Está en la página 1de 36

Mechanika

Kūno nueitas kelias yra ilgis trajektorijos, kuria juda kūnas. Kūno
poslinkiu vadinama kryptinė tiesės atkarpa, jungianti pradinę kūno padėtį su
jo galine padėtimi. Poslinkis yra vektorinis dydis, todėl remiantis poslinkiu
nustatytas greitis ir pagreitis taip pat yra vektoriniai dydžiai.
Poslinkio modulis atitinka atstumo sąvoką.
Tiesiaeigis judėjimas – toks judėjimas, kai judėjimo trajektorija yra
tiesė.
Tolyginio tiesiaeigio judėjimo greičio vektorius
r
r ∆S
v= .
∆t

Čia v – greitis, ∆S – kūno nueitas kelias, ∆t – judėjimo laikas.


Trajektorija, kelias, poslinkis ir greitis yra reliatyvūs, priklauso nuo
ataskaitos sistemos. Tačiau pagreitis yra vienodas ataskaitos sistemose, kurios
juda viena kitos atžvilgiu tiesiai ir tolygiai.
Nagrinėjant reliatyvųjį kūnų judėjimą dviejų ataskaitos sistemų
atžvilgiu, naudojamos vektorinės poslinkių ir greičių sudėties formulė
r r r
S = S1 + S2 ,
r r r
v = v1 + v 2 .

Reikia įsidėmėti, kad s ir v – kūno poslinkis ir greitis nejudančios


ataskaitos sistemos atžvilgiu, s1 ir v1 – judančios ataskaitos sistemos atžvilgiu,
s2 ir v2 – judančios ataskaitos sistemos poslinkis ir greitis nejudančios sistemos
atžvilgiu.
Tolygiai kintamas judėjimas – toks judėjimas, kai kūno greitis per
lygius laiko tarpus pakinta vienodai. Tiesiaeigio tolygiai kintamo judėjimo
greičio ir poslinkio vektorinės lygtys yra
r r r
v = v 0 + at,

Čia v – greitis, v0 – pradinis greitis, a – pagreitis, t – laikas.


r r at 2
s = vt + .
2

1
Pagreitis – fizikinis dydis apibūdinantis greičio kitimo spartą.
m
Pagreitis žymimas a. [a ] = 2 .
s r r
r v − v0
a= .
t

Čia a – pagreitis, v0 – pradinis grietis, v – galinis greitis, t – laikas.

v0 + v
v vid = .
2

v 02 − v 2
s= .
2a

Laisvojo kritimo dėsniai:


1.Laisvasis kūnų kritimas yra tolygiai greitėjantis judėjimas.
2.Laisvo kritimo pagreitis nepriklauso nuo kūno masės.
3.Visų kūnų laisvojo kritimo pagreitis vienodas ir lygus 9,8 m/s2.
Laisvojo kritimo pagreitis žymimas raide g.

v = gt = 2gh.

Čia v – greitis, g – laisvojo kritimo pagreitis, t – laikas, h – pakilimo aukštis.

gt 2 v 2
h= = .
2 2g

Kūnas nukrinta ant žemės tuo pačiu greičiu, kokiu buvo mestas.
Kildamas ir krisdamas kūnas kiekvieną trajektorijos tašką praskrieją to paties
didumo greičiu. Kilimo iki kokio nors aukščio ir kritimo iš to paties aukščio
laikas vienodas.
Judėjimo nepriklausomumo dėsnis - atskiri kūno judėjimai(pvz.,
horizontalus ir vertikalus) neturi įtakos vienas kitam.

vs=v0cosα

2
Čia vs – horizontalus kūno greitis, v0 – kūno greitis kampu i horizontą, cosα –
kampas tarp horizontalios linijos ir greičio krypties.
vh=v0sinα

Čia vh – vertikalus kūno greitis, v0 – kūno greitis kampu i horizontą, sinα –


kampas tarp vertikalios linijos ir greičio krypties.

s=vst=v0cosα*t

gt 2
h = v 0 sinα * t − .
2

Kreivaeigis judėjimas – toks judėjimas, kurio trajektorija yra kreivė.


Apskritimu judančio kūno momentinis greitis nukreiptas trajektorijos
liestinės kryptimi. Tolyginio judėjimo apskritimu momentinis greitis išlieka
pastovaus dydžio, nuolatos kintant krypčiai.
Periodas – laikas, per kurį kūnas apsisuka vieną kartą. Periodas
žymimas raide T, [T]=1s.

t
T= .
n

Čia T – periodas, t – laikas, n – apsisukimų skaičius.


Dažnis – dydis, nurodantis apsisukimų skaičių per sekundę. Dažnis
žymimas raide f. [f]=s-1.

n
f= .
t

Čia f – dažnis, t – laikas, n – apsisukimų skaičius.

2πR
v= .
T

Čia v – linijinis greitis, R – apskritimo spindulys, T – periodas.

v=2πRf.

3
Kampinis greitis – kūno posūkio kampo ir laiko,per kurį įvyko tas
posūkis, santykis. Posūkio kampas žymimas raide ω. [ω]=ras/s.
ϕ
ω= .
t

Čia φ – fazė.
Radianas – toks centrinis kampas kurio lankas lygus apskritimo
spinduliui.

ω= .
T

ω=2πf.

v= ωR.

Įcentrinis pagreitis – tolygiai apskritimu judančio kūno pagreitis.

2 v2
a = ωv = ω r = .
r

Pirmasis Niutono dėsnis – kiekvienas kūnas išlaiko rimti arba juda


tolygiai, jei jo neveikia pašalinės jėgos.
Inercinė ataskaitos sistema – tai tokia sistema kurioje kūnai juda be
pagreičio.
Neinercinė ataskaitos sistema – tai tokia sistema, kurioje kūnai juda su
pagreičiu. Šioje sistemoje pirmasis Niutono rdėsnis negalioja.
r F
Antrasis Niutono dėsnis – a = . Jėga – vieno kūno poveikis
m
kitam. Jėga žymima raide F. [F]=1N.
Kūną veikiant keletui jėgų, kiekviena jų sukelia tokį pagreitį, kokį
sukeltų veikdama viena.
Deformacija – kūno formos ar matmenų pakitimas, veikiant jį jėga.
Tamprumo jėga – jėga, kuria deformuotas kūnas veikia kitus kūnus.
Trečiasis Niutono dėsnis – veiksmo jėga lygi atoveikio jėgai, tik
yra priešingos krypties.
Jėgos impulsas – jėgos kiekio ir veikimo trukmės sandauga. Jėgos
impulsas žymimas F∆t. [F∆t]= 1kg*m/s.

4
r r r
F∆t = mv − mv 0

Judėjimo kiekis – kūno masės ir greičio sandauga. Judėjimo kiekis


žymimas raide p. [p]=1kg*m/s.
r r
p = mv.

Uždaros sistemos kūnų judėjimo kiekių suma sąveikos metu nekinta:


r r r r
p 01 + p 02 = p1 + p 2 .

Kūno svoris – jėga, kuria Žemės traukiamas kūnas veikia atramą.

