Está en la página 1de 76

Juozo Apučio

novelių rinkinys
Juozas Aputis

E-skaitykla.lt
Turinys
ĮVEIKTI SAVE ........................................................................................................................................................ 2
VALIO! .................................................................................................................................................................. 8
ŠVIEČIANČIOS VILKO AKYS ................................................................................................................................. 11
IŠLAUKIMO MOMENTAS ....................................................................................................................................... 17
NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS ............................................................................................................................ 21
BE PAVADINIMO.................................................................................................................................................. 24
PASIMIEGOJIMAS PRIE KROSNIES ......................................................................................................................... 34
ŽALIAS LAIKO VINGIS........................................................................................................................................... 38
ARKLIO AKYSE ................................................................................................................................................. 38
TROBOJ PRIE UPĖS ......................................................................................................................................... 41
ŽALIAS LAIKO VINGIS....................................................................................................................................... 46
ŽMOGIŠKUMO JĖGA............................................................................................................................................ 49
TIK-TIK-TIK ......................................................................................................................................................... 53
BALTA NOVELĖ ................................................................................................................................................... 56
RIKSMAS MĖNESIENOJE ...................................................................................................................................... 60
ŽUVYS NETURI ATMINTIES ................................................................................................................................... 63
SENAMIESČIO NAMAI .......................................................................................................................................... 66
SEPTINTĄ VALANDĄ NĖRA AUTOBUSO................................................................................................................ 69
ŽMOGUS MATINE GALVA ..................................................................................................................................... 72

1
ĮVEIKTI SAVE

Mokytojas jau pasuko už naujųjų mokyklos rūmų kampo. Nekokie rūmai, tačiau taip visi vadina: kol kas
didesnių rūmų čia nėra. Po kojomis gurgždėjo šviežiai

žvyru nubarstytas takas. Žada sudėti kada nors cementines plokštes. Nedidelis akmenukas šoktelėjo iš po pado ir įkrito
tiesiai į geltonos odos mokytojo batą. Mokytojas nervindamasis mėgino krutinti kojos papadę, kad akmenukas nusiridentų
prie pirštų ir ne taip graužtų, tačiau jis ridinėjosi ties pėdos lenkimu, skaudžiai badė ir kuteno, tai teko nusiauti. Pasilenkęs
mokytojas dar ketino ištraukti koją bato neišvarstęs, bet nepasisekė, be to, gaila buvo per daug niurkyti bemaž naują apavą,
todėl piktas atrišo varstį, koja pasijuto be galo laisvai, pati išsmuko iš bato, iš kurio, kai mokytojas kilstelėjo į viršų, žemėn
paptelėjo miežio kruopos didumo baltas akmenukas ir nukrito ant žvyruoto tako. Susivarstęs mokytojas atsitiesė ir žiūrėjo
priešais save, į aną kelio pusę (tą kelią jam reikėjo pereiti), kur ant kalniuko apaugęs žydinčiomis vyšniomis gūžėsi
nedidukas namas —tenai buvo jo klasė; apskritai vaikų mažėjant, šitose apylinkėse jų gimdavo daug, ir net silikatinis
smetoninės gimnazijos priestatas visų negalėjo sutalpinti, todėl dvi klasės mokėsi namuke, po karo atgabentame iš
pamiškės, nuo Žalpės kranto. Paėjęs kelis žingsnius, mokytojas staiga sustojo, jo geltonų batų snukeliai net įsmigo į žvyrą,
pačiuoždami tolyn, o mokytojas trupučiuką knabtelėjo į priekį. Grįžęs atgal, jis tikėjosi rasti tą papadę graužusį akmenuką,
neradęs pačiupo pirmą pasitaikiusį ir sviedė į alyvų krūmą. Akmenukas buvo nedidelis, išsigando tik vienas žvirblis, kuris
negražiai čirkšdamas nulėkė į miestelio pusę. Dabar mokytojas ėjo spėriai, jo atvaizdas sušmėžavo nuplautuose silikatinio
priestato languose, už tų langų mokiniai buvo susikaupę, nedaug kas iš jų tepastebėjo į pamoką vėluojantį mokytoją, jis
pats, skubėdamas pro paskutinį priestato langą, dėbtelėjo į tamsiame stikle atsimušantį savo atvaizdą, veido nė
nepastebėjo, tiktai pastebėjo, kad nebjauriai atrodo velvetinės, ne taip seniai Latvijoje pirktos kelnės.

Ar tik ne pasityčiojimas iš jo nekokios nuotaikos — šitaip žydėti, ir šitokią ankstybę! Kitais metais dar visi krūmai ir medžiai
tokiu laiku stūkso pajuodę, pamėlynavę, pavioletavę, o dabar — visokie žirginiai nudrikę tartum smurgai, o žydėjimas!
Putoja, siaučia, banguoja žiedų baltumas, banguoja lyg šokančios gražuolės drabužis. Vaikai! Sustoja bemaž vienu metu, lyg
kareiviukai valgykloje, didžiumos mergaičių miglotos akys žvelgia pro langus — tenai, kur dar nesibaigė tas gražuolės šokis,
kur tebelinguoja baltas šokėjos drabužis, apliptas bičių.

— Sėskitės! — sako mokytojas, ir jam pačiam nesmagu dėl savo balso — tikrai išėjo lyg toje kareivių valgykloje (,,Statj,
sestj!"), ir bjauriausia, kad taip išėjo dirbtinai, sąmoningai, tyčiomis. Viską šiandien jis darė sąmoningai: pats nesuprato
kodėl, tačiau nenorėjo būti švelnus—Sėskitės, pasiimkit sąsiuvinius, rašysim įdomią

temą.

— Temą? O žadėjot šiandien paklausinėti, taisyti pa-

žymius!..

— Parašysit — ir galėsit išsitaisyti... Ko čia nusigandot? Bene nemokat rašyti?

Tyla. Vienas vienintelis, aukštas kaip kartis ir plonas kaip sliekas Barauskiukas, parkeriu baksnoja į suolą, lyg ragindamas
greičiau pradėti.

Vis dar negalėdamas užmiršti praeitą naktį sapnuoto sapno ir vis dar jusdamas akmenuko nutrintą papadę, mokytojas eina
prie lentos, eidamas dar pažiūri pro langą į kelią, duobėtą ir akmenuotą — akmenys nuplauti lietaus, o duobės pilnos nuo
molio gelsvo vandens — ir užrašo temos pavadinimą: ,,Svarbiausia — įveikti save". Kelios mergaitės atsidūsta, su baime ir su

2
neaiškia viltimi žvelgia į mokytoją, o viena — riešuto kanduolio didumo galvyte ir skruzdėlės akutėmis, tarp gontinių
vinelių storumo pirštukų laikydama šratinuką, saujoj gniaužiamo kačiuko balsu sako:

— Vaje! Vaje!.. Tai ką čia rašyti? Kaip čia save įveikti?

— Kiekvieno laisva valia. Rašykit, ką tiktai norit.

Ta skruzdėlytė suraukia ir taip surauktą kaktelę, apsižioja visai nukramtyto šratinuko galą ir graudžiai markstosi. Jai baisu
net pagalvoti apie tai, ką ji galėtų įveikti.

Pamažu vaikai įsibėgėja, krebžda plunksnos, šratukai linguoja per popierių.

Mokytojas vėl žiūri pro langą, ir tas kvailas sapnas stojasi prieš akis. Rodos, jis kažkur pavėlavo. Skuba, lekia nakty, nors pats
gerai nežino, kur. Pribėga prie ilgos medinės salės, kokios niekada niekur nėra matęs, spraudžiasi pro duris, kurios
įsitempusios kaip guminės, šiaip taip pavyksta prasibrauti į didžiulę pailgą salę, kur į baltą ekraną nukreiptas stiprus
prožektoriaus spindulys... Ekrane juodai apsirengęs žmogus iš reto kažką pasakoja. Apsipratęs su blausuma, mokytojas
ieško akimis, kur ga-lėtų atsisėsti, pamato šalia projektoriaus tuščią kėdę, sliūkina pasilenkęs prie jos, palei projektorių
sėdi Barauskiukas, bene jis ir tą filmą rodo; pamatęs mokytoją, pik-tai sako, kad čia sėstis negalima, tuojau ateis
direktorius. ,,Kol ateis, galiu pasėdėti, paskui užleisiu!"—piktai atšauna mokytojas, klesteldamas ant kėdės. Barauskiukas
užsiutęs taip pavaro filmo juostą, kad ekrane du žmogeliai lekia strimgalviais, griūdami vienas ant kito.., Tik dabar
mokytojas pamato, kad niekas į ekraną nežiūri, kad visos kėdės, visos jų eilės sustatytos į priešingą pusę, ir visi žiūrovai
žvelgia į tuštumą, o ekrane vėl juodas žmogus, kuris skubriai kalbasi pats su savim: plonesniu balsu kažko paklausia,
storesniu atsako. Ir dar ne viskas: vos spėjęs pamatyti, kad ekranas yra visai kitame salės gale, mokytojas pastebi pašaipų
Barauskiuko žvilgsnį ir netrukus supranta, kodėl tas vaikas taip šypsosi: ant kėdės mokytojas sėdi prasižergęs, o jo kelnės
nusmukusios ir sudribusios ant grindų. Kaip koks tuščias maišas. Mėgina kelnes užsitempti, bet jos nesiduoda ir priešinasi
kaip gyvos, ir tik vienas džiaugsmas, kad žiūrovai, rodos, šito nė nemato — atsukę nugaras apšviestam ekranui, kuriame
dviem balsais išmintingai kalbasi juodai apsirengęs žmogus, išsižioję jie spokso į tamsią tuštumą.

— Mokytojau! Mokytojau...— išgirsta pagaliau vaikų balsus, ir jis kniūsteli, lyg vėl iš naujo būtų susapnavęs tą sapną.
Kniūsteli ir pamato: Barauskiukas atsistojęs ir išėjęs iš suolo, artinasi prie jo, laikydamas pakeltą ranką.

— Ko norėjai? — vėl ne savo balsu, nes sapnas neiš-eina iš galvosr klausia mokytojas, žiūrėdamas į Baraus-kiuką ir
jausdamas, kaip sukluso visi vaikai.

— Norėjau paklausti, ar temoje reikia rašyti vien tik apie save, ar galima ir apie kitus. Taip tarus, sujungti sa-vo gyvenimą su
kitų žmonių likimais. Ar galėčiau paliesti, sakysim, ne tik mūsų kraštą, bet ir užsienį, kad ir kokį kapitalistinį pasaulį?

Klasės gale prunkšteli, tiktai skruzdėlytė tebekramto šratinuką,

— Sakiau — rašykit ką tik norit!

— Neregėta laisvė!.. Gerai. Įsisąmoninta būtinybė...— Barauskiukas ant pirštų galų sėlina į savo suolą, pakeliui spėdamas
pasakyti: — Pirmiau aš įveiksiu užsienį, o pas-kui save. .. Taip, taip!..

Mokytojas atsisėda prie staliuko, pasigręžia į langą. Girdėti šnibždesys, klausimai, kur rašyti nosinę, kur dvi-balsį. Visus tuos
garsus mokytojas pažįsta, bet netgi ne-ketina atsisukti, nuraminti ar nugąsdinti klasę, subarti, kad šitaip akiplėšiškai nclaiku
vionas kitą moko. Mokytojui tas visai nesvarbu — žiūrėdamas pro langą, jis jau širsta ant savęs, ant viso savo gyvenimo. Ir
šitą idiotišką temą iš tikrųjų sugalvojo tiktai dėl to, kad nieko kito negalėjo sugalvoti. Iškratys savo mokinių sielas! Ką tu
iškratysi, jei per šitiek metų nei tu, nei kitas nieko į tas sielas neįdėjo. Ne, ne nieko — įdėjo per daug! Per daug abstraktaus
žinojimo ir per maža išmokė realiai, gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškmio. Juk žmogui ar žmogeliukui, metų metais ar net

3
dešimtmečiais susiduriant su realia niekšybe, su realiai, apgalvotai daromu skausmu, paskiau yra juokinga kalbėti, kad
medžiui skauda, kai jį laužai. Reikia, kad skaudėtų žmogui — kiekvieną sykį, kai jį kas nors skaudina — tegu tą daromą
skausmą uždangstydamas gudragalviškomis širmomis, reikia, kad skaudėtų tam, kuris skaudina. Pažinti, ištobulinti,
išsaugoti save — ar ne dėl to dabar taip puolama. prie visokių savęs pažinimo

ir tobulinimo sistemų, prie Rytų išminties ir praktikos, prie badavimų ir autosugestijų, Išsaugoti save!—šit kokį egoistinį
šūkį dabar meta daug kas, bet ar įmanoma išsisaugoti pačiam, kai nesaugai kitų, kai tie kiti tavęs irgį nesaugo? Juk tai
atviriausias ruošimasis karui, tai žmogaus ruošimas prieš žmogų. Pagaliau — tai bjaurus spjūvis sambūriui, kraštui, istorijai.
Ir

šiandien jis dar užrašė tą temą! Įveįkti save! Ką tas reiškia? Kad aš turiu aukščiau pakilti už savo niekingą prigimtį, kad savo
smegenyse, jausmuose, o gal net ir kū-ne privalau surasti kažkokią idealią aplinkybę, kuri galėtų padėti man išsisaugoti?
Nuo ko? Nuo laiko? Nuo buvusios ir būsimos istorijos? Nuo savo tėvo, motinos, brolio, mylimos moters likimo? Aš, tiktai aš
svarbur aš įveiksiu save, suprasiu save — daugiau jau nieko nebereikia! Tai tiesiog bjauru! Ir dar manė sąmoningai
sugalvojęs tą temą; perkūno tau sąmoningai: nebegalėdamas pats nieko pasakyti, papurtys, matai, šituos žmogiukus!

Tegu, tegu rašo...

Mokytojas prisiminė senus laikus, kai su tėvu jiedu keliavo prie Balčios upės, paskiau turėjo dar toli nueiti iki miestelio, o
jis, sūnus, dviračiu nuvažiuoti dar aštuonis kilometrus, susirasti mokslo draugo namus ir iš tenai pasiimti knygelę, kur buvo
rašoma, kaip pasidaryti žaislinį garo katilą. Tėvas tada jau vaikščiojo sunkiai, kojos klausė gerai, tik labai trūko oro, švokštė
skylėti plaučiai, todėl prie Balčios šlaito jis pasakė: r,Tu, vaikel, važiuok, tau dar toli reikia už miestelio, susitarkim grįždami
vėl čia susitikti, ir paskui jau eisim kartu."—,,Gerai." Susitiko visai pavakare, vaikui ilgai reikėjo laukti tėvo, laukdamas skaitė
ir skaitė apie tą garo mašiną, miglotai vaiz-duodamasis, kaip ji varo kitas mašinas, kaip suka girnas ir arklinę kuliamąją... Kai
tėvas šniokštuodamas užkopė į Balčios krantą, rado vaiką beskaitantį smarkiai apiplėšytą knygiūkštę. Tėvui būtinai reikėjo
pailsėti, jis buvo pavargęs, aplankė savo brolįr ne, ne aplankė — tai daug vėliau suprato vaikas — buvo nuėjęs su broliu
atsisvei-kinti, nes nujautė artėjant savo mirtį.. Tėvas išsitiesė po ąžuolu ant parudavusios numindžiotos žolės, pūtuodamas
ir lūpomis gaudydainas orą, o kai kiek atsigavo, paėmė iš vaiko knygą, pavartė tuos puslapius, kur buvo rašoma apie garo
mašiną, kažkodėl atsiduso, o paskiau, kai jiedu ėmė eiti ir kai vaikas šalia varėsi dvlratį, vis stabčiodamas ir žvilgčiodamas į
knygą, tėvas pasakė: ,,Kam tau ta mašina?"—,,Kad suktųsi smagračiai su ašim, o nuo tos ašies diržai varys kokias kitas
mašinas."—,,Bet kaip tu visa. tai padarysi?" Ir vaikas ėmė pasakoti, ką perskaitęs, pasakojo trikdamas, užsimirsdamas, vis
skersuodamas į knygą — lyg pamokoj, kai bandai išsigelbėti sąsiuviniu ar vadovėliu. ,,Vaike,— tarė jam tėvas.— Knyga gali
būti tiktai geras patarėjas. Tvirtas noras turi būti tavo paties. Sakai, norir kad suktų kažkokias nelabai aiškias mašinas? O ar
nenori, kad šitą mašiną pamačiusi džiaugtųsi mama, gal ir aš... Arba — tavo mergaitė..."

Vaikas nuraudo.

,,Nėra ko gėdytis,— tarė tėvas.— Mes, vyrai, galime viską padaryti tiktai turėdami kokią užmačią, kokį kilnų norą pasirodyti,
išgarsėti... Palenkti į savo pusę moterį... Tokia mūsų prigimtis. Netiki? Nebūk tu mažas — užteks raudonuoti! Pasitikrink —
kai dar sykį skaitysi apie tą garo mašiną, visą laiką galvok... Tu pats geriau žinai, kam. norėtum tą mašiną padaryti."

Kol parėjo namo, beveik sutemo. Motina sėmė iš šu-linio vandenį, pylė į lovį, girdė karves. Išėjęs už daržinės, nes toje
pusėje buvo nusileidusi saulė, vaikas atsivertė knygą ir pradėjo skaityti iš naujo, matydamas, kaip mergaitė iš jo klasės
atmeta ir atmeta atgal plaukus, juo-du dirželiu sujuostas mažytis gauburėlis lėtai kilnojasi, o mergaitė juokiasi, vis
atmesdama galvą ir šnairomis žiū-rėdama į jį. Šito vakaro skaitymo vaikui užteko. Po sa-vaitės pavakare jis pasišaukė tėvą, ir
tas graudžiai šyp-sojosi, žiūrėdamas, kaip garo katilo pašonėse lyg kokios žiogų kojos švytuoja nublizgintos smagračių
lazdos.

4
Įveikti save! Ką tai reiškia? Sutapti su kuo nors? Pas-kirti save kam nors? Atiduoti? O gal visiškai atsiskirti? Įveikti ne savo
silpnybes, o iki begalybės, iki saldaus ge-rumo ištobulinti prisnūdusią artimo meilę?

Po pertraukos vaikai rašė toliau, nes tam skirtos dvi pamokos. Mokytojas tebežiūrėjo pro langą. Cha! Jauna istorijos
mokytoja išsinešė žemėlapį į lauką, pakabino vaikai po balta vyšnia, ir nedidukas mokinys lazdele ve-džiojo palei Baltijos
jūrą. Taip iš tolo pasirodė mokyto-jui, kurio mokiniai po pertraukos, rodos, visai rimtai įni-ko rašyti, net skruzdėlytė
nebegraužė šratinuko, o vijo jį sąsiuvinio bėgiais...

Mokyklos direktorius su dviem ilgšiais mokiniais nu-ėjo palei silikatinį priestatą. Mokiniai nešė didelį šūkį,mokytojas iš
savo klasės matė juoduose priestato langų stikluose atsispindinčias apvirtusias baltas raides.

,,Svarbiausia — įveikti save!"—pagalvojo mokytojas, žiūrėdamas į apvirtusias raides, ir šyptelėjo.

Į kalną, aplenkdamas vandens duobes, automobiliu ki-lo pirmininkas. Pamatęs priešais ateinantį žmogų juodu
kombinezonu, pirmininkas sustabdė mašiną, išlipo — daug sykių jį matė mokytojas, bet ir dabar tyliai nusistebėjo, kad jis
toks storas. Tą, su kombinezonu, mokytojas irgi pažinojo. Tai buvo nuo vaikystės nebylys ir kurčias žmogelis, užklydęs iš
kažkur ir amžiams čia pasilikęs, o dabar prižiūrintis melioratorių poilsio namus ir pirtį. Pirmininkas, gestikuliuodamas
rankomis, pirtininkui kažką greitai aiškino, nebylys linkčiojo galvą, jo lūpos kažką ulbėdamos krutėjo. Netrukus
pirmininkas į delną jam įdavė pinigą, pirtininkas skubiai leidosi keliu žemyn, drąsiai kišdamas į molį savo guminį apavą.
Rodos, jis pamatė lange mokytojo veidą, rodoš, linktelėjo galvą. Pirminin-ko automobilis pirtininką greitai pasivijo atbulas,
pasivi-jo ir pralenkė, nes pirtininkas turėjo automobilį pamatyti, juk išgirsti negalėjo; pamatęs nė kiek nenustebo, sustojo,
pirmininkas iš automobilio dabar neišlipo— kodėl mokytojui atrodė, kad jis pirma buvo išlipęs, ir tada jis rankomis mosavo
pro atidarytas dureles,— pro langelį padavė dar pinigą ir abiejų rankų pirštais pasakė skaičių. Pirtininkas šyptelėjo ir nuėjo
toliau. Pirmininkas nuvažiavo. Iš po ratų bjauriai lėkė purvas,

Netrukus iš miestelio pusės į kalniuką ėmė pūškuoti senutė, tempdama sunkiai prikrautą rezginę, paskui šo-kuodama
dainavo anūkėlė, stabteldama ir koja patašky-dama molėtą geltoną vandenį; Duobėj, kurią neseniai tris kartus —
važiuodamas į priekį, atbulas ir vėl į priekį — aplenkė kolūkio pirmininkas — mergaitė pamatė baltą žie-dą, norėjo išgriebti
iš vandens, bet negalėjo prieiti, o bristi bijojo, ir dar tuo pat metu ją pašaukė atsigrįžusi senelė; užmačiusi molio take
įmintą akmenuką, anūkėlė išlupo jį ir tėkštelėjo į duobę. Tėkštelėjo taikliai, nes baltas žiedas lyg koks per neapsižiūrėjimą
iškilęs povandeninis laivas murktelėjo į vandenį, o kai po kurio laikoišniro, buvo jau murzinai geltonos spalvos ir rengėsi
greitai vėl panirti.

Surinkęs sąsiuvimus, mokytojas susidėjo juos į port-felį, gerai užsegė, paleido vaikus namo, nes jo buvo pas-kutinės
pamokos, paleido tuos, kurie spėjo anksčiau pa-rašyti, kiti sulaukė skambučio. Jam pasirodė, kad vaikai šiandien keisti,
niekur jie neskubėjo, stovėjo ramūs, kol jis iškiūtino pro duris.

Mokytojas gyveno miestelio pakrašty, bemaž jaū ne miestelyje, galėjo jis eiti ir takais, įstrižai bažnytkaimio, bet nuėjo to
paties duobėto kelio pakraščiu. Vienas noras jį buvo stipriai suėmęs: pakeliui paskaityti, ką vaikai parašė. 2inoma, visų
neperskaitys, bet keleto norėtų. Pa-sukęs į šalį, po žydinčia ieva surado sausą vietelę, ap-suptą baltuojančių ožkabarzdžių,
aptikęs atsinešė aptrešusį rąstgalį, atsisėdo ir ėmė atsargiai iš portfelio traukti sąsiuvinius. Net nepatogu pasidarė, kad
atidėjo į kitą portfelio narvelį tiek daug sąsiuvinių, kurie jo nedomino.

Aha, skruzdėlytės

,,Mokytojas šiandien užrašė lentoje tokią temą: ,,Svar-biausia — įveikti save!" Galvojau, galvojau, ir pasirodo, kad apie
kiekvieną dalyką, kai įsigilini, gali ką nors pa-sakyti. Svarbiausia? Gal svarbiausia — kaip įveikti? Kaip padaryti, kad žmogus
nieko nebijotum, nieko, o nieko, kad nesigraužtumei, jog esi silpnas, negabus, kad nepavy-dėtumei kitiems, kad
negalvotum apie... Mokytojau, čia tą žodį buvau užbraukusi, akimirksnį pasidarė gėda, bet vėl jį užrašysiu, noriu būti atvira

5
ir Jums, ir sau: aš dažnai galvoju apie berniukus, bijau, kad niekada niekas ne-norės su manim draugauti ir aš amžinai liksiu
vienų viena... Suprantu, kaip tik man ir reikėtų save įveikti. Ta-čiau, mielas mokytojau, dėl ko? Ko turėčiau gyvenime siekti,
kad galėčiau įveikti savo įgimtą nepasitikėjimą,

baimę? Pagaliau — kaip įveikti savo nepatrauklumą? .. Apie viską kalbame taip miglotai, neaiškiai ir neprasmin-gai.. .
Atleiskit, taikau ne Jums, o visiems. Niekas man negali pasakyti, vardan ko turėčiau įveikti save, neregėti, nesiilgėti,
neliūdėti dėl savo amžinų asmeniškų nesėkmių ar... dėl išvaizdos... Kuo virsčiau be šito? Kas man tai atstotų? Žmogus be
skausmo — medinis žmogus, o ne-sigrauždama dėl to, kas man nesiseka, ko man pats die-vas nedavė, likčiau negyvas
medžio stuobrys. Gal brautis į kokią visuomeninę tribūną? Kaip man įveikinėti (!) save ir išlikti žmogum, tuo, kuo man
numatyta būti, neprarasti baimės, nepasitikėjimo ir tuo pat metu nebijoti ir nors truputėlį pasitikėti? .."

Toliau ji rašė apie savo gyvenimą, apie tėvą, išbėgusį į Sibiro statybas, apie motiną, kuri, skruzdėlytės manymu, labai
norėjo įveikti save, dirbo ar ne trijose tarnybose, kad tik galėtų apsirengti, išmaitinti šešis už ,,skruzdėlytę" mažesnius
vaikus. Suprantu, rašė skruzdėlytė, šitaip mama įveikė save. Dėl vaikų. O gal ir man taip galvoti? Gal galvoti tiktai apie
vaikus. Auginti sau vienai. . .

Toliau ji vėl rašė apie tėvą, kaip sapnuojasi naktimis, kaip ne sykį regėjo besiartinantį prie jos lovos, jam akyse
susitvenkusios ašaros, artėja artėja prie mergaitės, tačiau ilgi, ploni lyg botagai ir šalti šalti kaip ledas pirštai suima tėvą už
sprando ir atbulą traukia į tamsą, kuri dunda, virpa, alsuoja degančia geležim... Rašinio pabaiga mokytoją visai
nustebino: ,,Kad ir kiek save beįveikčiau, viską turėsiu daryti kitų nurodyta kryptim. Pavyzdžiui, įveiksiu jaudulį, kad tėvas
taip toli, kad išėjo iš namų, bet išėjo tai jis, o aš įveikinėsiu save! Kur išeiti man?"

Nuo ievų kvapo mokytojui ėmė svaigti galva. Jam darėsi nesmagu, kad, jautė, sąsiuvinyje ta menka skruzdėlytė daug ką
parašė ir už jį patį. Jam darėsi baisu, kai pagalvojo apie savo nugyventą laiką.

Barauskiuko sąsiuvinį atsivertė jau visai išsigandęs.

,,Negalėsiu tinkamai atsakyti į temą, nes iš esmės ne-sutinku su joje glūdinčiu teigimu. Pirmiausia reikia idealaus (o ar toks
būna?) aplinkinio gyvenimo, kad galėtum šitaip sau įsakyti. Antra, jeigu dideliausiomis valios pastangomis ir įveiktum save
(na, bailumą, kūniškumą, neapykantą, pavydą ir t, t.), tai toks niekam nebūtum reikalingas. Netikiu jokiais dvasios vedliais,
kai neturime, kai nesame išmokę po savo kojomis išsigrjsti bent kokio pamanomo keliuko. Pirma aš turiu išmokti padaryti
ką nors (ne kokį žaisliuką) praktiškai, o jau paskui mėginsiu įveikti save! Jeigu, žinoma, to reikės. Kai aplinkui tave
drabstomasi purvais, kai tu pats miolat aptaškomas, juo-kinga, kvaila, istoriškai (atsiprašau už didingus žodžius — jie iš
kasdieninio mūsų leksikono) niekšiška įveikinėti sa-ve. Tad sakyčiau: ,,Svarbiausia įveikti kitą, o paskui jau galima save!"
Kitokios nematau prasmės, labai noriu ti-kėti, kad toji mano nusakyta būtinybė laikina — atsisakyti kasdien dantų šepetėliu
— lyg koks atskirtas vienuolis — gremžti savo sielą, o dažniausiai tik sieliūkštę, kai mano kūnas... Pagaliau ir į tą mano sielos
sandėlį kasdien tonomis kraunamos šiukšlės... Tai aš tik valysiuos ir valysiuos kaip kačiukas letenėlėmis. Ne, pirma aš turiu
apsiginti, kitaip neišsivalysiu!

O čia tegul būna sentimentalus nukrypimas: tos temos nepamiršiu, manau, daug kas jos nepamirš. Reziumė: aš trokštu
veiklos, aš noriu įveikti save irdamasis, kapsty-damasis šimim, o ne stovėdamas ir mušdamasis į krūtinę. Jau buvo kadaise
panašiai pasakyta: ,,Aš bjaurus, aš šlykštus, tačiau aš moraliai tobulinuos. . ." Aš ne niekšas, bent jau niekada neleisiu, kad
šitaip apie mane galvotų tie, kurie savo sielos nevalo ne tik dantų Šepetėliais, bet ir švelniausiomis smilgomis. Tik veikloje
įveiksiu save! Dar tiksliau: tiktai po to, kai būsiu šį tą nuveikęs.

Protarpiais, kai nebežinodavau, ką rašyti, žvalgiaus pro langą ir mačiau tai, ką matė ir mūsų mokytojas.

Tik braudamasis per brūzgynus, aš įveiksiu save!"

Mokytoją nukrėtė šiurpas. Baisu ir gera: šitokia ener-gija spruzdėjo uždaryta plonuose sąsiuviniuose!

6
Iš lėto ėjo jis molinu kelkraščiu, geltonų batų kulnais kliudydamas velvetinių kelnių blauzdas ir jas išmurzin-damas.
Betraukiantį į kalnelį, jį pasivijo ilga tamsi mašina, kuri lėkė taip greitai, kad ne tik velvetinės kelnės, bet ir švarkas, portfelis
su vaikų sąsiuviniais buvo aptaškytas bjauriausiu moliu. Keli murzini lašai tėkštelėjo net į akis, ir mokytojas jas pasivalė
nosine. O pasivalęs piktas ėmė vytis į kalną ropojančią mašiną, šaukti įsiutusiu balsu, grūmoti, lenkėsi net akmens, tačiau
juoda mašinos nugara greitai dingo už kalvos. Žvelgdamas į purviną portfelį, mokytojas kelis sykius dar suriko ir
pagrūmojo,atsisegė portfelį ir pamatė, kad keli geltono purvo lašai nutūpė ir ant Barauskiuko sąsiuvinio. Pyktis vėl ėmė
jam spausti galvą, jis vėl grūmojo ir patyliukais rėkė. Tuo metu priešais ant kalvelės viršūnės pasirodė trys kombi-nezonais
apsivilkę vyrai, vieną jis pažino, tai buvo nese-niai nuvažiavusios mašinos vaimotojas; jie ėjo susikabinę rankomis vienoj
linijojr grasiai palinkę į priekį — lyg kadaise matytame ekspresionisto paveiksle. Mokytojas vis dar grūmojo, iškėlęs ranką, ir
rėkė, tačiau greitai dirstelėjo į savo drabužius ir portfelį. Baisiau negalėjo būti: ir ant portfelio, ir ant kelnių, ir ant švarko
nebuvo nė dė-melės, jokio molio žymių nebuvo!.. Ir vėl: baisiau negalėjo būti! O trys rankomis susikabinę vyrai, panarinę
galvas, artėjo. Tasai, kuris pirma vairavo mašiną, iš tolo šaukė:

— Tai išpurvinom? Ką? Tai išpurvinom, apdrabstėm moliuku? Ir už tai, už tokią smulkmeną mokytojas turi taip riaumoti?

Ir dar kartą: baisiau negalėjo būti — mokytojas šoko į moliną griovį, šokdamas paslydo, pargriuvo, visas išsi-tepdamas veidą,
bet jam šito jau atrodė per maža. Lyg pamišęs molio vapna jis trynė sau kelnes ir veidą, inkš-damas tarytum šunytis, ir išlipo
pasitikti kombinezonais apsivilkusių žmonių. Pamatęs purviną mokytoją iš arti, šoferis nusikvatojo arklišku juoku ir pirštu
rodė kitiems bendrams į mokytoją. Ėmė negražiai kvatotis ir kiti du. Šitaip kvatodami, lyg kokiame multiplikaciniame filme,
jie kariškai apsisuko ir, taip pat susikabinę rankomis, atsukę plačius užpakalius ir dar platesnes nugaras, pasitampydami
nukrypavo atgal į kalvą.

7
VALIO!

Tiltas siūbavo. Lekiančios mašinos įsupo betonu padengtas sijas. Tilto kraštais, aplenkdami vieni kitus, ėjo
žmonės. Žmonės skubėjo. Žmonių buvo daug – visa minia. Žmonės garsiai šūkavo. Jie buvo jauni ir seni, jų tarpe
buvo daug gražių ir linksmai nusiteikusių moterių, ir visi iš anksto buvo įsiaudrinę ir čia pat, minioje, jau dabar
sprendė ir ginčijosi, kas laimės. Buvo ir tokių, kurie per tiltą ėjo ramiai, už nugaros sunėrę rankas arba
skaitydami laikraštį. Bet širdyje tai patys atkakliausi
kamuolio mėgėjai, – nesvarbu, kad jie į viską žiūri labai ramiai ir šaltai, ir net tada, kai prie mūsiškių vartų
būna pasiutęs pavojus ir kai iš tribūnų į dangų pakyla išgąstingas atodūsis – tokie žmonės ir tada žiūri ramiomis
akimis į aikštę ir tik trupučiuką pamosuoja viena ranka.
Žmonės plūdo per tiltą iš visų pusių, grūdosi į prisikimšusias mašinas, ir nuo tilto upės posūkyje buvo
matyti keltas, kuris niekaip negalėjo sumažinti minios prieplaukoje. Kai kam iš žmonių būrio neišlaikydavo nervai,
ir keletas tokių karštuolių šokdavo į keltą, kai tas dar būdavo pavojingame atstume nuo kranto.
Aš ėjau vienas ir nežinau, ką galvojau. Aš neskaičiau vakarinio laikraščio ir nebuvau rankų sunėręs už
nugaros. Ir ėjau aš, turbūt, nei greitai, nei lėtai – tokiu tempu, kokiu plaukė per tiltą minia, Aš ėjau tylėdamas,
nes nebuvo su kuo kalbėtis, o su nepažįstamais, kai eini į futbolo rungtynes, geriau nesikalbėti, nes jie labai
gudrūs, ir kiekvienas iš jų turi savo nuomonę, ir kiekvienas tave tuoj suniekins ir pasakys, kad nieko neišmanai,
jei prasitarsi ne taip, kaip jis norėjo. Šitie žmonės, kurie skuba į rungtynes, yra velniškai azartiški, ir kadangi pats
eini su jais, tai, matyt, esi į juos kiek panašus, ir dėl to diskusijų netrūksta... Bet aš tylėjau.
Aš ėjau vienas, nes nebuvo kam su manim eiti. Aš ėjau kartu su minia, neskaičiau vakarinio laikraščio ir
tylėjau, ir žmonės pastumdavo mane ir kartais atsigręždavo, nes, matyt, aš buvau kiek kitoks, aš buvau gal kiek
liūdnas.
Paskui priėjo jis, ir mes abu tylėjome, ir aš tylėjau, nes žinojau – kai pasakysiu žodį, aš turėsiu suprasti, kad
jo šalia nėra, kad einu vienas ir kad į mane keistai pasižiūri žmonės. O dabar jisai ėjo šalia manęs, ir, perėję
siūbuojantį tiltą, mes žiūrėjome, kaip žmonės griūte griūdavo nuo kranto į keltą ir, persiyrę per upę, vėl nuo
kelto šokdavo į krantą ir bėgdavo tekini plačiu šaligatviu lyg maži vaikai, lenktyniaudami ir stumdydamiesi.
Paskui mes, tikriausiai, visai pasitraukėme iš minios, nes jau manęs (turbūt, ir jo) niekas nebestumdė,
nebėgo niekas pro šalį, ir mes jau buvome toli už miesto ir tįsojome palei upę, išsirengę ir smarkiai įdegę. Mes
kalbėjomės tada apie viską, daugiausia apie paprastus dalykus, ir – duodu garbės žodį! – mūsų kalbos nebuvo
banalios. Ir upė tada buvo mūsų, ir jau bebaigiančios žydėti ievos, ir žemė, ant kurios tįsojome, – buvo mūsų, ir
mūsų žodžiai, kuriuos tada vienas kitam, o gal ir patys sau pasakydavome, buvo mūsų. Mūsų buvo ir varnos,
kurios, blyksėdamos atkutusiais sparnais saulėje, skrido palei upę, ir žuvis, kuri įsilinksminusi žvejo širdgėlai
pašokdavo aukščiausiai į orą, ir geltona pienių spalva – buvo mūsų. Ir jau daugiau gal nebereikia tų „mūsų“, nes
mes buvome kartu su tuo, kas buvo greta, mes gyvenome viskuo, kas buvo aplinkui, ir jutome, kaip viskas gyvena,
ir mylėjome viską.
Paskui mes jau nebegulėjome upės pakrantėj ant jaunos žolės, nes pavasaris jau buvo praėjęs, nes žiema jau
buvo pasibaigusi ir jau kitas pavasaris buvo čia pat. Mes sėdėjome ligoninės kieme ant šviežiai žalia spalva
nudažyto suoliuko ir kalbėjome nedaug, nes nesmagu būna pasakyti ką nors ne taip, kai pats esi sveikas ir sėdi
ligoninės kieme. Aš žiūrėjau į pažaliavusio kalno fone įsirėžusį baltą ligoninės pastatą, kurio kaminas buvo
aukštas ir plonas – kažkoks skardinis vamzdis, ir dūmai iš to kamino kilo į viršų mažu melsvu stulpeliu. Kiemo
takeliais ratu vaikščiojo žmonės, jie praeidavo susikibę, tylėdami, ir reto kurio akyse pamatydavai džiaugsmą dėl
to, kad jau prasidėjo pavasaris ir kad krykštaudamos kregždės nardė danguje ties ligoninės kiemu.
Ligoninės kiemas buvo didelis, iš visų pusių stovėjo pastatai. Kai mes sėdėjome, kažkokiame skyriuje ant
kalno buvo girdėti triukšmas, ir mes matėme ligonius, kurie kaip avys ėjo ir ėjo ratu palei aukštą tvorą. Netoli
mūsų stovėjo išdžiūvusi, pageltusiu veidu mergina. Ji ilgai žiūrėjo į mus ir paskui keistai nusikvatojo:
– Visų mūsų galvose vištos gyvena. Ir jūsų, ir jūsų, – kvatojosi ji. – Žinau, ir jūsų, nevaidinkit gudruolių.

8
Ir jis tada pasakė:
– Ji čia jau penkeri metai. Neseniai galvoje kažkas pasimaišė, ir ją, turbūt, išveš į beprotnamį.
Paskui vėl tylėjome ir pamatėme, kaip iš kažkur ant skardinio ligoninės stogo atsirado gražus žvilgančiu
kailiu katinas, kaip jis, tikrai pamėgdžiodamas tigrą, ramiai ir tartum kažką galvodamas, perėjo iš vieno kampo į
kitą ir paskui pradėjo nagais draskyti skardą.
Tada jis keistai šyptelėjo ir tarė:
– Velniškai noriu dirbti! Po velnių, kaip pasiilgau darbo!
– Pagysi ir atsidirbsi. Darbas nepabėgs.
– Aš žinau, kad pagysiu. Kam čia dar priminti. Man svarbu dabar, šiandien noriu dirbti! – Aš pamačiau jo
akyse pyktį ir supratau, kad taip nereikėjo man kalbėti. Jis pats tikėjo, kad pagis ir kad greit viskas bus gerai!
Paskui mes vėl tylėjome ir matėme, kaip katinui atsibodo vaikštinėti ant stogo ir į kietą skardą draskyti nagus,
kaip jis nušoko į greta augusios obels šaką ir nusliuogė žemyn, pabaidęs ir išgąsdinęs vištas.
Paskui kalbėjomės apie niekus, ir aš stengiausi tų niekų prigalvoti vis daugiau, kad tik jis neatsimintų. Bet jis
neužmiršo. Jis, matyt, visą laiką galvojo apie tai.
– Rytoj pirmosios rungtynės, – prabilo jis. Aš nežymiai krūptelėjau. – Maniau, kad pagysiu, bet nesuspėjau.
Tau teks be manęs eiti.
Tikriausiai niekas, kas tada negirdėjo jo balso, nesupras, kaip jis pasakė tuos žodžius, ir aš nesugebu čia šito
balso aprašyti. Tik aš pašokau nuo suolo, pagriebiau jį už chalato skverno, ir mes atsidūrėme gydytojo kabinete.
Matyt, mes buvome keisti abu, nes gydytojas, nustebęs ir pasimetęs, žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Ir tada aš
pradėjau prašyti, kad jį rytoj išleistų, kad bent porai valandų išleistų už ligoninės vartų.
– Paskui – kaip bebūtų, – tarė jis gydytojui, bet gydytojas buvo neperkalbamas, jis kažką pasakė piktai, ir
mes netrukus turėjome išeiti iš kabineto, Aš pažiūrėjau tada į jį, ir jis man pasirodė labai pavargęs ir nusiminęs.
O dabar ketvirtoje centrinės tribūnos eilėje mes sėdėjome abu, nors jo ir nebuvo. Aš pasislinkau nuo
kažkokio praplėštgerklio kaimyno į kairę, kad tam, kurio čia nebuvo, liktų daugiau vietos. Kaimynas, kuris sėdėjo
už jo tuščios vietos, pajutęs, kad pasidarė kiek laisviau, vėl pasislinko prie manęs, išsikėtojo ir rėkė kaip
pakvaišęs; paskui nusivilko dėmėtą lietpaltį ir pradėjo jį sukti ore.
Jisai sėdėjo šalia, nors tasai praplėštgerklis ir spaudė jį. Aš kumštelėjau įsismaginusį kaimyną, bet jis, matyt,
pagalvojo, kad aš šitaip reiškiu savo pasitenkinimą žaidimu, – ir tasai praplėštgerklis pradėjo iš visų jėgų mane
kumščioti ir dar garsiau rėkti.
Mūsiškiams sekėsi. Kai prasidėjo antrasis kėlinys, jau turėjome įmušę du įvarčius.
Aš nerėkiau nei tada, kai mūsiškiai spardė kamuolius į priešo vartus, nei tada, kai antrajame kėliny jau keturi
kamuoliai buvo gėdingiausiai įgrūsti į mūsiškius. Ir mano kaimynas jau po trečiojo kamuolio mūsų vartuose
pritilo, susigūžė, užsimetė ant pečių lietpaltį ir, prikandęs lūpą, tapšnojo rankomis sau per kelius.
Nors tam, kurio čia nebuvo, vietos liko nedaug, jis sėdėjo šalia manęs, ir aš girdėjau, kaip nervindamasis
pasakė:
– Na, ir velniai. Po rungtynių kailį iškaršti jiems reikia. Aš tylėjau ir neramus dairiausi po tribūnas. Jo nebuvo
šalia manęs. Jau visai nosį nukabino mano karštakošis kaimynas.
Dabar kaip tik tas laikas, kai juos išleidžia pasivaikščioti.
Jo čia nebuvo, bet aš vis dairiausi po tribūnas, žiūrėjau į bėgimo takus. Ir tuo metu, kai tribūnose minia
aiktelėjo nes į mūsiškių vartus pačiame rungtynių gale įlėkė penktasis kamuolys, aš jį tikrai pamačiau. Jis stovėjo
toli nuo manęs, kitame tribūnos kampe, visai prie pat milicininko. Ir tada, kai, staugiant, trypiant kojoms ir
švilpiant įšėlusiai miniai, mūsų vartininkas iš tinklo traukė kamuolį, aš pakilau ir sausu, šiurpiu balsu sušukau,
nutęsdamas:
– Valiooo! – Pakilau iš vietos ir broviausi per sėdinčiųjų eiles.
– Na, ir idiotas, kad tave kur velniai! – piktai burbtelėjo kaimynas ir permetė mane paniekinančiu žvilgsniu.
Kai aš pribėgau prie jo, jis stovėjo kaip stovėjęs, tik iš arti man pasirodė dar labiau pablyškęs, labai liguistas ir
silpnas.
– Tai velniai. Negalėjo išlošti, – tarė jis. Dabar jis tikrai buvo šalia manęs, ir mes buvome kartu, ir jis lengvai
atsirėmė į mane, nes žaidimas ėjo į pabaigą, ir sėstis jau nebebuvo prasmės.

9
Aputis, Juozas. Žydi bičių duona: Apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.

10
ŠVIEČIANČIOS VILKO AKYS
Broliui Pranui

Per tas kelias dicnas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi nc vienas, o minioje, tarp daugybės
žmonių, tarp daugybės — ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas
nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis,
didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn — žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, —
tik toks rūpestis, visa kita — nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas,
tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintclis rūpcstis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus žmoncs, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu
jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką
atrcmtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandcny pasijuto
kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne — tėvas,
taškydamas vandenį vicna koja, imdavo greitai daryti ratą — tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtclėjęs į šone likusį vaiką,
lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Trečia diena matė jauną gražią moterį, kuri, gal vienintelė čia tokia graži ir vieniša, savo grožio niekam nedemonstravo,
nieko nepastebėjo, niekas jai buvo nesvarbu; išsirengusi ėjo pajūriu, dailiame krepšclyje nešdamasi drabužius, ir jis ne sykį
pagalvojo, lydėdamas ją akimis, kaip traukia žmogų nekasdieniškas grožis ir nekasdieniškos būsenos. Imdavo vaizduotis,
kaip randa progą su ta moterim susipažinti, kaip ją užkalbina, ne, ji, visai nelinkusi leistis į kokias tuščias kalbas, pasako
kclis abcjingus žodžius, pasako atsainiai, bct jaukiai, ir nueina, tačiau jis ncatlyžta, kitą dicną ją vėl užkalbina,

jis mato juodu abu einant pajūriu, jis naiviai pasitiki savim, jam rodos, kad motcris turi atsivcrti, atsklcisti savo paslaptį, ne
sykį patyrė, kad šitaip su juo atsitinka, kad žmonės greitai ima pasakoti jam savo gyvenimą. Nuo tokio svetimų žmonių
atsivėrimo būdavo ir gera, ir nesmagu. Gera, nes manydavo

turįs kažką, kas žmones artina, turįs kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam,
menkai pažįstamam, yra silpnas, suniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvcnai, nekeliančiai jokio pavojaus. Žmogus, kuris iš
pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo,

yra silpnas žmogus.

Iš kur jis tai ištraukė?

Vis pagalvodavo apic tą vicnišą moterį, iš kambario į pajūrį kartais išcidavo vien tik dėl jos, žiūrėdavo iš tolo, kol šovė blaivi
mintis: būtų bjauru, jeigu tai įvyktų! Ncgalima motcrs išmušti iš jos originalios, jai privalios būsenos, negalima stumti į
banalybę ir pačiam artėti prie jos, banalybių ir taip užtcnka. (Banaliausia, kad jis tuojau pat pagalvojo, jog tą motcrį iš jos
privaliosios būsenos bemat išmuš kas nors kitas...) Pagaliau—visą laiką taip juk nebus: ateis diena, kai nei jis, nci niekas
kitas tos moters nepastcbės, o jci ir pastebės, tai žiūrės kaip į kiekvieną eilinį, nusibodusį žmogų, iš kurio nieko
nebcgalima tikėtis, tiktai kalbų apie vandens temperatūrą arba sinoptikų pranešimus, vaikų ir senelių ligas, sąnarių
uždcgimus, purvo vonias, kurių taip sunku gauti sczono metu, bcvcik neįmanoma be butclio konjako ar pinigo.

