ai u tyljim, pone Geraltai. - Karaliau, - pratar Gylenternas. - K a i p g i taip? Slibinas juk ia pat. Tik rank itiesti... Karaliau, tavo svajon... - Mano svajon, - pakartojo susimsts Nidamiras. - A jos dar netu r i u , bet jeigu ia pasiliksiu... G a l tada niekados ir nebetursiu. - O Maleoras? O kunigaiktyts ranka? - nepasidav kancleris, mata ruodamas rankomis. - O sostas? Karaliau, tenykiai mons nepripains tavs... - Nusiikt man ant tenyki moni, kaip sako .ponas Boholtas, - n u sijuok Nidamiras. - Maleoro sostas ir taip mano, nes turiu Caingorne tris imtines arvuot raiteli ir pusantro tkstanio pstinink prie j tks tant suknist skydinink. Jie mane, iaip ar taip, pripains. T o l karsiu, kaposiu ir arkliais valkiosiu, k o l pripains. O j kunigaiktyt - stora tely ia, tad nusispjaut ant rankos - vien jos upakalis man reikalingas, kad paveldtoj pagimdyt. Po to j vis tiek nunuodys. Meistro Oiakrimio bdu. Uteks kalb, Gylenternai. Pradk v y k d y t i sakymus. - K ir sakyti, - sunibdjo Vdrynas Geraltui. - Tikrai daug imoko. - Daug, - patvirtino Geraltas, irdamas kalvel, ant kurios auksinis slibinas, nuleids trikamp galv, dviaku tamsiai raudonu lieuviu lai kak, tupint greta jo olje. - Nenoriau, Vdryne, bti jo v a l d i n i u . - K a i p manai, kas dabar bus? Raganius ramiai velg ma p i l k a i ali padarl greta auksini pa silenkusio slibino nag, virpinant panaius iknosparnio sparnelius. - O k tu pasakysi, Vdryne? K apie visa tai manai? - A r g i svarbu, k a manau? Esu poetas, Geraltai. Ar mano nuomon k nors reikia? - Taip. - N a , tuomet pasakysiu. Vos, Geraltai, pamatau kok ropl, gyvat, sa k y k i m , ar drie, mane net surieia - taip tos lyktyns bijau ir ja bjau riuosi. O itas slibinas... -Na? - Jis... jis graus, Geraltai. - Dkoju tau, Vdryne. - U k?

Geraltas nusigr, ltai ities rank, sum krtin juosianio diro sagt ir suver per dvejet skylui. Pakls dein deln, raganius patik rino, ar kardo rankena yra deramoje vietoje. Vdrynas irjo ipts akis. - Geraltai! Tu ketini... - Taip, - ramiai tar raganius. - Yra galimybi riba. M a n jau gana. Ar eini su N i d a m i r u , ar pasilieki, Vdryne? Trubadras pasilenk, atsargiai, beveik glamondamas paslp liutn u akmens ir atsities. - Pasilieku. K a i p pasakei? Galimybi riba? Taip pavadinsiu balad. - Tai gali bti paskutin tavo balad, Vdryne. - Geraltai? -K? - Neumuk... Galsi? - Vdryne, kardas yra kardas. Jeigu jau j isitrauksiu... - Pasistenk. - Pasistengsiu. Sukikens Doregarajus atsigr Jenefer bei kirtikus ir parod tols tani karalikj palyd. - tai ten, - pasak jis, - nueina karalius Nidamiras. Jau karalikai nebesakinja Gylenterno lpomis. N u e i n a parods karalik imint. Ge rai, kad ia esi, Vdryne. Silau pradti eiliuoti balad. - A p i e k? - O g i apie tai, - burtininkas isitrauk i uanio burtalazd, - kaip magistras Doregarajus, burtininkas, ivaik namolio br valkat, ketinu si valkatikai nudobti paskutin pasaulyje auksin slibin. Boholtai, neju dk! Jarpenai, alin rankas nuo k i r v i o ! Jenefer, net nemgink krustelti! Drokite, valkatos, paskui karali, kaip paskui mamait. Greiiau ant ar kli, veimus. Perspju - kas bent kiek neteisingai krustels - i to beliks vien smarv ir sustikljs smlis. A nejuokauju. - Doregarajau, - suinkt Jenefer. - Garbusis burtininke, - taikiai prabilo Boholtas. - A r g i taip dera? - Tylk, Boholtai. Pasakiau - io slibino nepaliesite. Negalima umuti legendos. Apsigrkit ir nedinkits. Staiga Jenefer mosteljo rank p r i e k i n , ir em aplink Doregaraj plipteljo ydra u g n i m i , sukunkuliavo idraskytos velnos ir vyro m i inys. Burtininkas, apgaubtas liepsn, susvyravo. Griautukas prioks smog jam veidan kumio apaia. Doregarajus pargriuvo, i jo burtalazds ov raudonas aibas, kuris ugeso tarp uol, nepadars jokios alos. Stiebgrauys, prioks i kitos puss, spyr guliniam b u r t i n i n k u i ir atsi tiess ruosi spirti vl. puols tarp j, Geraltas atstm Stiebgrau ir, i sitrauks kard, kirto ploktuma, taikydamas arv antalknio ir antkrio tarp. Jam sutrukd Boholtas, atremdamas kirt plaia savo dviran kio kalavijo gelete. Vdrynas pakio Griautukui koj, taiau neskmingai

- nutvrs margaspalv dainiaus palaidin, Griautukas trinkteljo jam kumiu tarpuakin. I unugario prioko Jarpenas Zigrinas ir, smogs kirvapente per p a k i n k l i u s , nuvert Vdryn nuo koj. Geraltas apsisuko, iveng Boholto kardo ir smog priokusiam Stiebgrauiui, nupldamas gelein antrank. Stiebgrauys atoko, suklupo ir pargriuvo. Sustenjs Boholtas m mosuoti k a r d u tarsi dalgiu. Geraltas peroko vilpianius amenis, kardo rankena trenk Boholtui antkrt ir, svieds j al, kirto, taikydamas prieininkui skruostan. Matydamas, kad sunkiu kardu nepavyks atremti kirio, Boholtas griuvo atbulas ir par virto ant nugaros. Raganius prioko prie jo ir t pai akimirk pajuto, kaip em slysta i po stabarjani koj. Jis pamat, kaip horizontas stai ga atsistojo staias. Raganius veltui stengsi sudti pirtus apsaugin en kl - tik onu sunkiai trenksi em, paleisdamas kard i apmirusios rankos. Ausyse pulsavo ir gaud. - Surikit juos, k o l veikia ukeikimas, - kakur i auktai, i labai toli, pasak Jenefer. - Visus tris. Doregarajus su Geraltu, apsvaig ir bevaliai, nesiprieindami, n o dio netar, leidosi supaniojami bei pririami prie veimo. Vdrynas blaksi ir keiksi, todl prie pririant dar gavo snuk. - Ko ia tuos idavikus ir unvaikius riti, - tar prijs Oiakrimtis. N u k e p t i i karto - ir bus ramu. - Tu pats vaikis, be to, ne uns, - pasak Jarpenas Zigrinas. - Neeidink ia un. Nedinkis alin, puspadi. - Labai drss, - garkteljo Oiakrimtis. - Veizsiu, ar uteks jums nar sos, kai manikiai i D y k l a u k i o ion pasps, o j baisyb kiek. Pama... Jarpenas, netiktinai v i k r i a i apsisuks, trinkteljo jam kakton k i r v a pente. Salia stovjs Griautukas dar spyr sdimj. Oiakrimtis, nul ks kelet sieksni oru, siraus nosimi ol. - Js dar tai prisiminsit! - stovdamas keturpsias, suklyk jis. - Visus jus... - Vyruiai! - rikteljo Jarpenas Zigrinas. - kreiam k u r p i u i subinn, dervasiliui tam! G a u d y k j, Griautuk! Oiakrimtis nelauk. Paoko ir risia pasileido ryt kanjono pusn. D y k l a u k i o pdsekiai susig nubgo paskui. Kvatodami nyktukai jiems i paskos laid akmenis. - I karto oras grynesnis, - nusijuok Jarpenas. - N a , Boholtai, imkims slibino. - Ramiau, - pakl rank Jenefer. - Imtis galite, bet tik lenki. V i s i , ia esantys. - Kaip? - Boholtas susikprino, o jo akys piktai suspindo. - K js sa kote, viesiausioji kilmingoji ponia ragana? - Nedinkits i ia paskui kurpi, - pakartojo Jenefer. - V i s i . Pati su slibinu susidorosiu. Nekonvenciniu g i n k l u . O prie nueidami... galite pa dkoti. Jeigu ne a, btumte raganiaus kardo paragav. N a g i , Boholtai,

greitai greitutliai, k o l dar nesusinervinau. spju - m o k u taip ukeikti, kad be dideli pastang jus ikastruosiu. Uteks vieno rankos mosto. - Na ne, - prako Boholtas, - mano kantryb pasiek galimybi ribas. Daugiau k v a i l i u nebsiu. Stiebgrauy, atkabink nuo veimo ien. Jauiu, k a d ir man prireiks nekonvencinio ginklo. Tuojau kakam bus gerai krsta upakalin, garbieji ponuliai. Pirtu nerodysiu, taiau vienai bjau riai raganai tuoj bus ikartas kailis. - Tik pabandyk, Boholtai. Diaugsiuosi vis dien. - Jenefer, - priekaitingai paklaus nyktukas. - Kodl? - G a l a, Jarpenai, paprasiausiai nemgstu dalintis. Boholtas susilenk ir trumpai, aibikai usimojo. Neinia kada ir i kur itrauktas plieno rutulys sukauk ore ir ieb Jenefer kaktos vidur. Dar nespjusi atsipeikti, burtinink jau kybojo ore - Stiebgrauys ir Griautukas laik j u rank, o Jarpenas paniojo kojas virve. Jenefer siu tusi sustaug, bet vienas Jarpeno vaikinas, stovjs u nugaros, umet jai ant galvos vadeles ir stipriai suver. Diras, sirs praviron burnon, n u tild riksm. - Na ir k, Jenefer, - prieidamas nusivaip Boholtas. - K a i p ketini ma ne ikastruoti, k a i negali net rank pajudinti? Atpls jos varkelio apykakl, nyktukas perpl ir atlapojo burti ninks markinius. Jenefer cyp, dusinama vadi. - Dabar neturiu laiko, - kvatojant nyktukams, tar Boholtas, beg dikai j grabindamas, - bet palkk truputl, ragana. K a i sutvarkysim slibin, tuomet ir pasilinksminsim. V a i k i n a i , tvirtai pririkit j prie rato. A b i letenles prie stebuls, kad negalt n pirtu krustelti. Ir velniai jus raut, garbieji ponuliai, kad n vienas dabar jos neliestumt. Eil nustatysim pagal tai, kaip kuris pasirodys su slibinu grumdamasis. - Boholtai, - t y l i u , pykio k u p i n u balsu ramiai prakalbo suritas Ge raltas. - Saugokis. Pasaulio krate tave surasiu. - Stebini mane, - taip pat ramiai atsak Boholtas. - T a v i m i dtas, paty liau. Pastu tave, todl inau, jog grasini ities rimtai. Netursiu kitos ieities. G a l i ir n u m i r t i , raganiau. Dar pasikalbsime apie tai. Griautuk, Stiebgrauy, ant arkli! - Se tau, boba, ir devintins, - sudejavo Vdrynas. - K o k i o velnio siv liau visa tai? Doregarajus, palenks galv, irjo tirtus kraujo laus, ltai kapsinius jam i nosies ant p i l v o . - G a l liausies spoksojs! - rikteljo Geraltui burtinink, tarsi gyvat raitydamasi paniuose ir veltui stengdamasi pridengti apnuogintas groy bes. Raganius paklusniai nusigr. Vdrynas ne. - Jenefer, - nusijuok dainius, - tam, k matau, sunaudojai tikriausiai vis statin mandragoros eliksyro. Oda kaip eiolikmets, tegul mane sys sunaibo. - Uiaupk srbtuv, keks vaike! - ukauk burtinink.

- Kiek gi tau i tikro met, Jenefer? - nerimo Vdrynas. - A p i e du im tus? N a , sakykim, imtas penkiasdeimt. O isilaikei tarsi... Perkreipusi kakl, Jenefer spjov j, taiau nepataik. - Jen, - priekaitingai tar raganius, pet valydamasis apspjaut aus. - Tegul jis liaujasi spoksojs! - N nemanau, - tar Vdrynas, nenuleisdamas aki nuo smagaus re ginio. - Jos dka ia sdim. Be to, mums gali perpjauti gerkles. O j dau gi daugiausia iprievartaus. Jos metuose tai... - Usiiaupk, Vdryne, - pasak raganius. - Net neketinu. K a i p tik ruoiuosi sudti balad apie du papus. Praau man netrukdyti. - Vdryne, - niurkteljo kraujuojani nos Doregarajus. - Elkis pa doriau. - Po paraliais, a taip ir elgiuos. Boholtas, apsunks ir gremzdikas nuo arv bei ant j udt odos apsaug, nyktuk prilaikomas, sunkiai siropt baln. Griautukas ir Stiebgrauys jau sdjo ant arkli, per balnus persimet didiulius d v i rankius kalavijus. - Gerai, - krankteljo Boholtas. - Puolam j. - O g i ne, - sugaud sodrus balsas, skambantis tarsi alvario trimitas. Tai a atjau tamstas pulti! I u uol iedo iniro auksu tviskantis ilgas snukis, graktus kaklas su daugybe trikampi dantyt ataug, pentinuotos letenos. I po suragjusi vok velg piktos roplio akys vertikaliais vyzdiais. - N u s i b o d o l a u k t i kovos lauke, - pasak slibinas Vilentretenmertas dairydamasis, - todl pats atjau. K a i p matau, pageidaujani susikauti vis maja. Boholtas sikando pavad ir abiem rankomis sum kard. - Thau uhtehs, - pratar jis neaikiai, krimsdamas dir. - Stoh kohon, bjauhybe! - Stoju, - tar slibinas, ilenkdamas sprand ir arogantikai uriesdamas uodeg. Boholtas apsidair. Griautukas ir Stiebgrauys ltai ir demonstratyviai ramiai supo slibin i abiej pusi. Unugaryje su kirviais rankose lauk Jarpenas Zigrinas ir jo vaikinai. - Aaaargh! - stipriai spusteljs arkl ir pakeldamas kard, suriaumojo Boholtas. Slibinas valiai pasisuko, prigludo prie ems ir i^viraus, tarsi skor pionas, smo uodega, pataikydamas ne Boholtui, bet i ono puolaniam Griautukui. Sis, barkdamas ir aukdamas, nuvirto drauge su vengian iu arkliu. Boholtas, lkdamas uoliais, atsivedjs kirto. V i k r i a i atoks al, slibinas iveng plaios gelets. Boholtas vl prauoliavo visu smar k u m u . Slibinas apsisuko ir, stovdamas ant upakalini leten, smog pentinais Stiebgrauiui, v i e n u y p u perrdamas arklio pilv ir raitelio

laun. Smarkiai atsilos balne, Boholtas pagaliau apgr irg ir, laiky damas pavad dantyse, vl puol. maukteljs uodega bgantiems link jo nyktukams, slibinas ivert visus juos i koj, po to puol Boholt. Pakeliui, tarsi netyiomis, smarkiai p r i m y g o mginant atsistoti Stiebgrau. Boholtas, sukaliodamas galv, tramd sismarkavus arkl, taiau slibinas buvo nepalyginti greitesnis ir vikresnis. Jis gudriai apjo Boholt i kairs - kad iam bt sunkiau kirs ti - ir smog naguota letena. irgas atsistojo piestu ir oko al. Ilks i balno, Boholtas pamet kard bei alm ir auktielninkas griuvo emn, trenkdamas galv uol. - D u m i a m i ia, vaikinai!!! kalnus!!! - sustgo Jarpenas Zigrinas, per rkdamas arklio prislgto Griautuko klyksmus. Plevsuodami barzdomis, nyktukai pasileido link uol, netiktinai greitai m i n d a m i savo trumpo mis kojomis. Slibinas j nesivijo. Atsitps ramiai apsidair. Po irgu blaksi ir klyk Griautukas. Boholtas guljo nejuddamas. Stiebgrauys, tarsi didiulis geleinis krabas, onu liau uol pusn. - Netiktina, - sunibdjo Doregarajus. - Netiktina... - E i ! - Vdrynas pasimuist paniuose, net veimas susibavo. - Kas ten! irkit! Rytinio tarpeklio pusje kilo didiulis dulki debesis, netrukus pasi girdo ksmai, dardjimas ir vangesys. Slibinas irjo itemps kakl. L y g u m o n dardjo trys didiuliai veimai, p i l n i ginkluot moni. Rieddamos skirtingas puses, veios m supti slibin. - Tai... ruple, tai D y k l a u k i o cechai ir rinktin! - suuko Vdrynas. - Jie apjo Bra itakas! Taip, tai jie! irkit, ten, vis prieaky - Oiakrim tis! Palenks galv, slibinas veimo pusn velniai pastmjo ma, pilk v cypaujant padarl. Po to smog uodega per em, ididiai suriaumo jo ir l y g strl nulk pasitikti D y k l a u k i o moni. - Kas jis? - paklaus Jenefer. - Tas maas? Kuris olje kuiiasi? Geral tai? - Tai tas, kur slibinas gyn nuo ms, - pasak raganius. - Tas, kas ne seniai isirito toje iaurinio kanjono oloje. Slibiniukas, isirits i Oiakrimio nunuodytos slibins kiauinio. Slibiniukas, braukdamas em isiptusiu p i l v e l i u , kliuvindamas ir svirduliuodamas, pribgo prie veimo. Cypteljs jis atsistojo staias, i skleid sparnelius, po to, daug nesvarsts, prigludo prie burtininks o no. Jenefer giliai atsiduso. Jos veidas buvo mslingas. - Tu jam patinki, - sumurmjo Geraltas. - Jaunas, bet nekvailas, - Vdrynas, sirs paniuose, iiep dantis. - irkit, k u r snukut bed - po paraliais, noriau bti jo vietoje. E i , maiau, bk! Tai Jenefer! Slibin siaubas! Ir ragani. Bent jau vieno raga niaus...

- Tylk, Vdryne, - suuko Doregarajus. - irkit, ten, lauke! J jau apsupo, kad jie kur idvst! Dyklaukiei ratai, dunddami tarsi kovos veimai, skriete skriejo puolanio slibino link. - Mukit j! - urzg veiko peius kibs Oiakrimtis. - Mukit j, kur papuls ir kuo papuls! Negailkit! Slibinas v i k r i a i atoko nuo pirmojo j lkusio veimo, blyksinio a ki, ragotini ir dalgi amenimis, taiau pateko tarp dviej kit, nuo kuri, timpteltas u dir, ant jo ukrito didelis dvigubas vej tinklas. Slibinas susipainiojs nuvirto, pasiraiiojo, susiriet kamuol ir iskt le tenas. aiiai sutratjo draskomas gabalus tinklas. I pirmojo, jau spju sio apsisukti, veimo ant slibino umet kitus tinklus ir j visikai supan iojo. K i t i du veimai irgi apsisuko ir, tarkdami bei pasiokindami per duobes, nulk link slibino. - N a , karose, pakliuvai tinklan! - drasksi Oiakrimtis. - Tuoj mes tau vynus n u s k u s i m ! Suriaumojs slibinas ispjov dangun gar srov. D y k l a u k i o rinktins vyrai ioko i veim ir puol j. Slibinas vl beviltikai, tsiamai suriau mojo. I iaurinio kanjono ataidjo atsakymas: veriantis kovos ksnis. Prigludusios prie beprotikai uoliuojani irg, plevsuodamos viesiomis kasomis, kurtinaniai vilpdamos, apgaubtos mirganiais kar d atvaitais, i tarpeklio ilk... - Zerikaniets! - kteljo raganius, bejgikai tampydamas panius. - Po paraliais! - rk Vdrynas. - Geraltai, supranti? Zerikaniets perskrod spst tarsi kaitintas peilis sviesto kubiliuk, savo keli ymdamos sukapotais lavonais. Nesustodamos nuoko nuo arkli alia tinkluose besidraskanio slibino. Pirmasis jas puols rinktins aunuolis kaipmat liko be galvos. Antrasis akmis taiksi Vej, bet zeri kaniet, abiem rankomis laikydama kard amenimis vir, perskrod aunuol nuo tarpkojo i k i krtinkaulio. K i t i m i k l i a i atsitrauk. - veimus! - suriko Oiakrimtis. - veimus, b r o l i u k a i ! Veimais juos sutraikysimi - Geraltai! - staiga suuko Jenefer, riesdama ir staigiu judesiu kidama suritas kojas po veimu, po u nugaros ulautomis supaniotomis ra ganiaus rankomis. - Igni enkl! Degink! V i r v e s jauti? Degink, po per knais! - Nemaiomis? - sudejavo Geraltas. - A p d e g i n s i u tave, Jen! - Sudk enkl! Itversiu! Raganius pakluso: pajuto dilgsjim pirtuose, sudtuose Igni enklu tiesiai vir surit burtininks koj. Jenefer nusigr ir, sukandusi dan timis palaidinuks apykakl, tramd dejon. Prie jos ono cypaudamas pliaukjo sparniukais slibiniukas. -Jen! - Degink! - sustgo ji.

Paniai trko t pat akimirk, kai bjaurus, leiktul keliantis svylan ios odos kvapas tapo nebepakeniamas. kteljs keistu balsu, Dorega rajus apalpo ir pakibo paniuose prie veimo rato. Burtinink, perkreiptu i skausmo veidu, sitempusi pakl ilaisvint koj ir suriko siutusiu, p i l n u skausmo bei pykio balsu. Medalionas ant Geralto kaklo suvirpjo tarsi gyvas. tempusi laun, Jenefer mosteljo ko ja atakuojani D y k l a u k i o rinktins veim pusn ir suuko ukeikim. Ore sutrakjo ir p a k v i p o ozonu. - O, dievai, - pasigrdamas sudejavo Vdrynas. - K o k i a tai bus bala d, Jenefer! Ukeikimas, mestas dailia kojyte, burtininkei ne visai pavyko. P i r m a sis veimas drauge su viskuo, kas jame buvo, tiesiog pagelto, ko D y k l a u kio kariauninkai kovos kartyje net nepastebjo. Su antruoju veimu se ksi geriau - visas jo ekipaas akies m i r k s n i u virto didiulmis karpuotomis rupmis, kurios, diaugsmingai kurkdamos, nuokavo visas p u ses. Neteks vanyiotoj, veimas apvirto ir subyrjo. A r k l i a i , isterikai vengdami, nulk tolyn, paskui save v i l k d a m i nulaut ien. Jenefer prikando lp ir vl sumataravo koja. Geltonasis veimas, ka kur viruje skambant greitai m u z i k a i , staiga virto gelton dm kamuo l i u , o v i s i juo vaiavusieji apkvait nuriedjo oln, suvirsdami aismingon krvon. Treiojo veimo ratai i apskrit tapo kvadratiniai. A r k l i a i at sistojo piestu, veios apvirto, o D y k l a u k i o kariauna pabiro emn. Jene fer, jau tik kertaudama, atkakliai mosavo koja kaip apkliuvo, kavo u keikimus, vert dyklaukieius aliais, simis, imtakojais, flamingais ir deglais pariukais.^Zerikaniets gudusiai ir kantriai baig skersti likusius. Slibinas, pagaliau sudrasks tinkl skutus, suplasnojo sparnais, su riaumojo ir, isitemps it styga, nusivijo skerdynse likus sveik ir dabar kudai neant kurpi Oiakrimt. Batsiuvys lk tarsi elnias, bet slibinas buvo greitesnis. Geraltas, regdamas atsiverianius nasrus ir blyksinius dantis, nusigr. Jie igirdo siaubing riksm ir bjaur trakes. Vdry nas dusliai kteljo. Jenefer iblyko kaip drob ir pasilenkusi m vemti po veimu. sivyravo tyla, drumsiama vien ikilmingo D y k l a u k i o rinktins l i k u i gagenimo, k v a r k i m o bei vygavimo. Veja, negerai ypsodamasi, atsistojo prie Jenefer ir plaiai isierg. Zerikaniet pakl kard. Iblykusi Jenefer pakl koj. - N e , - tar sdintis ant akmenlio Borchas Trikuosis. A n t keli jis l a i k nurimus ir laiming slibiniuk. - Neudysime ponios Jenefer, - pakartojo slibinas Vilentretenmertas. - Tai jau nebesvarbu. Dabar poniai Jenefer esame dkingi u nekai nojam pagalb. Veja, ilaisvink juos. - Supranti, Geraltai? - trindamas sustingusias rankas, sunibdjo Vdrynas. - Supranti? Y r a tokia senovs balad apie auksin slibin. A u k sinis slibinas gali...

- G a l i persiknyti bet k, - sumurmjo Geraltas. - mog taip pat. Girdjau apie tai. Bet netikjau. - Pone Jarpenai Z i g r i n a i ! - paauk Vilentretenmertas nyktuk, ky bant ant statmenos uolos dviej imt uoleki auktyje. - Ko ten ieko te? vilpik? Jeigu gerai pamenu, tai nra js mgstamas patiekalas. L i p kit emn ir usiimkit kirtikais. Jiems reikalinga pagalba. Jie jau nebeudys. Nieko. Vdrynas, neramiai valgydamasis zerikaniets, b u d r i a i besisukio janias mio vietoje, gaivino vis dar apalpus Doregaraj. Geraltas tryn tepalu ir tvarst apsvilusias Jenefer kulknis. Burtinink cyp i skausmo ir murmjo ukeikimus. Susidorojs su uduotimi, raganius atsistojo. - Likite ia, - pasak Geraltas. - T u r i u su juo pasikalbti. Jenefer, raukydamasi i skausmo, atsistojo. - E i n u su tavimi, Geraltai, - pam j u paranks burtinink. - G a l i ma? Geraltai, praau. - Su m a n i m i , Jen? Galvojau... - Nebegalvok, - ji prisiglaud prie raganiaus peties. -Jen? - Jau gerai, Geraltai. Raganius pavelg ilumos sklidinas jos akis. K a i p anksiau. Palen k galv ir pabuiavo minktas, jo buinio laukianias lpas. K a i p seniau. Prijo Borchas. Prilaikoma Geralto, sumusi suknel pirt galais, Je nefer nusilenk, tarsi prie karali. - Trikuo... Vilentretenmertai... - prabilo raganius. - Laisvas manojo vardo vertimas js kalb reikia Tris Juodus Paukius, - pasak slibinas. Slibiniukas, nageliais sikibs jo rank, atkio paglostyti sprand. - Tvarka ir Chaosas, - nusiypsojo Vilentretenmertas. - Pameni, Geral tai? Chaosas - tai agresija, o Tvarka - tai gynyba prie j. Verta belstis pa saulio krat ir kovoti prie agresij bei blog, tiesa, raganiau? Juo labiau kaip pats sakei, jei umokestis vertas to. iuo atveju buvo verta. Tai prie D y k l a u k i o apnuodytos slibins Myrgtabraks lobis. Ji mane pasikviet pagalbon, k a d suturiau jai gresiant blog. Myrgtabrak jau iskrido netrukus po to, kai i lauko buvo inetas Denesls Eikas. Laiko, k o l js tuiai plepjot ir ginijots, ji turjo daug. Bet paliko savo lob - mano at lygSlibiniukas cypteljo ir suplazdeno sparneliais. - Vadinasi, tu... - Taip, - nutrauk slibinas. - K padarysi, tokie laikai. Padarams, k u riuos js pratote vadinti pabaisomis, vis labiau m grsti nelaim, v a d i nama monija. Patys apsiginti jau nebesugeba. Jiems reikalingas gynjas. Toks... raganius. - O tikslas... Tikslas kelio gale? - Stai jis, - Vilentretenmertas pakl rank. Sibiniukas isigands cyp teljo. - K a i p tik j pasiekiau. Jo dka, Geraltai i Rivijos, a iliksiu ir ro d y s i u , kad galimybi rib nra. T u , raganiau, i r g i kada nors surasi tok
v

tiksl. Netgi tie, kurie skiriasi nuo kit, gali ilikti. L i k sveikas, Geraltai. L i k sveika, Jenefer. Burtinink, stipriai suspaudusi raganiaus rank, dar kart nusilenk. Vilentretenmertas atsistojo, pavelg j, o jo veidas buvo labai rimtas. - Atleisk u atvirum ir tiesum, Jenefer. Tas js veiduose parayta man nereikia netgi stengtis skaityti mini. Js sukurti vienas kitam: tu ir raganius. Taiau nieko nevyks. Nieko. M a n labai gaila. - inau, - Jenefer truput pablyko. - inau, Vilentretenmertai. Taiau ir a noriau tikti, kad nra galimybi ribos. Ar bent tuo, jog ji dar labai toli. Prijusi Veja paliet Geralto pet ir greitai itar kelet odi. Slibinas nusijuok. - Geraltai, Veja sako, kad ilgai prisimins rk ' T o susimsiusiu sli b i n u " . Tikisi dar kada nors susitikti. - K? - prisimerkdama paklaus Jenefer. - N i e k o , - skubiai tar raganius. - Vilentretenmertai... - Klausau tavs, Geraltai i Rivijos. - Gali pasiversti kuo tik nori. - Taip. - Tai kodl btent mogumi? Kodl Borchu su trimis juodais pauk iais herbe? Slibinas taikiai nusiypsojo. - Neinau, Geraltai, kaip, kur ir kada pirm kart susidr tolimi m s rasi protviai. Taiau teisyb, jog slibinams nra nieko lyktesnio u mog. mogus sukelia slibinui iracional, nepaaikinam pasibjaurji m. A kitoks. M a n js esate... simpatiki. Likite sveiki. Tai nevyko pamau, palengva keiiantis, miglotai virpant, kaip bna stebint iliuzij. Tai vyko a k i m i r k s n i u . Ten, kur prie akimirk sdjo garbanotasis riteris, vilkintis trimis juodais paukiais papuot tunik, tupjo auksinis slibinas, grakiai itiess ilg dail kakl. Nulenks galv, jis iskleid aukso sparnus, akinaniai tviskanius sauls spinduliuose. Je nefer garsiai atsiduso. Veja, jau balne - greta Tejos - pamojavo ranka. - Veja, - tar raganius, - tu buvai teisi. - Hm? - Jis pats graiausias.

L E D O KRISLAS

I Ipurtusi avies gaiena, besitaikanti dangun pastirusiomis kojomis, sujudjo. Geraltas, pritps pasienyje, ltai, kad gelet nevangtelt makt apkaustus, itrauk kard. U deimties ingsni nuo jo atmat krva staiga isipt ir subangavo. Raganius, anksiau, nei j pasiek tvoksteljusi i pajudinto svartyno dvoko banga, paoks puol priekin. Staiga i atmat ioks iuptuvas su aptakiu, spygliais nusmaigstytu verpsts formos drtgaliu, stulbinaniu greiiu nuskriejo link jo. Raga nius nutp ant supuvusi darovi krvoje besibuojani sulauyt bald liekan. Kiek pasvyravs ir atgavs pusiausvyr, jis vienu trumpu kardo kiriu perr iuptuv ir atkirto kuokos pavidalo siurbtuk. T pai akimirk raganius atoko al, bet kart nuslydo nuo lent ir i k i laun n u g r i m z d o klampiuose puvsiuose. Svartynas sprogo: vir plipteljo tirta dvokianti pliurz, puod uks, supuv skudurai ir blyks raugint kopst silai, o i po j ini ro didiulis gumbuotas knas - beformis tarsi keista bulv, aiantis or trimis iuptuvais ir ketvirtojo strampu. Geraltas, sunkiai begaldamas ju dti, bet iaip taip pasuks klubus, atsivedjs kirto ir variai nur dar vien iuptuv. Du likusieji, stori tarsi kamieno atakos, ugriuvo j visa jga, dar giliau nugramzdindami atmatose. Gumbuotas knas slinko link jo ir ar svartyne vag, it velkama statin. Raganius pamat, kaip, atver dama plaius, pilnus didiuli staiakampi dant nasrus, plyta bjaurioji bulv. Raganius leido, kad iuptuvai apsivyt jo liemen, su liurpesiu i lupt i dvokianios tyrs ir vilkt link gumbuoto padaro, kuris, besisuk damas ratu, stengsi vl sirausti svartyno gilumon. Dantyti nasrai klap sjo su siaubingu siiu. Pritrauktas prie baisiojo snukio, raganius abiem rankom smog kardu - amenys smigo lengvai ir minktai. leiktus sals teljs dvokas ugniau kvap. Pabaisa sucyp ir suvirpjo. Atsileid iuptuvai bejgikai sutrkiojo ore. Geraltas, grimzdamas atmatose, pla iai usimojo ir kirto dar kart. Amenys bjauriai grikteljo ir nuderg iieptais lyktyns dantimis. Padaras sugargaliavs subliko, taiau tuo jau pat vl isipt, nypdamas ir apipurkdamas ragani dvokianiu skysiu. A p g r a i b o m i s rads atram grimztanioms bjaurastyje kojoms, Geraltas puol priekin, skirdamas krtine atmatas it plaukikas vanden. Vl kirto i vis jg, i viraus, savo svoriu ugridamas blykiai vytin i libi tarpuak sminganius amenis. Pabaisa gargaliuodama susten-

jo, ir, plikdama puvsi krvoje tarsi pradurta psl, protarpiais tvoks teldama iltais ileidiamo dvoko gsiais bei smarvs bangomis, m dre bti. iuptuvai virpdami raitsi atmatose. Isiropts i tirto jovalo, raganius atsistojo ant liulanio, bet tvirto pagrindo. Pajuto, kaip kakas lipnus ir bjaurus, pateks bat, liauioja blauzda. "Prie ulinio, - pagalvojo jis, - kuo greiiau nuplauti vis t bjau rast. N u s i p r a u s t i " . Padaro iuptuvai, liugsdami ir liurpsdami, pasku tin kart pasitamp atmatose ir n u r i m o . N u k r i t o vaigd, akimirkai nuviesdama ir pagyvindama nejudriais viesos takeliais nusmaigstyt dangaus skliaut. Raganius nesugalvojo jo kio noro. Geraltas kvpavo sunkiai, kriokdamas - jis jaut, jog baigiasi prie ko v igerto eliksyro veikimas. Gigantikas atmat ir iukli kalnas, p r i g l u ds prie miesto sienos ir statmenai besileidiantis l i n k mirguliuojanio ups kaspino, vaigdi viesoje atrod graus ir paslaptingas. Raganius nusispjov. Pabaisa buvo nebegyva. Ir jau tapo dalis tos iukli krvos, kurioje kakada gyveno. N u k r i t o antra vaigd. - iuklynas, - sunkiai pratar raganius. - Bjaurastis, puvsiai ir das. II - D v o k i , Geraltai, - susirauk Jenefer, neatsisukdama nuo veidrodio, prie kur valsi daus nuo vok ir blakstien. - Isimaudyk. - Nra vandens, - tar raganius, pavelgs kubilan. - K nors sugalvosim, - Burtinink atsistojo, plaiau atvr lang. - Ar jros vandens pageidauji, ar paprasto? - Jros, dl vairumo. Jenefer staigiai iskt rankas, rikteljo ukeikim, delnais padaryda ma trump, pain judes. Pro atvert lang staiga padvelk varbus, drg nas altis, langins sudrebjo, o kambarin vilpdamas siver netaisyklin go rutulio formos alias debesis. K u b i l e neramiai subangavo, suputojo. V a n d u o , pakils i k i krat, tiko ant aslos. Burtinink atsisdo tsti n u traukto darbo. - Ar pavyko? - paklaus. - Kas gi buvo tame svartyne? - Zeuglas, kaip ir maniau. - Geraltas nusitrauk batus, nusimet rbus ir kl koj k u b i l a n . - Po perknais, Jen, koks altas. N e g a l i to vandens suildyti? - N e . - Prikiusi veid prie veidrodio, burtinink stikline lazdele la ino sau kak akin. - Tokie ukeikimai velnikai vargina ir sukelia man leiktul. O tau, po eliksyr, altas tik sveikat. Geraltas nesiginijo. Ginytis su Jenefer nebuvo jokios prasms.

- D a u g vargo turjai su tuo zeuglu? - Burtinink panardino lazdel flakonl ir, juokingai perkreipusi lpas, silaino kak antron akin. - Nelabai. Pro pravert lang pasigirdo bildesys, aius ltanio medio trak jimas ir balsas, besipinaniu lieuviu neriliai bei klaidingai kartojantis po puliarios, nuvalkiotos dainukos priedain. - Zeuglas. - I stovinios ant stalo spdingos kolekcijos pamusi kit flakonl, burtinink itrauk jo kamt. Kamaroje pakvipo alyvomis ir ag rastais. - N a , tai. Netgi mieste nesunku rasti darbo raganiui, nra reikalo tau po dykvietes valkiotis. Z i n a i , Istredas tvirtina, kad tai jau yra taisykl. Kiekvieno beimirtanio mik ir pelki padaro viet uima kas nors k i tas, kokia nors nauja mutacija, prisitaikanti prie dirbtins, mogaus su kurtos aplinkos. Geraltas, kaip visada, igirds minint Istred, susirauk. Buvo jau i k i kaklo sotus Jenefer avjimosi Istredo genialumu. Net ir tada, kai Istredas bdavo teisus. - Istredas teisus, - ts Jenefer, trindama skruostus ir vokus kak, kvepiant alyvomis bei agrastais. - Pats pagalvok, pseudoiurks - kana luose ir rsiuose, zeuglai - svartynuose, plokiakniai - utertuose grio viuose ir nutekamuosiuose vamzdiuose, sidabraak's - maln tvenki niuose. Beveik simbioz, sakysi ne? "Ir gliai kapinse, suryjantys numirlius jau kit dien po laidotu vi, - pagalvojo Geraltas, plaudamas nuo savs muilo putas. - Visika simbioz". - Taip. - Burtinink atstm flakonlius bei stiklainiukus. - Raganius ir miestuose gali susirasti darbo. M a n a u , Geraltai, jog kada nors visam l a i k u i sikursi kokiame nors mieste. "Veriau jau gal gausiu", - pagalvojo jis. Taiau garsiai to nepasak. inojo, k a d paprietaravus neivengiamai kils barnis, o barnis su Jenefer nebuvo pats nepavojingiausias usimimas. - Geraltai, baigei? - Taip. - L i p k i kubilo. Net neatsistojusi, Jenefer nerpestingai mosteljo ranka ir itar ukei kim. V a n d u o i kubilo kartu su tuo, palietu asloje, ir tuo, varvaniu nuo Geralto, niokdamas susisuko nebe tok skaidr rutul ir vilpdamas i lk per lang. Pasigirdo garsus plikteljimas. - K a d jus kur velniai nujot, keks vaikai! - atsklido i apaios pilnas siio riksmas. - Neturite kur myal ipilti? K a d jus gyvus'utls u graut, duokdie, kad jums v i d u r i a i igest, duokdie, kad pastiptumt! Burtinink udar lang. - Po paraliais, Jen. - Sukikeno raganius. - Galjai nutkti t vanden kur toliau. - Galjau, - sumurk ji. - Bet nenorjau. Pamusi nuo stalo ibur, prijo prie jo. Balti naktiniai markiniai, ei-

nant priglud prie Jenefer kno, dar j neemikai patraukli. " L a b i a u negu nuog", - pagalvojo raganius. - N o r i u tave apirti, - pasak burtinink. - Zeuglas galjo tau drksti. - Nedrsk jis man. Biau pajuts. - Po eliksyr? Nejuokink mans. Po eliksyr atviro lio nepajustum, k o l kyantis kaulas u gyvatvors nepradt kliti. O ant zeuglo galjo bti kas tik nori - ir stablig, ir lavonnuodiai. Jeigu kas, dar yra laiko i m tis priemoni. Apsisuk. Geraltas juto ant kno minkt iburio liepsnos ilum, atsitiktin jos plauk prisilietim. - Atrodo, viskas gerai, - pasak Jenefer. - Prigulk, k o l eliksyrai tavs i koj neivert. Tie miiniai yra velnikai pavojingi. Po truput naikini sa ve. - T u r i u juos gerti prie kov. Jenefer neatsak. Vl atsisdusi prie veidrod, ltai ukavo banguo tas, vilganias juodas sruogas. Geraltas laik tai keistybe, bet i k i alpulio mgo j irti. tar, kad Jenefer ino it. Staiga jam pasidar labai alta. E l i k s y r a i tiesiog purt j, stingd sprand, pilvo apaioje plaukiojo leiktulio skuriai. Nusikeiks panosje, nuvirto lovon, nenuleisdamas aki nuo Jenefer. Kakas kamaros kampe patrauk jo dmes, prikaust vilgsn. A n t kreivai prikalt prie sienos voratinkliais apsivijusi elnio rag tupjo ne didelis, juodas kaip derva pauktis. Pakreips galv, jis velg ragani geltona nejudania akimi. - Kas ia, Jen? I kur jis atsirado? - Kas? - Jenefer atsigr. - A, tas. Tai pelsakalis. - Pelsakalis? Pelsakaliai rudai raibi, o itas - juodas. - Tai uburtas pelsakalis. Padariau j. - Dl ko? - Jis man reikalingas, - kirste nukirto burtinink. Geraltas, inodamas, kad Jenefer neatsakys, daugiau neklausinjo. - Eisi rytoj pas Istred? Burtinink nustm flakonlius stalo pakratin, djo dutn ukas ir uvr trij dali veidrod. - Eisiu. I pat ryto. O k? - Nieko. Neuptusi iburio, Jenefer atsigul greta. Ji niekada negesindavo viesos. Nemgo umigti tamsoje. Ar tai bt iburys, ar lempa, ar vak - turdavo sudegti i k i galo. Visada. Dar viena keistyb. Jenefer turjo ne tiktin skaii keistybi. -Jen? -Aha? - K a d a i ia ivyksim?

- Nezirsk. - Ji piktai trukteljo patalus. - Vos trys dienos, kai mes ia, o tu udavei klausim maiausiai trisdeimt kart. Sakiau tau, turiu ia reikal. - Su Istredu? - Taip. Atsiduss raganius apkabino j, neslpdamas ketinim. - E i , - sunibdjo Jenefer. - Eliksyrus tai grei... - Na ir kas? - Nieko. - Glaustydamasi prie Geralto, ji sukikeno tarsi paaugl ir m rangytis, kad jis lengviau galt n u v i l k t i markinius. K a i p visada, jos nuo gumo avesys virpulio banga perliejo Geralto nugar, sudilgiojo pirtuo se, lieianiuose jos od. Raganius priglaud lpas prie jos krt - apskri t ir daili, su tokiais blykiais, vos vos matomais speneliais. Pirtus pa nardino jos alyvomis ir agrastais kvepianius plaukus. Jenefer leidosi glamonjama ir, sulenktu k e l i u trindamasi jo klub, murk it kat. V e i k i a i paaikjo, kad jis - kaip visuomet - pervertino savo atsparum raganikiems eliksyrams, pamiro apie j kenksming poveik organiz m u i . "O gal tai ne eliksyras, - pagalvojo raganius, - gal tai nuovargis po kovos, rizikos, pavojaus ir mirties? Nuovargis, taps rutina, kur nebe k r e i p i u dmesio? Taiau mano organizmas, nors dirbtinai pastiprintas, nepasiduoda rutinai. Reaguoja natraliai. Tik tiek, kad btent tada, kada to nereikia. V e l n i a v a " . Taiau Jenefer - kaip visada - n neketino nulisti dl tokio nieknie kio. Geraltas pajuto, kaip burtinink lieia j, igirdo, kaip m u r k i a ukei kim prie pat jo ausies. K a i p visada, pats to nenordamas, pagalvojo apie astronomin skaii kit prog, kada Jen galjo panaudoti labai prak tik ukeikim. Po to nustojo msts. K a i p visada, buvo nepaprasta. Raganius irjo jos lpas, j kamput, virpant nuo nevalingo ypsnio. Gerai painojo i ypsen. Ji visuomet jam atrod daugiau triumfo negu laims ypsena. N i e k a d a apie tai neklausinjo Jenefer. ino jo, kad neatsakys. Juodas pelsakalis, tupintis ant elnio rag, suplazdeno sparnais, klap teljo kreivu snapu. Jenefer nusigr ir atsiduso. Labai lidnai. -Jen? - N i e k o , Geraltai. - Pabuiavo j. - N i e k o . iburys mirksjo virpania liepsna. Sienoje grau pel, o spintelje tyliai, tolygiai, vienodai tukseno kirvarpa. -Jen? - Mhm? - Keliaujam i ia. Blogai ia jauiuosi. itas miestas mane neigiamai veikia. Burtinink pasivert ant ono, perbrauk delnu jo skruost, nuerdama plaukus. Pirtai nuslydo emiau, paliet sukietjusius randus ant jo kaklo.

- Ar inai, k reikia io miesto pavadinimas? A e d d Gynvael? - Ne. Tai i elf kalbos? - Taip. Reikia 'Tedo krisl". - Stebtinai netinka tokiai purvinai skylei. - Tarp elf, - susimsiusi sunibdjo burtinink, - klajoja legenda apie iemos Karalien, kuri, pgai siauiant, baltais irgais kinkytomis ro gmis lekia per visas alis. Vaiuodama karalien barsto aplink maus, kietus ir atrius ledo krislus. Vargas tam, k u r i a m toks krislas irdin ar akin pakliva. Toks prasta amiams. Jau niekas nebepajgs jo pradiu ginti, visa, kas nebus balta kaip sniegas, tokiam nelaimliui atrodys bjau r u , lyktu ir n y k u . Jis nebeatgaus ramybs ir, visk mets, leisis paskui Karalien, paskui savo meil ir svajon. inoma, niekados jos nesurads, mirs i ilgesio. Atrodo, kad ia, iame mieste, senovje kakas panaaus ir nutiko. Grai legenda, tiesa? - Elfai bet k moka aptaisyti grai odi apsodais, - sumurmjo ra ganius mieguistai, slysdamas lpomis jos ranka. - Tai visai ne legenda, Jen. Tai tik graiai apraytas bjaurus reikinys, vadinamas Laukinmis Bgtynmis - k a i kuri apylinki prakeikimas. Nepaaikinama masin beprotyst, verianti mones skuosti paskui dangumi lekiani vaiduok lik virtin. Maiau. Teisingai, tai daniausiai bna iem. M a n sil d i diulius pinigus, kad gal tai bjaurasiai padaryiau, bet nesutikau. Prie Laukines Bgtynes nepakovosi... - Raganiau, - sunibdjo Jenefer, buiuodama j skruost. - Roman tikos tavyje nra n u skatik. O a... a mgstu elf legendas, jos tokios graios. Gaila, kad mons nekuria panai legend. G a l kada nors ims kurti? Gal? Tik apie k turt pasakoti moni legendos? K a d ir k u r pavelgsi, p i l k u m a ir beveidyst. Netgi tas, kas graiai prasideda, greitai nusibosta ir subanalja, virsta tuo mogikuoju ritualu, nuobodiu ritmu, v a d i n a m u g y v e n i m u . Och, Geraltai, nelengva bti burtininke, taiau palyginti su prasta mogaus egzistencija... Geraltai? Jenefer padjo galv ant jo krtins, besikilnojanios ramaus kvpa vimo ritmu. - Miegok, - sunibdjo burtinink. - Miegok, raganiau. III Miestas blogai j veik. N u o pat ryto. N u o pat ryto viskas gadino jam nuotaik, slg ir kl pykt. Viskas. Siutino, kad pramigo, o rytas i ties virto ankstyva popie te. Erzino, kad nra Jenefer, k u r i ijo dar prie jam pabundant. Ji, matyt, skubjo, nes reikmenys, kuriuos paprastai rpestingai sud liodavo dutes, guljo netvarkingai paberti ant stalo, tarsi pranaavimo ritualui brjos mesti kauliukai. velnaus plauko teptukai: didieji, skirti pudruoti veidui, maesni - lp daams ir tie visai mauiai, kuriais n u -

juodindavo blakstienas. Kreidels ir lazdels vokams bei antakiams. Si dabro nypliuks ir aukteliai. Porceliano bei matinio stiklo indeliai ir buteliukai, kuriuose, kaip inojo, buvo tepalai ir eliksyrai, susidedantys i toki banali dalykli, kaip suodiai, sies taukai ir mork sultys bei to ki baugiai paslapting, kaip mandragora, stibis, unvyn, kanaps, sli bino kraujas ir koncentruoti skorpion milin nuodai. O vir viso to, ap link, ore - alyv ir agrast aromatas. Kvepal, kuriais visuomet kvpino'si Jenefer, dvelksmas. Ji slypjo tuose daiktuose. Buvo tame aromate. Bet nebuvo jos paios. Raganius n u l i p o emyn, jausdamas augant nerim ir kylant sit. Dl visko. J siutino alta ir sustingusi kiauinien, kuri pusryiams padav smuklininkas, akimirkai atsitrauks nuo kertje gniauytos mergiks. Siu tino j tai, kad mergik teturjo kokius d v y l i k a met. Ir aarojo. iltas pavasarikas oras ir diaugsmingas g y v e n i m u pulsuojanios gatvs urmulys nepatais Geraltui nuotaikos. K a i p anksiau, viskas jam nepatiko tame A e d d Gynvaelyje, miestelyje, kuris, kaip jam atrod, buvo tarsi pikta vis inom miesteli parodija - triukmingesnis, tvankesnis, purvinesnis ir labiau erzinantis. Raganius tebejuto silpn svartyno dvok, sklindant nuo plauk ir rb. Nutar nueiti pirtin. Pirtyje j suerzino pirtininko, spoksanio jo raganik medalion ir padt ant kubilo krato kard, veido iraika. Suerzino j ir tas, kad pir tininkas nepasil mergs. N neketino ta merge naudotis, taiau pirty se visiems jas silydavo, todl ragani siutino jam padaryta iimtis. K a i Geraltas, skleisdamas atr prasto muilo kvap, ijo, jo nuotaika nepagerjo, o A e d d Gynvaelis nepagrajo n per nago juodym. K a i p ir anksiau, nebuvo ia nieko, kas galt patikti. Nepatiko raganiui krvos jaui mlo, uvertusio gatveles. Nepatiko jam elgetos, susiriet ventyk los pasienyje. Nepatiko ir kreivas uraas ant sienos, skelbiantis: " E L F U S REZERVAT". pil jo neleido, pasiunt pas senin pirkli gildijon. Ir tai Geralt su erzino. J taip pat siutino, jog cecho vyresnysis, elfas, pasil iekoti seni no prekyvietje, tuo pat metu i aukto velgdamas ragani, kas keistai nederjo tam, k netrukus turi igrsti rezervatan. Prekyvietje buvo tirta moni. V i s u r riogsojo prekyds, veimai, stovjo arkliai, jauiai ir birb muss. A n t paauktinimo stksojo gdos stulpas su prirakintu nusikaltliu, kur iopli minia mt grumstus ir arkliadius. Nusikaltlis stebtinai ramiai kuo bjauriausiai keik savo kankintojus, ne itin stengdamasis kelti bals. Patyrusiam Geraltui buvo visikai aiku, kodl seninas grumdosi io je maialynje. Karavanais atvyk p i r k l i a i atsigabeno ir skaiiuotus kai-

nas kyius, tad turjo kam nors tuos kyius atiduoti. Seninas, irgi inan tis paprot, atvyko pats, idant pirkliams nereikt vargti. Viet, kurioje jis teiksi v y k d y t i savo pareigas, ymjo itemptas ant smaig p u r v i n a i ydras baldakimas. Stovjo ten ir stalas, apgultas triuk maujani interesant. U stalo sdjo seninas Herboltas. Jo blykiame veide atsispindjo panieka bei pasibjaurjimas viskam ir visiems. - E i ! O tu kur? Geraltas ltai atsigr. Ir a k i m i r k s n i u ugniaus savyje pykt, su tramds susierzinim, sustingo kiet, alt ledo krisl. Jau nebegaljo leistis valdomas emocij. Vyras, pastojs jam keli, buvo geltonplaukis it volungs plunksna. Tokios pat spalvos antakiai ppsojo vir blyki, tui aki. Siauri delnai su ilgais pirtais rmsi i masyvi alvario plokteli, padaryt dir, prie kurio kabojo kardas, vzdas ir pora durkl. - A h a , - tar vyras. - Painau tave. Raganius, tiesa? Pas Herbolt? Geraltas, nenuleisdamas aki nuo vyro rank, linkteljo galv. ino jo, kad tas rankas pavojinga ileisti i aki. - Girdjau apie tave, pabais triukintojau, - tar geltonplaukis, i r g i dmiai spoksodamas Geralto rankas. - Nors dingojas man, kad niekados nebuvom susitik, tu tikriausiai i r g i girdjai apie mane. A Ivas Mirc. Bet visi mane vadina Cikada. Raganius patvirtindamas linkteljo galv. inojo jis ir kain, duodam u Cikados galv V i z i m e , Kaelfe ir Vatveire. Jeigu kas paklaust jo nuo mons, Geraltas bt pasaks, jog suma pernelyg maa. Bet niekas nesiteiravo. - Gerai, - tar C i k a d a . - Seninas, kiek inau, laukia tavs. G a l i eiti. Bet kard, draugui, paliksi. M a n ionai, matai, u tai ir moka, kad visi to kio ceremonialo laikytsi. Niekas ginkluotas prie Herbolto prieiti neturi teiss. Supratai? Geraltas abejingai trukteljo ceiais, atsiseg dir, apvyniojo juo maktis ir teik kalavij C i k a d a i . Sis nusiiep lp kampuiu. - Se tai tau, - nusivaip senino sargas. - K a i p mandagiai, n odio prie. inojau, kad paskalos apie tavo arum perdtos. Noriau, jog ka da nors tu papraytum manojo kardo. Tuomet igirstum atsakym. - Gana, Cikada! - staiga suuko atsistodamas seninas. - Praleisk j! E i kit greiiau ionai, pone Geraltai, sveiki atvyk. Pasitraukite, ponai p i r kliai, palikite mus trumpam vienu du. Js interesai privalo nusileisti rei k a l u i , turiniam svarbesn reikm miestui. Peticijas teiksit mano sekre toriui! Pabrtinai lipnus pasveikinimas Geralto neapgavo. Raganius inojo, jog tai tik deryb elementas. P i r k l i a i turjo kada pasvarstyti, ar kyiai pa kankamai dideli. - G a l i u laintis, kad Cikada band tave provokuoti. - Herboltas abejin gu rankos kilsteljimu atsak tok pat abejing raganiaus galvos linkte-

jim. - N e i m k galv. Jis kard itraukia tik mano sakytas. Tiesa, tai C i kadai ne itin patinka, taiau, k o l pinigus i mans gauna, privalo klausyti. Kitaip - lauk u vart, atgal viekel. Nekreipk j dmesio. - K u r i e m s velniams, senine, jums toks tipas kaip Cikada? A r g i ia taip pavojinga? - Nepavojinga, nes C i k a d a i m o k u . - Herboltas nusijuok. - Garsas apie j toli pasklids, o man tai tik naud. Matai, A e d d Gynvaelis ir kiti Toinos slnio miestai pavalds Rakverelino vietininkams. Vietininkai pas taruoju metu keiiasi kas sezon. Velni suprasi, ko juos keiia, nes ir taip kas antras puselfis ar nors ketviriu elfas. Prakeiktas kraujas ir ras, visas blogis per elfus. Geraltas norjo pridti, kad per veikus taip pat, bet susiturjo - pok tas, nors ir inomas, buvo ne visiems juokingas. - Kiekvienas naujas vietininkas, - ts suirzs ir dar labiau pasipts Herboltas, - ima alinti senojo reimo seninus bei miesto galvas, idant valdios krsluose susodint savo giminaiius ir pastamus. Bet po to, k syk Cikada itais vieno vietininko pasiuntiniams, niekas daugiau neban do mans igrst i vietos. Tad esu seniausias seniausiojo reimo seninas - net nebepamenu, kurio. N a , bet mes ia tuiai burnas auiname, o k u mel ir nustipo, kaip sakydavo mano pirmoji mona, amin jai atils. E i kime prie reikalo. K o k i a ten bjauryb ms svartyne siveis? - Zeuglas. - K a i p gyvas apie tok negirdjau. Tikiuosi, jau nudobtas? - Jau nudobtas. - Ir kiek tai atsieis miesto idui? Septyniasdeimt? - imt. - N a , na, pone raganiau! G a l drigni apsirijot? U kakokio kirmino, do krvoj strigusio, nusmeigim imt marki? - K i r m i n a s ar ne kirminas, senine, atuonet moni surijo - pats tvirtinote. - moni? N i e k o sau! Pabaiskas, kaip man buvo praneta, surijo se n Kamiaklyn, garsjus tuo, kad niekados neisiblaivydavo, vien sen priemiesio bob ir kelet keltininko Sulirado vaik - tas buvo pastebta negreitai, nes Suliradas pats nebeino, kiek t vaik turi. Pernelyg spriai juos daro, kad dar ir skaiiuoti spt. Irgi mat mons! Atuoniasdeimt. - Jeigu zeuglo nebiau nudobs, netrukus bt surijs k nors reik mingesn. Pavyzdiui, vaistinink. K u r tuomet tepalo-nuo ankerio gautu mt? imtas. - imtas marki - tai krva pinig. Neinau, ar tiek ir u devyngalv hidr duoiau. Atuoniasdeimt penkios. - imtas, pone Herboltai. Nepamirkit, kad nors tai ir nebuvo devyn galv hidra, niekas i ionyki, neiskiriant ir garsiojo Cikados, kako dl nesugebjo su zeuglu susitvarkyti.

- Nes vietos gyventojai neprat po ud ir atmatas k l a m p o t i . M a n o paskutinis odis - devyniasdeimt. - imtas. - Devyniasdeimt penkios, kad tave velniai su demonais! - Sutinku. - Taigi. - Herboltas plaiai isiiep. - Sulygom. Visuomet, raganiau, taip smagiai deriesi? - N e . - Geraltas nesiypsojo. - Retai. Bet norjau jums, senine, suteik ti malonum. - Ir suteikei, kad tave maras! - suriaumojo Herboltas. - E i , Perrgli! Lk ionai! D u o k knyg ir kap. Tuoj pat atskaiiuok man devyniasde imt marki. - Sutarme devyniasdeimt penkias. - O mokesiai? Raganius patyliukais nusikeik. Seninas surait ant k v i t o mantr enkl, po to variu plunksnos galu pasikrapt aus. - Tikiuos, nuo iol puvsyne bus ramu? E i , raganiau? - Turt bti. Tik vienas zeuglas ten ir tebuvo. Tiesa, galjo spti pa sidauginti. Zeuglai dvilyiai, kaip sraigs. - Kokias ia man pasakas seki, - nairomis dbteljo j Herboltas. Dauginimuisi dviej reikia - patino ir patels. Tu k, nori pasakyti, kad tie zeuglai veisiasi tarsi blusos ar pels? Kiekvienas puskvailis ino, kad su puvusi iaud iuinyje nra pelin ir pelieni. Visos jos vienodos ir pa ios veisiasi i supuvusi iaud. - O sraigs i lapi lap, - vis dar tebedstydamas monetas stulpe liais, terp sekretorius Perrglis. - Kiekvienas it ino, - sutiko Geraltas, taikiai ypsodamasis. - Nra sraigin ir sraigieni. Tik lapai. O kas kitaip mano, tas klysta. - Uteks, - tariai velgdamas ragani, nukirto seninas. - Uteks ia man p l i u r p t i apie visoki ropinjani bjaurast. K l a u s i a u , ar gali ms svartyne vl kas nors prisiveisti, tad malonk trumpai ir aikiai atsakyti. - U kokio mnesio reikt slavyn inaryti su unimis. Mai zeugliukai nepavojingi. - Ar pats negaltum, raganiau? Dl umokesio susitarsim. - N e . - Geraltas pam pinigus i Perrglio rank. - Net savaits ne ketinu k i u r k s o t i js nuostabiame mieste, jau nekalbant apie mnes. - Keistus dalykus porini, - velgdamas raganiui tiesiai akis, kreivai nusiiep Herboltas. - T i k r a i keistus. M a n a u , jog paviesi ionai ilgliau. - Klystate, senine. - Nejaugi? A t v y k a i su ta juodaplauke brja, kaip j ten, pamirau... Gvinevere, rodos. Apsistojai drauge smuklje " P o erketu". Kalba, k a d vienoje kamaroje. - Ir kas i to? - O g i tas, jog visada, pasirodiusi A e d d Gynvaelyje, ji greit neivyksta.

O lankytis tai ji pas mus jau lanksi. Perrglis plaiai ir reikmingai isiiep, rodydamas varpltus dan tis. Herboltas tebeirjo Geraltui akis, jau nebesiypsodamas. Geraltas taip pat isiiep bjauriausiai, kaip tik sugebjo. - Ties sakant, nieko tikra a neinau. - Seninas nusigr, kapstyda mas em bato k u l n u . - Ir man tas rpi ne daugiau nei uns das. Taiau burtininkas Istredas msuose yra svarbus asmuo, sidmkit. N e p a m a i nomas iame mieste, ties sakant, tiesiog nekainojamas. mons j gerbia, tiek ionykiai, tiek svetimaliai. Mes jo burtininkystn nosies nekiam, o kitus jo reikalus - juo labiau. - G a l ir teisingai darot, - sutiko raganius. - K u r jis gyvena, jeigu galima paklausti? - Neinai? O g i tai ten, matai t nam? T balt, aukt, spraust tarp sandlio ir cecho pastat tarsi vak subinn. Bet dabar jo ten nerasi. Ist redas nelabai seniai kak iraus emje, prie pietinio tvirtovs p y l i m o , ir dabar l y g kurmis knisa aplink. Ir mones man suvijo prie t kasinji m. Nujs mandagiai klausiu, ko ia, meistre, tarsi vaikas, duobikes kasiojate, jau mons ima juoktis. Kas gi yra toje emje? O jis dbt mane tarsi kok priekvai ir sako: "Istorija". " K o k i a dar.istorija", - klausiu. O jis: "monijos istorija. A t s a k y m a i klausimus. klausim, kas buvo ir klausim, kas b u s " . "das ia b u v o " , - sakau jam, - dirvonas, kemsyn ir v i l k o l a k i a i , k o l miest stat. O kas bus, priklauso nuo to, k Rakvereline v i e t i n i n k u paskirs. Vl, aiku, kok nususus puself. O emje joki istorij nra, nieko ten nra, nebent kirmin, jei vejot susiruoite". G a l voji, kad paklaus? K u r ten. Toliau rausia. Tad jeigu nori j pamatyti, eik prie pietinio p y l i m o . - , pone senine, - prunkteljo Perrglis. - Dabar tai jis namuo se. Ne kasinjimai dabar anam rpi, k a i . . . Herboltas grsmingai pavelg sekretori. Perrglis susikprino ir krenknodamas m mindikuoti vietoje. Raganius, vis dar ypsodamasis pikta lemiania ypsena, sukryiavo ant krtins rankas. - Taip, h m , h m , - atsikosjo seninas. Kas ino, gal ir namuose iuo metu Istredas. Galiausiai, koks mano... - Likite sveikas, senine, - tar Geraltas, net nemgindamas vaizduoti, jog ketina nusilenkti. - L i n k i u geros dienos. Raganius prijo prie engusio link jo Cikados, vanginanio ginkluo te. Be odi ities rank, siekdamas savo kalavijo, kur C i k a d a laik tarpalknyje. C i k a d a atsitrauk. - Skubi, raganiau? - Skubu. - Apirjau tavo kard. Geraltas nudelb j vilgsniu, kur, ir labiausiai nordamas, nebtum galjs pavadinti iltu. - Tai tursi kuo girtis. - Linkteljo galv raganius. - N e d a u g kas j ma-

t. O dar maiau galini apie tai papasakoti. - H a , ha, - blyksteljo dantimis C i k a d a . - Labai jau k r a u p i a i kalbi net knas pagaugais nujo. M a n visuomet buvo labai domu, raganiau, kodl mons js taip bijo. Ir manau, kad jau inau. - A skubu, C i k a d a . Bk malonus, atiduok kard. - V i e n migl puiate akis, raganiau, nieko daugiau, vien migl akis, tarsi bitininkas bitms dmus ir smarv. Gsdinate mones tais savo ak meniniais veidais, tais plepalais, paskalomis, kurias, rasi, patys apie save ir skleidiate. O bits bga nuo dm, kvails, uuot smeigusios geluon raganikon subinn, k u r i tuoj pat itint, kaip bet k u r i kita. Kalba apie jus, kad nejauiate taip, kaip mons. Melas. Jei kur i js gerai pasmeigus - pajustumt. - Baigei? - Taip, - tar Cikada, atiduodamas jam kalavij. - Z i n a i , kas man do m u , raganiau? - inau. Bits. - N e . Mstau sau: jeigu tu eitum su k a r d u koki gatvik i vienos puss, o a i kitos, kuris i mudviej pereit t gatvik? M a n a u , dl to bt verta susilainti. - Cikada, ko k i m b i prie mans? Dingsties petynms iekai? Ko nori? - N i e k o . Tiesiog smalsu, kiek tiesos moni kalbose, jog js, raganiai, esate tokie puiks kovotojai todl, kad nei irdies, nei sielos, nei gailesio, nei sins neturite. Ir to utenka? Nes apie mane, pavyzdiui, t pat kal ba. Ne be prieasties. Todl man labai smalsu, kuris i mudviej, gatvikn js, gyvas i jos ieit. K? Verta bt susilainti? K a i p manai? - Jau sakiau, kad skubu. Negaiiu laiko kvailystms. Ir laintis ne mgstu. Bet jeigu tau kada aut galvon trukdyti man gatvike vaiktinti, nuoirdiai tau patariu gerai pagalvoti, ar verta. - Migl, - nusiypsojo Cikada, - vien migl akis puti, raganiau, nieko daugiau. Iki pasimatymo. Kas ino, gal kokioj gatvikj? - Kas ino...
IV

- ia galsime ramiai pasinekti. Sskis, Geraltai. Pirmas dalykas, patraukdavs vilgsn dirbtuvje, - spdinga gausa knyg: btent jos um daugiausia vietos ioje erdvioje patalpoje. Stor tom buvo pilnos sien nios, nuo j linko lentynos, kalnai knyg pp sojo ant skryni ir komod. Raganiaus manymu, visa i biblioteka kaina vo krv pinig. Aikus dalykas, buvo ia ir v i s i burtininkams prasti atributai - krokodilo ikama, palubje kabalduojanti diovinta dygliauv, apdulkjs skeletas bei didiul kolekcija stiklaini, kuriuose alkoho lyje m i r k o visa bjaurastis, koki tik galima sivaizduoti - skolopendros, vorai, aliai, rups bei nesuskaiiuojama daugyb moni ir nemo-

ni dali - daugiausia j v i d u r i a i . Buvo ten netgi homunkulas ar kakas primenantis homunkul, o galbt - rkytas naujagimis. Geralto i kolekcija nenustebino - jis pus met gyveno pas Jenefer Vengerberge, o Jenefer turjo dar domesn rinkin, kurio puomena b u vo neregto dydio falas, atrodo, kaln trolio. Dar ten stovjo gan v y k u s i vienaragio ikama, ant kurios burtinink mgo myltis. Geralto nuomo ne, labiau tam netinkama vieta galjo bti nebent gyvo vienaragio nuga ra. Palyginus su raganiumi, lov laikiusiu prabanga ir labai vertinusiu v i sus manomus io puikaus baldo panaudojimo bdus, Jenefer buvo pa lusiai ekstravagantika. Geraltas prisimin stabias akimirkas su burtinin ke: ant stataus stogo, trandi pilnoje drevje, balkone - be to, svetimame, ant tilto turkl, sibuojaniame luote sraunios ups viduryje ir levituojant trisdeimt sieksni vir ems. Bet visk pranoko vienaragis. Vien laiming dien ikama pagaliau sulo po jais, iiro ir subyrjo gabalus, suteikdama prog smagiai pasijuokti. - Kas tave taip linksmina, raganiau? - paklaus Istredas, ssdamasis u ilgo stalo, ant kurio guljo daugyb sudljusi uki, kaul ir surdiju si gelgali. - Kas kart, ivyds panaius dalykus, - atsisds prieais, raganius pa rod stiklainius ir stiklainiukus, - galvoju: negi negalima usiiminti ma gija be visos itos bjaurasties, kuri vien ivydus skrandis persisuka? - Skonio dalykas, - tar burtininkas. - Ir proio taip pat. Kas vienam leiktul sukelia, kito visai nejaudina. O tu, Geraltai, kuo bjauriesi? do m u , kuo gali bjaurtis tas, kuris, kaip girdjau, dl pinig puvsius ir nevarumus gali i k i kaklo sibristi? Praom nemanyti, jog itaip klausda mas eidiu ar provokuoju. M a n i tikro domu, kuo lyktisi raganius? - Ar tik kartais nelaikai iame stiklainyje nekaltos mergels mnesini kraujo, Istredai? inok, k a d m a n bjauru, k a i sivaizduoju tave, solid burtinink, su buteliuku saujoj besistengiant laas po lao surinkti d i diai verting skyst ir klpant, taip sakant, prie altinio itak. - T a i k l i a i pastebta, - nusijuok Istredas. - inoma, k a l b u apie tavo maikt pokt, nes dl stiklainio turinio suklydai. - Taiau kartais naudoji tok krauj, tiesa? K a i kurie ukeikimai, kiek girdjau, niekaip nepavyks be nekaltos mergels kraujo, geriausiai pilna ties metu nutrenktos perkno i giedro dangaus. Labai domu, kuo toks kraujas geresnis u senos svadautojos krauj, k u r i pasigrusi n u d r i b o nuo statini tvoros. - N i e k u o , - sutiko burtininkas, maloniai ypsodamasis. - Bet paaik jus, kad tinka ir meitlio kraujas, kurio gauti visikai nesunku, kiekvienas valkata nedelsdamas imt burti. Taiau, suinojs, jog reikia to taip avin io tave mergeli kraujo, slibino aar, baltj tarantul nuod, vidurnak t ekshumuoto kdikio lavono nukirst rankeli nuoviro - ne vienas ap sigalvos. A b u nutilo. Istredas, atrodydamas giliai susimsts, stukseno nagais

prieais j gulini sutrkinjusi, parudusi kaukol be apatinio andi kaulio ir s m i l i u m i vediojo po dantyt skyls krat, iojint s m i l k i n i o kaule. Geraltas ne i t i n kyriai stebjo j. Stengsi spti, kiek b u r t i n i n k u i met. inojo, kad patys gabiausi, sulauk norimo amiaus, sugeba visi kai sustabdyti senjimo proces. Dl reputacijos ir prestio v y r a i pirmeny b teikdavo senatvei, liudijaniai inojim ir patirt. Moterys - kaip Jenefer - maiau rpinosi geru vardu, o daugiau ivaizda. Istredas neatrod vyres nis nei tvirtas, gyvenimo mats keturiasdeimtmetis. Jo plaukai buvo l y gs, ilstelj, siekiantys peius, kaktoje bei lp kampuiuose spietsi daugyb orum teikiani raukleli. Geraltas neinojo, ar pilk ir romi aki giluma bei jose spindinti imintis buvo natrali, ar ukerta. Po aki mirkos svarstym nusprend, jog tai vienas ir tas pats. - Istredai, - pagaliau nutrauk nejauki tyl raganius.' - Atjau ia, no rdamas pasimatyti su Jenefer. Nepaisant to, kad neradau jos, pakvietei mane v i d u n . Pasikalbti. A p i e k? A p i e prastuomen, bandani ugrobti js magijos naudojimo monopol? inau, k a d prie tos prastuomens priskiri ir mane. M a n tai ne naujiena. Taiau akimirk pasirod, jog esi k i toks, nei tavo amato broliai, danai leisdavsi su manim kalbas vien no rdami praneti, kaip mans nemgsta. - N nemanau atsiprainti u savo, kaip pasakei, amato brolius, - ra m i a i atsak burtininkas. - P u i k i a i juos suprantu, nes taip, kaip ir jie, tur jau sunkiai padirbti, idant gyiau iok tok gudim burtininkystje. Dar snarglius bdamas, kai mano bendraamiai lakst laukais, audyda mi i lank bei aisdami " l y g u - n e l y g u " , jau linkau kupr prie rankra i. N u o bokto akmens grind man gl kaulus ir suko snarius. ino ma, vasar, nes iem sprogindavo dant emalis. N u o dulkin, sen per gamento ritinli ir knyg kosdavau taip, kad net akys ant kaktos l i p d a vo, o mano mokytojas, senasis Roedskildas, niekados nepraleisdavo pro gos suerti rimbu per nugar, matyt, nusprends, jog be to a nepasieksiu reikiamos paangos moksluose. Neteko man ibandyti nei karo tarnybos, nei mergin, neteko paragauti alaus - per tuos geriausius gyvenimo me tus, kai visos ios pramogos yra paios maloniausios. - Vargelis, - susirauk raganius. - K a d tave kur, net apsiaarojau. - K a m ta ironija? Tiesiog bandau iaikinti tau prieastis, dl kuri burtininkai neliepsnoja meile visokiems utltiems yniams, kertojams, undaktariams, brjams ir raganiams. V a d i n k tai kaip n o r i , kad ir pa prasiausiu pavydu, bet tokia yra tikroji antipatijos prieastis. M u s siutina, kai magij, kuri mus imok laikyti elito menu, irinktj privilegija ir venta apeiga, matome profan ar mulki rankose. Netgi jei tai tra pa veldta i senoli, vargana ir juokinga magija. Dl to mano amato broliai tavs nemgsta. A, ties sakant, irgi. Geraltas buvo jau sotus diskusij, sotus barnio, apimtas bjaurios pavo jaus nuojautos, tarsi liuas slenkanios sprandu ir nugara. Pavelgs Ist-

redui tiesiai akis, raganius suspaud stalo krat. - Viskas dl Jenefer, tiesa? Burtininkas pakl galv, vis dar lengvai stuksendamas nagu g u l i n i ant stalo kaukol. - Sveikintinas valgumas, - atlaiks raganiaus vilgsn, atr burti ninkas. - M a n o pagarba. Taip, viskas dl Jenefer. Geraltas tyljo. Kakada seniai, prie daug daug met, dar bdamas jaunas raganius, pasaloje jis tykojo mantikoros. Ir jaut, kaip mantikora artja. Nemat jos, net negirdjo. Taiau jaut. N i e k a d a nepamiro to jaus mo. Dabar pajuto l y g i a i t pat. - Tavo valgumas, - ts burtininkas, - sutaupys mums daugyb lai ko, kur btume sugai toliau kalbdami uuolankomis. O dabar reikalas aikus. Geraltas nekomentavo. - A r t i m a i su Jenefer susipainau gana seniai, - ts Istredas. - Ilg l a i k tai b u v o paintis be sipareigojim, paremta v i e n ilgesniais ar t r u m pesniais, daugiau ar maiau pastoviais laikotarpiais, kai bdavom drauge. Tokia niekuo nepareigojanti partneryst plaiai paplitusi tarp ms pro fesijos moni. Bet staiga supratau, jog mans tai jau nebepatenkina. N u tariau pasilyti jai pasilikti su m a n i m i visam l a i k u i . - Ir k ji atsak? - Pagalvosianti. L e i d a u . Suprantu, kad jai s u n k u apsisprsti. - Istredai, kodl man visa tai pasakoji? Kas skatina pagarbos vert, bet labai jau stebinant atvirum, tok ret tarp tavo profesijos moni? K o k s to atvirumo tikslas? - Pats prozikiausias, - atsiduso burtininkas. - Matai, btent tavo per sona ir trukdo Jenefer apsisprsti. Todl praau tavs pasitraukti. D i n k i jos gyvenimo, netrukdyk. T r u m p i a u sakant - nedinkis velniop. Geriausia tyliai ir neatsisveikins, k, kaip ji man prasitar, esi prats daryti. - Nuostabu. - Geraltas prisiversdamas nusiypsojo. - Tavo tiesmukikas atvirumas stulbina mane vis labiau. V i s k o galjau tiktis, tik ne tokio praymo. Ar tau-neatrodo, k a d vietoj to reikjo trinktelti man i u k a m po k a m u o l i n i u aibu, ir sudie? Klities vietoje likt tik truputis suodi, kuriuos tereikt n u g r a m d y t i nuo sienos. Ir lengviau, ir tikriau. Nes, ma tai, praymui galima nepaklusti, o su k a m u o l i n i u aibu nepasiginysi. - Nemanau, k a d tu t u r i galimyb atsisakyti. - Kodl? N e g i is keistas tavo praymas yra ne kas kita, kaip perspji mas, po kurio seks aibas... ar k i t i l i n k s m i ukeikimai? O gal t praym k e t i n i paremti vanganiais argumentais? Suma, k u r i apstulbint god ragani? K i e g i ketini man sumokti, k a d pasitraukiau i kelio, vedanio tavo laim? Burtininkas liovsi stuksenti kaukol. Prideng j d e l n u ir stipriai suspaud. Geraltas mat, kaip pabalo Istredo pirt snariai. - N e k e t i n a u eminti tavs t o k i u pasilymu, - itar jis. - Net tokios

minties neturjau. Taiau... jeigu... Geraltai, esu burtininkas, ir ne pats prasiausias. Visagaliu dtis neketinu, bet daugum tavo nor, jei tik juos pasakytum, gebiau ipildyti. K a i kuriuos itin lengvai. Jis abejingai mosteljo ranka, l y g nuvydamas uod. Ore vir stalo stai ga m plazdenti daugyb pasakikai spalving plataki. - M a n o vienintelis noras, Istredai, - prako raganius, nuvydamas prie veido skrajojanius vabzdius, - nustok spraudsis tarp mans ir Jenefer. M a n visai nerpi ir tai, k jai silai. Pirtis turjai laiko, k o l ji buvo su ta v i m i . Seniau. Nes seniau - tai buvo seniau, o dabartis yra dabartis. Dabar ji yra su m a n i m i . Turiau pasitraukti, k a d palengviniau tamstelei gy vendinti savo umaias? N velnio. Ne tik nepadsiu tau, bet ir trukdysiu, kiek leis mano kukls sugebjimai. K a i p matai, atvirumu tau nenusilei diu. - N e t u r i teiss atsisakyti. Tik ne tu. - K u o tu mane laikai, Istredai? Burtininkas palinko vir stalo ir pavelg jam tiesiai akis. - Jos trumpalaikio simyljimo objektu. A k i m i r k s n i o susiavjimu, geriausiu atveju - k a p r i z u , n u o t y k i u , koki Jena yra turjusi imtus, nes Jena mgsta aisti jausmais, o jos ugaidos impulsyvios ir nenuspjamos. tai kuo tave laikau, ir tai vien todl, kad, persimets su tavimi keletu o di, nebemanau, jog b u v a i jai vien nagis. Jai tai gan danai nutinka, pa tikk m a n i m i . - Nesupratai klausimo. - K l y s t i , supratau. Tyia kalbu vien apie Jenos jausmus. Nes tu - raga nius ir joki jausm neturi. N e n o r i vykdyti mano praymo v i e n todl, kad tau vaidenasi, es ji tau reikalinga, manai, jog... Geraltai, tu su ja tik todl, kad ji to nori ir bsi tol, k o l ji to nors. Tai, k jauti, yra tiesiog jos tau rodom jausm bei susidomjimo atspindys. Geraltai, vardan vis Poemio demon! Juk esi ne vaikas, inai, kas tu toks. Mutantas. N e s u prask mans klaidingai, itai sakau ne nordamas tave eisti ar parodyti pasibjaurjim. Tiesiog konstatuoju fakt. Esi mutantas, o viena pagrindi ni tavo mutacijos ypatybi - visikas nejautrumas. Taip esi sukurtas, kad galtum verstis savuoju amatu. Supranti? Tu nieko negali jausti. Tai, k manai esant jausmais, tra genetin, somatin atmintis, jeigu inai, k tai reikia. - sivaizduok, inau. - Tuo geriau. Tad klausyk. Praau tavs to, ko galiu paprayti vien ra ganiaus. Esu atviras su raganium, su mogumi negaliau sau to leisti. Ge raltai, Jenai a n o r i u suteikti abipus supratim ir pastovum, jausm ir laim. Rank ant irdies padjs atsakyk, ar galtumei pasilyti t pat? Ne, negaltum. Tau tai - beprasmiai odiai. Valkiojiesi paskui Jen tarsi vaikigalis, diaugdamasis ta trumpalaike simpatija, kuri ji tau parod. Kaip sulaukjs katinas, kur visi svaido akmenis, dabar m u r k i patenkin tas, jog atsirado kakas, nebijantis tave paglostyti. Supranti, k noriu pa sakyti? A k , inau, kad supranti, nesi kvailas, tai aiku. Todl pats matai

neturs teiss atsisakyti, kada graiai praau. - T u r i u toki pat teis atsisakyti, kaip tu - prayti, - prako Geraltas pro sukstus dantis, - tuo paiu ms teiss panaikina viena kit. Grta me ieities takan, o tas takas toks: Jen, per daug nesigraudama dl ma no mutacijos ir jos pasekmi, dabar yra su manimi. Turjai teis jai pasi pirti, k ir padarei. Pasak, k a d pagalvos? Ji turi tam teis. Tau atrodo, kad trukdau jai apsisprsti? K a d Jenefer svyruoja? K a d a esu ta abejoni prieastis? O ia jau mano teis. Jeigu ji abejoja, vadinasi, ne be prieas ties. Vadinas, tikrai d u o d u jai t, k ireikti mano raganikame odyne trksta odi. - Paklausyk... - N e , tu paklausyk. Sakai, ji kakada buvo su tavimi? Kas ino, gal ne a, o tu buvai jos trumpalaikis susiavjimas, ugaida, taip jai bdingas emocij protrkis? Istredai, a netgi negaliu atmesti prielaidos, jog tuo metu buvai jai vien nagis. ito, pone burtininke, kalbdamas nepatikrin si ir odiais nepaneigsi. T o k i u atveju, man rodos, nagis svarbesnis u i kalb. Istredas n nevirpteljo, net nesukando andikauli. Geraltas stebjo si jo savitvarda. Tik usitsusi tyla aikiai rod, kad smgis pasiek tiksl. - aidi odiais, - pagaliau pratar burtininkas. - Svaigsti nuo j. M g i n i odiais pakeisti normalius, moni jausmus, kuri neturi. Tavo o diai nra jausm iraika, tai tik garsai. Tokie, kokius skleidia i kauko l, kai j stukteli. Nes tu toks pat tuias, kaip i kaukol. N e t u r i teiss... - Nustok, - nutrauk Geraltas piktai, gal net per daug piktai. - Nustok man usispyrlikai nurodinti, kokias teises turiu, koki ne - a jau sotus i k i kaklo. Sakiau tau, ms teiss lygios. N e , velniai raut, mano dides ns. - I ties? - burtininkas truput pablyko, tuo suteikdamas Geraltui neapsakom malonum. - Ir dl kokios gi prieasties? Akimirk svarsts, raganius nutar pribaigti j. - O g i dl tokios, kad prajusi nakt ji myljosi su manimi, o ne su ta vimi. Prisitrauks kaukol artyn, Istredas j paglost. Burtininko ranka, d i deliam Geralto lidesiui, n nevirpteljo. - Tavo m a n y m u , tai suteikia kokias nors teises? - Tiktai vien. Teis daryti ivadas. - A h a , - ltai tar burtininkas. - Gerai. K a i p nori. Su m a n i m i ji myl josi iandien, prie pusiaudien. Daryk ivadas, turi teis. A jau padariau. Tyla truko ilgai. Geraltas beviltikai iekojo odi. Nerado. Joki. - Uteks t kalb, - gal gale pratar jis atsistodamas ir pykdamas ant savs, nes tai nuskambjo grubiai ir kvailai. - Ieinu. - Eik velniop, - taip pat grubiai pratar Istredas, neirdamas j.

v
K a i ji jo, Geraltas guljo lovoje apsirengs, sunrs rankas u galvos. Apsimet irs lubas, bet irjo j. Jenefer ltai udar duris. Buvo nuostabiai grai. " K o k i a ji grai, - pagalvojo raganius. - Viskas joje grau. Ir grsminga. Tos jos spalvos, tas balto ir juodo kontrastas. Grois ir grsm. Juodos tar si kovarnio sparnas natrali plauk sruogos. Ryks skruostikauliai, dar labiau pabrti raukleli, kurias prie nuostabiai siaur ir blyki lp ria ypsena - jeigu Jen nusprendia ypsotis. Jos kiek ilgoka, nuostabi nosis. Smulkuts rank platakos, nuostabiai nervingos, neramios ir ga bios. Liaunas ir graktus liemuo, pabrtas pernelyg stipriai suvertu dir eliu. Dailios kojos, einant irykinanios savo grakias formas po juodu sijonu. Nuostabioji Jenefer". N odio netarusi, burtinink atsisdo ustalje ir parm smakr ant sunert pirt. - Na gerai, pradkim, - pasak ji. - Sis usitss, dramatikas tyljimas - pernelyg banalus. Isiaikinkim. Kelkis i lovos ir nespoksok lubas n u taiss eist min. Padtis ir taip pakankamai kvaila, nra ko dar labiau kvailinti. Kelkis, sakau. Raganius nedelsdamas atsikl ir, apergs taburet, paklusniai atsis do prie Jenefer. Ji neveng jo vilgsnio. N i e k o kito Geraltas ir nesitikjo. - K a i p jau sakiau, greitai visk isiaikinkime ir nusprskim. Nenor dama tave statyti keblion padtin, atsakysiu i karto visus klausimus. Tau j netgi nereiks uduoti. Taip, tiesa, vaiuodama A e d d Gynvael, v y k a u pas Istred ir inojau, kad susitikusi eisiu su juo lov. Nesitikjau, jog itas paaiks, kai imsite vienas kitam girtis. inau, kaip dabar jautiesi, ir man dl to labai nemalonu. Tik nemanyk, kad jauiuosi kalta. Raganius tyljo. Jenefer papurt galv. Jos plaukai isiliejo ant pei juoda, vilgania kaskada. - Geraltai, pasakyk k nors. - Jis, - atsikrenkt raganius. - Jis vadina tave Jena. - Taip, - ji nenuleido aki. - O a v a d i n u j V a l u . Jo vardas Valas. Istre das - tik pavard. Pastu j daug met, Geraltai. Jis man labai artimas. N e irk mane taip. Tu irgi man artimas. Tas ir skaudiausia. - Svarstai, ar p r i i m t i jo pasilym? - sivaizduok, svarstau. Sakiau tau, kad pastu j seniai. Labai... seniai. M u s jungia bendri pomgiai, tikslai, ambicijos. Suprantame vienas kit be odi. j galiu atsiremti. Kas ino, gal ateis diena, kai man tokios at ramos reiks. O svarbiausia... Jis... jis mane m y l i . Bent jau a taip manau. - Nebsiu tau klitis, Jen. Burtinink staiga pakl galv, o jos violetinse akyse blyksteljo m lyna ugnis.