P = m g.

Nesvarumas – materialiojo kūno būsena, kai kūnas juda veikiamas vien


gravitacijos jėgos.

P = m (g - a)
(kūnas leidžiasi žemyn)

P = m (g + a)
(kūnas kyla aukštyn)

Įcentrinė jėga – jėga, sukelianti įcentrinį pagreitį.

mv 2
Fįc = .
R

Trinties jėga – jėga, atsirandanti vienam kūnui judant kito kūno


paviršiumi. Trinties jėgos kryptis yra priešinga judėjimo krypčiai.Trinties
koeficientas žymimas raide k.

Darbas ir energija

A = F S cos α.
Čia A – darbas, [A]=1J, S – nueitas kelias, cosα – kampas tarp darbo krypties
ir horizontalios linijos

5
A
N= .
t

Čia N – galia, [N]=1w, t – laikas.

N=Fv.

Čia F – jėga, v – greitis,


Naudingumo koeficientas – tai naudingo ir viso atlikto darbo santykis.

An
η= * 100%.
Av

Čia η – naudingumo koeficientas, An – naudingas darbas, Av – visas darbas.


Mechaninė energija – fizikinis dydis, nusakantis kokį darbą gali
atlikti kūnas. Mechaninė energija žymima raide E. [E]=1J.
Potencinė energija- dydis nusakantis kūno sukauta energiją. [Ep]=1J.

Ep=mgh.
Čia m – masės, h – aukštis.
Spyruoklės potencinė energija:

kx 2
Ep = + b.
2

Čia k-spyruoklės standumas, x – spyruoklės deformacija, b – pradinė


spyruoklės potencinė energija.
Kinetinė energija – kūno judėjimo energija. Kinetinė energija žymima
Ek. [Ek]=1J.

mv 2
Ek = .
2

Kinetinės energijos teorema – kūną veikiančios jėgos darbas lygus


kinetinės energijos pokyčiui.

A = Ek2 - Ek1 =∆Ek.

6
Uždaroje sistemoje vykstant mechaniniams procesams, kinetinė
energija gali virsti potencine ir atvirkščiai, tačiau bendras energijos kiekis
nekinta.

E = Ek + Ep = const.

Energijos tvermės dėsnis mechanikoje – energija neatsiranda ir


neišnyksta, tik pereina iš vienos pavidalo į kitą, iš vieno kūno į kitą.

Skysčių ir dujų mechanika

Visuose horizontalaus vamzdžio pjūviuose statinio ir dinaminio skysčio


slėgių suma yra pastovus dydis.

ρv 2
p+ = const.
2

Čia p – statinis slėgis, ρ – skysčio tankis, v – skysčio tekėjimo greitis.

Svyravimai ir bangos

Mechaniniai svyravimai – periodiškai pasikartojantis judėjimas.


Periodas – laikas, per kurį įvyksta vienas svyravimas.

t
T= .
n

Čia T – periodas, t – laikas, n – apsisukimų skaičius.


Dažnis – dydis, nurodantis svyravimų skaičių per vieną sekundę.
Dažnis žymimas raide f. [f]= 1Hz.

n
f= .
t

Čia f – dažnis, t – laikas, n – apsisukimų skaičius.

7
Amplitudė - didžiausias atstumas, kuriuo kūnas nutolsta nuo
pusiausvyros padėties. Amplitudė žymima raide A.
Fazė – dydis, nusakantis kūno padėti ir judėjimo kryptį konkrečiu
momentu.
t
ϕ= .
T

Čia φ – fazė [φ] = rad.


t
ϕ = 2π .
T

x = A sin φ.

x = A sin ωt + φ0.

x = A sin (ωt).

Harmoniniai svyravimai – svyravimai, kai poslinkis kinta sinuso arba


kosinuso dėsniu.
Matematinė svyruoklė – mažas rutuliukas pakabintas ant ilgo, plono
siūlo. Matematinės svyruoklės svyravimai yra harmoniniai.
Gražinamoji jėga – jėga, kuri veikia matematinės svyruoklės rutuliuką.
Ji visada nukreipta į pusiausviros centrą.

F = m g sin α.

Čia F – gražinamoji jėga, sinα – kampas tarp tiesiu nubrėžtu per pusiausvyros
padėtį ir amplitudę.
l
T = 2π .
g

Čia T – periodas, l – siūlo ilgis.


Jei svyruoklė kyla pagreičiu a:

l
T = 2π .
g+a

8
Spyruoklės svyravimu periodas:
m
T = 2π .
k

Čia m – spyruoklės masė, k – spyruoklės standumas.


Slopstantys svyravimai – laisvieji svyravimai, kuriuos slopina trinties
ar pasipriešinimo jėgos.
Neslopstantys svyravimai – svyravimai, kuriu amplitudė nekinta.
Priverstiniai svyravimai – svyravimai, kuriuos palaiko periodiškai
veikianti išorinė jėga.
Rezonansas – ryškus amplitudės padidėjimas sutapus vienos sistemos
dažniui su kitos sistemos dažniu.
Bangavimas – svyravimų plytimas medžiaga.
Skersinės bangos – bangos, kurioms plintant medžiagos dalelės
svyruoja statmenai bangų sklidimo krypčiai.
Išilginės bangos – bangos, kurioms sklindant dalelės svyruoja išilgai
bangų sklidimo krypties.
Bangos ilgis – atstumas, kurį nusklinda banga per vieną periodą.

λ= v T.

Čia λ – bangos ilgis, v – bangos greitis.


Bangos ilgis – mažiausias atstumas tarp dviejų taškų, svyruojančių
vienodomis fazėmis.
v
λ= .
f

Koherentinės bangos – vienodo ilgio bangos.


Interferencija – bangų sudėtis. Interferuoti gali tik koherentinės
bangos. Interferuojant bangoms, jų amplitudė padidėja arba svyravimai
nuslopsta.
Interferencijos maksimumo sąlyga:

∆l=kλ.

Čia ∆l – bangų skirtumas, k – bet koks sveikasis skaičius.


Interferencijos minimumo sąlyga:

9
λ
∆l = (2k + 1) .
2

Difrakcija – bangų sklidimo krypties užlinkimas už kliūčių. Bangos


ilgis turi būti didesnis už kliūtį.

Molekulinė fizika

Visos medžiagos sudarytos iš dalelių. Dalelės visą laiką chaotiškai juda.


Tarp dalelių yra tarpai. Dalelės tarpusavyje sąveikaują.
Molekulių veikimo siekis – didžiausias atstumas, kuriame dar
pasireiškia molekulių sąveika.
Vidinė energija – visa kūną sudarančių dalelių judėjimo ir sąveikos
energija.
Temperatūra – yra kūno molekulių šiluminio judėjimo vidutinės
kinetinės energijos matas.
Dujos – medžiagos agregatinė būsena, kurioje molekulių kinetinė
energija yra didesnė už sąveikos energija.
Idealiosios dujos – tarp molekulių nėra sąveikos jėgų.
Avogadro skaičius – dalelių skaičius telpantis viename molyje.
Avogadro skaičius žymimas NA. NA=6,023*1023.
Molis – medžiagos kiekis, kuriame yra Avogadro skaičius dalelių.

m
M= .
υ

Čia M – molinė masė, m –kūno masė, υ – molių skaičius.


