Está en la página 1de 174

J U R G A I V A N A U S K A I T

N O V E L E S
VILNIUS 2007
UDK 888.2-3
Iv-12
Virelyje panaudotas
autors
tapybos darbas
O Jurga Ivanauskait, 2003
O Ilona Kukenyt, virelio
dizainas, 2003
Tyto alba, 2003
ISBN 9986-16-329-3
In memoria ]. L.
Kada ateis Godo?
Su Irma susipainau pavasar kakokiose beviltikai ny
kiose igertuvse. Ji sdjo ant grind itiesusi ilgas, juodo
mis kojinmis aptemptas kojas ir rk. Irma negr, taiau
jos akys blausiai vytjo, ji lingavo muzikos takt, pati sau
ypsojosi ir jokio dmesio nekreip aplinkinius. Jos abejin
gumas ir udarumas mane erzino. A irgi buvau pasirys
negerti, sdti tai taip smeigs akis nebt, rkyti ir yp
sotis tolimam ydram augalui, kurio nra ioje emje. Siu-
tau, kad mano vaidmuo jau vaidinamas, ir gana skmingai.
Dar labiau siutau, kam nenuleidiu aki nuo Irmos. Ji ne
buvo nei grai, nei, ko gero, protinga, taiau mes priprat
garbinti kenianiuosius, o visa Irmos povyza bylote bylo
jo, kad ji pasimgaudama neria nevilt. Mes paokome ke
lis okius, atsainiai pasibuiavome. Irma pareik, jog ia
pakankamai silinksminusi mergaii, labiau tinkani
meils reikalams. Nejaugi?
Kai Irma mans papra palydti j namo (pasirodiau
vienintelis blaivus asmuo ioje kompanijoje), nustebau. Tai
jau nebebuvo i jos vaidmens.
5
Mes jome psti tuiomis gaudianio miesto gatvmis.
Dangus buvo aklas ir juodas lyg neperaunamo stiklo plok
t, sauganti miest nuo vaigdi viesos.
Irma jo priekyje tyldama, lengvu, beveik okio ings
niu. Jokio noro umegzti kontakt su manim... Paiupau
j u rankos, prisitraukiau artyn ir miau buiuoti. Irma
nesiprieino, glost man plaukus, kakl. Staiga atoko ir
vl niniuodama nujo priekyje.
Prijome jos namus - daugiaaukt statin su begale lan
g, rodos, sugrusi save vis nakties tams.
- Ueik pas mane, namie nieko nra, tvai ivaiav, -
staiga tar Irma.
Nemaiau jos veido, ji stovjo nugara mane. Mergaitei
pagailo, jog naktis praeis tuiai, - cinikai pagalvojau, lip
damas paskui j penkt aukt. Unikaliai tvarkinga laipti
n: vazonliai su alijoiais, araukarijom, ciklamenai juodo
molio puoduose, fikusas medinje dje lyg grabe, keistos
formos lapai, dygst i kritolo uki.
Irma ilgai rakino duris ir nerytingai sustojo. Paskui ky
teljo rank vidun, udeg vies. jome. Irma dairsi, lyg
ji, o ne a, ia bt sveias. Normalus koridorius: tapetuo
se vei violetiniai subtropik augalai, ant sien japoniki
paveikslliai - i j velgia sveiki rausvi paukiai ir nuo
lankiai ypsanios geios. Veidrodis drointo raudonme
dio rmais su nemaloniai aliom vakm onuose. Jame
atsispindi gretimo kambario langas, juodas dangus, gelto
na miesto pavaist, nirus kalno siluetas.
Irma pavelg mane ir kaltai nusiypsojo.
- Udek viesas kituose kambariuose, - tyliai papra.
domu. Tikjausi prietemos, romantikos vaki viesos,
erotik Donos Samer daineli. Na o vliau...
6
- Mergyt, pasirodo, bijo tamsos, - nusiaipiau ir apjau
visus keturis kambarius, degiodamas vies. Skoningai ap
statyti kambariai dvelk keista tutuma.
jau Irmos kambar. Lova, stalas, patefonas, krva u
sienini disk ir akinamai raudona grakti kd. Keista,
paprastai tokios panels mgsta niekuius. Tiesa, Irmos kam
bario sienos buvo nukabintos diovintomis romis. Jos
kabjo ant plon rausv virvui, lidnos ir bespalvs, at
rod tarsi kakoki rojaus pauki ikamos. J buvo tiek
daug, kad net man tai nepasirod banalu.
- A jungsiu muzik, - tar ji tyliai, - Vivald, a jo nebijau.
I stirtos marg blizgani vok pam vien, juod ir
apiplyus. Netrukus kambaryje pasklido gaivi pavasario
muzika.
- Originalu, - pareikiau.
Ji maivsi labai natraliai. Tik pamanykit - Vivaldio ji
nebijo!
Atsisdau ant lovos. Ko gi tu ilgiesi tarp t sudivusi
rojaus pauki?
- Gal tau kavos ar vyno? - staiga tar ji. - Bet tada eime
su manim virtuv, a viena negaliu.
- Kodl, mayte? - atsistojau ir apkabinau j.
- Ten gali kakas bti, man rodos, ten kakas yra, - pasa
k Irma, velgdama pro mano pet udaras duris.
- Brangioji, nevaidink, - pasakiau.
Mes pasibuiavome ilgu ikilmingu buiniu. Nujome vir
tuvn. Pavelgiau pro lang. Matins miesto pavaists ap
lakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. Kur a tai esu ma
ts? Akimirk pasijutau it sapne. Prisiminiau - veidrodis
drointo raudonmedio rmais, dvi alios vaks...
7
Irma sumal kavos pupeli, ukait vandens. A atsis
dau ir stebjau j. Ji kartkartm sustodavo ir sitempusi kako
klausydavos. Staiga kakuriam kambary nuo skersvjo trink
teljo durys. Irma krpteljo ir oko prie mans.
- Vis dlto jis ia, o Dieve, jis ia, - sunibdjo neir
dama mane.
- Kas toks, mergaite? - paklausiau.
Apkabinau j, ji sirm delnais man peius ir velg i
viraus. Man pasirod juokinga jos baim. Norjau pasiso
dinti Irm ant keli, bet ji atoko nuo mans.
- Jis, Godo, jis atjo, - pasak.
Tai jau buvo nebepakeniama.
- tai taip gimdoma, isiktojus ant kapo. Blykstels diena ir -
vl naktis. Laikas - tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas m
s vaitojimo... - pacitavau demonstruodamas, jog ne tik ji,
bet ir a inau t apie Samjuel Beket ir absurdo teatr. -
Godo neateis, mergyte. ia visa ms gyvenimo esm. Mes
jo laukiame, o jis - neateina. Viltis, jog jis ateis, yra ms
gyvenimo variklis, - sileidau patetik.
- Bet jis jau ia. Arvydai, jis kiekvien akimirk gali atei
ti pas mus.
Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. K gi, dme
sio, publika!
- Mergyte, o pro kur jis jo? Mes juk blaivs, brangioji.
Duris utrenkm, a apirjau visus kambarius degioda-
mas viesas, ten buvo tuia.
Ji bejgikai gteljo peiais.
- Einu udarysiu tas skersvjo varstomas duris, kad ne-
tampyt tau nerv, - a atsistojau.
Irma puol prie mans ir grieb u rankos.
8
- A ia viena neliksiu!
Apkabinau j, ir abu nujome udaryti dur. Kambarys,
inoma, buvo tuias. Visi kambariai tuti. Mes gerai uda
rme visas duris ir langus. Pasimm butel vermuto, kav
ir nujom Irmos kambar. Ji utrenk duris ir ustm rau
donja kde.
- Manai, jis neveiks ios klities? - ypteljs paklau
siau.
- Ne, inoma. Taiau kai durys tyliai atsiveria ir jis ei
na. .. prie to a niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos
atsidaro su trenksmu, tada mogus spji moraliai pasi
ruoti...
Taigi moraliai pasiruoti... Pamaniau, ar tik Irma nepri
sirijus koki tablei.
- Galima paklausyti Pink Floid, - pasak ji, pilstydama
kav, - gal dviese nebus baisu.
Tikriausiai. Man darsi domu. Mgau beproius. Dabar,
man rodos, susidriau kaip tik su tokiu egzemplioriumi.
Mes usirkm, ir Irma atidar lang. Sdjom tyldami,
kambary skland nirios Dark Side of the Moon dainos,
ir man kakodl m patikti i naktis (gal kad nieko pana
aus i jos nebuvo galima tiktis).
Staiga kakas keistai sunarjo. Irma aikteljo. Bet tai bu
vo ros. Pro lang psteljo vjas, balta it milinikas vys
tyklas uuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotik
laikrodi vytuokls m sibuoti ros, mesdamos ant par
keto blausius elius ir sudivusius beformius lapelius. N e
regimas nakties uoras lk ms kambar.
- Irma, kai tokie nervai, negalima prisikabinti itoki
dalyk ant sien, - pasakiau udarydamas lang.
9
Atsklido ingsniai, Irma prioko prie patefono ir visu garsu
paleido muzik, net signalin lemput m ybioti.
The lunatics are in my head! Lunatikai yra mano galvoje! -
sugriaudjo Pink Floidai.
- ingsniai laiptinj, - tariau, - kakoks girtuoklis velka
si namo.
ingsniai buvo lengvi ir skubs, jie sklido neinia i kur.
- ia jis, jis atjo! - Irmos kalba darsi isterika.
- Tu, inoma, matei j kada?
- Taip. Seniau jis man nesirod. inojau, kakas yra bu
te, nakt, per miegus, jausdavau, kad kakas mane stebi. Ir
tai prie kelias dienas jis pasirod. Keista, lygiai tok j ir
sivaizdavau.
- Jis, inoma, baisiai panaus Pol Makartn arba Don
Lenon.
- Ne, - ji buvo be galo rimta, sakyiau, netgi ikilminga, -
inai, yra toks Ren Magrito paveikslas, rodos, vadinasi
Graf derlius. Keista, bet jis irgi inojo Godo. Mane labai
jaudina tokie pasmons ryiai. Kartais skirtingus mones
skirtingiausiu metu visikai izoliuotai apninka tos paios
keisiausios idjos...
- Na, gal gale isiaikinsim, - nutraukiau j imdamasis
naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidmens. - Godo - tavo
smons ar pasmons vaisius. Ir viskas. Tu viena j ir te
matai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis nerv gydytoj, -
niekada nebuvau toks atidus jokiam moterikosios gimins
padarui. - inoma, man labai bt domu pamatyti t js
Godo - tavo ir Magrito. - Toks sugretinimas jai turjo bti
itin malonus.
- A tau galiu parodyti paveiksl, bet knyga aname kam
baryje, o ten - jis.
10
- A nebijau Godo! - surikau trankiai atidarydamas du
ris. - Ei, Godo, brangusis, spruk u uuolaidos, Irma nort
ueiti svetain, - jauiausi lyg vesterno herojus.
Irma praleido mane pirm pro duris ir, laikydamasi mano
alkns, nutipeno svetain. A atsisdau ant sofos, o ji
pasim didiul knyg apie siurrealizm ir ilgai vart. Pa
stebjau, kad jos rankos dreba.
- tai, - galop tar, duodama man knyg.
...Pro lang, ikirst ydro kambario sienoje, velgia b
rys vyr. Visi vienodi it lietaus laai, be galo altais ir be
galo kilmingais veidais, su katiliukais ant galv...
- Veidas jo kitoks, visai kitoks, - sunibdjo ji, ssdama
alia mans.
Kakas sulamjo koridoriuje.
- O Dieve, jis ia! - suriko ji, stvr man u rankos, pa
grieb knyg ir puol balkon.
mus lyg nuo didiulio ramaus gyvulio tvoksteljo nak
ties kvapas. Irma utrenk duris ir prisiglaud prie sienos.
Tai jau buvo visika kvailyst. Garbinau beproius, bet to
kia moterika isterija nesiavjau. Sumiau j u pei ir
miau purtyti.
- Mergaite, gal tave reiks apskaldyti, kad atsipeiktum?
Kartais tokie dalykai padeda. Gal ir Godo nebeateis, sieis.
Irma laik apkabinus knyg ir kkiojo. Po mano odi
ji pakl galv ir pabuiavo mane. Veikiau tik prisiliet prie
mano lp.
- Nepyk, eime kambar. Man rodos, jis ten. Kakas u
djo bitl ploktel.
Nusprendiau grs jos kambar baigti i istorij. Nak
t ateiti pas mergin ir blakytis po but ir balkonus belau
kiant Godo - atleiskite!
n
Dabar jau a tempiau Irm kambar, i kurio sklido me
lancholika bitl dainel.
Irma nerytingai sustojo prie dur. A engiau kambar
ir sustingau. Prie lango, nugara mane, stovjo auktas vy
rikis su juodu katiliuku ant galvos, susikis rankas ilgo
tamsaus palto kiens. Masin haliucinacija, pagalvojau. Ir
ma kyteljo galv, bet pamaius Godo sukliko ir puol at
gal. Jis grteljo. Ivydau viesias paaipias akis, kump nos,
plonas ironikas lpas, aristokratik smakr. Viena ranka
jis atidar lang, antrja pasirm palang ir grakiu uo
liu strykteljo laukan. A nustrau.
Irma jo kambar ir, atsisdusi ant grind, pradjo verk
ti. A prijau prie lango. Apaioje, apviestas msos par
duotuvs vitrinos, juodavo isiktojs knas.
- Irma, kas jis toks? - paklausiau kimiu balsu. - Kur tu j
slpei ir kas ia per scenos i bulvarini roman?
Pritpiau prie jos. Ji usideng veid rankomis.
- Kad ir kas jis bt, jo jau nebra, jis nusiud.
- Tai Godo, - pasak ji taip keistai, kad vos supratau
odius.
- Gana it kvailysi! - surikau ir trenkiau jai per vei
d. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo
raudoti. Prijo prie lango ir persisvrusi pairjo emyn.
- Eime, - pasakiau imdamas j u rankos, - gal dar ma
noma k padaryti, kol kaimynai nesubgo. Visa kita palik
sim milicijai.
Ji bejgikai ypteljo ir nieko neatsak. Baisjausi jos al
tumu. Juk tarp jos ir to tipo, kuris isiktojs guljo ant
grindinio, apviestas msos parduotuvs vitrinos, tikrai ka
kas buvo. Taip, nieko sau naktel... Irm nutempiau laip
12
tais emyn. Ji klusniai vilkosi i paskos. Bet po jos langu
nieko nebuvo.
Gatve tolo auktas vyrikis su skryble ir ilgu paltu. Jis
keliskart atsisuko, bet nesugebjau irti jo veido. Nor
jau vytis, bet Irma pasak:
- Neverta, jis tuoj vl ateis, - ir atsiduso lyg senuiuk.
vilgteljau laikrod - pus keturi. Vaiduokli metas
jau seniai prajs. Galjau, inoma, pasakyti, jog mans lau
kia tveliai, ir iauti namo. Bet Irma taip pat galjo ieiti
pro lang, ir vargu ar jai baigtsi taip skmingai kaip Godo.
Nenoriau vis gyvenim jaustis nuuds mog.
Mes vl ulipome laiptais, Irma vl jung muzik. Apsi
kabinome ir glamonjoms. Irma elgsi it mogus, kuris i
no, jog tai paskutin jo naktis. Staiga suirk dur skam
butis. Buvo galima j nekreipti jokio dmesio. Bet Irma
isiver i mano glbio ir pravrusi bum maldaujamai vel
g mane.
- efai? - paklausiau turdamas galvoje jos tvus.
Ji papurt galv. Aiku.
Atidariau duris. Jis. Dabar galjau geriau apirti jo vei
d, blyk ir lies, dideles, iek tiek isprogusias ilgesingas
akis, erelio nos, bespalves lpas su aminos paaipos rauk
lelmis kampuiuose.
A praleidau j pro duris nieko nesakydamas. K, po vel
ni, galjau sakyti?
Jis patrauk tiesiai Irmos kambar, a - jam i paskos.
Irma sdjo ant lovos kietai usimerkusi, skausmingu veidu.
Godo pam siurrealizmo knyg, prisideg cigaret ir pa
togiai sitais ant raudonosios kds.
Pamiau Irm u rankos ir tariau:
n
- Eime i ia, - reikjo juk kak daryti.
Mes ijome, utrenkme duris. Godo ieis pro lang. Vl
jome tyldami, sutartinai atygiavome prie Vyto dur, gr
ome igertuves, paliktas prie kokias penkias valandas.
Balius, inoma, tebesits. Kaip visuomet. Vyto kompanija
buvo tokia itverminga, kad galdavo gerti kelias paras be
pertraukos, kol pasidarydavo aiku, kad nevilties itaip ne-
nuvysi. Vytas nieko neklausinjo. Mudu su Irma aibikai
nusipylme ir iaip taip nusigavome iki Vyto tv lovos.
Kit ryt visa Godo istorija atrod it absurdikas sapnas.
Mudu su Irma stengms vaidinti, jog taip ir yra. Irma bu
vo linksma, juokavo, iaukjo visokius niekus. Man buvo
gera su ja. inojome, jog ms draugyst greit baigsis, taigi
stengms naudotis kiekviena akimirka. Buvome visikai
nepriklausomi kits nuo kito, ms santykiai neturjo nei
praeities, nei ateities - tai buvo puiku.
Mes ijome i Vyto, bastms gatvmis, landiojome
visas kavines, dkome lyg simylj etokai.
Sodelyje prie rotondos atsisdome parkyti. Katedros laik
rodis imu eias. Irma sudav delnu sau per kakt ir k
teljo:
- Juk vakar palikom udegtas visas viesas, jungt pate
fon, atdar lang. Mirtinai reikia grti namo, varysiu t
vus bankrot.
Apie Godo - n odio.
Grome pas j. Visos viesos ugesintos, patefonas ijung
tas. Raudonoji kd pristumta prie stalo. Langas praviras,
ros ant sien sibuoja, vjas sklaido siurrealist repro
dukcijas.
- Jis, - pasak Irma, udarydama lang.
14
A tyljau.
Vakaras prajo puikiai, jis - nepasirod. Mes atsigulme
anksti, visuose kambariuose buvo tamsu, tyliai grojo Pink
Floidai.
Nakt pabudau nuo tabako dm kvapo. Maniau, kad
rko Irma (panels turi prot rkyti lovoje). Bet Irma mie
gojo, padjusi galv man ant peties. A vl usimerkiau,
dmai plsteljo tiesiai man nos. Atsimerkiau. Sutikau
skaidri pilk aki vilgsn. Usimerkiau, vl atsimerkiau.
Jis atsities, leisdamas dm sroveles pro dailias nerves.
Dabar svarbiausia buvo, kad nepabust Irma. Ji vl pult
isterij, o tai ukreiamas dalykas.
- Godo, - tariau, - ieik i ia, mergait miega.
Jis usitrauk cigaret, suiaup lpas, kilsteljo antakius
ir prisiartino prie lango. Usimerkiau, kad nematyiau, kaip
jis ieina.
Irma pasimuist. Ranka udengiau jai akis ir pats neno
rjau atsimerkti.
- A inau, jis ia, - pasak Irma blaiviu balsu. Greiiau
siai ji ivis nemiegojo.
Trinkteljo atidaromas langas.
Ji pasisuko ir apkabino mane. velniai perbrauk man
ranka per akis.
- Gali atsimerkti, jis jau ijo.
Atsimerkiau. Kambary - tuia. Pavelgiau Irm. Jos
akys buvo plaios, blizganios, kaip mogaus, praleidusio
nemigos nakt. Irma dairsi po kambar. I to, kaip viename
take sustingo jos vilgsnis, supratau, jog ji kak pamat.
Pro matin dur stikl juodavo vyrikio siluetas. Jis sujud
jo, ir a ivydau deln, plonus ilgus pirtus, prispaustus prie
15
stiklo. Priartjo kita ranka, keistai sugniauta, joje viet
maytis cigarets iburiukas. Paskui siluetas atsitrauk nuo
dur, nutolo lengvi ingsniai, sutrakjo parketas, trinkte
ljo balkono durys ir apaioje sulojo uo.
Irma nulenk galv.
- Pasistenk umigti, - pasakiau.
Ji, inoma, nebemiegojo. Kai pabudau, igirdau jos bals
virtuvje. Ji garsiai dainavo sen bitl dainel. Yesterday, all
my troubles seem so far away! Vakar, visi mano rpesiai,
rodos, taip toli! itaip ji tikriausiai saugojosi nuo Godo.
Atsikliau ir nuslinkau virtuvn. Irma krpteljo, man
jus nutilo ir, matyt, bijojo atsisukti.
- ia a, Arvydas, - tariau.
Pajutau, jog kakas iri man pakau. Atsigriau - tai
buvo jis. Stovjo prie veidrodio raiytais raudonmedio r
mais. Blausaus rytmeio dangaus ir kalno fone. Irma atsi
gr tuo pat metu. A tai pamaiau veidrodyje. Lieknos
alios vaks deg.
- A udegiau vakes, - pasak Godo, isiimdamas ciga
ret.
Bandiau save tikinti, jog Godo - paprasiausias Irmos
draugas ir jie vaidina man komedij su siaubo filmo ele
mentais. Norjau optimistikai suukti: na, vaikuiai, me
tas pusryiaut, baikim ituos aidimus. Atsisukau Irm...
Ji buiavosi su Godo. Blausaus rytmeio dangaus ir kalno
fone. Taigi vienas Godo stovi ir rko veidrodio fone, kitas
buiuoja Irm lango fone, o a, brangieji, stypsau aldytuvo
fone ir jauiu, jog ir mano nervai ne geleiniai. Pasitrau
kiau al ir atsisdau ant taburets. Pirmasis Godo taip pat
atslinko virtuvn. Bet, pamats antrj ir Irm, matyt, pa
16
juto atjs ne laiku, dbteljo mane, sumurmjo atsipra
au ir nuingsniavo prie virtuvs lango.
A paokau, ilkiau i virtuvs, drebaniom rankom at
sirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais emyn. Igir
dau ingsnius. Atsirmiau sien. Pro mane prajo Godo.
Viena puse lp ironikai ypteljo, nukl skrybl.
Ilkiau gatvn. jau greitai, nesidairydamas, bet staiga
sustojau. Pro al prajo dvi kikenanios panels. Mano var
kas, batai, diras liko pas Irm.
- Arvydai, Arvydai, kodl mane palikai? - mai igir
dau. Tai buvo Irma su visa mano manta. - Arvydai, - su
nibdjo ji maldaujamai.
Aha - Arvydai, Arvydai, Arvydai... Atsisdau ia pat
ant grindinio ir miau varstytis batus. Ji pritp alimais.
- Arvydai, a negaliu ten grti! Tu nematei jokio Godo,
Arvydai, juk taip, jis neatjo?
Vl - Arvydai, Arvydai, Arvydai... inoma, nemaiau
jokio Godo, atsistojau, pamiau dir.
- Kaip jis mane buiavo, Arvydai! - pasak ji kakam
erdv.
- Kas? - jauiausi velnikai pavargs.
- Arvydai, kodl viskas itaip? A mokjau bti viena. I
pradi t savo vienatv branginau, bet dabar ji nebepake
liama. Mes inome, kad esame pasmerkti vienatvei, taiau...
Reikia kakaip padaryti viskam gal, Arvydai...
A tyldamas apsivilkau vark.
- Arvydai, nepalik mans! - Bet a nujau.
Paskui, inoma, jos iekojau. Susiradau telefon, skam
binau kone kasdien - niekas neatsiliepdavo.
Vakar jau Katedros aikte. Diena buvo karta, mons
jautsi lyg uvys verdaniame vandenyje. Keikiau savo nu
17
trintus dinsus ir plonutlius markinius, kurie, rodos, su
trauk save vis vidurdienio sutr.
Staiga ivydau aukt vyrik ilgu juodu paltu, su katiliu
ku ant galvos. Mane nukrt iurpas, taiau miau sekti
jam i paskos. Varpins bokto papdje pamaiau sdini
ir rkani Irm. Vyrikis prijo prie jos, juodu pasibuia
vo, prisiminiau vaizdel dangaus ir kalno fone...
Irma pastebjo mane.
- Labas, - tar ji ypsodamasi ir rodydama pirtu Godo: -
ia Mindaugas. O ia, Mindaugai, ponas Godo, - ji pa
pleknojo man per pet. - Taigi susipainkit!
Loteljau atgal lyg nuo stipraus smgio. Irma mirkteljo
man ir, sikabinus Godo, - ak, atsipraau, Mindaugui -
parank, nujo. Atsisukus dar pamojavo man. Parodiau
jai lieuv.
Atsisdau varpins bokto elyje. Usirkiau, leidau d
mus pro nos. Ponas Godo! Neinau kiek laiko taip kitojau.
- Arvydai, - staiga kakas subliuvo man aus, - vaikeli
mielas, kas gi tau ov per tokius karius vaikioti su pal
tu ir dar katiliuku ant galvos?!
Tai buvo mano biiulis Algis. Nedrsiai pakliau galv,
lyg prasikalts vaikas dbteljau j.
- Paltas ir katiliukas, inoma, pritrenkiantys, lyg i Mag-
rito paveiksl, kur tu ir iknisai tokius? Vaikeli, nusivilk
ituos drabulius, kol tavs nesupakavo ir neudar! Eime
veriau igerti!
Atsistojau. Mes nujome Katedros aikte. Mudviej silue
tai tolo nelyginant sename filme, vis madami ir madami...
1980
18
Koncertas Nr. 1
Na inoma, Ji pavlavo! Atbgo jau merkiantis viesoms
didiajame hole. Prietemoje ulk marmuriniais laiptais,
n nespjusi vilgtelti savo atspind milinikame veidro
dyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip js manote?). O taip
svajojo kopti ltai ltai, susikaupusi, gal ir truputl lidna,
sustoti prie veidrodio, ivysti save kritolini sietyn vie
soje rausvo oreto suknele, lengva it krintantis aguonos
iedlapis (dabar Ji dvi dinsais ir juodu aptemptu dempe
riu, jokios rausvo oreto suknels, lengvos lyg krintantis
aguonos iedlapis, n bti negali!). O gal net turt ranko
se arbatini roi puokt, vytini nelyginant rugpjio
dangus saullydyje. Gles teikt dirigentui, rsiam aske
tikam vyrikiui klasikiniu profiliu, ilgomis laibomis ranko
mis it paukio sparn griauiai vidurami alchemik pie
iniuose. Taiau - nebuvo nieko panaaus... Ji tik susibar
su budinija, bedant senute, jokiu bdu nenorjusia leis
ti saln prasidjus koncertui (na ar ne absurdas?).
Praskleidusi nuiurusi purpurinio aksomo uuolaid, Ji
smuko saln.
19
mai J plsteljo kakas mlyno, gaivaus, kvepianio
ir vsaus. Atsirm sien, buvo sunku isilaikyti ant koj,
tokia mlyna mlyna, gaivi, kvapi ir vsi banga J upldo
(sivaizduokite, lyg bristumt audringon jron!).
Pastebjusi tui viet nuo krato paskutinje eilje, nu
tipeno ir atsisdo. Kd gryno juodmedio, apmuta tam
siai aliu pliuu (taip atrod tik tamsoje, iaip gobelenas
buvo pilkas, nusitryns, o prastame lakuotame medyje i
pjaustyti inicialai G. H., tikriausiai koki prievarta atvary
t mokinuk).
Taip prasidjo Jos pirmasis koncertas! Nenustebkite. Stai
ga Ji nusprend susidomti klasika! Lygiai taip js nuspren
diate mokytis portugal ar japon kalbos, perskaityti dvi
deimt tris Emilio Zola tomus, kolekcionuoti pato enklus
aviacijos tema arba nuvaiuoti autostopu ligi Ulan Uds.
Na o Ji kit ryt po savo atuonioliktojo gimtadienio suma
n nueiti rimtosios muzikos koncert. Savo dienoratyje Ji
ura: koncertas Nr. 1.
Ji niekam nenorjo prisipainti pavargusi nuo savo kar
tos muzikos tonacij, veriani suktis ratu vietoje lyg mar
gaspalviam vilkiukui, trankyti galv grindis ar sien apsi-
drabsius veid plaukais, kandiotis pirtus, gesinti cigarei
nuorkas sau delnus. Pasiutusios elektronins muzikos, be
viltikos lyg troktaniojo riksmas tyruose, iurpios it tuios
vytinios naktinio didmiesio gatvs, nykios lyg dulkini fab
riko kaminai, klimp utrokusiame danguje. Ir net bitlai,
kuri klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktimis, kai
Jos kambar uliedavo pavasarin mnesiena ir tamsiame lan
go kvadrate mirkiodavo raudonai alios aklon prarajon ne
riani lktuv viesels, n e b e g e l b j o !
20
Dabar sdjo tai ia net prasiiojusi i nuostabos! Tik
nemanykit, kad Ji pirmsyk igirdo simfonin orkestr, for
tepijon ar berniuk chor! Ji net skyr Bach nuo Betho
veno, inojo Bartok, Maler, Mesian, Prokofjev, Pende-
reck, Skriabin - taip, taip!!! Bet dar niekada jokia kita
muzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautsi tarsi ilt vaig
dt liepos nakt brist iulbanius jros vandenis, nedr
siai slystu raibuliuojaniu mnesienos taku, liguistai grak
iai it somnambul itiesusi rankas link akinamai balto dis
ko giliai alsuojaniame danguje. Eit, eit, eit, eit, kol
vanduo susiskleist vir galvos nelyginant milinikas juo
dosios tulps iedas. Tuomet - atsimerkt. Ne, ji nebt
mirusi, taiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burn
srut kakas - plazdt, plevent, banguot, tilindiuot,
gaust, kudt, skambt, lamt, vaitot, vytt, tvink-
iot, ulbt, pulsuot, blykst... Vanduo? O gal - muzi
ka? Matote, girdite, jauiate, uuodiate?
Jautsi visikai besvor, buvo taip lengva, ramu ir gera!
Prisimin koncertus, kuriuose klykdavo iki ukimimo (ro
ds, balso stygos ply, it skaudus metalas smigdamos gomu-
rin drauge su trkstaniomis elektrini gitar stygomis),
kratydavo galv, trypdavo kojom grindis negirddama, ne
nordama girdti, neapksdama muzikos, usimerkusi, kad
nematyt, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salje, sceno
je. Islinkdavo laukan leisgyv, it bt bgus milijono kilo
metr maraton, bet taip ir nepasiekus finio, jusdavo spen
giant skausm ir tamp visame kne (garsas panaus su
gedusio mikrofono spiegim, girdjote kada nors?). Galva
atrodydavo suskeldjus nelyginant puodyn ukes, spaus
davo gniaudavo j rankomis, kad galutinai nesubyrt
21
(taip daro k nors sudau isigand vaikai). Kartais apim
davo neemikas ilgesys, jausdavosi mai praradusi abso
liuiai visk, vaitodavo - galvoje nubusdavo kakoki me
lodij nuotrupos ar ikildavo mlynai apviesti, be galo ar
timi ir reikalingi, amiams prading veidai.
O, ia buvo visai kas kita! Scenoje deg vaks, skleisda
mos ventyklos, paslapting apeig kvap, palaiming ra
myb, rimt, susikaupim. Ji prisimin, kad inkai turjo Ne-
V
inomo Dievo ventykl, kurioje galjo melstis kiekvienas
ir kam tik panordavo. ia mons taip pat pamaldiai su
sikaup velg begalyb.
Sdint paskutinje eilje stryk nebuvo matyti, atrod,
kad juodarbiai mons keistais, grakiais, slpiningais ju
desiais igauna garsus, n neprisiliesdami medini instru
ment. Ji irjo tai pakerta. Pirmame plane sdjo vio
lonelinink tamsiai raudonu drabuiu it velus (toks gali
bti ne tik krmas!) angelas i Van Eiko paveiksl. Violon
elinink glamonjo instrument lengvais plaiais judesiais,
ia atsilodama, ia palenkdama galv, sibuodama alis,
staigiai atmesdama geltonus raibuliuojanius plaukus. Ji bu
vo neprastai grai ir mslinga, tarsi kokia Karnos ventyk
los vaidilut. O dirigentas, sivaizduojate, buvo lygiai toks,
kaip Ji ir tikjosi! Rstus asketikas vyrikis klasikiniu pro
filiu, kietai suiauptomis lpomis, ilais plaukais, ilgomis
laibomis rankomis it paukio sparn griauiai, su skausmo
ir netekties enklu veide (kur galjai irti net sdda
mas paskutinje eilje!). Berniuk choras primin ydint
saulgr lauk! Tikrai, tikrai! Jie buvo juodais drabuiais,
su didiausiomis mezgini apykaklmis. Berniuk tsiama
melodija buvo skaisti, spiginamai geltona nelyginant sau
lgr laukas kart rugpjio vidudien.
22
Rods, pasibaigus koncertui tie mons ne nuengs, o nu
skris nuo scenos, didiuliais baltutlaiiais sparnais kelda
mi vs es. Kokia viena plunksna gal net nuskls Jai ant
keli...
Ji stengsi suvokti, i kurgi sklinda muzika - i susikau
pusi dvasint veid, aki, burn, rank, pirt, siel, in
strument? Ne, ne! Muzika gaubia mus, pulsuoja aplinkui
ir mumyse, tereikia nepastebimo judesio, magiko gesto,
mudros jai priadinti (kam gi tie sudtingi instrumentai -
fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?).
Apvelg sdinij aplinkui veidus (paprastai taip i
rima ne mones, o debesis danguje ar pro al srvanius
skuringus ups vandenis). Veidai buvo rams, susikaup,
tarsi taurs indai sklidini palaimos. Ak, dar ne viskas pra
rasta, kaip tai nuostabu! - sukosi galvoje.
J upldo begalinis dkingumas viskam. (Teatleidia tie,
kurie moka draugauti su senais mediais, iklausyti vargo
n aiman, kalbtis su patamsjusiais nuo laiko paveiks
lais. Jums ie jausmai pastami ir nereikalingi joki paai
kinim, bet Jai visa tai djosi PIRMSYK!)
Tai buvo dkingumas sdintiems alia, susikaupusiems,
spinduliuojantiems pamaldiu susiavjimu, tiems scenoje,
pasinrusiems apeigin ritual. Atrod, lyg jie visi drauge
dabar skriet kokiame auksu, palaima, vos girdimu lide
siu vytiniame debesyje. Ji dar niekada nesijaut tokia vie
nia ir niekada nebuvo itaip susijusi su kitais! Dar niekuo
met nebuvo taip kankinamai graudu, n karto neteko pa
tirti tokio sopulingo diaugsmo! Tarsi lietaus, barbenanio
paskutin vasaros nakt jau pradjusius gelsti drebuli la
pus, vienatv, delios, atsispindinios ydiniame tvenki
23
nio vandenyje, skaidrus lidesys, patraks diaugsmas, kur
blokia veidus iltas vjas kiekvien pavasar, sumiai su
vyni iedlapiais. (Prisiminkite visa tai ir igirsite muzik,
kurioje skendjo Ji!)
Deja, Ji inojo, kad tai B A I G S I S kaip kiekvienas
stebuklas, ir vl viskas bus kaip buv. Pragarikai sunku
ilaikyti nesuteptus, neiblukusius viesius spdius - ly
giai kaip prisiminti viesius sapnus. (Kakurioje Afrikos gen
tyje mons, kurie pamena savo sapnus ir gali k tinkami
veikti tuose trapiuose regjimuose, laikomi ventaisiais!)
Kai bdavo baisiai bloga, sunku, lidna, Ji knaisiodavosi
savyje, kankindavosi tarsi klaidiodama aklinai tamsiais ko
ridoriais ir nuolatos skaudiai atsitrenkdama sunkias, am
iams utrenktas cinko duris. Ir i niekur nesulaukdavo pa
galbos, ir niekas niekas niekas, net rams mediai po Jos
langu, neaddavo paguodos!
mai prapliupo ovacijos!!!!! Ji krpteljo, tartum kas prie
pat ausies bt susprogdins balion. Sdjo usimerkus,
nekrusteldama, paskui vl nuvilnijo muzika nelyginant gla
mon. Troko amiams pasilikti ioje muzikoje, klimpti lyg
marmurin statula Pompjos lavoje.
Vl kliokteljo ovacijos. mons salje m stotis, ne
kantriai bildjo kds, kai kurie metsi link dur, apklot
raudono pliuo uuolaidomis.
Ji irjo, kaip maas berniukas baltu megztiniu padav
violonelininkei gelton astr puokt. Krpteljo staiga
prisiminus lygiai toki puokt, perrit oraniniu kaspinu
su urau I L O V E YOU, kuri virpdama teik akiniuotam
estrados vaigdei (paskui vis savait sirgo, ilgdamasi
trumpo, ilto jo rankos prisilietimo).
24
Ji vis dar sdjo. Ir, pasirodo, ne veltui! J scen ijo
moteris labai negraia blizgania suknele ir prane, kad
koncertas bus tsiamas (balsas keistai trkiojo, nors Jai
vakar viskas atrod keista). Moteris negraia blizgania
suknele kak panibdjo dirigentui, paskui violoneli
ninkei ir pirmajam smuikininkui. Berniukai, nulip nuo
scenos, susdo salje laisvose vietose, tamsoje nerykiai
bolavo apykakls.
Koncertas tssi. Koncertas tssi ir tssi. Violoneli
nink nebegrojo. Apsisiautusi pilkos vilnos skraiste, stov
jo scenos papdje, atsilousi sien. Tolydio uostydama
nekvepianias astras, stebjo orkestrantus ir dirigent. va
ks geso, taiau niekas nedeg viesos. Salje nervingai, ne
rimastingai, net truput maitingai sunarjo.
Dirigentas dabar jau buvo panaus pamius atsiskyrl
fanatik, per pamaldas ugrobus ventykl. ili plaukai krito
jam ant veido, judesiai tapo kampuoti, staigs, nervingi,
atrod, kad jis laido prakeiksmus arba pagauna kak ore,
sugniauia ir nirs sviedia savo muzikantams veidus. O
muzika gavo nuoding, aliai gelton sieros gar atspalv.
vaks geso, ir muzikantai nustodavo groj, nors tai nebu
vo Atsisveikinimo simfonija! Ilgiausiai jos ruseno prie ma
yio ilo senuiuko, stypsanio tarp milinik litaur, bg
n, lki. Melodija pasidar neapsakomai nyki, visus mai
upldo neviltis lyg pabudus tamsi alt nakt, kai tolu
moje bejgikai kia traukinys.