- Klitis? N e g i tu nieko nesupranti, idiote? Jeigu btum klitis, jei man t r u k d y t u m , akimirksniu atsikratyiau tokio k l i u v i n i o , teleportavusi tave Bremervudo ikyulio gal ar taifnu nudanginusi H a n u alin. T r u putl pasistengusi, kiiau tave kvarco gabal ir pastatyiau darelyje tarp bijn. Galiau taip praplauti tau smegenin, kad pamirtum mane ir mano vard. Jei to noriau. Galiau paprasiausiai pasakyti: " B u v o la bai miela, lik sveikas". Galiau dingti patyliukais, taip, kaip tu kakada pasielgei, pabgdamas i mano nam Vengerberge. - Nerk, Jen, ir nepyk. Ir neprikaiiok Vengerbergo istorijos, juk p r i siekme vienas kitam apie j nebeusiminti. Jen, nei a pykstu ant tavs, nei prikaiioju. inau, jog nesi paprasta. O tai, kad man lidna ir nemalo nu... Tai, kad suvoks, jog prarandu tave, tiesiog stu... Tai vien genetin atmintis. Ivalyto nuo emocij mutanto atavistins jausm liekanos... - N e g a l i u paksti, kada taip kalbi! - pratrko aukti Jenefer. - Neken iu to odio. Niekados jo man nemink. Niekados! - Ar tai pakeis akivaizdi ties? Juk esu mutantas. - Nra jokios tiesos. Nedrsk man girdint tarti t od. Juodas pelsakalis, tupintis ant elnio rag, suplasnojo, sukrebdeno nageliais. Geraltas pavelg paukt, jo gelton, nejudani ak. Jenefer vl atrm smakr sunertus pirtus. - Jen. - Klausau, Geraltai. - adjai atsakyti mano klausimus. klausimus, kuri netgi nereikia uduoti. Vienintelis ir beliko, pats svarbiausias. Tas, kurio niekada tau neudaviau. Kur bijojau uduoti. Atsakyk j. - Nepajgiu, Geraltai, - grietai atr Jenefer. - N e t i k i u , Jen. Per daug gerai tave pastu. - Nemanoma gerai painti burtinink. - Atsakyk mano klausim, Jen. - Atsakau - neinau. Bet koks gi ia atsakymas? A b u nutilo. Sklindantis i gatvs urmulys aprimo, nutilo. Suvitusi langini plyiuose vakarop linkstanti saul pervr kamar striais viesos ruoais. - A e d d G y n v a e l , - sumurmjo raganius. - Ledo krislas... Nujauiau. inojau, k a d is miestas... Prieikas man. Piktas. Blogas. - A e d d G y n v a e l , - pakartojo ji ltai. - Elf karaliens rogs. Kodl? Kodl, Geraltai? - L e k i u paskui tave, Jen, nes pyniau ir uveriau savo rogui dir tavose rogse. O aplink pga. Ir speigas. Salta. - iluma itirpint ledo krisl, k u r i u o pataikiau tave, - sunibdjo ji. - Tuomet kerai inykt, ir pamatytum mane toki, kokia i tikro esu. - G i n k tuomet zovada baltus irgus, Jen. L a i jie skrieja iaurn, ten, kur niekad nebna atodrkio. K a d jo niekad ir nebt. N o r i u kuo grei iau atsidurti tavojoje ledo pilyje.

- Nra tos pilies, Geraltai, - Jenefer lpos suvirpjo ir persikreip. - Tai tik simbolis. O ms kelion rogmis tra nepasiekiamos svajons vaiky masis. Nes a, elf karalien, troktu ilumos. Btent tai ir yra mano pa slaptis. Todl kasmet, pgai siauiant, rogs nea mane per kok nors miestel ir kasmet kas nors, mano ker apsvaigintas, painioja savo rogui dir manosiose rogse. Kasmet. Kasmet kas nors naujas. Be pabaigos. Nes iluma, kurios taip troktu, tuoj pat sunaikina kerus, isklaido magij ir aves. M a n o irinktasis, kur pataikiau ledo vaigdele, staiga virsta paprastu niekuo. O a jo atitirpusiose akyse tampu ne geresn u kitas... mirtingsias... - O i po nepriekaitingos baltumos jau lenda pavasaris, - pratar raga nius. - Lenda A e d d Gynvaelis, bjaurus miesteliktis graiu p a v a d i n i m u . A e d d Gynvaelis ir jo svartynas. Milinika dvokianti atmat krva, k u rion t u r i u bristi, nes u tai m a n moka. Tam mane ir sukr, k a d lsiau bjaurastin, kurios k i t i pasilyktdami kratosi. M a n atimtas gebjimas jausti, idant nepajgiau suvokti, kokia siaubingai bjauri yra toji bjauras tis, kad nepasitraukiau, nepabgiau nuo jos, persmelktas grsms nuo jautos. Taip, man ilupo jausmus. Bet ne itin stropiai. Tas, kas darbavosi pasidarbavo prastai, Jen. Vl abu nutilo. Sunarjo juodo pelsakalio plunksnos, kai is isklei d ir suglaud sparnus. - Geraltai... - Klausau, Jen. - Dabar tu atsakyk mano klausim. klausim, k u r i o niekados tau neudaviau. T, kurio bijojau... Dabar taip pat tau jo neuduosiu, bet tu atsakyk. Nes... nes labai troktu igirsti tavo atsakym. T vien vienintel od, kurio niekados man nepasakei. Itark j, Geraltai. Praau. - Nepajgiu, Jen. - Kodl? - Neinai? - lidnai nusiypsojo raganius. - M a n o atsakas bt v i e n odis. odis, neireikiantis jausm, neatspindintis emocij, nes tai i ma ns iplta. V i e n odis, reikiantis ne daugiau u gars, pasigirdus stuk teljus alt ir tui kaukol. Jenefer velg j tyldama, plaiai atvertomis, bedugnmis violetin mis akimis. - N e , Geraltai, - pratar ji, - tai netiesa. O gal ir tiesa, tik ne visa. N i e kas neipl tavo jausm. Dabar matau. Dabar inau, kad... Ji nutilo. - Baik sakyti, Jen. Jau nusprendei. Nemeluok. Pastu tave. M a t a u ta vo akis. Ji nenuleido aki. Ir jis suprato. - Jen, - sunibdjo Geraltas. - D u o k rank, - itar ji. Burtinink suspaud jo deln tarp savj. Raganius akimirksniu paju-

to dilgsjim ir kraujo pulsavim rankos gyslose. Jenefer nibdjo ukei kimus ramiu vienodu balsu, taiau jis aikiai regjo prakaito laelius, k u riais tampa nubarst jos pablykusi kakt, mat nuo skausmo isipltu sius aki vyzdius. Paleidusi jo rank, Jenefer atkio delnus, pajudino juos, velniai glos tydama kakok nematom pavidal, ltai, i viraus emyn. Oras tarp jos pirt sutirtjo, m virpti ir pulsuoti tarsi migla. Geraltas irjo susiavjs. Krimo magija, laikoma burtininko meistrikumo virne, visuomet avjo j daug labiau, nei iliuzijas k u riantys ar transformuojantys burtai. "Taip, Istredas buvo teisus, - pagalvojo raganius. - Palyginti su tokia magija, mano enklai tiesiog juokingi". Tarp virpani nuo tampos Jenefer deln pamau materializavosi juodo lyg anglis paukio knas. Burtininks pirtai velniai glost paiur pusias plunksneles, ploki galvel, lenkt snap. Dar vienas keriniai graktus bei velnus judesys, ir juodas pelsakalis, pakreips galv, skar diai suklyk. Jo dvynys, nejudriai tebetupintis ant rag, atsiliep tokiu pat balsu. - Du pelsakaliai, - itar Geraltas tyliai. - Du juodi pelsakaliai, sukur ti pasitelkus magij. N u m a n a u , kad tau reikalingi abudu. - Teisingai numanai, - sunkiai itar Jenefer. - A b u man reikalingi. K l y d a u manydama, jog uteks vieno. K a i p a k l y d a u , Geraltai... Koki klaid padar pasiptl karalien iema, sitikinusi savo visagalikumu. Y r a dalyk... kuri nesukursi net pasitelks magij. Ir yra dovan, kuri negalima p r i i m t i , nepajgiant atsidkoti kuo nors... tokiu pat vertingu. Kitaip tokia dovana praslys pro pirtus, itirps tarsi delne sugniautas ledo krislas. Liks vien ilgesys, praradimo ir nuoskaudos jausmas... - Jen... - Esu burtinink, Geraltai. Tai, jog sugebu valdyti materij, yra dova na. Dovana, u kuri atsidkota. Umokjau u tai... V i s k u o , k turjau. Nebeliko nieko. Geraltas tyljo. Virpania ranka burtinink nusibrauk kakt. - K l y d a u , - pakartojo ji. - Bet itaisysiu savo klaid. Emocijos ir jaus mai... Jenefer paliet juodo pelsakalio galv. Pauktis paiurpino plunks nas, be garso atverdamas lenkt snap. - Emocijos, ugaidos ir melas, avesys ir aismas. Jausmai ir j stoka... Dovanos, kuri negalima priimti... Melas ir tiesa. Kas yra tiesa? Melo pa neigimas? Ar fakto patvirtinimas? O jeigu faktas yra melas, kas tuomet tiesa? K u r i s y r a pilnas j draskani jausm, o kas tuias, kaip altos kaukols vidus? Kas? Kas yra tiesa, Geraltai? K u r yra tiesa? - Neinau, Jen. Pasakyk man. - Ne, - itar ji ir nuleido akis. Pirm kart. Niekados nebuvo mats, kad Jenefer taip elgtsi. Niekados.

- N e , - pakartojo ji. - N e g a l i u , Geraltai. N e g a l i u tau to pasakyti. Pasa kys is pauktis, gims i tavo delno prisilietimo. Paukti? Kas yra tiesa? - Tiesa, - itar pelsakalis, - tai ledo krislas.
VI

N o r s jam atrod, kad klaidioja skersgatviais be jokio tikslo ir pras ms, staiga apsiirjo bestovs prie pietins sienos, iraust griovi raiz galyne, iraiiusiame griuvsius palei mro sien ir besiraitaniame tarp atkast sen pamat kvadrat. Istredas buvo ia. Vilkjo markinius paraitotomis rankovmis, avjo auktaaulius batus ir kavo ant prasiok, kauptukais berausiani dry uot sien, susidedani i vairiaspalvi ems, molio ir medio anglies sluoksni. Greta, ant lent, guljo pajuod kaulai, puod uks bei k i t i daiktai, jau nebeatpastami, susti korozijos ir ikandioti rdi. Burtininkas j pamat tuojau pat. Davs kasjams kelet garsi nuro dym, ioko i duobs, prijo valydamasis rankas kelnes. - K l a u s a u tavs, k pasakysi? - piktai paklaus Istredas. Raganius nejuddamas stovjo prieais j ir nieko neatsak. Kasjai, apsimesdami dirbantys, dmiai juos stebjo ir nibdjosi tarpusavy. - Neapykanta i tavs trykte trykta, - susirauk Istredas. - K pasa k y s i , klausiu? Nusprendei? K u r Jena? T i k i u o s i , kad... - Per daug nesitikk, Istredai. - Oho, - tar burtininkas. - K girdiu tavo balse? Ar tikrai teisingai pajutau? - O k pajutai? rms kumius klubus, Istredas iaukianiai nuvelg ragani. - Nekalbkim uuominom, Geraltai, - pasak jis. - Tu nekenti mans, a tavs - taip pat. Paeminai mane, kalbdamas apie Jenefer... pats inai k. A atsakiau tau tokiu pat eidimu. Tu trukdai m a n - a trukdau tau. Isprskime vyrikai. Nematau kitos ieities. Juk dl to ia atjai, tiesa? - Taip, - atsak Geraltas, trindamas kakt. - Tu teisus, Istredai. Dl to ionai atjau. Be abejons. - Teisingai. Taip negali i l g i a u tstis. Tik iandien suinojau, k a d jau por met Jena laksto tarp mudviej kaip skudurinis sviedinukas. Tai su tavimi, tai su m a n i m i . N u o mans pabga iekoti tavs - ir atvirkiai. K i ti, su kuriais ji retsykiais bna, nieko nereikia. Tik a ir tu. Taip toliau b ti negali. Esame d u , turi likti vienas. - Taip, - atsak Geraltas, neatitraukdamas rankos nuo kaktos. - Taip... Tu teisus. - Bdami pasipt, - ts burtininkas, - abu manme, kad Jenefer ne abejodama isirinks geresn. Dl to, kuris yra tas geresnysis, anei vienam i mudviej abejoni nekilo. Gal gale mme varytis dl jos dmesio tarsi snargliuoti nesubrendliai, suvokdami, koks buvo tas dmesys ir k

reik. M a n a u , jog visk apmstei, kaip k a d a apgalvoiau, ir inai, k a d abu smarkiai k l y d o m . Jena, Geraltai, n neketina rinktis k u r i o nors vieno i mudviej, net ir mokdama isirinkti. K gi, tursime nusprsti u j. Nes a neketinu Jena dalytis su niekuo, o tai, kad ia atjai, reikia, jog ir tu neketini taip pasielgti. Per daug gerai j pastame, Geraltai. K o l esame d u , n vienas i mudviej negali jos tiktis. T u r i l i k t i vienas. Supratai, tie sa? - Tiesa, - pratar raganius, sunkiai judindamas stingstanias lpas. Tiesa - tai ledo krislas... - K? - Nieko. - Kas su t a v i m i darosi? G a l susirgai ar girtas? O gal raganik oli prisirijs? - N i e k o m a n nra. Kakas... kakas a k i n krito. T u r i l i k t i tik vienas, Istredai. Taip. Dl to ionai atjau. Be abejons. - inojau, - tar burtininkas. - inojau, kad ateisi. Bsiu su tavimi at viras. A p l e n k e i mane. - K a m u o l i n i s aibas? - blykiai ypteljo raganius. Istredas surauk antakius. - Galbt, - pasak jis. - G a l ir kamuolinis aibas. Bet jau tikrai ne i u k a m p o . Garbingai, akis ak. Esi raganius, todl ansai lygus. N a g i , sprsk, k u r ir kada. Geraltas minutl svarst. Ir apsisprend. - Ta aiktel... - parod raganius. - jau per j... - inau. Ten yra ulinys, vadinamas aliuoju Raktu. - Taigi prie ulinio. Taip. Prie ulinio... Rytoj, d v i valandos po saully dio. - Gerai. Bsiu ten sutartu l a i k u . Akimirk jiedu stovjo nejuddami, neirdami vienas kit. Paga l i a u burtininkas sumurmjo kak panosje, paspyr m o l i o grumst ir sutryn j bato k u l n u . - Geraltai? - K? - Ar nesijauti kvailai? - Jauiuosi, - nenoriai prisipaino raganius. - M a n palengvjo, - sumurmjo Istredas. - Nes a jauiuosi kaip pas kutinis kretinas. Nebiau susapnavs, k a d kada nors dl moters tursiu mirtinai kautis su raganiumi. - inau, kaip jautiesi, Istredai. - K gi... - prisiversdamas nusiypsojo burtininkas. - Tai, jog ryausi tam, kas taip svetima mano prigimiai, tik patvirtina, kad... K a d taip rei kia. - inau, Istredai. - Tuomet inai ir t, kad vienas, liks gyvas, turs kuo greiiau spruk ti ir pasislpti nuo Jenos pasaulio krate?

- inau. - inoma, viliesi, jog, siiui atvsus, galima bus pas j sugrti? - Viliuosi. - N a , tuomet sutarta. Burtininkas sujudjo, tarsi ketindamas nusigrti ir, po akimirk tru kusios abejons ities deln. - Iki rytojaus^ Geraltai. - Iki rytojaus. - Raganius paspaud itiest rank. - Iki rytojaus, Istre dai. VII - E i , raganiau! Geraltas pakl galv nuo stalo, ant kurio paviriaus palieto alaus kla ne susimsts pirtu terliojo fantastik ornament. - Nelengva buvo tave surasti, - sispraud ustaln seninas H e r b o l tas, al nustumdamas puodelius ir soius. - Ueigos namuose sak tave arklidsna isinedinus, taiau ten vien arkl ir mant teradau. O tu ia... Tai turbt pati bjauriausia smukl visame mieste. Tik paskutiniai valkatos ionai teuklysta. K ia veiki? - Geriu. - M a t a u . Norjau su tavimi nektelti. Ar dar blaivas? - K a i p kdiklis. - Diugu girdti. - Ko nori, Herboltai? Esu, kaip matai, baisiai usims, - tar Geraltas, nusiiepdamas mergai, stataniai ant stalo dar vien sot. - Gandas pasklido, - susirauk seninas, - kad j u d u su msikiu bur t i n i n k u sumante kits kit nugalabyti. - Tai ms reikalas. Jo ir mano. Nesikik. - N e , tai ne js reikalas, - paprietaravo Herboltas. - Istredas mums reikalingas, antram b u r t i n i n k u i ion prisiaukti skatiko nebesukraptysime. - Tuomet drokite ventyklon ir pasimelskite u jo pergal. - Nesiaipyk ia, - garkteljo seninas. - Ir negudrauk per daug, v a l kata. D i e v a i mato, jeigu neinoiau, k a d burtininkas m a n to neatleis, grsiau tave poemin, pat duobs dugn, ivilkiau arkliais u miesto sien arba liepiau C i k a d a i paskersti tave it kiaul. Deja, Istredas pakvai s dl visokios ten garbs ir padorumo, todl man to nedovanot. inau, kad nedovanot. - Tai p u i k u . Raganius ilenk kau ir ispjov pastaln al kritus iaud. - Vadinasi, man pasisek, k ia bepridsi. Tai viskas? - N e , - tar Herboltas, traukdamas i po apsiausto prikimt kap. C i a imtas marki, raganiau. iupk jas ir nedinkis i A e d d Gynvaelio.

D i n k i ia ir geriau tuojau pat, bent jau i k i saultekio. Sakiau, jog antram b u r t i n i n k u i pinig neturim ir neleisiu, k a d msikis gyvybe rizikuot, besikaudamas su tokiu tipu kaip tu kvailiausia dingstimi, dl kakokios... Nors raganius n nevirpteljo, seninas nutilo nebaigs kalbos. - Nek i ustals savo bjaur snuk, Herboltai, - ltai itar Geraltas. - O t imt marki susikik subinn. E i k i ia, nes m a n tave irint bloga darosi. Dar kiek ir apvemsiu tave nuo kepurs i k i bat. Seninas paslp kap, padjo abu delnus ant stalo. - N e , tai ne, - pasak jis. - Norjau geruoju, bet jeigu ne, tai ne. K a u k i ts, kapokits, deginkits, gabalus vienas kit suplykit dl tos paleistu vs, iskeianios kojas prie kiekvien, jos usimanius. M a n a u , kad Ist redas sutvarkys tave, tu, samdomas galvaudy. Vien batai i tavs ir teliks, o jeigu ne, tuomet, dar jo lavonui stingti nepradjus, a tavs imsiuosi ir kankinim kambaryje visus kaulus sutrupinsiu. Sveikos vietels tavy ne liks, tu... Herboltas nespjo atitraukti nuo stalo deln. Raganiaus judesys buvo pernelyg staigus. I pastals iokusi ranka tik msteljo seninui prie akis, o durklo amenys viauktelj smigo tarp Herbolto pirt. - Galbt, - sunibdjo raganius, spausdamas durklo ranken ir smei gs vilgsn iblykus senino veid, - galbt Istredas mane umu. Jei gu ne... Tuomet ieisiu i ia, o tu, pasmirdusi iukle, nebandyk mans suturti, jei nenori, kad js suskretusio miestelikio gatvs paplst krauju. Lauk i ia. - Pone senine! Kas ia darosi? E i , t u . . . - Ramiai, Cikada, - tar Herboltas, palengva traukdamas alin deln, ltai braukdamas juo per stal vis tolyn nuo durklo amen. - N i e k o ne atsitiko. N i e k o . C i k a d a sukio atgal maktis pusiau itraukt kard. Geraltas nei rjo j. Neirjo ir senin, kuris, Cikados saugomas nuo svyrinjani sielinink bei veik, atatupstas trauksi i smukls. irjo sdint u keleto stal ma mogikt iurks veidu ir skvarbiomis juodomis aki mis. "Susierzinau, - suvok nustebs raganius. - Rankos v i r p a . I tikro, man v i r p a rankos. Netiktina, kas dabar man darosi. N e g i tai reikia, kad..." " T a i p , - pagalvojo jis, velgdamas iurkiasnuk mogn. - Turbt, taip". "Taip reikia", - pagalvojo Geraltas. " K a i p alta..." Jis atsistojo. irdamas mogikt, raganius ypteljo. Po to praskleid striu ks skvern ir, i prigrsto kapo ikrapts d v i auksines monetas, met jas ant stalo. Monetos suskambo, viena nuriedjusi atsimu n u g l u d i n toje lentoje tebestirksanius d u r k l o amenis.

VIII

Smgis buvo netiktas. L a z d a tyliai suvilp tamsoje - taip greitai, jog nedaug betrko, kad raganius nebt spjs pridengti galvos instinkty v i a i kilstelta ranka, nebt spjs suvelninti smgio elastingai isilenk damas. Geraltas atoko, klupteljo, persiverts klio atsistojo ant koj ir, pajuts judant lazdos skrodiam or, grakiu piruetu iveng smgio. Sukdamasis praslydo tarp dviej tamsoje j supani siluet ir siekteljo ranka vir deiniojo peties. Kardo. K a r d o jis neturjo. "Niekas nebeiraus i mans i proi, - minktai atokdamas al, pagalvojo raganius. - Patirtis, augusi krauj? Genetin atmintis? Esu mutantas, elgiuosi kaip mutantas", - pagalvojo jis, vl, kad ivengt sm gio, klupteljs ant vieno kelio ir i u aulo siekdamas durklo. Neturjo ir durklo. K r e i v a i ypteljo ir gavo lazda per galv. A k y s e pasipyl ieirb spieius, skausmas pasklido net i k i pirt galiuk. Geraltas griuvo atsipa laiduodamas, nenustodamas ypsotis. Kakas uvirto ant jo ir prispaud prie ems. Dar kakas nuo diro nupl kap. Akies krateliu raganius pamat blykstelint peilio amenis. Tas, kuris klpojo jam ant krtins, atpl apykakl, iupo u grandin ls, itrauk medalion. Ir tuojau pat paleido j i rank. - K a d j Bal-Zebutas, - igirdo vokiant. - Tai raganius... Kertojas. Antrasis, sunkiai kvpuodamas, nusikeik. - Neturjo kardo... O dievai... Tfu, tfu, nuo piktos akies, nuo Blogio... Dingstam i ia, Radgastai! Nesiliesk prie jo, tfu, tfu! Akimirk pro skyst debes suspindo mnulis. Geraltas ivydo vir sa vs palinkus lies iurks veid, maas, juodas, blizganias akutes. Gird jo antrojo upuoliko koj trepsjim, tolstant ir tylant skersgatvyje, i kurio dvok katmis bei prisvilusiais riebalais. mognas iurks v e i d u ltai atitrauk kel nuo raganiaus krtins. - Kit kart, - igirdo Geraltas jo aik nabdes. - Kit kart, raga niau, kai kils noras nusiudyti, nepainiok tai kit. Tiesiog paimk vadias ir pasikark arklidje.
IX

Nakt turbt lijo. Geraltas ijo i arklids, trindamas akis ir pirtais braukdamas plaukus sivlusius iaudus. Tekanios sauls spinduliai sutvisko ant la pi stog, auksu suspindo balose. Raganius nusispjov, tebejausdamas burnoje bjaur skon. Ioks ant galvos gumbas deg b u k u skausmu. A n t arklids aptvaro tupjo liesas juodas katinas ir susikaups lai le ten.

- Kac, kac, katinli, - tar raganius. Katinas sustingo, prieikai dbteljo j ir, priglauds ausis, sunypt iiepdamas iltikes. - inau, - linkteljo galv Geraltas. - A tavs irgi nemgstu. Tik juo kavau. Raganius neskubdamas stipriau susiver laisvas striuks sagtis bei dirus, ilygino rb klostes, patikrino, ar apranga nevaro judesi. Usi mets kard ant nugaros, patais ranken vir deiniojo peties. Kakt perjuos odos direliu, plaukus nubraukdamas atgal, u aus. Usitemp i l gas kovos pirtines, nusmaigstytas trumpais sidabro spygliais. Prisimerks Geraltas dar kart pavelg saul. " P u i k i diena, - pagal vojo jis. - P u i k i diena k o v a i " . Atsiduss raganius nusispjov ir ltai nujo gatvele, palei sienas, sklei dianias atr, visur sismelkiant lapio tinko ir kalki skiedinio kvap. - E i , keistuoli! Geraltas atsigr. C i k a d a drauge su trimis, tartinai atrodaniais gin kluotais tipais, sdjo ant pasienyje sukraut rst krvos. Atsistojs jis pasir ir, stropiai apeidamas balas, ijo gatvs vidur. - K u r taip isiruoei? - paklaus geltonplaukis, siauras platakas at remdamas ginklais nukarstyt dir. - Ne tavo reikalas. - K a d a reikia isiaikinti, kas yra kas, man maiausiai rpi seninas, burtininkas ir visas itas suiktas miestas, - ltai itar C i k a d a , pabrda mas kiekvien od. - M a n rpi tik tu, raganiau. Neprieisi ios gatviks ga lo, girdi? N o r i u patikrinti, koks tu vikrus kovoje. Tai man neduoda ramy bs. Stok, pasakiau. - Pasitrauk i kelio. - Stok! - subliuvo C i k a d a , sugniaudamas kardo ranken. - Nesupra tai, k pasakiau? Kausims! Kvieiu tave d v i k o v o n ! Tuojau paaiks, k u ris geresnis! Geraltas, neltindamas ingsnio, tik patrauk peiais. - Saukiu tave d v i k o v o n ! G i r d i , isigimli? - suriko C i k a d a , vl pasto damas jam keli. - Ko lauki? Trauk savo gelgal i makt! Kas yra, ar tik ne baim tave sukaust? O gal susiremi tik su tais, kurie, kaip Istredas, t tavo ragan dulkino? Geraltas jo toliau, priversdamas Cikad nepatogiai trauktis atbulom. Cikados drauguiai, pakil nuo rst krvos, nupdino paskui juos, l a i kydamiesi atokiau. Geraltas girdjo, kaip liugsi purvas po j batais. - Kvieiu tave kautis! - kartojo C i k a d a , pakaitom tai rausdamas, tai baldamas. - G i r d i , raganika bjaurastie? Ko tau dar reikia? K a d s n u k i n spjauiau? - Spjauk. C i k a d a stabteljo ir, sudjs lpas spjviui, giliai kvp. irdamas

raganiui akis, ne rankas. Tai buvo Cikados klaida. Geraltas, neltinda mas ingsnio, tik sulenks kelius, aibikai, net neusimojs smog jam spygliuota pirtine. Smog tiesiai veidan, nirio perkreipt burn. C i k a dos lpos trko, sprogo tarsi sutrintos vynios. Raganius susikprino ir smog dar kart, ton pat vieton, syk t r u m p a i usimojs, jausdamas, kaip drauge su smgio jga ir energija i jo iteka sitis. Cikada apsisuko, viena koja smygsodamas purve, o kit tabaluodamas ore, atsirgo krauju ir auktielninkas nuvirto balon. Raganius, igirds, kaip u jo sunypt i makt traukiamo kardo gelet, sustojo ir, spausdamas kalavijo ran ken, v i k r i a i apsisuko. - N a , - pratar Geraltas drebaniu nuo siio balsu. - Praau ariau. Tas, kuris isitrauk ginkl, pavelg jam akis. Tik akimirk. Po to nusigr. Likusieji m trauktis. I pradi ltai, vliau vis spartindami ingsn. Tai igirds, mogus su k a r d u i r g i m trauktis atbulas, be garso judindamas lpas. Toliausiai stovjs tipas apsigr ir nubgo, takyda mas purv. K i t i apmir vietoje, net nemgindami prieiti artyn. C i k a d a apsivert purve, remdamasis alknmis pasikl, suburbulia vo, atsikrenkt, ispjov kak balta kartu su gausybe raudonio. E i d a mas pro al, Geraltas abejingai spyr jam veid, sutrupindamas skruos tikaul ir vl murkdydamas balon. Raganius net neatsigrs nujo tolyn. Istredas buvo jau prie ulinio. Burtininkas stovjo atsirms rentin ir medin, samanomis apaugusi veleno apkal. Prie diro jis turjo prisi kabins kard. Dail, lengv terganik kard siauromis maktimis, kuri apkaustytas galas rmsi blizgant raitelio bato aul. A n t burtininko pe ties tupjo juodas pauktis paiautomis plunksnomis. Pelsakalis. - Atjai, raganiau. Atkis pelsakaliui pirtine aptempt rank, Istredas velniai ir atsar giai patupd paukt ant stogelio vir ulinio. - Atjau, Istredai. - Nesitikjau, kad ateisi. M a n i a u , ivykai. - Neivykau. Burtininkas laisvai ir skambiai nusijuok, atlodamas galv. - Norjo mus... norjo mus isaugoti, - itar jis. - A b u . Bet nieko i to nebus, Geraltai. Sukrviuokim amenis. T u r i l i k t i vienas. - K e t i n i kautis kardu? - Tave tai stebina? Juk ir tu k a r d u kausiesi. Uteks kalb, trauk kard. - Kodl, Istredai? Kodl kardu, o ne magija? Burtininkas iblyko, jo lpos nervingai suvirpjo. - Trauk kard, sakau! - suriko Istredas. - Ne laikas dabar klausinti, klausim metas prajo! Atjo metas dirbti. - N o r i u inoti, - ltai itar Geraltas. - N o r i u inoti, kodl k a r d u . N o -

riu inoti, i kur ir dl ko atsirado pas tave is juodas pelsakalis. Turiu tei s t inoti. T u r i u teis inoti ties, Istredai. - Ties? - kariai pakartojo burtininkas. - K gi, gal... Ms teiss ly gios. Dl pelsakalio klausi? Atskrido vintant, lapias nuo lietaus. Atne laik. Trumput laik, m o k u j atmintinai. " L i k sveikas, V a l a i . Atleisk man. Y r a dovan, kuri nevalia p r i i m t i , o manyje nra nieko, kuo gal iau tau atsidkoti. Ir tai tiesa, Valai. Tiesa - tai ledo krislas". Na k, Geral tai? Patenkintas? Pasinaudojai savo teise? Raganius ltai linkteljo galv. - Gerai, - tar Istredas. - O dabar a pasinaudosiu savja. Nes man is laikas nieko nekeiia. A negaliu be jos... Geriau jau... Trauk kard, vel niai tave raut! Palinks Geraltas itrauk i makt kard - greitai ir grakiai, kaip dera gudusiam kariui. Suklyk pelsakalis. Raganius stovjo nejuddamas, nuleids rankas. - Ko lauki? - prako burtininkas. Geraltas ltai pakl galv, kur laik irjo j, po to apsisuko ant kulno. - N e , Istredai, - itar tyliai. - L i k sveikas. - K tai reikia, velniai griebt? Geraltas sustojo. - Istredai, - met jis per pet. - Nepainiok tai kit. Jeigu tau reikia paimk vadias ir pasikark arklidje. - Geraltai! - suriko burtininkas, o jo balsas staiga lo, rdamas aus netikra, pikta gaida. - A jos neatsisakysiu! Ji nepabgs nuo mans! Keliau siu paskui Jen Vengerberg. pasaulio krat paskui j keliausiu, bet surasiu! Niekada jos neatsisakysiu! inok tai! - L i k sveikas, Istredai. N karto neatsigrs, Geraltas pasuko skersgatvin. jo nekreipdamas dmesio mones, paskubomis besitraukianius jam i kelio, skubiai utrenkiamas duris ir langines. Nemat nieko aplink. Raganius galvojo apie laik, kuris jo laukia ueigos namuose. Paspar tino ingsn. Jis inojo, kad lovos galvgalyje tupi lapias nuo lietaus juo das pelsakalis, laikantis laikel lenktame snape. Geraltas norjo kuo grei iau perskaityti t laik. Nors inojo jo turin.
v

AMINOJI UGNIS

i
- Kiaule tu! Tuiabarki blivautojau! Sukiau! Geraltas, smalsumo pagautas, pasuko kumel u gatvels kampo. Jam dar nespjus suprasti, i k u r sklinda riksmai, prie pastarj prisidjo sod rus, lipnus stiklo skambesys. "Stiklainis su vyni uogiene, - pagalvojo ra ganius. - Btent taip skamba dtantis stiklainis su vyni uogiene, paleis tas k nors i didelio aukio ar iaip smarkiai vysteltas". Gerai it p r i simin, nes pasitaikydavo, kad Jenefer, kai jie gyveno kartu, pykusi ap mtydavo j stiklainiais su uogiene. Tais, kuriuos gaudavo i klient. Nes Jenefer neturjo supratimo, kaip verdama uogien, o magija iuokart b u vo bejg. U gatvels kampo, prie nediduko rausvai dayto namelio, susirinko gana gausus brelis iopli. Maame, gli vazonais apstatytame balkone, tiesiai po stogeliu, stovjo jauna viesiaplauk moteris, v i l k i n t i naktiniais markiniais. Atsivedjusi ji putlute, apvalute ranka, kyania pro marki ni mezginius, nuveit emyn aptrupjus gli vazon. Liesas vyrukas, dvintis slyvos spalvos kepurl, papuot balta plunksna, atoko tarsi n u plikytas. Vazonas tekteljo emn tiesiai prieais j, visas puses paerda mas ukes. - Praau tavs, Vespule! - auk plunksnakepuris vyras. - Netikk pa skalomis! Buvau tau itikimas, kad a vietoje padvsiau, jeigu tai netiesa! - Palaidne! Velnio vaike! Valkata! - suriko putlioji blondin ir inyko namo gilumoje iekoti nauj kovos ginkl. - E i , Vdryne! - kteljo raganius, tempdamas besispyriojani ir besispardani kumel mio laukan. - K a i p laikaisi? Kas ia vyksta? - K u o puikiausiai, - atsak trubadras, iiepdamas dantis. - K a i p visa da. Sveikas, Geraltai. K ia veiki? Po perknais, saugokis! A l a v o taur suvilp ore ir vangteljusi atoko nuo grindinio. Vdry nas j pakl, apirjo ir nusvied griovin. - Pasiimk ituos skarmalus! - suuko viesiaplauk, o mezginiai ant putli krt avingai subangavo. - Ir d i n k man i aki! K a d tavo kojos ia daugiau nebt, cimbintojau tu! - K a d tai ne mano, - stebjosi Vdrynas, pakls nuo ems vyrikas kelnes skirting spalv klenmis. - K a i p gyvas toki kelni nesu turjs.

- Nedinkis! K a d daugiau tavs neregiau! T u . . . t u . . . Z i n a i , ko tu vertas lovoje? O g i nieko! N i e k a m tiks lovoje esi, girdjai? Girdjote, mo ns? Dar vienas vazonas, plerpdamas styraniu i jo sausu kambliu, suvil p ore. Vdrynas vos suspjo pasilenkti. P a s k u i vazon sukdamasis n u skriejo vario puodas - ma maiausiai dviej su puse galon talpos. iopli brys, stovintis atokiau nuo apaudomos zonos, raitsi i juoko. Patys didiausi maiktuoliai plojo katui ir begdikai skatino blondin kautis toliau. - Ar ji neturi namuose arbaleto? - susirpino raganius. - G a l ir turi, - atsak poetas, uverts galv balkono pusn. - Jos namas - tikras lamto sandlis. M a t e i tas kelnes? - Tai gal veriau eikime i ia? Sugri, kai ji aprims. - N velnio, - susirauk Vdrynas. - Negriu namus, i kuri mane svaido keiksmus ir vario puodus. Si netvirt sjung skelbiu nutraukt. P a l a u k i m tik, tegul imeta mano... O M o t i n a veniausioji, ne! Vespule! M a n o liutnia! Itiess rankas vyrukas oko p r i e k i n , klupdamas griuvo, paskutin akimirk prie pat grindinio sugaudamas instrument. Liutnia, tarsi dejuo dama, melodingai suskambo. - Uff, - keldamasis nuo ems, atsiduso dainius. - T u r i u j. Viskas tvarkoje, Geraltai, dabar galime eiti. Tiesa, pas j dar liko mano apsiaustas su kiauns kailio apykakle, k gi, tegul paspringsta. Apsiausto, kiek j i nau, neimes. - Niekingas melagis! - vl m draskytis blondin ir, nuoirdiai pasi bjaurjusi, spjov i balkono. - Bastne! Fazane ukims! - U k ji tave taip? K ikrtei, Vdryne? - N i e k o ypatinga, - patrauk peiais trubadras. - Reikalauja monoga mijos, o pati mog svetimomis kelnmis apmto. Girdjai, k ji apie ma ne kaliojo? Dievai mato, a irgi pastu toki, kurios mandagiau atsisa ko, negu ji duoda, bet apie tai nebliaunu visai gatvei. E i k i m i ia. - Kur? - O kaip tu manai? Aminosios Ugnies ventykl? Eime, usuksime "Ieties kot". M a n reikia nusiraminti. Raganius nesiginydamas trukteljo pavad ir nusived kumel paskui Vdryn, v i k r i a i pasukus ankt akligatv. ingsniuodamas trubadras suderino liutns stygas ir atsargiai perbrauk jas pirtais. Nuskambjo sodrus, vibruojantis akordas. - Jau iblak rudens vjas altas Tuos odius, kur kartojai kasdien. Nepads atsakyti, kas kaltas Briliantai ant tavo blakstien...

Staiga nustojs dainuoti, Vdrynas linksmai pamojavo d v i e m pieme nm, jusiom pro al su pilnomis pintinmis darovi. Piemens sukike no. - Geraltai, kokie vjai tave atpt Naujamiest? - A t v y k a u io bei to n u s i p i r k t i . Pakinktus, iek tiek mantos. Ir nauj striuk. - Raganius timpteljo gurgdani, vieiai kvepiani od. - Vd ryne, kaip tau patinka mano naujoji striuk? - A t s i l i e k i nuo mados, - surauk nos dainius, nubraukdamas vitos plunksnel nuo savo ydru ilku tviskanios palaidins pstomis ranko vmis ir karpyta apykakle. - Ech, diaugiuos, kad susitikom. ionai, N a u jamiestyje - pasaulio sostinje, kultros lopyje ir centre. ia viesuome ns mogus gali atsikvpti pilna krtine. - Kvpuoti gal pajkime gatvele tolyn, - pasil Geraltas, irdamas driski, kuris, pritps ir isprogins akis, tutinosi atkampiame skers gatvyje. - Tas tavo aminas sarkazmas mane erzina, - vl susirauk Vdrynas. - Sakau tau, Naujamiestis - tai pasaulio sostin. Beveik trisdeimt tks tani gyventoj, neskaitant atvykli. sivaizduoji, Geraltai? Mro N a mai, pagrindins gatvs grstos akmenimis, jros uostas, sandliai, keturi vandens malnai, skerdyklos, lentpjvs, didiul manufaktra, gami nanti batus, be to, v i s i , kokie tik manoma, amatai bei cechai. Pinig ka lykla, atuonetas bank ir devyniolika lombard. Pilis su sargybos bsti ne ir kaljimu - kvap ugniauia beirint. Ir pramog visokiausi: ea fotas, kartuvs su prasiveriania pakyla, trisdeimt penkios smukls, teat ras, vrynas, prekyviet ir d v y l i k a vienami. Ir ventyklos... tik nepa menu kiek. Daug. N a , ir tos moterys, Geraltai, ipraustos, sugarbiniuotos ir kvepianios. Tie atlasai, aksomai ir ilkai, tie korset raiteliai ir kaspi nliai... A c h , Geraltai! Eils paios lposna praosi: Jau uklojo kelius sniegas baltas, erknas tavo nam languose Nepads atsakyti, kas kaltas Ilgesys tavose akyse... - Nauja balad? - Taigi. Pavadinau j "iema". Tik dar nebaigta, niekaip negaliu pa baigti. Per t Vespul visikai isiblaks ir suerzintas likau, tad rimai man nedera. Tiesa, Geraltai, pamirau paklausti, kaip tau su Jenefer sekasi? - O g i niekaip. - Suprantu. - Sd tu supranti. N a , k u r ta smukl, ar dar toli? - U kampo. Stai ir prijom. Ikab matai? - Matau.

- Sveikinu ir lenkiuosi kuo emiausiai! - isiiep luojaniai laiptus panaitei Vdrynas. - Ar tau kas nors sak, k o k i a dailut esi? Panait paraudo ir stipriai suspaud rankose luotkot. Geraltas a k i mirk man, kad dro juo trubadrui. K l y d o . Nusiypsojusi panait tan k i a i sumirksjo blakstienomis. Vdrynas, kaip visuomet, nepastebjo. - Bkit pasveikinti! L i n k i u geros dienos! - engdamas smukln ir stipriai brkteldamas nykiu per liutnios stygas, sugriaudjo poetas. Meistras Vdrynas, garsiausias io krato poetas, aplank tavo suskretusi ueig, eimininke! Jis panoro igerti alaus! Ar pajgi suvokti, koki garb tau suteikiau, lupikautojau? - Pajgiu, - ilsdamas i u prekystalio, niriai atsak smuklininkas. Diaugiuosi jus matydamas, pone dainoriau. M a t a u , kad tikrai savojo o dio laikots. adjote juk usukti ryt ir sumokti u vakarykius savo darbelius. O a, tik pagalvokit, pamaniau, k a d meluojat, kaip visuomet. Esu baisiai susigds, kad taip drsau manyti. - Be reikalo gdiniesi, gerasis mogau, - n nemirkteljs atsak truba dras. - Nes a pinig vis tiek neturiu. Vliau apie tai paneksime. - N e , - tar smuklininkas l e d i n i u balsu. - Dabar apie tai paneksime. Kreditas baigsi, gerbiamasis pone poete. Dukart i eils mans niekas ne apmaus. Pakabins liutni ant sienoje kabanio kablio, Vdrynas atsisdo u stalje, nusim kepurl ir susimsts m glostyti prie jos prisegt ger vs plunksn. - Geraltai, turi pinig? - paklaus jis su v i l t i m i balse. - N e t u r i u . Visus, kiek turjau, sumokjau u striuk. - Negerai, negerai, - atsiduso Vdrynas. - Velniai raut, n gyvos dva sios, nieko, kas galt pavaiinti. Seimininke, kodl iandien pas tave taip tuia? - Nuolatiniams grovams metas dar ankstyvas. O mrinink pameist riai, tie, k u r ventykl remontuoja, jau buvo usuk ir, pasim meistr, statybvietn gro. - Tai visikai nieko ir nra? - N i e k o , iskyrus garbj pirkl Biberveldt, kuris pusryiauja didio joje kamaroje. - Daintis ia? - nudiugo Vdrynas. - Reikjo i karto sakyti. Droiam kamaron, Geraltai. Ar pasti Daint Biberveldt, emul? -Ne. - N i e k o baisaus. Susipainsi. O h o ! - suuko trubadras, sukdamas gretimos kamaros pusn. - I vakar jauiu dvelkiant svogn sriubos kvap - tok miel mano nervms. Ku-k! Tai mes! Siurprizas! U stalo, stovinio kamaros v i d u r y , prie esnak girliandomis bei vaistaoli ryulliais nukabinto sienojaus, sdjo putlus, garbanotas e mulis, dvintis ali kaip ol liemen. Deinje rankoje jis laik medin aukt, kairija buvo sikibs molinio dubens. Ivyds Vdryn su Gerai-

tu, emulis prasiiojs apmir, o jo didels rudos akys isiplt i baims. - Sveikas, D a i n t i , - tar Vdrynas, l i n k s m a i mojuodamas kepurle. emulis ir toliau sdjo n nekrusteldamas, neuiaupdamas praiotos burnos. Geraltas pamat, kad jo ranka vos vos v i r p a , o ant aukto p a k i busi ilga virto svogno juostel kabaliuoja it vytuokl. - Sveee... eeeikas, Vdryne, - galiausiai istenjo Daintis ir garsiai n u rijo seil. - Kas tau, agsulys sum? G a l tave igsdinti? Saugokis: prie miesto vart mat tavo mon! Ji netrukus bus ia! Pati Gardenija Biberveldt! C h a , cha, cha! - Betgi tu, Vdryne, ir kvailys, - priekaitingai tar emulis. Vdrynas vl skambiai nusijuok ir tuo pat metu liutnia sugrojo por sudting akord. - Tavo veido iraika, brolau, nenusakomai kvaila, o akis isproginai mus taip, tarsi btume raguoti ir uodeguoti. G a l tu raganiaus isigandai? K? G a l manai, k a d prasidjo emuli mediokls sezonas? G a l . . . - Liaukis, - neikent Geraltas, eidamas prie stalo. - N e p y k , draugui. Vdryn iandien itiko sunki asmenin tragedija, ir jis dar vis neatsigau na. Savo nevykusiais poktais bando nuslpti j slegiant lides bei gd. - N i e k o man nesakykite, - emulis pagaliau isrb aukt. - Pats atspsiu. Vespul gal gale itrenk tave lauk? Taip, Vdryne? - Nesikalbu su tipais, kurie patys ryja ir geria, o draugai turi stovti ir juos irti, - tar trubadras ir, nieko nelauks, atsisdo. Pasms sriu bos aukt, emulis nulai nuo jo nukarusius srio silelius. - Teisyb, - staiga paniurs tar Daintis. - Kvieiu prie stalo. K turiu, tuo pasidalysiu. Svogn sriubos srbsite? - Paprastai taip anksti nevalgau, - uriet nos Vdrynas. - Bet tebnie jau taip, uksiu. T i k ne tui skrand. E i , eimininke! Malonkite alaus! Ir v i k r i a u ! M e r g a su spdinga stora kasa, siekiania sdmenis, atne taures ir dubenis su sriuba. Geraltas, pavelgs jos apval, gyvaplaukiais apaugus veid, nutar, jog mergels lpos bt gan graios, jeigu ioji prisimint, k a d bent retkariais reikia usiiaupti. - O, mik driade! - suuko Vdrynas, iupdamas merginos rank ir buiuodamas deln. - Silfide! Kertoja! O dievikas kriny, ydromis l y g eerai akimis! Tu grai kaip rytmetis, o tavo aistringai pravertos lpos... - D u o k i t jam kuo greiiau alaus, - suaimanavo Daintis. - A n t r a i p i tiks bda. - Neitiks, neitiks, - nuramino dainius. - Tiesa, Geraltai? S u n k u su rasti ramesnius mones... nei m u d u . Nes a, pone p i r k l y , poetas ir m u z i kas esu, o m u z i k a suvelnina manieras. O ia esantis raganius grsmingas vien pabaisoms. Susipainkite - tai Geraltas i Rivijos, stryg, vilkolaki ir visokios bjaurasties siaubas. Tikriausiai esi girdjs apie Geralt, Dainti? - Girdjau, - tariai dbteljo raganiaus pusn emulis. - K js... K

js, pone raganiau, veikiate Naujamiestyje? Ar ia kokios siaubingos pa baisos pasirod? Ar esat... h m , h m . . . pasamdytas? - N e , - nusijuok raganius. - ionai atvykau papramogauti. - O, - tar Daintis, nervingai krutindamas gauruotas pdas, kabalduo janias per pus pdos nuo grind. - G e r a i . . . - Kas gerai? - Vdrynas nurijo sriub ir gurkteljo alaus. - G a l ketini mus suelpti, Biberveldtai? Pramogoms, savaime suprantama? Tuomet p u i k u . ia, "Ieties kote", ketinome vien apilti. Po to esame numat ke liauti "Rojaus ganyklas" - tai labai brangs ir geri paleistuvysts namai, kur galsime pasilepinti su kokia puselfe, o galbt net grynakrauje elfe. Betgi tam reikalingas rmjas. - Kas? - Tas, kuris moks. - Taip ir maniau, - suniurzg Daintis. - Labai gaila, bet vis pirma tu r i u v y k t i derybas su pirkliais, antra, neturiu l mokti u tokias pra mogas. Treia, "Rojaus ganyklas" leidia tik mones. - O mes kas tokie, peldos vaikai? A k , supratau. emuli ten nelei dia. Teisyb. Tu teisus, Dainti. ia Naujamiestis - pasaulio sostin. - T a i p . . . - vis tebeirdamas ragani, tar emulis keistai perkrei ps lpas. - Tai a ir eisiu. Susitars esu... Kamaros durys su trenksmu atsivr ir v i d u n lk... Daintis Biberveldtas. - O dievai! - sukliko Vdrynas. Stovintis tarpduryje emulis niekuo nesiskyr nuo sdiniojo u stalo. G a l tik tuo, kad ustals emulis buvo varus, o tas tarpdury - purvinas, susivls ir suglamytais rbais. - tai kur tu, unuodegi! - suriko purvinasis emulis, puldamas prie stalo. - Tu piktadary! Jo varusis dvynys paoko, apversdamas suol ir nuerdamas pastaln indus. Geraltas aibikai sumojo k daryti - iups nuo suolo kardo maktis, tvojo jomis Biberveldtui per sprand. emulis isities asloje, pasiraiiojs nr Vdrynui tarp koj ir keturiomis nuskuod ijimo link, o jo staiga itsusios rankos bei kojos tapo panaios voro galnes. Tai ivy ds, purvinasis Daintis Biberveldtas nusikeik, sustgo ir atoko, nugara garsiai trenksis medin pertvar. Geraltas nusvied alin kardo maktis, nuspyr pasipainiojusi kd ir puol vytis. varusis Daintis Biberveldtas, jau niekuo, iskyrus liemens spalv, nebeprimenantis Dainio Biberveldto, tarsi iogas peroko slenkst ir puol bendrojon saln, kur susidr su prasiiojle panaite. i, ivydusi jo ilgas letenas bei juoking fizionomij, isiiojo jau kaip reikiant ir veriamai suklyk. Geraltas, pasinaudojs tuo, jog padaras susidrs su mergina prarado greit, pavijo j kamaros vidury je ir v i k r i u spyriu kel parvert ant aslos. - N nemgink krustelti, - prako pro dantis raganius, keistenybs kaklan rms kardo smaigal. - Gulk ir nejudk.

- Kas ia vyksta? - suriaumojo smuklininkas, lkdamas artyn su kas tuvo kotu rankose. - Kas ia toks? Sargyba! Deka, lk pakviesti sargyb! - Neee! - ukauk padaras, prisiplodamas prie grind ir dar labiau prarasdamas jgas. - Neeee, pasigailkite! - Jokios sargybos! - pritar jam purvinasis emulis, puldamas kama rom - G a u d y k merg, Vdryne! Trubadras - nepaisant skubos - stropiai rinkdamasis tinkamiausias griebti vietas, iupo klykiani Dek. ioji sucypusi pritp ant grind prie jo koj. - Ramiau, eimininke, - tar Daintis Biberveldtas, sunkiai alsuodamas. - Reikalas privatus, sargybos nekviesim. Umoksiu u visus nuostolius. - K a d nra joki nuostoli, - blaiviai vertino smuklininkas, apsidairs aplink. - Tuojau bus, - sugrie dantimis apvalusis emulis. - Nes netrukus a jam kariu kail. Ir dar kaip kariu. iauriai ir ilgai, o jis tuomet ia visk idauys. Prisiplojusi prie grind ilgarank ir iskydusi Dainio Binberveldto karikatra m gailiai niurkioti. - N e p a v y k s , - p i k t a i tar smuklininkas, primerks akis ir kilsteljs kastuvo kot. - Kail jam karkite gatvje ar kieme, pone emuli, bet ne ia. O a einu kviesti sargyb. M a n o galva, taip bus geriausia. ia g i . . . ia gi pabaiskas kainkokis! - Pone smuklininke, - ramiai pratar Geraltas, neatitraukdamas p r i spaust amen nuo keistojo padaro sprando. - Bkit ramus. Niekas nie ko nedauys, nebus joki nuostoli. Padtis kontroliuojama. Esu raga nius, o pabais, kaip matote, taip prirmiau, kad ji net krustelti bijo. I tikro panau, jog visas tas reikalas asmeninis, todl kamaroje ramiai isiaikinsim. Vdryne, paleisk mergin ir eik ionai. Krepyje turiu sidabro grandin. Iimk j ir gerai supaniok ito ponulio letenas, u nugaros, per alknes. N a g i judinkis, brolau. Padaras tylutliai suinkt. - Tvarka, Geraltai, - tar Vdrynas. - Suriau j. E i k i m kamaron. O js, eimininke, ko stovit isiiojs? Alaus usisakiau. O kai a usisakau alaus, turite man j nepailsdamas neioti, k o l pradsiu rkti: "Vandens!" Geraltas stm supaniot padar kamaron ir ne itin velniai pasodi no prie sienojaus. Daintis Biberveldtas irgi prisdo, su pasidygjimu i rdamas belaisv. - Baisu, kaip jis atrodo, - pasak emulis. - Tikra perrgusios telos krva. Vdryne, pairk jo nos. Ji tam kals v a i k u i tuoj nukris. O jau ausys - visai kaip mano uovs prie pakasynas. Brrr! - Palauk, palauk, - suniurnjo Vdrynas. - Tu esi Biberveldtas? Na taip, be abejo. Taiau tas, ka& prie sienojaus sdi, prie akimirk i r g i b u vai tu. Jeigu gerai pamenu. Geraltai! Vis vilgsniai tave atgrti. Esi ra ganius. Kas ia, po velni, dedasi? Kas jis toks? - Mimikas.

- Tu pats mimikas, - gerkliniu balsu tar padaras, kraipydamas nos. - N e s u joks mimikas, o tik dopleris, ir vadinuos Telikas Lungrevinkas Letortas. Jeigu t r u m p i a u - Penstokas. Draugai mane vadina D u d u . - Tuoj a tau padduosiu, keks vaike! - subliuvo Daintis ir usimojo kumiu. - K u r mano arkliai? Plike! - Ponai, - primin smuklininkas, eidamas su soiu ir glbiu tauri, adjote, k a d bus ramu. - Och, alus, - atsidsjo emulis. - Baisiai itrokau, po perknliais. Ir ialkau. - Ir a igeriau, - burbuliuodamas prane Telikas Lungrevinkas Letortas. Niekas tai nekreip dmesio. - Kas ia? - spoksodamas padar, kuris, ivyds al, ikor ilgiausi lieuv pro atvipusias, telos gabalus primenanias lpas, paklaus smuk lininkas. - Kas jis toks, ponai? - M i m i k a s , - pakartojo raganius, nekreipdamas dmesio pabaisos grimasas. - Bet jis turi ir daugiau vard. M a i n u o l i s , dviknis, vekslingas, bdokas. A r b a , kaip pats save pavadino, dopleris. - Vekslingas! - suuko smuklininkas. - ia, Naujamiestyje? M a n o smuklje? Greiiau, reikia aukti sargyb! Ir ynius! M a n o galva... - Ramiau, ramiau, - krenkteljo Daintis Biberveldtas, skubiai baigda mas valgyti sriub i per stebukl ilikusio sveiko Vdryno dubenlio. Spsim ikviesti k reikia. Bet vliau. tai is niekas apvog mane ir ne ketinu jo atiduoti vietos statymo saugotojams i k i atgausiu savo nuosavy b. A jus, naujamiestieius, pastu. Ir teisjus js pastu. Atgauiau gal deimtadal - ne daugiau. - Pasigailkit, - sudejavo dopleris graudiu balsu. - Neatiduokit mans monms! Ar inote, k jie daro su tokiais kaip a? - Aiku, inome, - linkteljo galv smuklininkas. - Sugavus dopler, yniai prie jo atlieka egzorcizmus. Po to supanioja tok, k a d nei krust, storai aplipdo m o l i u , pjuven miiniu ir spirgina ant ugnies, k o l molis plyt sukepa. Bent jau anksiau taip darydavo, k a i itos pabaisos daniau atklysdavo. - Barbarikas moni paprotys, - susirauk Daintis, atstumdamas tu i dubenl. - Bet gal ir teisinga bausm u banditizm bei kitas piktada rystes. N a , sakyk, nieke, kur mano arkliai? Greiiau, nes itempsiu t ta vo nos tarp koj ir subinn sugrsiu! K u r mano arkliai, klausiu? - Par... pardaviau, - ilemeno Telikas Lungrevinkas Letortas, o jo n u karusios ausys staiga susitrauk kamuoliukus, primenanius miniatiri nius iedinius kopstus. - Pardav! Girdjot? - putojo emulis. - M a n o arklius pardav! - Aiku, - tar Vdrynas. - L a i k o turjo pakankamai. Jau trys dienos, kai jis ia. Jau trys dienos, kai matau tave... tai reikia, j... V e l n i a i grieb t, Dainti, ar tai reikia... - Aiku, k a d reikia! - suriko p i r k l y s , trypdamas gauruotomis kojo-

mis. - D i e n a kelio i k i miesto telikusi b u v o , k a i jis mane, Naujamiestin vykstant, apipl! O po to, m a n i m i apsimets, atkeliavo ionai, supran tate? Ir pardav mano arklius! A j umuiu! itomis rankomis pasmaug siu! - Pone Biberveldtai, papasakokit mums, kaip viskas vyko. - Jei neklystu, js - Geraltas i Rivijos? Raganius? Geraltas patvirtindamas linkteljo galv. - Labai gerai, - tar emulis. - O a - Daintis Biberveldtas i Rgi Pievos, fermeris, gyvuli augintojas ir pirklys. V a d i n k mane Dainiu, Ge raltai. - Pasakok, D a i n t i . - Taigi buvo taip. A su savo arklininkais variau turg prie Velnio Brastos parduoti arklius. Dienai kelio i k i miesto likus, paskutin syk su stojome poilsio. Apsinakvojom prie tai sugurknoj statinait degtinls. Vidurnakt pabudau, pajuts, kad tuoj sprogs psl. Ilipau tad i veimo, manydamas ta paia proga ak umesti, kaip ten arkliukai pievoje. E i n u , o migla kuo tiriausia. Staiga matau - kakas slina. Kas ia, klausiu. Tas t y l i . Prieinu ariau ir ivystu... pat save. K a i p veidrodyje. Nereikjo tos degtins gerti, galvoju, nuodo prakeikto. O itas... nes tai buvo jis, k a d iebs m a n tarpuakin! vaigds tik i aki pasipyl, ir usiklojau kojo mis. Ryt atsipeikjau kakokiuose bjauriuose brzgynuose su agurko dydio g u z u kaktoje. A p l i n k n gyvos dvasios, o ir ms gurguols n kvapo. Vis dien klaidiojau, kolei keli suradau. D v i dienas psias juo vilkausi, aknimis ir aliais grybais misdamas. O jis... tas pasmirdlis D u duliukas, ar kaip j ten, tuo metu, m a n i m i apsimets, n u k a k o Nauja miest ir pardav mano arklius! A j tuojau... O savo a r k l i n i n k u s - i plaksiu, po imt bizn kiekvienam per nuog upakal, abali briui! Savo virininko nepaino, itaip a p k v a i l i n a m i leidosi! K v a i l i a i , kopstagalviai, girtuokliai... - N e p y k ant j, Dainti, - tar Geraltas. - Jie ir negaljo atpainti. M i m i kas kopijuoja taip tiksliai, k a d jokiu bdu neatskirsi nuo originalo ar n u siirtos aukos. Niekados apie m i m i k u s negirdjai? - Girdt girdjau. Tik maniau, jog tai prasimanymai. - Tai ne prasimanymai. D o p l e r i u i pakanka i ariau gerai siirti auk, k a d aibikai ir kuo tiksliausiai ja pavirst. N o r i u pabrti, jog tai ne aki dmimas - jie pasikeiia visikai, i k i smulkmen. K a i p m i m i kams itai pavyksta, neinoma i k i iol. Burtininkai taria, jog ia veikia tas pats kraujo komponentas, kaip ir likantropijos atveju, bet a manau, k a d tai kas nors visikai kitas, galbt tkstant kart stipresnis. Gal gale v i l kolakis turi d u , daugiausiai tris pavidalus, o dopleris gali pavirsti kuo tik nori. Svarbu, k a d tik kno svoris daugma atitikt. - Kno svoris? - N a , mamutu pavirst jis negali. Ir pele taip pat. - Supratau. O grandin, k u r i a j suriai, kam?

- Sidabras. V i l k o l a k i u i mirtinas, o m i m i k u i , kaip matot, tik neleidia keistis. Todl ir sdi ia savimi atvirts. Dopleris, suspauds limpanias lpas, p i k t a i dbteljo ragani drumzlinomis akimis, kurios jau prarado rud emulio raineli spalv ir m gelsti. - Ir gerai, kad sdi, begdis kals vaikas, - garkteljo Daintis. - Tik pa galvokit - netgi apsistojo ia, "Ietyje", kur ir a esu prats apsistoti! Jam jau vaidentis m, kad jis - tai a! Vdrynas pakraip galv. - Dainti, - pratar dainius. - Jis ir buvo tu. A j jau trys dienos ia su tinku. Jis atrod kaip tu ir kalbjo kaip tu. G a l net yktesnis buvo. - Dl to maiausiai jaudinuosi, - atov emulis, - gal bent dal savo p i nig atgausiu. Bjauru man prie jo prisiliesti. Vdryne, paimk i jo kap ir patikrink, kas liko viduje. Turt bti nemaai, jeigu tas arkliavagis tikrai pardav mano arklius. - Kiek arkli turjai, Dainti? - Dvylika. - Skaiiuojant pasaulio kainomis, - tar trubadras, velgdamas kapan, - to, kas ia yra, gal ir utekt vienam senam ir aplubusiam k u i n u i . Skaiiuojant gi Naujamiesio kainomis, pinig pakakt dviem, daugiau siai trims okoms. Pirklys nieko neatsak. Atrod, kad jis tuoj pravirks. Telikas Lungre vinkas Letortas emai nukabino nos, o apatin lp dar emiau, po to ty lutliai suburbuliavo. - T r u m p i a u nekant, - galiausiai atsiduso emulis, - mane apipl ir nuskurdino padaras, kur maniau esant tik pasakose. tai kaip bna, kai nesiseka. - N e i pridsi, nei atimsi, - tar raganius, nuvelgdamas susigus ant suolelio dopler. - A irgi buvau sitikins, kad mimikus jau kadais inai kino. Seniau, kaip esu girdjs, nemaai j gyveno ionykiuose mikuo se ir plokiakalnyje. Bet j sugebjimas keistis labai erzino pirmuosius naujakurius, todl doplerius imta medioti. Ir gana skmingai. Greitai be veik visus igalabijo. - Ir gerai, kad igalabijo, - tar smuklininkas. - Tfu, tfu, man jau ge riau su slibinu ar velniu susidurti, prisiekiu Aminja U g n i m i . Tie bent vis laik yra slibinai ar velniai, ir mogui aiku, kaip su jais elgtis. Bet v i i kolakysts vairios, pasivertimai atsivertimai - tai lyktus demonikas u simimas, suktyb ir idavikika klasta, it bjaurybi sugalvota, norint monms kenkti ir juos praudyti! Sakau jums, kvieiam sargyb - ir u g n i n it bjaurast! - Geraltai? - smalsiai paklaus Vdrynas. - Diugu bt igirsti specia listo nuomon. Ar tikrai tie m i m i k a i tokie pavojingi ir agresyvs? - J sugebjimas kopijuoti, - tar raganius, - tai savyb, naudojama veikiau apsiginti, nei piktam. N e s u girdjs...

- Po perknais, - piktai nutrauk j Daintis, trenks kumiu stal. Jeigu tipas, smogs k a m nors galv ir j apipls, nra pavojingas, tuo met a neinau, kas yra pavojus. Liaukits gudrauti. Dalykas aikus: ma ne upuol ir apipl. Pagrob ne tik sunkiu darbu gyt turt, bet ir ma no paties pavidal. Tegul visa tai atlygina, kitaip nenurimsiu... - Sargyb, sargyb pakviesti reikia, - tar smuklininkas. - Ir ynius rei kia pakviesti! Ir sudeginti t siaubn, t baidykl! - Nurimkite, eimininke, - pakl bals emulis. - Jau nusibodote su ta sargyba. Nepamirkite, kad jums is siaubnas jokios alos nepadar, tik man. O jeigu tiesiai viesiai, tai a irgi nemogus. - K js ia, pone Biberveldtai, - nervingai sukikeno smuklininkas. K u r js, o kur jis. Js gi veik mogus, o is - pabaisa. Stebiuosi, pone raga niau, kad taip ramiai sdite. Koks js, atsipraant, verslas? Pabaisas ga labyti, ar ne taip? - Pabaisas, - altai tar Geraltas. - Bet ne proting rasi atstovus. - N u , pone, - nustebo smuklininkas, - dabar jau tikrai nusinekjot. - T i k r a teisyb, - sikio Vdrynas. - Perlenkei lazd, Geraltai, su ta protinga rase. Tu tik pavelk j. Telikas Lungrevinkas Letortas t akimirk tikrai menkai panjo protingos rass atstov. V e i k i a u primin i purvo ir milt nulipdyt ll, maldaujaniu drumzlin gelton aki vilgsniu spoksani ragani. Snirpls garsai, sklindantys i nosies, tesiekianios stalo vir, irgi nela bai pritiko protingos rass atstovui. - Uteks tuiai plepti! - staiga suriko Daintis Biberveldtas. - Nra ia ko ginytis! Viena, kas dabar turi rpti, tai mano arkliai ir mano nuosto liai! G i r d i tu, kazlke prakeiktas? K a m pardavei mano arkliukus? K pa darei su pinigais? Sakyk tuojau pat, k o l tavs nesuspardiau, nesudauiau ir odos g y v a m nenulupau! Deka, pravrusi duris, baugiai kio kamaron pus galvos. - Tve, smukl pilna svei, - sunibdjo ji. - Mrinink i statybviets... ir kit. Aptarnauju juos, bet js ionai taip garsiai nerkaliokit, nes jie jau ima kamaros pusn dbioti. - V a r d a n Aminosios Ugnies! - isigando smuklininkas, irdamas iteus dopler. - Jeigu kas nors ia ueis ir pamatys itj... vaje, bus ne gerai. Jeigu sargybos nekvieiam, tai... Pone raganiau! Jeigu tai tikrai vekslingas, liepkite anam pasiversti k nors pador, k a d kas neatpaint. Tam sykiui. - Teisingai, - tar Daintis. - Geraltai, tegul jis k nors pasiveria. - k? - staiga sugargaliavo dopleris. - G a l i u gyti pavidal, kur d miai siirsiu. Sakykite, kuriuo i js turiu pasiversti? - Tik ne m a n i m i , - skubiai tar smuklininkas. - Ir ne m a n i m i , - pasipiktino Vdrynas. - Be to, koks ia kamufliaas. Mane visi pasta, todl du Vdrynai u vieno stalo bt didesn sensaci ja, nei itas padaras savame kailyje.