Vienodomis sąlygomis bet kurių dujų vieno molio tūris yra vienodas.
Normaliomis sąlygomis jis lygus Vm=0,0224 m3.

F
p= .
S

Čia p – slėgis, [p]=1Pa, F – jėga slegianti kūną, S – plotas.

1
p = n 0m0 v2.
3

10
Čia n0 – molekulių koncentracija, m0 – vienos molekulės masė, v2 – greičio
kvadrato vidurkis.
2
p = n0Ek .
3
Čia Ek – vidutinė molekulės kinetinė energija.

p0=105Pa.

Čia p0 – atmosferos slėgis.


Vakuumas – praretintos dujos, kurių slėgis daug mažesnis už
atmosferos slėgį.
Izoprocesai – procesai, kuriose masė ir vienas iš trijų parametrų – p,
V arba T – nekinta.
Izoterminis arba Boilio ir Marioto dėsnis – izoprocesas, kurio metu
temperatūra išlieka pastovi.

p1V1=p2V2.

Izobarinis arba Gei – Liusako dėsnis – izoprocesas, kurio metu slėgis


išlieka pastovus.

V1 T1
= .
V2 T2

Izochorinis arba Šarlio dėsnis – izoprocesas, kurio metu tūris išlieka


pastovus.

p1 T1
= .
p 2 T2

T=(273+t)K

Čia T – temperatūra kelvinais, t – temperatūra pagal Celsijų.

Klaiperono lygtis:

Vp
= const.
T

11
Klaiperono ir Mendelejevo lygtis:

m
pV = RT.
M

Čia R – universalioji dujų konstanta, [R] = 8,31 J/(K*mol).


Šilumos balanso lygtis – visas vienų kūnų atiduotas šilumos kiekis yra
lygus visam kitų kūnų gautam šilumos kiekiui.

Pirmas termodinamikos dėsnis:

∆U = Q + A.

Čia ∆U – vidinės energijos pokytis, Q – šilumos kiekis, A – išorinių jėgų


atliktas darbas.
Pirmas termodinamikos dėsnis izobariniam procesui:

Q = ∆U - A.

Pirmas termodinamikos dėsnis izochoriniam procesui:

∆U = Q.

Pirmas termodinamikos dėsnis izoterminiam procesui:

Q = - A.

Adiabatinis procesas – adiabatiškai besiplėsdamos dujos atlieka darbą


prieš išorines jėgas vien savo vidinės energijos sąskaita. Išsiskyrusios šilumos
kiekis lygus nuliui.
Pirmas termodinamikos dėsnis adiabatiniam procesui:

∆U = A.

A=p∆V.

Čia p – dujų slėgis, ∆V – dujų tūrio pokytis.

12
Antrasis termodinamikos dėsnis – šilumos perdavimas iš
karštesnių kūnų į šaltesnius ir kūno judėjimo energijos virsmas vidine energija
yra negrįžtamieji procesai.
Degimo šiluma – šilumos kiekis, išsiskiriantis visiškai sudegus 1 kg
kuro. Žymima raide q. [q] = 1 J/kg.
Šiluminiai varikliai – mašinos, kuriose vidinė kuro energija virsta
mechanine energija.
Šaldymo įrenginys – tai mašina, kuri ima šilumą iš šaltesnio kūno ir
atiduoda šiltesniam.
Garavimas – skysčio virtimas dujomis.
Kondensacija – garų virtimas skysčiu.
Dinaminė pusiausvyra – judri pusiausvyra tarp skysčio ir jo garų.
Sotieji garai – garai, esantys dinaminėje pusiausvyroje su savo skysčiu.
Nekintant temperatūrai, sočiųjų garų slėgis nepriklauso nuo tūrio. Esminis
skirtumas tarp idealiųjų dujų ir sočiųjų garų yra tai, kad sočiųjų garų
izoprocesuose kinta ne vien termodinaminiai parametrai, bet ir masė.
Absoliutinė drėgmė – ore esančių garų masės ir tūriu santykis.

m
ρ = .
a V

Santykinė drėgmė – absoliutinės drėgmės ir sočiųjų garų tankio


santykis.
ρ
B = a * 100%.
ρs

Rasos taškas – temperatūra, kurioje ore esantys vandens garai tampa


sočiaisiais.
Savitoji garavimo šiluma – energijos kiekis reikalingas 1 kg skysčio
paversti garais virimo temperatūroje. Savitoji garavimo šiluma žymima raide
L. [L] = 1 kg/J.
Skystis užverda tada, kai jo sočiųjų garų slėgis burbuliukuose tampa
lygus išoriniam slėgiui.
Krizinė medžiagos būsena – tokia medžiagos būsenai, kai garų ir
skysčio tankis susilygina, išnyksta skirtumas tarp skysčio ir jo sočiųjų garų.
Garai – tai dujinės medžiagos, kurių temperatūra žemesnė už krizinę.
Dujos – tai dujinės medžiagos, kurių temperatūra įprastinėmis
sąlygomis aukštesnė už krizinę.

13
Skysčių tūris nesikeičia, bet lengvai keičiasi forma. Skysčių molekulės
išsidėsčiusios artimąją tvarka. Visas skysčio paviršiaus molekules, esančias
molekulinių jėgų siekio ( r = 10-9 m ) storio sluoksnyje, veikia jėga, nukreipta į
skysčio vidų.
Molekulinis slėgis – tai paties skysčio molekulių sąveikos rezultatas,
todėl jam negalioja Paskalio dėsnis. Molekulinio slėgio jėga veikia tik skysčio
molekules ir neveikia į skystį panardinto kūno. Kiekviena paviršiaus sluoksnio
molekulė turi potencinės energijos.
Paviršiaus energija – visa skysčio paviršiaus energija ir ji yra
proporcinga plotui. Skysčio paviršius tik tada būna stabilioje pusiausvyroje,
kai jo potencinė energija minimali.
Paviršiaus įtempimo jėga – jėga, kuria besistengiantis susitraukti
skysčio paviršius veikia jį ribojantį kontūrą.

F
σ= .
l

Čia F – jėga, kuria skysčio paviršius veikia kontūrą, l – kontūro ilgis, σ –


skysčio paviršiaus įtempimo koeficientas, [σ] = N/m, temperatūrai kylant
paviršiaus įtempimas mažėja.
Drėkinimas – kai skysčio ir kietojo kūno molekulių sąveika yra
stipresnė už paties skysčio molekulių tarpusavio sąveiką tada skystis drėkina
kietąjį kūną. Drėkinantis skystis kyla prie indo sienelių ir pasklinda ant kietojo
kūno paviršiaus.
Nedrėkinimas – kai skysčio ir kietojo kūno molekulių sąveika yra
silpnesnė už paties skysčio molekulių tarpusavio sąveiką tada skystis
nedrėkina kietojo kūno. Nedrėkinantis skystis nusileidžia prie indo sienelių, o
ant paviršiaus susitraukia į lašus.
Meniskas – skysčio kreivumas siaurame vamzdelyje.


