SOFIJA IR JOHANESAS BADERIAI

999 patarimai ir gudrybės

sodui ir balkonui
 Turinys

Bendrieji sodo darbai 4

Baader, Sophia
Ba-01 999 patarimai ir gudrybės sodui ir balkonui / Sofija ir Johanesas Sodo kūrimas 4
Baderiai. - Vilnius: Lektūra, 2002. - 112 p.: iliustr.
Ideali dirva sodui 8
Abėc. r-klė: p. 111-112.
Tinkamas tręšimas - svarbiausios maisto medžiagos bei mikroele­
ISBN 9986-854-69-5
UDK 634/635+635.9 mentai 15
Kompostinė žemė gerina dirvą 20
Sofija ir Johanesas Baderiai - biologai. Sofija Bader išgarsėjo projektuodama Mulčiavimas saugo dirvą 26
kraštovaizdžius bei aplinką. Johanesas Baderis j a u seniai rašo knygas apie sodi­ Sideralinės trąšos 28
ninkystę ir redaguoja dokumentines televizijos laidas apie gamtą.
Sėjomaina ir augalų įvairovė 30
Ši knyga parengta ir medžiaga jai surinkta labai kruopščiai. Vis dėlto nei autoriai, Augalų apsauga 32
nei leidykla neprisiima atsakomybės užjoję pateikiamus duomenis.

Dekoratyvinių augalų sodas 40

Visos teisės rezervuotos. Nė viena knygos dalis be raštiško leidyklos sutikimo bet
kokia forma (fotografuojant, mikrofilmuojant ar kokiu kitokiu būdu) negali būti
Svogūniniai bei šakniagumbiniai augalai 40
perspausdinama arba, panaudojant elektronines sistemas, apdorojama, daugina­
ma arba platinama. Vienametės ir dvimetės gėlės 41
Daugiamečiai žoliniai augalai 43
Vijokliniai augalai 47
Dekoratyvieji krūmai ir gyvatvorės 52
Pievelė ar gėlynas? 59
Balkonas ir terasa 62

Daržas ir sodas 72
Sophia und Johannes Baader
999 Tricks und Tipps für Garten und Balkon
Dengtos lysvės ankstyvosioms kultūroms 72
© 2000 Verlagsgruppe Weltbild, G m b H , Augsburg
Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Morkvėnienė Kaip patiems auginti daržoves 75
© Leidimas lietuvių kalba, U A B „Lektūra", 2002, A. Strazdelio g. 1, 2600 Prieskoninių žolių daržas 94
Vilnius
Sodas 99
ISBN 9986-854-69-5
Dalykinė rodyklė 111
Spausdino SP AB spaustuvė „Aušra", Vytauto pr. 23, LT-3000 Kaunas
Puslapis Internete www.ausra.lt, el. paštas ausra@ausra.lt
Užsakymas 361
BENDRIEJI SODO DARBAI nepraranda ir žiemą. Grotelės, kuriomis gali aukštai vytis vijokliniai auga­
lai, ne tik dekoratyvios, bet ir saugo poilsio kampelius nuo įkyrių žvilgs­
nių. Žaliuojančios pergolės (vijokliniais augalais apželdintos galerijos) ne
tik žaismingai veda iš vieno sodo galo į kitą, bet ir neleidžia skverbtis
Sodo kūrimas vėjui bei smalsiems žvilgsniams.

Net ir nedideliame sode galima panaudoti daug dekoratyvių elementų. Te­

rasoje esanti vietelė pasėdėti gali virsti tikra žalia oaze - ir tam teprireiks
keleto pakabinamose pintinėlėse ar kubilėliuose pasodintų augalų. Užuo­
vėjoje, prie vijokliniais augalais apželdinto mūro, jau vasaros pradžioje
galima mėgautis saule. Takeliai dalija sodą į sklypelius, o įvairūs augalai jį
dar labiau pagyvina. Sutvirtinti ploteliai, vijokliniais augalais apželdintos
pergolės bei pertvaros didesniam sodui teikia savitumo, o mažam - naujų
galimybių.
Erdvė gyvūnams bei retiems augalams
Pasodinkite sode įvairiausių augalų. Visai nesunku įveisti keletą augalų
bendrijų; jos ne tik dailios, bet ir naudingos. Drėgnose pievose ar lapuočių
miško bendrijoje gali įsikurti retieji augalai. Be to, taip bus sukurta įvaires­
nių nišų naudingiesiems gyviams. Zylės, ežiai bei drugeliai - tai tik keletas
rūšių, kurios įsikurs Jūsų sode, jei tik ras tinkamų augalų bei slėptuvių.
Patarimas

Takeliai bei sutvirtinti plotai Lysvė - pelkė retiesiems augalams

Švyliai, vilkdalgiai, raudoklės bei purienos mėgsta drėgną dirvože­
Sutvirtintų takelių reikia ne tik tam, kad lyjant ar žiemą karučiu be vargo
mį. Natūralių pelkingų vietų lieka vis mažiau, todėl daugelis čia
pasiektume daržą ar komposto kaupą. Jie ir optiškai dalija sodą į skirtingus
augančių rūšių nyksta ir yra saugomos įstatymo. Savo sode labai
sklypelius. Kai kur takeliai gali būti truputį platesni. Taip atsiranda vietos
paprastomis priemonėmis galite įkurti pelkingą dirvą mėgstančių
darbui, žaidimams ir poilsiui.
augalų. Iškaskite maždaug 30-50 centimetrų duobę ir jos dugną
Specializuotose parduotuvėse galima įsigyti jiems grįsti natūralių bei dirb­
bei šonus išklokite plėvele tvenkinių dugnui izoliuoti. Tada duobę
tinių akmenų; jų būna įvairaus dydžio bei pavidalo. Grįsdami turėtumėte
vėl užberkite žemėmis ir gausiai paliekite. Savo lysvę-pelkę turėsi­
nepamiršti, kad plokštės turėtų būti pora centimetrų aukščiau nei greta
te lieti tik labai karštą vasarą, kai sausra laikysis ilgai; šiaip jai
esančių lysvių paviršius. Tai svarbu - lietus neužneš takelio žemėmis. Jei
pakaks įprastų kritulių.
tarpulysviuose pasėsite mindžiojimo nebijančią veją, bus ne tik gražu, bet
ir nežeis nepageidaujamos piktžolės.

Apsauga nuo vėjo ir smalsuolių

Tvoros bei gyvatvorės saugo nuo smalsių kaimynų žvilgsnių, be to, deko­
ratyviųjų ar naudingųjų augalų sodą jomis galima aptverti ir nuo vėjo. Tam
geriausiai tiks krūmai tankia lapija, ypač tie, kurie savo žaliojo apdaro
 Tūbė ir jos giminaičiai sausosioms sodo dalims

Ant saulėkaitoje esančios mūro sienos ar akmenuotos aukštumėlės įkurdin­

ti sausą dirvožemį mėgstantys augalai jausis kaip gimtojoje stepėje. Čia
klesti uolėtų, sausringų vietų augalai, pavyzdžiui, tūbės, rykštenės, ežei-
niai, čiobreliai ar aitrieji šilokai. Galite per daug nesirūpinti jų laistymu bei
tręšimu. Šie augalai tikrai ištvermingi.

Lapuočių miško bendrija pavasarinėms gėlėms

Nedidukas lapuočių miško lopinėlis, kur laisvai auga vasarą žaliuojantys

krūmai bei medžiai, - ideali vieta daugeliui augalų. Ne itin ūksmingame
medžių bei krūmų šešėlyje gerai auga žydintys puskrūmiai ir žolės, pavyz­
džiui, rusmenės, miškiniai katilėliai ir taukės, taip pat visų rūšių paparčiai.
Kaip pačiam įsirengti tvenkinį Žemaūgiai augalai - pakalnutės, plukės, pipirlapės, žibuoklės bei slenktenės
sukuria uždarą paklotę ir neleidžia augti nepageidaujamoms piktžolėms.
Tvenkinys labai papuoš ir pagyvins didesnį sodą. Jame apsigyvens įvairūs Nepamirškite čia pasodinti ir anksti pražystančių svogūninių bei šaknia-
vabzdžiai, o kaimo vietovėse galbūt netgi varlės. Tvenkinio vandens pavir­ gumbinių augalų, pavyzdžiui, pavasarinių erančių ar laukinių krokų.
šiaus plotas turėtų būti mažiausiai 15 kvadratinių metrų, o giliausia vieta -
ne mažiau kaip 80 centimetrų. Skirtingas įvairių Jūsų tvenkinio dalių gylis
ir platus pelkingas kranto ruožas tiks įvairiems augalams, be to, privilios
įvairių gyvių. Beje, galioja taisyklė: kuo didesnis tvenkinys, tuo jame pa­
stovesnis vandens lygis ir tuo lengviau jį prižiūrėti.

Kaip tinkamai apželdinti tvenkinį

Skirtingose tvenkinio zonose puikiai augs skirtingi augalai. Ten, kur gilu,
specialiai parinktus augalus sodinkite plastmasinėse pintinėse, prieš tai į
jas įdėję akmenų - daugiau svers. Taip kontroliuojamas vandens lelijų,
švendrių bei agarų augimas. Kad pakaktų deguonies, augalai neturėtų
dengti daugiau nei trečdalį vandens paviršiaus.
Tvenkinio krantai - tinkama augimvietė įvairiausiems pelkių augalams.
Specializuotose parduotuvėse jų asortimentas tikrai gausus.
Ideali dirva sodui
Ideali dirva sodui - tai smėlio, molio bei humuso mišinys. Stambesnių
mineralinių dalelių bei organinių medžiagų dėka dirva būna puri, todėl
oras gali prasiskverbti iki pat šaknų.
Svarbu ir tai, kad smulkesnės mineralinės dalelės bei humusas dirvoje su­
laiko vandenį, todėl ją galima rečiau laistyti. Be to, yra keletas paprastų
būdų, kuriais galima pagerinti ir prastesnį dirvožemį.
Molžemį reikia nuolat purenti ir mulčiuoti
Grynojo molžemio, kuriame palyginti daug smulkiųjų dalelių, ertmės (jose
gerai laikosi vanduo) yra labai mažos. Tačiau tokios „sunkios" dirvos lin­
kę kaupti drėgmę - jos susigulėję, todėl prasiskverbia per mažai oro. Jei
jas giliai sukasime rudenį, oro pateks daugiau. Kad paviršius nesuskeldėtų
ir į plyšius nepatektų per daug lietaus ar laistymo vandens, reikėtų nuola­
tos supurenti kelių centimetrų paviršiaus sluoksnį ar padengti jį apsauginiu
mulčiumi.
Patarimas
Kaip pagerinti sunkią dirvą
Į sunkią, linkusią kaupti drėgmę dirvą galima maišyti smėlio. Šis
būdas tinka tik nedideliems žemės lopinėliams, nes pageidaujamą
efektą kai kada pasiekiame, tik sunaudoję kelis šimtus kibirų smė­
lio. Paprasčiau, bet ne mažiau veiksminga yra įdėti komposto, pa­
dengti mulčiaus sluoksniu ar imtis sideralinio tręšimo.
Smėlingam dirvožemiui reikia organinių trąšų
Priešingai nei molžemis, smėlingas dirvožemis turi daug didesnių ertmių,
iš kurių labai lengvai nuteka vanduo. Tokios „lengvos" dirvos yra purios ir
gerai aprūpinamos oru, tačiau greitai išdžiūsta. Be to, čia greičiau suyra ar
8 9
išplaunamos maisto medžiagos. Todėl smėlingą dirvožemį tręškite dau­
giausia organinėmis bei lėtai veikiančiomis trąšomis. Greitai tirpstančios
mineralinės trąšos dažniausiai išplaunamos į gruntinius vandenis anksčiau
nei spėja atlikti savo darbą.
Taip pat nepamirškite, kad daugelis smėlingų dirvų būna palyginti rūgš­
čios. Tokiu atveju derlingumą galite padidinti, dirvą kalkindami.
Patarimas
Molio miltai gerina lengvas dirvas
Jei dirva smėlėta, lengva, jos gebėjimą kaupti vandenį galite labai
pagerinti smulkiai maltomis mineralinėmis molio medžiagomis (jų
galima įsigyti specializuotose sodininkystės parduotuvėse). Šie mo­
lio miltai, galintys sugerti vandens daug kartų daugiau nei sveria
patys, grėbliu įmaišomi į lysvės paviršių (iki vieno kilogramo
kvadratiniam metrui). Be to, organinės medžiagos padeda kaupti
vandenį bei maisto medžiagas. Todėl ir lengvas dirvas verta tręšti
kompostu, sideralinėmis trąšomis ar mulčiuoti.
Tinkamai prižiūrimas priemolis - ideali dirva
Priemolis turi ir lengvų, ir sunkių dirvų privalumų. Jame yra stambesnių ir
smulkesnių mineralinių komponentų, taigi ir didesnių bei mažesnių ertmių.
Todėl ir drėgmės kiekis jame beveik nesikeičia. Tačiau kai molio jame
palyginti daug, per daug laistomas jis gali pažliugti ir ilgainiui susigulėti.
Todėl ir jį reikėtų nuolat mechaniškai purenti ir įdėti į jį komposto.
Ar būtinai reikia durpių
Durpės - svarbiausia sudedamoji daugelio substratų dalis; jomis vis dar
purinamos daržų lysvės. Tačiau reikia nepamiršti, kad durpės - žaliava,
kurios beveik neįmanoma atkurti. Jos kasamos nedaugelyje iki šiol išliku­
sių aukštapelkių. Taip naikinami šie vertingi kraštovaizdžiai, o sodui mūsų
dienomis sukurta nemaža pakaitalų. Durpėse nedaug maisto medžiagų, ku­
rias gali įsisavinti augalai, tačiau jose gausu rūgščių, kurias vėliau tenka
neutralizuoti kalkėmis. Išgirtasis gebėjimas purinti dirvą išlieka palyginti
trumpai, o darbo sąnaudos pačios didžiausios: derlingoje lysvėje sparčiau­
siai suyra būtent durpės.
Bus geriau, jei dirvą gerinsite kompostu ar mėšlu. Šie priedai padeda į
dirvą patekti orui ir lėtai virsta humusu. Jie sureguliuoja vandens apykaitą
ir didina natūralų dirvos purumą.
Dirva - gyva
Dirvos derlingumą didina sliekai, vabzdžiai, vėdarėliai bei kiti gyviai. Jie
rausdami purena dirvą ir išmaišo joje organines medžiagas. Taip susidaro
vertingi vadinamieji molio ir humuso kompleksai, kurių dėka dirvožemis
įgyja trupinių struktūrą. Stambesnieji dirvos gyviai kartu su grybais bei
bakterijomis negyvas augalų dalis perdirba į humusą ir maisto medžiagas.
Veikli ir gausi dirvos gyvūnija - viena būtinų jos derlingumo sąlygų; be
to, ji neleidžia daugintis kenkėjams. /
Kaip patiems nustatyti dirvos tipą
4- Kastuvu iškaskite maždaug 50 centimetrų gylio duobę. Tuo metu dirva
neturi būti nei labai drėgna, nei itin sausa - tada bus lengva matyti jos
sluoksnius. Jei duobę kasti sunku, vadinasi, dirva slūgtelėjusi ir tikrai lin­
kusi pažliugti.
Paimkite iš gilesnio, šviesesnio dirvos sluoksnio mėginėlį ir patrinkite jį
pirštais:
4- smėlingą dirvą atpažinsite iš didelio stambesnių grūdelių kiekio, be to,
masę bus lengva susmulkinti;
4« iš molingos dirvos bus lengva suformuoti pieštuko storio ritinėlį, joje
rasime tik pavienių grūdelių;
4» priemolis riebus, tačiau bandomas formuoti sutrupa, o perlaužus mato­
mos aštrios briaunos. Smėlio jame nedaug.
10
Kaip patiems nustatyti humuso kiekį
Humuso kiekį rodo tamsiai ruda viršutinio dirvos sluoksnio spalva. Jei šis
sluoksnis plonas (10-15 centimetrų), dirva veikiausiai nederlinga. Derlin­
ga dirva iki 25 centimetrų gylio būna sodrios tamsiai rudos spalvos. Paėmę
mėginį iš humuso sluoksnio, pajusite kvapą, būdingą organinėms sudeda­
mosioms dalims. Dirva, kurioje labai daug humuso, būna nuo juodos iki
tamsiai rudos spalvos, puri, turi trupinių struktūrą, be to, ji kupina gyvy­
bės. Ji gerai sulaiko vandenį; čia labai gausu maisto medžiagų.
Kaip augalais indikatoriais nustatyti dirvožemio kokybę
Dirvos savybes rodo ir natūraliai joje vėsinti augmenija. Atkreipkite dėme­
sį, ar Jūsų sode auga viena ar keletas čia išvardytų augalų rūšių.
Pavyzdžiui, lengvoje smėlingoje dirvoje pamatysime įvairiausių rūšių ša­
kinių (Lychnis spec), paprastųjų dalgučių (Erodium cicutarium), pla­
čialapių bei siauralapių.gysločių (Plantago major ir lanceolata). Žąsinės
sidabražolės (Potentilla anserana) dažniausiai auga suslūgusioje dirvoje.
Kalkingą dirvą išduoda ankstyvieji šalpusniai (Tussilogo fárfara) arba ma-
žosios kraujalakės (Sanguisorba minor).
Ir atvirkščiai, rūgštynės (Rumex acetosella) bei ramunės (Matricaria cha-
momilla) puikiai jaučiasi rūgščioje dirvoje.
Dirvos kalkingumas
Kalkių kiekis dirvoje lemia jos rūgštingumą (pH dydį). Maisto medžiagos
lengviausiai įsisavinamos esant nedideliam rūgštingumui (vidutinis pH 5,5-
6,5). Jei pH mažesnis, vadinasi, dirvos rūgštingumas didesnis, o derlingu­
mas mažesnis. Jei jis per didelis, kai kurios mineralinės medžiagos blogiau
tirpsta. Tada greitai ima trūkti geležies bei mangano.
Rūgščių perteklių gali neutralizuoti susmulkintos kalkės, beriamos į dirvą
maždaug dešimties centimetrų gylyje. Tačiau būkite atsargūs! Kalkinant
11
per daug, augalai ima sirgti budingomis ligomis, be to, sureguliuoti rūgš­
tingumą yra sunku.
Patarimas
Keletas būdų rūgštingumui nustatyti
Prieš kalkindami dirvą, specializuotoje sodininkystės reikmenų
parduotuvėje įsigykite tam skirtų juostelių ar specialių rinkinukų,
kuriuos naudodami galėsite nustatyti, ar dirvai tikrai reikia kalkių.
Dirvos rūgštingumas nustatomas taip:
• maždaug iš dešimties centimetrų gylio paimkite mėginį ir išrinki­
te iš jo stambesnius akmenėlius bei augalų liekanas;
• dešimt gramų atvirame ore išdžiovintų žemių kruopščiai išmaišy­
kite 30 mililitrų distiliuoto vandens ir palaukite, kol jos vėl nusės;
• specialią juostelę panardinkite į skystį ir palyginkite jos spalvą su
pakelyje esančia spalvų palete.
Koks pH palankus sodo augalams
Kiekvienai augalų grupei reikia vis kitokio rūgštingumo. Natūralus miško
ar pelkės dirvožemis turi daug humuso, todėl jis palyginti rūgštus. Dauge­
lis daržovių, atvirkščiai, geriau auga molingoje dirvoje, kurios kalkingu-
mas ne mažesnis už vidutinį. Kad Jūsų augalai gerai tarptų, kiekvienam jų
turėtumėte rasti tinkamiausią pH intervalą:
4» pH 4,0-5,0: miško bei pelkių augalai, spygliuočiai;
4- pH 5,5-6,0: veja, bulvės;
4» pH 6,0-6,5: vaismedžiai ir vaiskrūmiai;
4- pH 6,0-7,0: daržovės.
Kalkingos dirvos kelia rūpesčių
Kalkingos dirvos nėra itin derlingos. Viršutinis jų sluoksnis plonas, humu­
so jame nedaug; sodininkui neretai trukdo akmenys. Labai giliai šaknis
12
leidžiantys augalai dažniausiai čia auga itin prastai. Jei pH 7,0 ar dar dau­
giau, augalai geležį bei manganą įsisavina labai menkai.
Dirvos pH sumažinti yra sunku. Naudinga gausiai tręšti organinėmis trąšo­
mis. Mažesniems ploteliams tiks ir storas rūgščių medžiagų (pavyzdžiui,
medžių žievių ar pjuvenų) mulčiaus sluoksnis. Mineralines rūgštis verčiau
palikite ramybėje: poveikis dažniausiai būna nežymus, o išlaidos bei pavo­
jus pakenkti augalams - labai didelis.
Tokiose vietose geriausia auginti kalkingą dirvą mėgstančius augalus, pa­
vyzdžiui, trešnes, kopūstus, žirnius ir pupeles. Venkite čia sodinti rūgščią
dirvą mėgstančius augalus - rododendrus, kalmįjas, balžuvas, spygliuočius
bei viržius. Kalkinga dirva netinka bulvėms sodinti - čia jas daug dažniau
puola puvinys.
Rūpestingai purenkite dirvą
Ilgą laiką dirva buvo purenama kastuvu. Tačiau dabar žinoma, kad taip
galima pakenkti smulkiems gyviams ir mikroorganizmams, lemiantiems
dirvos derlingumą. Kasant žemę jie tiesiog palaidojami gilesniuose sluoks­
niuose ir žūva. Mikroorganizmai, kuriems reikia mažiau deguonies, at­
virkščiai, žūva ore. Vertingasis humusas ir dar nesuirusios organinės me­
džiagos patenka į gilesnius sluoksnius; čia jų (t. y. maisto šaltinio) negali
pasiekti dirvos gyviai bei augalai. Vis dėlto dirvą purenti būtina.
Giliašakniai augalai gerai purena lysves ir nesuardo viršutinio dirvos
sluoksnio. Tinkamai išpurensite ir šakėmis: smeikite jas vertikaliai 2 0 -
30 centimetrų tarpais ir pasukiokite kotą į šalis. Kauptuku išpurensite
dirvos paviršių tarp augalų. Nuolat kaupiant mažiau išgaruoja vandens, be
to, išraunamos dygstančios piktžolės.
Patarimas
Purenimas ir sideralinis tręšimas
Koks bebūtų gilus ir kruopštus, mechaninis purenimas turi tik lai­
kiną poveikį. Išpurensite ilgam, nepažeisite dirvos ir mažiau pa-
13
 vargsite, jei daugiau leisite pasidarbuoti gamtai. Pasėję liucernų ar
bitinių facelijų, naudos turėsite daugiau nei plūgu pasidarbavęs
valstietis. Šie augalai šaknimis įsiskverbia giliai į žemę, žuvę palie­
ka daug ertmių bei organinių medžiagų. Jei sėti ar sodinti ketinate
pirmą kartą, giliašaknis priešsėlis padės paruošti dirvą pačiu leng­
viausiu būdu.
Apyninė liucerna Geltonžiedė liucerna
Kada sukasti dirvą
Vėlai rudenį giliai sukasamos tik itin sunkios, suslūgusios dirvos, kuriose
humuso labai nedaug. Tada tarp grumstų turi likti kuo didesni tarpai -
žiemą grumstai sušals, išgaruos dalis drėgmės, ir pavasarį žemė bus pures­
nė. Kasant galima išrinkti stambesnes šaknis, piktžoles bei akmenis.
Patarimas
Dirva visuomet turi būti uždengta
Dirvos paviršius nepažliugs, jei lysvės bus uždengtos. Nuo išplovi­
mo dirvą saugos mulčiaus danga, sideralinės trąšos ar daugiametės
14
kultūros. Tada ji nepraras nei drėgmės, nei purumo. Taip išveng­
site daug jėgų reikalaujančių darbų. Nuo pavasario iki vasaros
mulčiuojami neapsodinti ploteliai tarp augalų. Žiemą uždengiama
visas lysvių paviršius. Likusias organines medžiagas vėliau pava­
sarį galima negiliai įmaišyti į dirvą. Jei ketinama auginti lepias
kultūras ar dangai buvo naudota rupi, lėtai suyranti medžiaga, ši
danga nuimama ir kompostuojama.
Tinkamas tręšimas - svarbiausios maisto
medžiagos bei mikroelementai
Maisto medžiagas augalai gali pasisavinti šaknimis, tačiau kai kada šią
funkciją atlieka ir lapai. Maisto medžiagos turi būti ne tik ištirpusios van­
denyje, bet ir turėti tam tikrą cheminę struktūrą. Augalams reikia daug
azoto (nitratų ar amonio druskų), fosforo (fosfatų), taip pat kalio, magnio
bei kalcio. Dėl to šie elementai vadinami pagrindinėmis maisto medžiago­
mis. Mikroelementų - geležies, vario, mangano - taip pat reikia augalams,
tačiau labai mažais kiekiais.
Maisto medžiagų stoka
Kiekvienas augalas iš dirvos pasisavina maisto medžiagų. Jei jų kiekis su­
mažėja, augalai lėčiau auga, keičiasi jų lapų spalva:
4- kai trūksta azoto bei fosforo, augalai skursta, silpnai krauna žiedus ir
leidžia lapus. Be to, šviesėja lapų spalva; kai trūksta fosforo, atsiranda
rausvai rusvų dėmių;
4- kai trūksta kalio, magnio ar geležies, kinta lapų spalva. Nesunku atpa­
žinti, kada augalai stokoja šių elementų. Kai per mažai kalio, lapų kraštai
paruduoja. Jei trūksta magnio, senesni lapai gelsta, o jų gyslos lieka žalios
spalvos; kai trūksta geležies, atvirkščiai, taip nutinka jaunesniems lapams.
15
Tręškime laiku

Augalo audiniams formuotis maisto medžiagų reikia tik tada, kai jis au­
ga, leidžia lapus ar krauna žiedus. Pasibaigus vasarai, baigiasi ir augimas;
vaisiai nuskinami. Maisto medžiagos traukiamos iš lapų ir kaupiamos šak­
nyse. Prasideda ramybės fazė, ir iš dirvos beveik neimama maisto medžia­
gų. Jei tuo metu tręšite mineralinėmis trąšomis, jos bus išplautos ir pateks
į gruntinius vandenis. Todėl tręšimas vėlyvą rudenį bei žiemą nereikalin­
gas - taip tik teršiama aplinka.