- M a n , ko gera, i r g i bt tas pat, - nusijuok Geraltas. - L i e k i tu, D a i n ti. Ir taip bus geriausia. Nesieisk, bet juk pats inai, k a d mons sunkiai skiria vien emul nuo kito. Pirklys ilgai nesvarst. - Gerai, - tar jis. - Tebnie. Atrik j, raganiau. N a g i , virsk m a n i m i , protingoji rase. Dopleris, vos tik nuo jo num grandin, pasitryn putlias letenas, pamaig nos ir isprogino emul libes. A p d r i b u s i jo veido oda isilygi no ir atgavo spalv. Nosis, traukta su d u s l i u liurpteljimu, sutrumpjo, ant p l i k o kiauo iaugo garbanoti plaukai. Daintis ipt akis, s m u k l i n i n kas, isiiojs i nuostabos, sustingo vietoje, o Vdrynas atsiduss suvaito jo. Vliausiai pasikeit aki spalva. Daintis Biberveldtas Antrasis krenkteljo, persilenk per stal, iupo Dainio Biberveldto Pirmojo taur ir godiai sisiurb j lpomis. - N e g a l i bti, negali bti, - t y l i a i pratar Vdrynas. - T i k pairkit, nukopijavo kuo tiksliausiai. Neatskirsi. Visutlait. syk net guzus nuo uod kandim ir dmes ant kelni... Btent kelni! Geraltai, ito net burtininkai nesugeba! Paiupink, tikra v i l n a , o ne kokia nors iliuzija! N e regta! K a i p jam tai pavyksta? - ito niekas neino, - sumurmjo raganius. - N e t g i jis pats. Sakiau juk, kad sugeba visikai pakeisti mediagos struktr k tik n o r i . Bet is sugebjimas organinis, i n s t i n k t y v u s . . . - N a , o kelns... I ko jis pasigamino kelnes? Ir liemen? - Tai i jo paties perdirbtos odos. Nemanau, k a d jis lengvai atsiadt t kelni. Be to, jos tuojau pat prarast vilnos savybes... - Gaila, - greitai sumet Daintis. - A jau svarsiau, ar neliepus jam pa versti kibirl kokio lamto kibirl aukso. Dopleris, dabar jau tikr tikriausia emulio kopija, patogiai isiktojo ir plaiai nusiypsojo, i t i n patenkintas, atsidrs dmesio centre. Sdjo tokia paia poza, kaip Daintis ir lygiai taip pat, kaip pastarasis, mataravo gauruotomis pdomis. - D a u g inai'apie doplerius, Geraltai, - tar dviknis. Po to gurkteljo i taurs, suepsjo ir atsirgo. - Stebtinai daug. - O, dievai, balsas ir manieros - visai kaip Biberveldto! - tar Vdry nas. - Ar neturite kuris raudonos skepetaits? Reikia j, unsnuk, pay mti, nes gali bda n u t i k t i . - Tu k, Vdryne, - s u p y k o Daintis Biberveldtas Pirmasis. - T i k r i a u siai nesupainiosi jo su manimi? Vos ak... - ...umetus skirtumas matyti, - ubaig Daintis Biberveldtas Antrasis ir vl skaniai atsirgo. - I tikro turi bti kvailesnis u arklio upakal, kad supainiotumei. - Ar nesakiau? - neatsistebdamas sunibdjo Vdrynas. - Msto ir kalba kaip Biberveldtas. N e a t s k i r s i . . .

- Perdta, - papt lpas emulis. - Smarkiai perdta. - N e , - paprietaravo Geraltas. - Neperdta. N o r i tikk, nori ne, bet jis iuo metu - tai tu, Dainti. Neinomu bdu dopleris tikslutliai nukopijuo ja ir aukos psichik. - P s i . . . k? - N a , smons savybes, charakter, jausmus, mintis. Siel. Ir patvirtina t, k neigia dauguma burtinink bei v i s i yniai - kad siela taip pat mate riali. - Piktodiavimas... - sunypt smuklininkas. - Ir nesmon, - pasiprieino Daintis Biberveldtas. - Nesek ia pasak, raganiau. Smons ypatybes, nieko sau. N u k o p i j u o t i kieno nors kelnes viena, bet prot... tai ne dusyk nusipersti. Tuojau tau rodysiu. Jeigu itas js dopleris mano, p i r k l i o , prot bt nukopijavs, nebt tuomet par davs arkli Naujamiestyje, k u r jie nepaklauss. Bt nukaks V e l n i o Braston, arkli turg, k u r kainos sutartins. Ten nepraloi... - Btent ten ir praloi, - pamgdiodamas eisto emulio veido irai k, dopleris prunkteljo prastine io maniera. - P i r m a , kainos V e l n i o Brastos varytinse krenta, nes p i r k l i a i susitaria, koki kain silys. Be to, varytini rengjams reikia sumokti komisinius. - N e m o k y k mans prekiauti, subingalvi, - siuto Biberveldtas. - A Velnio Brastoj biau devyniasdeimt, o gal ir imt u vien ilups. O tu k i Naujamiesio suki gavai? - Po imt trisdeimt, - atsak dopleris. - Meluoji, valkata. - Nemeluoju. N u g i n i a u arklius tiesiai uost, pone Dainti, o tenai su siradau ujrio pirkl, kailiais prekiaujant. Kailiadirbiai jaui veimuosna nekinko, nes jauiai per lti. K a i l i a i lengvi, bet brangs, todl keliauti reikia spriai. Naujamiestyje arkliai nepaklauss, tad arkli ia taip pat nra. I mans vieno ir tegaljo n u p i r k t i . Vadinasi, a ir kain nustaiau. Paprasta... - Sakiau tau, nemokyk mans! - suriko rausdamas Daintis. - N a , gerai, udirbai, vadinasi. O pinigai kur? - A p y v a r t o n paleidau, - ididiai pareik Telikas, pamgdiodamas emuliui prast judes ir pirtais kedendamas tankius plaukus. - Piniglis, pone Dainti, apyvartoj turi bti, kitaip reikalai nesisuks. - irk, k a d a nenusukiau tau sprando! Sakyk, k padarei su p i n i gais, kuriuos gavai u arklius? - Sakiau gi. P r i p i r k a u vairi preki. - Koki? K p i r k a i , baidykle? - K a r . . . karmino, - prastenjo dopleris, o po to greitomis ipyl: - Pen kis imtus gori karmino, eiasdeimt du centnerius mimozos ievs, penkiasdeimt penkis puodus roi aliejaus, dvideimt tris statinaites u vies tauk, eis imtus molio dubenli ir atuoniasdeimt svar bii vako. uvies taukus, tarp kitko, labai pigiai nupirkau, nes truput apkar-

t buvo. A h a , vos nepamirau. Dar p i r k a u imt uoleki medvilnins virvs. sivyravo ilga, labai ilga tyla. - Apkart uvies taukai, - pagaliau prabilo Daintis, ltai ltai tardamas paskirus odius. - Virvut medvilnin. Roi aliejus. A tikriausiai sap nuoju. T a i . . . tai komaras. Naujamiestyje galima nupirkti visk, visus ver tingus ir naudingus daiktus, o itas kretinas vaisto mano pinigus kako k i a m dui. Ir dar apsimets m a n i m i . Baigta, dingo mano p i n i g a i , pra puol mano p i r k l i o reputacija. N e , man jau gana. Paskolink kard, Geraitai. Stai ia j ir ukaposiu. Sugirgdjusios atsivr kamaros durys. - Pirklys Biberveldtas! - progiesmiu prabilo v i d u n js mognas, d vintis raudon tog, k u r i ant jo lieso kno kabojo tarsi bt pamauta ant lazdos. A n t atvyklio galvos kpsojo aksomo kepurait, primenanti ap verst naktipuod. - Ar yra ia pirklys Biberveldtas? - Taip, - atsak abu emuliai vienu metu. Kit akimirk vienas Daintis Biberveldtas raganiui veidan likteljo taurs turin, vikriai ispyr suolel i po Vdryno upakalio ir pastale n r link dur, pakeliui parverts mogn su juoking kepuraite. - Gaisras! Pagalbos! - ukauk dopleris, puols bendrojon saln. Pjauna! Dega! Geraltas, nusibrauks putas, puol paskui j, taiau antrasis Biberveld tas, irgi lekiantis prie dur, paslydo ant pjuven ir nugriuvo jam po kojo mis. A b u suvirto paiame tarpduryje. Vdrynas, besiropdamas i pasta ls, bjauriai keiksi. - Upuooool! - suvigo tysantis ant grind liesasis mognas, susipai niojs savo raudonos togos skvernuose. - Z u u u u u u u u d o ! ! ! Pliiiiikai! Geraltas, persirits per emul ir griuvs smukln, spjo pamatyti, kaip dopleris, iblaks mones, ioko gatvn. Raganius puol p a v y m u i , taiau atsimu tampri, bet tvirt, jam keli utverusi moni sien. Vien, isiterliojus m o l i u ir dvokiant alumi, raganiui pavyko pargriauti, taiau visi k i t i j' surakino tvirtame geleini rank glbyje. nirs Geral tas paband itrkti. Pasigirdo sausas trkinjani sil ir drykstanios odos trakesys, o deinje paastyje staiga pasidar tartinai laisva. Raga nius nusikeik, daugiau nebebandydamas isiverti. - L a i k y k i m j! - sustgo mrininkai. - Sugavom galvaud! Pone meistre, k daryti? - Kalkes! - atpls galv nuo stalo ir dbsodamas nieko nematanio mis akimis, sustgo meistras. - Sargyyyba! - bliov raudonskvernis, keturiomis ropodamas i kama ros. - Valdinink upuol! Sargyba! Tu, piktadary, u tai keliausi kartu ves! - Suiupom j! - rk mrininkai. - Pone, mes j laikom!

- K? - Biberveldt, emul! Vykits j, laikykit! Rsin j! - Palaukit, palaukit, - tar Daintis, pasirods i kamaros. - Js k, pone Svanai? Nederglokit mano vardo. Ir nekelkite ia smyio, nra reikalo. Svanas nutilo ir apstulbs sis.poksojo emul. I kamaros, apirin damas savo liutni, iniro Vdrynas su kepurle ant ono. Mrininkai, pasinibdj tarpusavyje, gal gale paleido Geralt. Raganius, nors ir labai pyks, tik sodriai nusispjov ant aslos. - P i r k l y Biberveldtai! - primerks trumpareges akis, pragydo Svanas. - K tai reikia? Miesto valdininko upuolimas gali jums brangiai... Kas ia toks buvo? Tas emulis, kuris pabgo? - Pusbrolis, - skubiai atsak Daintis. - M a n o tolimas giminaitis... - Taip, taip, - pritar Vdrynas, pasijuts savojoj stichijoj. - Tai tolimas Biberveldto giminaitis. inomas Biberveldto-Kuodelio vardu. Visos g i m i ns gda ir nelaim. Dar vaikas bdamas puol ulin. Idivus. Bet, o varge, kibiras nukrito jam tiesiai ant galvos. Paprastai jis elgiasi ramiai, siunta tiktai pamats raudon spalv. Taiau nra ko jaudintis. Jis kaipmat aprimsta, ivyds rudus plaukelius damos papilvje. Todl ir n u lk tiesiai "Rojaus ganyklas". Sakau jums, pone Svanai... - Uteks, Vdryne, - sunypt raganius. - Usiiaupk, k a d tave skra diai. Svanas patamp tog, nusipurt nuo jos pjuvenas ir, nutaiss ididi min, atsities. - Taaaip, - pratar jis. - Bkit atsargesnis su giminaiiais, p i r k l y Biber veldtai, nes, iaip ar taip, js irgi atsakingas u tai, kas vyko. Jeigu oficia liai pasisksiau... Tik laiko neturiu. A t v y k a u ionai, Biberveldtai, tarny bos reikalais. Miesto valdios v a r d u reikalauju sumokti mokesius. -A? - Mokesius, - pakartojo valdininkas, papsdamas lpas ir nutaisyda mas min, aikiai nusiirt i ko nors gerokai ymesnio. - Kas jums? Pusbrolis ukrt? Veriantis pelningu verslu, privalu mokesius sumok ti. A r b a tamsiojon sstis. - A!? - sukriok Daintis. - A, pelningu verslu? A vien dinus nuo stolius turiu! A... - Atsargiau, Biberveldtai, - sunypt raganius, o Vdrynas slapia spyr emuliui gauruoton kojon. Sis usikosjo. - Aikus dalykas, - pasak Daintis, putliame veide ispauds dirbtin ypsen. - Savaime aiku, pone Svanai. Verslauji, pelnaisi, mokesius mo k i . Didelis pelnas - d i d e l i mokesiai. Ir atvirkiai, bent jau man taip ro dos. - Ne man js versl vertinti, pone pirkly, - nutaiss rgi min, vai-

ts!

- Tai ne tas! - subliuvo mognas su toga. - G a u d y k i t t niek! V y k i -

dininkas atsisdo u stalo. I begalini togos klosi itrauk skaitytuvus, pergamento ritinlius ir visk idliojo ant stalo, prie tai nuluosts j rankove. - M a n kad tik suskaiiavus ir inkasavus. Taaaip... Suveskime tad sskaitas... Tai bus... h m m m . . . Du atimu, viens minty... Taaip... Tkstan tis penki imtai penkiasdeimt trys kronos ir dvideimt grai. I Dainio Biberveldto gerkls pasigirdo duslus gargaliavimas. Nuste b mrininkai m murmti. Smuklininkas paleido i rank duben. Vdrynas atsiduso. - N a , tai i k i pasimatymo, vaikinai, - kariai tar emulis. - Jeigu kas mans iekot - t u p i u belangje. ii - Iki rytojaus, i k i pusiaudienio, - dejavo Daintis. - Svanas, kals v a i kas, kad j, bjaur sen, kur susukt! Galjo ilgesniam l a i k u i atidti. Be veik pusantro tkstanio kron! I kur a itrauksiu tiek i k i rytojaus? Pra uvau, n u s k u r d a u ir supsiu kaljime! Nesdkim ia, velniai griebt, g a u d y k i m t niek dopler, sakau jums! Turime j sugauti! Visas trejetas sdjo ant marmurinio neveikianio, fontano krato. Sis papuoalas stksojo viduryje nedidels aikts, kuri supo prabangs, bet klaikiai neskoningi pirkli namai. Vanduo fontane buvo alias ir itin ne varus, tarp atliek plaukiojanios auksins uvels sunkiai krutino pele kus ir, ikiusios i vandens praiotas iaunas, gaud or. Vdrynas su e m u l i u krimto sklindius, kuriuos trubadras k tik nuvilp i gatvs prekijo. - T a v i m i dtas, - tar dainius, - mesiau tas gaudynes ir imiau dairy tis, kas pinig paskolint. Kas tau i to, kad sugausi dopler? G a l tikiesi, jog Svanas priims j kaip ekvivalent? - Kvailas tu, Vdryne. Dopler sugavs, atimsiu i jo savo pinigus. - Kokius pinigus? Tai, kas buvo kape, ileidom padarytai alai apmo kti ir Svano kyiui. Daugiau jis neturjo. - Vdryne, - susirauk emulis. - Poezijoje gal neblogai nutuoki, bet prekybos reikaluose, atleisk, esi visikas m u l k i s . Negirdjai, kokius mo kesius man Svanas priskaiiavo? O nuo ko mokesiai mokami? N u o ko? - O g i nuo visko, - tar poetas. - A netgi u dainavim m o k u . Ir nusi spjaut jiems ant mano aikinim, kad dainuoju vien dl v i d i n i o poreikio. - Kvailas tu, kaip ir sakiau. Versle mokesiai nuo pelno mokami. N u o pelno, Vdryne! Supranti? Tas niekas dopleris, m a n i m i apsimets, ka kok reikal prasuko. Aiku, kakoki suktyb. Ir udirbo! Gavo peln! O a tursiu sumokti mokesius ir greiiausiai dar to plevsos skolas, jeigu jis skol prisidar! Jeigu nesumoksiu, mane grs poemin, vieai karta geleimi ym idegins ir kasyklas isis! Prakeikimas! - C h a , - linksmai tar Vdrynas. - Vadinasi, nebeturi ieities, Dainti. Teks slapta i miesto bgti. Z i n a i , k? Sugalvojau. vilksim tave avies kai-

l i n . Ir eisi pro vartus bliaudamas: "A avel, bee bee". Tavs niekas nepa ins. - Vdryne, - niriai tar emulis. - Usiiaupk, nes spirsiu. Geraltai? - K, Dainti? - Ar padsi man sugauti dopler? - Paklausyk, - tar raganius, neskmingai stengdamasis sukabinti plt striuks rankov. - ia Naujamiestis. Trisdeimt tkstani gyven toj: mons, nyktukai, puselfiai, emuliai, gnomai ir antra tiek atvyk li. K a i p tu rengiesi k nors surasti tokiame knibdlyne? Daintis nurijo sklind ir aplai pirtus. - O magija, Geraltai? Tie js raganiki burtai, apie kuriuos tiek kalba ma? - A p t i k t i dopler pasitelkus magij galima tik tuomet, kai is bna sa v i m i atvirts, o tada jis gatvmis nevaikto. Jeigu ir vaikiot, magija ma ai tepadt, nes aplink pilna silpn magik signal. Kas antrame name magikos dur spynos, o trys ketvirtadaliai gyventoj neioja vairiausius amuletus: nuo piktadari, blus, apsinuodijimo, - vis ir neivardinsi. Vdrynas paglost liutnios grif, perbrauk stygas. - Gr pavasaris, vju pakvips! - udainavo. - N e , ne taip. Gr pava saris, saule... Ne taip, velniai griebt. Nesieiliuoja. N i vietos. - Nustok girgdjs, - garkteljo emulis. - N e r v i n i mane. Vdrynas numet uvytms sklindio likuius ir nusispjov basein. - irkit, - tar. - Auksins uvels. A t r o d o , jos, kaip sykis, norus i pildo. - K a d itos raudonos, - pastebjo Daintis. - Smulkmena. Po galais, ms trejetas, o jos kaip tik tris norus ipildo. K, Dainti? Ar nenortum, kad uvel u tave mokesius sumokt? - inoma. Ir dar noriau, kad kas nors, i dangaus nukrits, dopler i u i per galv trinktelt. Ir dar... - Palauk, palauk. Mes i r g i nor t u r i m . A noriau, k a d uvyt man balads pabaig sugalvot. O tu, Geraltai? - Atsikabink, Vdryne. - Negadink aidimo, raganiau. Pasakyk, ko nortum? Raganius atsistojo. - Noriau, - sumurmjo jis, - kad tie, kurie mus dabar supa, bt tik nesusipratimas. I skersgatvio prieais fontan ijo keturi juodai apsireng tipai su apvaliomis odos kepuraitmis ant galv ir ltai patrauk baseino pusn. Daintis dairydamasis tylutliai nusikeik. I gatvels u j nugar pasirod kitas ketvertas. itie artyn njo, o i sirikiav utvr skersgatv. Rankose v y r a i laik keistus ritinlius, pana ius susukt lyn galus. Raganius apsidair ir pajudino peius, pasitaisy damas u nugaros kabant kard. Vdrynas aikteljo. I u juod tip nugar iniro neauktas vyras balta palaidine ir

trumpu p i l k u apsiaustu. A u k s o grandin ant jo kaklo blykiojo ingsni ritmu, svaidydama geltonus atvaitus. - Chapel, - sustenjo Vdrynas. - Tai Chapel... Juodosios mogystos u j nugar ltai pajudjo fontano pusn. Ra ganius pakl rank, siekdamas kardo. - N e , Geraltai, - sunibdjo Vdrynas, prisislinkdamas artyn. - Var dan diev, praau, neliesk kardo. Tai ventyklos saugotojai. Jeigu jiems pasiprieinsime, g y v i i Naujamiesio neieisime. Neliesk kalavijo. mogus balta palaidine spriai ingsniavo link j. Juodieji jo jam i paskos, tuo pat metu supdami basein, uimdami strategines, tiksliai pa sirinktas pozicijas. Geraltas, iek tiek susikprins, juos dmiai stebjo. Keistieji ritinliai, kuriuos rankose laik saugotojai, nebuvo paprasti r i m bai, kaip jis man i pradi. Tai buvo spygliuoiai. mogus balta palaidine prijo. - Geraltai, - sunibdjo Vdrynas. - Vis diev v a r d u praau, nesikariuok... - Neleisiu, kad jis mane paliest, - sumurmjo raganius. - Nesileisiu palieiamas, kad ir kas jie bt. Klausyk, Vdryne... Jeigu prasids velnia va, lkite i ia, kiek kojos nea. A juos trumpam sulaikysiu... Vdrynas neatsak. Usimets ant peties liutni, emai nusilenk mogui balta palaidine, prabangiai isiuvinta aukso ir sidabro silais s m u l k i u , margu ornamentu. - Garbingasis Chapel... mogus, pavadintas Chapel, sustojs apvelg visus i eils. Jo akys, kaip pastebjo Geraltas, buvo plieno spalvos ir bjauriai altos. Veidas i blyks, liguistai prakaituotas, skruostai imuti raudonomis dmmis. - Ponas Daintis Biberveldtas, pirklys, - itar Chapel. - Talentingasis ponas Vdrynas. Ir Geraltas i Rivijos, tokio reto ragani amato atstovas. Sen pastam susitikimas? Pas mus, Naujamiestyje? Niekas neatsak. - Taip neskmingai susiklost, - ts Chapel, - kad jus skund. Vdrynas kiek pablyko, o emulis sukaleno dantimis. Raganius ne irjo Chapel. Neatitraukdamas aki, jis velg fontan apsupusi juodj mogyst odos kepuraitmis ginklus. Daugelyje Geraltui inom krat gaminti ir laikyti spygliuotus rimbus, vadinamus mayheno bota gais, buvo grietai udrausta. Naujamiestis - ne iimtis. Geraltui teko ma tyti mones, gavusius per veid spygliuotu rimbu. T moni veid pa mirti buvo nemanoma. - "Ieties koto" ueigos eimininkas, - ts Chapel, - drso apkaltinti jus, gerbiamieji ponai, bendravus su demonu, pabaisa, mainuoliu arba va dinamuoju vekslingu. Niekas neatsak. Chapel sukryiavo rankas ant krtins ir nuvelg

juos l e d i n i u vilgsniu. - Jauiau pareig perspti jus apie skund. Taip pat praneu, k a d mintasis smuklininkas udarytas poemin. M a t k i l o tarimas, k a d jis, alaus ar degtins prisiplemps, kliedjo. Ir ko tik mons neprasimano. Pirma, veksling nra. Tai prietaring pusgalvi prasimanymai. Niekas neprietaravo. - A n t r a , koks vekslingas drst prieiti prie raganiaus, - nusiaip C h a pel, - ir nebt umutas vietoje? Tiesa? Todl s m u k l i n i n k o kaltinimai vien juok sukelt, jeigu ne viena svarbi smulkmena. Chapel, reikmingai tyldamas, palingavo galv. Raganius igirdo, kaip Daintis, giliai kvps, palengva ikvepia. - Taip, viena svarbi detal, - pakartojo Chapel. - Be abejons, susid rme su erezija ir ventvagiku piktodiavimu. P u i k i a i inoma, k a d joks vekslingas, visikai joks, kaip ir bet k u r i kita pabaisa, negalt net priar tti prie Naujamiesio sien, nes ia devyniolikoje ventykl liepsnoja Aminoji Ugnis, kurios venta galia saugo miest. Tas, kas tvirtina mats veksling "Ieties kote" - mesto akmens atstumu nuo pagrindinio Amino sios Ugnies altoriaus - yra eretikas, piktodiautojas ir turs ataukti savo tvirtinimus. O jeigu nenors, tokiam usispyrliui padsiu visomis jgo mis ir priemonmis, kuri, patikkit, turiu ia pat, poemiuose. K a i p ma tote, nra ko jaudintis. Vdryno ir emulio veid iraika aikiai rod, kad j nuomon kito kia. - Visikai nra ko rpintis, - pakartojo Chapel. - Galite n e k l i u d o m i palikti Naujamiest. Nebetrukdysiu js. Taiau sakmiai praau apie pa sigailtinus smuklininko prasimanymus nepliaukti, garsiai to vykio ne komentuoti. Kalbas, galinias sukelti abejoni dievikja Aminosios U g nies jga, nepaisant kalbjusiojo ketinim, mes, kukls ventyklos tarnai, bsim priversti laikyt erezija, su visomis pasekmmis. Js religiniai siti k i n i m a i , k a d ir kokie bt, yra gerbtini ir reikms neturi. Tikkite sau kuo tik norite. A esu tolerantikas tol, k o l kiekvienas gerbia Aminj Ugn ir nepiktodiauja prie j. T, kuris piktodiaus, sakysiu sudegin ti, ir tiek. Naujamiestyje v i s i lygs prie statym. statymas visiems vie nas: kiekvienas, piktodiaujantis prie Aminj Ugn, keliauja ant lauo, o jo turtas konfiskuojamas. Bet uteks apie tai. Kartoju, galite be klii ieiti pro Naujamiesio vartus. Geriausiai... Chapel, neymiai ypteljs, gudriai apsidair po aikt. Negauss praeiviai, stebj susibrim, skubiai nusigr ir paspartino ingsn. - ...geriausiai, - baig Chapel, - geriausiai tuojau pat. Neatidliokite. Savaime suprantama, kad gerbiamam p i r k l i u i Biberveldtui "neatidlioti n a i " reikia "neatidliotinai sumokjus mokesius". Dkoju ponams u man skirt laik. Nusigrs Daintis be garso judino lpas. Geraltas neabejojo, k a d tas

balsiai neitartas odis buvo "sdius". Vdrynas, kvailai ypsodamas, n u leido galv. - Pone raganiau, - staiga tar Chapel. - Jeigu leisite, noriau persi mesti odeliu k i t u svetimoms ausims negirdint. Geraltui prijus, Chapel ltai ities rank. "Jeigu palies mano alk n, trenksiu jam, - pagalvojo raganius. - Trenksiu, kad ir kas atsitikt". Chapel nepaliet Geralto alkns. - Pone raganiau, - tar tyliai, kitiems atsukdamas nugar. - M a n ino ma, jog kai kuri miest, prieingai Naujamiesiui, negloboja dievikoji Aminoji Ugnis. sivaizduokime, jog veksling panaus padaras mirin ja po vien tok miest. domu, kiek tada usipraytumte u gyvo vekslingo sugavim? - Tirtai apgyventuose miestuose pabais nemedioju, - patrauk pe iais raganius. - G a l i nukentti koks nors paalietis. - Tave taip jaudina paaliei likimas? - Jaudina. Nes, davs adus, esu atsakingas u j likimus. To nepaisy ti yra pavojinga. - Suprantu. O ar rpestis paaliei l i k i m u nebt atvirkiai propor cingas umokesio dydiui? - Nebt. - Tavo tonas, raganiau, man nelabai patinka. Taiau pamirkim - su prantu, k, itaip kalbdamas, n o r i man pasakyti. O g i t, kad nesiruoi daryti to... ko galiau tavs paprayti, ir atlygio dydis ia neturi jokios reikms. O atlygio ris? - Nesuprantu. - Nemanau. - V i s dlto... - V i e n teorikai, - tar Chapel, tyliai, ramiai, be pykio ar grasinimo balse, - gali bti, kad atlygis u tavo paslaugas laiduot, jog tu su savo draugais g y v i ieisite i... i tam tikro miesto. Kas tada? - klausim, - bjauriai nusiiep raganius, - abstrakiai neatsakysi. Situacij, apie kuri kalbate, garbusis Chapel, reikt patirti savo k a i l i u . Netvirtinu, kad ito itin troktu, bet jeigu prireikt... Jeigu nebus kitos i eities... Esu pasirengs patikrinti. - Cha, gal tu ir teisus, - abejingai tar Chapel. - Per daug sileidome kalbas. Bendradarbiauti, matau, neteks. G a l taip ir geriau? V i s dlto v i liuosi, jog tarp mudviej nekils nesutarim. - Ir a v i l i u o s i , - tar Geraltas. - Tad tegul liepsnoja mumyse ta viltis, Geraltai i Rivijos. Ar inai, kas yra Aminoji Ugnis? Negstanti liepsna, ilikimo simbolis, kelias, nuvies tas tamsybse, paangos, geresnio rytojaus viltis. Nes Aminoji Ugnis, Ge raltai, tai - viltis. Visiems, visiems be iimties. Jeigu yra kas nors bendra visiems... Tau... man... kitiems... tai btent yra viltis. A t s i m i n k . M a l o n u

buvo susipainti, raganiau. Geraltas tyldamas atsainiai nusilenk. Chapel akimirk irjo j, po to staiga apsisuko ir nuingsniavo aikte, nesidairydamas savo paly d. Tvarkingai isirikiav, ginkluoti spygliuotais rimbais, sargybiniai paju djo jam p a v y m u i . - O, mamule mano, - gailiai suknirk Vdrynas, baugiai dbiodamas nueinanius. - Ir"pasisek gi mums. Jeigu tai jau viskas. Jeigu ms tuo jau pat nesuiups... - N u s i r a m i n k , - tar raganius. - Ir liaukis dejavs. Juk nieko neatsiti ko. - Ar inai, kas jis toks, Geraltai? - Ne. - Tai Chapel, vietininkas saugumo reikalams. Naujamiesio slaptoji tarnyba priklauso ventyklai. Chapel nra ynys, bet i tikro jis - pilkasis kardinolas. Tai galingiausias ir pavojingiausias mogus mieste. V i s i , Geral tai, net Taryba ir cechai prie j kinkas drebina, nes Chapel - didiausias niekas, mintantis valdia, kaip voras muss krauju. N o r s ir patylomis, mieste kalbama, k jis sugeba. mons dingsta be pdsak. M e l a g i n g i k a l t i n i m a i , k a n k i n i m a i , mogudysts i u kampo, teroras, antaas ir paprasiausias plimas. Prievarta, suktybs bei aferos. V a r d a n diev, smagion istorijon mus painiojai, Biberveldtai. - N u r i m k , Vdryne, - purkteljo Daintis. - Tau tai tikrai nra ko bai mintis. N i e k a s nenuskriaus trubadro. Dl m a n neinom prieasi esat nelieiami. - Ir nelieiamasis poetas, - dejavo vis dar iblyks Vdrynas, - Nauja miestyje gali patekti po lekianiu veimu, mirtinai apsinuodyti uvimi ar ba netiktai p r i b u r b u l i u o t i nutekamajame griovyje. Chapel p u i k i a i mo ka surengti tokius nelaimingus atsitikimus. Tai, kad apskritai su mumis kalbjosi, neregta. V i e n a aiku - be prieasties to nebt dars. Kak rezga. Pamatysite, tuojau mus painios k o k i o n nors velniavon, sukaustys grandinmis ir statymo v a r d u nutemps kankinti. C i a taip daroma! - Jo kalboje, - tar emulis Geraltui, - yra tiesos. Turime bti atsargs. K a i p t bjauryb Chapel dar em neioja! Jau daugel met sklinda k a l bos, k a d jis labai pasiligojs, kad jam kraujas isiliejs. V i s i laukiam nesu laukiam, kada gi jis kojas uvers... - N u t i l k , Biberveldtai, - bailiai sunypt trubadras, dairydamasis ap link, - dar kas igirs. irkit, kaip v i s i mus spokso. Nedinkims i ia, sakau jums! Ir patariu rimtai apmstyti, k Chapel mums apie dopler kalbjo. A, pavyzdiui, kaip gyvas jokio doplerio nesu mats ir, jeigu rei ks, prie Aminj Ugn prisieksiu. - irkit, - tar staiga emulis. - Kakas bga link ms. - Dingstam! - sustgo Vdrynas. - R a m i a u , ramiau, - plaiai nusiypsojo Daintis, pirtais tarydamas

plaukus. - Pastu j. Tai ksmys, ionyktis p i r k l y s , cecho idininkas. Kakada kartu prekiavome. E i , tik pairkit, koks jo veidelis! Tarsi bt kelnsna prisikrovs. E i , ksmy, ar ne mans iekai? - Aminja U g n i m prisiekiu, - supkt ksmys, atsmaukdamas ant pakauio laps kailio kepur ir rankove braukdamas prakait nuo kaktos. - M a n i a u , kad tave poemin nutemps. Tikras stebuklas. Stebiuosi... - Labai malonu, - kandiai pertrauk emulis, - kad stebiesi. Pradiu gink mus dar labiau, pasaks dl ko. - Neapsimesk k v a i l i u , Biberveldtai, - susirauk ksmys. - Jau visas miestas ino, kiek udirbai karminu prekiaudamas. V i s i vien apie tai ir te kalba. Jau ir hierarcho, ir Chapels ausis pasiek, koks tu vikruolis. K a i p gudriai rankas pasiildei tuo, kas Povise vyko. - K tu ia k l i e d i , ksmy? - Vardan diev, Dainti, nustok tarsi lap uodeg suks. Karmin pir kai? Pusdykiai, po penkis dvideimt u gori? Pirkai. Pasinaudojs, kad paklausos neturi, treio asmens laiduotu vekseliu sumokjai, grynais n skatiko nepaklojs. Ir k? Per vien dien pardavei visk keturis kartus brangiau, grynais pinigliais nulupdamas. G a l imsi liai tvirtinti, jog tai atsitiktinumas, kad netiktai laim nusiypsojo? K a d karmin pirkdamas nieko neinojai apie perversm Povise? - A p i e k? K o k i u s niekus ia paistai? - Perversmas Povise buvo! - suriko ksmys. - Ir ta, kaip j ten... Levoriucija! Karalius Rydas nuverstas, valdo tenai dabar Tysenid klanas! V i s i Rydo dvarikiai, diduomen bei kariauna ydrus rbus dvjo, tad j audjai vien indig pirkdavo. O Tysenid spalva - raudona! Indigas atpi go, o karmino kainos m augti kaip ant mieli, tada ir paaikjo, kad tu, Biberveldtai, leten ant vis jo atsarg udjs! H a ! Apniuks Daintis tyljo. - G u d r i a i , Biberveldtai, nieko neprikii, - ts ksmys. - Ir niekam n odio, netgi draugams. M a n pasaks btum, gal visi pasipelnytume, ga ljome kurti bendr tarpininkaujani mon. O tu nutarei vienas, paty liukais. Tavo reikalas, bet i mans daugiau nieko nesitikk. V a r d a n U g nies Aminosios, ties kalba, kad visi emuliai bjaurs savimylos ir unys nusus. M a n Vim V i v a l d i s niekad nelaiduoja, o tau? Tik paduok. Nes viena gauja esat, nemogiai js, pasiptliai emuliai ir nyktukai. K a d jus perknas nutrenkt! ksmys nusispjov, apsisuko ant kulno ir nujo. Daintis susimsts kassi galv, net plaukai trakjo. - Galvoj man nuvito, vaikinai, - gal gale tar emulis. - Jau inau, k mums reikia daryti. Eime bank. Jeigu kas ir gali toje velniavoje susivok ti, tai nebent mano pastamas bankininkas Vim V i v a l d i s .

III

- Kitaip bank sivaizdavau, - sunibdjo Vdrynas, dairydamasis po patalp. - K u r jie ia pinigus laiko, Geraltai? - V e l n i a i ino, - tyliai atsak raganius, pridengdamas perplt striu ks rankov. - G a l rsyje? - Sd ten. Jau spjau apsidairyti. Nra ia joki rsi. - Tai turbt palpje. - Ueikit ratinn, ponai, - tar Vim V i v a l d i s . Sdintys u ilg stal jauni mons ir nenuspjamo amiaus nyktu kai susikaup ra pergamento laktuose eilutes i raidi bei skaii. V i si, be iimties, susikprin ir iki lieuvi galiukus. Darbas, raganiaus nuomone, buvo velnionikai monotonikas, taiau j dirbantys buvo taip susikaup, kad nieko nemat a p l i n k u i . Kampe, ant emo suolelio, sdjo panaus elget diedulis ir smailino plunksnas. Darbas jo ne itin spriai. Bankininkas sandariai uvr ratins duris, pasiglost ilg, balt, ge rai ipuoselt barzd, kur ne kur sutept raalu, pasitais vyni spalvos aksomo palaidin, vargais negalais sueinani ant atsikiusio p i l v o . - inote k, pone Vdryne, - tar storulis, ssdamasis u didiulio, pergamentais uversto raudonmedio stalo. - Visai kitok jus sivaizdavau. O daineles js inau, girdjau. A p i e karalien Vand, nusiskandinusi Pauodegio upje, nes niekas jos nenorjo. Ir apie pauktuk, kurs iviet smuko... - Tai ne mano, - paraudo siuts Vdrynas. - K a i p gyvas nieko pana aus nesu sudjs! - A . . . Tuomet atsipraau. - G a l dalykikai pasinekam? - terp Daintis. - Laikas nelaukia, o js ia apie kvailystes visokias... Baision bdon patekau, V i m e . - To ir bijojau, - palingavo galv nyktukas. - Perspjau tave Biber veldtai, jeigu pameni. Prie tris dienas sakiau - nekik pinig tuos pa smirdusius uv taukus. Kas i to, kad pigiai nupirkai. Ne kaina, u kuri perki, svarbu, bet kiek udirbsi prek pardavs. O tas roi aliejus ir va kas, tie m o l i o dubenliai? K a i p tau galvon ov, D a i n t i , vis t lamt p i r k t i ir dar mokti grynais, uuot atkius akredityv ar veksel? Sakiau tau, jog laikyti prekes Naujamiestyje velnikai brangu, kad per por savai i vis t preki kaina padvigubs. O tu... - N a , - tyliai sudejavo emulis. - Tsk, V i v a l d i . K a? - Tu man sakai, es nra ko baimintis, visk parduosi per dvideimt keturias valandas. O dabar atidroi ionai, kvailai ir nekaltai ypsodamasis, ir pareiki pateks bdon. Nejuda prek, tiesa? O ilaidos vis auga, k? O i , negerai, negerai. K a i p , tavo m a n y m u , galiu tau padti, Dainti? K a d bent apdrauds btum t lamt. Pasisiau kok ratinink, k a d paty l o m sandl padegt. N e , brangusis, belieka tai pavelgti filosofikai ir pasakyti sau: "Viskas nujo uniui ant uodegos". Tokia prekyba - kartais

udirbi, kartais nuostolio apturi. Gal gale, kokie ten pinigai u taukus, vak ir aliej. Vienas juokas. A p i e svarbesnius dalykus pakalbkim. Pa sakyk man, ar jau mte mimozos iev pardavinti, nes siloma kaina, ties penkiais ir penkiom etosiom strigusi, nebekyla. Tikiuos, kad grai pasakyti, jog bus gana? Septyni visvien negausi, Dainti. - Grau? Paglosts barzd, Vivaldis ikrapt i jos pyrago trupinius. - Buvai ia prie valand, - ramiai tar jis, - ir liepei nepardavinti, k o l kaina nepakils i k i septyni. Septyniskart didesn kaina u t, kuri tu su mokjai: d v i kronos ir keturiasdeimt penki graiai u svar. Tai per dide l kaina, Dainti, net suradus puiki rink. O d i n i n k a i su kailiadirbiais jau spjo susitarti ir solidariai nekels kainos. Galv guldau... Ratins durys atsivr, ir v i d u n griuvo mogysta, dvinti lopytus triuio kaili kailinukus, perjuostus kanapi grte, su alio fetro kepurle ant galvos. - Pirklys Sulimaras duoda d v i kronas penkiolika! - sukvyk jis. - ei ir viena etoji, - greitai suskaiiavo Vivaldis. - K daryti, Dainti? - Parduoti! - suriko emulis. - eeriopa kaina, o tu dar svarstai, kad tave griausmas! Ratinn lk dar viena keista btyb su geltona kepuraite ir sen mai primenaniu apsiaustu. K a i p ir pirmasis mognas, vos poros uo leki d i d u m o . - Pirklys Biberveldtas liepia parduoti septynis kartus brangiau! - rik teljo, nusiluost rankove nos ir vl ibgo. - A h a , - tar nyktukas po ilgokai trukusios tylos. - Vienas Biberveld tas liepia parduoti, kitas Biberveldtas liepia laukti. domi situacija. K da rysim, Dainti? Ar dabar visk paaikinsi, ar palauksim, k o l koks nors tre ias Biberveldtas lieps krauti iev galeras ir gabenti ungalvi emn? A? - Kas ia? - istenjo Vdrynas, rodydamas btyb su alia kepurai te, vis dar tebestovini tarpdury. - Kas jis toks, velniai raut? - Jaunasis nyktukas, - tar Geraltas. - Aiku, - sausai pritar V i v a l d i s , - kad ne senas trolis. Gal gale koks skirtumas, kas jis? N a , Dainti, klausau. - V i m e , - tar emulis. - Labai tavs praau. Neklausink. N u t i k o bai sus dalykas. sivaizduok sau, kad a, Daintis Biberveldtas i Rgi Pievos, doras pirklys, nesuprantu, kas ia dedasi. Papasakok man visk smulkiai. Kas nutiko per prajusias tris dienas? Praau, V i m e . - domu, - tar nyktukas. - N a , bet u atlyginim, kur gaunu, turiu ipildyti visus tavo norus, kad ir kokie jie bt. Todl klausykis. Prie tre jet dien atlkei uduss, davei man depozitan tkstant kron ir papra ei laiduoti veksel, pagal kur pateikjas gaut du tkstanius penkis imtus dvideimt. Laidavau. - Be ustato?

- Be. Patinki tu man, Dainti. - Kalbk toliau, V i m e . - Kit ryt triukmingai griuvai reikalaudamas, kad atidaryiau akre dityv V i z i m o bankui. Nedidelei trij tkstani penki imt kron su mai. Gavjas turjo bti, jeigu gerai pamenu, kakoks Teras Lukokiamas Triufelis. N a , tai ir atidariau tok akredityv. - Be ustato, - tar emulis su v i l t i m balse. - M a n o simpatijos tau, Biberveldtai, - atsiduso bankininkas, - baigiasi ties trimis tkstaniais kron. Tuokart ratu man paadjai, jei l a i k u ne sumoksi - malnas atitenka man. - K o k s malnas? - Tavo uovio, A r n o Hardbotomo, malnas. Tas, stovintis Rgi Pie voje. - N a m o nebegrtu, - niriai, bet tvirtai pareik Daintis. - N u s i s a m dysiu kok nors laiv ir tapsiu piratu. Vim V i v a l d i s , parms delnu and, tariai dbteljo j. - , - tar. - Juk seniai atsimei t pasiadjim ir suplei. Tu gali bet koki sskait apmokti. N i e k o nuostabaus, juk itaip pasipelnei. - Pasipelniau? - Tiesa, visai pamirau, - sumurmjo nyktukas. - T u r i u niekuo nesi stebti. - Gerai udirbai su tuo karminu, Biberveldtai. Matai, Povise vyko perversmas... - Jau inau, - nutrauk emulis. - Indigas atpigo, karminas pabrango. O a udirbau. Tai tiesa, Vime? - Tiesa. T u r i pas mane depozite eis tkstanius tris imtus keturias deimt eias kron'as ir atuoniasdeimt grai. Atskaiius mano atlygini m ir mokesius. - Sumokjai u mane mokesius? - O kaipgi kitaip? - nustebo V i v a l d i s . - Juk tik prie valand buvai ia ir liepei sumokti. Ratininkas jau nune vis sum rotu. A p i e pus antro tkstanio, nes arkli pardavimas, aikus dalykas, i r g i buvo p r i skaiiuotas. Durys su triukmu atsivr, ir ratinn lk kakoks tipelis, ant gal vos usimauklins labai purvin skrybl. - D v i kronos trisdeimt! - suriko. - Pirklys Hazelkvistas! - Neparduoti! - auk Daintis. - L a u k s i m kylant kain! Lkit abu grei iau atgal biron! A b u nyktukai iupo emulio jiems pamttus variokus ir pradingo. - Taaip... K u r a sustojau? - susimst V i v a l d i s , aisdamas didiuliu, keistos formos ametisto kristalu, kur jis naudodavo prispausti popie riams. - A h a , karminu, p i r k t u u veksel. O anksiau mintasis skolos ra tas reikalingas tau buvo didiulei mimozos ievs partijai pirkti. N u p i r k a i jos daugyb, bet pigiai - po trisdeimt penkis graius u svar. Per tarpi nink i Zangvebaro, kakok Triufel ar Bobaus. Galera jau nuo vakar

uoste. K a i tik atplauk, tuoj ir prasidjo. - sivaizduoju, - sudejavo Daintis. - K a m ta mimozos iev reikalinga? - neitvr Vdrynas. - N i e k a m , - niriai sumurmjo emulis. - Deja. - M i m o z o s iev, pone poete, - paaikino nyktukas, - tai raugas, nau dojamas odoms apdirbti. - Kas bt toks kvailas, - terp Daintis, - kad bogint mimozos iev i u jr mari, kada Temerijoj uolo iev pusveliui pardavinja. - Btent ia vampyras ir pakastas, - tar V i v a l d i s . - Temerijos d r u i d a i neseniai paskelb: jeigu mons tuoj pat nesiliaus naikinti uolus, jie vis krat uleis skriais ir iurkmis. Druidus parm driads, o vietos kara lius jauia driadms silpnyb. T r u m p i a u sakant, nuo vakar Temerijos uolams udtas visikas embargas, todl mimozos kainos ir paoko. Tei sing informacij gavai, Dainti. Pasigirdo trepsjimas, ir ratin siver udususi aliakepur bty b. - Garbusis pirklys Sulimaras... - pravokt nyktukas, - liep perduo ti, kad pirklys Biberveldtas yra liliputas, pasiuts gauruotas kuilys, speku liantas ir lupikas, ir kad jis, Sulimaras, l i n k i Biberveldtui nuati. D u o d a d v i kronas keturiasdeimt penkis - ir tai jo paskutinis odis. - Parduot, - daug nesvarsts kteljo emulis. - Lk, maiau, patvir tink. Skaiiuok, V i m e . V i v a l d i s kyteljo rank po pergament ritinliais ir itrauk nyktu k skaitytuvlius - tikr aisliuk. Prieingai moni naudojamiems skai tytuvams, nyktuk skaitytuvliai primin ma arin piramid. V i v a l dio skaitytuvliai buvo padaryti i aukso virb, ant kuri tviskjo graiai nugludinti vienodo didumo rubino, smaragdo, onikso ir juodojo agato ga balliai. Nyktukas greitai ir v i k r i a i storu pirtu kur laik stumd bran gakmenius auktyn, emyn, alis. - Tai bus... h m m , h m m . . . M i n u s ilaidos ir mano atlyginimas... M i nus mokesiai... Taaip. Penkiolika tkstani ei imtai dvideimt d v i kronos ir dvideimt penki graiai. Neblogai. - Jeigu teisingai suskaiiavau, - ltai itar Daintis Biberveldtas, - skai tant an prek, mano sskaitoje tavajame banke yra... - L y g i a i dvideimt vienas tkstantis devyni imtai eiasdeimt devy nios kronos ir penki graiai. Neblogai. - Neblogai? - suriko Vdrynas. - Neblogai? U tiek didel kaim arba ma pil n u p i r k t i galima! K a i p gyvas nesu regjs tiek pinigo vienoj kr voj! - A irgi, - tar emulis. - Tik ankstoka digauti, Vdryne. Taip jau susiklojo, kad t pinig niekas dar nemat ir neinia ar pamatys. - E i , Biberveldtai, - pasipiktino nyktukas. - I kur tokios nirios m i n tys? Sulimaras sumoks grynais arba vekseliu, o Sulimaro vekseliai visa dos apmokami. Ko gi tuomet tu toks sugis? Bijai nuostoli dl pasmir-

dusi uvies tauk ir vako? Gavs tok peln, vilpaudamas nuostolius padengsi... - Ne apie tai kalbu. - O apie k? Krenkteljs Daintis nuleido garbanot galv. - V i m e , - tar jis, irdamas grindis. - Chapel mus niuktinja. Bankininkas suepsjo. - Bjaurus reikalas, - iko nyktukas. - Bet ito ir reikjo tiktis. M a tai, Biberveldtai, informacija, k u r i a pasinaudojai sudarydamas sandrius, turi ne tik prekybin, bet ir politin reikm. A p i e tai, kas brsta Povise ir Temerijoje, neinojo niekas, skaitant pat Chapel, o Chapel mgsta su inoti pirmas. Todl dabar, kaip pats supranti, jis suka galv, kas tau pa sak. M a n a u , kad jau suprato. Nes ir a supratau. - domu. V i v a l d i s , nuvelgs Vdryn ir Geralt, surauk bulv panai nos. - domu? V a , tavo draugija tikrai domi, Dainti, - tar bankininkas. Trubadras, raganius ir p i r k l y s . S v e i k i n u . Ponas Vdrynas en bei ten lankosi, net karali rmuose, ir, be abejo, nuolat ausis pastats. O raga nius? Asmens sargybinis? Skolinink baubas? - Skubotos ivados, pone V i v a l d i , - tar Geraltas l e d i n i u balsu. - Jokia mes draugija. - O a, - paraudo Vdrynas, - nelandioju ausis pastats. Esu poetas, o ne nipas! - vairiai kalbama, - isiiep nyktukas. - Labai vairiai, pone Vdry ne. - Melas! - suriko trubadras. - Tiesos n u skatik! - Gerai jau, tikiu, t i k i u . Tik neinau... ar Chapel patiks. Bet, kas i no, gal viskas ir aprims. Pasakysiu tau, Biberveldtai, po paskutinio apo pleksijos priepuolio Chapel labai pasikeit. G a l mirties baim jam uode gon pavelg ir privert kai k apmstyti? odiu, tai jau ne tas ankstyva sis Chapel. Kakoks mandagus, protingas, ramus ir... netgi padorus. - E, - tar emulis. - Chapel? Padorus? Mandagus? Nemanoma. - Sakau kaip yra, - atrm V i v a l d i s . - O yra taip, kaip sakau. Be to, ventykla dabar kit rpest turi - Aminj Ugn. - K a i p tai? - V i s u r , kaip sakoma, privalo liepsnoti Aminoji Ugnis. Visur, visoje apylinkje turi bti pristatyta altori iai ugniai degti. Daugyb altori. Neklausink mans smulkmen, D a i n t i , moni prietaruose a menkai tesusivokiu. Bet inau, kad visiems yniams, ir Chapelei taip pat, niekas daugiau nerpi, tik ugnis ir altoriai. Kruopiai tam ruoiamasi. Aiku vie na - mokesiai padids. - N a , - tar Daintis. - M e n k a paguoda, bet... Ratins durys vl atsivr, ir v i d u n puol jau pastamas aliosios ke-

purs bei triuio kailinuk savininkas. - P i r k l y s Biberveldtas, - prane, - sako p i r k t i dar puod, jeigu p r i trks. - K a i n a neturi reikms. - Nuostabu, - nusiypsojo emulis, o ta ypsena v e i k i a u primin per kreipt siutusios miko kats snukut. - Daugyb puod n u p i r k s i m : po no Biberveldto valia - m u m s statymas. K dar turtume n u p i r k t i ? K o pst? Deguto? Geleini grbli? - Be to, - pravarkt k a i l i n u k a i , - p i r k l y s Biberveldtas prao trisde imt kron grynais, nes turi duoti ky. N o r i k nors uksti ir alaus atsi gerti, o "Ieties kote" kakokie trys valkatos jam kap pavog. - A c h . . . Trejetas valkat, - ltai tar Daintis. - Taip, is miestas, atrodo, pilnutlis valkat. O kur, jei leisite paklausti, dabar yra garbusis p i r k l y s Biberveldtas? - K u r g i daugiau, - nirpteljo nos btyb, - jei ne Vakar Prekyvie tje? - V i m e , - grsmingai tar Daintis, - daug neklausinjs, surask m a n kur nors tvirt stor lazd. Rengiuosi Vakar Prekyvietn keliauti, taiau be lazdos eiti negaliu. Per daug ten valkat ir piktadari. - Lazd, sakai? Gerai. Bet, Dainti, viena noriau suinoti, nes tai mane slegia. adjau neklausinti, todl ir neklausiu, bet pamginsiu atspti, o tu arba patvirtinsi, arba ne. Gerai? - Spk. - Tie apkart taukai, aliejus, vakas, dubenliai ir tas sumautas pantis - tai tik taktinis jimas, tiesa? Norjai n u k r e i p t i konkurent dmes nuo karmino ir mimozos? Smy rinkoj sukelti? Taip, Dainti? Staiga durys atsivr, ir ratinn bgo kakoks bekepuris. - Rgtinis pranea, k a d viskas paruota! - suklyk jis laibu balsu. Klausia, ar pilti? - Pilti! - sugriaudjo emulis. - Tuojau pat p i l t i ! - Prisiekiu ruda senojo R u n d u r i n o barzda! - ukauk Vim V i v a l d i s , k a i tik p a s k u i nyktuk usivr durys. - N i e k o nebesuprantu! Kas ia dedasi? K pilti? k pilti? - Supratimo neturiu, - prisipaino Daintis. - Bet verstis, V i m e , reikia. IV Sunkiai braudamasis per spst, Geraltas pasiek prekystal, apkabi nt variniais puodais, keptuvmis ir katiliukais, raudonai vytiniais pa vakario sauls spinduliuose. U prekystalio stovjo rudabarzdis nyktukas alyvine kepure ir sunkiais ruonio odos batais. Nyktuko veide sustingo pasibjaurjimo grimasa - ties sakant, atrod, k a d jis ruoiasi po akimir kos apspjauti jo prekse besirausiani pirkj. Pirkjos krtin bangavo, ji purt aukso garbanles ir buvo bebaigianti paskandinti nyktuk nesen kaniame beprasmik plepal sraute.

Pirkja buvo ne kas kitas, o Geralto pastama Vespul, rakand svaidytoja i balkono. Nelaukdamas, k o l j atpains, raganius skubiai smuko atgal mini. Gyvenimas Vakar Prekyvietj virte vir. Brautis per grst ia reikjo tarsi pro erki tankyn. Kas ingsnis kas nors k i b d a v o rankov ar kelni kik - vaikai, pasimet nuo motin, k a i ios temp tvus i pala pini su pilstomais stipriaisiais grimais; sargybos nipeliai; neaiks tipai, tamsiose pakampse silantys nematomsias kepures, nepadorius pa veiksllius ar kedro lentelse raiytas bjaurias scenas. Geraltas, darbuoda masis alknmis, nustojo ypsotis ir m keiktis. Nelauktai jis igirdo liutnios garsus ir gerai pastam skamb juok. Garsai sklido i pasakikai imargintos prekyds, vir kurios kabojo uras: "ia stebuklai, amuletai ir masalas uvims". - Ar kas nors jau sak panelei, kokia dailut esat? - garsiai rk Vdry nas, sddamas ant prekyds ir linksmai mataruodamas kojomis. - N e sak? Negali ito bti! Tai abali miestas - aplink vieni neregiai. E i , gerie ji mons! Kas n o r i igirsti balad apie meil? Kas n o r i patirti jaudul ir praturtti dvasikai, temeta skrybln monet. K ia, k ia g r u d i , ikniau? Variok elgetoms kik - neeidink menininko. A tau gal ir atlei s k i , bet menas - niekada! - Vdryne, - tar Geraltas, eidamas artyn. - K i e k pamenu, isiskyr me doplerio iekoti. O tu ia koncertus rengi. Ir negda tau mugse dai nuoti... kaip k o k i a m elgetaujaniam seniui? - Gda? - nustebo dainius. - Svarbu, kas ir kaip dainuoja, o ne kur dai nuoja. Be to, esu alkanas, o prekyds eimininkas m a n pietus paadjo. Doplerio patys iekokit. A nemgstu gaudyni, mutyni ir susidoroji m be teismo. Esu poetas. - Geriau taip garsiai netriukmauk, poete. Netoliese tavoji suadtin vaiktinja, tursi bdos. - Suadtin? - nervingai sumirksjo Vdrynas. - K u r i ? J - keletas. Vespul, laikydama rankoje vario keptuv, verliai it siuts bulius jau grdosi per klausytoj br. Vdrynas nuoko nuo prekyds ir puol bgti, v i k r i a i okiodamas per pintines su m o r k o m i s . Iptusi nerves, Vespul atsigr ragani. Geraltas eng atatupstas, nugara atsitrenkda mas prekyd. - Geraltai! - suriko Daintis Biberveldtas, iokdamas i minios ir smark o k a i stumteljs Vespul. - Greiiau, greiiau! Maiau j! Stai! Stai ten, suskis, bando pabgti! - Susirasiu dar jus, pasileidliai! - rk Vespul, stengdamasi atgauti pusiausvyr. - Atsiskaitysiu su visa js kiauli banda! Grai kompanija! Fazanas, driskius ir neauga plaukuotomis pdomis! Js dar mane pa minsit! - Tenai, Geraltai! - rikteljo Daintis, iblaks student, aidusi "Tris kriaukles", brel ir lkdamas tolyn. - Ten, ten, tarp veim n u l i n d o ! I

kairs jam keli ukirsk! Greiiau! Jie puol vytis, patys vejami stumdom prekiautoj ir pirkj pra keiksm. Geraltas tik per stebukl neukliuvo u pasipainiojusio po kojo mis snargliuoto bamblio, peroko per j, taiau apvert d v i statinaites sil ki. siuts vejys maukteljo jam per nugar g y v u u n g u r i u , kur kaip tik rod pirkjams. Staiga raganius pamat dopler, dumiant pro avi aptvar kiek kojos nea. - I kitos puss! - suriko Daintis. - I kitos puss j apeik, Geraltai! Dopleris kaip strl lk iilgai pinui tvoros, mirgdamas alia lie mene. B u v o aiku, kodl jis nepasivert kuo k i t u . V i k r u m u niekas nega ljo p r i l y g t i emuliui. Niekas. Iskyrus kit emul. Ir ragani. Geraltas pamat, kaip dopleris, sukls dulki debes, staiga pakeit krypt. V i k r i a i nr pro skyl tvoroje, juosianioje didiul palapin, k u rioje glaudsi skerdykla ir msin. Daintis irgi t pamat. Peroks aptva r, jis m brautis pro besigrdanius ir bliaunanius avinus. Buvo aiku, kad nesps. Geraltas pasuko ir puol paskui dopler pro tarp tvoros len tose. Pajuto staig trkteljim. Pasigirdo plytanios odos garsas - po antrja paastimi irgi tapo erdvu. Raganius sustojo. Nusikeik. Nusispjov. Ir dar kart nusikeik. Daintis bgo paskui dopler palapinn. Viduje girdjosi riksmai, sm gi garsai, keiksmai ir siaubingas bildesys. Raganius nusikeik trei kart, itin bjauriai. Po to, grikteljs dan timis, pakl dein rank, sudjo pirtus A a r d enklu ir nukreip j tie siai palapinn. Palapin isipt tarsi bur per audr, o i vidaus pasigirdo klaikus staugimas, bildjimas ir jaui baubimas. Palapin suglebo. Dopleris, liaudamas p i l v u , ilindo i po sublikusios palapins ir pasileido kitos, maesns, veikiausiai aldykls, link. Geraltas, ilgai ne svarsts, pasuko j deln ir trinkteljo nugaron enklu. Dopleris griuvo emn, tarsi aibo trenktas, persivert, taiau tuojau pat paoko ir lk palapinn. Raganius - jam i paskos. Palapinje dvok msa. Ir buvo tamsu. Telikas Lungrevinkas Letortas stovjo ten, sunkiai kvpuodamas, abiem rankomis apkabins ant karties kabani kiauls skerdien. Kito i jimo nesimat, o palapins audeklas buvo tvirtai ir tankiai prismeigtas prie ems kuoleliais. - K a i p malonu vlei tave sutikti, mimike, - altai tar Geraltas. Dopleris sukriok, sunkiai gaudydamas or. - Palik mane ramybje, - prastenjo jis gal gale. - Kodl mane perse kioji, raganiau? - Telikai, - tar raganius. - Uduodi kvailus klausimus. Gviedamasis Biberveldto arkli ir pavidalo, persklei jam galv ir pametei dykvietje. Tebesinaudoji jo ivaizda ir aipaisi i rpesi, kuri jam dl to pridarai. V e l n i a i ino, k dar esi sumans, bet a tuos tavo planus vienaip ar kitaip

iardysiu. Nenoriu tavs nei nuudyti, nei miesto valdiai iduoti, taiau i miesto teks isinedinti. Pasirpinsiu, kad taip vykt. - O jeigu nepanorsiu? - Karuiu tave ivesiu, maian kis. Dopleris staiga isipt, po to taip pat staiga sulyso ir m augti. Jo garbanoti katoniniai plaukai pabalo ir isitiesino pasiekdami peius. alia emulio liemen riebiai sublizgo ir virto juoda oda. A n t pei ir rankoga li sutvisko sidabro knieds. Putlus raudonandis veidas itso ir pabalo. I u deiniojo peties ilindo kardo rankena. - Nesiartink, - k i m i a i tar antrasis raganius ir nusiypsojo. - Nesiartink, Geraltai. Nebandyk prisiliesti. " N a ir bjauri mano ypsena, - pagalvojo Geraltas, siekdamas kardo. Ir snukis bjaurus. Ir kaip bjauriai akis p r i m e r k i u . Vadinas, itaip atrodau? Velniava". Doplerio ranka ir raganiaus ranka vienu metu paliet kalavij ranke nas, abu kardai v i e n u metu ioko i makt. A b u raganiai v i e n u metu eng du greitus minktus ingsnius - vienas priek, kitas on. A b u vienu metu pakl kardus ir su vilpesiu apsuko juos ore. A b u vienu metu sustingo, apmir pasiruo k o v a i . - Tu negali mans nugalti, - garkteljo dopleris. - Nes a - tai tu, Ge raltai. - K l y s t i , Telikai, - tyliai tar raganius. - Mesk kard ir grk Biberveld to pavidalan. Kitaip pasigailsi, perspju tave. - A - tai tu, - pakartojo dopleris. - Negysi prie mane pranaumo. Negali mans nugalti, nes a - tai tu! - Tu net supratimo neturi, k tai reikia, m i m i k e . Telikas nuleido rank, spaudiani kardo ranken. - Esu tavimi, - pakartojo jis. - N e , - paprietaravo raganius. - N e s i . O inai, kodl? Nes tu - maas, vargas, gerairdis dopleris. Dopleris, kuris lengvai galjo umuti Biberveldt ir ukasti jo kn brzgynuose, likdamas saugus ir inodamas, jog niekas niekada jo nedemaskuos, skaitant ir emulio sutuoktin - garsij Gardenij Biberveldt. Bet tu, Telikai, nenuudei jo, nepajgei taip pasielg ti. Nes esi maas, vargas, gerairdis dopleris, kur draugai vadina D u d u . K a d ir kuo pasiverstum, visuomet lieki toks pat. Gebi nukopijuoti tik t, kas mumyse yra gera, nes to, kas mumyse bloga, nesupranti. Toks jau esi, dopleri. Telikas atsitrauk, nugara siremdamas mediagin palapins sien. - Todl, - ts Geraltas, - dabar vl virsi Biberveldtu ir mandagiai atkii man letenas, k a d jas galiau suriti. Nesugebsi m a n pasiprieinti, nes esu kakas, ko nukopijuoti nepajgi. P u i k i a i tai inai, D u d u . Nes akimir kai b u v a i perms mano mintis. Telikas staiga isities. Jo veido bruoai - raganiaus bruoai - iskydo

ir susiliejo, balti plaukai subangav m tamsti. - Tu teisus, Geraltai, - neaikiai sumurmjo padaras, nes jo lpos tuo metu keit form. - Permiau tavo mintis. Trumpam, bet to uteko. Ar i nai, k dabar padarysiu? Odin raganiaus striuk sutvisko ydru ilku. Dopleris nusiypsojo, pasitais slyv spalvos kepurl su gervs plunksna, timpteljo per pet permestos liutnios direl. Liutns, k u r i prie akimirk buvo kalavijas. - Pasakysiu tau, k adu veikti, raganiau, - nusijuok dopleris skam b i u ir melodingu Vdryno juoku. - Ieisiu, itirpsiu minioj ir tylomis pa virsiu bet kuo, nors ir elgeta. Geriau bti elgeta Naujamiestyje, nei dopler i u dykvietje. Naujamiestis man t skolingas, Geraltai. Tai io miesto statyba sunaikino aplink, kurioje galjome gyventi. Gyventi savo tikrai siais pavidalais. M u s inaikino, mediodami tarsi pasiutusius unis. Esu vienas i nedaugelio, kuriems pavyko isilaikyti. A noriu likti gyvas ir lik siu. Anksiau, kai iem mane vaikydavosi vilkai, pavirsdavau v i l k u ir b giodavau su gauja po kelet savaii. Ir l i k a u gyvas. Dabar irgi taip pasi elgsiu, nes nebenoriu daugiau slapstytis pamikse ir iemoti po ivarto mis. Nebenoriu bti aminai alkanas, nebenoriu bti nuolatinis taikinys strlms. ia, Naujamiestyje, ilta ir apstu desio. Galima udirbti, ir ia retai audo vieni kitus i lank. Naujamiestis - tai vilk gauja. Prisijung siu prie ios gaujos ir l i k s i u gyvas. Supranti? Geraltas, kiek padelss, linkteljo galv. - Suteikte, - ts dopleris, isiiepdamas begdika Vdryno ypsena, - kukli galimyb asimiliuotis nyktukams, emuliams, netgi elfams. K u o a blogesnis? Kodl man atimta i teis? K turiu padaryti, kad galiau gyventi iame mieste? Pavirsti ilgakoje elfe stirnos akimis ir ilko p l a u kais? K? K u o elfe geresn u mane? Tuo, kad, vos j ivyd, imate ne kantriai trypti, o mano ivaizda jus vemti veria? Susikikit subin to kius argumentus. A ir taip iliksiu. inau kaip. V i l k u laksiau, kaukiau ir pjoviausi su kitais dl patels. Dabar kaip Naujamiesio gyventojas pre kiausiu, i vyteli pinsiu krepius, elgetausiu arba vogsiu. K a i p vienas i js darysiu t> k visuomet daro jsikiai. Kas ino, gal net vesiu? Raganius tyljo. Telikas vl pasitais liutnios dir, nusigr ir patrauk ijimo link. jo drsiai, taiau Geraltas mat, kaip sitemp jo sprandas ir susikprino peiai, belaukiant, kada suvilps amenys. Raganius kio kard maktis. Dopleris sustojo. Neengs ingsnio, atsigr. - L i k sveikas, Geraltai, - tar. - Ai tau. - L i k sveikas, D u d u , - atsak raganius. - Skms. Nusigrs, dopleris leidosi pilnos moni turgaviets pusn smagiu, linksmu, nerpestingu Vdryno ingsniu. Taip, kaip Vdrynas, smarkiai mosavo kaire ranka ir taip pat, kaip Vdrynas, iep dantis visoms mergi noms. Geraltas ltai nusek j. I lto. Telikas nesustodamas iupo liutn, kiek sultino ingsn, ugavo du

akordus, po ko grakiai m skambinti inom Geraltui melodij. iek tiek atlos galv, udainavo. V i s a i kaip Vdrynas. - Vl pavasaris Bunda em po Ir taip bus, kol Aminoji ugnis dain dainuoja, speigo nakties. irdyse liepsnoja ms vilties.

- Pakartok tai Vdrynui, jeigu atsiminsi, - suuko dopleris. - Ir pasa k y k , k a d "iema" - n i e k a m tiks p a v a d i n i m a s . Ta balad t u r i vadintis "Aminoji u g n i s " . L i k sveikas, raganiau! - E i ! - staiga pasigirdo. - Fazane! Telikas nustebs atsigr. I u prekyds pasirod Vespul, smar k i a i banguodama krtine ir grdama j p i k t u vilgsniu. - Merg dairaisi, sukiau? - sunypt alsuodama vis pakiliau. - D a i nukas dainuoji, nieke? Telikas nusivo kepurl ir nusilenk, ypsodamasis plaia, su nie kuo nesupainiojama Vdryno ypsena. - Vespule, brangioji mano, - tar k u o m e i l i a u s i a i . - N e a p s a k o m a i diaugiuosi tave ivyds. Atleisk man, saldioji mano. Skolingas tau esu... - Esi, esi, - garsiai nutrauk j Vespul. - Ir tuojau sumoksi! e tau! Didiul vario keptuv blyksteljo saulje ir, giliai, sodriai suskambu si, sir doplerio galvon. Telikas, nutaiss neapsakomai kvail iraik, susvyravo ir n u g r i u v o , iskts rankas alis, o jo veidas staiga m keis tis, lietis ir tapo i viso niek nebepanaus. Tai pamats, raganius puol prie jo. Bgdamas nupl nuo prekyds didel kilim. Patiess kilim ant ems, d v i e m spyriais uritino ant jo dopler ir skubomis, taiau ank tai, suvyniojo. Atsisds ant ryulio, nubrauk rankove nuo kaktos prakait. Vespul, spausdama rankoje keptuvs kot, piktai velg j, o iopli brys aplink vis didjo. - Jis serga, - tar raganius ir prisiversdamas nusiypsojo. - Tai tik jo la b u i . Nesigrskite, gerieji mons, vargeliui ir taip trksta oro. - Girdjote? - ramiai, taiau skambiai paklaus Chapel, staiga prasi brovs per mini. - Praau ia nesibriuoti! Praau isiskirstyti! Sambriai udrausti. U juos baudiama pinigine bauda! iopliai akimirksniu pabiro alis. Staiga visi ivydo Vdryn, spariu ingsniu artjant ir skambinant liutnia. Tai pamaiusi, Vespul siaubin gai sukliko, met keptuv ir pasileido bgti per aikt. - Kas jai atsitiko? - paklaus Vdrynas. - Velni pamat? Geraltas atsities nuo ryulio, kuris m neymiai judti. Chapel pa lengva artjo. Buvo vienas. Jo asmens sargybini niekur nesimat. - Jumis dtas, neiiau artyn, - tyliai tar Geraltas. - T i k r a i neiiau.

- I tikro? - suspaud siauras lpas Chapel, altai velgdamas j. - Jumis dtas, pone Chapel, apsimesiau, kad nieko nemaiau. - Taip, tikriausiai, - tar Chapel. - Tik kad a nesu tavimi. I u palapins ibgo prakaituotas, uduss Daintis Biberveldtas. I vyds Chapel, jis sustojo, susidjo rankas u nugaros ir m vilpauti, apsimesdamas besigros svirno stogu. Chapel prijo prie Geralto. Raganius nepajudjo, tik primerk akis. Akimirk jiedu velg vienas kit, po to Chapel pasilenk prie ryulio, i - D u d u , - tar jis, i susukto k i l i m o styrantiems, keistai deformuo tiems Vdryno rantytos oio odos batams. - Kopijuok Biberveldt! G r e i iau! - K!? - suriko Daintis, nustojs spoksoti svirn. - Kaip? - Tyliau, - tar Chapel. - N a , D u d u , kaip ten? - Jau, - pasigirdo i k i l i m o duslus stenjimas. - Jau... Tuoj... Styrantys i ryulio oio odos batai iskydo, susiliejo ir virto basomis, gauruotomis emulio pdomis. - Ilsk, D u d u , - tar Chapel. - O tu, Dainti, tylk. monms juk v i s i emuliai vienodi. Tiesa? Daintis kak neaikiai sumurmjo. Geraltas, vis dar primerks akis, tariai irjo Chapel. Vietininkas gi isities, apsivalg aplink, bet tuo metu i pai atkakliausi iopli beliko vien tolumoje tylantis medpadi tapsjimas. Daintis Biberveldtas Antrasis, dar kiek pasimuists, iriedjo i ryu lio, nusiiaudjs atsisdo, pasitryn akis ir nos. Vdrynas, pritps ant netoliese guljusios ds ir nutaiss mogaus, ne itin susidomjusio tuo, kas vyksta, iraik, cimbino liutnios stygomis. - Kas ia toks, Dainti, kaip manai? - velniai paklaus Chapel. - Labai tave panaus, ar ne? - Tai mano pusbrolis, - skubiai tar emulis ir isiiep. - Labai artimas giminaitis. D u d u Biberveldtas i Rgi Pievos, verslo iminius. K a i p tik nutariau... - Taip, Dainti? - Nutariau j skirti savo tarpininku prekybai Naujamiestyje. K pasa kysi, pusbroli? - A k , dkoju, pusbroli, - plaiai nusiypsojo labai artimas giminaitis, Biberveldt klano pasididiavimas, verslo iminius. Chapel i r g i nusi ypsojo. - Isipild tavo svajon? - sumurmjo Geraltas. - G y v e n t i mieste? Ir k gi gero js randate iame mieste, D u d u . . . ir tu, Chapel? - Pagyventum virynuose, - sumurmjo atsakydamas Chapel, - pasi maitintum aknimis, pamirktum ir paaltum, tuomet suprastum. Mes ir gi esame io to verti, Geraltai. Mes ne blogesni u jus. - N e , - linkteljo galv Geraltas. - Ne blogesni. Bna netgi taip, kad ir geresni. Kas nutiko tikrajam Chapelei?