∆p = .
r

Čia ∆p – Laplaso slėgis arba menisko slėgis, r – menisko kreivumo spindulys.


h= .
ρrg

14
Čia h – skysčio pakilimo aukštis kapiliare, ρ – skysčio tankis, r – kapiliaro
spindulys.
Klampumas – skysčio savybė priešintis jo sluoksnių judėjimui vienas
kito atžvilgiu.
Kristalai – kietieji kūnai ,kuriems būdinga taisyklinga geometrinė
forma. Kristaluose yra tolimoji išsidėstymo tvarka.
Amorfiniai – neturintys kristalinės struktūros kietieji kūnai. Jų dalelių
išsidėstymui būdinga tik artimoji tvarka.

Huko dėsnis:
F = k∆x.

Čia F – deformuoto kūno tamprumo jėga, ∆x – absoliutinė deformacija, k –


tamprumo koeficientas.
Santykinė deformacija:

∆l
ε= .
l0

Čia ε – santykinė deformacija, ∆l – kūno absoliutinis kūno pailgėjimas, l0 –


pradinis kūno ilgis.
Mechaninis įtempimas:

F
σ= .
S

Čia σ – mechaninis įtempimas, F – tamprumo jėga, S – kūno skerspjūvio


plotas.

Tamprumo modulis arba Jungo modulis:

kl 0
E= .
S

Čia E – jungo modulis, [E] = 1 Pa, l0 – pradinis kūno ilgis, k – tamprumo


koeficientas, S – kūno plotas.

ε = α∆t.

15
Čia ε – santykinis pailgėjimas, ∆t- temperatūros pokytis, α – ilgėjimo
koeficientas.
Kristalizacija – medžiagos perėjimas iš skystosios būsenos į kietąją, o
priešingas procesas vadinamas lydymusi.
Savitoji lydymosi šiluma: šilumos kiekis reikalingas 1 kg
medžiagos paversti skysčiu lydymosi temperatūroje. Savitoji lydymosi šiluma
žymima raide λ. [λ] = 1 J/kg.

Elektra

Egzistuoja dviejų rūšių krūviai: teigiamas ir neigiamas. Elektronų ir


protonų krūviai yra vienodo absoliutinio didumo. Vienarūšiai krūviai vieni
kitus stumia, įvairiarūšiai – traukia. Kūnai yra elektriškai neutralūs. Dalis
elektronų gali pereiti iš vieno kūno į kitą ir sudaryti jame elektronų perteklių –
neigiamą krūvį. Tuomet kitame kūne susidaro elektronų trūkumas, todėl to
kūno krūvis tampa teigiamas. Taip kūnai įsielektriną.
Elektros krūvio tvermės dėsnis – izoliuotoje sistemoje elektros
krūviai neišnyksta ir neatsiranda, jie gali tik kitaip pasiskirstyti sistemos
kūnuose.

Kulono dėsnis:

q1q 2
F=K .
εr 2

Čia F – Kulono jėga, K – proporcingumo koeficientas K = 9*108 N*m2/C2,


q1,q2 – sąveikaujantys krūviai, r – atstumas tarp krūvių, ε – dielektrinė
skvarba.
1C = 6,25 * 1018 e (e – elementarieji krūviai).
e = 1,6 * 10-19 C ( e – elektrono krūvis ).
Elektrinis laukas – elektros krūvių sąveiką perduodanti aplinka.
Elektrostatinis laukas - nejudančių elektros krūvių kuriamas laukas.
Elektrinio lauko stipris – pagrindinė elektrinio lauko savybė.

F
E= .
q1

Čia E – elektrinio lauko stipris, [E] = 1 N/C, F – Kulono jėga, q1 – krūvis.

16
Superpozicijos principas – atstojamojo lauko stiprumas yra lygus
visų laukų stiprumų geometrinei sumai.
Elektrinio lauko stiprumo linijos – linijos ,kurių liestinės kiekviename
taške sutampa su lauko stiprumo vektoriaus kryptimi.

q
σ= .
S

Čia σ – paviršinis elektros krūvio tankis.

A = Eqd

Čia A – elektrinio lauko jėgų darbas perkeliant krūvį, d – atstumas tarp krūvių.
Potencialinis laukas – laukas, kurio darbas nepriklauso nuo
trajektorijos formos. Elektrostatinis laukas yra potencialinis.

A
U= = ϕ1 - ϕ 2 .
q

Čia U – įtampa, [U] = 1 V, φ1, φ2 – potencialai.


Ekvipotencialinės linijos – kreivės, jungiančios to paties potencialo
taškus. Jos statmenos elektrinio lauko stiprumo linijoms. Laidininko paviršius
yra ekvipotencialinis.

U
E= .
d

Čia E – vienalyčio lauko stiprumas, U – įtampa, d – atstumas tarp


ekvipotencialinių paviršių.
Laidininkai – medžiagos, turinčios daug laisvų elektringųjų dalelių.
Elektroninės dujos – laisvųjų elektronų visuma medžiagoje.
Ekranavimas – apsauga nuo išorinių elektrinių laukų.
Dielektrikai – medžiagos, kuriose nėra laisvų elektringų dalelių,
galinčių perduoti elektros krūvį. Dielektrikai silpniną elektrinį lauką.
Elektrinis dipolis – dviejų tampriai surištų priešingų krūvių sistema.
Poliniai dielektrikai – dielektrikai, kurių molekulės – pastovūs
elektrinis dipoliai.

p = ql.

17
Čia p – elektrinis momentas, q – dipolio vieno ženklo krūvis, l – atstumas tarp
krūvių.
Nepoliniai dielektrikai – dielektrikai, kurių molekulės nėra elektriniai
dipoliai.
Dielektriko pramušimas – kibirkštinė iškrova įvykusi dėl dielektrike
atsiradusių laisvųjų krūvininkų.
Pjezoefektas – monokristalų savybe poliarizuotis juos slegiant.

q
C= .
ϕ

Čia C – elektrinė talpa, [C] = 1 F, q – laidininko krūvis.


Elektrinė talpa nepriklauso nuo laidininko medžiagos. Elektrinė talpa
nepriklauso nuo to, tuščiaviduris ar pilnaviduris yra laidininkas. Elektrinė
talpa priklauso nuo laidininko paviršiaus. Elektrinė talpa priklauso nuo
laidininko formos. Laidininko talpa priklauso nuo ji supančios aplinkos.
Kondensatorius – laidininkų sistema, skirta elektros krūviui kaupti.