Dirigentas sutriks negrabiai sksteljo rankom, pams
pluotel nat, udeg nuo baigianios smilkti vaks. M u
zikantai nutilo.
Kilo juokas, vilpimas, kakas plojo, tryp kojomis, auk
25
i pasipiktinimo ar nuostabos. Niekas nedeg viesos nei
salje, nei scenoje.
Islinko laikydama vak toji pati moteris labai negraia
suknele. I liepsnos trkiojimo buvo galima sprsti, kaip
virpa jos ranka.
- Praome ramybs ir - nekelti panikos. Prasidjo karas.
PRASIDJO KA R AS. P r a s i d j o k a r a s , - pasak ji
tris kartus visikai skirtingomis intonacijomis, tarsi ieko
dama tinkamos tokiems odiams. - Ant miesto numesta
bomba. Praomebepanikos! - iko vienu atsikvpimu, bu
vo nemanoma suprasti, k tai reikia. - Visas miestas su
naikintas. Praomebepanikos! Esame per pus kilometro
nuo sprogimo epicentro. Praomebepanikos! Ms pasta
tas per kakok stebukl, - ji nutilo, o paskui lyg ir pasitai
s: - Neiaikintomis aplinkybmis iliko. Praomebepani
kos! Pas mus jau skrenda gelbjimo ekspedicija. Visus pra
ome pasilikti savo vietose. Praomebepanikos! Ieiti i sa
ls, atidarinti langus ir duris grietai draudiama! Prao-
mebepanikos! viesos jungti, deja, negalime, nutraukta
elektros linija. Praomebepanikos! Tuoj bus surastos ir at
netos vaks, skirtos naujametei Atsisveikinimo simfoni
jai. Praomebepanikos! - ubaig ji atsikvpdama taip gi
liai, kad net vak ugeso.
Taiau panika kilo. sivaizduokite save tokioje situacijo
je - tarsi pabudus i komariko sapno, kai rankos ir kojos
nutirpusios, sukaustytos, o atlota galva nepajudinama, su
paralyiuota siaubo. Praomebepanikos!!! Taiau js puo
late prie dur, kurios pasirodo urakintos, pliate raudono
pliuo uuolaidas, klebenate rankenas, dauote kumiais,
spardote kojomis, mginate ilauti peiais.
26
Ji tebesdjo savo vietoje. Mat, kaip mautlyt kupro
ta senut su lepetmis dalija vakes. Muzikantai degiojo
jas drebaniom rankom, daugelis rk.
Dirigentas, atsisuks sal, kakaip maldaujamai sakmiai,
o gal sakmiai maldaujamai tar:
- Ak, sskite gi visi savo vietas. Mes jums k nors pa
grosime. Nusiraminkite...
Keista, bet visi pakluso, lyg darelinukai nuolankiai su
sdo verklendami, vaitodami, aikiodami, niurkiodami
nosimis.
Ji suprato, kokiomis neiaikintomis aplinkybmis ili
ko j pastatas vos per puskilometr nuo sprogimo epicen
tro. Muzika panardino juos visus drauge kakok palaima
ir vos girdimu lidesiu vytint debes. Tai buvo niekieno
nenugalimas vytjimas!
Bet veikiai Jos galvoje m suktis, tikriau, trkioti kaip
usikirtusi ploktel vienui viena mintis: a n e n o r i u
m i r t i a n e n o r i u m i r t i a n e n o r i u m i r t i . . . J i
regjo, kaip toji mintis it deginantis, iki nypianio rau
donio kaitintas staiakampis blokas be galo ltai leidiasi
nuo lub emyn, ant galv, grasindama visus sutraikyti.
Dabar jau, be jokios abejons, vyko apeigos! Taip mo
ns, laistydami aaromis altas mozaikines grindis, giedo
davo cerkvse, vildamiesi atstumti totori antpld. Vari
nis varp gaudesys drauge su varn pulkais kildavo alka
n dang neukirsdamas kelio juodiems maro vandenims.
Mudavo bgnus, psdavo didiules roines kriaukles, kol
akys iokdavo ant kakt, o smilkiniuose sprogdavo gyslos,
taiau ugnis plsdavosi, godiai springdama, iaukiodama,
agsdama rydavo kaimus, miestus, rmus, mikus.
27
Buvo keista, kraupu ir absurdika. Muzika nebebuvo nei
gaivus vanduo, nei glamon. Ji tapo skvarbi, visa ardanti,
dsi akis, burn, vis kn, keldama leiktul, silpnum,
kaustani baim pairdiuose ir galugerklyje - lygiai kaip
radiacijos spinduliai ten, anapus.
tampa augo. Salje buvo visikai tamsu, vaki apvies-
ti muzikant veidai panjo nemaloniai tragikas ispan
baroko skulptras.
Galvoje buvo tuia kaip niekad. (Seniau ji man - kol
mogus gyvas, tol jame skuriuoja mintys.) O gal ji jau bu
vo mirusi?
scen vl islinko moteris, neina vake. Nusivilkusi ne
graij blizgani suknel, dabar buvo su tokiu pat bjauriu
ydru lietpaliu.
- Atvyksta gelbjimo ekspedicija! Praomebepanikos!
Sraigtasparniai mus paims! Praomebepanikos! Pirmieji bus
sodinami vaikai, paskui moterys ir seneliai. Praomebepa
nikos! Orkestrantai ieis paskutiniai. Praomebepanikos!
Praome grietai laikytis eils tvarkos! Praomebepanikos!
Praome visus ltai ir tvarkingai eiti link ijimo!
Li nk i j i mo .
Taigi, kaip duris mes vadiname jimu i lauko ir ijimu
i vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis, - prisimin
kakada skaiiusi Tibeto Mirusij knygoje.
Vl kilo panika. Visi lauydami kdes, stumdydamiesi,
virsdami, keikdamiesi, rkdami grdosi prie ijimo. (Ji pa
sijuto, lyg atsidrusi kokiame pragarikame POP muzikos
festivalyje.) Berniukai i choro veriamai spieg. Orkestran
tai grojo kak panaaus val mar. Spstis irov J i
vietos, nublok link dur, veit koridori. Iki kraujo nu
28
sibrozdinusi rank, atsidr prie laipt. Klampioje tamsoje
visi pldo marmuriniais laiptais, vaiduoklikai atsispind-
darni veidrodyje. Ji usimerk ir ivydo padmavus to st-
rados vaigds (prisimenate - geltonos astras, oraninis kas
pinas su urau I L O V E YOU) vilgsn. Jaut lygiai tok pat
alpuling silpnum kaip ir tuomet. Mgino sivaizduoti, kad
jos knas krinta nebtin pragaitingais kaln ups verpe
tais, su maurojania sniego lavina ar atri, krauju apta
kyt akmen gritim. Tai pasirod taip klaiku, taip bepras
mika, taip absurdika, kad Ji m klykti drauge su visais.
Jaut, kad tuoj tuoj neteks smons.
Hole jau vaiktinjo kareiviai. Tikriausiai kareiviai. Sun
kiai apibdinami padarai, mons ne mons, panas mar-
sieius i primityvi fantastini film (sivaizduojate?). Ant
parketo voliojosi netuvai, slepiamosios spalvos ds su
Raudonojo Kryiaus enklais, dujokauks, storos media
gos apsiaustai.
mons blaksi litiniuodami, stumdydamiesi, gridami
ant gerai ivakuoto parketo. Kareiviai turjo stiprius i
bintus, viesa smogte smogdavo, rods, spiria veid, pair
dius, pilv ar pakinklius.
- Stokite eil, stokite eil, - auk kakas megafon, -
tvarkingai, ramiai, be panikos stokite eil! Pirma vaikai,
moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. Tvarkingai stokite ei
l prie I J I M O . Ten jums iduos dujokaukes ir radia
cijai nepralaidius apsiaustus!
- Nenoriu prie ijimo!!! Nenoriu prie ijimo!!! - spie
g Ji, nebeatpaindama savo balso.
alia Jos stovjo frakuotas vyrikis su kontrabosu (orkest
rantas tikriausiai). Ji staiga prisimin motinos pasakojim:
29
kai toji buvo dar visai mayt, okupacijos metais, kart re
gjo i geto audyti varomus ydus. Moterys nesi mant,
vaikai - medinius arkliukus ipeiotais autiniais kariais, o
vienas senas vyras giliai dubusiomis akimis, beveik ydra
veido oda kontrabos. A r jie inojo ein mirti? Kiekvie
nsyk, kai mama tai pasakodavo, Ji graudiai raudodavo.
Dabar Ji raudojo lygiai taip pat graudiai. Vl pasijuto
kaip ir po kit koncert: galva - tarsi itakyta ipulius
puodyn. Mlungikai gniau j rankomis, rodsi, uks
iki pasiutusio skausmo sminga delnuosna.
mons lyg pami versi laukan, nors ten ir tykojo ra
diacijos pavojus. Tarsi visus mai bt apsdusi klaustrofo
bija, rov nuo lang mlyno aksomo ir gofruoto ilko uuo
laidas, pl ukaltus langus, nusidrksdami rank od, lau
ydami nagus, mgino kulti stiklus. Galop pavyko atverti
vien lang, mons rkdami, gridami oko laukan, bgo
prie sraigtasparni, kuriuos lipti pasirod draudiama.
Ji taip pat isprdo laukan, okdama parklupo, susimu
koj. A nt Jos ugriuvo dar kakieno knas, pabiro geltonos
astras. Pasukus galv, alia pamat iblykus putl veid -
lygiai kaip Van Eiko angel (atspjote, tai buvo violoneli
nink). Jos padjo viena kitai atsikelti. Van Eiko angelo
suknel buvo keliose vietose perplta. Ji irjo geltonas
juoduose pelenuose pairusias astras ir syk kakodl prisi
min jo (taip taip, to estrados vaigds) praviras lpas.
Kur tik pavelgsi drieksi juoda, tarpais violetine lieps
na rusenanti plyn, lyg milinika lauaviet. Oras buvo
nepakeliamai tvankus, dvokiantis, smaugiantis, dusinan
tis, udantis! Paia tiesiogine prasme - udantis oras, uuo
diate?
30
Violonelinink, staiga suklikusi, nelyginant paautas
pauktis laviruodama tarp ugnies apimt plot, pasileido
ton pusn, kur buvo senamiestis. mai plati raudona jos
suknia usiliepsnojo, ugnis lyteljo angelikai purius plau
kus. domu, ar ji igirdo gosl liepsnos kudes sau u nuga
ros? O gal tai primin deginant sparn lames? Ji m pra
tisai klykti. Griuvo ant ems ir pradjo voliotis, vis taip
pat pratisai klykdama. Tai nebebuvo mogaus balsas, - su
mis mainos stabdi ir pervaiuoto uns spygsmas. Brys
kareivi nubgo prie jos. Buvo visikai aiku, kad nebema
noma padti tam kupliam liepsnojaniam angelui (kakam
kakada pasirod kuplus liepsnojantis krmas...). Niekam
nebebuvo manoma padti!!!
Vaikai su dujokaukmis ir plaiais apsiaustais kniubdami
bgo prie sraigtasparni ir dingdavo juose tarsi praiotuose
drakon nasruose.
Dangus pulsavo, nepakeniamai raudonas, leikiai gel
tonais pakratliais (nors buvo naktis ir tamsiai mlyni
vaigdti debesys turjo skleisti gaivi sidabrin vs). Ji
pamat juod idid siluet plingai kraujuojanio dangaus
fone. (Tai dirigentas, rstus asketikas vyrikis klasikiniu
profiliu, kietai suiauptomis lpomis, plevsuojaniais i
lais plaukais, su aminu skausmo ir netekties enklu vei
de.) Ji prisimin dar vien mamos pasakojim: mergyt, pra
us prieo bomboneiams, mlungikai spausdama savo
mamos (Jos senels) rank ilipo i paskubomis ikastos slp
tuvs, pamat lygiai tok juod idid siluet plingai krau
juojanio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tvas Pauk
tys, meldsis su jomis toje pat slptuvje antskrydio metu.
Dabar jis dkojo Dievui u prausi nelaim, o maa mergy
t, skaudiai gniaudama motinos rank, velg dang -
31
milinik, krauju pasruvusi iauraus pamilio, mogu
dio Dievo ak.
- Ne, ne, ne, ne! - auk dusdama, kosdama, springdama.
Ji susim rankomis galv. Atrod - ia kakokia klaida,
J umiro paadinti i klaikaus sapno, jga blok iau
raus, mogudio Dievo pamilik regjim.
- Ne, ne, ne, ne, ne! - auk dusdama, kosdama, spring
dama. Kakas iupo j u pei, ulau rankas, mauklin-
dami ant galvos dujokauk.
- Ne, ne, ne, ne, ne! - vokt dusdama.
Pro aprasojusius dujokauks stiklus regjo, kaip raudo
n dang nyra sraigtasparniai nelyginant milinikos mu
ss kreanio kraujo vonion.
Mat, kaip sprogsta pirmasis, kuriame sdjo patys ma
iausi choro dainininkai ir tas, baltais drabuliais, teiks
geltonas astras violonelininkei. J iupo u rankos, temp
prie sraigtasparnio. Ji muistsi, rangsi, klaupsi, duso, kol
neteko smons.
Atsigavo tik sraigtasparniui pakilus, Jai num dujokau
k ir pakio amoniako buteliuk panosn. Kosdama ir
jo pro lang. I viraus baltas Filharmonijos rmas juodoje
rkstanioje plynje atrod lyg nespjs sudegti kaulas gs
taniame aukure.
Dl neiaikint prieasi sprogo ir tas sraigtasparnis,
kuriame skrido Ji, taip pat - visi likusieji. Niekam nepavy
ko isigelbti.
Tik nepaliestas Filharmonijos pastatas bolavo rkstan-
iame pamilio aukure, vos per puskilometr nuo sprogi
mo epicentro...
1982
32
Pasiaikinimas
V miesto, K. rajono, Civilini byl ratins
Sekretoriui
Js norite suinoti prieastis, dl kuri a, piliet S. V , pali
kau savo vyr D. V , pabgau i nam pasiimdama (pagrob
dama, kaip js sakote) ms septynmet sn J. V? Mano
manymu - visk papasakojau, bet js atkakliai teigiate, kad
klausimus neatsakau, isisukinju, nenurodau konkrei vy
kio prieasi. Sakote, ratikai visk idstyti bus lengviau?
Galbt. Negalsite mans pertraukinti rodindami, kad nu
klystu nuo temos, pilstau i tuio kiaur utuuodama tik
rsias prieastis ir aplinkybes. Patikkite, viskas, absoliuiai
viskas buvo prieastis tam, kas gal gale atsitiko! Viskas be
galo glaudiai susij, nepakeiiama, uprogramuota.
Tai prasidjo lygiai prie metus. Vien rudens popiet su
snum ijome nusipirkti chrizantem. A labai mgstu ias
gles - paskutin gil ilt vasaros atods, trunkant vis
ruden. Man patinka j aitrus aromatas, visada stangriai
vytintys iedlapiai, vss didiuliai lapai. Tai vienintel vie
sa, raibuliuojanti vir mano galvos upldus tirtiems spa
lio rkams.
33
Vyras liko namie, lauk kakokios urnalists, kuriai tu
rjo duoti interviu. Js jau tikriausiai informuoti, kad ma
no vyras - aktorius, labai populiarus aktorius.
Buvo ankstyvas ruduo, aluma aplinkui raudo ir gelto be
galo ltai, lyg drgnos, sunkiai siliepsnojanios malkos. Tru
put lynojo. Man patinka lietus. Mano vyras kakada, se
niai seniai, pasak: A nemgstu skambi palyginim, bet
mano sieloje - visada lietus! Lyjant jauiuosi, lyg biau
jo sieloje.
Nujome mautlait turg, keistai susigus asfaltuo
toje aiktelje tarp daugiaauki ekstramoderni nam.
Atrod lyg koks baisiai retas, bebaigis inykti padaras. Kiek
viensyk nustebdavau, kad jo (t. y. turgelio) neapvoia po
stikliniu gaubtu ar neudaro narv dvigubomis grotomis.
jome tarp ilgom eilm balose irikiuot stal. Snus av
jo raudonais guminiais batais ir pasimgaudamas liureno
per purvin vanden.
Astros, gladiols, ros, gvazdikai, obuoliai, astras, sly
vos, ros, aguroiai, ermukniai, papga, gvazdikai, arb
zai, diemedis, ramuns, kopstai, astras, obuoliai, gerbe-
ros, pelargonijos, slyvos, kalijos, astras, obuoliai, pelargo
nijos - o kurgi chrizantemos? Pasileidau tekina, jausdama
u nugaros kylant, sria sunkia banga ugrisiant pavoj.
Chrizantem neradau!!!
Staiga mane apm toks jausmas, jog visa tai kart jau
yra buv. Link mans tipeno nediduk susirietus senuiu
k bereikmmis gintarinmis kats akimis. Puikiausiai pri
siminiau, k ji man dabar pasakys. Kad ivengiau to ne
malonaus liguisto pasikartojimo, pasilenkiau prie snaus ir
pliaukteljau per rankut, kuria jis rakinjo nos. Bet tu
34
tuojau supratau: ir tai jau yra buv! Atsitiesus pavelgiau
rauklt, sulamdyt it pagelts popierius senuts veid. Ar
poniai nereikia juod lakini baiuk? - paklaus ji pa
nibdomis, o man knu perbgo iurpas, tarytumei brk
teljus geleiniu daiktu per stikl. Viskas djosi lygiai taip,
kaip ir turjo dtis. Senuiuk itrauk i po plaios purvi
nos prijuosts dailius juodus batelius labai plonais kulniu
kais. Prisiminiau: pamus batel rankas - tutuojau ime
siu balon. Tarsi bandydama nugalti kok beprasm prieta
r, itiesiau rank ir uiuopiau alt, slid nelyginant gli
taus roplio paviri. Lakinis batelis tekteljo balon. Tai
nevkla, kad tu kur sutintum! - iko sen, o a pasilei
dau bgti, tempdama i paskos sn. Mama, mamyte, taip
kakada jau buvo! Daug daug kart ir lygiai taip! O i ma
ma, a prisimenu! A bijau! - auk jis, kibiais maais pir
teliais sikirsdamas man deln.
Bgome kokias penkias minutes, udus, nopuodami,
sunkiai gaudydami or. Sustojome staiga suviegus mai
nos stabdiams. Uokau ant aligatvio neklausydama, k
burnoja vairuotojas, persisvrs per mlyno sunkveimio
kabinos langel. Snus atsisuko ir parod jam lieuv.
Atsitpus miau luostyti vaikui aaras. Mama, tu ma
tai - mes pabgom! - sukudjo kakaip ypa ididiai. N u
sijuokus linkteljau galva. Tikrai jautms paspruk i ka
kokios ukeikt, nuodingai kankinani, nesam (?) prisi
minim zonos.
Patraukme namo. Va ir neparneim tveliui krizante-
m. Jis tikriausiai labai nusimins, - pasak vaikas. Mano
vyras, kaip ir a, labai mgo chrizantemas, netgi, sakyiau,
jaut joms kakok narkomanik potrauk! Rudeniop m
35
s namai virsdavo tikra oranerija. Kiekvienas ruduo mums
bdavo tylaus diaugsmo ir ilgesingo lidesio vent. Laip
tais lkte ulkiau, taip trokau greiiau visk papasakoti
vyrui. inojau, kad jis mane iklausys, supras, nuramins,
paguos, pralinksmins ir - tikrai nepasijuoks. Visados namo
grdavau lyg koki ventykl, gldini ramiame uute
kyje ar ydinioje oazje. Isiplus i sausakimo troleibu
so, lkdavau tekina, akimirksniu uskriedavau penkt
aukt, neturdavau kantrybs raustis iekodama rakt, ra
kinti duris, kartligikai spausdavau skambuio mygtuk.
Kai vyras atidarydavo, puldavau prie jo kaip prie altoriaus.
Taip - kaip prie altoriaus! Tegu tai js nejuokina, neglu
mina, nestebina, neerzina, neokiruoja! A dievinau ir die
vinu savo vyr, sigilinkit od! Ir dar! Kai skriedavau
namo purvinon prieblandon grimztaniomis urmuliuojan
iomis didmiesio gatvmis, galvoje skambdavo vis ta pati
Tagors fraz: Taip idalinu a savo laik mogui, kiekvienam,
kuris atkakliai prao, ir nra ko dti ant tavo altoriaus. Atjus
vakarui, skubu bijodama, kad tavo vartai bus ukelti, bet pasi-
rodo, kad yra dar laiko!..
Noriau tikti, jog tai neatrodys jums nei kvaila, nei
beprasmika, nei - sentimentalu!
Tai truko itisus septynerius ms bendro gyvenimo me
tus. Nuolatos jo ilgdavausi, netgi tuomet, kai bdavome
drauge. Be perstojo jauiau kakoki tamp, pavoj, nega
liu pasakyti, ar tai buvo baim j prarasti, ar ukelt vart
nujautimas. Jau minjau, kad mano vyras - aktorius, drau
gs danai su piktdiugika uuojauta kartodavo: Ak, ne
lengva bti tokio graaus, tokio populiaraus, tokio ilepin
to vyrikio mona! Bet tai mane maiausiai kamavo. Pa
36
vojus tykojo kakur kitur, grs ne tos moterys, kuriomis jis
susiavdavo vienai nakiai. Niekuomet nebuvau pavydi,
trokau, kad jis bt laimingas ir turt visik laisv.
T pavakar kaip visada bgau laiptais paskui diugiai
nopuojant sn, mintyse deklamuodama: Ak, panerki i
tutjus mano gyvenim it vandenyn, paskandink j pil
natvs gelm, leisk man pajusti prarastj susiliejimo su Visata
svaigul!!!
Jau norjau spausti skambut, paleisti nekantri, ilg, ti
lindiuojani trel, bet staiga supratau, kad mano vyras -
ne vienas. Neinau, kas buvo pirmiau - ar pajutau, kad su
juo ten kakas yra, ar paprasiausiai prisiminiau: iandien
j turjo aplankyti urnalist.
Taigi atsirakinau duris pati. Vaikas puol svetainn gar
siai aukdamas: Tveli oi tveli inok mes nenupirkom kri-
zantem ir dar atsitiko baisus dalykas atrod kad viskas jau
kakada buvo lygiai taip mamyt imet tokios sens batel
bal ir ta boba pasak kad mamyt nevkla kur sutint a
verkiau ir mes bgom!!! Visa tai berniukas irk baisiau
siai susijaudins, usikirsdamas, plakdamas odius krv,
maiydamas skiemenis, nuksdamas galnes. I kambario
atsklido mano vyro ir skambus, net aiokas moters juokas.
Kur laik stovjau prie veidrod, nesirydama eiti pas
juos. Vyras mane paauk, ir tada jau. Jis ir ji, sddami
vienas prieais kit, rk. Vir jdviej galv virpjo alias
vytintis ovalas. velgiau nemirksdama, vis imu lip
nus kartis. alias vytjimas, persiskyrs du pusrutulius,
inyko. Paskui vl pasirod du vaisks ali debesliai vir j
galv, susiliejo vien ir - dingo. Tai vyko be galo greitai,
akimoju. Man labai gaila, kad skaitydami nepatirsite n da-
37
lls to spdio, nupuriusio mane kaip stipri elektra, sr
vanti panages.
Susverdjau. Vyras atsistojo, prijs apkabino mane per
peius, nuved, pasodino fotel, visos ios procedros
pabaigoje pabuiavo alt aprasojusi kakt. Usimerkusi
miau giliai ritmingai alsuoti, skaiiuodama ikvpimus.
Kas gi tau, brangioji? - paklaus vyras, iltas ramus balsas
sugrino mane realybn. Atsimerkus pavelgiau j. Vyras
atlo galv ir nusiypsojo man. Atsisukau moter. I pir
mo vilgsnio ji man pasirod labai pikantika, paskui ne
grai, o geriau siirjus - paslaptingai, plriai patraukli,
tarsi sfinksas. Puikiausiai inojau, kaip ji apibdint mane:
graut viesiaplauk mona, simpatika blondin gyve
nimo draug, mielai vaikika D. V. gyvenimo palydov -
ir viskas. Ne kart esu skaiius tokius dalyklius vyrui skir
tuose straipsniuose.
Buvo beuplstanti nuotaika, kad vl viskas kartojasi,
bet a skubiai nuvijau j alin, skausmingai suleisdama na
gus delnus, suksdama dantis, mlungikai suglausda-
ma kojas.
Atsistojau, atsipraiau pasakiusi, kad blogai jauiuosi, nu
slinkau miegamj.
Niekaip negaljau pamirti to virpanio alsvo ovalaus
vytjimo vir jdviej galv. Jauiausi taip, lyg biau u
tikusi juos besimylint. A k ne, jauiausi daug baisiau! Lyg
mai biau praradusi absoliuiai visk! A k ne, tai buvo
nepalyginti sunkiau!
Guljau lovoje nenusirengus, nenusiavus, vos sulaikyda
ma kalenanius dantis.
Po koki penkiolikos minui atjo mano vyras. Atrod
38
susirpins, glost man galv, buiavo rankas klausinda
mas, kas gi atsitiko.
Mginau jam visk paaikinti, pradedant chrizantemo
mis, juodu auktakulniu bateliu baloje, sens prakeiksmu,
viegianiais mlyno sunkveimio stabdiais, slogiu pasikar
tojanios situacijos jausmu, baigiant - aliu virpaniu ova
liu vytjimu vir jdviej galv. Nepatiksite, bet jis i
klaus nepaprastai atidiai, dmiai, irdamas tiesiai man
akis. O tai toks retas dalykas, kai mons moka, gali, nebi
jo irti vieni kitiems akis!
Vyras atne kavos su konjaku ir kvapi pridegt cigare
t. Paadjo nupirkti man visas ms mieste praystanias
chrizantemas. Paaikino, kad igyvenau Bergsono prisimi
nimo apie dabart situacij, rodani, jog esu pervargusi.
A net truputl susigdau - jis dirbo nepalyginti daugiau
u mane. Nedrsiai paklausiau, kaip jam patiko toji urna
list. Jis, atsainiai gteljs peiais, pareik nemgsts u
save vyresni intelektuali, nuomi feminisi, i aukto
postringaujani jam nesuprantamus dalykus. Prie tokias
jauiuosi it zuikis prie kobr ir darausi nepaprastai dro
vus. Jei nors kart regjote mano vyr, tikriausiai nepati
ksite iais odiais. Bet taip sakydamas jis isiblaks pro
bgmais dbteljo mane ir tikrai pasirod panaus bai
siausiai igsdint zuik. A nusijuokiau ir pasijutau VISI
KAI LAIM ING A!
Rodos, jau minjau, kad mane nuolatos kamavo neaiki
maudianti pavojaus ir netekties nuojauta, kasvakar genanti
tekin namo. Visikai saugi pasijusdavau tik trumputl aki
mirk - kai ivysdavau jo lidnas svajingas akis alia savo
veido.
39
Taigi po tos dienos, kuri k tik apraiau, netekties bai
m sustiprjo iki begalybs. Buvau nepakeniamai sitem
pusi, rods, mano viduje nuo stipresnio garso, staigesnio
judesio, neatsargaus gesto ar iurktesnio odio tutuojau
kakas nutrks.
Taip praslinko iema.
Vyras, pastebjs i liguist bsen, ryosi nuveti mane
prie jros. T vasar jis kaip tik pajryje filmavosi. Visa fil
mavimo grup apsistojo rajono centre, kakokiame niria
me viebutyje. Mes trise - su snum - apsigyvenome vej
kaimelyje, ligi paast klimpusiame balt sml. Oras kve
pjo jrolmis, pu oimu, o skaidri gintaro dulkelyi
galjai rasti net kambaryje! Naktimis girddavome alsuo
jant jr, i kakur toli toli, nelyginant kit pasauli ar sve
tim sapn, atplaukdavo vyturio ksmas.
Tai buvo puikiausia vasara mano gyvenime! Kartais top
teldavo - pirmutin vasara mano gyvenime! Labai keista.
Supratau, kad galima, sulaukus dvideimt septyneri me
t, aikioti pirmkart ivydus kalnus, vandenyn ar farao
no Tutanchamono lobius, taiau - vasar... Toji vasara man
atrod ir paskutin, baigtinumo jausmas man niekada nei
nykdavo ir jau nebestebino. Jis man buvo toks pat savaime
suprantamas kaip suvokimas, kad gyvenu.
Primirau t sfinks panai moter. Patikjau, jog pa
prasiausiai sirgau an dien ir ji niekuo dta dl mano keist
nuojaut. Mano vyrui tikriausiai ji visikai igaravo i gal
vos. Kart toji urnalist jam atsiunt savo knygel. Vyras,
jei ne a, niekaip nebt stengs prisiminti, kas per viena
jos autor. Jis kelis vakarus prie mieg pavart t knyg ir
nuveit onan vlgi pareiks, kad neapkenia intelektua
40
li moter. Jam patiko tik viena fraz, kuri ir a sidm
jau: Tapyti, kol apsipilsi krauju arba krisi negyvas! Mano
vyras pareik, kad taip gali ir privalo kurti kiekvienas me
nininkas. Kai grdavo mirtinai pavargs po savo filmavi
m, o a mgindavau prikaiioti, kad pernelyg aukojsis dar
bui, jis kartodavo t fraz. Taip toji sfinks panai moteris
vis dlto sibrov mudviej gyvenimam
Nors vasara buvo nuostabi, stebuklinga, nepakartojama,
pavojaus nuojauta vis augo ir augo. Tiesiog stebjausi, i
kur turiu tiek jg: tam svilinaniam jausmui sukelti, i
plsti, iauginti, palaikyti ir - galutinai nepasiduoti...
Vien nakt ventm kakurio aktoriaus gimtadien. Paj
ryje susirinko koks penkiasdeimt moni, kreno lauus, ri
deno deganius ratus nuo pai aukiausi kop, barstsi
smliu ir taksi sriu jros vandeniu, stat pilis, ipuodami
baltomis kriauklelmis ir laistydami ampanu. Negarsiai
pliukteldamos biro vandenin vaigds, ir uvys, keldamos
pursl debesis, skriejo tamsiai violetin dang.
A vienut viena nuklydau pajriu toli toli, kai sugrau -
vent baigsi. Kur ne kur, prie dar rusenani lau, styp
sojo svajing vienii siluetai. Prie vieno lauo, palei pat
jr (atrod, kad liepsnoja vanduo), sdjo dviese nugara
mane, tarp j stksojo smlio pilis. Jau i tolo atpainau
savo vyr. Moteris alia jo, be joki abejoni, buvo toji ur
nalist. Prijau ariau. Vir j galv virpjo spieius perre
gim naktini drugi. Man prisiartinus, vabzdiai staiga m
skrieti taisyklinga elipse, kol vl subyrjo padrik skur.
Pajut mano vilgsn, atsigr - pirma ji, paskui jis. Lauas
apviet tik plonyius j profili kontrus, it nubrtus fos
foriniais daais sodrioje tamsoje. Staiga pasirod, kad nra
41
nei mano vyro, nei tos moters, tik kakokia vientisa bty
b, apsupta alio pulsuojanio vaiskaus vytjimo!
Apsisukau, kniubdama pasileidau altu drgnu smliu.
Kaip kokiam komarikam sapne atrod, kad bgu vietoje,
n per ingsn nepasistumdama priek.
Jauiausi lyg u kok nepadaryt nusikaltim biau nu
teista mirti arba kalti iki gyvos galvos. Gal - mirti. Ne,
greiiau kalti iki gyvos galvos, dievai, nesivaizduoju, kas
baisiau.
Parlkus namo, puoliau adinti, paskubomis rengti sn.
Jis buvo baisiausiai usimiegojs, niekaip negaljo atsipei
kti, nepratar n odio, tik inkt kaip aklas unytis.
Stvriau nuo kds kakieno megztin, vilkdama paskui
save besioiuoj ant vaik, ipuoliau laukan. Paklus berniuk
ant rank, delnu udengiau jam burn, kad nieko neklau
sint (nes k gi galjau jam atsakyti?). Eiti neant vaik
buvo labai sunku. Snui greit atuoneri metai, jis - tv,
istyps. Berniukas m kandioti man pirtus, piktai rikte
ljusi paleidau j emn.
Ijome plent. Auo. Viskas aplinkui - dangaus pa
kraiai, kupls medi guotai, nirs kurnebyliai akme
nys, rasotos ols, asfaltu nusidrieks rkas - blizgjo drg
nu vsiu raudoniu. Buvo alta, miau visa drebti. Vaikas
keistai, guviai mgdiojo bundanius paukius.
Mes pabgome nuo tvelio! - pasakiau jam, nutaisy
dama kuo valesn ir valikikesn ton. Vaikas nieko ne
klausinjo, tik staiga m okinti, susiriesdamas kvatoti,
spiegti: Tai gerai!!! Tai gerai!!! Tai gerai!!! Pajutau nejau
k palengvjim ir skausming nuostab. jau vis spartin
dama ingsn. Snus staiga atriai sunybo man alkn: Tai
42
kodl ligi iol tvelis ms nesiveja? Mama, kodl?! Nei
nojau k atsakyti. Nei vaikui, nei sau. Bet grti atgal buvo
nebemanoma, suprantate, N E B E M A N O M A !
Drauge su pragydusiais paukiais ir saule pasirod pir
mosios mainos. Pakliau rank, ir tutuojau sustojo viena.
Labai nustebau ir apsidiaugiau, kai vairuotojas nieko ne
klausinjo.
Megztinis, kur greitosiomis pastvriau tamsoje, buvo ma
no vyro ir baisiai didelis. Kienje radau pinigin su 35 rub
liais 48 kapeikom. Pirmasis vairuotojas pinig i ms ne
m. Nusprendiau nemokti ir visiems kitiems. 25 rublius
48 kapeikas paskyriau maistui, likusius mokesiui u nak
vyn: rublis u nakt. Tiek turjo utekti madaug dviem
savaitm. Apie tolesn ateit negalvojau. Apie niek ne
galvojau. Todl nupasakoti mudviej kelioni laikotarp ne
manomai sunku. Visk pamenu labai neaikiai, sumiai su
sunkiais sapnais ir neramiais, varginaniais regjimais.
Taiau vaiuoti seksi nepaprastai, netiktinai puikiai.
Nepasitaik n karto, kad mainos lauktume ilgiau nei dvi
deimt minui, kad negautume nakvyns ar nepavalgytu-
me ligi soties. Gal a ir tikrai - graut simpatika blondi
n, gal gelbdavo, kad buvau su vaiku. Taiau labiausiai,
manau, nuginkluodavo mano apatija. Man buvo absoliu
iai vis vien - kur, kaip, kada mes nuvaiuosime. Pasida
riau visikai abejinga savo ivaizdai: prakaitu perdvisusiems
drabuiams, purvinom kojom, nusirusiam nag lakui, su
lipusiems, dulkiniems it iaudai plaukams, iblukusiems ant
akiams ir blakstienoms, strazdanoms ant nosies. Nebijo
jau, kad mane iprievartaus, primu ar umu. Tame bega
liniame pilkame kelyje jauiausi it rutulys, kuris pastumtas
43
kur laik dar rieda i inercijos, tolydio ltindamas greit.
Kartais umirdavau net savo vaik. Beje, tas lepnlis jau
koki trei kelions dien visikai apsiprato ir buvo sua
vtas naujuoju gyvenimo bdu.
Pirmj nakt guljom kakokioje apleistoje darinje, ant
ieno, rodsi, visos dangaus vaigds pro kraigo plyius su
byrs ms iurkt, dobilais kvepiant patal. Vaikas pa
sak: A numirsiu, jei rytoj nepamatysiu tvelio. Man u
gniau ad. Pati jauiau lygiai t pat: jei rytoj nepamaty
siu savo vyro - mirsiu! Taiau net svajonse negaljau re
gti vien jo veido. Visuomet alia ikildavo toji sfinks
panai moteris, o kartais - tik ji.
Kitas rytas iauo skaistus, graus. Rasotoje olje prisi
rinkome baltutlaii stangri obuoli. Pasakiau snui,
jog ia vaigds, pernakt tyliai bumbsdamos byrjusios
i dangaus sod. Vaikas baisiausiai nulido neregjs, kaip
krinta dangaus obuoliukai. Paadjau, kad kit nakt
vaigds kris lygiai taip pat - tereikia pralaukti dien.
Vaikas nudiugo ir, rodos, visikai pamiro, k kalbjs per
eit vakar.
Keliolika kilometr dardjome ieno veimu, pakinkytu
dviem baltais arkliais. O a niekaip negaljau prisiminti sa
vo vyro veido, regjau tik t moter...
Trei ryt, pernakvoj sodyboje, soiai (ir u dyk) pa
valgydinti kiauiniene su bulvmis, pomidorais, altais kot
letais, vieiai raugintais agurkais, baltu sriu su sviestu ir
gervuogi uogiene, pagirdyti kmyn arbata, ijome keli.
Vaikas mai pasileido bgti aukdamas: A noriu grti pas
tvel, noriu pas tvel, noriu namo, noriu pas tvel! Bgo
ton pusn, i kurios atvaiavome. Vargais negalais pasivi
44
jau j, iupau, suspaudiau glbyje. Jis spardsi, kandiojosi,
gnaibsi. A noriu pas tvel, noriu pas tvel! O tu eik
velniop! Eik ...! - niekad negirdjau i jo toki dalyk.
Snus skaudiai dau maais kietais kumteliais man kr
tin. Niekaip negaljau jo sutramdyti. Tvelis ms lauks
viename tolimame mieste, kur dabar vaiuojam. Mes taip
susitarm. Tvelis tikrai ms lauks, - aikinau jam. Ber
niukas subaltakiavo mane kakokiu beviltikai tusiu
vilgsniu it laukinis kumeliukas, kuriam pirmsyk umauk
lino kamanas ir baln. Gerai, ragana! - suvokt taip
timpteldamas mane u plauk, kad itryko aaros ir su
spiegiau nuo svilinanio skausmo. Nemanau, kad bt ma
nim patikjs. Taiau apie tv daugiau nebeusimin.
Pinigai isibaig anksiau, nei buvau numaiusi. Vis pirk
davome saldaini, man tai atrod skanu, kaloringa, sotu ir
sveika. Po savaits likome be kapeikos, taiau buvome nu
keliav daugiau kaip tkstant kilometr!