- J itiko smgis, - sunibdjo Chapel Antrasis. - Jau kokie du m nesiai. A p o p l e k s i j a . Tebnie jam lengva emel, ir Aminoji U g n i s jam tevieia. Taip jau nutiko, kad tuo metu b u v a u netoliese... Niekas ir nepa stebjo... Geraltai? Tikriausiai nemginsi... - Ko nepastebjo? - paklaus raganius abejinga veido iraika. - Dkoju, - sumurmjo Chapel. - Js ia yra ir daugiau? - A r g i tai svarbu? - N e , - sutiko raganius. - Nesvarbu. I u veim ir prekydi ioko ir tursendama pribgo dviej uo leki dydio figrl lopytais triuio kailinukais, su alia kepure ant gal vos. - Pone Biberveldtai, - sunopavo nyktukas ir aikteljs usikirto, valgydamasis tai vien emul, tai kit. - M a n a u , mayli, - tar Daintis, - jog nori kreiptis mano pusbrol D u du Biberveldt. Kalbk. Kalbk. Tai jis. - Rgtinis pranea, k a d viskas parduota, - tar nyktukas ir plaiai nusiypsojo, rodydamas smailius dantukus. - Po keturias kronas u vie net. - A t r o d o , jau inau, apie k kalbama, - tar Daintis. - G a i l a , k a d ia nra Vivaldio. Tas tuojau pat peln suskaiiuot. - Jeigu leisi, pusbroli, - atsiliep Telikas Lungrevinkas Letortas, pra varde Penstokas, biiuliams D u d u , o v i s a m Naujamiesiui - gausios B i berveldt eimos narys, - a suskaiiuosiu. T u r i u puiki atmint skaiiams. K a i p ir kitiems dalykams. - Praau, - nusilenk Daintis. - Praau, pusbroli. - Ilaidos, - surauk kakt dopleris, - buvo nedidels. Atuoniolika u aliej, atuoni penkiasdeimt u uv taukus, hmm... Viskas kartu, skai tant ir virvut, yra keturiasdeimt penkios kronos. Pardavus gauta: ei imtai po keturias kronas... arba du tkstaniai keturi imtai. Ir niekam n graio, nes be tarpinink... - Praau nepamirti mokesi, - primin Chapel Antrasis. - Praau nepamirti, k a d prie jus stovi miesto valdios ir ventyklos atstovas, k u ris rimtai bei siningai dirba savo darb. - N u o mokesi atleista, - prane D u d u Biberveldtas. - Nes i preky ba v y k o ventais tikslais. -A? - Sumaiyti tam tikromis dalimis uv taukai, vakas ir aliejus, nuda ytas trupuiu karmino, - paaikino dopleris, - buvo supilti molio dube nlius ir kiekvien merkta po galiuk virvuts. Udegta virvut dega graia, raudona liepsna. Dega ilgai ir beveik nedvokia. Aminoji U g n i s . yniams reikjo vis laik deganios liepsnos ant Aminosios Ugnies alto riaus. Jau nebereikia. - V e l n i a i griebt... - suniurnjo Chapel. - Tiesa... T i k r a i reikjo... D u -

d u , tu genialus. - I motinos paveldjau, - k u k l i a i atsak Telikas. - O g i tikrai, panaus kaip i akies trauktas, - patvirtino Daintis. - Tik pavelkit tas imintingas akis. Tikra Begonija Biberveldt, mano m y l i m a teta. - Geraltai, - sudejavo Vdrynas. - Jis per tris dienas udirbo daugiau, nei a dainuodamas per vis gyvenim! - Tavimi dtas, - rimtai tar raganius, - mesiau dainavs ir usiimiau prekyba. Paklausk j, gal priims tave m o k i n i u . - Raganiau, - trukteljo j u rankovs Telikas. - Pasakyk, kaip gal iau tau... atsidkoti... - Dvideimt d v i kronos. -K? - Naujai striukei. Pairk, kas i manosios beliko. - inote, k? - suriko staiga Vdrynas. - Eikime v i s i paleistuvysts namus! "Rojaus ganyklas"! Biberveldtai moka! - O emulius ar leis? - susirpino Daintis. - Tegul tik pabando neleisti, - nutais rsi min Chapel. - Tegul tik pabando. Tuojau apkaltinsiu t vis j vienam erezija. - N a , - suuko Vdrynas. - Tuomet tvarkel. Geraltai? Eini? Raganius tyliai nusijuok. - O inai k, Vdryne, - tar jis, - su malonumu.

TRUPUTIS PASIAUKOJIMO

Undinl i k i puss iniro i vandens ir staiga m smarkiai plakti del nais per jo paviri. Geraltas nusprend, kad jos krtys labai dailios, tie siog tobulos. spd gadino vien spalva - speneliai buvo tamsiai ali, o au reols aplink juos tik iek tiek viesesns. V i k r i a i uokusi ant kylanios bangos, undinl grakiai isilenk, papurt lapius viesiai alius p l a u kus ir melodingai udainavo. - K? - persisvr per kogo bort kunigaiktis. - K ji kalba? - Atsisako, - tar Geraltas. - Tvirtina, jog nenori. - Ar ivertei, kad j myliu? K a d savo gyvenimo be jos nesivaizduoju? K a d n o r i u j vesti? K a d tiktai ji, jokia kita? , - Iveriau. - Ir k? - Ir nieko. - Tai pakartok. Raganius paliet pirtais lpas ir paleido virpani trel. Sunkiai pa rinkdamas odius bei melodij, pradjo versti kunigaikio prisipaini mus. Undinl, auktielninka atsigulusi vandenyje, nutrauk Geralt. - Neversk, nevarki, - udainavo ji. - Supratau. Jo veido iraika visuo met tampa tokia kvaila, kai sako, kad mane m y l i . K nors konkretaus pa sak? - Ne per daugiausia. - Gaila, - undinl suspurdjo vandenyje ir nr gelmn labai isilen k u s i ir plakdama jros putas dviaku peleku, primenaniu kraujauvs plaukmen. - K? K ji pasak? - paklaus kunigaiktis. - Sak: " G a i l a " . - Ko gaila? K reikia "gaila"? - K i e k supratau, atsisakym. - M a n neatsisakoma! - suriko kunigaiktis, prietaraudamas akivaiz diai tiesai. - Pone, - sumurmjo kogo kapitonas, prieidamas prie j. - T i n k l a i pa ruoti, tereikia umesti... ir bus js... - Nepatariu, - tyliai tar Geraltas. - Ji ne viena. Vandenyje j yra dau giau, o gelmje po mumis gali bti krakenas.

Kapitonas sudrebjo, iblyko ir beprasmiu judesiu abiem rankom stvrsi savojo upakalio. - K r a . . . krakenas? - Krakenas, - patvirtino raganius. - Nepatariu juokauti su tinklais. Pa kaks jai riktelti, kaip i itos geldos beliks plaukiojani lent krva, o mus prigirdys it kaiukus. Beje, A g l o v a l i , nusprsk, ar tu nori j vesti, ar t i n k l u sugavs, statinje laikyti? - M y l i u j, - tar Aglovalis tvirtai. - N o r i u , kad ji tapt mano mona. Bet tam privalo turti kojas, o ne vynuot uodeg. Ir tas yra manoma, nes u du svarus nuostabi perl pirkau magik eliksyr, su garantija. Igers, ir jai iaugs kojyts. Tik truputl pakents - tris dienas, ne ilgiau. Kviesk j, raganiau, ir dar kart visk idstyk. - Du kartus jau dsiau. Atsak, kad jokiu bdu nesutiksianti. Taiau pridr pastanti jr burtinink, vanden, k u r i pasiruousi ukeikimu tavo kojas paversti elegantika uodega. Be skausmo. - Ji tikriausiai i proto isikraust! K a d a su uvies uodega biau? Niekados! Kviesk j, Geraltai! Raganius smarkiai persisvr per bort. Jo elyje vanduo buvo alias ir atrod tirtas it drebuiai. Saukti nereikjo. Undinl staiga inr pa viriun purslodama vanden. Akimirk tarsi stovjo ant uodegos, po to nuslydo banga, apvirto auktielninka, dosniai rodydama visas savo gro ybes. Geraltas nurijo seil. - E i , js, - udainavo undinl. - Ar dar ilgai galvosite? M a n oda su trkins nuo sauls! Baltaplauki, paklausk jo, ar sutinka. - Nesutinka, - sudainavo raganius. - Sh'enaze, suprask, jis negali tur ti uodegos, jis negali gyventi po vandeniu. Tu gali kvpuoti oru, o jis po vandeniu - visikai ne! - inojau! - plonai suspieg undinl. - inojau! Isisukinjimai, kvaili, naivs isisukinjimai. Pasiaukojimo - n u skatik! Kas m y l i , tas auko jasi! A dl jo aukojaus, kasdien dl jo ant uol iliaudavau, vynus ant upakalio nutryniau, pelek susidraskiau, peralau dl jo! O jis nenori dl mans paaukoti -t savo dviej bjauri strampgali? Mylti - tai ne vien i m t i , reikia mokti kai ko atsisakyti, aukotis! Pakartok jam! - Sh'enaze! - suuko Geraltas. - N e g i nesupranti? Jis negali gyventi vandenyje! - N e n o r i u girdti kvail atsikalbinjim! Jis m a n . . . jis man irgi patin ka ir su juo noriau susilaukti mailiaus, tik kaip, jeigu jis bus be pieni? K u r jam ikrus tursiu leisti, k? kepur? - K ji kalba? - suuko kunigaiktis. - Geraltai! Ne tam tave ionai at siveiau, kad su ja pleptum, bet... - Laikosi savo. Labai pykusi. - D u o k i t en tuos savo tinklus! - subliuvo A g l o v a l i s . - Palaikysiu j mnes baseine, tai... - O tokio nenori? - atsakydamas suriko kapitonas, sulenkta ties alkne

ranka rodydamas, kokio. - Po mumis krakenas gali bti! Matte kada nors kraken, ponuli? okit vandenin, jeigu jau taip knieti, ir rankomis j gau dykit! A nesikiiu. itas kogas mane maitina! - I mano malons maitiniesi, nieke! D u o k ionai tinklus, nes liepsiu tave pakarti! - Pabuiuoki! js uniui subin! iame koge mano valia, ne js! - N u t i l k i t ! A b u ! - p i k t a i suriko Geraltas. - Ji kak kalba. Tai sunki tarm, turiu susikaupti! - M a n jau gana! - dainingai rk Sh'enaz. - Ialkt suspjau! N a , bal taplauki, tegul jis sprendia, tegul sprendia tuojau pat. Viena jam pakar tok: nebenoriu, kad i mans aipytsi ir daugiau neprasidsiu su juo, jei gu ir toliau atrodys kaip jros vaigd su keturiais iuptuvais. Pakartok jam, kad aidimams, kuriuos jis man silo aisti ant uol, a turiu drau gi, it daug geriau darani! M a n a u , jog tai nesubrendli usimimas, tinkamas nebent vaikams, dar nekeitusiems vyn. A esu normali, svei ka undin... - Sh'enaz... - Nepertrauk mans! Dar nebaigiau! Esu sveika, normali ir subrendu si nertui, o jis, jeigu i ties mans trokta, privalo turti uodeg, plaukmen ir visk kaip normalus tritonas. K i t a i p nebenoriu daugiau apie j girdti! Geraltas skubiai vert, stengdamasis nebti vulgarus, taiau jam ne itin pavyko. Kunigaiktis paraudo, bjauriai nusikeik. - Begd merg! - suriko. - altakn skumbr! Eer tegul sau susi randa! - K jis pasak? - susidomjo Sh'enaz, plaukdama artyn. - K a d nenori turti uodegos! - Tai pasakyk jam... Pasakyk, jog l i n k i u jam, kad perdit! - K ji pasak? - Palinkjo, - ivert raganius, - kad tu nuskstum.
II

- Ech, gaila, - tar Vdrynas, - kad negaljau kartu su jumis plaukti. K padarysi, jroje ikart apsivemiu, tad ir nekt apie tai nesinori. O i nai, kaip gyvas su undine nesu kalbjs. Gaila, kad tave unes. - inau a tave, - tar Geraltas, kraudamasis ryulius, - vis tiek balad paraysi. - Be abejons. Jau turiu por posm. M a n o baladje undinl pasiau kos dl princo, pakeis uvies uodeg dailias kojytes, bet u tai praras bal s. Kunigaiktis iduos j ir paliks, o ji mirs i ilgesio, pavirs jros puta, kai tik p i r m i sauls spinduliai... - Kas patiks tokiomis nesmonmis?

- A r g i tai svarbu? - prunkteljo Vdrynas. - Balads raomos ne tam, kad jomis tikt. Jos raomos, kad sujaudint. Bet k ia su tavim kalbti - tu n velnio neimanai. Geriau pasakyk, kiek tau Aglovalis sumokjo? - N i e k o jis man nesumokjo. Pareik, jog uduoties nevykdiau. K a d jis tikjosi ko kito, o moka tik u atlikt darb, ne u gerus ketini mus. Vdrynas palingavo galv, nusim kepurl ir gailiai pavelg raga ni. - Ar tai reikia, kad ir vl neturime pinig? - Taip atrodo. Vdrynas nutais dar lidnesn veid. - Tai vis per mane, - sudejavo jis. - Tai vis mano kalt. Geraltai, pyksti ant mans? N e , raganius nepyko ant Vdryno. Visikai nepyko. Dl to, kas jiems nutiko, kas vyko, be jokios abejons, kaltas buvo Vdrynas. Ne kas kitas, o Vdrynas usispyr keliauti vent Keturiuose Klevuose. vents, kaip tvirtino poetas, rengiamos tam, kad patenkint giliausius ir natraliausius mogaus poreikius. Bent retkariais, tvirtino dainius, mogus turi susitikti su kitais monmis ten, kur galima pasi juokti bei padainuoti, i k i soties p r i s i r y t i alyk ar pyragaii, atsigerti alaus, paklausyti muzikos ir beokant pagniauyti prakaituotus merg apvalumus. Jeigu kiekvienas mognas usinort patenkinti bet kur i poreiki atskirai, prieokiais ir neorganizuotai, dst Vdrynas, kilt ne sivaizduojamas smyis. Dl to ir buvo sugalvotos vairios vents bei i kilms. O jeigu jau yra vents ar ikilms, bent kartkartmis p r i v a l u jose apsilankyti. Geraltas nesiginijo, nors jo gili ir natrali poreiki srae vents buvo kakur paioje pabaigoje. Taiau sutiko keliauti drauge su Vdrynu, tikdamasis tame moni knibdlyne k nors suinoti apie jo laukiani uduot ar kit kok usimim - jau senokai niekas nebuvo nusamds Geralto, o pinig atsargos pavojingai tirp Ir dl Mikinink ukabinjimo raganius nepyko ant Vdryno. Pats jautsi iek tiek kaltas - juk galjo l a i k u sikiti ir suturti daini. Taip nepasielg, nes pats nekent lidnai pagarsjusi Girios Sergtoj, pra mint Mikininkais, tos savanori draugijos, k u r i vertsi kaudamasi su nemonmis. Geraltas pats suksdavo dantis, klausydamasis j pagyr apie strli prismaigstytus, papjautus arba pakartus elfus, girinius bei lau mes. Vdrynas gi, beklajodamas su raganiumi ir tikjs gals l i k t i nenu baustas, pranoko pats save. Sergtojai i pradi nekreip dmesio jo pa tyias, ukabinjimus ir begdikas uuominas, sukelianias audring v i sa tai stebjusi kaimiei juok. Tik tada, kai Vdrynas sudainavo pas kubomis sudt lykt bei ugaul kuplet, besibaigiant odiais: "Tas, kurs niekur nepritampa, Giri Sergtoju tampa", - kilo triukmas ir iau-

rios visuotins mutyns. Pair, kurioje v y k o okiai, suplekjo i k i pa mat. Tvark daryti atskubjo patarjo Budibogo, praminto Plikiumi, sargybos rinktin, mat K e t u r i K l e v a i buvo jo emse. Mikininkus, Vd ryn ir Geralt pripaino kaltus dl vis nuostoli ir nusikaltim, skai tant kakokios rudaplauks maamets nebyls suvediojim mat, pasi baigus incidentui, j rado krmuose u kluono, iraudusi ir kvailai besi ypsani, su i k i paast upltais naktiniais markiniais. Laim, patar jas Plikius painojo Vdryn, tad buvo apsiribota bauda, surijusia visut lius j pinigus. Be to, jiems teko zovada lkti i Keturi Klev, nes iguiti i kaimo Mikininkai grasino atkerysi. A p l i n k i n i u o s e mikuose visas j brys, daugiau nei keturiasdeimt vyr, mediojo undines. Geraltas netu rjo n maiausio noro i pasal gauti Mikinink strl - pastarosios b u vo dantytais tarsi harpno antgaliais ir bjauriai alodavo.' Teko atsisakyti ankstesnio sumanymo apjoti visus kaimus, kuriuose raganius tikjosi gausis kokio nors darbo. Vietoje to jiedu patrauk pajr i n , Bremervord. Deja, iskyrus kunigaikio A g l o v a l i o ir undinls Sh'enazs meils intrig, kurios laiminga pabaiga kl labai daug abejo ni, kitoki usakym raganius nesulauk. Jie jau "suvalg" Geralto auk so ied ir sag su aleksandritu, kuri trubadrui padovanojo viena dama i gausaus jo suadtini brio. Buvo striuka. Taiau net ir tada raganius nepyko ant Vdryno. - N e , Vdryne, - pasak. - N e p y k s t u ant tavs. Vdrynas nepatikjo, it patvirtindamas tyljimu. Tyldavo Vdry nas retai. Papleknojs irgui per sprand, jis neinia kelint kart pasirau s neuliuose. Geraltas inojo, kad trubadras nesuras ten nieko, k gali ma bt paversti pinigais. Valgi kvapai, lengvo vjelio atneti nuo neto liese dunksanio viensdio, darsi nebepakeniami. - Meistre? - suuko kakas. - E i , meistre! - Klausau, - atsigr Geraltas. I greta sustojusio veimaiio, p a k i n kyto dvejetu asil, isiropt pilvotas, solidus vyrikis, avintis fetro batais ir apsigobs sunkiomis vilkenomis. - Eee... itj, - kiek sutriko pilvoius, eidamas artyn. - Ne jus, pone, kreipiausi... meistr Vdryn... - Tai a, - ididiai isities poetas, taisydamasis kepurl su gervs plunksna. - Ir ko gi jums reikia, gerasis mogau? - emai lenkiuosi, - tar pilvoius. - Esu Drouhardas Teleris, kakelintos kartos pirklys, ionykts gildijos vyresnysis. M a n o snus, Gaspardas, ruoiasi susiieduoti su Dalija, kogo kapitono Mestvino dukra. - Cha, - tar Vdrynas, likdamas ididiai rimtas. - Sveikinu ir l i n k i u laims jaunajai porai. K u o galiu padti? G a l kalbate apie pirmosios nak ties teis? Niekuomet neatsisakau. - A? N e . . . ito... Vadinasi, suadtuvi ikilms ir puota vyks iandien vakare. mona manoji, k a i tik gandas pasklido, k a d jus, meistre,
/

Bremervordan atvykote, baigia mane gyv susti... Nebt boba. K l a u syk, neka vis, Teleri, p a r o d y k i m visiems, kad ne prasiokai esam, kad kultr ir men gerbiam. Jog ms vent skirta sielai, o ne tam, kad visi tik prisilakt ir apsivemt. A jai, kvailai bobai, sakau: kaipgi ia, juk n u samdm jau vien daini, ar negana? O ji skeryiojasi - vieno per maa, kad oho-ho-ho, meistras Vdrynas, ia tai bent, itokia lov, bus kaimy nams dyglys upakalin kaip reikiant. Meistre, suteikite mums t garb... Dvideimt penki taleriai grynais, simbolikai, savaime suprantama... Taip sakant, men paremti... - Ar mane ausys apgauna? - paklaus Vdrynas, tsdamas odius. A, a turiau bti antrasis dainius? Priedlis prie kakokio kito m u z i kanto? A? Dar taip emai nepuoliau, garbusis pone, kad kakam akom panuoiau! Drouhardas paraudo. - Atleiskite, meistre, - sumikiojo. - N e . . . tj maniau... mona ia... Dovanokit... Suteikit garb... - Vdryne, - patyliukais sunypt Geraltas. - Neriesk nosies. M u m s reikalingi tie keli skatikai. - N e m o k y k mans! - paoko poetas. - A rieiu nos? K tuomet kal bti apie tave - tu gi vos ne kasdien atmeti pelningus pasilymus. H i r i k o s tu neudai, mat baigia imirti; spkiuko - ne, nes nekenksmingas; naktinuks - ne, nes tokia meilut; slibino - ne, nes kodeksas draudia. A, si vaizduok, irgi savigarb turiu! Ir savo kodeks! - Vdryne, praau, sutik dl mans. Truputis pasiaukojimo, brolau, ne daugiau. A irgi paadu nesipurtyti kitos uduoties, kad ir kokia pasitai kyt. N a , Vdryne... Trubadras, irdamas em, pasikas smakr, padengt viesiais minktais plaukeliais. Drouhardas, praiojs burn, prislinko ariau. - Meistre... Suteikit mums t garb. mona man nedovanos, kad j s nekalbjau. N a . . . Tegul bus trisdeimt. - Trisdeimt penki, - tvirtai tar Vdrynas. Nusiypsojs Geraltas v i l tingai trauk nerves nuo viensdio sklindant maisto kvap. - Sutinku, meistre, sutinku, - skubiai tar Teleris Drouhardas. Taip skubiai, jog buvo aiku - duot ir keturiasdeimt, jeigu prireikt. - O da bar... Jeigu norite nusipurtyti kelio dulkes ir pailsti, mano namai - js namai. Ir jus, pone... K u o js vardu? - Geraltas i Rivijos. - Ir jus, pone, taip pat kvieiu, savaime suprantama. Uksti ko nors, igerti... - K gi, mielai, - sutiko Vdrynas. - R o d y k i t keli, brangusis pone Drouhardai. O tarp ms kalbant, kas tas antrasis dainius? - K i l m i n g o j i panel Es Daven.

III

Geraltas dar kart rankove patryn sidabro knieds bei diro sagt, pirtais suglost variu direliu perritus plaukus ir, patrindamas vien au l kit, nusival batus. - Vdryne? - Aha? - dainius ilygino prie kepurls prisegt gervs plunksn, pa tamps pasitais palaidin. A b u vis pusdien valsi drabuius, stengda miesi kuo padoriau atrodyti. - K, Geraltai? - Pasistenk elgtis taip, kad mus imest po vakariens, o ne prie. - Turbt juokauji, - pasipiktino poetas. - Veriau rpinkis savimi. E i nam? - Einam. Girdi? Kakas dainuoja. Moteris. - Tik dabar igirdai? Tai Es Daven, praminta Akele. K, niekados ne si sutiks moters trubadro? Tiesa, pamirau, tu aplenki vietas, kur klesti menas. Akel - gabi poet bei daininink, turinti, aiku, ir yd, tarp kuri lumas, kaip girdiu, nra pati menkiausia. Tai, k ji iuo metu dainuo ja, yra mano sukurta balad. Tuoj tarsiu jai kelet toki odeli, kad apsi aaros, akipla! - Pasigailk jos, Vdryne. eimynykiai imes mus lauk. - Nesikik. Tai profesiniai reikalai. Einam. - Vdryne? - A? - Kodl Akel? - Pamatysi. Ikilms v y k o didiuliame sandlyje, i kurio buvo inetos statins su silkmis ir uv taukais. Kvap - nors nelabai skmingai - slopino kur pa k l i u v o ikabintos amalo bei viri puoktels, perritos spalvotais kaspi nliais. Tai en, tai ten, kaip prasta, karojo ir esnak virtins v a m p y rams atbaidyti. Stalai ir suolai, nustumti pasienius, buvo utiesti balta drobe, o kampe kpsojo greitomis sursta didiul krosnis msai kepti. Buvo ankta, taiau ne itin triukminga. K o k s pusimtis vairaus luomo ir vairi profesij moni, spuoguotas suadtinis ir nenuleidianti nuo jo aki suadtin, susikaup tylomis klaussi skambios bei melodingos ba lads, kuri dainavo mergina, v i l k i n t i k u k l i a ydra suknute, sdinti ant pakylos su atremta kel liutnia. Lieknutei merginai negaljo bti daugiau kaip atuoniolika. Jos i l g i purs plaukai - tamsaus aukso spalvos. K a i jie du jo, mergina baig dainuoti, linkteljo galv, dkodama u garsius plojimus kresteljo plaukus. - Sveiki, meistre, sveiki, - ventikai pasipuos Drouhardas v i k r i a i prioko prie j, nutemp sandlio vidur. - Ir js sveikas atvyks, pone G e r a r d a i . . . Didel garb... T a i p . . . Leiskite... Garbiosios ponios, garbs ponai! tai sveias ms garbingasis, kurs garb mums suteik ir pagerb

mus... Meistras Vdrynas, garsusis dainininkas ir eiliapliur... poetas, va dinas, didele garbe mus pagerb... Mes gerbtinai pagerbti, tad... Pasigirdo ksmai ir plojimai. Paiu l a i k u , nes jau rods, kad D r o u hardas mirtinai nusigerbs ir nusimikios. Vdrynas, parauds nuo pagy r, nutais idid veid ir atsainiai nusilenk, po to pamojavo ranka ant i l go suolo, lyg vitos ant laktos, sutpusioms merginoms, apsuptoms pagy venusi matron. Merginos sdjo it sustingusios, todl atrod, tarytum jas kas priklijavo prie suolo stali klijais ar kitu ne maiau veiksmingu l i palu. Visos it viena buvo isiiojusios ir laik sudjusios rankas ant m lungikai suspaust keli. - O dabar, - suuko Drouhardas, - iupkit, biiuliai, alaus ir ukandos! Praom, praom! K u o turtingi... Mergina ydra suknute prasispraud pro mini, k u r i , tarsi jros ban ga, plsteljo valgiais nukraut stal link. - Sveikas, Vdryne, - tar ji. Posakis "akys tarsi vaigds" Geraltui buvo banalus ir nuvalkiotas. Ypa nuo tada, kai jis m klajoti su Vdrynu, nes trubadras k o m p l i ment svaid kair ir dein, beveik visada nepelnytai. Taiau ivyds Es Daven, bet kas, netgi toks nejautrus poezijai kaip raganius, bt tur js pripainti io palyginimo taiklum. Mielame ir simpatikame, taiau niekuo ypatingu neisiskirianiame veidelyje deg didiul, grai, tamsiai mlynai rinti akis, kaipmat prikaustanti vilgsn. Antrj Ess D a v e n ak deng auksaspalv garbana, krintanti ant skruosto. i garban Es kartkartmis atmesdavo al, kresteldama galv ar psteldama plaukus. Tuomet paaikdavo, jog antroji Akels akel niekuo nenusileidia pirma jai. - Sveika, Akele, - perkreips lupas tar Vdrynas. - Grai balad k tik dainavai. Repertuaras daug geresnis. Visuomet sakydavau: jei nemoki rayti eili, reikia pasiskolinti svetimas. D a u g j nugvelbei? - Kelet, - tuoj pat atov Es Daven ir nusiypsojo, rodydama baltus dantukus. - Dvejet ar trejet. Norjau daugiau, bet nepavyko. K l a i k u s veblenimas, o melodijos, nors mielos, nepretenzingos ir paprastos, vos nepasakiau - p r i m i t y v i o s , nra tas, ko laukia mano klausytojai. G a l k nors nauja paraei, Vdryne? Kakodl negirdjau. - Nieko nuostabaus, - atsiduso dainius. - M a n o balads dainuojamos ten, kur kvieiami vien talentai ir ymybs, o tu juk ten nesilankai. Es lengvai paraudo ir psteljo garban. - Tikrai, - tar. - Vienamiuose nesilankiau, jie mane slegia. Ujauiu tave, jog esi priverstas dainuoti tokiose vietose. K padarysi, taip jau yra. Talento neturdamas, nebsi itin irankus p u b l i k a i . Dabar skaisiai paraudo Vdrynas. O Akel diaugsmingai nusijuok, staiga rankomis apsivijo jo kakl ir skambiai pabuiavo skruostan. Raga nius nustebo, taiau ne i t i n . V a r g u ar galima buvo tiktis, jog Vdryno amato sess elgesys bus labiau nuspjamas, nei jo paties.

- Vdryne, tu senas skalambintojau, - tar Es, vis dar nepaleisdama dainiaus kaklo. - Diaugiuosi vl tave matydama, sveik ir pilno proto. - Ech, Llyte, - Vdrynas iupo mergin per liemen, pakl ir apsuko aplinkui, net suknut suplazdjo. - B u v a i nuostabi, prisiekiu dievais. Se niai jau negirdjau taip dailiai pasakyt pikt odi. Bariesi dar avingiau, nei dainuoji! O atrodai tiesiog stebuklingai! - K i e k kart tavs, Vdryne, praiau, - Es psteljo garban ir dbte ljo viena akele Geralt, - kad mans nevadintum llyte. Be to, jau gal tum pristatyti savo draug. K a i p matau, ms brolijai jis nepriklauso. - Sergkit, dievai, - nusijuok trubadras. - Jis, Llyte, neturi nei bal so, nei klausos, o surimuoti tesugebt gal tik "subin" ir "nagin". Tai ra gani cecho atstovas, Geraltas i Rivijos. Eik ariau, Geraltai, pabuiuok A k e l e i rankel. Raganius prislinko, nelabai imanydamas, kaip toliau elgtis. Rank, paprastai ied, buvo prasta buiuoti vien tik kilmingoms damoms, pra dedant kunigaiktiene, o buiuojant - p r i v a l u p r i k l a u p t i . Buiuoti rank emesnio luomo moteriai, ia, Pietuose, buvo nepadoru bei pernelyg ero tika, tinkama tik simyljliams. Akel akimirksniu isklaid jo abejones: noriai ir auktai ities pla tak su emyn nuleistais pirtais. Tad raganius negrabiai nustvr j ir prilipd buin. Es, vis nenuleisdama nuo jo savo dailios akels, paraudo. - Geraltas i Rivijos, - tar mergina. - Ne bet kokioj draugijoj sukiojies, Vdryne. - Labai malonu, - sumurmjo raganius, ia pat suvoks, kad savo i kalba prilygsta Drouhardui. - Ponia... . - Po velni, - prunkteljo Vdrynas. - N e g l u m i n k Akels miksda mas ir tituluodamas. Ji v a r d u Es, tu - Geraltas. Pristatymas baigtas. Pa kalbkime dalykikai, Llyte. - Jeigu dar kart pavadinsi mane llyte, gausi ausin. A p i e kokius daly kus adi kalbti? - Reikia sutarti, kaip dainuosim. A silau paeiliui, po kelet baladi. K a d bt spdingiau. Suprantama, kiekvienas dainuos savo balades. - Tebnie. - K i e k tau moka Drouhardas? - Ne tavo reikalas. K u r i s pradsim? - Tu. - Sutinku. E i , pavelkite, kas mus teiksi aplankyti. Jo auktenyb kunigaiktis A g l o v a l i s ! K a i p tik tarpduryje, matot? - Che, che, - apsidiaug Vdrynas. - Gerja publikos kokyb. N o r s , kita vertus, nra ko per daug i jo tiktis. Tai yktuolis. Geraltas gali pa tvirtinti. ionyktis kunigaiktis velnikai nemgsta mokti. N u s a m d y t i nusamdo. Tik vangiai u darb atsiskaito. - t girdjau. - Tebeirdama Geralt, Es atmet garban nuo skruosto. - Garsioji Sh'enaz, tiesa? Aglovalis lengvu galvos linkteljimu atsak abipus dur d v i e m eil-

mis isirikiavusi, emai besilankstani svei pasveikinimus, beveik tuoj pat prijo prie Drouhardo ir nusitemp j kamp, tuo parodydamas, jog nelaukia dmesio ir pagarbos pareikim sals viduryje. Geraltas ste bjo juos akies krateliu. ie kalbjosi tyliai, bet buvo matyti, kad abu jau dinasi. Drouhardas kas antras odis brauk rankove nuo kaktos prakait, kraip galv, kassi sprand. Pirklys klausinjo, o nirus ir apsiniauks kunigaiktis atsakinjo vien pei trkiojimu. - Kunigaiktis atrodo susirpins, - tyliai tar Es, pasislinkdama prie Geralto. - Nejau vl irdies reikalai? ryt vyks nesusipratimas su garsija undinle? K, raganiau? - Galbt, - nairai pavelg poet Geraltas, nustebintas jos klausimo ir nelauktai pats ant savs dl to supyks. - K gi, kiekvienas turi koki nors asmenini rpesi, taiau ne kiekvienas mgsta, kad apie jo bdas dainuot turguje. Akel lengvai pablyko, nupt garban ir iaukianiai pavelg j. - Atsakyk, - ketinai mane eisti ar tik skaudinti? - N e i viena, nei kita. Norjau vien ubgti u aki klausimams apie A g l o v a l i o bdas su undinle. Klausimams, kuriuos neturiu teiss atsaki nti. - Suprantu, - d a i l i Ess D a v e n akis kiek susiaurjo. - Nebevarginsiu tavs tokiais dalykais. Nebeklausinsiu to, k ketinau klausti, manydama, jog tai - malonaus pokalbio pradia. K gi, dabar ito panekesio nebebus, tad gali nebesibaiminti, kad jo atgarsiai skambs kokioje nors mugje. B u vo labai malonu. Nusigrusi Akel skubiai nujo prie stal, kur tuojau pat buvo pa garbiai sutikta. Vdrynas pamindikavo vietoje ir reikmingai krenktel jo. - Nepasakyiau, jog b u v a i jai ypatingai malonus, Geraltai. - Kvailyst, - sutiko raganius. - I tikrj eidiau j visikai be prie asties. G a l eiti i paskos ir atsiprayti? - Pamirk, - tar dainius ir ikilmingai pridr: - N i e k a d a nebna ant ros progos padaryti pirm spd. Geriau eiva, igersime alaus. A l a u s igerti jie nespjo. Per siplepjusi miesteln br prie j pra sibrov Drouhardas. - Pone Geraltai, - tar eimininkas. - Praau ionai. Jo auktenyb nori su jumis pasikalbti. - Einu. - Geraltai, - iupo j u rankovs Vdrynas. - Nepamirk. - Ko? - adjai imtis bet kokios uduoties be atsikalbinjim. L a i k y k i s tad savo odio. K a i p ten sakei? Truputis pasiaukojimo? - Gerai, Vdryne. Taiau i k u r inai, kad A g l o v a l i s . . . - Uuodiu. A t s i m i n k , Geraltai. - Gerai, Vdryne.

Jiedu su Drouhardu nujo sals kampan, atokiau nuo svei. Aglovalis sdjo u emo stalo. Salimais kiurksojo puoniai apsirengs degs juo dabarzdis. Jo Geraltas anksiau nepastebjo. - tai ir vl susitinkam, raganiau, - pradjo kunigaiktis. - N o r s dar iandien ryt prisiekiau, kad nebenoriu tavs daugiau matyti. Bet kito ra ganiaus po ranka neturiu, tad esu priverstas tenkintis tavimi. Susipaink su Zelestu, mano patiktiniu ir kvediu, vadovaujaniu perl rinkjams. Kalbk, Zelestai. - iandien ryt, - tyliai prakalbo degs vyrikis, - sumaniau pasisti perl vejus toliau nei prastai. Viena valtis nuplauk vakarus, u ikyu lio, Slibino Ili link. - Slibino Iltys, - siterp Aglovalis, - tai du dideli vulkaniniai rifai iky ulio pakraty. M a t o m i ir nuo ms pakrants. - Taigi, - patvirtino Zelestas. - Paprastai ton vieton neplaukdavom ten skuriai, akmenys, todl nardyti pavojinga. Taiau pakraiuose perl vis maiau. Taigi ir nuplauk ten viena valtis. Septynetas moni: du b u riuotojai bei penketas nar ir viena merga. K a i vakarjant nesugro, m me jaudintis, nors jra vis dien buvo rami tarsi aliejus. Pasiuniau kelet greitaeigi valteli - aptikome t valt jroje plduriuojani. N gyvos dvasios. V i s i dingo, l y g akmuo vandenin. Ir neinom, kas nutiko. Tik, ro dos, ten kovota - tikr skerdyni bta. Pdsakai l i k o . . . - Kokie? - primerk akis raganius. - Taigi visas denis krauju nulakstytas. Drouhardas sunypt ir neramiai apsidair. Zelestas m kalbti ty liau. - Sakau, kaip buvo, - pakartojo jis, suksdamas dantis. - Skersai ir i ilgai valtis buvo aptakyta krauju. Baisios pjautyns denyje kilo, ne kitaip. Nugalabijo kakas tuos mones. Kalba, k a d jros pabaisa. Tikriausiai ne klysta, pabaisos darbas, ne kitaip. - Ne piratai? - tyliai paklaus Geraltas. - Ne perl vej konkurentai? Ar ia nra paprasiausiai susidorota su peiliais rankose? - Tikrai ne, - tar kunigaiktis. - Nra ia nei joki pirat, nei k o n k u rent. Ir paprastai pjautynse vis i k i vieno neiskerdia. N e , Geraltai. Ze lestas teisus. Tai jros pabaisa, ne kas kita. Dabar niekas nesiryta jron plaukti. Net artimas ir gerai ityrintas rinkimo vietas. Baisi baim ap m mones, uostas paralyiuotas. Net kogai ir galeros nuo prieplaukos nesitraukia. Supranti, raganiau? - Suprantu, - linkteljo galv raganius. - Kas man parodys t viet? - C h a , - A g l o v a l i s atrm deln stal ir m barbenti pirtais. - Tai man patinka. Labai raganika. I karto, be joki tui plepal, griebi jau t u rag. Matai, Drouhardai, sakiau tau, k a d geras raganius - tai alkanas raganius. K, Geraltai? Jeigu ne tavo draugas muzikantas, iandien vlei miegotum be vakariens. Visk inau, tiesa? Drouhardas nuleido galv. Zelestas bukai spoksojo prieais save.

- Kas man parodys t viet? - pakartojo Geraltas, altai velgdamas Agloval. - Zelestas, - tar kunigaiktis, nustojs ypsotis. - Zelestas parodys tau Slibino Iltis ir keli jas. K a d a ketini imtis darbo? - A n k s t i ryte. Bki prieplaukoje, pone Zelestai. - Gerai, pone raganiau. - P u i k u , - patryn rankas kunigaiktis, paaipiai nusiiepdamas. - T i kiuosi, Geraltai, kad su ta pabaisa tau seksis geriau nei su Sh'enaz. I tik ro v i l i u o s i . Dar viena - draudiu skleisti apie vyk paskalas. N e n o r i u dar didesns panikos u t, k u r i jau brsta. Supratai, Drouhardai? Jei kam prasiiosi - sakysiu ilupti lieuv. - Supratau, kunigaikti. - Gerai, - Aglovalis atsistojo. - Tuomet eisiu, netrukdysiu linksmintis. L i k sveikas, Drouhardai, palinkk jauniesiems laims mano v a r d u . - Dkoju, kunigaikti. Es D a v e n , apsupta gausaus klausytoj brio, sdjo ant neaukto suolelio ir dainavo meloding bei ilgesing balad apie lidn paliktos meilus likim. Vdrynas, atsirms stulp, kak murmjo panosje, pirtais skaiiuodamas taktus ir skiemenis. - Na kaip, Geraltai? - paklaus dainius. - Gavai darbo? - G a v a u , - raganius nesileido smulkmenas, kurios poetui, beje, ne i t i n rpjo. - Sakiau tau, kad uuodiau pinigus. P u i k u , tiesiog p u i k u . A udirb siu, tu udirbsi - bus u k pasilinksminti. N u k a k s i m Cidar, dar ir vy nuogi ventn suspsim. O dabar trumpam tave palieku. Ten, ant suolo, velgiu kai k domaus. Geraltas sugavo poeto vilgsn, taiau, be keliolikos pusiau prasiioju si mergin, joki stebukl nepamat. Vdrynas patamp palaidin, ke purl pasuko link deins ausies ir nuliuoksjo suolo link. gudusiu jude siu aplenks matronas, sauganias panaites, dainius pradjo sau prast dant iepimo ritual. Es Daven, haigusi balad, susilauk plojim, mao kapelio pinig ir didiuls puokts grai, nors iek tiek apvytusi chrizantem. Geraltas sukiojosi tarp svei, taikydamasis pagaliau uimti viet prie valgiais nukrauto stalo. Jis ilgesingai velg spariai nykstanius baland lius, marinuotas silkes, virtas menks galvas ir avienos kepsnius, gabalais plomas der rinkes, peiliais kapojamus rkytus kiaulienos k u m p i u s bei laias. Deja, prie stalo nebuvo laisvos vietos. Pagyvjusios panaits ir matronos, apspitusios Vdryn, spiegdamos reikalavo dain. Vdrynas atsisakinjo, nenuoirdiai ypsodamas ir vai dindamas netiktinai kukl. Geraltas, spjovs kuklum, beveik jga si spraud ustaln. Apysenis ponulis, stipriai dvokiantis actu, netiktai mandagiai ir no riai pasislinko on, vos nenuverts nuo ono keleto kaimyn. Geraltas

negaidamas m valgyti ir akies mirksniu itutino vienintel pusduben, kur galjo pasiekti. A c t u dvokiantis ponulis pastmjo jam kit. Dkin gas raganius atidiai iklaus ilg tirad apie ndienos laikus ir iuolaikin jaunim. Paproi laisv ponulis usispyrusiai vadino " p a l e i d i m u " , todl Geraltui sunkoka buvo ilikti rimtam. Es vienutelait stovjo pasienyje, po amalo puoktelmis, ir derino liutni. R a g a n i u i ivydo, kaip prie jos prijo jaunuolis liemenuota broka to palaidine, kaip, blykiai ypsodamas, kak m kalbti poetei. Es, kiek perkreipusi dailias lpas, pavelg jaunuol ir greitai itar kelet odi. Jaunuolis susikprins skubiai nr alin, o jo ausys l y g du raudo ni rubinai dar ilgai spindjo prietemoje. - ...bjaurastis visokia, nelov ir gda, - ts actu smirdintis ponulis. Didiulis paleidimas, tamsta/ir tiek. - Teisyb, - ne i t i n tvirtai pritarinjo Geraltas, grandydamas lkt duonos rieke. - Tylos yr praoma, gerbiamieji ponai kilmingieji! - suuko Drouhardas, ieidamas sals vidur. - Garsusis meistras Vdrynas, nepaisydamas to, kad yra iek tiek ligotas ir knas jo ivargs, padainuos mums dabar garsi balad apie karalien Marijen ir Juodj Varn! Padainuos tai kar tai praomas panels malnininkaits Veverkos, kuriai, kaip tvirtino, ne gals atsakyti. Panel Veverka, viena neivaizdiausi ant suolo tupini mergin, akies mirksniu igrajo. Pasigirdo ksmai ir plojimai, nustelb dar vien actu pakvipusio ponulio "paleidim". Vdrynas palauk, k o l sivyraus v i sika tyla, liutnia* paskambino spding ang ir m dainuoti, neatit raukdamas aki nuo panels Veverkos, grajanios sulig kiekvienu pos m u . " T i k r a i , - pagalvojo Geraltas, - to kals vaiko kerai veiksmingesni u stebuklingus aliejus ir kremus, kuriais Jenefer prekiauja savo parduotu vlje Vengerberge". Raganius pamat, kaip Es, p r a s m u k u s i u pusraiu susispietusi Vdryno klausytoj nugar, atsargiai murkteljo teras. Keisto jausmo stumiamas, jis v i k r i a i paoko i ustals ir nudlino jai i paskos. Akel stovjo p a l i n k u s i , alknmis atsirmusi pakylos turklus, traukusi galv pakeltus smulkuius peius. Ji velg deganias uosto ugnis ir smulkiomis bangelmis pasiiauus jros paviri, raibuliuojant mnulio viesoje. Po Geralto koja sugirgdjo lenta. Es isities. - Atsipraau, nenorjau trukdyti, - stingstaniu balsu pratar raganius, iekodamas jos lpose to netikto vypteljimo, kuriuo prie akimirk po et pavaiino brokatin jaunuol. - N e t r u k d a i man, - nusiypsodama atsak Es ir atmet garban. - Ne vienumos ia iekau, tik gryno oro. Tau irgi kyrjo dmai bei tvankuma? - Truput. Bet dar labiau ugul sunkumas, kad eidiau tave, Ese. Atjau atsiprayti.

- Tai a turiu tavs atsiprayti, - atremdama delnus turkl, paprie taravo mergina. - Per daug piktai primiau tavo odius. Visuomet tokia esu, nemoku susivaldyti. Atleisk man ir suteiki antr galimyb. Pasikalb ti. Raganius prijo artyn ir atsirm gretim turkl. Jaut nuo jos sklin dani ilum ir vos uuodiam verbenos aromat. Jis mgo verbenas, nors is kvapas nebuvo alyv ir agrast aromatas. - K tau primena jra, Geraltai? - staiga paklaus Akel. - Nerim, - net nesusimsts atsak raganius. - domu. O atrodai toks ramus ir nesujaudinamas. - A nepasakiau, kad jauiu nerim. Teiravaisi, k man primena jra. - Asociacija yra sielos atspindys. Siek tiek t imanau, nes esu poet. - O tau, Ese, k primena jra? - paklaus raganius paskubomis, nor damas baigti kalbas apie aikiai juntam nerim. - Amin judjim, - ne i karto atsak Akel. - Atsinaujinim. Msl, paslapt, kurios negaliu suprasti, kurios negaliau atskleisti tkstantyje eilrai. Stai k man primena jra. . - Taigi, - itar jis jausdamas, kad verbena veikia j vis stipriau, - tai, k jauti, taip pat yra nerimas. O atrodai tokia rami ir nesujaudinama. Es atsigr ir, atmetusi auksin garban, smeig j savo grai aki vilgsn. - Nesu nei rami, nei nesujaudinama, Geraltai. Viskas vyko labai nelauktai. Judesys, teturjs bti vien prisilietimas, lengvas prisilietimas prie jos pei, virto jaudinaniu kn susiglaudimu. Jis tvirtai abiem rankom apkabino plon jos liemen. Es staiga sustingo, sitemp, smarkiai atsilo atgal. Stipriai sirm delnais jo rieus, tarsi nordama atplti, nustumti Geralto rankas, bet tik sugrieb jas, palenk priekin galv ir, pravrusi lpas, dvejodama apmir. - K a m . . . K a m visa tai? - sunibdjo mergina. Jos akis b u v o plaiai atmerkta, o skruostu vinguriavo aukso garbana. Jis ramiai ir ltai palenk galv, priartdamas prie jos veido, ir staiga j lpos susiliejo. Es net ir tada nepaleido rank, apkabinusi jos lieme n, tebesilo atgal, vengdama kn susilietimo. Taip stovdami, jie pa lengva sukosi tarsi okdami. Ji buiavo j noriai, meistrikai. Ir ilgai. Po to v i k r i a i , be dideli pastang isivadavusi i jo rank, Akel n u sigr. Vl atsirmusi turkl, ji trauk galv peius. Geraltas staiga pasijuto nenusakomai k v a i l a i . Tas jausmas neleido jam prieiti prie Ess, apkabinti pakeltus peius. - Kodl? - neatsigrdama altai paklaus mergina. - Kodl taip pasi elgei? Es pavelg j akies krateliu, ir raganius staiga suprato klyds. A k i m i r k s n i u suvok, jog melas, apsimetinjimas ir puikyb nuves j tiesiai klampynn, kurioje nuo prarajos teskirs plonas linguojantis ols ir sama-

n kilimlis, kiekvien akimirk galintis neilaiks trkti, prasiverti po kojomis. - Kodl? - pakartojo ji. Geraltas neatsak. - Iekai moters nakiai? Jis tyljo. Ltai atsigrusi, Es paliet jo rank. - Grkim sal, - pasak nerpestingai, bet raganiaus neapgavo tas apsimestinis laisvumas. Jis juto, jog mergina sitempusi. - Nenutaisyk tokios iraikos. N i e k o neatsitiko. Tai, k a d a neiekau vyro iai nakiai, ne tavo kalt, tiesa? - Ese... - Grkim, Geraltai. Vdrynas jau trei kart t pai balad dainuoja. Dabar mano eil. Eime, padainuosiu... Akel pavelg j keistai ir nupt nuo akies garban. - Dainuosiu tau.
IV

- Oho, - apsimet nustebs raganius. - V i s dlto grai? M a n i a u , vis nakt nesirodysi. Vdrynas usklend duris, pakabino ant smaigo liutni bei kepurl su fazano plunksna, nusivilko palaidin, nupurt j ir paties ant kamba rlio kampe sukraut mai. Iskyrus tuos maius, kubil bei didiul virkiomis kimt iuin palpje nebuvo joki bald - vak, ir ta sto vjo stingstanio vako balutje ant grind. Drouhardas avjosi Vdry n u , bet, matyt, ne -tiek, k a d skirt jam geresn kambar. - O kodl gi, - paklaus Vdrynas, traukdamas nuo koj batus, - ma nei, kad a nakiai negriu? - M a n i a u , - raganius, brakindamas iaudus, pasirm ant alkns, kad eisi dainuoti serenad po panels Veverkos langais. Jos gi pusn vis vakar buvai lieuv ikors, tarsi uva kal pamats. - Cha, cha, - nusikvatojo dainius. - Esi primityvus ir kvailas. Nieko ne supratai? Veverka? M a n visikai nerpi ta Veverka. Tenorjau sukelti pa vyd panelei Akeretai, kurios rytoj ir imsiuos. Pasislink. Vdrynas nugriuvo ant iuinio ir nutrauk nuo Geralto apklot. Ge raltas, pats nesuprasdamas ko pyksts, nusigr ma langiuk, pro k u r, jeigu ne vor stropumas, bt buvs matyti vaigdtas dangus. - Ko taip pasiptei? - paklaus poetas. - Tau k, trukdo, kad a apie mergas sukuosi? N u o kada? G a l tapai d r u i d u ir davei skaistybs adus? O gal... - Liaukis tratjs. A pavargs. Nepastebjai, jog pirm kart per d v i savaites turime iuin ir stog vir galvos? Nesidiaugi pagalvojs, kad ry t mums ant nosi neprils? - O man, - sisvajojo Vdrynas, - iuinys be mergos - ne iuinys. Tai nepilna laim, o kas gi yra nepilna laim?

Geraltas tyliai sudejavo. K a i p visada, kai Vdryn itikdavo naktinis grabylysts priepuolis. - N e p i l n a laim, - ts dainius, grdamasis nuosavu balsu, - tai tar s i . . . Tarsi nutrauktas buinys... Ko ten dantimis griei, galima paklausti? - Siaubingai nuobodus esi, Vdryne. V a p i tik apie iuinius, mergas, upakalius, papus, nepiln laim ir buinius, nutrauktus un, kuriais ta ve usiundo nuotak ttuiai ir motus. K gi, tikriausiai kitaip nebegali. Matyt, tik visikas lengvabdikumas, o ties sakant - pasileidimas, teikia peno eiliakalystei, baladms sudti ir dainuoti. Turbt tai ir yra tamsioji talento pus. Geraltas kalbjo ilgai. Ilgai ir visai ne t, k bt norjs pasakyti. Vd rynas kaipmat j perkando. - A h a , - ramiai tar dainius. - Es Daven, praminta Akele. D a i l i Akels akel pavelg ragani ir sukl raganiaus viduj smy. Raganius, Akelei matant, elgsi tarsi mokinukas karaliens akivaizdoj. O dabar, uuot k a l tins save, koneveikia mergait ir ieko joje tamsij pusi. - K l i e d i , Vdryne. - N e , mano brangusis. Es padar tau spd, ito nenuslpsi. Ir ne matau a ia nieko nepadoraus. Tik irk, nesuklysk. Ji ne tokia, koki manai esant. Jeigu jos talentas turi tamsij pusi, tai ne t, apie kurias galvoji. - N u m a n a u , - tar raganius, stengdamasis suvaldyti bals, - kad j la bai gerai pasti. - Gana gerai. Tik ne taip, kaip tu manai. Ne taip. - Keista, inant tavo bd. - Kvaias esi, - dainius pasir, pasikio abi rankas po galva. - Pastu Llyt beveik nuo vaikysts. Ji m a n . . . n a . . . tarsi jaunesnioji sesuo. Kartoju - nesuklysk kvailai. Labai j nuskriaustum, nes ir tu j suavjai. Prisipa ink, nori Akels? - Jeigu ir n o r i u , nesu prats apie tai diskutuoti, kaip darai tu, - piktai atr Geraltas. - Ir dain ia tema taip pat nekuriu. Dkoju tau u pasa kojim, galbt tuo apsaugojai mane nuo kvailos klaidos. Viskas. Baigiam pokalb. Vdrynas koki minut guljo tyldamas ir nejuddamas, taiau Ge raltas p e r daug gerai j painojo. - inau, - pratar gal gale poetas. - Jau visk inau. - Sd tu inai, Vdryne. - inai, koki turi bd, Geraltai? Tau atrodo, kad skiriesi nuo kit. Visiems kuo liausiai stengiesi rodyti ess nepaprastas, bet blaiviai ms tantiems monms esi pats paprasiausias - k a d tik v i s i tokie bt. Kas i to, jog tavo reakcija greitesn, kad nesimarkstai prie saul? K a d matai patamsyje kaip katinas? A, mano brangusis, painojau smuklinink, k u ris sugebdavo deimt minui be pertraukos pirsioti. Ir ne iaip sau, o taip, kad v i s i garsai susiliedavo giesms "Sveikas bk, sveikas, ankstus

ryteli" melodij. Nepaisant ito - kad ir k sakytum - nepaprasto talento, buvo tas smuklininkas paprastas kaip v i s i moneliai, turjo mon, vaik ir paralyiuot bobut... - K tai turi bendra su Ese Daven? G a l i paaikinti? - inoma, Geraltai. Be jokios prieasties sikalei sau galv, jog Akel susidomjo t a v i m i v i e n i nesveiko, vos ne ikrypliko smalsumo, k a d stebi tave tarsi kok ret padar, dvigalv ver ar salamandr vryne. Ir tuojau pat pasiptei, pirma pasitaikiusia proga pasakei kak pikta, eidaus. Skaudiai ugavai, nors tavs neugavo. Juk pats regjau. Kas ten toliau v y k o , nebemaiau, pastebjau tik bgant judu i sals ir jos raudu sius skruostus, k a i sugrot. Taip, Geraltai. A tau sakiau - nesuklysk, o tu jau suklydai. Norjai jai atkeryti u tariamai nesveik smalsum. Nutarei tuo smalsumu pasinaudoti. * - Kartoju - kliedi. - Pabandei, - ts n kiek nesutriks dainius, - ar nepavyks su ja ant ieno nueiti, ar nebus jai smalsu su tokia keistenybe, isigimliu raganiu m i , pasimylti? Laimei, Es pasirod besanti protingesn ir, supratusi tavo kvailumo prieast, kilniairdikai tavs, kvailio, pasigailjo. Taip manau jau vien dl to, jog negrai i terasos itinusiu snukiu. - Baigei? - Baigiau. - Tuomet labos nakties. - inau, kodl siunti ir griei dantimis. - N a , inoma. Tu visk inai. - inau, kas tau taip smegenis susuko, jog paprastos moters suprasti nebepajgi. Proto netekai dl tos savo Jenefer. Tegul velniai mane rauna, jeigu a suvokiau, k tu joje radai. - Usiiaupk, Vdryne. - Ar tikrai tau nebereikia paprastos merginos, tokios kaip Es? K to kio ypatingo turi burtininks? Nebent amel? Akel gal ir nra labai jau nut, bet met turi tiek, kiek ir atrodo. O ar inai, k man vien syk Je nefer, por taureli imetusi, prisipaino? Cha, cha... Pasisak, jog pirm kart permiegojo su v y r u . . . prajus lygiai vieneriems metams po dvivagio plgo iradimo. - M e l u o j i . Jenefer nekenia tavs kaip maro ir niekuomet nebt pa sakojusi toki dalyk. - Tebnie. Prisipastu - sumelavau. - Nebtina. Ir taip p u i k i a i tave pastu. - Tau tik taip atrodo! Nepamirk, jog esu sudtinga asmenyb. - Vdryne, - atsiduso raganius, jausdamas, jog j tikrai suima snaudu lys. - Esi cinikas, paro snukis, mergiius ir melagis. Patikk manimi, tame nra nieko sudtingo. Labanakt. - Labanakt, Geraltai.

v
- A n k s t i kelies, Ese. Poet nusiypsojo p r i l a i k y d a m a ranka vjo draikomus plaukus. A t sargiai, aplenkdama skyles ir supuvusias lentas, ulipo ant molo. - Negaljau praleisti progos pamatyti besidarbuojant ragani. Vl sa kysi, kad a per daug smalsi, Geraltai? K gi, neslepiu, tikrai esu smalsi. K a i p sekasi? - Kas sekasi? - O i , Geraltai. Nevertini mano smalsumo bei talento r i n k t i ir analizuoti informacij. Visk jau inau apie vejus itikusi nelaim. inau ir tavo sutarties su A g l o v a l i u smulkmenas. inau, kad iekai jrininko, su tiksianio plaukti Slibino Ili l i n k u i . Radai? Raganius dmiai pavelg j, kiek patyljo, po to staiga apsispren d. - Ne, - atsak jis. - Neradau. N vieno. - Bijo? - Bijo. - K a i p tuomet manai valgytis, jron iplaukt negaldamas? K a i p , i plaukti negaldamas, priiupsi pabais, nuudiusi perl vejus? Pams u rankos, Geraltas nusived j tolyn. A b u ltai patrauk j ros pakraiu, akmenuotu papldimiu, pro krantan itemptus barkasus, tarp eilmis idiaustyt tinkl, tarp vjo sibuojam, diovinti sukabint uv virtini. Geraltas netiktai suvok, kad poets draugija jam visikai netrukdo, nra kyri, nevaro. Be to, tikjosi, jog ramus ir dalykikas po kalbis uglaistys t kvail buin terasoje. Tas faktas, kad Es atjo prieplaukon, adino vilt, jog ji atleido jam. Raganius diaugsi tuo. - Priiupti pabais, - sumurmjo kartodamas jos odius. - K a d tik i noiau, kaip. M e n k a i tenusimanau apie jros baidykles. - Keista. K i e k inau, jrose daugiau pabais ri nei sausumoje. To dl, man regis, btent jroje raganius galt auniai pasidarbuoti. - Netiesa. - Kodl? Krenkteljs Geraltas atsigr j. - mons ne taip jau seniai m skverbtis jron. Raganiai buvo reika l i n g i seniau, sausumoje, pirmajame kolonizavimo etape. Nesugebame ko voti su jrose besiveisianiais padarais, nors - tavo tiesa - jose knibdte knibda visoki agresyvi bjaurybi. Deja, ms raganik sugebjim nepakanka grumtis su jr pabaisomis. Tie padarai arba pernelyg dideli, arba per daug gerai apsiarvav, arba tiesiog itin vikrs savoje stichijoje. A r b a viskas vienu kartu. - O pabaisa, nuudiusi perl vejus? Jau spjai, kas tai buvo? - G a l krakenas?

- Ne. Krakenas bt sudaus valt, o ioji sveika. Ir - kaip pasakoja pilnutl kraujo, - nurijo seil akivaizdiai pablykusi Akel. - Nemanyk, kad kvailystes neku. Pajry augau, ilto ir alto maiau. - Tuomet kas ten buvo? Didiulis kalmaras? Toks tai galt mones nuo denio n u t r a u k t i . . . - Kraujo nebt. Tai ne kalmaras, Geraltai, ne orka, ne slibinaltis, nes, kad ir kas ten buvo, moni i laivo vandenin neivert. Tiesiog si ropt denin ir ten udynes sureng. G a l tu klysti, udiko jroje iekoda mas? Raganius susimst. - Imu tavim stebtis, Ese, - pratar. Poet nuraudo. - Tavo tiesa. Gal jo koks gyvis ir i oro upulti. Ornitodrakonas, grifas, aitvaras ar akiauodegis. G a l net... - Atsipraau, - pratar Es. - Pairk, kas ionai ateina. K r a n t u link j jo A g l o v a l i s . V i e n u i vienas, kiaurai perlaps. Buvo matyti, jog smarkiai pyks, o juos ivyds, i siio net paraudo. Es padar nedidel reverans, Geraltas linkteljo galv, prispausda mas kumt prie krtins. Aglovalis nusispjov. - Tris valandas nuo pat saultekio ant uol prasdjau, - garkteljo. Net nepasirod. Tris valandas, kaip kvailys, ant bang uliejam uol. - Apgailestauju... - sumurmjo raganius. - Apgailestauji? - visai pasiuto kunigaiktis. - Apgailestauji? Tai tavo kalt. Vis reikal sugriovei. Visk sugadinai. - K sugadinau? A tik vertjavau... - Velniop tok darb, - piktai nutrauk Aglovalis, pasisukdamas pro filiu. Profilis buvo tikrai karalikas, tinkamas kalti monetose. - Geriau jau i viso tavs nebiau samds. Paradoksas, taiau k o l vertjo neturjom, geriau vienas kit supratom. A ir Sh'enaz, jeigu supranti, k turiu galvoj. O dabar... Ar inai, k miestelyje kalba? nabdasi pakampm, es perl vejai uv todl, kad a siren siutinau. Tai jos kertas, tvirtina. - Nesmon, - altai atrm raganius. - O m a n i k u r inoti, nesmon tai ar ne? - sustgo kunigaiktis. N e i a inau, k tu jai tuomet prinekjai, nei inau, k ji sugeba ikrsti. N e i su kokiomis pabaisomis ten, gelmje, biiuliaujasi. Labai praom, ro dyk, kad tai nesmon. Atnek man perl vejus nugalabijusios pabaisos galv. Darbo imtumeis, uuot papldimiuose flirtavs... - Darbo? - susinervino Geraltas. - Kaip? Raitas ant statins jron plaukti turiau? Tavasis Zelestas jrininkams kankinimais ir kartuvmis gras - vis vien niekas nesiryta. O ir pats Zelestas nesiveria plaukti. Tai kaip... - Kas man rpi, kaip? - suriko Aglovalis. - Tai tavo reikalas! Raganiai tam ir skirti, kad monms nereikt galv sukti, kaip pabaisomis atsi kratyti! O jeigu ne - nedinkis i ia, nes ginsiu tave biznais i k i pat savo vald ribos! - N u s i r a m i n k i t , garbusis kunigaikti, - prakalbo Akel. Prakalbo ty liai, taiau veido blykumas ir virpanios rankos idav susijaudinim. - Ir

negrasinkit Geraltui, labai praau. Taip jau susiklost, kad m u d u su Vd r y n u turime kelet draug. Cidario karalius Ethainas, pakaks, jei vien j paminsiu, labai mgsta mus ir ms balades. Karalius Ethainas - apsi viets valdovas ir visuomet sako, kad ms balads - ne vien gyva m u z i ka ar eils, bet ir bdas perduoti informacij. K a d tai - monijos istorijos kronika. G a l troktate, kunigaikti, monijos kronikoje siaminti? G a l i u padti. Aglovalis kur laik velg j altu, p i l n u paniekos vilgsniu. - uv perl vejai turjo monas ir vaik, - gal gale pratar jau ty lesniu ir ramesniu balsu. - K i t i , kai badas pavelgs akis, v i k r i a i iplauks vl. Perl, pini, austri ir omar gaudytojai, vejai. V i s i dabar bijo, bet badas nugals baim. Iplauks. Taiau ar besugr? K a i p manai, Geraltai? O js, panele Daven? Smalsu bus igirsti js balad, k u r i visa tai apdai nuos. Balad apie ragani, bejgikai stovint krante ir irint kruvinus laiv denius bei verkianius vaikus. Es iblyko dar labiau, taiau ididiai pakl galv, psteljo garba n ketindama atsakyti, taiau Geraltas skubiai suiupo merginos rank ir, prie prabylant, suspaud j. - Utenka, - pratar raganius. - ioje odi gausybje vienas atitinka ties. Pasamdei mane, A g l o v a l i . miausi uduoties ir j vykdysiu, jeigu tai i viso vykdoma. - Tikiuosi, - trumpai atov kunigaiktis. - Tad i k i pasimatymo. L e n kiuos panelei Daven. Es nepadar reveranso, vien linkteljo galv. A g l o v a l i s timpteljo auktyn permirkusias kelnes ir nuingsniavo uosto link, slysiodamas ant akmen. Geraltas tik dabar pastebjo tebelaiks poets rank, o mergina neband jos ilaisvinti. Galiausiai raganius j paleido. Es, pamau atgau dama prast veido spalv, atsigr j. - Lengva tave priversti r i z i k u o t i savo galva, - tar ji. - Utenka keleto odi apie moteris ir vaikus. O kiek kalbama apie tai, kokie js, raga niai, bejausmiai. Geraltai, A g l o v a l i u i nusispjauti ant moter, vaik ar se ni. Jis nori atnaujinti perl vejyb, nes kiekviena udelsta diena jam la bai nuostolinga. Jis alkanais vaikais tau galv suka, o tu tuojau pat gyvybe rizikuoti susiruoei... - Ese, - nutrauk Geraltas. - Esu raganius. Gyvybe rizikuoti veria ma no amatas. V a i k a i ia niekuo dti. - Mans neapgausi. - Kodl manai, kad ketinu apgaudinti? - O g i todl, kad jeigu btum toks bejausmis amatininkas, koks nori atrodyti, btum kain kls. O tu n odeliu apie umokest neusiminei. Gerai, pakaks. Grtame? - Dar pasivaikiokim. - Su m a l o n u m u . Geraltai? - Klausau.

- Sakiausi, kad prie juros iaugus esu. B u r i u o t i m o k u i r . . . - Mesk tai i galvos. - Kodl? - Mesk tai i galvos, - grietai pakartojo Geraltas. - Galtum ir mandagiau kalbti. - Galiau. T i k tuomet tu suprastum t, k a i p . . . velniai ino, kaip. O a esu bejausmis raganius ir altakraujis amatininkas. R i z i k u o j u savo gy vybe. Svetima - niekada. Es nutilo. Mat, kaip ji suspaud lpas, kaip papurt galv. Vjo g sis vl sutar jos plaukus, a k i m i r k a i udengdamas veid aukso sruog pyne. - A tik norjau tau padti, - pratar mergina. - inau. Ai. - Geraltai? - Klausau. - O jeigu paskalos, kurias Aglovalis minjo, teisingos? Juk inai, jog si renos ne visur ir ne visada draugikos. Buvo vairi nutikim. - Netikiu. - Undinls, - susimsiusi ts Akel. - Nereides, tritonai, jros n i m fos. Kas ino, k jos gali padaryti. O Sh'enaz... Turjo dl k o . . . - N e t i k i u , - nutrauk. - N e t i k i ar nenori patikti? Raganius neatsak. - Ir dediesi altu amatininku? - paklaus Akel, keistai ypsodamasi. - Kakuo, kas msto kardo amenimis? Jeigu nori, pasakysiu tau, koks esi i tikrj. - inau, koks esu. - Esi jautrus, - tyliai tar Es. - Tavo siela p i l n a nerimo. Neapgausi ma ns savo akmeniniu v e i d u ir lediniu balsu. Esi jautrus. Btent tavo jautru mas veria tave baimintis, k a d tas, prie kur rengiesi stoti su k a r d u ran koje, gali bti savaip teisus, gali bti prie tave savo tiesa pranaesnis... - N e , Ese, - ltai itar Geraltas. - Neiekok manyje temos jaudinaniai baladei. Baladei apie ragani, draskom vidini prietaravim. G a l ir pats noriau, k a d taip bt, bet nra. Morals problemas u mane sprendia kodeksas ir aukljimas. Dresra. - Nekalbk taip, - piktai tar Akel. - Nesuprantu, kodl stengiesi... - Ese, - vl j nutrauk raganius. - N e n o r i u , kad apie mane klaidingai galvotum. N e s u klajojantis riteris. - altakraujis ir bejausmis udikas taip pat nesi. - N e s u , - ramiai sutiko raganius. - N e s u , nors yra ir kitaip manani. Bet ne mano jautrumas ir doras bdas teikia m a n pranaum, o tai, jog esu tuias ir arogantikas, savo vert inantis profesionalas. Esu amatinin kas, k u r i a m kalta, k a d jo amato kodeksas bei gytas altakraujikumas svarbiau u jausmus ir apsaugo nuo klaid. K l y s t i , musi svarstyti apie

Gr ir Blog, Tvark ir Chaos. Ne, Ese. Ne a esu jautrus, o tu. Juk ir ta vasis amatas to reikalauja, argi ne taip? Tai tave sujaudino mintis, kad i pairos simpatika undinl upuol perl vejus, itaip nutarusi atker yti u eidimus. Ir tuojau pat mgini pateisinti jos poelg, iekai lengvi nani aplinkybi, drebdama nuo minties, kad raganius, gavs pinig i kunigaikio, nuudys daili undinl vien u tai, kad i idrso pasiduoti jausmams. O raganius, Ese, nuo toki dvejoni apsaugotas. Ir nuo jaus m. Net paaikjus, jog tai undinls darbas, raganius undini neudyt - kodeksas jam draudia. Vietoje raganiaus sprendia kodeksas. Akel pavelg j, staiga paklusi galv. - Kiekvien problem? - greitai paklaus. "ino apie Jenefer, - pagalvojo Geraltas. - ino apie j. A k , Vdryne, lieuvautojau prakeiktas..." Jiedu irjo vienas kit. "Kas slepiasi tavo mlynose akyse, Ese? Smalsumas? Tiesiog susido mjimas kitonikumu? Kokios tos tamsiosios tavo talento puss, Akele?" - Atleisk, - tar ji. - Kvailai paklausiau. Ir naiviai. Leidau suprasti, kad patikjau tavo kalbomis. Grkime. Tas vjas koia kiaurai. Pavelk, kaip pasiiau jra. - Matau. inai, Ese, tai domu... - Kas domu? - Galv dedu, jog uola, ant kurios Aglovalis susitikinja su undinle, buvo didesn, ir ariau kranto. O dabar jos beveik nematyti. - Potvynis, - tar Es trumpai. - Greitai vanduo sieks i k i ten, kur pra sideda nuolydis. - Net i k i ten? - Taip. ia vanduo kyla ir slgsta labai smarkiai, daugiau nei per de imt uoleki, nes ia, ssiauryje, bei ups intake susidaro srovi aidai, ar kaip juos ten vadina jrininkai. Geraltas velg ikyulio pusn, Slibino Iltis, styranias ianioje ir putojanioje bang moje. - Ese, - paklaus jis. - K u r prasids atoslgis? - Kas i to? - Ar toli atsitrauks jra? - O k... A, supratau. Taip, tu teisus. Atsitrauks net i k i elfo. - Iki ko? - N a , tarsi i k i tokios lentynos, sudaranios dugn, i k i ploktumos, kurios kratas staiga leidiasi emyn ir prasideda gelm. - O Slibino Iltys... - Jos kaip tik ant to krato. - Ir jas bus galima pasiekti net koj nesulapus! Kiek tursiu laiko? - Neinau, - surauk kakt Akel. - Reikt paklausinti vietos gyven toj. Bet nemanau, Geraltai, kad tai vyks sumanymas. Pavelk, nuo kranto i k i Ili daugyb uol. V i s a erdv iraiyta uutekiais ir fiordais.

Prasidjus atoslgiui, ten bus p i l n a vandeniu uliet griov ir duburi. Neinau, ar... N u o jros puss, nuo vos irim uol j ausis pasiek pliauktel jimas. Ir garsus, dainingas auksmas. - Baltaplauki! - rikteljo undinl, gracingai okindama per bang keteras ir uodega elegantikai plakdama vanden. - Sh'enaz! - suuko raganius, pamojavs jai ranka. Undinl priplauk prie uol, atsistojo staia aliame, putotame van denyje, abiem rankomis atmet atgal plaukus, tuo paiu demonstruoda ma grakt liemen bei kitas groybes. Geraltas akies krateliu vilgteljo Es. M e r g i n a kiek paraudo ir sutrikusi akimirk lidnai pavelg sav sias puomenas, vos numanomas po suknute. - K u r manasis dingo? - udainavo Sh'enaz, p r i p l a u k d a m a artyn. Juk turjo ia bti. - Buvo. Palauk tris valandas ir nujo. - Nujo? - aukta trele nusistebjo undinl. - Nelauk? Trij n i e k i n g valandli neikentjo? Taip ir maniau. N trupuio pasiaukojimo! N truputlio! Bjaurus, bjaurus, bjaurus! O tu k ia veiki, baltaplauki? Su sa vo mylimja pasivaikioti atjai? Grai i judviej pora, tik tos kojos abu darko. - Tai ne mano m y l i m o j i . Mes beveik nepastami. - Sit kaip? - nustebo Sh'enaz. - Gaila. Tinkate vienas kitam ir dailiai kartu atrodot. O kas ji tokia? - A Es Daven, poet, - udainavo Akel taip iraikingai ir melodin gai, k a d , p a l y g i n t i su jos balsu, raganiaus balsas skambjo tarsi varnos karksjimas. - M a l o n u su t a v i m i susipainti, Sh'enaz. Undinl pliaukteljo delnais per vanden ir skambiai nusijuok. - K a i p nuostabu! - suuko ji. - M o k i ms kalb! Prisiekiu, js, mo ns, mane stebinate. I ties ne taip jau daug kas mus skiria - maiau, nei manoma. Raganius nustebo ne maiau u undinl, nors galjo nuspti, k a d i silavinusi ir apsiskaiiusi Es geriau u j moka Senj Kalb. Dainuojam j elf kalbos atmain vartojo sirenos, undins ir nereides. Geraltas turjo susivokti, jog undini kalbos dainingumas ir sudtinga melodika, truk diusi jam, A k e l e i turjo tik padti. - Sh'enaz! - suuko raganius. - Sis tas mus vis dlto skiria ir dl to kartais liejasi kraujas! K a s . . . Kas ten, prie dviej uol, nuud perl ve jus? Pasakyk man! Undinl paniro, takydama vandens purslus. K a i po akimirkos vl iniro paviriun, jos dail veidel buvo ikreipusi bjauri grimasa. - Nedrskite! - aiiai rikteljo ji. - Nedrskite artintis prie Laipt! Tai ne jums! Neprasidkite su jais! Tai ne jums! - Kas? Kas ne mums? - Ne jums! - rikteljo Sh'enaz, auktielninka gridama bangon.

Vl auktyn itiko vandens purslai. Akimirksn dar matsi jos uode ga, bangas plakantis dviakas plaukmuo. Po to undinl dingo gelmje. Akel pasitais vjo suveltus plaukus. Stovjo nejuddama, nuleidusi akis. - Neinojau, Ese, - krenkteljo Geraltas, - kad taip gerai m o k i Senj Kalb. - Ir negaljai inoti, - pratar ji su neslepiamu kartliu balse. - Juk t u . . . tu beveik nepasti mans. VI - Geraltai, - dairydamasis ir uostindamas tarsi medioklinis uo, pra bilo Vdrynas. - ia siaubingai dvokia. Ar tau neatrodo? - G a l ir taip, - patrauk nosimi raganius. - Esu buvs ir ten, kur smir djo kur kas bjauriau. Tai tik jros kvapas. Dainius nusigr ir nusispjov ant akmen. Vanduo burbuliavo uo l plyiuose, putodamas ir niokdamas, atidengdamas bang igrautas vyruotas dubas. - Pavelk, kaip dailiai ia viskas nudivo, Geraltai. K u r tas vanduo djosi? K a i p ia yra, velniai raut, su tais potvyniais ir atoslgiais? I kur jie atsiranda? Niekada apie tai negalvojai? - N e . Turjau kit rpesi. - A manau, - stengdamasis ilaikyti pusiausvyr ant slidi akmen, m postringauti Vdrynas, - kad ten, gelmje, paiame io prakeikto van denyno dugne, tupi dideliausia pabaisa. Stora, vynuota baisenyb, rup su ragais ir bjauriu snukiu. Ir retkariais susiurbia savo p i l v a n vanden, o kartu su juo visa, kas gyva ir k galima suryti: uvis, ruonius, vlius, visk. Po to, surijusi grob, vanden ivemia atgalios. tai jums ir potvynis. Kaip galvoji, Geraltai? - Galvoju, kad esi kvailys. Jenefer kakada man sak, kad potvynius sukelia mnulis. Vdrynas nusikvatojo. - Koks kliedesys! K bendra turi mnulis ir jra? mnul tik unys staugia. A p g a v o tave, Geraltai, ta tavo melag, pasiaip ir tiek. Kiek i nau, ne pirm kart. Raganius nieko neatsak. irjo nuo vandens blizganias uolas ato slgio atidengtuose tarpekliuose. Juose vis dar burbuliavo ir putojo van duo, taiau atrod, kad prasibrauti bus manoma. - Laikas keliauti, - atsistojs tar Geraltas ir pasitais u nugaros kaban t kard. - Ilgiau laukti negalima, nespsime grti i k i potvynio pradios. Ar tebenori eiti kartu? - Taip. Temos baladms ne kankoriai, j po egle neprisirinksi. Be to, rytoj Llyts gimtadienis. - Ir kas i to?