εS
C = ε0 .
d

Čia ε0 – elektrinė konstanta, [ε0] =8,85*10-12 F/m, ε – dielektrinė skvarba, S –


vieno elektrodo plotas, d – atstumas tarp plokščių.
Visų lygiagrečiai sujungtų kondensatorių įtampa vienoda. Lygiagrečiai
sujungtų sujungtos baterijos krūvis lygus atskirų kondensatorių krūvių sumai.
Lygiagrečiai sujungtos kondensatorių baterijos talpa lygi atskirų
kondensatorių talpų sumai.
Visų nuosekliai sujungtų kondensatorių krūviai vienodi. Nuosekliai
sujungtų kondensatorių įtampos atvirkščiai proporcingos jų talpoms.
Nuosekliai sujungtos baterijos įtampa lygi atskirų kondensatorių įtampų
sumai.

C1
C bat = .
n

Čia Cbat – baterijos talpa, C – vieno kondensatoriaus talpa, n – vienodų


nuosekliai sujungtų kondensatorių skaičius.

18
qU
A= .
2

Čia A – kondensatoriaus įkrovimo metu atliekamas darbas.

CU 2
W= .
2

Čia W – įkrauto kondensatoriaus energija.


Elektros srovė – kryptingas elektringųjų dalelių judėjimas. Sąlygos
elektros srovei atsirasti:
• srovės šaltinis;
• uždara grandinė;
Elektros srovė teka grandine iš šaltinio teigiamo poliaus į neigiamą. Elektronai
grandinėje juda nuo šaltinio neigiamo poliaus, kur yra jų perteklius, link
teigiamo.

q l
I= = en 0S = en 0 vS = gU.
t t

Čia I – srovės stipris, [I] = 1 A, q – elektros krūvis, t – elektros tekėjimo


laikas, e – vieno elektrono krūvis, n0 – elektronų koncentracija, S – laidininko
skerspjūvio plotas, l – laidininko ilgis, v – elektronų dreifo greitis, g –
laidininko elektrinis laidumas, U – įtampa.

1 l
R= =ρ .
g S

Čia R – varža, [R] = 1 Ω, g – elektrinis laidumas, [g] = 1 S, ρ – savitoji varža,


l – laidininko ilgis, S – skerspjūvio plotas.

Omo dėsnis:

U
I= .
R

19
Omo dėsnis uždarai grandinei:

ε
I= .
R+r

Čia ε – elektrovaros jėga, [ε] = 1 V, R – išorinė varža ,r – vidinė ( šaltinio )


varža.

A
ε= = U išor + U vid .
q

Čia Uišor – išorinė grandinės varža,_ Uvid – vidinė grandinės varža,_

ε
I= .
r
Čia I – trumpojo jungimo stipris, ε – elektrovaros jėga, r – vidinė varža.
Visų metalų varža kylant temperatūrai didėja.

R − R0
ε= .
R0

Čia ε – santykinis varžos pokytis, R – galutinė varža, R0 – pradinė varža.


Superlaidumas – laidininko varžos išnykimas, sumažinus temperatūrą.

Nuoseklus laidininkų jungimas:


• I1 = I2 = I;
U1 R 1
• = ;
U2 R 2
• U = U1 + U2;
• R = R1 + R2.

Lygiagretus laidininkų jungimas:


• U = U1 = U2;
• I = I1 + I2;

20
I1 R 2
• = ;
I 2 R1
1 1 1
• = + .
R R1 R 2
Elektros srovės darbas – elektros energijos kiekis, kuris išorinėje
grandinės dalyje virsta kitų rūšių energija.

A = IUt.

A
P= = IU.
t

Čia P – elektros srovės galia, [P] = 1 W.


Termosrovė – srovė, atsiradusi šiluminei energijai tiesiogiai virstant
elektros energija.
Pirmosios rūšies laidininkai – medžiagos, kuriomis tekėdama elektros
srovė nekeičia jų cheminės sudėties.
Antros rūšies laidininkai – medžiagos, kuriomis tekant elektros srovei
chemiškai skyla į sudėtines dalis.
Elektrolitai – medžiagos, kurios ištirpintos arba išlydytos praleidžia
elektros srovę. Elektrolitų laidumas yra joninis.
Katodas – neigiamai įelektrintas elektrodas.
Anodas – teigiamai įelektrintas elektrodas.
Elektrolizė – medžiagos išsiskyrimas ant elektrodų, tekant srovei
elektrolitu.

Faradėjaus dėsnis:

m = kIt.

Čia m – elektrolizės metu išsiskyrusios medžiagos masė, k – medžiagos


elektrocheminis elementas, [k] = 1 kg/C.
Dujų elektrinis laidumas yra mišrus: joninis ir elektroninis.
Išlydis – elektros srovė dujose.
Nesavaiminis išlydis – išlydis, kuris vyksta tik veikiant pašaliniam
jonizatoriui.
Soties srovė – srovė, kurios stiprumas nepriklauso nuo įtampos.
Savaiminis išlydis – išlydis dujose, vykstantis be jonizatoriaus.
Plazma – iš dalies arba visiškai jonizuotos dujos.

21
Termoelektroninė emisija – reiškinys, kai įkaitinti metalai
spinduliuoja elektronus.
Diodas – paprasčiausias vakuuminis prietaisas sudarytas iš: stiklinio
arba metalinio baliono, dviejų elektrodų. Diodu srovė gali tekėti tik viena
kryptimi.
Triodas – prietaisas sudarytas iš: stiklinio arba metalinio baliono,
dviejų elektrodų ir tinklelio tarp elektrodų. Triodas stiprina arba silpnina
srovę.
Puslaidininkiai – medžiagos, kurios pagal savo elektrinį laidumą užima
tarpinę padėtį tarp laidininkų ir dielektrikų.
Elektroninis arba n laidumas – su laisvaisiais elektronais susijęs
puslaidininkio laidumas.
Skylinis arba p laidumas – su teigiamais jonais susijęs puslaidininkio
laidumas.
Savasis laidumas – gryno puslaidininkio laidumas.

Elektromagnetizmas

Magnetinis laukas – tai ypatingos formos materija, perduodanti


judančių elektros krūvių sąveiką. Magnetinis laukas yra sūkurinis laukas.
Magnetinio lauko linijos – tokios linijos, kurių liestinės kiekviename
taške sutampa su pasisukusios magnetinės rodyklės ašimi. Magnetinės linijos
niekur nesikerta.
Vienalytis magnetinis laukas – toks magnetinis laukas, kurio kryptis ir
intensyvumas visuose taškuose vienodi.
Dešiniosios rankos taisyklė – jeigu dešinę ranka apimsime laidininką
taip, kad ištiestas nykštys rodytų srovės kryptį, tai pirštai rodys magnetinio
lauko linijų kryptį.

I
H= .
l

Čia H - magnetinio lauko stiprumas, [H] = 1A/m, I – srovės stiprumas, l -


magnetinės linijos, einančios per duotąjį tašką, ilgis.
Feromagnetikai – labiausiai įsimagnetinančios medžiagos.

22
Magnetinė skvarba – medžiagos gebėjimas įsimagnetinti. Žymima
raide µ. Medžiagos magnetinė skvarba rodo jos gebėjimą poliarizuotis.

F = µ0µH I l.