Kart ilsjoms po laukine slyvaite ir kimome skaisiai
geltonas rgias uogas. Buvau usimerkusi, kad galiau
matyti savo vyr. Beveik imokau regti j vien, be tos
moters.
Staiga snus, kak suriks, timpteljo mane u ranko
vs. Pamaniau, kad ivydo atvaiuojant automobil (buvo
me patek toki zon, kur maina pravaiuoja retai).
Ivydau tututliu keliu zigzagais atvingiuojani mo
gyst su plaia skryble ir milinika kuprine u nugaros.
Prijo artyn. Pavelgiau j. Buvo tas pats galas, prievar
taus jis mane dabar ar ne. Netgi topteljo mintis, kad bt
visai neblogai, jei mus ia dabar pribaigt, nebeturinius
nei pinig, nei jg, nei vilties, nei tikslo.
45
- How do you do, poor people? Kaip gyvenate, vargai mo
ns? - paklaus nusijuokdamas ir prisdo prie ms.
Matyt, neketino daryti nieko pikto. Isim papiros pa
kel, vien prisideg pats, kit padav man, trei - snui.
Vaikas, inoma, baisiausiai nudiugo, bet a, iplus jam i
rank, sidjau kienn. Teisingai, - kikendamas pasak
mogus, - jei dabar prads rkyti, nebeaugs. A pradjau
tik nuo trylikos, utat dabar taip dailiai atrodau. Man jis
patiko - lygiai toks pat perkars ilgis kaip ir mano vyras.
Galjai jam duoti kok dvideimt met. Veidas buvo labai
degs, grai, atri, truput pauktik bruo, atviras ir
judrus. Tame veide stebino didiuls, skaidrios, vaiskiai m
lynos, sustingusios tarsi stiklins akys. Jis irjo mane,
taiau atrod, kad vilgsnis skverbiasi kiaurai, itisais vies
meiais srdamas nebt. Tikriausiai vaikinukas vartojo
kokius narkotikus. (Regjau viename filme, kaip narkoma
nai spokso tutum, lyg bt suvok ties, kad visa aplin
kui nerealu, tik iliuzija.)
Pastebjs, kad j apirinjam, trokdamas mudu galuti
nai pritrenkti, atsistojo, nusivo plaiakrat brezentin skry
bl. Pairo nuostabiai gras papur plaukai, beveik iki juos
mens. Stovjo dangaus fone skausmingai ididiu puolusio
dievo veidu, plaukai plazdjo lengvame vjelyje nelyginant
V
velus galvos sparnas. Prisistat ess vardu Samilis.
Atsisds su kakokiu svajingu pavydu balse pareik, kad
esu i paios puikiausios pasaulyje generacijos. O jis - pa
vlavs itisu deimtmeiu, bastosi tai dabar vienut vienu
tlis, slpdamas plaukus po skryble. Hair, hair!!! Plau
kai!!! - staiga udainavo, pleknodamas delnais per ke
lius, baigdamas lygiai taip pat staiga, kaip ir pradjo.
46
Keliaukime drauge! - pasil netiktai, mane apkabin
damas. - Darysiu dl tavs visk, ko tik panorsi. Dl tavo
vaiko - taip pat! Tada a jam papasakojau savo istorij,
tai, k raau ia. Samilis rk papiros po papiroso, labai
atsargiai ir dmiai dbiodamas mane. J, rodos, labiau
siai nustebino, kad mudu per tok trump laik sukorme
itiek kelio ir sugebjome ilaikyti puiki form. Kai pa
pasakojau apie ali virpant oval vytjim, elipse skren
danius drugius, susiliejanius vien btyb siluetus lieps-
nojaniame pajryje, Samilis pareik, lyg tai bt savaime
suprantamas dalykas: Tu gerai padarei, kad juos palikai! Ir
kad pasimei su savim vaik. Jie pamir absoliuiai visk,
kas buvo ligi tol. Vl pajutau, tarsi man leist stipri elek
tros srov panages. Arba vis kn, kuris buvo itisin
kraujuojanti aizda, nardint srymo statin. Girdjau,
kaip kakur toli toli dainuoja Samilis: Oh, my love, for the
first time in my life, my mind is wild open, my eyes can see...
mano meile, pirmsyk mano gyvenime mano mintys pla
iai atvertos, mano akys gali matyti... Paskui jis pabuiavo
mane. Man patiko, kaip jis buiuojasi. Tikriau, man kit
syk bt patik, kaip jis buiuojasi, o tuokart viskas buvo
vis vien.
Neinau, kiek laiko sdjau po tuo mediu liliuojama
ritmingo byrani slyvaii klanksjimo. Kai atsitokjau,
amilio nebebuvo. Pasijutau, lyg man bt nukirt rank
ar koj: tokio atraus netekties jausmo nebuvau patyrus
net palikdama vyr.
I kakur atokavo mano snus pilnomis kienmis per
nokusi sulaukjusi kriaui. Atrod, lyg nuo pat gimimo
bt valkatavs, keliavs autostopu, misdamas pakels vai
47
siais. Mam, varom toliau, uteks ia pti, - pasak beveik
bosu, - greit bus miestas V , o ten, prie didiojo fontano su
delfinu, alia turgaus, ms lauks amilis. - Pridr pa
nibdomis: Ir tvelis tikriausiai.
Imokau regt savo vyro veid net neusimerkusi.
Snus sustabd sunkveim, tuo keisiausiu bosu (tikriau
siai ukimo persialds) pareik: Na, mam, nebetempk
V
gumos, varom pas Samil! Nesuprantu, kaip mano vaikas
per dvideimt minui sugebjo perimti amilio argon.
Nuvaiavom V. Maina, cypteljusi stabdiais, sustojo
alia nedidelio turgelio, u kurio erdviame betoniniame ba
seine kpsojo cementinis delfinas, virkdamas plonytes van
dens sroveles. Uokau ant aligatvio neklausydama, kbur-
noja vairuotojas, persisvrs per mlynos sunkveimio ka
binos langel. Reikalavo, kad jam moktume, - pirmasis per
vis kelion. Snus atsisuks parod jam lieuv.
jome tarp ilgom eilm balose irikiuot stal. Snus bu
vo basas ir pasimgaudamas liureno per purvin vanden.
Chrizantemos, chrizantemos, chrizantemos!
Baltos, kuplios tarsi jaunamarts karna; rykiai oran
ins lyg yranios nakties dangun ieirbos; gaiviai viole
tins nelyginant kaln eero vandenys; rusenanios bly
kiomis lidnomis liepsnelmis tarytumei Vlini vaks;
milinikos, akinamai geltonos, tikriausiai rakytos nar-
komanikuose amilio sapnuose; trapiais garbanotais ied
lapiais kaip kokie ipuoselti nebyliai rojaus paukiai; kar
iai raudonos - sakytumei daytos aukojimo kraujyje; pa
trakusiai spiginanios alioje lapijoje it vaigds aukta
me piev danguje.
Chrizantemos, chrizantemos, chrizantemos!
48
Staiga mane apm toks jausmas, jog visa tai kart jau
yra buv. Link mans tipeno nediduk susirietus senuiu
k bereikmmis gintarinmis kats akimis. Puikiausiai pri
siminiau, k ji man dabar pasakys. Kad ivengiau to ne
malonaus liguisto pasikartojimo, pasilenkiau prie snaus ir
pliaukteljau per rankut, kuria jis rakinjo nos. Bet tu
tuojau supratau: ir tai jau yra buv! Atsitiesus pavelgiau
rauklt, sulamdyt it pagelts popierius senuts veid. Ar
poniai nereikia juod lakini baiuk? - paklaus ji pa
nibdomis, o man knu perbgo iurpas, tarytumei brk
teljus geleiniu daiktu per stikl. Viskas djosi lygiai taip,
kaip ir turjo dtis. Senuiuk itrauk i po plaios purvi
nos prijuosts dailius juodus batelius labai plonais kulniu
kais. Prisiminiau: pamus batel rank - tutuojau ime
siu balon. Tarsi bandydama nugalti kok beprasm prieta
r, itiesiau rank ir uiuopiau alt, slid nelyginant gli
taus roplio paviri. Lakinis batelis tekteljo balon. Tai
nevkla, kad tu kur sutintum! - iko sen, o a pasilei
dau bgti, tempdama i paskos sn. Mama, mamyte, taip
kakada jau buvo! Daug daug kart ir lygiai taip! O i ma
ma, a prisimenu! A bijau! - auk jis, kibiais maais pir
teliais sikirsdamas man deln.
Atleiskite, bet man atrodo, kad jau begalyb kart aprai-
njau t situacij tai itame paiame kambaryje, kyriai bir
biant ventiliatoriui, kakur u sienos kaukint raomajai mai
nlei, muistydamasi klaikiai nepatogioje girgdanioje kdje.
Mes mme bgti, udus, nopuodami, sunkiai gaudy
dami or.
I tolo pamaiau Samil. Stovjo ant fontano barjero, svei
kindamas mus ikelta deine ranka, pergalingai bestais
49
dulkin dang smilium ir bevardiu pirtu. Savo stulbinan
ius plaukus buvo paslps po varku.
Pribgome prie jo. Atsitpus miau luostyti vaikui aa
ras. Mama, tu matai, mes pabgom! - sunabdjo ka
kaip ypatingai ididiai. Nusijuokdama linkteljau galva.
Tikrai jautms paspruk i kakokios ukeikt, nuodingai
kankinani nesam (?) prisiminim zonos.
Samilis, nuoks nuo barjero, apkabino mus. Pabuiavo
vaik, paskui mane. Mudu buiavoms kok penkiolika mi
nui, kol snus nekantriai pagavo tampyti mane u ran
kovs. Mam, - pasak, syk jau ne bosu, o cypdamas i
pasitenkinimo, - tu matai, iandien - rugsjo pirmoji! Chi
chi chi chi! Apsidairiau. I ties, pamaiau br mokinu
k su gli puoktmis. O-o-o-t k-a-a-aifas... - nuts
mano snus, basom kojom takydamas paaliavusius, pur
vinus, iteusi nuork, uki, popiergali primtytus fon
tano vandenis.
Staiga Samilis paoko. aunam i ia, - pasak greita
kalbe, - atbirbia faraonai! Mauk prieing pus negu a,
iupk savo beib ir iuokit! Jis nukl nuo barjero mano
vaik, bruko man delnan jo rankut, stumteljo mudu. Su
kauk milicijos mainos sirena. Neam skudurus i ia, sa
kau tau! Rytoj apie deimt vl susitiksim ia, ar girdi.7! -
rikteljo nekantriai ir nervingai. Jis dar syk mane stumte
ljo ir apsisuks zigzagais pasileido tolyn. Pajutau, kaip nuo
to staigaus jo judesio ir akinamai viegianios milicijos si
renos atsitiko tai, ko labiausiai bijojau, - manyje kakas,
atriai dzingteljs, nutrko. Gridama dar spjau pamaty
ti savo vaik, trkiagalviais sprunkant ton paion pusn
kaip ir amilis.
50
Atsipeikjau milicijos furgone. alia sdjo apsiliumbs
snus kruvinai nubalnotais keliais ir alknmis, matyt, par
puol bgdamas. Noriu pas tvel, noriu pas tvel, girdi
tu, ragana! - bliov jis.
amilio nebuvo. Pernelyg daug priraiau apie vaikinu
k, tikiuosi, kad tai jam nepakenks... Labai praau js -
neskriauskite jo!
Neturjome joki dokument asmenybei nustatyti ir pa
tvirtinti. Bet js tutuojau paskambinote ms miesto mi
licijos skyriui ir visk isiaikinote. Pasirodo, mano vyras
paskelb mudviej paiekas. Visi milicijos skyriai turjo ms
duomenis. Taip isiaikinote, kas mes tokie, ilgai nevargin
dami nei ms, nei savs.
Atleiskite, kad baigiu trumpai, padrikai, skubdama. Tai pas
kutinis popieriaus lapas. O ir darbo laikas tikriausiai baigsi -
u sienos nebestuksena raomoji mainl, js ijungte venti
liatori ir udegte mirkiojani, kyriai zyziani lemp.
Nebeturiu k jums daugiau parayti...
Praau tik vieno - nesugrinkite mans atgal! Ir nero
dykite visko, k ia paraiau, mano vyrui! Nesugrinkite
mans atgal! Atimkite i mans sn, atimkite visk, dary
kite k norite, tik - nesugrinkite mans atgal! A bijau!
A r suprantate - a bijau! A numirsiu, jeigu dar syk ivysiu
vytinia elipse skriejanius drugius vir jdviej galv! Tik
nesugrinkite mans atgal!!!
Data Paraas
Antspaudas
1982
51
Atsitiktinis pokalbis
birelio nakt
Visa tai turbt nuteiks jus nemaloniai. Dabar, usiiebus
rykiai roinei N I G H T C L U B reklamai, js galite puikiau
siai apirti io apsakymo heroj: pilki purvais apdrabstyti
sportbaiai, per dideli basai pdai; plonos, netiktinai ilgos
kojos, aptemptos juodu treningu; tamss medvilniniai mar
kiniai, dar labiau pabrt jos berniukikas kno formas;
milinikas juodas vyrikas varkas, ji tarsi sksta jame, pa
nrusi delnus plaias, itampytas ir blizganias nuo rie
baus purvo kienes. Dabar ji pakelia kair, labai lies ir bly
ki rank ilgais, keistai dailiais pirtais su smilkstania ci
garete prie mlynai dayt lp fosforinio baltumo veide.
Js nustebsite pavelg jos virugalv, kur kpso it egzoti
ko paukio skiauter rykiai violetini plauk gniuulas.
Pairkite, kaip ji engia, mgaudamasi kiekvienu lies koj
ingsniu, kiekvienu savo stabiai jauno ir liekno kno ju
desiu, savo sukniuusia, liguista, beprotikai lidna povy
za! PUNK - a product of contemporary culture in USA is
manifestation with all its noise it denotes hopelessness, frustra
tion and nihilism! It seems like the final loud gasp of an over
52
wrought consumed society bent on its own gluttonous destruc
tion!Pankai - i laik JA V kultros produktas - yra mani
festacija, triukmingai skelbianti beviltikum, irim ir ni
hilizm! Tai atrodo lyg garsus priemirtinis atodsis iseku
sios, vartotojikos visuomens, kuri pati save naikina! Pa
velkite t mirusio Pjero veid, trkiojanius raumenis
lp kampuiuose, it kas varyt kaitintas adatas jai po a
liai daytais, ipuoseltais nagais! Umerkti vokai virpio
ja, ir staiga blykiame veide it lidnas augalas ima skleistis
kakas netikta. Tai ji (panke!) paleido vaizduot beproti
kam skrydiui didmiesio tams. Ji mgo aisti pati su sa
vimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidiama viskas. Ji
norjo sukurti save tobul ir amin it Dokonda (ak ne,
tik, gerbiamieji, be to sentimentalumo ir slaptingojo mo
terikumo). Ji kr edevr aisdama, kalbdama, kvailio-
dama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduo
da savo sielos aidimui, stengdamasi nugalti pasiutik did
miesio tutum! Klausykite. Tada jie pamat alkanos ols
gelmje didiulius blizganius daiktus, kurie sibavo kimiai skam
bdami. Kai aukti augalai, apkib smulkiais baltais vaisiais,
puiant silpnam pietryi vjui m linguoti, tie didieji blizgan
tys daiktai pradjo skleistis it milinikos plikai skustos galvos.
Juose bematant atsirado siauri juodi plyiai, pro kuriuos versi
slogiai kvepiantis melsvas skystis. Jie priklaup ant keli ir m
riekuiomis semti jo vs. Jie nepajuto skausmo, taiau staiga
vienas i j rikteljo ir paoks leidosi bgti. Jie pastebjo, jog -
nebeturi deln! Stop!!!
Sustabd save paioje domiausioje vietoje, nes jos kely
je stovjo beviltikai atrods vyrikis. Jis buvo girtas, pilku
puspaliu, isibaltins kakoki tinkuot sien, mlynas
53
alikas siek em. Vyrikis buvo smarkiai nupliks, bet jai
patiko jo veidas. Giliose akyse plduriavo jums visiems ge
rai pastamas lidesys, o ilga keistos formos nosis panjo
paukio snap. Ji prijo prie pat jo. Jis buvo gerokai u j
auktesnis, tatai pankei irgi patiko. Ji irjo j, tiesiai jo
iplstas akis, ir suvok j paslapt: akys nemokjo koncen
truoti vilgsnio vien objekt.
- Tau tikriausiai nekaip sekasi? - paklaus ji, muturiuo-
dama jam apie kakl alik.
- Kaip ia pasakius, - tar jis, mgindamas usidegti ci
garet, taiau nepasisek - cigaret nukrito balon, kur, pa
sirodo, juodviej stovta.
Ji ypteljo ir, pridegus kit cigaret, djo jam burn.
- Kuo tu vardu? - paklaus ji, vesdama vyrik i balos.
- Matote, panele, a - psichoanalitikas.
Ji nusikvatojo.
- K js man patartumt, ponas psichoanalitike, sergu
ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai
umiegu - komarai, dienomis, inoma, beprotikai kamuoja
snaudulys, turiu polink sadizm ir, be abejo, mazochiz-
m, vaikystje man tar izofrenij, dabar kaltina alkoho
lizmu ir narkomanija, pati sau randu Edipo kompleks, di
dybs manij ir, kaip js tikriausiai atspjote, nevisaverti-
kmo kompleks. Stipriai reikiasi grafomanijos simptomai,
kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kad esu les-
biet, inoma, atsiranda ir toki, kurie mano, kad esu vit-
gaidis, - ji kalbjo ltai, bereikmiu negyvu veidu, sibuo
dama savo odi ritm lyg koki jai vienai tesuvokiam
svaiginani muzik.
- A k Dieve mano, man taip lidna, - atsak jis, - man
54
taip lidna, - kalbjo laikydamasis jos rankos ir sekdamas
i paskos, - ak Dieve mano, kaip man sunku, kaip man
sunku ir lidna, ak, kaip sunku ir lidna, - jis papurt gal-
v, nebepajgdamas sustabdyti ios kunkuliuojanios b
senos.
Ji gteljo peiais. Jie jo sen park.
- Man visada lidna. A ir nenoriau kitos bsenos,
bet, jeigu tau naujiena, sutinku, nuo to galima sprogti. Ta
iau tu matai tiek keniani. Pas tave turbt lyg pas pra
na jo mergaits, kuri nemyli berniukai, ir berniukai,
kuri nemyli mergaits; tie, kurie nerado paguodos net me
ne; tie, kurie pjovsi venas, o jiems jas susiuvo; visiems bu
vo tas pat, visus sprogdino lidesys, net ne lidesys, o tai,
kas... na, man rodos, tai lyg indas, sklidinas gyvsidabrio.
Jeigu jau indas sudta, gyvsidabris isilieja po vis kn ir
siel, po vis ms gyvenim ir kryb. Ir jo surinkti nebe
manoma, kad ir kaip keistsi aplinkybs... Kitiems taip
neatsitinka. Tu guodi tuos mones, gali palyginti save su
jais, ne viskas juk taip tragika...
- A k Viepatie, a neitversiu, a neilaikysiu, - atsak
jis, - a nebenoriu, a jg nebeturiu... Na kodl?..
Ji atsistojo prie j, i lto sibuodama klubais.
- Man kart gyvenime tai iame parke atsitiko toks da
lykas, kuris rod, kad btina turti jg! Kart, labai anks
ti ryt, a jau parko alja, buvo k tik pasnig, mediai
aperknij, per snieg, tok, inote, akinamai balt, persi-
viet saldiai alia ol, dangus buvo fosforikai rausvas, a
buvau apsirengusi juodai, jau basa per snieg, o mano ran
kose - tiesiog skaudiai raudonas obuolys. Ikliau j auk
tyn ir velgiau, kaip jis liepsnoja mano delnuose, violetinio
55
dangaus ir balt medi fone. Jo forma buvo tokia tobula!
Paskui a atsikandau jo, o jis - toks saldus. A usimerkiau,
altis atriom adatlm bad man padus, ir viskas buvo taip
pasiutikai grau, taip tobula, a pajutau kakok palaimin
g silpnum, kurio taip ilgjausi ir kur buvau patyrusi tik
motinos siose. Toki laim, toki pakvaiusi laim i io
pasaulio gali pasiimti kiekvienas. Nes...
Jis nuleido galv. Ji prijo, sum jo galv u smilkini ir
pakl.
- Tavo akyse vienatv, bet kitaip niekada ir nebus. mo
ns vienii kaip mediai. Mediai lieiasi lapais, akomis,
bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Privertei mane
kalbti it Remarko heroj...
- Ak, a negaliu, na negaliu, - atsak jis, neirdamas
j, - be to, kartais medi kamienai bna susipyn... ak
ne, viskas tiesiog nemanoma, a jg nebeturiu...
- A tau turbt lykiai atrodau, - tar ji, - a tuoj pasi
keisiu.
Ji prijo prie gazuoto vandens automato ir trenk j vie
n, kit, trei kart kumiu, spyr koja. Pasipyl roinio
vandens iurkls. Ji riekuiomis sm kriuon ir praus
savo nubalint veid, mlynai daytas lpas, ydrus nuvy
tusius augalus, ipietus aplink akis. Vyrikis stovjo atsir
ms gretim automat ir velg dang. Ji nusivilko var
k ir nusival juo veid, rankas. Iard savo pauktik u
kuosen. Violetiniai plaukai smulkiom sulipusiom garba
nlm pasipyl ant trapi pei. Nusimet markinius, pro
plon juod palaidinuk persiviet nedidels krtys. Keis
ta, jos veidas dabar atrod labiau subrends, jai galjai duoti
kok dvideimt met.
56
- Svarbiausia - sau suteikti visik laisv, - tar ji, - v i
sik laisv.
Ji prileido stiklin rausvo kriuono i neisenkanios ver
sms, tryktanios i mlyno automato, ir padav j psicho
analitikui. Jis, vienu mauku igrs iki dugno, trenk j e
mn. Stiklin suskilo keturias dalis.
- Na tikrai nebegaliu, - pasak jis aprimusiu balsu. - Kaip
a viso ito nekeniu, - pridr mosteldamas kakur me
di ir fontano pusn.
- Nori, a tau parodysiu, kaip a visa tai myliu? - paklau
s ji keistai ypteldama.
Ji pasilenk ir pam vien uk.
- irk tai ia, - pasak itiesdama jam deln, kuriame
blykiojo stiklins nuolaua.
Ji ltai sugniau pirtus, gniau vis stipriau ir stipriau,
ranka m drebti, venos ioko.
Psichoanalitikas tarsi uhipnotizuotas irjo jos su
gniaut kumt. Pro tarpupirius ltai m sunktis krau
jas. Ji pakl rank auktyn, kraujas trim plonytm srove
lm nuvarvjo per rie. Jis apstulbs velg palaimos yp
sen skausmo perkreiptame jos veide (o ji man, kad jo
akys nesugeba koncentruoti vilgsnio!). Ir staiga psichoa
nalitikas isiblaiv. Puol prie jos ir jga atgniau pirtus.
Panke visa virpjo, glausdamasi prie jo. Jis m rinkti stik
liukus i jos kruvino delno. Ji padjo galv jam ant peties ir
m garsiai kkioti.
- Viepatie, vaikeli, tau reikia gultis ligoninn, eime nu
vesiu tave vien geriausi Niujorko psichiatrijos klinik,
iraysim tau stipri trankviliant, gal net elektros ok.
Tu atgausi pusiausvyr ir pradsi matyti gyvenim visai kito
mis spalvomis!
57
Ji mai atlijo nuo jo, paslp u nugaros kruvin kumt.
- Giliai geltono ir kartai raudono, taip mano skonis no
ri, jis kraujo visus daus primaio! Kas savo namus baltai
teplipja, tas man parodo savo siel baltai nutepliot. Zinai,
kas taip kalbjo? Taip kalbjo Zaratustra, - pasak ji, kan
diodama lpas. Matyt, jai labai skaudjo rank.
- Vaikeli, na k gi tu... Tu Ny skaitai! O tau reikia
skaityti romanus su aikia fabula, taiau lengvus ir juo la
biau be smurto scen. Gali skaityti Fransuaz Sagan, Rj
Bredber, Agat Kristi. Klausykis Mocarto.
Ji prisideg cigaret.
- Bt gerai, jei nerkytum, nevartotum alkoholio, juo
labiau narkotik.
- Dykuma auga, vargas tam, kas dykum savyje slepia!
Taip kalbjo Zaratustra.
I toli atsklido ais roko garsai. Ji m kraipytis j
takt.
- Tau reikt klausytis Mocarto. Tai neblogai veikia neu
rastenikus.
- Ir tebus uvusi mums ta diena, kuri n karto nebuvo
okta! Taip kalbjo...
Ji pasilenk, pam nuo ems savo markinius, vark ir
apsivilko juos. Ranka persibrauk per veid, palikdama kru
vin pdsak.
- Gal atsisveikinsim, ddule? - tar kraipydamasi muzi
kos ritm (Am I sexy? A r a seksuali?) ir prijo prie jo.
Ji apkabino jo kakl ir pabuiavo skruost. Staiga jis
apglb j ir niko buiuoti jos akis, kakt, lpas. Ji buvo
usimerkusi, ir jai pasidar baisu, nes nebegaljo sustabdyti
savo patrakusios vaizduots: jie buiuojasi tamsaus parko vi
58
dury, jie apsikabin ir jiems gera, taiau jos rankose netiktinai
atri stiklo uk, ir ji staigiu judesiu nuria jam galv!
- Ak, a nebegaliu, - suuko ji, isivaduodama i jo gl
bio, - taip, taip, taip, tu teisus! Bt gerai! Tu teisus! A
noriu gulti baltame kambaryje minktomis sienomis, klau
sytis Mocarto ir skaityti Stivenson, noriu, kad mano pilki
plaukai bt supinti plonas kasytes, perritas ydrais kas
pinliais, js man leistumte savo trankviliantus ir ertu-
mte ger maist, a pasidaryiau stora ir grai. Kasvakar
pas mane ateit dailus berniukas geltonais plaukais ir ru
domis akimis, jis dstyt pradinukams gimtj kalb, ir a
inoiau, jog visos pirmoks j simyljusios. Jis kasvakar at
net balt roi, vyniot rausv trakant popieri, ir
buiuot mane kakt. Ak, kaip man bt lengva, kaip
man bt gera!
Ji vl suseg plaukus pauktik kuod.
Jie stovjo vienas prieais kit.
- Dabar pasakykite, kad numir js motina, pasikor
mona arba iprievartauta js nepilnamet dukrel. M
s pokalbiui reikalingas paskutinis akordas!
Jie stovjo vienas prieais kit, atsitiktinai susitik ka
kuri birelio nakt. Panke ir psichoanalitikas rausvo kriu-
ono baloje.
dang kilo alsva fejerverko raketa. Mes irgi kylame
auktyn, panks ir psichoanalitiko figrls maja, dabar
jau regime ne tik juos, bet ir milinikus senus medius,
neono viesose blizganius pasilinksminimo taisus - ap
valgos ratus, skraidanias lktes, karuseles su mediniais
arkliais ir raudonais plieniniais automobiliais. Mes mato
me, kaip visi ie taisai, beviltikai tuti, ima judti ir suktis,
59
tyliai skimbiodami ir brakdami. Mes kylame nesulaiko
mu greiiu, tai jau parkas tik tamsus takelis vytinioje
didmiesio pievoje. Mes kylame ir kylame, apviesti fejer
verko raket, staiga viesa inyksta ir visk udengia mly
ni naktiniai debesys. Pakylame dar aukiau ir atsiduriame
juodoje aklinoje erdvje.
1981
Apie tai, kaip...
...Tom N. anksti ryt paadino skardus greitas kalbjimas:
- ...manuela a privalau ijoti tie kojotai komaniai vl
ikas karo kirv a eiklusis mustangas vesiu savo karius ko
von neverkite manuela...
Atsisds lovoje, Tomas N. ivydo trylikamet brol Jon,
kuris pirt galiukais stypiojo po kambar ir kietai suiau
ps lpas... nesulaikomai kalbjo:
- ...mano sesuo unanzuna paglobos jus a griu gyvas ir
mano trofj kart puo t kojot skalpai hau...
Tomas apstulbo. Jaunesnysis brolis paprastai itekindavo
mokyklon stengdamasis nepriadinti vyresniojo. Taiau
syk, nors Jonas ir tipeno po kambar beveik ugniaus
kvap, prikands lp, net kakt surauks (tikras tylji
mo siknijimas), i jo sklido nenutrkstamas kalbjimas.
Tomas N. paman, kad sapnuoja, taiau visi klasikiniai b
dai (savs gnaibymas, daugybos lentels kartojimas) rod -
jis nemiega! Tuomet, nusprends, kad broliui kakas atsiti
ko, paklaus:
- Jonai, kas tau?
61
Jonas net krpteljo ir, atsisuks Tom, vis dar nepra
verdamas burnos m greitakalbe erti:
- ...na va tas pabudo dabar rks visi rkia matiekos mo
kytoja irgi rks reiks pasakyti kad pameiau ssiuvin grei
iau bt vasara ak manuela parvesiu jums baltj koman-
i vado mustang graiausi ristn visose prerijose do
mu ko jis taip isiiojs spokso mane ak neverkite manue-
la nes man plyta i skausmo irdis...
Broliui nepertraukiamai kalbant (kol kas vadinkime tai
kalbjimu), Tomas N. neteko ado, o Jonas tik iupo port
fel ir murkteljs iau! spruko pro duris.
Ilips i lovos, Tomas usirk (paprastai rytais taip ne
darydavo). Apie patologik Jono kalbjim jis nusprend
papasakoti mamai. Visiems yra tek vaikystje aisti ind
nus, balsu skaityti Kuper ar Main Rid, garsiai komentuoti
savo indnikus pieinius, sapnuoti, tiek jau to - kalbtis
patiems su savimi; taiau kad tokie sapaliojimai nenutrks
tamu srautu plst mogui net burnos nepraveriant...
Koridoriuje Tomas N. sustingo, nesirydamas atidaryti vir
tuvs dur, - i ten sklido nepertraukiamas, melodingas
motinos kalbjimas. Pagaliau Tomas ryosi ir staigiai atida
r duris. Motina, inoma, buvo viena. Tomui jus, ji nenu
tilo, o toliau nekjo pasikeitusiu, tarsi sugedusiame mag
netofone raytu balsu, lyg tarp kitko (jau normaliai) kreip
damasi Tom:
- Labas rytas, tu toks ankstyvas!
Ir kramtydama pilna burna ts savo nenutrkstam mo
nolog:
- ...na va ir taip vluoju darb o dabar dar reiks jam
pusryius taisyti...
62
Tomas pykteljo:
- Nesijaudink, pusryius pasitaisysiu pats!
Kepant kiauinien jam m virpti rankos. Stengsi ne
klausyti to srauto, sklindanio i motinos. Taiau jis atkak
liai skverbsi galv:
- ...jeigu eiiau su tomu gatve visi manyt kad jis mano
vyras niekam netoptelt kad snus sivaizduoju plepalus
kokioje sanatorijos valgykloje tik pagalvokite jos vyras toks
jaunas galtum pamanyti kad snus bet kam tomui sana
torija...
Tomas atsisuko: motina skubdama gr kav, net nosies
galiuk kiusi aukt oranin puodel. Aiku - buvo tik
ra, kad i odi niekas negirdi. Ji atsistojo, neatlaik To
mo vilgsnio ir dabar jau savo natraliu balsu pasak:
- Na, Tomai, a lekiu, atleisk, vluoju, vakare pasikalb
sim, - ir ts t vidin, sau vienai skirt kalbjim. - ...taip
vis bgu ir bgu vaik nematau nieko nematau bent gli
reikt nusipirkti reikt kur nors ivaiuoti karpatus gur-
zuf bet ar jiems atrodys kad jonas ms snus ne inote
ia mano vyro jaunesnysis broliukas taip taip na tiek to
vluoju ir skrand skauda...
Tomas spoksojo savo grai, nuostabiai jaunai atrodan
i motin, kuri nepraverdama burnos kalbjo tokius keis
tus dalykus (koki jis niekuomet nebuvo girdjs ir n sap
nuote nesapnavo igirsti). Tomui staiga jos pagailo, lyg no
rdamas paguosti, lyg spti, kad visk girdjo, pasak:
- Mama, vaiuokim keliom savaitm Karpatus ar Gur-
zuf. Pamatysi - visi manys, kad tu mano mona!
Dabar jau apstulbo motina, net akimirk nutilo. Stovjo
visa ipilta raudonio, paslaptingai ir kvailokai ypsodama.
63
- Tomai, ryt tu skaitai mano mintis, - galop pasak ji, -
na, a lekiu, vluoju, gausiu pylos...
Ir ji iskubjo, garsiai trankydama duris.
Tomas N. atsisdo ant grind. Gal gale viskas paaik
jo: jis skaito, ne - girdi kit mintis. Tomas anaiptol nenu-
diugo (nors kas i ms nra svajojs suinoti svetimas min
tis!), jis isigando. Jaut, kaip knu, uliedamos visus kitus
jausmus, ritosi leikiai geltonos nuogsio bangos. Valan
dl pamsts, nusprend kol kas nesigriebti nieko, visai
nepaisyti savo naujojo sugebjimo, nusispjauti ir elgtis kaip
visuomet. Jis greitai pavalg, apsireng ir ijo paskaitas.
Gatvje Tom upldo neprastas klegesys. mons, u
simiegoj, apsiblaus, panarin galvas, skubjo darb, pa
skaitas, pamokas, darelius, lopelius, lyg neijungti radijo
imtuvai skleisdami aplink save nenutrkstamo kalbjimo
(ak, ir toliau vadinkime tai kalbjimu!) spieius. Tomas N.
stengsi nekreipti dmesio, taiau, sispraudus sausakim
troleibus, jam m svaigti galva - triukmas lyg pankroko
festivalyje! Tomas merksi, kandiojo lpas, gniau kum
ius (lyg tai galt k nors padti!), bet svetim mini
nuotrupos, skvarbios tartum gyvsidabris, smelksi j:
- ...geltonas ilkas margintas drugiais ir chrizantemomis...
vaikas kio galv orkaitn ir apdeg... itaip pastant savo
lig kaip ji galima imto met sulaukti... jei sutikiau savo
likim idauyiau jam snuk... obuoliai neuderjo... mei
ls intrigos nedomios jei nesukelia iorinio atgarsio... kas
ryt skustagalviai vaikai lekia prie ualusio tvenkinio ir
baugiai nibddamiesi lieia lede sustingus jo vilgsn...
sen lesinusi balandius pasimir... sako jis narkomanas...
pasivaikioti prie saulut ir sukirsti ger pusal bifstek-
64
s... a bijau bijau bijau karo... joje akcentuojamas visuo
meninis meno slygotumas... kedro rieutliai...
Sunku ir apsakyti, koki palaim juto Tomas N. itrks
i troleibuso! Eidamas per ram ir lidn skverel, net isi
iojs gaud tyl. Aplinkui buvo tuia, tik viena storul
vediojo kaip du vandens laai save pana un, spraust
raudonon languoton liemenn. Tomas, lenkdamas juodu,
paspartino ingsn ir igirdo:
- ...atvirai kalbant tokia situacija ne kas kita kaip rody
mas kad kaminskas manimi pasitiki jau neinau k ir gal
voti dl kokios nors atsitiktins prieasties ar net visai be
prieasties...
Tomas N. atjo institut. Auditorijoje buvo jau visi su
sirink (Tomas turjo prot vluoti paskaitas). Buvo toks
klegesys, rods, sienos tuoj ims skeldti, irti ir byrti kaip
Venecijos tiltas per Polo Makartnio koncert. Visi kalbjo
isyk dviem balsais: tais, kuriuos girdite js visi, ir tais pasi
keitusiais, nenutrkstamais, kuriuos girdjo tik Tomas N.
Jis atsisdo alia Irenos, kuri kaip visuomet buvo umu
si jam viet. Suspaud delnais smilkinius, pirtais usikim-
damas ausis, - galva prisklido lyg jros oimo. Deja, aus
ukimimas nieko negelbjo - kit mintis jis girdjo visu
knu!
jo dstytojas. Dideliam Tomo N. nusivylimui, niekas
nepasikeit. Tiesa, visi, graiai tvarkingai susd, m ka
k rayti, taiau triukmas vis vien buvo kaip biroje kritus
dolerio kursui. Igirsti, k kalba dstytojas (abiem balsais i
karto), buvo nemanoma. Tom vl m kyriai, net sukel
damos kakok pertint skausm, vertis slapiausios ar at
sitiktins draug mintys:
65
- ...kodl a reaguoju spalvas o jos mane ne... liepsno
jantys dilgli vainikai kasnakt upeliukais plaukia nuri
musius tavo sielos vandenis... nejaugi jie neigia tai k kiti
beatodairikai tvirtina... jis man dovanojo emuogi pie
veles visiems visiems laikams... kiekvienas arlatanas gal
t tai interpretuoti kaip jam patinka... netektis... man ji
literatrikos sielos tad visur pirmenyb teikia raymui...
nuodms atpirkimas usits pernelyg ilgai... medituojant
kvpavimas visai sultja...
mai Tomas N. igirdo alimais graudiai iurlenanias
Irenos mintis:
- ...a ito nebepakelsiu gal reikia i ia ivaiuoti vaiuo
ti kalnus ar prie jros toliau kiek galima toliau bet ne
ivaiavimas nieko nepakeis nieko nieko nepakeis bus jra
bus kalnai o a ta pati visur ta pati pasaulis neutralus ir
viskas priklauso tik nuo mans reikia keisti save ne reikia
pasidaryti gal...
Irena labai kruopiai, ikiusi lieuvio galiuk, brai fi
gros A, esanios ploktumoje B, el A , ir atspind A2
ploktumoje O ir ts:
- ...ir tai visai nesunku kas dien tkstaniai toki kaip
a klpo panardinusios nesulaikomai nesustabdomai per rie
kraujuojanias rankas kartose voniose tkstaniai skren
da emyn plevsuodamos geltonom drapanom ir oraniniais
plaukais atsispyrusios imtas antro aukto palangs ar bruk
imo tilto turkl tkstaniai mergaii klykdamos mama
rieda raudonais liepsnojaniais automobiliais prarajas u-
sigerdamos pienu ryja vairiaspalves tabletes kad amiams
umigt liliuojamos vivaldio malerio ar dono lenono ak
kodl ios mintys tokios lyg jas kas skaityt kodl priemir
66
tiniai laikai ir dienoraiai raomi taip lyg bt skirti mili
joninio tirao spaudai tai visai nesunku tik trys pakeliai ele-
niumo...