- Gaila, jog nesupranti. Mes, sveikai mstantys, esame prat gimta dienio proga teikti dovanas. N u p i r k t i jai nieko negaliu - neturiu u k. G a l jros dugne k nors surasiu. - Silk? Sepij? - K v a i l y s . G a l gintaro rasiu, gal jros arkliuk, gal koki dailesn kriaukl. Svarbiausia parodyti dmes ir ird. N o r i u Akel pradiuginti. Nesupranti? Taip ir maniau. Eime. Tik tu enk pirmas, nes ten gali lindti kokia nors pabaisa. - Gerai, - tar raganius, uokdamas ant slidi akmen. - E i n u p i r mas, kad, esant reikalui, galiau tave apginti. Parodysiu dmes ir ird. Tiktai atmink: k a i suuksiu, lk alin, kiek kojos nea ir nesipainiok po mano k a r d u . Einame ten ne jros arkliuk r i n k t i . Einame susidoroti su pabaisa, udania mones. Jiedu patrauk p i r m y n , leisdamiesi atsivrusio dugno daubas, kar tais b r i s d a m i per vanden, tebeputojant uol plyiuose. K l i m p o d u b u riuose, pilnuose smlio ir dumblo. Negana to, m l y t i , todl veikiai abu kiaurai perlapo. Vdrynas kas ingsnis sustodavo ir akaliu kapstydavo vyr bei dumbli gniutulus. - Pavelk, Geraltai, uvyt. V i s a raudona, kad mane k u r . O ia, va, maas unguriukas. O ia? Kas gi tai? Panau didiul permatom blus. O i . . . O i , mamule! Geraltai! Geraltas staiga atsigr, spausdamas kardo ranken. Tai buvo mo gaus kaukol. Balta, akmen nugludinta, strigusi uolos plyyje ir p i l n a smlio. Ne tik smlio. Vdrynas, ivyds akiduobje besirangant imta koj, suvirpjo ir rikteljo ne savo balsu. Raganius trukteljo peiais ir n u ingsniavo tolyn nuslgusio vandens atidengta akmeninga l y g u m a link dviej it kalnai stksani dantyt rif, vadinam Slibino Iltimis. jo at sargiai. Dugnas buvo nustas aktinijomis, kriauklmis, kpsojo vandens augal krvos. Balose ir duburiuose bangavo didiuls medzos, rangsi jr gyvats. Mai krabai, margi tarsi kolibriai, sprukdavo alin, v i k r i a i trepsdami plonomis kojytmis. Geraltas jau i tolo pamat lavon, strigus tarp akmen. Skenduolio krtin, kyanti tarp vandens augal, judjo, nors, ties sakant, ten maa buvo belik k a m judti. Viduje ir iorje knibdjo krabai. Knas atrod ibuvs vandenyje ne ilgiau kaip par, taiau krabai apgrau j taip, kad apirinti nebuvo jokios prasms. Raganius be odi apjo lavon ir pa suko kiton pusn. Vdrynas nieko nepastebjo. - Na ir dvokia ia puvsiais, - pasivijs Geralt, nusikeik dainius. N u sispjovs jis nukrat nuo kepurs vanden. - Ir lietus pliaupia, ir alta. Per alsiu, nebeteksiu balso, velniai raut... - Nebambk. Jeigu nori grti, inai keli. ia pat u Slibino Ili drieksi l y g i uolta ploktuma, o toliau t y v u liavo g i l i , ramiai banguojanti jra. Atoslgio riba. - E i , Geraltai, - dairsi Vdrynas. - Tai tavo pabaisai, atrodo, pakako

proto pasitraukti jron kartu su atslgstaniu vandeniu. O tu tikriausiai manei, kad ji kur nors ia guls pilv ivertusi ir lauks, k o l tu j ukaposi? - Patylk. Prijs prie ploktumos krato, raganius priklaup ir atsargiai atsir m atrias, uol apkibusias kriaukles. N i e k o nepastebjo. Vanduo buvo tamsus, o pavirius drumstai matinis nuo dulkianio lietaus. Vdrynas tyrinjo nuoalius rifus, nuspirdamas alin lesnius kra bus. Jis apirinjo ir iupinjo lapias uolas, l y g barzdomis apepusias jrolmis, aplipusias viagyvi bei moliusk gbriais. - E i , Geraltai! -K? - Pairk it kriaukl. Tai perl kriaukl, tiesa? - Ne. - O tu k nors apie tai imanai? -Ne. - Tada patylk, bent tol, k o l k nors inosi. Tai perl kriaukl, a i nau. Tuojau perl prisirinksiu. V i s iokios naudos tursiu i io ygio, ne vien slog. Geraltai, ar rinkti? - Rink. Pabaisa puola perl vejus. Rinkjas irgi tiks. - Tai a bsiu masalas!? - Rink, rink. Stverk kuo didesnes kriaukles. Jeigu perl nerasim, tai bent kokio srbalo i j isivirsim. - Dar k sugalvosi. Imsiu vien perlus, o kiautus unys teda. Velnias... K a d ji kur nusprogt... K a i p it... po galais... atidaryti? Geraltai, peilio neturi? - Tu net peilio nepasimei? - Esu poetas, o ne koks galvaudys. A, velniai nemat, krepin visk surinksiu, o perlus vliau ikraptysiu. A c h , tu! Eik alin! Stipriai paspirtas krabas pralk vir Geralto galvos ir pkteljo ban gas. Raganius ltai jo ploktumos pakraiu, velgdamas juod neper matom vanden. Girdjo ritmingai stuksenant akmen, kuriuo Vdrynas numuinjo nuo uolos kriaukles. - Vdryne! Eik ionai, pairk. Dantyta ir sutrkinjusi ploktuma staiga baigsi atria atbraila, stat menai besileidiania gelmn. Po vandeniu aikiai matsi didiuliai k a m puoti, taisyklingi marmuro blokai, apaug pintimis, moliuskais ir aktinijomis, sibuojaniomis vandenyje, tarsi gls vjyje. - Kas tai? A t r o d o l y g . . . lyg laiptai. - Tai ir yra laiptai, - stebdamasis sunibdjo Vdrynas. - Oho, tai laiptai, vedantys povandenin miest. legendin Ys, kur prarijo bangos. Girdjai legend apie miest bedugnje, Povandenin Ys? O i , sudsiu ba lad! Toki, kad konkurentams libs i pavydo isprogs. Reikia visk ap irti i ariau... Pavelk, ten kakokia mozaika. Kakas iraiyta ar i kalta... Kakokie uraai? Pasitrauk, Geraltai.

- Vdryne! Ten gilu! N u s l y s i . . . - Tiek to. V i s viena kiaurai perlapau. Pairk, ia seklu, vos i k i juos mens ant tos pirmosios pakopos. Ir platu tarsi ikilmi salje. O, velnias... Geraltas it aibas oko vandenin ir pastvr jau i k i kaklo panirus dai ni. - Paslydau ant ito do. Vdrynas, gaudydamas or, nusipurt ir abiem rankomis pakl auktyn didiul, ploki sidabro p i l k u m o kiaukut, apaugus pintimis. - P i l n a j ant it laipt. Grai spalva, tiesa? Duok, dsiu tavo krep, nes manasis jau pilnutlis. - L i p k i ten, - rikteljo pyks raganius. - Tuojau pat ropkis lauk, Vdryne. ia ne juokai. - T y l i a u . Girdjai? Kas ten buvo? Geraltas girdjo. Garsas atsklido i gelms, i po vandens. Duslus ir gi lus, o podraug emas, tylus, trumpas, trkiojantis. V a r p o dis. - Varpas, k a d mane kur, - sunibdjo Vdrynas, ropdamasis ant ploktumos. - A b u v a u teisus, Geraltai. Tai nuskendusio miesto Ys var pas, vaiduokli miesto varpas, prislopintas slegianios gelms. Tai nusid jliai primena m u m s . . . - Ar usiiaupsi pagaliau? Varpas sugaud vl. D a u g ariau. - ...primena mums, - ts dainius, grdamas permirkusius p a l a i d i ns skvernus, - apie savo bais likim. Tas varpas - tai perspjimas... Raganius nebekreip dmesio Vdryno nekas, galvojo apie kitk. Jis jaut. Kak jaut. - Tai perspjimas, - toliau savo var Vdrynas, ikis lieuvio galiu k. K a i p visuomet, k a i bdavo susikaups. - Perspjimas arba... h m m . . . K a d tik neumiriau... h m m m . . . h m m . . . T u r i u ! - Dusliai aidi varpo erdis Gaudia dain apie mirt, T, kuri lengviau iksti, Nei umart panirti... V a n d u o greta raganiaus tarytum sprogo. Vdrynas suklyk. I put inirs isprogusiomis akimis padaras taiksi Geralt plaia dantyta, dalg panaia gelete. Raganius, spjs isitraukti kard tuomet, k a i van duo alia jo tik pradjo k i l t i , dabar, staigiai krypteljs klubus, kirto per apdribus vynuot pabaisos pagurkl. Po to a k i m i r k s n i u atsigr kiton pusn, kur i vandens lindo dar vienas padaras, usimauklins keist al m ir dvintis kak, primenant alvarinius arvus. Geraltas, plaiai usi mojs k a r d u , atmu nutaikyt j trumpos ieties smaigal ir v i s o m iga-

lm kirto uvies galv primenant dantyt snuk. Tada, takydamas van den, atoko prie ploktumos krato. - Vdryne, bk! - Duok rank! - Bk, velniai tave raut! I bang iniro kitas padaras, aiydamas or alioje iurkioje lete noje l a i k o m u lenktu k a r d u . N u g a r a atsistms nuo nusmaigstytos kriauklmis uolos krato, raganius sustingo kovos pozoje, taiau uviaakis padaras nejudjo. Jis buvo Geralto gio. V a n d u o jam irgi siek juos men, taiau spdingai ant galvos paiautos skiauters bei ipst iau n dka jis atrod didesnis. Grimasa, ikreipusi plaius dantytus andi kaulius, primin klaiki ypsen. Padaras, nekreipdamas dmesio du raudoname vandenyje pldu riuojanius traukuli tampomus knus, pakl kard, kur abiem ran k o m laik u ilgos plikos rankenos. Dar labiau paiaus skiauter ir ip ts iaunas, jis v i k r i a i apsuko ore gelet. Geraltas igirdo plon amen vilpes. engs ingsn priek, padaras sukl nuvilnijusi l i n k raganiaus bang. Geraltas irgi usimojo kirsti. Amenys vilpdami perskrod or. Jis irgi eng p i r m y n , priimdamas ik. V i k r i a i pasuks kardo ranken tarp ilg savo pirt, uviaakis ltai nuleido rankas, pridengtas vario ir vlio kiauto arvais. Paskui panardi no jas i k i alkni, itaip paslpdamas ginkl po vandeniu. Raganius laik kard abiem rankom: deine - prie pat amen, kaire - u rankenos galo. Pakls j auktyn, kiek pasuko on, vir deiniojo peties. Pavelg pa baisai akis. Tai tebuvo vien visom vaivorykts spalvom mirganios u vies akys lao formos vyzdiais, blizganios it altas metalas. Neiraikin gos, nevelgiamos akys. Jose nesimat nieko, kas perspt apie galim puolim. I gelms, i bedugnn besileidiani laipt apaios, aidjo varpo diai. V i s aikiau ir garsiau. uviaakis itrauk amenis i vandens ir, puols priekin, kirto i ono, greitai it mintis. Geraltui tiesiog pavyko - jis nuspjo, jog bus smogta i deins. Nukreips amenis emyn, raganius atmu smg, po to pasuko liemen ir, apverts kalavij plokija puse, surm j su pabaisos kardu. Dabar viskas priklaus nuo to, kuris sumaniau pasirengs p u l t i , greiiau kirs lemiam kirt, k u r i a m rengsi abu prieininkai, perkeldami svor nuo vienos kojos ant kitos. Geraltas jau suprato, kad jiedu yra vienodai greiti. Taiau uviaakio pirtai buvo ilgesni. Raganius kirto jam paon, aukiau k l u b o . P u s l a n k i u usimojs, Geraltas i vis jg m aiyti pabais, tuo pat metu be vargo isisukda mas nuo plataus, nevikraus ir beviltikai nevykusio kirio. Padaras, be

garso iopteljs uvies nasrais, dingo po vandeniu, kuriame plaukiojo tamsiai raudoni debesys. - Duok rank! Greiiau! - rk Vdrynas. - Visas brys atplaukia! M a t a u juos! Suiups dainiaus rank, raganius ioko i vandens ant akmens ploktumos. Paskui j at aukta banga. . Prasidjo potvynis. Jiedu bgo, persekiojami spariai kylanio vandens. Atsigrs Geral tas pamat, kaip i vandens iniro daugyb uviamogi ir puol juos v y tis, v i k r i a i liuoksdami raumeningomis kojomis. Netars n odio, raga nius m bgti dar greiiau. Vdrynas, takydamas jau kelius siekiant vanden, sunkiai alsavo. Staiga dainius suklupo ir pargriuvs pkteljo tarp jroli, virpanio mis rankomis stengdamasis k nors atsiremti. Geraltas, sugriebs j per liemen, itrauk i putojanio vandens. - Bk! - suriko raganius. - A juos sulaikysiu! - Geraltai... - Bk, Vdryne! V a n d u o tuoj apsems griov, tuomet i ia nebeisikraptysime! Lk, kiek kojos nea! Sudejavs Vdrynas puol bgti. Raganius skuod jam i paskos, tik damasis, jog pabaisos besivydamos atsiliks ir isisklaidys. Jis inojo, kad prie vis br neatsilaikys. uviamogiai pasivijo Geralt prie pat griovos, nes jau buvo g i l u ir jie galjo p l a u k t i . O raganius, put ulietas, slidiais akmenimis sunkiai roptsi auktyn. Taiau griovoje buvo per ankta, kad pabaisos galt ap supti j i vis pusi. Geraltas sustojo nioje - toje paioje, kurioje Vdry nas surado kaukol. Sustojs jis atsigr. Ir n u r i m o . Pirmj upuolik raganius pasiek paiu kardo galu. Pataik ten, kur turt bti smilkinys. Antrajam, ginkluotam kakuo panaiu trumpakot kirv, Geraltas perr pilv. Treiasis pabgo. Tada raganius puol auktyn tarpeklio laitu, taiau t pai akimirk suusi kylanti banga suputojo, skuriuodama atpl j nuo uol ir n u temp emyn gelm. Susidrs su verpete besivartaniu uviamogi, Geraltas nuspyr j alin. Staiga kakas iupo j u koj ir m tempti dugn. Atsitrenks nugara uol, raganius paiu laiku atsimerk, kad sp t pamatyti tamsius svetimj siluetus ir du greitus blyksnius. Pirmj kirt jis atmu kardu, nuo antrojo instinktyviai prisideng ranka. Paskui pajuto smg, skausm, po to - atr druskos grauim. sirs Geraltas atsispyr nuo dugno ir iniro i vandens. Sudjs pirtus, jis pasiunt enkl. Duslus sprogimas skaudiai nusmelk ausis. "Jeigu isikapstysiu, - pagalvojo raganius, rankomis ir kojomis plakdamas vanden, - jeigu i sikapstysiu, v y k s i u pas Jen, Vengerberg, pabandysiu dar kart... Jeigu isikapstysiu..."

Jam pasirod, jog igirdo trimit. Ar rago gausm. Atusi dar viena banga pakl j auktyn ir knibsi nusvied ant didelio akmens. Dabar Geraltas jau aikiai girdjo rago gausm ir Vdry no riksmus, kurie, rods, sklido i vis pusi. Raganius ipt i nosies sr vanden ir apsidairs nubrauk nuo veido lapius plaukus. Jis jau b u v o krante. Beveik toje paioje vietoje, i kur leidosi ygin. Geraltas guljo paslikas ant akmen, o a p l i n k u i putojo bangos. jo, tarpeklyje, dabar jau virtusiame siauru uutekiu, ant bang o kinjo didelis pilkas delfinas. A n t jo nugaros, purtydama lapius alsvus plaukus, sdjo undinl. Jos krtys i ties buvo dailios. - Baltaplauki! - udainavo ji, modama ranka, kurioje laik didel, k gio formos spirale susisukusi kriaukl. - Ar tu gyvas? - G y v a s . . . - nusistebjo raganius. Putos aplink j nusida roine spalva. Beimanti stingti kairioji ranka perjo nuo druskos. Striuks rankov buvo lygiai ir tiesiai perkirsta, o i aizdos pldo kraujas. "Isikapsiau, - pagalvojo Geraltas. - Vl pavyko. Bet ne, niekur a n e v y k s i u " . Jis ivydo Vdryn, kuris, klupindamas ant lapi vandens nugludin t akmen, bgo artyn. - A juos sulaikiau! - udainavo undinl ir vl papt kriaukl. - Bet neilgam! Bk ir nebegrk ionai, baltaplauki! Jra... Ji skirta ne jums! - inau! - atsiliep raganius. - inau! Ai, Sh'enaz! VII - Vdryne, - tar Akel, dantimis perpldama tvarsio gal pusiau ir ridama mazg ant Geralto rieo. - Paaikink man, i kur po laiptais atsi rado moliusk kiaut krva? Drouhardo mona dabar juos luoja l a u kan, nepamirdama paaikinti, k apie jus abu mano. - Kiautai? - nustebo Vdrynas. - K o k i e kiautai? N e t u r i u supratimo. G a l antys praskrisdamos j primt? Geraltas nusigr sien ir susijuok. Juoksi prisimins, kaip keiksi Vdrynas, pusdien sugais atidarindamas kriaukles, o paskui kapstydamasis gliioje msoje. Dainius susipjaust pirt, isiterliojo markinius, bet nesurado n vieno perlo. N i e k o nuostabaus - tai b u v o ne perl kriaukls, o paprasiausios jros gelduts. M i n t i s v i r t i i j sriub ugeso tada, kai Vdrynas atvr pirmj kiaut - moliuskas nekl apetito,, o dvo k taip, kad net aaras spaud. Baigusi tvarstyti, Akel atsisdo ant apversto kibiro. Raganius padko jo, apirindamas dailiai aprit rank. aizda buvo g i l i ir gantinai ilga, siekianti alkn, kuri bjauriai skaudjo, vos pajudinus. iaip taip j ap tvarst dar ant jros kranto, taiau, k o l pasiek namus, ranka vl m kraujuoti. Prie pat ateinant merginai, Geraltas utep aizd krejim skatinaniu ir nuskausminaniu eliksyru. Es aptiko juos tuo metu, kai

Geraltas, padedamas Vdryno, band susiti aizd prie mekers kabliu ko priritu silu. Ikeikusi juos, Akel msi tvarsi, o Vdrynas tuo tar pu mgino j suavti spalvingu pasakojimu apie vykusi kov, nepa mirdamas kelet kart perspti, kad vien tik jis turs visas autoriaus tei ses apdainuoti vyk. Es, aikus dalykas, apipyl Geralt klausimais, kuriuos is nepajg atsakyti. Ji dl to nulido, nusprendusi, jog raganius nuo jos kak slepia. Todl mergina pasipt ir liovsi klausinjusi. - A g l o v a l i s jau ino, - pasak ji. - mons mat j u d u grtant, o D r o u hardo pati, vos ivydusi ant laipt krauj, nulk su naujienomis pas k a i mynes. Visas kaimas sugujo prie uol, tikdamasis, k a d bangos k nors imes krantan; i k i iol ten sukiojasi, bet, kiek inau, nieko nerado. - Ir neras, - tar raganius. - Pas Agloval rytoj nueisiu, bet, jeigu gali, perspk j, kad udraust monms sukiotis apie Slibino Iltis. Tik pray iau - n odio apie tuos laiptus bei Vdryno svaiiojimus apie Ys miest. Tuojau pat atsiras lobi bei sensacij iekotoj, ir tursim nauj lavon... - Nesu lieuvautoja, - pasipt Es, greitu judesiu atmesdama garban nuo kaktos. - Jeigu tavs ko nors k l a u s i u - ne tam, k a d akimoju lkiau prie ulinio pasakoti skalbjoms naujienas. - Atsipraau. - T u r i u ieiti, - staiga pareik Vdrynas. - Esu susitars pasimatyti su Akereta. Geraltai, a paimsiu tavo palaidin, nes manoji nemonikai pur vina ir vis dar lapia. - Viskas ia lapia, - tar Akel, su pasidygjimu batelio galu pajudi nusi imtytus rbus. - K a i p itaip galima? Reikia idiaustyti ir gerai i diovinti... O i , kokie nevalos... - Patys idius, - tar Vdrynas, tempdamas ant savs drgn Geralto striuk ir grdamasis sidabro kniedmis rankovse. - Nekalbk niek. O ia kas? O dievai, tas krepys vis dar pilnas iukli! Ir jroli! O ia... ia dabar kas? Fe! Geraltas su Vdrynu tyldami irjo sidabro p i l k u m o kiaukut, k u r dviem pirtais laik Es. Et, pamiro imesti. Moliuskas buvo prasiiojs ir smarkiai dvok. - Tai dovana, - tar trubadras, traukdamasis atatupstas link dur. Rytoj tavo gimimo diena, tiesa, Llyte? Tai tai, ia dovana tau. - itas... daiktas? - Graus, tiesa? - tar Vdrynas, pauosts or. Ir greitai pridr: - N u o Geralto. Jis tau irinko. O i , jau vluoju. Likite s v e i k i . . . Jam ijus, Akel kur laik tyljo. Raganius velg dvokiant mo liusk ir duso i gdos. Gdijosi ir dl Vdryno, ir dl savs. - Nepamirai mano gimtadienio? - ltai itar Es, laikydama kriaukl atokiau nuo savs. - Tikrai? - D u o k man, - piktai tar raganius. Jis pakilo nuo iuinio, saugoda mas aptvarstyt rank. - Atsipraau u t idiot... - N e , - uprotestavo Es, isitraukusi maut peiliuk i makt, ka-

bani ant jos liemen juosianio direlio. - Tai tikrai grai kriauklyt. Pa siliksiu j atminiai. Tereikia nuplauti, o prie tai atsikratyti... turinio. I mesiu tai pro lang - kats sus. Kakas, dunksteljs grindis, nuriedjo tolyn. Geraltas iplt v y z dius ir pamat t ymiai anksiau nei Es. Tai buvo perlas. rintis ir mirgantis visomis vaivorykts spalvomis. viesiai ydras perlas. Didelis it prinoks irnis. - O dievai, - j pastebjo ir Akel. - Geraltai... Perlas! - Perlas, - nusijuok jis. - V i s dlto gavai dovan, Ese. Diaukis. - Geraltai, a negaliu jo p r i i m t i . Tas perlas vertas... - Jis - tavo, - nutrauk j raganius. - Vdrynas, nors ir k v a i l i u dedasi, nepamiro tavo gimtadienio. Ir tikrai norjo tave pradiuginti. Kalbjo apie i dat, kalbjo be paliovos. Lemtis igirdo ir padar tai, kas jai p r i klauso. - O tu, Geraltai? -A? - Ar t u . . . Irgi norjai mane nudiuginti? Tas perlas toks graus... Tur bt labai brangus... Tau negaila? - Diaugiuos, kad tau patinka. O jeigu gailiuos, tai tik to, jog perlas vienas. Ir to, k a d . . . - Ko? - K a d nepastu tavs tiek, kiek pasta Vdrynas. Tiek, jog inoiau ir prisiminiau tavo gimimo dien. K a d galiau tau dovanoti dovanas ir suteikti diaugsm. K a d galiau... vadinti tave Llyte. Es, staiga engusi artyn, apkabino jo kakl. Geraltas, v i k r i a i ir greitai isisuks nuo jos lp, altai pakteljo skruostan ir atsargiai, bet negra biai apkabino mergin sveikja ranka. Jis jaut, kaip mergina sitemp ir ltai atsitrauk, bet tik per rank ilg. Rank, vis dar tebegulini ant jo pei. Raganius inojo, ko ji laukia, bet nepadar to. Neprisitrauk jos ar tyn. Es paleido j ir nusigr kiek praverto p u r v i n o langelio pusn. - Tiesa, - tar ji staiga. - Tu gi mans beveik nepasti. Pamirau, kad beveik nepasti mans... - Ese, - tar jis kiek patyljs. - A... - A irgi tavs beveik nepastu, - pratrko Es, nutraukdama j. - Ir kas i to? M y l i u tave. Ir nieko negaliu padaryti. Nieko. - Ese! - Taip. M y l i u tave, Geraltai. Ir man visai nesvarbu, k tu pagalvosi. M y l i u tave nuo tos akimirkos, kai pamaiau tenai, suadtuvi puotoje... N u l e i d u s i galv, Akel nutilo. Ji stovjo prie Geralt, o jis gailjosi, k a d ia Es, o ne uviaakis su vandenin panardintu kardu. Prie uviaak jis galjo atsilaikyti. Prie j ne. - Tu nieko nesakai, - tar ji. - N i e k o , n odio.

" E s u pavargs, - pagalvojo raganius, - ir siaubingai nusilps. T u r i u at sissti. M a n aptemo akyse, praradau iek tiek kraujo, nieko nevalgiau... T u r i u atsissti. Prakeiktas namiktis, - dar pagalvojo jis. - K a d jis kur su plekt per artimiausi audr aibo trenktas. Prakeikta bald stoka. Te reikia dviej kvail kdi ir stalo, kuris skiria, per kur taip lengva ir saugu kalbtis, galima net u rank laikytis. O a turiu sstis ant iuinio, pakviesti j atsissti alia. Virkiomis kimtas iuinys pavojingas - ant jo gali nepavykti isisukti, p r a s i l e n k t i . . . " - Sskis alia, Ese. Ji, kiek palaukusi, atsisdo. Mandagiai, atokiau nuo jo. Per arti. - K a d a suinojau, - nutraukdama usitsusi tyl, sunibdjo Es, kai igirdau, kad Vdrynas partemp tave vis kruvin, ilkiau i nam, kaip iprotjusi. Bgau nieko nematydama, niek dmesio nekreipdama. Ir tada... Z i n a i , k pagalvojau? K a d tai magija, kad ukeikei mane. Slap ia, pasalnikai pakerjai, ubrei enklu, savo v i l k o medalionu, pikta a k i m i . Taip pagalvojau, bet nesustojau, bgau toliau, nes supratau, jog troktu... troktu atsidurti tavo galioje. O teisyb, pasirodo, baisesn. N e ukerjai mans ir neubrei. Kodl, Geraltai? Kodl mans neubrei? Jis tyljo. - Jei tai bt magija, - ts ji, - viskas bt taip lengva ir paprasta. Pa siduoiau tavo galiai ir biau laiminga. O dabar... T u r i u . . . Neinau, kas su m a n i m i dedasi... "Po velni, - paman jis, - jeigu Jenefer, bdama su m a n i m i , jauiasi taip, kaip a dabar, ujauiu j. Ir niekados nebesistebsiu... N i e k a d a . Nes galbt Jenefer jauia t, k dabar jauiu a. K a d privalau padaryti tai, kas nemanoma padaryti. D a r labiau nemanoma, nei A g l o v a l i o ir Sh'enazs vedybos. inau, kad ia neutekt trupuio pasiaukojimo - rei ks paaukoti visk. Ir dar neinia ar pakakt. N e , niekados jau nebeapksiu Jenefer u tai, kad ji negali ir nenori duoti man daugiau nei truput pa siaukojimo. Dabar inau, k a d truputis pasiaukojimo i ties yra nemo nikai d a u g " . - Geraltai, - sudejavo Akel, traukdama galv peius. - M a n labai g da. Gdijuosi to, k jauiu - tarsi koki negali prakeikt, tarsi alt ar d u sul... Geraltas tyljo. - Visados maniau, kad tai nuostabi ir p a k i l i dvasios bsena. K i l n i ir tauri, netgi tuomet, jeigu tau nelemta bti laiminga. Juk tiek baladi apie tai sudjau. O tai vien knika, Geraltai, bjauru ir tiktai knika. Taip gali jaustis ligonis arba kas nors kitas, igrs nuod. Nes nuod igrs mogus pasirengs viskam - kad tik gaut prienuod. V i s k a m . Net pae minimui. - Ese. Praau tavs... - Taip. Jauiuosi paeminta. Paeminta, jog prisipainau tau pamiru si visk - net ididum, liepiant kentti tylomis. K a d prisipaindama p r i -

veriau tave nesmagiai pasijusti. Jauiuosi paeminta, nes tu taip jautiesi. Bet a negaljau kitaip. Esu bejg. Atiduota kakieno malonei, kaip ligos pakirstas mogus. Visada bijojau susirgti - baiminausi tos akimirkos, kada bsiu silpna, bejg, nebegalinti niekuo sau padti ir vienia. Visados b i jojau negalios - maniau, jog liga - tai baisiausia, kas galt mane itikti... Geraltas tyljo. - inau, - sudejavo ji vl. - inau, k a d turiau bti tau dkinga, kad... kad nesinaudoji ia padtimi. Bet nesu tau dkinga. Ir ito taip pat gdijuosi. Nes a nekeniu itos tylos, t isigandusi tavo aki. Neken iu tavs. U tai, kad t y l i . U tai, kad nemeluoji, kad ne... Ir jos taip pat nekeniu, tos tavo burtininks - su diaugsmu smeigiau jai peil u tai, kad... Nekeniu jos. Liepk man ieiti, Geraltai. sakyk man, kad i ia i eiiau. Pati, savo valia - negaliu, o noriu i ia ieiti, eiti miest, smukl... N o r i u atkeryti tau u savo gd, susirasti pirm pasitaikius... " P o velni, - pagalvojo Geraltas, girddamas, kaip jos balsas sulig kiekvienu odiu tarsi krinta emyn it laiptais besiritantis skudur ka muoliukas. - A p s i v e r k s i u , - pagalvojo jis, - veikiausiai apsiverksiu. K da ryti, velniai raut, k daryti?" Susigusi Ess nugara suvirpjo. M e r g i n a nusigr ir m tyliai, gsdinaniai ramiai, bet nesulaikomai verkti. " N i e k o nejauiu, - pagalvojo raganius apimtas baims, - nieko, n ma iausio jaudulio. Tai, kad dabar apkabinsiu jos peius, bus apgalvotas ir apsvarstytas, o ne spontanikas judesys. Apkabinsiu j, nes jauiu, jog taip reikia, bet ne dl to, kad ito noriau. N i e k o nejauiu". K a i apkabino j, Akel tuoj pat liovsi verkusi. Nusiluost aaras, smarkiai papurt galv ir nusigr, kad jis nematyt jos veido. Po to stipriai prigludo prie jo, v e i d u sikniaubdama jam krtin. "Truputis pasiaukojimo, - pagalvojo Geraltas, - tik truputis pasiauko jimo. Tai j nuramins. Apkabinimas, buinys, ramios glamons... Ji ir ne nori daugiau. O jeigu panort - kas ia tokio? Truputis pasiaukojimo, la bai nedaug pasiaukojimo - juk ji grai ir verta to... Jeigu nort daugiau... Tai j nuramins. Tylus, ramus, velnus meils aktas. O a... M a n juk vis vien, nes Es kvepia verbena, ne alyvomis ir agrastais. Jos oda ne alta, ne elektrinanti. Ess plaukai n kiek nepanas juod blizgani garban skur. Ess akys graios, velnios, iltos ir mlynos - jos neliepsnoja altu beaistriu violetu. Es po to nusigr ir, truput pravrusi lpas, umigs. Es nenusiypsos triumfuodama. Nes Es... Es - ne Jenefer. Ir todl negaliu. Negaliu prisiversti tam trupuiui pasiaukojimo". - Praau tavs, Ese, neverk. - Neverksiu, - mergina palengva atlijo nuo jo. - N e v e r k s i u . Supran tu, kitaip bti negali. Jiedu tyljo, sddami greta ant virkiomis kimto iuinio. Vakar jo.

- Geraltai, - staiga pratar Es, o jos balsas suvirpjo. - G a l . . . G a l vis dlto nutiks taip... kaip su tuo m o l i u s k u , ta keista dovana? G a l vis dlto rasime perl? Vliau? Po kurio laiko? - M a t a u t perl, - atsiliep raganius, sunkiai tardamas odius. - Si dabro apsoduos, sidabro glytje meistrikai nukaltais iedlapiais. M a t a u j ant tavo kaklo, ant sidabro grandinls, neiojam taip, kaip a neioju savo medalion. Tai bus tavo talismanas, Ese. Talismanas, saugantis tave nuo visokio blogio. - M a n o talismanas, - pakartojo ji, nuleisdama galv. - M a n o perlas, kur apkaustysiu sidabru ir su kuriuo niekada nesiskirsiu. M a n o brange nyb, gauta mainais. Ar toks talismanas gali atneti laim? - Taip, Ese. Patikk m a n i m i . - Ar galiu dar ia pasdti? Su tavimi? - Gali. A r t i n o s i vakaras, temo, o jie sdjo ant virkiomis kimto iuinio palps kambarlyje, kuriame nebuvo bald - tik kibiras ir neuiebta vak, stovinti sustingusio vako balutje ant grind. Jiedu sdjo visikoje tyloje. Sdjo labai ilgai. Po to atjo Vdrynas. Jie girdjo, kaip jis k o p i a laiptais, skimbiodamas l i u t n i a ir niniuoda mas. Vdrynas jo, pamat juos, bet nepasak nieko, n vieno odio. Es, taip pat tyldama, atsistojo ir ijo neirdama juos. Vdrynas nepratar n odio. Taiau raganius mat jo akyse tai, kas liko nepasakyta. VIII - Protinga ras, - susimsts pakartojo A g l o v a l i s , atrms alkn krslo ranktr, o smakr kumt. - Povandenin civilizacija. uviamogiai, gyvenantys jros dugne. Laiptai, vedantys gelmn. Geraltai, tu tik riausiai manai, kad i vis kunigaiki a esu pats didiausias lengvati kis? Akel, stovinti alia Vdryno, piktai prunkteljo. Vdrynas netikda mas pakraip galv. Geraltas n kiek nesutriko. - M a n vis viena, - tar jis tyliai, - ar patiksi m a n i m i , ar ne. M a n o pa reiga tave perspti. Ir valtis, priplauksianti prie Slibino Ili, ir mons, pasirodysiantys ten atoslgio metu, labai rizikuos. Rizikuos savo gyvyb mis. Jei nori patikrinti, ar tai tiesa, jei nori rizikuoti - tavo valia. A tik per spju. - Cha, - staiga prabilo kvedys Zelestas, sdintis lango nioje u A g l o valio. - Jeigu tos pabaisos yra kokie elfai ar iaip goblinai, tai mums tieji nebaiss. Bijojaus, k a d tai kas blogesnis, netgi, tesaugo dievai, kas nors ukertas. I to, k raganius dsto, tai tokie jros gyvieji skenduoliai. Y r a bd skenduolius priveikti. Viena ausim girdjau, jog kakoks burtinin kas a k i m i r k s n i u sudorojo tokius prigrlius M o k v o s eere. Suvert v a n -

denin statinait magiko eliksyro, ir galas suiktiems skenduoliams. N kvapo neliko. - Tiesa, - atsiliep i k i tol tyljs Drouhardas. - K v a p o neliko. Taip pat kari, lydek, vi bei kit gyvi. Netgi dumbl nuo dugno nugrau ir alksniai pakrantse nudivo. - Nuostabu, - paaipiai tar Aglovalis. - Dkui u puik patarim, Zelestai. Gal dar k gali patarti? - N a , tai l y g ir tiesa, - smarkiai paraudo kvedys. - Magas truputl perlenk burtalazd, gal per daug sismagino. Bet galim apsieiti ir be bur tinink, kunigaikti. Taigi raganius sako, kad su tomis pabaisomis galima kovoti ir netgi nugalabinti anas. Taigi karas, pone. Kaip seniau. Ne naujie na mums, k? Gyveno kalnuose v a i k o l a k i a i - kur dabar anieji? Dar po mikus valkiojasi laukiniai elfai bei laums, ale ir tiems galas ateis neabe jotinai. A t k o v o s i m , kas ms. K a i p ms senoliai... - O perlus mano ankai tepamatys? - susirauk kunigaiktis. - Per i l gai laukti, Zelestai. - N a , taip blogai gal nebus. Rodos man... Taip pasakysiu: su kiekviena perl gaudytoj v a l t i m i d v i laivs lankinink teplaukia. M i k l i a i krsim proto tiems siaubnams. varysim jiems baims, ties, pone raganiau? Geraltas, nudelbs j altu vilgsniu, nieko neatsak. Aglovalis, rodydamas savo kiln profil, nusigr ir prikando lp. Po to, primerks akis ir surauks kakt, nuvelg ragani. - Nevykdei uduoties, Geraltai, - tar kunigaiktis. - Vl visk sugadi nai. Neginiju, tavo ketinimai buvo geri. Taiau a m o k u ne u gerus no rus. M o k u u pasiekt tiksl. U rezultat. O rezultatas, atleisk u palygi nim, dinas. Tad d ir tepadarei. - Nuostabu, garbusis kunigaikti, - nusiiep Vdrynas. - Gaila, nebu vo js su m u m i s ten, prie Slibino Ili. G a l mes btume suteik jums prog susitikti su vienu i t, i jros, su kardu rankoje. Tuomet gal su prastumte, apie k kalbama, ir nustotumte tirtjs dl umokesio... - K a i p sendaiki pirklys, - terp Akel. - Nesu prats nei tirtti, nei dertis, nei diskutuoti, - ramiai atsak A g lovalis. - Pasakiau, Geraltai, kad n skatiko nemoksiu. Sutartis tokia b u vo: nugalti pavoj, nugalti grsm, sudaryti slygas, kad mons vejo d a m i perlus nerizikuot gyvybe. O tu? A t e i n i ia ir seki pasakas apie pro ting ras i jros dugno. Patari man vengti tos vietos, k u r i duoda peln. K nuveikei? Sakaisi nukovs... Kiek? - Nesvarbu, kiek, - Geraltas neymiai pablyko. - Bent jau tau, A g l o vali. - Btent. Tuo labiau kad rodym taip pat nra. Jeigu bent btumei atnes deines t rupmogi letenas, kas ino, gal prastin taks ir su mokiau - tiek, kiek mano girininkas u por v i l k o aus ima. - K gi, - altai tar raganius. - M a n nieko kito nebelieka - tik atsisvei kinti.

- K l y s t i , - tar kunigaiktis. - Tau dar is tas lieka. Nuolatinis darbas, padorus mokestis ir ilaikymas. M a n o ginkluotos sargybos kapitono pa reigos ir sargybos, k u r i nuo iol nuolat plauks su perl vejais, patentas. Nebtina visam l a i k u i , uteks i k i tol, k o l toji protinga ras gis pakanka mai proto ir ims plaukioti atokiau nuo mano laiv, vengt j kaip ugnies. K pasakysi? - Dkui u pasilym, bet atsisakau, - kreivai nusiypsojo raganius. Netinka man toks darbas. Kar su kitomis rasmis laikau i d i o t i z m u . G a l tai p u i k i pramoga nuobodiaujantiems ir ilepusiems kunigaikiams. Bet ne man. - Matai, koks ambicingas, - nusiypsojo A g l o v a l i s . - K o k s ididus. I tikro atsisakai taip, k a d net k a r a l i u i nebt gda. Nutaiss k tik soiai papietavusio turiaus min, atsisakai nemenk pinig. Geraltai? Pietavai iandien? Ne? O rytoj? O poryt? Maa ans, raganiau, labai maa. Ir iaip jau sunku udirbti, o dabar, su parita ranka... - K a i p drsti! - suspigo Akel. - K a i p drsti jam tai sakyti, A g l o v a l i ! Rank, k u r i parita, jam perkirto vykdant tavj uduot! K a i p gali bti toks niekas... - Nustok, - tar Geraltas. - Nustok, Ese. Tai beprasmika. - Netiesa, - atov ji piktai. - Tai turi prasm. T u r i kakas jam vien kart ties akis pasakyti! Kunigaikiui, kuris, naudodamasis proga, jog nebuvo varov titul ir pretendent valdas, susidedanias i lopinlio uolto pajrio, pats pasiskelb ess kunigaiktis. Todl dabar mano, k a d gali kitus niekinti. Aglovalis paraudo ir kietai suiaup lpas, taiau nepratar n odio, net nekrusteljo. - Taip, A g l o v a l i , - sugniauusi virpanius delnus, ts Es. - Diaugie si galdamas kitus niekinti, diaugies ta panieka, kuri gali rodyti raga n i u i , u tavuosius pinigus pasiruousiam galva rizikuoti. Bet inok, jog ra ganius tik aiposi i tavo pasiptimo ir paniekos. Jam tai nedaro jokio spdio - jis to net nepastebi. N e , raganius nejauia netgi to, k jauia ta vo tarnai ir pavaldiniai - Zelestas bei Drouhardas. O jauia jie vien gd, baisi ir deginani gd. Raganius nejauia ir to, k jauiu a su Vdrynu - pasibjaurjim. Ar inai, A g l o v a l i , kodl taip yra? Pasakysiu tau. Raga nius ino ess vertesnis u tave. Ir tai jam teikia t jg, kuri jis turi. Es nutilo ir nuleido galv. Bet ne taip greitai, jog Geraltas nespt pa stebti aaros, suibusios dailios akies kamputyje. M e r g i n a delnu paliet kabani ant kaklo glyt sidabro iedlapiais. Glyt, kurios viduryje spin djo didiulis ydras perlas. Glyt dailiai pintais iedlapiais buvo padary ta meistrikai. "Drouhardas pasisteng, - pagalvojo raganius. - Jo surastas meistras p u i k i a i padirbjo. Ir nepam n skatiko. U visk sumokjo pir klys". - Todl, garbusis kunigaikti, - ts Es, paklusi galv, - nebk juo-

kingas, silydamas raganiui samdinio vaidmen armijoje, kuri tu n o r i pasisti prie vandenyn. N e r i z i k u o k bti ijuoktas, nes tavo pasilymas tik juok ir tegali sukelti. Dar nesupratai? Tu gali raganiui sumokti u at likt uduot, gali j pasamdyti, kad saugot mones nuo blogio, ukirst keli jiems gresianiam pavojui. Bet raganiaus tu negali nupirkti, negali jo panaudoti savo tikslams. Nes raganius, netgi alkanas ir sueistas, yra im t syki vertesnis u tave. Todl ir aiposi i tavo niekingo pasilymo. Su pratai? - Ne, panele Daven, - altai atsak Aglovalis. - Nesupratau. Prieingai, suprantu kaskart vis maiau. Ir pagrindinis dalykas, k u r i o tikrai nesu prantu, yra tas, jog kakodl nesakiau visos js trijuls pakarti, prie tai nuplakus rimbais ir karta geleim pasvilinus. Js, panele Daven, stengia ts dtis visaine. Tad pasakykite man, kodl taip nesielgiu? - Labai praom, - tuoj pat atsak poet. - Taip nesielgi todl, kad ka kur giliai tavyje rusena padorumo kibirktl. Garbs, kurios dar neudu sino staiga praturtjusio pirklikio pasiptimas, likutis. Viduje, A g l o v a l i . irdies gilumoje. irdies, k u r i , nepaisant visko, geba mylti undinl. Ibals kaip drob, Aglovalis sugniau krslo atramas. "aunuol, pagalvojo raganius, - aunuol! Nuostabu, Ese". Geraltas didiavosi ja, tuo pat metu jausdamas gil lides. - Ieikite, - tyliai tar Aglovalis. - Eikit sau, kur tik norit. Palikite mane ramybje. - L i k sveikas, kunigaikti, - tar Es. - O atsisveikinant paklausyk gero patarimo. Patarimo, kur tau turt duoti raganius, bet a nenoriu, kad taip bt. K a d Geraltas nesiemint i k i tavo patarjo. A t atliksiu u j. - Klausau. - Vandenynas didiulis, A g l o v a l i . Niekas dar neityr, kas ten, u ho rizonto, jeigu i viso kas nors yra. Vandenynas didesnis u pai didiau si giri, kurios tankmn nustmte elfus. Jis sunkiau veikiamas, nei aukiausi kalnai ir giliausi tarpekliai, kuriuose skerdte vaikolakius. O ten, vandenyno dugne, gyvena arvuota ras, inanti metalo apdirbimo paslaptis. Saugokis, A g l o v a l i . Jeigu su perl vejais ims plaukioti lankinin kai, pradsi kar su visai nepastamu prieininku. Tas, k tu n o r i palies ti, gali pasirodyti ess iri lizdas. Patariu jr palikti jiems, jra skirta ne jums. Neinote ir niekada nesuinosite, k u r veda Laiptai, kuriais galima nusileisti Slibino Ili gilum. - Klystate, panele Ese, - ramiai tar Aglovalis. - Suinosime, kur veda tie laiptai. Dar daugiau - nusileisime tais laiptais. Patikrinsime, kas yra k i toje vandenyno pusje, jeigu ten i viso kas nors yra. Ir itrauksime i to vandenyno visk, k tik manoma itraukti. Jeigu ne mes - ms ankai arba ms ank ankai. Tai tik laiko klausimas. Taip bus, nors tame vandenyne raudonas kraujas tyvuliuot. Ir tu t inai, Ese. Protingoji Ese, savo baladmis raanti monijos kronik. Gyvenimas nra balad, varge

maoji poete graiomis akimis, pasiklydusi tarp savo grai odi. G y venimas - tai kova. O k o v o t i mus imok btent tie mus pranok raga n i a i . Tai jie parod m u m s keli, jie mums j nuties. Jie nuklojo t keli padar, kurie gyn nuo ms pasaul, lavonais. Ese, mes tik tsiame t kov. monijos kronik kuriame mes, o ne tavo balads. Raganiai jau ne reikalingi - ms ir taip niekas nesustabdys. Niekas. Es pablyko, bet, psteljusi garban, pakl galv. - Niekas, Aglovali? - Niekas, Ese. Poet nusijuok. Staiga i priemens pasigirdo triukmas, riksmai, koj trepsjimas. Menn puol paai bei sargybiniai isirikiavo d v i e m eilm abipus dur. Jie emai nusilenk ir priklaup ant vieno kelio. Tarpduryje stovjo Sh'enaz. Jos alsvi plaukai buvo dailiai sugarbanoti ir susegti nuostabia koral bei perl diadema. Undinl vilkjo jros spalvos suknel su baltais l y g puta nriniais. Suknia buvo smarkiai dekoltuota, todl Sh'enazs groy bs, nors kiek pridengtos ir papuotos nefrito bei lazurito vriniu, vis tiek atrod stulbinaniai. - Sh'enaz... - sudejavo A g l o v a l i s , krisdamas ant keli. - Mano... Sh'e naz... Undinl ltai jo artyn. Jos eisena buvo minkta ir gracinga tarsi at riedanti banga. Sh'enaz sustojo prieais kunigaikt, nusiypsojo, blyksteldama smulkiais baltais dantukais, po to, greitai sumusi suknel savo maais delnais, pakl auktyn - pakankamai auktai, k a d v i s i galt vertinti burtininks - jr raganos - darb. Geraltas nurijo seil. N e b u v o ko abe joti: ragana iman apie graias kojas ir mokjo jas pagaminti. - C h a ! - suriko Vdrynas. - M a n o balad... V i s a i kaip mano balad je... Dl jo susiveik kojas, bet prarado bals. - N i e k o a nepraradau, - dainingai prakalbo Sh'enaz taisyklinga ben drine kalba. - Bent jau k o l kas. Po tos operacijos esu kaip nauja. - K a l b i ms kalba? - O k, negalima? K a i p gyvuoji, baltaplauki? O! Ir tavo mylimoji ia! Es Daven, jeigu gerai pamenu. V i s dar jos beveik nepasti, ar jau geriau susipainai? - Sh'enaz... - dejavo Aglovalis ird draskaniu balsu, keliais liauda mas prie jos. - Meile mano! Brangioji mano... vienintele... V i s dlto, paga l i a u . Pagaliau, Sh'enaz! Undinl grakiu judesiu ities jam rank - pabuiuoti. - Taip. Nes ir a tave m y l i u , k v a i l u t i . O k o k i a tad bt meil, jeigu mylintis nepajgt bent truput pasiaukoti.

IX I Bremervordo jie ivyko ankst alt ryt, apgaubti i u horizonto kylanio p u r p u r i n i o , sauls rutulio nurausvinto rko. Ivyko trise. Taip, kaip buvo nutar. Nesikalbjo apie tai, nekr plan - tiesiog norjo bti kartu. Kur laik. Trijul p a l i k o akmenuot ikyul, atsisveikino su bang mos su netais ir jau apgriuvusiais pakrani skardiais, dunksaniais vir papl dimi, su keist form vtr bei vandens igrautomis kalkakmenio uo lomis. N e t g i nusileid ydint ir ali D o l Alats sln, jie vis dar uuod jros kvap, o ausyse skambjo ird veriantys laukini uvdr k l y k s mai. Vdrynas pliauk nesustodamas. Jis okinjo nuo vienos temos prie kitos, n vienos nebaigdamas. Pasakojo apie Barso al, k u r kvailas papro tys reikalauja, k a d merginos saugot nekaltyb i k i itekant, apie gelei nius paukius i Inis Porhoeto salos, apie gyvybs vanden ir mirties van den, apie safyro vyn, cilu vadinam, apie karalikj ketvertuk i E b i n go, bjaurius, kyrius bamblius Puc, Gric, Mic ir Chuan Pabl Vasermiler. Pasakojo apie varov propaguojamas naujas kryptis muzikoje ir po ezijoje, kurios, Vdryno m a n y m u , buvo g y v i numirliai. Geraltas tyljo. Es taip pat tyljo arba atsakinjo puse lp. Raganius juto jos vilgsn. vilgsn, k u r i o veng. Per Adalats up keliauninkai persikl plaustu. Be to, patiems teko traukti lynus, nes apgailtinai girtas keltininkas, ibals l y g numirlis, su stings velg gelmn, retkariais pasitampydamas, bet niekaip negalda mas paleisti stogel prilaikanio stulpo, kur buvo sikibs abiem rankom. visus jam uduotus k l a u s i m u s atsakinjo v i e n u v i e n i n t e l i u odiu, skambaniu kaip "iaugt". Kratas kitame Adalats krante r a g a n i u i patiko - beveik v i s i iilgai ups isimt kaimeliai b u v o aptverti auktomis tvoromis, o tai teik vilt gauti darbo. Ankstyv popiet, girdant arklius, pasinaudojusi tuo, jog Vdrynas kakur dingo, Akel prijo prie jo. Netiktai ukluptas raganius nespjo pasislpti. - Geraltai, - tylutliai tar mergina. - A jau... nebegaliu itverti. Tai vir ija mano jgas. Raganius stengsi neirti jai akis. N e p a v y k o . Es stovjo prie j, aisdama kabaniu ant kaklo ydru perlu, rmintu glyts formos sidab ro apsode. Stovjo taip, o jis vl gailjosi, kad prie j ne uviaakis su van denyje paslptu k a r d u . - Geraltai... Turime k nors daryti, tiesa? Es lauk jo atsakymo. odi. Trupuio pasiaukojimo. Bet raganius

neturjo nieko, k galt paaukoti, ir inojo t. Nenorjo meluoti. O tiesos pasakyti nepajg. Negaljo prisiversti j skaudinti. Padt igelbjo Vdrynas, nepakeiiamasis Vdrynas, netiktai atsi rads alia. Nepaprastai taktikas Vdrynas. - inoma, kad taip! - suriko jis ir, plaiai usimojs, vysteljo vande n i n akal, kuriuo prie tai sklaid meldus ir auktas pakrants dilgles. inoma, kad turite kak daryti. Seniai laikas! N e t u r i u jokio noro toliau stebti to, kas tarp judviej vyksta! Ko tu i jo lauki, Llyte? To, kas ne manoma? O tu, Geraltai, ko tikies? To, kad Akel perskaitys tavo mintis, taip, k a i p . . . Taip... kaip toji? Ir tuo pasitenkins, o tu patogiai tylsi, nieko neaikindamas, nieko neteigdamas, nieko neatsisakydamas? Neatsiverdamas? K i e k laiko ir kiek ties jums abiem reikia, kad suprastumt vienas kit? Ir kada norite suprasti? Pp keleri met? Prisiminimuose? Juk rytoj turime isiskirti, velniai griebt! Judu man jau skersai gerkl atsistojote! Gerai, klausykit mans: dabar a isipjausiu meker ir eisiu vejoti, o ju du tursit iek tiek laiko. Galsite visk pasipasakoti. Visk visk. Ir pasi stenkit suprasti vienas kit. Tai ne taip sunku, kaip judviem atrodo. O v liau, dl diev, padarykite, kas reikia. Taip, Llyte. Taip, Geraltai. Ir bk jai geras. O tuomet, velniai griebt, arba judviem praeis, arba... Vdrynas nusisuko ir spriai dingo i aki, garsiai keiksnodamas ir lauydamas meldus. Pasidirbs meker i lazdyno rykts bei arklio au to, vejojo i k i sutemos. K a i jis nujo, Geraltas ir Es ilgai stovjo, atsirm kreiv gluosn, pa linkus vir srovs. Stovjo laikydamiesi u rank. Po to raganius m kalbti. Kalbjo tyliai ir ilgai, o Akels akel buvo pilna aar. Po to, dl diev, padar kas reikia. Jis ir ji. Ir viskas buvo gerai. X Kit dien jie sureng kak panaaus atsisveikinimo vakarien. Ke liaudami per kaim, Es su Geraltu nupirko idarint riuk. Tuo metu, kai jie derjosi, Vdrynas i rsio u trobos patyliukais nukniauk esna k, svogn bei mork. Ijodami jie dar nuvilp katiliuk nuo kalvs tvoros. Katiliukas buvo kiek skyltas, bet raganius ulitavo j Igni enklu. Vakarien keliauninkai valg tankios girios laukymje. Linksmai tra kjo ugnis, burbuliavo katiliukas. Geraltas stropiai mai viral smaigu, sumeistrautu i egliakio. Vdrynas lupo svognus ir skuto morkas. A k e l, k u r i apie valgio gaminim neturjo jokio supratimo, l i n k s m i n o juos skambindama liutnia ir dainuodama nepadorius kupletus. Tai buvo tikrai ikilminga atsisveikinimo vakarien. Ryte trijul turjo isiskirti. Autant kiekvienas j ruosi patraukti savais keliais, iekoda mas to, k jau turjo, bet neinojo tur - net nenuman. Nenuman ir to, kur juos nuves keliai, kuriais brktant ruosi ikeliauti. Kiekvienas sa vuoju.

K a d a jau prisipto i k i soties bei prisipamp alaus, kur Drouhardas djo kelionn, palieuvavo ir pasijuok, Vdrynas su Ese sureng daina vimo varybas. Geraltas, sunrs rankas u galvos, tysojo egliaki guoly je ir galvojo, jog niekados negirdjo toki puiki bals ir toki puiki ba ladi. Galvojo apie Jenefer. Galvojo ir apie Es. Nujaut, kad... Pabaigai Akel su Vdrynu sudainavo garsj Cintijos ir Vertverno duet. Nuostabi dain apie meil, prasidedani odiais: " N e vien aar praliejau..." Geraltui pasivaideno, jog net mediai palinko, klausydamiesi io dueto. Po to Akel, kvepianti verbena, atsigul greta jo, sispraud po ranka, padjo galv ant krtins, gal du kartus atsiduso ir ramiai umigo. Raga nius umigo kur kas vliau. Vdrynas, sistebeilijs gstant lau, dar ilgai sdjo vienas, tyliai skambindamas liutnia. Dain jis pradjo keliais taktais, susijungusiais grai, rami melodi j. Eils, tinkanios iai melodijai, gim kartu su ja, odiai susiliejo su m u z i k a ir pasiliko ten tarsi vabzdiai sauls nuauksintuose gintaro gaba lliuose. Balad pasakojo apie ragani ir poet. A p i e tai, kaip raganius ir poet, klykiant uvdroms, susitiko jros pakrantje, kaip pamilo vienas kit i pirmo vilgsnio. A p i e tai, kokia grai ir stipri buvo judviej meil. A p i e tai, kad niekas - netgi mirtis - nepajg ios meils sunaikinti ir iskirti si myljli. Vdrynas inojo, kad maai kas patiks istorija, kuri byloja balad, bet nesirpino dl to. inojo, jog balads raomos tam, kad jaudint, o ne tam, kad jomis tikt. Prabgus keleriems metams, Vdrynas galjo pakeisti balads turin ir sudainuoti apie tai, kas vyko i tikro. Nesudainavo. Juk tikroji istorija nie ko nebt sujaudinusi. Kas bt norjs klausytis, jog raganius su Akele isiskyr ir jau niekados, anei kartelio nebesusitiko. O po ketveri met, V i z i m e siauiant epidemijai, Akel mir nuo raup. Jis, Vdrynas, ine Es ant rank p r o stirtomis deginamus lavonus ir palaidojo mike, toli u miesto. Vieni ir rami, o kartu su ja, kaip buvo praiusi, du daiktus - jos liutni ir jos ydrj perl. Perl, su kuriuo Es niekuomet nesiskirdavo. N e , Vdrynas balads nebetais. Bet ir itos niekados nesudainavo. Niekados. N i e k a m . Paryiui, kai buvo dar tamsu, prie stovyklaviets pritykino alkanas ir piktas vilkolakis. Prislinks pamat, jog tai Vdrynas, tad, valandl pasi klauss, n u d y r i n o alin.

LIKIMO KALAVIJAS

i
Pirmj lavon jis aptiko madaug vidurdien. Raganius retai kada su sijaudindavo, pamats nuudytus mones; daug daniau palaikus tekda vo velgti visai abejingai. kart jis nesijaut abejingas. Berniukas b u v o madaug penkiolikos met. Guljo' auktielninkas, plaiai praergtomis kojomis, o jo lpose sustingo l y g ir siaubo grimasa. Taiau Geraltas inojo, kad berniukas uvo a k i m i r k s n i u , nesikankino ir, ko gero, net neinojo, jog mirta. Strl pataik ak, strigo giliai kauko lje, pakauio kauluose. Strls virn, apkaiyta ilgomis dryomis, gel tonai daytomis fazano patels plunksnomis, styrojo vir oli kuokt. Geraltas apsidair. Greitai ir be vargo jis surado, ko iekojs: kit strl - toki pai - madaug u ei ingsni strigusi puies kamiene. Raga nius inojo, kas vyko. Berniukas nesuprato spjimo. Girddamas strls vilpes ir dunksteljim, isigando ir m bgti ne ton pusn. L i n k tos, k u r i jam sak sustoti ir kaipmat pasitraukti. nypiantis, nuodingas ir plunksnuotas vilpesys. Trumpas, med sirianios strls stuktelji mas. "mogau, n ingsnio toliau, - sako tas vilpesys ir tas stukteljimas. - alin, mogau, tuoj pat nedinkis i Brokilono. Ukariavai vis pasaul, mogau, visur tavs pilna, visur gyvendini tai, k v a d i n i ndiena, poky i era, tai, k v a d i n i paanga. Bet ia mes nenorime nei tavs, nei tavo pa angos. Netroktame pasikeitim, kuriuos tu atnei. Nenorime nieko, k atnei. - vilpesys ir stukteljimas. - Lauk i Brokilono!" " L a u k i Brokilono, mogau, - pagalvojo Geraltas. - Nesvarbu, jog tau penkiolika ir, paklaiks i baims, tu skverbiesi per mik, negaldamas rasti kelio namus. Nesvarbu, kad tau septyniasdeimt ir privalai pririnkti agar, nes jei negalsi dirbti - eimynykiai imes i pirkios, neduos sti. Nesvarbu, jog tu tik eeri ir tave suviliojo mlynuojanios glyts sauls ulietoje laukymje. Lauk i Brokilono. vilpesys ir stukteljimas". "Seniau, - pagalvojo Geraltas, - prie nuaudamos, jos perspdavo du kartus. Netgi tris". "Seniau, - keliaudamas tolyn, pagalvojo jis. - Seniau". K gi, paanga. Mikas neatrod nusipelns iurpios lovs, k u r i a garsjo. Tiesa, jis buvo siaubingai atiaurus ir tankus, taiau tai prasta neengiamai giriai, kurioje kiekvien provaist, kiekvien sauls lopinl, prasiskverbus pro

didij medi atakas ir lapotas akas, kaipmat inaudodavo deimtys jaun ber, alksni bei skrobl, taip pat gervuogs, kadagiai ir papariai, tankiais atvaynais dengiantys trakant puvsi, saus ak ir sutrniju si seniausij medi - t, kurie pralaimjo kov, kurie nugyveno savo ami - kamien lin. Taiau tankm neskleid nelaim lemianios sun kios tylos, k u r i labiau tikt iai vietai. N e , Brokilonas gyveno. Zvimb vabzdiai, po kojomis iureno drieiukai, mirinjo greitakojai vaivoryk tiniai vabalai, tkstaniai vor timpiojo voratinklius, vilganius nuo ra sos laeli, geniai stukseno kamienus atriomis smgi serijomis, klykavo kktai. Brokilonas gyveno. Bet raganius nesileido apgaunamas. Jis inojo, kur ess. Nepamiro berniuko su strle akyje. Kartkartmis tarp saman ir spygli jis regjo baltus kaulus, kuriais bgiojo raudonos skruzdls. Geraltas ingsniavo tolyn - atsargiai, taiau greitai. Pdsakai buvo visai viei. Jis tikjosi, jog susps, sugebs sulaikyti ir sugrinti priekyje ei nanius mones. Tikjosi, kad dar ne vlu. Pavlavo. Jeigu ne sauls blyksnis ant trumpo kardo gelets, kur nuudytasis spaud delne, raganius nebt pastebjs antrojo lavono. Tai buvo su brends vyras. K u k l u s , rusvai pilkos spalvos apdaras idav em kilm. Rbai, neskaitant kraujo dmi, iplitusi aplink d v i krtinn smigusias strles, buvo vars ir nauji. Vadinasi, tas vyras - ne koks varguolis. Geraltas apsivalg ir ivydo treij lavon, vilkint odin striuk ir trump ali apsiaust. Zem aplink nuudytojo kojas buvo idraskyta, samanos ir spygliai irausti i k i pat smlio. A k i v a i z d u - io mogaus mirtis truko ilgai. Raganius igirdo dejon. Skubiai praskleids kadagius Geraltas pastebjo gili duob. Ivartoje, ant apnuogint puies akn, guljo tvirto sudjimo vyrikis juodais gar banotais plaukais ir tokia pat barzda, rykiai vieiania netiktinai, veik
SS

numirlikai blykiame veide. viesus elnio odos palaidinis buvo raudo nas nuo kraujo. Raganius strykteljo ivarton. Sueistasis atsimerk. - Geraltai, - suvaitojo jis. - O, d i e v a i . . . A turbt sapnuoju... - Fraiksenetai? - nustebo raganius. - Tu - ia? - A... Aaach... - Nekrutk, - Geraltas priklaup greta. - K u r pataik? Nematau str ls... - Pervr... kiaurai. A j nulauiau ir itraukiau... Geraltai, paklau syk... - Tylk, Fraiksenetai, nes paspringsi krauju. Tavo plautis perautas.

Po perknais, t u r i u ivilkti tave i ia. K js, velniai griebt, veikte Brokilone? Tai driadi teritorija, j ventov - i ia gyvas neieina n vie nas. Neinojai? - Vliau... - sudejavo Fraiksenetas ir nusispjov kraujais. - Vliau pa pasakosiu... Dabar itrauk mane... O, lyktyn! A t s a r g i a u . . . A a a c h . . . - Nepajgsiu. - Geraltas isities ir apsidair. - Esi per sunkus. - Palik mane, .-sustenjo sueistasis. - K gi, palik mane... Bet j igel bk... dl diev, igelbk j... - K? - Kunigaiktyt... A c h . . . Geraltai, surask j... - Po paraliais, gulk ramiai! A tuoj k nors sumeistrausiu ir ivilksiu tave. Fraiksenetas sunkiai atsikosjo ir vl nusispjov; ant barzdos pakibo tirtas, tsus kraujo silelis. Raganius nusikeik, ioko i duobs ir apsi dair. Iekojo dviej jaun medeli. N i e k o nelaukdamas, jis pasuko lau kyms pakrat, k u r mat augant alksnynl. vilpesys ir stukteljimas. Geraltas sustingo vietoje. Galvos auktyje kamien smigusios strls gal puo vanago plunksnos. Raganius pavelg t pus, k u r i o n rod uosio virbas - inojo, i k u r auta. U koki penkiasdeimties ingsni buvo dar viena ivarta: nugriuvs medis ir auktyn stirksanti, vis dar ap glbusi didiul smlingos ems luit, akn raizgalyn. Ten dlavo dy gioji slyva ir tvyrojo tamsa, imarginta viesesniais ber kamien dry iais. Taiau jis nieko nemat. inojo, kad nepamatys. Geraltas pakl rankas. Labai ltai. - Ceadmill! Va an Eithne meath e Duen Canell! Essea Gioynbleidd! kart jis igirdo tyl templs vangteljim ir pamat strl, iaut taip, kad j pastebt - auktyn. Geraltas velg, kaip i k y l a , trumpam sustoja, kaip lanku krinta emyn, bet nejudjo. U dviej ingsni strl beveik statmenai smigo samanas. Kaipmat greta jos, taip pat pakrypusi, atsirado ir antroji. Raganius bgtavo, kad kitos gali ir nebepamatyti. - Meath Eithne! - vl suuko jis. - Essea Gzvynbleidd! - Glaeddyv vort! - balsas l y g vjo dvelkteljimas. Ne strl, o balsas. Geraltas buvo gyvas. Ltai atsegs diro sagt ir i trauks kard, nusvied j alin. I u kadagi apgaubto knio kamieno, styranio ne daugiau kaip per deimt ingsni nuo raganiaus, tyliai iniro antroji driad. Nors ji buvo nediduk ir labai liekna, kamienas atrod plo nesnis. Geraltas nesumojo, kaip eidamas ionai galjo jos nepastebti. Ko gero, driad slp apdaras - sukurptas i daugybs alsv bei rusv at spalvi keistai susit mediagos skiaui, apkaiytas lapais ir ievs ga balliais, taiau nedarkantis graktaus kno. Jos plaukai, ant kaktos per riti juoda skarele, buvo alyvuogi spalvos, o veidas - dryai imargintas rieuto kevalo daais. Lank driad, suprantama, laik tempusi ir nukreipt j. - Eithne... - prasiiojo raganius.

- Thaess aep! Jis k l u s n i a i nutilo ir stovjo nejuddamas, praskts rankas. Driad lanko nenuleido. - Dunca! - kteljo ji. - Braenn! Caemm vortl Ta, k u r i ov pirmoji, strykteljo i u dygiosios slyvos ir, v i k r i a i per okusi duob, nusliuog iverstu kamienu. N o r s ten guljo saus ak krva, Geraltas neigirdo, kad bent viena j bt trakteljusi po jos ko jomis. U nugaros, visai greta, jis igirdo tyl iugdes, primenant lap narjim vjyje. inojo, jog treioji stovi u jo. K a i p tik ioji, aibikai okteljusi onan, pakl raganiaus kard. Jos medaus spalvos plaukai buvo suriti meld juostele. A n t pei sibavo pilna strli strlin. Toji, stovjusi prie ivartos, greitai prijo. Driads apdaras niekuo ne siskyr nuo jos draugui rb. Matinius plytos rudumo driads plaukus juos i dobil ir viri nupintas vainikas. Rankoje ji laik netempt lan k, bet strl buvo atremta styg. - T'en thesse in maeth aep Eithne llev? - prieidama artyn, paklaus dria d. Jos balsas buvo netiktinai melodingas, o akys - didels ir juodos. Ess Gioynbleidd? - Ae... aessea... - pradjo raganius, taiau BrokiFono tarms odiai, driadi lpose skambantys lyg daina, jam strigo gerklje ir dirgino lpas. - Ar n viena i js nekalba bendrine kalba? Nelabai gerai m o k u . . . - An' vaill. Vort llinge, - nutrauk driad. - A Gvinbleidas, Baltasis Vilkas. Ponia Eitne pasta mane. E i n u pas j kaip pasiuntinys. A jau esu buvs Brokilone - D u e n Kanele. - Gwynbleidd, - primerk akis rudaplauk. - Vatt' ghern? - Taip, - patvirtino jis. - Raganius. Juoduke piktai prunkteljo, taiau lank nuleido. Plaiai atmerkusi akis rudaplauk irjo j, o aliais brkniais nuymtas jos veidas buvo nejudrus ir bejausmis l y g statulos. Tas nejudrumas trukd pavadinti veid graiu ar bjauriu - vietoj to pirosi mintis apie abejingum ir dvasin gumo stok, o g a l iaurum. Geraltas suprato klyds, sumogindamas driad, ir mintyse papriekaitavo sau u tai. Juk jis privaljo inoti, jog io ji paprasiausiai vyresn u anas d v i . N o r s neatrod, taiau buvo u jas daug vyresn. Jie stovjo dvejoni kupinoje tyloje. Geraltas girdjo, kaip stena, v a i toja ir kosi Fraiksenetas. Rudaplauk i r g i turjo t girdti, bet jos veidas n nevirpteljo. Raganius sirm rankomis onus. - Ten, ivartoje, - ramiai itar jis, - g u l i sueistas mogus. Jeigu nesu lauks pagalbos - mirs. - Thaess aep! - tamsiaplauk temp lank ir nukreip strl tiesiai jam veid. - Paliksite j nudvsti? - paklaus Geraltas taip pat ramiai. - Leisite, kad ltai paspringt krauju? Tuomet geriau pribaikite j.

- Uiaupk srbtuv! - viaukteljo driad, perjusi bendrin. Taiau lank nuleido ir atleido templ. K l a u s i a m a i pavelg t antrj. R u d a plauk, linkteljusi galv, parod ivartos link. Juoduke nubgo - greitai ir tykiai. - N o r i u pasimatyti su ponia Eitne, - pakartojo Geraltas. - Esu pasiun tinys... - Ji, - rudaplauk parod blondin, - palyds tave i k i D u e n Kanelio. Eik. - F r a i . . . O sueistasis? Driad prisimerkusi pavelg ragani. Ji vis tebeaid su ukabinta ant templs strle. - Nesirpink, - pasak rudaplauk. - Eik. Ji tave palyds. -Bet... - Va' en vort! - suspausdama lpas l y g k i r v i u nukirto j i . Raganius trukteljo peiais ir atsigr t, kurios plaukai buvo me daus spalvos. I viso trejeto ji atrod jauniausia, taiau Geraltas galjo ir klysti. Jis pastebjo, kad driads akys mlynos. - Tuomet eime. - Taigi, - tyliai itar viesiaplauk. Siek tiek padvejojusi, atidav jam kard. - Eime. - K u o tu vardu? - paklaus raganius. - Uiaupk srbtuv. Ji spariai, nesidairydama eng tankia giria. Geraltas turjo gerokai pasistengti, kad spt paskui. Jis inojo, jog driad tyia taip elgiasi. ino jo, jog ji nori, kad paskui j einantis mogus aimanuodamas strigt brz gynuose ir iseks, nebegaldamas keliauti toliau, nugrit ant ems. Ji, aiku, nenuman, kad susidr ne su mogumi, o su raganiumi. Driad buvo per jauna inoti, kas yra raganius. M e r g i n a - Geraltas jau suprato, kad ji nra grynakrauj driad - staiga sustojo ir atsigr. Jis mat, kaip po marga palaidinuke verliai banguoja krtys ir kaip sunkiai ji valdosi, idant nepradt kvpuoti pravira burna. - G a l sultinsim ingsn? - nusiypsodamas pasil raganius. - Yea, - driad prieikai pavelg j. - Aeen esseath Sidh? - N e , a ne elfas. K u o tu vardu? - Brajen, - vl musi ingsniuoti, atsak ji. Bet jo jau liau, nesisteng dama jo aplenkti. Jie jo visai greta. Geraltas jaut jos prakaito - paprasto jaunos merginos prakaito kvap. Driadi prakaitas kvepjo kaip delnuo se sutrinti gluosnio lapeliai. - O kaip vadinaisi anksiau? M e r g i n a dirsteljo j, lpos staiga persikreip - raganius pagalvojo, kad ji puls arba lieps usiiaupti. Taiau nieko nevyko. - Neatsimenu, - kiek padelsusi atsak ji. Raganius neman, jog tai tiesa. Mergina atrod ne vyresn kaip eiolikos, o Brokilone galjo gyventi

kokius eerius, septynerius metus: jeigu ia bt atsidrusi anksiau - v i sai mayt arba kdikis - jis joje nebeatpaint mogaus. Driads kartais taip pat bdavo mlynaks ir viesiaplauks. J vaikai, ikilmingai pradti su elfais arba monmis, esminius bruous pavelddavo tik i motin. G i m d a v o v i e n mergaits. Labai retai - ir tik kurioje nors kitoje kartoje g i m d a v o kdikis, paveldjs bevardio vyrikos lyties protvio akis ar plaukus. Taiau Geraltas gerai inojo, jog Brajen gyslose nebuvo n laelio driadi kraujo. Taiau tai nieko nereik. Toks ar kitoks kraujas - dabar ji yra driad. - O tu, - panairavo j mergina, - kuo vardu? - Gvinbleidas. Ji linkteljo galv. - Tuomet eime... G v i n b l e i d a i . Jiedu jo pakankamai greitai, bet liau nei prie tai. Suprantama, Brajen painojo Brokilon - vienas pats Geraltas nesugebt nei taip spar iai eiti, nei ingsniuoti r e i k i a m o n pusn. Slaptais vingiuotais takeliais Brajen skuod per girios tankm. M i t r i a i , it tiltais bgdama nugriuvusiais kamienais, ji veikdavo ivartas, drsiai tekeno per vilganius ir alius nuo plden raisto plotus, kuriuos raganius nedrst engti ir turt su gaiti valandas, o gal net dienas, idant juos apeit. Tai, kad Brajen yra gre ta, saugojo j ne tik nuo miko atiaurumo; pasitaikydavo toki viet, kur driad sultindavo ingsn, eidavo labai atsargiai - laikydama j u rankos, pda iuopdama keliuk. Jis inojo kodl. Sklido legendos apie Brokilono spstus: buvo pasakojama apie duobes, pilnas nusmailint kuoleli, apie kilpinius, apie virstanius medius, apie siaubingj "e" - netiktai k r i n tant spygliuot rutul ant virvs, kuris "nuluoja" tak. Pasitaik ir toki viet, kuriose ji sustodavo ir melodingai vilpdavo, o i krmokni at sklisdavo toks pat garsas. Buvo ir taip, k a d Brajen stabteldavo padjusi rank ant strls strlinje bei sakiusi jam tylti, sitempusi laukdavo, k o l nutols kakas, lamantis tankmje. Nors jiedu ygiavo spariai, taiau atjus nakiai privaljo sustoti. Bra jen neklysdama parinko viet nakvynei - ant kalvos, k u r i o n kilo ilto oro gsiai, sukelti temperatr skirtumo. Jie miegojo ant sudivusi papar i driadi paproiu - labai arti vienas kito. V i d u r y nakties Brajen j ap sikabino ir stipriai prisiglaud. Ir nieko daugiau. Jis taip pat apglb mer gin. Ir nieko daugiau. Ji buvo driad. Rpjo tik iluma. Apyauryje, dar beveik su tamsa, jie ikeliavo toliau. II E i d a m i per plaias, olmis apaugusias laukymes, per vtralauas, klaidiodami rko pritvinkusiose daubose, jie veik retesniais mikais apaugusi kalv ruo.