Netręškime per gausiai

Per gausiai tręšdami, galite pakenkti ir augalui, ir aplinkai:

«$• azoto perteklius skatina augalą leisti per daug ūglių: jie neįstengia su­
tvirtėti, pernelyg lengvai linksta ir tampa neatsparūs ligoms bei kenkėjams;
«£ trąšų perteklius gali kauptis dirvoje ir ją užteršti; jis anksčiau ar vėliau
išplaunamas į gruntinius vandenis, kur nitratais teršia geriamą vandenį.
Azotinės trąšos pažeidžia biologinę upių bei ežerų pusiausvyrą;
4« pasėję ir prižiūrėdami augalus, dirvą tręškite saikingai. Jaunos šaknelės
jautrios trąšų pertekliui ir įstengia įsiurb'ti tik labai nedidelį jų kiekį.
Kiek maisto medžiagų reikia augalams
Organinės trąšos
Gamtą tausojantys sodininkai daugiausia turėtų naudoti organines trąšas.
Jei patręšite mėšlu, dirvos gyviai jį dar turės perdirbti; tik po to trąšose
esančias maisto medžiagas galės naudoti augalai. Tai neįvyks per vieną
ar dvi dienas. Todėl organinių trąšų reikia įmaišyti iš anksto. Tačiau jas
naudojant sumažėja pertręšimo pavojus, be to, daugelyje daržovių būna
mažiau nitratų, kurių perteklius nepageidautinas.

Pagal tai, kiek kuriems augalams reikia trąšų, sodo augalai skirstomi į tris
grupes:
4- gausiai tręšiami - jiems reikia daug maisto medžiagų. Tai pomidorai,
rabarbarai, daugelis kopūstų veislių, agurkai, moliūgai bei rožės;
4« vidutiniškai tręšiami - trąšų jiems reikia ne itin daug. Tai bulvės, mor­
kos, salotos bei daugelis gėlių;
4« mažai tręšiami - maisto medžiagų jiems reikia labai mažai. Tai žirniai,
pupelės, paparčiai, daugelis daugiamečių žolių bei giliai įsišakniję senesni
medžiai. Jei dirvoje daug humuso, pakaks vieną kartą per metus patręšti
kompostu.
Organinės trąšos ilgam pagerina dirvą
Didžiausias organinių trąšų privalumas, kad jos apskritai pagerina dirvos
kokybę. Kompostas, mėšlas didina jos purumą, jos gyviams teikia kuo įvai­
riausių maisto medžiagų; dirva geriau sulaiko vandenį. Šios trąšos virsta
humusu.
Priešingai nei mineralinės, organinės trąšos tampa neišsenkančiu maisto
medžiagų šaltiniu.
Maisto medžiagas dirvos gyviai įsisavina tik tada, kai gamta vėl bunda
naujam gyvenimo ciklui: pavasarį, kai kyla temperatūra ir ima augti au-

16
galai. Taigi organinių trąšų maisto medžiagos naudojamos tik tada, kai jų
iš tikrųjų reikia.
Kokių organinių trąšų galite įsigyti
Raguose bei kraujyje labai daug azoto, kauluose - fosforo. Tai tinkamai
gali panaudoti sodininkai. Ragų, kraujo ar kaulų miltų galima įsigyti atski­
rai, galima įsigyti ir jų mišinio. Kuo smulkiau jie sumalti, tuo greitesnis
poveikis. Šiuos miltus galima vartoti ir kartu su sideralinėmis trąšomis,
taip pat vasarą tiems augalams, kuriuos reikia tręšti gausiai. Jei ketiname
tręšti tik šiais miltais, būtina pridėti kalio. Čia tiks, pavyzdžiui, medžių
pelenai. Jie turi stiprią šarminę reakciją, todėl netinka rūgščią dirvą mėgs­
tantiems augalams. Atkreipkite dėmesį - galima naudoti tik cheminėmis
medžiagomis neapdorotų medžių pelenus. Anglių pelenuose esti sunkiųjų
metalų, todėl sodui jie visiškai netinka.
Arklių ir galvijų mėšlas
Kadaise mėšlas buvo plačiausiai paplitusi trąša. Ir ne be reikalo - jame yra
visų svarbiausių maisto medžiagų, ,be to, labai tinkamas jų kiekis. Tačiau
prieš tręšiant jį reikėtų maždaug pusmetį kompostuoti (pūdyti). Geriausiai
tinka galvijų bei arklių mėšlas su šiaudų pakratų. Pūdamas arklių mėšlas
išskiria ypač daug šilumos, dėl to ankstyvą pavasarį jį galima naudoti dir­
vai šildyti.
Mėšle itin daug maisto medžiagų, todėl juo tręšti galima tik pavasarį, nes
žiemą maisto medžiagos išplaunamos.
Patarimas
Paukščių mėšlas
Karvelių ir vištų mėšle itin daug azoto bei fosforo. Deja, jis che­
miškai stiprus, dėl to lepius augalus reikėtų tręšti nedideliais kie­
kiais ir labai atsargiai.
18
Kada tręšti mineralinėmis trąšomis
4« Tręšimas vien tik organinėmis trąšomis tinka, kai augalai gerai auga,
tačiau jis netiks, jei skurstantiems augalams reikalinga „greitoji pagalba".
Iš organinių trąšų azotas išsiskiria tik po tam tikro laiko, todėl jomis tenka
tręšti daug anksčiau nei mineralinėmis. Jei dėl kokių nors priežasčių to
neįmanoma padaryti, tuo metu galima naudoti mineralines trąšas.
4- Maisto medžiagų ima trūkti ir šaltą pavasarį. Kuo žemesnė temperatūra,
tuo pasyvesni dirvos gyviai ir tuo mažiau jie padeda augalams apsirūpinti
maisto medžiagomis. Dėl to augalai, kuriuos tręšti reikia labai gausiai ar
vidutiniškai, pavasarį auga lėčiau. Jei saikingai patręšime mineralinėmis
trąšomis, jose esantis azotas paskatins augimą. Nuo vasaros pradžios trę­
šiama tik organinėmis trąšomis.
Kompleksinių trąšų reikia berti taupiai
Kompleksinių ar daugiakomponenčių trąšų naudojimas - paprasčiausias ir
patogiausias būdas aprūpinti augalus visomis reikalingomis maisto medžia­
gomis. Jose yra pagrindinių maisto medžiagų - azoto, fosforo bei kalio. Be
to, daugelyje tokių trąšų rūšių yra ir mikroelementų. Beriant negalima vir­
šyti nurodyto kiekio. Daugelis dirvų yra pertręštos kaliu bei fosfatais, todėl
prieš tręšiant kompleksinėmis trąšomis, verta atlikti dirvos tyrimą.
Azotas - svarbiausia maisto medžiaga
Azotas - labai svarbi maisto medžiaga dirvai. Nors ore laisvo šio elemento
pakanka, tačiau augalai įstengia jį įsisavinti tik nitratų ar amonio druskų
pavidalu.
Azotas - svarbiausia augalų maisto medžiaga; be jo neįmanoma įsivaiz­
duoti gero derliaus. Todėl augimo fazėje būtinos organinės medžiagos, ku­
riose gausu šio elemento, arba amonio salietra. Nitratai bei amonio drus­
kos labai greitai išplaunami, todėl kiekvieną kartą jų reikia berti nedaug.
19
 Patarimas
Patikrinkite kalio bei fosfatų kiekį dirvoje
Dažniausiai trūksta azoto; kitų maisto medžiagų dirvoje dažniau­
siai pakanka. Jei pH tinkamas, augalai jas įsisavina. Prieš berdami
mineralinių trąšų, nustatykite kalio bei fosfatų kiekį dirvoje. Spe­
cializuotose parduotuvėse galite nusipirkti tam skirtų mėginių rin­
kinėlių. Jei minėtų elementų daug, reikėtų berti grynų azotinių arba
kompleksinių trąšų, kuriose labai nedaug kalio ir (ar) fosfatų.
Azotinės trąšos
Yra trąšų, kuriose yra tik vienos augalams reikalingos maisto medžiagos.
Grynos azotinės trąšos tinka dirvai, kurioje gausu kalio bei fosfatų. įvairių
jų rūšių rūgštingumas skirtingas:
4- kalcio amonio salietra yra neutrali; ji tinka visoms dirvoms ir visoms
kultūroms;
4« amonio salietra yra nelabai rūgšti; ją galima berti į kalkingas dirvas pH
kiekiui sumažinti. Ji taip pat tinka rūgštesnę dirvą mėgstantiems augalams;
4« kalcio salietra yra šarminė, todėl naudojama tik rūgščioms dirvoms ar
šarmingą dirvą mėgstantiems augalams.
Kompostinė žemė gerina dirvą
Komposte yra ne tik svarbiausių maisto, bet ir mineralinių medžiagų bei
mikroelementų. Lemiamą įtaką dirvos kokybei turi ne tik sliekai, vabz­
džiai bei kiti atliekų perdirbėjai, bet ir komposte gyvenantys mažučiai gyvi
padarėliai, jame esančias organines medžiagas verčiantys augalams tinkan­
čiomis maisto medžiagomis. Patekę į viršutinį dirvos sluoksnį, kuriame
gausu humuso, jie tęsia savo naudingą veiklą. Be to, įmaišant komposto,
dirva supurenama. Kartu didėja jos gebėjimas sulaikyti vandenį.
20
Geriausia vieta komposto krūvai
Komposto krūvą reikėtų krauti pavėsyje, po ne itin tankiais krūmais bei ne
itin išsikerojusiais medžiais. Tokioje vietoje nebūna didelių temperatūros
bei drėgmės pokyčių. Pernelyg saulėtoje vietoje kompostas gali perdžiūti.
Tada irimo procesas sustoja. Tamsiame pavėsyje, atvirkščiai, jis ima drėkti
ir pūti. Įrengdami tokią vietą, nepamirškite ir į ją vedančio ir, jei įmanoma,
sutvirtinto takelio, kuriuo sodo atliekas karučiu galėtumėte čia atvežti ir
lietingą rudens dieną. Gerbdami kaimynus, komposto krūvą nuo žvilgsnių
iš gretimo sklypo galite paslėpti gyvatvore ar tvorele. Tokia užtvara sulai­
kys ir vėją, todėl krūva pernelyg neišsausės.
Komposto krūva - klasikinis kaupas
Teoriškai komposto kaupą galima sukrauti bet kokio dydžio. Tai patariama
daryti dideliame sode, kuriame susikaupia daug organinių atliekų. Apžel­
dinta vešliomis žydinčiomis nasturtomis ar tvarkingai pridengta nupjauta
žole, tokia krūva gali atrodyti gana estetiškai. Kadangi žaliava kompostui
kaupiasi nuolat, vasarą galima įrengti du-tris tokius kaupus. Tada nesimai-
šys tai, kas šviežia, ir tai, kas jau suirę.
Kaip krauti komposto kaupą
Pirmiausia išpurenkite dirvą - tada joje esantys gyviai be vargo galės kilti
aukštyn ir iškart pradėti savo darbą. Žaliava turi būti kraunama ne per
storais sluoksniais, (sluoksnis turi būti ne storesnis kaip vienas metras),
taip, kad neišsisklaidytų atliekoms yrant išsiskirianti šiluma. Nepamirškite
įmaišyti ir kompostavimo procesą spartinančių medžiagų (apie jas papasa­
kosime vėliau). Po to komposto krūva užklojama apvytusią nupjauta žole,
šiaudų ar nendrių kilimėliu. Taip ją apsaugome nuo perdžiūvimo. Kad ža­
liava per šešis-devynis mėnesius virstų trupinių struktūra turinčiu kom­
postu, ji neturi nei perdžiūti, nei per daug sudrėkti.
21
 Patarimas
Turi [takos ir maišymas
Sluoksniuojant kompostą, reikia maišyti tai, kas puru, su tuo, kas
suslūgsta, tai, kas drėgna, su tuo, kas sausa, tai, kas turi daug azoto,
su tuo, kas jo turi mažai. Organines medžiagas skaido milijardai
mikroorganizmų. Sliekai, vėdarėliai, vikšrai matomi plika akimi,
tačiau didžiausia šių mažučių organizmų dalis - tai bakterijos bei
mikroskopiniai grybai. Kad galėtų darbuotis, jiems reikia vienodos
drėgmės, gero vėdinimo, maisto medžiagų ir ne itin rūgščios ter­
pės. Tik tokiomis sąlygomis per trumpiausią laiką atliekas jie gali
paversti naudinga kompostine žeme.
Tam skirtoje vietoje surinkite didesnį kiekį įvairių susmulkintų
organinių medžiagų ir tik po to jas sluoksniais kraukite į kaupą ar
klokite į kompostavimo duobę.
Komposto kaupo perkėlimas
Žaliavų sudėtis bei sluoksniavimas lemia, ar reikės komposto kaupą per­
kelti, ar užteks tik papurenti. Jei jis sukrautas tinkamai, pakaks retkarčiais
papurenti šakėmis. Tačiau gerai pasielgsite perkėlę visą kaupą. Tai reikėtų
daryti visu irimo laikotarpiu kas tris mėnesius. Taip pagerės vėdinimas ir
kompostas bręs tolygiau.
Subrendęs kompostas yra tamsiai rudos spalvos, yra trupininės struktūros,
malonaus žemės kvapo; jame beveik nėra stambių nesuirusių augalų dalių.
Be to, nuspręsti padės ir biologinis testas, kurį atlikti galima labai papras­
tai: kompostas jau tinkamas naudoti, jei jame gerai dygsta nasturtų sėklos,
o jų lapai negelsta.
Kada kompostą reikia dengti
Išoriniai komposto kaupo sluoksniai sparčiai džiūsta tada, kai jis sukrau­
namas atviroje, vėjuotoje vietoje. Nuo to apsaugoti galima uždengiant jį
22
plėvele, nendrių kilimėliais ar nupjautos žolės sluoksniu. Smarkiai lyjant ir
žiemą kompostą taip pat reikia saugoti, kad nebūtų išplauta per daug
maisto medžiagų.
Komposto duobė mažesniam sodui
Komposto duobės užima mažiau vietos, tačiau ribota ir jų talpa. Jos labiau­
siai tinka mažesniam sodui. Pasirinkite kuo tvirtesnę dėžę, pagamintą iš
atsparios medžiagos, geriausia iš impregnuoto medžio, kurios šonines sie­
neles būtų nesunku nuimti. Kokią ją bepasirinktumėte, labai svarbu, kad
būtų geras sąlytis su dirva, nes tik taip galės atkeliauti reikalingi kirminė­
liai, vabzdžiai, vėdarėliai ir kiti gyviai. Be to, svarbu, kad gerai cirkuliuotų
oras - geriausia per daugybę visose pusėse esančių angelių.
Komposto termosai paspartins procesą
Komposto termosai - tai uždaros, izoliuotos plastmasinės talpos, atvira
apačia besiremiančios į žemę. Jos geriausiai tinka balkonams. Čia galima
sėkmingai kompostuoti tik kruopščiai susmulkintą žaliavą. Visi modeliai
pasižymi tuo, kad dėl mikroorganizmų gyvybinės veiklos atsiradusi šiluma
lieka talpoje. Aukštesnėje temperatūroje irimo procesas vyksta sparčiau.
Humusą galima naudoti jau po aštuonių ar dešimties savaičių.
Komposto termosai palyginti brangūs, o jų tūris nedidelis. Juose mažai
angų orui cirkuliuoti, todėl esant drėgmės pertekliui prasideda nemalonų
kvapą skleidžiantis puvimas.
Pagalbinės medžiagos
4> Jei didesnėje žaliavos dalyje mažai azoto, pavyzdžiui, medžio pjuveno­
se ar rudenį nukritusiuose lapuose, irimo procesą galima paspartinti pridė­
jus organinių trąšų, kuriose daug azoto, pavyzdžiui, mėšlo.
4. Akmens ar molio miltai gerina komposto kokybę - formuojasi trupinių
struktūrą turintis molio-humuso kompleksas, ilgam laikui galintis sukaupti
23
daug maistingųjų druskų. Tokių gaminių galima įsigyti specializuotose
parduotuvėse sodininkams. Beje, juos galima pakeisti molinga sodo žeme.
4» Kompostavimo procesą pradedančiose medžiagose yra išdžiūvusių
bakterijų bei grybų, ir irimas prasideda greičiau. Atsieis pigiau, jeigu pa­
naudosite bent kilogramą subrendusio komposto - iš kito kaupo ar pasi­
skolinsite iš kaimyno.
4« Kalkių ar kalcio bei azoto turinčių medžiagų į kompostą reikėtų dėti
tada, kai kompostuojamos itin didelio rūgštingumo medžiagos ar kai sodo
dirva mažai kalkinga. Tada irimas labai paspartėja.
4» Kai kurių žolių (pavyzdžiui, valerijonų) nuovirai kelia komposto tem­
peratūrą; dilgėlių ištraukoje daug azoto, todėl jos spartina visus irimo
procesus.
Kiek azoto yra komposte
Ne tik kiti veiksniai, bet ir azoto kiekis lemia, kaip mikroorganizmai gebės
ardyti organines medžiagas. Jei sunykusiose augalų dalyse šio elemento
per mažai, mažučiai gyviai žaliavą įsisavina sunkiai, ir jų veikla gali nu­
trūkti. Irimas komposto krūvoje gali sulėtėti ar netgi visai nutrūkti. Todėl
žaliavą, kurioje mažai azoto, pavyzdžiui, medžio pjuvenas bei rudenį nu­
kritusius lapus, reikia maišyti su tokiomis, kuriose jo daug, pavyzdžiui,
virtuvės atliekomis ar mėšlu. Kuo šviežesnė augalinė žaliava, tuo joje dau­
giau azoto.
Kaip tinkamai paruošti žaliavą
Visa, kas auga sode, dažniausiai gali būti naudojama naujai kompostinei
žemei. Tačiau piktžolėmis bei įvairiomis ligomis užkrėstiems augalams tin­
ka šios taisyklės:
4« piktžoles, kurių šaknys gerai išsivysčiusios, iš pradžių palikite išdžiūti;
piktžoles, kurios sparčiai dauginasi sėklomis, kompostuokite tik prieš pra-
siskleidžiant žiedams;
24
4- jokiu būdu negalima kompostuoti grybelinėmis ligomis sergančių ar
kirminų pagraužtų augalų, taip pat sudžiūvusių vaisių;
4« nugenėtas medžių bei krūmų šakeles prieš tai būtina susmulkinti, nes
storesnės šakos yra ne vienerius metus, o medienos gabalai jau subrendu­
siam kompostui tik kenks.
Patarimas
Kaip naudoti buitines atliekas
Nors kompostas šiukšlių kibiro visiškai pakeisti negali, tačiau
šiukšlių kiekį galite gerokai sumažinti. Vaisių bei daržovių atlie­
kos, kiaušinių lukštai, kavos ir arbatos tirščiai bei cheminėmis me­
džiagomis neapdorotos medienos pelenai komposto krūvą paįvai­
rins naudingomis maisto medžiagomis. Labai drėgnam kompostui
nepakenks ir truputis laikraščių. Tačiau nereikia pamiršti ir ant jų
esančių spaustuvės dažų, todėl jų kiekis neturėtų būti per didelis.
Ko negalima kompostuoti
Savaime aišku, jog iš plastmasės, metalų bei stiklo negalima daryti kom­
posto. Atsisakyti reikėtų ir žurnalų, kurių ryškiuose dažuose neretai būna
sunkiųjų metalų. Komposto krūvoje ne vieta ir tam, kas susikaupia dulkių
siurblio maišelyje, taip pat akmens ar rusvųjų anglių pelenams bei lakuotai
ar impregnuotai medienai.
Kaip naudoti kompostą
4» Žiemos pabaigoje ar pavasarį po dekoratyviaisiais medžiais ar vaisme­
džiais (bei krūmais) galima padėti pusiau perpuvusio ar perpuvusio kom­
posto - maždaug penkis kilogramus kvadratiniam metrui - ir kitų trąšų
nebereikės.
4- Dirvos kokybę geriname ir tręšiame daržoves pavasarį lysvių paviršiuje
įmaišydami vieno dviejų centimetrų storio perpuvusio komposto sluoksnį.
25
Tačiau - atsargiai! Šakniavaisiai, svogūnai, žirniai bei pupelės gali būti
labai jautrūs neperpuvusiam kompostui.
4- Kompostas tiks ir vazoniniams bei balkono augalams: jo imama maž­
daug 50 procentų, t.y. gerai perpuvęs kompostas lygiomis dalimis maišo­
mas su žeme. Rūgštesnę dirvą mėgstantiems augalams dar įberkite medžio
pjuvenų.
Mulčiavimas saugo dirvą
Nedirbama dirva labai greitai džiūsta, o jos paviršius ima dumblėti jau po
pirmo stipraus lietaus. Šią bėdą sode padės įveikti mulčiaus sluoksnis: jis
ne tik saugos dirvos paviršių, bet ir padės sulaikyti drėgmę, susidaryti hu­
musui ir neleis vešėti daugumai piktžolių. Lysvių paviršiaus beveik nebe­
reikės purenti kauptuku. Tai itin palanku daugiamečiams šaknų giliai ne-
leidžiantiems augalams, pavyzdžiui, braškėms - nebus pažeistos jų šaknys.
Mulčiuoti reikia ne visur
Naujų pasėlių mulčiuoti nereikėtų, nes mulčiuje gali būti kenkėjų bei dygi­
mą stabdančių medžiagų; ir viena, ir kita gali slopinti augimą.
Sraigės mėgsta mulčiaus sluoksnį ir jo saugomos sparčiai veisiasi. Todėl
auginant šių įkyrių kenkėjų itin mėgstamas kultūras, pavyzdžiui, gūžinės
salotas, mulčiuoti nerekomenduojame - nebent galite visą lysvę apsaugoti
specialia tvorele nuo sraigių.
Pjauta žolė
Šviežiai pjauta žolė tinka mulčiuoti visoms kultūroms; ja galima uždengti
paruoštas lysves. Iš pradžių žolę truputį padžiovinkite; klokite tik keleto
centimetrų storio sluoksnį - užklojus per storai, ji gali suslūgti į tankią
26
masę ir imti pūti. Jei buvo pjauta aukštesnė žolė, visuomet yra tikimybė
lysvę užkrėsti nepageidaujamų piktžolių sėklomis. Žolės mulčias yra spar­
čiai, dėl to per vasarą kai kada jį tenka atnaujinti net du kartus. Kaip ploną
mulčiaus sluoksnelį galima palikti ant lysvės ir kai kurias piktžoles, pavyz­
džiui, dilgėles, tačiau tik tada, kai jos dar nepradėjusios brandinti sėklų.
Patarimas
Liucernas galima mulčiuoti
Sideralinėms trąšoms skirti augalai, pavyzdžiui, liucernos, turi būti
pjaunami anksčiau nei susidaro sėklos. Tokia žalioji masė gali būti
kompostuojama; be to, tai puikiausias mulčias. Klojamas ne per
storai, jis kuria gerą dirvos mikroklimatą, o irdamas aprūpina auga­
lus reikalingomis maisto medžiagomis.
Žievių mulčias rūgščiai dirvai
Medžių žievė - palyginti rūgšti medžiaga. Paklota storu sluoksniu, toje
vietoje ji gali labai sumažinti dirvos pH. Todėl ji geriausiai tinka rūgščią
dirvą mėgstantiems miško augalams ar lysvėse įkurdintiems samanų gimi­
naičiams, pavyzdžiui, rododendrams. Rožės taip pat mėgsta žievių mulčią.
Kaip ir smulkiose medienos pjuvenose žievėje labai nedaug maisto me­
džiagų. Todėl reikėtų papildomai patręšti. Geriausiai tiks ilgalaikės organi­
nės trąšos, kuriose gausu azoto.
Šiaudų mulčias tinka ne tik braškėms
Džiovintus javų stiebus galima vadinti mulčiumi - užtvara. Dėl tojais daž­
niausiai mulčiuojama dirva po aukštaūgėmis daržovėmis bei daugiamečiais
žoliniais augalais. Itin mėgstama šiaudus kloti ant braškių lysvių - čia jie
saugo gležnas uogas. Šiauduose labai nedaug maisto medžiagų, todėl kartu
su jais visuomet reikėtų patręšti ir organinėmis trąšomis.
27
Sideralinės trąšos Ankštiniai augalai dirvą tręšia azotu

Prieš vasarinių gėlių sodinimą gegužės mėnesį ar vasarą bei rudenį nuė­
mus pirmąjį daržovių derlių dalis žemės dirvonuoja. Kad duotų daugiau
naudos kitais metais, tokius plotus galime užsėti sideralinėms trąšoms skir­
tais augalais. Jie dar vadinami žaliosiomis trąšomis. Parduotuvėse tikrai
yra iš ko rinktis. Tokie augalai labai pagerina dirvos kokybę.
Lubinai, dobilai ar vikiai šaknų gumbeliuose geba kaupti azotą. Čia jiems
padeda bakterijos rizobijos. Jos gyvena simbiozėje su augalais ir sugeba
įsisavinti azotą iš oro. Nupjovus sideralinius augalus, jų šaknys lieka že­
mėje. Šaknyse esančias maisto medžiagas įsisavins vėliau čia augsiantys
augalai. Azotą šaknų gumbeliuose kaupia ir visų rūšių žirniai bei pupelės.

Sideralinių trąšų nauda

Sideralinėms trąšoms skirtais augalais apsekite dirvonuojančias lysves:

4- tada dirva neišdžius, nedumblės, be to, išvengsite jos erozijos;
4- giliai į žemę prasiskverbusios šaknys bei pavėsį dirvos paviršiuje ku­
rianti antžeminė dalis suaktyvins dirvos mikroorganizmus;
4- dirvoje pagausės humuso bei maisto medžiagų. Maisto medžiagų per­
teklius kaupsis žemėje ir bus apsaugotas nuo išplovimo;
4- dirvoje nežeis piktžolės.

Taip tręšti visai paprasta

v

Sideralinėms trąšoms skirti augalai gali būti sėjami nuo pavasario iki rug­
sėjo. Dauguma rūšių žaliu kilimu dirvą padengia per keletą savaičių. Todėl
sėklas berkite plačiais mostais, o dirvos paviršių negiliai purenkite grėbliu.
Sekite, kad užsėtas plotas iki daigelių pasirodymo būtų pakankamai drėg­
nas. Antžeminės dalys nupjaunamos prieš pat žydėjimą - augalai neturi
paskleisti sėklų. Juos galima kompostuoti ar kloti kaip mulčių. Didžioji
organinės masės dalis glūdi žemėje: šaknys (kai kurių augalų jos siekia net
metrą) suyra labai greitai, palikdamos gausybę smulkiausių kanalėlių orui.
Daugelis sideralinėms trąšoms auginamų augalų žūva po pirmųjų rudens
šalnų. Antžeminės augalų dalys gali likti ant lysvių per žiemą; paprastai
jos suyra iki pavasario.
Greitai augantys kryžmažiedžiai
Kryžmažiedžių šeimos augalai, pavyzdžiui, garstyčios ar rapsai, auga itin
sparčiai. Iš gilesnių dirvos sluoksnių jie ima maisto medžiagas ir jas kau­
pia. Taip šie augalai tręšia viršutinį dirvos sluoksnį ir neleidžia išplauti
maisto medžiagų. Jie ne tik giliai purena dirvą, bet ir per trumpą laiką (iki
vėlyvo rudens, tačiau tai priklauso nuo rūšies) pagamina daug organinių
medžiagų.
Tačiau daržui garstyčios bei rapsai, kaip sideralinės trąšos, tinka ne visuo­
met, nes gali platinti augalų ligas. Dėl to jų negalima sėti prieš kitus kryž-
mažiedžius - kopūstus, ridikus bei ridikėlius.