Kas antrą vakarą jis nueina ant jūros tilto— tikrais banalybės takais! Bet juk visi tokie takai, nėra išskirtinių, yra tiktai
išskirtiniai žmonės. Argi įmanoma kiekvienam pasaulio žmogui surasti atskirą salą ir tcnai įkurti atskiras vienišių valstybes?
Tad nieko geriau, kaip gyventi kartu su visais ir nicko nematyti, nieko neįsileisti, galvoti, kas tau patinka, traukti tiltu iki galo,
girdint, kaip po kojomis maloniai bilda naujos pušinės lentos. Sustojęs gali žiūrėti į murzinai rausvą horizontą ir vaizduotis
11
ką tik nori, ir galvoti, ir matyti, ir jausti. Kurorto paaugliai, lupdami basomis įdegusiomis kojomis į tilto diles, nulėkė į kitą
kraštą, ropščiasi ant turėklų, o iš ten lyg žąsiukai šoka į vandenį, šoka po kelis, ne iš karto, kiti pasilieka žiūrėti, vertinti
šuolių; kai pirmieji išnyra iš vandens ir nusipurto šlapius plaukus, šoka antricji, ir vicnam iš antrosios grupės pavyksta
dailiau panirti į vandcnį, ilgiau išbūti panirus, ir tada pirmieji, jau seniai plūduriuojantys ant vandens, kaip žąsiukai smunka
vandenin ir iškišę kojas taškena jomis kaip delnais—ploja laimėtojui. Vienas ilgai plūduriuoja vandeny, praleido jau kelias
grupes, kažkaip nenoromis kabinasi į tilto stulpus ir sijas, užsikoręs ar draugams, ar pats sau šneka:

— Trauk mėšlungis kuoji.

— Kad tu per ilgai kiurksojai vandeny. Užteks, lipk... — atsirėmusi į turėklus iš viršaus jam sako gražaus veido senutė,
mylinčiomis akimis žiūrėdama į pamėlynavusį vaiką, kuris, išgirdęs jos žodžius, beregint atkunta, mauna apačioj padarytu
siauru tilteliu, spėdamas gražiajai senučiukei atsikirsti:

— Kas saki?

— Tu pats sakai...

Bet berniūkštis jau vaikų būryje, jau vėl kariasi ant raudonų turėklų ir nuo jų lyg nusmailintas pagalys neria į jūrą.

Antai — dešiniajame jūros pakrašty — vienas ar viena kaip užsimojo plaukti, taip ir duodasi: vis tolsta nuo kranto ir vis artėja
prie tilto. Tenai, pliaže, pasigirsta moters balsas:

— Gana. Grįžk...

Balse dar nė lašo baimės, girdėti slapto pasididžiavimo gaida, plaukianti galva vis tolsta, artėja prie tilto, rodos, po vandeniu
tempia ją kokia virvė, jau ne vieno akys pakrypo į tą pusę — taip maža rudeniop nuotykių kurorte — ta senutė, irgi
žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių; sunerimusi ji sako savo kaimynei:

— Tas, kur plaukė, jau dingo... Jau jo nebėr. Gal grįžo?

— Tebėr. Ar nematai?

— Kur? Kur?

Plaukiantysis jau apsisuka, ir visų dėmesys nebe tas. Lyg atgal grįždamas jis negalėtų prigerti... Jis dar būtų negrįžęs, jei
motcris ant kranto lieptų, jei nerimautų, bet ji tyli, negirdėti balso, tad dabar jis gali pasikliauti savo galva.

Mėgstame išsišokimus, mažutėlaitį ūgtelėjimą virš kasdienybės!

Plūkauja būrelis nusipenėjusių ančių, lyg kokius kastuvėlius prieš bangas atkišusių plačius snapus, — matyt, jos žino, ką į
snapus gali atvaryti baltais dribsniais putojantis vanduo; ir iš tikro—antys pasidarbuoja savo plačiais snapais, kažką nuvaro
jais į atsikišusius gūžius; gal į tuos kaulinius jų bučius patenka žuvytės? Žmonių jau mažėja, tiltą ima supti sutcmos, jau vos
begalima įžiūrėti artėjantį prie ano kranto plaukiką, jau brenda, nebeplaukia, dabar jo galva nuo čia, nuo tilto, atrodo lyg
pamauta ant baslio, antys nučiuožė tolyn — išsigando tamsos ar pagaliau pabūgo šokinėjančių vaikų.

Žvilgsnis sustoja ties tolimu, miglotu violetiniu horizontu, švelniai kutenantis ilgesys, skaidrus gerumas persmelkia visą.
Pagalvojo, kaip baisu dabartiniam žmogui, kuris palyginti nemažai žino, nemažai girdėjo, o taip nedaug ką gali padaryti ir
taip nedaug ką yra matęs.

Ten, kitame krantc, dabar irgi vakaras, gal pavakarys, gal ir ten per smėlį išdidžiai vaikščioja kasdienines smulkmenas
paniekinusi moteris, nuo kokio tilto ar stulpo šokinėja valkai, gaudžiant varpams, scnutės traukia į bažnyčias, metų
susukiotais pirštais laikydamos gležnus anūkų pirštelius.

12
Kad galėtų dabar pat atsidurti tenai, kad mokėtų kokią bendrą kalbą — tai pasakotų jiems apie savo tėvų, savo kaimo ir
savo miesto gyvenimą, atrinktų gražiausius plotelius iš daugybės plotų—kad jie artintų, švelnintų, kad jungtų, kad pagaliau
atsitiktų taip, jog aname krante, šiame krante, anuose

krantuose, šiuose krantuose vienas kito lauktų, kaip laukia mylinčios seserys ir broliai. Nieko daugiau nereikia, tik broliškos
meilės. Koks džiaugsmas, kad pagaliau suėjome visi, kuriuos kadaise sutvėrė dievas, išmokydamas galvoti ir pašnibždėjęs,
kaip reikia tarti žodžius... Atplaukit į mūsų pakrantę, atplaukit su vaikais, pasiimkit ir pačius mažuosius, toks šiltas ruduo,
nuvažiuosim traukiniu į Dzūkijos miškus, rėkausime, rinksime grybus, kurių nėra — išdžiovino sausra žemę, aprodysiu
jums alksniais apaugusį kelią, kuriuo ėjau į mokyklą, kuriuo daug kartų išvažiavau iš namų, ant kurio ne sykį, pro eglės
šakas aukštyn kabinantis saulei, ilgėjausi tolybių, pro kurio dulkes, ranka prisidengęs akis, daug kartų žiūrėjau į tą pusę,
kur nusileidžia saulė, žinodamas, kad ji kažkam nenusileidžia, o liepia jau ruoštis ginti karves namo, liepia rengtis ir eiti į
palaistytas gatves, eiti pasivaikščioti po senomis liepomis, miestų bažnyčioms, rotušių varpinėms skelbiant vakaro valandą.
Nusivešiu jus prie Balčios, jos nėra žemėlapyje, ji dar nesuka turbinų, ji tokia, kokia buvo, kai per jos lieptą žengiau į
pievas, per tas pievas į šlaitą, o iš ten — į didžiausią mano vaikystės miestą, kur aikštėje stovi nclinksmas žemaitis...

Šoku dabar ir aš nuo tilto su tais vaikais, šoku ir plaukiu! Kai priilsęs išroposiu ant smėlio, nedrauskit savo vaikams, ncbarkit
— tegu bėga pasižiūrėti! Tegu bėga pasižiūrėti šita sena kalba šnekančio banginio, kuris vos atgaudamas kvapą stengsis
pasakyti žodžius:

— Broliai žmonės, broliai!..

Išgirdo pats savo balsą, apsidairė, ar niekas neatkreipė dėmesio. Ne, niekas. Pamatė ir vienišąją moterį —ji ėjo kaip tik po
jūros tiltu, išniro pro laiptus; į ją žvilgtelėjo tik akimirką, miglotasis horizontas jam buvo svarbesnis ir iškalbingesnis.
Kažkur toli, jūros pakraščiuos, plykstelėjo šviesos- lyg rausvos akys. Gal tenai koks laivas užsižiebė lempas, o gal suspindo
langas prieš besileidžiančią saulę (čia ji jau buvo nuisileidusi)? Akys taip ir įsmigo į tas švicsas, negalėjo atsitraukti, o
šviesos čia nykdavo, pradingdamos visai, čia vėl sumirgėdavo ir trūkčiodamos bėgdavo šalin. Pagaliau iš daugybės liko
tiktai dvi, jos aprimo, nustojo krūpčioti, priartėjo viena prie kitos... Šviesos buvo panašios į paraudusias vilko akis! Taip, tai
buvo raudonos persiutusio vilko akys!..

Grcitai ėjo tiltu atgal, vis atsigręždamas ir vėl nusisukdamas — raudonos vilko akys smigdavo jam nugarą.

Vilko akys jo vaizduotėje, sapnuose buvo standartinės, tradicinės, kaip jis mėgdavo sakyti. Du, o dažnai ir daugiau kartų per
metus sapnuodavo panašų, beveik tą patį sapną, kuris skirdavosi tiktai veikiančiais asmenimis—kartais tai būdavo pažįstami
žmonės, kartais visai nematyti, tačiau visuomet sapno pabaigoj (tiksliau sakant,—tąsoj, pabaigos nebūdavo, atsibusdavo iš
baimės)jis turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę, murziną ir sūkuriuojančią, įkrisdavo, grumdavosi su bangomis, o
krantas taip aukštai, kad ten vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai. Iš pradžių, kai nušokdavo,
tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs, kurį laiką nenorėdavo į krantą lipti, nardydavo, duodavosi po vandenį, daužydavosi
bangose, o kai nebegalėdavo ilgiau būti, kai ateidavo laikas pasiilgti kranto, jį apleisdavo jėgos, taip apleisdavo, kad vanduo
lengvai imdavo traukti į save; tada rėkdavo, tačiau žmonės viršuje jo arba negirdėdavo, arba girdėdami ramiausiai
vaikščiodavo toliau, nekreipdami dėmesio—jis būdavo ne jų pasaulyje. Ir tada, kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių
jėgų, nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį nušokdavo ilgas vilkas, matydavo, kaip ore nutįsdavo pasipūtusi
jo uodega. Pūkštelėjęs į vandenį, vilkas sukdavosi apie jį, skęstantį, ratais, išlėkdavo lyg koks slalomistas iš sukimosi orbitos,
bet greitai grįždavo; kai imdavo aplcisti paskutinės jėgos, vilkas išžiodavo lyg tvoros virbų prismaigstytus nasrus, sukąsdavo
jį per licmenį, dar apsukdavo kelis ratus sūkuriuos, paskui išsitiesdavo, duodavo šuolį ir lyg kokia rakcta išskrisdavo į
krantą. Išnešęs pamesdavo, apuostydavo, prikišęs snukį jam prie veido, — patikrindavo, ar gyvas, ir pasileisdavo šuoliais per
dobilieną—jokio vandens jau nebebūdavo—į eglyną. Prie miško atsigręždavo, ir tada jau ateidavo gūdi, lipnios drėgmės
prisisunkusi naktis, baugiai sužėruodavo jo akys. Miške, pačiame pakrašty, jis vėl atsigręždavo, ir du rausvos šviesos
spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.

13
Sapnuodamas dažnai žinodavo, kad sapnuoja, žinodavo, kaip bus toliau, ir vis tiek baimė neapleisdavo jo —žinojimas
nepadėdavo.

Kai baigėsi tiltas, apsižvalgė: ties jūros horizontu nebebuvo matyti jokių šviesų, jos dingo, kaip dingdavo sapnai su ilguoju
vilku, kaip metų miglose yra dingęs laikas, iškrypusiais

sulūžinėjusiais kontūrais ateinantis į jo sapnus.

Raudonuojančios vilko akys!..

Dabar taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki mokyklos, o paskui naktimis — nuo mokyklos iki namų. Tada, vaikystėje,
tas kelias nebuvo toks aiškus, jis turėjo daugybę posūkių, aikštelių, buvo sudurstytas iš mažų atkarpų: iki Bartkiškės dvaro,
iki Balčios, iki Žilių sodybos, iki Griškaus, iki Mėlinio, iki Milašiaus... Per visus aštuonis kilometrus susidarydavo kokie
aštuoni ir taškai, ir vis artėdavo, artėdavo namų spindulys, nusidriekęs nuo Šakaliais suramstyto lango iki daržinės sienos.
Kai pamatydavo tą spindulį, rodydavosi, kad jau perskrido per Atlantą, laimingai aplcnkęs Soldiną... Būdavo jau viską
aptaręs su tais gražiais vyrais, sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir grakščiai pridėjusiais rankas pric dailių kepurių...

Kaip nusakyti tą visumą, kas tada, kai naktimis eidavo į namus, dėdavosi jo širdy? Gal nc tada— o kas iš viso to pasidarė
dabar, ką atsirinko laikas, patirtis, išsilavinimas, kitų žmonių likimų švysčiojimai? Ar buvo kas nors ypatingo tamc vaiko
jutimc, kai maknodavo purvinais takais ir kcliais, — kas įdomaus buvo tame jutime? Kad visa tai laikina, kad laikina tai, kas
paskcndę purvuosc, kas varginga, sunku, kad jis eis ir eis tolyn, išeis į baltus kclius, į plcntus, kad visa tai — tarytum
sąmoninga treniruotė? Ir dar—rodos, neklysta: jau tada dažnai pajusdavo, kad į jo žingsnius, į tą vaikščiojimą tokią tolybę
ir kaimynai žiūri kažkaip žmogiškai, su atlaidžia šypsena, o dažniausiai su kažkokiu žmogišku gailcsčiu, pritarimu

ir nuostaba. Gal jų, jų tėvų ir senelių patirtis aiškiai bylojo, koks varganas, koks nepaprastai varganas šitas kelias, kuriuo
norime įsiveržti į kitą gyvenimą? Pašnibždomis tuo pat metu ne vienas kalbėjo: jis žino, gerai žino, ką daro —jis nori iš to
purvo, iš to molino kclio susikrauti sau kapitalų, susirasti savo amerikas... Kokio vilko akys ir kur jį viliojo? Ir kokio žmogaus
ar žvėries balsas kartodavo jam sulig kiekvienu žingsniu: tai laikina, juokai, kaip tai laikina, o kad laikina, tai malonu, smagu
patirti viską, kas tau duota, virš to purvo, virš to vargo tu juk skrendi tarytum šikšnosparnis, nekliudydamas ploniausių
voratinklių... Kaip jie apsirikdavo: jis nežengė nė žingsnio už ko nors neužkliuvęs! Laikina, laikina, sakydavo jie. Kas laikina?
Tas vargas. Baigsi mokslus, tada... Kas ir kur viliojo jį, kas traukė kaip magnetas? Einant naktimis krūmais ir miškais,
leidžiantis į Balčios šlaitą ir kylant, skambėdavo ausysc klasėj girdėti žodžiai (,,Naują erą pradedate ir jūs, vaikai",—šnekėjo
iš apskrities atvažiavęs inspektorius, žvilgčiodamas į portrctą, kabantį virš galvos.), knygų gudrystės, prieš akis mirgėdavo
pasaulio žemėlapis, kurį tėvas, grįždamas iš gelžkelio stotics — tcnai nuvcžęs pricvolei atidavė telyčią — nupirko rnažame
knygynėlyje. Tame žemėlapyje—du pusrtuliai. Kaip jie turi sueiti vienas su kitu? Taip arti kraštai—gali peršokti kaip iš valties
į valtį... Syrdarja, Amudarja, Nilas, Apeninų, Skandinavijos pusiasaliai, Po upės slėnis... ,,Jeigu seksime valstybės istoriją, tai
pamatysime, kad valstybės ne visada būta..."

Pasitikti dažnai ateidavo brolis. Kartais pasitikdavo toli nuo namų, prie Balčios, kartais arčiau, kartais tik spėdavo išciti į
kiemą, žengti kelis žingsnius už kūdros — brolis buvo vyrcsnis, jis jau pajungtas į visus darbus, būdavo pavargęs, ir
ncsvarbu, nclabai svarbu, kur pasitikdavo! Svarbiausia juk— viltis: tave pasitiks! Viltis, kad prie tavęs kas nors prieis, kai
pailsęs išroposi ant smėlio kranto!

Nesąmonė! Visai ne tada į galvą šovė tokia mintis! Dabar, einant jūros tiltu, dabar, kai pamatė horizonte tuos vilkiškus
žiburius. Gal sėsti į pasitaikiusią mašiną ir mauti į kaimą, pas brolį — ir pasakyti jam: ,,Broli, niekada apie tai nesam
pašnekėję, gal nė karto tau žmoniškai nepasakiau ačiū... Žinai, kai eidavai manęs pasitikti, drebėdamas iš baimės,
išsproginęs akis naktį žiūrėdavau priešais save į tolį, laukdamas tavęs ir tavo žiburio, bėgdavau į namų pusę ir vis
galvodavau, galvodavau... Kad aš padarysiu, kad nuveiksiu... Ką nors... Net dabar nejauku tai sakyti, bet juk šitaip buvo. Taip

14
galvodamas aš pasijusdavau drąsiau, imdavo atrodyti, kad manęs jau bijo visi, kas galėtų padaryti ką bloga. Sykį tu
ištarei: ,,Tai kad čia visiems aišku—žinoma, jog tau daugiau skirta negu mums, kurie liekam namuos... Tiktai...”

Ačiū tau už tą šešių raidžių žodį. Tada jo nesupratau, dabar suprantu. Tiktai viskas iš tolo atrodo gražiai, tiktai vaikystėje ir
jaunystėje vejamės iliuzijas kaip raganas ant šluotų, tiktai...

Padarysiu, nuveiksiu! Graudžiai gėda. Gal grįžti atgal, pasilypėti ant tilto turėklų ir švystelti į vandenį kaip tie vaikiūkščiai?
Ne —jokių kalbų apie turėklus! Tolyn, jūra jau nuščiuvo, nebegirdėti, gluosniai ir pušelės slopina ūžesį, jau pereita Balčia,
jau Mėlinio sodyba, loja šunes, gerai, kad loja, žmonės ant langų užtraukė palaikes užuolaidas, moteriškė išeina į kiemą ir
vadina šunį, ciū ciū, ne tiek šunį, kiek nori užkalbinti nematomą žmogų, nori sužinoti, kas jis toks—jei pažįstamas—ramiai
miegos naktį, jci neatsilieps—vartysis lovoje ir vis baimingai lauks, kažko lauks.

— Čia aš, dėdina...

— A... Taip vėlai. Ar tavęs nepasitiks?

— Pasitiks... Nežinau... Kiekvieną vakarą pasitinka.

— Tėtis?

— Nežinau, kas šiandicn. Daugiausia brolis.

— A...

Ir jai gera, Mėlinienci, ir jam—nercikia baimintis užkalbinti kad ir naktį, dabar puskilometrį jis cis kartu su Mėliniene, su jos
žodžiais, su jos pririštu šunim; o kai pasibaigs tas puskilometris, kai atsigręžęs (baugu, baugu atsigręžti!) nebematys Mėlinių
trobos šviesų, tada—pirmyn, bėgte pirmyn, tenai, iš anos pusės, jau išskubėjo brolis, tai kas, kad nematyti jo žibinto, bet jau
išėjo, jau maknoja lapkričio purvą. Barška medinė dėžutė, kliūva už Mėlinio alksnių, kleksi knygos. Tekinas leidžiasi
pirmyn, brolis, matyt, išgirdo, sustojo, vaikas junta, kaip trankosi krūtinėj širdis, brolio žibintas nejuda, o vaikas klampoja
per purvą, jau visai čia pat, tačiau kodėl taip žemai tas brolio žibintas, ir nė kiek nešvytruoja, gal pastatė ant žemės ir degasi
cigaretę, bet kodėl nematyti degtuko ugnelės, nematyti ir brolio šešėlio, visada matydavo, akys naktį priprasdavo. Kažkoks
baisumas lenda iš po žemių ir kaip gyvatė palmėmis (kuriam pusrutuly tos palmės?..) rangosi į viršų. Sustoja nei gyvas, nci
miręs. Stovi ir tasai, dabartinių jo sapnų vilkas. Matyti į šonus nusuktos ausys, pasišiaušę gaurai, ir dabar ta prakeiktoji
gyvatė turi išlėkti jam iš burnos, jeigu ncišlėks — užsmaugs negyvai. Ir vaikas surinka:

— Aaaaaa!..

Surinka tiktai vicną kartą ir vieną vienintelį garsą, bet tokį klaikų, kad vilkas priešais stovi neilgai — duodasi į šalį ir dingsta
krūmuose, nė neatsigręžęs. Tiktai sapnuose jis, velnias, visada atsisuka—sapnuose jis žino, kaip vaikas tada bijojo, kad
neatsigręžtų!

Dabar jau galima eiti, galima eiti tuojau pat, jeigu klausytų kojos, bet jos linksta per kelius. Jeigu neini tu, tai eina prie
tavęs—eina, artėja, švytruoja žiburys. Brolis!

— Tu?—klausia jis ramus.—Kas čia taip šaukė? Ar tu? Kas atsitiko?

Jis tyli. Brolis ima jam už rankos, perbraukia delnu per kaktą.

— Paskui pasakysiu... — nuplėšia du žodžius nuo sudžiūvusio gomurio. Paskui, nes negali žinoti—gal vilkui nepatiks, kad
apie jį čia šneka, gal jis girdi, šiąnakt, kai yra brolis, nedarys nieko, o rytoj?—Paskui... Kai pareisim...—mikčioja jis, aiškiai
matydamas, koks didelis jo brolis.

15
Paskui, vėliau. Vėliau jis pasakė, ir niekas namie nenorėjo patikėti. Vėliau — sapnai. Vėliau yra dabar. Tegu prieina prie jo,
išropojusio ant smėlėto kranto, vaikeliukai, tegu nesibaido ir suaugę—patikėkit, turi jis ką pasakyti. Nukeliaukit visi pric
baigiančio išdžiūti Balčios upelio, prie Mėlinio sodybos pamatų, nuvažiuokit traukiniu į Dzūkiją. 0 gal palaukit Žemaičių
paplcntėj nakties, o paskui keliaukit visi kartu takais pcr krūmus, per Balčios šlaitus. Pamatykit patys—šviečia tenai, švicčia
vilko akys!..

16
Novelės iš knygos „KELEIVIO NOVELĖS“
IŠLAUKIMO MOMENTAS

Viskas buvo žinoma kaip iš rašto: kai sunkvežimis įvažiuoja į ilgojo namo šešėlį (suprantama, priklausomai
nuo metų laiko), reikia signalizuoti – tegul kambariuose esantys žmonės išgirsta iš anksto ir tegul skuba laiptais,
tempdami kibirus, ryšulius ir dėžes. Visą laiką signalizuoti nereikia, su pertraukom, ne taip smarkiai tada
trukdoma miesto rimtis, ir inspekcija yra ištisai signalizuoti uždraudusi. Paskiau turi sukti į kairę, labai atidžiai,
nes iš priekio pasitaiko daug automobilių, gali atsitikti nelaimė, o kol juos praleidi, įdomu pasižiūrėti į gražius
apvalainus bažnyčios bokštus ir įsivaizduoti, kaip viduje ten viskas aprimę, įspindus vakaro saulei ir prieš miegą
švelniai nusiteikus angelams, moterims, seniams ir vaikams, kurių pilna prilipdyta bažnyčia.
Jau galima ir sukti, o čia reikia vėl paspausti signalą, paskui, įvažiavus į kiemą, sužviegti garsiau, iš visos
sveikatos, nes ir telefonais, ir raštu gauta priekaištų, jog dažnai negalima signalų išgirsti, reikia suprasti, žmonių
yra visokių – neprigirdinčių irgi netrūksta. Sustojus ranka automatiškai spaudžia mygtuką, automobilio užpakaly
subrazda, subilda, ir visokios šiukšlės, visokie slapčiausi žmonių daiktai lenda į mašinos vidurius; smarkiai
geležinių letenų suspausti, jie praranda formą. Dabar jau taip pat automatiškai galima pasiimti laikraštį, kol
subėgs iš tų narvų žmonės, įmanoma ir pasiskaityti, čia jau numatytas būtinas laukimo laikas, tad Tadeušas skaito
anuose kiemuose pradėtą straipsnį apie gyvenimą ir literatūrą. Ką ir sakyti – Tadeušas mėgo skaityti knygas ir tai,
kas apie knygas parašyta; gali patvirtinti jo pažįstami; ypač mėgo skaityti vaikystėje, kai, ant kupsto išniręs koją,
negydomas liko šlubas. Smarkiai stumtelėtas į šalį nuo įprasto gyvenimo lovio, ėmėsi ieškotis sau kertelės tarp
vargšių knygų ir laikraščių. Čia dar privalu pasakyti, kad ir Tadeušo motina labai mėgo knygas ir, teisybės dėlei
pridursime, stiprius vyrus. Tadeušas irgi buvo nuo tokio vieno vyro, tačiau tas ne taip svarbu. Bemaž kasdien
Tadeušo motina, įkišusi nosį į kambarį, sakydavo:
– Tadziū, eik palakstyti ar kur pas draugą, aš turėsiu čia tokį pokalbį...
Tadziū žinodavo arba numanydavo, koks bus tas pokalbis, sykį jis, kaip tame pasakojime apie „Joniuką
gudruolį“, buvo pasiūlęs jiems, tai yra motinai, kurios vardas Felė, arba Felicija, ir tam kitam, eiti pasivaikščioti ir
pasikalbėti, tačiau pabūgo ir pakluso, o kai po gero laiko tarpo parėjo, Felę rado gulinčią ir skaitančią knygą.
Įdomus buvo Felės požiūris į gyvenimą. Ji sakydavo: „Pirma reikia gyventi, o paskui pasitikrinti iš raštų...“ Iš raštų
– didžiuma atvejų reiškė iš knygų.
Dabar – prie reikalo, nes laiko daug neturime: šiukšliavežio transporteris jau sustojo, sugrūdęs į vieną guzą
tokių skirtingų, vienas į kitą nepanašių charakterių, likimų ir t. t. žmonių daiktelius. Tadeušui dabar privalu
išlipti iš kabinos ir eiti prie automobilio užpakalio pasidarbuoti beveik specialia šake, tačiau –po velniais! – kad
niekas jokių šiukšlių nė nebandė išnešti! Tadeušas prisiminė, jog labai daug žmonių buvo per pietus, tai gal
dabar nieko ir nebeturi, tad vėl įniko į laikraštį. Vis dėlto, po galais, smagu būti paprastu žmogum, su motinos
pienu įtraukusiu pašaukimą skaityti, ką rašo rašytojai ir kas rašoma apie pačius rašytojus! Va: „Mūsų rašytojai
privalo būti pačiame gyvenimo sūkuryje, dirbančių, kuriančių žmonių tarpe. Ne kokie inteligentiški, saloniniai
svaičiojimai reikalingi darbo žmogui, o jo kasdienybė, jo kasdieniško darbo prasmė.“ Tai ir bus! Po galais, tegu
pasėdi koks rašytojas Tadeušo vietoje, Tadeušas per tą laiką pasiskaitytų knygelių, tegu pagyvena Tadeušo
pusrūsy, tegu pasižiūri į plikas bobų kojas – nes iš pusrūsio daugiau nematyti, gal tada ir parašys žmoniškiau. O
dabar – pinigais apsivertę, visi jiems lankstosi, tik patys savo tarpe riejasi kaip šunes. Tikrai dėl kaulo, o ne dėl ko
kita... Ne dėl paprasto – dėl dramblio kaulo... Tadeušas ima juoktis, nei jis pyksta ant tų vargšų rašytojų, nei ką –
tik taip lyg smagu, kad ir tuos vadinamuosius didelius žmones murkdo kaip ir jį, Tadeušą. Toks saldus
solidarumo jausmas apima Tadeušą, kad, jei čia pasitaikytų koks rašytojas, Tadeušas jį gal net išbučiuotų arba
pasakytų daug gražių žodžių.
O tas jo vienintelis rašytojas iš didžiojo namo kaip tyčia irgi nesirodo, nepagamino jokių šiukšlių, neišneša,
17
kaip ir kiti. Kodėl jį vis spaudžia, baksnoja laikraščiuose ir knygose, kad jis gyvas vargeta jau ir be to – Tadeušo
akis įgudusi, jisai, ko gero, galėtų ir pats rašyti, jei kas būtų kaip reikiant pamokęs, kur sudėti kablelius. Kita
vertus, vienas gudrus Tadeušo pažįstamas, dirbantis kažkokioj leidykloj ar skaitykloj, seniau yra pasakojęs, jog
rašytojai irgi nežino, kur dėti kablelius, kad juos sudeda redaktoriai. Kad to rašytojo reikalai nekokie, Tadeušas
gali tiksliai numatyti iš jo šiukšlių!
Ak, palikim kol kas tą rašytoją nuošaly, verčiau pakalbėkim apie aspirantą Ag... Kam čia reikia jo vardo –
aspirantas, ir viskas. Jis irgi gyvena tame pačiame name, toks velniškai žvalus, energingas, dryžuotu kostiumėliu,
juodais plaukais, toks raudonskruostis, ties sprandu kažkaip... na, kaip čia pasakius, na, na – simboliškai
apkirptais... Ir nusišnekėjo, kaip kokia moteriškaitė! Kuo čia dėti tie plaukai? Kerpasi, kaip ir visi... na, aukštesnio
rango, na... Šnekėkim, ką jis meta į šiukšlių dėžę! Nebūtinai jis – jo žmona arba uošvė. Nieko tokio, žinoma,
nėra – užkliuvo kelis sykius Tadeušo akis už mašinėle perrašytų puslapių – tai ten tik citatų citatos, tik nutarimas
po nutarimo... Ir kas čia tokio? Nieko, būna juk ir jaunų žmonių, parašančių disertacijas, būna, mokančių rašyti
ir – žinančių, ką rašyti. Tadeušas garantuoja, kad tai aspiranto Ag... disertacija. Ir šiaip visokios to aspiranto
šiukšlės – velniai žino iš kur, visokie popieriukai, dėžiukai, skuduriukai – vis ne mūsų, tai yra mūsų, bet ne čia
pat daryti, vis atkeliavę per jūreles mareles. Ir to aspiranto batai,– pastebi Tadeušas, kai aspirantas pats išneša
šiukšles ir kai yra apsiavęs ne šlepetes, o dar nespėjęs nusimesti batų, – tokie riestais galais, išpucinti, blizga, Kad
mūsiškiai taip nė neblizgės, pucink nepucinęs. Jei čia jau galima vėl prisiminti rašytoją, kuris, kaip sakyta, irgi
tame name gyvena, tai bus netiesa, jei nepaminėsim, kad jo batai irgi blizga, netingi žmogelis pucinti, tačiau ne
taip; kokios kritikos žodžiais galėtume pasakyti, kad blizgėjime jaučiamas prakaito kvapas. Blizgėjimui trūksta
žaismingumo, grakštumo, nematyti jokių sąmonės klodų... O jau to rašytojo šiukšlės! Bulvių žievelytės, kokia
apskritutė dėžė nuo skumbrės, kokia didėlesnė popierinė su Elniu ar kokiu Spaliu. Ir dar tą rašytoją vis baksnoja.
Taigi jis mūsiškiausių mūsiškiausias. Negražu spėlioti, bet jau mūsiškesnis už aspirantą...
Aspirantas! Ir kalba jie visai skirtingai. Jaunasis disertantas (sako, jis turi ir neblogą tarnybą) eina prie šiukšlių
automobilio kažkaip laisvai, energingai, tikrai kaip prie šiukšlių, žiūrėdamas į priekį, ranka mojuodamas pro
langą žvelgiančiai atžalai – net iš pačios Japonijos jo pažįstamas neseniai tai atžalai pargabeno spalvingą
drabužėlį, ir nuo to karto senelė atžalą į lauką išveda daugybę kartų per dieną,– ir pasisveikina jis labai linksmai,
kad kiek – patapšnotų Tadeušui per petį:
– Labas! Kaip sekasi?
– Nieko, – sakydavo Tadeušas. – Nieko. Viskas po senovei. Šiukšlių netrūksta.
– Kaip tai nieko? Negali būti! – energingai prieštaraudavo aspirantas. – Kam taip kuklintis. Kiekviena diena
duoda ką nors naujo, kiekviena, mielasis. Tik mes nesugebam pastebėti. Tokiais tempais lekiame...
– O velniai žino... – sumurmėdavo Tadeušas.
Smagu turėjo būti gyventi aspirantui! Tadeušas linguodavo galvą – ar imsi čia plačiai aiškintis prie nekaip
kvepiančio automobilio užpakalio, tačiau aspiranto žodžiai vis tiek jį pakylėdavo, ar kaip čia pasakyti. Tadeušas
jau knygose buvo skaitęs, rimtose knygose – jei ką nori pasiekti, turi primesti savo valią. Dar yra ir kita išeitis:
paklusti kieno nors valiai. Betgi čia nekokia išeitis, tai ne pasiekimas, o pralaimėjimas! O ką gali primesti Tadeušo
pažįstamas rašytojas? Maklina pro šalį, tarsteli labą vakarą – švept, švept! – vos girdėti, kažkaip nedrąsiai
iškrapšto tas šiukslytes, susisukęs, surūgęs, suraukęs kaktą, lyg biesas žino, ką mąstytų, kėblina paskui atgal,
nudelbęs akis, kelnių šikna sulopyta – mat dabar madinga susilopyti sėdynes, o ypač menininkams, tačiau
Tadeušas supranta, kad čia, kaip tame senų laikų italų filme – yra juokingiau negu mes manome... Tam rašytojui
mada bus pasitarnavusi... Nėra to blogo, kad neišeitų į gera.
Olia! Ištupėjo Tadeušas kabinoje septynias minutes, ir niekas neatnešė nė šiukšlelės. Prie kito – irgi nemažo
namo – nebuvo nė žmogaus! Pasiuto! – ėmė juoktis Tadeušas, o čia po trupučiuką, kukliai ir santūriai, galime
pradėti juoktis ir mes, nes jau tikrai yra juokingiau negu mano Tadeušas, tasai knygų žiurkė. Prie antro namo
įsivaręs toliau skaityti straipsnį, Tadeušas irgi nesulaukė nė vieno žmogaus, prie trečiojo irgi. Prie visų namų
negavo jokios šiukšlelės. Į šiukšlyną automobilį jis varė labai greitai, dar kol kas buvo smagu, brėžėsi viltis:
palengvėtų darbas, jei smarkiai sumažėtų šiukšlių. Labai palengvėtų, vadovybei būtų galima nieko nesakyti.
Vakare, sugrįžęs į savo pusrūsį, kuriame gyveno vienas, – ir dėl to ar tik nebus kaltos knygos, sugadino jos
ne vienam žmogui gyvenimą, – Tadeušas apsiprausė, užkando ir nuvirto į lovą, o paskui iki išnaktų skaitė knygą,

18
kur buvo parašyta, kaip vienas kvanktelėjęs japonų mokytojas, vabalų gaudytojas, ilgiausiai gyveno su merga
smėlio duobėj. Tai velniava – kodėl smėlio duobėj? Gali kam nors šauti į galvą parašyti knygą apie gyvenimą
šiukšlių duobėj arba ant šiukšlių kalno!
Kitą rytą vėl prasidėjo darbas, ir vėl buvo tas pats – jokios šiukšlelės tie rupkės namų gyventojai neišnešė.
Kai automobiliais didžiuma vežėjų sugrįžo į garažą, Tadeušas vaikštinėjo nuo vieno prie kito ir abejingai
klausinėjo:
– Na, kaip tau?
– Kas?
– Kaip sekėsi?
– Durnius! O kas galėjo nesisekti? Ar kada nors to brudo trūko? Gero reikia paieškoti, o tos smarvės...
– Taigi, ir aš sakau... – nedrąsiai mikčiojo Tadeušas, kirminiukas jau ėmė tvatinti kažkur prie šonkaulių savo
bjauriais dantimis.
Savaitę Tadeušas atlaikė, ir tai tik dėl to, kad buvo filosofiškų polinkių žmogus. Pirmadienį, sustabdęs
mašiną, jau lėkė į namų laiptines ir spaudė skambučius. Keista, atsitiko toks negirdėtas dalykas, o niekas dėl to
nesijaudino. Kai paskambindavo ir išpiltas prakaito laukdavo, kada prasivers durys, tikėdamasis kokio neeilinio,
nekasdieniško paaiškinimo, – švariai išsiskutę vyrai arba kvapniai išsikvėpinusios moterys jam ramiausiai
postringaudavo:
– Ko čia triukšmauti? Žinot, kažkaip nėra tų šiukšlių... Taip jau stengiamės, vieningai... Kuo mažiau
šiukšlinti... Pastaruoju metu, patikėkit, jų sumažėjo. Ėmėm švariau gyventi. Kai jau bus, mes būtinai, būtinai.
Nenusiminkit, palaukit, atsiras.
Dabar, jei norim, kad Tadeušas mūsų nepaliktų, arba – geriausiu atveju – nemestų tos šiukšlinės
automobilio – pagalvokim, ką darytume mes, dabartiniai šiukšlintojai, būdami Tadeušo vietoje ir norėdami
išlaikyti gyvenime šiokią tokią pusiausvyrą? Šiukšlintume už visus kitus, kad ta lygsvara išsilaikytų? Tačiau, blaiviai
žiūrint, tai neįmanoma! Pabandyk tu prišiukšlinti už kelias dešimtis tūkstančių žmonių! Sugalvoti kokį nors
dirbtinį būdą atitaisyti natūraliai atsiradusiai spragai? Galbūt, galbūt... Ir Tadeušo galvelė buvo sudaryta panašiai
kaip mūsų – iš pradžių jis dabar važiuodavo ne į miestą, o į užmiestį, į šiukšlyną – tuo metu tenai jo darbo
draugų nebūdavo. Garažų sargas jau ėmė keiktis, kad taip anksti kasryt žadina. Kartą jis neiškentė:
– Matyt, turi gerą chaltūrą, Tadeušai... Neužmiršk, kad be mano leidimo neišvažiuotum kada nori!
Tadeušas įstumdavo automobilio užpakalį kokioj patogesnėj vietoj – ir kabindavo tais transporterio kabliais
visą sudėtingą ir painų gyvenimo šiukšlyną. Ir dabar pradėdavo daryti viską atvirkščiai – į kiemus įslinkdavo be
jokių signalų, prietemoj, ir išnešiodavo į laiptines šiukšlių pundus, o popiet švilpaudamas, burzgiant įjungtai
mašinai, su šake tas šiukšles tampydavo ir grūsdavo į automobilio vidurius, kiek dirbtinai keiksnodamas:
– Tai žmonės! Suverčia viską tarpdury, o tu paskui vark!..
Be reikalo jis burbėjo: neblogai sugalvojęs, nenumatė ateities – po savaitės baigės ir tie džiaugsmai, nes
vieną popietę šiukšlių Tadeušas neberado! Nė vienoje laiptinėje. Gali pasiusti, neatspėsi, kaip tas atsitikdavo, kur
šiukšlės pasidėdavo, tačiau jų nebūdavo. Nebūdavo Tadeušui ir ramybės – priešaušriais nuvežus, reikėdavo
saugoti, pasistačius kokioj nuošalioj gatvėj sunkvežimį, kas išdrįs šiukšles kur nors ištąsyti, bet kol saugodavo,
niekas šiukšlių nejudindavo, o kai tik snūduriuodamas, trindamas nuo nemigos paraudusias akis sėsdavo į savo
šiukšliavežį automobilį, kai išvargęs pusvalandį sudėdavo bluostą, atvažiavęs šiukšlių neberasdavo nė kvapo...
Po velnių! Net mums įdomu ir graudoka, ne vien Tadeušui: kur galėdavo dingti šiukšlės? Ką reikėjo daryti
toliau? Važinėti tuščiu automobiliu ar iš viso liautis dirbus beprasmišką darbą? Tadeušas važinėdavo tuščiomis,
vis laukdamas geresnių laikų, o vakarais ir naktimis dar labiau įniko į knygas, bet atsakymo tos puslapiuose
suspaustos raidelės nedavė. Tad kur, po paraliais, paslaptis, jei čia tik paprasta paslaptis, o ne koks prakeikimas?
Tadeušas metė paskutinę kortą: vieną vakarą jis paskambino prie aspiranto durų. Pasisekė, nes atidarė pats
aspirantas. Jis buvo labai švarus, koridorius irgi blizgėjo.
– Jus man kažkur matytas, – abejingai pasakė aspirantas.
– Matytas!.. Kas atsitiko, būkit žmogus, jūs mokytas ir, taip sakant, esate prie pačių stumiamųjų jėgų,
pasakykit, man jau nebekaip gyventi... – susigraudino Tadeušas.
– Kas tamstai negerai? Padėsim, prašom, pasakokit... Kas nuo mūsų priklauso... Padėsim, taip sakant. Mūsų

19
pareiga... Žmogus mums...
– Kas priklauso!.. Šiukšlių nebėra! – vos nesuriko Tadeušas. – Nebegaunu šiukšlių.
Aspirantas išpūtė akis:
– Ak, tai jūs... Prisimenu... Kas čia tokio? Tai visai normalu. Dar daugiau – jums pasakysiu, kad tam tikrais
momentais tai stačiai būtina. Šiukšlių turi mažėti. Kasdien, kiekvieną valandą. Kaip jūs šito nesuprantat?
Lengva jam pasakyti – kas turi būti, bet kaip Tadeušui gyventi, kai šitaip yra? Kai visa tai jau buvo!
Rašytojas Tadeušą pasitiko irgi išskėstomis rankomis, Tadeušui pasirodė, kad net lopas ant užpakalio buvo
naujesnis ir švaresnis.
– Nėra šiukšlių, rašytojau! – nepasisveikinęs sucipo Tadeušas.
– Hmm,– atsakė rašytojas.– Tikrai nebėra šiukšlių? Hmm... Kažkokia magija... Kaip čia pasakius? Matai, jeigu
jau taip, tai... Jeigu jau nėra, tai, iš esmės pasakius... Čia reikia įsigilinti, taip sakant, matyti visą vidinį pjūvį...
– Nėra, sakau, kad nėra!.. Tūno čia tuose narvuose visokie ir ničnieko nesupranta... Net pašiukšlinti
žmoniškai negali...
Negavęs atsakymo, Tadeušas dar bandė raustis knygose, bet niekas nebelindo į galvą. Vieną rytą į garažą
atlėkė galvą apsirišęs dviem šlapiais rankšluosčiais. Žinoma, dispečeris jo neišleido į tarnybos liniją, o pavėžino
lengvąja už miesto, į pušyną, į baltą namuką, ir ten tuos rankšluosčius nurišo, o priveržė Tadeušui prie lovos
kojas ir rankas. Nesistebėkim, mes irgi taip būtume padarę, nes Tadeušas, koridoriuje pamatęs pilną šiukšlių
dėžę, parkrito ant kelių, apsikabino ją abiem rankom, o galvą įmurkdė giliausiai į skylę ir kažką palaimingai
pasakojo šiukšlėms.
Tadeušui jau geriau, jau vėl jis gauna pasiskaityti knygų, varo jis nuo pradžios iki pabaigos ir literatūrinį
laikraštį, turbūt greitai ir visai pasveiks, nes labai žmoniškai juokiasi, suradęs vietą, kur pilama į skūrą rašytojams,
nes jam tada visai smagu gyventi, pamačius, kad visus likimas baudžia bene vienodai.
Duok dieve, kad Tadeušas galutinai pasveiktų, o mes, ne sykį sirgę ir pasveikę (kodėl žmoniškai nepasirgti?),
ne sykį bandę matyti ne gyvenimą, o tiktai blausų jo vaizdinį, pabandykime atsakyti į du klausimus: 1) kodėl taip
mįslingai dingo šiukšlės; 2) ką reikėjo daryti Tadeušui, kad nebūtų sulaukęs tokio nemalonaus likimo?
Atsakymų, be abejo, gali būti daug ir įvairių, niekas čia nenori primesti savo nuomonės, tačiau kodėl
nepabandžius pasamprotauti? Klausimus gavome du, o galutinei išvadai pateikiame tris prielaidas, kurios galėtų
kiek padėti: 1) nepainiokim literatūros su gyvenimu; 2) jeigu sykį žmonės sumanė apsišvarinti, tai ir apsišvarins;
3) jeigu sykį žmonės nutarė apsišvarinti, tai kada nors nutars ir apsišiukšlinti.
Taigi – jeigu aplankysite Tadeušą ir norėsite jam pasakyti ką gero, pasakykit: kantrybės, kantrybės ir dar
kartą kantrybės.
Išlaukimo momentas čia itin pabrėžtinas.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

20
NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS
Broniui Radzevičiui

Už nugaros liko vėsi, saulės nušviesta, tačiau jau blėstanti dangaus skiautė, kurią matydavo veidrodyje, kai
pakildavo į kokį kalnelį. Ji siaurėja labai greitai, jis pagalvojo, kad panašiai siaurėdama išnyksta juosta
televizoriaus ekrane, kai nuspaudi mygtuką. Kartu su besibaigiančiu rausvai geltonu dangaus ruožu už nugaros,
už sunkių mašinos ratų ėmė liktis visa praėjusi diena, pilna žodžių ir žmonių. Priekyje artėjo miškas, kurį jau
ryškiai užklojo ateinančio vakaro sparnas, įstrižai kertamas šalto lietaus lašų.
Priešais atlekiantys sunkvežimiai jau turėjo užsidegti šviesas, pasitikdami jį, mirkčiojo, šviesos žibėjo bailiai,
negalėdamos įsiplieksti, nes to daryti dar neleido bebaigianti aušti diena.
Pradėjo taip smarkiai lyti! Nematė, kad už miško slinko didelis juodas debesis. Rodos, ėmė kas mėtyti
akmenis į sulankstytą sunkvežimio kabinos stogą.
Gūduma, nejauki gūduma. Kai įlėkė į aukštą eglyną, žibintų išplėštos eglių šakos atrodė panašios į žalius
varvančius skarmalus. Galėjai net matyti, kaip nuo eglių spyglių vanduo teka žemėn.
Kai vieną sykį sukosėjo motoras, jis krūptelėjo, šaltis nuėjo per visą kūną. Palikdamas vis toliau ir toliau nuo
savęs praėjusią dieną, jos valandas, tapdamas vis vienišesnis, jis su baime žiūrėjo į užsidegusią raudoną akelę,
kuri žybsi jau nuo tada, kai išvažiavo iš miesto, nieko negavęs kuro kolonėlėj.
Aiškus žinojimas, kad gali galutinai sustoti kur nors vidury miškų, žadino jame keistą vėsią baimę, kuri kartu
buvo ir baimė, ir kažkoks nenusakomas džiaugsmas, kokia didinga priešprieša gyvenimui, kurio dar niekada jis
nėra keikęs. Nors gyvenimas jam ir neparodė kokios meilesnės vypsenos.
Geriau nežiūrėti į mirksinčią raudoną akelę, kuri, kai važiuoja lygiu keliu, jau dega ištisai ir tiktai per duobes
markstosi! Bet valia neatsispiria nevalingam akių žvilgsniui, jis pajunta į tą prakeiktą mirksintį žirnį bežiūrįs
dažniau negu į patį kelią, nušviestą murzinų šviesų. Pagaliau, kai valia visiškai atsisako, jis išjungia motorą,
didžiulis sunkvežimis barškėdamas lekia iš inercijos, gerai, kad pakalnėn, kuriai besibaigiant sustoja; jis mikliai
iššoka ir puola stabdyti iš priešingos pusės artėjančias dvi traiškanotas geltonas akis.
Sustojo. Sustojo, raižydamas žmogų savo nešvariais spinduliais, reikėjo eiti prie to spurdančio, bet dar
nematomo padaro, kuriame sėdėjo žmogus.
– Ar jūs važiavot per?..
– O tai kas? – šlykščiai abejingai atsakė sustabdyto sunkvežimio žmogus.
– Ar tenai?..
– Kas tenai?
– Ar tenai yra kuro?
– Kad tave! Nežinau, neieškojau. Trinktelėjo durimis, nulėkė.
Antras sustabdytasis irgi nežinojo, trečio nebestabdė, nes jau susivokė: kas iš to, kad sužinos – važiuoti jam
būtinai reikia.
Po kurio laiko jis pastebėjo, kad vis mažiau tesutinka iš tos pusės šviesų. Lietus nesiliovė, nuo blizgančio
asfalto įskaudo akys. Mažose stotelėse dar pasitaikydavo žmonių, iš tolo pamatę šviesas, jie puldavo į plento
pakraštį– lyg prie kokio išganymo, tačiau jis negalėjo sustoti, bijojo, kad sustojęs niekada nepajudės iš vietos.
Ta mergaitė labai tikėjosi, kad jai pasiseks. Ji buvo paėjusi toliau nuo žmonių ir stabdydama taip dailiai
ištiesė ranką, grakščiai pasistiebdama ir persikreipdama, kad nuo jos skėčio tiesiog nušliuožė vandens srovės.
Kai lėkė pro šalį, jis pamatė, koks įžeistas jos veidas: tik užšaldytas padaras negalėjo suprasti, kad pavežama
prašėsi ji, viso pasaulio moteriškoji giminė!
Lyg bjaurybė gąsdinasi motoras, vis dažniau sukrūpčiodamas ir taip pat dažnai atsigaudamas.
Jau pralėkė ir pro tą berniuką, kuris vienų vienas,– matė iš tolo, kai ties posūkiu žibintai apšvietė pakelės
laukus,– tekinas lėkė į plento pusę, vos spėjo iššokti ant žvyruotos paplentės, o kriokdamas jo sunkvežimis
pralėkė pro šalį.