Brajen vl stabteljo ir apsidair. Atrod taip, l y g bt p a k l y d u s i , ta iau Geraltas inojo, kad tai nemanoma. Todl pasinaudojo atokvpiu ir prisdo ant nuvirtusio kamieno. Tada jie igirdo riksm. Silpn. Plon. Beviltik. Brajen aibikai priklaup, a k i m i r k s n i u i strlins itraukdama d v i strles. Vien sikando, o antrj atrm styg ir, aklai, per krmus n u sitaikiusi balso link, temp lank. - Neauk! - suuko raganius. Jis peroko kamien, prasibrov per atvayn. A k m e n u o t o skardio papdje esanioje nedidelje laukymje, prisis p a u d u s i prie nudivusio skroblo kamieno, stovjo maa btyb p i l k a striukele. Priekyje, u koki penki ingsni, skirdamas oles onus, kakas ltai judjo. Tas kakas buvo tamsiai rudas ir beveik dviej sieks ni ilgio. Geraltas pagalvojo, jog tai altys. Taiau, pastebjs judrias, gel tonas, kablius primenanias galnes ir plokias ilgo liemens dalis, supra to, jog tai ne altys, o kakas daug blogiau. Prie kamieno prisiglaudusi btyb plonai cypteljo. Milinikas liu as ikl ilgus virpanius iuptuvlius vir oli ir band pajusti kvap bei ilum. - Nejudk! - trepteljs, kad atkreipt skolopendromorfo dmes, rik teljo raganius. Taiau liuui buvo n motais - jautrs iuptuvliai jau pajuto ariau esanios aukos aromat. Pabaisa pajudino galnes, susitrauk l y g spy ruokl ir nulingavo p i r m y n . Jos rykiai geltonos letenos vienodai l y g gale ros i r k l a i vysiojo tarp oli. - Yghern! - kteljo Brajen. Geraltas d v i e m uoliais atsidr laukymje. Bgdamas i kabani ant nugaros makt isitrauk kard, ir sukdamas k l u b u stumteljo po me diu stypsani suakmenjusi btyb ir nusvied j alimais auganius gervuogi krmus. Skolopendromorfas sunarino ol, sumataravo gal nmis ir, ikls priekinius narelius bei tarkindamas nuodais pasruvusio mis nyplmis, puol j. Strykteljs Geraltas peroko ploki kn ir p u siausuka kirto kalaviju, taikydamas minktesn viet tarp liemens arvo ploki. Taiau pabaisa buvo pakankamai v i k r i , o storas saman kilimas suvelnino smg - kardas neperkirto, tik atsitrenk chitino kiaut. Ge raltas atoko, bet ne itin greitai. Netiktinai stipriai aplink jo kojas skolo pendromorfas apvijo upakalin savo kno dal. Raganius nuvirto, apsi suko ir pamgino itrkti. Neskmingai. Mgindamas pasiekti j nyplmis, liuas isiriet ir atsigr, tuo pat metu staiga ms nagais draskyti med ir rangytis. T akimirk vir Geral to galvos sunyptusi strl pokteljo pramudama arv ir prikal pada r prie kamieno. liuas susirang, nulau strl ir isivadavo, taiau k i tos d v i kaipmat vl susmigo j. Nuspyrs besiblakani uodeg, raga nius nusirito al.

Brajen klpodama netiktinai greitai aud i lanko, ir strls viena po kitos smigo skolopendromorf. liuas lau strli galus ir isiva duodavo, bet kiekviena nauja strl vl prikaldavo j prie kamieno. iau nos plokioje, blizganioje tamsiai rudoje padaro galvoje, nesmoningai bandydamos pasiekti j eidiant prie, kaleno ir taukjo ten, k u r patai kydavo strls. Geraltas prioko i ono ir, plaiai usimojs, vienu kiriu baig kov. M e d i s tapo budelio trinka. tempusi lank palengva prisiartino Brajen. Driad paspyr tarp oli besirangant, galnmis mataruojant liemen ir spjov ant jo. - Ai, - k u l n u triukindamas nukirst liuo makaul, tar raganius. - Aa? - Igelbjai man gyvyb. Driad dbteljo j. Tame vilgsnyje nebuvo nei supratimo, nei jaus m. - Yghernas, - batu liesdama besiraitant kn pasak driad. - Jis su lau mano smaigus. - Tu igelbjai ir mano, ir tos maos driads gyvyb, - pakartojo Ge raltas. - Po paraliais, kurgi ji? Brajen v i k r i a i praskleid gervuogi krmus ir kio rank tarp spyg liuot atal. - Siteipos ir maniau, - itraukdama i tankumyno pilka striukele v i l kint padarl pasak ji. - Pats veizk, Gvinbleidai. Tai buvo ne driad. Ir ne elfas, silfid, pka ar nyktukas. Tai buvo pati paprasiausia moni gimins mergaiiuk. Paioje paprastoms mo ni mergaitms neprasiausioje vietoje - Brokilono viduryje. Jos plaukai - viesiai p i l k i l y g pels kailiukas, o didels akys - nuodin gai alios. Mergait galjo bti ne daugiau kaip deimties met. - Kas tu tokia? - paklaus raganius. - I kur ia atsiradai? Mergait neatsak. " K u r a j maiau? - pagalvojo Geraltas. - Kakur jau esu j mats. J arba kak labai pana". - Nebijok, - netvirtai itar jis. - Nebijau, - neaikiai sumurmjo mergaiiuk. Ji, atrodo, slogavo. - D u m i a m i ia, - besidairydama aplink staiga praneko Brajen. - K u r vienas yghernas, i tuojau ir antras. O a jau maai smaig beturiu. Mergait pavelg j, prasiiojo ir atgalia ranka nusibrauk burnel, dulkmis isiterliodama veid. - Kas tu esi, po velni? - pasilenkdamas pakartojo Geraltas. - K veiki iame... iame mike? K a i p ia patekai? Mergaiiuk nulenk galv ir trukteljo ugult nos. - G a l apkurtai? K l a u s i u , kas esi? K u o tu vardu? - C i r i , - niurkteljo i. Geraltas nusisuko. Brajen, apirindama lank, dbteljo j. - Brajen, paklausyk...

- Ko nori? - Ar gali bti... Ar gali bti, kad j i . . . paspruko i D u e n Kanelio? - Aa? - Neapsimesk kvaia, - suirzo raganius. - inau, kad js vagiat maas mergaites. O tu pati? G a l i dangaus Brokilon nukritai? K l a u s i u , ar gali bti... - N e , - l y g k i r v i u nukirto driad. - K a i p gyva nesu jos maiusi. Geraltas dmiai velg mergait. Nors jos pelen p i l k u m o plaukai buvo sutaryti, prisivl spygli bei lapeli, taiau ji kvepjo ne dmais, tvartu ar riebalais, o vara. Siaubingai purvinos rankos buvo mauts bei dailios, be rand ir nuospaud. N i e k u o neisiskyr ir berniokika apran ga, kuri ji vilkjo, nei striukel su raudonu gobtuvliu, taiau auktaauliai bateliai buvo pasiti i brangios, minktos veriuko odos. Si mergait - tikrai ne kaimo vaikas. "Fraiksenetas, - staiga pagalvojo raganius. - Tai jos iekojo Fraiksenetas. Jai kandin nusek Brokilon". - Klausyk, snargle, i kur esi? - K a i p drsti itaip su m a n i m i kalbti? - mergaiiuk ididiai ikl galv ir trepteljo. Minktos samanos niekais pavert vis spd, kur tu rjo padaryti trepteljimas. - Cha! - pasak raganius ir nusiypsojo. - I ties kunigaiktyt. Kalba panai, tik tai ivaizda niekam tikusi. Juk tu i Verdeno, tiesa? Ar inai, kad tavs ieko? Nesikrimsk, a pargabensiu tave namo. Brajen, paklau syk... Vos tik jis nusigr, mergait aibikai apsisuko ant k u l n o ir nuolai di kalvos laitu* nuskuod per mik. - Bloede turd! - tiesdama rank prie strlins rikteljo driad. - Caemm 'erei Mergait dm per mik k l u p d a m a , nesidairydama, trakindama sausas akas. - Stok, bjaurybe! - kteljo Geraltas. - K u r g i tu?! Brajen akimirksniu temp lank. Skriedama plokiu puslankiu str l grsmingai suzvimb ir, vos vos palietusi mergaits plaukus, su trenks mu smigo medin. Mayl susiriet ir prigludo prie ems. - Tu prakeikta kvaile, - artindamasis prie driads sunypt Geraltas. Brajen v i k r i a i isitrauk dar vien strl. - Galjai j umuti! - C i a Brokilonas, - ididiai pasak driad. - O ia vaikas! - Na ir kas? Jis dirsteljo strls gal, kur puo dryos, ievs nuovire geltonai daytos fazano patels sparn plunksnos. Nepratar n odio. Nusigr ir skubiai nuingsniavo mikan. Mergait susirietusi guljo po mediu, pamau bandydama kilstelti galv ir pavelgti kamiene smigusi strl. Igirdusi jo ingsnius, maoji

staiga strykteljo, bet raganius vienu uoliu j pasivijo ir sugrieb u rau dono striukels gobtuvo. Pasukusi galv C i r i pavelg Geralt, o po to gobtuv laikani rank. Raganius paleido mergait. - Kodl bgai? - Ne tavo reikalas, - nirpteljo ji. - Palik mane ramybje, t u . . . t u . . . - Kvailas v a i k i g a l i , - piktai sunypt raganius. - ia Brokilonas. Ar tau negana buvo liuo? Viena iame mike i k i ryto neigyvensi. Dar ne supratai ito? - Neliesk mans! - plyavo mayl. - T u , skurdiau, tu! Negalvok, a esu kunigaiktyt! - Esi kvaila snargl. - A esu kunigaiktyt! - Kunigaiktyts vienos po mik nesibasto. Kunigaiktyi nosys va rios. - sakysiu nukirsti tau galv! Jai irgi! - mergait delnu nusiluost nos ir piktai dbteljo besiartinani driad. Brajen prapliupo juokais. - Gerai, uteks spiegti, - nutrauk raganius. - Kunigaiktyte, kodl b gai? Ir kur? Ko tu bijai? Mergait tyldama niurkiojo nos. - Gerai, kaip nori, - jis mirkteljo driadei. - Mes einame. N o r i likti mi ke viena - tavo valia. Taiau nekvyk, kai tave dar kart upuls yghernas. Kunigaiktyts taip nesielgia. Kunigaiktyts mirta n necypteljusios, prie tai variai nusiluosiusios nos. Eime, Brajen. Sudiev, js dideny be. - P a . . . palauk. - Taip? - Eisiu su jumis. - K o k i a garb. Tiesa, Brajen? - Taiau pas Kistrin mans nebevesi? Prisieki? - O kas tas... - pradjo Geraltas. - O, imts perkn! Kistrinas. K u n i gaiktis Kistrinas? Karaliaus E r v i l o i Verdeno snus? Mergaiiuk papt maas lputes, trukteljo nos ir nusigr. - Gana t aidim, - niriai pratar Brajen. - ingsniuojam. - Pala, pala, - raganius isities ir i aukto pavelg driad. - Planai, mano dailioji lankininke, iek tiek pasikeit. - Aa? - kilsteljo antakius Brajen. - Ponia Eitne palauks. Privalau i mayl nuveti namo. Verden. Driad prisimerk ir paliet strlin. - N i e k u r neisi. N jinai. Raganius piktai nusiiep. - Saugokis, Brajen, - pasak jis. - A ne tas unytis, k u r i a m tu vakar i pasal suvarei ak strl. A m o k u gintis. - Bloede arss! - pakeldama lank sunypt driad. - E i n i Duen Kane-

l, ji irgi! Ne Verden! - N e ! Ne Verden! - pilkaplauk mergiot prioko prie driads ir p r i sispaud prie siauro jos klubo. - A einu su tavim! O jis, jeigu taip nori, te g u l vienas eina Verden, pas t kvail Kistrin! Brajen mergait n nevilgteljo - ji dmiai stebjo Geralt. Bet lan k nuleido. - 'Ss turd! - driad spjov jam po kojom. - Taigi! Drok, kur akys veda! Veizsiu, ar pajgsi. Greiiau nudvsi, nei ieisi i Brokilono. "Ji teisi, - pagalvojo Geraltas. - N e t u r i u joki galimybi. Be jos neiei siu i Brokilono ir neprisikasiu i k i D u e n Kanelio. K gi, matysim. G a l pa vyks atkalbti E i t n e . . . " - N a , Brajen, - taikiai pasak jis ir nusiypsojo. - N e p y k , grauole. Tiek to, tebnie kaip tu n o r i . V i s i einame D u e n Kanel. Pas poni Eitne. Kak panosje sumurmjusi, driad num nuo templs strl. - Tada p i r m y n , - taisydama plauk rait tar ji. - Ilgokai ugaiome. - A a a i . . . - bandydama engti aikteljo mergait. - Kas yra? - M a n kakas n u t i k o . . . Koja. - Brajen, palauk! Eik, narpliuke, usikelsiu tave ant kupros. Mergait skleid ilum ir kvepjo l y g lapias virblis. - Kunigaiktyte, kuo tu vardu? Pamirau. - Ciri. - Ar galima paklausti, kur tavo valdos? - Nesakysiu, - burbteljo ji. - Nesakysiu, ir tiek. - K a i p nors ikentsiu. Nesisukink ir neniurkiok prie ausies. K veikei Brokilone? Atsilikai? Paklydai? - K a i p g i ! A niekad neklaidioju. - Nesisukiok. Pabgai nuo Kistrino? I Nastrogo pilies? Prie sutuok tuves ar po? - I k u r inai? - niurkteljo sunerimusi mergait. - Esu neapsakomai imintingas. Kodl bgai btent Brokilon? Ar neradai saugesni viet? - Nune kvailas arklys. - M e l u o j i , kunigaiktyte. Taip atrodydama, galjai nebent ant katino ussti. Ir tai ant meilaus. - Markas jojo. Riterio V o i m i r o ginklaneys. O mike arklys nuvirto ir nusilau koj. Ir mes pasiklydome. - Sakei, jog tau taip neatsitinka. - Tai jis pasiklydo, o ne a. Ujo rkas. Ir pasiklydome. "Pasiklydote, - pagalvojo Geraltas. - Nelaimingasis riterio V o i m i r o ginklaneys, k u r i a m likimas lm susidurti su Brajen ir jos draugumis. Vaikigalis, tikriausiai neinantis, kas yra moteris, padeda aliaakei snarglei pabgti, nes prisiklaus riteri pasakojim apie prievarta tekinamas mer geles. Padeda jai pabgti vien tam, kad t nuo daytos strls, kuri pa-

leidusi driad tikriausiai neino, kas yra vyras. Bet jau moka udyti". - K l a u s i a u , prie sutuoktuves ar po j pabgai i Nastrogo pilies? - Pabgau, ir tiek, kas tau darbo, - suniurzg mergait. - Babyt pasa k, k a d privalau vaiuoti ten ir su juo susipainti. Su tuo K i s t r i n u . Tik su sipainti. O tas jo tvas, tas pilvotas karalius... - Ervilas. - ...i karto - vestuvs, vestuvs. O a jo nenoriu. To Kistrino. Babyt sak... - Ar kunigaiktis Kistrinas toks bjaurus? - A jo nenoriu, - traukydama nos, kurioje burbuliavo taip, kad k l a u sant net silpna darsi, ididiai prane C i r i . - Jis storas, kvailas ir jam i burnos dvokia. Dar prie vaiuojant man parod paveiksll, o ten jis b u vo nestoras. A nenoriu tokio vyro. A ivis vyro nenoriu. - C i r i , - dvejodamas tar raganius, - Kirstinas, kaip ir tu, yra dar v a i kas. Po poros met jis gali virsti gan patraukliu jaunuoliu. - Tai tegul po poros met man atsiunia kit paveiksll, - prunktel jo ji. - Jam irgi. Nes jis man pasak, kad tame paveiksllyje, kur jam pa rod, a b u v a u daug graesn. Ir dar prisipaino, jog m y l i rm dam A l vin ir nori bti jos riteris. Matai? Jis mans nenori, ir a jo nenoriu. Tai k a m tos vedybos? - C i r i , - sumurmjo raganius. - Jis - kunigaiktis, o tu - kunigaiktyt. Ir ne kitaip, o tik itaip tuokiasi kunigaikiai su kunigaiktytmis. Toks paprotys. - K a l b i kaip v i s i . M a n a i , kad jeigu esu maa, man galima meluoti. - Nemeluoju. - Meluoji. Geraltas nutilo. Einanti priekyje Brajen, aikiai nustebinta sivyravu sios tylos, apsidair. Po to, patraukusi peiais, nuygiavo toliau. - K u r mes einame? - niriai paklaus C i r i . - N o r i u inoti! Geraltas tyljo. - A t s a k y k , jei tavs klausia! - grsmingai tar mergaiiuk, garsiu niurkteljimu patvirtindama sakym. - Ar inai, kas... Kas ant tavs s di? Raganius nekreip dmesio. - Nes ksiu aus! - rikteljo ji. Pagaliau Geraltui tas kyrjo. Jis nukl mergait nuo pei ir pastat ant ems. - N a , snargle, klausyk, - bandydamas atsegti diro sagt, grietai pasa k raganius. - A kaipmat pasiguldysiu tave ant keli, nusmauksiu kelnes ir ikarsiu kail. Ir niekas nesutrukdys, nes ia ne karaliaus rmai, o a ne tavo dvarikis ar koks tarnas. Greitai pasigailsi, kad nelikai Nastroge. Tuoj suprasi, jog geriau bti kunigaiktyte, nei mike p a k l y d u s i u apsisnargljusiu vaikigaliu. Nes kunigaiktytei, inoma, leidiama elgtis nepa-

keniamai. N e t ir tuomet niekas jos nemua diru per upakal. N a , ne bent pats kunigaiktis. C i r i susig ir kelet kart i eils niurkteljo nosimi. Brajen, atsi rmusi med, abejingai j stebjo. - N a , tai kaip? - aplink rie vyniodamas dir, paklaus raganius. Ar pagaliau elgsims deramai ir santriai? Jeigu ne - ikarsime jos dideny bs uodegl. Taigi? Taip ar ne? Mergait sukkiojo ir vl niurkteljo, po to skubiai palingavo gal v. - Kunigaiktyte, ar b u s i gera? - Bsiu, - burbteljo i. - L a u k , uneli, pastips kumel, - atsiliep driad. - G v i n b l e i d a i , k u l niuojame! Mikas praretjo. Jie jo per smlingus jaunuolynus, per virynus, per rku aptrauktas pievas, kuriose gansi elni bandos. Atalo. - Kilnusis pone... - ilgai ilgai tyljusi prabilo C i r i . - M a n o vardas - Geraltas. Ko nori? - Esu neapsakomai ialkusi. - Greitai sustosime. N e t r u k u s sutems. - Neitversiu, - sukkiojo mergaiiuk. - N i e k o nevalgiau n u o . . . - Nesiseiliok, - raganius i krepio itrauk laini gaball, nedidel srio galvut ir du obuolius. - Imk. - Kas ia, tas geltonas? - Lainiai. - ito nevalgysiu, - burbteljo maoji. - Labai gerai, - kimdamas lainius burnon, neaikiai itar Geraltas. Suvalgyk sr. Ir obuol. Vien. - Kodl vien? - Nesisukiok. V a l g y k abu. - Geraltai? - Mhm? - Ai tau. - Nr u k. V a l g y k sveikat. - A ne... Ne u t. Ir u t, bet... Igelbjai mane nuo to imtakojo... B r r . . . I baims vos n e n u m i r i a u . . . - Vos nenumirei, - rimtai patvirtino raganius. " V o s nenumirei, ypa skausmingai ir bjauriai", - pagalvojo jis. - O d koti privalai Brajen. - Kas ji tokia? - Driad. - Miko mergel? - Taip. - Tai ji m u s . . . Jos vagia vaikus! Ar ji mus pagrob? , bet juk tu ne maiukas. O kodl ji taip keistai kalba? - Nesvarbu kaip kalba. Svarbu tai, kaip ji audo. K a i stabtelsim, nepa mirk padkoti jai.

- Nepamiriu, - sunarpt C i r i . - N e s i m u i s t y k , kunigaiktyte, bsimoji Verdeno kunigaiktiene. - Jokia kunigaiktiene nebsiu, - burbteljo ji. - Gerai, gerai. Kunigaiktien nebsi. V i r s i iurknu ir apsigyvensi ur velyje. - Netiesa! Tu nieko neinai! - N e c y p k aus. Ir nepamirk diro! - Kunigaiktien nebsiu. A bsiu... - Kas gi? - Tai paslaptis. - tai kaip, paslaptis. P u i k u , - raganius pakl galv. - Brajen, kas n u tiko? Driad sustojo, trukteljo peiais ir pavelg dang. - Pavargau, - netiktai velniai tar ji. - Ir tu, Gvinbleidai, juk pavargai j nedamas. ia apsistosim. Tuoj sutems.
III

- Ciri? - M m ? - mergyt taip trukteljo nos, k a d net sunarjo akels, ant kuri ji guljo. - Ar tau nealta? - N e , - atsiduso ji. - iandien ilta. V a k a r . . . Vakar tai neapsakomai su alau, vai vai. - Dyv d y v a i , - atsiridama minkt ilgaauli bat dirus atsiliep Brajen, - itoks spirgelis, o nukeliavo tok gal miko. Ir pro sargyb pra jo, pro spstus, ir per tankumynus... Stipri, sveika ir itverminga. I tik ro tiks... M u m s tiks. Geraltas greitai vilgteljo driad, jos akis, ibanias prietemoje. Bra jen atrm nugar med, nusirio rait ir kresteljo galv - plaukai pa sklido ant pei. - Ji eng Brokilon, - neleisdama n prasiioti, sumurmjo driad. - Ji ms, G v i n b l e i d a i . E i s i m D u e n Kanel. - Ponia Eitne nusprs, - gaiiai atsak raganius. Taiau inojo, jog Bra jen teisi. " G a i l a , - irdamas besivartani ant alio patalo mergaiiuk, pa galvojo jis. - Toks narsus nyktuklis. K u r a j maiau? N e s v a r b u . Bet gaila. Pasaulis toks didelis ir toks puikus. Taiau jos pasaulis - i k i pat gy venimo pabaigos - bus Brokilonas. Galbt labai neilgo gyvenimo. G a l tik i k i dienos, k a i tame beprasmikame kare dl miko, aidint auksmams ir vilpiant strlms, kovodama turini pralaimti kari gretose ji nugrius tarp papari. Privalani pralaimti. Anksiau ar vliau". - Ciri? - K?

- K u r gyvena tavo tvai? - A neturiu tv, - niurkteljo nos mergait. - K a i b u v a u mayt, jie paskendo jroje. " T a i p , - pagalvojo Geraltas, - tai daug k paaikina. Kunigaiktyt mirusios kunigaiki poros vaikas. Kas ino, gal treioji d u k r a , turinti keturis vyresnius brolius? Titulas, reikiantis maiau nei kamerheras arba arklininkas. Dvare besisukinjantis pilkaplaukis aliaakis padarlis, kur reikia kuo greiiau igrsti, ileisti u vyro. K u o greiiau, k o l nesubrendo ir nevirto maa moterimi, galinia sukelti skandal, netinkamai itekti ar paskatinti kraujomai, k u r i yra danas reikinys bendruose pilies miega muosiuose". Raganiaus nestebino tas, kad mergait pabgo. Daugyb kart jam te ko sutikti su klajojani aktori trupmis besibastanias kunigaiktytes ir net karalaites, kurios diaugsi, jog sugebjo pabgti nuo ikarusio, bet vis dar palikuonio tebetroktanio karaliaus. Jis mat karalinus, pasirin kusius neram samdinio darb vietoj tvo jam irinktos lubos ar raupl tos karalaits, kurios nudivs arba abejotinos verts vainiklis privaljo laiduoti politin sjung ir dinastij susigiminiavim. Geraltas atsigul greta mergaits ir uklojo j savo striuke. - Miegok, - tar jis. - Miegok, maoji nalaitle. - Taigi! - sunerimo C i r i . - A esu kunigaiktyt, o ne nalaitl. Ir turiu senel. Nemanyk, mano senel - karalien. K a i a jai pasakysiu, k a d nor jai mane p r i l u p t i - pamatysi, babyt sakys nukirsti tau galv. - Siaubas! C i r i , pasigailk! - Taigi! - Tu juk gera mergait. Labai skauda, kai kerta galv. Priadk, k a d nieko nesakysi. - Pasakysiu. - Ciri. - Pasakysiu, pasakysiu, pasakysiu. K, bijai? - K l a i k i a i . Z i n a i , C i r i , jei mogui nukerta galv, jis gali numirti. - aipaisi? - N i e k a d neidrsiau. - Pamatysi, dar bus tau. M a n o babyt nejuokauja - k a i trepteli, d i diausi karinai ir riteriai prie j klaupiasi - pati maiau. O jei kuris ne klauso, tik iaukt, ir nra galvos. - Baisu. C i r i . . . -Na? - Tau, ko gero, nukirs galv. - Man? - Aiku. Juk tavo senel karalien susitar su Kistrinu dl vedyb ir i siunt tave Verden, Nastrog. Tu nepaklusai. Ir k a i tik gri... Ciakt! Ir nra galvos. Mergait nutilo, net nebesivart. Geraltas girdjo, kaip ji iulpia p r i -

kast apatin lp, kaip trauko uparpusi nos. - M e l u o j i , - tar C i r i . - Senel neleis n u k i r s t i m a n galvos, nes... Nes tai mano senel, ar ne? A i , geriausiu atveju, gausiu kail... - A h a , - nusijuok Geraltas. - Senel nejuokauja? Rykts jau esi raga vusi, ar ne? C i r i piktai prunkteljo. - Z i n a i k? - tar raganius. - Senelei pasakysiu, kad a jau ikariau tau kail. O u t pai nuodm negalima bausti du kartus. Sutarta? - Tu visai negudrus! - C i r i parimo ant alkni - sunarjo akels. K a i babyt igirs, kad mane muei, tai kaipmat nukirs tau galv! - Vadinasi, tau mano galvos gaila? Mergait nutilo ir vl trukteljo nos. - Geraltai... - K, Ciri? - Babyt ino, kad griu. A negaliu bti jokia kunigaiktien, nei to kvailo Kistrino mona. Privalau grti, ir venta. " P r i v a l a i , - pagalvojo Geraltas. - Deja, tas nepriklauso nei nuo tavs, nei nuo tavo senels. Visk nulems senosios Eitne nuotaika. Ir mano su gebjimas tikinti". - Babyt ino, - ts C i r i . - Nes a... Geraltai, prisiek, kad niekam ne sakysi. Tai baisi paslaptis. Sakau tau - siaubingiausia. Prisiek. - Prisiekiu. - Tada pasakysiu. N e m a n y k , mano mama buvo burtinink. O mano tt irgi buvo ukeiktas. Viena aukl m a n visk papasakojo, o kai babyt suinojo, kilo baisus triukmas. inau, nes a esu paskirta. - Kam? - Neinau, - susijaudinusi tar C i r i . - Bet esu paskirta. Taip aukl sa k. O babyt pasak, kad neleis, kad greiiau sugrius visa vernior... verniolika p i l i s . Supranti? O aukl pasak, jog prie lemt - k a d ir k bedarysi, niekas nepads. Cha! Paskui aukl verk, o babyt barsi. M a tai? Esu paskirta. Nebsiu kvailojo Kistrino mona. Geraltai... - Miegok, r nusiiovavo is, net andikaulis sutrakjo. - Miegok, C i r i . - Pasek pasak. -K? - Papasakok man pasak, - purkteljo kunigaiktyt. - K a d a umig iau be pasakos? Na jau ne! - Po perknais, a nemoku n vienos pasakos. Miegok. - Nemeluok. M o k i . K, k a i b u v a i maas, niekas tau pasak nesek? K o juokiesi? - Taip sau. Prisiminiau bei t. - V a ! Matai. Tai papasakok. -K? - Pasak. Geraltas vl nusijuok ir, velgdamas viruje pro akas mirksinias

vaigdes, pasikio po galva rank. - Vien kart gyveno... katinas, - pradjo raganius. - Paprasiausias dryas peliagaudys. Ir kart tas katinas, vienut vienutlis, isiruo tolim o n kelionn bais, tams mik. jo... jo... jo... - N e m a n y k , - priglusdama prie Geralto, sumurmjo C i r i , - kad u migsiu, k o l jis eis. - Tylk, narptuk. T a i g i . . . jo, jo, k o l sutiko lapin. Rud lapin. Brajen atsiduso ir, prigulusi greta raganiaus i kitos puss, velniai p r i siglaud. - N a , - trukteljo nos C i r i . - Pasakok, kas toliau. - Lapinas pavelg katin. Klausia: " K a s tu?" "A katinas", - atsako rainis. " C h a , - sako lapinas, - ar nebijai, katine, vienas po mik vaikioti? O kai karalius jos mediokln, kas tuomet bus? Su unimis, su varovais, raiti? Sakau tau, katine, - kalba lapinas, - mediokl - tikra nelaim to kiems kaip tu ir a. Tu su k a i l i u ir a su k a i l i u . Mediotojai niekada nepa leidia toki kaip mes, nes mediokliai turi suadtines ir meilues. O toms la letenos ir kaklai, todl i ms savo mergms daro apykakles ir movas". - O kas tos movos? - paklaus C i r i . - Nepertraukink. Ir lapinas pridr: "Katine, a m o k u juos pergud rauti, nes inau tkstant du imtus atuoniasdeimt eis bdus prie mediotojus - toks gudrus esu. O tu, katine, kiek inai bd prie me diotojus?" - O i , kokia grai pasaka, - dar stipriau prisiglausdama prie raganiaus, pasak C i r i . - O katinas k, sakyk? - Taigi, - i kitos puss sunibdjo Brajen. - O katinas k? Raganius pasuko galv. Driads akys vilgjo, o lieuvis bravo vos pravertas lpas. "Maos driads isiilgusios pasak. Taip, kaip mai raganiai. Nes ir vieniems, ir kitiems retai kas prie umiegant jas seka. Maos driads u miega klausydamos medi oimo. Maieji raganiai umiega siklaus gelianius raumenis. K a i ten, Kaer Morhene, klausms Vesemiro pasak, mums taip pat, kaip ir Brajen, ibjo akys. Bet tas buvo seniai... Taip se niai..." - N a , - sunerimo C i r i . - Kas toliau? - O katinas ir sako: "A, lapine, neinau n vieno bdo. A tik vien m o k u - ast med, ir t u p i u . Turt pakakti, tiesa?" Lapinas m juoktis. " N a ir kvailas gi tu, - sako. - Pabruk savo dry uodeg ir dumk i ia, nes jei apsups mediokliai - si". Staiga, kur buv, kur nebuv, k a d sugaud ragai! Ioko i krm mediotojai, pamat katin su l a p i n u , ir kad puls juos! - Vaje! - niurkteljo C i r i , o driad staiga pasimuist. - Sa. Ir k a d puls juos, aukdami: "Greiiau, nulupt jiems od! Movas i j padarysim, movas padarysim!" Ir lapin su katinu unimis upjud. Katinas - katinikai - tik ast med. pai virn. O lapin unys tik

kapt! Nespjo rudis n kurio nors savo gudriojo bdo panaudoti, o i jo jau apykakl buvo padaryta. Katinas medio virnje pamiauksjo, panypt, bet mediotojai nieko jam negaljo padaryti, nes medis buvo auktas kaip auktas. Patrypiojo apaioje, isikeik paskutiniais o diais, bet nieko nepe turjo nueiti. O vliau katinas nulipo nuo medio ir ramiai gro namo. - Kas toliau? - N i e k o . ia pabaiga. - O moralas? - paklaus C i r i . - Pasakose bna moralas, ar ne taip? - Ei? - stipriau prisiglausdama prie Geralto, atsiliep Brajen. - Kas tas moralas? - Geroje pasakoje yra moralas, o bloga jo neturi, - traukdama nos, tvirtai tar C i r i . - ita buvo gera, - nusiiovavo driad. - O tai reikia, jog turi, k p r i valo turti. Reikjo ir tau, spirgeli, nuo ygherno - med, kaip anas gudrus katinas. Nemintijant, tiktai - ast med. Va ir visa gudryb. Igyventi. N e pasiduoti. Geraltas tyliai susijuok. - C i r i , ar pilies parke, Nastroge, nebuvo medi? Uuot jusi Brokilon, galjai silipt med ir sdti ten paioje virnje, k o l K i s t r i n u i pra eis noras poruotis. - aipaisi? -Aha. - Tai inai k? Nekeniu tavs. - Baisu. C i r i , tu pataikei tiesiai ird. - inau, - traukydama nos, rimtai pritar ji. Po to stipriai prisiglaud prie raganiaus. - Saldi sapn, C i r i , - kvpdamas jos miel virbliuko aromat, su murmjo Geraltas. - Saldi sapn. Labanakt, Brajen. - Dearme, G v i n b l e i d a i . Vir j galv milijardais ak ir imtais milijard lap o Brokilonas. IV Kit dien jie prijo Medius. Brajen priklaup, nulenk galv. Geral tas jaut, jog privalo padaryti t pat. C i r i nustebusi atsiduso. Medi kamien skersmuo - ypa uol, kukmedi ir rieutme di - siek keliolika sieksni. Nemanoma nuspti, kaip auktai iki lusios j virns. Nes tos vietos, kuriose galingos, isiraiiusios aknys virsdavo lygiu kamienu, buvo auktai vir j galv. Keliauninkai jau galjo eiti spariau - milinai augo atokiai vienas nuo kito, o j elyje neiliko joks augalas - tik pvani lap kilimas. Jie galjo eiti spariau. Taiau jo palengva. T y l i a i . Nulenk galvas. ia, tarp Medi, jie buvo mai, nereikmingi, nesvarbs. Beveriai. Net

C i r i nutilo - veik pus valandos nepratar n odio. Keliav vis valand, jie perjo Medi ruo ir vl nusileido daubas bei drgnus buk mikelius. Sloga vis labiau kamavo C i r i . Geraltas neturjo nosins, o nesibaigian tis nosies traukymas jam griso i k i gyvo kaulo; todl imok C i r i , kaip n u sinypti ant ems. Mergaiiukei tas neapsakomai patiko. velgdamas jos ypsenl ir ibanias akis, raganius tvirtai tikjo, jog mayl diugina mintis, kad netrukus rmuose, ikilmingo p o k y l i o arba ujrio ambasa doriaus oficialaus primimo metu, ji gals parodyti nauj idaigl. Netiktai Brajen sustojo ir atsigr. - Ateik, Gvinbleidai, - atridama apie alkn apvyniot skepet, tar ji. - Uriiu tau akis. Taip reikia. - inau. - V e s i u tave. D u o k rank. - N e , - paprietaravo C i r i . - A j vesiu. Brajen? - Gerai, spirgeli. - Geraltai? - Taip? - K tai reikia G v i n . . . bleidas? - Baltasis Vilkas. Taip mane vadina driads. - Atsargiai - aknis. Neuklik! Ar taip vadina todl, kad tavo balti plaukai? - T a i p . . . Ot, velnias! - Taigi sakiau, kad aknis. Jie jo. Neskubdami. Zem buvo s l i d i nuo nukritusi lap. Raganius v e i d u pajuto ilum - pro akis dengiani skepet prasiskverb sauls viesa. - O i , Geraltai, - igirdo C i r i bals. - ia taip grau... Gaila, kad negali pamatyti. ia tiek gli. Ir pauki. G i r d i , kaip iulba? O i , kiek ia j daug. Galyb. O i , ir voveraits. Atsargiai, eisime akmeniniu t i l t u k u per upel. Nekrisk vandenin. O i , kiek uvyi! Daugyb. inai, jos plaukioja vandenyje? Ojojoj, kiek ia vreli. Ko gero, niekur tiek nra... - N i e k u r , - sumurmjo raganius. - N i e k u r . ia yra Brokilonas. -Kas? - Brokilonas. Paskutin vieta. - Nesuprantu. - Niekas nesupranta. Niekas nenori suprasti. V - N u s i i m k skarel, Gvinbleidai. Jau galima. Atjome. Brajen stovjo i k i keli panirusi tirt miglos kilim. - D u e n Kanelis, - ranka parod ji. D u e n Kanelis, uol vieta. Brokilono irdis. Geraltas ia jau b u v o . Dukart. Taiau apie tai n i e k a m nepasakojo.

Nes niekas nepatikt. Dideli medi vainikais apsupta dauba. Besimaudanti miglose ir ga ruose, kylaniuose i ems, i ol bei kart versmi. Dauba... Medalionas ant raganiaus kaklo neymiai virpjo. Dauba, besimaudanti magijoje. Duen Kanelis. Brokilono irdis. Brajen pakl galv ir pasitais ant pei kabani strlin. - Eisiva. Spirgeli, duok rankut. I pradi dauba atrod imirusi, apleista. Taiau neilgai. Nuaidjo garsus moduliuotas vilpimas, o vos pastebimais kempi laiptais, spirale juosianiais artimiausi kamien, v i k r i a i nusileido liauna tamsiaplauk driad, v i l k i n t i , kaip ir visos, marg maskuojant apdar. - Cead, Brajen. - Cead, Sirsa. Va'n vort meath Eithne a? - Neen, aefder, - tyrindama ragani svajingu vilgsniu, atkirto tam siaplauk. - Ess' ae'n Sidh? Ji nusiypsojo - suibo balti dantys. Netgi matuojant moni matais, driad buvo nepaprastai grai. Suprats, jog driad nesivarydama j ver tina, Geraltas pasijuto netvirtai ir kvailai. - Neen, - papurt galv Brajen. - E$s' vatt'ghern, Gvoynbleidd, a vaen meagh Eithne va, a'ss. - Gzoynbleidd? - perkreip lpas graioji driad. - Bloede caermel Aen'ne caen n'voedd vort! T'essfoile! Brajen sukikeno. - Kas ia darosi? - paklaus bepradeds pykti raganius. - N i e k o , - vl sukikeno Brajen. - N i e k o . Eime. - A c h , - susiavjo C i r i . - Geraltai, pavelk, kokie juokingi nameliu kai! Btent daubos gilumoje prasidjo Duen Kanelis: medi kamienai ir akos vairiame auktyje - tiek apaioje, veik prie pat ems, tiek ir auk tai, o kartais net labai auktai, po paiais vainikais - buvo aplip "juokin gais nameliukais", forma primenaniais didiulius amalo kamuolius. Ge raltas pastebjo kelet didesni, ant ems surst statini - palapini, su pint i vis dar lapuot akeli. Pro trobesi angas jis regjo kak ju dant, bet pai driadi beveik nesimat. J buvo ymiai maiau nei ta da, kai lanksi ia paskutin kart. - Geraltai, - sunabdjo C i r i . - Tie nameliukai auga. Jie su lapeliais. - Jie yra i gyvo medio, - linkteljo galv raganius. - Btent taip dria ds gyvena, taip stato savo namus. Niekada n viena driad nenuskriaus medio - nekirs ir nepjaus. Jos m y l i medius. Bet sugeba padaryti taip, kad augdamos akels virst namukais. - Grau. Noriau turti tok namel ms parke. Prie vienos didesns palapins Brajen stabteljo. - eik, Gvinbleidai, - tar ji. - ia palauksi ponios Eitne. Vafaill, spir geli.

-K? - Tai atsisveikinimas, C i r i . Ji pasak: " I k i pasimatymo". - A a . Iki pasimatymo, Brajen. Jiedu jo. Pro stogo dang prasiskverb ir spindintys sauls blyksniai it kaleidoskopas mirguliavo " n a m u k o " viduje. - Geraltai! - Fraiksenetai! _ - Gyvas, kad mane sutraukt! - ybteljo sueistojo dantys, iam ky lant i egliaki guolio. Bet vos ivydo C i r i , sikibusi Geralto laun, jo akys isiplt, o veid imu raudonis. - Tu maa nenaudle! - suriko Fraiksenetas. - Per tave vos nepraradau gyvasties! Diaukis, kad negaliu atsistoti, o tai ikariau tau kail! C i r i papt lputes. - Jau antras, - juokingai raukdama nos, pasak ji, - norintis mane lup ti. A esu mergait, o mergaii negalima muti! - A tau parodyiau... kas galima, - usikosjo Fraiksenetas. - Ak tu, bjaurybe! Ervilas i proto ten kraustosi... Paklaiks i siaubo siunia yg nus, kad tavo babyt su kariuomene jo neupult. Kas juo patiks, kad pati pasprukai? V i s i ino, koks tas Ervilas ir kas jam patinka. V i s i galvoja, kad jis igrs tau... kak padar, o paskui liep kdroje paskandinti! Karas su N i l f g a r d u - dien klausimas, o sutart ir sjung su tavo babyte - tavo dka - velniai nujojo! Matai, k pridirbai? - Nesijaudink, - perspjo raganius, - nes gali prasidti kraujopldis. K a i p atsidrei ia taip greitai? - Galas ino, nes gan ilgai buvau be amo... M a n gerkln suvert ka k bjauraus. Per prievart. Uspaud nos i r . . . Po paraliais, itokia gda... - Gyvas esi tik dka to, k supyl tau gerkl. Tave ia atne? - V i l k o rogse. Teiravausi apie tave, bet nesak n odio. Tikrai ma niau, kad tave paov. Tada taip staiga d i n g a i . . . O tu - gyvas ir sveikas, net nesupaniotas. Ir dar - praom - igelbjai kunigaiktyt Ciril... K a d mane sutraukt, Geraltai, tau visur pavyksta isisukti, visada it katinas nukrenti ant keturi leten. Raganius nieko neatsak, tik nusiypsojo. Fraiksenetas sunkiai usiko sjo ir nusigrs ispjov rausvas seiles. - Taigi, - pridr jis. - O kad mans nepribaig, ar tik irgi nebus tavo darbelis? Tos velnio laums tave pasta. Jau antrukart mane i bdos i trauki. - N u s i r a m i n k , barone. Dejuodamas Fraiksenetas paband atsissti, bet kaipmat ito atsisak. - das beliko i mano baronysts, - sudejavo jis. - Hame b u v a u ba ronas. Dabar Verdene esu l y g ir E r v i l o karvedys. Tai yra, b u v a u . Net jei isikraptysiu i io miko, Verdene m a n vietos nebra. N a , nebent ant eafoto. Juk ta maoji ebenktis Ciril nuo mano sargybos ir nuo mans paspruko. O k manei - i smagumo susiruome Brokilon tik trise?

N e , Geraltai, ir a neiau kudai, nes E r v i l o pasigailjimo galjau tiktis tik tuomet, jei atgal biau j parveds. Tai ir susidrme su tom prakeik tom laumm... Biau nukraujavs toje ivartoje, jei ne tu. Vl mane i gelbjai. Aiku kaip dien - likimas. - Perdedi. Fraiksenetas pakraip galv. - Tai likimas, - pakartojo jis. - Jau anksiau buvo nulemta, raganiau, kad vl susitiksime. Jog btent tu vl igelbsi mano kail. A t s i m e n u , H a me apie tai buvo kalbta po to, k a i ivadavai mane nuo t paukio apa v. - Atsitiktinumas, Fraiksenetai, - altai tar Geraltas. - Atsitiktinumas. - K o k s ten atsitiktinumas. Jeigu ne tu, po paraliais, i k i ios dienos, ra si, kormoranas biau... - Tu b u v a i kormoranas? - susijaudinusi kteljo C i r i . - Tikras kormo ranas? Pauktis? - B u v a u , - isiiep baronas. - Mane ubr tokia v i e n a . . . merg... kad j k u r . . . Kertaudama. - Matyt, jai kailiuko nedavei, - raukdama nos, nusprend C i r i . - Tai, na... movai. - K i t a prieastis buvo, - rausteljo Fraiksenetas, bet staiga piktai db teljo mergait. - O koks tavo reikalas, bambly tu?! N u t a i s i u s i sieidusi min, C i r i nusigr. - Taigi, - atsikrenkt Fraiksenetas. - A p i e k a ia?.. A h a , apie tai, kaip Hame tu mane atkerjai. Geraltai, jei ne tu, biau liks kormoranas i k i amiaus galo, skraids aplink eer ir ikinjs ant ak, tikdamasis, jog mane igelbs dilgli markiniai, kuriuos, genama usispyrimo, tin kanio rimtesniam usimimui, nuaus mano sesul. Po paraliais, vos tik p r i s i m e n u tuos jos markinius, kaipmat sigeidiu k a m nors spirti. Ta kvail... - Nesakyk, - nusiypsojo raganius, - jos ketinimai buvo kuo geriausi. Jai tik pasak ne tai, k reikjo, ir tiek. Sklando begals nelogik mit apie atkerjimus. Tau, Fraiksenetai, dar pasisek. Galjo liepti, kad nertumei verdant pien. Girdjau tok atsitikim. K a d ir kaip pavelgtum, ta iau dilgli markiniai - net jei ir nek tepadeda - maai kenkia sveikatai. - H m , gal ir tiesa. G a l per daug i jos reikalauju. Eliza vis laik buvo kvaila. N u o pat kdikysts b u v o k v a i l a ir graut - ties sakant, puikus ksnelis, tinkantis karaliui monas. - K reikia "graus ksnelis"? - paklaus C i r i . - Ir kodl monas? - Sakiau, bambly, nesikik. Taip, man pasisek, Geraltai, kad tuomet atvykai Ham. Ir kad svainis karalius malonjo ileisti tuos por dukat, kuri pareikalavai u atkerjim. - Ar inai, Fraiksenetai, - dar plaiau nusiypsodamas tar raganius, jog inia apie nutikim plaiai pasklido? - Tikroji versija?

- Ne visai. Pirma, tau prikerg deimt broli. - Na jau ne! - parims ant alkns, baronas usikosjo. - Tai reikt, jog drauge su E l i z a ms turjo bti d v y l i k a vienet? K o k s sumautas idiotikumas! M a n o mamul nebuvo triu! - Tai dar ne viskas. Buvo nusprsta, kad kormoranas - ne itin roman tikas. - Tikra tiesa. Nes tame pauktyje nra n laelio romantikumo! - su sirauk baronas, iupindamas plauais ir rusvos ievs skiautmis aprit krtin. - K u o tame pasakojime b u v a u paverstas? - Gulbe. Tai yra, gulbmis. Nepamirk - js buvo vienuolika. - O kuo, suk tave devynios, gulb romantikesn u kormoran? - Neinau. - Ir a ne. Bet galiu laintis, jog tame pasakojime mane atkerjo Eliza - padjo tie jos klaiks dilgli markinaiiai? - Atspjai. O kaip gyvuoja Eliza? - Serga diova, vargiuk. N e i l g a i betemps. - Lidna. - Lidna, - irdamas al, abejingai patvirtino Fraiksenetas. - Grtant prie ukeikimo, - Geraltas atsirm i spyruokliuojani ak supint sien, - ar nebepasikartoja? Plunksnos neauga? - N e , dkui dievams, - atsiduso baronas. - Viskas tvarkoje. Viena, kas iliko nuo t laik, tai pomgis uvims. Nra nieko gardesnio u uv, Ge raltai. Kartais i pat ryto nueinu prieplauk pas vejus ir, k o l jie m a n su randa koki tauresn uv, tai a - tiesiog i skiaurs - vien kit sauj auklyi, por vijn arba strepet... Ne desys, o prabanga. - Jis buvo kormoranas, - irdama Geralt, ltai pratar C i r i . - O tu j atkerjai. Tu m o k i burti! - Taigi, k a d moka, - tar Fraiksenetas, - berods a k i v a i z d u . Kiekvienas raganius moka. - R a g . . . Raganius? - Neinojai, kad jis raganius? Garsusis Geraltas i Rivijos? Teisyb, i kur toks bamblys kaip tu gali inoti, kas yra raganius? Dabar jau nebe tas, kas buvo anksiau. Ragani dabar maai belik, retai sutiksi. Tikriausiai niekad gyvenime raganiaus nematei? C i r i , nenuleisdama aki nuo Geralto, ltai pakrat galv. - Raganius, bambly, tai to... - Fraiksenetas, pamats trobel einani Brajen, nutilo ir iblyko. - N e , nenoriu! N i e k a d a , niekad daugiau nelei siu, k a d man k nors pilt gerkln! Geraltai! Pasakyk jai... - Nusiramink. Brajen tik probgmais vilgteljo Fraiksenet ir daugiau garbs jam nesuteik. Nujo tiesiai link greta raganiaus tupinios C i r i . - Eime, - tar driad. - Eime, spirgeli. - Kur? - susirauk C i r i . - N e i s i u . N o r i u bti su Geraltu. - Eik, - prisiversdamas nusiypsojo raganius. - Paaisi su Brajen ir jau-

nomis driadmis. Jos tau parodys D u e n Kanel... - Ji neurio man aki, - labai ltai itar C i r i . - K a i jome ionai, man neurio aki. Tau urio. K a d i ia ijs, nerastum kelio atgal. Tai rei kia... Geraltas pavelg Brajen. Driad trukteljo peiais, po to apkabino mergait ir priglaud prie savs. - Tai reikia... - staiga C i r i balselis sudrebjo. - Tai reikia, kad a nie kur i ia neisiu? Tiesa? - N vienas nepabgs nuo savo l i k i m o . V i s i atsigr igird bals - tyl, bet skamb, tvirt ir valding. N e pripastant atsisakymo ir priveriant paklusti. Brajen nusilenk. Geral tas priklaup. - Ponia Eitne... Brokilono valdov vilkjo ilg lengv, rykiai ali rb. Ji, kaip dau gelis driadi, buvo neaukta ir liekna, taiau ididiai pakelta galva, d i dingas griet bruo veidas bei rytingos lpos paveikdavo taip, jog Eit ne atrod auktesn ir galingesn. Jos akys ir plaukai vilgjo it lydytas si dabras. L y d i m a dviej jaunesni lankais ginkluot driadi, ponia Eitne jo palapin. Tylomis linkteljo Brajen, k u r i kaipmat iupo u rankuts C i r i ir, emai nulenkusi galv, nutemp mergait link ijimo. Iblykusi, be ad C i r i jo nerangiai it medin. Jai beprasilenkiant su Eitne, sidabraplauk driad greitu judesiu sum mergaits smakr, kilsteljo j ir ilgai velg maajai akis. Geraltas mat, kaip C i r i dreba. - Eik, - pagaliau pasak Eitne. - Eik, vaikuti. N i e k o nebijok. Jau niekas nestengs pakeisti tavo l i k i m o . Esi Brokilone. C i r i klusniai nutrepsjo paskui Brajen. Tarpduryje atsigr. Raganius pastebjo, kad jos lpos dreba, o aliose akyse blizga aaros. Mergait ne pratar n odio. Geraltas tebeklpojo nulenks galv. - Stok, Geraltai. Bk pasveikintas. - Bk pasveikinta, Eitne, Brokilono valdove. - Diaugiuosi vl galdama priimti tave savajame Mike. Nors atvykai ia be mano inios ir sutikimo. Baltasis V i l k e , pavojinga engti Brokilon be mano inios ir sutikimo. Netgi tau. - A t v y k a u kaip pasiuntinys. - A a . . . - velniai nusiypsojo driad. - Tai tai i kur tavoji narsa, k u rios nenoriau apibdinti k i t u , kiek iurktesniu odiu. Pasiuntini ne lieiamumas, Geraltai, yra monij)aprotys. M a n jis nepriimtinas. N e p r i pastu nieko, kas yra mogika. C i a - Brokilonas. - Eitne... - Tylk, - nekeldama balso, nutrauk jo kalb driad. - Liepiau neliesti tavs. I Brokilono ieisi sveikas gyvas. Ne todl, jog esi pasiuntinys. Dl kit prieasi. - Tavs nedomina, kas mane siunt? I kur ateinu, kieno vardu?

- Ties sakant - ne. C i a yra Brokilonas. Tu atjai i anapus, i pasaulio, kuris man nerpi. Kodl turiau gaiti laik, besiklausydama pasiunti nio? K man gali reikti kakieno, kas visai kitaip nei a galvoja ir jauia, sumanyti kokie nors pasilymai ir kakokie ultimatumai? Kas man rpi, k galvoja karalius Venzlavas? Geraltas nustebs pakraip galv. - I kur inai, kad Venzlavas siunt? - Tai aiku kaip dien, - ypsodamasi tar driad. - Ekehardas - per kvailas. Ervilas ir Viraksas pernelyg mans nekenia. Kit valdos nesiribo ja su Brokilonu. - Eitne, tu daug inai apie tai, kas vyksta anapus Brokilono. - Labai daug inau, Baltasis V i l k e . M a n o amius duoda i teis. O dabar, jei leisi, noriau sutvarkyti vien reikaliuk. A r t a s panaus lok vyrikis, - driad nebesiypsojo ir pavelg Fraiksenet, - tavo draugas? - Mes pastami. Kakada j atkerjau. - Suku galv, - abejingai tar Eitne, - nes neinau, k su juo daryti. Juk dabar negaliu sakyti, kad j pribaigt. Leidau jam igyti, bet dabar jis yra pavojingas. fanatik nepanaus. Vadinasi, - skalp mediotojas. i nau, jog Ervilas moka u kiekvien driads skalp. Neatmenu - kiek. G a l gale, pinigams prarandant vert, kaina kyla. - Tu klysti. Jis ne skalp mediotojas. - Tai ko lindo Brokilon? - Iekojo jo globai patiktos mergaits. K a d j surast, jis rizikavo gy vybe. - Labai kvaila, - abejingai tar Eitne. - Sitai net rizika sunku pavadin ti. Jis jo miriai -nagus, o gyvas liko tik arklikos sveikatos ir itverms dka. Jei kalbsime apie vaik, is taip pat atsitiktinai l i k o gyvas. M a n o merginos neaud, nes man, jog tai pkas ar lepreonas. Eitne dar kart pavelg Fraiksenet, ir Geraltas pastebjo, kad jos lpos jau nebra taip nemaloniai suspaustos. - N a , gerai. K a i p nors atvskime i dien. Eitne prijo prie ak guolio. T pat padar ir d v i j lydinios dria ds. Fraiksenetas iblyko ir susig, taiau dl to n kiek nesumajo. Siek tiek prisimerkusi Eitne akimirk velg baron. - Vaik turi? - pagaliau paklaus Eitne. - Tavs, kelme, klausiu. - Aa? - A t r o d o , suprantamai kalbu. - A esu... - atsikrenkts Fraiksenetas usikosjo. - A esu neveds. - M a n nerpi tavo eimyninis gyvenimas. Mane domina, ar sugebi k nors ispausti i savo aptukusi strn. Didiojo Medio vardan! Ar moteris yra kada pastojusi nuo tavs? - E... T a i p . . . Taip, ponia, bet... Atsainiai numojusi ranka, Eitne atsigr Geralt. - Jis liks Brokilone, - tar ji, - k o l visai pagis. Ir dar truput ilgliau. Po to... L a i eina, kur nori.

ja?

- Dkoju tau, Eitne, - nusilenk raganius. - O . . . Mergait? Kas bus su

- Kodl klausi? - rm j alt sidabrini aki vilgsn driad. - Juk inai. - Ji nra paprastas kaimo vaikas. Ji - kunigaiktyt. - Na ir kas? Nra jokio skirtumo. - Paklausyk... - Gvinbleidai, daugiau - n odio. Jis nutilo ir prikando lp. - K man daryti su atneta inia? - A j iklausysiu, - atsiduso driad. - N e , ne i smalsumo. Padarysiu malon tau, k a d galtumei pasipuikuoti prie Venzlav ir atsiimti umo kest, kuris tau tikriausiai paadtas u tai, jog nueisi pas mane. Bet ne tutuojau - dabar bsiu uimta. Vakare ateik prie mano Medio. Jai ijus, Fraiksenetas parimo ant alkns, sudejavo, kosteljo ir n u sispjov delnan. - Geraltai, k visa tai reikia? Kodl turiu l i k t i ia? Ir kuo ia dti tie vaikai? E i , k tu mane vlei? Raganius atsisdo. - Isigelbsi, Fraiksenetai, - pavargusiu balsu tar jis. - Bsi vienas i nedaugelio, ijs i ia gyvas - bent jau paskutiniuoju metu. Tapsi maos driads tvu. O gal ir ne vienos. - K a i p tai? Bsiu... veislinis patinas? - K a i p nori, taip vadink. Pasirinkimas gana ribotas. - Suprantu, - sumurmjo baronas ir geidulingai nusiypsojo. - K gi, teko matyti dirbanius kasyklose ir griovius kasanius belaisvius. I dviej blogybi renkuosi maesn... K a d tik utekt jg. Nemaai ia j yra... - N e s i v a i p y k kaip kvailys, - susirauk Geraltas. - Ir nesisvajok. N e svaiiok apie lov, muzik, vyn, vduokles ar tave garbinani driadi br. Bus viena, gal - d v i . Ir niekas tavs negarbins. vis t reikal jos irs labai dalykikai. tave - dar labiau. - Ar tai neteikia joms malonumo? Bet, tikiuosi, nekelia ir pasilykt jimo? - Nebk mavaikis. Siuo atvilgiu jos niekuo nesiskiria nuo moter. Bent jau fizikai. - Tai reikia? - Tavo valia, ar driadei bus malonu, ar bloga. Taiau nieko nepakeisi - jai rps tik rezultatas. Tavo v a i d m u o - nesvarbus. Nesitikk dkingu mo. Tiesa, tik jokiu bdu nieko nebandyk daryti savo iniciatyva. - Jei kit rytj sutiksi, - kantriai aikino raganius, - nusilenk, bet, po paraliais, joki juokeli ar mirksjim. Driadms tai itin rimtas vykis. Jei gu ji nusiypsos ar prieis prie tavs, tuomet gali pasinekti. Geriausia -

apie medius. Jei neskiri medi, tada - apie or. Bet jeigu nuduos, jog ta vs nemato - laikykis nuo jos atokiau. N u o kit driadi taip pat. Ir v a l dyk rankas. Nepasiruousiai driadei tas klausimas neegzistuoja. Jeigu pa liesi - ji nesupras ketinim ir nusmeigs tave. - Tu susipains su poravimosi paproiu, - nusiypsojo Fraiksenetas. Ar teko ibandyti? Raganius neatsak. Jis prisimin grai liekn driad ir jos negailestin g ypsen. "Vatt'ghern, bloede caerme. Prakeiktas raganius. Brajen, k tu mums atvedei? K a m jis mums? I raganiaus - jokios n a u d o s . . . " - Geraltai... -K? - O kunigaiktyt Ciril? - Umirk j. C i r i bus driad. Po poros, trejeto met ji smeigs strl savo brolio akin, jei is sumanys engti Brokilon. - K a d mane sutraukt, - markstydamasis nusikeik Fraiksenetas. - Ervilas pasius. Geraltai, o ar nepavykt... - N e , - kaip k i r v i u nukirto raganius. - Net nebandyk. Gyvas i D u e n Kanelio nebeieitum. - Vadinas, praradome mergaiiuk. - Js - taip. VI Eitne M e d i s , aiku, buvo uolas, o tiksliau - trys kartu suaug vis te bealiuojantys ir net nesiruoiantys nuditi uolai, nors jie Geraltui at rod turintys maiausiai tris imtus met. uolai b u v o tuti, o drevs prilygo didokai trobai smailjaniomis vir lubomis. V i d u s , apviestas rkstaniu ibintu, virto k u k l i u ir patogiu, bet ne p r i m i t y v i u bstu. Viduryje, ant kako panaaus plau dembl, klpojo Eitne. Prieais - tiesi ir nejudri - l y g suakmenjusi, nuprausta, nebesloguojanti, plaiai at merkusi didiules smaragdo spalvos akis ir parietusi kojas, sdjo C i r i . Raganius pastebjo, jog dabar jos veidelis - varus ir prarads pasiutusio velnikio iraik - yra gan dailus. Eitne ltai ir velniai ukavo ilgus mergaits plaukus. - eik, G v i n b l e i d a i . Sskis. Jis atsisdo, prie tai ikilmingai priklaups. - Pailsjai? - neirdama j ir nenustodama ukuoti, paklaus dria d. - K a d a galsi keliauti atgalios? G a l rytoj i pat ryto? - K a i tik sakysi, Brokilono valdove, - altai pratar jis. - Tereikia vieno tavo odio, ir tai, jog esu D u e n Kanelyje, nebevargins tavs. - Nesuprask mans klaidingai, Geraltai, - ltai atsigr Eitne. - A pa stu ir gerbiu tave. inau, jog driadi, undini, silfidi ar nimf tu nie k a d neskriaudei. V e i k i a u prieingai - tau netgi tekdavo jas ginti, gelbti j

gyvyb. Taiau itai nieko nekeiia. Mes esame per daug skirtingi. P r i klausome kitokiems pasauliams. N e n o r i u ir negaliu daryti iimi. N i e kam. Neklausiu, ar supranti, nes inau, kad taip ir yra. Tik klausiu, ar su tuo sutinki? - Kas nuo to pasikeis? - Nieko. Bet noriu inoti. - Sutinku, - patvirtino raganius. - O kaip ji? K a i p Ciri? Ji taip pat p r i klauso kitam pasauliui. C i r i baikiai pavelg j, po to vilgteljo auktyn driad. Eitne nusiypsojo. - Jau nebeilgai, - pasak driad. - Praau, Eitne, pagalvok. - A p i e k? - A t i d u o k j man. L a i grta su manimi. t pasaul, k u r i a m p r i k l a u so. - Ne, Baltasis V i l k e , - driad vlei panardino ukas pilkus mergaits plaukus. - Neatiduosiu. Kas jau kas, o tu privalai suprasti. - Tu. Gandai i pasaulio atkeliauja net Brokilor\. Gandai apie vien tok ragani, kuris u suteiktas paslaugas kartais reikalauja keist priesai k. " D u o s i man tai, ko nesi namuose paliks". " D u o s i man tai, k jau tu r i , bet dar neinai turs". Girdti odiai? Juk js iekote berniuk, k u riems likimas lm tapti js pdiniais - itaip jau senokai stengiats pa keisti lemt, nes nenorite bti umirti ir kovojate prie inykim. Prie nebt. Tad kodl stebiesi mano elgesiu? A rpinuosi driadi l i k i m u . Juk tai, manau, teisinga? Po vien mogaus mergait u kiekvien moni nuudyt driad. - J pasilikusi, Eitne, suadinsi prieikum ir kerto trokim. Paa dinsi palusi neapykant. - moni neapykanta - man ne naujiena. Ne, Geraltai, a jos neatiduo siu. Juolab kad mergait yra sveika. O itai dabar - retenyb. - Retenyb? Driad smeig j dideles sidabro spalvos akis. - M a n vis pakia ligotas mergaites. Difterija, skarlatina, krupas, o pas taruoju metu net raupai. Jie galvoja, jog esame neatsparios, jog epidemija mus sunaikins ar bent nuniokos. Nulidink juos, Geraltai. Mes turime kai k daugiau u atsparum. Brokilonas rpinasi savo vaikais. Ji nutilo ir pasilenkusi atsargiai iukavo susivlusi C i r i plauk sruo g, prilaikydama j kita ranka. - Ar galiu, - raganius atsikrenkt, - idstyti tai, dl ko karalius V e n zlavas mane ia atsiunt? - Ar verta gaiti laik? - pakl galv Eitne. - K a m gi tau vargti? A juk p u i k i a i inau, ko karalius Venzlavas nori. Tam net aikiaregiu nereikia bti. Jis nori, kad Brokilon, aiku, i k i pat V d e upels, kuri, kiek man i- A?

noma, jis laiko arba nort laikyti savaime suprantama riba tarp Brugo ir Verdeno, atiduoiau jam. Vietoj to, manau, silo ribot teritorij, ma at iaur miko ukamp. Ir, suprantama, utikrina, jog tas maas negyve namas ukampis, tas neengiamas miko relis, ami amius p r i k l a u sys man ir ten niekas nedrs trikdyti driadi - t jis patvirtina savo kara liaus odiu bei karalikja globa. Jis laiduoja, jog ten driads gyvens ra miai. Ar taip, Geraltai? Venzlavas nort pabaigti du imtmeius trunkan t kar dl Brokilono. O kad jis baigtsi, driads turt atiduoti t, k jau du imtus met gindamos sta? Taip be niekur nieko - i m t i ir atiduoti? A t i d u o t i Brokilon? Geraltas tyljo. N e b u v o ko p r i d u r t i . Driad nusiypsojo. - Ar toks, Gvinbleidai, buvo karaliaus pasilymas? O gal dar atvires nis: "Miko pabaisa, girios nevidone, praeities atgyvena^ neriesk nosies, veriau paklausyk, ko mes, karalius Venzlavas, norime. O mes norime kedro, uolo ir rieutmedio, norime raudonmedio ir auksinio bero, kukmedio lankams ir auktagi pu stiebams, nes esame priversti ga benti medius i u kaln, o Brokilonas yra ms paonje. Norime po e me gldinios geleies ir vario. N o r i m e K r a g A n e esanio aukso. N o r i m e negirddami strli vilpesio ir kirsti, ir pjauti, ir em rausti. O svarbiau sia - pagaliau norime bti karaliumi, k u r i a m karalystje priklauso viskas. Savo karalystje nepageidaujame kakokio Brokilono, miko, kur nega lime engti. Tokia giria mus erzina, p y k d o ir trikdo mieg, nes mes esa me mons - mes valdome pasaul. Panorj galime paksti kelet elf, driadi ar undini. Jei ie nebus pernelyg ls. Brokilono ragana, pa klusk ms v a l i a i . . A r b a m i r k " . - Eitne, tu pati sutikai, jog Venzlavas ne koks kvailys ar fanatikas. Tik riausiai inai, jog jis - teisingas ir taikingas karalius. Jis nerimauja dl io nai besiliejanio kraujo... - Jei Brokilon nekis nosies - n laelis kraujo nenuteks. - P u i k i a i inai, jog taip nebus. Padegimuose, Atuntoje Mylioje, Pel d Kalvoje buvo udomi mons. Bruge, kairiajame Kaspino krante b u vo udomi mons. Ne Brokilone. - Vietos, kurias paminjai, - ramiai atsak driad, - yra Brokilonas. A nepripastu moni sugalvot emlapi nei rib. - Bet ten jau prie imt met ikirstas mikas! - K B r o k i l o n u i reikia imtas met? imtas vasar ir imtas iem? Geraltas nutilo. Padjusi ukas, driad paglost pilkus C i r i plaukus. - Eitne, sutik su Venzlavo pasilymu. Driad lediniu vilgsniu pairjo j. - Kas mums i to? M u m s , Brokilono vaikams? - Galimyb ilikti. N e , Eitne, iklausyk. inau, k n o r i pasakyti. Su prantu, kaip tu didiuojiesi Brokilono nepriklausomybe. Taiau pasaulis keiiasi. Kakas baigiasi. Ar nori to, ar ne, taiau taip yra - pasaul valdo

mogus. Iliks tie, kurie prie mogaus prisitaikys. K i t i us. Yra mikai, Eit ne, kuriuose ramiai, santarvje su monmis, gyvena driads, undins ir elfai. Juk esame tokie artimi vieni kitiems. Pagaliau mons gali bti js vaik tvai. K o k i a nauda i tavo karo? Potencials js vaik tvai krenta paauti driadi. Ir kokios gi pasekms? Kiek Brokilone yra grynakrauj driadi? Kiek i j - pagrobtos, peraukltos moni mergaits? Privalai pasinaudoti net Fraikseneto paslaugomis, nes nebeturi pasirinkimo. Ka kodl, Eitne, nepastebiu ia maui driadi. M a t a u tik j vien - isi gandusi, nuo narkotik atbukusi ir i siaubo suakmenjusi moni mergait... - A visai nebijau! - staiga, akimirkai atgavusi prast mao velnik io iraik, suuko C i r i . - Ir visai neatbukusi! Negalvok! M a n ia nieko neatsitiks! Pamanykit! A nebijau! Mano babyt sako, kad driads nepik tos, o mano babyt - pati imintingiausia pasaulyje! Mano babyt... Mano babyt sako, kad reikia daugiau giri, kaip ioji... Mergait nutilo ir nuleido galv. Eitne nusijuok. - Senojo Kraujo Vaikas, - tar ji. - Taip, Geraltai. Pasaulyje vis dar tebegimsta Senojo Kraujo V a i k a i , apie kuriuos pasakoja pranaysts. O tu sakai,Jog kakam ateina pabaiga... Nerimauji, ar iliksime... - Si snargliuk turjo itekti u Kistrino i Verdeno, - nutrauk jos kalb Geraltas. - Gaila, jog neiteks. Kada nors Kistrinas paims Ervilo val di savo rankas - gal toki pair mona j paveikt, ir is palikt Bro kilon ramybje? - A to Kistrino nenoriu! - plonai kteljo mergaiiuk, ir kakas su ibo jos aliose akyse. - Tegul jis sau susiranda gra ir kvail ksnel! A visai ne koks ten ksnelis! Jokia kunigaiktien nebsiu! - N u t i l k , Senojo Kraujo Vaike, - driad priglaud C i r i . - Nerk. ino ma, nebsi kunigaiktien... - Aiku, - paniurs siterp raganius. - Ir tu, Eitne, ir a puikiai inome, kas ji bus. iriu - tai jau nusprsta. Gaila. Brokilono valdove, kok atsa kym privalau perduoti karaliui Venzlavui? - Jokio. - K a i p tai - jokio? - Jokio. Jis supras. Jau anksiau, labai labai seniai, k a i Venzlavo net pasaulyje nebuvo, aukliai atjodavo prie Brokilono: baub ragai ir trimi tai, blizgjo arvai, plazdjo vliavls ir vliavos. "Brokilone, nusilenki! aukta tuomet. - Pilkojo Kalno ir Drgnosios Pievos valdovas karalius Okadantis reikalauja, kad tu, Brokilone, nusiemintume!!" O Brokilono at sakas visada bdavo toks pat. Gvinbleidai, kai ieisi i mano Miko, atsig rk ir paklausyk. Brokilono atsakym igirsi lap lamesyje. Perduok j V e n z l a v u i ir pridurk, kad tol, k o l Duen Kanelyje aliuoja uolai, jis nie kad neigirs kitokio. Neigirs tol, k o l ia auga nors vienas medis ir gyvena nors viena driad. Geraltas tyljo.

- Sakai, jog kakas baigiasi, - ltai ts Eitne. - Netiesa. Y r a dalyk, kurie niekad nesibaigia. Tu kalbi man apie ilikim? A u ilikim kovo ju. Nes mediai gyvena ilgiau u mones - tereikia saugoti juos nuo k i r vi. Tik todl, k a d a kovoju, Brokilonas iliko. Tu neki apie karalius ir kunigaiktukus. Kas jie tokie? Tie, kuriuos pastu, yra ten, miko g i l u moje, K r a g A n o mirusij mieste, gulintys balti griauiai. M a r m u r o kars tuose, ant geltono metalo ir blizgani akmenuk krv. O Brokilonas te bra, vir rm griuvsi oia mediai, o j aknys trupina marmur. Ar atmena tavo Venzlavas, kas buvo tie karaliai? Ar tu, Gvinbleidai, pameni? O jeigu ne, kaip gali tvirtinti, jog kakam ateina pabaiga? I k u r inai, kam lemta inykti, o k a m skirta aminyb? Kas tau dav teis kalbti apie likim? Ar bent inai, kas yra likimas? - N e , - sutiko raganius. - Neinau. Taiau... - Jeigu neinai, - nutrauk driad, - nebegali bti joki "taiau". Tu neinai. Neinai, ir tiek. Ji nutilo ir, palietusi ranka kakt, nusigr. - K a i prie daugel met b u v a i ia pirm kart, - ts ji, - irgi neino jai. O M o r e n a . . . M a n o d u k r a . . . Geraltai, Morenos nebra. Ji uvo prie Kaspino gindama Brokilon. K a i j parne - nepainau. Js arkli kano pos sutraik jos veid. Likimas? Ir tai, raganiau, tu, negaljs M o r e n a i dovanoti kdikio, atvedei man Senojo Kraujo Vaik. Mergait, inani, kas yra likimas. N e , tai ne tos inios, kurios tau tikt, kurioms tu pritar tum. Ji paprasiausiai t i k i . C i r i , pakartok, pakartok tai, k prie einant iam raganiui, Geraltui i Rivijos, Baltajam V i l k u i , pasakei man. Pakartok raganiui, kuris neino. Pakartok, Senojo Kraujo Vaike. - Didiai gerb.;. K i l n i o j i ponia, - linjaniu balsu tar C i r i . - N e l a i k y k mans ia. A negaliu... A n o r i u . . . namo. N o r i u su Geraltu grti na mo. A p r i v a l a u . . . Su juo... - Kodl su juo? - Nes jis... Jis - mano likimas. Eitne nepaprastai iblyko ir nusigr. - Geraltai, k apie tai manai? Raganius neatsak. Eitne kosteljo suglaustus delnus. L y g i lauke tvyranios nakties pasirods vaiduoklis, uolo v i d u n eng Brajen. Ran kose ji laik didel sidabro taur. A n t raganiaus kaklo kabantis medalio nas m greitai ir ritmingai vytuoti. - Ir k apie tai manai? - atsistodama pakartojo sidabraplauk driad. Ji nenori l i k t i Brokilone! Ji nepageidauja bti driad! Ji nenori m a n pa keisti Morenos, ji trokta ieiti paskui savo likim! Ar taip, Senojo Kraujo Vaike? Btent to geidi? C i r i palingavo nulenkt galv, o jos peiai virpjo. Raganius nebei tvr. - Eitne, kodl tyiojiesi i to vaiko? Juk netrukus jai duosi Brokilono Vandens ir visa, ko ji trokta, nieko nebereik. Kodl taip elgiesi? Kodl taip elgiesi m a n matant?