28 29

Sėjomaina ir augalų įvairovė
Kad augalai gerai tarptų, vien derlingos dirvos nepakaks. Reikia tinkamai
suderinti augalus ir sėjomainą. Kad nenualintumėte dirvos, augalus sėkite
ir sodinkite tam tikra tvarka, parinkdami tinkamas rūšis.
Nualintoje dirvoje augalai skursta
Jei kelerius metus toje pačioje lysvėje sėjami ar sodinami tos pačios rūšies
augalai, dirva nualinama: augalus dažniau puola ligos, nes dirvoje daugi­
nasi įvairios ligos bei kenkėjai.
Geri ir blogi kaimynai
Gerų ir blogų kaimynų pasitaiko ir tarp augalų. Giminingi augalai konku­
ruoja dėl maisto medžiagų, šviesos bei vandens. Dėl to šakniavaisiai bei
šakniagumbiai gerai auga greta vaisinių daržovių, kurių geriausiai išsivys-
30
čiusi antžeminė dalis: vienos ir kitos rūšies augalai tarsi papildo vieni kitus
ir vieni iš kitų neatima vietos.
Turi įtakos ir kvapas
Kai kada gerą ar prastą augalų kaimynystę pastebėti nelengva. Kai kurių
šaknys išskiria medžiagas, slopinančias kitų rūšių augimą. Teigiamą ir nei­
giamą poveikį gali turėti ir stipraus kvapo eteriniai aliejai; juos skleidžia
žiedai arba lapai. Taigi svogūnai bei česnakai gerai auga greta braškių,
agurkų bei petražolių, tačiau nesutaria su pupelėmis ir žirniais.
Augalų derinimas padeda įveikti kenkėjus
Morkos ir svogūnai puikiai dera todėl, kad stipriu savo kvapu vieni nuo
kitų baido kenkėjus. Tarp morkų pasėti krapai baido morkines museles.
Daugelis kenkėjų vengia česnakų. Pasodinti tarp braškių, jie, kaip ir svo­
gūnai, mažina grybelinių ligų pavojų.
Kryžmažiedžių sėjomaina
Nereikėtų sėti ar sodinti keletą metų iš eilės tos pačios šeimos augalų rū­
šių. Pavyzdžiui, vienus po kitų sėjant kryžmažiedžius - kopūstus, ridikus
ar ridikėlius - juos labiau puola nematodai. Todėl kopūstiniai augalai toje
pačioje lysvėje turėtų augti tik po trejų metų.
Patarimas
Vėlyvosios daržovės
Nuėmus ankstyvųjų daržovių derlių, dalis daržo lysvių lieka tuš­
čios. Tada čia galima pasėti ar pasodinti vėlyvųjų daržovių. Tam
labiausiai tiks greitai augančios rūšys, nejautrios ir žemesnei tem­
peratūrai, pavyzdžiui, lapinės salotos, žieminės portulakos, kininiai
kopūstai, žieminiai ridikai ar žieminiai svogūnai.
31
Augalų apsauga
Neužterštoje dirvoje išauga sveiki augalai. Vis dėlto juos kartais ima pulti
kenkėjai ar ligos. Augalui, kaip ir žmogui, geriausias vaistas - profilaktika.
Taigi stiprinkite savo augalų apsaugines galias, kovokite su kenkėjais.
Geriausiai saugo entomofagai
Natūraliai augančiame sode dažniausiai atsiranda pusiausvyra tarp naudin­
gų ir žalingų vabzdžių.
4- Boružės bei kai kurios muselės - naudingi entomofagai, galintys įsikur­
ti kiekviename cheminėmis medžiagomis neužterštame sode.
4« Daugelis paukščių minta vikšrais bei šliužais. Juos į sodą galite prisivi­
lioti girdyklomis bei inkilais.
4» Kai kurie tiesiasparniai suryja daugybę amarų. Jei vaismedžius labai
puola šie kenkėjai, minėtiems pagalbininkams reikėtų įruošti tamsias slėp­
tuves, pavyzdžiui, įkelti gėlių vazonėlių su drožlėmis.
4« Akmenų, malkų krūvelės, užžėlęs sodo kampelis taps įvairių vorų bei
naudingų vabzdžių slėptuve.
Boružė
Kai užpuola kenkėjai
Užpuolus kenkėjams, augalus nebūtina iškart purkšti nuodais.
4« Jei ūgliai beveik ištisai padengti amarais, juos galima nuplauti stipria
vandens srove arba nupjauti ir sunaikinti. Jei tai nepadeda, galima purkšti
32
žolių nuovirais (žiūrėti p. 37) ar skystojo (kalio) muilo tirpalu; 20 gramų
tokio muilo ištirpinama viename litre vandens.
4- Stambesnius kenkėjus, pavyzdžiui, kopūstinio baltuko vikšrus, lengviau
nurinkti nei išnaikinti nuodais.
4» Nuo grybinių ligų geriausiai apsisaugoti nuolat tikrinant pažeistus auga­
lus, t. y. labai pažeistos jų dalys turi būti kuo anksčiau nupjaunamos. Jei
grybinės ligos puola vis dažniau, reikėtų patikrinti, ar šiems augalams
pakanka saulės bei oro.
Augalų apsauga
Žemės ūkyje stengiamasi naudoti kuo mažiau cheminių augalų apsaugos
priemonių. Siekiama, kad derlius būtų didelis, o išlaidos augalų apsaugos
priemonėms mažėtų. Taip gali būti, jei atsižvelgiama į kai kuriuos aplin­
kos apsaugos aspektus. Pavyzdžiui, kai augalų apsaugos priemonių grie­
biamasi tik tada, kai kenkėjai derliui kelia didelį pavojų.
Mažame plote tai įgyvendinti labai lengva; rezultatai kai kada būna geresni
nei didelių ūkių laukuose. Pakaitomis naudojamos įvairios priemonės,
pavyzdžiui, stengiamasi privilioti naudingus gyvius ar įrengti sraiges su­
laikančias tvoreles. Taip pat svarbu visus augalus sodinti ar sėti tik ten, kur
sąlygos jiems augti (dirvos struktūra, saulėtumas bei drėgmė) tinkamiau­
sios. Nuosavame sode galite visiškai atsisakyti augalų cheminių apsaugos
būdų: čia daug svarbiau išsiauginti ekologiškai švarių ir sveikų daržovių
nei gauti didelį derlių.
Kenkėjų gaudyklės
Lipnūs žiedai (juostos) ant vaismedžių kamienų kenkėjams gaudyti, vyšni­
nių gleivėtųjų pjūklelių bei obuolinių vaisėdžių gaudyklės tikrai apsaugos
medžius nuo šių nekviestų svečių. Daržoves galima uždengti tinkleliu; to­
kia priemonė saugo ir nuo paukščių. Labai svarbu nepraleisti reikiamo mo­
mento. Patariama kai kada tokių priemonių imtis iš anksto, kitaip tariant,
profilaktiškai. Gaudyklę reikia nuolat tikrinti ir, jei reikia, atnaujinti.
3. 33
Kenkėjų naikinimas kainuoja

Ir ne cheminės augalų apsaugos priemonės kai kada turi šalutinį poveikį,

todėl jas reikia naudoti atsargiai. Lipnūs žiedai ant medžių kamienų trukdo
kilti ne tik mažojo žiemsprindžio vikšrams, bet ir naudingiems gyviams.
Priemonės purkšti, pavyzdžiui, Pyrethrum, kuriame yra aliejų ar nuodų,
naikina visus ant augalų esančius gyvius, nors preparatas veikia labai
neilgai.
Beje, nepainiokite medžiagos, vadinamos Pyrethrum (tai trumpai veikian­
tys iš vienos chrizantemų rūšies gaminami nuodai), su cheminiu būdu ga­
minamais piretroidais. Šiems mūsų soduose nėra ką veikti.

Žolių nuovirais galima ir tręšti, ir naikinti kenkėjus

Nuovirais bei ištraukomis galima gerinti augimą, tręšti ar baidyti kenkėjus -

tai priklauso nuo žolių, iš kurių jie gaminami. Dalis veikliųjų jų medžiagų
greitai išgaruoja, todėl augimo metu juos reikėtų vartoti dažniau.
i Nuovirai bei ištraukos gaminami skirtingai. Dešimčiai litrų lietaus vandens
4» Dilgėlių ištrauka turi dvejopą poveikį. Joje daug azoto bei geležies,
todėl šis nuoviras tręšia augalus. Drauge jis nubaido daugelį kenkėjų, pa­
vyzdžiui, amarą.
4- Taukių ištraukoje itin daug azoto, todėl ją galima naudoti kaip trąšas.
4- Česnakų ir svogūnų ištrauka stiprina augalų, ypač bulvių bei braškių,
apsaugines galias, tačiau dėl nemalonaus kvapo jos neturėtų patekti ant
nokstančių uogų.
4- Asiūklių nuovire daug silicio, todėl juo galima gydyti augalų ligas, taip
pat naikinti erkes. Be to, juo nupurkšti augalai sparčiau auga.
4» Paprastųjų bitkrėslių nuovire daug kalio; jo nemėgsta daugelis augalų
kenkėjų. Tačiau šis nuoviras gali turėti neigiamą poveikį ir dirvos gyviams,
todėl turi būti purškiamas tik nedideliais kiekiais.
4- Kelminių paparčių nuoviras gelbsti nuo erkių bei rudojo puvinio, be to,
jame daug kalio.
Kaip naudoti nuovirus bei ištraukas
imamas apytikriai vienas kilogramas šviežios (ar 150 gramų džiovintos)
augalų masės.
4- Nuovirui susmulkinti augalai užpilami vandeniu ir laikomi vieną dieną,
po to viskas užvirinama; atvėsęs skystis perkošiamas. Skiedžiamas santy­
kiu 1:10; juo purškiamas visas augalas, geriausia anksti rytą.
4- Ištraukai, atvirkščiai, vaistingieji augalai mirkomi tik šaltame vandeny­
je; dažnai maišant laikoma vieną dvi savaites. Jei kvapas tampa pernelyg
stiprus, galima įberti saują molio miltų. Pagaminta ištrauka skiedžiama
santykiu 1:20; ja dažniausiai laistomos ar purškiamos augalo šaknys.
Sraigės - tikra nelaimė
Jaunų augalų lapus sraigės gali nugraužti visiškai. Jei jos kelia didelį pavo­
jų, reikia imtis priemonių. Nors sraigėmis minta kai kurie naudingi gyviai,

35
34
tačiau lietingą pavasarį neretai jų prisiveisia tiek daug, kad augaliją gali
nugraužti labai greitai.
Kaip geriausia naikinti sraiges
4- Veiksmingiausia ir mažiausiai aplinkai kenkianti priemonė nuo srai­
gių - tai speciali tvorelė. Tačiau ji veiksminga tik tada, jei įstengiate
išgaudyti visus šiapus jos likusius padarėlius ir nuolat stebite, kad neat-
šliaužtų naujų.
4- Sraigėms pavojinga perdžiūti; jei sode išdėliosite lentų ar kartono lakš­
tų, jos skubės slėptis po šia priedanga, o Jūs galėsite jas surinkti.
4- Šliaužti trukdančios kliūtys: plačios molio miltų, smėlio, medžio pelenų
ar pjuvenų juostos sausina šių gyvūnų kūnelius ir gali būti labai veiksmin­
gos. Tačiau jas tenka atnaujinti po kiekvieno lietaus.
4. Greitai veikiantys nuodai sraigėms gali išgelbėti dekoratyviųjų augalų
sodą, tačiau tai kraštutinė priemonė. Gali būti, kad tokių užnuodytų sraigių
suės ir naudingi gyviai.
Patarimas
Baidymas aštriais kvapais
Jei norite apsisaugoti nuo sraigių, tarp lysvių galite pasėti aštraus
kvapo augalų, pavyzdžiui, garstyčių ar nasturtų. Jos nemėgsta ir
36
prieskoninių augalų - raudonėlių, mairūnų bei gelsvių kvapo. Dar
galite paruošti eglių kankorėžių nuoviro ir juo palieti dirvą aplink
graužiamus augalus (tik jokiu būdu nepilkite ant jų!). Sakų kvapas
baido minėtus kenkėjus. Gali pagelbėti ir surinktų bei verdančiu
vandeniu užpiltų šliužų ištrauka.
Paprastieji pelėnai - sodo kenkėjai
Pavasarį dingsta gėlių svogūnėliai. Jaunų vaismedžių bei dekoratyviųjų
krūmų šaknys pagraužiamos, ir šie augalai ima nykti dėl vandens stokos.
Žiemą niokojami daržovių kaupai, o lysvėse likę šakniagumbiai dingsta be
pėdsakų. Visa tai gali būti paprastųjų pelėnų darbas. Kai kada jie tampa
tikra Dievo rykšte!
Vėliausiai pastebimos iškilios žemių krūvelės. Labiausiai jos darko veją.
Tai rodo, kad sodą tikrai užplūdo minėti nenaudėliai. Tačiau jų nereikėtų
painioti su kurmiais, kurie minta daugiausia kirminais, sraigėmis bei kark­
vabalių lervomis, kitaip tariant, yra sodo bičiuliai.
Veiksmingos profilaktikos priemonės
Keletas paprastų priemonių padės iš sodo išvaikyti paprastuosius pelėnus.
4- Žirnikinės karpažolės (Euphorbia lathyris) jiems ne tik negardžios, bet,
regis, netgi dvokia. Šių augalų galima įsigyti bet kokioje platesnio asorti­
mento parduotuvėje sodininkams.
4« Daugiažiedės margutės (Fritillaria imperialis) bei česnakai šiuos ne­
naudėlius atbaido ilgam.
4« Česnakų ar šeivamedžių lapų ištraukos nuo šių rajų graužikų geriausiai
saugo šiltnamius.
4» Gėlių svogūnėlius, jaunus vaismedžius ar dekoratyviuosius krūmus
galite uždengti tankaus tinklo gaubtais. Vielos tinklu galima apdengti ir
daržovių kaupus.
37
 4. Aukštaūges piktžoles turėtumėte iškapoti anksčiau nei jos paskleis
Spąstai paprastiesiems pelėnams
sėklas; jei dirva drėgna, jas reikėtų išrauti su šaknimis.
Užsitrenkiantys spąstai - patikimiausia ir nekenksminga aplinkai priemonė 4. Į komposto krūvą nemeskite sėklas brandinančių piktžolių.
kovoti su paprastaisiais pelėnais. Šie graužikai vengia žmogaus kvapo, to­
dėl statydami spąstus būtinai mūvėkite pirštines.
Tinkamiausias metas tokiai kovai yra lapkričio-vasario mėnesiai. Tada
trūksta maisto, ir pelėnus prisivilioti lengviausia, pavyzdžiui, saliero ar
morkos gabalėliu. Spąstus reikia giliai įleisti į atvirą duobutę, kad jų
visiškai nesimatytų. Po to angą lenta ar velėnos gabalėliu uždengti taip,
kad visiškai nepraleistų šviesos. Kasdien tikrinkite pastatytus spąstus. Jei
pelėnai juos užkas, pastatykite kitoje vietoje. Paprasta gudrybė padės
sužinoti, ar po žeme dar liko pelėnų. Keliose vietose kauptuku atkaskite
išraustą urvelį; jei pelėnų dar liko, maždaug po aštuonių valandų jie šias
vietas užkas.

Patarimas

Nepainiokime kurmių ir paprastųjų pelėnų Atsparios piktžolės

Žinodami, į ką reikia kreipti dėmesį, be vargo atskirsite kurmių ir
paprastųjų pelėnų išraustas landas.
• Paprastieji pelėnai palieka plokščias žemių krūveles su iškiliomis
ovalo formos, mažiausiai keturių pirštų pločio angomis, kuriose
nematyti augalų šaknų.
• Kurmiai, atvirkščiai, supila aukštus žemių kauburėlius. Jų landų
angos mažesnės, apvalios ar ovalo formos, pilnos smulkių šaknų.
Kai kurios piktžolės, pavyzdžiui, kiaulpienės, leidžia gilias liemenines šak­
nis; jas būtina išrauti, kad augalas neplistų toliau.
Gerai įsišaknijančios piktžolės, pavyzdžiui, dirviniai katilėliai, dar sunkiau
išnaikinamos, nes leidžia plonas požemines ataugas. Belieka apsišarvuoti
kantrybe: nuolatinio ravėjimo ar kapojimo kauptuku neištvers joks augalas.

Piktžolių išvengti neįmanoma

Piktžolių visiškai išnaikinti neįmanoma, tačiau jos ne tokios jau baisios.

Neretai jų plitimą galima veiksmingai slopinti vien tik mulčiaus sluoksniu.
4« Neseniai įsišaknijusias piktžoles sausu oru galima išrauti kauptuku. Jas
palikite džiūti tarplysviuose.