21
Šoniniame veidrodyje jis pastebėjo, kad berniukas liūdnas nunarino galvą, lydėdamas akimis jo sunkvežimį,
ir tada jis paspaudė stabdžius, pats nežinojo, kodėl paspaudė, vos neįvarydamas įsibėgusio sunkvežimio į griovį.
Berniukas iš pradžių sukluso, paskui palinko į priekį ir puolė lyg zuikis. Pribėgęs dusdamas jis paklausė:
– Ar jūs dėl manęs?
– O dėl ko dar?
– Ačiū...
Vaiko balse jis išgirdo nuoskaudą.
Motoras vėl kelis sykius sukosėjo.
Berniukas neramus pažiūrėjo jam į veidą, paskui nusiėmė kepurę, ketino išsigręžti, bet nedrįso, šlapią
pasidėjo ant kelių. Jis buvo visai nedidelis, jo šlapi plaukai šviesūs.
– Išsigręžk.
– A, tiek tos... Jūs labai greitai važiuojat.
– Reikia.
– Motoras čiaudo.
– Baigiasi kuras. O tau ar toli?
– Nelabai. Nuo čia penkiolika, dabar bus gal dvylika.
– Kur skubi susivėlinęs?
– Iš laidotuvių.
– Ką laidojot?
– Sesutę.
– Tavo? – pro motoro čiaudėjimą jis išgirdo savo balsą.
– Aha.
– Ar didelė?
– Mažutukė. Už mane perpus mažesnė. Sirgo, oi, kiek ji prisisirgo, ir numirė.
– Taip vienas ir grįžti?
– Aha. Tėtis pasiliko pas mamą.
– O tu?
– A... Matot, aš gyvenu su tėčiu, o mama atskirai. Onulė... Sesutė irgi su mama gyveno...
– O kai grįši namo, tai vienas būsi?
Berniukas linktelėjo galvą.
– Nebijosi?
– Hmmm...– šyptelėjo berniukas.– Ko gi? Dar reikės gyvulius apeit...– Berniukas suraukė kaktą,
pasidėdamas kairę ranką sau ant kelių, šalia kepurės.
Šlykščiai trūkčioja mašina! Raudonas žirnis... Klaikiai seniai jis dega nemirksėdamas. Abu palinksta į priekį –
vienas prie vairo, kitas šalia, lyg nuo to būtų lengviau motorui.
– O jūs ar toli?
– Toli. Toli, toli.
– Tai sustabdykit kokią pakeleivę mašiną ir gausit kuro.
Jis tyli.
– A!.. Neturit pinigų. O be pinigų... Palaukit... Tėtis davė...
– Nereikia. – Jis paglosto kiek apdžiūvusius berniuko plaukus. Berniukas, vis taip pat rimtai suraukęs kaktą,
žiūri pro šlapią stiklą.
– Kaip žinotės, – lyg suaugęs pasako jis ir daugiau nebekalba, jam jau irgi aišku, kad reikia kaip nors pasiekti
miestelį, tenai yra kuro kolonėlė, nedidukė, bet yra.
Motoras sučiaudi tris kartus ir nutyla. Jie abu dar palinkę į priekį, lyg atsilošę galėtų trukdyti besibaigiančiam
sunkvežimiui.
Iššokęs jis nusikabina iš po mašinos papilvės kibirą ir eina tolyn, berniukas iš pradžių sėlina nedrąsiai,
paskui užsideda kepurę ant galvos ir žengia šalia.
– Jau čia pat, visai čia pat, – kelis kartus pasako jis, pasukęs galvą ir žiūrėdamas į tą, kuris neša kibirą.

22
Eina abu šniokštuodami.
– Čia, čia, jau... – šneka pradžiugęs berniukas, šokdamas per griovį ir nukąsdamas pusę žodžio: išryškėja
viela aptvertas plotas. Ant vartų, pro kuriuos turi įvažiuoti mašinos, kabo didžiulė spyna ir užrašas nelygiomis,
tačiau irgi didelėmis raidėmis.
Berniukas nuleidžia galvą.
– Ar toli tau nuo čia iki namų?
– Man? Visai ne! Va tiktai reikia pereiti miestelį, ir dar koks kilometras... – Berniukas apsidžiaugė, pamanęs,
kad jie eis kartu.
– Tada tu keliauk. Keliauk ir nieko nebijok.
Berniukas tamsoje norėjo pamatyti jo akis.
– O jūs?
– Aš pasiliksiu.
– Ką jūs darysit?
– Pagalvosiu. Aš... Man bus laiko pagalvoti. Tu keliauk.
– Ir aš!.. – vos ne kūkčiodamas bando pasakyti berniukas.
– Tu keliauk. Laimingai keliauk.
Berniukas nusisuka ir dūlina paplente tolyn, merkiamas šalto lietaus.
Laikydamas kibirą rankoje, jis apsigręžia ir eina link nematomo, bet šiluma alsuojančio sunkvežimio ir tuojau
šalia išgirsta ir berniuko alsavimą:
– Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.
– Tu keliauk namo. Eik namo, kol dar ne vidurnaktis.
– Nesmagu, kad jūs liekat vienas.
– Eik namo. Kol dar ne vidurnaktis.
Jie eina abu. Tolsta viena nuo kitos šlapios nugaros, didžiajam, rodos, kas nuo šonkaulių plėšia permirkusius
marškinius.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

23
BE PAVADINIMO

Žodis, kuriuo netrukus ketinu pavadinti save, jums gali nelabai patikti. Ne, ne taip: tas žodis nieko, tiktai jūs
tokie geri ir gražūs, kad sakysit – šitaip negalima, tai vien poza, apsimetimas, netiesa – kas gi nori save tokiu
vardu vadinti? Sakykit. Aš pats sau tą žodį tariu aiškiai, be jokios pagiežos, be nuoskaudos, be keršto šešėlio. To
betrūko: keršto! Aš neturiu kam keršyti, nes niekas niekada man nepadarė bloga. Juokinga – šiandien rodosi, kad
netgi negalėjo padaryti, nes aš vis tiek nebūčiau supratęs... Visada sunkiai skyriau bloga nuo gera. Tai, kas
nesuprasta, kaip žinia, neturi ir vertės... Ne sykį iš manęs stipresni, galingesni yra atėmę pietus, kai per pertrauką
išsitraukdavau valgyti, yra išvertę kišenes ir susirinkę paskutines kapeikas. Kartą... Čia reikėtų galbūt stabtelti...
Taigi – kartą prispyrė nuogai išsirengti ir šokti nuo kranto į duburį. Nerti man buvo vieni juokai, nardydavau
kaip ūdra, nekvėpavęs galėdavau išbūti ilgai, kaip koksai jogas. Ištiesdavau rankas, kad dugną arba, neduok dieve,
kokį akmenį dugne pirma pasiekčiau rankomis, o ne savo taip reikalinga galva. Tačiau tie, kurie liko ant kranto,
kurie ragino mane šokti... Kad būtų jie raginę! Per jėgą jie išrengė mane, skaudžiai sukaliodami rankas, paskui
begėdiškai patikrino.
– Švarios! – tarė vienas. – Kas pasakytų, kad tokio suskio gali būti pagirtinai švarios kelnės!..
Tasai susuktaburnis turėjo ko stebėtis: anksčiau, kol ir jis mane, ir aš jį vadinome draugu, sunkiai ištverdavau
šalia jo – bjauriausiai dvokdavo, nes, kaip vėliau, kraipydama dailią galvą ir žiūrėdama mėlynomis akimis į mane,
įsodintą į tą baisiausią pasaulyje dantų kėdę, pasakė miestelio stomatologė (pavargom, kol tą žodį išmokom!),
susuktaburniui pačioje jaunystėje ėmė pūti dantys. Ir dar vėliau, kai paaugome ar užaugome, plikai išrengti
komisariate negalėjom atsistebėti, kodėl susuktaburnį taip ilgai užlaikė viena raukšlėtu veidu gydytoja. Sakėm,
gal todėl, kad susuktaburnis taikėsi į aviaciją (mokėjom dar tokią ir dainelę – „so zolotym zubom“...). Paaiškėjo
(nugirdo vienas mūsiškių, ką šnekėjo daktarai), kad užmatė bjaurų puvinį tarpkojy. Apie kokias nelemtas ligas
tada dar niekas net pagalvoti negalėjo, stačiai tas atsitikę jam nuo nešvarumų ir prakaito šuto. Kur jis nesistebės,
vėpsodamas į mano kelnes!
Taigi – tada aš nėriau į duburio dugną. Nėriau! Prieš tai kelios stiprios rankos įsiūbavo mane, stengėsi sviesti
į viršų – įdomiau žiūrėti, kai kas nors iš aukščio krenta žemyn – ir man reikėjo ne tik ištiesti rankas, bet ir
sugebėti kaip tam katinui ore apsiversti, kad nesitėkščiau ant pilvo lyg keptuvė, o smigčiau žemyn galva. Pasisekė,
nunėriau dailiai, iškilau kitame pakrašty ir pamėginau tiems banditams, erzėjantiems ant kranto, nusišypsoti.
Dievai žino kodėl – jie juk galėjo pamanyti, jog tai darau iš baimės, kad imu gerintis... Todėl užsičiaupiau. Ne
vien dėl to – pamačiau ant kranto stovinčias tris mergaites, mūsų bendrų žygių drauges; jos kvatojosi, o vėjas
pūsčiojo jų sukneles, tada dar ne mokyklines, tada dar niekas uniformų neturėjo – rengėsi kaip kas išsiteko.
Mergaitės ir buvo didžiausia kliūtis, ir aš su siaubu pagalvojau: ką reikės daryti, jeigu jos, tų prakeiktų sėbrų
prišnekėtos ar prigrasintos, stovės šitaip iki... vakaro. Tada daug ko dar nebuvau patyręs, bet šitiek supratau: jie
nori iš manęs ganėtinai smarkiai pasityčioti. Mergaitės vis dar vaipėsi, ypač ta didnosė, kuri man patiko, nes apie
viską kalbėdavo labai aiškiai. Kartais net per daug aiškiai.
– Mano tėvas, – pasakė ji anąsyk, – tikras karvamėšlis.
– Kodėl? – paklausėm vienu balsu, nes dažniausiai būriu eidavom į mokyklą.
– Todėl... Užvakar parėjo baisiai girtas, motina pyko, paskui, kai sugulė, ėmė verkti. Sako, iš tavęs jokios
naudos – nei prie darbo, nei lovoj. Tada ir tėvas pradėjo žliumbti. Tikras karvamėšlis!
Mes vis tiek nesupratom, kodėl toks netikęs didnosės tėvas – mat ir mums kartais pasitaikydavo išgerti, ir
buvo visai suprantama, jog išgėręs sveikatos turi nedaug.
– Todėl, kad tikras vyras nežliumbia!
Kai, eidami iš mokyklos, kartais sušnekdavom apie didesnius daiktus, didnosė visada turėdavo ir čia labai
aiškų atsakymą:
– Plepat apie tą savo istoriją. Grynas mėšlas ir toj istorijoj gyveno: ir vyrai, ir bobos svetimiems ant kaklo

24
korėsi... Ypač vyrai. Radot, kuo girtis. Istorija!..
Taigi – toji didnosė tąsyk, kai plūduriavau įmestas į duburį, ir vaipėsi iš manęs. Vaipėsi ir dar dvi mergaitės.
Juokėsi susiėmusios pilvus (kokie tie jų pilvai – kaip lentos!). Buvau labai jaunas – geriau tarus – dar nedidelis –
tačiau šį tą, tūnodamas vandeny, sumečiau. Sumečiau, nes reikėjo sumesti: nuo šalto vandens ėmė mėlynuoti
ne tik kojos rankos, mėlyna spalva per pilvą pamažu kėlėsi aukštyn prie įdubusios krūtinės. Žinojau, kad ilgą
laiką didnosei dar gali patikti laikyti mane tame šlapiame šaltyje. Savo tėvą laikytų, ne tik mane. Surikau:
– Eikit jūs, rupūžės, namo. Eikit velniop. Jau lįsiu iš vandens!..
Jeigu būtų pavykę surikti, gal didnosės kompanija būtų nuėjusi šalin, bet argi aš surikau? Pačiam direktoriui
galėčiau surikti kaip vilkas, bet didnosei?.. Suinzgiau lyg aklas šunytis, mano žodžiuose nebuvo nei valios, nei
jėgos. Žodžiai be valios ir jėgos – bereikšmiai, jiems patiems gėda būti žmonių susikalbėjimo tarnais. Laimė, kad
ji daug anksčiau yra užsiminusi apie savo tėvą ir pavadinusi tuo negražiu žodžiu – to žodžio iš jos aš nutariau
nelaukti: persiyriau per duburį, lyg bebras gramzdindamas užpakalį, bet į krantą lipau labai drąsiai, spoksodamas
į didnosę ir beveik nematydamas kitų dviejų jos draugių ir visos susuktaburnio kompanijos. Rodėsi, kad akimirką
gauja sutriko, tačiau tik akimirką: kelios stiprios rankos sugriebė visas tris mergaites ir laikė. Dabar jos jau spiegė.
Paspiekit, pravers!.. Buvau visai arti savo drabužių, bjauriai išmėtytų ant kranto, jau siekiau pasiimti bent pačius
reikalingiausius, ir tuo metu man akis užlipdė tikras karvamėšlis – vienas susuktaburnio bendrų negailestingai
drėbė man į veidą mėšlą. Nerdamas atgal į vandenį, spėjau pamatyti, kaip didnosė stipriai rėžė susuktaburniui
delnu per veidą, visos trys jos išsiveržė iš laikančių rankų ir nubėgo taku prie liepto per upę.
Susuktaburnis bjauriai nusikeikė, bet nesivijo. Tik dabar pamačiau, kokią negražią niekšybę buvo sumanę:
gal dešimtyje vietų jie iš anksto pasiruošė karvamėšlių; mano mėginimai prasibrauti į krantą buvo beviltiški.
Susuktaburnio bendrai tyčia leido išlipti į krantą, o paskui pasipylė jų paruoštos ,,kulkos“ į veidą ir į
pamėlynavusį pilvą.
Galėjau prasibrauti kitoj upės pusėj (jeigu jie nebūtų lieptu nubėgę ir tenai), tačiau prasibrauti galėjau tiktai
nuogas, o iki namų buvo baisiai toli – reikėjo eiti per pievas ir laukus. Nuogas tokį kelią nenusigausi, tegu
bandytumei miškais ir krūmais. O nuo namų iki miško – puskilometrio plynė... Gražiai atrodyčiau. .. Kaimo
Odisėjas... Be to, jeigu drabužius paliksi, tai rytoj ir į mokyklą galėsi eiti nuogut nuogutėlis – kraitį turėjau
nekokį. Galėjau pasiduoti. Ant kranto gauja to tiktai ir laukė – mačiau iš nusmurgusių veidų, visa jų drąsa ir
ryžtas jau blėso. Ir jie jau galvojo apie baigtį. Na, palaikys dar valandą, o kas iš to? Vylėsi, kad pasiduosiu, kad
paprašysiu malonės? Gal kas ir galėjo viltis, tiktai ne susuktaburnis. Tas mane gerai pažinojo. Jeigu paprašyčiau
išlipęs į krantą, visi pultų man į pamėlynavusi glėbį.
Vis dar kalenau dantimis, paskui panorau išlipti aname krante, atsisėsti ir sėdėti žolėj. Bet tai būtų
pralaimėjimas, nežinojau kodėl, bet pralaimėjimas. (Kokia jaunystės karščio nesąmonė: argi pralaimėjimas yra
blogiau už laimėjimą? Bet šitai supratau daug vėliau, galimas daiktas, dar teks vienu kitu žodžiu apie tai užsiminti.)
Nusisukau į kankintojus nugara ir laikiau sukandęs dantis, kad ne taip garsiai tarškėtų. Anie ant kranto pritilo,
jau ir jie pavargo, supratau, kad nėra lengva laikytis apgniaužus niekšystės virvę. Bijodamas, kad maža beliko
laiko išbūti nepasidavus, apsisukau, ėmiau irtis į krantą, kur buvo tie bjaurybės; iš dugno pasisėmiau saują
dumblo, ketinau šveisti į akis susuktaburniui, tačiau vėl koks velnias sulaikė, vėl kažkas pasirodė ne taip, ir
dumblą nutėškiau į vandenį, iššokau į krantą, pripuoliau prie susuktaburnio. Rodėsi, kad trenkiau jam į sprandą
labai stipriai, jis susvyravo ir nulinko prie žolės, rankomis remdamasis į žemę, padarydamas savotišką ,,špagatą“.
Tiek ir tespėjau pamatyti: kelios rankos suėmė mane, vieno kumštis atkragino į dangų mano smakrą, kitas taikėsi
spirti į pačią skaudžiausią vietą. Susuktaburnis vėl stovėjo tiesus, čiuptelėjo sau už skruosto, tačiau greitai
sumetė, kad taip daryti nedera, todėl nukoręs rankas ėjo artyn prie mūsų. Aš stengiausi išsiveržti iš laikančių
rankų, bet nelabai tas sekėsi – jų buvo daug, be to, tūnodamas vandeny, netekau ir jėgų.
– Paleiskit, po velnių, ir einam! – pro sukąstus dantis iškošė susuktaburnis ir, netardamas daugiau nė žodžio,
pasuko į tą patį taką, kur neseniai nuėjo ir didnosė su savo draugėmis. Vienas iš susuktaburnio gaujos – tai buvo
pats silpniausias žmogeliukas – nueidamas kaire koja paspyrė mano drabužius.
Atsisėdęs ant duburio kranto, pažiūrėjau į drumzliną vandenį ir kaži kodėl dar pūkštelėjau – gal norėjau
jame pabūti jau savo noru, savo valia; paskui ramus išplaukiau, iš lėto apsirengiau ir nuėjau tuo pačiu taku, kur
jau prieš gerą laiko tarpą buvo nuėję ir jie.

25
Dar buvo pavasaris, pievose žydėjo pienės, dėl to ir vanduo pošaltis. Bėgau tekinas, kol apšilau. Spengė
galvą, šaltis su karščiu pjovėsi visame kūne. Pusiaukelėj nugriuvau pienių pievoje kniūbsčias. Man buvo
nenusakomai gera, taip gera, kad, aiškiai atsimindamas didnosės žodžius, vis tiek vos galėjau susilaikyti
nepradėjęs bliauti. Po velniais! Gal kas įmanys suprasti, kodėl šitaip buvo; man atrodė, kad virš nugaros ir žemyn,
gelmėse, atsivėrė dideliausia erdvė – virš mano nugaros ir po mano pilvu – ir kad aš, vaikėzas, kuris ką tik
pamėlynavęs tūnojau dubury, kad aš... Kad aš, jei ir neatkėliau vartų į tą erdvę, tai bent jau tikrai pajutau ją,
pajutau visu pamėlusiu, baigiančiu atsigauti kūnu. Kas atsitiko, kodėl taip neišpasakytai gera, kodėl taip laisva
tose erdvėse ir kodėl atrodo, jog galėčiau pereiti ugnį ir vandenis, įkristi į išmatų, srutų duobes ir neprigerti, ne
tik neprigerti, bet ir nesusitepti? Ėjo balsai iš tolimiausių erdvių, artėjo tėvo ūsai, obliavo lentas senelis, baltos
plonos skiedros, susisukusios lyg paršiukų uodegytės, skraidė ore, driekėsi nuo trobos lango žibalinės lempos
spindulys, atsimušė į daržinės durų ekraną, o tenai juokingai judėjo brolio, motinos, tėvo galvos... Katinas
braukė letenėle per ūsus... Rodės, tuose spinduliuose lyg permatomose geltonose gyslose pukšėjo kraujas,
supratau, kad tai visų žmonių kraujas. Tiktai kodėl jis geltonos spalvos? Mano motinos galva trūkčiodama perėjo
per ekraną, ir aš išgirdau jos dažnai sakomus žodžius: „Akmenširdi, tu akmenširdi...“ Akmenširdis! Tai kodėl visą
laiką prisimenu didnosės žodžius apie tėvą?
Man lengva buvo eiti... Beje, jūs galit paklausti, kodėl susuktaburnio kompanija mane įmetė į tą užutekį, tą
duburį? Aš čia pasakoju ne kokį romaną, kur viskas paaiškinama – reikia to ar nereikia. Patylėsiu, nes ir šiandien
visą tą velniavą nelengva išnarplioti. Matyt, buvo priežasčių, ir nesakau, kad aš visai nekaltai atsidūriau tame
vandeny! Nesakau!..
Taigi – lengva buvo man eiti. Taip lengva – lyg į kokį palaimingą, amžinąjį gyvenimą. Vienu tarpu, kai
pradingo tos begalinės erdvės pojūtis, spėjau pagalvoti – kas gi čia atsitiko: nejaugi kažką laimėjau, ir tas
laimėjimas mane taip pakeitė? Buvau laimingasis, kurį susuktaburnio bendrai įtrenkė į duburį ir taškė
karvamėšliais! Pavydėkit visi, neįmesti į vandenį ir neišmėšlintieji! Pavydėkit! Ir aš sau ėjau tolyn, vaikas, kuriam
irgi vaikai davė tokį turtą! Ir kitas vaikas, tas susuktaburnis, tas mano draugas, kuriam dantistė šiek tiek aplopė jo
prigimtinę nelaimę, atsiliko nuo būrio, anie nuėjo, jiems nebuvo lemta suprasti, kas įvyko. Susuktaburnis išlindo
pro eglę, žengė du žingsnius link manęs, ir jeigu būtų pasakęs bent žodį, tai viskas veltui: ir metimas į vandenį,
ir didnosės laikymas, ir drabstymas mėšlais. Bet jis nebūtų mano vaikystės draugas, jei mėgintų ką nors pasakyti,
jis tylėjo sustojęs priešais mane, aš mačiau, kokios geros jo akys ir kaip nuknebusi ir taip kumpa nosis – lyg senio.
Aš ir neketinau praeiti pro šalį, sustojau priešais visai arti, ir abu bijojom padaryti tai, ko negalėjo pakęsti didnosė.
Ir mudu ganėtinai neblogai išsilaikėme – lyg susitarę žengėm vienas paskui kitą, pirma aš, iš paskos jis, po to
pirma jis, o aš iš paskos, ir šitaip kaitėmės tylėdami iki pat jo namų. Man buvo toliau, ir aš nuėjau vienas.
Ir jau paskui... Didnose, tu gal nė šiandien nežinai, koks didelis tavo vaidmuo mūsų gyvenime. Ir nežinok:
dideliems vaidmenims nereikia reklamos. Ir tas vainikas, kurį atsivežiau ant dviračio rankenos, kai laidojom
susuktaburnį, buvo pats didžiausias vainikas, didžiausias ąžuolo lapų vainikas, kurį nupynėm vaikystėje.
Didesnio jau nenupinsim. Tylėdami prieš kelias dienas ėjome pro tą duburį, pro tą šventąjį Gangą, kur anais
metais mane atgaivino susuktaburnio kompanija, taigi po dvejų metų ėjome pro užtvanką ir išgirdom baisų
sprogimą. Taip smarkiai sudrebėjo žemė, anąsyk man taip prasivėrusi ir tapusi neužmatoma erdve. Sušlamėjo
medžiai, o mes, kai atsitokėjom, pasileidom į sprogimo pusę, nežinau, ar kiti nujautė, bet aš tikrai žinojau, kaip
mėgsta susuktaburnis visur knibinėtis, pirmas atlėkiau į tą vietą ir pirmas pamačiau: ant šviežiai nučaižytomis
šakomis ąžuolo, ant išlikusios vienos jo šakos kabojo į skutelius sudraskytas susuktaburnio švarkas ir dešinioji
ranka. Sveika sveikutėlė ranka su ilgais susuktaburnio pirštais.
Vainiką nupynėm iš kito ąžuolo lapų – tegu tai bus mūsų medis, mūsų vaikystės medis, jam, nujaučiu,
nelemta būti taip greit nukapotam, galbūt jį paės iš šaknų kokie bjaurūs kirminai, bet lapai kol kas žali ir gražūs...
Žodis, kuriuo netrukus...
Ne, to žodžio dar nereikia, dar mes einame iš kapinių. Palaidojome susuktaburnį... Bet tegu jau viskas būna
daug vėliau, kai grįžau atostogų iš miesto, tegu būna vėliau, birželio mėnesį. Didnosė jau tikra didnosė, jau ji
laido gerklę konservatorijoj, yra gal mokslus baigusi, gal dėsto, jau važinėjo po užsienius, o sugrįžusi parlėkė
tiesiai į namus. Jeigu užbėgsime kiek į priekį, turėsime pastebėti, kad kapinės mano gyvenime vaidina svarbų
vaidmenį. Mano senelis, pasakojo motina, su būsimąja savo žmona susipažinęs kapinėse. Antra vertus, o kam

26
kapinės nevaidina jokio vaidmens, ir kam tas vaidmuo nesvarbus? Taip: susitikome prie susuktaburnio kapo.
Niekada nesitarėme, taip sutapo. Paminklo nebuvo, stovėjo didelis ąžuolinis kryžius su susuktaburnio vardu ir
pavarde. Pastovėjom tylėdami, o grįždami užsukome į bažnytkaimio bufetėlį, niekas tenai mūsų nepažinojo, jau
buvo prasidėję truputį ir kiti laikai, jau į mažiausią bažnytkaimį vis dažniau užklysdavo svetimų žmonių, niekas
jais labai nesistebėjo. Išgėrėme grynų gryniausios degtinės, nes brangesniam gėrimui neturėjau pinigų, o
didnosė, ar lengvindama mano dalią, ar tikrai taip galvodama, pasakė anų posenių laikų žodžius:
– Konjakas tikras mėšlas (kad ji tik šitaip tebūtų pasakiusi!), ne gėrimas. Išmaukiam degtinės.
Ir mudu gėrėm. Užsisakėm vieną, antrą ir gal net trečią kartą. Kai gėrėm trečią, pastebėjau, kokie
nežmoniškai ilgi didnosės pirštai, ir pagalvojau, kodėl ją vadinom didnose, o ne ilgapiršte, nors nosis buvo kaip
nosis, o pirštai panašūs gal net į Paganinio...
Tas pagaliau nesvarbu. Svarbu, kad išgėrę ėjom namo, buvo birželis, jau bandė žydėti jazminai, sakau –
bandė, nes iš tikrųjų dar tik skilo žiedų pumpurėliai. Ėjom tuo taku, kuriuo eidavom kadaise. Vieną sykį, tuo
keliu eidamas, dar visai nedidukas, skaičiau rainais viršeliais knygą, kurios pavadinimas buvo „Don Žuanas“. Ėjau
įsispoksojęs į puslapius, kur rašė, kaip vienoje valtyje plaukė vyrai ir moterys, tikėdamasis, kad greitai turi kažkas
įvykti (toje knygoje). Ir įvyko: atsimušiau į minkštą daiktą, o kai pakėliau akis, priešais pamačiau mūsų gamtos
mokytoją – aukštą, tankiai alsuojančią, žibančiomis akimis. Įdegusiomis rankomis ji paėmė iš manęs knygą,
perskaitė pavadinimą ir nusijuokė:
– Ar žinai, ką tas reiškia?
– Kas? – vos galėjau atgauti kvapą, nes mokytojos viena koja lietė mano kelį, ir mokytoja labai kvepėjo. Gal
net jazminais.
– Tos knygos pavadinimas?
– Žinau: tai vyro vardas...
– Cha cha! – iš pradžių ji nusijuokė kažkaip nenorėdama, paskui labai įdėmiai, vos ne pasilenkusi pažiūrėjo
man į akis ir pratrūko garsiai juoktis. Tikra varna, kad ir mokytoja. Gal ir paraudau, bala žino. Staiga ji pasilenkė
ir pabučiavo man į degančią ausį – kodėl į ausį, nesuprantu ir šiandien, o tada, kai mane bučiavo, prisiminiau
daugybę sykių sėdint ją mokykloje ant pirmo suolo, nukorusią kojas, taip nukorusią, kad suknelė pasikeldavo
aukščiausiai, ir baltos baltos šlaunys būdavo matyti beveik iki pat tos vietos, kur jos turi sueiti viena su kita.
Dabar, šiandien, pagalvojau, kad jus čia kai kas gali net erzinti: tie susimaišę laikai – vakar, kadaise, seniau. ..
Ką galiu padaryti? Patikinti, kad vieną sykį ims ir jums maišytis!..
Mokytoja į ausį pabučiavo beveik įkąsdama ir šnibždėdama, tikriausiai, ne man, o sau: „Būtumei tu ne toks
mažas...“
Paaugsiu... Būtinai man reikėjo išsiklausinėti, kas yra tas „donžuanas“, nei tėvas, nei motina, netgi brolis – nė
tas nežinojo: jiems irgi atrodė, jog tai vardas!.. Vardą tas žodis reiškė ir susuktaburniui, dar jis nebuvo, vargšelis,
užskridęs ant ąžuolo šakos... Kai ėjom iš mokyklos namo, jis ir paklausė didnosės, aš nedrįsau. Nedvejodama ji
šaute iššovė:
– Tau ir vyrai! Tas yra – skyliamylys! – negražiai paaiškino, matyt, negražiai, nes pati mažumėlę nuraudo. Iš
kur ir koks velnias jai pakišdavo tų visokių žodžių!
Tada mes keliavome su didnose iš kapinių. Jau priėjom kaip sykis tą vietą, kur kadaise skaičiau „Don
Žuaną“ ir kur sutikau gamtos mokytoją, toli palikom bufetuką. (Beje, mokytojos seniai nebėra gyvos. Ištekėjo ji
už agronomo, kuris vaikščiodavo įdomiai apsirengęs, žmonės sakydavo –„smetonskai“: baltas kelnes – rodos,
kad languotas – apsitempęs ilgiausiomis kojinėmis, o kojas apavęs ilgaauliais pusbačiais. Jiedu vienas kitą labai
mylėjo, kaimo žmonės negalėjo atsistebėti, vaikščiojo susiglaudę, net iš pieninės nešdamiesi bidoniuką su
grietinėle. Mylėti mylėjosi, bet iš tos meilės nebuvo vaikų. Per pažįstamus mokytoja Kaune priėjo prie daktaro,
kuris pasakė, kad ji gali pagimdyti mažiausiai dešimt vaikų, ir, tai sužinojusi, mokytoja nuo agronomo pradėjo
šalti, užkibo ant tokio traktoristo, kuris, kai sėdėdavo ne traktoriuj, lakstydavo motociklu. Traktoristas tai buvo
tas pats iš susuktaburnio gaujos, man gerai pažįstamas – tai jis atsitraukdamas paspyrė mano drabužius. Miesto
gydytojas žodžių tuščiai nelaidė: gamtos mokytoja greitai ėmė pūstis, agronomas nusimovė ilgąsias kojines,
užsivilko jau paprastas, žmoniškas kelnes, bet jam juk buvo liūdna, tad atsigavęs kaip nepavojingas vis
prisitaikydavo prie jaunų mergaičių, net gimnazisčių. Traktoristas sykį vežėsi mokytoją smarkiai išgėręs,

27
lėkdamas per tiltą trenkėsi į geležinius turėklus, ir mokytoja užmigo amžinai, traktoristas nulėkė stačiai į upę,
išliko gyvas, mokytojos vaikelį augina jos motina. Traktoristo ir agronomo gyvenimas baigėsi irgi panašiai:
traktoristui pasirodė – o gal taip ir buvo – kad agronomas lenda prie jo mergaitės, tad sykį pasigėręs išsivedė
agronomą iš šokių salės į lauką, pabaksnojo, o paskui – reikia manyti, netyčia, – sudavė traktoriaus vikšro pirštu
per galvą, ir agronomui jau neberūpėjo keltis, žmonės šnekėjo – žinojo ar ne – kad traktoristas irgi niekada
nebesugrįš iš kasyklų į gimtinę.)
Taigi – ta pati vieta, kur tąsyk sutikau mokytoją. Tąsyk, kai skaičiau „Don Žuaną“.
– Pasėdim, – tarė didnosė.
Susėdome, linksmumas, kurį gavom bažnytkaimio bufetėlyje, dar laikėsi. Didnosė pasirėmė man į petį – net
pasvirau į šoną. Ji pasislinko arčiau.
– Kaip užsieniuose? – paklausiau.
– Nieko. Įdomu.
– Kaip sekėsi dainuoti? Laikraščiuose skaičiau, bet laikraščiai laikraščiais.
– Žinoma... Tie laikraščiai... Patiko. Visur patiko.
– Tau?
– Mano dainavimas. Kai koncertavau Italijoj, po koncerto priėjo toks matytas žmogus, pasirodo, garsus
dainininkas... Labai gyrė. Ką tu!.. Paliesk čia mane,– tarė ji, keldama mano ranką sau prie krūtinės. Liečiau,
jusdamas, kaip spurda jos didelės tvirtos krūtys. Pradėjau ir pats spurdėti, tačiau sakiau, pačioj pradžioj
užsiminiau, kad reikės ištarti tą žodį... Prakeikimas! Aš negalėjau atskirai justi tų didnosės krūtų, atskirai nuo
visko kas buvo mūsų gyvenime! Vienu du negalėjome pasilikti: kad tave, kad tave! – viskas stovi prieš akis:
susuktaburnis, gamtos mokytoja, agronomas, traktoristas. Idiotas, prisiminiau tą pavasario dieną, kai, apšildęs
pamėlynavusį kūną, ėjau per pievas ir paskiau prasmegau toje keistoje erdvėje... Čia virpčiojo didnosė, o man
prieš akis driekėsi kažkokios idiotiškos prasmės siūlai per mūsų kaimo miškus, pievas, per mūsų vaikystę į
toliausius kraštus, net į Romą, Paryžių, džiaugiaus, kad tuos siūlus nutiesė ji, didnosė, liečiau ją, ji tempė mano
ranką prie šventojo kauburėlio, kaip pusiau su bėda yra prasitaręs Selindžeris ar Apdaikas, ant to kauburėlio
šiugždėjo jos drabužis – mano vaikystės avižos.
Ir paskui, kai ėjom tolyn, kur jos namai dar išlikę, o mano jau ne – nugriovė melioruodami laukus – ji
paklausė:
– O kaip tau?
– Kas? Ar buvo gera?
– Begėdis! Kaip tau sekasi gyventi? Ar greit būsi daktaras?
– Nieko. Sekasi. Turėčiau kada nors būti. Gal ne taip ilgai trukus. Ginsiu daktaro disertaciją.
– Matai, – tarė ji, o aš jutau, kaip į mane ėmė plūsti buvusio laiko viltys ir džiaugsmai; savotiška stipri jėga,
kažkokia didi jėga kėlė mane nuo žemės. – Dieve, kaip gerai, – tarė ji ir sustojo, spausdamasi prie manęs, aš
džiaugiausi ja ir jau įsivaizdavau ją Tokijo salėse ir man, kvailam, atrodė, kad kiekvienas mano prisilietimas ją kuo
greičiau nuneš, puste nupūs – lyg pienės pūką – į tą Tokiją. Turėdama daug jėgų, ji davė jų ir man, ir aš jau
ėmiau vaizduotis esąs vėjas jos vėtrungei!..
Tai kam tada tas žodis, klausiu dabar pats save, kam tas žodis, kurį norėjau pasakyti pradžioj? O tam, kad
viskas pasikeitė. Ne, nesakau, kad jau nieko nebeliko, nesakau, tegu sako kiti. Jei tokie geri, sakykit ir jūs. O, koks
išdrikęs nusitęsė nuo mūsų trobos lango spindulių pluoštas iki tvarto, kaip ant jų dailiai čiūčiuojasi baltmarškinė
mano motina – nedidukė, su mažyte kasele; didnosė, ne, ilgapirštė ir stambiakrūtė mano žmona irgi retkarčiais
nutupia ant šviesos skaidulų, begėdiškai tintaluoja kojomis, ant to spindulio atsisėda ir mano ūsuotas tėvas, jis
plėšia armoniką, matau, kaip nori sutrepsėti koja, bet ką tu sutrepsėsi, jei po kojom tuščia erdvė...
Žmona jau kelis sykius po pusę metų gyveno Bulgarijoj, Prancūzijoj ir Italijoj, sako, išskėstomis rankomis jos
laukia vos ne visi pasaulio teatrai, mano daktaro disertacijos diplomą baigia sugraužti pelės brolio namuose – to
paties, kuris sakė, kad donžuanas yra vyro vardas...
O, nebandykit išsižioti, kad man nesvarbu niekas! Prieš sakydami, daug sykių apsvarstykit – tai tokia paprasta
tiesa, o vis dėlto sunkiai pritampanti. Nesakykit! Paryčiais, po truputėlį pradedant atsigauti mano varganam
protui, kai, persivertęs kur nors skvere ant kito šono, pro liepų, geriau sakykim – ąžuolų! – lapus pamatau

28
tekančią saulę... Pavydėkite tada man, pasivadinusiam žodžiu (jūs patys seniai mane taip pavadinot!), kurį
netrukus/turėsiu ištarti, – pavydėkit, nes, atleiskite, jūs tos saulės taip nematot! Kodėl? Neužsigaukit: kad
pamatytum, koks yra pasaulis, ir kad suprastum, kas tame pasaulyje yra žmogus, turi nieko netekti. Nieko, tiktai
ne jausmų ir ne proto. Nepalaikykit nekuklumu, tačiau turiu prisipažinti, kad šituos du daikčiukus dar išsaugojau.
Manote, man gėda prieiti ir paprašyti iš jūsų dvidešimties ar penkiasdešimties kapeikų? Kas nepatyrė, tas
nesupras, kaip tai lengva, žmogiška, netgi – didinga! Imdamas tą menką pinigą, tu santykiauji su žmogumi! Dar
ilgai atsimeni jo paniekos, gailesčio, pasipiktinimo pilną veidą, net po kelių dienų pagalvoji, kad šitą mažutėlaitę
istoriją parėjęs namo jis papasakojo žmonai ir vaikams, kitą sykį tie atėję prie parduotuvės arba į geležinkelio
stoties krautuvę dairysis, ieškos tavęs kaip kokio didelio žmogaus – ar tu palyginsi šį pinigų gavimo būdą su tuo,
kai grašelius atsiimi kasoj? Jokių žmoniškų santykių, lyg būtumei gavęs akmenėlių į kišenę, nebent kelias
kapeikas numeti kasininkei... Nepriekaištaukit, neilgai teėmiau nemažus pinigus, be to, tada kasininkei irgi
kliūdavo ne kapeikos: niekad nebuvau šykštus!..
Gerai, paėmiau iš jūsų nelabai dėkingai atkištas kapeikas, paėmiau dar iš vieno. Mano draugai – gydytojas ir
priešgaisrinio bokšto budėtojas (gydytojas kasryt sugeba važinėti traukiniu į kurortą, į tarnybą) – irgi surenka
tam tikrą sumelę, ir mes labai pigiai pradedam dienos gyvenimą. Pabrėžiu žodį mes tik todėl, kad pasakyčiau, jog
esu ne vienas.
Brangiausi man vidudieniai! Pabandykit įsivaizduoti: rytą labai pigiai palinksminęs savo sielą, palydėjęs vieną
draugą į tą prakeiktą kurortą, o kitą į apsaugos bokštą, lieku vienas gyvybe alsuojančiame, tiesiog plakančiame
mieste. Įsitaisau nušiurusio skverelio kertėj, ant nuošalaus suoliuko, kur esu praleidęs ne vieną naktį; žmonės
lipa į traukinius, žmonės eina skaitydami laikraščius, žmonės nešioja plytas, pieno bidonus, stiklo vatos plokštes,
saldainius, mėsą, grūdų maišus, nešioja duoną ir kruopas, o aš sėdžiu savo kertėj, ir aš nieko prieš, aš nesakau,
kad visi turi taip daryti, tik sakau, kad man atsibodo, iš anksto išėjau į pensiją, man nieko nereikia, aš labai
idiotiškai, neprotingai didžiuojuosi savo namų spinduliu, kadaise dryksojusiu nuo trobos lango iki tvarto, nuo
mano kaimo iki Tokijo... Didžiuojuosi, kad taip viskas įsilieja į civilizacijos srautą, kad gal ir aš, mažutėlaičio savo
kaimo vaikas, galbūt pirmasis pasiekiau tokį lygį, kurį kiti kraštai ar kiti kaimai, mano žiniomis, jau seniai pasiekę.
Pasakykit, mielieji, ar ne gera man šitaip sėdėti nutriušusiame miesto skvere, laukti draugų ir matyti, kaip per
Priegliaus tiltą iš lėto žingsniuoja palinkęs jaunas Donelaitis, žingsniuoja į katedrą, tenai lipa sraigtiniais laiptais
aukštyn, vargonininkas paskui paspaudžia klavišus, ir giedoriai išsižioja... Matyti, kaip girtas Vienažindys verkia
prie laiško savo mylimajai, kaip vyskupas Baranauskas arkliais važiuoja Peterburkan, kaip Putinas, išeidamas iš
parodos salės, spaudžia ranką jaunam dailininkui... kaip lyte lyja dirbtinės beletristikos lietus, kaip pripildomi
kubilai apgaulės vandens... Ar ne gera man?
Puikiai suprantu, kad ne vienam knieti, gal net ir labai, paklausti: kaip atsitiko, kad atsitiko šitaip? Kokios
priežastys? Atsakyti būtų nei labai lengva, nei labai sunku, tačiau nebenoriu daug šnekėti apie savo netolimą
praeitį. Klausiate, kokios jėgos varė – kaip jūs sakot – žemyn? Bet kodėl neklausėt, kai ėjau, kaip jūs sakytumėt,
– aukštyn? Pagalvokit! Tos pačios, visiškai tos pačios!..
Pasitaikė sykį iš skvero kertės pamatyti ją. Ką? Didnosę. Ji išlipo iš vagono, perone jos laukė žmonės su
gėlėmis, kitoje pusėje nerimavo ištaigingame automobilyje šoferis. Didnosė atrodė labai gražiai, dar jauna, nors
kas ne kas, o aš jos metus gerai žinojau. Ji jau nešėsi glėbį gėlių, atgabentų iš Kaišiadorių, žmonės jai linkčiojo ir
meiliai šypsojosi. Rodos, ji pastebėjo ir mane, tą rytą man buvo pasisekę, todėl išrodžiau kiek linksmesnis negu
paprastai... Tikrai ji mane pastebėjo, akies krašteliu žvilgtelėjo ir žaibiškai nusigręžė... Dieve mano, visai nebaisu,
kad ji nusisuko, taip daro ne vienas mano pažįstamas, kodėl kitaip turėtų daryti buvusioji žmona, dieve mano
sakau ne dėl to, o todėl, kad ji nusisuko, manydama, jog man bus nepatogu ją pamatyti ar sutikti! Kokia baisiai
liūdna mąstymo ir moralės normų inercija! Ak, jeigu ji, puošni, graži, visam pasauliui pažįstama, ji, kurią mano
namų šviesos pluoštas išsūpavo ant savo skaidulų, būtų atsisėdusi tą rytą šalia manęs, būčiau papasakojęs
daugiau, negu ji matė visuose savo tokijuose ar romose! Nes juk manyje tebesisūpavo mano vaikystė ir mano
kaimas, mano tėvai ir mano proseniai, mano gyvenimo idealai. Buvau tikras, kad ji nesupranta nė mažiausios
judančių žmonelių gyvenimo paskirties ir prasmės, ką čia nesupranta – jai net į galvą neateina apie tai pamąstyti.
Jos mąstymas buvo nelaimingas jos balsas!.. Nepalaikykit šių piktų žodžių pavydo žodžiais.
Ir dabar jau tikrai galėčiau pasakyti ir tą žodį, kurį ketinau pasakyti pradžioje, bet ne aš kaltas, kad man visą