Čia F – elektromagnetinė jėga, µ0 – magnetinė konstanta, µ0 = 1,25*10-6 N/A2,


l – laidininko, esančio magnetiniame lauke, ilgis, I – laidininkų tekančios
srovės stiprumas.

B = µ0µH.

Čia B – magnetinė indukcija, [B] = 1 T.


Ampero dėsnis:
F = B I l = B I l sinα.

Čia F – ampero jėga, B – magnetinė indukcija, l – laidininko, esančio


magnetiniame lauke, ilgis, I – laidininkų tekančios srovės stiprumas, sinα –
kampas tarp laidininko ir magnetinio lauko linijų.
Kairiosios rankos taisyklė – kairę ranką reikia ištiesti taip, kad
magnetinės linijos eitų į delną, o ištiesti pirštai rodytų srovės kryptį. Tada
atlenktas nykštys rodys laidininką veikiančios jėgos kryptį.

Φ = BS.

Čia Φ – magnetinis srautas, [Φ] = 1 Wb, S – statmeno paviršiaus plotas.

A = I∆Φ.
Lorenco jėga:
FA
FL = = B e v sinα
n

Čia FL – Lorenco jėga, FA – ampero jėga, n – laisvųjų elektronų skaičius, e –


elektrono krūvis, v – elektronų greitis, sinα – kampas tarp laidininko ir
magnetinio lauko linijų.
Elektromagnetinė indukcija – elektros srovės atsiradimas uždarame
laidininke, kintant jį veriančiam magnetiniam srautui.

E = B l v sinα.

23
Čia E – indukcinė elektrovara.
Dešinės rankos taisyklė – dešinę ranką reikia ištiesti taip, kad
magnetinio lauko linijos eitų į delną, o atlenktas nykštys rodytų laidininko
judėjimą sukeliančios jėgos kryptį. Tada atlenktas nykštys rodys
indukuotosios srovės kryptį.
Lenco taisyklė – indukuotoji srovė visuomet teka tokia kryptimi, kad
jos magnetinis laukas priešinasi tam magnetinio lauko kitimui, dėl kurio ji
atsirado t. y. Priešinasi savo atsiradimo priežasčiai.

∆Φ
E=− .
∆t

Čia ∆Φ – magnetinio srauto kitimas.


Saviindukcijos elektrovara – savosios grandinės laiduose magnetinio
lauko indukuotoji elektrovara.

∆l
E = −L .
∆t

Čia L – ritės induktyvumas, [L] = 1 H.

Φ = LI.

LI 2
E magn = .
2

Čia Emagn – magnetinio lauko energija.


Momentinė elektrovaros jėgos vertė – vertė konkrečiu laiko momentu,
atitinkančių konkretų kampo α didumą.

e = Em sin ωt.

Čia e – monemtinė elektrovaros jėga, Em – elektrovaros amplitudė ( maksimali


vertė ).

i = Im sin ωt.

24
Čia i – momentinė srovės stiprumo vertė, Im – srovės amplitudė ( maksimali
vertė ).
Kintamoji srovė – srovė, kurios stiprumas ir kryptis periodiškai kinta.
Efektinis kintamosios srovės stiprumas – stiprumas tokios nuolatinės
srovės, kuriai tekant išsiskiria teik pat šilumos kaip ir tekant kintamajai srovei.

Im
I= .
2

Čia I – kintamosios srovės efektinė vertė.

Em
E= .
2

Čia E – kintamosios elektrovaros jėgos efektinė vertė.

Um
U= .
2

Čia U – kintamosios įtampos efektinė vertė.


Elektros energijos generatorius – elektros mašina, mechaninę energiją
paverčianti elektros energija.
Aktyvioji varža – varža nuolatinei srovei. Žymima raide R.
Induktyvioji varža – ritės sudaroma papildoma varža kintamajai srovei.
Žymima XL.

XL = ωL.

Čia ω – srovės kitimo greitis, L – ritės induktyvumas.


Talpinė varža – kondensatoriaus sudaroma varža kintamajai srovei.
Žymima XC.

1
XC = .
ωC

Čia C – kondensatoriaus talpa.


Reaktyviosios varžos – talpinė ir induktyvioji varža.

X = XL – XC.

25
Čia X – nuosekliai sujungtų ritės ir kondensatoriaus bendra reaktyvioji varža.
Transformavimas – kintamosios srovės įtampos ir srovės keitimas,
nekeičiant dažnio.

n 1 U1
k= = .
n2 U2

Čia k – transformacijos koeficientas, n1, n2 – vijų skaičiai, U1, U2 – apvijų


įtampos.
Virpesiai – didelio dažnio svyravimai.
Virpesių kontūras – pagrindinė visų radiotechnikos prietaisų dalis.

LI2 = CU2.

Čia L – ritės induktyvumas, C – kondensatoriaus talpa,


Tomsono formulė:

T = 2π LC.

Čia T – kontūro virpesių periodas.


Elektromagnetinis laukas – periodiškai besikeičiantis elektrinis ir
magnetinis laukas.
Elektromagnetinės bangos - elektromagnetinis lauko plitimas.

λ =cT.

Čia λ – bangos ilgis, c – šviesos greitis.

Moduliavimas – garso bangų kodavimas aukštojo dažnio virpesiais.


Radijo imtuvas – aparatas, priimantis radijo bangas ir atkuriantis jomis
perduodamą garsą.
Detekcija – garsinio dažnio elektrinių virpesių išskyrimas iš
moduliuotų virpesių.
Radiolokatorius arba radaras – įrenginys objektams aptikti ir jų
buvimo vietai nustatyti naudojant kryptingą radijo signalų spinduliavimą ir
atspindėtų signalų priėmimą.
Televizija – vaizdų perdavimas radijo bangomis.

26
Optika

Šviesai atispindint nuo neskaidrių lygių paviršių( veidrodinis atspindys)


galioja atspindžio dėsniai:
• krintantis ir atispindėjęs spindulys bei statmuo veidrodžio
paviršiui spindulio kritimo taške yra vienoje plokštumoje;
• atspindžio kampas lygus spindulio kritimo kampui.
Nuo neskaidrių nelygių paviršių šviesa atsispindi visomis kryptimis –
vyksta sklaidusis atspindys.
Kai šviesa pereina dviejų skaidrių terpių ribą, pasikeičia spindulio
kryptis. Reiškinys vadinamas šviesos lūžimu. Šviesos lūžimo dėsnis:
• krintantysis spindulys, lūžęs spindulys ir per kritimo tašką
nubrėžtas statmuo terpes skiriančiam paviršiui yra vienoje plokštumoje.
• kritimo kampo sinuso ir lūžio kampo sinuso santykis toms
terpėms yra pastovus dydis:

sinα n
=n= 2
sinβ n1

Čia n1,n2- pirmos ir antros terpės absoliutinis lūžio rodiklis; n- tų dviejų terpių
santykinis rodiklis.
Absoliutinis lūžio rodiklis parodo, kiek kartų šviesos greitis c
vakuume yra didesnis už šviesos greitį v atitinkamoje terpėje. Pavyzdžiui,
pirmos terpės absoliutinis lūžio rodiklis

c
n1 =
v1

Šviesai pereinant iš terpės, kurios lūžio rodiklis yra didesnis, į terpę su


mažesniu lūžio rodikliu lūžio kampas yra didesnis už kritimo kampą. Esant
tam tikram kritimo kampui α0, lūžio kampas lygus 900, ir šviesa nukreipta į
antrąją terpę, nes atsispindi nuo terpės skiriamojo paviršiaus visišku
atspindžiu.
Kampas α0 vadinamas ribiniu visiško atspindžio kampu. Jis priklauso
nuo terpių santykinio lūžio rodiklio.