38
DEKORATYVIŲJŲ AUGALŲ SODAS
Gėlės bei žydintys krūmai - kiekvieno sodo puošmena. Itin puošniai jie
atrodo pasodinti grupelėmis. Ir primityvokas valstietiškas sodas, ir išpuo­
selėtas elegantiškas gėlynas labiau vilios žvilgsnį augalų įvairove.
Svogūniniai ir šakniagumbiniai augalai
Svogūniniai augalai - pirmieji pavasario pranašai. Daugelis jų rūšių daugi­
nasi savaime, todėl kasmet jų gausėja. Pirkdami atidžiai apžiūrėkite svogū­
nėlius bei gumbus - jie turi būti sveiki. Juose negali būti patamsėjusių ar
grybelio pažeistų lopinėlių; čiupinėdami juos, turite pajusti, jog jie yra tvir­
ti ir stangrūs. Nei svogūnėlių, nei gumbų nepirkite atsargai. Visuomet jų
įsigykite tik tiek, kiek ketinate sodinti.
Džiaukitės įvairove
Narcizai, plukės bei pavasariniai erančiai džiugina akį jau balandžio-gegu­
žės mėnesiais. Paprastosios margutės, daugiažiedės margutės bei paprasto­
sios smalkos pražysta gegužės viduryje. Vasarą grožiu puikuojasi indinės
kanos, kardeliai bei jurginai.
Kada geriausia sodinti
«!• Vasaros pabaigoje bei rudenį sodinamos pavasarį žydinčios gėlės, pavyz­
džiui, snieguolės, krokai, meksikiniai žydrūniai ir vienažiedės leukojos.
4- Vasarą žydinčios gėlės (lelijos, kardeliai ir jurginai) sodinamos pavasarį.
4« Rudenį žydintys augalai bei nuodingieji rudeniniai vėlyviai sodinami
įpusėjus vasarai.
40
4- Svogūnėliai ir gumbai sodinami supurentoje, orui pralaidžioje dirvoje,
tris kartus giliau negu jų skersmuo, o tarpas tarp jų turėtų likti ne didesnis
už skersmenį.
Krokai žydi ir rudenį
Rudeniniai krokai įvairiausiomis spalvomis žydi rugsėjo bei spalio mėne­
siais. Rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje jie sodinami saulėtoje vietoje penkių-
dešimties centimetrų gylyje. Gležni jų žiedai nebijo nedidelių šalnų.
Tręšti reikia laiku
Pavasarį žydintiems augalams rudenį reikia maisto medžiagų, kad jas ga­
lėtų sukaupti svogūnėliuose. Todėl jiems labiausiai tinka mineralinės trą­
šos. Vasarą bei rudenį žydinčioms rūšims tiks lėtai veikiančios organinės
trąšos.
Šalčiams neatsparūs šakniagumbiniai augalai
Kardeliai, jurginai ir begonijos bijo žiemos šalčių. Todėl rudenį juos būti­
na iškasti dar prieš pirmąsias nakties šalnas. Iš pradžių gerai išdžiovinkite,
po to palikite žiemoti vėsioje patalpoje. Vėl sodinti galėsite tik vėlyvą kitų
metų pavasarį.
Vienmetės ir dvimetės gėlės
Greitai augančios ir pavasarį bei vasarą žydinčios gėlės sunyksta peržydė­
jusios pirmaisiais ar antraisiais metais. Todėl jos sėjamos ar sodinamos
kasmet. Daugelis gėlių rūšių dauginasi pačios. Tokios gėlės ne tik puošia,
bet ir maloniai kvepia. Tai leukonijos, kvapusis tabakas, flioksai bei kva­
pieji pelėžirniai.
41
Vienmetės vasarinės gėlės sėjamos tiesiai į lysvę
Daugelį vienmečių vasarinių gėlių galite be vargo užsiauginti ir patys. Tai
atsparios rūšys, pavyzdžiui, pajūrinės lobuliarijos, ešolcijos, paprastosios
kosmėjos, rugiagėlės, nasturtos, linažolės, medetkos, rudgrūdėlės ir skais-
tažiedės; jas geriausia sėti tiesiai į dirvą. Tačiau atkreipkite dėmesį į dirvos
ypatumus bei ant pakelio nurodytą sėjos laiką.
Vasarinės gėlės daiginamos šiltai
Lepesnius augalus, pavyzdžiui, gumbines begonijas, visadžydes begonijas
ir gvazdikus, iš pradžių reikia daiginti ant palangės ar pridengtus stiklai­
niu; po to atsargiai užgrūdinus tik po gegužės mėnesio šalnų sodinti į
dirvą. Šiltnamyje ar pridengtos stiklainiu daiginamos ir leukonijos, zun­
dos, petunijos, melsvosios daugiametės saulutės, žioveiniai, serenčiai bei
cinijos.
Kaip patiems prisirinkti sėklų
Daugelio vasarinių gėlių sėklų galite prisirinkti patys ir vėsioje bei sausoje
vietoje laikyti iki pavasario. Itin puošnūs hibridų žiedai, deja, dažniausiai
jie būna vienkartinio kryžminimo rezultatas. Šį grožį palikuonys paveldi
retai. Itin paprasta prisirinkti serenčių, vikių, medetkų, aguonų, žioveinių
ar dekoratyviojo tabako sėklų.
Ar verta pirkti dvimečių gėlių
Kad žydėtų kitų metų pavasarį, dvimetės gėlės, pavyzdžiui, našlaitės ar
geltonžiedės smalkos, dažniausiai sėjamos gegužės mėnesį. Vazonėliuose
augančius sėjinukus reikia pikuoti ir auginti kartu su tvirtesniais augalais,
tik po to vasaros pabaigoje persodinti į nuolatinę augimvietę. Tai ilgai
užtrunka, todėl dvimetės gėlės dažniausiai jau pražydusios perkamos iš
sodininkų. Kai kurios dvimetės gėlės, pavyzdžiui, sinavadai ar tiesiaragės
našlaitės, reguliariai subrandina ir paskleidžia sėklas.
42
Patarimas
Ispaniškosios saulutės žydi nuolat
Ispaniškosios saulutės (Erigeron karvinskianus) sėjamos ant pa­
langės kovo-balandžio mėnesiais. Jei perkame jau paaugusias,
gegužės mėnesį jas galima sodinti tiesiai į lysvę. Saulėtoje vietoje,
nuolat tręšiamos ir gaudamos pakankamai drėgmės, jos be pertrau­
kos žydi visą vasarą iki vėlyvo rudens.
Daugiamečiai žoliniai augalai
Daugiamečių žolinių augalų turi būti ne tik valstiečio sodyboje. Kiekvie­
nam sodo kampeliui galima rasti tinkamų rūšių. Jie kasmet žydi, jiems
nereikia ypatingos priežiūros. Tai daugiamečiai augalai, todėl juos rinktis
reikia labai kruopščiai. Vešlių daugiamečių gėlių lysvė - tikra puošmena
bei kiekvieno sodininko pasididžiavimas.
Pirkite tik sveikus augalus
Krūmeliai turi būti kompaktiški ir vešlūs, lapai - sveiki ir žali. Pakitusi
lapų spalva ir belapiai stiebai gali būti ligų, kenkėjų ar maisto medžiagų
stygiaus požymis. Sveikos šaknys būna tvirtos; perlaužtos, jos neturi būti
rusvos spalvos.
Kaip įveisti daugiamečių žolinių augalų lysvę
Toks gėlynas turėtų džiuginti ne vienerius metus. Todėl jį planuoti reikėtų
itin kruopščiai. Atkreipkite dėmesį - aukštesnieji augalai neturėtų stelbti
žemesniųjų. Kiekvienam augalui palikite pakankamai vietos, kad kitais
metais jis galėtų išsiplėsti. Tuščius gėlyno plotelius galima apsėti viename­
tėmis gėlėmis.
43
Kaip dauginti daugiamečius žolinius augalus
Daugelį tokių augalų dauginti labai lengva.
4- Antžeminę peržydėjusių augalų dalį nupjaukite arba pavasarį prieš
leidžiant ūglius, arba vasaros pabaigoje (ar prasidėjus rudeniui).
4« Smeigdami kastuvu atskirkite dalį kero arba, atsargiai iškasę visą
augalą, kerą padalykite į dvi ar keturias dalis.
4« Sudėtingiau augalus dauginti sėklomis. Nepamirškite, kad daugelis pa­
plitusių rūšių, pavyzdžiui, gencijonai ar auskarėliai - tai šalčio nebijantys
augalai; jie sėjami žiemą į vazonus.
Patarimas
Nuvytą žiedai nuskinami
Nužydėjusius žiedus reikia nuskinti ne tik todėl, kad augalai geriau
atrodytų. Taip augalai skatinami krauti naujus žiedus, o ne eikvoti
jėgas sėkloms brandinti.
Daugiamečiai žoliniai augalai mėgsta saulėtas vietas
Saulėtoje vietoje įvairių daugiamečių gėlių mišinys gali virsti tikra spalvų
jūra. Anksti žydinčios gėlės derinamos su vėliau žydinčiomis - tada puoš­
nusis kilimas ilgai džiugina akį. Pavyzdžiui, veronikas, katilėlius, lubinus
bei bijūnus galima sodinti kartu su vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje
žydinčiais flioksais, šiurkščialapiais astrais, pentiniais, vasariniais šalavi­
jais, sauleniais ar rudbekijomis.
Daugiametės gėlės pavėsingoms vietoms
Po medžiais bei krūmais ankstyvą pavasarį pražysta juodžolės. Šiaurinėje
sodo pusėje puikiai veši rasakilos, rausvosios rusmenės, auskarėliai bei
miško katilėliai, nors saulė juos apšviečia vos keletą valandų per dieną.
Rudeninės kurpelės bei astilbės pusiau pavėsingas bei pavėsingas vietas
prašmatniais žiedais papuošia vėliau.
44
Žemaūgių augalų kilimas
Žemaūgių daugiamečių augalų kilimas labai tinka alpinariume, nuostabiai
įrėmina gėlynus bei takelius. Aubretės, žemaūgiai gvazdikai, aitrieji šilo-
kai bei uolaskėlės puikiai atrodo ir dideliuose terasų vazonuose. Daugelis
šių žemaūgių augalų - sausų nederlingų vietų gyventojai, tačiau jie gerai
jaučiasi ir sode.
Tinkama priežiūra
Jei tokie žemaūgiai augalai sodinami į sunkią dirvą, jų tręšti nereikia. Jie
negali pakęsti pažliugusios dirvos, todėl jokiu būdu nesodinkite jų drėgno­
se vietose. Sunkiose dirvose pirmiausia įrenkite žvyro drenažą.
Nuodingi augalai
Kai kurios visų mėgstamos gėlės nuodingos. Atsargiai elkitės su rusmenė­
mis, daugiažiedėmis baltašaknėmis, pakalnutėmis ir ypač melsvosiomis
kurpelėmis. Jei turite mažų vaikų, šių augalų geriau nesodinkite.
Pavėsingose vietose sodinkime paparčius
Drėgna dirva, kurioje gausu humuso, bet ne itin daug saulės - ideali vieta
daugeliui paparčių rūšių. Jų smulkiai plunksniškų ar liežuvėlio formos la­
pų vėduoklės sukuria dekoratyvias ryškiai žalias saleles. Jonpaparčiai,
blužniapaparčiai, šertvės bei kelminiai paparčiai dažniausiai dauginami
ūgliais. Šios rūšys sode dauginamos atlankomis.
Patarimas
Kuo apsodinti tvenkinio kraštą
Itin drėgnose vietose, pavyzdžiui, prie tvenkinio, paparčiai ištveria
ir intensyvesnius saulės spindulius. Nedidelė drėgna lomelė prie
45
 kranto puikiai tinka vešlioms karališkosioms osmundoms (Osmun-
do regalis) ar onoklėjoms (Onoclea sensibilis). Stambialapių auga­
lų kaimynystėje šie žali gražuoliai jaučiasi puikiai.
Dekoratyvinės žolės
Yra neįsivaizduojama daugybė žolių rūšių. Jų žiedai mažučiai ir neišvaiz­
dūs, tačiau formų įvairovė begalinė. Derinamos su ryškiažiedžiais augalais
arba vienos jos teikia sodui ypatingo žavesio. Daugelį žolių rūšių tręšti ir
laistyti reikia labai retai, todėl jos geriausiai tinka sodui, jeigu jo priežiūrai
nenorime skirti daug laiko.
Miško žolės mėgsta pavėsį
Pavėsį mėgstančios žolės, pavyzdžiui, viksvos (Carex) bei kiškiagrikiai
(Luzula), gerai augs puveningoje drėgnoje dirvoje, po medžiais bei krū­
mais. Čia auga visžalės plačialapės viksvos (Carex plantaginea), plaukuo­
tieji kiškiagrikiai (Luzula pilosa), baltais žiedais besipuikuojantys sniegi­
niai kiškiagrikiai (Luzula nivea) bei daugybė miškinių kiškiagrikių (Luzula
sylvatica) atmainų.
Pakrantinė viksva Pūslėtoji viksva Plaukuotasis kiškiagrikis
46
Sausų vietų augalija
Kai kurios augalų rūšys puikiai auga alpinariume. Dekoratyviųjų žolių
kuokštai kartu su Viduržemio jūros pakrančių augalija akmenuotą šlaitą
pavers jaukia vietele. Čia puikiai tiks baltais šilkiniais plaukais pasipuošu­
sios blakstienuotosios striepsnės (Mélica ciliata), tankiai sužėlę eraičinai
(Festuca gautieri) bei dailiosios ašarėlės (Briza media).
Patarimas
Dekoratyviosios žolės - sodo puošmena
Saulėtose ir pusiau pavėsingose vietose, vidutiniškai drėgnose dir­
vose gerai auga argentininės kortaderijos (Cortaderia selloana) bei
miskantai (Miscanthus sinensis). Ir viena, ir kita rūšis išauga iki
dviejų metrų aukščio, todėl joms reikia daug maisto medžiagų. Že­
mesni ir mažiau reiklūs ryškiaspalviai melsvieji eraičinai (Festuca
cinérea), vėlai pražystančios plaukuotosios soruolės (Pennisetum
alopecuroides) bei rykštinės viksvos (Panicum virgatum).
Vijokliniai augalai
Jie saugo nuo smalsių žvilgsnių; aukštyn kopia grotelėmis bei ištemptomis
virvelėmis ir per vienerius metus virsta tankia lapų „užuolaida". Puošnūs
jų žiedai pergoles paverčia tikru sodo papuošalu. Vijokliniai augalai dailiai
įrėmina sodo vartelius ar namo prieangį. Jais galima puošti ir plikas sienas.
Vienmečiai bei daugiamečiai vijokliniai augalai savo atramą greitai paver­
čia tikra žiedų jūra.
Sparčiai augantys vienmečiai „alpinistai"
Jei norime, kad žaluma greitai paslėptų špalerius ar tvoras, tam geriausiai
tiks vienmečiai vijokliniai augalai. Kai kuriuos jų galima sėti ten, kur jie
augs; tai stebėtinai greitai augantys japoniškieji dekoratyvieji apyniai
47
(Humulus scandensis), besivejantys virvėmis ar vielomis ir užkopiantys į •t- Sparčiai besivejančioms ipomėjoms (Ipomea tricolor) bei itin šilumą
daugelio metrų aukštį. Greitai į dangų stiebiasi ir geltonai žydinčios karpy- mėgstančioms, auksaspalviais bei baltais žiedais besipuikuojančioms
talapės nasturtos (Tropaeolum peregrinum). Jos kaip ir kitos nasturtos gali sparnuotosioms tunbergijoms (Thunbergia alata), atvirkščiai, reikia atra­
užkloti dirvą ar medžių kelmus. mos. Šalnoms jautrių augalų nereikėtų sodinti į dirvą anksčiau kaip birže­
lio pradžioje.
Patarimas 4- Truputį daugiau priežiūros reikia maurandijoms (Ašarina spec.), kurių
Raudonžiedžių pupelių pergolė žiedai panašūs į žioveinių žiedus.
4» Atsparūs rausvai gelsvais žiedais besipuikuojantys vijokliai (Quamoclit
Raudonžiedės pupelės - visur paplitusios daržovės; jos greitai au­
spec.) auginami dar nedaug kur.
ga, yra atsparios ir žiedų puošnumu visiškai nenusileidžia dekora­
tyviesiems augalams. Gegužės pradžioje jas galima sėti į dirvą ten,
kur jas žadate auginti. Pergolę jos uždengia labai greitai. Pasirinki­ Vijokliai dekoratyviais lapais
te raudonai žydinčią be ūselių rūšį ir nuolat skabykite vos užsimez­
gusias ankštis - tai skatins augalą krauti daugiau žiedų. Yra ir pavėsingesnėse vietose augančių vijoklinių augalų. Kai kurių auga­
lų, pavyzdžiui, gebenių (Hedra helix), penkialapių vynvyčių (Pharheno-
cissus) bei vijoklinių hortenzijų (Hydrangea petiolaris) puošniausia dalis -
Kvapieji vijokliniai augalai lapai. Itin gražūs jie rudenį, kai savaitėmis puikuojasi ryškiai raudona ar
Kvapiuosius pelėžirnius (Lathyrus odoratus), kurių yra labai daug įvairių geltona lapija. Gebenės bei sausmedžiai (pavyzdžiui, Lonicera henryi) ža­
rūšių, taip pat galima iškart sėti ten, kur augs. Jiems reikia parinkti saulėtą, lių lapų nenumeta ir žiemą.
negairinamą vėjo vietą. Maždaug trijų metrų ilgio jų stiebai kvapiais žie­
dais pasipuošia vasaros viduryje. Yra ir žemaūgių vijoklių rūšių, tinkamų Patarimas
auginti balkonuose (dėžutėse); sode jos tinka dirvos paviršiui apkloti.
Apyniai sode
Maloniai kvepia ir kai kurie daugiamečiai vijokliniai augalai, pavyzdžiui,
žieminiai jazminai, rečiau auginamos vanile kvepiančios akebijos bei kai įdomiausias daugiametis vijoklinis
kurios sausmedžių rūšys, pavyzdžiui, Lonicera heckrottii. augalas - apynys (Humulus lupulus).
Įtemptomis vielomis šis vijoklis kas­
met užkopia į įspūdingą septyneto
Vienmečiai šiltai daiginami augalai aštuoneto metrų aukštį. Kad jį įveik­
Šilumą mėgstančių rūšių daigelių galite įsigyti pas sodininkus arba sėklas tų, šiam augalui, aišku, reikia saulė­
pasėję vazone ar dėžutėje ir pridengę stiklu galite išsiauginti patys. tos vietos, derlingos dirvos ir gerų
4- Stambiais puodelio formos žiedais besipuikuojančios kobėjos lipikės trąšų. Pirkite tik moteriškąjį augalą!
(Cobea scandens) auga ir pusiau pavėsingose vietose; jos pačios kopia Jo kiaušiniški į kankorėžius panašūs
šiurkščiomis namo sienomis. žiedai turi ne tik karčiųjų medžiagų, Paprastasis apynys

48 4. 49
 būtinų alui daryti, bet yra daug puošnesni nei kuklus vyriškojo au­
galo žiedeliai.
Žaliuojančios namo sienos
Ir namo sienos gali būti apsiraizgiusios vijokliais. Tarp besivejančių stiebų
lizdelius gali sukti paukščiai, slėptis naudingieji vabzdžiai. Tačiau būkite
atsargūs: lapijos sluoksnis vėsina fasadą, todėl jei pastatas senas, blogai
izoliuotas, mūrinės jo sienos ima drėkti.
«$• Jei norime apželdinti namo sienas, geriausiai tiks vijokliniai augalai,
kuriems nereikia atramų. Vienas jų - atspari visžalė gebenė; ji geba augti
ir prie pavėsingų sienų, tačiau spalvingais lapais besipuikuojančioms rū­
šims reikia daugiau saulės.
4- Rudenį ryškiai geltona ir raudona spalvomis džiugina akį penkialapiai
vynvyčiai. Šių augalų būna dviejų rūšių: tripirščiai Parthenocissus tricus-
pidata gerai prikimba prie pastatų sienų ir Parthenocissus quinquefolio,
dar vadinamas „mergelių vynuogėmis", yra mažiau kibus, todėl jam kopti
reikia šiurkštaus paviršiaus, pavyzdžiui, rupiu tinku tinkuotų sienų ar vie­
los grotelių.
Paprastoji gebenė Penkialapis vynvytis
50
Glicinijos - ne tik žydra svajonė
Be jokios abejonės, glicinijos (arba visterijos) - vienos puošniausių dau­
giamečių vijoklinių augalų. Ilgos šviesiai violetinių ar baltų kvapių žiedų
kekės skleidžiasi pavasarį, sprogstant pirmiesiems lapeliams. Šie stambūs
(deja, beveik visos jų dalys palyginti nuodingos) augalai gali siekti daugiau
nei 30 metrų; jie mėgsta šiltas, saulėtas vietas bei derlingą dirvą. Senstant
jų kamienai storėja, medėja; aukštakamienės rūšys tada primena keistus
įmantrius medžius.
Prekiaujama dviem glicinijų rūšimis:
4» Wisteria sinensis vejasi kairėn ir išaugina apytikriai 20 centimetrų ilgio
žiedynus.
4- Wisteria floribunda, atvirkščiai, vejasi dešinėn; jų lapai smulkiau
plunksniški, o žiedų kekės daug ilgesnės - iki 50 centimetrų. Itin vešli
būna Macrobotrys atmaina.
Patarimas
Vijokliniams augalams reikia daug vandens
Saulėtose vietose pasodintus augalus vidurvasarį tenka dažniau
laistyti - tik tada nuolat žydės ir gerai augs rūgčiai (Polygonom
aubertii), sausmedžiai (Lonicera), glicinijos (Wisteria spec.) ir dau­
gybė raganių rūšių.
Kiekvienai rūšiai - tinkamą atramą
Vijokliams įrenkite tinkamą atramą. Šiurkščiomis sienomis savaime kopia
tik gebenės, vijoklinės hortenzijos bei iš Japonijos kilę vynvyčiai (Parthe­
nocissus tricuspidata). Kiekvienai kitų daugiamečių vijoklių rūšiai reikia
tinkamų skersinių arba grotelių. Vijoklinės rožės aukštyn kopia savo ilgais
lanksčiais ūgliais; jas reikia rišti prie tinkamų špalerių. Visus vijoklinius
krūmus galima be baimės karpyti; beje, tai dažniausiai ir būtina, ypač grei­
tai augančią rūgtį.
51
Kiviai sode

Kiviai - tai iš Rytų Azijos kilusio sumedėjusio vijoklinio augalo, vadina­

mo kinine aktinidija, vaisiai. Visos rūšys dvinamės, kitaip tariant, vyriškie­
ji ir moteriškieji žiedai skleidžiasi ant skirtingų augalų, todėl dera tik tada,
kai kartu auginami ir vyriškieji, ir moteriškieji augalai. Jie ne tik veda
gardžius vaisius, bet ir puošia sodą gražiais stambiais žiedais, įmantriais
lapais, kurie rudenį nusidažo savitomis spalvomis. Parduotuvėse jų būna
dviejų labai viena nuo kitos besiskiriančių rūšių, kurių ir viena, ir kita
vadinama kiviais.
4- Kininės aktinidijos (Actinidia delicios) išaugina apie 10 metrų ilgio
lianas šiurkščiais ir labai dideliais lapais. Kai nužydi stambūs balti žiedai,
užsimezga rudi plaukuoti vaisiai, kurių ilgis - iki aštuonių centimetrų.
Šiems augalams reikia itin gerai apsaugotos vietos; jie auginami ten pat,
kur ir vynuogės, tačiau žiemą juos būtina pridengti. vietoje paprastai auga daugelį metų, todėl parinkti juos reikėtų itin rūpes­
4« Smulkialapė aktinidija (Actinidia arguta) kilusi iš šiaurinės Rytų Azijos tingai. Štai į ką reikėtų labiausiai kreipti dėmesį:
dalies, kur klimatas atšiauresnis; ji daug mažesnė, lapai glotnūs, karpyti 4- kiek vietos reikia augalui?
aštriais danteliais. Jos vaisiai nedaug didesni už agrastus, minkšta valgoma 4» kiek jam reikia saulės, drėgmės bei maisto medžiagų?
odele. Šis augalas itin atsparus šalčiui. 4« kokie jo lapai ir vaisiai, ar tanki lapija?
4- kada jis žydi?

Dekoratyvieji krūmai ir gyvatvorės Kada geriausia sodinti

Lapus metančius krūmus geriausia sodinti spalio bei lapkričio mėnesiais.

Mūrines sienas arba tvoras gali atstoti tanki gyvatvorė - ji gerai saugo nuo
Spygliuočiai ir visžaliai lapuočiai sodinami vienu dviem mėnesiais anks­
kaimynų smalsių žvilgsnių. Ja apsodinus daržo pakraštį ar terasą, užtveria­
čiau, kad iki žiemos spėtų gerai įsišaknyti. Geriausias laikas gyvatvorių
mas kelias ir vėjui. Dekoratyvieji krūmai ne tik puošia - ir paukščiai bei
krūmams bei medžiams, pavyzdžiui, paprastiesiems skroblams ar laura-
drugeliai džiaugiasi tankia lapija, kvapiais žiedais bei gardžiais vaisiais -
vyšnėms - kovas ir balandis. Vazonuose ar dėžėse išaugintus medelius bei
čia jie ir gyvena, ir maitinasi.
krūmus, net ir išleidusius metūgius, galima sodinti iki pirmųjų šalnų.

Svarbi sodo plano detalė Sodiname medelius ir krūmus

Karpant galima pasirinkti augalų dydį bei formą ir atrasti vietos dekora­ Kad pirmasis vėjo gūsis neišvartytų vos pasodintų lapuočių medelių, šį dar­
tyviesiems krūmams net ir mažame sode. Sumedėję augalai toje pačioje bą reikia atlikti labai kruopščiai. Krūmai gerai auga tik tinkamai įsišakniję.

52 53
4» Prieš sodinant krūmų šaknys keletui valandų įmerkiamos į vandenį.
4- Iškasus pakankamo gylio duobę, šakėmis kruopščiai supurenamas jos
dugnas; medelis ar krūmas sodinamas ne giliau nei augo medelyne.
4- Duobę geriausia užpilti perpuvusio komposto ir sodo žemės mišiniu.
Kruopščiai apspaudykite žemę aplink šaknis. Stambesnius augalus bent jau
pirmaisiais mėnesiais riškite prie kuolelio.
Patarimas
Lapuočiams tinka mulčiaus sluoksnis
15-20 centimetrų mulčiaus (komposto, lapų, žolės ar medžių pju­
venų mišinio) sluoksnis aplink krūmus neleidžia želti piktžolėms,
be to, palaiko vienodą dirvos drėgmę. Tręšti geriausia anksti pava­
sarį lėtai veikiančiomis organinėmis kompleksinėmis trąšomis ar
dideliu kiekiu komposto.
Kaip tinkamai karpyti dekoratyviuosius medžius bei krūmus
Nuolat karpydami dekoratyviesiems krūmams galite suteikti pageidaujamą
pavidalą ir stabdyti augimą. Be to, reikia nugenėti visas šakas, kurios per
daug prigludusios prie kitų, auga į vidų, nebežydi ar per metus visiškai
nepaauga. Toks genėjimas naudingas kiekvienam dekoratyviajam krū­
mui - kitais metais jis atsidėkos gausiau žydėdamas. Genint prie pat že­
mės nukerpamos ar tik sutrumpinamos seniausios šakelės. Kirpti visuomet
geriausia prie pat pumpuro.
4- Jei krūmai išaugo per aukšti ar jų kamienai beveik be šakų, galima
nupjauti visą krūmą iki pat keleto virš žemės esančių jaunesnių ūglių.
4- Geriausias laikas genėti - žiemą iki vasario pabaigos. Kitais metais
jauni ūgliai bus tvirtesni.
4» Genint galioja taisyklė: kuo daugiau nugenima, tuo daugiau augalas
išleidžia naujų ūglių.
54
Geriausias laikas
Dekoratyviuosius medžius bei krūmus geriausia genėti jiems nužydėjus.
Pavasarį žydintys augalai, pavyzdžiui, forsitijos, japoniniai dekoratyvieji
svarainiai, sedulos bei lazdynai genimi po žydėjimo - vasarą ar pavasarį.
Vasarą žydinčias rūšis, pavyzdžiui, vasarines alyvas, baltąsias akacijas,
prožirnius bei krūmines sidabražoles geriausia genėti anksti pavasarį.
Patarimas
Rudeninis sodo papuošalas
Rudenį sodą puošia įvairių spalvų bei formų vaisiai ir ryškūs lapai.
Šiuo metų laiku itin puošniai atrodo putinai, kalninės kriaušės, de­
koratyviosios obelys, dyglainės bei dekoratyvieji svarainiai.
Atsargiai - nuodingieji medžiai bei krūmai
Daugelis populiarių krūmų nėra visiškai nepavojingi, ypač vaikams. Į
valgomus vaisius labai panašios uogos neretai būna nuodingos. Kai kurių
augalų nuodingos ar sunkiai virškinamos netgi visos dalys. Pavyzdžiui,
paprastieji žalčialunkiai, darželiniai pupmedžiai bei nuodingieji žagre-
niai - ypač nuodingi augalai. Beje, sunkiai apsinuodyti galima ir ryškias­
palviais ožekšnių vaisiais. Tikslesnės informacijos apie kai kurių sodo au­
galų keliamą pavojų gausite medelynuose.
Natūralioms gyvatvorėms reikia mažai priežiūros
Natūralios gyvatvorės turi būti sodinamos paliekant tokius tarpus, kad krū­
mai galėtų keroti kuo laisviau. Jas reikia mažiau genėti. Daugelis rūšių
gausiai žydi saulėtose vietose. Derinkite skirtingu laiku žydinčias rūšis,
kurios ir ūgiu papildo viena kitą. Pavyzdžiui, aukštaūgius augalus - aly­
vas, dekoratyviąsias vyšnias ar eglūnus - derinkite su žemaūgiais jazmi­
nais ar rusmenėmis.
55
Karpomosios gyvatvorės
Priešingai nei natūralios, karpomosios gyvatvorės kruopščiai genimos ir
sodinamos tankiai: atsižvelgiant į rūšį paliekami dviejų-keturių metrų tar­
pai. Kadangi gyvatvorės saugo nuo vėjo ir nuo smalsių žvilgsnių, joms
labiausiai tinka visžaliai augalai. Tai ne tik spygliuočiai, bet ir visžaliai
lapuočiai, pavyzdžiui, ligustrai ar raugerškiai.
Nuo vėjų ir smalsuolių sodą visus metus saugo ir tik vasarą žaliuojantys
lapuočiai, pavyzdžiui, paprastieji skroblai, kurių nudžiūvę lapai nenu­
krinta iki pavasario. Vis dėlto žiemą jie atrodo ne itin patraukliai. Nuo
vėjo geriausiai saugo atsparūs spygliuočiai - kukmedžiai, tujos, kiparisai
ar kadagiai.
Gyvatvorės forma
Baigiantis antriesiems (spygliuočiams - ne anksčiau kaip tretiesiems) au­
gimo metams, turėtumėte gyvatvorei suteikti formą. Kasmet krūmai ker­
pami du tris kartus, kad jie kuo daugiau šakotųsi, o gyvatvorė - tankėtų.
Tinkamiausias laikas šiam darbui - balandžio pradžia, birželio pabaiga ir
rugpjūčio pabaiga. Jei gyvatvorėje peri paukščiai giesmininkai, o Jūs ne­
norite jų išvaikyti, pavasarį jų nekarpykite.
4* Kirpti pradėkite nuo viršūnės ir pamažu leiskitės žemyn.
4- Geriausiai atrodo trapecijos formos gyvatvorė.
4« Norėdami tiesiai nukirpti, ištieskite virveles.
Rūgšti dirva rododendrams
Rododendrai - viržių giminaičiai (Ericaceae). Jų tėvynė - drėgnos kalnuo­
tos Azijos, Europos bei Amerikos vietovės. Smulkialapės azalijos, ilgai
laikytos atskira rūšimi, šiandien taip pat priskiriamos visžaliams stambia-
lapiams rododendrams.
Rododendrai kadaise buvo miško augalai. Todėl labai rūgščioje durpingoje
dirvoje (vadinamojoje rododendrų žemėje) jie veši ypač gerai. Ir atvirkš-
56
čiai, didelis kalkingumas, o kartu ir didelis pH kenkia; tada jie auga pras­
tai. Taigi rododendrus reikia laistyti minkštu vandeniu, tręšti specialiomis
rūgščiomis trąšomis, o dirvą nuolat mulčiuoti didelio rūgštingumo medžia­
gomis, pavyzdžiui, žievėmis ar medienos pjuvenomis.
Rožėms reikia daug dėmesio
Šiai dekoratyviųjų krūmų karalienei reikia ypatingos priežiūros ir tinka­
mos dirvos. Rožės jautrios kalkingai dirvai, jas reikia saugoti nuo vėjų,
tačiau reikia geros oro cirkuliacijos, saulėtos vietos - priešingu atveju jos
gali susirgti miltlige. Kad rožės sparčiai augtų ir gausiai žydėtų, pavasarį
tręšiamos organinėmis trąšomis, o dirva mulčiuojama.
Kaip tinkamai sodinti rožes
Rožių krūmelius geriausia sodinti vėlai rudenį ar anksti pavasarį. Labai
svarbu įsigyti tik visiškai sveikų sodinukų. Žievė turi būti skaisčiai žalia ar
vyno raudonumo, pumpurai stambūs, o šaknys - tvirtos.
Iš medelyno pargabentus augalus reikia keletui valandų pamerkti į van­
denį, po to kuo greičiau pasodinti arba užberti drėgnos žemės. Šių augalų
atviromis šaknimis ilgai negalima laikyti sausame ore.
4« Sodindami rožes šaknis užberkite penkių centimetrų storio žemių
sluoksniu, gerai paliekite.
4« Dėžėse išaugintas rožes sodinti galima visą pavasarį; jas tereikia laistyti.
Rožes genėkite nesigailėdami
Rožes reikia kasmet genėti - tada jos kraus daug žiedų ir bus sveikos bei
tvirtos. Daug kartų žydinčias rūšis geriausia genėti balandžio mėnesį;
vieną kartą žydinčias - joms nužydėjus. Nukarpykite iš šaknų želiančius
ūglius ir visas nudžiūvusias, senas ar kitoms trukdančias šakas. Ūglius vi­
suomet pjaukite vienu centimetru aukščiau pumpuro.
57
Jei raitosi rožių lapai
Jei lapų kraštai riečiasi vidurio gyslos link, vadinasi, juos pažeidė rožinio
gleivėtojo pjūklelio lervos. Gegužės-liepos mėnesiais kruopščiai tikrinkite
rožes, kad laiku pastebėtumėte kenkėjus. Kuo anksčiau nuskabykite ir
sudeginkite susisukusius lapus.
Kaip atpažinti ir įveikti grybines ligas
4» Baltos apnašos ant lapų ir pumpurų rodo, jog augalą užpuolė miltligė.
4» Rožių juodosios dėmėtligės požymis - juodos dėmės gelsvu krašteliu.
4* Smeigtuko galvutės dydžio oranžinės pūslelės apatinėje lapo pusėje -
rožių rūdžių požymis.
4« Laiku nukarpykite visus užkrėstus žiedus bei ūglius. Nuskinkite visus
rožių lapus, ant kurių pastebėsite bent menkiausią grybelio požymį. Ant
lapų gali žiemoti daugybė ligų sukėlėjų. Pavasarį purškiant vandeniu gali­
ma pakartotinai užkrėsti augalus; tai gali padaryti ir vabzdžiai bei vėjas.
4- Grybelio pažeistų augalų dalių nemeskite komposto krūvon; jų vieta -
šiukšlių konteineryje.
4« Rožes sodinkite saulėtoje vietoje, kur gerai cirkuliuoja oras - jos bus
atsparesnės ligoms.
Kaip rožes prižiūrėti žiemą
Uždengtos rožės gerai ištveria šalčius. Prieš pirmąsias didesnes šalnas
apdenkite augalus šildančia danga. Gerai uždengtos rožės nenušąla, be to,
per anksti neleidžia ūglių.
4« Lysvėse augančios rožės nukarpomos, stiebų likučiai apiberiami puriu
žemių bei komposto sluoksniu ir uždengiama eglišakėmis.
4» Vijoklines ir aukštaūges rožes galima apvynioti šiaudų kilimėliais, eg­
lišakėmis ar kokiu nors pluoštu (neaustine danga), o į tarpus prikimšti
rudenį nukritusių lapų.
58
Veja ar gėlynas
Vargu ar rasime sodą, kuriame nebūtų pievelės - poilsio ar vaikų žaidimų
vietos. Ką rinksitės - trumpą tankią dekoratyviąją veją ar žydinčią pievą -
priklauso nuo to, kiek darbo bei laiko ketinate jai skirti. Mindžiojimo
nebijantis žalias plotas, kuriame gali žaisti vaikai, turi būti šienaujamas
mažiausiai penkis šešis kartus per metus. Tikros žydinčių žolių pievelės,
atvirkščiai, itin jautrios mindžiojimui, tačiau jas reikia šienauti tik du kar­
tus per metus.
Kruopščiai rinkimės žolių sėklas
Vėlyvą rudenį dirva giliai sukasama, išrenkami stambesni akmenys bei
piktžolių šaknys. Prieš sėjant pavasarį grėbliu išlyginamas dirvos pavir­
šius; jei reikia, tuo metu įmaišoma dirvos kokybę gerinančių medžiagų,
pavyzdžiui, komposto ar smėlio. Kuo geriau išlyginsite žemę, tuo tolygiau
augs veja ir paprasčiau bus ją šienauti.
Dygimą skatinkime vienodu drėgmės kiekiu
Veją geriausia sėti gegužės ar rugsėjo mėnesiais. Vienam kvadratiniam
metrui reikia apytikriai 20 gramų žolių sėklų. Sumaišius su smėliu, jos
beriamos į dirvą plačiais mostais, po to grėbliu įmaišomos į apytikriai vie­
no centimetro gylį. Po to būsimos vejos paviršių reikėtų truputį suslėgti -
užkloti lentų ir truputį pamindžioti. Pirmąsias savaites reikėtų stebėti, kad
dirva būtų nuolat drėgna.
Jauna pievelė pirmą kartą šienaujama, kai žolė išauga iki dešimties centi­
metrų aukščio. Nesistebėkite, jei pasėlis bus retas. Žolių sėklos dygsta ne­
vienodu laiku. Taigi truputį palūkėkite, po to, jei reikės, sėkite dar kartą.
Vejoje neturi būti samanų
Vejai palankiausias rūgštingumas, kai pH 5,5-7,0. Jei pH mažesnis nei
5,5, kalkinimas skatins žolės augimą ir neleis augti samanoms. Tačiau bū-
59
kite atsargūs! Jei kalkių per daug, žolėms dažniausiai ima trūkti geležies, ir
jos praranda spalvą - tampa blyškiai žalsvos ar netgi gelsvos.
Samanos labiausiai mėgsta suslūgusią pažliugusią nelygią dirvą. Tokiu
atveju padės tik viena priemonė: reikia nuolat iškasti samanas ir pasėti
pavėsį mėgstančių žolių mišinio.