29
laiką kas nors trukdo. Sutrukdė vėl paprasčiausia lemtis, atsitiktinumas, o gal būtinybė. Vienas mano draugas,
tasai kurorto daktaras, ėmė atsisakinėti mūsų kompanijos, dažnai kelias dienas visai nebegrįždavo, o jei grįždavo,
tai stotyje bijodavo į buteliuką ir pažiūrėti. Belikome tiktai dviese: neilgtrukus daktaras amžinai apsistojo kurorte
ir jokiame skvere niekada nebemiegodavo, o įsikūrė gražiame bute. Priešgaisrinio bokšto budėtojas, velnias jam
neleido mano prašymo paklausyti, naktį girtas įsiropštė į tą bokštą ir krito iš tokios aukštybės. Žmonės paskui
juokavo: jei po lietaus ir žemė įmirkusi, tai šalia bokšto budėtojas būtų prasmegęs, o pavasarį vėl išdygęs...
Likau vienas. Pabandykit pagyventi vieni!.. Galėjot suprasti, kad gyvenime daug ko išmokau, tačiau mieste
vienatvėj gyventi buvo per sunku. Išvažiavau pas brolį; jis norėjo mane pavaišinti, davė ganėtinai išgerti, tada
nuėjom į savo buvusį gyvenimą, kur anais laikais, kai vaikščiojau į mokyklą ir kai patyriau didžiausią džiaugsmą,
stovėjo namai; jei ne brolis, sodybos būčiau neradęs. Jis, po tuos kraštus dažniau besisukinėjąs, atpažino iš
tamsesnės žolės sodybos plote.
Kai atsistojau ant tos žemės, per kojas nuėjo virpulys, pasijutau tikrai esąs savo gimtinėje. Žiūrėjau
pasilenkęs į sužėlusią žemę, ir žiūrėjau ne veltui: pamačiau surūdijusius vielagalius, čiupau už jų ir ištraukiau...
Ištraukiau surūdijusią lempą... (Seniau esu iš tos žemės ištraukęs surūdijusį grąžtą. Kol čia vaikščiosiu, dar daug
ką iš tos žemelės ištrauksiu!)
– Čia ta mūsų lempa... – pasakiau broliui.
– Ką manai. Gali būti, – abejingai atsakė jis, įdėmiai dėbtelėdamas į mane.
– Nešiuos namo,– tariau.
– Neškis. Bene turi namus... – Viliuosi turėti.
– Kas viliasi, tas... – Brolis nebaigė, suprasdamas, kad kas jau kas, o aš lengvai baigsiu pats.
Toje gimtinėje sodybvietėje brolis atrodė piktas, surūgęs, nepatenkintas, ir negalėjau suprasti kodėl, nes
tikėjausi jam netrukdąs. Tačiau kai parėjom namo ir kai pasakiau iškeliaująs, jis pasidarė toks mielas, net padėjo
nuvalyti rūdis nuo lempos, ir kai jis, norėdamas pagremžti rūdis, paėmė lempą į ranką, man kažkas... Tas kažkas
būtų pridaręs negerumų, jeigu ne mano nesurūdijusi atmintis, priminusi vieną didnosės žodį, kuriuo ji
apibūdino savo tėvelį.
– Esi mano brolis... – tarė jis.
– Esu.
– Duosiu tau pusę karvės pinigų, daktare. Neseniai pardaviau. Jei kada nors...– Brolis čia pasielgė taip, kaip
niekada nebūtų leidusi didnosė... – Jei kokios, mano namus žinai.
– Žinau, broli, ačiū.
Dėkingas paėmiau iš jo drebančios rankos pinigus ir iškeliavau. Kėblinau ilgai, važiavau sunkvežimiu, paskui
autobusu, paskui traukiniu, kol palei bėgius radau tuščią buvusio sargo namelį. Namelio jau niekam nereikėjo,
nebereikalingi ir jokie sargai, tad čia ir apsigyvenau, mieste visko pasirūpinęs ilgai dienai. Iš namų ir iš kiemo
niekur nesirodydavau, ant aukšto radau seno žibinto stiklą, kuris tiko nuo rūdžių apvalytiems griaučiams, tad
naktį turėdavau kuo pasišviesti. Tiesą sakant, šviesos man nelabai reikėjo, nes nieko nebeskaitydavau: kvaila,
žinoma, bet man atrodė, kad viską, ką reikia, seniai perskaičiau. Šviesos, spingsinčios po sija, reikėjo nebent
smalsuoliams, kurie naktį ateidavo iš tolimiausių kaimų pažiūrėti. Bet tiktai iš pradžių – vėliau apsiprato, ir
niekam aš neberūpėjau. Tiesa, sykį pakėlė žmonės su automatais – mat jie ieškojo pabėgusių kalinių. Bet mano
dokumentai, kaip galite suprasti, be priekaištų, tad nieko ir nesakė, tik paprašė duoti žinią, jeigu kartais du tokie
pasirodytų. Geriau tegu jie nesirodo!
Nesuprasdavau, iš kur atšliauždavo miklus bedantis senis, kuris, trečiąsyk įšliaužęs į mano kiemą, išdrįso
paklebenti duris ir neprašytas smuko į vidų, vos tik tas duris pravėriau. Įėjęs jis skubriai nusismaukė ausinę
kepurę – galva buvo plika ir melsvos spalvos, jis išsižiojo kažką sakyti, ir aš pamačiau, kad jo burnoje tebuvo
tiktai keli dantys.
– Ar tos... neturi? – paklausė jis, ir aš supratau.
Tegu kur galas, kelintą sykį keikiuos, yra ir dėl ko: eidamas čionai, mieste prisipirkau, ir ganėtinai daug, ir
brangesnių, nes brolis juk davė pinigo. Iki to senio atėjimo nė nepaliečiau, ketinau gyventi kitaip. Ko jis čia
vaikščioja, kur gyvena, ko jam reikia?
Atnešiau butelį. Kai išgėrėm, švepluodamas jis pasakė:

30
– Ar tavęs kartais netraukia kapinės?
Mane išpylė prakaitas.
– O tavęs – ne? Tu gal, kai ateis laikas, gulsi į srutų duobę?
Senis nė kiek nesupyko – tikrai keista: taip stengiausi piktai jam pasakyti.
– Venk jų, žmogau, venk! Cha!..
Ko jam čia reikėjo juoktis? Kamaroje paėmiau dar vieną butelį, o grįždamas nusprendžiau užmušti senį –
gyvenime ne tiek esu blogo padaręs – užmušiu, ir baigta. Pakasiu kur tarp pušelių, tegu sau miega. Bet... Užuot
taip padaręs, su seniu bjauriausiai nusigėriau, žliumbiau visą naktį, net tada, kai senis paslikas knarkė ant
vienintelės geležinės mano lovos.
Neturiu kalendoriaus, o mintinai dienų neskaičiuoju, bet gėrėm šitaip kokią savaitę. Net bjauru prisiminti.
Rytais senis kažkur išeidavo, išrėpliodavo, jei būdavo menkai atsigavęs po išgertuvių. Aš niekada jo neklausdavau,
kur eina, užtat jis kiekvieną sykį suspėdavo priminti:
– Venk kapinių, ir nesivaipyk, kai šitaip sakau. Kapinėse – tavo juoda neviltis.
Kvailys! Idiotas! Lyg kapinėse galėtų būti koksai baltasis džiaugsmas...
Juk dėl to čia taip draskausi, kad senis buvo teisus; kapinių man nepavyko išvengti. Ne nepavyko, o
negalėjau. Senis nesirodė ilgai, kur ir kokią mano lemties smalą jisai virė, nežinau, dingo kaip į vandenį, įdėjau
jam kelis butelius. Man darėsi vis liūdniau, kas kad mintimis bėgiodavau po Karaliaučių, Tolminkiemį,
Peterburgą, Anykščius, Svėdasus, Papilę, kartais – net Vilnių – o gal kaip tik, kad bėgiodavau,– iš tikrųjų aš juk
buvau visiškai vienas.
Ir tada... Kartą sumaniau eiti nuo savo namų kuo toliausiai, eiti ir eiti – apžėlusiais keliais ir takais, stabtelint
ties kokia buvusio gyvenimo plyta. Senio pranašystės... Aptikau kaimo kapines. Tai buvo nykus, žole apėjęs
žemės plotelis, kadaise aptvertas medine tvora, kuri dabar supuvusi vingiavo kaip numestas virvagalis – kaimo,
kuriam kapinės buvo skirtos, jau seniai nebeliko. Nuo tada slankiodavau po kapines dažnai, išeidavau rytais ir
pareidavau vėlų vakarą, o kartais ir naktį, kapinėse sustodavau galvūgaliuose – taip man atrodydavo –
norėdamas pasislėpti nuo mirusiųjų, kad pasikėlę karstuose arba žemėse, jie manęs iš karto negalėtų pamatyti.
Stovėdavau ir vis galvodavau apie žmones, kurie kadaise taip gražiai suposi ant mūsų namų lempos spindulių.
Visai pamiršau užsukti į kamarą ir pakilnoti kokį butelį. Kartą net nusigandau: priėjęs prie kapinių, pamačiau
jose aukštą juodai apsirengusią moterį, o šalia moteriai į ranką įsikibusią mažutukę mergaitę. Pritūpusi moteris
nurovė nuo vieno kapo kelias žoles, paskui priėjo prie kito, nurovė ir tenai, pakėlė mergaitę ant rankų,
prisispaudė prie savęs ir, man taip atrodė, skubėdama nuėjo taku, dar mačiau jos kojas, kliudančias aukštas
kapinių patvorės žoles, bet greitai moteris dingo iš akių, pasislėpė jauname pušynėlyje. Buvau ketinęs ją pasekti,
bet susigėdau. Kasdien vaikščiojau į kapines gal dvi savaites, bet juodosios moters su mergaite nebūdavo. Kiauras
dienas sėdėdavau ant didelio akmens kapinių pakrašty, žvelgdamas į pasvirusius kryželius ir į tą pusę, kur tada
nuėjo moteris.
Atėjo jos vėl abi. Smulkaus veiduko mergytė tipeno šalia juodosios moters, patempusi apatinę lūpą – atrodė,
ji neseniai buvo verkusi. Mane ji pastebėjo pirmoji, timptelėjo motinai už rankos, juodoji moteris atsigrįžo, iškart
pastebėjo mane, tačiau nė kiek nesutriko. Užtat sutrikau aš. Galėčiau bandyti čia nupasakoti, koks buvo jos
veidas, paskiau, kaip sužinosit, tą veidą matydavau dažnai. Galėčiau nupasakoti. Bet nesakysiu nė žodžio –
tariuosi šitą veidą matęs tik aš vienas, tariuosi, kad šitaip geriau. Bent jau man. Jos mergytė šypsojosi, tačiau, kiek
galėjau suprasti, iš baimės, norėdama šypsniu prijaukinti mane, o aš tada – visiškai buvau pamiršęs – galėjau
atrodyti baisiai, buvau apšepęs, nuplyšusiais drabužiais, tais pačiais, kuriais vilkėjau, kai gyniausi disertaciją.
Moteris pagaliau irgi šyptelėjo. Visam mano jau nebeilgam amžiui įstrigo ne tik jos veidas, apie kurį bijau
pasakoti, bet ir pirmieji keisti jos žodžiai:
– Jums gera gyventi. Esate laimingas žmogus.
Kas tai buvo? Pasityčiojimas ar kokia aiškiaregystė? Nežinau. Netrukus baigsiu pasakoti, ir jūs patys galėsit
pasakyti. Verčiau pasakykite jūs.
Jos žodžiai atėmė man žadą, lūpos krutėjo, pasakiau tik vieną žodį:
– Kodėl?
– Ar reikia klausti? Yra tiktai taip arba kitaip, – atsakė ji sodriu, stipriu balsu, visai netinkančiu prie jos juodo

31
drabužio,
Net pats savęs gėdijuos: nuo to karto, kai ji mane užkalbino, prie mano aplūžusios lovos amžinai liko stovėti
nugertas butelis. Ko jis laukia? Galbūt senio, o jo nėra – dingo kaip į vandenį. Bet jis man juk visiškai
nereikalingas, visiškai... Naktimis lyg pamišėlis vaikštinėju po laukus, einu į kapines, švytruodamas iš savo
gyvenimo, iš brolio parsigabentą lempą. Jau žinau, kur jos gyvena, grįždamas dažnai užsuku, žibintą palieku
priemenėj, sėdžiu iki išnaktų, ir kai jau noriu eiti, ji prašo pabūti dar. Aš pasakoju joms apie tolimą savo kraštą,
neužmiršdamas ir to balanduko, kuris nusibaigė mano rankose, matau, kaip mergaitei akyse tvenkiasi ašaros, ir
man pačiam graudu, nes jau nebeatsimenu, kada mačiau tokias tikras ašaras. Kai vėl ketinu eiti, dabar pabūti
prašo jos abi, ir aš čia nenoriu pasakoti, kokiu balsu prašo juodoji moteris, aš nesakiau, koks jos veidas,
nesakysiu ir nieko daugiau. Kaži, ar tas senis iš kokio savo urvo mato, kaip einu naktį, pasišviesdamas žibintu? Ką
jis pasakytų man dabar? Pradėjau jo net ilgėtis.
Dar po kurio laiko mane apniko įtarimas: ėmiau nežmoniškai baimintis, kad vienąkart pritrūks žibalo, todėl
važinėjau ir važinėjau į miestą, žibalo gauti būdavo sunku, niekas jo beveik ir nebepirkdavo, krautuvininkas,
užkištas miesto pakampy, pykdavo, kad taip dažnai jį kamuoju. Bet negalėjau kitaip: man atrodė, kad,
keliaudamas į miestą žibalo, gelbsčiuosi nuo artėjančios nelaimės, kad gelbsčiu ne tik save, bet ir jas, pasilikusias
tarp miškų. Nuolatinis žibalo pirkimas buvo savotiškos pastangos amžinai neatitrūkti nuo aplinkos, nuo
gyvenimo, neprasmegti nežinioj tarp pušynų.
– Kokio galo? – sykį visai užpyko krautuvininkas. – Atsivežk bačką ir prisipilk ligi grabo lentos!
Sakiau, kodėl taip dažnai vaikščiodavau į miestą. Atlikdamas tą ritualą, man taip rodėsi, labiau
įprasmindavau mūsų – kieno gi daugiau? – gyvenimą. Ir dar – sakykime bent jau šiomis akimirkomis teisybę –
nujaučiau, kad tomis kelionėmis tolinu nuo savęs, o gal ir nuo mūsų trijų, kažką baisaus. Kai krautuvininkui
pasakiau, jog neturiu jokios panašesnės statinės, jis išrito dideliausią iš daržinės, atbogino prie cisternos,
pripumpavo pilną žibalo, pamojo ranka sunkvežimio šoferiui. Netrukus statinė jau riogsojo mašinoje, šoferis
pasuko į kelią, net nepaklausęs, kur man reikia. Iš kur jis žinojo? Kai grįžau namo, statinė, kuri čia, menkame
gyvenime, atrodė dar didesnė, jau juodavo tarp pušelių ir ant jos tupėjo nematytas paukštis.
Ak tu dieve! Visados turi kas nors pasitaikyti pačiu nelaiku: dabar, kai senis man buvo visiškai nereikalingas,
Jis pasirodė – praėjo pro moters namus. Gerai, kad buvau troboje. Gerai!.. Juokas! Kitą dieną jis vėl ėjo pro šalį,
sėdėjau kieme ant suoliuko, senis matė; linktelėjau galvą, bet jis nuėjo lyg aklas, nuėjo sparčiai ir įlindo į jauną
pušyną. Kodėl jis čia nevaikščiodavo anksčiau?
– Kodėl? – perklausė mane moteris. – Tau vis kodėl? Argi tai svarbu?
– Svarbu, bet nelabai...
Mergaitė juokdavosi, kad su žibintu ateidavau ir dieną, ir netgi vasaros dienomis ir kad jį atsargiai
kabindavau po sija priemenėj.
– Ar jums kas negerai? – sykį paklausė ji, pliaukštelėdama delnuku man per ranką, – Ar negerai? – antrą
kartą sudavė labai skaudžiai, supratau, kad ji pyksta. – Ar negerai? – sudavė trečią sykį.
Motina pablyško, metė piktą žvilgsnį į mergaitę, paskui atlaidžiai žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo. Jau
mokėjau suprasti jos šypsnį: jis reiškė, kad mergaitė pati susigalvojo šitaip paklausti, kad motina niekada nėra
davusi jai kokios panašios užuominos.
– Kodėl negerai? – bandžiau juokauti. – Kodėl taip manai?
– O kam tą žibintą dieną deginat ir nešiojatės?
– Kad būtų šviesiau. Sakai – dieną! Bet juk ateis naktis. Ar ne?
– Hmmm... Vai, vai!.. – mergytė net spardėsi iš juoko.
Dar po daugybės dienų, žibintui degant priemenėj po sija ir mergaitei vėl kažko krykštaujant, moteris paėmė
mano ranką ir tarė:
– Uždėk man ant peties.
Uždėjau. Petys kelis sykius nervingai krūptelėjo. Nuo to laiko dažnai jai sakydavau: ,,Mažyte“, ir mergaitė,
išgirdusi tuos žodžius, springdavo iš juoko.
O šit dabar jos mergaitė sėdi ant suoliuko, nežinau, ar ji gerai viską supranta, apvilkau ją ilgais motinos
kailiniais, mergaitė atsistoja, jai užtirpo kojos, o motinai nešalta: išblyškusi ji guli ant ilgo stalo, užkloto lovatiese,

32
karstą per dieną, visą laiką linksmai švilpiniuodamas, padarė bedantis senis. Ir puikių eglinių lentų jis turėjo
užtektinai; sakė, į valias ir užmokesčio, vynas buvęs labai geras, neatmenąs, kada šitokio gėręs.
Neseniai sėdėjau šalia mergaitės. Žiūrėjau į išblyškusią jos motiną, senis buvo atėjęs du kartus, jis atnešė
mums kruopų sriubos – kareiviškame senų laikų katiliuke. Nelabai benoriu ką šnekėti, vis žiūriu į baltą moters
veidą. Baisoka, kad blogai susigaudau, beveik nieko taip staigiai negaliu suprasti – kartais net matau vietoj jos
gulintį save, nei man gaila tos moters, nei gaila savęs. Nei man gaila laiko, o rodos, kad jis čia ir guli ant to ilgo
stalo, visai ne ta pablyškusi moteris. Mirė tiktai praėjęs laikas, sakau kelintą sykį, mirė praėjęs laikas, ir šypsausi
gana kvailai: jeigu praėjęs, tai ir miręs, argi man tas iki šiol buvo nesuprantama? Ar gali būti gyvas praėjusysis
laikas?
O dabar sakau mergaitei, kad ji pabūtų viena, žibintas dega priemenėj, sakau, pabūk viena, aš greitai, aš labai
labai greitai, nebijok, kur tu eisi su manim, tokia pūga, šitiek sniego, jeigu kas paklebens į duris, nebijok, niekas
daugiau negali ateiti, netgi žibalo pardavėjas, jei kas paklebens, nebijok, gali ateiti tiktai senis. O juk žinai, koks jis
geras... Jis gražiai nuobliavo lentas. Nebijok, matai, dega mūsų žibintas, mūsų lempa, matai, kaip šviečia.
Pažiūrėk, kad kokia įbėgusi katė nenuverstų žvakės...
– O ko jūs einat?
– Aš greitai. Einu eglaičių. Rytoj papuošime roges.
Klampoju į mišką. Pirmą kartą einu be žibinto, žibintą palikau priemenėj, kad nebūtų taip baisu mergaitei.
Man baisiai gaila, man baisiai gaila, man baisiai gaila tų eglaičių, kurias kertu. Čekšt čekšt čekšt. Kodėl man
jų taip gaila? Dieve – kodėl man jų taip gaila?
Eik tu, didnose, – ką, man ir eglių negalima gailėtis? Eik tu!..
Roges daržinėj mačiau, bet iš kur paimti arklį? Jeigu ateis senis, dviese patempsim. Turėtų ateiti. Ko jam
neateiti? Gal jis moka ir giedoti? Ai, dantų tai neturi!..
Kodėl man jų taip gaila, tų eglyčių?
Žodžio, kurį pažadėjau parašyti pavadinimo vietoj, jau nebus. Nebevadinsiu savęs taip, kaip maniau. Užtenka
man ir be to. Jeigu norit – vadinkit jūs.
Gal ateis senis, dviese nesunkiai patempsim, o jeigu ne – tempsiu vienas.

33
Novelės iš knygos
„SUGRĮŽIMAS VAKARĖJANČIAIS LAUKAIS“
PASIMIEGOJIMAS PRIE KROSNIES

Atrodė, kad nieko, o dabar šalta. Iš pradžių Polionija nenorėjo imti kailinių, nors Gapšienė siūlė prisispyrusi.
Polionijai atrodė, kad ir lauke taip pat šilta, kaip ir žemoj Gapšienės troboj. Be to, Polionija dar smarkiai šildė iš
vidaus Gapšienės „smirskis“, kurį varydavo, kartu virdama Gapšiui pusryčius ir kiaulėms jovalą. Kartais išeidavo
neįtikėtinai geras, ypač dviejų varymų, tada bėgdavo iš viso kaimo vyrai ir kaulyte kaulydavo, žadėdami apdirbti
arus, privežti malkų, prišienauti šieno, iškulti miežius, atlėkę paarti bulvių, suvežti nukastus daržus, pamėtėti
Gapšienę ir kiaulę iki miesto, kur Gapšienė kiaulę turėdavo parduoti, siūlydavosi rytoj pat ateiti palopyti stogo,
užtėkšti moliu perskilusį sieninį, pargabenti Gapšiui daktarą, jei tik reikia, ir, visus tuos pažadus girdėdamas,
persenęs ir nuo neatmenamų laikų trūkį įsitaisęs Gapšys dejuodavo, supstydamasis galvą suplyšusiomis
antklodėmis, dejuodavo, nes paskutinė gyvastis keldavo siutą, kad pats nieko nebegali. Kai nepadėdavo tie visi
pažadai, nes Gapšienė jau žinojo, kokie jie tušti ir apgaulingi, smagesnis vyrukas, jei būdavo kauštelėjęs,
paleisdavo į darbą ginklą, priverčiantį pasiduoti karalienes ir jų dukteris: imdavo girti Gapšienės gražius, dar
mažai žilus plaukus, raudonus skruostus, sakydavo, kad jos daili eigastis (ir tas buvo gryna teisybė; eidavo
Gapšienė kaip šito dalyko išmokusi miestietė), o rankas, jei tik ji leistų, tai bučiuotų ir bučiuotų. Ir jau tada
puldavo bučiuoti, Gapšienė neplėšdavo šalin rankos, tada tasai prisitraukdavo ją arčiau, prisispausdamas prie
tvirtos krūtinės, ir Gapšienė atsileisdavo: nešdavo iš kamaros paskutinius lašus, o kai ateidavo darbymetis,
raugdavo naują, nes anie pažadai, kaip supratom, ir buvo tik pažadai, už kiekvieną pradalgę reikėjo užpilti.
Prisiverkė Gapšienė užtektinai: kol dar Gapšys pagalėjo, gimdydavo beveik pametinius vaikus, o jie visi
mirdavo. Paskui nebegimdė ir susitaikė su bjauria rykšte, nors užkaušusi neplepiai kaimynei prisipažindavo,
kad ,,pakrykti“ kartais būtų neblogai. Pasisakydavo pirmiausia Polionijai, kuri dabar eina namo iš Gapšienės, jau
yra naktis, gruodis, šaltis vis dėlto nemažas, vėjas pučia pasiutęs, ir Polionija užsisagsto Gapšienės kailinius.
Polionijos viena koja trumpesnė, jei koks kaimynas tuo metu išėjo už daržinės su reikalu, tai girdi, kaip ritmingai
Polionijos trumpoji koja kaukši į sušalusią žemę, ir atpažįsta Polioniją iš to garso. O ji sau eina jau per Budilniko
pievą, skruostai kaista, toks gerumas apima, kad mintys bėgioja nuo vienos linksmybės prie kitos, nuo vieno
liūdnumo prie kito. O ko, dieve, reikia? Nugyventa neblogai ir jau netrumpai, laikas prabėgo kaip toj dainoj
baltkartis žirgas...
Verkė Polionija, kai ją Zigmantas parsivedė į marčias. Įėjusi menkon vyro trobelėn, pagarbino, Zigmanto
tėvas neatsiliepė, nors buvo viduj, gaudė iš sienos plyšių tarakonus, buvo vienmarškinis, gaudė ne pirštais, o su
padegtu šakaliu svilino tiems muzikantams sparnus, ir tarakonai krisdavo ant žemės, pamėginę apdegintas jėgas
paskutiniam skrydžiui. Polionija stovėjo susikeitusi rankas, buvo tada vis dėlto graži, ypač kai stovėdavo ir kai
nereikėdavo striukesniąja koja žengti žingsnio. Zigmantas nebuvo mėmė, bet tėvo bijojo, tai ir jis dabar stovėjo
išsižergęs, kol tėvas baigė darbą ir pasisuko į jų pusę, mesdamas šalin rūkstantį šakalį ir pajuodusiais nagais
gremždamas sau šoną.
– Tai eikšekit abu artyn, – tarė jis, dar labiau pagremždamas šoną, tik dabar kitą. Polionija ėjo, tur būt,
dailiausiai per visą gyvenimą, ėjo tik du žingsnius, ir net Zigmantas nieko tokio nepastebėjo, tačiau
tarakonmušys tėvas vėl išsižiojo:
– Ė... Nagi, kuriam čia tau daikte yra lūžę?..
Buvo ašarų, bet ką jos gali prieš nepalaužiamą gyvenimo spaudimą? Laimei ar nelaimei, senis neilgai trukus
pasimirė, ėjo vidurvasarį baltu keliuku tarp rugių, užsidėjęs baltą lininę kepurę, sustojęs žiūrėjo žiūrėjo į

34
danguje ratus sukantį vanagą, svarstydamas, į kurią sodybą iš tokių aukštybių vanagui bus patogiausia nerti,
paskui pats ėmė suktis kartu su vanago ratais ir šitaip tiesus driokstelėjo žemėn ir nebesikėlė. Kad senio nebėra,
netrukus pajuto visi: tarakonai šokinėdavo ne tik į sriubą; Polionija rytą vieną rado netgi tarp mažiuko Voliesiaus
kojyčių, po vystyklais, ir tada ji ėmė šnekinti Zigmantą keltis kur nors arčiau miško, statytis trobą.
Ir pasistatė, tikrai tik vieną trobą, Zigmantui užėjo nebenoras ar nebeūpas, sakė, velniams čia daugiau ko
reikia, tad arkliui, karvei, avims ir kiaulei sukalė keturis kuolus, prie jų vytelėmis pritvirtino kartis, o tas kartis
storai išpynė eglišakėmis. Tvartas buvo visai nieko, tiktai kasmet sienas reikėdavo pakeisti, nes eglišakių spygliai
per vasarą išbyrėdavo. Trobelėj šilumos žiemą buvo irgi nekiek, tad kosėdavo visi – pradedant mažiuku
Voliesium, kuris šiaipjau augo diktas ir sveikas, ir baigiant avimis, kurios kosėdavo be perstojo, nes buvo kelios.
Kai avys ėriuodavosi, jas perkeldavo į trobelę, ir mažiukas Voliesius ne sykį yra smagiai pagulėjęs su minkštais ir
švariais ėryčiais.
Buvo ir gražių dienų, nėra ko skųstis. Gražiausi Polionijos atsiminimuose yra pavasariai, kai Zigmantas,
apžergęs sukiužusį vežimą, išvažiuodavo į savo nedidelį lauką, o Polionija likdavosi namie, virdavo pusryčius ir
liuobdavosi; rytais iš Sendvario pelkės pakildavo toks gražus rūkas, tikrai panašus į pieną, tenai nulėkdavo
krykšdamas baltaplaukis Voliesiukas, pakeldavo iš lizdų gailiai klykiančias pempes.
Tos trumpos akimirkos spausdavo jai ašaras, ir tada atrodydavo, kad vis tiek, ką sakysi, žmogus yra sutvertas
šio pasaulio grožiui ir gerumui – jei jau ne pats tam gerumui daryti, tai bent suprasti, kad visa tai kažkas už tave
jau yra padaręs.
Tur būt, taip reikėjo, Polionija jau seniai su ta mintim apsiprato, kad tos gražumo valandos buvo nedažnos,
viskas vertėsi kita puse, kuo toliau gyveno, tuo labiau Zigmantas ėjo iš proto, keikė visokį darbą, plūdo gyvenimą
ir net Voliesiuką, o paskui įkibo baisiai gerti. Jau nebepataisomai viskas susvyravo nuo vieno rudens, kai čigonai
pavogė Zigmanto arklį, išdraskė eglišakių sieną ir išjojo. Ir kad Polionija nebūtų sakiusi, ji lyg girdėjo pro miegus,
kad brazda prie tvarto, pažadino Zigmantą, bet tas neėmė į galvą, sakė, kokiam durniui reikia tokios nuodvėsos,
kaip jo arkliapalaikis. Ir vėl sau skaniai užknarkė. Aprimusi užmigo ir Polionija.
Pikčiausia, kad tą pačią naktį čigonai išjojo ir Zigmanto pusseseres Palubinskytės Kaštanį, nors Palubinskytė
nuo Zigmanto gyveno už dvylikos kilometrų. Čia jau būta kokio susitarimo ar ko. Susižinojo greitai, Palubinskytė
buvo šnapsorka, kaip ir Gapšienė, turėjo daug pažįstamų, ir gudrių, tie patarė naktį laukti prie plento, čigonai
dabar esą kur nors tankiame miške, o vakare išlįs, arklius jie turės gabenti mašina, kurią sustabdysią vidurnaktį.
Nuėjo Zigmantas, Palubinskytė ir dar keli jos pažįstami, išsidėstė labiausiai tikėtinose vietose, ir teisybė – vidur
nakties juodi kaip ta naktis čigonai iš krūmų išsivedė Zigmanto ir Palubinskytės arklius, susėdo pagriovy ir ėmė
sau ramiausiai ėsti, laukdami mašinos. Tada visi juos puolė, vienas pabėgo, o antras mėgino užšokti ant
Palubinskytės arklio, bet toji vožė jam atsakančiai pagaliu, čigonas susmuko po arklio kojomis, bet velnias neėmė,
– kai norėjo jį surišti, mikliai paspruko ir šitas.
Iš pradžių džiaugsmą šventė pas Palubinskytę, paskui abu ant Zigmanto arkliapalaikio parjojo pas Polioniją,
nes Zigmantas sakė turįs buteliuką. Polionija labai džiaugėsi, nepyko, kad geria, pati išmetė, kvietė Palubinskytę
nakvoti, kur ji eisianti tokį kelią, bet Palubinskytė, ar turėdama kokių užmačių, ar nenorėdama ankštinti ir taip
ankšto Zigmantų gyvenimo, užsispyrė eisianti namo. Norėjo palydėti abu su Polionija, bet, prie alksnyno nuėjus,
parūpo Voliesius, todėl Polionija grįžo, o Zigmantas sakė palydėsiąs nors iki Pabaltės kaimo.
Velnio jų buvęs ir karštis, kad viskas atsitiko ne krūmuose, o vidur tokios Rožės kiemo. Ta Rožė gal ir nebuvo
kokia didelė pasileidėlė, bet kad į tą dalyką žiūri labai atlaidžiai, visi gerai žinojo: Rožė į daržinę šieno krauti
visada ateidavo ant nuogutėlaičio kūno užsivilkusi vienut vienutėlę suknelę, ir dar dailią; vyrai iš jos
pasivaipydavo, bet nelabai drąsiai.
Tegu ją galai tą Rožę, tesižino, duosim žmonėms gyventi, kaip kas nori, bet Rožė tai nedavė. Iš kokio
pasiutimo ji tą naktį nemiegojo, tik matė, kaip Zigmantas su savo pussesere Palubinskyte pargriuvo jos kieme.
Rožė žiūrėjo pro šakaliais suramstytą langą ir manė, kaip ir mes, duosianti gyventi, bet neišėjo, neišlaikė, puolė
prie durų, bet kol atkišo ilgą skląstį, tas duris baisiai subaladojo, Zigmantas su Palubinskyte spėjo pabėgti.
Zigmantas, dar kiek palydėjęs laimingą Palubinskytę – kiekvienas būtų laimingas, susigrąžinęs pavogtą arklį –
kad ir grįžo aplinkiniais keliais, lenkdamas tą bjaurųjį Rožės kiemą (tai, matyt, buvo jo klaida), pėdsakų negalėjo
paslėpti: rytą, kai Zigmantas buvo laukuose, Rožė atlėkė pas Polionija ir viską jai nupasakojo. Gal dar ir

35
pridėdama, nors nelabai turėjo ką. Rožė kokia plepė nebuvo, papasakojo tik Polionijai, daugiau niekam, bet šito
ir užteko: prie visko pratusi, prie to Polionija negalėjo priprasti ir kelias dienas šnirpščiodama Zigmantą
klausinėjo, pavariusi šalin vaiką:
– Zigmantai, kaip tenai buvo?..
Tai linksmumas moteriškės! Zigmantas, nudelbęs į žemę akis, atsakydavo:
– O tai kas buvo? Nieko, durnė ta Rožė...
Tiesaus smūgio Zigmantas, be abejo, išvengė, užtat netiesusis baisesnis: Polionija verkdavo kas vakarą, ant
kelių pasisodinusi Voliesiuką, nieko Zigmantui nebesakydama. Ir tas visiems suprantama – turi kiekvienas tam
tikras ribas. Ima sykį ir pasirodo, kad jau viskas. Gal kas ir galėjo prikelti Polioniją, bet ji pati nebe. Kaip ir
Zigmantas. Šitas tai visai išsikraustė iš proto: primušė persigėręs Rožę, o paskui bučiavo rankas, kad dovanotų, ir
ta atlaidi moteriškė dovanojo, įtartinai meiliai paglostydama Zigmanto suveltą galvą, bet rūstybės Zigmantas vis
tiek neišvengė – kitą pavasarį susiriejo su kaimynu Gopta, tas buvo labai stiprus žmogus, trinktelėjo sunkiu
kumščiu per galvą, ir Zigmantas griuvo ant žemės. Atsigaiveliojęs pašoko, spyrė Goptai, tada įsimaišė Goptienė –
amžinas moterų noras tvarkyti pasaulį – puolė pirma prie savo vyro, paskui prie Zigmanto, maldaudama liautis,
bet Zigmantas ir Gopta buvo ne tik krauju iš pykčio apėję, o ir pasivaišinę Gapšienės ,,smirskiu“, todėl Zigmantas
sykį dėjo Goptai koja tarp kelių, o kai šis, suėmęs Zigmanto rankas, jau rengėsi jį smeigti į žemę, Zigmantas
spyrė antrusyk ir dabar pataikė į pilvą ne Goptai, o Goptienei, kuri, kaip paskui išsiblaivęs Zigmantas sužinojo,
buvo su padėtim. Aišku, Gopta Zigmantą primušė kaip reikiant, bet ir to neužteko – buvo teismas, ir Zigmantas
gavo sunkaus kalėjimo, nes Goptienė persileido.
Kai taip atsitiko, Polionija beveik ir užmiršo savo nuoskaudą. Lydėjo Zigmantą į kalėjimą be ašarų, tik tyliai
jam pašnibždėjo žinią:
– Zigmantai, aš laukiuos. Kol tu atsėdėsi, paauginsiu, rasi sugrįžęs.
Zigmantui dar nebuvo perėjęs siutas, todėl jis atsakė:
– Gerai, kai turėsi, atiduok Goptienei, gal mane greičiau išleis...
Mažu jau bus pusė kelio lig namelių. Polionijos galvoje beveik gera. Kodėl? Ogi todėl, kad visi tie
nesmagumai yra praėję kadų kadai, kaip ir jauno ar dar neseno žmogaus kvailystė viską imti į galvą. Ji sau eina,
apsivilkusi Gapšienės kailinius, ir viskas, kas šmėsčioja jos galvoje ir akyse, yra tarytum kieno nors kito gyvenimas,
ne jos.
Zigmantą išvežė. Susižinojo, kad jį nugrūdo statyti Lydavėnų tilto. Mėgino Polionija per kitus perduoti jam
virtą vištuką, bet vištukas sugrįžo jau nebetinkamas valgyti: Zigmantui perduoti sargyba neleido. Per tą laiką, kol
Zigmantas statė tiltą, Voliesiukas pasidarė beveik šeimininkas, ganė karvę, pavarydavo plūge ir arklį, tapo
užvadas kaip reikiant. Sykį jo nebuvo namie, Polionija sėdėjo už stalo su savo jaunesne seserim, gražia ir lygiom
kojom, ir kaip kartas tuo metu įvirto vokietukas, jaunas ir bene leitenantas, traukėsi sušilę jie savo trobučių
pusėn. Šį sykį vokietukas nebeprašė nieko, jis pagriebė Polionija ir parsimetė čia pat ant slenksčio. Polionijos
sesuo mėgino ginti, bet vokietukas ją nuspyrė šalin. Kai vokietukas išėjo, Polionija trynėsi ašaras ir drebančiu
balsu šnekėjo:
– Gerai, kad ne tave. Man dabar tai vis tiek.
Sesuo pikta nusisuko: ar tie žodžiai nepatiko, ar dar kas.
Iš paskos vokietukui, kartu su frontu, pargrįžo ir Zigmantas. Ne taip visai kartu, nes jau rado storžandį
vyruką lopšy, jo vardas buvo Adzius. Labai mylavo Adzių, ant to prakeikto tilto buvo išsiilgęs vystyklų ir vaiko
rėksmo.
Kam viešpats davė žmogui liežuvį, jeigu jis nevertas karvės uodegos? Reikėk tu man Polionijos seseriai sykį
išsižioti apie tą vokietuką. Ėjo sau ir nuėjo, ir mat jį velniai! Nors Polionija ir sakė tada, kai Zigmantą varė prie
tilto, kad laukiasi, bet velnio kirminas kasdien graužėsi vis giliau ir giliau. Adzius jau lakstydavo smagus po kiemą,
buvo miklus, gyvas vaikas, o Zigmantas žiūrės, žiūrės ir kad suriks:
– Dink, rupke, iš akių!
Adzius dingdavo, jo baimė dar nebuvo tikra, bijodavo, kad negautų į kailį, daugiau nieko, motina skreite jį
apgindavo, bet Adzius jausdavo ir Polionijos ašaras ant savo plikai nukirptos galvos.
Zigmantas nieko ir nešnekėdavo, tik tarpais aprėkdavo Adzių ar Polioniją. Kai apibendrino žemes, Zigmantas

36
palaisvėjo, galėjo daugiau padykinėti, tai gerti laiko užteko. Ir čia dar viena nelaimė pasitaikė. Jis pagiriodamas
turėjo įprotį eiti į mišką ir įsikaburkštinti į aukščiausią eglę, o iš ten dairytis į visas puses. Tikriausiai jis su
ilgesiu žiūrėdavo į tą pusę, kur statė medinį tiltą, nes tenai gyventi buvo ar ne geriau. Sykį taip jam besidairant,
pokštelėjo šūvis. Zigmantas neiškrito, nes pašovė tiktai koją, pamanę, kad jis dairosi su kokiais įtartinais tikslais.
Koją susigydė, bet liko šlubas, ir dar teko pasitampyti pas visokius tardytojus.
Namukas jau nebetoli, čia gera užuovėja, Polionija dabar atsisagsto Gapšienės kailinius, apeina tvartelį, kurio
sienų šiemet dar nepakeitė, Zigmantas jau nebepadaro ir to, reikės jai pačiai. Troboj pasiutusiai šalta, Zigmantas,
matyt, apsinakvojo kur nors už stalo, Polionija susikuria ugnį, susiranda žolių ar gyvatės užpilo, dar susišildo, o
ugnelė duoda taip pat nemažai šilumos, spragsi sau pagaliukai, ir yra visai gera taip ramiai ir jaukiai pasėdėti prie
ugnies, o gal ir pasnausti. Rūpesčių visai nedaug, Voliesius kelinti metai išėjęs į žentus, Adzius kariuomenėj,
tikras ramumas.
Į parytį parsiranda ir Zigmantas, aprimęs ir laimingas, jis dar kalbina Polioniją, bet ji nešneka, nešneka, ir
nereikia, tad Zigmantas šiaip ne taip nusvirduliuoja iki lovos, atsigula pailsėti, o rytą keliasi skaudančia galva ir
girdi inkščiant savo Polioniją. ..
Greitoji mašinėlė gali atvažiuoti tik iki centro, tenai Polioniją Zigmantas gabena arkliuku, pats lydi iki miesto,
o paskui jau sunkvežimiu grįžta su Polionija atgal, karstą nupirko už savo pinigus, bet pirmininkas sakė, kad
pamokės, nepaliks nelaimėj žmogaus vieno, kaimynai jau pasiuntę ir telegramą Adziui, suspėjo parlėkti,
daugiausia tvarkytis padėjo Voliesius. Kai palaidojo, visi susirinko Zigmanto troboj, kur dabar buvo šilta nuo
žmonių. Po geros valandos pritrūko, todėl Voliesius su Adzium išskubėjo pas Gapšienę, kuri pati gulėjo ir sirgo,
bet kad toks reikalas, neatsisakė, tik vis dėlto priminė, kad sudegė jos kailiniai, ne Polionijos, ir Voliesius uždėjo
pinigų ir už kailinius, o paskui abu skubėjo, žvangindami butelius, tuo pačiu pašalusiu taku, kuriuo tą naktį taip
ritmingai kalė Polionijos, jų motinos, kojos.

Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.