Ir staiga, timpteljusi u rankovs, Irena sunibdjo To
mui:
- Tomai, gal tu ar tavo mamyt turit eleniumo? A taip
pavargusi, jauiu nuolatin tamp, blogai miegu... ia pat
sesija, nra kada eiti pas gydytoj... Paskui a tau atiduo
iau tas tabletes.
- Nesmon, absurdas, kas tau galv ov!!! A nepa
keniu griovimo, nepakeniu udymo. Tai tas pat, k udy
si - ar save, ar kit! Tu priklausai ne sau, o Visumai! Tu ne
turi teiss, neturi teiss griauti itos Visumos!!! - m berti
Tomas N., stengdamasis perrkti auditorijos triukm.
Nugriaudjo kurtinantis juokas. Visi atsigr Tom N.
(ak, inote, i ito vaikino galima visko tiktis!). O dstyto
jas, kuris visada buvo kiek trenktas, pratrko raudonuoda
mas ir takydamasis seilmis:
- Lauk, lauk! Nedinkis i auditorijos ir ten varink savo
idiotikas klounadas. O kit paskait ateisi su dekano lei
dimu! - Jis rk abiem balsais unisonu.
Tomas, lydimas neslepiamo susiavjimo gsi, ijo. Ko
ridoriuje tvyrojo palaiminga ramyb. Tyla veik magikai.
Stypsodamas prie lango ir stebdamas iuklyne besiduo-
danius katinus, svarst, k jam toliau daryti. Ir kadangi
buvo dar nepriprats prie savo naujojo nepaprasto sugeb
jimo, nusprend tikr nesmon - eiti kin!
Kino sal klegjo lyg Bagdado turgus. Tomas vylsi, gal
prasidjus filmui triukmas mauml aprims. Kad nors kiek
atsiribot nuo svetim mini, niko skaityti alia sdin
67
ios mergaits knyg. Tai buvo kakoks filosofinis Konfuci-
jaus laik veikalas su begale kinik termin. Ir Tomas pa
gavo save klausantis, k galvoja mergait. O mergait gal
vojo anglikai, taip taip!
- ...oh darling please believe me I never leave you darling you
are the part of my heart you are the part of mine oh my love for
the first time in my life my eyes are wild open...
viesa ugeso, taiau sal kaip paprastai nenurimo. Fil
mas - eilin vargana apsiausto ir pagos istorija - n kiek
netrukd irovams (mintyse) triukmauti, netgi skatino!
Klegesys aprimdavo tik temptose vietose, kur superhero-
jus kabarodavosi nesibaigiania statmena siena ar murkdy-
davosi lstaniose vilnyse (kur ne kur aidjo susiavjimo,
paskatinimo ar igsio ksniai). Taiau, kilniems mon
sinjorams ilgai postringaujant apie gimtosios karalysts garb
ar lyktaus kardinolo intrigas, triukmas salje tiek sustip
rdavo, kad Tomui imdavo maugti galva.
- ...you know darling happiness is a warm gun and I love you
forever beautiful boy we are playing those mind games together
my love...
Tomas nebeitvrs ryosi eiti laukan. Jis pasak good bye
mergaitei, turiniai neisenkam anglik meils odi ar
senal.
Be jokio tikslo, rinkdamasis tutesnes gatveles, jis lais
tsi po miest, usukdavo kiemus, nustus karveli lesalu,
suplytomis fotografijomis, aisl nuolauomis, ukmis,
nukabintus margaspalviais skalbiniais (lyg prie vent).
Ten sklido monotonikas saulje kiurksani senui mur
mesys. Faktas, kad girdi kit mintis, jau nebeatrod toks
baisus. Tomas N. su juo apsiprato, netgi nusprend kada
68
nors tuo pasinaudoti. Taip bastantis praslinko visa diena.
Vakarjo. Tomas suman vaiuoti namo.
Troleibusas buvo apytutis. Tomas N. prisdo alia senu
ko, smalsiai irinio pro lang. Visuotinis mini klegesys
Tomo N. nebestebino, bet staiga pribloktas jis pastebjo
k kita: senukas tyljo. Tomas siklaus - tikrai tyljo! Jis
smalsiai nuvelg mogel (truput kvepiant drgnu pod
liu): pilkas kostiumas, skrybl, padabinta nusirusia
sies plunksna, senokai beskustas degs veidas. Senukas tu
rjo prieblandoje rykiai vytini arbatini roi puokt.
Deinje jo rankoje, ties krumpliais, iojjo nedidel krau
juojanti aizdel - matyt, nuo ros dyglio. Senukas tyljo.
Tomas, jausdamasis lyg adint kietai miegantj ar er
zint kok ram geraird un, tar:
- Ddule, js ranka kruvina, susibraite.
Senukas dbteljo Tom, paskui lyg koks tvarkingas v
relis lyteljo aizd, vl pavelg Tom ir pasak tyliai:
- Ai, sneli. Tai - ros!
Ir vl, prigluds prie lango, tyljo.
Tomas N. vis labiau ir labiau stebjosi. Net trimetis vai
kas, susigrds bumon kumt, spyrs didiules apvalias akis
vien tak mst:
- ...saul yra didesn kai ji leidiasi a uaugsiu nupirksiu
toki vak iki pat dangaus ir nakt ji degs ir ryt kaip saul ir
nereiks jums jokios sauls ir bus matyt i tolo tokia vak o
mons oks aplinkui a noriu saldainio ir noriu kasyi no
riu takso taksas yra urvinis ir papjaus karolio sin...
O senukas - tyljo! Tomas m spoksoti j taip dmiai,
kad mogelis pasimuists, pauosts ro tar:
- A - ne vietinis, - ir tarsi kaltai pairjo Tomui akis.
Vl lipte prilipo prie lango ir tyljo.
69
Troleibusui sustojus prie vienos dekoratyvins skulpt
ros (kurios Tomas N. negaljo paksti), pasklido negarsus
senuko murmesys:
- ...ak koks graus koks graus...
Tomas N. net kvap ugniau, o senukas jau aukte auk:
- ...tu tik pamanyk Dievulliau kokia groyb...
V
Tom pagavo pyktis. mogus, vis laik taip auniai tyl
js, staiga puol avtis kakokiu alvariniu stuobriu, vie
noje rankoje laikaniu Smuik, kitoje - Knyg, o ant gal
vos - Paukt. Senukas dar pasigr ir Tom:
- Tik pairk, koks graus, - Tomas niekinamai isivie
p, - koks g r a u s d e b e s i s !
Tomas pajuto drungn gdos jausm, srvant i galvos
per vis kn pdas. Debesis tikrai buvo labai graus - it
milinika balta, gaivi, nusileidusios sauls auksu vytinti
oaz tamsiai violetiniame danguje.
Tomas atsistojo, o senukas, nejaukiai ir lidnai vyptel
js, bruko jam gelton ro.
Sutemo. Tomas N. ilipo i trgleibuso. Ro kvepjo. Pats
neinodamas kodl, jis perbrauk ros stiebeliu sau per
krumplius, taiau - nesibr. Tik nulau kelis dyglius, ir
ros kote atsivr viesiai alios aizdos. Tomas slinko na
mo varginamai, kyriai klegetuojaniomis gatvmis. mo
ns nemokjo tylti. J galvose lakst, okinjo, uoliavo,
lamjo, putojo, sukosi, kunkuliavo, tvyrojo, dvelk, gie
dojo, trypiojo, spieg, aimanavo, ybiojo, kliunksjo,
spjaudsi, dejavo, auk, rko, klupo, springo, musi, pla
ksi, duso, sproginjo mintys. Ir Ryt imintis, kad didiau
sia palaima mogui - suvaldyti, nuraminti, nubaidyti min
tis ir paskleisti savo galvoje tyl ir ramyb - dabar jam atro
d absoliuti ir neginijama (nors kadaise ja abejojo).
70
Namie jis nevalgs nei nesiprauss nuslinko savo kam
bar, pamerk ro ir atsigul.
( - Tau daugyb kart skambino Irena, dkojo, kad igel
bjai j nuo saviudybs! - jam pavymui auk mama, bet
Tomas tik gteljo peiais.)
Jis usidjo ausines, bet muzikos nejung. Klaussi tylos.
Tomas irjo pro plon iaudeli aliuzes stulbinamai ap
val mnul tamsiai alioje dangaus gelmje, milinikus,
greitai slenkanius debesis (jis inojo, kad tai tik dmai i
gretimo fabriko kamino). Mnulis, debesys, tyla pulsuojan
ti dangaus gilyb, breliais pralekiantys kakokie nakvios
paukiai (gal mintys), skausmingai dailus nakia spalv
praradusios ros siluetas primin japonik tapyto ilko ir
m. Tomas, visikai atsipalaidavs, plduriuodamas tyloje,
mgino splioti - kas gi u tos irmos: gal purpuru apsivil
kusi simyljli porel gelton chrizantem guolyje; gal vai
kas porcelianiniu veiduku ir rankomis, aidiantis su mili
niku krabu; gal skustagalvis iminius, grojantis juodme
dio fleita neidygusiam bambukui; gal tkstanio popieri
ni gerveli apsupta Irena, neanti padkl arbatos cere
monijai; gal senukas su romis, besisupantis ant milini
ko varpo; gal brolis, lydimas trylikos oranini lapi, tipe
na neaprpiama lyguma; gal toji mergait i kino teatro,
raanti pajrio smlyje eilraius apie meil, kalnus ir vie
natv (jos odius vis nuplauna bangos); gal jo motina aki
namai raudona suknele, brendanti oianius jros vande
nis... taip, oiantys jros vandenys alioje tamsoje...
Tomas N. umigo.
1983
71
Ar pas jus atjo
Naujieji Metai?
Sddama ant palangs, irjau aiktn. Temo. Eglut, tik
riau, milinika sena Egl netiktai suibo galybe margas
palvi lempeli. Aplink j susispiet mons m okinti,
ploti rankomis, diugiai kaudami stumdyti vieni kitus. I
viraus tai atrod apgailtinai juokinga. Nuleidau kojas e
myn, su pasimgavimu jausdama basas pdas tektelint
drgn vsi priebland ir viltim kvepiant prienaujamet
urmul. Buvo paskutinis Senj Met vakarus. Mes - Ro
bis, Inga, Artras, Paulius ir a sdjom pastarojo palp
je, laukdami ateinant Naujj Met.
Kaip paprastai - visi kitojo kas sau, nekjo kas sau, ir
tokie dalykai kaip dialogas, pokalbis, net ginas atrod ne
manomi, niekada neegzistav arba prarasti visiems laikams.
Robis, sakykim, kalbjo tik Aleno Ginsbergo frazmis (per
nai jis bylojo Tagors, o dar prie tai - Sen Dono Perso
odiais), Inga mgino stebinti savo originalia mstysena,
Paulius iam vakarui (kol ateis Naujieji) buvo davs tylji
mo adus, o Artras kaip manydamas stengsi mus sudo
minti ind ragomis ir diazo klasika.
72
A tabalavau kojomis ir tirtjanioje tamsoje kliau mil
inikus ratilus, vilnijanius per dang, per miest. Apa
ioje, prie Egls (sako, ji ia pasodinta miesto krimo die
n), rinkosi vis daugiau ir daugiau moni. I aprdijusio,
prie Egls kamieno negailestingai prikalto garsiakalbio m
sklisti trakesys, matyt, reikis muzik. Minioje kakas p
t trib, tamp armonik, mgino dainuoti, beviltikai nu
skriaustais balsais bliov vaikai.
- Nepakeniu tokio laukimo, - prabilo Inga, - visas itas
urmulys, apibarstytas vilties kruopelytmis, primena kokias
tarpkontinentines dvirai ar automobili lenktynes. Ak, tik
pagalvokite, tai pra ir per ms miestel! Mnesi mne
siais ors miestelnai pina girliandas, dailina nam fasadus,
kaupia ampano atsargas, rao paklodse kius Sveiki su
lauk!, ak, atsipraau, Sveiki atvyk!!!, sidinasi ieigi
nius apdarus, lemting vakar visi, apimti kvailo liguisto
diaugsmo, plsta gatvm ir vos spja susivokti, kad klegan
tis, prakaitu dvokiantis uoras, pravilps pro al, ar banda
kriokiani, spalv ir form praradusi automobili ir yra
tas lauktasis stebuklas. Visi lidnai skirstosi, nuplia girlian
das, sudegina lozungus, sudeda d neiautas pasveikini
mo raketas, blokia alin specialiai tam sitas drapanas, lid
nai lyktdamiesi igeria ampan. Ir viskas.
Inga tiriamai nuvelg mus visus,-matyt, tikdamasi, kad
jos monologas (mano manymu, ypa nevyks) vertas susi
avjimo ksni.
- Hes the son of the absconded hot rod angel and he imagi
nes cars and rides them in his dreams. (Jis yra kartos bausms
ivengusio angelo snus, jis sivaizduoja automobilius ir vai
ruoja juos savo sapnuose), - padeklamavo Robis.
73
- Papga, - lepteljo aikiai sieidusi Inga.
Triukmas ir muzikos garsai skalavo mano pdas. Steb
jau vien vyrik, kuris, linguodamas visu knu, trypioda
mas kojomis, kak rk megafon. Niekas nekreip j
dmesio. mogus jo ia prie vienos, ia prie kitos besi
linksminanij grupels, patrypiodamas kartai kak
jiems aikino, tie giojo peiais, stm j alin, susiriesda
mi kvatojo arba labai nedviprasmikai sukiojo pirtu sau
prie smilkinio. Vyrikis su megafonu net mgino usiropti
ant suklypusios pakylos, kur bindzinjo keli vienodai ap
rengti Seniai aliai. Taiau vienas, maas ir susikprins
(panaus nyktuk), nuvijo j alin.
tai tuomet prie vyrikio prijo Renata (kurios mes jau
ilgokai laukme), pam u alkns ir mgino tempti pas
kui save. mogus pirma spyrsi, bet mai pasidav, klus
niai nusek jai i paskos, vis dar kak rkdamas megafo
n. Visuotiniame klegesyje, gaudesy ir tarkjime niekaip
negaljau iskirti jo odi.
Lynojo. Sniego nebuvo n enklo. Balose stirksanti i
puota Egl ir aplinkui strapaliojantys mogeliai atrod idio
tikai.
Veikiai Renata su tuo vyrikiu (vietoj Naujamets, D o
vanls) buvo ia. Rankose ji laik degani vak, apipin
t katpdlmis, egliakmis, raudonais karoliukais ir auk
siniais kaspinais. O vyrikis sududeno megafon:
- Veltui laukiate, Naujieji Metai - neateis!
Mes visi pasileidom kvatotis, o mogus niriai, i padilb
mus stebjo, rodos, ne juokais pykteljs, kad taip nerimtai
reaguojame jo perspjim. Beje, jis buvo jaunas, koki 23
met. Taiau visa jo povyza, kakokia sukumpusi, pakry
74
pusi, iklerusi, atrod kur kas senesn. Gelsvas gana taisyk
ling bruo veidas giliai arti viena kitos susodintomis pil
komis akimis atrodyt netgi graus, jei ne ligi krauj su
kramtytos lpos.
Renata taip pat irdo:
- Juokits, juokits, - sumurmjo grasinamai, - bet jie
tikrai neateis. Kasmet ateina, o syk - ims ir neateis!
Ji piktai nuveit alin juodas pirtines, juodus batus, l
tai nusivilko juod palt, nusisiaut juod skar, atmutu-
riavo juod ilgliausi al ir visu likusiu juodumu isities
ant kilimo. Renata kaip visuomet buvo juodutl nuo gal
vos ligi koj, tikriau - nuo plauk ligi kojini. Tas jos pa
brtas, kyrus juodumas neatrod nei keistas, nei dirbtinis,
o balta veido ir rank oda erzino.
- Tavo rank ir veido oda visk gadina, - pasakiau jai, -
btinai reikia perdayti juodai!
- Aha, kitais metais, jeigu jie ateis, taip ir padarysiu, R i
ta, - atsak mirkteldama man.
Prisiekiu, n vienas i ms nebt nustebs, jei ji bt
taip ir padariusi. tai jau keleri metai, kai Renata ia su
didesniu, ia su maesniu azartu visk aplinkui dao juo
dai. Pradjo ji nuo drabui (nors seniau mgo roin ir
ydr spalv), paskui persida plaukus (buvo blondin),
vliau - savo kambario, kuris tapo panaus alchemiko bs
t, sienas, netgi patalyn. Paklausta, kas gi atsitiko, Renata
ataudavo, kad ji - , prie ios pa
slaptingos frazs pridurdama miglot, mano manymu, nie
ko bendro su juoda spalva neturini istorij: vienoje kny
goje ji radusi kakokios senovins ikonos reprodukcij. Iko
na buvo tiek iblukusi, apsilupinjusi, kad vos galjai i
75
rti nutrupjusiais nimbais apgaubtas galvas, raudon ap
dar nuoplaias, sparn skiautes paauksuoto dangaus fo
ne. Ikona vadinosi .
- Ne, Naujieji Metai neateis, - kategorikai pareik vai
kinas, statydamas megafon kamp ir jaukiai susirangyda-
mas alia.
- Leiskite paklausti, meldiamasis, kodl gi? - reklamine
ypsena jam vypteljo Inga.
- Nejaugi js gyvenime nra pasitaik, kad kas nors ne
ateit, nors - privaljo, nors laukte, nors buvo i anksto
susitarta?!
- Bet Naujieji Metai - juk tai dsningumas, taisykl, tai
nepriklauso nuo ms laukimo, paad, susitarimo!
- Iimtis tik patvirtina dsningumus bei taisykles, - atsa
k jis ir mslingai pridr: - Tai kaip tik priklauso nuo lau
kimo, paad, susitarimo...
Na ir pamgink, kad geras, su tokiu susikalbti!
- Hold back the edges of your gowns, Ladies, we are going
through hell! (Pasikeikite savo drabui skvernus, damos,
mes einame per pragar!), - vl padeklamavo Robis.
Jau visai sutemo. Itraukiau savo suvarbusias kojas i
tamsos ir udariau lang. Inga udeg raudonas vakutes
ant egls akos, papuotos vis ms galvomis (ikirptomis
V
i fotografij). Artras jung magnetofon - Ravi Sanha-
ras ugrojo Vakarin rag.
- Na, , gal pradsime linksmin
tis, - pasil Artras.
- Veltui, - burbteljo ms sveias, - veltui. Naujieji M e
tai neateis.
- Neateis tai neateis, - ramiai atov Artras, turintis
76
ypating talent bendrauti su pusproiais, - tiek jau to! Pa
sdsim ia, pasineksim, paklausysim muzikos. Lauke juk
tamsu, alta ir lyja.
- 1 saw the best minds of my generation, destroyed by mad-
ness, starving, hysterical, naked! (A maiau geriausius savo
generacijos protus, sualotus pamiimo, ibadjusius, iste
rikus, nuogus), - toliau var savo litanij Robis, visus er
zindamas.
vilgteljau emyn. Kiaurai permirkusioje aiktelje su
sibr mons nerangiai trypiojo muzikos taktan, pirti
ntom rankom kilojo ampano butelius, degiojo bengali-
kas ugnis, svaid vieni kitiems ant galv serpantinus, rie
kuiomis barst konfeti, laid dang liguistai iblykusias
raketas, nypianias petardas. Artras apkabino mane ir
dirsteljs pro lang tar:
- Na tai, Vieni irdi Klubas jau linksminasi!
Vieni irdi Klubas - tai Tie, trypiojantys balose prie
senos, mlungikai mirksinios Egls. Naujuosius Metus ioje
palpje mes sutinkame jau ne pirmsyk. Visuomet apaioje
briuojasi Tie. Lyg neturt nam ar bt ivyti laukan tai
Stebuklo Neisipildymo Nakiai, tarsi lkimas paknopsto
mis, ratu aplink blykiojani Egl, konvulsyviai susikibus
rankomis su tais, kuriuos regi pirm ir paskutin kart, galt
itirpdyti stingdant vienatvs jausm. Vieni irdi Klu
bas - pramin juos Artras, nes nei tamsa, nei bengalikos
ugnies plipsniai ar ampano purslai, nei kretinikai ypsan
ios pariuk, kikui bei mekui kauks nepajg nu
slpti j akyse tyvuliuojanios vienatvs.
Stebint Vieni irdi Klubo linksmybes, mane apm
graudulys. Siurbiojau kart, sald raudonj vyn, su kiek
77
vienu gurkniu jausdama vis aikiau ir aikiau - Naujieji
Metai neateis!
Ms sveias, imauks penkias stiklines vyno, suveits
pus torto, pareik:
- Na, jus a perspjau, dabar einu pas kitus, - ir ilinga
vo, atsisveikinimui dar kart pridrs:
- Naujieji Metai neateis!
Jokie ms neentuziastiki mginimai j sulaikyti, ino
ma, nepadjo.
- Idiotas, - prapliupo Inga, - pript ia kakoki migl
ir isivilko! Sudrumst vis Naujamet Nuotaik. Jau ir man
atrodo, kad Naujieji Metai neateis!
- Ir man, - pasakiau.
- inoma, neateis. Jis juk aikiai pasak, - kirste nukirto
Renata.
Paulius, nutaiss nenusakom grimas, sulinksjo galva.
- Mielieji, tik nesijauskite vieno absurdiko multipli
kacinio filmo heroj vaidmenis! Ten drambliukas, smaugliu-
kas, papgl ir bedionl irgi svarsto tokias problemas - ar
rytoj bus rytoj, kada ateis ateitis ir 1.1., - pasak Artras ir
mai m kariuotis: - Atjo, visk sud, prisigr, su.. .ko
visiems Naujamet Nuotaik ir ibangavo. Kam j ia ve-
deisi, - jis svied saldainio popieriuk Renatai plaukus, -
idiot ir narkoman vieta Vieni irdi Klube!
- Visai jis ne idiotas ir ne narkomanas, - pasipt Rena
ta ir pridr kaip svarbiausi argument: - Jis dirba kino
studijoj!
A pabrtinai garsiai sukikenau ir uspringau vynu.
Taip prajo vakaras. Mes, vis labiau ir labiau apgirsdami,
sakme savo monologus (Holy the supernatural extra brilliant
78
inteligent kindness of the soul! Tegyvuoja antgamtinis auk
iausias spindintis sielos gerumas!), okome, buiavoms,
taiau nuojauta, kad Naujieji Metai neateis, spengdama
tvyrojo vir ms, nustelbdama muzik, varydama jude
sius, drumsdama mintis, ugodama odius ir juok.
Miesto laikrodis, nejaukiai sikrs senoje, balandi ir
varn nutuptoje varpinje, imu pus dvyliktos. Vieni
irdi Klube prasidjo netiktinos linksmybs. Mes, susi
grd prie lango, svaidme emyn sumutini likuius, ak
mens kietumo cukrines roytes ir lapelius nuo torto, nuo
rkas, pylm vyn (sutinku, elgms labai negraiai). Robis
deklamavo Tiems Ginsberg:
- Who sang out of their windows in despair, fell out of the
window, cried all over the street, danced on broken wineglasses
barefooted... (Kas desperatikai dainavo pro savo langus,
krito pro savo langus, aukdami per vis gatv, basi oko
ant suduusi vyno tauri...)
Inga visai kuokteljo - m laidyti deganias popieriaus
skiautes, kurios, laim, ugesdavo nepasiekusios ems.
- Ei js, Naujieji Metai neateis! Neateis! NEATEIS!!! -
spieg ji.
Netrukus jau mes visi unisonu aukme i iurpiai ab
surdik fraz, taiau apaioje mus n akies neatkreip.
Vieni irdi Klubas, plyaujant netiktinai prastai mu
zikai (kurios net melodij buvo sunku nuspti), zigzagais
lk aplink lapi, varvani lyg milinikas sulytas pauk
tis Egl. Jie lk susidaudami galvomis, mindydami vieni
kitiems kojas, gniauydami rankas, plydami drabuius,
barstydami sagas, laikrodius, alikus, skrybles, batus, virs
dami balosna, vl keldamiesi, lkdami toliau su tuo paiu
79
azartu ir ksniais, lyg tai bt tbtinis maratonas, bgi
mas laiv, kuris tuoj iplauks Paadtojon emn. Nesu-
spjusiems, atsilikusiems, neatbgusiems nebus jokio pasi
gailjimo! Jokio pasigailjimo, supratote?!
Akimis iekojau ms Pranao Su Megafonu, niekur jo
nesimat, nors Renata ir rk springdama:
- tai jis, a matau, tai jis, anava!!!
Pagaliau laikrodis m muti dvylikt!
Apaioje Vieni irdi Klubo nariai desperatikai auk
dami puol vieni kitiems glbius, buiavosi, atidarinjo
ampan, ilaistydami po pus butelio, gr it bt kanki
nami pragariko trokulio, mauk riekuiomis, i kritolini
tauri, plastmasini indeli virtiems kiauiniams, kami,
porcelianini pial, sulamdyt popierini puodeli, nuskel
t egluts aisl, dau neatidarytus, pusiau nugertus, tu
ius indus emn, tryp ukes kojomis, rk, raudojo, kvato
josi, isterikai bliov pergsdinti vaikai, lojo uklyd unys,
kakas pt trib, pl armonik, bimbino gitar, dainavo,
tak kumiais tirtas nuo konfeti balas, svaid akmenis
Egls lempeles, suoleliai buvo nutpti aistringai besimylin
i poreli, dang lk nuoding spalv raketos.
Mes taip pat silom. Nutkm egls ak su vakutm,
nuo kuri, inoma, usiliepsnojo uuolaida. A j nutrau
kiau ir miau trypti, basom kojom takydama ieirb pur
slus. Renata baisiausiai susikaupusi maklinjo po kambar,
visk apnarpliodama lykiausi spalv serpantinais ir be
jokio saiko, saujomis vaistydama konfeti. Robis batais try
p seniausiai ugesint uuolaid, kak maurodamas.
Artras, stvrs saksofon, m psti t pai nat, ro
ds, lyg kamiatrauk ltai suka mums vidurius.
80
Vieni irdi Klubo atstovai vl uoliais lk aplink
Egl, smagiai trypdami ukes, purtydami lapias, konfeti ap
lipusias galvas, takydami balas ir patys panas balas, kak
aukdami (niekada nepasakytum, kad i diaugsmo).
A atsisdau ant grind, atsirmiau sienos, usimerkiau.
Skaudjo pdas, ko gero - apdeg. Veltui tiek mirkiau jas
prienaujametje, vilties prisisunkusioje prieblandoje. Nau-
V
jieji Metai neatjo. Salia prisdo Artras, pabuiavo mane
ir sumurmjo:
- Na matai, Ritute, jie tikrai neatjo, velnias juos griebt!
A lidnai sulinksjau galva.
- Neatjo, - pasakiau.
- Gal bandom pakartoti i procedr Londono laiku, -
pasil Robis, pritpdamas alia, - arba po keli mnesi,
drauge su japonais, kinais ir vietnamieiais?..
- Absurdas, - nutrauk j Renata, - absurdas, absurdas,
absurdas, - kartojo ji, vyniodama mums aplink kaklus ser
pantino kaspinus, - absurdas. Jei neatjo dabar - neateis
niekad. Kas ino, gal jie apskritai n sykio nebuvo atj, gal
mes beviltikai apgaudinjame save, kiekvien syk juos su
tikdami ir ilyddami?
- Mergyte, tu visai pasigrei, - pasak Robis.
Dzingteljo dur skambutis. Nujau atidaryti: ms Pra
naas Su Megafonu. Nieko netars, n nenusivilks palto,
jis jo vidun ir vl susirang savo kamputyje. Pastebjs
ms sutrikusius, klausiamus veidus, ypteljo, bejgikai
sksteljo rankomis - lyg apgailestaudamas, lyg reikdamas
uuojaut.
Artras vl jung magnetofon, kuris per ms girtas
linksmybes buvo umirtas. Muzika it koks tirtas, lipnus,
81
salsvai kvepiantis skystis tryko i abiej magnetofono ko
lonli ir tvind kambar. Rods, gali semti riekuiomis
putojanius tribos ar aiaruojaniais burbuliukais kylan
ius saksofono garsus.
- Mes pasksim itoj muzikoj, - i kakur toli toli atban
gavo Ingos balsas, - mes utrokim, uspringsim, udusim,
sustingsim itoj muzikoj, taip ir neatjus Naujiesiems M e
tams...
- Kambarys jau utvindytas jos, nei pabgsi, nei iliaui,
nei iplauksi, nei iskrisi, - sunibdjo Artras keistai
springdamas, lyg ir mgindamas stotis.
- Holy the groaning saxophone! Holy the bop apocalypse!
Holy forgiveness! mercy! charity! faith! Holy! our! bodies!
Holy the... mysterious... rivers. ..of... tears... under... the...
streets!
(Tegyvuoja vaitojantis saksofonas! Tegyvuoja Bopo apo
kalips! Tegyvuoja atlaidumas! gailestingumas! labdarin-
gumas! tikjimas! Tegyvuoja! ms! knai! Tegyvuoja...
paslaptingos... aar... ups... vir... gatvi!), - Robio
balsas trkiojo, lyg po kiekvieno odio jis bt rijs kak
labai karto ir lipnaus.
Toji lipni, karta, greitai stingstanti diazo melodijos ma
s pro ausis, nos, burn, akiduobes, poras i pradi pa
lengva skverbsi, o veikiai nesulaikomais plipsniais skam
bdama pldo ms pavargusius knus. Naujieji Metai
neatjo! Jauiau, kaip mano gyslose kraujas maiosi su ia
melodinga, skambania, dainuojania, giedania mase, tir
tja, stingsta. Naujieji Metai neatjo. Pajudti nebegaljau.
Naujieji Metai neatjo. Nuo staigaus vjo uoro atsidar lan
gas. Lauke vito. Apgauti mons po savo makabrik links-
82
m yb i isisk irst.N A U JIE JI M E T A I N E A T J O .
Aikt buvo nusiaubta it kokios absurdikos, beprasms,
tbtins kovos laukas, n a u j i e j i m e t a i n e a t j o .
m snyguriuoti. Didels retos snaigs pro atdar lang skri
do kambarin, tp ant serpantinais apnarpliot ms koj
ir netirpo. Naujieji Metai neatjo. Buvo visai, visai tylu...
neatjo...
1983
Namas umiestyje
Sskite 215 autobus, vaiuokite iki galo, ia ilipkite, ap
sidairykite: vienoje kelio pusje plats padmav laukai su
alkan pauki debesimis, atsiskyrlis medis tylioje erdv
je, kitoje pusje - jaunas, velnikai tankus puynas. Eikite
puynu per pilkas samanas, sausos medi akos kabinsis
jums u drabui, kelis kartus nusikeiksit ukliuv u nedi
deli kelmuk, atri lyg drieo dantys... ir staiga - ieisite
piev. Aiktelsite it prij oaz. Pieva kaip ir visos - veli
ol traukte traukia griti veidu jos alsi ir kvepiani v
sum. Js taip ir padarote, i pradi gulite usimerk, kai
praveriate akis, regite, jog viskas aplinkui juda - oli stie
bai, miniatiriniai vabalai, kirmls, neprasiskleid iedai.
Js veriats ant nugaros, dangus suvokia, kaip jums reika
linga jo pulsuojanti gelm. Js atsisdate olje - ir tada
ivystate t nam.
Neproporcingai siauras ir itss dviauktis, ukaltais lan
gais. Kaip js jo nepastebjote vos eng pievon? Js atsi-
stojate...
A atsisdau olje - ir tada ivydau t nam.
84
Neproporcingai siauras ir itss dviauktis ukaltais lan
gais. Kaip a jo nepastebjau vos engus pievon? Atsistojau.
Stovjau iki keli olje, veidu dar jausdama jos gaivi
vs, ir velgiau t nam. Keistai reaguoju tokius apleis
tus statinius. Mane apima kone mistinis gailestis - kada,
kodl, kokie mons juos paliko? Js tikriausiai pastebjo
te, kad tokie statiniai, kurie yra skirti monms, - namai,
stadionai, stotys, ventovs - lik tuti gauna keist irai
k, kuri galiausiai ima bauginti. A r kada matte akis be
vyzdi? I pradi akys kaip akys, o paskui - lyg kas kartu
vandeniu liktelt... Tikriausiai a perdedu.
Ltai jau prie t6 namo, velgdama keturis nukryiuo
tus jo langus. Mane sustabd keistas garsas. sitempiau, bet
tuoj pat supratau - vjas varsto duris. Apsidiaugiau, kad
galsiu eiti vidun. Prijau prie dur, atsisukau. Per piev
drieksi mano bryd, auktos ols m palengva sibuoti,
kilus netiktam vjui. Vjas stiprjo tarsi dygdamas i e
ms, dabar jau sibavo pu kamienai, galop ir j virns.
Kakodl tas vjas mane suglumino.
Atvriau duris. Kakada j bta mlyn, bet daai jau
buvo visai nusitryn. Toje apleistoje prieblandoje pasijutau
nejaukiai ir norjau grti atgal, taiau durys trinkteljusios
usivr man u nugaros. Valandl stovjau nejuddama,
kol akys priprato prie dulsvos viesos. Kambarys, kuriame
atsidriau, buvo tuias. Sien tapetai nudrisk, apsitryn
ir ibluk, j ornamento beveik nebegaljai nuspti. Ant
grind voliojosi beviltikai nereikalingi daiktai, kuri keis
tas derinys primin siurrealistin paveiksl - lls galva i
badytomis akimis, sudus virktas, buteliukas su dviem
rykiai roinm tabletm, vaikikas batelis ir didiul balta
85
gipsin ausis, ukimta purvinu laikraiu. Pastaroji detal
mane paveik labai nemaloniai, paspyriau t gipso luit,
vydama alin nyki baim.
Pravriau duris kit kambar. Grindys buvo storai ap
dulkjusios, tarsi prinetos pajrio smlio, ant j rykjo
smulkios kakokio gyvno pdos. Prijau prie krosnies, ali
kokliai buvo suskil ir itrupj. Perbraukiau ranka, ir toji
krosnies vsa mane tarytum nutvilk. Kiti du kambariai vlgi
niekuo nesiskyr: viename prie ukalto lango stovjo triko
j kd ir mtsi pagelt laikraiai, antrame tapetai buvo
kno spalvos, karojo skiautmis lyg besilupanti mogaus
oda, ant grind guljo puspilns kakoki tepal tbels, ir
man topteljo, jog kakas mgino gydyti ligotas sienas.
Ltai lipau laiptais antr aukt. Nuo vaikysts vengiau
laipt. Ir dabar lipau atsargiai, viena ranka laikydamasi tu
rkl, kita remdamasi sienos. Atsistojau prie dur, apmu
t pilka klijuote. Salia j kpsojo keistos formos indas, pil
nas drumsto, paaliavusio vandens. Perengiau t ind ir
pravriau duris. Kambarys buvo erdvus, kupinas viesos,
nors lang nesimat. Taiau ne tai buvo keisiausia. K a
ivydau, buvo taip netikta, jog akimirk pasijutau netekus
smons. Kambarys pilnas moni, jie visi tupjo nepato
giomis pozomis, padj ant keli rankas delnais vir, ir
irjo erdv. Man einant n nepavelg, nors durys ai
iai trinkteljo. Taiau labiausiai mane pritrenk ne tie ap
leistame name susibr mons, o f r e s k o m i s i t a
p y t o s k a m b a r i o i e n o s. Freskoms maiausiai
galjo bti du imtai met. Keliose vietose matsi nauji ydri
daai, kuriais buvo nuteptos visos io namo sienos, karojo
tapet skiauts. Freskos dar tok spd lyg atspindys veid
86
rodyje, kai vaizdas faktikai yra vienoje ploktumoje, o jun-
tama begalin erdv. A msiau logikai kaip niekad. Sis
namas negaljo bti dviej imt met senumo. O gal nie
ko neimanantys eimininkai senas freskas utepliojo mly
nai, iklijavo tapetais? Ne, spalvos atrod nuostabiai gry
nos, rykios ir n kiek nepatamsjusios, kaip vidurami
paveiksluose. Freskose keistos figros (greiiausiai kako
ki man neinomos religijos diev). Vien vyrai, trumpai
kirptomis galvomis, raikiais taisyklingais veido bruoais,
pailgomis akimis, msliais nejaukiai sustingusiais vilgsniais,
stambiomis praviromis burnomis, kuriose galjai irti pa
niek. Apie burn, akis, kaktoje natralistikai ipietos
raukls. Figr suskaiiavau per trisdeimt, o gal tai buvo
tas pats asmuo skirtingomis pozomis. Tai primin virtin
kino kadr, ir a staiga suvokiau: ia vaizduojamas pakili
mo momentas. tai tada ir suskambo A U K S M A S (dejo
n, neviltis ar triumfas, mirtaniojo atodsis ar k tik gi-
musiojo riksmas, meils kvaitulio aimana). Neinau, kaip
tai pavadinti, neinau net, ar ten tikrai buvo garsas, bet jis
persmelk it stiprus skausmas, a usimerkiau tarytum blyks
teljus akinamai viesai, manyje viskas apmir, lyg i ledi
nio vandens biau panrusi verdant. Tai truko tik vien
mirksn, ir keista tam apraymui ieikvoti itiek odi.
Kai atsimerkiau, mons jau stovjo, jie prajo pro mane
n nevilgtelj. Pasilikau viena. Juo ilgiau irjau fres
kas, juo didesn neviltis mane apm. Neinau - kodl. Gal
kad niekada nesutiksiu to, kuris velg mane i fresk, gal
kad yra daugyb puiki moni, kuri niekada neregsiu.
T valandl itin trokau graudiai paprasto artumo su tais,
kuri niekada nesutiksiu.
87
Ltai ijau i namo, slinkau per piev ir galvojau apie t
auksm, kuris tikriausiai buvo vis apeig kulminacija. Jis
dar skambjo mano kne, dilgiojo lyg fizinis skaudulys.