1
sinα 0 = .
n

27
Skaidrus kūnas, apribotas dviejų sferinių paviršių, vadinamas lęšiu.
Lęšiai yra glaudžiamieji ir sklaidomieji. Spinduliai, lygiagretūs su pagrindine
optine ašimi, perėję glaudžiamąjį lęšį, susikerta taške, vadinamame
pagrindiniu židiniu. Tokie spinduliai, perėję lęšį, sklinda praskleidžiančiu
spindulių pluoštu, ir tik šių spindulių tęsiniai susikerta taške, priešais lęšį.
Sklaidomojo lęšio židinio nuotolis yra neigiamas (F<0), o glaudžiamojo-
teigiamas (F>0).
Daikto nuotolis nuo lęšio žymimas d, atvaizdo - f, lęšio židinio nuotolis
F. Lęšio formulė užrašoma taip:

1 1 1
+ = .
d f F

Čia f yra teigiamas, kai atvaizdas yra realus. Jei atvaizdas menamas, f rašomas
su minuso ženklu.
Lęšio tiesiniu didinimu vadinamas atvaizdo ir daikto linijinių
matmenų santykis:

H f
Γ= = .
h d

Šviesa yra elektromagnetinės bangos.

Kvantas – šviesos šaltinio energijos porcija.

c
ε = hf = h .
λ

Čia ε – kvantų energija, λ – bangos ilgis, h – Planko konstanta, [h]=6,62*10-34


J*s.
Fotonas egzistuoja tik judėdamas šviesos greičiu. Fotonas neturi rimties
masės.
Joks kūnas negali judėti greičiu, didesniu už šviesos greitį tuštumoje.

c
n= .
v

Čia n – absoliutinis lūžio rodiklis, v – šviesos greitis medžiagoje.

28
Erdvinis kampas – erdvės dalis, kuria riboja kūginis paviršius.

S
Ω= .
R2

Čia Ω – erdvės kampas, [Ω] = 1 sr, S – rutulio paviršiaus plotas, R – rutulio


spindulys.
Šaltinio šviesos stiprumas - dydis apibūdinantis spinduliavimo galią
vieno steradiano erdviniame kampe.

Φ = I Ω.

Čia Φ – šviesos srautas, [Φ] = 1 lm, I – šviesos stipris.

Φ
E= .
S

Čia E – apšviestumas, [E] = 1 lx, S – plotas.

I
E= .
R2

Čia E – apšviestumas statmenais spinduliais, R – atstumas iki šviesos šaltinio.

E = E0 cosα.

Čia E0 – apšviestumas statmenais spinduliais, cosα – spindulių kritimo


kampas.
Jungtinė apšviestumo formulė:

I
E= cosα
R 12

Čia R1 – atstumas iki šviesos šaltinio.

Interferencija – bangų sudėtis.


Šviesos interferencijos maksimumas:

δ=kλ.

29
Čia δ – optinių kelių skirtumas, λ – bangos ilgis, k – bet koks sveikasis
skaičius.
Šviesos interferencijos minimumas:

λ
δ = (2k + 1) .
2

Holografija – daikto erdvinio vaizdo užrašymo ir atgaminimo metodas,


pagristas šviesos interferencija.
Šviesos difrakcija – šviesos sklidimo užlinkimas už kliūties.
Difrakcinė gardelė – optinis prietaisas skirtas tirti šviesos sudėčiai ir
matuoti bangų ilgiams. Kai šviesa krinta į gardelę, maksimumų padėtį nusako
lygtis

d sinα = mλ ;

čia d - gardelės konstanta, m - maksimumo eilės numeris, λ - šviesos bangos


ilgis.
Poliarizuota šviesa – šviesa, kurioje elektrinio lauko virpesiai vyksta
vienoje plokštumoje.
Spektras – vaivorykštės spalvų juosta.
Dispersija – baltos šviesos skaidymas į spektrą. Balta spalva yra
sudėtinė, sudaryta iš spektro spalvų.
Infraraudonieji spinduliai – nematomi šiluminiai spinduliai , kurių
ilgių diapazonas yra nuo 760 nm iki 3*103 µm. Šie spinduliai sklinda nuo visų
kūnų, kurių temperatūra aukštesnė už aplinkos.
Ultravioletiniai spinduliai – nematomi spinduliai, kurių ilgių
diapazonas yra nuo 10 iki 400 nm.
Spektroskopas – prietaisas skirtas spektrams vizualiai tirti.
Ištisinis spektras – spektras, sudarytas iš tolygiai besikeičiančių
spalvų. Juos gauname išskaidę šviesą, kurią skleidžia visi įkaitę kietieji ir
skystieji kūnai.
Linijinis spektras – spektras, sudarytas iš atskirų spalvotų linijų tarp ,
kurių yra juodas fonas. Tai praretintų dujų, garų, išgarintų kietųjų kūnų ar
skysčių spektrai.
Juostinis spektras – spalvotos juostos atskiros juodo fono. Tai
paretintų dujų ar garų molekulinių struktūrų spektrai.

30
Absorbcijos spektras – ištisinis spektras, perkirstas tamsiomis
linijomis.
Kirchhofo dėsnis – dujos sugeria tokius spindulius, kokios pačios
skleidžia, kai švyti.
Doplerio efektas – ne tik garso, bet ir šviesos bangų ilgis kinta dėl
šaltinio ir stebėtojo judėjimo vienas kito atžvilgiu.
Rentgeno spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurių
bangos ilgių intervalas yra nuo 10-3 iki 10 nm. Rentgeno spinduliai
prasiskverbia pro šviesai neskaidrias medžiagas.
Fotoefektas – elektronų išsilaisvinimas iš medžiagos veikiant šviesai.
Pirmasis fotoefekto dėsnis – soties fotosrovės stiprumas yra tiesiog
proporcingas krintančiam šviesos srautui.
Antrasis fotoefekto dėsnis – didžiausias fotoelektronų greitis
nepriklauso nuo apšviestumo – jis priklauso tik nuo spindulių dažnio ir
elektrodo medžiagos.

mv 2max
= eU st .
2

Čia e – elektrono krūvis, m – elektrono masė, Ust – stabdymo įtampa ( įtampa,


kuriai esant nevyksta fotoefektas ).

Einšteino lygtis:

mv 2
hν = A i + .
2

Čia h – Planko konstanta, υ – šviesos dažnis, Ai – išsilaisvinimo darbas.

A i = hν 0 .