37
ŽALIAS LAIKO VINGIS

Novelių triptikas

ARKLIO AKYSE

Brėkštant jis atsisėdo giraitės pakrašty ant seno kelmo. Žvilgtelėjo į savo drabužio skvernus: jie buvo purvini
ir suglamžyti. Nuo senos skrybėlės atbrailų tarpas nuo tarpo žemėn, ant eglių spyglių, paptelėdavo rasos lašai –
jų prisirinkdavo beeinant mišku ir kliudant nusvirusias medžių šakas.
Kur jis ėjo? Tai, tur būt, jo paties klausimas, kai jis ėmė žiūrėti į vakaro horizontą, graudžiai paraudusį ir
vėsų. Suklusęs jis girdėjo, kaip to paties klausia ne tik jis, o ir kiti, kurių jis nematė, bet aiškiai suvokė juos esant.
Visur: laukuose, kurie kas akimirką vis labiau juodo, tamsėjo ir darėsi paslaptingesni, prie trobų ir daržinių,
namų viduje, automobilių kabinose, vakaro gūdumoj burzgiančiuose traktoriuose.
Už kalvos, ant kurios stovėjo trys aukšti kryžiai, sukrypę ir suvargę prieš vakaro žarą, apsegioti nulytais ir
nuvytusiais vainikais, driekėsi tamsus asfalto dryžis – žmogus jo nematė, tik žinojo, kad plentas tenai turį būti, jis
vingiavo jo vaikystėje ir niekur negalėjo dingti. Tarp dviejų kalvų buvo nedidelė lomelė, ir ties ja keleivis maitė
dažnai nuvažiuojančius automobilius – įstrižai per vakaro žaras, tolyn, lyg į kitą kraštą ar žemę, buvusią nežinia
kur, vaikystės mintimis neaprėptuose atstumuose. Mirksėdamos slinko asfaltu mažos ugnelės, ir tų ugnelių akys
žmogui irgi buvo klausimas – iš kur jis eina ir ko ieško. Ak, dieve! Kaip seniai, gyvenimo užuomazgoj, tas viskas
buvo! Po tiek laiko dabar jam rodėsi, kad ir žemėje, po jo kojomis, yra kažkokia nuo jo atplyšusi dvasia, kad
kiekvienas žmogus, būdamas vis kitoks, alsuoja su keleiviu vienu kvapu, kad kiekvienas takas tebelaiko jo pėdų
atspaudus, dviračio tekinių vėžes. Žmonės, kurie čia dabar gyveno ir prietemoj keleivio nematė, nebūtų gyvenę
be jo ir nei jis be jų; jie keliavo tą gyvenimo gabalą kartu – keikdamiesi, išdavinėdami, sušildydami ir
priglausdami nakvynės; kiti vietoj šilumos svaidė negyvus žodžius, o jau kiti lėtai lėtai slinko tais graudžiais takais
prie kapinių tvoros; ir buvo dar tokių, kurie švariai veržėsi į gaivastį, į jaunystę ir brendimą. Vieni jau seniai
susirado antrus trečius namus, kiti mainė juos kaip kailinius, glostė tą, kuris davė šiltesnius ir pigesnius, kiti
tebedėvėjo tą patį milinį drabužį, su kuriuo iš čia išėjo. Tačiau nė vienas nestovėjo vietoje – yrėsi tolyn – kas į
šilumą, kas į šaltį, kas iš aukštybių rodė dievo pirštu, o kas slėniuose vilkosi paskui plūgą. O dabar visi, rodos,
susirinko prie išlikusių trobesių, griovių ir medžių, kad nekalbėdami pasakytų vienas kitam, kas tarp jų yra
bendra ir ko jie išmoko begyvendami. Žmogui rodėsi, kad jį, parištą už pažastų, nuleido kažkas iš dangaus ant
storos virvės ir pakabino virš tų dvasios laukų ties senu kelmu, ir jis greitai nukris ant žemės, ir puls visi – mirę ir
gyvi – prie jo, linguos galvas ir mels patarimo, senutės motinos šluostys jam akis šlapiais baltais rankšluosčiais,
dės prie karštos kaktos, o paskui vesis į savo namus, aprodys gurbuose avis, tvartuose gyvulius, paglostys per
kiemą einančią katę ir nutildys sulojusį šunį, o paskui pasakos pasakas be galo apie savo ilgą gyvenimą ir
klausinės jį. Visi, kas kažkada išėjo, turės čia susirinkti, nes visų čia kryžmai išpėduoti laukai, visų sodinti ir pjauti
medžiai, visų verkta ir juoktasi, daryta niekšybių ir melstasi sulopytose medinėse bažnyčiose po karo.
Liūdnas ir geras jausmas nepaliko jo, jis dairėsi į jau visai betemstantį dangų, kur žiebėsi pirmosios žvaigždės.
Ir tuo metu laukuose ir pamiškėje nuskardėjo kraupus arklio žvengimas. Prie to balso iš kažkur atskrido kitas, dar
kitas ir dar... Nuo vakaro horizonto sunkiai ėmė plėštis mėlynai juodas debesis, jis kilo aukštyn dangumi,
varomas šalto vėjo. Žmogus žiūrėjo į tą debesį, kuris jau plėtėsi vis didyn, apimdamas ir dangaus pakraščius, iš
kairės ir iš dešinės, o arkliai vėl ėmė skardžiai žvengti, ir tas praeito laiko garsas aidų aidais atsimušė į medžius, į
trobas ir daržines, vienydamas visa, kas gyva. Dabar jau bene ketvirtą kartą nuskardėjo arklių žvengimas,
drebindamas nurimusią apylinkę, o žmogus pakilo, pamovęs savo ryšulį lazda, užsimetė jį per petį ir patraukė į
tą pusę, kur buvo daugiausia jo pėdų ir jo žygių.
– Vaikeli, – tarė tėvas, – nueik į ganyklą ir parvesk Jūrą. Vėl pabandysiu pratinti. Tik būk atsargus, Jūra gali
visko pridaryti.
38
Tėvas liekasi kieme, o jis skuba prie miško, virš kurio pūpso vaivorykštės lankas, šuniukas lydi vaiką paruge.
Kai jiedu nueina prie ganyklos ir įlenda vidun pro spygliuotą tvorą, tenai vienas paskui kitą, o kartais ir keli iš
karto, ima žvengti arkliai, ir pro pat jį didžiuliais šuoliais viesulu pralekia Jūra – beveik smėlio spalvos ir juodais
abiejų užpakalinių kojų galais. Nulėkusi į ganyklos pakraštį, Jūra sustoja ir priekinėmis kojomis kasa žemę.
Vaikas eina artyn, ir tada Jūra vėl pasileidžia patvoriu, o paskui įstrižai ganyklos; lekia ir kiti arkliai, bet čia Jūra
vėl sustoja, pakelia aukštyn galvą, žiūri į vakarų pusę ir nusižvengia. Skardžiai virpa jos lūpos ir dreba šnervės –
kaip stygos.
Tada ir jis ima žiūrėti į vakarus; pažeme dideliu greičiu skrieja juodi, stori debesys, taip lekia, kad nuo
žiūrėjimo net ima svaigti galva, toks nesuprantamas kažko ilgėjimasis užgula vaikui krūtinę, jis nori rėkti, šaukti
tokiu balsu, kokiu dar nešaukė, jis labai stipriai jaučia, kad tuose debesyse kažkas yra, ko jis negali suprasti, yra
kokia paslaptis tuose juoduose kamuoliuose, kurie virsta vienas per kitą, lenda vienas kitam į pilvus ir skuba,
skuba, lyg bijotų pasižiūrėti į tą pusę, kur leidžiasi saulė.
Būriai girinių balandžių, nutilusių ir blizginančių spinduliuose baltas papilves, skrenda į mišką ir dingsta
tamsiai žalių eglių viršūnėse, šuniukas viauksi kažkur alksnyne, gal užtiko kokį urvą, o vaikas negali atplėšti akių
nuo vis lekiančių debesų – tenai, toje pusėje, kur taip skuba debesys, turi kažkas būti, koks nors gerumas, kokia
viltis, kas nors ne taip, kaip čia.
Iš krūmų pailsęs atskuba ir šuniukas, spokso į vaiką žvitriomis akimis, o paskui ir jis ištiesia kaklą į
lekiančius debesis ir uosto – jis irgi, matyt, supranta debesyse esant ne taip, kaip čia.
Jūra jau nebežvengia, išplėtusi akis, ji žiūri į lekiančias juodumas, ir tos juodumos, smarkiai sumažėjusios,
lekia jos akyse. Vaikas pamažu dabar eina prie jos, kalbindamas ir bijodamas, ji nebėga ir, pasukusi galvą, meiliai
žvelgia į jį ir laukia, kada bus užmautos kamanos.
Iš ganyklos visi trys eina link namų – vaikas iš vienos pusės, laikydamas kaire ranka pavadį, o kita
tapšnodamas Jūrai per kaklą, šuniukas tipena iš kito šono. Prie tvoros visi jie pamato senį Milašių, kuris,
pasirėmęs alkūnėmis, irgi žiūri į tolumas, papsėdamas iš pypkės mėlynus dūmus.
– Vaikei, būk atsargus, gyvulys bet kada gali iškrėsti šposą, – sako Milašius ir dabar lydi akimis nebe debesis,
o tris, einančius į savo namų pusę.
– Neiškrės. Jūra neiškrės, – negarsiai atsako vaikas, ir jie sau eina toliau, į vakarų pusę, kur yra jų namučiai
ir kur kieme stovi baltmarškinis tėvas.
Vaikas laikydavo, o tėvas greitai pajungdavo Jūrą į plūgą, ir, vaikui vedant už kamanų, o tėvui laikant
įtemptas vadžias, jie išvažiuodavo į seną dobilieną. Iš pradžių Jūra šokinėdavo į šalis, drabstydama seiles, tačiau
diena po dienos rimo ir netrukus jau paklusniai traukė plūgą.
Ir šitaip ėjo laikas. Daug kartų dar pasaulio pakraščiais lėkė debesys, o vaikas, tėvas ir Jūra išeidavo į laukus,
palikę kieme stovinčią motiną, ant skreito sukryžiavusią rankas, ir jie visi ropojo savo laukais, per kalveles, metai
po metų, ir užtat dabar žmogui visa tai yra jau nebe buvęs gyvenimas, o paveikslas, iškaltas kur nors palei Nilą ant
didelio uolos luito.
Jūra turėjo dar ir savo kitą gyvenimą. Visi turėjo dar ir ką kita. Tėvas šventadieniais apsivilkdavo balčiausius
lininius marškinius, motina balčiausią bliuzelę, vaiką irgi aprengdavo baltai, būtinai nuo būdos paleisdavo
šuniuką – ir tokie draugiški visi išeidavo į savo laukus, kur augdavo rugiai ar linai, tenai susėsdavo ant ežios,
tėvas atsisėsdavo paskutinis, nes jis turėdavo apeiti visą rugių ar linų lauką ir patikrinti, kaip auga, apgalvoti,
koks bus derlius. Po kurio laiko čia, pasiramsčiuodamas lazda, ateidavo Milašius, jo pypkė varydavo į dangų
mėlynus dūmus, vaikas voliodavosi su šuniuku žolėj, o suaugę kalbėdavo apie ateities laiką. O sykį išėjo
pašnekėti ne apie kasdieniškus dalykus, ir tada Milašius užsikosėdamas pasakė:
– Kai buvau... kai aš buvau... tai girdėjau šitaip šnekant: ,,Aure, zuikis šuoliuoja!“ Ar supratot, ką tas reiškia?
Tėvas ėmė juoktis, motina šypsojosi: tai esą niekai, tačiau Milašius nenusileido, klausė vaiką, gal jis toks
gudrus ir žino, tačiau vaikas nieko tikro nežinojo, tada Milašius spyrė tėvą, o tas irgi negalėjo paaiškinti. Jis tik
spėliojo:
– Gal tai bus toks vardas. Duosim, kas nors į ką kreipiasi...
– Tai ir ne! – kikena Milašius. – Tokia maža Lietuva, o vis kitaip žmonės šneka. Mūsiškai tai būtų anta...
O tuo metu Jūra irgi nenorėdavo gyventi paprastai. Ji įsibėgėdavo ir lyg paukštis perskrisdavo per tvorą, jei

39
pasitaikydavo kita – perlėkdavo ir šitą ir viesulu pasileisdavo dulkėtu keliu, tyčia pasukdama į šalį, pamačiusi
kokį nedidelį krūmą, nes jai smagu būdavo virš ko nors lėkti. Tada Jūra pasileisdavo didžiuoju sodinkeliu,
gąsdindama pakeliui žmones ir pakinkytus arklius, kurių nuilsintas kraujas irgi užvirdavo; nulėkdavo iki plento,
tenai, pamačiusi automobilius, stodavosi piestu, bet per plentą nebėgdavo, pastovėdavo šitaip, gailiai žvengdama,
o paskui skriedavo atgal ir, jausdama, kad jėgos dar neišseko, pasukdavo iš kelio, įpuldavo į sodybas ir
skraidydavo viršum tvorų, nusileisdama į tarpulysvius, ir tik vieną vienintelį sykį ji išmindžiojo daržą – paslydo
šokdama. Visus kitus kartus ji tiesiog stebuklingai nušokdavo į tuščią vietą, ir kad būtų nors kada dantimis
kliudžiusi kokią reikalingą žolę ar krūmą, – tas jai buvo per menka. Parlėkusi atgal prie ganyklos, Jūra
mėgindavo įšokti vėl per tvorą, bet jau nebeužtekdavo jėgų, jau būdavo išblėsęs ryžtas, jos pilvas nenusakomai
drebėdavo, net geltoni karčiai būdavo aptaškyti seilėmis, Jūra nurisnodavo prie ganyklos spragos, abejingai
kojomis kasdavo žemę ir tyliai žvengdavo, kol ateidavo tėvas, atkeldavo užtvarą ir, patapšnojęs gyvuliui per kaklą,
įleisdavo į jo namus, sakydamas:
– Durnike tu, durnike...
Plūgas, sunkus vežimas darė savo. Laikas nušiurino Jūros spalvą, seniai ji užmiršo šokinėti per tvoras, dabar
ne tik vežime būdavo ramu su ja važiuoti – be balno ant Jūros ramiausiai jodinėdavo vaikas. O Milašius, kuris
Jūrą iš tėvo dažnai skolindavosi į pagalbą prie savo visai nukaršusio arklelio, atėjęs Jūros, pasivesdavo ją prie
rąstų krūvos, užsiropšdavo ant nugaros ir, pūsdamas mėlyną dūmą, ramus jodavo link savo namų, o kai vaiko
tėvas atsiminęs dar ką Milašiui sakydavo, tas lėtai apsisukdavo ir jodavo atbulas, dar ilgai pasišnekėdamas, kol
nutoldavo ir tėvo balsas jo nebepasiekdavo.
O kai dar praėjo nemažai laiko, tėvas sykį vaikui vėl liepė parjoti Jūrą iš ganyklos; visi kaimynai kažkodėl
nutarė karstą su Milašium vežti vienu arkliu, ir tai turėjo padaryti Jūra.
Pasileidęs nuo būdos pražilusiais ūsais šuniuką – nudažė ir tą sargybinį laikas šarma, jis dabar dažniausiai
jau bėgdavo nebe priekyje, o paaugusiam vaikui iš paskos, – liūdnas vaikas atėjo į ganyklą, užmovė Jūrai
kamanas ir, atsispyręs nuo kupsto, užšoko ant jos ir, kaip kadaise, lydėdamas akimis pasaulio pakraščiais
lekiančius debesis, atjojo iki ganyklos vidurio; ir čia Jūra sustojo. Vaikas timptelėjo pavadžius, bet Jūra neklausė
– ji irgi žiūrėjo į debesis ašarotom akim, paskui pasuko sustingusį kaklą ir gailiai pažiūrėjo į vaiką, kuris jos
kalbos nesuprato, tik matė, kad staigiai Jūros akys pasidarė baisios. Dar po kurio laiko, vis tebežiūrėdama į raitelį,
Jūra smarkiai papurtė galvą. Vaikas stipriau įtempė pavadžius. Tada Jūra, pro žąslus taškydama purslus, dar kartą
papurtė galvą, gražiai suprunkšdama ir nusižvengdama. Kai vaikas dar sykį timptelėjo pavadžius, Jūra staiga šoko
į priekį, spirdama užpakalinėmis kojomis, o paskui vėl sustojo, skersuodama į jojiką. Vaikas net persikreipęs
tempė pavadžius. Tada Jūra atsispyrė priekinėmis kojomis, atsistodama ir žiūrėdama beveik į patį dangų, ir
vaikas neišsilaikė, nučiuožė žemėn.
Jūra oru išlėkė per ganyklos tvorą, peršoko pakelėj pasitaikiusius krūmus, perlėkė daugybę kaimynų tvorų ir,
skleisdama dulkes, pasileido prie plento, kur dabar jau juodavo asfaltas. Čia ji vėl gailiai sužvingo, pasistodama
ant užpakalinių kojų, paskui aprimusi ir lyg ką galvodama risčia parlėkė namo, sustojo vidury kiemo, kur jos
laukė karstui vežti pataisytas vežimas; Jūra kaip stygą ištempė kaklą, žvelgdama ne į susirinkusius žmones, o į
dangaus pakraščiais lekiančius debesis. Jos akyse stovėjo vaikas, motina, ant skreito susidėjusi rankas, ir
nusiminęs tėvas – nes jau Milašiaus nebebuvo, jis lėtai ėjo ir atėjo prie kapinių tvoros, o tėvo vaikas keliavo dar
pirmyn, dar į nežinomą laiko ateitį, motina ir tėvas buvo liūdni, nes Milašiaus išėjimas jiems buvo
suprantamesnis.
Kieme buvo daugiau žmonių, pakeliui į Milašiaus namus jie užėjo čia, nes matė laukais lekiant Jūrą ir vėl ją
grįžtant. Tėvas priėjo prie drebančios Jūros, ilgai žiūrėjo į jos blizgančias akis. Tada jis tyliai pasakė žodžius,
kuriuos žmogus gerai atsiminė ir dabar, eidamas pamažu ir norėdamas pataikyti į pėdas, kurių šiuose laukuose
anais laikais paliko daugybę:
– Kodėl esam įpratę arkliui žiūrėti į dantis ir kodėl nematom jo akių?
Tokie buvo tėvo žodžiai, kuriuos girdėjo ne tik vaikas ir jo motina, bet ir kaimynai, susigūžę traukiantys taku
palydėti Milašiaus.

40
TROBOJ PRIE UPĖS

Žmogus ėjo toliau, jau paliko savo gimtuosius namus ir ganyklą, kurioj lakstė Jūra. Ganyklos dabar
nebebuvo, nebuvo jo namų, daržinės, prie kurios galo ankstyvą pavasarį šaldavo širdis iš laimės, kai ant lentos
atbrailos pamatydavo tupinčią katę ir kylant į viršų mirgančią šilumą. Pastovėdamas vidury tylių laukų, žmogus
traukė toliau, kur žinojo tekant upę ir blizgant gelžkelį. Nakties ramybė, neapsakoma tyla kiek baugino; buvo
neramu, kad čia, jau toli nuo buvusių jo namų, po kojomis dunksėjo lyg ir svetima žemė, bedvasė, gal čia
niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai
rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė.
Prie gelžkelio bėgių žmogus atsisėdo ant griovio kranto ir ilgai svarstė, ar eiti dar toliau, ar pasirinkti nakvynę
kur nors čia, nedidelių eglių tankmėj. Iš labai toli pasirodė spindulius skleidžianti garvežio akis, traukinys
pralėkė, ratais trankydamas į kelio sandūras, ir pro rausvus dūmus žmogus pamatė garvežyje stovintį mašinistą ir
žiūrintį į priekį. Tas viskas atrodė labai didingai – dviejų bėgių kelias, sunkūs geležiniai ratai, įkaitusi garvežio
geležis, nakties tamsa, rausvi dūmų kamuoliai ir išsipaišinęs žmogelis šnypščiančiame metalo gabale... Traukinys
dundėjo ir nudundėjo, mažos raudonos lempelės šviesa per rūką brėždamas geležinio kelio kreivę, ir žmogus
dabar labai pajuto savo vienišumą tarp miškų ir laukų, kur tyliai ošė eglių šakos ir kur retkarčiais, kankinami
nemigos, o gal ir savo pareigų, surikdavo kažkokie paukščiai. Žmogus jau vaizdavosi, kaip medžių šakose ir
viršūnėse, rasotoje žolėje slepiasi daugybė padarų, kurie dar visai neseniai savo akimis žvelgė į bildantį geležies
gabalą ir savo galvomis tą bildėjimą apmąstė, o dabar nekantriai žiūri į žmogų, laukdami, kada jis pasitrauks ir
nueis savo keliais, palikdamas nakties ramybę jiems. Žmogus pakilo ir žengė toliau, iš šono pastebėdamas pilkšvą
šviesą – ten nurimęs ilsėjosi ežeras. Netrukus jis priėjo prie senos tvoros, apaugusios aukšta žole. Pilkšvoje
tamsoje buvo matyti dideli kryžiai. Eidamas palei tvorą, jis ieškojo vartelių, suradęs įsmuko į vidų, jusdamas, kaip
ima šiurpti oda – iš baimės, jei ne dabartinės, tai vaikystės. Jis ėjo toliau, kliūdamas už kapelių ir apčiuopom
ieškodamas tako. Pagaliau išėjo į erdvesnę ir šviesesnę vietą. Priešais stovėjo labai aukštas, didelis kryžius, ir jis
gana nesunkiai perskaitė užrašą, nes raidės buvo baltos, jos bemaž švietė naktyje: ,,Mano dievas, ir mano
viskas.“ Ar dėl tokių aiškių žodžių, ar dėl ko kito, pasidarė nebejauku, ir klausimas, kur jis ėjo ir kodėl užsuko čia,
dar labiau skverbėsi į sąmonę. Peršoko per tvorą, drabužio skvernu užkliūdamas už šakeles. Pagalvojo, kad reikia
ieškoti žmogaus ir prieglaudos.
Eiti reikėjo nedaug – netrukus jis išgirdo švelnų gargėjimą, suprato, kad upelis, stabdomas kokio akmens ar
pagalio, teka per lanką. Matyt, netoli buvo gyvenama žmonių, nes liūdnos dainos žodžiai plaukė iš kitos upelio
pusės.
Netrukus jis pamatė žiburį – vienintelį žiburį aplink: ar čia iš tikrųjų nieko daugiau nebuvo, ar visi miegoj o
– gal jau gili naktis. Menkas žiburys traukė artyn, žmogus buvo pasiilgęs namų šilumos. Minkštai dėdamas kojas
ant rasotos žolės, jis pamažu artėjo prie žiburio, laukdamas, kada ims loti šunys, bet neišsidavė joks šunelis.
Atsargiai jis priėjo prie lango, kurio langinės buvo privertos, tačiau plyšys likęs nemažas, pro jį šviesa ir
prasimušė. Suprasdamas, kad taip daryti negražu, prikišo akį prie plyšio ir taip ilgai žiūrėjo į trobelės vidų, kol
pačiame gale pamatė ant kėdutės sėdinčią moterį, sumerkusią kojas į didelį dubenį. Moteris lėtai rankomis
braukė per blauzdas, žiūrėdama priešais, į sieną, o gal ir visai nežiūrėdama, tik galvodama ir apmąstydama tai, ko
kambaryje iš viso nebuvo. Žmogui pasirodė, kad moters plaukai labai žili, išsidraikę ir negražiai apkritę pečius ir
krūtinę. Po kurio laiko ji visai liovėsi judinusi rankas, įsirėmė jomis į kėdės kraštus ir taip laukė suklususi; atrodė,
ji pajuto svetimą žvilgsnį ir bijojo pasukti akis į lango pusę. Supratęs, kad nusikalto, šitaip akiplėšiškai
žiūrėdamas į žmogų vienatvėje, keleivis sulaikė kvapą, kad neišsiduotų ir kad nuslėptų negražią savo nuodėmę.
Pasiklausiusi moteris aprimo ir vėl ėmė mazgoti kojas, tik dabar greičiau, pamerkdama rankas į vandenį ir
šlapiais delnais braukdama per labai baltas blauzdas aukštyn. Nuvedusi rankas iki kelių, moteris, rodos, iš naujo
sukluso ir tada skubiai vėl sukišo rankas į vandenį, pakrapštydama kojų tarpupirščius, greitai baltu rankšluosčiu
nusišluostė kojas ir įsispyrė į šlepetes.
Dabar ji stovėjo šonu, ir buvo matyti, kokia moteris sunykusi, kairės rankos pirštai, prispausti prie tamsaus
sijono, atrodė panašūs į apvytusias eglės šaknis.
Tyliai pasitraukęs nuo lango, keleivis priėjo prie durų. Kiek luktelėjęs, jis stipriai pabeldė. Viduje šviesa
41
greitai užgeso, tada jis pabeldė antrą sykį, dar stipriau. Viduje buvo mirtina tyla. Jau norėjo pasitraukti, palikti tą
vienišą namą, tačiau šitaip padaryti būtų buvę dar negražiau. Jis pabeldė trečią sykį. Šviesa užsidegė vėl. Jis
išgirdo tykius žingsnius ir veriamas duris į priemenę.
– Ko kam reikia? – suskambėjo beveik griežtas balsas; atrodė, jis nieko gero nežadėjo – nei šilumos, nei
jaukumo.
– Noriu nakvynės. Pakeliui užklupo naktis.
– Ar jūs tikrai norite čia nakvoti? – dar griežčiau paklausė moteris.
O gal tai buvo labai persigandusio, nevilties apimto žmogaus balsas, kai norima pasidrąsinti?
– Daugiau nežinau kur, – ramiai atsakė keleivis.
Už durų lentas sukrebždino pirštai, priemenėj užsidegė dar viena menka šviesa, pasigirdo atšaunamo
skląsčio barkštelėjimas.
– Atleiskite, kad taip vėlai trukdau. Buvau manęs nakvoti miške... tačiau apėmė lyg ir kokia baimė...
Moteris duris pravėrė iš karto plačiai, matyt, nutarusi daugiau nieko neklausinėti ir įsileisti žmogų į vidų.
Priemenę nedidelė lempelė apšvietė neblogai, ir žmogus dabar pamatė moters akis. Ko gero, tokių akių jis
niekada nebuvo matęs. Atrodė, kad kiekvienoj moters aky yra daugybė juodų žirnelių ir kad ji mato išsyk jei ne
aplinkui, tai plačiausiai į šalis ir toliausiai priešais. Jis dar spėjo pastebėti, kad ji nėra labai sena. Moteris buvo
kažkokia įsitempusi, jos kojos labai baltos – net keista: vaikščioti saulėje ir turėti tokias kojas! Teisybė, ji buvo
smarkiai pražilusi, pro langą matydamas, jis neapsiriko.
– Visiems reikia kur nors nakvoti ,– pasakė ji, rodydama ranka, kad jis eitų į vidų, o pati tuo metu užsklendė
skląstį ir užgesino priemenėj šviesą. Jos balsas dabar nebuvo toks grasus, kaip pirma.
Viduje buvo šilta, kvepėjo kažkokiomis žolelėmis, lempa po sija kabojo papuošta gražiais nėriniais.
– Pasidėkit kuprinę ant suolo ir nusivilkit drabuži, – paliepė moteris, ir dabar rodėsi, kad ji nė kiek
nesutrikusi, lyg būtų to žmogaus laukusi labai seniai.
Žmogus numetė ant suolo kuprinę ir ant vinies prie durų pasikabino apsiaustą.
– Ar valgyti norėsit?
– Ne, valgiau pakelėj.
– Žmogau, tas klausimas tik iš mandagumo. Išgersit kmynų arbatos, ir eisime miegoti. Jau tikrai vėlu. O ryt
darbai. Tur būt, ir jums taip pat.
Moteris, lėtai kalbėdama tuos žodžius, iš dubens, kur ji mazgojosi kojas, vandenį išpylė į kibirą, paskalavo,
paskui pripylė naujo ir padėjo keleiviui prie kojų.
– Kol pašildysiu arbatą, jūs nusimazgokite...
Keleivis sunkiai nusimovė apiplyšusį apavą ir sumerkė kojas į šiltą vandenį. Jis taip sėdėjo nejudėdamas, jam
pasidarė gera, šilto vandens jaukumas kojomis kilo aukštyn. Moteris jau padėjo arbatą ant stalo, atnešė
užkandžio, o jis dar nenorėjo judintis. Akies krašteliu matė, kaip moteris atsisėdo už stalo ir baugščiai stebėjo jį.
Kai žmogus išgėrė arbatos, moteris parodė į kampą, kur buvo senoviška lova.
– O jūs ar turėsite kur miegoti? – paklausė žmogus. – Aš įpratęs, galiu bet kur.
Moteris pasienyje parodė platų suolą, ant kurio jau buvo užmestas čiužinys.
– Tai aš čia ir miegosiu, – tarė jis.
– Tamsta, – pasakė moteris, – savo namuose viską tvarko šeimininkas.
Lova kvepėjo šviežiu šienu.
Miegas neėmė, nors jis tikrai buvo pavargęs. Žmogus girdėjo, kad ir moteris apsivertė ant kito šono. Dar po
valandėlės iš tamsos ji paklausė:
– Pasakykit teisybę: ar čia pats atėjot, ar kas užrodė?
– Pats. Ėjau iš kapinių ir pamačiau žiburį.
– Maniau, kad užrodė. Anksčiau žmonės taip dažnai darydavo – kiekvieną svetimą žmogų siųsdavo pas
mane: nakvynės ar išmaldos. Tik nakvoti retas kuris pasilikdavo.
– Išvarydavote?
– Ką jūs! Aš labai norėdavau, kad užeitų koks žmogus, tačiau baimindavausi, jog jam bus negera, kai viską
sužinos vėliau.

42
– Ar jūs tokia baisi?
– Matot, aš jiems papasakodavau dar nepaguldžiusi. Nežinau, kodėl taip nepadariau dabar.
Žmogus moters balse pajuto lyg švelnumą, gailestį, liūdnumą ar prašymą. O gal čia nieko įtartino ir nebuvo,
tiktai tamsi ir nejauki svetimam žmogui troba, pilna tylių balsų – krebždėjo sienose vabaliukai, už lango vos
girdimai ošė eglės, gargėjo slėnyje upelis.
– Ar iš toli keliaujate? – paklausė moteris.
– Man rodos, jūs žadėjote kažką pasakyti?
– Pasakysiu... O iš kur jūs būsit?
– Aš lyg ir koks keleivis. Vaikštau kuris laikas. Juk tai joks darbas, nėra nė kaip paaiškinti. Tas gal atrodo ir
keista... Tiesiog noriu susikaupti, apgalvoti, apsispręsti, kaip gyventi toliau. Noriu atsikratyti naštos.
– Tai sunku padaryti. Nė nepajunti, kaip užsidedi naują.
– Bet mėginti reikia.
– Gal būt... – atsiduso moteris, apsiversdama ant savo suolo ir pasiremdama alkūne. Apsipratusios su tamsa
žmogaus akys matė jos baltą apatinį drabužį ties krūtine. – O ką veikėte prieš tai?
– Prieš tą keliavimą? Mokiausi, dirbau, paskui prireikė poilsio...
Moteris dabar tylėjo. Buvo girdėti, kaip ji sunkiai alsuoja. Tarpais užsikosėdavo. Ji tebebuvo pasisukusi į
keleivį ir pasirėmusi alkūne. Žmogus irgi pasisuko į ją ir taip pat pakėlė galvą, pasiremdamas alkūne.
– Ar žmonių jūs čia nesutikot?
– Ne.
– Tai būtų pripasakoję... Būtų sakę: eikit pas tą, nakvynės priims, bet miegoti neleis, reikės sugulti į vieną
lovą...
– Kam jūs tai sakot?
– Šiaip... Man rodos, aš jus pažįstu. Buvau prieš keletą metų savo kaime, tai keli išlikę senukai pasakojo. O
kartą mačiau viename miestelyje.
– Gal jūs apsirinkat?
– Tur būt, ne. Ar ne jūsų tėvas laikė tokią šokinėjančią kumelę? Ji taip gražiai lakstydavo per tvoras. Rodos,
jos vardas buvo Jūra...
– Laikė.
– Matot. Ir Milašių į paskutinę atilsio vietą vežė Jūra?
– Iš kur jūs žinot?
– Mat, ką daro laikas. Žmogau, Milašius juk buvo mano tėvas...
– Dieve! – Žmogus krūptelėjo. Lyg per miglą jis prisiminė mažą mergaitę, kuri kartais ateidavo prie jų lauko
kartu su Milašium ir kurią visi vadino Milašiaus anūke – beveik senatvėj Milašiai susilaukė vaikelio... Žmogus
prisiminė, kaip gražiai Milašius ją nešiodavo ant rankų ir bučiuodavo, kišdamas pražilusią barzdą ir
glamonėdamas mergaitę iš sykio už dvi kartas – senelių ir vaikų...
– Būčiau nepažinęs.
– Ko norėti. Metų nemažai prabėgo... Seniau girdėjau šnekant, kad jums labai nenusisekė gyvenimas.
Kažkokios ligos...
– Ne. Tik likau vienas. Tėvai seniai mirė. Žmona irgi.
– Tai baisu! – Žmogus jos balse išgirdo pastangas suprasti, kas įvyko iš tikrųjų.
– Tas ir yra. Bjauri maišatis.
Moteris tyliai atsiduso.
– O apie mane nieko negirdėjot? Ką čia girdėsi – aplinkiniuose kaimuose pašneka, ir viskas.
– Neteko.
Moteris atsiduso.
– O dabar jau klausykit, ką papasakosiu.
Moteris tyliai atsikėlė ir perėjo per trobą. Netrukus jis pajuto jos kietą ranką, dedamą jam ant kelių.
– Kas čia dabar? Ko jūs drebate? Jūs vyras, ir ko bijotės, ir norėdama nieko pikto negalėčiau padaryti. Aš tik
noriu, kad būtumėt arčiau, kad bent koks žmogus... Aš visą laiką viena ir viena. Ar galite jūs suprasti? Ar galite? Ir

43
dar po viso to... Čia, kur dabar kabo lempa, jūs, rodos, pastebėjote didelį kablį. Apsiraminkit ir viską išklausykit.
– Jam pasirodė, kad moteris šyptelėjo. – Gal tas jums padės nusikratyti savo naštos... Čia bus ne visai paprasti
dalykai, aš jus perspėju. Pasakoti pradėjau iš pabaigos, o kai nueisim prie pradžios ir vidurio... Aš sakau tiesą –
beveik visi neišbūdavo, išeidavo, palikę praviras duris.
Jis dabar, rodos, gerai matė jos spinduliuojančias akis ir baltutėles kojas, nuleistas nuo lovos krašto. Ji buvo
kiek pasilenkusi ties žmogum ir švelniai braukė pirštais jo kelius.
– Sušalsite, šitaip sėdėdama. Užsivilkite kokį drabužį. Arba keliuosi ir aš... – Žmogus pašoko iš lovos.
– Gulėkit, labai prašau. Kaip jūs nesuprantate. Man šitaip geriau.
– Gal jūs eikit į savo patalą ir tada pasakokit. Aš juk girdėsiu.
– Dieve... Aš noriu jus matyti iš arti. Noriu matyti, kaip žmogus negali atleisti žmogui vieno vienintelio iš
širdies išplėšto žingsnio.
– Ką jūs kalbat!
– Tuoj suprasit. Mano tėvą jūs pažinojot. Dabar prisiminėt ir mane.., Kai išėjote iš mūsų kaimo ir kai
mokėtės, kai paskui gyvenote nuo mūsų toli, man pasilaikė mylėti žmogų. Tada jau buvo mirusi ir mano motina,
likau viena ir turėjau tik tą žmogų, su juo jau gyvenome kartu, jis vaikščiojo dirbti prie gelžkelio. Ir šit vieną syki
parvežė man jį, ištraukę iš po garvežio ratų, ir dabar kapinėse stovi kryžius, kur užrašyta: „Mano dievas, ir mano
viskas.“ Niekas iki šiol nežino, ir aš nežinau, ar jis pakliuvo netyčia, ar pats to norėjo. Jau niekas ir nesužinos. Aš
tiktai nujaučiu, kartais bijau ir sau tai pasakyti, kad jis galėjo tyčia, buvo toks be galo jautrus, vis sakydavo, kad
jam jau nieko nebelikę, kad, sutikęs mane, jau rado viską, o toliau nežino, ką daryti.
– Viešpatie, – atsiduso žmogus ir atsisėdo, atremdamas galvą į lovos galą. – Bijau, kad negalėsiu nieko
protingo pasakyti...
– Palaukit... Po metų aš ištekėjau už kito, bijojau viena gyventi. Geras buvo žmogus – protingas ir
užjaučiantis, jis visą laiką vaikščiojo apie mane pirštų galais, bijodamas užkliudyti dar neužgijusią žaizdą. Ėmiau
laukti kūdikio. Vyras, grįždamas iš darbo, o jis dirbo irgi prie gelžkelio, pas mus čia nėra kur daugiau pasidėti,
taigi – grįždamas jis beveik kasdien užsukdavo į krautuvę ir tempdavo namo visokius pirkinius man ir būsimam
vaikui... Kai atėjo laikas, aš uždraudžiau kviesti gydytoją ar kur nors mane išvežti, pagimdžiau čia, toje troboje,
atsigavau per dvi dienas, o trečią naktį susivyniojau vaiką į drobulę ir paleidau plaukti upele po ledu, pati
nusikrausčiau toli pas seserį, o kai sugrįžau, visiems pasakiau, kad vaikelis pasimirė, kad buvome taip toli ir
viskas atsitiko labai greitai, tai ir į laidotuves nieko negalėjome pakviesti. Moterys ir vyrai labai gailėjo, ateidavo
manęs raminti, tačiau juo toliau, juo labiau jų galvose ėmė kai kas aiškėti... O vyras nuo to karto man nepasakė
vieno vienintelio žodžio, visą žiemą išgyveno tvarte su gyvuliais, o pavasarį vidur dienos radau jį po šita sija.
Netrukus po to iš kažkur labai toli, iš ten, kur upelė įteka į didžiąją upę, atėjo gandas, kad žmonės rado kažkokį
padarėlį, labai panašų į kūdikį, ir taip pamažu visi siūlai suėjo į mano trobą. Niekas manęs nei tampė, nei
klausinėjo, ne tas tada rūpėjo, be to, buvo praėję tiek laiko, tačiau čia, kaime, viskas visiems jau buvo aišku.
Moteris naktyje spindinčiomis akimis žiūrėjo dabar į žmogaus veidą. Keleivis juto, kaip ima svaigti galva.
– Ko jūs tylite? – paklausė moteris.
Žmogus negarsiai ir lėtai pasakė:
– Gal jums galėjo padėti kokia atgaila, pavyzdžiui, kalėjimas? Gal reikėjo viską prisipažinti, pačiai pranešti?
– Ne. Jei tą vaiką būčiau auginusi nemylėdama ir nekęsdama, būčiau didesnė nusikaltėlė. Aš mylėjau tiktai
tą, kurį ištraukė iš po garvežio ratų, ir tiktai viską, kas buvo jo.
– Tai nereikėjo tekėti už to, kurio nemylėjote...
– Žmogau! Tai reikėjo neleisti paskutinio karo, daug ko reikėjo nedaryti arba daug ką padaryti kitaip... Būkit
kantrus ir neišeikit dabar pat, pasilikite ligi ryto – juk esame iš vieno kaimo, vaikščiojom vienais takais...
Po ilgos pertraukos jis dar sykį prisivertė paklausti. Paklausė ramiai, be baimės ir be užuojautos:
– Kodėl jūs dabar gyvenate?
Moteris nė kiek nesutriko, lyg šitokio klausimo būtų seniai laukusi. Šalta ranka ji palietė keleivio kaktą.
– O gal jūs galite pasakyti? Keliaujate, išgirstate visokios išminties... Vis dėlto negalite. Man atrodo, žmogau,
kad aš gyvenu dėl to, jog jau nieko daugiau nebeliko, kaip tik gyventi. Aš neturiu kam kitam sveikatos – tik
gyvenimui.

44
Stojo ilga tyla. Žmogus nejučiom pažvelgė į baltuojančią siją ir į baltą lopą ant suolo, kur buvo paklotas
moters patalas, ir nieko daugiau nebuvo jo galvoj – nei baimės, nei jaudinimosi, nustojo virpėjęs raumuo po
krūtine, skaudi ramybė tvyrojo troboje, kurios vaikystėje jis nežinojo, gal jos tada ir nebuvo.
Galimas dalykas, kad jis net prisnūdo, nes kai pramerkė akis, jau brėškėsi rytas. Pirmiausia jis pamatė, kad
moteris susirangiusi miegojo lovos gale, prie jo kojų. Atsargiai išlipęs, jis apsirengė ir, ant kėdės radęs storą
antklodę, užklojo ja moterį. Žmogus nuėjo iki durų, bet vėl sugrįžo ir švelniai uždėjo ranką ant žilos moters
galvos. Ar moteris nemiegojo, ar sapnavo, tik jis gerai išgirdo jos žodžius:
– Tai jau išeini? Kad tik tau gerai sektųsi...
Upelio slėnyje sklandė baltas rūkas, virš jo pakibusios vos pastebimai svyravo medžių viršūnės. Kai ėjo per
linguojantį lieptą, toli, už miško, suūkė traukinys, ir žmogui pasirodė, kad niekur kitur jis neina, tiktai prie bėgių,
prie gelžkelio, kur jo seniai laukia dar šilta geležis.
Milašiau, Milašiau, kad tu seniai ir negyvas, gal atsimeni vieną pavakarį, kai jojai atbulas ant Jūros, leisdamas
iš pypkės mėlynus dūmus, o buvai palikęs virtuvėje tabako kapšelį, kai tėvas liepė pasivyti tave ir paduoti, ir tu,
šiepdamas geltonus dantis, paėmei kapšiuką ir pakedenai baltą vaiko galvą, sakydamas:
– Dėkui, vaikiuk, gal būsi mano žentas?

45
ŽALIAS LAIKO VINGIS

Vežimėlio ratai klimpo į smėlį, kartais pašokdami ant pasitaikiusio akmens. Vyras tada tvirčiau įsikibdavo
rankomis į vežimėlio kraštą. Moteris ėjo iš paskos truputį pasilenkusi, nes ji stūmė vežimėlį. Avietinė jos suknelė
buvo labai graži. Kelelis leidosi žemyn, prie ežero, kuris didelis tįsojo, nusidriekęs iš rytų į vakarus. Tiesiai
priešais riedantį vežimėlį, tik anoje ežero pusėje, lakstė vaikai, jie buvo nuogai nusirengę, puldinėjo į vandenį, o
išlipę vėl pasileisdavo pakrante. Jų vaikiškas klyksmas ir juokas skardeno paežerę.
Buvo apie vidurdienį, saulė kybojo virš ežero, pušynas ant kalnelio mirgėjo spinduliais.
– Kur važiuosim? – paklausė moteris.– Tikriausiai nori į savo senąją vietą?
– Noriu. Iš ten viskas gerai matyti, visas ežeras. Pažiūrėk, kaip apšviesta sala, vanduo mirguliuoja, rodos, ji
juda kartu su medžiais!
Suraukęs kaktą, prisidėjęs delną prie akių, vyras žiūrėjo į vandens skalaujamą salą.
Kai vežimėlis atriedėjo į pievą, moteris paleido jo rankeną, o pati pamažu ėjo ežero pakraščiu, vienoje
vietoje praskleidė meldus ir pateliūskavo kojos pėda vandenį.
Tuo metu vyras per galvą movėsi marškinius. Jo kūnas buvo labai baltas. Moteris vis dar stovėjo paežerėj,
dabar ji žiūrėjo nebe į vandenį, o į plieno spalvos bažnyčią ant kalvos. Paskui, pamačiusi, kad vyras rengiasi, ji
taip pat lėtai sugrįžo prie vežimėlio. Matyt, abu per laiką buvo pripratę prie kasdieniškos monotonijos: kai tiktai
vyras pasikėlė ant rankų, įsikibdamas į vežimėlio kraštus, ji paskubom ištraukė pailgą dėžę, ant kurios jis sėdėjo
atvažiuodamas, padėjo ant žolės, suėmė vyrą per pažastis, įsiręžė ir, nuo svorio perkreipdama burną, iškėlė jį ir
pasodino ant žolės. Du pamėlynavę kojų strampai aklais galais dabar žiūrėjo į pietų pusę, kur aname krante
lakstė vaikai. Vyras atrodė jaunas, pailgo veido, žili paausiai ir kelios gilios raukšlės kaktoje bylojo apie nelengvą
jo gyvenimą. Jis pasidėjo rankas ant savo trumpų kojų ir taip sėdėjo, o moteris, žvelgdama į sužydusią lanką, vėl
buvo beeinanti prie ežero.
– Jei nesunku, paduok man antklodę, – paprašė jis.
Ji žengė žingsnį artyn ir paklausė:
– Kam?
– Noriu užsikloti.
Moteris nuėjo prie vežimėlio ir paėmė melsvą antklodę, žmogus ja užsiklojo kojas. Dabar jis buvo panašus į
kokį iki pusės išsirengusį vyskupą.
Netardama nė žodžio, ji vėl pasuko į paežerę, kojomis švelniai braukdama neaukštą žolę, ėjo tolyn
neatsigręždama. Sustojusi ilgai žiūrėjo į bitę, dūzgiančią nuo vienos dobilo galvutės prie kitos. Prisirinkusi
dulkelių, bitė užsimiršusi vėl grįžo prie dobilo, kurį jau buvo aplankiusi, bakstelėjo kelis sykius ir piktai sudūzgė:
pyksta kiekvienas padaras, kai pats apsigauna...
Bekojis žmogus, mėlyna antklode prisidengęs savo negalią, tebežiūrėjo į aną ežero pusę.
Palei vandenį vakarų kryptimi, persimetęs lazdą per petį, o ant lazdos pasimovęs ryšulį, ėjo keleivis. Pasiekęs
įlanką, jis dingo iš akių, tačiau netrukus vėl pasirodė, ėjo skubėdamas, tiktai sykį nuo kranto užšoko ant storo
pušies kelmo, išlindusiu iš vandens, apsižvalgė lyg iš kokios juokingos sakyklos, vėl stryktelėjo ant žemės ir
traukė toliau. Dabar jį pamatė ir moteris. Sunkiai nusakomos baimės akimis ji sekė, kaip nepažįstamasis
lemtingai artinosi prie jų vietos. O jis ėjo aprimęs – sakytum su viskuo susitaikė, nieko nebetrokšta ir nieko
nebenori žinoti. Apylengvė patirties pilnatvė po ano susitikimo prie upės keistai jį šildė.
Žmogus buvo jau visiškai arti. Pro vyrą, sėdintį ant dėžės, jis praėjo nepasakęs nė žodžio, įdėmiai
nužvelgdamas antklodę. Paskui lingavo toliau, žliugindamas paežerės durpyną, link pilkos bažnyčios, į tą pusę,
kur stovėjo moteris. Tačiau iki jos nenuėjo, – susiradęs baltais dobiliukais žydintį žemės lopą, žmogus atsigulė.
Taip jis gulėjo, akis įsmeigęs į dangų, beveik nieko negalvodamas. Tačiau po kurio laiko jis pajuto užeinant ilgesį,
šmėkštelėjo mintis, kad jo gyvenimas vienišas ir liūdnas. Jis labai daug ką gavo pajusti ir pajausti per tuos metus,
kai vaikščiojo po žmones. Jis matė visko, visko girdėjo. Kartais jam būdavo nesuprantama, kaip žmonės sugeba
taip greitai atsigauti, pamiršti kokią negandą, nustumti visa tai, kas buvo tragiška ir liūdna, į šalį ir toliau atkakliai

46
siekti kasdieninės laimės. Tos moters prie upės, tos Milašiaus dukters, gyvenimas buvo sukrečianti išimtis.
Liūdnai šypsodamasis, žmogus dabar pagalvojo, jog dėl keisto savo išskirtinumo ta moteris gyvenime atrodo
neįmanoma.
Kai jis atsikėlė, tie du žmonės prie ežero dar tebebuvo, ji dar stovėjo savo vietoje, o vyras iškilmingai
tebesėdėjo ant dėžės.
Žmogus pamanė, jog reikia eiti, tačiau nebežinojo kur, todėl pasuko atgal, į tą puse, iš kur atėjo. Aplenkęs
sėdintįjį ant dėžės, jis staiga pajuto keistą norą dar čia pasilikti, pasėdėti, atgauti jėgas; keleivis nusimetė
viršutinį drabužį, atsisėdo prie storos pušies, akimis lydėdamas atsirandančius baltus debesis, lekiančius aukštai
virš ežero ir atsispindinčius vandeny.
Trobelėje prie upės jis, rodos, nesužinojo, ko iš viso negali būti, ir vis dėlto baisus buvo pasitvirtinimas, kad
sunkiausia žmogui įveikti ne kitų daromas kliūtis, tveriamas pertvaras, duodamus darbus, o tai, kas yra pačiame
tavyje. Ak, kaip būtų gera, jei, atsikėlęs rytą, išsigaląstum kirvį ir eitum leisti medžių, o kieno nors visagalis pirštas
tau aiškiai nurodytų, ką su tais medžiais padaryti, ir padaryti taip, kad tavo sieloje nebūtų jokio pasipriešinimo...
Gal dėl to kartais tokia saldi palaima atsiduoti likimui?
Moteris dabar irgi nusivilko avietinę suknelę ir atsargiais žingsniais ėjo prie vandens. Prasiskynusi taką
melduose, ji brido gilyn, ir netrukus raibuliuojančiame vandens plote prieš saulę švystelėjo sagė jos plaukuose.
Moteris plaukė labai tyliai, beveik nebuvo girdėti vandens teliūškavimo; pamažu ji vis tolo nuo kranto. Tyliame
jos plaukime buvo kažkokios paslapties.
Ir vėl keleiviui pasirodė, kad naktį jis eina savo gimtinės laukais, naktis juoda, tik nesiliaujantys žaibai skaldo
dangų, ir toks nenumaldomas noras, kūnui iš baimės šiurpstant, keliauti, eiti, bėgti toli už miškų ir laukų, imtis
kokio didelio darbo... Kad būtų gera visiems, kurie yra aplinkui, kad būtų gera motinai, tėvui, Milašiui, visiems
kaimynams šiapus ir anapus miško, už trečio ir dešimto kaimo!
Staiga jis prisiminė žmogų, sėdintį ant dėžės ir užsiklojusį kojas. Bekojis žmogus žvelgė priešais save, kaip ir
pirma.
Moteris vis plaukė – jau nebe į ežero vidurį, o palei krantą.
Dabar visi, kurie buvo prie ežero, išgirdo šaižų motoro balsą; netrukus ežero gale pasirodė ir valtis. Ji nėrė
išilgai tyvuliuojančio ploto, tiesiai prie salos. Valtyje buvo gal keturi, gal penki žmonės. Kai ji išniro beveik ties
ežero viduriu, motoro burzgimas pasigirdo dar garsiau, jo balsas lyg tankus botago pliaukšėjimas atsimušė pušų
viršūnėse. Žmonės valtyje buvo linksmi, ir pro motoro plerpimą krantą pasiekdavo jų klegesys, jie energingai
mostagavo rankomis, vairininkas kelis kartus tyčia sumėtė vairą, valtis kriokdama darė posūkius, vandens purslai
šovė į viršų, ir dabar keleivis nuo kranto mate šitą linksmų žmonių būrį lyg pro spindinčią vaivorykštę.
Nuplaukę prie salos ir pavilkę valtį į krantą, visi puolė ant gūbrio, vis dar teberėkaudami, stumdydamiesi,
griebdami už kojų ir norėdami vienas kitą pargriauti. Tik po kurio laiko balsai nutilo, nes valtininkai pasislėpė už
kauburio, dingo, nusileido į kitą pusę, į žalią salos šlaitą.
Moteris lėtai jau plaukė atgal.
Bekojis žmogus sėdėjo ant amžinos savo dėžės, tačiau jo žvilgsnis dabar buvo įsmeigtas į salą. Balti
debesėlių kamuoliukai vienas prie kito glaudėsi taip aukštai danguje, jog tarpais atrodydavo, kad jie yra anapus
saulės. Buvo toks įspūdis, lyg iš tų švelnių debesėlių sroventų kokia galinga šiltų akių šviesa.
Ir šit dabar tą palaimingą tylą turėjo sudrebinti nelauktas, tačiau virpulį keliantis garsas: anapus ežero, kur
dar neseniai buvo lakstę vaikai, nedideliais beržiukais apaugusiu keliu žvengdamas bėgo arklys. Jis ne bėgo, o
risnojo į nuolaidžią pakalnę, ir sužvengė tiktai du kartus, aukštai iškeldamas galvą. Jo raitelis buvo pusplikis
mažas vaikiukas, matyt, vienas iš tų, kurie neseniai lakstė prie ežero.
Pribėgęs prie smėlėtos pakrantės, arklys stabtelėjo, suprunkštė, o paskui ėmė atsargiai bristi, kol vanduo
pasiekė pilvą. Mažasis raitelis dabar arkliui ant sprando susikėlė kojas. Gerdamas arklys žaismingai lūpomis
sklaidė vandenį. Staiga, pakėlęs galvą, jis vėl sužvengė taip skardžiai, tokiu apylinkę persmelkiančiu garsu, jog
aidas, nors buvo vidurdienis, nulėkė per visą paežere ir prasmego medžiuose. Pasigirdo triukšmas ir saloje –
valtininkai išbėgo į šitą pusę žiūrėti. Tačiau arklys daugiau nebežvengė, tiktai priekinėmis kojomis kasė ežero
dugną, taškydamas vandenį, ir todėl mažasis raitelis ėmė piktai jį raginti į krantą.
Moteris jau buvo nebetoli nuo savo meldų tako.