Stengiausi prisiminti, k pajutau vos j igirdusi. Tai buvo
be galo svarbu. Taip kartais kankiniesi stengdamasis prisi
minti sapnus, jau jau, rodos, ikils pasmonje, ir mai vl
visk upila kakokia lipni migla.
jau per piev, per puynl, ir staiga mane nusmelk siau
bas. Kai apie nam suinos mons, prads ionai plsti
visokie snobai, ekstramodems jaunuoliai su savo intelek
tualiom mergulm, menininkai, iekantys kvpimo, ir iaip
nusivylusieji gyvenimu, ilauys puynl, itryps piev, alyva
suteps girgdanias namo duris, surinks popiergalius, lli gal
vas, vaist buteliukus i tui kambari. Visi pls irti to
kankinio atvaizdo antrame aukte, klausysis auksmo, kol
galop VISI VISK SUPRAS, SUVOKS, sismonins, pasi
tenkins. Visur tik ir kalbs apie tai - troleibusuose, kavinse,
eilse prie dereli... Mane apm aklas pyktis ir pavydas.
Rytojaus dien vos pravitus nuvaiavau tenai. S kart
neguljau rasotoj olj ir nevelgiau pulsuojant dang.
jau savo vakarykte bryde kakaip nemaloniai jausdama,
jog draskau pradjusi usitraukti aizd. Skubiu ingsniu
patraukiau per tuius kambarius, ulkiau antr aukt ir
smukau t patalp. moni nebuvo. Prisimerkiau, kad
vyr freskose matyiau pro migl, kitaip negaljau atlaikyti
jo dmaus ir lidno vilgsnio.
Isimiau skardin juod da ir naujutlait balt teptu
k. Prijau prie sienos, pamirkiau teptuk ir pakliau ran
k. Jauiau, kaip man pakauin iri dvideimt devynios
poros aki. Labiausiai bijojau, kad nepasikartot vakaryk
88
tis auksmas. Juk tau gero noriu, neinomas patraks die
ve, tu pasiliksi irdyse t, kurie ia vakar klaussi sudj
baltus delnus ant keli. Ir a miau dayti. Braukiau tvar
kingus juodus staiakampius ant lidn aki ir skausmin
gai perkreipt lp. Esu sitikinusi, kad ia ir buvo tos die
vybs galia. Kai baigiau, kambarys atrod klaikiai. Taisyk
lingos formos galvos liko, taiau ant vis aki ir burn bu
vo uteptos plaios juodos juostos. Dabar freska primin
br mogudi, besiblakani i siaubo prie egzekucij.
Patikkit, man buvo labai baisu, man buvo taip baisu, kad
neprisimenu nei k jauiau, nei k galvojau, negaliu to ia
aprayti. Jei kas i js savo rankomis yra umus diev
mane supras.
Namo grau tik vakare ir neprisimenu, k veikiau vis
dien. Tikriausiai transo bsenos basiausi po miest ar pa
dmavusius laukus, apsupta alkan pauki bri. Na, bet
sakykit, k gi a blogo padariau? Kodl mane turt grauti
sin - juokinga!
T vakar mudvi su mama atsigulm anksti. Mane labai
greitai apm slogus miegas. Sapnavau, kad tuos mones,
kuriuos buvau maiusi, iud kakoks maniakas, jis iud
ir mano draugus, inojau, kad ateis nuudyt ir mans. Ro
dos, pabgu t mlynj nam, usirakinu nuoaliausiame
pirmo aukto kambary, jau girdiu ingsnius, maniakas tuoj
eis! inau, kad jis - tai tas vyras i antro aukto fresk.
Akimirk pajuntu saldi palaim, jog mirsiu nuo jo ran
kos. Durys atsidaro, a sispraudiu kamp lyg upjudytas
vris, mane ulieja kakokia aitri banga, nebegaliu paju
dinti nei rank, nei koj, nes kambar eina ne tas vyras, o
M A N O M O T IN A , jos rankoje keistas nagis. Mane nusvili
na mintis, kad tas maniakas mogudys ir yra mano motina.
89
Pabudau nei gyva, nei mirusi, igirdau gretimoj lovoj ra
m mieganios motinos alsavim. Siaubas tebegniau ger
kl, kaust rankas ir kojas, nesusigaudiau, kad sapnas bai
gsi. Puoliau i lovos, atidariau duris, iokau laiptin. Tik
pajutusi basomis pdomis betonin grind alt supratau,
kad nebemiegu.
Grau kambarin. Deg viesa, motina sdjo lovoje ir
nustebusi velg mane. Bijojau pairti jai akis, mane
nudieg atri gda, vaikiojau po kambar usimerkusi, kan
diodama lpas, ugniauusi kvap. Rods, pasaulyje nra
stipresnio, sunkesnio, negailestingesnio jausmo u mano
spengiani gd!
Ak, kaip baisiai, kaip gudriai, kaip skaudiai mane baud
tas patrakusiai graus dievas i mlynojo namo vju alsuo
janioje pievoje!
Staiga galvon topteljo mintis - bgti! Bgti, bgti, bgti!
Daugiau tame mieste mons mans neberegjo. A ta
pau dingusia be inios. Nors, beje, ivaiuodama palikau
motinai laik apie t nam. Jeigu ji ten nueis - visk su
pras. Ir js galite nuvaiuoti pasiirti mano rankomis su
naikinto stebuklo. Tiktai js nebeigirsite to A U KSM O ,
jums nepalengvs, js nieko nesuvoksite, net menk va
landl nepajusite PALAIM OS. Ir js mans nepasmerksi
te, nes niekada nesuprasite, k praradote. Js tik lidnai
sksiosit rankomis, beviltikai giosit peiais, patys ne
inodami, kodl ia esate ir nedrstate ieiti.
U tai, kad dar turite i paslapt, privalote bti dkingi
man, dingusiai be inios, dabar rymaniai svetimame, VI
SIKAI T U I A M E mieste prie aplyto lango!
1980
90
Regjimai geltonoje
viesoje
sivaizduokite, jog i istorija parayta aitriai aliu raalu gel
toname popieriuje.
Buvo ankstyvas liepos rytas. Matinje, skystoje tarsi pie
nas sauls viesoje visa atrod truput grsmingai. alia spal
va mans niekada neveik raminamai, o ryt ji gaud lyg
artjantis potvynis, speng it tyla prie audr, pulsavo kaip
milinikas sprogimo utaisas, skleid svaig nerim tary
tum bsima meils naktis su geidiamu mogumi. Atrod,
kad patrakusiai vytinios pievos, vels krmai, vsa tvink-
iojantys mediai isilies neaprpiamomis aliomis bango
mis keli, kuriuo vaiavome, ir paskandins mus. Utroki-
me, udusime, uspringsime, prigersime, sustingsime tarps
tanioje klampioje alumoje lyg vabalikiai gintare. Pa
kely auganios gls ne ydjo, ne kvepjo, o spieg prati
sais melodingais, bet aus verianiais balsais. Tokia ta ms
begalinius devynis mnesius lauktoji iaurietika vasara. Ji
mums nepastama, neprasta, nesuprantama, gsdinanti.
Visa, k tik pavelgsi, atrodo lyg atsisveikinimas. Kada
nors vasar, vaiuodami automobiliu, autobusu ar trauki-
91
niu, irkite kiekvien naujai atsiveriant vaizd tarsi
paveiksl lakuoto rieutmedio rmuose. sivaizduokite apa
ioje prisegt pavadinim pilkomis tvarkingomis raidmis:
ATSISVEIKINIMAS, , FAREW EL. Pam
ginkite, ir jus apims graudulys, nerimas, o paskui - mau
diantis ilgesys. __,
- Na, uteks sofistikos, - gal gale pareik Julius, vai
ruojs main.
Visa tai a msiau balsu. Juk mes nekantraujame kiek
vien galvon uklydusi mintelikt tutuojau ikelti die
nos vieson, kad ivyst, igirst, pasigrot kiti. Jei nra
kas klauso - urayti dienoraty arba dailiame, truput pa-
geltusiame popieriuje su vandens enklu, gal gale pirmoje
pasitaikiusioje laikraio skiautje. Mes panikai bijome, kad
tie ms galvosna i kakur uskrid paukiai isprs ir
nebeteksime j visiems laikams. Nors, esu tikras, mintys
mums niekada nepriklaus, nepriklauso ir nepriklausys! J
knibda visata. Mintys skraido spieiais ir po kelias, sklan
do po vien, bna rykios ir margaspalvs, ydros ir may
ts, juodos raudonai blyksiniomis akutmis, pilkos sun
kiais kvadratiniais sparnais, o kartais - oranins, gaiviai
skambanios. Jos tik ulekia ms galvosna trumpam poil
siui, nutupia kaip paukiai ar virpanios plataks. Man
juokingas imini garbinimas, reikia avtis mintimi, o ne
galva, kurion ji nusileido.
- Klausyk, Arvydli, man jau viskas viduje spazmuoja
nuo tavo plepal, - pasak Dalia, prisidegdama cigaret,
atsisukdama ir ipsdama dmus man veid. (A sdjau
ant upakalins sdyns, o Dalia, inoma, alia Juliaus.) -
Atmus lieuv, i tavs nieko nelikt. Mums visai nerpi,
92
kokios mintys ryt purpteljo tavo makaul. Visi vos sp
ja su savomis tvarkytis.
- Dalia, brangioji, tik nepradk savo kalambr, - su
vaitojau a.
- A kalbu kaip visi normals mons, o tu paistai vel-
niaiin k, - pasak Dalia, net nesiteikdama mane atsi
grti.
Buvau sugalvojs puik atkirt, bet netiktai siterp Ju
lius:
-Js griebiats tautologijos! Abu esate tautologijos aukos!
- Dar vienas prabilo! - suukau. - Pairsim, kuris kur
pranoks tarptautini odi inojimu! Tautologija, - tok o
d girdjau pirmsyk it buvau beveik tikras, kad Julius j pa
vartojo ne vietoje, - baigiasi raide a, taigi praome kitas...
- Abortas, - pasak Dalia ir sukikeno.
Js tik nepagalvokite nieko blogo apie ms Dali. Ta
mergait - labai jautri ir truput nervinga, nereikia klausy
ti, k ji kalba. Dalios profilis - tarsi piemenaits i paveiks
lli, o akys - didiuls, alios, tingiai spindinios.
Julius sustabd main prie geleinkelio perva. Prisi
merks stebjau dundant traukin, mginau sivaizduoti,
jog ia keliaujantis cirkas arba zoologijos sodas, pavarg
drambliai ugesusiais vilgsniais, sublik balionai, sulam
dytos iblukusios vliavls. Atvrs akis, ivydau tank si
luetus, paskui juos sek aprkusios cisternos, it gigantikos
purvinos kiauls su onuose idegintais numeriais.
Vaiavome toliau. Julius m vilpauti.
- Teisingai, Juliuk, - tar Dalia, glostydama jam galv, -
vilpauk, vilpauk! Ir - nesiriekim nuo ankstyvo ryto. - A
juk jums sakiau, Dalia - puiki mergait.
93
Saul pakilo auktai, jos viesa nebeprimin pieno. Da
bar ji buvo geltona, klampi ir blizganti - kaip saulgr
aliejus.
- O japonai visada diaugiasi j galvas aplankiusiomis
mintimis. Net jei jos mayts, veik perregimos. Urao jas
ant raudoniu vytini klevo lap ir nuplukdo upeliuko
vandenimis mylimajam. Skambaniu juodu tuu idsto aki
namo baltumo popieriuje, narvel su mintimi priria prie
k tik praydusio persiko akels ir, dav deimtmetei mer
gaitei tankiais juodais kariukais ar berniukui puoniai siu
vintais geltonais rbeliais, nusiunia geriausiam biiuliui.
Per arbatos ceremonij, isivadav nuo erdvs ir laiko, visi
drauge stebi, kaip mintys, tilindiuodamos tarytum may
iai sidabriniai varpeliai, sklando po kambar nutpdamos
ia ant vienos, ia ant kitos galvos.
Taip, js tikriausiai supratote, kalbjau, deja, vl a. Drau
gai ito man neatleido. Dalia:
- Mes n vienas neabejojame tavo intelektu, apsiskaity
mu, iprusimu, isilavinimu, erudicija, nusimanymu ir t. t.
Kitais metais galsi rayti referat Japonas ir jo galvon o
vusi mintis. Ne, gal geriau - topteljusi arba klestelju
si. Geriausia - uklydusi, tai labai japonika, o kad bt
suprantamiau ms klausytojui, galima ir ubldusi. Tai
gi referat tema Japonas ir jo galvon ubldusi mintis skai
to Arvydas Viskantas. Sukreiantis reginys!
- Jei ia atsirast japonas, deimt minui pasiklauss
js plepal, jis pasidaryt charakir. Persirt pilv ir pa
leist arnas ant mano tvuko pranczik sdyni uval
kal. O paskui avioji Dalia-san nupjaut jam galv savo
nag pjkleliu! - taip kalbjo Julius. Jis jums irgi patikt,
94
ypa mergaitms! Jei pamatytumte Juliaus metro atuo-
niasdeimt ei liekn povyz, katoninius karius a la Be-
atles, truput strazdanot stulbinamos formos (lyg romn
skulptrose) nos, svajingas akis skvarbiu vilgsniu, atleis
tumte jam visus ituos taukalus. Nors Dalia, ipsdama
dmus, syk jau Juliui veid, ir:
- Abu js - tiesiog lyktyns!
Kur laik vaiavome tyldami. Galop Julius atsikrenk
ts pareik:
- Jei, ponios ir ponai, iandien itrok bendrauti japo
nikais terminais, taigi: mus upuol kamikadzs.
A, suprantama, nepraleidau progos ir ibriau:
- Kami kadz - tai diev vjas! Taip vadinosi taifnas,
kuris tryliktame amiuje prie Japonijos krant sunaikina
mongol chano laivyn!
Julius nieko nepasak, tik mosteljo ranka priekin ma
inos stikl, aptkt nedidelmis geltonomis dmelmis.
Pasirodo, kamikadzmis jis pavadino drugius, kuri buvo
baisiai daug (a tik dabar tai pastebjau). Mes skverbms
pro gelton drugi skur, jie tiko priekin mainos lan
g. Gavom sustoti kelio pakraty ir nuvalyti stikl. Mes ili
pome. Gelton drugi knibdjo visur: trkiodami volio
josi ant asfalto, pravaiuojani main keliami vjo uorai
ne sparneli skiautes pakels ol. Oras atrod dusina
mai geltonas, tirtas nuo sparn dulkelyi. Drugiai tp
mums ant galv, pei, rank. Nevars pakels augalai
po sodriai geltonais j knais atrod ypatingai bespalviai ir
isek. Akimirk man pasirod, kad tai skraido ms min
tys - neramios, temptai, skausmingai geltonos.
Julius nuval mainos stikl ir vilpteljs pareik:
95
- O dabar, gerbiamieji, mergaits - kair, berniukai -
dein.
Taip ir padarme. Brendant ole mikelio link atrod, jog
kojos susinarplios geltoname plazdjime ir pargrisim. Su
galvojau, kad reikt pastatyti kelio enkl: Atsargiai, gel
tonieji drugiai!
Grtant prie mainos topteljo, jog ji lygiai taip pat ai
iai geltona kaip ir tie drugiai. Palyginimas man pasirod
pernelyg banalus, nusprendiau jo negarsinti. Juo labiau kad
atsitiko T O K S DALYKAS, kuris apskritai visk supainio
jo. Atidariau mainos dureles, jau norjau ssti vidun, bet -
mano vieta buvo uimta. Ant upakalins sdyns guljo...
nuogutl moteris.
Pirmiausia man ov mintis - ia Dalios idaigos! Ta
iau moteris buvo n kiek nepanai Dali. Ji buvo smul
kut, oda gelsvo blizganio atspalvio, lygs, tanks juodi
plaukai mlynai vytjo. Moteris guljo ant deiniojo o
no, sulenkusi kelius, delnus pasidjusi po galva. Veid den
g ilgi isidraik plaukai, ir a negaljau jo apirti. Pas
kui man dingteljo, kad ia kokia nors autostopu keliau
janti mergul, praradusi vilt pasigauti main ir griebu-
sis paskutinio anso.
Neigirdau, kaip prijo Dalia. A krpteljau ir net ok
teljau onan, kai ji, beje, visai tyliai, pasak:
- Ciagi dabar kas?
- To paties a galiu paklausti tave, - atsakiau.
- ia tavo moterik?
- Lygiai tiek pat kiek ir tavo!
- A ne lesbiet, - suvokt Dalia. (Sakiau - nereikia
jos erzinti!) - I kur ji atsirado?
96
- Kai a atjau, ji jau lindjo mainoje.
- Tu tikriausiai sigeidei mus visus pribaigti, pademons
truodamas savo superekscentrik moter? Js susitart, kad
ji lauks pakely, tu liepsi sustabdyti main, mus ikraptysi
lauk, o visiems grus js abu triumfuosit, kai ji begdikai
tysos ant upakalins sdyns!
- Main sustabd Julius.
- Vadinasi, moteris jo! - padar saliamonik sprendim
Dalia. - Tai Juliaus stilius - pikantikos isirengusios mote
rys gelton peteliki debesyse. Tavo teisyb, main su
stabd Julius, ir ia jo lauk itoji...
- Bet, Dalia, kam jiems toki sudting manevr? Julius
galjo j sisodinti jau kelions pradioje, kad ir nuogutl.
Jei, vaiuodamas pas suadtin, pasim tave, tai galjo
vetis ir vis harem, tu juk j pasti...
Mes tikrai vaiavom pas Juliaus suadtin, nesistebkit.
Bet apie j papasakosiu truput vliau, dabar, patys matote,
ne laikas ir ne vieta.
- O, Juliui patinka i visko padaryti regin Bunjuelio dva
sia, pasak Dalia su kakokiu tiesiog motiniku pasidi
diavimu, - mogus ne veltui mokosi kinematografijos ins
titute.
Prijo Julius.
- Diskusijos, kaip matau, neblsta, - pasak jis, apkabin
damas mus per peius ir sudaudamas mudviej galvas.
- K tai reikia, meldiamasis? - piktai paklaus Dalia,
pirtu rodydama gulinij mainoje.
- K gi js turite galvo-o-o-oje, meldiamo-o-oji? - u
dainavo Julius, aikiai suavtas savo spektaklio.
- Ogi tai! - riau a, itiesdamas rank.
97
- K TAI? - puikiai vaidino Julius.
- Neapsimetink! - unisonu surikome mudu su Dalia.
Julius atsak, pabrtinai taisyklingai kiriuodamas kiek
vien skiemen:
- Tai yra mano tvelio mainos upakalin sdyn, kaip
jau minjau, apvilkta prancziku gobelen geltonomis
glytmis, reikalaujanti begalinio dmesio, velnmo bei pa
garbos!
- Nekvailiok! - cypteljo Dalia.
- Baikit savo spektakl, reikia vaiuoti pas Eglut, - tyia
paminjau Juliaus suadtins vard, nors abejojau, ar tai
nors kiek paveiks t istypl strazdanota romnika nosim.
- Tai js baikit savo spektakl. Patys kpsot ia kaip ko
kie idiotai, - pasak Julius ramiausiu tonu.
- Taigi kad neieina sstis. Tu pirmiausia patrauk t savo
nuogal, isidrbusi per vis sdyn. Dabar, kad ir labai
nordamas, deja, negaliu atsissti, taip jau susiklost aplin
kybs. .. - a biau vars dar maiausiai penkiolika minu
i, bet Dalia suspieg:
- O i, susimildamas, Arvydai, liaukis! - Ir, inoma, m
tarkti pati: - Juliau, patrauk t savo itvirkl, liepk jai
apsirengti, juk sddama nuoga kris akis, dar prisikabins
kokie inspektoriai. ia jums ne Keruako romanas.
- Ko js abu prisirijot per t laik, kol mans nebuvo? K
js ia dabar kliedit? Jei ia poktas, tai n kiek nejuokin
gas ir pernelyg ilgai utruks, - pasak Julius rimtai, net
irzliai. Dievai, susiavjau jo aktoriniais gabumais. Juliaus
studijos SVKI man atrod pasiektos jo tveli pastango
mis, o pasirodo - ms mielas biiulis tikrai apdovanotas
pritrenkianiu talentu!
98
- I tikrj, Juliau! Gana! Mudu su Arvydu - ne ven
tieji, ms kantryb ne gelein, - pasak Dalia stiebdama-
si ir buiuodama Juli skruost.
- Taigi! - nukirtau a.
- Ir ivis, Juliuk, tai kiaulyst - vaiuojant pas suadtin
vetis kakoki pasileidl! - sutratjo Dalia.
- Tu save turi galvoje? - paklaus Julius (na ar ne pasku
tin kiaul?). - Kas per erotomanijos uoras jus abu upl
do, kokios nuogos moterys, kokios pasileidls, apie k js
kalbat?
- Apie j, - pasakiau vl rodydamas pirtu Juliaus nuo-
gal.
- Bet juk ia nieko nra! - atsak jis, ispausdamas nuo
stabos gaidel. Julius paliet moters pet, ir kai mudu buvom
tikri, jog j spektaklis baigsis, Juliaus ranka, nuslydusi kiau
rai moters kn, atsirm pranczik gobelen geltonomis
glytmis. Toji moteris buvo masin, tikriau, porin mudvie
j su Dalia haliucinacija, suprantate?! Julius jos nemat! Jis
atsities, triukindamas mus nugaltojo vilgsniu.
- Na vaiuojam, gerai? - pasak kakaip ypatingai vel
niai, lyg kreipdamasis ligonius.
A, inote, nepanorau sstis ant tos, kad ir mirains, mo
teriks. Ryausi j stumtelti onan. Buvau tikras, kad man
atsitiks tas pat kas Juliui. Taiau pirtais pajutau jos kno
ilum, odos velnum. Dalia paliet moters galv, glost
plieniniu mliu blizganius plaukus.
- Ji alsuoja, - pasak Dalia vos girdimai, - ir plaukai jos -
velns velns, lyg ilkiniai silai.
- Mielieji, ruden galsit vaiuot studijuoti vietoj ma
ns. Abu i karto. Neprilygstamas etiudas: Nuoga moteris
99
geltoname automobilyje! Kai kurios detals gerokai nu
valkiotos, visas is graibymas ore, imituojantis glostym. Bet,
a tikiu, js padirbsite ir pateksite tiesiai Ingmaro Berg
mano filmavimo aiktel! - Staiga Julius baisiai garsiai su
riaumojo: - Ei tu, nuoga moterie, bk pagarbinta!!! - Jis
brkteljo ranka per keliasdeimt centimetr vir moters
galvos, matyt, irgi imituodamas glostym.
Moteris sujudjo, isities, pasir it milinika Siamo
kat, atsiklaup veidu mus. Dabar galjome kaip reikiant
j apirti. Tai buvo japon, be jokios abejons, japon!
Pailgas taisyklingas veido ovalas atsikiusiais skruostikau
liais, plati neaukta kakta, mayt kumpteljusi nosis grak
iai ikirptomis nervmis, tanks juod antaki lankai, ky
pos aksomins akys, putnios lpos, apvalus smakras su duo
bute. Ilgi juodi plaukai, melsvai raibuliuojantys it kaln upe
liktis. Jai galjo bti kokie dvideimt penkeri metai. Ja
pon nepanjo nei saldias, amerikietikais kremais bliz
ganias reklamines grauoles, nei rafinuotai galias geias
i siungi paveiksl. sivaizdavau net ura po jos fotopor-
tretu kokiame urnale: Student i Tekanios Sauls a
lies. Japon nusiypsojo, jo skruostuose irykjo nuosta
bios duobuts. Ji nusijuok skambiu banguojaniu balsu ir
pasak:
- Konnichi va!
Mes, inoma, n velnio nesupratome.
Japon vl nusijuok, valikikai irdama ms ap
stulbusius veidus. Staiga oko i mainos, puol prie Juliaus,
rankomis palenk jo galv ir pabuiavo tiesiai lpas.
- Kas ji? - sulemeno Julius, spoksodamas japon, kuri
stovjo atsirmusi main nuogut nuogutl. A maniau,
100
kad dabar pasipils klausimai, spliojimai ir kaltinimai, bet
Julius tyljo. Dar daugiau - jis buvo raudonas kaip vys.
V
Patikkite, pirmkart gyvenime. tai jau dvideimt dveji
metai, kai a j pastu (mes gimme toje paioje ligonin
je), ir is avus vaikinas visada buvo vienodai, nors ir labai
elegantikai, iblyks. O dabar jis nuraudo - a buvau su
krstas! Ir dar irdamas Juli suvokiau, kokia teisinga
liaudies imintis: Julius stovjo kaip pabuiuotas, dievai,
kaip pabuiuotas! Bet japon neleido jam atsikvoti. Ji pa
kibo Juliui ant kaklo, pdomis nesiekdama ems, ir vl m
j buiuoti.
- Nobody loves me like she does it, oh, she does it... Niekas
mans nemyljo taip kaip ji, ak, kaip ji... - udainavau.
- Taip, i moteris atmintinai moka vis Kama Sutr.
Vargas Julius, - pasak Dalia tikrai labai lidnai.
Japon atsisuko mus ir pasak giliu aksominiu balsu:
- Hajimemoshite?Doo yososhiku!
Mes vl nieko nesupratome, tik linkiojom kvailai yp
sodamiesi. Tada ji apsisuko ir murkteljo atgal main -
ant priekins sdyns. Vargei Daliai beliko ssti greta ma
ns, ir ji tai padar su tikru moteriku niriu. Julius, rodos,
iek tiek atsikvojs, sdo prie vairo. Jis pareik, jog ins
pekcija ir visokie kitokie tipai neirs jo japons. Taigi
JO japons, nors prie penkias minutes jos neirjo ly
giai kaip tie visokie kitokie tipai.
' - ia reikia ne irti, o matyti, - pridr paslaptingu
prislopintu balsu.
- Japon mainoje pirmiausia pamaiau a, - pasakiau
provokuojaniu tonu, tikdamasis sukelti gin. Bet visi
tyljo.
101
Mudu su Dalia sdjom nusisuk vienas nuo kito, ji pri
lipusi prie kairiojo, a - prie deiniojo lango. Dalia be pa
liovos niurkiojo nosim, o a sugalvojau stebti, kaip dru
giai itykta priekin mainos stikl.
Julius su japone priekyje elgsi prieingai nei mudu. Da
bar tik ir lauk, kada itiki stulp. Metafizins japons gal
velnias ir negriebt, taiau mes... patys suprantate.
Vis dlto kelion baigsi skmingai (fizikai nenukentjo
n vienas i ms). Dalia vis laik kkiojo, aarojo, ter
liodama blakstien tu po iblykus veid. N nemaniau
jos raminti. Pati kalta - nr ko lsti prie mogaus, kuris va
iuoja pas suadtin. A jauiausi, lyg kas mane vis bt
isiurbs, viduje paliks tik spengiant vakuum. Na o Ju
lius apskritai buvo niek nepanaus, ypa save pat.
Taigi mes atvaiavome pas Juliaus suadtin Eglut. Ji
su tveliais ir broliuku Andriumi gyveno Kateli eero pa
krantje. Jums tikriausiai atrodo keista, kad toks vaikinas
kaip Julius, kuriam ant kaklo kariasi nuogos japons, turi
suadtin Kateli eero pakrantje. Dar truputl pasukit
smegenis, ir jums viskas paaiks. Taip, taip, Eglut jau du
mnesiai laukia vaikuio, kurio tvelis... Neseniai Juli ap
lank Eglut su savo mamyte, pastaroji pareik: Arba -
arba! Arba Julius veda Eglut, arba lekia i instituto. Ju
lius atsak, kad jis, inoma, gali vesti, nors niekada nemyl
jo, nemyli ir nemyls Egluts. Jos motina pasak, kad ne
visada tai svarbiausia. Eglut pritar - inoma, ne tai svar
biausia, gana, jog ji pati mylinti Juli labiau u visk pasau
lyje. Tada Julius idst, es jam apskritai niekas nesvarbu,
moterys turi ypating sugebjim tempti kryi ir jis - vis
j paslaugoms!
102
Eglut buvo labai grai mergait, ilgais oraniniais papu-
rsiais plaukais, balta, beveik perregima oda, vsiomis pil
komis akimis, ilgiausiomis blakstienomis, kokias tik a esu
mats. Pirmsyk sutikau j pas Juli, ji itisas eias valan
das nepratar n odio. Patikkit, buvau suavtas, sakau
be jokios ironijos. Eglut mokjo kalbti akimis, bet Julius
vargu ar buvo tai pastebjs.
- Eglut ir visa jos gimin geriau, kad... nematyt M A
N O japons, - pareik jis.
Japon baksteljo save pirtu ir pasak:
- Yuki!
Mes kaip avinai suiurome j, bet Daliai staiga toptel
jo, jog tai - japons vardas. Ji pareik skaiiusi, rodos, Ja-
sunario Kavabatos romane, kad Yuki - vardas, reikiantis
snieg. Mes taip pat japonei prisistatme, ji pakartojo m
s vardus, juokingai ikraipydama:
- Jurius, Daria, Arvyadas.
Bet tai, kaip sakoma, jos lpose skambjo aviai.
Ilipome i mainos. Ms pasitikti bgo Eglut balta be
siplaikstania suknele, i paskos ltai jo jos motina, u ran
kos tempdama kako besispyriojant eiamet Andri.
Julius pabuiavo Eglut kakt. inojau, kad j santykiai
tokie, bet, patikkit, buvo lyktu tai irti. Juki n dme
sio nekreip Eglut, prisiglaud prie Juliaus ir sunibdjo:
- Koi!
Pagalvojau, kad japons balsas lygiai toks kaip ir plau
kai - juodas juodas, glotnus, blizgantis, raibuliuojantis al
tu mliu.
Nei Eglut, nei jos mama Juki nemat. Utat Andrius
parod j pirtu ir suvieg:
103
- Mamyte, o kas ta nusirengusi teta?
Mes visi nustrome.
- Kokia teta? - paklaus jo motina.
- Ogi ta, kuri alia dds Juliaus!
Eglut ir jos mama suiuro Juli, bet, laim, jokios nu-
sirengusios tetos nemat.
- K ia dabar paistai, Andriuk, tai begdis! - mama
pliaukteljo snui per upakal.
Andrius daugiau nebeklausinjo, tik nemirksdamas
spoksojo japon apvaliomis it paukiuko akutmis. O Ju
ki ypsojosi, kaiiojo lieuv ir rod jam visokiausias grima
sas. Andrius, matyt, buvo suavtas, nes m kikenti ir at
sakinjo jai vaipydamasis kaip tik manoma.
- Tas vaikas prie svetim visada taip isidirbinja, - nu
mojo ranka motina.
Link Egluts nam kakodl njome takeliu, o bridome
per piev. Plataki vl buvo pasiutusiai daug, it sauls at
plai pridrabstyta.
Priekyje jo motina, tvirtai sugniauusi Andriaus deln,
jis vis atsisukinjo, rodydamas Juki klaikiausias grimasas.
Japon tipeno sikibusi Juliui kair parank, o Eglut -
deinij. Paskutiniai slinkome mudu su Dalia, neskmin
gai vaidindami suadtinio biiuli simyljli por.
- Na ir idiotizmas, na ir privirei kos! - staiga pareik
Dalia. - Ir reikjo gi tau isiioti apie tuos japonus!
A net aikteljau.
- A - kos! Nieko sau! A isiiojau apie japonus! A t
seit Juki priaukiau a? - Matyt, uriaumojau klaikiai gar
siai, nes Eglut atsigrusi su nuostaba pavelg besirie
janius simyljlius.
104
- inoma, kad tu! Mano senelis visada sak: Nevilpk
kambary, nes priauksi velni, - jos balse atsirado usispy
rusio nuskriausto vaiko intonacija.
- Taigi ivada: Nekalbk mainoje apie japonus, nes pri
auksi Juki! Reikia btinai perspti autotransporto mg
jus. Bet jeigu jau a prisiaukiau, tai kodl ji nujo su Ju
lium? - pasakiau kaip svarbiausi argument ir tutuojau
pasigailjau.
Dalia pagieingai atov:
- Taip pasielgt bet kuri moteris, jei privalt rinktis tarp
tavs ir Juliaus!
- Ai u kompliment, - atoviau ir nelikau skolingas: -
Keisti tie likimo vingiai. Tu irgi pasirinkai Juli, bet dabar
kepstuoji su manim, zigzagais tepliodama aar atmiet
blakstien tu po vis veid.
- Slyktbernis, - pasak Dalia ramutliu balsu. Nejaugi
a jai visai negliau?
Prijome aliai dayt nam, plduriuojant tankiai su
sodintuose geltonuose jurginuose. Viduje buvo vsu, kve
pjo tarsi muziejuje ar banyioje. Ant stalo, udengto lan
guota staltiese, vytjo gelton jurgin puokt moliniame
sotyje. Stangrs iedlapiai byrjo ant stalo, krito ant grin
d, slydinjo skersvjyje tarp lango ir dur.
Atsisdau, Dalia - alia mans. Eglut stovjo irdama
Juli, nervingai judindama ilgus laibus pirtus violetiniu
laku nudaytais nageliais. jo jos motina, padjo ant stalo
lkt apskrudusi, cukrum, cinamonu ir aguonom apibars
tyt sausaini.
- A jus palieku! - itar pabrtinai garsiai ir ijo.
Juki stovjo atsirmusi Juli. Ji vis laik mus irjo
105
kakaip ypatingai, truput palenkusi galv, i padilb, itaip
jos akys pasidar dar didesns ir kypesns. Ji atrod gudri,
net klastinga, o kai lpose mkteldavo vos pagaunama
ypsenl, buvau tikras, ji i vis ms pasimgaudama ty
iojosi. Toks jausmas apima irint ididias, nepriklauso
mas, nors ir labai meilias kates, pastebjote?
Julius pareik pajuts nemonik nuovarg, jam es b
tina vienam pasivaikioti. Jis vl pabuiavo Eglut kakt
ir ijo. Tikriausiai supratote, ne vienas, o su Juki. Ieidama
ji atsisuko, priglaud pirtus prie lp ir pasiunt mums oro
buin.
Sdjau prie lango, per aitriai kvepianias raudonas pe
largonijas irjau, kaip Julius ir Juki tolsta pieva. Andrius
strykiodamas ir klykaudamas nulk jiems i paskos. Mes
tyljome. Dalia prisideg cigaret, bet Eglut labai tyliai ir
atsargiai papra:
- Bk gera, ia nerkyk.
Dalia atsistojo, jos lpa trkteljo, lyg bt bepravirks-
tanti. Paskui trenkusi durimis ijo laukan. Ji ltai slinko
pieva, staiga sustojo ir tekina pasileido prieingon pusn,
nei nujo Julius ir Juki.
Atsisukau Eglut. Ji stovjo prie gretimo lango, irjo,
kaip stikl dauosi trys geltoni drugiai. Paskui gaud juos
po vien, pro duris leido laukan. Ji udar lang, prie kurio
sdjau a.
- Kad nepriskrist, - pasak.
Kakodl ta fraz man pasirod beprotikai juokinga. Pa
tys pagalvokit, kad nepriskrist - na ar ne absurdas? Dru
giai it didels geltonos kulkos skambiai dausi stikl i
lauko puss. Juos tikriausiai masino raudonos pelargonijos.
106
Eglut atsisdo prie stalo ir m dlioti krveln gelto
nus jurgin iedlapius.
- Visai kaip sparniukai, - itar tyliai.
Man vl tai pasirod klaikiai juokinga. Kad nepriskrist!
Visai kaip sparniukai! - galima pasiusti i juoko! Kad taip
neatsitikt (o man dar ov galvon, kad a tyiojuosi i Eg
luts), miau ir ipasakojau vis iandienin istorij. Eglut
klaussi linkiodama galv. Nepratar n odio, sdjo u
simerkusi, neinojau nei k ji jauia, nei k galvoja. mai ji
atsistojo, neatsimerkdama prijo prie lango, udjo rankas
man ant pei ir pasak:
- Klausyk, jie ateina!
Nedrsau patikrinti, ar ji atsimerk. Pieva tikrai jo apsi
kabin Julius ir Juki. Priekyje liuoksjo Andrius, vilkdamas
milinik gli puokt.
- A j matau, - graudiai suvapjo Eglut. - Bet jai rei
kia apsivilkti. Jei j toki pamatys mama...
Ji nujo savo kambar, gro neina skaisiai geltona
suknele.
-Japonikas ilkas, jai turt patikti. Tai mano mylimiau
sia suknel, bet dabar koki pus met vis vien jos nene
iosiu. Japonei, inoma, bus per didel. Bet jei mama pa
matys, bus dar blogiau!
Paskutinis sakinys man vl pasirod netiktinai juokin
gas. Prikandau lp, kad nepradiau vengti.
Eglut ijo laukan. eng pieva lengvai ir grakiai tary
tum vandeniu. Ji jo itiesusi rankas su geltonu drabuiu,
lyg nedama auk iauriajai dievaitei. Juki, isprdusi i Ju
liaus glbio, prijo prie Egluts. Salia jos, balta plaia suk
nele, ugniniais plaukais, Juki atrod it miniatirin nencu-
107
k. Bet a sivaizdavau jos klasting, dm, paaip, vilio
jant vilgsn i padilb, vyling, ironik ypsen, ir man
nugara perbgo iurpas. Juki palinko priek, kad paimt
drabu, staiga kils vjo gsis ipl j Eglutei i rank ir
nune alin. Eglut liko stovti itiesusi priekin rankas, o
Juki nulk pieva paskui skrendani suknel. Japon oki
njo ir mostagavo rankom, atrod, lyg gaudyt gigantik
beform gelton drug. Vjas ne suknel keistais vingiais,
ia sviesdamas auktyn, ia vilkdamas paemm. Kai jau,
rods, Juki tuoj tuoj jpastvers, suknel staigiu uoru plaste
ljo auktyn. Japon dar band j paiupti, bgo iklusi ran
kas, paskui kvatodama griuvo oln. O suknel nusklend
tolyn, vis madama ir madama, kol susilygino su platake
ir visai inyko. Julius tekinas pasileido t viet, kur guljo
Juki. Pakl j ant rank, ne vis kn nuberdamas bui
niais. (Julius puikiausiai inojo, kad Eglut jau mato Juki.)
Ijau prieang j pasitikti.