Kaip dažnai reikia šienauti

Kad galėtume džiaugtis tankia ir atsparia veja, žolių stiebeliai turėtų būti
ne aukštesni kaip šešių centimetrų ir šienaujami apytikriai kas dvi savaites.
Jei veją šienaujate kas savaitę, nupjautą žolę galite palikti joje.

Patarimas

Vejos priežiūra specialiu kauptuku

Jei veja nuolat mindžiojama (pavyzdžiui, žaidžia vaikai ar yra spor­
tuojama), dirva suslūgsta. Ją purenti geriausia specialiu kauptuku.
Toks įrankis turi keletą peilio pavidalo dantų, kurie įsiskverbia į
veją, perpjauna velėną ir pašalina nudžiūvusias žoles bei samanas.
Tuo metu perpjaunamos žolių šaknys ir paskatinamos leisti naujas
Pumpotaukšlis Lauminis mažunis Gauruotasis mėšlagrybis
atžalas. Tokių kauptukų esti įvairiausių rūšių - tai ir paprastas
grėblys su minėtais danteliais, ir velenėlis su dantračiais, ir netgi
įtaisas su varikliu.
Vejai reikia vandens
Kauptuku veja purenama tik kartą per metus, todėl įrankį galima
pasiskolinti ar išsinuomoti. Vidurvasarį veikiausiai teks veją laistyti, bent jau laikantis ilgesnį laiką
sausrai - kitaip sodri žaluma virs blyškiu geltoniu. Bus geriau, jei liesite

Grybai vejoje rečiau, bet intensyviai, taip, kad vanduo gerai įsiskverbtų į žemę. Laistyti
geriausia anksti rytą. Kad perdžiūvusi dirva permirktų iki dešimties centi­
Jei tai ne valgomieji pievagrybiai, jie gali pakenkti augalams. Dažniausiai metrų gylio, kitaip tariant, tiek, kiek siekia stambiausios žolių šaknys, vie­
pasitaiko šių grybų: nam kvadratiniam metrui reikia dešimties litrų vandens. Trumpai laistant
4- fuzariozė atsiranda pavasarį kaip gelsvai rusvos dėmės vejoje; esant sudrėksta tik paviršius - didžioji dalis vandens išgaruoja jam dar neprasi­
drėgnam orui, jie gali veją padengti baltu storu sluoksniu; skverbus iki šaknų.

60 61
Žydinčių žolių pieva
Dažnai šienauti patinka ne kiekvienam. Alternatyva vejai - žydinčių žolių
pieva. Jai reikia mažiau priežiūros, be to, tokia pieva leidžia pasijusti lyg
būtum laukuose. Užsėti ją galite įvairiausių jau paruoštų žolių mišinių - jų
būna parduotuvėse. Čia esančios vienametės žydinčios žolės dažniausiai
pasisėja pačios. Be to, paukščiai ar vėjas atneša ir kitų rūšių sėklų. Taigi
kartą pasėję žolių, galite tikėtis, kad ilgainiui pievelė taps spalvingesnė ir
puošis vis įvairesniais augalais.
Tinkama žydinčių žolių pievos priežiūra
Klasikinė žydinčių žolių pieva šienaujama daugiausia du kartus per metus,
geriausia liepą bei spalį. Aukštai žolei reikės dalgio. Jei pieva didelė, verta
įsigyti motorinį dalgį. Žolių pievos tręšti nereikia. Dėl maisto medžiagų
pertekliaus gali imti želti žolė ir stelbti laukinę augaliją.
Reikia ir patausoti
Savo žiedų margumu žolių pieva džiugina akį. Deja, ji bijo mindžiojimo,
todėl vaikščioti reikėtų tik siaurais takeliais. Atsitiesti įstengia tik nedidelė
dalis numintų aukštų augalų stiebų.
Balkonas ir terasa
Vazonuose ar dėžutėse pasodintiems augalams balkone sukuriamos visai
kitokios sąlygos nei sode. Jų šaknims vietos čia labai nedaug, jos negali
kerotis, nes iš gilesnių dirvos sluoksnių negauna maisto medžiagų bei
drėgmės. Taigi žemė greitai išdžiūsta, ima trūkti maisto medžiagų. Todėl
būtina rūpestinga priežiūra. Tik tinkamai prižiūrimi augalai klesti ir būna
sveiki.
62
Kiek vandens reikia augalui
Balkono augalus reikia laistyti taip, lyg juos būtų užklupęs šilto lietaus
šuoras, aplinkos temperatūros minkštu (t.y. mažai kalkingu) vandeniu.
Kaip ir sode, taip ir čia tinka taisyklė: verčiau lieti retai, bet gausiai, nei
dažnai, bet šykščiai. Vazonėliai bei balkone esančios dėžutės vasarą gali
perdžiūti labai greitai. Vis dėlto nereikėtų automatiškai lieti kasdien ar vos
pradžiūvus viršutiniam dirvos sluoksniui. Galite įsitikinti į žemę įbedę pirš­
tą. Jei žemė maždaug dviejų centimetrų gylyje sausa, vadinasi, augalui
reikia vandens.
Venkime pažliugimo
Pažliugimo reikia vengti taip pat kaip ir perdžiūvimo - tai dažniausia va­
zoninių augalų žūties priežastis. Todėl vazonai ar dėžutės be drenažo yra
itin pavojingi: juos laistyti reikia ypač atsargiai. Jie tinka tik dengtoms
terasoms ir tokiems pat balkonams.
Žinokite, jei augalas nuleido lapus, tai dar nereiškia, kad jam trūksta van­
dens. Gali būti, kad gavo jo per daug ir tai pažeidė šaknis.
Kaip tinkamai tręšti balkono augalus
Balkone bei vazonuose esančius augalus būtina tręšti. Tam labai tinka
kompleksinės trąšos. Jose yra tinkamas kiekis visų būtinų maisto medžia­
gų. Pačios praktiškiausios - skystosios trąšos, kurių galima įpilti į vandenį
ir laistyti augalus. Trąšų mišiniai gali būti skirti žaliesiems arba žydintiems
augalams.
4. Kaktusų trąšose labai nedaug azoto; jos tinka ir kitiems sukulentams.
4» Rožių bei rododendrų trąšos sukurtos būtent kalkių pertekliui mažinti ir
tinka jautriems augalams.
4« Vazoninius augalus augimo metu tręškite nuolat ir tiek, kiek nurodyta
ant trąšų pakelio. Pertręšti taip pat kenksminga.
63
 Patarimas
Kada netręšti?
Augalų, kurie žiemoja lauke, nuo rugpjūčio pradžios tręšti jau
negalima. Juos patręšę paskatinsime leisti vėlyvus ūglius, kurie
žiemą nušals. Tai pasakytina ir apie didžiąją dalį vazoninių augalų,
žiemojančių šiltame kambaryje. Šiuo metu jie nors ir auga, bet lė­
tai, todėl jiems reikia mažiau maisto medžiagų.
Visi tik persodinti augalai pirmuosius du mėnesius maisto medžia­
gų pakankamai gauna iš šviežios žemės. Vėliau papildomai tręšti
reikėtų tik tada, kai persodinti naudojote sodo žemę.
Organinės trąšos tinka ir vazoniniams augalams
Kompostas tinka ir vazoniniams bei balkono augalams. Tačiau maisto
medžiagas perdirbantys mikroorganizmai mažuose induose patenka į daug
prastesnes nei sode sąlygas. Dėl to jie ima nykti. Specializuotose parduo­
tuvėse galima įsigyti ir ypač greito poveikio gaminių, turinčių dirvos bak­
terijų. Tokias trąšas persodinant galima maišyti su dirvožemiu arba jomis
tręšti vėliau, pabarstant vazono žemės paviršiuje ir truputį įmaišant. Gali­
ma įsigyti ir skystų organinių trąšų.
Kada geriausia persodinti
Jei šaknys ima skverbtis pro drenažo angą, vadinasi, vazonas augalui jau
per ankštas. Augalą reikia persodinti į didesnį indą. Sparčiai augančios
rūšys kai kada persodinamos du kartus per metus. Geriausias laikas perso­
dinti - pavasarį, pasibaigus žiemos ramybei. Šviežia ir gerai patręšta žemė
sudarys palankias sąlygas augalui augti. Nereikėtų persodinti prieš pat žie­
mos ramybę ar jos metu, taip pat žydint.
Atkreipkite dėmesį į sodinimo gylį - augalai turi būti persodinami tokiame
gylyje, kokiame augo anksčiau; kruopščiai apspaudykite žemę. Nepamirš­
kite gausiai palieti; leiskite ištekėti vandens pertekliui.
64
Patarimas
Pakeiskite viršutinį žemių sluoksnį
Senesnius stambesnius vazoninius augalus persodinti reikia retai.
Vis dėlto kasmet atsargiai nuberkite viršutinį žemių sluoksnį, ku­
riame susikaupia daugiausia kalkių bei kenksmingų trąšose esančių
druskų, ir užberkite šviežių žemių.
Įnoringiems augalams - specialus dirvožemis
Daugelis dabar populiarių vazoninių augalų kilę iš tolimiausių Žemės kam­
pelių. Jiems reikia ypatingos augimo vietos, ir tam mūsų platumose geriau­
sia tinka specialūs žemių mišiniai. Jų galima įsigyti specializuotose par­
duotuvėse sodininkams.
«!• Sukulentai bei kaktusai geriausia tarpsta mažai maisto medžiagų turin­
čioje, smėlėtoje, itin pralaidžioje vandeniui vadinamojoje kaktusų žemėje.
Tačiau ji netinka iš atogrąžų kilusiems lapiniams kaktusams.
į Rododendrų žemė - tai ypač didelio rūgštingumo, menkai patręšta dir­
va, kurios pH mažesnis nei 5,0. Jis tinka visiems augalams, kurie jautrūs
kalkėtai dirvai.
4» Itin purūs įvairių medžiagų (durpių, pelkinių samanų ar paparčių šaknų)
mišiniai gaminami specialiai orchidėjoms bei epifitams.
Rinkdamiesi žemę vazonuose ar balkone dėžutėse auginamoms gėlėms,
nepamirškite, kad joje turi būti ir tam tikras kiekis molio priemaišų. Tokie
gaminiai neretai daug brangesni nei vien tik durpių, tačiau jie geriau sulai­
ko vandenį, ir augalams sudaromos geresnės sąlygos.
Vazoninių augalų žiemos ramybė
Mūsų vasaros karščiai tampa problema tik nedaugeliui augalų, aišku, jei
kylant temperatūrai, pakankamai laistomi. Tačiau žiemą jautrias šalčiui
rūšis tenka saugoti. Nepamirškite, kad vazoniniai augalai, kilę iš Vidurže­
mio jūros baseino bei kitų švelnaus klimato sričių, sunkiai žiemoja netgi
5.
65
kambaryje. Tai fuksijos, oleandrai bei citrinos. Jie išliks sveiki ir žydės tik
tada, kai atrasite šviesią, vėsią, tačiau ne per šaltą vietą, kur galės praleisti
gilios ramybės tarpsnį.

Patarimas

Venkime didelių temperatūros svyravimų

Žinoma, balkone galite sodinti šalčiui atsparias rūšis, kurios gali
žiemoti ir lauke. Tačiau kuo mažesnis augalo vazonas ar dėžutė,
tuo labiau jį veikia staigūs temperatūros pokyčiai žiemą. Saulėto­
mis dienomis žiemos pabaigoje, ypač pietinėje pusėje, dienos bei
nakties temperatūrų skirtumai itin dideli. Todėl gali ne tik suskel-
dėti moliniai vazonai, bet ir žūti augalai. Dažniausiai nukenčia vis­
žaliai augalai bei gėlių svogūnėliai. Vazonus apvyniokite storu
dangalu, pavyzdžiui, pagamintu iš kartono ar džiuto ir sukurkite
šešėlį saulėtomis dienomis.

Po žiemos ramybės - nudegimo pavojus

Augalai taip pat gali nudegti saulėje, ypač tada, kai nėra pripratę prie lauko
sąlygų. Todėl pavasarį vazoninius augalus pirmiausia porai dienų pastaty­
kite pavėsingame kampe, bet niekada - saulės atokaitoje: čia lapai gali
nusvilti labai greitai.
Nudegimo požymis - netaisyklingos formos, šviesios, nuo sveikų audinių
aiškiai besiskiriančios lapų dėmės. Pažeistus augalus kuo skubiau neškite
pavėsin. Pavojus nudegti saulėje itin didelis augalus vidurdienį apšlaksčius
vandeniu. Vandens lašeliai tarsi stiklas koncentruoja saulės spindulius.

Vazoninių bei balkono augalų kenkėjai

Balkone bei terasoje kenkėjai įsigali greičiau nei sode. Taip nutinka ne tik
dėl to, kad čia niekuomet neįmanoma sukurti palankių aplinkos sąlygų, bet
ir todėl, kad labai trūksta naudingųjų gyvių.

66 67
4« Patikrinkite ir kitus greta esančius augalus - galbūt kenkėjų yra ir ant
jų; sveikus augalus atskirkite nuo sergančių.
Kai mechaninės priemonės jau nepadeda
Tik tada, kai jau nebepadeda mechaniniai kovos su kenkėjais būdai, verta
imtis kitų priemonių. Jos nenuodingos ar mažai nuodingos, todėl žala ap­
linkai bus labai nedidelė. Kenkėjų užpultus augalus nupurkškite iš visų
pusių taip, kad nuo jų varvėtų skysčio lašeliai.
4« Žaliojo muilo tirpalas nekenkia beveik visiems augalams. Jis nuplauna
kenkėjus bei jų kiaušinėlius arba juos sunaikina. Vienas šaukštas žaliojo
muilo ištirpinamas viename litre vandens.
4- Aliejingi preparatai tinka kietalapiams augalams. Jie padengia kenkėjus
plona aliejaus plėvele ir juos sunaikina.
4« Piretrumas (Pyręthrum), vienos Afrikoje augančios chrizantemų rūšies
preparatas, yra stiprūs nuodai, su kuriais reikia labai atsargiai elgtis. Vei­
kiant saulės šviesai, jie suyra per keletą dienų. Todėl juos vartokite tik
vakare ir niekuomet nepurkškite į balkone esančių augalų žiedus - taip
apsaugosite bites bei kamanes.
Kokie augalai pakabinamoms pintinėlėms tinka labiausiai
Pakabinamose pintinėlėse gerai auga daugelis augalų. Labiausiai tam tinka
augalų rūšys, kurių lapai bei žiedai svyra žemyn, sudarydami tankų raizgi­
nį. Saulėtoje, vėjo neužpučiamoje vietoje tokius puošnius spalvingus
kriokliukus išaugina nasturtos, petunijos bei katilėliai. Vasarą lauke taip
pat puikiai jaučiasi ir vijoklinės kambarinės gėlės - gebenės, lobijos bei
žvilgantieji vynvyčiai. Joms labiausiai patinka tūnoti pusiau pavėsyje, kur
nors už markizės.
Patarimas
Pavasarinis pasveikinimas
Anksti pavasarį sodas - dažniausiai dar labai nyki vieta. Todėl dar
labiau džiugina ryškiaspalvė salelė, pavyzdžiui, narcizų ar hiacintų
prisodintas dubenėlis terasoje ar ant palangės.
Jei nenorite žydinčių augalų pavasarį imti iš sodininko, turėtumėte
dar rudenį jų pasodinti į tam tinkamą indą. Indą, kuriame jie paso­
dinti, geriausia užkasti sode, o anksti pavasarį vėl iškasti: tada svo­
gūnėliai nesušals.

Gėlės pakabinamose pintinėlėse labai puošia

Terasoje bei ant balkono sienų kabančios gėlių pintinėlės gali tapti įdo­
miais spalvos akcentais. Vielines ar plastmasines pintinėles kabinkite ant
tvirto kablio. Kabinkite jas tokiame aukštyje, kad galėtumėte be vargo pa­
laistyti ir nesunkiai nuimtumėte, kai reikės gėles prižiūrėti. Pakabinamos
pintinėlės dugne turėtų būti dubenėlis vandeniui surinkti; jos neturėtų
būti pernelyg plokščios, kad tilptų pakankamai žemių ir pernelyg greitai
neišdžiūtų.
Daugelį augalų rūšių kartą per savaitę panardinkite į vandenį. Augalai pa­
kabinamose pintinėlėse auga aukštai, aplink juos cirkuliuoja oras, todėl jie
labai kenčia nuo vėjo. Todėl toje pusėje, iš kurios dažniausiai pučia vėjas,
Tikrasis vynmedis Sveikalapė raganė
sodinkite atsparesnių augalų rūšis.

68 69
Vijokliniai augalai balkone ir terasoje Kinrožės mėgsta mesti žiedus

Vijokliniai augalai balkoną gali paversti žalia salele. Tačiau, kad greitai Kinrožių (Hibiscus rosa-sinensis), kaip vazoninių augalų, galima įsigyti
augtų, jiems reikia daug vandens bei maisto medžiagų. Todėl pietinėje pu­ parduotuvėse. Ši iš atogrąžų Azijos kilusi gėlė žydi baltais, rausvais, oran­
sėje kai kada juos reikia laistyti kasdien - tik taip nedžius ir bus vešlūs žiniais, geltonais ir raudonais žiedais. Gerai prižiūrimąjį žydi beveik visus
žiedai ir lapai. Tam reikalingi dideli vazonai, tvirtos atramos bei apsauga metus. Kinrožės greitai reaguoja tik į stiprius temperatūros ar drėgmės svy­
nuo vėjo. Balkone bei terasoje į vazonus sodinamos gebenės, vynuogės, ravimus - meta žiedus bei lapus, - todėl turi būti auginamos apsaugotoje
raganės bei sausmedžiai. Vijoklinės rožės itin jautrios skersvėjui, todėl jas nuo vėjo ir saulės vietoje, o į lauką išnešamos ne per anksti. Žiemą jos be
reikia auginti tik gerai nuo vėjo apsaugotose vietose. vargo ištveria kambaryje, aišku, jei jame labai šviesu. Tačiau šiuos augalus
turėtume kuo dažniau purkšti - jei to nedarysime, juos gali užpulti voratin­
klinės erkutės. Anksti pavasarį kinrožės apkarpykite, priešingu atveju jos
Citrusiniai vaisiai auga ir vazonuose
ima mesti lapus ir lėčiau auga.
Kodėl nesujungus to, kas naudinga, ir to, kas gražu? Pasikvieskite į savo
terasą Viduržemio jūrą ir raškykite kvapnius vaisius. Daugelį citrusų gali­
ma auginti mūsų kraštuose kaip vazoninius augalus. Vasarą jie gerai jau­
čiasi šiltoje, nuo vėjo apsaugotoje terasos kertėje. Tačiau kambaryje jie
dažniausiai žiemoja blogai - greitai jiems ima trūkti šviesos, temperatūra
būna per aukšta, o oras per sausas. Todėl, jei norite citrusinius augalus
auginti ilgai, turite pasirūpinti vėsia bei šviesia vieta jiems žiemoti. Augin­
ti vazonuose tinka ne tik citrinos ir apelsinai, bet ir palyginti žemaūgiai
kumgvatai ir aukštaūgiai greipfrutai.

Pelargonijos keri ir savo aromatu

Jos dar vadinamos geranijomis, nes priklauso snaputinių (Geraniacea) šei­

mai. Begalė jų rūšių džiugina įvairiausiomis spalvomis. Dažniausiai jos
auginamos balkonuose, tačiau gerai prižiūrimos, žydi terasose - ir vazo­
nuose, ir pakabinamose pintinėlėse. Reikia nuolat skabyti peržydėjusius
žiedynu*, taip pat gausiai tręšti bei laistyti. Vasarą visos rūšys auginamos
lauke, saulėtoje vietoje. Žiemoja vėsioje šviesioje vietoje; tik reikia ma­
žiau laistyti. Kai kurios pelargonijų rūšys maloniu kvapu keri labiau nei
puošniais spalvingais žiedais. Tankiais plaukeliais apaugę jų lapai kvepia
mėtomis ar muskusu, migdolais ar citrinomis, rožėmis ar apelsinais.

70
DARŽAS IR SODAS valdo termostatas, kuriame galima nustatyti reikiamą temperatūrą.
Langeliai atsiveria ir užsiveria kai reikia, neleisdami augalams žūti
po perkaitusių stogu.

Dengtos lysvės ankstyvosioms kultūroms

Kad per vieną vegetacijos periodą galėtume lysves naudoti keletą kartų,
anksti nuimti derlių ar auginti lepias kultūras, mūsų platumose turime jas
prižiūrėti. Tai priklauso nuo auginamų daržovių, vietos ypatumų bei finan­
sinių galimybių.
Mėšlo šiltlysvė
Mėšlo šiltlysvė - ypatinga lysvės rūšis. Kai ką sėti čia galima jau balan­
džio pradžioje. Bakterijos ardo mėšlą, išsiskiria šiluma - tai tarsi natūralus
šildymas. Taip jautrūs daigeliai saugomi nuo šalčių, o susidariusios maisto
medžiagos spartina augimą.
Skaidrioji ir daržo plėvelės ankstyvajam derliui
Apsėtas lysves uždenkite skaidria ar daržo (neaustine danga) plėvelėmis.
Nors tai vargu ar apsaugos augalus nuo ilgesnių vėlyvųjų šalnų, tačiau
neleis išsisklaidyti su saulės spinduliais patekusiai šilumai. Taip įšyla
dirva bei prie pat jos esantis oro sluoksnis, spartėja dygimas bei augimas,
neišgaruoja drėgmė. Tačiau nepamirškite, kad plėvelę reikia nuimti ma­
žiausiai dvi savaites prieš nuimant derlių, vėliausiai gegužės mėnesio vidu­
ryje. Tam darbui pasirinkite apsiniaukusią dieną, kad augalai galėtų pama­
žu pratintis prie tiesioginių saulės spindulių.