47
Bekojis žmogus, neišleidęs iš akių arklio ir raitelio, rodos, lyg pamėgino ant rankų pakelti savo kūną, tačiau
pakėlė labai neaukštai ir tuoj pat vėl sustingo ant dėžės ir įsitempė. Liūdnas jo žvilgsnis lydėjo arklį, kuris jau
brido iš vandens į smėlį, o netrukus su savo raiteliu žingine ėjo į kalvą.
Keleiviui pasirodė, lyg jam kas kūju būtų sudavęs į krūtinę. Kažkoks saldus skausmas nusmelkė jį visą.
Pašokęs jis ėjo artyn vandens, lydėdamas akimis ramiai tolstantį arklį ir baltagalvį jo raitelį. Keista, bekojis
žmogus dabar žiūrėjo taip įsmeigęs akis į keleivį, jog tam pasidarė nejauku. Jis ėmė pamažu tvarkytis ir jau manė
eiti į kelią ir traukti toliau. Staiga išgirdo bekojo balsą:
– Žmogau, ar jūs nebūsit nuo Dubysos?
– Ar aš? – pasisuko keleivis.
– Ar nebuvote karo metais Padubysio dvare?..
Keleivio atminty lyg pro rūką išplaukė tolima vasaros pabaiga, lėktuvų ūžesys, žemės drebėjimas, paskui
baisus skausmas ir vežimo dardėjimas per duobes miškais ir pakrūmėm. Neužmatomas laukas baltų kryžių,
automobiliai, automobiliai su sužeistaisiais, ir lovoje dejuojantis vaikas...
– Buvau, O kas?
– Aš taip pat. Nejaugi neprisimenat? Dabar, kai sužvengė arklys ir kai jūs taip pašokote, aš prisiminiau iš
sykio. Tada jus atvežė tėvas, jums buvo sužeistas žandas ar galva, aš gulėjau pas tokias moteriškes lovoje. Jus
įnešė tėvas ir paguldė šalia. Aš negirdėjau, kaip jums atsitiko nelaimė, nes man labai skaudėjo ir aš buvau beveik
be sąmonės... Ganiau karves, o bomba nukrito visai netoli.
Keleivis žengė du žingsnius link bekojo. Šis dabar jaukiai šypsojosi.
– Viską prisimenu... – tarė keleivis. – Viską.
– Matot, neapsirikau.
Niekas taip neliko keleivio atminty, kaip didelė milinė antklodė, kuria buvo tada uždengtos vaiko kojos. Ta
antklodė buvo tokia baisiai kruvina, kad žmogų net dabar nukrėtė šiurpas.
– Tada mes susitikom keletą kartų, – ištempęs kaklą, kalbėjo žmogus ant dėžės. – Mane ir jus atveždavo
perrišti. Kai dabar staiga sužvengė arklys, aš viską ir prisiminiau. Tada mes ir gyvenome vienas nuo kito ne taip
toli. Pamenu, jūsų buvo tokia keista kumelė, sykį jūsų tėvas ją iškinkė ir pririšo prie vežimo, o ji ištruko ir išlėkė
už daržinės, paskui skriejo palei vokiečių kapines, šokinėdama per krūmus ir tvoras. Jūsų tėvas labai bijojo, kad
nenušautų.
– Buvo šitaip, buvo... Keista. Kai dabar tas arklys sužvengė... Aš jūsų būčiau nepažinęs. Kaip viskas keista... –
barstė žodžius keleivis, tačiau bekojis, rodos, jų visų ir negirdėjo; pasukęs galvą, jis žiūrėjo į artėjančią moterį.
Dabar ji atrodė dar liūdnesnė ir vienišesnė.
Ko gero, tolimo laiko prisiminimas keleiviui šnibždėjo, kad nereikia skubėti. Tačiau, pats nežinodamas kodėl,
greitu žingsniu jis patraukė tiesiai į plentą.
Kaip netikėtai žaliu laiko vingiu atėjau prie pradžios, – pamanė keleivis, atsisukdamas į ežerą. Tolokai nuo
čia liūdna moteris keliu stūmė vežimėlį į saulėlydžio pusę.

Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.

48
ŽMOGIŠKUMO JĖGA

Prie didžiosios eglės žmogelis užvertė galvą aukštyn. Keli metrai nuo žemės iš sudiržusio liemens buvo
išlindusi sausa ir stora šaka, kuri Vaciukui ir pasitarnavo. Vaciuką žmogelis neblogai pažinojo, jis buvo neseniai
parsigabenęs iš gretimo kaimo pačią ir sau gražiai gyveno nebjaurioj troboj su ta pačia ir dar su savo motina.
Nebjaurioje troboje per karą ir po karo laikėsi ir mokytojas, jis nuomojo kambarį, kurį pilną prikrovė vokiškų,
lenkiškų, prancūziškų knygų. Ir ne šiaip sau knygelių, o ir storų enciklopedijų, kur, atsivertęs tinkamą puslapį,
galėjai sužinoti, ką panorėjęs. Tarp tų knygų mokytojas nebegalėjo gerai išsitiesti, todėl miegodavo kertėj
susirietęs. Iš mokytojo ir motinos vaikas pramoko kalbų ir, įbedęs nosį į knygas, sėdėdavo sau už stalo, nė
nepajudink. Keisčiausia visiems buvo, kad mokytojas jo nevarė į mokyklą, o tik įtraukė į sąrašus ir kiekvieną
dieną žymėdavo, kad buvo, tiesa, kartais ir praleisdavo. Pas mokytoją ateidavo ir žmogelis, kursai dabar žiūrėjo į
storą sausą šaką. Ir jis daug tų knygų perskaitė, pasitardamas su vaikiuku, net į būdelę eidavo su knyga, kol sykį
mokytojas uždraudė.
Tik viskam ateina pabaiga: mokytojas iš tų knygų dulkių susigriebė ligą, ir jį palaidojo net su graudžiom
kalbom, karstą, kai vežė pro bažnyčią, pašlakstė kunigas, nes taip, sako, mokytojas pats pageidavęs prieš mirtį.
Pašventino ir patį kapą, tik vėliau, kai pastatė paminklą, ant kurio buvo išrašyti paties velionio sugalvoti žodžiai:
„Kas iš to būtų?“ Blaivūs žmonės sakydavo, kad tai didžiausia nesąmonė, bet žmogeliui, dabar tebežiūrinčiam į
eglę, žodžiai patiko, geri jie buvo ir motinos vaikui, kaip sakyta, dabar jau nebegyvam, o tada dar gana smagiam
vaikigaliui. Su žmogeliu jie gražiai prižiūrėdavo mokytojo kapą, nes jo giminės gyveno toli, menki jie ir tebuvo
giminės, svetimesni už svetimus, tai niekas ir jokio mokytojo turto negraibstė, nieko, tiesą sakant, jis ir nepaliko
– tik knygas ir apdaužytą dvirati, kurį, pernakvojęs daržinėj šienuose, kitą rytą po laidotuvių girgždindamas ir
cypindamas nuvažiavo per laukus penktos ar dešimtos eilės mokytojo pusbrolis, kuris, be to, kad buvo pusbrolis,
neturėjo dar ir vienos kojos, todėl dešinę dviračio paminą prisirišo virvele prie protezo, ir ta jo kelionė dviračiu
kaimo vaikams buvo įdomi matyti. Po mokytojo mirties žmogelis, kuris vis dar, užlaužęs galvą, žiūrėjo į sausą
eglės šaką, nebeužeidavo nei knygų paskaityti, nei su motinos vaiku pasišnekėti. Vaiko motina visai suseno,
sakydavosi nebeturinti jokio noro toj troboj gyventi, labai nusiminė, nes dabar jai jokių vilčių nebelikę, nors, po
teisybei, ir anksčiau, kol mokytojas buvo gyvas ir sveikas, tų vilčių matė ne tiek daug. Motina labai norėdavusi
nuo jo turėti vaiką, o jis, pakėlęs akinius nuo enciklopedijų, ją paklausdavęs: ,,O kas iš to būtų?“ – ir taip vis
nesutikdavęs vaiko turėti. Tas, kuris buvo jau beveik užaugęs ir nuo kito, jau seniai mirusio vyro, po mokytojo
mirties prie knygų nebekišo nė piršto, susikaupusi energija jį spyrė kuo greičiau gyventi, jis lakstė po vakaruškas,
kartais beveik žmonių akyse su mergaitėmis imdavo negražiai elgtis; motinai tas kėlė didelį rūpestį, manė, gal
padės armija, bet nė kiek – grįžo dar labiau pasiutęs, atmušė nuo vieno valdžios žmogaus gražią ir stiprių kojų
žemės mokslų kandidatę, o kai ta susidėjusi lagaminą, išsikraustė iš namų ir atkeliavo pas jį ir jo motiną, tas
nuėjo miegoti ant aukšto, o rytą kandidatę, sukėlęs didelį skandalą, išvarė.
Taip dar padūko, o paskui, kaip jau žinome, parsigabeno iš gretimo kaimo mergaitę, nieko nepasakysi, buvo
ir graži, ir protinga, gal tik per lėta jo būdui, bet keisčiausia – jos to lėtumo užteko jam sudrausminti. Ims tik
daryti ką nors ne taip, ji pasakys du žodžius: „Vaciuk, atmink!“ – ir Vaciuką galėdavai įsikišti į ausį. Ką jie turėjo
vienas tarp kito ir ką reikėjo Vaciukui atminti, niekas nežinojo ir nežinos, nes Vaciukas labai greitai pasikorė, su
žmona pagyveno nedaug, gal pusmetį, o po Vaciuko mirties ji apie tai su niekuo nešneka. Ji vaikščiojo jau pilna,
kaimynas brigadininkas, minkštos širdies žmogus, netgi nepaskyrė ravėti cukrinių normos ir už tai, apskųstas
valdžiai, vos pats neliko be valdžios. Gerai, kad Vaciuko motina buvo visai pasiligojusi, o pats Vaciukas komisijai
pasakė neravėsiąs, velnią gyvą turi darbų ir taip, o anas tai tikrai ne vyriškas darbas. Pasikorė jis visai paprastai:
parėjo pietų, motina buvo gražiai išvirusi bulvių, mėsos ir padėjusi rūgusio pieno. Priešais Vaciuką sėdėjo žmona,
pusė jos didelio pilvo prašoko stalą, Vaciukas pažiūrėjo į tą pilvą ir šlakais išmuštą žmoną, už stalo šono sėdėjo
dailiai apsirengusi motina. Tada Vaciukas ir pamatė, kad žmonai ant rūgusio pieno uždėta daugiau grietinės. Jis

49
paklausė motiną:
– Kodėl jai uždėjai daugiau grietinės?
– Vaciau, kaip tau ne gėda? Ar nežinai, kokia ji?..
Vaciukas tylėjęs kelias minutes, o paskui pasakęs:
– Velniams man reikalingas toks gyvenimas. Eisiu ir pasitempsiu.
Pakilo nuo stalo ir išėjo, nesustabdė nė magiškieji žmonos žodžiai.
– Padurniuok, padurniuok, – dar pasakė motina, o Vaciukas pasuko keliuku į kapines, nors seniai gerai
žinojo, bet raidė po raidės skaitė mokytojo žodžius „Kas iš to būtų?“, paskui iš žmogelio, kuris dabar vis žiūri į
sausą eglės šaką, daržinės pasivogė ilgiausias vadžias ir jau pavakary atėjo prie tos eglės. Čia netrukus jį ir surado,
pasikabinusį po ta šaka. Nukabinti buvo ne juokas, reikėjo atvaryti iš melioratorių pasiskolintą kraną, pirmasis
apžiūrėti įsiropštė milicininkas, kurio mėlynos plačios kelnės, suvarytos į aulinius batus, iš apačios juokingai
atrodė. Visi daugiau stebėjosi ne dėl to, kad Vaciukas pasitempė, o dėl to, kaip jis, rupūžius, pasiekė tą šaką, kad
medis pasiutusiai storas, o virvė, ant kurios pasikabino, baisiai trumpa.
Žmogelis dabar čia taip ilgai gal ir nestovėtų, jei ne jis būtų išaiškinęs tą paslaptį. Kai jau Vaciuką – o tai juk
buvo antrasis didysis žmogelio draugas – palaidojo, jis vėl iškaulijo iš melioratorių kraną ir sukišo jiems nemažai
pinigo, įtūpęs į būdelę, nuvažiavo iki tos šakos, o ten paskui detaliai viską apžiūrėjo, bet nieko negalėjo nustatyti.
Kranininkas apačioj keikėsi piktais žodžiais, jam, žmogui, tikrai nusibodo, ir dar jis manė, kad visa tai be reikalo,
bet žmogelis tyrinėjimų nemetė, liepė kranininkui važiuoti pietų ir atvykti jo pasiimti tik į pavakarį. Likęs vienas,
jis greitai sumetė, kad įlipti Vaciukas negalėjo – niekas nerado jokių kablių; tada žmogelis ėmė atidžiai tyrinėti
visą eglę, pasirodė, kad nuo sausosios šakos jau labai lengva lipti aukštyn, į viršūnę, ir jis pamėgino. Eglė buvo
didelė, dar nepasiekęs viršūnės, žmogelis jau išniro virš miško, o reginiai aplinkui buvo neapsakomi: ir valtys
gražiame ežere su dviem salom, ir baltas bažnyčios bokštas, ir geltonom gėlėm sužydęs kalnas, ir Vaciuko
motinos troba... Įsliuogęs į pačią viršūnę, žmogelis iškart rado Vaciuko pėdsakus; tenai, dailiai į ripką susuktas,
buvo padėtas ilgiausias vadžių galas, dabar panašus į kokio paukščio lizdą. Taip ir buvo: Vaciukas virvę permetė
per šaką, paskui ja įsikabaravo pats, virvę nupjovė, pasilikęs tiek, kiek reikia, o kitą paslėpė eglės viršūnėj.
Žmogelis dar turėjo galvosūkio, ar vadžias palikti, ar pasiunti, bet paėmė, nes, viena, būtų medyje labai ilgai
reikėję laukti kranininko, nes Vaciuko paslaptį žmogelis netruko išaiškinti, o antra – vadžios juk buvo jo.
Išlipęs iš eglės ir nusitraukęs vadžias, parėjo liūdnas namo; pavakary, kai pro šalį važiavo kranininkas, pasakė,
kad jau nereikia, ir nupasakojo, kaip viskas buvo.
Keistas jausmas žmogelį apniko nuo to karto: kiekvienam jis mielai nuo pradžios iki galo pasakodavo viską,
kas buvo, pasidarė labai geras, visus mylėjo, eidavo kam padėti arus apdirbti, kam išsikulti miežius, kam,
susirengus į didelį miestą, vaikus pasaugoti, o kartais paprasčiausiai žmones jis tik palydėdavo iki autobuso, o
paskui, likęs paplentėj ir žiūrėdamas į tolstančią mašiną, apgailestaudavo, kad viskas taip greitai pasibaigia.
Parėjęs į namus, kur nuo seno buvo vienas su prijaukintu stirniuku, sėdėdavo, rankas pasidėjęs ant stalo krašto,
ir jam rodydavosi, kad jis jau yra šį tą supratęs, ir Vaciukas, ir mokytojas, kurių jau nebeturėjo, darėsi dar
artimesni.
Žmogeliui dabar jau įskaudo galvą, bet dar kiek pažiūrėjo jau nebe į šaką, o į eglės viršūnę; žmogelį apėmė
net graudumas, prisiminus, kokias grožybes tada matė iš tos eglės ir kad visas tas grožybes matė paskutinį sykį ir
Vaciukas...
Žmogelis jau pasitraukė nuo eglės, neatsigręždamas ėmė skubėti, jis buvo basas, apsivilkęs juodą drabužį
nuo lietaus ir užsidėjęs šiaudinę skrybėlę. Tada, būdamas eglėje, matė miestelį, o jo galuose dvi dailias
parduotuves, vienoj pardavinėdavo geležgalius, o kitoj apdarus. Dabar jis ėjo tiesiai į tų krautuvių vidurį,
prikeldamas, kai pakeliui pasitaikydavo, sugulusias karves ar kitokius gyvulius. Jo drabužiai buvo dulkini, jis pats
suprakaitavęs, nes saulė ėmė vis labiau kepinti. ,,Kas iš to būtų?“ – šnibždėjo žmogelis mokytojo žodžius, tarpais
nusikeldamas prakaito primirkusią skrybėlę ir delnu perbraukdamas per visai nuplikusį pakaušį. Delnas likdavo
šlapias, jį nusišluostydavo į drabužį.
Atėjęs į miestelio vidurį, žmogelis beveik kariškai pasuko į dešinę, kur turėjo būti geležų parduotuvė. Gerai,
kad duris rado praviras, žmogeliui niekada nebuvo jauku varstyti duris, įėjo jis nepastebėtas, nors netrukus
vienas kitas jį ir pamatė. Žmonės čia kažkodėl nieko nepirko, o sėdėjo ant gremėzdiškų dėžių ir valgė. Du seniai

50
apžilpusiomis akimis žiūrėjo į pustuštį butelį, viena moterėlė, matyt, apdarų parduotuvėj nusipirkusi, dėjo sau
ant krūtinės drabužėlį ir aimanavo, kad būsiąs per mažas.
Iš pradžių žmogelis matė tik storą pardavėjo užpakalį, nes tas buvo pasilenkęs ir, kažką rinkdamas nuo aslos,
mėtė į medinę dėžę.
– Prašom dovanoti, kad sutrukdysiu jums darbuką, – pradėjo žmogelis, tačiau tuo metu du seniai iškliukino
paskutinę degtinę ir sujudo, moterėlė per švarką pagaliau susegė savo drabužėlį, dar keli nauji žmonės įgriuvo iš
lauko, todėl kilo gana keistas sujudimas, ankstesnės tylos – kaip nebuvę, ir pardavėjas nė velnio negirdėjo.
– Hm... Hm... – ėmė dabar kranksėti žmogelis, bet jo kranksėjimo anas dar labiau negirdėjo, nes jau žmonės,
susirinkę krautuvėj, ko gero, ėmė smarkiai juoktis, ir ar tiktai ne iš jo?
Tada žmogeliui nieko nebeliko, kaip tik užlįsti už lentų, pasilenkti ir kartu su pardavėju rinkti nuo grindų ir
mėtyti į tą medinę dėžę. Kai pagaliau surinko, pardavėjas atsitiesė, atsitiesė ir žmogelis. Pardavėjas tarė:
– Tai, mat, surinkom šiaip taip... Velniškai daug.
– Mikliai surinkom, mikliai, – šnekėjo žmogelis. – Atsiprašysiu, man reikia to ir to...
– Tai kodėl nesakei? – smagus, kad pagaliau surinko, tarė pardavėjas. – Seniai būčiau padavęs.
Paėmęs daiktą, žmogelis ištiesė pinigą, bet dar nepasitraukė, dar čiupinėjo geležgalį, norėdamas gerai
ištyrinėti. Pardavėjas dabar jau išlindo iš už tų lentų, atsisėdo prie senių ir iš plačių kelnių išsitraukė butelį.
Žmogelis prisiartino prie jų.
– Atsiprašysiu, čia nėra vieno daikčiuko... – prakalbo jis, rodydamas pirkinį.
– Ką sakai? Negali būti, negali būti... Bet jeigu jau nėra, tai paduosiu... – Pardavėjas sunkiai užlindo už lentų,
storu užpakaliu vos nenuversdamas svarstyklių, ir atnešė tą daikčiuką.
Bet žmogelis dar nesitraukė. Ilgai stovėjęs ir trypčiojęs, jis vėl prislinko prie pardavėjo ir tyliai tarė:
– Atsiprašysiu, bet aš laukiu grąžos...
– Negali būti, negali būti... Šitaip tai neišeina. Jau čia tai brėži, jau padidini...
Žmogelis pamažu vyniojo pirkinį į laikraštį.
„Kas iš to būtų?“ – nei iš šio, nei iš to jis prisiminė mokytojo žodžius ir pripuolė prie storulio pardavėjo:
– Ei, einam!
– Negali būti, negali...
– Ei, einam!.. – spiegte spiegė žmogelis, tempdamas storulį nuo dėžės ir vilkdamas prie durų. – Sakau,
einam, kad sakau, tai einam, einam, kad sakau, kad einam, tai sakau!..
– Turi eiti, kad jis liepia, – kikendamas pasakė vienas iš geriančių senių.
Netrukus storulį pardavėją žmogelis tempė per grindinį į kitą miestelio galą, į apdarų parduotuvę.
Daugiausia čia buvo suėję moterų, vienos siuvinėjo, kitos mezgė, trečios, sukišusios nosis, žiūrėjo viena į kitą.
Pardavėją jis pasodino ant didelės dėžės; taip patupdė, kad net subraškėjo dėžė, o pats nuskubėjo prie lentos,
už kurios stovėjo jaunutė mergaitė melsvu chalatuku.
– Ar tamstai ko nors reikėjo?– paklausė ji.
– Tsss... Man reikia kojinių. Tokių, kad tiktų jam, – tyliai pasakė žmogelis, linkteldamas galvą į pardavėjo
pusę.
– Jam? Tai rasim... Palaukit, kokios čia spalvos jo marškiniai? Va, šitos bus į pat sykį, – labai geru balsu tarė
mergaitė, paduodama žmogeliui tikrai gražias kojines. Jis ištraukė pinigą, už kurį turėjo pirkti dar tokį kauptuką
daržams ravėti, ir tik dabar pastebėjo, kad kojinės buvo tokios pat, kokias anąsyk paskutinį kartą pirko Vaciukui.
– Maukis tas savo smirskes! – suspiegė žmogelis, pribėgęs prie storulio pardavėjo. Kai tas dar nesijudino,
žmogelis pats nunėrė jo batus, sudriskusias kojines ir užmovė naująsias, vėl dailiai suvarstydamas apavą.
Kai baigė savo darbą, jis taip gailiai ėmė kūkčioti, o paskui verkė visu balsu, kad mergaitė už prekystalio
nusisuko. Kūkčiodamas žmogelis žiūrėjo sau po kojom, prispaudęs po pažastim skrybėlę.
– Jėzau, tai yra geraširdžių žmonių, Jėzau... – stebėjosi stambi moteriškė, padėjusi į šalį mezginį. – Tokio
žmogaus labai gailu.
Žmogelis pamažu, labai pamažu traukėsi prie durų; čia užsidėjo skrybėlę, taikydamasis sprukti, tačiau tuo
tarpu duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ko gero, jis gėdijosi
savo ašarų.

51
Storasis pardavėjas nuo dėžės buvo nustumtas, jo vietoje dabar sėdėjo storoji mezgėja. Vienos apiplyšusios
kojinės raištį ji jau buvo atsirišusi ir kojinę bjauriai nusmaukusi žemiau kelių, kitą raištį knibinėjo pirštais,
aukščiausiai atsiplėšusi sulamdytą sijoną.
Žmogelis duris paliko praviras, išėjęs vėl gražiai pasuko į dešinę, o miestelio vidury dar sykį į dešinę, ir
patraukė nosies tiesumu, tik laukuose gyvulių nebepakėlė, nes vakarop jie patys buvo sukilę ir nakčiai šlemštė
skanią žolytę.

Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.

52
Novelės iš knygos
„HORIZONTE BĖGA ŠERNAI“
TIK-TIK-TIK

Birželio vidudienis. Ežero pakrantėm jau grįžo meškeriotojai, pūsdami mėlynus dūmus, kurie dar labiau
pamėlynuodavo įkaitusiame ore, žuvis nurimo, nugrimzdo į dugną, ji lengvai gali pasislėpti nuo karščių, tik
niekur negali pabėgti nuo savo mažo proto, užtat ją dažnai pražudo išmirkęs sliekas.
Mašinos lėkė plentu į vieną ir į kitą pusę, posūkyje sukeldamos dulkių debesis, lėkė sunkvežimiai,
kriokdami ir springdami, nes buvo perkrauti, jie vežė betoną, akmenis ir didžiulius blokus, žmones ir galvijus,
plytas ir durpes. Lėkė automobiliai, didesni ir mažesni, pilni ir tušti. Mašinos drebino orą; žalios, pailsusios ir
vandens ištroškusios pušys nenorėjo nusileisti šitam ūžiančiam chaosui – šakomis jos griebdavo mašinų
krioksmą ir prarydavo, nurėždamos jį lyg peiliu. Ir prie viso triukšmo dar prisidėjo garsiakalbiai, kuriuos
bažnytkaimio stulpuose ir šakotesnėse pušyse neseniai iškabinėjo elektrikai. Visa gerkle garsiakalbiai rėkė apie
didžiulius tempus, nors nereikėjo, visi matė, ir mašinos, tarytum išgirdusios ir supratusios tų geležinių burnų
žodžius, dar labiau įsiręždavo ir kriokdamos lėkdavo per miestelį, tolyn, į tas vietas, kur jų laukė išskėstom
rankom ir kur taip pat rėkė garsiakalbiai.
Bažnytkaimio žmonės sulindo į pavėsius – kas prie ežero, o kas namie, jie, žinoma, prie tempų buvo šiek
tiek įpratę, turėjo ir savo, bet šitas ermyderis ant plento nelabai patiko. Jie gulėjo pavėsiuose kaip ant kranto
išmestos didelių ežerų žuvys ir tikėjosi lietaus, kuris bent kiek nuplautų dulkes. Kartais palei ežerą, o taip pat
kitoje jo pusėje, nueidavo žmonės – po vieną ir daugiau, bet ar jie tylėdavo, ar nebūdavo girdėti – nepasiekdavo
joks garsas. Buvo kaitra, nueinantieji atrodė panašūs į žmones dykumoje, o žuvys sulindo į gelmę, jei ne – būtų
pagarsinusios žmonių žodžius, juk vėsesnę dieną arba rytais žuvys šokinėja iš vandens, laiko ištempusios laidus,
ir žmonės susišneka per ežerą.
Prie mašinų gaudesio žmonės įprato, jau nebebuvo jis toks svetimas, o daugiau beveik nieko nematė.
Ir tuo metu ant plento netikėtai pasirodė trys gyvi, gana netriukšmingi padarai: labai keistai dėliodama kojas,
lyg jos būtų guminės ir lankstytųsi, nuleidusi galvą ir ištempusi kaklą, ėjo žalmarga karvė, ją vedė už apinasrio
smarkiai susikūprinusi senutė, o iš paskos kiūtino mažas baltapūkis vaikiukas ir protarpiais be žodžių
paragindavo žalmargę: kiek turėdamas sveikatos, tvodavo ilgu vytiniu, bet žalmargei jau buvo vis tiek, ją galėjai ir
užmušti, atsivaikščiojo savo. O senutei ir baltapūkiui vaikiukui buvo vis tiek, ką, užsikirsdamas ir tarpais
prasmegdamas mašinų gaudime, rėkia garsiakalbis. Beje, gal ir ne vis tiek: vaikiukas stabtelėjo ties pušim, kur
buvo įkelta ta geležinė burna, užlaužė galvą, keistai atmetė koją ir vytinį, bet netrukus pasivijo du savo draugus ir
dar smarkiau ėmė tvoti žalmargei. Gal jis ir suprato kai ką iš to garsiakalbio gerklės. Vaikai dabar gudrūs ir mokyti,
bet tikriausiai nesuprato, tik šitaip sutapo, tik atsitiktinai jis greičiau ėmė varyti žalmargę ir dar smarkiau mušti.
Šia procesija nesidomėjo mašinų šoferiai, nes ji ėjo labai tvarkingai, nė kiek nepažeisdama judėjimo taisyklių, ėjo
pačiu pakraščiuku, gal jau net ir per daug. Tiesa, žalmargė kartais pasitraukdavo labiau į plentą, nes jos kojos
silpnai belaikė, o kartu su žalmarge į plento pusę žingsniuką padarydavo ir senutė, bet labai mažytį, ir
bjauriausiam autoinspektoriui sunku butų prikibti. Berniukas kartais išbėgdavo į plentą, mat, jam reikėdavo
vytiniu sutvoti žalmargei per šoną, kad toji dar labiau laikytųsi griovio, jau tiek tai gali išmanyti, jokio čia nereikia
gudrumo: drožk pakraščiu, ir viskas. Taigi šoferiams tie žmogeliai ir karvė jokių pašalinių rūpesčių nesudarė,
kaip ir visada – reikėjo tik saugotis, kad neįvažiuotum į griovį, lėkdamas tokiu pašėlusiu greičiu ir taip burzgiant
mašinai. Gal kas ir patėmijo karvę, senutę ir vaikiuką, negali sakyti, ir akylų yra, bet rimčiau nelabai buvo svarbu,
kas eina plento pakraščiu.

53
O žmogeliai ir žalmargė traukė toliau. Kilnojosi visos aštuonios kojos kaip parade, beveik vienu ritmu, tiesa,
vaikiukas labiausiai pamaišydavo, jis padaugindavo žingsnių, nebuvo dar kaip reikiant įpratęs. Bet ėjo tolyn visi
trys. Mašinos lėkdavo ir pralėkdavo, ir, kol žmogeliai su žalmarge nuslinkdavo nuo vieno telegrafo stulpo iki kito,
pačios greičiausios, sūkuriais į kėbulus pagaudamos pušyse įtaisytų burnų sakinių pradžią, nulėkusios tenai, kur
joms reikėdavo, išgirsdavo pabaigą. Vidurio jos gal ir negirdėdavo, nes ne visur dar kabojo garsiakalbiai, ne visur
paplentėse augo dideli medžiai, o jei augo, tai juos iškirto ir užsodino mažais. Į mažą to gelžgalio neįkelsi, o į
cementinius telegrafo stulpus ne taip lengva įlipti. Bet greitų mašinų šoferiai lyg kelialapius patys užpildydavo
praleistus tarpus ir apytikriai suprasdavo. Na, paklaida, žinoma, šiokia tokia galėdavo įsibrauti. Bet ar įmanoma
jos išvengti? Šiaipjau esmę vis tiek pagaudavo. Pavyzdžiui, mašinoms kriokiant pro ežerą ir pušyną, šoferiai
išgirsdavo: ,,Nutiesim kelius...“ (čia pasipainiodavo stulpai be garsiakalbių ir mažais medeliais apsodintas plento
tarpas), o galinėj stoty juos pasitikdavo žodžiai: ,,pirma laiko“, – ir kriokiančių mašinų šoferiai vaipydamiesi
žiūrėdavo į laikrodžius: darbai nesiskyrė nuo žodžių! Kokie žodžiai galėtų būti nukąstame tarpe, nelabai domino,
svarbu gerai pradėti ir dar geriau baigti. Esmę atsekti būdavo nesunku, smarkiai ištreniruota buvo šoferių
fantazija, ir jie, patenkinti, slėpdamiesi nuo girtų dispečerių, eidavo į bufetą išgerti alaus.
Žalmargė kartais kažkuo suabejodavo: ji pakeldavo vieną priekinę koją, o užpakalinės tuo tarpu pašliauždavo
tik trupučiuką ir nepakildavo. Senutė tokiom akimirkom iš visų jėgų įtempdavo pavadį, o vaikiukas aukštai
iškeldavo vytinį, kad ne tik užtvotų žalmargei, bet kad toji dar ir pamatytų, jei gali iš viso pamatyti. Dažnai baimės
jausmas yra didesnis už skausmą, bet tasai gyvulėlis buvo amžinai juos sulyginęs – jau vieno kitu pabauginti
negalėjai. Vaikiukas užbėgdavo iš priekio, mosuodamas žalmargei palei snukį. Karvė pastebėdavo vytinį, kitaip ji
būtų nuslydusi į griovį, bet matydama ji nieko nesuprasdavo, o į griovį neįslydo todėl, kad kelią jai rodė
pakraščiu eidama senutė, kuri imdavo glostyti žalmargės kaklą, pakasydavo kaktą, paduodavo saują dobilų.
Žalmargei dobilai, matyt, nelabai patiko, ji krimsteldavo ir išmesdavo ant pagriovio, o koksai vienas baltas
dobiliukas likdavo kadaroti tarp jos lūpų. Senutė tada imdavo kalbėti švelniausius žodžius, juos prarydavo
mašinos, be to, ar būtina čia pasakyti, kaip ji kalbino karvę, – žinom, kaip senutės šnekasi su gyvais padarais. Ir
karvė, gal būt, pailsėdavo, o gal sukaupdavo paskutines jėgas, tačiau pradėdavo eiti toliau, iš pradžių labai
nepasitikėdama ir gąsdindama senutę, o paskui jau ir tvirčiau. Taip palengva jie praėjo nemaža sankryžų. Ties
viena jų, pavyzdžiui, ant tam tikros lentelės buvo parašyta „VTI stovykla“, prie kilos sankryžos „PK vila“, prie
trečios „Turistinė bazė“, o prie ketvirtosios „Kempingas“. Žalmargė visai neatkreipdavo dėmesio į tas lenteles, jos
niekada jai neegzistavo, senelė neprimatė ir nemokėjo skaityti, tik maldaknygę iš atminties, ji nė pas
„daraktorių“ negavo mokslų. Mokyčiausias buvo baltapūkis vaikiukas, tas tai jau skaitydavo visom kalbom, kaip
sakydavo kaimynams bobutė, jisai ir antrašus ant vokų, o retkarčiais ir ant siuntinių giminėms ir pažįstamiems
mokėjo užrašyti. Vaikiukas, vienintelis iš trijų, ir dabar pastebėdavo ir, jei pašėlusiu greičiu lekiančios mašinos
neapnešdavo dulkėm, perskaitydavo užrašus ant lentelių, bet jis nežinojo, ką reiškia tos raidės, o ir tie žodžiai.
Pavyzdžiui, jis galėtų perskaityti ir bobutei pasakyti, bet toji taip pat nesuprastų. Galėtų tas vaikiukas paaugęs ir iš
žodynų pasiskaityti, leidyklos dabar žodynų daug spausdina, bet vis tiek jis nelabai suprastų. Tie žodžiai jam bus
tokie pat tolimi, kaip Eua salos pavadinimas. Yra labai nesupratingų žmonių, nes jie visai neišmano apie tempus.
Praėjusi „kempingą“, žalmargė visai atsisakė. Jai jau užteko, ji padarė, ką galėjo, toliau – kaip sau žinotės.
Žalmargė atsigulė ant pat griovio krašto, paskutiniųjų kojų nagos net pakibo ties griovio nuolaidžių, priekinę
koją parietė tik vieną, kita liko nepatogiai atmesta į kairę, į plento pusę. Senutė sukaupė visas jėgas, ji
instinktyviai pajuto, kad žalmargės gerumu dabar nepakelsi, todėl ėmė tampyti pavadį, sudžiūvusią ranka
pliaukštelėjo karvei per ausį, paskui užsimojo spirti į šoną, bet apiplyšęs apavas pataikė į akmenuką, ir tas
nusirito skersai kelio. Vaikiukas taip pat šokosi į pagalbą: jis pliekė karvei per nugarą iš visų jėgų, dabar gerai
galėjo ją pasiekti, net pleišos iš vytinio lakstė, bet žalmargė nesuvirpėjo. Po valandėlės ji skausmingom akim
pažiūrėjo į tokią pat skausmingą senutę ir lėtai ištiesė kaklą, ant žemės paguldydama galvą. Senutė dabar
prarado bet kokią viltį pakelti žalmargę jėga, ji atstūmė užsimotą vaikiuko ranką, parkrito ant kelių, prikišo
skarele apdengtą ausį prie žalmargės kaktos, paskui prie snukio. Žalmargė nepajudėjo. Senutė apėjo keliais
aplink ją, kalbindama ir myluodama, ji pati vos nenusirito į griovį, o tuo tarpu vaikiukas stovėjo šalia, jo pleišėtas
vytinis buvo nuleistas žemyn, balta galva tarpais pranykdavo dulkėse ir vėl pasirodydavo. Jis jautėsi truputėlį
nedrąsiai, visi vaikai jaučiasi nedrąsiai, kai vyresni yra priversti susidurti su didele nelaime ir kai ta nelaimė vaikui

54
atrodo tokia menka, nes jis gyvena kitokiame pasaulyje, kur ir nelaimės kitokios. Dabar jis pamatė senelės akyse
ašaras, ir visas nedrąsumas praėjo, jis patempė lūpą, o senelė tuo tarpu kažką jam pasakė, vis dar parkritusi prie
žalmargės ir rodydama ranka ežero link.
Vaikiukas tuojau pat paėjo į šalį, žengė kelis žingsnius į priekį ir ėmė bėgti. Iš pradžių pamažu, nedrąsiai,
taip visada pradedami bėgti dideli maratonai, o paskui greičiau, greičiau, greičiau... Rankoje jis dar tebelaikė
vytinį, kuris vilkosi žeme, ir vis bėgo...

Dabar mes pakelkime visi rankas, šaukime balsiai dispečerius – bent keliom sekundėm sustabdykim visas
urzgiančias mašinas, šoferiai gali ir neišlipti iš kabinų. Dabar susikaupkim ir paklausykim, kaip bėga vaikiukas:
tik-tik-tik-tik... Muša ir muša jo kojelės, muša ir muša, jis jau padarė didelį lanką, jau juosia ežerą, netrukus bus
visiškai kitoje pusėje, jis bėga ir bėga, neatsigręždamas ir nelėtindamas greičio, jis dar nieko nežino, tas mažasis
Bikila, ką reiškia jo bėgimas, ką dundena jo kojelės apvalios žemės plutoje, jis dar nieko nežino. Ir mes gal
nelabai žinome. Tik yra, mes jaučiame, sunkiai nusakoma vaikiuko bėgimo prasmė. Juk mes jaučiame, girdime,
kaip lemtingai muša baltapūkio vaikiuko kojelės.
Tik-tik-tik.

O dabar mašinos tegul lekia, dispečeriai, duokit ženklą, prispjaudė iš pykčio ant kelio šoferiai, kas tvarko,
tegul paleidžia ir garsiakalbius, tegul kriokdamos mašinos vežioja nukąstus sakinius. Jau sunkiai begalime girdėti
baltapūkio vaikiuko kojų tiksėjimą, jis dabar pirmoje sodyboje, valstietis taip pat tekinas bėga į ganyklą, atsiveda
arklį ir pakinko, paskui jis muša arklį botagu, ratai šokinėja per akmenis, arklys jau apsipylė prakaitu, veja
žmogus senutei į pagalbą arklį, sustoja šalia žalmargės, apsuka ratus, paverčia ant šono, paskui visi trys užgula
visą vežėčią, bet negali atversti žalmargės, kur jie atvers, tada valstietis iškinko arklį, prikabina prie vežėčios, ir,
nutaikęs akimirką, kai arti nėra mašinos, paragina jį, ir žalmargė jau guli vežime, nors ir nepatogiai, bet vežime,
pačiai jau nereikės eiti, o netrukus ratai pajuda, valstietis linguoja šalia, baimingai žvelgdamas į cypiančius ratus,
sėstis negalima, nes arkliukas vos paveža ir be žmonių, labai sunkiai tempia ratus su žalmarge, jis pats jau viena
akimi aklas ir beveik nieko negirdi, perkaręs visas ir dreba.
Ir vėl eina procesija – senutė ir vaikiukas – paskui vežimą, vienas iš trijų jau nebepaeina, guli vežime, kažin
ar bepasikels, o du dar kiūtina iš paskos, vienas dar ilgai eis.
Tik-tik-tik-tik.

Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

55
BALTA NOVELĖ

– Prašom, įeikite, – išgirdusi beldžiant, pasakė ji, nepasukdama galvos ir tik mintyse žiūrėdama į duris.
Žvelgdama dabar pro langą, už kurio žemė buvo nuklota geltonais lapais ir kur klevai kasdien darėsi vis nuogesni,
ji matė viena, kita, trečia kryptimi vaikštančius žmones, ištįsusius, ilgus ir, rodėsi, nieko bendra neturinčius
vienas su kitu. Žmonės slinko ir slinko daugybe krypčių, daug daugiau, negu buvo gatvių, takų ir šaligatvių, jie
ėjo čežindami klevų lapus, ir mergaitės akyse likdavo siauri pėdų labirintai, kuriuos – kartu su lapais – judindavo
ir ardydavo vėjas.
Ji nuklydo parko taku prie upės, ėjo linguojančiu lieptu į kitą pusę – tenai iš mažos stotelės išlekia nedideli
autobusai, ir iš ten, nuo skardžio, miestelis atrodo tarytum aptvertas neperlipama tvora, iš aukšto kamino rūksta
drumzlini dūmai, žiemą ir vasarą, kepina saulė, žmonių beveik nematyti, jie juda mažyčiai lyg taškeliai, ir jų
judėjimo linijos susikryžiuoja begalybę kartų, o nuo tokio pagalvojimo ir pamatymo per metų metus miestelis
darosi panašus į seno kambario sieną, kurios raštą keičia raštas ir dažą dažas.
Tik vienas nedidelis plyšys yra iš to aptvaro – siūbuojantis lieptas per plačią upę, todėl ji skuba tuo lieptu,
paveja žmogelį, variną dviračiu, žmogelis eina sunkiai, dviratis tampo jį į šalis, o, perėjęs į kitą pusę, niekaip
negali ant jo užsiropšti, vis linksta ir linksta prie žemės, ji palaiko dviratį, kad žmogeliui būtų lengviau; tuo metu
maiše, permestame per dviračio rėmą, ima garsiai kriuksėti ir žviegti, net žmogelis per girtumą supranta, kad yra
juokinga, jis sunkiai šypsosi, o ji, leipdama juokais, klausia:
– Ar neatsirado pirkėjų? Ir dar taip ilgai išlaukėte...
– Ne taip ir ilgai, –sunkiai sako žmogus, bet kalbėti nori, smagu, kad mergaitė išmano jo reikalus. – Juk
galima suprasti, kad aš ne visą laiką turguje buvau. Tam yra rodiklių... Ir pirkėjų netrūksta, prie manęs taip pat
vis lindo, tik nepatiko, kad manieji balti, ir kainą užsiprašiau pamanomą, tiktai dabar labai ieško deglų.
Jam pavyko pajudėti iš vietos, paskui ėjosi geriau, jis nuvažiavo, krypuodamas ir nardydamas tarp žmonių ir
nedidelių autobusų, paskui dingo gražiame pušyne, o jo baltieji maiše, net ir nutolus, vis garsinosi.
Eidama palei upę, ji prisiminė, kad tenai, ties vingiu, vasarą buvo labai liūdna, iki pusės išsirengęs žmogus
pjovė dar visai žalias avižas, aptrupėjęs cementinis liūtas laikė letena prispaudęs šerniuką, tuo visiems
parodydamas, kad gamtoje laimi didieji ir stiprieji, buvo labai karšta, žmonės kitoje upės pusėje, prie pušyno
juostos, be garso žiopčiojo ant geltono smėlio, ji pasidarė iš balto popieriaus kepurę, paskui ją paliko, ir dabar
toje vietoje turėtų būti geltonų lapų kauburys.
Su gailesčiu grąžindama save iš praeities į baltą kambarį, ji paklausė įėjusią moterį:
– Tikriausiai, jaučiatės geriau? – Mergaitė liepė moteriai atsisėsti. – Ar vis dar negalite užmigti?
Moters suknelė buvo labai graži, tiko prie jos išvargusio, nemigos iškankinto veido. Ant pečių krito tamsūs
plaukai, o krūtinę puošė didelis gintaro gabalas. Ji laikė padėjusi rankas ant baltai užtiesto stalo. Keistą artumą ir
kažką bendra pajuto mergaitė moters rankose ir baltuose pirštuose.
– Kai labai pavargstu, tada ir užmiegu, – sako moteris pusbalsiu, žvelgdama į kaktusus, pastatytus ant
palangės, paskui į siaurą, baltai paklotą sofą. Po to labai ramiom akim seka baltą mergaitės veidą ir įsmeigia akis
į dar baltesnį jos chalatą. Už baltos užuolaidos į kriauklę papteli vandens lašas. Moteris nežymiai krūpteli. – Dar
aš suspėsiu išsimiegoti, prieš akis dar tiek daug laiko. Man labai sunku, kai į mane žmonės žiūri kaip į kitas. Man
viso to nereikia, o jei ir reikia, tai kitaip. Teisybė, aš atsivežiau dvidešimt šešias sukneles ir kasdien jas keičiu,
velkuos vis kitą. Juk jūs suprantate, kodėl aš taip darau. Man patinka kasdien užsivilkti naują suknelę, man tada
vis šventė ir šventė. Vaikštau tokia nekasdieniška ir didesnė, net sau tada patinku. Aš tenai, namie, neturiu nė
kada pasipuošti, ten ir nepamatys niekas, niekam manęs tokios nereikia, užtenka kitokios. Dieve, kokias aš jums
kalbu banalybes, bet kad jų daugiau nei ko kito. Tenai viskas vis vien, tik dirbi, bėgi nuo nakties iki nakties. Jūs
nepykite, bet aš kitokio sau džiaugsmo ir nebemoku pasidaryti.
Moteris vėl liūdna žiūri į baltą mergaitės drabužį, į jos truputį pravertą burną ir baltus dantis. Ji prašyte
prašo pritarimo, paskatinimo. Jo moteriai labai reikia išbristi iš banalybės. Aplink yra balta. Žali kaktusai stovi ant
56
palangės.
O tenai, pagal upę, driekiasi baltas smėlio takas, jis tįsta šalia žalio aerodromo, pakeliui stūkso apsamanoję
akmenys, kuriuose iškaltos negyvų žmonių pavardės, tenai, vidury balto avižų lauko, stovi žmogus, jam iš abiejų
pusių nedideli vaikiukai, saulė leidžiasi raudona, žmogus su vaikais avižų lauke atrodo šalia istorijos...
– Įeikite, prašom.
Kažkas vėl pasibeldė. Po pusmečio ar po metų. Jau nebėra raudonų lapų, jau matyti už lango kiškio ar katino
pėdos sniege, ir žmonių pro sustingusius medžių brūkšnius nueina mažiau, šalta, pastovumo ir susikaupimo
metas. Prie metalinio stulpo pritvirtinta šaltyje plakasi nublukusi vėliava. Nuo kalnelio, tiesiai parko taku eina
dviese – iš kaimų atvažiavę žmonės suka prie nedidelių vartų ties ta vieta, kur vasarą ir rudenį buvo lieptas. Du
žmonės dar turi rogutes, kuriose paguldytas ilgas maišas. Vyras stabteli, pasilenkęs įsikimba į rogutes, stumiasi, o
paskui, užgulęs maišą, lekia pakalnėn, juokdamasis ir kažką šaukdamas žmonai, kuri negali greičiau nei eiti, nei
bėgti – ji žingsniuoja vienodai atsargiai, atsilošusi, jos didžiulis pilvas išpūtė mėlyną paltą, moteriškės skruostai
garuoja. Pakalnėje jiedu vėl sueina į krūvą, vyras tempia rogutes, moteris pūtuoja šalia. Pereis ledu upę, o paskui
abu suplasnos ir įskris perėti į šiltą lizdą.
Žmogelis stovi tarpdury – nedidelis, apsiavęs veltinius, net kailinių nenusivilkęs, net ir kepurę rankoj
laikydamas. Jis netgi nesako nieko, paklusniai laukia šalia kėdės, o paskui taip pat paklusniai ima rengtis,
kraudamas į krūvą drabužius. Jis labai norėtų prašnekti, bet nesugalvoja pirmo žodžio. Jisai yra apakintas sienų,
sofos ir mergaitės chalato baltumo. Bet jis yra ir pastabus – vilkdamasis marškinius, akimirksniui stabteli ir žiūri į
kaktusus. Kaktusai yra žali, o sienos ir sofa balta.
Ji rašo ir rašo į knygą. Paskui klausia:
– Ar vedęs?
– Jau daugel metų.
– Ar vaikų turite?
– Turiu netgi tris.
– Trys – tai nedaug. Kam sakot netgi?
– Gal kam ir nedaug, o man labai.
– Ar šeimoj visi sveiki?
– Rodos, visi. Niekas nesiskundžia.
Ji ilgai klausosi, kaip muša žmogelio širdis. Kažkur visai čia pat, jos ausyje, ir kažkur labai toli, baltame avižų
lauke. Ji mato, kaip į vieną ir kitą pusę sniego takais nueina ištįsę žmonės. Paskui labai gerai girdėti, kaip,
trupučiuką šniokšdami, kilnojasi žmogelio plaučiai, o jisai pats tuo metu beveik prasižiojęs žiuri į jos lupas, lyg
lauktų mirties nuosprendžio.
– Tai kad viskas beveik gerai, – sako ji, liepdama žmogeliui rengtis, o pati dar girdi, kaip jos ausyje darbuojasi
žmogelio širdis. Baigia rašyti ir žiūri į jį, o jisai taip lėtai rengiasi, jau gal apšilo baltame kambaryje, mergaitė sėdi,
sudėjusi rankas ant kelių, paskui pakyla, vis žiūrėdama į žmogelį, ima stiklinę ir pila vandens ant didžiojo
kaktuso, žmogelis tai mato, jis netgi pastebi, kaip gražu yra žalias spygliuotas kaktusas šalia balto chalato, jam
pasidaro gal net jauku – taip viskas čia skiriasi nuo to, ką turėjo, čia balta ir šilta, daug keisto pasitikėjimo. Jis
aiškiai neskuba rengtis, o ji vėl sėdi ir žiūri gal net ir į jį, o gal pro šalį, žmogelis perdaug gerai apie save galvoja,
tokių čia būna šimtų šimtai. Beliko tik užsidėti atsilapojusią kepurę, tačiau žmogelis delsia, trypčioja,
žiūrėdamas čia į kaktusus, čia į baltus popieriaus lapus, čia į mergaitės rankas. Paskui, laikydamas kepurę
rankoje, pamažu artėja prie kėdės ir, dar nespėjęs atsisėsti, nudūręs į žemę akis, sako:
– Man yra blogai.
– Ką jūs! Aš jums sakiau teisybę. Jūsų sveikata visai nebloga. Pabūsite mėnesį, išvažiuosite visai sveikas.
Žmogelis, rodos, negirdi.
– Man yra blogai, – sako jis vėl.
Žmogaus skundui jautri ausis pagauna tikrą nerimasties balsą.
– Man gyventi yra pasidarę nekaip... Aš, mat, neturiu žmonos ir, kaip sakiau, tris vaikus. Ir dar nedidelius.
Man yra blogai. Aš nujausdavau prieš visa tai, kad jau kažkas prasideda, kad jau užeina debesys. Žmoną, mat, aš
turiu, tik ją pasodino į kalėjimą, jinai buvo sandėlininkė, ji kažką sugalvojo negera, pareidavo vėlai, o kartais ir