Julius pasodino Juki ant suolelio, panardindamas j gel
tonuose jurginuose. Pastebjau, kad jos plaukuose sipai
niojs drugys beviltikai plazda sparnais. It kumeliukas at
okavo Andrius ir padjo Juki ant keli didiausi gli
puokt.
- Avare! - suuko Juki ir pabuiavo Andri and. Pa
jutau, jog geisiau bti jo vietoje. Pats supykau ant savs -
kuri velni man reikalinga ta kvaiteljusi japon?!
Juki su visu glbiu gli nujo prie ulinio, nusim nuo
tvoros dvi distanias puodynes. Andrius diaugsmingai
klykaudamas i kakur atvilko dar tris vazas.
- A rigato, - pasak Juki, ir man net saldu burnoje pasi
dar nuo jos balso.
108
Japon irikiavo visus indus, pripyl vandens, pasidjo
gles. Atsiklaup pasisukusi veidu besileidiani saul.
Juki atrod nepaprastai susikaupusi, jai tarp antaki net
susimet mayt rauklel, o lpos buvo kietai suiaup
tos. Paskui giliai atsiduso atlodama galv, usimerk, ty
liai suvaitojo it bt kieno aistringai glamonjama ir m
merkti gles.
I kakur parsivilko Dalia. Visi stovjome beveik susiglau
d ir stebjome Juki. Ji klpojo prie savo puoktes lyg prie
altori ir ltais ritualiniais judesiais merk gles. Kai viskas
buvo baigta, Juki atsistojo, parietus vien koj, stypsodama
ant kitos, apirinjo savo krinius i viraus.
Pakl pirmj puokt, i ramuni, kraujaoli, kiei,
balt ir skaisi nelyginant angelo sparnai. Prijo prie Eglu
ts ir padav jai:
- Ii tenki desu! - pasak. Tai tikriausiai buvo puokts
pavadinimas.
Juliui teik spiginani aguon ir rgtyni ied lieps
n. Keista, kaip Julius nenudeg rank.
- Atsui desu, - sunibdjo Juki, ir jos balse pajutau gun
dant perspjim.
Japon prijo prie mans. Mlyni katilliai ir kikio aa
rls velniai tilindiavo.
- Ame go futte imasu, - Juki nusiypsojo man it koki
msl umins vaikas.
Neilaikiau ir pabuiavau jai virugalvin. Juki plaukai kve
pjo sandalmedio smilkalais!
Daliai ji padav veronik eer, apsupt pilku smilg de
besiu.
- Kummote imasu!
109
- A rigato, - vis nuostabai sugebjo atsakyti Dalia.
emuogi ir iobreli puokt atiteko Andriui:
- Ichigo - ga naku!
Juki atsisdo ant laipteli ir sispoksojo mus. Kaip visa
da truput ypsodama, bet dabar jos veide buvo vien susia
vjimas ir vos juntamas lidesys.
Stovjome su puoktmis rankose apviesti vakarins sau
ls, lyg aptakyti vyni sirupu. eliuose atrod, tarsi styp
so tume ant kojk.
Usimerkiau, kad galiau mgautis ramybe, tvyrania
mumyse ir aplink mus. Pabandykite ir js dabar usimerkti,
umirti visus rpesius, praeit, dabart, ateit, nugrimzti
palaiming tyli ramyb, vs sidabrin debes vakariniame
danguje. A inau, kaip, met metais bgdami, js ilgits
itos bsenos. Usimerkite ir nusiypsokite tutumai!
Ir staiga Andrius suuko:
- irkite - ogi Juki neturi elio!
Krpteljau tarsi biau paadintas i kieto miego. Jau
iau, kaip tie odiai perjo kiaurai mus, nutvilkydami stip
ria elektros srove. mai mes pajutome, kok milinik pra
naum mums suteikia eliai prie mayt, nuogutl yp
sani Juki, grakiai it kat susirangiusi ant laipteli.
Juki, be elio ir be drabui, prie mus buvo visikai
bejg nelyginant tas jos paios plaukuose konvulsyviai plaz
dantis drugelis. Eglut staiga svied savo puokt emn,
vaza suduo ir aptak balt suknel.
- Ko tau ia reikia?! Ko tau ia reikia, kad tu neturi nei
elio, nei drabui?! K tu jam duosi, jei ivis nieko netu
ri?! - ji mosteljo Juliaus link. Eglut pratrko isterikai
kvatotis, be paliovos kartodama: - K tu jam duosi, juk
no
neturi nei elio, nei drabui?! - Suadtins veidas ira-
sojo. Man jos pagailo. Egluts kalba buvo it sprogimas, po
kurio prasidjo grandinin reakcija.
Dalia irgi tk savo vaz emn, taikydama kuo ariau
Juki. Japon usimerk, susig it pjudomas vrelis.
- Taip, ko tau ia reikia?! Mes gyvenam kitaip! O ir tavo
aly mons gyvena kitaip! Dabar dvideimto amiaus pa
baiga, metas tai sismoninti! Ms laikais nepakanka bas
tytis nuogai po pievas ir karstytis svetimiems vyrams ant
kaklo demonstruojant rytietikos meils stebuklus! K tu
nori mums rodyti?! Mes patys puikiausiai mokame graiai
myltis, diaugtis glmis, siklausyti tyl, avtis pirmuo
ju sniegu ar plaukianiu debesiu, tik neturime tam laiko!
O elius vis dlto sugebjom ilaikyti!
Juki irjo mus dabar jau paklusi galv ir pravrusi
burn. Jos akyse tvenksi aaros.
-Juki, - pasakiau, - tu bent apsirenk. Velniai nemat to
elio, bet tu apsirenk. Ir tikrai, netaktika kabintis su gla
monmis prie mogaus, kurio suadtin laukiasi, - nei
nau, kas timpteljo mane u lieuvio itaip pamokslauti.
Norjau tikti, kad Juki nesupranta, k mes, ia aukiame,
nors inojau, kad yra kitaip. O gal ir js teisyb - a keri
jau, kad ji pasirinko ne mane, o Juli.
Dalia stvr man i rank puodyn su glmis ir svied
Juki. Japon atlo galv, prikando lp. Andrius mgino
neatiduoti savo emuogi su iobreliais, bet Dalia ir Eglut
lyg harpijos puol prie jo, ipl i rank molin ind ir
tk emn.
Juki sdjo sustingus, uvertus galv, kietai prikandus apa
tin lp. Jos smakru nuvingiavo plonyt kraujo srovel.
ui
Juki mlungikai suspaud kelius, visas jos knas virpjo.
- Juki, apsivilk k nors, neerzink j, - labai tyliai ir nuo
lankiai pasak Julius.
- Itamu, - lygiai taip pat tyliai atsak Juki. Ir staiga ji
inyko. A nt laipteli liko jos elis ir negyvas drugelis toje
vietoje, kur buvo galva. Julius vos vos aikteljo, taiau ma
ne upldo visika neviltis.
Taip baigsi Juki istorija. Bet ir dabar tebra jos elis
ant laipteli. Eglut stengsi j itrinti, numazgoti, nugram
dyti, net nuda laiptelius leikiai alia spalva. Juki elis
vis vien liko! Ant jo naraniais spieiais tupia geltonieji
drugiai ir dusliai skambdami byra jurgin iedlapiai.
1982
Dvi pasakos apie
saviudius
1
P R A N A S N. (1958-1997)
Pranas N. slinko apsndusiomis Upynos pakrantmis. Tirta
sodri rugpjio prieblanda lipo prie veido, painiojosi plau
kuose, sunksi akis, nos, burn. Stangrs paupio augalai
linjo po Prano N. pdomis nemaloniai keistai trakda
mi. mai jis sustojo, sustingo pakertas akinamai geltono
bobramuni krmo, tarsi nuviesto kokios nepasiekiamos
vaigds. Prisideg cigaret. Taigi. Pranas N. dar turjo vi
s nakt. Ryt ryt, o gal po keli dien ar savaits atras j
veliose Upynos pievose - neaikios vilties ir skambanio
ilgesio karalystje. Pranas N. kpsos nedailia milinikos u
vies poza, stiklinmis akimis spoksodamas dang (ak, de
besys priartjo taip staiga!). Paml kumiai gniau kruvi
nos ols kuoktus, rieuose iojs tamsios, musi nutptos
(apie tai jis dabar negalvoja) angos, aplinkui, isterikai klyk
dami, skuriuos vieversiai, kuri lizduosna jis virto.
mons nulenks galvas, pro aaras velgs velias Upy
nos pievas - neaikios vilties ir skambanio ilgesio karalys
113
t, kruvinas, dzgiani musi nutptas ols puoktes jo
spazmikai suspaustuose delnuose. Saviudis!!! Ak, taigi nu
lenkime galvas prie Pran N., drsus atverti ydras AT-
V
SARGINIO IJIMO duris pilkoje ms gyvenimo sieno
je! Neslpkime - ne vienas apie tai svajojame, troktame,
geidiame, nakt virpaniomis nervmis uodiame aitrius
nebties kvapus; prasiioj, usimerk, temp ausis gau
dome begars tutumos iulbes! Ir visada sustojame ipilti
alto prakaito, padrusiomis akimis, iki skausmo delnuosna
susmigusiais nagais pajut - S TO V IM E A N T SLENKSIO!
Tad nulenkime, broliai ir seserys, galvas prie Pran N., m
s prana, god bei trokim knytoj!
Pranas N. giliai atsiduso. Mets paskutin vilgsn sen
kanius Upynos vandenis, rasotomis pievomis patrauk ka
pini link. (Meldiamieji, kodl gi kai kurie i js ironikai
ypsosi?)
A n t kalniuko girgddami niokt senutliai mediai.
Pranas N. kvp vsaus nakties oro. Pavelg dang, m
nul, debesis - tarsi rgpien, paliet ant juodo stalo. Pajuto
palaiming silpnum - gamta niekada jo neapvyl.
Pranas N. atvr aliai daytus, tyliai lidnai girgtelju
sius vartelius. Atsargiai tipeno baltu Upynos smliu nubars
tytais takeliais, aplinkui nelyginant atogr augalai o la
mjo kryiai.
Dideliausi angelai ydrom drapanom, pasvir nuo skais
iai baltos sparn natos, sopulingos Dievo Motinos nusi
rusiais kraujo spalvos apsiaustais, pablykusiais, kirvarp
ivagotais veidais, ors juodo, raudono, melsvo marmuro
paminklai - viskas nakia gavo vienod giliai pilk atspal
v. Pranas N. mgo nakt, suliejani, sulyginani visa ap-
114
linkui. Net aiaruojanios nasturtos, gailiai roins klum-
pels, graudiai imargintos nalaits apsitrauk pilka mati
ne plvele. Pilkumoje dusliai vytjo baltos keramins plok
tels su mirusij fotografijomis (jos upyniei paproiu bu
vo taisytos kiekviename antkapyje).
Pranas N., iebs degtuk, pavelg vien i j. Tamsios
ilgesingos akys tobulam veido ovale, graudiai praverta bur
na, sunki kasa, vainiku gaubianti ikili kakt, - ak, kokia
didinga ramyb, koks grois sparn, pakelt juodam skry
diui nakt! Degtukui ugesus, Pranas N., nejaukiai suglu
ms, niurkteljo tamson. Kosteljs prijo prie kito pamin
klo: plikai nuskusta galva, paaipiai primerktos akys, aris
tokratika nosis dailiom nervm, ironikas ypsnys siau
rose lpose - ak, kokia didinga ramyb, koks grois spar
n, pakelt juodam skrydiui nakt! Degtukas vl uge
so. Pran N. apsdo kartligikas nerimas. Virpaniom ran
kom ieb degtuk po degtuko, jo palydimas mirusi aki
vilgsni, prislopint negyv burn ypsen, apsvaigs, pa-
iurps nuo rstaus sparn plastjimo. Ak, neaikios vilties
ir skambanio ilgesio karalyste, kaip graiai mes plasnoja-
me sparnais tave palikdami! Kaip graiai mes plasnosime
sparnais tave palikdami!
Pranas N., udegs paskutin degtuk, krpteljo. Prie
aky buvo galyb paminkl - tiek migla aptraukt vilgs
ni, tiek gailaus jausmingo kudesio, tiek kvap gniauian
io sparn plastjimo!
Pranas N. valandl sustingo, susimsts, kandiodamas
lpas. Staiga isitrauks cigarei pakel, padeg j. Skub
jo, neinas iuo keistu deglu, nuo antkapio prie antkapio,
nuo veido prie veido, nuo vieno vjo gsio mosteljus spar
us
nais - prie kito. Gal gale deglas nypdamas m svilinti
jam pirtus. Pranas N. kimiai klykteljs svied j emn ir
paniro pulsuojanion tamson. Jis buvo baisiausiai suglu
ms ir susirpins. Milinikas nerimas smelksi irdin! Tie
mons, tas sparn plastjimas... Suprantate? Na inoma,
giojate peiais, kur jau js suprasit!
Pranas N. susig jausdamas, kaip uplsta aitri siaubo
banga. Koki nepataisom klaid bt padars! Ivyd jo
blyk abejing veid nusitrynusiais bruoais, bereikmes
akis, bejausmes lpas po retais seliais antkapio fotografi
joje, mons suglum ir pasipiktin nusigr. Saviudis? Ak,
saviudis! Argi galima engti pro atsarginio ijimo duris
nepaliekant didingai lidno savo atvaizdo, kvap gniau
ianio sparn plastjimo? Kaip jis pirma apie tai nepagal
vojo? Dabar, tikiuosi, supratote?
Pranas N. tekinas puol i kapini. Bet ne!.. Gal ia tik
naktis?! Gal dienos viesoje tie palusiai puiks veidai ne
teks savo avesio?
Pranas N. gro atgalios. Atsisds ant altos marg ak
men tvorels, m laukti auros. Atsirms drgno me
dio kamieno, apglbs rankomis kelius, panarins galv,
usndo nelyginant didelis negraus beuodegis pauktis. J
paadino aitri sauls viesa ir varn kranksjimas. Pranas N.
islikino i savo nejaukaus prieglobsio apibirs rasos la
ais, padivusiais lapais, kirmlaitmis ir negyvomis skruz
dlmis. Vl slinko kapinmis, suvarbusiais pirtais brauk
damas per aprasojusias akis, ypsenas, plaukus, klimpusius
vsioje aminybs masje.
Jis kosteljo ir pasiokindamas nubgo link vart, ne
grabiai mojuodamas ilgomis rankomis. Baltais apatiniais si
116
jonais vytuojanios moterls, pamaldiai sulinkusios ties
liepsnojaniais nasturt ir Salvij aukurais tyliam netekties
dievui, murmdamos nulydjo j piktais vilgsniais.
Pranas N. bgo Upynos miestelio gatve vargiai atgauda
mas kvap, smaugiamas praregjimo diaugsmo aar. Ak,
koki klaid, koki baisi klaid bt padars! Juk diau
giats kartu su juo?! puols namus, jis iupo savo pinigi
n, neatplt cigarei pakel, alyvin obuol; kak kimiai
rikteljs senutei motinai, ilk laukan. Nukr autostra
dos link. Nelyginant pamilis mojavo ranka ioks vidu-
rin kelio, staug i nirio, mainoms pravilpus pro al.
Galop j prim mautlis, liguistai birzgiantis automobi
lis. Vilni! Vilni! - springdamas ispaud Pranas N.
Po keli neapsakomai ilg valand jis atsidr sostinje.
Bgo gatvmis, stumdydamas ramius, tvarkingus pilie
ius. Trimis ksniais prarijo alyvin Upynos obuol, kvepiant
senute motina. Pagaliau! Didiul vitrina, i kurios spokso
kvailai ypsanti grauol. Pagaliau toji stebuklinga vieta,
konservuojanti ms veidus aminybei! FO T O A T E L J !
Nedrsiai slinko vidun. Nuolankiai kent, kai fotogra
fas sukiojo jam galv, tar plaukus, pe sus, tamp bur
n, kilnojo aki vokus, lankst rankas, nemanomu kampu
sukdamas virutin kno dal.
I ios atelj Pranas N. patrauk kit, dar vien, dar...
Visur vitrinos j pasitikdavo ypsaniom blondinm, svei
kais paniurusiais kdikiais, avingai rsiais vyrikiais, su
trikusiais jaunavediais, idilikais simyljliais, neperskiria
mai susiglaudusiomis draugmis, puikiai nugyvenusiomis
auksin ami senuk porelmis. Pran N. sodindavo ap
trintus alio pliuo fotelius, ant raudonai dayt kaladi,
117
nuplyusi marg kilim, juodu aksomu apdengt di,
panai katafalkus. Su juo elgsi ar rsiai, ar lipniai, ar
atsainiai, ar visai abejingai: irkite tai ia, nejudkite,
nemirkskite, taip, tuoj iskris paukiukas, ai, galite ei
ti. Taip Pran N. uklupo vakaras, taiau ryt jis pradjo
visk i naujo. Tai virto jo kasdienybe, o naktimis sapnuo-
davosi viena, vis ta pati fraz: irkite tai ia, nejudki
te, nemirkskite, taip, tuoj iskris paukiukas, ai, galite
eiti..., apviesta prakait varani proektori. Netrukus
jo kambarys m pildytis kyri staiakampi paveikslli.
Jie sulindo po raomojo stalo stiklu, upldo stalius, si
spraud lentynoje tarp knyg, ugul palanges, okupavo dra
bui spint, tvarkingos krvels, perritos ydrais ir roi
niais kaspinais, rikiavosi pasieniais. Kartais, kai Pran N.
apnikdavo lidesys, pikti beformiai j skuteliai lkdavo pro
lang, tpdavo ant praeivi galv, skrybli, ski, palo
senamiesio grindinio.
Taip bgo metai. Pranas N. primiro pagarb, iurp ke
liant vaizd: kn, kpsant nedailia milinikos uvies po
za ir stiklinmis akimis spoksant dang.
J painojo visi miesto fotografai. Abejingai kidavo gal
vas po juodomis skraistmis: irkite tai ia, nejudkite,
nemirkskite, taip, tuoj iskris paukiukas, ai, galite ei
ti. Tai pasidar tolygu kasdieniniam kavos puodeliui.
O Pranas N. nebeumigdavo naktimis, riuodavo, i
rindavo, tyrindavo savo nedailius atvaizdus juodos gel
ms, persiko ornamento, butaforinio miko ar iblukusio
dangaus fone. Taiau, o varge, kurgi tas kvap gniauian
tis, ird veriantis sparn plastjimas? Ak, kokia gda, ko
kia gda, - mst Pranas N., - kaipgi Jie, kaipgi Js irsite
118
mano, nevykusio saviudio, atvaizd juodo marmuro
ploktje? Kaip Jie, kaip Js slpsite ypsenas kumiuose
ddamiesi, kad kostite? Vargas vargas saviudis!
Ir kart Pranas N. sugalvojo! Mintis upldo su tokia j
ga, kad saviudis net apvert verdanios arbatos puodel!
Taigi! Jis nubaus Juos, jis nubaus Jus! Naudokits sau svei
ki ydrosiomis atsarginio ijimo durimis pilkoje ms gy
venimo sienoje! Tapkite dmesio centru ir susiavjimo ob
jektu! Na o jis gyvens ir nejausdamas giedanio sparn na
resio sau u nugaros! Taigi! Js galite kikenti, gioti pe
iais, raukyti nos. Tegu kas kitas kpso nedailia milinikos
uvies poza, stiklinmis akimis spoksodamas dang ve
liose Upynos pievose, neaikios vilties ir skambanio ilge
sio karalystje! Tegu gniauia pamlusiais kumiais kruvi
nos ols kuoktus, tegu iojja rieuose tamsios, musi nu
tptos (pagalvokite ir apie tai) angos, aplinkui isterikai
klykaudami skuriuoja vieversiai.
Pranas N. kartligikai pl savo atvaizdus nuo sien,
trauk roiniais kaspinais perritus ryelius i palovs, sen
medini lagamin, apdulkjusi kartonini dui nuo ba
t ir saldaini. Visus savo nirios vienatvs atspindius tem
p vonion ir, sukrovs milinik aukur, padeg! Kitojo
ant vonios kratelio stebdamas, kaip raitydamosi, nejau
kiai gausdamos nyksta aminybn strigusios jo gyvenimo
akimirkos. Ir staiga!!! Staiga jis ivydo TATAI] Kakas su
judjo, sukeldamas gaiv vjo uor, nuo kurio liepsna su
trakjo dar plriau. Kakas ugnyje plasnojo sparnais! Pra
nas N. ities rank plazdjimo link. Ak, i kurgi T A T A I,
kaip jis nepastebjo tyrindamas savo atvaizdus nesibaigian-
iom begalinm naktim? Ak, i kur tas svilinantis, bepro
119
tikas rankos skausmas?! Pranas N., deine ranka stvrs
u liepsnojanios kairiosios, neilaiks pusiausvyros knips
ias griuvo lamani ugn.
Ak, koks pasiutikas skausmas, kaip beprotikai graiai
a plasnoju, liepsnoju iame giedaniame nevilties aukure!
Pranas N. paskutinsyk pravr akis. Daugyb Pran N.,
apimt liepsnos ir begalins didybs, plasnojo deganiais
sparnais, sukeldami stipr svaig vj, nuo kurio ugnis vis
pltsi
pltsi
pltsi
pltsi
2
D A N G U O L L. (1960-1987)
Vis savait persekiojo tas jausmas. Uplsdavo staiga, gat
vj, troleibuse, darbe, parduotuvje, nekantis su draugais,
skaitant, per miegus, net sapnuojant ar vos tik pabudus.
Tas jausmas plipteldavo ne laike ir ne erdvje, ipls
Danguol i IA, vl blokdavo atgal, kad ji kankinamai
mgint suprasti, kas gi nutiko. (Danguol - tai ms he
rojs vardas, neturintis jokios reikms aprayt vyki ei
gai, nieko neprideds, neatims, nepasaks apie moter, ku
riai yra duotas. Taiau prasta mones vadinti vardais, ir a
nieko nenoriu keisti.)
Pirmiausia Danguolei atrodydavo, jog k tik buvo prisi
minusi kak be galo svarbaus. Privalo itai iplsti, apib
120
dinti tiksliu odiu, svoka, sprausti rmus ar udaryti d
utei!, graiai, tvarkingai padti alia vis kit savo igyve
nim, reali ir susapnuot. Paskui suprasdavo mginanti
prisiminti tai, ko dar nebuvo, taiau neivengiamai bus. Ga
liausiai su nenusakomu palengvjimu Danguol visa tai pati
sau apibdindavo kaip L A U K IM . Ji po keliasdeimt sy
ki per dien bgiojo prie pato duts tikdamasi laik
(nuo ko, deja, negaliu pasakyti, nes ir ji pati to neinojo).
Krpiodavo it nuplikyta nuo kiekvieno telefono skambu
io; atsiliepdavo skardiu pakyltu balsu, neslpdama nusi
vylimo, labai abejingai kalbdavo su savo biiuliais; ne ten
pataikiusiems blokdavo itis pykio paplip, nepaisyda
ma, ar kas jos klausosi, ar pypsi ragelyje signalas (juk i pas
tarj buvo daugiausia tikimasi, Danguols irdis tiesiog
plasteldavo igirdus nepastam bals, o stebuklo nesu
laukus kaipgi nepyksi...). Panaiai atsitikdavo ir dzingtel
jus dur skambuiui: Danguol trkiagalviais puldavo ati
daryti; jautresnius sveius (sutikite, ne visi gi sugeba pajus
ti kito sielos virpesius) staiai uplsdavo jos nuomus li
desys bei desperacija.
T vakar Danguol jautsi visikai rami, skausmingai
dilgiojantis s t e b u k l o l a u k i m a s atlgo. Ji buvo
tikra - jei kas ir vyks, tai vakar. O jei ne, toji keista nuo
jauta po truput slgs slgs, kol galutinai iseks, palikdama
nevilties nuosdas, kartl, o gal gale viskas liks kaip buv.
(Taip, ko gero, pasijunti pirmosiomis naujj met dieno
mis, kai vl turi prisipainti, kad stebuklas neisipild, nie
kas nepasikeit, viskas plaukia sena vaga.)
Greitai sutemo. Danguol stovjo prie praviro lango, r
k irdama, kaip miestas sksta mnesienoje. Jis grimzdo
121
it milinikas, tkstaniais iburi tvieskiantis laivas. Atro-
d be galo keista, kad visi kito savo kajutse (atsipraau,
butuose) ar ramiai mirinja po den n nemgindami gel
btis, netgi nenujausdami nelaims. T u o m o m e n t u ,
kai miestas, mirkteljs paskutiniu iburiu aukiausiame
stiebe, pliumpteljo ir nuskendo mnesienoje, kai dangun
ikilo spieius mautlaii oro burbuliuk ir nuvilnijo pla
ts ratilai, p r i e d u r d z i n g t e l j o s k a m b u t i s .
Danguol krpteljo, svied nesurkyt cigaret mene-
sienon, utrenkusi lang nujo koridori. N nedirstelju
si pro stiklin akel, atidar duris, leido svei vidun. N o
rjo udegti vies, kad galt apirti jo veid, taiau sve
ias pasak labai gerai jai pastamu, niekuomet negirdtu
balsu:
- Nedek viesos nei ia, nei kambaryje. inakt tokia
puiki mnesiena.
Danguol paklusniai linkteljo galv. Sveias nusivilko
palt, juodu nujo kambar. Jis atsistojo prie lango vlgi
lyg tyia taip, kad negaltum apirti jo veido.
- Tu, jei nori, parkyk, - pasak ji, - o a tuojau atneiu
kavos.
Danguol sak sveiui tu, nors mat (veikiau - nema
t, jei tai priklauso nuo veido) j pirmsyk.
Ji net nusistebjo savo ramumu: irdis nesidau, rankos
nedrebjo, balsas netrkiojo, nevirpjo kojos, o judesiai
buvo lengvi ir grakts. Kambario daiktai mnesienoje ta
po kakokie besvoriai, rods, gali juos stumdyti mintimi,
vilgsniu, potrokiu.
Danguolei atneus kav, sveias, tebestovdamas prie lan
go, rk. Matsi tik jo siluetas, mnuo buvo tiesiai vir gal
122
vos ir atrod nelyginant aureol (ioji detal jai pasirod
truput juokinga).
Mnulio viesa sunksi pro nesandariai udaryt lang
tarsi vanduo pro nuskendusio laivo iliuminatorius, tiktai
kur kas liau, negirdimai iurlendama. Danguol, eidama
link stalo, pajuto, kad mnesiena skalauja jos pdas, siekia
veik gurnelius.
Ji tyldama pripyl kavos, vyno sau ir sveiui, atpl
cigarei pakel, atsisdo, usirk. Na, sakykite, kuri gi i
js taip elgtsi su nepastamuoju, kurio net veido nere-
gjote, vidurnakty, kai viskas aplinkui nugrimzd mne
sienoje?
Tyla visikai nebuvo slegianti, taiau sveias mai j per
trauk:
- Tai kaipgi tu gyveni?
- Kaip visuomet, - atsak ji, gteljusi peiais.
temptai mgindama irti sveio veido bruous, Dan
guol staiga suprato, kad j ivis nra! Ji neisigando, neap-
stulbo, neaikteljo, nekrpteljo tai ivydusi, veikiau paju
to palengvjim. Danguolei buvo puikiausiai pastamas is
nepastamas veidas (jei manoma pavadinti veidu tai, kas
neturi bruo, ir jeigu tai gali bti pastama ar nepasta
ma) . Tas veidas teik net kakokio pasitenkinimo kaip kad
grynas baltutlaitis popieriaus lapas, kuriame gali rayti k
tik sumanysi, ar k tik nugruntuota drob, laukianti pir
mojo teptuko prisilietimo, ar neaprpiama dangaus platy
b, kurioje gali skaityti mylimojo laikus kada tik panorsi.
Beje, tame veide netgi buvo galima kak irti - nery
kius elius tarsi mnulyje, kurie kai kam, ypa vaikystje,
gal ir pani veido bruous.
123
Kol studijavome veid (jei jums nemalonu, galite jo
taip nevadinti), mnesiena vis sunksi, sunksi kambar ir
sdiniai Danguolei jau siek kelius.
- Tu mane atpasti? - vl paklaus jis.
Ji siurbteljo kavos prie atsakydama.
- inau, tu atjai ia ne tam, kad mane skaudintum,
iprievartautum, apvogtum ar nuudytum, - tardama pas
kutinius odius Danguol suvok, kad nei jam, nei jai toks
atsakymas nebuvo reikalingas.
Ji gteljo peiais ir, atsisukus veidrod, nuvelg savo
blykiai grakt atspind mnesienoje. Sveio ten nebuvo,
taiau n tai jos neigsdino.
- Tikiuosi, tau malonu su manim? - paaipiai paklaus
sveias, gurkteldamas vyno. - Tau patinka mano balso
ironija, mano bruoai, kuri nra, veidrodyje neatsispin-
dintis atvaizdas, nekrintantis ant grind elis...
- Tu juk nesi velnias! - labai tvirtai pasak Danguol
(nors tai tikriausiai turjo bti klausimas).
Sveias linkteljo galva, ir buvo visikai neaiku, k jis
tuo patvirtina.
Danguol itrauk i juodo lako vazels vien lamut,
kot nulauusi padjo ant stalo, o balt galvel sugniau
saujoje, paskui ibr smulkutlaiius iedlapius ten, kur ne
krito jo elis.
Beje, vis kit daikt eliai veikiau primin atspindius
tyvuliuojaniame vandenyje. Galiu pasakyti net visai tvir
tai: daiktai ne tik met elius, bet ir atsispindjo kambar
upldusioje mnesienoje, gaudami kakok apiuopiam
nerealum, blaus vytjim, kurio iaip jau nebemokame
juose pastebti.
124
irdama savo atspind tyvuliuojanioje mnesienoje,
Danguol atpaino svei - tai buvo jos Lidesys.
- Tai pirmas ir paskutinis sykis, kai a pas tave atjau tai
toks. Tu laukei stebuklo, ir jis isipild.
Danguol, gteljusi peiais, nulau galv dar vienam
lamuiui.
- A laukiau ne tavs, - pasak gniaudama ied saujo-
je, - ne tokio stebuklo. Tu su manim esi nuolatos. A lau
kiau kako kito... - nuts ji, paerdama baltus iedlapius
emn. Jie plduriavo mnesienoje nesiekdami grind.
- Ne. Tu laukei kaip tik mans. A inau, kaip tu kiek
vieno sutiktojo veide iekai mano bruo. Iekai ir neran
di. Tu supranti, kad neatsiras toks, kursai galt mane at
stoti. - Lidesys loteljo atgal, kai Danguol r jam vei
d sauj iedlapi, ir ts: - Niekas nesugebs mans i
stumti i tavo gyvenimo, uvaldyti tavo mini, jausm,
sielos taip, kaip tai padariau a. Jei inakt ia bt atjs
kas kitas, kurio tu tareisi laukianti, judu btumt pasikal
bj, gal net pasimylj, taiau jau ryt, kit dien, po sa
vaits ar po mnesio jis bt ivytas i tavo gyvenimo. Ir tu
vl tekina, klupdama bgtum atgal pas mane sitikinus, ko
kie jie visi bejgiai.
Jos akyse tvenksi aaros. Danguol palenk galv, neno
rdama j rodyti savo Lidesiui, taiau skaidrs laeliai blyk-
iodami biro atgniaut, ant keli besiilsint jos deln, ne
natraliai balt mnesienoje. Lidesys ypteljo. (Js teiss,
jo veide nebuvo lp, bet kartoju: Lidesys ypteljo.)
- Tu juk myli mane ir vienintel tikr savo jausm bijai
prarasti. Tu tiki savo meile man ir a tikiu - ko gi daugiau
bereikia? A upildiau tutum tavyje, t gaudiani aik-
125
iojani praraj, kuri vadinama vienatve. Su manim tu
niekuomet nesijauti vienia, bet vos tik kelias dienas, ma-
ne pametus, pabni su kitu, vienatv darosi nebepakelia
ma. Tu vl tekina, klupdama bgi atgal pas mane sitikinus,
kokie jie visi bejgiai...
- Tu jau sakei, toji fraz kvailai skamba t a v o l p o s e , -
mai ji pajuto pasakiusi absurd ir atlousi galv m kva
totis.
Vienu kartu, vis dar kvatod'amasi, igr taur vyno ir
usikosjo.
- Tau jau dvideimt septyneri. Tu jau dusyk mirei i mei
ls, abu kartus a tave prikliau. Tau nevalia bgti nuo ma
ns - treias kartas nemeluoja, tu nebeprisikelsi!
- A nebebgsiu, - tyliai atsak ji, gniauydama ikart
kelis lamui iedus.
Lidesys prisipyl dar vyno ir, dzingteljs savo stiklu
jos tui taur, toliau kalbjo:
- Tu juk perskaitei kakur ir usiraei savo dienoratyje:
me i l i d j a i s t i p r e s n n e i me i l mo g u i .
Prisipaink, anuodviej tu nemyljai, nors ir mirei i mei
ls, kai tave paliko. Tu myljai ne juos, o mane, mano bruo
us, kuriuos tareisi reginti j veiduose, mano intonacijas,
kurias girdjai j kalboje, mano mintis, kurias manei esant
j galvose. Jie tave paliko suprat, kad esi skirta ne jiems, o
man. Dabar viskas atvirkiai - palieki tu, o i meils mir
ta kiti.
- I meils niekas nebemirta, - atsak ji, vl sukkio-
dama ir gniauydama lamut, kurio iedlapiai lipo aaroto
je saujoje.
- Gal ir nebemirta, tebnie. Bet i fraz sukelia mias
126
bangas tavo sieloje. Igirdusi, jog jau du sykius mirei i
meils, mei gailtis savs ir tapai tik dar artimesn man.
Juk taip? - paklaus jis labai labai velniai, palinkdamas
jos pusn.
Danguol kandiojo lpas neinodama, juoktis jai ar verk
ti. Ranka siek lamui, bet vazel su atriai stirksaniais
kotais nuo jos lengvo prisilietimo atoko ir nuplauk per
kambar. Mnesiena siek krtin, ir Danguol atsistojo,
nes, sutikite, taip sdti bflvo nebesmagu. Mnesiena u
liejo stal, o stovini Danguol apsm ligi juosmens. K
d, kurioje ji k tik sdjo, pakilo, m plduriuoti. Porce
lianiniai puodeliai, idabinti aliomis, ir lktels - pilkvo
mis chrizantemomis, sidabriniai aukteliai, roinio stiklo
taurs, kavinukas skimbiodami, vartaliodamiesi nusklen
d kambario gilumon, kur jau plduriavo mnesienoje kiti
daiktai.
Lidesys atidar lang, ir mnesiena kliokte kliokteljo
vidun.
Danguol prijo prie jo, sitvr palangs, kad plstantis
mnesienos krioklys nenublokt alin.
- Pabuiuok mane, - sunibdjo ji.
Lidesys pasilenk, ir Danguol ivydo, kad jo veidas
anaiptol nebuvo blyki plyna dm. Jame buvo tkstaniai
veid - tie, kuriuos ji matydavo kasdien, prabgomis, tik
syk, kuri nebuvo regjusi ir niekuomet nesutiks, kurie gy
veno kieno nors paveiksluose, muzikoje, sapnuose, vaiz
duotje ir svajonse, kurie IA nepasirodys, kuriuos ji my
ljo, tarsi mylinti, dl kuri mir ar kuriuos galjo mylti,
kuriems buvo abejinga, kuri nepastebdavo, nemgo, ne
apkent. Vis js veidai irgi buvo ten!
127
Danguol pajuto vs, lengv savo Lidesio prisilietim,
pajuto, kad srva jo tarpupiriais it pati bt virtusi aa
romis, vandeniu ar mnesiena. Ivydo jo atspind savo iur
lenaniose gelmse. Jaut, kaip kyla ir teka drauge su Li
desiu pro atvir lang, kaip mnuo atsispindi, vyti, blyk
ioja, raibuliuoja joje ir tkstaniuose io pasaulio ydini
ir ualusi tvenkini, eer, upi, jr, vandenyn, upe
liuk, basein, ulini, bal, rasos la, aki, irdi.
Kambarys liko tuias.
A anaiptol nenoriu jums rodinti, kad Danguol itir
po savo Lidesyje, susiliejo su juo, nuskendo mnesienoje,
iskrido (ar ioko) pro lang.
O jei geidiate suinoti, kuo gi baigsi visa i istorija, pa
mginkite va k: kok syk, m n e s i e n o j e , kukuojant
gegutms, obel iedlapiams byrant sumiai su pirmja kru
a, degiojant vakeles ant nelankom kap vjuot Vli
ni nakt, bastantis ledo lyi kudjimo sklidinais pau
piais, jazmin kvapo paadinti i slogaus sapno, velniai
p a i m k i t e u r a n k o s s a v o L i d e s i r p a
v e l k i t e j a m v e i d . Atsiminsite - M N E SIEN O
JE?! Gal tai pads jums i IA itrkti.
1980, 1983
Labai nemalonus
atsitikimas
Tai prasidjo kaip ir dera tokiai istorijai: kart rugpjio
popiet, puiant sausvjui. Miestas panjo dykum, ro
ds, jauiu burnoje grikint smlio krislelius.
SdjaU purvinoje pustutje cukrainje, siurbiodamas
neskani kav. Pro atviras duris kartkartm asteldavo vi
dun dulkini tvanks vjo uorai. Buvau visikai atsipalai
davs ir aptings. mai pajutau, lyg kas vert man smilki
nius plaia ilkine juosta. Taip bdavo visada, kai kas nors
man spoksodavo. Pakliau galv. Tarpduryje stovjo mer
gait. Juoda sunkios mediagos suknele toki kart dien.
Maiau tik trap jos siluet dulkino kario fone, apsilupi
njusiuose dur rmuose. Reginys primin prerafaelit pa
veiksl. Igirdau, veikiau - pamaiau dusl jos suknels na
res, tarsi byrt ragans iedlapiai. A prisidegiau cigaret
ir toliau, tingiai bjaurdamasis, srbiau drungn rud skys
t, kakodl vadinam kava.
Staiga mergait puol pro duris it mogus, usimojs yg
darbiui. Ji prioko prie prekystalio, nervingai barbeno pir
tais, tolydio atsigrdama ir dbiodama mane. Pasirod
129
apsndusi pardavja netiktinai rykiais karoliais tokiam
kariui.