Kokia plėvelė tinka daržovių lysvėms

Mėšlo šiltlysvės paruošimas

Štai taip paruošiama mėšlo šiltlysvė:
4- būsimos šiltlysvės vietoje iškaskite pusės metro gylio duobę;
4« anksti pavasarį į šią duobę prikraunamas apytikriai 40 centimetrų arklių
mėšlo sluoksnis ir gerai suminama. Šiluma išsilaiko ilgiau, jei jis stipriai
suslegiamas;
4- viskas užberiama apytikriai 20 centimetrų žemių sluoksniu;
4« lysvės dangos šonai izoliuojami storu šiaudų ar lapų sluoksniu;
4« iš karto sėti ar sodinti negalima - reikia savaitę palaukti, kol išgaruos
atsiradę kenksmingi amoniako garai.
Patarimas
Langai, kurie vėdina patys
Skaisčiai šviečiant saulei šiltlysvės reikia vėdinti. Praktiška ir sau­
gi, deja, nepigi yra danga su langeliais, kurie vėdina patys. Juos
Ankstyvesnių daržovių derliumi padės džiaugtis trijų skirtingų rūšių plėvelė:
4« akytos plėvelės viename kvadratiniame metre turėtų būti mažiausiai
500 smulkių angelių - tam, kad augalai gautų pakankamai oro bei van­
dens. Tačiau kuo daugiau angelių, tuo mažiau tokia plėvelė šildo ir saugo
nuo darganų.
4« plėvelė su įpjovomis labiausiai tinka aukštesniems augalams. Jiems stie­
biantis aukštyn, plyšiai veriasi vis plačiau - galima sakyti, plėvelė „auga"
kartu su daržovėmis. Per ją labai gerai cirkuliuoja oras, todėl tokia plėvelė
kai kada gali likti beveik iki pat derliaus nuėmimo.
4- daržo plėvelė (neaustinė danga) - tai ypač lengva, laidi orui bei vande­
niui medžiaga. Nors šviesą ji praleidžia prasčiau nei kitų rūšių plėvelės,
tačiau labai gerai izoliuoja ir saugo sėjinukus nuo trumpų vėlyvųjų šalnų
(iki -5°C). Todėl daržo plėvelė labiausiai tinka itin ankstyvoms kultūroms.

72 73
 Patarimas Apsauga nuo stipraus vėjo

Daržo plėvelė saugo nuo muselių
Panašiai kaip specialiose parduotuvėse siūlomas smulkus tinklas,
daržo plėvelė gali patikimai apsaugoti daržoves nuo jas puolančių
įkyrių muselių. Beje, jį būtina gerai prispausti prie lysvės šonų.
Lepioms daržovėms gali pakenkti stiprus vėjas. Didžiausia bėda - viršuti­
nių lapų džiūvimas: pučiant stipriam vėjui, nuo lapų paviršiaus išgaruoja
tiek daug vandens, kad augalas nespėja šaknimis jį siurbti iš žemės. Ap­
saugai nuo vėjo tinka gyvatvorės bei aukštaūgiai žoliniai augalai, pavyz­
džiui, kukurūzai, saulėgrąžos ar topinambai.

Sėjinukai po stiklu

Saugiausias būdas - tai sėjinukų auginimas po stiklu ar ant palangės, ku­

riam reikia nemažai priežiūros. Dažnai tai būna vienintelis būdas laiku iš
sėklų išsiauginti itin mėgstančių šilumą gėlių bei daržovių daigelių. Ėmęsi
šio darbo, labiausiai kreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
•t- sėjama į indelius, pripiltus drėgnų žemių. Kaip ir sėjant lauke, sėklas
reikia berti ne per tankiai - kitu atveju, daigeliai stelbs vienas kitą;
4> didelė oro drėgmė skatina dygimą: indelius pridenkite stiklo plokštele
ar sintetine plėvele. Galite pasinaudoti ir kambariniu šiltnamiu - jų būna
specialiose parduotuvėse. Išdygus daigeliams, plėvelė ar stiklo plokštelė
pamažu vis keliama aukštyn, kol galiausiai visai nuimama.
Ą» Kai išleidžia du lapelius, sėjinukai pikuojami į didesnius indus ar vazo­
nėlius. Sėjinukų augimas priklauso nuo šviesos, drėgmės bei pakankamo
maisto medžiagų kiekio. Geriausia tręšti skystomis trąšomis.

Šiltnamis lepiems augalams

Šiltnamis labai tinka auginti ir veisti lepias daržoves. Svarbiausia, jog čia
pakaktų šviesos. Yra ne tik įvairaus dydžio modelių, bet ir skirtų mažam
sodui prišliejamų šiltnamių. Jei norime ankstyvo derliaus, turime parinkti
kuo šviesesnę vietą. Prižiūrėti reikia bet kurio modelio šiltnamį: jis turi
būti gerai vėdinamas, žemė pakankamai laistoma, ypač vasarą. Kad saulė
nenudegintų augalų, būtina įrengti pavėsį.
Kaip patiems auginti daržoves
Net ir mažiausiame sode įmanoma rasti vietos lysvei, kurioje augs mėgsta­
miausios prieskoninės žolės bei keletas salotų kerelių. Jei turite didesnį
sodą, derliaus pakaks ne tik Jūsų šeimai, bet ir draugams ar giminaičiams.
Visi žino, kad nė vienos daržovės nėra tokios gardžios kaip šviežios pačių
išaugintos.

74 75
Sėjame į lysvę
Daugeliui atsparesnių daržovių nereikia tiek daug priežiūros - jų nereikia
sėti iš anksto ir daiginti pridengus stiklu. Pavyzdžiui, tiesiai į lysvę galima
sėti špinatus, lapines ar kitokias salotas, morkas, ridikėlius, ridikus, pupe­
les ar žirnius.
4^ Sėja pavyks, jei prieš tai rūpestingai paruošime dirvą. Tai reiškia, kad
paviršius turi būti supurentas ir gerai išlygintas grėbliu, o pati dirva patręš­
ta gerai perpuvusiu kompostu ar organinėmis trąšomis.
4- Jei naudojamos mineralinės trąšos, reikėtų mažiausiai savaitę palūkėti ir
tik po to sėti - kad trąšose esančios druskos nenudegintų gležnučių daige­
lių šaknų.
4- Geriausias laikas sėti, sėjimo gylis bei geriausias atstumas tarp eilių
nurodytas ant sėklų pakelio.
4- Kad sėja pavyktų, pirmąsias savaites dirva turi būti drėgna. Sėjinukai
gali žūti, net jei drėgmės truks labai trumpai. Todėl laistykite dažnai, ta­
čiau atsargiai - kad vanduo neišplautų gležnų augalėlių.
Neskubėkite lepūnėlių perkelti į lauką
Atvirame lauke, neapsaugotas stiklu ar plėvele daržoves sėti bei sodinti
galima ne anksčiau kaip balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Daug kas
priklausys ir nuo to, ar atšiauri buvo žiema, ar sodas plyti vėjų negairina­
moje vietoje. Kai kurios daržovės, pavyzdžiui, agurkai ar pupelės neištve­
ria nė menkiausių šalnų, dėl to atsargumo dėlei jas reikėtų sėti ar sodinti
tik po gegužės mėnesio šalnų. Šilumą mėgstančių ir ilgai augančių daržovių
(pomidorų, paprikų ar baklažanų) sėjinukus po stiklu auginti reikėtų jau
nuo kovo vidurio - tada iki rudens jie spės ir antrą kartą gausiai užderėti.
Patarimas
Džiuto maišai neleidžia džiūti sėjinukams
Jei dygstančios sėklos trumpam išdžiūsta, jos gali žūti. Taip daž­
niausiai nutinka smulkiosioms sėkloms. Taip nenutiks, jei jos ap­
76
dengtos džiuto maišais. Ši mažai laidi šviesai medžiaga padės iš­
saugoti drėgmę lysvės paviršiuje. Prasikalus daigeliams, maišus
reikia nuimti, kad sėjinukai galėtų augti.
Kaupimas didina derlių
Žemės kaupimas aplink augalus skatina šaknų vystymąsi ir gerina gebėji­
mą įsiurbti maisto medžiagų bei vandens. Apkauptos daržovės geriau įsi­
šaknija, sparčiau auga, mezga daug vaisių bei gumbų. Kaupti geriausia
kauptuku; kaupkite taip, kad žemė augalų eilėje sudarytų tarsi nedidelį
pylimą. Tačiau nereikia užberti jos ant augalų lapų bei pumpurų.
Kaupimas labiausiai didina bulvių, pomidorų, pupelių, žirnių, agurkų bei
moliūgų derlių. Aukštaūgiai augalai, pavyzdžiui, sėjamosios pupos ar to-
pinambai apkaupti tampa stipresni. Tai skatina augti ilgesnę baltąją porų
lapkočių dalį; atsargiai apkaupus morkas, neatsiranda negražių žalių vir­
šūnėlių.
Agurkams neleiskite peraugti
Auginant agurkus, gausų derlių periodiškai keičia menkesnis. Viena šio
reiškinio priežasčių - nereguliari priežiūra, pavyzdžiui, tręšimas ar laisty­
mas. Labai didelės įtakos turi ir nuskintų agurkų dydis. Kuo didesnius
agurkus skiname, tuo prasčiau mezgami vaisiai po to, tuo mažesnis visų
nuskintų agurkų kiekis. Kartu labai padaugėja ir netaisyklingos formos
agurkų, jie trumpiau išsilaiko. Todėl patartina visus agurkus skinti anks­
čiau, nei jie užauga iki 500 gramų svorio.
Patarimas
Ilgieji agurkai kubilėlyje
Net jei sode neturite šiltnamio, galite užsiauginti ilgųjų agurkų, pa­
vyzdžiui, kubilėlyje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Jiems nereikės
stiprių atramų - pakaks plonų strypelių ar nedidelio špalerio. Zino-
77
 ma, laistyti teks itin reguliariai, nes šaknys gali siurbti vandenį tik
iš labai nedidelio žemių kiekio. Reikės ir anksti patręšti, nes pri­
reiks labai daug maisto medžiagų - augdami tokiomis neįprastomis
sąlygomis, agurkai ves vaisius, tik gausiai „pamaitinti".
Kodėl agurkai tampa kartūs
Vienos rūšys apkarsti linkę labiau, kitos - mažiau, tačiau tokius skonio
pokyčius visuomet lemia augimo sutrikimai. Itin daug karčiųjų medžiagų
susidaro tada, kai po karščių staiga atvėsta ir ima lyti. Gaminti karčiąsias
medžiagas šiuos augalus skatina ir vandens stoka. Taigi pakankamai šilu­
mos bei drėgmės - tai svarbiausi dalykai, kad būtų galima skinti gardžius
vaisius.
Ūglių viršūnėlės atrodo lyg nudegusios
Turbūt ne kartą matėte, kaip šiltnamio agurkų viršutiniai ūglio lapeliai su­
sisuka ir sudžiūsta - visa viršūnėlė atrodo lyg nusvilusi? Šį vadinamąjį
„nudegimą" sukelia ne parazitai ar grybeliai. Tai sutrikusios augalo van­
dens apykaitos pasekmė, kurios priežastis - per šiltas ir per sausas oras
arba per gausus tręšimas mineralinėmis trąšomis.
Jei ūglio galiukas nudžiūvo, belieka jį tik nupjauti ir pagrindiniu laikyti
artimiausią šoninį ūglį. To išvengsime, jei tinkamai rūpinsimės augalais:
laiku vėdinsime šiltnamį saulėtomis dienomis, gausiai laistysime ir tinka­
mai tręšime.
Agurkams ir pomidorams reikia skirtingų sąlygų
Nors šiltnamyje dera ir pomidorai, ir agurkai, tačiau kad gerai augtų, jiems
reikia visiškai skirtingų sąlygų. Pomidorams reikia šviesos, gero vėdinimo,
o agurkai mėgsta šilumą, drėgmę bei prieblandą. Nuo pernelyg kaitrių va­
saros saulės spindulių agurkus apsaugos audinio atraižos ar stiklų dažymas
gesintomis kalkėmis. Agurkų šiltnamį vėdinti reikėtų tik tada, kai tempera-
78
tūra pakyla virš 25 °C, nes kiekvieną kartą sumažėjus oro drėgnumui, kyla
pavojus, kad augalus užpuls voratinklinės erkutės. Tokiomis sąlygomis po­
midorus jau seniai būtų nukamavusios grybelinės ligos.
Taigi labai sunku rasti tą aukso vidurį, jei norite skinti ir agurkų, ir pomi­
dorų derlių. Geriau tais pačiais metais agurkus auginti kartu su saldžiai-
siais melionais. Kitais metais pomidorus galima derinti su paprikomis. Yra
ir atsparesnių rūšių, auginamų atvirame lauke; jos gerai tarpsta ir nepri­
dengtos stiklu, apsaugotoje nuo vėjo sodo vietoje.
Pomidorų rūšių įvairovė
Pomidorai, dar vadinami „rojaus obuoliais",
gali didžiuotis sunkiai įsivaizduojama veislių
įvairove - pradedant vyšnios dydžio ir cukraus
saldumo kokteilių pomidorais ir baigiant apie
400 g sveriančiais subtiliai rūgščiais mėsingais
vaisiais. Jų būna ne tik raudonų, bet ir ne ma­
žiau aromatingų geltonų; neseniai atsirado ir
geltonai bei raudonai dryžuotų. Forma - nuo
rutulio ar ovalo iki kriaušės. Taigi nėra jokio
reikalo savo sode tenkintis tik labiausiai papli­
tusiomis veislėmis. Tačiau rinkdamiesi veislę,
atkreipkite dėmesį, kam ji skirta - auginti atvi­ Pomidorai
rame lauke ar šiltnamyje.
Sėjama anksti pavasarį
Pomidorų daigų dabar galima įsigyti ir parduotuvėse. Tačiau jei įsigeidėte
kokios nors ypatingos rūšies, turėsite sėti patys.
Pomidorams reikia daug šviesos; be to, jie kilę iš atogrąžų, o tai reiškia,
kad labai mėgsta šilumą. Sėjama į drėgną žemę, laikoma ant šiltos palan­
gės. Tai atliekama kovo viduryje, vėliausiai - iki balandžio pradžios. Tik
tada didžioji dalis užmegztų vaisių spės prinokti iki rudens.
79
Vos susiformavus antrajai lapelių porai, stipriausi augalėliai pikuojami į
vazonėlius su geros kokybės gėlių dirvožemiu. [ dirvą persodinama rūpes­
tingai užgrūdinus, anksčiausiai gegužės viduryje, šilčiausioje ir saulėčiau-
sioje sodo vietoje.
Patarimas
Nulaužykime šoninius ūglius
Pomidorai bus stambūs, jei kuo anksčiau nulaužysime lapų pažas­
tyse išaugusius šoninius bei pažastinius ūglius. Pomidorų bus dau­
giau, bet smulkesnių, jei augalui leisime vešėti it krūmui. Visas
derlius liks apytikriai toks pat.
Neleiskime atsirasti fitoftorozei
Fitoftorozės požymis - odelę išmarginančios kietos rusvos dėmės. Ją suke­
lia tas pats grybelis, kuris bulves susargdina maru. Jis dauginasi oru plin­
tančiomis sporomis. Kad pomidorų daigai neužsikrėstų, turite imtis šių
priemonių:
4« pomidorų niekada nesodinkite arti bulvių;
4- pomidorų daigus sodinkite toliau vienas nuo kito; nuskabykite prie že­
mės esančius lapus (maždaug iki 30 centimetrų aukščio), kad geriau cirku­
liuotų oras;
4- laistydami stenkitės nedrėkinti lapų.
Kad gerai prinoktų ir vėlyviausi pomidorai
Nuo rugpjūčio vidurio nuskabykite visus vos atsiradusius žiedus: vaisiai iš
jų nespės prinokti iki rudens, tik alins augalus. Nežinia, koks bus oras -
kai kada naktys būna labai šaltos jau rugsėjo mėnesį. Bent jau tada pri­
denkite pomidorus vadinamaisiais pomidorų gaubtais, kurių galima įsigyti
specialiose parduotuvėse. Iki pirmųjų šalnų reikia nuskinti visus vaisius;
jie baigs sirpti šiltame kambaryje.
80
Pupelėms trąšų reikia nedaug
Kaip ir visiems ankštiniams augalams, pupelėms reikia nedaug maisto
medžiagų. Su jomis simbiozėje gyvena tam tikri mikroorganizmai, todėl
šios daržovės gali vartoti ore esantį azotą. Todėl joms reikia mažiau azo­
tinių trąšų. Kompostu patręšta sodo dirva jas visiškai aprūpina maisto
medžiagomis.
Žemaūgės pupelės neįnoringos
Lengviausia auginti žemaūges pupeles. Šie neaukšti augalai greitai subran­
dina sėklas, yra beveik nereiklūs ir tarpsta netgi pusiau pavėsyje. Tačiau
kad tvirčiau laikytųsi žemėje ir neišvirstų, juos būtina apkaupti.
Niekada nevalgykite nevirtų pupelių
Kitaip nei žirnių, lęšių ar pupų žemaūgių bei vijoklinių pupelių sėklų
negalima valgyti nevirtų. Jose yra medžiagų, kuriomis galima apsinuodyti.
Mažiausia žala, kurią jos gali padaryti, - tai sumažinti maisto medžiagų
įsisavinimą iš kitų maisto produktų. Dėl to jų
negalima vartoti ir daigintų. Ypač nuodingos
nevirtos raudonžiedžių pupelių sėklos, tačiau
net ir trumpai pavirtos šios nuodingos medžia­
gos suyra.
Kad pupelių sėja būtų sėkminga
Pupelės paprastai sėjamos tiesiai į lysvę. Tai
reikėtų daryti nuo gegužės pradžios iki birželio.
Greitai derančias žemaūges pupeles dar galima
sėti iki liepos pradžios. Šaltas ir drėgnas oras
gali sunaikinti dygstančias sėklas, todėl kartais
tenka sėti iš naujo. Dėl to reikia daugiau prie- Daržinės pupelės
6. 81
žiūros, tačiau galima sėti į vazonus ar dėžutes ir jas paauginti kambaryje.
Žemaūgės pupelės dažniausiai sėjamos eilėmis, vijoklinės - šešių ar septy­
nių sėklų lizdeliu aplink mažiausiai dviejų metrų aukščio atramą.
Ilgosios pupelės
Nuo iš Azijos atkeliavusio augalo galite skinti pieštuko storio, maždaug
vieno metro ilgio ir itin minkštas ankštis. Tačiau šios pupelės dera tik itin
gerai apsaugotose vietose bei vynuogininkystei tinkamoje klimato zonoje.
Negalima sėti anksčiau kaip birželio pradžioje taip pat negalima sėti šiltna­
miuose. Priešingai nei vijoklines ar žemaūges pupeles, šias vikių giminai­
tes galima valgyti ir nevirtas.
Ko reikia kiekvienai veislei
Žemaūgės pupelės auga sparčiai, joms nereikia jokių atramų. Vijoklinių
pupelių derlius gali būti didesnis netgi tris kartus, be to, jų neskinti galima
daug ilgiau. Tačiau ir vienoms, ir kitoms reikia palyginti geros dirvos bei
vietos. Ypač atsparios ir tinkamos auginti net ir atšiauresnėmis sąlygomis
yra raudonžiedės pupelės. Joms taip pat reikia atramų. Pirkdami sėklas,
rinkitės veisles be ūselių.
Patarimas
Neįprasti dekoratyviniai augalai
Raudonžiedės pupelės įdomiai atrodo ne tik apvijusios pergoles ar
tvoras, bet ir pakabinamose pintinėlėse. Rinkitės naujas žemaūges
veisles - ir netrukus iš pintinėlės žemyn svirs tankus žiedų kilimas.
Laiku skinkite pupelių ankštis
Žemaūgių, vijoklinių bei raudonžiedžių pupelių ankštys skinamos gerai iš­
sivysčiusios ir įgijusios būdingą tai rūšiai spalvą. Ankštyse dar neturėtų
būti išoriškai aiškiai matomų sėklų iškilumų. Lenkiama subrendusi ankštis
82
turi lūžti. Pupeles skinkite kuo dažniau, ypač vijoklines; tada ankštys ne­
peraugs ir netrukdys megztis naujoms.
Ypač patraukliai atrodo vėlyvasis pupelių derlius: liepos pradžioje (ne vė­
liau kaip liepos 10 dieną) pasėtos žemaūgės pupelės ne tik gerai dygsta,
bet ir drėgnomis vėlyvos vasaros naktimis augina itin švelnaus skonio
ankštis. Raudonžiedės pupelės geru derliumi džiugina iki spalio mėnesio.
Žirniai - geras priešsėiis
Žirniai - puikus priešsėiis. Juos galima sėti jau
nuo balandžio mėnesio; derlius imamas po
75-100 dienų. Žirniai, kaip ir pupelės, yra
ankštiniai augalai. Ant jų šaknų yra gumbelių,
kuriuose esančios bakterijos padeda iš oro im­
ti azotą ir versti jį organiniu. Todėl nuskynus
ankštis augalai ne raunami, bet tik nupjauna­
mi. Daug azoto turinčios augalų dalys padidi­
na dirvos derlingumą. Kaip posėlinė kultūra
ypač tinka braškės, bet kurios salotos, ridikai
bei įvairiausios vėlyvųjų kopūstų veisles.
Tačiau nepamirškite, kad toje pačioje vietoje
vėl sėti žirnius galima tik po keleto metų - ta­
da neplis gumbeliniai straubliukai ir žirniniai
vaisėdžiai.
Patarimas
Šparaginiai žirniai
Sėklų parduotuvėse neseniai pasirodė nauja laukinė daržovė; ji
atkeliavo iš Viduržemio jūros baseino. Šparaginiai žirniai žydi
gražiais purpuriniais žiedais, vėliau virstančiais įdomiomis ke­
turbriaunėmis ankštimis. Jaunos ankštys - tikras delikatesas. Augi­
nami kaip ir cukriniai žirneliai.
83
 Cukriniai žirniai - gurmanams
Valgomos visos jaunos cukrinių žirnių ankštys, nes jose nėra pergamenti­
nio sluoksnio. Jos skinamos tik jaunos - kol dar labai minkštos. Tai daryti
būtina kas antrą dieną. Šiek tiek patroškinti žirneliai - tai viena subtiliau­
sio skonio daržovių.
Cukriniai žirniai auginami kaip ir cukriniai žirneliai; kaip ir jie, gali būti
priešsėlis. Aukštaūgėms veislėms reikia atramų, ant kurių galėtų vytis.
Moliūgų sėjimas bei priežiūra
Moliūgai sėjami į nuolatinio augimo vietą gegužės mėnesį (nuo jo vidurio
iki pabaigos). Jei prieš tai buvo daiginami namuose, daigelius galima so­
dinti iki birželio vidurio. Šiems bijantiems šalnų bei itin mėgstantiems sau­
lę ir maisto medžiagas augalams reikia daug vietos. Kai kurių veislių auga­
lai išauga tokie dideli, kad užkloja visą lysvę.
Suaugęs augalas per dieną įstengia išgarinti iki 50 litrų vandens. Vidurva­
sarį laikantis ilgesnį laiką sausrai juos būtina laistyti ir gausiai tręšti. Jei
augalas tarpsta prie komposto krūvos, jis savimi pasirūpina pats.
Vasariniai ir žieminiai moliūgai
Be sėkloms auginamų aliejinių moliūgų, sodininkus sudomins dar dvi skir­
tingos jų grupės. Sparčiai augantys ir anksti subręstantys vasariniai moliū­
gai, pavyzdžiui, cukinijos gardžiausi nuskinti jauni. Nuo vasaros pradžios
iki rudens juos galima skinti nuolat; suvartoti būtina iškart. Čia tinka ta
pati taisyklė kaip ir agurkams: kuo mažesni vaisiai skinami, tuo daugiau
augalas mezga.
Kietą žievelę ir geltoną ar rausvą minkštimą turintys žieminiai moliūgai,
atvirkščiai, skinami prinokę, t.y. rudenį. Vienam augalui neleidžiama išau­
ginti daugiau nei trijų ar keturių vaisių. Vėsiame rūsyje jie neretai išlaiko­
mi iki pavasario.
84
Patarimas
Išsiauginkime moliūgų sėklų
Moliūgų sėklos daigumo nepraranda itin ilgai - neretai ilgiau nei
penkerius metus. Ypač aromatingų žieminių moliūgų sėklų galite
išsiauginti ir patys. Išėmę sėklas, kruopščiai jas nuvalykite, išdžio­
vinkite ir vėsioje vietoje laikykite iki pavasario.
Kad moliūgai būtų itin stambūs
Kad išaugtų ne nešami, bet tik karučiu vežami milžinai, augalui nepa­
kanka vien tik tinkamos priežiūros. Labiausiai reikia kreipti dėmesį į
šiuos dalykus:
4- tokio dydžio vaisių įstengia išauginti tik keletas veislių, pavyzdžiui,
Atlantic Giant bei Big Max.
4« moliūgus šaltomis pavasario bei rudens naktimis apsaugos polietileno
plėvelės tunelis - taip pailgės augimo laikas ir augalui pakaks laiko išau­
ginti didelę biomasę. Tačiau vasarą tokį dangalą reikia nuimti, nes po juo
būna per karšta ir per sausa.
4- dirvos šiluma spartina augimą: augalą pašildys juoda smulkiai akyta
mulčiavimo plėvelė ar biologinės priemonės, pavyzdžiui, šiltlysvės ar ki­
tokie šiltadaržiai.
4» augalą bei dalį jo ūglių apkaupkite žemėmis. Tada jis leis daugiau šaknų
ir įsiurbs daugiau vandens bei maisto medžiagų.
4. augalui leiskite išauginti tik vieną, aišku, patį stambiausią vaisių.
Lapinių salotų įvairovė
Salotos - klasikinė lapinė daržovė. Laimei, šiandien sveiko maisto mėgėjai
jau nesitenkina vien tik gūžinėmis salotomis. Mūsų dienomis ant prekysta­
lių puikuojasi begalė naujų rūšių - kiekviena vis kitokios spalvos, pavidalo
bei aromato. Visos rūšys labai skirtingai auginamos, ne tuo pačiu metu
85
nuimamas jų derlius, taip pat nevienodai ilgai išsilaiko; todėl tinkamai pla­
nuodami galite gardžiuotis šia vitamininga daržove ištisus metus.
4« Šiuo metu yra ir ypatingų gūžinių salotų traškiais rausvais lapais. Nuo
pasodinimo iki derliaus ėmimo tepraeina tik penkios septynios savaitės.
Dėl to gūžinės salotos - puikus priešsėlis (nuo kovo mėnesio vidurio); be
to, jomis galima apsodinti lysvių pakraščius. Beje, nepamirškite, kad
skirtingos rūšys skinamos ne tuo pačiu metų laiku.
«!• Skinamosios salotos sudaro atviras rozetes; išoriniai jų lapai prireikus
skinami arba pjaunami. Palikta augalo šerdis leidžia vis naujus lapus.
4- Gūžinės (endivijos) salotos auginamos daugiausia pavasarį bei vasarą.
Gūželės būna itin standžios, labai gerai įsitvirtinusios dirvoje; net ir nu­
pjautos ilgai išlieka traškios.
4- Endivijos - tai tikrai atsparios šalnoms žieminės salotos. Sėjamos
birželio ar liepos mėnesiais; derlius gali būti imamas iki pat lapkričio. Ins-
pektuose gali būti laikomos ilgai. Kai kurios naujausios veislės suka itin
standžias gūželes, o jų lapeliai būna šviesesni ir gležnesni.
4- Salotinės sultenės - tikra posėlinė kultūra, plačiais mostais atvirame
lauke sėjama rugpjūčio pradžioje - rugsėjo viduryje. Jaunus daigelius rei­
kia retinti: tarp jų turi likti ne mažesni kaip penkių centimetrų tarpai. Už­
dengus apsaugine plėvele, lauko salotas galima skinti visą žiemą.
4- Sėjamosios gražgarstės būna dviejų rūšių: smailialapės daugiametės ir
apvaliais lapais vienmetės. Šios salotos skaniausios vienos, pagardintos
alyvų aliejumi, lašeliu citrinų sulčių bei trupučiu parmezano, taip pat kartu
su pomidorais. Sėjamos nuo kovo mėnesio iki vidurvasario.
Patarimas
Netvirti salotų daigeliai
Salotų daigelius reikia sodinti negiliai, tada nepūs gležna jų šerdis.
Geriausiai jie auga nedideliuose kauburėliuose, nuo kurių gerai nu­
teka vanduo. Taigi iš pradžių jiems reikia daug dėmesio.
86
Traškios salotos - ištisus metus
Visur galima įsigyti jau paaugintų salotų sėjinukų, todėl yra labai paprasta
auginti bet kurią jų rūšį. Tačiau nesunku tiesiai į lysvę ar į indelius jų
pasisėti ir patiems. Galima sėti ar sodinti kas dvi tris savaites, nuo pavasa­
rio iki rudens. Tada bet kuriuo metu galėsite mėgautis šviežutėlėmis salo­
tomis. Joms tinka saulėkaitoje esanti ir gerai perpuvusiu kompostu patręšta
lysvė. Jei pakaks drėgmės, netrukus džiaugsitės gausiu derliumi.
Šiltnamyje berkite mažiau trąšų
Jei salotos auginamos šiltnamyje ar šiltadaržyje, derlių nuimti galima anks­
čiau, tačiau tręšti jas reikėtų labai nedaug: trūkstant šviesos, jose gali susi­
kaupti labai daug nitratų.
Špinatus tręškite tik organinėmis trąšomis
Špinatai - pirmoji šviežia daržovė ankstyvą pavasarį. Kvapniuose lape­
liuose gausu vitaminų bei mineralinių medžiagų. Jeigu sode auginami špi­
natai negausiai tręšiami organinėmis trąšomis, juose nesusikaupia tiek daug
nitratų. Auginami kitaip, neretai jie kelia nemažų problemų. Pačių užau­
gintuose špinatuose nitratų dažniausiai būna mažiau nei užšaldytuose lape­
liuose, kurių galima nusipirkti parduotuvėse.
Jei norime ankstyvo pavasarinio derliaus, sėjame kiek tik įmanoma anks­
čiau; vėliau galima sėti iki gegužės pradžios. Jei norime derliaus ir rudenį,
geriausias laikas sėjai - rugpjūtis. Špinatams tiks giliai supurenta, puve-
ninga dirva, gerai patręšta organinėmis trąšomis.
Nežydintys vasariniai „špinatai"
Iš Naujosios Zelandijos kilę špinatai Europoje žinomi jau nuo aštuoniolik­
to šimtmečio. Jie nelinkę žydėti, todėl juos galima auginti vasarą. Šie šilu­
mą bei derlingą dirvą mėgstantys augalai nuo balandžio vidurio auginami
87
pridengti stiklu, vėliau (anksčiausiai gegužės pabaigoje) persodinami į
nuolatinę augimo vietą. Jų sėklos dygsta labai netolygiai, todėl jas prieš
sėjant geriausia vieną dieną pamirkyti vandenyje. Jei pakanka šilumos, la­
bai greitai išauga vešlūs kereliai. Skinamos apytikriai dešimties centimetrų
ilgio mėsingos ūglių viršūnėlės; derlius imamas nuo liepos iki pirmųjų
šalnų. Nuolat skabant viršūnėles, augalas leidžia daugiau šoninių ūglių.
Patarimas
Mangoldai
Vasarą galima auginti ir artimus špinatų giminaičius mangoldus.
Sėjama nuo balandžio pabaigos iki vidurvasario. Pirmuosius lape­
organinės trąšos neįstengia aprūpinti maisto medžiagomis. Dažniausiai taip
nutinka esant vėsiam orui. Taigi jei tikimasi gausesnio derliaus, dar neįpu-
sėjus gegužei reikėtų dirvos paviršių tręšti mineralinėmis trąšomis.
Kopūstų kenkėjai bei ligos
Kopūstinių baltukų vikšrai renkami rankomis. Gera profilaktinė priemonė -
tarpueiliuose pasodinti pomidorų ar salierų. Įkyrių vasarinių kopūstinių
musių atsikratysime dengdami lysves specialiu smulkiu tinklu. Baisusis
kryžmažiedžių šaknų gumbas - tai grybelinė liga; ant ja užkrėstų augalų
šaknų atsiranda tam tikros išaugos, trukdančios siurbti vandenį bei mi­