- N o r i u tau parodyti, kas yra likimas. N o r i u tau rodyti, jog niekas ne sibaigia. K a d visa dar tik prasideda. - N e , Eitne, - atsistodamas pasak raganius. - Atleisk, sugadinsiu tavo vie pasirodym, taiau tai irti nesiruoiu. Nordama parykinti mus skiriani praraj tu, Brokilono valdove, per toli nujai. Js, Senoji Tauta, mgstate kartoti, jog neapykanta jums svetima, jog t jauia vien tik mons. Taiau tai netiesa. Js inote, kas yra neapykanta, ir sugebate neksti, tik t ireikiate kiek kitaip - imintingiau ir ne taip audringai. Ir gal dl to daug iauriau. Vis moni v a r d u a p r i i m u tavo neapykant, Eitne. A usitarnavau. Ujauiu dl Morenos. Driad nieko neatsak. - Ir tai yra Brokilono atsakymas, kur privalau perduoti V e n z l a v u i i Brugo, tiesa? Perspjimas ir ikis? A k i v a i z d u s tarp i medi snau dianios neapykantos ir Galios rodymas? Jg, nulemsiani, jog netru kus moni vaikas igers atmint naikinanius nuodus, pams juos i k i to - jau sunaikinta psichika ir atmintimi - moni vaiko rank? Tai tok atsakym V e n z l a v u i turi perduoti pastantis ir pamils iuos abu vaikus raganius? Raganius, kaltas dl tavo dukters mirties? Tebnie tavo valia, Eitne. Venzlavas igirs tavj atsakym, igirs mano bals, pamatys mano akis, kuriose perskaitys visk. Bet irti, kas ia vyks, a neprivalau. Ir nenoriu. Eitne tebetyljo. - L i k sveika, C i r i , - priklaups Geraltas apglb mergait. C i r i peiai suvirpjo dar stipriau. - Neverk. Juk inai, kad ia tau negali nutikti nieko bloga. C i r i niurkteljo nos. Raganius atsistojo. - Sudie, Brajen, - tar jis jaunesniajai driadei. - L i k sveika ir saugokis. Igyvenk, Brajen, gyvenk taip ilgai, kaip tavasis medis. K a i p Brokilonas. Ir dar... - Kas, Gvinbleidai? - pakl galv Brajen, o jos akyse kakas drgnai sublizgo. - Mergule, lengva udyti audant i lanko. Juk taip paprasta paleisti templ ir galvoti: ' T a i ne a, tai - strl. M a n o rankos nesuteptos to ber niuko krauju. Tai strl nuud - ne a". Bet strl nakt nieko nesapnuo ja. L a i ir tau, ydraake driade, nakt niekas nesisapnuoja. Sudie, Brajen. - M o n a . . . - neaikiai pratar Brajen. Taur, kuri ji laik, drebjo, o tyvuliuojantis joje skaidrus skystis bangavo. -Kas? - M o n a ! - aikteljo driad. - A esu M o n a ! Ponia Eitne! A... - Gana, - grietai tar Eitne. - Gana. V a l d y k i s , Brajen. Geraltas dusliai nusijuok. - Stai, Girios valdove, tavo likimas. Gerbiu tavj atkaklum ir tavj kov. Taiau inau, jog netrukus kovosi pati viena. Paskutinioji Brokilono

driad, siunianti mirt mergaites, kurios vis dlto dar atmena tikruosius savo vardus. L i k sveika. - Geraltai... - vis dar nejuddama, nuleidusi galv, sunibdjo C i r i . Nepalik mans... vienos... - Baltasis V i l k e , - apglbdama nusvirusius mergaits peius, tar Eit ne. - Laukei, k o l ji tavs paprays ito? Paprays, kad jos nepatiktum? K a d i k i pabaigos ikenttumei su ja? Kodl toki akimirk nori j apleisti? Pa l i k t i vien? K u r manai pabgti, Gvinbleidai? Ir nuo ko? C i r i dar labiau nulenk galv. Taiau nepravirko. - Iki pat pabaigos, - linkteljo galv raganius. - Gerai, C i r i . Nebsi vie na. L i k s i u su tavimi. N i e k o nesibijok. I drebani Brajen rank pamusi taur, Eitne j pakl auktyn. - Baltasis V i l k e , ar m o k i skaityti Sensias Runas? - Moku. - Perskaityk, kas iraiyta ant taurs. Si taur yra i K r a g A n o . I jos gr karaliai, kuri jau niekas neatmena. - Duettaeann aef cirran Caerme Glaeddyv. Yn a esseath. - Ar inai, k tai reikia? - L i k i m o kalavijas - dviamenis... Viena amen pus esi tu. - Stokis, Senojo Kraujo Vaike, - driads balse plienu suvango saky mas, k u r i a m nebuvo galima prietarauti, valia, k u r i a i nebuvo manoma nepaklusti. - Gerk. Tai - Brokilono V a n d u o . velgdamas sidabro spalvos Eitne akis, Geraltas kramt lpas. Jis ne irjo C i r i , ltai glaudiani lpas prie taurs krato. Sitai raganius jau mat - kakada anksiau. Konvulsijos, traukuliai ir kraupus, gsdinantis, palengva tylantis riksmas. Ir tutuma, atbukimas bei apatija ltai beatsimerkianiose akyse. T jis jau mat. C i r i gr. Sustingusiu Brajen v e i d u ltai ritosi aara. - Pakaks, - Eitne atm taur, pastat ant ems, abiem rankom pa glost mergaits plaukus, pelen spalvos bangomis krintanius ant pei. - Senojo Kraujo Vaike, - tar driad. - Rinkis. Ar nori l i k t i Brokilone, ar eisi paskui savo likim? Raganius nepatikliai pakraip galv. C i r i kvpavo iek tiek greiiau, o skruostai paraudo. Ir daugiau nieko. Ninieko. - N o r i u eiti paskui savo likim, - irdama driadei akis, skambiai pasak mergait. - Tebnie taip, - altai ir trumpai itar Eitne. Brajen garsiai atsiduso. - N o r i u l i k t i viena, - nusigrdama nuo j, pasak Eitne. - Praau iei ti. Sugriebusi C i r i , Brajen paliet Geralto pet, taiau raganius nustm jos rank. - Ai tau, Eitne, - tar jis. Driad ltai atsigr. - U k m a n dkoji? - U likim, - nusiypsojo jis. - U tavj sprendim. Juk tai nebuvo

Brokilono Vanduo, tiesa? C i r i likimas lm grti namo. Juk tai tu, Eitne, suvaidinai l i k i m o vaidmen. Ir u tai dkoju tau. - K a i p maai tu inai apie likim, - gaiiai pasak driad. - K a i p maai tu imanai, raganiau. K i e k nedaug matai. K a i p maai supranti. Dkoji man? Dkoji u suvaidint vaidmen? U pasirodym kermoiuje? U juokel, u apgavyst, u smoning klaidinim? U tai, jog l i k i m o kar das, tavo m a n y m u , buvo paauksuoto medio? Tad p i r m y n , ne dkok man, o demaskuok. Padaryk taip, kaip tu n o r i . rodyk, jog teisyb tavo pusje. Sviesk man veidan savo ties, parodyk, kaip nugali blaivi moni tiesa ir sveikas protas, kurie, js m a n y m u , pads paaboti pasaul. tai Brokilono V a n d u o - dar liko laelis. Ar idrsi, pasaulio ukariautojau? Nors jos odiai Geralt suerzino, jis suabejojo tik akimirk. Net ir tik ras Brokilono V a n d u o jam negaljo pakenkti - raganiaus visikai neveik ten esantys nuodingi haliucinacijas sukeliantys taninai. Taiau tai negaljo bti Brokilono V a n d u o - C i r i j gr ir nieko nenutiko. A b i e m rankom pa ms taur, Geraltas pavelg sidabrines driads akis. em, staiga islydusi jam i po koj, ugriuvo peius. Galingas uo las sudrebjo ir m suktis ratu. Stabarjaniomis rankomis nerangiai gra baliodamas a p l i n k u i , Geraltas atsimerk, o atrod, jog nustm marmu rin antkapio plokt. Vir savs pamat mautl Brajen veidel, o u jo it gyvsidabris ibanias Eitne akis. Ir dar kitas akis - alias l y g smaragdas. Ne, viesesnes. L y g pavasario ol. Medalionas ant raganiaus kaklo virpjo ir jaudino. - Gvinbleidai, - igirdo jis. - irk dmiai. Jei usimerksi, nieko ne pads. irk, irk savo likim. - Atsimeni? Netikta viesa, l y g sprogimas perplusi dm udang, dideli, nuo vaki apsunk sietynai su nutekjusio vako girliandomis. Akmens sie nos, stats laiptai. Jais emyn besileidianti aliaak, pilkaplauk mergina, pasipuousi diadema su meistrikai graviruotu brangakmeniu, v i l k i n t i si dabro melsvumo sukni, kurios leif prilaiko purpuro spalvos striukel dvintis paas. - Atsimeni? Jo paties balsas, sakantis... Sakantis... "Sugriu po eeri met..." Pavsin, iluma, gli aromatas, sunkus ir vienodas bii dzgimas. Jis pats klpantis ir moteriai pelen spalvos plaukais, bangomis pairu siais i po aukso lankelio, teikiantis ro. Rankos, imanios i jo ro, pir tai, apmaustyti iedais su smaragdais, dideli ali brangakmeniai. - Sugrk, - sako moteris. - Jei apsigalvosi - grk ia. Tavasis likimas lauks tavs. " N i e k a d a negrau, - pagalvojo raganius. - N i e k a d a ten... negrau. N i e k a d negrau pas..." "Pas k?"

P i l k i plaukai. alios akys. Vlei jo balsas tamsoje, visa praryjaniose sutemose. Tik ugnys, iburiai i k i pat horizonto. ieirb debesis raudo nuose dmuose. Belleteyn! Geguio naktis! Pro dm kamuolius velgia blykiame, juod besirangani garban grities apgaubtame trikampio formos veide liepsnojanios tamsios, nalaii spalvos akys. Jenefer! - Per maa, - siauros vaiduoklio lpos staiga persikreipia, iblykusiu skruostu vis greityn greityn, it vako laas vake, ritasi aara. - Per maa. Reikia kako daugiau. - Jenefer! - Nebtis u nebt, - Eitne balsu kalba vaiduoklis. - Nebtis ir tutu ma, esanti tavyje, pasaulio ukariautojau, nesugebantis net laimti m y l i mos moters. T u , kuris nueini ir pabgi, kai lemtis ranka pasiekiama. L i k i mo kalavijas - dviamenis. Viena amen pus esi tu. O kas, Baltasis V i l ke, yra antroji? - L i k i m o nra, - tai jo paties balsas. - Nra. Nra. Jis neegzistuoja. V i e na, kas lemta visiems, yra mirtis. - Tiesa, - sako pilkaplauk, paslaptingai besiypsanti moteris. - Tiesa, Geraltai. Moteris dvi kruvinus, sulankstytus, iei ar alebard smaigaliais su badytus sidabro spalvos arvus. I mslingai ir nedailiai besiypsani l p kampuio plona srovele teka kraujas. - Tu tyiojiesi i likimo, - vis tebesiypsodama sako ji. - aipaisi ir aidi su juo. L i k i m o kalavijas - dviamenis. V i e n a amen pus esi tu. G a l ant roji... yra mirtis? Taiau mirtame mes. Ir mirtame tavo dka. Tavs mir tis nestengia pasiekti, todl tenkinasi mumis. M i r t i s , Baltasis V i l k e , seka paskui tave. Bet mirta k i t i . Tavo dka. Ar atmeni mane? - K a . . . Kalant! - Tu gali j igelbti, - Eitne balsas i u dm udangos. - Gali igelb ti j, Senojo Kraujo Vaike. K o l dar nepaniro nebtin, savo pamilton nebtin. Nesibaigianiame juodame mike. A k y s alios it pavasario ol. Prisilietimas. Nesuprantamu choru au kiantys balsai. V e i d a i . Jis jau nieko nebemat - krito praraj, tutum, tams. Paskutinis igirstas garsas buvo Eitne balsas. - Tebnie taip. VII - Geraltai! Pabusk! Praau, pabusk! Atmerks akis, auktai, vir medi virni, pro drumst ryto rko yd jis ivydo saul - rykiakrat aukso dukat. Raganius guljo ant drgn akyt saman, o peius spaud kieta aknis. alia, tampydama jo striuks skvernus, klpojo C i r i .

- Bjauryb... - atsikosjs apsivalg raganius. - K u r a? K a i p ia pate kau? - Neinau, - pasak C i r i . - Tik prie akimirk p r a b u d a u ia, greta ta vs, siaubingiausiai sualusi. Nepamenu, k a i p . . . Z i n a i , k? Tai burtai! - Tu, ko gero, teisi, - atsisds jis i u apykakls isikrapt pu spyg lius. - Ko gero, teisi, C i r i . Brokilono Vanduo, po paraliais... Atrodo, dria ds ms sskaita pasilinksmino. Jis atsistojo, pakl greta guljus kalavij, per peius persimet dir. - Ciri... -Aha? - Tu irgi pasilinksminai mano sskaita. -A? - Esi Pavetos dukra, Kalants i Cintros ank. Ar jau i pat pradi inojai, kas a? - Ne, - paraudo mergait. - Ne i pat pradi. Juk tiesa, kad tu atker jai mano tt? - Netiesa, - papurt galv raganius. - Tavo mama atkerjo. Ir tavo se nel. A tik padjau. - Bet aukl sak... Sak, jog esu paskirta. Nes a Netikta. Netiktas Kdikis. Geraltai? - C i r i , - kraipydamas galv ir ypsodamasis, jis velg mergait. - Pa tikk, esi didiausias man teks netiktumas. - Cha! - nuvito mergaits veidas. - Tai tiesa! Esu paskirta. Aukl sak, kad ateis baltaplaukis raganius ir pasiims mane. O babyt barsi... Ech, k ten! Pasakyk, k u r mane nusivesi? - N a m o . Cintr. - O i . . . O a galvojau, k a d . . . - Kelyje pagalvosi. Eime, C i r i , turime ieiti i Brokilono. i vieta nra saugi. - A nebijau! - Taiau a bijau. - Babyt sak, kad raganiai nieko nebijo. - Babyt smarkiai persd. P i r m y n , C i r i . O jeigu a dar inoiau, kur mes... Jis pavelg saul. - N a , b a n d y s i m . . . Eime ionai. - Ne, - suraukusi nos C i r i parod kit pus. - ionai. Ten. - Kain jau i kur tu inai? - inau, - trukteljusi peiais, ji pairjo ragani beginkliu ir nuste busiu smaragdo spalvos vilgsniu. - Kakaip... Ten kakas... Neinau. "Pavets dukra, - pagalvojo Geraltas. - V a i k a s . . . Senojo Kraujo V a i kas? G a l i bti, kad i motinos kak paveldjo". - C i r i , - jis atsisagst markinius ir itrauk medalion. - Paliesk it. - O i , - prasiiojo mergait. - Na ir baisus vilkas. Na ir iltys jo...

- Paliesk. -Ojoj!!! Raganius nusiypsojo. Jis irgi pajuto netikt medaliono virpteljim ir sidabro grandinle nuvilnijusi verli bang. - Jis sujudjo! - atsiduso C i r i . - Sujudjo! - inau. Eime, C i r i . Vesk. - Tai burtai, tiesa? - Aiku. Kaip tikjosi, taip ir buvo. Mergait jaut krypt. Jis neinojo kaip. Ta iau, neilgai trukus, greiiau nei tikjosi, jie ijo keli, tris kelius besiakojani krykel. ia b u v o B r o k i l o n o riba - taip bent man mons. Tik Eitne, kiek jis atsimin, taip negalvojo. C i r i p r i k a n d o lp, surauk nos ir, velgdama krykel, smlin gus, duobtus, arkli kanopomis bei veim ratais idauytus kelius, m dvejoti. Bet Geraltas jau inojo, k u r jiedu yra. Jis nebenorjo - to n nebe reikjo - pasikliauti nepatikimais mergaits sugebjimais. Jie pasuko ry tus, link Brugo vedaniu keliu. V i s dar susiraukusi, C i r i atsigr vaka rus. - Tas kelias veda Nastrogo pil, - paerzino raganius. - Kistrino pasiil gai? Sunerimusi mergait klusniai nusek paskui Geralt, taiau dar kelet kart atsigr atgalios. - C i r i , kas yra? - Neinau, - sunibdjo ji. - Bet is kelias blogas, Geraltai. - Kodl? Keliaujame Brug pas karali Venzlav, gyvenant graioje pilyje. Isimaudysime pirtyje, isimiegosime pkuose... - Tas kelias blogas, - pakartojo ji. - Blogas. - Teisyb, esu regjs geresni. C i r i , nustok raukyti nos. N a , valiau, eime. Jiedu prajo krmais apaugus posk. Ir paaikjo, kad C i r i buvo tei si. Netiktai ir greitai juos i vis pusi apsupo. mons, dvintys kgio pavidalo almus, arvus ir tamsiai mlynas tunikas, auksiniai juodomis Verdeno spalvomis imargintomis krtinmis. Juodu apsupo, taiau n vienas t moni neprijo artyn ir nepaliet ginklo. - I kur keliaujate ir kur susiruot? - l y g geleim suvangino prieais Geralt idygs kresnas tipas, apsivilks nutrint ali apdar, ir plaiai praerg kreivas kojas. Jo veidas buvo tamsus ir raukltas it diovinta sly va. I u pei, auktai vir galvos styrojo lankas ir baltaplunksns strls. - I Degimaii, - reikmingai spausdamas C i r i rankut, sklandiai su melavo raganius. - Grtu namo Brug. O kas yra? - Karaliaus sargyba, - tarsi tik dabar pamats ant Geralto peties kaban t kard, jau mandagiau tar tamsiaveidis. - M e s . . . - N a g i , Junghansai, tempk j ia, - rikteljo kakuris, stovintis tolliau

ant tako. Kareiviai prasiskyr. - C i r i , neirk, - greitai pasak Geraltas. - Nusisuk. Neirk. A n t kelio, susipynusiomis akomis j utverdamas, guljo nuverstas medis. alikels tankmje ilgais atplai spinduliais baltavo kirsta ir n u lauta kelmo dalis. Prieais med stovjo veimas, udengtas krovin sle piania drobule. A n t ems, sipainioj ienose ir vadiose, prismaigstyti strli, iepdami geltonus dantis, guljo mai gauruoti arkliai. Vienas, dar gyvas, sunkiai narpt ir bruzdjo. Ten b u v o ir tamsiose smlin susigrusiose kraujo dmse gulintys, persisvr per veimo krat ir prie rat susiriet mons. I aplink veim susibrusi ginkluot moni brio ltai ijo dviese, po to prie j prisijung treiasis. K i t i - j buvo koks deimt - sto vjo nekrutdami ir laik arklius. - Kas ia vyko? - pasisuks taip, kad ustot skerdyni viet nuo C i r i aki, paklaus raganius. Trumpus arvus ir ilgaaulius batus dvintis vairaakis vyras tiriamai pavelg Geralt ir pasitryn tankiai aplusi pasmakr. A n t kairiojo d i l bio jis mvjo i k i blizgesio nutrint odin lankinink rankogal. - Upuolimas, - trumpai atsak jis. - Tos miko pabaisos iud p i r klius. Mes ia atliekame tyrim. - Miko mergels? P i r k l i u s upuol? - Taigi matai, - mosteljo ranka vairaakis. - Prismaigstyti strli l y g eiai. Paiame viekelyje! Miko raganos darosi vis negailestingesns. Ne tik mikan engti nebegalima, jau net per mik keliu nevalia. - O kas js tokie? - prisimerk raganius. - Ervilo rinktin. I Nastrogo deimtinink sudaryta. Baronas Fraikse netas mums vadovavo. Taiau baronas Brokilone uvo. C i r i pravr lpas, taiau Geraltas spusteljo jos rankut, kad tylt. - Sakau - akis u ak! - sugriaudjo vairio drauguis milinas, v i l k i n tis alvariu apkaustyt palaidin. - Kraujas u krauj! itai negali l i k t i ne nubausta. P i r m i a u s i a Fraiksenetas ir pagrobta kunigaiktyt i Cintros, dabar - p i r k l i a i . Dl diev, sakau jums - keryti, keryti! O jeigu ne - ryt, poryt ims mones ant j pai pirkios slenksio udyti, pamatysit! - Gerai Brikas sako, - tar vairaakis. - Tiesa? O tu, brol, atleisk u klausim - i k u r bsi? - I Brugo, - sumelavo raganius. - O maoji - dukra? - D u k r a , - vl spusteljo C i r i deln Geraltas. - I Brugo, - Brikas paniuro. - tai k, brol, tau pasakysiu - kaip tik ta vasis karalius Venzlavas juk leidia isigimlms lauti. Nenori su ms E r v i l u bei su V i r a k s u i Kerako susijungti. O Brokilon i trij pusi su mus, pagaliau inaikintume tas lyktynes... - K a i p viskas buvo? - ltai paklaus Geraltas. - G a l kas ino? G a l koks pirklys liko gyvas?

- Liudinink nra, - pasak vairys. - Bet mes inome, kas nutiko. G i rininkas Junghansas pdsakus l y g knyg skaito. Junghansai, pasakyk jam. - Taigi, - pasak tas raukltaveidis. - Viskas buvo taip: viekeliu vaia vo p i r k l i a i . Privaiavo ukard. Stai, pone, matote skersai keli nuversta k tik nukirsta puis. Tankmje yra pdsakai - gal norite apirti? N a , o kai pirkliai nordami nuridenti med sustojo, juos kaipmat iaud. I ten, k u r tasai kreivas beras, i u krmokni. Pdsakai yra ir ten. velkit, juk visos strls miko merg darbo: sakais klijuotos plunksnos, karnomis apsukti smaigai. - Matau, - irdamas umutuosius, nukirto raganius. - Taiau po apaudymo keli liko g y v i - tiems perrtos gerkls. Peiliu. I u prieais stovini kareivi nugar ilindo dar vienas - liesas ir neauktas, apsivilks briedio odos palaidin. Juodi jo p l a u k a i buvo i t i n trumpai k i r p t i , o skruostai atrod mlyni nuo juodos glotniai nuskustos barzdos. Raganiui uteko tik vilgtelti nedideles siauras platakas, ap temptas trumpomis juodomis bepirtmis pirtinmis, bespalves uvies akis, kard, i u diro bei kairiojo aulo kyanias durkl rankenas. Ge raltas buvo pakankamai regjs galvaudi, kad be vargo atpaint dar vien. - Zvitriaakis esi, - labai ltai pasak juodaplaukis. - I tikro daug matai. - Ir gerai, - tar vairys. - L a i savo karaliui papasakoja, k mats. Juk Venzlavas vis prisiekinja, jog nevalia udyti miko merg, nes jos mielos ir geros. Be abejons, nes lanko jas aliuoju met laiku ir d u l k i n a . G a l jos ir tinkamos tam dalykui. Patys it patikrinsim, jei kuri gyv pagausim. - O kad ir pusgyv, - sukriuksjo Brikas. - K u r gi tas druidas, po para liais? Tuoj pusiaudienis, o jo n kvapo. Judti laikas. - K ruoiats daryti? - nepaleisdamas C i r i rankos, paklaus Geraltas. - O tau kas rpi? - sunypt juodaplaukis. - Ei, Levekve, kodl i karto taip iurkiai? - lykiai isiiep vairys. - Mes garbingi mons ir paslapi neturime. Ervilas pas mus pasiunt druid, galing mag, mokant susikalbti net su mediais. Pastarasis mus nusives mikan - ten kerysime u Fraiksenet ir pamginsim kunigaik tyt atkovoti. Tai, brol, ne uns pypas, o baudiamoji eks... eks... - Ekspedicija, - pasufleravo tasai juodukas Levekv. - Taigi. A n t lieuvio galo sukosi. Todl, brol, keliauk k u r js, nes ia greitai gali bti karta. - Taaip, - velgdamas C i r i , nuts Levekv, - ia pavojinga, ypa su mergika. Miko raganos toki mergik tik ir tyko. N a , mae? L a u k i a mama namuose? Drebdama C i r i linkteljo galv. - Bt blogai, jei nesulaukt, - nenuleisdamas nuo jos aki, ts juo daplaukis. - Veikiausiai nulkt pas karali Venzlav ir sakyt: "Karaliau, pataikavai driadms, o dabar turi - tavo sin slegia mano dukros ir vyro

gyvybs". G a l tuomet Venzlavas dar kart pagalvot apie sjung su E r v i lu? - Pone Levekv, nereikia, - suniurzg Junghansas, o raukltas jo vei das dar labiau susiraukljo. - Teeinie. - L i k sveika, maule, - itiess rank Levekv paglost C i r i galv. C i r i sudrebjo ir atsitrauk. - Kas yra? Bijai? - Tavo ranka kruvina, - tyliai pasak raganius. - O, - pakl deln Levekv. - Tiksliai. Tas kraujas j. Pirkli. A tik rinau, gal kuris liko gyvas. Bet, deja, - miko mergos taikliai audo. - Miko mergels? - nekreipdama dmesio raganiaus spusteljim, drebaniu balsu atsiliep C i r i . - A k , js klystate, garbingieji riteriai. Tai ne galjo bti driads! - K ten, mae, cypioji? - pavandenijusios juodaplaukio akys susiau rjo. Dirsteljs deinn ir kairn, Geraltas apskaiiavo nuotol. - Ponas riteri, tai buvo ne driads, - pakartojo C i r i . - Betgi ir taip ai ku! - ? - Juk tas medis... Tas medis nukirstas! K i r v i u ! O driads niekad nra medio nukirtusios, tiesa? - Tiesa, - pasak Levekv ir dbteljo vairaak. - O i , kokia tu gudri. Pernelyg gudri. Jau anksiau raganius pastebjo link durklo rankenos it juodas voras liauiani siaur pirtint jo rank. Ir nors Levekv spoksojo tiesiai C i r i , Geraltas inojo, jog smgis bus skirtas jam. Raganius palauk, kol Le vekv paliet ginkl, o vairys nustojo kvpavs. Trys judesiai. Tik trys. Sidabro kniedmis apkaustytas antalknis i ono rsi juodaplaukio galv. Dar iam nenukritus, raganius jau stov jo tarp Junghanso ir vairaakio, o kalavijas nypdamas ioko i makt ir, suskalds milino Briko, vilkinio alvariu kaustyt palaidin, galv, su kauk ore. - C i r i , bk! Traukdamas kard, vairaakis mgino atokti, bet nespjo. Raganius striai - i apaios vir - perr jam krtin ir priklaups, inaudoda mas smgio jg, tuoj pat dar kirto i apaios vir, paversdamas kareiv kruvina X raide. - V y r a i ! - i netiktumo suakmenjusiems kariams kteljo Junghansas. - Pas mane! Priokusi prie kreivo buko, C i r i it voveryt spruko akomis auktyn ir dingo lapijoje. Girininkas ov j, bet nepataik. K i t i , traukdami lan kus ir strles i strlini, bgdami isidst puslankiu. V i s dar klpoda mas, Geraltas sudjo pirtus ir smog A a r d enklu, bet ne lankininkus, mat ie b u v o per toli, o prieais nusidriekus smlio tak, upildamas juos dulki debesimis. Atokdamas Junghansas v i k r i a i isitrauk kit strl i strlins.

- N e , - paokdamas nuo ems rikteljo Levekv. Deinje rankoje jis laik kard, o kairje - durkl. - Junghansai, neliesk jo! Grakiai apsuks rat, raganius atsigr pakilusj. - Jis mano, - kresteljs galv ir d i l b i u nusiluosts skruost bei lpas, pasak Levekv. - Tiktai mano! Palinks Geraltas m slinkti pusraiu, taiau Levekv elgsi priein gai - jis, prioks dviem uoliais, puol i karto. "Kietas prieininkas", - nedideliais ratais sukdamas kalavij bei sun kiai atmudamas prieo gelet, pagalvojo raganius ir, apsisuks imto a tuoniasdeimties laipsni k a m p u , iveng durklo drio. Smoningai ne smgiavs atgal, tikdamasis, jog Levekv bandys j uklupti i l g u , greitu kiriu ir praras pusiausvyr, Geraltas atoko. Taiau udikas buvo ne nau jokas. Susikprins, lengva it kats eigastimi, jis taip pat m slinti pus raiu. Staiga strykteljs sumaino atstum, apsisuko ir it maln m sukti kard. Raganius neprim ikio - apsiribojo greitu apgaulingu kir iu i viraus, privertusiu udik atokti. Levekv, u nugaros slpdamas rank su d u r k l u , susikprins atsistojo ketvirtja gynybos poza. Ir kart jo nepuols, nesumains atstumo, raganius, apeidamas juodaplauk, vl m slinkti pusraiu. - A h a , - atsitiesdamas iko Levekv. - Pratsime aidim? Kodl gi ne? Gero aidimo niekada nra per daug! Jis paoko, apsisuko, paeiliui kardu i viraus kirto vien, antr, trei kart ir tuoj pat - tiesus pjaunantis durklo smgis i kairs. Raganius ne keit ritmo - atmuinjo kirius, atokdavo ir vl jo pusraiu, versdamas udik sukiotis. Staiga atsitrauks, Levekv pasuko prieinga pusraio kryptimi. - Kiekvienas pasilinksminimas, - pro sukstus dantis sunypt jis, privalo turti savo baigt. K, v i k r u o l i , manai apie vien kirt? Vienintelis kirtis, o paskui nuausim tavo benkart, tupint medyje. K a i p galvoji? Geraltas mat, kaip Levekv stebi savo el, laukdamas, k o l is pa sieks prieinink - tai bus enklas, jog saul tvieskia jam tiesiai akis. Ra ganius, nordamas palengvinti udiko sumanym, sustojo. Ir sutrauk vyzdius - ie virto d v i e m statmenais plyeliais, d v i e m siauruiais brkneliais. Vaizduodamas, jog Levekvei pavyko j pergudrauti, raganius apsimet apakintas ir iek tiek susirauk. Levekv paoko, apsisuko ir, veik nemanomai iriets alkns link, pusiausvyr ilaikydamas al itiesta, gniauiania durkl ranka, kirto i apaios, taikydamas raganiui tarpkoj. Strykteljs priekin, Geraltas gin damasis apsisuko, taip pat nemanomai ilenks rank, verliai atmu smg ir, nusvieds udik, gelets smaigaliu suai kairj jo skruost. Levekv griebsi u veido ir susverdjo. Apsisuks aplinkui, Geraltas vis kno svor perkl ant kairs kojos ir t r u m p u smgiu perkirto udiko kaklo arterij. Takydamasis krauju, Levekv susiriet, parklupo ir pasi lenks bed veid sml.

Geraltas ltai atsigr Junghans. Sis nusitaik auti, o rauklt jo veid perkreip niris. Raganius abiem rankom sum kalavij ir palinko priekin. Spengianioje tyloje k i t i kareiviai taip pat pakl lankus. - Ko laukiate! - subaub mikininkas. - Nusmeigti! Nusmeigti juos... Suklups jis susvyravo, nuturseno priekin ir parkrito veidu em - jo kakle styrojo strl. Strls virn puo ievs nuovire geltonai daytos dryos fazano patels sparno plunksnos. vilpdamos ir nypdamos, ilgomis parabolmis strls skriejo i juo dos miko sienos puss. lamdamos plunksnomis, jos lk apgaulingai ltos ir ramios, todl atrod, jog tik atsimudamos taikin gyja greit ir jg. O strls smog taikliai: ienavo samdytinius i Nastrogo, versdamos juos - bejgius ir pakirstus it lazda numutos saulgros - kelio sml. Tie, lik g y v i , stumdydamiesi puol prie arkli. V i s tebevilpdamos strls juos pasivydavo bganius, pasiekdavo balnuose. Tik trejetas besi keikiani kari, i k i kraujo draskydami irg onus pentinais, sugebjo paraginti arklius ir nuuoliuoti. Taiau ir ie toli nenujojo. Mikas apsupo ir utvr keli. Staiga nebeliko sauls nuviesto sm lto viekelio. Buvo tik tanki nepereinama juod kamien siena. Samdytiniai, isigand ir apstulb, sulaik arklius, band apsigrti, bet strls skriejo nesustodamos. Ir pasivijusios, trypiant ir vengiant ir gams, aidint riksmams, vert juos i baln. Po to viskas nutilo. Viekel juosusi miko siena sumirguliavo, iskydo ir, sumirgjusi it vaivorykt, inyko. Vl buvo matyti kelias. Ten stovjo yvas arklys, o ant jo sdjo tvirtas raitelis pilkvai geltona, panaia luota barzda, dvin tis ruonio odos striuk, striai perjuost languotos vilnos perpete. yvis, griodamas galv ir kramtydamas slus, narpdamas nuo kraujo kvapo ir nairuodamas lavonus, engteljo priekin, auktai kelda mas priekines kanopas. Balne tiesiai sdintis raitelis pakl rank, ir me di akas sukrt staigus vjo gsis. I tolim pamiks krmokni iniro maos figrls, vilkinios p r i gludusius, aliai rudus aprdus, o j veidai buvo dryi nuo rieut iev mis idayt juost. - Ceadmil, Wedd Brokiloene! - suuko raitelis. - Faill, Ana VVoedzoedd! - Faill! - balsas i miko dvelkteljo it vjas. aliai rusvos figrls nyko viena po kitos, tirpo girios tankmje. L i k o tik viena, idrikusiais medaus spalvos plaukais. engusi kelet ingsni, ji prijo artyn. - Va faill, Gvjynbleidd! - kteljo prieidama dar ariau. - L i k sveika, M o n a , - tar raganius. - A tavs nepamiriu. - Umirk, - pasitaisydama ant pei strlin, tvirtai atsak ioji. - M o rtos nebra. M o n a tebuvo sapnas. A esu Brajen. Brajen i Brokilono. Ji dar kart pamojavo jam. Ir pranyko. Raganius atsigr.

- Pelki, - velgdamas raitel ant yvo arklio, tar jis. - Geraltai, - varstydamas pastarj altu vilgsniu, linkteljo galv rai telis. - domus susitikimas. Bet pradkime nuo svarbiausi dalyk - kur Ciri?
v

- C i a ! - ukteljo lapijoje slypinti mergait. - Ar jau galiu nulipti? - G a l i , - pasak raganius. - Bet a neinau... kaip! - Taip pat, kaip lipai - tik atbula. - Bijau! A paioje virnje! - Sakau tau, leiskis! Turime pasinekti apie bei t, mano panaite! - Kain apie k? - Kodl nebgai mikan, o sirangei ten, po paraliais? Biau bgs paskui tave, tad nebt reikj... Ech, bjauryb. L i p k emn! - A pasielgiau kaip katinas i pasakos. K mogus padarai, tai tuojau blogai! Noriau inoti, kodl? - A taip pat, - lipdamas nuo arklio, tar druidas, - noriau suinoti. Tavo babyt, karalien Kalant, i r g i nort inoti. Taigi, kunigaiktyte, l i p k emn. N u o medio pabiro lapai ir sausos akels. Po to pasigirdo garsus ply tanio audinio trakesys ir gal gale, iuodama emyn, apergusi kamie n, pasirod C i r i . Vietoj striuks gobtuvo kadaravo ivaizdus skarmalas. - Dd Pelkis! - N u o l a n k u s tarnas, - apkabins priglaud mergait druidas. - Tave atsiunt babyt? Dde? Ar ji labai nerimauja? - Nelabai, - nusiypsojo Pelkis. - Ji pernelyg usimusi ryki mir k y m u . C i r i , keliaudami Cintr mes iek tiek utruksime. Tad sumstyk, kaip paaikinsi savo elges. Jei tau pravers mano patarimas - tai privalo bti labai trumpas ir dalykikas paaikinimas. Toks, kur galsi labai labai greitai pasakyti. Nors, manau, kunigaiktyte, jog pabaig teks irkti. L a bai labai garsiai. Skausmingai isiviepusi ir suraukusi nos, C i r i tyliai prunkteljo, o rankos nejuiomis nuslinko ton vieton, k u r i a i grs pavojus. - Eime i ia, - dairydamasis tar Geraltas. - Eime i ia, Pelki.
VIII

- Ne, - pasak druidas. - Kalant persigalvojo - ji jau nebenori C i r i san tuokos su K i s t r i n u . Ji turi sav sumetim. Be to, manau tau nereikia ai kinti, jog po ios lykios apgavysts su tariamu pirkli upuolimu kara lius Ervilas prarado mano pasitikjim, o mano nuomon karalystje turi vert. N e , Nastrog net neusuksime. Veuosi mayl tiesiog Cintr. Geraltai, joki su m u m i s . - O ko? - raganius vilgteljo Pelkio skranda apkamyt, po mediu

snaudiani C i r i . - P u i k i a i inai, kodl, Geraltai. Sis vaikas skirtas tau. Jau trei kart, taip, trei kart susikerta js keliai. Tiesa, perkeltine prasme, jei kalb sime apie du prie tai buvusius susitikimus. Manau, nepavadinsi ito atsi tiktinumu. - Koks skirtumas, kaip pavadinsiu, - kreivai ypteljo raganius. - Ne p a v a d i n i m e esm, Pelki. Kodl t u r i u joti Cintr? Cintroje a jau lan kiausi. K e l i a i , kaip isireikei, buvo susikirt. Ir kas i to? - Geraltai. Kalant, Pavet ir jos vyr pareikalavai prisiekti. Priesaika vykdyta. C i r i yra Netikta. Priesaika reikalauja... - K a d pasiimiau vaik ir padaryiau raganiumi? Mergait? Pelki, siirk mane. Ar sivaizduoji, kad galiu bti g u v i mergina? - Velnias tegriebia raganavim, - suirzo druidas. - A p i e k tu neki? K bendra turi viena ir kita? N e , Geraltai, matau, jog tu nieko nesupranti, todl paaikinsiu paprastai. Klausyk, juk kiekvienas kvailys - taip pat ir tu - gali pareikalauti priesaikos, priversti paadti, taiau dl to jis nebus nepaprastas. Nepaprastas yra kdikis. Ir nepaprastas yra ryys, kuris atsi randa gimus kdikiui. Dar aikiau? Labai praom - vos gimus C i r i , buvo nebesvarbu, ko tu, Geraltai, nori ir k planuoji. Taip pat visikai nebesvar b u , ko tu nenori ir ko atsisakai. Tu nesi svarbus, po paraliais! Nebesupranti? - Neauk, paadinsi j. Ms staigmena miega. O kai prabus... Pelki, net ir nepaprast dalyk galima... reikia kartais atsisakyti. - Juk inai, - altai pavelg j druidas, - jog niekada netursi savo vaiko. - inau. - Ir atsisakai? - Atsisakau. Tikiuosi, galima? - O kaipgi, - tar Pelkis. - Galima. Tik rizikinga. Yra tokia sena pra nayst, sakanti, jog l i k i m o kalavijas... - ...yra dviamenis, - pabaig Geraltas. - Girdjau. - A i , daryk kaip imanai, - pasuks galv, druidas nusispjov. - O a tik pagalvokit - buvau pasirys u tave galv g u l d y t i . . . - Tu? - A. Prieingai tau, a t i k i u l i k i m u . Ir inau, kaip nesaugu yra aisti dviameniu kardu. Neaisk, Geraltai. Pasinaudok pasitaikiusia proga. T, kas jungia tave ir C i r i , paversk normaliu, sveiku vaiko ir globjo ryiu. O jeigu ne... Tuomet tas ryys gali atsisukti kitu galu. Bus blogiau. Jis visa sunaikins. N o r i u apsaugoti j ir tave nuo ito. Nesiginysiu, jog ketinu j pasiimti. Galiau pabandyti paaikinti Kalantei, kodl... - Kas tau pasak, jog C i r i nort eiti su manimi? Senos pranaysts? - N e , - rimtai atsak Pelkis. - Tai, jog tik tada, kai j apkabinai, C i r i usndo. Todl, jog sapnuodama murma tavo vard ir ieko tavo rankos

savja. - Pakaks, - Geraltas atsistojo, - nes tuoj susigraudinsiu. L i k sveikas, barzdoiau. Perduok linkjimus Kalantei. O C i r i . . . Sugalvok k nors. \ - Geraltai, nepavyks pabgti. - N u o likimo? - raganius priver trofjinio arklio balnasait. - Ne, - irdamas miegani mergait, pasak druidas. - N u o jos. Palingavs galv, raganius oko balnan. Pelkis sdjo nejuddamas ir pagaliu arst gstant lau. Per balnakilpes siekianius virius, slnin vedaniu laitu, raganius l tai nujojo juodo miko l i n k . - Geraaaltaaaii! Jis atsigr. A n t kalvos virns stovjo C i r i - maa p i l k a figrl isiplaiksiusiais pelen spalvos plaukais. - Neieik! Raganius pamojavo. - Neieik! - plonai rikteljo ji. - Neieeeeik! "Privalau, - pagalvojo Geraltas. - Privalau, C i r i . Todl, k a d . . . A visa da ieinu". - Tau vis tiek nepavyks! - kteljo mergait. - Nemanyk! Nepaspruk si! Ar girdi, a esu tavo likimas! " L i k i m o nra, - pagalvojo raganius. - Jis neegzistuoja. Viena, kas lem ta visiems, - tai mirtis. Tik mirtis yra kita dviamenio kalavijo amen p u s. Viena esu a. O kita yra mirtis, einanti paskui mane. Negaliu, C i r i , ne turiu teiss rizikuoti t a v i m i " . - A esu tavo likimas! - tyliau ir sielvartingiau atsklido nuo kalvos vir ns. K u l n u paragins arkl, raganius nujojo p i r m y n , l y g bedugnn panir damas juod, alt ir drgn giri, draugik ir pastam el, bega lines sutemas.

KAKAS D A U G I A U

I K a i staiga ant tilto rst subumbsjo kanopos, Jurga net nepakl gal vos, tik tyliai sustgs numet ratlank, su kuriuo galynjosi, ir kiek ka bindamas nuliau po veimu. Prisiplojs, nugara bruodamas iurk i, veimo apai dengiani mlo bei dumblo plut, i baims jis tyliai unkt ir drebjo. A r k l y s ltai prijo prie veimo. Jurga mat, kaip velniai ir atsargiai gyvulys engia perpuvusiais samanotais rstais. - Ilsk, - paliep nematomas raitelis. Jurga susig ir m kalenti dantimis. A r k l y s suprunkt ir trepteljo. - Ramiau, Kuoja, - tar raitelis. Jurga igirdo, kaip.jis pleknoja gyvulio sprand. - mogau, lsk i ten. Nieko bloga tau nepadarysiu. Jurga n per nago juodym nepatikjo tuo, k sak nepastamasis. Taiau to mogaus balse buvo kakas, kas ramino, o kartu ir adino smal sum - nors negaljai teigti, jog balsas skamba maloniai. Murmdamas maldas keliolikai diev i karto, Jurga atsargiai ikio galv i po veimo. Raitelio plaukai, ant kaktos sujuosti odos direliu, buvo balti it pie nas, o juodos vilnos nepastamojo apsiaustas deng bros kumels str nas. Jurg jis neirjo. Palinks balne, tyrinjo net i k i stebuls suei jusius tilto balkius strigus veimo rat. Staiga, pakls galv ir vos vilg teljs p i r k l i o pusn, nepastamasis abejingai sistebeilijo daubos pa kraiuose auganius krmoknius. Isiropts i po veimo, Jurga sumirksjo ir delnu nusiluost nos, degutu nuo stebuls isiterliodamas veid. Raitelis bed j tamsias p r i merktas akis, atrias ir verianias kiaurai it eberklas. Jurga tyljo. - Dviese neitrauksime, - rodydamas strigus rat pagaliau tar ne pastamasis. - Vienas vaiavai? - Trise, - istenjo Jurga. - Su samdiniais, pone. Taigi pabgo, bjaury bs... - Nenuostabu, - irdamas patiltn daubos dugn, tar raitelis. - V i sai nenuostabu. M a n a u , jog tau reikt padaryti t pat. K a i p tik metas. Jurga neatsigr ton pusn, k u r velg nepastamasis. Pirklys neno rjo irti kaukoli krv, onkaulius bei blauzdikaulius, ibarstytus tarp akmen, kyanius i po varnal ir dilgli, kuriomis buvo apau gs idivs upelio dugnas. Jurga baiminosi, jog pakakt tik vieno vilgs nio, tik dar kart pamatyti juodas akiduobes, iieptus dantis, sutruki-

njusius kaulus, ir viskas jame sprogt - apgailtinos drsos likuiai ieit it oras i uvies psls. O jis, gniaudamas riksm, nurkt k e l i u kaln, atgalios, k beveik prie valand padar jo vejas su samdiniu. \ - Ko lauki? - apgrdamas kumel, tyliai paklaus raitelis. - Sutem? Tuomet bus per vlu. Jie pasirodys vos sutemus. O gal ir anksiau. Judinkis, ok u mans ant arklio. K u o greiiau nedinams i ia. - Pone, o veimas? - nelabai susivokdamas - i baims, nevilties ar pykio - v i s u balsu sustgo Jurga. - O preks? Vis met darbas? Geriau nudvsiu! N e p a l i k s i u u u u ! - Biiuli, berods dar nenumanai, k u r tave nelabasis atne, - tiesda mas rank po tiltu stksani bjauri kapiniki pusn, ramiai tar nepastamasis. - Sakai, veimo nepaliksi? O a sakau, jog sutemus tavs neigelbs net karaliaus Dezmodo lobiai - k jau ten tavo'sumautas vei mas. Kas, po velni, tave apsdo/jei manei, k a d vaiuojant pro it blog viet bus greiiau? Ar neinai, kas ia per kar siveis? Rodydamas, jog neino, Jurga pakrat galv. - Neinai, - palingavo galv nepastamasis. - Bet matei, kas g u l i apa ioje? Tiesa, nepastebti - sunku. Tai tie, kurie galvojo, k a d iuo keliu bus greiiau. O tu sakeisi nepaliksis veimo. domu, kas yra tame veime? Jurga neatsak. I padilb velgdamas raitel, mst, kuris atsakymas bt tinkamesnis: " p a k u l o s " ar "seni s k u d u r a i " . Atrod, jog raitel ne itin domino atsakymas. Jis ramino slus kram tani ir galv purtani brj. - Pone... - pagaliau sumurmjo pirklys. - Padkit. Gelbkit. Iki gyve nimo galo dkingas-bsiu... Nepalikit. D u o s i u , k tik panorsit, ko pagei d u ie Gelbkit, pone! a st . Nepastamasis, abiem rankomis atsirms balno gug, greitai at sigr j. - K pasakei? Jurga prasiiojs nutilo. - D u o s i , ko papraysiu? Pakartok. Jurga suepsjs usiiaup, prakeikdamas savo ilg lieuv, kur ma nyt - nusikast. Smegenyse kirbjo fantastikiausios prielaidos, k o k i o atlygio gali pareikalauti keistasis atvyklis - p i r k l i u i net galva svaigo. D a u guma j - net ir privilegija kas savait naudotis jo monos Auksuols pa slaugomis - taip nebaugino, kaip veimo netektis. Ir n i tolo nebuvo to kia k l a i k i , kaip poilsis griovos dugne, virtus dar vienais ibalusiais griau iais. prats skaiiuoti, pirklys akimirksniu visk apsvarst. Nors raitelis neatrod panaus paprast driski, valkat ar plik, po karo sutinka mus visuose keliuose, taiau nebuvo didikas, grafas ir anei vienas t pasi ptusi, savo vert inani riteriki, kurie jausdavo malonum i k i paskutinio graio nusteken savo artim. Jurga apskaiiavo, jog nepas tamasis gali paprayti ne daugiau dvideimties gabal aukso. Taiau pre-

kijo prigimtis uiaup burn - garsiai kainos nepasak. Tad pasitenkino kak vapaliodamas apie "dkingum i k i grabo lentos". - Teiravausi, - palauks, k o l pirklys nutils, ramiai primin raitelis, - ar duosi man tai, ko papraysiu? Trauktis nebuvo kur. Nurijs seil, Jurga nuleido galv ir pritariamai palingavo. Raitelis nenusikvatojo piktdiugikai, kaip pirklys tikjosi, net gi prieingai - atrod visai nesidiaugis deryb skme. Sddamas balne, jis pasilenk ir nusispjov griovon. - K a darau, - niriai pratar jis. - K gi a darau... N a , tiek to. Pa bandysiu tau padti, nors neinau, ar visa tai nesibaigs mums bloguoju. Jeigu pasiseks, tu mainais... Jurga susig ir tik tik nepravirko. - ...duosi man t, - netiktai greitai idro raitelis, dvintis juod ap siaust, - ko grs namo nesitiki rasti. Prisieki? Suvaitojs Jurga skubiai palingavo galv. - P u i k u , - isiviep nepastamasis. - O dabar pasitrauk. A r b a dar ge riau - vl lsk po veimu. Tuoj nusileis saul. Nuoks nuo irgo, raitelis nusitrauk nuo pei apsiaust. Jurga pa stebjo, jog diras, kypai juosiantis nepastamojo krtin, nugaroje p r i laiko kalavij. Neaiki nuojauta jam kudjo, jog kadais yra girdjs apie taip kardus neiojanius mones. Galima buvo manyti, kad nepastama sis, dvintis toki klubus siekiani juodos odos striuk, ilgais, nuo sidab ro vini ruojaniais rankogaliais, yra kils i Naujamiesio ar jo apylin ki. Taiau dabar v i s i pamgo itaip rdytis, ypa nesubrendliai. Bet ne pastamasis nebuvo pienburnis. Nutrauks nuo irgo neulius, raitelis atsigr. Jo krtin puo ap valus medalionas, sibuojantis ant sidabro grandinls. Po paastimi v y rikis buvo pasikis nedidel kaustyt skrynel ir pailg, odomis bei dir u apsukt ryul. - Dar ne po veimu? - prieidamas artyn, paklaus jis. Jurga pamat, jog medalione yra pavaizduota vilko galva praiotais, ili pilnais nasrais. Staiga pirklys prisimin. - Js g i . . . pone, raganius? Nepastamasis patrauk peiais. - Atspjai. Raganius. O dabar pasitrauk. K i t o n veimo pusn. Tylk ir nelsk i ten. Akimirk turiu pabti vienas. Jurga pakluso. Pritps alia rato, jis apsigob japana. Jam nesinorjo irti, k kitoje veimo pusje veikia nepastamasis/o dar labiau - spok soti kaulus daubos dugne. Todl stebeilijosi savo batus ir alius, vaigdeles panaius saman daigelius, beelianius ant supuvusi tilto rst: ( "Raganius". m leistis saul. Pirklys igirdo ingsnius.

Ltai ltutliai nepastamasis ijo i u veimo ir nuingsniavo tilto vidur. Jurga mat tik jo nugar ir pastebjo, kad kalavijas ant raganiaus pei - jau nebe tas, anksiau matytas. Sis buvo puikus ginklas: virus, rankena ir makt apkaustai ibjo it vaigds - spindjo net besilei dianiose sutemose, nors jau buvo beveik tamsu. Iblso ir skaisti aukso raudonumo pavaist, k tik vytjusi vir miko. - Pone... Nepastamasis atsigr. Jurga vos susilaik nerikteljs. Svetimojo veidas buvo baltas - baltas ir akytas lyg isunktas, i sku durlio ivyniotas sris. O akys... "O dievai!" - kakas sustgo Jurgos v i duje. A k y s . . . - Mar u veimo! Greiiau, - sugergd nepastamasis. Tai buvo ne tas balsas, kur Jurga girdjo anksiau. Staiga pirklys pajuto, kad jam tuoj tuoj trks siaubingai perpildyta psl. Nepastamasis nuingsniavo tiltu tolyn. "Raganius". Prie veimo pririta kumel suprunkt ir suvingusi m kanopomis dusliai dudenti rstus. Prie Jurgos ausies suzyz uodas. Jurga jo net nebaid. m zyzti kitas. Krmokniuose, kitoje griovos pusje, zyz itisi uod debesys. Zyz. Ir kauk. Iki skausmo sukands dantis, Jurga suvok, jog tai - ne uodai. Krmokniais aplusiame daubos laite vis tirtjo sutemos, i kuri iniro maos keistos figrls: ne didesns nei keturi uoleki ir siau bingai - lyg skeletai - liesos. Jos keistai ingsniavo tiltu, staigiai ir auktai it garniai keldamos gruobltus kelius. Plokiose randuotose kaktose aia ravo geltonos akys, plaiuose tarsi varli nasruose ibjo baltos atrios i l tys. Padarai nypdami artjo. Sustings v i d u r y tilto kaip statula, nepastamasis, keistai sudjs pirtus, staiga pakl dein deln. lyktieji nyktukai atsitrauk m garsiau nypti, bet kaipmat vl - vis greiiau ir greiiau, kilnodami ilgas it lazdas pentinuotas kojas, nuingsniavo p i r m y n . Kairje pusje ant lent sugrikjo nagai - dar vienas padariktis staiga ioko i patilts, o k i t i , keistai pasiokindami, puol p i r m y n . N e pastamasis m suktis ratu. ybteljo neinia kada itrauktas kalavijas. A n t tilto besiropianios pabaisos galva, v i l k d a m a p a s k u i save kraujo leif, nuskriejo sieksn auktyn. oks kit brel, baltaplaukis besisukiodamas aibikai kirto kairn ir deinn. Padarai kaukdami, mataruoda mi letenomis, visikai nekreipdami dmesio lyg skustuvas riani spindini gelet, i vis pusi puol nepastamj. Prisiliejs prie vei mo, Jurga susig. Kakas nukrito prie pat koj ir aptak j kruvinais pliais. Tai buvo ilga, kaulta ir kaip vitos koja vynuota letena su keturiais pentinais. Pirklys rikteljo.

Ir pajuto, kaip kakas dumia pro al. Susiriets Jurga jau norjo lsti po veimu, bet t pai akimirk kitas "kakas" nutp jam ant sprando, o naguotos letenikts sikirto skruost bei smilkin. Spiegdamas ir kra tydamas galv, Jurga usideng akis, pakilo ir, svyrindamas bei k l u p d a mas ant gulini lavon, n u k r y p a v o tilto v i d u r i n . A n t tilto vir mis p i r k l y s nemat nieko, tik palus kunkuliuojant kamuol, kuriame be paliovos mirguliavo sidabro amen atspindys. - Gelbkiiiiit! - jausdamas, kaip atrios iltys, pradrusios veltin gob tuv, sminga pakauin, sustgo Jurga. - Palenk galv! Stengdamasis pastebti gelets blyksteljim, pirklys rm smakr krtinn. Suvilp ore, amenys vos paliet gobtuv. Jurga igirdo lykt lapi trakteljim - ant pei l y g i kibiro likteljo kartas skystis. Pirklys suklupo, slegiamas ant kaklo kybanios nejudrios natos. Jam beirint, i patilts ioko dar trys baidykls. Pasiokindamos it keisti iogai, jos kibo nepastamajam launin. Viena, gavusi per rups nasrus, sir, patrepinjo ir nuvirto ant rsto. Kit, ukliudyt paiu ka lavijo smaigaliu, m traukyti mlungis. Likusios pabaisos l y g skruzds apkibo baltaplauk ir nustm j tilto pakrat. I krvos iskriejo dar vie nas padaras - takydamasis kraujais, persikreips, drebantis ir staugiantis. T pai akimirk is urmuliuojantis kamuolys nusirito nuo tilto ir griu vo daubon. Usidengs galv rankomis, Jurga parkrito. I patilts pasigirdo pergalingi pabais stgavimai, taiau mai jie vir to skausmo klyksmais ir gelets vilpesio pertraukiamu spiegimu. V liau tamsoje pasigirdo, kaip tauki akmenys, treka m i n d o m i bei trupina mi griauiai. Po to nuaidjo kertanio kalavijo vilpesys ir staiga nutrks siaubingas, krauj stingdantis kvarkimas. O paskui sivyravo tyla, kuri sudrumst tik pabaidyto paukio klyksmas, netiktai atsklids i miko gilumoje augani didiuli me di tankms. Po to ir pauktis nutilo. Nurijs seil^, Jurga pakl galv ir nerangiai atsistojo. Tebebuvo tylu. Atrod, jog mikas i siaubo neteko ado - net lapai nelamjo. Debes draiskalai utemd dang. - Ei... Jurga atsigr, nesmoningai rankomis prisidengdamas galv. Prie ais j stovjo raganius - juodas, sustings, nuleistoje rankoje laikydamas kard. Jurga pastebjo, jog nepastamasis stovi kakaip kreivai, l i n k d a mas onan. - Pone, kas jums? Raganius neatsak. Staiga, velgdamas p i r k l i u i tiesiai akis, jis pakibo ant veimo polings ir ltai nuslydo emyn. ^\

II - Atsargiai, palengva... Po galva... L a i kuris jo galv palaiko! - ionai, ionai, veim! - O dievai, jis gi nukraujuos... Pone Jurga, kraujas per tvarst sunkia

si...

- Maiau kalb! Ziednai, p i r m y n , valiau gink! Vlai, uklostyk j skranda - argi nematai kaip dreba? - G a l jam b u r n o n truput degtinls liktelti? - Nualpusiam? T u , Vlai, visai pakvaiai. O degtinl duok ion - pats gurktelsiu... Ak js, unys, iverstaskriai, n i e k i n g i b a i l i a i ! itaip pa sprukti, palikus mane visai vien! - Pone Jurga! Jis kak sako! - K? K sako? - , kak neaikiai... L y g ir kakieno vard... - Kok? - Jenefer... III - K u r . . . a? - Pone, gulkite ir nekrutkite, nes vlei ten viskas suply ir sutrks. Tos bjaurybs js laun nugrau i k i kaulo, begals kraujo itekjo... Ar mans nepastate? Jurga a! Ar atmenate? Taigi mane ant tilto igelbjote! -Aha... - Itrokote? - K a i p imtas velni... - Gerkit, pone, gerkit. Jus kartin kankina. - Jurga... K u r mes? - Veime riedam. Nenekkit, pone, ir nekrutkit. Privalome ilsti i mik, ariau moneli sodyb. Reik surasti k nors, kas imano g y d y m. ito, kuo mes jums koj apvyturiavome, gali nepakakti. Nes kraujas vis sunkiasi... -Jurga... - K, pone? - M a n o skrynutje... Buteliukas... Ulietas aliu l a k u . . . Sulauyk ant spaud ir duok m a n . . . Kokioje nors taurelje. Taur gerai iskalauk ir nie k a m neleisk prisiliesti prie buteliuk... Jeigu jums brangus gyvenimas... Jurga, greiiau. Po paraliais, kaip krato tas veimas... Jurga, buteliuk... - Jau... Gerkite. - Ai... Dabar klausyk. A tuoj umigsiu. Imsiu blakytis ir klejoti, paskui gulsiu kaip negyvas. Tu nesibaimink, tai niekis... - Gulkite, pone, nes atsivers aizda ir iteks visas kraujas. Nukrits ant od, raganius m grioti galv, jausdamas, kaip p i r -

klys ukloja j skranda bei arkli prakaitu dvokiania gnia. Veimas kra t, po kiekvieno kresteljimo klub ir laun nudiegdavo pals skaus mas. Geraltas sukando dantis. Vir savs regjo milijardus vaigdi. Taip arti, jog atrod - tereikia itiesti rank. Jos buvo ia pat - vir galvos, vir medi virni. Jis stengsi eiti atokiau nuo viesos, nuo lau liepsnos, l i k t i banguo jani eli apsuptyje. Sitai buvo nelengva: visur - danguje skleisdami ieirb blyksniais ataust raudon pavaist, enklindami tams skaisio mis dm vliavomis - liepsnojo, pokjo ir sproginjo krvas sukrauti kni kelmai, apviesdami aplink juos okanias figras. Sustojs Geraltas praleido silusi, nusidriekusi per vis tak ran k o m susikibusi, okani ir dainuojani moni virtin. Kakas, ka kas kepteljs jo pet, band brukti rankon medin kubiliuk putojanio grimo. Atsisaks raganius velniai, bet rytingai atstm svyrinjant v y rik, betakant al i po paastimi laikomo sotlio. Gerti nesinorjo. Tik ne toki nakt. Netoliese, ant berins pakylos, besistiebianios vir didiulio lauo, viesiaplaukis Geguio Karalius, pasidabins vainiku bei dailiomis keln mis, buiavo rudaplauk Geguio Karalien, tuo pat metu glamydamas jos krtis, apgaubtas plonais prakaituotais markiniais. Valdovas buvo daugiau nei iek tiek kaus - apglbs Karaliens peius, spausdamas kumtyje sugniaut alaus bokal, vyrukas lingavo ir stengsi ilaikyti p u siausvyr. Karalien - irgi ne itin blaiva, su nusmukusiu ant aki vainiku - trepsjo apsikabinusi Karaliaus kakl. M i n i a po pakyla oko, dainavo, rkavo, krat gli ir alumyn girliandomis apvyniotas kartis. - Beleteynas! - tiesiog Geraltui ausin kteljo jauna neaukta mergina. Paskui, sugriebusi j u rankovs, nusitemp vinguriuojant ratel. lamindama sijon ir plevsuodama gli prikaiytais plaukais, mergina m okti greta raganiaus. Sis leidosi trepsti ir, vikriai prasilenkdamas su kitomis poromis, sisuko okio skurin. - Beleteynas! Geguio naktis! Petyns, cypimas, nervingas juokas greta - dar viena mergina apsi met besiprieinanti v a i k i n u i , neaniam j tams, u viesos rato. Tarp liepsnojani lau it altys n u v i n g u r i a v o susikibusi ir kaujani moni kirbin. Kakas suklupo, pargriuvo ir nutrauk rank grandin, iblakydamas okanij virtin maesnius brelius. Mergina, velgdama Geralt i po iedlapi, puoiani jos veid, prijo artyn, netiktai prigludo ir tankiai alsuodama apglb j. Sugriebs mergin iurkiau nei ketino, raganius suspaud jos peius, o per plon lin jaut kart drgn kn. Ji pakl galv - buvo usimerkusi. Per kreipta virutin lpa apnuogino ibanius dantis. Mergina kvepjo pra-

kait ir ajerais, dmais ir geismu. "O kodl gi ne?" - maigydamas jos peius, suknel ir mgaudamasis /drgna garuojania iluma pirtuose, pagalvojo Geraltas. Mergina nebuvo i t, kurios jam patiko - pernelyg maa, pernelyg apkni - raganius ap iuop viet, kurioje anktokos suknels liemuo dalijo nugar du rykius apvalumus, nors ia pastarj neprivaljo bti. "Kodl gi ne, - pagalvojo Geraltas, - juk toki nakt... Tai nieko nereikia". Beleteynas... iburiai i k i pat horizonto. Beleteynas, Geguio Naktis. Ariausiai liepsnojantis lauas sutrakjs prarijo jam numestus isik tojusius sausus egliakius ir, itryks auksine viesa, nutviesk visk ap link. Atsimerkusi mergina pavelg jam akis. Geraltas igirdo, kaip gar siai ji alsuoja. Pajuto, kaip sitempia jos knas ir rankos staiga siremia jo krtinn. Raganius tuoj pat paleido mergin. Si m dvejoti. Atsilo tiek, kiek leidia itiestos rankos, taiau klubai l i k o prispausti prie jo launies. Palenkusi galv, mergina nuleido rankas ir, irdama al, atsitrauk. Valandl jiedu stovjo nejuddami - tol, k o l ugriuvo grtanti ka liojanti virtin ir isibavusi iskyr. Mergina skubiai nusigr ir paspru ko, nerangiai bandydama sisprausti tarp okanij. Paskui vilgteljo at galios. Bet tik vien kart. Beleteynas... "K a ia veikiu?" Sukibirkiavo tamsoje suibusi vaigd ir prikaust jo vilgsn. M e dalionas ant raganiaus kaklo virpteljo. Instinktyviai iplts vyzdius, Ge raltas be vargo pamat, kas yra tamsoje. Moteris b u v o ne i kaimo. Kaimiets nedvjo juodo aksomo ap siaust. Kaimiets, vyr neamos ar tempiamos krmus, klyk ir krize no, blaksi ir tampsi it i vandens traukiami uptakiai. N viena j ne atrod taip, l y g tai ji vestsi aukt, viesiaplauk atlapamarkin vaikin tams. Kaimiets niekad ant kakl nerydavo aksomo juosteli su deiman tais nusagstytomis obsidiano vaigdmis. - Jenefer. Staiga isipltusios nalaii spalvos akys, liepsnojanios iblykusia me trikampio formos veide. - Geraltai... Ji paleido viesiaplaukio cherubino, k u r i o prakaituota krtin blizg jo l y g vario skarda, rank. Vaikinas susverdjo, apsisuko ir suklups m griotis, dairytis bei mirksti. Paskui ltai atsistojo, pairjo juos be reikmiu sutrikusiu vilgsniu ir svyrindamas nujo link lau. Burtinin k n nedirsteljo jo pusn. Tik akimis rijo ragani, o ranka tvirtai gniau apsiausto krat. - M a l o n u vl tave matyti, - nesivarydamas pasak raganius. Ir a k i m i r k s n i u pajuto, kaip nyksta j u o d u kausiusi tampa. - M a n taip pat, - nusiypsojo Jenefer. Nebt galjs prisiekti, taiau

jam pasirod, jog toje ypsenoje buvo kakas dirbtina. - Nesiginiju, gan miela staigmena. K ia v e i k i , Geraltai? A k . . . Atleisk u nevykus klausi m. Suprantama, darai t pat, k ir a. Juk dabar Beleteynas. Tik tu, kaip sakoma, sugavai mane nusikaltimo vietoje. - Sutrukdiau. - Itversiu, - nusijuok ji. - Naktis tebesitsia. Jei panorsiu, apavsiu kit. - Gaila, kad a ito nesugebu, - vos bestengdamas suvaidinti abejing, pasak Geraltas. - K tik viena mergel pamat mano akis viesoje ir pab go- Autant, - dirbtinai tebesiypsodama, tar Jenefer, - kai gantinai sils, nebekreips tai dmesio. Matysi, dar susirasi koki... - Jen... - raganiui gerklje strigo lik odiai. Ilgai, labai ilgai jie ir jo vienas kit, o ant veid mirguliavo raudoni liepsnos atvaitai. Staiga Jenefer atsiduso. Blakstienos paslp jos akis. - N e , Geraltai. Nepradkime. - Dabar Beleteynas, - nutrauk jis. - Umirai? Burtinink ltai prijo, udjo rankas Geraltui ant pei ir palengva, atsargiai prigludusi, kakta paliet jo krtin. Raganius glost jos isidrai kiusias juodas ir l y g aliai susisukusias garbanas. - Patikk, - pakeldama galv, sunibdjo ji, - n akimirkos nedvejo iau, jei tebt v i e n . . . Bet tai beprasmika. Vl viskas prasids i naujo ir baigsis taip, kaip anksiau. Nra prasms, kad mes... - A r g i viskas privalo turti prasm? Dabar - Beleteynas. - Beleteynas, - nusigr ji. - Na ir kas? Kakas mus atviliojo prie it lau, prie i silinksminusi moni. Ruoms okti, lioti, iek tiek usimirti bei pasinaudoti kasmet ia viepataujania paproi laisve, ne atsiejama nuo besikartojanio gamtos ciklo vents. Ir k gi - tiesiog atsi trenkme vienas kit p o . . . Kiek prabgo n u o . . . Metai? - Metai, du mnesiai ir atuoniolika dien. - Sukrtei mane. Ar tyia? - Tyia. Jen.-. - Geraltai, - nutrauk ji, staiga atsitraukusi ir kresteljusi galv. - Isi aikinkime. A nenoriu. Jis linkteljo galv, patvirtindamas, jog viskas aiku. Jenefer nusisiaut nuo pei apsiaust. Po apsiaustu ji vilkjo labai plon balt palaidinuk ir segjo juod sijon, sujuost sidabro grandeli direliu. - Nenoriu, - pakartojo ji, - vl visk pradti. O kai pagalvoju, kad da ryiau su tavimi tai... k ruoiausi padaryti su tuo viesiaplaukiu... Taip, kaip tai prasta... Ta mintis, Geraltai, man yra ne itin maloni. eidianti mus abu. Supranti? Jis linkteljo. Jenefer pavelg ragani pro nuleistas blakstienas. - Nepasitrauksi?

- Ne. Minutl patyljusi, burtinink neramiai pasimuist. - Nepyksti? - Ne. - Tuomet eime toliau nuo ito urmulio - kur nors prissime ir pasi kalbsime. Z i n a i , diaugiuosi iuo susitikimu. Tikrai. Pasdkime m i n u tl kartu. Sutinki? - Sutinku, Jen. A p l e n k d a m i besiglbesiuojanias poras, jiedu nujo tams, tolyn viryn, link juodos miko sienos. Turjo tolokai nuingsniuoti, kad likt vienu d u . Pagaliau surado saus kalv, aplusi liaunais it kiparisas kada gio krmais. Atsegusi sag, burtinink kresteljo apsiaust ir paties j ant ems. Geraltas prisdo greta. Neapsakomai geid apkabinti j, taiau prisivert to nedaryti. Jenefer pasitais giliai prasegt palaidinuk, dmiai pavelg ragani, atsiduso ir apglb j. Geraltas galjo to tiktis. Nordama skai tyti mintis, Jenefer privaljo susikaupti, taiau trokimus ji paprasiausiai nujausdavo. A b u tyljo. - V e l n i a i raut, - netiktai pasak Jenefer, pasitraukdama al. Po to, iklusi rank, kteljo ukeikim. Vir j galv pair raudoni ir ali kamuoliai m sproginti danguje l y g spalvot plunksn gls. N u o lau atsklido juokas ir diaugsmo ksniai. - Beleteynas, - gaiiai pratar ji. - Geguio N a k t i s . . . Ciklas kartojasi. Tegul linksminasi:., jei gali. Netoliese buvo ir daugiau burtinink. Tolumoje dangun ov trys oraniniai aibai, o i kitos puss, i pamiks, itryko tikras besisukani spalvot meteor geizeris. mons prie lau, aiktelj i netiktumo, m aukti. Nedrsiai glostydamas Jenefer garbanas, Geraltas uod j skleidiam alyv ir agrast aromat. "Jeigu pernelyg stipriai geisiu, - pa galvojo jis, - ji t pajus ir sieis. Susierzins, pasiiau ir atstums mane. Veriau ramiai paklausti, kas naujo..." - N i e k o naujo, - pasak burtinink, o jos balse kakas suvirpo. - N i e ko, apie k bt verta pasakoti. A b u d u tyljo. - Beleteynas! - netiktai suurzg Jenefer. Geraltas pajuto, kaip kietja ir sitempia jos ranka, prispausta prie jo krtins. - Linksminasi. venia aminj atgimstanios gamtos cikl. O mes? K mes ia veikiame? Mes, imirti pasmerkti reliktai. Tie, kuriuos inaikins ir pamir? Gamta at gimsta, ciklas kartojasi. Tik ne mes, Geraltai. Mes negalime atsikartoti. i ta galimyb i ms atimta. Mes sugebame su gamta daryti nepaprastus dalykus, kartais net prietaraujanius jai. Taiau i ms atimta tai, kas gamtoje yra paprasiausia ir natraliausia. Kas i to, kad gyvename ilgiau

nei jie? Po ms iemos nebus pavasario. Mes neatgimsime - tai, kas bai giasi, inyks kartu su mumis. Taiau ir tave, ir mane vilioja tie lauai, nors ms buvimas ia - piktas, ventvagikas pasiaipymas i ios vents. Geraltas tyljo. Nemgo, kai Jen bdavo taip nusiteikusi - pernelyg gerai inojo prieast. "Vl, - pagalvojo jis, - vl itai ima j kamuoti". V i e nu metu atrod, jog burtinink jau pamiro ir, kaip kitos, susitaik su tuo. Apglbs j, raganius priglaud prie savs ir m spuoti lyg kdik. Jenefer neprietaravo. Geraltas nenustebo - inojo, kad jai ito reikia. - Z i n a i , Geraltai, - netiktai, jau aprimusi, pratar ji, - labiausiai man trko tavo tyljimo. Lpomis jis paliet jos plaukus, aus. "Geidiu tavs, Jen, - pagalvojo, - juk inai, kad geidiu. Jen, juk inai". - inau, - sunabdjo ji. - Jen... Burtinink vl atsiduso. - Tik inakt, - velgdama Geralt plaiai atmerktomis akimis, pasa k ji. - Tik i naktis, k u r i kaipmat praslinks. Tebnie tai ms Beleteynas. Autant isiskirsime. M a l d a u j u , nesitikk nieko daugiau - a negaliu... negaliau... Atleisk. Jeigu eidiau - pabuiuok mane ir eik sau. - K a i pabuiuosiu, niekur neisiu. - To ir tikjausi. Burtinink palenk galv on. Geraltas pabuiavo jos praviras l pas. Atsargiai. Pirma virutin, po to - apatin. Panardins pirtus ving rias mylimosios garbanas, Geraltas paliet jos aus, auskar su briliantu, jos kakl. Atsakydama buin, Jenefer prigludo prie raganiaus, o mikls pirtai greitai ir vikriai sagst jo striuks sagtis. Jen auktielninka parkrito ant apsiausto, patiesto ant minkt sama n. Prigluds lpomis prie jos krt, Geraltas pajuto tvirtjant ir per plo n palaidins audin irykjus spenel. Jenefer tankiai alsavo. - Jen... - N i e k o nesakyk... Praau... elektrinantis pirtus bei delnus jos nuogo, glotnaus, alto kno prisi lietimas. V i r p u l y s pirtuose, kuriuos susmigo jos nagai. Riksmai, dainos, vilpimas, tolimas kibirki spieius raudonuose dmuose - ten, kur lau ai. Glamons ir prisilietimas. Jos. Jo. Drebulys. Ir nekantrumas. Graktus liaun laun prisilietimas, apglbiantis jo klubus, susiglaudiantis it sag tis. Beleteynas! Atodsiais pertraukiamas alsavimas. iburiukai po vokais, alyv ir agrast aromatas. Geguio Karalien ir Geguio Karalius? ventvagikas pasiaipymas? Umartis? Beleteynas! Geguio Naktis! Dejon. Jos? Jo? Juodos garbanos ant aki ir lp. Susipyn v i r p a n tys pirtai. Riksmas. Jos? Juodos blakstienos. Drgnos. A i m a n a . Jo?

Tyla. Visa aminyb tyloje. Beleteynas... iburiai i k i pat horizonto... - Jen... - A k , Geraltai... - Jen... Tu verki? -Ne! -Jen... - Prisiekiau sau... Prisiekiau... - N i e k o nesakyk. Nereikia. Ar nealta? - alta. - O dabar? - iliau. vito pasibaistinai greitai: irykjo juodos miko sienos kontrai, i beforms tamsos iniro aiki, dantyta virni linija. I u jos pasirodantis ydras auros pranaas pasklido iilgai horizonto ir m gesinti vaigdi lempeles. Atvso. Stipriai prisiglauds, raganius uklojo Jenefer apsiaus tu. - Geraltai... - Mhm? - Tuoj pravis. - inau. - Ar eidiau tave? - Siek tiek. - Vl viskas prasids? - N i e k a d nebuvo pasibaig. - Praau... Tavo dka jauiuosi... - N i e k o nesakyk. Viskas gerai. Tarp atal vinguriuojani dm kvapas. Alyv ir agrast aroma tas. - Geraltai... - Klausau. - Ar pameni ms susitikim Pelsakali Kalnuose? Ir t auksin sli bin?.. K u o jis vardu? - Trikuosis. Atsimenu. - Jis mums sak... - A t s i m e n u , Jen. Ji pabuiavo raganiui ton vieton, kur baigiasi kaklas ir prasideda rak tikaulis. Paskui, kutendama plaukais, spraud ten galv. - Mes sukurti vienas kitam, - sunabdjo ji. - G a l vienas kitam skirti? Bet vis tiek nieko i to nebus. Gaila, taiau iauus isiskirsime. Kitaip ne gali bti. Privalome isiskirti, antraip skaudinsime kits kit. Mes, kurie esame skirti vienas kitam. Vienas kitam sukurti. Gaila. Tasai arba tie, k u rie kr mus vien kitam, privaljo pagalvoti apie kak daugiau. V i e n lemties negana, to maa. Reikia kako daugiau. Atleisk man. Turjau tau itai pasakyti.

- inau. - inojau, jog myltis bus beprasmika. - Tu k l y d a i . N i e k o nepaisant, prasminga. - Geraltai, jok Cintr. - K? - Jok Cintr. Jok ir kart neatsisakyk. Nesielk, kaip t kart... K a i ten b u v a i . . . - I kur inai? - Visk apie tave inau. Umirai? Jok Cintr, joki kuo greiiau. A t eina blogi laikai, Geraltai. Labai blogi. Privalai suspti... - Jen... - Praau, nieko nesakyk. Atvso. V i s aliau, aliau. Ir vis viesiau. - Dar neik. Palaukime, k o l pravis... - Palaukime. IV - Nekrutkite, pone. T u r i u pakeisti tvarst, nes aizda negyja, o koja siaubingai tinsta. Dievai, atrodo lykiai... Reikia kuo skubiau surasti daktar... - V e l n i o p daktar, - sudejavo raganius. - Jurga, paduok m a n mano skrynut. tai it buteliuk. Pilk tiesiai ant aizdos. A, kad tave plynios!!! Niekis, niekis, pilk dar... Aaaak!!! Gerai. Dabar tvirtai apvyniok, o paskui uklok mane... - Pone, visas klubas tinsta. Ir kartis p a k i l o . . . - Velniop kart. Jurga... - Klausau, pone. - Umirau tau padkoti... - Ne js, pone, privalote dkoti, o a. Taigi js mano gyvast igelbjote ir mane vaduodamas nukentjote. O a? K a j a u tokio a padariau? K a d sueist mog, be amo nukritus, aptvarsiau, veiman paguldiau ir n u sigaluoti neleidau? Tai, pone raganiau, prastas dalykas. - Ne toks jau prastas, Jurga. Mane ne kart yra palik... panaiomis aplinkybmis... L y g un... Pirklys tyljo nuleids galv. - Taigi k darysi, bjaurus tas ms gyvenimas, - pagaliau burbteljo jis. - Tiktai dlei to neturtume v i s i pasidaryti bjaurybs. M u m s trksta gerumo. itaip mane mok tvas, o a taip savo snus m o k i n u . Raganius tyljo, stebdamas vir kelio nukarusias medi akas, k u rios, veimui judant priek, ltai slinko atgalios. launis tvinkiojo. Ta iau skausmo raganius nejaut. - K u r mes esame? - Brasta perjome Travos up, o dabar riedjome Dumplines Girias.