57
visai įprato nepareiti, aš nieko jai nesakydavau, nes prisilaikau tokios minties, kad kiekvienas už save atsako ir
kiekvienas sau atsiskaito. Dabar man yra blogai – ji gavo penkerius metus, vienerius jau baigia, o kur dar ketveri.
Viskas tas man yra neįprasta, aš nebemoku gyventi, puldinėju iš kampo į kampą, parlėkęs iš darbo, pavalgydinu,
suguldau nuprausęs vaikus, o paskui ima darytis baisu, aš negaliu nei užmigti, nei doro sapno susapnuoti, guliu
stačiom akim, širdis kaip įpjauta. Ir vis tas pats, ir vis tas pats. Aš jau toks nebe savy, nejuntu, nei kaip darau, nei
ką, nei kam. Vis rašau laiškus, kad jinai visai nenusibaigtų iš liūdesio, o jau pats vietos nerandu. Ir namuose jau
pasidarė nebegerai, nusiplūkęs per dienas, nesuprantu, nei kas man yra tie vaikai ir ar man jų reikia. Žmona
parašo, jos laiškai tokie keisti, jinai taip viską išmano ir vis stveriasi gyventi, girdi, padaryk taip, padaryk anaip,
sugrįšiu, tada imsimės abudu. O man jau nieko nebereikia. Gal kai žmogus pats savo galva darai, kad ir kokį
blogą darbą, paskui daug lengviau yra ir atsakyti, ir susigaudyti, o kai užklumpa tave beginklį... Ji rašo, kad viskas
būsią gerai, viskas praeisią. O man jau yra blogai. Mano galva tokia patežusį, ir anksčiau dažniausiai viskas
išeidavo ne taip, o dabar tik jūs man galite padėti, niekas kitas. Man taip pasirodė, kai tik aš patekau į šitą
kambariuką.
Žmogelis net išprakaitavo nuo savo sunkių žodžių. Kaip ir anoji moteris, ji dabar laikė rankas ant stalo,
žiūrėdama į žalsvas žmogelio akis, bėginėjančias jos veidu ir baltu chalatu.
– Man yra blogai.
Nuo skardžio žiūrint, mažame miestelyje kryžiuoja savo nesuprantamus kelius dideli mažyčiai žmonės, pro
praviras pašto duris matyti, kaip sušilusi miniatiūrinė moteris muša ir muša ant laiškų juodus apvalius
antspaudus, laiką kas pusę valandos raudonos bažnyčios bokšte pranešinėja laikrodis. Žmonės rašo vieni kitiems
žodžius; sakydami paguodą, pirmiausia guodžia patys save.
Skruzdėlių takais į visas puses skuba žmonės, vienas kitam gražiai nusilenkdami.
– Užbėkite dabar į krautuvę, nupirkite saldainių ir pasiųskite savo trims vaikams. Jiems bus daug džiaugsmo.
Žmogelis išslinko atatupstas, tyliai užverdamas duris, ir, likusi viena, pro žalius kaktusus ji matė jį, einantį
per baltą sniegą į aukšta tvora aptverto miestelio krautuvę.
Paskui ištisas dienas žmogelis ant raudono suoliuko sėdėdavo netoli jos durų, į baltą kambarį eidavo kiti
žmonės, ją pamatęs, gražiai nusilenkdavo ir pasisveikindavo, o paskui ilgai vaikščiodavo baltomis pušyno
alėjomis. Sykį tyliai jai koridoriuje pasakė vaikams pasiuntęs saldainių ir tą naktį ramiai miegojęs. Pagaliau ant
raudono suoliuko sėdėti tapo nebegalima, seselės vis neduodavo ramybės, vis klausinėdavo, ko jam reikia, ir dar
kartais negražiai pasišaipydavo, todėl koridorių paliko ir pasirinko baltą aikštelę prieš jos langą, iškarpytą
kaktuso lapų. Iš pradžių sniego takais jis eidavo labai skubėdamas, tarytum niekur nieko, o po kelių dienų jau
sustodavo ir, užvertęs galvą, žiūrėdavo į išblukusią vėliavą ant metalinio stiebo, o netrukus naktimis, jei tekdavo
kam netoli būti, jį matydavo stovintį po langu ir žiūrintį į mėlyna mėnulio šviesa užlietą pušyną, o kartais net
prisispaudusį prie stiklo ir prilaikantį rankomis atvėpusias kepurės ausines.
Kartais ji ilgai turėdavo darbo, sėdėdavo prie kaktusų iki išnaktų ir visada pro užuolaidos plyšelį pamatydavo
jį, bežiūrintį į vėliavą ar pamažu praeinantį pro langą ir vėl netrukus sugrįžtantį. Ji pati dažnai prisimindavo
rudenį, geltonus lapus aikštėje ir baltą popierinę kepurę, paliktą anoje pusėje, o laikas bėgo, ir vienąsyk, vėlai
vakare, ji pamatė žmogeli, stovintį ties jos langu sniege. Švietė mėnulis, sniegas buvo melsvai baltas, medžių
šakos atrodė išpaišytos ant lango stiklo. Netoli nuo žmogaus, ant šiek tiek tamsesnio tako, jo kantriai laukė
nutrintas lagaminas – ištikimas šuva. Žmogus dabar žiūrėjo tiesiai, ne į pušyną, be abejo, matė ir ją, tik negalėjo
žinoti, ką ji galvoja.
Tuo metu kažkas nestipriai pasibeldė, ir ji pasielgė ne taip, kaip visada, ji nepaprašė įeiti, o atidarė duris pati.
Balta šviesa užlietame koridoriuje ji pamatė stovint moterį, kuri atrodė gal dar liūdnesnė, negu anąsyk. Ji buvo
apsivilkusi baltą suknelę ir laikė rankoje tokį pat baltą megztuką.
– Aš išvažiuoju ir noriu su jumis atsisveikinti, – pasakė balta moteris. – Jau buvo paskutinis sykis, kai aš
atsivežiau dvidešimt šešias sukneles. Dabar jau tikrai galiu pasakyti, kad ir jos nepadeda.
Nuo baltos lempos šviesos ji primerkė akis ir žiūrėjo į koridoriumi tolstančią moterį, einančią iš menkų
pastangų į kasdienybę, norėjo ją palydėti bent iki koridoriaus galo, bet paskui staigiai pravėrė kabineto duris, ir
tuo metu nuo lango stiklo atšoko atsilapojusi ausinė kepurė ir žalsvos graudžios žmogelio akys. Jo šuva

58
lagaminas laukė ant tako, žmogus ėjo tiesiai prie jo, nė karto neatsigrįžo, pakėlė nešulį ir nužingsniavo per baltą
sniegą. Tarpais jo kepurės ausys juokingai laptelėdavo.

Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

59
RIKSMAS MĖNESIENOJE

Dienomis jis ne visada būdavo vienas. Tiesa, vidurdienį, jei užeidavo karščiai, jis sėdėdavo pavėsyje ant
suklypusiu suolo vienas, tada jo kuprota nugara būdavo beveik lygiagretė su žeme, kad nenugriūtų ant nosies,
vieną ranką laikydavo ištiesęs ir įsikibęs į lazdą. Kartais rankas palaisvindavo, lazda remdamas smakrą, ir tada šis
mažo miesteliuko Kvazimodas pasidarydavo visai panašus į suskilinėjusią, kandžių išvarpytą medžio skulptūrėlę.
Nejudėdamas žmogus galėdavo išbūti pasibaisėtinai ilgai, jis net išsėdėjo suolo lentoj duobę. Mėlynomis, visada
išdžiūvusiomis akimis jis žiūrėdavo į kiemą, kuriame buvo šulinys ir kur dažnai aplinkinių namų gyventojai
eidavo vandens. Tankiausiai – moterys. Kartais nebyliomis, o kartais graudžiai geromis akimis kuprius lydėdavo
kiekvieną vandens lašą, nutykštantį per rentinio kraštą, o jei nubėgdavo srovelė, jis, žinoma, nuo suolo
nepašokdavo, tačiau susierzinęs mechaniškai krusteldavo kaklą, ant kurio savotiškai priaugęs buvo kampuotas,
pailgas veidas; burna prasižiodavo. Vandens šitam žmogui tikrai netrūko, nors jis vaikščiodavo sunkiai, bet prie
miestelį supančių ežerų nueidavo, be to, grandine pritvirtintam kibire žmonės vandens palikdavo. Žiūrėdamas į
rentinio kraštais tekantį vandeni, kuprotas žmogus, reikia manyti, galvodavo apie kažką gražaus, tikro, ko jisai
nuo pat vygės stigo ir ko, jam atrodė, turi visi šitie žmonės, nerūpestingai švilpiniuodami ateinantys ir nueinantys,
ateinantys ir nueinantys. Baisiausia jam būdavo, kai traukti pasemto kibiro pasilenkdavo jaunos moterys, kurių
mažame miestelyje taip pat netrūko – vietinių ir vasarą atvažiuojančių, – ir kai gražios arba negražios, o vis tiek
kuprotam žmogui nujaučiamos turint kažkokią paslaptį – jų kojos begėdiškai apsinuogindavo. Jis pajusdavo,
kaip šaltis imdavo lįsti kažkur iš žemės pro jo suplyšusių batų padus, kildavo aukštyn išdžiūvusiomis, kaulėtomis
kojomis, spruzdindavosi po nestipriai suveržtų kelnių diržu, o paskui imdavo šliaužti aukštyn, švelnus ir gražiai
prilimpantis prie jo didelės kupros ir išlekiantis pro akis. Dar būdavo ir tokių moterų, kurios per rentinį smarkiai
persisverdavo tyčia – tikra moteriška paikystė amžinai džiaugtis tuo, ko neturi kiti, ir amžinai justi malonų
kutenimą paširdžiuos, suprantant, kad tie kiti ją mato ir gal net trupučiuką jos geidžia. Tokia kuprelio žudikė
pasilenkusi ilgai knibinėdavo kibirą, o žmogus ant suolo išgirsdavo, kaip į suplūktą žemę, smakro spaudžiama,
pradeda smigti lazda. Dar baisiau būdavo, kai ta storakojė širdagraužė po to, supylusi į savo kibirą vandenį ir
būtinai nutekinusi šaltą srovelę per rentinį, tarytum niekur nieko – pasisukdavo į kuprių ir pasisveikindavo:
– Labas rytas! Taip anksti pakilai...
Ir nueidavo, trupučiuką pakrypusi nuo kibiro svorio ir vis tiek dar sugebėdama tinkamai judinti tą vietą,
kurios kuprius neturi ir kurios, moteris žinojo, geidžia. Jau gerokai moteriškei nutolus, žmogelis lėtai kėlė
kepurę, nespėjo pirma, priblokštas gražaus ir ne taip dažnai girdimo balso, ir atvirai šypsojosi, rodydamas
pageltonavusius dantis.
Paskui jis likdavo beveik vienas, miestelio žmonės išsivaikščiodavo kas į laukus, kas gaudyti žuvies, kas
išvažiuodavo dulkinu keliu į didesnį miestą ieškoti mandresnės medžiagos paltui ar suknelei, o sugrįždavo
vilkdamas pilną krepšį gražios ruginės ar kvietinės duonos. Tiesa, užklysdavo nemažai svetimų žmonių, tie labai
plėšikiškai, daužydami kibirą į cementinio rentinio kraštus, semdavo vandenį, paskui pildavo į savo alyvuotus
kibirus ir nunešę versdavo į šnypščiančius mašinų radiatorius, ir netrukus, sukėlę dulkių debesis, lėkdavo pats
galas žino kur ir kokiais reikalais. Pasitaikydavo ir tokių, kurie jį labiau sudomindavo, – tie išlipdavo iš blizgančių
lengvųjų mašinų, pavaikščiodavo miestelio gatvėm, į kelnių kišenes susivarę rankas, žiūrėdami į naujai statomus
namus, į raudonų plytų mokyklą, ir kuprius, kartais nugirsdavęs miestelio bufete vieną kitą nuotrupą per radiją,
suprasdavo, kad tas visas gražumas – tai jau tikrai tokių, kaip baltmarškiniai atvykėliai, darbas. Kartais jis, nudavęs,
kad sėlina kažkur su reikalais, sustojęs atidžiai žiūrėdavo į tuos labai galingus žmones, vėl lipančius į mašinas ir
skutančius toliau plačiaisiais tėvynės keliais.
Smagiausia jam būdavo sekmadieniais, kai į turgelį priešais bažnyčią sulėkdavo iš apylinkių moteriškės, o
kartais ir vienas kitas vyras, pavadavęs šeimininkę ar atnešęs parduoti per žiemą pridarytų grėblių.
Visas turgauninkes jis pažinojo, todėl kaip mokėdamas pirkėjams labai įtikinamai girdavo kiekvienos prekę,
nes tikrai žinodavo, kuri moterėlė gerai spaudžia sūrius, o kuri niekada neatneš didžiojo sviesto, padažyto morkų
60
sunka. Išeidavo iš turgaus jau pats paskutinis, jausdamas didelį malonumą ir pasitenkinimą, pasukdavo į
miestelio aikštę ne tiesiai gatve, o užuolankom, palei ežerą, kurio vidury kyšojo smilgomis apaugęs violetinis
salos viršugalvis. Kiekvieną vasarą, prieš šienapjūtę, jis nusipirkdavo grėblį, grėblių dirbėjas tai žinodavo ir jam
nuskusdavo, nušvitindavo gražiausiai. Tų grėblių ant aukšto buvo primesta gal penkiolika, jei ne daugiau, bet
pirkdavo kiekvienais metais naują, šitaip buvo įdomiau gyventi.
Dar vieną smagų darbelį vasarą turėdavo jisai. Išlydėjęs akimis nutolstančias pakeleivingas mašinas,
praleisdamas greitus, sveikus ir labiau alkanus, tykiai remdamasis lazda, jis įeidavo į miestelio bufetą, pakabinęs
smakrą ant stalo briaunos, ilgai rausdavosi visokių trupinių pilnose kišenėse, kol surasdavo kokį metalinį pinigą,
paskui slinkdavo prie bufeto, stora moteriškė anoj pertvaros pusėj jį seniai pažinojo, siūlydavo be eilės, o jisai,
storindamas balsą ir perkreipęs veidą, žiūrėdavo į eilėj stovinčiuosius ir sakydavo:
– Nieko, nieko. Pastovėėėsiu, turiu laiko. Žmonės šit skuba. – Ir atsistodavo į eilės galą, o priėjęs
pasiimdavo kavos ir bulkutę, kartais pinigo neužtekdavo, o kartais gaudavo dar grąžos. Sėdėdavo ant kėdės
pačiame kampe, iš visų jėgų stengdamasis atsilošti, kad tarp smakro ir stalo liktų vietos stiklinei. Čia būdavo
daug pažįstamų, pritrūkę vietos, prisėsdavo prie jo stalo, valgydavo ir gerdavo, nelabai kreipdami į kuprių
dėmesio. Ir jam būdavo gera, jis mylėjo tuos visus žmones, todėl negalėdavo atsisakyti stikliuko, jei kas
pasiūlydavo. Kai pirmą sykį pasiūlė išgerti, jisai sutriko, ilgai tyrinėjo žmogų, kuris stūmė jam stikliuką, paskui
netyrinėdavo, suprato, kad siūlo iš gero ir iš meilės – jam, savam miestelio žmogui, be kurio viskas būtų ne taip
ir daug ko netektų. Išgėręs porą stikliukų, jis šiepdavo burną smarkiau, negu išgirdęs prie šulinio moteriškę
sakant labas rytas, sukembęs, niekada vertikaliai nevaikščiojęs kūnas pradėdavo šilti, ir tada kuprius imdavo
išdarinėti dalykus, kurių paskui pats gailėdavosi, pykdavo ant savęs ir kartais dėl to net nedrįsdavo kelias dienas
išeiti į aikštę. Jis įremdavo kojas į stalo kryžių ir lošdavosi kėdėj atgal, šaukdamas sėdintiems prie staliuko:
– Žiūrėkit, ir aš vertikalus, ir aš vertikalus, cha, cha! – Tačiau beveik nebuvo sykio, kad po tų žodžių jisai
nedriokstelėtų su visa kėde ant grindų. Nors juokdavosi tik labai girti ir iš svetur į bufetą užklydę žmonės, jį
pagaudavo apdujęs siustas, pašokęs vėl sėsdavo ant kėdės, vėl spirdavosi kojomis, ir, kai pagaliau pavykdavo,
žmogus panarindavo galvą, įtempęs susiraukšlėjusius, žilais plaukais apžėlusius sprando raumenis, nes nuo
horizontalios nugaros padėties, riečiant veidą aukštyn, dabar burna norėdavo žiūrėti į lubas. Kai pasisekdavo
kėdėj išsilaikyti, jis šaukdavo, nuo raumenų įsitempimo rydamas seiles:
– Ar nesakiau! Ir aš vertikalus...
Po to jisai sugniuždavo, vėl paremdavo smakru stalą, pasiimdavo lazdą ir išeidavo. Gal dėl to, kad lauke
pajusdavo palengvėjimą ir apimantį gailestį, jis pasukdavo prie pinavijom apaugusios tvoros, kur visada sau guolį
pasitaisydavo per daug bufete išgėrę; darbo čia rasdavos, nes žmogeliai, įlindę į žolę ir pinavijas, jau galvodavo
esą namuose, prie tvoros nusiaudavo avalynę, ir, išsitiesę anoj pusėj, per plyšius iškišdavo basas kojas. Kuprius
surankiodavo jų batus ir maudavo ant purvinų letenų, parkritęs raišiodavo varsčius, kažką šnekėdamas,
bardamas žmogų, judindamas ir liepdamas eiti namo. Sykį šitokią grožybę pamatė kažkokie važiuotojai
plačiaisiais laukais, ir miestelio valdžia tvorą nuvertė, pinavijas greitai išmindžiojo, prieglaudos girtiems neliko, o
kuprius nebeturėjo kur atgailauti, todėl daugiau vertikalumu nebeužsiiminėjo, nors prie to labai įpratę žmonės ir
toliau duodavo išgerti ir vis prašydavo jį prisiminti senus gerus laikus.
Naktys būdavo jo. Kai viskas nurimdavo, žmonės užsidarinėdavo duris ir nulėkdavo paskutinis autobusas, jis
vėl išeidavo į aikštę, tik jau ant suoliuko nebesėdėdavo, o slinkdavo tiesiai prie šulinio, įsikibdavo į rentinį ranka
arba padėdavo ant jo smakrą ir sustingdavo. Tai vienur, tai kitur lange užgesdavo žiburys, dienos gyvenimas
pradėdavo mirti. Mėnesieną naktį jį galėdavai matyti, apšviestą blausios šviesos, vienišesnį, negu dieną, ir
žiūrintį pro rentinio kraštą į tą pusę, kur buvo piliakalnis ir didysis ežeras. Kuprius suklusdavo, jo ausys
pasistodavo lyg kokio gyvulio, o į kuprą, rodos, suplaukdavo visa tai, kas žmogų supa paslaptingo ir
nesuprantamo. Žiūrėdamas mėnulio šviesoj spindinčiom akim į naktį, žmogus juto, kaip jis yra miestelio aikštėj,
prie šulinio, kad jis reikalingas ne tik šuliniui ir miegantiems žmonėms, medžiams, ežerams ir dar kažkam – kad
tai jo įpūsta gyvybė plasta šalia ir, skaudžia meile užgavusi aplink esančią gyvastį, vėl pareina į jo kuprą. Tą naktį
dėjosi stebuklas: kuprotas žmogus pakeldavo laisvą ranką, su kuria nereikėjo kabintis į rentinį, rodydamas ežero
pusėn, ir tenai pliaukštelėdavo didžiausia žuvis, atlošdavo ją atgal, ir pro šulinį, visai žemai, šlumšteldavo
šikšnosparnis. Pasuko jis ranką į žiburį lange, ir prie lango nuogom krūtim priėjo jauna moteris, paskui ji visiškai

61
nusirengė ir ilgai žiūrėjo į save didžiuliame veidrodyje.
Nenusakomas savęs pajutimas prikaustė žmogų prie šulinio, kažko nepasiekiamo, amžino ilgėjimasis
užsiropštė jam ant kupros. Žmogus dabar aiškiai matė save dieną, savo išskirtinumą ir savo viršų, nes jis turėjo
tai, ko neturėjo kiti, paskęsdami mažuose kasdienybės džiaugsmuose ir liūdesiuose, – jis labiau už juos visus juto
visko, kas mėnesieną naktį buvo aplinkui, amžinumą ir begalybę, liūdną savo, žmogaus, didingumą.
Nuoga moteris dar kartą praėjo pro nedidelį langą, jisai spėjo pagalvoti, kad moters kūnas slepia savyje viską
– ir ežerus, ir piliakalnius, ir šulinius; kad moters ir vyro pradai lyg du titnagai uždega viską žemėje – gyvybę ir
mirtį, dieviškumą ir pragarą, dvasios polėkius ir nuopuolius.
Moteris pro langą nuėjo išjungti šviesos, greit ji užgeso, ir anoje lango pusėje liko tik moters dvasia, išsiilgto
moteriškumo simbolis.
Tuo metu už jo nugaros pasigirdo kitos moters ir vyro balsai. Netrukus moteris išbėgo į kiemą. Ji verkė tyliai,
paskui ėmė kūkčioti.
Pro jos verksmą tarpais buvo girdėti naktinių žiogų čirpimas. Nuo šulinio dangčio į dugną nukrito šaltas
vandens lašas. Moters verksmas dabar buvo panašus į ištisą aimaną. Baisi moters aimana mėnesieną naktį, per
visą pasaulį eina jos verksmas, primindamas visiems, kad žmogus, ką nors susikūręs ir idealizuodamas, pats
žiauriausiu būdu ir sunaikina.
Paskui moters aimaną į kiemą išvirto pikti ir bjaurūs vyro žodžiai.
Dar vienas šaltas lašas nukrito į šulinio dugną, ir kuprius daugiau nebeišsilaikė savo apsupimo lauke, vienu
mirksniu jis perėjo į šį pasaulį ir, skubėdamas, sunkiai vilkdamas kojas, užkliūdamas už tvoros, įsmuko į kiemą,
iš kur sklido aimana. Moters nebuvo matyti, buvo girdėti tik verksmas po obelim, vyras stovėjo ant žvyruoto
takelio – susidraikiusiais plaukais, pusnuogis, išvirtusiom akim. Kuprius pažino jį, dar visai neseniai bufete jis
ragino „padaryti vertikaliai“.
Kuprius sustojo prieš jį, kairėn rankon perimdamas lazdą, o dešinę bejėgiškai keldamas į viršų.
– Ih, ih, ih! – inkštė jis, lauždamas aukštyn galvą ir eidamas artyn. – Ih, ih, ih...
Paskui praslinko pro vyrą ir nubėgo link obels, iš kur sklido verksmas. Moteris stovėjo vienais marškiniais,
kurie buvo perplėšti, jos veidą jis gerai įžiūrėjo – ta pati aną rytą jį palabino ir paskui taip mokėdama nuėjo.
– Ih... ih... ih... – norėjo kažką pasakyti kuprius, bet joks žodis neišsprūdo iš jo lūpų.
Moteris staiga liovėsi verkusi.
– Na, ko tu čia dabar? Ko?
Jis pajuto balse pyktį, kažkokią nuo amžių vyro ir moters santykiuose paslėptą bjaurastį, jis jau norėjo šaukti
lyg pamišęs, kad moteris nustojo verkti iš neapykantos jam, o ne anam, kuris ją mušė ir draskė, idealizavo ir
paskui šlykščiai išniekino, tik jokio šauksmo atsikišusi burna neišdavė. Kuprius greitai išgriuvo pro vartus į savo
mėnesėtą aikštę, šuoliavo tiesdamasis ir jusdamas, kaip po kupra kažkas braška. Du sykius, kol pasiekė šulinį, jis
pasakė;
– Bjaurus yra gyvenimas.
– Bjaurus yra gyvenimas.
Paskui viena ranka lyg vanagiukas įsikibo į rentinį, o kita prilaikė rankeną. Atgal išsuktą kibirą ištraukė
apžiojęs jo lanką dantimis. Apsilaistydamas kiaurus batus ir purvinas kelnes, negailestingai šliūkštelėjo vandenį
ant žolės. Vanduo mėnesienoj atrodė melsvas. Šitaip pasėmė ir išpylė tris kibirus melsvo vandens.

Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

62
Novelės iš knygos
„RUGSĖJO PAUKŠČIAI“
ŽUVYS NETURI ATMINTIES

Jis atsirėmė nugara į sieną. Kaminai vakaro dangaus fone buvo nejaukūs. Jokiu akmeniu nesudaužysi
nebylaus kaminų abejingumo.
Jis žinojo, kad Jūratės nebėra ir nebebus. Kai jis nubėgo, viskas jau buvo baigta. Jūratė gulėjo ant upės
kranto, išsigandusias dideles akis įsmeigusi į dangų. Jis pasilenkė prie jos ir pamatė, kaip lūpų kamputyje virpėjo
šaltas vandens lašas.
Dabar Jūratės nebebuvo. Jis viską žinojo. Žinojimo buvo per daug ir per maža. Paėjęs nuo sienos, Tomas
žiūrėjo į veidrodį. Akys buvo sausos, jos neverkė. Mintys buvo liūdnos.
Stovėjo nebylūs, abejingi kaminai, spaudė iš keturių pusių kambario sienos, ir kai pribrėško, jis pamatė
Jūratės akis. Jos žiūrėjo susimąsčiusios iš visų keturių kambario sienų ir lydėjo Tomą kiekviename žingsnyje.
Kai saulė nusileido, kaminai staiga pasidarė jaukesni. Namų kaminai Tomui visada būdavo šiurpūs, kai juos
matydavo tolimoj erdvėj ir kai leisdavosi saulė.
Maža dulkėta gatvele, kasdieniškai kalbėdami, ėjo žmonės, ir jis norėjo, kad visi žmonės susirinktų jo
kambary. Jie galėtų nekalbėti apie Jūratę, galėtų nesakyti užuojautų. Bet žmonės pabūtų kartu su juo, patylėtų.
Jis visų jų nesusodintų, bet jie galėtų sėdėti pakaitom. Tačiau žmonės, kurie ėjo gatve, kalbėjo kasdieniškai ir
turėjo visokių reikalų.
Tomas užsimerkė. Jis vėl matė Jūratės akis, o sienos vis dar buvo, slinko artyn, ir niekas nepravėrė durų. Jis
susiieškojo įskilusią plokštelę, ir kai grojo smuikas, Tomas pastebėjo, kad Jūratės akys buvo pilnos džiaugsmo. Ir
jie abu nutarė eiti prie stačių plokštumų. Bet paskui ji nubėgo viena per saulės nutviekstą lygumą, ir prie baltų
Ispanijos kaimo pastatų, nesulaukdami raitelių, pririšti žvengė neramūs žirgai.
„Tomai, perskėlei plokštelę, ir dabar melodija visą laiką šlubuoja.“
Namo sienos tebebuvo. Ir Jūratė gulėjo ant upės kranto, o lūpų kamputyje virpėjo šaltas vandens lašas, ir
permirkusi suknelė nedengė jos sušalusių kelių...

– Nuostabu! Būkite geras, pagrokite dar kartą. Ta muzika šią gatvelę daro didelę.
„Iš tikrųjų, Tomai, uždėk plokštelę dar kartą, nors ir perskelta ji, nors ir šlubuoja melodija. Pasiklausysim,
nubėgsim, pabaidysim raitelių nesulaukusius žirgus, o paskui vėl eisim pasitikti stačių plokštumų. Ką tu, mielas,
mes būsim dideli prie tų plokštumų. Ir kaminai jau visai ramūs ir nebaisūs, ir prasmės kiek daug visur.“
– Jūs dažnai grojate šią plokštelę?
Jis krūptelėjo. Jūratės akys buvo kambario sienose, o ta jauna mergaitė stovėjo prie praviro gretimo namo
lango ir šypsojosi.
– Jūs dažnai grojate?
– Dabar aš grosiu kas vakarą.
– Ir jūs nepyksit, jei aš taip pat klausysiuos?
Vienas žmogus kalbėjo nekasdieniškai ir atėjo. Jis nesakė užuojautų ir norėjo labai nedaug. Jis beveik nieko
nenorėjo.
Nedidelių priemiesčio namų langai ir durys buvo praviros, ir žmonės namuose kalbėjo puse lūpų, tarytum
bijodami nuslopinti vakaro kalbą.

63
„Tomai, tu galėtum išeiti į gatvę. Kartu su žmonėmis pažiūrėtum nuo kalno į miestą ir, ką suprastum,
papasakotumei man.“
Jos akys tebebuvo, kambario sienos vėl pradėjo artėti.
– Nepyksit, kad klausysiuos? – mergaitės akys dabar susimąsčiusios.
– Aš nieko nežinau. Aš grosiu kas vakarą.
Kitą dieną jie abu vaikščiojo gatve. Ji buvo jauna ir graži, ir jis pajuto, kaip kažkas nuskriaustas atsikėlė jame.
Džiaugsmas, kad yra šita jauna mergaitė, šildė jį, ir pasiryžimą nesustoti didino tolumoj dunksančios pilkos
plokštumos.
– Vakar tave aš tikriausiai įpykinau?
– Aš grosiu kiekvieną vakarą, Ema.
Ji nusijuokė.
– Manęs dar taip niekas nevadino, Tomai. Jis džiaugėsi paslapčia, kad jos dar niekas tokiu vardu nevadino.
Paskui jie sėdėjo stadione, ir Tomas matė, kaip ji troško gyventi. Ji mylėjo ir juto viską. Ji norėjo paliesti savo
kūnu kiekvieną daiktą ir sužinoti, kaip jis vadinasi iš tikrųjų.
Vakarais Tomas uždėdavo plokštelę, Jūratės akys būdavo visose keturiose sienose, žvengdavo raitelių
nesulaukdami žirgai, ir Ema vis prašydavo uždėti plokštelę iš naujo.
Niekas nepraverdavo durų.

Jie abu sėdėjo prie upės, ant įkaitusio smėlio, ir paskui Ema greit nusimetė suknelę ir įbrido į vandenį. Ji
brido vis gilyn, ir baisus nujautimas persmelkė jį visą. Ji nuplaukė pasroviui, ji buvo graži permatomame
vandenyje, sagė blizgėjo jos plaukuose prieš saulę. Upė tekėjo greitai, ir Tomas, lieknas ir įdegęs, kaip naivus
tamsiaodis bėgo upės krantu, įsmeigęs į mergaitę akis ir klimpdamas į karštą smėlį... Ji juokėsi vandeny, ir
Tomui jos balsas buvo geras... Jis tirpdė kažką jame ir jungė su pasauliu. Blizgančio vandens nesulaužoma logika
įtikinėjo, kad viskas praeina.
Paskui ji išlipo kitame upės krante ir neskubėdama ėjo atgal.
Nurimęs jis atsisėdo. Grojo kaime girdėtą nesudėtingą melodiją, nes tenai kažkam buvo linksma. Nuleidęs
kojas į vandenį, jis žiūrėjo toli į laukus, pilnus žydinčių dobilų ir bičių. Kalbėdamasi su krantais, tekėjo upė, ir
anoje pusėje jis matė Emą. Ji ėjo nesidairydama, nuleidusi galvą, ir Tomas pamanė, kad su juo gal būtų jai
lengviau. Jis norėjo šokti į vandenį, bet vanduo tekėjo ir buvo toks pat, kaip tada, kai Jūratė gulėjo ant kranto ir
kai permirkusi suknelė nepridengė jos sušalusių kelių. Staiga tarytum siaubingas griausmas suskambo įskilusi
plokštelė, adatėlė šokinėjo lyg per giliausias vagas, o žirgų žvengimas buvo skardus, ir dobilienos ėmė lūžinėti.
Jos kėlėsi, virpėjo, ir netrukus iš keturių pusių išaugo didelės sienos; Jūratės akys buvo geros, jos žiūrėjo į
vandenį ir norėjo įbristi upėn, nuplaukti ir žinoti, kad ant kranto, nuleidęs kojas į vandenį, sėdi Tomas ir lydi ją
akimis.
Dobilienos virpėjo, lūžo laukai, ir sienos darėsi vis didesnės.
– Ema! – sušuko Tomas išgąstingai, bet balsas buvo kimus kaitrią pavasario dieną, ir tarytum nematomi
partizanai perpjovė ore laidus, ir ji neišgirdo. Paskui vėl sienos sujudėjo, pradėjo leistis prie žemės, žydėjo
dobilai, ir bitės dirbo medų. Ema stovėjo vandeny, jos veidas buvo šlapias. Ji buvo linksma, bet kažkas neaiškus,
neišspręstas garmėjo su upės vandeniu.
Prie jo kojų jau kelintą kartą susirinkdavo būrys mažų ir didelių žuvų, jos nardydavo ir į vieną, ir į kitą pusę,
retkarčiais išsprogintom akim pro vandeni pasižiūrėdamos į dangų.
Kaime melodija nutilo, ir ten taip pat buvo atidarytos visos durys ir langai, o žmonės klausėsi ir norėjo
suprasti, ką kalba kiti.
Jis surado smėlyje akmenuką ir sviedė į žuvų būrį. Jos išsisklaidė į visas puses, bet greitai sugrįžo vėl. Jis
sviedė kitą, ir jos vėl spruko į šalis ir vėl greit pasirodė.
„Žuvys, matyt, neturi atminties. Jos tik iš instinkto bijosi. Jei jos suprastų ir atsimintų, kad aš galiu kokią
vieną netyčia užmušti, jos daugiau nebegrįžtų. O gal jos labai alkanos?..“
– Tomai, kodėl tu šitaip... Kas tau yra? – ji brido prie jo, ir Tomas matė, kaip srovelėmis nuo jos plaukų bėgo
vanduo ir krito į upę.

64
Jis neatsakė, nors žinojo, kad reikėjo atsakyti.
Ji pažvelgė jam į akis ir išsitiesė ant įkaitusio smėlio; ji buvo trupučiuką pailsusi, neramiai ir nelygiai kvėpavo.
Ji juto visą pasaulį, ir jis dar buvo jai geras. Tomui pasirodė, kad be jos negalėtų gyventi.
– Kam tu mėtei tuos akmenukus, Tomai?
– Aš baidžiau žuvis. Jos tik neilgam bijosi. Žuvys neturi atminties, Ema...
Ji atmetė ant smėlio rankas ir nusijuokė:
– Žuvys neturi atminties, žuvys neturi atminties...
Staiga jis krūptelėjo. Nuo jos plaukų per skruostą nuriedėjo vandens lašas ir sustojo lūpų kamputyje. Ji
gulėjo, žiūrėdama į mėlyną dangų, ir galvojo kažką, o nuriedėjęs vandens lašas virpėjo lūpų kamputyje. Lyg
vagis jis atkišo drebančią ranką prie jos veido, ir ji išsigandusiomis, beveik stiklinėmis akimis žiūrėjo į jo ranką ir
sušuko:
– Tomai, kas tau?
Jis atitraukė drebančią ranką.
– Ema, aš nenorėjau to lašo matyti. Dabar jo jau nebėra. Aš jį pasiėmiau. – Jis parodė drėgną piršto galiuką.
Paskui ilgai abu tylėjo ir galvojo, tur būt, apie tą patį. Tomas surišo abiejų drabužius, o ji nuplaukė į kitą
krantą, ir jis brido, lyg vėliavą iškėlęs drabužių ryšulėlį.
Gatvės buvo šventiškos ir beveik tuščios. Kepino saulė, mirgėjo namai ir bokštai.
Tik senesnieji, negalėję išsiruošti nei prie upių, nei prie ežerų, nei prie jūros, lengvu žingsniu vaikščiojo
šaligatviais, ieškodami pavėsių ir matydami savo tolimą praeitį. Sukeldavo vėją pralėkdami troleibusai, laikrodžio
dūžiai buvo duslūs, ir žmonės iš pilies dairėsi į karštą ir tarytum išmirusį miestą, o garlaivis, paėmęs paskutinį
keleivį, paskelbė, kad laikas išplaukti.
Jis ėjo kažkaip nedrąsiai, juto, kad greta yra jos pečiai, plaukai su blizgančia sage. Jis žinojo, kad be jos
mieste būtų baisu, ir, nieko tikro negalėdamas suprasti, suėmė ją už pečių ir tarė:
– Ema, tu eik. Aš pastovėsiu ir paskui eisiu iš paskos.
Ji žiūrėjo nustebusi.
– Ema, aš noriu tave iš tolo matyti. Tu eik, o aš pastovėsiu. Aš žiūrėsiu į tave iš tolo.
Ji nuėjo. Iš pradžių palengva, paskui greičiau. Jis stovėjo ir per kaitrų orą girdėjo jos žingsnius, matė mirgant
gelsvą suknelę, ir paskui tolumoj, už miesto gatvių, pasirodė stačios plokštumos, ir Tomui suplakė mintis, kad ji
nueis. Jis pasileido gatve, garsiai šaukdamas. Jai, matyt, buvo gera, kad Tomas pasivijo, palietė petį, kad jis buvo
pavargęs ir sunkiai alsavo. Jie abu žiūrėjo į plačios gatvės vidurį, kur stovėjo baltas milicininkas, sulaikęs mašinų
virtinę, ir mažyliai per gatvę ėjo, linksmai klegėdami. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu.
Tomas pažiūrėjo į jos akis, ir jam pasirodė, kad Emos akys buvo liūdnos.
Vakare jie sustojo prie Tomo namų. Jos akys tebebuvo susimąsčiusios. Ji nedrąsiai, lyg bijodama tarė:
– Tomai, tu nepagalvok... Aš norėčiau užeiti pas tave. – Ir staiga ji krūptelėjo, nes Tomas, išskėtęs rankas,
atšoko, tarytum norėdamas uždengti namą.
– Ne!.. – suriko jis šaižiu balsu, ir vaikai, žaidę prieblandos apgaubtoje dulkėtoj gatvėj, sukluso.
Vakare jis vėl uždėjo plokštelę, ir melodija šlubavo, žvengė prie baltų pastatų pririšti žirgai.
Kambario sienos tebebuvo, ir niekas nepravėrė durų.
Paskui atėjo ruduo, kaminai kasdien vis labiau buvo pajungiami į darbą, ir žmonės rečiau laikė duris praviras
ir jau nesiklausė, ką kalba kiti.
Jie vėl atėjo prie upės. Kitoje pusėje degdami nuo medžių krito lapai. Ji sėdėjo ant kranto, ji ištiesė įdegusias
kojas, ir suknelė pridengė kelius. Upės gargėjimas buvo šaltas ir nejaukus. Jis vėl matė laukus, ir laukai lūžinėjo,
vėl stovėjo keturios sienos, kuriose nebuvo nei dobilų, nei bičių.
– Jau ruduo, Tomai, – tarė Ema, ir lapai anoj upės pusėj degdami krito į vandenį.
– Jau ruduo, Ema, – atsakė Tomas.
– Žuvys neturi atminties, Tomai, – tarė ji po valandėlės.
– Žuvys neturi atminties, Ema.

Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

65
SENAMIESČIO NAMAI

Vyrai nekantriai laukė. Jau ėmė tamsėti, nes buvo vėlyvas ruduo ir temdavo greitai. Jie vis dar stovėjo prie
gamyklos laiptų, trypinėjo vietoje, ir nežinia, ką kiekvienas galvojo. Jie, linksmi vaikinai, galėjo, žinoma, dabar
pajuokauti, paplepėti apie niekus, bet lyg susitarę tylėjo, ir kiekvienas sekliau ar giliau suprato savo keistą
pareigą. Gerai, vaikinai jo sulauks, jis nusileis žemyn laiptais, ir ką jam pasakyti? Čia reikia tiek daug nuoširdumo,
tikrumo, čia negali būti nė lašelio šaltos pareigos, ir, sakydamas, patardamas, tu turi parodyti jam geras salas, prie
kurių jis galėtų nusiirti.
Vienas iš jų žiūrėjo į kylančius dūmus iš kamino ir į ramias žvaigždes vėsiame danguje, jis įsivaizdavo save
didelio skliauto vidury, ir jį suėmė šiurpas, kažkodėl pagalvojus, kas būtų, jei staiga iš to vėsaus skliauto nukristų
bomba... Jis papurtė galvą, vydamas tas keistas mintis, nes jos netiko dabar prie jų laukimo, prie tikslo, o gal ir
tiko – juk viskas su viskuo savaip susisiekia.
Vania ėmė švilpiniuoti. Užvertęs galvą, jis taip pat žiūrėjo į persišviečianti dūmų stulpą, kylantį iš kamino, ir
pagalvojo, kokio aukščio turi būti kaminas, kad ištrauktų į orą žmogų, ir dar pagalvojo, ar tenai, kamino viršuje,
labai karšta.
Trečiasis žiūrėjo po kojomis, jis kažkodėl prisiminė šaltą besniegę žiemą kaime ir sodelyje ant virvių
motinos išdžiaustytas baltas drobules.
– Ir nesirodo, – neiškentė pagaliau Vania, nutaręs, kad ant kamino vis dėlto baisu, jei ne dėl karščio, tai dėl
aukščio. – Kiek mes čia jo galim laukti?
Nuo Vanios žodžių sugrįžo vyrai į šį vakarą ir į savo tokį nereikšmingą ir sunkų laukimą, jie dar tylėjo ir
galvojo, bet jau apie daug artimesnius dalykus, galėjo jie, žinoma, galvoti ne vien tik apie Simą, bet ir apie save,
palyginti trupučiuką su tuo pamišusiu, kaip jie sakydavo, Simu, bet nelygino nė vienas, nes, rodėsi, nepasielgė
taip arba panašiai, kaip Simas. Na, išgerti tai išgeria visi, bet Simas su ta Vera! Na, su tokiomis jau nė vienas iš jų
neprasideda. Seniai čia ji tąsėsi su kitu, o prieš tai dar su kitu, kasmet beveik su kitu. Kaip tam Simui šitaip išeina?
Buvo antai atsitikimas, kad ir Vania metė žmoną, nesutarė charakteriai – prieš penketą metų tai įvyko – na, metė,
ir viskas. Pastyrinėjo vienas savaitę, o paskui į vakaruškas ėmė lakstyti, o tos mergaitės taip ir limpa – nebjaurus
vyras Vania, ir šoko jis pasiutusiai puikiai. Pašoko šitaip dar vieną savaitę, o trečiąją jau ir vestuvės. Gausias iškėlė,
visa brigada susirinko, ir Simas su žmona atėjo, graži jo žmona buvo, aukšta ir liekna, pailgo veiduko, dainavo
visą vakarą. Gražiai Vania pasielgė – vedė iš naujo, jauną ir įdomią, ir jei reikės – ar gali būti nuo to apsaugotas
– gal ir dar kartą. Bet jau Simas! Toks jaunas ir su tokia...
– Eini kartais namo, o tau gatvė – lyg prožektoriaus spinduliais nutvieksta – vis platyn ir platyn priekyje.
Paskui prisimeni, kas esi, ko nori, kuo rūpinies, ir iš to prožektorių kelio ima atgal prie tavęs riedėti juodas
kamuolys, kol susiriečia po kojom kaip šunytis. Mažas toksai... – buvo bepradedąs pirmasis, bet trečiasis jį
pertraukė:
– Tas šuniukas ir dabar turės susirangyti. Gal ne toks ir mažas... O Simas, tikriausiai, lauks, kol Veros
pamaina baigs darbą.
– Jeigu taip, tai iki išnaktų jo nesulauksim. Pabūsim dar kiek, ir eiti reikia. Pagalvojus – tas šuniukas dar
mažesnis nuo to darosi: Simo reikalai jau šunytis, o tai, kad mes negalim Simo palaukti, turėdami savo reikalų,
dar mažesnis šuniukas...
– Ai, ką ten, vyrai! Baikit apie tuos šunis. Kas nežino, kad visus mus lydi tokie ciuciai. O dabar einam. Kitą
sykį nugriebsim Simą, – pasakė Vania. – Jeigu jam su Vera taip įdomu, tai namie man irgi nenuobodu.
Vyrai jau pradėjo skirstytis, pavaikščiojo palei sieną ir netrukus vienas paskui kitą išėjo pro vartus.
Simas nusileido laiptais tuojau pat, vos tik Vania su draugais nuėjo. Gal jis tyčia laukė, kol jie išsivaikščios, o
gal tik sutapo viskas šitaip. Jis nulipo laiptais pamažu, užsivertė apykaklę ir išėjo į gatvę. Ėjo jis koja už kojos,
nesidairydamas ir su niekuo nesisveikindamas, nes nieko nenorėjo matyti, ir galva dar svaigo po vakarykščių
gertuvių, nors ir išdirbo gamykloje visą dieną. Jis vijo įkyrias mintis ir nieko nenorėjo galvoti. Bet negalvoti

66
negalėjo. Jam jau seniai reikėjo išspręsti, ne, ne išspręsti, o suprasti vieną svarbų dalyką. Iš tikrųjų jis jau seniai
gyvena tomis mintimis.
Simas nuėjo ilgą galą prospektu, jis nesėdo į autobusą ar troleibusą, o po kurio laiko pasuko į senamiestį su
keistai pavadintomis gatvelėmis, su apdulkėjusiais senovę imituojančiais žibintais, kur vietoje dagčių įsukta
dvidešimt penkių ar keturiasdešimties lemputė. Čia buvo kažkodėl jaukiau ir paprasčiau, nes kartais ir namai tau
ima kalbėti ir suprasti, o kokie namai supras ir atjaus daugiau, jei ne senamiesčio? Naujiems – kas, jie patys dar
geltoni, kaip viščiukai, patys dėl savo pirmųjų bėdų eina iš proto, o šitie visko matę ir viską įveikę, jei išliko. Ak,
velnias! Nejaugi tai galėtų turėti kokį nors ryšį su Vera? Nejaugi? Jis papurto galvą ir eina toliau, o tas kvailas
lyginimas neduoda ramybės, ir Simas kažkur gilumoj pradeda suprasti, kad tas netikėtas, bet labai dabar
natūralus suderinimas vis dėlto ne šiaip sau, ne iš piršto išlaužtas, čia yra kažkas.
– Taip, čia kažkas yra, bet kam reikia galvoti apie tai, o kai viską man pavyks vienaip ar kitaip sudurstyti, ar
palengvės nors kiek, ar aš jau žinosiu, ką daryti? – klausia jis savęs beveik garsiai, ir pro šalį ėjusi mergaitė
atsisuka – graži žibintų šviesoj, ir kepuraitė jos balta, o pro kepuraitės kraštus – garbanėlių kuokštas. Ir drąsi ta
mergaitė, pažiūrėjo taip į Simą, taip pažiūrėjo. Niekas pasaulyje taip nesupranta vyrų skausmo ir nerimo, kaip
tikros moterys. Ir jos pasiruošusios nedelsdamos pulti į nelaimės vietą, nors nelaimės išvengti beveik negali
padėti, nes per daug tame aukojimesi yra savimeilės.
Simas eina toliau senamiesčio gatvele, paskui kita – ir tas gretinimas neišeina iš galvos, ir jis pagaliau
pradeda kai ką suprasti, jis jau norėtų pasakyti tą sau žodžiais, bet jam nesmagu darosi dėl Veros, jis vėl veja
mintis – čia kažkas ne taip, kaip su tais senamiesčio namais, ir kažkas taip, nes kaip pažiūrėsi į tokius dalykus,
taip ir suprasi. Bet jis negali minčių atsikratyti, ir jau šnibžda kažkas čia pat: „Tu bijai sau pasakyti teisybę. Bijai
pasilikti vienas su savim ir ieškoti užuovėjos. Verą tu apgaudinėji niekšiškiausiai. Tau jos visiškai nereikia – tik iš
baimės ir vienišumo ieškai jos, tu bijai ieškoti užuovėjos kitur, nes kitam žmogui, jaunam ir pilnam pasitikėjimo,
tu turėtum atiduoti viską. Vera, kaip ir tu, džiaugiasi mažyte apgaulinga šiluma, nes jai jau sunku galvoti apie
tikrą, ji tyli, niekada nieko tau nesako, nes bijo netekti ir tų trupinių, kuriuos jai numeti. Jūsų abiejų užuovėjos
baisiausiai netikros. Tu neieškai užuovėjos kitur, nes tada reikėtų save visą atiduoti, o tu bijaisi, nes nori išsaugoti
savo nepriklausomybę kitai.“
– Kitai? – paklausė jis ir vėl pasuko į pilką senamiesčio gatvelę. Jis vis dar ėjo pamažu, mintys valandėlę
paliko jį, o paskui ir vėl ėmė lyginti senamiesčio namus, Verą ir save, ir jam pasirodė, kad čia tikrai yra didelis
panašumas, beveik viskas taip pat. Naujam namui, naujam butui turėtum atiduoti visą save, turėtum tausoti,
saugoti jį, kad nepasidarytų per greit nebe naujas, o seno – gali nekęsti, nemėgti – gyventi, galvodamas apie
naują. Ir vis dėlto šitaip lyginti perdaug negražu. Jis negalvoja ir neieško jokio naujo namo, jis ilgisi pirmojo, kurį
reikėjo palikti.
Jau baigėsi ir trečia senamiesčio gatvelė, netrukus jis pasuko į seną tarpuvartę, paėjo kiek ir ėmė lipti
apdulkėjusiais suodinais laiptais. Jis spaudė mygtuką ilgai, kelias minutes, bet niekas neatidarė durų, matyt, išėjo
visi. Vilės tikrai namie nėra, ji dirba antroj pamainoj ir grįš vėlai naktį, bet kur galėjo išeiti jos motina su Irmute?
Simas nulipo žemyn, vėl atsidūrė mažoje gatvelėje, paskui apvaikščiojo visus aplinkinius skverelius ir didesnius
kiemus, bet nei Vilės motinos, nei Irmutės niekur nebuvo matyti. Tada jis sugrįžo vėl, skambino ilgai, bet niekas
dar nebuvo parėjęs. Jis ištraukė iš kišenės raudongalvį Čipoliną, surado siūlo galą ir pakabino Čipolinuką ant
durų rankenos.
Namo jis ėjo greitai, jusdamas keistą maudulį ir nerimą. Ir taip norėjosi dar negrįžti, dar pasukti kur nors į
šalį – pas draugus arba ir vienam kavinėj pasigert, paskui į visus lyginimus ir nerimus nusispjaut, vis tiek nieko
neišlyginsi, bet jis įveikė save. Šįvakar jis nutarė dirbti, skaityti ką nors, nutarė, kad negalima šitokiu netikusiu
būdu save apgaudinėti. Vis dėlto gyventi juk reikia, ir kiek dar reikės. Tačiau kambaryje jis dar aštriau pajuto
maudulį ir nerimą ir, priėjęs prie lango, žiūrėjo į siaura gatvele skubančius žmones.
Vis dėlto trys vyrukai neiškentė, neįvykdę savo planų. Išėję pro vartus, jie susitiko vėl ir nutarė Simą užklupti
namie. Reikia vieną sykį užbaigti, ką jie čia vaikščios pilni paslapčių, lyg ginklų prisimurdę į kišenes. Ir dabar visi
trys užlipo į penktą aukštą ir spaudė mygtuką, bet spausti nereikėjo, nes durys buvo praviros, o Simas, kai jie
įėjo į kambarį, vis dar stovėjo prie lango ir žiūrėjo į žmones siauroje gatvelėje. Jam atėjo į galvą kitas
palyginimas, bet jis nespėjo baigti minties, nes užveriamos sucypė durys. Jis neatsisuko.

67
– Matai, Simai, pats, tikriausiai, nujauti, ko mes čia atėjome, – pradėjo Vania, nes jis turėjo patyrimą, nors
buvo dar jaunas. – Mums atrodo, kad tu gyveni nei šiaip, nei taip. Ne tik mums, čia atėjusiems, bet ir visam
kolektyvui, suprask... ,,Kai žiūri iš viršaus, jie daug mažesni ir įdomesni, žmonės, o nusileisk ir prieik... Ir save
veidrodyje, kai žiūri iš tolo, kitokį...“
– Tai va, pirmiausia, žinoma, dėl Veros. Dėl girtuokliavimo – bus jau antras punktas. Čia jau ne taip svarbu,
mūsų nuomone. Bet su Vera tu kažkaip ne taip. – Vania jau įsidrąsino, o kiti du stovėjo vienas iš kairės, o kitas iš
dešinės. Simas vis dar neatsisuko, jis dar tebebuvo prie lango, nugara į juos. – Sėst pasiūlytum, – pamėgino
juokauti Vania, traukdamas iš kišenės butelį ir sėsdamas ant arčiausia buvusios kėdės, bet antrasis vyrukas
sulaikė jį ir parodė į kėdės atlošą, ant kurio buvo pakabintas moteriškas švarkelis. Visi trys atpažino – Vilė su tuo
švarkeliu vaikščiojo prieš trejus metus, kai ji čia gyveno. Paskui antrasis vaikinas vėl kumštelėjo Vanią ir parodė
tarp spintos ir sofos ant grindų pastatytą rankinuką. Jį taip pat prieš trejus metus nešiodavo Vilė, atsiminė gerai
visi, kai ji ateidavo su tuo rankinuku ir švarkeliu prie gamyklos vartų pasitikti Simo.
Valandėlę vaikinai nustebę tylėjo.
– Matai, Simai, mes vis dėlto norėtume... – pradėjo Vania, bet jis nutilo, nes tuo metu Simas pasisuko į juos
veidu.

Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

68
SEPTINTĄ VALANDĄ NĖRA AUTOBUSO

Jis norėjo pabūti mieste, kur namai raudoni ir smailūs, panašūs į bažnyčias, kur matyti griuvėsių liekanos,
apibirusios alyvų žiedais, o miesto pakraščiuose apsamanojusios dar ne visai išgriuvusios sienos, kur viskas kalba
apie tai, kas buvo ir kas yra dabar, kur akys užkliūva už kiekvieno akmens, pasakojančio, kas yra karas ir kas būna
po karo. Tenai vaikštai gatvėm vienas, nes niekas nepažįsta tavęs, eini su savo mintim ir ištisą dieną beprasmiškai
ieškai antikvaro.
Andrius būtinai turėjo nuvažiuoti į tą miestą. Dabar jis tylus vaikščiojo mažame miestelyje, jūra netoli ošė, o
žmonės, nerūpestingi ir išsimaudę, ir, rodėsi, nepaprastai švarūs, ėjo žaliom gatvėm, medžių lapais atsirėmusiom
į mėlyną dangų ar vėjo genamą debesį, ir visą laiką griuvėsių miestas neišėjo Andriui iš galvos. Irma ėjo greta, ji
taip pat tylėjo, o jis galvojo, kaip atrodo šis miestelis rudenį, kai gatvės pasidaro nebe žalios, kai mėlyno dangaus
nedaug, o žmonės, iš kur atvykę, ten ir išsikrausto. Jis nejučiom palygino tą įsivaizduojamą nykų rudens miestelį
su anuo miestu, kur ištisą dieną ieškai antikvaro, ir jam jie pasidarė kažkuo panašūs. Bet pasvarstęs jis suprato,
jog taip atrodo todėl, kad jis tą miestelį mato tik vasarą ir galvoja, kad žalios gatvės ir išsiprausę žmonės yra
vienintelė jo šiluma, galvoja taip todėl, kad gerai nežino, kaip miestelio žmonės moka džiaugtis jūra ir sūriu vėju.
Jam patiko, kad Irma netrukdė, kad ji ėjo greta tyli, gera ir suprasdama, jog jo mintys dabar tenai, aname
dideliame mieste, panašiame į jam nepažįstamą miestelį prie jūros rudenį. Jis džiaugėsi, kad Irma taip pat
rūpestingai, kaip ir jis, stotyje klausinėjo, kada iš K. išvažiuoja autobusas į aną miestą raudonais, sudaužytais
stogais, ir Andrius nusijuokė, kai ji pasakė:
– Andriau, man rodos, kad nieko neišeis mums. Tasai autobusas iš K. išvažiuoja į tavo miestą lygiai septintą
valandą, o iki K. iš čia reikia važiuoti beveik valandą ir dar suspėti iki kelto, ir persikelti, ir tik paskui jau važiuoti.
Tai kada mes iš čia turim išsikraustyti, Andriau?
Jis nusijuokė, jam buvo smagu, kad ir Irma nori važiuoti į miestą. Paskui jie abu išlandžiojo visus autobusų
stoties kampus, garsiai skaitydami stočių pavadinimus ir ieškodami valandos, kurią iš žalio miestelio anksčiausiai
į K. išvažiuoja autobusas. Bet tokio, kuriuo galėjai suspėti į K. ir paskui persikelti į kitą pusę, nebuvo, ir jie abu
nutarė, kad iš to miestelio niekas nenori važiuoti septintą valandą į jų miestą. Eidami atgal, jie vėl tylėjo, ir
Andrius matė, kad Irma dabar jau nori važiuoti septintą valandą – labai nori, kad Andrius galėtų važiuoti, o kartu
su juo ir ji. Andrius galvojo, ieškojo būdų, kaip iš to miestelio nusikraustyti į K. bent kokią šeštą, na, vėliausiai
penkiolika minučių po šešių, ir staiga jam atėjo mintis, kad reikia anksti rytą išeiti į plentą ir laukti bet kokios
mašinos. Jei šoferis bijosis priimti į kėbulą, tada Andrius įsodins Irmą vieną prie šoferio, ir tegul ji važiuoja pirma,
tegul keliasi keltu per marias, tegul pasako tenai to autobuso šoferiui, kad jis, Andrius, taip pat turi greitai
atvažiuoti, tegul paprašo šoferio, kad palauktų bent dešimt minučių, paskui paspaus greičiau, spės laiku, plentas
geras, tuščias, o Andrius čia, ant plento, lauks kitos mašinos ir atskubės. Ir jis, vis dar nieko nesakydamas apie
savo planus, nuėjo su Irma žalia gatve į miško plentą, o iš to plento į kitą vietą, kur jie turėjo sulaukti mašinos ir
nuvažiuoti ja į K., kad prieš septynias būtų anoj marių pusėj. Pro sankryžą lėkė viena mašina po kitos, o jie
ramūs ėjo atgal, džiaugdamiesi, kad pagaliau surado išeitį, kad septintą valandą važiuos į tolimą miestą be
antikvaro.
Miestelis buvo gyvas, ir, tur būt, todėl, kad jie surado išeitį, Andriui atrodė, jog žmonės labai puošia šį žalią
miestelį – ir jūra ošia jiems, ir pavasaris užsitęsė tik dėl to, kad žmonėms, kai jie čia suvažiuos, dar žydėtų alyvos
ir kaštonai. Eidamas pro nedidelį raudonai žalią namuką, Andrius sustabdė Irmą ir parodė jai prie stiklo
priklijuotą popierėlį, ant kurio buvo parašyta:

Šandiena Krautuvė Nedirba


Sarisėja suparsikraustimo
į N a u j a v i e t a, V y t a u t o
G-vė Nr 56

69
Jie abu linksmai pasijuokė, ir paskui Andrius vėl pagalvojo apie tą miestelį rudenį, kai jo gatvės būna nebe
žalios ir žmonių nėra, o bangų ošimas dar didesnis pro belapius medžius.
Rytą, pažadinti laikrodžio, jie išėjo į tylią gatvę, kurioje tik šlavėjos darbavosi su šluotomis, ir džiugino juos,
kad anoj miško pusėj vis buvo girdėti mašinų ūžesys. Negyvas ir kažkoks sušalęs ankstų rytą, parke stovėjo
didžiulis ratas – atrakciono pasididžiavimas, ir Andrius pasakė, kad jam patiktų, jei dabar tas ratas pamažu suktųsi
ir visuose jo lizduose sėdėtų balti vaikai. O Irma sutiko, kad tai būtų labai gražu. Oras buvo tykus, tik girdėjosi,
kaip jūra už miško pradeda pamažu judintis, ir kelios lakštingalos ardė tylą. O mašinų nebuvo, kai jie išėjo į
kryžkelę, abu suprato, kad tas garsas, kurį girdėjo, buvo apgaulingas: anoje plento pusėje, kažkur už krūmų,
laukuose, čia nutoldavo, čia priartėdavo traktorius, ir tas traktorininkas, matyt, į laukus išvažiavo labai anksti arba
dirbo antroje pamainoje, arba stengėsi įvaryti kiek galima daugiau procentų ir pakliūti į garbės lentą. Dešinėje
plento pusėje prie stulpo buvo prikalta žydra lentelė su užrašu: „Pasienio zona. Išėjimas į jūrą draudžiamas“, bet
Irma nutarė, kad per griovį pereiti galima, ji atsisėdo ant griovio kranto, o Andrius antroje pusėje, ir plentas
skyrė dabar ne du kraštus, o du artimus žmones, o Andrius, neramiai žiūrėdamas į tuščią plentą, pagalvojo, kad
labai gerai, kai tarp dviejų žmonių yra siena, kurią galima pereiti. Paskui jie jau nebežiūrėjo į plentą ir sekė
žmogų, kuris atsargiai ir rūpestingai pievoje pririšo miegūstą karvę, o pats, užsivertęs ant pečių tinklą, nuėjo
plentu į miestelio pusę ir, neramiai dairydamasis, niro į mišką. Andrius garsiai nusijuokė:
– Bijo, kad nesektume iš paskos. Tikriausiai, ungurių nuėjo trauktis, žaltys.
Ir pagaliau toli plente pasirodė maža mašina. Ji nėrė labai greitai, ir tai buvo jų pirmoji ir paskutinė viltis, nes
jau po dešimties penkiolikos minučių septintos valandos autobuso šoferis sės į savo mašiną, važiuos prie
benzino kolonėlės ir stengsis pralinksminti apsnūdusią benzino kolonėlės sargę. Irma greitai peržengė sieną –
plentą, jie abu pakėlė rankas, bet maža dardanti mašina pralėkė pro šalį, nors joje sėdėjo tik du – šoferis ir, kaip
Andriui pasirodė, labai stora moteris su gėlių glėbiais. Šoferis nudavė net nepastebėjęs dviejų žmonių plento
pakrašty, jis nė nepagalvojo, kad K., anoj pusėj, kitas šoferis pila benziną į autobusą ir kad jis turės išvažiuoti be
Irmos ir Andriaus.
– Tuščia mašina, ir negalėjo paimti, – žiūrėdama į šaltą asfaltą, tyliai tarė Irma. Andriui pasidarė gera dėl to,
kad Irma akimis nelydėjo tos dardančios mašinos. Degdamas cigaretę ir taisydamas ant nugaros kūpriną, jis
pasakė:
– Man rodos, jie nuvežė į K. gėles. Tokie, kurie gėles parduoti veža mašinomis, negali pagalvoti, kad po
keturiasdešimt minučių mes turim būti ne tik K., bet ir anoj marių pusėj.
Jie laukė jau nebe ilgai, nes vilties nebebuvo, o miegūsta karvė žiūrėjo į juos tingiomis akimis ir paskui,
mostelėjusi snukiu, pradėjo pešti žolę, o traktorininkas vis burzgė, ir traktorininkas stengėsi iškopti į pirmūnų
gretas.
Grįžo jie neskubėdami, ir miestelyje, dar kartą skaitydamas skelbimą su keistu žodžiu ,,sarisėja“, Andrius
matė, kaip Irma sugniužo, kaip jai pasidarė liūdna, nes laikrodis tada išmušė septynias ir, jei ano autobuso šoferis
tvarkingas, jis jau užvėrė kabinos duris. Andrius liepė eiti Irmai miegoti, o pats pasakė pavaikščiosiąs gatvėmis,
gal būt, nueisiąs ant tilto. Bet, likęs vienas, jis patraukė tiesiai centrine gatve, nes jo galvoje, antrą kartą skaitant
skelbimą su keistu žodžiu „sarisėja“, kilo mintis, kuri, rodėsi, buvo labai reali. Sutikti žmonės jam mielai aiškino,
kur yra nedidelė miestelio autotransporto kontora, kur vakarais sugrįžta visos miestelio mašinos. Stotelė buvo
toli, bet jis ėjo greit, varomas džiaugsmo, kad, tikriausiai, vis dėlto išeitį surado, kad jie išvažiuos būtinai septintą
valandą ryto į savo miestą. Stotelėje mašinų buvo visai nedaug, ir tos pačios beveik visos neburzgė, niekur
nesiruošė važiuoti, jas suginė čia, matyt, remontui, nes jos atrodė apdaužytos ir pavargusios. Jis priėjo prie
mašinos, po kurios papilve gulėjo kareivis. Pasienietis įtartinai nužvelgė Andrių ir tik tada atsigavo, kai Andrius
paklausė, kur galima rasti dispečerį.
– O va – jis kaip tik eina iš raštinės į gatvę, – pasakė tas ir vėl ėmė brūžinti mašinos papilvę.
Andrius pasivijo dispečerį, ir, matyt, keistas pasirodė dispečeriui jo elgesys, nes jis labai nustebo, ir tik tada,
kai Andrius ėmė kalbėti neskubėdamas ir labai rimtai, tepaluotas vyras aprimo ir, traukydamas pečius,
žemaitiškai paaiškino:
– Turiu nuliūdinti. Nieko pačiam nebus. Penktą valandą jokia mašina iš mūsų stotelės nevažiuoja. Kur – taip
anksti! Pats matai, koks čia tas mūsų miestelis, kokie čia reikalai? Kas gyvena prie tolimųjų reisų kelių, – kitas

70
dalykas.
– Man nebūtinai rytoj. Gal poryt, užporyt?
– Ne, penktą valandą niekas iš čia neišvažiuoja. Gal per kelis mėnesius kokį sykį ir pasitaiko. Ką aš galiu tau
patarti – jei jau yra toks reikalas, gal su kokiu privatininku susišnekėk arba nuvažiuok į K. ir pernakvok.
Pernakvoti, žinoma, buvo galima, ir susitarti su privatininku galima, bet Andrius norėjo be privatininkų, be
nakvynių patekti į septintos valandos autobusą, – nuvažiuoti į K. su kokiu nors šoferiu, kuris veža iš ten pieną,
duoną ar anglį, nes Andrius su Irma įsitikino – tie, kurie mašinomis veža į K. parduoti gėles, tokių antikvarininkų,
kaip jie, nevežioja.
Atgal jis ėjo liūdnas, suraukęs kaktą ir kramtydamas nagus. Irma jau tikriausiai pabudo, ir Andrius turės
pasakyti jai, kad kol kas jokios išeities jis nesurado. Irma labai nusimins, nes ir ji antikvarininkė. Dispečeris –
žmogus, matyt, toksai, kuris jau nemažai mašinomis išvežiojo anglių, malkų, pieno, duonos ir ko tik nori, ir nė
karto – gėlių pėdų, nes jis, jau gerokai paėjęs, sustojo ir lyg teisindamasis pasakė:
– Baisiai nesmagu, kad negaliu padėti. Klausyk! – kažką sugalvojęs, susuko jis, – paimsiu ryt penktą valandą
kokią mašiną ir nuvešiu. Mat jį pypkiai, reikia žmogui padėti.
– Ne, aš nenoriu, kad specialiai. Ir Irma nesutiks. Ačiū už rūpestį. Aš dar ką nors sugalvosiu.
Parėjęs jis rado Irmą sėdinčią ant lovos. Ji žiūrėjo į jį didelėmis akimis. Andrius pajuto, kaip labai reikia
ieškoti išeities.
– Kol kas – nieko. Niekas nevažiuoja taip anksti. Sako, kokie čia jų reikalai, kad naktimis baladotųsi.
– Jie nežino, kaip mums reikia anksti patekti į K., o iš ten į aną marių pusę, o paskui į tavo miestą.
Iki pusiaudienio jis nieko negalėjo sugalvoti. Kai jie ėjo pro paštą, Andriui staiga kilo mintis paskambinti į K.
autobusų stotį ir pasiteirauti, ar tikrai iš anos marių pusės į raudoną miestą septintą valandą išvažiuoja
autobusas. O gal jis išvažiuoja ne iš anos marių pusės, o tiesiai iš stoties, gal pasikeitė tvarka, ir tada iš žalio
miestelio jie galėtų išsikraustyti valandą vėliau.
Kai sujungė su K, kabinoje keldamas telefono ragelį, Andrius pamatė, kad Irma priėjo arčiau stiklo ir,
išplėtusi akis, žiūrėjo į jo lūpas.
– Ką? Septintą valandą visai nebeišvažiuoja? Negali būti – čia, žaliame... miestelio stoty sakė, kad išvažiuoja.
Lygiai septintą! Ir tvarkaraštį matėm. Taip parašyta.
– Anksčiau išvažiuodavo. Dabar tik penkiolika dvidešimt penkios.
– Bet mums reikia septintą. Ar jūs suprantat?
K. autobusų stotyje mergaitė nusijuokė:
– Aš čia tikrai nieko negaliu padaryti. Jums būtinai reikia septintą? Tai skriskit lėktuvu. Iš K. išskrenda pusę
dešimtos. Būsit tuo pačiu laiku, kaip ir autobusu, išvažiavę septintą. Argi ne tas pats?
Išėjęs iš kabinos, jis tyliai ir labai rūpestingai užvėrė duris, o Irma prie lango tylėjo.
Prie raudonai žalio namo su „sarisėja“ ji tarė:
– Ką darysi, Andriau, skrisim lėktuvu... Ką darysi. Kodėl tu toks liūdnas?
– Mums reikėjo septintą, Irma. Bet nei mašinų kryžkelėj sulaukėm, tik su gėlių pėdais viena pralėkė, nei
dispečeris nieko negalėjo padėti. O dabar jau niekas nebegali padėti. Jokios išeities jau nėra. Dabar niekas nuo
manęs nepriklauso, Irma.

Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

71
ŽMOGUS MATINE GALVA

Apie miestelin atvykusį naują žmogų beveik visi gyventojai sužinojo po pietų. Gatvelėmis ir pajūriu bėgiojo
vaikai ir, tarytum kieno paliepti, kiekvienam sutiktam sakydavo:
– Naujas žmogus atvyko. Šiandien prieš pietus atvažiavo.
Netrukus žmogų pamatė visi. Jis pasirodė centrinėje gatvelėje, buvo gana aukštas, elegantiškai apsirengęs,
atrodė dar labai jaunas ir nešėsi per pečius pasikabinęs tranzistorių. Kiekvienam sutiktam jis sakydavo ,,labą
dieną“ – labai mandagiai ir giliai žvelgdamas į akis. Jo tranzistorius grojo keistą muziką, nedaug kas galėjo ir
suprasti ją, nes čia niekas tokios muzikos nebuvo girdėjęs, bet keisčiausia buvo elegantiško vyro galva. Jinai
nebuvo panaši į visų mirtingųjų galvas, ne apvali, o beveik keturkampė, ir plaukelio jokio ant tos galvos, ir spalva
jos keista, galima sakyti, į plieno panaši, beveik matinė. Kai žmogus sakydavo „labą dieną“, jo lūpos
sužvangėdavo.
Jisai pasuko per miškelį prie jūros, išniro ties kalvele, ir dabar čia mažai kas pastebėjo jį, nors vaikų ir
smalsuolių būrys ir sekė slapčia. Žmogus piktokai užspaudė tranzistorių, atsisėdo ant įkaitusio smėlio už žilvičio
krūmo ir ėmė keistomis akimis, panašiomis į miestelio žmonėms gerai žinomus prožektorius, sekti jūros
pakrantę. Jam iš karto apsalo širdis, žvangančios lūpos prasižiojo ir visai nebežvangėjo. Buvo šilta birželio
pabaiga ir dar sekmadienis, beveik visi gyventojai išėjo prie jūros, pasiliko tik pasiligoję seniai saugoti namų, ir
dabar čia atėję žmonės dainavo ir sukosi rateliuose. Jis žiūrėjo, kaip, susikabinę rankomis, pakraščiu nueidavo
vyrai ir merginos, o toliau – jo akys gerai užmatė – prie žalios jūros buvo pieva, kurioje tarp pienių bėgiojo
mergaitės, pynė geltonus vainikus ir dėjo ant galvų. Čia vyrai ir moterys taip pat dainavo žmogui nelabai girdėtas
dainas, o vaikai plikom bambutėm bėgiojo palei krantą arba, ilgakasių motinų prižiūrimi, taškėsi vandeny.
Žmogaus lūpos vis dar buvo iššieptos, jis nebuvo matęs šitokių vaizdų, ir nelabai jį galėjo paveikti šie reginiai
savo gražumu, tačiau į nematytus dalykus žmogus visada žiūrėdavo labai dėmesingai ir užtat prasižiojęs. Jis vis
žiūrėjo į pakrantę, nustebęs ir tylėdamas, o tenai vis vaikščiojo daugybė mergaičių ir jaunų vyrų, dainuojančių ir
linksmų, nes čia beveik niekas nežinojo, kas yra ašaros. Jūra prarydavo, nusinešdavo ne vieną žveją, bet niekas
neaimanavo – žmonės mylėjo jūrą ir tikėjo ja. Ji buvo jų tikėjimas. Žmonėms atrodė, kad jūra žino, ką daro.
Elegantiškas žmogus taukštelėjo pirštu į plieninį matinės spalvos kiaušą, ir visas širdies apsalimas praėjo, o
jo prožektoriai nesiliovė perdavinėti visokius vaizdus, dėl kurių jam neseniai apsalo širdis, bet po trinktelėjimo
smegenys suveikė taip, kad žmogaus lūpos triskart žvangtelėjo, ir jis pradėjo juoktis. Jo smegenys dabar galėjo
atkurti tūkstančius panašių scenų, bet jokio jaudulio jau nebuvo, ir galva pradėjo dirbti savo pagrindinį darbą.
Žmogus dar kartą nusijuokė, dabar jau garsiai, jo lūpos žvangtelėjo keturis kartus, ir jis nuėjo į pajūrį, arčiau
žmonių.
Visi pamatė jį ir suprato, kas jisai. Vaikai pamažėl, nudūrę akis, išbrido iš bangų, mergelės atsirėmė
berneliams į pečius, ir tik drąsiausios nusiėmė nuo galvų vainikus ir, gražiai nusilenkdamos, padėjo juos prie
žmogaus kojų. Vyrai stovėjo susimąstę.
– Kas aš esu, jau žinote. Apie mane labai greitai visur sužino ir visur mane pamilsta. – Žmogaus lūpos vėl
žvangtelėjo, jis nusijuokė, patenkintas savo nuoširdžiu sąmoju, jautresnės mergelės taip pat šyptelėjo nedrąsiai.
– Noriu tarti jums kelis žodžius. Mačiau jus iš tolo, o dabar ir iš arti. Jūsų pakrantė labai graži. Ji patiko mano
akiai. Vanduo čia šiltas. – Žmogus nusiavė batus ir patekšeno vandenį dešinės kojos pėda. – Žemės čia taip pat
daug. Jūs keisti, mano supratimu. Žaidimai jūsų gražūs, tik naivūs, neužpykit, – žmogus linktelėjo spindinčią
keturkampę galvą. – Mano galva to nepakelia. Ji liepia man jus kitur vesti. Jūs vieniši ir atsiskyrę. Aš išvesiu jus iš
atsiskyrimo į žmones. Tuojau pradedame čia statyti kurortą. Manau, jums viskas aišku?
Žmonės iš pradžių tylėjo, žinia jiems buvo netikėta, ir mažai kuris tikriau galėjo suprasti, ką reiškia visokios
statybos ir kurortai, ir vėl pirmosios linktelėjo tik jautriausios mergelės, o žmogus nukreipdavo savo akis į jų
širdis, ir netrukus jo lūpos sužvangėdavo.
– Statykim kurortą, – nedrąsiai sugaudė vyrai ir moterys, o žmogus apsisuko, apsiavė batus ir nuėjo vėl į tą

72
pusę, iš kur buvo atėjęs.
Vaikai bėgo, įsikabinę motinoms į rankas, ir klausinėjo:
– Naujų avilių dėdė pievoj pristatys, taip?
Jau tos pačios dienos vakarą iš visų pusių į miestelį kriokdamos ėmė plūsti mašinos, jos rausė duobes, vežė
plytas, akmenis, ir visur, kur tik pažiūrėjai, jau buvo iškilę didžiuliai kranai, žvangėjo, bildėjo, daužėsi, virė
darbas. Elegantiškasis žmogus dabar vaikščiojo apsivilkęs kombinezoną, paliko kažkur tranzistorių su keista
muzika, saulė kaitino smarkiai, nes jau buvo pirmosios liepos dienos, ir ant matinės galvos žmogus nešiojo kaimo
nupirktą šiaudinę skrybėlę. Darbas virė dieną ir naktį, ir matinė galva beveik nemiegodavo, jam reikėdavo būti
visur, nes miestelio gyventojai dar mažai išmanė apie statybas, jam reikėdavo taisyti jų klaidas, daryti visokius
apskaičiavimus, tiesinti kreivai pastatytas sienas, giliau leisti pamatus. Mažiau išmanančius žmogus po darbo
sukviesdavo į tam reikalui laikinai pastatytą salę, nukabinėtą brėžiniais ir nuotraukom, ir čia mažo miestelio
gyventojus jis mokydavo statybos darbų: kaip maišyti cementą, kaip dėti plytas, kad siena išeitų tiesi, o gabesnieji
buvo mokomi ir sudėtingesnių dalykų – jie nagrinėjo blokų gaminimo technologiją, nes ar palyginsi, koks
skirtumas tarp plytų ir bloko – įdėjai dešimt tokių cementinių lapų – ir siena stovi. Svarbiausia – siena ir
užuovėja, o vidų jau paskui lengviau. Ir vietinių meistrų vidaus tvarkymui netrūko – seniau čia dirbdavo ratus,
kaustydavo roges. Svarbiausia – išmokyti statyti sieną!
Žmonės stebėjosi jo išmaningumu ir supratimu, dirbo atsidėję, vyrai prie jūros dabar nueidavo tik vakarais,
– nusiplauti dulkių, o moterys ir mergelės nešdavo lauknešėlius, beveik jokių pietų pertraukų nebūdavo. Ir
vaikai mažiau bebraidžiodavo jūros pakrašty, jie landžiojo pro statomų namų langus, karstėsi sienomis, kai kurie
užlipdavo net ant stogų, o rūpestingesnių tėvų vaikeliai vaikščiojo po statybas su krepšiais ir, primurdę juos,
tempdavo namo skiedras – ruošė šilimą žiemai.
Ir jau po kelių dienų miestelyje būtum pasiklydęs – buvo pristatyta tiek daug namų, ir visi gražūs, tokių
seniau nebuvo, visi blizga, beveik iš vieno stiklo. Miestelio mergelės jau visai užmiršo pinti vainikus, o žmogus
matine galva negalėjo atsidžiaugti ir taip greitai užbaigtom statybom, ir lyg iš naujo gimusiais žmonėmis, jam
labai patiko viskas; nors būdavo mažai miegojęs, jis visą laiką juokdavosi, ir jo lūpos žvangėdavo be perstojo.
Kai jau beveik viskas buvo pastatyta, žmogus sušaukė visus miestelio gyventojus ir pasakė:
– Ačiū, kad dirbote gerai. Statybas šiandien baigiam. Aš trumpam išvažiuoju, o ryt grįšiu su poilsiautojais.
Prašau juos priimti kaip pridera. Pastatėm naują kurortą, ir žmones gerai priimkim. Žmogus matine galva vėl
apsisuko ir nuėjo, bet jis girdėjo, kaip žmonės šaukė iš paskos:
– Ačiū už naujas statybas, ačiū už kurortą!
Kitą dieną prieš pat pietus iš visų pusių miestelio gatveles užplūdo beržais apkaišytos mašinos, jos sustodavo
prie tviskančių stiklinių namų, ir iš jų iššokdavo žmonės – vyrai ir moterys, o retkarčiais ir vaikai, ir miestelio,
dabar jau didelių statybų kurorto, gyventojai įteikdavo kiekvienam gėlių.
Jau nelabai galėjai bepažinti, kuris čia atvykęs, o kuris vietinis, jau mergelės nelabai norėdavo išeiti į gatvę
dryžuotais juostuotais sijonais, ir jau nė viena nebrisdavo į vandenį ilgais marškiniais, nes krautuvės lūžte lūžo
nuo daiktų, kurių anksčiau niekas nežinojo. Ir jau niekuo jos nebesiskyrė nuo atvykusiųjų – jos buvo dargi
gražesnės ir mielesnės. Jos taip tiko prie aukštų stiklinių namų, jos buvo tokios drąsios ir viliojančios.
Džiaugsmas atėjo į tylų, idiliškai naivų miestelį. Klegėjo gatvės, klegėjo ir dainavo aukštuose stiklu tviskančiuose
namuose, vaikščiojo susikabinę gatvėmis ir garsiai kalbėjo apie sienų technologiją, apie tai, kad žmogus matine
galva greitai ims juos mokyti, kaip dar greičiau statyti namų sienas.
Žmogus matine galva, atstatęs iškrakmolytą krūtinę, nusiėmęs skrybėlę, išdidus vaikščiojo gatvėmis, kartais
nueidavo iki jūros išsimaudyti, ir visi linkčiojo jam, visi buvo patenkinti, visų akyse žmogus matydavo tikrą
dėkingumą. Jis džiaugėsi, ištempęs žmones iš naivios pievos, o jo galvos smegenys jau kūrė kitus planus, tik prieš
tai jam labai norėjosi dar stebėti, patyrinėti miestelio žmones, bet jis nelabai begalėjo juos atskirti, todėl nuvyko į
kitą miesteliuką, kur žieduojami paukščiai, parsinešė krepšį žiedų, susišaukė visus miestelio gyventojus, įteikė
kiekvienam ir liepė nešioti. Bet nešiojo šituos žymeklius gal kelias valandas, paskui išsvaidė visi į krūmus. Niekas
nenorėjo skirtis nuo kitų.
Ir taip ėjo vasara. Jau niekas nebešoko vejoje, niekas nebežaidė žaidimų, miestelio žmonės turėjo svarbesnių
ir daug linksmesnių reikalų. O matinė galva vis sukosi žmonių tarpe, jisai spjovė į savo ankstesnį sumanymą

73
atskirti savuosius nuo kitų, ir dabar jo širdis salo nuo gražių ir linksmų svajonių jo pastatytame kurorte, jis
džiaugdavosi ir juokdavosi beveik visą laiką, ir jo žvangančios lūpos būdavo prasižiojusios.
Paskui ėmė gelsti lapai, žmonės pamažu išvažiuodavo, o naujų neatvykdavo, nuo jūros jau ėmė pūsti šaltas
vėjas, draskydamas medžius ir purtydamas nunokusius kaštonus, o žmonių vis mažėjo ir mažėjo, ir pagaliau
išvažiavo paskutinieji, liko tik miestelio gyventojai, pritilo triukšmas, ir dabar nereikėjo žmogui matine galva
išradinėti jokių skiriamųjų ženklų – kiekvienas vyras gatvėje buvo to miestelio gyventojas, o kiekviena mergina –
to miestelio mergina. Tik nesiliovė plaukę iš visų pusių atsisveikinimo laiškai, jie ėjo beveik į kiekvienus namus,
ir beveik kas rytą prasiverdavo durys ir išeidavo į gatvę juoda skara apsigobusi mergina. Per kelias dienas tokių
merginų jau buvo pilna centrinė gatvė, jos vaikščiodavo visos tik vienu šaligatviu ir tik į vieną pusę, eidavo
nuleidusios galvas, užsismaukusios juodas skaras ant pat akių, pasukdavo per parką prie šaltos jūros ir traukdavo
viena paskui kitą pajūriu, o jų skaras draskydavo vėjas.
Žmogus matine galva matydavo visa tai, jis dažnai jas sutikdavo gatvėje, ir merginos tyliai linktelėdavo jam
savo juodas skaras, ir žmogus jusdavo, kaip skaudžiai trankosi jo širdis. Jis negailestingai daužė pirštu savo
matinio plieno galvą, bet ji ilgai tylėjo, ir tik tada, kai vienas po kito iš miestelio ėmė išvažinėti jo gyventojai, vyrai,
kai nė vienas iš jų net nepažvelgdavo, neužkalbindavo gatvėje sutiktų merginų juodomis skaromis, matinio
žmogaus smegenys padiktavo jam vieną sprendimą, ir žmogus negrąžino jo atgal į galvą – patikrinti iš visų pusių,
nes jam atrodė, kad tai yra išsigelbėjimas. Tik toks išsigelbėjimas. Jis sušaukė visus miestelio vyrus, sukvietė
išbėgiojusius į kitus miestus, bet jo balsas nebuvo dabar toks tvirtas ir aiškus, kaip pirma. Jis juto, kad jo širdis vis
labiau ima plakti ir vis labiau neklausyti jo protingų ir labai judrių smegenų.
– Aš surinkau jus, – pradėjo matinis žmogus vyrams, – kad pasakyčiau vieną savo sprendimą...
– Sugrąžink mums mūsų merginas! – pasakė piktai iš minios.
Žmogus juto, kaip jo širdis vis smarkiau trankosi, kaip ji nenori klausyti jo smegenų. Jis įpyko ir iki skausmo
jau trimis pirštais daužė savo matinio plieno galvą, ir jai pavyko suimti širdį.
– Moterų aš nesugrąžinsiu jums... Neturiu tokios galios... Bet aš prašau – nepalikit miestelio. Aš nenoriu
jūsų prarasti... Aš padariau sprendimą – kitais metais į mūsų kurortą atvažiuos vien tik moterys... Nė vieno vyro...
– Čia gal ir neblogai, – tarė iš minios. – Jei taip, tai pasiliekam. Palauksim vasaros.
Žmogus matine galva žiemą plūkėsi dideliuose miestuose, įrodinėjo visiems, daužydamas galvą – jau net
pirštai buvo nudaužyti, – bet įrodė savo, įveikė viską, o stiklinio miestelio merginos vaikščiojo diena iš dienos
gatvėje, apsivilkusios ilgais kailiniais ir vis nenumesdamos juodų skarų, ir nuolat skaudėjo matiniam žmogui
krūtinę, jis prisimindavo, negalėdavo išvyti iš atminties naiviai idiliško vaizdo, nors ir žinojo – be daužymo
pirštais į galvą – kad buvo teisus, kad viskas už jį, jis negalėjo to nežinoti ir negalėjo galvoti kitaip, tačiau jis taip
pat žinojo, jog nesuprato kažko ir dabar nieko negali suprasti. Į savo kambarį žmogus susikviesdavo gabiausius
savo mokinius, susodindavo juos ant geležinių kėdžių arba suguldydavo sudedamose lovose ir liepdavo visiems
sukti galvas – kas atsitiko, kodėl naujame miestelyje pradeda kažkas darytis ne taip. Jo mokiniai imdavo vartaliotis
sudedamose lovose, o sėdintieji – pirštais baksnoti į grindis, ir paskui vienas po kito pradėdavo šaukti:
– Aš pažadu per tris dienas sugalvoti, kaip dar didesnius blokus daryti.
– Iš didelių blokų sienos išeis kreivos!
– Nesikeikit! Kokį čia žodį girdžiu – „kreivos“.
– Aš kitaip galvoju. Statom naują miestelį – vien tik namų sienas, vidų paskui sutvarkysim...
Po tokių pasiūlymų žmogus įpykęs daužydavo galvą, žiūrėdavo paraudusiom toliaregėm akim į savo
mokinius, o paskui tyliai praverdavo duris ir išleisdavo juos į gatvę.
Vasarą vėl iš visų pusių lėkė į miestelį mašinos, ir gėles dabar įteikinėjo vien vyrai, nes iš mašinų išlipdavo
tik moterys – gražios ir jaukios, o miestelio merginos nenumetė savo skarų, jos praeidavo per dieną kelis kartus
šaligatviu, žvelgdamos pro juodų skarų kraštus.
Ir vėl atgijo miestelis, žmogus matine galva pralinksmėjo, vėl ūžė miestelio gatvės, sklido dainos iš aukštų
stiklu tviskančių namų, atgijo parkas, ir žmogus visą laiką daužė pirštais galvą, vis ieškojo būdo, kaip įtraukti
miestelio merginas į gyvenimą, bet smegenys vis tylėdavo, ir pagaliau, vasarai baigiantis, aplink klestint
džiaugsmui ir laimei, jis beveik pamiršo jas, nors jos eidavo kasdien šaligatviu.
Kai pradėjo kristi nuo medžių lapai ir pūsti šaltesni vėjai, žmonių ėmė vis mažėti ir mažėti, paskui ir vėl liko

74
tik savieji – moterys juodomis skaromis ir vyrai, tik keli išsivijo moteris–atvykėles, bet ir tie sugrįžo po savaitės
kitos, liūdni ir tylūs, o dar keli po savaitės kitos palydėjo tas, kurios buvo miestelyje užsilikusios. Ir paskui ėmė
plaukti atsisveikinimo laiškai, jie eidavo į kiekvienus namus, kur buvo bent koks vyras, ir po kelių savaičių čia pro
vienas, čia pro kitas duris į gatvę išeidavo juodu drabužiu apsivilkęs vyras, ir po kelių savaičių jų buvo pilna gatvė,
jie išeidavo anksti ir traukdavo šaligatviu tylūs ir susimąstę, nueidavo prie parko, pasukdavo per jį prie jūros, o
paskui grįždavo ta pačia gatve ir tuo pačiu šaligatviu, ir kaip sykis tuo metu iš kitos pusės pasirodydavo merginos,
apsigobusios juodas skaras. Vieni pro kitus praeidavo nebylūs, nuleidę galvas, ir tik retkarčiais, kai gatvės vidury
pasirodydavo žmogus matine galva, nebyliai dirstelėdavo į jį. Tiesa, žmogus pasirodydavo labai retai, jo galva visai
nenorėdavo klausyti gatvėje, vis smarkiau plakdavo širdis, jis užsidarydavo vienas kambary, kurio sienas meistrai
rudenį apmušė geležies lakštais, ir daužydavo kumščiu galvą. Jis jau buvo sykį padaręs sprendimą, kad
kvailiausiai apsiriko, bet paskui, pasiėmęs nedidelį plaktuką, taip stipriai ir taip skaudžiai sudavė per savo
matinio plieno galvą, kad beregint mintis žodžiais išsiveržė pro jo žvangančias lūpas:
– O ar būtų geriau, jei tavo miestelio žmonės būtų šitaip pasikeitę, kaip pasikeitė dabar, ir nė kiek nekentėtų?
Ką tu jiems tada pasiūlytum?
Jis suprato labiau, negu reikia, ką reiškė žodis – „nekentėtų“, – bet nieko kito negalėjo kol kas sugalvoti,
nors iš įsiūčio be gailesčio plaktuku daužė galvą. Jis pradėjo galvoti, kas ir kaip galėtų išmokyti žmones dirbti
tarp pastatytų sienų – račiai ir rogių kaustytojai nelabai mokėjo susidoroti su šiuo darbu. Vienąkart jam užėjo
mintis susiieškoti pagalbininką, kuris jam padėtų susitvarkyti, bet jis nežinojo, kaip ir kur tokį žmogų surasti,
kokia turėtų būti jo galva, ir paskui mintis matinėje galvoje visai pradingo ir nublanko.
Žmogus išbėgo į gatvę, ir tuo metu kaip tik grįžo juodais drabužiais apsirengę vyrai, o į kitą pusę ėjo
palinkusios juodaskarės moterys. Jis puolinėjo nuo vieno namo prie kito, savo matinio plieno galva daužydamas
stiklus, o paskui vėl išbėgo į asfaltuotą gatvę ir ėmė eiti pamažu, jis vis dar daužė plaktuku galvą, daužė atkakliai
ir užsispyręs, bet jo lūpos žvangėjo be paliovos ir ne taip, kaip tą popietę, kai jis čia atvažiavo, jos žvangėjo kitaip,
nes žmogus plaktuku negailestingai daužė galvą ir jo prožektorinės akys verkė.

Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

75