lius galima skinti apytikriai po aštuonių savaičių. neralines medžiagas, todėl augalai ima vysti. Šio grybelio sporos dirvoje
būna aktyvios daug metų. Užkrėstos dirvos pH kiekį kalkinant reikėtų
padidinti mažiausiai iki 6,5 ir reikėtų keletą metų joje nesodinti jokių ko­
Ankstyvieji kopūstai - tikras gardėsis
pūstinių augalų.
Kopūstinėse daržovėse yra visų svarbiausių vitaminų. Daug jose ir mine­
ralinių medžiagų. Todėl darže joms būtina rasti vietos. Įvairių veislių
gūžiniai kopūstai auga nevienodai greitai; skiriasi jų dydis. Nevienodai
ilgai jos gali būti laikomos nuėmus derlių. Nedideliame sode dažniausiai
auginamos tik ankstyvosios veislės, kurių gūžės minkštos ir itin malonaus
skonio.
Pirktus sėjinukus galima sodinti jau kovo pabaigoje. Kad išvengtume kryž-
mažiedžių šaknų gumbo, į dirvoje padarytas duobutes daigams sodinti,
Kopustinis baltukas. Drugys, kiaušiniai, vikšrai
beriame truputį sapropelio. Be to, kopūstų ar kitų kryžmažiedžių augalų
toje pačioje lysvėje niekada nesodiname dvejus metus iš eilės. Vėlyvąsias
šalnas šie augalai ištveria, tačiau augimas labai sulėtėja. Čia gali pagelbėti Patarimas
apsauginė plėvelė.
Azijinės kopūstų veislės
Azijinės kopūstų veislės, pavyzdžiui, kininiai kopūstai yra labai
Kopūstams retkarčiais reikia mineralinių trąšų
švelnaus skonio, o traškūs jų lapai bei lapkočiai labai primena
Kopūstai gerai tarpsta tik tada, kai jiems pakanka maisto medžiagų. Sodi­ salotinius augalus. Savo subtiliu skoniu jie menkai tepanašūs į pa­
nant pavasarį, pagrindinis augimo tarpsnis labai trumpas, kai kada vien prastus kopūstus, o virti juos reikia labai trumpai. Šiuos kopūstus

88
 geriausia sėti nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pradžios. Dėl to kini-
niai kopūstai - gera posėlinė kultūra. Tačiau pasėti anksti pavasarį,
jie gali krauti žiedus, o pasėti per vėlai - nespėja užaugti.
Morkų turi augti kiekviename sode
Morkose karotino (provitamino A) tiek daug, kad joms neprilygsta jokia
kita daržovė. Mažiems sodams labiausiai tinka ankstyvosios veislės. Jos
sėjamos šiltlysvėse ar atviroje dirvoje kovo-balandžio mėnesiais. Sėklos
dygsta labai lėtai, todėl rekomenduojamas ir ženklinamasis pasėlis; tai gali
būti, pavyzdžiui, gūžinės salotos. Šios morkų veislės auga ne ilgiau kaip
tris keturis mėnesius. Vidutinio ankstyvumo veisles, atvirkščiai, galima
sėti iki birželio; jų augimo trukmė - apytikriai penki mėnesiai. Vėlyvosios
žieminės veislės turi būti pasėtos iki gegužės pradžios. Jos nuimamos spa­
lio mėnesį.
Tręšiama tik perpuvusiu kompostu
Morkos geriausiai tarpsta lengvose, puveningose ir rudenį giliai perkastose
dirvose. Šiems augalams reikia vidutiniško kiekio maisto medžiagų, todėl
jiems užteks anksti pavasarį įmaišytų organinių trąšų. Morkoms netinka
mėšlas, neperpuvęs kompostas.
Patarimas
Kaip apsisaugoti nuo morkinių musių?
Pažeistos šių kenkėjų morkos kirmija. Morkinės musės savo kiau­
šinėlius ant augalų lapų pagrindo ima dėti jau nuo gegužės vidurio.
Morkas, pasėtas tarp kitų kultūrų, pavyzdžiui, porų ar svogūnų,
šios musės puola daug rečiau. Tačiau geriausiai apsaugosite mor­
kas, lysves apkloję daržo plėvele ar tinklu.
90
Svogūnai ir gydo, ir gerina apetitą
Tai vieni seniausių žmonių auginamų kultūrinių augalų. Svogūnai - vais­
tai, prieskoniai bei daržovės. Visos šios daržovės rūšys skatina išsiskirti
šlapimą, gerina virškinimą, didina apetitą.
Pavasarinių bei laiškams auginamų svogūnų sėklos į dirvą beriamos nuo
pavasario iki pat vasaros pabaigos (kitų metų derliui). Sėjimo laikas pri­
klauso nuo veislės. Dirvos paviršių pakanka išlyginti; perkasti nebūtina.
Svogūnų sėklos sudygsta ne greičiau kaip per tris savaites, todėl reko­
menduojamas ženklinamasis pasėlis, pavyzdžiui, gūžinės salotos; jos ro­
dys, kur yra eilutės. Svogūnų sėjinukai gali būti sodinami pavasarį arba
rudenį - ankstyvam kitų metų derliui.
Patarimas
Porai - vaistai dirvai
Giliai leidžiamos, tvirtos ir gerai išsivysčiusios porų šaknys purena
ir gaivina dirvą. Todėl jie neretai" vadinami dirvos vaistais - ir ne
be reikalo. Auginant juos suslūgusiose lysvėse, dirva išpurenama
labai giliai - mechaninėmis priemonėmis to padaryti neįmanoma.
Be to, šaknimis į lysvę patenka daug organinės masės, o tai palan­
ku dirvos gyviams.
Artišokai Jūsų sode
Šių daugiamečių dagių giminaičių gardūs žiedai mėgiami nuo senų seno­
vės. Augaluose yra karčiosios medžiagos kinarino, kuriuo gardinami ne tik
alkoholiniai gėrimai - ši medžiaga pasižymi ir įvairiopų gydomuoju povei­
kiu. Ji gerina kepenų bei tulžies pūslės veiklą, spartina riebalų apykaitą.
Taigi, artišokai itin naudingi sveikatai, be to, ir labai gardūs. Tikrai verta
juos auginti mūsų klimato sąlygomis. Tačiau šiems augalams reikia ypač
šiltos, saulėtos vietos bei giliai įdirbtos derlingos dirvos. Derlių imti gali­
ma jau tais pačiais metais - nuo rugpjūčio pradžios iki spalio pabaigos.
91
Mėsingus žiedpumpurius reikia pjauti ne per vėlai - tada, kai jie dar tvirti
ir neprasiskleidę.
Art i šoka i žiemoja rūsyje
Mūsų klimato sąlygomis daugiamečius kultūrinius augalus tenka saugoti
nuo šalčių. Peržydėjusių artišokų stiebai nupjaunami prie pat žemės, lapai
nuskabomi; augalai apklojami lapais bei eglišakėmis. Jei tikimasi ypač
speiguotos žiemos, nupjautų augalų šaknys iškasamos (ant šaknų palieka­
ma daug žemių) ir perkeliamos žiemoti į vėsų, gerai vėdinamą rūsį. Čia
įkasti į smėlį artišokai laukia pavasario.
Dauginimas sėklomis bei dalijant kerą
Artišokai dažniausiai dauginami sėklomis. Jie pradedami sėti balandžio
mėnesį (iš pradžių daiginami šiltai); į atvirą dirvą persodinami ne anksčiau
kaip gegužės viduryje. Senesnius augalus galima dauginti dalijant kerą.
Nepamirškite, kad stambesnius krūmelius galima sodinti paliekant ne ma­
žesnius kaip 1 x 1 metro tarpus.
Ar girdėjote apie karšulius?
Karšuliai - tai aukštaūgiai artišokų giminaičiai; kaip ir artišokai, jie labai
seni kultūriniai augalai. Maistui tinka mėsingi lapkočiai. Kad būtų švelnes­
nio skonio, karšuliai dažniausiai balinami; tai galima daryti nuo rugsėjo
vidurio iki lapkričio. Daroma taip: stambieji lapai surišami kartu ir apvy­
niojami mulčiavimo plėvele (geriausiai juoda). Kyšoti turi tik lapų viršū­
nėlės. Po to augalas dar apkasamas žemėmis.
Brokoliams reikia daug maisto medžiagų
Zali ar violetiniai (tai priklauso nuo veislės) šios kopūstų rūšies žiedpum­
puriai auga ant mėsingų žiedkočių. Žiedynai būna purūs. Tuo jie skiriasi
nuo žiedinių kopūstų. Sėjami nuo balandžio pradžios iki birželio pabaigos
92
tiesiai į lysvę. Iš sodininkų pirktus daigus galima sodinti iki liepos pabai­
gos. Kad gerai tarptų šie ypač reiklūs, tačiau labai gardūs kopūstiniai auga­
lai, dirva turi būti puri ir labai puveninga.
Kad derlių imtume daug kartų
Kitaip nei žiedinių kopūstų, brokolių derlių galima imti daug kartų. Pjau­
kite 15 centimetrų ilgio ūglius su gerai išsivysčiusiais, bet dar neprasisklei-
dusiais žiedpumpuriais. Pagrindinį ūglį nupjauti reikia kuo anksčiau - tada
augalas leis daugiau šoninių ūglių.
Kaip laikyti daržoves žiemą
Atlygis už neretai tikrai nelengvą sodininko triūsą - traškios salotos ir švie­
žios daržovės. Neretai jų išauginama daugiau, nei įstengiama suvartoti
šviežių; tada nesuvalgytos daržovės šaldomos, konservuojamos stiklai­
niuose ar džiovinamos.
Žieminės daržovės ypač gerai laikosi kuo vėsesnėje (tačiau temperatūra
turi būti aukštesnė nei 0°C), bet gerai vėdinamoje patalpoje; oras joje turi
būti drėgnas. Ideali vieta - tamsus rūsys, kuriame temperatūra apytikriai
4 ° C . Tokioje patalpoje bulves ar žieminius moliūgus neretai pavyksta
išlaikyti iki vėlyvo pavasario. Šakniavaisius, pavyzdžiui, morkas ar pastar­
nokus geriausia laikyti dėžėse su drėgnu smėliu.
Žieminių daržovių laikymas kaupuose
Jei turite tik šiltą rūsį, žiemines daržoves turėsite laikyti tradiciniuose že­
mių kaupuose. Tai daroma taip:
4- iškaskite apytikriai 30 centimetrų gylio, 80 centimetrų pločio ir bet
kokio ilgio duobę; šonines sieneles bei dugną izoliuokite storu eglišakių ar
šiaudų sluoksniu;
93
 4^ sluoksniais kraukite žiemines daržoves ir šiaudus;
4- kaupą baikite storu šiaudų ar eglišakių sluoksniu ir užberkite žemėmis.
Daržoves iš čia galima imti kada tik prireiks, iki pat balandžio mėnesio.
Kiekvieną kartą kruopščiai išrinkite apipuvusias daržoves;
4- Jūsų priešai - paprastieji pelėnai; šie ėdrūs graužikai mėgsta pašeimi­
ninkauti daržovių kaupuose.
Prieskoninių žolių daržas
Jau viduramžiais kiekvienas vienuolynas didžiuodavosi prašmatniu prie­
skoninių augalų daržu. Tokius augalus gabendavo iš tolimiausių kraštų.
Maždaug du trečdaliai šiandien mūsų klimato zonoje auginamų prieskoni­
nių žolių kilusios iš Viduržemio jūros pakrančių. Jos auga tik ten, kur sau­
lėta ir šilta. Pavėsingesnėms vietoms labiau tinka atsparesnės mūsų kraštų
rūšys, pavyzdžiui, rūgštynės ar mėtos.
Petražolės
Petražolių yra dviejų rūšių - ypač kvapių glotnialapių ir dekoratyviųjų gar­
banotų. Jos ne tik malonaus skonio, bet ir turi daug vitamino C. Sakoma,
kad petražolės netgi veikia kaip potenciją skatinanti priemonė. Šiaip ar
taip, be jų neįsivaizduojame savo virtuvės.
Petražolės nebijo šalčio
Šiems dvimečiams augalams nebaisūs net dideli speigai. Jei žiemą prideng­
sime lapais, pavasarį jos anksti išleis ūglius. Derlių imti galima ir antrai­
siais metais, iki pat žydėjimo. Sėjama kovo - rugpjūčio mėnesiais tiesiai į
lysvę. Vešliausia žaluma kitais metais puikuojasi būtent vėliau sėti auga­
lai. Šakninės petražolės auginamos dėl gardžių šaknų, savo išvaizda bei
skoniu primenančių pastarnokus.
94
Labiausiai tinka aukso vidurys
Kad petražolės sparčiai augtų, dirva turi būti pakankamai drėgna, ne per
lengva, o augimvietė - ne per daug saulėta. Labai sunkiose ir pažliugusio­
se dirvose neretai petražolių lapai pagelsta, nes drėgmės perteklius pažei­
džia šaknis.
Builių ir petražolių priežiūra
Kur gerai auga petražolės, ten gerai tarps ir builiai. Ir vienoms, ir kitoms
prieskoninėms žolėms reikia tokių pačių augimo sąlygų. Priešingai nei pet­
ražolės, builiai žydi jau pirmaisiais augimo metais. Lapus reikia nuskinti
prieš jiems pražystant, nes peržydėjusių skonis bei aromatas būna daug
silpnesnis. Ką gamintumėte - builių sriubą ar šiuo augalu gardintą avieną
arba žuvis, - berkite jį tik baigdami virti: ilgiau verdami jie neteks aroma­
to. Šis anyžius truputį primenantis skonis suteiks savitumo ir salotoms.
Builiai valo kraują ir skatina išsiskirti šlapimą, dėl to jie labai naudingi
kaip liaudies medicinos priemonė.
Krapai mėgsta vienatvę
Tik nemėginkite krapais užsėti visos lysvės. Nesekite jų ir vienoje eilėje.
Šis nuo seno šeimininkių mėgstamas augalas labiausiai mėgsta vienatvę.
Negailėdami pribarstykite sėklų visame sode. Tada visuomet galėsite iš­
sirauti vieną iš daugybės išdygusių augalų. Krapams nereikia daug prie­
žiūros, jiems netinka tik drėgna pažliugusi dirva. Kartą pasėti, vėliau jie
dažniausiai sėklas išbarsto patys.
Sveikatai naudingi svogūnų laiškai
Daugiamečiai svogūnai, kurių šakniastiebis laiškus ima leisti anksti pava­
sarį, kaip prieskoniniai augalai, vartojami jau ne vieną šimtmetį. Juose gau­
su vitamino C, karotino, geležies bei kalio, taigi jie ne tik skanūs, bet ir
naudingi sveikatai. Šie laiškiniai svogūnai gerai dera bet kokioje derlin­
goje sodo dirvoje, netgi pusiau pavėsyje. Vis dėlto jie labiausiai mėgsta
95
purią, puveningą ir drėgną dirvą. Laiškiniai svogūnai dauginami dalijant
senesnius kerus. Galima ir sėti tiesiog į lysvę. Tai daroma kovo mėnesį.
Patarimas
Žiemą laiškiniai svogūnai auga ant palangės
Jei Jūsų sode užderėjo daug laiškinių svogūnų, galite keletą kerų
gabalėlių auginti žiemą ant palangės. Lapkričio pradžioje iškaskite
keletą augalų ir laikykite juos lauke, bet pridengtus nuo lietaus.
Šaknys turi išdžiūti ir peršalti - tik tada juos bus galima auginti
kambaryje.
Kerą padalykite į keletą gabalėlių, 12 valandų pamerkite į šiltą van­
denį, po to pasodinkite į gėlių vazonus, į juos priberkite gėlėms
skirtos žemės, į ją įmaišykite šiek tiek smėlio. Netrukus palangė
pasipuoš šviežiais kvapniais želmenimis.
Daugiamečiai žoliniai augalai linkę keroti
Mėtos, rūgštynės, peletrūnai bei citrininės melisos - labai linkę keroti mū­
sų klimato juostos augalai. Pasodinti lysvėje jie plinta labai greitai ir gali
netrukus nustelbti kitus prieskoninius augalus.
Todėl šiuos kvapnius augalus sodinkite tik dar­
žovių lysvių galuose arba pažymėkite aiškias jų
augimo ribas. Tam tiks akmens plokštės, pavyz­
džiui, tokios, kokiomis grindžiame takelius. Ži­
noma, šiuos prieskoninius augalus galima sodinti
ir į didelius vazonus, dubenis ar balkonų dėžutes.
Patarimas
Aromatingieji laiškiniai česnakai
Ar žinote, kas yra laiškiniai česnakai? Taip par­
duotuvėse vadinami iš Rytų Azijos atgabenti
96
svogūniniai augalai. Išore jie primena laiškinius svogūnus. Jų rope­
lės labai mažos, bet puikuojasi dideliu iki 30 centimetrų aukščio
lapų kuokštu; šie lapai plokšti, panašūs į žolę. Jų aromatas labai
panašus į česnakų.
Tokius laiškinius česnakus auginti visiškai nesunku: sėti geriausia
balandžio viduryje ar gegužės mėnesį iškart į lysvę lizdais (apytik­
riai po 15 sėklyčių). Jau pirmaisiais metais augalai leidžia ūglius,
kuriais ir dauginasi. Laiškiniai česnakai lengvai peržiemoja. Dau­
ginami dalijant kerus.
Viduržemio jūros pakrančių prieskoniniai krūmeliai
Čiobreliai, šalavijai bei raudonėliai Jūsų sode paskleis Viduržemio jūros
pakrančių aromatą. Šiuos nykštukinius krūmelius iš sėklų auginti tenka
labai ilgai, todėl reikėtų įsigyti vazonėliuose išaugintų jaunų augalų; dabar
jais prekiaujama beveik visur. Šiuos augalus galima dauginti ir sėjinukais.
Gerai įsišaknijusius prieskoninius krūmelius galima sodinti nuo pavasario
iki rudens. Jiems parinkite saulėtą vietą - tik tada jie bus ypač kvapnūs.
Žiemą juos reikėtų truputį pridengti - tada per daug nenušals.
Karališkasis prieskonis bazilikas
Ši karališkoji žolė (taip verčiamas jos pavadinimas) kilusi iš Indijos. Yra
daugybė jos atmainų - stambiais ar smulkiais lapais, žalsvų ar rausvų,
netgi kvepiančių citrinomis. Štai kokia ypatinga ši kvapni žolė. Itin deko­
ratyvios ir aromatingos smulkialapės vešliu krūmeliu kerojančios veislės.
Padaigintus šiltai, bazilikus galima sodinti į dirvą, bet ne anksčiau kaip po
pavasarinių šalnų. Šiam šilumą mėgstančiam augalui parinkite saulėčiausią
sodo vietą. Jei birželis šaltas ir lietingas, jį reikėtų pridengti plėvele, kitu
atveju - jis lėčiau augs. Bazilikai geriausiai auga vazonuose nuo vėjų ap­
saugotoje pietinėje terasos pusėje.
7.
97
 Patarimas
Kvapieji augalai atbaido kenkėjus
Intensyvaus kvapo eteriniai aliejai gali išvaikyti amarus. Šie įkyrūs
siurbikai labiausiai mėgsta jaunus gražiausių rožių pumpurus, todėl
nuo seno rožynuose sodinama prieskoninių krūmų, pavyzdžiui, la-
vandų ar šalavijų. Žinoma, tokių mišrių kultūrų nauda pastebima
tik tada, kai vieną rožių kerą supa keletas stambesnių prieskoninių
augalų krūmų.
Rozmarinai neištveria žiemos
Priešingai nei čiobreliai, lavandos, šalavijai ar raudonėliai, rozmarinai mū­
sų klimato sąlygomis žiemą dažnai nušąla. Kad sėkmingai peržiemotų ir
kitą pavasarį gausiai leistų ūglių, rozmarinai turi peržiemoti šviesioje ir
vėsioje, bet ne per žemos temperatūros patalpoje.
Kaip kaupti šilumą saulę mėgstantiems prieskoniniams augalams
Čiobreliams, raudonėliams, šalavijams bei lavandoms reikia labai panašių
sąlygų: saulėtos augimvietės ir vandeniui laidžios dirvos. Todėl sunkią
žemą visuomet reikia maišyti su smėliu. Gerai šie augalai tarpsta ir alpina-
riume, kur dirva ne itin skurdi. Labai tinka apdėti juos smiltainio ar lavos
luitais. Toks alpinariumas gerai atrodo, be to, akmenys kaupia saulės
šilumą ir atiduoda ją augalams.
Kvapiųjų augalų darželis pamalonina ir uoslę
Prieskoniniai augalai teikia malonumą ne tik akims ar gomuriui - maloniu
aromatu jie palepina ir uoslę. Dėl to savo kvapiųjų augalų darželyje paso­
dinkite ir virtuvėje naudojamų prieskoninių žolių. Daugelis tokių žolių kuo
puikiausiai auga nuo vėjo apsaugotoje vietoje; šiltame, ramiame ore sklin­
da nuostabus jų aromatas - juo galėsite mėgautis anksčiau, nei kvapūs
98
lapeliai atsidurs Jūsų lėkštėje. Tokiame kvapiame kampelyje būtinai turėtų
augti šalavijų, įvairiausių veislių mėtų, citrininių melisų ir, žinoma, lavan-
dų. Čia turėtų atsirasti vietos ir baziliko krūmeliui. Beje, didžioji dalis ete­
rinių aliejų, dervų bei karčiųjų medžiagų išsiskiria liečiant. Taigi, tam, ku­
ris kvapiajame kampelyje mėgausis glostydamas aksominius žolynų lape­
lius, bus atlyginta aromatingu dvelksmu.
Prieskoninius augalus galima šaldyti
Pasodinti tinkamoje vietoje, prieskoniniai augalai dera taip gausiai, kad
kartais nežinia, ką daryti, kai yra jų perteklius. Juos visiškai nesunku už­
šaldyti; tada puikiai išsaugomas aromatas. Tačiau šaldant labai žemoje
temperatūroje, suardomos žalių lapų ląstelių sienelės, todėl atšildyti jie
būna glebūs, rusvi ir jau nebetinka patiekalams puošti.
Labai kvapnius kietalapius augalus, pavyzdžiui, rozmarinus, laurų lapus ar
čiobrelius galima sudžiovinti. Jie laikomi sandariuose indeliuose.
Sodas
Kiekviename sode galima džiaugtis sveikų ir gardžių vaisių derliumi. Vais­
krūmius bei vaismedžius galima rinktis kuo įvairiausius - pradedant obeli­
mis ar gervuogių krūmais, baigiant kiviais ar slyvomis.
Svarbiausia - vaismedis, į kurį skiepijama
Sėklavaisius ar kaulavaisius dauginti sėklomis neverta, nes neišsaugosime
veislės ypatumų. Palikuonių sulauksime, bet jie gali būti labai skirtingi.
Tokie „atsitiktiniai" sėjinukai galbūt tinka naujoms veislėms išvesti, tačiau
geriausia skiepyti įskiepiais tinkamą vaismedį, vadinamąjį poskiepį. Po­
skiepiai lemia vaisių kokybę, medelio atsparumą ir ypač augimą. Sparčiai
augantys poskiepiai (aūkštakamieniai ir pusiau aukštakamieniai) atsparūs,
99
bet jiems reikia daug vietos (iki 40 kvadratinių metrų), o derliaus laukti
tenka ilgai. Lėtai augantiems poskiepiams, atvirkščiai, reikia labai mažai
vietos (nuo keturių iki šešių kvadratinių metrų), o vaisius galima skinti jau
antraisiais metais po skiepijimo. Deja, jie labai lepūs - jiems reikia tinka­
mos augimvietės bei maisto medžiagų.
Aukštakamieniai medžiai gali sulaukti ir 100 metų amžiaus, o verpstės for­
mos vainikais neretai nusialina jau po 15 metų, ir juos tenka keisti kitais.
Tarp šių dviejų kraštutinumų yra labai daug vidutiniškai sparčiai augančių
veislių, ypač obelų. Pirkdami pasitarkite su kvalifikuotais gero medelyno
specialistais.
Tinkamai sodinkime vaismedžius ir vaiskrūmius
Gerai augs ir greitai duos derlių tik tinkamai pasodintas ir gerai žemėje
įsišaknijęs vaismedis ar vaiskrūmis. Sodinant reikėtų laikytis kelių svarbių
taisyklių:
4- sodinti geriausia vėlai rudenį ar anksti pavasarį, vazoninius augalus - ir
vasarą;
4« prieš sodinant šaknis reikėtų keletui valandų pamerkti į kibirą vandens.
Mirkyti nereikia tik vazoninių augalų;
4« duobė, į kurią sodinama, turi būti mažiausiai dvigubai platesnė nei
šaknų kuokšto skersmuo;
4- duobės dugną reikia giliai supurenti šakėmis;
4« skiepyti medeliai sodinami tokiame gylyje, kokiame augo medelyne;
giliau įkasti galima tik kai kuriuos vaiskrūmius;
4» duobė aplink jauną medelį ar krūmą pripildoma žemių bei perpuvusio
komposto. Siek tiek nestipriai papurčius, paspaudus ir įbėrus žemių, tarp
šaknų neliks tuščių ertmių ir augalas dirvoje laikysis tvirtai;
4- pasodinus gausiai paliejamą;
4- kad jaunų medelių neišrautų stipresni vėjo gūsiai, vaismedžiai pririšami
prie kuolelio, kuris įsmeigiamas toje augalo pusėje, iš kurios dažniausiai
pučia vėjas. Silpnai augantiems vaismedžiams atramų reikės visą laiką.
100
Patarimas
Aplink medelį turi būti švaru
Kad vaismedžiui ar vaiskrūmiui pakaktų maisto medžiagų, dirvos
lopinėlis aplink kamieną turi būti gerai prižiūrimas. Uždenkite jį
komposto ir sodo atliekų mulčiaus sluoksniu. Jis tręš, neleis garuo­
ti drėgmei ir želti piktžolėms. Tada nereikės darbuotis kauptuku
(taip prižiūrint, dažniausiai pažeidžiamos paviršinės šaknys, ypač
vaiskrūmių). Aplink vaismedžius dar galima pasodinti medetkų ar
nasturtų.
Be apdulkinimo nieko nepavyks
Būtina sąlyga gausiam derliui - kuo didesnis žiedadulkių, kurių atneša
vėjas ar vabzdžiai, kiekis. Daugelis vaismedžių nėra savidulkiai, tai reiš­
kia, kad jiems būtinai reikia kitų apdulkinti tinkamų augalų. Vis dėlto net
ir savidulkių augalų derlius neretai būna didesnis, jei kartu auginamos
kelios veislės. Mažame sode, jei kaimynai neaugina vaismedžių, patarti­
na į vieną medį įskiepyti daug veislių - tada jos galės apdulkinti viena kitą.
Įrankiai medžiams bei krūmams karpyti
Sodo žirkles reikėtų turėti kiekvienam sodininkui. Kiekvieną kartą prieš
naudojant patikrinamas ašmenų aštrumas ir, jei reikia, pagalandama. Tada
darbuotis būna daug lengviau. Be to, išvengiama šakų, ūglių bei šaknų
traiškytinių žaizdų - per jas lengvai įsiskverbia ligų sukėlėjai ir silpnina
augalus.
Aukštesniems medžiams karpyti naudojamos sodo žirklės su lynu ar pjūk­
las su teleskopine rankena. Skirtingų firmų gamintojų įrankius neretai sun­
ku derinti tarpusavy, todėl prieš įsigyjant reikėtų gerai pagalvoti.
101
Obuoliai kiekvienam skoniui
Joks kitas vaismedis neturi tokios poskiepių bei veislių įvairovės kaip
obelis. Išrinkite savo sodui pagal dydį tinkamus medelius, vedančius
ypač gardžius vaisius, ir prieš pirkdami pasitarkite su specialistu. Specia­
lizuotuose medelynuose bei daržininkų ar sodininkų draugijose gausite
informacijos apie senąsias veisles. Jos galbūt neduoda ypač gausaus der­
liaus, tačiau jų vaisiai dažniausiai būna nepaprastai kvapnūs.
Kas gi tos triploidinės obelų veislės?
Obelys nėra savidulkiai augalai. Netoli jų turi augti tinkami žiedadulkių
tiekėjai. Tam ypač tinka, pavyzdžiui, alyvinės obelys bei ypač aromatin­
gos Auksinėspermenos. Kai kurios veislės, pavyzdžiui, Boskoop aiJackob
Fischer dėl savo triploidinio (trigubo) chromosomų rinkinio negali ap­
dulkinti jokios kitos veislės.
Obuoliai pradeda kvepėti saulėtą rudenį
Obelys geriausiai auga šiltoje, giliai sukastoje ir ne per sunkioje dirvoje,
kurioje gerai laikosi drėgmė. Joms netinka sausos smėlingos bei pernelyg
drėgnos dirvos. Tikrasis obuolių aromatas atsiranda tada, kai ruduo būna
ilgas ir saulėtas. Jo intensyvumą lemia šaltų naktų ir šiltų saulėtų dienų
kaita. Daugelis žieminių (skirtų ilgai laikyti) veislių vaisių tikrąjį savo
skonį įgyja tik vėsiai palaikytos keletą savaičių ar netgi mėnesių.
Kaip laikyti obuolius
Obuoliai (įvairių rūšių skirtingai) skinami nuo liepos pabaigos iki spalio
pabaigos. Ilgai laikyti tinkamų (žieminių) veislių vaisiai turi būti prinokę,
bet nepernokę. Kad obuoliai tikrai sulauktų pavasario, prireiks rūsio, ku­
riame oras drėgnas, o temperatūra apytikriai 4°C. Ilgai laikyti atrinkite tik
visiškai sveikus vaisius, be to, juos nuolat tikrinkite. Kuo skubiau išrinkite
apipuvusius - tada neužsikrės likusieji.
102
Patarimas
Alternatyva rūsiui
Mūsų dienomis rūsiai dažniausiai būna šilti ir sausi. Obuoliai
raukšlėjasi, praranda aromatą ir labai greitai pemoksta. Tada gali
pagelbėti tik didelis šaldytuvas. Dar galima obuolius sudėti į polie­
tileninius maišelius. Vaisiai turėtų būti laikomi kambario tempera­
tūros patalpoje, kad nesusidarytų kondensato. Maišelyje esantys
obuoliai savo medžiagų apykaitai greitai suvartoja visą čia esantį
deguonį. Jei trūksta deguonies, sustoja natūralus nokimo procesas.
Be to, polietileno plėvelė vaisiams neleidžia džiūti. Deja, obuolių
taip išlaikyti iki pavasario nepavyksta.
Kriaušių skiepijimas
Kriaušes skiepyti galima tik į dviejų itin skirtingų rūšių poskiepius.
Kriaušių sėjinukai gali sulaukti daugiau nei 100 metų ir išaugti labai
aukšti. Jie tvirti, tačiau kai kada vaisius pradeda vesti tik dešimtaisiais
augimo metais. Į svarainius skiepytos veislės išauga kaip nedideli medeliai
verpstės ar krūmo formos vainiku; tokie medeliai vaisius gali vesti jau
trečiaisiais augimo metais. Deja, jie visais atžvilgiais lepesni ir labai ne­
mėgsta kalkingų dirvų.
Kriaušės skinamos dar neprinokusios
Kriaušės skinamos nuo liepos iki lapkričio mėnesio - tai priklauso nuo
veislės. Priešingai nei obuoliai, kriaušės skinamos nevisiškai prinokusios.
Dar keletą dienų jos turi būti nokinamos kambaryje. Labai vėsioje vietoje
ilgiau nei dvi savaites galima išlaikyti tik kelių veislių vaisius.
Patarimas
Atšiauresnėms vietoms tinkamos veislės
Daugelis kriaušių veislių labai mėgsta šilumą bei tokias klimato
sąlygas, kuriomis dera ir vynuogės. Atšiauresnėse vietose galima
103
 auginti šias veisles: Konferensinė, Gellerts, Sviestinė, Geroji Lui- Slyvų įvairovė
za, Burmistro, Madame Verte bei Geroji pilkoji.
Slyvomis vadinamos daug skirtingų kaulavaisių grupių:
4- tikrosios slyvos yra apvalokos, su grioveliu. Skirtingų veislių kauliukai
Naujos trešnių veislės mėgėjiškam sodui
nuo minkštimo atsiskiria nevienodai lengvai;
Kadaise trešnės vadintos vaismedžiais milžinais. Skiepijama būdavo tik į
4- kitos slyvos būna pailgos, į galus smailėjančios, be griovelio. Kauliukas
vietines veisles. Medžiai išaugdavo iki dešimties metrų aukščio - jiems
lengvai atsiskiria nuo minkštimo;
reikėdavo labai daug vietos. Jų mediena labai lengvai lūžta, todėl trešnių
4» renklodai yra beveik rutulio formos, kauliukas sunkiai atsiskiria nuo
medžiai neretai tapdavo nelaimingų atsitikimų sode priežastimi. Naujos
minkštimo; būna žalios, geltonos ar raudonos spalvos;
žemaūgės veislės vėl pradėjo dominti ir sodininkus mėgėjus.
4» mirabeles išaugina vos vyšnios dydžio, apvalius gelsvai rausvos spalvos
Patarimas vaisius, kurių kauliukas lengvai atsiskiria nuo minkštimo.