Čia υ0 – fotoefekto raudonoji riba ( mažiausias dažnis, kurio spinduliai dar


sukelia metale fotoefektą ).
Radioaktyvumas – savaiminis spinduliavimas.
α spinduliai – teigiamą krūvį turinčių greitai skriejančių dalelių srautas.
β spinduliai – elektronai, judantys greičiais, artimais šviesos greičiui.
γ spinduliai – labai trumpos elektromagnetinės bangos.
Planetinis atomo modelis:
• didžioji atomo tūrio dalis – tuštuma;

31
• beveik visa atomo masė ir visas jo teigimas krūvis sukoncentruoti
atomo branduolyje;
• elektronai skrieja apie branduolį uždaromis trajektorijomis,
panašiai kaip planetos apie Saulę.

Boro postulatai:
• elektronai gali skrieti apie atomo branduolį tik tam tikromis –
stacionariomis – orbitomis. Kiekvieną stacionarią orbitą atitinka
tam tikra atomo energijos vertė. Stacionarios būsenos atomai
nespinduliuoja energijos.
• Elektronui peršokant iš vienos stacionarios orbitos į kitą, kitaip
sakant, atomui pereinant iš energijos Em būsenos į mažesnės
energijos En būseną, išspinduliuojamas energijos kvantas (
fotonas ). Kvanto energija lygi energijos verčių, atitinkančių tas
būsenas, skirtumui.

hν = E m − E n .
Čia υ – išspinduliuotų bangų dažnis.

ch
λ= .
Em − En

Čia λ – išspinduliuotos bangų ilgis.


Lazeris – koherentinių šviesos bangų šaltinis.

32
Atomo branduolio fizika

Vilsono kamera - prietaisas skirtas skaičiuoti daleles ir stebėti jų


judėjimo trajektorijas. Vilsono kameros veikimo principas pagrįstas
persotintųjų garų kondensacija apie kondensacijos branduolius, kuriais būna
dujų jonai, atirandantys išilgai dalelės trajektorijos.
Burbuliukų kamera – prietaisas skirtas stebėti dalelių judėjimo
pėdsakams. Burbuliukų kameros veikimas pagrįstas staigiu perkaitinto skysčio
užvirimu ir garų susidarymu apie virimo centrus – skysčio jonus,
atsirandančius išilgai dalelės trajektorijos.
Radioaktyvaus preparato aktyvumą rodo per sekunde suskilusių
branduolių skaičius. Aktyvumas matuojamas Bq.
Pusamžis – laikas per, kurį suskyla pusė radioaktyvios medžiagos
atomų. Pusamžis žymimas T.

N0
N= .
2n

Čia N – neskilusių atomų skaičius praėjus n pusamžių, N0 – pradinis atomų


skaičius, n – pusamžių skaičius.

t
∆N = 0,639N 0 .
T

Čia ∆N – per laiką t suskilusių atomų skaičius,


Neutronas – neutrali dalelė. Žymima 1n.
Nukleonai – neutronai ir protonai.
Branduolio ryšio energija – energija, reikalinga suskaidyti branduolį į
nukleonus.
Masės defektas – nukleonų masių sumos ir branduolio masės
skirtumas. Žymimas ∆m.
∆E = ∆mc2.

Čia ∆E – skylant branduoliui išsiskyrusi energija.


Sugertoji radiacijos dozė – jonizuojančių spindulių energijos kiekis,
absorbuotas 1 kg kūno masės.

33
E
D= .
m

Čia D - sugertoji radiacijos dozė, [D] = 1 Gy.

& ≅ D.
D
t

Čia D& – dozės galia, [ D


& ] = 1 Gy/s.
Branduolio dalijimasis – reakcija, kai branduolys skyla į dvi apylyges
dalis,vadinamas branduolio skeveldromis.
Grandininė reakcija – savaime besiplečianti branduolinė reakcija.
Branduolinis sprogimas – staiga išsiskirianti milžiniška energija
branduolinės reakcijos metu.
Branduolinis reaktorius – įrenginys, kuriame vyksta valdoma
branduolinė grandininė reakcija.
Atominis reaktorius, garo turbina ir elektros generatorius sudaro
atominės elektrinės energinę sistemą.
Branduolinės sintezės reakcija arba termobranduolinės reakcijos –
reakcija, kurios metu du lengvi branduoliai susilieja į nauja branduolį.
Silpnoji sąveika – dalelių virsmus valdanti sąveika.
Pozitronas – antidalelė elektronui. Žymima e+.
Fotonas – dalelė, kurios rimties masė ir krūvis lygus nuliui.
Leptonai – lengvos dalelės.
Mezonai – tai dalelės, kurių masės svyruoja nuo 260 iki 1100 elektrono
masių.
Barionai – sunkiųjų dalelių grupė.

34
Reliatyvumo teorijos pagrindai

Reliatyvumo principas – jokiais mechaniniais bandymais neįmanoma


nustatyti skirtumo tarp judėjimo iš inercijos ir rimties būsenos.
Pirmasis Einšteino postulatas – šviesos greitis vakuume yra vienodas
visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėtojo judėjimo
greičio.
Antrasis Einšteino postulatas – jokiais bandymais ( sistemos viduje )
negalima nustatyti skirtumo tarp judėjimo iš inercijos ir rimties būsenos.
Reliatyvumo teorija – fizikos teorija, nagrinėjanti reiškinius,
vykstančius dideliais greičiais judančiose sistemose.
Priežastingumo principas – kad ir kokiu greičiu judėtų stebėtojas, jis
niekados neužfiksuos įvykių atvirkščia tvarka.
Aberacijos kampas – kampas, tarp nejudančios ir judančios
koordinačių sistemos.
Laiko sulėtėjimas – judančioje sistemoje laikas slenka lėčiau. Judančio
laikrodžio sekundė ilgesnė, jis vėluoja nejudančio laikrodžio atžvilgiu.
Savoji ataskaitos sistema – su judančiu kūnu susieta ataskaitos
sistema.
Savieji parametrai – parametrai, išmatuoti savojoje sistemoje.

Lorenco formulė:

t0
t= .
2
v
1−
c2

Čia v – judančios sistemos greitis, c – šviesos greitis, t – laiko nejudančioje


sistemoje, t0 – savasis laikas ( judančioje sistemoje ).

v2
l = l0 1 − .
c2

Čia l – greičiu v judančio kūno ilgis nejudančios ataskaitos sistemos atžvilgiu,


l0 – savasis kūno ilgis.

35
v1 + v 2
v= .
v1v 2
1+ 2
c
Čia v – v1 ir v2 greičių suma ( suartėjimo ( tolimo ) greitis ), v1, v2 –
priešpriešiniai kūnų greičiai.

m0
m= .
v2
1− 2
c

Čia m – reliatyvistinė masė, m0 – kūno savoji arba rimties masė.

Reliatyvistinis masės ir energijos ryšys:

E = mc2.

Čia E – pilnutinė kūno energija, m – kūno masė.

m 0c 2
E= .
2
v
1−
c2

E0 = m0c2.

Čia E0 – rimties energija.

36