Mergait usisak puodel kavos, inoma, umiro paimti
gr, tarp jos ir pardavjos kilo nedidelis konfliktas... Ste
bjau mergait nepasukdamas galvos, kol ji jo mano re
gjimo zon. Nustebau netiktai ivyds j alia savo sta
liuko. Mergait, apsukus rat alsioje kavins nykumoje, su
stojo prie mans. Vienoje virpanioje rankoje laik sklidi
n puodel kavos, kuris skimbiojo rudam skysiui telis
kuojantis lktut, kitoje gniau t nelemt gr.
- Galima, - pasak ji kosteljusi, jos balsas vis vien buvo
kimus, - a prisstu prie js?
- inoma, - tariau atstumdamas griozdik medin kd
ir prisimindamas virtin nevanki anekdot apie mergai
tes juodais drabuiais.
Mergait atsisdo, nusikabino nuo peties rankin, isi
trauk suglamyt cigarei pakel, kankinamai ilgai raus
si iekodama degtuk. Prisidegindama lau degtukus, ir
jos rankos pasiutikai virpjo. Isimiau iebtuvl ir pad
jau jai.
Mergait pavelg mane kakaip nenormaliai dmiai.
Man net pasidar nejauku, usidjau tamsius akinius. Ji at
silo nepatogioje kdje ir, iptus siaur dm srovel,
usimerk.
-Jums tikriausiai keista, kad atsisdau prie js, nors ia
aplink tuia lyg tyruose. Atsisdau ir dar drebu. A jums
visk paaikinsiu, jei tik mane iklausysit.
Mergait atsimerk it mai paadinta i miego ir vl ne
normaliai dmiai sistebeilijo mane. A linkteljau galv
ir nusimiau tamsius akinius.
130
- Jus pamaius, padvelk tokia iluma! Tikriausiai keis
ta, kad toki varginamai kaitri dien kakas dar gali trok
ti ilumos... Bet supraskite mane teisingai! inote, kai ei
damas gatve iri moni veidus, pajunti klaiki vsum.
Juose tiek abejingumo, tampos, pagieos, nevilties - itisa
skal kankinani nemaloni jausm. O js - ne! I js
sklinda toji iluma, kuria vyti tik laimingi, mylintys ir my
limi mons. A juk atspjau, ar ne? - Ji vis laik kalbjo
siurbte sisiurbusi akimis man veid. Rods, jos gintarins
akys tai priartja, tai nutolsta. Nors mergait sdjo visikai
rami, net sustingusi. Taip tikriausiai veik kalbos tonas, ji
ia pakeldavo bals, pabrdama visai nereikmingus o
dius, ia pritildavo, lyg mai netekus jg.
- Taip, - pasakiau, - js atspjote.
A tikrai jauiausi visikai laimingas. Taip kaip ir apib
dino mergait - myljau ir buvau mylimas. Nenoriu jums
daug apie tai kalbti, patys inote, laim - nepaaikinamas
dalykas. Kas jos nepatyr, nesupras ir perskaits deimt trak
tat, laimingam - nieko nereikia aikinti. Bet mergaitei b
tinai norjau k nors atsakyti:
O mes, kurie apie kylani laim
mstom, pajuntame graudul,
kuris kone sukreia mus,
kai tai, kas yra laim, krinta!
- Kas tai? - paklaus mergait beveik su igsiu.
Ji krpteljo, sitemp velgdama pro mano pet kakur
tol. Pasisukau, taiau nieko ypatingo nepamaiau. Tada
man dingteljo, kad itaip ji reagavo mano atsakym.
131
- Raineris Marija Rilk, - atsakiau.
- Aaa... - nuts mergait atsilodama kdje, tarsi stai
ga pajutusi palengvjim. Ji vl ipt plonyt dm srove
l, cigaret jos pirtuose buvo sudegusi beveik iki filtro.
miau j tyrinti - apvalus taisykling bruo veidas,
drgnos gintarins akys, ilgi smulkiai banguoti raudonme
dio spalvos plaukai. Mergait i prerafaelit paveikslo, El-
getait prie karali Artr!
Pasijutusi stebima, ji nuleido galv.
- A js labai praau, kart per mnes, per eis mne
sius, metus leiskite man su jumis pabti ir pasisemti itos
ilumos. Patikkite, man reikia taip nedaug! A nepraau,
kad apie mane galvotumt, su manim btumt, kalbtu
mt. Man tereikia visai maai - trupuio mogikos ilu
mos! Reikia mogaus, apie kur a galiau galvoti, svajoti,
kurio ilgiaus, kur sapnuoiau, myliau, garbiniau, ku
rio geisiau, kuriam kalbiau, rayiau laikus, skiriau vis
k visk, k darau, kuriuo galiau tikti. Nebijokite, jums
neteks skaityti n vieno mano laiko, klausytis mano kal
b, pabusti nuo mano meils ir ilgesio skambjimo. Js net
nejausite, kad a esu, nuolat galvoju apie jus, nevilties aki
mirk kartoju js vard it mald. A negaliu bti vienui
viena! Norjau, bandiau, bet - negaliu!!! Kai bnu visi
kai viena, jauiuosi taip, lyg jau biau mirusi. Neatsiran
da n vieno, kuris patvirtint, kad esu gyva, - balsas m
trkioti, ir ji ia nutoldavo, ia priartdavo baisiai danais
intervalais.
Pamaiau aaras jos akyse ir vl usidjau tamsius akinius.
- A visikai nustojau tikti monmis! J nekaltinu, jie
neturi ko duoti kitiems, vien savo pai nevilt, o ir a -
132
tokia pat. - Tai viena i t mergaii, kurios sitikinusios,
kad kania jas puoia. - O js - kitoks, js laimingas! N e
pagailkite man truputlio savo ilumos! Kart per metus
mes susitiksim, js paimsit mane u rankos ir pasakysit: Lai
kykis, Ilona, viskas bus gerai! Tu laimsi i kov! Viskas
bus gerai! Tu pakilsi iam skrydiui, ir skristi tau bus smagu
ir lengva. Viskas gerai, Ilona, laikykis. Tik tiek. mogui
reikia labai nedaug, kad vl viskuo patikt!
- Gerai, Ilona, - tariau nusiimdamas akinius, - patikk,
viskas bus gerai. Tu laimsi i kov. Viskas bus puiku. Tu
pakilsi iam skrydiui, ir skristi tau bus smagu ir lengva.
Laikykis, Ilona! - Kaip gyvas niekam nebuvau kalbjs to
ki banalybi! Udjau platak ant jos vsi pirt. Paju
tau, kaip po mano delnu mergaits ranka krpteljo it ma
ytis paukiukas, sitemp, paskui visai atsipalaidavo.
- Ai jums. O dabar - gerai pagalvokit! inote, beval
gant atsiranda apetitas!
A nesmoningai atitraukiau rank. Ilona krpteljo, pa
narino galv, nutilo slpdama deln po stalu. A usirkiau.
- Kalbk, Ilona, - pasakiau, - a pasistengsiu tau padti,
kiek tik leis mano jgos. - Kaip matote, panekov mane
iprovokavo pompastikoms frazms.
- Bkit man T V A S , - pasak ji staiga ir m berti grei
takalbe: - Slygos lieka tos paios - vienas pasimatymas
per metus, ne daugiau! Bet js man bsite kaip T V A S , ne
kaip draugas, brolis ar mylimasis. A labai myljau savo T
V , o jis neseniai mir. Ir dabar man labai sunku, tarytum
bedugn bt atsivrus po kojomis. Js nepaprastai pana
us mano T V . Todl a taip drebjau, kai tik jus ivy
dau. Man staiga pasirod, jog js - tai jis! Keisiausia, kad
133
jumyse pulsuoja ta pati iluma kaip ir jame. Pasiirkite,
tai jo fotografija! - ji itrauk i pastals rank, kuri nese
niai laikiau savojoje, ir padav man nuotrauk aplamdytais
kampais (nuostabiai mikli mergait!). Imdamas fotografij,
prisilieiau jos vsi pirt, pajutau silpn plasteljim.
Vyrikis fotografijoje tikrai nepaprastai mane panaus:
liesu veidu primena kurt veisls un, o ir kreivos ypsen
ls neatskirtumt nuo manosios. Apirinjau fotografij,
lyg tai bt mano paties atvaizdas. Beje, jis n kiek nepa
naus Ilon, taiau juk pasitaiko visikai nepanai tv ir
dukter.
Mane upldo kakokia saldaus roinio gerumo banga,
nusprendiau padti tai mergaitei. Ne dl jos, greiiau -
pats dl savs... Buvo dar ir kita prieastis - mano snui i
pirmos santuokos dabar buvo septyniolika met (madaug
tiek turbt ir Ilonai). Nesivaizdavau, kur jis dabar. Ilonos
praymas sukl mano sinje vos girdimus priekaito cyp-
teljimus.
Padaviau jai fotografij. Ilona sdjo nenatralia poza lyg
blogai valdoma marionet, prasiiojusi, virpania apatine
lpa.
- Gerai, Ilona, - tariau, - bsiu tavo T V A S . Ir mes
susitiksime ne kart per metus, o kada tik tu panorsi. N e
sistenk nukreipti savo mini ir jausm taip, kad jie mans
nepaliest. Nereikia! Man bus smagu nubudus nakt ar iaip
kada gatvje pajusti, kad apie mane galvoja mano D U K
RYT, - is odis baisiai keistai skambjo mano lpose.
Ilona nusiypsojo ir staiga pratrko skambiu vaikiku
juoku.
Taip Ilona tapo teisintu mano eimos nariu. Pristaiau
134
mergait savo monai (abi buvo suavtos viena kita), o
mano keturmetis snus, rodos, net truput j simyljo.
Man patiko jauiant savo pranaum bti su Ilona (to ji
i mans ir troko, pranaumo!). Buvo pasiutikai malonu
jausti, kaip tikrai, kaip nemeluotai a jai reikalingas. av
jausi Ilonos silpnumu ir bejgikumu. N karto nesusims
iau, kokie mano paties jausmai jai.
Kart nesimatme kelias savaites, ir a pradjau jos ilgtis.
Man nemalonu tai jums atskleisti, patys suprantate, ilgtis
turjo Ilona, o ne a. Galop, rads pato dutje jos laik, i
paskutinij tramdiau savo kartligik diaugsm.
Ilona ra serganti, jos motina su patviu kakur ivaia
v (jie visados atostogauja rugpjtyje), ji visikai viena, kvie -
ianti aplankyti. Norjau tutuojau lkti pas t mergait,
taiau tvardiausi. Nuslinkau pas j po keli dien.
Buvo karta rugpjio popiet, pt sausvjis. Miestas
panjo dykum, rods, jauiu burnoje grikint smlio
krislelius.
Ilgokai iekojau Ilonos namo naujame rajone, nykiame
it Kiriko vizija, erdviame, kaitusiame, gaudianiame. N e
sistebkite, n karto nebuvau buvs savo dukters namuo
se. Ulipau trei aukt. Nespaudiau skambuio, tik pa
klebenau ranken - durys buvo atrakintos. jau korido
ri, paskui Ilonos kambar. Mergait guljo lovoje, usi
tempusi antklod ligi pat smakro. Ilgi rusvi plaukai smul
kiomis bangelmis isidraik ant akinamo baltumo pagal
vs. Ilona buvo usimerkusi, bet nemiegojo. Maiau, kaip
trkioja violetinm gyslelm ivagoti aki vokai. Sviediau
jai ant lovos balt saului puokt. Gls pairo, kelios
pasinr jos plaukuose - prerafaelit paveikslas!
135
- Labas, TV ELI, - tyliai pasak.
- Kas gi atsitiko, vaikuti? - paklausiau.
- Nejaugi TV ELIS nepabuiuos savo dukryts po tokio
ilgo nesimatymo? - sunibdjo vos vos girdimai.
Pasilenks pabuiavau j skruost, lygiai taip buiuoda
vau savo maj sn. A jau tiesiausi, bet Ilona vsiom
rankom sugrieb mano galv ties smilkiniais, prisitrauk ar
tyn ir pabuiavo lpas taip staiga, kad net ms dantys
susitrenk. Ilona buvo visikai nuoga.
Mums aprimus, guljau ant nugaros ir netiktai pavel
giau lubas. Ant j buvo priklijuota didiul jos tvo foto
grafija. Jis velg mane truput prisimerks, ironikai yp
sodamasis, lygiai taip j nuirjau a.
Ilona pastebjo arba pajuto, kur link a iriu.
- Tas vyras fotografijoje, kur tu taip panaus, nebuvo
mano T V A S . ia - mano MYLIMASIS, uvs autoka-
tastrofoje. A nenusiudiau tuoj po jo mirties, ir tai buvo
didiausia klaida. Pamaiusi tave inojau, kad man jo neat
stosi, bet trokau matyti tavo veid. Nedrsau ikart visko
prisipainti, tu nesutiktum bti vietoj mirusio M Y L I M O
JO. A ir dabar i tavs ito nereikalauju, - kalbdama ji
laik man ant krtins rank, atrod, sulig odiais vss
pirtai ia nutolsta, ia priartja. - Bet dabar tu mans
n e b e p a l i k s i ! - paskutinis sakinys nebuvo maldavimas!
Ilona j itar labai tvirtu lygiu balsu, tai nuskambjo kaip
sakymas, ir ne alia mans, o mano galvoje.
Nordamas rodyti savo nepriklausomyb, okau i lovos
ir miau rengtis. Ant grind voliojosi baltos sauluts su
glamytais iedlapiais. Ilona n neirjo mane. Ji ypsojo
si tam, kabaniam ant lub:
136
O js,
kaniai duoti aislai, kai dar ji
buvo maa ir usits
jos igijimas...
- Kaip tu manai, MYLIMASIS, kodl taip kalbjo Rai-
neris?
Norjau iurkiai atrti Ilonai, bet dingteljo, kad tai
buvo pasakyta ne man, o JAM .
Susisagsiau markinius, jau ketinau eiti. Ilona oko i
lovos ir vl m mane buiuoti. Atstmiau j ir ijau, pri
sieks daugiau nebesimatyti su ta mergaite.
Vakarjo.
Kas, jei surikiau, igirst mane i angel
brio? Jeigu kuris ir priglaust mai
mane prie krtins: subyriau nuo jo
didingesnio buvimo, -
nuskambjo virum mans odiai, kaitusiu asfaltu pra
plauk elis. Uveriau galv, tikdamas ivysti angel
spiei. Dangumi pldo tik tirti dmai i gretimo fabriko
kamino.
Taip tapau M YLIMUOJU, kaip ji mane vadino. Mano
vardo mergait neitar n karto, lygiai kaip ir neminjo,
kuo vardu JIS.
Jausmas, siejs mane su Ilona, be galo sustiprjo. Nega
liau paaikinti, kas tai buvo - meil, pyktis, gailestis, ne
apykanta ar pavydas JAM .
- Mano MYLIMASIS, mano MYLIMASIS, - nibd
137
davo Ilona, vsiais pirtais braukdama man per veid, - jei
a tave varginu, tu palik mane, mano MYLIMASIS. Juk
mes i pradi tarms matytis po kelet kart per metus.
tariau, kad Ilona gal ir pajgt gyventi matydama mane
kelet kart per metus, taiau a - ne! Dariausi visikai
nuo jos priklausomas, silpnas, tuias. Jauiausi kaip indas,
kurio tris perpiltas kit.
Vien vakar pas Ilon buvo brelis draug (nors ji visa
da aimanuodavo, jog, be mans, neturinti nieko pasauly
je). Sdjome, grme kav, apyprast raudonj vyn, klau
sms Armstrongo, Bess Smit, Diuko Elingtono. A kaip
visada vilgsniu tyrinjau prieais sdini Ilon, o ji - ma
ne. Sustingau pakls dein rank su vyno stiklu, kairij
su smilkstania cigarete itiesiau link pelenins. Mano de
in koja, umesta ant kairiosios, trkiojo. Ilona sustingo,
paklus kair rank su vyno stiklu, deinij su smilkstan
ia cigarete ities link pelenins. Jos kair koja, umesta
ant deiniosios, trkiojo. A ugesinau cigaret nuside
gindamas pirtus, mano ranka krpteljo. Ji ugesino ciga
ret nusidegindama pirtus, jos ranka krpteljo. A nug-
riau vyno, Ilona nugr vyno. Lenkiausi prie mao staliuko
padti taurs, Ilona lenksi prie mao staliuko padti tau
rs. Ms taurs susitrenk, aius stiklo dzingteljimas tik
dar labiau sustiprino veidrodikumo spd. Prie save pa
maiau akis. Tai buvo Ilonos akys, tai buvo mano akys, jos
akimis pamaiau savo akis prieais save pat. Ms atsistojo
me ir unisonu suukome:
- Ak, kaip mudu supanajom!
Bes Smit spragteljo ir isijung, kambarin kliokteljo
spengianti tyla. Visi spoksojo mudu. Norjau surikti, nu
138
traukti t prakeikt sinchronij, taiau bijojau igirsti kar
tu su savuoju ir Ilonos klyksm. Jauiau, kaip visas pasaulis
nemirksdamas stebeilija mus, judanius it dvi prisuka
mos tobulai sinchronikos lls po stikliniu gaubtu.
Darsi nejauku.
A labai staigiu judesiu, it atlikdamas kok karat ma
nevr, netiktai okau al. Paskui, prijs prie Ilonos, pa
buiavau j. Ji nereagavo mano buin. Atlo galv ir
kimiai pasak:
- Taip negalima, mano MYLIMASIS! Tu mans bijai!
Tu mans nekenti! O tarp ms turi bti visika lygyb,
jeigu norim vienas kitam padti, MYLIMASIS!
Kai visiems isiskirsius likome vienudu, Ilona pasak:
- Tas tave panaus mogus i fotografijos buvo mano
BROLIS. Vienintelis mogus, kur myljau. Jis mir.
N velnio ja netikjau. Atvirai pasakius, man buvo nusi
spjauti, kas tas vyrikis i fotografijos. Nekeniau abiej
ir JO, ir jos.
Kain ar lengviau mylintiems?
Ak, viens kitam jie tik lemt ustoja.
- Neinojai dar ito? - kalbjo ji, glostydama man viru
galv.
tau. Valdiausi, kad jos neprimuiau. Mergait i pre-
rafaelit paveikslo drgnom gintarinm akim! Argi, po vel
ni, galima toki neapksti?
K tik veikdavau - tapydavau, skaitydavau, vaiktin-
davau, aisdavau su snumi, glamondavau mon, - nuo
latos sugaudavau save galvojant apie Ilon. Ir tai nebuvo
139
nei myliniojo, nei neapkenianiojo mintys. Ilona ikilda
vo prie akis kaip sutrkinjs nerykus filmas. Buvau siti
kins, jog tie mano galvoje inyrantys vaizdai - tiesiogin
transliacija i jos buvimo vietos...
Daug kart mginau j tikinti, kad privalom visk baig
ti, juk a turiu sn, mon, myliu juos, o ne j, man nema
lonu, kai mane priima ir dievina vietoj kako kito.
Ilona visada mane tyliai, net nuolankiai iklausydavo.
Man atrodydavo, jog ji klpo prie mane ant keli.
- Ak, nejaugi mes galim pyktis dl toki smulkmen? A
juk i tavs nieko nereikalauju, mylk savo mon, vaik,
a mylsiu j, - Ilona mosteljo fotografij ant lub, - taip
mes tarms i pat pradi. To, kas dabar yra tarp ms,
nebegalima nutraukti. Tai nebespraudiama jokius rmus,
neapibdinama jokiu lktu terminu kaip meil ar drau
gyst. Juk yra dar ir kakoks kitas jausmas, erdvus, visa ap
imantis, reikalaujantis i ms vis jg ir suteikiantis ne
imatuojam stipryb. Jis mus ir sieja.
Ilonos nebesivaizdavau kaip realaus mogaus. Ji man ta
po btinybe nelyginant vanduo ar oras.
Buvo karta rugpjio popiet, pt sausvjis. Miestas
panjo dykum, rods, jauiu burnoje grikint smlio
krislelius.
Buvau girtutlis. Neinau, kiek laiko slankiojau po tuos
tyrus (gal kas ir suprato, kad turiu galvoje miest).
Kai atsipeikjau tvankioje priutusioje laiptinje, - va
karjo. Vir miesto ratais sklend prieblanda, sukeldama
vsius oro virpesius. Durys, kurias atsirms sdjau, stai
ga atsidar. Auktielninkas virtau kakieno butan. Ties ma
nimi pasilenk mergait juoda sunkios mediagos suknele
140
toki kart dien. Jos drabuis sulamjo it byrantys raga
ns iedlapiai. Apvalus taisykling rami bruo veidas,
drgnos gintarins akys, ilgi, smulkiai banguoti raudonme
dio spalvos plaukai. Mergait i prerafaelit paveikslo, El-
getait prie karali Artr. Ilona ved mane kambar,
kritau tiesiai jos lovon.
- Vargeli vargeli, - sunibdjo ji, - tuoj a tau ivirsiu
kavos. Tavo laim, esu viena namie.
Atsimerkiau. Nuo lub velg tas paaipus liesas vyri
kis. Man jis atrod lygiai kaip ir a girtas, net aristokrati
kos nosies galiukas truput parauds. Vargais negalais atsi
stojau ant lovos, nukabinau nuotrauk ir miau plyti. A t
sisdau ir draskiau susikaups, rpestingai, smulkius smul-
kutlaiius skutelius. arsiau juos su pasitenkinimu po vi
s kambar.
mai pajutau, lyg kas vert man galv plaia ilkine
juosta kaip ir tada, kavinje. Taip, tai buvo ta pati mergait
nenormaliai dmiu vilgsniu.
- A k vargeli vargeli, kam tu taip darai? - iulbjo ji. -
Vis vien myliu j, o ne tave. Jis nebuvo man nei tvas, nei
mylimas, nei brolis. Neregjau jo gyvo n sykio. Tai atsitik
tin nuotrauka, perfotografuota i kakokio urnalo.
Viskas buvo taip leikiai banalu ir kvaila, jog miau
iaukioti. O mergait i prerafaelit paveikslo vis kalbjo
ir kalbjo nesmones:
- A myliu j. Bet tu supranti, toji meil tarsi kdikis,
kuris gim negyvas. - Kaip jai galvon auna tokios metafo
ros, velniai griebt! - Meil nuo pat pirmos akimirkos bu
vo pasmerkta, a tai inojau. Bet a j myljau, tu supranti,
a N E G Y V E N A U , a - MYLJAU. A nekvpavau, neg
141
riau, nevalgiau, nevaikiojau, nemiegojau, nedirbau, ne
galvojau, nekalbjau, nesilinksminau, nelidjau, a - MY
LJAU. Myljau taip stipriai, jog anksiau ar vliau turjau
nebetekti jg. Smarkus lietus visada praniokia greitai.
Kart a pabudau, pavelgiau vir, lubas, j, ir pajutau,
kad nebemyliu. Tai turbt klaikiau u mirties siaub. Pra
jo keli mnesiai. A buvau mirusi, taiau niekas to nepa
stebjo! Ak, a buvau mirusi, bet ir tu ito nepastebjai!
Kai sutikau tave, man n galv neov, kad iorinis pana
umas nereikia siel bendrumo. Nors sutikusi gatvje vy
rik, pana Jz Krist, niekada nemanau, jog tai - Jzus
Kristus...
- Ilona, nejau tu painojai to mogaus siel? - paklau
siau vos apversdamas lieuv.
Mes abu vienkart suiurome grindis, nuklotas smulku-
tlm popieriaus skiautm.
- Taip, jo siel a painojau geriau negu kas kitas, geriau
nei jis pats, - atsak Ilona ramiai, netgi kakaip iauriai.
Ji laik puoduk kavos. Bijojau j imti, kad neprisilies-
iau Ilonos rankos.
- Tada, kai pamaiau tave, norjau tik regti tavo veid.
Nieko daugiau. Akinantis js siel skirtumas ijo man
naud, a vl pradjau mylti j. A k vargeli vargeli, kam
tu suplei t nuotrauk, tai taip VAIKIKA!
Paskutinis odis mano galvoje nuaidjo kaip starterio vis.
V
- VAIKIKA! - pakartojau. - Ak, Ilona, nepalik mans!
Ilona stovjo, vienoje rankoje laik sklidin puodel ka
vos, kuris visas skimbiojo rudam skysiui teliskuojantis
lktel, kit gniau ia sulenkdama, ia itiesdama pirtus.
- A k VAIKELI VAIKELI, - neinau, ar Ilona tikrai taip
142
itar, ar tik man pasigirdo, kai ji kartojo ak vargeli
vargeli.
A pajutau, kad maju, o daiktai aplinkui - skleidiasi ir
pleiasi tarsi milinik tropik augalai sultinto filmavi
mo juostoje.
- Tau nereiks nei kalbti, nei mstyti, tu tik tylsi ir i
rsi mane, - i toli atbangavo Ilonos balsas.
A netapau Ilonos VAIKU . A pavirtau... to vyrikio
FO T O G R A F IJA . Ilona pakl mane nuo lovos. Pajutau
vs jos virpani pirt prisilietim.
Mayiais raudono plastilino gabaliukais ji prilipd ma
ne prie lub. Atsigul lovoje ir irjo mane. Gintarins
akys buvo sklidinos aar, jos sruveno bekraujais skruos
tais, biro raudonmedio spalvos plaukus, pairusius smul
kiomis bangelmis ant akinamo baltumo pagalvs. Prerafa-
elit paveikslas...
- Mano MYLIMASIS, M A N O MYLIMASIS, tu mans
niekada nebepaliksi, - kalbjo ji.
Ilonos balsas silpo ir tilo:
- Nesgi mes jausdami igaruojam, ak, mes ikvepiam patys
save, plipsnis po plipsnio, vis silpnja ms dvelksmas...
Paskui jau nieko nebegirdjau ir nebemaiau.
A ir dabar tebekabau Ilonos kambaryje ant lub. Jei ne
tikit, galit ateiti pasiirti!
Js dar domits, kaip sugebjau visa tai urayti, bdamas
prilipdytas raudonais plastilino gumuliukais prie lub?! Pri
siminkite, k sapnavote prie kelerius metus paskutin rug
pjio etadien, ir jums pasidarys viskas aiku. Prisiminte?
1982
143
Diena, kurios nebuvo
Pasiirkite kalendori ir sitikinsite - tos dienos nebu-
V
vo! inoma, ne bet kok, o 1983 met kalendori, segt
urnale Indija. Tikra teisyb, jame vytjo dvylika gra
uoli (kuriasirintapslairdis) stulbinaniais indikais
vestuviniais apdarais. Kalendori po mano raomojo stalo
stiklu pakio draugu, visus aplinkui aprpinanti smilka
lais, indika literatra, pseudoindika literatra, indika
pseudoliteratra, pseudoindika pseudoliteratra bei atitin
kam kategorij dails ir muzikos kriniais.
Ryt, vos tik atsikls, skubjau pasitikrinti, ar i ties
iandien gegus 25 - sesers gimimo diena. Galite sivaiz
duoti, kaip a nustebau, kai kalendoriuje 25 dienos nera
dau. Treiadienis buvo, o 25 dienos - ne! Po 24 jo 26.
Mane apniko teorijos apie laiko slygikum, apie prarast,
neatrast, nepanaudot, dingus ir t. t. laik. Didvyrikai
nuvijau jas alin (patys inote - nuo toki mini galima
kuoktelti), bet ind korektros klaida sumaniau pasinau
doti - neiti paskaitas.
Visi eimos nariai jau buvo ilk savo darbus. Dievinu
144
tokias situacijas. Pirmiausia garsiai paleidiu muzik - kok
Dim (Morison), Don (Koltrein) ar Pol (Horn). T in
giai ir ltai slampinju po vis but, gurkteliu ko nors ska
naus i tv baro, usiplikau kavos. Savo kambaryje plaiai
atidarau lang - man patinka, kai muzika, pergalingai ple
vsuojant geltonai uuolaidai, tirtais plipsniais veriasi lau
kan. Usidegu smilkal, atsineu kokio valgio, kavos ir taip
pusryiauju skaitydamas (nemanykit, kad skaitau tik pusry
iaudamas). Tokiems atvejams yra ir atitinkama lektra -
naujutlaiiai laikraiai (jei netingi parsineti i pato d
uts), seni detektyvai (btina skaityti nuo galo), koki
prancz ar angl frazeologizm odynai, bitl biografijos
(kurias, inoma, moki atmintinai), National Geographic ur
nalai (jei nebijai paspringti egzotika)...
Pavalgs sigeidiau parkyti, taiau paaikjo, kad ci
garets baigsi. Gavau liauti j nusipirkti. Spaudos kios
kas, inoma, buvo udarytas, iki artimiausios parduotuvs -
gabalas kelio. Taigi nuslikinau nediduk, ms namo
papdje susirangius skverel. ia kas ryt nirtingai r
kanios mergaits vedioja savo taksus. Bet metas buvo
jau vlus - mergaits mokykloje, rko per pertraukas pa
lpse ar slapiausiuose kiem ukaboriuose, j taksai, pa
varg nuo laigymo po tuius butus, snaudia susirang
ant sen lepei.
vilpiniuodamas jau keliuku ir pamaiau j! Ji sdjo
ant suoliuko, tiesa, be uns, taiau - rk. Sprendiant i
visko, turjo bti bebaigianti mokykl. Tokios visada sten
giasi rengtis baisiai nerpestingai, ypa paprastai, prastai,
skurdiai ir su ikiu. Mokyklin uniforma bna tiek gri
susi, kad jos neria apsmukusias pilkas kelnes, ties gurnais
145
paritas pilkais bat raiteliais, trim ar penkiais numeriais
per didelius pilkus vyrikus markinius, pilkus sandalus ar
papilkjusius kedus, usinarplioja vien pilk virvel ant
kaklo, kit - ant rieo, trei - ant galvos, susipina plaukus
smulkias kasytes, per pet persimeta netiktino dydio,
kone eme besivelkant pilk siuvint mai ir vl tampa
neatskiriamai uniformuotos. Bent jau man jos visos - kaip
viena! Prieais mane ir sdjo lygiai toks padaras, beje, su
tam tikrais skiriamaisiais enklais: galv vietoj pilkos juos
tels juos balt karoliuk vrinys, ant rieo - koks deimt
margaspalvi plastmasini apyranki. Ji rk, akis bedusi
knygon oraniniais vireliais. Prijs papraiau cigarets.
Mergait neapsakomai ilgai raussi savo milinikame dro
biniame (matyt, kakada buvusiame bulvi) maie, isiuvi
ntame glytmis, pacifikais ir kakokiais hieroglifais. Gal
gale itraukusi nemanomai sulamdyt Klaipdos pakel,
padav man. Pamiau susisukusi, beform lyg padvss
vikras cigaret, sikandau, aminyb laukiau, kol mergait
savo gigantikame maie knisosi degtuk, kuri taip ir ne
rado. Prisidegindamas nuo jos nuorkos, apsvilau pirtus.
- Ai, - burbteljau.
Ji sikio bumon vien susisukus balt vikr, prisideg ir
maldaujamai pavelg man. Atrod it bt deimtmet vie
nui viena aukusi tyruose ar tyljusi dramblio kaulo bokte ir
a - pirmoji jos sutikta mogika btyb. Manyje dar tyvulia
vo laelis grynos sins, taigi prisdau alia mergaits.
- Kodl gi tamsta ne mokykloje?! - paklausiau i anksto
inodamas atsakym: mane vemt veria nuo tos mokyk
los, man alergija nuo tos mokyklos, a mogus laisvas -
noriu einu, noriu ne ir 1.1.
146
Bet ji atsak:
- Todl, kad ios dienos nra mano kalendoriuj.
- Mano kalendoriuj taip pat nra ios dienos, - pasakiau
akies krateliu dirsteldamas j, - a irgi sugalvojau neit
paskaitas, o pasitrint namuose ir lig soties pasiklausyt muzikos.
- Gal ir tikrai ios dienos nra, - sunibdjo ji vos girdi
mai, - k gali inoti. Gal todl mes ir susitikom.
Ir staiga pasisukusi sistebeilijo tiesiai man akis. Nuspren
diau nuraminti t panel, kad neturt joki vili:
- T kalendori padovanojo mano busimoji mona.
- Na ir kas, - pasak mergait, vl sikniaubdama kny-
gon ir, rodos, visai nebeketindama tsti pokalbio, nors k
tiktai melste meld mane pasilikti.
- K skaitinji?
- Matematikos vadovl - ia pat egzaminai.
Jauiausi lyg paskutinis idiotas, tarytum ne jai, o man
bt mirtinai reikalingas is pilstymas i tuio kiaur. Pui
kiausiai inojau, kad jau po penki minui umirtu po
kalb, jos veid, bals, intonacijas. Taiau atkakliai klausi
njau kaip koks savaitgaliui paleistas kursantas. Mergait
atsakinjo neatsitraukdama nuo vadovlio, sausai ir lako
nikai, lyg koki nuobodi, beprasm, bet btin anket.
Baigs rkyti atsistojau. Mergait, triukmingai uvertusi
vadovl, kio maian. Ji taip pat atsistojo, buvo maut -
nesiek man ligi peties.
- Eime pas tave pasiklausyti muzikos - iandien kaip tik
tokia diena, - pasak ji, ramiai velgdama mane altai m
lynomis, truput isprogusiomis akimis.
Ji n neypteljo taip sakydama, neband koketuoti ar
nors truputl man patikti. Pasak, lyg tai bt neivengia
147
ma! Apstulbau ir nesumeiau tinkamo gynybos plano:
kad neturiu joki muzikos ra, mano patefonas ir magne
tofonas - suged, kad namie - netiktinai irzls tvai, i
protjusi senel, miegantis kdikis ar piktas uo, kad vis
dlto reikia eiti paskaitas, kad nesivedioju namo pirm
pasitaikiusi merguli ir 1.1. Bet a tik klusniai linktel
js galva patraukiau nam link. Nebuvo jokios vilties, kad
tarp ms usimegzt kokia neka. Bijojau pagalvoti, kaip
tyldami kiurksosime mano kambarlyje ir muzika bevilti
kai stengsis upildyti tutum tarp mudviej. Susikprinau,
susigrdau rankas dins kienes - manyje augo tampa.
O toji negrai - patikkit, labai negrai - mergait jo ka
k niniuodama sau panosje ir jautsi puikiai.
Mano kambaryje tutuojau klesteljo sukamj kd
po plakatu, milinikomis geltonomis raidmis rkianiu:
GIVE P E A C E A C H A N C E . M A K E LO V E, N O T W AR!
(Duokite taikai vilt. Mylkite, o ne kariaukite!) Tada usi
rk, lyg lankytsi ia tkstant pirm syk.
A, klpodamas prie magnetofono, djau juost.
- Taip ir bga visas gyvenimas - ant keli prie magneto
fon, - pasakiau, nes negaljau paksti tylos.
- Aiku... - nuts ji, ltai linguodama galv it psichiat
ras, diagnozuojs paskutin izofrenijos stadij.
Man net rankos m drebti i tio.
- Kas tu toks?
- Fizikas, - atsakiau.
Ji m kvatotis, taip garsiai, taip nuoirdiai, taip ukre
iamai, kad net a ypteljau (vis laik jauiau - tuoj kuok
telsiu!).
- Ak, a visai ne to tavs klausiu, - istenjo krizenda-
148
, - a klausiu: k a s t u t o k s ? Na, bet man patinka
fizikai, jie visi turi kak tokio... - ji reikmingai nuts,
duodama suprasti, kad savo gyvenime yra turjusi maiau
siai pusimt fizik, o k jau kalbti apie visus kitus. - Kuo
tu vardu?
Pasakiau vard, ir ji ugiedojo:
- O, koks nuostabus vardas! moni su tokiais vardais
tikriausiai vos keli iame mieste. Tu labai tinki prie savo
vardo, tokiems kaip tu reikia ypating vard!
Ai! Jos vardas nebuvo nuostabus. Taip vadinasi kas
treia jos kartos mergait. Ji taip pat labai tiko prie savo
vardo.
- Man patinka tavo kambarys, - tauk ji sukiodamasi
su visa kde, - man patinka, kad tu miegi ant grind, -
pridr sispoksodama mano nepaklot guol, - man pa
tinka knygos, kurias tu skaitai, - kalbjo staigiai pasisukda
ma lentyn (maniau, kd neilaikys), - ir is plakatas -
tiesiog nuostabus, - ji su kakokia dievobaiminga ypsena
pavelg garsj k: GIVE PEA CE A C H A N C E . M A K E
L O V E N O T W AR!
A giojau peiais ir niriai tyljau. Ne dl to, kad ne-
sumeiau k atsakyti. Anaiptol, kiekvien jos sapaliojim
mano galvoje susiregzdavo net po kelis atsakymus, bet at
rod beprasmika itarti juos garsiai. Man net topteljo, kad
ta mergait - kuria ar nemokanti mano kalbos. Atsisdau
ant mayts kduts, o mergait pasisuko taip, kad ms
keliai lietsi. Ji dmiai pavelg man akis, tikriausiai ma
nydama, jog baisiai jos geidiu. Buvau sitemps, miau tryp
ioti koja, net neaprpiamos Koltreino Love Supreme me
lodijos nepajg mans atpalaiduoti.
149
- Tai Love Supreme, Aukiausioji meil, - lepteljau
ir baisiausiai persigandau, kad bsiu neteisingai suprastas.
- Igerkime ta proga guavos suli, - staiga pareik ji,
itraukdama i savo maio skardin, - a jas dievinu, tokios
tirtos, kvapios, viri medaus spalvos. Man jos asocijuoja
si su Kortasaro proza.
O man - su vmalais, - norjau leptelti (ar dar lyk
iau), bet tyldamas nuslikinau virtuvn atneti stiklini.
Pilstydama sultis ji pareik:
- Igerkime u i dien, kurios nra ms kalendoriuo
se, u ms susitikim, u L O V E SUPREME.
A dzingteljau savo stikline josios, gurkteljau suli,
kurios tikrai buvo visai neblogos.
- Net keista, - pareik ji, keliais gurkniais imaukusi
sultis, - kiek nedaug reikia, kad simyltum.
- Tamsta simyljai? - paklausiau ssdamas ant stalo, jai
u nugaros.
Ji, klaikiai sugirgdinusi kd, pasisuko mane ir ramiai
tar:
- Taip. Tave.