Surinkite nukritusius kaulavaisius

Vaisinės musės pavienius kiaušinėlius deda 20 °C temperatūroje. Juodieji, raudonieji bei baltieji serbentai
Kaulavaisiai pakeičia spalvą ir netrukus nukrenta. Tada lervos per­
Dėl savo rūgštoko skonio ir malonaus aromato termiškai neapdoroti daž­
sikelia į dirvą, čia vystosi lėliukės, o iš jų galiausiai išsirita kita
niausiai valgomi raudonieji bei baltieji serbentai. Juoduosiuose serbentuo­
vaisinių musių karta. Dėl to nukritusius kaulavaisius reikėtų kuo
se ypač daug vitamino C. Tai visiškai atskira, nors ir gimininga rūšis.
greičiau surinkti ir sunaikinti. Šie kenkėjai ankstyvąsias veisles
puola rečiau nei vėlyvąsias.
Kaip sodinti serbentus
Nuėmus derlių genima
Serbentams labiausiai tinka vidutinio sunkumo, giliai sukasta, turinti daug
Trešnės skinamos nuo birželio iki rugpjūčio vidurio (tai priklauso nuo maisto medžiagų, puveninga dirva ir apsaugota nuo vėjo, saulėta augim-
veislės). Anksti nokstančios trešnės minkštesnės, vėlyvosios - kietesnės. vietė. Sodinti geriausia vėlai rudenį. Atstumai tarp krūmelių turi būti ma­
Kaulavaisius geriausia genėti iškart nuėmus derlių. Trešnių vainikus bū­ žiausiai 1,5 metro. Jei kartu pasodinami skirtingų veislių serbentai, jie
tina išretinti bent jau kas dveji metai - taip paskatinsite jas leisti naujų mezga daugiau uogų, duoda didesnį derlių.
ūglių. Anksti nugenėjus, galima truputį pristabdyti pernelyg spartų trešnių
augimą.
Patarimas

Nugenėkime svyrančius vyšnių ūglius Juoduosius serbentus sodiname giliau

Daugelis vyšnių rūšių išaugina svyrančių į rykštelę panašių ūglių. Žiedai Priešingai nei baltųjų ar raudonųjų serbentų, juodųjų serbentų krū­
kraunami ir vaisiai mezgami tik tokių ūglių galuose, todėl juos reikia meliai sodinami dešimčia centimetrų giliau nei augo medelyne: taip
nupjaustyti iškart nuskynus derlių. jie skatinami leisti jaunų šaknelių - šiems augalams tai itin svarbu.

104 105
Geras serbentų derlius gaunamas tik nuolat genint
Pavieniai serbentų ūgliai derliumi džiugina tik ketverius penkerius metus,
juodųjų serbentų - dažniausiai tik trejus metus. Todėl reikėtų nuolat, ge­
riausia iškart nuskynus uogas, prie pat žemės nugenėti senesnes šakeles.
Senesnius ūglius pažinsime iš tamsesnės spalvos. Apgenėti krūmai spar­
čiai leis jaunų stiprių ūglių.
Uogos skinamos nuo liepos iki rugsėjo mėnesio, priklauso nuo rūšies. Po
ketverių metų galima tikėtis gausiausio derliaus. Gerai prižiūrimi krūmai
dera daugiau nei 20 metų.
Geriausia vieta agrastams
Agrastai sodinami rudenį ar pavasarį dar jiems nepradėjus leisti ūglių, be­
veik dviejų metrų atstumu vienas nuo kito. Jiems reikia puveningos, ne itin
rūgščios dirvos bei apsaugotos nuo vėjo saulėtos vietos; bus idealu, jei
vidurdienį čia kris šešėlis: nes uogas gali nusvilinti tiesioginiai saulės spin­
duliai.
Agrastų kenkėjai
Valktis agrastus puola palyginti dažnai - uogos bei ūglių viršūnėlės pasi­
dengia balkšva apnaša. Čia gelbsti tik viena priemonė - tenka nupjaustyti
visus pažeistus ūglius iki sveikų šakų. Jei Jūsų sodo augalus valktis puola
dažnai, reikėtų įsigyti naujų, atsparesnių veislių. Deja, skoniu jos neretai
neprilygsta senosioms.
Avietės gali duoti ne vieną derlių
Šie augalai išleidžia iki dviejų metrų ilgio pusiau sumedėjusių ūglių (vadi­
namųjų atžalų), kurie antraisiais metais žūva.
4- Vieną derlių duodančios avietės jį išaugina tik vasarą, ant antramečių
atžalų. Bendras jų derlius gausiausias.
106
4- Du derlius duodančios avietės ant vienmečių atžalų išaugina dar vieną-
rudeninį - derlių.
4« Rudeninės avietės uogų išaugina tik ant kasmet išleidžiamų jaunų
atžalų.
Kaip užveisti avietyną
Avietės sodinamos rudenį ar anksti pavasarį eilėmis; atstumas tarp eilių -
40 centimetrų, tarp augalų jose - 1,5 metro. Prie šaknies kaklelio matomi
ūglių pumpurai turėtų būti užberiami apytikriai penkių centimetrų storio
žemių sluoksniu. Jaunos atžalos sutrumpinamos iki 30-50 centimetrų il­
gio. Aviečių atžalas visuomet būtina rišti prie špalerių.
Šie augalai labiausiai mėgsta vidutinio sunkumo, giliai sukastą, puveningą
dirvą ir labai saulėtas vietas. Dirvos pH neturėtų viršyti 5,5-6,0. Nors avie­
tės savidulkės, tačiau derlius būna gausesnis, kai šalia pasodinama įvairių
veislių. Paskutinį kartą nuėmus derlių, stiebai patrumpinami.
Vieną ar du derlius duodančios avietės liepos mėnesį retinamos - viename
eilės metre paliekama apytikriai dešimt jaunų atžalų. Nuėmus vasarinį
derlių, visos dvimetės atžalos nupjaunamos prie pat žemės. Rudeninės
avietės išaugina uogas tik ant vienmečių atžalų, todėl nuskynus uogas
reikia jas visas nupjauti.
Patarimas
Ką daryti, jei avietės susirgo žievėplaiša?
Pažeistus ūglius atpažinsite iš žievę bjaurojančių rusvai violetinių
dėmių. Tokius ūglius reikia kuo skubiau išpjauti ir sudeginti. Kom­
postuoti negalima.
Profilaktinė priemonė prieš šią baisią ligą, kuri kai kada sunaikina
visą avietyną, - tai dirvinių asiūklių nuoviras. Purkšti juo reikia
nuolat. Be to, reikėtų retinti per tankius sąžalynus ir kuo arčiau
žemės rudenį nupjaustyti atžalas, ant kurių jau derėjo uogos.
107
\

Logano uogos dera ten, kur šilta
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje vienam amerikiečių selekcininkui pavy­
ko sukryžminti avietes ir gervuoges. „Logano uogos" - tai stambios, sul­
tingos, savito subtiliai rūgštoko skonio uogos. Deja, joms labai reikia šilu­
mos ir jos neiššąla žiemą tik labai švelnaus klimato zonose. Tuo jos pana­
šios į daugybę kitų, tolesniu kryžminimu gautų veislių, pavyzdžiui,
Boiseno ar Lakstono uogas. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausia auginti
vadinamoji Tayberry atmaina.
Pasisodinkime ir gervuogių
Šiuos sparčiai augančius, bet palyginti neatsparius šalčiams augalus ge­
riausia sodinti pavasarį. Atstumas tarp sodinukų turi būti mažiausiai du
metrai. Gervuoges sodinkite apytikriai penketu centimetrų giliau nei augo
medelyne. Joms tinka kiekviena nepažliugusi dirva, kurios pH neviršija
6,5. Augimvietė turi būti labai saulėta. Visos gervuogių veislės savidulkės.
Gerai išsivysčiusiomis, giliai įleistomis šaknimis augalai gauna pakanka­
mai vandens bei maisto medžiagų. Tačiau jei norime gausaus derliaus, pa­
vasarį turėtume dirvą patręšti organinėmis trąšomis ir mulčiuoti. Gervuo­
gėms reikia įrengti tinkamų atramų.
Patarimas
Gervuogės gali apvyti pergoles
Šie pamiškėse kerojantys puskrūmiai mus lepina kvapniomis ir tu­
rinčiomis daug vitamino A uogomis. Jų stiebai, kitaip nei aviečių,
auga visą laiką, todėl šie augalai gali visiškai užkloti pergolę. Šiam
tikslui geriausia rinktis aromatingas, nedygliuotas veisles, pavyz­
džiui, Loch Ness.
Kaip genėti gervuogynus
Jei trokštate gausaus derliaus, liepos mėnesį šoninius (arba pažastinius)
jaunų atžalų ūglius turėtumėte patrumpinti tiek, kad ant jų liktų nuo dviejų
108
iki keturių pumpurų. Atžalos, nuo kurių skynėme uogas, rudenį nupjauna­
mos prie pat žemės. Jaunos atžalos praretinamos, paliekant penketą šešetą
stipriausių ir pririšamos prie atramų. Beje, yra ir keletas gervuogių veislių,
kurios išaugina vertikalių atžalų. Jos prižiūrimos taip pat kaip ir avietės.
Braškės stebina veislių įvairove
Neįmanoma išvardyti visų braškių veislių; be to, kasmet išvedama nema­
žai naujų. Kad lengviau būtų jas apžvelgti, suskirstėme jas į grupes pagal
tai, kokios joms reikia priežiūros.
4. Vieną derlių duodančios braškės mus džiugina tik keletą savaičių per
metus, nuo birželio pradžios iki liepos vidurio, tai priklauso nuo veislės. Iš
gausybės ūselių išauga nauji kereliai, pražystantys tik kitais metais.
4. Du derlius duodančios braškės dera ne tik vasaros pradžioje, bet ir antrą
kartą (dar gausiau) rugpjūčio-spalio mėnesiais. Vijoklinių braškių dukteri­
nės atžalos dera dar tais pačiais metais.
4. Nuolat derančios braškės yra miško žemuogių atmaina. Jos neišaugina
ūsų ir dera nuolat, nuo birželio iki spalio mėnesio.
Visos šiuolaikinės braškių veislės savidulkės. Vėlai žydinčią ir ypač aro­
matingas uogas sirpinančią veislę Mieze Schindler apdulkina kitos vėlyvo­
sios veislės.
Kaip užveisti braškyną
Braškėms reikia giliai įdirbtos, puveningos ir rūgštokos sodo dirvos. Ją
reikia patręšti kompostu. Du derlius vedančios ar visą vasarą derančios
veislės sodinamos pavasarį - tada kitąmet tuo pat laiku jau galėsime
džiaugtis derliumi. Vieną derlių duodančios braškės sodinamos nuo lie­
pos mėnesio iki rugpjūčio vidurio. Jaunų daigelių negalima sodinti giliau
nei jie augo, nes gali imti pūti šerdelė. Atstumas taip sodinukų - apytikriai
40 centimetrų.
109
įvairių kultūrų derinys saugo nuo grybelių Dalykinė rodyklė
Pažliugusiose dirvose braškes labai puola įvairios grybelinės ligos. Pie­
tietiškasis sklerotinis puvinys bei rausvasis šaknų puvinys labiausiai
Agrastai 106 Kalis 20
pažeidžia požemines augalų dalis, kekerinis puvinys, atvirkščiai, vaisius.
Agurkai 77-79 Kalkės 11-13
Geriausia profilaktinė priemonė - mišrių kultūrų auginimas. Braškes de­
Apyniai alui 49-50 Karpoma gyvatvorė 56
rinkite su česnakais, svogūnais ir porais. Be to, sodinti reikia taip, kad tarp Karšuliai 92
Apkasimas 14-15
jų būtų kuo didesni tarpai, kuriais galėtų cirkuliuoti oras, nepertręšti, ypač Apsauga nuo vėjo 45, 75 Kaupimas 77
azotinėmis trąšomis. Apsauginė plėvelė 73-74 Kenkėjai 32-38, 66-68, 106
Artišokai 91-92 Kinrožės 71
Atramos vijokliniams auga­ Kiviai 52
Patarimas
lams 51 Kompostas 20-26
Braškes dauginti galime ir patys Augalai indikatoriai 11 Kopūstai 88-90
Avietės 106-107 Krapai 95
Anksti susiformavusius daigus pasodinkite į dirvoje įkastus vazo­
Azotas 19-20, 23-24, 29 Kriaušės 103
nus (jų viršus turi būti sulig dirvos paviršiumi) ir laikykite ten, kol Bazilikai 97 Krokai 40-41
jie gerai įsišaknys. Kai jie sutvirtės, nukirpkite ūsus. Visą vasarą Bendrija 7 Kvapiųjų augalų darželis 48,
derančios braškės neleidžia ūselių, todėl jos sėjamos pavasarį. Braškės 109-110 98-99
Brokoliai 92-93 Laikymas žiemai 93-94
Builiai 95 Laiškiniai česnakai 96-97
Citrusiniai vaisiai 70 Lapuočių miško bendrija 7
Daugiamečių žolinių augalų Lysvė pelkių augalams 5
dauginimas 44 Maisto medžiagų poreikis 16
Dirvos gyviai 10 Maisto medžiagų stoka 15
Dirvos purenimas 13-14 Mangoldai 88
Dirvos tipas 8-10 Mėšlo šiltlysvė 72-73
Durpės 9-10 Mineralinės trąšos 19
Fosfatai 20 Mineraliniai miltai 9
Gėlės pakabinamose pintinėlė­ Moliūgai 84-85
se 68-69 Morkos 90
Gervuogės 108-109 Natūrali gyvatvorė 55
Gyvybinė erdvė gyvūnams 5 Naudingieji gyviai 32
Glicinijos 51 Nuodingi žoliniai augalai 45
Humuso kiekio nustatymas 11 Obuoliai 102-103
Integruota augalų apsauga 33 Organinės trąšos 17-18, 64
Ispaniškosios daugiametės sau­ Paparčiai 45
lutės 43 Pelargonijos 70

111
Pelėnai, paprastieji 37-38 Specialios paskirties dirvože­
Persodinimas, vazoninių au­ mis 65
galų 64-65 Sraigės 35-37
Petražolės 94-95 Svogūnai 91
pH 11-13 Svogūnų laiškai 95-96
Piktžolės 38-39 Šiaudų mulčias 27
Pomidorai 78-80 Šiltnamis 74
Porai 91 Špinatai 87-88
Posėlinės kultūros 31 Trešnės 104
Pupelės 81-83 Tvenkinys 6, 45
Purenimas 13 Vejos apdirbimas specialiu
Raudonžiedės pupelės 48, 83 kauptuku 60
Rododendrai 56-57 Vienmetės vasarinės gėlės 42
Rozmarinai 98 Vyšnios 104
Rožės 57-58 Žievių mulčias 27
Salotos 85-87 Žirniai 83-84
Samanos 59-60 Žolės 46-47
Serbentai 105-106 Žolės pjovimas 60
Slyvos 105 Žolių nuovirai 34-35