C i a jau nebe Temerija, bet Sodenas. A n t sienos, kai m u i t i n i n k a i veim nar, js miegojote. Taigi pasakysiu - anie negaljo jumis atsistebti. Ta iau j vyresnysis tamst paino, tad liep negaiinti ir praleisti. - Mane paino? - Tikra tiesa. Geraltu jus pavadino. Taip ir pasak: "Geraltas i R i v i jos". Tai js vardas? - Mano... - Anas muitininkas adjo pasisti k nors su inia, kad daktaro rei k i a . A jam dar saujon bei t spraudiau - by tik nepamirt. - Ai tau, Jurga. - N e , pone raganiau. K a i p esu saks, a tamstai dkoju. Ir ne tik. Esu jums kai k skolingas. Tarms... Pone, kas jums? Ar silpna? - Jurga... Buteliuk su aliu antspaudu... - Pone... Vl t darysite... K a d g i itaip siaubingai per miegus auk te... - Reikia, Jurga... - Js valia. Tuoj, palaukit, taureln pilsiu... D i e v a i mato, kuo s k u biau daktaro reikia, antraip... Raganius pasuko galv on. Girdjo kaujant vaikus, aidusius idivusiame vidaus kieme, juosianiame pilies sodus. Vaikigali buvo gal deimt. kaliodami plonais sujaudintais balsais, kartkartmis ul taniais bei suskambaniais falcetu, tie snargliai kl neapsakom triuk m. Jie laig p i r m y n atgal griovio d u g n u l y g vikri uvyi brelis, kuris, tik plauks vien pus, staiga netiktai suka kit, taiau niekada neisi sklaido. K a i p prasta, paskui kleganius vyresniuosius bernikius, liesus it virbli baidykls, kurnjo uduss, pastarj nepajgiantis p a s i v y t i maylis. - Nemaai ia j, - pastebjo raganius. Pelkis gaiiai nusiypsojo ir, tampydamas barzd, gteljo peiais. - Taigi kad nemaai. - O k u r i s . . . K u r i s i vaikz yra tas ymusis Netiktumas? D r u i d a s nusuko akis. - Geraltai, a negaliu... - Kalant? - Taigi. N e g i tikjaisi, kad ji taip lengvai atiduos vaik? Juk inai - tai gelein moteris. Pasakysiu kai k, ko neprivalau sakyti - v i l i u o s i , jog su prasi. Taip pat tikiuosi, kad neiplepsi jai ms panekesio. - Kalbk. - K a i prie eerius metus gim kdikis, pasikvietusi mane, ji sak ta ve surasti. Ir nuudyti. - Atsisakei.

- Neprasta atsakyti Kalantei, - velgdamas tiesiai raganiui akis, r i m tai tar Pelkis. - Buvau beikeliaujs, kai ji vl mane pasiauk. Ir, nieko nepaaikinusi, atauk sakym. K a i kalbsi su ja, bk atsargus. - Bsiu. Pelki, papasakok, kas nutiko D u n i u i ir Pavetai? - Jiedu plauk i Skeligo Cintr. Uklupo audra. I laivo neliko n skiedrels. Geraltai... Palusiai keistas dalykas, kad ten su jais vaikelio nebuvo. Nepaaikinamas. Ruosi pasiimti laiv drauge su savimi, bet paskutin akimirk paliko. Niekas neino kodl. Paveta niekada nesiskir davo s u . . . - K a i p itai pairjo Kalant? - O kaip manai? - Suprantu. Vaikigaliai, baudami kaip goblin gauja, usiropt kaln ir n u d u l kjo pro al. Geraltas pastebjo, jog beveik paiame urmuliuojanio b relio priekyje skuodia mergaiiuk - tokia pat liesa ir rksminga k a i p berniukai, tik su mataruojania viesia kasele. Palusiai k a u k d a m i vaikai vl m leistis emyn staiu griovio laitu: veik pus j - mergait i r g i nuiuo ant sdyni. V i s dar nepajgiantis pasivyti vyresnij, maius apvirto, nusirideno ir jau apaioje, rankutmis spausdamas sumut kel, garsiai pravirko. A p l i n k susirink berniokai m aipytis ir juoktis, o po to nurko t o l y n . T i k mergaiiuk pritpusi apkabino mayl ir luost aaras, dulkmis bei p u r v u iterliodama perkreipt berniuko veidel. - Eime, Geraltai. Karalien laukia. - Eime, Pelki. Kalant sdjo didelse spuoklse, pakabintose ant grandini po milinikos liepos vainiku. Atrod, jog karalien snaudia, taiau pasikar tojantis greitas kojos krusteljimas, vis priveriantis spuokles judti, tam prietaravo. Greta jos b u v o trys jaunos moterys. V i e n a sdjo prie s puokli ant ols, o iskleista jos suknel it sniego dm bolavo alumoje. Kitos d v i netoliese atsargiai sklaid aviei krmus ir nekuiavosi tarpu savyje. - Ponia, - nusilenk Pelkis. Karalien pakl galv. Geraltas priklaup. - Raganius, - sausai itar Kalant. K a i p ir anksiau, ji puosi smaragdais, deraniais prie alios sukne ls. K a i p ir anksiau, pelen spalvos plaukus juos plonas aukso lankelis. Tik platakos, kurios, kiek Geraltas atsimin, bdavo baltos ir siauros, da bar nebebuvo tokios siauros. Karalien papilnjo. - Bk pasveikinta, Kalant i Cintros. - Sveikas, Geraltai i Rivijos. Stokis. L a u k i a u tavs. Draugui Pelki, palydk damas pil. - Klausau, karaliene. Jiedu liko vienu d u .

- eeri metai, - nesiypsodama pratar Kalant. - T u , raganiau, esi stulbinaniai punktualus. Geraltas tyljo. - Bdavo akimirk - k ten, bdavo met - kai tikdavau, jog pamir i. A r b a neatvyksi dl kit prieasi. N e , ties sakant, nelinkjau tau blo go, taiau privaljau turti omenyje ne itin saug tavo amat. mons kal ba, jog mirtis eina paskui tave, Geraltai i Rivijos, tik tu niekuomet nesi dairai atgalios. O vliau... K a i Paveta... Jau inai? - inau, - nuleido galv Geraltas. - I visos irdies ujauiu tave. - Neverta, - nutrauk ji. - Tas buvo seniai. Juk matai - nebedviu ge dulo rb. Gana ilgai dvjau. Paveta ir D u n i s . . . Skirti vienas kitam. Iki pabaigos. Ir kaip netikti l i k i m o galia? A b u d u tyljo. A t s i s p y r u s i Kalant vl m spuotis. - Ir tai, po eeri met, kaip ir tarms, raganius gro, - ltai tar ji, o lpose praydo keista ypsena. - Gro ir pareikalavo itesti paad. K a i p manai, Geraltai, ko gero, itaip po imto met porins pasakoriai apie ms susitikim. M a n a u , jog btent taip. T i k truput sutirtins spalvas, suais jausmais ir emocijomis. Taip, it jie moka. sivaizduoju pasakoji m. Paklausyk: "Ir tar piktasis raganius: "Itesk paad, karaliene, arba ukeiksiu tave". O karalien, apsipylusi aaromis, suklupo prie ragani maldaudama: "Pasigailk! N e a t i m k i mans io kdikio! Tik jis vienas man l i k o ! " - Kalant... - Nepertraukink, - grietai tar ji. - G a l nepastebjai - seku pasak. K l a u s y k toliau: "Piktas iaurus raganius m trepsti, mojuoti rankomis ir aukti: "Saugokis, netikle, saugokis l i k i m o kerto! Jei neitessi paa do, bsi nubausta!" O karalien atsak: "Tebnie, raganiau. Tegul bus taip, kaip lems likimas. Pavelk, ten aidia deimt vaik. Jei painsi, k u ris i j yra tau skirtas - pasiimsi sau, o a l i k s i u skaudania irdimi". Raganius tyljo. - M a n a u , jog pasakoje, - Kalants ypsena darsi vis nemalonesn, karalien raganiui leido spti triskart. Bet mes, Geraltai, jau ne pasakoje. Esame tikrovje - tu, a ir ms neisprstas klausimas. Ir ms likimas. Tai ne sakm - tai gyvenimas. lyktus, piktas, sunkus, neyktintis k l a i d, idavysi, gailesio, nusivylim ir nelaimi, negailintis j niekam nei raganiams, nei karaliams. Todl, Geraltai i Rivijos, spsi tik vien kar t. Raganius tebetyljo. - Vien vienintel kart, - pakartojo Kalant. - K a i p jau sakiau, ia ne pasaka, o tikrov, kurioje turime diuginti patys save, nes l i k i m o dosnu m u , kaip inia, pasitikti neverta. Todl nesvarbu, atspsi ar ne - negri tuiomis. Galsi pasiimti vien vaik. T, kur pats isirinksi. Kur padarysi raganiumi. Suprantama, jeigu jis itvers oli Bandym.

Geraltas staigiai pakl galv. Karalien nusiypsojo. Raganius atsimi n t ypsn - neger ir pikt, kupin paniekos ir dirbtinumo. - Nustebai, - patvirtino ji. - Neslpsiu, truput pavariau knygas. K o dl gi ne, jeigu Pavetos v a i k u i lemta bti raganiumi? Taiau mano alti niai, Geraltai, n u t y l i , kiek vaik i deimties ilaiko oli Bandym. Ar nepatenkintumei mano smalsumo? - Karaliene, - kosteljo Geraltas. - M a n a u , jog gerai visk istudijavai, tad inai, jog kodeksas ir priesaika man draudia net itarti pavadinim. O k jau kalbti apie diskusijas ia tema. Kalant netiktai sustabd spuokles, remdama kuln em. - Trys, daugiausiai - keturi i deimties, - dirbtinai susimsiusi ir l i n guodama galv pasak ji. - Grieta atranka, sakyiau, itin grieta. Ir taip kiekviename etape. Pirmiausia - Pasirinkimas, vliau - Bandymai. Po to Pasikeitimai. Kiek paaugli gal gale gauna medalionus ir sidabro kalavi jus? Vienas i deimties? Vienas i dvideimties? Raganius tyljo. - Ilgai apie tai galvojau, - jau nesiypsodama ts Kalant. - Ir n u sprendiau, jog atranka Pasirinkimo etape menkai k reikia. Koks paga liau, Geraltai, skirtumas, kuris vaikas mirs ar iprots* prifariruotas nar kotik? Koks skirtumas, kieno smegenys trks nuo lingavimo alis, kie no akys ply ar isilies, taip ir nevirtusios katino akimis? Koks skirtumas, ar lemtas l i k i m o , ar atsitiktinai paimtas vaikas nusigaluos nuosavo kraujo ir vmal klane? Atsakyk. K a d nedrebt rankos, raganius sukryiavo jas ant krtins. - O kam? - paklaus jis. - N e g i lauki atsakymo? - Teisyb, nelaukiu, - karalien vl nusiypsojo. - K a i p visada, tu esi teisus. Kas ino, gal ir nelaukdama atsakymo mielairdingai norjau skirti iek tiek dmesio tavo geranorikai ir nuoirdiai nekai. odiams, k u riuos galbt nortumei i savs imesti, o drauge su jais - tai, kas slegia tavo siel. Gaila, jei taip nra. O - dabar p i r m y n , turime duoti peno pasa koriams. Eime, raganiau, isirinksime vaik. - Kalant, - velgdamas jai akis, tar Geraltas, - nesirpink pasako riais - net ir neturdami peno sakmms, jie k nors sugalvos. O inodami tikrus vykius, vis tiek juos ikraipys. Tu teisingai pastebjai - tai ne pasa ka, bet gyvenimas. lyktus ir piktas. Todl, po imts perkn ir velni, nugyvenkime t gyvenim kiek galdami garbingiau ir geriau. Pasistenki me kuo maiau skaudinti kitus. Suprantama, pasakoje karalien privalo maldauti ragani, o is trepsti ir reikalauti savo. Tikrovje karalien gali paprasiausiai pasakyti: "Praau, neatimk i mans v a i k o " . O raganius at sakys: " N e i m s i u , jei praai". Ir nueis besileidianios sauls link. Toks gy venimas. Taiau pasakotojui u toki sakms pabaig klausytojai neduot n graio, nebent spirt upakal. Nes nedomu. Kalant nebesiypsojo. Jos akyse kakas ybteljo - tai, k raganius kakada jau buvo regjs.

- K nori tuo pasakyti? - sunypt karalien. - Neaiskime slpyni, Kalant. Z i n a i , k turiu omenyje. K a i p atjojau, taip ir ijosiu. Privalau isirinkti vaik? O k a m jis man? Galvoji, kad nega l i u be jo apsieiti? K a d Cintr mane gin kyri mintis, kaip atimti i tavs ank? N e , Kalant. Galbt norjau pairti t vaik, pavelgti akis lemiai... Pats neinau... Bet nesibaimink. A neatimsiu i tavs vaiko pakaks paprayti...Kalant paoko nuo spuokli, o jos akyse suliepsnojo alia ugnis. - Prayti? - siutusi sunypt ji. - Tavs? Bijoti? A turiau tavs bijo ti, prakeiktas burtininke? Drsti man brukti savo nieking gailest? eidi nti savo uuojauta? K a l t i n t i b a i l u m u ir abejoti manaisiais sprendimais? Elgiausi draugikai, o tu suljai! Saugokis! Raganius nusprend, jog bus protingiau ne traukyti peiais, bet p r i klaupus nulenkti galv. Ir neapsiriko. - Stai, - sunypt vir jo Kalant. Jos rankos buvo nuleistos, o iedai ant sugniaut pirt atrod it spygliai. - Pagaliau. itokia poza - tinka miausia. Tik klpodamas turi atsakinti karaliens klausimus. Taiau jei tai bus ne klausimas, bet sakymas - dar emiau nulenksi galv ir nedels damas j vykdysi. Ar supratai? - Taip, karaliene. - P u i k u . Stokis. Raganius atsistojo. Pavelgusi j, Kalant prikando lp. - Ar labai tave eidiau savo miu protrkiu? K a l b u apie form, o ne apie turin. - Nelabai. - Gerai. Pasistengsiu susitvardyti. Taigi, kaip jau sakiau, ten, griovyje, aidia deimt vaik. Isirinksi t, kuris atrodys tinkamiausias. Pasiimsi ir, vardan vis diev, padarysi j raganiumi, nes taip yra lemta. O jei ne lemta, tai inok, k a d ito n o r i u a. Pavelgs jai akis, raganius emai nusilenk. - V a l d o v e , - tar jis, - prie eerius metus a tau rodiau, jog yra stipresni dalyk u karaliens vali. Vardan diev, jeigu jie yra, rodysiu tau dar kart. Nepriversi mans rinktis, jei a nenoriu. Atsipraau u for m, bet ne u turin. - Po p i l i m i yra gils poemiai. Perspju - dar mirksnis, nors vienas o dis - ir supsi ten. - N vienas griovyje aidiantis vaikas negali bti raganius, - i lto ta r Geraltas. - Ir tarp j nra Pavetos snaus. Kalant prisimerk. Raganius n nekrusteljo. - Eime, - pasisukdama ant kulno, pagaliau pasak ji. Geraltas nusek paskui: ydini krm tarpueiliu, pro glynus ir gy vatvores. Karalien eng arin altan. Ten aplink malachito stal sto vjo keturi dideli i vyteli nupinti krslai. A n t gyslelmis ivagoto, ketu ri grif prilaikomo stalvirio puikavosi sotis bei d v i sidabro taurs. - Sskis. Ir pilk.

Karalien jo sveikat igr greitai, solidiai, vyrikai. Geraltas, net neprisds, atsak tuo paiu. - Sskis, - pakartojo Kalant. - Pasikalbti n o r i u . - Klausau. - K a i p suinojai, kad tarp vaik, aidiani griovyje, nra Pavetos s naus? - Neinojau, - Geraltas nusprend bti atviras. - Driau kaip pirtu ak. - Taip. Turjau suprasti. O tai, jog n vienas netinka raganius? Ar tiesa? Ir kaip t nustatei? Pasitelkei magij? - Kalant, - tyliai tar Geraltas, - man nereikjo nei sprsti, nei tikrinti. Tai, k sakiau anksiau, buvo tikra tiesa. Tinka kiekvienas vaikas. Visk sprendia atranka. Vliau. - V a r d a n jros diev, kaip sako aminai ivyks mano vyras! - nusi juok ji. - V a d i n a s i , visa tai - netiesa? Visas itas Staigmenos statymas? Tie pasakojimai apie vaikus, kuri kakas nelauk, apie tuos, kurie p i r mieji pasitiko? A tariau! Tai - aidimas! aidimas su atsitiktinumu, pok tavimas su l i k i m u ! Taiau velnikai pavojingas aidimas, Geraltai. - inau. - Juk aidiama su kakieno skriauda. Atsakyk, kodl tvai ar glob jai yra veriami taip nesuprantamai ir sunkiai prisiekti? Kodl atimami vaikai? Juk aplinkui apstu toki, kuri nereikia atiminti. Benamiai ir na laiiai briais laistosi keliuose. Vaik gali pigiai n u s i p i r k t i kiekviename kaime, tarpumetyje bet kuris baudiauninkas mielai parduos savo atal, nes jam n motais - kaipmat pasidarys kit. Tad - kodl? Kodl Dun, Pavet ir mane vertei prisiekti? Kodl pasirodai ia prajus lygiai eeriems metams po vaiko gimimo? Ir kodl, po paraliais, jo nebenori? Kodl sa kai, kad jis tau nereikalingas? Raganius tyljo. Kalant palingavo galv. - Nesakai, - atsiremdama krslo atkalt, patvirtino ji. - Pasvarstyki me, kas tave veria tylti. L o g i k a yra ini motina. O k ji mums pataria? Ir kas gi ia toks? Raganius, keistame ir abejotiname Staigmenos statyme iekantis paslpto l i k i m o . Raganius randa mintj likim. Ir netiktai jo atsisako. Jam, kaip pats tvirtina, nebereikia Netikto Kdikio. Raganiaus veidas it akmuo, o lediniame balse skamba metalas. Jis mano, jog karalie n - iaip ar taip, ji yra moteris - pavyks a p m u l k i n t i . A p g a u t i , dedantis tvirtu v y r u . N e , Geraltai, a tavs nepasigailsiu. inau, kodl atsisakai vaiko. K a d a n g i nesi sitikins. O k a i tu nesitikins... i m i baimintis. Taip, Geraltai. Tave valdo baim. Tu bijai. Paneik, jei gali. Raganius ltai pastat taur ant stalo. I lto, k a d malachit skamb teljs sidabras neiduot, jog virpa ranka, o jis negali suvaldyti drebulio. - N e g a l i paneigti? - Ne. Staiga p a l i n k u s i vir stalo, Kalant sugrieb jo rank. Stipriai.

- miau tave gerbti, - pasak ji. Ir nusiypsojo. ypsena buvo gera. Prie savo vali, turbt prie savo vali, nusiypsojo ir Geraltas. - Kalant, kaip atspjai? - Neatspjau, - ji tebelaik raganiaus rank. - Driau kaip pirtu ak. A b u v i e n u metu nusikvatojo. Po to tylomis sdjo ilumoje ir bii dzgesyje, apsupti alumos ir laukinio esnako aromato. - Geraltai... - Klausau, Kalant. - Ar tiki likimu? - Neinau, ar kuo nors t i k i u . O l i k i m a s . . . bijau, k a d v i e n jo maa. Reikia kako daugiau. - Privalau io to paklausti: kaipgi tu? Juk ir pats, rodos, b u v a i Netik tas. Pelkis tvirtina... - N e , Kalant. Pelkis visai k kita turjo omenyje. Pelkis... M a n a u , jis ino. Taiau, kai jam pravartu, naudojasi iuo parankiu m i t u . Netiesa, jog esu tas, kur rado namuose, nors ir nelauk. Netiesa, kad tik todl esu raganius. A, Kalant, tebuvau paprasiausias pamestinukas. Nemielas vienos moters, kurios nepamenu, pavainikis. Bet a inau, kas ji. Karalien skvarbiai pavelg j, taiau raganius tyljo. - Ar v i s i pasakojimai apie Staigmenos statym yra legendos? - V i s i . Atsitiktinum sunku pavadinti l i k i m u . - Taiau js, raganiai, tebeiekote? - Tebeiekome. Tik itai beprasmika. Viskas beprasmika. - Ar tikite, kad Lemties Vaikas itvers Bandymus? - Tikime, jog tokiam v a i k u i Bandym nereiks. - Geraltai, dar vienas klausimas. Asmenikas. Ar galima? Jis linkteljo galv. - K a i p inai, norint perduoti paveldimus bruous, nra geresnio bdo u natralj. Tu itvrei Bandymus ir l i k a i gyvas. Taigi jei tau reikia v a i ko, turinio ypatingas savybes ir atsparum... Kodl nesusiradus moters, k u r i . . . A netaktika, tiesa? Bet, atrodo, atspjau? - Tavo ivados, Kalant, - lidnai nusiypsojo raganius, - kaip visada neklaidingos. Suprantama, atspjai. Tai, apie k kalbi, man nepasiekiama. - Atleisk, - tar ji, o ypsena kaipmat pranyko. - K gi, tai mogika. - Tai nra mogika. - A k . . . Vadinasi, n vienas raganius... - N vienas. oli Bandymas yra siaubingas, Kalant. O tai, kas ber niukams bna Permain metu, yra dar blogiau. Ir nebepakeiiama. - Tik nesigraudink, - burbteljo karalien. - Tau nedera. Nesvarbu, k tau dar. A matau rezultat. M a n o m a n y m u - patenkinam. Jeigu ino iau, jog Pavetos vaikas kada nors bus toks kaip tu - n akimirkos nedve joiau. - Per daug pavojinga, - skubiai itar Geraltas. - K a i p ir sakei - g y v i lie ka daugi daugiausiai keturi i deimties. - V e l n i a i griebt, ar vien oli Bandymas pavojingas? Ar tik bsimi

raganiai rizikuoja? Visas gyvenimas, Geraltai, yra rizika - ia taip pat vyks ta atranka. Atrenka atsitiktinumas, liga, karas. Prieintis l i k i m u i taip pat rizikinga, kaip ir pasiduoti jam. Geraltai... Atiduoiau t vaik tau. T i k . . . A irgi bijau. - Vaiko nebiau ms. Negaliau usiversti ant pei tokios atsako mybs. Nesutikiau, jog dl to nerimautum. Nenoriau, jog tas vaikas kada nors apie tave galvot... k a i p . . . K a i p a... - Geraltai, ar nekenti tos moters? - Savo motinos? N e , Kalant. M a n a u , jog ji privaljo rinktis... O gal p a s i r i n k i m o nebuvo? N e , rinktis ji galjo - juk inai, tereikjo tinkamo ukeikimo arba eliksyro... Pasirinkimas. Vertas pagarbos pasirinkimas, nes jis - venta ir nesunaikinama kiekvienos moters teis. Jausmai ia nie ko nereikia. Ji turjo teis apsisprsti. Ir nusprend. M a n a u , jog m u d v i e j susitikimas ir ta iraika, k u r i tuo metu atsirast jos veide... Tai suteik t man savotik - ikreipt malonum, jei supranti, k n o r i u pasakyti. - P u i k i a i suprantu, - nusiypsojo karalien. - Tik maa tikimyb, kad pajusi tok malonum. Nesugebu atspti tavo amiaus, raganiau, taiau galiu laintis, jog esi daug vyresnis, nei atrodai. Taigi ir toji moteris... - Ta moteris, - altai nutrauk jis, - iuo metu tikrai atrodo daug jau nesn u mane. - Burtinink? - Taip. - domu. Galvojau, kad burtininks negali... - Ji turbt galvojo taip pat. - Turbt. Tavo tiesa, neverta svarstyti moters teiss apsisprsti, nes ji vieai neaptarinjama. Grkime prie ms problemos. N e i m s i vaiko? Tvirtai nutarei? - Tvirtai. - O jeigu... Jeigu likimas - ne vien mitas? Jeigu jis tikrai yra, ar nebijai, kad gali atkeryti? - Jeigu kertaus, tai - man, - ramiai atsak Geraltas. - Nes a jam prieinuosi. Tu savo paad itesjai. O jei likimas yra ne legenda, a prival jau isirinkti reikiam vaik i t, kuriuos man rodei. V i s dlto, ar yra tarp t berniki Pavetos vaikas? - Yra, - ltai linkteljo galv Kalant. - N o r i j pamatyti? N o r i pavelgti akis l i k i m u i ? - N e . N e n o r i u . Isiadu, atsisakau. A t s i s a k a u to berniuko. N e n o r i u irti akis l i k i m u i , nes netikiu juo. Kadangi inau, jog vien likimo ma a, norint sujungti du mones. Reikia kako daugiau. Juokiuosi i tokios lemties ir nesirengiu eiti paskui it vedamas u rankos neregys - naivus ir be nuovokos. Kalant i Cintros, a tvirtai nusprendiau. Kalant atsistojo. Nusiypsojo. Geraltas nenutuok, k slepia toji yp sena. - Geraltai i Rivijos, tegul taip ir bus. O gal tau ities buvo lemta isia-

dti ir atsisakyti? M a n a u , k a d taip. Taiau inok: jei btumei isirinks teisingai isirinks - suprastumei, jog likimas, i kurio tu aipaisi, iauriai pasiaip i tavs. Raganius pavelg jos alias it nuodai akis. Karalien nusiypsojo. Jis nesugebjo atspti ypsenos reikms. Salia altanos augo roi keras. Nulaus stieb, Geraltas nuskyn ie d, priklaups nulenk galv ir, laikydamas gl abiem rankom, ities karalienei. - Gaila, baltaplauki, kad nesusipainome anksiau, - imdama ro, su murmjo Kalant. - Stokis. Jis atsistojo. - Jeigu i m s i galvoti kitaip, - keldama ro prie veido, tar karalien, jeigu nusprsi... Grk Cintr. A lauksiu. Ir tavasis likimas lauks. G a l ir ne vis aminyb, bet dar iek tiek - tikrai. - L i k sveika, Kalant. - L i k sveikas, raganiau. Pasisaugok. M a n rodos... K tik pasirod... Keista nuojauta... jog matau tave paskutin kart. - L i k sveika, valdove.

V
Geraltas pabudo ir nustebo, suprats, jog dingo erzinantis skausmas launyje. Regis, taip pat atslgo ir tvinkiojantis, od tempiantis itinimas. Norjosi paliesti ir sitikinti, taiau raganius negaljo pajudti. Iki suvok, kad tai tik odos j slegia savo svoriu, bjaurus ledinis igstis sukaust p i l v, it pauktvanagio pentinais badydamas arnas. Geraltas ritmingai gniau ir ties pirtus, mintyse kartodamas: " N e , ne, a n e s u . . . " Paralyiuotas. - Pabudai. Ne klausimas - teiginys. Tylus, bet aikus ir velnus balsas. Moteris. Tikriausiai jauna. Geraltas pasuko galv ir, pamgins atsikelti, sudejavo. - Nejudk. Bent jau ne taip staigiai. Skauda? - N n n n . . . - lpas lipdiusios apnaos plyo. - N n e . aizda ne... Pe iai... - Pragulos, - bejausmis, altas nuosprendis, nederantis prie tokio minkto alto. - A jas sutvarkysiu. Imk, igerk. Ltai, maais gurkneliais. Skystis kvepjo kadagiais. Ir buvo tokio pat skonio. "Senas bdas, pagalvojo Geraltas. - Kadagys arba mta". ie abu priedai nieko nereik, tik slp tikrj sudt. Taiau jis vis tiek pajuto kukurdvelk, o gal gyvatuog. Taip, greiiausiai, gyvatuog. Ji naikina uodus ir valo gangrenos arba infekcijos ukrst krauj. - Gerk. Iki dugno. Liau, nes paspringsi. Medalionas ant Geralto kaklo m pamau virpti. Vadinasi, ir gri mas buvo uburtas. Raganius vargais negalais iplt vyzdius. K a i mote ris pakl galv, Geraltas jau steng isamiai j apirti: buvo s m u l k i .

Dvjo vyrikus rbus. Tamsoje jos maas veidas atrod iblyks. - K u r mes? - Dervinink laukymje. Ore i ties tvyrojo sak kvapas. Geraltas girdjo balsus, ataidinius nuo lauo. Tuo metu kakas met agar - ugnis trakdama okteljo auktyn. Pasinaudojs tuo, jis dar kart pavelg moter. Jos plaukus juo s alio odos raitis. P l a u k a i . . . Trokus skausmas gerklje ir krtinje. Staiga susigniau kumiai. Moters plaukai buvo r u d i , r u s v i l y g ugnis - nutvieksti lauo liepsnos jie atrod raudoni it cinoberis. - Tau skauda? - band spti ji, bet apsiriko. - Tuoj... Minutl... Staiga raganius pajuto nuo jos rankos sklindani ilum, k u r i upl do, apgaub peius ir nuslinko emyn, i k i sdmen. - A p v e r s i m e tave, - pasak moteris. - Pats nebandyk. Esi labai s i l pnas. E i , gal kuris galtumt pagelbti? N u o lauo puss - ingsniai, eliai, siluetai. Kakas pasilenk. Jurga. - Pone, kaip jauiats? Ar jau geriau? - Padkite man apversti j ant pilvo, - pasak moteris. - Atsargiai, i l to. tai taip... Gerai. Ai jums. Geraltui jau nebereikjo irti j. Guldamas ant pilvo, jis galjo ne sibaiminti, jog pavelgs jai akis. Raganius nurimo, rankos nebedrebjo. Ji galjo pajusti. Geraltas girdjo, kaip vanga jos krepio sagtys, kaip skimbioja buteliukai ir porcelianiniai indeliai. Jis girdjo jos alsavim, jaut jos launies ilum. Moteris klpojo greta. - Ar su mano aizda, - nebegaldamas ilgiau tylti, prabilo Geraltas, turjai vargo? - inoma, iek tiek, - balsas it ledas. - Taip jau bna nuo kandim. Pati bjauriausia aizd ris. Taiau tau, raganiau, ko gero, ne pirmiena. "Ji ino. Naro mano mintis. Skaito? Greiiausiai - ne. Ir inau, kodl. Bijo." - Taip, ko gero, ne pirmiena, - tarkindama stiklo indus, pakartojo ji. - Maiau kelis tavo randus... Taiau susidorojau. M a t esu burtinink. Ir gydytoja. Tokia specializacija. " T i k s l i a i " , - pagalvojo Geraltas. Bet nepratar n odio. - O kalbant apie aizd, - ramiai ts moteris, - privalai inoti, jog tave igelbjo pulsas - keturis kartus ltesnis nei paprasto mogaus. A n t r a i p nebtum liks gyvas - sakau tikr teisyb. Maiau rait ant tavo kojos. Tai turjo atstoti tvarst, taiau tebuvo nevyks pakaitalas. Jis tyljo. - Vliau, - i k i kaklo upldama jo markinius, ts moteris, - simet infekcija, paprastai atsirandanti nuo kastini aizd. Ukratas buvo su stabdytas. Reikia manyti, ragani eliksyras? Labai padjo. T i k vieno ne suprantu - kodl tuo pat metu grei haliucinogenus? Gantinai prisiklau siau tavo kliedesi, Geraltai i Rivijos.

"Skaito, - pagalvojo jis, - vis dlto skaito. O gal Jurga pasak, kuo a vardu? G a l sapnuodamas pats iplepjau, veikiamas "Juodojo kiro"? Biesas ino... O tai, jog ino mano vard, nieko nereikia. N i e k o . Ji neino, kas a. Net nesuvokia, kas esu." Raganius pajuto, kaip burtinink velniai trina jo peius altu, stipriai kamparu kvepianiu, skausm malinaniu tepalu. Jos delnai buvo mai ir labai velns. - Atleisk, kad gydau klasikiniu bdu, - pasak moteris. - Praguls ga ljau panaikinti, pasitelkusi magij, bet jau iek tiek pavargau, gydydama tavj aizd, tad jauiuosi ne itin gerai. Koj apriau ir, kuo galjau, ulipdiau - dabar tau niekas nebegresia. Bet vis dlto dar por dien nesikelk. Net ir magikai sujungtos kraujagysls kartais trkinja - isiliet bjaurios kraujosrvos. Suprantama, randas liks. Dar vienas tavo kolekcijoje. - Dkui... - Geraltas priglaud skruost prie od - norjo ikreipti bal s, paslpti nenatral jo skambes. - Ar galiu suinoti... K a m turiu bti dkingas? "Nesakys, - pagalvojo jis. - A r b a sumeluos". - M a n o vardas - Visena. "inau", - pagalvojo raganius. - Diaugiuosi, - vis dar prispauds prie od skruost, ltai pasak jis. - Diaugiuosi, Visena, kad ms keliai susikirto. - K gi, bna visko, - traukdama markinius atgal ant pei bei dangs tydama j kailiais, abejingai tar burtinink. - I pasienio muitinink ga vau ini, jog esu reikalinga. O jei mans k a m p r i r e i k i a - v y k s t u . Taip keistai esu pratusi. Klausyk, paliksiu tepal p i r k l i u i - paprayk, kad trin t rytais ir vakarop.-Jis tvirtina, es igelbjai jam gyvyb - dabar gals at sidkoti. - O a? K u o galiau atsidkoti tau, Visena? - Neauinkime veltui burnos. I ragani umokesio neimu. Jei nori, gali tai vadinti solidarumu. Profesiniu solidarumu. Ir simpatija. Kadangi simpatizuoju, duosiu tau draugik patarim arba, jei nori, gydytojo reko mendacij: nustok vartoti haliucinogenus, Geraltai. Haliucinacijos negy do. Nieko. - Ai tau, Visena. U pagalb ir u patarim. Ai tau... u visk. Itrauks i po od rank, Geraltas paglost jos kelius. Visena suvirp jo, o paskui, sumusi jo deln savuoju, velniai spusteljo. Atsargiai itrau ks pirtus, raganius perbrauk jais per Visenos rank. Aiku. L y g i jaunos merginos oda. Burtinink dar smarkiau krptel jo, taiau rankos neatitrauk. Jo pirtai gro prie jos delno ir sum su spaud. Medalionas ant Geralto kaklo suvirpo ir krusteljo. - Ai tau, Visena, - stengdamasis suvaldyti drebant bals, pakartojo raganius. - Diaugiuosi, kad ms keliai susikirto. - Atsitiktinumas... - pratar burtinink, tik kart jos balsas nebebuvo abejingas.

- O gal likimas? - paklaus jis ir nustebo pajuts, jog staiga inyko jau dulys bei nerimas. - Visena, ar tiki likimu? - Taip, - kaipmat atsak ji. - T i k i u . - Ar tiki, - ts Geraltas, - jog likimo susieti mons visada susitinka? - ituo - taip pat... K darai? Nesivartyk... - N o r i u pairti tavo veid... Visena. N o r i u pavelgti tau akis. O t u . . . Tu privalai pavelgti mansias. Moteris krusteljo, lyg nordama pakilti. Taiau liko klpti. I skaus mo perkreips lpas, Geraltas persivert ant nugaros. Buvo iek tiek vie siau - kakas vl met liepsn malk. Visena nebekrutjo. Tik pasuko galv on, bet taip dar aikiau buvo matyti jos virpanios lpos. Burtinink stipriai suspaud Geralto deln. Jis irjo j. Nebuvo jokio panaumo. Jos profilis - visai kitoks. Maa nosis. Siau ras smakras. Visena tyljo. Paskui netiktai pasilenk ir pavelg jam tie siai akis. I arti. Tylomis. - K a i p tau jos patinka? - ramiai paklaus raganius. - Mano pakoreguo tos akys? Tokios... neprastos? Visena, ar inai, k daro ragani akims, idant jos pasikeist? Ar inai, kad ne visada tas pavyksta? - Nustok, - velniai pasak ji. - Nustok, Geraltai. - Geraltas... - raganius staiga pajuto, kaip kakas nutrko jo viduje. iuo vardu mane pavadino Vesemiras. Geraltas i Rivijos! A net imokau pamgdioti Rivijos gyventoj akcent. Ko gero, kupinas trokimo turti gimtin. K a d ir sivaizduojam. Vesemiras... dav vard. Jis man pasak ir tavj. Nenorom. - Tyliau, Geraltai, tyliau. - iandien sakai, kad tiki l i k i m u . O tada... Ar tuomet tikjai? O taip, privaljai tikti. Turjai tikti, jog likimas mums lems susieiti. Taiau verta p r i d u r t i , jog pati nelabai skubjai. Visena tyljo. - V i s a d a norjau... G a l v o d a v a u , k pasakysiu tau, k a i susitiksim. Msiau, ko paklausiu. M a n i a u , jog tai suteiks man ikreipt pasitenkini m... Tai, kas sublizgo ant Visenos skruosto, buvo aara. Be jokios abejons. Geraltas pajuto, kaip skausmingai spaudia gerkl. Pajuto nuovarg. M i e guistum. Silpnum. - Dienos viesoje... - sudejavo jis. - Rytoj, Visena, vieiant saulei, pa velgsiu tau akis... Ir paklausiu. O gal ir nepaklausiu, nes jau per vlu. Likimas? O taip, Jen buvo teisi. Negana bti vienas kitam l i k i m o skirtam. Reikia kako d a u g i a u . . . Bet rytoj pavelgsiu tau akis... vieiant sau lei... - N e , - tyliai ir velniai it aksomas, pasak ji. O balsas rai, pl atsi minim k l o d u s . . . Atsiminim, kuri nebuvo. Kuri niekada nebuvo. O vis dlto buvo.

- Taip! - paprietaravo jis. - Taip. A to n o r i u . . . - N e . Dabar umigsi. O pabuds nebenorsi. Kodl turime irti vie nas kit vieiant saulei? K tas pakeis? N i e k o nebegalima grinti nei pakeisti. K o k i a prasm, Geraltai, mans ko nors klausti? Ar tai, jog a ne sugebsiu atsakyti, tikrai suteiks tau ikreipt pasitenkinim? Ar verta skaudinti vienam kit? N e , nesimatysime sauls viesoje. Miegok, Geral tai. O vard, ties sakant, tau irinko ne Vesemiras. Noriau, kad inotu mei, nors itai taip pat nieko negrins ir nepakeis. Bk sveikas ir pasisau gok. Ir neiekok mans... - Visena... - N e , Geraltai, dabar umigsi. O a... tebuvau tavo sapnas. L i k svei kas. - N e ! Visena! - M i e g o k , - velniame l y g aksomas balse girdjosi tylus, slopinantis vali, plantis j it audekl, sakymas. Ir iluma, staiga atsklidusi i jos delno. - Miegok. Jis umigo. VI - Jurga, ar mes jau Uupyje? - N u o vakar dienos, pone Geraltai. Greit bus Jarugos up, o toliau jau mano kratai. i, net arkliai galvas kratydami valiau engia. Jauia, kad namai arti. - N a m a i . . . Mieste gyveni? - Priemiestyje. - domu, - apsidair raganius. - Beveik nematyti karo pdsak. Sak, k a d is kratas smarkiai nuniokotas. - K a i p g i , - tar Jurga. - Ko jau ko, o griuvsi nestokojome. Atidiai siirkite - beveik kiekviena troba, kiekviena tvora naujai baltuoja. Stai, velkite, u ups - ten dar blogiau buvo, ten i k i pamat viskas suplek jo... Bet vlgi, karas karu, o gyventi tai reikia. Didiausi maiat itvr me, k a i per ms emes Juodieji slinko. Taigi tuomet atrod, jog jie ia visk d y k u m a pavers. Daugelis anuomet pabgusi niekad negro. Bet vietoje j k i t i sikr. Reikia gyventi. - Teisyb, - burbteljo Geraltas. - G y v e n t i reikia. Nesvarbu, kas buvo. Reikia gyventi. - Ties sakot. ekit, maukits. Susiuvau js kelnes, ulopiau. Bus kaip naujos. Taip kaip ir i em, pone Geraltai. Karo suplyta, l y g gele inm akiom iakta, suardyta, nukraujavusi. Bet dabar bus kaip nauja. Ir dar derlingesn. Ir tie, kurie ioje emelje supuvo, padarys ger darb - patr dirv. K o l e i kas sunku arti - visur laukuose kaulai, gelgaliai, bet

em ir su gelgaliais susitvarkys. - O nebijote, k a d nilfgardieiai... kad Juodieji gr? Kart jau atrado keli per kalnus... - Taigi ima baim. Ir kas i to? Susdus raudoti ir drebti? Reikia gy venti. O kas bus - tebnie. Kas jau lemta, nuo to nepaspruksi. - T i k i likimu? - O kaip galiu netikti? Po to, kai m u d u susitikome uburtoje vietoje ant tilto, po to, kai mane igelbjote nuo mirties? A k , pone raganiau, ma tysit, mano Auksuol jums po kojomis puls... - Raminkis. Ties sakant, a tau daugiau skolingas. Ten, ant tilto... Jur ga, tai mano darbas, mano amatas. Juk a u pinigus gelbsiu mones. Ne i geros irdies. Prisipaink, Jurga, girdjai, k mons apie raganius ne ka? K a d neinia, kas blogiau - jie ar tos pabaisos, kurias anie udo... - Netiesa, pone. Net neinau, kodl taip kalbate. K js manot - a aki neturiu? Taigi js i to paties molio drbtas, kaip ir anoji daktariu ke... - Visena... - Nepasisak, k u o v a r d u . Taigi uoliais paskui mus lk, nes inojo, kad jos reikia. Vakarop pasivijo ir, tik i balno iokus kaipmat prie js puol. O i , pone, prisikamavo moterl su js koja - nuo burt net oras trakjo, o mes isigand nuskuodm mikan. Jai, po visko, i nosies m bgti kraujas. Matyt, ne taip paprasta yra burti. Taigi rpestingai jus slau g, tiesiog lyg... - L y g motina? - sukando dantis Geraltas. - Taigi. Ties pasakt. O kai umigote... - N a , Jurga? - Vos besilaik ant koj, buvo ibalusi it drobul. Betgi atjusi klausi njo, gal k u r i a m msikiui reikia pagelbti. D e g u t i n i n k u i kelmo n u spaust rank igyd. N graio nepam ir dar vaist paliko. N e , pone Geraltai, a inau, pasaulyje vienaip neka apie raganius, o kitaip apie bur tininkus kalba. Tik ne pas mus. M e s , i Virutiniojo Sodeno ir Uupio mons, geriau inome. Per daug mums burtininkai padjo, kad neino tume, kokie jie yra. Mes atmename juos ne plepdami ar apkalbindami, bet akmenyje amin. Vos tik jaunuolynas baigsis, patys regsit. Dar tik metai teprajo, kai ia vyko visame pasaulyje garsus mis. Turjote gir dti. - Mans ia nebuvo, - sumurmjo raganius. - V i s u s metus. iaurje buvau. Taiau girdjau... Antrasis Sodeno mis... - Ties sakot. Netrukus kalv ir akmen pamatysite. Anksiau mes i kalv paprastai vadinome - Pesli K a l n u , bet nnai v i s i sako "Burtinink Kalnas" arba "Keturiolikos Kalnas". Nes ant tos kalvos j buvo dvideimt ir dar d u . Dvideimt ir du b u r t i n i n k a i ten kovsi, o keturiolika krito. Siaubinga kova buvo, pone Geraltai. em piestu stojosi, i dangaus u g nis l y g lietus pylsi, aibai tranksi... Lavon kaip lap prikrito. Taiau

burtininkai nugaljo Juoduosius ir sunaikino juos vedusi Jg. O ketu riolika toje kovoje krito. Keturiolika paaukojo gyvyb... Pone, kas jums? - N i e k o , pasakok Jurga. - O i , baisus mis buvo. Ir jei ne tie ant kalno susirink burtininkai, kas ino, ar iandien benektume grdami namolio, nes ir nam nebe bt, ir mans, o gal ir js... Taip, tik burtinink dka. K e t u r i o l i k a j uvo, gindami mus - Sodeno ir Uupio mones. N a , inoma, k i t i ten irgi kovsi - kariai, bajorai bei valstieiai - kas galjo, grieb akes ar kirv, ar ba nors miet... V i s i narsiai kovsi, ne vienas galvel padjo. Taiau bur tininkai... N i e k o nuostabaus, jei sta karys - toks jo amatas, o gyvenim lis ir taip neilgas. Taiau burtininkai, inia, gali gyventi, kiek usigeid. Bet nedvejojo. - Nedvejojo, - trindamas kakt, pakartojo raganius. - Nedvejojo. O a buvau iaurje... - Pone, kas jums? - Nieko. - Taigi... Tai mes, visi aplinkiniai, dabar ten, t kalv, vis neame g les, o geguyje, per Beleteyn, visada dega ugnis. Ir degs per ami am ius. Ir aminai jie - tie keturiolika - liks g y v i moni atmintyje. O ilikti moni atmintyje... Tai... kakas daugiau! Daugiau, pone Geraltai! - Tu teisus, Jurga. - C i a kiekvienas vaikas ino tuos vardus, ikaltus akmenyje, stovinia me kalno virnje. Netikite? Klausykite: Akselis, vadintas Vergu, Trise M e r i g o l d , Atlanas Kerkas, Vaniel i Brugo, Dagobertas i Vols... - Jurga, gana. - Pone, kas jums? Iblykote l y g mirtis! - Nieko. VII Labai ltai ir atsargiai raganius kop kaln, jausdamas kaip dirba sausgysls ir raumenys stebuklingai ugydytoje aizdoje. Nors ji atrod sugijusi, Geraltas tebesaugojo koj ir stengsi nestoti ant jos v i s u svoriu. Buvo karta, tvanku, nuo oli aromato svaigo galva, taiau svaigo malo niai. Obeliskas stovjo ne paiame plokios kalno virns centre, o g i l u moje, tolliau, u atri akmen rato. Jeigu Geraltas bt ia ukops prie saullyd, krentantis ant rato paminklo elis atsidurt paiame ap skritimo viduryje ir parodyt, k u r i o n pusn kovos metu buvo atgrti burtinink veidai. Geraltas pavelg ton pusn, bekraius kalvotus lau kus. Jei ten ir guljo kritusij kaulai - o gult tikrai guljo - juos slp veli ol. Viruje, plaiai iskleids sparnus, palengva suko ratus vanagas. Vienintelis judantis takas nuo kario apmirusiame peizae. Obelisko pamatas buvo platus - keturi ar penki mons turt susi imti u rank, jei nort j apkabinti. Aiku viena - be magijos pagalbos

kolona nebt ukelta virnn. akmen rat atgrta plokioji obelis ko pus buvo glotniai nutayta. A n t jos buvo matyti ikaltos runos. Keturiolikos uvusij vardai. Geraltas ltai prijo artyn. Jurga i tikro nemelavo. Prie obelisko guljo gls - paprastos lauk gls: aguonos, lubinai, dedevos, neumirtuols. Keturiolika vard. Neskubdamas skait juos nuo viraus, o prie akis ikildavo veidai t, kuriuos Geraltas painojo. Linksmoji rudaplauk Trise M e r i g o l d - i visko kikenanti, atrodiusi l y g paaugl. Ji raganiui patiko. Jis jai irgi. Laudboras ir M u r i v e l i o - bdamas V i z i m e , Geraltas vos su juo nesu simu, kai burtininkas, aisdamas kauliukais, paslapia naudojo teleki nez, o raganius j suiupo. Lyta N e y d , vadinama K o r a l u . J taip pravardiavo dl jos lpdaio spalvos. Kadaise Lyta taip apmei Geralt karaliui Belohunui, jog raga n i u i savait teko tnoti kaljime. Paleistas Geraltas nujo pas j - norjo i siaikinti, kodl ji taip pasielg. Bet neinia kaip atsidr jos lovoje, kur ir praleido kit savait. Senasis Gorazdas, norjs sumokti Geraltui imt marki, kad is leist itirti savo akis, ir adjs duoti tkstant, jei galt ragani iskrosti - kaip tuomet pasak: "Nebtinai iandien". L i k o trys vardai. Igirds negars lames u nugaros, Geraltas atsigr. Ji vilkjo paprast lino suknut ir buvo basa. Ilgus, laisvai ant pei ir rank krentanius viesius plaukus puo saului vainikas. - Sveika, - tar raganius. Mergina pavelg j ydromis altomis akimis, bet neatsak. Geraltas pastebjo, jog ji nedegusi. Dabar, vasaros pabaigoje, kai v i sos kaimo merginos buvo apskrudusios i k i rudumo, tai atrod keistai - jos veidas ir nuogos rankos buvo tik iek tiek gelsvos. - Atneei gli? N u l e i d u s i blakstienas, ji nusiypsojo. Padvelk aliu. Netarusi n o dio, prajo pro j ir, delnu palietusi akmen, priklaup prie obelisko. - A niekad neneu gli, - pakeldama galv pasak ji. - Bet tos, k u rios ia guli, skirtos man. Geraltas irjo mergin. Ji klpojo taip, jog ustojo kolonos akme nyje ikalt paskutinj vard. Ir buvo iblykusi - nenatraliai blyki, ji vytjo juodo akmens fone. - Kas tu? - ramiai paklaus raganius. Ji nusiypsojo - padvelk aliu. - Neinai? "inau, - velgdamas alt jos aki ydryn, pagalvojo Geraltas. Taip, manausi ins".

Jis jautsi ramus. Kitoks nemokjo bti. Jau nebemokjo. - M a n visada buvo smalsu, kaip tu, ponia, atrodai. - Neprivalai mans taip vadinti, - tyliai atsak ji. - Juk pastame vie nas kit jau daugel met. - Pastame, - pritar Geraltas. - mons sako, jog eini paskui mane. - E i n u . Taiau tu niekad neirdavai atgalios. Iki ios dienos. ian dien atsigrei pirm kart. Raganius tyljo. Nebuvo k sakyti. Jis jautsi pavargs. - K a i p . . . K a i p visa tai vyks? - pagaliau paklaus jis abejingai. - Paimsiu tave u rankos, - velgdama tiesiai Geraltui akis, pasak ji. - Paimsiu u rankos ir nusiveiu piev. alt ir drgn rk. - O toliau? Kas yra toliau, u rko? - N i e k o , - nusijuok ji. - Toliau jau nieko nebra. - engei paskui mane koja kojon, - pasak Geraltas. - Bet pasivydavai kitus - tuos, su kuriais prasilenkdavau kelyje. Kodl? Norjai, kad likiau vienas? K a d gal gale imiau bijoti? Pasakysiu tau ties: a vis laik tavs bijojau. Visada. Neatsigrdavau, nes bijojau. Baiminausi, jog pamatysiu tave, einani i paskos. Bijojau... i k i iol. - Iki iol? - Taip. Iki ios dienos. Dabar stovime vienas prieais kit, o a nejau iu baims. Tu visk atmei i mans. Taip pat ir baim. - Tai kodl tavo akys, Geraltai i Rivijos, sklidinos igsio? Tu ibals, o rankos dreba. Kodl? Nejaugi tave taip gsdina tas paskutinysis, ketu rioliktasis obeliske ikaltas vardas? Jei nori, pasakysiu j. - Nereikia. A inau. Ratas usidaro, altys suleidia dantis savo uo deg. Taip turi bti. Tu ir tasai vardas. Ir gls. Tau ir jai. Keturioliktasis akmenyje ikaltas vardas - tas, kur tardavau v i d u r y nakties ir vieiant saulei. altyje, kartyje ir lietui lyjant. N e , nebijau j dabar itarti. - Tad itark. - Jenefer... Jenefer i Vengerbergo. - O gls skirtos man. - Baikime, - pasak raganius temptu balsu. - Imk... Paimk mane u rankos. Atsistojusi ji prijo artyn - Geraltas pajuto vs. Ir dyg, kiaurai ve riant alt. - Ne iandien, - tar ji. - K a d a nors - taip. Bet ne iandien. - Visk i mans atmei. - N e , - nutrauk ji. - A nieko neatimu. A tik i m u u rankos. K a d tuo metu niekas nelikt vienias. Pats vienas rke... Iki pasimatymo, Ge raltai i Rivijos. Kada nors. Jis neatsak. O ji ltai apsisuko ir nujo rk, staiga apgaubus viru kaln. rk, kuriame viskas inyko, balt drgn rk, kuriame itirpo obeliskas, jo papdje gulinios gls ir keturiolika vard, ikalt akmeny-

je. N e l i k o nieko, tik rkas ir lapios, nuo drgms ibanios ols po ko jomis, ols kvepjo svaiginaniai, sunkiai, saldiai - i k i galvos sopulio, umarties ir nuovargio... - Pone Geraltai! Kas jums? Usndote? Taigi sakiau, dar esate silpnas. Ko t kaln lipote? - Usndau, - perbrauks delnu veid, sumirksjo Geraltas. - Usn dau, po paraliais... Nesirpink, Jurga, vis tas kartis... - T a i g i kaitra k a i p pekloj... Pone, jau reikia vaiuoti. Eime, padsiu jums nuo laito nusileisti. - N i e k o m a n neatsitiko. - N e , ne. Tik smalsu, ko tuomet svyruojate? K o k s biesas per tok kar t jus t kalv ne? Norjote perskaityti j vardus? A galjau visus pa sakyti. Kas jums? - Nieko... Jurga... Ar tikrai visus vardus atsimeni? - Aiku. - Patikrinsiu tavo atmint... Paskutinis. Keturioliktasis. K o k s tas var das? - Taigi js ir nepatiklus. N i e k u o netikite. Norite patikrinti, ar neme luoju? Jau sakiau - tuos vardus msuose kiekvienas vaikis ino. Sakote, paskutinysis? Taigi paskutinis yra Joelis Grethennas i Kareros. G a l pai nojote? Geraltas rieu pasitryn ak. Ir pavelg obelisk. visus vardus. - N e , - atsak jis, - nepainojau.
VIII

- Pone Geraltai... - Klausau, Jurga. Nuleids galv, sukdamas ant pirto plon direl, likus pataisius ra ganiaus baln, p i r k l y s ilgokai tyljo. Pagaliau atsistojo ir kumiu lengvai stukteljo vanyiojaniam tarnui per kupr. - Ziednai, perssk ant nepakinkyto arklio. A vadelsiu. Pone Geral tai, sskite greta mans. N a g i , Ziednai, ko prie veimo triniesi? P i r m y n , uoliuok priek! M e s ia pasinekuiuoti norime, tad nevpsok ausis pa stats! Suvingo paskui veim tursenanti Kuoja ir trkteljo virv - matyt, pavydjo Ziedno kumelaitei, risnojaniai viekeliu. Pliaukteljs lieuviu, Jurga velniai supliek arklius vadelmis. - Taigi, - nuts jis. - Reikalas toks, pone. adjau jums... Tada, ant t i l to... D a v i a u od... - Nereikia, - greitai nutrauk raganius. - Nereikia, Jurga. - Reikia, - grietai pasak pirklys. - A odio pavjui nelaidau. Tai, ko

nesitikiu namuose rasti, bus js. - N u s i r a m i n k . N i e k o m a n i tavs nereikia. Mes atsiskaitme. - N e , pone. Jeigu kak panaaus namie rasiu, vadinasi, - taip lemta. O jeigu pasiaipysi i lemties, jei panorsi likim apgauti, tai jis smarkiai nubaus. "inau, - pagalvojo raganius. - inau". - Bet... Pone Geraltai... - K, Jurga? - A nieko netikto namuose nerasiu. N i e k o , ir jau tikrai ne t, ko js tikits. Pone raganiau, paklausykit: Auksuol, mano moterl, po pasku tiniojo snaus daugiau vaik nebegali turti. T a d ko jau ko, bet vaikelio namuose nebus. Berods bsite apsiriks. Geraltas neatsak. Jurga i r g i tyljo. Kuoja vl suprunkt ir papurt galv. - Bet t u r i u du snus, - staiga greitai itar Jurga, velgdamas keli prie save. - Du sveikus, stiprius ir nekvailus berniokus. V i s tiek t u r i u juos kakur leisti mokslus. Vienas, galvoju, gals su m a n i m i p i r k l i o amato mokytis. O kitas... Geraltas tyljo. - K pasakysite? - pasuks galv, Jurga pavelg j. - A n t tilto parei kalavote priesaikos. Juk omenyje turjote ne k kit, o vaikinuk, kur sa vojo raganiaus amato galtumt m o k y t i . Kodl tas vaikis turt bti neti ktas? O tiktas netinka? T u r i u d u , lai vienas bna raganius. Amatas kaip amatas. N e i geresnis, nei prastesnis. - T i k r a i inai, - tyliai atsiliep Geraltas, - k a d ne prastesnis? Jurga prisimerk. - mones ginti, j gyvyb gelbti - tai, js m a n y m u , blogai ar gerai? Tie keturiolika ant kalno? Js ant to tilto? K darte - gera ar bloga? - Neinau, - pavargusiu balsu tar Geraltas. - Neinau, Jurga. Kartais atrodo, jog inau. O retsykiais abejoju. Ar nortum, k a d tavo sn k a muot tokios abejons? - Tegul kamuoja, - r i m t a i pasak p i r k l y s . - K a d tik bt dl ko. K a dangi tai mogika ir y r a gerai. -Kas? - Abejons. Tik blogis, pone Geraltai, niekada neabejoja. O nuo savo l i k i m o n vienas nepabgs. Raganius neatsak. Kelias suko per aukt lait, pro kreivus berus, neinia kaip besilai kanius ant staios atkalns. Ber lapai b u v o geltoni. " R u d u o , - pagalvo jo Geraltas, - vl r u d u o " . Tolumoje vilgjo up, baltavo naujutlait tvora aplink sargybos bokt, pirkli stogai, nutayti prieplaukos poliai. Girg djo rato velenas. Keltas, b u k a n o s i m i skrosdamas vanden, alis arsty-

damas paviriuje plduriuojanius iaudelius bei nevarioje dulki plvje sivlusius lapus, plakdamas bangas artjo prie kranto. Girgdjo keltinin k tempiami lynai. Triukmavo krante susibrusi minia - tame urmulyje b u v o viskas: moter r i k s m a i , vyr keiksmai, vaik verksmas, gyvuli baubimas, arkli vengimas, avi bliovimas. Vienoda, ema baims m u zika. - Salin! Traukits alin, uns skros! - klykavo raitelis, k r u v i n u skudu ru apmuturiuota galva. Iki p i l v o panirs jo arklys blaksi ir tak vande n, auktai kilnodamas priekines kojas. Prieplaukoje triukmas, riksmai skydininkai, iei kotais dauydami, kur pakliuvo, grubiai stumd mini alis. - Salin nuo kelto! - mosuodamas kardu, kavo raitelis. - Tik kariuo men! Salin, nes tuoj visus itakysiu! Trkteljs pavadius, Geraltas suturjo prie pat griovos krato try piani kumel. Griova, vangindami ginklus ir arvus, uoliais lk ka riai, keldami dulki debesis, kurie apgaub i paskos bganius s k y d i n i n kus. - Geraltaaaai! Raganius pavelg emyn. Pakelje paliktame veime, prigrstame medini gard, okinjo ir mojavo lieknas vyras, vilkintis vyni spalvos striuk, ant galvos usimauklins kepurl su gervs plunksna. Garduose plasnodamos blaksi vitos ir sys. - Geraltaaai! Tai a! - Vdryne! Eik ionai! - Lauk, lauk nuo kelto! - prieplaukoje tebeklykavo raitelis aptvarstyta galva. - Keltas tik kariuomenei! Jei usigeisite kit krant, pakarailos, iupkit k i r v i u s ir drokit mik plaust statyti! Keltas tik kariuomenei! - V a r d a n diev, Geraltai, - nopavo poetas, usiropts griovos laitu. Vyni spalvos striuk buvo it sniegu aplipusi pauki plunksnomis. Matai, kas dedasi? Tie Sodene, aiku, pralaimjo, tai puol trauktis. K a ia paistau, k ten trauktis? Bgti, paprasiausiai panikai bgti! Ir mes, Geraltai, turim i ia neti kudai. kit Jarugos krant... - Vdryne, k ia veiki? I kur atsiradai? - K veikiu? - kteljo dainius. - Dar klausi? K a i p ir v i s i , bgu. Vis dien grumdiausi tame veime! Kakoks unsnukis nakt pavog ms arkl! Geraltai, maldauju, itrauk mane i ito pragaro! Patikk, nilfgardieiai gali ia atsirasti kiekvien akimirk! Jeigu kuris liks ioje Jarugos p u sje - j paskers. Supranti, paskers! - Vdryne, nepanikuok. emai prieplaukoje vengia ir lentas kanopomis trypia arkliai, prie varta tempiami ant kelto. Riksmai. Sumaitis. Tykta vanduo - nuriedjo pastumtas veimas. K e l d a m i snukius vir vandens baubia galvijai. Geral tas stebjo, kaip i rat islydusias skrynias ir ryulius pagavo srov, tk kelto on ir nuplukd tolyn. auksmai, keiksmai. Dulki debesis grio-

voje, trepsjimas. - Paeiliui! - plyavo aptvarstytasis, pasuks arkl mini. - Tvarkos, kals iperos! Paeiliui! - Geraltai, - sugriebs balnakilp, aikteljo Vdrynas. - M a t a i , kas vyksta? Mes niekada nepateksime t kelt. K a r e i v i a i juo perkels tiek moni, kiek pajgs. O paskui t kelt sudegins, kad neatitekt nilfgardieiams. Juk paprastai taip daroma, tiesa? - Teisyb, - linkteljo raganius. - Paprastai taip daroma. Tik nesupran tu, ko ia panikuoti? Ar tai pirmas karas? G a l anksiau nebuvo? Valdov kariaunos, kaip visada, apsidauys, o paskui karaliai susitars, pasirays su tart ir abudu ta proga nusigers... Tiems, kurie dabar prieplaukoje maigo vienas kitam onkaulius, nie kas, ties sakant, nepasikeis. Tad ko ia triukmauti? Vdrynas, nepaleisdamas balnakilps, atidiai pavelg j. - Tu, Geraltai, matyt, klaidingai informuotas, - pasak poetas. - A r b a nesuvoki, k tai reikia. Tai nra prastas karas dl sosto paveldjimo ar gaballio ems. Tai ne dviej feodal susirmimas, kur ienaudami stebi samdiniai. - Tai kas gi tai yra? Apviesk mane, nes tikrai neinau, kas ia vyksta. Ties sakant, man ne itin domu, bet, praau, paaikink. - Dar nebuvo tokio karo, - rimtai tar dainius. - K u r praeina Nilfgardo kariuomens, telieka sudegusi em ir lavonai. P i l n i laukai lavon. io karo tikslas - naikinti. Visk inaikinti. Nilfgardas prie visus. iauru mai... - Be iaurumo nra karo ir nebuvo, - nutrauk raganius. - Perdedi, Vdryne. C i a kaip ir su keltu: visada taip bna. Tokia, sakyiau, kareivi ka tradicija. N u o sen senovs per al ygiuojanios armijos udo, plia, degina ir prievartauja - nebtinai itokia tvarka. N u o sen senovs karo metu valstieiai su savo bobomis ir btiniausia manta slepiasi mikuose, o kai viskas nurimsta - grta... - Geraltai, tik ne ito karo metu. Po io karo nebebus kam ir kur gr ti. Po Nilfgardo belieka degsiai - armijos slenka it lava ir visus istumia. Myli mylias tsiasi kartuvs ir kuolai pakelse, o iilgai horizonto kyla dm stulpai. Sakai, nuo sen senovs nebuvo nieko panaaus? K a i p g i , ties sakai. Taip, nuo sen senovs. Ms pasaulio senovs. M a n dingoja si, jog nilfgardieiai atvyko i u kaln, ketindami sunaikinti ms pa saul. - Nesmon. K a m rpt mus naikinti? Niekas nekariauja, idant i naikint. K a r a i vyksta dl dviej prieasi: pirmoji yra valdia, antroji pinigai. - Nefilosofuok, Geraltai! Postringavimai nepakeis to, kas dabar vyksta! Kodl negirdi? Kodl nematai? Kodl nenori suprasti? Patikk, Jaruga nilfgardiei nesustabdys. iem, k a i up uals, jie patrauks tolyn. A tau sakau - reikia neti kudai, d u m t i iaur - gal jie i k i ten neateis. Bet

jeigu jie ir nepasieks iaurs, ms pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo. Geraltai, nepalik mans ia! A vienas neitversiu! N e p a l i k mans! - Vdryne, ar palai? - persisvr balne raganius. - Matyt, baim su mai tau prot, jei galjai pagalvoti, kad paliksiu tave. Duok rank ir ok ant irgo. ia tau nra kas veikti, o ant kelto vis tiek neprasibruksi. Josim auktup, paiekosim valties ar plausto. - Nilfgardieiai mus apsups. Jie jau netoliese. Matei tuos raitelius? I kart aiku, k a d gro tiesiai i mio lauko. Jokime emup, l i n k Inos ioi. - Nekarksk. M a t y s i , prasmuksim. L i n k emupio slenka minios mo ni, ir prie kiekvieno kelto bus tas pats, kas ia, o visos valtys, aiku, i grobstytos. Jokime auktyn, prie srov - nesibaimink, k a d ir ant rsto, bet perkelsiu tave. - Kitas krantas vos matyti! - Neniurzgk. Pasakiau - perkelsiu tave. - O tu? - Sok ant irgo. Jodami pasikalbsime. E i , tik ne su tuo maiu, velniai raut! G a l nori, k a d Kuojai stuburas trkt? - Ar ia Kuoja? Kuoja buvo juoda, o ioji - bra. - Kiekvien savo irg v a d i n u Kuoja. P u i k i a i inai, tad nebandyk u kalbti dant. Pasakiau - alin it mai. K ten, po paraliais, turi? A u k so? - ia rankraiai! Eilraiai! Ir iek tiek desio... - Mesk up. Paraysi nauj. O maistu a pasidalysiu. Vdrynas nutais graudi min, taiau ilgai nesvarst: usimojs svie d krep vanden. Paskui strykteljo ant irgo ir, sikibs raganiaus dir , pasimuist, sitaisydamas ant ryuli. - Keliaujam, keliaujam, - neramiai ragino jis. - Geraltai, negaiuokime, skuoskime mikus, k o l . . . - N u r i m k , Vdryne, nes tavo nerimas persiduoda ir Kuojai. - Nesityiok. Jei btum mats tai, k a... - Usiiaupk/bjaurybe. Judam, nes prie sutemstant n o r i u , k a d per sikeltum. - A? O tu? - A turiu t nuveikti ioje ups pusje. - Geraltai, sudurnjai? Nebenori gyventi? K nuveikti? - Ne tavo reikalas. Joju Cintr. - Cintr? Cintros nebra. - K ia tauki? - Cintros nebra. Y r a gaisraviet ir kalnas griuvsi. Nilfgardieiai... - Vdryne, n u l i p k . -K? - N u l i p k ! - staiga atsigr raganius. Dirsteljs jam veid, trubadras skriste nuskrido emn, engteljo atgal ir suklupo.

Geraltas palengva nusdo nuo irgo. Permets vadias per kumels galv, valandl dvejodamas pastovjo, po to pirtinta ranka perbrauk veid. Ir prisdo ant ivartos krato po isikerojusiu grtamedio kr m u , betiesianiu kraujo raudonumo atalas. - Eik ia, Vdryne, - tar Geraltas. - Ssk. Ir pasakok apie Cintr. V i s k. Poetas atsisdo. - Nilfgardieiai slinko perja, - patyljs praneko jis. - J buvo tks taniai. M a r n a d a l o slnyje jie apsupo Cintros kariuomen. Vis dien, nuo auros i k i sutemos, vir mis. Tie, i Cintros, narsiai kovsi, taiau juos sunaikino. Krito karalius, o tuo metu j karalien... - Kalant. - Taip. Neleidusi k i l t i smyiui bei visiems pakrikti, ji, k tik galjo, subr apie save bei vliav. Tada prasiver i apsupties ir pasitrauk miesto pusn, u ups. Kas suspjo. - O Kalant? - Ji su saujele riteri saugojo besikelianius ir deng atsitraukianius. Sak, jog Kalant kovsi kaip vyras. It patrakusi puldavo didiausi m io skur. K a i atakavo N i l f g a r d o pstininkus, ie subad j ietimis. Sun kiai sueist karalien nuve miest. Geraltai, kas ioje gertuvje? - Degtin. N o r i ? - Ko gero. - Pasakok. Pasakok toliau, Vdryne. Visk. - Ties sakant, miestas nesigyn, apsiausties nebuvo, nes nebuvo kam stovti ant sien. K e l i riteriai su eimomis, d i d i k a i ir karalien... Jie usi barikadavo pilyje. Atygiav nilfgardieiai lengvai um pil, nes j bur tininks dulkmis pavert vartus ir dal sien. Gynsi tik boktas, matyt, apsaugotas kerais, nes atsilaik prie nilfgardiei magij. Nepaisant to, po ketverto dien N i l f g a r d o kariai siver vid. Bet nerado n vieno gyvo mogaus. N vieno. Moterys nuud vaikus, vyrai nuud moteris ir pasismeig ant kard arba... Geraltai, kas tau? - Pasakok, Vdryne. - A r b a kaip Kalant... N u o paio viraus - galva emyn. Sako, pra, kad j... Niekas nenorjo. Todl nuliau i k i kuor ir... Galva emyn. Su jos knu berods dar siaubingus dalykus. N e n o r i u apie tai... Kas tau? - N i e k o , Vdryne... Cintroje buvo... Mergait. Kalants ank, ma daug deimties vienuolikos met. Jos vardas C i r i . G a l k apie j girdjai? - N e . Bet mieste ir pilyje kilo siaubingos skerdyns, tad neliko beveik n vieno gyvo mogaus. O tie, kurie gyn bokt, sakiau tau, v i s i negyvi. D a u g u m a kilming eim moter bei vaik buvo btent ten. Raganius tyljo. - Painojai t Kalant? - paklaus Vdrynas. - Painojau.

- O mergait, apie kuri teiravaisi? Ciri? - J irgi. N u o ups papts vjas paiau vandens paviri, dryksteljo akas, paberdamas mirgant lap debes. " R u d u o , - pagalvojo raganius. - Vl r u duo". Geraltas atsistojo. - Vdryne, ar tiki likimu? Trubadras pakl galv ir iplts akis pavelg j. - Kodl klausi? - Atsakyk. - N a . . . tikiu. - O ar inai, jog vien lemties - per maa? Jog reikia kako daugiau? - Nesuprantu, Geraltai. - Ne tu vienas. Bet yra btent taip. Reikia kako daugiau. Taiau yra taip, kad a... A jau niekada nesuinosiu ko. - Geraltai, kas tau? - N i e k o , Vdryne. Eik, l i p k ant irgo. Jokime, netempkime nakt. Kas ino, kiek utruksime iekodami valties, o jos m u m s reiks didels. Juk nepaliksiu Kuojos. - Drauge kelsims? - apsidiaug poetas. - Taip. A nebeturiu ko iekoti ioje ups pusje. IX - Jurga! - Auksuole! Moteris klupdama ir aukdama bgo vart link, o idrik i po skaros plaukai plaikstsi vjyje. Numets vadeles samdiniui, Jurga strykteljo i veimo ir nubgo jos pasitikti. Stipriai sugriebs per liemen, Jurga pakl mon auktyn ir m suktis ratu. - Auksuole, ia a! Grau! - Jurga! - Grau! N a g i , atkylokit vartus! Seimininkas gro! A k , Auksuole! Moteris buvo lapia, kvepianti pamuilmis. Matyt, skalb. Jurga pa stat Auksuol ant ems, bet ir tuomet - isitariusi, susijaudinusi, ilta ji nepaleido vyro i glbio. - Auksuole, vesk trob. - O dievai, grai... Naktimis nemiegojau... Jurga... Naktimis nemiego jau... - Grau! E i , sugrau! Ir grau turtingas, Auksuole. Matai veim? E i , ragink arklius, suk vartus! Auksuole, ar matai veim? Pakankamai tur to parveu, k a d . . . - Jurga, k a m man turtas, k a m man veimas... Grai... Sveikas... G y -

vas... - Sakau tau, turtingas grau. Tuoj pamatysi... - Jurga, o kas itas? Tas juodai apsirds? O dievai, su kardu... P i r k l y s atsigr. Nulips nuo irgo, raganius nusisuks djosi taiss balnasait bei neulius. eimininkus neirjo ir njo artyn. - Vliau pasakysiu. A k , A u k s u o l e , jeigu ne jis... O kur vaikeliai? Ar sveiki? - Sveiki, Jurga, sveiki. Ijo laukus varn audyti, bet kaimynai pra ne, jog parkeliavai. Tuoj parlks v i s i trys... - Trys? Kas gi tai, Auksuole? Galgi... - Ne... Bet turiu tau kai k pasakyti... Ar nebarsi? - A? Tave? - Jurga, a priglaudiau mergaiiuk. Pamiau i druid. Z i n a i , i t, kurie po karo gelbjo vaikus... Benamius ir pasimetusius mikuose ran kiojo... Leisgyvius... Jurga... Ar pyksti? Pridjs rank prie aki, Jurga apsidair. Raganius, vedinas irgu, l tai jo paskui veim. juodu neirjo, vis nugrdavo akis. - Jurga... - O dievai, - aikteljo pirklys. - O dievai, Auksuole... Tai, ko nesitik jau! Namuose! - Jurga, nerstauk... M a t y s i , pamilsi j. Protinga mergaiiuk, miela ir darbti... Siek tiek keistoka. Nesako, i k u r k i l u s i , - kaipmat pravirksta. Tai ir neklausinju. Juk inai, Jurga, k a i p visada dukters norjau... Kas tau? - N i e k o , - tyliai tar pirklys. - N i e k o . Likimas. Vis keli apie niek k i t per miegus nekalbjo, kariuodamas ir klieddamas vien "likim" m i njo... D i e v a i mato... Ne ms galvoms tai, A u k s u o l e . Ne mums suprasti, k tokie kaip jis galvoja. K sapnuoja. Ne ms galvoms... - Tte!!! - N a d b o r a i ! Sulikai! Uaugote kaip jautukai! N a g i , greiiau, ateikite pas mane! valiau... Jurga nutilo, pamats ltai p a s k u i berniukus einani ma, liesut pilkaplauk btyb. Mergyt pavelg j - pirklys ivydo dideles alias it pavasario ol akis, kurios ibjo kaip d v i vaigduts. Pamat, kad mer gait staiga paoka, bga ir... igirdo, kaip ji aukia - plonai ir skausmin gai. - Geraltai! Neprastai greitai ir v i k r i a i raganius atsigr. Ir nubgo pasitikti mer gaits. Jurga irjo it ukertas. N i e k a d a neman, jog mogus gali taip greitai judti. Jiedu susitiko kiemo v i d u r y . Mergaiiuk p i l k a suknele ir pelen spalvos plaukais. Ir baltaplaukis raganius su kalaviju ant pei, vilkintis sidabru ibanius juodos odos rbus. Minktas raganiaus uolis, mergai ts tursnojimas, raganius priklaup, plonos mergaits rankos apsivijo jo

kakl, p i l k i it pelyts kailiukas plaukai ukrito ant jo peties. Auksuol dus liai rikteljo. N odio netars, Jurga j apkabino ir priglaud, kita ranka apglbdamas ir prispausdamas prie savs abu berniukus. - Geraltai! - glaustydamasi prie raganiaus krtins, vis kartojo mergy t. - Suradai mane! inojau! A visada inojau! inojau, k a d surasi mane! - C i r i , - tar raganius. Jurga nemat raganiaus veido, paslpto pilkuose mayls plaukuose. Regjo tik juodomis pirtinmis apmautas rankas, gniauianias mergai ts peius. - Suradai mane! A k , Geraltai! L a u k i a u vis laik! Taip neapsakomai i l g a i . . . Jau bsime kartu, tiesa? Dabar bsime drauge, ar ne? Geraltai, pa sakyk! Aminai? Pasakyk! - Aminai, C i r i . - Taip, kaip sak! Geraltai! Taip, kaip sak... A esu tavo likimas? Pa sakyk! Ar a - tavo likimas? Jurga pamat raganiaus akis. Ir labai nustebo. Girdjo tyli Auksuols raud, jaut, kaip v i r p a jos peiai. Jurga velg ragani ir sitemps lau k, k jis atsakys. inojo, k a d atsakymo nesupras, taiau lauk jo. Ir su lauk. - Esi kakas daugiau, C i r i . Kakas daugiau.

Rasa LIAUGAUDAIT Evaldas LIUTKEVIIUS

Vert

Andrzej Sapkowski
RAGANIUS
Romanai GINTARAS A L E K S O M S redaktorius TEODORAS POKUS meninis redaktorius

www.eridanas.lt
Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Garnitura "Pallatino". SL N r . 950. Ofsetin spauda 14,5 sl.sp.l. Kaina sutartin. "Eridanas", 50210 Kaunas, Partizan 4. Tel. 73-39-67. Spausdino " A R X Baltica" spaustuv, Veiveri 142 b/c, Kaunas.

Raganius Geraltas yra puikiai valds kirstyni kardu ir magijos men. Stebuklingoje magijos alyje jis sutinka daugyb mitini btybi. Kai kurias - strygas, zeuglus, dinus ir panaias lyktynes raganius negailestingai naikina; taiau, saugodamas savo pasaulio moralin bei biologin pusiausvyr, padeda ilikti drakonams, dopleriams, emuliams. Nuolat paklidamas paini intrig bei stulbinani aistr voratinkl, Geraltas yra ir stebtojas, ir didvyris, ir kaltinamasis, ir teisjas, ir auka, ir budelis...