A vos nepaspringau sultimis! Tik tokios meils man ir
betrko! Patys pagalvokite: penkiasdeimt telefono skam
bui kas dien, maiausiai trisdeimt - kas nakt, tona lai
k kas savait ir nesuskaiiuojami apsilankymai bet kuriuo
paros metu su mielomis dovanlmis - apelsinais, pien
mis, guavos sultimis, leisgyvmis kanarlmis, broiromis
apie eilin U F O pasirodym, sudivusiais drugi lavonais
ir t. t., be to, vairiausiomis dingstimis - ak, tik surkyti
cigaret, igerti puodel arbatos, pasiklausyti Dimo, Do
no ar Polo, patylti drauge, pairti akis...
150
- A k vargeli, kaip tu isigandai! - sukikeno ji, delnu
plekteldama man per kel. - Gali nebijoti, a tavs ne
kankinsiu savo meile. Man visai nesvarbu meils objektas.
Man svarbu meils kokyb - L O V E SUPREME, supranti?
Dabar a jau tikrai neturjau k atsakyti, tik bukai spok
sojau savo bas koj pirtus.
- Visikai nesvarbu, kas k myli, ar mylimasis vertas, lei
diasi, moka, gali bti mylimas. Svarbu - kaip mylti. My
lti gali kiekvienas. Bet - nemyli. Tik turkiasi kakokiose
sekliose, drumzlinose jausm balutse it virbliai pavasar.
- A jau geriau pasiturkiu kaip virblis pavasar, - kvai
lai lepteljau.
- Tu neskubk, pasak ji usirkydama ir paduodama
man pridegt cigaret, - tu neskubk! moni prasta po
ruotis. Jei nesiporuoji, tave ubadys pirtais, akmenimis u
mtys. Kad galima tiesiog mylti, niekam n galv neatei
na. Bet a negimusi poruotis. A - gimusi mylti!
Pagaliau baigsi juosta ir a lyg prie kokio isigelbjimo puo
liau prie magnetofono, taiau mergait n neman nutilti:
- Svarbu ne tik meil, o ir kelias j: svajons, sapnai,
vienatvs ir ilgesio naktys, klaidiojimai dmiai stebeilijantis
kiekvienam sutiktajam veid. Tu inai Oskaro Vaildo pa
sak apie Ro ir Laktingal? Laktingala suok prispau
dusi krtin prie atraus dyglio, jos giesm mnesienoje pa
gimd ro, o kraujas, dygliui vis giliau, giliau, giliau smin
gam ird, nuda ro akinamu raudoniu. Tu supranti?
Taip ir gimsta meil.
Ne, a nesupratau. A nenorjau, man nereikjo supras
ti. Udjau Polo Horno koncert Tad Mahale tikdamasis,
kad tokia muzika privers j nutilti. Bet mergait kalbjo
151
toliau. A susirangiau ant grind, prie magnetofono, kuo
toliau nuo jos.
- Visikai nesvarbu, kas tau ieb meil, reikia kiek gali
ma greiiau atsiplti nuo to mogaus, kol tavs nepririo.
Pakilti ir liepsnoti, liepsnoti, liepsnoti. Juk nesvarbu degtu
kas, iebs liepsn. Ugnis - tai esm!
Jauiau, kad reikia j sustabdyti, bet neinojau kaip. I
jungiau muzik. Ikraiau pro lang nuorkas, pelenin pa
djau ant lentynos. Mergait sukosi it koks lokatorius su
visa kde, sekdama kiekvien mano judes. Stiklines ir skar
din nuo suli nuneiau virtuvn. Grs tikjausi rasti j
jau susiruousi eiti. Normalus mogus, k ten - ir idiotas
bt susiprats, kad metas nedintis. O ji - tebesdjo. Pa
sisuko mane blykiu, kvailai primenaniu uv veideliu ir
dst:
- Pakentk dar truputl, a noriu, kad iklausytum vis
k. I pradi, kai V ISA TAI suvokiau, buvo be galo baisu:
kuo stipresn, kuo kartesn, kuo skaistesn meil, tuo di
desnei vienatvei ji tave pasmerkia, idegindama visa aplin
kui - ir or, ir vanden, ir medius, ir gyvnus, ir daiktus, ir
mones. Visk!
(Ar js suprantate, k ji kalba?)
- Bet baisu buvo tik i pradi. Paskui a pamaiau, kad
meil ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja
meile, ne, visata - tai meil, tai absoliuti meils melodija.
O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar maiau galimy
bi, siauresn ar platesn diapazon. Vis kitaip t pai me
lodij groja koks lumzdelis, fleita, bgnas, liutnia, vina, smui
kas, gitara, vargonai. Taip ir mons - kiekvienas myli ki
taip. Ir mons kaip instrumentai, galintys prasiau ar to
152
buliau sugroti absoliui meils melodij. Tikriausiai yra ir
toki, kurie suvokia vis meils pilnatv, bet vargu ar jie
ilieka gyvi. Ne. Tai - lyg aibas, - ji nutilusi m pravira
burna gaudyti or, lyg bt ilgai bgusi per kaitr. - Toji
tiesa i pradi man buvo lyg nepakeliama nata, kurios
negalima su niekuo pasidalyti, it Anderseno Undinls
skausmas, kiekviename ingsnyje primenantis apie meil. Jau-
iausi, lyg vis nemokanij mylti neviltis bt mai u
versta man ant pei. Bet syk pajutau, kad toji nata virto
sparnais, o skausmas - palaima skraidyti. Tu supranti?
A nesupratau ir pasakiau jai:
- Taigi ir skrisk i ia, langas atdaras, ir duris galiu atida
ryti...
- Kodl tu toks piktas? - paklaus labai velniai.
- Todl, kad atjai ia neprayta, o praoma neieini. A
nesuprantu ir nenoriu suprasti, ko tau i mans reikia, - a
siutau.
- Bet a juk tau kalbu apie meil...
- O a gesinu nuorkas tau ird! Darome ivad - visi
vyrai niekai. - Jei mane iprovokuoja, moku bti stulbina
mai lyktus.
- Ak, k tu, k tu! A juk atjau ia silydama savo meil...
- O a spjoviau tau veid ir parodiau duris!
- Na matai, koks tu piktas. Ir visi tokie. Visi. Niekas ne
stengia suprasti kito. Vienintelis js vis tikslas - sulau
yti kam nors sparnus!
- Vaikeli, ko verti sparnai, jei juos taip lengva sulauyti? -
paklausiau. - Pagal tavo teorij nra jgos, stipresns u
meil, ja pulsuoja visata, jos sklidina tu, tai kas gi gali tau
pakenkti?
153
- Na taip, tu lyg ir teisus, bet ne visai... Ak, a niekada
nemaniau, kad taip pragarikai sunku susikalbti su mo
nmis!
A irgi - nemaniau!
- Taip, taip, vaikeli, visi mons prieai!
- Ak, na kodl tu toks iaurus?! Ir visi - tokie. Tikriau
siai anksiau ar vliau mane ive beprotnam...
- Zinai - geriau anksiau! - suukau ir ilkiau korido
ri prie telefono aparato. Taip taip, a visai rimtai ryausi
kviesti greitj i nerv ligonins - kas daugiau man beliko
daryti?
Ji lyg kamuolinis aibas ilk paskui mane, stvr i ran
k telefono ragel maldaudama:
- A k ne, ne, nereikia, praau tavs! - jos akys buvo pil
nos aar. - Viskas viskas, a ieinu! - kkiojo puldama
atgal kambar.
A nujau virtuvn, nes nebeturjau jokio noro matyti
tos mergaits. Ieis neatsisveikinus ir nepalydta! Iskris!
sitemps laukiau ingsni koridoriuje ir dur trinktelji
mo. Taiau buvo tartinai tylu. Prarads bet koki savitvar
d, okau kambarin ir apstulbs sustingau tarpduryje: atro
d, lyg mano kambarin bt nupuols Vrubelio Demonas,
Markeso Labai Senas mogus Dideliausiais Sparnais ar vi
sas pulkas Ikar. Grindys klote nuklotos alsvomis, mels
vomis, violetinmis altai ybiojaniomis plunksnomis, ore
skland perregimi pkai ir vairiaspalvs vytinios dulke-
lyts. Mergait knipsia tysojo ant grind, jos pilkuose
markiniuose ties mentmis skleidsi rykios kraujo dms.
Pirmiausia ov mintis kiek galima greiiau ir toliau lkti i
ito kambario, iki tvankaus leiktumo prikimto vytini
154
plunksn, pk, margaspalvi dulkelyi (lyg kas bt
sumals milinik drugi kolekcij) ir kraujo. Taip, krau
jo. Nugaldamas leiktul, pritpiau prie mergaits. Man
prisilietus, ji tyliai suvaitojo. Nutempiau j savo lovon.
Guldoma ant nugaros, m klykti nesavu balsu. Palikau
j knipsi ir miau semti plunksnas. inote, tai buvo
pragarikas darbas! Prigrdau mergaits (kakada buvus
bulvi) mai. Atvilkau i vonios krep nevariems balti
niams, akimoju ir jis buvo pilnas. O kambarys vis dar pri
min milinik pagalv, sausakim kakokio gigantiko
paukio plunksn. Kas galjo patikti, kad tas glenas
padaras, graudiai vaitojantis mano lovoje, turjo tokius
sparnus - itiek plunksn! Ikvieiau greitj (ne i be
protnamio): Nelaimingas atsitikimas, - pasakiau jiems.
Prikimau dar tris lagaminus plunksn. Smulkios, aitriai
vytinios dulkelyts nusdo ant daikt. Kambarys atrod
daugma pakeniamai. Jauiausi, lyg visos tos ibanios
plunksnos, kruvini pkai ir vytinios dulkelyts bt su
kimtos mane.
(Einant atidaryti dur gydytojui, man topteljo, kad jos
sparnai buvo visikai be kaul!)
Pati nemaloniausia procedra prasidjo kaip tik dabar.
Pagyvens gydytojas, n pro duris nejs, paklaikusiu vilgs
niu sispoksojo mano rankas. A taip pat dirsteljau ir vos
nesusivmiau - jos buvo kruvinos, aplipusios susivlusiais
pkais ir vis dar vytiniom dulkelytm. Atrod, lyg biau
sisuks rojaus sodan ir ismaugs visus paukius.
Mano kambaryje senukas visikai sutriko. Puldinjo prie
mergaits, prie mans, prie lango kviesti sanitar su netu
vais. Galiausiai (apversdamas krep, i kurio skuriu pasi
155
pyl plunksnos) vl oko prie mans ir m aukti, kumiu
dauydamas man pet:
- K tu su ja padarei, unsnuki, k tu su ja padarei?! Ssi
dabar kaljiman ligi gyvos galvos, gyvuly!
- Aplauiau sparnus, - atsakiau, - anksiau ar vliau tai
bt padars kas nors kitas.
Gydytojas nuomiai dbteljo mane. Jis buvo juokingai
maas. Prievartautojas, lyktus prievartautojas, - nyp
t jis lyg kok ukeikim, leisdamas mano aukai raminam
j, nuskausminamj vaist, apirindamas giliausias aiz
das ties mentmis, guldydamas ant netuv. Sanitarai irgi
buvo staiai paklaik. Niekas neklaus mano aikinimo apie
sparnus.
Sanitarai ine mergait. Ji vis dar neatgavo smons.
O gydytojas, iups mane u rankos, - net nustebau, i kur
tokiam maam mogeliui tiek jgos, - riaumojo:
- Pats nuveiu tave milicij, kaljime supsi, vrie!
- Gerai, - raminau j, - gerai, gerai...
Meiau atsisveikinimo vilgsn savo kambar: pasieny
stksojo trys lagaminai, isipts maias, isiuvintas gly
tmis ir hieroglifais, i apversto krepio nevariems balti
niams, mirguliuodamos sauls viesoje, iro plunksnos. Kru
vini pkai ir vytinios dulkelyts skland skersvjyje. Pati
kkite - keistas vaizdas!
Kai mane ve per miest, pastebjau, kad jau ydi vynios.
1983
Pakalnui metai
Pakalnuts nuydjo
Nuo geltono iaurs vjo.
vytintis raudonas knas
Dangumi triskart praskriejo.
Senas aklas mari pauktis
Savo mald man nabdjo, -
deklamavo Saulius, grakiais, pantomimos itreniruotais
ingsniais stypiodamas pakele. Jo patraukliame alt bruo
veide skland itisas spieius pai netikiausi iraik.
Saulius nusim akinius, ir jo vilgsnis tapo ypa atrus,
keista, kaip paliets kok daikt neperrdavo jo pusiau. Sau
lius buvo ms kompanijos idjinis vadas, j beslygikai
garbinome, nevargindami savs klausimais, kuo gi jis mus
traukia. Penkiolikmetis Danas itikimai lepseno alia Sau
liaus. Jis - jauniausias i ms, todl turjo tam tikr privi
legij. Sakykime, jam buvo leidiama avtis Deku Kerua-
ku, kai kiti gilinosi dzenbudizmo apologetus ir Dostojev
sk. Danas net isikovojo teis kalbti apie tai, k veikt
157
taps milijonieriumi ar roko vaigde. Vienintel ms kom
panijos mis - Vilija - jo nenuleisdama aki nuo Sau
liaus (tikriausiai nereikia aikinti prieasties) ir todl nuo
latos kniubo. Na o a nenuleidau aki nuo Vils. Jei js j
pamatytumt - pateisintumt mano elges. inoma, jei jums
patinka Holivudo vaigds, Renuaro ar Kustodijevo mo
terys, gal ir palaikytumt mane beproiu. Taiau, turiu pa
sakyti, Vil buvo tikras masalas vairuotojams. Kai ji atsi
stodavo vidury plento plevsuodama raudonom drapanom,
juodais plaukais ir smulkiais ydrais karoliukais, it koks au
galas, ikirptas i Makso Ernsto paveikslo, n viena maina
nepralkdavo pro al nesustojusi. (Praau atleisti, kad vis
kaiioju ymybi pavardes!) Vils veide, judesiuose, kal
boje pulsavo sielos potvyniai ir atoslgiai, kurie keitsi kas
akimirk ir juos buvo galima stebti tiesiog nemirksint. U
tat a buvau vis vairuotoj siaubas. Mano plikai skusta
galva kakodl buvo gavusi nemalon pilkv atspalv, o
alios galif kelns (jas radau savo dds palpje) aminai
plyo nuo senatvs. Vil turjo jas adyti ir adyti.
Tikriausiai jau supratote: mes keliavome stabdydami pra
vaiuojanias mainas. Kelion seksi puikiai. Vakar anksti
ryt ivykome i Vilniaus, nakt praleidome Daugpilio auto
bus stotyje ir tai dabar, apie pietus, buvome tik keliolika
kilometr nuo Pskovo. Taip, mes traukme Pskov ir Nov
gorod, balt milijono cerkvi, varp gaudesio karalyst.
Kai tas pauktis praiulbjo,
Pakalnuts nubyrjo, -
toliau deklamavo Saulius.
158
Ir baisi geltona mkla
Prie mans staiga prijo, -
ubaigiau a ir prikandau lieuv.
- Romai, tu aminai i visko tyiojies, - sumurmjo Vil.
Paskutinius deimt kilometr mes, tikriau - Saulius, nu
tarme kulniuoti psiomis. Buvo puikus metas, pati bire
lio pradia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir pa
pila emn pasiutusi alum. Ta aluma iki krat upild
erdv mumyse ir aplink mus.
Pakalnuts nuydjo,
Cerkvse varpai skambjo!
A nebetrikdiau poetikos ms kompanijos nuotaikos,
juo labiau kad pakalnui aplinkui tikrai buvo stulbinamai
daug. Jos augo abipus plento, stangri vsi lap beveik
nesimat, vien balti marmuriniai iedeliai.
Pirmoji pakalnutes puol Vil ir m jas su neapsako
mu azartu rauti. Paskui j - Danas, kuris buvo itikimas
gli vaik tradicijoms. Saulius valandl dvejojo (tik
riausiai mst, k apie tai byloja dzen estetika), bet irgi nu
simov batus ir brido tarsi pieno altin. Pakalnuts buvo
tokios tobulos, nuo j sklindanti vsa - tokia gundanti, jog
ir a plaukiau kvapion augalijon. Digavom it mai ku
meliukai, ileisti palaigyti piev.
Vilija staiga kteljo ir paslika nr pai balt glyi
tankm. Man tai buvo panau maudymsi ampane, pa
niekinamai isiviepiau. Taiau kai Saulius su Danu atsis
do pakalnutse, a, inoma, pasekiau j pavyzdiu. Tarp m
s it koks uklyds angelas skland pakalnui kvapas.
159
Saulius atsigul, o Vil m rakyti pakalnutes ir krauti
jam ant veido. irjau, kaip iedai juda nuo virpani aki
vok ir besiskleidianios ypsenos.
- Kodl tavo mona nevaiavo su mumis? Jai ia taip
patikt, - pasak Vil, nubraukdama pakalnutes Sauliui
nuo veido ir udedama deln jam ant kaktos.
- Man rodos, jau daug kart aikinau. Ji dirba, rao di
sertacij. Ir, beje, tai dar nereikia, kad jos nra su mumis.
Ko gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus
mona! Bdamas vienuoliktoje klasje, Saulius kakokioje
broiroje perskait, jog Buriatuos A T S R yra budist. Jis
susiskolino i ms pinig ir vienas - prie pat egzaminus -
ivaiavo pasiirti ventojo Alchanajaus kalno ir stebuk
lingojo Arano altinio. O sugro... su mona, deimia
met u save vyresne, taiau jos tvai, seneliai ir prosene
liai buvo tikr tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansa-
ra - baltasis mnuo! Ji buvo grai, egzotika, pikantika,
ekscentrika, temperamentinga... taiau visai nesidomjo
budizmu! Mums visiems atrod, kad Saulius klaikiausiai ap
sigavo. Jos intelektas buvo be krat, ji domjosi semanti
ka, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija,
fizionomika, egzobiologija, pie plakatus ir ra eilraius,
dainas, pjeses, raginanias kovoti u taik. Saulius, visikai
apolitikas ir ts ant pasaulio vaikas, ms akyse per
kelis mnesius tapo vyru, skelbianiu meil monms, pa
cifistines idjas, nuoirdiai sielvartaujaniu dl vyki PAR
ar Olsteryje.
Ms mokyklos ansamblyje jis m groti politini dain
melodijas. Nuodugniai inojo, kas vyksta Salvadore ar Ku
veite. stojo urnalistik, nors buvo svajojs apie tapyb.
160
Visi buvo priblokti, bet ne taip lengva dievinamj Sau
li nuversti nuo altoriaus! Neapykanta susitelk ties varg
e Cagansara (ji kartais motociklu atvaiuodavo pasiimti
Sauliaus po paskait). Taiau pyktis staiga kuo keisiausiai
virto susiavjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat
garbinamu objektu kaip ir Saulius. Dabar ji rao disertacij
pritrenkianiu pavadinimu: Kultros kriz ir totali filoso
fo atsakomyb.
Saulius ir Cagansara gyvena drauge tai jau ketveri me
tai, ir j meilei nra rib! Tiesa, prie dvejus metus jiems
gim snus, Prusto garbei pavadintas Marseliu.
-Js taip mylit vienas kit, kaip galit pakelti isiskyrim? -
kakokiu labai dirbtiniu balsu paklaus Vilija.
- Mes vis laik kartu - ir ji, ir a, ir Marselis, - pasak
Saulius siksdamas pakalnut. - Nesvarbu, kad ms ma
terials apvalkalai ne vis laik alia. A jauiu, kad jos
meil tarsi ilti vjo gsiai atsklinda i kakoki gelton to
lim erdvi ir glosto mane ilgais, laike sustingstaniais pri
silietimais...
- Taiau, sprendiant i tavo monos pasakojim, knas
jums taip pat t reikia. Pati girdjau j sakant, jog abso
liutus dviej moni bendrumas manomas tik fizine pras
me, - pareik Vil. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo
labai intymi ir pikantik dalykli apie juodu su Sauliu
mi. Ir toli grau ne prakilniu stiliumi...)
- Toji dvasin jga ir siel aidimai visoje js fantasti
koje meils istorijoje labai nedaug tereikia, - ts Vil. -
Pakalbk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau,
o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasiau, nei
tu nortum.
161
A irjau Vil ir maiau, kaip jos veide blykioja i
gstis. inojau, ji suvokia: uuot priartjus prie Sauliaus,
tolsta nuo jo, degindama tiltus ir statydama utvaras. i
nojau, kad ji netiki n vienu savo odiu. Pastebjau, kaip
igstis joje m tiesiog nepakeniamai spengti, kai ivydo
Sauliaus akis tviskant lidesiu, o ne pykiu, ironija ar abe
jingumu (kaip daniausiai mes prat gintis). Puikiausiai j
supratau. Pamenu, kart Saulius man ilgai kalbjo apie ka
r Vietname. A sdjau ir stengiausi dtis visikai abejin
gas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, taiau ner
vingai tabaluojanti koja mane idav, kad daug mieliau pa
siklausyiau apie juodviej su Cagansara naktinius aidi
mus. Staiga Saulius isim kakoki nuotrauk. Amerikie
i kareivis, laikydamas u koj keli mnesi vietnamiet
vaik, tekia j milinik akmeninio Budos galv. Salia
jau guli keli kruvini kneliai ir stovi nuogai irengta t vai
k motina. Prisimenu, su kakokiu lyki godumu puols
prie tos nuotraukos, pasakiau kelet pasibaistinai cinik
odeli. Pavelgiau Sauli, ir mane it verdaniu vandeniu
nuplik. Jo graiame kvptame veide buvo tiek lidesio ir
nuostabos it mao berniuko, staiga suvokusio, kad niekada
nesuras stebuklingosios lazdels ir nepajgs skraidyti.
Dabar man irgi lyg kas u lieuvio timpteljo.
- Vil priklauso Sauli Mylini Vieni Paneli Klubui.
Kurioms pavyko su tavim praleisti naktel kit, tos pasako
ja stulbinanius dalykus...
Kad nematyiau Sauliaus veido, irjau, kaip oraniniai
Dano plaukai degte dega pakalnutse.
- A juk puikiausiai inau, kad js tokie nesate, kaip da
bar norite atrodyti. Js idjos tos paios kaip ir mano, ki
162
taip js nestengtumt gyventi, - staiga prabilo Saulius. -
Atsimenate Kanto kategorikj imperatyv? mogus daro
gera, nes jis geras ir taurus i esms, nepriklausomai nei
nuo tiksl, nei nuo aplinkybi. Js tiek energijos ieikvoja-
te pykio, sarkazmo priepuoliams, o galtumt gyventi vien
griu, meile. Juk matau, kaip js veiduose nervingai trk
ioja abejingumas, kai a sakau, kad visi mons lygs ne
tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks j ta
lentas, intelektas, mstymo struktra, kad didiausias me
nas pasaulyje - mylti mones, o noras pirmauti ir mgavi
masis savo pranaumu tra sielos skurdumo poymis.
- Bet klausyk, - siterp Danas, - atsimeni Keruak? A r
ba pankus? Juos nuskriaud gyvenimas, ir jie savo pykiu
protestuoja prie miesionij, - ir nuraudo pasaks toki
drsi mint.
- Pyktis ir nusivylimas - tai ne protestas, o konformiz
mas atvirkija puse. Ir lietaus, ir sauls viesos gyvenimas
visiems dalija po lygiai. Yra amin vent dalyk, kurie
gali lieti harmonijos ir grio net labiausiai idraskytas sie
las. Japon menas, Bacho muzika, agalo tapyba, net ir ios
pakalnuts, - pasak jis ir atsistojo, paskui tyliai pridr: -
inoma, yra ir kit dalyk - karai, prievarta, nelygyb, ta
iau gana apie tai, jus ir taip veria vemti nuo mano pa
mokslavim.
- Bepigu tau taip kalbti, - pareik Vil, irgi atsistoda
ma, - kai tau viskas gerai. Tu turi moter, kuri tave myli ir
kuri tu myli, js. turit aving vaik. Apskritai visi tave
myli, lengva ir tau visus mylti. O a? A myliu tave ir tai
yra viskas, kuo a egzistuoju. Jei tu staiga inyktum, a u-
dusiau, a sprogiau lyg patekus vakuum. Visk, k a
163
darau, darau dl tavs: vaikioju, miegu, valgau, skaitau,
pieiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi bti
gera kitiems. Taiau a inau, jog tu myli tik j, ir negaliu i
tavs reikalauti, kad nors truputl domtumeis manimi. Jei
parpuliau prie tave ant keli kaip prie Diev, tavo basas
dulkinas pdas savo aarom numazgoiau, savo plaukais nu-
luostyiau, jei susideginiau tavo akivaizdoje, jei isipjaus-
tyiau ant veido tavo vard, tu vis tiek myltum j, o ne
mane, ir btum absoliuiai teisus! - Vil mai atsiklaup ir
apkabino jo kojas. Saulius sitemp tarsi styga, paskui staigiai
pasilenks pakl j, priglaud ir pabuiavo. A ir baisiausiai
nurauds Danas stovjome gniauydami pakalnui puok
tes ir spoksojome juos it kokie idiotai. Pagaliau a tariau:
- A k Vile Vile, k tau pasakyt didysis Buda Sakjamuni!
Savo prakalboje tu keliolika kart pavartojai asmeninius
vardius a, mano, man ir taip toliau!
- T u vis tiek myli tik j, - pasak Vil.
- A myliu visus, - atsak Saulius, usiddamas akinius.
- Taip, inoma. Tu myli vis monij. Gal tikrai tavyje
siknijs Buda? A vis savo meil sukroviau ant tavo al
toriaus, kitiems - nebeliko. Tu sakai, kad yra aminos grio
idjos, o a sakau, kad yra aminos griaunanios jgos. J
gos, o ne idjos. Kad ir karas. Visi nori taikos, bet kyla ka
ras. Tai stichija. Tu ir tavo mona savo gyvenim skiriat
kovai u taik, taiau tai tolygu amano pastangom atito
linti uragan ar ems drebjim. Kokia nors estrados vaig
d paaukoja savo koncerto las badaujantiems Banglade
o vaikams, bet tai bandymas auktu isemti jr. Tu sa
kai, jog myli vis monij, bet niekuo negali padti vienui
vienam mogui, kad ir man.
164
- Individo igyventos kanios fakto negali nuplauti iti
sas universalaus grio okeanas, yra pasaks Santajana, -
pareikiau usirkydamas (js jau tikriausiai pastebjote,
kad esu visai kvaiteljs?).
- Kai praeina noras griauti, dingsta ir kania. O tu be
reikalo apsiriboji tokia meile. Man rodos, jei myli mog,
myli jame vis pasaul, visus jnones. Neinau, ar gali tikra
meil sukelti pykio ar nevilties protrkius, net jei ji bt
be atsako. Jei meil daro tave svetim visam pasauliui, jei
tolina nuo moni, vadinasi, tu, nors ir susijusi su manim,
mans nemyli. Tu myli kak savyje, taiau ne mane. Svar
bu net ne meils objektas, o jos ypatinga kokyb. Jei a my
liu mog, a myliu jame vis monij, visa, kas gyva, kartu
ir save. Reikia susyti su aplinkiniu pasauliu taip, kad jaus
tum j kaip savo dvyn. Uuot mgavsis savo kania, turi
usimerkti ir sugebti igirsti, kaip ikalbingai gaudia tyla.
Itirpti akimirkoje, traukdamas save visatos ritm, be jo
kios refleksijos, taip kaip mnuo kad nesvarsto, ar atsispin
dti jam eero vandenyje, ar ne, - Saulius nutilo ir sukluso.
I netolimos gyvenviets sklido keista nenusakoma mu
zika.
Pakalnui glbiais neini, mes ijome keli. Muzika
tebeskambjo. Mano pamlusiai plikei topteljo, kad ia
bus laidotuvi maras. Ir tikrai, netrukus i unkelio plen
t isuko laidotuvi procesija. Gavom simaiyti juodai ap
sitaisiusi moni br. Jie slinko utvindydami vis keli,
nepraleisdami main, kurios kyriai, nepagarbiai ttavo.
Velion ne atvirame karste. Mane apm keistas susia
vjimas. Netikjau, jog tas mirusysis nemato pavasarins
lauk ir dangaus erdvs, paskutinkart atsiverianios prie
165
jo umerktas akis. Vil drsiai prijo prie karsto ir padjo
pakalnui puokt mirusiajam ant krtins. Pamaiau, kaip
jos ranka staiga virpteljo, o vilgsnis sustingo ties velionio
veidu. Ariausia karsto jusi moteris stvr pakalnutes ir
nusvied emn.
- , , , , - pasak ji.
Vilija atoko al, sikibdama Sauliui rank. Aikiai ma
iau, kad ji labai isigandusi.
Prasidjo visai keisti dalykai. A vilkausi nuoaly, nesi-
maiydamas t juod br, taiau ir prie mans prijo ko
ki eiolikos met mergait ir atm pakalnui puokt.
- , - pasak ji, braukdama sugniauta
sauja per gles. Vienoje jos rankoje liko pliki stiebeliai, o
kitoje - sauja smulki balt ied.
- , , -
pasak ji ir nujo, pabrsi baltus varpelius ant ems.
Pavelgiau Sauli, Dan. J puokts taip pat buvo at
imtos, numestos ant ems, sumaigytos.
Mes atsilikome nuo procesijos. Ji pasuko al, kur pa
mikje stksojo kapins.
Vl susdome pakalnutse, alia kelio.
- Keisti paproiai, lyg Rubliovo laikais, - tar Saulius, -
kuo gi jiems ukliuvo tos pakalnuts?
- Neinau, ar labai tu susiavtum, - pasakiau, - jei to
kie siaubnai kaip mes ant mirusio tavo artimo umest
pakels oli puokt?
- Tai aiku. Ciagi provincija. K jie imano? Jie apie bit-
nikus, hipius, Keruak ir vis kit avangard n girdti ne
girdjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasak Danas.
- J ie nei supyko, nei aprk. Tik labai mandagiai ipl
166
tas gles mums i rank, - sumurmjo Saulius usirkyda
mas.
Vil tyljo. Paskui prisideg nuo Sauliaus cigaret.
- Sauliau, - praneko labai tyliai, - a buvau visai arti jo.
Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusta smulkiom smulkiom
aizdelm, lyg bt adatom subadyta.
Mums tai nepasirod keista. Lig bna visokiausi.
Pavakare pasiekm miest. Prisiminiau, kaip kakada Sau
lius mums pasakojo: Jeigu kada keliausit Pskov, btinai
pasistenkit pirm kart engt j pavakare, kai dienos vie
s ulieja klampi prieblanda. Nesuskaiiuojamos baltos cerk
vs, apgaubtos varp gaudesio ir juod klegani pauk
i, palengva spuodamosi, blykiodamos variniais kupo
lais, staiga kyla ali dang. Lygiai taip pat netiktai, kaip
pakilo, klesteli ant neaukt kalniuk net neiguldydamos
ols. Tai vyksta akimirksniu, js galite net nepastebti,
tik veid tvokstels drgnas vjo uoras - lyg i miliniko
rsio.
Kelet valand bastms po miest, nuo cerkvs prie cerk
vs. Prisipirkom varini varpeli, plonyi kvepiani va
ki. Vil ir Saulius kas penkios minuts buiavosi. Bet pas
kui Sauli it kas bt udars dkl veidrodiniais stiklais.
Mes j matm, o jis ms - ne.
Patraukme priemiesius iekoti nakvyns. Vl miegoti
stotyje nebesinorjo, be to - paprasiausiai buvom pasiilg
normali moni (juk tarp ms toki nebuvo). O iame
krate mons - puiks!
Vos ijus i miesto centro, vl prasidjo pakalnuts. Jos
bolavo mlynoje prieblandoje, it kas pievose bt pridrabs-
ts kefyro. Gaivaus kvapo buvo sklidinas oras. Mes pavargo-
167
ir tyljome. Tik Danas pasak, jog mes visi esam bai-
iai mieli, tarsi nueng i Dharmos bastn ar Satori
Paryiuje puslapi. A bandiau sivaizduoti, k dabar vei
kia mano maoji sesut Rasa (jai buvo tiek pat met kiek
ir Marseliui). Vil jo smeigusi akis Sauli, ir jos lpos
krutjo.
Prasidjo neaukti mediniai priemiesio namukai. Atsi
dar vartelius, engme vien kiem. Jame, kaip ir dauge
lyje kit, liepsnojo lauas. Kiemas buvo tiesiog utvindytas
nuienautomis pakalnutmis. Prie lauo stovintis vyras ran
kose laik dalg. Maas berniukas raudona vilnone kepu
raite mt pakalnutes ugnin. Prie lauo guljo katinas. Pri
jau jo paglostyti. Pasilenkiau ir ivydau, jog jis - negyvas.
Visas nustas smulkiom aizdelm, lyg j kas bt subads
vinimis ar adatomis.
I namo ijo moteris su glbiu pakalnui. Paprame
nakvyns. Mus prim, pavalgydino arbata su bulvmis ir
parod visikai tui kambar. Jame nebuvo n vieno daik
to, tiktai keli pakalnui lapai ant grind. Suskardeno fut
bolo komentatoriaus balsas, kakas u sienos irjo televi
zori. Seiminink dav mums kelias antklodes, turjome ir
sav. Su didiausiu malonumu mes, ypa Danas, isities-
me asloje.
- - , .
, , - meiliai mus nuvelg eimi
nink ir ijo.
- Kiek mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakia
ivysite ties savim pasilenkus vampyr, aukit, rkit. i
nam eiminink - siknijs kunigaiktis Drakula. Dabar
jis iri televizori, taiau nakt, brangieji, nakt...
168
- Nakt prasivers po mumis oranin praraja ir krisime
jon, o paukiai klyks, ir mums prie akis prabgs visi ms
gyvenimai, nuo dabarties momento iki pradi pradios, -
tar Saulius.
Vil atidar lang ir prie rmo rankenos pririo ms
varinius varpelius.
- Gal neatidarink, - Danas nejaukiai apsidair. Jis pasi
klojo savo utiesal tolimiausiame kampe.
A pasitiesiau milinik polietileno plv, lyg ketiniau
miegoti pelks vidury. Atsigulme ir kart kakodl ne-
aidme savo mgstamiausio aidimo: sakyti visk, kas tik
ateina galv. inote, susidaro staiai fantastikos grandi
nins odi reakcijos, sklindanios tiesiai i pasmons. Pa
mginkit ir js kada prie umigdami. Seniai svajoju tok
dalykl sirayti magnetofon. Taiau dabar visi tyljo, nes
tyljo Saulius. Kart jis sak, jog nenort, kad mes ben
drautume tik odiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo
sielos laimjimus.
Nakt pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatlmis ba
dyt man rank, kuri laikiau padjs ant grind. Oras bu
vo pilnas pakalnui aromato ir vos girdimo tilindiavimo.
Maniau, jog kvapas sklinda pro lang, o skamba ms pirkti
varpeliai. Taiau skimbiojimas nebuvo varinis, o aroma
tas buvo ne tik aplink mane, bet ir manyje.
mai atrus skausmas pervr man dein rank. Atsi
merks pakliau galv. Aplinkui - vien pakalnuts. Dein
j deln vl suskaudo. Pavelgs apstulbau - kiaurai perdyg
du pakalnui stiebeliai. A paokau ant koj, nustrau -
mano draugai buvo suyd pakalnutmis. Tarsi prikalti prie
grind trapiais skambaniais stiebeliais, jie negaljo paju
169
dti. Mano basas pdas bad nesmarkus skausmas - it uodo
kandimas. Pradjau nesavu balsu aukti.
kambar puol eiminink.
- , , , - vaitojo ji ir, priokusi
prie mano draug, m rauti i j nebegyv kn pakalnutes.
A vos atpliau pdas nuo ems (jos jau buvo suydju
sios) ir puoliau prie atviro lango. mane trenksi kakoks
stiprus vjo, o gal tutumos skurys, a loteljau, alkne
imaliau stikl. Atsisuks ivydau, kaip pakalnuts ant Sau
liaus kno m ltai sibuoti. Cagansara?
Iokau pro lang ir pasileidau bgti.
Jau minjau, kad mus siejo tik odiai. O pakalnui me
tai galutinai iskyr.
Norite, kad imiau teisintis?
Praom!
Luktelkit, kakas skambina duris.
Tai Cagansara ir Marselis, abu su pakalnui puoktmis
rankose...
1981
Turinys
Kada ateis Godo? 5
Koncertas N r. 1 19
Pasiaikinimas 33
Atsitiktinis pokalbis birelio nakt 52
Apie tai, kaip... 61
Ar pas jus atjo Naujieji Metai? 72
Namas umiestyje
84
Regjimai geltonoje viesoje 91
Dvi pasakos apie saviudius 113
Labai nemalonus atsitikimas 129
Diena, kurios nebuvo
144
Pakalnui metai 157
Ivanauskait, Jurga
Iv-12 Pakalnui metai : novels /Jurga Ivanauskait. - 2-asis leid. -
Vilnius: to alba, 2003. - 169 [3] p.
ISBN 9986-16-329-3
Pirmojoje Jurgos Ivanauskaits knygoje Pakalnui metai (1985) -
jauno mogaus pairos, gyvenimo bdas, kompleksai, vertybi kriz. ia
knyga pradjusi literatrins krybos keli, iandien Jurga Ivanauskait, jau
trylikos knyg autor, skaitoma didiosiomis Europos kalbomis.
UDK 888.2-3
JURGA IVANAUSKAITE
PAKALNUI METAI
Novels
Virelio dailinink Ilona Kukenyt
SL 1686. 2003 11 19. 6,27 apsk. 1. 1.
Ileido Tyto alba, J. Jasinskio g. 10, LTUOl 112 Vilnius, tel. 2497453, info(a)tytoalba.lt
Spausdino Standart spaustuv, S. Dariaus ir S. Girno g. 39, LT-02189 Vilnius
Jurga 1988 m.
Pirmoji Jurgos Ivanauskaits knyga Pakalnui
metai" (1985) - kultinis devintojo deimtmeio
alternatyvaus jaunimo tekstas, sudrumsts ramius
literatros vandenis, ir iki iol nepranoktas debiutas.
iomis novelmis pradjusi savo literatros keli,
iandien Jurga Ivanauskait - tarp skaitomiausi
Europos raytoj.
i s b n -1--
1 I I I I I 1
781461,
u w u t y t o a l b a lt